(2016-04-29 Nr. 623) ŠIANDIEN 2017 Spalio 20 D. Penktadienis ARCHYVAS

Kontaktai
Naudingos nuorodos

Patirtys
Prieskoniai tavo virtuvėje

Jo­lan­ta ŠID­LAUS­KIE­NĖ
jo­lan­ta.sidlauskiene@splius.lt

Pries­ko­niai tin­ka ir mais­tui ga­min­ti, ir svei­ka­tai stip­rin­ti, tik ar ži­no­me, kaip tin­ka­mai juos nau­do­ti ir kaip lai­ky­ti, kad ne­bū­tų pra­ras­tos ge­riau­sios jų sa­vy­bės? Ak­las ma­dos vai­ky­ma­sis ir ži­nių trū­ku­mas ga­li mais­to ga­min­to­jus leng­vai grą­žin­ti prie drus­kos ir pi­pi­rų ar­ba pirk­ti­nių jau su­mal­tų prie­sko­nių.

„Pa­čiam pa­si­ga­min­ti ar­ba­tų, ne­ži­nant pro­por­ci­jų, ne­re­ko­men­duo­ju. Pries­ko­nius ir žo­le­les rei­kia nau­do­ti at­sar­giai, kad ne­bū­tų aler­gi­nių reak­ci­jų“, – sa­ko Gy­tis Le­liu­kas.

Kaip ir kur lai­ky­ti?

Pa­sau­ly­je yra apie trys tūks­tan­čiai įvai­riau­sių prie­sko­nių, ga­lin­čių pa­brėž­ti mais­to sko­ni­nes sa­vy­bes, su­teik­ti ne­pa­kar­to­ja­mo aro­ma­to, su­ža­din­ti ape­ti­tą ir su­teik­ti rei­kia­mos ener­gi­jos.

Pries­ko­nių pa­sau­ly­je be­si­su­kio­jan­tis šiau­lie­tis Gy­tis Le­liu­kas mais­to ga­my­ba do­mi­si nuo stu­den­ta­vi­mo lai­kų, o, at­si­ra­dus vai­kams, do­mė­ji­ma­sis na­tū­ra­liais pro­duk­tais su­stip­rė­jo dar la­biau.

Jis mie­lai da­li­ja pa­ta­ri­mus, kur ir kaip nau­do­ti prie­sko­nius, per­spė­ja, ko­kių klai­dų rei­kė­tų veng­ti gar­di­nant mais­tą.

Lai­kant ne­mal­tus prie­sko­nius, ga­li­ma kur kas il­giau iš­lai­ky­ti aro­ma­ti­nes jų sa­vy­bes. Ge­riau­sia prie­sko­nių pa­si­ga­min­ti tik tiek, kiek rei­kia tam kar­tui. Lai­ky­ti prie­sko­nius rei­kė­tų her­me­tiš­kuo­se in­duo­se ar pa­kuo­tė­se, tam­sio­je, sau­lės neapš­vies­to­je vie­to­je, kad ne­ding­tų kva­pas ir ne­pa­si­keis­tų sko­ni­nės sa­vy­bės.

Pa­vyz­džiui, ne­mal­tą mus­ka­to rie­šu­tą ga­li­ma iš­lai­ky­ti 39-erius me­tus. Juk ir mo­čiu­tės ra­du­sios ci­na­mo­no už­si­li­ku­sių laz­de­lių, jas su­ma­la ir gau­na pui­kų švie­žų prie­sko­nį.

 Ci­na­mo­nas su pie­nu pui­kiai nu­ra­mins prieš mie­gą, jį mie­lai ge­ria vai­kai, nes pri­me­na ka­ka­vą. Jo kon­sis­ten­ci­ja tu­ri bū­ti klam­pi.

daž­nai nu­si­vi­lia ir grįž­ta prie pirk­ti­nių mal­tų.

Ne vi­sus prie­sko­nius pa­vyks su­grūs­ti. Pa­vyz­džiui, kie­ti prie­sko­niai (ci­na­mo­no laz­de­lės ar mus­ka­to rie­šu­tai) ga­li net ka­va­ma­lę su­ga­din­ti, to­dėl prieš ma­lant, rei­kė­tų juos su­dė­ti į mar­lę ir pa­smul­kin­ti plak­tu­ku.

Pag­rin­di­nės gar­di­ni­mo klai­dos

Daž­niau­sia klai­da gar­di­nant mais­tą – ne­sai­kin­gas prie­sko­nių nau­do­ji­mas. Per di­de­lis vie­no ar ki­to prie­sko­nio kie­kis ga­li už­gož­ti pa­tie­ka­lo sko­nį ir kai ku­rie žmo­nės net ne­ga­lės jo val­gy­ti. Ku­mi­no te­ga­li­ma dė­ti žiups­ne­lį kaip ir any­žiaus – tiek, kad per­duo­tų aro­ma­tą.

Vie­no či­li pi­pi­ro už­ten­ka troš­ki­niui, o štai į ka­vą ga­li­ma dė­ti du ir per ašt­ru ne­bus. Pie­nas ašt­ru­mą dar la­biau neut­ra­li­zuo­ja.

Neap­si­gau­ki­te pi­giai pirk­da­mi šaf­ra­ną. Tai – bran­giau­sias prie­sko­nis pa­sau­ly­je. Ki­log­ra­mas šaf­ra­no kai­nuo­ja apie 8 tūkst. eu­rų. Kai­na išau­ga dėl to, kad kro­kų žie­dų pur­kos, iš ku­rių ran­ko­mis ten­ka iš­trauk­ti siū­le­lius, tin­ka­mos rink­ti tik ke­lis mė­ne­sius per me­tus ir tik tam tik­ro­mis oro są­ly­go­mis, to­dėl vi­si pi­ges­ni šaf­ra­nai tė­ra jų pa­kai­ta­las, daž­niau­siai tai bū­na me­det­kų žie­dų da­le­lės.

Dar vie­na klai­da – ne­mo­kė­ji­mas de­rin­ti prie­sko­nių. Iš­si­gel­bė­ji­mu ga­li tap­ti prie­sko­nių mi­ši­nys, ku­ris jau bū­na pa­ruoš­tas.

Uni­ver­sa­lūs prie­sko­niai

Pries­ko­nių ka­ra­lius Gy­čio vir­tu­vė­je – raus­va­sis pi­pi­ras, ku­ris ne­mal­tas tin­ka bet kam: ka­vai, ar­ba­tai, sa­lo­toms, py­ra­gams, mė­sai. Ir sal­du, ir rūgš­tu, ir kar­tu – vis­kas vie­na­me.

Įdo­mu tai, kad rausvasis pi­pi­ras, tai tas pa­ts ži­no­mas juo­da­sis pi­pi­ras, tik dar jau­nas. Skir­tin­gu lai­ku nu­skin­tas pi­pi­ras įgau­na vis ki­tą spal­vą. Ža­lias bū­na šiek tiek fer­men­tuo­ja­mas, o juo­das – vi­siš­kai su­no­kęs ir kar­tus. Kai jį su­ma­lam, tam­pa pil­kas, o kai per­noks­ta – bal­tas, ku­rio jau į bur­ną neį­ki­ši.

Mal­tas pirk­ti­nis pi­pi­ras ne­be­tu­ri nei to­kio kva­po, nei sko­nio, nes neaiš­ku, kiek lai­ko gu­lė­jo san­dė­ly­je, kiek pre­ky­bos cent­re. Kvap­nu­sis pi­pi­ras yra vi­sai ki­tos rū­šies.

Uni­ver­sa­lus prie­sko­nių mi­ši­nys – ka­ris – tin­ka ir sriu­boms, ir dar­žo­vėms, ir mė­sos pa­tie­ka­lams.

Kiek­vie­nas pauos­tęs ga­li su­pras­ti, ar jam prie­sko­nis tin­ka, ar neer­zi­na or­ga­niz­mo.

  
Ci­na­mo­no laz­de­lių ko­ky­bę ga­li­ma įver­tin­ti per­lau­žus. Tin­ka­ma ta, ku­ri yra tra­pi, ko­rė­ta ir leng­vai lūž­tan­ti. Kol van­duo už­virs, lai­ko daug ne­su­gai­ši­te į grūs­tu­vę įdė­da­mi ke­lis prie­sko­nius ir juos pa­smul­ki­nę, kad jie vė­liau ga­lė­tų ati­duo­ti vi­sas sa­vo ge­rą­sias sa­vy­bes.
   
  
Žvaigž­da­ny­žis tin­ka nuo ko­su­lio, kvė­pa­vi­mo li­goms, o ruo­šiant mais­tą – žu­vies ma­ri­na­tui. Kar­da­mo­nas ge­ri­na šir­dies dar­bą, tin­ka nuo per­ša­li­mo li­gų. Jei­gu už­gu­lė no­sis, ankš­ty­je esan­čias sėk­ly­tes te­rei­kia pa­lai­ky­ti po lie­žu­viu ir su­kram­ty­ti. Jis taip pat at­gai­vi­na bur­nos kva­pą.

Asociacija „Maži žingsneliai“ kviečia šeimas, auginančias neįgalius vaikus, susiburti

Va­sa­rio 24 d. 18 val. aso­cia­ci­ja „Ma­ži žings­ne­liai“ Šiau­lių vys­ku­pi­jos pa­sto­ra­ci­nio cent­ro di­džio­jo­je sa­lė­je ren­gia šei­mų, au­gi­nan­čių neį­ga­lius vai­kus, su­si­ti­ki­mą ir kvie­čia šei­mas ak­ty­viai da­ly­vau­ti. No­rė­da­ma su­bur­ti tuos, ku­rie daž­nai jau­čia­si neišk­lau­sy­ti, su­lau­kia per ma­žai pa­gal­bos ir pa­ra­mos, aso­cia­ci­jos na­riai pri­sta­tys sa­vo veik­lą, pro­jek­tus ir iš­klau­sys neį­ga­lius vai­kus au­gi­nan­čių šei­mų bė­das, rū­pes­čius.

 Pa­sak aso­cia­ci­jos va­do­vės Ži­vi­lės Ku­lė­šės, neį­ga­lius vai­kus au­gi­nan­čioms šei­moms Šiau­liuo­se iš­ky­la daug pro­ble­mų. Neaiš­ku­mų at­si­ran­da me­di­ci­nos, mo­ky­mo, ug­dy­mo įstai­go­se, to­dėl, iš­gir­dus bė­das iš pa­čių tė­vų lū­pų, bus pa­reng­tas pla­nas – kaip veik­ti, kaip pa­leng­vin­ti vai­kų ir jų tė­vų, bro­lių, se­se­rų gy­ve­ni­mą.

„Mes esa­me šiau­lie­čiai, įsi­kū­rę ne­se­niai, tik 2014 m. spa­lio 15-ąją, ta­čiau jau tvir­tai žen­gia­me pir­muo­sius žings­nius, kad neį­ga­lių vai­kų ir jų tė­vų gy­ve­ni­mas pa­ge­rė­tų“, – sa­ko Ž. Ku­lė­šė.

Šiuo me­tu aso­cia­ci­ja, bend­ra­dar­biau­da­ma su Šiau­lių mies­to su­tri­ku­sio vys­ty­mo­si kū­di­kių na­mais, įgy­ven­di­na 2015 m. so­cia­li­nės rea­bi­li­ta­ci­jos neį­ga­lie­siems bend­ruo­me­nė­je pro­jek­tą. Pla­nuo­se ne vie­nas pro­jek­tas ir dau­gy­bė dar­bų, ku­riais sie­kia­ma, kad šei­mos, au­gi­nan­čios neį­ga­lius vai­kus, ir neį­ga­lūs vai­kai gau­tų vi­so­ke­rio­pą pa­gal­bą ir jaus­tų­si pil­na­ver­te vi­suo­me­nės da­li­mi. „Ta­čiau tam, kad įgy­ven­din­tu­me pla­nus ir pa­siek­tu­me re­zul­ta­tų, rei­kia ak­ty­vaus vi­sų šei­mų, ku­rio­se au­ga ypa­tin­gas vai­kas, bend­ra­vi­mo ir bend­ra­dar­bia­vi­mo“, – sa­ko Ž. Ku­lė­šė.

Gruo­džio mė­ne­sį aso­cia­ci­ja Šiau­lių vys­ku­pi­jos pa­sto­ra­ci­nia­me cent­re jau ren­gė kon­fe­ren­ci­ją „Ma­žais žings­ne­liais lai­min­gos vai­kys­tės link“. Jo­je pri­sta­ty­tos įstai­gos, tei­kian­čios pa­slau­gas neį­ga­liam vai­kui ir jo šei­mai, jo­se vyk­do­mos veik­los, dis­ku­tuo­ta, kaip su­kur­ti to­bu­les­nę, pa­trauk­les­nę, ko­ky­biš­kes­nę bei priei­na­mes­nę šių pa­slau­gų sis­te­mą Šiau­lių mies­to neį­ga­liems vai­kams.

Aso­cia­ci­ja šiuo me­tu vie­ni­ja 10 šei­mų, o su­si­ti­kus su ki­to­mis šei­mo­mis bus iš­girs­ta, ko gi rea­liai trūks­ta neį­ga­lius vai­kus au­gi­nan­čioms ma­moms ir tė­čiams.

Tel. pa­si­tei­rau­ti – 8 640 79 997, el. pa­štas – mazizingsneliai@gmail.com.

 


Jei pavasaris nevėluos – laikas „želdinti“ palanges

Ok­sa­na LAU­RU­TY­TĖ
ok­sa­na.laurutyte@splius.lt

Sten­dai su spal­vin­gais dar­žo­vių ir gė­lių sėk­lų pa­ke­liais jau se­no­kai trau­kia akį, bet so­di­nin­kai ir dar­ži­nin­kai sėk­lų ber­ti į že­mę dar ne­sku­ba. Juk se­no­liai per­spė­ja, kad šil­tas sau­sis pra­na­šau­ja vė­ly­vą pa­va­sa­rį. Jei ba­lan­dį dar bus snie­go, po­mi­do­rų so­di­nu­kai iš­styps ir nu­si­lps, kol bus per­kel­ti į šilt­na­mį. Vi­są šei­mą dar­žo­vė­mis ap­rū­pi­nan­ti šiau­lie­tė Eu­ge­ni­ja sa­ko dar ne­sku­bi­nan­ti sė­jos, o po­mi­do­rų sėk­lų už­siau­gi­nan­ti pa­ti. Gau­siai vai­kams ir vai­kai­čiams dar­žo­vių kas­met pa­rū­pi­nan­ti Ade­lė ža­lu­my­nų nie­ka­da ne­prit­rūks­ta – prie­sko­ni­nius au­ga­lus ant pa­lan­gės au­gi­na vi­sus me­tus.

Se­no­liai per­spė­ja, kad šil­tas sau­sis pra­na­šau­ja vė­ly­vą pa­va­sa­rį. Jei ba­lan­dį dar bus snie­go, po­mi­do­rų so­di­nu­kai iš­styps ir nu­si­lps, kol bus per­kel­ti į šilt­na­mį.

Sakura nuotr.

Dar­žo­vių sė­ja – ko­vo vi­du­ry­je

„So­das ir dar­žas – ma­no sti­chi­ja. Be­si­dar­buo­da­ma so­de, gra­žin­da­ma ap­lin­ką, aš pail­siu“, – sa­ko šiau­lie­tė Eu­ge­ni­ja. Mo­te­ris, nuo­sa­vo na­mo skly­pe au­gi­nan­ti po­mi­do­rus, agur­kus, ko­pūs­tus, prie­sko­ni­nius au­ga­lus, dar nei že­mės, nei lo­ve­lių sėk­loms sė­ti iš san­dė­liu­ko ne­trau­kia. Ko­vo vi­du­ry­je pra­dės šiuos pa­va­sa­rio dar­bus ir ne­kant­riai jų lau­kia. Nes mo­te­ris yra tik­ra, kad už­siau­gins eko­lo­giš­kų dar­žo­vių, o kiek džiaugs­mo pa­tirs, ste­bė­da­ma, kaip dar­žo­vės au­ga, noks­ta.

Eu­ge­ni­ja šilt­na­my­je pa­so­di­na 55 po­mi­do­rų ir 2–3 agur­kų dai­gus. Sėk­las per­ka ir iš sėk­lų par­duo­tu­vių, ir iš mo­čiu­čių tur­gu­je. Sa­ko pa­ste­bė­ju­si, kad la­bai dai­gios yra tur­gu­je įsi­gy­tos ru­siš­kos sėk­los. „At­ra­dau net

2005-ai­siais me­tais įsi­gy­tų po­mi­do­rų sėk­lų, ban­dy­siu sė­ti, ma­nau, kad su­dygs“, – sa­ko ji.

Vis dėl­to mo­te­ris įsi­ti­ki­no, kad pa­ti­ki­miau­sios yra pa­čios užau­gin­tų po­mi­do­rų sėk­los. Kai su­noks­ta pir­mie­ji po­mi­do­rai, ap­ri­ša juos me­džia­gi­niu mai­še­liu, la­bai sau­go, o ta­da pa­de­da pa­vė­sy­je nok­ti, at­sar­giai iši­ma sėk­las, iš­džio­vi­na. Pa­čios užau­gin­tų po­mi­do­rų sėk­los dar nė kar­to ne­nu­vy­lė dai­gu­mu. Ne taip, kaip pirk­ti­nės – gau­ti ge­rų sėk­lų iš pirk­ti­nių užau­gin­tų po­mi­do­rų sun­kiai pa­vyks­ta. „Gal jos ko­kios hib­ri­di­nės, ge­ne­tiš­kai mo­di­fi­kuo­tos, kad po­mi­do­ruo­se sėk­los ne­sub­ręs­ta“, – sa­ko Eu­ge­ni­ja.

Jos ma­ma kai­me užau­gin­da­vo pui­kių sėk­lų iš pe­raug­ti ir su­nok­ti lys­vė­je pa­lik­tų 6–7 agur­kų. Iš pirk­ti­nių sėk­lų išau­gin­tų agur­kų dai­gių sėk­lų Eu­ge­ni­jai taip pat ne­pa­vyks­ta gau­ti. „Ne­sub­ren­du­sios tos sėk­los, gal dėl to, kad prie na­mų že­mė rūgš­ti“, – svars­to ji.

Žie­mą prie­sko­ni­nių au­ga­lų Eu­ge­ni­jai ne­prit­rūks­ta, nes pa­kan­ka­mai jų pri­si­so­di­na dar­že, pri­si­džio­vi­na. O 64-erių Rė­ky­vo­je so­dą tu­rin­ti šiau­lie­tė Ade­lė prie­sko­ni­nius au­ga­lus ant pa­lan­gės au­gi­na vi­sus me­tus.

Tie­sa, dar­ži­nin­kė po­mi­do­rų ir pa­pri­kų sėk­las į lo­ve­lius sės tik ko­vo pir­mą­ją sa­vai­tę. Mo­te­ris per gy­ve­ni­mą ke­lis kar­tus su­si­dū­rė su vė­luo­jan­čio pa­va­sa­rio bė­da – dai­gai ant pa­lan­gės iš­styps­ta, ima griu­vi­nė­ti, o so­din­ti jų šilt­na­my­je dėl šal­to oro dar ne­bū­na ga­li­ma. Įvai­rių po­mi­do­rų veis­lių dai­gus mo­te­ris vi­sa­da už­siau­gi­na pa­ti. Po­mi­do­rai į šilt­na­mį so­di­na­mi po 50–60 die­nų nuo su­dy­gi­mo, tad kiek­vie­nas ga­li pa­skai­čiuo­ti, ka­da jų pa­si­sė­ti. Be to, mo­te­ris sė­jos lai­ką pa­si­ren­ka ir pa­žvel­gu­sį į Mė­nu­lį. Jei jau­na­tis – ran­kų prie dar­žo­vių sėk­lų ne­ki­ša, ta­čiau gė­les ir prie­sko­ni­nius au­ga­lus sė­ja.

Ade­lė re­ko­men­duo­ja pra­dė­ti ruoš­tis pa­pri­kų, sa­lie­rų ir po­rų sė­jai, nes jie su­dygs­ta per 8–20 die­nų. Pap­ri­kos ir po­mi­do­rų sėk­las rei­kia ber­ti į ne­di­de­lius plas­ti­ki­nius in­de­lius, ku­riuo­se yra pri­pil­ta gau­siai su­drė­kin­tos že­mės. Ant vir­šaus pa­be­ria­ma sėk­lų, jos už­bars­to­mos plo­nu sluoks­niu že­mės, bet ji jau ne­lais­to­ma.

In­de­lis su sėk­lo­mis ap­gau­bia­mas mai­še­liu ir lai­ko­mas prie ra­dia­to­riaus ar ant šil­do­mų grin­dų. Pa­sak dar­ži­nin­kės, kol sėk­los ne­su­dy­gu­sios, ne­rei­kia bai­min­tis dėl švie­sos trū­ku­mo, o kai pra­si­ka­la dai­ge­liai, mai­še­lį kas­dien bū­ti­na nuim­ti ir pra­vė­din­ti. Be to, kai tik pa­si­ro­do dai­ge­liai, in­de­lius rei­kia per­neš­ti ant pa­lan­gės, ki­taip švie­sos ne­gau­da­mi au­ga­lai iš­styps ar su­nyks.

Kai dai­ge­liai užau­gi­na pir­muo­sius tik­rus la­pe­lius, dai­ge­lius jau ga­li­ma pi­kuo­ti. Ade­lė sa­ko, kad po­mi­do­rai mėgs­ta, kai juos per­so­di­ni, to­dėl jie pi­kuo­ja­mi į 10–12 cm skers­mens in­de­lius. Tuo tar­pu pa­pri­kas per­so­di­ni­mas var­gi­na, to­dėl jas ver­ta iš pat pra­džių sė­ti į at­ski­rus va­zo­nė­lius po vie­ną sėk­ly­tę.

Sa­lie­rai sė­ja­mi kiek ki­taip nei pa­pri­kos ar po­mi­do­rai – jų sėk­lų ga­li­ma tie­siog pa­ber­ti ant la­bai smar­kiai su­drė­kin­tos že­mės ir už­den­gus pa­lik­ti šil­to­je vie­to­je, kol su­dygs.

Pries­ko­ni­niai au­ga­lai – vi­sus me­tus

Ade­lė so­di­nin­kės ge­bė­ji­mus pa­ro­do ne tik pa­va­sa­rį, va­sa­rą ir ru­de­nį. Jos pa­lan­gė ža­liuo­ja ir žie­mą, mat mo­te­ris la­bai mėgs­ta pa­tie­ka­lus pa­ska­nin­ti ir bū­ti­nai pa­puoš­ti prie­sko­ni­niais au­ga­lais. Mo­te­ris sa­ko, kad pa­ts pa­pras­čiau­sias bū­das vi­sa­da na­muo­se tu­rė­ti ža­lu­my­nų – įkiš­ti svo­gū­no gal­vu­tę į stik­li­nę su van­de­niu. Ga­vu­sios mais­to me­džia­gų šak­nys iš­ve­šės, o svo­gū­nas išau­gins laiš­kų. Tie­sa, kad stik­li­nė­je ne­si­veis­tų dumb­liai ir ge­riau vys­ty­tų­si šak­nys, mo­te­ris stik­li­nę pa­ta­ria ap­vy­nio­ti tam­siu po­pie­riu­mi.

Vi­są žie­mą Ade­lė pa­tie­ka­lus pa­gar­di­na ašt­ro­ko sko­nio ir stip­raus kva­po prie­sko­ni­niu au­ga­lu pi­pir­ne. Pi­pir­nei au­gin­ti net že­mės ne­rei­kia – ją ga­li­ma už­siau­gin­ti tie­siog pa­bė­rus sėk­ly­tes ant drėg­nos va­tos, lig­ni­no ar po­pie­ri­nio rankš­luos­čio, įties­to į ne­gi­lų in­dą. Pra­džio­je drėg­mės rei­kia dau­giau, o vė­liau rei­kia steng­tis ne­per­lais­ty­ti, kad sėk­los ne­pra­dė­tų pe­ly­ti. Sėk­los su­dygs­ta la­bai grei­tai ir jei pa­lan­gė sau­lė­ta, jau po ke­lių die­nų au­ga­liu­kus ga­li­ma val­gy­ti. To­kiu bū­du ga­li­ma sė­ti sė­ja­mą­ją graž­gars­tę, la­pi­nius ri­di­kė­lius – jie užau­ga maž­daug per sa­vai­tę.

O kaip už­siau­gin­ti kra­pus, be ku­rių iš­vir­tos bul­vės bū­na ne to­kios gar­džios? Pa­sak Ade­lės, kra­pus rei­kia sė­ti į va­zo­nė­lį su pu­ria, drėg­no­ka že­me. Kad grei­čiau su­dyg­tų, sėk­las ga­li­ma po­rą die­nų pa­mir­ky­ti kam­ba­rio tem­pe­ra­tū­ros van­de­ny­je. Kra­pai su­dygs­ta per 10–15 die­nų, su­la­po­ja maž­daug per mė­ne­sį.

Pet­ra­žo­lė ant pa­lan­gės ža­liuo­ja vi­są žie­mą, jei ru­de­nį bū­na iš dar­žo per­so­din­ta į va­zo­nė­lį. Jei pet­ra­žo­lės sė­ja­mos, tai jų sėk­las pa­rą rei­kė­tų pa­mir­ky­ti. Kol pra­si­kals dai­gai, va­zo­nė­lį pa­tar­ti­na lai­ky­ti vė­siai ir ne­gau­siai lais­ty­ti, o ta­da per­neš­ti ant pa­lan­gės.

„La­bai mėgs­tu vi­sa­da po ran­ka tu­rė­ti čiob­re­lių, ba­zi­li­kų, tad ir jų pa­si­sė­ju į in­de­lius. Čiob­re­liai ge­rai au­ga plokš­čiuo­se du­be­nė­liuo­se, o ba­zi­li­kai mėgs­ta mau­dy­nes, tad juos kar­tais rei­kia iš­mau­dy­ti po du­šu“, – šyp­so­si Ade­lė.

Po­mi­do­rai ir agur­kai – bal­ko­ne

Ne­tu­rin­tiems so­do skly­po Ade­lė taip pat tu­ri džiu­gių ži­nių – agur­kų ga­li­ma už­siau­gin­ti ir bal­ko­ne. Tam tin­ka­miau­si anks­ty­vie­ji sa­lo­ti­niai ar vė­ly­ves­ni sa­vi­dul­kiai agur­kai. Agur­kų sėk­las rei­kė­tų pir­ma iš­si­dai­gin­ti ir tik ta­da so­din­ti į že­mę. Į lėkš­tę ar ki­tą plokš­čią in­dą pa­ties­ti 3 sluoks­nius po­pie­ri­nio rankš­luos­čio ar tua­le­ti­nio po­pie­riaus, pa­ber­ti sėk­lų ir už­tie­sus to­kiu pat po­pie­riaus sluoks­niu pa­lais­ty­ti šil­tu van­de­niu. Sėk­los per po­rą die­nų iš­leis dai­ge­lius, ir jas bus ga­li­ma per­kel­ti į ma­žus plas­ti­ki­nius in­de­lius ir apie mė­ne­sį au­gin­ti pri­den­gus plė­ve­le, o vė­liau per­kel­ti į di­des­nius va­zo­nus.

Kai agur­kai iš­lei­džia ūsus ir 5–6 la­pus, rei­kia juos pri­riš­ti prie iš­temp­tos vir­ve­lės, ge­nė­ti, o svar­biau­siai – au­gin­ti bal­ko­ne, ku­ria­me švie­su ir šil­ta.

Bal­ko­ne ga­li­ma už­siau­gin­ti ir ma­žaū­gių vy­nuo­gi­nių ir vyš­ni­nių po­mi­do­rų. Ga­li­ma juos dai­gin­ti iš sėk­lų ar­ba tie­siog įsi­gy­ti jau paau­gu­sius dai­gus. Po­mi­do­rai mėgs­ta švie­są ir ši­lu­mą, kas­dien 3–4 va­lan­das juos tu­ri ap­švies­ti tie­sio­gi­niai sau­lės spin­du­liai. Nors po­mi­do­rams nė­ra bū­ti­nas dirb­ti­nis ap­dul­ki­ni­mas, au­gi­nant juos kam­ba­ry­je, kur ne­skrai­do vabz­džiai, iš­si­sklei­du­sius žie­dus pa­tar­ti­na ap­dul­kin­ti ir nau­do­jan­tis tep­tu­ku.

Bal­ko­ne pui­kiai au­ga ir sa­lo­tos. Jas ga­li­ma sė­ti tie­siai į in­dą, ku­ria­me augs, o vė­liau su­dy­gu­sias iš­re­tin­ti. Sa­lo­tos ne­bi­jo vė­ses­nio oro, tad jau nuo ba­lan­džio vi­du­rio jas ga­li­ma sė­ti ir į lo­ve­lį bal­ko­ne. „Po tri­jų sa­vai­čių su­lauk­si­me pir­mo­jo der­liaus. No­rint sa­lo­tų tu­rė­ti vi­są va­sa­rą, po de­šim­ties die­nų nuo pir­mo­jo už­sė­ji­mo ga­li­ma sė­ti ant­rą, ir taip nuo­lat sė­ją kai­ta­lio­ti. Pa­na­šiai ga­li­ma už­siau­gin­ti ir špi­na­tų“, – sa­ko Ade­lė.

Drau­gai ar prie­šai?

Vie­ni prie­sko­niai ga­li bū­ti so­di­na­mi į bend­rą va­zo­nė­lį, o ki­ti ne­mėgs­ta net gre­ti­ma­me va­zo­ne­lė­je au­gan­čio kai­my­no.

Ba­zi­li­kas mėgs­ta drėg­mę ir vie­nat­vę – ge­riau au­gin­ki­te jį at­ski­rai nuo ki­tų. Gau­siai nau­do­ja­mas ita­liš­ko­je vir­tu­vė­je.

Rau­do­nė­lis nau­do­ja­mas bul­vi­niuo­se, pu­pe­lių, mė­sos, jū­ros ge­ry­bių pa­tie­ka­luo­se. Kaip vais­tas var­to­ja­mas virš­ki­ni­mui ge­rin­ti, skaus­mui mal­šin­ti, ner­vams ra­min­ti. Ga­li­ma au­gin­ti ša­lia čiob­re­lių.

Roz­ma­ri­nas de­da­mas į mė­sos ir žu­vies pa­tie­ka­lus, įvai­rius ma­ri­na­tus. Jis mie­lai augs bend­ra­me va­zo­nė­ly­je su ša­la­vi­ju ar lau­ru.

Mai­rū­nas nau­do­ja­mas gry­bų pa­tie­ka­lams, mė­sai, žu­viai.

Pet­ra­žo­lė tin­ka mė­sos pa­tie­ka­lams ir įvai­rioms sriu­boms ska­nin­ti.  Tai ne­reik­lus au­ga­las, ta­čiau rei­kia pe­rio­diš­kai tręš­ti na­tū­ra­lio­mis trą­šo­mis – ar­ba­tų nuo­vi­rais.

Čiob­re­lis po­pu­lia­rus ita­lų vir­tu­vė­je, nau­do­ja­mas mė­sos, sū­rio pa­tie­ka­lams. Au­ga­las mėgs­ta smė­lė­tą že­mę.

Kra­pai nau­do­ja­mi dar­žo­vių pa­tie­ka­lams ir sriu­boms. Mėgs­ta sau­lę, tad žie­mą au­ga sun­kiai.


Netikėtumai skrydžio metu. Kaip jų išvengti?

Edi­ta VI­NIC­KY­TĖ
edi­ta.vinickyte@splius.lt

Neik į ke­lio­nę be laz­dos – taip pa­sa­ky­tų tū­las lie­tu­vis, pla­nuo­jan­tis sa­vo iš­vy­ką iš anks­to. Bet į ką iš tik­rų­jų rei­kia at­kreip­ti dė­me­sį prieš pa­si­rai­to­jant ran­ko­ves ir pa­si­ne­riant į ke­lio­nių ver­pe­tą? Dau­ge­lis ke­liau­nin­kų ne­re­tai keiks­no­ja pi­gių skry­džių bend­ro­ves dėl ati­dė­tų skry­džių, din­gu­sių daik­tų ar net jun­gia­mų­jų skry­džių pro­ble­mų ne­spren­di­mo. Pa­si­ro­do, rei­kia vie­no svar­baus da­ly­ko – pla­na­vi­mo.

Pla­nuo­jant jun­gia­mą­jį skry­dį, ne­ver­tė­tų nu­mo­ti ran­ka – bū­ti­na pla­nuo­ti per­sė­di­mo į ki­tą lėk­tu­vą lai­ką, ži­no­ti sa­vo tei­ses, pa­si­rū­pin­ti rei­kia­mais do­ku­men­tais ir drau­di­mu.

Robert Couse-Baker

Jun­gia­mie­ji skry­džiai – vie­nas bi­lie­tas, ke­lios ke­lio­nės

Jun­gia­ma­sis skry­dis – kai ta pa­ti avia­bend­ro­vė, skry­dį jums par­duo­da kaip vie­ną ke­lio­nę. Jei­gu pirk­da­mi bi­lie­tą su per­sė­di­mu ma­to­te, kad tarp oro li­ni­jų yra pi­gių skry­džių bend­ro­vė („Rya­nair“, „Wiz­zair“, „Ea­sy­Jet“, „Nor­we­gian“‎), tuo­met skry­dis nė­ra jun­gia­ma­sis, to­dėl, kad pi­gių skry­džių avia­kom­pa­ni­jos ne­vyk­do jun­gia­mų­jų skry­džių. To­kiu at­ve­ju į kiek­vie­ną skry­dį Jums rei­kia re­gist­ruo­tis at­ski­rai.

Ke­lio­nių agen­tū­ros „Bal­tic Tra­vel Ser­vi­ce“ Šiau­lių biu­ro va­do­vė Ni­jo­lė Ba­raus­kie­nė pa­pras­tai paaiš­ki­na, kas yra jun­gia­ma­sis skry­dis: „Yra vie­nas bend­ras bi­lie­tas su tar­pi­niais su­sto­ji­mais ko­kiuo­se nors oro uos­tuo­se. Ta­da avia­kom­pa­ni­ja ir at­sa­ko už vė­la­vi­mus ir pan. Jei yra dvi avia­kom­pa­ni­jos ir vie­nas bend­ras skry­džio bi­lie­tas, vie­na avia­kom­pa­ni­ja at­sa­ko už ki­tos avia­kom­pa­ni­jos vė­la­vi­mus. Žmo­gui ne­mo­ka­mai per­ra­šo­mas bi­lie­tas ir jis nu­skrai­di­na­mas iki ga­lu­ti­nio taš­ko. Jei žmo­gui ne­tin­ka nu­skrai­di­ni­mo va­rian­tas, pa­vyz­džiui, skry­dis tik ki­tą die­ną, klien­tas tu­ri tei­sę at­si­sa­ky­ti ir jam grą­ži­na­mi pi­ni­gai.“

Ke­lio­nių kon­sul­tan­tė Vai­da Be­ne­vi­čie­nė tei­gia, kad pla­nuo­jant bran­ges­nę ir to­li­mes­nę ke­lio­nę, ge­riau nau­do­tis bran­ges­nių kom­pa­ni­jų skry­džio pa­slau­go­mis („Air­Bal­tic“, „Luft­han­sa“ ar ki­tų oro bend­ro­vių), nes ne­sklan­du­mų at­ve­ju vi­sa at­sa­ko­my­bė kren­ta ant jų pe­čių. „Jos per­sė­di­mui daž­niau­siai duo­da 50 min., ba­ga­žas per­ke­lia­mas be ke­lei­vių rū­pes­čio, o žmo­nėms te­rei­kia praei­ti tik­ri­ni­mo po­stą. Jei ta­vo pir­ma­sis lėk­tu­vas pa­vė­la­vo, jie yra įsi­pa­rei­go­ję ta­ve nu­skrai­din­ti į ga­lu­ti­nį taš­ką – įso­dins į ki­tą lėk­tu­vą, skren­dan­tį tą die­ną, jei tą die­ną lėk­tu­vo ne­be­bus, klien­tas gaus vieš­bu­čio kam­ba­rį, taip pat bus pa­si­rū­pin­ta mai­ti­ni­mu“, – tei­gia Vai­da.

Ni­jo­lė Ba­raus­kie­nė pri­du­ria, kad kiek­vie­nas oro uos­tas yra nu­sta­tęs sa­vo per­sė­di­mo lai­ką pa­gal žmo­nių srau­tą – kiek lai­ko žmo­gui tu­rė­tų už­tek­ti, no­rint per­sės­ti į ki­tą lėk­tu­vą. „Vie­nuo­se yra 50 min., kai kur už­ten­ka ir 30 min. Tai pri­klau­so nuo oro uos­to dy­džio, kaip iš­si­dės­tę ter­mi­na­lai, ko­kie yra praė­ji­mai. Kai ku­riuo­se oro uos­tuo­se dar­buo­to­jai jau lau­kia tų žmo­nių ir nu­ve­da ten, kur jiems rei­kia bū­ti. Kar­tais ir lėk­tu­vas už­lai­ko­mas, kad neišsk­ris­tų, nes no­ri­ma su­so­din­ti vė­luo­jan­čiu lėk­tu­vu at­skren­dan­čius ke­lei­vius“, – apie rū­pi­ni­mą­si ke­lei­viais jun­gia­mų­jų skry­džių me­tu pa­sa­ko­ja Ni­jo­lė.

Ke­lio­nių kon­sul­tan­tė pri­si­me­na ir vie­ną at­ve­jį, kai klien­tų lėk­tu­vas vė­la­vo, bet jiems bū­ti­nai rei­kė­jo tą die­ną at­si­dur­ti ki­to­je ša­ly­je. „Lau­kian­čių­jų pa­si­keis­ti bi­lie­tą ei­lė ta­me oro uos­te bu­vo di­džiu­lė, o ko­le­gė re­zer­va­vo vie­tas iš­kart ne­mo­ka­mai per re­zer­va­ci­nę sis­te­mą, to­dėl tie žmo­nės, su­lau­kę sa­vo ei­lės prie ka­sų, su­ži­no­jo, kad bi­lie­tai jau re­zer­vuo­ti ir jie ga­li skrist“, – pri­si­me­na Vai­da.

Pi­gūs skry­džiai – žai­di­mas su deg­tu­kais

Paš­ne­ko­vės tei­gia, kad, per­kant bi­lie­tus in­ter­ne­tu, rei­kia vis­ką stu­di­juo­ti la­bai ati­džiai. „Per­kant in­ter­ne­tu, vi­sa­da pir­miau­sia siū­lo tai, kas yra pi­giau­sia, bet kai pra­de­di žiū­rė­ti, ma­tai, kad skry­džiai ir po 20 val. trun­ka“, – mi­ni Vai­da, pri­dur­da­ma, kad daž­nai to­kios bend­ro­vės per­sė­di­mą siū­lo kaip jung­tį ir žmo­nės ne­sup­ran­ta, kad vė­la­vi­mo at­ve­ju jie liks „ant le­do“.

Tie­sa, kon­sul­tan­tė siū­lo išei­tį – įsi­gi­jus skry­dį su per­sė­di­mu pi­gių skry­džių bend­ro­vė­je, bū­ti­na pa­si­steng­ti, kad lai­ko, skir­to per­sės­ti į ki­tą lėk­tu­vą, bū­tų kuo dau­giau ar bent re­zer­vuo­ti nak­vy­nę ne­to­li oro uos­to. Ypač kai per­ka­te bi­lie­tus la­bai anks­ti – sun­ku pro­gno­zuo­ti, ko­kios tuo me­tu bus oro są­ly­gos, pla­nuo­ja­mi dar­buo­to­jų strei­kai ar pan.

Tie­sa, jei ke­ti­na­te pirk­ti tie­sio­gi­nio skry­džio bi­lie­tą pi­gių skry­džių bend­ro­vė­je, tai ga­li­te pa­da­ry­ti ir prieš me­tus. Blo­giau­sia, kas ga­li nu­tik­ti – šiek tiek pa­keis­ti lai­ką, o tai daž­niau­siai nie­ko to­kio – jei at­šauks skry­dį, grą­žins pi­ni­gus.

Pa­ta­ri­mai or­ga­ni­zuo­jant skry­dį

Vai­da Be­ne­vi­čie­nė pir­miau­sia pa­ta­ria rink­tis tie­sio­gi­nį skry­dį. Bet jei skry­dis jun­gia­ma­sis, bū­ti­na pa­si­lik­ti dau­giau lai­ko per­sė­di­mui. „Ne­rei­kia bi­jo­ti, kad rei­kės pa­lauk­ti oro uos­te – ge­riau luk­te­lė­ti ne­gu ne­spė­ti. Tu­rint vie­ną ran­ki­nę, ga­li spė­ti nu­bėg­ti, bet su ba­ga­žu sun­kiau. O juk skry­džių lai­kas ir­gi kei­čia­si“, – tei­gia Vai­da.

Paš­ne­ko­vė taip pat mi­ni, kad bū­ti­na ži­no­ti sa­vo tei­ses, tik daž­niau­siai iš pi­gių skry­džių bend­ro­vių sun­ku ką nors ir iš­si­rei­ka­lau­ti. „Jei atei­si ir klau­si – ko­kios ma­no tei­sės, jie pa­sa­kys, kad ne­ži­no­me, ieš­ko­kis pa­ts ar­ba pa­duos ko­kį nors mais­to ku­po­ną, bet su­ma bus ne­di­de­lė. Iš pa­tir­ties ga­liu pa­sa­ky­ti, kad tie, ku­rie ži­no tei­ses, gau­na ir pa­slau­gas, – mi­ni Vai­da.

Pak­lau­sus, ar pi­gių skry­džių bend­ro­vės tu­ri ma­žes­nę at­sa­ko­my­bę nei bran­ges­nių, nors ke­lei­vių tei­sės ir tu­rė­tų bū­ti vie­no­dos, Vai­da tei­gė, kad jie sa­ve lai­ko pi­gių skry­džių bend­ro­vė­mis, to­dėl ir at­sa­ko­my­bės kra­to­si.

Taip pat svar­bu pa­si­rū­pin­ti vi­sais do­ku­men­tais. „Atei­na žmo­nės, sa­ko, kad pa­sas ga­lio­ja, o pa­si­ro­do, kad ne. Kar­tą vie­nas klien­tas no­rė­jo pirk­ti ke­lio­nę į Du­ba­jų, il­gai rin­ko­si, o po ku­rio lai­ko, ra­dus tin­ka­mą ke­lio­nę ir už­sa­kius, paaiš­kė­jo, kad pa­sas ne­be­ga­lio­ja. Tai mes pa­si­rū­pi­no­me ir išim­ties tvar­ka bu­vo pra­tęs­tas pa­sas. Atei­na ke­lio­nės die­na, o tu pa­skui pa­ste­bi, kad do­ku­men­tų ga­lio­ji­mas pa­si­bai­gęs, nors tu­rė­jai daug lai­ko iš­spręs­ti šią pro­ble­mą“, – pa­sa­ko­ja Vai­da.

Ve­ža­mą ba­ga­žą ge­riau­sia yra ap­draus­ti, ta­čiau net jei ir ne­tu­ri­te drau­di­mo, ne­rei­kė­tų nu­mo­ti ran­ka į su­ga­din­tą la­ga­mi­ną.

„Jei su­lau­žo la­ga­mi­ną, rei­kia iš­kart ne­bi­jo­ti ir kreip­tis į tas kom­pa­ni­jas, su ku­rio­mis tu skri­dai, pa­vyz­džiui, tur­kų avia­li­ni­jo­mis ar „Luft­han­sa“. Vie­na klien­tė pa­sa­ko­jo, kad ne­pa­bi­jo­jo nuei­ti ir pa­si­skųs­ti dėl su­lau­žy­to la­ga­mi­no, tai ga­vo nau­ją, nors tu­rė­tas ir taip jau bu­vo ga­na se­nas“, – prisimena Vaida.

Kar­tais žmo­nės per­ka bi­lie­tus į eg­zo­tiš­kes­nes, to­li­mes­nes ša­lis, pa­vyz­džiui, Ki­ni­ją, Mal­dy­vus, su per­sė­di­mu Mask­vo­je, bet pa­šne­ko­vės tei­gia, kad rei­kia ne­pa­mirš­ti, jog to­kiu at­ve­ju, jei­gu kei­čia­si per­sė­di­mų ter­mi­na­lai ga­li rei­kė­ti tran­zi­ti­nės vi­zos, to­dėl bū­ti­na tai iš­siaiš­kin­ti prieš per­kant bi­lie­tą, nes jos ne­tu­rint, žmo­nės ga­li bū­ti de­por­tuo­ti ir ne­pa­siek­ti sa­vo ga­lu­ti­nio taš­ko.

Ko­kį drau­di­mą įsi­gy­ti prieš ke­lio­nę?

„Drau­di­mų bū­na įvai­rių. Kar­tais žmo­nės atei­na ir sa­ko, kad tu­ri kor­te­lę ir no­ri ke­liau­ti į Tur­ki­ją. Bet Tur­ki­jo­je ji ne­ga­lio­ja. Tie­sa, tas pa­ts pa­pras­čiau­sias drau­di­mas, kaip mes sa­kom, yra pirš­tų api­bin­ta­vi­mui. Jei no­ri, kad ta­ve nu­vež­tų iki li­go­ni­nės, mo­kė­si pa­ts“, – tei­gia Vai­da.

Paš­ne­ko­vė taip pat mi­ni, kad kai ku­rie žmo­nės tu­ri įsi­gi­ję kre­di­ti­nes kor­te­les su drau­di­mu. Anot Vai­dos, ta­da žmo­gus tu­ri nuei­ti į ban­ką, pa­pra­šy­ti iš­ra­šo, ku­ria­me nu­ro­dy­tos kor­te­lės ga­lio­ji­mo da­tos ir kur ga­lio­ja. „Kre­di­ti­nė­mis kor­te­lė­mis ga­li­ma draus­ti ir šei­mą – su­tuok­ti­nį ir vai­kus. Bet už­sie­ny­je nie­kas ne­sup­ras, ko­dėl vai­kų ir tė­vų pa­var­dės skir­tin­gos – -ytės, -ai­tės, -ie­nės ir -ai­čiai. To­dėl bū­ti­na tą iš­ra­šą, san­tuo­kos, gi­mi­mo liu­di­ji­mus iš­si­vers­ti ir vež­tis kar­tu“, – mi­ni Vai­da.

Tie­sa, daž­nai ky­la klau­si­mų ir per­kant po­ves­tu­vi­nę ke­lio­nę. Pa­si­ro­do, te­rei­kia nu­spręs­ti, ko­kią pa­var­dę no­rė­si­te tu­rė­ti ke­lio­nės me­tu. „Ma­žiau do­ku­men­tų tvar­ky­mo bū­tų, jei mo­te­ris dar nau­do­tų mer­gau­ti­nę pa­var­dę, nors ves­tu­vės ir įvy­ku­sios. Jei­gu ke­lio­nė vyks ta­da, kai mo­te­ris jau bus pa­si­kei­tu­si do­ku­men­tus, pla­nuo­jant rei­kia nu­ro­dy­ti bū­si­mą pa­var­dę ir spė­ti lai­ku pa­si­keis­ti as­mens ta­pa­ty­bės kor­te­lę ar pa­są, drau­di­mą ir pan.“, – pa­ta­ria Vai­da.

Iš­vy­kus į ke­lio­nę, bū­ti­na ir pa­tiems ži­no­ti, ko­kiais at­ve­jais ke­liau­to­jas yra ap­draus­tas. „Ga­li bū­ti drau­džia­mas ba­ga­žas, taip pat mir­ties ar neį­ga­lu­mo, ke­lio­nės at­šau­ki­mo at­ve­jais, yra ci­vi­li­nės at­sa­ko­my­bės drau­di­mas ir pan. Mes siū­lo­me vi­sa­da pa­siim­ti bū­ti­nos me­di­ci­ni­nės pa­gal­bos drau­di­mą, kad bent vais­tai, li­go­ni­nės pa­slau­gos bū­tų su­teik­tos“, – tei­gia Vai­da. Daž­niau­siai žmo­nės ren­ka­si ba­ga­žo, as­mens ci­vi­li­nės at­sa­ko­my­bės ir skry­džio at­šau­ki­mo-neį­vy­ki­mo drau­di­mus.

Ren­kan­tis drau­di­mą, kai­na kei­čia­si nuo ke­liau­jan­čių­jų am­žiaus ir nuo to, kur no­ri­ma ke­liau­ti, pa­vyz­džiui, imant drau­di­mą, ga­lio­jan­tį vi­sa­me pa­sau­ly­je, rei­kės su­mo­kė­ti kur kas dau­giau nei ga­lio­jan­tį tik Eu­ro­po­je.

Taip pat ren­ka­ma­si ir pa­gal pla­nuo­ja­mą veik­lą. „Sli­di­nė­jan­tiems daž­nai pa­siū­lo­me as­mens ci­vi­li­nės at­sa­ko­my­bės drau­di­mą, nes nie­ka­da ne­ga­li ži­no­ti, ką ga­li už­kliu­dy­ti ir su­žeis­ti čiuož­da­mas. Tie­sa, kom­pen­sa­ci­jos mo­ka­mos, jei, pa­vyz­džiui, už­da­ry­tos sli­di­nė­ji­mo tra­sos, nors klien­tas iki nu­vy­ki­mo ten to ne­ži­no­jo. Drau­džia­mi ir pa­ties ke­lei­vio pa­vė­la­vi­mo at­ve­jai – jei pa­ts pa­vė­la­vo į skry­dį“, – apie drau­di­mo su­bti­ly­bes pa­sa­ko­ja Vai­da.


Kaip padėti Valentinui?
Ko­kią do­va­ną iš­rink­ti Va­len­ti­no die­nos pro­ga – di­džiau­sias gal­vos skaus­mas ne tik jau­niems įsi­my­lė­jė­liams, bet ir dau­ge­lį me­tų kar­tu san­tuo­ko­je gy­ve­nan­čioms po­roms.

 Per­ka­te ne sau

Vie­na iš di­džiau­sių klai­dų – rink­tis tai, kas pa­tin­ka per­kan­čia­jam, o ne gau­nan­čia­jam do­va­ną. Jei jums at­ro­do, kad ro­man­tiš­kas sa­vait­ga­lis sli­di­nė­jant jums bū­tų idea­liau­sias Va­len­ti­no šven­tės (šie­met ir il­go­jo sa­vait­ga­lio) pra­lei­di­mo bū­das, o ant­ro­ji pu­sė ven­gia ekst­re­ma­lių po­ty­rių, ne­nus­teb­ki­te, kad džiaugs­mo iš­rink­to­jo ar iš­rink­to­sios aky­se, ga­vus to­kią do­va­ną, neiš­vy­si­te. Ren­kan­tis sa­vait­ga­lio ar ke­lių die­nų ke­lio­nes, vi­sa­da ver­tė­tų prieš tai pa­si­tar­ti su ant­rą­ja pu­se – juk nie­ka­da ne­ži­nai, ko­kių pla­nų tu­ri ki­tas žmo­gus. Jei jūs tuo me­tu esa­te lais­vas, ne­reiš­kia, kad to­kia yra ir jū­sų ant­ro­ji pu­sė. Ar­ba gal ki­tą die­ną po iš­vy­kos ji pri­va­lo pa­teik­ti ko­kią svar­bią ata­skai­tą, ku­rią kaip vi­sa­da pa­si­li­ko pa­sku­ti­nei nak­čiai.

Ne­do­va­no­ki­te ar­ti­ma­jam ir to, kas vers­tų jį per­ženg­ti kom­for­to zo­nos ri­bas ar ska­tin­tų nu­ga­lė­ti tu­ri­mas bai­mes. Pa­vyz­džiui, kai žmo­gui, bi­jan­čiam aukš­čio, do­va­no­ja­mas skry­dis ar šuo­lis pa­ra­šiu­tu. Ro­man­tiš­ka die­na – ne lai­kas to­kiems iš­šū­kiams. Be to, tai ga­li bū­ti su­pras­ta kaip ne­pas­ta­bu­mas ir my­li­mo­jo po­mė­gių ne­ži­no­ji­mas.

Ne­tin­ka ir jū­sų la­bai mėgs­ta­mi kve­pa­lai, nes tai, kas pa­tin­ka vie­nam, ne­bū­ti­nai pa­tiks ir ki­tam. Kve­pa­lai, tie­są sa­kant, yra vie­na iš ri­zi­kin­giau­sių do­va­nų. Ne­bent esa­te tik­ras, kad bū­tent apie to­kius jū­sų ant­ro­ji pu­sė ir sva­jo­jo.

Net jei per­ka­te kve­pa­lus, ku­riuos ma­tė­te be­si­bai­gian­čius sa­vo ant­ro­sios pu­sės spin­te­lė­je, ne­ga­li­te bū­ti tik­ras, ar jis ar­ba ji no­rės dar me­tus kvė­pin­tis to­kiais pa­čiais kve­pa­lais. Gal­būt, jau se­niai lau­kia­ma, ka­da gi pa­ga­liau tas bu­te­liu­kas baig­sis ir bus ga­li­ma su jais at­si­svei­kin­ti vi­siems lai­kams.

Ne­do­va­no­ki­te kny­gos, kai lau­kia­ma dei­man­tų

Šian­dien la­bai po­pu­lia­rios pa­čių pa­da­ry­tos do­va­nos ir žais­min­gi nie­ku­čiai, bet jie la­biau tin­ka paaug­liams. Jei nu­spren­dė­te rink­tis ran­kų dar­bo do­va­ną ar ją pa­da­ry­ti

pa­ts, įsi­ti­kin­ki­te, kad ant­ro­ji pu­sė yra me­niš­kos sie­los ir tai įver­tins. Ar­ba da­ry­ki­te to­kį dir­bi­nį, ku­rio bu­vo­te se­niai pra­šo­mas. Vi­si esa­me skir­tin­gi ir ne­rei­kia pik­tin­tis, jei jū­sų ant­ra­jai pu­sei mie­les­nė šal­ta si­dab­ri­nė ar auk­si­nė gran­di­nė­lė ar laik­ro­dis nei ran­kų dar­bo šir­du­tė.

Jei bran­ges­nės do­va­nos šiuo me­tu ne­ga­li­te sau leis­ti, ne­ver­ta dėl to lįs­ti į sko­las. Te­rei­kia at­vi­rai pa­sa­ky­ti ir my­lin­tis žmo­gus tik­rai jus su­pras. Ki­ta sau­gi išei­tis – ro­man­tiš­ka va­ka­rie­nė na­muo­se ar res­to­ra­ne. To­kia do­va­na tiks dau­ge­liui ir su ja, grei­čiau­siai, ne­pra­šau­si­te tiek pra­de­dant drau­gys­tę, tiek gy­ve­nant kar­tu dau­ge­lį me­tų. Jei dar ge­rai ne­pa­žįs­ta­te sa­vo ant­ro­sios pu­sės, ge­riau neeks­pe­ri­men­tuo­ti kvie­čiant ra­gau­ti eg­zo­ti­nių pa­tie­ka­lų, o rink­tis gra­žų in­ter­je­rą ir tra­di­ci­nę vir­tu­vę tu­rin­tį res­to­ra­ną, ku­ria­me bū­tų ir ve­ge­ta­riš­kų val­gių.

Gy­vū­nai ge­riau pliu­ši­niai

Nors gy­vū­nų my­lė­to­jai ir pra­šo to ne­da­ry­ti, tiek per Ka­lė­das, tiek per mei­lės šven­tę do­va­nų są­ra­še at­si­du­ria ir mie­li pū­kuo­ti gy­vū­nė­liai. Net jei jū­sų ant­ro­ji pu­sė jau se­niai kal­ba, kaip no­rė­tų ka­čiu­ko ar šu­niu­ko, įsi­ti­kin­ki­te, kad toks no­ras yra ge­rai ap­gal­vo­tas, o ne tik žo­džiai. Juk gy­vū­nas – tai ne tik mie­las šil­tas pa­da­rė­lis. Jis rei­ka­lau­ja nuo­la­ti­nio dė­me­sio ir įsi­pa­rei­go­ji­mo juo rū­pin­tis. Ge­riau tuo rū­pi­ni­mo­si ob­jek­tu bū­ki­te jūs.

Ir bai­giant – ne­kal­tin­ki­te bran­gaus žmo­gaus, kad jis ne­mo­ka džiaug­tis gau­ta do­va­na, ir ne­si­rau­ky­ki­te, jei ma­to­te, kad jis lau­kė vi­sai ne to. Ne­ga­din­ki­te šven­tės ir mė­gau­ki­tės il­guo­ju sa­vait­ga­liu, o jam pa­si­bai­gus pa­gal­vo­ki­te, ką rei­kė­tų da­ry­ti, kad ki­tais me­tais su­lauk­tu­mė­te ki­to­kios reak­ci­jos.


Kuo naudinga ir kuo žalinga kramtomoji guma

In­di­jos gy­ven­to­jai ma­no, kad kram­ty­da­mi gu­mą mes tam­pa­me pa­na­šūs į šven­tą­sias kar­ves, tai­gi at­lie­ka­me Die­vui nau­din­gą veiks­mą. Me­di­kų nuo­mo­ne, gu­mos kram­ty­mas silp­ni­na vei­do rau­me­nis ir tai yra blo­gai, bet va­lo dan­tis ir at­pra­ti­na nuo blo­gų įpro­čių, pa­vyz­džiui, rū­ky­mo. Pa­tys gu­mos mė­gė­jai ne­tei­gia nie­ko. Jie tik kram­to. Ir dar kaip kram­to! Anot sta­tis­ti­kos, kas­met pa­sau­ly­je su­kram­to­ma iki 500 to­nų sal­džio­sios pro­duk­ci­jos.

Kimberly Robyn nuotr.

Apie pro­tė­vių il­tis ir žan­di­kau­lius

So­vie­tų Są­jun­go­je su kram­to­mą­ja gu­ma bu­vo blo­gai. Tie­sa, ban­dy­ta ją ga­min­ti ir Lie­tu­vo­je, ir Ar­mė­ni­jo­je, ir Es­ti­jo­je, bet vis tiek tai bu­vo bjau­ras­tis. Sko­nį ji iš­sau­go­da­vo ko­kias de­šimt se­kun­džių, o vė­liau pa­virs­da­vo jo­kiems dan­tims ne­pa­si­duo­dan­čiu klam­piu vul­ka­ni­zuo­tos gu­mos gniu­žu­lu. Tų lai­kų sta­ty­bi­nin­kai kar­tais ją pa­nau­do­da­vo vie­toj „špak­liuo­tės“ ir jau at­plėš­ti jos ne­bū­tų įsten­gęs nie­kas.

Be­je, ap­ra­šy­to­ji gu­ma ma­žai sky­rė­si nuo tų prie­mo­nių, ku­rias nau­do­da­vo mū­sų pro­se­ne­liai. Jie at­švie­žin­da­vo kvė­pa­vi­mą įvai­riau­sių me­džių der­vo­mis. Štai ang­lai šiam tiks­lui nau­do­da­vo eg­lių ir ber­žų iš­ski­ria­mas der­vas, ame­ri­kie­čiai tei­kė pir­me­ny­bę pu­šies sa­kams, su­mai­šy­da­mi juos su bi­čių vaš­ku. Pa­na­šiau­sia į šiuo­lai­ki­nę kram­to­mą­ją gu­mą bu­vo ma­jų in­dė­nų nau­do­ja­ma me­džia­ga. Bū­tent jie iš­mo­ko gast­ro­no­mi­niams tiks­lams nau­do­ti sa­po­ti­lo me­džio iš­ski­ria­mas pie­ną pri­me­nan­čias sul­tis, vė­liau pa­virs­tan­čias tą­sia me­džia­ga. Ši na­tū­ra­li gu­ma jiems tar­na­vo ne tik kaip ska­nės­tas, bet ir kaip sa­vo­tiš­ka pro­fi­lak­ti­nė bur­nos hi­gie­nos prie­mo­nė. Ma­jų dan­tys, kaip ti­ki­na ant­ro­po­lo­gai ir ar­cheo­lo­gai, bu­vo kaip re­ta svei­ki.

Vis vien toks kram­ty­mas bu­vo vi­siš­ka sa­vi­veik­la. Pra­mo­ni­nė kram­to­mo­sios gu­mos ga­my­ba pra­si­dė­jo tik XIX am­žiaus vi­du­ry­je JAV.

Pir­mie­ji tik­rą­ją kram­to­mą­ją gu­mą pa­mė­gi­no pa­ga­min­ti iš­ra­dė­jai Džo­nas B. Kur­ti­sas ir jo bro­lis. Tai bu­vo 1850 me­tais. Frank­li­no kros­ny­je jie su­kū­rė pro­duk­tą, pa­va­din­tą „Me­no vals­ti­jos gry­na pu­šų der­va“. Iš pra­džių ją pir­ko pra­stai, ta­čiau bro­liai ne­pa­si­da­vė. Jie ti­kė­jo­si, jog anks­čiau ar vė­liau tė­vy­nai­niai įver­tins jų ga­mi­nį. Ir pa­si­ro­dė esą tei­sūs. Jau po pen­ke­rių me­tų „Kur­ti­so kram­to­mo­sios gu­mos kom­pa­ni­jos“ pro­duk­ci­jos apim­tys išau­go ke­tu­ris kar­tus. At­si­ra­do ga­na po­pu­lia­rios rū­šys: „Ame­ri­kie­tiš­ka vė­lia­va“, „Pu­šų ma­gist­ra­lė“, ta­pu­sios Ame­ri­kos sim­bo­liu.

Ga­na pa­ten­kin­ti pa­klau­sa, bro­liai try­nė ran­kas ir skai­čia­vo pel­ną, bet stai­ga me­di­kai iš­siaiš­ki­no, kad pu­šų der­va tu­ri kenks­min­gų prie­mai­šų, ku­rių neį­ma­no­ma pa­ša­lin­ti. Spyg­liuo­čių gu­mos po­pu­lia­ru­mas ėmė smar­kiai kris­ti. Kur­ti­sas ban­dė pa­keis­ti pro­fi­lį, į sa­vo ga­mi­nių su­dė­tį įterp­da­mas pa­ra­fi­no, bet ir tai ne­pa­dė­jo. 1869 me­tais jų pro­duk­ci­ja ta­po vi­sai ne­kon­ku­ren­ta­bi­li. Į pa­gal­bą pu­šiai ir pa­ra­fi­nui atė­jo kau­čiu­kas.

Ge­ne­ro­lo do­va­na

1869 me­tais Mek­si­kos pre­zi­den­tas ge­ne­ro­las An­to­ni­jas Lo­pe­sas San­ta Ana dėl ei­li­nio per­vers­mo li­ko be kė­dės. O ga­lė­jo ir gal­vos ne­tek­ti. Nuo pa­si­kė­si­ni­mo jį iš­gel­bė­jo tik pa­spru­ki­mas į Niu­džer­sį. Ap­rū­pin­tai se­nat­vei ge­ne­ro­las ti­kė­jo­si už­si­dirb­ti iš­ras­da­mas aukš­tos ko­ky­biš­kos gu­mos ga­my­bos re­cep­tą. Šiuo tiks­lu jis ap­dai­riai pa­siė­mė su sa­vi­mi į trem­tį to­ną kau­čiu­ko.

Eks­pe­ri­men­tas ne­pa­si­se­kė ir neil­gai gal­vo­da­mas San­ta Ana par­da­vė sa­vo par­ti­ją pir­mam pa­si­tai­kiu­siam pir­kė­jui. Juo ta­po ame­ri­kie­tis Džeim­sas Adam­sas – fo­tog­ra­fas ir iš­ra­dė­jas, ku­ris, kaip ir ge­ne­ro­las, dir­bo, ban­dy­da­mas at­skleis­ti gu­mos pa­slap­tį. Bet ir jo ban­dy­mai bu­vo ne­sėk­min­gi. Kai nu­si­vy­lęs Adam­sas jau skai­čia­vo, kiek nuo­sto­lių jam at­ne­šė šis eks­pe­ri­men­tas, jis ne­ti­kė­tai pri­si­mi­nė, kad pa­ts ge­ne­ro­las San­ta Ana die­ną ir nak­tį kram­tė sa­vo kau­čiu­ką, ti­kin­da­mas, kad šis už­siė­mi­mas nau­din­gas svei­ka­tai. „O gal?“ – pa­gal­vo­jo Adam­sas.

As­me­ni­nė­je vir­tu­vė­je jis iš­vi­rė ma­žą ga­ba­lė­lį kau­čiu­ko, pri­dė­da­mas į mi­ši­nį lak­ri­cos aro­ma­ti­za­to­riaus. Taip at­si­ra­do pir­mo­ji aro­ma­ti­zuo­ta gu­ma. Ati­da­vęs sa­vo ga­mi­nį į ar­ti­miau­sią vais­ti­nę, Adam­sas jau po ke­le­to die­nų įsi­ti­ki­no, kad pir­kė­jai juo itin do­mi­si. Ir tai nu­lė­mė vis­ką. Jis su­pra­to, kad su­ra­do auk­so gys­lą, ir 1871 me­tais už­pa­ten­ta­vo kram­to­mo­sios gu­mos ga­my­bos apa­ra­tą. Po to ėmė­si sa­vo pro­duk­ci­ją ve­žio­ti po vi­są Ame­ri­ką. Jo su­kur­tos rū­šys „Juo­da­sis Dže­kas“ ir „Tut­ti – frut­ti“ po ke­le­rių me­tų ta­po kram­to­mo­sios gu­mos kla­si­ka. Bet gar­bin­gas „kram­to­mo­sios gu­mos tė­vo“ ti­tu­las ati­te­ko ne jam, o Vil­ja­mui Rig­liui, ku­ris pir­ma­sis su­pra­to, kad pre­ky­bos va­ro­mą­ja jė­ga yra anaip­tol ne pro­duk­ci­jos ko­ky­bė, o jos rek­la­ma.

Rig­lis re­ko­men­duo­ja

Anks­ty­vai­siais 1891 me­tais kles­tin­tis pre­kiau­to­jas mil­tais ir mui­lu Vil­ja­mas Rig­lis at­krei­pė dė­me­sį į tai, kad pir­kė­jai atei­na į jo par­duo­tu­vę ne tiek mui­lo įsi­gy­ti, kiek dėl dvie­jų kram­to­mo­sios gu­mos plokš­te­lių, ku­rias jis pri­dė­da­vo kaip ne­mo­ka­mą prie­dą prie pa­grin­di­nės pre­kės. Šis fak­tas rim­tai su­do­mi­no vers­li­nin­ką.

Įver­ti­nęs rin­kos per­spek­ty­vas, Rig­lis pa­ver­tė kram­to­mo­sios gu­mos ga­my­bą pa­grin­di­ne sa­vo vers­lo sfe­ra. Ir pa­si­ro­dė esąs tei­sus. Pir­mie­ji jo pro­duk­ci­jos pa­vyz­džiai („Wrig­ley Lot­ta“ ir „Wrig­ley Vas­sar“) mū­sų die­nų ne­pa­sie­kė, bet „Jui­cy Fruit“ ga­mi­na­ma iki šiol.

Eko­no­mi­nio nuo­smu­kio lai­kais vi­si tau­pė rek­la­mos są­skai­ta, bet tik ne Rig­lis. Tai, ką jis suor­ga­ni­za­vo, bu­vo pir­mą­ja is­to­ri­jo­je pla­čia rek­la­mi­ne kam­pa­ni­ja. Ra­gi­ni­mai iš­ban­dy­ti „Wrig­ley‘s Spear­mint“ ir „Jui­cy Fruit“ kris­da­vo var­to­to­jui į akis nuo na­mų sie­nų, nuo tram­va­jų šo­nų, nuo lo­ši­mo kor­tų ka­la­džių, nuo bi­liar­di­nių ru­tu­lių pa­kuo­čių ir iš laik­raš­čių ir žur­na­lų pus­la­pių.

Tas pa­ts Rig­lis įve­dė į kas­die­ny­bę dar vie­ną rek­la­mi­nį da­ly­ką: gra­žu­tės mer­gi­nos per me­tus Niu­jor­ke iš­da­lin­da­vo pu­sant­ro mi­li­jo­no plokš­te­lių įvai­rių rū­šių kram­to­mo­sios gu­mos. Ant­ro­jo pa­sau­li­nio ka­ro me­tais te­ko išim­ti iš ga­my­bos po­pu­lia­riau­sias dėl ža­lia­vų sto­kos. Ge­rai iš­rek­la­muo­tam pro­duk­tui pra­dė­jo grės­ti už­marš­tis. Rig­lis ra­do išei­tį: dan­go­rai­žių sie­nas ir už­kan­di­nes pa­puo­šė pla­ka­tai, ku­pi­ni dra­ma­tiz­mo. Jie vaiz­da­vo tuš­čią kram­to­mo­sios gu­mos „Spear­mint“ pa­ke­lį su už­ra­šu: „Tu pri­si­me­ni šį įpa­ka­vi­mą?“ Tai­gi tuo­met, kai kom­pa­ni­ja at­nau­ji­no fir­mi­nio pro­duk­to ga­my­bą, jis bu­vo su­tik­tas su en­tu­ziaz­mu.

Šian­dien šios kom­pa­ni­jos fi­lia­lų esa­ma dau­giau kaip 100 pa­sau­lio ša­lių, ir Rig­lio gu­ma vis to­kia pat po­pu­lia­ri.

Kas su­gal­vo­jo „Bubb­le Gum“?

Kram­to­mo­sios gu­mos rin­ką priim­ta są­ly­giš­kai da­lin­ti į du seg­men­tus: gu­mą suau­gu­sie­siems (che­wing gum) ir vai­kiš­ką gu­mą (bubb­le gum). Pas­ta­ro­sios gu­mos, skir­tos ne tiek kram­ty­mui, kiek pū­ti­mui, for­mu­lę 1906 me­tais su­kū­rė Fren­kas Fli­ras. Jo pir­ma­sis ga­mi­nys bu­vo tiek lip­nus, kad į rin­ką taip ir ne­pa­te­ko. Tik 1928 me­tais bu­hal­te­ris Vol­te­ris Di­me­ris iš Fli­ro kom­pa­ni­jos su­kū­rė sėk­min­gą su­dė­tį pu­čia­ma­jai kram­to­ma­jai gu­mai. Pir­mo­ji ko­mer­ci­nė pu­čia­mo­sios gu­mos par­ti­ja bu­vo nu­da­žy­ta raus­va spal­va – tai vie­nin­te­lis da­žik­lis, ku­ris tuo me­tu at­si­dū­rė Di­me­riui po ran­ka. Nuo to lai­ko di­džio­ji pa­na­šaus ti­po kram­to­mo­sios gu­mos da­lis ta­po raus­va.

Pak­lau­siau­sias me­tas

Tik­ras kram­to­mo­sios gu­mos bu­mas pra­si­dė­jo JAV XX am­žiaus pir­mo­jo­je pu­sė­je – sau­so­jo įsta­ty­mo lai­ko­tar­piu. Bar­me­nai da­li­jo gu­mą ne­le­ga­lių smuk­lių lan­ky­to­jams, kad, iš­mau­kę vie­ną ki­tą vis­kio stik­le­lį, už­gož­tų al­ko­ho­lio kva­pą. Šian­dien to­kiais pa­čiais tiks­lais gu­mą per­ka vi­si pla­ne­tos vai­ruo­to­jai.

Su­val­gy­ki­te po­lie­ti­le­ną

Pag­rin­di­nė kram­to­mo­sios gu­mos su­dė­ti­nė da­lis yra va­di­na­ma­sis gu­mi­nis pa­grin­das.

Idea­liau­sia, jei­gu tai – kau­čiuk­me­džių sul­tys, ku­rios, rūgš­čių vei­kia­mos ar­ba vi­ri­mo me­tu pa­virs­ta švel­nia, bet ga­na stang­ria ma­se. Ta­čiau su kau­čiuk­me­džiais da­bar striu­ka, o ir „ža­lie­ji“ ne­lei­džia jų kirs­ti be ato­dai­ros, tai­gi apy­var­to­je jau se­niai yra pa­pli­tu­sios ne na­tū­ra­lios, o dirb­ti­nės der­vos. Be­je, ga­min­to­jai vie­nin­gai ti­ki­na, kad kaip tik šios der­vos šim­tą­kart ge­res­nės. Gal ir taip, bet po­li­me­rų pa­va­di­ni­mai ant vir­še­lių (po­lie­ti­le­nas, sti­ro­las-bu­ta­die­nas, po­li­vi­ni­la­ce­ta­tas) įkve­pia anaip­tol ne kiek­vie­ną.

Ga­mi­na­ma kram­to­mo­ji gu­ma taip. Iš pra­džių yra iš­va­lo­ma pa­grin­di­nė su­de­da­mo­ji jos me­džia­ga, su­kant ją per spe­cia­lią cent­ri­fu­gą. Jei­gu gu­ma dirb­ti­nė, ji iš­kart su­mai­šo­ma su li­ku­siais ing­re­dien­tais to­kio­mis pro­por­ci­jo­mis: 20 pro­c. pa­grin­do, 63 pro­c. cuk­raus, 16 pro­c. ku­ku­rū­zų si­ru­po, 1 pro­c. sko­nį pa­ge­ri­nan­čių prie­dų. Kaip minkš­tik­lis nau­do­ja­mas gli­ce­ri­nas ir au­ga­li­nis alie­jus. Jie pa­de­da ing­re­dien­tams ge­riau su­si­mai­šy­ti, o gu­mai – iš­lik­ti elas­tin­ga ir „il­gai gro­jan­čia“. Gau­ta šil­ta ma­sė per­lei­džia­ma pro ve­le­nė­lius ir gau­siai api­bars­to­ma cuk­raus pud­ra. Juos­te­lė su­pjaus­to­ma ir su­vy­nio­ja­ma į gra­žų po­pie­rė­lį. Vis­kas.

Ar ji nau­din­ga?

Iki šio lai­ko į šį klau­si­mą vie­na­reikš­miš­kai neat­sa­ko­ma. Dan­tys, su­pran­ta­ma, va­lo­si, ka­dan­gi kram­tant iš­si­ski­ria gau­sus sei­lių kie­kis, bet sto­ma­to­lo­gai įsi­ti­ki­nę – kram­to­mo­ji gu­ma ne­ga­li bū­ti lai­ko­ma pil­na­tei­siu dan­tų še­pe­tė­lio pa­kai­ta­lu. Jie vi­siš­kai su­tin­ka su tuo, kad gu­ma yra ne­blo­ga pro­fi­lak­ti­nė prie­mo­nė prieš dan­tų ak­me­nų su­si­for­ma­vi­mą. Bet tik tuo at­ve­ju, jei­gu ją kram­ty­si­me tris­kart per die­ną ne il­giau kaip pen­kias mi­nu­tes. Nes il­giau – ža­lin­ga. Tiems, ku­riuos šis fak­tas suer­zi­no, pri­dur­si­me, kad ja­po­nų moks­li­nin­kai pa­da­rė iš­va­dą: gu­ma pa­de­da už­kirs­ti ke­lią pa­gy­ve­nu­sių­jų žmo­nių at­min­ties su­tri­ki­mams. Mat sig­na­las, kram­ty­mo me­tu ke­liau­jan­tis į žmo­gaus sme­ge­nis, su­ma­ži­na stre­so hor­mo­nus, pa­de­da pa­ge­rin­ti me­džia­gų apy­kai­tos pro­ce­sus gal­vos sme­ge­nų vi­du­je ir ati­tin­ka­mai suak­ty­vi­na at­min­tį. Tai­gi nu­spęs­ki­te pa­tys – kram­ty­ti ar ne­kram­ty­ti.

Pa­ren­gė Ka­mi­lė Vit­ku­tė


Auksinės kuro taupymo taisyklės

Jo­lan­ta ŠID­LAUS­KIE­NĖ
jo­lan­ta.sidlauskiene@splius.lt

Eko­vai­ra­vi­mas – mis­ti­nis žo­dis dau­ge­liui vai­ruo­to­jų. Pa­si­ro­do, pa­ko­re­ga­vus sa­vo vai­ra­vi­mo įpro­čius ir su­si­kū­rus ki­to­kį vai­ra­vi­mo sti­lių, ga­li­ma ne tik tau­so­ti ap­lin­ką, bet ir su­ma­žin­ti ku­ro są­nau­das. Pa­ta­ri­mus pa­gal eko­vai­ra­vi­mo tai­syk­les da­li­ja P. Kriš­čiū­no vai­ra­vi­mo mo­kyk­los inst­ruk­to­rius Al­gis Skro­de­nis.

Pa­ko­re­ga­vus sa­vo vai­ra­vi­mo įpro­čius ir su­si­kū­rus ki­to­kį vai­ra­vi­mo sti­lių, ga­li­ma ne tik tau­so­ti ap­lin­ką, bet ir su­ma­žin­ti ku­ro są­nau­das.

- Eko­va­žia­vi­mo es­mė – iš vie­tos pa­ju­dė­ti pa­leng­va, stab­dy­ti tik tiek, kiek bū­ti­na, va­žiuo­ti to­ly­giai.

- Eko­vai­ra­vi­mas lei­džia su­tau­py­ti nuo 5 iki 15 pro­cen­tų de­ga­lų, kai ku­riais at­ve­jais ir dau­giau, pri­klau­so nuo va­žia­vi­mo ir au­to­mo­bi­lio tech­ni­nių ga­li­my­bių.

- Už­ve­dę au­to­mo­bi­lio va­rik­lį, sten­ki­tės pa­ju­dė­ti iš vie­tos ne­di­de­liu grei­čiu. Žie­mą au­to­mo­bi­lį už­ten­ka pa­šil­dy­ti tiek, kiek rei­kia lai­ko nu­va­ly­ti lan­gus.

- Ste­bė­ki­te au­to­mo­bi­lių srau­to ju­dė­ji­mą, pa­lai­ky­ki­te pa­sto­vų va­žia­vi­mo grei­tį, va­rik­liui dir­bant ma­žo­mis ap­su­ko­mis.

- Ste­bė­ki­te ke­lią kiek ga­li­ma to­liau į prie­kį ir pa­gal tai rin­ki­tės au­to­mo­bi­lio grei­tį. Ar­tė­da­mi prie san­kry­žos, iš­nau­do­ki­te au­to­mo­bi­lio iner­ci­ją. Ma­žin­da­mi grei­tį to­ly­giai, ne­sus­to­si­te prie švie­so­fo­ro ir ju­dė­si­te su vi­su srau­tu.

- Au­to­mo­bi­lio su me­cha­ni­ne pa­va­rų dė­že pa­va­ras per­jun­ki­te ta­da, kai va­rik­lio ap­su­kos pa­sie­kia 1000 ap­si­su­ki­mų per mi­nu­tę. Pa­va­rą pa­si­rin­ki­te pa­gal va­žia­vi­mo grei­tį. Pir­mą­ja pa­va­ra va­žiuo­jant ly­giu ke­liu, pa­ju­dė­ki­te per au­to­mo­bi­lio il­gį, ta­da jun­ki­te ant­rą pa­va­rą (20 km/h), o tre­čią­ją – kai va­rik­lio ap­su­kos pa­sie­kia 1000 aps/min. Jei­gu grei­tis – be­veik 40 km/h, jun­ki­te ket­vir­tą pa­va­rą, penk­tą­ją – 50 km/h. Sten­ki­tės va­žiuo­ti to­ly­giai: va­rik­liui dir­bant že­mo­mis ap­su­ko­mis, jun­ki­te kuo aukš­tes­nę pa­va­rą.

- Ne ma­žiau svar­bi – au­to­mo­bi­lio tech­ni­nė būk­lė. Lai­ku pa­keis­ki­te te­pa­lus, filt­rus, kar­tą per mė­ne­sį pa­tik­rin­ki­te pa­dan­gų slė­gį, ku­ris tu­ri ati­tik­ti tech­ni­nius au­to­mo­bi­lio rei­ka­la­vi­mus.

- Ne­ve­žio­ki­te ba­ga­ži­nė­je ne­rei­ka­lin­gų, sun­kių daik­tų. Jei nė­ra rei­ka­lin­ga, nuim­ki­te nuo sto­go ba­ga­ži­nę ir lai­kik­lius, ku­rie di­di­na vė­jo pa­si­prie­ši­ni­mą, dėl to di­dė­ja ku­ro są­nau­dos ir ter­šia­ma gam­ta.

- Jei­gu va­žiuo­ja­te di­de­liu grei­čiu, pa­tar­ti­na už­si­da­ry­ti lan­gus, stog­lan­gį, kad bū­tų ma­žes­nis vė­jo pa­si­prie­ši­ni­mas.

- Va­žiuo­jant už­mies­ty­je, eko­no­miš­kiau­sias grei­tis – 90–100 km/h, ne­svar­bu, ko­kio ga­lin­gu­mo yra au­to­mo­bi­lio va­rik­lis.

- Jei­gu yra ga­li­my­bė, ne­si­nau­do­ki­te elekt­ri­niais prie­tai­sais: kon­di­cio­na­vi­mo sis­te­ma, elekt­ri­niais veid­ro­dė­liais, šil­do­mo­mis sė­dy­nė­mis, nes taip pat pa­di­dė­ja ku­ro są­nau­dos.

- Te­gul au­to­mo­bi­lis rie­da įjung­ta pa­va­ra. Grei­tis ma­žės dėl va­rik­lio stab­dy­mo po­vei­kio. Kai įjung­ta pa­va­ra, ga­li­ma iš­veng­ti ne­nu­ma­ty­to grei­tė­ji­mo.

- Va­žiuo­jant di­de­liu grei­čiu ir esant aukš­toms ap­su­koms, di­dė­ja de­ga­lų są­nau­dos.

- Priar­tė­ti prie ki­to au­to­mo­bi­lio rei­kia tiek, kad jam įsi­jun­gus ava­ri­nį sig­na­lą, jums ne­rei­kė­tų pa­va­žiuo­ti at­gal. Ke­ly­je prie ki­to au­to­mo­bi­lio ne­va­žiuo­ki­te nei per ar­ti, nei per to­li.

- Jei­gu at­va­žia­vus sto­vė­ti ten­ka il­giau nei mi­nu­tę, va­rik­lį už­ge­sin­ki­te.


Maistas tavo smegenims

Ar ga­li­te lai­ky­da­mie­si die­tos tap­ti pro­tin­ges­ni? Ži­no­ma. Moks­li­nin­kai nu­sta­tė, kad tai, ką val­go­te, ypač vei­kia jū­sų sme­ge­nis. Taip pat tin­ka­mas mais­tas ga­li jus ap­sau­go­ti nuo Alz­hei­me­rio ir pa­na­šių li­gų. Tai­gi kur sly­pi pa­slap­tis? Pa­si­ro­do, tin­ka­mas mais­tas ir sme­ge­nų mankš­ta pa­de­da iš­lai­ky­ti svei­kas sme­ge­nų ląs­te­les.

Daž­niau­siai prie pie­tų sta­lo pa­gal­vo­ja­me, kaip pa­ma­lo­nin­ti skran­dį ar kaip iš­veng­ti pa­pil­do­mų ki­log­ra­mų, bet ne­su­si­mąs­to­me, kaip mais­tas vei­kia mū­sų sme­ge­nis.

Marcel030NL nuotr.

Rie­bi žu­vis

Įvai­rios jū­rų gė­ry­bės, la­ši­ša, tu­nas, sar­di­nės, skumb­rė yra ome­ga-3 rie­ba­lų rūgš­čių šal­ti­nis. Eks­per­tai tei­gia, kad jos bū­ti­nos per­duo­dant sig­na­lus tarp sme­ge­nų ląs­te­lių. Tai­gi at­si­sa­ky­ti žu­vies tik­rai ne­rei­kė­tų. Tie­sa, moks­li­nin­kai nu­sta­tė, kad žmo­nės, žu­vies per sa­vai­tę val­gan­tys tris kar­tus, 39 pro­c. su­ma­ži­na ri­zi­ką su­si­rgti Alz­hei­me­rio li­ga.

Ža­lios la­pi­nės ir kryž­ma­žie­dės dar­žo­vės

Sa­lo­tos, bro­ko­liai, žie­di­niai, la­pi­niai, briu­se­li­niai ko­pūs­tai ir pan. yra pil­ni an­tiok­si­dan­tų, to­kių kaip C vi­ta­mi­nas, ir au­ga­lų jun­gi­nių, va­di­na­mų­jų ka­ro­ti­noi­dų, ku­rie ypač ap­sau­go sme­ge­nis.

An­tiok­si­dan­tai pa­de­da iš­veng­ti lais­vų­jų ra­di­ka­lų da­ro­mos ža­los. Sme­ge­nys dėl jų yra ypač pa­žei­džia­mos. Nors vi­si an­tiok­si­dan­tai yra tin­ka­mi sme­ge­nims, kryž­ma­žie­dės dar­žo­vės ypač veiks­min­gos. Bu­vo at­lik­tas ty­ri­mas, ku­rio me­tu ste­bė­ta 13 000 mo­te­rų, ir nu­sta­ty­ta, kad daž­niau­siai jų val­giu­sios su­ma­ži­no sa­vo sme­ge­nų am­žių 1-eriais, 2-ejais me­tais.

Avo­ka­das, alie­jus, rie­šu­tai ir sėk­los

Be abe­jo, bū­ti­na daug val­gy­ti šių pro­duk­tų. Vi­suo­se juo­se yra vi­ta­mi­no E. Tai taip pat pui­kus an­tiok­si­dan­tas.

Šo­ko­la­das

Jau se­niai ži­no­ma, kad šie dau­ge­lio mėgs­ta­mi sal­du­my­nai tei­gia­mai vei­kai sme­ge­nis. Tie­sa, de­rė­tų val­gy­ti ma­žiau­siai 70 pro­c. ka­ka­vos mil­te­lių tu­rin­čio šo­ko­la­do. Ja­me yra fla­vo­noi­dų – dar vie­nų an­tiok­si­dan­tų. Jų ga­li­ma ras­ti ir obuo­liuo­se, rau­do­no­sio­se vy­nuo­gė­se, rau­do­na­ja­me vy­ne, svo­gū­nuo­se, ar­ba­to­je ir net alu­je.

Ka­ris

Nors ka­ris dau­ge­liui nė­ra mėgs­ta­miau­sių prie­sko­nių są­ra­šo vir­šu­je, vis­gi jis pui­kiai tin­ka sme­ge­nims. Šis ga­na stip­rus prie­sko­nis daž­nai nau­do­ja­mas ko­vai su už­de­gi­mais. At­li­kus kai ku­riuos ty­ri­mus, paaiš­kė­jo, kad ka­rio su­de­da­mo­ji da­lis kur­ku­mi­nas pa­de­da iš­va­ly­ti Alz­hei­me­rį su­ke­lian­čius bal­ty­mus, dar va­di­na­mus ami­loi­do plokš­te­lė­mis.

Uo­gos

Tei­gia­ma, kad šio­se uo­go­se esan­tys an­tiok­si­dan­tai ga­li ap­sau­go­ti sme­ge­nis, bet kaip jie vei­kia, dar nė­ra vi­siš­kai iš­tir­ta. Kai ku­rie moks­li­nin­kai tei­gia, kad bū­tent uo­go­se esan­čios me­džia­gos pa­de­da su­da­ry­ti tin­ka­mas sme­ge­nų ląs­te­lių jung­tis. Tai­gi ne­pa­mirš­ki­te jų val­gy­ti kas­dien, įsi­mai­šy­ti į jo­gur­tą ar pa­ska­nau­ti po pie­tų.

Grū­dai

Avi­žos, sė­le­nos, ru­die­ji ry­žiai ga­li pa­dė­ti sta­bi­li­zuo­ti gliu­ko­zės kie­kį krau­jy­je. Or­ga­niz­mas juos virš­ki­na grei­tai, to­dėl greit gau­na­me ir ener­gi­jos. Sme­ge­nims taip pat tai yra vie­nas iš pa­grin­di­nių ener­gi­jos šal­ti­nių.

Van­duo

Kiek­vie­nai mū­sų kū­no ląs­te­lei rei­ka­lin­gas van­duo. Sme­ge­nys – ne išim­tis. Vie­no uni­ver­si­te­to moks­li­nin­kai at­li­ko ty­ri­mą, ku­riuo nu­sta­tė, kad žmo­nių, ge­rian­čių pa­kan­ka­mai daug van­dens, sme­ge­nys vei­kė kur kas ge­riau nei lin­ku­sių į de­hid­ra­ta­ci­ją.

Ka­va

Nors at­ro­do, kad šis dau­ge­liui ri­tua­li­nis ry­to pro­duk­tas nepre­ten­duo­ja į ge­riau­siai sme­ge­nis vei­kian­čių pro­duk­tų są­ra­šą, vis­gi jis pa­de­da su­kon­cent­ruo­ti dė­me­sį, ge­ri­na reak­ci­jos lai­ką ir pan. Pran­cū­zų moks­li­nin­kai at­li­ko ty­ri­mą ir pa­ste­bė­jo, kad mo­te­rys, per die­ną iš­ge­rian­čios 2 ar 3 puo­de­lius ka­vos, daug ge­riau ga­lė­jo pri­si­min­ti žo­džius nei ka­vos ne­ge­rian­čios.


Kaip išsaugoti energiją visą dieną?

Nuo ry­to iki va­ka­ro jau­čia­te nuo­var­gį? Ne­no­ri­te net pa­kil­ti iš šil­to pa­ta­lo, o tik var­ty­tis lo­vo­je? Kal­tas ne jū­sų tin­gu­mas, bet ener­gi­jos trū­ku­mas. Tie­sa, kar­tais nuo­la­ti­nio nuo­var­gio prie­žas­ti­mi ga­li bū­ti ir neiš­si­mie­go­ji­mas, bet daž­nai po įvai­rių die­tų ar tre­ni­ruo­čių or­ga­niz­mas tie­siog neišt­ve­ria. Ką da­ry­ti, kad jaus­tu­mė­tės svei­kai, ener­gin­gai ir ne­si­skųs­tu­mė­te tin­gu­liu ar ener­gi­jos sto­ka?

Nuo­lat ka­muo­jan­tis nuo­var­gis, dė­me­sio sto­ka, idė­jų trū­ku­mas, at­ro­do, yra neį­vei­kia­mi dar­bo die­nos pa­ly­do­vai. Bet jų at­si­sa­ky­ti ga­li­ma tin­ka­mai mai­ti­nan­tis, or­ga­ni­zuo­jant sa­vo veik­lą ir su­ku­riant jau­kią dar­bo ap­lin­ką.

 Katherine LIM nuotr.

Pus­ry­čiai ir dar kar­tą – pus­ry­čiai

Ry­te val­gy­da­mi mais­tą, ku­ria­me gau­su ląs­te­lie­nos (au­ga­li­nio pluoš­to), bū­si­te bud­res­ni. Tie­sa, toks mais­tas yra sun­kiai pa­si­sa­vi­na­mas, bet pa­de­da ge­riau virš­kin­ti, nu­mes­ti svo­rio ir ap­sau­go nuo dau­gy­bės li­gų. Kar­di­fo uni­ver­si­te­to moks­li­nin­kai nu­sta­tė, kad žmo­nės, ry­te val­gy­da­mi įvai­rių grū­di­nių pro­duk­tų (sė­le­nų, avi­žų ir pan.), nuo­var­gį su­ma­ži­na 10 pro­c., re­čiau links­ta į dep­re­si­ją ir ge­riau su­si­kon­cent­ruo­ja.

Iš­ger­ki­te ma­žą puo­de­lį ka­vos

Moks­li­nin­kai tei­gia, kad ne­bū­ti­na or­ga­niz­mo gąs­din­ti di­de­lė­mis ko­fei­no do­zė­mis ry­te. Už­ten­ka ma­žo puo­de­lio ka­vos su pie­nu. Ne­di­de­lės ka­vos po­rci­jos kas ke­lias va­lan­das pa­dės iš­lai­ky­ti jū­sų bud­ru­mą, leis su­kon­cent­ruo­ti dė­me­sį il­giau nei tik kar­tą per die­ną iš­gė­rus ypač stip­rios ka­vos, kai ko­fei­nas į krau­ją pa­ten­ka stai­ga, o ir bud­ru­mas iš­lie­ka trum­piau nei pa­laips­niui ge­riant silp­nes­nę ka­vą.

Au­ga­las ant dar­bo sta­lo

Ža­li au­ga­lai pa­de­da iš­veng­ti po­pie­ti­nio tin­gu­lio. Moks­li­nin­kai iš Tek­sa­so ste­bė­jo sa­va­no­rius, ku­rie sa­vo dar­bo vie­to­je tu­rė­jo au­ga­lų. Pa­si­ro­do, jų kū­ry­biš­ku­mas ir ak­ty­vu­mas bu­vo kur kas di­des­nis nei tų, ant ku­rių sta­lo au­ga­lų ne­bu­vo. Kan­za­so uni­ver­si­te­to moks­li­nin­kai at­li­ko dar vie­ną ty­ri­mą to­kio­mis pat są­ly­go­mis. Pa­si­ro­do, mo­te­rys, ma­ty­da­mos gė­lę ant sa­vo dar­bo sta­lo, kur kas ma­žiau jau­di­na­si, ne­jau­čia stre­so. Ver­tė­tų paieš­ko­ti hib­ri­di­nių aza­li­jų, cik­la­me­nų, ka­lan­kių (liau­diš­kai va­di­na­mų pa­leis­tu­vė­mis) rū­šių, nes šios gė­lės neu­žims daug vie­tos. Ka­bi­ne­to kam­pe ga­li­te pa­sta­ty­ti dra­ce­ną – už­stos tuš­čią vie­tą.

Ba­na­nų ir že­mės rie­šu­tų svies­to su­muš­ti­nis

Toks ska­nės­tas pa­tiks ir jums, ir jū­sų vai­kams. Ba­na­nuo­se daug ka­lio, o rie­šu­tų svies­te – mag­nio. Toks prieš­pie­čių mais­tas su­teiks pa­kan­ka­mai ener­gi­jos.

Bū­ti­na ger­ti daug van­dens

Vie­no me­di­ci­nos cent­ro Niu­jor­ke gy­dy­to­jas tei­gia, kad daž­niau­siai pas jį už­su­kę žmo­nės skun­džia­si nuo­var­giu, nes jų or­ga­niz­mas yra be­veik de­hid­ra­ta­vęs, t. y. per ma­žai iš­ge­ria­ma van­dens. Ta­da ne tik silps­ta or­ga­niz­mas, sau­sė­ja oda, bet ir at­si­ran­da nuo­var­gis, dėl ku­rio ima­me kal­tin­ti dar­bo krū­vį, ne­mi­gą ir pan. Tai­gi ger­ti daug van­dens yra vie­nas iš pa­pras­čiau­sių bū­dų no­rint iš­lai­ky­ti ener­gin­gu­mą. Bu­vo vyk­dy­tas ty­ri­mas su spor­ti­nin­kais, po ku­rio paaiš­kė­jo, kad 92 pro­c. spor­ti­nin­kų 15 val. var­to­ję kur kas ma­žiau skys­čių nei įpras­tai jau­tė­si pa­var­gę ir nu­si­lpę.

Pa­dės ir ar­ba­tos puo­de­lis

At­li­kus vie­ną ty­ri­mą, nu­sta­ty­ta, kad ar­ba­to­je yra me­džia­gų, ku­rios pa­de­da ma­žin­ti pro­ti­nį nuo­var­gį, di­di­na bud­ru­mą, ge­ri­na reak­ci­jos lai­ką ir at­min­tį. Pab­rė­žia­ma, kad juo­da ar­ba­ta ga­li pa­dė­ti at­si­gau­ti po stre­so, nu­si­ra­min­ti.

Pa­si­vaikš­čio­ki­te 10 mi­nu­čių per die­ną

Trum­pas pa­si­vaikš­čio­ji­mas po dar­bo pa­dės pail­sė­ti – tai nu­sta­tė JAV vei­kian­ti ir žmo­nių šir­di­mis be­si­rū­pi­nan­ti aso­cia­ci­ja (angl. Ame­ri­can Heart As­so­cia­tion). Mo­te­rys, ku­rios per sa­vai­tę vaikš­čio­ja 70 min. (t. y. 10 min. per die­ną), tu­ri 18 pro­c. dau­giau ener­gi­jos nei jų sės­lios bend­raam­žės. Po

10 min. per die­ną vaikš­čio­jan­čios mo­te­rys taip pat ma­žiau skun­džia­si šir­dies skaus­mais, yra ra­mes­nės.

Jū­ros dumb­liai ant pie­tų sta­lo

Jū­ros dumb­liuo­se yra daug jo­do, ku­ris pa­de­da iš­lai­ky­ti skyd­liau­kės hor­mo­nus, re­gu­liuo­jan­čius svo­rį, ener­gi­jos ly­gį ir nuo­tai­ką. Ne­se­niai at­lik­to ty­ri­mo re­zul­ta­tai pa­ro­dė, kad or­ga­niz­mas gau­na per ma­žai jo­do. Di­džiau­sią jo kie­kį gau­na­me iš drus­kos, bet ir jo­je esan­čio jo­do ne­pa­kan­ka. Suau­gu­sie­ji tu­rė­tų gau­ti 150 mik­rog­ra­mų jo­do per pa­rą (220 mik­rog­ra­mų, jei esa­te nėš­čia, 290 mik­rog­ra­mų, jei mai­ti­na­te krū­ti­mi). Jo­do ga­li­ma gau­ti val­gant jū­ros dumb­lius, žu­vį ar jo­gur­tą.

Mu­zi­ka di­di­na dar­bin­gu­mą

Jau­čia­tės pa­var­gę, nors dar tik pu­siau­die­nis? Įsi­jun­ki­te mėgs­ta­mą ra­di­jo sto­tį ar gro­ja­raš­tį, nes mu­zi­kos klau­sy­ma­sis, re­mian­tis vie­no ty­ri­mo re­zul­ta­tais, 10 pro­c. pa­di­di­na dar­bin­gu­mą.


Kaip atpratinti kates draskyti baldus?

Edi­ta VI­NIC­KY­TĖ
edi­ta.vinickyte@splius.lt

Yra trys prie­žas­tys, ko­dėl ka­tės dras­ko bal­dus: sten­gia­si pa­ša­lin­ti ne­gy­vą na­gų sluoks­nį, paašt­rin­ti na­gų ga­liu­kus, mankš­tin­ti rau­me­nis.  At­ro­do lyg ir na­tū­ra­lu, bet kaip ap­sau­go­ti bal­dus?

Apd­ras­ky­ti bal­dai, nu­tam­py­tos užuo­lai­dos ir be­tvar­kė na­muo­se. Jei no­ri­te to iš­veng­ti, or­ga­ni­zuo­ki­te sa­vo au­gin­ti­nio veik­lą.

 Lindsey TURNER nuotr.

Na­gų ša­li­ni­mo ope­ra­ci­jos – drau­džia­mos

Leng­viau­sias, bet ne pa­ts ma­lo­niau­sias bū­das – na­gų pa­ša­li­ni­mo ope­ra­ci­ja. De­ja, ne vi­si ve­te­ri­na­rai tam pri­ta­ria, nes ope­ra­ci­ja yra pa­kan­ka­mai skaus­min­ga. Ve­te­ri­na­ri­jos gy­dy­to­jas Pau­lius Šė­ve­lis tei­gia, kad na­gų pa­ša­li­ni­mo ope­ra­ci­jos yra drau­džia­mos pa­gal Eu­ro­pos są­jun­gos rei­ka­la­vi­mus. „Ru­si­jo­je, tre­čio­sio­se ša­ly­se yra lei­džia­ma, bet Lie­tu­vo­je ir ki­to­se Eu­ro­pos Są­jun­gos vals­ty­bė­se to da­ry­ti ne­ga­li­ma. Taip pat drau­džia­ma ir šu­nų au­sis, uo­de­gas kar­py­ti, ša­lin­ti“, – mi­ni gy­dy­to­jas, pri­dur­da­mas, kad ša­li­nant na­gus taip pa­žei­džia­ma gy­vū­no fi­zio­lo­gi­ja, nes jis nuo pat gi­mi­mo no­ri juos ga­ląs­ti. Net pa­ša­li­nus na­gus, ka­ti­nas, at­si­sto­jęs prie bal­dų, vis tiek ban­dys juos dras­ky­ti, nors ne­be­tu­rės kuo. Taip ga­li­ma ir gy­vū­no psi­chi­ką pa­veik­ti“, – ma­no Pau­lius.

Ge­riau ban­dy­ti pri­pra­tin­ti gy­vū­ną hu­ma­niš­kes­nė­mis prie­mo­nė­mis. Ve­te­ri­na­ri­jos gy­dy­to­jas mi­ni, kad kai ku­rie žmo­nės in­ter­ne­tu už­si­sa­ko ir gu­mi­nius na­gus, ku­riuos už­mau­na ka­tėms. Tik blo­gai tai, kad jie nu­kren­ta ir ten­ka daž­nai nau­jus dė­ti. Tai­gi grei­tai pa­siek­ti re­zul­ta­to ne­pa­vyks­ta.

Spe­cia­lis­tai pa­ta­ria daž­niau kar­py­ti na­gus. „Net ma­žas ka­čiu­kas dras­ko­si, nes ma­to taip mo­ti­ną da­rant. Jei ne­si­dras­kys, tai na­go ra­gi­nis sluoks­nis augs. Jei ka­ti­nai ne­si­dras­ko, ta­da rei­kia la­bai daž­nai kar­py­ti na­gus, nes jie už­si­rie­čia ir au­ga“, – tei­gia gy­dy­to­jas.

Dras­kyk­lės – žai­di­mų ir mankš­ti­ni­mo­si vie­ta

Daž­niau­siai pa­ta­ria­ma įsi­gy­ti dras­kyk­lę, ku­rią au­gin­ti­nis ga­lės nio­ko­ti į va­lias. Jos yra įvai­rių for­mų ir dy­džių, tik la­biau­siai tin­ka ver­ti­ka­lios ar­ba pa­svi­ru­sios. Dras­kyk­les pa­ta­ria­ma sta­ty­ti ma­to­mo­je, ka­čių mė­gia­mo­je vie­to­je. Ša­lia jos ar dras­kyk­lės vi­du­je ga­li­te pa­dė­ti įvai­rių ska­nės­tų ir žais­lų.

P. Šė­ve­lis tei­gia, kad dras­kyk­les rei­kia sta­ty­ti dėl to, kad au­gin­ti­nis tu­rė­tų ką veik­ti. „Jų bū­na įvai­rių – ga­li­ma įsi­gy­ti ir su ant vir­vu­čių pa­ka­bin­tais žais­liu­kais, su lai­py­nė­mis. Dras­kyk­lė tu­ri bū­ti ten, kur ka­ti­nui pa­tin­ka. Ka­ti­nai įsi­my­li vie­ną vie­tą, ją iš­si­ren­ka, tai ten pa­sta­ty­kit dras­kyk­lę ir ne­bus pro­ble­mų. Jei­gu jį bau­si, mu­ši, pa­ma­čius nu­dras­ky­tus bal­dus, ka­žin, ar jis su­pras dėl ko. Tu­ri pa­gau­ti jį dras­kant ir ta­da su­draus­min­ti, o ne pa­ma­čius re­zul­ta­tą im­tis prie­mo­nių. Tai ne­pa­dės“, – tei­gia P. Šė­ve­lis pri­dur­da­mas, kad dras­kyk­lės bū­na imp­reg­nuo­tos įvai­rio­mis ka­ta­žo­lė­mis, tu­rin­čio­mis tam tik­rų kva­pų. Bet jei­gu šei­mi­nin­kas pa­ts pa­si­da­rys dras­kyk­lę, tai ne vi­si ka­ti­nai prie jos ir eis.

Ban­dy­ti nu­bai­dy­ti tuo, ko ne­mėgs­ta?

Ka­čių au­gin­to­jai tei­gia, kad taip pat ge­rai vei­kia ir bal­dų ap­kli­ja­vi­mas lip­nia juos­ta, fo­li­ja ar po­li­te­le­nu. Ypač jau nu­dras­ky­tas vie­tas ga­li­ma pa­deng­ti fo­li­ja, nes ji ka­tėms ypač ne­pa­tin­ka. Tie­sa, P. Šė­ve­lis tei­gia, kad nuė­mus fo­li­ją, au­gin­ti­niai vis tiek vėl eis tą vie­tą dras­ky­ti, nes tą vie­tą jie mėgs­ta, o dras­ky­ti – fi­zio­lo­giš­kai įpras­ta.

Jei žai­di­mų nė­ra daug, ap­sau­go­ti bal­dus ga­li­te nau­do­da­mi gar­są – į skar­di­nę pri­dė­ki­te mo­ne­tų ir pa­ka­bin­ki­te dras­ky­mo vie­to­je ar­ba ant užuo­lai­dų pa­ka­bin­ki­te var­pe­lį. Ne­ti­kė­tų gar­sų jos iš­si­gąs ir ne­bed­ras­kys pa­vir­šių.

Veik­la ir kva­pai

Ka­tės siau­bū­nė­mis bū­na ta­da, kai ne­tu­ri ką veik­ti, tai­gi or­ga­ni­zuo­ki­te jų veik­lą. Įren­ki­te ka­tės pa­lan­gę, už lan­go pa­ka­bin­ki­te le­syk­lė­lę, tik jo­kiu bū­du ne­pa­li­ki­te at­vi­ro lan­go.

Ga­li­te ir dras­ky­mo vie­to­je pa­lik­ti pri­pūs­tų ba­lio­nų. Ka­tė iš­si­gan­du­si ne­beis į tą vie­tą. Tik ne­pa­mirš­ki­te su­rink­ti at­plai­šų, kad ne­suės­tų.

La­bai svar­bu ir tai, kaip bend­rau­ja­te su sa­vo au­gin­ti­niu – jei ma­to­te, kad dras­ko bal­dus, nu­vy­ki­te, bet jei brai­žo spe­cia­liai tam skir­tą vie­tą, pa­glos­ty­ki­te ir pa­gir­ki­te.

Atk­reip­ki­te dė­me­sį į kva­pus. Ne pa­slap­tis, kad ka­tėms la­bai pa­tin­ka va­le­ri­jo­nas, tai­gi ga­li­te jo pa­šlaks­ty­ti dras­ky­mui skir­to­se vie­to­se. Ta­da ka­tės la­biau my­lės ir dras­kyk­lę.



atgal   1   2   3   4   5   6   7   ( 8 )   9   10   11-20   21-30   31-40   41-50   toliau




Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti