(2016-04-29 Nr. 623) ŠIANDIEN 2017 Spalio 20 D. Penktadienis ARCHYVAS

Kontaktai
Naudingos nuorodos

Patirtys
Papuošti kapus ar prisiminti mirusiuosius?
Edi­ta VI­NIC­KY­TĖ
edi­ta.vinickyte@splius.lt
Pir­mo­sios dvi lapk­ri­čio die­nos yra ski­ria­mos šven­tuo­sius ir mi­ru­siuo­sius pri­si­min­ti. Lapk­ri­čio 1-oji – Vi­sų šven­tų­jų die­na, ku­rią pa­skel­bė po­pie­žius Bo­ni­fa­cas IV VII a. pra­džio­je. Po­pie­žius Gri­ga­lius IV 998 m. šią šven­tę dar pa­pil­dė lapk­ri­čio 2-ąja, skir­ta pri­si­min­ti vi­sus mi­ru­siuo­sius. Vė­li­nės – vie­na iš se­niau­sių šven­čių, ku­rios gy­va­vi­mą lė­mė ypa­tin­gas ry­šys su mi­ru­sių­jų pa­sau­liu. Žmo­nės mir­ties ne­bi­jo­jo, net žo­dis „vė­lia­va“ sie­ja­mas su vė­lia, mi­ru­sių­jų ap­sau­ga, to­dėl kar­žy­giai ir ne­šda­vo jas jo­da­mi į ka­rą.

Vie­na iš pa­grin­di­nių klai­dų, ku­rias da­ro žmo­nės, tvar­ky­da­mi ar­ti­mų­jų ka­pus – per­si­sten­gi­mas. Ne­re­tai bran­gaus žmo­gaus ka­pas pa­ver­čia­mas gė­lių dar­že­liu, o blo­giau­siu at­ve­ju – ne­šie­nau­ta pie­va.

„Šiauliai plius“ archyvo nuotr.

Daž­niau­siai per­si­sten­gia­me

Šios šven­tės gi­lio­mis tra­di­ci­jo­mis nie­kas nea­be­jo­ja, bet daž­nas mi­ru­siuo­sius pri­si­min­ti ir jų ka­pus tvar­ky­ti sku­ba, tik ar­tė­jant lapk­ri­čio pra­džiai. Pri­si­min­ti mi­ru­siuo­sius, su­kal­bė­ti mal­dą, už­deg­ti žva­kę ir nu­neš­ti gė­lių – at­ro­dy­tų vie­ni iš pa­grin­di­nių dar­be­lių be­si­bai­giant ru­de­niui.

Vie­na iš pa­grin­di­nių klai­dų, ku­rias da­ro žmo­nės, tvar­ky­da­mi ar­ti­mų­jų ka­pus – per­si­sten­gi­mas. Ne­re­tai bran­gaus žmo­gaus ka­pas pa­ver­čia­mas gė­lių dar­že­liu, o blo­giau­siu at­ve­ju – ne­šie­nau­ta pie­va. Dėl lai­ko trū­ku­mo daž­niau­siai pa­si­ren­ka­mas pa­pras­čiau­sias va­rian­tas – su­tvar­ko­ma taip, kad už­tek­tų vie­no ap­si­lan­ky­mo per me­tus, o ka­pas at­ro­dy­tų pa­kan­ka­mai ge­rai (pa­den­gia­ma dirb­ti­ne dan­ga, ne­na­tū­ra­lio­mis gė­lė­mis ar skal­de­le).

Kaip ap­žel­din­ti ka­pus?

Ka­pams puoš­ti tin­ka vis­ža­liai, de­ko­ra­ty­vi­niai au­ga­lai (gė­lės, la­pi­niai au­ga­lai, krū­mai, me­džiai). Ant lie­tu­vių ka­pų so­di­na­mi au­ga­lai daž­nai tu­ri ir sak­ra­li­nę, sim­bo­li­nę reikš­mę, pvz., bu­vo ti­ki­ma, kad uo­sis, pa­so­din­tas ša­lia ka­po, nu­bai­do vel­nią, kad jis neiš­gąs­din­tų mi­ru­sio­jo, ąžuo­lai ap­sau­go­da­vę ka­pus, nes ti­kė­ta, kad po šiais me­džiais il­sė­ję­si die­vai, pa­so­din­tos sau­lu­tės sim­bo­li­zuo­ja at­gi­mi­mo vil­tį, Die­vo pa­lai­mą, o bu­gie­nių krū­mai ap­sau­go ant­ka­pius nuo žai­bų.

No­rint at­nau­jin­ti ka­pa­vie­tę, ne­bū­ti­na iš­mes­ti dau­gia­me­čių gė­lių – jas ga­li­ma ir per­so­din­ti į ki­tą vie­tą. Gė­les ir au­ga­lus rei­kė­tų rink­tis ap­gal­vo­tai, jas de­rin­ti, ga­li­ma ap­juos­ti ir įvai­riais ap­va­dais. Rei­kia įver­tin­ti ir ka­po vie­tos sa­vy­bes – kur yra ka­pas, ar ap­švie­čia sau­lė (jei di­džią­ją die­nos da­lį kai­ti­na sau­lė, rin­ki­tės švie­sia­mė­gius au­ga­lus) ir pan. Vis dėl­to pa­tar­ti­na rink­tis leng­vai pri­si­tai­kan­čius prie ap­lin­kos au­ga­lus, to­kiu at­ve­ju ne­rei­kės nuo­lat jų pri­žiū­rė­ti.

Ka­pus den­giant ak­me­nu­kais ar ki­ta bi­ria me­džia­ga, bū­ti­na at­skir­ti dar­žo plė­ve­le („ag­rop­lė­ve­le“) nuo juo­dže­mio, kad neaug­tų pikt­žo­lės.

Kaip ir ko­kio­mis gė­lė­mis puoš­ti ka­pą?

Nors ma­no­ma, kad vie­nos ar ki­tos gė­lės tin­ka­mos tik lai­do­tu­vių me­tu, vis­gi ge­du­lo gė­lių nė­ra, o chri­zan­te­mos nau­do­ja­mos tik dėl to, kad ru­de­ni­nių gė­lių to­kiu me­tu be­veik ne­bė­ra. Tie­sa, eg­zis­tuo­ja nuo­mo­nė, kad ka­pą puoš­ti rei­kė­tų to­mis gė­lė­mis, ku­rias mė­go mi­ru­sy­sis. Spe­cia­lis­tai pa­ta­ria ne­perk­rau­ti ka­po ryš­kio­mis, įvai­rio­mis gė­lė­mis, kad ka­pas at­ro­dy­tų su­bti­liai ir es­te­tiš­kai.

Ypač po­pu­lia­rios bal­tos spal­vos gė­lės, nors bal­ta nė­ra ge­du­lo spal­va – prie­šin­gai – ji sim­bo­li­zuo­ja gė­rį, at­gi­mi­mą ir vil­tį. Tra­di­ciš­kai ge­du­lo spal­vo­mis lai­ko­ma juo­da, pil­ka, ru­da, priim­ti­na ir ža­lia, tam­siai rau­do­na, gel­to­na, vio­le­ti­nė, to­dėl šių spal­vų gė­lės taip pat ga­li puoš­ti mi­ru­sio­jo ka­pą.

Nusp­ren­dus ant ka­po pa­dė­ti gė­lių puokš­tę, ver­tė­tų rink­tis na­tū­ra­lius žie­dus, o ne dirb­ti­nius, nes ir Vė­li­nės ne­si­tę­sia iki pa­va­sa­rio, o gy­vos gė­lės ka­pą tu­rė­tų puoš­ti bent vie­ną die­ną ar sa­vai­tę, vė­liau tu­ri bū­ti nu­ren­ka­mos, ka­pai nu­va­lo­mi. Taip pat ne­pa­ta­ria­ma dė­ti įmant­rių spal­vų ar eg­zo­ti­nių au­ga­lų puokš­čių.

Spe­cia­lis­tai pa­ta­ria aukš­tas puokš­tes sta­ty­ti ša­lia pa­mink­lo, kad ne­nu­vers­tų stip­rus vė­jas, bet gė­lės ne­ga­li už­sto­ti už­ra­šo ant ak­mens. Gra­žiau at­ro­do že­mos puokš­tės. Ver­tė­tų pirk­ti tas, ku­rios tu­ri pla­tes­nį pa­grin­dą, taip bus sta­bi­les­nės ir ne­nu­virs pu­čiant vė­jui. Že­mas puokš­tes rei­kė­tų dė­ti ka­po vi­du­ry­je ar­ba ša­lia pa­mink­lo. Ge­riau­sia pirk­ti kom­pak­tiš­kas, pri­glu­du­sias prie že­mės, pu­sap­va­lias, tri­kam­pio, mė­nu­lio ar du­be­nė­lio for­mos puokš­tes. Gra­žiai at­ro­do ir sti­li­zuo­ti kry­žiai, iš­dės­ty­ti ant ka­po.

Ug­nies mo­ty­vas – tra­di­ci­jų tą­sa

Ug­nies mo­ty­vas lie­tu­vių kul­tū­ro­je yra la­bai se­nas ir iš­li­kęs iki šių lai­kų. Nors mi­ru­sių­jų pa­ger­bi­mo die­ną de­ga­mos žva­kės, o ne kū­re­na­mi lau­žai (pa­vyz­džiui, kaip Dzū­ki­jo­je), lieps­na vis dar tu­ri ypa­tin­gą reikš­mę.

Nors nuo se­no įpras­ta su mir­ti­mi sie­ti ly­gi­nius skai­čius ir, šiukš­tu, ne­neš­ti dvie­jų ar ke­tu­rių žie­dų gy­vam žmo­gui, vis­gi po­ri­nis žva­kių skai­čius ant ka­po ne­pri­va­lo­mas. Tik pa­ta­ria­ma pirk­ti už­da­ras žva­ki­des, ge­riau – stik­li­nes, nes plas­ti­ki­nės ga­li už­si­deg­ti. Žvar­bio­mis ar lie­tin­go­mis lapk­ri­čio pra­džios die­no­mis jos il­giau de­ga nei prieš po­rą de­šimt­me­čių nau­do­tos il­gos gel­to­nos žva­kės, ne­re­tai įspraus­tos į plas­ti­ki­nius bu­te­lius, kad neuž­ges­tų.

Ver­ta pri­si­min­ti ir tai, kad mei­lė mi­ru­sie­siems gė­lių puokš­tė­mis ar ka­pų dy­džiu ne­ma­tuo­ja­ma – ge­riau pa­si­mels­ti, ge­ru žo­džiu pa­mi­nė­ti. Pom­pas­ti­ka ir kal­nai gė­lių nė­ra svar­biau nei mi­ru­sio­jo ka­po ap­lan­ky­mas, žva­kės už­de­gi­mas ar mal­da.

Pag­rin­di­nės tai­syk­lės:

- ne­perk­rau­ki­te ka­po gė­le­mis;

- rin­ki­tės pa­na­šaus ko­lo­ri­to ir ar­ti­mas sa­vo for­ma gė­les;

- ne­nau­do­ki­te ryš­kias­pal­vių pla­sti­ki­nių gė­lių, ge­riau rin­ki­tės džio­vin­tas;

- dėkite, žemas puokštes, kad neuž­deng­tų pa­mink­lo už­ra­šo;

- į va­zas mer­ki­te gė­les trum­pais ko­tais – aukš­tas puokš­tes leng­vai nu­vers vė­jas;

- žva­kių skai­čius ant ka­po ne­bū­ti­nai tu­ri bū­ti po­ri­nis;

- rin­ki­tės žva­kes stik­li­nia­me in­de.


Kur parduodama laimė?

Jur­gi­ta AND­RU­LY­TĖ

Vi­sa­da lai­min­gi, pa­si­puo­šę ir trykš­tan­tys ener­gi­ja rek­la­mų per­so­na­žai iš te­le­vi­zi­jos ek­ra­nų vi­sai ne­pri­me­na įpras­to gy­ve­ni­mo, pre­ky­bos cent­rų spin­de­sys ne­tu­ri nie­ko bend­ro su se­niai re­mon­to pra­šan­čiu bu­tu, o so­cia­li­niai tink­lai ne­pa­nai­ki­na bend­ra­vi­mo al­kio jaus­mo. Su to­kia kas­die­ny­be su­si­du­ria­me kiek­vie­nas ir kas­dien.

Žmo­gus iš pri­gim­ties yra so­cia­lus, to­dėl di­de­lę reikš­mę jo psi­chi­nei būk­lei tu­ri tar­pu­sa­vio san­ty­kiai.

David MICAN nuotr.

Blo­ga nuo­tai­ka – dar ne dep­re­si­ja
Ar ka­da nors su­si­mąs­tė­te, kad vie­nas iš pen­kių su­tik­tų žmo­nių ga­li bū­ti pa­ty­ręs sun­kes­nių ar leng­ves­nių psi­chi­kos su­tri­ki­mų. Tuo žmo­gu­mi ga­li bū­ti at­si­tik­ti­nis praei­vis gat­vė­je, bend­ra­dar­bis, drau­gas ar šei­mos na­rys.
Dep­re­si­ja – vie­nas daž­niau­sių psi­chi­kos su­tri­ki­mų, ku­rį diag­no­zuo­ja gy­dy­to­jai. Mes daž­nai gir­di­me ir var­to­ja­me šį žo­dį, bet net ne­su­si­mąs­to­me apie tik­rą­ją jo reikš­mę. Šia są­vo­ka api­bū­di­na­me pra­stą nuo­tai­ką, stai­ga už­klu­pu­sį liū­de­sį ar no­rą pa­bū­ti vie­nu­mo­je. Bet me­di­ci­niš­kai toks api­brė­ži­mas ir są­vo­kos var­to­ji­mas nė­ra tiks­lus. Iš tik­rų­jų, dep­re­si­ja – tai psi­chi­kos su­tri­ki­mų simp­to­mų de­ri­nys, ku­rio pa­grin­dą su­da­ro pri­slėg­ta nuo­tai­ka, ma­lo­nu­mo jaus­mo pra­ra­di­mas ir ak­ty­vu­mo su­ma­žė­ji­mas, ku­rį ga­li lem­ti įvai­rios vi­di­nės ir išo­ri­nės prie­žas­tys.
San­ty­kiai su ar­ti­mai­siais – pa­grin­di­nis sau­gik­lis
Anot psi­chiat­ro-psi­cho­te­ra­peu­to Vy­tau­to Bart­ke­vi­čiaus, se­niau kal­bė­ta, kad žmo­gus jau vai­kys­tė­je ga­li bū­ti lin­kęs į dep­re­si­ją. Da­bar di­des­ne pro­ble­ma tam­pa ma­mos ir vai­ko ry­šio ne­bu­vi­mas, ku­ris reikš­min­gas vai­ko vys­ty­mui­si ir psi­cho­lo­gi­nei jo rai­dai. Vis daž­niau ten­ka iš­girs­ti, kad ma­mos at­si­sa­ko mai­tin­ti kū­di­kius, bi­jo­da­mos ga­li­mų fi­gū­ros po­ky­čių. Dak­ta­ras V. Bart­ke­vi­čius ak­cen­tuo­ja, kad šis ri­tua­las yra itin reikš­min­gas for­muo­jant ma­mos ir vai­ko ry­šį, to­dėl jo ne­pai­sy­mas ga­li tu­rė­ti nei­gia­mų pa­sek­mių vai­kui.
Žmo­gus iš pri­gim­ties yra so­cia­lus, to­dėl di­de­lę reikš­mę ser­ga­mu­mui dep­re­si­ja tu­ri šei­mos ir ar­ti­mų­jų tar­pu­sa­vio san­ty­kiai. Bend­ra­vi­mo ne­bu­vi­mas šei­mo­je – šių lai­kų rykš­tė. Užuot pa­si­kal­bė­ję apie die­nos įvy­kius, iš­ki­lu­sias pro­ble­mas, pa­si­da­li­ję įspū­džiais prie va­ka­rie­nės sta­lo, šei­mos na­riai iš­si­skirs­to į skir­tin­gus kam­ba­rius ar­ba „dings­ta“ te­le­fo­no, te­le­vi­zo­riaus ar kom­piu­te­rio ek­ra­nuo­se.
To­kiu at­ve­ju mes ne tik tam­pa­me sve­ti­mais, bet ir pra­ran­da­me ga­li­my­bę iš­si­pa­sa­ko­ti, pa­si­da­lin­ti pro­ble­mo­mis, ku­rios kau­pia­si, taip di­din­da­mos psi­chi­nių su­si­rgi­mų grės­mę.
Ir vėl emig­ra­ci­ja
Dar vie­na dep­re­si­jos prie­žas­tis – emig­ra­ci­ja. Apie nei­gia­mus jos pa­da­ri­nius de­mog­ra­fi­nei ir eko­no­mi­nei pa­dė­čiai ša­ly­je kal­ba­ma nuo­lat. So­cia­li­niai dar­buo­to­jai, psi­cho­lo­gai ir psi­chiat­rai ska­ti­na at­kreip­ti dė­me­sį ir į šio pro­ce­so re­zul­ta­tus psi­chi­nei žmo­nių svei­ka­tai.
Vi­si emig­ra­vu­sių žmo­nių ar­ti­mie­ji vie­naip ar ki­taip bū­na pa­vei­kia­mi, bet la­biau­siai dėl to nu­ken­čia vai­kai. Dirb­ti į už­sie­nį iš­va­žia­vu­sių tė­vų vai­kai pra­de­da gal­vo­ti apie prie­žas­tis, lė­mu­sias ar­ti­miau­sių žmo­nių iš­vy­ki­mą. Ne­re­tai pa­si­tai­ko, kad dėl to jie kal­ti­na sa­ve ar jau­čia­si ne­my­li­mi, pa­lik­ti, ne­rei­ka­lin­gi tė­vams.
Daž­nai kar­tu ke­liau­ja ir vai­kas, nors stai­gūs kul­tū­ros, gy­ve­na­mo­sios ap­lin­kos ir žmo­nių po­ky­čiai ver­čia pa­si­jus­ti ne­su-
p­ras­tu, ne­pri­tam­pan­čiu prie ap­lin­kos. Vai­kai il­gi­si drau­gų, se­no­jo gy­ve­ni­mo, jau­čia­si nu­skriaus­ti ar nu­baus­ti, kad te­ko pa­lik­ti se­ną­jį gy­ve­ni­mą. Tai ga­li pa­si­reikš­ti ne tik dep­re­si­ja, bet ir prie­šiš­ku­mu ar nea­py­kan­ta tė­vams.
Net ne­su­si­mąs­to­me, bet ypač skau­džiai emig­ra­ci­ja pa­lie­čia tė­vus – pa­gy­ve­nę tė­vai emig­ran­tai jau­di­na­si ne tik dėl vai­kų ge­ro­vės, bet ir dėl to, kad ne­lai­mės at­ve­ju jie liks vie­ni ir ne­tu­rės, kur kreip­tis.
Ti­kė­ji­mas ir dep­re­si­ja
Kad ir kaip keis­tai skam­bė­tų, ti­kė­ji­mas taip pat glau­džiai su­si­jęs su ser­ga­mu­mu dep­re­si­ja. Pra­ra­dę ti­kė­ji­mą, kar­tu pra­ran­da­me ir sau­gu­mą. Psi­chiat­ras-psi­cho­te­ra­peu­tas
V. Bart­ke­vi­čiaus aiš­ki­na, kad ti­kė­ji­mas šiuo at­žvil­giu ne­tu­rė­tų bū­ti skirs­to­mas pa­gal re­li­gi­jas. „Moks­li­nin­kai neišs­ki­ria, kas tu esi pa­gal re­li­gi­ją: mu­sul­mo­nas, žy­das ar ka­ta­li­kas. Kiek­vie­na žmo­nių gru­pė tu­ri sa­vo ti­kė­ji­mą“, – sa­ko pa­šne­ko­vas. Ti­kė­ji­mas pa­de­da ne­si­jaus­ti vie­ni­šu, ti­kė­ti, kad esi sau­gus. Pra­ra­dę šią ver­ty­bę, tam­pa­me leng­viau pa­žei­džia­mais, ne­be­ži­no­me, kuo ga­li­me pa­si­ti­kė­ti, o pri­rei­kus – pra­šy­ti pa­gal­bos.
Bė­ga­me, bet kur nu­bėg­si­me?
Nuo­la­ti­nis sku­bė­ji­mas taip pat di­di­na ser­gan­čių­jų dep­re­si­ja skai­čių. Dak­ta­ras mi­ni rek­la­mas, ku­rio­se vaiz­duo­ja­mas idea­lis­ti­nis šei­mos ry­tas, kai vi­si sku­bė­da­mi pa­lie­ka na­mus. Jo nuo­mo­ne, toks šei­mos vaiz­da­vi­mas yra ne­tei­sin­gas ir ska­ti­na iš­kreip­tą vi­suo­me­nės su­vo­ki­mą. Taip tik pa­tvir­ti­na­ma nuo­sta­ta, kad bend­ra­vi­mas, lai­kas su ar­ti­mai­siais tam­pa pra­ban­ga, ku­rios mes ne­ga­li­me sau leis­ti, jei no­ri­me iš­sau­go­ti dar­bą.
Dar­be mes taip pat nuo­lat pa­ti­ria­me stre­są, kri­ti­nes si­tua­ci­jas, bi­jo­me iš­girs­ti, kad mū­sų pa­slau­gų ne­be­rei­kia. Vi­sa tai su­ke­lia nuo­la­ti­nę bai­mę, psi­cho­lo­gi­nį nuo­var­gį, iš­se­ki­mą ir be­vil­tiš­ku­mo jaus­mą.
Prie­žas­tis, dėl ku­rios mes dir­ba­me, yra no­ras pa­ten­kin­ti vi­suo­me­nės iš­kel­tus stan­dar­tus: ge­ra ma­ši­na, bu­tas, ke­lio­nės, pra­ban­gūs daik­tai. No­rė­da­mi pri­tap­ti, mes dir­ba­me dėl šių daik­tų, sten­gia­mės elg­tis pa­gal nu­sta­ty­tas vi­suo­me­nės for­mas ir tai­syk­les. Vis­kas tam, kad neiš­sis­kir­tu­me, ne­bū­tu­me pa­ša­lin­ti iš vie­nos žmo­nių gru­pės ir „nu­ra­šy­ti“ pra­stes­nei. Bet lai­min­gais taip ir ne­tam­pa­me. Pat­vir­ti­nę nuo­sta­tas jau­čia­mės pa­val­dūs ki­tiems, ne­pat­vir­ti­nę – ne­vy­kė­liais.
Te­le­vi­zi­jos ke­lia­ma grės­mė
Vis daž­niau kal­ba­ma apie nei­gia­mą te­le­vi­zi­jos po­vei­kį žmo­gaus psi­chi­kai ir ap­lin­kos su­vo­ki­mui. Vaiz­duo­se, ku­riuos ma­to­me ek­ra­nuo­se, vy­rau­ja smur­tas, prie­var­ta. Do­ku­men­ti­ka, kul­tū­ri­niai fil­mai yra ro­do­mi die­ną, kai di­džio­ji da­lis au­di­to­ri­jos dir­ba, ar­ba vė­lai va­ka­re. Žmo­gus ne­ga­li gau­ti tei­gia­mų emo­ci­jų, ati­trūk­ti nuo žiau­rios pa­sau­lio kas­die­ny­bės, pa­mirš­ti sa­vo pro­ble­mų. Ne­są­mo­nin­gai jam sa­ko­ma, kad tik šiurkš­tus el­ge­sys ar prie­var­ta ga­li iš­spręs­ti pro­ble­mas, nes taip jos tvar­ko­mos te­le­vi­zi­jos ek­ra­ne.
„Ne“ pre­ky­bos cent­rui – „taip“ baž­ny­čiai
V. Bart­ke­vi­čius pa­ta­ria kuo ma­žiau lan­ky­tis pre­ky­bos cent­ruo­se ir pirk­ti ma­žes­nė­se par­duo­tu­vė­se. Jo­se pa­tir­si­me ma­žiau nei­gia­mų emo­ci­jų, nes di­de­lė­se par­duo­tu­vė­se su­si­du­ria­me ne tik su fi­nan­si­nė­mis pro­ble­mo­mis, bet ir nuo­la­ti­niu triukš­mu, sku­bė­ji­mu, stum­dy­mu­si ir ieš­ko­ji­mu tarp len­ty­nų. Vi­sa tai iš­ba­lan­suo­ja ir var­gi­na žmo­gų.
Pak­laus­tas, kaip iš­veng­ti dep­re­si­jos, psi­chiat­ras-psi­cho­te­ra­peu­tas pa­ta­ria lan­ky­tis baž­ny­čio­je. Anot jo, tai vie­na tin­ka­miau­sių vie­tų pa­bėg­ti nuo išo­ri­nio pa­sau­lio ir pa­si­džiaug­ti ty­la, ra­my­be, ku­rio­je ne­truk­do­mi ga­lė­si­te pa­mąs­ty­ti.
La­biau­siai pa­žei­džia­mi –  se­no­liai ir vai­kai
Re­mian­tis sta­tis­ti­niais duo­me­ni­mis, daž­niau­siai dep­re­si­ja ser­ga mo­te­rys, bet gy­dy­to­jas pa­ste­bi, kad šie ro­dik­liai nė­ra tiks­lūs. Jo tei­gi­mu, skai­čiai ženk­liai pa­si­keis­tų, jei­gu vi­si vy­rai, jau­čian­tys dep­re­si­jos simp­to­mus, ieš­ko­tų pa­gal­bos.
Ki­ta di­de­lė pro­ble­ma – išau­gęs vai­kų ir pa­gy­ve­nu­sių žmo­nių, ser­gan­čių dep­re­si­ja, skai­čius. Šias so­cia­li­nes gru­pes la­biau­siai pa­žei­džia mi­nė­ta emig­ra­ci­jos ir bend­ra­vi­mo sto­kos pro­ble­ma, dėl ku­rios jie jau­čia­si ne­sau­gūs, pa­mirš­ti ir ne­rei­ka­lin­gi.
Leis­ti pa­si­jus­ti žmo­gui rei­ka­lin­gu nė­ra sun­ku. Ne­pul­ki­te vis­ko da­ry­ti už tė­vus ar se­ne­lius. Leis­ki­te jiems tvar­ky­tis pa­tiems, pa­pra­šy­ki­te pa­ta­ri­mo, iš­klau­sy­ki­te nuo­mo­nės. To­kios smulk­me­nos lei­džia žmo­nėms pa­si­jus­ti rei­ka­lin­gais ir ne­pra­ras­ti pa­si­ti­kė­ji­mo sa­vi­mi.
Dep­re­si­jos simp­to­mai
Vie­no tiks­laus at­sa­ky­mo, kaip at­pa­žin­ti ri­bą, kai lai­ki­ni nuo­tai­kų svy­ra­vi­mai tam­pa tik­ra li­ga, nė­ra, nes dep­re­si­ja pa­si­reiš­kia skir­tin­gai.
Pir­mi­niai šios li­gos po­žy­miai: il­gai trun­kan­tis liū­de­sys, nu­si­vy­li­mas, be­vil­tiš­ku­mo jaus­mas, ne­be­do­mi­na įpras­ti­nė veik­la, ho­biai, jau­čia­ma bai­mė, ne­ri­mas, ku­rie pa­si­reiš­kia per­dė­tu rū­pi­ni­mu­si svei­ka­ta, įsi­vaiz­duo­ja­mo­mis grės­mė­mis ir pa­vo­jais. Į dep­re­si­ją lin­kęs žmo­gus jau­čia nuo­la­ti­nį kal­tės jaus­mą, ku­riam pro­gre­suo­jant, pra­de­da­ma mąs­ty­ti apie pa­si­trau­ki­mą iš gy­ve­ni­mo, ven­gia­ma bend­ra­vi­mo su ki­tais, nes bai­mi­na­ma­si iš­si­duo­ti. Sa­vęs nu­ver­ti­ni­mas, su­ma­žė­jęs ar pa­di­dė­jęs kū­no svo­ris, mie­go su­tri­ki­mai, apa­ti­ja, nuo­var­gis, ne­ga­lė­ji­mas su­kon­cent­ruo­ti dė­me­sio taip pat pra­ne­ša apie dep­re­si­ją. Dar vie­nas aki­vaiz­dus dep­re­si­jos bruo­žas – pa­sto­vus al­ko­ho­lio var­to­ji­mas, ti­kin­tis pa­mir­ši pro­ble­mas.

Iš­mo­ki­te at­si­ri­bo­ti nuo pro­ble­mų
Su­si­da­rius konflik­ti­nei si­tua­ci­jai ar ne­ma­lo­nu­mams na­muo­se, ge­riau ne­siim­ti dras­tiš­kų prie­mo­nių, ne­tęs­ti gin­čų, o ku­rį lai­ką nuo vi­so to at­si­ri­bo­ti. Išei­ki­te pa­si­vaikš­čio­ti ar už­siim­ki­te ki­ta veik­la už na­mų ri­bų. Tuo­met ne tik ne­pa­sa­ky­si­te to, ko vė­liau gai­lė­tu­mė­tės, bet ir tu­rė­si­te lai­ko vis­ką ap­gal­vo­ti iš nau­jo.
Svar­bu ir tai, kad žmo­gus iš­mok­tų at­si­ri­bo­ti nuo blo­gų emo­ci­jų ir rū­pes­čių. Jo­kiu bū­du „ne­par­si­neš­ki­te“ pro­ble­mų iš dar­bo. Už­vė­rę dar­bo­vie­tės du­ris pa­li­ki­te ne tik ko­le­gas, bet ir vi­sas nei­gia­mas emo­ci­jas. Ly­giai taip pat ir dėl na­muo­se ki­lu­sių bar­nių, ku­rie, išė­jus į dar­bą, pri­va­lo lik­ti na­mie.
Grį­žę na­mo iš dar­bo, bū­ti­nai kuo grie­čiau per­si­ren­ki­te, taip sim­bo­liš­kai at­si­ri­bo­ja­te nuo dar­bo stre­so ir pro­ble­mų ir įsi­lie­ja­te į na­mų ap­lin­ką.
Spe­cia­lis­tai taip pat re­ko­men­duo­ja keis­ti vy­ki­mo į dar­bą įpro­čius. Jei­gu įma­no­ma, va­žia­vi­mą au­to­mo­bi­liu keis­ki­te ėji­mu pės­čio­mis. Taip jūs ne tik pa­ju­dė­si­te, bet ir iš­veng­si­te stre­so, ku­rį pa­ti­ria­te vai­ruo­da­mi.

Šian­die­nos gy­ve­ni­mo rit­mas – tai nuo­la­ti­nis sku­bė­ji­mas, lė­ki­mas,  stre­sas, bai­mė dėl dar­bo ir atei­ties. Ne­lie­ka lai­ko nei bend­ra­vi­mui, nei poil­siui.

Jimmy B nuotr.


Automobilis žiemą: rožinio ledo grandiklio nepakaks

Ok­sa­na LAU­RU­TY­TĖ
ok­sa­na.laurutyte@splius.lt

Ge­riau­sias kai­my­nas dau­gia­bu­ty­je yra tas, ku­ris žie­mą sa­vo au­to­mo­bi­lio ba­ga­ži­nė­je tu­ri kas­tu­vą. Daž­nai žie­mą snie­gą va­lan­ti tech­ni­ka ša­li­ke­lė­se su­sta­ty­tus au­to­mo­bi­lius įka­li­na, to­dėl juos iš­va­duo­ti te­pa­vyks­ta kas­tu­vo pa­gal­ba. Vis dėl­to kas­tu­vas ne­pa­gel­bės, jei au­to­mo­bi­lis per spei­gus neuž­si­ves ir „ro­dys“ špy­gas. Kaip pa­ruoš­ti au­to­mo­bi­lį žie­mai, kad jis va­žiuo­tų lyg „bi­tu­tė“ ir ne­pri­da­ry­tų rū­pes­čių?

Žie­mą bū­ti­na tu­rė­ti le­do gran­dik­lį, šluo­te­lę snie­gui nu­šluo­ti, kas­tu­vą. Par­duo­tu­vė­se da­bar ap­stu ir prie­mo­nių, ku­rios pa­de­da aki­mirks­niu nu­tirp­dy­ti le­dą nuo au­to­mo­bi­lio stik­lo ar ne­lei­džia stik­lams ap­šal­ti.

Mathias Genterczewsky | gentagrafie | hotstepperzdiggshit.com nuotr.

Au­to­mo­bi­lis daž­niau­siai neuž­si­ve­da, kai ten­ka sku­bė­ti

Nors žie­mos spei­gai dar ga­na to­li, au­to­ser­vi­sų dar­buo­to­jai pa­ta­ria jau da­bar at­vyk­ti pas spe­cia­lis­tus ir pa­pra­šy­ti įver­tin­ti au­to­mo­bi­lio tech­ni­nę būk­lę. Nors tech­ni­nės ap­žiū­ros pa­žy­ma ne­se­niai gau­ta, spe­cia­lis­tai sa­ko, kad ji ga­li ir ne­pa­ro­dy­ti tie­sos. Eg­zis­tuo­ja žmo­giš­ka­sis fak­to­rius, vie­nas žmo­gus ga­li ne­pas­te­bė­ti kaž­ko­kio ge­di­mo, to­dėl, no­rint vi­siš­kos ra­my­bės, rei­kė­tų au­to­mo­bi­lį pa­tik­rin­ti au­to­ser­vi­se. Lauk­ti žie­mos tik­rai ne­ver­tė­tų, mat, pa­spau­dus pir­ma­jam šal­tu­kui, au­to­ser­vi­sus už­plūs­ta mi­nios del­su­sių vai­ruo­to­jų, tad pa­gal­bos tą pa­čią die­ną ga­li ir ne­su­lauk­ti.

Šiau­lių au­to­ser­vi­suo­se au­to­mo­bi­lio pa­tik­ri­ni­mas kai­nuo­ja apie 30 Lt.  Spe­cia­lis­tai jo sa­vi­nin­kui pa­tei­kia ras­tų ge­di­mų są­ra­šą, o vai­ruo­to­jas pa­ts spren­džia, kur tai­sy­ti au­to­mo­bi­lį – au­to­ser­vi­se ar ga­ra­žiu­ke.

Ypač svar­bu pa­tik­rin­ti au­to­mo­bi­lio stab­džius, įver­tin­ti, ar skys­čiai – te­pa­las, aly­va, au­ši­ni­mo, lan­gų plo­vi­mo, stab­džių skys­čiai – ati­tin­ka tech­ni­nes sa­vy­bes ir neuž­šals, ne­sus­tings per spei­gus.

Rei­kia neuž­mirš­ti pa­tik­rin­ti aku­mu­lia­to­rių: ar jis ge­rai įkrau­tas, ar iš­tvers žie­mą, ar at­liks sa­vo funk­ci­ją anks­ti ry­te, kai rei­kia sku­bė­ti. Kar­tais vei­kia ir Mer­fio dės­nis, kad au­to­mo­bi­lis neuž­si­ve­da bū­tent ta­da, kai vė­luo­ja­ma, to­dėl vis­ką ap­gal­vo­ti yra bū­ti­na.

Spe­cia­lis­tai sa­ko, kad vai­ruo­to­jai į re­ko­men­da­ci­jas daž­nai nu­mo­ja ran­ka, ti­ki­si, kad ge­di­mas ne­su­kels di­de­lių pro­ble­mų. Daž­niau­siai iš­sa­ky­tos pa­sta­bos pa­si­tvir­ti­na ir au­to­mo­bi­lis, už­klu­pus šal­čiams, ne­beuž­si­ve­da.

Ge­rų pa­dan­gų nie­kas neiš­me­ta. Skan­di­na­vi­jos ša­ly­se, kur at­šiau­rios žie­mos, pa­dan­gos iš­me­ta­mos, net jei jų pro­tek­to­riaus gy­lis – 4–5 mm. Skan­di­na­vai no­ri va­ži­nė­ti sau­giai, o iš­ra­din­gi lie­tu­viai to­kias pa­dan­gas at­ga­be­na į Lie­tu­vą ir par­da­vi­nė­ja vai­ruo­to­jams.

Matteo CANESSA nuore.

Pi­giai ir ge­rai ne­bū­na

Nuo lapk­ri­čio 1-osios rei­kia pa­keis­ti va­sa­ri­nes pa­dan­gas žie­mi­nė­mis. Nep­ri­tek­liaus var­gi­na­mi vai­ruo­to­jai nu­spren­džia pirk­ti nau­do­tas pa­dan­gas, bet spe­cia­lis­tai sa­ko, kad tai – di­de­lė klai­da. Ge­rų pa­dan­gų nie­kas neiš­me­ta. Skan­di­na­vi­jos ša­ly­se, kur at­šiau­rios žie­mos, pa­dan­gos iš­me­ta­mos, net jei jų pro­tek­to­riaus gy­lis – 4–5 mm. Skan­di­na­vai no­ri va­ži­nė­ti sau­giai, o iš­ra­din­gi lie­tu­viai to­kias pa­dan­gas at­ga­be­na į Lie­tu­vą ir par­da­vi­nė­ja vai­ruo­to­jams. Jas įsi­gy­jan­tys žmo­nės net ne­ži­no, kaip ri­zi­kuo­ja, va­ži­nė­da­mi se­no­mis pa­dan­go­mis, ku­rios neaiš­ku, kiek lai­ko dū­lė­jo san­dė­liuo­se. Bū­na neaiš­ku, ar ne­pra­kirs­ti pa­dan­gos šo­ni­niai su­tvir­ti­ni­mai, spe­cia­lis­tų va­di­na­mi „kor­dais“, ar pa­dan­ga ke­ly­je ne­sprogs. Įvy­kus ava­ri­jai, pre­ten­zi­jų ne­be­bus kam pa­reikš­ti.

Spe­cia­lis­tai sa­ko, kad jei ten­ka rink­tis – pirk­ti nau­do­tą ar nau­ją, tre­čio­sio­se ša­ly­se pa­ga­min­tą pa­dan­gą, ge­riau pirk­ti nau­ją. Ji tu­rės ga­ran­ti­ją, bus pa­tik­rin­ta, sau­gi ir ne­sprogs eksp­loa­tuo­ja­ma.

Au­to­mo­bi­lių re­mon­to meist­rai ne­pa­ta­ria pirk­ti ir pa­čių pi­giau­sių au­to­mo­bi­lių de­ta­lių, aku­mu­lia­to­rių. Pi­gus daik­tas ne­tar­naus il­gai – pi­giai ir ge­rai ne­bū­na. Ko­ky­bė vi­sa­da kai­nuo­ja.

Par­duo­tu­vė­se ap­stu įvai­rių lan­gų va­ly­mo skys­čių. Spe­cia­lis­tai  pa­ste­bė­jo, kad nu­si­pir­kus pi­gų lan­gų va­ly­mo skys­tį, nuo­ro­da, ko­kiai lau­ko tem­pe­ra­tū­rai esant skys­tis neuž­šą­la, bū­na ne­tiks­li. Ne­re­tai toks skys­tis už­šą­la ter­mo­met­ro stul­pe­liui nu­kri­tus vos ke­liais laips­niais.

Be to, nau­do­jant pi­gų lan­gų va­ly­mo skys­tį, jo ten­ka purkš­ti žy­miai dau­giau, kad lan­gai bū­tų šva­rūs. Bran­gaus lan­gų skys­čio ten­ka purkš­ti ne­daug, po­ra pa­spau­di­mų ir aky­se iš­syk pra­švie­sė­ja. Bran­gus skys­tis ir neuž­šą­la per šal­čius.

Ar­ti­nan­tis žie­mai, spe­cia­lis­tai tu­rė­tų pa­tik­rin­ti, ar ge­rai vei­kia sa­lo­no šil­dy­mo ir vė­di­ni­mo sis­te­ma. Šal­tuo­ju me­tu silp­nai pu­čian­tis šil­tas vė­je­lis ne­pa­dės grei­čiau ati­tirp­ti ap­le­di­ju­siems lan­gams, sa­lo­ne bus šal­ta. Ži­no­ma, au­to­mo­bi­lis va­žiuos, bet kom­for­ta­bi­liai ja­me ne­si­jau­si­te. Be to, teks taip pat il­gai lauk­ti ei­lė­je au­to­ser­vi­se, kol ge­di­mas bus pa­ša­lin­tas.

Spe­cia­lis­tai vien­bal­siai sa­ko, jei au­to­mo­bi­lis tech­niš­kai tvar­kin­gas, jo va­rik­lis leng­vai už­si­ves per spei­gus, ne­svar­bu, ar ma­ši­na va­ro­ma ben­zi­nu, dy­ze­li­niu ku­ru, du­jo­mis ar elekt­ra. Du­jo­mis va­ro­ma ma­ši­na žie­mą su­si­du­ria su pro­ble­mo­mis dėl ne­tvar­kin­gos du­jų sis­te­mos ins­ta­lia­ci­jos, lai­ku ne­pa­keis­tų įvai­rių filt­rų.

Au­to­mo­bi­lių stik­lai ga­li ir neap­šal­ti

Vai­ruo­to­jai daž­nai ig­no­ruo­ja įvai­rius sig­na­lus, tei­si­na­si, kad ma­ši­na se­na, to­dėl nor­ma­lu, kad at­si­ran­da ge­di­mų. Au­to­mo­bi­lių prie­žiū­ros spe­cia­lis­tai sa­ko, kad jei se­na ma­ši­na tech­niš­kai tvar­kin­ga, ji nie­kuo ne­si­ski­ria nuo nau­jos, va­žiuo­ja taip pat sau­giai ir yra pa­ti­ki­ma.

Ar­tė­jant žie­mai, dėl pra­stų va­žia­vi­mo są­ly­gų ir pa­di­dė­ju­sių iš­lai­dų au­to­mo­bi­liui pri­žiū­rė­ti vy­res­nio am­žiaus vai­ruo­to­jai iš­vis ne­be­si­nau­do­ja nuo­sa­vu au­to­mo­bi­liu. Pas­ta­to ša­li­ke­lė­je, ga­ra­že ir lau­kia, kol at­šils.

Spe­cia­lis­tai sa­ko, kad ne­va­žiuo­jan­tis au­to­mo­bi­lis žy­miai daž­niau gen­da, nei eksp­loa­tuo­ja­mas kas­dien. Ne­mankš­ti­na­mos gu­mi­nės ma­ši­nos da­lys ima skel­dė­ti, me­ta­li­nės – rū­dy­ti, pra­si­de­da ko­ro­zi­ja. Pa­va­sa­rį, prieš at­lie­kant neeksp­loa­tuo­to au­to­mo­bi­lio tech­ni­nę ap­žiū­rą, au­to­mo­bi­lių meist­rai ran­da la­bai daug trū­ku­mų vien dėl to, kad au­to­mo­bi­liu ne­bu­vo va­ži­nė­ja­ma.

Ne­pa­ty­rę vai­ruo­to­jai bai­mi­na­si va­ži­nė­ti žie­mą, ma­ny­da­mi, kad drus­ka, ku­ria bars­to­mi ke­liai, la­bai ken­kia au­to­mo­bi­liui. Drus­ka „ėda“ kė­bu­lo da­lis, skar­dą, bet au­to­mo­bi­lio va­žiuok­lei, va­rik­liui svei­kiau, kai ma­ši­na va­žiuo­ja­ma.

Dau­ge­lis vai­ruo­to­jų vis daž­niau at­si­sa­ko ga­ra­žų, nes pa­to­giau sta­ty­ti ma­ši­ną ša­lia na­mų nei už ki­lo­met­ro esan­čia­me ga­ra­že. Ži­no­ma, sma­gu ry­te įsės­ti į neaps­nig­tą, neap­le­di­ju­sį au­to­mo­bi­lį, bet ga­ra­že lai­kant ma­ši­ną, ji daž­niau gen­da. Spe­cia­lis­tų tei­gi­mu, prie­žas­tis ta, kad ga­ra­že nu­tirps­ta prie au­to­mo­bi­lio pri­li­pęs snie­gas su drus­ka ir pur­vu. Su van­de­niu drus­kos skver­bia­si į de­ta­les ir joms ken­kia. Kai au­to­mo­bi­lis sto­vi lau­ke, pur­vi­nas snie­gas ne­tirps­ta, su­šą­la ir ne­si­skver­bia į vi­sus tar­pe­lius.

Žie­mą, ži­no­ma, bū­ti­na tu­rė­ti le­do gran­dik­lį, šluo­te­lę snie­gui nu­šluo­ti, kas­tu­vą. Anot pa­šne­ko­vų, par­duo­tu­vė­se da­bar ap­stu prie­mo­nių, ku­rios pa­de­da aki­mirks­niu nu­tirp­dy­ti le­dą ar ne­lei­džia ap­šal­ti au­to­mo­bi­lio stik­lams. Bet ko­kio­je au­to­mo­bi­lių de­ta­lių par­duo­tu­vė­je ga­li­ma ras­ti te­pa­lų, nau­do­ja­mų tam, kad neuž­šal­tų du­rys, spy­ne­lės, ar įsi­gy­ti prie­dų, pi­la­mų į ku­rą ir ne­lei­džian­čių jam už­šal­ti.


Šunų priežiūra šaltuoju metų laiku

Jur­ga AND­RU­LY­TĖ

Ar­tė­jan­tis šal­ta­sis pe­rio­das, at­ne­šian­tis sli­džius ša­li­gat­vius, le­dą ir snie­gą yra pa­vo­jin­gas ne tik žmo­nėms, bet ir šu­nims. Lie­tus ir šal­tis į li­gos pa­ta­lą ga­li pa­siųs­ti net ir stip­riau­sią au­gin­ti­nį, o ne­kar­py­ti na­gai – su­kel­ti rim­tas trau­mas. Ar­tė­jant šal­tiems orams, pra­var­tu pa­si­do­mė­ti ke­tur­ko­jų bi­čiu­lių ap­sau­ga nuo per­ša­li­mo li­gų.

Lie­tu­vos ki­no­lo­gų drau­gi­ja teigia, kad žie­mą la­biau rei­kė­tų sau­go­ti se­ny­vo am­žiaus ir jaut­res­nius šal­čiui au­gin­ti­nius, nes jų imu­ni­nė sis­te­ma nė­ra to­kia stip­ri kaip jau­nų ar fi­ziš­kai ak­ty­vių gy­vū­nė­lių.

Emery WAY nuotr.

Gri­pas – pa­vo­jus ir šu­nims

Jei­gu iki šiol ma­no­te, kad ge­riau­si žmo­gaus drau­gai gri­pu ne­ser­ga – klys­ta­te. Šu­nys kaip ir jų šei­mi­nin­kai slo­guo­ja, ser­ga gri­pu ar plau­čių už­de­gi­mu. Kaip pa­žy­mi Lie­tu­vos ki­no­lo­gų drau­gi­ja, žie­mą la­biau rei­kė­tų sau­go­ti se­ny­vo am­žiaus ir jaut­res­nius šal­čiui au­gin­ti­nius, nes jų imu­ni­nė sis­te­ma nė­ra to­kia stip­ri kaip jau­nų ar fi­ziš­kai ak­ty­vių gy­vū­nė­lių.

Pir­mie­ji per­ša­li­mo simp­to­mai pa­si­reiš­kia au­gin­ti­nio ape­ti­to sto­ka, karš­čia­vi­mu, van­gu­mu, kos­čio­ji­mu ar iš­sky­ro­mis iš no­sies. Pas­te­bė­jus šiuos simp­to­mus, pa­ta­ria­ma ne­del­siant kreip­tis į ve­te­ri­na­rą.

Daž­niau­siai tem­pe­ra­tū­rai nu­kri­tus že­miau 10 laips­nių šal­čio, sten­gia­mės sa­vo au­gin­ti­nius ve­džio­ti kuo trum­piau, bi­jo­da­mi, kad jie su­šals. „Di­džiau­sias pa­vo­jus au­gin­ti­niams yra ne šal­tis, o drėg­mė“, – sa­ko ve­te­ri­na­ras Pau­lius Šė­ve­lis. Šu­nys su­šlam­pa ne tik ru­de­nį, pliau­piant lie­tui, bet ir žie­mą iš­si­vo­lio­ję snie­go pus­ny­je. Iš pir­mo žvilgs­nio at­ro­do, kad nie­ko to­kio – pa­si­pur­tys ir iš­džius. Ta­čiau esant šal­tam orui, drėg­nas ar šla­pias gy­vū­no kai­lis ga­li tap­ti rim­ta su­si­rgi­mo prie­žas­ti­mi. To­kio­mis są­ly­go­mis ir žmo­gus, ir gy­vū­nas ga­li leng­vai per­šal­ti ir su­si­rgti gri­pu ar net plau­čių už­de­gi­mu. „Po pa­si­vaikš­čio­ji­mo lau­ke šla­pią au­gin­ti­nio kai­lį pri­va­lu kuo sau­siau iš­šluos­ty­ti, kad grei­čiau iš­džiū­tų“, – ak­cen­tuo­ja spe­cia­lis­tas.

Šu­nų rū­be­liai: bū­ti­ny­bė ar ma­da?

Pak­laus­tas apie tai, ar bū­ti­na reng­ti ke­tur­ko­jus au­gin­ti­nius žie­mą, ve­te­ri­na­ras pa­sa­ko­jo, kad tai pri­klau­so nuo gy­vū­no fi­zi­nio ak­ty­vu­mo ir fi­zio­lo­gi­nių sa­vy­bių. Ap­ran­ga re­ko­men­duo­ti­na, jei no­ri­te bū­ti už­tik­rin­ti, kad pa­da­rė­te vis­ką, jog jū­sų gy­vū­nas iš­veng­tų ga­li­my­bės su­si­rgti.

Rink­da­mi ap­ran­gą au­gin­ti­niui, at­kreip­ki­te dė­me­sį, kad bū­tų už­deng­ta au­gin­ti­nio krū­ti­nės ląs­ta ir pa­pil­vė. Tam tin­ka lie­me­nės, kom­bi­ne­zo­nai, ner­ti­niai. Ap­reng­ti trum­pap­lau­kiai šu­nys bus ap­sau­go­ti nuo šal­čio, o il­gap­lau­kiai au­gin­ti­niai – nuo drėg­mės.

Fi­ziš­kai ak­ty­viems gy­vū­nams ap­ran­ga nė­ra bū­ti­na, nes nuo­la­ti­nis ju­dė­ji­mas už­tik­ri­na rau­me­nų dar­bą ir iš­ski­ria­mą ši­lu­mą. Jei­gu jū­sų au­gin­ti­nis yra se­nas, pa­sy­vus ar ne­tu­ri po­vil­nio, kaip jork­šy­ro ter­je­rų veis­lės šu­niu­kai, ap­ran­ga jiems yra bū­ti­na.

Rink­da­mi ap­ran­gą au­gin­ti­niui, at­kreip­ki­te dė­me­sį, kad bū­tų už­deng­ta au­gin­ti­nio krū­ti­nės ląs­ta ir pa­pil­vė.

Nick HARRIS nuotr.

Snie­gas, le­das ir drus­ka

Vi­si ži­no­me, kad drus­ka ken­kia ava­ly­nei, bet nea­vint ba­tų nu­ken­tė­tų mū­sų ko­jos. Šu­nys, ki­taip ne­gu žmo­nės, ne­tu­ri ba­tų, ku­rie ap­sau­go­tų le­te­nas nuo drus­kos, snie­go ar le­do. To­dėl sli­džiuo­ju me­tų lai­ku drus­ka bars­to­mi ša­li­gat­viai ga­li tap­ti rim­tu iš­ban­dy­mu šei­mi­nin­kams ir jų au­gin­ti­niams.

Ve­te­ri­na­ras P. Šė­ve­lis pa­ta­ria at­kreip­ti dė­me­sį į au­gin­ti­nio le­te­nas po pa­si­vaikš­čio­ji­mo lau­ke. Jei­gu ke­tur­ko­jis bu­vo ve­džio­ja­mas snie­guo­ta gat­ve, ku­ri ga­lė­jo bū­ti pa­bars­ty­ta drus­ka, tarp au­gin­ti­nio le­te­nos pa­gal­vė­lių su­si­kau­pia snie­go, drus­kos ir žvy­ro mi­ši­nys, ku­ris šal­do le­te­nė­les ir ne­lei­džia joms iš­džiū­ti. Grį­žę į na­mus, au­gin­ti­nio le­te­nas nu­plau­ki­te šil­tu van­de­niu ar nu­va­ly­ki­te ser­ve­tė­lė­mis. Jei­gu šuns le­te­nė­lės pra­de­da ski­li­nė­ti, pa­tep­ki­te pa­gal­vė­les ap­sau­gi­niu alie­ju­mi, žu­vų tau­kais ar vaš­ku.

Drus­ka pa­vo­jin­ga ne tik le­te­nė­lėms, bet ir šu­nų no­sims. Jei­gu įma­no­ma, ne­leis­ki­te au­gin­ti­niams raus­ti snie­go, ku­ris ga­li bū­ti su­mai­šy­tas su drus­ka, nes tai nei­gia­mai vei­kia ke­tur­ko­jų no­sies glei­vi­nę. Jei to iš­veng­ti ne­pa­vy­ko, grį­žę į na­mus, šuns no­sies ert­mę plau­ki­te šil­tu van­de­niu, o esant su­trū­ki­mams, pa­tep­ki­te alie­ju­mi su­vil­gy­ta va­ta.

Žie­mą rei­kė­tų ati­džiau vaikš­čio­ti le­du ar vie­to­se, ku­rio­se jo ga­li bū­ti, nes pa­vo­jus dėl trau­mų iš­ky­la ne tik jums, bet ir au­gin­ti­niui. Jis kaip stik­las ga­li su­pjaus­ty­ti au­gin­ti­nių le­te­nė­les, ko­jas, o raus­da­mi snie­gą šu­nys ga­li su­si­pjaus­ty­ti snu­ku­tį. Su­žeis­tas vie­tas rei­kia iš­plau­ti ir taip pat pa­tep­ti alie­ju­mi.

Jei­gu tu­ri­te spe­cia­lų apa­vą ke­tur­ko­jui bi­čiu­liui ar ke­ti­na­te jį pirk­ti, įsi­ti­kin­ki­te, kad jis pa­ga­min­tas iš tin­ka­mos me­džia­gos. Pa­sak spe­cia­lis­to, apa­vas, pa­ga­min­tas iš gu­mos, la­biau ken­kia au­gin­ti­niui nei jį ap­sau­go. Iš gu­mi­nio pluoš­to pa­ga­min­ti šu­nų ba­te­liai, kaip ir gu­mi­niai ba­tai, trau­kia ir su­lai­ko šal­tį, to­dėl gy­vū­no le­te­nė­lės ne tik ne­bus šil­do­mos, bet at­virkš­čiai – nuo­la­tos šals. Ve­te­ri­na­ras pa­ta­ria rink­tis kai­liu­ką vi­du­je tu­rin­čius šu­nų ba­te­lius, ku­rie ap­sau­go­tų le­te­nas nuo šal­čio, ar, prieš ei­nant į lau­ką, pa­tep­ti jas spe­cia­liu vaš­ku.

Na­gai – lyg aukš­ta­kul­niai

No­rint iš­veng­ti le­te­nų trau­mų žie­mą, bū­ti­na kar­py­ti au­gin­ti­nių na­gus. To­kiu bū­du au­gin­ti­nis bus pri­vers­tas sta­ty­ti le­te­ną ant pa­gal­vė­lės ir ne­lau­žys le­te­nė­lių. Il­gus na­gus tu­rin­čius au­gin­ti­nius ve­te­ri­na­ras P. Šė­ve­lis pri­ly­gi­na mo­te­rims, avin­čioms aukš­ta­kul­nius ba­tus žie­mą. Esant il­giems na­gams, au­gin­ti­nių le­te­nė­lės rie­čia­mos į vir­šų ir lau­žia­mi ke­tur­ko­jų pirš­tai. Tuo me­tu sta­tant le­te­nas ant pa­gal­vė­lių, au­gin­ti­nis ga­li ju­dė­ti sta­bi­liai ir su­ma­žin­a trau­mų ga­li­my­bes.

Šiau­dai ge­riau nei au­di­nys

Žie­mą ir ru­de­nį svar­bu už­tik­rin­ti lau­ke lai­ko­mų šu­nų ge­ro­vę. Nuk­ri­tus lau­ko tem­pe­ra­tū­rai, vol­je­ruo­se ir bū­do­se gy­ve­nan­čius ke­tur­ko­jus rei­kė­tų mai­tin­ti šil­tu, ka­lo­rin­gu ėda­lu. Taip pat ver­ta pa­di­din­ti duo­da­mo ėda­lo po­rci­jas, nes da­lis ener­gi­jos išeik­vo­ja­ma or­ga­niz­mo šil­dy­mui. Ne ma­žiau svar­bu pa­si­rū­pin­ti bū­dos ap­sau­ga nuo šal­čio ir drėg­mės. Tam spe­cia­lis­tas re­ko­men­duo­ja nau­do­ti šiau­dus. Jie ge­riau­siai at­stos šil­tą pa­klo­tą bū­do­je, nes dėl su­si­da­riu­sių oro tar­pų šiau­dai vei­kia kaip izo­lia­ci­nė prie­mo­nė nuo šal­čio. Jo­kiu bū­du į bū­dą ne­klo­ki­te me­džia­gi­nio au­di­nio. Nes šla­piu oru jis taps drėg­nas ir taip šal­dys gy­vū­ną. Paš­ne­ko­vas taip pat pa­ta­ria bū­dos per­dan­gą už­deng­ti ko­kiu nors gu­mi­niu pluoš­tu, taip ap­sau­gant au­gin­ti­nį nuo drėg­mės, snie­go ar vė­jo, ku­rie ga­li pa­tek­ti per bū­do­je esan­čius ply­šius.

Grū­din­ki­te au­gin­ti­nius

Tai vie­nas veiks­min­giau­sių pre­ven­ci­nių bū­dų prieš per­ša­li­mą ne tik žmo­nėms, bet ir šu­nims. Ži­no­ma, tai ne­reiš­kia, kad tu­ri­te mau­dy­ti au­gin­ti­nį po kont­ras­ti­niu du­šu ar gir­dy­ti im­bie­ri­ne ar­ba­ta. Stai­giai at­vė­sus orams, pa­kaks pa­laips­niui il­gin­ti šuns ve­džio­ji­mo šal­ta­me ore lai­ką. Jei­gu vie­ną die­ną lau­ke pa­bu­vo­te de­šimt mi­nu­čių, ki­tą pa­si­vaikš­čio­ki­te pen­kio­mis il­giau. Taip nuo per­ša­li­mo li­gų ap­sau­go­si­te ne tik my­li­mą au­gin­ti­nį, bet ir sa­ve.

  
Istolethetv nuotr. Yolanda nuotr.
   
   
Istolethetv nuotr.  

Vaikas – ne baltas lapas, o besiskleidžiantis pumpuras

Lau­ra AUK­SAI­TY­TĖ

Teo­ri­jų, kaip rei­kia auk­lė­ti vai­kus, kad jie užaug­tų kū­ry­biš­ki, są­ži­nin­gi, my­lin­tys ir ger­bian­tys sa­ve bei ki­tus – be­ga­lė. Pri­sis­kai­tę įvai­rių straips­nių, pri­si­klau­sę pa­skai­tų tė­vai ne­re­tai pa­si­klys­ta pa­ta­ri­muo­se, o vai­kas tam­pa in­du, ku­rį no­ri­ma sa­vaip de­ko­ruo­ti, pri­pil­dy­ti ži­nio­mis ir pa­tir­ti­mi. „Vai­kas nė­ra bal­tas la­pas, ku­rį rei­kia pri­ra­šy­ti. Vai­kas yra lyg pum­pu­ras, ku­rio ge­bė­ji­mams rei­kia pa­dė­ti at­si­skleis­ti“, – sa­ko vil­nie­tė vai­kų cent­ro va­do­vė Ie­va Or­dai­tė ir kau­nie­tė dai­li­nin­kė Au­re­li­ja Ku­rie­nė. Jau­nos ma­mos, pa­si­ge­du­sios ho­lis­ti­nio po­žiū­rio į vai­kų la­vi­ni­mą, ša­ly­je ėmė kur­ti vai­kų die­nos ug­dy­mo cent­rus. Pir­miau­sia Vil­niu­je įkur­tas „Sma­rag­do mies­tas“, vė­liau Klai­pė­do­je at­si­ra­do „Sma­rag­do uos­tas“, o da­bar Šiau­liuo­se ku­ria­mas „Sma­rag­do miš­kas“.

Ren­kan­tis vai­kų die­nos cent­rą, reik­tų pa­si­do­mė­ti, ar ja­me įkur­tos to­kios erd­vės, ku­rio­se žai­džian­tis vai­kas bū­tų pri­vers­tas kū­ry­biš­kai spręs­ti pro­ble­mas.

„Sma­rag­do mies­to“ ar­chy­vo nuo­tr.

Ne­bū­na ne­kū­ry­biš­kų vai­kų

Dau­ge­lio tė­vų gal­vos skaus­mas – kur ke­lioms va­lan­doms pa­lik­ti vai­ką, jei ma­mai iš­ky­la nea­ti­dė­lio­ti­nų rei­ka­lų. Tė­vai pro­ble­mą spren­džia kaip kas iš­ma­no – vai­ką nu­ve­da į bib­lio­te­ką, pa­lie­ka ko­kio nors pre­ky­bos cent­ro žai­di­mų kam­ba­ry­je, ieš­ko auk­lių.

Prob­le­ma bū­na iš­spren­džia­ma leng­viau­siu ke­liu, ta­čiau dau­ge­lis tė­vų sa­ko pa­ste­bė­ję, kad išė­ję iš „plast­ma­si­nių“ žai­di­mo kam­ba­rių ma­žy­liai bū­na įsiaud­ri­nę, ner­vin­gi, pa­var­gę. „Vie­na teo­ri­jų, ko­dėl žmo­nės la­bai pa­vargs­ta ir daž­nai ser­ga, skel­bia, kad vaiz­dų, gar­sų ir in­for­ma­ci­jos per­tek­lius ne­lei­džia žmo­gui nor­ma­liai kvė­puo­ti. Tiek suau­gęs, tiek ma­žas vai­kas tar­si įkve­pia įspū­džius, o iš­kvėp­ti, įsi­sa­vin­ti, suin­teg­ruo­ti vis­ko ne­spė­ja, to­dėl tar­si už­strin­ga in­for­ma­ci­jos per­tek­liu­je“, – sa­ko Ie­va Or­dai­tė, prieš ke­le­rius me­tus Vil­niu­je įkū­ru­si vai­kų die­nos ug­dy­mo cent­rą „Sma­rag­do mies­tas“.

Idė­ja kur­ti ki­to­kį vai­kų užim­tu­mo cent­rą ki­lo, ma­tant, kaip ne­no­riai Ie­vos sū­nus ei­da­vo į vals­ty­bi­nį dar­že­lį. Prieš aš­tuo­ne­rius me­tus žai­di­mų kam­ba­rių pre­ky­bos cent­ruo­se ne­bu­vo, stai­ga su­ras­ti auk­lę bū­da­vo neį­ma­no­ma. „Mū­sų idė­ja ki­lo dėl pa­siū­los trū­ku­mo, tad prieš sep­ty­ne­rius me­tus ir įkū­rė­me cent­rą, ku­ris pri­min­tų jau­kią, mie­lą na­mų ap­lin­ką“, – sa­ko pa­šne­ko­vė.

Pa­sak Ie­vos, jai itin ar­ti­ma Val­dor­fo pe­da­go­gi­ka. Val­dor­fo pe­da­go­gi­ka yra ho­lis­ti­nė pe­da­go­gi­ka. Ji sie­kia vai­ką auk­lė­ti, ug­dy­ti kū­no, sie­los ir dva­sios stip­ry­bę bei ge­bė­ji­mus. Pa­gal ją ži­nios mo­ki­niui tu­ri bū­ti per­tei­kia­mos ne da­li­mis, at­ski­rais ga­ba­lais, lyg koks pa­ma­žu už­tai­so­mas lo­pi­nys, bet vi­sos vi­sų da­ly­kų ži­nios pri­va­lo bū­ti tei­kia­mos tik dar­no­je su vai­ko gy­ve­ni­mu, jo esa­mu bran­dos tarps­niu.

Ie­vos bend­ra­min­tė ir cent­ro pa­tal­pų de­ko­ruo­to­ja dai­li­nin­kė Au­re­li­ja Ku­rie­nė sa­ko, kad Val­dor­fo pe­da­go­gi­ka ug­do vai­ką po­ty­riais. Jei mo­ko­ma­si rai­dės, ta rai­dė ne tik už­ra­šo­ma – ji pa­čiu­pi­nė­ja­ma, jos kraš­tais vaikš­to­ma ir pan. „Vi­sos ži­nios įtvir­ti­na­mos pra­ktiš­kai, vai­kas pa­ts tu­ri už­siau­gin­ti grū­dą, su­kur­ti lau­žą, iš­si­kep­ti duo­ną. Vai­kai žy­miai grei­čiau mo­ko­si, jiems moks­lai ge­riau se­ka­si, nes ži­nios pa­tei­kia­mos įdo­miai“, – sa­ko Au­re­li­ja.

„Ma­no sū­nus Vil­niu­je lan­ko Val­dor­fo mo­kyk­lą. Jei mo­ko­ma­si geog­ra­fi­jos, pir­miau­sia vai­kai li­pa ant mo­kyk­los sto­go, kad pa­ma­ty­tų, pa­žin­tų ar­ti­mą­ją ap­lin­ką. Ta­da jie vaikš­to po mies­tą, vė­liau ke­liau­ja po ša­lį. Ži­nios lip­do­mos ant tvir­to pa­grin­do, o ne be­ria­mos pa­dri­kai“, – sa­ko Ie­va.

Ar ki­taip be­si­mo­kan­tys vai­kai ge­ba iš­lai­ky­ti abi­tū­ros eg­za­mi­nus? Ie­va sa­ko, kad Val­dor­fo mo­kyk­lų mo­ki­niai eg­za­mi­nus lai­ko ne­tgi ge­riau nei įpras­tas mo­kyk­las lan­kan­tys vai­kai. Be to, pa­ži­nę sa­ve, jie la­bai aiš­kiai ži­no, ko­kią pro­fe­si­ją no­ri pa­si­rink­ti, kur stu­di­juo­ti.

„Pe­da­go­go funk­ci­ja – pa­dė­ti vai­kui iš­si­skleis­ti, at­ras­ti silp­ną­sias ir stip­rią­sias pu­ses, su­vok­ti po­ten­cia­lą, su­pras­ti, kas jis yra, ku­rio­se veik­lo­se ga­li to­bu­lė­ti. Ir ši pa­gal­ba vai­kui su­tei­kia­ma ku­riant. Ne­bū­na ne­kū­ry­biš­kų vai­kų. Vi­si jie no­ri kur­ti. Šiuo­lai­ki­niai vai­kai jau pra­dė­jo bi­jo­ti kur­ti, to­dėl sten­gia­mės įrengti to­kias pa­tal­pas, ku­rios ne­pri­min­tų grei­to mais­to res­to­ra­no. To­kia ap­lin­ka iš­ba­lan­suo­ja, vai­kas išei­na nie­ko ne­ga­vęs, neiš­mo­kęs“, – sa­ko Ie­va.

Žong­li­ra­vi­mas la­vi­na vai­ko vaiz­duo­tę, koor­di­na­ci­ją, už­kre­čia ge­ra nuo­tai­ka.

„Sma­rag­do mies­to“ ar­chy­vo nuo­tr.

Kū­ry­biš­kai la­vin­tas ir užaugs kū­ry­biš­kas

Ren­kan­tis vai­kų die­nos cent­rą, reik­tų pa­si­do­mė­ti, ar ja­me įkur­tos to­kios erd­vės, ku­rio­se žai­džian­tis vai­kas bū­tų pri­vers­tas kū­ry­biš­kai spręs­ti pro­ble­mas. Pa­vyz­džiui, ne­pa­kan­ka pa­pras­tai nu­si­leis­ti nuo čiuo­žy­nės. Vai­kui rei­kia pa­gal­vo­ti, kaip ją pa­siek­ti, kaip už­lip­ti.

Ieš­ko­ki­te ir ne­tra­di­ci­nių veik­lų – to­kių kaip žong­li­ra­vi­mas, ry­tų šo­kiai, Tai­či mankš­tos ir kt. Jos su­do­mins ne tik ma­žy­lius, bet ir jų tė­vus.

Dar vie­nas kri­te­ri­jus, ku­riuo tu­rė­tų va­do­vau­tis tė­vai – pa­si­do­mė­ti, ar ten, kur lai­ką lei­džia jų at­ža­la, bu­vo kruopš­čiai at­rink­ti dar­buo­to­jai. Vai­kai tu­ri bū­ti pri­žiū­ri­mi pa­ty­ru­sių, vai­kus my­lin­čių pe­da­go­gų, mo­ko­mi pro­fe­sio­na­lų.

Au­re­li­ja sa­ko, kad kū­ry­biš­kai la­vi­na­mas žmo­gus užau­gęs pa­ts kū­ry­biš­kai ug­dys sa­vo vai­kus. „Kai mo­kiau­si vi­du­ri­nė­je mo­kyk­lo­je, mes tu­rė­jo­me nuo­sta­bią ma­te­ma­ti­kos mo­ky­to­ją. Ji ma­te­ma­ti­kos mo­kė per dai­lę. Ant len­tos pieš­da­vo ce­pe­li­nus, lėk­tu­vus ir vi­si vai­kai pui­kiai su­pra­to ma­te­ma­ti­ką“, – šyp­so­si Au­re­li­ja.

Ie­va ir Au­re­li­ja sa­ko su­pran­tan­čios, kad tra­di­ci­niuo­se dar­že­liuo­se auk­lė­to­jos dėl to, kad pri­žiū­ri di­de­lį bū­rį vai­kų, ne­ga­li skir­ti pa­kan­ka­mai lai­ko kiek­vie­no vai­ko ge­bė­ji­mams ug­dy­ti. Vis dėl­to vai­ko ug­dy­mas pri­klau­so nuo pe­da­go­go po­žiū­rio. Jei auk­lė­to­ja kū­ry­biš­ka, vai­kai augs lai­min­gi, drą­sūs ir žais­min­gi. Vai­kai tra­di­ci­niuo­se dar­že­liuo­se su­vie­no­di­na­mi, vė­liau jie ni­ve­liuo­ja­mi mo­kyk­lo­se ir pa­ma­žu tam­pa sis­te­mai nau­din­gais var­to­to­jais. Bet ly­de­riais tam­pa daž­niau­siai ne­pak­lus­nūs, kū­ry­biš­ki, už­sii­man­tys jiems įdo­mia veik­la žmo­nės.

„Ma­no sū­nus lan­kė tra­di­ci­nę mo­kyk­lą, ta­čiau nuo tre­čios kla­sės jį per­ve­dė­me į Val­dor­fo mo­kyk­lą. Ne­bu­vo mo­kyk­lo­je blo­gai, jis ge­riau­siai kla­sė­je mo­kė­si, bet mo­kyk­lo­je ne­si­jau­tė lai­min­gas, nuo­lat sirg­da­vo. Val­dor­fo mo­kyk­lo­je svei­ka­tos bė­dos bai­gė­si. Vai­kams ten ne­lei­džia­ma nau­do­tis mo­bi­liai­siais te­le­fo­nais. Pe­da­go­gai rū­pi­na­si, kad net ir lais­va­lai­kio, per­trau­kų me­tu poil­sis bū­tų pro­duk­ty­vus, vai­kai la­bai daž­nai ei­na į mo­kyk­los kie­mą. Mes na­muo­se net ne­tu­ri­me te­le­vi­zo­riaus, jį pa­kei­čia sta­lo žai­di­mai, kie­mo drau­gai, kny­gos, to­dėl Val­dor­fo pe­da­go­gi­kos ver­ty­bės mums ypač ar­ti­mos, – sa­ko Ie­va.

Anot pa­šne­ko­vių, aug­da­mas sin­te­ti­nė­je ap­lin­ko­je, lais­va­lai­kį leis­da­mas tra­di­ci­nė­se erd­vė­se, „gy­ven­da­mas“ pre­ky­bos cent­ruo­se, vai­kas ne­ži­no, kad ga­li­ma gy­ven­ti ki­taip. „Vien to­dėl rei­kia al­ter­na­ty­vių cent­rų, kad vai­kas su­pras­tu, jog žmo­nės gy­ve­na ir ki­taip“, – sa­ko Ie­va.


Kambarinėms gėlėms  meilė, arbata ir kiaušiniai

Ok­sa­na LAU­RU­TY­TĖ
ok­sa­na.laurutyte@splius.lt

Trum­pė­jant die­noms ir vės­tant orams, kam­ba­ri­niams au­ga­lams rei­kia vi­siš­kai ki­to­kios prie­žiū­ros nei va­sa­rą. Gė­lių prie­žiū­ros spe­cia­lis­tai sa­ko su­lau­kian­tys gė­li­nin­kų mė­gė­jų klau­si­mų, ką da­ry­ti, kad par­duo­tu­vė­je įsi­gy­tos va­zo­ni­nės eg­zo­ti­nių ša­lių gė­les grei­tai ne­nu­mir­tų. „Par­duo­tu­vė­se įsi­gy­tas va­zo­ni­nes gė­les rei­kė­tų lais­ty­ti ne pi­lant van­de­nį iš vir­šaus, bet pa­nar­di­nant va­zo­nė­lį į van­de­nį, kaip jos įpra­tu­sios šilt­na­miuo­se“, – sa­ko Ind­rė Ša­ky­tė, Šiau­lių uni­ver­si­te­to Bo­ta­ni­kos so­do vy­res­nio­ji gė­li­nin­kys­tės spe­cia­lis­tė.

Įsi­gy­tos eg­zo­ti­nės gė­lės daž­nai nu­mirš­ta dėl ke­lio­nė­je pa­tir­to stre­so ir ne­tei­sin­go lais­ty­mo.

Vanina W. nuotr.

Pro­fe­sio­na­lo pa­ta­ri­mai

Eg­zo­ti­nes gė­les do­va­nų gau­nan­tys ar jas įsi­gi­ję gė­lių my­lė­to­jai daž­nai pa­si­skun­džia, kad va­zo­ni­nė gė­lė il­gai ne­džiu­gi­no, po sa­vai­tės ar mė­ne­sio ėmė ir su­ny­ko. Pa­sak gė­li­nin­kys­tės spe­cia­lis­tės I. Ša­ky­tės, vie­na iš gė­lės mir­ties prie­žas­čių ga­li bū­ti tai, kad trans­por­tuo­ja­mas au­ga­las tu­rė­jo iš­kęs­ti daug skers­vė­jų, tem­pe­ra­tū­ros svy­ra­vi­mų. Ki­ta prie­žas­tis – ne­tei­sin­gas au­ga­lo lais­ty­mas. Šilt­na­miuo­se ma­siš­kai au­gi­na­mos gė­lės bū­na lais­to­mos iš apa­čios, tad jos neuž­siau­gi­na pa­vir­ši­nių šak­nų. Gė­lę pra­dė­jus lais­ty­ti iš vir­šaus, va­zo­no apa­čio­je su­si­for­ma­vu­sios šak­nys gau­na ne­pa­kan­ka­mai van­dens, to­dėl gė­lė ir su­nyks­ta.

Spe­cia­lis­tė par­duo­tu­vė­je įsi­gy­tos gė­lės va­zo­ną re­ko­men­duo­ja pa­nar­din­ti į van­de­nį, pa­lauk­ti, kol van­duo įsi­gers ir iš­trauk­ti. Ži­no­ma, svar­bu gė­lės ne­per­lais­ty­ti. Tai ypač ak­tua­lu ru­de­nį, kai au­ga­lai ruo­šia­si poil­siui ir drėg­mė jiems ga­li pa­kenk­ti.

Dau­ge­lis kam­ba­ri­nių gė­lių kar­tą per me­tus tu­ri pail­sė­ti, to­dėl ru­de­nį jos ma­žai lais­to­mos ar­ba vi­sai ne­lais­to­mos. Jei at­vė­sus orams au­ga­las gau­siai lais­to­mas, yra ska­ti­na­mas jo au­gi­mas, bet švie­sos spar­čiai aug­ti yra per ma­žai, to­dėl au­ga­las ima skurs­ti, jį puo­la pe­lė­sis, ru­duo­ja ir kren­ta la­pai.

I. Ša­ky­tė sa­ko, kad ru­de­nį Bo­ta­ni­kos so­de au­gi­na­moms va­zo­ni­nėms gė­lėms nau­do­ja­mos trą­šos, ku­rio­se gau­siau fos­fo­ro. Fos­fo­ras ne­lei­džia au­ga­lui iš­ga­rin­ti van­dens, tad gė­lės ga­li ra­miai il­sė­tis, ve­ge­tuo­ti, ne­pra­ras­da­mos drėg­mės.

Ar ru­de­nį gė­les rei­kia per­so­din­ti? Anot gė­li­nin­kės, jei va­sa­rą au­ga­las au­go pra­stai ir, aki­vaiz­du, kad va­zo­nė­lis yra per ma­žas, ru­de­nį au­ga­lą re­ko­men­duo­ja­ma per­so­din­ti. Pap­ras­tai žmo­nės že­mių mi­ši­nį įsi­gy­ja spe­cia­li­zuo­to­se par­duo­tu­vė­se, o Bo­ta­ni­kos so­do dar­buo­to­jai pa­si­da­ro spe­cia­lių mi­ši­nių.

Ži­no­ma, per­so­di­nant gė­lę bū­ti­nai rei­kia va­zo­no dug­ne pa­da­ry­ti dre­na­žą. Imant že­mę iš sa­vo so­do skly­po, bū­ti­na pa­tik­rin­ti, ar že­mė­je nė­ra slie­kų, va­ba­liu­kų. Va­ba­liu­kai grau­žia au­ga­lo šak­nis, dėl to au­ga­las nyks­ta. Slie­kas, ku­ris yra lai­ko­mas dar­ži­nin­kų pa­gal­bi­nin­ku, va­zo­nė­ly­je au­ga­lui tik pa­kenks. Raus­da­mas ur­vus, jis su­ku­ria oro tar­pus, ap­nuo­gi­na­mos au­ga­lo šak­nys, ta­da gė­lė skurs­ta, ne­gau­da­ma pa­kan­ka­mai mi­ne­ra­li­nių me­džia­gų.

Pra­dė­jus šil­dy­ti na­mus, au­ga­lai ima ken­tė­ti nuo ra­dia­to­rių ši­lu­mos ir nuo lan­gų sklin­dan­čio šal­čio. Gė­les ge­riau pa­trauk­ti to­liau nuo stik­lo, vė­di­nant kam­ba­rius, gė­les iš­neš­ti į pa­tal­pą, kur ne­bū­tų skers­vė­jų. Pa­sak I. Ša­ky­tės, jei au­ga­lą už­puo­la ama­rai, kan­ki­na pe­lė­sis, jį rei­kė­tų at­skir­ti nuo ki­tų gė­lių ir gy­dy­ti prie­mo­nė­mis, įsi­gy­to­mis spe­cia­li­zuo­to­se par­duo­tu­vė­se.

Ar tie­sa, kad vog­tos gė­lės ge­riau au­ga? I. Ša­ky­tė liau­dies prie­ta­rų pa­tvir­tin­ti sa­ko ne­ga­lin­ti, bet tvir­tai ži­no, kad jei au­ga­lu džiau­gie­si, ap­do­va­no­ji su­si­ža­vė­ji­mo žvilgs­niu, jis ge­riau au­ga. „Moks­li­niai ty­ri­mai įro­dė, kad au­ga­lai rea­guo­ja į žmo­gaus emo­ci­jas. Kaip žmo­gus rea­guo­ja į au­ga­lą, taip au­ga­las jam ir at­sa­ko“, – sa­ko gė­li­nin­kys­tės spe­cia­lis­tė.

Mė­gė­jos pa­ta­ri­mai

Šiau­lie­tė gė­li­nin­kė Ire­na ru­de­nį kam­ba­ri­nių au­ga­lų nie­ka­da ne­trę­šia ar­ba trę­šia tik kar­tą per mė­ne­sį ir tik to­mis trą­šo­mis, ku­rio­se ma­žai azo­to. Trą­šas lie­ja iš­tirp­dy­tas šil­ta­me van­de­ny­je, nes lais­tant šal­tu ga­li pra­dė­ti pū­ti šak­nys, pa­ru­duo­ti la­pų kraš­tai.

„Tie au­ga­lai, ku­rie žie­mą žy­di, tu­ri bū­ti lai­ko­mi šil­tai (12–16 laips­nių tem­pe­ra­tū­ro­je), lais­to­mi ir trę­šia­mi. Kak­tu­sams ir su­ku­lėn­tams rei­kia švie­sos, jiems ken­kia drėg­mė, tad šių au­ga­lų ne­rei­kė­tų lais­ty­ti tris mė­ne­sius“, – sa­ko Ire­na.

Ru­de­nį, daž­niau ne­gu va­sa­rą, nuo au­ga­lų rei­kia va­ly­ti dul­kes. Taip la­pai ga­lės ge­riau su­ger­ti sau­lės švie­są ir drėg­mę. Nuo pū­kuo­tų la­pų dul­kes Ire­na pa­ta­ria nu­brauk­ti minkš­tu sau­su še­pe­tė­liu. Di­de­li la­pai va­lo­mi kem­pi­ne, o au­ga­lus su smul­kiais la­pais ga­li­ma įsta­ty­ti į vo­nią ir nu­purkš­ti purkš­tu­vu. Du­šu plau­ti ne­pa­tar­ti­na, nes nuo kie­to van­dens ant la­pų ga­li lik­ti dė­mių.

„Kar­tais au­ga­lus puo­la er­kės, sky­da­ma­riai ir ama­rai. Nuo šių ken­kė­jų au­ga­lus gel­bė­ja plo­vi­mas šal­to­ku van­de­niu su ta­ba­ko nuo­vi­ru. Ge­ras spren­di­mas au­ga­lus nuo ama­rų purkš­ti ir se­nų su­dy­gu­sių, pa­ža­lia­vu­sių bul­vių žie­vės nuo­vi­ru“, – sa­ko mo­te­ris.

Kam­ba­ri­nes gė­les ga­li­ma at­gai­vin­ti ir na­muo­se ruoš­to­mis trą­šo­mis. Gė­lės au­ga ge­riau, jei kar­tais į že­mę bū­na įmai­šo­ma ar­bat­žo­lių. „Nau­din­ga gė­les kar­tais pa­lais­ty­ti šal­ta ar­ba­ta. Kam­ba­ri­nėms gė­lėms itin tin­ka at­šal­dy­tas van­duo, ku­ria­me vi­rė kiau­ši­niai. Kai ku­rie gė­li­nin­kai tie­siog į va­zo­no že­mę įka­sa kiau­ši­nį. Pa­va­sa­rį kiau­ši­nio lukš­tas bū­na tuš­čias – au­ga­las „su­val­go“ vi­sas nau­din­gas me­džia­gas“, – sa­ko gė­lių my­lė­to­ja.

  

Au­ga­lai rea­guo­ja į žmo­gaus emo­ci­jas. Kaip žmo­gus rea­guo­ja į au­ga­lą, taip au­ga­las jam at­sa­ko.

Vanina W. nuotr.

   
   

Va­zo­ni­nes gė­les re­ko­men­duo­ja­ma per­so­din­ti ru­de­nį tik ta­da, jei jos per va­sa­rą skurs­ta ar­ba va­zo­nė­liai aki­vaiz­džiai per ma­ži.

Janet 59. nuotr.

  

Pratęsta vasara atostogų negali sugadinti

Lau­ra AUK­SAI­TY­TĖ

Poil­sį prie jū­ros kaip ge­riau­sią bū­dą ato­sto­gau­ti ver­ti­nan­tys žmo­nės kas­me­tes ato­sto­gas vis daž­niau ati­de­da vė­ly­vam ru­de­niui. Il­gė­jan­tys va­ka­rai, lie­tus ir šlapd­ri­ba daž­ną iš­ge­na iš niū­rios Lie­tu­vos ato­sto­gau­ti į šil­tus kraš­tus. Eg­zo­ti­nės ša­lies ku­ror­te ge­ras oras yra ga­ran­tuo­tas, tad ir pail­sė­ti pa­vyks. O jei ato­sto­gas ap­kar­tins ne­lai­min­gi at­si­ti­ki­mai, ne­su­sip­ra­ti­mai, įky­rūs vie­tos gy­ven­to­jai ar po­li­ti­niai ne­ra­mu­mai? „Kaip nu­si­teik­si, taip ir nu­tiks, bet yra da­ly­kų, ku­riuos, vyks­tant į eg­zo­ti­nę ša­lį, pri­va­lu ži­no­ti“, –  sa­ko BAL­TIC TRA­VEL SER­VI­CE ke­lio­nių va­dy­bi­nin­kės Ie­va Sku­ri­chi­nie­nė ir Vai­da Be­ne­vi­čie­nė.

Vieš­bu­čių ko­ky­bės ženk­las - „žvaigž­du­tės“ - ne­bū­ti­nai ati­tin­ka rea­lią si­tua­ci­ją. Ven­giant mo­kes­čių Egip­to vieš­bu­čių sa­vi­nin­kai nu­ro­do ma­žes­nį žvaigž­du­čių skai­čių, nes ta­da mo­ka ma­žes­nius mo­kes­čius.

Prieš pir­mą ke­lio­nę – ne­pag­rįs­tos bai­mės

Ke­lio­nių va­dy­bi­nin­kėms pa­čioms ten­ka daug ke­liau­ti, daug pa­tir­ti, tad pa­si­da­ly­ti ži­nio­mis su sa­vait­raš­čiu „Šiau­liai plius“, ko­kių ne­ti­kė­tu­mų ga­li­ma su­lauk­ti ren­kan­tis ke­lio­nę prie šil­tos jū­ros, ke­liau­jant ir grįž­tant na­mo, Ie­va ir Vai­da mie­lai su­ti­ko. Egip­tas, Tur­ki­ja, Te­ne­ri­fės sa­la, Grai­ki­ja, Bul­ga­ri­ja ir kt. – bū­tent šias ša­lis daž­niau­siai ren­ka­si ke­liau­nin­kai vė­ly­voms ato­sto­goms. O ką da­ry­ti nie­ka­da ne­ke­lia­vu­siems, bet no­rin­tiems pa­tir­ti nau­jų įspū­džių ir pail­sė­ti žmo­nėms? „Rei­kia pa­si­ti­kė­ti va­dy­bi­nin­kais, ne­gal­vo­ti, kad nu­tiks kas nors blo­ga, ir bū­ti ge­ros nuo­tai­kos“, – sa­ko Ie­va.

Va­dy­bi­nin­kės daž­nai su­lau­kia tu­ris­tų at­si­lie­pi­mų apie ke­lio­nę ir šie įspū­džiai bū­na dve­jo­pi. Vie­ni keiks­no­ja or­ga­ni­za­to­rius, vieš­bu­tį, ap­tar­nau­jan­tį per­so­na­lą, mais­tą, vie­tos gy­ven­to­jus, o ki­ti, prie­šin­gai – vis­kuo džiau­gia­si. Va­dy­bi­nin­kės sa­ko, kad įspū­džiai daž­niau­siai pri­klau­so nuo pa­ties žmo­gaus cha­rak­te­rio. Jei klien­tas links­mas, nuo­šir­dus, mo­kan­tis juok­tis iš nuo­ty­kių, jam vis­kas pa­tin­ka. Jei žmo­gus įžei­dus ir įta­rus, jo įspū­džiai bū­na niū­rūs. Pa­si­ba­ra, kad jo šuo ge­riau ėda, nei jis val­gė vieš­bu­ty­je. Pyks­ta, jei dėl ki­lu­sių ne­ra­mu­mų ša­ly­je, bū­na pri­vers­ti anks­čiau grįž­ti į Lie­tu­vą.

„Ne nuo ke­lio­nių agen­tū­ros pri­klau­so, ka­da tu­ris­tams lie­pia­ma iš­vyk­ti. Vie­ni pyks­ta, kad tu­ri iš­vyk­ti anks­čiau, ki­ti prie­šin­gai – kad nė­ra or­ga­ni­zuo­ja­mas jų grį­ži­mas na­mo. Vis dėl­to, jei ša­ly­je ky­la ka­ri­nių konflik­tų, tu­ris­ti­nė­se zo­no­se daž­niau­siai bū­na ra­mu. Juk vie­tos vers­li­nin­kai su­pran­ta, kad ne­teks pa­ja­mų, tad ku­ror­tus la­bai sau­go. Už­sie­nio rei­ka­lų mi­nis­te­ri­ja re­ko­men­duo­ja or­ga­ni­za­to­riui, kaip elg­tis. Jei re­ko­men­duo­ja­ma tu­ris­tus par­skrai­din­ti, taip ir pa­da­ro­ma“, – sa­ko Ie­va.

Pa­sak Vai­dos, pir­mą kar­tą į ke­lio­nę vyks­tan­tys žmo­nės ne­ri­mau­ja, ar tik­rai juos sve­čios ša­lies oro uos­te pa­si­tiks gi­das, ar tik­rai nu­veš, ar už­sa­ky­tas vieš­bu­tis, ar tik­rai su­tvar­ky­ti do­ku­men­tai. Bai­mių la­bai daug, žmo­nes ten­ka ra­min­ti, net leis­ti už­si­ra­šy­ti pa­ta­ri­mus.

Kar­tais ir pa­tys ke­liau­nin­kai, ga­ran­ta­vę, kad jų do­ku­men­tai tvar­kin­gi, pri­si­da­ro bė­dų. Vie­nos šei­mos, vy­ku­sios į Bul­ga­ri­ją, pla­nai su­griu­vo, kai oro uos­te paaiš­kė­jo, kad žmo­nos pa­so ga­lio­ji­mas pa­si­bai­gė prieš du mė­ne­sius. Jai te­ko grįž­ti į Šiau­lius, sku­biai pa­si­da­ry­ti nau­ją pa­są ir, įsi­gi­jus bran­gius lėk­tu­vo bi­lie­tus, vyk­ti į ku­ror­tą.

Ar­bat­pi­ni­giai da­ro ste­buk­lus

Vaikš­ti­nė­jant po eg­zo­ti­nės ša­lies mies­tus, pa­vyz­džiui Egip­te, vie­tos gy­ven­to­jai pir­miau­sia ban­dys nu­sta­ty­ti, iš kur esi, kad įver­tin­tų ga­li­mo pir­kė­jo fi­nan­si­nes ga­li­my­bes. Jie vi­sa­da bus drau­giš­ki, lie­tu­viš­kai sa­kys, kad ta­ve my­li, svei­kin­sis. Ban­dys įsiū­ly­ti pre­kę, de­rė­sis, pyks, gal net įkal­bės pirk­ti, teps kre­mą ant vei­do, ta­čiau dėl to pyk­ti ne­ver­ta. Egip­to gy­ven­to­jams pre­ky­ba įau­gu­si į krau­ją, ta­pu­si kul­tū­ros da­li­mi. Egip­tie­čiai net su­pyks­ta, jei pir­kė­jas ne­si­de­ra. Jei de­ra­si, su­ku­ria­mas sa­vo­tiš­kas spek­tak­lis, o tas žmo­gus, ku­ris ge­ba nu­si­de­rė­ti pa­kan­ka­mai daug, yra ger­bia­mas. Ži­no­ma, jei kai­na siū­lo­ma itin ma­ža, pre­ki­jas ga­li ir su­pyk­ti.

Va­žiuo­jant tak­si rei­kia iš kar­to su­de­rė­ti kai­ną, sau­go­tis va­gi­liau­jan­čių vai­kų, ku­rie kė­si­na­si į ran­ki­nes ir ki­še­nes, ne­vaikš­čio­ti siau­ro­mis gat­ve­lė­mis, ku­rio­se daug duo­bių. Baus­mės už nu­si­kal­ti­mus ry­tų ša­ly­se yra la­bai griež­tos, tad nu­si­kals­ti jie la­bai ven­gia.

Ke­lio­nių va­dy­bi­nin­kės vi­sa­da pa­ta­ria Egip­te ir Tur­ki­jo­je ap­tar­nau­jan­čius žmo­nes pa­le­pin­ti ar­bat­pi­ni­giais. Rei­kia pa­siim­ti 20–30 JAV do­le­rių po 1 ku­piū­rą. Jų duo­ti la­ga­mi­nų ne­ši­kui, pa­da­vė­jams, bar­me­nui, kam­ba­rių tvar­ky­to­jams. At­ly­gio už ar­bat­pi­ni­gius su­lau­kia­ma mil­ži­niš­ko – tau šyp­so­si, pa­tar­nau­ja, ta­vi­mi rū­pi­na­si. Yra žmo­nių, ku­rie, pa­ty­rę ar­bat­pi­ni­gių nau­dą, ki­tą kar­tą at­si­ve­ža su­ve­ny­rų, sal­dai­nių ir do­va­no­ja juos ap­tar­nau­jan­čiam per­so­na­lui ar pa­lie­ka re­gist­ra­tū­ro­je.

Įdo­mu tai, kad po do­le­rį rei­kia pa­lik­ti ant ne­klo­tos lo­vos, o ne ant spin­te­lės. Kam­ba­rių tvar­ky­to­jai pi­ni­gų nuo spin­te­lės neims. Jei do­le­ris nu­mes­tas ant lo­vos, tai ženk­las, kad jie skir­ti bū­tent tvar­ky­to­jui kaip at­ly­gis už dar­bą.

„Ži­no­ma, bū­na vi­so­kių žmo­nių. Vie­nas ne­ši­kas Egip­te bu­vo ne­pa­ten­kin­tas ga­vęs 2 do­le­rius. Iš­gir­dęs, kad tu­ris­tai tu­ri tik stam­bias ku­piū­ras, pa­si­siū­lė at­neš­ti grą­žą“, – šyp­so­si Vai­da.

Pa­sak Ie­vos, egip­tie­čiai la­bai ne­tur­tin­gi, jiems rei­kia iš­lai­ky­ti šei­mas, to­dėl jie da­ro vis­ką, klau­pia­si ant ke­lių, kad tik už­dirb­tų pi­ni­gų. „Do­le­ris jiems yra daug, net egip­tie­tiš­kas sva­ras – daug, tad ar­bat­pi­ni­giai da­ro ste­buk­lus“, – sa­ko Ie­va.

Įs­ta­ty­mo ne­pai­sy­mas gre­sia be­lan­ge

Tur­ki­ja tur­tin­ges­nė ša­lis nei Egip­tas, pre­ki­jai ar­šiai ne­len­da į akis, de­ra­si ne taip in­ten­sy­viai. Tur­ki­jo­je ar­bat­pi­ni­giai mie­liau ima­mi eu­rais. „Da­vė­me ar­bat­pi­ni­gių bar­me­nui, tai jis mums to­kių nuo­sta­bių kok­tei­lių pa­da­rė, de­ko­ra­vo. Žmo­nės klau­si­nė­jo, ką ge­ria­me, nes net me­niu to­kio gė­ri­mo nė­ra. Gaus ar­bat­pi­ni­gių – le­pins ta­ve“, – sa­ko Vai­da.

Ke­lio­nių va­dy­bi­nin­kės sa­ko, kad vis dėl­to svar­biau­sia ži­no­ti, ne ką par­si­vež­ti iš už­sie­nio, o ko ne­si­vež­ti. Griež­tai drau­džia­ma par­si­vež­ti kriauk­lių, ko­ra­lų, dir­bi­nių iš kro­ko­di­lo odos. Yra žmo­nių, ku­rie ri­zi­kuo­ja, bet ar ver­ta ri­zi­kuo­ti dėl su­ve­ny­ro, dėl ku­rio iš oro uos­to ga­li bū­ti nu­ga­ben­tas į ka­lė­ji­mą? „Ki­tus Vil­niu­je „su­pa­kuo­ja“ su kro­ko­di­lo odos dir­bi­niais, iš­kam­šo­mis, at­vy­kus iš Tai­lan­do“, – kal­ba va­dy­bi­nin­kės.

Ie­va sa­ko, kad Tai­lan­das ypa­tin­gai sau­gi ša­lis. Žmo­nės to­kie ra­mūs, kad nie­kaip ne­rea­guo­ja į tu­ris­tų prie­kaiš­tus. „Ten rei­kia vi­są lai­ką šyp­so­tis, ne­si­ner­vin­ti, bū­ti vi­siš­kai at­si­pa­lai­da­vus. Bū­ti­na ra­gau­ti jū­ros gė­ry­bių, žu­vies, drą­siai ga­li­ma val­gy­ti gat­vė­je – sau­gu“, – sa­ko va­dy­bi­nin­kė.

BAL­TIC TRA­VEL SER­VI­CE va­dy­bi­nin­kės sa­ko, kad Tai­lan­do gy­ven­to­jai ne­len­da tu­ris­tams į akis, tik kar­tais įky­riai siū­lo pre­kes pa­plū­di­my­je. Pre­ky­bi­nin­kai ne­la­bai no­ri de­rė­tis dėl kai­nos, mie­liau pri­tai­ko ne­di­de­lę nuo­lai­dą. „Į Tai­lan­dą ga­li­ma va­žiuo­ti tuš­čiu la­ga­mi­nu ir ten pri­si­pirk­ti rū­bų, ak­se­sua­rų, daik­tų. Itin rei­kia bū­ti at­sar­giu oro uos­te – sau­go­ti sa­vo daik­tus ir sa­ve. Pa­si­tai­ko, kad tu­ris­tui į la­ga­mi­ną, ki­še­nę įde­da­ma nar­ko­ti­kų. Ta­da į Lie­tu­vą nie­ka­da ne­beg­rį­ši, ten už nar­ko­ti­kų lai­ky­mą tai­ko­ma mir­ties baus­mė“, – sa­ko Ie­va.

Vie­na iš tu­ris­tų pa­mėg­tų ša­lių – Grai­ki­ja. Pa­sak Vai­dos, grai­kai – lė­ta­pė­džiai, pa­slau­gos klien­tas ga­li lauk­ti il­gai, jie nie­kur ne­sku­ba. „Nes­ku­bė­ji­mas, ra­my­bė bū­din­gi vi­soms šil­toms ša­lims, bet ar­bat­pi­ni­giai Grai­ki­jo­je jau eu­ro­pie­tiš­ki. Vis dėl­to grai­kai la­bai drau­giš­ki. Ap­lan­ky­si ko­kio kai­mo ka­vi­nu­kę, ku­rio­je vyks šven­tė, jie priims ta­ve į sa­vo ra­tą, vai­šins, rū­pin­sis“, – sa­ko va­dy­bi­nin­kės.

Jau ant­rą se­zo­ną tu­ris­tai yra at­ra­dę Bul­ga­ri­ją. Ją, dar va­di­na­mą Ru­si­jos sa­na­to­ri­ja, la­biau mėgs­ta lan­ky­ti vy­res­nio am­žiaus lie­tu­vai­čiai.

Tu­ris­tai at­ra­do Bul­ga­ri­ją

Jau ant­rą se­zo­ną tu­ris­tai yra at­ra­dę Bul­ga­ri­ją. Ją, dar va­di­na­mą Ru­si­jos sa­na­to­ri­ja, la­biau mėgs­ta lan­ky­ti vy­res­nio am­žiaus lie­tu­vai­čiai. Ten ki­to­kia Juo­do­ji jū­ra, or­ga­ni­zuo­ja­mos eks­kur­si­jos į Stam­bu­lą.

„Tu­ris­tai ve­ža­si į Bul­ga­ri­ją eu­rus, juos kei­čia­si į le­vus, bet tu­ri bū­ti la­bai ati­dūs. Kur­sas nuo­lat kei­čia­mas, tad kei­tyk­lo­se tu­ris­tai bū­na ap­gau­di­nė­ja­mi. Prieš pa­duo­dant pi­ni­gus bū­ti­nai rei­kia pa­si­tiks­lin­ti, ar toks kur­sas, koks pa­ra­šy­tas iš­ka­bo­je, vis dar ga­lio­ja“, – sa­ko Vai­da.

Be abe­jo, iš Bul­ga­ri­jos tu­ris­tai par­si­ve­ža kos­me­ti­kos su ro­žių alie­ju­mi. „Bū­ti­na at­kreip­ti dė­me­sį, ar kos­me­ti­ka pa­ga­min­ta nau­do­jant ro­žių alie­jų, ar ro­žių van­de­nį. Su alie­ju­mi kos­me­ti­ka ge­res­nė“, – sa­ko Vai­da.


Vaiko pasaulį kuriame patys

Edi­ta VI­NIC­KY­TĖ
edi­ta.vinickyte@splius.lt

Daž­nai tė­ve­liams, ką tik su­lau­ku­siems šei­mos pa­gau­sė­ji­mo ky­la klau­si­mų apie kū­di­kio užim­tu­mą, ga­li­my­bes to­kio am­žiaus vai­ku­čius įves­ti į vi­suo­me­nę tuo pa­čiu ne tik ple­čiant so­cia­li­za­ci­jos ar ge­bė­ji­mų la­vi­ni­mo sfe­rą, bet ir ne­ža­lo­jant nau­ja­gi­mio. „Vis­kas da­ro­ma iš mei­lės“, – at­sa­ky­tų daž­nas tė­ve­lis, bet kaip ne­per­sis­teng­ti ir at­kreip­ti dė­me­sį į rei­ka­lin­giau­sius da­ly­kus.

Ma­žam vai­kui svar­bu, kad su juo bend­rau­ja­ma, bū­na­ma kar­tu, už­sii­ma­ma įdo­mia veik­la kar­tu su tė­vais, pa­de­dan­čiais orien­tuo­tis pa­sau­ly­je.

Justyna FURMANCZYK nuotr.

Pir­mie­ji nau­ja­gi­mio me­tai – iš­šū­kis tė­vams

Kū­di­kys­tė, anks­ty­vo­ji vai­kys­tė – la­bai svar­būs vai­ko vys­ty­mo­si eta­pai. Su­lau­kę at­ža­los, tė­vai pir­mie­ji ma­to, kaip vai­kas vys­to­si, o spe­cia­lis­tai ga­li su­teik­ti in­for­ma­ci­ją apie jo rai­dą ir pa­dė­ti tei­sin­gai su­pa­žin­din­ti su pa­sau­liu. Anks­ty­vo­sios rea­bi­li­ta­ci­jos tar­ny­bos Šiau­liuo­se ve­dė­ja Sta­sė Nor­ku­vie­nė tei­gia, kad la­biau­siai pa­ste­bi­mi ju­de­sio, mo­to­ri­kos su­tri­ki­mai, bet ju­de­sys neat­sie­ja­mas nuo pa­ži­ni­mo, kal­bos įgū­džių ir pan. Kuo leng­viau vai­kas ga­li pa­siek­ti, pa­jaus­ti pa­sau­lį, tuo ir emo­ci­jos yra ge­res­nės. Ma­sa­ža­vi­mas, mankš­ti­ni­mas, glos­ty­mas, kal­bi­ni­mas, žai­di­mas, ry­šio for­ma­vi­mas – vi­sa tai yra neat­sie­ja­ma pa­žin­di­ni­mo su pa­sau­liu da­lis. Ma­žam vai­kui svar­bu, kad su juo bend­rau­ja­ma, bū­na­ma kar­tu, už­sii­ma­ma įdo­mia veik­la kar­tu su tė­vais, pa­de­dan­čiais orien­tuo­tis pa­sau­ly­je.

Nu­si­leis­ki­me iki vai­ko ly­gio

Su­lau­kus nau­ja­gi­mio, įpras­tai su­pa­žin­di­na­ma, ko­kios yra pa­grin­di­nės paė­mi­mo, gul­dy­mo, mai­ti­ni­mo pa­dė­tys. Gy­dy­to­jai iš­ski­ria gul­dy­mą ant pil­vu­ko, nes bū­tent ho­ri­zon­ta­lio­je pa­dė­ty­je pir­miau­siai vai­kas tu­rė­tų pa­žin­ti pa­sau­lį. Yra nuo­mo­nių, kad rei­kia im­ti vai­ką ant ran­kų ir ne­šio­ti, taip for­muo­ja­mas ry­šys, bet S. Nor­ku­vie­nė pa­brė­žia, kad yra ir ki­to­kių pa­dė­čių, lei­džian­čių bū­ti su vai­ku ir bend­rau­ti. „Ma­žiau­siai vai­kui ža­lin­ga, kad stu­bu­riu­kas tei­sin­gai for­muo­tų­si, yra gu­li­ma pa­dė­tis. Tu­ri­me nu­si­leis­ti į vai­ko ly­gį. Ned­rau­džia­me paim­ti, per­kel­ti, per­neš­ti, bet ra­mi­ni­mas yra ne tik pa­kė­lus ir pri­glau­dus, ga­li­ma ir pa­tiems pri­si­glaus­ti, at­si­gul­ti ša­lia ir žais­ti, kad gau­tų dė­me­sio, džiaug­tų­si“, – tei­gia gy­dy­to­ja.

Vai­ko prie­žiū­ra pir­mai­siais me­tais

Vai­ko ak­ty­vu­mas – svar­bus jo au­gi­mo prin­ci­pas, tam­pan­tis iš­šū­kiu tė­vams, ne­ži­nan­tiems vai­ko rai­dos eta­pų ir ban­dan­tiems vi­sur vai­kui pa­dė­ti. Per­dė­ta pa­gal­ba ga­li są­ly­go­ti lė­tes­nį vys­ty­mą­si. No­rint tei­sin­gai pa­dė­ti vai­kui, rei­kia iš­ma­ny­ti vai­ko vys­ty­mo­si eta­pus. Gy­dy­to­ja S. Nor­ku­vie­nė pri­sta­ty­da­ma vai­ko rai­dos spe­ci­fi­ką, iš­ski­ria pir­mų­jų me­tų ket­vir­čius. Pir­mo­jo ket­vir­čio me­tu vai­kas gul­do­mas ant pil­vo ar­ba ant nu­ga­ros, gal­vos dar neiš­lai­ko, to­dėl svar­bu ją pri­lai­ky­ti. Kai vai­kas il­giau iš­lie­ka žva­lus ir ne­mie­ga, gul­do­me ir anks­čiau ant pil­ve­lio, kad stip­rė­tų pe­čių juos­ta, kad pra­dė­tų gal­vą kel­ti. S. Nor­ku­vie­nė pa­ta­ria ne­sku­bin­ti sun­kio­mis ver­ti­ka­lio­mis pa­dė­ti­mis: „Pri­me­na­me, kad ne­rei­kia vaikš­ty­nių ar lai­ky­mo įran­gų, ge­riau, kad vai­kas kuo dau­giau pa­ts kib­tų­si ir ju­dė­tų. Ne­ga­li­ma iš kar­to pa­sta­ty­ti į pa­čią sun­kiau­sią sto­vi­mą­ją pa­dė­tį. Taip pat ne­rei­kė­tų mo­ky­ti vai­ko anks­ti vaikš­čio­ti, nes sto­vi­ma pa­dė­tis yra per sun­ki, to­dėl ga­li su­kel­ti daug pro­ble­mų atei­ty­je. Ver­ti­ka­lios pa­dė­tys yra ža­lin­gos stu­bu­riu­kui. At­si­sės­ti, at­si­sto­ti ge­riau pa­čiam, ta­da vai­kas la­vė­ja, rau­me­nu­kai stip­rė­ja. At­sis­to­jęs vai­kas žiū­ri že­myn, su­pran­ta, kad rei­kia lai­ky­tis, nu­griu­vęs ži­nos, kad rei­kia sau­go­tis ir ban­dys at­si­sto­ti. O vaikš­ty­nė­je nei mankš­tos da­ro, nei pu­siaus­vy­ra la­vė­ja, ta pa­dė­tis jam pa­tin­ka, ma­to pa­sau­lį, tai ke­lia ge­ras emo­ci­jas, o šliauž­ti, ro­po­ti ne­be­no­ri, nors bū­tent toks ju­dė­ji­mas pa­de­da tei­sin­gai for­muo­ti stu­bu­rą.“

Ant­ra­me ket­vir­ty­je vai­kas gy­ve­na ant pil­vo ir stip­rė­ja ran­kos, jis tvir­čiau re­mia­si. Pa­laips­niui ga­li­ma keis­ti pa­dė­tis, ta­da ran­kos su­stip­rė­ja ir ne­bū­na pro­ble­mų šliauž­ti ar ro­po­ti, bet jei ne­pra­ti­na­ma prie leng­vų pa­dė­čių ir per­šo­ka­ma prie sun­kes­nių ver­ti­ka­lių, tai vai­kas ne­no­ri iš įdo­mes­nių pa­dė­čių pe­rei­ti prie nuo­bo­daus gu­lė­ji­mo. „Tri­jų mė­ne­sių vai­kui tu­ri la­vė­ti ir dė­me­sys, jis tu­ri sek­ti žais­lą, iš­lai­ky­ti žvilgs­nį. Ke­tu­rių mė­ne­sių tu­ri rea­guo­ti ne­ma­ty­da­mas triukš­mo šal­ti­no, jei ką nors su­barš­ki­na­me, su­če­ži­na­me. Žai­di­mas, kal­bi­ni­mas la­bai su­si­ję, taip stip­ri­na­mas ry­šys. Vė­liau svar­bu var­ty­tis. Ne nuo so­di­ni­mo rie­kia pra­dė­ti, o nuo var­ty­mo­si. Jis pir­miau­sia la­vi­na vai­ko pu­siaus­vy­rą“, – tei­gia S. Nor­ku­vie­nė.

Tre­čia­me ket­vir­ty­je vai­kas ak­ty­ves­nis. Jis tu­ri ge­rai rem­tis ran­ko­mis, ge­rai var­ty­tis, ju­din­ti ko­jas, ran­ko­mis žais­lą pa­siek­ti, ant iš tie­sų ran­kų pa­si­kel­ti, iš aukš­čiau žais­lą siek­ti. Lai­ky­ti rei­kia ne už abie­jų ran­kų, o už šo­niu­kų. Gy­dy­to­ja pa­ta­ria kuo ma­žiau rams­ty­ti vai­ką. „Jei­gu griū­va, tai dar ne­pa­si­ruo­šęs sto­vė­ti. Nug­riu­vi­mas mo­ko, kad rei­kia rem­tis. Daž­nai sku­bė­da­mi pa­da­ro­me ža­lą lai­ky­se­nai, pė­dų at­ra­mai, – pa­ste­bi S. Nor­ku­vie­nė, pri­dur­da­ma, – vai­kui at­si­bos­ta bū­ti vie­nam, to­je pa­čio­je pa­dė­ty­je. O jei aš vai­ką lin­guo­ju, ne­šu prie kaž­ko­kio pa­vir­šiaus ir la­vi­nu kar­tu su at­ra­ma, tai ta­da nau­din­ga, bet jei tik lai­ky­sim, tai jo­kios nau­dos.“

Spe­cia­lis­tai tei­gia, kad mo­ky­mas at­si­sės­ti, at­si­sto­ti ir pan. ug­do vai­ko sa­va­ran­kiš­ku­mą, nes nu­griu­vęs jis ir pa­ts ga­li at­si­kel­ti – bū­ti sa­va­ran­kiš­ku ir džiaug­tis lais­ve.

Vai­ko užim­tu­mas pir­mai­siais gy­ve­ni­mo me­tais

S. Nor­ku­vie­nė tei­gia, kad kū­di­kio užim­tu­mas yra la­bai svar­bus. Pir­mai­siais gy­ve­ni­mo mė­ne­siais daž­niau­siai žai­džia­ma su tė­vais, to­dėl te­rei­kia vai­ką su­do­min­ti, skir­ti jam lai­ko, įpra­tin­ti ta veik­la už­siim­ti. Taip pat pa­ta­ria­ma, su­lau­kus tam tik­ro am­žiaus, vai­ką mankš­tin­ti, kad vė­liau neat­si­ras­tų pro­ble­mų. Tie­sa, la­bai svar­bus ei­liš­ku­mas, ne­rei­kia per­si­steng­ti ap­krau­ti vai­ko. „Tu­rim leis­ti vai­kui įsi­ki­bu­siam į lo­vy­tę ei­ti, kad iš­mok­tų pa­ts, o ne jį tam­py­ti“, – tei­gia S. Nor­ku­vie­nė.

Gy­dy­to­ja pa­ta­ria kreip­ti dė­me­sį į vai­ko emo­ci­jas – veik­la tu­ri pa­tik­ti. „Jie mėgs­ta mu­zi­ką, rit­mą, o per emo­ci­jas vai­kas la­vi­na­mas. Taip pat svar­bus išė­ji­mas į ki­tas erd­ves, kad iš­mok­tų ne­bi­jo­ti, ne­jaus­tų bai­mės tarp ki­tų žmo­nių, kad su­si­tik­tų su bend­raam­žiais, taip pa­ma­to ir ki­tus vai­kus, tei­sin­gai rea­guo­ja į ap­lin­ki­nius. Su­si­ti­ki­mai pa­de­da mo­ky­ti iš­lai­ky­ti dė­me­sį, su­si­kaup­ti. Su­ge­bė­ji­mas kar­to­ti, mėg­džio­ti yra la­bai svar­bus. Mėg­džio­ji­mas yra mo­ky­mo­si pa­grin­das“, – sam­pro­tau­ja S. Nor­ku­vie­nė.

Taip pat svar­bus ir fi­zi­nis ak­ty­vu­mas, kad vai­kas bū­tų svei­kas, nes ju­dant, kei­čiant pa­dė­tį, pa­sie­kiant no­ri­mą ob­jek­tą, ky­la ge­res­nės emo­ci­jos, vai­kas jau­čia lais­vę, bū­na ma­žiau psi­cho­lo­gi­nių pro­ble­mų. „Tė­vai grei­tai vis­ko no­ri, ne­no­ri dirb­ti su vai­ku, il­gai varg­ti, bet jie tu­rė­tų ne­pa­mirš­ti, kad la­vi­ni­mas vai­kui la­bai svar­bus. Tik tai rei­kia da­ry­ti tei­sin­gai, tin­ka­mai ska­ti­nti vai­ką to­bu­lė­ti. Be­žais­da­mi, be­šne­kė­da­mi, pa­žin­da­mi ap­lin­ką, mo­ko­mės. Svar­bu, kad bū­tų erd­vės, kur laks­ty­ti, kur ju­dė­ti“, – pa­ta­ria gy­dy­to­ja.

Neat­me­ta­ma ir ma­sa­žų nau­da. Ma­sa­žuo­jant kū­di­kį at­si­ran­da be­tar­piš­kas tė­vų ir vai­ke­lio bend­ra­vi­mas, ne­ver­ba­li­nė kal­ba. At­pa­lai­duo­ja­mi ne tik vai­ku­čio rau­me­nys, bet nu­si­ra­mi­na ir tė­ve­liai, dau­giau dė­me­sio ski­ria sa­vo at­ža­lai. Jis la­bai svar­bus vai­ko ra­mi­ni­mui, nes pa­de­da nu­ga­lė­ti stre­są, su­ma­ži­na šir­dies su­si­trau­ki­mo daž­nį, pa­ša­li­na nei­gia­mas emo­ci­jas, tai­gi tei­gia­mai vei­kia kū­di­kio psi­chi­ką, ska­ti­na gy­vy­bin­gu­mą. At­lik­ta įvai­rių ty­ri­mų, lei­džian­čių da­ry­ti iš­va­dą, kad ma­sa­žas stip­ri­na net imu­ni­nę sis­te­mą – dau­giau ga­mi­na­ma leu­ko­ci­tų krau­jy­je, ge­ri­na­ma svei­ka­ta, ak­ty­vi­na­ma krau­jo­ta­ka, su­tvir­ti­nas kū­ne­lis. Tai­gi tai neat­sie­ja­ma pa­gal­ba vys­ty­mo­si ir au­gi­mo me­tu.

Nau­ja­gi­mių tė­vams siū­lo­ma ir ne­ma­žai plau­kio­ji­mo už­siė­mi­mų. Kaip tei­gia spe­cia­lis­tai, pa­plau­kio­ję vai­ku­čiai grei­čiau nu­si­ra­mi­na, ra­miau mie­ga. Plau­kio­ji­mas pa­de­da su­ma­žin­ti ir pil­vo skaus­mus. Ne­pas­lap­tis, kad mau­dy­ma­sis vai­kui pri­me­na gy­ve­ni­mą ma­mos įsčio­se, to­dėl jis jau­čia­si pa­to­giai ir sau­giai. Be abe­jo, taip jie yra grū­di­na­mi, to­dėl au­ga svei­kes­ni, yra žva­les­ni.

Ame­ri­kie­tis psi­cho­lo­gas Ja­ko­bas Li­ber­ma­nas, nu­sta­tė, kad įvai­rios spal­vos ga­li viek­ti kaip vais­tai ir gy­dy­ti vai­kus. Tam pa­si­tel­kia­mos įvai­rios me­no te­ra­pi­jos. Spal­vų te­ra­pi­ja bu­vo ži­no­ma net se­no­vė­je, o šiuo me­tu ypač iš­po­pu­lia­rė­jo ne tik kaip psi­cho­lo­gi­nė pa­gal­ba su­tri­ki­mų tu­rin­tiems vai­kams, bet ir kaip pa­ži­ni­mo prie­mo­nė pra­dė­ju­siems gy­ven­ti spal­vų ku­pi­na­me pa­sau­ly­je, na­tū­ra­liai la­vi­nan­ti kū­ry­biš­ku­mą.

Įvai­rios veik­los vai­kams pa­de­da ne tik su­si­pa­žin­ti su pa­sau­liu, vys­ty­tis ir aug­ti, bet ir lei­džia tė­vams ras­ti lai­ko sau.  Kaip tei­gia S. Nor­ku­vie­nė, tė­vai ir­gi tu­ri tei­sę ir pail­sė­ti, ir iš­si­mie­go­ti, ir į tua­le­tą nuei­ti ar šiaip at­si­kvėp­ti.

Lenk­ty­niau­ti ne­ver­ta

Tė­vai, neį­ver­ti­nę vai­ko am­žiaus, sten­gia­si ki­tiems pri­sta­ty­ti kaip ge­riau­sią ir dau­giau­siai vis­ko mo­kan­tį. „Juk ir tem­pe­ra­men­tai skir­tin­gi, ir skir­tin­ga kons­ti­tu­ci­ja, ir ne vi­si vie­no­dai ga­li – vie­ni tvir­tes­ni, ki­ti au­ga grei­tai ir yra liau­nu­čiai, glež­nu­čiai. Rei­kia jiems su­stip­rė­ti, šliauž­ti. Vie­nas ga­li bū­ti grei­tes­nis, ki­tas dė­me­sin­ges­nis, kal­ba grei­čiau la­vi­na­si tre­čiam – ne­ga­li bū­ti vie­no­di“, – ma­no S. Nor­ku­vie­nė.


„Saulės radijo“ dovana – kapšas pinigų

Lau­ra AUK­SAI­TY­TĖ

25-ąjį gim­ta­die­nį šven­čian­tis kas­die­nis šiau­lie­čių pa­ly­do­vas – „Sau­lės ra­di­jas“ – do­va­no­ja mai­šą pi­ni­gų! Rug­sė­jo 12 die­ną Pri­si­kė­li­mo aikš­tė­je Šiau­lių mies­to gim­ta­die­nio pro­ga vyk­sian­čio kon­cer­to me­tu vie­nam lai­min­ga­jam ati­teks 778 li­tai. Žiū­ro­vams rei­kės tik pa­siim­ti mo­bi­liuo­sius te­le­fo­nus ir SMS ži­nu­te siųs­ti nu­ro­dy­tą ko­dą. Vie­ną lai­min­gą­jį, ku­ris tą va­ka­rą pra­tur­tės 778 li­tais, iš­rinks kom­piu­te­ri­nė pro­gra­ma.

25-ąjį gim­ta­die­nį „Sau­lės ra­di­jas“ šven­čia spa­lio 13-ąją.

„Sau­lės ra­di­jo“ ar­chy­vo nuo­tr.

Pa­sak „Sau­lės ra­di­jo“ di­rek­to­rės Ra­sos Akuč­kie­nės, pi­ni­gi­nis pri­zas sim­bo­li­zuo­ja mies­to gy­va­vi­mo me­tus. „Mū­sų ge­ru­mas – ne iš dan­gaus. Šie­met šven­čia­me 25-ąjį „Sau­lės ra­di­jo“ gim­ta­die­nį, to­dėl jį pra­de­da­me švęs­ti bū­tent Šiau­lių mies­to gim­ta­die­nio me­tu“, – sa­ko Ri­ta Cu­ku­rie­nė „Sau­lės ra­di­jo“ ko­mer­ci­jos di­rek­to­rė.

Nuo­la­ti­nio šiau­lie­čių gy­ve­ni­mo pa­ly­do­vo – „Sau­lės ra­di­jo“ – gim­ta­die­nio staig­me­nos vie­nu pi­ni­gų mai­šu ne­si­baigs. Iš­ti­ki­miau­si ra­di­jo klau­sy­to­jai taip pat su­lauks pri­zų, nuo­tai­kin­gų staig­me­nų, bet apie tai bus skel­bia­ma vė­liau.

 


Bigbendų festivalis – šventė muzikantams ir tikriems klausytojams

Ok­sa­na LAU­RU­TY­TĖ
ok­sa­na.laurutyte@splius.lt

Rug­sė­jo 12–13 d., Šiau­lių die­nų me­tu, Talk­šos eže­ro pa­kran­tė­je vyks penk­ta­sis ju­bi­lie­ji­nis tarp­tau­ti­nis big­ben­dų fes­ti­va­lis „Big Band fes­ti­val  Šiau­liai 2014“. Fes­ti­va­lis – tik­ra šven­tė džia­zo at­li­kė­jams ir nuo­sta­bi do­va­na su­pran­tan­tiems mu­zi­ką, tik­riems mu­zi­kos klau­sy­to­jams. „Big­ben­dų mu­zi­ka sa­vo­tiš­ka, tu­ri stan­dar­tus, bet jo­je at­si­ran­da nau­jų spal­vų. Šią mu­zi­ką la­biau mėgs­ta tik­ri mu­zi­kan­tai, o žiū­ro­vus ža­vi spal­vų gau­sa, aki­mir­kos me­nas, imp­ro­vi­za­ci­jos, ga­lin­go or­kest­ro gar­sai ir mu­zi­kan­tų „kai­fa­vi­mas“ sce­no­je“, – sa­ko Sta­sys Tri­jo­nis, Šiau­lių mies­to kon­cer­ti­nės įstai­gos „Sau­lė“ va­do­vo pa­va­duo­to­jas kon­cer­ti­nei veik­lai.

Big­ben­dų mu­zi­ką la­biau mėgs­ta tik­ri mu­zi­kan­tai, o žiū­ro­vus ža­vi ga­ly­bė spal­vų, aki­mir­kos me­nas, imp­ro­vi­za­ci­jos, ga­lin­go or­kest­ro gar­sai ir mu­zi­kan­tų „kai­fa­vi­mas“ sce­no­je.

Ar­tū­ro STA­PON­KAUS nuo­tr.

Per­nai Big­ben­dų fes­ti­va­lis vy­ko „Sau­lės“ kon­cer­tų sa­lė­je, už­per­nai – am­fi­teat­re, bet fes­ti­va­lio ren­gė­jai, pa­ma­tę, ko­kiu ga­lin­gu trau­kos cent­ru ta­po gra­žė­jan­čios Talk­šos eže­ro apy­lin­kės, nu­spren­dė šie­met fes­ti­va­lį reng­ti eže­ro pa­kran­tė­je. Or­ga­ni­za­to­riai at­veš suo­lų, sė­di­mų vie­tų bus apie 500, tad ti­ki­ma­si fes­ti­va­ly­je su­lauk­ti ne­ma­žo žiū­ro­vų su­si­do­mė­ji­mo.

„Mu­zi­ka to­kio­je vie­to­je su­skam­bės vi­siš­kai ki­taip. Tuo la­biau, kad pa­kvies­ti ypa­tin­gi at­li­kė­jai, pa­ren­gę nau­jas mu­zi­kos pro­gra­mas. Penk­ta­die­nį skam­bės leng­ves­nė mu­zi­ka, kon­cer­tuos Egi­di­jus Si­pa­vi­čius ir ki­ti lie­tu­viams pui­kiai ži­no­mi vo­ka­lis­tai, o šeš­ta­die­nį vyks tik­rų gur­ma­nų fies­ta“, – sa­ko

S. Tri­jo­nis.

Fes­ti­va­lio or­ga­ni­za­to­riai kas­met la­bai no­ri pa­kvies­ti į fes­ti­va­lį ga­riau­sius pa­sau­lio big­ben­dus, bet no­rus ri­bo­ja fi­nan­sa­vi­mas. Šių­me­čio fes­ti­va­lio biu­dže­tas – 65 tūkst. Lt. Šios lė­šos iš­lei­džia­mos trans­por­tui, mai­ti­ni­mui, so­lis­tams, nak­vy­nei ir ki­toms bū­ti­noms iš­lai­doms. Ne­pai­sant to, penk­ta­die­nį fes­ti­va­lio da­ly­viai ga­lės pa­si­gro­žė­ti Vil­niaus džia­zo or­kest­ro kon­cer­tu, ku­rio so­lis­tė De­ni­sė Fon­tou­ra yra iš Bra­zi­li­jos, o mu­ša­mai­siais gros Deo­da­to Si­quir iš Mo­zam­bi­ko.

Pa­sak kon­cer­ti­nės įstai­gos „Sau­lė“ ad­mi­nist­ra­to­rės Vai­dos Tri­jo­ny­tės, šių­me­tis fes­ti­va­lis ypa­tin­gas tuo, kad at­vyks­ta la­bai stip­rūs ko­lek­ty­vai, su­si­bū­rę iš pa­čių ge­riau­sių mu­zi­kan­tų, o žiū­ro­vai iš­vys ir Vil­niaus džia­zo or­kest­ro pro­gra­mą, ku­ri su­lau­kė di­de­lio su­si­ža­vė­ji­mo Birš­to­no džia­zo fes­ti­va­ly­je.

Penk­ta­die­nį kon­cer­tai vyks nuo 18 iki 23 val., o šeš­ta­die­nį nuo 15 iki 18 val. Kon­cer­tus ves mu­zi­ko­lo­gas Da­rius Už­ku­rai­tis, o tai ga­ran­tuo­ja ren­gi­niams ypa­tin­go ža­ve­sio.

Penk­ta­die­nį žiū­ro­vams ne­pa­kar­to­ja­mų įspū­džių su­teiks Šiau­lių, Kraš­to ap­sau­gos sa­va­no­rių pa­jė­gų big­ben­dai, Ry­tų aukš­tai­ti­jos big­ben­das su so­lis­tu Egi­di­ju­mi Si­pa­vi­čiu­mi, Lat­vi­jos džia­zo or­kest­ras „Mi­ra­ge“, Kau­no big­ben­das ir jau­nų­jų džia­zo at­li­kė­jų gru­pė „Rein­less“.

Šeš­ta­die­nį kon­cer­tuos Klai­pė­dos jung­ti­nis džia­zo or­kest­ras, Jel­ga­vos big­ben­das, Vil­niaus džia­zo or­kest­ras. 18.30 val.  pra­si­dės kon­cer­tas „Var­dan tai­kos“, skir­tas Lie­tu­vos įsto­ji­mo į NA­TO 10-me­čiui pa­mi­nė­ti, o 21 val. lau­kia pra­mo­gi­nės sim­fo­ni­nės mu­zi­kos kon­cer­tas su so­lis­tais Me­rū­nu Vi­tuls­kiu, Vai­da Ge­ny­te, Ja­ro­ni­mu Mi­liu­mi, Mar­ty­nu Le­vic­kiu.



atgal   1-10   ( 11 )   12   13   14   15   16   17   18   19   20   21-30   31-40   41-50   toliau




Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti