(2016-04-29 Nr. 623) ŠIANDIEN 2017 Gruodžio 14 D. Ketvirtadienis ARCHYVAS

Kontaktai
Naudingos nuorodos

Patirtys
Geri vyrai ant sofos prie televizoriaus nesimėto

Lau­ra AUK­SAI­TY­TĖ

Kol vy­rai ty­liai ir gar­siai spren­džia klau­si­mą, ko no­ri mo­te­rys, pa­sta­ro­sios jau se­niai į šį klau­si­mą at­sa­ky­mą su­ra­do. Nors vy­rai bur­bu­liuo­ja, kad jų drau­gės ir žmo­nos jais am­ži­nai ne­pa­ten­kin­tos, šiais fe­mi­niz­mo lai­kais yra daug švel­nių mo­te­rų, ne­gai­lin­čių sa­vo ant­ra­jai pu­sei pa­gy­rų ir komp­li­men­tų. „Ma­žiau de­juo­ki­me, dau­giau dė­ko­ki­me“, – to­kiu tei­gi­niu „Šiau­liai plius“ pro­vo­ka­vo mo­te­ris kal­bė­ti, už ką gi jos dė­kin­gos sa­vo vy­rams ir kuo džiau­gia­si.

Su­ti­ku­sios ge­rą vy­rą mo­te­rys sa­ko be­si­jau­čian­čios taip, lyg bū­tų lai­mė­ju­sios lo­te­ri­jo­je mi­li­jo­ną.

Ruth HARTNUP nuotr.

Laimėjusios gyvenimo loterijoje

Danutė: „Beveik skųstis negaliu. Kai sūnų ligoninėje operavo, pakaitomis prie vaiko budėjome, ligoninėje miegojome – leido vyras man pailsėti, atsikvėpti. Ir namų ruošoje jis neatsisako padėti – yra geras mylintis vyras ir tėtis.“

Laura: „Negaliu nė vieno vyro poelgio išskirti, nes man visas gyvenimas su juo patinka, per 10 metų mūsų bendravimas nesikeitė. Vyras išliko toks pat dėmesingas, nuoširdus, rūpestingas, aistringas... Jis nesukuria jokių sąlygų rutinai atsirasti. Tikrai nėra iš tų, kurie po darbo krenta ant sofos priešais televizorių ir ranką į „triusikus“ susikiša. Jis padeda buityje, yra darbštus, supranta mano norus ir poreikius. Auksas, o ne vyras.“

Aistė: „Mano vyras labai darbštus, turi gyvenime tikslą, skiria man dėmesio, slaugė mane, kai sunkiai sirgau, neleido dirbti, rūpinosi, stengėsi, iškentė visas mano niūrias ir isteriškas nuotaikas. Jaučiuosi lyg laimėjusi milijoną loterijoje!“

Daiva: „Aš savąjį myliu, nes jis nėra iš tų „saldžiųjų“. Jis niekada prieš mane nėra pakėlęs rankos. Kai mes pykstamės, niekada nekeliame balso, vyksta derybos. Jis niekada nepasako, kad jam esu svarbi, jis tai parodo veiksmais. Kai man „užeina“ nevalgiadienis, jis verda sriubą ir „netyčia“ tikrina, ar valgau. Kai neturiu kuo apsirengti, jis greitai pasiruošia išmesti visus mano rūbus. Tai suveikia (juokiasi, – aut. past.). Vyras man nesako, kad baisiai pasidažiau, jis sako: „Bomžui tiksi“, ir visose situacijose mane prajuokina. O kai atrodo, kad pasaulis griūva, man pakanka jį apsikabinti ir nurimstu. Svarbiausia, jis mano vaiko iš pirmos santuokos nevadina mano vaiku, o sako, kad vaikai yra mūsų.“

Edita: „Kokia aš laiminga su savo vyru! Štai pasiimu alaus skardinę pagurkšnoti, o mano meilė kepa man saldžius blynukus.“

Kristina: „Maniškis labai geras, rūpinasi šeima, prižiūri vaiką, keičia sauskelnes. Jis labai labai darbštus – sunkiai dirbo ir nupirko mums namus.“

Jungia ir žavi skirtumai

Danutė: „Mudu su vyru – visiškos priešingybės. Man patinka saldumynai, jam – aštrus maistas. Jis pedantiškas, o aš mėgstu ilgiau pagulėti. Todėl jis keliasi ryte anksčiau ir man atneša kavą į lovą, pusryčius, vaikus nuveda į darželį, kad ilgiau pamiegočiau. Mes jau penkerius metus kartu ir, manau, kad mus jungia skirtumai.“

Neringa: „Mano vyras mane myli ir aš jį labai myliu. Jis apsigyveno su manimi, nors turėjau keturis vaikus. Jis juos myli lyg savus, dėkoju jam už tai.“

Jekaterina: „Mano vyras labai pareigingas ir darbštus, negeria, nerūko ir manęs neterorizuoja, labai rūpinasi. Pakenčia visus mano „ožius“, moka nusileisti, kartais ir į vietą pastatyti. Išėjau iš darbo, labai jaudinausi dėl to, o jis neleido man nervintis, išlaikė mane. Neleido dirbti bet kokio darbo, būti kasininke ar valytoja. Beveik 3 mėnesius rūpinosi, kol gavau tikrai gerą vietą. Maža to, grįžęs pavargęs iš darbo, klausia, kuo padėti namų ruošoje, namus tvarko. Žodžiu, tikrų tikriausias vyras. Ne su draugais „ūliavoja“, o šeima rūpinasi.“

Daiva: „Manau, kad kaip vyrą išsiauklėsi, su tokiu ir turėsi gyventi. Pamenu pirmus tris mėnesius bendro gyvenimo buvo sunku, maniau, nebeištempsiu daugiau, mesiu lauk. O va – vis dar gyvename, jis mano charakterį pakoregavo, o aš jo.“

Ineta: „Myliu savo vaikiną, nes jis didžiausias ožys, kokį tik pažįstu. Bet turbūt būtent tai ir mane žavi.“

Dovilė: „Rūpestingas, darbštus, stengiasi dėl šeimos, prajuokina, nuramina, myli mane, kas be nutiktų. Ir aš jį myliu, nors kartais pasibadom kaip ožiai, bet jau 20 metų esame kartu.“

Myli už netobulumą

Algė: „Myliu vyrą ne dėl to, ką jis daro ar ko nedaro. Tiesiog myliu tokį, koks yra.“

Auksė: „Myliu saviškį, nes jis kitoks nei aš, kita mano pusė. Jis ramus ir nepanikuojantis.“

Aida: „Sunku išskirti, už ką jį myliu. Auginame bendrą mergytę, du berniukus turiu iš pirmos santuokos, bet maniškis juos myli kaip savo. Vaikai jį taip pat myli ir vadina tėčiu.“

Olesia: „Esu laiminga taip, kad žodžiais negaliu to nupasakoti. Vyras mano tobulas, nenorėčiau kito, geresnio. Kartu dar tik 10 metų, o jis mane nustebina iki šiol. Draugų jam nereikia, sako, kad geriau mums skirs savo laiką. Man svarbiausia jo meilė man ir dukrytei bei jo ištikimybė.“

Gintarė: „Man labiausiai patiko, kad jis, nors ir bijodamas kraujo, buvo su manim per cezario operaciją ir pirmas paėmė mažiuką į rankas.“

Olga: „Jo meilę įrodė poelgis, kad jis liko su manimi, nors sužinojome, kad negalėsime turėti vaikų. O po septynerių metų įvyko stebuklas – aš pastojau be medikų pagalbos.“

Irma: „Maniškis labai drąsus, nes juk ne kiekvienas vyras gali dalyvauti gimdyme. Vasarą, kai nėščia buvau, nuaudavo ir apaudavo batus, nes didelis pilvas neleido pasilenkti. Jis nešioja mane ant rankų, net nėščią nešiojo, net laiptais užnešė. Jis turi vieną trūkumą, bet bandau su tuo apsiprasti, nes jis labai supratingas, kai reikia paguodžia, užjaučia, todėl jis nuostabus ir tobulas.“

Margarita: „Mano vyras tarp tobuliausių pats netobuliausias, bet turi ir pliusų. Jis visada išsigąsta sunkumų, bet greitai susiima ir padaro viską gerai. Jis nežino, kaip mane nuraminti, ir tas jo nežinojimas, susirūpinęs veidas, mane būtent nuramina. Kai pykstamės, jis pasiunčia mane toli toli, bet ir pats nueina kartu – aš pasikloju lovą atskirai, o jis pasikloja sau patalą šalia ir sako, kad vis tiek bus kartu. Man labai patinka toks jo begalinis užsispyrimas. Kai jis kažkuo nepatenkintas, daug keikiasi. Bet koks jis žavus, kai pyksta. Kai jam nesiseka ir jis nuleidžia rankas, pakanka vieno gero mano žodžio ir jis baigia darbą. Jis labai taupus, bet man ir dukrai negaili nieko. Žodžiu, aš jį myliu už tai, kad netobulas, bet man jis geriausias.“


Augintinis jūsų namuose

Osvaldas JOKŪBAITIS

Pagaliau šuniukas ar murkiantis kačiukas, kurio taip seniai troškote, yra su jumis. O gal tik pakeliui į jūsų namus? Dabar jūsų tikslas – paruošti saugią ir malonią aplinką augintiniui, kur jis augs, žais, valgys ir miegos. Ši užduotis labai svarbi, juk augintinį parvešite į jam visiškai naują aplinką, kurs jis nebematys savo mamos, broliukų ir sesučių, jį sups nauji kvapai, reginiai ir garsai. Tai mažyliui sukels daug streso, tad mažų mažiausia, ką galite padaryti kaip atsakingas šeimininkas, yra kuo skubiau pasirūpinti reikalingiausiais daiktais.

Suo_AllieKF nuotr.
Veterinarijos gydytojas Saulius Jackevičius sako, kad naujam šeimos nariui svarbiausia yra meilė, tačiau nevertėtų pamiršti ir daiktų, be kurių neapsieisite, norėdami suteikti savo augintiniui pilnavertį gyvenimą ir jaukią aplinką.
Maistas, vanduo ir tam skirti dubenėliai
Pasidomėkite, kokiu maistu naujasis šeimos narys buvo maitinamas pirmųjų šeimininkų, tuomet pasitarkite su veterinaru ar gyvūnų prekių parduotuvės konsultantais dėl tinkamiausio ėdalo augintiniui. Paprastai rekomenduojamas kokybiškas sausas ėdalas, kuris yra praturtintas visomis reikalingiausiomis medžiagomis, vitaminais ir mineralais. Maitinant tokiu maistu, Jums nereikės papildomai lepinti augintinio skanėstais ar pirkti vitaminų. Naudokite nerūdijančio plieno dubenėlius ėdalui ir vandeniui, jie yra ilgaamžiai, nelūžtantys ir nedūžtantys, be to, plienas yra higieniškesnis nei plastikas.
Miegamoji vieta – ne lova
Naujajam augintiniui yra būtinas patogus guolis ramioje vietoje. Turėdamas jam skirtą vietą, šuniukas pripras naujuose namuose, jausis saugus ir ramiai miegos. Kačiuko guolis turėtų būti minkštas, patogus, jį puikiai gali atstoti šilta antklodė, pledas ar pagalvėlė, taip pat galite įsigyti specialių guolių parduotuvėse. Kačiukai miega didžiąją paros dalį, tad tikrai pamaloninsite augintinį jaukiu asmeniniu kampeliu poilsiui.
Aksesuarai gyvūnėliams
Labai svarbu šuniuką anksti pradėti pratinti dėvėti antkaklį ir pavadėlį. Įsitikinkite, kad antkaklis, kuriame yra šuniuko vardo žymena, būtų gerai prigludęs (kad netyčia neišnertų galvos). Būsite tikri, kad šuniukas nepabėgs, o, net ir netyčia pasprukus, mažylį suradę žmonės galės Jums apie tai pranešti. Nepamirškite anksti pratinti ir prie antsnukio, kad ateityje jis sukeltų mažiau streso.
Kai kurie žmonės, ypač daugiabučių gyventojai, į lauką veda ir kates. Jei nuspręsite, kad tokie pasivaikščiojimai Jums priimtini, būtinai nusipirkite specialų pavadėlį ar petnešas.
Jei kačiuką leisite į lauką, parūpinkite jam antkaklį, prie kurio būtų galima prisegti pakabuką su informacija apie savininką.
Tualetas ir kraikas
Prieš parsiveždami į namus kačiuką, pasvarstykite, kokioje vietoje stovės jo tualetas. Įsigykite specialią dėžutę ir kraiką, kurio pasirinkimas išties platus: silikoninis, sušokantis į gumulėlius, slopinantis kvapą ir kt. Nepamirškite semtuvėlio, kuriuo lengvai pašalinsite nebetinkamą kraiką ir išmatas. Tam tikrų veislių katės lengvai pasiduoda mokant gamtinius reikalus atlikti į klozetą. Jei nuspręsite šitaip pabandyti ir Jūs, įsigykite tam skirtus specialius pratinimo rinkinius.
Šepetys, šampūnas, nagučių priežiūra
Augintinio kailį būtina prižiūrėti reguliariai. Šepečio pagalba iššukuosite „negyvą“ kailį, tad galėsite džiaugtis švaresniu kilimu ir baldais. Būtinoms maudynių procedūroms išrinkite augintiniui tinkamą šampūną, jų yra įvairiausių: paprastų, apsaugančių nuo parazitų, padedančių palaikyti kailiuko grožį. Kačiuką nuo mažens pratinkite ne tik prie maudynių, bet ir nagų karpymo. Katės iš prigimties galanda nagus, tad nesitikėkite nuo to atpratinti. Geriau pasirūpinkite draskykle, kuri būtų tvirta bei grubios tekstūros.
Priemonės nuo parazitų
Apie priemones nuo parazitų geriausiai pakonsultuos ir jas padės parinkti veterinarijos gydytojas. Galima naudoti antkaklius, lašus, šampūnus. Atminkite, kad tik veterinarijos klinikose ir vaistinėse pardavinėjami vaistai bei kitokios gydomosios bei apsauginės priemonės Jūsų augintiniui.
Žaislai
Turbūt žinote, kad katės yra itin žaismingi gyvūnai. Jei nenorite, kad gyvūnėlis liptų užuolaidomis ar įsisiautėjęs kramtytų laidus, išties verta parūpinti jam žaislų, kurių pasirinkimas dabar kaip niekad didelis: pelytės, kamuoliukai, žaislai su katžole, plunksnomis. Šuniukams skirtų guminių žaislų beveik neįmanoma sugadinti ir jie tarnauja daug metų. Jauniems šuniukams parinkite mažesnio dydžio žaislus – jie padeda, kai kalasi dantys. Nenuvertinkite žaislų reikšmės, mat jie tikras džiaugsmas augintiniams ir viena iš priemonių parodyti mažajam gyventojui dėmesį ir meilę. Taip pat ir puiki priemonė nukreipti dėmesį nuo baldų.
Štai ir visas reikalingiausių daiktų sąrašas. Be jo dar reikėtų pasidomėti artimiausiomis veterinarijos klinikomis (t. y. išsirinkti veterinarą), pasirūpinti skiepais, nukirminavimu, rimtai nuspręsti dėl sterilizavimo, kastravimo, pasvarstyti apie dresavimo galimybes, susitarti, kas ir kada šeimoje rūpinsis katės tualetu, maitinimu, žaidimais, vedžios šuniuką į lauką. Būtinai susiraskite informaciją apie naktimis budinčią veterinarijos kliniką, kad nutikus nelaimei nereikėtų gaišti brangaus laiko ieškant dirbančio gydytojo kontaktų. Jei Jūsų augintinis veislinis, išties verta paieškoti informacijos, apie tos veislės charakterio savybes, galimas ligas ir kitus ypatumus.

Jaunosios dienoraštis: ką rengtis vestuvių dieną? (V)

Edita VINICKYTĖ
edita.vinickyte@splius.lt

Etiketas ir mada – du, atrodo, nesuderinami dalykai, kuriuos, vestuvėms artėjant, visgi reikia pasistengti suderinti. Nors vienas orientuoja į tradicijas, kitas – į šiuolaikiškumą, pasiekti harmoniją kartais pavyksta. Ką rengtis, ruošiantis vestuvėms, į ką atkreipti dėmesį, kokių klaidų nedaryti – paskutinėje ciklo apie pasiruošimą vestuvėms dalyje.

Ren­kan­tis ves­tu­vi­nius rū­bus, svar­biau­sia įver­tin­ti sa­vo kū­no su­dė­ji­mą – ką ga­li­ma iš­ryš­kin­ti, o ką rei­kia pa­slėp­ti, nes jei net jums pa­tiems kas nors kren­ta į akis, nuo­trau­ko­se ir nuo sve­čių jų nie­kas ne­pas­lėps.

Rinat TARZUMANOV nuotr.

Ką pasako aprangos kodas?

Pagrindinė taisyklė svečiams – neatrodyti gražiau nei jaunieji. Bet pasistengti atrodyti gražiai – turite.

Jaunieji dažniausiai pasako, koks bus vestuvių kodas – spalva, akcentai, puošnumo lygis ir pan., bet, jei tokia informacija jūsų nepasiekė, gana paprastai galite ją iššifruoti. Pirmiausia įvertinkite vestuvių šventės vietą: jeigu šventė rengiama restorane, viešbutyje, dvare, derėtų vilkėti puošnesnius rūbus. Moterims puikiai tiks prabangių audinių suknelės, juvelyriniai dirbiniai, vyrai būtinai turėtų pasipuošti pilnu kostiumu: marškiniai, liemenė, varlytė, švarkas, kelnės. Jei šventė rengiama kaimo turizmo sodyboje, vyrams pakaktų ir kostiumo be liemenės, o vietoj varlytės puikiai tiks kaklaraištis.

Vestuvių stilių visada atspindi kvietimas. Įvertinkite, kokios spalvos dominuoja – jos bus akcentuojamos ir dekoruojant šventės vietą, ir puošiantis palydai. Atkreipkite dėmesį į kvietimo popieriaus storį, šriftą, tekstūrą. Jei popierius itin prabangus, storas, tai rodo, kad reikėtų rengtis puošniau. Nors ir skamba šiek tiek keistai, tai tikrai padeda orientuotis besiruošiant vestuvėms.

Ko reikia vengti ruošiant aprangą vestuvėms?

Svečiams pirmiausia reikėtų atsisakyti minties rengtis baltai – palikite tai jaunajai. Taip pat venkite juodos spalvos, juk susirinksite švęsti, o ne gedėti. Tiesa, juoda spalva visgi puikiai tiks, jei vestuvės vyks vakare. Dieną, nors ir mėgstate juodą spalvą, pakeiskite tamsiai mėlyna.

Verta atsisakyti ir blizgančių rūbų, džinsų, ypač seksualios ir atviros aprangos, labai trumpų suknelių, pernelyg didelių, nudriskusių apdarų. Vyrams šią dieną derėtų pamiršti marškinėlius ir marškinius trumpomis rankovėmis (ilgas rankoves sėkmingai galite pasiraitoti).

Nepamirškite į ceremoniją bažnyčioje pasiimti kokios nors skraistės – nedera ten pasirodyti nuogais pečiai. Vestuvėse taip pat atsisakykite rankinės, kur kas geriau priderinta delninukė.

Vyrai, nepamirškite švarko

„Vyrams klasikinis juoda – balta variantas visada yra gražus, o kiti, norėdami įvairesnės spalvos, renkasi karališkojo mėlynumo kostiumus. Populiarūs ir madingi tamsiai mėlynos, tamsiai rudos spalvos kostiumai. Žinoma, švarkai turi būti liemenuoti. Marškiniai ilgomis rankovėmis, atspalvį suderinkite su suknelės baltumu“, – pataria J. Gasaitienė.

Vyrai turėtų suprasti vieną svarbų dalyką – jie turi derinti savo aprangą prie jaunosios, o ne atvirkščiai.

Jei vestuvių diena šilta, švarką vis tiek reikia pasiimti – vienmarškiniai vyrai tarp kostiumuotų svečių gali tikrai ne itin gerai atrodyti. Atsisakykite ir balto kostiumo – kaip ir jaunoji, tokią spalvą gali rinktis tik jaunasis.

Kur kas tvarkingiau vyrams atrodo vienspalviai, o ne margi kaklaraiščiai. Kojinės turėtų derėti su kostiumo spalva ir būtinai dengti kojas atsisėdus.

Nuotakos apranga: gražu, patogu, madinga

Nuotaka vestuvių dieną turi ne tik jaustis pačia gražiausia, bet ir taip atrodyti. Vestuvių planuotoja Jolita Gasaitienė pataria busimoms žmonoms pirmiausia atkreipti dėmesį į savo formas. „Dažnai merginos internete pamato gražią suknelę ir tokios užsinori, bet neįvertina, ar ji tikrai joms tiks. Gal kaip tik reikia pečius paslėpti, jei jie gana dideli, o gal ilgą, gražų kaklą išryškinti. Jei norite išryškinti gražią krūtinę, tai tada pasirinkite gilesnę iškirptę, – pataria Jolita ir retoriškai klausia. – Kodėl gražių dalykų neparodžius?“

Siuvantis sukneles tokių problemų galima išvengti – siuvėjos dažniausiai atsižvelgia į nuotakos kūno formas, o bendraujant galima rasti ir gražių sprendimų.

Renkantis suknelę, būtina atsižvelgti į patogumą – ar lengva bus vaikščioti, ar bus galima sėdėti, kaip pavyks atsisėst į automobilį, pavyzdžiui, retro stiliaus automobilyje būna labai mažai vietos. Pasitaiko atvejų, kad nuotakos, parsisiuntusios sukneles iš užsienio, prieš vestuves bando atsisėsti – tada nuotraukoje matytas grožis virsta ašarų pakalne, nes suknelė plyšta ten, kur tik gali.

Vestuvių planuotoja primena, kad internetu užsisakant sukneles daugelis nusivilia ir dėl to, kad gauna visai ne tokią, kokios norėjo. „Jos nėra tokios kaip nuotraukoje, tada bando jas taisyti – kiek streso, kiek išlaidų“, – mano Jolita.

Neverta rinktis ir ypač didelių, sunkių suknelę – greitai pavargsite ir šventės džiaugsmas dings. Nesvarbu, kad visi aplink patarinės, jog tik kartą gyvenime tokią suknelę galite apsivilkti – nepatogumas gali ją paversti pačia baisiausia diena.

Jei suknelę nuomositės, protingai pasirinkite saloną. Svarbu, kad tikrai sutvarkytų suknelę, jei reikės ką nors keisti. Vestuvių planuotoja J. Gasaitienė pataria išsiaiškinti, ar dar kas nors ją dėvės prieš jus, jei ši jau bus pritaikyta pagal jūsų norus. Neretai ir kaina priklauso nuo to, ar jūs viena ja norite puoštis. Tiesa, salonuose daug suknelių nepasimatuosi, turi žinoti, ko nori, nes kai kur nemokamai leidžia tik tris sukneles užsivilkti.

J. Gasaitienė teigia, kad šiais metais, kaip ir praėjusiais, labai madingi nėriniai, apnuogintas kaklas ir pečiai arba priešingai – pliki pečiai su aukšta apykakle. Bet suknelių spalvos kinta kasmet. „Atsiranda pieno baltumo, balintos kavos spalvos, rožiniai, alyviniai atspalviai, populiari „Ivory“ spalva (dramblio kaulo), švelniai nuplautos mėtos spalva, net patys garsiausi dizaineriai tokias spalvas pristato. Populiaresnės ir kreminės, šampaninės spalvos“, – teigia Jolita.

Kai renkatės suknelę, pagalvokite apie keliaraištį. Jei jis labai pūstas, o suknelė gana glotni, matysis, kris akis.

Vestuvių planuotoja pataria atkreipti dėmesį ir renkantis puokštes. Puokštėse gražiai atrodo į kempinę susmeigti gėlių žiedai, bet jie labai dažnai iškrenta, galiausiai ir šventės metu nebėra ką mesti pamergėms. Todėl kur kas praktiškiau pasirinkti puokštę, surištais kotais – ji lengvesnė, nes sunaudojama gerokai mažiau žiedų, ir, žinoma, patogesnė. „Reikia pagalvoti, ar puokštė bus patogi, ar ne per sunki – kartais nuotakos užsinori puokštės iš daugybės gėlių, tad paskui dviem rankomis tenka laikyti, o juk ji ir sunki būna. Turi puokštė tilpti vienoje rankoje“, – mano Jolita.

Renkantis gėles, apgalvokite, ar jos gražiai atrodys iki vakaro, pavyzdžiui, baltos rožės, artėjant vakarui, tampa murzinomis, nes puokštė tai vienur, tai kitur padedama, žiedeliai daug kartų pažeidžiami, pradeda ruduoti ir pan.

Orchidėjų puokštes visada turėsite laikyti rankose, nes žiedai labai lūžinėja, vėliau gali atrodyti lyg pasenę.

Jei numatoma tolima kelionė, pasirūpinkite puokštės drėkinimu. „Jeigu ne daug žiedų dedama į puokštę, galima pasidaryti ir kopiją – kai nuvys, galėsite pasiimti kitą“, – pataria vestuvių planuotoja, pridurdama, kad šventės metu pamergėms galima mesti ir kitą puokštę – kopiją, jei savos labai gaila.

Pamergių suknelės – vienodos ar skirtingos?

Pastaruoju metu pamergių suknelės būna arba vienodo audinio – perka vienos spalvos ir siuvasi tokias, kokių nori – arba visiškai vienodos (nuomotos, siūtos). Kartais pasirenkamos dvi spalvos ir viskas pagal jas derinama. Bet reikia nepamiršti, kad bendra spalva, akcentas suteikia vienodumo, tvarkingumo.

„Aišku, gal ir nereikia visų vienodų, bet to paties audinio ar tokiomis pat detalėmis galima pasipuošti. Tiesa, ateina mada rengtis skirtingomis suknelėmis. Madingi pasteliniai atspalviai – viena vilkės švelniai nuplautos mėtos, kita – migdolinės spalvos suknelę, trečia – balintos kakavos ar nuplautos persiko spalvos. Jos atrodo skirtingos, bet kartu ir išlaiko vienodumą“, – teigia Jolita.

Vestuvių planuotoja primena, kad vis dar madingi gyvi žiedai, taigi pamergėms galima daryti nebe puokštes, o įsegti žiedus į plaukus. „Tada nereikia nieko rankose laikyti ir nuotraukose gražiai atrodo“, – teigia Jolita.


Jaunosios dienoraštis: santuoka bažnyčioje ar Santuokų rūmuose? (IV)

Edita VINICKYTĖ
edita.vinickyte@splius.lt

Dar prieš 20–30 metų santuoką jaunieji pirmiausia turėdavo įregistruoti Civilinės metrikacijos skyriuose, o po to – galima ir bažnyčioje. Tiesa, pastaruoju metu viskas apsivertė – vestuvių ceremonija bažnyčioje kur kas svarbesnė ir patrauklesnė šiuolaikiniams jaunavedžiams nei stoviniavimas Santuokų rūmuose laukiant savo eilės ir progos antrą kartą per dieną susituokti. „Jei pirmiausia civilinę santuoką įregistruoji Santuokų rūmuose, tai bažnyčioje jokio šventiškumo nebelieka. O jei eini į bažnyčią, ten būna pagrindinė dalis, o parašus gali ir vėliau sudėti“, – teigia vestuvių planuotoja Jolita Gasaitienė.

Vis ma­žiau po­rų ves­tu­vių die­ną san­tuo­ką re­gist­ruo­ja ir Ci­vi­li­nės met­ri­ka­ci­jos sky­riu­je, ir Baž­ny­čio­je. Tie­sa, ne vi­si ži­no, kad tuo­kian­tis tik Baž­ny­čio­je, do­ku­men­tais rū­pin­tis ne­be­rei­kia.

Rinat TARZUMANOV nuotr.

Civilinė santuoka – tradicija ar laiko švaistymas?

Kam tuoktis du kartus per dieną? Šis klausimas dažnai nuvilnija jaunųjų, fotografų, filmuotojų ar vestuvių planuotojų lūpomis. Tiesa, jaunieji vis rečiau renkasi tuoktuves abiejose vietose, tai vertindami kaip laiko švaistymą.

Nors pagal 2009 m. pakeistą įstatymą santuoka gali būti registruojama jaunavedžių pasirinktoje vietoje, pasirodo, tai nėra taip paprasta – tuoktis galite tik toje savivaldybėje, kur yra registruotas vienas iš jaunųjų arba jų tėvai. Ir, žinoma, jei ceremonija nekenkia viešajai tvarkai, neprieštarauja gerai moralei, nekelia pavojaus gyvybei ar sveikatai.

„Santuoką galima registruoti įprasta tvarka darbo dieną skyriaus vedėjos kabinete arba iškilmių salėje penktadienį ir šeštadienį. Penktadieniais įprastai registruojame išvykstamąsias santuokas,

t. y. už Civilinės metrikacijos skyriaus ribų. Bet dažniausiai atsižvelgiame į jaunųjų pageidavimus, nes žmonėms būna nepatogus laikas, kurį mes nurodome“, – teigia Šiaulių miesto savivaldybės Civilinės metrikacijos skyriaus vedėja Vilma Melenienė ir priduria, kad išvykstamosios santuokos yra rengiamos tik skyriaus darbo laiku, nes duomenis apie santuoką reikia perduoti gyventojų registrui tą pačią darbo dieną. Be to, tarnautojų nuvykimu į santuokos vietą ir sugrąžinimu į Civilinės metrikacijos skyrių rūpinasi Savivaldybės administracija.

Jeigu santuoka yra palaiminama tik bažnyčioje, per 10 dienų bažnyčios atstovai pateikia Civilinės metrikacijos skyriui atitinkamą dokumentą, kuris yra įtraukiamas į apskaitą. Tada Metrikacijos skyriuje tikrinama tų žmonių galimybė susituokti, jų dokumentai, šeiminė padėtis ir išsiunčiami pranešimai jaunavedžiams, kad gali kreiptis į skyrių – sumoka rinkliavą ir išduodamas santuokos liudijimas. Daugelis jaunavedžių net nežino, kad jiems vis tiek teks atvykti atsiimti liudijimo.

Tiesa, norintieji įregistruoti santuoką, turi nepamiršti pasiimti galiojantį tapatybę patvirtinantį dokumentą (vairuotojo pažymėjimas netinka) ir gimimo liudijimą.

Užsienyje gyvenantys jaunavedžiai dažnai stebisi, kad jiems kartu asmeniškai reikia pateikti prašymą santuokos sudarymui Civilinės metrikacijos skyriuje. „Prašymą santuokai sudaryti negalima pateikti nei per įgaliotą asmenį, nei nuotoliniu būdu, nei elektroniniu būdu. Būtent patį prašymą pateikti galima atvykus į Civilinės metrikacijos skyrių. Ir nuo prašymo pateikimo dienos turi praeiti ne mažiau kaip vienas mėnuo, tada bus galima įregistruoti santuoką“, – primena V. Melenienė.

Sužadėtinių kursai – prievolė ar įdomiausios gyvenime pamokos?

Edita Gulbinienė, Šiaulių vyskupijos šeimos centro direktorė, primena, kad sužadėtinių kursai yra privalomi visoje Lietuvoje tiems, kurie tuokiasi Katalikų Bažnyčioje. „Kiekviena vyskupija turi savo sistemą. Šiauliuose sužadėtiniai yra ruošiami Šiaulių vyskupijos šeimos centre, taip pat yra dekanatų šeimos centrai (Joniškyje, Radviliškyje, Pakruojyje ir Kelmėje) ir Kuršėnų parapijos šeimos centras, – pasakoja E. Gulbinienė. – Labai norisi, kad sužadėtiniai išeitų į parapijas – ruoštųsi toje parapijoje, kurioje gyvena, bet tada problema kyla dėl lektorių-savanorių ir žmonių, kurie tiesiogiai dirbtų su sužadėtiniais.“

Šiaulių vyskupijos šeimos centre sužadėtiniams skiriamas 8 seminarų ciklas, kurių metu lektorius savo grupę lydi į visus susitikimus, kartais ateina gydytoja ginekologė arba kunigas – priklausomai nuo temos.

„Stengiamės, kad kuo mažiau porų būtų grupėje, kad jie galėtų pabendrauti, padiskutuoti, atlikti pratimus, testus. Programa yra tikrai plati, ji skirta 16 val. intensyvaus darbo, bet kartais jaunieji ir patys nori atsakymų į tokius klausimus, kurių nėra programoje.

Aišku, sužadėtiniai ateina po darbų pavargę, bet kai pradedi kalbėti apie meilę, apie gražius dalykus, jie atsigauna“, – džiaugiasi Šeimos centro direktorė.

Stebina ir sužadėtinių kursus lankančių žmonių amžiaus vidurkis – 29-eri metai, ir Bažnyčioje norinčių tuoktis porų skaičius. „Per metus mes paruošiame apie 300 porų, dekanatuose būna irgi apie 300–400. 2007–2008 m. turėjome ir apie 1 000 porų, 2012–2013 m. tebuvo tik 400–500, dabar vėl daugėja“, – džiaugiasi Edita.

Krikštas – vienintelis sakramentas, kurio reikia

Jeigu žmogus nekrikštytas, santuokos Katalikų Bažnyčioje sudaryti negali. „Teoriškai pagal Bažnyčios mokymą, jei žmogus priėmė Krikštą – jis yra krikščionis ir Santuokos Sakramentas galioja. Jeigu yra apsikrikštijęs kitoje pripažintoje krikščionių bažnyčioje, jis gali tuoktis Katalikų Bažnyčioje ir santuoka taip pat galioja. Bet praktiškai yra taip, kad kunigai pageidauja, kad tikintysis turėtų ir kitus Sakramentus – šv. Komunijos ir Sutvirtinimo. Pageidauja dėl to, kad žmonės gilintųsi ir keliautų tikėjimo keliu iki pat santuokos“, – teigia Šeimos centro direktorė.

Tiesa, pašnekovę neramina požiūris į sakramentus: „Jie tarsi deda pliusiuką žmogaus gyvenime. Surinkus tris pliusiukus, manoma, kad galima tuoktis bažnyčioje. Sakramentai nėra pliusiukai, jie yra gyvenimo būdas. Nesvarbu, ar tu turi pažymėjimą, mums svarbesnis noras ir troškimas keliauti krikščionišku keliu.“

Tik Santuokos sakramentas ar ir šv. Mišios?

Vestuvių metu bažnyčioje būna arba šv. Mišios su Santuokos sakramentu, arba tik Santuokos Sakramento apeigos.

„Italijoje nėra Santuokos sakramento ceremonijos be šv. Mišių. Ten susirenka visa bendruomenė, švenčia ir pan. Mūsų šalyje taip nėra ir dėl skubėjimo, pavyzdžiui, Katedroje kas 15 min. keičiasi poros. Šv. Mišių metu visos apeigos yra integruojamos – tai yra kur kas iškilmingiau ir prasmingiau. Sakramentas galioja ir tik priesaiką pasakius, bet homilija, kunigo žodis sutvirtina viską, Komunija jungia bendruomenę. Daug žmonių tada meldžiasi už jaunuosius, išėję visi jaučia pilnatvę“, – mano Edita.

Problemų kyla ir su emigrantais, nes jie nori tuoktis Lietuvoje, bet gyvena užsienyje. „Pagal Katalikų Bažnyčios teisę – jeigu tu tris mėnesius gyveni kažkurioje parapijoje, tu esi tos parapijos narys. Ir turėtum toje parapijoje tuoktis, lankyti kursus, krikštyti vaikus ir pan., todėl dažnai emigrantams siūlome ir lankyti kursus toje šalyje, kurioje gyvena“, – teigia E. Gulbinienė.

Pasak pašnekovės, ne paslaptis, kad didžioji dauguma sužadėtinių iki santuokos jau gyvena kartu. „Pagal Bažnyčios mokymą ir Bažnyčios teisę, jie gyvena nuodėmėje. Mes kviečiame sužadėtinius, jei jie priėjo prieš Santuokos Sakramentą išpažintį, tas dvi tris dienas pagyventi pas tėvus – būkite tikri sužadėtiniai. Jei tikrai norime eiti į santuoką švarūs ir vedini tyrumo, reikėtų tokių dalykų laikytis“, – pataria E. Gulbinienė.

Pašnekovė patarimų negaili ir nuotakoms: „Jaunosios, būkit geros, nesirenkit iššaukiančiai. Labai nemalu, kai merginos bažnyčioje stovi nuogais pečiais, atviromis iškirptėmis. Bažnyčioje reikia kuklumo, nes pati ceremonija to reikalauja, o išvažiavus iš jos galite atrodyti kaip norite.“

Užmiesčio bažnyčios – jaunųjų prioritetas

Vestuvių planuotoja J. Gasaitienė teigia, kad šiauliečiai dažniausiai renkasi bažnyčias, esančias netoli miesto – santuokų jose būna mažiau, daugiau laiko lieka pasipuošti bažnyčią, po ceremonijos niekas nelipa ant kulnų, galima ramiai pagurkšnoti šampaną, pasifotografuoti. Be to, mieste kyla problemų dėl bažnyčios puošimo – ji dažniausiai papuošiama visam šeštadieniui, taigi negali rinktis dekoracijų.

„Labai mėgiamas Tytuvėnų vienuolynas, Gruzdžių, Radviliškio bažnyčios. Šiauliuose šv. Jurgio bažnyčią kai kurie renkasi, bet labai nenori vadinamojo „konvejerio“, – prasitaria Jolita, pridurdama, kad visgi geriau nuošalesnė bažnytėlė.

Bažnyčios puošimas – aptarkite iš anksto

„Kiekvienoje bažnyčioje yra sava tvarka. Kunigas dažniausiai pasako, kas yra galima, o kas ne. Prieš organizuojant ceremoniją bažnyčioje, reikia su kunigu pasitarti apie papuošimą, pagalvoti, ar bus laiko prieš ceremoniją tai padaryti, gal reikės nusipuošti ir po ceremonijos; išsiaiškinti, ar bus galima gerti šampaną, nes šiaip bažnyčios teritorijoje tai daryti draudžiama. Nebijokite to paklausti“, – pataria J. Gasaitienė.

„Būtina aptarti ir muziką bažnyčioje, jei turit pageidavimų, nes styginiam kvartetui, smuikui, gitarai reikalinga tam tikra akustika, mikrofonai. Žmonės, kurie yra pakviesti groti ceremonijos metu, turi žinoti iš anksto, kada jie gali tai daryti. Jei nėra groję bažnyčioje, turi atvažiuoti anksčiau ir pasitarti su kunigu“, – mano Jolita.

Taip pat reikia paklausti, ar galima barstyti žiedlapius. Labai dažnai būna, kad neleidžiama barstyti nei ateinant, nei nueinant arba tik lauke už vartų.

„Kai kurie jaunieji nori žvakučių tako bažnyčioje, bet jų dažnai reikia atsisakyti, nes beveik niekur nebeleidžia – juk galima ir užsidegti, ir vaško privarva ant grindų, vaikai išspardo žvakutes. Jei takas labai platus, galima dėti, bet svečiams reikia pasakyti, kad eitų šoniniais takais. Eidami centriniu taku, svečiai net nežiūri po kojomis, o tiesiai į altorių žvelgia. Kartais apsilieja patys, aplieja kilimus, suolus, grindis, tai tikrai yra daug darbo po kiekvienos ceremonijos grandyti vašką. Nebenori ir didelių žvakių prie altoriaus, nes ten dažniausiai kilimai būna iškloti. Taigi reikia pagalvoti, ar verta investuoti į žvakutes, gal jų net negalėsite naudoti“, – teigia vestuvių planuotoja.

Jeigu vaikai neša žiedelius, atsižvelkite į vaiko amžių ir paaiškinkite jam, iki kur reikės juos nešti, nes gali nueiti iki altoriaus ir su žiedais pabėgti.

Kiekviena bažnyčia turi savo įėjimo ir išėjimo eigą – kas, kada ir su kuo ateina. „Juk kyla klausimai, kas turi pirmas eiti? Ar kunigas, ar žiedlapius nešti pirmam, kada jaunųjų palyda eina ir pan. Tai aptarti galite iš anksto. Būtina išsiaiškinti, ar gali prie altoriaus nuotaką vesti tėtis, nes kai kurie kunigai to neleidžia, nes tai ne lietuviškas paprotys“, – teigia Jolita.


Pavasarinis namų tvarkymas – iššūkis net Pelenei

Laura AUKSAITYTĖ

Pavasarinis nuovargis bus išsklaidytas greičiau, jei aplankys ramybė ir pasitenkinimas, kad namai yra švarūs, iškuoptais giliausiais stalčių užkaboriais, o po vonia nesuks voratinklių vorai. Sakoma, kad nešvara sukelia stresą, tad kuo greičiau iš namų bus išmesta viskas, kas nereikalinga, tuo greičiau pavasaris švytės ir širdyje. Nuo ko pradėti tvarkyti namus?

Dan Brady nuotr.

Ir pašluosčių gausa kelia džiaugsmą

Iki šv. Velykų liko kiek daugiau nei savaitė, tad net Pelenei užduotis namuose atlikti generalinę tvarką spaus ašarą. Juk namus kuopti dirbančiai moteriai įmanoma tik po darbo, t. y. – dirbant antroje pamainoje. Jėgų, kada pavasarį labiausiai trūksta miego ir vitaminų, tikrai ne per daugiausiai, tad kaip nekapituliuoti?

Protinga moteris viena nesikankins – į kovą su dulkėmis pasikvies ir savo karalių bei atsikalbinėjančius princus. Apginkluos juos šluotomis, pašluostėmis, gremžtukais ir valikliais. Kariaunai ji paskirstys darbus: valyti prieškambarį, svetainę, balkoną, vonios kambarį ir miegamąjį, o pati galės visą save padovanoti spintoms tvarkyti. Jei princai ožiuosis, galima besišypsant pagrasinti, jog jei neklausys, klozetą turės iššveisti dantų šepetuku... Turėtų pavykti įtikinti. Gal...

Moterys juokauja, kad spintose veisiasi tokie maži padarėliai, kurie vadinasi kalorijomis. Jie paslapčia įlenda į lentynas ir sumažina rūbus. Jei tos kalorijos išties per žiemą rūbus pamažino vienu dydžiu ar dviem, teks tų rūbų atsisakyti. Antraip kaskart vien paimtas į rankas sijonas ar suknelė gadins nuotaiką ir pagausins raukšlių koloniją veide.

Spintą sutvarkyti būtina dar ir todėl, kad ji dažnai būna ir kaip juodoji skylė. Imi ir randi ten kalorijų nepaliestą seniai bematytą rūbą. O tada džiaugsmui galo nebus...

Reikia negailestingai iš spintos mesti tuos rūbus, kurių nenaudoji, kurie išėjo iš mados, nebandant svarstyti, o gal kada nors... Puikiai žinom, kad tas „kada nors“ taip ir neateina – nevilkėjai rūbo dvejus metus, tikrai jo nebevilkėsi, nebent panaudosi vaikų naujamečio karnavalo šventei.

Išaugtus vaikų rūbelius reikia apžiūrėti. Suplyšusius ir nebeišskalbiamus išmesti, o dar dėvimus atiduoti draugų ar giminaičių jaunesniems vaikams arba labdarai.

Žieminius viršutinius rūbus patartina supakuoti, o jei reikia – prieš tai atiduoti į valyklą, išskalbti.

Jei yra medvilninių nedėvimų rūbų, kuriuos ruošiatės išmesti – neskubėkite. Iškirpkite sagas, o pačius rūbus įteikite besitvarkantiems šeimos nariams. Pradžiuginkite juos pašluosčių gausa – juk neįmanoma vieno daikto nuvalyti, nesutepus kito.

Kam reikalingi laikraščiai ir lašinių skūra?

Karaliui Pelenė turi paaiškinti, kad tvarkant miegamąjį reikia pakelti čiužinį ir išsiurbti dulkes po juo. Čiužinį reikėtų apsukti kita puse. Taip bus išvengta išgulėtų vietų ir pagerės oro cirkuliacija pataluose.

Čiužinio užvalkalą, lovos užtiesalus vertėtų išskalbti, o antklodę ir pagalves išvėdinti saulėtame balkone.

Kol karalius lakstys po namus su dulkių siurbliu, princai tuo metu gali drėgnu skudurėliu nušluostyti visas grindjuostes, nepamiršti ir apdulkėjusių plotų už spintų, komodų. Čia mažyliams gali pagelbėti pats karalius. Jam patiks pademonstruoti savo jėgą, atitraukiant sunkius baldus nuo sienų. Jei baldai itin sunkūs, po kampais galima pakišti lašinių skūros – net ir ąžuoliniai baldai judės po namus lyg per sviestą. Žinoma, svarbu „čiuožykloje“ neįsijausti.

Išskalbti taip pat reikia ir užuolaidas, baldų užtiesalus, nusiurbti minkštasuolius ir fotelius.

O ką daryti su kilimais? Juos galima atgaivinti sodos ir mėgiamo eterinio aliejaus mišiniu. Stiklinę mišinio reikia paskirstyti ant kilimų, palikti kelioms valandoms ir išsiurbti.

Patyrusios šeimininkės žino, kad stiklinius paviršius geriausiai nuvalyti laikraščiais. Nupurški langą specialiu skysčiu ar muiluotu vandeniu ir šveisti laikraščio gniužulu – nebelieka nei dulkių, nei kitų nešvarumų. Karalius iš laikraščių mažyliams gali išlankstyti kepures, tada veidrodžių ir langų stiklų valymo darbai vyks smagiau.

Klozetas – Pelenei, vonia – karaliui

Sakoma, kad tualetas yra šeimininkės atspindys. Vargiai sutiksi vyrą, kuris mėgtų šveisti klozetą. Toks veiksmas – smūgis jo savigarbai, jis juk ne kareivis, kalinys, o – karalius. Geriausia šį darbą atlikti pačiai – nereikia karo šeimoje.

Į tvarkomą vonios kambarį patartina įeiti žaidžiant žaidimą, kuris vadinasi – aš čia esu pirmą kartą. Kaip svečias kritiškai įvertintų netvarką, tokiu žvilgsniu lentynėles ir priemonių tūbeles reiktų įvertinti pačiai.

Būtina atsikratyti piktybiškai prisikaupusio šlamšto, išmesti pasenusius balzamus, kremus, kosmetiką, atšipusius skustuvus ir kt. Juk smagu bus nusipirkti ir naujos kosmetikos, ir naujus dantų šepetukus, kempinę.

Skalbyklei galima patikėti ir vonios bei tualeto kilimėlį, dušo užuolaidą. O tada nuvalyti vonios kambario sienas, lubas, grindis, iššveisti vonią. Karalius dėl vonios šveitimo, pasitelkus specialias priemones, neturėtų purkštauti. Tik nepamirškite jam ištiesti guminių pirštinių. Juk tikrai nusipelnėte švelnių savo vyro rankų...

Virtuvinė lambada

Šmaikštaujama, kad moteris namuose turi kampelį, kuriame daro ką nori. Nori – valgyti verda, nori – indus plauna...

Kiekviename juoke yra tiesos, tad akivaizdu, jog spinteles, stalčius ir lentynas teks tvarkyti pačiai. Karalius su princais pagelbės valant didžiuosius paviršius, o smulkūs liks Pelenei.

Verta atsiminti – kuo stalčiai ir spintelės bus tuštesni, tuo atrodys gražiau. Viską, kas nereikalinga arba nenaudojama, reikia išmesti negailestingai.

Nors skamba senamadiškai, maistine plėvele ar popieriumi naudinga iškloti stalčių dugną, spintelių lentynas, spintelių viršų. Taip nesikaups lipnūs nešvarumai ir riebalai, nuolat atakuojantys visus virtuvės paviršius.

Vargu ar Pelenei verta priminti, kad būtina išvalyti šaldytuvą ir šaldymo kamerą, nuvalyti gartraukį. Karaliui galima įduoti apkepusę keptuvę, pasakius, kad ne bet kam patikimas toks atsakingas darbas – ją nušveisti. Tik išskirtiniams vyrams.

O kol keptuvė pamažu įgyja pirminį vaizdą, galima pasirūpinti gėlėmis. Jei yra jėgų – persodinti, jei nelabai – užpilti naujomis žemėmis.

Pamiršote augintinius? Ai – gal nupirkit naują guolį ar ėdalo indą. Šiandien jau pakaks plauti ir šveisti.


Jaunosios dienoraštis: kaip dekoruoti šventės vietą? (III)

Edi­ta VI­NIC­KY­TĖ
edi­ta.vinickyte@splius.lt

Vis­kas pra­si­de­da nuo smulk­me­nų. Tik­riau­siai dėl to ves­tu­vių de­ko­ra­ci­jos – mo­te­rų (o ne vy­rų) džiaugs­mas ir be­mie­gės nak­tys. Nei vie­na šven­tė ne­su­ruo­šia­ma neap­gal­vo­jus de­ta­lių, jo­kios de­ko­ra­ci­jos ne­su­ku­ria­mos be ati­dos ir kruopš­tu­mo. To­dėl šio­je straips­nių cik­lo apie pa­si­ruo­ši­mą ves­tu­vėms da­ly­je – šven­tės vie­tos de­ko­ra­vi­mas – smulk­me­nos, tu­rin­čios la­bai di­de­lę reikš­mę.

Daž­niau­siai jau­na­ve­džiai šven­tę pra­de­da pla­nuo­ti prieš me­tus ar pu­sant­rų, tai­gi ap­gal­vo­ti vis­ką spė­ja. O prie ten­den­ci­jų, ma­dos pri­si­riš­ti ne­rei­kia – daž­niau­siai juk pri­si­ri­ša­ma prie pa­čių žmo­nių.

Irmos Siliūnaitės nuotr., Marry.lt archyvas

Ma­dai ir ten­den­ci­joms – ne vie­ta

Ves­tu­vės – as­me­ni­nė šven­tė, to­dėl joms ruoš­tis rei­kia, vi­sų pir­ma, įver­ti­nus in­di­vi­dua­lius no­rus. Ves­tu­vių pla­nuo­to­ja Sand­ra Ol­šaus­kie­nė tei­gia, kad ne­ver­ta vai­ky­tis ma­dos ir be­si­kei­čian­čių ten­den­ci­jų – svar­biau­sias in­di­vi­dua­lu­mas ir nau­jos, as­me­ni­nės ves­tu­vių vi­zi­jos.

„Bū­na, kad mer­gai­tės pa­si­skai­to in­ter­ne­te ir sa­ko, kad šie­met to­kia ir to­kia spal­va ma­din­ga, ma­tė įdo­mias gė­lių kom­po­zi­ci­jas. Bet ne­bū­ti­nai pri­tai­ky­si šiuos va­rian­tus sa­vo ves­tu­vė­se. Pa­vyz­džiui, aukš­tos gė­lių kom­po­zi­ci­jos neat­ro­dys gra­žiai ma­žo­je erd­vė­je, sa­lė­je že­mo­mis lu­bo­mis. Tai yra la­bai in­di­vi­dua­lus pro­ce­sas. Vis tiek rei­kia at­si­žvelg­ti į po­mė­gius, svar­bius po­rai da­ly­kus ar net me­tų lai­ką, ka­da bus ves­tu­vės, – tei­gia Sand­ra ir pri­du­ria. – Da­bar tu­rim nuo­ta­ką, ku­riai Pa­ry­žiu­je pa­si­pir­šo, tai bū­si­mos šven­tės de­ko­ra­ci­jo­se do­mi­nuo­ja Ei­fe­lio bokš­te­liai ir vis­kas, kas su šiuo mies­tu su­si­ję – var­dų kor­te­lė­se, ant tor­to, žied­la­pių tū­be­lė­se. Pa­dė­kos do­va­nė­lėms pa­si­rink­ti pran­cū­ziš­ki sau­sai­nu­kai. Svar­biau­sia su­si­ras­ti at­spir­ties taš­ką, su­gal­vo­ti sa­vo šven­tei te­mą, pa­si­rink­ti spal­vas, ku­rios do­mi­nuos ir t. t. Po to ir de­rin­ti vis­ką leng­viau.“

Reik­tų ne­pa­mirš­ti ir to, kad tai, kas tin­ka kai­mo tu­riz­mo so­dy­bo­je, ne­bū­ti­nai tiks res­to­ra­no ar dva­ro ap­lin­ko­je.

Kaip pa­si­rink­ti spal­vą?

Pas­ta­ruo­ju me­tu dau­ge­ly­je jau­na­ve­džiams skir­tų ka­ta­lo­gų la­bai ak­cen­tuo­ja­ma mar­sa­la spal­va (rau­do­no, de­ser­ti­nio vy­no), po­pu­lia­rūs rau­do­nos ir raus­vos at­spal­viai. „Bet tai ne­reiš­kia, kad to­kios tu­ri bū­ti ir jū­sų ves­tu­vės. Šiais me­tais žals­va ir va­rio spal­vos la­bai ma­din­gos, bet, aš gal­vo­ju, kiek mes to­kių ves­tu­vių tu­rė­sim – gal po­rą. Po­pu­lia­rios iš­lie­ka vi­sos pa­ste­li­nės spal­vos, dan­gaus žyd­ru­mo, per­si­ko, le­van­dų at­spal­viai ir t. t.“, – tei­gia Sand­ra.

Jau­na­ve­džiai, pa­si­rin­kę spal­vi­nę ga­mą, pir­miau­sia tu­rė­tų pa­gal­vo­ti, kaip at­ro­dys vi­sa šven­tė, ko­kią idė­ją, te­mą ji sim­bo­li­zuos. „Ga­li­ma ją su­sie­ti su kaž­ku­ria gė­lių rū­ši­mi ar vai­siu. Pa­vyz­džiui, jums pa­tin­ka gel­to­na spal­va ir no­rė­tu­mė­te, kad bū­tent ji do­mi­nuo­tų jū­sų šven­tė­je, ga­li­te pa­si­rink­ti cit­ri­nas, jas įtrauk­ti ku­riant kvie­ti­mus, žy­mint sė­dė­ji­mo vie­tą ir iš­lai­ky­ti cit­ri­nų spal­vą vi­sa­me de­ko­re“, – pa­ta­ria Sand­ra.

Tie­sa, pa­si­tai­ko, kai jau­nų­jų no­rai iš­si­ski­ria, ta­da ge­riau­sia pa­si­duo­ti kū­ry­biš­ku­mui. „Pa­vyz­džiui, su­gal­vo­jo jau­no­ji, kad no­ri mė­ly­nos spal­vos, o jau­ni­kis – gel­to­nų ves­tu­vių. Tai ir da­rai mė­ly­ną su gel­to­na, – juo­kia­si Sand­ra. – Ta­da de­ri­ni vis­ką. Abu jau­nie­ji gi­mę po van­dens ženk­lais, tai su­gal­vo­jom įneš­ti ir jū­ros te­ma­ti­kos. Ta idė­ja sie­ja ir sta­lo pa­puo­ši­mą, ir kor­te­les, ir net do­va­nė­les iš­si­ne­ši­mui.“

Jei pa­tin­ka ro­ži­nė spal­va, kad ne­bū­tų la­bai nuo­bo­du, ga­li­te de­ko­ra­ci­jo­se pa­nau­do­ti bent ke­le­tą skir­tin­gų jos to­nų, ša­lia do­mi­nuo­jan­čios spal­vy­tės pri­dė­ti mė­tų ar per­si­kų at­spal­vius. Tik svar­biau­sia ne­perk­rau­ti ir iš­lai­ky­ti vien­ti­su­mą. „Rei­kia va­do­vau­tis po­sa­kiu – dau­giau – ne vi­suo­met ge­riau“, – šyp­so­si Sand­ra. Paį­vai­ri­nant ga­li­ma pri­dė­ti vie­ną ki­tą ryš­kes­nės spal­vos de­ta­lę, pa­vyz­džiui, pri­kli­juo­ti sa­gu­tę ar ka­vos pu­pe­lę prie ser­ve­tė­lės, sta­lo kor­te­lės.

Ori­gi­na­li ves­tu­vių te­ma – iš­gel­bė­tas de­ko­ras

Paš­ne­ko­vė pri­si­me­na ves­tu­ves, ku­rio­se bu­vo de­ri­na­ma gel­to­na ir ru­da spal­vos. „Ta­da nu­spren­dėm vis­ką de­ko­ruo­ti ka­vos pu­pe­lė­mis. Bal­ta sta­lo kor­te­lė, ru­dai gra­žiai už­ra­šy­tas sve­čio var­das, ša­lia pri­kli­juo­ta ka­vos pu­pe­lė. Tai­gi ta­da tuos pa­čius ak­cen­tus įde­di ruoš­da­ma sta­lo pla­ną, sė­dė­ji­mo kor­te­les. Tik vis­kas tu­ri bū­ti vien­ti­sa, da­ro­ma vie­na kryp­ti­mi“, – pri­me­na pa­šne­ko­vė.

Ves­tu­vių pla­nuo­to­ja tei­gia, kad la­bai leng­vai, re­mian­tis po­mė­giais, ga­li­ma pri­tai­ky­ti šven­tės de­ko­rą. Pa­vyz­džiui, jei su­gal­vo­ja­ma te­ma ki­nas, tai gė­lių kom­po­zi­ci­jas ga­li­ma pa­merk­ti ne va­ze­lė­se, o sti­li­zuo­to­se po­p-

kor­nų dė­žu­tė­se, vis­ką su­dė­ti ant se­no­vi­nių ki­no juos­tų, kvie­ti­mams pa­ruoš­ti ki­no bi­lie­to ma­ke­tą ir pan. „Tik tam rei­kia lai­ko. Aiš­ku, ga­li ir per mė­ne­sį vis­ką su­pla­nuo­ti, bet kuo dau­giau lai­ko tu­ri, tuo la­biau ga­li iš­gry­nin­ti pa­čią idė­ją“, – ma­no Sand­ra.

Iš­lie­ka la­bai po­pu­lia­rūs nė­ri­niai, tai­gi jais ga­li­ma ir va­ze­les, ir žva­ki­des, ir sta­lo kor­te­les pa­de­ko­ruo­ti. Ne pro­ble­ma, jei vi­sur do­mi­nuos nė­ri­niai, net ir skir­tin­go at­spal­vio – vie­nur ryš­kes­nis, ki­tur blan­kes­nis.

Ga­li­ma pa­mirš­ti ir po­pie­ri­nes ser­ve­tė­lės – ves­tu­vių šven­tei jau įpras­ta pa­ruoš­ti siū­tas med­vil­ni­nes ser­ve­tė­les, ku­rios taip pat ga­li bū­ti puo­šia­mos pri­klau­so­mai nuo te­mos ar­ba tie­siog de­ko­ruo­ja­mos ko­kio nors au­ga­lo, pa­vyz­džiui, gu­bo­jos ša­ke­le.

Pa­ma­žu at­si­sa­ko­ma ir kaž­ka­da bu­vu­sių la­bai po­pu­lia­rių jau­na­ve­džių ini­cia­lų – di­džiu­lių rai­džių, ka­ban­čių jau­nie­siems virš gal­vų. Pa­si­ro­do, tai ne tik ma­dos rei­ka­las. „Idė­ja ra­šy­ti pir­mą­sias var­dų rai­des ki­lo iš rei­ka­lo – su­va­žiuo­da­vo to­li­mos gi­mi­nės, tai net var­dų ne­ži­no­da­vo jau­nų­jų. Da­bar juk kvie­čia­me pa­čius ar­ti­miau­sius žmo­nes“, – juo­kia­si Sand­ra.

Vis re­čiau puo­šia­mi ir au­to­mo­bi­liai, ypač jei ruo­šia­ma­si to­li­mai ke­lio­nei ves­tu­vių die­ną. Tik­rai ne­pa­ta­ria­ma au­to­mo­bi­lio puoš­ti gy­vo­mis gė­lė­mis, už­teks vie­no ki­to žie­de­lio ar tie­siog veid­ro­dė­lius pa­riš­ti šil­ki­niu kas­pi­nu. Aiš­ku, nuo au­to­mo­bi­lio pri­klau­so, bet dau­ge­lis au­to­mo­bi­lių ir taip yra puoš­nūs“, – pa­ta­ria pa­šne­ko­vė.

Sė­dė­ji­mo vie­tų pla­nas

Dėl bend­ros tvar­kos su­da­ry­ti sė­dė­ji­mo pla­ną ir­gi rei­kė­tų. O tai dar vie­na ga­li­my­bė įneš­ti kū­ry­biš­ku­mo ir in­di­vi­dua­lu­mo į jū­sų šven­tę. Ypač di­de­lė­se ves­tu­vė­se jis gelbs­ti sve­čius nuo blaš­ky­mo­si ieš­kant sa­vo sė­dė­ji­mo vie­tos.

Jei sė­di­ma prie ap­va­lių sta­lų, ga­li­ma kur nors pa­ka­bin­ti de­ko­ruo­tą sta­lo pla­ną – kas ir prie ku­rio sta­le­lio sė­di (ga­li­ma są­ra­šus pri­kli­juo­ti ant veid­ro­džio, įrė­min­ti ir pan.).

Daž­nai ga­mi­na­mos ir sti­li­zuo­tos sta­lo kor­te­lės pa­gal ves­tu­vių te­mą, ku­rios ne­bū­ti­nai tu­ri bū­ti tra­di­ci­nės: į kek­siu­ką įsmei­gia­mos vė­le­vė­lės, įde­da­mos į tau­res ir pan., nu­ro­dant sė­din­čių­jų var­dus ir pa­lin­kint ge­ro va­ka­ro. Tin­ka net ir šo­ko­la­do ga­ba­lė­lis, ap­vy­nio­tas tin­ka­mos spal­vos me­džia­ga ar po­pie­riu­mi.

Jau­nų­jų vie­ta daž­niau­siai nė­ra iš­ski­ria­ma iš ki­tų. „Kar­tais pa­da­ro­me ko­kias nors ma­žes­nes gė­lių kom­po­zi­ci­jas. Sie­nas ga­li­ma au­di­niais pa­puoš­ti, bet siū­lau užsakyti to­kią vie­tą, ku­rios ne­rei­kė­tų slėp­ti. Ga­li­ma jau­nų­jų kė­des iš­skir­ti, jei la­bai no­ri­ma. Bū­na, kad jau­na­ve­džiai su pa­ly­da sė­di prie bend­ro sta­lo, vi­si ki­ti prie ap­va­lių sta­liu­kų“, – su­so­di­ni­mo va­rian­tus var­di­ja Sand­ra.

Svar­biau­sia, kad ir jau­nie­ji vi­sus ma­ty­tų, ir į jau­nuo­sius svečiai ga­lė­tų pa­si­žiū­rė­ti. Nie­kas ne­ga­li sė­dė­ti nu­ga­ra vie­ni į ki­tus, jei sė­di­ma prie bend­ro sta­lo. „Prie „U“ for­mos sta­lo jau­nie­ji įpras­tai sė­di vi­du­ry­je, nu­ga­ri­nė­je pu­sė­je, bet prieš juos nie­ko ne­so­din­čiau, nes sve­čiams ta­da rei­kė­tų at­si­su­ki­nė­ti į ve­dė­jus, mu­zi­kan­tus. Pa­ta­riu pa­si­kal­bė­ti ir su tė­ve­liais, nes jie kar­tais yra ne­pa­ten­kin­ti su­so­di­ni­mu ar­ba puo­la per­dė­lio­ti sta­lo kor­te­les. Ge­riau, kad prieš šven­tę su jais vis­ką ap­tar­tu­mė­te“, – pa­mi­ni ves­tu­vių pla­nuo­to­ja, pri­dur­da­ma, kad vy­res­nio am­žiaus žmo­nes ge­riau so­din­ti prie vy­res­nių, jau­nes­nius ir sve­čius iš už­sie­nio prie jau­nes­nių, kad jie ga­lė­tų pa­si­kal­bė­ti ir ge­rai, pa­to­giai jaus­tų­si.

Kė­dės daž­nai puo­šia­mos įvai­riais už­val­ka­lais. Tie­sa, pa­sak Sand­ros, ypač ne­re­ko­men­duo­ja­ma įsi­gy­ti tik dro­bę, ku­ri ap­juo­sia­ma kas­pi­nu – jos nė­ra pa­to­gios se­dė­ji­mui, grei­tai nu­kren­ta, tad ir es­te­tiš­kai vi­są va­ka­rą neat­ro­dys. Kur kas ge­riau už­mau­na­mos dro­bės. Jei kė­dės ir taip gra­žios, jų spe­cia­liai puoš­ti net ne­rei­kia. Ant suo­lų, ku­rių dau­ge­lis taip ne­mėgs­ta, ga­li­te pa­dė­ti pa­gal­vė­les.

Pag­rin­di­nės klai­dos: kaip jų iš­veng­ti?

„Di­džiau­sia klai­da – la­bai daug de­ta­lių iš skir­tin­gų te­mų: sta­lo kor­te­lės iš vie­nos ope­ros, sė­dė­ji­mo vie­tos iš ki­tos, ser­ve­tė­lės dar ki­taip pa­lanks­ty­tos, pa­ka­bin­tos bur­bu­lų, gė­lių gir­lian­dos, virš gal­vų mar­ga ini­cia­lai. Sup­ran­ti po to, kad pi­ni­gų iš­leis­ta daug, o re­zul­ta­tas ne toks, ko­kio ti­kė­jai­si“, – ma­no Sand­ra.

Paš­ne­ko­vė tei­gia, kad pa­čiam ypač sun­ku pa­si­rink­ti vien­ti­są de­ko­rą. To­kiu at­ve­ju rei­kia pa­ša­li­nio žmo­gaus pa­ta­ri­mo. „Dau­ge­lis nuo­ta­kų iš­te­ka pir­mą kar­tą, tad vie­na di­džiau­sių klai­dų yra ta, kad į vie­ną šven­tę no­ri su­tal­pin­ti vi­sas pa­ti­ku­sias idė­jas ir de­ko­ra­ci­jas, ne­bū­ti­nai de­ran­čias tar­pu­sa­vy­je“, – tei­gia Sand­ra.

Kad de­ko­re iš­lik­tų vie­nos spal­vos at­spal­viai, ga­li­te at­la­si­nę juos­te­lę nu­neš­ti sal­du­my­nų ke­pė­jai, gė­li­nin­kei ir per­duo­ti vi­siems, ku­rie su­si­ję su de­ko­ra­vi­mo pro­ce­su. To­kiu at­ve­ju, vi­si ži­nos, koks tiks­liai at­spal­vis rei­ka­lin­gas.

Kaip de­ko­ruo­ti šven­tės vie­tą?
Atk­reip­ki­te dė­me­sį į šven­tės vie­tą, ku­rią pa­si­rin­ko­te, nu­spręs­ki­te, ko­kios de­ko­ra­ci­jos ten la­biau­siai tik­tų.
Pa­si­rin­ki­te te­mą ir vy­rau­jan­čią spal­vą.
Atk­reip­ki­te dė­me­sį į me­tų lai­ką. Gal­būt tuo me­tu žy­di ypač gra­žios gė­lės (bi­jū­nai, aly­vos), ku­rios tiks prie pa­si­rink­tos te­mos ir spal­vos.
Sta­lų iš­dės­ty­mas. Jei­gu ap­va­lūs sta­liu­kai – vi­sai ki­toks de­ko­ras nei prie vien­ti­so sta­lo. Ap­va­lūs sta­liu­kai rei­ka­lau­ja dau­giau vie­tos, tai­gi bet ku­rio­je sa­lė­je ne­tilps. Jei mais­tas de­da­mas ant bend­ro sta­lo, ge­riau pa­ruoš­ti šiek tiek aukš­tes­nes gė­lių kom­po­zi­ci­jas, kad jos „ne­pas­kęs­tų“ tarp mais­to.
Pa­li­ki­te šiek tiek erd­vės sta­lo vi­du­ry­je de­ko­ra­ci­joms. Ga­li­ma pa­de­ko­ruo­ti žva­kė­mis ar ne­di­de­lė­mis va­ze­lė­mis, įdė­jus nors ir vie­ną gė­lės žie­de­lį.
Au­di­niais, lem­pu­tė­mis ga­li­te pa­puoš­ti te­ra­są, pa­grin­di­nį įė­ji­mą. Šie­met ma­žiau po­pu­lia­rūs ki­niš­ki ži­bin­tai, bet jei jų pa­ka­bin­si­te la­bai daug vie­no­je vie­to­je (20–30 vnt.), pa­mai­šy­si­te su „pom po­ms“ bur­bu­lais ar­ba lem­pu­tė­mis, jie pui­kiai pa­puoš fo­to vie­tą ar te­ra­są.
 

Tęsinys kitame numeryje.


Liga neužgniaužė talento

As­ta VOL­KO­VAI­TĖ
as­ta.volkovaite@splius.lt

Vie­nuo­lik­me­tės rad­vi­liš­kie­tės Gu­tie­ros li­ga – iš­ban­dy­mas ne tik jos šei­mai, bet ir ją gy­dan­tiems me­di­kams. San­ta­riš­kių kli­ni­kų Vai­kų li­go­ni­nės pa­cien­tės ke­pe­ny­se nuo­lat kau­pia­si ak­me­nys, dėl ku­rių ją ka­muo­ja vis nau­ji rim­ti svei­ka­tos su­tri­ki­mai. Pas­ta­ruo­ju me­tu mer­gai­tės būk­lė blo­gė­ja, jos ne­be­vei­kia jo­kie an­ti­bio­ti­kai. Jos gy­vy­bę ga­lin­ti iš­gel­bė­ti ke­pe­nų transp­lan­ta­ci­ja Lie­tu­vo­je vai­kams vis dar nė­ra at­lie­ka­ma.

„Man la­bai pa­tin­ka pieš­ti. Pas­ku­ti­nis pie­ši­nys, ku­rį da­riau – Ge­di­mi­no stul­pai“, – sa­ko vie­nuo­lik­me­tė Gu­tie­ra.

Ameninio archyvo nuotr.

Išs­kir­ti­nis var­das lė­mė iš­skir­ti­nį li­ki­mą

Vie­nuo­lik­me­tė Gu­tie­ra – jau­niau­sia­sis šei­mos vai­kas. „Mes ją pa­mi­lo­me dar ne­gi­mu­sią. Taip be­pro­tiš­kai ji bu­vo lauk­ta“, – sa­ko 45-erių me­tų jos ma­ma Ra­sa Gurs­kie­nė. Kai duk­ra bu­vo pa­ke­liui į jos ir dviem me­tais vy­res­nio su­tuok­ti­nio Ar­vy­do Gurs­kio šei­mą – pir­ma­gi­mis Lo­ren­tas jau bu­vo tre­čio­kas. Ka­dan­gi ber­niu­kui var­dą gal­vo­jo ma­ma, tė­čiui te­ko iš­šū­kis – iš­rink­ti var­dą duk­rai. Vy­ras tin­ka­mes­nių už sa­vo mėgs­ta­miau­sio fil­mo „Žmo­gus am­fi­bi­ja“ pa­grin­di­nę he­ro­ję Gu­tie­rą ne­ra­do. Taip neįp­ras­tas var­das at­si­dū­rė mer­gai­tės gi­mi­mo liu­di­ji­me. Ne ma­žiau iš­skir­ti­nė ir jos da­lia.

Gu­tie­rai bu­vo vos sep­ty­ne­ri, kai jos grį­ži­mą iš mo­kyk­los ėmė ly­dė­ti stai­ga pa­ky­lan­ti ir vėl nu­krin­tan­ti tem­pe­ra­tū­ra. Jos ma­ma to­kį svei­ka­tos su­tri­ki­mą bu­vo lin­ku­si nu­ra­šy­ti nau­jiems iš­gy­ve­ni­mams. Juk mo­kyk­la – iš­ban­dy­mas kiek­vie­nam vai­kui.

Neil­gai tru­kus po pir­mų­jų Gu­tie­ros li­gą pra­na­šau­jan­čių sig­na­lų se­kė nau­jas – kar­tą mer­gai­tė iš mo­kyk­los grį­žo pa­gel­tu­si. Nuo šios die­nos pra­bė­gus ket­ve­riems me­tams, Gu­tie­ros pa­grin­di­niais na­mais te­bė­ra li­go­ni­nės. Mer­gai­tei diag­no­zuo­tas lė­ti­nis cho­lan­gi­tas, po­rti­nė hi­per­ten­zi­ja ir stemp­lės ve­nų va­ri­ko­zė. Gy­dy­to­jams at­li­kus ke­pe­nų biop­si­ją ma­žą­jai pa­cien­tei nu­sta­ty­ta 3–4 sta­di­jos ke­pe­nų ci­ro­zė, pa­ste­bė­ta pa­di­dė­ju­si bluž­nis. Jau esa­mų li­gų puokš­tę vis pa­pil­do nau­jos.

Ne­se­niai prie jų dar pri­si­dė­jo ir in­fek­ci­ja. Ji ne­kel­tų ne­ri­mo, jei ją bū­tų ga­li­ma įveik­ti an­ti­bio­ti­kais.

„An­ti­bio­ti­kai Gu­tie­ros ne­be­vei­kia. Gy­dy­to­jai yra iš­ban­dę daug skir­tin­gų rū­šių“, – sa­ko nuo duk­ros ne­si­trau­kian­ti jos ma­ma.

Mei­lė vai­kui au­gi­na stip­ry­bę

Mer­gai­tės ma­ma ti­ki ge­riau­siu, nors kar­tais ta vil­tis ir ima at­ro­dy­ti la­bai tra­pi. „Juo­dų die­nų, kai vis­kas ima at­ro­dy­ti neišsp­ren­džia­ma, tik­rai pa­si­tai­ko. Kai su­pran­ti, kad nie­kas ki­tas už ta­ve to ne­pa­da­rys, ką tu­ri pa­da­ry­ti kaip mo­ti­na, tam­pi stip­rus, ne­prik­lau­so­mai nuo to, ko­kiu bu­vai anks­čiau“, – sa­ko mo­te­ris. Vie­nin­te­lis jos dar­bas – rū­pin­tis ma­žy­le. Kad ga­lė­tų tin­ka­mai ja pa­si­rū­pin­ti, ji tu­rė­jo mes­ti siu­vė­jos dar­bą, o vy­ras iš­vy­ko dirb­ti į už­sie­nį. Nė vie­nas ne­si­gai­li dėl sa­vo pa­si­rin­ki­mo. Tuo nė kiek ne­lei­džia sua­be­jo­ti li­gų iš­ka­muo­tos duk­ros šyp­se­na. Ypač daž­nai mer­gai­tės vei­das nu­švin­ta, kai į jos ran­kas pa­ten­ka pie­ši­mo prie­mo­nės.

Mer­gai­tė, pa­klaus­ta apie sa­vo po­mė­gius, ne­pert­rau­kia­mai ima pa­sa­ko­ti apie pie­ši­mą. „Man la­bai pa­tin­ka pieš­ti. Pas­ku­ti­nis pie­ši­nys, ku­rį da­riau – Ge­di­mi­no stul­pai“, – sa­ko vie­nuo­lik­me­tė. Ji pa­ti ne­lin­ku­si gir­tis sa­vo pa­sie­ki­mais dai­lė­je, bet jos ma­ma pra­si­ta­ria, kad Ge­di­mi­no stul­pus ne­se­niai įver­ti­no net Švie­ti­mo ir moks­lo mi­nis­te­ri­ja. Jos dar­bai bu­vo at­rink­ti ir ki­ta­me kon­kur­se. Ar­ti­miau­siu me­tu jie bus eks­po­nuo­ja­mi Sei­me. Pas­ta­ruo­ju me­tu mer­gai­tė nuo sa­vo aist­ros pieš­ti yra pri­vers­ta su­si­lai­ky­ti. Jai yra tai­ko­mas int­ra­ve­ni­nis gy­dy­mas. Vie­nuo­lik­me­tė kol kas te­bė­ra ati­trauk­ta ir nuo moks­lų. Ma­ma nea­be­jo­ja, kad im­li ir žin­gei­di jos duk­ra spės pa­si­vy­ti sa­vo bend­ra­moks­lius.

Vil­tis – už­sie­nis

Anot R. Gurs­kie­nės, Gu­tie­rą iš­gel­bė­tų tik ke­pe­nų transp­lan­ta­ci­ja. Me­di­ci­na lei­džia ke­pe­nų da­lį per­so­din­ti iš gy­vų­jų. De­ja, mer­gai­tei nei ma­ma, nei jos vie­nin­te­lis bro­lis ne­ga­li bū­ti ke­pe­nų do­no­rais.

„Esu per­si­rgu­si opi­niu ko­li­tu, to­dėl do­no­ru bū­ti ne­ga­liu. Šiau­liuo­se be­si­mo­kan­tis jos bro­lis Lo­ren­tas ser­ga žvy­ne­li­ne – lė­ti­ne pa­si­kar­to­jan­čia li­ga, ku­ri pa­žei­džia odą ir są­na­rius. Kad li­ga ne­ka­muo­tų, ten­ka ger­ti hor­mo­ni­nius pre­pa­ra­tus, to­dėl sū­nus ne­ga­li tap­ti sa­vo se­sers ke­pe­nų do­no­ru. San­ta­riš­kių kli­ni­kų Vai­kų li­go­ni­nės me­di­kai jau yra su­ruo­šę do­ku­men­tus Svei­ka­tos ap­sau­gos mi­nis­te­ri­jai dėl Gu­tie­ros ke­pe­nų transp­lan­ta­ci­jos. Mer­gai­tei transp­lan­ta­ci­ja bū­tų at­lie­ka­ma Ham­bur­go li­go­ni­nė­je. Ti­ki­ma­si, kad Gu­tie­rai ga­lė­tų tik­ti tė­vo ke­pe­nys.

„Ne­ri­mau­ja­me, kad ga­li pri­trūk­ti pi­ni­gų ke­lio­nei“, – sa­ko R. Gurs­kie­nė. Mo­ters šei­ma bū­tų la­bai dė­kin­ga, jei at­si­ras­tų ge­ros va­lios žmo­nių, ku­rie ga­lė­tų pa­dė­ti fi­nan­siš­kai.

Ke­pe­nų transp­lan­ta­ci­jos lau­kia 13 vai­kų

Gu­tie­ra – ne vie­nin­te­lis vai­kas ša­ly­je, ku­ris lau­kia gy­vy­biš­kai svar­bios ke­pe­nų transp­lan­ta­ci­jos.

Ke­pe­nų transp­lan­ta­ci­jos lau­kia 6 vai­kai, dar sep­ty­ni – lai­ki­nai ne re­ci­pien­tai. Tai reiš­kia, kad jiems dėl tam tik­rų me­di­ci­ni­nių prie­žas­čių ke­pe­nų transp­lan­ta­ci­jos šiuo me­tu ne­ga­li­ma at­lik­ti. De­ja, ke­pe­nų transp­lan­ta­ci­ja Lie­tu­vo­je at­lie­ka­ma tik suau­gu­sie­siems.


Jaunosios dienoraštis: mūsų vestuvių nuotraukos pačios gražiausios

Edi­ta VI­NIC­KY­TĖ
edi­ta.vinickyte@splius.lt

Dau­ge­lis po­rų, lenk­ty­niau­da­mi ar ne, no­ri iš­skir­ti­niau­sių ves­tu­vių, ge­riau­sių va­ka­ro ve­dė­jų, pra­ban­giau­sių au­to­mo­bi­lių ir gra­žiau­sių fo­tog­ra­fi­jų. Tur­būt to­dėl, vos tik su­si­ra­dus no­ri­mą šven­tės vie­tą, sku­ba­ma su­si­tar­ti su fo­tog­ra­fais ir fil­muo­to­jais. Tie­sa, ir su jais pa­sta­rai­siais me­tais ban­do­ma su­si­siek­ti vis anks­čiau. Bet kaip iš­si­rink­ti ge­riau­sius, kaip pa­tiems pa­si­ruoš­ti ir ko­kių klai­dų ne­da­ry­ti fo­to­se­si­jos me­tu – šio­je straips­nių cik­lo apie pa­si­ruo­ši­mą ves­tu­vėms da­ly­je.

Jau­nų­jų pa­siū­ly­mai tu­ri bū­ti ap­ta­ria­mi iš anks­to, kar­tais tai ir paį­vai­ri­na fo­to­se­si­ją.

Rinat TARZUMANOV nuotr.

Neg­ra­žių žmo­nių ne­bū­na

„Pir­miau­sia rei­kia įver­tin­ti fo­tog­ra­fų nuo­trau­kų sti­lius, iš­skir­ti la­biau­siai pa­tin­kan­čius ir, įver­ti­nus sa­vo biu­dže­tą, pa­si­rink­ti tin­ka­miau­sią. Rink­tis fo­tog­ra­fą tik pa­gal jo ge­riau­sių dar­bų 10-tu­ką yra ne­la­bai tiks­lin­ga. Ge­riau­sia prieš ap­si­spren­džiant pa­pra­šy­ti pa­ro­dy­ti ki­tų ves­tu­vių nuo­trau­kas, taip daug­maž įsi­vaiz­duo­si­te, ką jūs gau­si­te, ma­ty­da­mi  pa­si­ruo­ši­mo, ce­re­mo­ni­jos, veik­los gam­to­je, šei­mos, pa­mer­gių ir pa­bro­lių nuo­trau­kas, įver­tin­si­te dar­bų kie­ky­bę ir ko­ky­bę“, – taip sa­ko „Fo­to-Šiau­liai“ klu­bo va­do­vas, ves­tu­vių fo­tog­ra­fas Ri­nat Tar­zu­ma­nov, ne­slėp­da­mas, kad vie­ni fo­tog­ra­fai mėgs­ta dau­giau efek­tų – links­ta į gel­to­nu­mą, į mė­ly­nu­mą, nau­do­ja di­de­lį kont­ras­tą ir ryš­ku­mą, spal­vų sod­ru­mą, kai ku­rie ne­nau­do­ja jo­kio re­tu­šo, sie­kia na­tū­ra­lu­mo.

„Ne­ver­ta ak­lai pa­si­kliau­ti drau­gų re­ko­men­da­ci­jo­mis, o po to skųs­tis „iš­plau­tu“ fo­nu, spal­vų sod­ru­mu ar keis­tais at­spal­viais“, – tei­gia fo­tog­ra­fas. Tai­gi pir­miau­sia bū­ti­na ži­no­ti, kas pa­tin­ka ir ko no­ri.

Pa­si­tai­ko at­ve­jų, kai jau­nie­ji, su­si­ra­dę pi­giai fo­tog­ra­fuo­jan­tį žmo­gų, jam at­siun­čia pra­ban­gius fo­tog­ra­fo dar­bus ir pa­gei­dau­ja to­kių pat nuo­trau­kų. De­ja, teks nu­si­vil­ti – jei ten­ki­na kai­na, tu­rės ten­kin­ti ir ko­ky­bė.

Pa­sak R. Tar­zu­ma­nov, žmo­nės la­bai mėgs­ta nuo­trau­kas, ku­rio­se ne­si­ma­to re­tu­šo, bet ir as­me­nys jo­se tu­ri at­ro­dy­ti gra­žiai. Taip pat ne­no­ri „plas­ti­ki­nių“ vei­dų ir neaiš­kių spal­vų – tu­ri vis­kas at­ro­dy­ti na­tū­ra­liai ir la­bai gra­žiai, bet daž­niau­siai iš kar­to taip nė­ra. „Neg­ra­žių žmo­nių ne­bū­na“, – tars­te­li Ri­nat. – „Fo­tog­ra­fa­vi­mo są­ly­gos ne vi­sa­da bū­na ge­ros, ne­tin­ka­ma švie­sa ga­li pa­keis­ti žmo­gaus at­vaiz­dą, ir fo­to­tech­ni­ka kol kas ne­to­bu­la, re­tu­šas – daž­niau­siai fo­tog­ra­fų klai­dų pa­tvar­ky­mas.“

No­ri­me nuo­trau­kų kuo grei­čiau

Ne pa­slap­tis, kad žmo­nės no­ri greit gau­ti nuo­trau­kas. Vis dar yra fo­tog­ra­fų, per nak­tį nuo­trau­kas su al­bu­mais pa­ruo­šian­čių ki­tai die­nai ar pri­va­lu­mu įvar­di­jan­čių grei­tą jų ati­da­vi­mą, bet, pa­sak R. Tar­zu­ma­nov, kuo il­giau nuo­trau­kos lau­kia­mos, tuo dau­giau emo­ci­jų su­ky­la jas ga­vus.

„Kar­tą fo­tog­ra­fa­vau ves­tu­ves iki va­ka­rie­nės. Už­bai­gęs dar­bą, nu­va­žia­vau na­mo, per 2–3 val. re­tu­ša­vau apie 60 nuo­trau­kų ir iki 23.30 val. nu­ve­žiau at­gal į šven­tę. Per pro­jek­to­rių tas nuo­trau­kas ro­dė­me ir dar to­kio grįž­ta­mo­jo ry­šio ne­bu­vau ma­tęs – sa­lė­je iš­kart ai­dė­jo juo­kas ir džiaugs­mas, ste­bint fo­to-g­ra­fi­jo­se tuos pa­čius ša­lia sė­din­čius žmo­nes“, – vie­nas ves­tu­ves pri­si­me­na pa­šne­ko­vas.

Kai ku­rie jau­nie­ji ves­tu­vių die­nos nuo­trau­kas no­ri tą pa­čią die­ną pa­do­va­no­ti šven­tės me­tu tė­vams ar pirš­liams, bet pa­kan­ka­mai greit ir ko­ky­biš­kai at­spaus­din­ti nuo­trau­kas su­dė­tin­ga. Kaip tei­gia Ri­nat, spė­ti su­spė­ja, bet ko­ky­bės ir ver­tės ti­kė­tis ne­ver­ta, nes at­spaus­din­tos as­me­ni­niais spaus­din­tu­vais nuo­trau­kos ga­li pra­ras­ti spal­vą ir iš­bluk­ti.

Nes­ku­bant ga­li­ma or­ga­ni­zuo­ti prieš­ves­tu­vi­nes fo­to­se­si­jas (dar va­di­na­mas „Lo­ve Sto­ry“), ku­rių me­tu ne tik ra­miai pa­da­ro­mos gra­žios fo­tog­ra­fi­jos, bet ir yra lai­ko jas at­spaus­din­ti ant dro­bės ar įrė­min­ti ir ne­si­jau­din­ti dėl ko­ky­bės ir to, ar spės fo­tog­ra­fas jas at­vež­ti jau­nie­siems.

Pa­si­ruoš­ki­te fo­to­se­si­jai iš anks­to

Prieš ves­tu­ves la­biau­siai ti­ki­ma­si ge­ro oro, nors ir sklan­do gan­dai, kad ves­tu­vės tu­ri bū­ti or­ga­ni­zuo­ja­mos per jau­na­tį, kad bū­ti­nai tu­ri bent trum­pai nu­ly­ti, vis­gi jau­nie­ji daž­niau­siai ti­ki­si gra­žios, sau­lė­tos die­nos.

O pa­si­ruoš­ti blo­giau­siam, pa­sak R. Tar­zu­ma­nov, ver­ta: „Net jei ir ne­prog­no­zuo­ja­mas lie­tus, skė­tį pa­siim­ki­te. Kar­tą, ti­kė­da­mie­si lie­taus, jau­nie­ji vi­soms po­roms nu­pir­ko per­ma­to­mus skė­čius. Lie­taus vi­sai ne­bu­vo, bet pa­si­tel­kę fan­ta­zi­ją, mes pa­tys lie­tų su­kū­rė­me, o re­zul­ta­tas – vie­ni ge­riau­sių ma­no kad­rų.“

Ma­kia­žas yra la­bai svar­bus dėl to, kad kar­tais net nuo­trau­kų ne­rei­kia re­tu­šuo­ti. „Jei ma­kia­žą da­rė pra­stes­nis spe­cia­lis­tas, iš pra­džių vis­kas at­ro­do ge­rai, bet vė­liau pra­de­da vei­das bliz­gė­ti, at­si­ran­da neaiš­kūs at­spal­viai. Jei pa­kan­ka­mai di­de­lis ma­kia­žo sluoks­nis de­da­mas, iš pra­džių at­ro­do la­bai ge­rai, bet po to žmo­gaus am­žius pa­di­dė­ja ke­le­riais me­tais“, – tei­gia fo­tog­ra­fas.

Pak­lau­sus, ar vy­rams taip pat rei­kia ma­kia­žo, Ri­nat nei kiek ne­sut­ri­ko: „Tai kiek­vie­no vy­ro rei­ka­las, bet prieš ves­tu­ves su­si­tvar­ky­ti an­ta­kius, no­sies plau­kus, na­gus rei­kia“, – juo­kia­si pa­šne­ko­vas. – „Pa­vyz­džiui, jei yra fo­tog­ra­fuo­ja­ma iš la­bai ar­ti, ne­tvar­kin­gi na­gai at­ro­do ne­la­bai es­te­tiš­kai.“

Kai ku­rie spe­cia­lis­tai vy­rams pa­ta­ria ir skus­tis die­ną prieš ves­tu­ves, kad vei­do oda ne­bū­tų rau­do­na, o mo­te­rims bū­ti­nai ves­tu­vių die­ną tu­rė­ti bi­rios pud­ros.

Taip pat la­bai svar­bu at­kreip­ti dė­me­sį į odos spal­vą. „Jei jau­no­ji ypač mėgs­ta so­lia­riu­mus, o jau­ni­kis net nė­ra ten bu­vęs, tai nuo­trau­ko­se la­bai ma­ty­sis“, – ma­no pa­šne­ko­vas, pri­dur­da­mas, kad bū­ti­na at­kreip­ti dė­me­sį ir į rū­bų at­spal­vius.

Jei pa­si­ren­ka­ma bal­ta ves­tu­vi­nė su­kne­lė, jau­ni­kio marš­ki­niai ir­gi tu­ri bū­ti to­kio pa­ties at­spal­vio, nes ki­tu at­ve­ju nuo­trau­ko­se ga­li at­si­ras­ti pur­vi­nu­mo įspū­dis. Jei su­kne­lė šam­pa­no spal­vos ar kre­mi­nė, dėl bal­tų marš­ki­nių ne­rei­kė­tų jau­din­tis.

Ri­nat pra­si­ta­ria, kad fo­tog­ra­fai ne­la­bai mėgs­ta bal­tų, bliz­gan­čių su­kne­lių: „Sa­lo­ne la­bai gra­žiai at­ro­do švy­tin­čios su­kne­lės, bet, išė­jus į lau­ką, tos bliz­gios vie­tos ant bal­tos su­kne­les at­ro­do lyg bal­tos dė­mės ir nuo­trau­ko­se ne­si­ma­to jo­kių su­kne­lės de­ta­lių. Ta­da tu­ri spe­cia­liai da­ry­ti tam­sias nuo­trau­kas ir vis­ką švie­sin­ti, kad ma­ty­tų­si su­kne­lės de­ta­lės.“

Daž­nai nuo­ta­kos pa­si­ren­ka di­džiu­les su­kne­les, dėl ku­rių sun­ku lip­ti į au­to­mo­bi­lį, vaikš­čio­ti ar net su gi­mi­nė­mis nu­si­fo­tog­ra­fuo­ti, nes ne­ga­li ar­ti priei­ti, rei­kia ko­jas kiš­ti po su­kne­le, tai­gi pir­miau­sia rei­kia įver­tin­ti, ar bus pa­to­gu.

Ypač svar­būs ves­tu­vi­niai ba­te­liai – jie ar­ba tu­ri bū­ti avė­ti prieš ves­tu­ves, ar­ba rei­kia įsi­gy­ti pa­pil­do­mą ava­ly­nę. „Vaikš­čio­ji­mas po ce­re­mo­ni­jos tu­ri bū­ti leng­vas, pa­pras­tas, jau­nie­ji tu­ri pa­bend­rau­ti, pa­si­džiaug­ti vie­nas ki­tu, o ne kiek­vie­nam žings­ny­je kęs­ti skaus­mą. Kai ma­tai, kad jau­no­ji sun­kiai ju­da, net pa­pra­šy­ti nuo ta­ke­lio du žings­nius paei­ti są­ži­nė ne­lei­džia. Tai la­bai ap­ri­bo­ja ir fo­tog­ra­fo dar­bą. Ne­rei­kė­tų avė­ti spor­ti­nių ar spal­vo­tų, vi­siš­kai ne­tin­kan­čių ba­te­lių, nes nuo­trau­ko­se tai tik­rai ma­ty­sis. Jei yra drą­sos ir no­ro iš­si­skir­ti, tai ge­rai, bet, pa­vyz­džiui, „krok­sai“ per ves­tu­ves ga­li bū­ti per­lenk­ta laz­da“, – tei­gia Ri­nat.

Tie­sa, fo­tog­ra­fas pa­ta­ria ne­riš­ti plau­kų į kuo­dą (ypač jei mo­te­ris ga­li pa­si­gir­ti gra­žiais plau­kais), nes taip neiš­nau­do­ja­ma plau­kų di­na­mi­ka, jų ne­be­si­ma­to, o pa­lai­di plau­kai fo­to­se­si­jos me­tu leng­vai per­duo­da ju­de­sį, nuo­trau­kos yra įdo­mes­nės, nuo­tai­kin­ges­nės.

Ko­kias klai­das da­ro jau­nie­ji?

Daž­niau­siai su­pla­nuo­ja­ma per daug veik­los, dėl to grįž­ta pa­var­gę ir nie­ko ne­spė­ję. Ri­nat tei­gia, kad svar­biau­sia ne­nu­var­gin­ti jau­nų­jų, rei­kia pail­sė­ti, bet fo­to­se­si­jai bū­ti­na pa­skir­ti maž­daug 3 val.

„Ne­rei­kia su­pla­nuo­ti ne­rei­ka­lin­gos veik­los, pa­vyz­džiui, va­ži­nė­ji­ma­sis ka­rie­ta – pa­da­ro­me 7–8 skir­tin­gas nuo­trau­kas, o va­ži­nė­ja­mės pus­va­lan­dį. Ir pa­kan­ka­mai ne­ma­lo­nu va­ži­nė­ti žvyr­ke­liu. Nė­ra tiks­lo tai da­ry­ti, ga­li­ma nu­si­fo­tog­ra­fuo­ti ša­lia ka­rie­tos ar įlip­ti į ją, jei la­bai no­ri­ma. Ar­ba jo­di­nė­ji­mas ark­liais, kai jo­di­nė­ti ne­mo­ka ir ark­lių bi­jo, net ap­ka­bin­ti ar priei­ti bū­na sun­ku, o re­zul­ta­tas toks – ark­liu­kai bu­vo, mes prie jų pa­sto­vė­jom“, – pla­na­vi­mo klai­das var­di­ja R. Tar­zu­ma­nov.

Ge­ro žo­džio fo­tog­ra­fas ne­ta­ria ir pra­kal­bus apie trans­por­tą: „La­bai ne­mėgs­tu li­mu­zi­nų – kol žmo­nės į juos įli­pa, kol iš­li­pa daug lai­ko su­gaiš­ta­ma, o kar­tais ne­daug trūks­ta, kad kas nors lip­da­mas keik­tis pra­dė­tų. Nors sa­ko­ma, kad li­mu­zi­ne yra 20 vie­tų, ja­me dau­giau­siai 14 ves­tu­vi­nin­kų ga­li tilp­ti. Ge­riau mik­roau­to­bu­są pa­si­puoš­ti, „li­mo­bu­są“ už­si­sa­ky­ti, au­to­bu­są – tai yra kur kas pa­to­ges­nės trans­por­to prie­mo­nės“, – šyp­so­da­ma­sis as­me­ni­ne pa­tir­ti­mi da­li­ja­si fo­tog­ra­fas.

Vie­na iš jau­nų­jų klai­dų pa­šne­ko­vas įvar­di­ja ce­re­mo­ni­ją ir San­tuo­kų rū­muo­se, ir baž­ny­čio­je: „To­kia die­na taip ir ne­tu­ri kul­mi­na­ci­jos. Du kar­tus rei­kia mau­tis žie­dą – to­kį am­ži­ną da­ly­ką, po to vėl dė­ti į dė­žu­tę, vėl kar­to­ti už­mo­vi­mą ant pirš­to. Net ne­be­ži­nai, ko­kias nuo­trau­kas dė­ti į al­bu­mą. Kam rei­kia du kar­tus per die­ną su­si­tuok­ti?“

Fo­to­se­si­ja – bend­ras dar­bas

Jau­nų­jų pa­siū­ly­mai tu­ri bū­ti ap­ta­ria­mi iš anks­to, kar­tais tai ir paį­vai­ri­na fo­to­se­si­ją. „Kar­tą jau­nie­ji no­rė­jo fo­to­se­si­jos val­ty­je, bet su­si­ta­rėme iš­kart, kad jei man vie­ta ne­pa­tiks, ten net ne­gai­šim lai­ko. Tu­rė­jom žied­la­pių, ku­riuos bars­tė­me į van­de­nį, kad bū­tų įdo­mes­nės nuo­trau­kos, o ne tik nu­fo­tog­ra­fuo­tas fak­tas – sė­dė­jo­me val­ty­je. Ta­da pa­da­riau vie­nus iš ge­riau­sių kad­rų. Bend­ros idė­jos bu­vo ge­ros“, – džiau­gia­si Ri­nat.

Jei ne­bu­vo ban­do­mo­sios fo­to­se­si­jos, jei fo­tog­ra­fas ne­pa­žįs­ta jau­nų­jų, ga­li­ma jau­no­sios pa­si­ruo­ši­mo fo­to­se­si­jos me­tu pa­bend­rau­ti, su­si­pa­žin­ti. „Jei pra­de­da tik nuo ce­re­mo­ni­jos, tai bend­rau­ja­ma kaip su sve­ti­mais žmo­nė­mis – jie vie­ni ki­tų ne­pa­žįs­ta, ne­jau­kiai jau­čia­si, ta­da ir dirb­ti su­dė­tin­giau“, – ma­no fo­tog­ra­fas. – „Jei pa­ma­tys, kaip fo­tog­ra­fas dir­ba prieš­ves­tu­vi­nės fo­to­se­si­jos me­tu, su­pras, kad fo­to­se­si­ja yra vi­siš­kai pa­pras­tas da­ly­kas, o ne kaž­ko­kia pa­rei­ga ir sun­kus dar­bas. Kon­tak­tas tu­ri bū­ti drau­giš­kas, esant tik da­ly­kiš­kam ir for­ma­liam bend­ra­vi­mui tarp žmo­nių ir fo­tog­ra­fo, pa­gau­ti  jaus­min­gą mo­men­tą žy­miai su­dė­tin­giau.“

Vos tik grį­žus į šven­tės vie­tą, maž­daug 5–10 min. rei­kia ne­sku­bė­ti, leis­ti ir fo­tog­ra­fui pa­si­ruoš­ti (pa­si­rink­ti tin­ka­mą vie­tą svei­ki­ni­mams, jei­gu rei­kia pa­si­rū­pin­ti pa­pil­do­mu ap­švie­ti­mu), ir jau­nie­siems ar po­roms į tua­le­tą nuei­ti, nes kar­tais bū­na, kad iš­kart iš­li­pus iš ma­ši­nos pa­si­tin­ka­ma su duo­na ir drus­ka, svei­ki­na­ma, o sa­lė­je švie­sa ne­tin­ka­ma, ne­spė­ta pa­si­ruoš­ti.

Kar­tais ves­tu­vi­nė fo­to­se­si­ja da­ro­ma net ne ves­tu­vių die­ną. Tai lei­džia ne­sku­bė­ti per ves­tu­ves, nu­va­žiuo­ti į ypa­tin­gą vie­tą, pa­lauk­ti sau­lė­ly­džio, ko pra­ktiš­kai ne­ga­li­ma pa­da­ry­ti per ves­tu­ves, ir ra­miai, be stre­so fo­tog­ra­fuo­tis. Ves­tu­vių die­na ta­da trum­pes­nė, su­kne­lę ga­li iš­nuo­mo­ti il­ges­niam lai­kui, pa­pil­do­mai tik ma­kia­žas ir šu­kuo­se­na kai­nuo­ja. O ir vi­sa­žis­tei ga­li bū­ti įdo­mu pri­si­dė­ti prie kū­ry­bi­nio dar­bo.

Kai ku­rie da­ro jau­nų­jų fo­to­se­si­ją ry­te prieš ce­re­mo­ni­ją. Ta­da sve­čiams ne­rei­kia anks­ti at­va­žiuo­ti.

Ne­pa­mirš­ki­te su­tar­ties

Yra fo­tog­ra­fų, vi­sa­da pa­si­ra­šan­čių su­tar­tį, ku­ri, iš tie­sų, la­biau skir­ta ap­si­sau­go­ti fo­tog­ra­fui, o ne jau­nie­siems. Pa­vyz­džiui, dir­bant il­ges­nį lai­ką, mo­ka­ma pa­pil­do­mai. Bū­ti­na pa­mi­nė­ti ir pub­li­ka­vi­mo klau­si­mą – fo­tog­ra­fas ar­ba tu­ri, ar­ba ne­tu­ri tei­sės pub­li­kuo­ti nuo­trau­kas sa­vo tink­la­la­piuo­se.

Su­tar­ty­je nu­ma­to­mas fo­tog­ra­fo mai­ti­ni­mas (ar jis pa­ts at­si­veš val­gy­ti, tik jam rei­kia skir­ti lai­ko pa­val­gy­ti), ke­lio­nės iš­lai­dos, trans­por­tas, bū­ti­na ap­tar­ti dar­bo pra­džią ir pa­bai­gą, vie­tą, at­si­skai­ty­mą už pa­slau­gas ir nuo­trau­kų ati­da­vi­mo lai­ko­tar­pį.


Depresija – ir dėl perdegimo darbe

Ok­sa­na LAU­RU­TY­TĖ
ok­sa­na.laurutyte@splius.lt

„Mū­sų kul­tū­ra am­ži­nai ra­gi­na dirb­ti, dirb­ti, dirb­ti. Aiš­ki­na, kad per dar­bo pa­sie­ki­mus ta­vo pa­grin­di­nės ver­ty­bės ma­to­si. „Brie­das“. Nie­kas ne­ga­li man su­teik­ti ver­tės iš išo­rės, jei jos ne­tu­riu vi­du­je“, – sa­ko psi­cho­te­ra­peu­tas Eu­ge­ni­jus Lau­ri­nai­tis, įspė­da­mas, kad il­gai, daug ir įtemp­tai dir­ban­tiems žmo­nėms gre­sia va­di­na­ma­sis per­de­gi­mo sind­ro­mas. No­rint ne­per­deg­ti, rei­kia liau­tis dirb­ti vos už­da­rai ka­bi­ne­to du­ris. Ant­raip ga­li su­si­rgti dep­re­si­ja.

Ima­me „deg­ti“, kai pra­de­da­me dirb­ti sa­vi­mi, pa­vyz­džiui, ne­štis iš dar­bo do­ku­men­tus na­mo ir ten dirb­ti sa­vo gy­ve­ni­mo są­skai­ta. Ta­da dar­bas nu­sto­ja bū­ti dar­bu ir tam­pa gy­ve­ni­mu.

Bark nuo­tr.

Žmo­nės dar­be ne dir­ba, o „de­ga“

Pa­sak E. Lau­ri­nai­čio, per­de­gi­mo sind­ro­mas pa­si­reiš­kia ta­da, kai žmo­gus, nuė­jęs dirb­ti dar­bo, apie ku­rį il­gai sva­jo­jo, ku­rį ge­rai ži­no­jo, ku­ris jam tik­rai pa­ti­ko, pra­de­da to dar­bo neap­kęs­ti. Pra­de­da jį at­li­ki­nė­ti tam, kad „at­si­fut­bo­lin­tų“, at­si­kra­ty­tų. Be abe­jo, žmo­gus at­si­kra­ty­ti dar­bo sten­gia­si kiek ga­li­ma ko­ky­biš­kiau, kad nie­kas ne­pri­si­ka­bin­tų, bet tai vis tiek yra at­si­kra­ty­mas, o ne da­ry­mas to, ką mėgs­ti.

Per­de­gi­mui įta­kos tu­ri ne­rea­liai di­de­lis dar­bo krū­vis, są­ly­gos, ku­rios ne­ga­ran­tuo­ja ge­ros dar­bo vie­tos, ir lū­kes­tis, kad už dar­bą kaž­ką gau­si iš vi­suo­me­nės – pi­ni­gus, pri­pa­ži­ni­mą, pa­gar­bą.

Psi­cho­te­ra­peu­to tei­gi­mu, per­de­gi­mo sind­ro­mas at­si­ran­da ten, kur yra blo­gai su­ba­lan­suo­ta dar­bo vie­ta. Kaip žmo­gus įsi­vaiz­duo­ja dar­bo vie­tą? Daž­niau­siai – ka­bi­ne­tą, kė­dę, kom­piu­te­rį. Bet tai nė­ra dar­bo vie­ta. Dar­bo vie­ta yra tei­sės, pa­rei­gos ir prie­mo­nės abiems da­ly­kams rea­li­zuo­ti. Pa­tal­pos, sta­las ir kė­dė – yra tik prie­mo­nės dirb­ti. Bū­tent tei­sės ir pa­rei­gos ne­re­tai bū­na pro­ble­ma­tiš­kos: pa­rei­gų be­ga­lė, o tei­sių – mi­ni­ma­liai.

„Ga­liu drą­siai tvir­tin­ti, kad dau­ge­lio žmo­nių dar­bo vie­tos yra ne­su­ba­lan­suo­tos. To­dėl žmo­nės dar­be ne dir­ba, o „de­ga“, – sa­ko psi­cho­te­ra­peu­tas.

Per­de­gi­mo sind­ro­mas – pro­fe­si­nis ter­mi­nas, ku­ris reiš­kia, kad žmo­gus, atė­jęs į dar­bą, dir­ba ne ži­nio­mis ir įgū­džiais. Ži­nios įgy­ja­mos aka­de­mi­niu bū­du, o įgū­džiai – tik tre­ni­ruo­jan­tis. Dirb­ti tu­ri­me ži­nio­mis ir įgū­džiais, nes tik už tai mums ga­li­ma su­mo­kė­ti pi­ni­gus. „At­ro­do, sa­vai­me su­pran­ta­ma, ta­čiau pra­de­da­me „deg­ti“, kai pra­de­da­me dirb­ti sa­vi­mi, pa­vyz­džiui, ne­štis iš dar­bo do­ku­men­tus na­mo ir ten dirb­ti sa­vo gy­ve­ni­mo są­skai­ta. Ta­da dar­bas nu­sto­ja bū­ti dar­bu ir tam­pa gy­ve­ni­mu“, – sa­ko psi­cho­te­ra­peu­tas.

Ką tai reiš­kia? Tai reiš­kia, kad mes iš dar­bo pra­de­da­me lauk­ti to, ko lau­kia­me iš gy­ve­ni­mo. O kas svar­biau­sia gy­ve­ni­me? Mei­lė. Pra­de­da­me lauk­ti pa­gar­bios ar pa­klus­nios mei­lės, ke­liak­lups­čia­vi­mo ar šlo­vi­ni­mo. Kiek šan­sų ją gau­ti? Nu­lis. Kas mums nu­tin­ka? Mes pra­de­da­me „deg­ti“.

Psi­cho­te­ra­peu­tas Eu­ge­ni­jus Lau­ri­nai­tis sa­ko, kad svar­biau­sias da­ly­kas gy­ve­ni­me – mo­kė­ji­mas bū­ti čia ir da­bar vi­su šim­tu pro­cen­tų. „Tai pa­da­ry­ti sun­ku, bet leng­vų ke­lių iš sun­kių si­tua­ci­jų ne­bū­na“, – sa­ko jis.

Per­de­gi­mo pa­sek­mė – dep­re­si­ja

Pa­sak E. Lau­ri­nai­čio, per­de­gi­mo sind­ro­mas tu­ri ke­lis pa­si­reiš­ki­mo pa­vi­da­lus. Pir­ma – tai, kas anks­čiau mums bu­vo svar­bu, įdo­mu, „ve­žė“, nu­sto­ja „vež­ti“, strin­ga gerk­lė­je. Mū­sų mo­ty­va­ci­ja iš as­me­ni­nės tam­pa inst­ru­men­ti­ne. Dir­ba­me tam, kad už­dirb­tu­me.

Ant­ras da­ly­kas – ken­čia emo­ci­nis gy­ve­ni­mas. At­si­ran­da nu­si­vy­li­mas sa­vi­mi, sis­te­ma, dar­bo­vie­te, dar­bu, ap­lin­ki­niais žmo­nė­mis. Mes tam­pa­me irz­lūs, ne­pa­ten­kin­ti, „spro­gi­nė­jan­tys“, sun­kiai iš­lai­kan­tys emo­ci­jas, ki­lu­sias ki­tur ir dėl ki­tų da­ly­kų. Ap­link mus pra­de­da vis­kas „vir­ti“ ir daž­niau­siai šio pro­ce­so pa­sek­mė – dep­re­si­ja.

Psi­cho­te­ra­peu­tas sa­ko, kad dep­re­si­ja nuo pa­pras­to liū­de­sio ski­ria­si tuo, kad da­bar­tis, praei­tis ir atei­tis ge­riau­siu at­ve­ju at­ro­do pil­kos, o blo­giau­siu – juo­dos. Ki­tas da­ly­kas – ryš­kiai kren­ta anks­čiau tu­rė­tas ener­gi­jos kie­kis. Ne­be­lie­ka jė­gų pa­da­ry­ti tam, kam anks­čiau ener­gi­jos bu­vo be­ga­lė.

Tre­čias da­ly­kas – pra­ran­da­mas gy­ve­ni­mo džiaugs­mas. Kas anks­čiau tei­kė ma­lo­nu­mą – sek­sas, vy­nas, ge­ra kny­ga, spek­tak­lis – nie­kas ne­be­džiu­gi­na. „Liūd­nas da­ly­kas yra tai, kad vis­kas at­ro­do kaip tu­ne­lis, ku­rio ga­le švie­sos nė­ra. Tai blo­giau­sias dep­re­si­jos kom­po­nen­tas, ku­ris ir pa­ska­ti­na sa­vi­žu­dy­bę“, – sa­ko psi­cho­te­ra­peu­tas.

Jei dar dir­bi, kaž­ką da­rai, va­di­na­si, dep­re­si­ja ne­ta­po sun­kia, bet kai pa­gal­vo­ji, kam ma­lo­nu­mą pra­ra­dai, kas ne­bet­rau­kia, ne­be­džiu­gi­na, ta­da kaž­ką sa­vy pa­ste­bi. Ga­liau­siai ima ken­tė­ti kū­nas, pra­si­de­da psi­cho­so­ma­ti­nės li­gos. Čia ir hi­per­to­ni­ja, ir opa­li­gė, ir iše­mi­nė šir­dies li­ga, mie­go su­tri­ki­mai, skaus­mo simp­to­mai ir kt.

„Dak­ta­rai ty­ri­nė­ja ta­ve nuo plau­kų iki pa­dų ir li­gos ne­ran­da. Bė­da yra ki­tur ir di­džio­ji da­lis mū­sų dak­ta­rų, de­ja, tei­kia pa­ta­ri­mus, ku­rie iš ko­to ver­čia. „Ma­žiau ner­vin­ki­tės“, – sa­ko jie. Ar­ba dar gra­žiau: „Ven­ki­te stre­so.“ Ką tai reiš­kia? Tai to­ta­li ne­są­mo­nė“,– ko­men­tuo­ja E. Lau­ri­nai­tis.

„Yra ir va­sa­rą Ka­lė­dų Se­ne­lis“

Kas yra stre­sas? Tai ne­spe­ci­fi­nė pri­si­tai­kan­ti or­ga­niz­mo reak­ci­ja prie bet ko­kio ap­lin­kos po­ky­čio. Jei ne­jau­si stre­so, ne­pri­si­tai­ky­si prie po­ky­čių.

„Vis dėl­to yra du stre­sai – dist­re­sas ir eust­re­sas. Eust­re­sas stip­ri­na mū­sų at­spa­ru­mą, di­di­na mū­sų gy­ve­ni­mo ener­gi­jos kie­kį ir pa­de­da mums gy­ven­ti šia­me pa­sau­ly­je. Dist­re­sas – ma­ži­na ener­gi­ją ir ken­kia mū­sų or­ga­niz­mui. Kaip iš­gy­ven­ti? Svar­biau­sias da­ly­kas – nu­sto­ti gy­ven­ti dar­be. Dar­bas yra tik dar­bas“, – sa­ko psi­cho­te­ra­peu­tas.

E. Lau­ri­nai­tis pa­ta­ria baig­ti dar­bą, kai už­da­rai ka­bi­ne­to du­ris. Tai ne­pap­ras­tai sun­ku, ypa­tin­gai, jei ne­tu­ri ki­tų svar­bių da­ly­kų gy­ve­ni­me. Tam, kad baig­tum dirb­ti, tu­ri tu­rė­ti prie ko „per­si­jung­ti“, kas tu­ri pa­si­da­ry­ti svar­bu.

„Vi­si mes su ju­mis gy­ve­na­me tik šią se­kun­dę. Jei da­bar dar­be gal­vo­ja­te apie vai­kus, ar jie ko­šę šil­do­si, ar apie vy­rą, ku­ris da­bar „mand­ra­vo­ja“ – kur jūs esa­te? Čia? Jū­sų min­čių čia nė­ra. Tik už­pa­ka­lis. Ten ir­gi ne­sa­te, nes už­pa­ka­lis čia. Tai kur jūs? Nie­kur. Mo­kė­ji­mas su­vok­ti, kad gy­ve­nu tik šią aki­mir­ką, ga­li leis­ti su­pras­ti, kad jei esi ne­be ka­bi­ne­te, tai ne­be­dir­bi“, – sa­ko psi­cho­te­ra­peu­tas.

Gy­ve­ni­me pil­na nuo­sta­bių da­ly­kų ir pri­va­lai leis­ti sau per­si­jung­ti. Ne­pai­nio­ti gy­ve­ni­mo su dar­bu. Gy­ve­ni­me pil­na to, ką ga­li nu­veik­ti, bet į tai, ką da­rai, rei­kia įsi­trauk­ti ir tik­rai ten bū­ti vi­su šim­tu pro­cen­tų.

„At­ro­do pa­pras­ta, bet tik taip at­ro­do. Rei­kia pa­si­steng­ti, skir­ti daug lai­ko ir dar­bo tam, kad šie da­ly­kai ne­lik­tų žo­džiais, o tap­tų dar­bais. Siū­lau jums sun­kius ke­lius iš sun­kių si­tua­ci­jų. Nes leng­vų ke­lių iš sun­kių si­tua­ci­jų ne­bū­na“, – šyp­so­si psi­cho­te­ra­peu­tas.

Kaip pa­čiam psi­cho­te­ra­peu­tui pa­vy­ko iš­mok­ti gy­ven­ti čia ir da­bar? „Pir­miau­sia, aš tu­riu sa­vo la­bai svar­bų gy­ve­ni­mą už du­rų. Dvi duk­ras, pen­kis anū­kus ir ma­no pa­grin­di­nis vaid­muo gy­ve­ni­me – bū­ti se­ne­liu. Ir ši­tai pa­ste­bi ne tik ma­no anū­kai. Kai va­sa­rą vaikš­tau po pre­ky­bos cent­rą, bū­na, vai­kai ma­ne pa­ma­tę ap­stulbs­ta. „Yra ir va­sa­rą Ka­lė­dų Se­ne­lis“, – šau­kia jie. Tai svar­biau­sia ma­no ro­lė, o vi­sa ki­ta yra ša­lia. Tru­ko il­gai, kol iš­mo­kau“, – šyp­so­si E. Lau­ri­nai­tis.


Jaunosios dienoraštis: kaip pasirinkti šventės vietą? (I)

Edi­ta VI­NIC­KY­TĖ
edi­ta.vinickyte@splius.lt

Ves­tu­vės ne ko­kios – ir gy­ve­ni­mas pra­stas. Taip sa­ky­da­vo mū­sų se­no­liai, be­si­ruoš­da­mi vie­nai svar­biau­sių gy­ve­ni­me šven­čių. Tie­sa, kei­čia­si ne tik pa­tar­lės, bet ves­tu­vių pla­na­vi­mo tra­di­ci­jos. Kaip pa­si­ruoš­ti, į ką at­kreip­ti dė­me­sį, ko jo­kiu bū­du ne­da­ry­ti ir dar daug nau­din­gų pa­ta­ri­mų ga­lė­si­te ras­ti straips­nių cik­le, o šį­kart apie vie­ną pir­mų­jų dar­bų – šven­tės vie­tos paieš­kas.

Pas­ta­rai­siais me­tais ves­tu­vėms pra­de­da­ma ruoš­tis ir li­kus me­tams iki šven­tės – tai ne­ste­bi­na nei jau­nų­jų, nei ves­tu­vių pla­nuo­to­jų, nes no­ri­ma ne­prie­kaiš­tin­gos puo­tos, o ir lais­vų vie­tų ar­tė­jant va­sa­rai su kiek­vie­na die­na vis ma­žė­ja.

Ryan HARVEY nuotr.

Re­zer­va­ci­ja prieš me­tus –  nor­ma­lu
Nors prieš ge­rą de­šimt­me­tį ves­tu­vėms bu­vo pra­de­da­ma ruoš­tis maž­daug prieš du mė­ne­sius, pa­sta­ruo­ju me­tu pir­mie­ji už­sa­ky­mai pra­de­da plauk­ti kur kas anks­čiau. Tai ypač ak­tua­lu ieš­kant šven­tės vie­tos. Pa­sak ves­tu­vių pla­nuo­to­jos Jo­li­tos Ga­sai­tie­nės, so­dy­bų nė­ra daug, o daž­niau­siai no­ri­ma ska­naus mais­to, pa­to­gios nak­vy­nės (la­bai po­pu­lia­rūs at­ski­ri (dvi­vie­čiai, ke­tur­vie­čiai) kam­ba­riai, o ne bend­ra mie­go­ji­mo sa­lė) ir gra­žios ap­lin­kos, to­dėl ne­nuos­ta­bu, kad so­dy­bų, po­ky­lių sa­lių sa­vi­nin­kai pir­mų­jų skam­bu­čių su­lau­kia li­kus me­tams iki di­džio­sios šven­tės.
„Jei­gu ves­tu­vės yra ket­vir­ta­die­nį ar­ba penk­ta­die­nį, di­des­nė ti­ki­my­bė gau­ti no­ri­mą so­dy­bą. Aiš­ku, yra da­tų, ku­rios iš anks­to yra la­bai po­pu­lia­rios, pa­vyz­džiui, šie­met 08.08. Jos už­sa­ko­mos ir dar anks­čiau nei prieš me­tus“, – tei­gia Jo­li­ta.
Nors įpras­tai jau­nie­ji ren­ka­si so­dy­bas, esan­čias šiek tiek už mies­to, ku­rios iš­si­skir­tų gra­žia gam­ta, erd­ve sa­le ar ga­li­my­be vi­sus sve­čius ap­nak­vin­din­ti, vis­gi neat­me­ta­ma ga­li­my­bė šven­tę su­ruoš­ti ir mies­te.
Tie­sa, ves­tu­vių pla­nuo­to­ja siū­lo neieš­ko­ti so­dy­bų vien tik 50 km spin­du­liu ap­link Šiau­lius, jei tik­rai ži­no­mi lū­kes­čiai, nes kar­tais ir ar­ti esan­čios so­dy­bos ga­li nu­vil­ti, o pi­ni­gai bus iš­leis­ti. Pa­sak jos, jau­nie­siems svar­biau­sia ap­si­spręs­ti – ar no­ri res­to­ra­no, ar so­dy­bos.
„Rei­kia su­si­dė­lio­ti prio­ri­te­tus. Kai ku­rie jau­nie­ji atei­na ir sa­ko: „Man svar­bi vie­ta, su­kne­lė ir fo­tog­ra­fas.“ La­bai ge­rai, nes jei sa­kys, kad vis­kas vie­no­dai svar­bu – ta­da ar­ba biu­dže­tas tu­ri bū­ti la­bai di­de­lis, ar­ba vis tiek rei­kės kaž­kur pa­tau­py­ti“, – ma­no Jo­li­ta.
De­ko­ra­vi­mas so­dy­bo­je –  lais­vė ar konf­lik­tų prie­žas­tis?
Daž­niau­siai jau­nie­ji, už­si­sa­ki­nė­da­mi kai­mo tu­riz­mo so­dy­bą, vi­sas vil­tis de­da į tai, kad ga­lės de­ko­ruo­ti po­bū­vio vie­tą ir ji pa­virs res­to­ra­nu. Taip tik­rai ne­bū­na ir ne­bus. To­kiu at­ve­ju ge­riau pa­siieš­ko­ti gra­žes­nės vie­tos ir su­tau­py­ti de­ko­ra­ci­joms. „Pa­vyz­džiui, kai­mo tu­riz­mo so­dy­boje esan­čias me­di­nes ko­lo­nas, sie­nas jau­nie­ji no­ri už­deng­ti, tai reiš­kia, kad ta sa­lė jiems ne­tin­ka, rei­kia ras­ti to­kią, ku­rios ne­rei­kė­tų slaps­ty­ti“, – pa­ste­bi Jo­li­ta. – „Jei ne­pa­tin­ka ant sie­nos ka­ban­tys ra­gai, pa­veiks­lai, pa­ka­bos, švies­tu­vai – vis­kas ge­rai, ga­li­ma pa­keis­ti, bet ar fi­nan­siš­kai nau­din­ga? Gal ge­riau šiek tiek dau­giau su­mo­kė­ti už po­bū­vio vie­tą, bet ne­rei­kės keis­ti užuo­lai­dų, švies­tu­vų, deng­ti sie­nų.“
Jau­nie­ji, nu­vy­kę į šven­tės vie­tą, tu­rė­tų įver­tin­ti, ką jiems rei­kės puoš­ti, ar yra gra­žios stal­tie­sės, ko­kios yra kė­dės, ser­ve­tė­lės (me­džia­gi­nės ar po­pie­ri­nės), ar yra ap­va­lūs sta­liu­kai, jei to­kių no­ri, nes pa­skui vis­kas at­si­re­mia į jau­nų­jų pi­ni­gi­nę. „Taip pat su sa­vi­nin­kais rei­kia pa­kal­bė­ti apie ga­li­my­bę puoš­ti, nes esam su­si­dū­rę, kad jau­nie­siems kaž­kas ne­pa­tin­ka, jie už­si­sa­ko pa­slau­gas, at­va­žiuo­ji puoš­ti ir sa­vi­nin­kas sa­ko: „Ne, aš ne­lei­siu keis­ti užuo­lai­dų. Ne, tos vi­nies čia ne­kal­sit.“ Tai su sa­vi­nin­kais bū­ti­na ap­tar­ti“, – pa­ta­ria ves­tu­vių pla­nuo­to­ja.
Tie­sa, vis la­biau po­pu­lia­rė­ja ap­va­lūs sta­lai, nes ir de­ko­ra­ci­jos ant jų gra­žiau at­ro­do. „Ki­ti pa­būgs­ta, kad nu­ken­tės bend­ra­vi­mas, bet to tik­rai ne­rei­kė­tų bai­min­tis, tik rei­kia ne­su­mai­šy­ti sve­čių – ne­so­din­ti ne­pa­žįs­ta­mų žmo­nių prie vie­no sta­lo. Sė­dint prie bend­ro sta­lo su prie­šais sė­din­čiu ir­gi ne­la­bai pa­bend­rau­si – tik su ša­lia esan­čiais. O prie ap­va­laus sta­lo pa­bend­rau­si su de­šim­čia“, – ma­no Jo­li­ta, pri­dur­da­ma, kad ir jau­nie­siems ma­lo­nus pa­ts pro­ce­sas – priei­na prie vie­nų, prie ki­tų – ir ve­dan­čia­jam yra pa­to­gu vaikš­čio­ti ar or­ga­ni­zuo­ti veik­lą. Aiš­ku, de­ko­ra­ci­jos kai­nuo­tų bran­giau, nes, pa­vyz­džiui, gy­vų gė­lių rei­kė­tų ant kiek­vie­no sta­liu­ko.
Vie­na iš pa­grin­di­nių pro­ble­mų kai­mo tu­riz­mo so­dy­bo­se jau­nie­ji iš­ski­ria suo­lus – vis po­pu­lia­res­nė­mis tam­pa puoš­tos kė­dės.
Ne­pa­ban­dęs pa­ts –  ne­siū­lyk ki­tiems
Kad ne­bū­tų siurp­ri­zo dėl mais­to, ves­tu­vių pla­nuo­to­ja daž­nai siū­lo jau­nie­siems ap­žiū­ri­nė­jant so­dy­bas su­si­tar­ti su šei­mi­nin­kais, kad jie leis­tų žvilg­te­lė­ti, kaip vyks­ta pa­si­ruo­ši­mai ki­toms šven­tėms, nes ta­da ga­li­ma įsi­vaiz­duo­ti, kaip at­ro­dys jų sta­las ar net pa­ra­gau­ti mais­to, ku­rį tieks ir per bū­si­mas ves­tu­ves.
Taip pat bū­ti­na iš­si­rink­ti vie­tą, ku­rio­je bū­tų ga­ran­tuo­tas sve­čių nor­ma­lus ap­tar­na­vi­mas – kad ne pri­juos­tė­mis pa­si­da­bi­nu­sios vi­rė­jos mais­tą ne­štų, o tvar­kin­gai at­ro­dan­čios pa­da­vė­jos.
„Gal­būt jau yra pa­bo­dę tra­di­ci­niai pa­tie­ka­lai, tai bū­na la­bai įdo­mu, kai pa­si­ren­ka­ma eu­ro­pie­tiš­kes­nė vir­tu­vė. Da­bar ne­bė­ra vie­no­dų pa­tie­ka­lų, nes vi­si no­ri kaž­kuo nu­ste­bin­ti, pa­si­di­džiuo­ti, tai ir mais­tas ski­ria­si. Ki­ti net spe­cia­liai už­si­sa­ko dva­rą, ku­ria­me nė­ra vir­tu­vės, ir ta­da pa­si­rū­pi­na ge­ru, mėgs­ta­mu, iš­skir­ti­niu mais­tu“, – da­li­ja­si pa­tir­ti­mi Jo­li­ta, pa­mi­nė­da­ma, kad vis­gi vir­tu­vės ne­bu­vi­mas šven­tės vie­to­je yra mi­nu­sas, jei puo­tą pla­nuo­ja pa­tys jau­nie­ji, nes iš­ky­la ne­ma­žai pa­pil­do­mų rū­pes­čių, pa­vyz­džiui, dva­re nė­ra pa­pil­do­mų bal­dų, stal­tie­sių, kė­džių ir pan. Pa­sak pa­šne­ko­vės, ir fi­nan­siš­kai skir­tu­mo nė­ra – ar reng­si dva­re gur­ma­niš­ką va­ka­rie­nę at­ve­žus mais­tą, ar so­dy­bo­je, kur šei­mi­nin­kaus vie­ti­nės vi­rė­jos.
„Be­veik vi­sa­da bū­na pir­mas karš­tas pa­tie­ka­las, už­kan­džiai. Prik­lau­so nuo to, prie ko­kių sta­lų sė­di – jei yra ap­va­lūs sta­liu­kai, o jau­nie­ji pa­gei­dau­ja, kad de­ko­ras ma­ty­tų­si, tai už­kan­džiai de­da­mi ant at­ski­rų sta­lų ir kiek­vie­nas ga­li nuei­ti įsi­dė­ti, ko no­ri val­gy­ti. De­da ir ant ap­va­lių sta­lų, bet ta­da de­ko­ras nė­ra ge­rai ma­to­mas, nes su­si­de­da lėkš­tės, gė­ri­mai, mais­tas“, – apie mais­to tie­ki­mą pa­sa­ko­ja ves­tu­vių pla­nuo­to­ja.
Pa­si­ra­šy­ta su­tar­tis –  ma­žiau gal­vos skaus­mo
Su­tar­tys yra bū­ti­nos – tai ga­ran­ti­ja ir aiš­kios at­sa­ko­my­bės. „Su­tar­tis rei­kia ne tik pa­si­ra­ši­nė­ti, bet jas ir per­skai­ty­ti, ko daž­nai ne­pa­da­ro, nes vis­kas at­ro­do ge­rai, daug kar­tų ap­tar­ta ir pan. So­dy­bų šei­mi­nin­kai tu­ri la­bai daug ves­tu­vių per me­tus, tai­gi jie ga­li daug de­ta­lių už­mirš­ti, to­dėl bū­ti­na vis­ką nu­ro­dy­ti su­tar­ty­je, pa­vyz­džiui, rei­kia kam­ba­rė­lio, ku­ria­me ga­lė­tų jau­nie­ji su­si­dė­ti daik­tus ar pa­dė­ti al­ko­ho­li­nius gė­ri­mus, kad pa­skui ne­kil­tų ne­sklan­du­mų – no­rės pa­si­dė­ti, o šei­mi­nin­kai sa­kys – ne­tu­rim kur. Aiš­ku, ge­riau­sia pra­dė­ti bend­rau­ti sa­vai­tę prieš šven­tę, nes šei­mi­nin­kai tik­rai neat­si­mins, ką kal­bė­jo­te prieš 3 mė­ne­sius. Pa­vyz­džiui, sa­kai, kad gė­ri­mus at­si­ve­ši sa­vo, o šei­mi­nin­kai tei­gia, kad taip ne­si­ta­rė. Taip pat pa­si­kei­čia dar­buo­to­jai – su vie­nu va­dy­bi­nin­ku ap­ta­rei smulk­me­nas, o ki­tas sa­ko, kad to­kių są­ly­gų ne­ga­li bū­ti“, – pa­vyz­džius var­di­ja Jo­li­ta.
Su­tar­ty­je, tu­ri bū­ti nu­ro­dy­ta ir tai, ką įsi­pa­rei­go­ja šei­mi­nin­kai, jei nu­trauks su­tar­tį, pa­vyz­džiui, li­kus sa­vai­tei iki šven­tės. Jo­li­ta ma­no, kad tu­ri bū­ti nu­ro­dy­ti įsi­pa­rei­go­ji­mai ne­te­sy­bų at­ve­ju: „Gal jie nie­ko neį­si­pa­rei­go­ja? O gal jau­nie­siems pri­klau­so avan­sas ar kom­pen­sa­ci­ja, nes pi­ni­gai su­mo­kė­ti, o lai­ko ieš­ko­ti so­dy­bų ne­bė­ra? Jei ati­duos jau­nie­siems tą 100 Lt avan­są – kas iš to – so­dy­bos tai nė­ra. O gal jie įsi­pa­rei­go­ja su­ras­ti ki­tą to­kią pat vie­tą?“
Dū­žiai ir­gi tu­ri bū­ti įtrauk­ti į su­tar­tį. Bet kiek­vie­nas dū­žis tu­ri bū­ti ma­to­mas, tai yra, jei sa­vi­nin­kai sa­kys, kad su­dau­žėt lėkš­tę, ver­tą 200 Lt, jie tu­ri tas šu­kes jums pa­ro­dy­ti.
Kiek­vie­nas šei­mi­nin­kas dik­tuo­ja są­ly­gas sa­vo te­ri­to­ri­jo­je – vie­ni yra nuo­lai­des­ni, ki­ti – griež­tes­ni. „Jei jau­nie­siems tin­ka iš­kel­tos są­ly­gos, tai kel­ti pre­ten­zi­jų ne­de­rė­tų. Jie ir­gi tu­rė­tų su­pras­ti, kad at­va­žia­vus į so­dy­bą rei­kia at­ly­gin­ti už pa­da­ry­tą ža­lą. O sa­vi­nin­kai, jei­gu no­ri ge­rų re­ko­men­da­ci­jų, tu­ri bū­ti la­bai lanks­tūs, nes ypač se­nes­nė­se so­dy­bo­se to la­bai trūks­ta – jiems neį­si­vaiz­duo­ja­mas da­ly­kas yra kaž­ką keis­ti, vi­rė­jos yra di­rek­to­rės ir mėgs­ta va­do­vau­ti ves­tu­vių puo­tai – ką, kur ir ka­da įneš­ti, o pa­sa­kius, kad da­bar ne­ga­li­ma, ky­la gin­čai. Taip ne­tu­rė­tų bū­ti. Jei no­ri tu­rė­ti klien­tų, tu­ri bū­ti lanks­tus, nes rek­la­ma ei­na iš lū­pų į lū­pas“, – tei­gia ves­tu­vių pla­nuo­to­ja.
Žo­di­nė­mis su­tar­ti­mis taip pat pa­si­ti­kė­ti ne­rei­kė­tų net jei so­dy­bą nuo­mo­ja pa­žįs­ta­mi žmo­nės.
Ar ves­tu­vės at­si­per­ka?
Pak­lau­sus dau­ge­liui jau­nų­jų rū­pi­mą ir juo­kais (o gal ir rim­tai) už­duo­da­mą klau­si­mą – ar ves­tu­vės at­si­per­ka – Jo­li­ta ne­sut­ri­ko: „Dau­giau­siai pi­ni­gų iš­lei­džia­ma so­dy­bos nuo­mai, bet tai ne vers­las, at­si­pirk­ti ne­tu­rė­tų. Jei sve­čių skai­čius ne­di­de­lis, tai ir do­va­nų gaus ma­žiau. Jei ves­tu­vės di­des­nės (70–80 žmo­nių), da­lis iš­lai­dų už pa­slau­gas vis tiek rei­ka­lin­gos (po­bū­vio vie­ta, trans­por­tas, su­kne­lė, ma­kia­žas, fo­tog­ra­fas, ope­ra­to­rius, ve­dė­jas). Tuo­met do­va­nų bus gau­ta dau­giau ir tai ga­li są­ly­gi­nai at­si­pirk­ti.“
Pa­sak pa­šne­ko­vės, suda­rant šven­tės biu­dže­tą, daž­niau­siai skai­čiuo­ja­ma kai­na vie­nam žmo­gui, įtrau­kiant mais­to, nak­vy­nės, sa­lės nuo­mos, pir­ties ar ku­bi­lo kai­nas. Nor­ma­lios so­dy­bos kai­na žmo­gui už dvi die­nas yra 150 Lt. „Kiek gir­dė­jau net ir to­se so­dy­bo­se, ku­rios nė­ra iš­skir­ti­nės ar ne­pa­si­žy­mi gra­žia gam­ta, kai­na taip pat sie­kia apie 100–110 Lt. Tai­gi skir­tu­mas tarp ge­ros vie­tos ir pi­giau­sios nė­ra di­de­lis, to­dėl vi­sa­da siū­lau po­bū­vio vie­tai ge­riau ne­tau­py­ti ir švęs­ti ten, kur no­ri“, – ne­daug­žo­džiau­ja Jo­li­ta.

Ko ne­pa­mirš­ti ren­kan­tis šven­tės vie­tą?
Su­ži­no­ti, ka­da rei­kia iš­vyk­ti iš so­dy­bos.
Bū­ti­na ap­žiū­rė­ti mie­go­ji­mo vie­tas (pa­ta­ly­nę, lo­vas), iš­siaiš­kin­ti, ar sve­čiai mie­gos ant že­mės).
Ko­kie bus sta­lai, stal­tie­sės, lėkš­tės, tau­rės?
Kiek žmo­nių ap­tar­naus sve­čius šven­tės me­tu (vie­nas žmo­gus karš­tų pa­tie­ka­lų neat­neš)?
Pa­ra­gau­ti mais­to pa­tie­ka­lus iš anks­to, įver­tin­ti, ar jų už­teks.
Pa­gal­vo­ti, ar tik­rai rei­ka­lin­ga gam­ta. Jei ves­tu­vės vie­ną die­ną, ne­bi­jo­ki­te im­ti be nak­vy­nės, o sve­čius ga­li­te iš­ve­žio­ti į na­mus, ry­te ga­li­ma vėl kur nors su­si­rink­ti.
Bū­ti­na pa­si­ra­šy­ti su­tar­tį ir jo­je pa­mi­nė­ti vi­sus rū­pi­mus as­pek­tus, nu­ma­ty­ti kom­pen­sa­ci­jas ne­te­sy­bų at­ve­ju.
Prieš mė­ne­sį rei­kė­tų de­ta­liau su­si­pla­nuo­ti – ko­kių daik­tų rei­kės, kas ką nu­veš, kaip sa­lė­je at­si­ras tor­tai, kas pa­si­tiks sve­čius, kas pa­si­rū­pins gė­lė­mis baž­ny­čio­je ir pan., nes pa­sku­ti­nę die­ną rei­kės vers­tis per gal­vą, nors gal­vo­si, kad spė­si.
Rei­kia su­si­ras­ti kuo dau­giau pa­gal­bi­nin­kų, kad ne­rei­kė­tų vis­ko da­ry­ti pa­tiems jau­nie­siems.
Ket­vir­ta­die­nis, penk­ta­die­nis tu­ri bū­ti iš­brauk­tas – jo­kių dar­bų ne­tu­ri bū­ti pa­lik­ta.
Tę­si­nys ki­ta­me nu­me­ry­je.



atgal   1   2   3   4   5   6   ( 7 )   8   9   10   11-20   21-30   31-40   41-50   toliau




Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti