(2016-04-29 Nr. 623) ŠIANDIEN 2017 Spalio 20 D. Penktadienis ARCHYVAS

Kontaktai
Naudingos nuorodos

Patirtys
Kaip santuokoje nenudobti vienam kito? (4)

Ok­sa­na LAU­RU­TY­TĖ
ok­sa­na.laurutyte@splius.lt

Tę­sia­me straips­nių cik­lą iš se­mi­na­ro „Per juo­kus – į ge­res­nę san­tuo­ką“, ku­rį ve­dė pa­sto­rius iš JAV – Mar­kas Gun­go­ras. Šį kar­tą apie tai, kur sly­pi rak­tas, at­ve­rian­tis du­ris į ne­pa­kar­to­ja­mą sek­są, ir kaip san­tuo­ką griau­na po­rnog­ra­fi­ja.

Jei pir­mo­ji vy­ro ly­ti­nė pa­tir­tis bū­na san­tuo­ko­je – pir­mo­ji nak­tis ir me­daus mė­nuo bū­na nuo­sta­būs. Svar­biau­sia tam­pa mer­gi­na, o vy­ras la­bai prie jos pri­si­ri­ša.

 Vladimir Pustovit nuotr.

Sek­sas – jė­ga, bet rei­kia rink­tis tei­sin­gą ke­lią

Sek­se rei­kia lai­ky­tis mo­ra­lės nor­mų. Ne šiaip sau žmo­nės ra­gi­na­mi veng­ti sek­sua­li­nių ry­šių iki san­tuo­kos. Yra la­bai di­de­lė ri­zi­ka vis­ką su­jauk­ti. Tai ypač tai­ky­ti­na vy­rams, mat anks­ty­vo­ji sek­sua­li­nė pa­tir­tis gi­liai įsi­rė­žia į jų at­min­tį.

Kaip iš kiau­ši­nio iš­si­ri­tęs ger­vės jau­nik­lis se­kios pa­skui viš­tą ir lai­kys ją sa­vo mo­ti­na, taip ir vy­rams pir­mo­ji sek­sua­li­nė pa­tir­tis yra la­bai svar­bi. Jei jis suar­tė­jo ve­da­mas geis­mo, o ne iš mei­lės, tai vy­ro at­min­ty­je iš­liks sek­sas, bet ne mer­gi­na.

Pir­mie­ji or­gaz­mo pa­ty­ri­mai ap­su­ka vy­ro pro­tą. Daž­nai vy­rai čia už­strin­ga. Net su­si­tuo­kę sie­kia at­kur­ti geis­mo ku­pi­ną ap­lin­ką – vieš­bu­tį, au­to­mo­bi­lį, ver­čia žmo­ną da­ry­ti tai, ko jai vi­sai ne­si­no­ri.

Jei pir­mo­ji vy­ro ly­ti­nė pa­tir­tis bū­na san­tuo­ko­je – pir­mo­ji nak­tis ir me­daus mė­nuo bū­na nuo­sta­būs. Svar­biau­sia tam­pa mer­gi­na, o vy­ras la­bai prie jos pri­si­ri­ša. Štai ko­dėl žmo­nės, tu­rė­ję ly­ti­nių san­ty­kių tik po ves­tu­vių, la­bai re­tai iš­si­ski­ria. Vy­ras įsi­me­na mo­te­rį, o ne sek­są.

Mū­sų kul­tū­ra ska­ti­na sek­są, ska­ti­na žmo­nes fan­ta­zuo­ti, o tai – la­bai dest­ruk­ty­vu. Vy­rams tam­pa sun­ku pa­lai­ky­ti ar­ti­mą ry­šį su žmo­na.

Pa­na­šiai nu­tin­ka ir mo­te­rims, ku­rios tu­rė­jo ly­ti­nių par­t-ne­rių iki san­tuo­kos. Mo­te­rys vi­sa­da įsi­me­na ne pa­tį sek­są, o tai, kas vyks­ta po jo – at­vi­rus po­kal­bius, gla­mo­nes. Po ne­san­tuo­ki­nio sek­so juk ne­be­bū­na jo­kio dva­si­nio ry­šio, jo­kio tę­si­nio.

Taip mo­te­rims už­si­fik­suo­ja, kad sek­sas – nie­ko ne­reiš­kia. Štai to­dėl daug mo­te­rų į sek­są žiū­ri kaip į ne­reikš­min­gą da­ly­ką. Sek­sas yra svar­biau­sias san­tuo­ko­je, bet mo­te­ris tu­ri klai­din­gą nuo­sta­tą. Kai mo­te­ris pa­ti­ria pir­mą suei­tį san­tuo­ko­je, ji su­pran­ta, kad tai reiš­kia vis­ką.

Pa­ty­ru­sioms sek­sua­li­nę prie­var­tą mo­te­rims sek­sas iš vi­so at­gra­sus. Ne­rei­kia ma­ny­ti, kad Die­vas ne­lai­mi­na sek­so. Jis nė­ra dro­vuo­lis, jis ma­tė ta­ve nuo­gą. Ki­tą gal tai ir gąs­din­tų, bet jo – ne­gąs­di­na.

Jei mo­te­ris tu­rė­jo daug sek­so par­tne­rių, į su­tuok­ti­nį ji rea­guo­ja vi­siš­kai ki­taip. Kai mo­te­ris my­li­si, iš­si­ski­ria ok­si­to­ci­nas, ku­ris jai pa­de­da pa­tir­ti stip­res­nį emo­ci­nį ry­šį. Kai mo­te­ris mai­ti­na kū­di­kį krū­ti­mi, iš­si­ski­ria tas pa­ts hor­mo­nas, ku­rio dė­ka ku­ria­mas emo­ci­nis ry­šys su kū­di­kiu. Jei mo­te­ris tu­rė­jo daug ly­ti­nių par­tne­rių, jos or­ga­niz­mas iš­ski­ria vis ma­žiau ok­si­to­ci­no. Ji ne­be­ga­li pa­tir­ti tų šiur­pu­liu­kų su su­tuok­ti­niu.

„Mū­sų kul­tū­ra vi­siš­kai nu­šo­ko nuo pro­to“

Rak­tas į ne­pa­kar­to­ji­mą sek­są yra iš­skir­ti­nu­mas. Kai vy­ras su­tel­kia dė­me­sį į vie­nin­te­lę mo­te­rį, vyks­ta kaž­kas nuo­sta­baus. Šiuo­lai­ki­nė­je kul­tū­ro­je tei­gia­ma, kad ge­riau­sias sek­sas ta­da, kai žur­na­le ap­žiū­ri­nė­ji karš­tas pu­py­tes, nar­šai po po­rnog­ra­fi­jos pus­la­pius in­ter­ne­te.

Ta­da bus ge­res­nis ly­ti­nis gy­ve­ni­mas? Mū­sų kul­tū­ra šio­je sri­ty­je vi­siš­kai nu­šo­ko nuo pro­to. Vi­so­kie eks­per­tai pa­sa­ko­ja, kad rak­tas į ne­pa­kar­to­ja­mą sek­są yra fan­ta­zi­jos, mas­tur­ba­ci­ja.

Ho­li­vu­do įžymybės, ne­ga­lin­čios iš­gy­ven­ti san­tuo­ko­je il­giau nei tris mė­ne­sius, pie­šia mums to­bu­lą idea­laus sek­so sce­na­ri­jų. Gei­du­liai, fan­ta­zi­jos – tai di­de­lis, sto­ras, šlykš­tus me­las. Skai­tė­te pa­sa­ką, kaip ka­ra­lius vaikš­čio­jo vie­nais apa­ti­niais ir vi­si gy­rė jo rū­bus? Ga­liau­siai vie­nas vai­kas pa­sa­kė, kad ka­ra­lius nuo­gas.

Šiuo­lai­ki­niai eks­per­tai kas­dien kar­to­ja, kad fan­ta­zuo­da­mas ir var­ty­da­mas po­rnog­ra­fi­jos pus­la­pius pa­tir­si ne­pa­kar­to­ja­mą sek­są. Tie, ku­rie sė­di­te tam­so­je ir „dar­buo­ja­tės“, kaip jums se­ka­si? Jū­sų ly­ti­niai san­ty­kiai pui­kūs? Ne. Kuo dau­giau jūs įsi­trau­kia­te į tai, tuo pra­stes­niu tam­pa jū­sų ly­ti­nis gy­ve­ni­mas.

Nuo po­rnog­ra­fi­jos bū­na tik blo­giau, nes tai su­griau­na žmo­nių gy­ve­ni­mus. Įvai­rio­se šou da­ly­vau­jan­čios žvaigž­dės iš­ties at­ro­do šau­niai, bet kai pra­by­la, pa­si­ro­do esan­tys bu­ki kaip ba­to au­las. Kai klau­sia­ma, kaip pa­ge­rin­ti ly­ti­nį gy­ve­ni­mą san­tuo­ko­je, jie at­sa­ko, kad rei­kia už­megz­ti ro­ma­ną, kar­tu žiū­rė­ti po­rnog­ra­fi­ją. Vi­si ki­ti „ba­to au­lai“ tam pri­ta­ria.

Už­megz­ti ro­ma­ną? Neš­van­ku­mas ne pa­ge­rins, o su­griaus šei­mos ly­ti­nį gy­ve­ni­mą. Ži­nau psi­chiat­rų, ku­rie po­roms, no­rin­čios pa­ge­rin­ti sek­sua­li­nį gy­ve­ni­mą, pa­siū­lo už­megz­ti ro­ma­ną.

Kiek­vie­nas mul­kis ži­no, kad ry­šį stip­ri­na kar­tu lei­džia­mas lai­kas, po­kal­biai, ro­man­tiš­ki pa­si­vaikš­čio­ji­mai, bet mui­lo ope­rų žvaigž­dės to ne­su­vo­kia. Pa­sau­lis siū­lo fan­ta­zuo­ti, už­mirš­ti mo­te­rį, su ku­ria gy­ve­ni, ir su­telk­ti dė­me­sį į tą, ku­ri su ta­vi­mi rea­liai ne­pra­leis nė mi­nu­tė­lės? Taip ir da­ry­ki­me, ap­si­mes­ki­me, gy­ven­ki­me fan­ta­zi­jų pa­sau­ly­je. Iš­keis­ki­me tik­ras mo­te­ris į fan­ta­zi­jas. Kaip ga­li­me bū­ti to­kie kvai­li?

„Ale­liu­ja!“

Šiuo­lai­ki­nės mo­te­rys skun­džia­si, kad jų vy­rai mie­liau žiū­ri po­rnog­ra­fi­ją ir mas­tur­buo­ja­si, nei my­li­si su jo­mis. Vy­rams ne­beį­do­mi na­tū­ra­li mo­te­ris. Kas, po ga­lais, vyks­ta?

Neį­ma­no­ma mas­tur­buo­tis ir neiš­veng­ti kū­no per­sio­rien­ta­vi­mo. Vi­si tai ži­no, taip yra su bet ko­kiais fi­zi­niais veiks­mais. Juk spor­ti­nin­kai nuo­lat kar­to­ja tuos pa­čius pra­ti­mus, kad kū­nas tin­ka­mai rea­guo­tų.

Dau­ge­lis vy­rų ne­be­ga­li pa­tir­ti ma­lo­nu­mo su mo­te­ri­mi. Jie neįs­ten­gia pa­tir­ti or­gaz­mo, bet pa­tys sa­ve ga­li pa­ten­kin­ti.

La­biau­siai siu­ti­na tai, kad tei­gia­ma, jog mas­tur­buo­da­ma­sis tu pa­tir­si or­gaz­mą. Neį­ma­no­ma pa­tir­ti or­gaz­mo, o tik eja­ku­lia­ci­ją. Or­gaz­mas – kai my­lin­tis su mo­te­ri­mi kū­ną už­plūs­ta en­dor­fi­nai, kiek­vie­na ta­vo kū­no ląs­te­lė su­stings­ta, čium­pa vie­na ki­tą ir su­šun­ka: „Ale­liu­ja!“

Iš kar­to po mas­tur­ba­ci­jos žmo­gus pa­jun­ta kal­tės jaus­mą. Psi­cho­lo­gai aiš­ki­na, kad vis­kas ge­rai, ne­si­jausk kal­tas. Ga­li ap­gau­ti sa­vo pro­tą, bet ne kū­ną. Dau­gu­ma vy­rų taip iš­tre­ni­ra­vo sa­vo kū­nus, kad pa­ti­ria ne or­gaz­mą, o eja­ku­lia­ci­ją.

Pra­džiu­gink jį šią­nakt

Žmo­nės ne­be­no­ri my­lė­tis, nes ga­li pa­tys sa­ve pa­ten­kin­ti. Vy­rams ne­be­rei­kia bū­ti ma­lo­niu mo­te­riai. Ego­cent­riš­kas tin­gi­nys, ku­riam rei­kia grei­tai „nu­leis­ti“, įsi­my­li sa­ve, užuo­t my­lė­jęs mo­te­rį. Tai liūd­na. Dar nie­kas ne­mi­rė, jei per il­gai ne­pa­ty­rė eja­ku­lia­ci­jos. Ge­riau­sią įma­no­mą sek­są ga­ran­tuo­ja su­si­jau­di­nęs vy­ras ir su­si­jau­di­nu­si mo­te­ris.

Tei­gia­ma, kad po­rnog­ra­fi­ja yra vais­tas. Jei mo­te­ris ži­no­tų, kad jos vy­ras ką tik žiū­rė­jo po­rnog­ra­fi­ją ir no­ri pa­si­ten­kin­ti su ja, sva­jo­da­mas apie ki­tą mo­te­rį, ar ji pa­si­jus­tų gun­dan­ti ir jau­di­nan­ti? O jei vy­ras elg­tų­si su žmo­na, lyg ji bū­tų vie­nin­te­lė mo­te­ris pa­sau­ly­je, ar žmo­na pa­si­jus­tų, gun­dan­ti ir jau­di­nan­ti? Taip pa­si­jus­tų vi­sos mo­te­rys.

Vi­siš­kai aiš­ku, kad po­rnog­ra­fi­ja – už­ge­sin­ta mo­te­ris. Jei mo­te­rį ge­si­na jos vy­ro fan­ta­zi­jos, tai pa­siū­ly­mas pa­si­telk­ti po­rnog­ra­fi­ją sek­sua­li­niam gy­ve­ni­mui pa­ge­rin­ti – vi­siš­kas šnipš­tas. Dar nė vie­na mo­te­ris ne­pa­kė­lė ran­kos ir ne­pa­sa­kė, kad jai pa­tin­ka, kai vy­ras su­si­jau­di­na žiū­rė­da­mas po­rnog­ra­fi­ją.

Yra vy­rų, ku­rie, my­lė­da­mie­si su mo­te­ri­mi, tu­ri už­mes­ti akį į po­rnog­ra­fi­jos žur­na­lą, kad ne­nus­lūg­tų su­si­jau­di­ni­mas. Ga­li­te įsi­vaiz­duo­ti, kaip tai ma­lo­nu žmo­nai? Vy­rai ne­pa­jė­gia ki­taip iš­lai­ky­ti erek­ci­jos. Ar tai tik­rai pui­kus sek­sas?

Sa­ko­ma, kad mas­tur­ba­ci­ja – na­tū­ra­li, kad net vai­kai mas­tur­buo­ja­si? Ma­ži vai­kai su­šveis­tų sa­vo „ka­ku­čius“, jei jiems tai bū­tų leis­ta. Ar tai reiš­kia, kad vi­si tu­ri­me val­gy­ti „ka­ku­čius“?

Žmo­nės, no­rė­da­mi mė­gau­tis sek­su, tu­ri nuo­lat įsi­vaiz­duo­ti ne­pa­do­rius vaiz­dus. Tai ne­pa­da­ro ly­ti­nių san­ty­kių pui­kiais, o tik nu­skur­di­na gy­ve­ni­mą. Ga­li ne­tek­ti ape­ti­to tam, kas tik­ra. Mė­ne­sį ne­sva­jok apie po­rnog­ra­fi­ją, su­si­telk į vie­nin­te­lę mer­gi­ną ir ji ta­vo aky­se at­gis. Ji pa­jus, kad yra tau vie­nin­te­lė pa­sau­ly­je. Ta­da tu­rė­si ge­riau­sią sek­są gy­ve­ni­me.

Vy­ro pri­si­ri­ši­mas prie vie­nos mo­ters ir jų sek­sas – „rau­na sto­gą“. Krikš­čio­nys tu­rė­tų gar­sė­ti ne­pa­kar­to­ja­mu sek­su, ta­čiau ne­re­tai krikš­čio­nys ne­si­my­li sa­vai­tė­mis. Mo­te­ris no­ri, kad vy­ras drau­ge su ja šlo­vin­tų Vieš­pa­tį, bet sek­sua­liai ne­pa­si­ten­ki­nu­siam vy­rui neį­ti­kė­ti­nai sun­ku šlo­vin­ti Vieš­pa­tį.

No­ri, kad ta­vo vy­ras šlo­vin­tų Vieš­pa­tį? Pra­džiu­gink jį šią­nakt.

(tę­si­nys ki­ta­me nu­me­ry­je)

 


Meilužio dovanos brangesnės nei sutuoktinio

As­ta VOL­KO­VAI­TĖ
as­ta.volkovaite@splius.lt

Bran­gios do­va­nos ga­li pa­rei­ka­lau­ti at­ver­ti pi­ni­gi­nę ir už jas su­si­mo­kė­ti vals­ty­bei. Ką rei­kė­tų ži­no­ti, no­rint iš­veng­ti do­va­nų ap­mo­kes­ti­ni­mo?

epSos-.de

Ka­da už su­ža­dė­tu­vių žie­dą ten­ka su­si­mo­kė­ti?

Do­va­nų pir­ki­mo ma­ra­to­nas žmo­nėms ke­lia klau­si­mų ne tik jų ieš­kan­tiems, bet ir lau­kian­tiems. „Ar už bran­gų su­ža­dė­tu­vių žie­dą man teks mo­kė­ti mo­kes­čius“, – klau­sia sa­vait­raš­čio „Šiau­liai plius“ skai­ty­to­ja.

Vals­ty­bi­nės mo­kes­čių ins­pek­ci­jos (to­liau – VMI) at­sto­vų tei­gi­mu, už do­va­nas, gau­tas iš su­tuok­ti­nių, vai­kų, įvai­kių, tė­vų, įtė­vių, bro­lių, se­se­rų, vai­kai­čių ir se­ne­lių, mo­kes­čių mo­kė­ti ne­rei­kia. Iš šių gi­mi­nai­čių gau­tos do­va­nos yra neap­mo­kes­ti­na­mos, ne­svar­bu, ko­kio dy­džio, ko­kia for­ma ir kiek kar­tų per ka­len­do­ri­nius me­tus jos bu­vo gau­tos. Kiek ki­taip yra su drau­gais, su­gy­ven­ti­niais ar ki­tais mi­nė­tais gi­mi­nys­tės ry­šiais ne­su­sie­tų žmo­nių do­va­no­mis.

„Ki­tais at­ve­jais – pa­gal Gy­ven­to­jų pa­ja­mų mo­kes­čio įsta­ty­mą do­va­no­ji­mo bū­du iš gy­ven­to­jų per ka­len­do­ri­nius me­tus gau­tos do­va­nos, vir­ši­jan­čios 8000 Lt, yra ap­mo­kes­ti­na­mos. 8000 Lt su­ma neap­mo­kes­ti­na­ma, o ją vir­ši­jan­ti su­ma ap­mo­kes­ti­na­ma, tai­kant 15 pro­c. pa­ja­mų mo­kes­čio ta­ri­fą. Ga­vus do­va­nų iš gy­ven­to­jų (ne­svar­bu, ar nuo­la­ti­nių Lie­tu­vos gy­ven­to­jų, ar ne­nuo­la­ti­nių), pa­rei­ga dek­la­ruo­ti pa­ja­mas ir su­mo­kė­ti pa­ja­mų mo­kes­tį ten­ka pa­čiam ap­do­va­no­ta­jam“, – tei­gia Šiau­lių ap­skri­ties vals­ty­bi­nės mo­kes­čių ins­pek­ci­jos vir­ši­nin­ko funk­ci­jas at­lie­kan­ti Kont­ro­lės de­par­ta­men­to di­rek­to­rė Zo­nė La­pie­nė. Tai reikš­tų, kad už dau­giau kaip 8000 Lt ver­tės su­ža­dė­tu­vių žie­dą ar ki­tą iš su­gy­ven­ti­nio gau­tą bran­gią do­va­ną tek­tų su­mo­kė­ti

15 pro­c. pa­ja­mų mo­kes­čio ta­ri­fą. Vi­sas šie­met iš gy­ven­to­jų ir ju­ri­di­nių as­me­nų gau­tas do­va­nas de­rė­tų dek­la­ruo­ti ir iki 2015-ųjų ge­gu­žės 2-osios su­mo­kė­ti ap­skai­čiuo­tą pa­ja­mų mo­kes­tį.

Ap­mo­kes­ti­ni­mo tvar­ka dėl darb­da­vio ar ki­tų įmo­nių do­va­nų ne­vie­no­da.

„Iš ju­ri­di­nių as­me­nų (Lie­tu­vos ar už­sie­nio vals­ty­bės) gau­tos do­va­nos ap­mo­kes­ti­na­mos 15 pro­c. ta­ri­fu nuo pir­mo li­to. Ap­do­va­no­tam gy­ven­to­jui pa­rei­ga su­mo­kė­ti pa­ja­mų mo­kes­tį to­kiu at­ve­ju ten­ka, kai do­va­nos da­vė­jas yra už­sie­nio vie­ne­tas. Kai do­va­nos da­vė­jas yra Lie­tu­vos vie­ne­tas ar už­sie­nio vie­ne­tas, vei­kian­tis per nuo­la­ti­nę bu­vei­nę, do­va­no­ja­mą do­va­ną ap­mo­kes­ti­na tas vie­ne­tas“, – mi­ni Z. La­pie­nė.

Emig­ran­tai tė­vus rems ki­to­kiu bū­du

Do­va­nų iš už­sie­ny­je gy­ve­nan­čių vai­kų lau­kian­tys so­cia­li­niai pa­šal­pų ga­vė­jai ar­ti­miau­siu me­tu taip pat ga­li pa­tek­ti į mo­kes­čių ins­pek­to­rių aki­ra­tį. Nors iš už­sie­ny­je gy­ve­nan­čių vai­kų gau­na­mos pi­ni­gi­nės per­lai­dos vi­sad bu­vo pri­ly­gi­na­mos pa­ja­moms, tik ne­se­niai pra­bil­ta apie mo­kes­čių ins­pek­to­rių ir so­cia­li­nių dar­buo­to­jų bend­ra­dar­bia­vi­mą, gau­nant iš­sa­mes­nius duo­me­nis apie pa­ra­mos pra­šy­to­jų pa­ja­mas.

Pi­ni­gus ar­ti­mie­siems siun­čian­tys emig­ran­tai jau svars­to pa­ra­mą Lie­tu­vo­je gyvenantiems ar­ti­mie­siems nu­slėp­ti ne vie­nu bū­du. Vie­nas iš jų – at­si­da­ry­ti as­me­ni­nes ban­ko są­skai­tas Lie­tu­vo­je ir į jas per­ves­ti pi­ni­gus, o ban­ko kor­te­lę pa­ti­kė­ti tiems giminaičiams.

„Ar šis bū­das leis pa­šal­pos ga­vė­jams iš­sau­go­ti sa­vo pa­šal­pas? Ar į as­me­ni­nes są­skai­tas siun­čia­mi emig­ran­tų pi­ni­gai ne­ga­li bū­ti ap­mo­kes­tin­ti“, – tei­rau­ja­si dos­niai tė­vus rė­mę emig­ran­tai.

„Jo­kių pa­pil­do­mų mo­kes­čių le­ga­liai už­dirb­toms už­sie­ny­je pa­ja­moms (jei su ta vals­ty­be tai­ko­ma dvi­gu­bo ap­mo­kes­ti­ni­mo iš­ven­gi­mo su­tar­tis, o jos tai­ko­mos su ES ir ki­to­mis pa­sau­lio vals­ty­bė­mis) nė­ra. Bet VMI ak­cen­tuo­ja, kad gy­ven­to­jas, gau­nan­tis le­ga­lias pa­ja­mas už­sie­ny­je, jas tu­rė­tų dek­la­ruo­ti Lie­tu­vo­je, kad vė­liau be pro­ble­mų ga­lė­tų jo­mis pa­grįs­ti įsi­gy­ja­mą tur­tą: na­mus, au­to­mo­bi­lius ir pan. Tai­gi mo­kes­čių ins­pek­ci­ja, ki­lus įta­ri­mui, kad as­muo gy­ve­na iš nu­slėp­tų mo­kes­čių, bend­ra­dar­biau­da­ma su už­sie­nio ša­lių ad­mi­nist­ra­to­riais ga­li pa­tik­rin­ti pi­ni­gų kil­mę“, – pa­ta­ria Z. La­pie­nė.

VMI sa­vo tu­ri­ma in­for­ma­ci­ja apie mo­kes­čių mo­kė­to­jus da­li­ja­si su ki­to­mis vals­ty­bi­nė­mis ins­ti­tu­ci­jo­mis: FNTT, po­li­ci­ja, Sod­ra.


Vėl apšalę langai. Ką daryti?

Edi­ta VI­NIC­KY­TĖ
edi­ta.vinickyte@splius.lt

Spus­te­lė­jus šal­tu­kui, vai­ruo­to­jams vis dau­giau lai­ko ten­ka pra­leis­ti lau­ke, ban­dant at­ko­vo­ti sa­vo trans­por­to prie­mo­nę iš le­do ir šerkš­no gniauž­tų. Ką da­ry­ti, kad ry­te, sku­bant į dar­bą, ne­rei­kė­tų gaiš­ti lai­ko gran­dant stik­lą ar va­lant ra­so­tus lan­gus?

Užk­lu­pus žie­mai, vai­ruo­to­jai su­gal­vo­ja įvai­riau­sių bū­dų, kaip ko­vo­ti su le­du ir šerkš­nu ant lan­gų, nau­do­da­mi ne tik prie­mo­nes, ran­da­mas par­duo­tu­vė­se, bet ir tai­ky­da­mi neįp­ras­tus me­to­dus.

 George REDGRAVE nuotr.

Pa­si­ruoš­ki­te iš anks­to

Nors te­ko gir­dė­ti daug įvai­rių bū­dų, kaip ne­sun­kiai, ne­bran­giai ir ne­ga­di­nant au­to­mo­bi­lio stik­lo pa­ša­lin­ti le­dą ar šerkš­ną nuo lan­go, vis­gi pro­ble­ma iš­lie­ka, o drą­siau­si vai­ruo­to­jai ir ne­va­ly­tais lan­gais iš­rie­da į gat­ves.

Au­to­mo­bi­lių prie­žiū­ros spe­cia­lis­tai Gied­rius ir Kęs­tas tei­gia, kad pa­pras­čiau­sias bū­das yra langus nušluoti, nu­gran­dy­ti le­dą gran­dik­liu, nu­purkš­ti le­do tir­pik­liu ir ga­li­ma va­žiuo­ti. Bet ko­kiu at­ve­ju ry­tais prie au­to­mo­bi­lio teks pa­dir­bė­ti, ne­bent tu­ri­te ga­li­my­bę nuo­to­li­nio val­dy­mo pul­te­liu įjung­ti au­to­mo­bi­lio šil­dy­mą dar be­ge­riant ry­ti­nę ka­vą.

„Aš ry­te nu­siė­miau už­dan­ga­lą, ku­rį va­ka­re bu­vau už­dė­jęs, ir sėk­min­gai iš­va­žia­vau“, – ry­ti­ne pa­tir­ti­mi da­li­ja­si Gied­rius. Nors par­duo­tu­vė­se gau­su įvai­rių spe­cia­lių me­džia­gų, žmo­nės ant stik­lų už­de­da, už va­ly­tu­vų ar du­re­lių už­ki­ša ir įvai­rius au­dek­lus, kar­to­ną. Spe­cia­lis­tai pa­ta­ria už du­re­lių ne­kiš­ti ypač sto­rų me­džia­gų, ge­riau nu­si­pirk­ti spe­cia­lių au­di­nių, su­ri­ša­mų gu­me­le, taip vė­liau iš­veng­si­te au­to­mo­bi­lio san­da­ru­mo pro­ble­mų.

Pa­ty­rę vai­ruo­to­jai re­ko­men­duo­ja prieš pa­sta­tant au­to­mo­bi­lį, jo sa­lo­ną at­vė­sin­ti: grįž­tant įjung­ti šal­to oro pū­ti­mą ar ati­da­ry­ti lan­gą (ar du­ris) ir pa­lai­ky­ti apie 5 min. Ta­da sa­lo­no ir lau­ko tem­pe­ra­tū­ros ne­la­bai skir­tų­si, au­to­mo­bi­ly­je ne­lik­tų drėg­mės, ska­ti­nan­čios stik­lo ap­ša­li­mą. Tie­sa, kai ku­rie vai­ruo­to­jai šiek tiek pra­vi­rus lan­gus pa­lie­ka ir per nak­tį.

Che­mi­nės prie­mo­nės ir gran­dik­liai?

Ko­vo­jant su ap­ša­lu­siais lan­gais, ga­li­ma nau­do­ti che­mi­nes prie­mo­nes. Paš­ne­ko­vai mi­ni, kad yra įvai­rių tir­pik­lių. Pir­miau­sia, esant sto­ram snie­go sluoks­niui, rei­kia jį nu­šluo­ti ir už­purkš­ti tir­pik­lio, pa­lauk­ti ir va­ly­tu­vais nu­va­ly­ti. „Nu­purš­kus stik­lą le­do tir­pi­ni­mo prie­mo­nė­mis, di­de­lių pro­ble­mų ir ne­ky­la, tik svar­bu ne­pa­lik­ti le­do tir­pik­lio au­to­mo­bi­ly­je per nak­tį, nes esant 20 laips­nių šal­čiui, šis ga­li tin­ka­mai ne­funk­cio­nuo­ti“, – tei­gia spe­cia­lis­tas Kęs­tas.

Tie­sa, kai ku­rie vai­ruo­to­jai džiau­gia­si ir pirk­tais drėg­mės su­rink­tu­vais.

Ren­kan­tis le­do gran­dik­lį, re­ko­men­duo­ja­ma at­si­žvelg­ti į tai, ar jo briau­nos nė­ra at­si­ša­ko­ju­sios ir pa­žeis­tos, nes ga­li­te su­brai­žy­ti stik­lą, o po to bus „lau­žo­ma“ švie­sa, ku­ri pa­blo­gins ir ma­to­mu­mą vai­ruo­jant nak­tį. Spe­cia­lis­tai tei­gia, kad ne­svar­bu, kur pa­ga­min­tas gran­dik­lis, nes sie­kiant ko­ky­biš­ku­mo, orien­tuo­ja­ma­si ne į plas­ti­ko su­dė­tį, o ran­ke­nos pa­to­gu­mą, dy­dį ir pan. „Tai plas­ti­kas, ir tiek, ma­nau, nė­ra jo­kių ko­ky­bės la­bo­ra­to­ri­jų, ku­rio­se aiš­kin­tų­si, ku­ris gran­dik­lis ma­žiau, o ku­ris dau­giau gran­do“, – svar­bių gran­dik­lio skir­tu­mų neišs­ki­ria Gied­rius. „Svar­bu tai, kad jis ne­bū­tų me­ta­li­nis ar su­lū­žęs.“

„Esu gir­dė­jęs, kad žmo­nės pi­la ir karš­tą van­de­nį, bet, ma­nau, kad net šal­tas van­duo ge­riau ne­gu karš­tas, nes karš­tam van­de­niui rea­guo­jant su šal­tu oru, dar la­biau ga­li „už­trauk­ti“ lan­gus“, – ma­no Gied­rius.

Šva­ra au­to­mo­bi­ly­je

Vai­ruo­to­jams pa­ta­ria­ma nuo­lat pa­si­rū­pin­ti, kad ki­li­mė­liai ne­bū­tų šla­pi – į au­to­mo­bi­lį lip­ti šva­riais ba­tais, ki­li­mė­lius kas­kart nu­pur­ty­ti, iš­pil­ti su­si­kau­pu­sį van­de­nį. Spe­cia­lis­tai re­ko­men­duo­ja žie­mą įsi­gy­ti gu­mi­nius ki­li­mė­lius, ku­rių aukš­ti kraš­tai ne­lei­džia nu­te­kė­ti iš­tir­pu­siam snie­gui. Jei ki­li­mė­liai me­džia­gi­niai, po jais ga­li­ma dė­ti ir laik­raš­čius, kad šie su­ger­tų drėg­mę. Tie­sa, ne­pa­mirš­ki­te nuo­lat jų pa­keis­ti.

Re­ko­men­duo­ja­ma vi­sa­da pri­žiū­rė­ti vi­di­nę stik­lo pu­sę – ji tu­ri bū­ti šva­ri, nes pur­vi­nas stik­las drėg­mę trau­kia kur kas la­biau.

Vis ra­so­ja lan­gai?

„Jei ra­so­ja lan­gai, reiš­kia, kad tin­ka­mai ne­vei­kia sa­lo­no filt­ras ir „pe­čiu­kas“. Aiš­ku, ra­so­ja ir dėl to, kad drėg­mės yra au­to­mo­bi­ly­je, kad ki­li­mė­liai me­džia­gi­niai. Ga­li­ma ir iš vi­daus stik­lus va­ly­ti spe­cia­lio­mis ser­ve­tė­lė­mis“, – sa­ko Kęs­tas.

Prie­mo­nės, ku­rias ra­si­te na­mie
- Laik­raš­tis. Au­to­mo­bi­ly­je su­si­kau­pia daug drėg­mės dėl šla­pių ki­li­mė­lių, ba­tais pri­ne­ša­ma snie­go, to­dėl kai ku­rie žmo­nės de­da laik­raš­čių la­pus ant au­to­mo­bi­lio pa­lan­gių ar­ba po ki­li­mė­liais. Tie­sa, drėg­mę su­ge­ria tik ne­bliz­gus laik­raš­čio la­pas. Po po­ros sa­vai­čių vėl rei­kia jį pa­keis­ti.
- Ac­tas. Vie­nas iš se­niai ži­no­mų me­to­dų – lan­go va­ly­mas ac­te mir­ky­ta ser­ve­tė­le. Tie­sa, iš pra­džių stik­lai tu­ri bū­ti šva­rūs. Taip bus iš­ven­gia­ma ap­le­dė­ji­mo. Stik­lai taip va­lo­mi va­ka­re, o ry­te jie bū­na neuž­ša­lę.
- Mai­še­lis su drus­ka. Au­to­mo­bi­lio prie­ky­je ša­lia stik­lo pa­ta­ria­ma pa­dė­ti į me­džia­gi­nį mai­še­lį įpil­tą drus­ką. Drus­ka ge­rai su­ge­ria drėg­mę, to­dėl ji kaup­sis ne ant stik­lo. Be to, au­to­mo­bi­ly­je nak­čiai ne­ga­li­ma pa­lik­ti šla­pių daik­tų.


Kaip santuokoje nenudobti vienam kito? (3)

Ok­sa­na LAU­RU­TY­TĖ
ok­sa­na.laurutyte@splius.lt

Tę­sia­me straips­nių cik­lą iš se­mi­na­ro „Per juo­kus – į ge­res­nę san­tuo­ką“, ku­rį ve­dė pa­sto­rius iš JAV Mar­kas Gun­go­ras. Šį kar­tą apie tai, kaip mo­te­ris tu­ri iš­mok­ti im­ti ir pri­vers­ti vy­rą da­ry­ti be­veik vis­ką.

Vy­rams pa­tin­ka im­ti, mo­te­rims – duo­ti. Jos ma­no, kad kuo dau­giau duos, tuo vis­kas bus ge­riau, bet, no­rė­da­ma bū­ti lai­min­ga, mo­te­ris pri­va­lo iš­mok­ti im­ti.

Nedradio nuotr.

No­ri bū­ti lai­min­ga – iš­mok im­ti

Mo­te­rys mąs­to: „Duok, duok, duok.“ Joms sma­gu duo­ti, da­lin­da­mos jos jau­čia­si lai­min­giau­sio­mis. Su­si­rin­ku­sios į bū­rį, mo­te­rys vie­na ki­tai že­ria komp­li­men­tus.

Vy­rai vis­ką ima. Su­si­rin­kę įžei­di­nė­ja vie­nas ki­tą: „Tu sto­ras, tu bjau­rus, tu smir­di, tu ir­gi.“

Jei mo­te­rims pa­tin­ka duo­ti, o vy­rams – im­ti, ku­ria kryp­ti­mi vis­kas ju­da dau­ge­ly­je san­tuo­kų? Mo­te­rys ma­no, kad, kuo dau­giau duos, vy­ras at­sa­kys joms tuo pa­čiu. Ta­čiau taip nė­ra. Jei mo­te­ris no­ri bū­ti lai­min­ga san­tuo­ko­je, tu­ri iš­mok­ti im­ti.

Vien duo­da­mos, mo­te­rys ga­li iš­sek­ti, o taip daž­niau­siai ir nu­tin­ka. Jos guo­džia­si, kad ati­duo­da vy­rui vis­ką, ką ga­li. O vy­ras sa­ko ma­nan­tis, kad jo san­tuo­ka pui­ki. Ji duo­da, jis ima – jam vis­kas pui­ku.

Kaip pa­kreip­ti įvy­kių tėk­mę sa­vo nau­dai? Kaip pa­veik­ti vy­rą, kad jis im­tų da­ry­ti tai, ko jūs no­ri­te?

San­tuo­ko­je mo­te­rims at­ro­do, kad vy­ras tu­ri pa­ts su­si­pras­ti ir au­ko­tis. No­rint tai pa­siek­ti, bū­ti­na pa­keis­ti mo­ters po­žiū­rį.

Dau­ge­lis mo­te­rų taip pa­veik­tos per­ne­lyg ro­man­tiš­ko po­žiū­rio į san­tuo­ką, kad nuo­šir­džiai gal­vo­ja, kad, jei vy­ras jas tik­rai my­lė­tų, au­to­ma­tiš­kai vyk­dy­tų jos no­rus.

Yra ke­tu­ri žings­niai, kaip pa­keis­ti ga­vi­mo-da­vi­mo san­ty­kių tėk­mę san­tuo­ko­je.

A. Rei­kia pra­šy­ti vy­ro dau­giau ne­gu vie­ną kar­tą. Tik kar­tą pa­pra­šy­ti – tas pa­ts, kas ne­pra­šy­ti vi­sai. Kad vai­ki­nas iš­girs­tų, rei­kia pa­kar­to­ti. Mo­te­ris gal­vo­ja, kad vy­ras prie­ši­na­si, ty­čia ne­da­ro, ko ji no­ri. Bet, vie­ną kar­tą pa­pra­šius, in­for­ma­ci­ja pro vie­ną vy­ro au­sį įė­jo, ap­si­su­ko ap­link „tuš­čią­ją dė­že­lę“ ir pro ki­tą au­sį išė­jo. Jis nė žo­džio neį­si­mi­nė.

Mo­te­rims ne­pa­tin­ka pra­šy­ti dau­giau nei vie­ną kar­tą. Jas tai siu­ti­na. Pap­ra­šai vy­ro iš­rū­šiuo­ti skal­bi­nius vie­ną kar­tą, bet vy­ras ne­gir­di. Per­žen­gia sve­tai­nė­je gu­lin­tį skal­bi­nių krep­šį, ir vis­kas. Jie ten ga­lė­tų gu­lė­ti mė­ne­sį. Ar vy­rai ne­ma­to skal­bi­nių? Ma­to, ta­čiau skal­bi­niai vy­rui tiek daug ne­reiš­kia, kiek mo­te­riai.

Tie­sa ta, kad mo­te­rys ne­no­ri pra­šy­ti vy­ro pa­gal­bos net vie­ną kar­tą. Jos įsi­vaiz­duo­ja, kad, jei tik­rai vy­ras ją my­lė­tų, jo nie­ka­da nie­ko ne­rei­kė­tų pra­šy­ti. Jis su­si­pras­tų pa­ts.

Ne­su­lau­ku­sios pa­gal­bos, mo­te­rys siun­ta. Jos no­ri, kad vy­ras ne tik jai pa­dė­tų, bet ir no­rė­tų tai da­ry­ti. Iš tik­rų­jų vy­rai ne­no­ri to da­ry­ti ir nie­ka­da ne­no­rės. Jei no­rė­tų, tai jau bū­tų pa­da­ry­ta. Koks skir­tu­mas, ko­kia vy­ro vi­di­nė mo­ty­va­ci­ja? Vy­ras ne­no­ri, bet pa­da­ro. Dėl mo­ters.

Yra mo­te­rų, ku­rios rau­da, kai vy­ras iš­plau­na in­dus. Nes vy­ras plau­na tik to­dėl, kad ne­ken­čia ne­šva­rių in­dų. O mo­te­ris no­ri gir­dė­ti, kad vy­ras plau­na, nes my­li ją.

Koks skir­tu­mas, ko­dėl jis tai da­ro? Rū­pin­ki­tės, kad jis kaž­ką da­ry­tų, ne­svar­bu, ko­kia jo šir­dies nuo­sta­ta.

Mo­te­ris ga­li pri­vers­ti vy­rą da­ry­ti be­veik bet ką

B. Tu­ri­te vy­ro pa­pra­šy­ti tin­ka­mai. Ne­va­lia įžei­di­nė­ti, nes vy­ro įžei­di­mais pa­ska­tin­ti neį­ma­no­ma. „Koks tu vy­ras? Ne­ga­li su­rink­ti skal­bi­nių? Idio­tas.“ O mo­te­ris tai veik­tų – įskau­dink mo­te­rį, su­gė­dink ir ji pa­si­keis. Vy­rą gė­dink, kiek no­ri – jam tas pa­ts, nes įžei­di­mai vy­rui mo­ty­va­ci­jos ne­su­tei­kia. Jis dar la­biau už­si­spirs.

C. Vy­rą rei­kia dre­suo­ti ska­ti­ni­mais. Jei mo­te­ris pa­sa­kys: „Iš­va­lyk ga­ra­žą, ta­da ateik į mie­ga­mą­jį, kur aš ta­vęs lauk­siu“ – ma­not, vy­ras, tai iš­gir­dęs, ga­ra­žo ne­sut­var­kys? Vy­ro dre­sa­vi­mas pa­na­šus į šim­pan­zės dre­sa­vi­mą. Rei­kia ver­tin­ti jo men­kus dar­be­lius. Mo­te­ris džiu­gi­na tai, kas ne­ti­kė­ta. Juk kai mez­gė­si san­ty­kiai, taip ir pel­nė­te mo­ters mei­lę.

Ji ži­no, kad jūs ne­gra­žus, bet kaip ki­taip ga­vai to­kią gra­žią mo­te­rį. Ži­no­ma, po tris­de­šimt me­tų bend­ro gy­ve­ni­mo sun­ku pa­da­ry­ti kaž­ką ne­ti­kė­ta. Bet jei ver­tin­si vy­ro pa­stan­gas – pel­ny­si jo ma­lo­nę. Vy­rams pa­tin­ka, kai juos ver­ti­na ir pa­gi­ria. Vy­ras tu­ri da­ry­ti staig­me­nas, ta­da mo­te­ris bus jį nuo­lat įsi­my­lė­ju­si. Nu­pirk at­vi­ru­ką, nu­siųsk mo­te­riai. Tai bus ge­riau­sia in­ves­ti­ci­ja per vi­są gy­ve­ni­mą.

D. Pa­si­tel­ki­te na­tū­ri­nius („bar­te­ri­nius“) mai­nus. Ži­no­te, kas jam pa­tin­ka, ir ži­no­te, ką jis pa­da­ry­tų dėl jū­sų: „Mie­la­sis, no­rė­tum nu­veik­ti tai, ką la­biau­siai mėgs­ti veik­ti?“ Ir vy­ras ima­si dar­bo. Vy­rams pa­tin­ka aiš­kios tai­syk­lės. Jie įpra­tę prie to­kių mai­nų – jei al­gos ne­gau­tų, jie iš­vis ne­dirb­tų. O koks ge­riau­sias įran­kis, ku­rį tu­ri mo­te­ris? Mo­te­rys nė ne­nu­tuo­kia, nė neį­si­vaiz­duo­ja, ko­kią ga­lią tu­ri vy­rams. Mo­te­ris ga­li pri­vers­ti vy­rą da­ry­ti be­veik bet ką.

Kar­tą mo­te­ris pa­pra­šė vy­ro nu­si­ves­ti ją į ope­rą. Jis ne­ken­čia ope­ros, ne­ken­čia reng­tis kaip ping­vi­nas. Mo­te­ris dėl to pra­virks­ta. Vy­ras ga­lų ga­le at­lyž­ta, iš­si­puo­šia kaip ping­vi­nas.

Žmo­na pa­ten­kin­ta, o ta­da, vos grį­žus į na­mus ir įva­žia­vus į po­že­mi­nį ga­ra­žą, ji ap­do­va­no­ja jį fan­tas­tiš­ku sek­su tie­siog au­to­mo­bi­ly­je. Ki­tą die­ną anks­ti pa­bu­dęs vy­ras pai­ma te­le­fo­no ra­ge­lį ir įsi­gy­ja abo­ne­men­tą į ope­rą vi­sam se­zo­nui...

Vy­ras neieš­ko to­bu­los mo­ters

Mo­te­rys nė­ra la­bai ge­ros nuo­mo­nės apie sa­ve. Per sto­ra, per aukš­ta, jos oda per rie­bi. Vy­rai prie­šin­gai – apie sa­ve la­bai ge­rai gal­vo­ja. Jie my­li sa­ve. Nuk­reipk ka­me­rą į gru­pę mo­te­rų – jos puls slėp­tis, o vy­rai ims pūs­ti krū­ti­nes, nes jie ma­no vis dar ge­rai at­ro­dan­tys.

Kai vy­ras pa­sa­ko komp­li­men­tą, mo­te­ris jo ne­prii­ma. Ji sa­ko esan­ti bjau­ri. Mo­te­ris no­ri jam pa­tik­ti, bet at­stu­mia. Pa­sau­ly­je trys mi­li­jar­dai mo­te­rų ir tik aš­tuo­nios pa­na­šios į su­per­mo­de­lį. Me­ri­lin Mon­ro vil­kė­jo ke­tu­rio­lik­to dy­džio rū­bus ir nė vie­nas vy­ras ne­pa­sa­kė, kad ji jam per put­li.

Jei Bar­bė bū­tų rea­li, ji vaikš­čio­tų ke­tur­pės­čia, nes ne­su­ge­bė­tų paei­ti dėl „to­bu­lo“ kū­no.

Moterų nuotraukos žur­na­luo­se re­tu­šuo­tos, ne­pa­na­šios į sa­ve. Bet ką apim­tų dep­re­si­ja, jei pra­dė­tų sa­ve su jo­mis ly­gin­ti. Kas ket­vir­tą bal­tao­dę stu­den­tę ka­muo­ja mi­ty­bos su­tri­ki­mai. Tamsiaodės mo­te­rys šių pro­ble­mų ne­tu­ri – joms jū­ra iki ke­lių. Jos at­ro­do svei­kai, jų daug, jos la­bai sek­sua­lios.

Gal rei­kė­tų vi­soms mo­te­rims apie tai su­si­mąs­ty­ti? Bib­li­jos „Gies­mių gies­mė­je“ daug kal­ba­ma apie gra­nat­me­džius, žy­din­čius so­dus. Ar tai so­di­nin­ko va­do­vas? Ne, čia kal­ba­ma ne apie so­di­nin­kys­tę, o sek­są. „Gies­mių gies­mė­je“ vy­ras ža­vi­si mo­ters pė­do­mis, šlau­ni­mis, pil­nu lie­me­niu su iš­šo­ku­sia bam­ba, ma­žo­mis krū­ti­mis, il­gu kak­lu ir il­ga no­si­mi. Mil­ži­niš­ku „šno­be­liu“. Ir vy­ras sa­ko, ko­kia ji gra­ži, ko­kia ma­lo­ni. Jis bu­vo pa­me­tęs gal­vą dėl šios mo­ters.

Vy­ras neieš­ko to­bu­los mo­ters, jas trau­kia pa­si­ti­kin­čios sa­vi­mi. Pa­si­ti­kėk sa­vi­mi. Net to­bu­los mo­te­rys – nė­ra to­bu­los.

(Tę­si­nys ki­ta­me numeryje)


Advento kalendorius – ir gražu, ir prasminga

Edi­ta VI­NIC­KY­TĖ
edi­ta.vinickyte@splius.lt

Šv. Ka­lė­dų lau­ki­mas – il­gas, bet ma­lo­nus pe­rio­das, gal­vo­jant apie di­džią­sias me­tų šven­tes. Il­gi va­ka­rai ir ar­tė­jan­čių šven­čių nuo­tai­ka – pui­ki pro­ga pri­si­min­ti ar­ti­muo­sius ir pa­do­va­no­ti Ad­ven­to ka­len­do­rių, ku­rį  ga­li­te pa­si­ga­min­ti ir pa­tys.

Ką įdė­ti į Ad­ven­to ka­len­do­rių – kiek­vie­no žmo­gaus rei­ka­las, fan­ta­zi­ja ir ga­li­my­bės. Svar­bu, kad anks­ty­vos do­va­nos neuž­gož­tų ar­tė­jan­čių šven­čių džiaugs­mo, ne­pra­nok­tų pla­nų, skir­tų šv. Ka­lė­dų ry­tui.

Anders Ruff Custom Designs nuotr. 

Lai­ko­tar­pio prieš Ka­lė­das įpras­mi­ni­mas

Nuo se­no šio ka­len­do­riaus svar­biau­sia reikš­mė – skai­čiuo­ti die­nas ir įpras­min­ti lai­ką iki

šv. Ka­lė­dų. Daž­niau­siai pa­si­ren­ka­mi 24 die­nų ka­len­do­riai (nuo gruo­džio 1 d. iki 24 d.), bet pa­si­tai­ko ir 25 die­nų. Į 24 dė­žu­tes, ki­še­nė­les, skry­nu­tes, mai­še­lius ar ki­tas ka­len­do­riui pri­skir­tas vie­te­les de­da­mi įvai­rūs daik­tai, laiš­kai, gra­žūs žo­džiai, įpras­mi­nan­tys lau­ki­mą, ku­rian­tys ka­lė­di­nę nuo­tai­ką ir džiaugs­mą.

Tie­sa, Ad­ven­to ka­len­do­rius nė­ra tik šių lai­kų šven­čių sim­bo­lis, nors vis dar pa­si­tai­ko ne­ži­nan­čių apie to­kį daik­tą ir tra­di­ci­ją. Pir­mie­ji Ad­ven­to ka­len­do­riai bu­vo su­gal­vo­ti liu­te­ro­nų bend­ruo­me­nė­je Vo­kie­ti­jo­je, taip bu­vo iš­ski­ria­ma svar­biau­sia krikš­čio­niams šven­tė ir at­kreip­tas dė­me­sys į lai­ko­tar­pį prieš šv. Ka­lė­das. Iš pra­džių tai bu­vo tik ka­len­do­rius, ka­bi­na­mas prie lau­ko du­rų, kad bū­tų ga­li­ma skai­čiuo­ti die­nas iki šven­čių, vė­liau prie jo kas­dien pra­dė­ta už­deg­ti po žva­kę ar ži­bin­tą. Ži­no­ma, iki šių die­nų Ad­ven­to ka­len­do­rius pa­ki­to, at­si­ra­do dau­giau idė­jų.

Kaip pa­si­ga­min­ti?

Daž­niau­siai Ad­ven­to ka­len­do­riai ga­mi­na­mi ant tam tik­ro pa­grin­do (kar­to­no, me­džia­gos ir pan.), ant ku­rio pri­se­ga­mos dė­žu­tės, mai­še­liai ir pan. Šiuo­lai­ki­niai ka­len­do­riai ga­li pui­kiai pa­puoš­ti na­mus, pa­vyz­džiui, ant vir­vu­tės su­ka­bin­ti 24 mai­še­lius ir pri­seg­ti ša­lia ži­di­nio. Kas­ryt pa­bu­dus, no­rom ne­no­rom, bėg­si pa­žiū­rėt, kas vi­du­je. Ad­ven­to ka­len­do­riai šiais lai­kais bū­na spal­vin­gi, ryš­kūs, puoš­nūs, to­dėl net ir po šven­čių kai ku­rių šei­mų na­muo­se puo­šia in­ter­je­rą.

Kar­tais Ad­ven­to ka­len­do­riaus for­ma net ne­pri­me­na ka­len­do­riaus, bet prie­šin­gai – jo de­ta­lė­mis su­ku­ria­mos įvai­rios fi­gū­ros. Pa­vyz­džiui, nu­spren­dus staig­me­nė­les su­dė­ti į vie­no­das dė­žu­tes, skir­tas do­va­noms, iš jų ga­li­ma su­for­muo­ti eg­lu­tę ir pri­tvir­tin­ti prie sie­nos ar šal­dy­tu­vo, ne­pa­mir­šus pri­seg­ti skai­čių. To­kiu at­ve­ju spe­cia­laus pa­grin­do net ne­rei­kia.

No­rin­tie­ji grei­čiau pa­si­puoš­ti Ka­lė­dų eg­lu­tę, net ant jos vie­toj žais­liu­kų su­ka­bi­na skai­čiais pa­ženk­lin­tus mai­še­lius su do­va­nė­lė­mis.

Jei rei­kia žais­min­gu­mo – su­rin­ki­te ne­be­nau­do­ja­mas vai­kų pirš­ti­nes ir pri­se­ki­te links­mais seg­tu­kais ar snai­gė­mis puoš­to­mis są­var­žė­lė­mis ant vir­vu­tės.

Jei na­muo­se no­ri­te jau­ku­mo ir ne to­kių ryš­kių spal­vų, rin­ki­tės na­tū­ra­lias me­džia­gas, ne­nau­do­ki­te bliz­gu­čių ir ki­tų dirb­ti­nių produktų. Ga­li­te tie­siog ant vir­vu­tės pa­ka­bin­ti iš ka­na­pi­nio au­di­nio pa­ga­min­tus mai­še­lius, su­riš­tus rau­do­na juos­te­le.

Taip pat ka­bi­na­mi de­ko­ruo­ti stik­lai­niai, vo­ke­liai, po­pie­ri­nės dė­žu­tės, vien­kar­ti­niai ka­vos puo­de­liai, deg­tu­kų dė­žu­tės, vai­kiš­kos ko­ji­nės, ki­bi­rė­liai, vel­ti­nio mai­še­liai, iš­kirp­tos ir ap­siū­tos kel­nių ki­še­nės ir pan.

Ka­len­do­rius be do­va­nų

Nors vai­kams dau­giau­sia lai­mės su­tei­kia ne­ti­kė­ta do­va­na, ras­ta Ad­ven­to ka­len­do­riu­je, vis­gi ga­li­ma ap­siei­ti ir be jų – pa­pras­čiau­siai skai­čiuo­ti ir žy­mė­ti die­nas ka­len­do­riu­je, plė­šy­ti jo la­pe­lius, gal­vo­jant apie ar­tė­jan­čias šven­tes, ar de­gin­ti žva­ku­tes. Iš­si­rin­kus pa­sta­rų­jų spal­vą, ant kiek­vie­nos iš jų ga­li­ma auk­so spal­vos da­žais už­ra­šy­ti skai­čius ir de­gin­ti kas­dien.

Jei no­ri­te ar­ti­mą žmo­gų pra­džiu­gin­ti gra­žiais žo­džiais, ga­li­te tie­siog juos už­ra­šy­ti ant ma­žų la­pe­lių, įdė­ti į vo­ke­lius ar pri­kli­juo­ti prie pa­si­rink­to pa­grin­do ir pa­slėp­ti po už­da­ro­mo­mis po­pie­ri­nė­mis du­re­lė­mis, su­riš­to­mis vir­vu­te.

Jei gal­vo­je kir­ba ne tik pra­links­min­ti ar­ti­mą žmo­gų, bet or­ga­ni­zuo­ti jo veik­lą, ga­li­te į de­ko­ruo­tas deg­tu­kų dė­žu­tes su­dė­ti pa­pras­tus pa­si­ža­dė­ji­mus, pa­vyz­džiui, iš­kep­ti im­bie­ri­nių sau­sai­nių, šv. Kū­čių va­ka­rą pra­leis­ti su šei­ma ir pan.

O kas vi­du­je?

Ką įdė­ti į kiek­vie­ną dė­žu­tę, pirš­ti­nę ar mai­še­lį – kiek­vie­no rei­ka­las, fan­ta­zi­ja ir ga­li­my­bės. Svar­biau­sia tai, kad anks­ty­vos do­va­nos ne­tu­rė­tų už­gož­ti ar­tė­jan­čių šv. Ka­lė­dų džiaugs­mo ir ne­pra­nok­tų ka­lė­di­nių staig­me­nų ar pla­nuo­ja­mų do­va­nų. Ad­ven­to me­tu tai tu­ri bū­ti sim­bo­li­nis, žai­dy­bi­nis ak­cen­tas, lei­džian­tis nu­si­šyp­so­ti, pri­si­min­ti ar­ti­mus žmo­nes ir pa­si­džiaug­ti ar­tė­jan­čio­mis šven­tė­mis.

Jei ne­tu­ri­ma lai­ko, pi­ni­gų ar fan­ta­zi­jos, ga­li­ma iš­si­suk­ti, nu­pir­kus skir­tin­gos ar­ba­tos pa­ke­lių, ant jų pri­kli­ja­vus spal­vo­tus skai­čius ir pa­ka­bi­nus ant vir­vu­tės – at­ro­dys ne tik žais­min­gai, bet ir bus nau­din­ga.


Kaip santuokoje nenudobti vienam kito? (2)

Ok­sa­na LAU­RU­TY­TĖ
ok­sa­na.laurutyte@splius.lt

Tę­sia­me straips­nių cik­lą iš se­mi­na­ro „Per juo­kus – į ge­res­nę san­tuo­ką“, ku­rį ve­dė cha­riz­ma­tiš­ka­sis pa­sto­rius iš JAV Mar­kas Gun­go­ras. Šį kar­tą apie tai, kaip pa­ge­rin­ti sek­sua­li­nį gy­ve­ni­mą san­tuo­ko­je.

Šiuo­lai­ki­nė kul­tū­ra daug kal­ba apie geis­mą. Bė­da ta, kad mi­li­jo­nams mo­te­rų geis­mas šiaip sau ne­ky­la. Kas sa­kė, kad mo­te­riai geis­mas tu­rė­tų kil­ti šiaip sau? Kad jis kil­tų, vy­ras tu­ri steng­tis bū­ti ma­lo­nus mer­gi­nai.

„Ei, ar mie­gi?“

La­biau­siai vy­ro ir mo­ters sme­ge­nys ski­ria­si sek­so sri­ty­je. Sek­sas la­bai svar­bus ypač vy­rams. Mo­te­rims svar­bu su­vok­ti, kad šio­je sri­ty­je vy­rus vei­kia ne šir­dis ar sme­ge­nys, o che­mi­ka­las – tes­tos­te­ro­nas. Jis va­ro vy­rus iš pro­to.

Jei tes­tos­te­ro­no ima ma­žė­ti, ma­žė­ja ir vy­ro ly­ti­nis po­trau­kis, sek­sas jo ima ne­be­do­min­ti. Užp­lū­dus tes­tos­te­ro­nui, vy­rui ap­si­su­ka gal­va. Dau­gu­ma vy­rų pri­pa­žins, kad tes­tos­te­ro­no ant­plū­dis juos ap­lan­ko ry­te. Tes­tos­te­ro­nas vy­rus pa­ža­di­na be jo­kių pa­ša­li­nių min­čių. Tuo­met vy­ras pa­si­len­kia prie mo­ters ir iš­ta­ria jai „ma­lo­nius“ žo­džius: „Ei, ar mie­gi?“

Ko­dėl vy­rai taip „su­rė­dy­ti“? Mer­gi­nos tu­ri šir­dį ir, vy­rų taip va­di­na­mą, „lai­mės vie­tą“. Pri­mi­ty­viai kal­bant, „lai­mės vie­ta“ – kiek­vie­no vy­ro in­te­re­sų cent­ras. Mo­te­ris sa­kys, kad tai bai­su, kad taip ne­tu­ri bū­ti. Vy­rą juk tu­ri do­min­ti drau­gys­tė, par­tne­rys­tė, at­si­da­vi­mas. Jei jū­sų vy­rui rei­kė­tų šių da­ly­kų, jis įsi­gy­tų auk­sas­pal­vį ret­ri­ve­rį.

Vy­rai ne­su­vo­kia, kad į „lai­mės vie­te­lę“ pa­ten­ka­ma per mo­ters šir­dį. Pa­lie­tus šir­dį, mo­te­ris už­degs ža­lią švie­są pa­lies­ti ir „lai­mės vie­te­lę“.

Per ly­ti­nį po­trau­kį vy­rams nuo­lat pri­me­na­ma, kad vy­ras bū­tų ma­lo­nus sa­vo mer­gi­nai. Vy­ras jau­čia po­rei­kį „nu­leis­ti ga­rą“ vi­du­ti­niš­kai kas tris die­nas. Ta­čiau jis tu­ri bū­ti ma­lo­nus sa­vo mer­gi­nai, o ne jos pa­klaus­ti: „Ei, ar mie­gi?“ Dau­ge­lis vy­rų taip ir el­gia­si – įsi­jun­gia si­re­na ir jis kvie­čia „ma­žu­lę“ pa­si­slink­ti ar­čiau.

Nė­ra žie­de­lio – ne­bus vai­ke­lio

Jei mer­gi­na „duo­da“ vy­rui iki san­tuo­kos – ji kvai­la kaip ba­to au­las. Juk sta­ty­da­mas na­mą dar­bų vyk­dy­to­jui ne­mo­ki iš anks­to, nes ta­da na­mas ne­bus pa­sta­ty­ta lai­ku. Mo­kė­ti rei­kia tik ta­da, kai dar­bas yra at­lik­tas.

Taip el­gia­si dau­gu­ma mo­te­rų, o to vy­rui iš mo­ters ir rei­kia. Mo­te­rys duo­da vis­ką, ko vy­rui rei­kia, o ta­da verkš­le­na: „Ne­gi ma­nęs ne­ve­si?“ Ne­rei­kia ati­duo­ti sa­vęs, lai vy­ras už­si­dir­ba. Nė­ra žie­de­lio – ne­bus vai­ke­lio.

Mo­te­rys ti­ki­si, kad da­bar, fe­mi­niz­mo lai­kais, tu­rės daug sek­so par­tne­rių. Taip jos sau tik ken­kia. Mi­li­jo­nai mo­te­rų verkš­le­na ne­pa­ti­rian­čios to, ko trokš­ta. Ko­dėl? Nes ne­su­lau­kia ves­tu­vių ir at­si­duo­da kiek­vie­nam, ku­ris jas „ka­bi­na“.

Kiek­vie­nai mo­te­riai iš vy­ro rei­kia pa­ža­din­tos šir­dies. Į „lai­mės vie­te­lę“ pa­ten­ka­ma tik per šir­dį. Mo­te­rys to ne­sup­ran­ta, bet san­tuo­ko­je tai la­bai svar­bus san­do­ris, dėl ku­rio vy­ras tu­ri steng­tis.

Mo­te­rys san­tuo­ko­je el­gia­si taip, lyg sek­sas bū­tų ša­lu­ti­nis da­ly­kas. Jei mo­te­ris ig­no­ruos vy­rą, pyks, ko jis len­da lyg par­šas, pa­kenks pa­čios sau. Mo­te­rys tu­ri elg­tis pro­tin­gai. Ke­lias į vy­ro šir­dį ei­na per skran­dį? Ap­si­rik­ta maž­daug dvi­de­šim­čia cen­ti­met­rų.

Jei ne „lai­mės vie­te­lė“, vy­rai su mo­te­ri­mis vi­siš­kai ne­pra­si­dė­tų. Skam­ba bai­siai, bet taip yra. Tai žai­di­mas, ku­ria­me vy­rui tu­ri su­teik­ti ga­li­my­bę lai­mė­ti. Žmo­nės pik­ti­na­si, kad taip ne­tei­sin­ga, bet kad gau­tum tai, ko no­ri, tu­ri su­tuok­ti­niui su­teik­ti tai, ko jis ar ji no­ri. Tai ne­leng­va, kar­tais ne­pa­vyks, bet tu­ri steng­tis.

Kai ku­rie vy­rai ne­bū­na ma­lo­nūs mer­gi­nai, o po to ste­bi­si, ko­dėl gy­ve­na be sek­so. Nes yra idio­tas, gry­bas.

Tas pa­ts ga­lio­ja ir mer­gi­nai. Sup­ras­ki­te, ko vy­rui rei­kia. Bū­ki­te ati­dūs vie­nas ki­tam. Sek­sas – vie­nas nuo­sta­biau­sių da­ly­kų, jun­gian­čių du žmo­nes.

Mo­te­rų ne­do­mi­na šab­lo­nai

Vi­sas mo­te­ris do­mi­na sek­sas, vi­sos tu­ri po­trau­kį, bet jis ki­toks nei vy­ro. Vy­ro pa­rei­ga bū­ti mo­ters mei­lu­žiu, su­ža­din­ti jos ly­ti­nį po­trau­kį. Dau­ge­lis vy­rų ne­no­ri to da­ry­ti, nes yra tin­gi­niai. Vai­ki­nas tu­ri su­telk­ti dė­me­sį į mer­gi­ną, jo tiks­las tu­ri bū­ti mo­ters or­gaz­mas.

Mer­gin­ti mer­gi­ną – tai ne baks­te­lė­ti jai į šo­ną vi­du­ry nak­ties ir pa­klaus­ti: „Ei, ar mie­gi?“ Vy­ro po­rei­kis ne­pri­va­lo bū­ti pa­ten­kin­tas vos už­si­no­rė­jus. Rei­kia įsi­jung­ti ro­man­tiš­ką pro­gra­mą, o ne sa­ky­ti: „Ateik, ma­žu­le, pa­dėk man.“

Dau­ge­lį po­rų pai­nio­ja kal­bos apie geis­mą. Šiuo­lai­ki­nė­je kul­tū­ro­je daug apie tai kal­ba­ma. Bė­da ta, kad mi­li­jo­nams mo­te­rų geis­mas šiaip sau ne­ky­la. Jos dėl to nervinasi, grau­žia sa­ve. Kas sa­kė, kad tu­rė­tų kil­ti geis­mas šiaip sau? Pa­tys sek­sua­liau­si žmo­nės tu­ri la­bai men­ką geis­mą ar­ba jo iš­vis ne­jau­čia.

Daž­nas vy­ras pyks­ta ant žmo­nos, kad ji ne­ro­do ini­cia­ty­vos. Koks skir­tu­mas? Vy­ras tu­ri bū­ti ini­cia­to­rius ir tuo di­džiuo­tis.

Vy­ras tu­ri bū­ti žmo­nos mei­lu­žiu, su­ža­din­ti jo­je tū­nan­tį geis­mą. Mo­te­riai rei­kia gla­mo­nių, jau­di­ni­mo. Dau­ge­lis vy­rų įsi­vaiz­duo­ja, kad ini­ci­juo­ti sek­są – pa­klaus­ti žmo­nos, ar ji no­ri my­lė­tis. Kam už­duo­ti klau­si­mą, į ku­rį iš­gir­si nei­gia­mą at­sa­ky­mą? Rei­kia im­tis šio rei­ka­lo.

Sa­lia­mo­no „Gies­mių gies­mė­je“ už­si­me­na­ma apie ko­pi­mą į pal­mę. Dau­ge­lis šiuo­lai­ki­nių vy­rų ne­no­ri lip­ti į pal­mę. Jie no­ri lip­ti į kel­tu­vą ir grei­tai pa­kil­ti.

Rei­kia iš­mok­ti lip­ti į pal­mę, iš­mok­ti lies­ti mer­gi­ną, imp­ro­vi­zuo­ti, ne­bū­ti nu­spė­ja­mais. Dau­ge­lis mo­te­rų, vos ją pa­lie­ti, ži­no, kuo tai baig­sis. Mo­te­rų ne­do­mi­na šab­lo­nai – pa­da­ro tą, aną ir gau­na ši­tai. Jei taip vyks nuo­lat, mo­te­ris ta­ve vys ša­lin. Žmo­ną rei­kia troš­kin­ti, tai ją ve­ža. Pa­bu­čiuok ir at­si­trauk, pa­liesk ir nueik. Ji spė­lios, kas vyks­ta.

Mo­te­riai rei­kia lai­ko. Sa­lia­mo­nas že­ria komp­li­men­tus mo­te­riai, nes taip kal­bė­ti prieš ke­tu­ris tūks­tan­čius me­tų bu­vo ma­din­ga. Jis jai ža­da vi­są nak­tį pa­lai­mos. Jis ža­da ei­ti prie Mi­ros kal­no, prie Smil­ka­lų kal­vos. Kur to­ji vie­ta yra? Geog­ra­fi­jos va­do­vė­ly­je šių vie­tų nė­ra nu­ro­dy­ta. Taip, apie šias vie­tas kal­ba­ma Bib­li­jo­je ir ten Sa­lia­mo­nas pra­lei­džia vi­są mie­lą nak­tį.

Rei­kia pa­dė­ti vy­rui tap­ti ta­vo mei­lu­žiu

Mo­te­rys jau­di­na­si ne­ga­lin­čios grei­tai pa­tir­ti or­gaz­mo, jos ma­no esan­čios ne­vy­kė­lės, svars­to, kas joms ne­ge­rai. Vy­ro ly­ti­nis ak­tas vi­du­ti­niš­kai trun­ka dvi mi­nu­tes. O mo­te­rys ne­ri­mau­ja, kad per tiek lai­ko ne­ga­li pa­tir­ti or­gaz­mo? Mo­te­riai rei­kia nuo sep­ty­nių iki dvy­li­kos mi­nu­čių, o vy­rui – dvie­jų. Už­da­vi­nys yra neišsp­ren­džia­mas.

Blo­giau­sia, kad dvi mi­nu­tės yra vi­dur­kis. Ar vis­kas, ką vy­ras su­ge­ba – dvi mi­nu­tės? Vy­rai tu­rė­tų bū­ti iš­ra­din­ges­ni, o mo­te­rys tu­ri su­pras­ti, kad ge­riau­sia pa­gal­ba per­ženg­ti dvie­jų mi­nu­čių ri­bą – re­gu­lia­rūs san­ty­kiai.

Jei ver­čia­te vai­ki­ną lauk­ti dvi sa­vai­tes, jis neat­si­lai­kys nė pu­sės mi­nu­tės. Rei­kia pa­dė­ti vy­rui tap­ti ta­vo mei­lu­žiu.

Yra mo­te­rų, ku­rios per vi­są gy­ve­ni­mą ne­pa­ty­rė or­gaz­mo, nors ži­no, kas tai yra.

Mo­te­riai rei­kia pri­va­tu­mo. Jei už sie­nos jū­sų lauks sve­čiai, ar dūks vai­kai, var­gu, ar mo­te­ris or­gaz­mą pa­tirs. Ji tu­ri jaus­tis sau­giai ir kon­fi­den­cia­liai. Vy­rui tai ne­su­ke­lia ne­pa­to­gu­mų.

To­dėl su­si­lau­ku­sios vai­kų mo­te­rys yra ne­la­bai aist­rin­gos. Jų krū­tys juk tam­pa vie­šo­jo mai­ti­ni­mo įstai­gomis. Ka­žin, kaip jaus­tų­si vy­ras, jei ant sa­vo sėk­li­džių vi­są die­ną ne­šio­tų du be­ždžio­niu­kus?

Vis dėl­to ne­ga­li­ma ig­no­ruo­ti vy­ro sek­sua­li­nių po­rei­kių, kol vai­kams su­kaks aš­tuo­nio­li­ka. Du­ry­se įsi­ren­ki­te už­rak­tą. Jū­sų vy­ras – vis dar tas pa­ts – lau­ki­nis, toks, už ko­kio iš­te­kė­jo­te. Ne­siim­si veiks­mų, san­tuo­ka su­by­rės. Vai­kui rei­kia tė­vo ir, jei to­liau ig­no­ruo­si vy­rą, tė­vo vai­kas ne­teks.

Už­ten­ka at­sa­ky­ti vy­rui tris ke­tu­ris kar­tus ir vy­ras sek­so no­rės vis re­čiau. Jis už­si­sklei­džia ir mo­te­ri­mi ne­be­si­do­mi. Rei­kia ro­dy­ti ini­cia­ty­vą, bet vy­ras tu­ri leis­ti mo­te­riai pail­sė­ti. Vy­rus do­mi­na sek­sas, mais­tas ir mie­gas. Mo­te­riai rū­pi mie­gas, mais­tas ir sek­sas.

(Tę­si­nys ki­ta­me nu­me­ry­je)


Kaip santuokoje nenudobti vienam kito? (1)

Ok­sa­na LAU­RU­TY­TĖ
ok­sa­na.laurutyte@splius.lt

Jū­sų san­tuo­ko­je yra pro­ble­mų? Taip ir tu­ri bū­ti. Nė­ra san­tuo­kų be pro­ble­mų ir jas ga­li­ma spręs­ti pa­si­tel­kus ži­nias apie vy­rų ir mo­te­rų skir­tu­mus ir pa­na­šu­mus. To­kią min­tį ne­ša per Lie­tu­vą ke­liau­jan­tis DVD se­mi­na­ras po­roms ir bū­si­miems su­tuok­ti­niams „Per juo­kus į ge­res­nę san­tuo­ką“. Tai nė­ra re­li­gi­nis se­mi­na­ras, į ku­rį pri­vi­lio­ja­ma žmo­nių, kad im­tų juos dau­žy­ti Bib­li­ja per gal­vą. Ir krikš­čio­nys, ir ne­ti­kin­tys su­si­du­ria su sun­ku­mais san­tuo­ko­se, bet, ži­nant dės­nius, sun­ku­mus ga­li­ma įveik­ti.

Mo­te­riai, pa­ty­ru­siai stre­są, bū­ti­na iš­si­kal­bė­ti. Neiš­si­kal­bės, jos sme­ge­nys sprogs tik­rą­ja to žo­džio pra­sme. To­kią aki­mir­ką kai ku­rie vy­rai bė­ga nuo sa­vo žmo­nų. Jie bė­ga, nes ne­ži­no, ką pa­tar­ti. O kam rei­kia pa­tar­ti? Mo­te­ris nie­ko ne­no­ri gir­dė­ti – ji te­no­ri iš­si­kal­bė­ti.

Bigbirdz nuotr.

Jei tu­ri­te jau­tį, neiš­veng­si­te ir jau­čio mėš­lo

Se­mi­na­rą Šiau­liuo­se ini­ci­ja­vo Šiau­lių Šv. Ig­na­co Lo­jo­los baž­ny­čios ku­ni­gas, vie­nuo­lis Sta­sys Ka­zė­nas SJ. Ku­ni­gas įsi­gi­jo li­cen­ci­ją de­monst­ruo­ti DVD, ku­rio­je pa­sto­rius mo­ko san­tuo­kos fi­zi­kos dės­nių, de­mas­kuo­ja mi­tus ir at­vi­rau­ja apie tai, kas pa­pras­tai lie­ka už mie­ga­mo­jo du­rų.

Šim­tas pro­cen­tų sky­ry­bų pra­si­de­da vos su­si­tuo­kus. Yra mi­tas, kad jei žmo­nės my­li vie­nas ki­tą, tai ga­ran­tuo­ja sėk­mę be pa­stan­gų. Žmo­nės ne­su­si­kal­ba ne to­dėl, kad ne­no­ri, ne­ken­čia vie­nas ki­to, o to­dėl, kad ne­mo­ka, ne­ži­no pa­grin­di­nių vy­rų ir mo­te­rų el­ge­sio, mąs­ty­mo skir­tu­mų.

Se­mi­na­rų po­roms vy­rai daž­nai ne­mėgs­ta, nes juo­se jie bū­na smer­kia­mi už tai, kad nė­ra mo­te­rys. Daž­nai pa­pra­šius mo­te­rs api­bū­din­ti idea­lų vy­rą, ji api­bū­di­na ki­tą mo­te­rį. Ta­čiau ne be prie­žas­ties Die­vas vy­rus su­kū­rė ki­to­kius nei mo­te­ris. Mo­te­rys daug su­dė­tin­ges­nės už vy­rus, ku­rie yra pa­pras­ti. Jų pa­pras­tu­mas – sek­sas.

Vy­rų ir mo­te­rų mąs­ty­se­na ski­ria­si. Bet abu mąs­ty­mo pro­ble­mas grei­tai pa­kei­čia šir­dies pro­ble­mo­mis. Dėl kaž­ko­kio mo­ters poel­gio vy­rui at­ro­do, kad jis jai ne­rū­pi. Ly­giai taip pat dėl vy­ro mąs­ty­mo bū­do – mo­te­riai kar­tais at­ro­do, kad vy­ras be­šir­dis.

Vie­na yra su­pras­ti vy­rus ir mo­te­ris ap­skri­tai. Ki­ta yra su­pras­ti tą, su ku­riuo tu su­si­dė­jai. Kaip su­ži­no­ti, kas konk­re­čiai „ve­ža“ jū­sų ant­rą­ją pu­sę?

Bib­li­jo­je yra pa­ra­šy­ta: „Ge­rai da­ro vy­ras, ne­si­tuok­da­mas. Su­si­tuo­kęs tu­rės bė­dos šia­me gy­ve­ni­me.“ Žmo­nės skun­džia­si dėl bė­dų san­tuo­ko­je. Taip ir tu­ri bū­ti, tai nor­ma­lu.

Kam ta­da tuok­tis? To­dėl, kad san­tuo­ka – nuo­sta­bus da­ly­kas, bet nė­ra san­tuo­kos be bė­dų. Jei tu­ri­te jau­tį, no­ri­te iš jo nau­dos, neiš­veng­si­te ir jau­čio mėš­lo. Nė­ra to­kio da­ly­ko, kaip san­tuo­ka be mėš­lo. Jei vis­kas, ką gau­na­te iš san­tuo­kos – mėš­lo krū­va, va­di­na­si, ga­vo­te ne­svei­ką jau­tį, ku­rį teks gy­dy­ti.

Jau­tį, ži­no­ma, ga­li­ma nu­šau­ti, bet tu­rė­si ki­tų bė­dų. Vis dėl­to san­tuo­ka – nuo­sta­bi ins­ti­tu­ci­ja. Su­si­tuo­kę yra svei­kes­ni už vien­gun­gius, lai­min­ges­ni, dau­giau už­dir­ba, jų ly­ti­nis gy­ve­ni­mas ge­res­nis, nors mū­sų fil­muo­se vaiz­duo­ja­ma, kad vien­gun­giai mė­gau­ja­si fan­tas­tiš­ku sek­su, o su­tuok­ti­niai – tik­ri nu­krio­šė­liai.

Su­si­tuo­ku­sių­jų ly­ti­nis gy­ve­ni­mas ge­res­nis, nes vien­gun­giai net ne­la­bai su­pran­ta, ką da­ro. Be to, su­si­tuo­ku­sie­ji gy­ve­na il­giau nei ne­si­tuo­kę. Ypač vy­rai. Lik­ti vie­ni­šu – tai tas pas, kaip per die­ną su­trauk­ti pu­sant­ro pa­ke­lio ci­ga­re­čių.

Bė­da ta, kad san­tuo­ko­je žmo­nės el­gia­si ne­tei­sin­gai. Ne to­dėl, kad ne­no­ri, bet dėl to, kad ne­ži­no.

Pui­ki san­tuo­ka ga­li­ma ne tik tarp ti­kin­čių­jų. Yra uo­lių krikš­čio­nių, ku­rių san­tuo­ka siau­bin­ga. Jie ma­no, kad tai­syk­lės jiems ne­ga­lio­ja. Va­žiuo­da­mas au­to­mo­bi­liu 100 km/h grei­čiu, vin­giu, ku­ria­me lei­džia­ma va­žiuo­ti 40 km/h grei­čiu, ti­kė­ti­na, kad su­si­žei­si, net jei klau­sy­sie­si krikš­čio­niš­kos ra­di­jo sto­ties.

Tuš­čia dė­že­lė ir lai­dų raiz­gi­nys

San­tuo­ka yra gy­vy­bę tei­kian­ti ins­ti­tu­ci­ja. Nū­die­nos kul­tū­ra san­tuo­ką lai­ko gy­vy­bę siur­bian­čia ins­ti­tu­ci­ja. Sa­ko­ma: užauk, už­si­dirbk, pa­vaikš­čiok į pa­si­ma­ty­mus tris­de­šimt me­tų, o ta­da tuo­kis. Jei vis­ką da­ry­si tei­sin­gai, san­tuo­ka virs ro­ju­mi Že­mė­je.

No­rint elg­tis tei­sin­gai, rei­kia ži­no­ti, kuo ski­ria­si vy­rų ir mo­te­rų sme­ge­nys. Vy­rų sme­ge­nys su­si­de­da iš ma­žų dė­že­lių. Ten yra po dė­že­lę vis­kam – au­to­mo­bi­liui, pi­ni­gams, dar­bui, žmo­nai, vai­kams, uoš­vei. Vie­nin­te­lė są­ly­ga – dė­že­lės ne­ga­li lies­tis vie­na su ki­ta. Kai vy­ras apie kaž­ką kal­ba, pai­ma vie­ną dė­že­lę, ati­da­ro ir kal­ba tik apie tai, kas to­je dė­že­lė­je yra. Vė­liau dė­že­lė už­da­ro­ma ir la­bai at­sar­giai de­da­ma į vie­tą, sten­gian­tis ne­pa­lies­ti ki­tų dė­že­lių.

Mo­te­rų sme­ge­nys ki­to­kios – jos pa­na­šios į su­pai­nio­tų lai­dų ri­ti­nį. Vis­kas su vis­kuo su­jung­ta: pi­ni­gai su au­to­mo­bi­liu, au­to­mo­bi­lis su dar­bu, dar­bas su vai­kais, ma­ma. Mo­te­rims rū­pi vis­kas.

Vy­rų sme­ge­ny­se yra dė­že­lė, apie ku­rią mo­te­rys nė ne­nu­tuo­kia – jo­je nė­ra nie­ko. To­dėl vy­rai ga­li gu­lė­ti su­dri­bę prie te­le­vi­zo­riaus ir spau­dy­ti pul­te­lio myg­tu­kus. Tuš­čio­ji dė­že­lė – vy­rų mė­gia­miau­sia ir jo­je vy­ras la­biau­siai mėgs­ta tū­no­ti. Štai to­dėl jis va­lan­dų va­lan­das ga­li žve­jo­ti. Jam tai pa­tin­ka.

Vy­rai su­ge­ba vi­siš­kai ne­mąs­ty­ti ir ne­pa­mirš­ti kvė­puo­ti. Mo­te­rys to ne­su­ge­ba, jų min­tys nie­ka­da ne­sus­to­ja ir jos ne­sup­ran­ta tuš­čio­sios dė­že­lės. Nie­kas neer­zi­na mo­ters la­biau nei vy­ras, ku­ris ne­vei­kia nie­ko.

Kai ku­rios mo­te­rys klau­sia, ar ne­ga­lė­tų pa­bū­ti su vy­ru tuš­čio­jo­je dė­že­lė­je. Ne! Nes ta­da ji ne­be­bus tuš­čia!

Tai su­si­ję su stre­su. Pa­ty­ręs stre­są vy­ras tuš­čio­jo­je dė­že­lė­je „nu­lei­džia ga­rą“. Ir ma­žiau­siai no­ri kal­bė­tis, te­no­ri at­si­jung­ti. Mo­te­ris, iš­vy­du­si vy­rą to­kio­je ve­ge­ta­ci­nė­je būk­lė­je, bū­ti­nai pa­klaus: „Apie ką gal­vo­ji?“ „Apie nie­ką. Vis­kas bu­vo ge­rai, kol ne­pa­si­ro­dei“, – taip at­sa­kys stre­są ban­dan­tis įveik­ti vy­ras.

Mo­te­riai, pa­ty­ru­siai stre­są, bū­ti­na iš­si­kal­bė­ti. Neiš­si­kal­bės, jos sme­ge­nys sprogs tik­rą­ja to žo­džio pra­sme. To­kią aki­mir­ką kai ku­rie vy­rai bė­ga nuo sa­vo žmo­nų. Jie bė­ga, nes ne­ži­no, ką pa­tar­ti. O kam rei­kia pa­tar­ti? Mo­te­ris nie­ko ne­no­ri gir­dė­ti – ji te­no­ri iš­si­kal­bė­ti.

Dau­ge­lis vy­rų, iš­gir­dę apie pro­ble­mas, jau­čia pa­rei­gą jas spręs­ti. Nes jie – vy­rai. Su ki­tu vy­ru jis kal­ba apie pro­ble­mas tik ta­da, kai pa­sta­ra­sis ga­lės kaž­kuo pa­dė­ti. Bet mo­te­ris – ne vy­ras. Pa­mė­gink ją pa­tai­sy­ti ir tu – la­vo­nas. Jai ne­rei­kia ta­vo pa­ta­ri­mo – jai te­rei­kia, kad už­til­tum ir klau­sy­tum.

Kal­bė­da­ma žmo­na ban­do pa­ti su­si­gau­dy­ti, kas su ja vyks­ta. Jun­gia vie­ną lai­de­lį prie ki­to. Ka­dan­gi du žmo­nės my­li vie­nas ki­tą – siū­lo sa­vo spren­di­mus. Vy­ras siū­lo ge­riau­sią spren­di­mą, ko­kį tik ga­li su­gal­vo­ti. Ge­riau jis pa­ty­lė­tų.

Žmo­na, jaus­da­ma vy­ro stre­są, siū­lo jam ge­riau­sią sa­vo spren­di­mą. Iš di­de­lės mei­lės kvie­čia iš­si­pa­sa­ko­ti. O vy­ras ją ve­ja ša­lin.

„Nueik į mie­ga­mą­jį ir pa­žiū­rėk te­le­vi­zo­rių?“

Vy­rai lin­kę vartoti ma­žiau žo­džių nei mo­te­rys. Mo­te­rys no­ri paaiš­kin­ti vi­sas jung­tis. Vy­rui pa­kan­ka 10 tūkst. žo­džių per die­ną, mo­te­rims rei­kia 20 tūkst.

Mo­ters sme­ge­ny­se daug lais­vos ope­ra­ty­vio­sios at­min­ties – kad ga­lė­tų įsi­min­ti vi­sas smulk­me­nas. Vy­rų sme­ge­nys ap­rū­pin­tos mi­ni­ma­lia komp­lek­ta­ci­ja – kad ga­lė­tų kvė­puo­ti ir val­gy­ti. Štai to­dėl at­min­ty­je neiš­si­lai­ko smulk­me­nos.

Vy­rui die­na bu­vo kaip die­na, ope­ra­ty­vio­je at­min­ty­je nie­ko ypa­tin­go neuž­si­fik­sa­vo. Jis te­ga­li pa­pa­sa­ko­ti, kas nu­ti­ko. O mo­te­rys, pa­sa­ko­da­mos nu­ti­ki­mą, jį iš nau­jo iš­gy­ve­na iš­temp­tai ir skaus­min­gai. Klau­san­ty­sis jau­čia­si taip, lyg ten bū­tų bu­vęs. Vy­rus tai už­kni­sa, jie no­ri gir­dė­ti es­mę.

Vy­rų ato­dū­sis reiš­kia, kad jam vis­kas ge­rai. Mo­te­rų, kad tu – idio­tas. Kai vy­ras sa­ko: „Pir­myn“, – tai man­da­gu­mo iš­raiš­ka. Kai mo­te­ris sa­ko: „Pir­myn“, – su­tei­kia tau šan­są pa­siaiš­kin­ti dėl iš­krės­tos kvai­lys­tės. Bet aiš­kin­tis rei­kia at­sar­giai, nes po to ga­li iš­girs­ti ato­dū­sį (idio­tas), o ta­da kils gin­čas dėl „Nie­ko“. „Nie­ko“ mo­te­rų kal­ba reiš­kia, kad tu­ri bėg­ti slėp­tis, nes yra la­bai blo­gai. O ta­da sek­so ne­si­ti­kėk.

Vy­rai at­si­ren­ka tai, ką no­ri gir­dė­ti. Mo­te­ris sa­ko: „Nueik į par­duo­tu­vę, iš­siurbk mie­ga­mą­jį, ta­da pa­lais­tyk gė­les, nu­plauk ma­ši­ną, pri­žiū­rėk vai­kus ir įsi­junk te­le­vi­zo­rių. Vy­ras iš­girs­ta: „Nueik į mie­ga­mą­jį ir įsi­junk te­le­vi­zo­rių.“

Vy­ras ne­ge­ba vyk­dy­ti daug už­duo­čių vie­nu me­tu. Jis da­ro kaž­ką vie­na ir tai pa­da­ro ge­rai. Mo­te­rys ge­ba vie­nu me­tu da­ry­ti daug dar­bų – megz­ti, kal­bė­ti te­le­fo­nu ir žiū­rė­ti te­le­vi­zo­rių. To­dėl vy­rai – ge­riau­si kir­pė­jai ir vi­rė­jai, kad vie­nu me­tu ge­ba su­si­telk­ti į vie­ną dar­bą ir jį at­lik­ti ypač ge­rai. Kai vy­ras kaž­kuo už­sii­ma – ne­gir­di nie­ko. Kai vy­ras skai­to laik­raš­tį, mo­ters kal­boms jis bus kur­čias lyg slie­kas. Kad iš­girs­tų, jis tu­ri per­krau­ti sis­te­mą.

Ne­pa­tei­ki­te vy­rui svar­bios in­for­ma­ci­jos, jei jis už­siė­męs kaž­kuo ki­tu. Jo sme­ge­nys pra­šy­mų neuž­fik­suos. Ypač ne­rei­kia vy­ro kal­bin­ti, kai jis – tua­le­te. Ant­raip ap­link klo­ze­tą, jam be­si­su­ki­nė­jant ir ban­dant iš­girs­ti, ką sa­kai, bus pa­lais­ty­ta „žo­lė“.

(Tę­si­nys ki­ta­me numeryje)


Patalpų apšvietimas – ne tik grožiui, bet ir sveikatai

Edi­ta VI­NIC­KY­TĖ
edi­ta.vinickyte@splius.lt

Ru­de­niui be­si­bai­giant vis dau­giau lai­ko pra­lei­džia­me na­muo­se, bet daž­nai jau­čia­mės pa­var­gę, neiš­si­mie­go­ję, dėl vi­sų ne­gan­dų ir svei­ka­tos pro­ble­mų kal­ti­na­me stre­są dar­be ir ge­ria­me mais­to pa­pil­dus. Spe­cia­lis­tai pa­ta­ria dau­giau dė­me­sio skir­ti ap­švie­ti­mui, nes bū­tent jis yra vie­na iš pa­grin­di­nių są­ly­gų, no­rint jaus­ti kom­for­tą ir gy­ven­ti svei­kai.

Na­tū­ra­lios švie­sos trū­ku­mas ska­ti­na dep­re­si­ją, to­dėl ją pa­kei­čiant dirb­ti­ne bū­ti­na ge­rai ap­švies­ti pa­tal­pas. Svar­bu ne kie­ky­bė, o ko­ky­bė – net ir ma­žas na­tū­ra­lios švie­sos srau­tas pa­tal­po­je vei­kia tei­gia­mai.

 Joe WOLF nuotr.

Tin­ka­mas ap­švie­ti­mas – rak­tas į ge­rą svei­ka­tą

Vi­daus ir lau­ko ap­švie­ti­mo spe­cia­lis­tai daug dė­me­sio ski­ria va­di­na­ma­jai švie­sos es­te­ti­kai, nes ap­švie­ti­mas tu­ri de­rė­ti, sie­tis su vi­su­ma. Bet tin­ka­mas ap­švie­ti­mas tei­gia­mai vei­kia tiek fi­zi­nę, tiek dva­si­nę sa­vi­jau­tą.

Nuo se­nų lai­kų švie­sos po­vei­kis bu­vo nau­do­ja­mas he­lio­te­ra­pi­jo­je ir stip­ri­no žmo­gaus or­ga­niz­mą. Nau­jau­siais ty­ri­mais nu­sta­ty­ta, kad švie­sa svar­bi ne tik akims, bet ir bio­lo­gi­nio laik­ro­džio val­dy­mui, tie­sio­giai vei­kia or­ga­niz­mą ir nuo­tai­ką.

Blo­gai jaus­tis ga­li­te vien dėl to, kad ne­tin­ka­mai įreng­tas ap­švie­ti­mas – švie­sa vei­kia cent­ri­nę ner­vų sis­te­mą, šir­dies rit­mą, re­gu­liuo­ja sme­ge­nų veik­lą, to­dėl le­mia poil­sio ir dar­bo ko­ky­bę. Na­tū­ra­li švie­sa ska­ti­na vi­ta­mi­no D at­si­ra­di­mą or­ga­niz­me, kai ku­riais at­ve­jais net pa­de­da gy­dy­ti dep­re­si­ją ar ki­tas li­gas. Tai­gi, ar­tė­jant žie­mai, su­si­rū­pin­ti ap­švie­ti­mu – pa­ts lai­kas.

Mels­va – dar­bui, ro­ži­nė – poil­siui

Daž­nai sa­ko­ma, kad dirb­ti rei­kia tik ge­rai ap­švies­to­se pa­tal­po­se. Iš da­lies tai tie­sa, tik dar­bin­gu­mas ir re­gė­ji­mas pri­klau­so ne tik nuo švie­sos ryš­ku­mo, bet ir nuo ap­švie­ti­mo ko­ky­bės. Akis ypač var­gi­na mo­no­to­niš­ka švie­sa, pa­ta­ria­ma dau­giau pra­leis­ti lai­ko lau­ke ir nau­do­ti ap­švie­ti­mą, ar­ti­mes­nį na­tū­ra­liai švie­sai.

Nors šiais lai­kais dirb­ti­nė švie­sa ga­li pri­lyg­ti na­tū­ra­liai, vis­gi daž­niau­siai pa­tal­po­se įren­gia­mas ap­švie­ti­mas yra kur kas silp­nes­nis nei pa­ts silp­niau­sias ap­švie­ti­mas at­vi­ro­se vie­to­se.

Svar­bu, kad švie­sa ne­var­gin­tų akių. Bū­ti­na pa­si­rū­pin­ti, kad lem­pos siū­le­lis ne­bū­tų ma­to­mas, nes jis ypač ken­kia akims. Spe­cia­lis­tai tei­gia, kad po dar­bo die­nos ne­tin­ka­mai ap­švies­to­je pa­tal­po­je re­gė­ji­mas ga­li pa­blo­gė­ti 30 pro­c. Daž­nai akys pra­de­da skau­dė­ti dėl ne­vie­no­dos, „pul­suo­jan­čios“ ir in­ten­sy­vios švie­sos, to­dėl bū­ti­na pa­rink­ti ge­rus švies­tu­vus. Dar­bo vie­to­se pa­ta­ria­ma įreng­ti pa­pil­do­mus sta­lo švies­tu­vus, ku­rie skleis­tų švel­nią švie­są.

Žmo­nės skun­džia­si įvai­riais svei­ka­tos su­tri­ki­mais ir ne­su­si­mąs­to, kad tai ga­li lem­ti „die­nos“ švie­sos (liu­mi­nes­cen­ci­nės) lem­pos. Pa­si­ro­do, jos spin­du­liuo­ja tą pa­tį ra­dia­ci­jos ti­pą, kaip ir ka­to­di­niai mo­ni­to­rių ki­nes­ko­pai, be to, jo­se ap­tin­ka­ma kenks­min­gų žmo­gui tok­si­nų (fos­fo­ro, gyv­si­dab­rio ga­rų).

Daž­nai dar­bo vie­to­se įren­gia­mos mels­vą at­spal­vį tu­rin­čios lem­pos, tai da­ro­ma tiks­lin­gai, nes ši spal­va ska­ti­na dar­bin­gu­mą, o raus­vos spal­vos – prie­šin­gai – lei­džia at­si­pa­lai­duo­ti.

Kaip tin­ka­mai ap­švies­ti na­mus?

Ne vel­tui sa­ko­ma, kad ge­ras ap­švie­ti­mas kaip ma­kia­žas – pa­ryš­ki­na ir pa­sle­pia.

Spe­cia­lis­tai tei­gia, kad prieš­kam­ba­riai ir laip­tai tu­ri bū­ti ge­rai ir to­ly­giai ap­švies­ti, tik pa­ta­ria veng­ti di­de­lių švies­tu­vų, kad ne­truk­dy­tų vaikš­čio­ti.

Vir­tu­vė taip pat tu­ri bū­ti la­bai ge­rai ap­švie­čia­ma, nes jo­je vyks­ta smul­kūs dar­bai, rei­ka­lau­jan­tys ati­dos ir at­sar­gu­mo. Daž­niau­siai įren­gia­mas tik vie­nas di­de­lis švies­tu­vas vir­tu­vės vi­du­ry­je, bet jis to­ly­giai švie­sos ne­pas­kirs­to, to­dėl bū­ti­na įreng­ti ap­švie­ti­mą po pa­ka­bi­na­mo­mis spin­te­lė­mis.

Vo­niai ap­švies­ti pa­ta­ria­ma nau­do­ti va­di­na­mą­sias „ka­ban­čias lu­bas“ – jo­se įmon­tuo­ti švies­tu­vai to­ly­giai pa­skirs­to švie­są, ji krin­ta že­myn ir ap­švie­čia vi­są pa­tal­pą. Tie­sa, ne­pa­ta­ria­ma da­ry­ti ma­kia­žo vo­nio­je, nes to­kia dirb­ti­nė švie­sa pa­ryš­ki­na vei­do kon­tū­rus, o ma­kia­žas at­ro­do kur kas ryš­kes­nis nei die­nos švie­so­je.

Sve­tai­nės ir val­go­mo­jo ap­švie­ti­mas įren­gia­mas in­di­vi­dua­liai, tik bū­ti­na ap­švies­ti sta­lą, o vi­sos pa­tal­pos ap­švie­ti­mo ryš­ku­mas ir spal­va pa­si­ren­ka­ma pa­gal po­rei­kius ir veik­lą jo­se.

Mie­ga­ma­ja­me ge­riau įreng­ti leng­vą, ra­mų ap­švie­ti­mą. Vai­kų kam­ba­ry­je rei­kia stip­res­nio ap­švie­ti­mo nei suau­gu­sių­jų kam­ba­riuo­se, nes ma­žie­ji dau­giau lai­ko na­muo­se pra­lei­džia prie kom­piu­te­rio, mo­ko­si ar žai­džia. Pa­ta­ria­ma įreng­ti ir pa­pil­do­mus švies­tu­vus ša­lia sta­lo ar žai­di­mo vie­tų.

Svei­ka­ta ir ap­švie­ti­mas

- Akis var­gi­na in­ten­sy­vi ir ryš­ki spal­va.

- Mė­ly­ni at­spal­viai ska­ti­na dar­bin­gu­mą, o raus­vi – poil­sį.

- Švies­tu­vo gaub­tas tu­ri už­deng­ti lem­pos siū­le­lį, kad ne­var­gin­tų akių.

- Dirb­ti­nė švie­sa ne­pa­kei­čia na­tū­ra­lios – sten­ki­tės daž­niau išei­ti į lau­ką.

- Lem­pų mir­gė­ji­mas ga­li su­kel­ti gal­vos skaus­mą ar net stre­są.


Geri darbai negali būti daromi tyliai

As­ta VOL­KO­VAI­TĖ
as­ta.volkovaite@splius.lt

Praė­ju­sią sa­vai­tę sa­vait­raš­ty­je „Šiau­liai plius“ ap­ra­šy­tas vai­kų sva­jo­nių pro­jek­tas su­lau­kė su­si­do­mė­ji­mo. Kaip ir vie­na sa­vait­raš­čio „Šiau­liai plius“ he­ro­jė, ti­ki­me, kad ge­rus dar­bus da­ran­tys žmo­nės ga­li grei­tai at­ras­ti sa­vo pa­se­kė­jų.

Kvie­čiame di­džią­sias šven­tes su­tik­ti pra­smin­gai ir pa­si­da­lin­ti ge­rų dar­bų pa­vyz­džiais.

Todd DAILEY nuotr.

Sa­vait­raš­tis „Šiau­liai plius“ kvie­čia di­džią­sias šven­tes su­tik­ti pra­smin­gai ir pa­si­da­lin­ti ge­rų dar­bų pa­vyz­džiais.

Kvie­čia­me žmo­nes ne­ty­lė­ti apie gra­žias sa­vo ir ki­tų ini­cia­ty­vas ir apie tai pa­pa­sa­ko­ti sa­vait­raš­čiui „Šiau­liui plius“. Ra­gi­na­me ne­lik­ti abe­jin­go­mis ir so­cia­liai at­sa­kin­gas įmo­nes. Is­to­ri­jų lauk­si­me iki pat Nau­jų­jų me­tų.

Šią sa­vai­tę jums pri­sta­to­me šiau­lie­tę Gied­rę,  ku­ri glo­bo­ja vie­ni­šos mo­ti­nos, au­gi­nan­čios tris ma­ža­me­čius ber­niu­kus, šei­mą.

Re­mia, ne­prik­lau­so­mai nuo sa­vo pa­dė­ties

Au­kos ne­rei­ka­lau­ja neiš­sen­kan­čių tur­tų. Tai, rem­da­ma­si sa­vo pa­tir­ti­mi, ga­lė­tų pa­sa­ky­ti trans­por­to sri­ty­je dir­ban­ti šiau­lie­tė Gied­rė. Dvie­jų ma­ža­me­čių vai­kų ma­ma šiuo me­tu var­giai be­sus­kai­čiuo­tų, kiek ir kam  te­ko au­ko­ti. Praė­ju­siais me­tais Gied­rė kar­tu su ko­le­gė­mis rin­ko au­kas Kū­di­kių na­muo­se gy­ve­nan­tiems vai­kams. Iš suau­ko­tų lė­šų kū­di­kiams bu­vo nu­pirk­tos šio­je įstai­go­je ypač rei­ka­lin­gos saus­kel­nės. Gied­rės dė­ka jau ne­be pir­mus me­tus so­cia­li­nės ri­zi­kos šei­mo­se au­gan­tys vai­kai su­lau­kia sa­vo iš­sva­jo­tų do­va­nų. Mo­te­ris nea­be­jin­ga ir so­cia­li­nės pa­ra­mos ak­ci­joms, daž­nai au­ko­ja pi­ni­gus. Šie­met Gied­rė nu­spren­dė ryž­tis kai kam dau­giau.

„Pa­ma­niau, kad ga­liu bent vie­nai šei­mai duo­ti dau­giau nei vie­ną do­va­ną prieš Ka­lė­das. Pap­ra­šiau so­cia­li­nės dar­buo­to­jos pa­gal­bos – su­ras­ti vie­ną šei­mą, ku­rią ga­lė­čiau rem­ti vi­sus me­tus“, – pa­sa­ko­ja Gied­rė. Ji ti­ki ga­lin­ti bent trims vai­kams do­va­no­ti vil­tį užaug­ti žmo­nė­mis, ku­rių šei­moms ne­be­rei­kės pa­gal­bos.

„Ne­kant­rau­ju su­si­tik­ti su ta šei­ma. Vi­liuo­si, kad ma­no pa­gal­ba taps pa­ska­ta žmo­nėms pa­tiems ka­bin­tis į gy­ve­ni­mą, ne­gy­ven­ti vien do­va­nų lau­ki­mu“, – vi­lia­si Gied­rė. Lauk­da­ma jau­di­nan­čios aki­mir­kos, ji jau ruo­šia di­džiu­lę man­tą vai­kams rei­ka­lin­gų ir šei­mos bui­ty­je pra­ver­sian­čių daik­tų.

Ap­si­ver­kė iš­vy­du­si ber­niu­ko nuo­trau­ką

Gied­rė ir praė­ju­siais me­tais pil­dė pro­jek­to „Vai­kų sva­jo­nės“ da­ly­vių no­rus. Ji ži­no, kaip at­ro­do vai­ko akys, kai jis gau­na tai, ko tė­vai jam nie­ka­da ne­ga­lė­jo nu­pirk­ti.

„Tas ber­niu­kas gy­ve­no ma­ža­me ato­kia­me kai­me­ly­je, net ne Šiau­lių ap­skri­ty­je. Vė­liau, kai do­va­na pa­sie­kė vai­ką, ga­vau jo nuo­trau­ką. Be­žiū­rė­da­ma į tai, kaip jis lai­ko tą do­va­ną, net ap­si­ver­kiau“, – pa­me­na Gied­rė. Jos nuo­mo­ne, ge­ri dar­bai ne­tu­rė­tų bū­ti da­ro­mi ty­liai.

„Ge­ru­mas sun­kiai taps už­kra­tu, jei mes tai da­ry­si­me pa­slap­čio­mis, nie­kam apie tai ne­sa­ky­si­me“, – ma­no Gied­rė, pa­ste­bė­da­ma, kaip jos ap­lin­ko­je at­si­ran­da vis dau­giau au­ko­jan­čių žmo­nių.

Lin­ki ki­tiems to pa­ties jaus­mo

Gied­rė ti­ki, kad au­ka ir pa­ra­ma ki­tam at­gal su­grįž­ta dvi­gu­bai.

„Nors pa­gal­bo­je ki­tiems nė­ra nie­ko egois­tiš­ko, ne­ga­liu ne­pas­te­bė­ti, kaip ma­no gy­ve­ni­me vis daž­niau at­si­tin­ka gra­žių da­ly­kų“, – sa­ko Gied­rė. Tai pa­tvir­ti­na ir jos ka­lė­di­niai no­rai.

„Man ne­be­rei­kia jo­kių do­va­nų. Te­no­riu, kad šei­ma bū­tų svei­ka“, – sa­ko Gied­rė. Duo­ti ki­tam spe­cia­liai ji nie­ka­da ne­si­mo­kė ir pa­ti skur­do nie­ka­da neiš­gy­ve­no.

„Kiek sa­ve pri­si­me­nu, vi­sa­da la­biau džiau­giau­si do­va­nas teik­da­ma ki­tiems, nei jas gau­da­ma. Ne­pa­mirš­ti da­ry­ti ge­ra ir da­lin­tis su ki­tais – man at­ro­do svar­bu. Pa­da­rius kaž­ką ge­ro, api­ma neap­sa­ko­mas jaus­mas. Tai yra pa­lai­ma, ku­ri žmo­gų va­ro į prie­kį, tai yra ne­ti­kė­ta grą­ža, ku­rios ga­li­me su­lauk­ti įvai­ria for­ma. Lin­kė­čiau vi­siems pa­tir­ti to­kį jaus­mą bent kar­tą gy­ve­ni­me“, – lin­ki Gied­rė.


Batų oda reikia rūpintis lyg kūno oda

Lau­ra AUK­SAI­TY­TĖ

Ge­ri žie­mi­niai ba­tai, tar­nau­jan­tys ma­žiau­siai 3–5 me­tus, ro­dos, tam­pa sva­jo­ne. Pur­vas, snie­gas, drus­ka, ku­ria bars­to­mos gat­vės, net ko­ky­biš­kų bran­giau­sių ba­tų po­rą pa­ver­čia nu­kleip­ta ava­ly­ne vos per du se­zo­nus. Vie­nos Šiau­lių ava­ly­nės tai­syk­los bat­siu­vė Ve­ro­ni­ka sa­ko, kad na­tū­ra­lu, jog oda – neil­gaam­žė. Vis dėl­to yra pa­pras­tų prie­mo­nių, ku­rios pa­dės iš­sau­go­ti ba­tų ko­ky­bę ir ge­rą iš­vaiz­dą.

Aukš­tos kla­sės lio­ka­jai Ang­li­jo­je ba­tų po­rą vi­du­ti­niš­kai va­lo apie va­lan­dą, nes ge­rai nu­va­ly­ti pi­gūs ba­tai ga­li at­ro­dy­ti kur kas bran­ges­ni, nei yra iš tik­rų­jų.

Simon EVANS nuotr.

Žie­mai rei­kia įsi­gy­ti bent dvi ba­tų po­ras

Pap­ras­čiau­sias bū­das, no­rint il­gai mū­vė­ti ba­tus – įsi­gy­ti ko­ky­biš­kų ava­ly­nės prie­žiū­ros prie­mo­nių. Jos ap­sau­gos na­tū­ra­lią odą nuo kenks­min­go ap­lin­kos po­vei­kio, iš­sau­gos elas­tin­gu­mą ir ge­rą iš­vaiz­dą.

Pa­sak Ve­ro­ni­kos, prieš pra­de­dant mū­vė­ti nau­jus ba­tus, bū­ti­na juos imp­reg­nuo­ti, o, pra­dė­jus ava­ly­nę mū­vė­ti, reikia iš­siug­dy­ti įpro­tį juos kas­dien va­ly­ti. Tai ge­riau­sia da­ry­ti ne prieš išei­nant iš na­mų, o į juos grį­žus.

Bent du kar­tus per sa­vai­tę nak­čiai ba­tus rei­kė­tų su­tep­ti te­pa­lu, ku­rio su­dė­ty­je yra na­tū­ra­laus bi­čių vaš­ko. Ry­te ba­tus pa­kaks nu­bliz­gin­ti še­pe­čiu ar švel­nios me­džia­gos skiau­te – jie ne­prie­kaiš­tin­gai žvil­gės.

Ve­ro­ni­ka pa­ta­ria, prieš nau­do­jant nau­ją še­pe­tį su na­tū­ra­liais še­riais, jį 10 min. pa­lai­ky­ti šil­ta­me van­de­ny­je su drus­ka – tai su­stip­rins plau­ke­lius ir ap­sau­gos juos nuo iš­kri­ti­mo.

Ba­tų te­pa­las yra ge­ra prie­mo­nė ap­sau­go­ti ba­tus nuo pur­vo, bet jei lau­ke šlapd­ri­ba ir pri­ber­ta daug drus­kos, pa­ta­ria­ma ava­ly­nę pa­pil­do­mai nu­purkš­ti imp­reg­na­vi­mo prie­mo­nė­mis. Taip ba­tus pa­deng­si­te plo­na, bliz­gia plė­ve­le ir ap­sau­go­si­te nuo per­mir­ki­mo.

„Jei ba­tai ne­bu­vo imp­reg­nuo­ti, ant jų tik­rai at­si­ras bal­tų dė­mių nuo drus­kos. At­si­ti­kus to­kiai bė­dai, ga­li­ma įsi­gy­ti prie­mo­nių, ku­rio­mis pa­den­gus ba­tą, drus­ka iš odos iš­si­skirs į pa­vir­šių. Be­liks ba­tus nu­va­ly­ti drėg­na ske­pe­tai­te“, – sa­ko Ve­ro­ni­ka.

Paš­ne­ko­vė ne­re­ko­men­duo­ja nau­do­ti mo­men­ti­nių bliz­gių (vaš­kų, kem­pi­nių), ku­rie odai su­tei­kia tik spin­de­sio. Šios prie­mo­nės odos ne­puo­se­lė­ja, be to, prie jų pui­kiai kim­ba dul­kės.

Ve­ro­ni­ka taip pat pa­ta­ria ne­mū­vė­ti tų pa­čių ba­tų kas­dien. Jei orai drėg­ni, ba­tus bū­ti­na keis­ti kas­dien – ba­tai tu­ri ge­rai iš­džiū­ti ir at­gau­ti sa­vo for­mą. Ba­tų džio­vin­ti ant karš­tų ra­dia­to­rių ne­ga­li­ma, nes dėl karš­to oro oda ima ski­li­nė­ti. Na­tū­ra­liai ba­tai iš­džiūs­ta per 24 val., juos re­ko­men­duo­ja­ma pri­kimš­ti laik­raš­ti­niu po­pie­riu­mi ir pa­lik­ti ge­rai vė­di­na­mo­je pa­tal­po­je.

Ką da­ry­ti, jei ba­tai per­mir­ko? Anot bat­siu­vės, ba­tus ga­li­ma nu­plau­ti, nu­sau­sin­ti ir džio­vin­ti prieš tai odą iš­te­pus spe­cia­liu bal­za­mu, va­ze­li­nu, ri­ci­nos alie­ju­mi ar­ba gli­ce­ri­nu. Dė­mes re­ko­men­duo­ja­ma nu­va­ly­ti ac­tu.

O ką da­ry­ti, kad ko­ky­biš­ki ba­tai žie­mą ne­slys­tų? Pa­sak Ve­ro­ni­kos, dar jos tė­ve­lis ži­no­jo vie­ną gud­rų bū­dą – vai­kų ba­tų pa­dus iš­tep­da­vo gu­mos ar ki­to­kiais kli­jais. Jiems su­džiu­vus, ba­tų pa­dai tap­da­vo grub­lė­ti, ne­ly­gūs, to­dėl ne­sli­di­nė­da­vo. „Aiš­ku, mums, vai­kams, bū­da­vo la­bai liūd­na, kad ne­ga­li­me sma­giai čiuož­ti per į le­dą pa­vir­tu­sias ba­las gat­vė­se, bet tė­tis bu­vo ra­mus, ži­no­da­mas, kad na­mo grį­ši­me svei­kais kau­lais“, – šyp­so­si Ve­ro­ni­ka.

La­kuo­ti ba­tai žie­mos šal­čių ne­mėgs­ta

Ve­ro­ni­ka sa­ko, kad žie­mą tik­rai ne­ver­ta avė­ti la­kuo­tų ba­tų. Nuo šal­čio la­kas skel­dė­ja, ba­tai tam­pa lyg ap­trauk­ti tink­le­liu. La­kuo­tus ba­tus ga­li­ma va­ly­ti spe­cia­liai jiems pri­žiū­rė­ti skir­to­mis prie­mo­nė­mis ar­ba pa­si­nau­do­ti mo­čiu­čių pa­ta­ri­mais – ba­tus va­ly­ti ske­pe­tė­le, pa­mir­ky­ta pie­ne. Kai ba­tai iš­džius, juos pa­ta­ria­ma įtrin­ti svo­gū­nų sul­ti­mis ir nu­bliz­gin­ti minkš­tu vil­no­niu au­di­niu.

O kaip pri­žiū­rė­ti švie­sios odos ava­ly­nę? Pa­sak Ve­ro­ni­kos, švie­si ava­ly­nė iš­lai­ko sa­vo spal­vą, jei re­gu­lia­riai va­lo­ma pie­no (pu­sė puo­de­lio) ir vie­no plak­to kiau­ši­nio bal­ty­mo mi­ši­niu.

Zom­ši­nius ba­te­lius prieš ne­šio­jant bū­ti­na nu­purkš­ti nuo drėg­mės ir pur­vo ap­sau­gan­čia prie­mo­ne. Zom­šos, vel­ti­nio ar­ba nu­bu­ko ba­tus taip pat ga­li­ma va­ly­ti pa­pras­čiau­siu trin­tu­ku ar­ba su­žie­dė­ju­sios duo­nos plu­te­le. Anot Ve­ro­ni­kos, plau­ti zom­šos ne­pa­ta­ria­ma. Nuo van­dens pro­ce­dū­rų ji tam­pa gru­bes­nė ir pra­ran­da elas­tin­gu­mą.

Ve­ro­ni­ka sa­ko, kad šiais lai­kais nie­ko nė­ra am­ži­no, tad jei ne­su­si­dė­vi oda, su­plyš­ta ba­tų raiš­te­liai. Jei nu­kri­to raiš­te­lių me­ta­li­niai ar plas­ti­ki­niai ant­ga­liai, juos lai­ki­nai ga­li­ma su­tvir­tin­ti na­gų la­ku. Ga­liu­kai su­kie­tės ir bus leng­vai pra­ki­ša­mi pro sky­lu­tes.

O kaip sau­go­ti va­sa­ri­nę ir ru­de­ni­nę ava­ly­nę iki nau­jo se­zo­no? Pa­sak Ve­ro­ni­kos, ne­ga­li­ma lai­ky­ti odos ga­mi­nių plas­ti­ki­niuo­se mai­še­liuo­se – oda tu­ri kvė­puo­ti. Ge­riau­sia ba­tus lai­ky­ti  spe­cia­lio­se dė­žė­se. Jei ba­tai tu­ri ne­ma­lo­nų kva­pą, prieš sau­go­ji­mą juos ga­li­ma iš­purkš­ti spe­cia­liu de­zo­do­ran­tu, o į vi­dų įdė­ti ak­ty­vuo­tos ang­lies tab­le­čių.

Ne­ma­lo­nų ba­tų kva­pą taip pat ga­li­ma pa­ša­lin­ti pa­šluos­čius ba­tų vi­dų ka­lio per­man­ga­na­to tir­pa­lu (5–6 kris­ta­lai vie­nam lit­rui van­dens) ir pa­try­nus ske­pe­tai­te, su­drė­kin­ta van­de­ni­lio pe­rok­si­du.



atgal   1   2   3   4   5   6   7   8   9   ( 10 )   11-20   21-30   31-40   41-50   toliau




Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti