(2016-04-29 Nr. 623) ŠIANDIEN 2017 Spalio 20 D. Penktadienis ARCHYVAS

Kontaktai
Naudingos nuorodos

Patirtys
Žagarėje pravardė svarbiau už vardą

Alvydas JANUŠEVIČIUS

Įsivaizduokite, kad esate naujai paskirtas policijos vadas atokiame provincijos miestelyje. Jūs uoliai griebiatės darbų ir gaunate keletą pareiškimų. Skaitote ir keikiatės - vietoj pavardžių surašytos pravardės. Betrūktų, kad pareiškėjas pasirašytų pseudonimu. Faktas - dauguma žagariečių vadina vienas kitą pravardėmis, o tikrojo vardo ir pavardės nežino.

Žagarė turtinga ne tik savo architektūra, bet ir pravardėmis.

Autoriaus nuotr.

Šokas pareigūnui

Žagarė – miestelis Latvijos pasienyje, šalyje žinomas dėl kasmetinio Vyšnių festivalio, unikalios istorijos, puodais apkalto namo ir žirgų. Tačiau ne visi žino, kad kiekvienas tikras žagarietis turi pravardę, tiksliau, kiekvienas vyras.

Žagarės policijos vadas Vytautas Pakatilius tarp daugybės savo dokumentų ir segtuvų turi sąsiuvinį, kuriame keli šimtai pavardžių. Tai ne juodasis sąrašas, o pagalbininkas tiesioginiame darbe.

V. Pakatilius Žagarėje pradėjo dirbti prieš penkiolika metų, o su sunkumais dirbdamas susidūrė jau pirmomis dienomis. Atskubėjęs dėl vagystės, pradėjo rinkti parodymus. Po kelių valandų suprato, kad nieko gero nesužinojo, o protokolui užpildyti trūksta pavardžių. Pareigūnas nejuokais supyko - įtarė, kad žmonės slepia informaciją nuo jo - trukdo tyrimui.

"Tik vėliau supratau, kad gyventojai iš tiesų nežino vienas kito vardų, - nuo seno įpratę kreptis pravardėmis. Nelabai nustebčiau, jei žmogus net savo vardą pamirštų. Turiu žurnalą, į kurį susirašiau vardus, pavardes ir pravardes. Kai žmonės rašo pareiškimus, tenka per petį stebėti, kad neprirašytų pravardžių", - sako Žagarės nuovados viršininkas.

V. Pakatilius atsivertė paslaptingąjį sąrašą ir pradėjo vardyti: Palanga, Kanada, Agurkas, Laikraštinis, Nakleika. Nei pagal vardą, nei pagal pavardę ar net pomėgį neiššifruotum tokių pravardžių.

Kodėl vienas pavadintas Drakonu, o kitas - Kaukole? Vargu ar kas pasakytų. Vokiečių ir Ciklopų turime po du. Tiesa, pastariesiems – regėjimo bėdos "užkabino" pravardę."

Surašė visas pravardes

Medžiagą apie pravardes, jų kilmę ir patį unikalų pravardžių fenomeną rinko Vida Paulauskienė, Žagarės regioninio parko projektų valdymo specialistė. Jai talkino gimnazistės Fausta Dunauskaite ir Sandra Radčenkaite. Jos surašė ir apibūdino daugumą šio krašto žmonių pravardžių. Daugumą, nes jų atsiranda vis naujų. Pravardžių tradicija Žagarėje nenyksta.

V. Paulauskienė pastebi, kad pravardžių dažnai neturi tie žmonės, kurie į Žagarę atsikėlė. Tikras žagarietis visada turės pravardę. Atvykėlis pravardę turi užsitarnauti. Taip pat unikalu, kad labai mažai moterų turi pravardes.

Specialistės su savo padėjėjomis išsiaiškino, kad pravardę visam gyvenimui gali suteikti ryškus gyvenimo įvykis, darbas, įpročiai, gyvenamoji vieta. Daugiausia pravardžių sukurta pagal vardą ar pavardę, tačiau jų – tik trečdalis. Žagariečiai linkę iškraipyti tikruosius vardus. Benius tampa Benge, o Marytė – Marate. Kai kurios pravardės – paveldimos ir perduodamos iš kartos į kartą: Micė, Musė, Žąsinas, Strulis,

  
Vida Paulauskienė, Žagarės regioninio parko projektų valdymo specialistė teigia, kad pravardžių tradicija Žagarėje nenyksta. 

Žagarės policijos nuovados viršininkui V. Pakatiliui darbe praverčia sąrašas su gyventojų pravardėmis.

Dešimtadalis pravardžių skirtos fizinėms žmonių savybėms pabrėžti. Dėl keistų plaukų, akių ir barzdos Žagarėje yra Liūtas, Pelėda, Perukuas, Barzda. Vienas nuplikęs – Leninas. Mažas žmogus – Drugelis. Stambus – Banginis, Karabasas, Pončka. O kokį žmogų galima pavadinti Laikraštiniu? Tai ne žurnalistas ar mėgėjas paskaityti. Tai žmogus, kurio beveik visas kūnas lyg laikraštis išmargintas tatuiruotėmis.

Kai kurios pravardės nusako žmogaus būdą, charakterio savybes: Bitė, Kiškis, Šakalas, Šmirgelis, Vėžys, Kobra. Gyvenamoji vieta taip pat gali būti pravardės šaltinis: Girinis, Kapinių rožė.

Nemažai pravardžių yra nelietuviškos: Spička, Ridiska, Nakleika, Katanė, Maklaudas, Pikaso.

Pravardės prilimpa

Kone kiekvienas mėgstantis keliauti žino Žagarėje keistą puodais apkaltą namą. Jo savininkas – tikras žagarietis Edmundas Vaičiulis, tačiau šį keistuolį net spauda vadina Muse. Kodėl? Niekas nepasakytų. Dabar ši pravardė perduodama iš kartos į kartą. Tikėtina, kad kažkuris Musės pirmtakas gerai "užuosdavo" blogus visuomenės reiškinius arba buvo tiesiog įkyrokas. Žagarėje kartais pakanka vieno menko įvykio, kad gautumei pravardę visam gyvenimui.

Astronomijos mokytojas pavadintas mėnulišku vardu – Lūne. Vos tik vyras vedė vaistininkę, tapo Vaistažole. Šinšilas – gal jis jau seniai nebeturi naminių gyvūnėlių, tačiau kadaise augino šinšilas. O štai vienas žagarietis, besimokydamas mokykloje sugalvojo užsidirbti pinigų. Iš kažkur gaudavo tuomet deficitinės kramtomosios gumos su lipdukais. Gumą sukramtydavo, o lipdukus parduodavo. Jį visam gyvenimui praminė Nakleika (rusiškai – lipdukas).

Kai nėra prie ko prikibti, galima prasivardžiuoti dėl drabužių. Vienai moteriai pakako pereiti per Žagarę dryžuotu sijonu ir ji tapo Dryže. Vaikščiojusi aptemptais drabužiais – Čiulka. Ta, kuri nuolat stengiasi atrodyti tvarkinga, imta pravardžiuoti Pikų dama.


"Minčių džiazas" - gyvenantiems savo gyvenimą

Oksana LAURUTYTĖ

Lapkritį gudriems Šiaulių rajono gyventojams atsirado originali laisvalaikio praleidimo forma – Kuršėnų Pavenčių vidurinėje mokykloje pradėti rengti "Minčių džiazo" vakarai. Žaidimą, kuriame svarbios žaidėjų žinios ir erudicija, rengiantis Kairių mokyklos direktorius Artūras Kulikauskas sako sumanęs suburti žmones, kurie nenori gyventi televizoriaus ekranuose matomų žmonių gyvenimų. "Aš renkuosi savo gyvenimo emocijas, man nepatinka gulėti ant sofos", - teigia Artūras.

Kas antrą savaitę Kuršėnų Pavenčių vidurinėje mokykloje renkasi gudrūs šiauliečiai dalyvauti žaidime "Minčių džiazas".

Artūro KULIKAUSKO asmeninio archyvo nuotr.

Tikslas - ne nugalėti, o susidraugauti

Žaidimo "Minčių džiazas" idėja nėra originali. Daugelyje šalies miestų vyksta žaidimai, kuriuose komandoms reikia atsakyti į klausimus ir rungtis dėl gudriausiųjų\protingiausiųjų titulo. Ir Šiauliuose, naktiniame klube "Martini", vyksta toks renginys, o į jį užsukęs A. Kulikauskas sumanė tokį renginį surengti Šiaulių rajono gyventojams. "Kodėl rajono žmonės negali susirinkti į panašų renginį?" - pagalvojo vyras ir idėją gana greitai realizavo.

Kuršėnuose vykstančio žaidimo komandos – po penkis žmones. Kodėl ne po šešis? "Pamąsčiau, kad iš Bazilionų, Meškuičių, Kairių, Šilėnų ar kitų miestelių atvykstantiems žmonėms penkiese lengviau atvykti automobiliu", - šypsosi pašnekovas.

Artūras organizuojamu renginiu nenusivylė – į "Minčių džiazą" suvažiuoja žmonės iš įvairių rajono seniūnijų – per 70 dalyvių. Susėdę prie stalų jie ne tik atsakinėja į klausimus – atsiveža pačių pagamintų skanėstų, per pertraukėles koncertuoja kūrybingas rajono jaunimas. "Iš pradžių buvo bugu – juk nieko panašaus nesu rengęs, bet bandyti ir klysti nebijojau. Juk visada renginį galima patobulinti - padaryti jį geresnį", - sako pašnekovas.

Organizatorių šiek tiek stebino tai, kad žaidimo dalyviai iš pradžių įnirtingai rungėsi, diskutavo, kodėl nelaimėjo, ieškojo priežasčių. "Juk žaidimo esmė – ne pasirodyti geriausiais, bet pajusti bendrumo jausmą, susidraugauti ir puikiai praleisti laiką. Manau, kad žmonės susirenka žaisti ne todėl, kad pasijustų neišmanėliais. Noriu, kad jie ir ką nors sužinotų ir gebėtų atsakyti į klausimus", - sako jis.

Klausimai - pasikapsčius galvoje

Artūras džiaugiasi, kad rajono gyventojai į antrąjį žaidimo turą suvažiavo gausiau. Atvyko net kunigas, kuriam žaidimo vedėjas pateikė klausimą, į kurį atsakymo šis nežinojo. Sužinojo vėliau... "Man smagiausia, kad į "Minčių džiazą" pradėjo važiuoti rajono gyventojų šeimos. "Šeimos nariams parodyti, kad kiekvienas gali padėti komandai, įnešti savo indėlį ir pabūti kartu – labai geras laiko praleidimo būdas", - sako pašnekovas.

Kaip Artūras parengia klausimus žaidimo dalyviams? Vyras sako juos pateikiantis remdamasis savo patirtimi. Juk daug knygų perskaityta, daug muzikos klausytasi, daug keliauta. Jis nevarto enciklopedijų, kryžiažodžių žurnalų - pasikapsto savo galvoje. "Esu humanitaras, nesu stiprus fizikos srityje, todėl tiksliųjų mokslų klausimų mažai pateikiu", - neslepia jis.

Organizatorius pateikia dalyviams klausimus šešiems turams. Didžioji dalis klausimų būna iš įvairių sričių, o du turai būna specifiniai. Čia žaidėjams reikia atsakyti į klausimus iš dailės, muzikos, sporto, kino, kulinarijos ar kitų sričių.

"Būna turas, kuriame pateikiamos fotografijos ir reikia pasakyti, kas ar kur tai yra. Parenku vaizdų iš Lietuvos ar Šiaulių rajono. Juk žmonės turi žinoti savo artimiausią aplinką, rajone esančias bažnyčias", - šypsosi vyras.

Jau įvyko penki "Minčių džiazo" turai. Artūras žaidėjams įsteigė prizus, o žaidimą ketina baigti pavasarį, kai bus pradėtos sodinti bulvės. Juk rajono žmonėms pavasarį darbų netrūksta.


2011-ieji – Europos savanoriškos veiklos metai

Vos prieš porą savaičių palydėjome 2010-uosius – Europos kovos su skurdu ir socialine atskirtimi metus - ir įžengėme į naujuosius 2011-uosius. Juos Europos Komisija paskelbė savanoriškos veiklos metais. Šių metų šūkis: "Keisk pasaulį – būk savanoris!" Gal mums, ne itin noriai skiriantiems laiko savanorystei, tai bus paskata pagaliau įsitraukti į šią finansiškai nepelningą, bet naudingą veiklą?

"Eurobarometro" apklausos duomenimis, aktyviai savanoriškoje veikloje 2010 metais dalyvavo 3 iš 10 europiečių. Daugiausia savanorių – Skandinavijos šalyse (net 50 proc.). Lietuva kartu su kaimynėmis Latvija ir Estija negali pasigirti savanorių gausa – Lietuvoje jų tik 11 proc. Latvijoje savanorių yra 20 proc., Estijoje – 18 proc.

Kiekvienas yra vertingas

Šiaulietis Justinas Kilpys, šiuo metu Vilniaus universitete studijuojantis hidrometeorologijos magistrantūrą, sako, kad didžiausias džiaugsmas jam, savanoriui, – pasijusti įvertintam. Vaikinui teko savanoriauti ne tik Lietuvoje (jis yra aktyvus Šiaulių gamtos ir kultūros paveldo apsaugos klubo "Aukuras" narys, dalyvauja Europos savanorių tarnybos asociacijos "Saltes" veikloje), bet ir užsienyje. "Pagal Europos savanorių tarnybos projektą pusmetį buvau Kenijoje, kur su grupe savanorių iš Europos organizavome švaros dienas, švietėme bendruomenę apie tinkamo atliekų tvarkymo svarbą, pradėjome kelis kompostavimo projektus, ruošėme edukacines programos apie ŽIV ir AIDS bei lyčių lygybę, organizavome kitus renginius", – pasakoja Justinas.

Nors savanorystės metu grupė susidūrė su sunkumais susikalbant su vietine bendruomene ir įsitraukiant į veiklą, Justinas šios patirties nekeistų į nieką kita. Jis savanorystę apibūdina kaip galimybę įgyti naujos patirties, užmegzti naujus ryšius, svarbiausia – jaustis reikalingam. "Kiekvienam žmogui priežastys, kodėl jis tampa savanoriu, gali būti skirtingos, tačiau visos jos yra geros. Savanoriaudamas ne tik ką nors duodi visuomenei, bet ir pats šį tą gauni, mažų mažiausiai – bent šypseną ar gerą žodį", – sako Justinas, ragindamas visus rasti sritį, kurioje norėtų savanoriauti ir skirti tam bent kelias valandas per mėnesį.

Savanorystė – ne tik jaunuoliams

Nors aktyviausiai savanoriauja jaunimas, prisidėti prie savanoriškos veiklos raginami ir vyresnio amžiaus žmonės. Dažnas iš mūsų paskęsta darbo ir šeimos rūpesčiuose ir atokvėpį randa prie televizoriaus. Visai kitaip laisvalaikį leidžia į penktąją dešimtį įkopusi šiaulietė Dalia, jau kelerius metus kartą per savaitę savanoriaujanti Lietuvos Carite. Moteris sako, kad savanorystė pakeitė jos gyvenimą.

"Padedu vargingai gyvenančioms šeimoms. Būdama su jomis suprantu, kokia esu turtinga turėdama stogą virš galvos, karštą vandenį iš čiaupo ir pilną šaldytuvą maisto. Niekada nebūčiau patikėjusi, kad galiu tiek daug duoti kitiems", – sako Dalia, nebeįsivaizduojanti savo gyvenimo be savanorystės.

Lietuvos senjorai, dažnai turintys gana daug laisvo laiko, bet mažai galimybių, taip pat raginami įsijungti į vienokią ar kitokią savanorišką veiklą. "Turime keletą senjorų, dalyvaujančių mūsų veikloje, ir nuoširdžiai vertiname jų išmintį bei gyvenimišką patirtį", – sakė Carito savanorė Dalia.

Nuo 2009-ųjų Lietuvos senjorai turi galimybę išvykti savanoriauti ir į ES valstybes. Senjorų savanorystės programa yra viena iš "Grundtvig" programos, skirtos suaugusiųjų švietimui ir tęstiniam mokymuisi, dalių. Kol kas senjorų savanorystė Lietuvoje tik įsibėgėja, tačiau į mūsų šalį jau yra atvykusių kitų šalių savanorių, šiais metais tikimasi sulaukti ir pirmųjų Lietuvos senjorų vizito į kitas Europos šalis.

Savanoriškos veiklos metais tikisi dar daugiau susidomėjimo

Europos savanorių tarnybos (EST) projektų koordinatorė Jurgita Grušaitė sako, kad savanoriauti norinčių jaunuolių Lietuvoje daugėja. "Savanoriaudamas žmogus gali iš tikrųjų patirti tai, ką mokykloje ar universitete išmoko tik teoriškai. Manau, kad tai yra neįkainojama galimybė jaunuoliui išbandyti save realioje veikloje, prisiimant atsakomybę už atliekamą darbą, turint galimybę klysti ir iš to mokytis", – sakė J. Grušaitė. Europos savanorių tarnyba pernai į Italiją, Prancūziją, Vokietiją, Ispaniją, Portugaliją ir kitas šalis išsiuntė daugiau nei 115 savanorių. Į Lietuvą savanoriauti atvyko šiek tiek mažiau – apie 100 savanorių, daugiausia iš Vokietijos, Prancūzijos, Italijos, Ispanijos, Turkijos.

Savanoriškos veiklos metais EST tikisi dar didesnio susidomėjimo savanoryste. Šiais metais per Lietuvą keliaus "Savanorių karavanas", savanoriška veikla bus ir viena pagrindinių šių metų Europos jaunimo savaitės temų.

Norintiems savanoriauti

Susigundžiusiems savanoriška veikla išsirinkti norimą sritį padės Lietuvos savanorių centras, kuriame gausu informacijos apie savanorystę, Lietuvoje veikiančias organizacijas, o užpildžius savanorio anketą su Jumis susisieks artimiausia Jūsų gyvenamai vietai ir polinkiams organizacija.


Dalijant gerumą neliekama be atlygio

Miglė REMEŠKEVIČIŪTĖ

Lietuvoje regėjimo negalę turinčiais žmonėmis rūpinasi ne tik Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjunga, bet ir daugelyje miestų veikiantys aklųjų ir silpnaregių skyriai. "Esame informacijos tiekėjai ir tarpininkai", - sako Šiaulių aklųjų ir silpnaregių skyriaus vedėja Inta Skeivienė.

Aklųjų ir silpnaregių skyriaus vedėja Inta Skeivienė (kairėje) ir socialinė darbuotoja Lina Baniukaitytė pasakoja, kad į jas kreipiasi žmonės, nežinantys kur ieškoti pagalbos.

Autorės nuotr.

Naujų idėjų pasiūlo jaunimas

I. Skeivienė sako spėjusi pajusti, jog sparčiai daugėja pensinio amžiaus žmonių: "Gausiame mūsų būryje daugiau nei 70 proc. pensinio amžiaus žmonių, tarp kurių moterų gerokai daugiau negu vyrų. Keičiantis amžiui, keičiasi ir poreikiai, o tai sąlygoja mūsų veiklos kryptis."

Vedėjos teigimu, jaunesni žmonės linkę savo problemas spręsti patys. "Neįgalumas neužgniaužia jaunuolių troškimų. Jie siekia gyventi tokį pat gyvenimą kaip ir sveiki bendraamžiai. Neseniai sulaukėme jaunimo pasiūlymo suburti šokėjų kolektyvą. Žinoma, neliksime abejingi šiai gražiai jaunuolių idėjai", - sako ji.

Naujovės neatitinka poreikių

Šalyje daugėjant neįgaliųjų pensijas gaunančių žmonių, auga techninės pagalbos priemonių poreikis. Jų reikia ne tik reabilitacijai, bet ir tam, kad neįgalieji galėtų geriau integruotis į visuomenę bei darbo rinką.

"Žmonės dažnai nežino apie jiems priklausančias lengvatas. Įstatymų labirintuose ypač sunku susigaudyti vyresnio amžiaus žmonėms, todėl jie ateina pas mus prašyti pagalbos", - pasakoja I. Skeivienė.

Socialinė darbuotoja Lina Baniukaitytė ne tik suteikia informaciją kokios techninės pagalbos priemonės šiems žmonėms priklauso, bet ir tarpininkauja užpildant reikiamus dokumentus. Tiems, kuriems sunku ne tik matyti, bet ir judėti, priklausančios techninės pagalbos priemonės pristatomos į namus.

"Nuo 2011 m. sausio 1 d. numatoma nauja daugelio techninių priemonių skyrimo tvarka. Mes jau spėjome pastebėti joje esančius neatitikimus, todėl atitinkamoms institucijoms raštiškai pateikėme savo pasiūlymus, pavyzdžiui, kanceliarinėse parduotuvėse, kuriose numatoma prekiauti brailio popieriumi, vienam žmogui planuojama siūlyti įsigyti ne mažiau nei 100 vienetų sąsiuvinių. Retas kuris pagyvenusio amžiaus žmogus pajėgs sunaudoti tiek popieriaus, o jaunimas dažniau renkasi kompiuterį nei popieriaus lapą. Silpnaregių netenkina optinių priemonių naudojimo laikas. Akių ligos progresuoja ypač greitai, todėl optinės priemonės turi būti išduodamos trumpesniam, nei dabar numatyta, laikui, o jų pasiūla turėtų būti daug įvairesnė. Juk didinamieji stiklai prilygsta akiniams, kurių įsigyti galime įvairaus stiprumo, vadinasi, didinamieji stiklai negali būti tik dviejų rūšių", - stebisi Šiaulių aklųjų ir silpnaregių skyriaus vedėja I. Skeivienė.

"Kai žmogus nežino, kur jam ieškoti pagalbos, kreipiasi į mus. Neretai mes tampame įkyriomis musėmis, skambindamos įvairioms institucijoms bei siekdamos išsiaiškinti, kokius dokumentus žmogus turi pateikti, norėdamas gauti jam priklausančią našlio pensiją, kaip atsisakyti nebereikalingos radijo taško paslaugos, kodėl gydytoja, rašydama receptą akiniams, nepaaiškino, jog regėjimo negalę turinčiam žmogui priklauso akinių stiklų kompensacija ir pan." - pasakoja socialinė darbuotoja Lina Baniukaitytė.

Krizė neatbaidė rėmėjų

Nuolat mažėjant aklųjų ir silpnaregių veiklai skirtoms lėšoms, skyriaus darbuotojai džiaugiasi sulaukiantys ištikimų rėmėjų pagalbos. Neretai regėjimo negalę turintį žmogų kamuoja ir kiti negalavimai. Dažniausiai pasitaikantys – aukštas kraujospūdis ir diabetas. "Nors kraujo gliukozės matavimo aparatai dalijami nemokamai, tačiau jie neatitinka nereginčiųjų poreikių, todėl džiaugiamės, jog rėmėjų padedami galėjome nupirkti kalbančius cukraus kiekio nustatymo kraujyje matuoklius. Rėmėjams padedant, visiems aukštu kraujospūdžiu besiskundžiantiems neregiams nupirkti kraujospūdžio matavimo aparato. Šios priemonės nėra įtrauktos į kompensuojamų techninės pagalbos priemonių sąrašą", - pasakoja vedėja.

Dėl krizės sumažintos invalidumo pensijos daugelį regėjimo negalę turinčių žmonių pastūmėjo link skurdo ribos. "Stengiamės ne dejuoti, o ieškoti išeities. Pačiu laiku pagalbos ranką ištiesė Raudonasis Kryžius. Parama maisto paketais nudžiugino daugiau nei 200 regėjimo negalę turinčių žmonių. Pasitarę nusprendėme, jog šį kartą maisto paketus skirsime nedirbantiems neįgaliesiems. Mes neturime duomenų apie neįgaliųjų gaunamas pajamas, todėl dažniausiai turime pasitikėti jų žodžiu. Deja, pasitaiko, jog žmonės, norėdami nemokamai gauti paramą, pameluoja pamiršdami, jog melas anksčiau ar vėliau išlenda kaip yla iš maišo", - sako vedėja.

Nesupranta specifikos

Daugelis problemų, anot vedėjos, kyla dėl įstatymų netobulumo. Nuo vaikystės neįgaliems ikipensinio amžiaus neregiams bei silpnaregiams skiriama nuolatinės pagalbos priežiūros priemoka yra didesnė nei tiems, kurie gimė sveiki, bet regėjimo neteko metams bėgant. Žmogui, sulaukusiam pensinio amžiaus, tenka pasirinkti vieną iš dviejų jam siūlomų invalidumo ar senatvės pensijų. Pasirinkus invalidumo pensiją, nuolatinės pagalbos priežiūros priemoka mokama perpus mažesnė nei iki tol.

"Argi ne absurdiška tikėtis, jog žmogus, visą gyvenimą turėjęs regos sutrikimų, sulaukęs senatvės staiga taps sveikesnis? Juk didėjanti metų našta teikia vis naujų išbandymų: žmogus ima nebegirdėti, sunkiau juda. Vadinasi, jam reikia dar didesnės artimųjų pagalbos, - dalijasi pastebėjimais vedėja. - Deja, įstatymus kuriantys, tačiau retai ką bendro su neįgaliųjų gyvenimu turintys valdininkai mano kitaip."

Gyventi palanki aplinka

Neįgalieji dėl savo specifinės būklės menkai pasitiki savimi, ypač - svetimais žmonėmis, todėl jaučiasi lengviau pažeidžiami.

"Žmonėms labai svarbu, kad Gubernijos mikrorajone, kur nuo seno gyvena dauguma aklųjų ir silpnaregių, išliko paštas, nors daugelis pašto skyrių buvo uždaryta. Žmonės į paštą ateina su didelėmis pinigų sumomis, norėdami susimokėti mokesčius. Jie pasitiki visus pažįstančia pašto darbuotoja ir žino, kad niekuomet nebus apgauti. Mikrorajone yra parduotuvė, ambulatorija, biblioteka, aklųjų ir silpnaregių sporto klubas, aklųjų įmonė. Nemažai regėjimo negalią turinčių žmonių yra vieniši, tad tolimesnė kelionė sukeltų papildomų rūpesčių, - mano vedėja. - Smagu, kad nesame vieninteliai, siūlantys savo pagalbą neįgaliesiems. Čia gyvenantys žmonės linkę padėti vieni kitiems, o dalijant gerumą niekada neliekama be atlygio."


Akcijai "Neišmesk manęs" abejingų nėra

Saulius BARASA

Kuršėnų kalendorių muziejaus paskelbta akcija "Neišmesk manęs" bendrovės "S plius" dėka sulaukė didelio kuršėniškių bei Šiaulių miesto gyventojų palaikymo ir susidomėjimo. Pirmieji atsiliepė Kuršėnų moksleiviai.

Kuršėnų kalendorių muziejaus veikla ir eksponatais džiaugėsi Daugėlių pagrindinės mokyklos 7a klasė ir auklėtoja D. Janušauskienė.

Autoriaus nuotr.

Praeitis sujungia laiką, įvykius, žmones su subjektyvia patirtimi, kurios šaknis neretai sunku atsekti. Suprasdamas praeities laiko svarbą vertybėms atsirasti, sausio 13-osios vidudienį būrys akcijos dalyvių rinkosi Kuršėnų kalendorių muziejuje nešinas kalendoriais, kurie jau atitarnavo jiems skirtus metus, atgyveno, susiraukšlėjo, paplyšo ir tapo nereikalingu namų ūkio rakandu. Nereikalingu mums, bet ne muziejui.

Daugeliui šie kalendoriai atrodo neįdomūs. Tačiau visi susidomėję studijuojame senuosius, laiko paženklintus, keliasdešimties metų senumo įvykius menančius kalendorius. Laikui skaičiuojant metus, dabar atneštieji tikrai taps įdomūs mūsų vaikams ir anūkams. Kalendorių kaitos bei užmarštin nueinančius laiko sergėtojus išsaugoti dešimtmečius namų sąlygomis sudėtinga. Tam skirti muziejai.

Suprasdami šios akcijos svarbą, Stasio Anglickio bei Daugėlių pagrindinių mokyklų moksleiviai turimus kalendorius patikėjo saugoti Kuršėnų kalendorių muziejui. Akcijai "Neišmesk manęs" neliko abejingi ir Šiaulių Juliaus Janonio gimnazijos bibliotekininkai, kurie muziejui įteikė edukacinei veiklai nebetinkamus, didelio formato kalendorius, kelerius pastaruosius metus puošusius skaityklos sienas.

"Džiugu, kad saugote Lauryno Ivinskio atmintį!" – pasidžiaugė bei kūrybinės sėkmės atsiliepimų knygoje palinkėjo Daugėlių pagrindinės mokyklos 7a klasė ir auklėtoja D. Janušauskienė.

"Džiaugiamės, kad net pasikeitus vadovams muziejus yra rūpestingose rankose, - aplankę pažintinę muziejaus ekspoziciją džiaugėsi Kuršėnų St. Anglickio mokyklos 6a klasės moksleiviai ir lietuvių kalbos mokytoja Birutė Šufinskienė. – Linkime, kad Lauryno Ivinskio dvasia dar ilgai plazdentų šiose erdvėse, kad jaunimas čia rastų ir puikius eksponatus, ir susivoktų, jog tai jų tautos dvasinis paveldas."

Tą dieną muziejų aplankė ir mažieji Daugėlių lopšelio darželio auklėtiniai. Tiesa, kalendorių žadėjo atnešti, kai ūgtelės.


Numirti galima ir už dyką

Oksana LAURUTYTĖ

Iš Kanados į Lietuvą kartais atvykstantis mokslininkas-tyrinėtojas, išradėjas, meditacinės terapinės muzikos kūrėjas, naujausių gydymo atradimų žinovas, bioenergetikas, "gyvo" kraujo lašo tyrinėtojas sako ne tik Lietuvoje, bet ir kitose pasaulio šalyse sveiko maisto beveik nerandantis. Vegetaras itin atidžiai renkasi maisto produktus ir skleidžia žinias žmonėms, kaip būti sveikam. "Numirti galima ir už dyką. Kam nesveikiems produktams leisti pinigus?" - sako Vladas.

Vladas Martirosas tiki ir garso terapija. Jo teigimu, kiekvienas organas turi tam tikrą rezonansinį dažnį. Jei tas dažnis nukrypsta nuo normos, pasitelkus vibracinę terapiją jį galima atkurti.

Vlado MARTIROSO asmeninio archyvo nuotr.

Liga įveikiama žinant priežastį

Kanadoje gyvenantis V. Martirosas žino, kad žmogaus galimybės yra beribės. Jis tiki žmonių ekstrasensinėmis savybėmis, telepatija, hipnoze, augalų gydomosiomis savybėmis, gydymu ozonu ir sako, kad žmonija sėkmingai gali išgydyti vėžį, AIDS. Kanadoje Vladas buvo įkūręs natūralios medicinos kliniką, dabar su šveicarais klinikas kuria kitose šalyse, kuriose įvairiais būdais padedama žmonėms keisti gyvenimo būdą ir sveikti.

Bendradarbiaujantis su onkologinėmis klinikomis Vladas sako, kad rezultatai rodo, jog apie 80 procentų vėžiu sergančių pacientų pasveiksta, gydant juos natūraliais gydymo būdais: teikiant psichologinę pagalbą, vartojant homeopatinius vaistus, maisto papildus, taikant ozono terapiją ir kt.

Kas yra vėžys? Pasak Vlado, ši liga - dažnai imuninės sistemos sutrikimas. Juk mes esame tai, ką valgome, maistas yra ne tik tai, ką valgome bet ir mūsų mintys. Pusę gyvenimo žmogus save gadina, nes tikisi greitai pasveikti. Žmoguje viskas yra subalansuota, tačiau jis daro viską, kad to balanso neliktų.

Vėžys - dažnai viso mūsų gyvenimo būdo pasekmė, o medicinos sistema paprastai sprendžia ligos pasekmę. "Reikia naikinti ligos priežastį. Sunegalavus lengviausia nueiti pas gydytoją, gauti tablečių, kurios nuslopina simptomus ir tik apgydo. Svarbiausia - pakeisti mąstymą apie gyvenimo budo pakeitimą ir pradėti džiaugtis gyvenimu", - sako pašnekovas.

Vladas yra Paracelso - šveicarų gydytojo ir filosofo - pasekėjas. Paracelsas žmogų analizavo kaip kūno, proto ir sielos vienovę. Ir Paracelsas, ir Hipokratas pripažino, kad maistas turi būti vaistas, o vaistai - mūsų maistas. "Be abejonės, mums reikia chirurgų ir kitų gydytojų, tačiau daugelio ligų galima išvengti, skiriant laiko ir pasitelkus valią būsenai suvokti", - sako jis.

Pašnekovo teigimu, medicina yra menas. "Nenoriu sakyti, kad visi medikai ir visa medicina yra bloga. Yra puikių savo profesijai atsidavusių gydytojų. Juk mintimis žmogus pritraukia teigiamus ir neigiamus dalykus", - sako pašnekovas.

Anot Vlado, medicinos sistemą sukūrė žmonės, todėl ji pasižymi visomis žmogiškomis savybėmis. Joje atsispindi tokios individo neigiamos savybės kaip korupcija, biurokratija, pinigų troškimas, sąžinės stoka.

"Subalansuotame organizme vidinis balsas atsako į visus klausimus, ko nori kūnas, ko reikia sveikatai. Intuicija signalizuoja, kas sveika, o kas - ne, o pasirinkimą lemia aplinkos įtaka bei įpročių diktuojamos mūsų pačių susikurtos tradicijos. Tai, kaip mes gyvename - kompleksinis mūsų pačių sukurtas reiškinys, kuriame svarbios ir materialinės vertybės. Todėl tai, kad mes nerandame sveiko maisto - mūsų pačių veiklos rezultatas. Mes patys leidžiame pasauliui eiti susinaikinimo link. Turime išeitį - pastebėti savo ydas, apsileidimą ir tapti sąmoningais", - sako Vladas.

Jau prieš daug metų įrodyta, kad ozono terapijos dėka galima nugalėti vėžį ir AIDS. Ši terapija ne visada tiesiogiai nukreipta konkrečiai ligai įveikti. Ji tiesiog padeda atkurti imuninę sistemą ir išvalyti organizmą nuo toksinu.

Vladas teigia, kad informacija apie gydomąsias ozono galias yra slopinama, nes šis gydymo būdas labai pigus, todėl farmacininkams nenaudingas. Vokietijoje, Kanadoje, Kuboje, Rusijoje ozono terapija yra naudojama jau daug metų. Ne naujiena, kad informacija apie daugybę nebrangių efektyvių vaistų yra blokuojama. Pavyzdžiui, Kanadoje visur prekiaujama veiksmingai su vėžiu kovojančiu žolių mišiniu "ESSIAC", tačiau Amerikoje ši informacija daug metų buvo slopinama.

Gripo virusas naikina vėžio ląsteles

Vladas sako, kad kai žmogus gimsta, Dievas jam duoda kreditinę sveikatos kortelę, todėl reikia nepamiršti, kad skolą anksčiau ar vėliau teks grąžinti. "Kai paskola negrąžinama, bankas sąskaitą užblokuoja. Žmogus, išeikvojęs sveikatos kreditą, privalo palikti šį pasauli", - primena jis.

Ne visi laikosi sveiko gyvenimo būdo, vis pateisina savo žalingus įpročius. "Kai organizmas švarus, jis žino, ko jam reikia. Kai organizmas serga, liga ima diktuoti sąlygas. Jei, pavyzdžiui, žmogus serga vėžiu, jis labai nori mėsos, mat vėžio ląstelės minta gyvuliniais baltymais", - sako jis.

Vladas prisimena, kad net porą dienų negalėjo atgauti normalios būsenos, kai susigundė suvalgyti ledų porciją. Juk perskaičius užrašą ant ledų pakuotės pamatai, kad leduose nebėra nieko natūralaus.

"Savo kūną reikia gerbti, tačiau žmonės visiškai nesirūpina sveikata. Galiu pateikti pavyzdį - neprižiūrimas laivas surūdija ir nuskęsta. Organizmui galima taikyti tą patį", - sako daug metų mėsos nevalgantis Vladas.

Pašnekovas žino, kad viskas prasideda nuo minčių. Antras žingsnis yra veiksmas. Dažnai žmogus nori pradėti gyventi sveikai, bet nieko nedaro. "Pabandyk save suvokti kaip gamtos, kaip visatos dalį. Tada tavyje prabils išmintis. Juk gamtoje viskas gyva ir harmoninga", - sako Vladas. Jo žiniomis, švarus organizmas ir sveika psichika skleidžia signalus rinktis sveiką maistą. Jei nešvarios mintys, jų patarimas kūnui - niekinis.

V. Martirosas itin kritiškai vertina skiepus. Jis teigia, kad juos gaminant naudojamos kenksmingos medžiagos anksčiau ar vėliau padarys savo juodą darbą. Vladas sako, kad ne naujiena, jog Alzheimerio ir Parkinsono ligomis susergama dėl organizme prisikaupusių kenksmingų medžiagų - pažeidžiamos tarpneuroninės jungtys.

"Fluoras, bromas yra kenksmingos medžiagos, tačiau fluoras dedamas į dantų pastą. Nuo mažo šių medžiagų kiekio per trumpa laikotarpi nieko nenutiks, bet per visą gyvenimą jos kaupiasi ir galų gale pakenks sveikatai. Kenksmingų medžiagų gaunama ir iš nusibraižiusių teflono keptuvių, maisto priedo E621. Numirti galima ir už dyką. Kam stengtis, kad mirtis ateitų greičiau?" - sako jis.

Pašnekovo nuomone, daugumai žmonių skiepytis nuo gripo nevertėtų. Gripas yra natūralus gamtos ciklo reiškinys, jo virusas nuolat mutuoja, tad atspėti, koks jis bus - labai sudėtinga. "Persirgti gripu yra net naudinga, mat kai kurie gripo virusai naikina vėžio ląsteles. Be to, tai gera treniruotė imuninei sistemai", - sako jis.

Ką atskleidžia kraujo lašo tyrimas?

Natūralios medicinos klinikoje Kanadoje V. Martirosas atlikdavo gyvojo ir sausojo kraujo lašo tyrimus specialios paskirties mikroskopu. Jo teigimu, kraujo lašo tyrimas įspėja apie esamas ir būsimas ligas. Jau praėjusiame amžiuje mokslininkai nustatė, kad ligas nustatyti galima patyrinėjus gyvojo kraujo lašą, tai yra, sužinoti ne tik kiek ir ko yra kraujyje, bet ir žvilgtelėti į mūsų kraujo gyvybinius procesus, kaip jie vyksta musu organizme.

Tyrimas - lyg organizmo veidrodis, galintis suteikti labai svarbios informacijos apie mūsų sveikatą bei galimus sutrikimus. Apžiūrėjus ir įvertinus kraujo sudedamųjų dalių dinamiką, polimorfinių mikroorganizmų gyvybinį ciklą, galima nustatyti imuninės sistemos aktyvumą ir potencialų organizmo atsparumą. Pastebimi patologiniai kraujo pokyčiai, atveriantys kelią ligoms.

Remiantis gyvo kraujo lašo tyrimu, galima spręsti apie medžiagų apykaitos procesus, imuniteto savybes, galimą žarnyno disbakteriozę, parazitų aktyvumą organizme. Tyrinėjant kraujo lašą, galima pastebėti potencialias galimybes susirgti.


Trijų išminčių dovanos

Kamilė VITKUTĖ

Graikijai priklausančio tarpeklio žiotyse tarp įtekančių į jūrą kalnų upių srautų boluoja X a. iškilęs Šv. Pauliaus vienuolynas. Serbijos valdovo Georgijaus Brankovičiaus duktė Marija, kažkada ištekinta už turkų sultono Marato II ir tapusi jo našle, XIV a. perdavė Konstantinopolio lobyne rasto aukso, miros ir smilkalų, kuriuos, pasak Biblijos, trys išminčiai atnešė dovanų į Betliejų kūdikėliui Jėzui.

Pagal Evangelijos pasakojimą, trys išminčiai padovanojo kūdikėliui Jėzui aukso, smilkalų ir miros.

Alvydo JANUŠEVIČIAUS nuotr.

Serbė Marija pati norėjo atgabenti neįkainojamus lobius į šį vienuolyną, tačiau negalėjo pažeisti griežtų jo įstatų, draudusių moterims įžengti į Šv. Afono kalne esančius vienuolynus, iš kurių vienas buvo Šv. Pauliaus vienuolynas. Toje vietoje, kur atsiklaupusi ant kelių Marija perdavė trijų išminčių dovanas vienuoliams, dabar stovi kryžius ir varpinė – paminklas, įamžinęs šį įvykį.

Didžiųjų relikvijų klajonės

Išminčių dovanas, pasak oficialių bažnytinės istorijos šaltinių, visą gyvenimą stropiai saugojo Jėzaus motina Marija, perdavusi nedaug likus iki savo mirties Jeruzalės bažnyčiai, kur jos buvo saugomos drauge su Dievo motinos diržu ir apsiaustu iki 400–ųjų mūsų eros metų. Vėliau šias relikvijas Bizantijos imperatorius Arkadijus pervežė į Konstantinopolį, kur buvo perkelta nauja imperijos sostinė, ir įkurdino Šv. Sofijos bažnyčioje. Paskui šie neįkainojami daiktai pateko į Nikėjo miestą, kuriame išbuvo maždaug šešis šimtmečius. Po to likimo valia jie vėl buvo sugrąžinti į Konstantinopolį, o šiam miestui žlugus 1453 metais atsidūrė viename iš Šv. Afono kalno vienuolynų.

Šv. Afono kalno vienuoliai išsaugojo žmonijai neįkainojamas išminčių dovanas iki mūsų dienų. Dabar relikvijas sergsti Šv. Pauliaus vienuolyno vienuoliai – graikai. Jie puikiai supranta, kokios svarbios krikščionims yra šios dvasinės, istorinės ir archeologinės vertybės visiems. Kartais po pamaldų relikvijas iš zakristijos jie išneša nedideliame sidabriniame inde, kad jas galėtų pagarbinti visi į vienuolyną atvykstantys tikintieji. Šv. Pauliaus vienuolyno vyresnysis, archimandritas Parfenijus 2002 metų sausį išimties tvarka buvo leidęs nufotografuoti išminčių dovanas ir parodyti nuotraukas visuomenei.

Tačiau sugrįžkime į tas istorines dienas, kai trys išminčiai padovanojo kūdikėliui Jėzui aukso, smilkalų ir miros. Auksas simbolizavo dovaną Karaliui, smilkalai (tais laikais labai brangi aromatinė derva, dovanota ypatingo palankumo vardan) buvo skirti Dievui, o mira – Gelbėtojui, tapusiam žmonijos sūnumi. Šv. Pauliaus vienuolyne išsaugotas auksas piligrimams parodomas 28 nedidelių plokštelių – pakabukų - pavidalu. Plokštelės primena trapecijas ir daugiakampius, ant kurių senovės meistrai yra išraižę ploniausius filigraninius ornamentus. Šešios dešimtys alyvuogių dydžio rutuliukų – tai smilkalai ir mira.

Kada gi vis dėlto tai buvo?

Evangelijos pasakojimą apie kūdikėlio Jėzaus gimimą Betliejuje žino kiekvienas. Betliejaus piemenys pirmieji sužinojo apie Išgelbėtojo gimimą. Išminčiai, kaip pasakojimo apie Kristaus gimimą personažai, atkeliavo iš Tolimųjų rytų. Išminčiais anais tolimais istoriniais laikais buvo vadinami mokslininkai, stebėję ir tyrinėję žvaigždes. Tada tikėta, jog gimstant didžiam žmogui danguje sužimba nauja žvaigždė. Minėtieji išminčiai buvę dievobaimingi žmonės, tad Viešpats apdovanojo juos savo malone – leido išvysti danguje sužibusį ryškų neįprastą šviesulį. Pamatę nuostabiai spindinčią žvaigždę, išminčiai iškart suprato, jog liaudies laukiamas didysis Izraelio karalius jau gimė. Jie išsirengė į kelią ir patraukė į Judėjos karalystės sostinę Jeruzalę, kad sužinotų, kur konkrečiai gimė būsimasis pasaulio atpirkėjas, ir jį pagarbintų. Karalius Erodas, slapčia pasikvietęs Rytų keliauninkus pas save, gavo iš jų tikslią informaciją apie naujos žvaigždės pasirodymo danguje laiką (iki tol Erodas jau buvo išklausinėjęs vietos šventikų, kur Jėzus turįs ateiti į šį pasaulį, ir sužinojęs, jog Betliejuje). Taigi išminčiai, pabendravę su Erodu, išvyko į Betliejų. Ir vėl ta pati žvaigždė, kurią jie matė pirmiau, pasirodė danguje ir, judėdama dangaus skliautu, rodė jiems kelią. Betliejuje ji sustojo būtent ties ta vieta, kur gulėjo gimęs kūdikėlis Jėzus.

Ginčytinu tebelieka klausimas apie išminčių atėjimą į Betliejų. Nepriklausomai nuo šių didžiavyrių babiloniškos ar persiškos kilmės, aišku, kad atsižvelgiant į būtinus pasiruošimus kelionei ir į atstumą iki Betliejaus, jie galėjo jį pasiekti ne anksčiau kaip praėjus keletui savaičių po kūdikėlio gimimo. Paplito nuomonė, jog išminčiai atvyko į Betliejų, kai Jėzui jau buvo ne mažiau kaip dveji metai. Tai neakivaizdžiai byloja Erodo įsakymas išžudyti visus kūdikius šiame mieste ir jo apylinkėse, kuriems dveji ar mažiau metų (Erodas rėmėsi laiku, kurį sužinojo iš išminčių). Daugelis bažnytinės istorijos autorių teigia, kad išminčiai atvyko Kristaus pagarbinti antraisiais jo gyvenimo metais. Beje, ši interpretacija ypač matyti pirmųjų krikščionybės metų ikonografijoje, kurioje Jėzus vaizduojamas jau truputėlį paaugęs. Tačiau esama ir grupės autorių, linkusių manyti, jog išminčiai pagarbino kūdikėlį jau pirmąją jo gimimo savaitę.

Mes žinome tik tris vardus

Išminčiai nusilenkė iki žemės kūdikėliui ir atidengė savo dovanas - auksą, smilkalus ir mirą - simbolizuojančias tikėjimą, protą ir geradarystę. Atvykėliai pagarbino naujagimį kaip Dievo sūnų. Kiek būtent tų išminčių būta, tikslaus atsakymo nėra iki šiol. Egzistuoja šventraščių, kuriuose kalbama apie 2, 4, 6, 8 ar net 12 išminčių. Atsižvelgdami į tai, kad pasauliui žinomos viso labo trys dovanos, krikščionys nuo neatmenamų laikų linkę manyti, kad ir išminčių būta trijų. Autoritetingas Bažnyčios istorikas Jokūbas iš Varacės paskelbė išminčių vardus: Kasparas, Melchioras ir Baltazaras. Kai kurioje medžiagoje galima rasti duomenų ir apie jų išvaizdą: Kasparas buvęs bebarzdis jaunuolis, Melchioras – barzdotas senelis, o Baltazaras – tamsiaodis arba juodukas. Pasak to meto šaltinių, jie buvo kilę iš Persijos, Arabijos, Mesopotamijos arba Etiopijos. Išminčiai buvę garbingi krikščionys ir propagavę krikščionybę Rytuose. Kiti šaltiniai nurodo, jog jie buvę Rytų valdovai, astrologai, žvaigždžių specialistai, ieškantys tiesos. Sugrįžę į savo gimtąsias vietas, išminčiai ėmė pasakoti liaudžiai apie Jėzų Kristų, statė šventyklas ir bažnyčias. Esama duomenų, kad apaštalas Tomas įšventino juos į vyskupus. Išminčiai savo žemiškąją kelionę užbaigė maždaug tuo pačiu metu ir buvo palaidoti taip pat drauge. Bažnyčia priskyrė juos šventiesiems.

Palaikai saugomi Vokietijoje

Istorikai tebesiginčija, ar jie buvę šventaisiais karaliais, kaip juos vadina Vokietijoje, kur iki šių dienų saugomi jų palaikai. Yra manoma, jog juos Persijoje įsigijo apaštalams prilygusi Elena ir pervežė į Konstantinopolį, iš kur V a. jie pateko į Milaną. Apie buvusią išminčių amžinojo poilsio vietą Persijos Sabos mieste (į pietvakarius nuo Teherano) yra rašęs ir garsusis keliautojas Markas Polas. Yra nustatyta, jog 1164–aisiais metais iš Milano trijų garsių išminčių palaikus į Vokietijos Kelno miestą atgabeno arkivyskupas Reinaldas von Dasselis. Išliko liudijimų apie tai, kad šias relikvijas arkivyskupui padovanojo imperatorius Fridrichas I Barbarosa.

Jų aplankyti į Kelną iš pradžių iš visų Vokietijos žemių, vėliau – ir iš visos Europos ėmė traukti minios piligrimų. Istorijoje minima, kokios gausios religinės tūkstančių maldininkų procesijos suplūsdavo čionai. Liaudyje išminčiai, arba trys šventieji karaliai, buvo pradėti laikyti visų keliautojų globėjais, todėl daugelis išsirengusių į kelią žmonių specialiai atvykdavo į Kelną, kad vietos katedroje galėtų nusilenkti išminčiams. Apie tai rašoma Valterio Skoto romane "Kventinas Dorvardas".

Kelno miesto herbe pavaizduotos trys karūnos. O Trijų šventųjų karalių diena – sausio 6–oji – Vokietijoje paskelbta ne darbo diena. Jos išvakarėse kai kuriuose miestuose ir kaimuose galima išvysti berniukų, vilkinčių baltus apsiaustus su karūnomis ant galvų. Jie eina iš namo į namą ir gieda giesmes, garbinančias tris karalius. Prie miestų ir kaimų bažnyčių rengiami teatralizuoti spektakliai, vaizduojantys trijų išminčių atėjimą į Betliejų ir kūdikėlio Jėzaus pagarbinimą. Prie kiekvienos bažnyčios įrengtoje prakartėlėje būtinai išvysime ir tris karalius. Sekdami senovine tradicija vokiečiai (kaip ir mes) ant savo namų durų kreida užrašo trijų karalių vardų raides: K + M + B. Tikima, jog šie inicialai apsaugo namų gyventojus nuo nelaimių. Be to, vokiečiai tądien paskutinį kartą įžiebia kalėdinę eglutę ir mano, jog po Trijų karalių diena tapo šviesesnė per gaidžio žingsnį.

Tačiau sugrįžkime į Kelną. 1180 metais vietos auksakalys Nikolajus von Verdenas buvo paprašytas pagaminti relikvarijų trijų išminčių, taip pat šventųjų Felikso, Taboro ir Grigorijaus palaikams sudėti. Unikalus relikvarijus, pagamintas 1220–aisiais (kitais duomenimis - 1230–aisiais), laikomas vienu iš garsiausių viduramžių meno kūrinių. Šedevras saugomas įžymiojoje Kelno katedroje. Relikvarijus savo forma primena trijų navų baziliką su dviem apatinėm ir viena viršutine patalpa. Menotyrininkai teigia, jog pastaruoju metu šis juvelyrinio meno stebuklas yra gerokai nukentėjęs ne tik dėl daugiamečio naudojimo, bet ir dėl vėlesnių restauracijų bei apiplėšimų.

Skeptikai mano kitaip...

Vokietijos spaudoje periodiškai pasirodo skeptikų straipsnių, kuriuose išsakomos abejonės dėl Kelno katedroje saugomų palaikų autentiškumo. Pasak jų, joje ilsisi trijų jaunų vyrų, mirusių XII a. viduryje, kauleliai. Tuo tarpu Šv. Afono kalne įsikūrusiame graikų vienuolyne gyvenantys vienuoliai (įkandin jų - ir visi piligrimai) niekada nebuvo suabejoję, kad autentiškos išminčių dovanos yra išlikusios iki mūsų dienų. Kai kurie piligrimai yra pasakoję, jog kai Šv. Pauliaus vienuolyno vienuoliai graikai priglaudžia prie ausies nedidelį pakabuką iš išminčių dovanų, nuo jo stebuklingu būdu sklinda kažkoks tylus šnabždesys...


Kai ko nors ieškai, turi žinoti, ar nori rasti

Oksana LAURUTYTĖ

"Negi Jūs žinote, ar stebi Jus kas nors, ar - ne? Niekas to nežino. Tik apie 2 procentus besikreipusiųjų išgirdo, kad jų įtarimai dėl partnerio neištikimybės - nepagristi", - sako detektyvu save vadinantis privatus seklys. Į privatų detektyvą išaiškinti partnerio neištikimybės dažniausiai kreipiasi moterys. Tik kas ketvirtas besikreipiantis - vyras.

Privatūs detektyvai jų veiklą prašo vadinti ne sekimu, o - stebėjimu.

Detektyvas - nekalbus ir korektiškas

Privataus detektyvo paslaugas teikiantis vilnietis sako, kad dėl įtariamos neištikimybės jo paslaugų prašo 18-59 metų amžiaus žmonės. 75 procentai besikreipusiųjų - moterys, tik 25 procentai - vyrų. Dažniausiai pagalbos į detektyvą kreipiasi vienas iš sutuoktinių, tačiau pasitaiko, kad bandoma išsiaiškinti ir būsimo sutuoktinio praeitį, sužinoti jo turėtus partnerius, polinkį į neištikimybę.

Koks noro išsiaiškinti neištikimybę motyvas? Siekis rasti patvirtinimą, nes norima skirtis, ar siekis išsaugoti santuoką? Detektyvas sako, kad asmenys, besikreipiantys pagalbos, dažniausiai nori įsitikinti esą neklydę dėl savo įtarimų. "Nė vieni santykiai mūsų nedomina. Mes dirbame savo darbą ir klientui tik suteikiame žinias", - sako jis.

O kaip tenka elgtis, jei gavęs įtarimus patvirtinančius įrodymus klientas įsiunta ar apsipila ašaromis? Ar detektyvui tenka tapti guodėju ir šluostyti ašaras? "Dauguma žmonių yra emocionalūs, reakcija būna labai įvairi. Į su darbu nesusijusius žmonių reikalus nesikišame", - sausai komentuoja detektyvas.

Pašnekovas sako negalintis atskleisti, kokia paslaugos kaina, kokią techniką tenka naudoti ir kokie būna darbo metodai. "Paslaugos įvairios, įkainiai - taip pat. Kiekviena situacija skirtinga, todėl neaptarus konkretaus darbo negalima sakyti jo kainos. Mūsų darbo metodika yra teisėta, bet nėra vieša. Tai mūsų įmonės paslaptis", - teigia detektyvas.

Sakoma, kad jei ko nors ieškai, turi žinoti, ar nori rasti. Ar pavyksta žmonėms susitvarkyti su gauta informacija? Detektyvas sako to nežinantis, jam nerūpi, kaip jaučiasi klientai, kaip jie aiškinasi santykius su neištikimu sutuoktiniu. Vos dviem procentams klientų detektyvai pateikė informaciją, kad jų įtarimai - nepagrįsti. Visi kiti turėjo vienaip ar kitaip spręsti susidariusią nemalonią situaciją.

Kaip tada turi elgtis žmogus, jei paaiškėja, kad partneris buvo sekamas be pagrindo? Ar gali pasitikėti sutuoktiniu, jei tavo elgesys rodo, jog iš esmės nepasitiki - juk samdei detektyvus? "Negi Jūs žinote, ar stebi jus kas nors, ar - ne. Niekas to nežino", - sako detektyvas.

O kaip gali pasitikėti pačiu detektyvu? Ar informacija, kurią pateikei ir kurią sužinojo detektyvas, kada nors nebus panaudota prieš tave?

"Sekimas yra sankcionuojama veikla, mes ne sekame, o stebime. Mūsų šūkis "Konfidencialumą garantuojame". Tai viena iš darbo sėkmės priežasčių. Jei nebus pasitikėjimo, žmonės nesikreips. Informacijos mes nekaupiame, todėl jokios rizikos dėl jos nutekėjimo nėra", - teigė pašnekovas.

Žmonės buvo sekami dar viduramžiais

Detektyvo duomenimis, žmonės buvo slapta stebimi visais laikais. Viduramžiais Bažnyčia turėjo labai platų žvalgybos tinklą beveik visose Europos šalyse. Gera priemonė informacijai gauti buvo inkvizicijos aparatas. Jėzuitai buvo reikalingi tapti katalikų pamokslininkais ir agentais, be to, neretai slaptaisiais ar jiems padedant sukurtos slaptosios tarnybos agentais.

Dažnai karaliaus nuodėmklausys ar seminarijos vadovas būdavo valdęs platų informatorių ir šnipų tinklą. Buvo mokyklos, kuriose rengdavo dvasininkus, kurie išeidavo visą bendrųjų religinių ir specialiųjų žvalgybos mokslų kursą ir tapdavo parengtais žvalgais ar diversantais. Anglijos monarchas Eduardas IV labai rūpinosi savo slaptąja tarnyba.

Slaptosios tarnybos nariams buvo mokami didžiuliai atlyginimai - iki 1000 ekių per metus. Buvo organizuota speciali greitoji slaptosios korespondencijos persiuntimo tarnyba. Keliuose buvo įsteigtos specialios stotys, kuriose visą laiką buvo laikomi pailsėję arkliai, todėl karalius galėjo gauti žinias, atgabentas didžiuliu tais laikais greičiu - 100 mylių per parą.

Henriko VII slaptoji tarnyba buvo suskirstyta į keturias grupes. Pirmoji grupė - slaptieji agentai, kurie paprastai buvo rezidentai (anglų diplomatai arba pirkliai), užėmę palyginti aukštas vietas toje šalyje, kur gyveno. Antrajai grupei priklausė informatoriai - žemesniųjų visuomenės sluoksnių žmonės, samdomi kokioms nors žinioms gauti.

Trečią grupę sudarė profesionalūs žvalgai, kuriems būdavo pavedama sistemingai sekti tam tikrus asmenis, nustatyti jų ryšius, jeigu reikia - organizuoti jų pagrobimą. Ketvirtajai grupei priklausė profesionalūs šnipai, paprastai prisidengę kokia nors profesija - dvasininko, gydytojo, raštininko ar kt., suteikiančia teise keliauti iš vietos į vietą ir patekti ten, kur galima gauti reikalingų žinių.

Napoleonas savo žvalgybą organizavo atvykęs vadovauti armijai 1796-1797 m. Jam žvalgybos reikėjo ne tik priešui žvalgyti, bet ir saviems generolams sekti. Slaptasis biuras savo agentus siuntė į įvairias Europos šalis, turėjo daug lėšų, kai kuriems agentams už jų surinktas žinias buvo mokami atlyginimai. Kartais pranešimuose esančios žinios būdavo tokios netikėtos, kad Napoleonas nenorėdavo jomis tikėti, bet jos pasitvirtindavo. Be to, slaptasis biuras žaidė sudėtingą žaidimą su dvigubais agentais. Per juos buvo siunčiamos netikros žinios priešininkui.

1905 m. Paryžiuje ėmė plisti Rytų šokiai. Jų atlikėja Mata Hari greitai tapo madinga šokėja ir gaudavo pasakiškus honorarus. Mata Hari iš savo daugybės meilužių išgaudavo svarbiausias karines paslaptis ir perduodavo jas vokiečiams. Be to, ji bandė užsiverbuoti į Prancūzijos žvalgybos tarnybą, bet buvo išaiškinta ir nuteista sušaudyti.

Lietuvoje prie KAM buvo ir kriminalinė policija, kuri susidėjo iš kriminalinio sekimo ir politinio sekimo skyrių. Jie vėliau buvo sujungti ir pavadinti kriminaline policija.

Dar 1919 m. kriminalinėje policijoje dirbo 34 slapti policijos agentai, 1920 metais - jau 60. Šie žmonės užsiimdavo sekimu ir informacijos apie tam tikrus objektus rinkimu. 1919-1920 m. kriminalinėje policijoje pradėjo formuotis tai, ką galėtumėme pavadinti profesionalia žvalgyba. Tiek sovietų, tiek hitlerinės okupacijos laikotarpiu pradėjusi veikti sistema buvo sunaikinama ir diktuojama sava - okupacinė.

"Slaptas sekimas - vienas iš kovos prieš nusikalstamumą būdų. Kaip matyti iš žvalgybos (slapto sekimo) istorijos, iš pradžių profesionali žvalgyba buvo naudojama kariniais bei valstybės saugumo užtikrinimo tikslais ir tik gerokai vėliau pradėta naudoti policijos veikloje ir asmeniniame žmonių gyvenime", - teigia detektyvas.

Ties teisėtumo riba

Policijos departamento Komunikacijos skyriaus vedėjo pavaduotojo Ramūno Matonio teigimu, ši veikla mūsų šalyje nėra licencijuota. "Operatyvinę veiklą vykdyti gali tik tos institucijos, kurios turi operatyvinės veiklos subjektų statusą, tai numatyta LR Operatyvinės veiklos įstatyme. Tai yra specialius valstybės įgaliojimus turintys krašto apsaugos, vidaus reikalų, muitinės sistemų, Valstybės saugumo departamento, Specialiųjų tyrimų tarnybos padaliniai, kuriems pavedama operatyvinė veikla ir kurių pareigūnai įgaliojami ją vykdyti. Šių padalinių sąrašą sudaro ir jų operatyvinės veiklos mastą nustato Vyriausybė. Operatyvinės veiklos subjektų pagrindinės institucijos – Antrasis operatyvinių tarnybų departamentas prie Krašto apsaugos ministerijos, Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba prie Vidaus reikalų ministerijos, Muitinės departamentas prie Finansų ministerijos, Policijos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos, Specialiųjų tyrimų tarnyba, Vadovybės apsaugos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos, Valstybės saugumo departamentas, Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie Vidaus reikalų ministerijos, - teigia jis. - Privačios bendrovės užsiimti operatyvine veikla negali, tačiau jos gali vykdyti kitą veiklą, nesusijusią su operatyvine veikla."

Lietuvoje sekti privatų asmenį, rinkti apie jį tam tikrus duomenis, fotografuoti ir t. t., neturint jo paties sutikimo ar teismo sankcijos, draudžia įstatymai. Privatūs sekliai gali nesunkiai būti apkaltinti teisės į privatumą pažeidimu. Teisės aktų, reglamentuojančių jų veiklą, nėra. Prieš dešimt metų buvo parengtas Turto saugos ir detektyvinės veiklos įstatymo projektas. Turto saugos įstatymas buvo priimtas, o detektyvinės veiklos – ne. Suabejota, ar tokio verslo įteisinimas nepažeis Konstitucijos. Abejotina, ar šios kadencijos Seimas svarstys tokio įstatymo projektą, mat Vyriausybė nėra to įtraukusi į savo programą.

 


Kelionė aplink pasaulį kruiziniu laivu "Ventos Titanas"

Saulius BARASA

Šiaulių rajono kultūros centro darbuotojai Naujųjų metų išvakarėse kuršėniškius ir miesto svečius kvietė į kelionės aplink pasaulį kruiziniu laivu "Ventos Titanas" teatralizuotas išleistuves.

Vadovauti kruizinei kelionei patikėta laivo kapitonui Šiaulių rajono kultūros centro direktoriui Raimondui Sinkevičiui (kairėje).

Autoriaus nuotr.

Sausakimšoje salėje nuvilnija šurmulys. Vienas po kito iš tamsos išnyra keleiviai, nešini lagaminais, atsisveikina, atsiglėbesčiuoja su pasiliekančiaisiais ir laipteliais kyla į sceną. Apžiūrinėja laivo denį, sveikinasi su muzikantais, besiruošiančiais išleistuvėms, pasikeičia viena kita fraze. Tai - besiruošianti šventinei kelionei įgula - kultūros centro darbuotojai.

Po oficialios dalies vadovauti kruizinei kelionei patikėta laivo kapitonui Šiaulių rajono kultūros centro direktoriui Raimondui Sinkevičiui, kuriam labiausiai tiko kapitono kepurė. Neužtruko ir pareigų paskirstymas.

Savo padėjėju, bocmanu, paskirtas Zenonas. Rolanda atsakinga už keleivių sveikatą, Jovita, kuriai padės Leontina – už pilnus išvykstančiųjų skrandžius. Nerilė įpareigota būti barmene, Jurijus - laivo garso mechanikas. Saulių skyrė laivo fotografu, Zitą – dailininku, Niną – denio kajučių tvarkymo viršininke. "Na, o visi kiti turėsite linksminti mane", - šmaikščiai baigė atsakomybės dalybas kapitonas.

Nutilus "Neto" atliekamos kapelos muzikos garsams, tolumoje aidi Kuršėnų himnas "Bėki, Venta", kurį atlieka "Svaja". Kruizinis laivas palieka Kuršėnus.

Praplaukiant Latvijos krantus, žiūrovus salėje džiugina "Diemedėlis". Scenoje keičiasi pasaulio šalių vaizdai, įtraukdami visus kultūros centro kolektyvus. Nuotaikingais pasirodymais vienas kitą keičia vokaliniai, instrumentiniai ansambliai, breiko, liaudiškų, šiuolaikinių šokių grupės, cirko studija, vaikų ir jaunimo teatras "Ikaras". Tarp pasirodymų denyje verda gyvenimas. Linksmai ir šmaikščiai įgulai darbo nepritrūko.

Kelionė prasideda ir baigiasi Kuršėnuose. Sugrįžtančius namo sutinka suaugusiųjų teatras "Mozaika", reziumuodamas visos kelionės esmę: "Visur gerai, bet namuose – geriausia."

Šis kiekvienų metų pabaigoje Kuršėnuose vykstantis teatralizuotas visų Šiaulių rajono kultūros centro meno kolektyvų koncertas buvo kitoks nei ankstesnieji. Koncertui pradėta ruoštis rudens pradžioje, scenarijų aktyviai kūrė visi kolektyvų vadovai, pateikdami savų idėjų.

Kruopštaus darbo rezultatą įvertino entuziastingai nusiteikusi pilnut pilnutėlė žiūrovų salė. Skambant finalinei dainai, sugrįžusiuosius pasitiko gausiomis ovacijomis atsistoję.


Pirmieji eglučių žaisliukai simbolizavo tik gausą

Istorikai teigia, jog pats pirmasis eglutės žaisliukas buvo akvamarinu išdažytas kareivėlis. Patys seniausi eglučių papuošalai tikrai nebuvo įmantrūs - įvairūs saldumynai, vaisiai, riešutėliai... Vėliau eglučių šakeles išgražino liepsnojančios vaško žvakelės. Dar vėliau ant jų nutūpė iš popieriaus pagamintos paukščių ir žvėrių figūrėlės.

Praėjusiojo amžiaus pradžioje Lietuvos prieššventiniai turgūs jau buvo pilni eglutėms skirtų papuošalų. Stikliniai žaisliukai daugiausia būdavo pirklių atgabenami iš užsienio, o darbščių ir sumanių lietuvių meistrų rankos gamino daugybę originalių žaisliukų iš pačios paprasčiausios medžiagos – medienos, audinių skiautelių, popieriaus. Visų šalies miestų miestelių prekyvietės tiesiog traukte traukė pirkėjų akį žaisliniais riteriais su kardais rankose, muzikantais su armonikomis po pažastimi, medaus statines apkabinusiomis meškutėmis. Štai plūgą traukiantis medinis arkliukas, aukso spalva nudažytomis rogėmis skriejanti karalaičių porelė, morkas kremtantys linksmi triušiukai, apsukruolė lapė, rogutėse sėdintis raudonkepuris nykštukas, šluotą pasibalnojusi ragana, medinė mokyklėlė, kurios suoluose sėdi šuneliai. Visi šie eglutės papuošalai turi kilputes, tik imk ir kabink ant šakelių. Be kilputės tik puikiomis spalvomis išmarginta eglutės viršūnė.

Tuo laiku visose Europos valstybėse vyravo mada gaminti eglučių žaisliukus rankomis. Šios mados laikytasi ir Lietuvoje. Buvo naudojama įvairi žaliava: spalvotas popierius, blizganti folija ir juostelės, auksiniai ir sidabriniai blizgučiai, kiaušinių lukštai, vata. Masinė žaisliukų eglutėms gamyba įsigaliojo gerokai vėliau. Kai kurie senoliai iki šių laikų yra išsaugoję tų žaislelių. Jie tokie įdomūs! Sunkūs, tikri stikliniai burbulai, Kalėdų seneliai su maišais ant pečių, zuikiai, vabalai...

Tarybiniais laikais dalis žaisliukų turėjo sovietinį atspalvį - pramonė gamino raketas ir lėktuvus, raudonąsias žvaigždes ir poliarininkus… Jeigu namuose panašiais "atributais" nebuvo itin žavimasi, tai ant įstaigų salėse išstatytų eglaičių šakų pakakdavo ir "darbo didvyrių šachtininkų", ir "pjovėjų", ir "karių su šautuvais rankose". Eglutės apačią puošdavo girliandos ir vėliavėlės, o prie kamieno ant grindų būtinai stovėdavo Senis Šaltis ir Snieguolė...

Mūsų dienomis mirga marga nuo įvairių žaisliukų žaliaskarėms. Kasmet sukuriamos naujos ar patobulinamos senos medžiagos ir gaminimo technologijos. Dalis žaisliukų yra nedūžtančių, švytinčių tamsoje, mechaninių ir su baterijomis, kitų viduje gali būti tam tikra dinamiška kompozicija. Būna žaisliukų kalbančių, dainuojančių ir netgi šokančių...

Eglučių žaisliukų mada parodo pasaulinės mados tendencijas. Teko matyti naujausius katalogus, kuriuose patys madingiausi – šilku aptraukti žaisliukai su kontrastinės spalvos kilpelėmis. Kai kurie dizaineriai rekomenduoja kabinti ant eglutės daug naujamečių papuošalų, kad jie beveik uždengtų šakeles. Vėl madinga ankstyvosios krikščionybės atributika: šiaudinės prakartėlės, džiovintos gėlytės ir vaisiai, angeliukai, karūnos ir aušrinės žvaigždės. O po eglute garbingą vietą užima astrologinis kitų metų simbolis.

Kaip bebūtų, vaikams mieliausi turbūt bus ne švytintys pramoniniai "stebuklai" - jie visada mieliau pakabins šventės išvakarėse kartu su draugais mokykloje ar darželyje paties pasigamintą zuikį ar namelį arba drauge su močiute iš spalvoto popieriaus sumeistrautą žibintą. Juk svarbiausia - šventės laukimas ir rengimasis jai.

Parengė Kamilė Vitkutė



atgal   11-20   21-30   ( 31 )   32   33   34   35   36   37   38   39   40   41-50   51-54   toliau




Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti