(2016-04-29 Nr. 623) ŠIANDIEN 2017 Spalio 20 D. Penktadienis ARCHYVAS

Kontaktai
Naudingos nuorodos

Patirtys
Ne visos pėdos kvepia gaiviai

Edi­ta VI­NIC­KY­TĖ
edi­ta.vinickyte@splius.lt

Net ir žie­mą už­su­kę pas drau­gus su­dve­jo­ja­me, ar ver­ta nu­siau­ti ba­tus, nes ko­jų kva­pas ga­li ne­pra­džiu­gin­ti šei­mi­nin­kų. Tie­sa ta, kad pra­kai­tuo­ja­ma vi­sais me­tų lai­kais. Pas­kai­čiuo­ta, kad žmo­gus per sa­vo gy­ve­ni­mą iš­ski­ria apie 20 000 l pra­kai­to.

Daž­niau­siai dėl pė­dų pra­kai­ta­vi­mo ken­čian­tys žmo­nės ži­no la­bai daug at­sa­ky­mų į klau­si­mą „ko­dėl?“, bet la­bai ma­žai tu­ri idė­jų „ką da­ry­ti?“.

Bark nuotr.

Pra­kai­ta­vi­mas – na­tū­ra­li kū­no reak­ci­ja

Pra­kai­ta­vi­mas yra na­tū­ra­lus svei­ko žmo­gaus or­ga­niz­mo pro­ce­sas, lei­džian­tis at­vės­ti, ku­rio ir žie­mą taip pat be­veik neį­ma­no­ma iš­veng­ti. Pa­di­dė­jęs pra­kai­ta­vi­mas, dar va­di­na­mas hi­per­hid­ro­ze, ga­li bū­ti są­ly­go­ja­mas įvai­rių veiks­nių: nuo­la­ti­nio stre­so, dar­bo są­ly­gų, sin­te­ti­nių pus­ko­ji­nių, ne­tin­ka­mos ava­ly­nės, ne­pa­kan­ka­mos pė­dų hi­gie­nos, ašt­raus mais­to, in­ten­sy­vaus al­ko­ho­lio ir ka­vos var­to­ji­mo.

Prie­mo­nių, pa­de­dan­čių iš­veng­ti ne­ma­lo­naus pra­kai­to kva­po yra įvai­rių – vie­ni nau­do­ja kre­mus ir de­zo­do­ran­tus, ki­ti pa­si­ti­ki liau­dies pa­ta­ri­mais. Tik dau­ge­lis dėl pė­dų pra­kai­ta­vi­mo ken­čian­čių žmo­nių ži­no dau­giau at­sa­ky­mų į klau­si­mą „ko­dėl?“, o ne į – „ką da­ry­ti?“.

Tin­ka­ma ava­ly­nė ir ko­ky­biš­ki kre­mai

La­bai svar­bu re­gu­lia­riai pė­das tep­ti tin­ka­mais ir ko­ky­biš­kais kre­mais. Pa­dė­ti iš­spręs­ti pro­ble­mą ga­li ir spe­cia­lūs de­zo­do­ran­tai, los­jo­nai ko­joms, tu­rin­tys an­ti­bak­te­ri­nių ir an­ti­sep­ti­nių me­džia­gų, tal­ko, ete­ri­nių alie­jų. Tin­ka ir mi­ne­ra­li­niai ak­me­nu­kai.

Taip pat rei­kė­tų ne­pa­mirš­ti kaip įma­no­ma daž­niau nu­siau­ti ba­tus ir pir­me­ny­bę teik­ti na­tū­ra­laus pluoš­to pus­ko­ji­nėms ar ko­ji­nėms.

Jei la­bai pra­kai­tuo­ja pė­dos, spe­cia­lis­tai pa­ta­ria dar­be per­siau­ti ba­tus, nes bū­tent taip ga­lė­si­te iš­spręs­ti ne tik pra­kai­ta­vi­mo pro­ble­mas, bet ir iš­veng­si­te odos su­dir­gi­mų, bė­ri­mo ar net šer­pe­to­ji­mo. Pra­kai­ta­vi­mas su­ke­lia ne tik ne­ma­lo­nų kva­pą, bet ir ga­li lem­ti gry­be­lio at­si­ra­di­mą, su­minkš­tė­ja vir­šu­ti­nis odos sluoks­nis. Gy­dy­to­ja der­ma­to­lo­gė-kos­me­to­lo­gė Si­gi­ta Lu­ko­šai­tie­nė tei­gia, kad la­bai pra­kai­tuo­jant pė­doms šun­ta tar­pu­pirš­čiai, ga­li at­si­ras­ti aler­gi­niai bė­ri­mai, iš­ryš­kė­ti pa­dų ve­nos, paū­mė­ti žvy­ne­li­nė.

Pa­sak gy­dy­to­jos, la­bai daž­nai pė­dų pra­kai­ta­vi­mą le­mia me­džia­gų apy­kai­ta, bet taip pat svar­bi ir ava­ly­nė. „Žie­mą vi­są die­ną avi­me šil­tą ava­ly­nę, o daž­niau­siai jos vi­dus pa­deng­tas sin­te­ti­ka. Ba­tai bū­na ne odi­niai, tai ir pra­kai­tuo­ja dau­giau­siai pė­dos“, – ma­no gy­dy­to­ja. Ava­ly­nė tu­ri bū­ti leng­va, ko­ky­biš­ka, šil­ta, pa­to­gi ir ge­rai ven­ti­liuo­jan­ti. Tin­ka­miau­si na­tū­ra­lios odos ba­tai, nes jie pri­si­tai­ko prie ko­jos for­mos, lei­džia odai kvė­puo­ti.

Bū­ti­na pa­si­rink­ti ir tin­ka­mas ko­ji­nes. La­bai ken­kia sin­te­ti­nės ko­ji­nės. „Ko­ji­nės tu­ri bū­ti na­tū­ra­laus pluoš­to – vil­nos, bam­bu­ko, med­vil­nės. Kad su­ger­tų pra­kai­tą, kad oda kvė­puo­tų“, – tei­gia S. Lu­ko­šai­tie­nė. Dė­vint įvai­rias pus­ko­ji­nes, pėd­kel­nes, pė­du­tes, bū­ti­na, vos tik grį­žus į na­mus, jas nu­si­mau­ti, iš­plau­ti ir ge­rai iš­džio­vin­ti.

Spor­ti­nė ava­ly­nė tin­ka­ma tik spor­tuo­jant. Avė­da­mi ja nuo­lat, ga­li­te su­si­ga­din­ti pė­das. Spor­ti­nės ava­ly­nės pa­skir­tis yra tik sau­go­ti pė­das ir už­tik­rin­ti pa­to­gu­mą spor­tuo­jant.

Šva­rios ir sau­sos ko­jos

Pė­dų pra­kai­ta­vi­mą ma­ži­na ir tin­ka­ma ko­jų prie­žiū­ra, t. y. šva­rios ir sau­sos ko­jos. Spe­cia­lis­tai pa­ta­ria ko­jas šal­tu van­de­niu nu­plau­ti du kar­tus per die­ną. Va­ka­rais ga­li­ma mir­ky­ti įvai­rio­se vo­ne­lė­se, po to nu­plau­ti po kont­ras­ti­niu du­šu, nes šal­tas van­duo ne tik ge­ri­na imu­ni­nę sis­te­mą, bet ir ma­ži­na pra­kai­ta­vi­mą.

Ypač svar­bu sau­sai nu­va­ly­ti pė­das, nes drėg­no­je ter­pė­je mik­ro­bai dau­gi­na­si kur kas grei­čiau. Ži­no­ma, nu­va­lius ko­jas, ga­li­ma pa­bars­ty­ti vai­kiš­ka pud­ra, pa­ma­sa­žuo­ti, pa­tep­ti ko­jų odą mai­ti­nan­čiu kre­mu. Tik rei­kė­tų veng­ti ypač rie­baus kre­mo, nes jis už­kem­ša po­ras ir ko­jos ga­li dar la­biau pra­kai­tuo­ti.

Liau­dies prie­mo­nės – ga­li­my­bė su­ma­žin­ti pra­kai­ta­vi­mą

Gy­dy­to­ja S. Lu­ko­šai­tie­nė tei­gia, kad ban­dant nu­spręs­ti, ko­kio­mis prie­mo­nė­mis rei­kia nau­do­tis (na­tū­ra­lio­mis ar pa­tvir­tin­to­mis der­mo­to­lo­gų), bū­ti­na įver­tin­ti pra­kai­ta­vi­mo in­ten­sy­vu­mą. „Jei­gu už­ten­ka liau­diš­kų prie­mo­nių, tai sten­ki­mės nau­do­ti ma­žiau che­mi­jos. Jei­gu pro­ble­ma yra la­bai di­de­lė ar lai­ko nė­ra, tai ga­li­ma nau­do­ti ir der­ma­to­lo­gų pa­tvir­tin­tas prie­mo­nes nuo pra­kai­ta­vi­mo. Bet rei­kia žiū­rė­ti in­di­vi­dua­liai, nes kai ku­rios prie­mo­nės ga­li suer­zin­ti odą“, – pa­ta­ria gy­dy­to­ja, pri­dur­da­ma, kad į spe­cia­lis­tus ver­ta kreip­tis, kai pra­si­de­da nie­žė­ji­mai, bė­ri­mai.

Nu­sip­lo­vus ir nu­va­lius ko­jas, prieš mau­nan­tis ko­ji­nes, ga­li­ma pė­das pa­bars­ty­ti ir cuk­raus pud­ra ar­ba tar­pu­pirš­čius iš­trin­ti bul­vių krak­mo­lu ar bo­ro rūgš­ties mil­te­liais.

Daž­niau­siai pa­ta­ria­ma pė­das mir­ky­ti ąžuo­lo žie­vės nuo­vi­re. Rei­kia 1,5 l van­dens už­vi­rin­ti 2 šaukš­tus mal­tos žie­vės ir pa­lai­ky­ti pus­va­lan­dį. Ki­ti re­ko­men­duo­ja 1 l van­dens už­vi­rin­ti 50 g ąžuo­lo žie­vės ir dar apie pus­va­lan­dį pa­vi­rin­ti ant silp­nos ug­nies. Ga­li­ma ir su­mal­ta ąžuo­lo žie­ve maž­daug 2–3 sa­vai­tes kaskart pa­bars­ty­ti ko­jas prieš ap­siau­nant ba­tus.

Pa­ta­ria­ma ir į karš­to van­dens stik­li­nę įber­ti šaukš­te­lį ąžuo­lo žie­vės ir su­pil­ti vie­nos cit­ri­nos sul­tis. Ta­da va­tos kem­pi­nė­le pa­trin­ti pė­das.

La­bai stip­riai pra­kai­tuo­jant, se­niau bu­vo nau­do­ja­mos ir alaus mie­lės. Karš­ta­me van­de­ny­je iš­tir­pi­na­mos ant pei­lio ga­lo pa­ka­bin­tos mie­lės, van­de­ny­je pa­mir­ko­ma mar­lė ir ap­vy­nio­ja­mos pė­dos.

Gelbs­ti ir šer­mukš­nių nuo­vi­ras: sau­ją au­ga­lo la­pų už­vi­rin­ti 1 l van­dens, už­deng­ti ir po pus­va­lan­džio nu­koš­ti. Ta­da dar pri­pil­ti šil­to van­dens ir mir­ky­ti ko­jas 15–20 min.

Pats pa­pras­čiau­sias bū­das – 2–3 juo­do­sios ar­ba­tos pa­ke­lius už­pil­ti karš­tu van­de­niu ir, kai pri­trauks, mir­ky­ti ko­jas apie 10 min.

Tin­ka ypač pra­kai­tuo­jan­čias pė­das praus­ti sū­dy­tu van­de­niu. Ge­rai vei­kia ir val­go­mo­ji so­da, ku­ri ne tik ma­ži­na pra­kai­ta­vi­mą, bet ir ko­jų nuo­var­gį. Ypač tin­ka prieš mie­gą: 1 ar­ba­ti­nis šaukš­te­lis iš­tir­pi­na­mas 2 l šil­to van­dens; ko­jos mir­ko­mos apie 20 min. Po to ver­ta jas nu­šluos­ty­ti, pa­tep­ti au­ga­li­niu alie­ju­mi ir ap­siau­ti med­vil­ni­nes ko­ji­nes nak­čiai.

Žo­li­nin­kai pa­ta­ria prieš mie­gą ko­jas nu­plau­ti mui­lu, nu­šluos­ty­ti ir ap­dė­ti nu­pli­ky­tais ber­žų la­pais, ap­riš­ti, o pa­bu­dus nu­plau­ti vė­siu van­de­niu. Tar­pu­pirš­čius ga­li­ma pa­deng­ti trauk­la­piais.

Tin­ka ir ša­la­vi­jas: 1 ar­ba­ti­nį šaukš­te­lį šio au­ga­lo rei­kia už­pli­ky­ti 1 stik­li­ne van­dens, o po 20 min. iš­ger­ti treč­da­lį stik­li­nės. Taip tris kar­tus per die­ną prieš val­gį.

Pra­kai­to kva­pą ge­rai pa­ša­li­na ir minkš­ti­na odą vo­ne­lės su ra­mu­nė­lė­mis. 1 l karš­to van­dens už­pli­ky­ti 20 g ra­mu­nė­lių ir po 40 min. nu­koš­ti.


Pažvelkime į savo rankas

Vi­si mes šiek tiek prie­ta­rin­gi. Vie­ni ne­mėgs­ta juo­dų ka­čių, ki­ti ven­gia su­dau­žy­tų veid­ro­džių, tre­ti bū­na ypač su­si­kau­pę try­lik­ta mė­ne­sio die­ną – penk­ta­die­nį... Dau­gu­ma mū­sų vis dėl­to ima ir pa­žvel­gia į ho­ros­ko­pą ar­ba pra­de­da ieš­ko­ti sa­vo ran­ko­je li­ki­mo ar mei­lės li­ni­jos. Kiek am­žių eg­zis­tuo­ja žmo­ni­ja, tiek gy­vuo­ja ir mū­sų troš­ki­mas kils­te­lė­ti atei­ties už­dan­gą.

Il­gi na­gai daž­niau­siai yra ra­mių, san­tū­rių, lin­ku­sių į ap­mąs­ty­mus, man­da­gių ir nuo­lai­džių žmo­nių po­žy­mis.

Stefano Montagner nuotr.

Ats­pin­di psi­chi­nę būk­lę

Dar nuo Hi­pok­ra­to lai­kų ma­no­ma, kad pa­gal na­gų iš­vaiz­dą ga­li­ma spręs­ti apie žmo­gaus vi­daus or­ga­nų li­gas ir jo psi­chi­nę būk­lę. Ry­go­je vei­ku­sios Psi­chi­nių ty­ri­mų drau­gi­jos tik­ra­sis na­rys, vie­nas įžy­miau­sių praė­ju­sio­jo šimt­me­čio pra­džios psi­cho­lo­gų V. A. Vre­dė yra pa­skel­bęs ke­le­tą sen­sa­cin­gų pa­reiš­ki­mų. Jis tei­gė, kad tvir­ti na­gai ir stip­rūs kau­lai – ge­ros svei­ka­tos ro­dik­lis. La­bai kie­ti na­gai, sa­vo san­da­ra pri­me­nan­tys plėš­rū­nų na­gus, by­lo­ja apie pik­tą sa­vi­nin­ko bū­dą, li­guis­tą sa­vi­mei­lę, ne­kant­ru­mą ir go­du­mą pi­ni­gams. Švel­nūs plo­ni na­gai ir silp­ni kau­lai – li­guis­tu­mo ir silp­na­va­liš­ku­mo po­žy­mis. Įp­ro­tis kram­ty­ti ar grauž­ti na­gus at­sklei­džia ner­vin­gą, hi­po­chond­riš­ką, daž­no­kai itin jaut­rų žmo­gų; to­kie daž­nai iš­pro­vo­kuo­ja gin­čus ir riau­šes. Trum­pi minkš­ti na­gai su už­dri­bu­siais odos ve­le­nė­liais liu­di­ja itin stip­rų jaus­min­gu­mą. Plokš­ti, pla­tūs, šiek tiek iš­lenk­ti į vir­šų na­gai bū­din­gi as­me­nims, lin­ku­siems pa­me­luo­ti ir iš­pūs­ti įvy­kius. Kū­gio for­mos na­gai įpras­tai bū­na tų žmo­nių, ku­rie lin­kę vi­sur iš­lik­ti są­ži­nin­gais ir sie­kian­čiais gro­žio. Apsk­ri­ti, laik­ro­džių stik­liu­kus pri­me­nan­tys na­gai ro­do, kad jų šei­mi­nin­kai ga­li sirg­ti plau­čių li­go­mis. Be­je, šį po­žy­mį pa­ste­bė­jo dar Hi­pok­ra­tas. Ne vel­tui kai ka­da to­kios for­mos na­gai dar va­di­na­mi hi­pok­ra­ti­niais.

Be V. A. Vre­dės ty­ri­nė­ji­mų, ži­no­mi ieš­ko­ji­mai yra su­sie­ti su įvai­rių li­gų diag­nos­ti­ka. Sa­vo ste­bė­ji­mų re­zul­ta­tus 1925 me­tais pa­skel­bė dak­ta­ras I. Ši­ne­ris. Dau­ge­lį me­tų ty­ri­nė­da­mas na­gų plokš­te­lių for­mas, rel­je­fus, spal­vas ir ran­kų pirš­tų san­da­rą, jis ap­ti­ko cha­rak­te­rin­gą ry­šį tarp jų būk­lės ir įvai­rių li­gų.

Il­gi na­gai – ro­man­tiš­ku­mo po­žy­mis

Pa­sak I. Ši­ne­rio, nor­ma­li na­gų for­ma by­lo­ja, kad žmo­gus be­veik svei­kas. Jei­gu na­gai trum­pi ir plokš­ti, yra ga­li­mos or­ga­ni­nio po­bū­džio šir­dies pa­to­lo­gi­jos. Di­de­lis na­go pa­grin­do skliau­tas ro­do po­lin­kį į ta­chi­kar­di­ją, o jo ne­bu­vi­mas – šir­dies neu­ro­zę. Pla­tus iš­gaub­tas na­gas – plau­čių tu­ber­ku­lio­zės, plokš­čias ir krei­vas – bron­chi­to ar bron­chi­nės ast­mos, įgaub­tas – įgim­to al­ko­ho­liz­mo po­žy­mis. Pirš­tai – „būg­no laz­de­lės“ – per­spė­ja, kad šei­mi­nin­kas tu­ri pro­ble­mų dėl plau­čių li­gų. Nuk­ram­ty­ti na­gai at­sklei­džia neu­ro­zę, gast­ri­tą ir ly­ti­nę dis­funk­ci­ją. Dė­me­lės ir juos­te­lės ant na­gų sig­na­li­zuo­ja apie ne­svei­ką bluž­nį ir plo­ną­ją žar­ną.

Diag­nos­ti­ka at­si­žvel­gia ir į na­go il­gį. Nor­ma­liu lai­ko­mas ta­da, kai na­gas uži­ma ly­giai pu­sę vir­šu­ti­nio pirš­to są­na­rio. Kaip na­gai yra ker­pa­mi, ne­tu­ri jo­kios įta­kos.

Il­gi na­gai daž­niau­siai yra ra­mių, san­tū­rių, lin­ku­sių į ap­mąs­ty­mus, man­da­gių ir nuo­lai­džių žmo­nių po­žy­mis. Jei­gu na­gai ne­pro­por­cin­gai il­gi, prieš jus – lė­to­kas, ne­pa­si­ti­kin­tis, už­da­ras as­muo. In­di­vi­dai trum­pais na­gais yra lo­giš­ki, veik­lūs, lin­kę į kri­ti­ką ir kont­ro­lę, darbš­tūs, neieš­kan­tys žo­džio ki­še­nė­je. Jei na­gai per­ne­lyg trum­pi, jų sa­vi­nin­kas yra grei­tai įsi­plies­kian­tis, ag­re­sy­vo­kas, prie­ka­bus, ne­si­taiks­tan­tis su ki­tais. La­bai trum­pi sto­rų pirš­tų na­gai – pra­stos at­min­ties ir ne­ge­bė­ji­mo mo­ky­tis po­žy­mis.

Trum­pų na­gų šei­mi­nin­kai ne­tu­ri pa­si­se­ki­mo vie­šo­jo­je veik­lo­je, nes mėgs­ta prieš­ta­rau­ti ir kri­ti­kuo­ti, už­tat bet ku­rio­je sri­ty­je, su­si­ju­sio­je su kont­ro­le, są­skai­to­mis ar tur­to val­dy­mu, jie ne­pra­len­kia­mi. Il­ga ova­li na­go for­ma – sva­jin­gos pri­gim­ties po­žy­mis. To­kiam as­me­niui bū­din­ga ra­my­bė, leng­vas po­žiū­ris į su­pan­čią ap­lin­ką. La­bai di­de­lių kvad­ra­ti­nių na­gų sa­vi­nin­kas pa­si­žy­mi fleg­ma­tiš­ku­mu, šal­tu, egois­ti­niu cha­rak­te­riu. Ne­di­de­li pleiš­to pa­vi­da­lo na­gai by­lo­ja apie jaus­min­gą sa­vo šei­mi­nin­ko pri­gim­tį.

Bal­tas egoiz­mas

Ne­rei­kė­tų už­mirš­ti, kad kiek­vie­nas pirš­tas (iš da­lies ir na­gas) pa­ro­do ati­tin­ka­mo vi­daus or­ga­no veik­lą. Ro­do­mo­jo pirš­to na­gas pra­ne­ša apie ga­li­mas skran­džio li­gas, vi­du­ri­nio­jo – apie žar­ny­no būk­lę, be­var­džio – ke­pe­nų.

Na­gų spal­va, psi­cho­lo­gų ti­ki­ni­mu, taip pat ga­li daug pa­pa­sa­ko­ti apie žmo­gaus cha­rak­te­rį ir jo fi­zi­nę būk­lę. Bal­ti na­gai by­lo­ja apie šal­tu­mą, egoiz­mą, gar­bėt­roš­kiš­ku­mą, ge­rą nuo­mo­nę apie sa­ve. Blyš­kiai raus­vi na­gai at­sklei­džia žmo­gaus dva­si­nę ši­lu­mą, drau­giš­ku­mą, ati­du­mą, po­lin­kį bend­rau­ti. Rau­do­na na­gų spal­va – pyk­čio, už­si­spy­ri­mo, nuo­dė­min­gu­mo sig­na­las. Mels­vi na­gai – li­gos po­žy­mis.

Sup­ran­ta­ma, prieš da­rant ko­kias nors iš­va­das, rei­kė­tų at­kreip­ti dė­me­sį ir į pa­čios plaš­ta­kos san­da­rą. Kvad­ra­ti­nė ran­kos for­ma – ge­ros svei­ka­tos po­žy­mis. Išp­la­tė­ję pirš­tų ga­liu­kai at­sklei­džia as­me­ny­bę, lin­ku­sią neat­sar­giai elg­tis, ne­sai­kin­gai var­to­ti al­ko­ho­lį ir ta­ba­ką. Kū­gio for­mos plaš­ta­ka liu­di­ja, kad jos šei­mi­nin­kas ga­li sirg­ti šir­dies ir krau­ja­gys­lių li­go­mis. Pail­gų ran­kų il­gais pirš­tais sa­vi­nin­kai daž­niau­siai bū­na sė­di­mo dar­bo at­sto­vai ar­ba na­mi­sė­dos. Šie žmo­nės ne­ski­ria rei­kia­mo dė­me­sio fi­zi­niam ak­ty­vu­mui. Kvad­ra­ti­nės plaš­ta­kos il­gais pirš­tais bū­din­gos ak­ty­vioms as­me­ny­bėms, nuo­lat trokš­tan­čioms veik­los.

Pa­ren­gė Ka­mi­lė Vit­ku­tė


Odos priežiūra žiemą – maitinti ar drėkinti?

Edi­ta VI­NIC­KY­TĖ
edi­ta.vinickyte@splius.lt

Gra­žūs žie­mos pei­za­žai, pus­ny­se be­si­var­tan­tys vai­kai ir na­mų ži­di­nio jau­ku­mas ne tik džiu­gi­na, bet ir pri­me­na apie šal­čio po­vei­kį odai, ku­ri, kiek at­vė­sus orams, ne­re­tai liū­di­na, ke­lia klau­si­mų, ką rei­kė­tų da­ry­ti, kaip pri­žiū­rė­ti ar le­pin­ti sa­vo odą. Dėl šal­čio pa­raus­ta ne tik mo­te­rų, bet ir vy­rų oda, vis daž­niau jau­čia­me aler­gi­nes reak­ci­jas, iš­bė­ri­mus, odos sau­su­mą, to­dėl svar­bu ži­no­ti, kaip rei­kia pri­žiū­rė­ti odą, ko­kias prie­mo­nes nau­do­ti, kaip pa­ste­bė­ti aler­gi­ją šal­čiui ir ko rei­kia im­tis no­rit jos iš­veng­ti.

 Mislav Marohnić nuotr.

Aler­gi­ja šal­čiui – nu­si­lpęs imu­ni­te­tas?

Aler­gi­ja šal­čiui at­si­ran­da nu­si­lpus imu­ni­te­tui ar­ba la­bai stip­riai su­ša­lus. Tai imu­ni­nės sis­te­mos at­sa­kas į šal­tį. At­si­ra­dus to­kiai aler­gi­jai, bū­ti­na odą tep­ti kre­mais, bet ir jie ne vi­sa­da ga­li pa­dė­ti, nes vis tiek iš­lie­ka iš­bė­ri­mo ga­li­my­bė. Aler­gi­ja šal­čiui ga­li pa­si­reikš­ti ir va­sa­rą, kai or­ga­niz­mas jau­čia tem­pe­ra­tū­ros svy­ra­vi­mus, pa­vyz­džiui, iš­li­pus iš šal­to van­dens. Kaip tei­gia kos­me­to­lo­gė Vai­da Guo­bie­nė, pa­grin­di­niai simp­to­mai – iš­bė­ri­mas, no­sies var­vė­ji­mas, yra pa­na­šu­mų į gri­pą, šien­li­gę – aša­ro­ja akys, gerk­lę skau­da. „Jei ma­no­te, kad yra aler­gi­ja šal­čiui, bū­ti­na kreip­tis į aler­go­lo­gą ir tai nu­sta­ty­ti. Tam nau­do­ja­mas pa­pras­tas tes­tas – pa­de­da­mas le­du­kas ant dil­bio – jei at­si­ran­da pūs­lė, pa­cien­tui ver­ta su­si­rū­pin­ti. Ta­da ski­ria­mi vais­tai ir, jei­gu ven­gia­ma ag­re­so­rių (šal­čio), pa­gy­dy­ti įma­no­ma“, – ma­no V. Guo­bie­nė.

Kaip pri­žiū­rė­ti vy­rų ir vai­kų odą?

Vy­rų oda nė­ra to­kia jaut­ri, ji šiek tiek sto­res­nė, tai­gi ne taip stip­riai rea­guo­ja į šal­tį, bet pa­tep­ti rie­bes­niu kre­mu ar alie­ju­mi rei­kia. Būtina rink­tis kre­mu­kus, ku­riuo­se yra dau­giau alie­jų. Ga­li­ma ir pa­pras­tu šal­to spau­di­mo ne­ra­fi­nuo­tu alie­ju­mi pa­tep­ti. Net ne ant drėg­nos – tie­siog ant sau­sos odos pa­vil­gy­ti. Bet, aiš­ku, jei yra 30 laips­nių šal­tis, vė­jas, tai nuo nu­ša­li­mo ne­be­gel­bė­ja ir kre­mai“, – sa­ko V. Guo­bie­nė.

Vai­kų odai skir­ti kre­mai yra švel­nes­ni, la­biau tau­so­jan­tys, nė­ra ag­re­sy­vių kom­po­nen­tų, juo­se gau­su me­det­kų, ra­mu­nė­lių alie­jų, kad ne­dir­gin­tų glež­nos kū­di­kių ody­tės. Ma­žų­jų odai la­bai tin­ka na­tū­ra­liuo­se kre­muo­se esan­tis mig­do­lų alie­jus, bet, kaip tei­gia V. Guo­bie­nė, pir­miau­sia rei­kia iš­siaiš­kin­ti, ar vai­kas nea­ler­giš­kas rie­šu­tams, ir pri­du­ria, kad esant aler­gi­jai, rei­kė­tų ieš­ko­ti kre­mų su mi­ne­ra­li­niais alie­jais, tauk­me­džio svies­tu, bet jei vai­kai ypač aler­giš­ki, be­lie­ka nau­do­ti che­mi­nius pro­duk­tus.

Bū­ti­na ir drė­kin­ti, ir mai­tin­ti odą

Vie­nas svar­biau­sių klau­si­mų – kas svar­biau, drė­kin­ti ar mai­tin­ti odą – vis dar ne­ty­la. Pa­sak kos­me­to­lo­gės, ją rei­kia ir drė­kin­ti, ir mai­tin­ti. „Aiš­ku, jei oda drėg­na, yra li­pi­dų per­tek­lius, drė­kin­ti lyg ir ne­rei­kė­tų. Bet esant šal­čiui te­pa­me kre­mą kaip ap­sau­gą kont­ro­li­nė­se vei­do vie­to­se – no­sies, skruos­tų sri­ty­se. Net bū­da­ma dar­be, ry­te vi­sa­da te­puo­si drė­ki­na­mą­jį kre­mą, nes vi­są die­ną bū­nu pa­tal­po­je“, – da­li­ja­si pa­tir­ti­mi  V. Guo­bie­nė.

Anot spe­cia­lis­tės, žie­mą drė­ki­na­mą­jį kre­mą rei­kia tep­ti va­ka­re, o mai­ti­na­mą­jį – ry­te. Tie­sa, šal­tuo­ju me­tų lai­ku odą pa­ta­ria­ma drė­kin­ti kur kas daž­niau nei va­sa­rą. Šal­tis, ra­dia­to­riai, kon­di­cio­nie­riai, vė­je­liai au­to­mo­bi­liuo­se iš­ga­ri­na odos drėg­mę, tai­gi bū­ti­na ir daug van­dens iš­ger­ti, ypač tin­ka šil­tas van­duo – ir su­šil­si­te, ir pa­drė­kin­si­te odą.

Rie­bi – tai ne­reiš­kia, kad drėg­na

Kos­me­to­lo­gė tei­gia, kad kar­tais atei­na žmo­nių, be­si­skun­džian­čių rie­bia oda, ir ieš­ko ne drė­ki­na­mo­jo kre­mo, nors tai tik­rai ne­reiš­kia, kad jo ne­rei­kia, nes rie­bi – tai ne drėg­na. „To­kiu at­ve­ju rei­kia leng­ves­nės teks­tū­ros kre­mo, kur rie­ba­lai bū­na van­de­ny­je, emul­si­jos vi­so­kios ir pan.“, – ma­no kos­me­to­lo­gė.

Prieš ei­nant į lau­ką, re­ko­men­duo­ja­ma odą pa­tep­ti vai­kiš­ku kre­mu su mig­do­lų alie­ju­mi ar­ba kre­mu suau­gu­siems su se­za­mo alie­ju­mi, tin­ka ir aly­vuo­gių alie­jus su ka­ka­vos svies­tu. Ga­li­ma pa­si­tep­ti net pa­pras­tu aly­vuo­gių ar se­za­mo alie­ju­mi.

Odos prie­žiū­ra ry­te ir va­ka­re

„Ypač žie­mos ry­tais ne­pa­tar­čiau vei­do plau­ti van­de­niu iš kra­no. Bū­ti­nas vi­rin­tas, ne­ga­zuo­tas mi­ne­ra­li­nis ar ter­mi­nis van­duo, nes van­de­ny­je iš kra­no daug kal­kių, ku­rios la­bai sau­si­na odą. Nu­si­va­lius vei­dą, ga­li­ma nau­do­ti to­ni­ką, vė­liau se­ru­mą. Tie­sa, jo ry­te ne­pa­tar­čiau nau­do­ti, jei lau­ke ypač šal­ta. Ir, aiš­ku, bū­ti­na pa­tep­ti kre­mu. Jei oda pro­ble­mi­nė, spuo­guo­ta, rei­kia nu­va­ly­ti rie­ba­lus, bran­des­nę odą nu­plau­ti ko­kiu nors mi­ce­li­niu van­de­niu. Po to – vi­rin­tu ar­ba ne­ga­zuo­tu mi­ne­ra­li­niu, ar­ba ter­mi­niu van­de­niu. Ta­da ga­li­ma už­si­dė­ti vei­do kau­kę, ku­ri to­kiu šal­tu oru yra la­bai svar­bi. Ga­li­ma nau­do­ti ali­jo­šiaus ge­lį. Tie­sa, yra kau­kių ku­rios at­sto­ja nak­ti­nį kre­mą: už­si­de­da­te kau­kę, pa­lai­ko­te 15 min ir nu­va­lo­te tik jos per­tek­lių. Li­ku­si kau­kė vei­kia kaip nak­ti­nis kre­mas“, – pa­tir­ti­mi da­li­ja­si V. Guo­bie­nė.

Di­džiau­sios klai­dos

Net rie­biai odai ne­re­ko­men­duo­ja­mas šar­mi­nis mui­las, jis la­bai sau­si­na odą. Taip pat daž­nai pa­si­ren­ka­mas kre­mas ne pa­gal odos ti­pą – įsi­vaiz­duo­ja­ma, kad oda yra sau­sa, bet iš tik­rų­jų ji ga­li bū­ti rie­bi, miš­ri ir de­hid­ra­tuo­ta, to­dėl pir­miau­sia rei­kia kreip­tis į spe­cia­lis­tus.

Kai ku­rie žmo­nės nau­do­ja spi­ri­tuo­tas prie­mo­nes (ypač de­zin­fe­kuo­jant spuo­gus). Ta­da at­si­ran­da žaiz­dos, už­kre­čia­ma oda ir su­ke­lia­ma dar dau­giau pro­ble­mų. Rie­biai odai tin­ka kre­mas su aly­vuo­gių alie­ju­mi. Jis iš­spren­džia pro­ble­mą, mai­ti­na, drė­ki­na odą ir gy­do spuo­ge­lius, iš­va­lo, neuž­kem­ša po­rų.

Svei­kas mais­tas – gra­ži oda

Pri­žiū­rint odą, svar­bu tin­ka­mai mai­tin­tis. Or­ga­niz­mui ir­gi rie­kia alie­jaus, o ypač bū­ti­nos ome­ga 3, ome­ga 6 ir ome­ga 8 ne­so­čio­sios rie­ba­lų rūgš­tys. Mo­te­rims la­bai tin­ka nak­vi­šų alie­jus. „Ja­me yra ga­ma li­no­le­no rūgš­čių, o na­tū­ra­liuo­se, vais­ti­nė­je ga­mi­na­muo­se kre­muo­se tos rūgš­ties yra 10 kar­tų dau­giau nei ki­tuo­se. Tai­gi to­kio alie­jaus rei­kia 1 šaukš­to. Li­nų sė­me­nų alie­jus tu­ri al­fa li­no­le­no rūgš­tį, iš ku­rios or­ga­niz­mas sin­te­zuo­ja ome­ga 3 rūgš­tis. Jo rei­kia pu­sės šaukš­to. Sa­lo­toms tin­ka aly­vuo­gių alie­jus. Taip bus pa­mai­tin­tas or­ga­niz­mas. La­bai tin­ka avi­žos, se­za­mo sėk­los. Be to, rei­kia fer­men­to – mo­liū­go, cu­ki­ni­jų, pet­ra­žo­lių la­pe­lio ir pan. To­kia mi­ty­ba bū­ti­na no­rint svei­kai gy­ven­ti ir gra­žiai at­ro­dy­ti, nes be svei­ko mais­to, ne­bus ir gro­žio. Mū­sų dir­vo­že­mis ne­tu­ri mik­roe­le­men­tų, to­dėl or­ga­niz­mas daug ko ne­ten­ka“, – ma­no A. Gir­de­nie­nė, vienos vaistinės Šiauliuose vedėja..


Žiemos džiaugsmai

Sli­di­nė­ji­mas, čiuo­ži­mas ant le­do, va­ži­nė­ji­ma­sis ro­gu­tė­mis nuo kal­niu­kų, mė­ty­ma­sis snie­go gniūž­tė­mis – ge­riau­sias poil­sis vai­kams. Pap­ras­ta, links­ma, ma­lo­nu ir la­bai nau­din­ga.

Hi­pe­rak­ty­vūs vai­kai rei­ka­lau­ja „bū­ti val­do­mi“ net ant kal­niu­kų, mat be­si­va­ži­nė­jan­čių­jų ko­lek­ty­vas pa­pras­tai bū­na įvai­raus am­žiaus ir fi­zi­nio pa­jė­gu­mo.

Chris SAMPSON nuotr.

Žai­di­mai ant snie­go

UŽ:

Pa­čios pa­pras­čiau­sios ir pa­čios mėgs­ta­miau­sios pra­mo­gos gry­na­me žie­mos ore – vo­lio­ji­ma­sis po snie­go pus­nis, lei­di­ma­sis nuo kal­ne­lių, Se­nio be­sme­ge­nio lip­dy­mas – spe­cia­lis­tų ga­li bū­ti ver­ti­na­mi kaip už­siė­mi­mai, pa­de­dan­tys vys­ty­tis vai­ko ju­de­sių mo­to­ri­kai ir koor­di­na­ci­jai. To­kia jud­rių­jų už­siė­mi­mų da­lis re­ko­men­duo­ja­ma ir hi­pe­rak­ty­viems ma­žie­siems, bet su vie­na są­ly­ga – juos bū­ti­nai tu­ri pri­žiū­rė­ti suau­gu­sie­ji.

PRIEŠ:

Hi­pe­rak­ty­vūs vai­kai rei­ka­lau­ja „bū­ti val­do­mi“ net ant kal­niu­kų, mat be­si­va­ži­nė­jan­čių­jų ko­lek­ty­vas pa­pras­tai bū­na įvai­raus am­žiaus ir fi­zi­nio pa­jė­gu­mo. O štai ra­mūs pa­si­vaikš­čio­ji­mai po žie­mos par­ką ar­ba miš­ką (be sli­džių ir ro­gių), me­di­kų nuo­mo­ne, pa­lan­kiai vei­kia sa­vi­jau­tą ir nuo­tai­ką tų vai­kų, ku­rie tu­ri šir­dies – krau­ja­gys­lių su­tri­ki­mų (įgim­tą šir­dies ydą ar šlu­buo­jan­tį šir­dies rit­mą), itin jaut­rią ner­vų sis­te­mą ar yra ne­se­niai sir­gę. Jei ak­ty­vūs žai­di­mai su bend­raam­žiais jiems ne­re­ko­men­duo­ja­mi, su­gal­vo­ki­te bū­dų, kaip su­do­min­ti ma­žuo­sius: kar­tu nu­neš­ki­te į miš­ką mais­to žvė­re­liams ar paukš­čiams, lip­dy­ki­te snie­go pi­lis, ste­bė­ki­te gam­tos reiš­ki­nius.

Pa­čiū­žos

UŽ:

Te­le­vi­zi­jos lai­dų apie dai­lų­jį čiuo­ži­mą po­pu­lia­ru­mas neat­si­tik­ti­nis – šią spor­to ša­ką mėgs­ta dau­ge­lis. Be gro­žio, mu­zi­kos, spin­din­čio le­do ir su tuo su­si­ju­sių tei­gia­mų emo­ci­jų dai­lu­sis čiuo­ži­mas dar yra ir la­bai efek­ty­vi vai­kų fi­zi­nio grū­di­ni­mo prie­mo­nė. Čiuo­žiant pui­kiai tre­ni­ruo­ja­mi kvė­pa­vi­mo or­ga­nai ir pa­ste­bi­mai di­dė­ja gy­vy­bi­nis plau­čių tū­ris. Taip pat ge­ri­na­ma ju­de­sių koor­di­na­ci­ja, stip­ri­na­mas jun­gia­ma­sis rau­me­nų au­di­nys ir for­muo­ja­ma tai­syk­lin­ga lai­ky­se­na. Dai­lu­sis ir grei­ta­sis čiuo­ži­mai bei le­do ri­tu­lys pui­kiai tre­ni­ruo­ja vai­ko ves­ti­biu­lia­ri­nį apa­ra­tą ir to­bu­li­na pu­siaus­vy­ros iš­lai­ky­mo funk­ci­jas. Jud­rių už­siė­mi­mų at­vi­ra­me ore me­tu suak­ty­vė­ja or­ga­niz­mo ter­mo­re­gu­lia­ci­niai pro­ce­sai, tai­gi vai­ko kū­nas grū­di­na­mas – jis tam­pa at­spa­res­nis per­si­šal­dy­mams, o su­ne­ga­la­vus ser­ga­ma trum­piau. Dau­ge­lį gar­sių da­bar­ties čiuo­žė­jų ir le­do ri­tu­li­nin­kų ant pa­čiū­žų pa­sta­tė tė­vai, trokš­da­mi, kad pa­ga­liau jų at­ža­lė­lė at­si­kra­ty­tų ne­si­bai­gian­čių slo­gų ir an­gi­nų. Dai­lu­sis čiuo­ži­mas itin nau­din­gas daž­nai ser­gan­tiems vai­kams, ne itin vik­riems ir tu­rin­tiems silp­no­kus plau­čius. Le­do ri­tu­lys pa­de­da stip­rin­ti rau­me­nų to­nu­są, mo­ko žais­ti ko­man­do­je ir de­rin­tis prie ki­tų.

PRIEŠ:

Pa­čiū­žos ne­tin­ka vai­kams, tu­rin­tiems at­ra­mi­nio-ju­da­mo­jo apa­ra­to (stu­bu­ro ir ke­lių są­na­rių) trau­mų. Taip pat tiems ma­žie­siems, ku­riems nu­sta­ty­ta ve­ge­to­dis­to­ni­ja ir ser­gan­tiems chro­niš­ko­mis kvė­pa­vi­mo or­ga­nų li­go­mis jų paašt­rė­ji­mo sta­di­jo­je.

Sli­dės

UŽ:

Sli­di­nė­ji­mas – iš­ties uni­ka­li spor­to ša­ka. Sli­dės nau­din­gos vi­siems. Bet ypač vai­kams, tu­rin­tiems viršs­vo­rį, hi­pe­rak­ty­viems, ne­pa­si­ti­kin­tiems sa­vi­mi, tiems, ku­rie at­si­lie­ka spren­džiant lo­gi­nes mo­kyk­li­nes už­duo­tis, ku­rių pra­sta ra­šy­se­na (mat sli­di­nė­ji­mas pui­kiai koor­di­nuo­ja žmo­gų ir mo­ko są­vei­kau­ti kai­rį­jį ir de­ši­nį­jį jo sme­ge­nų pus­ru­tu­lius). Ši spor­to ša­ka ug­do ma­žų­jų vik­ru­mą, drą­są, mo­ko iš­lai­ky­ti pu­siaus­vy­rą. Vai­kams, ku­riems gre­sia sko­lio­zė, čiuož­ti pa­čiū­žo­mis ne­pa­tar­ti­na, o štai sli­di­nė­ti jie ga­li pui­kiai. Bet, ži­no­ma, tik pa­si­kon­sul­ta­vus su vai­kų or­to­pe­du, ku­ris įver­tins kau­lų, rau­me­nų au­di­nio būk­lę. Ast­ma ser­gan­tiems vai­kams sli­di­nė­ti ne­drau­džia­ma, bet jiems ne­ga­li­ma at­si­sa­ky­ti kas­die­ni­nės kvė­pa­vi­mo gim­nas­ti­kos na­mų są­ly­go­mis. Sli­di­nė­ji­mo krū­viai, ži­no­ma, tu­ri bū­ti ribojami.

PRIEŠ:

Ne­ga­li­ma ant sli­džių sta­ty­ti vai­kų „at­vi­ra bur­na“ (ser­gan­čių slo­ga, hai­mo­ri­tu, tu­rin­čių no­sies ade­noi­dų), tu­rin­čių silp­nus kvė­pa­vi­mo or­ga­nus, kai yra su­trik­dy­tos kvė­pa­vi­mo per no­sį funk­ci­jos, o taip pat esant silp­nai kau­lų, rau­me­nų sis­te­mai.

Pa­ta­ri­mai tė­vams
- Dra­bu­žiai, daug ju­dant žie­mą, tu­ri bū­ti leng­vi, pa­to­gūs, bet pa­kan­ka­mai šil­ti ir lais­vi.
- Aler­gi­ja ser­gan­tiems vai­kams kar­tais ky­la spe­ci­fi­nės reak­ci­jos į šal­tį – oda pa­raus­ta, ima nie­žė­ti, at­si­ran­da iš­bė­ri­mų (net to­se odos vie­to­se, ku­rias sle­pia dra­bu­žiai). Spe­cia­lis­tai ti­ki­na, kad reak­ci­ja į šal­tį ga­li bū­ti kai ku­rių su­si­rgi­mų simp­to­mu. Bet ku­riuo at­ve­ju, jei­gu pa­ste­bė­jo­te neįp­ras­tą vai­ko reak­ci­ją į šal­tį, bū­ti­nai pa­si­kon­sul­tuo­ki­te su pe­diat­ru ir vai­kų aler­go­lo­gu.
- Po ak­ty­vių žai­di­mų gry­na­me ore vai­kui bū­ti­nai rei­kia per­si­reng­ti, iš­si­mau­dy­ti po šil­tu du­šu ir iš­ger­ti šil­tos ar­ba­tos.

Pa­ren­gė Ka­mi­lė Vit­ku­tė

 


Šventinis triukšmas ir petardos. Kaip apsaugoti mūsų augintinius?

Po­vi­las LUN­GĖ

Sprogs­tan­čios pe­tar­dos ne­ra­mi­na kiek­vie­nais me­tais – žmo­nės jau­di­na­si dėl jų po­vei­kio ap­lin­kai, gy­vū­nams ir jiems pa­tiems. Kas­met dėl nau­do­ja­mų pi­ro­tech­ni­kos prie­mo­nių ša­ly­je su­si­ža­lo­ja vis dau­giau žmo­nių. Šven­ti­nis pe­rio­das virs­ta pra­ga­ru ir mū­sų au­gin­ti­niams.

Ka­tės su­ge­ba tie­siog ne­pas­te­bė­tos iš­spruk­ti su rū­ka­liais į bal­ko­ną ar į laip­ti­nę.

 Eirik NEWTH nuotr.

Dre­sū­ra ne­pa­dės

Fe­jer­ver­kų ir pe­tar­dų sklei­džia­mi kur­ti­nan­tys gar­sai dau­ge­liui šu­nų su­ke­lia bai­mę ir pa­ni­ką. Juo­zas Mu­zi­ke­vi­čius, ve­te­ri­na­ri­jos gy­dy­to­jas, sa­ko, kad ypa­tin­gos ap­sau­gos, ku­ri pa­dė­tų ap­sau­go­ti sa­vo au­gin­ti­nius nuo nei­gia­mo pe­tar­dų po­vei­kio, nė­ra. Gy­vū­nai, iš­gir­dę po­kšint pi­ro­tech­ni­kos prie­mo­nes, daž­nai pra­de­da elg­tis keis­tai, ne taip, kaip įpras­ta: daž­nai bė­ga nuo gar­so šal­ti­nio, ieš­ko ra­mes­nio kam­pe­lio, kur ga­lė­tų pa­si­slėp­ti, pa­ti­ria stre­są.

„Jei ma­to­te, kad jū­sų au­gin­ti­nis ne­rims­ta, tie­siog duo­ki­te jam silp­nų ra­mi­na­mų­jų, ku­rie su­ma­žins jo stre­są. Taip pat sten­ki­tės ne­ves­ti au­gin­ti­nio į lau­ką, lai­ky­ki­te jį na­muo­se, o jei gy­vū­nas lau­ke – kuo to­liau nuo vie­tos, kur yra sprog­di­na­ma pi­ro­tech­ni­ka“, – tei­gia J. Mu­zi­ke­vi­čius.

Pa­sis­ten­ki­te įkur­din­ti sa­vo au­gin­ti­nį ta­me kam­ba­ry­je, ku­ria­me silp­niau gir­dė­ti spro­gi­nė­jan­čių pe­tar­dų gar­sai. Kar­tais tam tin­ka vo­nia, prieš­kam­ba­ris ar san­dė­liu­kas.

Pa­si­vaikš­čio­ti su šu­ni­mi pa­s-ku­ti­nę se­nų­jų ir pir­mą­ją nau­jų­jų me­tų die­ną ge­riau­sia anks­ti ry­te, o jei įma­no­ma – iš­vis to veng­ti. Iš­si­gan­dęs spro­gi­nė­ji­mų, jis ga­li pa­pras­čiau­siai iš­trūk­ti iš jū­sų ran­kų ir im­ti bėg­ti ten, kur akys ve­da. Tai da­ry­ti jį ska­tins sa­vi­sau­gos ins­tink­tas, ku­riam pa­klūs­ta ne­tgi pro­tin­giau­si gy­vū­nai.

Jaut­rūs ne tik šu­nys

Gar­sių fe­jer­ver­kų iš­si­gąs­ta ne tik lau­ke ve­džio­ja­mi šu­nys, bet ir ka­tės, ki­ti na­mi­niai gy­vū­nė­liai. Jei pa­ste­bi­te, kad jū­sų au­gin­ti­nis bi­jo griaus­ti­nio, stai­gaus triukš­mo, jį ga­li iš­gąs­din­ti ir šven­ti­nė pi­ro­tech­ni­ka.

Prieš šven­tes pa­si­sten­ki­te su­rink­ti vi­sus dūž­tan­čius ar leng­vai nu­me­ta­mus, ne­sta­bi­liai sto­vin­čius daik­tus. Stai­ga iš­si­gan­dęs ir šo­kęs slėp­tis gy­vū­nas dar la­biau su­triks, jei jo bė­gi­mą ly­dės kren­tan­tys ir dūž­tan­tys daik­tai ar jū­sų riks­mas. Ge­riau­sia bū­tų au­gin­ti­niui pa­da­ry­ti sau­gų guo­lį – pa­dė­ti il­gą dė­žę ar ko­kį daik­tą, ku­ris pri­min­tų ur­vą – ja­me ka­tė ga­lė­tų pa­si­slėp­ti ir jaus­tis sau­giau.

Ypač dė­me­sin­gi tu­rė­tų bū­ti tie, ku­rių au­gin­ti­niams šios šven­tės bus pir­mo­sios, nes ne­ga­li­te pro­gno­zuo­ti, ko­kia bus jų reak­ci­ja.

Ne­le­ga­li pi­ro­tech­ni­ka

Pa­si­ro­do, daž­niau­siai žmo­nės, no­rė­da­mi gau­ti pi­ro­tech­ni­kos prie­mo­nių pi­giau, ar­ba jau­ni­mas, ku­riam įsi­gy­ti to­kių pre­kių dar ne­ga­li­ma pa­gal įsta­ty­mą, ieš­ko ne vi­sai tin­ka­mai dir­ban­čių as­me­nų pa­slau­gų. Nors par­da­vė­jai apie tai gar­siai ne­kal­ba, bet di­džiau­sią jų klien­tų da­lį su­da­ro paaug­liai ir vai­kai. Be to, da­lis pre­kei­vių par­da­vi­nė­ja ne­le­ga­liai įsi­gy­tą pi­ro­tech­ni­ką.

„Pre­ky­ba prieš šven­tes la­bai paau­ga, pa­siū­la pa­di­dė­ja, nes no­ri­ma per trum­pą lai­ką par­duo­ti kuo dau­giau pre­kių. Kai­nos nė­ra di­de­lės, jos priei­na­mos vi­du­ti­nes pa­ja­mas tu­rin­tiems as­me­nims, be to, jei tu­ri pa­žįs­ta­mų, tai ga­li­ma vis­ko gau­ti dar pi­giau nei pa­pras­tai“, – at­vi­ra­vo vie­nas pre­ky­bi­nin­kas.

Nusk­riau­džia ir sve­čiai

Kai gy­vū­nas at­si­du­ria kam­ba­ry­je, ku­ria­me links­mi­na­si sve­čiai, jis ga­li nu­ken­tė­ti vi­sai at­si­tik­ti­nai: šo­kio įkarš­ty­je kas nors ims ir ne­ty­čia at­si­stos jam ant uo­de­gos ar už­mins ant le­te­nos. Ka­tės su­ge­ba tie­siog ne­pas­te­bė­tos iš­spruk­ti su rū­ka­liais į bal­ko­ną ar į laip­ti­nę. To­dėl ge­riau­sia bū­tų gy­vū­nė­lius izo­liuo­ti nuo sve­čių, už­da­rant į at­ski­rą kam­ba­rį. Įjun­ki­te silp­ną švies­tu­vė­lį, pa­rū­pin­ki­te žais­liu­kų ir ska­nu­my­nų – bū­si­te ra­mūs, kad au­gin­ti­nio nie­kas ne­nusk­riaus.

Ne­rei­kė­tų au­gin­ti­nio pa­lik­ti vie­no ta­me kam­ba­ry­je, ku­ria­me sto­vi pa­puoš­ta eg­lu­tė. Ka­tės itin mėgs­ta žais­ti su gir­lian­do­mis ir žais­liu­kais, už­si­ka­bin­ti ant ža­lias­ka­rės ša­kų, tai­gi jos ga­li pa­pras­čiau­siai nu­griau­ti me­de­lį. Be to, joms daž­nai knie­ti pa­ra­gau­ti bliz­gan­čio lie­tu­čio, tai­gi po šven­čių dėl su­strei­ka­vu­sio skran­džio ten­ka vyk­ti į ve­te­ri­na­ri­jos kli­ni­kas.

Kva­pą sklei­džian­ti eg­lu­tė itin do­mi­na ir šu­niu­kus. Ypač jau­nes­ni au­gin­ti­niai neat­sis­pi­ria pa­gun­dai nu­kąs­ti vie­ną ki­tą ša­ke­lę, pa­trauk­ti už elekt­ri­nės gir­lian­dos ir pa­tam­py­ti ją po grin­dis. Ma­si­na juos ir bliz­gan­tys bur­bu­lai, su ku­riais ban­do­ma pa­žais­ti.

Žmo­nių ska­nės­tai – ne ke­tur­ko­jams

Pri­siš­vei­tę sū­raus, sal­daus ir rie­baus mais­to nuo šven­ti­nio sta­lo, ke­tur­ko­jai ap­si­nuo­di­ja, su­trin­ka jų virš­ki­ni­mas, paū­mė­ja gast­ri­tas, dia­be­tas, ke­pe­nų ir ki­tos li­gos, tad po šven­čių ten­ka ke­liau­ti tie­siai pas ve­te­ri­na­ri­jos gy­dy­to­ją.

Per šven­tes no­ri­si pa­le­pin­ti sa­vo nu­my­lė­ti­nius ska­nės­tais, bet ne­rei­kė­tų jų mai­tin­ti tor­tais, miš­rai­nė­mis ar prie­sko­niais pa­gar­din­tais keps­niais. Ge­riau paieš­ko­ti to­kių gar­du­my­nų, ku­rie skir­ti bū­tent ke­tur­ko­jams.


Eglutė skarota, eglutė žalia...

Po­vi­las LUN­GĖ

Ko­kią rink­tis – gy­vą ar dirb­ti­nę, nu­kirs­tą ar va­zo­nė­ly­je? O gal pa­si­ten­kin­ti di­des­ne eg­lės ša­ka ar ma­ža spyg­liuo­čių me­džių ša­kų kom­po­zi­ci­ja? Ar­tė­jant šv. Ka­lė­doms kiek­vie­nas su­si­du­ria­me su to­kiais ma­lo­niais rū­pes­čiais.

Gy­va eg­lu­tė rei­ka­lau­ja dau­giau prie­žiū­ros nei dirb­ti­nė, bet yra kur kas gra­žes­nis ir eko­lo­giš­kes­nis pa­si­rin­ki­mas.

Mallory DASH nuotr.

Tem­pe­ra­tū­rų šo­kas

Ko­kią eg­lu­tę rink­tis – gy­vą ar dirb­ti­nę – šis klau­si­mas ky­la dau­ge­liui prieš kiek­vie­nas Ka­lė­das. Pa­si­rin­kus dirb­ti­nę, po ke­le­rių me­tų ne vie­nas pra­de­da il­gė­tis tik­ro me­džio. Ki­ti džiau­gia­si, kad ne­rei­kia šluo­ti nu­by­rė­ju­sių spyg­lių ir rū­pin­tis, kur po šven­čių dė­ti ne­be­rei­ka­lin­gą puoš­me­ną. Dirb­ti­nės eg­lu­tės gro­žis ir ko­ky­bė daž­nai tie­sio­giai pri­klau­so nuo su­mos, skir­tos jai įsi­gy­ti, dy­džio (spe­cia­lis­tai per­spė­ja dėl to­kių eg­lių ga­my­bo­je nau­do­ja­mų svei­ka­tai pa­vo­jin­gų fta­la­tų. Ven­ki­te sklei­džian­čių stip­rų kva­pą eg­lu­čių ar­ba iš­pa­ka­vę ją ke­lioms die­noms pa­dė­ki­te bal­ko­ne ar ge­rai vė­di­na­mo­je pa­tal­po­je). Pa­si­rink­ti ir lai­ky­ti gy­vą eg­lu­tę yra kur kas su­dė­tin­giau. Eg­zis­tuo­ja daug mi­tų, ką da­ry­ti, kad Ka­lė­di­nė eg­lu­tė kuo il­giau iš­lai­ky­tų spyg­lius ir džiu­gin­tų na­miš­kius.

Nes­var­bu, ką pa­si­rin­ko­te – pa­so­din­tą va­zo­nė­ly­je ar nu­kirs­tą me­de­lį, svar­bu ne­su­kel­ti jam tem­pe­ra­tū­ros šo­ko – tem­pe­ra­tū­ros svy­ra­vi­mai tu­ri bū­ti kuo ma­žes­ni. Jei me­de­lis bu­vo par­da­vi­nė­ja­mas lau­ke, par­si­ve­žę į na­mus, ne­neš­ki­te jo į šil­tą pa­tal­pą, ge­riau bent die­ną pa­lai­ky­ki­te jį įstik­lin­ta­me bal­ko­ne, rū­sy­je ar ki­to­je vė­sio­je pa­tal­po­je. Stai­giai įne­šus į šil­tą pa­tal­pą eg­lu­tė ga­li nu­mes­ti vi­sus spyg­lius. Jei eg­lu­tę pir­ko­te šil­ta­me pre­ky­bos cent­re, ne­pa­li­ki­te jos il­gai šal­to­je ma­ši­no­je, sten­ki­tės kuo grei­čiau neš­ti į na­mus.

Stip­ri šak­nų sis­te­ma

Jei ren­ka­tės eg­lu­tę va­zo­nė­ly­je ir ti­ki­tės iš­lai­ky­ti ją gy­vą iki pa­va­sa­rio, kad pa­so­din­tu­mė­te, at­kreip­ki­te dė­me­sį į jos šak­nis. Jos tu­ri bū­ti su­si­for­ma­vu­sios ir svei­kos. Pi­ges­nės eg­lu­tės daž­nai ne­tu­ri ge­ro šak­ny­no, jos au­gi­na­mos skur­džio­mis są­ly­go­mis ir tik prieš pat šven­tes pa­so­di­na­mos į va­zo­nė­lį. Toks me­de­lis grei­čiau­siai iš­si­lai­kys tik šven­ti­niu lai­ko­tar­piu.

Po šven­čių me­de­lį rei­kia iš­neš­ti į lau­ką (ži­no­ma, ne stai­ga), o dar ge­riau – jei žie­ma nė­ra šal­ta, iš kar­to pa­so­din­ti. Jei pa­so­din­ti neį­ma­no­ma, eg­lu­tę rei­kia pa­dė­ti ten, kur ji bus sau­gi nuo vė­jo, ne­trūks švie­sos, bet ir ne­bus per daug šil­ta. Ki­taip au­ga­las ga­li su­mai­šy­ti me­tų lai­kus. Ge­riau­sia to­kią eg­lu­tę lai­ky­ti lau­ke, di­des­nia­me va­zo­ne, bet rei­kė­tų sau­go­ti, kad jos šak­nys ne­per­šal­tų, nes au­ga­las ne­pa­si­sa­vins van­dens ir ga­li nu­džiū­ti.

Vie­nas svar­biau­sių ak­cen­tų no­rint, kad eg­lu­tė iš­lik­tų kuo il­giau ža­lia – jos drė­ki­ni­mas. Tai svar­bu tiek va­zo­nė­ly­je au­gan­čiai, tiek nu­kirs­tai eg­lu­tei. Va­zo­ni­nę rei­kė­tų lais­ty­ti pa­na­šiai kaip ir kam­ba­ri­nes gė­les. Nu­kirs­tą eg­lu­tę rei­kia pa­merk­ti į šva­rų vė­sų van­de­nį. Ne­pa­ta­ria­ma jos dė­ti į smė­lį, nes net ir daž­nai drė­ki­nant jai trūks van­dens, smė­lis grei­tai už­si­terš.

 Sirenz LORRAINE nuotr.

Kaip tei­sin­gai iš­si­rink­ti me­de­lį?

No­rė­da­mi pa­tik­rin­ti me­de­lio švie­žu­mą, at­lauž­ki­te ma­žy­tę ša­ke­lę. Jei­gu ji lūž­ta leng­vai ir su traš­ke­siu, va­di­na­si, eg­lu­tė sau­sa ir bu­vo nu­kirs­ta dar ge­ro­kai iki šven­čių ar­ba pa­ty­rė di­de­lius tem­pe­ra­tū­ros svy­ra­vi­mus. Švie­žios eg­lu­tės ša­ke­lės elas­tin­gos, o nu­lauž­ti jas nė­ra leng­va.

Ki­tas bū­das pa­tik­rin­ti švie­žu­mą – lai­ky­da­mi ša­ką tarp nykš­čio ir smi­liaus, ki­ta ran­ka per­brau­ki­te per ją. Jei spyg­liai lie­ka vie­to­je, me­de­lis yra švie­žias. Dar ga­li­te jį ge­rai kres­te­lė­ti ir pa­žiū­rė­ti, ar daug spyg­lių nu­kris. Kuo dau­giau jų nu­by­rės ant že­mės, tuo dau­giau lai­ko praė­jo nuo ta­da, kai me­de­lis bu­vo nu­kirs­tas.

Lie­tu­vos miš­kų ža­lias­ka­rių spyg­liu­kai tu­ri bū­ti ryš­kiai ža­lios spal­vos.

Me­de­lio stie­bo sto­ris tu­ri siek­ti ne ma­žiau kaip 6 cen­ti­met­rus, plo­nes­nis stie­bas liu­di­ja, jog eg­lu­tė sir­go.

Pat­ry­nus spyg­le­lius tarp pirš­tų, jie liks alie­jin­gi, o jūs pa­ju­si­te eg­lės kva­pą. Jei­gu spyg­liu­kai pa­čiu­pi­nė­jus at­ro­do sau­si ir nie­kuo ne­kve­pia, va­di­na­si, me­dis nu­ša­lęs.

Spyg­liu­kai ne­tu­ri by­rė­ti, jei­gu eg­lu­tę stip­riai pa­pur­ty­si­me. Atk­reip­ki­te dė­me­sį į tai, ar eg­lu­tės stie­bo nu­kir­ti­mo vie­ta švie­žia.

Ką siū­lo eg­lu­čių tur­gus?

Nor­man­di­jos kė­nis, ar­ba da­nų eg­lu­tė, pa­si­žy­mi iš­skir­ti­niu „gau­ruo­tu­mu“. Kė­nio spyg­liai plokš­ti, il­gi ir švel­nūs, jų vir­šu­ti­nis pa­vir­šius nu­da­žy­tas sod­ria ža­lia spal­va, o apa­ti­nis tu­ri dvi švie­sias juos­te­les. Šių juos­te­lių dė­ka me­de­lis at­ro­do si­dab­ri­nis pa­žvel­gus ati­tin­ka­mu kam­pu. Nor­man­di­jos kė­niai au­gi­na­mi me­de­ly­nuo­se spe­cialiai Ka­lė­doms. Ga­li iš­si­lai­ky­ti 7–10 sa­vai­čių, at­ro­dy­da­mi lyg ką tik nu­kirs­ti.

Pap­ras­to­ji eg­lė, tra­di­ciš­kai par­duo­da­ma mū­sų eg­lu­čių tur­guo­se. Ji ne­vie­no­da pa­gal sa­vo iš­vaiz­dą. Tai le­mia au­gi­mo są­ly­gos. Ša­ke­lės vi­sa­da iš­si­dės­čiu­sios asi­met­riš­kai, o ir jų ga­na ne­daug. Švie­siai ža­li spyg­liu­kai trum­pi ir kie­ti. Ge­ras, švie­žias me­de­lis ga­li džiu­gin­ti iki sau­sio pa­bai­gos, tie­sa, pa­skui spyg­liu­kai greitai nu­by­ra. Dau­ge­lis ren­ka­si lie­tu­viš­kas eg­lai­tes, mat jų aro­ma­tas pa­ts stip­riau­sias.

Pap­ras­to­ji pu­šai­tė. Kla­si­ki­nė nau­ja­me­tė pu­šis – ypač po­pu­lia­ri Če­ki­jo­je. Jos vir­šū­nė yra tai­syk­lin­go ko­nu­so for­mos. Pa­ly­gi­nus su eg­le, pu­šis šiltoje patalpoje ge­riau iš­si­lai­ko. Jos spyg­liu­kai stam­būs ir nu­by­ra ma­žiau ne­gu eg­lu­tės, be to, juos leng­viau su­šluo­ti. Už­sie­ny­je ypač po­pu­lia­rios juo­do­sios pu­šys, ku­rių spyg­liu­kai dar il­ges­ni ne­gu pa­pras­tų­jų pu­šai­čių, o ša­kų vai­ni­kas pla­tes­nis ir tvir­tes­nis. Juo­dų­jų pu­šai­čių spal­va pa­pras­tai es­ti tam­siai ža­lia.

Dyg­liuo­to­ji eg­lė. Yra ki­lu­si iš Šiau­rės Ame­ri­kos. Ga­li­ma ras­ti nuo tam­siai ža­lių iki si­dab­ri­nių. Spyg­liu­kai la­bai du­ria, bet il­gai iš­lie­ka ir ne­nu­by­ra.

Eg­lu­tės va­zo­nė­liuo­se. Jei­gu ne­no­ri­te žu­dy­ti me­de­lio, rei­kė­tų pirk­ti jau pa­so­din­tą in­de su mai­ti­na­muo­ju grun­tu. To­kią eg­lu­tę ga­li­ma pa­sta­ty­ti kam­ba­ry­je ar pa­nau­do­ti puo­šiant įė­ji­mą.

Kad il­giau džiaug­tu­mė­mės ža­lu­ma

- Prieš pa­sta­ty­da­mi eg­lu­tę kam­ba­ry­je, su­trum­pin­ki­te jos ka­mie­ną ke­le­tu cen­ti­met­rų. Tai pa­dės at­ver­ti me­de­lio po­ras drėg­mei su­ger­ti.

- Kuo že­mes­nė tem­pe­ra­tū­ra kam­ba­ry­je ir di­des­nis oro drėg­nu­mas, tuo il­giau iš­si­lai­kys bet koks me­de­lis.

- Sten­ki­tės įkur­din­ti eg­lu­tę kuo to­liau nuo bet ko­kio ši­lu­mos šal­ti­nio.

- Keis­ti van­de­nį rei­kė­tų kuo daž­niau.

- Me­džio ša­ke­les pe­rio­diš­kai api­purkš­ki­te van­de­niu.

- Į van­de­nį, ku­ria­me mirks­ta eg­lu­tė, ga­li­ma įpil­ti nu­pjau­toms gė­lėms skir­to skys­čio, par­duo­da­mo gė­lių par­duo­tu­vė­se.

- Ne­lau­ki­te, kol eg­lu­tė nu­mes vi­sus spyg­lius – dar ža­lią iš­neš­ki­te į lau­ką.


Kaip santuokoje nenudobti vienam kito? (5)

Ok­sa­na LAU­RU­TY­TĖ
ok­sa­na.laurutyte@splius.lt

Tę­sia­me straips­nių cik­lą iš se­mi­na­ro „Per juo­kus – į ge­res­nę san­tuo­ką“, ku­rį ve­dė pa­sto­rius iš JAV – Mar­kas Gun­go­ras. Šį kar­tą apie tai, kaip svar­bu prii­mi vie­nam ki­tą. Bet ir są­ly­gas kel­ti pri­va­lu – be­są­ly­gi­nė mei­lė su­griaus san­tuo­ką.

Ves­da­mas mo­te­rį, vy­ras ve­da tar­pu­sa­vio san­ty­kių va­do­vė­lį. Vien­gun­gis lie­ka toks, koks atė­jo į pa­sau­lį – be nuo­vo­kos.

 Francisco OSORIO nuotr.

Jei ry­šys tra­pus – daug rei­ka­lau­ti ne­ga­li­ma

Žmo­nės daž­nai ro­man­tiš­kai kal­ba apie be­są­ly­gi­nę mei­lę, bet to­kia mei­lė su­griaus san­tuo­ką. Net Bib­li­ja – są­ly­gų rin­ki­nys. Be­są­ly­giš­ki san­ty­kiai su vai­ku pa­ža­dins ja­me dra­ko­ną, o to­kie san­ty­kiai su paaug­liu su­griaus jo ir vi­sos vi­suo­me­nės gy­ve­ni­mą.

Be­są­ly­gi­nė mei­lė gra­žiai skam­ba, bet tai ne­svei­ka, ne­ge­ra, ne­šven­ta.

Mer­gi­noms rei­kia iš­mok­ti im­ti san­ty­kiuo­se, pa­teik­ti są­ly­gas. Kuo stip­res­ni ry­šiai, tuo stip­res­nės są­ly­gos. To­li ne­pa­ženg­si, jei iš vy­ro nie­ko ne­rei­ka­lau­si. Są­ly­gos vy­rams ne­pa­tin­ka, bet tai – svei­ka. Ne­tei­sin­ga, kai žmo­na vis duo­da ir nie­ko ne­gau­na mai­nais. Rei­kia su­pras­ti, kad im­da­mos iš vy­rų mo­te­rys pa­da­rys san­ty­kius svei­kes­niais. Vy­rams sun­kiai se­ka­si su­pras­ti, ko mo­te­ris no­ri. Jie ne­ge­ba nu­spė­ti, to­dėl jiems rei­kia pa­sa­ky­ti.

Mo­te­ris lie­ja aša­ras, be­si­guos­da­ma, kad vy­ras su ja nie­ka­da ne­si­kal­ba. O ko­kie jų mei­lės rei­ka­lai? Vis­kas ge­rai. Tai reiš­kia, kad kai tik vy­ras už­si­gei­džia sek­so, mo­te­ris su juo my­li­si, ne­pai­sant to, kad jis su ja ne­si­kal­ba? Ko­dėl? Nes mo­te­ris yra blo­gai iš­mo­ky­ta. Rei­kia priim­ti vie­nam ki­tą, bet tai ne­reiš­kia, kad ne­tu­ri bū­ti są­ly­gų.

Ban­kas juk su­tei­kia pa­sko­lą tik ta­da, kai pa­si­ra­šai do­ku­men­tus. Ar dėl to lie­ja­mos aša­ras? Ban­kas juk neats­tu­mia, jis iš­ke­lia są­ly­gas. To­dėl ir vy­rui mo­te­ris tu­ri iš­kel­ti są­ly­gą: kai jis su ja pa­si­kal­bės, mo­te­ris jį lo­vo­je iš­vers iš ko­to.

Daž­niau­siai vy­ras tam ne­prieš­ta­raus, nes ban­do­ma gau­ti kaž­kas mai­nais. Jei ry­šys tra­pus, daug rei­ka­lau­ti ne­ga­li­ma.

Sug­rįžk iš­va­duo­ti sa­vo mer­gi­nos!

Mo­te­rų ir vy­rų mąs­ty­mas ski­ria­si. Vy­rams ir mo­te­rims pa­tin­kan­tys fil­mai – ir­gi. Fil­me vy­rams bū­ti­nai kas nors tu­ri mir­ti. Ir kuo žiau­riau, tuo vy­rams la­biau pa­tin­ka. Taip yra vi­siems pa­sau­lio vy­rams – juo­se de­ga troš­ki­mas pa­tir­ti nuo­ty­kį, nu­ga­lė­ti prie­šus, siek­ti sva­jo­nės. Net ber­niu­kai mėgs­ta pa­vo­jų. Juk ko­kia pra­smė žais­ti, jei vis­kam pa­si­bai­gus te­be­tu­ri abi akis?

Vy­ro šir­dį už­lie­ja pa­lai­ma ma­tant, kaip vie­nas vy­ras ki­tam iš­spar­do už­pa­ka­lį. Tai duo­ta Die­vo. Die­vas – pir­ma­rū­šis „su­bins­par­dys“. Net Bib­li­jo­je ra­šo­ma, kad Jė­zus grįš ir jo dra­bu­žiai bus per­mir­kę krau­ju. Va­di­na­si, bus spar­do­mi pa­stur­ga­liai!

Fil­mai mo­te­rims ki­to­kie. Mo­te­ris ga­li ke­lias va­lan­das žiū­rė­ti, kaip ke­tu­rios mo­te­rys šne­ku­čiuo­ja­si vir­tu­vė­je. Vy­ras, drau­ge su žmo­na žiū­rin­tis to­kį fil­mą, no­rės nu­si­šau­ti, o mo­te­rims tai pa­tin­ka. Nes jos ku­ria san­ty­kius.

Ko­dėl ve­dę vy­rai dau­giau už­dir­ba? Nes jie la­biau įgu­dę san­ty­kiuo­se. Ves­da­mas mo­te­rį, vy­ras ve­da tar­pu­sa­vio san­ty­kių va­do­vė­lį. Vien­gun­gis lie­ka toks, koks atė­jo į pa­sau­lį – be nuo­vo­kos.

Vis dėl­to vie­nas siu­že­to vin­gis pa­tin­ka abiems – did­vy­ris fil­mo pa­bai­go­je grįž­ta pa­siim­ti sa­vo mer­gi­nos ir ją iš­lais­vi­ną. Vy­rai, ste­bė­da­mi šią sce­ną sa­ko: „Taip“, o mer­gi­nos: „O taip, taip, taip.“

Vy­rai tu­ri siek­ti sva­jo­nės, nu­ga­lė­ti kliū­tis, tik neuž­mirš­ti sa­vo mer­gi­nos. O kur bu­vo Ado­mas, kai žal­tys įkal­bi­nė­jo Ie­vą at­si­kąs­ti obuo­lio? Jis bu­vo ša­lia ir nie­ko ne­da­rė. Jis neat­li­ko sa­vo pa­rei­gos, neap­sau­go­jo Ie­vos. Jis juk tu­rė­jo iš­spar­dy­ti žal­čiui už­pa­ka­lį, bet nie­ko ne­sa­kė ir ne­da­rė. Nes bu­vo bai­lys ir bai­lių tė­vas. Tė­vas vy­rų, ku­rie va­di­na sa­ve vy­rais tik sap­nuo­se.

Tai ne vy­rai. Jie – be­stu­bu­rės me­dū­zos, mėg­džio­to­jai, bi­jan­tys įsi­pa­rei­go­ti sa­vo žmo­nai ir vai­kams.

Nu­ga­lėk kliū­tis, neuž­si­suk sa­vo men­ka­me pa­sau­lė­ly­je taip, kad už­mirš­tum apie mer­gi­ną. Jei per­ne­lyg už­si­bū­si dar­be, vie­ną kar­tą pa­kilk iš vie­tos ir eik pa­siim­ti mer­gi­nos. Ateik ten, kur ji yra prie­šų ne­lais­vė­je – ta­vo vai­kų bū­ry­je – ir iš­va­duok ją.

Kaip pel­ny­ti taš­kų?

Kaip gi iš­lik­ti san­tuo­ko­je, vie­nam ki­to ne­nu­dė­jus? Pir­ma tai­syk­lė – veng­ti kar­tė­lio ir įsi­žei­di­mų. Kar­tė­lis ga­li su­si­kaup­ti ta­da, kai vie­nam iš su­tuok­ti­nių at­ro­do, kad jam už­krau­ta vi­sa san­ty­kių naš­ta, ir žmo­gus įsi­žei­džia. Vy­rai ir mo­te­rys skir­tin­gai skai­čiuo­ja, ku­riam naš­ta ten­ka di­des­nė.

Vy­rai vi­suo­met sau ski­ria pa­pil­do­mai taš­kų už kiek­vie­ną veiks­mą. Jau vien už tai, kad iš­si­ropš­tė iš lo­vos, ski­ria sau 500 taš­kų. Ta­da ei­na į dar­bą, už­dir­ba pi­ni­gų ir ski­ria sau 2 tūks­tan­čius. Ta­da pa­rei­na na­mo, ne­laks­tę pa­skui sve­ti­mus si­jo­nus, ir dar sau ski­ria ke­lis tūks­tan­čius taš­kų. Įk­ren­ta į fo­te­lį ir ma­no, kad stip­riai len­kia taš­kais žmo­ną. To­dėl su­tei­kia ga­li­my­bę jai jį pa­si­vy­ti.

Tai nė­ra tei­sin­gai, bet tai vyks­ta vy­ro sme­ge­ny­se. Jis jau­čia ne­pa­si­ten­ki­ni­mą, jei žmo­na ver­čia jį kaž­ką da­ry­ti. Nes jis įsi­ti­ki­nęs, kad su­rin­ko taš­kų kur kas dau­giau už my­li­mą­ją.

Mo­te­rys re­zul­ta­tą skai­čiuo­ja kiek ki­taip. Už at­si­kė­li­mą iš lo­vos vy­rą my­lin­ti ir bran­gi­nan­ti žmo­na duo­da vie­ną taš­ką. Už tai, kad vy­ras grįž­ta na­mo ir ne­laks­to pa­skui sve­ti­mus si­jo­nus, jis gau­na dar po vie­ną taš­ką. Tai reiš­kia, kad na­mo jis grįž­ta pel­nęs tris taš­kus.

Ji vi­rė, va­lė tua­le­tą, mo­kė vai­kus gro­ti pia­ni­nu ir pan., tai­gi sau ski­ria 14 taš­kų. Ir vy­ras ne­no­ri nie­ko da­ry­ti? Ta­da ji ima šauk­ti ant vy­ro. Vy­rai la­bai nu­si­me­na, nes su­pran­ta, kad ką be­da­ry­tų, gaus tik po vie­ną taš­ką? TAIP.

Bet ge­ra ži­nia ta, kad to­kį skai­čia­vi­mą ga­li­ma pa­nau­do­ti sa­vo nau­dai. Mo­te­rys rea­guo­ja į ma­žiau­sią pa­gal­bos ges­tą ir už jį at­si­ly­gi­na kaip už di­de­lį dar­bą.

Vy­rai ma­no, kad rei­kia pa­da­ry­ti kaž­ką di­din­go, jie ne­no­ri im­tis ma­žų dar­be­lių, nes jiems tai nie­ko ne­reiš­kia. Jie ne­pa­de­da ne to­dėl, kad ne­ken­čia mo­te­rų. Smul­kūs dar­be­liai jiems – tuš­čia vie­ta.

Kai ro­dai dė­me­sį, da­rai ma­lo­nias staig­me­nas – mo­te­ris ta­ve bus be pro­to įsi­my­lė­ju­si vi­są gy­ve­ni­mą. Už kiek­vie­ną staig­me­nė­lę vy­ras gau­na taš­ką. Vy­ras pri­si­me­na mo­te­rį ke­tu­ris kar­tus per me­tus. Nu­per­ka bran­gias do­va­nas. Bet taip mo­ters neiš­lai­ky­si. Jai – tai tik ke­tu­ri kar­tai per me­tus. Tu – ne­vy­kė­lis!

Mo­te­rį ga­li­ma pa­da­ry­ti lai­min­ga nė pirš­to ne­pa­ju­di­nant. At­si­ke­li ry­te – pa­si­klok lo­vą. Pel­ny­si taš­ką. Neš­va­rių apa­ti­nių kal­nas mie­ga­ma­ja­me? Su­si­rink juos ir įmesk į skal­byk­lę – pel­ny­si taš­ką. Nu­va­lyk sta­lą po va­ka­rie­nės, užuo­t su­dri­bęs prie te­le­vi­zo­riaus. Pel­ny­si taš­ką.

Nu­pirk mo­te­riai ro­žę – pel­ny­si taš­ką. Nu­džiu­gęs vy­ras nu­per­ka tu­zi­ną ro­žių, ma­ny­da­mas, kad pel­nys tu­zi­ną taš­kų. De­ja – pel­nys vie­ną taš­ką. Mo­te­riai mie­liau gau­ti po vie­ną ro­žę dvy­li­ka kar­tų, nei vie­ną kar­tą – dvy­li­ka ro­žių.

Sup­la­nuok iš anks­to nu­si­ves­ti mo­te­rį pa­va­ka­rie­niau­ti penk­ta­die­nio va­ka­rą. Pa­sa­kyk jai, kad pa­si­rū­pi­nai, kur pa­lik­ti vai­kus. Ne­sis­tenk nu­ste­bin­ti mo­ters – pa­sa­kyk jai prieš tai. Vos pra­ne­ši, ką ke­ti­ni da­ry­ti – tu­rė­si taš­ką. O kai ji dar­be apie tai pa­pa­sa­kos ko­le­gėms, kas­kart jai pa­sa­ko­jant, tu pel­ny­si po taš­ką. Net ne­da­ry­da­mas nie­ko. Paš­ne­ko­vės vy­ras – tas varg­šas liur­bis – kas­kart vie­no taš­ko ne­teks.

Vy­ras no­ri jaus­tis žmo­nos did­vy­riu

O kaip mo­te­riai pel­ny­ti daug pa­pil­do­mų taš­kų iš vy­ro? Sek­sas yra ge­ras bū­das juos pel­ny­ti. Ki­tas bū­das – ti­kė­ji­mas juo. Kiek­vie­nas vy­ras no­ri, kad žmo­na juo pa­si­ti­kė­tų, kad jis bū­tų jos did­vy­riu.

Mo­te­rys ne­re­tai vy­ro idė­jas pa­va­di­na kvai­lys­te, sa­ko, kad jam ne­pa­si­seks. Taip jos da­ro ža­lą vy­rui ir tar­pu­sa­vio san­ty­kiams. Vy­rai yra kaip mer­gai­tės. Jie ne­mėgs­ta at­stū­mi­mo ir kri­ti­kos.

Jei jis da­li­ja­si sa­vo sva­jo­nė­mis, o jūs pa­si­juo­kia­te, da­ro­te mil­ži­niš­ką klai­dą. Pri­va­lai bū­ti di­džiau­sia vy­ro ger­bė­ja, ant­raip jis ne­be­si­da­lys su ta­vi­mi sa­vo sva­jo­nė­mis.

Ma­no­te, kad ro­ma­nai dar­be už­si­mez­ga to­dėl, kad ki­ta mo­te­ris gra­žes­nė? Jo dar­bo­vie­tė­je at­si­ra­du­si kaž­ko­kia „merg­šė“, jo idė­ją pa­girs, jį pa­lai­kys. Štai da­bar žmo­na tu­ri bė­dos. Mer­gi­nos tu­ri su­pras­ti, kad dau­gu­ma ro­ma­nų pra­si­de­da ne dėl sek­so. Rei­kia pa­ro­dy­ti vy­rui, kad esi jo di­džiau­sia ger­bė­ja.

Yra mo­te­rų, ku­rios at­vi­rai rė­žia vy­rui: „Vi­si ma­no, kad tu esi pro­to bokš­tas, bet aš ži­nau, kad tu – idio­tas.“ Gal mo­te­ris ma­no, kad ji at­lie­ka Die­vo dar­bą?

Di­džiau­siais komp­li­men­tas vy­rui, kai prie jo priei­na žmo­na ir pa­sa­ko: „Tu šian­dien pui­kiai pa­si­ro­dei.“

Perk­ro­vi­mo myg­tu­kas – at­lei­di­mas

San­tuo­ka tu­ri to­kį da­ly­ką – sis­te­mos per­kro­vi­mo myg­tu­ką. Vis­kas ga­li grįž­ti į pra­di­nę pa­dė­tį. Die­vas yra da­vęs mums to­kį „myg­tu­ką“.

Tai at­lei­di­mas. La­biau­siai ken­čia tas, ku­ris ne­no­ri at­leis­ti. Neat­lei­di­mas – tai tar­si nuo­dų ri­ji­mas, ti­kin­tis, kad nu­si­nuo­dys ki­tas.

At­lei­di­mas yra veiks­mas, o ne emo­ci­ja. At­lei­di­mas, kai sa­kau: „Aš at­lei­džiu tau. Nie­ka­da atei­ty­je to ne­pa­nau­do­siu prieš ta­ve, nie­ka­da ne­kal­bė­siu apie tai nei su ta­vi­mi, nei su ki­tais.“

At­lei­di­mas la­biau su­si­jęs su lie­žu­viu nei su min­ti­mis ir šir­di­mi. Jei apie tai kal­bi – ne­si at­lei­dęs. Tu­ri tai pa­lik­ti – štai kas yra at­lei­di­mas. Die­vo mei­lė to­kia ga­lin­ga, kad ta­vo di­džiau­sią klai­dą ga­li pa­vers­ti gra­žiau­siu da­ly­ku pa­sau­ly­je.


Švarūs ir kvapnūs namai – be chemijos

Ok­sa­na LAU­RU­TY­TĖ
ok­sa­na.laurutyte@splius.lt

Neš­va­ra su­ke­lia stre­są, bet ne­ma­žai na­mų šva­ra be­si­rū­pi­nan­čių šei­mi­nin­kių bai­mi­na­si ir che­mi­nių me­džia­gų do­va­no­ja­mų ne­ma­lo­nu­mų – aler­gi­nių reak­ci­jų. Odos iš­bė­ri­mai, pa­rau­di­mai, pa­ti­nu­sios akys, ko­su­lys, ski­li­nė­jan­tys na­gai ir pan. ver­čia ieš­ko­ti prie­mo­nių, ku­rios ne­kenk­tų svei­ka­tai ir įveik­tų di­džiau­sius ne­šva­ru­mus. Šiau­lie­tė Da­lia sa­ko jau se­no­kai vi­sas bran­gias ir rek­la­muo­ja­mas prie­mo­nes iš­kei­tu­si į pi­gias, ta­čiau la­bai efek­ty­vias – so­dą, cit­ri­nos rūgš­tį, drus­ką, ūki­nį mui­lą. Kaip šios va­ly­mo prie­mo­nės ga­li pa­gel­bė­ti bui­ty­je?

 Andrew COMINGS nuotr.

So­da ir cit­ri­na

Da­bar­ti­niai ke­tu­rias­de­šimt­me­čiai iki šiol pri­si­me­na ska­naus vai­kys­tės gė­ri­mo re­cep­tą. Kai vai­kai im­da­vo pra­šy­ti li­mo­na­do, iš­ra­din­gos ma­mos paim­da­vo šaukš­tą uo­gie­nės, už­pil­da­vo jį puo­de­liu van­dens, įber­da­vo šiek tiek cit­ri­nos rūgš­ties ir šaukš­te­lį so­dos. Van­duo im­da­vo pu­to­ti, o vai­kas su di­džiau­siu ma­lo­nu­mu iš­ger­da­vo lyg ang­lia­rūgš­tės pri­so­tin­tą gė­ri­mą.

So­da, cit­ri­nos rūgš­tis, ac­tas, drus­ka nau­do­ja­mi ne tik mais­tui ruoš­ti, bet ir įveik­ti ne­šva­ru­mus vir­tu­vė­je, vo­nios, tua­le­to kam­ba­ry­je. Da­lia mais­tui ga­min­ti nau­do­ja­mą cit­ri­ną mie­lai pa­nau­do­ja ran­kų odai va­ly­ti ar pjaus­ty­mo len­te­lėms de­zin­fe­kuo­ti. Išs­paus­tos cit­ri­nos minkš­ti­mo li­ku­čiais ji pa­tri­na drėg­nas ran­kas ir jas dar pa­ma­sa­žuo­ja. Nup­lo­vus cit­ri­nos sul­tis, ant odos ne­be­lie­ka ru­dų dė­mių, li­ku­sių po dar­žo­vių va­ly­mo, o na­gai bū­na bal­ti lyg atlikus pran­cū­ziš­ką ma­ni­kiū­rą.

Ly­giai taip pat, pa­try­nus pjaus­ty­mo len­te­lę cit­ri­nos sul­ti­mis ir lei­dus iš­džiū­ti, iš­nyks­ta įsi­gė­ru­sios dė­mės, o len­te­lė bū­na ir de­zin­fe­kuo­ja­ma. Ga­li­ma nau­do­ti ne tik cit­ri­nos minkš­ti­mą, bet ir par­duo­tu­vė­je įsi­gy­tą cit­ri­nos rūgš­tį, liau­diš­kai dar pa­va­di­na­mą rūgš­čią­ja drus­ke­le. Išt­ry­nus ja šla­pias ran­kas, Da­lia dar ir so­dos šiek tiek ant ran­kų už­pi­la ir pa­tri­na – mi­ši­nys ta­da su­pu­to­ja. „Ži­no­ma, rei­kia at­kreip­ti dė­me­sį, ar ant ran­kų nė­ra žaiz­de­lių, nes cit­ri­nos rūgš­tis ga­li skau­džiai grauž­ti“, – sa­ko Da­lia.

Cit­ri­nos rūgš­ti­mi ir so­da leng­vai ga­li­ma iš­va­ly­ti ir plas­ti­ki­nius in­de­lius, idea­liai nu­šveis­ti vi­ryk­lę, iš­plau­ti plau­tu­vę, aki­mirks­niu iš­va­ly­ti puo­de­lius, nu­bliz­gin­ti sta­lo įran­kius, ku­rie pa­tam­sė­jo nuo ar­ba­tos ar ka­vos.

„Kiek­vie­na šei­mi­nin­kė ga­li eks­pe­ri­men­tuo­ti ir at­ras­ti sa­vus so­dos ir cit­ri­nos rūgš­ties pa­nau­do­ji­mo bū­dus. Aš su so­da ir ke­liais grū­de­liais cit­ri­nos rūgš­ties net dan­tis ret­kar­čiais va­lau – dan­tys tam­pa bal­tes­ni ir net spin­di“, – šyp­so­si Da­lia.

Cit­ri­nos rūgš­tį mo­te­ris nau­do­ja ir kal­kių nuo­sė­doms iš elekt­ri­nio vir­du­lio, skal­bi­mo ma­ši­nos pa­ša­lin­ti. Vir­du­lį, į ku­rį įpi­la cit­ri­nos rūgš­ties, mo­te­ris va­ka­re už­ver­da ir pa­lie­ka per nak­tį. O skal­bi­mo ma­ši­ną va­lo taip: vie­toj skal­bi­mo mil­te­lių įbe­ria apie 300 g cit­ri­nos rūgš­ties ir įjun­gia tuš­čią skal­byk­lę vi­ri­ni­mo re­ži­mu.

So­da tal­ki­na ir va­lant pri­de­gu­sią or­kai­tę. Neš­va­rų pa­vir­šių ji pa­den­gia plo­nu so­dos sluoks­niu, api­purš­kia van­de­niu ir pa­lie­ka po­rai va­lan­dų. Vėl su­drė­ki­na van­de­niu, vėl pa­lie­ka ir ga­liau­siai at­šo­ku­sius ne­šva­ru­mus nu­va­lo pa­pras­ta drėg­na šluos­te.

So­da tin­ka­ma ir pri­de­gu­siems puo­dams va­ly­ti, o kar­tu su cit­ri­na – dė­mėms nuo stal­vir­šių ir pa­lan­gių pa­nai­kin­ti.

Ūki­nis mui­las

Paš­ne­ko­vė sa­ko, kad šei­mi­nin­kės ne­pel­ny­tai pa­mir­šo ūki­nį mui­lą. Jis pui­kiai nu­bliz­gi­na vi­ryk­lių ke­ra­mi­nį pa­vir­šių, de­zin­fe­kuo­ja vi­sus daik­tus – šu­kas, dan­tų še­pe­tė­lius, pa­šluos­tes.

Da­lia sa­ko gir­dė­ju­si, kad ūki­niu mui­lu la­bai nau­din­ga plau­ti plau­kus, nai­kin­ti spuo­gus, krau­jos­rū­vas, stip­rin­ti na­gus, bet dar neiš­ban­dė ir siū­lo šiais pa­ta­ri­mais pa­si­nau­do­ti at­sar­giai. Žmo­nių oda šil­dy­mo se­zo­nu bū­na jaut­ri, mui­las ga­li per­ne­lyg iš­sau­sin­ti odą ir ją pa­da­ry­ti dar jaut­res­ne.

„Ūki­nį mui­lą vi­sa­da nau­do­ju skalb­da­ma – pa­tri­nu ko­ji­nes, marš­ki­nių apy­kak­les, pa­žas­tis, apa­ti­nius rū­bus ir de­du juos į skal­bi­mo ma­ši­ną. Efek­tas – rū­bai bū­na šva­rūs lyg iš­skalb­ti bran­giau­siais skal­bi­mo mil­te­liais“, – sa­ko Da­lia.

Drus­ka – net si­dab­rui va­ly­ti

Da­lia la­bai mėgs­ta puoš­tis si­dab­ro pa­puo­ša­lais ir nu­si­me­na, jei jie pa­tam­sė­ja. Ne­se­niai ji at­ra­do la­bai pi­gų bū­dą, kaip si­dab­ro ga­mi­nius nu­va­ly­ti pa­nau­do­jus drus­ką. Rei­kia į du­be­nį pa­ties­ti apie 10 cm aliu­mi­nio fo­li­jos, įber­ti šaukš­tą drus­kos, šaukš­tą so­dos ir už­pil­ti puo­de­liu šil­to van­dens. Ta­da į du­be­nį rei­kia su­merk­ti si­dab­ri­nius dir­bi­nius. Po va­lan­dos išim­ti pa­puo­ša­lai bliz­gės lyg nau­ji.

Drus­ka idea­liai pa­de­da iš­va­ly­ti švie­žias vy­no dė­mes. Jei ant ki­li­mo iš­si­lie­jo vy­no, rei­kia ne­del­siant tą vie­tą api­ber­ti drus­ka. Drus­ka su­gers da­žan­čią­sias da­le­les ir vė­liau te­rei­kės ki­li­mą iš­siurb­ti.

„Drus­ką nau­do­ju ir vie­to­je skal­bi­nių minkš­tik­lio – sū­ria­me van­de­ny­je iš­ska­lau­tų skal­bi­nių spal­vos at­gy­ja, au­di­niai tam­pa minkš­ti ir pu­rūs“, – sa­ko mo­te­ris.

Drus­ka – pui­ki pa­gal­bi­nin­kė ir pri­de­gu­sio ly­gin­tu­vo pa­dui va­ly­ti. Te­rei­kia karš­tu ly­gin­tu­vu pa­trin­ti po­pie­rių, ant ku­rio už­ber­ta ru­pios drus­kos.

Kvap­nus va­lik­lis – ir va­lo, ir gai­vi­na orą

Bui­ty­je cit­ri­nos rūgš­tį ga­li­ma pa­keis­ti ir ac­tu. Ac­tas – pui­kus pa­gal­bi­nin­kas va­lant kal­kė­tą čiau­pą, du­šo gal­vu­tę, plau­tu­vę. Api­py­lus dė­mė­tus pa­vir­šius ac­tu, rei­kia pus­va­lan­dį pa­lauk­ti ir ta­da nu­ska­lau­ti van­de­niu.

Da­lia ac­tą nau­do­ja ir už­si­kim­šu­siems ka­na­li­za­ci­jos vamz­džiams iš­va­ly­ti. Nak­čiai į plau­tu­vės ka­na­li­za­ci­jos ert­mę įpi­la pu­sę dė­žu­tės so­dos, už­pi­la pus­lit­riu ac­to ir ei­na mie­go­ti. Ry­te ka­na­li­za­ci­ja bū­na at­si­kim­šu­si.

„Nors so­da, ac­tas ir drus­ka – la­bai efek­ty­vios prie­mo­nės, mo­te­rys ne­re­tai per­ka bran­gias prie­mo­nes vien dėl ma­lo­naus kva­po. Iš­va­lius na­mus kvap­nio­mis prie­mo­nė­mis, jie tik­rai kve­pia šva­ra. Ne­rei­kia leis­ti pi­ni­gų – at­ra­dau nuo­sta­bų kve­pian­ti va­lik­lį, ku­rį pa­si­da­ry­ti la­bai pa­pras­ta“, – sa­ko Da­lia.

Na­tū­ra­lus va­lik­lis, ku­ris tin­ka įvai­riems pa­vir­šiams va­ly­ti, ga­mi­na­mas taip: rei­kia nu­lup­ti apel­si­nus, jų žie­ve­les su­dė­ti į stik­lai­nį, už­pil­ti ac­tu ir pa­lai­ky­ti 10 die­nų. Va­lik­lį ga­li­ma iš­pils­ty­ti į purkš­tu­vus ir nau­do­ti, ka­da tik pri­rei­kia.

„Kai ku­rios mo­te­rys va­lik­liui ga­min­ti nau­do­ja cit­ri­nos ga­ba­lus. Po dvie­jų sa­vai­čių skys­tį, at­skies­tą van­de­niu, nau­do­ja va­ly­da­mos rie­ba­lus vir­tu­vė­je, grin­dis, vo­nios sie­ne­les, klo­ze­tus, kriauk­les ir t. t. Aš la­biau ver­ti­nu apel­si­nų žie­ve­les. Taip pi­giau, nes apel­si­nus ga­li­ma pa­čiai su­val­gy­ti“, – juo­kia­si Da­lia.


Didžiosios metų šventės atneša ne tik linksmybes

Žie­mos šven­tės ir pa­sku­ti­nės se­nų­jų me­tų aki­mir­kos dau­gu­mai pri­me­na jau­kius pa­šne­ke­sius su šei­ma, dan­gų rai­žan­čius fe­jer­ver­kus, krykš­tau­jan­čius vai­kus prie ži­ban­čios eg­lu­tės, vai­šė­mis ap­krau­tus sta­lus ir man­da­ri­nais kve­pian­čius na­mus. To­kiu me­tu ar­ba ruo­šia­mės priim­ti sve­čius, ar­ba pa­tys ke­liau­ja­me pa­vie­šė­ti ir nuo­šir­džiai iš gal­vų me­ta­me vi­sas blo­gas min­tis. Vis dėl­to links­mi­nan­tis ne­rei­kė­tų pa­mirš­ti, kad šis pa­sa­kiš­kas ge­ru­mo ir dos­nu­mo lai­ko­tar­pis yra ir il­ga­pirš­čių dar­by­me­tis bei pa­gau­sė­ju­sių ne­lai­mių me­tas.

 Prieš džiau­gian­tis žva­kių švie­sa, bū­ti­na pri­si­min­ti, kad jas rei­kia dė­ti į sun­kias, sta­bi­lias žva­ki­des ir ant ne­de­gaus pa­vir­šiaus.

Benjamin KRAFT nuotr.

Kam poil­sis, o kam dar­bas
Drau­di­mo bend­ro­vių duo­me­ni­mis, pra­ne­ši­mų apie va­gys­tes žie­mos šven­čių lai­ko­tar­piu pa­si­tai­ko be­veik ket­vir­ta­da­liu dau­giau nei ki­tų ka­len­do­ri­nių šven­čių me­tu. Grei­čiau­siai taip yra to­dėl, kad gruo­džio mė­ne­sį šven­ti­nių die­nų ge­ro­kai dau­giau nei per ki­tas šven­tes. To­kiu lai­ko­tar­piu dau­ge­lis ke­liau­ja ap­lan­ky­ti gi­mi­nai­čių ir drau­gų, o na­mai lie­ka tuš­ti.
„Įp­ras­tai žmo­nės ne­lin­kę gal­vo­ti apie tur­to sau­gu­mą, kol jie pa­tys ar­ba jų ar­ti­mie­ji ne­pa­ti­ria nuo­sto­lių, to­dėl be ga­lo nai­viai ti­ki­si iš­veng­ti il­ga­pirš­čių na­muo­se pa­lik­da­mi šu­nis ar­ba dar blo­giau – įsi­vaiz­duo­ja, kad šven­ti­niu lai­ko­tar­piu nie­kur neiš­vy­kę kai­my­nai lai­ku su­rea­guos ir iš­kvies po­li­ci­ją“, – ap­gai­les­tau­ja drau­di­mo bend­ro­vės „Com­pen­sa TU S.A. Vien­na In­su­ran­ce Group“ Šiau­lių re­gio­no va­do­vas To­mas Ma­tiu­kas.
Ar eg­zis­tuo­ja ge­riau­sias ap­sau­gos bū­das?
Apie bū­dus ap­si­sau­go­ti sa­vo tur­tą nuo­lat kal­ba­ma daug ir nuo­bo­džiai. Ko ge­ro, vi­siems gir­dė­tos ga­li­my­bės įsi­reng­ti sig­na­li­za­ci­ją, su­si­mon­tuo­ti šar­vo du­ris ar įmant­rius lan­gų už­rak­tus, o kur dar ap­sau­gi­nės ža­liu­zės, gro­tos ir sei­fai. Anot draudimo specialisto, vie­no, vi­siems tin­ka­mo ap­sau­gos re­cep­to nė­ra – kad ir ko im­si­tės, tai pa­dės tik pra­tęs­ti lai­ką ir gal­būt iš­gel­bė­ti bent da­lį tur­to. „Liūd­na, bet pa­spru­kus va­gi­šiams, nu­ken­tė­ju­sia­jam teks sa­vo lė­šo­mis at­kur­ti pra­ras­tą tur­tą ir su­tai­sy­ti va­gys­tės me­tu su­ga­din­tas sau­gos prie­mo­nes, – pa­tir­ti­mi da­li­ja­si T. Ma­tiu­kas. – Ga­liu tik pa­si­džiaug­ti, kad vis dau­giau žmo­nių su­vo­kia, kad daž­nu va­gys­tės at­ve­ju kve­pia blo­giau­siu sce­na­ri­ju­mi, tad be fi­zi­nių ap­sau­gos prie­mo­nių do­mi­si dar ir tur­to drau­di­mo ga­li­my­bė­mis. Ki­ta ver­tus, tai vie­nin­te­lis tik­rai pa­si­tei­si­nan­tis „ap­sau­gos“ bū­das – pra­ras­tas tur­tas at­gau­na­mas bent jau pi­ni­gi­ne iš­raiš­ka.“

Švie­sos dan­gu­je – ne tik džiaugs­mas

Šven­ti­niu lai­ko­tar­piu rei­kė­tų ne­pa­mirš­ti apie fe­jer­ver­kų ir gais­rų ža­lą. Kas­met ži­niask­lai­da pa­sa­ko­ja is­to­ri­jas apie dėl spro­gu­sių pe­tar­dų ar ki­to­kių pi­ro­tech­ni­kos ga­mi­nių pa­tir­tas ne­lai­mes. „Ro­dos, vi­siems pui­kiai ži­no­ma pa­grin­di­nė pi­ro­tech­ni­kos tai­syk­lė – nau­do­ti ga­li tik blai­vūs as­me­nys. De­ja, žie­mos šven­čių lai­ko­tar­piu vi­si stai­ga ima ir tai pa­mirš­ta, – pa­sa­ko­ja T. Ma­tiu­kas, – o ta­da nu­ken­čia ne tik žmo­nės, bet ir ap­link esan­tis tur­tas.“

Liūd­niau­sia, kad to­kiu at­ve­ju su­rast kal­ti­nin­ką pra­ktiš­kai neį­ma­no­ma, o gais­ro ža­los di­džiau­sios ir skau­džiau­sios – su­de­gus sto­gui pa­ti­ria­mi nuo­sto­liai ga­li siek­ti net iki 100 000 Lt.

Gais­ras bai­siau už va­gis

Ne vel­tui sa­ko­ma, kad va­gys, ap­si­lan­kę na­muo­se, bent sie­nas ir len­ty­nas pa­lie­ka, o ug­nis iš­si­ne­ša vis­ką.

Skai­čiuo­ja­ma, kad du treč­da­liai gais­rų ky­la dėl neat­sa­kin­go el­ge­sio, o 10 pro­c. – dėl ne­tvar­kin­gų elekt­ros įren­gi­nių. Bet ar ka­da nors su­si­mąs­tė­me, ką esa­me pa­da­rę, kad gais­ras mū­sų na­muo­se ne­kil­tų?

Ap­sau­gos nuo gais­ro spe­cia­lis­tai daž­niau­siai už­duo­da šiuos klau­si­mus: ar ži­no­me, ko­kiu te­le­fo­no nu­me­riu kvies­ti pa­gal­bą, ar na­muo­se įreng­ta tvar­kin­ga elekt­ros ins­ta­lia­ci­ja, ar iš­va­ly­ti dūmt­rau­kiai, ar nau­do­da­mi bui­ti­nius prie­tai­sus va­do­vau­ja­mės inst­ruk­ci­jo­mis, ar esa­me sa­vo būs­tą ap­drau­dę ir pan.

Už būs­to ap­sau­go­ji­mą pir­miau­sia esa­me at­sa­kin­gi pa­tys. Tu­ri­me įsi­ti­kin­ti, ar na­muo­se įreng­ti au­to­ma­ti­niai dū­mų de­tek­to­riai, už­fik­sa­vę dū­mus, sklei­džian­tys gar­si­nį sig­na­lą; ar tu­ri­me bent du ge­sin­tu­vus, ku­rie gais­ro pra­džio­je pa­dė­tų nu­slo­pin­ti ar net už­ge­sin­ti įsi­plies­ku­sią ug­nį.

Ir ma­ža žva­ku­tė ga­li su­kel­ti gais­rą

Net jei ir esa­me na­muo­se, ypač šven­čių me­tu, bū­ti­na įsi­ti­kin­ti, kad gais­ro ne­su­kels ir šven­ti­nės žva­kės. Svar­bu joms pa­rink­ti tin­ka­mą vie­tą, kad ne­rei­kė­tų per jas ban­dy­ti ko nors pa­siek­ti, kad ne­priei­tų ma­ži vai­kai ar gy­vū­nai.

Spe­cia­lis­tai ne­pa­ta­ria žva­kių sta­ty­ti ir ant pa­lan­gių ša­lia ple­ve­suo­jan­čių užuo­lai­dų, nes skers­vė­jis ga­li už­mes­ti be­si­plaiks­tan­čią me­džia­gą ant žva­kės. Ir, ži­no­ma, jo­kiu bū­du ne­puoš­ki­te žva­ku­tė­mis Kalėdų eg­lu­tės ar ne­de­ko­ruo­ki­te žva­kių sau­so­mis gė­lė­mis ar ki­to­mis de­gio­mis gro­žy­bė­mis.

Sun­kios ir sta­bi­lios žva­ki­dės ar ki­tas ne­de­gus pa­vir­šius bū­ti­nas bet ku­riai žva­kei. Tie­sa, ne­ga­li­ma sta­ty­ti žva­kių ša­lia te­le­vi­zo­riaus ar ki­tų prie­tai­sų, nes ga­li iš­si­ly­dy­ti plas­ti­ki­nis kor­pu­sas ir su­kel­ti gais­rą.

Tarp dvie­jų de­gan­čių žva­kių ga­li bū­ti tik di­des­nis nei 10 cm at­stu­mas, o virš jų ne­ga­li bū­ti jo­kių len­ty­nų ar ki­tų pa­vir­šių že­miau nei vie­nas met­ras.

Kad ir ko­kias ap­sau­gos prie­mo­nes įsi­gy­tu­mė­te, svar­biau­sia – ne­pa­lik­ti de­gan­čios žva­kės be prie­žiū­ros.

Du­jos ir van­duo – dar vie­nas pa­vo­jus

Prieš iš­vyk­da­mi į sve­čius, įsi­ti­kin­ki­te, kad už­suk­ti vi­si van­dens čiau­pai ir su­stab­dy­tas van­dens tie­ki­mas, kad ne­ty­čia grį­žę ne­ras­tu­mė­te ty­vu­liuo­jan­čio eže­ro bu­te ir pik­tų kai­my­nų prie du­rų.

Be abe­jo, už­su­ki­te du­jas, pa­tik­rin­ki­te, ar du­jų skirs­ty­mo prie­tai­sai jų ne­pra­lei­džia, įsi­ren­ki­te du­jų ap­sau­gos sis­te­mą na­muo­se.

Taip pat san­da­riai už­da­ry­ki­te lan­gus, bal­ko­no du­ris, iš­jun­ki­te vi­sus prie­tai­sus, in­for­muo­ki­te kai­my­nus, kad iš­vyks­ta­te ku­riam lai­kui.

Ką bū­ti­na pa­da­ry­ti, no­rint ap­sau­go­ti na­mus?
- Prieš iš­vyk­da­mi, už­da­ry­ki­te lan­gus ir bal­ko­no du­ris.
- Įjun­ki­te du­jų ap­sau­gos sis­te­mas, būs­to sig­na­li­za­ci­ją, dū­mų de­tek­to­rius.
- Jei yra ga­li­my­bė, įjun­ki­te pa­tal­pų švie­sos laik­ma­tį, kad va­gys ma­ny­tų, jog esa­te na­muo­se.
- Nes­ta­ty­ki­te au­to­mo­bi­lių va­žiuo­ja­mo­jo­je ke­lio da­ly­je, kad ga­lė­tų pra­va­žiuo­ti įvai­rios pa­gal­bos tar­ny­bos.
- Nes­kelb­ki­te in­for­ma­ci­jos apie iš­vy­ki­mą in­ter­ne­te, bet in­for­muo­ki­te ar­ti­miau­sius kai­my­nus, kad ne­bū­si­te na­mie.
- Neį­si­leis­ki­te ne­pa­žįs­ta­mų žmo­nių į bu­tą, net jei jie ir ro­do spe­cia­lų pa­žy­mė­ji­mą. Bū­ti­na iš­siaiš­kin­ti at­vy­ki­mo tiks­lą.
- Ne­pa­li­ki­te rak­tų pa­što dė­žu­tė­se ar po ki­li­mė­liais.
- Pa­me­tę rak­tus, kuo grei­čiau pa­si­keis­ki­te spy­ną.
- Iš­jun­ki­te vi­sus elekt­ros prie­tai­sus, jų ne­sta­ty­ki­te ša­lia užuo­lai­dų, bal­dų.
- Įsi­gy­ki­te bent du ge­sin­tu­vus, ku­riais ga­lė­tu­mė­te nu­slo­pin­ti gais­rą vos jam pra­si­dė­jus.
- Ne­pa­mirš­ki­te pa­si­kal­bė­ti su šei­ma, kaip rei­kia elg­tis ki­lus gais­rui.
- Nuo­lat pa­tik­rin­ki­te, ar ka­mi­nuo­se, dūmt­rau­kiuo­se nė­ra ply­šių, per ku­riuos ga­lė­tų plis­ti ug­nis.
- Ne­pa­li­ki­te at­vi­ros ug­nies (pvz., žva­kių) be prie­žiū­ros.
- Ir, ži­no­ma, ap­si­draus­ki­te sa­vo tur­tą.


Šventinis stalas – šeimininkių iššūkis

Edi­ta VI­NIC­KY­TĖ
edi­ta.vinickyte@splius.lt

Di­džių­jų šven­čių me­tu pa­si­džiau­gus bend­ra­vi­mu, ar­ti­mų­jų nuo­šir­du­mu ir bend­ra veik­la, bū­ti­na pa­le­pin­ti ir skran­dį. O tai virs­ta di­džiu­liu kiek­vie­nos šei­mi­nin­kės rū­pes­čiu. Ką rei­kia ži­no­ti ir kuo pa­si­rū­pin­ti ar­tė­jant di­džio­sioms me­tų šven­tėms, kad šven­ti­nis sta­las neat­ro­dy­tų ba­na­liai, o gar­du­my­nai ne­nu­vil­tų su­si­rin­ku­sių sve­čių?

Kiek­vie­nai šei­mi­nin­kei ver­ta pa­si­rū­pin­ti, kad ypa­tin­gų pro­gų me­tu ant sta­lo pui­kuo­tų­si iš­skir­ti­niai in­dai, pa­trau­kian­tys akį sa­vo for­ma, spal­va, sky­re­lių skai­čiu­mi ar net pa­skir­ti­mi.

Autorės nuotr.

Dė­me­sys ne kie­ky­bei, o ko­ky­bei

„Lie­tu­vės mėgs­ta ga­min­ti daug. Iš kar­tos į kar­tą kiek­vie­ną ly­di min­tis, kad mais­to neuž­teks. Po to pra­si­de­da įky­ro­kas sve­čių ra­gi­ni­mas val­gy­ti, kas tik­rai ne vi­siems pa­tin­ka, ar­ba mo­čiu­čių nuo­gąs­ta­vi­mai, kad ne­tu­rės, kur dė­ti li­ku­sio mais­to“, – tei­gia Šiau­lių pro­fe­si­nio ren­gi­mo cent­ro Pre­ky­bos ir vers­lo sky­riaus pro­fe­si­jos mo­ky­to­ja Vir­gi­ni­ja Ža­ke­vi­čie­nė.

Lie­tu­vo­je yra pa­kan­ka­mai gi­lios Kū­čių ar Ka­lė­dų sta­lo tra­di­ci­jos, ga­na aiš­ki pa­tie­ka­lų spe­ci­fi­ka, to­dėl nau­jų re­cep­tų į val­gia­raš­tį ar pa­tie­ka­lų ant šven­ti­nio sta­lo ne vi­sa­da įsi­lei­džiame, bet in­dai, de­ko­ra­ci­jos ga­li paį­vai­rin­ti kiek­vie­ną sta­lą ir jį pa­puoš­ti.

Mais­tas ne tik ant sta­lo

Nors įpras­ta su­sės­ti prie bend­ro sta­lo ir mė­gau­tis pa­ruoš­tais gar­du­my­nais, vis­gi pro­fe­si­jos mo­ky­to­ja V. Ža­ke­vi­čie­nė pa­ta­ria pa­ruoš­ti ir ki­tas erd­ves, ku­rio­se bū­tų su­dė­tas mais­tas, kad žmo­nės ga­lė­tų pa­ju­dė­ti, pa­vaikš­čio­ti. „Jei pa­grin­di­nį sta­lą no­ri­ma la­biau pa­puoš­ti, rei­kia dau­giau vie­tos, to­dėl siū­lo­me pa­ruoš­ti ir ki­tą sta­le­lį, pri­me­nan­tį fur­še­tą. Ga­li­ma pa­nau­do­ti įvai­rius bal­dus – spin­te­les, len­ty­nė­les“, – tei­gia V. Ža­ke­vi­čie­nė. Bet ko­kiu at­ve­ju prie sta­lo tu­ri bū­ti pa­to­gios kė­dės, kad žmo­nės ne­pa­varg­tų sė­dė­ti.

„Pir­miau­sia, aiš­ku, rei­kia pa­tiek­ti karš­tą pa­tie­ka­lą, jis vi­sa­da yra ypa­tin­gas ir svar­biau­sias. Jei yra karš­tas pa­tie­ka­las, už­kan­džių ati­tin­ka­mai rei­kia kur kas ma­žiau“, – ma­no V. Ža­ke­vi­čie­nė.

Ne­pai­sant to, kad šven­tes dažnai pra­lei­džia­me pa­sy­viai – sė­dė­da­mi prie sta­lo ar žiū­rė­da­mi te­le­vi­zo­rių – bū­ti­na su­gal­vo­ti žai­di­mų, ne­pa­mirš­ti pa­svei­kin­ti vie­ni ki­tų ir pan.

Gra­žūs in­dai kaip gra­žūs rū­bai – puo­šia

In­dai šven­čių me­tu yra la­bai svar­būs. Jei pa­tie­ka­lai kas­met ne­si­kei­čia (juk be­veik vi­si mėgs­ta­me tra­di­ci­nius), vai­šes paį­vai­rin­ti ga­li­te pa­si­rink­da­mi in­dų for­mą. „Rei­kia tu­rė­ti in­dų ypa­tin­goms pro­goms. Pa­vyz­džiui, tra­di­ciš­kai karš­tų pa­tie­ka­lų lėkš­tė yra ap­va­li, bet ga­li­me mais­tą pa­tiek­ti ir sta­čia­kam­pė­je ar kvad­ra­ti­nė­je lėkš­tė­je. Į ke­lių sky­re­lių in­dus drą­siai dė­ki­te ke­lių rū­šių mė­sy­tes ar sa­lo­tas. Toks in­das la­bai pa­gy­vi­na. Ke­lių sky­re­lių in­duo­se tin­ka ir ma­ri­nuo­tas dar­žo­ves pa­tiek­ti. Ma­žuo­se in­de­liuo­se ga­li­ma su­dė­ti sau­sai­nu­kus, rie­šu­tus. Rei­kia tik pa­mąs­ty­ti ir pa­fan­ta­zuo­ti“, – šei­mi­nin­kių kūrybingumą ska­ti­na V. Ža­ke­vi­čie­nė.

Tie­sa, mais­tą ga­li­ma dė­ti ir ant pa­pras­tų me­ta­li­nių pa­dėk­lų, jie pui­kiai de­ra su me­ta­li­niais sta­lo įran­kiais. To­kie pa­dėk­lai nė­ra bran­gūs, o sta­las at­ro­do pra­ban­giai, juo­se ga­li­te su­dė­ti įvai­rią mė­są, dar­žo­ves ar už­kan­džius. Pa­dėk­las taip pat pa­liks dau­giau vie­tos sta­lo de­ko­ra­ci­joms, ku­rios bū­ti­nos di­džių­jų šven­čių me­tu.

Svar­bu, kad pa­tie­ka­lai kar­to­tų­si, kad žmo­nės ga­lė­tų leng­viau pa­siek­ti ir ne­pra­šy­tų pa­duo­ti.

 

Sta­lo de­ko­ra­vi­mas

„Puo­šiant sta­lą, tin­ka aukš­ti de­ko­ra­ty­vi­niai ele­men­tai. Ant aukš­to ko­te­lio esan­čios žva­ki­dės ga­li bū­ti pui­kia vie­ta įvai­rioms kom­po­zi­ci­joms pa­ruoš­ti – tiek puoš­nias žva­kes įdė­ti, tiek sau­suo­liais pa­gra­žin­ti. Bet svar­biau­sia yra tai, kad aukš­tos de­ko­ra­ci­jos neužs­to­ja žmo­nių ir jie ga­li ma­ty­ti vie­nas ki­tą sė­dė­da­mi prie sta­lo“, – to­kių de­ko­ra­ci­jų pri­va­lu­mus var­di­ja V. Ža­ke­vi­čie­nė.

Te­rei­kia fan­ta­zi­jos – ga­li­ma net ne mais­tui skir­tus in­dus pa­nau­do­ti. Pa­vyz­džiui, į di­de­lę stik­li­nę žva­ki­dę su­dė­ki­te vai­sius, sal­dai­nius – at­ro­dys gra­žiai ir bus pra­ktiš­ka.

Nors pa­da­vė­jams rei­kia ap­va­lių in­dų, kad ga­lė­tų leng­viau pa­tiek­ti mais­tą, va­do­vau­tis kla­si­ki­nio ap­tar­na­vi­mo tai­syk­lė­mis, na­muo­se kiek­vie­na šei­mi­nin­kė tu­ri erd­vę imp­ro­vi­za­ci­joms, kur ga­li „žais­ti“ in­dais, kur­ti įvai­rias de­ko­ra­ci­jas, pa­si­rink­ti ne­ti­kė­tus mais­to pa­tie­ki­mo bū­dus. Svar­bu, kad bū­tų tvar­kin­ga ir su­bti­lu.

„Bū­ti­na pa­gal­vo­ti, ko­kią stal­tie­sę, ser­ve­tė­lę, žva­kę ga­li­ma pa­dė­ti, kad at­ro­dy­tų gra­žiai. Net iš­kep­tus im­bie­ri­nius sau­sai­nu­kus ga­li­ma gra­žiai su­pa­kuo­ti, pa­ra­šy­ti lin­kė­ji­mą ir prie kiek­vie­nos lėkš­tu­tės pa­dė­ti, kad sve­čiai ga­lė­tų na­mo par­si­neš­ti“, – pa­ta­ri­mus da­li­ja Šiau­lių pro­fe­si­nio ren­gi­mo cent­ro Pre­ky­bos ir vers­lo sky­riaus Apei­gų ir šven­čių or­ga­ni­za­to­riaus spe­cia­ly­bės mo­ki­nė Eri­ka Moc­ku­vie­nė.

Pri­tar­da­ma mo­ki­nei V. Ža­ke­vi­čie­nė tei­gia, kad lin­kė­ji­mus bū­ti­na ra­šy­ti ran­ka: „Te­gul ra­šo vai­kai, pa­tys ga­li­te pa­ra­šy­ti. Kaip pa­sa­ko­se pa­si­ra­šo­ma? Pa­si­ra­šo­ma krau­ju. Pa­ra­šu pa­tvir­ti­na­me mi­li­jo­ni­nes pa­sko­las, san­tuo­kos su­tar­tį ir pan. Kol žmo­gus ne­mąs­to, tol ne­su­vo­kia, koks jis yra svar­bus.“

Sau­sai­nu­kai la­bai tin­ka šv. Ka­lė­dų sta­lui. Ga­li­ma nau­do­ti įvai­rias ke­pi­mo for­me­les ar net pa­puoš­ti mė­ly­no­mis cuk­ri­nė­mis ži­bu­tė­mis, kad sim­bo­li­zuo­tų 12 mė­ne­sių. „Juk ir pa­sa­ko­je iš­va­rė mer­gai­tę žie­mą ži­bu­čių skin­ti“, – pri­si­me­na mo­ky­to­ja.

Mais­to de­ko­ra­vi­mas gė­lė­mis

Nors įvai­rių de­ko­ra­ci­jų pa­siū­la yra di­džiu­lė, bū­ti­na ieš­ko­ti sa­vų spren­di­mų. Pa­vyz­džiui, pa­tie­ka­lus ga­li­ma puoš­ti gy­vo­mis gė­lė­mis. Gvaz­di­kai tin­ka prie sū­rių ar cuk­ruo­jant, ga­li­ma gar­din­ti įva­rius dže­mus ir puoš­ti sta­lą. Svar­bu, kad gė­lių sul­tys ne­ga­din­tų mais­to.

„Ka­lė­di­nė gė­lė yra puan­se­ti­ja. Ją ga­li­ma daug kur pa­nau­do­ti, pa­vyz­džiui, de­ko­ruo­jant lėkš­tes. Ne­se­niai ga­mi­nau tor­tą ir jį puo­šiau gy­vo­mis gė­lė­mis. Kad gė­lės sul­tys ne­su­ga­din­tų tor­to, vi­sus gė­ly­tės la­pe­lius pa­te­piau že­la­ti­na. Tos gė­ly­tės ne­pa­si­kei­tė ir po dvie­jų sa­vai­čių – nei su­vy­to, nei pra­dė­jo pū­ti. Tie­siog už­kon­cer­vuo­ja­me taip“, – da­li­ja­si pa­tir­ti­mi E. Moc­ku­vie­nė.

Šei­mi­nin­kai – šven­tės veid­ro­dis

V. Ža­ke­vi­čie­nė tei­gia, kad šei­mi­nin­kės tu­ri ras­ti lai­ko ir sau. Ne­ga­li­ma, vil­kint pri­juos­tę, su­tik­ti sve­čius. At­vy­kus ir ra­dus su­plu­ku­sią ir pa­var­gu­sią šei­mi­nin­kę ir nuo­tai­ka dings­ta, gai­la žmo­gaus pa­si­da­ro, to­dėl rei­kia ap­skai­čiuo­ti jė­gas, pa­dė­ti pa­si­ruoš­ti, at­si­vež­ti kai ku­riuos pa­tie­ka­lus, pa­si­da­lin­ti dar­bais. Svar­bu taip suor­ga­ni­zuo­ti dar­bus, kad ir šei­mi­nin­kė ga­lė­tų pa­si­ruoš­ti – už­si­dė­ti pa­čius gra­žiau­sius ka­ro­lius, ap­si­vilk­ti puoš­niau­sius rū­bus, kad ir jai bū­tų šven­tė. „Jei žmo­gus ne­mo­ka my­lė­ti sa­vęs, jis ne­ga­lės tos mei­lės ir ki­tiems duo­ti, nes bus pa­var­gęs, su­plu­kęs, no­rės tik pail­sė­ti. Sve­čius tu­ri­me su­tik­ti pail­sė­ję“, – ma­no mo­ky­to­ja.

Ge­rą įver­ti­ni­mą gau­si­me ta­da, kai pir­miau­sia įsi­ver­tin­si­me pui­kiai sa­ve – vis­ką pa­da­riau ne­prie­kaiš­tin­gai, sta­las at­ro­do pui­kiai, da­bar iš­ger­siu ka­vos puo­de­lį ir lauk­siu sa­vo my­li­mų sve­čių.

Al­ko­ho­lis ant šven­ti­nio sta­lo

V. Ža­ke­vi­čie­nė, kal­bė­da­ma apie al­ko­ho­lio reikš­mę per šven­tes, sam­pro­ta­vo, kas yra al­ko­ho­lis – ar mais­tas, ar vais­tas, ar psi­chot­ro­pi­nė me­džia­ga? „Iš tik­rų­jų tai yra ir mais­tas, ir vaistas, ir psi­chot­ro­pi­nė me­džia­ga. Al­ko­ho­lis yra toks pat mais­tas, tik šiek tiek ypa­tin­ges­nis, bet vis­kas pri­klau­so nuo sai­ko, mė­ga­vi­mo­si.

Mo­ky­to­ja pri­me­na, kad bū­ti­na at­kreip­ti dė­me­sį į tau­res (jo­kiu bū­du ne­ger­ti vy­no iš stik­li­nių), pa­si­do­mė­ti apie al­ko­ho­li­nių gė­ri­mų pa­tie­ki­mą, pa­vyz­džiui, bal­tas vy­nas ant sta­lo de­da­mas tik at­šal­dy­tas.

Mu­zi­ka šven­čių me­tu

Šven­tės me­tu pir­miau­sia ver­tė­tų pa­gal­vo­ti, ką ga­li­me pa­tys pa­dai­nuo­ti, pa­gro­ti, nes gy­vas gar­sas, gy­vas bal­sas tam­pa re­te­ny­be. „Pa­gal­vo­ki­te apie vai­kų kon­cer­tu­kus, nes jie mo­kyk­lo­se ruo­šia­si, jiems ir dė­me­sio rei­kia dau­giau, o tai la­bai pa­pil­do šven­tę. Po to ga­li­ma įjung­ti gra­žią ir ma­lo­nią au­siai mu­zi­ką. Tin­ka šven­ti­nė ir pa­ki­li or­kest­ro, inst­ru­men­ti­nė mu­zi­ka ar sak­so­fo­no gar­sai. Aiš­ku, mu­zi­ka tu­ri bū­ti ko­ky­biš­ka ir ne­truk­dy­ti kal­bė­ti“, – pa­ta­ri­mus da­li­ja V. Ža­ke­vi­čie­nė.

Rei­kia steng­tis pa­da­ry­ti vis­ką taip, kad sė­din­tiems už sta­lo bū­tų ge­ra ir ma­lo­nu.



atgal   1   2   3   4   5   6   7   8   ( 9 )   10   11-20   21-30   31-40   41-50   toliau




Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti