(2016-04-29 Nr. 623) ŠIANDIEN 2017 Spalio 20 D. Penktadienis ARCHYVAS

Kontaktai
Naudingos nuorodos

Patirtys
Kaip atrodyti prabangiai?

Gabrielė PASTAUKAITĖ

Norint atrodyti stilingai, didelių išlaidų nereikia – užteks sumanumo, originalumo bei mokėjimo derinti drabužius. Siekiant susikurti prabangų įvaizdį, teks patuštinti piniginę, nes prabanga – tai, visų pirma, kokybė, kuri šiais laikais kainuoja. Kad piniginė kentėtų kuo mažiau, svarbu teisingai susidėlioti prioritetus.

Kur kas prabangiau atrodys vienas, tačiau kokybiškas žiedas nei deimantais žaižaruojantys visi rankų pirštai.

Mau­ro CA­TEB nuo­tr.

Vienetiniai ir dailiai prigludę

Dizainerė Raimonda Silė sako, kad yra didelis skirtumas tarp „būti“ ir „atrodyti“ prabangiai. Kadangi pirmasis variantas įkandamas nedaugeliui, R. Silė dalija patarimus, kaip reikia susikurti prabangų įvaizdį. „Jis neturėtų būti perkrautas, nes prabanga nerėkia. Ji šnibžda tiems, kas ją supranta“, – sako ji. „Taip pat svarbu rinktis natūralius audinius. Geriau jau paprastesnė suknelė, bet iš vilnos, medvilnės, šilko.“

Užuot pildžius drabužių spintą vardiniais rūbais, dizainerė pataria įsigyti vienetinius rankų darbo kūrinius. „Tikrai nemanau, kad galima dėti lygybės ženklą tarp prabangos ir vardinio rūbo, ant kurio yra kažkoks visiems gerai žinomas užrašas arba ženklas. Tuomet jau geriau rinktis paprasto silueto nežinomo gamintojo kokybišką drabužį“, – teigia R. Silė.

Prabangos įspūdį sukursite vilkėdamos tuos drabužius, kurie išties jums tinka. Vargu ar pavyks atrodyti solidžiai įsispraudus į per ankštą suknelę arba vilkint vienu dydžiu per didelį švarkelį. Ir visai nesvarbu, kad išpardavimo metu jis kainavo perpus pigiau, o įsigijote jį parduotuvėje, į kurią be nuolaidas simbolizuojančio ženklo nė nedrįstumėte įkelti kojos. Žinoma, kartais kokybės ir kainos santykis toks viliojantis, kad sunku atsispirti, bet tuomet verta prisiminti siuvėjų paslaugas.

Drabužiai taip pat turi būti tvarkingi – jokių augintinių plaukų, jokio suglamžyto audinio, jokių dėmių ar, visų baisiausia, skylių. Ta pati taisyklė taikytina ir batams bei rankinėms, kuriuos būtina nuolatos valyti specialiomis priemonėmis, suteikiant naujumo pojūtį ir žvilgesį.

Subtilūs ir kokybiški

Nuo senų laikų prabangą simbolizuoja auksas, tačiau su papuošalais iš šio brangiojo metalo nederėtų persistengti. „Prabangu tai, kas subtilu“, – sako IF & D JEWELLERY vadovas Valdas Valavičius ir priduria, kad kasdieniam prabangiam įvaizdžiui sukurti moteriai užteks auskarų, pakabuko bei žiedo.

V. Valavičius apskritai pataria verčiau įsigyti ir nešioti keletą kokybiškų papuošalų, kurie dar gi turi išliekamąją vertę, užuot pirkus daug ir pigiai. Jei labai norisi atsinaujinti, bet lėšų tam nėra, vyras rodo originalius ir masyvius papuošalus iš plieno, padengto auksą primenančiu atspalviu. „Ir gražu, ir kokybiška, ir pigu“, – sako jis, rankoje laikydamas iš gelsvo plieno ir baltos odos pagamintą apyrankę, puikiai derėsiančią prie prabangaus auksinio žiedo.

Prašnekus apie išskirtinę prabangą, IF & D JEWELLERY vadovas užsimena apie papuošalus su emaliu. „Tai – aukščiausios rūšies juvelyrika. Ji unikali tuo, kad emalis turi spalvą, bet tuo pačiu yra permatomas kaip stiklas, todėl po juo matosi brangiojo metalo raštai. Tokiu principu kažkada buvo gaminami garsieji Faberžė kiaušiniai“, – pasakoja V. Valavičius.

Žinoma, įspūdingai atrodančių papuošalų su emaliu kasdien nenešiosite. Vis tik ypatingomis progomis jais puošitės ne tik jūs, bet ir jūsų vaikai ar net anūkai, mat tokių papuošalų spalva, raštai išlieka nepakitę šimtmečius.

Iš išorės ir iš vidaus

Prabangą spinduliuoja ne tik drabužiai, papuošalai, bet ir makiažas. Profesionali visažistė Lina Červinskienė sako, kad neverta svajoti apie prabangų įvaizdį, jei kosmetinėje guli pigios priemonės. „Jos dažniausiai neatlieka savo funkcijos“, – teigia ji, rodydama makiažo pagrindą, kurio 11 gramų pakuotė kainuoja 80 Eur.

L. Červinskienė taip pat giria vadinamąjį nematomą makiažą (angl. Make-Up No Make-Up): „Toks makiažas visuomet pasitvirtina. Tačiau jį sunku pasidaryti, reikia gerų priemonių. Aišku, klube nematomas makiažas netiks – ten reikia ir pablizgėti, ir pažėrėti, bet paprastą dieną, priėmimuose, furšetuose prabangi moteris niekuomet nešvies visomis vaivorykštėmis spalvomis, o rinksis nematomą makiažą“, – moko specialistė.

Tiesa, turėkite omenyje, kad jokios makiažo priemonės neprilygs sveikai mitybai ir geram miegui. Todėl daug dėmesio derėtų skirti ir šioms, ne itin brangiai kainuojančioms „priemonėms“. Svarbu dar ir vidinis nusiteikimas. Dizainerė R. Silė prisimena, kaip kartą klientė apibūdino jos kurtą suknelę, su kuria, kaip sakė, puikiai atrodys ta moteris, kuri eis iškėlusi galvą. Kitu atveju vaizdas bus ne koks. „Jei viduje jausitės prabangiai, taip ir atrodysite. Nesvarbu, kad vilkite paprastą vilnonę suknelę ir mūvite paprastą auksinį žiedelį“, – įsitikinusi R. Silė.


Neatpažįstamai pakeičiantis makiažas – įžeidimas vyrui?
Laura AUKSAITYTĖ

Virtualioje erdvėje atsiradus video įrašams, kokia yra makiažo galia ir kaip neatpažįstamai kosmetika geba pakeisti moterų ir merginų veidus, vyrai pasipiktino. „Štai, kaip jos mums meluoja. Vyrai, pirma nuprauskite merginą, o tik tada pasilikite su ja nakčiai, nes ryte galite išsigąsti“, – pasipylė komentarai. Moterys vis dar negali patikėti, kad vyrams jos labiau patinka saikingai pasidažiusios, tad klausinėja viena kitos, kokias jas myli vyrai – natūralias ar su vakaro makiažu. „Mano vyras sako, kad jei moteris atrodo baisiai, reiškia ji – madinga“, – internautes prajuokino Lina.

„Štai kaip jos mums meluoja“, – piktinasi vyrai, išvydę fotografijas, kuriose matyti, kokia yra makiažo galia ir kaip neatpažįstamai kosmetika geba pakeisti moterų ir merginų veidus.

Renata Alves dos Anjos nuotr.

„Pasidažiusi atrodai lyg beždžionė“

Nors visuomenei peršama mintis, kad tobulas makiažas, madinga apranga, silikonas įvairiose kūno vietose – grožio garantas ir net būtina laimės sąlyga, vyrai savo žmonas ir drauges už nesaikingą pasidažymą net bara ir aiškina, kad jos be reikalo gadina kosmetiką. Aušra prisipažįsta, kad dažosi labai nedaug, nes savo vyrui patinka natūrali, o Vilma sako, kad ji net kankinasi, kai vyras neleidžia pasidažyti. Vyras esą ją dievina natūralią, banguotais plaukais ir tokios išvaizdos, lyg ji būtų ką tik pabudusi.

Meda kalba ne kartą girdėjusi iš vyro, kad ryte ji jam pati gražiausia – tokia trapi, vaikiška, miela, seksualiai geidžiama, o Justė atvirauja net besidžiaugianti, kad vyrui nepatinka pasidažiusi. Be makiažo, būdama 27-erių, ji atrodo kaip nepilnametė. Vyrui labai smagu, kad ji atrodo jaunesnė nei yra, ir Justė tiki, kad po dešimties metų jaunesnės žmonos jos vyras net nebandys ieškoti.

Vyrų pagyras, kad jos gražios visokios, girdi dauguma moterų. Živilė pasidžiaugė, kad jos vyrui patinka moteris, kuri vis kitaip geba atrodyti. „Jis mėgsta sakyti, kad manęs visokios jam reikia. Manau, kad kuo įvairesnį vaizdą vyrui pateiksime, tuo bus geriau. Visi vyrai, jeigu myli, tai myli, aišku, jei namuose tokios pasivėlusios būsime iki vakaro, jam nelabai patiks“, – sakė ji.

Gražina paantrino pašnekovei, kad ją vyras taip pat myli ir ryte patinusią, ir susivėlusią, ir su kedais parke, ir pasidažiusią, mūvinčią aukštakulniais. „Meilei makiažas nei padeda, nei trukdo, bet juk natūralu, kad gražu žiūrėti į pasitempusią, saikingai pasidažiusią moterį. Jei man vyras gražesnis nusiskutęs, taip ir aš vyrui gražesnė, kai pasipudruoju“, – sakė ji.

Deimantė, išgyvenanti, kad vyrui nepatinka, kai ji pasidažo, rado išeitį – prisiaugino blakstienas, pasidarė permanentinį makiažą. Tai esą labai patogu, tačiau atsirado pašnekovių, įspėjusių pernelyg chemija nesižavėti.

Anot Laimos, kai ji buvo prisiklijavusi blakstienas ir nagus, tikrosios beveik nubyrėjo, nagai trupėjo, prireikė beveik metų, kol atsigavo. „Blogai ta chemija, vyrai neverti tokios aukos“, – sakė ji.

Tuo tarpu Vika sako, kad pasidažo tik per šventes. „Manasis labai pyksta, jei kasdien dažausi, nenori, kad naudočiau pudrą ar lūpų dažus, nes neva atrodau kaip beždžionė ir gadinu pudrą be reikalo“, – sakė moteris.

Makiažas – ne vyro reikalas?

Justina, išgirdusi, kokie griežti pašnekovių vyrai, pasipiktino: „Kam toks vyras iš vis reikalingas, kuris nenori, kad moteris paryškintų savo natūralų grožį? Juk nebūtina prisikraut toną makiažo, bet lengvas dieninis tikrai nepamaišo“, – sakė ji.

Lina įsitikinusi, kad moteriai būtina pudruoti veidą, nes pudros sluoksnis apsaugo nuo ultravioletinių saulės spindulių, temperatūros pokyčių. Taip esą vyrui ir reikia paaiškinti. Tačiau Laima dažytis linkusias moteris užsipuolė. „Būk tvarkinga, tvarkyk namus, gamink maistą, tada vyras ir mylės. Negi mylės alkanas tą, kuri nieko namie nedaro, bet yra pasidažiusi?“ – klausė ji.

Laimos pareiškimas pašnekoves įsiutino. „Pasižiūrėk į save, kaip atrodai. Vyras tokią namie laiko, nes tik buičiai ir tinki. Bijo žmonėms parodyti“, – rėžė Andželika.

Nataša irgi pasibaisėjo nesidažančios moters pareiškimu ir nukirto, kad vyras, visų pirma, myli grožį, o ne buitį. „Šiais laikais vienodai dirba abu, tad abu ir turi namus tvarkyti, valgyti gamint. Moteris turi būti graži ir darbe, ir namie“, – sakė ji, pridurdama, kad būtų tikrai keista, kad ryte vyras jai lieptų eiti pasidažyti, nes nepasidažiusios jis nemyli. Lygiai kaip būtų keista, jei lieptų nusivalyti padažytas lūpas, nes sakytų, kad ji panaši į beždžionę“, – kalbėjo ji.

Brigita įsitikinusi, kad moteris turi savimi pasirūpinti, natūralumas gerai, bet apžėlusios kojos – natūralu, bet baisu. „Kaip beždžionės... Kaži, kuris vyras išbučiuotų tokią natūralią „gražuolę“, – mestelėjo ji.

Ingridos nuomone, svarbiausia būti gražiai pačiai sau. Jei gerai jausies, tave ir mylės, o Lina nukirto, kad moterys vaikosi madų ne dėl vyrų, o dėl kitų moterų. „Jei mano vyrui kuri moteris labai baisi, reiškia ji – madinga. Vyras sako, kad moters plaukai turi būti švelnūs, pirštai – be grobuoniškų nagų, drabužiai turi pabrėžti figūrą, o makiažas turi būti toks, kad jo nesimatytų. Žinoma, yra vyrų, kuriems patinka moterys, atrodančios lyg prostitutės, bet jie turi psichologinių problemų“, – įsitikinusi ji.

Gustės nuomonė paprasta – nesvarbu, moteris graži ar nelabai – vyras temyli rūpestį juo, o ne pačią moterį.

Ramunė nukerta: „Dažysiuosi, kol pajėgsiu, nes man makiažas suteikia pasitikėjimo savimi, jaučiuosi patraukli ir tai darau ne dėl vyro, kitų moterų, o dėl savęs. Ne vyro reikalas mano makiažas“, – sakė ji.

Greta pasijuokė, kad moterys tikrai be reikalo sau yra tokios kritiškos. „Mes čia stresuojame, kai ryte veidas yra patinęs, o vyrams tai jauku ir seksualu“, – sakė ji, o Nadieždos vyrui patinka, kai ji „pasikedena plunksnas“ ir tampa pritrenkianti. „Tada mane valgo akimis“, – džiaugėsi ji.

Lina pataria moterims geriau rūpintis mityba. Oda tada taps skaisti ir nereikės jokios kosmetikos. Juk pudra tam ir naudojama, kad paslėptų nesveiko gyvenimo būdo pėdsakus. „Ne visiems vyrams patinka dirbtinės lėlės. Na, nebent vienai nakčiai. Mano vyras sako, kad jam baisu prisiliesti prie kremu nuteplioto veido, bučiuoti lūpdažiu ištepliotas lūpas. Mano vyras mane myli ir susivėlusią, ir gražią, kartais  besikeikiančią, verkiančią, sergančią“, – sakė ji.

Vyrai meluoja iš baimės prarasti?

Gražina įsitikinusi, kad vyrai meluoja, ir yra naivu manyti, kad vyrams graži yra pelė su kuodu ir chalatu. „Gatvėje vyrai juk dairosi į pasidažiusias, pasitempusias, gražus daiktas traukia akį“, – sakė ji.

Moterys sako pasidažančios dar ir todėl, kad viena su kita konkuruoja. Joms nemalonu, jei vyras apžiūrinėja gatvėje kitą gražiai atrodančią moterį. O ar jau santykiuose yra bėdų, jei vyras kreipia dėmesį į kitas? Ingrida tikina, kad jos vyras kitų neapžiūrinėja, o Loreta, kad – taip. Ir pasako, kad viena ar kita moteris turi per daug „špakliaus“. „Aš irgi pasakau, ar man graži, ar ne. Taip ir turi bendrauti vyras ir žmona, juk abu gali aptarti, kas abiems negražu. Kaip tik yra problema, jei kitas apžiūrinėja ir su jumis nesikalba“, – sakė ji.

Ingridą tokia pastaba įsiutino. „Chamas, o ne vyras. Jei su ja aptarinėja kitas, su kitomis aptarinės tave. Čia tas pats, kai vyras kitos moters krūtis tešmeniu vadina. Jei negerbia kitų, negerbs ir tavęs. Pamatysi, ateis toks laikas“, – piktinosi ji.

Laima pasidalijo patirtimi – jei jos vyras ima aptarinėti kitas moteris, ji ima aptarinėti kitus vyrus, girti jų išvaizdą. Replikos tada greitai pasibaigia. „Reikia juk pavydą sukelti. Jei koks vyras sveikinasi su manimi, maniškis puola klausinėti, kas toks, iš kur pažįstu. Atsakau, kad buvęs meilužis, bet nė vieno tokio gero kaip tu nebuvo. Vyrus reikia ir taip pagirti“, – juokėsi Laima.

Sonata pataria merginoms nebūti naivioms. Nors vyrai ir tikina, kad myli nepasidažiusią, tai sako iš baimės prarasti moterį. Nes ji juk gali patikti kitam, kuris pasirodys geresnis, ir pas jį pabėgti.

„Kai sakau savo vyrui, kad žmona turi atrodyti taip gerai, kad visi galvotų, kad ji yra meilužė, jis nepritaria. Sako, kad per graži patiks kitiems, o tai pavojinga. Egoistai tie vyrai. O taisyklė ta, kad išeina pas jaunesnes ir gražesnes, pasidažiusias. Pasitempkime, kad taip nenutiktų“, – kalbėjo Sonata.


Draugai vyrą veda iš kelio. Mesti vyrą?
Laura AUKSAITYTĖ

Sėkmingos santuokos ir partnerystės sąlyga – suteikti savo antrajai pusei pakankamai asmeninės erdvės. O ką daryti, jei toje erdvėje, pavyzdžiui, bare su draugais ir alaus bokalu – vyras užsibūna per ilgai ir per dažnai. „Mano vyro draugai – degraduojantys ir be alaus bokalo kilnojimo neturintys jokių tikslų. Ką daryti? Skirtis su vyru ar gerbti tokį jo laisvalaikį?“ – viename mergaičių forume nuskambėjo nelaimėlės klausimas. Daugelis moterų tokį vyrą mestų, nes sėkmės istorijų tokiame laisvalaikyje kažkodėl itin mažai.

Jei vy­ras ar drau­gas lais­va­lai­kį lei­džia ba­re su drau­gais ir alaus bo­ka­lu, daž­na mo­te­ris rim­tai svars­to, ar ne­ver­tė­tų iš­si­skir­ti.

Ben Raynal nuotr.

Išsilakstys ir nurims?

Aušra, Vaida ir Kamilė nukirto vienareikšmiškai – joms tokios antrosios pusės, kuri laiką leidžia baruose, nereikia, skirtųsi iškart, tačiau Ringolda paatviravo, kad seniau jos vyras irgi laisvalaikį leido bare su draugais. Rytais jį pagiringą taip „ėsdavusi“, kad pamažu vyras suprato, jog pagirios – baisus dalykas ir nebeužsibūna baruose. Mieliau nueina į sporto salę.

Vaida ragina skelbti antrajai pusei ultimatumą, o Gintarė teigia visada sakanti vyrui į akis tai, kas nepatinka. „Mano vyro draugai manęs jau bijo. Praėjusį savaitgalį supykdžiau vieną draugę. Pasakiau, kad ji savo vyrui privalo uždrausti gerti su mano vyru. Nes tada man reikia naktimis važiuoti savo vyro parsivežti, o turiu žadinti vaiką, nes mažylio namie vieno nepaliksiu. Žiūrėsime, kuo tai baigsis“, – sakė Gintarė.

Brigita pasidalijo patirtimi, kad kai jos draugas „užbaliavodavo“, pareidavo girtas kaip šliurė naktį. Taip smirdėdavo, kad buvo šlykštu šalia miegoti.

„Išėjau gyventi pas tėvus, jis atėjo, atsiprašinėjo, maldavo grįžti. Patikėjau, atleidau, grįžau, bet šiandien galiu pasakyti, kad mano vyras pasikeitė tik laikinai. Jis bevalis, be savo nuomonės ir elgiasi, kaip liepia draugai. Jaučiuosi negerbiama, gyvenu su juo toliau ir manau, kad jam tereikia vieno draugo, kuris jį veda iš kelio, atsikratyti. Nežinau, kaip tai padaryti. Jo draugai manęs už zyzimą ir priekaištus nemėgsta. O sakoma, kad vyras palieka tą moterį, kurios nemėgsta jo draugai“, – patirtimi pasidalijo Brigita.

Laima įsitikinusi, kad moteris turi su vyru jaustis saugi. Argi būsi saugi, žinodama, kad tavo vyras – silpnavalis. „Aš tik už vyrą, o ne už paklusnų šunytį, kuris, vos draugams pakvietus, vykdo jų komandas“, – sakė ji.

Yra moterų, naiviai tikinčių, kad jei draugas dar aštuoniolikmetis, jis išsilakstys ir gali tapti šeimos žmogumi, tačiau Gintarė su tuo nesutinka. „Metai dar nieko neparodo. Mano vyrui

37-eri, jei išleisčiau, lėktų per visus naktinius barus“, – sako ji.

Geria, nes nemiela namuose?

Brigita įsitikinusi, kad vyras mieliau išeina į barą, nes jam nebeįdomu namie. Todėl žmona jam turėtų pasiūlyti kažkokią malonesnę veiklą – aistringą vakarą, baseiną, sporto salę ir pan. Tada vyras atpras nuo draugų.

O Vaida sako, kad tikrai taip nebus. Vyras tiesiog išauklėtas taip, kad mieliau laiką leidžia su draugais. „Vyro mama mane kaltina, nes įsitikinusi, kad jei vyras išeina gerti iš namų, jam negera namie. Labai skaudu tai girdėti, nesu aš kokia bjaurybė. Bet jo mama aplink jį visada šokinėjo, viską už jį padarydavo. Namie jis sukelia tikrą chaosą – nieko į vietas nepadeda, visur šiukšlina, einu ir einu iš paskos, o tvarkos kaip nėra, taip nėra. Bambu ir aiškinu, kad paėmęs puoduką iš spintelės nepadėtų jo ant šaldytuvo, o padėtų atgal. Negi tikrai kalta aš?“ – klausė ji.

Moterys tikrai savęs dėl nuolatinių priekaištų vyrui nekaltina. Anot Ingos, jei vyras per dažnai leidžia laiką su draugais bare, jam reikia pasiūlyti apsispręst – aš arba draugai. „Bet pradedu galvoti, kad kai kurios mano draugės vyrui nepatinka, ir jei man uždraus su jomis bendrauti – pamanysiu, kad kvailys ir labai supyksiu. Antra vertus, yra skirtumas – mano draugės padorios, o jo draugai – degraduojantys žmonės, kurie griauna ne tik savo, bet ir kitų žmonių gyvenimus“, – sako ji.

Nepasikeis?

Laima įsitikinusi – daryk, ką nori, vyras nepasikeis, tad geriausia skirtis. Jos istorija tokia – dabar jau buvęs jos vyras iš viso negrįždavo namo. Parlėkdavo tik išsimaudyti ir persirengti. Kentėjau, galiausiai – pripratau. Vėliau mano vyras tapo „furistu“, savaitę reise, dvi dienas – namuose.

„Džiaugiausi, kad dirba, nematau geriančio. Bet grįžęs iš reiso jis „pildavo“ tiek, kad užlipo ant „baltų arklių“. Ėme prikaišioti, kad visos „furistų“ žmonos yra pasileidėlės. Gavau į kailį – jis dvi paras areštinėj už tai pasėdėjo. Kai primušė mane antrą kartą, kantrybė baigėsi. Atsistojau ir išėjau. Tokie nesikeičia. Jau praėjo metai, jis gyvena su kita, gerai ir pas meilužes laksto. Kartu gyvenome 11 metų, o gražiai tik 6 mėnesius“, – pasakoja Laima.

Brigita prisipažino, kad išgėrinėjantis vyras vienintelį kartą buvo ją už kaklo suėmęs. „Rankas sudraskiau ir pasakiau, kad trenksiu bet kuo, kas po ranka pasitaikys. To pakako, vienintelė bėda – draugai. Jei pasako, kad grįš už valandos, žinau, kad grįš naktį „gatavas“. Alkoholis, bėgant metams, minkština smegenis“, – guodžiasi moteris.

Vaida pataria nebekreipti dėmesio į geriantį vyrą – netvarkyti daiktų, negaminti maisto, palikti ramybėje. Gal tada susimąstys.

Skaidra kenčiančioms moterims pataria pirmiausia pasikalbėti su vyrais, pasakyti, kad jei gers – keliai išsiskirs. „Aš iškart bėgčiau nuo tokio vyro. Toks ir vyras, kuriam pirmoje vietoje – „bambalis“, o ne tu“, – sako ji.

Kuris kurį veda iš kelio?

Simonai apskritai juokingi moterų pasakymai, kad „iš kelio vyrą veda draugas“. „Jis netampa „pijoku“, moterys, jis toks yra! Tik tiek, kad susirado bobą, kuri šalia tupi ir protą knisa. Jei nenorėtų, vyras niekur neitų. Draugų vyras klauso, nes jam patinka gerti. O gal vyras pats veda savo draugus iš kelio? Draugai – tik priedanga. Kai jis sėdi namie, tik ir laukia, kad koks draugas paskambintų. Kažkada pati tokį kvailį turėjau. Praėjo 12 metų, o jis nelabai pasikeitė. Ačiū Dievui, netęsiau su tuo asilu santykių“, – sakė ji.

Ir Laimos nuomonė tokia, kad draugai vyro iš kelio išvesti negali. Jei vyras vis pabėga pas draugus į barą, tai tęsis visą gyvenimą, nes „tokie“ vyrai nesikeičia. Todėl nereikia moteriai keisti savo gyvenimo, nes vyras vis tiek bus namie retas paukštis.

Loreta sako irgi turėjusi tokį vyrą. Kasdien buvo su draugais ir „bambaliais“. Didžiavosi prieš juos, kad jie nieko neturi, o jis darbą, mašiną, žmoną, vaiką, šunį. „Ko tik nedariau, gražiuoju ir piktai kalbėjau, galiausiai susikroviau daiktus ir išėjau. Pasakiau, kad grįšiu tik, jei pasikeis. Jis pasirinko išgertuves, galiausiai vieno baliuko metu žuvo, dar keturis žmones pasiimdamas su savimi“, – prisipažino ji.


Logopedinėje mokykloje – etnografinė savaitė

Spalio 5–9 d. Šiaulių logopedinėje mokykloje vyko etnografinė savaitė „Aukštaičiais, žemaičiais, suvalkiečiais, dzūkais ir lietuvninkais esame mes gimę“. Ji surengta tikint, kad norint pažinti tautą, būtina pažinti pagrindinius jos užsiėmimus ir verslus, darbo įrankius, pastatus, apsirengimą, papročius. „Šiais laikais dauguma amatų yra tik laisvalaikio leidimo būdas. Norime, kad mokiniai neužmirštų savo šaknų, domėtųsi kultūra, amatais, puoselėtų ir mylėtų savo kalbą ir Tėvynę“, – kalba mokytojos Rima Ledauskienė ir Rasa Šukienė.

 

Liau­dies kul­tū­ra tam­pa eli­to kul­tū­ros da­li­mi. Jos raiš­kos vie­tos – ne­be kai­mo gry­čia, bet kon­cer­tų sa­lės, mies­tų ir mies­te­lių šven­tės, mo­kyk­lų bend­ruo­me­nės.

Ri­mos LE­DAUS­KIE­NĖS nuo­tr.

Lietuvos tautinis paveldas, tradiciniai amatai, papročiai yra svarbi šalies etninės kultūros dalis. Iš kartos į kartą perduodama patirtis ir specialūs įgūdžiai, atkuriamos istoriškai susiformavusios tradicijos palaiko tautos gyvybingumą, parodo pasauliui Lietuvos tautinį veidą. Anot R. Ledauskienės ir R. Šukienės, dažnai jaunimas klaidingai mano, kad etninė kultūra – praeities atgyvena, tradicinio paveldo vieta tik muziejuose, tautosakos saugyklose ar kraštotyros knygose. Jaunimui būtina parodyti, kad etninė kultūra anaiptol nėra žaidimas senove, juolab kad etnokultūros globa nereiškia siekio sugrįžti į senolių gyvenseną.

Seimui 2015 m. paskelbus Etnografinių regionų metais, mokykloje buvo pradėtas vykdyti projektas „Lietuvos etnografiniai regionai – mūsų turtas“. Logopedinėje mokykloje jau kelerius metus gyvuoja studija „Saulės klėtis“, kuriai vadovauja Jūratė Sruogytė. Mokytoja organizavo etnografinę savaitę bei sukvietė visus pasimokyti dainų, šokių.

Mokytojos R. Ledauskienė ir R. Šukienė antrus metus vykdo pačių sumanytą projektą „Senolių kaimo gryčioj“. Buvo parengtos parodos mokykloje, „Aušros“ muziejaus Žaliūkų vėjo malūne, organizuoti edukaciniai užsiėmimai mokiniams ir mokytojams, vyko vakaronė, kurios metu Magdutė supažindino su duonos keliu iki mūsų stalo.

„Norime, kad vaikai suprastų ir galėtų lyginti kelių kartų gyvenimus ir aplinkybes, padėjusias žmonėms išsiugdyti santūrumą, tvirtą charakterį ir darbštumą. Norime, kad jie didžiuotųsi savo gimtine, žinotų jos praeitį“, – sako pašnekovės.

Visą savaitę mokykloje vyko renginiai. Mokiniai kartu su istorijos ir lietuvių kalbų mokytojais ieškojo informacijos, rinko medžiagą apie regionus ir pateikė juos stenduose. Rudens folkšokių vakarėlyje skambėjo liaudies muzikos instrumentai, sukosi šokėjų poros, buvo mokomasi tautinių šokių.

Žemaitiškų žaidimų rytmetyje vaikai mokėsi žaidimų kartu su Šilalės S. Gaudėšiaus gimnazijos etnokultūros būrelio nariais. Vaikai buvo sužavėti žemaitiška šnekta, bendravimu.

Daugiausiai svečių ir dalyvių sulaukta amatų ir rudens gėrybių mugėje. Svečiuose lankėsi Šiaulių miesto tautodailininkų folkloro ansamblis „Margulis“, Šiaulių Gegužių progimnazijos folklorinių šokių kolektyvas „Juostinas“.

Po koncerto visi rinkosi tradicinių amatų organizuotose edukacinėse erdvėse. Tautodailininkai atsivežė savo pagamintų dirbinių, rodė, kaip gimsta karpiniai, audžiamos juostos, drožiamos kaukės, neriama, brankteliais pinami pynikai, varstomi sodai, mezgamos riešinės ir pan. Technologijų mokytojai mokė vaikus pasigaminti švilpynes, žaislus iš medžio. Mokiniai kūrė iš rudens gėrybių ir vaišinosi etnografiniams regionams būdingais valgiais. Mokinių, jų tėvų ir mokytojų pagaminti darbai papuošė mokyklos erdves.

Vaikai žavėjosi tautinio rūbo grožiu, sudėtingais raštais, galvos apdangalais ir skambančiais liaudies instrumentais. Pirmą kartą išgirdę cimbolų skambesį klausėsi nuščiuvę ir sužavėti. Etnokultūros savaitę vainikavo ekskursija į Lietuvos liaudies buities muziejų Rumšiškėse.


Kai galvą „skauda“ vyrui

Laura AUKSAITYTĖ

Interneto svetainėse apstu susituokusių arba ilgametes drauges turinčių vyrų skundų, kad moterims ilgainiui per dažnai ima „skaudėti“ galvą ir jos atsisako seksualinių santykių. Moterų keliami reikalavimai vyrams aukšti, o vyrams pakanka, kad moteris jiems gamintų maistą, reguliariai mylėtųsi ir nenervintų. Tačiau šiais laikais pasigirsta moterų skundų, kad galvą vis dažniau „skauda“ jų vyrams. Ir tas jų galvos „skausmas“ trunka net kelis mėnesius. „Rėkiau, seksualiai rengiausi, baudžiau ignoravimu, niekas nepadėjo? Gal vyras susirado meilužę? Ką daryti?“ – teiraujasi internautė Loreta.

Mo­te­rų ke­lia­mi rei­ka­la­vi­mai vy­rams aukš­ti, o vy­rams pa­kan­ka, kad mo­te­ris jiems ga­min­tų mais­tą, re­gu­lia­riai my­lė­tų­si ir ne­ner­vin­tų. Ta­čiau šiais lai­kais pa­si­girs­ta mo­te­rų skun­dų, kad gal­vą vis daž­niau „skau­da“ jų vy­rams.

Helga WEBER nuotr.

Užsipuolė nelaimėlę sutrypus vyro ego

Į vieno mergaičių forumo nares kreipėsi Loreta, išdėstydama labai rimtą problemą. Ji yra ištekėjusi, vaikų neturi, santykiai su vyru geri, tačiau iš šeimyninio guolio jau tris mėnesius kaži kur iškeliavęs intymus gyvenimas. Vyras buvo keturiems mėnesiams išvykęs į užsienį, o kai grįžo, moteris tikėjosi aistringos nakties, tačiau jos nebuvo. „Lovoje jis buvo nuobodus, vos ne gulėjo ir laukė kol viską padarysiu. Man trūko kantrybė, nesivaldydama išrėžiau, ką galvoju. Ir va, jau 3 mėnesius nebėra jokio sekso. Kelis kartus parodžiau iniciatyvą, bet jis jos netęsė. Pasijutau pažeminta ir kuo toliau, tuo labiau pykau. Bandžiau kalbėtis, bet jis nieko nesakė. Išėjau į kitą kambarį, paprašė grįžti. Pasakiau, kad be intymaus gyvenimo aš blogai jaučiuosi ir paklausiau, gal jis susirado meilužę. Jis paneigė, aš tikiu, nes ne toks jis žmogus. Esu labai pikta, gyvenime nebuvo joks vyras manęs atstūmęs, visad buvau labai aistringa lovoje...Nebežinau ką daryti, patarkite“, – guodėsi Loreta.

Pasirodo, moterys nepuolė Loretos guosti, o ėmė kritikuoti už isterijos priepuolį ir ginti vyrą. Agnė išdėstė, kad Loreta „sumindė vyro ego su aukštakulnių kulniuku“, todėl dabar veltui tikisi, kad jis degs aistra. „Džiaukis, kad po isterijos priepuolio išvis nepaliko. Kiti vyrai po tokių isterijų impotentais tampa“, – aiškino pašnekovė.

Laima antrino Agnei ir mokė Loretą labai stengtis, kad jos vyras vėl savimi imtų pasitikėti. Jei ją nustebins, tada bus aišku, kad lūžis įvyko, ir šeimoje vėl užsiliepsnos aistra.

Lina patarė nelaimėlei atvėsti ir atsiprašyti vyro. Juk vyras negali būti pažemintas savo moters. „O tada reikia stebėti jo elgesį, patikrinti ar tikrai užsienyje jam nieko ypatingo nenutiko. Apsimesti, kad nieko neįvyko, jokiu būdu nevalia, nes galiausiai prikeliausite iki skyrybų“, – sakė ji.

Dar viena internautė Jolita pasidalijo nuomone, kad Loretos vyras užsienyje tikrai susirado meilužę. Dabar gal bijo, kad žmonos kokia lytiniu keliu plintančia liga neužkrėstų, tai ir saugosi. Todėl Loretai patarė prikalbinti vyrą mylėtis su prezervatyvu. Jei sutiks, vadinasi, problema dėl šios priežasties.

Rasos nuomone, problema kita – vyras pavargo nuo labai aistringos žmonos. Jis kelerius metus gesino jos aistrą, o ji vienu kirčiu ėmė ir visą jo planą sugriovė... „Manau, kad jo jausmai atvėso, dėl to ir nenori mylėtis. Problemos reikia ieškoti ne sekse, bet kitur. Matyt, kažkas santykiuose jo netenkina“, – sakė Rasa.

„Tinginys tas vyras“

Patarimus žėrė ir ne tokios Loretos isterijai griežtos moterys, pavyzdžiui, Lina mano, kad moteris irgi turi ego ir turi teisę supykti. „Man irgi kraujas užvirtų, jei vyras amžinai atstumtų“, – sakė ji.

Vilma taip pat ėmė ginti pašnekovių užsipultą moterį. „O tai ką jai daryti? Pas kitą vyrą bėgti arba kentėti visą gyvenimą be intymaus gyvenimo?“, – sakė ji.

Sigutė Loretai patarė nurimti ir dar kartą bandyti pasikalbėti su vyru. „Mano manymu, jis išvykęs su kažkuo pasimylėjo, tai dabar kaltė slegia. Viagros užgirdyk. Tada nebereikės savęs žeminti ir eiti vyro atsiprašyti. Jei jis myli, atlėks aistringas, o jei nebe – išlėks pas kitą. Taip ir patikrinsi“, – sakė ji.

Orinta pasidalijo savo patirtimi – ir ji turėjo draugą, kuris jos negeidė. „Jaučiausi kaip sutrypta, kaip šiukšlė. Dingo pasitikėjimas savimi. Pasirodo, vyras eidavo į šoną“, – prisipažino Orinta.

Ar Loreta tikrai viską padarė, kad santykiai su vyru taptų šilti? Ingrida mano, kad ne. „O gal priežastis paprasta – jų temperamentas skirtingas, todėl vienam, jei nori toliau kartu gyventi, reikia pakentėti, o kitam – pasistengti“, – sakė ji.

Kornelijos nuomone, kai dingsta aistra, dingsta ir seksas. O tada žmonės ima tolti vienas nuo kito, atšąla jausmai, imama gyventi tik dėl pareigos. „O tada gatvėje pagautas kito vyro žvilgsnis veikia kaip elektra. Pradedi nebekęst savo antrosios pusės. Esu su tuo susidūrusi. Kai dingsta aistra, ryšį labai sunku reabilituoti, o jei stengiasi tik viena pusė – išvis neįmanoma. Bandyk iškvosti draugus, gal prasitars, nugirdyti vyrą, surengti pasimatymą kur nors viešbutyje. Blogiausiu atveju, kreipkitės į psichologą. Jei vyras atsisakys, bus visiškai aišku, kad reikia skirtis“, – sakė Kornelija.

Inesa išvis apstulbo, nes dar negirdėjo, kad vyrui nereikėtų sekso. O jei jau toks pasitaikė, tai akivaizdu, kad medis ir liks medžiu – nepadės nei vaistai, nei alkoholis, nei gražūs apatiniai. Buratinas ir liks Buratinu...

„Tinginys tas vyras“, – nukirto Eglė ir pamokė Loretą pagąsdinti vyrą, kad ieškos meilužio. O gali būti, kad vyras serga depresija, juk tada dingsta seksualinis potraukis. „Reikia kalbėtis su vyru nekaltinant, o kalbėt apie save, ko tau trūksta. Arba surandate viduriuką, arba skirstotės. Kam dviems žmonėms būti nelaimingais liekant drauge? Bet skirtis tik dėl sekso – na, ką aš žinau“, – sakė ji.

Vyresnės moterys – vis dar sovietmety

Į diskusiją įsitraukė ir moterys, kurioms aistringa moteris – kažkas nedoro. Viktorija mano, kad Loreta peržengė ribą. Ji kažkur skaičiusi, kad jei moteris intymiame gyvenime yra labai aktyvi, vyrui ilgainiui tai ima nebepatikti. Juk jis nori būti užkariautojas, o yra pats „paimamas į nelaisvę“.

„Koks vyras su tuo taikstysis? Kai moteris rodo iniciatyvą, kažkas vyrams „nutrūksta“. Jis ir pats nebesupranta, kas jam nutiko, todėl ir paaiškinti negali. Reikia gundyti vyrą, tačiau ir pasilaužyti. Lai jis pasijunta nugalėtoju, pasistengia. Tada savigarba jam sugrįš. Kai moteris pati vyrą sujaudina, pati pasitenkina, jam nebėra ko stengtis. Vyrams nuslopina norą mylėtis lengvas grobis. Man patys vyrai taip aiškino. Kai draugauji, vyrui visada iškilęs klausimas, mylėsis ar ne, todėl ir dega aistra. Flirtuokite su savo vyru, gundykite, viliokite, bet kaip sunku bebūtų, kurkite intrigą. Ratas pasisuks į kitą pusę, vyras ims siekti moters, pradėsite vėl mėgautis seksu“, – sakė Viktorija.

Danutė sako, išvis nesuvokianti, kaip moteris gali pati rodyti iniciatyvą. Jos nuomone, tai gėda, neišsiauklėjimas, žeminimasis.

Su tokiu požiūriu tikrai daugelis moterų nesutiko ir Danutę apkaltino užstrigus praėjusiame amžiuje. Pasak Auksės, seksas yra gyvenimo dalis ir nieko nepakeisi. O žmonai paklausti vyro, kodėl jis jos nebegeidžia – visiškai normalu. „Danute, tikiuosi, kad vaikų neturite, nes užauginsite dukras, kurios bijos sekso, o sūnus, kurie manys, kad sveikos moterys yra kekšės“, – sakė ji.

Anot Linos, tik Sovietų Sąjungoje moterys didžiavosi, kad šalyje sekso nėra. Nebuvo joje nei gėjų, nei pedofilų, nei narkomanų, tačiau dabar taip galvoti – tamsuma. „Seksas yra natūralus poreikis ir malonumas. Visai negėda turėt sveikus santykius su vyru, tačiau skirtingų kartų moterys skirtingai apie intymų gyvenimą galvoja“, – sako ji.

Laima mano, kad Loreta vyro nemyli, jei visą bendrystę su vyru „riša“ tik per lovos reikalus. „Nenoriu nieko pranašauti, bet šita mergaitė per savo ambicijas ir principus gali likti viena. Nes jei žmogų myli, tai negrasintumei skyrybomis. Jei vyras dirba be išeiginių, lenkia dėl jos nugarą, o ji rodo savo ožius, vadinasi, nebežino, ko nori“, – sakė Laima.

Galiausiai, pasiklausiusi kitų moterų nuomonių, prabilo ir Loreta. Pasirodo, ji labai nori vaiko. Jai greit 30 metų sukaks, laikas eina ir aplanko beviltiškumo jausmas. Dėl to ir pratrūkusi. O vyras, greičiausiai, vaiko dar nenori. „Man buvo sunku, supykau, taip, pagrasinau skyrybomis. Dabar reikės kažkaip susigrąžinti pasitikėjimą savim“, – sakė ji.


Nekalbadieniai konfliktų neišsprendžia
Laura AUKSAITYTĖ

Visą gyvenimą su vieninteliu vyru nugyvenusios moterys jaunamartėms duoda tokį patarimą: „Niekada neikite miegoti susipykę.“ Psichologai sako, kad didžiausias konflikto priešas – tyla, nes tokiu būdu bandoma sutuoktiniui atkeršyti ir juo manipuliuoti. Jaunystė – kvailystė, tad svetimų patarimų vargu ar jaunimas nori klausytis. Pykstasi, daužo lėkštes ir nekalba mėnesiais. O kaip pora susitaiko, kas labiausiai padeda – atlaidumas, atsiprašymas ar humoro jausmas?

Mitya KU nuotr.
Moterys skelbia nekalbadienius

Kai du žmonės prieina tokią ribą, kad nustoja kalbėtis, ir tai trunka ištisas valandas ar net dienas, ginčas lieka neišspręstas, ir abu jaučiasi nelaimingi. Taip kalba šeimos tarpusavio santykių psichologai, tačiau socialiniuose tinkluose moterys atvirauja, kad susipykus jos dažniausiai ir daro tai, ko negalima – trenkia durimis ir skelbia nekalbadienius.

Aistė sako, kad susipykusi su draugu ji nutyla, susisuka į kamuoliuką ir duodu savajam erdvės. Ligita išeina į miestą, o Irina išeina į kitą kambarį gyventi, valgyti vyrui nedaro ir tuo labai džiaugiasi, nes tada jai būna išeiginės nuo šeimos.

Kitos moterys ne tik išeina į kitą kambarį, nekalba, negamina vyrui valgyti, bet ir miega atskirai. Laura atvirauja, kad susipykus jos namuose visada prasideda nekalbadieniai. „Ignoruoju visiškai, ir tai gali tęstis mėnesį“, – kalba ji.

Eurika sako nekalbadienius skelbianti iki tol, kol vyras jos neatsiprašo, tačiau yra moterų, kurios išeina iš namų ar į kitą kambarį, kad susivoktų savyje, apgalvotų, kas atsitiko.

Laura atvirauja, kad susipykus ji pasiima šunį ir išbėga į lauką pabėgioti, pasivaikščioti. „Reikia galvą pravėdinti ir palaukti, kol įsiūtis praeina, nervai nurimsta. O jei kyla didelis konfliktas, mėgaujuosi išeiginėmis nuo maisto ruošimo. Aišku, problemas visada susitaikę aptariame, kad dėl tų pačių dalykų konfliktų daugiau nekiltų“, – sako ji.

Aurelija sako bandanti ramiai analizuoti problemą, ji mano, kad negerai tyla gilinti konfliktą, tačiau Eurika ginčijasi, kad supykusi moteris laukia tik vyro atsiprašymo. „Kai atsiprašo, tada konfliktą ir analizuojame“, – pasakoja ji.

Lina su savo gyvenimo draugu sau leidžia kalbėtis tik tada, kai abu „atvėsta“. Aiškėja, kad supykusi moteris net nenori akyse vyro matyti. „Mano vyras bambeklis, nori vis kalbėtis, o aš noriu užsidaryti virtuvėje ir ramiai pabūti. Kai žiauriai susipykstame, aš užsidarau virtuvėje, jis vis tiek ateina, šneka visokias nesąmones, erzina, tad kartais net nežinau kur dingti“, – kalba Ringolda.

Loreta prisipažįsta manipuliuojanti vyru – pasuka įvykių tėkmę taip, kad vyras pasijunta kaltas ir būna priverstas atsiprašyti. Tuo tarpu Lina įspėja, kad vyrui vieną dieną atsibos atsiprašinėti ir ji trenks durimis visam laikui.

Močiučių patirtimi mielai naudojasi Vilma. Ji sako, kad kai atsigula su vyru į lovą, tada ir susitaiko. Ir naktis po konflikto besitaikant būna karštesnė...

Juokas sprendžia visas problemas

Yra tokių emocingų moterų, kurios, vos kilus konfliktui, nusprendžia išsituokti. „Kai susipykstame, išsyk – skyrybos. Po 15 min. vėl draugaujam. Mūsų pykčiai vaikiški. Aš „užsiraukiu“, jis klausia, kas yra, aš sakau, kad nieko. Tada jis kokią nesąmonę lepteli pakeltu tonu, nes žino, kad tai mane siutina. Tada aš išsilieju, galiausiai prasideda normali diskusija. Per 5 metus esame tik kokius tris kartus taip susipykę“, – pasakoja Daiva

Vis dėlto yra ir labai ramių, atlaidžių moterų, kurios gana greitai pamiršta konfliktą. Eurika atvirauja, kad vyras jos niekada neatsiprašo, bet jai to atsiprašymo nelabai ir reikia. „Jau po

10-ies minučių jis lyg nieko nebuvę kalbina, kažko paklausia. Tada viskas taip paprastai ir nurimsta“, – sako ji.

Ir Gintarė konflikto ilgai netęsia. „Abu parėkaujame, jis mane pasiunčia toli toli, parūko, aš atsigeriu vandens ir taika. Arba jis pamažu vis kalbina, ir aš atlyžtu“, – sako ji.

Pasirodo konfliktai šeimoje labai naudingi namų švarai ir tvarkai palaikyti. Jei vieni daužo lėkštes, kiti užsiima sunkiu fiziniu darbu, su įniršiu puola kuopti namus. „Susipykus namuose darau generalinę tvarką. Kai susitvarkau, praeina pyktis ir pakyla nuotaika“, – sako ji.

Labai sudėtingi santykiai tose šeimose, kuriose abu sutuoktiniai dirba tame pačiame darbe. Inga atvirauja, kad kai dirbo su vyru kartu vienoje kompanijoje, labai pykosi. Vyras tada buvo jos viršininkas, tad šeimoje santykiai pašlijo. O kai moteris iš darbo išėjo, namuose įsivyravo meilė ir ramybė.

„Mes irgi dirbome tame pačiame darbe, tai namie nuolat pykdavomės, nes iš darbo parsinešdavome visas problemas. Pamažu išsiugdžiau gebėjimą nebesinešti bėdų namo. O jei kas blogai, ištrūkstame savaitgalį į viešbutuką porai dienų, kad pabūtume tik dviese. Mano vyras – man ir draugė, ir patarėjas, ir vyras, ir meilužis, ir kunigas“, – sako Rasa.

O Brigita visiškai tikra, kad geriausiai konfliktą padeda „gesinti“ humoro jausmas. „Kai susipykstame, paruošiu vakarienę prie žvakių ir imu juokauti. Pokštai viską pataiso“, – sako ji.


Prekių keitimo, grąžinimo ir garantinio remonto subtilybės

Gabrielė PASTAUKAITĖ
gabriele.pastaukaite@splius.lt

Ištrūkus ką tik įsigytos žieminės striukės užtrauktukui, nulūžus prieš savaitę pirktų batų kulniukui arba sugedus vos porą mėnesių namus linksminusiam televizoriui, skubame pas šių prekių pardavėjus. Tačiau norint be didesnių nesklandumų pakeisti, suremontuoti arba atgauti už prekę sumokėtus pinigus, reikia bent šiek tiek žinoti savo, kaip pirkėjų, teises.

Nes­var­bu, ką jums sa­ko pre­ky­bi­nin­kai, Lie­tu­vo­je pa­gal įsta­ty­mą dau­gu­mai pre­kių yra nu­ma­ty­ta dvie­jų me­tų ga­ran­ti­ja.

Richard YUAN nuotr.

„Nepajudinama“ dviejų metų garantija

Prekėms suteikiamų garantijų yra įvairiausio plauko ir įvairiausio ilgio. Štai vienoms žadama šešerių, kitoms – penkerių, trečioms – ketverių metų garantija. Tokie terminai nestebina: Civilinis kodeksas numato, kad pardavėjas atsako už daikto trūkumus, kurie išaiškėja per dvejus metus nuo daikto pardavimo (jei pats nenustatė ilgesnio termino). Tačiau kaip tuomet traktuoti metų, pusės metų ar vos kelių mėnesių garantijas skelbiančius užrašus?

Valstybinės vartotojų teisių apsaugos (toliau – VTA) vyriausiasis specialistas Vitas Ūsas sako, kad anoks čia rebusas. Pirkėjai paprasčiausiai turėtų skirti komercinę garantiją nuo garantijos pagal įstatymą. Pirmąją savo nuožiūra nustato pardavėjas, o antroji galioja dvejus metus nuo prekės įsigijimo dienos. Tad nusipirkę išmanųjį telefoną su vienerių metų garantiją, pardavėjui pretenzijas reikšti bei reikalavimus kelti galėsite dar vienerius metus.

Be įrodymų – nė iš vietos

Tiesa, jei dėl tam tikro prekės broko ar gedimo į pardavėją kreipėtės galiojant komercinei garantijai, rūpesčių bus kur kas mažiau. Pasak Lietuvos vartotojų asociacijos (toliau – LVA) prezidento Pauliaus Merecko, pardavėjai tokiu atveju yra linkę geranoriškai patenkinti pirkėjų skundus: nekokybiškas prekes pakeisti, suremontuoti arba grąžinti už jas sumokėtus pinigus.

Tačiau jei problema pasalūniškai išlindo komercinei garantijai pasibaigus, o garantijai pagal įstatymą vis dar galiojant, situacija tampa šiek tiek sudėtingesnė. Tuomet pirkėjui teks įrodyti, kad prekė turėjo defektų dar iki jos įsigijimo. Prireiks pardavėjo ir Valstybinės ne maisto produktų inspekcijos (toliau – VNMPI) atliekamų ekspertizių bei kantrybės, laukiant rezultatų.

Ne žodžiu, o raštu

P. Mereckas taip pat atkreipia dėmesį, kad dėl nekokybiškos prekės į pardavėją geriausia kreiptis raštu – tokią tvarką numato ir Mažmeninės prekybos taisyklės. Savo nusiskundimus bei reikalavimus išdėstę ant balto popieriaus lapo, ne tik parodysite žinantys savo teises, bet ir oficialiai užfiksuosite nusiskundimo atvejį. „Jei pirkėjas skambina arba ateina pasišnekėti, pardavėjas pasakoja, ką tik nori. O gavęs raštišką skundą, mulkinti jau nebegali, nes žmogus turi įrodymą, kada ir su kokiu reikalavimu į jį kreipėsi“, – sako LVA prezidentas.

Būtent todėl skundą reikia rašyti dviem egzemplioriais: vieną atiduoti pardavėjui, o kitą pasilikti sau. Skundo turinys turi būti kaip įmanoma lakoniškenis – jį rašant užteks atsakyti į šiuos paprastus klausimus: kas kreipiasi, į ką kreipiasi, kada kreipiasi, kodėl kreipiasi ir ko savo kreipimusi siekia. Prie skundo taip pat būtina prisegti čekio kopiją. Jei čekio išsaugoti nepavyko, yra kitų būdų įrodyti prekės įsigijimo faktą. Tačiau tuomet Jūsų ir Jūsų prekės likimas priklausys nuo pardavėjo ir valstybinių institucijų ar netgi teismo sprendimų.

Į pateiktą skundą pardavėjas turi sureaguoti per dešimt dienų. Jeigu kyla nesutarimų, skundą galite perduoti VNMPI.

Čekius reikia saugoti

Tiek V. Ūsas, tiek P. Mereckas sutaria, kad čekis – pagrindinis, o svarbiausia, neginčytinas prekės įsigijimo įrodymas. Ir nors daugelio namų spintose bei spintelėse slepiasi dėžutės su čekių krūvelėmis, jose tikrai neįmanoma sutalpinti visų nuo pirkinių likusių dokumentų. Be to, čekiai neretai „mėgsta“ pasimesti arba išblukti.

Jei čekį praradote, dar nereiškia, kad negalite reikalauti pakeisti, suremontuoti nekokybišką prekę arba susigrąžinti už ją sumokėtus pinigus. Vietoje čekio prie skundo tiesiog prisekite kitą prekės pirkimą įrodantį dokumentą: PVM sąskaitą faktūrą, sutartį, garantinį lapą, banko mokėjimo kortelės sąskaitos išrašą ir pan. Nors pardavėjas gali užginčyti šiuos dokumentus, galbūt situaciją kiek kitaip vertins VNMPI arba teismas, jei pirkėjo ir pardavėjo ginčas pasieks jo duris.

Jei čekį vis tik turite, tačiau jis išblukęs, dokumento tapatumą galima nustatyti iš pardavėjo turimo šio dokumento egzemplioriaus.

Ateitis – elektroninis čekis

Akivaizdu, kad noras grąžinti, suremontuoti nekokybišką prekę arba atgauti už ją sumokėtus pinigus gali pareikalauti nemažai pastangų. P. Mereckas sutinka, kad ne visi žmonės turi laiko ir noro kovoti dėl savo, kaip pirkėjų, teisių.

LVA prezidentas sako, jog yra nemažai variantų, kurie palengvintų pirkėjų ir pardavėjų tarpusavio ginčus, o taip pat juos nagrinėjančių valstybinių instancijų darbą. Vienas jų – elektroninio čekio projektas. Kad šis projektas pasiteisintų, turi būti reorganizuota visa Lietuvos pardavėjų ir parduotuvių sistema, o tai reikalautų solidžių investicijų. Todėl elektroninio čekio projektas kol kas „stovi“, nors pliusų, pasak P. Merecko, būtų daugiau nei minusų. Ne tik sprendžiant pirkėjų ir pardavėjų konfliktus, bet ir administruojant mokesčius, tvarkant savo biudžetą ir pan. P. Mereckas įsitikinęs, kad elektroninis čekis ateityje tikrai bus. Juk ir elektroninis bilietas arba elektroninis parašas kažkada atrodė neįprasta naujovė.

Pakeis arba grąžins ne viską

Kaip elgtis su kokybiškomis, tačiau dėl vienokių arba kitokių priežasčių mums neįtikusiomis prekėmis? Pasak V. Ūso, tokią prekę pakeisti arba grąžinti galima tik per 14 dienų nuo jos įsigijimo ir tik tada, jeigu ji nesugadinta, nepraradusi prekinės išvaizdos ir apskritai nebuvo naudojama (prekės ar jos pakuotės išvaizdos pakeitimų, kurie buvo būtini norint apžiūrėti prekę, negalima laikyti esminiais prekės išvaizdos pakeitimais).

Yra ir dar vienas svarbus niuansas. Pardavėjas turi teisę atsisakyti pakeisti arba grąžinti šias prekes: tabaką ir tabako gaminius, parfumerijos ir kosmetikos preparatus, fotografijos ir kinematografijos prekes, spausdintas knygas, reprodukcijas ir kitus poligrafijos pramonės dirbinius, audinius, kilimines grindų dangas (išskyrus kilimus ir kilimėlius), apatinius drabužius, kūdikių drabužėlius, pėdkelnes, kojines, puskojines, liemenėles, juosmenis, korsetus, perlus, brangakmenius, tauriuosius metalus bei jų dirbinius (išskyrus dirbtinę bižuteriją), mašinas ir mechaninius įrenginius, elektros mašinas ir įrenginius, garso įrašymo ir atkūrimo bei televizijos vaizdo ir garso įrašymo ir atkūrimo aparatus, antžeminio transporto priemones, laivus, valtis ir plaukiojančius įrenginius, optikos, fotografijos, kinematografijos, matavimo, kontrolės, medicinos arba chirurgijos prietaisus ir aparatus, laikrodžius, muzikos instrumentus, ginklus ir šaudmenis, baldus, patalynės reikmenis, šviestuvus, žaislus, žaidimus (išskyrus sporto ir meškeriojimo reikmenis), meno kūrinius, kolekcionavimo objektus ir antikvarinius daiktus.

Todėl prieš įsigydami šias prekes, verčiau iš anksto išsiaiškinkite, kokią keitimo/grąžinimo politiką pardavėjas taiko.


Atostogų kryptis: ką privalome paragauti svečiose šalyse? (V)

Irma GUDŽIŪNĖ
irma.gudziune@splius.lt

Vis dar nesibaigiant atostogų malonumams ir kelionėms į svečias šalis, pirmiausia vertėtų išsiaiškinti, ką derėtų paragauti dar nelankytoje valstybėje. Šįkart mūsų akiratyje – Lenkija, Estija ir Latvija.

Lenkijoje ne tik apsipirksite, bet ir sočiai prisivalgysite

Kur jau kur, o Lenkijoje dietos nepasilaikysi. Maistas čia riebokas, o porcijos milžiniškos. Pamenu pati, išvydusi „nalesniki“, lietinių blynų su vaisiais, porciją, netekau amo. Lėkštė buvo milžiniška, o du blynai į ją vos tilpo, tačiau buvo pasakiškai skanu.

Tradiciniais patiekalais čia vadinami „bigos“ – raugintų kopūstų ir įvairių rūšių rūkytos mėsos troškinys, „kotlet schabowy“ – kiaulienos kepsnys, „pierogi“ – koldūnai su įvairiais įdarais. Nemažai patiekalų lenkai perėmė iš žydų.

Lenkijoje galima pasijusti kaip namuose ir paragauti „chlodnik litewski“ – mūsų šaltibarščių. Jei viešėsite šioje šalyje, patariu palyginti skonį su mūsiškiais.

O sriubų Lenkijoje – devynios galybės. Ne visos jos mums priimtinos, bet paragauti verta. Ypač pamėgti burokėliai ir jų sriubos. „Barszcz czerwony“ – barščiai su daržovėmis ir grietine bei mažais koldūnais.

Niekur neregėta buvo ir krapų sriuba „zupa koperowa“, „flaki wolowe“ – žarnokų sriuba.

Lenkai moka ruošti suktinukus. „Zrazy zawijane“ – jautienos suktinukai, įdaryti smulkintais lašinukais, raugintu agurku ir svogūnu. Niekur kitur nėra tokios skanios „golonka wpiwie“ – kiaulės kojos alaus padaže su krienais.

Desertui galite paragauti „faworki“, trapių žagarėlių.

  
   
  
   
   
   

Paini Estijos virtuvė – kitataučių palikimas

Šią šalį yra valdę danai, vokiečiai, švedai, lenkai ir rusai, todėl ir virtuvei šios šalys padarė įtakos. Tradiciniai patiekalai nelabai skiriasi nuo vokiškų. Tai – kraujinė dešra, marinuotas ungurys, raugintų kopūstų ir kiaulienos troškinys. Yra patiekalų, būdingų skandinavams.

Kaip ir lietuvių virtuvę užkariauja itališkos picos, makaronai, turkiški kebabai ir suktinukai, taip estai pamilo azijiečių virtuvę. Kinų maisto čia rasite greičiau, nei estų tradicinių patiekalų.

  
   
  
   
   

 

Latvija – tikro lietuvio skoniui

Latvijos virtuvė nėra išskirtinė, labai panaši į lietuvių, estų, rusų. Nuo seno čia susiformavo keletas šakų: vokiečių – rauginti kopūstai, marinuotos daržovės, dešros, ir primityvi latvių valstiečių mityba – grūdai, bulvės, pienas.

Seniau tradicinis latvių patiekalas buvo virtos bulvės su rūgpieniu ar varške, baltas sūris su kmynais.

Latviai mėgsta švediško stalo versiją „aukstais galds“. Ragauja kumpį, keptą ir rūkytą lašišą, šaltieną, paštetą, netikrą zuikį, marinuotą silkę. Valgo daug sriubų, tačiau unikalios neturi.

Nuvykus į Latviją, nuodėmė neparagauti „putros“. Skamba nekaip, bet visai skanu. Atskiri produktai (kruopos, bulvės, mėsa ar žuvis) išverdami vandenyje ar piene atskirai ir sugrūdami. Tada maišomi tarpusavyje su varške bei rūgpieniu ir parą šaltai brandinami. Panašu į lipnią košę.

Šventėms populiaru virti kiaulės galvą, tad nenustebkite, jei per Kalėdas būsite pavaišinti būtent ja. Rygoje, kaip uostamiestyje, vertinama šviežia žuvis.

Vieni įdomesnių latvių patiekalų – duonos sriuba ir kanapių masė. Pastaroji ruošiama iš sugrūstų kanapių grūdelių, sviesto ir pakepintų svogūnų, tepama ant sumuštinių arba valgoma kaip užkandis.

  
   
   

 


Vyras pakyla nuo sofos moteriai užsisegus sijoną

Oksana LAURUTYTĖ
oksana.laurutyte@splius.lt

Kai veikli moteris Svetlana Kodzevičienė išmetė visas kelnes ir ėmė vilkėti tik sukneles ir segėti sijonus, namuose įvyko perversmas. Verslininkės sūnus ir vyras pakilo nuo sofų, perėmė verslą, o moteris pasinėrė į moteriškos laimės paieškas, gyvenimo džiaugsmo paslapčių „lukštenimą“. Suvokusi, kokie dalykai iš tikro atneša moteriai laimę, Svetlana tapo asmens vystymosi trenere ir įkūrė moterų mokyklą. „Moters tarnystė vyrui – ne vergystė. Moters tarnystė – visada būti geros nuotaikos ir dovanoti vyrui džiaugsmą“, – sakė ji.

Mo­te­riai pa­si­keis­ti nė­ra pa­pras­ta, ta­čiau lai­mės sko­nis, kai pa­si­kei­ti, tam­pi tik­ra mo­te­ri­mi, yra die­viš­kas. Grįž­ti į vy­riš­kos veik­los pa­sau­lį ne­be­si­no­ri.

Marcy KELLAR nuotr.

Vyras – žirgas, moteris – karvė

Iš Sibiro kilusi ir dvejus metus Lietuvoje gyvenanti renginių organizatorė, šeimos psichologė, vedų išmintį studijuojanti ir nuolat psichologų Rami Bleckt, Oleg Torsunov, Aleksandr Chakimov, Vladimir Ivanov, Marina Targakova, Ruslan Naruševič mokymus lankanti Svetlana kažkada buvo verslininkė. Druskininkuose ji pirkdavo sidabro gaminius, juos gabendavo į Sibirą ir ten realizuodavo.

Vyras, su kuriuo gyvena 25-erius metus, ir sūnus, kol ji užsiiminėjo verslu, „atsigulė ant sofos“, o moteris tapo jų maitintoja.

„Pažįstamas vaizdelis? Intuityviai supratau, kad kažką darau ne taip, kad reikia keisti gyvenimą. Ėmiau reikalauti, kad mano vyrai pasikeistų. Buvau neteisi – reikėjo keistis pačiai. Daug skaičiau, o po vienų asmenybės mokymų surinkau visas savo kelnes, jas atidaviau labdarai ir įsigijau ilgų sijonų, suknelių. Gyvenimas ėmė keistis, mano vyrai pakilo nuo sofų“, – šypsosi lektorė.

Anot Svetlanos, siela į moters kūną atėjo realizuoti savo paskirties – būti švelnia, minkšta, mokėti pasitikėti, atleisti. Daugeliui šiuolaikinių moterų sielos pasaulis nepažįstamas. Jos gyvena vyrų pasaulyje, kovoja kaip vyrai – siekia tikslo, atlieka įtemptus darbus, logiškai mąsto, aiškiai ir konkrečiai išreiškia mintis, nebijo konkurencijos, stengiasi išgyventi sudėtingiausiomis sąlygomis. Tai – vyriškos savybės.

Tikroji moters prigimtis – subtilumas, šiluma, dvasingumas, meilės dalijimas kitiems. Kol moteris pasižymi šiomis savybėmis, kol saugo širdies šilumą – gyvena iš tikrųjų. Jei moteris eina širdies keliu, visas pasaulis jai padeda, atspindėdamas jos dvasingumą. Jei moteris ima gyventi vyrišką gyvenimą, ji pradeda kentėti ir keikti šį pasaulį.

Svetlana sako, kad vyro prigimtis būti aktyviu, moters – likti pasyvia. Moteris turi sėdėti arba gulėti, vyras – bėgti ir kovoti, todėl vyrą galima palyginti su laukiniu eržilu, o moterį – su karve.

„Kas vyksta šiuolaikiniame pasaulyje? Bėga būrys žirgų, o jo priekyje – karvė, besimakaluojančiu tešmeniu į kairę ir dešinę. Juokinga, tiesa?“ – klausia Svetlana.

Būti dvasinga – ne nuolat melstis

Kai moteris gyvena ir dirba vyriškus darbus, ji ima jaustis ištuštėjusi, nebelieka jėgų džiaugtis pasiektais rezultatais. „Moters prigimtis – džiaugtis, o vyrai džiaugtis nemoka. Vyras, sulaukęs dovanos, reaguoja santūriai, o moteris, gavusi vos 10 Eur kainuojančius auskarus, ploja rankomis ir krykščia iš laimės. Todėl moters prigimtis – imti, o vyro – duoti. Nes vyras truputį gali pasidžiaugti tada, kai džiaugiasi jo moteris. Jis tam ir dirba, uždirba pinigus, kad džiaugtųsi jo moteris ir kad to jos džiaugsmo jam šiek tiek tektų“, – sako lektorė.

Moters prigimtyje nėra žodžio „pasiekti“. „Kam save kankinti? Juk tampi įsitempusi, baugšti, nervinga, o tai griauna moters organizmą. Gamta protingesnė už mus – ji ligomis praneša, kad moteris eina ne tuo keliu, užsiima nemoteriškais reikalais. Žinau verslininkę, kurios vyras 20 metų gulėjo ant sofos. Jos veido bruožai nuo veiklos ir įtampos tapo vyriški“, – kalba Svetlana.

Labai daug moterų šiais laikais supranta, kad reikia tapti dvasingomis. O ką reiškia būti dvasinga? Tai ne nuolat melstis prieš altorių.

„Aš nuėjau tą kelią. Keldavausi anksti ryte, melsdavausi iki fanatizmo. Galiausiai pajutau, kad kažkas čia ne taip. Juk moteriai svarbiausia – išsimiegoti. Tai dovanoja gerą nuotaiką. Moters dvasinis gyvenimas – tai suvokimas savo esybės, paskirties“, – sako lektorė.

Anot Svetlanos, moteris gimė dieviška. Ji turi suprasti, kad yra ypatinga ir jai savy nieko keisti nebereikia. Kadangi moteris nuo gimimo viską žino, jos paskirtis – kilstelėti vyrą iki savo lygio. Tai nereiškia, kad reikia nusileisti iki vyro lygio ir tarnauti jam tik seksualinėje sferoje.

„Atskleisiu paslaptį. Tarnauti vyrui – tai būti geros nuotaikos. Ne virtuvėje „arti“ ir su pašluoste po namus lakstyti, o būti geros nuotaikos. Kai pradėsite patikti pačios sau, kai suvoksite esančios deivės, gyvenimas pasikeis“, – sako ji.

Į norus reikia žiūrėti atsakingai

Ne viena moteris, išgirdusi patarimą tarnauti sau, viduje ima priešintis. Atrodo, kad, jei rūpinsiesi savimi, tapsi egoiste. Taip nėra. Tik būdama vyriškame poliuje moteris tampa egoiste, pavydžia, kritikuojančia. Ji ištuštėja amžinai atiduodama ir neprisipildydama. Tuščia moteris ima reikšti visiems pretenzijas, dažnai įsižeidžia, yra viskuo nepatenkinta, nelaiminga. „Kai moteris nemoka džiaugtis, tada kaltina kitus, kad jie jai pavydi. Tikroje moteryje nėra nei pavydo, nei egoizmo“, – sako Svetlana.

Moters prigimtis – gauti, tačiau vaikystėje mergaites tėvai perauklėjo. Barė už svajojimus, norus, todėl teisė norėti buvo užblokuota.

„Tėvai mūsų nemylėjo absoliučia meile, todėl suaugusios mergaitės bijo ko nors norėti. Jei moteris vyrui nesako, kad ji kažko nori, vyras liaujasi jos norus pildyti. Moteris paprastai žino, ko nori jos vyras, vaikai, tėvai, draugai, o ko nori ji pati – bijo net pagalvoti“, – sako lektorė.

Moteris turi galių realizuoti visus savo norus. Jei apie savo vyrą ji galvoja kaip apie blogą žmogų, tuos blogus bruožus jame kelis kartus padidina. Jei apie vyrą galvoja kaip apie gerą asmenybę, net jei jis neturi kažkokių savybių, jos ateityje atsiranda.

Svetlana prisiminė vieną moterį, kuri labai norėjo, kad vyras mestų gerti ir rūkyti. Vyras metė gerti, rūkyti ir... pačią moterį. „Jis kitomis akimis pažiūrėjo į savo moterį, kuri juk keistis visiškai nenorėjo. Į savo norus reikia žiūrėti labai atsakingai“, – sako Svetlana.

Lektorė pataria kiekvieną savo norą monotinišku balsu įvardyti 40 kartų. Ne įkyriai kalbėti, o garsiai įvardyti kasdien. „Jei moteris geba pagimdyti vaiką, geba ir svajones realizuoti. Visata, Dievas visus norus išpildo“, – šypsosi ji.

Stebuklai vyksta, tereikia panorėti

Kai moteris įsitempusi ir vykdo vyriškas pareigas, jai ima nesisekti. Karvė juk visada atsipalaidavusi, tad ir atsipalaidavusi moteris yra geros nuotaikos, švelni, miela. Ji dėkoja vyrui už tai, kad jis pildo jos norus, džiaugiasi, kad jis pats geriausias.

Kai moteris ima kalbėti: „Valgyt padariau, nusiplauk rankas ir sėsk valgyti, nes atšals“, – šeimoje džiaugsmo nepadaugėja. Moteris turi gyventi šią akimirką, ja mėgautis, mėgautis savimi ir kitais, būti ramaus proto. Moteris turi skleisti meilę, o ji gimsta tik būnant čia ir dabar. Ne ateityje ir ne praeityje.

„Būti laiminga taip gera. Tai daug įdomiau nei kentėti, siekti, užkariauti. Čia tikrasis pasitenkinimas savo gyvenimu“, – sako lektorė.

Realizuoti savo moteriškus gebėjimus, tapti tikra moterimi, pavyksta ne kiekvienai, bet stengtis verta. Pirmiausia reikia išeiti iš komforto zonos – pelkės. Žinoma, apima panika dėl nežinomybės, baisu dėl ateities, kankina kaltės jausmas, nes artimiesiems gali nepatikti noras keistis, tačiau, įveikus paniką, patenkama į aistros zoną.

Aistros zonoje imama veikti, ieškoma informacijos, lankomos paskaitos ir keičiamas gyvenimas, nes baimė liko panikos zonoje. O tada ateinama į palaimos zoną. Čia gyvena meilė, laimė, gausa.

„Atkeliavusios į palaimos zoną, ne pačios pinigus uždirbame, o juos mums atneša, ir mes už tai dėkojame. Tai tikrai vyksta, tereikia panorėti. Kažkada pati netikėjau, kad būna, bet dabar tiksliai žinau, kad, kai tampi moterimi, stebuklai vyksta“, – šypsosi Svetlana.


Tarp nostalgijos mokyklai ir džiaugsmo, kad nebedirba

Oksana LAURUTYTĖ
oksana.laurutyte@splius.lt

Kitą pirmadienį pasaulis švęs Tarptautinę mokytojo dieną. Į mokyklas su gėlėmis suplūs mokiniai, greičiausiai neliks nepasveikintas nė vienas mokykloje dirbantis mokytojas, tačiau vis mažiau mokinių prisimena į pensiją išėjusius mokytojus senjorus. „Šiauliai plius“ pakalbinti mokyklose nebedirbantys mokytojai sako nesantys jos pamiršti, tačiau iš buvusių mokinių nūdieną sulaukia nebe gėlių, o SMS žinučių ir elektroninių laiškų. Mokytojo diena į pensiją išėjusius mokytojus vis dar nuskraidina praeitin, tačiau ir kelia nelabai smagių prisiminimų.

Aleksandro Ostašenkovo nuotr.
Mokytojo pareiga – rasti kelią į vaiko širdį

Kuršėnuose gyvenanti Kristina Raudonienė, lietuvių kalbos mokytoja metodininkė, mokykloje dirbo net 46-erius metus. Dabar jau pensijoje esanti moteris prisipažįsta vis dar jaučianti nostalgiją mokyklai, mokiniams, Mokytojo dienai. „Einu gatve, matau vaikus ir jaučiu kažkokį ryšį su jais. Šiauliuose autobuse su paaugliais ėmiau kalbėtis, taip gera pasidarė. Pasiilgstu jaunų žmonių. Kai dirbi su jaunais, pati jautiesi jaunesnė, energijos įgyji“, – sako ji.

Mokytoja pasakoja, kad jos darbas tikrai nebuvo lengvas, diena iš dienos lydėjo mintis, ar pavyko pamoka, nieko nepamiršo, visus sąsiuvinius ištaisė. Net naktį kildavo neramios mintys, ar viską gerai padarė.

Kai mokytoja išėjo į pensiją, ėmė lankyti rytų medicinos paskaitas. Jai labai patiko išgirsti žodžiai, kad žmogus yra sielos, kūno ir dvasios namai. Todėl dabar ji yra įsitikinusi, kad mokytojas yra nedalomo ryšio tarp savęs ir mokinio kūrėjas. „Turi mylėti vaiką. Jei pakliūva į mokyklą tas, kuris nemyli vaikų, tas ir kankinasi“, – sako ji.

Mokytoja sako girdinti kalbas, kad vaikai dabar prastesni, nieko nenori, tačiau ji drįstų ginčytis. Vaikai gal dabar daugiau technologijų turi, tad pačiam mokytojui yra ko iš vaikų pasimokyti. Juk prieš trisdešimt metų mokytojas buvo vaikui vienintelis žinių šaltinis. Mokiniai žiūrėdavo išsižioję mokytojo rodomus filmus, suklusdavo pamatę atsineštą vaizdinę medžiagą. Dabar vaikai informacijos randa internete, tad jų niekuo nebenustebinsi.

„Iki šiol perskaitau visus straipsnius apie mokyklą, mokymo metodus ir žinau, kad visokio jaunimo yra. Šiuolaikinio mokytojo pareiga – rasti kelią į vaiko širdį. Jei vaikas turi psichologinių problemų, su juo labai daug reikia dirbti individualiai. Vaikas hiperaktyvus gali būti net dėl netikusios mitybos, todėl mokytojas turi mokytis visą gyvenimą, daug žinoti. Ir labai svarbu dirbti individualiai su kiekvienu vaiku, pastebėti jo pažangą, analizuoti nesėkmes. Didelės klasės atima individualaus mokymo galimybę“, – sako ji.

Nūdienos mokytojai dejuoja, kad šiais laikais dėl planų, ataskaitų rašymo nebelieka laiko vaikus mokyti. K. Raudonienė sako, kad ir seniau buvo labai daug popierizmo. Ji dar išsaugojusi pluoštus per kalkę perrašytų užduočių lapų. „Mūsų visi testai buvo perrašyti ranka, o dabar yra kompiuteriai, daromos kopijos“, – sako ji.

K. Raudonienė sutinka, kad šiais laikais mokyklose vaikai visiškai neruošiami gyvenimui. Kemšamos žinios, o nemokoma sveikai gyventi. Paprastų gyvenimiškų dalykų vaikas neišmoksta. Nesužino, kaip elgtis su pinigais, kad nesveika gerti kokakolos. „Mes neturėjome tokių žinių, o dabar vaikus reikia to mokyti. Jie visko nori greitai, nori daiktų“, – šypsosi ji.

Dirbdama mokykloje K. Raudonienė vadovavo Maironiečių organizacijai, sovietmečiu vadovavo komjaunuoliams, jų turėjo apie 500 ir nebijo dabar pasakoti apie praeitį, kurią daugelis linkę nutylėti. „Juk mes nieko blogo nepadarėme, daug gražių darbų nuveikėme. Tik pavadinimas yra netikęs, o dirbome, kaip dabar dirba skautai“, – sako ji.

Mokytojos profesiją pašnekovė pasirinko išgirdusi širdies balsą. Ji labai mėgo literatūrą, augo penkių vaikų šeimoje, tad reikėjo rūpintis mažesniais broliais ir sesėmis. Tėtis labai norėjo, kad vaikai gerai mokytųsi, visų penkių šeimos vaikų fotografijos kabėjo Garbės lentoje.

„Buvau nuvažiavusi į savo vaikystės mokyklą, neberadau tų nuotraukų. Taip supykau, kažkas viską išmetė, sudegino... Tai juk labai svarbu, net apsiverkiau“, – susijaudina ji.

Mokytojai labai apmaudu, kad šalyje uždaromos mokyklos – mūsų šventovės. Buvę mokiniai ir mokytojai nebeturi kur susirinkti, nebeturi šaknų. Todėl jai labai smagu, kad buvę mokiniai ją pasveikina, aplanko namuose. Žinoma, šie vizitai bėgant metams retėja, juk daugelis išvykę į užsienį, paskendę darbuose, tad bent SMS mokytojai parašo, paskambina.

„Prisimenu, buvo mano koja operuota. Anksti ryte, aš dar su chalatu, ateina buvę auklėtiniai berniukai pasveikinti. Mokykloje nerado, tad atėjo į namus... Malonių akimirkų tikrai išgyvenau daug“, – sako ji.

Džiaugiasi mokytoja nebedirbanti

43-ejus metus fizikos mokytoja Kuršėnuose dirbusi, o dabar jau pensijoje esanti Stasė Milieškienė Mokytojo dienai sako nostalgijos nejaučianti. „Aišku, Mokytojo diena – mano diena, mokykla – mano gyvenimas, tačiau kai jau apsisprendžiau nebedirbti, apsisprendžiau ir nebesijaudinti dėl to, ko netekau“, – sako ji.

Vakar pašnekovė paminėti Mokytojo dienos keliavo į Šiaulių valstybinį dramos teatrą, kur buvo pagerbti viso Šiaulių rajono mokytojai ir pasveikinti patys geriausieji. Smagūs jai dabartiniai susitikimai su buvusiais kolegomis, tačiau labiau įsiminė pati pirmoji švęsta Tarptautinė mokytojo diena. Ji buvo 1971-aisiais metais, ir vaikai mokytojams tada teikė ne rožes ir gvazdikus, bet puokštes zinijų.

„Vaikai tada gėles dovanojo mokytojams iš širdies, o dabar telikusi pareiga. Gėles mokytojams vaikai neša todėl, kad reikia. Juk visi pasikeitėme, o vaikai – visuomenės atspindys. Visi skuba, bendrauti gyvai noro yra mažai“, – sako ji.

Pirmaisiais mokytojavimo metais su vaikais mokytoja eidavo į turistinius žygius, trukusius ir po 15 dienų. Dabar vaikai niekur eiti nebenori, juos visur pavežėja tėvai, tad turistiniai žygiai tapo paprastais pasibuvimais prie ežero ar upės. Pasikeitė ir mokytojai, tačiau S. Milieškienė sako besidžiaugianti tuo, kad vis tik tų mokytojų, kuriems mokytojavimas yra gyvenimas, yra daugiau nei tų, kuriems atėjimas į mokyklą – tik paprastas darbas.

Pašnekovė sako, kad buvę mokiniai savo mokytojus prisimena rečiau, seniau rašydavo laiškus, siųsdavo atvirutes, o dabar apsiribojama elektroniniais laiškais. Smagu, kad yra mokinių laidų, kurie kasmet rengia susitikimus, į kuriuos ir mylimus mokytojus pasikviečia.

Dabar klasės nebėra tokios draugiškos ir mokytoja žino, kodėl. Įvedus profiliavimą vaikai išsibarsto, pamokas lanko nebe visi kartu, todėl ir draugystės nebelieka. Kitas dalykas – dažnai keičiamos mokyklos, todėl klasiokai nebesusidraugauja.

S. Milieškienė nesigaili, kad tapo mokytoja. Ji dar penkerius metus dirbo išėjusi į pensiją, tačiau vieną dieną pasakė, kad gana. Vargino popierizmas, naujos mokymo metodikos, kurios labiau skatina žaisti, o ne rimtai vaikus mokyti.

Dar vienas dalykas, atgrasęs nuo mokytojo darbo, buvo tai, kad šiuolaikiniai mokiniai dabar per pamoką tave gali filmuoti, fotografuoti, platinti tą medžiagą internete. Saugumo tai nesuteikia.

„Jaunimui gal ir nieko tokio, kai visi tave apžiūrinėja, tačiau man tai nepriimtina“, – sakė pašnekovė.



atgal   1   2   3   4   ( 5 )   6   7   8   9   10   11-20   21-30   31-40   41-50   toliau




Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti