(2016-04-29 Nr. 623) ŠIANDIEN 2017 Gruodžio 14 D. Ketvirtadienis ARCHYVAS

Kontaktai
Naudingos nuorodos

Patirtys
Atvirlaiškio ateitis – šeimos muziejuje

Edita BAČĖNĖ

46-erius metus Tilžės g. 190-ajame name už pašto dėžutės pasislėpęs atvirukas pagaliau pasiekė tikslą. Į Etaplius.lt redakciją užsukusi Jūratė Pagareckienė, Pagareckų, kuriems buvo siųstas atvirlaiškis, marti, neslėpė džiaugsmo ir nuostabos dėl taip susiklosčiusios atviruko istorijos, sulaukusios tiek daug dėmesio.

Pusšimtį metų už pašto dėžutės Tilžės g. 190-ajame name pasislėpęs atvirlaiškis pasiekė savo tikslą – jis ne tik pradžiugins dar gyvą adresatę, bet ir papildys šeimos muziejų.

„Šiauliai plius“ archyvo nuotr.

46-erius metus laukė šeimininkų

Praėjusią savaitę į Etaplius.lt redakciją buvo atneštas senas atvirlaiškis. Tilžės gatvėje, 190 namo laiptinėje, intensyviai vyksta remonto darbai, o darbininkai, nukabinę pašto dėžutes, rado už jų 1970 m. rašytą atvirlaiškį, kuris adresatų taip ir nepasiekė.

1965 m. pastatyto namo laiptinė pradėta remontuoti tik šiemet. Darbininkai, aptikę netikėtą radinį, jį pristatė atvirlaiškyje nurodytu adresu.

„Mieli giminaičiai, leiskite pasveikinti Jūsų šeimynėlę su pavasariu ir Gegužės Pirmąja. V. N. Bartašiai. 1970.IV.29, Tyruliai“, – rašoma atvirlaiškyje, kuris adresuotas Pagareckų šeimai.

Po naujienų portale Etaplius.lt paskelbtos publikacijos redakciją pasiekė daugybė laiškų, kurių autoriai pasakojo apie galimą Bartašių ir Pagareckų gyvenamąją vietą.

Pusseserių istorija

„Bartašienė buvo mano anytos pusseserė. Jie gyveno Tyruliuose, vėliau mirė, o jų vaikai apsigyveno Rėkyvoje. Kaip matėt, po straipsniu labai daug kas rašė, kad jie iš Rėkyvos, bet jų jau irgi nebėra. O mano anyta dar gyva“, – pasakoja į redakciją atėjusi Jūratė.

J. Pagareckienė stebisi, kad po tiek daug metų atsirado atvirukas, kurio tikriausiai niekas net nesitikėjo gauti. „Šitiek metų praėjo. Gal siuntėjai niekada ir neklausė, ar atvirukas pasiekė Pagareckus. Pasveikino, ir tiek. Juk ir dabar pasveikinam ir nebeklausiam, ar tu gavai, ar ne“, – sako Pagareckų marti.

Žinią pranešė sūnus

„Man paskambino sūnus ir sako: „Tu žinok, ko gero, čia ieško mūsų senelių“, – šypsosi Jūratė ir priduria, kad tada sūnus Gvidas dar pasitikslino, ar tikrai tas namas, ir paskambino į redakciją.

Jūratė prisimena savo vyrą, pasakojusį, kad Tilžės g. 190 name (buvusioje

Lenino g.)jis užaugo, ten prabėgusi ir jo vaikystė. Kai praėjusią savaitę Jūratė sulaukė savo sūnaus skambučio, vyro pasakojimus teko dar kartą prisiminti.

Laukia atvirlaiškio

Pasirodo, žinia apie netikėtai atsiradusį atvirlaiškį giminę apskriejo žaibiškai, o ypač nustebino tikrąją atviruko savininkę Liuciną Pagareckienę, kuriai su vyru ir buvo skirtas 46-erius metus už pašto dėžutės besislėpęs atvirlaiškis.

„Mano sūnus iš karto pranešė ir uošvienei, vėliau jos dukra Skirmantė irgi kreipėsi į redakciją. Tai dabar uošvienė laukia, vešime jai tą atviruką, parodysime“, – džiaugiasi Jūratė ir priduria, kad anyta labai nudžiugo, kai sužinojo apie rastą atvirlaiškį. „Po 46-erių metų pagaliau gaus pasveikinimą. Žinoma, kad malonu“, – šypsosi Jūratė.

Ras vietą šeimos muziejuje

Atsitiktinumų ir sutapimų šioje istorijoje nestinga. Atvirlaiškis buvo išsiųstas balandžio 29 d., tą pačią dieną gimtadienį švenčia ir šiuo metu name gyvenanti mergina. Be to, pasitaikė taip, kad atvirlaiškį gavusi šeima turi savo giminės muziejų, į kurį, tikėtina, keliaus ir šis radinys.

„Mano vyras parsivežė sendaikčių iš senelių, močiučių, giminių, tebeturim senų verpimo ratelių, lygintuvų... Yra toks mūsų muziejukas. Turim ir labai daug nuotraukų – vyro senelių, prosenelių fotografijų. Kai vyras žuvo, muziejų perėmė sūnus. Ten kambariukas tiesiog įrengtas, ir tiek. Tas atvirukas greičiausia irgi ten paklius“, – sako Jūratė.


Aktorius be žiūrovų nevaidina

Kristina KAVALIAUSKAITĖ

„Stovit išraudę viduryje parduotuvės, o gulėdamas ant žemės kojomis spardosi ir nesavu balsu klykia jūsų vaikas“, – tai scena, kuria dažnai gąsdinami vaikus planuojantys ar ką tik susilaukę tėvai. Po to, dažnai seka klausimas: ar jau pagalvojote, kaip elgsitės? Po tokio klausimo galima pastebėti ironišką šypseną pašnekovo lūpose.

Vaikui elgiantis netinkamai, pasistenkite nekreipti į tai dėmesio. Aktorius juk nevaidina, jei nėra žiūrovo.

Michael Grunow nuotr.

Kaip elgtis, kai logiškos kalbos ir įtikinėjimai nepadeda, pataria vaikų psichologė Inga Drupienė.

Kas jam iš to?

Tokia situacija – vienas iš baisiausių tėvų košmarų. Auginantys ikimokyklinukus klausimą – „Ar tai jau buvo?“, išgirsta tikrai dažnai. Tačiau vietoj to, kad su baime lauktų to „pirmojo karto“, tėvams reikėtų tiesiog stengtis geriau pažinti vaiką ir nesudaryti sąlygų sprogimui įvykti. Juk kontroliuoti aplinką yra žymiai patogiau ir lengviau nei po to spręsti problemas.

Pirmiausia tokią akimirką reikia prisiminti, kad vaikas to nedaro tyčia, tiesiog jis dar nemoka tinkamai reikšti savo emocijų. Juk ir suaugę kartais nesugebame susivaldyti. O čia kaip tik ir yra ta situacija, kai turime emocijas prigesinti ir neparodyti vaikui savo jausmų. Nes rėkimu bei kritimu ant žemės vaikas būtent to ir siekia – mūsų emocijos, viso dėmesio ir vien tik jam.

Kai vaikas krenta ant žemės arba neteisingai elgiasi, mušasi, kandžiojasi, tėvai pirmiausia turėtų užduoti sau vienintelį klausimą – kas jam iš to? Ką vaikas gauna tokiu elgesiu, kokia priežastis skatina jį taip elgtis? Kai atsakysime sau, tada suprasime, ko jam neduoti, kad taip nesielgtų.

Ką gauna vaikas nukritęs parduotuvėje? Mes tuoj išraustame, pasimetame, galvoje begalė minčių – ką žmonės pasakys, kaip aš čia atrodau, kokia aš bloga mama ar tėtis, kaip nemoku auklėti vaiko ir panašiai. Ir tiesiame jam čiulpinuką, kurio jis prieš tai zyzė 10 minučių. Pažiūrėkime į tai iš vaiko pozicijos – per pusę minutės rėkimo ir kritimo ant žemės gavau tai, ko nepavyko išprašyti tyliai zyziant 10 minučių. Nuostabu! Šituo ginklu naudosiuosi ir kitą kartą, nes jis efektyvus ir greitai veikia.

Kaip elgtis?

Pirmiausia reikia suvaldyti emocijas. Ir visai nesvarbu, ką apie jus pagalvos kiti. Jų mintys – jų rūpestis. Jei vaikas vyresnis, galima pasakyti visiems susirinkusiems žiūrovams: „Mano vaikas protingas, jis pagulės, pagulės ir atsikels.“ Drąsesni tėvai gali kristi šalia ir taip pat pradėti rėkti. Vaikui tikrai bus gėda dėl tokio tėvų elgesio.

Aišku, tai nesuveiks su 2–3 metų vaiku. Tokio amžiaus vaikams galima sugalvoti užduotį. Pavyzdžiui, paimkite prekybos centro žurnalą, kartu su vaiku išsikirpkite produktus, kokius pirksime, ir priklijuokite ant popieriaus lapo. Daiktų kiekis priklauso nuo amžiaus ir vaiko sugebėjimo atsiminti. Atėję į parduotuvę, paprašykite vaiko padėti surasti iškirptuosius produktus.

Vaikas eis pro visus saldumynų ir žaislų skyrius net nekreipdamas dėmesio į juos, nes turės tikslą. O kol jis ras reikiamą produktą, jūs viską, ko reikia, spėsite susirinkti. Tik būkite tikri, kad vaikas tą prekę ras, nes jei jos prekybos centre nebus, mažylis jausis apgautas. Tokiu žaidimu jūs ne tik išvengsite isterijų, bet ir mokysite vaiką sutelkti dėmesį, siekti tikslo, nesiblaškyti, orientuotis aplinkoje ir pan.

„Mušimas ar šalto vandens užpylimas – ne išeitis. Tai senoviniai metodai, kai tėvai norėdavo greitai „sutvarkyti reikalą“. Problemas reikia spęsti gerbiant vaiką, o ne įvarant jam baimę“, – sako Inga Drupienė.

Jei isterijos priepuolis ištinka namuose, tiesiog palikite jį vieną gulintį, išeikite iš patalpos. Jei vaikas seka iš paskos ir vėl atsigula ant žemės, užsiimkite kokia nors veikla ir visiškai nekreipkite į jį dėmesio.

Aktorius juk nevaidina, kai nėra žiūrovo. Svarbu sistemingai naudoti tą patį metodą, nes bandymų kartoti netinkamą elgesį bus tikrai ne vienas tol, kol įsitvirtins suvokimas, kad šis ginklas nebeveikia.

Ne vėlu

Kartais vaikai rėkia iki paspringimo seilėmis ar vėmimo. Tėvai, bijodami, kad kažkas nutiks, pasiduoda ir puola jo raminti. Tačiau kas blogiausia gali nutikti? Juk jūs esate šalia, tad net jei vaikas pasprings, jį paprasčiausiai apversite. Todėl geriausiais elgesys tokioje situacijoje – nepanikuoti ir stengtis parodyti, kad nekreipiate į tai dėmesio. Kitaip vaikui gali užsifiksuoti, jog vėmimu, spiegimu jis pasiekia tai, ko nori. Ir jis pradės tuo ginklu naudotis sąmoningai. Bet ateis laikas, kai jis savęs nebekontroliuos, tai taps lyg refleksu, kuris nesąmoningai suveiks streso situacijoje.

Dažnai tėvai sako, kad pavėlavau, pirmąkart vaikui sukėlus isteriją tinkamai nesureagavau, dabar jau nieko neįmanoma pakeisti. Tai netiesa. Vaiko elgesį galima pakeisti ir po 5, ir po 7 karto. Aišku, tai užtruks ilgiau. Kad to neprireiktų, būtų gerai, kad visi šeimos nariai būtų iš anksto sutarę vienodai elgtis isterijos priepuolio metu. Deja, dažniausiai vaikai mus užklumpa netikėtai. Ir po vieną. Būna, kad mama sureaguoja tinkamai, bet tėtis ar močiutė – ne. Juk vaikas su visais išbando įvairius elgesio modelius.


O kaip kvepia jūsų namai?

Gabrielė PASTAUKAITĖ

Kvepalai, kuriais kvepinasi moteris, gali atskleisti jos būdą, nuotaiką, jei nosis įgudusi – net materialinę padėtį. Ne ką mažiau apie mus gali „papasakoti“ ir kvapas, kurį skleidžia mūsų namai. Žinoma, jei apskritai skleidžia...

Namų kvapai su lazdelėmis neretai būna sintetiniai. Tuo įsitikinti galite perskaitę prekės etiketę. „Ant jos niekuomet nebus jokio lotyniško augalo pavadinimo ar žodžio „natūralus“, – sako J. Kukenienė.

„Kvapas, geras kvapas pirmiausia siejamas su prabanga“, – sako aromaterapeutė Jūratė Kukenienė, knygos „Aromaterapijos kerai“ autorė. „Seniau kvepinti namus sau leisti galėjo tik turtingieji, o ir šiais laikais tai išliko prabangos dalyku. Įsivaizduokite, išleisti pinigų kvapams! Ne duonai, ne pyragui, netgi ne sau, o namų kvapams“, – šypsosi ji.

Beje, nors kvepinti namus įprasta nuo seno, Lietuvoje ši „mada“ išpopuliarėjo visai neseniai – prieš 3–4 metus. „Lietuviai kiek atsiliko, nes namų kvapai pasaulyje populiarūs jau daug metų“, – sako J. Kukenienė ir priduria, kad šiais laikais kvepinamos ne tik namų patalpos. Kvapus per kondicionavimo sistemas leidžia ir savo įvaizdžiu besirūpinančios parduotuvės, didieji prekybos centrai.

Natūralūs ar sintetiniai?

Ir nors jie dažniausiai būna sintetiniai, daugeliui vis tiek maloniai kuteną nosį. „Žmonės yra tarsi susiskirstę į dvi kategorijas: tie, kurie prieš sintetinius ir už natūralius kvapus, bei tie, kuriems visiškai neįdomu – svarbiausia, kad kvepia“, – pastebi J. Kukenienė, kuri, žinoma, priklauso pirmajai žmonių kategorijai. „Jeigu namuose yra gyvūnų arba vaikų iki 15 metų, aš griežtai nenaudočiau sintetinių kvapų. Apskritai esu linkusi jų nenaudoti, nes jie ilgainiui gali sukelti alergiją“, – aiškina ji ir teigia, kad, naudodami natūralius kvapus apsaugosime save ir nuo kitų ligų. „Natūralūs kvapai užmuša bakterijas, virusus, grybelio sporas – to niekada nepadarys sintetiniai. Kitaip tariant, natūralūs kvapai atlieka ne tik šviežinimo, nuotaikos gerinimo ir formavimo funkcijas, bet ir užkerta kelią įvairiems virusams, bakterijoms bei grybeliams daugintis ir plisti“, – pasakoja aromaterapeutė.

Žinoma, sintetiniai kvapai yra populiarūs, mat, visų pirma, yra lengvai prieinami – jų rasite ant kiekvieno kampo, kiekviename prekybos centre. O natūralių kvapų tenka ieškoti specializuotose parduotuvėse, kurias mieste galima suskaičiuoti ant rankų pirštų. Be to, skiriasi ir kaina – už natūralumą sumokėsite daugiau. „Bet verta“, – įsitikinusi J. Kukenienė.

Kaip teisingai garinti eterinį aliejų?

Tiesa, panorus iškvepinti savo namus, reikia ir šiek tiek žinių, mat kaip ir natūralių kvapų, taip ir jomis kvepiančių priemonių yra daugybė: pradedant difuzoriais, kvapniosiomis žvakėmis, lazdelėmis ir baigiant eteriniais aliejais.

Beje, būtent pastarąjį variantą aromaterapeutė įvardija kaip geriausią ir siūlo keletą jo naudojimo būdų. „Seniausias būdas, kai žvakutė dega ir virš jos yra įtaisytas indelis, pripiltas vandens, į kurį lašinamas eterinis aliejus. Būna, kad žmonės nežino ir pila tik aliejų – tuomet viskas išdega. Būtinai reikia vandens. Ir nepirkite indelio, į kurį telpa tik 10 ar 15 ml – išmesite pinigus į balą, nes žvakutė, ta tabletėlė, dega 3–4 valandas, o toks nedidelis kiekis vandens gretai išgaruos. Į indą būtinai turi tilpti bent pusė stiklinės vandens“, – moko ji.

Eterinį aliejų galima naudoti ir kitaip. Į indą su purkštuvėliu įpilkite šauktą brendžio, nuo 10 iki 20 eterinio aliejaus arba aliejų lašų, 50 ml vandens, viską sumaišykite ir pagal poreikį purkškite. „Taip labai greitai ir gerai iškvepinsite namus. Šis receptas ypatingai tinka tiems, kurie turi kačių, šunų – padeda neutralizuoti jų kvapą“, – pastebi ji.

Gražu, bet nestipru

Kai kurioms priemonėms aromaterapeutė pažeria ir šiek tiek kritikos. Viena jų – tai dabar ypač išpopuliarėję namų kvapai su lazdelėmis. „Eteriniams aliejams reikia šilumos – kad molekulės pakiltų į orą. Kadangi tame buteliuke su lazdelėmis nėra jokios šilumos, jų kvapas nėra labai stipus. Bet atrodo tikrai gražiai“, – šypsosi J. Kukenienė.

Kvapniosios žvakės, anot aromaterapeutės, taip pat nėra pats idealiausias pasirinkimas. „Jos gana stipriai kvepia, bet didelis karštis kenkia eteriniam aliejui. Sojų vaškas įkaista virš keturiasdešimt laipsnių, pasidaro skystas, o eterinio aliejaus molekulės bando kilti iš skysto vaško. Bet jos vis tiek gauna karščio, o tai nėra sveika pačioms molekulėms. Jos truputį „apsigadina“, – pasakoja ji.

Kokia šalis, tokie ir kvapai

Svarbu ir pats kvapas, nes skirtingi kvapai turi skirtingą poveikį. „Pavyzdžiui, vieni stimuliuoja, o kiti ramina“, – sako J. Kukenienė. „Būna taip, kad žmogus prastai miega, ir jeigu jis įsigys, tarkime, citrinos eterinio aliejaus, miegos dar blogiau, nes visi citrusai stimuliuoja smegenų veiklą. O levandos eterinis aliejus bus tas, kuris migdys. Kvapai turi savo poveikį ir reikia žinoti, ką galima ir ko negalima naudoti“, – teigia aromaterapeutė.

Beje, kalbėdama apie kvapus, ji pastebi, kad žmonių skoniai labai skiriasi. Šie skirtumai pastebimi net itin dideliais masteliais. „Kiekvienoje šalyje skirtingai: pavyzdžiui, Amerikoje mėgstami meliono, vanilės, Lietuvoje – vyšnių, arbūzo, braškių kvapai. Kitaip tariant, mums patinka viskas, ką mėgstame valgyti“, – sako ji ir priduria, kad būna ir atvirkščiai. „Jeigu kalbėtume apie cinamono kvapą, tai daug kam jis nepatinka, nes vaikystėje darželiuose versdavo valgyti manų košę, pabarstytą cinamonu. Kvapai turi asociacijas ir kartais sukelia atmetimo reakcijas“, – aiškina ji.


Šv. Valentino dienos dovanos: jaukios smulkmenos ar prabangios staigmenos?

Gabrielė PASTAUKAITĖ

Prieš šv. Valentino dieną žmonės tarsi pasidalija į dvi stovyklas: vieni bėgioja po parduotuves ieškodami tobulos dovanos mylimiesiems arba, pasislėpę vonioje, karpo popierines širdeles, kiti tuo tarpu nepraleidžia progos pasisakyti, kokia „saldi“, „komercinė“ ir „nereikalinga“ yra ši šventė – juk mylėti reikia ištisus metus. Nesiginčijame, tačiau manome, kad net ir didžiausius skeptikus galima pradžiuginti miela šv. Valentino dienos proga padovanota smulkmena.

Priemonės su stručio taukais – neįprastas pirkinys ir originali dovana.
Iš esmės šią dieną daugeliui rūpi ne brangios dovanos, o paprasčiausias dėmesys. Jį mylimajai parodyti galite po darbo parnešę puokštę gėlių arba, likus keliolikai minučių iki miego meto, iš stalčiaus ištraukę saldainių dėžutę, kai jau atrodė, kad šv. Valentino diena bus užmiršta. Atvirutė, įmesta į pašto dėžutę, taip pat gali maloniai nustebinti, mat primins mokyklos laikus, kai mergaitės muistydavosi suoluose ir nekantriai laukdavo Kupidono pašto.

Vyrai šiuo atveju yra praktiškesni ir dažniausiai nevertina gėlių, dailyraščiu parašytų meilės laiškučių arba saldainių – nebent yra dideli smaližiai. Tačiau jie tikrai padėkos už netikėtus, iš mėgstamiausių ingredientų suruoštus pusryčius į lovą, tokią pačią skanią vakarienę, ir, žinoma, subtiliomis „priemonėmis“ paįvairintą šv. Valentino naktį.

Dovana ne pagal progą, o pagal žmogų

Kad nuoširdūs gestai arba nedidelės smulkmenos yra puikus šv. Valentino dienos pasirinkimas, pritaria ir geros savijautos parduotuvėlės „gyduolis.lt“ įkūrėja Rūta Jurkaitienė. „Nebūtina pirkti prabangių dovanų. Aš netgi manau, kad prie šios šventės kur kas labiau dera jauki šilta dovanėlė“, – sako ji ir priduria, kad įvairių švenčių proga visuomet stengiasi paruošti specialų dovanų stendą.

Tiesa, ant jo nebūtinai puikuosis su konkrečia švente susijusi atributika.

 „Per šv. Valentino dieną nėra privaloma dovanoti tik širdeles arba raudonas rožes – dovana gali būti pritaikyta ir pagal individualius žmogaus poreikius. Jeigu apie juos pagalvosite, apmąstysite, ko žmogui iš tiesų reikia, kas jam iš tiesų patinka, jis pajus jūsų dėmesį ir tai bus didžiausia dovana“, – pasakoja šios parduotuvėlės savininkė Laura Lazdynienė ir tuo pačiu metu rodo ant šventinio stendo išdėliotas dovanas: muilus su stručio taukais, kurie apsaugos odą nuo sutrūkinėjimo bei sudirgimo; natūralius lūpų balzamus, lūpų dažus arba skutimosi priemones, kuriuose nėra jokios chemijos; pilingo pirštines, tarnausiančias ilgus metus; erotinio „prieskonio“ turinčias žvakes iš dviejų susipynusių kūnų; natūralių žolelių arbatas bei nealkoholinio imbierinio vyno buteliukus, kurie bus tarsi užuomina pabūti drauge arba netgi akstinas domėtis kitokiu, sveikesniu gyvenimo būdu.

Meilės savaitgalis

Šv. Valentino dienos proga puikiai tiks arti kūno priglundančios nedidelės dovanos, pavyzdžiui, pižamos, minkštos šlepetės, maloni medvilninė palaidinė ar visuomet reikalinga kojinaičių pora, priberta saldumynų.

Be abejo, yra žmonių, kurie šv. Valentino dieną nori vienas kitą kaip reikiant palepinti. Tuomet verta pasižvalgyti brangių kvepalų, papuošalų arba rinktis dovanas, kurių taip lengvai nepačiupinėsite, tačiau prisiminsite ilgam.

Kadangi šv. Valentino dienos data šįmet dėkinga – sekmadienis, todėl visą savaitgalį galite praleisti jaukiame viešbutyje, besimėgaudami įvairiomis SPA procedūromis, masažais ir t. t. Jeigu toks laiko leidimo būdas ne prie širdies, susiorganizuokite kelionę į netolimą užsienį ir, užuot prisiekinėję vienas kitam amžiną meilę sūkurinėje vonioje, drauge pasivaikščiokite po nepažįstamo miesto gatves.

Šį meilės savaitgalį galite „panaudoti“ ir kiek kitaip – sukviesti į svečius po įvairias Lietuvos vietoves išsibarsčiusius vaikus arba draugus ir pabūti su tais, kuriuos labiausiai mylite.

Ne tik vyrui

Iš tiesų, pastaruoju metu daug ginčų kyla ne tik dėl pačios šv. Valentino dienos, bet ir dėl jos „objekto“. Nors iki šiol juo dažniausiai tapdavo antroji pusė, dabar mylimų žmonių sąrašas plečiasi: daugelis sveikina savo tėvus, senelius, vaikus, gerus draugus. Kai kurie įsigudrina nupirkti skanesnį kąsnelį arba širdies formos guminį žaisliuką ir mylimam augintiniui.

O jei jau sugalvojote apdovanoti visą būrį mylimų žmonių, štai kelios šv. Valentino dienos dovanų idėjos, kurias nesunkiai įgyvendinsite patys bei sutaupysite pinigų.

Širdelės iš miltų

Ši idėja ypač patiks vaikams, kurie mėgsta namuose sukelti šiokią tokią netvarką. Tereikia iš A4 formato lapo pasigaminti nedidelių širdelių trafaretus, pasiimti miltų ir baltomis širdelėmis šv. Valentino dienos rytą nubarstyti tėvams kelią nuo jų miegamojo iki, tarkime, virtuvės. Tiesa, su miltais nepersistenkite, jų nebarstykite ant kilimų – bus sunku išvalyti, o staigmenai pasibaigus, būtinai viską sutvarkykite.

Arbatos maišeliai

Ne bet kokie – širdelės formos. Jiems pagaminti, visų pirma, prireiks kavos filtrų – iš jų iškirpkite dvi širdeles, jas susiūkite, palikdami kelis milimetrus nuo krašto ir, artėdami prie pabaigos, suberkite pasirinktas arbatžoles. Maišelį užsiūkite iki galo ir perverkite jį storu ilgu siūlu. Siūlo galus suriškite, kad būtų už ko laikyti maišelį, surišimą paslėpkite užklijavę iš popieriaus iškirptą raudoną širdelę arba mažytę atvirutę su palinkėjimu. O kad jau prakalbome apie palinkėjimus, juos užrašyti galite ir ant „gyduolis.lt“ siūlomų medinių širdelės formos magnetukų.

Rankų darbo etiketės

Pačių piešta arba kompiuteriu kurta etiketė, prilipdyta arba prikabinta ant vyno butelio, saldainių dėžutės, stiklainio su medumi, džemu arba aštriosiomis paprikomis – tai smagi ir praktiška dovana.

Dovanų kuponai

Ne, ne tie, kuriuos galima įsigyti parduotuvėje, bet tie, kuriuos padarysite patys: nupiešite arba atspausdinsite, iškirpsite, o „dovaną“ padiktuos jūsų vaizduotė. Tai gali būti vakaras mieste su „viskas įskaičiuota“ pasiūlymu arba kuponas namams tvarkyti, kai pačiam nekyla rankos.


Ar verta atkurti žlugusius santykius?

Laura AUKSAITYTĖ

„Prieš kelis mėnesius išsiskyriau, kentėjau, atsigavau, bet vieną dieną buvusysis vėl atsirado mano gyvenime. Buvo išgėręs, tiek gražių dalykų išgirdau. Prisipažino, kad yra vienišas, nori vėl draugauti. „Praskydau“, sutikau, bet jo elgesys, kai būna išgėręs ir kai blaivas – visiškai skiriasi. Kaip man elgtis, kad neskaudėtų ir kad būtume kartu?“ – draugių patarimo paprašė Ingrida. Ar įmanoma sulipdyti suskilusį puodą?

Ar išsiskyrus ir vėl susitaikius pavyks gyventi taikiai? Moterys sako, kad pabandyti verta. Jei nudegsi, žinosi, kad bent pabandei.

Suskilusio puodo nebesulipdysi

Patricijos teigimu, nė viena protinga moteris nesidairo atgal. Kas sugriuvo vieną kartą, sugrius ir antrą. „Pati matote, kaip sunku klijuoti šukes. Pradėkite naują gyvenimą“, – patarė ji.

Jurgita pasidalijo savo patirtimi. Ji taip pat išsiskyrė, vėl pradėjo bendrauti su vyru, bet pamatė, kad jis nesikeičia. „Uždariau duris visam laikui. Jau praėjo dveji metai, jis kartas nuo karto man parašo, nepamiršta, bet aš nebereaguoju ir nė kiek nesigailiu“, – teigė ji.

Gražina pabandė Ingridai atverti akis: „Ten kalbėjo ne draugas, o alkoholis. Be reikalo suteikei antrą šansą. Jau dabar būtum susitaikius su vienatve, savimi, o iš naujo skaudiniesi“, – sakė ji.

Meda pareiškė nebelipanti antrą kartą į tą patį „š“. „Nebebus taip, kaip buvo, neverta“, – sakė ji.

Laura antrino, kad antrą kartą susidėti su tuo pačiu – nebeverta. „Pati skyriausi, padėjau tašką visam laikui. Jei moteris klausia, vadinasi, nesijaučia laiminga. Patarčiau laiką skirti sau, pomėgiams, draugėms. Gal pabūti kurį laiką vienai, bet švytinčiai, laimingai. Žinau ne vieną istoriją, kai susiėjo išsiskyrusieji, grįžo palikusieji, bet nei viena pora ilgai kartu neužsibuvo“, – sakė ji.

Laurai kilo įtarimas, kad Ingrida atnaujino santykius iš gailesčio. Mat jis apsiverkė. „O ką jis padarė, kad tu laiminga būtum? Girtas nesąmonių prišnekėjo, o tu ir suskydai“, – sakė ji.

Sonata savo buvusį vaikiną buvo priėmusi atgal. „Susitaikėme, o po trijų mėnesių jis mane paliko, nes, pasirodo, susirado kitą. Tikrai neverta priimti, nes pasinaudoja ir meta“, – sakė ji.

Laura atsakė, kad tokiam vaikinui, kuris ja pasinaudotų, skaudžiai atkeršytų, o Gabrielė teigė netikinti posakiu, kad jei vaikinas kartą išdavė, išduos ir kitą.

Laura turi draugių, kurios vyrams vis atleidžia, tai jie toliau paskui mergas laksto. „Dubenį į galvą sudaužyčiau tokiam. Negalima žemintis“, – sakė ji.

Gabrielė paatviravo, kad kai kartą atleido vyrui, pamatė, kad jis su kitomis susirašinėja apie viską: seksą, jos elgesį. „Palikau, nes man tai – išdavystė“, – sakė ji.

Ingrida patvirtino, kad jei leidi vyrui susirašinėti su kitomis, jis pamažu atitolsta, atšąla. „Kita mergina juk įtikinėja palikti tave, tas ir nueina į tą pusę“, – sakė ji.

Sonatos nuomone, jei vaikinas vieną kartą išdavė, išduos ir antrą. Lygiai tas pats ir dėl susitaikymo. „Skyreisi vieną kartą, skirsiesi ir kitą. Nors, užgrūdina tokie dalykai, dabar laikas pradėti mylėti save – lankytis grožio salonuose, sporto klubuose, teatruose“, – sakė ji.

Romos nuomone, nieko gero nepavyks, nes jei vyras gražiai čiulba tik išgėręs, nieko gero nebebus. Gražūs žodžiai – tik iliuzija, ir jei vyras blaivas būna piktas, reikia bėgti nuo jo kuo toliau. Reikia vertinti, kaip žmogus elgiasi blaivas, o jei blaivas niekada nebūna, tada popieriai prasti.

Kiekvienas vertas atleidimo

Rytė nebuvo tokia kategoriška ir teigė, kad kiekvienas atvejis individualus, tikrai pasitaiko, kad žmonės pasikeičia, kai supranta, ką prarado. „Gal ir verta pamėginti, jei nuoširdžiai matote, kad jis pasikeitė. O jei nors kartą pasielgs kaip kiaulė – spirkite kuo toliau ir niekada nebeatsigręžkite“, – sakė ji.

Audra paantrino žinanti ne vieną porą, kai vyras išėjo pas kitą moterį, vėliau grįžo, ir šeima gražiai gyvena. „Tikrai galima vėl būti kartu. Mano draugė su vyru augino vaiką, pasuko skirtingais keliais, vėl susitaikė ir planuoja iš naujo susituokti. Bandyti galima, bet reikia likti budriai“, – sakė ji.

Anot Linos, jei myli, užverk duris į vakarykštę dieną ir atverk naujas. „Nudegsi, bet žinosi, kad bent jau pabandei“, – sakė ji.

Pasak Agnės, tas, kas suklijuota – lieka su randais. Nuoskaudos lieka, o iškilus barniui išlenda į paviršių. „Jei jau buvai apsisprendusi, kam vėl nervus tampaisi? Susirašyk ant lapo minusus ir pliusus, padirbėk ir galutinai apsispręsk“, – sakė ji.

Jovita patarė Ingridai pareikalauti draugo, kad jis nebegertų. Tada ir paaiškės jo tikrieji jausmai ir ketinimai. „Jūs dėl jo daug padarėte, lai jis dabar įrodo, ką geba“, – sakė ji.

Anot Gabrielės, kai ji priėmė vaikiną atgal, jo elgesys labai pasikeitė. Jau metai praėjo, o nuo jos neatsitraukia, vis laiko įsikabinęs, lyg uodega iš paskos visur sekioja, maistą gamina, į lovą neša. Tapo labai švelnus, džentelmeniškas. „Tikrai netikiu, kad vėl blogas elgesys sugrįžtų“, – sakė ji.

Ingridai Monika patarė būti atidesnei. „Jei taip elgiasi, vadinasi, labai prisidirbęs buvo. Jį kaltė kankina, nebūtinai jis elgesį pakeitė savo noru. Greičiausiai iš baimės rūpinasi, nes bijo, kad tu pradėsi elgtis taip, kaip pasielgė jis“, – svarstė moteris.

Lauros nuomone, jei jau vaikinas pasikeitė, tai, greičiausiai, suprato, kokio lobio neteko, suprato, kad niekur kitur geriau neras. „Aš tai meile vadinu, susivokimu, o ne kaltės jausmu. Jei jau prisiėmei atgal – mylėk, o ne tykok, kad blogai pasielgs. Nereikia gadintis gyvenimo įtarimais“, – sakė ji.


Laikai, kai spjaudėme ant akių tušo šepetėlių…

Gabrielė PASTAUKAITĖ

Kai  išsiruošiame į kosmetikos priemonės „medžioklę“, mums net nekyla klausimas, ar pavyks ją rasti. Kur kas labiau neramina šios priemonė kaina ir gausi pasiūla, kai nebežinai – tinkamą variantą išsirinkai, o gal kitoje parduotuvėje yra dar tinkamesnis... Tačiau prieš dvidešimt ir daugiau metų viskas buvo kiek kitaip.

Nors makiažo tendencijos keičiasi kiekvieną sezoną, klasika išlieka nemari. Štai raudonos lūpos bei migdolo formos akių pravedimai buvo populiarūs ir tada, ir dabar.

64 metų Aldona visuomet pasitempusi: trumpai kirptuose ir šviesiai rusvuose plaukuose nematyti nė vienos žilos sruogelės, neiššaukiančia rožine spalva padažytos lūpos dera prie tokiu pačiu atspalviu nulakuotų nagų, rusvu pieštuku paryškinti antakiai suteikia veidui išraiškingumo, o balto šilkinio megztuko ir juodo sijono duetas daro šią moterį dar elegantiškesne. Mesteli į ją žvilgsnį ir supranti, kad kadaise ji buvo ta mergina, kuri neatsigynė vyrų žvilgsnių, o savo grožio veikiausiai nevengdavo paryškinti įvairiomis kosmetikos priemonėmis. „Ką jūs“, – juokiasi Aldona. „Dažytis pradėjau 28 metų“, – priduria ji.

Kartu pokalbyje dalyvaujanti visažistė Lina Červinskienė sako, kad kosmetikos priemonės seniau išties būdavo naudojamos sulaukus kur kas brandesnio amžiaus. Be to, daugelis moterų, ypač gyvenusių mažuose miesteliuose arba kaimo vietovėse, jomis apskritai nesinaudojo. „Net ir nuotakos nesidažydavo, kai dabar reta kuri į Santuokų rūmus įžengia nepasidariusi vestuvinio makiažo“, – pastebi L. Červinskienė, o Aldona pritariamai linkteli galva, nes vestuvėms, būdama aštuoniolikos, pasisiuvo tik baltą suknelę – jokios šukuosenos, jokio makiažo. „Nebuvo mados. Nors, jei gerai pamenu, antakius pieštuku lyg ir pasiryškinau – iš prigimties esu labai šviesi. Bet su paprasčiausiu pieštuku...“

„Kosmetika su rožyte“

Nebuvo ne tik mados, bet ir priemonių. Aldona prisimena, jog, pradėjusi dažytis, savo rankinėje teturėjo ryškiai oranžinius lūpų dažus, kurių konsistencija veikiau priminė vazeliną, antakių pieštuką bei tušą, kuris gerokai skyrėsi nuo dabar naudojamų. „Tas tušas būdavo plastikinėje dėžutėje, nedidelis, kaip koks minkštas akvarelės gabaliukas, kartu su šepetėliu. Šį reikėdavo sušlapinti arba paprasčiausiai paspjaudyti, patrinti į tušo gabalėlį ir dažytis“, – pasakoja moteris.

Nors ir gerokai jaunesnė L. Červinskienė taip pat mena skurdžią kosmetikos pasiūlą. „Prie kosmetikos stovėdavo eilėmis – buvo didžiulis deficitas. Profesionalių priemonių irgi labai trūkdavo. Iš Maskvos kartais atveždavo „Lancôme“, bet jos galėdavai nusipirkti tik per pažintis. Žmonės iš tikrųjų net nežinojo, kad čia „Lancôme“, sakydavo „kosmetika su rožyte“, – šypsosi visažistė ir prisimena, kad vyresnės jos kolegės, pritrūkusios juodo akių pieštuko, netgi degindavo vyno kamščius, kurių nuodėguliais dažydavo akis. „Neabejoju, kad taip darydavo ir paprastos moterys“, – sako L. Červinskienė.

Ji taip pat pastebi, kad seniau trūko ir supratimo apie patį makiažą, o moteris, „pasipuošusi“ treninginiu kostiumu ir vakariniu makiažu, nieko pernelyg nestebino. „Dabar daugumai aišku, kuo skiriasi dieninis, vakarinis arba vestuvinis makiažas, o tada galėdavai visko prisižiūrėti“, – sako ji. Be to, ne paslaptis, kad ryškiai pasidažiusi moteris anksčiau buvo asocijuojama su laisvo elgesio persona.

Kas per daug, tas gerai?

Dabar viskas pasikeitę iš esmės. L. Červinskienė džiaugiasi, jog yra užtektinai informacijos, įvairių, svarbiausia – kokybiškų kosmetikos priemonių, o jas noriai naudoja ir jaunos, ir vyresnio amžiaus moterys. „Neparyškindamos savo bruožų, kartais nuskriaudžiame save“, – sako ji. Pasidažo net ir vyrai: politikai, kuriems tenka nuolatos šmėžuoti televizijos ekranuose arba jaunikiai prieš lemtingosios dienos fotosesiją. „Nors vyrai vis dar pasispyrioja“, – juokiasi visažistė.

Tačiau didelė pasiūla bei didelis informacijos kiekis turi ir savo blogąją pusę. Neretai tampa sunku susigaudyti kosmetikos parduotuvėse arba atsirinkti tai, kas tinka, o kas ne, stebint įvairiausio plauko makiažo pamokėles socialiniuose tinkluose, vaizdų dalinimosi svetainėse. O kur dar priauginamos blakstienos, masiškai išpopuliarėjęs permanentinis makiažas, plastikos chirurgų putlinamos lūpos ir t. t., ir t. t.

L. Červinskienė prisimena, kad vyresnės jos kolegės, pritrūkusios juodo akių pieštuko, netgi degindavo vyno kamščius, kurių nuodėguliais dažydavo akis.

Keturiolikmetė „visažistė“

Visoje šioje gausybėje, pasak L. Červinskienės, labiausiai nukenčia jaunos merginos. „Prisirenka jos makiažo „perliukų“ iš „Youtube“, kurie joms iš tikrųjų visai netinka, jas darko ar net sendina. Juk ryškiausiai moteris dažosi, kai jai trisdešimt metų. Būdama penkiasdešimties, ji dažytis kaip trisdešimtmetė jau nebegali – ją sendina. Taip pat sendina ir jauną mergaitę“, – sako ji ir priduria, kad  vis dažniau sulaukia prašymų mamų, kurios nori išmokyti savo dukras, kaip tinkamai naudotis kosmetikos priemonėmis. „Mano paskutinė mokinė buvo keturiolikos metų ir mokėsi ji dažyti ne tik save, bet ir savo bendraamžes“, – pasakoja visažistė. „Aišku, dažytis devynerių ar dešimties metų būtų absurdas – negalima iš vaikų vogti jų vaikystės. Kad makiažas neatrodytų kvailai, turi būti jau nebe vaikas, o bent kažkiek mergaitė. Tik vienos subręsta keturiolikos, kitos septyniolikos.“

Bet kuriuo atveju L. Červinskienė mano, kad jau verčiau mamoms pačioms pamokyti dukras naudotis kosmetikos priemonėmis arba patikėti šį darbą profesionalui nei nuolat bartis dėl neskoningai padažytų dukros akių arba lūpų. Mintis, kad jos išmoks subtiliai pasidažyti pačios, pavyzdžiui, žiūrėdamos makiažo pamokas internete, jai atrodo abejotina. „Atsakysiu į klausimą klausimu. Jeigu pažiūrėjote kokią nors makiažo pamoką, ar supratote ką nors, ar pagerėjo jūsų įgūdžiai? Jei taip, puiku – netgi sakyčiau, kad turite talentą. Tik mes, atsivertę žurnalus, visada matome naujausias mados tendencijas, makiažo pavyzdžius, dietas, o gatvėse kažkodėl vaikšto žmonės ir su nevykusiu makiažu, ir apkūnūs, ir ne ultra madingai apsirengę... Manau, kad gražiai atrodyti visapusiškai irgi yra ir savotiškas talentas“, – pokalbį užbaigia ji.



 


Odinė ar neodinė ta mano rankinė?..
Gabrielė PASTAUKAITĖ

Kokybiškoje natūralios odos rankinėje kelerius ar net daugiau metų telpa visas mūsų pasaulis, o piniginėje – bene svarbiausia šio pasaulio dalis. Kaip prižiūrėti rankines, pinigines bei kitus odinius aksesuarus?

Rinkdamiesi rankinę, atkreipkite dėmesį ir į jos rankenas. „Jautriausios rankenos pasiūtos iš lakinės odos – reikėtų vengti nešioti sunkius daiktus. Sunkiai didelį svorį atlaiko ir viengubos, neapsiūtos rankenos“, – sako L. Kailiuvienė bei pataria rinktis rankinę, kurios rankenos pasiūtos iš vientisos detalės, nėra sujungimų.

L. Kai­liu­vie­nės ran­kų dar­bo na­tū­ra­lios odos ran­ki­nė.

Apgaulinga (ne)oda

Prieš pradedant kalbėti apie šių gaminių priežiūrą, derėtų įsitikinti, jog daiktas, kurį ketinate įsigyti arba jau įsigijote, yra pagamintas iš natūralios medžiagos. „XXI a. technologijų dėka aukštos kokybės dirbtinę odą sunku atskirti nuo natūralios odos net gerai įgudusiai akiai“, – sako Laura Kailiuvienė. Pati gaminanti natūralios odos rankines bei smulkius odinius aksesuarus, ji dalijasi patarimais, kaip neapsirikti juos perkant.

Pasak L. Kailiuvienės, norint įsigyti kokybišką natūralios odos gaminį, teks pasitikėti gamintoju ir jo nurodytais ženklais ant etiketės. „Jei etiketėje parašyta „PU“, „PVC“ ar „EKO oda“, jūsų išsirinktas gaminys nėra odinis – jis pagamintas iš odos pakaitalo. Jei etiketėje nėra jokių ženklų, tuomet reikėtų atkreipti dėmesį į tokius žodžius kaip „real leather“, „genuine leather“, kurie, jei tik gamintojas sąžiningas, reiškia, kad daiktas pagamintas iš natūralios odos“, – sako ji.

Uoslė gali pavesti

Įsitikinti, odinis ar neodinis gaminys, galite ir dar vienu būdu, kuriam šiuo metu palankiai pučia mados vėjai. „Dabar ypač madinga į natūralios odos rankines nedėti medžiaginio pamušalo, todėl galima gerai apžiūrėti jos vidinę pusę. Vidinė natūralios odos pusė būna pasišiaušusi, kartais šiurkštoka, nes turi aiškiai matomus plaušelius. Jų reikėtų ieškoti rankinės krašteliuose, ties siūlėmis ir aplink užtrauktuką. O jei vidinė odos pusė švelni ir lygi, tekstilinio pagrindo ir kur ne kur kyšo siūlelis, jūsų rankose – odos pakaitalas“, – patirtimi dalijasi L. Kailiuvienė ir priduria, kad jei akimis dar galite pasitikėti, nosimi – jau nebelabai: „Tiems, kurie vis dar pasikliauja uosle, teks nusivilti. Dirbtinės odos gamintojai ne tik tobulina jos medžiagines savybes, bet ir kvapą.“ Guma arba plastiku, anot odinių aksesuarų kūrėjos, dabar kvepia nebent pigūs gaminiai.

Kaip prižiūrėti?

Daugiausiai priežiūros reikalaujantis odinis aksesuaras – tai mūsų rankinė, kuriai tenka „ištverti“ įvairiausias gamtos sąlygas bei staigius temperatūrų pokyčius. Todėl įsigijus naują natūralios odos rankinę, L. Kailiuvienė ragina ją, visų pirma, impregnuoti tam specialiai skirtomis priemonėmis.

Jeigu rankinė stipriai sušlapo nuo lietaus arba sniego, šiukštu jos nedžiovinkite ant radiatorių arba gyvatuko, o sausu ir švariu skudurėliu švelniai nusausinkite drėgmės perteklių, prikimškite laikraščių ir leiskite išdžiūti savaime. Beje, nepalikite rankinės „šildytis“ tiesioginiuose saulės spinduliuose arba automobilyje karštą vasaros dieną.

Ne tik dėl kiekvieną sezoną besikeičiančių madų, bet ir dėl ilgaamžiškumo patartina turėti keletą rankinių ir jas atitinkamai keisti. Svarbu tik gerai „įkurdinti“ kito sezono belaukiančią rankinę. „Natūralios odos rankinių negalima laikyti maišeliuose, kurie pagaminti iš dirbtinų medžiagų. Geriausia rinktis natūralius audinius, pavyzdžiui, liną. Taip rankinės galės kvėpuoti ir bus apsaugotos ne tik nuo saulės spindulių, bet ir nuo dulkių“, – aiškina L. Kailiuvienė.

Visi šie patarimai tinka ir kitiems odiniams aksesuarams – piniginėms, papuošalams ir t. t.

Kaip išvalyti?

Jei ant natūralios odos aksesuarų atsirado dėmių, teks imtis priemonių. Tiesa, kad ir ką bedarytumėte, laikykitės auksinės taisyklės: verčiau 100 kartų valykite išteptą vietą švelniai nei 10 kartų stipriai. Priešingu atveju dėmė gali likti per amžius. Be to, prieš bandant ją išimti, reikia atkreipti dėmesį į gaminio odos tipą: ar tai dengta, ar lakuota oda, ar nubukas, zomša, ar napa?

L. Kailiuvienė sako, kad dažų ir dirbtinių dervų sluoksniu gerai apdorota dengta oda tepasi mažiausiai, o nešvarumus pataria valyti specialiai odai skirto muilo putomis arba natūraliu muilu. „Tokią odą švelniai valykite medvilniniu skudurėliu, o valymą, jeigu įmanoma, pradėkite iš vidinės gaminio pusės. Tik negalima peršlapinti kiaurai“, – moko odinių aksesuarų kūrėja.

Pasak jos, gaminius iš nubuko arba zomšos galite skalbti rankomis 30 laipsnių temperatūros vandenyje, į jį įlašinę kelis lašus skysto muilo. „Bet reikia gerai išskalauti ir jokiu būdu negręžti. Patiesti ir leisti gaminiui pačiam natūraliai išdžiūti, o išdžiuvus – pašukuoti specialiu šepetėliu“, – rekomenduoja specialistė.

Gaminius iš napos, kurią atskirsite dėl lygaus, kiek blizgaus paviršiaus, reikia itin saugoti. Jie, kaip teigia L. Kailiuvienė, yra tik iš dalies dengti apsauginiu dervų sluoksniu, todėl yra ypač neatsparūs įbrėžimams. Juos valykite tik su švelnia, truputį drėgna kempinėle arba vata, venkite aštrių, šiurkščių priemonių.

Ne ką mažiau jautrūs ir lakuotos odos gaminiai. „Juos reikia kuo mažiau lankstyti, nenešioti esant didesnei nei 25 laipsnių temperatūrai ir saugoti nuo drėgmės“, – sako L. Kailiuvienė. Norėdami išsaugoti lakuotos odos gaminių spindesį ir švarų paviršių, ant vilnonės skiautelės užtepkite lašelį vazelino ir įtrinkite lakuoto gaminio paviršių.

Iš defekto į efektą

Tiesa, toli gražu ne viską ir ne visada pavyks išvalyti. L. Kailiuvienė pastebi, jog benzino, tepalų, rašalo, dažų dėmės turėtų būti patikėtos valyti specialistams – jei tik bus įmanoma, jie tikrai pagelbės. Jeigu ne, kūrėja ragina nenusiminti ir būti išradingiems: „Visada galima iš defekto padaryti efektą, užmaskuojant dėmę odos aplikacija ar sukuriant kitą dekoro elementą siuvėjo pagalba.“

O štai su riebalų dėmėmis galite pabandyti kovoti ir patys. Iš nubuko arba zomšos jas pašalinsite valgomąja soda. Bet, visų pirma, sausu rankšluosčiu sugerkite kiek galima daugiau riebalų, tuomet dėmę apibarstykite soda, porą valandų palaukite ir nuvalykite, naudodami specialų šios odos valymui skirtą šepetį. Riebalų dėmes iš napos L. Kailiuvienė rekomenduoja šalinti kukurūzų krakmolu, užberiant jo ant odos ir, kiek palaikius, nupurtant.


Miegoti kartu ar atskirai?

Laura AUKSAITYTĖ

Socialiniame tinkle nuskambėjo Aušros pagalbos klyksmas. Jos vyras taip miegodamas knarkia, kad ji amžinai yra nepailsėjusi, o dieną jaučiasi lyg „girta musė“. Moteris sakė prašiusi vyro miegoti atskirai, bet jis nesutinka. „Ką daryti, kaip pailsėti, nebegaliu pakęsti ausų kamštukų“, – dejavo moteris.

Holivudo sukurtas mitas, kad laimingoje santuokoje miegama glaudžiai apsikabinus, retai porai leidžia gerai išsimiegoti ir džiaugtis vienas kitu rytais.
Vyras knarkia – reiškia jis namie

Miego ekspertai tvirtina, kad žmonės geriausiai išsimiega, kai miega vieni. Kartu miegančios poros kankinasi dėl miego trikdymo bent pusę nakties – dėl knarkimo, vartymosi, antklodės nepasidalijimo ar pasivaikščiojimų iki tualeto. Tuo tarpu laimingoms susituokusioms poroms nėra įprasta prisipažinti, kad jie miega ne vienoje lovoje.

Senovėje kartu miegodavo tik skurdžiai, o turtingieji turėjo atskirus miegamuosius vyrui ir žmonai. Taip pat egzistuoja Holivudo sukurtas romantiško miego vienas kito glėbyje mitas. Šis įvaizdis taip išsikerojo, jog dabar, norint pasigirti laiminga santuoka, reikia miegoti apsikabinus. Tačiau daugumai žmonių tai nei patogu, nei natūralu. Netgi šimpanzės ir kitos žmogbeždžionės, nemiega kartu kaip žmonių poros. Pusė porų norėtų pasiūlyti miegojimo atskirai idėją, bet bijo, kad toks pasiūlymas suerzintų jų antrąją pusę.

Milda sako niekada nesutiksianti miegoti atskirai ir tikina, kad jai labai malonu miegoti savo žmogų apsikabinus. Naktį, jei jis užknarkia, pakanka kumštelėti, kad apsiverstų ant kito šono, tad jokių problemų dėl vyro knarkimo nekyla... Tačiau internautė Daiva prasitarė, kad ji net užmigti negali, kai vyras ima knarkti.

Prieš miegojimą atskirai yra ir Eglė, kuri tvirtina, kad net susipykusi su vyru nemiega atskirose lovose. „Kartais jis paknarkia, bet ir tai labai retai, kai išgeria alaus. Nervina tas knarkimas, bet pastuksenu į šoną ir ramu pasidaro“, – sako ji.

Daugelis moterų tikina, kad nėra nieko maloniau, kaip miegoti apsikabinus mylimą vyrą, tačiau Regina sako kartais pagalvojanti, kad reikia miegoti atskirai. Nes kai vyras knarkia, ji naktį nepailsi. „Jaunom gal ir nieko, bet man būtina naktį pailsėti“, – sako moteris.

Tuo tarpu Birutė pareiškė, kad per aštuonerius metus jau įprato prie vyro knarkimo tiek, kad sklindantys garsai ją tik ramina. Ji priminė posakį, kad kai vyras knarkia, reiškia, baido visokias pabaisas iš namų, kad jo žmonos neišgąsdintų...

Ligita paantrino, kad kai vyras užknarkia, ji net greičiau užmiega. Nes tai ženklas, kad vyras namie, o tuo reikia tik džiaugtis.

Neišsimiegojusi moteris – bėda visai šeimai

Pasak Danutės, babytė jai aiškinusi, kad sutuoktiniai gali bartis, pyktis, muštis, bet miegoti kartu privalo. „Bet aš neišsimiegu, dieną būnu pikta, suirzusi, jau geriau miegoti atskirai“, – pareiškė Nijolė.

Sigutė sako ir pati paliekanti vyrą naktį, kai jis grįžta pavargęs po varžybų. Jai rūpi, kad vyras gerai pailsėtų, nes ir ji kartais užknarkia.

Eleonora sako visiškai nesureikšminanti, vyras miega kartu, ar atskirai. „Kartais vyras užmiega per kompiuterį filmą žiūrėdamas, kartais vaikai mūsų lovoje kartu užmiega, ir mes jų neišnešame. Buvo laikas, kai aš su vaikais miegojau, vyras – kitame kambaryje, bet tai mūsų santykiams nesutrukdė“, – sakė ji.

Gintarė papasakojo mieganti atskirai nuo vyro. „Vertinu poilsį, o maniškis labai knarkia, vartosi per miegus, kalba, o mane naktį bet koks garsas siutina. Tad mes vakare pagulim kartu, pasidžiaugiame vienas kitu ir išsiskirstome po skirtingus kambarius“, – sakė ji.

Meda sako jaučianti, kad dėl vyro knarkimo ir nuolatinio neišsimiegojimo tuoj „perdegs“. „Pati pasiūliau miegoti atskirai, tikrai geriau pailsiu, bet vyras man pasakė, jei miegosime atskirai, tai reikš, kad mūsų santykiuose didelė skylė. Net nežinau, ką daryti“, – guodėsi ji.

Gintarė sako mananti, kad dėl miegojimo atskirai sutuoktiniai gali susvetimėti, santykiai atšalti, tačiau Laura paaiškino, kad, kai ji išsimiega, jaučiasi laiminga, būna labai gera savo vyrui, tad santykius tai tik pataiso.

Anot Kristinos, ji tam ir ištekėjo, kad turėtų su kuo miegoti, tad net nesupranta, kaip galima siekti miegot atskirai. „Poros dabar dėl to ir išsiskiria, kad ima miegoti atskirai. Skirtinguose kambariuose gyvena su kompiuteriais, prisimąsto visokių kvailysčių, naujų pažinčių paieško“, – teigė ji.

Brigita papasakojo, kad jie net pramogą iš miegojimo atskirai pasidarė. Ji miega po plona antklode, vyras po stora. „Pagulime apsikabinę ir kikename, kuris pas kurį į svečius eisime. Ir šitaip jau 10 metų“, – sakė ji.

Inesa prisipažino tik kartais, kai nori išsimiegoti, išeina į kitą kambarį. Nes vyras labai knarkia, prakaituoja, miega išsižergęs, o tai labai išvargina. „Sveikiausia žmogui miegoti atskirai, net medikai taip sako“, – nukerta ji.

Rimantė sako nesuprantanti, kaip galima miegoti atskirai, tačiau Gintarė atsakė, kad jei ji pati neišsimiegotų kiekvieną naktį, tada suprastų. „Jei aš knarkčiau kaip traktorius, vyras tikrai išeitų į kitą kambarį, o dabar – neleidžia. Jis be kompiuterio neužmiega, o mane siutina kiekvienas garsas. Knarkia, vartosi, mosikuoja rankomis, šneka, rėkia. O jei aš neišsimiegu, kenčia visa šeima“, – sakė ji.

Knarkimas nervina, reiškia – nebemyli?

Agneta paatviravo, kad jei vyro knarkimas ima nervinti, reiškia – nebemyli jo. „Kai eks nebemylėjau, nervindavo kiekvienas garselis. O kai myli, švelniai paglostai, paprašai apsiversti ir t. t.

Nenoriu liūdinti, bet jei vyras be kompiuterio nebegali užmigti, vadinasi – jūsų jam nebereikia. O jei dar ir miegate kitame kambaryje – tikrai jis susirašinėja su kitomis“, – sakė ji.

Gintarė pasipiktino ir atsakė, kad meilę galima parodyti ne tik lovoje, todėl miegojimas kartu – nebūtinai gerų santykių įrodymas. „Laiką praleisti kartu galima ne tik lovoje. Žmonės skirtingi, renkasi, kas jiems geriau“, – sakė ji.

Judita prisipažino mieganti su ausų kamštukais, nes nebegali pakęsti vyro knarkimo. Arba išgeria nakčiai raminančios arbatos.

Rimantė sako, jei save įtikinsi, jog gali susitaikyti su vyro knarkimu, tai ir priprasi, o jei įtikinsi, kad neįmanoma – nieko gero nebus.

„Mano tėtis knarkia kaip traktorius, bet mama miega kartu. Sako jau nebegalinti užmigti be knarkimo. Aš irgi neįsivaizduoju miegojimo atskirai. Jei maniškis naktį dirba ar išvykęs į komandiruotę, išvis neužmiegu. Tik su vyru išmiegu kokybiškai“, – sakė Ilona.

Anot Agnetos, kai myli, jokie knarkimai netrukdo. O kai meilės nebėra, trukdo net akių spalva, kvėpavimas...  „Pati tai esu patyrusi, kai su buvusiuoju gyvenau šešerius metus, paskutiniuosius erzino viskas, ką jis bedarytų“, – sakė ji.

Sabinės nuomone, jei knarkimas gali privesti iki skyrybų, reiškia nebėra meilės. „Kai vyro nėra šalia, mane nemiga kankina. Jei knarkia, priglaudžiu veiduką prie nugaros ir miegu kaip kūdikėlis. Jis gali ir su kompiuteriu būti, televizorių žiūrėt – man netrukdo“, – sakė ji.

 


Išpardavimai ir piniginė: kuris kurio siaubas?

Gabrielė PASTAUKAITĖ

Dažnas lietuvis, apsipirkinėdamas maisto prekių parduotuvėse, ieško užrašo „Akcija“, o po švenčių apsilankęs didžiuosiuose prekybos centruose, džiaugiasi matydamas originalius, išpardavimą skelbiančius šūkius bei įvairiausius skaičius: 20, 30, 50, o geriausia – nuolaidos iki 90 procentų!

Niekuomet neprašausite per išpardavimus įsigiję amžinosios klasikos „atributų“: ir prie sijono, ir prie kelnių tinkančių aukštakulnių...
Su sąrašu

Vis tik nuo džiaugsmo, užplūdusio išvydus per pus pigesnį išsvajotą dulkių siurblį, iki ašarų dėl veltui prašvaistytų pinigų – tik vienas žingsnis. „Pirkimo karštinė“ gali taip ištuštinti piniginę, jog po to teks ilgai sukti galvą, kaip išgyventi iki kitos algos.

Tokia situacija ypač tikėtina, jei išpardavimuose apsilankėte be išankstinio plano arba pirkinių sąrašo. Jį derėtų susidaryti – bent jau mintyse, kad, pamačius nedidelėmis sumomis įkainotus daiktus, nesusisuktų galva. Juk vienas pigus daiktas plius dar vienas pigus daiktas plius kitas plius dar kitas lygu bereikalingos išlaidos.

Beje, į šį sąrašą įtraukti galite ne tik konkrečius daiktus, bet ir nusistatyti apytiksles jų kainas. Jeigu pastebėsite, jog kuri nors prekė smarkiai viršija jai numatytą „biudžetą“, tai bus signalas rimčiau pagalvoti apie šį pirkinį – ar jums iš tiesų jo reikia?

Tuščiomis kišenėmis

Būtent šis klausimas yra vienas pirmųjų, kurį verta sau užduoti apsipirkinėjant. Taip pat aktualūs klausimai: „Ar aš galiu sau tai leisti?“, „Ar labai nusivilsiu, jeigu nenusipirksiu norimo daikto?“ Jeigu į visus juos atsakėte teigiamai ir nuoširdžiai, tuomet pirkinys greičiausiai bus sėkmingas. Jei ne, verčiau dar luktelėkite – pasivaikščiokite, pasvarstykite, pasitarkite su kuo nors ir tik tuomet įsigykite.

Be abejo, išpardavimai ne visuomet turi tapti sekinančiu galvosūkiu. Kai kuriems, dažniausiai – kai kurioms, nuolaidų ženklais papuošti prekybos centrai tampa savotiška pramoga: galima tingiai pasivaikščioti po parduotuves, pasidomėti, kas nauja, o kas jau sena, pasižiūrėti į save bei į kitus, ir, jei tik bus noro, šį bei tą įsigyti. Šiuo atveju patarimas tebūtų vienas: piniginėje turėkite ribotą pinigų sumą. Juk neišleisite daugiau nei galite, o banko korteles verčiau „netyčia“ užmirškite namuose.

Geriausia antradieniais?

Išpardavimus turėtumėte iš tolo apeiti ne tik tada, kai su savimi nešiojatės pilnutėlę piniginę, bet ir būdami prastos nuotaikos. Tuomet noras pirkti išauga dvigubai, jei ne trigubai. Pabandę ūpą pakelti naujais pirkiniais, tikslą pasieksite, bet tik trumpam – po valandos kitos gailėsitės dėl veltui išleistų pinigų.

Išpardavimuose taip pat nepatartina „siausti“ savaitgaliais. Visų pirma, dėl to, kad prekybos centrai nuolaidas ruošia iš anksto: seniai nutykotą ir jau atpigusią prekę įsigysite, pavyzdžiui, antradienį, o savaitgalį jos jau galite neberasti. Be to, savaitgalį matant daug ir pigiai perkančius žmones, vėlgi gali suveikti emocijos – pirksite tai, ko nereikia, nes perka kiti.

...arba mažos juodos suknelės, kurią privalo turėti kiekviena moteris. Tik atkreipkite dėmesį į kokybę!

Išskirtinumas ir individualumas visada madingi

Bene aktualiausia išpardavimų „sritis“ – drabužiai, avalynė bei įvairūs aksesuarai. Kaip nepasimesti ir neapsirikti jų gausybėje, pataria dizainerė Raimonda Silė:

– Mano nuomonė apie išpardavimus dvejopa. Kuomet jie tikri, tai gali būti puiki proga rasti tinkantį ir patinkantį daiktą už patrauklesnę kainą. Bet dažnai parduotuvėse pastebiu užrašus „Nauja kolekcija“, o šalia jų ženklus „Išpardavimas“ arba „Išpardavimas už pusę kainos“. Tokiais išpardavimais netikiu – tuomet galima įtarti, kad pradinė kaina nėra ta, kurios vertas drabužis.

Per išpardavimus nepatarčiau rinktis daiktų, atspindinčių pačias naujausias mados tendencijas. Kuo daiktas madingesnis, tuo labiau matysis jo neaktualumas papūtus naujiems mados vėjams. Juk dažai mada sukuriama dirbtinai, kad žmonės kiekvieną sezoną kažką pirktų. Aišku, jeigu kišenė leidžia, šis „žaidimas“ gali būti visai smagus. Bet jeigu ne, tuomet perkant reiktų likti ištikimam savo stiliui. Juk išskirtinumas ir individualumas visada madingi.

Todėl mažiau pasiduokite aplinkinių žmonių, reklamos įtakai. Verčiau paklauskite savęs, galima ir užsirašyti – tai tikrai veiksminga, ko aš noriu, kas man patinka? Radus ir įsigijus tokį daiktą, jis tikrai negulės spintoje. Iš esmės blogų pirkinių nėra – jie tiesiog būna netinkamoje vietoje, netinkamu laiku. Žinoma, nekalbu apie prastos kokybės daiktus, nes visuomet geriau turėti mažiau, bet kokybiškesnių daiktų.

  
Daugelis mados tinklaraštininkų sutaria, jog stipriai plėšyti džinsai arba sijonai trumpu priekiu bei ilgu galu – nueinančios mados tendencijos, kurių nebeverta pirkti net per išpardavimus.

 


Naujametiniai pažadai: paviršutiniškos priesaikos ar rimti įsipareigojimai?

Gabrielė PASTAUKAITĖ
gabriele.pastaukaite@splius.lt

Naujametinį rytą galvą gali suskausti ne tik dėl smagaus vakarykščio pasisėdėjimo, bet ir dėl pažadų, duotų nekantriai mindant gruodžio 31-osios slenkstį. Bet kaip dabar tuos pažadus įgyvendinti?..

„Pa­ža­dą leng­viau įgy­ven­din­ti ir ta­da, kai tu­ri­me konk­re­tų pla­ną, kaip tai da­ry­si­me, t. y. kai su­skai­do­me di­des­nį tiks­lą į ma­žes­nius tiks­lus ir nuo­sek­liai pa­laips­niui juos įgy­ven­di­na­me“, – sa­ko L. Gu­die­nė.

Beno JANKAUSKO nuotr.

Psichologė-psichoterapiautė Loreta Gudienė sako, kad žmonėms būdinga sureikšminti Naujuosius metus, suteikti jiems magišką prasmę. „Naujųjų metų laukimas prilygsta stebuklo laukimui. Atrodo, kad tai, ką per juos pažadėsime, ims ir įvyks savaime“, – pastebi ji ir priduria, kad savo pažadus įgyvendinti galime tik mes patys, o tam, visų pirma, reikia suvokti, ką apskritai reiškia šis žodis. „Dabar pažadas yra tarytum nuvertintas, praradęs rimtumą. Ypač, naujametinis. Ne veltui sakoma, kad jis ištirpsta greičiau nei sniegas. Bet iš tiesų pažadas turi kur kas gilesnę prasmę. Tai yra įsipareigojimas“, – teigia psichologė.

Todėl žadėti, anot L. Gudienės, visada turime sąmoningai, būdami motyvuoti, konkretūs, turėdami tikslą ir vedini nuoširdaus noro. O kai šie kriterijai harmoningai sąveikauja tarpusavyje, gerokai padidėja tikimybė, kad savo pažadą iš tiesų įgyvendinsime.

Čia ir dabar

Akivaizdu, jog Naujieji metai į būtiniausių kriterijų sąrašą nepatenka. Su tuo sutinka ir psichologė. „Pradėti reikia ne nuo Naujųjų metų, ne nuo pirmadienio, o šiandien ir dabar. Kai suvoksime, kad dabartis yra prasminga ir išmoksime ja gyventi, tuomet kažką ir nuveiksime“, – sako ji ir vis tik pastebi, kad kartais tam tikra data gali turėti teigiamos įtakos. Ją nusistatę, iš anksto pasiruošiame pokyčiams.

Be to, viena ar kita proga duoti pažadai kartais nustebina savo ilgaamžiškumu. Jei tik sutampa su seniai brandintais mūsų norais. „Šiuo atveju tai nėra naujametinis, gimtadienio, pirmadienio ar kitos progos pažadas – tai yra gilus apsisprendimas, apie kurį svarstėme jau ilgai. Tik taip sutapo, kad pasiryžome jį įgyvendinti tam tikrą dieną, pavyzdžiui, per Naujus metus. Juk šios šventės prasmė slypi tame, kad galime paklausti savęs, kokie bus mano tikslai, koks bus mano kelias, koks aš žmogus, kokia mano prasmė. Ir imti veikti“, – teigia L. Gudienė.

Abstrakcijų pinklės

Atskirai ji aptaria ir jau minėtąjį konkretumą, kurio prireiks dalijant daugiau ar mažiau šventiškus pažadus.

Kaip pavyzdį psichologė pateikia mūsų visų taip mėgstama pasižadėjimą „Būsiu geresnis!“. „Sakykime, kad geresnis žmonai žada būti vyras. Bet daug daugiau naudos atneštų, jeigu jis sugalvotų, kaip bus geresnis: ar kas rytą pabučiuos žmoną, ar kasdien jai pasakys po komplimentą, ar padovanos jai šimtą rožių, ar visada pasidės šlepetes į vietą“, – juokiasi psichologė ir čia pat surimtėja: „Kuo pažadai konkretesni, tuo lengviau juos išpildyti.“

Be kaltės?

Būtent nekonkretumas, motyvacijos bei noro stoka, o taip pat atidėliojimas sužlugdo mūsų pažadus. Jiems skaudžiai „kerta“ ir nerealūs užmojai. „Pažadai turi būti susiję su mūsų galimybėmis. Tik žmonės dažnai yra linkę nepastebėti to, ką gali, ir įsivaizduoja, kad sugeba tai, ko iš tiesų nepajėgia“, – sako psichologė ir siūlo koncentruotis į mažesnius, palaipsniui įgyvendinamus pažadus, kurių ištesėjimas naudingas mūsų savivertei.

Beje, pastaroji pernelyg nukentėti neturėtų ir neįgyvendinus pažadų, kai norisi save kaltinti dėl silpnos valios, neveiklumo ir pan. Šiuo atveju L. Gudienė pataria nepersistengti, o geriausia – kaltinimų iš viso atsisakyti. „Jie visiškai mūsų nemotyvuoja, tik žlugdo. Mes užstringame kaltėje ir nustojame siekti savo tikslų. Užuot kaltinus, daug geriau iš savęs lengvai pasijuokti arba pabandyti pažiūrėti atlaidžiau, išanalizuoti nesėkmės priežastis ir bandyti iš naujo“, – drąsina psichologė.

Aikido kovos menų treneris Rokas Leonavičius: valia yra raumuo, kurį reikia lavinti

 – Manau, kad pažadus galima duoti ištisus metus. Bet jei kažką įkvepia Naujieji metai – kodėl gi ne? Aš visada mėgstu sakyti, kad geriausias kelias yra tas, kuris veikia. Tik pridursiu, kad jei žmogus Naujųjų metų laukia tik tam, jog galėtų sau ką nors pažadėti, nėra gerai. Čia kaip su žmogumi, kuris nori mesti rūkyti, bet vis atidėlioja. O jeigu jis nesugeba mesti rūkyti šiandien, greičiausiai nesugebės ir kitą savaitę. Taip gali nutikti ir su Naujųjų metų pažadais.

Be to, žadant nereikia persistengti. Pažadas neturi būti per didelis, nes jei mes vis žadame tai, ko iš tiesų negalime įgyvendinti, jis kiekvienąkart praranda savo galią. Todėl geriau žadėkime mažiau ir realistiškiau. Kitas dalykas – esame linkę labai greitai pasiduoti. Vos tik kažkas nesigauna pirmą, antrą ar trečią kartą, nusprendžiame, kad tai neįmanoma. Tačiau kliūtys ir nesėkmės – proceso dalis. Todėl turime nusiteikti, kad nepaistant to, kiek kartų mums nepavyko, kiek kartų kritome, savo pažadą vis tiek ištesėsime. Sakykim, kad valia yra kaip raumuo, kurį reikia lavinti. Ir kuo daugiau mes jį lavinsime, kuo dažniau duosime sau pažadus ir juos įgyvendinsime, tuo šis raumuo bus stipresnis.

O jei pažado ištesėti nepavyko, nereikia savęs smerkti. Čia tas pats, kaip nesuvaldžius automobilio riedėti į medį. Jeigu tik jį ir matysite, atsitrenksite. Todėl žiūrėti reikia ne į medį, o į vietą, į kurią norite nuvažiuoti. Tas pats ir su smerkimu: kai pernelyg koncentruojamės į tai, kas nepavyko, nesigavo, tuomet nesigauna ir dar kartą arba liekame stovėti toje pačioje vietoje. Žinoma, svarbu pripažinti savo klaidą, ją suvokti, bet reikia eiti į priekį, bandyti dar ir dar kartą.



atgal   1   2   ( 3 )   4   5   6   7   8   9   10   11-20   21-30   31-40   41-50   toliau




Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti