(2016-04-29 Nr. 623) ŠIANDIEN 2017 Gruodžio 14 D. Ketvirtadienis ARCHYVAS

Kontaktai
Naudingos nuorodos

Patirtys
Medžiaginė izoliacija ant batų kulnų, arba žieminės avalynės niuansai

Gabrielė PASTAUKAITĖ
gabriele.pastaukaite@splius.lt

Avalyninkas iš Kuršėnų juokaudamas save vadina „batų chirurgu“, mat kartais jam tenka atlikti itin sudėtingas avalynės „operacijas“. Jų pasitaiko visais metų laikais, skirtumas tik tas, kad šaltuoju sezonu kur kas dažniau tenka „operuoti“ ne itin kokybiškus žieminius batus arba gelbėti šąlančias žmonių kojas. O juk būtų įmanoma to išvengti, jei tik atsimintume keletą svarbių taisyklių.

Natūrali oda ar ne, galima patikrinti paprastai – tereikia ją padeginti. Jei medžiaga lydosi, vadinasi tai – dermatinas. Aišku, ne kiekvienam norisi deginti visiškai naujus batus…

Marco HAMERSMA nuotr.

Kokybė kainuoja

Avalyninkas sako, kad jo batų taisyklos duris neretai praveria žmonės, nešini pigiais, Lenkijoje arba Kinijoje pagamintais batais iš vadinamojo dermatino. Į jų skundus apie trumpą batų nešiojimo laiką vyras atsako paprastai: „Kiek mokėjote, tiek ir nešiojote.“

Nors minėti batai parduotuvėse atrodo gražiai, o šalia padėta kaina dar labiau vilioja, avalyninkas pataria verčiau pataupyti ir nusipirkti brangesnius, tačiau kokybiškus batus iš natūralios odos. „Kalbos nėra, kad natūrali oda pranašesnė už dirbtinę. Ji ir šaltį geriau atlaiko“, – teigia jis.

Beje, šalčio, pasak jo, nebijo jokia oda. „Visi odiniai batai yra geri, tik reikia žinoti, kur su jais eiti. Jeigu kiekvieną dieną į darbą vaikščiosite su lakuotais batais, jie sutrūkinės. Ne nuo šalčio, bet nuo vaikščiojimo. Jie tiesiog skirti retesnėms progoms“, – teigia jis.

Tingime prižiūrėti?

Natūralios odos ir nepigius batus, jei tik leidžia galimybės, avalyninkas pataria įsigyti ir dar dėl vienos priežasties. „Kai prisiperkame pigių batų, nelabai juos ir vertiname. O brangesnius labiau saugome, labiau žiūrime“, – teigia jis ir priduria, kad priežiūra yra bene svarbiausia „priemonė“, kurią naudodami, ilgai avėsime batus: „Parėję namo batų nenukiškite į spintą, o išdžiovinkite, išvalykite. Tuomet net ir dermatininė avalynė laikys ilgiau.“

Paklaustas, kokios batų priemonės dar reikalingos žiemą, avalyninkas pokštaudamas vėl pasitelkia medicinos terminus: „Savo „batų vaistinėlėje“ tokiu oru patarčiau turėti vidpadžius. Ir ne vieną porą, o dvi, kad galėtumėte jas pakeisti, kai reikės išdžiovinti. Taip pat batų tepalą.“

Tiesa, vyras mano, kad nėra būtinos parduotuvėse mums taip įkyriai siūlomos ilgalaikės batų impregnavimo priemonės. „Vaksavimas yra tas pats impregnavimas. Aišku, jeigu turite pinigų, galite pirkti – blogiau nebus. Bet jei ne, reikia tiesiog nepatingėti ir kiekvieną kartą prieš išeinant iš namų nuvaksuoti batus, nes ir oda, ir dermatinas bijo drėgmės – reikia apsauginio sluoksnio“, – pataria jis.

Kai aplink sūru...

Oda – tiek natūrali, tiek dirbtinė – taip pat bijo druskos, žiemą „tykančios“ mūsų kiekviename žingsnyje. „Negalima džiovinti batų, permirkusių druskoje“, – sako avalyninkas. „Pirma reikia juos nuvalyti, kitaip, išdžiuvus batams, juos „išmuš“ bangos. Bus daugiau vargo“, – teigia jis ir priduria, kad su zomšine avalyne reikėtų elgtis priešingai: nešlapinti ir, šiek tiek padžiovinus, pavalyti su tam skirtu šepetėliu.

Beje, druskų paliktas žymes specialiomis ir stipriomis cheminėmis priemonės valantis avalyninkas vis tik nepeikia liaudiškų valymo priemonių: baltojo acto arba citrinos. „Vienam padeda tas, kitam anas. O jei nepadeda niekas, reikia eiti į batų taisyklą“, – šypsosi jis.

Jei užstrigo batų užtrauktukas

Liaudiškų metodų, pasak batsiuvio, žmonės pasitelkia spręsdami ir kitus žiemiškus avalynės rūpesčius. „Senesnės moterys ant batų kulnų užsiklijuoja medžiaginę izoliaciją. Kad neslystų“, – pasakoja jis, nors egzistuoja kur kas praktiškesnis ir naujoviškesnis būdas – pakalas.

„Dar žmonės, ypač, vyresnio amžiaus, mėgsta ištepti batų užtrauktuką muilu, kad šis geriau slankiotų žiemą. Tai – didelė klaida. Iš tiesų taip tik gadiname užtrauktuką“, – aiškina avalyninkas ir sako, kad jei pastarasis vis tik užstrigo, verčiau „sutepkite“ jį vatos gabaliuku, pamirkytu valgomajame aliejuje.

Kai norisi šilumos

Pasiteiravus, kaip žiemą nesušalti kojų, avalininkas kartoja daugeliui žinomą tiesą: jei batas bus tvirtai apspaudęs koją, ji šals. Todėl, renkantis žieminę avalynę, reikia pasiskaičiuoti, kiek vilnonių kojinių porų ketiname dėvėti.

Žinoma, batą įmanoma ir šiek tiek pratampyti. „Žmonės dažnai dėl to kreipiasi. Bet ištampyti batus galima į šonus, į ilgį – nelabai. Juk batų padų neištempsi“ , – juokiasi avalyninkas.

Į batus dėti vidpadžius, kailiukus ar kitus pašiltinimus – taip pat geras sumanymas. Tačiau juos, kaip ir pačią avalynę, reikia prižiūrėti, laiku išdžiovinti. „Tada nei kojos šals, nei kvapas nosį ries“, – pokalbį užbaigia avalyninkas.

Kaip išvalyti druskos dėmes?

Jeigu ant batų pastebėjote druskos žymes, jas galite pašalinti naudodami paprastą baltąjį actą. Prieš pradėdami procedūrą, batus nuvalykite ir išdžiovinkite. Tik nedėkite batų ant radiatorių, gyvatukų.

Vos tik batai išdžius, pasigaminkite mišinio iš paprasto baltojo acto ir vandens santykiu 50:50. Šiuo mišiniu suvilgykite švarų skudurėlį ir švelniai valykite druskos žymes tol, kol jų nebesimatys. Tuomet, jei reikia, nusausinkite acto perteklių ir palaukite, kol batai visiškai išdžius.

Paprastą baltąjį actą galite pakeisti citrina. Perpjaukite citriną perpus ir išspauskite jos sultis ant švaraus skudurėlio. Juo valykite druska „paženklintas“ batų vietas.


Virtualūs vyro pokalbiai su kitomis – nereaguoti ar bėgti?

Laura AUKSAITYTĖ

„Merginos, paaiškinkite tokį dalyką: vyras kasdien sako, kad myli, kalba apie santuoką, o jau kelerius metus vis atrandu, kad internete flirtuoja su kitomis, kartais registruojasi portaluose „draugas.lt“, „xxxpazintys“. Jau sukrauti jo daiktus ar vis dar tikėtis, kad pasikeis?“ – viename interneto forume nuaidėjo Auksės pagalbos šauksmas. Patarimus dalijančios moterys susiskirstė į dvi stovyklas. Vienos ragino į tokius vyro pomėgius nekreipti dėmesio, nes apie žmogų kalba realūs jo darbai, ne žodžiai, paleisti į nežinią, o kitos – bėgti kuo toliau.

Jei sutuoktinis paslapčia sėdi pažinčių portaluose, moterys viena kitai pataria taip pat susikurti anketą svetimu vardu ir pabendrauti su savo vyru. Tada sužinos, koks jis „padorus“ žmogus, sužinos įdomių dalykėlių.

David GOEHRING nuotr.

Neištikimybė – smurtas

Patarimų iš forumo draugių laukianti Auksė pasakoja, kad jau ne kartą kalbėjosi su vyru, kodėl jis vis flirtuoja internete. Moteris net sakiusi, kad jei jam jos nepakanka, reikia skirtis, nes kam abiems kankintis. Vyras esą prisiekinėjo amžina meile, o susirašinėjimus su kitomis moterimis teisino paprasčiausiu eksperimentavimu, kiek toli „kalės“ nueis...

Deimantė nukirto aiškiai – nieko gero, kai vyras turi slaptą gyvenimą, o Aušra ėmė šaukti, kad lai Auksė nepadaro klaidos, neskuba tekėti ir pagauna galimus meilužius su įkalčiais.

Aleksandra taip pat pataria mesti vyrą per bortą ir kuo greičiau, nes jis priklausomybę turi. „Durnins kuo toliau, tuo gražiau. Man būtų net šlykštu jam vakarienę gaminti, jau nekalbu apie miegojimą vienoje lovoje“, – sakė ji.

Auksė atsakė, kad taip jau yra, nes ji tokį vyro elgesį supranta tik kaip neištikimybę. Tai tas pats, tarsi tau sulaužytų rankas. Atleisti gali, o apkabinti – nebe...

Anot Gražinos, jei jau tokie dalykai vyksta iki vedybų, tai tik visiška kvaiša gali už tokio vyro ištekėti. Jis nevertina to, ką turi šalia, tad skirtis būtina.

Aušra priminė, kad neištikimybė – smurtas. Moteris, betikėdama vyro pasakomis, jau tapo auka ir nebesugeba realiai vertinti situacijos. Jai būtina pasikonsultuoti su psichologu, kad šis padėtų įgauti jėgų ir vėl pradėtų pasitikėti savimi. „Pasakai – arba jis keičiasi, arba jo gyvenimas visiškai pasikeis“, – mokė ji.

Besisiūlančios – žemos savivertės?

Anot Viktorijos, jei Auksė nori išsaugoti santykius, ultimatumais lai nesimėto. „Reikia išmokti tarpusavyje bendrauti atvirai, dažniau šnekėtis net apie slapčiausius norus ar fantazijas. Iškart smerkti lengva, bet bandykite įdėti pastangų ir visą esamą situaciją suprasti iki šaknų. Aišku, jei sužinosite, kad vyras priklausomas nuo moterų, o tokia mintis ir peršasi, tada nieko nebus. Bet pabandyti – verta“, – sakė ji.

Aušra antrino Viktorijai ir sakė, kad žmogų atskleidžia ne žodžiai, o darbai. „Na ir kas, kad pasikalba. Tai žaidimas, nuotykis. Vyrai yra medžiotojai. Jei nėra neištikimas realybėje, visiškai neverta nervintis dėl pokalbių“, – sakė ji.

Vėl įsiterpusi Aleksandra nukirto, kad jau ir taip aišku, kad vyras turi problemą. Namo gali parnešti kokią ligą, o blogiausia – gimdos kaklelio vėžį. Viena pažįstama neseniai mirė nuo lovelaso vyro namo parneštos „dovanos“. „Jie – geri aktoriai. Neva pasijaudina šiek tiek, o apsisukę vėl tą patį daro. Juk jau keleri metai įrodė, kad jis nesikeičia. Kam kankinti save? Nuperki šiukšlių maišų, sukrauni daiktus ir išmeti už durų“, – mokė moteris.

Anot Danguolės, pažinčių portaluose vyrai registruojasi ne šiaip. Juk vis atsiranda kokia žemos savivertės moteris, kuri uodegą pakišt siūlosi. Jei kas su ja pasismagina, pasijunta vertinga...

Kristina stebėjosi, iš kur Auksė turi tiek kantrybės. „Gražiai elgiesi, tai ir flirtuoja su kitomis. Aš saviškio telefoną patikrinau po kelių mėnesių draugystės, radau tokių susirašinėjimų, kad rankos drebėjo. Tėškiau telefoną į sieną ir išėjau. Stovėjo po langais per naktis, atsiprašinėjo... Susitaikėm, jau metus nieko įtartino nepastebėjau, bet ramybės neatgavau“, – atviravo ji.

Sniegos teigimu, lovelasai suokia moterims tol, kol jas pasiekia, o tada, jau kai veda, išdavinėja kasdien. „Jei jau vyras turi polinkį slapta kažką daryti ir per mergas eiti, nė nesitikėk, kad pasikeis. Mesk lauk kuo greičiau, nes rytoj jau kauksi vilku. Rėžiu tiesiai, nes geriau žiauri tiesa nei saldus melas. Ieško kitų seksui – nemyli tavęs. Taškas“, – sakė ji.

„Tau dar kyla klausimų? Durnė esi absoliuti“, – nukirto Daina, o Lina Auksei patarė pasiūlyti vyrui kartu pasijuokti iš tų „kalių“. „Pamatysi jo reakciją“, – juokėsi ji.

„Nebūkite aklos“

Linai vienas nekvailas vyras yra sakęs, kad yra moterų, puošiančių lovą, yra puošiančių stalą, yra puošiančių ir lovą, ir stalą, tik jų labai mažai. Dar vyrai moteris skirsto į mamą, žmoną, vaikų mamą, oficialią meilužę, neoficialias meilužes. „Su moterimi, su kuria sieja emocinis ryšys, vyrui kartais sunku turėti intymių santykių. Su gerbiama moterimi jis gyvens, o mėsos ieškos kitur. Nes mėsa – iškrovai. Tai sporto rūšis. Žinoma, dar yra patologiniai kolekcionieriai, jiems svarbiausia medžioklė. Su tokiu veikėju nieko santykiuose nepakeisi“, – sakė Lina.

Ingrida įsitikinusi, kad Auksė pati leidžiasi mulkinama, o draugas – geras manipuliatorius. „Galiu ir klysti, bet nieko gero tokia elgsena neparodo. Galbūt ne tik tai slepia, o jau daug ką yra nuslėpęs? Vyras gudrus lapinas“, – nukirto ji.

Salvinija pataria Auksei pačiai susikurti anketų pažinčių portaluose, imti flirtuoti su kitais vyrais, patalpinus gražiausias savo fotografijas. „Lai pamato, koks tai skausmas... Arba susikurk slaptą anketą „seksovos“ mergos. Pasiūlyk jam susitikti ir pati ateik į pasimatymą“, – provokavo ji.

Ieva pasidalijo draugės patirtimi, kuri taip pat matė, kad vyras turi slaptą gyvenimą, bet ištekėjo, pagimdė vaiką. O jis, žinoma, toliau ėjo į kairę ir ją galiausiai išvarė iš namų. Ir tau taip bus, jei jau iš pradžių taip meluoja“, – sakė ji.

Gintarė ir Eglė tiesiog maldavo Auksės netekėti. „Oi, mano vaiko tėvas labai panašus. Dabar vaiką viena auginu, vis galvoju, kaip reikia pabėgti. Košmaras, nesusidėkite su tokiu“, – kalbėjo Eglė.

Ingrida antrino, kad yra vyrų, kurie apsimeta angelėliais, o vėliau išlenda tokių dalykų, kad plaukai piestu stojasi... Nebūkit aklos“, – sakė ji.

Roma pasidalijo patirtimi, kad neleido vyrui savęs žeminti. Ji susikūrė anketą svetimu vardu ir pabendravo su savo draugu. „Sužinojau tokių dalykėlių... Ir džiaugiuosi, nes būčiau kaip durnė galvojusi, kad jis padorus žmogus. O jam, niekšeliui, net nesakiau, kad tai aš su juo susirašinėjau“, – sakė moteris.


Musulmonų bijantys europiečiai apnuogina savo tamsumą

Kristina KAVALIAUSKAITĖ

Šiemet viešoje erdvėje, ko gero, labiausiai buvo linksniuojami žodžiai „migrantas“, „pabėgėlis“, „islamas“, „musulmonai“. Aišku, dažniausiai neigiamame kontekste.  Tik mes pamirštame, kad į Europą migravusių žmonių spektras yra labai platus ir ne visada tik geras. Pamirštame, kad ir mūsų įvaizdį tam tikrose šalyse kuria, deja, ne tik ten išvykstantis Lietuvos elitas. Gydytojai, profesoriai retai patenka į užsienio žiniasklaidos akiratį, o žudikai ar vagys – įdomiausi. Tad mitus apie iš prigimties blogą islamą griauna politologas, islamo tyrinėtojas, Vytauto Didžiojo universiteto profesorius Egdūnas Račius.

Ar drabužiai reiškia integraciją? Nė vienas teroristas Paryžiuje nevilkėjo musulmonų šalims būdingų rūbų...
– Interneto platybėse klaidžioja reklaminis filmukas apie kunigą, rabiną ir imamą, kurie nori statyti trejus maldos namus po vienu stogu. Ar tikrai šios religijos turi tiek daug bendro?

–Tarp šių trijų religijų – 80 proc. panašumų ir 20 proc. skirtumų. Tiesa, kai kurie skirtumai labai svarbūs, pavyzdžiui, dėl dogmos monopolio.

Islamas, kaip abraomiškų (monoteistinių) tikėjimų šeimos narys, šia prasme yra Vakarų religija, daug bendro turinti su krikščionybe ir judaizmu. Tačiau esama ir esminio skirtumo, ypač lyginant su krikščionybe – islame politika ir religija buvo atskirtos labai anksti (nebuvo kažko panašaus į Romos imperiją, prieš kurią kovojo Europos pasauliečiai feodalai, siekę išsivaduoti iš Katalikų bažnyčios kontrolės). Blogiausiu atveju, pasaulietinė valdžia kontroliavo religinę, o geriausiu – jos kiekviena veikė atskirai. Todėl musulmonų kraštuose nekilo poreikis sekuliarizuoti valstybę ir visuomenę (kitaip tariant, nieko panašaus į Prancūzijos revoliuciją, kuri didele dalimi buvo antiklerikalinė). Kolonializmo laikais viskas susijaukė ir radosi revaivalistiniai sąjūdžiai, kurie matyti kaip reakcija į išorės (europiečių) primestą sekuliarizaciją.

– Tai kas yra islamas šiandien ir kodėl šią religiją apgaubė neigiamas mitas dar iki terorizmo sužydėjimo Europoje?

– Į šį klausimą atsakymo negali būti, nes reikėtų kalbėti apie 1.7 mlrd. žmonių, iš kurių kiekvienam islamas gali reikšti gana skirtingus dalykus. Žinoma, galima kalbėti apie tipologijas – apie mistinį, liaudies islamą, apie alternatyvias joms islamo formas. Vienose geografinėse erdvėse vyrauja vienos islamo atmainos, kitose – kitos. Musulmonų įvairovė šiandien yra kaip niekada didelė.

O kodėl viešojoje erdvėje islamas ir musulmonai siejami su smurtu, teroru, tamsumu ir kažkokiu blogiu, atsakymas labai paprastas – taip mano ir teigia arba tie, kurie turi savų sumetimų, interesų, arba tie, kurie tingi labiau pasidomėti. Kitaip tariant, taip yra arba dėl piktavališkumo, arba dėl išprusimo stokos. Kita vertus, manyti, kad tarp 1,7 mlrd. musulmonų visame pasaulyje nėra nė vieno žudiko, vagies, svetimautojo, „gezo“, mėlynanosio ir pan., būtų ne tik naivu, bet ir absoliučiai neteisinga.

– Musulmonų pavasaris nusirito per daugelį šalių. Kodėl būtent Sirijoje jis išaugo į tokį šalies susiskaldymą ir vidinį konfliktą?

– Atsakymų, kodėl taip nutiko, yra daugybė. Keliais sakiniais negalima atsakyti. Problema ta, kad dažniausiai pasirenkamas tik vienas kampas, o ne kompleksinė situacijos analizė. Žmogus nori greitų atsakymų į klausimą: „Na, tai kaip ten yra?“. Jei aš pasakysiu, pavyzdžiui, kad viską suorganizavo CŽV, tuoj atsakys: „Ai, taip ir žinojau. Viskas aišku. Taškas.“

Tik tokiam žaidimui nereikėtų pasiduoti. O kodėl Sirija – atsakymų daug ir pačių įvairiausių, todėl vienareikšmiškai atsakyti neįmanoma. Viskas per daug kompleksiška.

„Sakoma, kad musulmonai nepritampa Europoje. O ar visi lietuviai pritampa Norvegijoje?“ – retoriškai klausia E. Račius.

– Bet Rytuose niekada nebuvo ramybės, o Europos neramumų priežastimi dažnai ir įvardijami imigrantai musulmonai.

– Niekur nėra ramybės. Lietuvoje – dėl biudžeto,  dėl bokserių, Amerikoje – dėl palūkanų. Nežinau, kur yra ramu. Anksčiau sakėme, kad Belgijoje ramu. Dabar jau ir ten situacija pasikeitusi.

Europoje yra 44 valstybės – pradedant nuo tos pačios Rusijos, baigiant Islandija, kuri net neaišku, ar dar priklauso Europai. Ir kiekvienos iš tų šalių musulmonai yra skirtingi. Tad kai visi pradedami plakti į vieną, pasidaro nebeaišku, apie ką kalbame ir ko bijome.

– Tai gal didžioji problema – ne kultūrų sankirta, o tai, kad situacija yra nušviečiama imant bendrus bruožus ir primetant juos visai Europai ar visiems musulmonams?

– Tikrai taip. Absoliuti dauguma žiniasklaidos neturi laiko ir noro gilintis į kokį nors aspektą nuodugniai. Trūksta pokalbių su žmonėmis, kurie visais aspektais galėtų išanalizuoti situaciją. Mano nuomone, dėl susidariusios problemos, akmuo turėtų būti ridenamas ir į žiniasklaidos daržą.

– Ar Turkiją veltis į Sirijos konfliktą veda baimė dėl galimos kurdų valstybės susidarymo?

– Jau daugiau kaip 20 metų egzistuoja tokia valstybė – Kurdistanas. Kai kas tai vadina Irako Kurdistanu, bet vis dėlto tai jau atskiras darinys. Išorės jėgos remia kurdus jų kovoje prieš kalifatą, tad panašu, kad gimsta darinys, kuris nepavaldus Sirijos vyriausybei. Tam tikrą valstybingumą jau įgauna ir Sirijos kurdai. Ta dinamika, kuri buvo jau daugybę metų, o pastaruoju metu įgavo pagreitį, neabejotinai neramina Turkiją.

– Kodėl sakoma, kad imigrantams musulmonams yra sunku prisitaikyti prie europietiškos kultūros?

– Dažnai taip sakoma dėl aprangos. Bet apranga nėra svarbiausiais integracijos rodiklis. Juk gali kažkas vaikščioti su džinsais ir po minutės susisprogdinti. Niekas, kiek pamenu, Europoje nėjo sprogdintis su vadinamaisiais šalvar kamyzais. Teroristai labai gerai buvo integravęsi, ką ten integravęsi, jie visi buvo gimę Prancūzijoje.

Absoliučiai daugumai musulmonų prisitaikyti Europoje buvo labai lengva. Aišku, yra ir tokių, kuriems buvo sunku, kurie nepritampa. Pavyzdžiui, aš irgi studijuodamas JAV nesugebėjau ten prisitaikyti, nes man tai buvo svetima, nepriimtina civilizacija. Bet tai buvo tik mano asmeninė problema.

Nepritapimo priežastys yra labai įvairios: lūkesčiai, patirtys, amžius, lytis, pajamos, socialinis statusas ir pan.

Bet jei mes norime pasakyti, kad 24 mln. ES gyvenančių musulmonų yra problemiški, mes juos stigmatizuojame ir visiškai neatsakingai kalbame apie tokią minią žmonių. Sutinku, kad koks 10 proc. yra viskuo nepatenkintų, vietiniai jais irgi nepatenkinti, nes jie kelia problemų. Lygiai taip pat, kaip 10 proc. lietuvių niekaip negalės prisitaikyti Norvegijoje, Ispanijoje ar dar kur kitur. Ir čia nėra nieko nuostabaus.

Ar mes patys prisitaikome nuvažiavę į svetimą šalį? Kodėl tiek skandalų dėl vaikų Norvegijoje? Kodėl JAE išleido lankstinukus, raginančius išeivius ir turistus gerbti vietinį aprangos kodą? Matyt todėl, kad didelė dalis Rytų europiečių užmiršta tinkamai apsirengti išeidamos į tos šalies gatves.

Dar viena problema – neigiamą nuomonę apie musulmonus formuoja grįžę migrantai. Apie tai galima parašyti atskirą darbą. Vien remiantis komentarais, pavyzdžiui: „Aš dabar sėdžiu Norvegijoje ir dirbu su „babajais“. Taip kalbantis žmogus laiko save autoritetu, ekspertu, galinčiu vertinti kitatikius. Nors pats, greičiausiai, net nėra normaliai su jais bendravęs, kadangi nemoka jokios kitos kalbos, tik lietuvių. Na ir dar moka keiktis rusiškai.

– Tai kas nutiko Prancūzijoje? Kokios priežastys lėmė tai, kad net vadinamieji „antros kartos“ migrantai neprisitaikė?

– Pirmiausia, negali būti antros kartos migrantų. Imigravusių žmonių vaikai jau yra tos šalies piliečiai. Taigi teroro aktą įvykdė prancūzai. O čia jau galima klausti, kas jiems gyvenime nutiko ir kas jiems nepavyko, kad prie to priėjo.

To paties būtų galima paklausti ir gausaus būrio lietuvių savižudžių – kodėl jie nusižudė? Jie išvardytų begalę priežasčių: apkaltintų valstybę, žmoną, kaimyną, žemėtvarkininkus, blogą gyvenimą, darbdavį ar dar kažką. Manau, vyrautų nusivylimas ir tam tikros psichologinės priežastys, kurios daugeliui savižudžių yra panašios.

– Kokius didžiausius Europos musulmonų iššūkius ar priešus matote šiandien?

– Iššūkiai – tamsūs ir užsispyrę europiečiai. Dėl priešų – 1,7 mlrd. musulmonų gali turėti 1,7 mlrd. priešų: nuo skurdo, ligų, alkio, neraštingumo, politinių despotų, multinacionalinių įmonių, klimato kaitos, atmosferos taršos, narkotikų prekeivio iki svetimos valstybės kareivio, propagandisto ar tingaus žurnalisto.



Algirdas Žiedas: „Jaunimą stabdo baimė būti neišgirstiems“

Irma GUDŽIŪNĖ

Pastaruoju metu visuomenėje susiformavusi nuostata, kad jaunimas apatiškas, neveiklus, nesidomi politika, nelinkęs dirbti neatlygintinai, nenori savanoriaudamas įgyti patirties. Šiaulietis Algirdas Žiedas – anaiptol ne toks. Nuo pat studijų pradžios domėjęsis politiniu ir visuomeniniu gyvenimu, šiandien vaikinas stažuojasi Europos Parlamente. Su A. Žiedu kalbamės apie jo veiklas, užsienio ir Lietuvos jaunimą.

„Visada svajojau išbandyti save ir dirbti tarptautinėje aplinkoje, susipažinti su kitomis kultūromis“, – sako Algirdas Žiedas.
– Kaip prasidėjo Jūsų aktyvi visuomeninė veikla, koks kelias nuvedė į Briuselį ir koks dabar ten Jūsų darbas?

– Kadangi besimokydamas Šiaulių universitete aktyviai domėjausi visuomeniniu ir politiniu gyvenimu, nusprendžiau prisijungti prie jaunimo sąjungos, kuri aktyviai dalyvauja Šiaulių jaunimo politikos įgyvendinime. Su sąjunga vykdome įvairias pilietines, projektines veiklas. Nors turbūt klysčiau įvardindamas mus kaip sąjungą, mes save vadiname šeima, nes per tiek metų jau tokia tapome.

Į Briuselį papuoliau visai netikėtai. Visada svajojau išbandyti save ir dirbti tarptautinėje aplinkoje, susipažinti su kitomis kultūromis. Kai atsirado galimybė sudalyvauti atrankoje į Europos Parlamento stažuotojo vietą – nieko nelaukiau ir puoliau pildyti anketą, rašyti motyvacinį laišką. Žinot, tokia proga gyvenime pasitaiko vienintelį kartą, todėl privalėjau siekti savo svajonės. O svajonės pildosi ir aš jau 3 mėnesius esu stažuotojas Europos Parlamento institucijoje. Esu labai dėkingas socialdemokratinio jaunimo sąjungai ir europarlamentarui Zigmantui Balčyčiui, kuris pasirinko mane.

Esu politinis stažuotojas, todėl dalyvauju tų komitetų veikloje, kurių narys yra parlamentaras. Aiškiai yra suformuotos užduotys. Dalyvaudamas Pramonės, mokslinių tyrimų ir energetikos komitete (ITRE) bei Užsienio reikalų komitete (AFET), stengiuosi įsigilinti į problemas bei aktualijas. Šie komitetai, o ypač ITRE komitetas, yra svarbūs tiek Lietuvai, tiek Europai. Ypač žinant dabartinę geopolitinę bei ekonominę situaciją.

Labai džiaugiuosi savo darbo atmosfera. Tiesiog jaučiu, kad esu ten, kur ir visada norėjau būti.

– Esate jaunas, politiškai išprusęs žmogus. Gal bendraujate su užsienio jaunimu ir galite palyginti lietuvių ir užsieniečių politinį aktyvumą, įsitraukimą į veiklą, išprusimą?

– Stažuotojų Europos Parlamente yra labai daug ir jų kiekvienais metais atvyksta vis naujų. Paraiškų sulaukiama net 25 tūkst. kasmet, tai reiškia, jog Europos jaunimas aktyviai domisi galimybėmis susipažinti su Europos Parlamento veikla ir yra motyvuotas. Labai sunku lyginti lietuvių jaunimą su užsienio jaunimu. Bet pastebiu, kad užsienio jaunimas yra smalsesnis, domisi naujovėms, kurios jiems dar nėra atrastos. Būdamas Briuselyje, susipažinau su stažuotojais iš įvairių multikultūrinių šalių. Teko bendrauti su stažuotoja iš JAV, kuri kaip jauna asmenybė pasirodė labai motyvuota. Jau nuo pirmųjų studijų metų vasaros laikotarpiu ji atlieka praktikas JAV institucijose, o mokslo metais – aktyviai savanoriauja. Palyginus situaciją Lietuvoje, dažniausiai studentai, besimokantys universitetuose, atlieka vieną praktiką, o apie savanorystę net nepagalvoja.

– Dalis jaunimo kartais net per aktyviai įsitraukia į vienas ar kitas veiklas, turi gana kategorišką nuomonę, radikalėja, bet likusioji dalis nesiima iš viso nieko, leidžia dienas net prie taurelės. Ar pastebite tokias tendencijas?

– Pagal jaunimo reikalų departamento (JRD) pateiktus 2014 m. duomenis, dažnai vartojančių alkoholį yra tik 10,7 proc. jaunimo Lietuvoje, todėl negalėčiau teigti, kad jaunų žmonių įsitraukimo į jaunimo politikos kūrimą problema yra tik alkoholio vartojimas. Tačiau neatmetu ir galimybės, kad alkoholio vartojimą keičia narkotinės medžiagos, kurios paplitusios tarp jaunų žmonių.

Manyčiau, kad jaunimo įtraukimo problema slypi organizacijų nepatrauklume. Jaunajai kartai nevyriausybinės organizacijos atrodo nuobodžios, jų veikla nesudomina ir dažniausiai jie nesupranta, kokią pridėtinę vertę gaus iš organizacijų ateityje. Žinoma, negalime pamiršti ir draugų daromos įtakos, kuri vienu ar kitu būdu paveikia jaunų žmonių laisvalaikio įpročius.

– Tiek mūsų šalyje, tiek užsienyje netrūksta įvairiausių nevyriausybinių organizacijų, tačiau Lietuvoje jų nariai – daug vyresni žmonės. Ar jaunimui dar neatėjo suvokimas, kad prieš gaunant išsvajotas pareigas, reikia sunkiai dirbti neatlygintinai, priklausyti organizacijoms, savanoriauti... Koks buvo Jūsų paties kelias?

– Šiauliuose yra jaunimo organizacijų asociacija „Apskritasis stalas“, kuris vienija apie 12 jaunimo nevyriausybinių organizacijų. Bet manau, kad dauguma Šiaulių jaunuolių net negalėtų jų išvardinti.

Todėl reikėtų kalbėti apie tai, kad jaunimas nesulaukia tinkamos informacijos apie Šiaulių jaunimo politiką, organizacijas, jaunimo tarybą ir apie galimybę daryti įtaką sprendimams, susijusiems su aktualiomis miesto problemomis, būnant jaunimo organizacijų dalimi. Aišku, situacija Šiauliuose gerėja, ypač tai pastebima paskutiniais metais. Organizacijų asociacija „Apskritasis stalas“ ir Šiaulių jaunimo centras aktyviai veikia – Šiaulių mieste įgyvendinama jaunimo politika per įvairias projektines, pilietines veiklas.

Pastebiu ir tai, kad reikėtų siekti, jog vietinė valdžia kuo aktyviau mažintų susidariusią atskirtį tarp valdžios ir jaunimo. Tai padidintų jaunų žmonių norą įsitraukti į visuomeninį gyvenimą ir skatintų domėtis politika. Žinot, dabar aktyvūs darbdaviai žiūri į tai, ką jaunas žmogus, kuris darbinasi pas jį, yra nuveikęs studijų metais, neskaitant mokslų. Turbūt darbdavys pasirinks tą jaunuolį, kuris aktyviai dalyvavo įvairiose organizacijose, įgavo praktinių, asmeninių žinių, o ne tą, kuris be studijų nieko daugiau neveikė.

Pats jau nuo 17 metų pradėjau domėtis įvairiomis visuomeninėmis organizacijomis, politinėmis partijomis, o aktyviai į jas įsitraukiau atvykęs studijuoti į Šiaulių miestą. Studijų metais atlikau praktiką Akmenės rajono „Jaunimo apskritasis stalas“ organizacijoje. Teko organizuoti įvairius projektus, susijusius su jaunimu. Svarbiausias bei daugiausia dėmesio sulaukęs projektas buvo Europos Parlamento simuliacija. Tai mane paskatino dar labiau domėtis šios institucijos veikla. Be to, buvau išrinktas Lietuvos jaunimo organizacijos tarybos (LIJOT) rengiamos kampanijos „Man ne dzin“ ambasadoriumi Akmenės rajone.

A. Žiedas mano, kad jaunimo aktyvumo problema slypi organizacijų nepatrauklume.

– Ar sutinkate daug jaunų žmonių, besidominčių politika, kitais šalies reikalais, užsienyje ir pačiuose Šiauliuose? Kiek Šiauliuose apskritai aktyvių, kritiškai vertinančių miesto įvykius jaunų žmonių pažįstate?

– Žinau, kad Šiauliai tikrai turi jaunuolių, besidominčių politika ar visuomeniniu gyvenimu. Tik problema yra ta, kad ne visi išdrįsta pareikšti savo nuomonę garsiai. Baimė kalbėti ir būti neišgirstiems juos dažniausiai stabdo.

Be to, organizacijose trūksta jaunų lyderių, kurie drąsiai vykdytų įvairius projektus, organizuotų veiklas, burtų jaunimo vieningą ratą ir organizaciją iškeltų ne tik Šiaulių mieste, bet ir nacionaliniu lygiu. Bendradarbiavimas su kitomis organizacijomis suteikia ne tik naujų pažinčių, bet ir galimybę įvykdyti grandiozinius projektus, kurių naudą jaustų ne tik grupelė jaunų žmonių, bet ir didesnė visuomenės dalis. O tai jau būtų pasiekimas, kuris būsimiems darbdaviams išryškintų jaunuolio motyvaciją, troškimą tobulėti, kurti ir t. t. Pliusas milžiniškas.

Aš labai džiaugiuosi, kad jaunimas vis labiau supranta, kad tik nuo jų priklauso, kokia Lietuvos valstybė bus ateityje. Didėjantis jaunuolių aktyvumas per rinkimus rodo, kad einame teisingu keliu. Tokios puikios pilietinės akcijos kaip „Man ne dzin“, „Baltosios pirštinės“ didina jaunimo pilietiškumą, skatina skaidrius rinkimus ir parodo, koks svarbus yra jaunimo balsas rinkimų metu. Raginčiau visus jungtis prie tokių ir panašių pilietinių akcijų.

– Gal teko išgirsti, kaip jaunimas vertina pabėgėlius, karo grėsmės situacijas? Juk pačiam jaunimui, ne vyresniems žmonėms, reikės ateityje gyventi greta pabėgėlių. Ar jie bijo, noriai priima, o gal nekreipia dėmesio? Kaip Jūs pats vertinate šią situaciją?

– Socialiniuose tinkluose tenka matyti įvairių nuomonių. Deja, bet didžioji dalis nepalaiko pabėgėlių situacijos ir nenori jų matyti Lietuvoje. Turbūt mūsų jaunimas yra per daug konservatyvus šiuo klausimu. Liūdniausia yra tai, kad dažnai iš jaunų žmonių sklinda neapykantą kitų tautybių, kultūrų, religijų žmonėms. Asmeniškai man tai yra nesuvokiamas dalykas. Ypač todėl, kad dauguma jaunuolių net negyveno multikultūrinėje aplinkoje. Noriu tik pastebėti, kad gyvenant mitų pasaulyje, galima ir išprotėti.

– Politinis jaunimo raštingumas: ar jaunimas sugeba kritiškai vertinti kontekstą, turi bendrą pasaulio suvokimo vaizdą, globalų mastymą, geba interpretuoti ir skaityti tarp eilučių? Ar jaunimas yra išprusęs ir raštingas?

– 2014 m. Pilietinės galios indekso duomenimis, net 84 proc. Lietuvos moksleivių buvo labai svarbu sužinoti naujienas apie gyvenamosios vietovės reikalus, bendruomenės problemas. Net 73 proc. apklaustų mokinių teigia, jog jiems svarbus Rusijos ir Ukrainos konfliktas. Iš pateiktų duomenų matyti, kad jaunimas domisi ne tik savo miesto naujienomis, bet ir geopolitine situacija. Tačiau kyla kitas klausimas – kiek jų domisi politiniu gyvenimu? Ir čia tenka labai nusivilti, nes, remiantis tyrimo duomenimis, net 64 proc. jaunimo nelabai domisi arba visiškai nesidomi politika. Manau, kad didžiausia problema – politika jiems atrodo nuobodi ir trūksta jaunų lyderių, kurie spinduliuotų jaunatviškumu, turėtų užkrečiančią charizmą ir panašiai. Pastebimas ir valdžios atotrūkis nuo jaunimo. Tai veiksnys, kuris neskatina jaunų žmonių domėtis savo miesto problemomis, neįtraukia jų į jaunimo politikos formavimą. O taip neturėtų būti, nes vietinė valdžia yra arčiausiai mūsų.

Be to, reikia pastebėti, kad vyksta mažai diskusijų politiniais klausimais: namuose su tėvais ar mokykloje su mokytojais. Nevykstant diskusijoms, jaunimui labai sunku kritiškai vertinti tam tikras situacijas. Todėl dažnai jie pasikliauna tik vienu šaltiniu, t. y. medijomis arba įvairiais gandais.

 



Kaip per šventes apsaugoti save ir savo turtą?

Gabrielė PASTAUKAITĖ

Besidžiaugdami artimų žmonių kompanija, dovanomis ir laisvomis nuo darbo dienomis, neturėtume pamiršti apdairumo. Specialistai pataria, į ką reikia atkreipti dėmesį per šventes, kad apsaugotume save ir savo turtą.

stavos nuotr.
Siautėja smurtautojai

Kūčioms, Kalėdoms bei Naujiesiems metams ruošiasi visi, taip pat ir policija. „Švenčių metu daugiau įvairių teisės pažeidimų, todėl stipriname pareigūnų operatyvumą, vykdome reidus, imamės įvairių prevencinių priemonių“, – sako Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Šiaulių miesto ir rajono policijos komisariato viršininkas Ričardas Šiumberevičius.

Viršininkas pastebi, kad per šventes tiek artimoje, tiek viešoje aplinkoje padaugėja smurto atvejų, taip pat iškvietimų dėl girtų asmenų netinkamo elgesio, triukšmaujančių kaimynų, garsiai klausomos muzikos ir t. t. Per šventes intensyviau darbuojasi ir vagys, padažnėja pirotechnikos priemonių naudojimo pažeidimų. Policijos duomenimis, šių metų prieššventiniu laikotarpiu dėl petardų sprogdinimo Šiaulių mieste ir rajone jau fiksuoti keturi teisės pažeidimai.

Vagis prisikviečiame patys

Policijos pareigūnai pastebi, kad svaigieji gėrimai yra didžiausias šventinis priešas. „Reikėtų organizuoti kultūringesnes šventes, saikingiau vartoti alkoholį“, – teigia R. Šiumberevičius, nes nuo alkoholio apsvaigę asmenys dažniau įsivelia į konfliktus, praranda elementarų budrumo jausmą, pasitaiko atvejų, kai žmonės, išeidami iš namų, net užmiršta užrakinti savo būsto duris.

Švenčių metu išsiruošus į tolimesnę kelionę, reikėtų pasirūpinti tinkama savo būsto apsauga. Pirmiausia, turėtumėte pasikalbėti su savo kaimynais, tarpusavyje pasikeisti namų bei darbo telefonais, taip pat pasirūpinti durų, langų, rūsių, kitų pagalbinių patalpų langų sandarumu ir stengtis, kad visada būtumėte pasiekiami mobiliuoju telefonu. „Dar vienas patarimas – apie savo išvykas kuo mažiau pasakokite socialiniuose tinkluose. Prie tokios informacijos prieina ne tik draugai, bet ir tie, kurie yra toli gražu ne draugai“, – teigia viršininkas.

Jei vis tik nelaimė įvyko – radote išlaužtas ar atidarytas duris, patys į vidų neikite ir neieškokite, kas pavogta, o skambinkite policijai. „Patariama ir prašoma neištrypti, neištrinti, nesunaikinti nusikaltėlių pėdsakų, nepalikti bereikalingų savo pėdsakų, saugoti įvykio vietą“, – akcentavo viršininkas.

Nevairuokite išgėrę

Grįžtant prie didžiausio švenčių priešo – alkoholio, vairavimą išgėrus galima įvardinti didžiule mūsų visuomenės rykšte, kuri per šventes pliaukši dar smarkiau. „Žmonės bando išgėrę važiuoti ir į šventes, ir iš jų. Juk visada galima išsikviesti taksi, pasirūpinti kitu vykimo būdu bei nakvyne“, – pataria policijos pareigūnai.

Saugokime vaikus

„Būtina pasirūpinti savo nepilnamečių vaikų priežiūra. Tėvams yra svarbu žinoti, kur, su kuo ir kaip švenčia jų vaikai, nes už vaikų iki 18 m. padarytus pažeidimus atsako būtent tėvai arba globėjai“, – primena policijos komisariato viršininkas.

Asmenims iki 18 metų draudžiama vartoti ar net su savimi turėti bet kokio stiprumo alkoholinių gėrimų – už tai yra skiriamos administracinės nuobaudos tiek patiems nepilnamečiams, tiek jų tėvams, globėjams ar rūpintojams. Pažymėtina, kad priešingai nei suaugusiems asmenims, nepilnamečiams iki 18 metų alkoholinius gėrimus vartoti ar su savimi turėti griežtai draudžiama ir viešoje vietoje (kavinėje, bare ar kitoje vietoje, kur paprastai vartojamas alkoholis), ir kartu su suaugusiais asmenimis.

Statistika

Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Šiaulių miesto ir rajono policijos komisariato duomenimis, 2014 m. gruodį buvo užregistruoti 285 nusikalstamų veikų atvejai.

28 proc. šių veikų sudarė nusikaltimai bei pažeidimai, įvykdyti nuo gruodžio 24 d. iki 31 d. Iš viso tai 82 veikos: net 23 smurto artimoje aplinkoje atvejai, 20 vagysčių, 5 vagystės įsibraunant į gyvenamąsias patalpas, 3 plėšimai, 2 viešosios tvarkos pažeidimai. 12 šių veikų padarė neblaivūs asmenys, 14 įvykdyta viešose vietose, 4 gatvėse.


Kaip pasakyti NE?

Gabrielė PASTAUKAITĖ

Viršvalandžius liepiantis dirbti direktorius, įkyrus gerbėjas, o gal mama, per prievartą brukanti gardžius, tačiau itin riebius šventinius patiekalus – tai tik keletas situacijų, kai reikia pasakyti NE. Ir nors šis trumpas žodelis yra labai galingas, jį tardami dažnai jaučiamės nemaloniai ir nejaukiai.

Norint ištarti NE, reikia praktikos, o praktikuotis galite ankstyvais rytais, kai norisi pasakyti NE žadintuvui ir TAIP dar vienai valandai saldaus miego.

NE mandagumui

Aikido kovos menų treneris Rokas Leonavičius mano, kad taip yra dėl žmonėms būdingo troškimo įtikti ir patikti kitiems. TAIP dažniau sakome dar ir todėl, jog norime atrodyti mandagūs. Vis tik mandagumas, pasak R. Leonavičiaus, yra vienas didžiausių šio amžiaus prakeiksmų. „Laiko, kurį praleidžiame būdami mandagūs, sąnaudos yra labai didelės. Sprendimą turime priimti dėl to, kad jis teisingiausias, o ne dėl to, kad norime pasirodyti gerai išauklėti ir malonūs“, – sako jis.

Tiesa, kovos menų specialistas čia pat pastebi, kad nereikia nukrypti į kraštutinumus. „Aš siūlau būti nemandagiems, tačiau išlikti jautriems – pasakyti NE nerėkiant, nešaukiant“, – teigia jis.

Gali baigtis revoliucija

Bijodami arba vengdami sakyti NE, kenkiame ne tik sau, bet ir tiems, kuriems tai sakome. Situacijų gali būti įvairių, tačiau mūsų TAIP tarsi simbolizuoja palaikymą žmogaus, kuris ne visada elgiasi teisingai. „Gal tas NE galėjo priversti žmogų susimąstyti, patobulėti, o gal baigtis tikrų tikriausia revoliucija. Juk Mohando Gandhi arba Martino Liuterio Kingo NE pakeitė milijonų žmonių gyvenimus“, – sako R. Leonavičius.

Be to, sugebėjimas pasakyti NE prideda koncentracijos. „Jeigu iš 100 dalykų 97 pasakysite NE, o 3 svarbiausiems TAIP, tik pagalvokite, kiek jėgų ir energijos sutaupysite. Kiek laiko tuomet galėsite skirti tiems žmonėms, kuriems iš tiesų galite kažką duoti, užuot bendravę su tais, kuriems nesate svarbūs“, – moko R. Leonavičius.

Pinigai vargšams – pinigai sau

Jis pats atvirauja, kad kelerius metus nebuvo patenkintas savo gyvenimu, nes per dažnai sakė TAIP. Tačiau dabar iš jo lūpų vis dažniau skamba NE ir gyvenimo kokybė gerėja.

R. Leonavičius sako, kad šis trumpas žodelis ypač pravertė kelionės į Indiją metu. „Jeigu vargšui duodi vieną rupiją, pas tave tuojau pat atbėga dar tūkstantis prašytojų – jie suvokia, kad nemoki pasakyti NE“, – prisimena kovos menų treneris ir priduria, kad tokiais atvejais TAIP dažniausiai sakome ne dėl neriboto altruizmo, bet dėl to, kad norime atsikratyti savo sąžinės graužaties. „Praktiškai susimokame patys sau“, – šypsosi jis.

Pirma sau, paskui kitiems

Tad kaip ištarti NE net ir pačiose nepatogiausiose situacijose? Visų pirma, reikia suvokti šio žodžio svarbą – įsivaizduokite, kad kiekvienas jūsų NE gali nulemti pasaulio likimą. Visų antra, reikia praktikos. „Mes turime leisti sau sakyti NE“, – teigia

R. Leonavičius. „Kad ir kaip tai būtų nesmagu, nelengva, kad ir kokia būtų to potenciali kaina. Žinoma, nereiškia, kad nuo šiol turite atsakyti visiems ir visada – tarsi specialiai. Tiesiog pradėkite nuo mažų situacijų ir nuo savęs“, – sako jis ir priduria, kad pasakyti NE sau yra bene sudėtingiausia.

Be to, derėtų mažiau dėmesio kreipti į kitų žmonių nuomonę. „Jeigu darote kažką teisingo, visuomet atsiras jūsų nemėgstančių. Nes taip parodote pavyzdį tiems, kurie gyvena ne taip, nenori mokytis. NE – tai galios ir stiprybės šaltinis. Tik klausimas, ar mes jį panaudosime,“ – sako R. Leonavičius.


Dovanų pakavimo karštinei prasidėjus…

Gabrielė PASTAUKAITĖ

Vieni dovanas „slepia“ klasikinėse dėžutėse bei maišeliuose, o štai kiti gali praleisti valandų valandas jas pakuodami ir puošdami įvairiausiomis smulkmenomis. Apie šviežiausias kalėdinių dovanų pakavimo tendencijas ir paskutinės minutės pakavimo ypatumus kalbamės su rankdarbių tinklaraščio „savininke“ Irma bei dizainere floriste Asta Šlekiene.

A. Šlekienė pataria rinktis natūralius dovanų puošybos elementus: spyglius, šakeles, džiovintus lapus, cinamono lazdeles ar apelsino griežinėlius.

A. ŠLE­KIE­NĖS as­me­ni­nio ar­chy­vo nuo­tr.

Koks pakavimo popierius madingiausias?

Vis naujos ir skirtingos aprangos tendencijos į mūsų drabužių spintas pasibeldžia kiekvieną vasarą, pavasarį, rudenį bei žiemą. Galbūt nustebsite, tačiau egzistuoja ir kalėdinių dovanų pakavimo mados. Tiesa, jos atnaujinamos kiek rečiau – tik vieną kartą metuose.

 
 
 

Pakuojantieji dovanas šįmet turėtų itin akcentuoti raudoną spalvą. „Artėja Ugninės Beždžionės metai, o ji labai mėgsta raudoną atspalvį“, – šmaikštauja tinklaraštininkė Irma ir priduria, kad raudona turėtų būti neblizgi, neperkrauta raštais, mat dabar populiarūs subtilūs bei natūralūs dovanų puošybos elementai.

Jai pritaria ir A. Šlekienė, raginanti atsigręžti į gamtą ir rinktis natūralias jos dovanas: spyglius, šakeles, džiovintus lapus, kankorėžius, cinamono lazdeles ar apelsino griežinėlius. Kol vienų nesunkiai rasite savo kieme arba virtuvės spintelėje, kitų gausite įsigiję specialius kvepiančių džiovintų augalų rinkinius.

Dėmesys visuomet madingas

Kalbėdama apie dovanų pakavimo madas, Irma pastebi, kad originaliai bei kruopščiai apipavidalintas dovanas taip pat galima laikyti savotiška tendencija. Tiesa, jas vertėtų dovanoti artimiems asmenims arba tiems, kurie tikrai įvertins jūsų triūsą. „Jei žmogus iš karto suplėšys įpakavimą, kurį gaminote kone valandą, tuomet patiems labai skaudės širdį“, – sako ji ir prisipažįsta, kad pakuodama dovanas sugaišta nemažai laiko.

A. Šlekienė taip pat pažymi, kad pakuojant dovanas reikėtų atkreipti dėmesį į žmogų, kuriam skirta dovana. Vieniems gražus įpakavimas pradžiugins širdį, kitiems tiks kad ir paprasčiausias vienspalvis dovanų maišelis. Vieni vertina natūralumą, o kiti mėgsta išskirtinį blizgesį ir gausą. Tačiau šiuo atveju dizainerė turi pasiūlymų, kaip supakuoti dovaną, kad ji tiktų visiems skoniams. Floristė pataria pakuoti dovaną į paprastą sviestinį popierių, priklijuoti ar pririšti cinamono lazdelę, kėnio šakelę ar apelsino griežinėlį. „Toks pakavimas tikrai tiks visiems. Žiūrint į dovaną, atrodys, jog kažko tarsi yra, bet tuo pačiu ir nieko per daug“, – teigia A. Šlekienė.

Originaliai, bet paprastai

Panašius patarimus dalija ir tinklaraštininkė Irma, kuri prieš mūsų akis dovanas puošia pačios rinktais kankorėžiais, raudonomis spanguolėmis bei  džiovintomis aitriosiomis paprikomis.

Kruopšti mergina užtrunka, kol ant stalo išdėlioja šiuos netikėtus puošybos elementus ir, gražiai juos sukomponavusi, priklijuoja prie dovanų popieriaus. Tačiau jei laikas spaudžia – svečiai užsuks po keliolikos minučių, o jiems skirta dovana dar „neaprengta“, tuomet galite išsisukti ir su kur kas paprastesnėmis priemonėmis. „Namuose paieškokite laikraščio, lininio arba kito grubaus siūlo, o lauke – eglės šakelės. Suvyniokite dovaną į laikraštį ir perriškite jį siūlu, prieš tai užkišę, pririšę arba priklijavę eglės šakelę“, – pataria Irma.

Pakuojame vaikams

Atskirai aptarti derėtų dovanų vaikams pakavimą, nes vargu ar nustebinsite mažuosius subtiliu skoniu bei įvairiomis uogelėmis. Vis tik į maišelį ar dėžutę vaikų dovanų dėti taip pat nereikėtų. „Jie neteks išvyniojimo ir netikėtumo džiaugsmo, kai negali pasižiūrėti, ką atnešė Kalėdų Senelis“, – sako Irma.

Šiuo atveju ji pataria rinktis vaikišką įvairiais kalėdiniais personažais išmargintą pakavimo popierių. O jei naudosite paprastesnį, jį galite papuošti medžiaginiais briedžiukais, eglutėmis, netgi saldainiais. Beje, jei dovana labai didelė, o jūsų rankos auksinės, jai galite pasiūti erdvų Kalėdų Senelio maišą ir užrišę padėti po eglute.

Svarbiausia dovana

Eglutės žaisliukai – dar vienas neįprastas dovanų puošybos akcentas. „Tačiau žaisliukus klijuokite ne ta puse, kuria jie kabinami, bet kad būtų šiek tiek pasvirę“, – pastebi Irma.

Ji taip pat dalijasi originaliu būdu, kaip supakuoti dovanas seneliams – naudokite vaikų piešinius. „Tuomet nereikia nei kaspino, nereikia nieko, nes piešiniai ir taip margi. Tik geriausia taip pakuoti mažus daiktus, nes negražiai atrodys sujungimo linijos“, – sako Irma, o pokalbio pabaigoje vis tik atskleidžia, kad net ir gražiausias įpakavimas negelbės, jei žmogui nepatiks dovana. Todėl ją rinkdami skirkite pakankamai laiko bei pastangų.


Politikams lengviausia manipuliuoti, pasitelkiant meną ir skonį
Oksana LAURUTYTĖ

Praėjusią savaitę Šiaulių dailės galerijoje, reaguojant į nesibaigiančias diskusijas dėl meninio akcento „Verksmas“, surengta spaudos konferencija. Žiniasklaidoje ir socialiniuose tinkluose tris mėnesius verda aistros, rašomos peticijos, į manipuliacijas net įsivėlė politikai, tad konferencijos rengėjai panoro dar kartą paaiškinti skulptoriaus Gintauto Lukošaičio kūrinio koncepciją. Filosofas profesorius Gintautas Mažeikis linkėjo G. Lukošaičiui, kad Seimas jo skulptūrą uždraustų. Nes tai būtų tiesiog puiki pasaulinė reklama. Tada skulptūrą būtų galima parduoti už milžiniškus pinigus kur nors Vakaruose – į geriausią miesto erdvę kur nors Paryžiuje ar Berlyne.

Filosofo Gintauto Mažeikio teigimu, kuo plačiau yra diskutuojama, tuo labiau įrodoma meno kūrinio vertė. Jei būtų diskutuojama tik keliuose Savivaldybės skyriuose, kūrinio vertė būtų menka. Jei kyla respublikinis erzelis – didelis pasiekimas.

 Si­mo­nos ŽA­LY­TĖS LIN­KU­VIE­NĖS nuo­tr.

Menininkų kūriniai formuoja įkyrias temas

G. Mažeikio teigimu, kiekvieno menininko svajonė, net ir to, kuris rašo knygas, kuria reklamas, užsiima viešaisiais ryšiais – sukurti savo temą ir pateikti kitiems diskutuoti. Sugebėti išlaikyti tą temą ilgą laiką – menininkui didžiulė laimė. Nesvarbu, kaip ta tema diskutuojama.

Prieš kelerius metus milžiniškos kritikos antplūdžio sulaukė Vilniuje pastatytas „Vamzdis“. Neseniai autorius skulptorius Vladas Urbanavičius apdovanotas Nacionaline premija. „Tai įrodymas, kad buvo sukurta tema. Aš gyniau vamzdžio būtinumą Kultūros ministerijoje, laikraščiuose pasisakiau, kad tai yra unikalus meno kūrinys, kuris formuoja temą ir erdvę. Jei visus labai erzina, siūliau dar penkis tokius vamzdžius pastatyti. Tada būtų man dar geriau. Šis vamzdis sukūrė temą. Šiais laikais temos formuojamos ne hegemoninės, ne religinės, politinės, o būtent pilietinės ir įkyrios. Tos temos formuojamos Europoje ir Europos šalys turi panašaus pobūdžio kūrinius. Jie turi savo socialinę ir politinę vertę, yra įkyrūs, formuoja temą ir geba ją ilgai išlaikyti. Tai, kad mes diskutuojame, irgi įrodymas kūrinio meninės vertės“, – sakė filosofas.

Skulptūrose nūdieną nevertinama harmonija, darna, grožis, didingumas, kas buvo būdinga XIX a. ar XX a. realizmui. G. Mažeikio teigimu, šis meno kūrinys atitinka savo laiko iššūkį ir neabejotinai aikštę iškreipia. Iškreipia smarkiai, bet šis iškreipimas, mastelių neatitikimas, deformacijos ir dėl mastelio, ir dėl verkiančios mergaitės temos, sukuria efektą, kad nė vienas, mėgstantis šią mergaitę ar jos negalintis pakęsti, negali praeiti pro šalį. Tą, kuris mergaitės pakęsti negali, mergaitė temizuoja, jis įsitraukia į pasakojimą.

„Kaip atsitiko kažkada su P. Pikaso kūriniais? Jo pakęsti negalėjo. Jo pradžia buvo kaip V. Urbanavičiaus „Vamzdžio“, – sakė filosofas.

Šiemet G. Mažeikis dalyvavo diskusijose su Nobelio premiją laimėjusia rašytoja ir žurnaliste Svetlana Aleksejevič. Rusija, Ukraina, Baltarusija ir Lietuva pakęsti jos negalėjo dėl to, kad ji rašo apie sovietmetį ir sovietmečio pabaigą taip, kad visiems yra nepatogi, nepakenčiama. Už tai ji gavo Nobelio premiją.

Nobelio premijos negavo tie, kurių knygos leidžiamos milijoniniais tiražais. Jos knygos beveik visur buvo uždraustos, Baltarusijoje tik pogrindyje jų buvo galima įsigyti, Lietuvoje jos beveik buvo nežinomos. Knygos buvo leidžiamos Vokietijoje, Prancūzijoje, JAV, todėl dabar dėl šio akibrokšto knygą visi bus priversti skaityti.

„Baltarusijos valdžia net liepė knygą įtraukti į vadovėlius, nežiūrint to, kad ji yra nepatogi ir nepakenčiama. Patogumas ir pakenčiamumas nėra šiuolaikinio meno įrodymas. Temos išlaikymas ir diskutavimas – tai svarbu“, – kalbėjo profesorius.

Mergaitė – nes „gezų“ laikai praėjo

G. Mažeikio nuomone, kuo plačiau yra diskutuojama, tuo labiau įrodoma meno vertė. Jei būtų diskutuojama tik keliuose Savivaldybės skyriuose, kūrinio vertė būtų menka. Jei kyla respublikinis erzelis – didelis pasiekimas.

„Prisiminkite, J. Ivanauskaitės knygą „Ragana ir lietus“ buvo uždraudęs Seimas. Geresnės reklamos knygai nebuvo galima sulaukti. Visos knygos buvo bemat išpirktos. Tai buvo grandiozinė rašytojos sėkmė. Linkiu G. Lukošaičiui, kad Seime jo skulptūra būtų uždrausta. Būtų tiesiog puiki pasaulinė reklama. Tada skulptūrą būtų galima parduoti už milžiniškus pinigus kur nors Vakaruose – į geriausią miesto erdvę kur nors Paryžiuje ar Berlyne“, – šypsojosi profesorius.

Tema negali būti maloni. Ji turi būti erzinanti, iššaukianti, generuojanti pasakojimus. Jei mergaitė būtų besišypsanti, būtų neįdomu.

„Aš nuo 2008-ųjų Šiaulius matau tik bliaunančius, tad verkianti mergaitė man labai patinka. Visi bliauna ir aimanuoja, kokie nelaimingi, kaip viskas griūva, alkoholikų daugėja, visur vagys, banditai, sukčiai, žmonės išvažiuoja. Verkianti mergaitė – intuityvus psichologinis šiauliečio paveikslas. Ir kam geriau būti aikštėje, jei ne tipiškam šiauliečiui? Būtent mergaitei, nes „gezų“ laikas praėjo“, – sakė filosofas.

Blogai, kad įsivėlė manipuliatoriai politikai

Menotyrininkas Virginijus Kinčinaitis sakė, kad G. Lukošaitis sukūrė šiuolaikinio meno kūrinį, kuris yra interaktyvus, veiksmingas, provokuojantis. Kūrinys yra atviras, o šiuolaikinėje visuomenėje uždaro kūrinio būti nebegali.

„Džiūgavome dėl diskusijų, bet pamatėme, kad situacija jau darosi grėsminga – mergaitės gali nebelikti. Blogai tai, kad į diskusijas įsivėlė manipuliatoriai, visų pirma, politikai. Lengviausia drumsti vandenį, manipuliuoti nuomonėmis, veikti visuomenę, pasitelkiant meno kūrinius ir skonio dalykus. Tai žinomos manipuliacijos ir spekuliacijos, bet visada politikams kyla pagunda tai daryti“, – sakė jis.

Neseniai šalies menotyrininkai į knygą „Vieno projekto apkalta“ surinko visus raštus, klaikiausius politinius kliedesius, kurie skirti „Vamzdžiui“ sunaikinti ir išvežti. Knygoje galybė neapykantos, politinių spekuliacijų, Seimo narių raštų.

„Dabar visos manipuliacijos, kai autorius gavo premiją, atrodo tikra klounada, pats žemiausias politikavimo lygis. Kai politikai veikė visuomenės nuomonę, nedaug buvo belikę, kad „Vamzdis“ būtų nugriautas. Tikėkimės, kad su mergaite taip neatsitiks“, – sakė V. Kinčinaitis.

Menotyrininko teigimu, kai vaikas verkia, kyla viltis į atgimimą, nes vaikas protestuoja. „Lietuvoje vaikai nekenčiami, jie baudžiami už verkimą. Pasąmoningai žmonės protestuoja prieš savo konservatyvų nusistatymą, ir tuo parodo, kiek visuomenė neatvira emocijoms“, – sakė jis.


Dizainerė Julija Janus: „STOP „lėliškam“ įvaizdžiui“

Gabrielė PASTAUKAITĖ

Jeigu stilingiausių šiauliečių paklaustumėte, kur jie buvo trečiadienio vakarą, greičiausiai sulauktumėte vieningo atsakymo – susitikime su Lietuvos dizainere Julija Janus, šiandien vadovaujančia savo mados namams „Julia Janus“. Tiesa, netradicinius, minimalistinius ir rafinuotus drabužius bei namų puošybos elementus kuriančios dizainerės pradžių pradžia buvo jaunatviškas ir maištingas prekės ženklas „Kalės vaikas“.

Nors apsilankyti Šiauliuose malonu, Julija Janus čia savo parduotuvės atidaryti neketina. „Ribojame gamybą, nes yra masinė mada ir yra dizainerio mada“, – sako ji.

Ža­ne­tos PAU nuo­tr.

Jaunystės nuodėmė

„Anksčiau vadinausi Julija Žilėniene, turėjau savo ateljė, o talentą pardavinėjau užsienyje“, – savo istoriją, tarsi šmaikščią išpažintį, pasakoja dizainerė. Prieš pradėdama dirbti su užsienietiškais prekių ženklais, ji buvo įkūrusi nuosavą prekės ženklą skambiu pavadinimu „Kalės vaikas“. Po juo glaudėsi klubinės mados drabužiai, skirti jaunatviškam, savirealizacijos trokštančiam žmogui. Nors „Kalės vaikas“ gyvavo tik trejus metus, Julija Janus prisipažįsta, kad dar ir dabar jos draugai turi šiuo prekės ženklu pažymėtų marškinėlių, kelnių ir slepia juos nuo žmonų. Kad neišmestų.

Suskaičiavusi dvidešimt metų nuo „Kalės vaiko“ gimimo ir sukaupusi didelę patirtį, dizainerė nusprendė uždaryti savo ateljė ir įkurti naują prekės ženklą „Julia Janus“, gyvuojantį septynerius metus. Beje, pavadinimą savo namams ir sau pačiai ji pasirinko neatsitiktinai.

Žodis „Janus“ – tai, visų pirma, mergautinės dizainerės pavardės trumpinys. Tai ir vardas, kurio atitikmuo žinomas daugeliu kalbų: Jonas, Johanas ir t. t. Galų gale, tai – romėnų pradžios ir pabaigos, kontrastų dievas. Pastaroji asociacija dizainerę žavi bene labiausiai.

Svarbiausia – vidaus ir išorės darna

Nors „Julia Janus“ – išbaigtas ir brandus prekės ženklas, jo šaknys slypi tame pačiame „Kalės vaike“, mat niekur nedingo kūrėjos noras pasipriešinti masinei, klasikinei ir visiems įprastai madai. „Labai pykstu ant žurnalų, kurie visiems bruka tik vieną, lėliškai gražų stilių. Atrodo, kad kitoks grožio, estetikos supratimas nebeegzistuoja. Bet žmonės skirtingi – ne visi nori atrodyti kaip lėlės. O ne visiems tai ir tinka“, – sako dizainerė ir priduria, kad nėra nieko blogiau už prieštarą tarp žmogaus vidaus ir išorės. „Man labai gaila žiūrėti į žmogų, kuris matuojasi įvaizdį, netinkantį jam iš vidaus. Kai nei jo gyvenimo būdas, nei mąstymas, nei judesiai nedera prie to taip afišuojamo klasikinio gražuolio įvaizdžio. Mūsų išvaizda neturi kirstis su mūsų vidumi“, – teigia ji.

Pasiteiravus, kokiems žmonėms pati kuria drabužius, Julija Janus sako neturinti konkretaus idealo: „Tiesiog tai žmogus su charakteriu, nes charakteris pats savaime yra vienas svarbiausių žmogaus apibrėžimų ir ženklas, kad jis siekia išreikšti save. Tokiam žmogui aš ir kuriu.“

Įkvepia gamta

Dizainerės kūryboje taip pat nėra amžiaus, dydžio diktuojamų apribojimų. „Mano mada yra skirta suaugusiam žmogui. Noriu, kad mano rūbai būtų pritaikyti įvairaus amžiaus žmonėms ir įvairioms figūroms“, – teigia ji.

Julijos kolekcijose nerasite ir ryškių spalvų. „Po daugybės metų patirties supratau, kad neverta žvalgytis į kitus. Įkvėpimo šaltinių turime patys, o vienas svarbiausių – tai šalia esanti gamta. Mūsų gamta atšiauri, ji formuoja mūsų charakterius, bendravimo būdą, vertybes, požiūrį į gyvenimą. Galbūt ji nėra ryški, bet visi jos subtilūs atspalviai, pustoniai man atrodo labai įkvepiantys, labai ilgaamžiai. Todėl aš renkuosi šiaurietiškos gamtos spalvų paletę, o visiems, kurie klausia – kur tos ryškios spalvos, sakau, kad nereikia šaukti garsiai, jeigu nori pasakyti ką nors svarbaus. Užtenka tai pasakyti pusbalsiu. Tas pats ir su spalvomis“, – sava išmintimi dalijasi kūrėja.

Šventiniai patarimai

Beje, ši viešnagė Šiauliuose dizainerei – ne pirmoji. Paskutinį kartą mūsų mieste ji lankėsi prieš porą metų, kai kūrė kostiumus vienam spektakliui. Paklausta, kaip galėtų įvertinti šiauliečių stilių ir ar nedvelkiame provincialumu, Julija Janus išlieka lakoniška: „Nepasakyčiau, kad Šiauliai yra didesnė arba mažesnė provincija nei Vilnius. Pasauliniame kontekste, lyginant su tokiais didmiesčiais kaip Niujorkas, San Franciskas, Londonas arba Paryžius, mes visi esame provincialūs, o mūsų aprangos kultūra stokoja įvairovės. Bet tik todėl, kad mūsų žmonės mato mažai pavyzdžių“, – sako ji.

Paprašyta įvaizdžio patarimų šventiniam laikotarpiui teigia, kad gražiausiai žmogus atrodo tuomet, kai nebijo būti savimi: „Vienai tiks klasikinė įliemenuota suknelė iki žemės, kitai – suknelė, kuri laisvai plazdena ir netrukdo judėti, o trečia pasirinks kelnes ir įspūdingą tuniką. Ir jos visos bus pačios gražiausios, jeigu tai bus jų rūbas“, – dar kartą vidaus ir išorės darnos svarbą pabrėžia Julija Janus.


Ar išnyks naminis alus?

Gabrielė PASTAUKAITĖ

Seniau nė viena šventė neapsieidavo be kaimiško naminio alaus. Jį lietuviai gurkšnodavo per religines ir kalendorines šventes, vestuves, krikštynas, minėdami žemdirbystės sezono pradžią bei pabaigą. Tiesa, tuomet į alų žiūrėta ne kaip į pasilinksminimo priemonę, bet kaip į apeiginį gėrimą, kurio gurkšnis simbolizavo palaiminimą iš aukščiau, sėkmę ir gamtos dovanas.

Alaus turus organizuojantis V. Laurinavičius sako pažįstantis nemažai naminių aludarių. Nors jų gamintu gėrimu savo ekskursijų dalyvių pavaišinti negali – nelegalu, neretai su grupe užsuka į svečius – apžiūrėti alaus rūsių ir, kaip pats sako, išvysti tikrąją alaus egzotiką.

Iš kartos į kartą

Kadangi alus minėtoms progomis užimdavo svarbią vietą, gamindavo jį tik patyrę aludariai, kurie savo žinias perduodavo iš kartos į kartą. Dažnai tam, kad šventėje putotų skanus alus, lietuviai sukardavo ne vieną dešimtį kilometrų. Daugelis jų traukdavo į Šiaurės Lietuvą, kur ir dabar gausu išmanančiųjų aludarystės meną.

Jovarų kaime (Pakruojo r.) gyvenanti Aldona Udrienė sako, kad jos senelis ir tėvelis buvo puikūs aludariai, kuriems nestigo vestuvėms, krikštynoms ar laidotuvėms besiruošiančių „klientų“. Moteris dar ir dabar prisimena, kaip jos tėvelis žiemą ant rogių veždavo bačkas, pripildytas upės vandeniu, mat alaus gamybai vanduo turėdavo būti itin minkštas, be kalkių.

Žiema A. Udrienei kelia ir daugiau prisiminimų. „Būdavo paprotys kunigams kalėdoti ir važinėti po kiemus. Kas grūdų, kas bulvių įdėdavo – kaip kokie metai. O vakare kunigas atvažiuodavo pas mus vakarieniauti. Susirinkdavo ir kiti garbūs svečiai. Tada tėvelis atnešdavo alaus“, – atsimena moteris.

Su saiku

Tačiau štai tokie šventiniai pasisėdėjimai neužtrukdavo ir nevirsdavo kelias dienas besitęsiančiomis uliavonėmis. Anot

D. Udrienės, tėvelis savo alaus tik paragaudavo, o svečiai išlenkdavo po vieną kitą bokalą, kad geriau slystų keptos kaimiškos žąsies kąsneliai. „Mados gerti kaip dabar tikrai nebuvo“, – mena ji.

Naminį alų gaminančio Mečislovo Šimaičio namuose šiuo gėrimu nepiktnaudžiaujama ir dabar. Nors spalvingoje, Rakandžių kaime (Šiaulių r.) stovinčioje aludario sodyboje neretai suskamba juokas – čia vyksta giminės, kaimo bendruomenės susiėjimai, viskas daroma su saiku. „Su alum reikia nepiktybiškai, nes kas piktybiškai – nesveika“, – sako M. Šimaitis, alų gaminantis beveik trisdešimt metų.

Tituluotas aludaris

Beje, M. Šimaitis – pirmasis ir kol kas vienintelis, išrinktas aludarių karaliumi. Gruzdžiuose organizuotų švenčių metu, už jo alų daugiausiai balsavo ir vieną, ir antrą, ir trečią kartą, kol komisija pareiškė: kam balsuoti, jei vis tiek Šimaitį išrinks. Taip ir nutrūko rinkimai, o karūna ant aludario galvos pasiliko.

Greičiausiai garbingas titulas ir padėjo M. Šimaičiui, šią vasarą nuvykusiam į Gruzdžiuose organizuotus Šv. Roko atlaidus. Pasistatęs bačką, aludaris kaipmat sulaukė policijos dėmesio – čia alaus pardavinėti negalima. Tačiau pareigūnai buvo greitai nuraminti, mat M. Šimaičiui leista alų pristatinėti išimties tvarka. „Aš ir pristatinėjau. O jei kas paprašydavo, įpildavau paragauti. Nuo senų laikų Šv. Roko alus būdavo. Jo iš istorijos neištrinsi“, – naminio alaus svarbą lietuviškose tradicijose dar kartą pabrėžia jis.

Išmokė mama

M. Šimaitį alų gaminti išmokė mama: „Ką ten išmokė, – pasitaiso. – Porą kartų nužiūrėjau, kaip daro, ir užteko. Gi ne aukštasis mokslas.“ Jis taip pat užsimena, kad tėvas į alaus gamybą nesikišdavo – nebent vandens atnešdavo.

Paklaustas, ar ir prie jo alaus prisideda moteriškos rankos, M. Šimaitis purto galvą. Nors po vienu stogu gyvena su žmona ir dukros šeima, kurioje krykštauja keturios anūkės – pagalbininkių kol kas neatsiranda. Todėl alų daro vienas, o likę šeimos nariai nebent pasiteirauja, ar dar turi „užkeikęs“ šio gėrimo.

Ateityje gali nebelikti

Alaus ekspertas Vidmantas Laurinavičius sako, jog entuziastų, norinčių perimti iš savo tėvų arba senelių alaus darymo meną, trūkumas yra problema. „Dabar kiekvienas padoresnis kaimas turi savo aludarį. Bet po dešimties, dvidešimties metų jie pavargs, o nebus kam perimti.“

Pasak V. Laurinavičiaus, jauni žmonės nelabai nori suktis aplink alaus bačkas, nes neturi tam laiko – juk nueiti į parduotuvę ir nusipirkti etiketėmis puoštą butelį kur kas paprasčiau. Be to, daugelis į alaus gamybą žiūri tik kaip į verslą, o kad taip nutiktų, reikia nemažų investicijų. Ir tai ne visuomet atsiperka.

Vieniems hobis, kietiems verslas

Pats M. Šimaitis sako komercija neužsiiminėjantis. Anksčiau ūkininkavo – nebūtų suspėjęs, o dabar, išėjus į pensiją, nebėra poreikio. Tiesa, gražiai paprašiusius, alaus stikline visuomet pavaišina, o jei sodyboje organizuojamos šventės, iš anksto pasiruošia ir bačką svečiams pastato.

O štai A. Udrienė jau dvidešimt metų vadovauja kaimiško alaus daryklėlei, tačiau pritaria V. Laurinavičiui – verslas šis – ne iš lengvųjų. „Iš 23 aludarių mūsų krašte belikę 6. Prekiaujame tuose taškuose, kuriuose ir pradėjome. Į naujus taškus įlįsti nebeįmanoma, nes konkurencija labai didelė. Atsiranda jaunų, kurie kokį alų padaro, toks gerai – kad tik kaina žema“, – pasakoja moteris ir priduria, kad alaus kokybei ir kiekybei keliama begalės reikalavimų, o ir akcizas didelis.

Paklausta, kas perims pačios sukurtą verslą, A. Udrienė pasikliauja sūnumi – jis ir dabar yra didysis moters pagalbininkas. „Blogiausiu atveju, bent mokės pats sau alaus pasidaryti“, – sako A. Udrienė, kurios giminės alaus tradicijos ir receptai siekia 130 metų.


„Gubernija“ puoselėja senąsias alaus gaminimo tradicijas

 Vijoleta Dunauskienė, AB „Gubernija“ generalinė direktorė:

– Lietuvos amatininkų pasiskirstymo pagal amatų rūšis statistikos duomenimis, gėrimų amatų atstovų žinoma labai mažai. Nykstantis aludarystės amatas signalizuoja, kad lietuvių sąmonėje pamažu blėsta prisiminimai apie tai, jog lietuviškas alus iš mūsų krašto vandens, čia išaugintų miežių ir apynių verdamas nuo IX amžiaus. Nepaisant to, naminiam alui, bent jau kol kas, išnykti negresia. Tai lemia rinkos diktuojamos sąlygos. Lietuviai jau paragavo masiškai gaminamo alaus, dabar visiems norisi kruopščiai ir iš lėto pagaminto produkto.

Naminio arba, kitaip tariant, rankų darbo alaus išsaugojimu reikia rūpintis dar ir dėl to, kad lietuvių kulinarinis paveldas yra ganėtinai skurdžiai aptartas ir neaiškiai apibrėžtas. Per 350 metų iš manufaktūrinės Šiaulių dvaro karčemos ir alaus bravoro išaugusi darykla iki šių dienų sau kelia vieną iš tikslų – saugoti alaus gamybos ir kultūros tradicijas bei puoselėti protėvių palikimą. Alus čia gimsta lėtai, natūraliai, yra gaminamas vadovaujantis klasikine šio gėrimo gamybos technologija iš vandens, miežių salyklo ir apynių, rauginant misą alaus mielėmis. Šiuolaikiniai įrengimai „Gubernijos“ aludariams yra tik priemonė, padedanti gaminti tikrą, sodraus skonio alų. Darykloje alus gaminamas iš tradicinių žaliavų, išlaikant unikalias ingredientų savybes ir sudėtį. Pavyzdžiui, Antano Smetonos valdymo metais dviem tarptautiniais medaliais apdovanotas „Kunigaikščių“ alus jau beveik šimtmetį gaminamas pagal tą patį receptą, o naujos technologijos prisideda prie jo išsaugojimo.



atgal   1   2   3   ( 4 )   5   6   7   8   9   10   11-20   21-30   31-40   41-50   toliau




Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti