(2016-04-29 Nr. 623) ŠIANDIEN 2017 Gruodžio 14 D. Ketvirtadienis ARCHYVAS

Kontaktai
Naudingos nuorodos

Sportas
Fiziniu neaktyvumu susirūpinę lietuviai mokosi „deginti“ riebalus

Mindaugas MALCEVIČIUS

„Būkite aktyvesni. Jums iki tikslo šiandien pritrūko 45 min.“ Vargu, ar tokio priminimo sulauksite iš darbdavio, tačiau dažno išmaniojo telefono savininkui, turbūt, panašų užrašą yra tekę matyti. Gal dėl to sėdimus darbus dirbantys lietuviai jau ieško būdų, kaip kompensuoti fizinio aktyvumo trūkumą. Kalanetikos ir jogos trenerė, bendrosios praktikos slaugytoja Gitana Gužauskienė pastebi – žemo intensyvumo mankštas vis dažniau atranda tiek moterys, tiek ir vyrai.

„Net po vieno užsiėmimo galima pajusti, kad po kūną ima lyg skruzdėlytės bėgioti, jaučiama vidinė šiluma“, – sako kalanetikos trenerė, rodydama žemo intensyvumo, lėto tempo mankštos pratimus.

– Kalanetika dažnai vadinama šokių mankšta. Bet vis dėlto – čia daugiau šokama ar intensyviai treniruojamasi?

– Pirmiausia, tai žemo intensyvumo, lėto tempo mankšta. Ji primena šokį, kupiną lengvumo, plastikos elementų. Juk ir metodo autorė – amerikietė Callan‘a Pinckney, buvusi balerina.

Kita vertus, čia nėra tik lengvas šokis, nes kalanetikoje daug jėgos treniruočių, jogos, baleto pratimų, rytų gimnastikos elementų. Treniruotės paskirtis – stiprinti raumenis, ugdyti lankstumą, taisyklingą laikyseną. Pratimai stangrina kūną, nedidinant jo masės, „nepumpuojant“ raumenų – tiesiog išryškinamos unikalios kūno linijos. Formuojamas proporcingas, grakštus kūno siluetas.

Didžiausias skirtumas nuo įprastų sportinių užsiėmimų – būdas, kaip vyksta mankšta. Treniruotės metu skamba tik rami muzika. Tiesa, jos gali ir visai nebūti. Tuomet svarbiausia tampa susitelkti į savo kūno pojūčius ir į taisyklingą pratimų atlikimą. Kvėpuojama laisvai ir ramiai. Nėra skubėjimo ar tikslo pataikyti į muzikos ritmą. Nėra choreografinių kombinacijų, šuoliukų ar staigių judesių, kuriuos atliekant iškyla grėsmė patempti raumenis.

– Ar šiauliečiams tokios mankštos įdomios?

– Pastaruoju metu kalanetiką itin pamėgo paties įvairiausio amžiaus moterys – nuo 17 iki 60 metų. Tiesa, kartais sportuoja ir vyrai, bet mankštą labiau mėgsta dailiosios lyties atstovės (juokiasi). Ir nieko čia keisto, mat kalanetikos užsiėmimai padeda merginoms ir moterims pakoreguoti itin problemines kūno vietas – šlaunis, klubus, sėdmenis, liemenį. Po mankštų kūnas ne būtinai taps „manekeniškas“, bet pastebimai harmoningesnis, proporcingesnis.

– Paminėjote, kad kalanetika domisi ir vyrai. Bet, matyt, į tokias mankštas jie ateina ne dėl dailesnių šlaunų, klubų ar sėdmenų...

– Turbūt, kad ne dėl to (juokiasi). Yra ir kitų priežasčių. Pavyzdžiui, kalanetikos užsiėmimuose visiems, ne tik moterims, gerėja savijauta, didėja energingumas. Po kelių minučių mankštos dingsta įtampa nugaros, pečių srityje, kūnas tampa lankstesnis ir grakštesnis. Darosi lengviau kvėpuoti, nes išmokstama taisyklingos kūno laikysenos. Nepaisant lengvo nuovargio, juntamo po užsiėmimo, atsiranda vadinamasis antras kvėpavimas, mat organizmas atveria sau naujas galimybes.

– Ar galima kalanetikos pratimus saugiai atlikti tiesiog namų sąlygomis?

– Taip, galima. Bet daugelis renkasi grupinius užsiėmimus, nes komandinis darbas yra smagesnis, labiau motyvuojantis, suteikiantis gerų emocijų, vidinio pasitenkinimo. Moterys kalba, kad susirinkusios į bendrą treniruotę pailsi, atsipalaiduoja. Kad ir kokia būna sunki diena, žemo intensyvumo mankštos metu kūnas tampa lengvas, o protas – laisvas.

– Jei darbas sėdimas (koks jis šiais laikais dažniausiai ir yra), o norima šiek tiek prasimankštinti, kokie pratimai gali tiesiog darbo vietoje išjudinti miegantį organizmą?

– Dažniausiai sėdimas, stovimas darbas ir priverčia mus imtis vienokios ar kitokios mankštos. Tad tiesiog darbo vietoje galima pasukti pečius ratais, išsitempti atsistojus, pasilenkti į dešinę, kairę. Galima susisukti, atsipalaiduoti žemyn galva prisilenkus prie kojų, ištempti nugarą, sudarius statų kampą su kojomis. Rankas galima laikyti ant stalo ar kėdės.

G. Gužauskienė tikina, kad mankštintis galima tiesiog darbo vietoje – pasukti pečiais ratus, išsitempti atsistojus, pasilenkti į dešinę, kairę. Ir rodo, kaip tai padaryti lengva.

Gitanos GUŽAUSKIENĖS asmeninio archyvo nuotr.

– Kokio intensyvumo turėtų būti kalanetikos užsiėmimai, kad būtų pasiekiamas geriausiais rezultatas?

– Mankštą sudaro raumenų tvirtinimo ir tempimo pratimai, atliekami kalanetikos metodu, t. y. pulsuojant – suspaudžiant arba tempiant raumenį, naudojant labai mažus (iki 1 cm) impulsus. Jų kiekis tam tikroje pozicijoje reguliuojamas savarankiškai, pagal sportuojančiojo pajėgumus ir pagal atliekamą pratimą. Vidutiniškai tai trunka vieną minutę.

Pakanka naudoti tik savo kūno svorį ir jėgą. Bet gali būti naudojamos ir papildomos priemonės: baleto atrama, svareliai, kamuoliai, lazdos, gumos ir kt. Atliekant pratimus tam tikrose pozose, treniruojami sunkiai pasiekiami, dažniausiai anksčiau „neatrasti“ gilieji raumenys. Spaudimo, įtempimo metu jaučiame, kaip atitinkamos kūno dalys net dega (juokiasi).

Kalanetikos metu riebalų „deginimas“ sustiprinamas dėl pulsavimo technikos. Įtempus ar suspaudus raumenį, į jį priteka mažiau kraujo (ar visai nepriteka), tad organizmas yra priverstas energiją išgauti iš paties raumens angliavandenių ir riebalų sankaupų. Tad suspausdami probleminės vietos raumenukus, duodame organizmui užduotį – „deginti“ riebalus būtent toje vietoje. Pratimus visada atliekame lėtu ir sau priimtinu tempu, kontroliuojant visus kūno judesius.

– Kalanetika – ir vienas geriausių būdų sulieknėti. Kaip lėtai tempiamas raumuo gali padėti mesti svorį? Juk įprasta manyti, kad svoris krenta tik liejant prakaitą...

– Pirmiausia, svoris krenta dėl pratimų atlikimo būdo. Bet kokios mažo intensyvumo mankštos metu didžioji dalis energijos yra gaunama oksiduojant riebalus. Svarbų vaidmenį atlieka ir pagreitėjusi medžiagų apykaita. Po bet kokio fizinio krūvio organizmas natūraliai atstato nuvargintas sistemas.

Net po vieno užsiėmimo galima pajusti, kad po kūną ima lyg skruzdėlytės bėgioti, jaučiama vidinė šiluma. Sakoma, kad atsistatymas po kalanetikos (ir energijos deginimas medžiagų apykaitai) užtrunka dvigubai ilgiau (net 12 valandų) nei po įprasto sportinio užsiėmimo.

Svoris krenta ir dėl padidinto kūno tonuso. Kalanetikos pratimai formuoja natūralios formos, plonus, o ne išsipūstus raumenis. Jau po kelių treniruočių matomi akivaizdūs pokyčiai: tvirtėja poodinis sluoksnis, riebalų masė ima nykti, raumenys – stangrėti.

– O ką apie kalanetiką sako gydytojai?

– Gydytojai visada yra už judesį, mankštą. Bet pirmiausia – paties sportuojančiojo sveikata ir pojūčiai. Turint kažkokią ligą ar gydantis patirtą traumą, būtina prieš užsiėmimą apie tai pasikalbėti su mankštą vedančiu treneriu. Pirmoji žemo intensyvumo, lėto tempo mankštos taisyklė – nepakenkti sau.

– Idealių dalykų pasaulyje nebūna. Gal galite paminėti nors vieną priežastį, kodėl reikėtų susilaikyti nuo tokios mankštos?

– Kamuojant dažniems galvos skausmams, esant skausmingoms, gausioms menstruacijoms, sergant virusinėmis infekcinėmis peršalimo ligomis, sportuoti nerekomenduotina. Kita vertus, sergant, tarkim, depresija, kalanetika gali tapti puikiu vaistu. Dėmesio sutelkimas į savo kūno pojūčius, rami atpalaiduojanti muzika, ramus, švelnus balsas, dėmesys gerina mūsų psichinės sveikatos būklę. Itin svarbu, kad aktyvios fizinės mankštos metu ir po jos suaktyvėja laimės hormonų endorfinų gamyba, kurie vėliau nukreipia mūsų mintis teigiama linkme ir leidžia pastebėti daugiau džiaugsmo aplink mus.

Kadangi kalanetika padeda atsipalaiduoti, padeda pagilinti miegą, sumažinti ir sureguliuoti streso hormono kortizolio gamybą, fizinis aktyvumas leidžia negalvoti apie darbą, namus, problemas, o koncentruotis į čia ir dabar. Sportuodami jaučiame, kaip keičiasi ir gyvenimo būdas. Todėl pradėti nuo kalanetikos – geras pasirinkimas esant įvairiems skausmams.

Kad kalanetikos mankšta teiktų malonumą, trenerė

G. Gužauskienė pataria:

- Niekada neversti savęs ko nors daryti per prievartą.

- Mankštos metu negalvoti apie dienos rūpesčius, darbo reikalus ir kitas problemas.

- Niekada nelyginti savęs su kitais treniruotėje esančiais, nesilygiuoti į jų kūnų galimybes.

- Pratimus visada atlikti lėtu ir sau priimtinu tempu, kontroliuojant visus kūno judesius.


Olimpietis R. Vaitkus Lietuvos garbę ketina ginti ne tik sportuodamas

Mindaugas MALCEVIČIUS
mindaugas.malcevicius@splius.lt

Iš Lilehameryje vykusių jaunimo žiemos olimpinių žaidynių grįžęs stipriausias Lietuvos slidininkas Rokas Vaitkus medalio į namus neparsivežė. Bet greitai 18-ąjį gimtadienį švęsiantis šiaulietis dėl to labai nenusimena. Įgyvendinęs pirmąją savo svajonę atstovauti gimtinei jaunimo olimpiadoje, jaunuolis tiki, kad viskas jam dar prieš akis. Tik trumpam padėjęs į šalį kelioninį lagaminą, gimnazistas dabar kalba apie namuose jo laukiančius iššūkius.

Pirmą kartą į jaunimo žiemos olimpines žaidynes prasibrovęs 17-metis R. Vaitkus jau svajoja apie suaugusiųjų olimpines žaidynes ir ruošiasi Europos orientavimosi sporto slidėmis čempionatui.

Roko VAITKAUS asmeninio archyvo nuotr.

Kai kūnas siekia slidžių, o širdis – mokslų

Vos prieš kelias dienas Norvegijoje gaudęs ant slidžių į priekį lekiančius varžovus, Rokas juokiasi, kad dabar teks gaudyti užrašais apsiginklavusius šiauliečius bendraklasius. „Treniruočių stovyklos, kelionės, varžybos – viskas užima nemažai laiko. Tad dabar, grįžus į Šiaulius, teks nemažai padirbėti, kad pasivyčiau moksluose į priekį pabėgusius bendraklasius“, – kalba jaunuolis, tik pirmą dieną į gimtąjį miestą grįžęs iš ilgai lauktų, tačiau medalių neatnešusių olimpinių žaidynių.

Pasakodamas apie laukiančius iššūkius, sportininkas užsimena apie viltis ateityje dalyvauti suaugusiųjų olimpinėse žaidynėse, pabandyti jau ten nuskinti medalį. Pasiekimų būta ir anksčiau, pavyzdžiui, 2014-aisiais Estijoje vykusiame pasaulio jaunimo ir Europos jaunių orientavimosi sporto slidėmis čempionate įveikęs ne vieną pajėgų konkurentą, bendroje įskaitoje jis pakilo iki penktos vietos. Bet Rokas sako neketinantis atsiduoti tik sportui.

„Baigęs mokyklą, labai norėčiau įstoti į karo akademiją. Ir tai ne tik užgaida. Pamenu, kaip būdamas mažas su tėčiu žiūrėdavau serialą „Garbės kuopa“. Turbūt jis mane ir paskatino siekti šio tikslo. Man patinka iššūkiai tiek sporte, tiek gyvenime, todėl to sieksiu bet kokia kaina“, – tikina perspektyvus slidininkas, žadantis Lietuvos vėliavą nešti ir sporto varžybose, ir vilkėdamas kareivišką uniformą.

Gimtinėje slidininku būti nelengva

Negalėdamas sutramdyti nenuslūgstančio olimpinio jaudulio, jaunasis slidininkas šypsodamasis pasakoja apie šiemet jam atsivėrusią galimybę atstovauti Lietuvai jaunimo žiemos olimpinėse žaidynėse. Paklaustas, ką teko nuveikti siekiant šio tikslo, R. Vaitkus pripažįsta – jaunam ir mažai kam žinomam sportininkui vien galimybė dalyvauti tokio aukšto lygio žaidynėse buvo didelis asmeninis pasiekimas. Juo labiau kad Lietuvos slidininkams buvo skirta tik viena vieta.

„Tokios žaidynės vyksta tik kas ketverius metus, todėl patekti į jas gana sudėtinga. Vis dėlto didžiausia mano, kaip sportininko, svajonė yra kada nors dalyvauti suaugusiųjų olimpinėse žaidynėse“, – šypsosi pašnekovas.

Vis dėlto Rokas atviras – gimtinėje slidininku būti nelengva. Trūksta ne tik sniego, slidininkams būtinos infrastruktūros. Rimtesnės konkurencijos, vaikino teigimu, norėtųsi ir tarp pačių sportininkų. Tuomet, esą, būtų lengviau kovoti dėl prizinių vietų ir olimpiadose.

„Nors asmeniškai mane jau vien patekimas į olimpiadą labai nudžiugino, turiu pripažinti, kad norint būti geriausiu slidininku Lietuvoje, pakanka tik šiek tiek pastangų, atkaklaus darbo ir trupučio sėkmės. Lipti per kitų galvas netenka, nes slidinėjimas pas mus nėra populiari sporto šaka, tad ir sportuojančių, t. y. konkurencijos, nėra labai daug“, – sako šiaulietis.

„Norėtųsi būti arčiau namų…“

Matydamas, kokias sąlygas turi kitų šalių slidininkai, Rokas atkreipia dėmesį, kad tinkamų vietų slidinėti netrūksta ir Lietuvoje. Deja, vaikino teigimu, vieta pati savaime dar nieko nereiškia. Labai svarbu, kad atsirastų žmonių, kurie ją įrengtų, pritaikytų sportininkų poreikiams. Dar blogesnė situacija, slidininko teigimu, yra jo gimtajame mieste Šiauliuose.

„Čia slidinėjimui sąlygų beveik visai nėra. Treniruotis tenka vykti arba į kitas šalis, tokias kaip Suomija, Norvegija, arba į tolimiausius Lietuvos regionus. O norėtųsi būti arčiau namų, norėtųsi sportuoti ten, kur augai, gyveni“, – kalba jaunasis olimpietis.

Galimybės treniruotis arčiau namų itin svarbios jauniems atletams, kuriems tenka kūrybiškai derinti ir keliones į varžybas, treniruotes ar stovyklas, ir mokslus.

Slidės su knygomis „nesipyksta“

Planuojančiam po mokyklos baigimo studijuoti karybą, Rokui mokslai itin svarbūs. „Gerų sportinių rezultatų stojamiesiems gali neužtekti“, – žino pašnekovas. Tad kol didžioji dalis jo bendraamžių vis padejuoja, esą mokykloje iš jų reikalaujama per daug, esą net labai norint, atlikti visus mokytojų paskirtus namų darbus, pasiruošti brandos egzaminams yra per sunku, slidininkas per daug nesiskundžia.

„Neslėpsiu, suderinti ir mokslus, ir sportą – nelengva. Nemažai tenka ruoštis savarankiškai, nes ne visuomet pavyksta dalyvauti pamokose. Svarbiausia, mano supratimu, yra atrasti kontaktą su mokytojais, tartis su jais dėl galimybių atlikti užduotis, įsisavinti nurodytą mokomąją medžiagą savarankiškai. Kol kas tai man pavyksta“, – šypsosi Šiaulių Stasio Šalkauskio gimnazijos mokinys.

Siekiant užsibrėžtų tikslų, į varžybas ar stovyklas vežtis tenka ne tik sportinį inventorių. Vietą kelioniniame lagamine, pašnekovo teigimu, dažnai atranda ir 11 klasės vadovėliai.

„Visada mėgau iššūkius, matyt, taip bus ir toliau“

Šiandien Rokas greičiausiai būtų buvęs tiesiog gimnazistas, gyvenantis jo amžiaus jaunuoliams įprastą gyvenimą. Bet viskas pakrypo kiek kita vaga dėl kelių priežasčių.

„Nuo pat mažų dienų buvau aktyvus, visur ieškojau iššūkių. Matyt, tą pastebėjo mano treneris Romualdas Veršinskas, prieš kelerius metus pasiūlęs lankyti orientavimosi treniruotes. Jos suformavo mano, kaip sportininko, charakterį. Deja, nuo to laiko iššūkių tik daugėja“, – kalba R. Vaitkus.

Šiek tiek užlopęs mokymosi spragas gimnazijoje, sportininkas ketina ir vėl bandyti kovoti dėl medalių. Tiesa, šįkart ne olimpinių. „Turiu lygiai savaitę, o tada laukia startas Europos orientavimosi sporto slidėmis čempionate“, – pasakoja Rokas.


Nebaigtų statybų aikštelėse gimsta gatvės kultūros dalis

Mindaugas MALCEVIČIUS

Reguliariai parkūro techniką šlifuojančiųjų Šiauliuose – dar vos dvi dešimtys. Bet mažiau kaip pusmetį aktyviai besitreniruojančių šios sporto šakos entuziastų gretos auga. Šiemet pirmą kartą surengę atviras Šiaulių miesto uždarų patalpų parkūro varžybas, netradicinio judėjimo iš taško A į tašką B aistruoliai ruošiasi kitiems iššūkiams. „Kol kas negalime pažadėti holivudinio reginio – namų stogais šokinėjančių jaunuolių pasirodymo, bet džiugu, kad jau dabar pavyko saugiai „gatvę“ perkelti po stogu“, – sako parkūro technikos šiauliečius mokantis Aurimas Laurinavičius.

„Šokdamas per kliūtį, turi galvoti tik apie teigiamus dalykus, privalai ignoruoti visas baimes“, – sako parkūro technikos šiauliečius mokantis Aurimas Laurinavičius.
Hobis, vieniems tapęs darbu, kitiems – gatvės kultūros dalimi

Aurimas parkūru susidomėjo dar studijuodamas Vokietijoje, o grįžęs į Šiaulius pastebėjo – gimtajame mieste šią netradicinę sporto šaką mažai kas žino. Todėl kartu su draugu Tomu Praniu įkūrė sporto klubą „Sportmanas“.

„Taip hobis virto darbu, – juokiasi pašnekovas. – Tik parkūro mes stengiamės nepriskirti kokiai nors sporto šakai. Jis yra tiesiog gatvės kultūros dalis.“ Vis dėlto A. Laurinavičius pripažįsta, kad tenka girdėti įvairių šios sportinės veiklos apibūdinimų. Vieniems tai yra gatvės gimnastika, kitiems – paprasčiausias vulgarus karstymasis neleistinose vietose.

„Tai, ką mes darome, yra veiksmas, judesys tiek natūralioje, tiek urbanizuotoje aplinkoje. Bėgimas per kliūtis, karstymasis tose vietose, kurios nėra tiesiogiai tam pritaikytos, gali sukelti įvairias žmonių reakcijas. Bet gatvės chuliganais Šiauliuose mūsų dar niekas nevadina“, – šypsosi parkūro entuziastas.

Rizikos tiek, kiek pats jos prisiimi

Norėdami užtikrinti savo saugumą, jaunuoliai, prižiūrimi ir mokomi Aurimo, treniruojasi Šiaulių Vinco Kudirkos progimnazijos sporto salėje. Nors čia nėra galimybių atlikti filmuose matytus kvapą gniaužiančius ir gyvybei pavojingus triukus, salėje įrengtos bėgimo, šokimo kliūtys puikiai imituoja miesto bei natūralios aplinkos sąlygas. Salėje, pašnekovo teigimu, mažesnė ir traumų rizika.

„Neretai įsivaizduojama, kad parkūras – viena pavojingiausių sporto šakų. Bet aš su tuo nesutinku. Kiekvienoje sporto šakoje rizikos yra tiek, kiek pats sportuojantysis jos prisiima. Taip, yra parkūre tikrai sudėtingų, net gyvybei pavojų keliančių triukų. Bet ar jų nėra sportinėje gimnastikoje, ar nėra automobilių, motociklų sporte? Tikiu, kad dirbant sistemingai, visuomet galima įvertinti riziką, priimti teisingus sprendimus“, – sako A. Laurinavičius.

Net drąsūs žmonės bijo nusisukti galvą

Jis neslepia, kad gyvenimas, kai nėra ribų, o tik kliūtys, kurias galima įveikti, reikalauja nemažai drąsos. Todėl juokiasi – parkūrininkai yra drąsūs žmonės, bijantys to paties, kaip ir kiekvienas sportininkas.

„Parkūre, kaip ir bet kurioje sporto šakoje, labiausiai bijome nusisukti galvą. Juk nėra jokio skirtumo, ar šokdamas nuo vieno namo stogo ant kito nepataikysi užšokti, ar lėkdamas sportiniu automobiliu trenksiesi į sieną didžiuliu greičiu. Pasekmės gali būti tos pačios, t. y. vienaip ar kitaip skaudžios“, – sako Aurimas.

Skirtumas tik tas, kad ekstremalių sporto šakų atstovai apie pavojų dažniausiai negalvoja, nes čia reikalingas itin didelis susikaupimas, maksimali koncentracija.

Įveikti aukščio baimę

Deja, nugalėti save ne visuomet taip paprasta. A. Laurinavičius pasakoja, kad turi mokinių, kurie į parkūro treniruotes ateina ne mokytis pačių sudėtingiausių judesių, o tiesiog norėdami nugalėti didžiausias savo gyvenimo baimes.

„Parkūras – tai ne tik salto nuo vienos kliūties ant kitos. Yra žmonių, kurie, pavyzdžiui, visą gyvenimą jautė aukščio baimę. Intensyviai dirbant, ši baimė pamažu tolsta, o ją įveikęs sportininkas jaučiasi atlikęs didelį žygdarbį“, – teigia A. Laurinavičius.

Nebaigtų statybų aikštelės – lyg automobilių nelegalių lenktynių trasos

Šypsosi jaunas vyras išgirdęs klausimą, ar bus galima kada nors ir Šiauliuose pamatyti bebaimius sportininkus, šokinėjančius stogais, kūlvirsčia besiritančius per automobilius, besikarstančius per kitas urbanizacijos sukurtas kliūtis.

„Šiuo metu dar nepamatysite, nes dažniausiai parkūrininkai jėgas išbando tose vietose, į kurias žmonės neužsuka: nebaigtos statybos, apleisti pastatai ir panašūs objektai. Deja, tokios „trasos“ yra nelegalios, todėl parkūrininkus pamatyti būtų sunku“, – sako netradicinės sporto šakos atstovas.

Parkūro entuziastai, Aurimo teigimu, treniruotųsi ir legaliose lauko aikštelėse, jiems pritaikytose trasose. Deja, tokių Šiauliuose trūksta. „Kita vertus, gal ir gerai, kad kol kas gatvėje nelaksto vadinamieji treiseriai (taip vadinami parkūru užsiimantys sportininkai, – aut. past.). Priešingu atveju parkūro entuziastai iš visuomenės sulauktų dar daugiau neigiamo požiūrio“, – kalba judėjimo meno žinovas.

Energingas vyras džiaugiasi, kad Šiauliuose per gana trumpą laiką pavyko netradiciniu judėjimo menu besidominčius žmones sukvieti treniruotis į sporto salę, t. y. gatvės kultūros dalį perkelti po stogu.

„Kai sportininkams atsiras reikiamų įgūdžių, pamatyti parkūro atstovus mieste gal ir bus galima. Tik tai bus metodiškai suplanuota, saugu ir nekels aplinkiniams neigiamų emocijų“, – nedrąsiai žada pašnekovas.

Ar galiu būti per senas parkūrui?

Savaitraščiui „Šiauliai plius“ pasakodamas apie parkūrininkus ir savo kalboje ne kartą pavartojęs žodį „jauni“, A. Laurinavičius sako, kad judėjimo menui per senas būti negali. „Juk negali būti per senas krepšiniui ar futbolui tol, kol nori bei gali tai daryti. Panašiai yra ir parkūre – gali daryti tai, ką nori, jei iš tikrųjų to nori ir jei, žinoma, gali“, – sako Aurimas, bet pripažįsta – dažniausiai karstytis stogais, šokinėti per įvairias kliūtis ryžtasi jaunesni sportininkai.

Svarbiausia, vyriškio teigimu, žinoti, kokius tikslus sau kelia sportuojantysis. Nubėgti iš vienos vietos galima ir paprastai. Galima bėgti ir taip, kad kiekviename žingsnyje teks balansuoti ties savo galimybių riba, nes kiekviena kliūtis bus įveikiama panaudojant platų ekstremalių judesių arsenalą.

„Vyresniam žmogui ekstremalūs iššūkiai gali būti sunkiau įveikiami, nes sunkumų kelia prastesnė koordinacija, anksčiau patirtos traumos. Kita vertus, gyvenime teko sutikti žmogų, kuriam jau gerokai virš 70-imt, o jis dar atlieka sudėtingiausius sportinės gimnastikos numerius“, – pasakoja parkūro mokytojas.


(Da)kariškos ištvermės reikalaujantis sportas šiauliečiams dar mažai žinomas

Mindaugas MALCEVIČIUS

Kol daugelis keiksnoja duobėtus kelius, šaligatvius, „Enduro“ klasės motociklų sporto entuziastai lygaus kelio neieško. Priešingai. Jiems miškas, žvyro karjeras ar pelkėtos pievos – pati tinkamiausia vieta prajodinėti savo plieninius žirgus. Tokių natūralių gamtos sukurtų trasų Šiauliuose tikrai netrūksta. Bet sparčiai į šios ekstremalios ir šiauliečiams mažai dar pažįstamos sporto šakos geriausiųjų motociklininkų gretas besibraunantis Audrius Norkus sako, kad dar reikia daug ką padaryti, norint aukšto lygio „Enduro“ klasės motociklų varžybas suorganizuoti namuose.

Miškas, smėlis ar sudėtingas, gamtos sukurtas kliūčių ruožas – „Enduro“ klasės motociklų aistruoliai patogumų neieško. Ištvermingi vyrai jaučia malonumą, laimėję ištvermės ir greičio kovą su gamta ir savo varžovais.

Audriaus NORKAUS asmeninio archyvo nuotr.

„Enduro“ motociklui motokroso trasos neužtenka

Padarėme nedidelį žurnalistinį eksperimentą ir gatvėje sutiktų žmonių paklausėme, kas yra „Enduro“ klasės motociklų sportas. Rezultatai būtų puikiai tikę žinomai televizijos laidai „Klausimėlis“, nes žinančių buvo vos vienas kitas „Jei neklystu, tai čia kažkokia motokroso atšaka“, – šypteli dažnas miesto bulvare pakalbintas praeivis.

Savaitraščio „Šiauliai plius“ pašnekovas, šios sporto šakos entuziastas A. Norkus sako, kad kažkiek teisybės tokiame atsakyme yra. Pirmiausia todėl, kad motociklai, kuriais važiuoja sportininkai, labai panašūs tiek motokroso, tiek „Enduro“ varžybose. Tik „Enduro“ sporte reikia šiek tiek daugiau ištvermės.

„Panašumų yra, kaip ir nemažai esminių skirtumų. Pavyzdžiui, motokroso varžybose trasos ratas yra sąlyginai mažas, todėl žiūrovui patogu stebėti, kaip vyksta varžybos. Tikrosios „Enduro“ varžybos kiek kitokios. Jos vyksta dvi dienas, o trasa yra nepalyginamai didesnė ir sudėtingesnė nei motokroso. Viską pasako ir tie keli šimtai kilometrų, kuriuos tenka įveikti „Enduro“ klasės motociklų sporto entuziastams“, – sako Audrius.

Į tokį (da)karišką žygį susiruošusių sportininkų laukia ne vien ilga trasa. Norint pasiekti finišą, važiuojama miškais, motociklu tenka įveikti kalnus, upes, brastas, pelkes, smėlynus ir t. t.

Kelią rodo palikti ženklai

Paklaustas, ar „Enduro“ varžybos kažkiek panašios į visame pasaulyje žinomiausias bekelės ralio varžybas – Dakarą, šiaulietis A. Norkus sako, kad panašumų būtų nemažai.

„Dakaro ralyje važiuojama dvi savaites, naudojantis kelio knyga. „Enduro“ varžybose nepasiklysti mums padeda tik ant medžių ar stulpų paliktos vėliavėlės, kiti orientavimosi ženklai. Jie padeda surasti vadinamuosius greičio testus, kuriuos pravažiavus, pažymimas laikas. Taip sportininkai varginami dvi dienas, kol paaiškėja nugalėtojas“, – pasakoja Audrius, užsimenantis, kad „Enduro“ sprinto varžybos, priešingai nei klasikinio „Enduro“ motociklų varžybos, vyksta tik vieną dieną. Bet ištvermės ir čia reikia nemažai, nes netikėčiausių kliūčių ir sunkumų „pagardinta“ trasa gali tekti važiuoti net 5 val.

Entuziastai kimba į atlapus tikriems šios sporto šakos profesionalams

Šiuo metu Šiauliuose profesionalių „Enduro“ klasės motociklininkų nedaug. Mieste bei jo prieigose nevyksta ir šios sporto šakos varžybos, nes,

A. Norkaus teigimu, nėra tinkamų sąlygų. Vis dėlto gana ekstremalios sporto šakos entuziastų – netrūksta.

„Vieni treniruojasi Zokniuose, kiti važinėja tiesiog po miškus ar kartu su motokroso lenktynininkais vyksta pasportuoti į Aleksandrijos trasą. Bet tinkamų sąlygų, reikalingų tikroms „Enduro“ varžyboms, neturime“, – kalba sportininkas.

Nepaisant to, galingų krosinių motociklų aistruoliai, dažniausiai suaugę ir rimtus darbus dirbantys vyrai, jau pradeda rimčiau kibti į atlapus tikriems šios sporto šakos profesionalams. Praėjusiame Lietuvos „Enduro“ čempionato sezone dalyvavęs tik antrą kartą ir sprinto varžybų „Hobby“ klasėje iškovojęs 3 vietą, šiaulietis A. Norkus kovo pabaigoje prasidėsiančiame 2016-ųjų čempionate sau kelia dar aukštesnius tikslus. Gero sezono tikisi ir jo komandos draugai Aidas ir Ruslanas, kuriems pernai savo kategorijose iki prizinių vietų metinėje įskaitoje pritrūko itin nedaug.

Pagyvenęs jaunimas traumų nebijo

Nesustabdo motociklų sporto entuziastų ir skaudžios traumos. Vienam iš komandos narių prieš kurį laiką patyrus rimtą traumą (po skrydžio per motociklą lūžo raktikaulis, plyšo pilvo raumenys), šiandien Audrius nemano, kad dėl to visi turėtų atsisakyti noro važiuoti motociklais.

„Motokrosas yra dar pavojingesnė sporto šaka. Ten daugiau šuolių, t. y. daugiau skraidymo su motociklu, bet sportuojančiųjų netrūksta. „Enduro“ varžybose greičio ruožų taip pat netrūksta, bet dvigubi tramplinai – draudžiami. Tad traumų, nors jų ir būna, labai skaudžių pasitaiko tikrai ne taip jau ir dažnai“, – sako A. Norkus. Tada prisimena, kad praėjusiais metais Panevėžyje vykusiose „Enduro“ varžybose vienas sportininkas žuvo.

„Būna visko... Bet „Enduro“ motociklų sporte nemažai važiuoja vyresnių sportininkų, t. y. turinčių šiek tiek daugiau patirties. Kartais mes patys save vadiname pagyvenusiu jaunimu, – šypteli prisiekęs motociklų mylėtojas. – Kalbant apie traumas, tarp mūsų yra toks gana populiarus pasakymas, kad valgydamas žmogus irgi gali paspringti, bet net jei taip nutinka, valgyti mažiau nepradedama. Patyrus traumą, tikrai skauda. Bet palaipsniui skausmas atlėgsta ir vėl norisi sėsti ant motociklo.“

Miške smagu, bet nesaugu

Ar ne keistai atrodo su motociklu po miškus lyg paaugliai lakstantys suaugę vyrai? Išgirdęs tokį klausimą, Audrius juokiasi, kad dabar dažniau treniruojasi bent minimaliai motociklų sportui pritaikytose trasose. Miškas, kaip treniruočių vieta, esą dažniau viliodavęs paauglystėje.

„Dabar jau imi galvoti, kad lakstyti po miškus motociklu gal ir smagu, daugiau adrenalino, bet ne taip saugu. Juk niekada nežinai, ką išlėkęs už kokio posūkio gali sutikti. Todėl dažniausiai važiuojame sportuoti į Bačiūnus, Aleksandriją, Šiaulėnų ir Šiupylių smėlio karjerus. Neaplenkiame ir Zoknių, kur už motokroso trasos yra visai nemažai „Enduro“ motociklams bent šiek tiek tinkamų vietų“, – kalba sportininkas.

„Enduro“ klasės motociklų varžybos vyksta ant labai įvairios dangos, todėl ir treniruotėms,

A. Norkaus teigimu, reikia jos kiek įmanoma įvairesnės. Gerai važiuojant pelkėtu, slidžiu žemės paviršiumi, tikėtis gerų rezultatų varžybose, kuriose didžiąją dalį trasos tenka įveikti, tarkim, per smėlį, būtų naivu.

Gal kada nors ištvermingi vyrai rungsis ir Šiauliuose

Nors Šiaulius supa nemažai regioninių parkų, kuriuose šios sporto šakos varžybos vykti negali, Audrius tiki – kada nors ir šiame mieste vyks Lietuvos „Enduro“ čempionato etapas. Po jo žmonės, matyt, daugiau žinos apie ekstremalią ir milžiniškos fizinės ištvermės reikalaujančią sporto šaką.

„Bet pirmiausia turėtų atsirasti daugiau sportininkų, kurie susiburtų į komandą. Tuomet Motociklų sporto federacija leistų ir šiauliečiams namuose organizuoti varžybas. Nebūtina tikėtis Baltijos čempionato etapų, pradžioje užtektų ir Lietuvos“, – viliasi sportininkas.

Tokios Audriaus mintys tikrai gali kada nors tapti realybe, nes „Enduro“ klasės motociklų sporto varžybos organizuojamos taip, kad vis dažniau keistųsi trasos vieta, varžybų reljefas.

„Blogiausia, kai sportininkai pripranta prie trasos. Juk „Enduro“ sportas tuo ir įdomus, kad niekada nežinai, koks siurprizas tavęs laukia trasoje“, – juokiasi pašnekovas.


Pagauti ledo, vėjo ir entuziazmo

Mindaugas MALCEVIČIUS

Prieš savaitę Šiaulių miesto savivaldybės atstovai ir jėgos aitvarų sporto entuziastai, buriuotojai diskutavo, kaip Rėkyvos ežero infrastruktūrą pritaikyti profesionaliam sportui. Dažnai šiame ežere buriuojantis daugkartinis Lietuvos „Ice-Blokart“ ledrogių čempionato nugalėtojas Matas Mizgiris sveikina tokias iniciatyvas ir sako, kad Rėkyva – vienas unikaliausių gamtos kampelių Lietuvoje. Bet, kol dar visai neištirpo ledas, iš pajūrio prie Rėkyvos dažnai atvykstantis sportininkas siūlo iš arčiau pažinti vieną įdomiausių žiemos pramogų – ledroges.

„Vėjas yra pats pigiausias kuras“, – sako daugkartinis Lietuvos „Ice-Blokart“ ledrogių čempionato nugalėtojas M. Mizgiris. Bet norint su ledroge pagaudyti vėją, reikalingas dar ir ledas. O jis Lietuvoje – vis retesnis svečias.
Dvi lentos, trys pačiūžos ir burė

Galvojantiems, kad ledrogės yra tik privilegijuotųjų arba turtingųjų sportas, Matas turi gerų žinių. „Vėjas yra pats pigiausias kuras, – juokiasi vyriškis. – Tik jis „pilamas“ į specialų inventorių, kuris, žinoma, gali šiek tiek paploninti piniginę. Bet sakyti, kad ledrogių sportas yra brangi pramoga, tikrai negalėčiau. Įsigytos rogės ir kitas prie jų reikalingas inventorius yra išties ilgaamžiai.“

Pašnekovo teigimu, naudotas „Ice-Blokart“ ledroges, turinčias bures ir visą kitą reikiamą įrangą, galima įsigyti ir už maždaug 2 tūkst. Eur. Su tokia įranga jau bus galima ne tik pramogauti, bet ir dalyvauti varžybose. Brangiau gali kainuoti įgyvendinta svajonė skrosti ledą DN ledrogėmis. Pastarosios, Mato teigimu, gali patuštinti piniginę ir daugiau kaip 10 tūkst. Eur.

„Kita vertus, norintys tiesiog papramogauti, gali tai padaryti ir su minimaliomis išlaidomis. Internete tikrai netrūksta informacijos, brėžinių, kaip ledroges susikonstruoti pačiam. Teko matyti fotografijų, kuriose užfiksuota, kad prieškariu Kuršių mariose netrūko ledrogių, padarytų iš dviejų lentų, trijų pačiūžų ir iškeltos burės“, – šypteli įvairių tarptautinių ledrogių varžybų ir čempionatų prizininkas.

Žiemą ant ledo gaudyti vėją geriausia Rėkyvos ežere

Su pavydu svečias iš pajūrio kalba ir apie Šiaulių pašonėje telkšantį Rėkyvos ežerą. Paklaustas, kuris Lietuvos regionas labiausiai tinkamas šiai sporto šakai, M. Mizgiris ilgai nedvejoja.

„Net žvelgiant statistiškai, kur daugiausiai sąlygų buriuoti žiemą, akivaizdu, kad Rėkyvos ežeras tam – pati tinkamiausia vieta. Šis ežeras negilus, todėl greitai užšąla. Yra santykinai arti jūros, ežero nesupa kalnai, vadinasi, dažnai būna vėjuota“, – vardija ledrogių čempionas šiauliečiams puikiai pažįstamo ežero privalumus.

Kita ledrogių entuziastams draugiška vieta – Kuršių marios. Tik ten, Mato teigimu, sunkiau prognozuoti ledo storį, o ir pučiant stipriam vėjui, ledas dažnai sušąla nelygiai, yra ne toks patogus buriuotojams.

Prasidėjęs atodrėkis, jei tik neužsitęsia per ilgai, džiugina buriuotojus

Ko dar reikia, kad Rėkyvos ežeras tiek žiemą, tiek atšilus orams nestokotų aitvaruotojų, buriuotojų? „Pirmiausia reikia entuziazmo“, – juokiasi pašnekovas. Ir sako, kad namų pašonėje turint tokį ežerą kaip Rėkyva, tiesiog privalu norėti būti buriuotoju. „O sąlygos… Kai yra didelis noras, pavyksta prisiderinti ir prie esamų sąlygų. Kalbant apie ledroges, tai joms, pirmiausia, reikia ledo ir vėjo“, – sako M. Mizgiris.

Pasakodamas apie ledą, Matas šypteli ir sako, kad saikingas atšilimas, jei tik jis neužsitęsia per ilgai, tarkim, kokias dvi savaites, ledrogių sporto mėgėjams yra parankus metas.

„Prasidėjus atodrėkiui, mes triname rankomis, nes tirpsta sniegas. Mat kai jo yra daugiau nei 10 cm, ledrogėms jis jau yra kliūtis. Dar geriau, jei dieną yra atodrėkis, o naktimis – šąla. Tuomet buriavimui ant ledo sąlygos itin geros“, – kalba buriuotojas.

Svarbu žinoti, kas vyksta po ledu

Tikint ilgalaikėmis sinoptikų prognozėmis, dabar prasidėjęs atodrėkis gali tęstis tikrai ilgiau kaip dvi savaites. Tad Mato teiraujamės, koks ledas, atšilus orams, buriuotojams jau kelia pavojų.

„Jei ant ledo atsistojęs žmogus gali įlūžti, nesaugu ant tokio ledo buriuoti ir ledrogėmis. Taip yra todėl, kad ledas niekuomet nebūna vienodai storas, tvirtas. Todėl lipant ant bet kokio ledo, labai svarbu žinoti, kas vyksta po ledu. Pavyzdžiui, jei vanduo yra pratekantis, ant tokio ledo gali būti pavojinga ir esant minusinei temperatūrai“, – pasakoja sportininkas.

M. Mizgirio teigimu, jei patys žmonės elgsis atsakingai, buriavimas žiemą pats savaime tikrai nebus pavojingas. Tiesa, saugumas priklauso ne tik nuo ledo storio.

„Ledrogių sportas tuo ir žavi, kad išsiruošus buriuoti žiemą, nieko negali per daug susiplanuoti. Gamta diktuoja savo sąlygas, o mums, sportininkams, belieka prie jos prisitaikyti“, – sako M. Mizgiris.

Nuo ekstremalaus greičio iki visapusio saugumo jausmo

„Su DN tipo ledrogėmis sportininkai ant ledo išvysto iki 100 ar net 120 km/val. greitį, todėl skriejant ledu tokiu greičiu, išauga ir galimų traumų rizika. Bet buriuojant „Ice-Optimist“ tipo ledrogėmis, kuriomis skrosti ledą gali net vaikai, rizika yra labai nedidelė, nes ir greičiai – itin maži. Saugu buriuoti ir su „Ice-Blokart“ ledrogėmis, kurios pasiekia tik maždaug 70 km/val. greitį“, – teigia pašnekovas.

Vienu didžiausiu ledrogių privalumu M. Mizgiris įvardija tai, kad ši sporto šaka tausoja sportuojančiojo organizmą. Buriuojant žiemos metu, tikimybė pažeisti sąnarius, tikimybė gydytis dėl nutrauktų, patemptų kojos raiščių ar dėl patirtos organizmo perkrovos – itin maža.

Varžybų sąlygas diktuoja gamta

Nepaisant visų buriavimo privalumų, daugkartinis Lietuvos „Ice-Blokart“ ledrogių čempionato nugalėtojas pripažįsta, kad Lietuvoje ši sporto šaka nėra labai populiari. Pirmiausia, pašnekovo teigimu, ne visi šalia savo namų turi tinkamas sąlygas: arba trūksta tinkamų vandens telkinių, arba jie būna užšalę, t. y. tinkami buriuotojams per trumpai.

„Tenka susitaikyti su tuo, kad intensyviai pasportavus porą savaičių, vėliau tiek pat arba net dar ilgiau gali tekti laukti tinkamų sąlygų. Pagalį į ratus kiša ir pasaulinis klimato atšilimas, nes, pavyzdžiui, praėjusią žiemą idealias sąlygas buriuoti su ledrogėmis turėjome tik dvi savaites“, – prisimena Matas.

Būna ir kitų sunkumų. Kartais net turėdami puikų ledą, sportininkai netenka pagrindinio savo ledrogių energijos šaltinio – vėjo. „Bet, manau, šis sportas tuo ir žavi, kad išsiruošus buriuoti žiemą, nieko negali per daug susiplanuoti. Gamta diktuoja savo sąlygas, o mums, sportininkams, belieka prie jos prisitaikyti. Galime norėti vienaip, bet net atvykus į varžybų vietą, viskas gali pasikeisti vos per kelias akimirkas“, – šypteli pašnekovas.

Atšilus orams, ledrogės virsta… vėjaračiais

Pagautiems ledo, vėjo ir entuziazmo ledrogių mėgėjams, keiksnojantiems beužsitęsiantį atšilimą, Matas siūlo alternatyvą – „Blokart“ vėjaračius. Pastarieji įrenginiai, sportininko teigimu, pasaulyje net populiaresni už ledroges. Pirmiausia todėl, kad jais pasigavus vėją galima skrieti ne tik Lietuvoje ilgai neužsibūnančiu ledu, bet ir žeme.

„Vėjaračiais buriuojama tiek Ispanijoje, tiek Australijoje. Galima lėkti pasikinkius vėją nors ir per dykumą. Arealas šiai sporto šakai itin parankus. Populiarūs vėjaračiai ir Lietuvoje“, – sako M. Mizgiris, keliskart tapęs Europos „Blokart“ vėjaračių vicečempionu, o 2012-aisiais – ir pasaulio čempionu.


Žygių virusu užsikrėtę lietuviai sušlapti kojų nebijo

Mindaugas MALCEVIČIUS

„Geriau žygiuoti nei duoti interviu“, – juokiasi energija trykštanti šiaulietė žygeivė Elena Kanišauskienė. Prieš kelias dienas, Lietuvą dar kaustant speigui, iš keliasdešimties kilometrų žygio grįžusi moteris jau vėl dedasi daiktus ir ruošiasi kitam maršrutui. Nors aplink Lietuvą, kaip pastaruoju metu madinga, Elena dar nebandė žygiuoti, sako, kad ir trumpesnis žygis gali būti puikia mankšta, nuostabus laisvalaikis gamtoje. Svarbu tinkamai tam pasiruošti.

Fiziškai neaktyviems žmonėms ilgesnis žygis gali teikti ne džiaugsmą, o kančias. Todėl, E. Kanišauskienės teigimu, reikia nuolatos palaikyti gerą fizinę formą. Tada kiekvienas žygis teiks neapsakomą malonumą.

Ele­nos KA­NI­ŠAUS­KIE­NĖS as­me­ni­nio ar­chy­vo nuo­tr.

Žygių mada plinta ir įtraukia vis daugiau entuziastų

2015-ųjų pabaigoje žygeivis Saulius Bagdonas pasiekė greitojo žygiavimo Lietuvos rekordą – 130 km nuo Tauragės iki Kauno pėsčiomis jis įveikė per mažiau nei 19 valandų. Šių metų pradžioje kitas žygeivis Mantas Žalkauskas išsiruošė į daugiau nei 1 000 km kelionę pėsčiomis aplink Lietuvą. Varginančioje kelionėje šis žmogus ketina praleisti beveik visą likusią šios žiemos dalį.

Tokie žygiai – nauja mada ar šalyje sparčiai populiarėjanti dar viena sporto šaka? Šiaulietė E. Kanišauskienė sako, kad keliauti pėsčiomis lietuviai mėgo nuo seno. Bet leistis į beprotišką kelionę, kurios metu tenka peržengti žmogaus fizinių galimybių ribas, visai nebūtina.

„Aš pati niekada nebandau perlipti per save, kažką sau ar visam pasauliui įrodyti. Einu tiesiog savo malonumui. O leistis galima ir į vos kelių kilometrų žygį pėsčiomis, galima įveikti ir kelis šimtus kilometrų. Čia kiekvieno žmogaus pasirinkimas. Bet kokiu atveju tai bus nuostabus laikas, kai galima atitrūkti nuo visos savaitės darbų, rūpesčių“, – pasakoja žygeivė.

Pašnekovės teigimu, šis aktyvaus laisvalaikio ir sporto mišinys pastaruoju metu itin išpopuliarėjo – netrūksta išsiruošusių į vos kelių kilometrų žygį, bet ir ekstremalaus maršruto kelyje kulniuoja šimtai žygeivių. Jie per parą gali įveikti net iki 200 km. Dar labiau stebina šios sporto šakos entuziastų skaičiai.

„Paskutiniame žygyje Gargždai–Klaipėda kartu su manimi 25 km įveikė 1 529 žmonės“, – pasakoja Elena ir juokiasi – tokiuose žygiuose sunkiausi maždaug 6 km. Mat juos tenka įveikti tikroje žmonių minioje. Vėliau dalis atsilieka ir „kvėpuoti“ darosi lengviau.

Kelionėje atgauti jėgas padeda ir česnakai

Galvojantiems, kad žygiai – vaikų žaidimai, Elena siūlo pirmiausia pabandyti. Tada ir nuomonė turėtų kardinaliai pasikeisti. „Jau po kelių kilometrų ima jaustis nuovargis, todėl, kaip ir tikri sportininkai, žygeiviai privalo turėti maisto atsargų, kad galėtų pasistiprinti, atgauti jėgas“, – sako moteris.

Nors dažname žygyje vaišinama kareiviška koše, saldžia arbata, ne vieną šimtą kilometrų pėsčiomis nukulniavusi šiaulietė pataria į kuprinę įsidėti ir savo maisto produktų.

„Norėdami pakelti organizmo tonusą, dažnai įsidedame česnakų. Atstatyti energiją puikiai padeda ir šokoladas, bananai. Net spaudžiant šaltukui, aktyviai dirbantis organizmas netenka daug skysčių, todėl reikėtų turėti geriamo vandens atsargų“, – žarsto patarimus žygeivė.

Ruoštis reikia nuosekliai

Dar vienas patarimas – planuojant dalyvauti didesniame žygyje, vertėtų iš anksto tam paruošti savo kūną. Tiesa, kankintis valandų valandas sporto salėje irgi nėra būtina. Svarbu tiesiog iš anksto organizmą „nuteikti“ didesniam nei įprasta fiziniam aktyvumui.

„Ilgai užsisėdėjus prie televizoriaus, ilgame žygyje gali būti sunku. Todėl geriausia reguliariai palaikyti fizinį aktyvumą. Aš pati kasdien vakarais einu pasivaikščioti ir nueinu po 3,5 km. Turėdama laisvesnio laiko, visuomet išsiruošiu pabėgioti. Žiemą puikiai tinka slidinėjimas, aktyvus laisvalaikis ant ledo su pačiūžomis“, – sako E. Kanišauskienė.

Fiziškai neaktyviems žmonėms ilgesnis žygis, moters teigimu, gali teikti ne džiaugsmą, o kančias. Dar blogiau, kai atsiradusius raumenų skausmus skubama malšinti medikamentais.

Žmonės visureigiai bekelę įveikia ir be dygliuotų „padangų“

Paklausta, koks oras labiausiai neparankus išsiruošus į žygį, Elena šypteli ir sako, kad žygeiviams nebūna nei prasto kelio, nei blogo oro. Svarbiausia – tinkama apranga, ypač batai.

„Nors žygiuojant, kaip ir renkantis bet kurią kitą sporto šaką, galima apsirūpinti pačia moderniausia apranga – brangia avalyne, kojinėmis, pirštinėmis, aš pati specialios aprangos neturiu. Vienintelės mano pagalbininkės žygyje yra šiaurietiško ėjimo lazdos“, – sako Elena. Tiesa, žygeivė pripažįsta – batai, kad ir kokie jie bebūtų, privalo būti patogūs. Antraip gali tekti kovoti su kojų nuospaudomis.

Mat maršrutai, kaip pasakoja Elena, žygeivių dažniausiai nelepina – pavasarį klampojama per pelkes, žiemą brendama per pusnis, braunamasi per miškus ir tik nedideles atkarpas žygiuojama įprastais keliais.

Kad nešaltų kojos, per sniegą galima žygiuoti ir be batų

Suintriguoja žygeivės pasakojimas, esą žiemos žygyje sušlapus batams, juos galima persimesti per kuprinę ir toliau keliauti… Be batų. Ar tai įmanoma?

„Visko būna, – juokiasi moteris. – Pamenu, kaip viename žygyje kovo mėnesį, kai dar buvo nemažai sniego, porai mergaičių permirko žygiui visai nepritaikyti batai. Tai jos, labiau patyrusiems žygeiviams patarus, rado paprastą sprendimą – šlapius batus tiesiog pasiėmė į rankas, persimovė sausas kojines ir toliau tęsė žygį basomis kojomis. Reikėjo tik saugotis drėgnesnių kelio ruožų ir eiti žygeivių jau pramintais suplūkto sniego takais.“

Nenorintiems keliauti basomis, Elena pataria į žygį įsidėti kelias poras batų. Kokie jie – guminiai botai, kareiviški batai – priklausys nuo pasirinkto maršruto.

„Tačiau aš niekada į žygį neišeinu į kuprinę neįsidėjusi bent jau trijų porų šiltų kojinių. Juk niekada nežinai, kada jos gali likti vieninteliu sausu apavu“, – šypteli pašnekovė.

Žiemą sunkiau nei vasarą? Nebūtinai...

Vis dėlto patyrusi žygeivė nesutinka su manančiais, kad žiemą lauke spaudžiant šalčiui įveikti didelius atstumus pėsčiomis sunkiau nei vasarą. Pašnekovės teigimu, nors šiluma kaulų nelaužo, su kuprine ant pečių kulniuojant dideliame karštyje ne tik greičiau pavargstama, bet ir rizika nualpti kur kas didesnė.

„Vasarą nepalyginamai dažniau nutrina ir kojas, sutraukia raumenis“, – kalba žygeivė. Tačiau tikina, kad visais metų laikais galimybė pajudėti, bendraminčių draugijoje patyrinėti gamtą ar išbandyti savo jėgas yra neįkainojama patirtis.

„Važiuodamas automobiliu ar dviračiu, niekada nepamatysi to, ką galima pamatyti, pajausti žygiuojant“, – sako pašnekovė ir pripažįsta, kad, deja, dar ne visi tai supranta. Esą tenka sutikti ir tokių, kurie į žygeivius žvelgia nepatikliai. Dažnas praeivis, Elenos pasakojimu, net pirštą sau prie smilkinio pasukioja. Neva tokie žygiai – tik iš dyko neturėjimo ką veikti.

„Bet juk kiekvienas pasirenka, ką jam mieliau daryti. Vieni renkasi taurelę, kiti eina pasėdėti į kavinę, o man po visos savaitės darbų, po pabodusios rutinos reikia smegenų operacinę sistemą atnaujinti“, – juokiasi žygeivė. Ir pripažįsta, kad be žygių savo gyvenimo jau nebeįsivaizduoja. Kartą pabandžiusi, pasigavo šį „virusą“, matyt, visiems laikams ir atsikratyti jo niekaip negali.


Energetinė naktis sukvietė „ruonius“ prie eketės

Mindaugas MALCEVIČIUS

Artėjant vidurnakčiui, keliolika minučių intensyvios mankštos, o tada – septyni panėrimai į eketę spaudžiant maždaug 10-ies laipsnių šalčiui. Ir šis sakinys ne iš kokio pamišėlio dienoraščio. Kol daugelis jau ramiai miegojo, naktį iš sausio 18-tos į sausio 19-ąją būrelis Šiaulių sveikuolių maudėsi lediniame Prūdelio vandenyje. „Naudojamės proga, kai kelias valandas visas Žemės vanduo tampa stebuklingas“, – sakė , artėjant vidurnakčiui ant ledo, mankštą pradedantys „ruoniai“. Deja, tokių maudynių dalyviai pripažįsta – norint šokti į tiesiog akyse ledėjantį vandenį, net ir turintį stebuklingų galių, sunkiausia įveikti psichologinį barjerą.

Išnėrusių iš ledinio vandens ir patekusių į stingdantį šaltį „ruonių“ kūnai akimirksniu įrausta, atiduodami į aplinką garuojančią šilumą. Todėl svarbiausia kuo skubiau apsirengti sausais rūbais.
Ypatingas planetų išsidėstymas „išjudino“ vandenį ir žmones

Su sveikuoliais susitinkame keliolika minučių po 23-ios valandos. Miestas jau snaudžia, tačiau ant užšalusio Prūdelio – tikra šventė. Čia susirinkę žmonės skuba kurti laužą, kirviu kapoja ledu vis apsitraukiančią eketę. Nepamirštama papuošti ir eketės kraštų, uždegti žvakutes. Darbų įkarštyje sveikuoliai dar spėja pasakoti, kad veikiamas energetinių visatos srautų, ypatingos galios vanduo įgauna tik tris kartus per metus – sausio 19-ąją, vasario15-ąją ir birželio 24-ąją.

„Planetos išsidėsto tam tikra tvarka, todėl vanduo keičia savo struktūra. Jis tampa panašus į tą, koks yra gyvuose organizmuose: gyvūnuose, augaluose, žmonėse. Todėl šis stebuklingas vanduo ir vadinamas gyvu. Bet reikia paskubėti, nes geriausias savybes vanduo turės vos pusantros valandos“, – šypteli Egidijus.

Pradedantiems „ruoniams“ sunkiausia įveikti ledinio vandens baimę

Paklaustas, ar lediniame vandenyje maudosi tik tą ypatingą naktį, pašnekovas purto galvą ir skuba pasakoti, kad tokios maudynės – dažno sveikuolio kasdienybė.

„Eketes kertame kone kiekvieną savaitę. Ir nuo nieko nesislepiame, nesimaudome tik naktimis. „Ruonius“ tiek Rėkyvos ežere, tiek prie Prūdelio galima pamatyti dieną, maždaug

10 val. ryto. Dažniausiai – šeštadieniais“, – sako vyriškis. Tiesa, pašnekovas šypteli ir sako, kad „ruonių“ maudynės – ne tas pats, kas palindimas po šaltu dušu.

Norint bent kartą nugalėti eketę, reikia tam ruoštis. O svarbiausiai tai, kad ruošimasis maudynėms žiemą vyksta visai ne treniruoklių salėje. Net ir mankšta, kūno parengimas, būtinas prieš atsiduodant į šalčio gniaužtus, yra dar niekai.

„Pats svarbiausias dalykas, norint pradėti grūdinti organizmą tokiu būdu – sugebėjimas įveikti save, t. y. nugalėti savo baimę stoti akis į akį su juoda ekete. Nors turint širdies, sąnarių problemų, sergant kokiomis nors rimtomis ligomis, maudytis lediniame vandenyje, greičiausiai, visai nereikėtų“, – kalba sveikuolis, jau kviečiantis žmones burtis mankštai.

Ar šaltis gali paguldyti į ligos patalą?

Gera nuotaika ir energija pasiruošę sujudinti ne tik daugelį bauginantį eketės vandenį, bet ir visą užšalusio vandens telkinio pakrantę, maudynių entuziastai skuba pasakoti, kad jie patys susirgti po tokių maudynių visai nebijo.

„Jei ir susergi, tai ne dėl to, kad į eketę įlindai. Susergama todėl, kad ligą žmogus jau turėjo. Anksčiau ar vėliau, ji būtų apie save priminusi. Maudynės tik gali paspartinti tai, kas buvo neišvengiama“, – kalba vienas naktinių maudynių dalyvis.

Ir, matyt, jis teisus, nes iš eketės išnėrę nuo šalčio įraudusiais kūnais „ruoniai“ krykštauja lyg vaikai. Tokiu savo nuoširdžiu džiaugsmu jie patvirtina, kad medikų išsakomi būgštavimai dėl po ledinių maudynių patiriamo organizmo šoko ir gresiančių sveikatos problemų jiems sunkiai girdimi. Viską užgožia per eketės kraštus išsiliejančios geros emocijos, kuriomis spinduliuoja sveikuoliai.

Juo labiau kad, pačių besimaudančiųjų teigimu, patyręs milžinišką temperatūrų kontrastą, lediniame vandenyje pabuvojusio žmogaus organizmas meta galingą kozirį – minutei ar kelioms gana ženkliai pakelia kūno temperatūrą. Tuomet, kaip ir tikro peršalimo metu, organizmas sunaikina nemažai įvairių mikrobų, sukeliančių virusus.

„Yra ir dar vienas privalumas – staigiai pasinėrus į ledinį vandenį, vidaus organai gauna staigų kraujotakos suaktyvinimą. Jo metu iš organizmo pašalinami toksinai, žmogus gauna adrenalino. Todėl, nors dažnas mus laiko bepročiais, mus nuolatos lydi džiaugsmas, laimės pojūtis, gera nuotaika“, – kalba sveikuoliai ir pripažįsta, kad kiekvienų artėjančių maudynių laukia iš anksto nekantraudami ir džiūgaudami.

Ne tik proto, bet ir kūno mankšta – būtina

Pradėję fizinį pasirengimą maudynėms, „ruoniai“ toliau pasakoja, kad, įveikus baimę šokti į eketę, labai svarbu tinkamai paruošti kūną. Ne vieną eketę nugalėjusi sveikuolė šiaulietė juokiasi, kad stingdantis vanduo svetingai pasitinka tik gerai nusiteikusius ir tinkamą mankštą padariusius tokio gyvenimo būdo propaguotojus.

„Prieš šokant po ledu, kūnas turi būti šiltas, turi būti išmankštintos visos raumenų grupės, išjudinti sąnariai“, – pataria moteris. Jai antrina ir Egidijus, kuris pasakoja, kad prieš kiekvienas maudynes bėga meditacinį krosą.

„Tai ne šiaip intensyvus bėgimas, o mankšta, kurios metu atpalaiduojami raumenys“, – sako maudynių entuziastas, priduriantis – jei ir po tinkamos mankštos ledinis vanduo per daug kandžiojasi, galima su juo susibičiuliauti kitais būdais. Vienas iš jų – prieš pasineriant po lediniu vandeniu, išgerti karštos arbatos. Tuomet kūnas sušyla ir iš vidaus veikia lyg termosas.

Įveikti šaltį padeda tinkama apsirengimo technika

Apibėgę Prūdelį, sveikuoliai neriasi iš rūbų, nuogi sušoka aplink degantį laužą ritualinį šokį ir vienas po kito, palaikomi bendraminčių, neria į ledinį vandenį. Po tokio ekstremalaus apsivalymo, kaip patys sako, labai svarbu kuo greičiau apsirengti sausais rūbais.

„Tiek nusirengiant, tiek ir apsirengiant yra tam tikros taisyklės. Nusirengiant, paskiausiai nusimaunamos kojinės, nusiimama kepurė, nusivelkamos apatinės kelnaitės. Labai svarbu, kad rūbai nebūtų sumesti į krūvą bet kaip, nes išnėrus iš ledinio vandens, reikia kuo greičiau apsirengti“, – pasakoja Egidijus.

Jis šypteli, kad tokios maudynės įdomios dar ir dėl to, jog spaudžiant rimtam šaltukui, rankšluostis nereikalingas – speigas vandenį nuo kūno išdžiovima akimirksniu. Ir, pasirodo, sunkiausiai „ruoniai“ ištveria visai ne šaltį. Didžiausias priešas – vėjas, kuris, net esant keliems laipsniams šalčio, itin skaudžiai kandžioja žiemos maudynių entuziastų kūnus.

Artimiausias masinis renginys, kuriame „ruonius“ bus galima matyti ir dienos šviesoje, vyks vasario 13 d. Palangoje.  Kiekvienas atvykęs į grūdinimosi šventę „Palangos ruoniai – 2016“ galės įveikti savo didžiausią baimę – įšokti į ledinę jūrą.

  
   
   

SŠK „Šiaulių volta“ organizuotose Lietuvos sportinių šokių reitingo varžybose – ir mūsų šokėjų perga

Osvaldas JOKŪBAITIS

Į pirmąsias šių metų Lietuvos sportinių šokių reitingo varžybas „ŠIAULIAI – 2016“ susirinko net 224 šokėjų poros iš Lietuvos bei Latvijos.

„Reitingo varžybos svarbios, todėl šokėjai noriai jose dalyvauja. Jie renka kvalifikacinius ir reitingo taškus. Metų pabaigoje šie taškai susumuojami ir yra skelbiamos šešios geriausios poros. Jos apdovanojamos Lietuvos sportinių šokių federacijos diplomais, pirmą vietą užėmusiai porai dar gi suteikiama galimybė ateinančius metus dalyvauti reitingo varžybose be paramos įnašo“, – sako SŠK „Šiaulių volta“ vadovė Birutė Malinauskienė.
Varžybų, kurios truko visą dieną, metu poros varžėsi 24 amžiaus bei meistriškumo grupėse. Šokėjus vertino 24 teisėjai iš Latvijos, Rusijos, Baltarusijos ir Lietuvos, taip pat suskirstyti į grupes.
Varžybose dalyvavo visi 4 Šiaulių miesto sportinių šokių klubai: „Milagras“, „Svingas“, „Šypsena“ ir varžybų organizatoriai bei renginio šeimininkai „Šiaulių volta“. Miesto šokėjai lyderiavo visose amžiaus grupėse, tad iškovota daug prizinių vietų. „Rezultatais tikrai esu patenkinta“, – šypsosi klubo vadovė B. Malinauskienė, puoselėjanti ilgametes sportinių šokių tradicijas mūsų mieste.

  
4 vietos laimėtojai – Justinas Veligoras ir Meda Pakėnaitė (SŠK „Šiaulių volta“). 3 vietos laimėtojai – Dainius Grubliauskis ir Augustė Beinoravičiūtė (SŠK „Šiaulių volta“).
   
   
Iškovotomis pergalėmis džiaugėsi mažieji SŠK „Šiaulių volta“ šokėjai.  

Slidinėjimo trasos primena vieškelį, bet sportuojančių Šiauliuose – netrūksta

Mindaugas MALCEVIČIUS

Jau kelintą savaitę iš eilės Lietuvoje laikantis tikrai žiemiškiems orams, dažnas žiemos sporto entuziastas skuba išnaudoti sniego ir ledo privalumus. Deja, žiema džiaugiasi ne visi. Kol vieni nuo slidžių, snieglenčių ar pačiūžų valo dulkes ir aktyviai sportuoja, kiti „mankštinasi“ dejuodami. Esą šiemet net Radviliškis turi naują čiuožyklą, o šiauliečiai čiuožinėti gali tik apsnigtose gatvėse ar apledijusiuose šaligatviuose. Žinomas šiaulietis sportininkas Svajūnas Ambrazas, nors ir mesteli ledo gabalą į valdžios sušalusį daržą, primena – pirmiausia patiems reikia kūrybiškai išnaudoti turimą infrastruktūrą.

Kol daugelis kaimyninių šalių žiemos sporto entuziastų džiaugiasi modernia slidinėjimo infrastruktūra, šiauliečiai gali mėgautis tik mėgėjiškai pačių slidininkų iniciatyva paruoštomis trasomis.

stux nuotr.

Nesiūlo valdžia, dovanoja gamta

„Jei mes visi esame įpratę žiūrėti, ką spustelėjus šaltukui pasiūlys miesto valdžia, tai ji, deja, ir šiemet nelabai ką turi pasiūlyti. Kalbant apie žiemos sportą, Lietuva, ypač Šiauliai, labai stipriai atsilieka nuo daugelio šalių. Nesvarbu, ar tai būtų Baltarusija, Lenkija ar Vokietija“, – kalba daugkartinis Lietuvos orientavimosi sporto čempionas.

Bet sakyti, kad žiemos sporto entuziastai Šiauliuose neturi ką veikti, S. Ambrazas nelinkęs. Jo teigimu, išsiilgę tikros žiemiškos mankštos, žmonės būriais traukia ant Rėkyvos ežero ledo, kur čiuožinėja, aitvaruoja. Nepamirštamas ir miesto centre esantis Prūdelis, kuriame patys šiauliečiai įsirengia čiuožyklą. O kur dar Salduvės piliakalnis, nugludintas rogučių entuziastų...

„Salduvės slidinėjimo trasas žmonės išvalė, paruošė dar rudenį. Todėl ten tikrai galima sutikti ne vieną slidininką. Slidininkų netrūksta ir ant Talkšos ežero, Bubių apylinkėse, Kurtuvėnų regioniniame parke“, – žiemos sporto entuziastų traukos vietas vardija pašnekovas.

Nors jau seniai Šiauliuose neliko prieš daug metų traukos centru buvusios čiuožyklos Kaštonų alėjoje, S. Ambrazas ragina ieškoti kitų galimybių. „Visada galima eiti prie Prūdelio. Ten gal nebus muzikos, kitų pramogų, bet ledas yra“, – sako sportininkas.

Per daug esame išlepinti, kad į rankas imtume kastuvą

Tai kodėl vis padejuojame, kad Šiauliuose nėra reikiamos žiemos sporto infrastruktūros? Svajūnas juokiasi, esą daugelis jau yra įpratę, kad ledo arena yra tik prekybos ir pramogų centre. Ten nuėjus, nereikia darbuotis su kastuvu, kad būtų galima pačiuožinėti.

„Per daug esame išlepinti visokiausių patogumų. Bet tie, kurie bent kiek nagingesni ir netingi pasidarbuoti, puikiai išnaudoja visas mieste ir aplink jį esančias erdves – pasidaro trasas ir džiaugiasi žiemos pramogomis. O valdžia… Jei ji nori tarnauti žmonėms, tai turi įrengti trasas, turi viską paruošti“, – sako S. Ambrazas ir prisimena, kad seniau Šiaulių Kaštonų alėjoje būdavo čiuožykla. Dabar jos neliko.

„Tad sąlygos, žvelgiant šiuo aspektu, lyg ir prastesnės. Bet visada galima eiti prie Prūdelio. Ten gal nebus muzikos, nebus kitų pramogų, bet ledas yra“, – šypteli sportininkas, kuris, prasidėjus tikrai žiemai, dažniausiai sportuoja ant lygumų slidžių.

Slidinėjimo trasos primena mėgėjiškai nutiestą vieškelį

Vis dėlto šiauliečių noras turėti labiau išvystytą žiemos sporto infrastruktūrą S. Ambrazui visai suprantamas. Nors jis juokiasi, kad tikri sportininkai nedejuoja, o ieško išeičių, padėtis gana apgailėtina.

„Viskas gerai, kol kur nors neišvažiuoji ir nepamatai, kaip gyvena, sportuoja kiti. Įsivaizduokite, jei visos Šiaulių gatvės būtų išpiltos žvyru, o ne asfaltuotos. Kiek žmonių važinėtų automobiliais? Šis palyginimas tinka kalbant apie mūsų turimas lygumų slidinėjimo trasas. Jos yra, bet jų būklė primena vieškelį, o ne gerai išgrįstą kelią“, – sako sportininkas.

Bet ir tokias sąlygas turint, Svajūno įsitikinimu, galima sportuoti. Juo labiau kad slidinėjimas kalnų slidėmis – puiki mankšta visoms raumenų grupėms, geras aktyvus poilsis gryname ore.

Varžytis, kovoti dėl titulų galima ir žiemą

„Galima ne tik prasimankštinti. Šių metų vasario 16 d. vyks tradicinis Šiaulių miesto slidinėjimo čempionatas. Bubiuose jis vyko 2010–2013 m. Pernai ir užpernai šio žiemos čempionato nebuvo, nes tuomet bėgome krosą“, – sako sporto organizatorius.

Ir nors besiskundžiančių prasta šiaulietiška žiemos sporto infrastruktūra netrūksta, aktyviai sportuojančiųjų skaičius iš tiesų džiugina. S. Ambrazas šypteli – įprastai į Šiaulių miesto slidinėjimo čempionatą suvažiuoja 100–150 žiemos sporto entuziastų, profesionalių slidininkų.

„Nežinau, ar tai daug. Jūs man pasakykite?“ – kukliai šypteli pašnekovas.

Patarimas sportuojantiems: kailinius geriau palikite spintoje

Paklaustas, ar norint dalyvauti žiemos sporto varžybose, norint sportuoti spaudžiant šaltukui būtinas specialus pasiruošimas, kažkuo besiskiriantis nuo pasiruošimo sportuoti šiltuoju metų laiku, S. Ambrazas purto galvą.

„Nėra jokio skirtumo. Galiu atsakyti tik filosofiškai. Mūsų švietimo sistema neišmoko jaunuolių prisitaikyti prie gyvenimo negandų, neišmoko, kad per lietų reikia eiti apsirengus tinkama apranga. Bet puikiai įkala į galvą, kiek, tarkim, Mėnulis nutolęs nuo Žemės. Todėl ir pradedama ieškoti pasiteisinimų, sunkumų. Kalta ne žiema, o mes patys“, – šypteli Svajūnas. Tuomet priduria – ruošiantis sportuoti žiemą, svarbiausia pasirūpinti tinkama apranga.

Apranga, sportininko teigimu, turi gerai garinti prakaitą. Jei yra vėjas, ji turi nuo jo apsaugoti. Didžiausia sportuojančiųjų žiemą klaida – per daug šilti rūbai arba jų prisivilkta per daug.

„Pradėjus sportuoti spaudžiant šaltukui, pradžioje turi būti šalta. Juk tam skirta mankšta, vadinamasis apšilimas. Taip pat svarbu, kad rūbai būtų funkcionalūs, t. y. netrukdytų judėti. Žiemą susisupęs į kailinius nepasportuosi“, – juokiasi pašnekovas. O ir sušalti sportuojant gana sudėtinga. Todėl pašnekovo paklausus, ar yra toks lietuviškas šaltukas, kuris priverstų žiemos sporto entuziastus likti šiltuose namuose, jis iš karto tai neigia.

Apranga turi „nesipykti“ su sporto inventoriumi

Pastebi S. Ambrazas ir dar vieną žiemos sporto kuriozą, būdingą šiauliečiams. Kadangi mieste nėra tinkamų slidinėjimo trasų, išvystytos žiemos sporto infrastruktūros, dažnam trūksta įgūdžių įsigyjant sporto inventorių, derinant jį su turima apranga.

„Kad ir šiaurietiško ėjimo lazdos. Kartais žmones perka jas pačias brangiausiais, skirtas profesionalams, o sportuoti su tokiomis lazdomis išsiruošia kone su kostiuminėmis kelnėmis. Bet juk toks derinys – tai tas pats, kas pirkti naujausią „Ferrari“ ir važinėtis juo duobėtomis Šiaulių gatvėmis“, – šypteli daugkartinis Lietuvos orientavimosi sporto čempionas.

Jo teigimu, dabar žmonės užmiršta pačias elementariausias tiesa. Juk daugelis dalykų yra seniai žinomi, laiko patikrinti, todėl išradinėti dviračio – nebereikia.

Dviračio taką nusitiesti sunku, o slidinėjimo trasą įsirengti – galima

O išsiruošusiems pasportuoti, kol žemę dar nuklojęs sniegas, Svajūnas pataria pirmiausia atsakyti į klausimą – norima tik pajudėti, pabūti gryname ore ar ketinama kuria nors sporto šaka užsiimti rimčiau.

„Tarkim, paprastam pasivaikščiojimui per sniegą tinka bet kokios slidės. Svarbu, kad pačiam būtų patogu. Jei norima slidinėti, reikalingos ne tik kokybiškesnės, brangesnės slidės – turi būti įrengta ir slidinėjimo trasa. Juk ir dviratį nusipirkę pirmiausia žiūrime, ar yra tinkami dviračių takai. Tiesiai per mišką, laukus ar dobilieną – nevažiuojame“, – kalba sportininkas.

Todėl aktyvūs šiauliečiai, nelaukdami miesto valdžios malonių, patys ruošiasi slidinėjimo trasas ir vakarais, baigę darbus, buriasi draugėn, ir jau kuris mėgaujasi savo triūso rezultatais.


Zumbą atrandančios lietuvaitės pirmiausia išmoko atsikratyti įgimto kuklumo

Mindaugas MALCEVIČIUS
mindaugas.malcevicius@splius.lt

Zombiai, džiumbos ir panašūs „krikšto“ vardai. Tokius lietuviams naujos sporto šakos – zumbos – epitetus prisimena Jūratė Trafimovienė. Prieš šešerius metus pirmoji Šiauliuose išbandžiusi aerobikos ir šokių kokteilį, šiandien zumbos instruktorė džiaugiasi sparčiai augančiomis šios sporto šakos entuziastų gretomis. Ir nors iki 2015-ųjų liepą Maniloje pasiekto zumbos pamokos rekordo mums dar toli (tuomet Mandalujongo gatvėse susirinko 12 tūkst. 975 dalyviai, vilkėję geltonais marškinėliais), Jūratė pastebi – Lotynų Amerikos ritmai užvaldo ir santūrius lietuvaičius.

„Zumba man yra hobis, mano aistra, turbūt, net priklausomybė“, – sako pirmoji zumbos trenerė Šiauliuose J. Trafimovienė.

Jū­ra­tės TRA­FI­MO­VIE­NĖS as­me­ni­nio ar­chy­vo nuo­tr.

– Zumba – kas tai, kaip jūs ją apibūdintumėte?

– Nors zumbos pagrindas yra Latina ritmai (salsa, regatonas, menegė, cumbia, bachata etc.) ir tarptautinė, kitų tautų nacionalinė muzika bei populiarūs pasauliniai hitai, vis dėlto tai yra sportas. Ne šokiai, kaip įsitikinę daugelis. Šios sporto šakos kardio treniruotė paremta intervalo principu, t. y. greitos ir lėtos melodijos keičia viena kitą visos treniruotės metu. Zumbos treniruotę būtų galima palyginti su bėgimu kalnuota vietove. Aerobiniai pratimai stiprina visą kūną, didina ištvermę, gerina širdies ir kraujagyslių sistemos veiklą. Šokių elementai stiprina atskiras raumenų grupes ir daro kūną lankstesnį.

– Ši sporto šaka yra kilusi iš Pietų Amerikos. Ar ji tinka mums, lietuviams, neturintiems tokio karšto pietietiško temperamento?

– Taip, zumbos sumanytojas – Alberto Perezas – yra šokėjas ir choreografas iš Kolumbijos. Bet ir mums, lietuviams, ši sporto šaka puikiai tinka. Lietuviai, kaip ir kiti europiečiai, keliauja, tampa kosmopolitiški, domisi naujovėmis ir nori jas išbandyti. Vienintelis skirtumas tarp mūsų ir pietiečių – pastariesiems Latina ritmai ir šokiai yra įgimti, o mes turime galimybę jų išmokti. Tiesa, lietuviams dar tenka išmokti atsikratyti savo įgimto kuklumo.

– Kaip reikia pasiruošti zumbos treniruotei?

– Pirmiausia reikia pozityvaus nusiteikimo ir geros nuotaikos. Juk ne viskas pavyksta iš pirmo karto (juokiasi). Kaip ir išbandant bet kurią naują sporto rūšį, naują veiklą. Ar pradedantysis bėgikas gali iškart bėgti 40 km maratoną? Ne, pirmai treniruotei jam ir 2 km bus gera pradžia.

Nereikėtų pamiršti ir aprangos – rūbai treniruotės metu neturėtų varžyti judesių, sportinė avalynė neturėtų slysti. Kaip ir bet kurioje kitoje treniruotėje, svarbus „pagalbininkas“ – rankšluostis. Intensyviai judant, garantuotai teks šluostyti nuo kaktos prakaitą (juokiasi).

– Teko girdėti, kad zumbos treniruotė primena nesibaigiančią šventę.

– Nuotaika, be jokių išimčių, visada būna puiki! Per pirmas penkias treniruotės minutes galiu pasakyti, kurie zumbą išbando pirmą kartą. Naujokus atpažįstu ne dėl jų netaisyklingai atliekamų judesių – viską išduoda pasimetusių žmonių žvilgsniai. Bet po 10 minučių dauguma naujokių sugeba atsipalaiduoti, pajausti muziką ir pasiduoti bendrai atmosferai.

– Sakote naujokės, o ne naujokai. Tai zumbą renkasi tik dailiosios lyties atstovės? Nors man šokio siautulyje teko matyti ir vieną kitą vyrą... Kas vyrus atvilioja į zumbos treniruotę?

– Paradoksalu, kad šios sporto šakos sumanytojas – vyras, o pačių zumba entuziastų vyrų yra labai maža dalis. Turbūt, ne daugiau 15 proc. Lietuvoje – dar mažiau. Greičiausiai, vienam kartui juos atvilioja smalsumas.

Ilgalaikius zumbos entuziastus savo grupėje turėjau tik užsienio piliečius iš šiltesnių kraštų. Tiesa, vieną lietuvį į treniruotę atvedė pralaimėtos lažybos. Bet netrukus ir jis pabėgo į treniruoklių salę – zumba jam buvo per didelis iššūkis. Ypač sudėtingi pasirodė dubens ir klubų judesiai (juokiasi). Todėl vyrai, turbūt, labiau renkasi individualų ir oficialiai “vyrišku” pripažintą sportą. Girdėjau juos sakant, kad kur kas smagiau žiūrėti į judančias moteris negu judėti salėje kartu su jomis (šypsosi).

– Tai ko moterys ir merginos ateina į zumbos treniruotes – gerai praleisti laiką, pajudėti muzikos ritmu ar rimtai pasportuoti?

– Įvairiai. Vienos ateina išgirdusios, kad čia galima sudeginti daug kalorijų, aktyvinti medžiagų apykaitą ir mažinti svorį. Kitos nori išmokti šokio judesių, tapti lankstesnės bei grakštesnės. Trečias atsiveda nuogirdos apie draugiškus zumbos kolektyvus, turinčius savo tradicijas, švenčiančius savas šventėmis ar vykstančius į zumba maratonus.

– Kiek laiko reikia treniruotis, sportuoti, kad jau būtų galima kalbėti apie efektą – dailesnes kūno linijas, sudegintas kalorijas ir kita?

– Nėra nei vienos sporto rūšies, kuri darytų stebuklus, jei nederinamas maisto racionas ar negalvojama apie tai, kas dedama į burną. Dar svarbiau, jei negalvojama, kokiomis porcijomis dedama.

Pati sau esu geriausias to pavyzdys, nes būtent zumba padėjo susigrąžinti ir tą svorį, ir tas formas, kurias turėjau prieš gimdymą. Kita vertus, vos tik atsipalaiduoju ir valgau viską, jei dar valgau dar ir didelėmis porcijomis, kūno pokyčius pastebiu gana greitai (šypsosi). Kalbant apie zumbą, tai treniruotes lankant reguliariai, tvirtėjantys rankų, pilvo, kojų ir ypač sėdmenų raumenukai juntami ir matomi jau po pirmo mėnesio.

 – Treniruotėje paprastai dalyvauja grupė žmonių. Kaip greitai jiems pavyksta pagauti ritmą, kaip greitai išmokstama atkartoti judesius? Ar tai sunku?

– Labai įvairiai. Tos, kurios kažkada šoko, pagauna judesius savarankiškai ir labai greitai. Mažai sunkumų kyla ir toms ar tiems, kurie anksčiau lankė grupinius užsiėmimus – jie gana greitai susiorientuoja, ką ir kaip reikia daryti. Sunkiau tiems zumbos entuziastams, kurie niekada nelankė jokių šokių ar sportuodavo individualiai. Bet nebuvo nei vieno, kuris lankė zumba ir nieko neišmoko.

Sakyčiau, užtenka 3–5 treniruočių, kad žmogus galėtų apsispręsti, tinka jam ši sporto šaka ar ne. Esminis skirtumas nuo kitų grupinių užsiėmimų, prie kurio reikia priprasti, kad zumba instruktorius sportuojantiems neduoda komandų per mikrofoną.

– O kuo blogas mikrofonas?

– Neblogas, tiesiog iš kolonėlių sklindantis instruktoriaus balsas trukdo išgirsti muziką, ritmą. Šūksniais „tūpti“, „stotis“, „suktis“ instruktorius glumintų sportuojančius, griautų zumbos atmosferą. Todėl treneris zumbos šokėjus „valdo“ tam tikrais gestais, rodomo šokio pavyzdžio technika. Tokią metodiką naudoja visi šios sporto šakos instruktoriai, todėl nuėjus į zumbos treniruotę kitame pasaulio krašte, neiškils jokių komunikavimo problemų.

– Ar šioje sporto šakoje būtina paklusniai atkartoti instruktoriaus rodomus judesius, ar yra daug vietos ir improvizacijai?

– Pirmą arba net pirmas dvi treniruotes leidžiu susipažinti su muzika, ritmais, šokio elementais ir aplinka – priprasti ir prisijaukinti zumbą. Vėliau parodau ar pasakau, kas yra svarbu vienoje ar kitoje melodijoje, kaip tiksliai atlikti šokio elementą ar taisyklingai atlikti pratimą, kad jis nepakenktų ir būtų efektyvus.

Ši sporto šaka subalansuota taip, kad tinka įvairaus amžiaus, lyties, apimčių ir svorio žmonėms. Tad natūraliai visi stengiamės padaryti tiksliai tai, kas mums rodoma. Kita vertus, nei viena treniruotė neturi virsti kančia ar prisiverstinu savęs kankinimu. Labai mėgstu vieną iš zumba šūkių: „Zumboje nėra klaidų, tik netikėti solo pasirodymai.” Kai sekasi sunkiau, tinka ir kita mintis: “Nemoki judesio? Tiesiog krutėk, kol tau pavyks.”

– Pastaruoju metu buvo labai madinga, kai imi vieną, o gauni du (pvz., trys viename kava, jungtinės studijų programos etc.). Zumba irgi lyg šokis ir sportas viename. Bet daugelis tokių „mišrainių“ jau nebenori ieško grynumo. Tai gresia ir zumbai, o gal sporte galioja visai kitos mados, tendencijos?

– Sporte, kaip ir visur kitur, vyrauja mados arba sektinumas. Po Rūtos Meilutytės iškovoto olimpinio aukso medalio, daugiau vaikų pradėjo domėtis plaukimu. Matome, kaip kasdien atsiranda vis naujesnių sporto rūšių, vis įmantresnių įrengimų. Bet džiugu, kad žmonės vis dažniau savo laisvalaikį sieja su sportu ar sveikatą gerinančiais užsiėmimais.

Pasaulyje zumba skaičiuoja jau 25-us savo gyvavimo metus. Lietuvoje šios sporto šakos atstovų sutinkama dar tik 5-us ar 7-us metus. Bet net ir pas mus ji keičiasi, siūlo naujoves, formuojasi įvairūs zumbos porūšiai. Pavyzdžiui, jau senokai žinoma zumba su svareliais, zumba vaikams, zumba senjorams, zumba vandenyje ir dar daug kitų. Todėl zumbai išnykimas, bent jau kol kas, tikrai negresia.

– Ko reikia, norint tapti šios pietietiškos sporto šakos instruktoriumi?

– Šiais laikais teoriškai visi gali tapti zumbos instruktoriais. Bet norint užsiimti tokia veikla, pirmiausia reikia įsimylėti šokį, muziką, sportą ir, žinoma, žmones. Sakau „veikla“ todėl, kad tai neturi tapti darbu.

Man labai pasisekė – šokis lydi mane nuo 4-erių, bet jis niekada nebuvo nei pareiga, nei darbas. Dar labiau pasisekė, kad zumba yra labai pozityvus, gerų ir linksmų žmonių sportas. Tokie mane nuolat ir supa.



atgal   1   ( 2 )   3   4   5   6   7   8   9   10   11-20   21-30   31-40   41-50   toliau




Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti