(2016-04-29 Nr. 623) ŠIANDIEN 2017 Spalio 20 D. Penktadienis ARCHYVAS

Kontaktai
Naudingos nuorodos

Patirtys
Die­na be juo­ko – iš­švais­ty­ta die­na

Ok­sa­na LAU­RU­TY­TĖ

Gar­sus pran­cū­zų ra­šy­to­jas Vik­to­ras Hu­go yra pa­sa­kęs, kad juo­kas yra tar­si sau­lė, ku­ri iš­ve­ja žie­mą iš šir­dies. Šiau­lių ap­skri­ties žur­na­lis­tai, pri­dė­ję ran­ką prie šir­dies, tai iš­syk pa­tvir­tin­tų. Žur­na­lis­to dar­bas rei­ka­lau­ja daug fi­zi­nių ir dva­si­nių jė­gų, o ge­bė­ji­mas pa­si­juok­ti, įžvelg­ti si­tua­ci­jos ko­miš­ku­mą, lyg ran­ka nui­ma su­si­kau­pu­sios die­nos rū­pes­čius. Praė­ju­sį penk­ta­die­nį ap­skri­ties žur­na­lis­tai me­tų rū­pes­čius nu­si­me­tė pa­si­juok­da­mi iš sa­vo ir ko­le­gų iš­gy­ven­tų ko­miš­kų si­tua­ci­jų uni­ka­lia­me ren­gi­ny­je „Me­tų vi­nys 2012“. Juk die­na be juo­ko – iš­švais­ty­ta die­na, o pa­si­juok­ti iš sa­vęs ge­ba tik stip­rūs žmo­nės.

 

„Me­tų vi­nys“ – vie­nin­te­lis Lie­tu­vo­je spau­dos, te­le­vi­zi­jos ir ra­di­jo žur­na­lis­tų ren­gi­nys, ku­ria­me ap­do­va­no­ja­ma ne už žur­na­lis­ti­nį pro­fe­sio­na­lu­mą, bet įver­ti­ni­mo su­lau­kia ko­miš­kų ar pa­ra­dok­sa­lių si­tua­ci­jų au­to­riai.

Žid­rū­no BU­DZI­NAUS­KO nuo­tr.

„Tai ko da­bar į tą ka­lė­ji­mą ne­no­ri­te?“

Pro­fe­si­nės die­nos iš­va­ka­rė­se Šiau­lių re­gio­no žur­na­lis­tai su­si­rin­ko į tra­di­ci­nį ren­gi­nį „Me­tų vi­nys“, ku­ria­me bu­vo da­li­ja­mos no­mi­na­ci­jos už įvai­rias juo­kin­gas si­tua­ci­jas. Tra­di­ciš­kai į ren­gi­nį at­vyks­ta ir įvai­rių įstai­gų at­sto­vai, po­li­ti­kai, nes į ko­miš­kas si­tua­ci­jas žur­na­lis­tai daž­niau­siai pa­ten­ka nu­švies­da­mi pa­rei­gū­nų, val­džios at­sto­vų, Die­vo tar­nų ir pa­pras­tų žmo­nių dar­bą ir gy­ve­ni­mą.

Šių­me­tės „Vi­nys“ val­džios at­sto­vų itin ne­su­do­mi­no – įteik­ti do­va­nų žur­na­lis­tams pa­ti­kė­ta at­sto­vams spau­dai ir pa­ta­rė­jams. O juok­tis tik­rai bū­ta iš ko – be­ne dvi va­lan­das ren­gi­nio ve­dė­jas Šiau­lių žur­na­lis­tų są­jun­gos na­rys Ro­lan­das Pa­ra­fi­na­vi­čius, ko­le­goms brau­kiant juo­ko aša­ras, skai­tė at­siųs­tus ko­le­gų pa­sa­ko­ji­mus.

Ga­lų ga­le bu­vo pa­skelb­ti aš­tuo­ni no­mi­nan­tai. Jiems įteik­tos kal­vio Al­ber­to Mar­ti­nai­čio nu­kal­din­tos sti­li­zuo­tos vi­nys. Pir­mą kar­tą šven­tė­je da­ly­va­vęs kal­vis pa­si­ro­dė taip pat tu­rįs ne­pras­tą hu­mo­ro jaus­mą. Vi­nis jis nu­kal­di­no rea­guo­da­mas į žur­na­lis­tų nu­švie­čia­mą rea­ly­bę: vi­nis – man­ti­ja, vi­nis – po­li­ti­kas, at­si­su­ku­siu varž­te­liu, vi­nis – „ža­liaa­kė“ ir ki­tas.

Dau­giau­sia pre­ten­den­tų bu­vo į no­mi­na­ci­ją „Me­tų pro­vo­ka­to­rius“. Ją pel­nė „Šiau­lių kraš­to“ žur­na­lis­tė Ri­ta Ža­dei­ky­tė, pa­klau­su­si Kel­mės ad­mi­nist­ra­ci­jos di­rek­to­riaus Ze­no­no Ma­čer­niaus: „Tai ko į tą ka­lė­ji­mą taip ne­no­ri­te?“

„Me­tų gud­ru­čiu“ pri­pa­žin­ta Šiau­lių te­le­vi­zi­jos žur­na­lis­tė Sil­va Šim­ke­vi­čie­nė. Prieš šv. Ve­ly­kas pri­sti­gu­si te­mų, ji skam­bi­no pa­šne­ko­vams ir tei­ra­vo­si, gal kas nors nu­ti­ko, gal ko­kios bė­dos ka­muo­ja. Sup­ra­tu­si, kad si­tua­ci­ja be­vil­tiš­ka, S. Šim­ke­vi­čie­nė pa­si­tei­ra­vo: „Tai gal bent ko­kį die­du­ką tu­ri­te, ku­ris per Ve­ly­kas bus be kiau­ši­nių?“

„Me­tų įvaiz­džio“ no­mi­na­ci­ja pa­skir­ta „Res­pub­li­kos“ žur­na­lis­tui Si­dui Ak­so­mai­čiui, ku­riam te­ko at­lai­ky­ti so­cia­li­nia­me tink­le pa­si­py­lu­sius ko­le­gų ko­men­ta­rus apie fo­to­mon­ta­žu jam „pri­kli­juo­tus“ len­kų ka­rio ūsus.

Paš­ne­ko­vai ne tik pa­ste­bi, bet ir „pa­ste­ni“

„Me­tų klau­si­mą“ pa­tei­kė ir už tai vi­nį ga­vo Šiau­lių te­le­vi­zi­jos žur­na­lis­tas To­mas Miz­gir­das. Itin su­si­rū­pi­nęs, kad ne­pa­žeis­tų Ne­pil­na­me­čių ap­sau­gos nuo nei­gia­mos in­for­ma­ci­jos įsta­ty­mo bei Žur­na­lis­tų ir lei­dė­jų eti­kos ko­dek­so, mon­tuo­da­mas vaiz­do siu­že­tą re­dak­to­riaus jis pa­klau­sė: „Ar kar­vių teš­me­nis pri­deng­ti, ar ga­li­ma ro­dy­ti?“

„Me­tų dai­niaus“ no­mi­na­ci­ja įteik­ta „Šiau­lių nau­jie­nų“ žur­na­lis­tei Mo­ni­kai Skis­te­ny­tei, ku­ri vie­toj žo­džio „pa­ste­bi“ pa­ra­šė „pa­ste­ni“: „Vis la­biau te­ni­su ima do­mė­tis ir mo­te­rys. R. Gru­šas pa­ste­ni, kad mo­te­rims tai ga­na pa­to­gi spor­to ša­ka.“

Įžū­lo­ka no­mi­na­ci­ja „Ka­ma­sut­ra“ pa­skir­ta dien­raš­čio „Šiau­lių kraš­tas“ žur­na­lis­tei Re­gi­nai Mus­nec­kie­nei už pa­sa­ko­ji­mą apie veis­li­nin­kys­te už­sii­man­tį ūki­nin­ką. Straips­ny­je apie triu­šių au­gin­to­ją ra­šo­ma: „Iš pra­džių pa­te­les kerg­da­vo su pa­ti­nais. Veis­lei lai­kė 25 pa­ti­nus. Pas­kui pa­ts fer­mos šei­mi­nin­kas bai­gė sėk­li­ni­mo kur­sus. Pra­dė­jo pa­te­les sėk­lin­ti. Da­bar tu­ri­moms pa­te­lėms už­ten­ka tri­jų pa­ti­nų. Tai­gi daug eko­no­miš­kiau.“

No­mi­na­ci­ja „Čiul­bin­ga­la“ tei­kia­ma už neat­sar­gų žo­džių žais­mą. Jos ver­čiau­sia pri­pa­žin­ta dien­raš­čio „Šiau­lių nau­jie­nos“ žur­na­lis­tė As­ta Vol­ko­vai­tė, pa­ra­šiu­si: „Va­kar Šiau­lių apy­gar­dos pro­ku­ra­tū­ro­je tei­sė­sau­gos ir ki­tų įstai­gų at­sto­vai narp­lio­jo šias bei ki­tas sek­sua­li­nio po­bū­džio ak­tua­li­jas.“

Juo­ko aša­ros – per sku­bė­ji­mą

„Šiau­liai plius“ žur­na­lis­tas Jus­ti­nas Vi­soc­kas bu­vo pa­te­kęs į ku­rio­ziš­ką si­tua­ci­ją. Pak­ruo­jo ra­jo­ne gais­ras su­nio­ko­jo Sei­mo na­rio Jo­no Juo­za­pai­čio so­dy­bą. Nuo pat ry­to Jus­ti­nas ne­sėk­min­gai ban­dė jam pri­si­skam­bin­ti. Nu­vy­kus į įvy­kio vie­tą Pak­ruo­jo ra­jo­ne, su­skam­bo Jus­ti­no mo­bi­lu­sis te­le­fo­nas. Jis pa­ke­lia ra­ge­lį: „Klau­sau?“ Ra­ge­ly­je pa­si­girs­ta: „Čia Juo­za­pai­tis. Skam­bi­not?“ Jus­ti­nas, ma­ny­da­mas, kad bend­rau­ja su Šiau­lių ug­nia­ge­siais, ra­miai at­sa­ko: „Taip, skam­bi­nau. Čia Jus­ti­nas Vi­soc­kas iš te­le­vi­zi­jos. No­rė­jau pa­klaus­ti apie gais­rą, bet jau su­si­rin­kom vi­są in­for­ma­ci­ją, pa­gal­bos ne­be­rei­kia. Ačiū.“ Ir pa­dė­jo ra­ge­lį. Ta­da iš­vy­do ko­le­gų aky­se nuo­sta­bą – vi­si ap­lin­kui su­pra­to, kad skam­bi­no Sei­mo na­rys, ku­rio nie­kaip ne­pa­vyks­ta pa­gau­ti. Jus­ti­nas čiu­po te­le­fo­ną vėl skam­bin­ti sei­mū­nui, bet jis ra­ge­lio ne­be­kė­lė – pa­gal­bos juk ne­rei­kia.

Sku­bė­da­mi žur­na­lis­tai ir kal­bė­ti sten­gia­si trum­pai. Kar­tais iš­sa­ky­ta min­tis skam­ba dvip­ras­miš­kai, pa­vyz­džiui,

S. Šim­ke­vi­čie­nės fra­zė: „Vi­ta­li, ko­kioj sta­di­joj yra tos mer­gos da­ry­mas?“

Se­mi­na­rą ren­gian­ti Jū­ra­tė So­bu­tie­nė, LŽS Šiau­lių ap­skri­ties sky­riaus pir­mi­nin­kė, su­plu­ko – į se­mi­na­rą be­veik nie­kas at­vyk­ti ne­no­rė­jo. „Neį­si­vaiz­duo­ju, kaip rei­kės žmo­nes į jį su­rink­ti. Spė­ju, kad sė­dė­siu aš vie­na su „Auk­si­ne var­pa“ („Auk­si­nė var­pa“ – Pak­ruo­jo ra­jo­no laik­raš­čio pa­va­di­ni­mas – aut. pa­st.).

J. Vi­soc­kas pa­si­žy­mė­jo ir dau­giau – at­vy­ko į spau­dos kon­fe­ren­ci­ją, ku­rio­je pri­sta­ty­ta var­žy­bų die­not­var­kė, tra­sa. Tra­sos ruo­žai že­mė­la­py­je su­žy­mė­ti rai­dė­mis: star­tas – A, ki­ta at­žy­ma – B ir taip to­liau. Vie­no­je vie­to­je tra­sa iš­si­ski­ria į dvi da­lis. Ši vie­ta pa­žy­mė­ta rai­de G. Jus­ti­nas il­gai ap­žiū­ri­nė­ja tra­są ir neišt­vė­ręs klau­sia: „O ten, kur G taš­kas, rei­kia su­kti į kai­rę ar į de­ši­nę?“

Pet­ras Bal­čiū­nas iš „Šiau­lių kraš­to“, ra­šy­da­mas straips­nį apie mu­zie­jų, pa­ra­šė to­kį pa­va­di­ni­mą: „Po­vi­lą Vi­šins­kį ėda gry­be­lis.“

 

„Etap­lius.lt“ nau­jie­nų po­rta­lo re­dak­to­rė Eva Jag­mi­nai­tė-Kaz­laus­kie­nė bu­vo pa­ra­šiu­si: „Šim­ta­me­tė ap­do­va­no­ta iš me­ro ran­kų aus­ta juos­ta.“

Ro­mual­das Ba­liu­ta­vi­čius iš „Šiau­lių nau­jie­nų“ su­kly­do tik vie­na rai­de – pra­lei­do „r“, bet ku­li­na­ri­nė in­for­ma­ci­ja nu­skam­bė­jo ko­miš­kai: „Sa­lo­ti­nė sul­te­nė. Ge­rai ir grei­tai au­ga kam­ba­ry­je ant pa­lan­gės. Tin­ka mais­tui pa­ga­din­ti.“

Jo ko­le­gė As­ta Vol­ko­vai­tė pa­ra­šė: „Nu­ken­tė­ju­sio­ji po­li­ci­jos pa­rei­gū­nams nu­ro­dė, kad il­ga­pirš­čiai jos ma­ši­ną ap­tuš­tin­ti ga­lė­jo tarp 23 val. ir ant­ra­die­nio ry­to.“

„Šiau­lių kraš­to“ rek­la­mos sky­riaus va­do­vė Ri­ma Iva­no­va pa­ta­rė klien­tei sau­go­ti kvi­tą. Juk pa­kei­tus gy­ve­na­mą­ją vie­tą laik­raš­tis ir ten bus at­ne­ša­mas. „Ai, kam tą ad­re­są keis­ti... Ne­bent į Gin­kū­nus“, – ran­ka nu­mo­jo klien­tė. Ri­ma tuo­jau pat už­tik­ri­no: „O mes ir į Gin­kū­nus laik­raš­čius ne­ša­me.“

Ni­jo­lė Vi­soc­kie­nė, „S plius“ te­le­vi­zi­jos ži­nių tar­ny­bos va­do­vė, nu­fil­ma­vu­si Šiau­lių vys­ku­po Eu­ge­ni­jaus Bar­tu­lio ve­ly­ki­nį svei­ki­ni­mą, ko­le­goms pa­reiš­kė: „Kiek ži­nau, mū­sų vys­ku­pas va­kar bu­vo iš­vy­kęs. Į sa­vo žmo­nos bro­lio lai­do­tu­ves.“

Fo­tog­ra­fė Ri­ma Mi­leš­kie­nė, fo­tog­ra­fuo­jan­ti nau­ja­gi­mius ir jų ma­mas bei nuo­trau­kas at­ne­šan­ti „Šiau­lių kraš­tui“, su­si­zgri­bo kaž­ką pra­lei­du­si. Pas­kam­bi­no laik­raš­čio ma­ke­tuo­to­jui ir pa­klau­sė: „Ga­li pa­žiū­rė­ti, kiek at­ne­šė nau­ja­gi­mių? Man at­ro­do, kad ke­le­tą pa­me­čiau.“

Šiau­lių ap­skri­ties po­li­ci­jos at­sto­vė spau­dai Gai­la Smag­riū­nie­nė ne­ven­gia žur­na­lis­tams at­siųs­ti „ska­nių“ teks­tų. Vie­nas jų bu­vo itin iš­puoš­tas iš­mo­ne: „Yra toks di­džiu­lis paukš­tis stru­tis, ku­ris, veng­da­mas pa­vo­jaus, su­ge­ba bėg­ti net 50 km per va­lan­dą grei­čiu. Le­gen­da apie šį paukš­tį by­lo­ja, kad iš­si­gan­dęs stru­tis puo­la slėp­ti gal­vą į smė­lį. Nesk­rai­dan­tis paukš­tis ti­ki, kad, jei ne­ma­tys pro­ble­mos, tai pro­ble­ma ir dings. Ma­tyt, tuo ti­ki ir du Šiau­lių ra­jo­no gy­ven­to­jai, ku­rie praė­ju­sių me­tų ba­lan­džio 16-osios po­pie­tę Šiau­liuo­se esan­čio­je Rė­ky­vos gy­ven­vie­tė­je jau­tė­si ere­liais. Kai Šiau­lių po­li­ci­jos kri­mi­na­lis­tai už­my­nė ant uo­de­gos, pa­ta­po stru­čiais ir pa­si­slė­pė. Ta­čiau, įki­šus gal­vą į smė­lį, iš­da­vi­kiš­kai ima ky­šo­ti pa­stur­ga­lis, ku­rį pa­rei­gū­nai anks­čiau ar vė­liau pri­gnybs.“

G. Smag­riū­nie­nė iš žur­na­lis­to su­lau­kė to­kio at­sa­ky­mo: „Yra dar vie­na le­gen­da, kad stru­čiai yra dvie­jų rū­šių – bal­tie­ji ir žyd­rie­ji. Kai bal­tie­ji sle­pia gal­vas smė­ly­je, žyd­rie­ji to lau­kia krū­muo­se.“

Žur­na­lis­tų šven­tė­je da­ly­va­vo Sei­mo na­rys Egi­di­jus Va­rei­kis, kon­cer­ta­vo „Nai­sių va­sa­ros teat­ras“.


Ka­ra­liai ir špa­ra­gai

Pa­va­sa­ris ir va­sa­ros pra­džia Eu­ro­po­je – špa­ra­gų se­zo­nas. Jie pa­tie­kia­mi res­to­ra­nuo­se, ne­tgi or­ga­ni­zuo­ja­mi špa­ra­gų fes­ti­va­liai ir ki­tos iš­kil­mės. Špa­ra­gai dar­žuo­se iš­dygs­ta vie­ni pir­mų­jų. Val­gy­ti juos rei­kia bū­tent ta­da, kai ūg­liai - jau­ni ir švel­nūs. Vė­liau su­kie­tė­ję jie tam­pa ne­ska­nūs. Gam­ta el­gia­si pro­tin­gai: lanks­čiuo­se jau­nuo­se špa­ra­guo­se gau­su vi­ta­mi­nų, ku­rių taip trūks­ta pa­va­sa­rį, ir vi­sai ma­ža ka­lo­ri­jų ir rie­ba­lų, nuo ku­rių taip no­ri­si iš­si­va­duo­ti šil­tes­niems orams atė­jus. Ir Lie­tu­vo­je jau ku­rį lai­ką ban­do­ma „pri­si­jau­kin­ti“ šią dar­žo­vę.

 

Anna H-G nuotr.

Špa­ra­gai – svo­gū­nų ir čes­na­kų gi­mi­nai­čiai. Ta­čiau ko­kie skir­tin­gi jų cha­rak­te­riai! Špa­ra­gai – švel­nūs ir aris­to-k­ra­tiš­ki, va­di­na­mi „ka­ra­liš­ką­ja dar­žo­ve“ dar nuo fa­rao­nų lai­kų (jos at­vaiz­dai puo­šia jų ka­pa­vie­tes) – iš sa­vo „ašt­rių­jų“ gi­mi­nai­čių yra pa­vel­dė­ję ne­bent gy­vy­bin­gu­mą. Lau­ki­niai špa­ra­gai au­ga vi­sur, kant­riai iš­tver­da­mi net rūs­čiau­sias žie­mas. Ta­čiau tu­ri ši dar­žo­vė ir kap­ri­zin­gų kil­min­gų gi­mi­nai­čių, pa­vyz­džiui, le­li­ją. Ir pa­tys špa­ra­gai – gra­žuo­liai, sa­vo ažū­ri­nius la­pe­lius siū­lan­tys puokš­tėms pa­gy­vin­ti ir pa­gra­žin­ti, mū­sų kraš­te, be­je, la­bai mė­gia­moms. De­ja, par­duo­tu­vė­se dau­giau­sia ran­da­me kon­ser­vuo­tų ar šal­dy­tų špa­ra­gų – kaip pa­va­sa­ri­nė dar­žo­vė jie vis dar re­te­ny­bė.

Se­no­vės Grai­ki­jo­je špa­ra­gai bu­vo vie­ni iš Af­ro­di­tės kul­to at­ri­bu­tų – jų ša­ke­lė­mis puoš­da­vo jau­na­ve­džių lo­vas, do­va­no­da­vo per ves­tu­ves. Juk jų ūg­liu­kų vaiz­das iš­ties la­bai ero­tiš­kas... Ro­mė­nai juos taip ver­ti­no, kad ne­šio­jo ant kak­lo kaip amu­le­tus. Moks­li­nin­kai ra­šy­da­vo špa­ra­gų gar­bei trak­ta­tus ir ypač ver­ti­no šį au­ga­lą už tai, kad jis van­gius, dva­sia puo­lu­sius žmo­nes ge­ba pa­vers­ti ener­gin­gais ir links­mais.

„Links­mi­na­ma­sis“ špa­ra­gų po­vei­kis tu­ri moks­li­nį pa­grin­dą. Špa­ra­guo­se gau­su A, C ir B gru­pės vi­ta­mi­nų, taip pat ru­ti­no, kal­cio, ge­le­žies, ka­lio, fo­li­nės rūgš­ties ir as­pa­ra­gi­no – at­jau­ni­nan­čios me­džia­gos, pa­va­din­tos špa­ra­gų gar­bei. Ir jo­kio cho­les­te­ro­lio, rie­ba­lų ir vi­so la­bo tik dvi­de­šimt ka­lo­ri­jų vie­no­je po­rci­jo­je, su­si­de­dan­čio­je iš aš­tuo­nių stie­be­lių. Tai­gi or­ga­niz­mas aki­mirks­niu įsi­sa­vi­na vi­sa, kas nau­din­ga, neeik­vo­da­mas ener­gi­jos virš­ki­ni­mui.

Be­je, pir­miau­sia špa­ra­gai mėgs­ta­mi dėl su­bti­laus, su nie­kuo ne­su­ly­gi­na­mo sko­nio. Kai jie XVII a. im­ti au­gin­ti Eu­ro­po­je, aris­tok­ra­tai grei­tai įver­ti­no nau­jo­vę. Pran­cū­zi­jo­je jie iš­kart pa­te­ko į pra­šmat­nių pie­tų me­niu ka­rū­na­vi­mo me­tu. Pap­ras­tiems žmo­nėms ne­bu­vo lei­džia­ma jų val­gy­ti – Vo­kie­ti­jo­je ne­tgi bu­vo iš­leis­ti spe­cia­lūs įsa­ky­mai, drau­dę vals­tie­čiams par­da­vi­nė­ti špa­ra­gus tur­gu­je – jie tu­rė­jo bū­ti iš­kart pri­sta­to­mi į dva­rą.

Priei­na­mus vi­siems špa­ra­gus pa­da­rė ame­ri­kie­čiai, iš­ve­dę vi­so­kias de­mok­ra­ti­nes rū­šis, su­teik­da­mi jiems pre­zi­den­to Va­šing­to­no šei­mos na­rių var­dus. Bet Eu­ro­po­je grei­čiau iš­vy­si ne juos, o „ar­žan­tie­jie­tiš­kus“ špa­ra­gus su le­li­ji­nė­mis gal­vu­tė­mis, ža­lius „vie­niš­kuo­sius“ ar­ba bal­tus „mil­ži­niš­kuo­sius“. Vi­si jie sa­vaip ge­ri. Ža­lie­ji špa­ra­gai švel­nes­ni, la­biau iš­reikš­to sko­nio, juos, be­je, ir už­šal­dy­ti ga­li­ma. Bet gur­ma­nai pran­cū­zai leng­vų ke­lių neieš­ko, ža­liuo­sius špa­ra­gus jie tru­pu­tė­lį... nie­ki­na (tik­riau­siai to­dėl, kad juos pa­pras­čiau išau­gin­ti), o la­biau lin­kę rink­tis bal­tuo­sius, su ku­riais dau­giau ter­lio­nės vir­tu­vė­je.

Pirk­ti rei­kė­tų kie­tus stie­be­lius glot­nio­mis „už­da­ro­mis“ gal­vu­tė­mis. Skers­muo ne­svar­bus, o idea­lus il­gis – 15-18 сm. Lai­ky­ti špa­ra­gus rei­kė­tų šal­dy­tu­ve ne il­giau kaip dvi die­nas vie­no laips­nio tem­pe­ra­tū­ro­je, įvy­nio­tus į drėg­ną ser­ve­tė­lę, o ge­riau­sia – su­val­gy­ti iš­kart.

Ga­min­ti iš špa­ra­gų ga­li­ma vis­ką – nuo už­kan­džių ir sriu­bų iki de­ser­tų. Bet ge­riau­sia bū­tų kuo trum­piau vir­ti ar ki­taip „kan­kin­ti“. Ge­riau pa­si­dar­buo­ti pran­cū­ziš­ka ma­nie­ra – už­pil­ti įmant­riais pa­da­žais.

Esa­ma ke­le­to špa­ra­gų ga­mi­ni­mo su­bti­ly­bių. Vir­ti juos de­rė­tų pa­sū­dy­ta­me van­de­ny­je, į ku­rį įber­ta šiek tiek cuk­raus (jis pa­de­da ge­riau at­si­skleis­ti dar­žo­vės sko­niui) ir įpilta alie­jaus (jis su­for­muo­ja van­dens pa­vir­šiu­je plė­ve­lę ir pa­de­da kont­ro­liuo­ti vi­ri­mą, ku­ris tu­ri bū­ti la­bai silp­nas). Stie­be­liai su­ri­ša­mi tar­pu­sa­vy­je (kad jų ne­pa­žeis­tu­me, ga­li­me nau­do­ti ne siū­lus, o po­rų ar pet­ra­žo­lės la­pe­lius). Kar­tais pri­tvir­ti­na­mas net sva­re­lis, kad leng­vi stie­be­liai neišp­lauk­tų į pa­vir­šių. Iš­vi­ru­sius špa­ra­gus vie­ni siū­lo pa­nar­din­ti į puo­dą su le­du, ki­ti, at­virkš­čiai, už­deng­ti ser­ve­tė­le, kad neat­šal­tų. Bet vi­si su­tin­ka su tuo, kad svar­biau­sia – ne­per­vir­ti. Špa­ra­gai tu­ri bū­ti la­bai švel­nūs.

Pap­ras­tai dar­žo­vių ir gry­bų pa­tie­ka­lai ge­rai de­ra su pu­siau sal­džiu vy­nu. Bet špa­ra­gai ga­na kap­ri­zin­gi, tad pa­rink­ti prie jų tin­ka­mą gė­ri­mą nė­ra pa­pras­ta, nes jie „už­mu­ša“ dau­ge­lio vy­nų sko­nį. Tie­sa, esa­ma gė­ri­mų, prieš ku­riuos ir ši ka­ra­liš­ko­ji dar­žo­vė nu­len­kia gal­vą. Tai daž­niau­siai bal­ta­sis pu­siau sau­sas El­za­so kraš­to vy­nas ir bal­ta­sis bur­gun­diš­ka­sis vy­nas.

Pa­ren­gė Ka­mi­lė Vit­ku­tė


Mu­zi­ki­nis gy­ve­ni­mas Ri­čar­do Dai­li­dės fo­tog­ra­fi­jo­se

Ri­čar­das JA­KU­TIS

Šių­me­čių Šiau­lių ap­skri­ties mu­zi­kos ap­do­va­no­ji­mų ŠA­MA me­tu žiū­ro­vai, ap­si­lan­kę Šiau­lių are­no­je, bu­vo ma­lo­niai nu­ste­bin­ti ka­ban­čių nuo­trau­kų pa­ro­da. Taip ne­tra­di­ciš­kai fo­to­me­ni­nin­kas Ri­čar­das Dai­li­dė pri­sta­tė pa­ro­dą, ku­rią bu­vo ga­li­ma pa­va­din­ti „Vis­kas apie mu­zi­ką“ (eks­po­zi­ci­jos au­to­rius Bro­nius Ru­dys). Pa­ro­dą su­da­rė du cik­lai: pir­ma­sis bu­vo skir­tas džia­zui (įam­žin­ti gar­sūs Lie­tu­vos džia­zo at­li­kė­jai), o ant­ra­sis va­di­no­si „Šiau­lių mu­zi­ki­nis kok­tei­lis gi­lio­je tau­rė­je“ (ap­rė­pė mies­to mu­zi­ki­nį gy­ve­ni­mą). Už­sa­ky­mo fo­tog­ra­fuo­ti Šiau­lių mu­zi­ki­nį gy­ve­ni­mą R. Dai­li­dė ne­tu­ri – tai da­ro sa­vo ini­cia­ty­va.

Vos įžen­gęs į are­ną, iš­kart at­krei­pi dė­me­sį į Mstis­la­vo Rost­ro­po­vi­čiaus nuo­trau­ką. Fo­to­me­ni­nin­kas gar­sų­jį vio­lon­če­li­nin­ką įam­ži­no 1973 m. Šiau­liuo­se re­pe­ti­ci­jos prieš kon­cer­tą me­tu. Su­ži­no­jęs, kad jo bi­čiu­lis maest­ro Sau­lius Son­dec­kis ki­lęs iš Šiau­lių, lan­ky­da­ma­sis Lie­tu­vo­je pa­sau­li­nio gar­so mu­zi­kas pa­no­ro kon­cer­tuo­ti sa­vo bi­čiu­lio gim­ta­ja­me mies­te.

Ki­to­je nuo­trau­ko­je – anuo­me­čia­me Šiau­lių mu­zi­ki­nia­me gy­ve­ni­me gar­sių, bet da­bar ne­pel­ny­tai pa­mirš­tų cho­reog­ra­fės Al­do­nos Iva­naus­kie­nės bei kom­po­zi­to­riaus, mu­zi­kan­to ir est­ra­dos ko­lek­ty­vų va­do­vo Vin­co Ma­sio­nio vei­dai. Ko­kią di­džiu­lę įta­ką šie du žmo­nės tu­rė­jo Šiau­lių mu­zi­ki­nia­me gy­ve­ni­me, kiek at­li­kė­jų pa­ly­dė­jo į sce­ną!

To­liau fo­to­me­ni­nin­kas pa­tei­kė nuo­trau­kų iš įvai­rių mu­zi­ki­nių ren­gi­nių. Štai an­samb­lis „Vai­ras“, šven­čian­tis 25-erius me­tus, o štai – jau 50-me­tį, anks­ti mus pa­li­kęs Vy­tau­tas Ka­ti­lius su dar ma­žy­te sa­vo duk­ra, ku­ri šie­met priė­mė ŠA­MA tė­čiui skir­tą sko­los ap­do­va­no­ji­mą. O štai „Ars vi­vo“ kon­cer­tuo­ja gais­ro dar ne­nu­nio­ko­to­je Ty­tu­vė­nų baž­ny­čio­je, neį­ga­lių­jų or­kest­ras „Vi­rus“ fes­ti­va­ly­je, džia­zo kon­cer­tai vit­ra­žų sa­lė­je, kant­ri mu­zi­kos mo­hi­ka­nai „Jo­nis“...

Iš­kal­bin­gos R. Dai­li­dės nuo­trau­kos ne­lie­ka ne­pas­te­bė­tos dėl įam­žin­tų as­me­ny­bių, jo­se vi­suo­met at­sklei­džia­ma vaiz­duo­ja­mų da­ly­kų es­mė, mu­zi­ki­nio pa­sau­lio žmo­nės čia to­kie, ko­kie yra iš tie­sų, ir to­kie, ko­kių dar nie­kas nie­kad nė­ra ma­tęs. Be to, iš­kart jau­ti aist­rin­gą nuo­trau­kų au­to­riaus mei­lę mu­zi­kai.

Vairui – 25.

Choreografė Aldona Ivanauskienė ir muzikas Vincas Masionis

  
Šiaulių dienos 2006 m.

„Ki­ta­va“ kvie­čia į ju­bi­lie­ji­nį kon­cer­tą

Os­val­das JO­KU­BAI­TIS

Jau de­šim­tą se­zo­ną skai­čiuo­jan­ti gru­pė „Ki­ta­va“ ge­gu­žės 1 d. vi­sus kvie­čia į ju­bi­lie­ji­nį kon­cer­tą Šiau­lių are­no­je ir ža­da ne tik ge­rą nuo­tai­ką, bet ir pe­ną akiai, au­siai bei šir­džiai.

 

Pir­mą­ją ge­gu­žės die­ną Šiau­lių are­na su­lauks ga­ly­bės ži­no­mų at­li­kė­jų, ku­rie da­ly­vaus gru­pės „Ki­ta­va“ ju­bi­lie­ji­nia­me kon­cer­te. Žiū­ro­vai iš­vys le­gen­di­nę gru­pę „Ron­do“ su Kau­no ra­jo­no cho­ru „Bo­žo­lė“, Ka­ta­ži­ną su Vil­niaus ra­jo­no „Kaš­to­ni­niu“ cho­ru ir „Ven­tu­kus“ su Ak­me­nės „Šir­džių“ cho­ru, gi­ta­ris­tą Eli­gi­jų Ži­lins­ką, kank­li­nin­kę Kris­ti­ną Kup­ry­tę ir per­ku­si­nin­ką Au­ri­mą Po­vi­lai­tį.

Sce­no­je pa­si­ro­dys jau­nat­viš­ka ener­gi­ja trykš­tan­tis Šiau­lių stu­den­tiš­ka­sis „Sau­lės“ cho­ras, ku­ris at­liks kū­ri­nius, skam­bė­ju­sius TV3 ete­ry­je, ir vie­ną nau­jau­sių „Ki­ta­vos“ dai­nų „Že­mė ma­no“.

Uni­ka­liu „folk“ mu­zi­kos at­li­ki­mo sti­liu­mi iš­gar­sė­ju­si gru­pė, kai de­ri­na­ma ar­cha­jiš­ka lie­tu­vių mu­zi­ka su šiuo­lai­kiš­kais, po­pu­lia­riai­siais mu­zi­kos sti­liais, sa­vo mu­zi­kai su­tei­kia šiuo­lai­ki­nį skam­be­sį ir iš­skir­ti­nu­mą.

Ju­bi­lie­ji­nio kon­cer­to žiū­ro­vai bus pir­mie­ji, ku­riems bus pri­sta­ty­tas tre­čia­sis „Ki­ta­vos“ stu­di­ji­nis al­bu­mas, tad ger­bė­jai tu­rės pro­gą iš­girs­ti ir dar nie­kur ne­skam­bė­ju­sias gru­pės dai­nas.

Kon­cer­tą ves cha­riz­ma­tiš­ka­sis ra­di­jo sto­ties „M-1“ ry­to šou ve­dė­jas Min­dau­gas Sta­siu­lis.

Ju­bi­lie­ji­nis gru­pės „Ki­ta­va“ kon­cer­tas vyks ge­gu­žės 1 d. Šiau­lių are­no­je. Ren­gi­nio pra­džia 18 val.

 
 
 
 

 

 


Tai­ki šir­dis – sau­gi erd­vė

Ok­sa­na LAU­RU­TY­TĖ

Šiau­lių bul­va­re vaikš­ti­nė­jan­tys aky­les­ni praei­viai šią sa­vai­tę ant par­duo­tu­vių du­rų pa­ste­bė­jo neįp­ras­tus ženk­lus – ša­lia par­duo­tu­ves sau­gan­čių sau­gos tar­ny­bų lip­du­kų už­kli­juo­tas kop­lyts­tul­pį vaiz­duo­jan­tis sim­bo­lis su už­ra­šu „Tai­ki šir­dis – sau­gi erd­vė“. „Se­niau gy­ven­to­jus sau­go­jo so­dy­bo­se sto­vin­tys kop­lyts­tul­piai, da­bar – sau­gos tar­ny­bos. Mus sau­go, nes mes bi­jo­me vie­nas ki­to“, – sa­ko ak­ci­jos su­ma­ny­to­jas šiau­lie­tis me­ni­nin­kas Ug­nius Rat­ni­kas. Ak­ci­ja, kvie­čian­ti at­si­gręž­ti į bū­tį ir dva­si­nę ra­my­bę – ki­tą sa­vait­ga­lį Šiau­liuo­se vyk­sian­čio me­di­jų me­no fes­ti­va­lio „En­ter“ pre­liu­di­ja.

 

 

Gy­vy­bės me­dis sau­go­jo pa­čią bū­tį

Ba­lan­džio 27-28 d. Šiau­liuo­se vyks de­šim­ta­sis me­di­jų me­no fes­ti­va­lis „En­ter“. Jo me­tu me­no mė­gė­jams bus su­teik­ta pro­ga su­si­pa­žin­ti su nau­jo­mis me­ni­nės kū­ry­bos rū­ši­mis, pa­tir­ti ne­ti­kė­tus at­ra­di­mus ir su­pras­ti pa­grin­di­nius me­di­jų me­no prin­ci­pus. Fes­ti­va­lio ren­gė­jai įkū­rė me­di­jų me­no aka­de­mi­ją vai­kams ir jau­ni­mui, ku­rio­je ži­no­mi me­ni­nin­kai ne­tra­di­ci­nės fo­tog­ra­fi­jos, ani­ma­ci­jos ir gat­vės me­no pa­mo­ko­se per­teiks sa­vo kū­ry­bi­nių ieš­ko­ji­mų pa­tir­tį.

Šiau­lie­tis me­ni­nin­kas Ug­nius Rat­ni­kas „En­ter“ fes­ti­va­liui jau ne pir­mą kar­tą pa­ren­gia pro­jek­tą, kvie­čian­tį at­si­gręž­ti į svar­biau­sią da­ly­ką – žmo­gaus bū­ties es­mę ir pra­smę.

Ug­nius sa­ko, jog idė­ja ak­ci­jai „Ta­ki šir­dis – sau­gi erd­vė“ ki­lo be­si­do­mint bal­tų kul­tū­ra. Nuo se­niau­sių lai­kų lie­tu­viai sa­vo­jo­je bū­ty­je nau­do­jo ga­ly­bę sim­bo­lių. Gy­vy­bės me­dis, sau­lės or­na­men­tai, žir­ge­liai, kry­žiai, ra­tai puo­šė daik­tus, gy­ve­na­mą­sias erd­ves. „Jie tar­si kvie­tė pa­žiū­rė­ti, kas iš tik­ro yra gy­ve­ni­mas, kvie­tė įžvelg­ti gy­ve­ni­mo sak­ra­lu­mą. Net­gi su ne­gy­vo­sios gam­tos ob­jek­tais se­no­lių bu­vo pri­sa­ky­ta elg­tis pa­gar­biai, nes jie bu­vo su­dva­sin­ti. Žir­ge­liai sim­bo­li­za­vo žen­gi­mą Ana­pus, nie­kas ne­spjau­da­vo į šu­li­nį, į ug­nį ne­pil­da­vo pa­maz­gų, nes ir gy­vy­bė, ir gam­tos jė­gos ar dar­bo įran­kiai bu­vo ger­bia­mi, bu­vo reiš­kia­ma pa­gar­ba pa­čiai bū­čiai“, – sa­ko Ug­nius.

Kiek­vie­nos so­dy­bos kie­me sto­vė­jo kop­lyts­tul­pis, nes bu­vo ti­ki­ma, kad jis sau­go čia gy­ve­nan­čius žmo­nes. Tai tar­si ska­tin­da­vo žmo­nes bū­ti dė­kin­gus, do­rai elg­tis, gerb­ti vi­sa, kas gy­va ir ne­gy­va.

„Da­bar žmo­nes ir įmo­nes sau­go sau­gos tar­ny­bos. Tai tar­si ži­nia, kad mus sau­go, nes mes bi­jo­me. Ši min­tis ma­ne su­do­mi­no. Juk sau­gos tar­ny­bos mus sau­go nuo mū­sų pa­čių, tad ak­ci­ja nu­ta­riau pa­kvies­ti vi­sus su­si­mąs­ty­ti, ką mes Že­mė­je vei­kia­me, kaip gy­ve­na­me“, – sa­ko dai­li­nin­kas.

Ug­nius pa­ga­mi­no lip­du­kus ir ap­lan­kė ko­ne vi­sas Šiau­lių bul­va­ro par­duo­tu­ves, pra­šy­da­mas lei­di­mo ant du­rų už­kli­juo­ti juos. Me­ni­nin­kas džiau­gia­si, kad ko­ne vi­sų ap­lan­ky­tų par­duo­tu­vių dar­buo­to­jai lei­do juos už­kli­juo­ti.

Ug­nius ža­da ak­ci­ją plė­to­ti – lip­du­kai pa­puoš ir Kel­mės, Vil­niaus, Rad­vi­liš­kio, Jo­niš­kio, Klai­pė­dos ir Pa­lan­gos par­duo­tu­vių vit­ri­nas.

Ak­ci­jos – nuo­lat

Prieš de­šimt­me­tį Ug­nius bu­vo su­kū­ręs ke­tu­ris pla­ka­tus „Tu – pei­lis“, ku­riais ban­dė per­teik­ti smur­to pro­pa­ga­vi­mą mū­sų kas­die­ny­bė­je. Pla­ka­tai bu­vo ver­tin­ti dvip­ras­miš­kai, trak­tuo­ta, kad jie rek­la­muo­ja smur­tą, ta­čiau me­ni­nin­kas tiks­lą pa­sie­kė – at­krei­pė dė­me­sį į kas­dien mus ly­din­čios ži­niask­lai­dos tu­ri­nį.

Vie­nas ir su ko­le­ga Dai­niu­mi Trum­piu Ug­nius su­ren­gė dau­giau ak­ci­jų, vie­na ku­rių – „Stop club“. Šios ak­ci­jos me­tu da­ly­viai bu­vo kvie­čia­mi stab­te­lė­ti. Te­rei­kė­da­vo pri­sės­ti ant kė­du­tės kur nors vie­šo­je erd­vė­je – par­ke, bul­va­re, kie­me – ir su­sto­ti nuo am­ži­no bė­gi­mo ir rū­pes­čių.

„Pri­sė­di­mas – sim­bo­li­nis veiks­mas, kvie­ti­mas su­sto­ti ir pa­klaus­ti sa­vęs, kur bė­gi. Juk au­ga žo­lė, dan­gu­mi plau­kia de­be­sys, o žmo­nės to ne­be­ma­to. Juk nė­ra vien žmo­nių pa­sau­lio, mes esa­me vie­nis, esa­me pa­sau­lio da­lis“, – sa­ko me­ni­nin­kas.

Ug­nius Rat­ni­kas su Dai­niu­mi Trum­piu Šiau­lių cent­re yra krei­da brai­žęs jė­gos ra­tus. Juk nuo se­no bu­vo ti­ki­ma, kad ra­tai sau­go nuo pik­tų­jų dva­sių. „At­sis­to­ji į ra­tą ir at­si­ri­bo­ji nuo ap­lin­kos, tam­pi jos ste­bė­to­ju“, – sa­ko me­ni­nin­kas. Ak­ci­ja „Tai­ki šir­dis – sau­gi erd­vė“ –10-ojo me­di­jų me­no fes­ti­va­lio „En­ter“ įžan­ga.

 

 


Ju­bi­lie­ji­nis „Ki­ta­vos“ kon­cer­tas – pe­nas au­siai, akiai ir šir­džiai

Os­val­das JO­KU­BAI­TIS

Ge­gu­žės 1-ąją vie­ni švęs Dar­bo die­ną, ki­ti mi­nės įsto­ji­mą į Eu­ro­pos Są­jun­gą, o gru­pė „Ki­ta­va“ kvie­čia į 10 me­tų ju­bi­lie­ji­nį gy­vo gar­so kon­cer­tą, ku­ria­me pa­si­ro­dys per šim­tą ar­tis­tų.

 

Jau de­šim­tą se­zo­ną skai­čiuo­jan­ti gru­pė „Ki­ta­va“ ge­gu­žės 1 d. su­rengs ju­bi­lie­ji­nį kon­cer­tą Šiau­lių are­no­je. Uni­ka­liu „folk“ mu­zi­kos at­li­ki­mo sti­liu­mi iš­gar­sė­ju­si gru­pė, kai de­ri­na­ma ar­cha­jiš­ka lie­tu­vių mu­zi­ka su šiuo­lai­kiš­kais, po­pu­lia­riai­siais mu­zi­kos sti­liais (drum&bass, rock, jazz, pop), sa­vo mu­zi­kai su­tei­kia šiuo­lai­ki­nį skam­be­sį bei iš­skir­ti­nu­mą. Gru­pės mu­zi­kan­tai – pui­kūs ar­tis­tai, tu­rin­tys ta­len­tą gy­vai, šiuo­lai­kiš­kai, pa­šė­lu­siai at­lik­ti lie­tu­vių „folk“ mu­zi­ką, su­teik­da­mi pro­gą lie­tu­vių dai­nai „gy­ven­ti“ ir spin­dė­ti nau­jo­mis spal­vo­mis. Šil­tas bend­ra­vi­mas su pub­li­ka, ener­gi­ja, įvai­rus „Ki­ta­vos“ re­per­tua­ras žiū­ro­vus ver­čia bū­ti ne tik klau­sy­to­jais, bet ir ak­ty­viais mu­zi­ki­nės šven­tės da­ly­viais.

Gru­pė „Ki­ta­va“ ne tik rep­re­zen­tuo­ja Šiau­lių uni­ver­si­te­to So­cia­li­nių moks­lų fa­kul­te­tą. Ko­lek­ty­vas kas­met su­ren­gia per pus­šim­tį kon­cer­tų Lie­tu­vo­je, kon­cer­tuo­ja tarp­tau­ti­niuo­se fes­ti­va­liuo­se už­sie­ny­je (Jor­da­ni­jo­je, Vo­kie­ti­jo­je, Nor­ve­gi­jo­je, Olan­di­jo­je, Len­ki­jo­je, Lat­vi­jo­je), ak­ty­viai da­ly­vau­ja įvai­riuo­se mu­zi­ki­niuo­se te­le­vi­zi­jos pro­jek­tuo­se, ga­vo „ŠA­MA 2010“ (Šiau­lių ap­skri­ties mu­zi­ki­niai ap­do­va­no­ji­mai – aut. pa­st.) ap­do­va­no­ji­mą. Gru­pės so­lis­tė Ra­sa Stoš­ku­vie­nė pel­nė „Me­tų šiau­lie­tės 2011“ ti­tu­lą.

Šiais me­tais „Ki­ta­va“ sėk­min­gai su­for­ma­vo ir va­do­va­vo jau­nat­viš­ka ener­gi­ja trykš­tan­čiam Šiau­lių stu­den­tiš­ka­jam „Sau­lės“ cho­rui TV3 pro­jek­te „Cho­rų ka­rai“. Su šiuo cho­ru ko­lek­ty­vas pa­si­ro­dys ir sa­vo ju­bi­lie­ji­nia­me kon­cer­te Šiau­lių are­no­je. Čia bus at­lik­ti kū­ri­niai, skam­bė­ję TV3 ete­ry­je, bei vie­na nau­jau­sių gru­pės dai­nų „Že­mė ma­no“. Šiai dai­nai at­lik­ti tal­kins Šiau­lių stu­den­tiš­ka­sis „Sau­lės“ cho­ras ir Šiau­lių uni­ver­si­te­to gim­na­zi­jos cho­ras „PO­CO“, ku­riam va­do­vau­ja „Ki­ta­vos“ so­lis­tė

R. Stoš­ku­vie­nė. Skam­bant dai­nai „Že­mė ma­no“, sce­no­je bus ga­li­ma iš­vys­ti per 50 ar­tis­tų.

Kon­cer­to me­tu bus ga­li­ma pa­ma­ty­ti ir pui­kiai liau­dies dai­ną „Beauš­tan­ti auš­re­lė“ šo­kiu iliust­ruo­jan­tį Šiau­lių šo­kių ko­lek­ty­vą „Auš­re­lė“.

„Ki­ta­vai“ ju­bi­lie­ji­nia­me kon­cer­te tal­kins ir kvies­ti­niai mu­zi­kan­tai: gi­ta­ris­tas Eli­gi­jus Ži­lins­kas, kank­li­nin­kė Kris­ti­na Kup­ry­tė ir per­ku­si­nin­kas Au­ri­mas Po­vi­lai­tis.

Žiū­ro­vai su­lauks gru­pės bi­čiu­lių pa­si­ro­dy­mų: le­gen­di­nė gru­pė „Ron­do“ su Kau­no ra­jo­no cho­ru „Bo­žo­lė“, Ka­ta­ži­na su Vil­niaus ra­jo­no „Kaš­to­ni­niu“ cho­ru ir „Ven­tu­kai“ su Ak­me­nės „Šir­džių“ cho­ru.

Kon­cer­to or­ga­ni­za­to­riai ruo­šia įspū­din­gą mu­zi­ki­nį šou su švie­sos pro­jek­ci­jo­mis, ge­ra re­ži­sū­ra ir efek­tin­gu gar­su.

„Šiuo kon­cer­tu mes no­ri­me pa­ro­dy­ti, kad „fol­kas“ ir cho­ri­nė mu­zi­ka ga­li la­bai sėk­min­gai in­teg­ruo­tis į šian­die­ni­nę kul­tū­rą ir bū­ti pa­trauk­lia, iš­lai­kant vi­są sa­vo idė­ji­nę ko­duo­tę. Kai jau taip no­ri­si tik­ro­jo pa­va­sa­rio ir ši­lu­mos, paieš­ko­ki­me jo mu­zi­ko­je, skam­ban­čio­je lie­tu­viš­ko­mis gai­do­mis ir skam­biu lie­tu­viš­ku žo­džiu. Gal mes ne­su­ge­ba­me už­si­mau­ti la­bai trum­po si­jo­no ar pa­da­ry­ti ko nors šo­ki­ruo­jan­čio šou, bet nuo­šir­du­mą kon­cer­te tik­rai ga­ran­tuo­ja­me. Kar­tu ga­ran­tuo­ja­me mu­zi­kos har­mo­ni­ją ir kvie­čia­me vi­sus, ku­rie ieš­ko pe­no au­siai, akiai, svar­biau­sia – šir­džiai“, – sa­ko gru­pės „Ki­ta­va“ vo­ka­lis­tė R. Stoš­ku­vie­nė.

Ju­bi­lie­ji­nio kon­cer­to žiū­ro­vai bus pir­mie­ji, ku­riems bus pri­sta­ty­tas tre­čia­sis gru­pės stu­di­ji­nis al­bu­mas, tad ger­bė­jai tu­rės pro­gą iš­girs­ti ir nau­jau­sias, dar nie­kur ne­skam­bė­ju­sias gru­pės dai­nas.

Kon­cer­tą ves cha­riz­ma­tiš­ka­sis „M-1“ ry­to šou ve­dė­jas Min­dau­gas Sta­siu­lis.

Ju­bi­lie­ji­nis gru­pės „Ki­ta­va“ kon­cer­tas vyks ge­gu­žės 1 d. Šiau­lių are­no­je. Ren­gi­nio pra­džia 18 val.

 


Vie­nišos sa­los pa­slap­tis

Ve­ly­kų sa­lą dau­ge­lis ži­no­me ne tik dėl iš­skir­ti­nio pa­va­di­ni­mo, bet ir dėl mil­ži­niš­kų pa­slap­tin­gų ak­me­ni­nių gal­vų, ku­rios, pa­sak vie­ti­nių, ne­ži­no­mu bū­du ke­liau­ja iš vie­nos vie­tos į ki­tą. Ta­čiau ne vi­si ži­no, kad šios gal­vos tu­ri ir ne ką ma­žiau pa­slap­tin­gus kū­nus.

 

Nuo 1982 m. JAV ar­cheo­lo­gė Jo An­ne Van Til­burg pra­dė­jo Ve­ly­kų sa­los skulp­tū­rų pro­jek­tą, no­rė­da­ma at­skleis­ti kuo dau­giau pa­slap­čių, ku­rias sle­pia moai.

Ve­ly­kų sa­la, vie­ti­nių va­di­na­ma Ra­pa Nui (po­li­nez. Ra­pa Nui – Di­dy­sis Ra­pa) – vie­na iš dau­giau nei tūks­tan­čio Po­li­ne­zi­jos sa­lų, nuo 1888 m. pri­klau­san­ti Či­lei. Ve­ly­kų sa­los var­dą ji ga­vo, kai šv. Ve­ly­kų die­ną čia 1722 m. ap­si­lan­kė Ny­der­lan­dų ke­liau­to­jas Ja­cob Rog­ge­veen. Nuo že­my­no šis ne­di­de­lis že­mės lo­pi­nė­lis yra nu­to­lęs net 3,5 tūkst. ki­lo­met­rų ir yra lai­ko­mas la­biau­siai izo­liuo­tu že­mės plo­tu, ku­ria­me ka­da nors gy­ve­no žmo­nės. Dėl izo­lia­ci­jos sa­lo­je su­si­for­ma­vo sa­vi­ta kul­tū­ra – ori­gi­na­lus raš­tas, kal­ba ir, ži­no­ma, sa­lą gar­si­na iš ug­ni­kal­nio ba­zal­to iš­skap­tuo­tos skulp­tū­ros, va­di­na­mos moai, bei al­to­riai ahu.

Į šią sa­lą žmo­nės at­vy­ko apie tūks­tan­tuo­sius mū­sų eros me­tus. Grei­čiau­siai tai bu­vo po­li­ne­zie­čiai, nors yra ver­si­jų, kad sa­los is­to­ri­ja ga­li siek­ti ge­ro­kai se­nes­nius lai­kus, o gy­ven­to­jai ga­li bū­ti in­dė­nų kil­mės. Per vi­są is­to­ri­ją iki mū­sų die­nų sa­los gy­ven­to­jai ken­tė­jo nuo ba­do, epi­de­mi­jų, pi­lie­ti­nio ka­ro, ver­gi­jos, ko­lo­ni­za­ci­jos ir be­veik vi­siš­ko miš­kų su­nai­ki­ni­mo. Dėl šių prie­žas­čių gy­ven­to­jų po­pu­lia­ci­ja ke­lis kar­tus la­bai spar­čiai sumažėjo. Ka­dan­gi vie­ti­niai la­bai prie­ši­no­si jų te­ri­to­ri­jos gro­bi­kams, gy­nė­si nuo at­vy­kė­lių, iš­li­ko la­bai ma­žai me­džia­gos apie tų lai­kų sa­los is­to­ri­ją, raš­to pa­vyz­džius. Il­gai sa­lo­je šei­mi­nin­ka­vo krikš­čio­nių mi­sio­nie­riai, avių au­gin­to­jai, o vie­ti­nių gy­ven­to­jų lais­vė bu­vo ap­ri­bo­ta. 1877 m. čia gy­ven­ti li­ko tik 111 žmo­nių, iš ku­rių tik 36 tu­rė­jo pa­li­kuo­nių. Po Ra­pa Nui anek­sa­vi­mo iki XX a. vi­du­rio sa­lą val­dė ka­ri­nis Či­lės lai­vy­nas. 1966 m. ra­pa­nu­jie­čiams bu­vo su­teik­ta Či­lės pi­lie­ty­bė. 2007 m. duo­me­ni­mis, da­bar čia nuo­lat gy­ve­na be­veik 4000 gy­ven­to­jų.

Nuo pat tos aki­mir­kos, kai Ve­ly­kų sa­lo­je ap­si­gy­ve­no pir­mie­ji žmo­nės, pra­si­dė­jo ir mis­ti­nė sa­los is­to­ri­ja. Dau­giau­sia neat­sa­ky­tų klau­si­mų šių die­nų moks­li­nin­kams, is­to­ri­kams ir ar­cheo­lo­gams ke­lia ak­me­ni­nės skulp­tū­ros moai, vaiz­duo­jan­čios žmo­gų ne­pro­por­cin­gai di­de­le gal­va, sve­rian­čios vi­du­ti­niš­kai 20 to­nų ir esan­čios 6 met­rų aukš­čio (di­džiau­sia va­di­na­ma Pa­ro, sve­ria 82 to­nas ir yra be­veik 10 met­rų aukš­čio). Iš vi­so nuo 1100 iki 1680 m. bu­vo iš­skap­tuo­tos 887 skulp­tū­ros. Dau­gu­ma jų bai­gia­si ties šlau­ni­mis ar lie­me­niu, ke­lios vaiz­duo­ja­mos klū­pan­čios prie pil­vo pri­spaus­to­mis ran­ko­mis. Kai ku­rios skulp­tū­ros dėl be­si­kei­čian­čių že­mės sluoks­nių bu­vo vi­siš­kai ar­ba iš da­lies pa­lai­do­tos. Vie­ną skulp­tū­rą 5-6 vy­rų ko­man­da iš­skap­tuo­da­vo maž­daug per me­tus, o per­kel­ti ją į no­ri­mą vie­tą rei­kė­jo 180-250 vy­rų. Tad ky­la klau­si­mas – kaip tų lai­kų gy­ven­to­jai be jo­kių mo­der­nių­jų tech­no­lo­gi­jų, nau­do­da­mie­si tik me­di­niais rąs­tais ir vir­vė­mis, ga­ben­da­vo sun­kias skulp­tū­ras ar­ba dar įdo­miau – pa­sta­ty­da­vo sa­los kran­tuo­se ant ak­me­ni­nių al­to­rių ahu vei­du į sa­lą? Sklan­do le­gen­da, kad skulp­tū­ros pa­čios „vaikš­čio­jo“ vei­kia­mos die­vų, ku­riems jos ir bu­vo sta­to­mos.

2011 m. iš­kas­tas di­džiu­lis moai pa­ro­dė, kad skulp­tū­ros iš tik­ro bu­vo dar se­nes­nės ir di­des­nės, nei ma­ny­ta iki tol. Tad kai ku­rie moks­li­nin­kai yra lin­kę ma­ny­ti, kad Ve­ly­kų sa­los gy­ven­to­jai bu­vo ap­sės­ti skulp­tū­rų sta­ty­mo ma­ni­jos, to­dėl ne­gai­les­tin­gai eik­vo­jo me­die­ną, ak­me­nis ir ki­tas me­džia­gas. Tai kar­tu bu­vo ir jų pra­keiks­mas, ku­ris pra­žu­dė be­veik vi­są Ra­pa Nui ci­vi­li­za­ci­ją.

Nuo 1982 m. JAV ar­cheo­lo­gė Jo An­ne Van Til­burg pra­dė­jo Ve­ly­kų sa­los skulp­tū­rų pro­jek­tą, no­rė­da­ma at­skleis­ti kuo dau­giau pa­slap­čių, ku­rias sle­pia moai. Bu­vo su­da­ry­ti sa­los skait­me­ni­niai že­mė­la­piai, pa­lai­do­tų ir ma­to­mų skulp­tū­rų at­vaiz­dai. Pir­mie­ji ka­si­nė­ji­mai bu­vo at­lik­ti 2010 m. pra­džio­je. Jiems pa­si­rink­tos dvi skulp­tū­ros – vie­nos įdo­miau­sių sa­lo­je – su rai­ži­niais nu­ga­ro­se. Pa­na­ši į šias skulp­tū­ra Hoa ha­ka­na­ni‘a (po­li­nez. Hoa ha­ka­na­ni‘a – Pa­vog­tas ar­ba pa­slėp­tas drau­gas) 1869 m. iš Ve­ly­kų sa­los bu­vo at­ga­ben­ta į Bri­tų mu­zie­jų Lon­do­ne. Tik ke­lios skulp­tū­ros tu­ri to­kius rai­ži­nius ant nu­ga­ros, ran­kų ir au­sų. 2011 m. spa­lį sa­lo­je pra­si­dė­jo penk­ta­sis ka­si­nė­ji­mų se­zo­nas. Nau­jau­si at­ra­di­mai pa­ro­dė, kad skap­tuo­to­jams už dar­bą bu­vo mo­ka­ma pa­gei­dau­ja­mu mais­tu, ypač tu­nu ir oma­rais. Tai pa­tvir­ti­no skulp­tū­ros apa­čio­je ap­tik­tas tu­no ske­le­to rai­ži­nys. Pa­sak ty­ri­nė­to­jos Jo An­ne Van Til­burg, iš skulp­tū­ros pa­žei­di­mų ga­li­ma spręs­ti, kaip jos bū­da­vo pa­sta­to­mos „ant ko­jų“ ar ga­be­na­mos iš vie­nos vie­tos į ki­tą – bu­vo nau­do­ja­mi me­di­niai „bė­giai“ ar me­di­nės A for­mos „ro­gės“, ku­rio­mis bu­vo tem­pia­ma skulp­tū­ra. Tai tik teo­ri­ja, ku­ri, de­ja, nė­ra vi­siš­kai iš­sa­mi – neaiš­ku, kaip se­nie­ji gy­ven­to­jai su­si­do­ro­da­vo su ke­ly­je pa­si­tai­kan­čiais kal­nais ir nuo­kal­nė­mis. Pas­ta­ty­ti skulp­tū­rą į ver­ti­ka­lią pa­dė­tį, pa­si­ro­do, nė­ra neį­vei­kia­mas dar­bas, net ir ne­tu­rint mo­der­nios tech­ni­kos – po tru­pu­tį ke­liant „ro­ges“, po jo­mis bu­vo de­da­mi ak­me­nys. Taip bu­vo su­krau­na­ma ak­me­nų krū­va, kol skulp­tū­ra pa­siek­da­vo apie 65 laips­nių kam­pą. To­liau ji, pa­ma­žu iš vie­nos pu­sės stu­mia­ma, o  iš ki­tos pri­lai­ko­ma, bu­vo la­bai leng­vai pa­sta­to­ma.

Kol ty­ri­nė­to­jai aiš­ki­na­si neatsk­leis­tas moai pa­slap­tis, mes ga­li­me tik įsi­vaiz­duo­ti tų lai­kų žmo­nių gy­ve­ni­mą ir ko­dėl bu­vo sta­to­mos šios di­džiu­lės skulp­tū­ros. Šis se­no­sios ci­vi­li­za­ci­jos ste­buk­las yra įtrauk­tas į UNES­CO pa­sau­lio pa­vel­do są­ra­šą.

Pa­ren­gė Be­nas Jan­kaus­kas


Ve­ly­kai­čių ma­gi­ja

Mar­gu­čiai – neats­ki­ria­ma Ve­ly­kų, Jė­zaus Pri­si­kė­li­mo ste­buk­lui at­min­ti skir­tos šven­tės da­lis, jos sim­bo­lis. Pap­ro­tys šios šven­tės iš­va­ka­rė­se mar­gin­ti kiau­ši­nius – at­gi­mi­mo sim­bo­lį – toks se­nas, kad net ne­pa­gal­vo­ja­me apie jo iš­ta­kas.

 

 Bartlomiej BERCZYNSKI nuotr.

Pa­sa­ko­ja­ma, kad tą die­ną, kai gi­mė Ro­mos im­pe­ra­to­rius Mar­kas Au­re­li­jus, bū­si­mo­jo im­pe­ra­to­riaus mo­ti­nos viš­ta pa­dė­ju­si kiau­ši­nį, iš­mar­gin­tą rau­do­nais taš­kais. Žy­niai tai išaiš­ki­no kaip die­vų ženk­lą, reiš­kian­tį, kad ber­niu­ko lau­kia lai­min­ga atei­tis.

Tra­di­ci­ja lin­kint lai­mės vie­nas ki­tam do­va­no­ti da­žy­tus kiau­ši­nius Ro­mo­je įsi­vy­ra­vo nuo 244 me­tų. Vė­liau šį pa­pro­tį pe­rė­mė krikš­čio­nys, su­teik­da­mi jam ki­tą pra­smę. Rau­do­na spal­va tu­rin­ti ypa­tin­gų ga­lių, nes le­gen­da pa­sa­ko­ja, kad kiau­ši­niai bu­vę nu­da­žy­ti Kris­taus krau­ju. Po Kris­taus mir­ties pa­grin­di­niai jos kal­ti­nin­kai su­si­rin­kę į puo­tą, ku­rio­je tarp pa­tie­ka­lų bu­vu­si ir viš­ta bei kie­tai vir­ti kiau­ši­niai. Kai vie­nas iš pik­ta­da­rių bal­su pri­si­mi­nęs, kad Jė­zus ža­dė­jęs pri­si­kel­ti po tri­jų die­nų, na­mų šei­mi­nin­kas pik­tai iš­ta­ręs: „Jei­gu viš­ta ant sta­lo at­gis, o kiau­ši­niai nu­si­da­žys rau­do­nai, ta­da jis pri­si­kels.“ Tą pa­čią aki­mir­ką kiau­ši­niai pa­kei­tę spal­vą, o viš­ta at­gi­ju­si.

Pap­ro­tys vie­nas ki­tam do­va­no­ti ve­ly­ki­nių kiau­ši­nių yra la­bai se­nas. Ma­no­ma, kad jie tu­ri ypa­tin­gų ga­lių pa­keis­ti ne­pa­lan­kias si­tua­ci­jas, žmo­nėms su­teik­ti trūks­ta­mų sa­vy­bių, ap­sau­go­ti na­mų ži­di­nį. Ar­ti­mam gi­mi­nai­čiui ar drau­gui per Ve­ly­kas pa­do­va­no­tas su­ve­ny­ri­nis kiau­ši­nis ga­li pa­dė­ti įgy­ti trūks­ta­mų dva­sios sa­vy­bių. Pa­sak ast­ro­lo­gų, to­kią do­va­ną rei­kė­tų rink­tis, at­si­žvel­giant į Zo­dia­ko ženk­lą.

Stik­li­nis (kriš­to­li­nis) kiau­ši­nis – sie­los ty­ru­mo ir at­gai­vos, užuo­jau­tos, at­gai­los, nuo­lan­ku­mo sim­bo­lis. Ast­ro­lo­gų tei­gi­mu, tai ge­riau­sia do­va­na po Avi­no, Dvy­nių ir Žu­vų ženk­lu gi­mu­siems žmo­nėms.

Avi­nui jis pa­dės iš­veng­ti klai­dų ir iš­sau­go­ti tei­gia­mas cha­rak­te­rio sa­vy­bes, dva­si­nę pu­siaus­vy­rą, ska­tins to­bu­lė­ti. Dvy­nius jis ra­gins su­si­telk­ti, su­kon­cent­ruo­ti ener­gi­ją ge­rais tiks­lais, ug­dy­ti pa­kan­tu­mą ap­lin­ki­niams. Žu­vims stik­li­nis kiau­ši­nis pa­dės siek­ti dva­sios skaid­ru­mo, užim­ti tin­ka­mą gy­ve­ni­miš­ką po­zi­ci­ją.

Kau­li­nis kiau­ši­nis – svei­ka­tos, iš­si­lais­vi­ni­mo nuo įvai­rių ne­ga­la­vi­mų, psi­cho­lo­gi­nės pa­gal­bos sim­bo­lis. Ma­giš­ka jo ga­lia ypač pra­vers­tų žmo­nėms, gi­mu­siems po Vė­žio, Svars­tyk­lių ir Ožia­ra­gio ženk­lu.

Vė­žiams šis kiau­ši­nis pa­dė­tų įveik­ti ne­pag­rįs­tas bai­mes ir ne­ri­mą, su­telk­ti va­lios jė­gas, iš­lai­ky­ti dva­sios pu­siaus­vy­rą. Svars­tyk­lėms jis leis­tų plė­to­ti sa­vo in­di­vi­dua­lu­mą, įgy­ven­din­ti kū­ry­bi­nes idė­jas, at­gau­ti dva­si­nę ne­prik­lau­so­my­bę, pa­ma­žu at­si­kra­ty­ti egoiz­mo. Ožia­ra­giams su­teik­tų dau­giau op­ti­miz­mo, pa­dė­tų iš­veng­ti dep­re­si­jos, ne­paaiš­ki­na­mos bai­mės dėl atei­ties.

Me­di­nis kiau­ši­nis – pa­si­ti­kė­ji­mo sa­vo jė­go­mis, dva­sios to­bu­lė­ji­mo ir ra­my­bės, tai­kos, ge­ro­vės sim­bo­lis. Ast­ro­lo­gai juos re­ko­men­duo­ja do­va­no­ti gi­mu­siems po Liū­to, Šau­lio bei Van­de­nio ženk­lu.

Liū­tams ši do­va­na pa­dė­tų iš­si­va­duo­ti nuo ne­sta­bi­lu­mo ir per­dė­to gar­bės troš­ki­mo, Šau­liams su­teik­tų sta­bi­lu­mo san­ty­kiuo­se su ap­lin­ki­niais, pa­dė­tų su­si­telk­ti ties svar­biau­siais gy­ve­ni­mo da­ly­kais, Van­de­nius ska­tin­tų to­bu­lin­ti sa­vo ge­bė­ji­mus.

Ak­me­ni­nis kiau­ši­nis – ne­si­taiks­ty­mo su skriau­do­mis, pyk­čiu, ag­re­sy­vu­mu, dva­si­nės pu­siaus­vy­ros ir fi­zi­nės jė­gos at­kū­ri­mo sim­bo­lis. Toks la­biau­siai tin­ka Jau­čiams, Mer­ge­lėms ir Skor­pio­nams.

Po Jau­čio ženk­lu gi­mu­sius žmo­nes ak­me­ni­nis kiau­ši­nis ska­tin­tų įveik­ti sa­vo silp­ny­bes – per­dė­tą at­sar­gu­mą, už­si­spy­ri­mą, egoiz­mą, per­tek­liaus troš­ki­mą, Mer­ge­lėms pa­dė­tų to­bu­lin­ti lo­gi­nį mąs­ty­mą, su­si­telk­ti ties tuo, kas svar­biau­sia, veng­ti smulk­me­niš­ku­mo, Skor­pio­nams su­teik­tų dva­si­nės pu­siaus­vy­ros, leis­tų pa­mirš­ti il­ga­me­tes skriau­das, at­gau­ti žmo­nių pa­lan­ku­mą.

Be­je, su­ve­ny­ri­nis ve­ly­kai­tis ne­sle­pia­mas. Tik gu­lė­da­mas ma­to­mo­je vie­to­je jis nuo­lat pa­dės dva­siš­kai to­bu­lė­ti.

Pa­ren­gė Ka­mi­lė Vit­ku­tė


Ne­ži­no­mi Vieš­pa­ties ke­liai

Is­to­ri­jo­je ne­ra­si­me ryš­kes­nės le­gen­di­nės as­me­ny­bės už Jė­zų Kris­tų. Ta­ry­bi­niais me­tais taip ne­sun­ku bu­vo neig­ti jo eg­zis­ta­vi­mą, to­dėl pir­mo­sios baikš­čios pub­li­ka­ci­jos apie tai, kad Kris­tus ga­lė­jo bū­ti rea­li as­me­ny­bė, aš­tuo­nias­de­šim­tų­jų pa­bai­go­je TSRS bu­vo prii­ma­mos kaip di­džiau­sias at­ra­di­mas, ku­riuo pa­ti­kė­jo anaip­tol ne vi­si. Ta­čiau ne­tgi už­da­ro­je so­vie­ti­nė­je vi­suo­me­nė­je bū­ta pa­sau­lie­čių, už­sii­man­čių rim­tais moks­li­niais Kris­taus eg­zis­ta­vi­mo ir mo­ky­mo ty­ri­mais. Vie­nas to­kių – lat­vis Ju­ri­jus Pan­te­le­je­vas – Lat­vi­jos me­no aka­de­mi­jos pro­fe­so­rius ir in­ži­ne­ri­jos moks­lų dak­ta­ras. Aiš­ku, pir­mie­ji jo iš­stu­di­juo­ti vei­ka­lai bu­vo iš­leis­ti už­sie­ny­je. Tad šv. Ve­ly­kų iš­va­ka­rė­se – vie­na iš dau­gy­bės Kris­taus gy­ve­ni­mo in­terp­re­ta­ci­jų. Ar ja ti­kė­ti, rink­tis jums...

 

Kai Jė­zus su­pra­to, kad pa­ty­rė fias­ko, jis ne­siė­mė prie­šin­tis ir ra­miai lei­do­si nu­kry­žiuo­ja­mas. Jam, įval­džiu­siam jo­gos pra­kti­ką, nie­ko ne­reiš­kė iš­gy­ven­ti pa­si­nė­rus į tran­so bū­se­ną. Ir kai iš­ti­ki­mi vien­min­čiai nuė­mė jį nuo kry­žiaus, jis su­grį­žo į gy­ve­ni­mą.

Gunter MULLER nuotr.

Kaš­my­ro iš­min­čius

At­ra­di­mas Ju­ri­jui Pan­te­le­je­vui bu­vo vo­kie­čių dva­si­nin­ko Kers­te­no kny­ga „Jė­zus gy­ve­no In­di­jo­je“. Vie­na­me kny­gos sky­rių jis pa­sa­ko­jo apie ru­sų ke­liau­to­ją ir žur­na­lis­tą Ni­ko­la­jų No­to­vi­čių, per Kaš­my­rą pa­te­ku­sį į La­dak­chą, kur ma­ža­me bu­dis­tų vie­nuo­ly­ne jam bu­vo pa­pa­sa­ko­ta dvie­jų tūks­tant­me­čių se­nu­mo is­to­ri­ja apie ju­dė­jų jau­nuo­lį, krikš­čio­nims ta­pu­sį Die­vu, o mu­sul­mo­nams – Pra­na­šu.

Ne­ga­lė­da­mas pa­ti­kė­ti N. No­to­vi­čius su­ži­no­jo, kad Kris­tus il­gai gy­ve­no Kaš­my­re, vė­liau iš­vy­ko į Je­ru­za­lę, o į Hi­ma­la­jus su­grį­žo praė­jus ke­le­riems me­tams po nu­kry­žia­vi­mo ir pri­si­kė­li­mo, iki pat gy­ve­ni­mo pa­bai­gos pro­pa­ga­vo idė­jas, tu­rė­ju­sias aiš­kių ten įsi­tvir­ti­nu­sio bu­diz­mo bruo­žų. Kaš­my­re jis bu­vo pri­ly­gin­tas ki­tiems iš­min­čiams.

Suk­rės­tas to, ką su­ži­no­jo, N. No­to­vi­čius nu­spren­dė pa­tik­rin­ti vie­nuo­lių pa­sa­ko­ji­mų rea­lu­mą, to­dėl iš­si­ren­gė į La­dak­cho sos­ti­nę. Ten, di­de­lia­me vie­nuo­ly­ne,  per­žiū­rė­jo tūks­tan­čius to­mų tur­tin­giau­sios bib­lio­te­kos kny­gų, kol ap­ti­ko dvi se­niau­sias, ap­ra­šiu­sias Kris­taus dar­bus In­di­jo­je. Bet bū­tent tuo me­tu ap­lin­ky­bės pri­ver­tė ke­liau­to­ją sku­biai iš­vyk­ti. Pa­ke­liui įvy­ko ne­lai­mė – jis nu­kri­to nuo ark­lio ir su­si­lau­žė ko­ją. Vėl te­ko at­si­dur­ti ta­me pa­čia­me vie­nuo­ly­ne. Kol ten gy­dė­si, N. No­to­vi­čius per­skai­tė abi ras­tas kny­gas, ku­rios pa­tvir­ti­no bu­dis­tų vie­nuo­lių pa­sa­ko­ji­mus.

Re­mian­tis šiais vei­ka­lais, Is­sa (taip vie­ti­niai gy­ven­to­jai va­di­no Jė­zų) tuo­se kraš­tuo­se bu­vo lai­ko­mas Bu­dos idė­jų pro­pa­guo­to­ju. Juo­se nuo­dug­niai pa­sa­ko­ja­ma apie Di­džio­jo Mo­ky­to­jo gy­ve­ni­miš­ką­jį ke­lią. Gi­mė jis Ju­dė­jo­je, o į In­do upės slė­nį pir­mą­syk pa­te­ko bū­da­mas dvy­li­kos me­tų su pirk­lių gru­pe. „Jis įsi­kū­rė tarp ari­jų Die­vo pa­mil­to­je že­mė­je, ke­tin­da­mas su­stip­rin­ti sa­vo dva­sią ir pa­si­mo­ky­ti Di­džio­jo Bu­dos įsta­ty­mų“, – ci­tuo­ja N. No­to­vi­čius se­no­vi­nes kny­gas.

Šiais ap­ra­šy­mais ne­ga­li ne­pa­ti­kė­ti. Ko­kiais ideo­lo­gi­niais mo­ty­vais va­do­vau­da­mie­si jų au­to­riai me­luo­tų? Jie kū­rė met­raš­tį ir žvel­gė į šį dar­bą la­bai rim­tai. „Jau­na­sis Is­sa ke­lia­vo po pen­kių upių že­mę Panč­dža­bą, – ci­tuo­ja to­liau No­to­vi­čius. – Vė­liau iš­si­ren­gė į Dža­gan­nat­cho mies­tą. Ten Is­sa iš­mo­ko skai­ty­ti ir aiš­kin­ti Ve­das ir tuo tuoj pat pa­si­nau­do­jo, pra­dė­da­mas mo­ky­ti že­miau­sios šud­rų kas­tos žmo­nes. Brah­ma­nai pa­žvel­gė į tai kaip į ne­pa­gar­bą kas­tų sis­te­mai ir pa­reiš­kė ne­pa­si­ten­ki­ni­mą. Kris­tus bu­vo įsi­ti­ki­nęs, jog kas­tų sis­te­ma ne­san­ti Die­vo su­kur­ta.“

N. No­to­vi­čius bu­vo nu­ste­bin­tas – Is­sos pa­žiū­ros idea­liai su­ta­po su krikš­čio­niš­kuo­ju mo­ky­mu.

Vie­nuo­li­ka ne­ži­no­mų biog­ra­fi­jos me­tų

Eg­zis­tuo­ja dau­gy­bė ty­ri­mų, kiek me­tų pra­lei­do jau­na­sis Kris­tus Kaš­my­re prieš su­grįž­da­mas į Pa­les­ti­nos že­mę. Re­mian­tis ofi­cia­lia krikš­čio­niš­ką­ja ver­si­ja, iš Jė­zaus biog­ra­fi­jos iš­nyks­ta vie­nuo­li­ka me­tų. Neaiš­ku, kur jis tuo me­tu bu­vo. Iš to ga­li­ma da­ry­ti prie­lai­dą, kad bū­tent tiek lai­ko šven­to­ji šei­my­na pra­lei­do Kaš­my­re. Juk Juo­za­pas, be sta­liaus ama­to, dar bu­vo ir pre­ky­bi­nin­kas. Tuo ne­ra­miu me­tu, kai ro­mė­nai ban­dė už­ka­riau­ti Pa­les­ti­ną, jis su sa­vo šei­ma ga­lė­jo ra­miau­siai iš­si­ruoš­ti į Kaš­my­rą. Tai bu­vo įpras­ta ju­dė­jams vie­ta – Ede­mo so­dai, Di­džio­sios Sa­lia­mo­no vals­ty­bės įta­kos sfe­ra. Žy­dams Kaš­my­ras ne­bu­vo sve­ti­ma že­mė, to­dėl Juo­za­po šei­mos per­si­kė­li­mas į ją pa­vo­jin­gu lai­ko­tar­piu vi­siš­kai su­pran­ta­mas.

Be­je, pir­mo­ji Jė­zaus pa­žin­tis su bu­diz­mu grei­čiau­siai įvy­ko, kai šven­to­ji šei­my­na bė­go iš Pa­les­ti­nos į Egip­tą, ku­rio Alek­sand­ri­jos mies­te bū­ta stip­rios bu­dis­tų bend­ruo­me­nės.

Re­mian­tis ki­ta ver­si­ja, Jė­zus Hi­ma­la­juo­se pra­lei­do apie sep­ty­nio­li­ka me­tų, ka­dan­gi yra ži­no­ma, jog įžy­mu­sis jo po­kal­bis su iš­min­čiais Je­ru­za­lės šven­tyk­lo­je įvy­ko jam bū­nant dvy­li­ka­me­čiu (pa­sku­ti­nė „ofi­cia­li“ in­for­ma­ci­ja apie Jė­zų iki su­grį­ži­mo), o į Pa­les­ti­ną jis su­grį­žo, kai jam bu­vo jau apie tris­de­šimt. Toks il­gas bu­vi­mas Kaš­my­re ga­na leng­vai paaiš­ki­na­mas – ge­res­nio iš­si­la­vi­ni­mo tais lai­kais nei bu­dis­tų vie­nuo­ly­ne Juo­za­pas sa­vo sū­nui ne­ga­lė­jo duo­ti. Ju­dė­ju­je švie­ti­mo sis­te­ma tik vys­tė­si, bu­vo dau­giau­sia pri­va­ti, o tai grei­čiau­siai bū­tų bu­vę neį­kan­da­ma pa­pras­tam sta­liui ar net vers­li­nin­kui.

Jė­zus ne tik iš­stu­di­ja­vo fi­lo­so­fi­ją, psi­cho­lo­gi­ją, eti­ką, gam­tos moks­lus, me­di­ci­ną, bet ir įval­dė kla­si­ki­nės jo­gos pra­kti­ką, to­dėl to­kie „ste­buk­lai“, kaip vaikš­čio­ji­mas van­dens pa­vir­šiu­mi ar gy­dy­mas pa­si­tel­kus hip­no­zę  ir įta­ka žmo­gaus bio­lau­kui, bu­vo jam kas­die­ny­bė. Tie­sa, kai jis im­da­vo­si gy­dy­ti, vi­sa­da per­spė­da­vo – nie­kam ne­sa­kyk, kad ta­ve iš­gy­džiau.

Bū­da­mas la­bai ta­len­tin­gas žmo­gus, jis to­bu­lai įval­dė vi­sas šias ži­nias. Svar­biau­sia tai, kad pe­rė­męs bu­diz­mą pa­ban­dė re­for­muo­ti ju­daiz­mą, su­kur­da­mas Pa­les­ti­nai nau­ją mo­ky­mą. Ta­da su­grį­žo į Tė­vy­nę ir pa­ban­dė sau ži­no­mas tie­sas per­teik­ti sa­va­jai liau­džiai.

Koks bu­vo tik­ra­sis Kris­taus mo­ky­mas?

Kris­taus ban­dy­mas įskie­py­ti ju­daiz­mui kar­mos dės­nį tuo­me­čia­me Iz­rae­ly­je pri­ta­ri­mo ne­su­lau­kė, nors dau­ge­lis jo pro­pa­guo­tų idė­jų krikš­čio­ny­bė­je iš­si­lai­kė ga­na il­gai. Vie­na jų – idė­ja apie sie­lų per­si­kū­ni­ji­mą. Ji bu­vo už­draus­ta tik 553 mū­sų eros me­tais ant­ra­ja­me Kons­tan­ti­no­po­lio so­bo­re.

Be­je, Se­na­ja­me Tes­ta­men­te rein­kar­na­ci­jos idė­ja pra­sly­do – Jo­no kny­go­je ap­ra­šo­mas bau­džia­ma­sis žmo­gaus virs­mas gy­vu­liu. Kris­tus rein­kar­na­ci­ją at­vi­rai pri­pa­ži­no – Ma­to evan­ge­li­jo­je jis ti­ki­na, kad Jo­nas krikš­ty­to­jas yra per­si­kū­ni­jęs Pra­na­šas Ili­jas. Am­ži­nin­kams jis ban­dė išaiš­kin­ti prie­žas­ties ir pa­sek­mės ry­šių es­mę bei jų įta­ką to­les­niam per­si­kū­ni­ji­mui, bet žmo­nės jo ne­sup­ra­to. Net­gi tie, ku­rie nuo­šir­džiai lai­kė jį sa­vo mo­ky­to­ju, iš­kreip­da­vo jo žo­džius. Jė­zus bu­vo nu­si­vy­lęs. Net ra­šy­to­jas Mi­chai­las Bul­ga­ko­vas sa­vo kny­go­je „Meist­ras ir Mar­ga­ri­ta“ ak­cen­ta­vo šį mo­men­tą. Štai ką sa­kė jo Je­šua: „Jie nie­ko neiš­mo­ko. Ir vis­ką su­pai­nio­jo, už­ra­ši­nė­da­mi ma­no min­tis. Aš ap­skri­tai pra­de­du bi­jo­ti, kad ši pai­nia­va tę­sis il­gai.“ Jo žo­džiai pa­si­ro­dė esą pra­na­šiš­ki. Apaš­ta­lų už­ra­šy­tos jo idė­jos bu­vo trak­tuo­ja­mos skir­tin­gai, kol ga­lų ga­le iš tik­ro­jo Kris­taus mo­ky­mo li­ko la­bai ne­daug.

Sug­rį­žęs iš Kaš­my­ro jis bu­vo pa­lai­ky­tas ei­li­niu pra­na­šu, iš ku­rio rei­ka­lau­ta ste­buk­lų, pra­na­šys­čių ir iš­gy­dy­mų. Į pa­tį jo mo­ky­mą ma­žai kas gi­li­no­si. Neat­si­tik­ti­nai Mar­ko evan­ge­li­jo­je pa­teik­ti skaus­mo ku­pi­ni Kris­taus žo­džiai: „Kaip­gi jūs to ne­sup­ran­ta­te?“ Dau­ge­lis ap­skri­tai pa­lai­kė jo mo­ky­mą ere­ti­ka, tarp jų ir Ju­das Is­ka­ri­jo­tas. Rea­lu­sis Ju­das  bu­vo pa­do­rus žmo­gus, my­lė­jęs sa­vo liau­dį, bet iš­si­gan­dęs, kad re­for­muo­tas ju­daiz­mas iš­kreips nu­si­sto­vė­ju­sią gy­ve­ni­mo tvar­ką.

Kai Jė­zus su­pra­to, kad pa­ty­rė fias­ko, jis ne­siė­mė prie­šin­tis ir ra­miai lei­do­si nu­kry­žiuo­ja­mas. Jam, įval­džiu­siam jo­gos pra­k-

ti­ką, nie­ko ne­reiš­kė iš­gy­ven­ti pa­si­nė­rus į tran­so bū­se­ną. Ir kai iš­ti­ki­mi vien­min­čiai nuė­mė jį nuo kry­žiaus, jis su­grį­žo į gy­ve­ni­mą. At­gi­mi­mo idė­ja ki­lo po to, kai vi­si jį iš­vy­do gy­vą ki­tą die­ną po nu­kry­žia­vi­mo. Apie tai ir kal­ba­ma šven­ta­ja­me krikš­čio­niš­ka­ja­me raš­te. Dro­bu­lę jis sa­vo ran­ko­mis ati­da­vė mo­ki­niams, tai ap­ra­šy­ta Bib­li­jo­je.

Praė­jus ke­le­tui me­tų po nu­kry­žia­vi­mo, Kris­tus ke­lia­vo po Ar­ti­muo­sius Ry­tus, su­grįž­da­mas ir į Ju­dė­ją. Jis sa­ky­da­vo pa­moks­lus ir bu­vo ge­rai ži­no­mas sa­vo gy­dy­mais. 325 me­tais Ce­za­rė­jos vys­ku­pas Eu­se­bi­jas sa­vo ra­šo­mo­je baž­ny­čios is­to­ri­jo­je mi­nė­jo ne­di­de­lės vals­ty­bės val­do­vą Ede­są Ab­ha­rą Uka­mą, ku­ris val­dė nuo tre­čių iki 46-tų mū­sų eros me­tų. Su­sir­gęs jis pa­siun­tė į Je­ru­za­lę raš­tą Kris­tui pra­šy­da­mas, kad šis iš­gy­dy­tų jį nuo ne­ga­la­vi­mų. Jė­zus at­sa­kė ne­ga­lįs at­vyk­ti ir at­siun­tė pas jį vie­ną iš sep­ty­nias­de­šim­ties sa­vo mo­ki­nių, ku­ris Uka­mai nu­ga­be­no mis­ti­nį „po­rtre­tą“, iš­gy­džiu­sį val­do­vą. Po to šis ta­pęs Kris­taus pa­se­kė­ju.

„Port­re­tu“ bu­vo va­di­na­ma dro­bu­lė, į ku­rią lai­do­jant bu­vo įvy­nio­tas Kris­tus. Tuo me­tu, kai žmo­gus pa­si­ne­ria į di­de­lį tran­są ar kai iš jo išei­na, jis iš­ski­ria mil­ži­niš­ką ener­gi­jos kie­kį. Šios ener­gi­jos at­spau­das lie­ka ant dra­bu­žių, šiuo at­ve­ju – ant li­ni­nio sa­va­no, į ku­rį bu­vo su­vy­nio­tas nuo kry­žiaus nuim­tas Kris­tus. Dro­bu­lė pas val­do­vą Uka­mą bu­vo il­gai sau­go­ja­ma, ta­čiau 57-ai­siais me­tais, kai val­džia pe­rė­jo jo sū­nui, su­grį­žu­siam į pa­go­ny­bę, „po­rtre­tas“ din­go ir tik 945-ai­siais Bi­zan­ti­jo­je bu­vo ap­ra­šy­ta Ede­sos dro­bu­lės is­to­ri­ja. Pa­si­ro­do, dro­bu­lė bu­vo pa­slėp­ta ni­šo­je virš mies­to var­tų ir ap­tik­ta juos re­konst­ruo­jant. Ji bu­vo pa­skelb­ta esan­ti „ne­že­miš­ko­sios“ kil­mės ir įkur­din­ta Šv. So­fi­jos so­bo­re. Uka­mas bu­vo įrė­mi­nęs dro­bu­lę į auk­so rė­mus, Kris­taus at­vaiz­dą jo­je puo­šė nim­bas, pri­me­nan­tis ra­tą, san­skri­te va­di­na­mą man­da­la – mis­ti­niu kos­mo­re­li­gi­niu sim­bo­liu, pa­sau­lio sche­ma.

Po kla­jo­nių Ar­ti­muo­siuo­se Ry­tuo­se Kris­tus iš­vy­ko į Kaš­my­rą ir jau nie­ka­da dau­giau ne­be­sug­rį­žo į tė­vy­nę. Jam ne­li­ko nie­ko ki­ta, tik su­grįž­ti ten, kur bu­vo įgi­jęs di­džių ži­nių ir ga­lė­jo sėk­min­gai pro­pa­guo­ti sa­vo min­tis.

Di­džiau­sias sar­ko­fa­gas

Iš vis­ko spren­džiant, Pa­ža­dė­to­ji Že­mė bu­vo ne sau­lės iš­de­gin­ta Pa­les­ti­na, o Kaš­my­ras. Ten Kris­tus iš­gy­ve­no iki 80 me­tų ir mi­rė su­pa­mas šlo­vės. Jį pa­lai­do­jo Šri­na­ha­ro­je, Kaš­my­ro sos­ti­nė­je. Ka­pas iš­si­lai­kė vie­nuo­li­ka am­žių. Kai į Kaš­my­rą atė­jo is­la­mas, gre­ta Kris­taus dar bu­vo pa­lai­do­ti du šven­tie­ji iš­min­čiai su­fi­jai. Ši ka­pa­vie­tė iki šių lai­kų gar­bi­na­ma. Anks­čiau jos ap­lan­ky­ti su­plūs­da­vo žmo­nių iš vi­so pa­sau­lio. Da­bar šiuo­se kraš­tuo­se ne­ra­mu – Kaš­my­ras yra ta­pęs ne­san­tai­kos ži­di­niu tarp In­di­jos ir Pa­kis­ta­no. Ap­link Šri­na­ha­rą spro­gi­nė­ja svie­di­niai, po mies­tą vaikš­to in­dų ka­rei­viai, apieš­ko­da­mi kiek­vie­ną at­vy­ku­sį­jį. Jei­gu pra­lei­džia, ei­ti link ka­pa­vie­tės rei­kia ro­man­tiš­ko­mis se­no­jo Šri­na­ha­ros mies­to gat­ve­lė­mis per di­džiu­lį triukš­min­gą ry­tie­tiš­ką tur­gų. Me­če­tė­je sto­vi trys sar­ko­fa­gai, pa­ts di­džiau­sias ku­rių – Kris­taus ar­ba, čia sa­ko­ma, Is­sos. Kris­tus čia gar­bi­na­mas kaip vie­nas di­džių­jų žmo­ni­jos mo­ky­to­jų.

Pa­ren­gė Ka­mi­lė Vit­ku­tė


Kai už va­gys­tes su­mo­ka ap­vog­ta­sis

Yra nu­si­kal­ti­mų, ku­riuos įvyk­dę as­me­nys ne so­di­na­mi už gro­tų, o dos­niai ap­do­va­no­ja­mi, nes jiems pa­de­dant ap­tin­ka­mos įvai­rios „sky­lės“, lei­džian­čios ap­sau­go­ti są­ži­nin­gą vers­lą nuo pik­tų už­ma­čių ir, ži­no­ma, ska­ti­nan­čios plė­to­ti moks­li­nę-tech­ni­nę pa­žan­gą. Ke­le­tas to­kių pa­mo­kan­čių is­to­ri­jų pra­vers­tų ir šių die­nų fir­mų va­do­vams, sie­kian­tiems ap­sau­go­ti sa­vo kom­pa­ni­jų pa­slap­tis nuo įsi­bro­vė­lių į kom­piu­te­rių tink­lus. Ga­lų ga­le ši sma­gi pub­li­ka­ci­ja pa­do­va­nos ge­rą nuo­tai­ką ar­tė­jan­čios ba­lan­džio 1-osios pro­ga.

 

Iš­ra­din­gi įsi­lau­žė­liai įvei­kia net mo­der­niau­sias ban­kų sau­gyk­las, ta­čiau yra ir to­kių, ku­rie ne­ri­zi­kuo­ja – jie tie­siog imi­tuo­ja api­plė­ši­mą ir pa­ro­do ap­sau­gos spra­gas. Pa­si­ro­do, iš to ga­li­ma vi­sai ne­blo­gai gy­ven­ti.

Ka­na­li­za­ci­jos pa­slap­tys

Ang­li­jos Ka­ra­liš­ko­jo ban­ko kler­kai nė už ką ne­no­rė­jo įleis­ti pas di­rek­to­rių žmo­gaus, ry­tą už­su­ku­sio į šią gar­bin­gą įstai­gą. Tai nu­ti­ko 1850 m. pa­va­sa­rį. Lan­ky­to­jas, pa­gal iš­vaiz­dą lon­do­nie­tis pro­le­ta­ras, už­si­spy­ręs ti­ki­no pri­va­ląs ban­ko va­do­vy­bei pra­neš­ti šį tą svar­baus. Tik tam, kad ne­kil­tų triukš­mas, vy­riš­kis bu­vo nu­ves­tas pas vie­ną iš ban­ko va­do­vų. Ten keis­ta­sis sve­čias lais­vai drib­te­lė­jo į kė­dę, sto­vė­ju­sią prie­šais ra­šo­mą­jį sta­lą, ir į ko­rek­tiš­ką klau­si­mą „Ko mis­te­ris pa­gei­dau­tų?“ krei­vo­kai šyp­te­lė­jęs at­sa­kė: „Ži­nau bū­dą, kaip pa­tek­ti į jū­sų ban­ko sau­gyk­lą.“ Lan­ky­to­jas tei­gė esąs mies­to ka­na­li­za­ci­jos tink­lų dar­buo­to­jas ir kaip są­ži­nin­gas žmo­gus vi­sai ne­no­rįs pa­nau­do­ti sa­vo ga­li­my­bių nu­si­kals­ta­mais tiks­lais. At­virkš­čiai, esąs pa­si­ren­gęs at­skleis­ti, kaip ga­li­ma iš­tuš­tin­ti ban­ko sau­gyk­las, ta­čiau trokš­tąs už šias pa­slau­gas gau­ti at­ly­gį. „To­kiu bū­du, – pa­skai­čia­vo jis, – lai­mės vi­si: jūs pa­si­rū­pin­si­te tuo, kad nie­kas dau­giau ne­pa­si­nau­do­tų šiuo me­to­du, o aš gau­siu tei­sė­tus pi­ni­gus.“ Di­rek­to­rius su­si­mąs­tė – po­že­mi­nė­je ban­ko sau­gyk­lo­je bu­vo sau­go­ja­ma ne­ma­žai ver­ty­bių, tai­gi lais­vas Lon­do­no var­ge­tos pa­si­vaikš­čio­ji­mas po ją bū­tų ab­so­liu­čiai ne­pa­gei­dau­ti­nas. Bet, pa­svė­ręs vi­sus „už“ ir „prieš“, vis dėl­to nu­spren­dė esąs kvai­li­na­mas. „Jo­kių ne­le­ga­lių bū­dų pa­tek­ti į mū­sų sau­gyk­lą nė­ra, – da­ly­kiš­kai pa­sa­kė sve­čiui. – Sie­nos – tvir­tos, gro­tos – pa­ti­ki­mos, yra gink­luo­ta ap­sau­ga.“  „Jū­sų va­lia, ta­čiau aš jums įro­dy­siu, kad toks bū­das yra“, – po šio įžū­laus pa­reiš­ki­mo lan­ky­to­jas at­si­svei­ki­no ir pa­li­ko ban­ki­nin­ko ka­bi­ne­tą.

Džen­tel­me­nas ne­me­la­vo

Ki­tos sa­vai­tės pra­džio­je ban­ko di­rek­to­rius ga­vo ano­ni­mi­nį laiš­ką, ku­ria­me bu­vo kvie­čia­mas nak­tį at­vyk­ti į ban­ko sau­gyk­lą ir da­ly­vau­ti eks­pe­ri­men­te. To­kį pat laiš­ką ga­vo vi­si vy­res­nie­ji Ka­ra­liš­ko­jo ban­ko tar­nau­to­jai. Nu­ro­dy­tą va­lan­dą ban­ko va­do­vy­bė, ly­di­ma gink­luo­tos ap­sau­gos, nu­si­lei­do į po­že­mį. Si­tua­ci­ja bu­vo įtemp­ta, pa­na­ši į tą, ku­rią bu­vo ap­ra­šęs A. Ko­na­nas-Doi­lis ap­sa­ky­me „Ru­džių są­jun­ga“. Vi­si dė­me­sin­gai klau­sė­si, sto­vė­da­mi vi­siš­ko­je tam­so­je. Stai­ga už sie­nos pa­si­gir­do kaž­koks triukš­mas. Bu­vo gir­dė­ti me­ta­lo stuk­sė­ji­mas į ply­tų mū­rą. Sie­na, at­ro­džiu­si pa­ti­ki­ma ir tvir­ta, ėmė by­rė­ti. Net­ru­kus at­si­vė­rė sky­lė, ku­ri grės­min­gai di­dė­jo – ki­to­je pu­sė­je kaž­kas dar­ba­vo­si kir­tik­liu. Vė­liau an­go­je pa­si­ro­dė be­si­šyp­san­tis žmo­gus, prieš tai lan­kę­sis ban­ke. „Na, džen­tel­me­nai, – pa­sa­kė jis, įlįs­da­mas pro sky­lę, – įsi­ti­ki­no­te, kad ne­me­la­vau?“ Eks­pe­ri­men­tas su­si­rin­ku­siuo­sius pri­bloš­kė – sau­gyk­lo­je, į ku­rią įsi­lau­žė ka­na­li­za­ci­jos tink­lų dar­bi­nin­kas, bu­vo maž­daug mi­li­jo­no sva­rų ster­lin­gų ver­tės auk­so mo­ne­tų.

Ry­tą ban­ko di­rek­ci­ja su­si­rin­ko į sku­bų pa­si­ta­ri­mą, į ku­rį pa­kvie­tė ir nak­ti­nį įsi­bro­vė­lį. Jo są­ži­nin­gu­mas bu­vo įver­tin­tas pen­kiais tūks­tan­čiais sva­rų ster­lin­gų, Ka­ra­liš­ka­ja­me ban­ke jo var­du bu­vo ati­da­ry­ta są­skai­ta ir gau­da­mas iš jos pa­lū­ka­nas jis ga­lė­jo gy­ven­ti kaip ren­ti­nin­kas. Apie šio žmo­gaus poel­gį pa­skel­bė vi­si laik­raš­čiai, pri­dur­da­mi, kad ban­kas nuo šios die­nos yra pa­si­ren­gęs gi­lin­tis į bet ko­kius ne­tei­sė­to pra­si­ver­ži­mo į jo sau­gyk­lą bū­dus bei į ki­to­kias su­kty­bes, ga­lin­čias pri­da­ry­ti ža­los ban­kui, mo­kė­da­mas pra­ne­šu­sia­jam so­li­dų at­ly­gį.

Ši ži­nia su­kė­lė iš­ra­di­mų bu­mą – kiek­vie­nam ma­gė­jo gau­ti ren­tą iki gy­ve­ni­mo pa­bai­gos, „pra­ve­riant“ ban­ką tik teo­riš­kai. Su­lauk­ta ga­ly­bė pa­siū­ly­mų, kad ne­tgi te­ko su­bur­ti spe­cia­lią ko­mi­si­ją, ku­ri gi­li­no­si į ga­li­mus api­plė­ši­mo bū­dus, at­rink­da­ma tuos, ku­rie jai at­ro­dė tik­rai rea­lūs.

Iš­ra­din­ga­sis che­mi­kas

Šis me­to­das bu­vo nau­do­ja­mas dar ne kar­tą. Moks­lo po­pu­lia­ri­ni­mo straips­nis, iš­spaus­din­tas vie­na­me pa­ry­žie­tiš­ko laik­raš­čio „Mo­ni­teur In­dust­riel“ nu­me­rių, smar­kiai iš­gąs­di­no Pran­cū­zi­jos na­cio­na­li­nio ban­ko va­do­vy­bę. Vy­riau­sia­sis ban­ko sek­re­to­rius po­nas Bil­jo­tas jau ki­tą die­ną pa­tei­kė pa­reiš­ki­mą res­pub­li­kos ge­ne­ra­li­niam pro­ku­ro­rui, rei­ka­lau­da­mas im­tis ty­ri­mo, svar­biau­sia, už­dė­ti areš­tą laik­raš­čiui. Jis ti­ki­no, kad straips­ny­je, pa­ra­šy­ta­me che­mi­ko Šed­le­bur­go, bu­vo iš­dės­ty­ta, kaip pa­dirb­ti 50 fran­kų bank­no­tus, ne­se­niai iš­leis­tus į apy­var­tą. La­biau­siai pa­pik­ti­no tai, kad į kiek­vie­ną laik­raš­čio nu­me­rį bu­vo įdė­tas meist­riš­kiau­siai pa­dirb­tas nau­jo pa­vyz­džio 50 fran­kų bank­no­tas!

Po­li­ci­ja at­li­ko kra­tą Šed­le­bur­go bu­te, ti­kė­da­ma­si ap­tik­ti po­grin­di­nę pi­ni­gų pa­dir­bi­nė­ji­mo dirb­tu­vę, ta­čiau nie­ko pa­na­šaus ne­ra­do. Su­ži­no­jęs, ko­kį triukš­mą su­kė­lė jo straips­nis, Šed­le­bur­gas pa­sku­bė­jo at­vyk­ti į po­li­ci­ją pa­ts, pri­grie­bęs 50 fran­kų ga­my­bos kli­šę, ku­rią pa­si­dirb­di­no sa­va­ran­kiš­kai.

Po­li­ci­jo­je jis iš­sa­miai paaiš­ki­no, kad kli­šės jam pri­rei­kė no­rint pa­grįs­ti moks­li­nio po­bū­džio idė­jas, iš­sa­ky­tas mi­nė­to laik­raš­čio straips­ny­je. Jis pa­pra­šė po­li­ci­jos ko­mi­sa­ro įdė­miau per­skai­ty­ti šį straips­nį, ku­ria­me kal­ba­ma apie spal­vo­tos spau­dos tech­no­lo­gi­ją. Pub­li­ka­ci­jo­je bu­vo ti­ki­na­ma, kad ne­se­niai apy­var­to­je pa­si­ro­dę 50 fran­kų bank­no­tai la­bai silp­nai ap­sau­go­ti, tad juos ga­li­ma leng­vai pa­dirb­ti. „Esant šiuo­lai­ki­nei ti­pog­ra­fi­jos pa­žan­gai, – ra­šė Šed­le­bur­gas, – leng­vai ga­li­ma pa­si­ga­min­ti la­bai ko­ky­biš­ką klas­to­tę, pra­ktiš­kai ne­si­ski­rian­čią nuo tik­rų­jų pi­ni­gų, nors Na­cio­na­li­nis ban­kas ir iž­das ti­ki­no, kad pa­dir­bi­niai neį­ma­no­mi.“ No­rė­da­mas tai įro­dy­ti, che­mi­kas pa­si­ga­mi­no kli­šę, pa­rin­ko da­žus ir spaus­tu­vė­je at­spaus­di­no klas­to­tes, ku­rias vė­liau pa­tei­kė re­dak­ci­jai.

Ne­pai­sant ge­rų che­mi­ko ke­ti­ni­mų, jam bu­vo pa­teik­tas kal­ti­ni­mas pi­ni­gų klas­to­ji­mu, nors ir „ne­sie­kiant sa­va­nau­diš­kų tiks­lų“. Tie­sa, tei­sėt­var­kos pa­rei­gū­nų lau­kė ne­ti­kė­tu­mas – gud­ru­sis Šed­le­bur­gas sa­vo bank­no­tuo­se smul­kio­mis rai­dė­mis vie­toj žo­džio „fran­kas“ pa­var­to­jo rai­di­nę „ab­ra­ka­dab­rą“, ku­rią ga­li­ma bu­vo ap­tik­ti dė­me­sin­giau įsi­žiū­rė­jus. Ta­čiau ir tai ne­pa­dė­jo – che­mi­kas bu­vo pa­trauk­tas bau­džia­mo­jon at­sa­ko­my­bėn, ap­kal­ti­nus bank­no­tų imi­ta­ci­ja. Tik baus­mės dy­dis pa­gal šią nu­si­kal­ti­mo rū­šį bu­vo ge­ro­kai ma­žes­nis ne­gu „tik­rų“ klas­to­čių ga­my­ba. Pats baus­mės fak­tas pri­va­lė­jo tap­ti pa­mo­ka tiems moks­li­nin­kams, ku­rie pa­si­ren­gę sa­vo idė­joms pa­tvir­tin­ti su­reng­ti fi­nan­si­nę ar tech­no­lo­gi­nę ka­tas-

t­ro­fą, užuo­t pa­pras­čiau­siai pa­teik­ę ati­tin­ka­moms ins­tan­ci­joms sa­vo pa­siū­ly­mus. Pro­ce­so me­tu Šed­le­bur­go ad­vo­ka­tai pa­reiš­kė, kad jų gi­na­ma­sis sie­kė kil­nių tiks­lų, im­da­mas pa­vyz­dį iš JAV iž­do va­do­vo, ku­ris, ei­da­mas tar­ny­bi­nes pa­rei­gas, prieš me­tus bu­vo pa­siel­gęs pa­na­šiai.

„Są­ly­gi­nai pa­vog­ta“

Ame­ri­kie­čių fi­nan­si­nin­kas ne­lei­do sa­vų do­le­rių. Ne­ra­mu jam bu­vo dėl vals­ty­bi­nės po­pie­ri­nių pi­ni­gų ir auk­so mo­ne­tų sau­gyk­los. Vals­ty­bi­nio iž­do Va­šing­to­ne po­že­miai ne­bu­vo pa­ti­ki­mi, o ap­sau­ga men­ka, nors sau­go­ti rei­kė­jo be­pro­tiš­ką su­mą – 600 mi­li­jo­nų do­le­rių! Už juos tuo me­tu ga­li­ma bu­vo nu­si­pirk­ti že­mių sulig vi­sa vals­ti­ja. Ne­pai­sant ne­vien­kar­ti­nių iž­di­nin­ko pra­šy­mų skir­ti dau­giau lė­šų sau­gyk­los ap­sau­gai, Kong­re­se jis vi­są­laik gir­dė­da­vo nei­gia­mą at­sa­ky­mą. Ke­tin­da­mas įro­dy­ti sa­vo tei­su­mą, iž­di­nin­kas už­mez­gė kon­tak­tą su po­li­ci­ja ir per jos agen­tus pa­kvie­tė au­to­ri­te­tin­gą va­gys­čių iš ban­kų „spe­cia­lis­tą“. Šiam bu­vo išaiš­kin­ta už­duo­tis ir pa­sa­ky­ta, kad „vis­kas vyks są­ži­nin­giau­siu bū­du“ – ap­sau­ga nie­ko ne­ži­no apie šį eks­pe­ri­men­tą ir ga­li šau­dy­ti. Pro­fe­sio­na­lui pra­bu­do azar­tas – įsi­verž­ti į vals­ty­bi­nę sau­gyk­lą – tai jau šis tas! Gar­bėt­roš­kiš­ku­mo ska­ti­na­mas va­gis dir­bo ne tiek dėl ho­no­ra­ro, kiek dėl šlo­vės. Jis per 17 mi­nu­čių, pra­si­ka­sęs pro sie­ną iš gat­vės, įsi­skver­bė į sau­gyk­lą. Pa­sie­kęs sei­fus, kaip tik­ras džen­tel­me­nas, nie­ko ne­lie­tė, tik pa­si­ra­šė krei­da ant dė­žių su gry­nai­siais „są­ly­gi­nai pa­vog­ta“. Iš­si­ver­žęs į lau­ką, va­gis ga­vo su­tar­tą ho­no­ra­rą ir pa­spru­ko, o iž­di­nin­kas iš­kvie­tė po­li­ci­ją, už­fik­sa­vu­sią įsi­skver­bi­mo fak­tą.

Ki­tą die­ną, kal­bė­da­mas Kong­re­se, iž­di­nin­kas vėl pa­pra­šė pi­ni­gų, pa­tvir­tin­da­mas sa­vo pra­šy­mą po­li­ci­jos pro­to­ko­lu. Šio pa­vyz­džio pri­blokš­ti kong­res­me­nai šį­kart lė­šų ap­sau­gai ne­pa­gai­lė­jo.

Iš­gir­dę šią pa­mo­kan­čią is­to­ri­ją, teis­mo ta­rė­jai pa­ju­to užuo­jau­tą Šed­le­bur­gui, ku­ris ga­lė­jo pa­sa­kiš­kai pra­tur­tė­ti, spaus­din­da­mas 50 fran­kų ku­piū­ras, bet to ne­da­ry­da­mas at­vė­rė vy­riau­sy­bei akis dėl silp­nos pi­ni­gų ap­sau­gos. Ig­no­ruo­da­mas as­me­ni­nę nau­dą ir ri­zi­kuo­da­mas at­si­dur­ti už gro­tų, jis įti­ki­na­mai įro­dė sa­vo būgš­ta­vi­mų tei­su­mą. Che­mi­kas bu­vo iš­tei­sin­tas.

Ap­do­va­no­ji­mo už „są­ži­nin­gą ban­dy­mą“ pra­kti­ka gy­va iki šių die­nų. At­si­ran­da ne­tgi nau­jos šių „teo­ri­nių nu­si­kal­tė­lių“ jė­gų pri­tai­ky­mo sri­tys. Da­bar, pa­vyz­džiui, kai ban­kams ir fir­moms gre­sia vir­tua­laus įsi­lau­ži­mas į in­for­ma­ci­nes kom­piu­te­rių sis­te­mas, Lon­do­no ase­ni­za­to­riaus 1850 m. su­gal­vo­tas bū­das ga­li vi­sa­pu­siš­kai pa­dė­ti ko­vo­jant su in­ter­ne­ti­niais įsi­lau­žė­liais.

Pa­ren­gė Ka­mi­lė Vit­ku­tė



atgal   11-20   ( 21 )   22   23   24   25   26   27   28   29   30   31-40   41-50   51-54   toliau




Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti