(2016-04-29 Nr. 623) ŠIANDIEN 2017 Spalio 20 D. Penktadienis ARCHYVAS

Kontaktai
Naudingos nuorodos

Patirtys
Šiauliečiai aukojo dosniai

Irena BUDRIENĖ

Maltos ordinas, NATO oro policijos misiją Šiauliuose atliekantys vokiečių kariai, J. Janonio gimnazijos savanoriai ir kiti prie akcijos prisidėję geros valios žmonės praėjusį šeštadienį "Akropolyje" kalėdine sriuba vaišino skurdžiai gyvenančius senolius, daugiavaikes šeimas, neįgaliuosius.

Janoniečiai savo pasiūlytą idėją – aukas rinkti prekybos vietose, kad žmonės galėtų į aukų dėžutę įmesti nuo grąžos likusius centus - išbandė praktiškai ir per dieną surinko per 100 litų. Idėjos autorius Arnoldas Dapkus (antras iš dešinės).

Autorės nuotr.

Šiemet šiauliečiai aukojo dosniai – surinkta beveik pusantro tūkstančio litų. Pasak vieno iš organizatorių, Šiaulių apskrities vyriausiojo gydytojo Kazimiero Ščeponavičiaus, tai antras rezultatas šalyje. Daugiausia aukų šiemet surinkta Kaune – 3 000 litų. Vilniuje surinkta 1 200 litų, Klaipėdoje – 600 litų. Surinktos lėšos bus skirtos vienišiems senukams globoti. Maltos ordino pagalbos tarnybos savanoriai šalyje lanko ir prižiūri 500 vargstančių vienišų senolių, atneša maisto, slaugos priemonių. Tačiau paramos reikia daug daugiau pasiligojusių, nepasiturinčių žmonių.

Šiemet, kaip ir pernai, kalėdinę sriubą valgė apie 600 nepasiturinčių šiauliečių. Tirštą prieskoniais pagardintą šiupininę jiems išvirė "Delano" restoranų tinklui priklausanti "Can Can Pizza". Iš viso išvirta apie 300 litrų sriubos. Akcijos metu buvo ne tik pilstoma sriuba, bet ir dalijamos NATO oro policijos misiją Šiauliuose atliekančių vokiečių karių dovanos – patalynės komplektai, vaikiški drabužėliai.

Iš Panevėžio akcijos, kurioje dalyvavo Prezidentė Dalia Grybauskaitė, į Šiaulius atskubėjęs Douglas Graf von Saurma-Jeltsch, Maltos ordino ambasadorius Lietuvoje, susirinkusiuosius pasveikino sklandžia lietuvių kalba. Jis kvietė prisidėti prie Maltos ordino pagalbos tarnybos misijos. Ambasadorius J. Janonio gimnazijos savanoriams įteikė padėkos raštą už geriausią labdaros idėją. Tokių padėkos raštų šalyje įteikta tik keletas.

Labdaros idėjų konkurse dalyvauti buvo pakviesti visi Lietuvos moksleiviai. Švietimo ir mokslo ministerija visokeriopai palaikė moksleivių įtraukimą į šią socialinę iniciatyvą. Juk svarbu, kad mokiniai būtų jautrūs savo aplinkai.

Susirinkusiesiems nemokamai koncertavo Aklųjų ir silpnaregių kultūros namų kapela "Šelmiai", Šiaulių konservatorijos ansamblis "Jovarėlis" ir akordeonininkai.

Visą Maltos ordino kalėdinę iniciatyvą vainikuos įspūdingas LNK televizijos tiesiogiai transliuojamas trijų valandų paramos koncertas "Mums reikia tavęs" - pasirodys įžymiausios šalies muzikos žvaigždės, puikūs chorai. Gruodžio 11 d. Vilniuje, Pramogų arenoje, atlikėjai kvies atsigręžti į tuos, kuriems iš tiesų labai sunku. Bilietas į koncertą – taip pat parama Maltos ordino globojamiems senoliams.


Kalėdiniai stebuklai prasideda muziejuje

Jolanta ŠIDLAUSKIENĖ

Gruodžio pirmąją prasidėjo kalėdinė akcija "Kalėdiniai stebuklai", kurią Šiaulių apskrities vaikų globos namų ir specialiųjų mokyklų auklėtiniams organizuoja Šiaulių "Aušros" muziejus. Muziejininkai vaikams kalėdinį atradimo džiaugsmą dalys iki sausio 20-osios.

Pirmieji kalėdinėmis dovanėlėmis buvo apdovanoti Šiaulių logopedinės mokyklos ikimokyklinio skyriaus vaikai.

Autorės nuotr.

Pirmą kartą akcija "Muziejaus stebuklai" buvo organizuota 2005 metais, o šiemet ji atgaivinta, tik kitu pavadinimu. Įstaigų pedagogai džiugiai sutiko žinią, kad akcija vėl tęsiama, nes vaikams ji suteikia nenusakomo džiaugsmo. Tąkart muziejų aplankė per 500 globotinių. Šiemet planuojama, kad per kone du mėnesius į įvairius muziejaus padalinius ateis per 700 vaikų iš 20 globos namų ir specialiųjų mokyklų.

Vaikai galės nemokamai aplankyti muziejuje veikiančias ekspozicijas bei kūrybingai ir smagiai praleisti laiką, pasirinkę vieną iš muziejininkų parengtų edukacinių programų. Vaikams išreikšti kūrybinius sumanymus padės muziejininkai, kurie pamokys naujovių, pateiks įdomių archeologijos, etnografijos, dailės istorijos ir technikos faktų.

Edukacinių programų dalyviai gali pasigaminti suvenyrų iš vilnos, popieriaus, dviračiu pagaminti elektros energijos, pasidaryti fotoaparato prototipą - kamerą obskurą, apsilankyti senovinėje mokyklėlėje ir raštinėje.

Akcijos organizatoriai siekia praskaidrinti vaikų nuotaiką ir suteikti kalėdinio džiaugsmo, skatina jų užimtumą ir prisideda prie vaikų globos namų auklėtinių integracijos į visuomenę.

Kiekvienas akcijoje dalyvavęs vaikas apiberiamas rėmėjų dovanėlėmis bei iš muziejininkų surinktų asmeninių lėšų nupirktais gardumynais. Muziejuje sukurti akcijos dalyvių darbeliai bus įamžinti kalendoriuose.

Pirmieji akcijoje "Kalėdiniai stebuklai" dalyvavo Šiaulių logopedinės mokyklos ikimokyklinio skyriaus mažieji. Jie pasigamino šventinių atvirukų ir gavo dovanų, kurias bemat išpakavo. Nuostabai ir džiaugsmui nebuvo ribų. Grupės auklėtojos Rasa Arlauskienė ir Vanda Zaurienė džiaugėsi originaliais auklėtinių darbeliais ir žadėjo mokykloje pritaikyti įgytas žinias.

"Aušros" muziejaus direktorius Raimundas Balza tikisi, kad graži idėja nenunyks ir po švenčių. Muziejų galėtų lankyti ne tik vaikai iš Šiaulių apskrities globos namų, bet ir iš visos Lietuvos. Vaikai pažintų Šiaulių krašto istoriją ir kultūrą. Šią Šiaulių "Aušros" muziejaus iniciatyvą palaiko organizacija "Gelbėkit vaikus", aljanso "Save the Children" tikroji narė šiaurės rytų Europoje.


Estrados teatras gimtadienį švenčia kabareto stiliumi

Jolanta ŠIDLAUSKIENĖ

Estrados teatras švenčia dvejų metų gimtadienį ir visus gerbėjus kviečia lapkričio 28 dieną 18 valandą į Šiaulių arenos konferencijų salėje vyksiantį "Gimtadienio cabaret", kur visų laukia pakili nuotaika, vaidyba, dainos ir šokiai, taurė vyno ir didžiulis tortas.

Jau dvejus metus Šiaulių estrados teatre dirba kūrybingi, iniciatyvūs ir nuoširdūs jaunuoliai

Estrados teatro archyvo nuotr..

Paklausite - kodėl reikia švęsti dvejų metų gimtadienį, juk dar tiek nedaug nuveikta? Teatrai mini septyniasdešimtmečio ar didesnį jubiliejų. Šiaulių estrados teatras nuėjo dar neilgą, bet prasmingą kelią. "Juk gimtadienio labiau laukia vaikai, o septyniasdešimtmečio klausia, ką padarei per gyvenimą. Pats savęs klausi, ar nenugyvenai gyvenimo veltui. Būna sunku švęsti gimtadienį sulaukus tiek daug metų", - švęsti teatro gimtadienį motyvuoja Estrados teatro įkūrėjas ir vadovas Juozas Žibūda.

Estrados teatro sukaktį pasirinkta paminėti kitą dieną po L. Noreikos skaitovų konkurso, kuris įvyks lapkričio 27-ąją Šiaulių universiteto Menų fakulteto estrados meno specialybės Mokomajame teatre. Į antrą kartą rengiamą unikalų konkursą susirenka būsimieji aktoriai ir režisieriai iš įvairių Lietuvos aukštųjų mokyklų. Konkurso dalyviai skaito lietuvių autorių kūrybą, kurią visą gyvenimą puoselėjo ir Šiauliuose gyvenęs aktorius L. Noreika.

Estrados teatro vadovas Juozas Žibūda džiaugiasi, kad skaitovų konkurse dalyvaus ir jo studentai. Jam širdį glosto ir tai, kad jaunimui nereikia išvykti iš Lietuvos. Estrados teatre dirba dauguma šiauliečių. "Mes kuriame darbo vietas krizės metu, kai įmonės užsidaro. Dauguma jaunuolių, kurie mokėsi Šiauliuose, čia ir gyvena, ir dirba. Jaunimas nevažiuoja į Airiją - lieka Šiauliuose, moka mokesčius į biudžetą", - teigia J. Žibūda.

Šiaulių universitete studijavę teatro krypties studijas aktoriai sėkmingai randa vietos profesionaliuose teatruose. Vieni pasiliko dirbti Šiaulių estrados teatre, tris aktorius pakvietė Šiaulių dramos teatras, tris - Panevėžio dramos teatras, vieną - lėlių teatras "Avilys". Keturi Šiaulių estrados teatro aktoriai ir būrys estrados teatro specialybę studijuojančių studentų vaidino neseniai sukurtame televizijos seriale "Naisių vasara".

"Kūrybinės grupės atsiliepimai apie Estrados teatro aktorių vaidybą - geri. Serialo kūrėjai pagarbiai žvelgė į estrados teatro darbą - filmuojama buvo derinant su estrados teatro spektakliais", - sako J. Žibūda.

Ištikimi Estrados teatro gerbėjai kviečiami į "Gimtadienio cabaret" kone tris valandas trunkančią programą. Žiūrovai galės stebėti tikroje kabareto aplinkoje - prie šventinių staliukų, užsisakę patiekalą iš šventinio meniu. "Gimtadienio cabaret" dalyviai žvakes pūs ant keturiolikos kilogramų torto, svečiai bus vaišinami ir nemokama taure vyno. Aktoriai dainomis, šokiais, ištraukomis iš vaidinimų, linksmomis scenomis, intermedijomis, perfrazavimais apžvelgs savo nueitą kelią ir nuopelnus, prisimins draugus, partnerius, globėjus, gal įgis ir naujų. Gros grupė "Kablys", kurią studijuodami įkūrė du aktoriai. Jiems talkins trys draugai. Tai sparčiai populiarėjanti muzikos grupė, kurią palankiai vertina kavinių lankytojai. Bilietus į "Gimtadienio cabaret" galima įsigyti www.bilietai.lt.

Per mėnesį estrados teatro aktoriai suvaidina apie trisdešimt spektaklių. Gruodį estrados teatras žada septynis spektaklius, o gruodžio 31-ąją ŠU mokomajame teatre drauge su žiūrovais jaunieji aktoriai palydės senuosius metus. Sausį numatyta ir premjera.


Technologijos fakultetas atšventė 50-metį

Irena BUDRIENĖ

Iškilmingame Šiaulių universiteto Technologijos fakulteto minėjime padėkota labiausiai nusipelniusiems darbuotojams – jiems įteikti švietimo ir mokslo ministro, apskrities viršininko ir miesto mero padėkos raštai.

ŠU rektorius Vidas Lauruška ir mokslo bei studijų prodekanas Juozas Pabrėža jubiliejaus proga Technologijų fakulteto dekanui Sergėjui Rimovskiui įteikė pageidautą dovaną - paveikslą.

Autorės nuotr.

Dabartinis fakulteto dekanas Sergėjus Rimovskis pasidžiaugė pasiekimais, buvę dekanai dalijosi prisiminimais, kaip fakultetas įsikūrė ir plėtojosi. Įdomu tai, kad Technologijos fakultetą galima pavadinti rektorių kalve. Trys fakulteto vadovai vėliau tapo rektoriais: buvę dekanai Vincas Laurutis ir Vidas Lauruška – Šiaulių universiteto, o buvęs katedros vedėjas Kęstutis Kriščiūnas – Kauno technologijos universiteto.

Technologijos fakulteto pamatai buvo padėti prieš 50 metų, kai pradėjo veikti Kauno politechnikos instituto Šiaulių vakarinis skyrius, rengęs inžinerinių sričių specialistus. Šiuo metu Technologijos fakultete yra šešios katedros, kuriose dirba 75 dėstytojai, iš kurių 10 profesorių, 17 docentų. Studentai gali rinktis septynias bakalauro ir tris magistro studijų programas. Šiemet bakalauro studijas Technologijos fakultete pasirinko daugiau nei 300 pirmakursių, magistro – per 50. Iš viso fakultete studijuoja apie 1600 studentų. Fakultetas gavo daugiausia valstybės finansuojamų "studijų krepšelių" ŠU. Populiariausios išlieka statybos, informatikos ir mechanikos inžinerijos studijos.

Visi kalbėjusieji minėjime akcentavo, kad Technologijos fakultetas visais laikais buvo labai reikalingas miesto pramonės ir ūkio plėtrai. Parengti inžinieriai papildė specialistų, dirbančių miesto įmonėse, gretas. Ypač intensyvus buvo pirmasis fakulteto gyvavimo dešimtmetis. Pasak buvusio dekano, docento Leono Paulausko, pirmoji dėstytojų karta dirbo dviem pamainomis: vakarais dėstydavo, o dieną dirbdavo tiriamąjį, metodinį darbą, kūrė laboratorijas, lankė studentus miesto įmonėse. Tuo metu į fakultetą studijuoti ateidavo praktikai – jau dirbantys žmonės, kad įgytų papildomų žinių ir įteisintų inžinieriaus statusą.

Profesorius, habilituotas daktaras Vincas Laurutis džiaugiasi, kad Technologijos fakultetas - jau ilgaamžė institucija, nes ją kūrė ne viena, o dvi kartos. "Po dienos darbo ir vakare skaitytų paskaitų einant namo kojos linkdavo", – prisimena profesorius. "Darbas tapdavo tiesiog žmonių likimu - kas pravėrė fakulteto duris, tas ir nebeuždarė. Mums pasisekė - buvo labai geri vadovai, ir jaunimas ateidavo puikus, nekildavo kivirčų, kolektyve vyravo darna ir gera nuotaika", – atviravo V. Laurutis. Fakultetas per pirmuosius 30 metų iš valdžios ir iš miesto įmonių sulaukdavo daugiau paramos ir dėmesio nei dabar. Lietuvai tapus nepriklausoma, kurtos naujos įmonės, kurioms reikėjo kitos kartos inžinierių, ir fakulteto absolventai greitai tapo labai paklausūs. Dar vienas įsimintinas etapas – Šiaulių universiteto steigimas. Buvęs dekanas, dabar ŠU rektorius Vidas Lauruška prisimena, kad teko konkuruoti su naujai "iškeptu" Socialinių mokslų fakultetu. "Siūlėme naujas studijų programas, kūrėme katedras, sugebėjome į mūsų kolektyvą pritraukti jaunų žmonių, tad studentų nepritrūkome", – sako rektorius.


Šiaulių konservatorijai – 70

Lapkričio 25-ąją Šiaulių konservatorija paminėjo 70 metų jubiliejų.

Šiaulių konservatorijos dainų ir šokių ansamblis "Jovarėlis" 2007 metais pelnė prizą "Aukso paukštė".

Irenos BUDRIENĖS nuotr.

Šventiniame koncerte dalyvavęs pirmosios Šiaulių konservatorijos laidos abiturientas profesorius Saulius Sondeckis pasakojo, kaip 1939 metais šviesios atminties kompozitorius, profesorius Juozas Karosas, iš Klaipėdos atvežęs du vagonus instrumentų, Šiauliuose įkūrė vidurinę muzikos mokyklą ir tapo pirmuoju jos direktoriumi. Nei prasidėjęs karas, nei kitos negandos nesutrukdė Šiaulių konservatorijai augti ir tobulėti. Dabar ją galima vadinti menų mokykla: be bendrojo lavinimo programos, vaikai mokomi fortepijono, styginių instrumentų, gitaros, akordeono, choro dirigavimo, dainavimo, pučiamųjų, mušamųjų, liaudies instrumentų, choreografijos, teatro meno, dailės specialybių. Koncertinės įstaigos "Saulė" vadovas Saulius Kauneckas minėjimo metu sakė, kad beveik visi Šiaulių kamerinio, pučiamųjų ir bigbendo orkestrų muzikantai yra baigę Šiaulių konservatoriją. "Tikiuosi, kad netrukus turėsime ir savo simfoninį orkestrą",– linkėjo S. Kauneckas.

"Šiauliai plius" informacija



Kitoks žvilgsnis į tremtį

Jolanta ŠIDLAUSKIENĖ

Apie tremtinius, atrodytų, nebėra ko bepridurti, tačiau paskaičius Romualdo Baltučio sudarytą trilogiją "Sibiro Alma Mater" iškyla kitoks vaizdas. Apie Lietuvos gyventojų tremtį straipsnių autoriai rašo kaip apie gerą gyvenimo pamoką.

Maldai sudėtos rankos, simbolizuojančios tikėjimą ir viltį sugrįžti į tėvų žemę.

Aldonos TRAŠKINIENĖS piešinys

Pirmoje knygoje savo prisiminimus pasakoja patys tremtiniai, antroje ir trečioje - tremtyje gimę jų vaikai.

"Sibiro Alma Mater" trilogijoje galima rasti Šiaulių vyskupo E. Bartulio, prof. V. Rimkaus, režisierės D. Ibelhauptaitės mamos, partizano A. Ramanausko-Vanago dukters, generolo P. Raštikio dukters atsiminimų, partizano V. Šniuolio, pedagogo P. Ivoškaus, dėstytojo K. Karkliaus.

"Žmonės ten gyveno, dirbo, kūrė sunkiom sąlygom, o mes dabar, net turėdami daugiau, verkšlename dėl nereikšmingų dalykų. Tremtyje gimę ir augę lietuviai įgijo ten profesiją, įsidarbino, sukūrė šeimą. Kai kurie ten pasiliko. Nemaža dalis jų tapo šviesuoliais, baigusiais "Sibiro aukštąją mokyklą", - sako "Sibiro Alma Mater" iliustravusi Aldona Traškinienė.

A. Traškinienė gimė tremtinių šeimoje. Jos tėvas Bronius Kašelionis ir seneliai Kašelioniai 1946 m. buvo ištremti į Sverdlovsko sritį, Novaja Lialią miestą.

"Šeimos istorija susidomėjau Atgimimo metais, kai atvirai imta kalbėti apie Lietuvos gyventojų tremtį", - sako trilogijos iliustratorė.

A. Traškinienė dėsto dailę ir technologijas Šiaulių "Sandoros" pagrindinėje mokykloje. Ji piešia šaržus, kuria iliustracijas knygoms, yra sukūrusi keletą tapybos darbų tremties tema.

Pasiūlymo iliustruoti trilogiją mokytoja sulaukė iš knygos sumanytojo R. Baltučio.

Į knygų puslapius sugulė 40 A. Traškinienės iliustracijų, kuriose apie tremtį byloja bėgių, knygos, varpelio, spygliuotos vielos motyvai. "Įprasti tremties simboliai turi ne tik juoduų, bet ir šviesių prasmių. Bėgiai simbolizuoja kelią, kuriuo važiavo vagonai, bet kartu kelyje sutikta ir daug gerų žmonių. Be praradimų nebūna ir atradimų. Juk tremtyje gimusių lietuvių gražiausias laikas prabėgo ten", - svarsto A. Traškinienė.

"Sibiro Alma Mater" puošiančios iliustracijos ir į trilogiją nepatekę piešiniai eksponuojami Šiaulių kultūros centre iki lapkričio 27-osios. Parodą Aldona Traškinienė skyrė seneliams ir tėvui atminti.


Monika Šaltytė – UNESCO nominacijos laureatė

Šiaulių dramos teatro aktorė Monika Šaltytė tapo UNESCO Šiaulių klubo perspektyviausio šiauliečio nominacijos laureate.

Nominacija jau ketvirtą kartą teikiama perspektyviam jaunajam meno, kultūros ar mokslo atstovui. Šiais metais į nominaciją pretendavo penki asmenys: du iš Šiaulių universiteto, po vieną iš Šiaulių kolegijos, Šiaulių konservatorijos ir Šiaulių dramos teatro.

Dvidešimt keturi Šiaulių UNESCO klubo nariai turėjo teisę balsuodami rinkti perspektyviausią jaunąjį nominacijos laureatą. Suskaičiavus balsus paaiškėjo, jog Monika, klubo narių nuomone, yra perspektyviausia jaunoji kultūros atstovė.

UNESCO Šiaulių klubas įsteigtas 1998 metais. Klubo prezidentas Robertas Obrikis.

Svajūnas Sabaliauskas, Šiaulių dramos teatro literatūrinės dalies vedėjas


Laisvės įkaitai

Arūnas UOGINTAS

Buvau labai nustebęs, kai skaitydamas studento rašinį apie vienos Šiaulių mokyklos mokytojo ir mokinių sumanymą ištapyti miesto šiukšliadėžes radau jaunuolio sukurtas metaforas, kur jis šiukšliadėžes palygina su žmonėmis šiukšlėmis (suprask - "bomžais"), kuriuos reikia atskirti nuo visuomenės ir kažkokiu būdu naikinti... Visai neseniai ir miesto spaudoje teko skaityti vieno piliečio pasiūlymą suvaryti tuos žmones į tam tikras teritorijas – getus!

Šiaulių elgeta. XX a. pradžios atvirukas iš katalogo "Senieji Šiauliai atvirukuose 1902-1944". Šiaulių "Aušros" muziejus, 2006 m.

Iš šventųjų - į pažemintuosius

Garsus lietuvių semiotikas Algirdas Julius Greimas rašo, kad baltiškoje mitologijoje elgetos dar vadinami diedais, buvo lyg ir "šventi žmonės", nebuvo krikščioniškieji "nuskriaustieji ir pažemintieji", kurie prie bažnyčių prašo išmaldos: "Jų socialinė funkcija – melstis, t. y. įeiti į palankius santykius su dieviškuoju pasauliu, bet jie meldžiasi tik tada, kai jie patys yra maldomi, t. y. "užprašomi, kad melstųsi, t. y. duodant auką, išmaldą." Kalėdoti, t. y. rinkti duoklę dovanų forma, galėjo tik dvi "šventų žmonių" kategorijos – kunigai ir ubagai. Semiotikas teigia, kad yra daug faktų, rodančių jų svarbią vietą žmonių socialinėje kultūroje, pvz., užkastą lobį radęs žmogus trečdalį jo skiria elgetoms, sėją pradedąs artojas savo maldoje dalį derliaus žada ubagams, jaunamartė per vestuves einanti bučiuoti elgetoms rankas (Lietuvių mitologija. 3 tomas. Vilnius, Mintis, 2004. P. 476).

Norberto Vėliaus knygoje "Chtoniškasis lietuvių mitologijos pasaulis" (Vilnius, Vaga, 1987. P. 219-220) galima rasti, kad pasakose net žmogų apsėdusį velnią išvaro elgeta, arba, atvirkščiai – elgeta, kuriam pagailėjo pyrago, paauglei užsiundo velnią.

Deja, visuomenės požiūris į šių laikų Lietuvos elgetas, žmones prašančius išmaldos, yra visai kitoks. "Šiaulių krašto" žurnalistė Nijolė Koskienė straipsnyje "Jei stotyje nakvoja Jėzus?" ("Šiaulių kraštas", 2008-03-29) rašo, kad išspausdinus straipsnį "Benamė Velykas sutiks stotyje" apie Šiaulių autobusų stotyje nakvojančią pagyvenusią asocialią moterį, pasirodė apie keturiasdešimt internautų komentarų, kur vos du bent šiek tiek bandė atjausti nelaimėlę: "Kliuvo ir žurnalistams, kurie sugadino Prisikėlimo džiaugsmą ir velykinę nuotaiką, nes ta benamė spoksojo iš laikraščio viršelio net keturias poilsio dienas..."

"Išvydusi, kaip prekybos centre apsaugininkas iš dujų balionėlio papurškė į veidą snaudžiančiam valkatai, vilnietė Janina Davidonienė iš pradžių neteko žado. Netrukus, pajutusi chemikalų kvapą, ji pradėjo dusti, su dar keliais pirkėjais puolė lauk..." tai citata iš "Lietuvos ryto" žurnalistės Dalios Gudavičiūtės straipsnio ("Po dujų atakos moteris nutarė belstis į seimą", 2009-11-09) apie vieno Vilniaus prekybos centrų kasdienybę. J. Davidonienė teigė, kad per šį incidentą buvo padaryta žalos ne tik jos sveikatai. Kur kas žalingesnis buvo šokas, kurį ji patyrė išvydusi apsaugininko elgesį. "Koks bebūtų žmogus, reikia jį gerbti. Juk įstatymai gina net gyvūnų teises!" – sakė nukentėjusioji.

Jei apsaugos darbuotojų agresyvus požiūris į elgetas ar valkatas yra toleruojamas, tai ko čia stebėtis įvairių padugnių veiksmais Lietuvos kaime. Čia dažniausiai kenčia varguomenė ir senoliai...

Tragiška istorija nutiko 2008 metų rudenį vienoje Panevėžio rajono vargingų sodybų, kur vietiniai "galvijai" žiauriai sumušė ir apiplėšė du senolius – brolį ir seserį Franskevičius. Tik po kelių valandų išsilaisvinusi, perplėšusi skudurą, kuriuo buvo surištos jos rankos, senutė pajuto, kad tikrai reikia medicininės pagalbos broliui (deja, šis vėliau nuo žaizdų mirė), tačiau kreiptis į žmones taip paprastai neišdrįso. Senutė jau daugelį metų niekada nesirodydavo pašaliniams žmonėms. Kam nors užsukus į kiemą ji bėgdavo slėptis. Kaimynai žinojo, kad kadaise apylinkėje grožiu garsėjusi Marytė baigiantis karui patyrė besitraukiančių iš Lietuvos vokiečių kareivių prievartą. Taigi senutė nusprendė savaip apie nelaimę pranešti žmonėms: ji surado seną akordeono dėklą, į jį įdėjo sąsiuvinio lapą su pagalbos prašymu. Nuėjusi prie kelio dėklą pririšo prie pagalio. Nežinia, kiek po tokio neįprasto "pranešimo" būtų reikėję laukti, jei ne Krekenavos seniūnijos darbuotoja, kuri tą dieną su pensijomis ėjo pro šalį...

Nelaimėliai trukdo pasiturintiesiems?

Psichologas turbūt sudėliotų vargingos senolės ženklus apie nelaimę į tam tikrą seką, juos analizuotų. Tačiau koks neįprastas suluošinto žmogaus vizualus nelaimės pranešimas, skausmo išraiška...

Baltiškose pasakose ir mitologijoje jaučiamas neeilinis dėmesys ir trečiam broliui - kvaileliui, senoliui, savaip neįgaliam personažui, reikšmingam tų laikų visuomenei. J. Vanier (Kiekvienas žmogus – šventa istorija. Vilnius, Katalikų pasaulio leidykla, 2006. P. 22) pastebi, kad vargingose šalyse, primityviose bendruomenėse senoliai nėra atskiriami ir tremiami į senelių prieglaudos namus ar įvairias slaugos ligonines marinti. Jie išlieka garbingais senoliais, turi aukščiausią pagarbos statusą visuomenėje. Lygiai taip pat panašiose skurdo ir nepritekliaus bendruomenėse psichiškai neįgaliems asmenims suteikiama veikimo ir gyvenimo galimybė, duodant jiems darbus pagal jų gebėjimus, globojant juos ir taip vykdant Aukščiausiojo skirtą dalią puoselėti ir palaikyti atsakomybės kitam jausmus.

Kodėl likimo nuskriaustieji trukdo gyventi mums, gal dažniau, tarkim, pasiturintiems piliečiams? Juk tų nelaimėlių visuomenėje nėra daug, o jų gyvenimo trukmė tokiomis sąlygomis - neilgalaikė. Gal todėl, kad jie tam tikra prasme yra laisvi, o mes, mokantys mokesčius, besilaikantys įvairiausių įstatymų ir t. t., jiems to negalime atleisti. Jų laisvės pavydime labiausiai.

Pavojų kelia nuogas kūnas?

Tos pačios – žodžio, vaizdo, minties - saviraiškos laisvės tūlas miesčionis ar valdininkas pavydi ir menininkams. Todėl gimsta nauji įstatymai, ribojantys saviraišką...

Šiaulių miesto taryba ką tik patvirtino naujas masinių renginių organizavimo mieste taisykles, kuriose, palyginti su ankstesnėmis, galima įžvelgti akivaizdžių demokratijos suvaržymų. Taisyklėse kalbama net apie riaušių galimybę. Išplečiama Savivaldybės administracijos direktoriaus teisė neišduoti leidimo organizatoriams. Drausti jis galės remdamasis savo asmenine, policijos ar Savivaldybės komisijos nuomone. Atkreipkite dėmesį tik vieną punktą iš kelių, nurodančių, kada leidimas nebus išduodamas: "Kai ketinama organizuoti renginį, kurio metu, policijos arba komisijos nuomone, gali kilti riaušės arba toks renginys pagal savo pobūdį gali sukelti neigiamą visuomenės reakciją ar pasipriešinimą, arba yra gauta oficiali informacija dėl galimų pažeidimų." Denis Michalenko, vienas iš šių taisyklių autorių, aiškino: "Pavyzdžiui, sugalvoja menininkai išsirengti nuogai – dėl to gali kilti neigiama reakcija ir pasipriešinimas." ("Šiaulių kraštas", Rūta Jankuvienė "Valdžia rengiasi gynybai", 2009-11-05).

Keista skaityti tokias citatas. Nuogalius mieste, tebūna jis menininkas ar inžinierius, praeiviui gali sukelti juoką (nekalbu apie eksibicionistus), bet riaušes?! Atrodo, kad šis politikas niekada nebuvo didesniame muziejuje, kur nuogo žmogaus figūra įvairiose tapybos ar skulptūros kompozicijose vaizduojama labai dažnai, nes žmogaus kūnas žmogui yra pati svarbiausia, įtaigiausia meninės raiškos forma. Galime visaip liaupsinti puikų muzikantą, bet dainuojantis solistas visada įsimena ryškiau negu instrumentalistas.

Kine, teatre nuogas kūnas rodomas kaip labai įtaigi metafora. Mūsų teatro režisieriai šia tema ypač improvizuoja ir nuogas kūnas teatro scenoje jokių riaušių nesukelia, tą patį galėtume pasakyti apie performansą galerijoje ar šalia jos... Mano manymu, tos netikėtos frazės iš valdžios vyrų lūpų yra tiesiog akivaizdžios išsilavinimo problemos.. Tik gaila, kad viso to pasekmė yra absurdiškas įstatymas, kai ribojama laisva žmogaus raiška – tiesiog laisvė...

Mūsų politikai tiesiog pavojingai artėja totalitaristinių režimų idėjų link. Šiandien engiami elgetos, rytoj - menininkai, vėliau - gėjai. Žiūrėk - ir bus suformuotos getų teritorijos...

Meninė tiesa - ne gležni sentimentai

Norėčiau priminti smerkiantį Šiaulių piliečių grupelės tekstą spaudoje apie Pernu (Estija) meno akademijos dėstytojus – menininkus Mari Kartau ir Andrus Jonas, kurie 2007 m. Šiaulių miesto dienose atliko performansą šalia Dailės galerijos. Keista, kad kategoriškas tekstas apie šį atvirą, drastišką spektaklį, kuris vaizdžiai pristatė, tarkim, girtavimo ar paleistuvystės problemas, pasirodė praėjus keturiems mėnesiams po įvykio. Dar keisčiau, kad šio pikto teksto autoriai spektaklio net nematė - nebuvo galerijoje ir aptarimo metu (rėmėsi informacija spaudoje ir pažįstamų pasakojimais). Padvelkė tikra inkvizicija, kai tekste už apsinuoginimą performanse buvo smerkiama moteris menininkė (kažkodėl pas mus nuogai moteriai visada kliūva daugiau nei nuogaliui vyrui), o pusnuogis jos kolega taip ir liko dorovės sergėtojų "nenubaustas"...

"Dar blogiau, kuomet po tokiu tekstu pasirašo menotyrininkas ir dvasininkas. Taip profanuojama ir meno, ir dvasingumo samprata ir atsiranda pavojus tikroms meno ir krikščionybės tiesoms nusiristi iki davatkiško klierikalizmo. Tai nepadės visuomenei suvokti nei meno prigimties, nei dabartinių tendencijų." ("Šiaulių kraštas", V. Kinčinaitis "Atsiliepimas į Šiaulių miesto garbės piliečių pareiškimą", 2008-01-05).

Miesto kultūra, pats gyvenimas siūlo vis kitas bendravimo, tiksliau, meninio bendravimo tarpusavyje formas, jos ateina kartu su nauja žmonių karta, nes viskas kinta... Pati miesto visuomenė per meną, diskusijas ras santykį, kur ir kokį meninį reiškinį rodyti, o draudimai, kurių mūsų valdžia dalija daugiausia, gali visuomenei atsisukti tragišku reiškiniu (žinome baisius draudimų išprovokuotus palūžusių žmonių išpuolius JAV ir Europoje)...

Galėtume teigti, kad valstybė kultūrai neskiria tiek dėmesio, kiek sportui (ypač krepšiniui) ar politikai. Nors menininkai randa raiškos būdą atkreipti dėmesį į aktualią gyvenimo problemą. Akcija mieste ar performansas tampa tokio meninio veiksmo įrodymu, tegul ir drastišku, bet vaizdžiu ir veiksmingu (prisiminkime miestiečių kovą už amfiteatrą ar Frenkelio kaminą), nes meninę tiesą, idealus kuriame ir giname, kaip kažkada yra pastebėjęs ekscentriškasis grafikas Eduardas Juchnevičius, tikrai ne kokiais gležnais grožio sentimentais...


Trakų gatvės galerijoje - vilniečio vitražai

Modestas NAVICKAS

Naujieji atsinaujinusios Trakų gatvės galerijos Šiauliuose šeimininkai turi viziją – dažniau rengti įvairių menininkų parodas ir jų pristatymus. Dabar čia galima pamatyti ir įvairesnių menininkų kūrinių – nuo klasikų darbų iki šiuolaikinio meno. Į pirmąją parodą organizatoriai pasikvietė vilnietį vitražistą Olegą Katinsky - surengė jo personalinę stiklo variacijų parodą, veiksiančią iki lapkričio 10 d.

Vitražistas Olegas Katinsky savo kūryboje naudoja abstrakcionizmo principą, plastiškai žaidžia linija ir skoningai derina stiklo spalvas bei jo faktūras, parodydamas aukštą techninį lygį ir kad yra rimtai įvaldęs stiklo medžiagiškumą bei plastiškumą. Monumentali Olego kūryba tarsi užburia žiūrovą, kuris "paskęsta" stiklo skulptūrose ir randa pasitenkinimą abstrakčiuose ornamentuose. Jo kūrinius būtina tinkamai apšviesti, kad jie atskleistų savo metamorfoziškas savybes.

Šiuo metu vitražas Lietuvoje patiria savotišką nuosmukį, uždarytos buvusios gamyklos, liko tik pavieniai menininkai, kurie ištikimi stiklo dekoravimui ir dirba savo asmeninėse ar bendrai su kitais menininkais įkurtose dirbtuvėse. Vitražo technika – sudėtingas dalykas, tikrai ne kiekvienas dailininkas tuo gebėtų užsiimti. Dar retesnis vitražistas, kuris geba perimti giliąsias vitražo tradicijas, jas išgyvena savyje ir kartu palieka vitražuose dalelę savęs - taip daro Olegas.

Malonu, kad Šiauliuose atvėrė duris dar viena meno kūrinių ekspozicijų erdvė, dar vienas "kultūros taškas". Tikėkimės, kad krizė nepalauš jaunųjų šeimininkų entuziazmo ir šiauliečiai sulauks daug dėmesio vertų parodų. Lapkričio 12 dieną yra pažadėta Vidmanto Gerulaičio tapybos darbų paroda. Belieka viltis, kad šiauliečiai bus aktyvūs kultūriniame gyvenime.


Ukrainos ambasadorius atidarė parodą, prašė humanitarinės pagalbos ir kvietė bendradarbiauti

Irena BUDRIENĖ

Antradienį Šiauliuose lankęsis nepaprastasis ir įgaliotasis Ukrainos ambasadorius Lietuvoje Igoris Prokopčiukas Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešojoje bibliotekoje atidarė parodą "Naikinimas badu: nežinomas ukrainiečių genocidas". Kilnojamoji paroda, jau pabuvojusi Kaune, Jonavoje, Klaipėdoje, Visagine ir kituose Lietuvos miestuose, pasak ambasadoriaus I. Prokopčiuko, primena vieną skaudžiausių Ukrainą ištikusių tragedijų – 1932-1933 metų badmetį.

Nuotraukoje iš dešinės: Ukrainos ambasados trečioji sekretorė Olena Masneva, apskrities viršininkas Rimundas Domarkas, Ukrainos ambasadorius Lietuvoje Igoris Prokopčiukas, P. Višinskio bibliotekos direktorė Rūta Žirgulytė, konsulas Igoris Dovhaniukas.

Autorės nuotr.

Paroda vaizdžiai pasakoja, kad tyčia sukeldama badmetį sovietų valdžia norėjo išnaikinti Ukrainos valstiečius, nes būtent jie labiausiai priešinosi kolūkių kūrimui ir dalyvavo kovose su bolševikais.

1932–1933 m. badmetis Ukrainoje laikomas SSRS kryptingos politikos dirbtinai sukeltu veiksmu. Derliaus laukus saugodavo kareiviai. Ukrainoje kaimai iš bado mirė vienas po kito, o kad alkstantys žmonės nepatrauktų į gretimas teritorijas, sienas saugojo specialios NKVD užkardos. Paradoksas, kad badu turėjo mirti tie žmonės, kurie patys dirbo žemę ir maitino ne tik save, bet ir kaimynus, nes šimtmečiais Ukraina garsėjo kaip Europos aruodas ir dėl savo žemių derlingumo buvo vadinama palaiminta žeme. "Holodomoras" – nusikaltimas žmonijai, pažeidęs tarptautinę teisę ir lėmęs didelius praradimus. Teigiama, jog per dvejus metus iš bado mirė 7–10 mln. žmonių. Tai Ukrainos šimtmečio tragedija.

Ukraina prašo humanitarinės pagalbos

Nelaimės Ukrainos neaplenkia ir šiais laikais. Bendraudamas su apskrities ir miesto vadovais ambasadorius Igoris Prokopčiukas pasakojo, kad dėl siaučiančio kiaulių gripo Ukrainoje susidarė ekstremali padėtis: panikos apimti gyventojai išpirko visus vaistus, todėl vaistinėse trūksta net elementariausių medikamentų. Ambasadorius paprašė suteikti humanitarinę pagalbą ir miesto bei apskrities vadovams įteikė reikalingiausių vaistų sąrašą. Nors Šiauliuose nėra specialiai sukaupto vaistų rezervo, bus ieškoma galimybių, kaip padėti gripo pandemijos užkluptai Ukrainai. Ambasadorius I. Prokopčiukas minėjo, kad Ukrainos kaimynės Vengrija ir Lenkija jau suteikė humanitarinę pagalbą.

Kviečia toliau bendradarbiauti

Lankydamasis apskrities viršininko administracijoje ambasadorius kvietė ir toliau bendradarbiauti su Ukrainos Čerkasų ir Lvovo regionais. I. Prokopčiuko nuomone, toks bendradarbiavimas būtų labai naudingas abiejų šalių verslininkams. Kadangi Ukraina kartu su Lenkija išsikovojo teisę rengti XIV Europos futbolo čempionatą 2012-aisiais, šalyje vyksta intensyvūs pasirengimo čempionatui darbai: statomi nauji sporto kompleksai, plėtojama infrastruktūra. "Prie šio pasirengimo galėtų prisidėti jūsų darbų sparta bei kokybe pasižyminčios statybų kompanijos, konkursuose kviečiami dalyvauti ir kelių tiesėjai", – sakė Ukrainos ambasadorius. Ukrainiečius domina ir energijos taupymo projektai.



atgal   11-20   21-30   31-40   ( 41 )   42   43   44   45   46   47   48   49   50   51-54   toliau




Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti