(2016-04-29 Nr. 623) ŠIANDIEN 2017 Gruodžio 14 D. Ketvirtadienis ARCHYVAS

Kontaktai
Naudingos nuorodos

Patirtys
Atostogų kryptis: ką privalome paragauti svečiose šalyse? (IV)

Irma GUDŽIŪNĖ
irma.gudziune@splius.lt

Vis dar nesibaigiant atostogų malonumams ir kelionėms į svečias šalis, pirmiausia vertėtų išsiaiškinti, ką derėtų paragauti dar nelankytoje valstybėje. Šįkart mūsų akiratyje – Indija, Maldyvai, Vokietija, Anglija.

Indijoje svarbus etiketas

Nors lietuviai ne taip dažnai pasiekia Indiją, ištroškę ramybės, naujos kultūros ir naujovių renkasi būtent šią šalį. Čia svarbiau – ne kokį maistą jūs valgysite, o kaip tai darysite. Indams labai svarbus etiketas. Jie valgo kitaip, nei mums yra įprasta. Virtuvė puoselėjama jau daugybę metų. Maisto gaminimas Indijoje – menas, todėl reikalauja daug meilės, atsidavimo ir gerų prieskonių.

Alkoholiu mėgautis pietaudami negalėsite, negausite jokių įrankių, teks valgyti rankomis. Ši šalis ypač patinka vegetarams, nes čia daug augalinės kilmės produktų.

Akys raibs nuo įvairiausių „biryani“ rūšių – „basmati“ ryžių patiekalo su prieskoniais, brangiuoju šafranu, mėsa, kiaušiniais ar daržovėmis. Indai mėgsta troškinius, verta paragauti ir „murgh makhami“ – sviestinės vištienos. Sakoma, kad tai pats populiariausias mėsą valgančių žmonių patiekalas pasaulyje.

Itin populiarios čia ir „samosos“ – kepti traškūs trikampiai iš mielinės tešlos, su įvairių daržovių įdaru.

  
   
  
   

 

Maldyvų rojuje – tunas ir kokosai

Maldyvai – povestuvinių kelionių sostinė. Čia įsimylėjėliai be perstojo gali lepintis šviežiu tunu ir kokosais. Pusryčiams puikiai tiks „mas huni“ – lengvas patiekalas iš rūkyto tuno, svogūno, čili pipirų, citrinos sulčių ir kokoso drožlių.

Vakare iki soties galima mėgautis ne tik žuvies patiekalu „fihunu mas“, bet ir jo gamyba. Ant iešmo pamauta žuvis su prieskoniais skrudinama lauže.


 

Vokietijoje karkos ir kopūstų – iki soties

Vokietijos virtuvė labai panaši į austrų. Žmonės mėgsta kiaulieną, tamsius padažus ir raugintus kopūstus. Aišku, būtinai turite paragauti ir dešros „wurst“.

Saksonijoje galėsite vaišintis virtais šparagais su kumpiu, šviesiu padažu ir bulvėmis. Paieškokite kur paragauti juodosios giros torto „schwartzwelder kirchtorte“.

Neįsivaizduoju kelionės į Vokietiją, jei nei karto netenka paragauti kiaulės kojos su troškintais raugintais kopūstais, žirnių tyre ir virtomis bulvėmis.

Kepenėlių kukuliai „leberknodel“, sūrio salotos „kasesalat“, obuolių ir bulvių žlėgtainis „himmel und erde“ taip pat turi atsidurti jūsų sąraše.

  
   
  
   
  
   
   

Anglijoje ypatingi tik pudingai?

Anglams būdinga greita ir nesudėtinga valgių gamyba, bet persivalgyti jie nemėgsta. Egzistuoja griežta maisto dienotvarkė, maitintis reikia reguliariai. Virtuvės pagrindas – padažai, mėsos konservai, sumuštiniai, žuvų plokštainiai, paštetai, pudingai.

Aišku, visi žino, kokie yra angliški pusryčiai – kiaušinienė su kumpiu, pupelės, pakepinta duona, marmeladas, pomidorai. Anglai labiau mėgsta vištieną, kiaulienos vartoja žymiai mažiau.

Nors dauguma peikia anglišką virtuvę, verta paragauti tešloje kepto žlėgtainio, bulvių pyrago su mėsa ir svogūnais, „rostbifo“ – sultingos rausvos jautienos, pasidengusios traškia plutele. Dažnas garnyras – bulvių salotos su svogūnais ir marinuotais agurkais.

Anglijoje nepopuliarios kruopos ir makaronai. Nenustebkite, jei prie mėsos gausite pudingo, nors dažniau tai – desertas.

Galite mėgautis trupininiu rabarbarų pyragu, duonos ir sviesto pudingu, o savaitgalį paragauti sekmadieninio jautienos kepsnio su keptomis bulvėmis, keptomis ar virtomis daržovėmis, tirštu padažu bei Jorkšyro pudingu su svogūnų padažu.

  
   
  
   
  
   
  
   
  
   
   

Tęsinys kitame numeryje.


Atostogų kryptis: ką privalote paragauti svečiose šalyse? (III)

Irma GUDŽIŪNĖ
irma.gudziune@splius.lt

Ką patariama paragauti išsvajotoje Amerikoje, kaip susiformavo Gruzijos virtuvė ir kurioje šalyje gali ypač sočiai pavalgyti? Apie tai trečioje straipsnių ciklo apie būtinus paragauti patiekalus svečiose šalyse dalyje.

Amerikoje nebūtina ragauti mėsainių

Keliaujant po Ameriką kiekviename regione rasite vis skirtingų patiekalų. Populiaru valgyti suktinukus su ananasais, keptus batatus, žirnių sriubą, virtus omarus su daržovėmis.

Baltimorėje būtinai užsisakykite krabų paplotėlių (crab cakes), Kanzase – kiaulienos šonkauliukų su padažu, Sietle – lašišos kepsnių, Majamyje – skrudintos jautienos pomidorų padaže.

Tradicinės amerikiečių por-cijos itin didelės, o produktai sotūs. Jie dažniausiai renkasi mėsą, pupeles, kukurūzus, jūros gėrybes. Bene sveikiausia mityba visoje JAV pasižymi Kalifornija. Čia daug ekologiškų lengvų produktų.

Pietvakarinėje JAV dalyje galima mėgautis meksikietiškais buritais, aitriąja sriuba, tortilijomis.

  
   
  

Gruzija ir svetimų kultūrų įtaka

Gruzijos virtuvės formavimuisi įtakos turėjo svetimos kultūros. Šios šalies žmonės ypač mėgsta mėsą – jautieną, avieną, vištieną ir kiaulieną. Pats populiariausias iš „must eat list“ – šašlykas „mtsvadi“ iš jautienos arba avienos.

Ypač populiaru mūsų pamėgti čanachai „chanakchi“ – mėsos ir daržovių patiekalas, troškinamas moliniuose indeliuose. Į juos dedama riebi avienos mentė ar šoninė.

Vakarų Gruzijoje jums greičiausiai pasiūlys vištienos. Neatsisakykite „guruli“ – aromatingo troškintos vištienos patiekalo su svogūnais, graikiniais riešutais, vyno actu, maltu imbieru, cinamonu, petražolėmis, kalendra ir gvazdikėliais.

Iš vaikystės likę neišdildomi gruzinų duonos ir vynuogių bei riešutų deserto skoniai.

  
   
   

Egipte pasijusite sotūs

Egiptiečiai valgo sočiai kaip ir lietuviai. Būtina paragauti ten ruošiamų ir į balandėlius panašių „mahshi“ – į vynuogių lapus įvyniotų ryžių su prieskoniais, verdamų sultinyje. Tradicinė sriuba „molokhia“ taip pat iš lapų ir ryžių, skaninama žuvimi.

Neatsispiriantys desertams gali mėgautis skambaus pavadinimo saldumynais „basboosa“.

  
   
   

Tęsinys kitame numeryje.


Emigravęs sportininkas: plento dviratininkams Lietuvoje nėra ką veikti

Mindaugas MALCEVIČIUS,
savaitraštis „Šiauliai plius“

Laisvalaikis ant dviračio, net ir gyvenant Lietuvoje, gali būti puikus būdas susipažinti su kraštovaizdžiu, pasportuoti. Deja, prieš keletą metų profesionalaus dviratininko karjeros tęsti į Olandiją išvykęs Mindaugas Stankus  sako, kad tėviškės dviračių takais važinėtis gali tik tas, kas turi labai stiprius nervus. Esą grumtis su vilkikais pajėgūs ne visi plento dviračių entuziastai.

 ELTOS nuotr.
Dviračių takais šimtus kilometrų iki sostinės?

Šiuo metu Olandijoje, Gelderlando regione, gyvenantis ir sportuojantis dviratininkas pasakoja, kad į užsienį išvyko ne sportuoti, bet užsidirbti pinigų. „Bet viskas pasikeitė, kai pamačiau, koks yra didelis skirtumas tarp mano gimtojo krašto ir Olandijos. Tad nusprendžiau, kad neverta grįžti, ir pasilikau ten“, – sako daugkartinis ilgų distancijų lenktynių dalyvis ir prizininkas.

Paklaustas, ką rado Olandijoje ir ko trūksta Lietuvoje, sportininkas neslepia – labiausiai jį, kaip dviratininką, papirko tos šalies dviračių takai. Mindaugo teigimu, nors Olandija yra mažesnė šalis už Lietuvą, galėtų būti visai pagrįstai vadinama dviratininkų rojumi.

„Įvažiavus į bet kurį olandų miestą, dviratininką pasitinka kokybiški, saugūs dviračių takai. O nuo tos vietos, kur gyvenu aš, dviračių taku galima nuvažiuoti 184 km iki pat Amsterdamo. Tai, manau, daug ką pasako apie šios šalies požiūrį į dviratininkus. Net neturiu ką palyginti su Lietuva… Gimtinėje važiuoti dviračiu ilgus atstumus yra pavojinga, kadangi neretai šalia kelio nėra dviračių tako ar punktyrinėmis linijomis ant kelio pažymėtos juostos, skirtos dviratininkams. Olandijoje kiekviename kelyje tokios juostos ir ženklinimai yra įprasta praktika“, – pasakoja M. Stankus.

Vilkikų kaimynystė saugumo nesuteikia

Kartu su „RTC De Zwaluwen“ klubu varžyboms besiruošiantis sportininkas ne itin entuziastingai kalba ir apie galimybę Lietuvoje susiplanuoti įdomų bei saugų maršrutą dviračiais. Sunkiausia, pašnekovo teigimu, kad Lietuvoje kiekvieną kelio metrą tenka dalintis ne tik su pro šalį zujančiais lengvaisiais automobiliais – važiuojant kelis šimtus kilometrų, vargiai pavyksta išvengti ir akistatos su grėsmingai visai šalia bildančiais vilkikais.

„Dauguma kelių Lietuvoje yra skirti vilkikams, bet jais, dažnai neturėdami kito pasirinkimo, važiuoja ir dviratininkai. O važiuoti tokio kelio kelkraščiu – pavojinga. Gavęs oro srautą iš pralekiančio vilkiko, gali atsidurti po jo ratais“, – ne pačius maloniausius keliavimo Lietuvoje įspūdžius paskoja Mindaugas.

Sportininkas šiuo metu žada grįžti į Lietuvą ir pailsėti šeimos apsuptyje. „Bet dviračio į Lietuvą vežtis nežadu, nes nėra prasmės nusisukti sprandą ir baigti sportinę karjerą“, – neslepia apmaudo pašnekovas.

Stebisi, kad dviračių mieste draudžiamas dviračių eismas

Iš Šiaulių kilęs sportininkas negaili kritikos ir gimtojo miesto dviračių takų infrastruktūrai. Nors M. Stankui šiemet jau teko išbandyti naująjį Tilžės gatvės dviračių taką, prisimindamas važiavimo juo įspūdžius, pašnekovas vos tramdo juoką.

„Aišku, daryti kažką geriau nei iš viso nedaryti nieko. Bet, manau, tik pas mus gali taip nutikti: važiuodami nuo „Akropolio“ prekybos cento ir priartėję prie miesto centro, dviratininkai ties viaduku privalo nulipti, nes priešais mato savo priešą – dviračių eismą šioje tako atkarpoje draudžiantį ženklą. Tai labai keista, nes prieš kelerius metus Šiauliai skelbėsi dviračių miestu, o dabar per „atsinaujinusį“ tą patį dviračių miestą pravažiuoti nenulipęs nuo dviračio – jau nebegali“, – ironiškai šypsosi pašnekovas.

Svajonių šalies tenka ieškoti svetur

Mindaugo įsitikinimu, Šiauliuose dviratininkai galėtų klestėti, bet taip nebus tol, kol trūks atsakingesnio požiūrio. Esą nieko nereiškia nutiesti tik vieną naują dviračių taką.

„Reikia daugiau, nes Šiauliuose su kiekvienu sezonu dviratininkų daugėja, o kartu daugėja ir tokių, kurie patiria įvairiausių traumų. Todėl jau būtų pats laikas pradėti labai rimtai galvoti, ką su tuo daryti“, – sako sportininkas.

Kalbėdamas apie Olandiją, Mindaugas atkreipia dėmesį, kad ten jau seniai viskas kitaip. Ryte atsikėlus, esą retai kada tenka sukti galvą, kokį maršrutą susiplanuoti, kad kelionė būtų ir įdomi, ir, svarbiausia, saugi.

„Ten galima važiuoti visur ir visada. Vienintelė galima kliūtis – kur nors remontuojamas kelias. Tačiau jį visada bus galima be didesnių sunkumų apvažiuoti ir rasti kažką nauja“, – apie Olandiją, lyg apie dviratininkų svajonių šalį, kalba Mindaugas.

Minti pedalus bendraminčių draugijoje jau daug kur įprasta

Sportininkas mesteli akmenuką ir į lietuvių dviratininkų daržą. Jo teigimu, jei dviračių entuziastai Lietuvoje būtų vieningesni, jei susiburtų ne tik per varžybas ar įvairius renginius, bet ir po jų, reikalauti tinkamos dviračių takų infrastruktūros, populiarinti dviračių kultūrą būtų kur kas paprasčiau.

„Man pačiam savo kailiu teko patirti, kad daugelyje Europos šalių treniruotis galima ir be komandos. Pakanka turėti minimalias tos šalies kalbos žinias ar bent jau kalbėti angliškai ir galima kiekvieną vakarą minti pedalus bendraminčių draugijoje nuo mažos 2–3 žmonių grupelės iki 300–600 žmonių grupės. Daugeliui tai yra normalu, nekelia jokios nuostabos“, – kalba daugkartinis ilgų distancijų dviračiu lenktynių dalyvis.

Ir nors Mindaugas abejoja, kad Lietuvoje greitai pavyks irgi tai pamatyti, vilties nepraranda: „Oras, žmonės, viskas nuolat keičiasi. Tad ką gali žinoti, gal viskas kitais metais pasikeis ir Lietuvoje. Gal net namuose sportuoti tinkamų sąlygų neradę sportininkai grįš atgal į tėviškę.“


Kodėl lietuvius žino visas pasaulis, o Lietuvos neranda žemėlapiuose?

Edita VINICKYTĖ
edita.vinickyte@splius.lt

Į pilnutėlę salę Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešojoje bibliotekoje įžengus Daliai Staponkutei, buvo neįmanoma nepastebėti moteriškos elegancijos, lietuvaičiams šaltoką vasarą dar svetimo rusvo įdegio ir nedingstančios šypsenos veide. Šiauliečiai susirinko pabendrauti su 2014 m. kūrybiškiausios lietuvių literatūros knygos „Iš dviejų renkuosi trečią: mano mažoji odisėja“ autore ir natūraliai pokalbis pakrypo apie emigraciją, Graikiją, Kiprą ir lietuvybę. „Mes galim išvažiuoti, galim apsigyventi, kur tik norim, gyvenimas, išlikimas ir visi vingiai, kuriais mes sukame išlikdami, vis tiek bus lietuviški. Mes galime nustoti kalbėti lietuviškai, bet liksime vis tiek lietuviais, nes mūsų išgyvenimo būdas yra lietuviškas. Mes atrodome kaip lietuviai, mūsų oda pilkšva kaip lietuvių. Aš galiu Londone atskirti lietuvį iš minios. Ir šiandien pasaulis lietuvius žino, nors gal Lietuvą ir nelabai randa žemėlapyje“, – pasakojo D. Staponkutė.

„Kaip sa­kė vie­nas ma­no ru­sų pro­fe­so­rius, jei ne­ga­li tap­ti fi­lo­so­fu, tapk bent ra­šy­to­ju. Tai ir iš­si­pil­dė, ne­gal­vo­jau, kad man pa­si­seks“, – juo­kau­ja Da­lia Sta­pon­ku­tė, Kip­re gy­ve­nan­ti šiau­lie­tė, mū­sų mies­te pri­sta­čiu­si sa­vo kny­gą „Iš dvie­jų ren­kuo­si tre­čią: ma­no ma­žo­ji odi­sė­ja“.

Be­no JAN­KAUS­KO nuo­tr.

Išvažiuokit toliau Pilies gatvės

Dalia Staponkutė – Kipre gyvenanti šiaulietė, vis randa kelią į gimtinę, nors ir yra nublokšta į saulėtuosius kraštus. Jos gyvenimas, kaip ir knyga, sudarytas iš daugelio stotelių, bet pirmąją ji sieja su mokslu.

„Klausimas apie tai, kas mane išvedė iš Šiaulių, labai jaudina, nes žmogaus didžioji mokslo ir gyvenimo kelionė prasideda nuo studijų. Mano kelionė iš Šiaulių irgi prasidėjo dėl studijų“, – prisimena Dalia.

Šiaulius ji vadina ne miestu, o vaikystės šalimi. „Visa tai, kas mumyse gyvena ilgiausiai, įsišaknija labiausiai, yra tas ankstyvasis mokymosi laikotarpis. O jis prasidėjo Šiauliuose. Todėl noriu tradiciškai padėkoti mokytojams. Visada padėkos mokytojams, draugams skamba truputėlį banalokai, bet tai nėra banalūs dėkojimai, jie yra nepaprastai jaudinantys. Mes visi esame priklausomi nuo emocijų“, – sakė autorė.

„Kas mane išvedė į Peterburgą? Mokytojas. Ir labai nedaug tetrūko, kad aš būčiau likusi Lietuvoje studijuoti ką nors kito: mediciną, žurnalistiką ar aktorinį, kurį svajojau studijuoti. Labiau noriu prisiminti fizikos mokytoją, kuris pastūmėjo išvažiuoti toliau Pilies gatvės. Tai reiškia – važiuokite toliau nuo Lietuvos centro, nes jis yra per siauras, o gal ir bus per siauras jums, jūsų plačiai skriejančiai minčiai. Jis dėjo į mus labai daug vilčių ir pastūmėjo išvažiuoti. Ir tai nebuvo susiję su Šiauliais, galvojimu, kad čia yra provincialu, tai buvo susiję su svajone išskrieti. O ar grįši, ar ne – apie tai negalvoji išvažiuodamas, tiesiog išvažiuoji. Kai atsiranda grįžinėjimas atgal, tavyje jis kuria dramą“, – teigė Dalia.

Pasak autorės, mes esame labai emocingi ir aistringi žmonės, lietuviai turi labai stiprų aistros branduolį savyje. „Žmonės turėtų džiaugtis, kad išvažiuoja, o ne liūdėti, kad palieka, nes kažkada ta jėga grįš atgal – net išvykę vaikai, įvaldę kitas kalbas, apie Lietuvą kalbės kitaip, galbūt net žymiai geriau už mus“, – svarsto knygos autorė.

Lietuviai gali sukurti Edeno sodą

Pasak D. Staponkutės, lietuvius pasaulyje žino kaip dirbančius, kaip kuriančius, kaip šmaikštaujančius, kartais ir kaip vagiančius. „Mes esame visokie. Mes esame puikūs Europos sodininkai. Jeigu šiandien man reikėtų apibrėžti lietuvius, tai pirma metafora į mano galvą ateina, kad lietuviai yra kaip Europos sodininkai. Asmeniškai pažįstu labai daug žmonių, kurie iš dykumos, pavyzdžiui, Kipre, puikius sodus sukuria. Galbūt tikrai mes iš Europos sukursime kokį nors Edeno ar Rojaus sodą? Tie žmonės parodo, kokie mes esame – mes esame ūkininkai, sodininkai ir agronomai. O kodėl gi ne?“, – klausia šiaulietė.

Dalia optimistiškai žvelgia ir į Lietuvos ateitį. „Svarbiausia, kad lietuviai pasaulyje yra, Lietuva kažkaip išgyvens, – juokiasi D. Staponkutė. – Tai – ne tragedija. Tai yra tikrovė.“

Knygos autorė pripažįsta, kad kartais ją sukrečia tuštuma, važiuojant pro kaimus, miestelius, bet, pasak jos, tai labai graži tuštuma, labai sutvarkyta šalis ir kartais jai atrodo, kad važiuoja per kažkokią magišką šalį, kurią tvarko nematomi žmonės. „Iš kur ta galia ir laikas, įdėtas į šitą grožį. Lietuva labai gražiai atrodo, lyginant su tais kvartalais, kuriuose teko būti – Graikijoje, Pakistane“, – prisimena Dalia.

Santykis su tėvyne lyg gyvenimas poroje

D. Staponkutė sako į viską žiūrinti per atstumą kaip žmogus, Lietuvoje negyvenęs 25-erius metus ir kasmet grįžtantis. „Tos grįžimo emocijos kaskart būna kitokios – kartais grįžtu į namus, kartais į visai svetimą šalį, kartais draugauti, įsimylėti arba susipykti. Grįžinėdamas tu judi į priekį, nejudi su Lietuva, tu grįžti visada vėluodamas, Lietuva gyvena savo gyvenimą, o tu – savo. Santykis su tėvyne tampa kaip gyvenimas poroje, jeigu Lietuva tolygiai keičiasi su tavimi, tada tas santykis harmoningas ir pora gyvena harmoningai. Jeigu ne, tai pora išsiskiria. Jeigu mūsų žmonės ilgai negrįžta, vadinasi, kažkas kažkur atsilieka“, – mano Kipre gyvenanti šiaulietė.

Nemažai šalių savo gyvenime aplankiusi knygos autorė teigia, kad šalys yra dviejų rūšių, vienos siejamos su emigracija, kitos – imigracija. „Pavyzdžiui, Amerika su savo galia ir kultūra yra imigrantų šalis, priėmusi daug svajojančių apie laisvę žmonių; Rusija su savo galia irgi yra imigrantų šalis, nors jos laisvės idealai pažymėti ne Laisvės statula, o krauju; Lietuva taip pat turi pakankamai imigrantų dvasios, esame gana judanti tauta. Pavyzdžiui, graikai yra žymiai sėslesni, gruzinai visiškai nemigruoja. Bet apibendrinti negalima, viskas yra pakankamai individualu. Nėra lietuvių emigracijos penkių bangų – aš taip neskirstyčiau. Tai unikalūs, labai individualūs motyvai ir istorijos“, – mano D. Staponkutė.

Dalia pripažįsta ir tai, kad ją nuolat lydi Kipro lietuvės vardas, jis jai nepatinka, bet, kaip pati juokaudama sako, ją kažkaip reikia pavadinti. Tačiau tai visiškai neapibūdina žmogaus. „Gyvenimas tarp emigracijos ir imigracijos nebent priveda prie vidinės emigracijos, o ji ir yra tikroji“, – mano rašytoja.

„Kalba turi skambėti kaip melodija“

Lietuvių literatūros tyrinėtojas, doc. dr. Vigmantas Butkus, prakalbęs apie D. Staponkutės knygą, nevengė pagyrų ir teigė, kad tapti kūrybiškiausios knygos autore nėra labai lengva: „Aš žinau, kokios diskusijos Literatūros instituto Šiuolaikinės literatūros specialistų rate verda renkant dvyliktukus, vienuoliktukus ir pačią kūrybiškiausią knygą. Daug yra kūrinių apie emigraciją, imigraciją, bet jie yra neįspūdingo meninio lygio kūriniai. Dalios knygoje yra gerai knygai būdingas stilistinis vientisumas, stilistinė ritmika, mokėjimas suvaldyti kalbą.

Savo knygoje mini, kad jos tikroji žemė yra kalba, ne Kipras, ne Lietuva, o kalba. Tai ta kalba yra labai gerai valdoma.“

D. Staponkutė pasakojo, kad rašydama knygą ją skaitė garsiai, o jei kas nors neskambėdavo, tiesiog to į tekstą net nedėdavo. „Akustinis elementas man labai svarbus – kaip dera sakinys su sakiniu, tekstas su tekstu, kaip pereina vienas tekstas į kitą. Negaliu pasakyti, kad viso to išmokau mokykloje. Akustinis kalbos jausmas buvo atsineštas iš anksčiau. Mano lietuvių kalba yra iš atminties, rašau iš atminties, kasdien tos kalbos juk negirdžiu, todėl man ji turi skambėti kaip melodija. Jeigu ji man neskamba, jos išvis nėra“, – teigia knygos autorė.

Dalia susirinkusiems pasakojo, kad pirmasis knygos variantas buvęs labai blogas, net ją perskaičiusi redaktorė sakė, kad knygos tuose tekstuose nėra. „Dar metus tą knygą redagavau, dirbau su melodija. Neturėjau kitos išeities, ta knyga turėjo suskambėti. Aš ją išgirdau. Kai išgirsti, tada nebegalvoji apie psichologijas ar kultūrines kryptis. Tai – kaip kurti muziką. Kurti kalbą iš atminties yra dovana ir laimė“, – mano svečioje šalyje gyvenanti lietuvė.

Pasak jos, rašyti padeda ne tiek skaityta literatūra, bet teorija: „Aš esu pusiau akademinis žmogus, rašiau straipsnius ir disertaciją gyniau anglų kalba, taigi tas teorinis bagažas irgi įsipynė į tekstus. Tekstai yra viskas, kas mes esame.“

„Kas vis dėlto vyksta Graikijoje?“

Pasigirdus šiam klausimui, salėje nuskambėjo juokas. Atrodo, susirinkusieji tik ir laukė įspūdžių iš svečios šalies ir jos dabartinės politinės, ekonominės situacijos vertinimo iš pirmųjų lūpų.

„Nėra tos vienos teisybės, graikai turi savo, o mes savo. Ir mes niekada nejausime taip, kaip jaučia graikai. Ką mes apie juos pasakytume, tai būtų ne visai tiesa. Mes taip paskendę medijų klišėse, tad jomis ir kalbame, o graikai gyvena savo gyvenimą ir gyvens toliau be mūsų klišių“, – ramina D. Staponkutė.

Šiaulietė pripažįsta, kad ten vyksta daug virsmų, iš esmės – revoliucija, o revoliucija niekada nebūna paprasta – tai didelis diskomfortas ir benamis gyvenimas. „Nelabai noriu kalbėti apie Graikiją dėl to, kad per daug šiandien esu su ja susitapatinusi emociškai – žmonės gyvena palapinėse, neturi ko valgyti, vieni kitiems nešioja maistą, bet tai labiausiai jaučiasi Atėnuose ir Salonikuose. Anaiptol nekalta naujoji vyriausybė, tai yra Graikijos istorija su Europos Sąjungos struktūromis, jie tiesiog jas savinosi labai savotiškai“, – mano D. Staponkutė.

Graikai nemoka mokesčių, graikai daug išlaidauja, graikai nenori dirbti – tokias kalbas esame ne kartą girdėję, bet, pasak Dalios, ne žmonės dėl to kalti. „Mes visai nesuprantame, kodėl jie nemoka mokesčių. Tiesiog sistemos tokios nebuvo. Gyvendama ten aš irgi nemoku mokesčių ir nežinau, kodėl. Tiesiog nemoku, nes niekas iš manęs jų neprašo, – juokiasi

D. Staponkutė. – Aš neuždirbu tos sumos, nuo kurios reikėtų mokėti mokesčius. Bet jeigu aš uždirbu ir daugiau, nėra sistemos, kuri mane sektų, dėl to labai lengva vengti tų mokesčių. Ne dėl to, kad tu esi blogas, tiesiog tu jų nemoki, nes niekas apie juos neklausia.“

Pasak D. Staponkutės, tą sistemą reikėjo sukurti prieš daug metų, o dabar staiga jos nesukursi. Ta sistema, beje, naudojasi ir užsienio investitoriai. „Dabar suomiai atstovauja graikus derybose su Europos Sąjunga, bet jie yra labai daug investavę į Graikiją, tai jie bandys kažkaip susitarti, nes jau graikai tikrai užaštrinę savo emocijas, nori išeiti iš visur, bet tai neįmanoma. Jų tiesa yra jų tiesa, o mūsų – tai mūsų. Mūsų kelias į Europos Sąjunga labai skiriasi nuo graikiško kelio ir mes niekaip negalime lyginti to. Mūsų net priežastys buvo visai kitokios būti Europos Sąjungoje“, – teigia S. Staponkutė.


Savame krašte neišlepinti fotomenininkai dėmesio sulaukė Baltarusijoje

Jolanta ŠIDLAUSKIENĖ
jolanta.sidlauskiene@splius.lt

Iš Baltarusijos sostinės Minsko grįžę fotomenininkai Aleksandras Ostašenkovas ir Regina Šulskytė, Šiuolaikinio meno centre pristatę dvi skirtingas parodas po vienu pavadinimu „Fotografija iš Šiaulių“, atstovavo ne tik Šiauliams, bet ir Lietuvai. Menininkai, stebėjęsi nuoširdžiu baltarusių požiūriu į kultūrą, pasigedo tinkamo miesto valdžios dėmesio.

Šiau­lie­čių fo­tog­ra­fi­jos žy­miai ski­ria­si nuo bal­ta­ru­siš­kos ir net nuo lie­tu­viš­kos. Lie­tu­vos fo­tog­ra­fi­jos mo­kyk­la bu­vo su­for­mu­luo­ta Ru­si­jos me­no­ty­ri­nin­kų, kai šie į Lie­tu­vą va­ži­nė­jo so­viet­me­čiu bei ra­šy­da­vo apie lie­tu­vių fo­tog­ra­fus, ku­rie vė­liau ta­po le­gen­do­mis.

Parodos autorių asmeninio archyvo nuotr.

Garsina ne tik Šiaulius, bet ir Lietuvą

„Nedideli Šiauliai užima svarbią vietą kaimyninės šalies fotografijos žemėlapyje ir yra kaip vienas iš svarbiausių Lietuvos fotografijos centrų. Čia įkurtas ir sėkmingai veikia Fotografijos muziejus. Parodos autoriai R. Šulskytė ir

A. Ostašenkovas sėkmingai tęsia lietuvių fotografijos mokyklos tradicijas, kurioms pamatą padėjo Antanas Sutkus ir jo bendražygiai“, – štai taip rašė Baltarusijos spauda, anonsuodama šiauliečių parodą „Fotografija iš Šiaulių“, apjungusią dvi skirtingas, bet tuo pačiu viena kitą papildančias parodas.

Per parodos atidarymą Lietuvos ambasados Baltarusijoje ministrė patarėja Irena Ūsaitė dėkojo autoriams, atvykusiems ne iš Vilniaus ar Kauno, o iš Šiaulių, kuriuos atvykęs į Lietuvą retas aplanko, bet kurie garsėja giliomis fotografijos tradicijomis. Ji džiaugėsi audringai besivystančiais kultūriniais santykiais tarp kaimyninių šalių.

Fotomenininkus stebino didžiulis baltarusių žiniasklaidos dėmesys, apie parodą skelbta ne viename anonse, interviu iš šiauliečių ėmė ir dienraščiai, ir televizija, ir radijas. Ten, kur parodos autoriai nespėdavo patys, jiems talkino ir į rūpimus klausimus žurnalistams atsakinėjo ambasados atstovė.

„Surenk parodą Šiauliuose, niekada neateis nacionalinė televizija, netgi Vilniuje žurnalistų nesulauksi. Nesulaukdami dėmesio savo šalyje, buvome palepinti Baltarusijoje“, – teigia A. Ostašenkovas.

Re­gi­na Šuls­ky­tė. „Ve­ly­kų die­na“ iš pa­ro­dos „Ne/būties tę­si­niai“.

Re­gi­nos ŠULS­KY­TĖS. nuotr.

Pasigedo valdžios dėmesio

Menininkai pasigenda ne tik lietuvių žiniasklaidos dėmesio, bet ir Šiaulių miesto valdžios palaikymo. Fotografijų transportavimui lėšų iš Savivaldybės nesulaukusiems šiauliečiams padėjo Lietuvos ambasada Baltarusijoje.

„Kreipėmės į Šiaulių miesto savivaldybės administraciją dėl autobusiuko, nes atstovaujame ne vien Šiauliams, bet ir Lietuvai. Mums pasakė, kad 120 įrėmintų paveikslų nusigabentume taip, kaip išmanome. Nuo šiol tvarka bus kitokia. Tai esą mūsų pačių reikalas. Keistas valdžios požiūris į kultūrą. Ankstesnė valdžia, kokia bebuvo, niekada nėra atsakiusi padėti, – stebėjosi A. Ostašenkovas. – Laimei, transportavimo rūpesčius apsiėmė tvarkyti Lietuvos ambasada Baltarusijoje. Ji ne tik nuvežė, bet ir parveš darbus, surengė furšetą, vežiojo mus po įvairias žinomas Minsko vietas.“

„Mikroautobuso jie prašė prieš du mėnesius, tačiau pasakiau, kad kreiptis reikia ne į Savivaldybės administraciją, o į Kultūros skyrių. Žinoma, galėjau pabūti geras ir skirti, bet, kai atėjau dirbti, vos ne kas antrą dieną sulaukdavome prašymų skirti mikroautobusą. Mes juk ne kelionių agentūra ar autobusų parkas. Tam ir yra visokių programų, iš kurių skiriama lėšų išvykimui ar nuvykimui. Kita vertus, Regina Šulskytė yra Šiaulių universiteto darbuotoja, tad ji galėjo paprašyti transporto iš savo darbovietės, juk įstaiga turi krovininį mikroautobusą“, – sakė Šiaulių miesto savivaldybės administracijos direktorius Eduardas Bivainis.

Baltarusiai atviresni ir jautresni

Fotomenininkai sako, kad baltarusių žiūrovai atviresni, jautresni, nuoširdesni nei lietuviai, jie nesidrovi padėkoti, daug žino apie lietuvių fotografiją.

„Viešėjome pas vieną menininką, užmiršau lietuvių fotografo pavardę, o man jis atneša albumą – sako, čia juk tas, apie kurį kalbi. Buvo smagu pajusti baltarusių ir lietuvių žiūrovų mentaliteto skirtumą. Lietuvis santūresnis, gal pavydesnis, kalba vieną į akis, o už jų – ką kitą“, – lygina abiejų šalių žiūrovus Aleksandras, kuris jau daug metų sukasi fotografijos pasaulyje.

Baltarusiai, anot parodos autoriaus, mielai prieina, šnekučiuojasi, klausinėja, nuoširdžiai domisi, kai kurie net susigraudina. Jie, matyt, išsiilgę kitokio požiūrio, todėl ir kitaip į kultūrą žvelgia.

„Kai tau pasako, mes nenorim iš tos salės išeiti, mums taip čia patinka, tai sakau, kad vien dėl jūsų buvo verta rengti parodą ir atvažiuoti į parodos atidarymą“, – pastebi Aleksandras.

Šiaulių universitete apie fotografijos meną studentams dėstančiai docentei R. Šulskytei po parodos Baltarusijoje net kilo mintis daugiau autorinių parodų rengti užsienyje. Jau kitą vakarą ji vedė derybas dėl parodos Ispanijoje.

„Skirsiu daugiau energijos išvežti kolekcijas į kitas šalis. Yra negerų dalykų Lietuvoje, formuojant kultūros procesus, susijusių su pinigais. Kultūros ministerija pagal paraiškas skiria autoriui pinigų parodai. Tad parodą gali surengti tik žmogus, gavęs pinigų, nors yra puikiausių autorių, kurie negauna lėšų. Ne paslaptis, pati fotomenininkų sąjungos galerija pripažįsta, kad rengia tik tokias parodas, kurias finansuoja Kultūros taryba, esą reikia išlaikyti patalpas, vadinasi, taip elgiasi ir kitos galerijos“, – sako R. Šulskytė.

Alek­sand­ras  Os­ta­šen­ko­vas. „Per­ga­lės aikš­tė“ iš pa­ro­dos „Neį­var­dy­to lai­ko po­rtre­tas“.

Alek­sand­ro  OS­TA­ŠEN­KO­VO nuotr.

Atrinko fotografijas iš kelių ciklų

Didžiulei 120 nuotraukų parodai Minske R. Šulskytę pakvietė fotografijos parodų organizatorius Jurijus Vasiljevas. Mintis eksponuoti šiaulietės fotografijas jam kilo prieš šešerius metus, o pamatęs keletą pateiktų darbų, panoro eksponuoti dar daugiau. Vėliau prisijungė ir Aleksandras Ostašenkovas.

Kiekvienas iš fotomenininkų atrinko po šešiasdešimt fotografijų, sudariusių atskiras, viena kitą papildžiusias parodas. A. Ostašenkovas pristatė „Neįvardyto laiko portretą“ ir „Būsenas“. Pirmąją menininkas apibūdina tarsi laiko pjūvį, žvilgsnį į save, antrojoje prasmės ieško metaforomis.

„Parodai „Neįvardyto laiko portretas“ atrinkau nuotraukas nuo 1968 m. iki 2015 m. Pažiūrėjau per žmogaus portretą, per veidą, svarbu buvo parodyti, kaip jis keičiasi, nes tokių žmonių su tam tikra dvasine struktūra nebėra. Pasikeitus politinei situacijai, pasikeitė žmogus, pasikeitė ir jo psichologija. Man tas pasikeitimas ir buvo svarbus, įdomus, koks žmogus buvo ir koks jis yra dabar. Viskas atsispindi veide, – įvardija Aleksandras. – Tada nebuvo pakraščio žmonių, einančių iš sąvartyno, kurie veža kažką parduoti. Jų būsena visai kitokia, negu kokiais 1975-aisiais, kada buvo kitokia sistema, kitaip žmogus jautė, galbūt optimistiškai suvokė pasaulį, kuriame gyveno. Iš esmės dėl to, ką fotografavau, man ne gėda, matau, kad kalbėjau tiesą. Fotografiją apskritai toks menas, kuris sako tiesą. Ar tu šlovini kažką, ar neigi, tai vis tiek yra to laikmečio dokumentas.“

Kita paroda „Būsenos“, persmelkta metaforų, gimusių iš dviejų kadrų. Fotomenininkui sunku tai apibūdinti žodžiais, sunku užrašyti, kiekvienas būseną turi pajausti savaip.

Į R. Šulskytės parodą „Ne/būties tęsiniai“ fotografijos sugulė iš keturių skirtingų ciklų: „Miegamajame“, „Mano drabužiai“, „Seserys“ ir „Mano laikas“.

„Iš asmeninių albumų ištrauki fotografijas, kurios įeina į tavo kūrybą, ir tokiu būdu parodai žmonėms, kas metų metais gulėjo tavo albume. Mūsų tandemas vienas kitą savotiškai papildė. Jis kalba per savo asmeninę poziciją apie tautos, žmogaus atmintį. Mano darbuose taip pat jaučiasi ir žmogaus, ir tautos atmintis“, – kalba Šiaulių universitete apie fotografijos meną studentams dėstanti docentė R. Šulskytė.

Apie A. Ostašenkovo fotografijas, eksponuotas Minsko Šiuolaikinio meno centre, menotyrininkas Virginijus Kinčinaitis rašo: „Tai amžina dabartis, tiksliau, tik dabarties akimirka, bet joje telpa viskas – kiekviena mažiausia kasdienybės detalė kalba apie dabarties akimirkos tirštumą. Apie klampų, nesąmoningą gyvenimo būvį, kuriame mes tik išgyvename savo dabarties akimirkas, neįgydami jokio aiškumo ir jokios matymo perspektyvos. Tai aklas gyvenimas, kaip akla yra kiekviena gyvenimo akimirka.

Galime susikurti iliuziją, kad jose matoma tikrovė pagaliau mums tampa suprantama, apžvelgiama, nes yra paversta statišku fotografiniu vaizdu. Deja. Kad ir kaip būtų, mūsų jau niekas nebesieja su čia matoma sovietinio melancholiško pilkumo plyne. Mes neigiame savo praeitį, mes kitur, dabar jau nešami į kitą krantą. Tarp kitų daiktų, kitos aplinkos. Tačiau tokie pat neregiai, nes atsitraukti į šalį ir pažiūrėti į save nėra jokios galimybės.

Todėl ateities fotografijose atrodysime taip pat melancholiškai, kaip šiose Aleksandro fotografijose. Ir koks skirtumas, ar stovime prie tarybinės parduotuvės-mašinos langelio, ar prie Akropolio prekystalio.“


Draugas musulmonas – tekėti ar bėgti?

Laura AUKSAITYTĖ

Žiniasklaidai paskelbus liūdnas istorijas, kaip už musulmono ištekėjusios lietuvaitės netenka vaikų, laisvės ir gyvena liedamos ašaras, merginos vis dažniau pasvarsto, pulti kito tikėjimo vyrui į glėbį ar kuo greičiau sprukti. Atrodo, kad kitataučiai lietuvaitėms patinka vis labiau, nes istorijų apie laimingą gyvenimą su musulmonu daugėja. Lygiai kaip daugėja ir istorijų, kuriose lietuviai vyrai muša, žudo, prievartauja, žemina savo žmonas ir drauges.  Kaip pasirinkti – tekėti už musulmono ar lietuvio?

Iš­te­kė­ju­sios už mu­sul­mo­nų lie­tu­vai­tės vis daž­niau džiau­gia­si ga­vu­sios ge­rus vy­rus, nes ne­va mu­sul­mo­nams šei­ma yra vis­kas, jie į klu­bus ne­vaikš­to, ne­ge­ria, ne­rū­ko, su ki­tom ne­bend­rau­ja ir ne­me­luo­ja. Apie prie­vo­lę slėp­ti vei­dą nuo pa­ša­li­nių žvilgs­nių mo­te­rys neuž­si­me­na.

Chris BECKETT nuotr.

Religija – priežastis barniams?

Edita: „Turėjau draugą musulmoną, bet jį įsivaizduoju tik kaip draugą, o ne vyrą. Per daug skirtingi požiūriai, o dar tas jų tikėjimas keistas. Nepatinka man jų elgesys su savo žmonomis.“

Viltė: „Man jų tikėjimas atrodo visiškai normalus, tik jie labai gražiai pradžioje čiulbėti moka.“

Nadiežda: „Galima pagalvoti, kad visi katalikai gražiai su žmonomis elgiasi... Musulmonas musulmonui nelygu...“

Edita: „Keistas man tas jų tikėjimas, o ramadanas normaliai atrodo. Svarbiausia, kad jų elgesys su moterimis ne koks. Juk kai moteris turi atsiklausti vyro, ar gali pas mamą nueiti – skamba keistai. Vieno mano draugo musulmono žmona turėjo vyro leidimą du kartus per savaitę aplankyti mamą. Kitas draugas turėjo dvi žmonas, viena buvo 18-metė, o jam tada buvo jau 40 metų. Jis ją nusipirko, košmaras kažkoks...“

Vilma: „Teko vasarą dirbti musulmonų restorane, na, žmonės kaip žmonės, aišku, su savo keistenybėmis, bet nieko blogo negaliu pasakyti. Draugo sesuo ištekėjo už musulmono, pagimdė dukrytę ir gyvena sau laimingai. Jei reiktų išvažiuoti į gimtinę, neaišku, kaip būtų, nes dažniausiai visi tie „bajeriai“ prasideda, kai jie grįžta į gimtinę.“

Irma: „Mano vyro dvi pusseserės ištekėjusios už turkų, Turkijoje ir gyvena. Nei viena, nei kita nesiskundžia. Vienos vyras labiau tikintis, laikos ramadano sąžiningai. O kitas tik atvažiuoja į Lietuvą ir prašo uošvienės jam į oro uostą atvežti lietuviško alaus. Viena pusseserė per ramadaną be intymių santykių turi gyvent, o kitai – be problemų. Pusseserės ir vienos grįžta į Lietuvą su vaikais. Kiek žmonių, tiek nuomonių, savo kailiu nepatyręs, nesužinosi, koks žmogus.“

Raminta: „Mano draugė su musulmonu draugavo, tai tokio vyro pavydėti galėjai: negėrė, nerūkė, buvo giliai tikintis ir labai geras.“

Ariana: „Man rodos blogai apie musulmonus atsiliepia tik barakudos, kurioms nepavyko iš jų turto sočiai nusigvelbti.“

Vilma: „Aš visada sakiau, kad nei su musulmonu, nei žydu, nei kataliku, kuris rimtai praktikuoja, neprasidėsiu. Religija – didžiausias priežastis barniams ir nesutarimams. Svetima religija peršama per prievartą, tad jei nori normalaus gyvenimo, turėsi įtikėt, išduot savo tikėjimą.“

Edita: „Na, nieko sau tikėjimas, jei giliai tikintis vyras varžo tave ir leidžia mamą tik du kartus per savaitę aplankyti.“

Daiva: „Mano sesuo susituokusi su musulmonu. Kaip buvo katalikė, taip ja ir liko. Gyvena jau trejus metus, bet viskas jiems kol kas gerai klojasi.“

Viltė: „Netikiu aš jais, vienas buvo bemaž galvą apsukęs, bet pabėgau. Galvas apsukti jie gebėjimų daugiausia turi. Jiems visos gražios, nesvarbu – graži ar negraži. O iš tikro jie myli tik savo šalies moteris. Vienas draugas iš Alžyro su lenkaite draugavo, tokia meilė buvo, o vedė vis tiek alžyrietę. Musulmonės nuolankesnės nei mes.“

Nadiežda: „Mūsų vyrai juk duodasi į kairę, dešinę, o būtų antra oficiali žmona, žinotum, kur tavo vyras yra.“

Edita: „Ir musulmonai turi meilužių, tokį vieną pažinojau. Jo žmona buvo Maroke, tai kitai marokietei vaiką užtaisė.“

Ne tarnystė, o pagarba

Birutė: „Turiu daug pažįstamų ir draugų musulmonų. Nuostabūs žmonės. Nė vieno blogo nesutikau, kuris negerbtų kitų ar save išaukštintų. Savo moteris ant rankų nešioja. Merginos, niekada nemaišykite religijos su tautybe! Žodžiu „musulmonas“ žmogaus neapibūdinsit. Labai daug kas priklauso nuo šalies, iš kurios jis kilęs, modernumo ir tradicijų. Pasiklausinėkite jo šeimos tradicijų, paprašykite fotografijų parodyt, ir bus aišku, ar būsite su juo tarnaitės, ar princesės. Nusivilt galima tiek musulmonu, tiek krikščioniu, tiek bedieviu. Labai religingų tikrai reikia pasisaugoti, tas tiesa. Bet jei modernesnių pažiūrų, tai tikrai religija netrukdys. Turkijoje merginos išlepintos, išpopintos ir dar skandalus vyrams kelia, o jie šokinėja aplinkui.“

Nadiežda: „Pažinojau turką, nors prie širdies dėk. Padės, pagelbės nors ir naktį. Vienintelis jo nebylus reikalavimas buvo – pagarba. Ne tarnystė, bet pagarba. Mūsų vyrai tarnystės reikalauja.“

Birutė: „Musulmonas man sakė, kad yra tik dvi teisingos tikros religijos – tai islamas ir krikščionybė. Dauguma jų pripažįsta mūsų religiją. Jei „užsirausi“ ant fanatiko, būk tikra, kad iškart turėsi pasikeisti religiją ir privalėsi į skaras susisukt.“

Viltė: „Man draugė patarė bėgt nuo jų kuo toliau. Bet tamsūs vyrai man tokie gražūs... Ispano reikės ieškot.“

Monika: „Turkai europietiški, galima su turku tuoktis.“

Lina: „Aš ištekėjusi už musulmono jau šešerius metus. Niekada net į galvą nešovė keisti tikėjimą.“

Jolita: „Mano vyras musulmonas, skiriasi mūsų tikėjimas. Kai esi jo žmona, turi jam pasakyti, kur ėjai, ką matei, ką darei – jis turi viską žinoti. Labai pavydus, nors esu mylima, gerbiama. Vis dėlto tas pavydas – žudantis. Vyras mane gerbia, vaikai aprūpinti ir mylimi. Jam šeima yra viskas, jis į klubus nevaikšto, negeria, nerūko, su kitom nebendrauja ir nemeluoja. Ir niekam apie namuose kilusias problemas nepasakoja.“

Nadiežda: „Mano vyras lietuvis, bet tas irgi nori žinoti kiekvieną mano žingsnį. Seniau nervinausi, bet dabar paskambinu visada, paaiškinu. Gal tas mano vyras lietuvis – musulmonas?“

Musulmonas geriau nei kankinantis lietuvaitis

Sandra: „Turiu kelias drauges, ištekėjusias už kurdų. Nieko gero ten. Viena gyrėsi, koks jis geras, o vos tik neteko darbo, jis nupirko jai bilietą ir išsiuntė su vaiku į Lietuvą. Mano viršininkas kurdas, jo žmona anglė, o jis kiekvieną naują paną, priimtą į darbą, kabina. Dar viena mano draugė ištekėjusi už vyro iš Maroko. Jis tikrai „auksinis“. Kita bijo iš namų išeiti, vaikšto į tas paklodes susivyniojusi.“

Simona: „Kai skaitau laikraščiuose straipsnius apie lietuvius, kurie žudo, muša, žemina, prievartauja savo moteris, apie lietuvį vyrą tikrai nebegalvoju. Nereikia nė musulmono. Gauna lietuvės žmonos nuo lietuvių vyrų į „dūdą“ ir tyli. Taikosi, nes pinigų šis numeta.“

Rimantė: „Daug priklauso nuo šeimos, kurioje augo vyras musulmonas, tradicijų. Jie kitaip auklėjami ir vis tiek išlenda tie skirtumai, kyla konfliktai.“

Birutė: „Bet išlenda ir privalumai. Lietuvoje moterys dažnai yra pačios atsakingos už šeimos finansinę padėtį. Lietuvoje negerbiami tėvai, pilna benamių, o musulmonų šalyse to nėra. Lietuviai Anglijoje apibūdinami kaip nusikaltėliai. Jeigu visų žudikų, maniakų, pedofilų religijas įvardintume, tai neaišku, iš kurios pusės būtų daugiau nusikaltėlių – krikščionių ar musulmonų. Kai žmogus nužudo, sumuša, vargu ar galima kaltinti tikėjimą. Čia tikėjimo išvis nėra.“

Simona: „Jei musulmonas iš gilaus kaimo, jis bus neišsilavinęs, laukinis. O išsilavinę yra kitokie, europietiškai mąsto.“

Sigita: „Gyvenau su musulmonu pusę metų. Žemino ir mano buities darbą laikė savaime suprantamu. Pats gulėjo lovoje ir internete naršė.“

Aurelija: „Mano vyras musulmonas ir jis daug geresnis už rūkantį ir geriantį lietuvį.“


Kuo ypatingi apelsinai?

Edvinė RIMAUSKAITĖ

Šie sultingi, ryškūs vaisiai labai dažnai gula ant vaišių stalo, bet tikriausiai nebuvote girdėję, kad jie gali net padėti išlikti jaunam, yra puiki priemonė nuo rėmens, o jų aromatas vienas iš populiariausių pasaulyje.

Vladimir Agafonki nuotr.

Dievų maistas

Ne paslaptis, kad apelsinai buvo laikomi dievų maistu. Seniau jie buvo vadinti „auksiniais obuoliais“, kuriuos pavogė Heraklis.

Ispanijoje auga daugiau kaip 35 milijonai apelsinmedžių, o visame pasaulyje egzistuoja daugiau kaip 600 šio vaisiaus rūšių.

Pasirodo, tropiniuose kraštuose augantys apelsinai yra ne oranžiniai, o tiesiog žali. Mat oranžinę spalvą lemia saulės trūkumas.

Yra ir raudonųjų arba kruvinųjų apelsinų. Tai moro apelsinai taip vadinami dėl raudono, į kraują panašaus minkštimo. Raudonumą suteikia antocianai – pigmentai, esantys įvairiose gėlėse, bet nebūdingi citrusams.

Botanikai apelsinmedžio vaisius linkę laikyti uogomis, o jų minkštimą dažniausiai galima padalinti į 10 dalių.

Gudrybės

Keistai skamba ir vienas Kalifornijos įstatymas. Draudžiama valgyti apelsinus maudantis vonioje, nes apelsinų aliejus susimaišęs su dažnai į vonią pilamais aliejais gali tapti sprogus.

O, pavyzdžiui, Jamaikoje žmonės valo grindis perpjautais per pusę apelsinais, mat šie vaisiai padeda pašalinti riebalus. Jų sultimis galima ir maistą pagardinti, tada patiekalai nebus tokie riebūs. Afganistane tokia gudrybė padeda lengviau išplauti indus.

Pasirodo, manikiūrui ir pedikiūrui naudojami pagaliukai yra gaminami iš apelsinmedžių medienos. Ji naudojama todėl, nes yra ypač tvirta, minkšta, pagaliukai nesubyra, nesuskyla ir negadina nagų. Be to, turi antiseptinių savybių.

Gerina sveikatą

Apelsinų sultys – puikiai padeda esant padidėjusiam rėmeniui. Labai rūgščios sultys, patekusios į skrandį, virsta šarmu.

Pasirodo, šie vaisiai padeda ilgiau išlikti jauniems. Juose yra daug antioksidantų, neutralizuojančių laisvųjų radikalų poveikį, užkertančių kelią ankstyvam senėjimui ir daugeliui kitų ligų.

Įrodyta ir tai, kad apelsinai padeda kovoti su vėžiu (įskaitant plaučių, odos, krūties, skrandžio, storosios žarnos vėžį).

Apelsinai ir asmenybės

Kristupas Kolumbas pirmą kartą apelsinų sėklų ir sodinukų į Naująjį pasaulį atvežė 1493 m. Tuo metu kartu atsivežė ir citrinų sėklų.

Kapitonas Citrusas – dar vienas superherojus, bet sukurtas tam kad būtų parduota daugiau apelsinų sulčių.

Bobis Ličis – antrasis žmogus po Eni Teilor, kuris įveikė Niagaros krioklį plaukdamas statine. Jis mirė paslydęs ant apelsino žievelės kelionės į Naująją Zelandiją metu. Susižalojo koją taip, kad po dviejų mėnesių mirė nuo gangrenos.

Populiarumo viršūnėje

Žinoma, apelsinų kvapas yra pats mėgstamiausias aromatas pasaulyje po šokolado ir vanilės.

Šie vaisiai yra ketvirti pagal populiarumą visame pasaulyje, o apelsinų sultys – populiariausios iš visų sulčių. 80 proc. visų surinktų apelsinų naudojami sultims gaminti. Apelsinai duoda didžiausią derlių iš visų citrusinių vaisių.

Kuo didesnė apelsino „bamba“, tuo jis saldesnis. Specialistai spėja, kad toks „randelis“ – tai mažas vaisius, suaugęs su dideliu apelsinu. Daugiausiai tokių apelsinų tiekia Brazilija.

Apelsinai ir jų žiedai – meilės simbolis. Jeigu norite padaryti ypatingą dovaną mylimam ir brangiam žmogui, ją puoškite apelsinais.


9 moterims naudingi įpročiai, kuriuosverta pasiskolinti iš kitų šalių

Edvinė RIMAUSKAITĖ

Nors amerikiečiai savo krepšelyje turi daug sveikatinimo receptų, jų tėvynė vis dar yra laikoma labiausiai nutukusia šalimi Žemėje. Lietuvaičiai taip pat lekia įkandin, skundžiasi sveikata ir randa tūkstančius šių problemų kaltininkų. Tiesa, išmokti sveikai gyventi vis dar galite. Tereikia žvilgtelėti šiek tiek tolėliau už gimtinės sienų.

Tetra PAK nuotr.
Daugelyje pasaulio šalių buvo parinkti ekspertai ir jų paprašyta nustatyti, kas moterims jų šalyje mažina stresą, padeda išlaikyti tobulas moteriškas formas, gyventi sveikiau ir būti laimingomis.

Daugiau skysčių – daugiau sveikatos

Moterys Meksikoje gamina „aguas frescas“ – ypač skanų vaisių gėrimą, pagaminamą vos per 15 min., mėgstamą ir vaikų, ir suaugusių ir esantį kur kas geresne alternatyva neaiškios kilmės bei sudėties pirktiems limonadams. Sutrintos uogos ir vaisiai praskiedžiami vandeniu, pasaldinami ir pardavinėjami gatvės pirkėjams.

Nors ypač populiarūs salstelėję vaisių ir uogų gėrimai, Meksikoje jie gaminami ir iš daržovių ar žolelių.

Dirba, kad gyventų, o ne gyvena, kad dirbtų

Su darbu puikiai susitvarko Australijos moterys. Vis daugiau ir daugiau moterų šiame žemyne stengiasi daugiausiai dėmesio teikti socialinei veiklai, reguliariai atostogauti ir sveikai gyventi. Negi dirbančios moters įvaizdis blėsta?

Savaitgalio pabėgimas –  taip savo poilsį įvardija australės. Jos mano, kad geriausia atgaiva ir kūnui, ir sielai yra savaitgaliai, praleisti gamtoje, atsiribojus nuo visų darbo ir namų rūpesčių. Tai laikas, kai per 48 valandas gali atkurti savo organizmą. O juk ne kartą įrodyta, kad atostogos ir poilsis gamtoje teigiamai veikia ir psichinę, ir fizinę būklę.

Važiavimas dviračiu – ne tik laisvalaikis

Nyderlanduose moterys dviračiais keliauja visur – ne tik imituodamos savaitgalio treniruotes ar vaikams įbrukus dviratį joms į rankas. Jos taip tiesiog visad keliauja iš taško A į tašką B.

„Tai mūsų idealių kojų paslaptis“, – teigia ekspertų kalbintos moterys. Europos ekspertų komisija nustatė, kad važinėjimas dviračiu Nyderlanduose užima trečdalį dienos veiklos. Jie gali pasigirti ir tuo, kad dviračiu važinėja daugiausiai visoje Europoje. Dviračių šalis – ne kitaip!

Daržovės – pagrindinis patiekalas

Ar žinojote, kad Graikijoje daržovių vartojimas yra didžiausias visame pasaulyje? Daržovių patiekalai yra tiesiausias kelias į graikių moterų grožį. Bent to jos pačios neslepia.

Naujausių studijų rezultatai, paskelbti viename moksliniame žurnale, parodė, kad būtent daržovės padeda ilgiau išlaikyti tokią sveikatą, kokia turėtų būti  pagal jų amžių.

Jos reguliariai mėgaujasi masažais

Nors daugelyje pasaulio šalių, tarp jų ir Lietuvoje, moterys masažais pasimėgauja tik gavusios dovanų kuponą ar susidūrusios su sveikatos problemomis, Tailande jie atliekami reguliariai. Tikima, kad būtent masažai padeda išlikti sveikiems ir nepriaugti svorio. O ką dar bekalbėti apie neįkainojamą malonumą?

Tiesa, remiantis daugelio tyrimų rezultatais, būtent masažas pagerina žmogaus fizines galimybes: lankstumą, vikrumą, greitumą ir jėgą.

Jos geria matę

Matė dažnai pristatoma kaip Pietų Amerikos žmonių bendravimo būdas. Natūralių stimuliuojančių gėrimų studijos parodė, kad matė padeda apsaugoti kaulus ir net kovoti su vėžiu.

Šis gėrimas yra kur kas populiaresnis nei arbata beveik visoje Pietų Amerikoje. Teigiama, kad per metus suvartojamos maždaug 175 000 tonos. Šį gaivinantį žolelių gėrimą dažniausiai besirenkančios Pietų Amerikos moterys teigia, kad dėl matės jaučiasi kur kas energingesnės, dingsta mieguistumas.

Prioritetas – bendravimas

Švedų moterys atsipalaiduoja ir nusiramina tiesiog pasimatydamos ir atsisėsdamos pasikalbėti su seniai matytomis draugėmis.

„Fika“ – tradicinis, pritaikomas praktikoje švedų kultūros ingredientas, kuris vis dar naudojamos net ir šiuolaikinių šiaurinio pasaulio moterų gyvenime. Tai paprastutė pertrauka apie 15 val. – ne pietų metas, ne priešpiečiai ir net ne vadinamasis kavagėris. Tai laikas, kai gali ir turi pamiršti darbą. Švedės jį praleidžia besikalbėdamos su draugėmis. Gal tikrai moteriai, norinčiai būti laimingai, reikia bendrauti?

Ir tai nėra tik klausimas. Ne vienas atliktas tyrimas įrodė, kad moterims socialinis bendravimas, tvirta draugystė ne tik padeda atsipalaiduoti ir jaustis laimingomis, bet ir prailgina gyvenimą.

Net nesvajoja atsisakyti vaisių

„Vaisius valgau beveik kiekvieno prisėdimo prie stalo metu. Juose gausu natūralių cukrų“, – teigia tyrime dalyvavusi brazilė. Brazilijos moterys nevengia valgyti daug vaisių, nors juose ir yra nemažai cukraus. Jos mano, kad būtent vaisiai padeda išlikti gražiomis ir sveikomis.

Nors daugelis dietologų teigia, kad cukrus kenkia, brazilės nesutiktų – priešingai, vaisiuose esantis cukrus suteikia energijos visos dienos darbams.

Moteris prižiūri patikimas guru

Jau daugelį metų moterys Indijoje buvo mokomos kitų poreikius (šeimos, draugų, bendradarbių) iškelti aukščiau visko, bet tai pamažu keičiasi.

O šį laipsnišką tradicijų pasikeitimą lėmė Indijos praktikos atgimimas – lankymasis pas asmeninį guru kaip vieną iš sėkmingo gyvenimo komponentų. Nors tokie guru nebūtinai turi būti susiję su religija, pastaruoju metu jie vis labiau padeda moterims nusiraminti, susikoncentruoti.


Jei vyras kalinys, „džiaugsme ir varge“ nebegalioja?

Laura AUKSAITYTĖ

„Aš, Lina, imu tave, Aurimai, savo vyru ir prisiekiu visada būti tau ištikima: kai laimė lydės ar vargas suspaus, kai sveikata tvers ar ligos suims. Visą gyvenimą tave mylėsiu ir gerbsiu. Tepadeda man Dievas“, – milijonai moterų kasmet taria tokius priesaikos žodžius prie altoriaus. Milijonai sutuoktinių ir išsiskiria, dažniausiai dėl smurto šeimoje, neištikimybės. „Šiauliai plius“ klausė moterų, ar jos nuspręstų išsituokti, jei jų vyras patektų į kalėjimą? Ar kalinio etiketė nubraukia priesaikos žodžius „džiaugsme ir varge“? Ką apie tai kalba moterys?

Jess Loughboroughnuotr.

„Tikrai palikčiau“

Aura: „Protingos su tokiais tipais nesusideda.“

Lina: „Žinoma, kad protingos su tokiais nesusideda. Bet iš kur galit garantuoti, kad vyras išliks toks, koks yra visą likusį gyvenimą? Faktas tas, kad būna visko gyvenime. Būna juk ir netyčinių atvejų, neduok Dieve... Gyvenimas spalvingas, jis draudimo, deja, neturi.“

Aura: „Kiekviena, manau, renkasi vyrą, pagal tam tikrus kriterijus. Vienoms patinka ekstremalūs vyrai, tik nejuokinkit, kad nepasidomite, kuo jūsų vyras gyvena, ar kuo užsiima. Man būtų gėda, jei mano tėvai ar artimieji sužinotų, jog mano vyras „kaleimščikas.“

Loreta: „O aš laukčiau. Juk yra toks negražus žodis – dezertyrė žmona.“

Laura: „Terbos, lazdos ir „tiurmos“ negali atsižadėti.“

Inga: „Man nebūtų gėda. Juk kalinys – taip pat žmogus.“

Inga: „Aš jo nelaukčiau. Nenorėčiau, kad mano vaikai žinotų, kad tėvas kalėjime sėdi. Tikrai palikčiau.“

Odeta: „Pažįstu vieną moterį, kurios vyras kalėjime sėdi. Jai tikrai labai sunku, bet ji stipri, pati tvarkosi, nors turi didelį ūkį. Faktas, kad šeimoje vyriškos rankos trūksta, bet ji laukia ištikimai.“

Laura: „Jei mano vyras sėstų į kalėjimą, gyvenčiau kaip našlė ar išsituokusi ir laukčiau. Bet žmogžudžio ar prievartautojo – tikrai ne.“

Inga: „Svarbu už ką būtų nuteistas ir ar ilgai kalės. Laukčiau, kol mylėčiau. Bet jei meilė išblėstų, nebesikankinčiau. Nemeluočiau nei sau, nei jam, palikčiau.“

Inga: „Bet būna juk, kad žmogų ir nekaltai pasodina. Jei dėl vagystės, tai irgi nesąmonė. Kam jis vaikus daro, jei sąžiningai dirbdamas jų išlaikyti negali. Nepateisinu net vagių, ką jau kalbėti apie sunkesnį nusikaltimą. Žmogžudžio, prievartautojo atsižadėčiau iškart.“

Sofija: „Narkomanui neatleisčiau. Net uždrausčiau susimatyti su vaikais. Fui.“

Loreta: „Jei pasodintų už kontrabandą, atleisčiau. Juk dėl šeimos vyras stengėsi.“

Eglė: „Jei vyras nusiristų iki tiek, kad patektų į kalėjimą, tai lai ir sėdi.  Kodėl aš turiu dėl jo nesąmonių kankintis?“

Živilė: „Yra toks posakis, kad kvailį ir bažnyčioj muša. Jei jis kvailys, kam jis man? Kam tas vyras, jei vis tiek lieki viena?“

„Jei stogas surūdijęs, tai ir rūsys visada šlapias“

Aura: „Kiekviena vyrą išsirenkame pagal tai, kaip save vertiname. Kad vyras gerai uždirbtų, visos žinom, turi turėti išsilavinimą. Už nieką nepasodins, o pakankamai uždirbti galima ir sąžiningai dirbant. Reikia turėti protingą vyrą, kuris iš š... gali išspausti vašką. O jei jį pasodina, tai tikrai ne už gražias akis. Logiškai pamąsčius, jei toks žmogus padaro nusikaltimą, jis jau supuvęs iš vidaus.“

Gintarė: „Visos kalba, kad paliktų, nors net nebuvo su tuo susidūrusios. Pusė moterų nepaliktų, dar ne tokios nepalieka. Juk nesusituokė nė viena pirmą dieną, net nepažinodama, tad jautė, kas gali nutikti gyvenime. Traukia moteris pavojingi vyrukai. O ta, kuri tikrai myli, lauks savo vyro ištikimai. Tik šliundra gali nuteistą vyrą mesti, nes norės kito.“

Živilė: „Vyrui turi rūpėti šeima – žmona ir vaikai, o ne nuotykiai su draugeliais. Toks jis ir vyras, jei paklūsta draugeliams ir prisidirba.“

Danutė: „Negi moterys taip savęs nevertina, kad visiškai nesvarbu, kad su nusikaltėliu susituokusi? Graudu...“

Gražina: „Taip, pilni kalėjmai nekaltų, dorų vyrų. Puikių tėvų, kurie vaikus palieka ir sėda nekaltai. Tiesiog gėlytės ten sėdi. Doruoliai. Kalėjime iš bobučių pinigus nekaltai reketuoja. Na, šeimos žmonės, ne kitaip.“

Aura: „Jei stogas surūdijęs, tai ir rūsys visada šlapias.“

Živilė: „Na, vaikams turi būti garbės reikalas pasakyti, kad sąžiningai užsidirbtų pragyvenimui, o ne iš cigarečių kontrabandos.“

Gražina: „Man keista, kai moterys gina tuos, kurie neva nekaltai pasodinti, nes kali už cigarečių kontrabandą. Ką, darbo nėra? Tokio tinginio vyro man nereikia.“

Roberta: „Nemanau, kad moterį, kuri palieka kalinį vyrą, galima vadinti šliundra. Jei jis padarė klaidą – kažką pavogė, moteris irgi padarė klaidą, kad susidėjo su vagimi. Todėl klaidą turi ištaisyti.“

Gražina: „Vyrą vertinu už jo darbą, meilę ir pagalbą, už tai, kad jis sąžiningas ir tai vaikams rodo. O ne rizikuoja jų nematyti 10 metų. Tegul kroviku dirba, abu dirbsime, bet būsiu rami, kad ryt nesės į kalėjimą, o savo vaikus matys. Parduoda „netyčia“ vaikams narkotikus, o sako, kad vaikus myli. Lauk tiktai tokį.“

Olivija: „Mūsų Lietuvėlėje tokia politika, kad sodina ne tik už prievartavimus, žudymus, vagystes. Pakanka žodį ne taip pasakyti ar atsidurti netinkamoje vietoje, kad tave „sudirbtų“. Tokie išsireiškimai, kad „protingos su tokiais nesusiduria“, atleiskite, rodo siaurą žmogaus mąstymą. Niekur teisybės nėra ir nereikia teisėjauti. Kad ir kaip sunku bebūtų, jei myli, sulauksi. Turi priimti šį gyvenimo iššūkį.“

„Prieš gimdant reikia galvot“

Jurgita: „Kai susipažįsti su žmogumi, juk matai, kaip jis gyvena, su kuo draugauja, kur dirba, kokie jo draugai – „treninginiai“ plikiai ar kultūringi, išsilavinę. Jei susipažįsti su treninguotu vyruku, kuris vakarais kažkur dingsta, neblogai gyvena, tik laiko klausimas, kada į namus pasibels policija. Reikia iš anksto tam ruoštis ir paskui nesikeikt, kad apgavo.“

Gražina: „Ateis tavo vaikai į mokyklą, o mokytoja paprašys parašyti rašinėlį, ką jie vasarą veikė. Vienas girsis buvęs Turkijoje, kitas Italijoje, o tavo – kad su mama tėvelį Pravėniškėse lankė.“

Živilė: „Jei moteris pati tokį vyrą pasirinko, nebeturi teisės bėdavoti. Prieš gimdant reikėjo galvot, doram žmogui ar kaliniui vaiką gimdai...“

Ariana: „Su kaliniu gyvent ir tikėt, kad jis pasikeis, tai tas pats, kas laukti laivo oro uoste. Tokie žmonės „klysta“ ir toliau. Esu bendravusi su kaliniu SMS žinutėmis. Pamaniau, kad susirašinėju su pasakų princu – taip liežuvis jo nusmailėjo besėdint. Realybėje pilna normalių vyrukų, realybėje reikia gyventi.“

Gintarė: „Pastojau nuo vaikino, kuris buvo lygtinai nuteistas. Paskui jam teko sėsti. Pagimdžiau vaiką viena, auginau viena, laukiau kol išeis. Santuokoje buvome septynerius metus, bet teko išsiskirti. Iš kalėjimo jis grįžo nebe tas...“

Ariana: „Čia taip pat kaip su neištikimybe. Vieną kartą išdavė – išduos ir antrą. Tokie nepasimoko, o jei dar sėdėjo už smurtą, nužudymą. Su tokiu gyventi – nuolatinė rizika.“

Edita: „O ką moteris darytų, jei patektų į kalėjimą, o vyras liktų laisvėje? Kasdien kankintumėtės, lauks jūsų, ar ne.“

 


„Chameleonas“ atskleidė savo sėkmės paslaptį
Jolanta Šidlauskienė
jolanta.sidlauskiene@splius.lt

Iš televizijos projekto „Chorų karai“ grįžęs, pavargęs, bet laimingas Šiaulių choras „Chameleonas“ buvo iškilmingai sutiktas pagrindinės choro rėmėjos elektroninių ryšių bendrovės „Splius“, kuri įteikė tūkstančio eurų čekį už iškovotą antrąją vietą. Iki šiol taip aukštai pakilti nepavyko nė vienam chorui iš Šiaulių.

„Cha­me­leo­nas“, antrosios vie­tos lai­mė­to­jas, ga­vo dvie­jų tūks­tan­čių eu­rų pri­zą bei bi­lie­tus į kon­cer­tą „Gol­den dis­co“, o iš bend­ro­vės „Splius“ – dar tūks­tan­tį eu­rų.

Sutiktuvės su piniginėmis dovanomis

Į naujienų portalo Etaplius.lt surengtas sutiktuves P. Višinskio aikštėje choristai atvyko tiesiai iš Vilniaus. Nepailsėję, kai kurie visą naktį nemiegoję choristai atrodė puikiai – veidus puošė šypsenos. Būrys artimųjų ir draugų projekto dalyvius pasitiko nuoširdžiais sveikinimais ir gėlėmis.

Tūkstančio eurų čekį „Chameleonui“ įteikęs „Splius“ generalinis direktorius Arymantas Klapatauskas džiaugėsi, kad pirmą kartą chorui pavyko pasiekti tokių aukštų rezultatų ir atskleidė, kodėl apsisprendė remti chorą viso projekto metu: „Esame Šiaulių miesto kompanija, dirbame Šiauliams, turime būti miesto dalimi rengiant renginius, kuriuose atstovaujama mūsų miestui. Tokia mūsų misija.“

Patys choristai pripažįsta, kad be rėmėjų pagalbos vargu ar būtų buvę įmanoma pasiekti tokio rezultato, mat iš savivaldybės lėšų choro pasirodymams negauta, tiesa, po projekto valdžia dėmesį parodė saldainiais.

„Ki­tiems ge­ne­ro­lams – šiau­lie­čiui ar šiau­lie­tei – pa­tar­čiau pa­ban­dy­ti ki­tą­met priim­ti iš­šū­kį. Tai nuo­ty­kis gy­ve­ni­me, ku­ris nė­ra toks il­gas“, – ra­gi­na bū­si­mus cho­rų ge­ne­ro­lus Lau­ra Re­mei­kie­nė.

Sėkmės paslaptis

„Chameleonas“ pateisino savo vardą ir kaskart, parodydami originalų ir artistišką numerį, nustebindavo žiūrovus ir komisijos narius.

Pasirengimas projektui nuo vasario, įtemptas repeticijų grafikas, alinančios kelionės į Vilnių ir didžiulis bendras komandos darbas – tokia kaina sumokėta už antrąją vietą arba, kaip sako choro vokalistė Monika, pirmąją iš miestų. Juk projekto nugalėtojas choras „Feniksas“ neatstovavo jokiam konkrečiam miestui, o visai Lietuvai.

Choro generolė Laura Remeikienė įsitikinusi, kad choro sėkmės paslaptis – pirminė idėja, komandinis darbas ir aukštesnės jėgos: „Nuoširdumas, tikras užsidegimas, noras visiems gerai įgyvendinti idėją, kuri buvo sumąstyta iš pradžių. Minties, žodžio ir muzikos sintezė veikia žiūrovą. Jeigu nebūtų tokios komandos, nemanau, kad toks rezultatas būtų pasiektas. Svarbus ir dainos parinkimas, nors rizikos buvo, tačiau ji pasiteisino. Gal dar dangus padėjo, be jo tai nė iš vietos. Su juo juk nepasiginčysi.“

Laikas – pinigai

Choristai už „Chameleono“ nuopelnus pirmiausia dėkingi Laurai, kuriai negaili komplimentų. „Laura – pirmiausias choro turtas“, – sako choristė Monika Valčiukaitė.

„Laura yra genijus su tokiom idėjom, – antrina choristas Audrius Cinkutis. – Lauros tikslas buvo sudominti žiūrovus. Iki tol daug žmonių nežiūrėjo „Chorų karų“, kol nepamatė Šiaulių pasirodymų. Visai nesvarbu, kokią vietą užėmėm, svarbūs atgarsiai. Sveikinimai plūdo iš visos Lietuvos. Laurą kilnojom kaip nugalėtoją.“

Anot Audriaus, daug kas priklauso nuo žmonių, įdėtos dūšios, paprastumo bei muzikinių gabumų. Į chorą susirinko muzikalūs žmonės, pianistai, muziką studijuojantys studentai. „Visi ėjom dėl bendro tikslo, labai svarbus pasitikėjimas vadovu ir komanda. Mes iš pradžių net žaidėm pasitikėjimo žaidimus ir taip lipdėm komandą“, – sako Audrius.

Choristai ruošėsi nuo vasario, o projekto metu repeticijos buvo rengiamos kone kasdien, po keletą kartų. Priprasti prie tokio ritmo turėjo ir antrosios choristų pusės, šiek tiek nukentėjo pagrindinė choristų veikla.

„Atsidavėme visiškai. Ateidamas į repeticiją, viską meti ir bėgi tekinas, juk net vėluoti nebuvo galima. Mūsų viena minutė kainavo 20 euro centų. Pramigusiam kartą net dešimt eurų reikėjo mokėti“, – šypsosi Monika.

Trečias kartas nemelavo

Iš aštuonių dainų net šešios „Chameleono“ dainuotos – Lauros Remeikienės autorinės dainos. Dainas „Adelės rauda“ iš miuziklo „Dičiaus karjera“ ir Dž. Butkutės „Tavo pasaulis“ padiktavo televizijos pasiūlytos temos.

Generolė į projektą „Chorų karai“ laidos prodiuserių buvo kalbinta ne kartą, tačiau sutiko dalyvauti tik trečiąjį. Pasiūlymus ji vis atmesdavo dėl nesibaigiančių darbų, siekio išleisti muzikos albumą.

„Pasirodo, mūsų para pakankamai guminė. Kuo daugiau turi, tuo daugiau suspaudi, mažiau paskaitai, mažiau draugus aplankai, apkarpai malonumus ir suspėji“, – sako Laura.

Šiemet ji priėmė iššūkį vesti „Chameleoną“ į priekį su sąlyga, kad choro prodiuseriu bus Paulius Jasiūnas. Prie komandos Lauros prašymu prisidėjo iš „Želmenėlių“ pažįstamas choreografas Mindaugas Kosaitis, nuostabius kostiumus sutiko kurti dizainerė Airida Skrickienė, kuriai talkino Rasa Krištopaitienė.

Iš­sū­puo­ta, iš­my­luo­ta ir mie­liau­sia cho­ris­tams bei dau­giau­siai žiū­ro­vų sim­pa­ti­jų pel­niu­si dai­na – „Ma­no mei­lė Liū“. Ją „Cha­me­leo­nas“ pa­si­rin­ko ir ant­ram pa­si­ro­dy­mui fi­na­le. Cho­ris­tai sa­ko, kad dai­na per grei­tai pa­si­baig­da­vu­si, no­rė­da­vo­si, kad ji tęs­tų­si dar de­šimt mi­nu­čių – nuo sce­nos at­li­kė­jai išei­da­vo šiek tiek ap­svai­gę.

Sulaukė pasiūlymų

Rezultatu Laura yra patenkinta, nors iki galo galbūt ir nepavyko įgyvendinti visų užmanymų, o, kad galėtų tobulinti kūrybinį kelią, už liaupses vertingesnę kritiką, sako, pirktų už pinigus.

„Buvo smagu save pasitikrinti, išeiti iš komforto zonos, tai buvo tarsi spyris į užpakalį. Juk verdi savo kūrybinėse sultyse, o išmuštas iš vėžių, į kūrybinį procesą žiūri kitaip. Dabar jau toks mano amžius, kai supranti, kad smagu, kai sudrebina, supurto. Jaunimui gal yra sunkiau, jaučiasi fizinis nuovargis.

Pati esu kone perfekcionistė: man reikia arba gerai, arba niekaip, todėl nemiegojau per naktis, generavau idėjas, žiūrėjau užsienio televizijų laidas, ieškojau detalių. Negalėjau išpildyti visų savo idėjų, nes trukdžių atsiranda dėl tiesioginio eterio“, – kalba choro generolė.

Laura ruošiasi leisti muzikos albumą, kuriame skambės ir choro atliekamos dainos.

„Pailsėję imsime ruoštis festivaliui „Benai, plaukiam į Nidą“, taip pat turime ir dar kelis pasiūlymus koncertuoti. Šiauliečiai labai prašo, kad jiems pakoncertuotume gyvai, o ne televizijoje, tad rengsime koncertą ir miestui“, – dalijosi planais ji.



atgal   1   2   3   4   5   ( 6 )   7   8   9   10   11-20   21-30   31-40   41-50   toliau




Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti