(2016-04-29 Nr. 623) ŠIANDIEN 2017 Gruodžio 14 D. Ketvirtadienis ARCHYVAS

Kontaktai
Naudingos nuorodos

Sportas
Šlubuojantis rankinis dar turi vilčių atsitiesti?

Min­dau­gas MAL­CE­VI­ČIUS
min­dau­gas.malcevicius@splius.lt

Kai ki­tų spor­to ša­kų at­sto­vai įvai­riuo­se tarp­tau­ti­niuo­se tur­ny­ruo­se ski­na vie­ną per­ga­lę po ki­tos, šiau­lie­čiams ran­ki­nin­kams aukš­čiau­sių ap­do­va­no­ji­mų pa­ky­las ten­ka ste­bė­ti tik iš šo­no. Tre­ne­riai įsi­ti­ki­nę, kad ko­vo­je dėl per­ga­lių pa­ga­lį į ra­tus ki­ša pra­stos tre­ni­ruo­čių są­ly­gos ir per ma­žas fi­nan­sa­vi­mas. Bet už šios spor­to ša­kos gy­va­vi­mą at­sa­kin­gi as­me­nys sa­ko, kad su pa­na­šio­mis pro­ble­mo­mis su­si­du­ria ir ki­tos spor­to ša­kos. Tad ko­kios pro­ble­mos iš tie­sų ka­muo­ja penk­tą pa­gal spor­tuo­jan­čių­jų skai­čių spor­to ša­ką Lie­tu­vo­je?

Už­bur­tas ra­tas – tik tu­rint pi­ni­gų, ga­li­ma tre­ni­ruo­tis, siek­ti per­ga­lių, bet kol nė­ra re­zul­ta­tų, neat­si­ran­da joks rė­mė­jas. To­dėl lie­tu­viai ran­ki­nin­kai kol kas ga­li tik pa­sva­jo­ti, kad per aukš­čiau­sio ly­gio tarp­tau­ti­nes rung­ty­nes į aikš­te­lę iš­bėgs su ka­muo­liu ran­ko­se.

 Christian BALTRUSCH nuotr.

Kiau­ros ki­še­nės

28-erius me­tus tre­ne­riu dir­ban­tis Sta­nis­lo­vas Nai­nys tei­gia ne­be­ga­lin­tis ra­miai ste­bė­ti, kad ran­ki­nis, kaip spor­to ša­ka, Lie­tu­vo­je pra­ran­da po­zi­ci­jas. „Pra­ra­do­me po­zi­ci­jas vien to­dėl, kad nuo­la­tos trūks­ta pi­ni­gų, sun­ku ras­ti rė­mė­jų. Kū­no kul­tū­ros ir spor­to de­par­ta­men­tas taip pat ski­ria vis ma­žiau lė­šų, nes žai­dė­jai ne­be­pa­ro­do re­zul­ta­to, neiš­ko­vo­ja per­ga­lių tarp­tau­ti­nė­je are­no­je“, – ran­ki­nį ka­muo­jan­čias bė­das var­di­ja tre­ne­ris.

Pa­na­šias pro­ble­mas pa­ste­bi ir ki­ti šios spor­to ša­kos tre­ne­riai. Šiau­lių spor­to vi­du­ri­nės mo­kyk­los mer­gi­nų ran­ki­nio tre­ne­rė Bi­rū­ta Vai­tie­kie­nė sa­ko, kad su to­kiais pi­ni­gais, ko­kius gau­na ši spor­to ša­ka Šiau­liuo­se, pa­da­ry­ti kaž­ką rim­to – neį­ma­no­ma. „Rei­kė­tų di­des­nio fi­nan­sa­vi­mo ir dėl to, jei­gu no­ri­me spor­ti­nin­kus iš­lai­ky­ti ar net pri­trauk­ti iš ki­tų mies­tų“, – tei­gia B. Vai­tie­kie­nė.

Į vie­ną spor­to sa­lę – ke­lios ko­man­dos

S. Nai­nys pri­si­me­na, kad se­niau ran­ki­nio rink­ti­nės da­ly­vau­da­vo pa­sau­lio, Eu­ro­pos čem­pio­na­tuo­se, bet jau maž­daug 15 me­tų lie­tu­vių ran­ki­nin­kai pa­ten­ka tik į at­ran­kos var­žy­bas ir aukš­čiau ne­be­ky­la. „Es­mė yra tai, kad tre­ni­ruo­čių są­ly­gos – itin pra­stos. Pa­vyz­džiui, Šiau­liuo­se, bu­vu­sio­je Tau­ro spor­to sa­lė­je, da­bar įsi­kū­rė krep­ši­nio aka­de­mi­ja, ku­riai fak­tiš­kai ir bu­vo per­duo­ti šie spor­to rū­mai. Tie­sa, mus ten pa­li­ko, ta­čiau pa­pras­tai ge­res­nės va­lan­dos užim­tos krep­ši­nin­kų“, – sa­ko ran­ki­nio tre­ne­ris.

Kal­bė­da­mas apie su­dė­tin­gas tre­ni­ruo­čių są­ly­gas, ran­ki­nio stra­te­gas pa­sa­ko­ja, kad ne­re­tai bū­na ir to­kių tre­ni­ruo­čių, kai į vie­ną spor­to sa­lę su sa­vo auk­lė­ti­niais atei­na ke­li tre­ne­riai. „Ki­to­kių va­rian­tų nė­ra, ten­ka tre­ni­ruo­tis ir taip. Pa­vyz­džiui, vy­rai tre­ni­ruo­ja­si su jau­niais, suei­na­me dau­giau kaip 20 žmo­nių. Tai, ma­nau, nė­ra nor­ma­lus dar­bas. Ži­no­ma, ap­ši­li­mą kaž­ko­kį ga­li­ma ir to­kio­mis są­ly­go­mis da­ry­ti, bet pa­pras­tai da­lis spor­ti­nin­kų žai­džia, o da­lis tie­siog sė­di ir ste­bi vis­ką ant suo­liu­ko“, – pa­sa­ko­ja tre­ne­ris.

Mer­gi­nų ran­ki­nio tre­ne­rė B. Vai­tie­kie­nė taip pat sa­ko, kad vie­no­je spor­to sa­lė­je tre­ni­ruo­jan­tis ke­lioms ko­man­doms, apie ko­ky­biš­ką dar­bą ne­ga­li bū­ti net kal­bos: „To­kio­mis są­ly­go­mis ne­ga­li­me nei tak­ti­kos ruoš­ti, nei kar­to­ti pa­čių pa­pras­čiau­sių žai­di­mo tech­ni­kų. Tre­ni­ruo­čių me­tu sa­lė­je tu­ri bū­ti po vie­ną ko­man­dą, bet tuo pa­čiu me­tu dir­ba ke­li tre­ne­riai, tai­gi tai yra la­bai di­de­lis mi­nu­sas.“

Sun­ku ir ki­toms spor­to ša­koms

Ra­mu­tė Pi­ly­pie­nė, Šiau­lių mies­to sa­vi­val­dy­bės ad­mi­nist­ra­ci­jos Kū­no kul­tū­ros ir spor­to sky­riaus ve­dė­jo pa­va­duo­to­ja, su­tin­ka, kad dvie­jų spor­to sa­lių, ku­rios ati­tin­ka vi­sus ran­ki­nio nor­ma­ty­vus, mies­te gal ir ma­žai. Ta­čiau, Sa­vi­val­dy­bės at­sto­vės tei­gi­mu, spor­to sa­lių trū­ku­mą jau­čia ne tik ran­ki­nis, bet ir ki­tos spor­to ša­kos, to­kios kaip žo­lės rie­du­lys, reg­bis.

„Pas­kai­čia­vus vien ne­for­ma­lų po­rei­kį pa­gal va­lan­dų skai­čių, ati­da­vus vi­sas ug­dy­mo įstai­gų sa­les, vi­sas mū­sų spor­to ba­zes, ir tai bū­tų pa­ten­kin­ta tik 70 pro­c. esa­mo po­rei­kio. Bet ži­no­da­mi, kad tre­ne­riai ran­da ir ki­to­kių bū­dų, t. y. jų spor­ti­nin­kai bė­ga kro­są, ei­na į ba­sei­ną ir pa­na­šiai, ma­to­me, kad tre­ne­riai šiaip ne taip iš­si­ver­čia. Tad čia ne vien ran­ki­nio pro­ble­mos“, – sa­ko R. Pi­ly­pie­nė.

Sa­vi­val­dy­bės at­sto­vė pa­ste­bi, kad daž­nai ten­ka su­si­dur­ti ir su dvip­ras­miš­ka si­tua­ci­ja – tre­ne­riai no­ri dau­giau gru­pių, nes nuo jų skai­čiaus pri­klau­so mo­ky­to­jų at­ly­gi­ni­mas, bet pa­ten­ki­nus tre­ne­rių po­rei­kį, ima trūk­ti ba­zių.

Po­kal­biui pa­kry­pus apie pi­ni­gus, R. Pi­ly­pie­nė pri­pa­žįs­ta, kad vi­sos spor­to ša­kos ken­čia dėl ma­žo fi­nan­sa­vi­mo, nes iš vi­so spor­tui Šiau­lių mies­te rei­kia maž­daug 7 mln. Lt. Vi­soms pro­gra­moms iš­da­li­ja­ma tik apie 1 mln. Lt. „Tai reiš­kia, kad mes tu­ri­me tik apie sep­tin­ta­da­lį rei­kia­mų lė­šų. To­dėl esa­me nu­si­sta­tę prio­ri­te­tus, kas yra fi­nan­suo­ja­ma“, – sa­ko sa­vi­val­dy­bės Kū­no kul­tū­ros ir spor­to sky­riaus ve­dė­jo pa­va­duo­to­ja. Jos tei­gi­mu, ran­ki­niui ski­ria­mi pi­ni­gai, ly­gi­nant su ki­to­mis 24 spor­to ša­ko­mis, tik­rai nė­ra pa­tys ma­žiau­si.

Pi­ni­gai ski­ria­mi tik var­žy­boms, bet ne pa­si­ruo­ši­mui

Vis dėl­to pa­na­šu, kad ran­ki­nis „krau­juo­ja“ ne tik dėl tre­ni­ruo­čių me­tu ke­lių ko­man­dų stum­dy­mo­si vie­no­je spor­to sa­lė­je. Pa­sak S. Nai­nio, ne­ma­žai sun­ku­mų su­ke­lia ir tai, kad sko­lo­se sken­din­ti Lie­tu­vos ran­ki­nio fe­de­ra­ci­ja (LRF) pi­ni­gų taip pat vos ne vos su­krapš­to tik ofi­cia­lioms ran­ki­nio rink­ti­nės var­žy­boms.

„Taip, rung­ty­nėms pi­ni­gų dar šiek tiek lyg ir gau­na­me, bet mes, kaip tre­ne­riai, no­ri­me bent kaž­ko­kio fi­nan­sa­vi­mo ir pa­si­ruo­ši­mo eta­pams. Pa­vyz­džiui, tu­rė­tų bū­ti kaž­kiek pi­ni­gų tam, kad ko­man­dos tu­rė­tų dau­giau drau­giš­kų var­žy­bų ar­ba tur­ny­rų. Tuo­met žai­dė­jai ga­lė­tų su­kaup­ti ir žai­dy­bi­nės pa­tir­ties. At­ro­do, tre­ni­ruo­jie­si, tre­ni­ruo­jie­si, bet juk sa­lė­je tarp drau­gų vie­naip, o išė­jus į akis­ta­tą su tik­ru var­žo­vu – vis­kas ap­si­ver­čia aukš­tyn ko­jom“, – sa­ko ran­ki­nio stra­te­gas.

Tre­ne­ris pa­sa­ko­ja, kad pa­kvie­ti­mų at­vyk­ti į įvai­rius tur­ny­rus gau­na, bet įver­ti­nę tai, kad ne­tu­rės pi­ni­gų nu­vyk­ti, trūks lė­šų pra­gy­ve­ni­mui, yra pri­vers­ti at­si­sa­ky­ti ga­li­my­bių to­bu­lė­ti, kel­ti žai­dė­jų meist­riš­ku­mo ly­gį.

Ko trūks­ta la­biau­siai?

LRF ge­ne­ra­li­nis sek­re­to­rius Mig­lius Ast­raus­kas ir­gi ne­su­tin­ka, kad Šiau­liuo­se, ly­gi­nant su ki­tais ša­lies mies­tais, ran­ki­niui yra sun­kiau­sia. Pap­ra­šy­tas pa­ko­men­tuo­ti, kas la­biau­siai ša­ly­je ka­muo­ja ran­ki­nį, jis sa­ko ne­la­bai ga­lin­tis iš­skir­ti tik vie­ną pro­ble­mą.

„Mums trūks­ta vis­ko po tru­pu­tį. Pas­ta­ruo­ju me­tu pra­de­da trūk­ti ir žmo­giš­kų­jų re­sur­sų, t. y. tiek tre­ne­rių, tiek jau­nų, per­spek­ty­vių spor­ti­nin­kų. Ir nors mes pa­gal ran­ki­nį lan­kan­čių­jų skai­čių iš­lie­ka­me penk­ta spor­to ša­ka Lie­tu­vo­je, vai­kų skai­čiaus ma­žė­ji­mas – itin jau­čia­mas. Taip pat trūks­ta tei­sė­jų, va­dy­bi­nin­kų ir pa­na­šiai“, – sa­ko LRF ge­ne­ra­li­nis sek­re­to­rius.

Kol nė­ra re­zul­ta­to, neat­si­ran­da joks rė­mė­jas

M. Ast­raus­kas mes­te­li ak­me­nį ir į tre­ne­rių dar­žą, nes per­nai jau­ni­mo ran­ki­nio rink­ti­nės neiš­ko­vo­jo nei vie­nos per­ga­lės. Tie­sa, LRF ge­ne­ra­li­nis sek­re­to­rius pri­pa­žįs­ta – tam įta­kos ga­lė­jo tu­rė­ti ir tre­ne­rių mi­nė­ti nu­si­skun­di­mai, kad spor­ti­nin­kai ne­tu­ri są­ly­gų ruoš­tis ofi­cia­lioms var­žy­boms įvai­riuo­se tur­ny­ruo­se su pa­jė­ges­niais var­žo­vais.

„Taip, ši pro­ble­ma tik­rai yra. Praė­ju­siais me­tais kiek­vie­no am­žiaus ran­ki­nio rink­ti­nei per me­tus bu­vo skir­ta po 25 tūkst. Lt. Už tuos pi­ni­gus ir tu­ri­me pa­si­ruoš­ti var­žy­boms. Dau­giau LRF nė­ra pa­jė­gi skir­ti, nes šiuo me­tu tu­ri 600 tūkst. sko­lą. Kol nė­ra re­zul­ta­to, neat­si­ran­da joks rė­mė­jas, nes rė­mė­jui pi­ni­gus ir­gi tu­ri­me ati­dirb­ti. Bet ne­tu­rint pi­ni­gų, aiš­ku, sun­ku siek­ti aukš­tes­nio re­zul­ta­to. Už­bur­tas ra­tas“, – sa­ko M. Ast­raus­kas.

LRF tu­ri pla­ną, kaip gel­bė­tis

Nors ra­tas ir už­bur­tas, pa­na­šu, kad LRF sa­ko ži­nan­ti ke­lią, kaip bū­tų ga­li­ma iš­lip­ti iš fi­nan­si­nės duo­bės ir pa­dė­ti šiai spor­to ša­kai at­si­gau­ti. Vie­nas iš ste­buk­lin­gų gel­bė­ji­mo­si ra­tų – pla­nai 2016 m. Lie­tu­vo­je or­ga­ni­zuo­ti Eu­ro­pos jau­nių ran­ki­nio čem­pio­na­tą.

„Tai pa­da­rius, mū­sų rink­ti­nė iš kar­to pa­ten­ka į fi­na­lą, o tai jau la­bai ge­rai. Ki­tas da­ly­kas – iš kiek­vie­nos at­vyks­tan­čios ko­man­dos ga­lė­si­me už­dirb­ti, nes at­va­žia­vę pas mus jie už vie­ną die­ną su­si­mo­ka tam tik­rą mo­kes­tį. Da­lis šių pi­ni­gų ski­ria­mi spor­ti­nin­kų ap­gy­ven­di­ni­mui, bet da­lis lie­ka ir or­ga­ni­za­to­riams. Ga­liau­siai, iš Skan­di­na­vi­jos ša­lių at­vyks­ta daug sir­ga­lių, tu­ris­tų, va­di­na­si, ky­la šios spor­to ša­kos po­pu­lia­ru­mas, at­si­ran­da su­si­do­mė­ji­mas. Tad atei­ty­je tu­rė­tų bū­ti leng­viau pri­trauk­ti ir rė­mė­jų iš, pa­vyz­džiui, Da­ni­jos bei ki­tų ša­lių. Daž­nai Skan­di­na­vi­jos ban­kai tam­pa ge­ne­ra­li­niais rė­mė­jais. Svar­bu ir tai, kad, to­kio ly­gio tur­ny­ro or­ga­ni­za­vi­mui da­lį pi­ni­gų ski­ria Kū­no kul­tū­ros ir spor­to de­par­ta­men­tas“, – sa­ko M. Ast­raus­kas, ku­ris įsi­ti­ki­nęs – nors pa­sta­ruo­ju me­tu ran­ki­nis iš­gy­ve­na ne pa­čius ge­riau­sius lai­kus, švie­sa tu­ne­lio ga­le tik­rai yra.


Tvirtais spyriais į pasaulinį karatė elitą

Min­dau­gas MAL­CE­VI­ČIUS
min­dau­gas.malcevicius@splius.lt

Spa­lio 10–12 die­no­mis Len­ki­jo­je vyks pa­sau­lio ka­ra­tė šo­to­kan (Sho­to­kan) čem­pio­na­tas. Į jį, pa­sak ka­ra­tė klu­bo „Bal­ta­sis tig­ras“ va­do­vo Egi­di­jaus Dak­nio, jo auk­lė­ti­niai vyks­ta be­veik kas­met. Šie­met pa­tik­rin­ti jė­gas aukš­čiau­sio ly­gio ka­ra­tė var­žy­bo­se ruo­šia­si aš­tuo­ni 14–17 me­tų spor­ti­nin­kai. Dar du – 10 me­tų ber­niu­kas ir mer­gai­tė – ruo­šia­si pa­sau­lio tau­rės var­žy­boms, ku­rios vyks tuo pa­čiu me­tu kaip ir čem­pio­na­tas. Šiau­lie­čių ka­ra­tė ko­vo­to­jų per­ga­lės aukš­čiau­sio ly­gio var­žy­bo­se džiu­gi­na, bet jau ku­ris lai­kas ne­bes­te­bi­na. Kur šios spor­to ša­kos kles­tė­ji­mo Lie­tu­vo­je pa­slap­tis?

Ka­ra­tė tre­ni­ruo­tės kom­piu­te­ri­nių tech­no­lo­gi­jų per­si­so­ti­nu­siems ir hi­pe­rak­ty­vu­mo ka­muo­ja­miems vai­kams – pui­ki ga­li­my­bė iš­lais­vin­ti nei­gia­mą ener­gi­ją, emo­ci­jas.

Ka­ra­tė klu­bo „Bal­ta­sis tig­ras“ ar­chy­vo nuo­tr.

Tiks­las vie­nas – me­da­liai

Kal­bė­da­mas apie lau­kian­čius iš­ban­dy­mus, tre­ne­ris vis dėl­to pra­si­ta­ria, kad ko­vo­ti šia­me tur­ny­re – ne­leng­va. „Da­ly­vau­ja apie 50 pa­sau­lio ša­lių. Pa­sau­lio čem­pio­na­te vi­suo­met fa­vo­ri­tais yra lai­ko­mi ru­mu­nai, ser­bai, to­dėl su jais bū­na itin sun­ku ko­vo­ti. Bet mū­sų tiks­las yra, be jo­kios abe­jo­nės, par­si­vež­ti me­da­lius“, – sa­ko E. Dak­nys.

Klu­bo va­do­vas už­si­me­na, kad praė­ju­siais me­tais to­kio pat ly­gio var­žy­bo­se jų inst­ruk­to­rius sa­vo am­žiaus gru­pė­je ta­po pa­sau­lio čem­pio­nu. Šie­met pa­na­šių re­zul­ta­tų, tik jau ki­to­je am­žiaus gru­pė­je, ti­ki­ma­si ir vėl. Juo la­biau, kad per 10-ies me­tų klu­bo gy­va­vi­mo is­to­ri­ją iš­ko­vo­ti 24 me­da­liai, iš ku­rių auk­so – net 9.

Vais­tas nuo hi­pe­rak­ty­vu­mo

Ka­ra­tė, kaip gy­ve­ni­mo bū­das, kaip spor­tas – Šiau­liuo­se itin po­pu­lia­rus už­siė­mi­mas. Ir, kaip pa­ste­bi E. Dak­nys, tik­rai ne to­dėl, kad šia­me mies­te gy­ven­ti ne­sau­gu, kad rei­kia tre­ni­ruo­čių no­rint ap­si­gin­ti nuo chu­li­ga­nų, vaikš­tan­čių po mies­tą su beis­bo­lo laz­da ran­ko­je.

„Ko­dėl Šiau­liuo­se ka­ra­tė at­ra­do sa­vo vie­tą? Ma­nau, šis už­siė­mi­mas po­pu­lia­rus ne tik pas mus, bet ir vi­so­je Lie­tu­vo­je. Tur­būt nuo se­no yra to­kia nuo­mo­nė, kad žmo­gus vi­suo­met no­ri bū­ti stip­rus. Pas­ta­ruo­ju me­tu to no­ri ne tik vy­rai, bet ir mer­gi­nos“, – juo­kia­si ka­ra­tė meist­ras.

E. Dak­nys sa­ko pa­ste­bin­tis, kad pa­si­kei­tęs gy­ve­ni­mo tem­pas, pa­di­dė­jęs vai­kų jud­ru­mas taip pat bu­vo pa­ran­kūs šiai spor­to ša­kai. Juk per die­nas prie kom­piu­te­ri­nių žai­di­mų kiurk­san­tys vai­kai ne­be­tu­ri kur iš­si­krau­ti, tam­pa ag­re­sy­vūs ir sun­kiai su­val­do­mi.

„Ma­tyt to­dėl į pir­mas tre­ni­ruo­tes daž­niau­siai atei­na ne suau­gę žmo­nės, bet vai­kai, ly­di­mi suau­gu­sių­jų. Tė­vai vi­lia­si, kad jų at­ža­los pa­si­keis. Ka­ra­tė tre­ni­ruo­tės vyks­ta griež­tai pa­gal ko­man­das, tai­gi vai­kai tik­rai įgau­na dis­cip­li­nos, už­siė­mi­mų me­tu iš­lais­vi­na sa­vy­je su­kaup­tą ener­gi­ją“, – sa­ko ka­ra­tė klu­bo va­do­vas. Jo tei­gi­mu, į tre­ni­ruo­tes atei­na ir to­kių, ku­rie, iš­siug­dę dis­cip­li­ną, pe­rei­na į ki­tas spor­to ša­kas ir pa­sie­kia aukš­tų re­zul­ta­tų.

Jau ga­li­me ruoš­tis pa­sau­lio ka­ra­tė čem­pio­na­tui Šiau­liuo­se?

Šie­met 10-me­tį skai­čiuo­jan­čio klu­bo „Bal­ta­sis tig­ras“ va­do­vas E. Dak­nys sa­ko, kad ka­ra­tė per­spek­ty­vos Šiau­liuo­se – itin ge­ros. „Yra tik­rai daug vai­kų, jau­ni­mo, ne­ma­žai no­riai spor­tuo­jan­čių žmo­nių ir juos pa­si­ruo­šu­sių priim­ti klu­bų. Ju­de­sys tik­rai vyks­ta, net, ga­li­ma sa­ky­ti, di­džiau­sias Lie­tu­vo­je“, – džiau­gia­si 4 Dan meist­ras (danas – juodą diržą turinčio meistro laipsnis – aut. past).

Var­din­da­mas reikš­min­giau­sius šios spor­to ša­kos įvy­kius mies­te, E. Dak­nys pa­sa­ko­ja apie Bal­ti­jos ša­lių spor­ti­nio ka­ra­tė čem­pio­na­tą, ku­ris Šiau­liuo­se or­ga­ni­zuo­ja­mas jau ket­vir­tus me­tus. Dar dau­giau vil­čių tei­kia atei­ties pla­nai. Vi­sai ti­kė­ti­na, kad no­rint iš­vys­ti aukš­čiau­sio ly­gio pa­sau­lio ko­vo­to­jus, ne­be­teks va­žiuo­ti į Ja­po­ni­ją ar ki­tą to­li­mą ša­lį, mat vi­si jie at­va­žiuos pa­tys. „Jau yra pla­nuo­se, kad maž­daug 2016 ar 2017 me­tais Šiau­liuo­se bū­tų suor­ga­ni­zuo­tas ir ka­ra­tė šo­to­kan pa­sau­lio čem­pio­na­tas“, – sa­ko pa­šne­ko­vas.

E. Dak­nys pra­si­ta­ria, kad aukš­čiau­sio ly­gio var­žy­bos Lie­tu­vo­je ga­lė­jo vyk­ti prieš pen­ke­rius me­tus, nes jau ta­da šiau­lie­čiams bu­vo siū­lo­ma čem­pio­na­to šei­mi­nin­kų ro­lė. Vis dėl­to kol kas to­kiam at­sa­kin­gam žings­niui ne­si­ryž­ta, mat rei­ka­lin­gos di­džiu­lės in­ves­ti­ci­jos. „Lyg ir lau­kė­me, kol Lie­tu­va tu­rės eu­rą. Tai ge­ro­kai pa­leng­vins kai ku­riuos or­ga­ni­za­ci­nius da­ly­kus. Šiaip pas mus to­kio ly­gio čem­pio­na­tui są­ly­gos tik­rai yra – pui­ki Šiau­lių are­na, ko­kios paieš­ko­ti dar rei­kė­tų net ge­ro­kai di­des­niuo­se ki­tų ša­lių mies­tuo­se, ta­len­tin­gi spor­ti­nin­kai, tre­ne­riai“, – tei­gia 4 Dan meist­ras.

Eu­ro­pos ir Ja­po­ni­jos kryž­ke­lė­je

Pra­dė­jus kal­bė­tis apie aukš­čiau­sio ly­gio var­žy­bas, te­ko pri­si­min­ti, kad dau­ge­lis ka­ra­tė meist­rų lyg su­si­ta­rę kal­ba, esą šis už­siė­mi­mas – ne­pa­kar­to­ja­ma dva­si­nė iš­kro­va, sa­vęs pa­ži­ni­mo me­nas ir pa­na­šiai. Tad E. Dak­nio klau­sė­me, kas gi yra ka­ra­tė – ko­vos me­nas, fi­lo­so­fi­ja ar spor­to ša­ka?

„Šiais lai­kais tas klau­si­mas jau daug kam iš­ky­la. Tech­ni­kos, elekt­ro­ni­kos ero­je ka­ra­tė vis la­biau pristatoma kaip spor­tas. Ko­dėl taip yra? At­sa­ky­mą ga­li­ma ras­ti Eu­ro­po­je, kur šis spor­tas vis la­biau pa­tei­kia­mas vi­suo­me­nei: rė­mė­jai, vie­šu­mas, žiū­ro­vai ir vi­sa ki­ta. Ži­no­ma, ka­ra­tė kaip tra­di­ci­ja, kaip gy­ve­ni­mo bū­das iš­lie­ka, ta­čiau vis la­biau ak­cen­tuo­ja­ma spor­ti­nė pa­krai­pa“, – sa­ko ka­ra­tė meist­ras.

E. Dak­nys pa­sa­ko­ja, kad šiuo as­pek­tu sa­vo­tiš­ko­mis kon­ku­ren­tė­mis ta­po Eu­ro­pa ir Ja­po­ni­ja: „Ja­po­nai ka­ra­tė lai­ko fi­lo­so­fi­ja, gy­ve­ni­mo bū­du, o Eu­ro­pa žen­gia ta kryp­ti­mi, kad ka­ra­tė meist­rų ko­vos pri­trauk­tų mi­nias žmo­nių, kad at­si­ras­tų rė­mė­jai. Gi tai ne­sve­ti­ma bet ku­riai spor­to ša­kai.“

Ke­tu­ri vie­na­me

Tūks­tant­me­čių tra­di­ci­jas su­kau­pu­si gy­ve­ni­mo fi­lo­so­fi­ja, va­di­na­ma spor­to ša­ka, po­ky­čius jau­čia ir Lie­tu­vo­je. E. Dak­nys pa­sa­ko­ja, kad kaž­ka­da ir jo klu­bui te­ko rink­tis, ku­rią ko­vos me­nų kryp­tį rink­tis – po­pu­lia­rų­jį šo­to­kan ko­vos sti­lių ar ieš­ko­ti ko nors ki­to, ne to­kio įpras­to.

„Daug me­tų mū­sų klu­be, kaip ir dau­ge­ly­je ki­tų ka­ra­tė klu­bų Šiau­liuo­se, do­mi­na­vo šo­to­kan ko­vos sti­lius. Ta­čiau jau ket­ve­rius me­tus, ypa­tin­gai pa­sku­ti­nius dve­jus, orien­tuo­ja­mės į spor­ti­nį ka­ra­tė“, – sa­ko klu­bo „Bal­ta­sis tig­ras“ va­do­vas, ku­ris už­si­me­na – spor­ti­nis ka­ra­tė Lie­tu­vo­je ga­na re­tas, ka­dan­gi jį pro­pa­guo­ja vos trys klu­bai.

E. Dak­nys pri­si­me­na, kad lū­žis įvy­ko ta­da, kai jam te­ko da­ly­vau­ti se­mi­na­re Len­ki­jo­je pas daug­kar­ti­nį pa­sau­lio ir Eu­ro­pos čem­pio­ną pran­cū­zą Chris­top­he Pin­na. „Pa­bu­vo­jau se­mi­na­re ir pa­ju­tau spor­ti­nio ka­ra­tė ma­lo­nu­mą, nes pa­gal šias tai­syk­les da­ly­vau­ja ke­tu­rių ka­ra­tė sti­lių spor­ti­nin­kai. Šiuo me­tu pa­sau­ly­je reikš­min­giau­sia yra WKF (World Ka­ra­te Fe­de­ra­tion) or­ga­ni­za­ci­ja, ku­ri vie­ni­ja ka­ra­tė sti­lius (Sho­to­kan, Go­ju-ryu, Shi­to-ryu ir Wa­do-ryu) pa­gal spor­ti­nio ka­ra­tė prin­ci­pus ir sie­kia olim­pi­nio spor­to ša­kos pri­pa­ži­ni­mo“. Jo tei­gi­mu, spor­ti­nis ka­ra­tė yra rea­liau­sias pre­ten­den­tas tap­ti olim­pi­ne spor­to ša­ka.

Nuo sva­jo­nės at­bai­do il­gi me­tai triū­so

Spor­ti­nis ka­ra­tė, tre­ne­rio tei­gi­mu, la­biau skir­tas vai­kams, ku­rie į tre­ni­ruo­tes atei­na tu­rė­da­mi tiks­lą ne tik pa­siek­ti dva­si­nę ra­my­bę, bet ir iš­ko­vo­ti ne vie­ną per­ga­lę. Po to­kių pa­šne­ko­vo žo­džių, jo klau­sia­me, tai ka­da į tre­ni­ruo­tes atė­ję žmo­nės pra­de­da gal­vo­ti apie juo­dą dir­žą?

„Aš vi­suo­met, ka­da į pir­mą tre­ni­ruo­tę atei­na vai­kai, jų klau­siu, ar jie no­rė­tų atei­ty­je tu­rė­ti juo­dą dir­žą. Ži­no­ma, prieš tai nu­si­ri­šu sa­vo juo­dą dir­žą, paaiš­ki­nu, kas tai yra, pa­ro­dau. Net duo­du jį ran­ko­se pa­lai­ky­ti, nors šiaip dir­žo nie­kam ne­ga­li­ma im­ti į ran­kas, ne­bent lei­dus tam žmo­gui, ku­riam jis pri­klau­so. Bū­na, kad vie­nas ki­tas ir neiš­sa­ko no­ro tap­ti meist­ru, bet to­kių – vie­ne­tai. Aiš­ku, pa­sa­kius, kad juo­dą dir­žą ap­si­gin­ti ga­lės tik po aš­tuo­ne­rių me­tų, en­tu­zias­tų ge­ro­kai su­ma­žė­ja“, – juo­kia­si tre­ne­ris.

Ko­dėl ka­ra­tė – dar ne olim­pi­nė spor­to ša­ka?

Kal­bė­da­mas apie reikš­min­ges­nius ka­ra­tė po­ky­čius per pa­sta­rą­jį de­šimt­me­tį, 4 Dan meist­ras pa­ste­bi, kad po­ky­čiai yra per lė­ti.

„Jau ku­ris lai­kas vi­sas šios spor­to ša­kos rū­šis no­ri­ma pa­tal­pin­ti po vie­nu sto­gu. Ir nors Tarp­tau­ti­nis olim­pi­nis ko­mi­te­tas no­ri vie­nos ka­ra­tė, vi­sų ka­ra­tė sti­lių su­jun­gi­mas – itin su­dė­tin­gas pro­ce­sas. Šiuo me­tu dar la­bai daug šios spor­to ša­kos pa­krai­pų, sti­lių. Vi­si, su­pran­ta­ma, no­ri pri­pa­ži­ni­mo, to­dėl tai tam­pa la­bai rim­ta kliū­ti­mi, ko­dėl ka­ra­tė – ne olim­pi­nė spor­to ša­ka“, – sa­ko tre­ne­ris.


G. Petrauskas: „Šiemet norime varžovams būti staigmena“

Min­dau­gas MAL­CE­VI­ČIUS
min­dau­gas.malcevicius@splius.lt

Praė­ju­sia­me se­zo­ne krep­ši­nio klu­bas „Šiau­liai“ iš ki­tų Lie­tu­vos ko­man­dų iš­si­sky­rė le­gio­nie­rių iš JAV gau­sa ir itin ban­guo­tu žai­di­mu. Pa­na­šu, kad ko­man­do­je ame­ri­kie­čių ir šie­met ne­trūks. Ar pa­vyks var­žo­vams į at­la­pus kib­ti jau se­zo­no pra­džio­je ir ko­kio žai­di­mo ga­li­me ti­kė­tis, po sun­kios tre­ni­ruo­tės Šiau­lių are­no­je, tei­rau­ja­mės ko­man­dos vy­riau­sio­jo tre­ne­rio Ge­di­mi­no Pet­raus­ko.

At­si­nau­ji­nu­si „Šiau­lių“ krep­ši­nio ko­man­da jau in­ten­sy­viai tre­ni­ruo­ja­si, ruo­šia­si nau­jam se­zo­nui. Vis dėl­to vy­riau­sia­sis tre­ne­ris G. Pet­raus­kas at­vi­ras – da­bar­ti­nę krep­ši­nin­kų for­mą ga­lė­tų ver­tin­ti vos 7 iš 10 ba­lų.

Au­to­riaus nuo­tr.

– Ge­di­mi­nai, kas ar­tė­jant se­zo­nui sun­kiau­sia tre­ne­riams, žai­dė­jams?

– Sun­kiau­sia yra „su­si­kli­juo­ti“, t. y. tap­ti ko­man­da. Įsi­vaiz­duo­ki­te bet ko­kį dar­bą – atei­ni vie­ną die­ną ir tu­ri 12 nau­jų na­rių. Taip pat tu­ri­te ne vie­ną ir ne du bo­sus, nes kiek­vie­nas tre­ne­ris tu­ri sa­vo žo­dį, dar yra di­rek­to­rius, rė­mė­jai ir t. t. Tad no­ri­si grei­čiau „su­kli­juo­ti“ ko­lek­ty­vą, kad vi­si pra­dė­tų jaus­tis kaip šei­mo­je, kaip na­muo­se. Tik ta­da bus ga­li­ma siek­ti re­zul­ta­tų. Kal­bant apie žai­dė­jus, la­bai daug ką le­mia ko­man­dos ka­pi­to­nas. Tre­ne­ris žai­dė­jams ne­lieps po var­žy­bų ei­ti kar­tu pa­sė­dė­ti į ka­vi­nę ar bū­ti drau­gais. Tai ga­li pa­da­ry­ti tik ko­man­dos ka­pi­to­nas. Tai vie­na. Ant­ra, yra tak­ti­ka – tei­sin­gai pa­si­rink­ti de­ri­nius, gy­ny­bą ir pan. Bet tai tre­ne­rių gal­vos skaus­mas.

– Šie­met į ko­man­dą vėl pa­si­kvies­ta ne­ma­žai nau­jų krep­ši­nin­kų. Jau su­žais­tos ir ke­le­rios var­žy­bos. Tad iš ku­rio žai­dė­jo – lie­tu­vio ar le­gio­nie­riaus – Jūs ir „Šiau­lių“ klu­bo ger­bė­jai ga­li ti­kė­tis ly­de­rio vaid­mens šie­met?

– Mes vi­sa­da sten­gia­mės, kad „Šiau­lių“ ko­man­dos stip­rio­ji pu­sė bū­tų ko­man­di­nis žai­di­mas, o ne vie­no žmo­gaus šou. Bet, aiš­ku, le­gio­nie­riai vėl­gi tu­rė­tų bū­ti tie žmo­nės, ku­rie „temps“ mus. Taip pat la­bai daug ti­ki­mės ir iš tų žai­dė­jų, ku­rie klu­be jau ant­rus me­tus: Ju­liaus Ju­ci­ko, Ro­ko Gied­rai­čio ir Vy­tau­to Šulc­kio. Aiš­ku, ti­ki­mės, kad ir Gin­ta­ras Leo­na­vi­čius įneš žai­dy­bi­nės pa­tir­ties. Ki­taip ta­riant, ža­da­me bū­ti ko­man­da, ku­rio­je vi­si žai­dė­jai duo­tų nau­dos, no­ri­me var­žo­vams bū­ti staig­me­na, kad jie ne­ga­lė­tų iš anks­to nu­spė­ti, ku­ris krep­ši­nin­kas var­žy­bų die­ną su­žais ge­riau.

– Praė­ju­sia­me se­zo­ne ko­man­do­je ne­trū­ko ame­ri­kie­čių. Šie­met jų ir­gi tu­ri­te. Ar ga­li­ma sa­ky­ti, kad le­gio­nie­riai iš JAV pa­tei­si­na lū­kes­čius?

– Sun­ku pa­sa­ky­ti, nes yra la­bai daug niuan­sų. Vi­si pui­kiai ži­no, kad mo­kes­čių sis­te­ma ne­pa­lan­ki rink­tis lie­tu­vį. Tai vie­nas da­ly­kas. Ant­ras – iš jau­ni­mo rink­tis mes ir­gi ne­la­bai ką tu­ri­me, nes vos 15 me­tų ge­res­ni žai­dė­jai jau iš­gau­do­mi Vil­niaus ar­ba Kau­no klu­bų. Tai­gi Šiau­liuo­se pra­ktiš­kai nė­ra jau­ni­mo. Pa­ty­rę krep­ši­nin­kai lie­tu­viai yra bran­gūs, to­dėl pirk­ti juos mes ne­la­bai ga­li­me. Tad ren­ka­mės al­ter­na­ty­vą – le­gio­nie­rius, ku­rie, aiš­ku, yra pi­ges­ni. Ti­ki­mės, kad jie ko­man­dai duos tiek pat nau­dos, kiek ir lie­tu­viai. Aiš­ku, mums pa­tiems tai tik­rai nė­ra pa­ts sma­giau­siais da­ly­kas. Pa­ti­kė­kit, vi­si no­rė­tų tu­rė­ti vien lie­tu­viš­kas ko­man­das, no­rė­tų, kad lie­tu­viams bū­tų ge­riau. Kaip mi­nė­jau, yra la­bai daug niuan­sų, kiek­vie­ną prii­ma­me kaip ko­man­dos na­rį, ne­skirs­tom nei pa­gal ra­sę, nei pa­gal tau­ty­bę.

– Jau ne pir­mus me­tus Šiau­liams pa­vyks­ta į sa­vo gre­tas pa­si­kvies­ti jau­nus, la­bai ta­len­tin­gus žai­dė­jus. Per­nai tu­rė­jo­te De­re­ką Need­ha­mą, Tra­vi­są Les­lie, Chri­są Coo­pe­rį. Per me­tus mi­nė­tų krep­ši­nin­kų ver­tė la­bai išau­go. Su­si­da­ro įspū­dis, kad „Šiau­lių“ klu­bas le­gio­nie­riams tam­pa ne­blo­gu tramp­ly­nu į aukš­tes­nes ly­gas, pa­jė­ges­nius klu­bus. Ko­dėl taip yra? Ar tai ge­rai?

– Ne­ma­nau, kad tai yra ge­rai Šiau­lių krep­ši­niui, bet vi­sai ge­rai yra „Šiau­lių“ ko­man­dai, ku­ri tik­rai pa­ruo­šia žai­dė­jus aukš­tes­niam ly­giui. Žai­dė­jams, ži­no­ma, ir­gi ge­rai, nes jie tu­ri šan­są pe­rei­ti į aukš­tes­nę ly­gą. At­sa­ky­da­mas į klau­si­mą, ko­dėl taip yra, aš ma­nau, kad dar nuo tre­ne­rio An­ta­no Si­rei­kos ar di­rek­to­riaus Ado­mo Kli­ma­vi­čiaus lai­kų klu­bas vi­suo­met rū­pin­da­vo­si sa­vo žai­dė­jais, lai­ku iš­mo­kė­da­vo jiems at­ly­gi­ni­mus ir pa­na­šiai. Svar­bu ir tai, kad tu­ri­me žmo­nių, ku­rie pa­de­da kruopš­čiai at­rink­ti krep­ši­nin­kus. Vi­suo­met la­bai daug dė­me­sio ski­ria­me in­for­ma­ci­jos su­rin­ki­mui apie kiek­vie­ną pas mus atei­nan­tį žai­dė­ją. Mums la­bai pa­de­da A. Kli­ma­vi­čiaus sū­nus Do­man­tas, ku­ris vyk­do le­gio­nie­rių paieš­kas JAV, rū­pi­na­si, kad priimtume ne tik ge­rą žai­dė­ją, bet ir ge­rą žmo­gų. To­dėl mes tik­rai džiau­gia­mės, kad šia­me se­zo­ne žai­si­me prieš T. Les­lie, ku­ris yra „Lie­tu­vos ry­to“ gre­to­se. Jo­kios šird­gė­los tik­rai nė­ra, bus ma­lo­nu, kai jis žais kuo ge­res­nes rung­ty­nes. Aiš­ku, ne prieš „Šiau­lius“.

– Prieš­pas­ku­ti­nė­se pa­si­bai­gu­sio pa­sau­lio krep­ši­nio čem­pio­na­to rung­ty­nė­se ge­rai pa­si­ro­dė M. Kuz­mins­kas, ku­ris, jei taip ga­li­ma sa­ky­ti, kar­je­rą pra­dė­jo ir­gi Šiau­liuo­se. Gal ir šiuo me­tu ko­man­do­je tu­ri­te lie­tu­vių krep­ši­nin­kų, ku­rie atei­ty­je ga­lė­tų žais­ti Lie­tu­vos rink­ti­nė­je?

– Aš ma­nau, kad tik­rai yra. Tik ne­rei­kia mi­nė­ti pa­var­džių, nes pa­skui žmo­nėms su­si­su­ka gal­va ir per anks­ti pa­si­jau­čia ge­ri. O dar­bo yra vi­siems – man, tre­ne­riams, žai­dė­jams. Vi­si tu­ri dirb­ti. Ar kas ga­lė­jo per­nai pa­sa­ky­ti, kad Adas Juš­ke­vi­čius ir Ša­rū­nas Va­si­liaus­kas šie­met bus Lie­tu­vos vy­rų krep­ši­nio rink­ti­nė­je. Ne­rei­kia spė­lio­nių, me­da­lių nie­kas už nie­ką neuž­ka­bins. Is­pa­nams ir­gi neuž­ka­bi­no, nors jie pa­tys jau sau kaip ir bu­vo už­si­ka­bi­nę. Kas dirbs, tas ir pa­sieks. Jei­gu ne Lie­tu­vos rink­ti­nė­je, tai te­bū­nie re­zer­vi­nė­je rink­ti­nė­je, jei ne ten, te­bū­nie ge­riau­sias se­zo­no krep­ši­nin­kas Šiau­liuo­se. Tad yra ir ki­tų tiks­lų, ne­rei­kia no­rė­ti vi­siems bū­ti NBA krep­ši­nin­kais.

– Praė­ju­sia­me se­zo­ne tu­rė­jo­te šan­są per­ra­šyt LKL is­to­ri­ją, bet tai pa­si­se­kė pa­da­ry­ti Klai­pė­dos „Nep­tū­nui“. Ko­kius tiks­lus sau ir ko­man­dai ke­lia­te šia­me se­zo­ne?

– Šie­met nė­ra tos sis­te­mos, kad „Žal­gi­ris“ ir „Lie­tu­vos ry­tas“ žai­džia ma­žiau rung­ty­nių. Va­di­na­si, tu­ri­me ne­pra­loš­ti la­bai daug kar­tų, kad juos pa­vy­tu­me. Vis dėl­to pa­kar­to­siu – šiuo me­tu pa­grin­di­nis mū­sų tiks­las yra kuo grei­čiau su­lip­dy­ti ko­man­dą, to­dėl kol kas tik­rai ne­gal­vo­ja­me apie jo­kį me­da­lį. Pap­ras­čiau­siai no­ri­me, pra­si­dė­jus se­zo­nui, ge­rai star­tuo­ti, vi­du­ry­je se­zo­no – iš­lai­ky­ti for­mą, o ga­liau­siai ir ge­rai fi­ni­šuo­ti. Bū­tent ši­to trū­ko per­nai, nes pra­džia bu­vo la­bai pra­sta, se­zo­no vi­du­ry­je si­tua­ci­ja pa­si­tai­sė, o pa­bai­go­je tie­siog pri­trū­ko sėk­mės. Tai­gi šie­met no­ri­me iš­veng­ti gi­les­nių „duo­bių“, o „Šiau­lių“ klu­bo tiks­lai vi­suo­met iš­lie­ka pa­tys aukš­čiau­si – iš­ko­vo­ti kuo dau­giau per­ga­lių. Ta­da ir žiū­rė­si­me, ku­rio­je tur­ny­ri­nių len­te­lių vie­to­je bū­si­me.

– Šie­met ko­vo­si­te ir FI­BA Iš­šū­kio tau­rės tur­ny­re. H gru­pė – vie­na su­dė­tin­giau­sių. Ko ga­li­me ti­kė­tis, ar esa­te pa­si­ruo­šę kib­ti į at­la­pus ga­na pa­jė­giems var­žo­vams?

– Pir­miau­sia rei­kia na­muo­se, sa­vo žiū­ro­vų aki­vaiz­do­je, su­žais­ti kuo ge­riau. O re­zul­ta­tą sun­ku nu­spė­ti, nes šiais lai­kais krep­ši­nis itin ne­nus­pė­ja­mas. To­dėl ne­no­riu nie­ko ža­dė­ti – mums tie­siog rei­kia bū­ti tvir­tiems kiek­vie­no­se rung­ty­nė­se. Ži­no­ma, šie­met iš­vy­ko­se bus itin sun­ku, na­muo­se ko­man­dos taip pat la­bai stip­rios. Biu­dže­tai... Net ne­no­rė­tų­si ly­gin­ti, nes ki­tų klu­bų, skai­čiuo­jant do­le­riais, jie – mi­li­jo­ni­niai. Ki­ta ver­tus, ne pi­ni­gai žai­džia. Ir jei mes išei­si­me jau pa­si­da­vę, bus tik­rai ne­gra­žu. To­dėl rei­kia ko­vo­ti dėl kiek­vie­nos per­ga­lės, o kaip bus – pa­ma­ty­si­me.

– Ko­man­da jau pil­nai su­komp­lek­tuo­ta. Ko­kį ba­lą de­šimt­ba­lė­je sis­te­mo­je jai ga­lė­tu­mė­te pa­ra­šy­ti šian­dien?

– Už rung­ty­nes prieš Klai­pė­dos „Nep­tū­ną“ ga­lė­čiau pa­ra­šy­ti 0 ar­ba tik 1. Ki­ta ver­tus, čia taip ver­tin­ti ne­la­bai ir išei­na. Pa­si­ruo­ši­mas mū­sų dar nė­ra la­bai ge­ras, bet iki pir­mų ofi­cia­lių var­žy­bų tu­ri­me ne­ma­žai lai­ko, ne­ma­žai var­žy­bų. Jei klaus­tu­mė­te, ko­kiu pa­žy­miu ver­tin­čiau pa­tį pa­si­ruo­ši­mo pro­ce­są, t. y. tai, kaip mes kryp­tin­gai dir­ba­me, sa­ky­čiau, kad pa­žy­mys yra 10. Bet jei kal­bė­tu­me apie da­bar­ti­nę krep­ši­nin­kų for­mą, ir iki 7 dar bū­tų to­li.

– „Šiau­lių“ klu­bo tre­ne­riu dir­ba­te jau ne pir­mą se­zo­ną. Bet ly­gi­nant su ki­tais, esa­te jau­nas tre­ne­ris. Ar, bend­rau­jant su nau­jais į klu­bą at­vy­ku­siais krep­ši­nin­kais, tai pri­va­lu­mas, ar trū­ku­mas?

– Vis­ko bū­na... Jau­nat­viš­kas ma­no emo­cio­na­lu­mas ken­kia. Tai, kad aš ga­liu su žai­dė­jais už aikš­te­lės ri­bų pa­bend­rau­ti apie fil­mus, mu­zi­ką, su­pran­tu jų juo­ke­lius, yra pri­va­lu­mas. O jei­gu at­vi­rai, aš net už­mirš­tu esan­tis jau­niau­sias tre­ne­ris LKL. Čia kaip ir su ta­tui­ruo­te – pa­si­da­rai ir už­mirš­ti, kad ją tu­ri. Taip pat tu­riu du pa­ty­ru­sius asis­ten­tus, ku­rie man pa­de­da, tad jo­kių pro­ble­mų ne­ky­la.

– Klu­bui šie­met – 20 me­tų. Kaip gal­vo­ja­te, ko­kie bū­si­te po dar 20-ies? Ga­li­me bent pa­sva­jo­ti, ko­kie ga­lė­tu­mėte, no­rė­tu­mėte bū­ti.

– Sun­ku pa­sa­kyt, net neį­si­vaiz­duo­ju... Ga­liu tik iš­sa­ky­ti lū­kes­čius, kad ge­rai bū­tų, jei­gu „Šiau­liai“ iš­lik­tų sta­bi­liu klu­bu. Tai pir­miau­sia. Ki­tas da­ly­kas – to­liau rink­tų to­kius žai­dė­jus, ku­rie no­ri ko­vo­ti už Šiau­lius. La­bai ti­kiuo­si, kad po 20 me­tų tu­rė­si­me ir dar di­des­nę are­ną, ji bus sau­sa­kim­ša, nes žmo­nės ateis pa­lai­ky­ti sa­vo mies­to krep­ši­nio ko­man­dą.


Jaunuoliams – A. Sireikos krepšinio pamokos

Min­dau­gas MAL­CE­VI­ČIUS
min­dau­gas.malcevicius@splius.lt

Praė­ju­siais me­tais An­ta­no Si­rei­kos krep­ši­nio aka­de­mi­ja (AS­KA) pa­de­monst­ra­vo tvir­tą cha­rak­te­rį ir Lie­tu­vos moks­lei­vių krep­ši­nio ly­go­je (MKL) iš­ko­vo­jo ne vie­ną įsi­min­ti­ną per­ga­lę. Pa­si­tik­da­mas nau­ją se­zo­ną, aka­de­mi­jos va­do­vas Ar­tū­ras Na­cic­kas ne tik puo­se­lė­ja di­džiu­lius atei­ties pla­nus, bet ir vi­lia­si, kad šiuo me­tu į Šiau­lius grį­žęs A. Si­rei­ka ženk­liai pri­si­dės tiek prie aka­de­mi­jos puo­se­lė­ji­mo, tiek ap­skri­tai prie krep­ši­nio ly­gio ki­li­mo Lie­tu­vo­je.

Tre­čius sa­vo veik­los me­tus skai­čiuo­jan­ti AS­KA puo­se­lė­ja di­džiu­lius atei­ties pla­nus. Prie jų įgy­ven­di­ni­mo ke­ti­na pri­si­dė­ti ir šie­met į Šiau­lius grį­žęs A. Si­rei­ka, ku­ris sa­ko no­rin­tis pa­si­da­lin­ti sa­vo pa­tir­ti­mi. „Dir­bant su vai­ku rei­kia siek­ti, kad jis no­rė­tų bū­ti ly­de­ris, rei­kia „už­deg­ti“ jį“, - sa­ko vie­nas gar­siau­sių Lie­tu­vos krep­ši­nio tre­ne­rių.

Si­mo­nos Ža­ly­tės-Lin­ku­vie­nės nuo­tr.

Nau­ji iš­šū­kiai ir pra­dė­tų dar­bų tą­sa

AS­KA di­rek­to­rius A. Na­cic­kas džiau­gia­si, kad šie­met aka­de­mi­ja skai­čiuo­ja tre­čius sa­vo veik­los me­tus. „Kiek­vie­nais me­tais mes di­dė­ja­me – ple­čia­si tiek vai­kų, tiek spor­to sa­lių skai­čius. Tre­čią­jį se­zo­ną pa­si­tin­ka­me su šio­kia to­kia nau­jo­ve – kai ku­rio­se gru­pė­se bus net po du tre­ne­rius. Jei tai žai­di­mo ko­ky­bės at­žvil­giu pa­si­tei­sins, atei­ty­je du tre­ne­riai tre­ni­ruos vi­sas gru­pes“, – sa­ko A. Na­cic­kas.

Lie­tu­va – krep­ši­nio ša­lis, bet pa­šne­ko­vas juo­kia­si, kad ta­len­tai ant me­džių neau­ga. To­dėl ga­bių vai­ki­nų ieš­ko­ma ne tik mies­to mo­kyk­lo­se ir dar­že­liuo­se, bet ir ra­jo­ne.

A. Si­rei­ka Šiau­liuo­se ne­be­bus tik sve­čias?

Aug­da­ma ir stip­rė­da­ma AS­KA

ro­do ir vis di­des­nes am­bi­ci­jas. „Per­nai Lat­vi­jo­je vy­ku­sio­se BBBL (Bal­tic boys bas­ket­ball lea­gue) mū­sų bu­vo tik vie­na ko­man­da, šie­met – dvi. Taip pat da­ly­vau­ja­me ne tik MKL, bet ir įvai­riuo­se tur­ny­ruo­se, vyks­tan­čiuo­se Len­ki­jo­je, Lat­vi­jo­je ir ki­to­se ša­ly­se“, – sa­ko AS­KA di­rek­to­rius.

Pro­jek­tų va­do­vas Alek­sand­ras Bie­lyj taip pat džiau­gia­si, kad šie­met ke­liau­ti į var­žy­bas tu­rė­tų bū­ti dar leng­viau. Aka­de­mi­ja įsi­gi­jo la­bai rei­ka­lin­gą pir­ki­nį – še­šio­li­kos vie­tų au­to­bu­są.

Vie­nas di­džiau­sių po­ky­čių yra tai, kad prie aka­de­mi­jos veik­los dar la­biau ža­da pri­si­dė­ti ir pa­ts A. Si­rei­ka, ku­ris šiuo me­tu yra grį­žęs iš Ja­po­ni­jos. „An­ta­nas ža­da pri­si­dė­ti vi­so­mis jė­go­mis. Nors ir anks­čiau jo ski­ria­ma tiek fi­nan­si­nė pa­ra­ma, tiek da­li­ja­mi pa­ta­ri­mai mū­sų tre­ne­riams, ren­gia­mi se­mi­na­rai bu­vo la­bai svar­būs“, – tei­gia A. Na­cic­kas.

No­rė­tų ge­rin­ti dar­bo su žmo­nė­mis ko­ky­bę

Mies­to gar­bės pi­lie­tis ir nu­si­pel­nęs krep­ši­nio tre­ne­ris A. Si­rei­ka, ku­rio var­du ir pa­va­din­ta krep­ši­nio aka­de­mi­ja, džiau­gia­si, kad ap­skri­tai Šiau­liuo­se at­si­ra­do to­kia krep­ši­nio mo­kyk­la. Vis dėl­to vie­nas gar­siau­sių Lie­tu­vos krep­ši­nio tre­ne­rių už­si­me­na, kad jei rei­kė­tų at­sa­ky­ti į klau­si­mą, ką Lie­tu­vos ir Šiau­lių krep­ši­ny­je rei­kė­tų keis­ti, jis pir­miau­sia no­rė­tų ge­rin­ti dar­bo su žmo­nė­mis ko­ky­bę.

„Man jau vis­ko yra te­kę ma­ty­ti. Pra­dė­jau nuo spor­to mo­kyk­los, vė­liau tre­ni­ra­vau įvai­rių ša­lių vy­rų ko­man­das, taip pat ir Lie­tu­vos rink­ti­nę, to­dėl iš kar­to ma­tau spra­gas, pa­ste­biu, kas yra pra­lei­džia­ma. Da­bar ten­ka at­kreip­ti dė­me­sį, kad tar­pu­sa­vy­je kon­ku­ruo­ja spor­to mo­kyk­los, ku­rios da­ro vis­ką, kad tik lai­mė­tų įvai­rius čem­pio­na­tus. Bet Lie­tu­vo­je vis dar ma­žai krei­pia­mas dė­me­sys į in­di­vi­dua­ly­bes“, – sa­ko A. Si­rei­ka.

Ta­len­tų rei­kia ieš­ko­ti

Krep­ši­nio stra­te­gas, prieš dau­giau nei de­šimt me­tų at­ve­dęs Lie­tu­vos vy­rų krep­ši­nio rink­ti­nę iki Eu­ro­pos krep­ši­nio čem­pio­na­to auk­so me­da­lių, tre­ne­riams pir­miau­sia siū­lo at­si­gręž­ti į jau­ną žmo­gų.

„Dir­bant su vai­ku rei­kia siek­ti to, kad jis no­rė­tų bū­ti ly­de­ris, rei­kia vai­ką „už­deg­ti“, kad jis pa­ts ši­to siek­tų. To­kių ta­len­tų kaip Va­lan­čiū­nas, Mar­čiu­lio­nis, Ja­si­ke­vi­čius ar Sa­bo­nis la­bai re­tai at­si­ran­da. Bet jų rei­kia ieš­ko­ti ir, ma­nau, to­kių itin ga­bių krep­ši­nin­kų ga­li bū­ti net Šiau­liuo­se“, – sa­ko A. Si­rei­ka ir tuoj pat tars­te­li, kad li­kęs šia­me mies­te ga­lės pri­si­dė­ti ne tik ieš­kant ta­len­tų, bet ir juos ug­dant.

„No­rė­čiau pa­si­da­lin­ti sa­vo pa­tir­ti­mi, no­rė­čiau kon­sul­tuo­ti tre­ne­rius, kad vyk­tų kuo ko­ky­biš­kes­nis dar­bas“, – sa­ko A. Si­rei­ka.

Aikš­te­lė­je ne­rei­kia bi­jo­ti eks­pe­ri­men­tuo­ti

Kal­bė­da­mas apie jau­nuo­lius, ku­rie vis dar ban­do sa­ve at­ras­ti krep­ši­nio aikš­te­lė­je, A. Si­rei­ka jiems tu­ri pa­ta­ri­mų. Vie­nas iš jų – ne­bi­jo­ti  krep­ši­nio aikš­te­lė­je at­si­skleis­ti, eks­pe­ri­men­tuo­ti.

„Stu­den­tams, jau­niems vai­ki­nams aš vi­suo­met sa­kau, kad jie ko nors ieš­ko­tų, t. y. ne­vyk­dy­tų vien tik tai, ką tre­ne­riai da­ro ar sa­ko. Juk vi­suo­met įdo­mu sa­ve iš­ban­dy­ti, gal tau ge­riau toks, o ne ki­toks veiks­mas. Pa­vyz­džiui, dau­ge­liui ži­no­ma Mar­čiu­lio­nio verps­tė, Ja­si­ke­vi­čiaus iš­skir­ti­niai per­da­vi­mai ar dar kaž­kas pa­na­šaus. Bet juk kiek­vie­nas žmo­gus krep­ši­ny­je (ir ne tik) ga­li su­kur­ti, at­ras­ti kaž­ką sa­vo. Jam tik rei­kia ne­bi­jo­ti tai da­ry­ti. Jei­gu jau­nuo­lis bus vien tre­ne­rio nu­ro­dy­mų vyk­dy­to­jas, jis nie­ka­da taip ir ne­su­ži­nos, kad tu­ri ta­len­tą kam nors ki­tam, kas pra­si­len­kia su tre­ne­rio su­ma­ny­mais“, – pa­ste­bi A. Si­rei­ka.

Mies­tas ga­li tap­ti jau­nų krep­ši­nin­kų trau­kos cent­ru

Paš­ne­ko­vai sa­ko, kad Šiau­liuo­se ge­rų krep­ši­nin­kų tik­rai esa­ma. Bet dau­ge­lį me­tų ge­riau­sius šio re­gio­no krep­ši­nio ir ki­tų spor­to ša­kų spor­ti­nin­kus pa­vi­lio­ja Vil­nius ir Kau­nas. AS­KA va­do­vas A. Na­cic­kas pri­pa­žįs­ta, kad jau­nuo­lius trau­kia ge­rai ten įreng­tos spor­to ba­zės, klu­bai ir krep­ši­nio mo­kyk­los jau­niems spor­ti­nin­kams ga­li pa­siū­ly­ti ge­ro­kai dau­giau ga­li­my­bių to­bu­lė­ti.

„Bet mes vis­ką da­ro­me, kad ir Šiau­liai bū­tų tas mies­tas, ku­ria­me lai­kui bė­gant at­si­ras ge­ros spor­to ba­zės. Ta­da gal tu­rė­si­me ir at­virkš­ti­nį va­rian­tą, kai iš to pa­ties Vil­niaus ar Kau­no at­vyks jau­nuo­liai spor­tuo­ti, to­bu­lė­ti. Šiuo me­tu pas mus spor­tuo­ja jau­ni ta­len­tai iš Tel­šių, Anykš­čių, Ma­žei­kių, Kur­šė­nų ir ki­tų mies­tų“, – sa­ko A. Na­cic­kas.

Ką veik­ti bai­gus krep­ši­nio aka­de­mi­ją?

Dis­ku­si­jai pa­kry­pus apie įvai­rių spor­to mo­kyk­lų auk­lė­ti­nių ga­li­my­bes to­bu­lė­ti, pra­dė­ti pro­fe­sio­na­laus spor­ti­nin­ko kar­je­rą bai­gus moks­lus, krep­ši­nio eks­per­tas A. Si­rei­ka tei­gia ir čia ma­tan­tis ne­ma­žai pro­ble­mų.

„Dirb­da­mas su vy­rais ar rink­ti­ne ne kar­tą pa­ste­bė­jau, kad sun­ku su­ras­ti to­kį 18 me­tų spor­ti­nin­ką, ku­ris jau bū­tų Lie­tu­vos vy­rų krep­ši­nio rink­ti­nės ar bent že­mes­nio ly­gio žai­dė­jas. Ži­no­ma, to­kių bū­na, bet la­bai ne­daug. Ki­ta pro­ble­ma – krep­ši­nio skau­tai jau­nus ta­len­tus iš­ve­ža ne tik iš Šiau­lių į Vil­nių ar Kau­ną, bet ir vi­sai iš Lie­tu­vos. Ta­čiau tai nė­ra la­bai ge­rai, nes skau­tai rū­pi­na­si tik pa­čiais ge­riau­siais žai­dė­jais, o di­džio­ji da­lis spor­to mo­kyk­las bai­gu­sių krep­ši­nin­kų taip ir ne­ran­da sau vie­tos net vie­ti­nė­se ly­go­se“, – jau­nų krep­ši­nin­kų pro­ble­mas var­di­ja nu­si­pel­nęs Lie­tu­vos krep­ši­nio tre­ne­ris.

Rea­guo­da­mas į A. Si­rei­kos žo­džius, AS­KA va­do­vas A. Na­cic­kas sa­ko, kad gal­vo­jant apie aka­de­mi­ją bai­gu­sius krep­ši­nin­kus, prieš ku­rį lai­ką ir bu­vo su­bur­ta aka­de­mi­jos ko­man­da, da­ly­vau­jan­ti Re­gio­nų krep­ši­nio ly­go­je (RKL). „Jau da­bar ve­da­mos de­ry­bos su klu­bais dėl mū­sų aka­de­mi­jos auk­lė­ti­nių pa­te­ki­mo ir į Na­cio­na­li­nę krep­ši­nio ly­gą (NKL), o jei sek­sis ir ten, žiū­rė­si­me dar to­liau. Tad pa­ko­pas jau tu­ri­me – NKL, ta pa­ti Šiau­lių krep­ši­nio ly­ga (ŠKL), to­liau RKL ir MKL“, – tei­gia A. Na­cic­kas.

Krep­ši­nin­ko sva­jo­nės apie aukš­čiau­sias per­ga­les – tre­ne­rio ran­ko­se

Kal­ban­tis su vie­nu ge­riau­sių Lie­tu­vos krep­ši­nio tre­ne­rių, pa­si­nau­do­jau pro­ga pa­klaus­ti, nuo ko, jo ma­ny­mu, rei­kė­tų pra­dė­ti jau­nam krep­ši­nin­kui, gal­vo­jan­čiam apie aukš­čiau­sias krep­ši­nio ly­gas ir puo­se­lė­jan­čiam sva­jo­nes tap­ti pro­fe­sio­na­liu krep­ši­nin­ku. Kiek pa­mąs­tęs,

A. Si­rei­ka sa­ko, kad pra­dė­ti tu­rė­tų ne pa­ts jau­nuo­lis, o jo tre­ne­ris.

„Tre­ne­rio už­duo­tis, o tuo pa­čiu ir sun­kiau­sias dar­bas – už­deg­ti jau­nuo­liui mei­lę spor­tuo­ti, mei­lę dirb­ti. Tuo­met tre­ne­riui vė­liau tą ži­di­nį be­lie­ka kurs­ty­ti, o jau ta­da iš to­kio spor­ti­nin­ko ga­li lip­dy­ti ką tik no­ri. Tad tre­ne­rių pa­grin­di­nis dar­bas – ug­dy­ti as­me­ny­bę“, – poe­tiš­kai kal­ba A. Si­rei­ka.

Krep­ši­nio eks­per­to tei­gi­mu, vai­kus mo­kant žais­ti krep­ši­nį, pir­miau­sia pri­va­lu iš­mo­ky­ti juos mąs­ty­ti. „Pa­me­nu, kai maž­daug prieš tris­de­šimt me­tų aš klaus­da­vau sa­vo auk­lė­ti­nių, ko­kį pa­žy­mį jie tu­ri iš ma­te­ma­ti­kos. Jie ma­nęs ne­sup­ras­da­vo, ko­dėl aš do­miuo­si ne kū­no kul­tū­ros, o ma­te­ma­ti­kos pa­žy­miais. At­sa­ky­mas gi pa­pras­tas – fi­zi­nį pa­si­ren­gi­mą aš pa­ts jiems ga­liu duo­ti, bet man rei­kia ži­no­ti, kaip jie mąs­tys aikš­te­lė­je. Juk krep­ši­nį pir­miau­sia rei­kia žais­ti su gal­va, o tik ta­da jau ran­ko­mis ir ko­jo­mis“, – juo­kia­si A. Si­rei­ka.


„Keistuoliai“, svaidantys lėkštes

Min­dau­gas MAL­CE­VI­ČIUS
min­dau­gas.malcevicius@splius.lt

Ką da­ry­ti su krep­ši­nio ka­muo­liu, ži­no kiek­vie­nas tik­ras lie­tu­vis. Ypač da­bar, vis la­biau įsi­bė­gė­jant pa­sau­lio krep­ši­nio čem­pio­na­tui. Bet ar ka­da ki­lo klau­si­mas, ką ga­li­ma nu­veik­ti su mė­to­ma lėkš­te? Taip, ją ga­li­ma švys­te­lė­ti sa­vo ke­tur­ko­jui au­gin­ti­niui, mė­to­mą dis­ką su džiaugs­mu gau­do ir krykš­tau­jan­tys vai­kai. Ta­čiau nie­ko keis­to, jei­gu kam nors šią va­sa­rą Šiau­lių mies­to cent­ri­nio par­ko sta­dio­ne te­ko ma­ty­ti ir dis­ką mė­tan­čių, pa­skui jį laks­tan­čių suau­gu­sių žmo­nių gru­pę. Grei­čiau­siai šie „keis­tuo­liai“ bu­vo spor­ti­nin­kai, at­ra­dę Šiau­liuo­se pa­ma­žu po­pu­lia­rė­jan­čią spor­to ša­ką – lėkš­čias­vy­dį.

Lėkš­čias­vy­dis – be­kon­tak­tis žai­di­mas. „Ta­čiau rei­kia ne­pa­mirš­ti ir to, kad vei­kia ele­men­ta­ri fi­zi­ka – vie­nas žai­dė­jas le­kia, stai­ga prieš jį iš­šo­ka ki­tas, o ta­da – bum“, – sa­ko V. Ma­žin­tas.

Vai­do Ma­žin­to as­me­ni­nio ar­chy­vo nuo­tr.

Tik laks­ty­mas pa­skui skrai­dan­čią lėkš­tę?

Pir­mo­jo mies­to lėkš­čias­vy­džio (dar va­di­na­mo ul­ti­mei­tu, angl. „ul­ti­ma­te“ ar­ba fris­biu, angl. „fris­bee“) klu­bo „Sun Ci­ty Co­lib­ri“ vie­nas iš su­ma­ny­to­jų ir na­rių Vai­das Ma­žin­tas sa­ko, kad šis Lie­tu­vo­je ga­na nau­jas žai­di­mas nė­ra tik chao­tiš­kas lėkš­tės mė­ty­mas. „Lėkš­čias­vy­dis yra su­da­ry­tas iš tri­jų spor­to ša­kų – krep­ši­nio, fut­bo­lo ir ame­ri­kie­tiš­ko fut­bo­lo. Žai­džia­ma lai­kan­tis tam tik­rų tai­syk­lių, taip pat la­bai svar­bu ir aikš­tės dy­dis. Jis pri­klau­so nuo to, ant ko­kios dan­gos vyks­ta žai­di­mas. Var­žy­bų me­tu taš­kai pel­no­mi ta­da, kai ko­man­dos žai­dė­jas su­gau­na lėkš­tę tam skir­to­je zo­no­je. Kaž­kas pa­na­šaus, kaip ir ame­ri­kie­tiš­ka­me fut­bo­le“, – svar­biau­sius žai­di­mo niuan­sus var­di­ja V. Ma­žin­tas.

Vai­das pa­sa­ko­ja, kad šis Šiau­liuo­se vis dar eg­zo­tiš­ku lai­ko­mas žai­di­mas žai­džia­mas ant smė­lio, žo­lės ar­ba spor­to sa­lė­je. „Ka­dan­gi čia mes ne­tu­ri­me šiam žai­di­mui tin­ka­mo smė­lio, tai ten­ka džiaug­tis tik žo­le. Nuo to, kur rung­ty­niau­ja­ma, pri­klau­so ir žmo­nių skai­čius aikš­te­lė­je. Pa­vyz­džiui, ant smė­lio žai­džia­ma ko­man­do­se po pen­kis žai­dė­jus, ant žo­lės – po sep­ty­nis, o sa­lė­je, ka­dan­gi ma­žes­nė erd­vė, įpras­tai žai­džia­ma trys prieš tris“, – lėkš­čias­vy­džio žai­dy­bi­nius niuan­sus dės­to vai­ki­nas.

Ko­man­dos pa­va­di­ni­mą pa­suf­le­ra­vo gam­ta

Pa­sa­ko­da­mas apie šiau­lie­čių lėkš­čias­vy­džio klu­bo „Sun Ci­ty Co­lib­ri“ įsi­kū­ri­mą, Vai­das juo­kia­si ir sa­ko, kad ko­man­dos pa­va­di­ni­mas gi­mė la­bai stai­ga – vie­ną va­ka­rą sė­dint drau­gų ra­te, ka­da vi­si nu­spren­dė da­ly­vau­ti var­žy­bo­se. „Drau­gams pa­siū­liau ko­man­dos sim­bo­liu pa­si­rink­ti ko­lib­rį, nes tai ma­žiu­kai paukš­čiai, mo­kan­tys skris­ti at­bu­lo­mis, o juo la­biau – ne­pa­vargs­tan­tys. Vi­sų šių sa­vy­bių la­bai ir mums rei­kia aikš­te­lė­je“, – ti­ki­na nau­jo­jo žai­di­mo en­tu­zias­tas.

Vai­das pri­si­me­na, kad pra­džio­je bu­vo tik sep­ty­ni ko­man­dos na­riai, bet su­pran­tant, kad vi­sų var­žy­bų to­kiam žmo­nių skai­čiui at­lai­ky­ti ne­pa­vyks, į ko­man­dą pa­si­kvie­tė dar dau­giau bend­ra­min­čių. „Pap­ras­tai žmo­nės pa­ma­to mus žai­džian­čius, su­si­do­mi, atei­na, pa­ban­do ir daž­niau­siai pa­si­lie­ka žais­ti“, – sa­ko šiau­lie­tis.

Žai­dė­jai – tei­sė­jai, tre­ne­riai

Be­ne įdo­miau­sia šios spor­to ša­kos pu­sė – šimt­me­čius nu­si­sto­vė­ju­sių ir dau­ge­ly­je spor­to ša­kų įpras­tų žai­di­mo de­ta­lių ne­bu­vi­mas. Vie­na iš to­kių keis­te­ny­bių – var­žy­boms tei­sė­jau­ja pa­tys žai­dė­jai. Sun­ku net įsi­vaiz­duo­ti, kaip at­ro­dy­tų šiuo me­tu vyks­tan­tis pa­sau­lio krep­ši­nio čem­pio­na­tas, jei­gu ja­me ne­bū­tų tei­sė­jų...

Vis dėl­to Vai­das ti­ki­na, kad rung­ty­niau­jant pa­pras­tai jo­kių konflik­tų ne­ky­la. Taip esą to­dėl, kad lėkš­čias­vy­dis žai­džia­mas lai­kan­tis pa­grin­di­nės gar­bin­go žai­di­mo (angl. „fair play“) tai­syk­lės. „Va­do­vau­jan­tis šia tai­syk­le, vi­sas iš­ki­lu­sias pro­ble­mas spren­džia ta­me įvy­ky­je da­ly­va­vę žmo­nės. Jei­gu ne­su­ta­ria jie, įsi­ki­ša ko­man­dų ka­pi­to­nai. Į si­tua­ci­jas, kad ir jiems ne­pa­vyk­tų už­ge­sin­ti aist­ras, mums dar nė­ra te­kę pa­kliū­ti“, – mįs­lin­gai šyp­so­si vai­ki­nas ir sa­ko, kad tei­sė­jų nė­ra net ir rim­tuo­se tarp­tau­ti­niuo­se tur­ny­ruo­se. Tie­sa, juo­se bū­na var­žy­bų ste­bė­to­jai, ku­rie iš­ki­lus rim­tiems ne­su­ta­ri­mams tu­ri tei­sę įsi­kiš­ti.

Ne­rei­ka­lin­gi šio­je spor­to ša­ko­je ir tre­ne­riai, mat Vai­das pra­si­ta­ria – į var­žy­bas vyks­ta, joms ruo­šia­si ir tre­ni­ruo­ja­si taip pat pa­tys. „Tre­ne­rių Lie­tu­vo­je ši spor­to ša­ka ne­tu­ri. Vis­kas, ką iš­moks­ta­me nau­jo, yra iš „You­tu­be“ sve­tai­nės“, – ti­ki­na vai­ki­nas ir pa­sa­ko­ja, kad kar­tais ko­man­do­je at­si­ran­da neo­fi­cia­lūs tre­ne­riai, ku­rie ieš­ko nau­jų de­ri­nių in­ter­ne­te, ke­lia jų pa­vyz­džius į ko­man­dos „Fa­ce­book“ pa­sky­rą ir pra­šo pa­si­žiū­rė­ti. „Vė­liau vis­ką iš­ban­do­me aikš­te­lė­je“, – sa­ko Vai­das.

Iš­veng­ti kon­tak­to ir pa­de­monst­ruo­ti ko­man­di­nę dva­sią

Lėkš­čias­vy­dis įdo­mus ir dėl to, kad tai be­kon­tak­tis žai­di­mas – bet koks fi­zi­nis kon­tak­tas tarp žai­dė­jų drau­džia­mas. Ne­leis­ti­nais veiks­mais lai­ko­mi ir ban­dy­mai var­žo­vą pa­stum­ti, blo­kuo­ti, kiš­ti ko­ją ar ki­to­kiu bū­du truk­dy­ti ju­dė­ti. Pa­lie­tus prie­ši­nin­ką, fik­suo­ja­mas tai­syk­lių pa­žei­di­mas.

To­kio žai­di­mo idė­ja gra­ži, bet V. Ma­žin­tas pri­pa­žįs­ta – kon­tak­to var­žy­bų me­tu vi­suo­met bū­na. „Iš­veng­ti jo – tik sie­kia­my­bė, – juo­kia­si lėkš­čias­vy­di­nin­kas. – Juk krep­ši­nis ir­gi iš es­mės yra be­kon­tak­tis žai­di­mas, bet bau­das vis tiek daž­nai ten­ka mes­ti. Pa­na­šiai yra ir su mū­sų žai­di­mu. Ga­liau­siai, tai yra spor­tas, kur ne­trūks­ta emo­ci­jų, o dar rei­kia ne­pa­mirš­ti ir to, kad vei­kia ele­men­ta­ri fi­zi­ka – vie­nas žai­dė­jas le­kia, stai­ga prieš jį iš­šo­ka ki­tas, o ta­da – bum.“

Vai­das svars­to, kad tiek iš­veng­ti kon­tak­to, tiek žais­ti be tei­sė­jo ga­li­ma tik tuo­met, kai sten­gia­ma­si žais­ti gar­bin­gai, be keiks­mų, pyk­čių. Neiš­ken­čiu ne­pak­lau­sęs, ar var­žy­bų įkarš­ty­je tai ap­skri­tai įma­no­ma?

„Taip, šia­me žai­di­me įma­no­ma. Grei­čiau­siai to­dėl, kad pa­si­bai­gus var­žy­boms skai­čiuo­ja­mi ne tik pel­ny­ti taš­kai, bet ir ver­ti­na­ma ko­man­dos dva­sia“, – sa­ko Vai­das. Jo tei­gi­mu, čem­pio­na­tus lai­mi tie, ku­rie su­rin­ko dau­giau­sia taš­kų, bet pa­grin­di­nis ap­do­va­no­ji­mas yra „Žai­di­mo dva­sios“ tro­fė­jus.

Ar tai spor­tas?

Klau­san­tis Vai­do pa­sa­ko­ji­mų, no­ri ar ne­no­ri ten­ka klaus­ti, ar lėkš­čias­vy­dis ap­skri­tai yra rim­tas spor­tas? Gi ko­kia spor­to ša­ka ne­tu­ri tei­sė­jų, o ir tai­syk­lių yra dau­giau, nei ži­no pa­tys žai­dė­jai. At­siž­vel­giant į vi­sas ap­lin­ky­bes, per­ša­si min­tis, kad gal šis Šiau­liuo­se po­pu­lia­rė­jan­tis žai­di­mas vis dėl­to tė­ra tik la­bai gra­žus ho­bis, tu­ri­nin­ga lais­va­lai­kio pra­lei­di­mo for­ma.

Vai­ki­nas at­vi­ras – Lie­tu­vo­je lėkš­čias­vy­dis, iš tie­sų, dar tik po­mė­gis: „Jis pas mus, kiek mums te­ko do­mė­tis, nė­ra net už­re­gist­ruo­tas kaip spor­tas. Bet, pa­vyz­džiui, šio spor­to pra­di­nin­kė­je Ame­ri­ko­je yra la­bai rim­tos ly­gos, tur­ny­rai ir vi­sa ki­ta. Ši ša­lis yra ir vie­nin­te­lė stan­dar­ti­nių 175 gra­mų lėkš­čias­vy­džio dis­kų, t. y. lėkš­čių, ga­min­to­ja.“

Sun­kiau­sia tram­dy­ti sa­vo emo­ci­jas

Žai­di­mas su lėkš­te tu­ri de­šimt ne­su­dė­tin­gų tai­syk­lių, ku­rių vi­sai pa­kan­ka, kad bū­tų ga­li­ma rung­ty­niau­ti. Tad Vai­do tei­rau­juo­si, ku­rios iš šių tai­syk­lių šiau­lie­čių ko­man­dai lai­ky­tis sun­kiau­sia.

„Ar tai Šiau­lių įta­ka, ar dar kas, bet bent jau mums vie­nas sun­kiau­sių žai­di­mo mo­men­tų – aikš­te­lė­je ne­si­keik­ti, neiš­lie­ti sa­vo emo­ci­jų“, – at­vi­rau­ja vie­nas iš lėks­čias­vy­džio klu­bo „Sun Ci­ty Co­lib­ri“ na­rių, ku­ris sa­ko­si pa­ts esan­tis ga­na ra­mus žmo­gus, tad jam ga­na daž­nai ten­ka ra­min­ti sa­vo ko­man­dos na­rius.

Pri­si­min­da­mas var­žy­bas, Vai­das ne­sle­pia, kad be­ne dau­giau­sia emo­ci­jų ir ky­la ta­da, kai žai­dė­jai tu­ri pa­tys sau tei­sė­jau­ti. „Vi­sa­da at­ro­do, kad ne aš ta­ve pa­stū­miau, tu pa­ts at­si­tren­kei į ma­ne. Ir na­tū­ra­lu, kad to­kio­se si­tua­ci­jo­je ky­la emo­ci­jų ban­ga“, – juo­kia­si vai­ki­nas.

Žai­džiant dir­ba ko­jos, ran­kos ir gal­va

Po­kal­biui pa­si­su­kus apie tech­ni­nius žai­di­mo ele­men­tus, Vai­das pri­si­pa­žįs­ta – net žai­džiant fut­bo­lą ar bet ku­rį ki­tą žai­di­mą, jam nie­ka­da ne­tek­da­vę tiek daug bė­gio­ti.

„Ant žo­lės gal kiek leng­viau žais­ti nei ant smė­lio, nes smė­ly­je klimps­ta ko­jos. Bet kur be­žais­tum, vi­sa­da in­ten­sy­viai dir­ba ko­jos, ran­kos ir gal­va. Iš­mes­da­mas dis­ką, rie­šu tu­ri tei­sin­gai už­kirs­ti, o tuo pa­čiu – la­bai grei­tai su­gal­vo­ti, kaip tai pa­da­ry­ti, nu­spė­ti, kur dis­kas lėks, tu­ri su­si­žais­ti su ko­man­da. Šia­me žai­di­me dis­ko nie­ka­da ne­me­ti į žai­dė­ją, o tu­ri pa­leis­ti į lais­vą zo­ną, kad ko­man­dos na­rys spė­tų į ją nu­bėg­ti. Tad žai­di­mo me­tu tu­ri ir mąs­ty­ti ir tuo pa­čiu la­bai grei­tai bėg­ti“, – sa­ko lėkš­čias­vy­džio žai­dė­jas.

Šiau­liuo­se ne­trūks­ta „le­gio­nie­rių“, bet mer­gi­nų – pa­si­gen­da­ma

Lėkš­čias­vy­dis po­pu­lia­rus to­kio­se ša­ly­se kaip Is­pa­ni­ja, Por­tu­ga­li­ja, Ame­ri­ka, Ka­na­da, t. y. ten, kur yra pa­plū­di­miai. Vai­das pa­sa­ko­ja, kad šiuo me­tu Lie­tu­vo­je iš vi­so yra maž­daug de­šimt ko­man­dų. Jos ne­re­tai su­si­tin­ka pa­si­var­žy­ti, nes lai­kas nuo lai­ko vie­na­me ar ki­ta­me mies­te or­ga­ni­zuo­ja­mi įvai­rūs tur­ny­rai.

Ki­tuo­se ša­lies did­mies­čiuo­se – Kau­ne, Vil­niu­je – lėkš­čias­vy­dis žai­džia­mas jau apie de­šimt me­tų, klu­bai tu­ri ga­na gi­lias tra­di­ci­jas. Šiau­liai, pa­na­šu, tuo pa­si­gir­ti ne­ga­li. Bet vai­ki­nas juo­kia­si, kad čia bu­vo su­si­bū­ru­si tarp­tau­ti­nė ko­man­da, nes žais­ti lėkš­čias­vy­dį rink­da­vo­si ne tik šiau­lie­čiai, bet ir „Eras­mus“ stu­den­tai, at­vy­kę stu­di­juo­ti į Šiau­lių uni­ver­si­te­tą. Vai­das pa­sa­ko­ja, kad vie­nu me­tu ko­man­do­je yra bu­vę tur­kų, ko­rė­jie­čių, lat­vių.

„Sun Ci­ty Co­lib­ri“ ko­man­dos na­rio tei­gi­mu, į jų ko­man­dą atei­na ir mer­gi­nos. „Pri­si­me­nu, kaip atė­jo mer­gi­nos su il­gais na­gais. Pa­žai­dė, ma­tyt pa­ti­ko, tad ki­tą kar­tą atė­jo nu­si­kir­pu­sios na­gus ir sa­ko, kad no­ri žais­ti ko­man­do­je. Ne­pai­sant to, lėkš­čias­vy­dį žai­džian­čių mer­gi­nų Šiau­liuo­se vis dar trūks­ta“, – šyp­so­si vai­ki­nas.

Lėkš­čias­vy­dis – vais­tas nuo XXI vi­suo­me­nę kan­ki­nan­čių pro­ble­mų?

Vai­das džiau­gia­si, kad šis gru­pi­nis žai­di­mas yra kur kas dau­giau nei tik spor­tas. „Kai žai­džia­me, tai nė­ra tik žai­di­mas. Tai, be jo­kios abe­jo­nės, yra ir to­le­ran­ci­jos vie­nas ki­tam de­monst­ra­vi­mas. Pa­si­bai­gus var­žy­boms, su­sė­da­me ra­tu ir mo­ko­mės vie­nas ki­tam iš­sa­ky­ti kri­ti­ką, ją priim­ti. Taip pat sie­kia­me, kad žai­di­mo me­tu gi­mę ne­su­ta­ri­mai ne­nuei­tų į as­me­niš­ku­mus“, – tei­gia spor­ti­nin­kas.

Po­kal­biui pa­si­su­kus apie tai, kad šis žai­di­mas, jo dva­sia ga­li bū­ti ne­blo­gas prieš­nuo­dis vis ma­žiau spor­tuo­jan­čiai ir gy­vai ne­bend­rau­jan­čiai mū­sų vi­suo­me­nei, Vai­das ne­drą­siai at­sklei­džia sa­vo sva­jo­nę: „Man bu­vo ki­lu­si idė­ja įsteig­ti vie­šą­ją įmo­nę ir, ofi­cia­liai įre­gist­ra­vus sa­vo ko­man­dą, Šiau­lių ra­jo­no vai­kams su­teik­ti ga­li­my­bę tu­rė­ti kū­no kul­tū­ros pa­mo­kas su lėkš­te ran­ko­je.“ Šiau­lie­čio tei­gi­mu, pa­čiam iš­ban­džius ko­ne vi­sas Lie­tu­vo­je po­pu­lia­rias spor­to ša­kas, no­ri­si kaž­ko nau­jo, neįp­ras­to.

Vai­das pra­si­ta­ria tu­rin­tis ir ki­tą sva­jo­nę – no­rė­tų Šiau­liuo­se suor­ga­ni­zuo­ti Lie­tu­vos lėkš­čias­vy­džio čem­pio­na­tą.


Ilgas karatė „universiteto“ kursas – iššūkis kūnui ir dvasiai

Min­dau­gas MAL­CE­VI­ČIUS
min­dau­gas.malcevicius@splius.lt

Dvy­li­ka me­tų in­ten­sy­vių tre­ni­ruo­čių. Maž­daug tiek lai­ko rei­kia no­rint sa­vo lie­me­nį ap­si­juos­ti juo­du dir­žu – spor­ti­nės ir dva­si­nės bran­dos ro­dik­liu. Pa­si­bai­gu­sio­je va­sa­ros ka­ra­tė sto­vyk­lo­je aš­tuo­nio­lik­me­tis šiau­lie­tis Er­nes­tas Šva­žas iš­lai­kė dau­giau nei tris va­lan­das tru­ku­sį ka­ra­tė eg­za­mi­ną, ku­rio me­tu te­ko ne tik de­monst­ruo­ti fi­zi­nį, tech­ni­nį pa­si­ruo­ši­mą, bet ir iš­tver­ti tris­de­šim­ties ko­vų ma­ra­to­ną. To­kį pat eg­za­mi­ną iš­lai­kė ir Er­nes­to bend­raam­žis Ig­nas Sau­no­rius, ku­ris šiam iš­ban­dy­mui ruo­šė­si de­vy­ne­rius me­tus. Vai­ki­nų tre­ne­ris sa­ko, kad ap­gin­tas dir­žas – tai tik vie­na iš ke­lių ka­ra­tė ko­vo­to­jų sva­jo­nių.

Ry­ti­nė me­di­ta­ci­ja Lie­tu­vos Kio­ku­šin ka­ra­te suau­gu­sių­jų va­sa­ros sto­vyk­lo­je.

Šiau­lių ka­ra­tė klu­bo „To­ri“ nuo­tr.

Juo­das dir­žas – lyg ba­ka­lau­ro dip­lo­mas

Šie­met 20-me­tį skai­čiuo­jan­čio ir per tą lai­ką 18 Eu­ro­pos čem­pio­na­tų čem­pio­nų ir pri­zi­nin­kų išug­džiu­sio Šiau­lių ka­ra­tė klu­bo „To­ri“ pre­zi­den­tas ir jau­nuo­lių tre­ne­ris And­rius Ma­ci­jaus­kas juo­kia­si, kad I da­nas (da­nas – juo­dą dir­žą tu­rin­čio meist­ro laips­nis – aut. pa­st.) – tai lyg stu­den­tui ap­gin­tas pir­ma­sis aukš­to­jo moks­lo ba­ka­lau­ro dip­lo­mas.

„Bū­tent nuo to mo­men­to tam­pi meist­ru. Kas įdo­miau­sia, kad sis­te­min­gai tre­ni­ruo­jan­tis, juo­dą dir­žą pa­siek­ti ga­li vi­si. Ži­nau ne vie­ną pa­vyz­dį, kai žmo­gus, pra­dė­jęs tre­ni­ruo­tis jau su­lau­kęs 30 me­tų ar net dau­giau, tam­pa ko­vos me­nų meist­ru“, – sa­ko IV da­no meist­ras.

Tre­ne­ris sa­ko, kad jei ka­ra­tė sis­te­mo­je I da­nas pri­lygs­ta uni­ver­si­te­to ba­ka­lau­rui, tai II ir III da­nas pri­lygs­ta ma­gist­ran­tū­rai, o IV ir V – pro­fe­sū­rai. Sva­jo­jan­tiems apie šiuos pa­sie­ki­mus, tre­ne­ris pa­ta­ria pir­miau­sia at­ras­ti lai­ko. „Per vie­ne­rius me­tus I, II ir III da­no tik­rai ne­pa­vyks ap­si­gin­ti. Kad žmo­gus bū­tų pa­tik­rin­tas lai­ko, tarp I ir II da­no da­ro­ma dve­jų me­tų per­trau­ka, tarp II ir III – trys me­tai, tarp III ir IV – ket­ve­ri, o tarp IV ir V – net pen­ke­ri me­tai“, – sa­ko A. Ma­ci­jaus­kas. Jo tei­gi­mu, aukš­tes­ni da­nai yra ne tik ko­vos įgū­džių, bet ir as­me­ny­bės bran­dos įver­ti­ni­mo ro­dik­lis.

Lie­tu­viš­ka NBA sva­jo­nė rin­ge

Ap­gy­nus juo­dą dir­žą, ki­ta ka­ra­tė ko­vo­to­jų sva­jo­nė – pa­sau­lio čem­pio­na­tas Ja­po­ni­jo­je. A. Ma­ci­jaus­kas at­vi­ras – pa­tek­ti į kas ket­ve­rius me­tus šio­je ša­ly­je vyks­tan­tį pa­sau­lio čem­pio­na­tą yra kiek­vie­no tik­ro ko­vo­to­jo sva­jo­nė. Kad bū­tų leng­viau su­pras­ti šių var­žy­bų svar­bą, ga­li­ma pa­teik­ti vi­siems su­pran­ta­mą pa­vyz­dį – ka­ra­tė ko­vo­to­jui pa­te­ki­mas į šį tur­ny­rą, tai tas pa­ts, kas iš­si­pil­džiu­si krep­ši­nin­ko sva­jo­nė žais­ti NBA ly­go­je.

„Į Ja­po­ni­jo­je vyks­tan­tį tur­ny­rą su­va­žiuo­ja 132 ge­riau­si pa­sau­lio ko­vo­to­jai, ku­rie absoliučioje svorio ka­te­go­ri­jo­je iš tų 132 spor­ti­nin­kų iš­siaiš­ki­na, kas yra ge­riau­sias. Tai­gi, ka­ra­tė gy­vos dvi sva­jo­nės – įgy­ti aukš­čiau­sią dir­žą ir su­da­ly­vau­ti aukš­čiau­sio ly­gio tur­ny­re, ku­ris va­di­na­mas ka­ra­tė olim­pia­da“, – sa­ko A. Ma­ci­jaus­kas.

Ja­po­nų už­si­spy­ri­mas ir at­kak­lu­mas – tik fil­muo­se

Kal­ban­tis apie Ja­po­ni­ją ir spor­ti­nin­kų sva­jo­nes ten nu­vyk­ti, A. Ma­ci­jaus­kas pra­si­ta­ria, kad pa­ma­žu ši ša­lis pra­ran­da sa­vo eg­zo­ti­ką. „Kaž­ka­da iš tie­sų Ja­po­ni­ja mums bu­vo kaip ne­pa­sie­kia­ma sva­jo­nė, bet da­bar, ka­da ten ten­ka nu­va­žiuo­ti ir su rink­ti­ne, ka­da ir pa­tys ja­po­nai at­va­žiuo­ja į Šiau­lius, eg­zo­ti­ka iš­blė­so“, – juo­kia­si tre­ne­ris.

Pri­si­min­da­mas vie­no gar­siau­sio ja­po­nų ko­vo­to­jo Ja­ma­mo­to vi­zi­tą Lietuvoje, A. Ma­ci­jaus­kas pa­sa­ko­ja, kad ja­po­nas, tu­rin­tis di­džiau­sią ka­ra­tė klu­bą pa­sau­ly­je, la­bai ste­bė­jo­si lie­tu­vių darbš­tu­mu ir at­kak­lu­mu per tre­ni­ruo­tes. „Vi­si gal­vo­ja, kad ja­po­nai yra pa­tys ge­riau­si ko­vo­to­jai, ta­čiau at­va­žia­vęs į Karklę ir čia ve­dęs ke­lias tre­ni­ruo­tes, Ja­ma­mo­to bu­vo la­bai nu­ste­bęs, kad lie­tu­viai daug in­ten­sy­viau lie­ja pra­kai­tą ne­gu ja­po­nai. Lie­tu­viai, ma­tyt, iš fil­mų tu­ri su­si­kū­rę ste­reo­ti­pą, kad tos ša­lies ko­vo­to­jai yra la­bai už­si­spy­rę, at­kak­lūs. Bet at­va­žia­vęs į Lie­tu­vą pa­ts ja­po­nas nu­ste­bo ra­dęs net už jo tau­tie­čius at­kak­les­nius ko­vo­to­jus“, – sa­ko Šiau­lių ka­ra­tė klu­bo „To­ri“ pre­zi­den­tas.

Į ka­ra­tė – re­ko­men­da­vus gy­dy­to­jams

Pa­si­ry­žu­siems rim­tai pa­si­ner­ti į ko­vos me­nus, ver­tė­tų ži­no­ti, kad ka­ra­tė „uni­ver­si­te­to“ kur­sas ne­trum­pas – dau­giau kaip de­šimt­me­tis. Tad vi­suo­met ky­la klau­si­mas, kas ver­čia žmo­gų ryž­tis to­kiai il­gai ir ne­leng­vai ke­lio­nei. Kal­bin­ti spor­ti­nin­kai sa­ko, kad vie­ni į tre­ni­ruo­tes atei­na, nes no­ri bū­ti svei­kes­ni, stip­res­ni, mo­kė­ti ap­si­gin­ti nuo už­puo­li­ko, ki­ti pa­sa­ko­ja pra­dė­ję tre­ni­ruo­tis, nes trū­ko veik­los, re­ko­men­da­vo drau­gai ir pa­na­šiai. Ka­ra­tė kio­ku­šin tre­ne­ris A. Ma­ci­jaus­kas pra­si­ta­ria – į ko­vo­to­jų gre­tas ne­ma­žai pa­ten­ka ir to­kių, ku­riems to­kius už­siė­mi­mus re­ko­men­da­vo gy­dy­to­jas.

„Šio­mis die­no­mis ne­trūks­ta hi­pe­rak­ty­vių vai­kų, taip pat to­kių, ku­riems ne­tie­sios nu­ga­ros, tu­ri ki­to­kių svei­ka­tos pro­ble­mų. Ir bū­na, kad jie pa­ten­ka į ka­ra­tė gru­pę. Ste­bė­tis, ma­nau, tuo la­bai ne­rei­kė­tų, nes tai spor­tas, kur la­vi­na­mas vi­sas kū­nas, o stu­bu­ras ne­pa­ti­ria di­de­lių ap­kro­vų“, – tei­gia A. Ma­ci­jaus­kas.

IV da­no meist­ras juo­kia­si, kad ba­zi­nė ka­ra­tė tech­ni­ka ga­na pa­na­ši į jo­gą, nes tre­ni­ruo­čių me­tu ne tik tvir­ti­na­mas kū­nas, bet sie­kia­ma at­ras­ti ir ju­de­sių ko­vi­nę pra­smę.

Šiau­liai – star­tas į di­des­nius pa­sie­ki­mus

Šiau­lie­čiai ka­ra­tė ko­vo­to­jai, ypač jau­ni­mo gru­pė­je, vis daž­niau pa­sie­kia gra­žių per­ga­lių aukš­to ly­gio tur­ny­ruo­se. Tre­ne­ris A. Ma­ci­jaus­kas sa­ko, kad taip yra to­dėl, kad Sau­lės mies­te jau spė­jo su­si­for­muo­ti tam tik­ros šios spor­to tra­di­ci­jos.

„Šiau­liuo­se jau užau­gin­ta ne vie­na ka­ra­tė ko­vo­to­jų kar­ta, tad vy­res­nie­ji ug­do jau­nes­nią­ją kar­tą, at­si­ran­da tęs­ti­nu­mas, ži­nių per­da­vi­mas. Ga­liau­siai la­bai svar­bu ir tai, kad jau­niems spor­ti­nin­kams at­si­ra­do rim­tų kon­ku­ren­tų, t. y. už juos stip­res­nių spor­ti­nin­kų. Tai jau­niems ko­vo­to­jams su­tei­kia ga­li­my­bę to­bu­lė­ti, ei­ti į prie­kį“, – įsi­ti­ki­nęs tre­ne­ris.

Vis dėl­to ko­vos me­nų meist­ras pa­ste­bi, kad Šiau­liuo­se pa­tys ge­riau­si ko­vo­to­jai ne­lie­ka. Juos pa­vi­lio­ja di­des­ni mies­tai, juo­se at­si­ve­rian­čios di­des­nės ga­li­my­bės stu­di­juo­ti, spor­tuo­ti.

„Ta­len­tin­gi žmo­nės sten­gia­si sa­ve rea­li­zuo­ti mak­si­ma­liai, – sa­ko A. Ma­ci­jaus­kas. – Ži­no­ma, la­bai gai­la, kad jie iš­vyks­ta. Ki­ta ver­tus, tre­ne­ris, kaip ir kiek­vie­nas tė­vas, ku­ris ug­do sa­vo at­ža­lą, skau­dan­čia šir­di­mi, bet vai­ką iš­lei­džia į pa­sau­lį ir džiau­gia­si, kai jam se­ka­si.“

Rei­kia my­lė­ti ne sa­ve me­ne, o me­ną sa­vy­je

Il­gą tre­ni­ra­vi­mo pa­tir­tį su­kau­pęs A. Ma­ci­jaus­kas ne­sle­pia, kad tre­ne­rio dar­bas ne iš leng­vų­jų. Pir­miau­sia to­dėl, kad mo­ky­to­jas tu­ri pa­ts ne­nus­to­ti to­bu­lė­ti.

„Ma­nau, kad ka­ra­tė yra tik­rų tik­riau­sias me­nas. To­dėl man la­bai pa­tin­ka po­sa­kis, kad rei­kia my­lė­ti ne sa­ve me­ne, bet me­ną sa­vy­je. Tie žmo­nės, ku­riems pa­tin­ka tai, ką jie da­ro, ku­rie nuo­la­tos to­bu­li­na sa­ve, da­ly­vau­ja var­žy­bo­se, sa­vy­je, iš tie­sų, ku­ria me­ną“, – tei­gia IV da­no meist­ras.

Pak­laus­tas, ar kiek­vie­nas ga­li to­kį me­ną kur­ti, t. y. ar kiek­vie­nas ga­li bū­ti tre­ne­riu, A. Ma­ci­jaus­kas sa­ko, kad tik­ru ka­ra­tė tre­ne­riu ne­bus tas žmo­gus, ku­ris pa­ts nie­ka­da ne­ko­vo­jo. „Uni­ver­si­te­te įgy­tos ži­nios, be jo­kios abe­jo­nės, pra­ple­čia žmo­gaus aki­ra­tį, ta­čiau tvir­tai ti­kiu, kad ge­ras tre­ne­ris yra tas, ku­ris pa­ts pa­lai­ko ge­rą for­mą ir ki­tus ug­do ne tik ži­nio­mis, bet ir pa­vyz­džiu“, – įsi­ti­ki­nęs Lie­tu­vos Kio­ku­šin ka­ra­tė fe­de­ra­ci­jos pre­zi­diu­mo na­rys.

Kaip „de­mas­kuo­ti“ ka­ra­tė ko­vo­to­ją?

Te­ko su­tik­ti ne­ma­žai žmo­nių, sa­kan­čių, kad ka­ra­tė išug­do ne tik kū­ną, bet ir dva­sią. Tad A. Ma­ci­jaus­ko pa­si­tei­ra­vo­me, ar ga­li­ma mi­nio­je tarp ki­tų žmo­nių at­pa­žin­ti ka­ra­tė ko­vo­to­ją? Po­li­ci­nin­ką ar gais­ri­nin­ką iš­duo­da uni­for­ma, krep­ši­nin­kus ne­re­tai „de­mas­kuo­ja“ ūgis, o kas iš­duo­da ko­vos me­nų meist­rą? Tre­ne­ris su­si­mąs­to ir sa­ko, kad tur­būt kiek­vie­ną spor­ti­nin­ką iš­duo­da jo fi­zi­nis pa­si­ruo­ši­mas, dė­me­sys sau ir sa­vo kū­nui.

„Ša­lia to, kad vi­si pro­fe­sio­na­lūs spor­ti­nin­kai sa­vo kū­ne ne­šio­ja­si tre­ni­ruo­čių „ant­spau­dą“, ka­ra­tė ko­vo­to­jus iš­duo­da jų vi­di­nė ra­my­bė, ku­ri ma­ty­ti iš pa­si­ti­kin­čios ei­se­nos, už­tik­rin­tos lai­ky­se­nos. Ka­ra­tis­tai – itin ra­mūs žmo­nės“, – juo­kia­si tre­ne­ris.

A. Ma­ci­jaus­kas sa­ko ma­nan­tis, kad spor­ti­nin­ką, įval­džiu­sį ka­ra­tė pa­slap­tis, ga­li­ma at­pa­žin­ti ir gat­vė­je. „Ra­mu­mas ir už­tik­rin­tu­mas la­bai pa­de­da vai­ruo­jant. Ša­lia sė­din­tis ga­li jaus­ti įtam­pa, ta­čiau žmo­gus, nuo­la­tos pra­kti­kuo­jan­tis ko­vos me­nus, tu­ri išug­dy­tą la­bai ge­rą in­tui­ci­ją. Toks žmo­gus dau­ge­liu at­ve­jų ga­li nu­spė­ti ne tik sa­vo prie­ši­nin­ko veiks­mus, bet ir si­tua­ci­ją gat­vė­je. Kai ži­nai, kaip vis­kas tu­rė­tų vyk­ti, ga­li iš­veng­ti ne­lai­mės, to­dėl nuo ta­vęs spin­du­liuo­ja ra­my­bė“, – sa­ko IV da­no meist­ras.

No­kau­tuo­ti, bet ne­su­ža­lo­ti

Po­kal­biui pa­kry­pus apie smur­tą, A. Ma­ci­jaus­kas pri­pa­žįs­ta – kio­ku­šin ka­ra­tė sti­lius pel­ny­tai va­di­na­mas pil­no kon­tak­to sti­liu­mi. Vis dėl­to tre­ne­ris juo­kia­si ir sa­ko, kad bru­ta­laus kon­tak­to bū­na dau­giau gat­vė­se nei šia­me spor­te. Gat­vės jau­ni­mas ne­re­tai sa­vo prie­ši­nin­ką rim­tai su­trau­muo­ja: su­lau­žo­mi kau­lai, no­sis ir pa­na­šiai. Tuo tar­pu šis ka­ra­tė sti­lius – vie­na ge­riau­sių gy­ny­bos prie­mo­nių.

„Kio­ku­šin – tai to­kia spor­to ša­ka, kur ran­ko­mis ne­smū­giuo­ja­ma į vei­dą. Spor­tuo­da­mi ko­vo­to­jai pa­žįs­ta žmo­gaus ana­to­mi­ją, su­ži­no vie­tas, kur ga­li­ma neut­ra­li­zuo­ti prie­ši­nin­ką, jo vi­siš­kai ne­ža­lo­jant“, – sa­ko tre­ne­ris A. Ma­ci­jaus­kas.


Krepšininkams minutės pertraukėlė, šokėjoms – dalis gyvenimo

Min­dau­gas MAL­CE­VI­ČIUS
min­dau­gas.malcevicius@splius.lt

Spor­tas ir nuo­sta­bios mer­gi­nos – tai du, vie­nas ki­tą pa­pil­dan­tys, kom­po­nen­tai. Di­džio­jo­je da­ly­je spor­to ša­kų dai­lio­sios ly­ties at­sto­vės yra tik puoš­me­na: vy­rų dė­me­sį su­kaus­tan­ti gra­žuo­lė išei­na į rin­gą ir skel­bia nau­jo raun­do pra­džią, įspū­din­gų for­mų mer­gi­nos duo­da star­tą lenk­ty­nėms ir pa­na­šiai. Krep­ši­nio var­žy­bų per­trau­kė­lių me­tu į aikš­te­lę taip pat iš­bė­ga bū­rys gra­žuo­lių. Vis dėl­to tiek jos, tiek jų va­do­vė tei­gia ne­san­čios tik puoš­me­na. Šo­kė­jos ti­ki­na, kad lie­ja pra­kai­tą dau­giau už pa­čius krep­ši­nin­kus.

 

 

Šo­kis – (ne)spor­tas?

Re­tas lie­tu­vis drįs­tų gin­čy­tis, kad į krep­ši­nio aikš­te­lę iš­bė­gę vy­rai kim­ba į rim­tą ko­vą, nes pa­ts krep­ši­nis – tik­rų tik­riau­sias spor­tas. Ar ga­li­ma tą pa­tį sa­ky­ti ir apie krep­ši­nio šo­kė­jų gru­pę? Ki­taip ta­riant, ar gra­žūs mer­gi­nų šo­kio ju­de­siai, jų pa­lai­di plau­kai ir gra­žus ma­kia­žas lei­džia kal­bė­ti apie tai, kad tai ir­gi yra rim­tas spor­tas?

„Vi­si, kas tik nė­ra pa­ban­dę, vi­suo­met įsi­vaiz­duo­ja, kad pas mus čia nė­ra ką veik­ti. Esą mer­gi­nos uo­de­gas pa­viz­gi­no, pa­si­šyp­so­jo ir tuo vis­kas bai­gė­si. De­ja, taip nė­ra. Jos tik­rai lie­ja pra­kai­tą ne ką ma­žiau nei pa­tys krep­ši­nin­kai. Pa­sa­ky­čiau net taip, kad dau­ge­lį da­ly­kų, ką su­ge­ba šios jau­nos mer­gi­nos, krep­ši­nin­kams nie­ka­da ne­pa­vyk­tų at­kar­to­ti“, – sa­ko Šiau­lių šo­kio klu­bo „Fla­min­gas“ va­do­vė Dai­na Svirs­ky­tė.

Mer­gi­nų tre­ne­rė pa­sa­ko­ja, kad šo­kė­joms prieš pa­si­ro­dy­mus rei­kia ko­ne to­kių pat ap­ši­li­mo pra­ti­mų, ko­kius at­lie­ka ir krep­ši­nin­kai. Esą to ne­pa­da­rius, ga­li­mos ga­na rim­tos trau­mos.

No­rint bū­ti šo­kė­jų ko­man­do­je, neuž­ten­ka vien gra­žios fi­gū­ros ir il­gų plau­kų. „Per savaitę vi­suo­met tu­ri­me tris tre­ni­ruo­tes, taip pat dar vie­ną pa­pil­do­mą tre­ni­ruo­tę sek­ma­die­niais. Tre­ni­ruo­ja­mės nuo dvie­jų iki ke­tu­rių va­lan­dų, pri­klau­so­mai nuo to, ką mes da­ro­me. Jei­gu ruo­šia­mės nau­jiems nu­me­riams, po­rą va­lan­dų ski­ria­me vien ap­ši­li­mui, kū­no la­vi­ni­mui, o po to – kū­ry­bi­nis dar­bas“, – šo­kių už­ku­li­sius pra­sklei­džia mer­gi­nų tre­ne­rė.

Šiau­lių krep­ši­nin­kams Are­nos šo­kė­jos – per jau­nos

Pa­čios Šiau­lių šo­kė­jos sa­ko, kad nors dau­ge­lis mer­gi­nų į krep­ši­nio klu­bo pa­lai­ky­mo ko­man­dą, iš tie­sų, ver­žia­si no­rė­da­mos iš ar­ti su­si­pa­žin­ti su krep­ši­nin­kais, bet pra­si­ta­ria – su jais bend­rau­ja ga­na re­tai.

„Ži­no­ma, kar­tais ten­ka per­si­mes­ti vie­ną ki­tą žo­dį ko­ri­do­riu­je. Bū­na, kad pa­si­svei­ki­na­me ir su­si­ti­kę vie­šu­mo­je, jei, aiš­ku, tik krep­ši­nin­kai mus at­pa­žįs­ta“, – sa­ko Ži­vi­lė.

Tre­ne­rė už­si­me­na, kad tarp jos mer­gi­nų ir krep­ši­nin­kų re­tai mez­ga­si ar­ti­ma drau­gys­tė, o mer­gi­nos ne­rau­da dėl ne­nu­si­se­ku­sios mei­lės. Ko­dėl taip? „Va­do­vė ne­lei­džia“, – juo­kia­si D. Svirs­ky­tė.

Šiau­lių šo­kė­jos ne­no­ri lik­ti gim­ta­ja­me mies­te

Are­nos šo­kė­jų gru­pė­je kas­met vyks­ta di­de­lė mer­gi­nų ro­ta­ci­ja, to­dėl pa­si­tei­ra­vo­me, ko­dėl taip yra, gal šo­kio klu­bo va­do­vė, kaip ir krep­ši­nio klu­bo stra­te­gas, kiek­vie­nam se­zo­nui ieš­ko vis nau­jų ta­len­tų?

„La­bai džiaug­čiau­si, kad to­kia di­de­lė ro­ta­ci­ja ne­vyk­tų, kad tu­rė­tu­me žy­miai vy­res­nę šo­kė­jų pa­lai­ky­mo ko­man­dą. To­kią, ko­kią tu­ri Kau­no „Žal­gi­ris“ ar Vil­niaus „Lie­tu­vos ry­tas“. Klau­sia­te, ko­dėl kei­čia­si šo­kė­jos? At­sa­ky­mas la­bai pa­pras­tas – pra­ktiš­kai nei vie­na iš šo­kė­jų ne­lie­ka Šiau­liuo­se. Jų ne­do­mi­na nei Šiau­lių uni­ver­si­te­tas, nei ko­le­gi­jos. Vi­sos šo­kė­jos mo­ko­si la­bai ge­rai, sto­ja į di­džių­jų Lie­tu­vos mies­tų aukš­tą­sias mo­kyk­las ir yra kvie­čia­mos į tų mies­tų – Vil­niaus ar Kau­no – šo­kė­jų ko­man­das“, – sa­ko tre­ne­rė. D. Svirs­ky­tė juo­kia­si, kad su bu­vu­sio­mis šo­kė­jo­mis pa­šne­ka net apie tai, kad Vil­niu­je ga­lė­tų su­bur­ti ant­rą Šiau­lių šo­kė­jų gru­pę.

Mer­gi­nos mik­lu­mu len­kia gais­ri­nin­kus, bet...

Gais­ri­nin­kų nor­ma­ty­vuo­se nu­ma­ty­ta, kad ga­vę iš­kvie­ti­mą, ap­sau­gi­nius dra­bu­žius jie pri­va­lo ap­si­reng­ti ne il­giau kaip per 46 se­kun­des. Krep­ši­nio klu­bo „Šiau­liai“ šo­kė­jos šyp­so­si ir sa­ko, kad bū­na si­tua­ci­jų, kai jos tiek lai­ko per­si­reng­ti net ne­tu­ri. Mer­gi­nos į nau­ją šo­kių ap­ran­gą pri­va­lo įsi­spraus­ti vos per 30 se­kun­džių. O per­si­reng­ti ten­ka itin daž­nai – per kiek­vie­ną tre­ne­rių pa­pra­šy­tą mi­nu­tės per­trau­kė­lę, šo­kė­jos ren­gia­si vis ki­tais rū­bais.

„Daž­niau­siai lai­ko tu­ri­me la­bai ne­daug. Tad vie­na ki­tai šau­kia­me – grei­čiau, pa­nos, grei­čiau. Sku­ba­me, le­kia­me, bė­ga­me, to­dėl pa­si­tai­ko, kad į krep­ši­nio aikš­te­lę iš­šo­ka­me tik su vie­na ko­ji­ne. Bū­na, kad ku­ri nors mer­gi­na sku­bė­da­ma ir šor­tu­kus pa­mirš­ta už­si­vilk­ti“, – da­li­ja­si įspū­džiai iš šo­kių už­ku­li­sių Ka­ro­li­na.

Vis dėl­to mer­gi­nos sa­ko, kad vi­suo­met sten­gia­si bū­ti vie­nin­gos. Jei ku­ri nors ko­man­dos na­rė ne­spė­jo per­si­reng­ti – „lė­ta­pė­dės“ lau­kia vi­sos. Šo­kė­jos juo­kau­ja, kad dar nė­ra te­kę pra­šy­ti ku­rios nors ko­man­dos tre­ne­rio neim­ti mi­nu­tės per­trau­kė­lės, nes jos ne­pa­si­ren­gu­sios iš­bėg­ti vie­toj krep­ši­nin­kų. „Mes kaip tik pra­šy­tu­me, kad tre­ne­riai per­trau­kė­lių im­tų kuo dau­giau, nes kiek­vie­na jų – šan­sas pa­si­ro­dy­ti mums“, – šmaikš­čiai at­ker­ta šo­kė­jos.

Sva­jo­nės apie čem­pio­na­tus

Spė­ju­sios nu­si­mes­ti ro­ži­nius aki­nius ir rim­tai į tre­ni­ruo­tes kim­ban­čios jau­no­sios šo­kė­jos pa­klaus­tos, ko­kia jų di­džiau­sia sva­jo­nė ir kas jas la­biau­siai jau­di­na, ne­sa­ko, kad sva­jo­ja iš­te­kė­ti tik už krep­ši­nin­ko. „Tiek Lie­tu­vo­je, tiek ir Eu­ro­po­je kas­met vyks­ta šo­kė­jų pa­lai­ky­mo ko­man­dų čem­pio­na­tai. To­dėl ma­no sva­jo­nė bū­tų ge­riau­siai pa­si­ro­dy­ti ten“, – ne­drą­siai pra­si­ta­ria Ži­vi­lė.

Jos drau­gė Eg­lė sa­ko, kad ją la­biau­siai jau­di­na pa­tys šo­kiai. „Prieš pa­si­ro­dy­mą vi­suo­met jau­čiu ne­ri­mą, kaip vis­ką pa­da­ry­ti tei­sin­gai, kaip ne­suk­lys­ti. Bet kai išei­nu į aikš­te­lę, apie nie­ką ne­be­gal­vo­ju. Tie­siog šo­ku, džiau­giuo­si, kad tai da­rau ir mė­gau­juo­si nuo­sta­bia aki­mir­ka“, – ne­sle­pia emo­ci­jų šo­kė­ja Eg­lė.

Vai­ki­nai ne­sut­ver­ti šo­kiams?

Kal­ban­tis su šo­kė­jo­mis ir jų tre­ne­re, ne­pa­vy­ko su­si­lai­ky­ti ne­pak­lau­sus, ko­dėl Šiau­lių are­nos šo­kė­jų ko­man­do­je nie­ka­da nė­ra bu­vę vai­ki­nų. Nu­vil­ni­jus juo­ko ban­gai, D. Svirs­ky­tė vis dėl­to pra­si­ta­rė, kad jei­gu at­si­ras­tų no­rin­čių, ga­lė­tų bent jau vie­ną vai­ki­ną priim­ti.

„Ne pa­slap­tis, kad į krep­ši­nio var­žy­bas daž­niau­siai ren­ka­si vy­rai. Tad jiems daug mie­liau žiū­rė­ti į gra­žias šo­kan­čias mer­gi­nas nei į vai­ki­nus. O kal­bant rim­tai, tai, iš tie­sų, yra bu­vę vai­ki­nų, ku­rie atė­jo, ban­dė, bet kar­tu su mer­gi­no­mis ne­pa­tem­pė fi­zi­nio krū­vio“, – sa­ko tre­ne­rė.


Benzinu kvepiantis pavojingas šachmatų žaidimas purve

Min­dau­gas MAL­CE­VI­ČIUS
min­dau­gas.malcevicius@splius.lt

Mo­to­rų gaus­mas, azar­tas, iš po ra­tų į dan­gų ky­lan­tys pur­vai ir že­mės trau­kos dės­nius lau­žan­tys mo­to pro­fe­sio­na­lai ir en­tu­zias­tai. Tai tik da­lis vaiz­dų ir gar­sų, ku­riais prieš be­veik sa­vai­tę mė­ga­vo­si bū­riai smal­suo­lių ir sir­ga­lių, su­si­rin­kę į Alek­sand­ri­jos tra­są ste­bė­ti Šiau­lių ap­skri­ties mo­tok­ro­so tau­rės III eta­po var­žy­bų. Spor­ti­nin­kai, ku­rių ve­no­mis vie­to­je krau­jo cir­ku­liuo­ja ben­zi­nas, o pa­šo­kus į dau­giau nei de­šim­ties met­rų aukš­tį šir­dis mu­ša rit­mą kar­tu su plie­ni­nio žir­go stū­mok­liais, sa­ko, kad į to­kį pra­ga­rą ga­li ženg­ti tik pa­tys drą­siau­si ir stip­riau­si.


 Di­džiu­lis grei­tis, pa­vo­jin­gi šuo­liai ir vi­sų var­žy­bų me­tu pa­šė­lu­siu rit­mu pla­kan­ti mo­to­cik­li­nin­ko šir­dis by­lo­ja, kad mo­tok­ro­sas - vie­na pa­vo­jin­giau­sių spor­to ša­kų. Autoriaus nuotr.

Šir­dis šo­ka iš krū­ti­nės

Dėl ke­lio trau­mos Šiau­lių mo­tok­ro­so tau­rės III eta­pe ne­ga­lė­jęs da­ly­vau­ti Vy­tau­tas Bu­čas, šiuo me­tu at­sto­vau­jan­tis Vo­kie­ti­jos „Ya­ma­ha Mo­tors“ ko­man­dai, net ne­dve­jo­da­mas tei­gia, kad mo­tok­ro­sas – ne tik įdo­mi, bran­gi, bet ir la­bai ri­zi­kin­ga spor­to ša­ka. „Grei­tis, šuo­liai... Kar­tais ky­li de­šimt met­rų į orą, o grei­tis tie­sio­jo­je bū­na dau­giau nei šim­tas ki­lo­met­rų per va­lan­dą“, – sa­ko spor­ti­nin­kas.

V. Bu­čas at­vi­rau­ja – var­žy­bų me­tu mo­men­tų, ku­rie ga­li tu­rė­ti įta­kos lem­tin­gai spor­ti­nin­ko klai­dai, yra la­bai daug. „Eu­ro­pos, pa­sau­lio čem­pio­na­tuo­se mū­sų va­žia­vi­mai trun­ka apie pu­sę va­lan­dos, o rung­ty­niau­jan­čio spor­ti­nin­ko pul­sas daž­niau­siai bū­na apie 160 ir dau­giau. To­kio­je bū­se­no­je na­tū­ra­lu, kad kon­cent­ra­ci­ja ma­žė­ja. Tad ma­žiau­sia klai­da ga­li reikš­ti skau­džias trau­mas“, – sa­ko Vy­tau­tas.

Lenk­ty­ni­nin­kas, pa­ts tu­rė­jęs ne vie­ną lem­tin­gą šuo­lį, sa­ko ne­ga­lin­tis iš­skir­ti, ku­rios trau­mos daž­niau­sios. Nut­rūkt­gal­viš­kai le­kiant per tramp­li­nus, ken­čia ko­jos, ran­kos, rak­ti­kau­liai ir ki­ta. „Aiš­ku, pa­čios liūd­niau­sios trau­mos bū­na stu­bu­ro, kai va­žiuo­to­jai lie­ka pa­ra­ly­žiuo­ti ir pa­na­šiai“, – tars­te­li mo­to pro­fe­sio­na­las.

Tra­so­je – lyg šach­ma­tų len­to­je

Ste­bint iš ša­lies, dau­ge­liui at­ro­do, kad mo­tok­ro­so da­ly­viai šuo­lius, po­sū­kius at­lie­ka leng­vai ir už­tik­rin­tai, bet Vy­tau­tas ne­lin­kęs su tuo su­tik­ti. „Tik iš šo­no at­ro­do, kad sė­di ant mo­to­cik­lo, duo­di ga­zo ir nu­va­žiuo­ji. Rea­ly­bė, de­ja, vi­sai ki­to­kia. Yra bu­vę, kad da­vė­me fa­nams ap­va­žiuo­ti ra­tą. Neį­vei­kę nei pu­sės, jie šau­kia, esą vis­kas, dau­giau va­žiuo­ti ne­be­no­ri“, – juo­kia­si spor­ti­nin­kas.

Mo­to­cik­las, sve­rian­tis dau­giau nei šim­tą ki­log­ra­mų, iš mo­tok­ro­so da­ly­vių rei­ka­lau­ja ne tik mil­ži­niš­kų fi­zi­nių pa­stan­gų, bet, kaip tei­gia Vy­tau­tas, šal­tų ner­vų, lo­gi­nio mąs­ty­mo. „Pats su­dė­tin­giau­siais da­ly­kas vi­sa­da bū­na jau pra­si­dė­jus var­žy­boms, ka­da lėk­da­mas star­to tie­sio­jo­je tu­ri gal­vo­ti, kaip ne­pra­leis­ti iš pa­skos va­žiuo­jan­čio spor­ti­nin­ko ir kaip ap­lenk­ti le­kian­tį prie­ky­je. Kad ga­lė­tum tai pa­da­ry­ti, tu­ri tu­rė­ti tak­ti­ką, t. y. va­žiuo­da­mas vi­są lai­ką žai­di šach­ma­tų žai­di­mą“, – sa­ko mo­to pro­fe­sio­na­las.

Šach­ma­tų žai­di­mas pra­si­de­da ta­da, kai spor­ti­nin­kas jau prieš tris po­sū­kius į prie­kį nu­ma­to, kur da­rys len­ki­mą, ko­kia bus va­žia­vi­mo tra­jek­to­ri­ja, koks grei­tis bus pa­siek­tas tra­sos tie­sio­jo­je ir pa­na­šiai. „Ži­no­ma, dar rei­kia steng­tis pa­da­ry­ti kuo ma­žiau klai­dų, nes kiek­vie­na jų kai­nuo­ja bran­giai“, – pa­ste­bi spor­ti­nin­kas.

Žiū­ro­vų ra­tas nei ple­čia­si, nei trau­kia­si

To­kias karš­čiu ir ben­zi­nu dvel­kian­čias var­žy­bas su­si­rin­kę ste­bė­ti sir­ga­liai ne­veid­mai­niau­ja ir sa­ko, kad juos vi­sa­da int­ri­guo­ja tai, ar di­džiu­liu grei­čiu į orą iš­šo­kęs spor­ti­nin­kas nu­si­leis sau­giai. Ma­tyt to­dėl smal­suo­lių vi­suo­met ne­trūks­ta.

Da­rius Bal­čiū­nas, mo­to klu­bo „Šiau­liai“ va­do­vas ir var­žy­bų or­ga­ni­za­to­rius, ne­sle­pia, kad tie fa­nai, ku­rie iš se­nų lai­kų pri­si­me­na Alek­sand­ri­jos tra­są, at­vyks­ta ir da­bar. „Žiū­ro­vų ra­tas nei ple­čia­si, nei trau­kia­si. Or­ga­ni­zuo­jant Lie­tu­vos ar Šiau­lių ap­skri­ties mo­tok­ro­so čem­pio­na­tą, su­si­ren­ka spor­ti­nin­kai iš vi­sos Lie­tu­vos. To­kių var­žy­bų ste­bė­ti atei­na nuo 200 iki 1000 žiū­ro­vų. Bet kai Alek­sand­ri­jos tra­so­je vyks­ta Eu­ro­pos čem­pio­na­to eta­pai, kai spor­ti­nin­kai de­monst­ruo­ja aukš­to ly­gio meist­riš­ku­mą, žiū­ro­vų pri­trau­kia­me ar­ti 3000“, – sa­ko mo­tok­ro­so var­žy­bų or­ga­ni­za­to­rius.

D. Bal­čiū­nas pa­ste­bi, kad vis­gi Lie­tu­vo­je mo­tok­ro­sas nė­ra toks po­pu­lia­rus kaip kai­my­ni­nė­se Lat­vi­jo­je ar Es­ti­jo­je. Ten esą į vi­sas var­žy­bas sir­ga­liai trau­kia lyg į ko­kią šven­tę.

Mo­tok­ro­se bai­liams nė­ra ką veik­ti...

Pa­na­šu, kad kiek ma­žes­nė šven­tė ste­bė­ti mo­tok­ro­so var­žy­bas, jei­gu šia­me spor­ti­nia­me pra­ga­re var­žo­si my­li­mas žmo­gus. V. Bu­čas pri­pa­žįs­ta, kad nors jo tė­tis ir­gi yra mo­to­cik­lų mė­gė­jas, ma­mai il­gą lai­ką bū­da­vo sun­ku ma­ty­ti sū­nų nu­trūkt­gal­viš­kai le­kian­tį per tra­są mo­to­cik­lu. „Ta­čiau pra­dė­jus ge­rė­ti ma­no re­zul­ta­tams, man pra­dė­jus da­ly­vau­ti Lat­vi­jos, Eu­ro­pos ir pa­sau­lio mo­tok­ro­so čem­pio­na­tuo­se, vi­si su­si­tai­kė, kad tai – ma­no gy­ve­ni­mo da­lis, ma­no dar­bas“, – šyp­te­li mo­to­cik­li­nin­kas.

Vis dėl­to Vy­tau­tas pri­pa­žįs­ta, kad net ir tu­rint di­džiu­lę var­žy­bų pa­tir­tį, kiek­vie­nas star­tas rei­ka­lau­ja la­bai daug pa­stan­gų. „Prie star­to li­ni­jos jau­čiu, kad tu­riu neišs­kys­ti, nes yra ne­ma­žai spor­ti­nin­kų, ku­rie tie­siog iš­si­gąs­ta. Mo­tok­ro­so spor­te ga­li tu­rė­ti grei­čio, la­bai ge­rą tak­ti­ką, ta­čiau jei nė­ra drą­sos, nė­ra čia ką veik­ti“, – pri­si­min­da­mas var­žy­bas ir jų me­tu pa­ti­ria­mą jau­du­lį kal­ba Vy­tau­tas.

Žiū­ro­vams džiaugs­mas, drau­di­kams – gal­vos skaus­mas

Nuo 10 me­tų mo­to­cik­lo vai­ro iš ran­kų ne­pa­lei­džian­tis V. Bu­čas šyp­te­li pa­klaus­tas, kaip jam se­ka­si vi­zi­tai pas drau­di­mo agen­tus. Vai­ki­nas pa­sa­ko­ja, kad nuo ne­lai­min­gų at­si­ti­ki­mų, trau­mų drau­džia­si vi­są lai­ką. Ir ne tik dėl to, kad pa­ts jaus­tų­si ra­miau. No­rint gau­ti li­cen­ci­ją da­ly­vau­ti Lie­tu­vos mo­tok­ro­so ar ku­ria­me nors ki­ta­me čem­pio­na­te, pri­va­lo­mas drau­di­mas yra vie­na iš są­ly­gų. Vis dėl­to Vy­tau­tas sa­ko, kad mo­to­cik­li­nin­kai drau­di­mo kom­pa­ni­jų nė­ra la­bai my­li­mi.

„Aiš­ku, jie mus drau­džia, ta­čiau pa­te­kus į ko­kį nors įvy­kį, vi­sa­da ieš­ko ga­li­my­bių, kaip ap­drėb­ti pur­vu, kad tik ne­rei­kė­tų mo­kė­ti. Na­tū­ra­lu, kad ir ta­ri­fai mums yra ge­ro­kai di­des­ni nei pa­pras­tam žmo­gui“, – sa­ko spor­ti­nin­kas.

Pur­ve svar­bu ne bliz­gu­čiai, o vai­ruo­to­jo drą­sa ir mo­to­cik­lo mo­to­ras

Ka­dan­gi mo­tok­ro­so var­žy­bo­se sėk­mę le­mia ne tik spor­ti­nin­ko meist­riš­ku­mas, bet ir mo­to­cik­lo tech­ni­nės cha­rak­te­ris­ti­kos, Vy­tau­to klau­sė­me, ar jis pa­ts ruo­šia var­žy­boms sa­vo plie­ni­nį žir­gą. Spor­ti­nin­kas net ne­dve­jo­da­mas sa­ko, kad jam dar ne­te­ko pa­žin­ti nei vie­no pro­fe­sio­na­laus lenk­ty­ni­nin­ko, ku­ris ne­mo­kė­tų ar ne­no­rė­tų to da­ry­ti.

„Aš va­žiuo­ju mo­to­cik­lu, tai tu­riu vis­ką iš­ma­ny­ti – nuo amor­ti­za­ci­jos iki va­rik­lio, smul­kiau­sių rė­mo da­lių. Mo­to­cik­lo pa­ruo­ši­mas yra vie­nas iš es­mi­nių da­ly­kų, ypač ar­tė­jant se­zo­nui“, – sa­ko V. Bu­čas.

Lenk­ty­ni­nin­kas pri­pa­žįs­ta, kad mo­tok­ro­sas, kaip ir bet ku­ris tech­ni­kos spor­tas, nė­ra pi­gus, ta­čiau ruo­šiant mo­to­cik­lą svar­biau­sia ne jo pa­puo­ši­mai, o iš­gau­na­ma ga­lia. „Va­žiuo­ja­me pur­ve, tad rei­kia iš­lai­ky­ti tą dva­sią. Svar­bu ne koks bliz­gu­tis, o drą­sa, vy­riš­ku­mas, tvir­ta mo­to­cik­lo šir­dis“, – ne­sle­pia emo­ci­jų vai­ki­nas.

Rei­ka­lin­gi po­ky­čiai vė­luo­ja du de­šimt­me­čius

Mo­tok­ro­so var­žy­bų Šiau­liuo­se or­ga­ni­za­to­rius D. Bal­čiū­nas sa­ko, kad ne­pai­sant to, jog mo­to­cik­lų spor­tas – pa­vo­jin­gas ir tik­rai ne­pi­gus už­siė­mi­mas, spor­tuo­jan­čių­jų bū­tų ir dau­giau, jei Lie­tu­vo­je jiems bū­tų su­da­ry­tos ge­res­nės są­ly­gos spor­tuo­ti, tre­ni­ruo­tis. Šiau­lie­tis su nos­tal­gi­ja pri­si­me­na tuos lai­kus, ka­da ir Sau­lės mies­te dar bu­vo spor­to ba­zės, ku­rio­se jau­ni spor­ti­nin­kai ga­lė­da­vo iš la­bai ar­ti pa­ma­ty­ti vi­są mo­tok­ro­so vir­tu­vę.

„Vai­kai atei­da­vo, ma­ty­da­vo, kaip vyks­ta tre­ni­ruo­tės. Ge­riems spor­ti­nin­kams bu­vo per­ka­mi nau­ji mo­to­cik­lai, se­ni bū­da­vo ati­duo­da­mi jau­niems spor­ti­nin­kams su­si­rink­ti, su­si­re­mon­tuo­ti ir pa­mė­gin­ti. Taip bu­vo at­ran­da­mi nau­ji ta­len­tai“, – sa­ko D. Bal­čiū­nas.

Šiuo me­tu vy­rau­ja klu­bi­nė sis­te­ma. D. Bal­čiū­no tei­gi­mu, ji ne­pa­lan­ki pra­de­dan­tie­siems lenktynininkams, nes klu­bai dau­giau re­mia tuos, ku­rie jau ro­do ko­kius nors re­zul­ta­tus. „Lie­tu­vos mo­to­cik­lų spor­to fe­de­ra­ci­ja tik šne­ka, tik ža­da, bet kaž­ko­kių rea­lių veiks­mų nė­ra. Kal­ba­ma, kad rei­kė­tų pri­trauk­ti eu­ro­pi­nes lė­šas, pri­va­čius rė­mė­jus, mies­to val­džią, bet kaip tai pa­da­ry­ti, ne­ži­no­ma jau dvi­de­šimt me­tų“, – tei­gia D. Bal­čiū­nas.


Šiauliai – gražus miestas duobėtomis gatvėmis ir nuostabūs sirgaliai

Min­dau­gas MAL­CE­VI­ČIUS
min­dau­gas.malcevicius@splius.lt

Nors šią va­sa­rą sau­lės ne­trūks­ta, daž­nas mies­tie­tis mie­liau sė­da į au­to­mo­bi­lį nei va­žiuo­ja dvi­ra­čiu. Ta­čiau prieš ku­rį lai­ką į Šiau­liuo­se vy­ku­sį ket­vir­tą plen­to dvi­ra­čių „Big­bank plen­to tau­rė 2014” var­žy­bų eta­pą su­gu­žė­ję ko­ne 500 dvi­ra­ti­nin­kų su trenks­mu pri­mi­nė, kad šia­me mies­te dvi­ra­čių ga­li­ma ras­ti ne tik Dvi­ra­čių mu­zie­ju­je. Pro­fe­sio­na­lų ka­te­go­ri­jo­je tre­čią vie­tą užė­męs vil­ka­viš­kie­tis Ei­man­tas Gu­diš­kis sa­ko, kad ir nu­ri­mus var­žy­bų aist­roms, Šiau­liai jam ke­lia ma­lo­nius pri­si­mi­ni­mus.

Ne kar­tą pa­sau­li­nio ly­gio var­žy­bo­se da­ly­va­vęs E. Gu­diš­kis sa­ko, kad dvi­ra­ti­nin­kų ro­ju­je tu­rė­tų bū­ti pa­tys „kie­čiau­si“ dvi­ra­čiai, vė­jas vi­sa­da tu­rė­tų pūs­ti į nu­ga­rą, bū­tų 25 laips­niai ši­lu­mos, o vi­si ke­liai - nau­jai išas­fal­tuo­ti ir skir­ti tik dvi­ra­ti­nin­kams.

Lenos (www.Lenaxol.eu) nuotr.

Var­žy­bos gra­žio­je ur­ba­nis­ti­nė­je ap­lin­ko­je

Du kar­tus ta­pęs Lie­tu­vos čem­pio­nu suau­gu­sių­jų tre­ko var­žy­bo­se, per­nai Lie­tu­vos MTB čem­pio­na­te lai­mė­jęs ant­rą­ją vie­tą bei ta­pęs MTB ma­ra­to­nų tau­rės bend­ros įskai­tos čem­pio­nu E. Gu­diš­kis džiau­gia­si, kad šie­met Šiau­liuo­se vy­ku­sia­me ket­vir­ta­me plen­to dvi­ra­čių „Big­bank plen­to tau­rė 2014” var­žy­bų eta­pe jam pa­vy­ko iš­ko­vo­ti tre­čią vie­tą.

„Čia ren­gia­mo­se to­kio­se pa­čio­se var­žy­bo­se da­ly­vau­ju jau tre­čius me­tus. 2012 bu­vau ant­ras, o 2013-ai­sias – sep­tin­tas. Pa­gal­vo­jus apie Šiau­lius, vi­sa­da pri­si­me­nu var­žy­bas, vyks­tan­čias gra­žio­je ur­ba­nis­ti­nė­je ap­lin­ko­je, įdo­mio­je tra­so­je bei vie­nus ge­riau­sių ap­do­va­no­ji­mų“, – sa­ko spor­ti­nin­kas.

Nu­vy­lė nau­jai at­si­ra­du­sios duo­bės

Be­si­kal­bant apie šias Šiau­liuo­se vy­ku­sias plen­to dvi­ra­čių var­žy­bas, Ei­man­tas pra­si­ta­ria, kad jam sun­kiau­sia bu­vo ne tą die­ną svi­li­nu­si kait­ra, o per ma­žas pa­si­ren­gi­mas. „Karš­ta bu­vo vi­siems, to­dėl ne­ga­liu įvar­din­ti to kaip pa­grin­di­nio sun­ku­mo. Ta­čiau su­dė­tin­go­se var­žy­bo­se var­žan­tis su stip­riais kon­ku­ren­tais, pa­si­jau­tė tre­ni­ruo­čių sty­gius. Tre­ni­ruo­tis prieš var­žy­bas te­ko tik­tai 4 sa­vai­tes, prieš tai bu­vau dau­giau ne­gu pus­me­tį pa­li­kęs dvi­ra­čių spor­tą. To­dėl var­žy­tis su pro­fe­sio­na­liais dvi­ra­ti­nin­kais iš Lat­vi­jos bu­vo su­dė­tin­ga“, – sa­ko dvi­ra­ti­nin­kas.

E. Gu­diš­kis juo­kia­si, kad į Šiau­lius at­vy­kus jau ne pir­mą kar­tą, tra­sa jo­kių di­des­nių ne­ti­kė­tu­mų ne­be­pa­tei­kė. „Ją ne­blo­gai ži­no­jau jau iš praei­tų me­tų, to­dėl nie­kas ne­nus­te­bi­no. Ta­čiau tru­pu­tį nu­vy­lė nau­jai at­si­ra­du­sios duo­bės. Ne­pai­sant vis­ko, tra­sa bu­vo įdo­mi ir pa­kan­ka­mai su­dė­tin­ga“, – sa­ko Ei­man­tas.

Dvi­ra­čių mies­tui svar­bios ne tik var­žy­bos

Ne kar­tą Eu­ro­pos ir pa­sau­lio čem­pio­na­tuo­se dvi­ra­čio pe­da­lus my­nęs spor­ti­nin­kas pa­ste­bi, kad Sau­lės mies­te jį jau ne pir­mą kar­tą ma­lo­niai nu­ste­bi­na sir­ga­liai, ku­rie ir šie­met bu­vo ge­rai nu­si­tei­kę, la­bai pa­dė­jo var­žy­bų me­tu – vė­si­no dvi­ra­ti­nin­kus lais­ty­da­mi juos šal­tu van­de­niu. „Ki­tuo­se mies­tuo­se dar nė­ra te­kę to pa­jus­ti, to­dėl sir­ga­lių pa­lai­ky­mas pa­dė­jo ge­rai pa­si­ro­dy­ti ir leng­viau iš­kęs­ti karš­tį“, – pri­si­me­na Ei­man­tas.

Ka­dan­gi sve­čias Šiau­liams ra­do dau­giau pa­gi­ria­mų­jų žo­džių nei kri­ti­kos strė­lių, pa­si­tei­ra­vo­me, ar jam yra te­kę gir­dė­ti, kad šis mies­tas nuo se­no gvel­bia­si dvi­ra­čių mies­to ti­tu­lo.

„Nei vie­no mies­to ne­ga­lė­čiau iš­skir­ti. Dvi­ra­čių mies­to var­dui ap­gin­ti, ma­nau, tu­ri bū­ti su­da­ry­tos ne tik są­ly­gos var­žy­boms, bet ir gy­ven­to­jams: įren­gia­mi dvi­ra­čių ta­kai, dvi­ra­čių sau­gyk­los, tu­ri bū­ti su­da­ro­mos ga­li­my­bės iš­si­nuo­mo­ti dvi­ra­tį at­vy­ku­siems tu­ris­tams ir mies­to lan­ky­to­jams“, – tei­gia spor­ti­nin­kas.

Ne­leng­vas už­siė­mi­mas

Ei­man­tas pa­ste­bi, kad da­ly­vau­ti lenk­ty­nė­se ga­li ne tik spor­ti­nin­kai, gy­ve­nan­tys pro­fe­sio­na­laus dvi­ra­ti­nin­ko rit­mu. Tą, ma­tyt, ge­riau­siai pa­ro­do ir ne pir­mus me­tus Šiau­liuo­se vyks­tan­čios plen­to dvi­ra­čių var­žy­bos, ku­rio­se da­ly­va­vo tiek pro­fe­sio­na­lūs dvi­ra­ti­nin­kai, tiek dvi­ra­ti­nin­kai mė­gė­jai, var­žy­bų me­tu va­žia­vę per­pus ma­žes­nes dis­tan­ci­jas. „Ma­nau, kad svar­biau­sia – di­de­lis no­ras ir už­si­spy­ri­mas. Ži­no­ma, ge­ras tre­ne­ris pro­fe­sio­na­liam spor­ti­nin­kui pa­dė­tų grei­čiau pa­siek­ti no­ri­mų re­zul­ta­tų. Gal­vo­jant apie aukš­čiau­sius re­zul­ta­tus, rei­ka­lin­gas ir ko­ky­biš­kas in­ven­to­rius, ku­rį įsi­gy­ti ga­li pa­dė­ti rė­mė­jai ar­ba ko­man­da“, – tars­te­li dvi­ra­ti­nin­kas.

Vis dėl­to Ei­man­tas pri­me­na, kad dvi­ra­čių spor­tas – ne­leng­vas už­siė­mi­mas. „Mė­gė­jus nuo pro­fe­sio­na­lų ski­ria gan di­de­lė ri­ba. Pro­fe­sio­na­lams dvi­ra­čių spor­tas – tai dar­bas, di­de­lė gy­ve­ni­mo da­lis. Tre­ni­ruo­tėms ski­ria­ma itin daug lai­ko“, – sa­ko E. Gu­diš­kis.

Oras tre­ni­ruo­tis yra vi­sa­da ge­ras

Ne­ma­žą pa­tir­tį su­kau­pęs spor­ti­nin­kas su­tin­ka, kad va­žiuo­jant il­gas dis­tan­ci­jas, di­de­lė da­lis ma­žiau pa­ty­ru­sių spor­ti­nin­kų „per­de­ga“ ir ar­tė­jant fi­ni­šui pri­trūks­ta jė­gų. „Jau­niems spor­ti­nin­kams pa­tar­čiau ge­rai įver­tin­ti sa­vo su­ge­bė­ji­mus ir dis­tan­ci­jas il­gin­ti po tru­pu­tį. O atė­jus sun­kiam mo­men­tui, ne­leis­ti sau pa­lūž­ti ir steng­tis ko­vo­ti iki pa­sku­ti­nių­jų. Di­de­lę reikš­mę dvi­ra­čių spor­te tu­ri ir psi­cho­lo­gi­nis pa­si­ren­gi­mas“, – tei­gia E. Gu­diš­kis.

Ši va­sa­ra, kai ku­rių Šiau­liuo­se kal­bin­tų dvi­ra­čio en­tu­zias­tų tei­gi­mu, nė­ra la­bai pa­lan­ki va­ži­nė­tis dvi­ra­čiu. Vie­niems neį­tin­ka už­si­tę­su­si kait­ra, ki­ti skun­džia­si, kad bu­vo per daug lie­tin­gų die­nų. Ta­čiau, Ei­man­to nuo­mo­ne, oras tre­ni­ruo­tis yra vi­sa­da ge­ras, svar­biau­sia – ge­ras nu­si­tei­ki­mas.

„To­kią karš­tą va­sa­rą tre­ni­ruo­jan­tis min­ti pe­da­lus ten­ka la­bai anks­ti ry­te, nes įdie­no­jus karš­tis tik­rai var­gi­na ir ap­sun­ki­na tre­ni­ruo­tę“, – sa­ko dvi­ra­ti­nin­kas.

Kaip bū­tų dvi­ra­ti­nin­kų ro­ju­je

Il­gas dis­tan­ci­jas pa­mė­gęs spor­ti­nin­kas sa­ko, kad ke­liau­ti dvi­ra­čiu sa­vo ma­lo­nu­mui po Lie­tu­vą ar ki­tas ša­lis dar ne­te­ko. „Kiek­vie­nu iš­va­žia­vi­mu sten­giuo­si iš­gau­ti di­džiau­sią nau­dą, ku­ri vė­liau pa­dės var­žy­bo­se“, – juo­kia­si Ei­man­tas.

Nors sun­kios tre­ni­ruo­tės var­gi­na, vai­ki­nas sa­ko, kad vis­kas at­si­per­ka iš­ko­vo­jus per­ga­lę. Ta­čiau ke­lias iki per­ga­lių, pa­sak spor­ti­nin­ko, ga­na duo­bė­tas. „Liū­di­na tai, kad lie­tu­viai ne itin suin­te­re­suo­ti in­ves­tuo­ti ir ge­rin­ti dvi­ra­čių spor­to si­tua­ci­ją, nors Lie­tu­vos dvi­ra­ti­nin­kai ro­do tik­rai ge­rus re­zul­ta­tus net ir pa­sau­li­nia­me ly­gy­je“, – ne­sle­pia nu­si­vy­li­mo E. Gu­diš­kis.

Šiau­liuo­se jau tre­čią kar­tą plen­to dvi­ra­čių var­žy­bo­se da­ly­va­vęs vil­ka­viš­kie­tis ne­sut­rin­ka ir pa­klaus­tas, ar tu­ri vi­zi­ją, kaip tu­rė­tų at­ro­dy­ti dvi­ra­ti­nin­kų ro­jus. „Ja­me tu­rė­tų bū­ti pa­tys „kie­čiau­si“ dvi­ra­čiai, vi­sa­da vė­jas tu­rė­tų pūs­ti į nu­ga­rą, bū­tų apie 25 laips­nius ši­lu­mos, o vi­si ke­liai – nau­jai išas­fal­tuo­ti ir skir­ti tik dvi­ra­ti­nin­kams. Idea­lu, jei dar bū­tų ga­li­ma tre­ni­ruo­tis su links­ma kom­pa­ni­ja“, – šyp­te­li E. Gu­diš­kis.


R. Volodka: „Biliardas – šachmatų žaidimas ant žalio kilimo“

Min­dau­gas MAL­CE­VI­ČIUS
min­dau­gas.malcevicius@splius.lt

Yra te­kę su­tik­ti ne vie­ną žmo­gų, ku­ris bi­liar­do ne­lai­ko rim­tu spor­tu. Ta­čiau sa­ve pro­fe­sio­na­liais žai­dė­jais va­di­nan­tys bi­liar­do meist­rai iš Šiau­lių sa­ko, kad tai ne tik įdo­mus, bet ir la­bai sun­kus spor­tas. Bi­liar­do ve­te­ra­nas Ro­mual­das Vo­lod­ka teigia, kad Šiau­liai, praei­ty­je bu­vęs tik­ras bi­liar­dų ir ka­vi­nių mies­tas, ir šio­mis die­no­mis dar tu­ri ge­rų žai­dė­jų, ga­lin­čių mes­ti iš­šū­kį ge­riau­siems Lie­tu­vos bi­liar­do meist­rams.

Šiau­lių bi­liar­do fe­de­ra­ci­jos įkū­rė­jas R. Vo­lodka sa­ko, kad Šiau­liai  praei­ty­je gar­sė­jo kaip bi­liar­di­nių ir de­ga­li­nių mies­tas. Nors da­bar si­tua­ci­ja pa­si­kei­tė, vis dėl­to šis spor­tas Sau­lės mies­te ir šio­mis die­no­mis dar gy­vas.

Autoriaus nuotr.

Pir­mo­ji bi­liar­do fe­de­ra­ci­ja – Šiau­liuo­se

Pri­si­min­da­mas bi­liar­do ke­lią į Šiau­lius, R. Vo­lod­ka pa­sa­ko­ja, kad be­lei­džiant va­ka­rus su drau­gais prie bi­liar­do sta­lo, ki­lo idė­ja pa­da­ry­ti ko­kias nors var­žy­tu­ves, mies­to tur­ny­rus. „Pra­džio­je to me­to spor­to ko­mi­te­te nu­ta­riau įre­gist­ruo­ti bi­liar­do fe­de­ra­ci­ją. Kai įre­gist­ra­vo­me, ma­lo­niai nu­ste­bo­me, kad 1986 me­tais mū­sų įre­gist­ruo­ta bi­liar­do fe­de­ra­ci­ja bu­vo pir­mo­ji to­kia vi­so­je Lie­tu­vo­je. Tuo­met, ka­dan­gi stu­di­ja­vau Klai­pė­dos uni­ver­si­te­te, pa­siū­liau ir klai­pė­die­čiams pa­sek­ti mū­sų pė­do­mis. Ga­liau­siai tik dar vė­liau, t. y. 1988-ai­siais, Vy­to Kon­čiaus ini­cia­ty­va Vil­niu­je bu­vo įkur­ta Lie­tu­vos bi­liar­do fe­de­ra­ci­ja“, – pri­si­me­na R. Vo­lod­ka.

Šiau­lie­tis spor­to ve­te­ra­nas džiau­gia­si, kad 1990, 1991 me­tais Šiau­lių bi­liar­do ko­man­dai pa­vy­ko lai­mė­ti Lie­tu­vos bi­liar­do ko­man­di­nių var­žy­bų tur­ny­rus: „Nu­ga­lė­jo­me pa­ne­vė­žie­čius, klai­pė­die­čius ir vil­nie­čius. Są­ly­gos žais­ti ir tre­ni­ruo­tis bu­vo ne­blo­gos, nes bu­vo­me įkū­rę „Žai­di­mų so­dą“, kur sto­vė­jo ke­tu­ri bi­liar­do, ke­tu­ri te­ni­so sta­lai, tad sa­vait­ga­liais žmo­nių tik­rai ne­trūk­da­vo.“

Vis dar bi­liar­di­nių ir de­ga­li­nių mies­tas?

Ir šio­mis die­no­mis Šiau­liuo­se tik­rai ne­trūks­ta ba­rų, ku­riuo­se ga­li­ma ras­ti bi­liar­do sta­lą. Ta­čiau pa­na­šu, kad ko­mer­ci­nis bi­liar­das nė­ra tas pa­ts, kas spor­ti­nis. Šiau­lie­tis Da­rius Lu­ko­šius, vie­nas per­spek­ty­viau­sių ru­siš­ko bi­liar­do žai­dė­jų Šiau­liuo­se, pa­ste­bi, kad Sau­lės mies­te to­kio da­ly­ko kaip spor­ti­nis bi­liar­das – pra­ktiš­kai ne­bė­ra. „Vis­kas šio­mis die­no­mis pas mus su­si­ję su pi­ni­gais – rei­kia mo­kė­ti už kiek­vie­ną mi­nu­tę, kiek­vie­ną žai­di­mo va­lan­dą. Gal­būt to­dėl ir nė­ra jau­ni­mo, ku­ris tik­rai su­pras­tų, kas tas bi­liar­das, ypač ru­siš­kas, yra“, – sa­ko D. Lu­ko­šius.

Skir­tu­mas tarp tų bi­liar­do žai­dė­jų, ku­rie sa­ve va­di­na pro­fe­sio­na­lais, ir tų, ku­rie prie bi­liar­do sta­lo lei­džia tik lais­va­lai­kį, yra la­bai di­de­lis. „Įsi­vaiz­duo­ki­te žmo­gų, ku­ris va­ka­rais iš­si­ruo­šia pa­bė­gio­ti sa­vo ma­lo­nu­mui, ir tą, ku­ris nuo­la­tos bė­ga ma­ra­to­nus, kas­dien re­gu­lia­riai tre­ni­ruo­ja­si. Aki­vaiz­du, kad jų pa­jė­gu­mai la­bai ski­ria­si. Bi­liar­de ly­giai tas pa­ts – nuo­la­ti­nės tre­ni­ruo­tės yra bū­ti­nos“, – tei­gia R. Vo­lod­ka.

Ko­le­gai pri­ta­ria ir jau­na­sis bi­liar­do ta­len­tas Da­rius, ku­ris juo­kia­si, esą nu­trū­kus re­gu­lia­rioms tre­ni­ruo­tėms, spor­ti­nin­kas la­bai grei­tai pa­ste­bi, kad yra tin­ka­mas tik pa­si­žai­di­mui ba­re. Bi­liar­do ve­te­ra­nas R. Vo­lod­ka tars­te­li, kad šio­mis die­no­mis Šiau­liai la­bai pa­si­kei­tę: „Vie­nu me­tu pa­gal gy­ven­to­jų skai­čių šis mies­tas bu­vo bi­liar­di­nių ir de­ga­li­nių mies­tas. Da­bar rei­ka­lai pa­si­kei­tė.“

Bo­ka­las alaus net prieš ofi­cia­lias var­žy­bas – ne nuo­dė­mė

Ka­dan­gi bi­liar­das neat­sie­ja­mas nuo ba­ro, o ba­ras – nuo al­ko­ho­lio, pa­si­tei­ra­vo­me, ar vi­suo­met bi­liar­do žai­dė­jams pa­vyks­ta į ran­kas paim­ti bi­liar­do laz­dą, prieš tai ne­pa­kė­lus bo­ka­lo alaus. Ru­siš­ko bi­liar­do meist­ras D. Lu­ko­šius sa­ko, kad jam tai pa­vyks­ta daž­nai. „Ta­čiau tik­rai yra žai­dė­jų, ypač vy­res­nio am­žiaus, ku­rie prieš vi­sas var­žy­bas stre­są ra­mi­ną stik­le­liu deg­ti­nės ar bo­ka­lu alaus. Net per rim­tas ir ofi­cia­lias var­žy­bas, jei žai­dė­jui ne­pa­vyks­ta su­si­tvar­ky­ti su jau­du­liu, ne­di­de­lis kie­kis al­ko­ho­lio nė­ra drau­džia­mas“, – sa­ko vai­ki­nas.

Vis dėl­to R. Vo­lod­ka juo­kia­si, kad gir­ti pro­fe­sio­na­lūs spor­ti­nin­kai bi­liar­do tik­rai ne­žai­džia. „Jei žai­dė­jas, pla­na­vo tik nu­mal­šin­ti stre­są, o iš­ge­ria dau­giau, t. y. pa­dau­gi­na, tei­sė­jas vi­suo­met tai pa­ste­bi ir žai­dė­jas yra disk­va­li­fi­kuo­ja­mas“, – pa­sa­ko­ja bi­liar­do ve­te­ra­nas.

Darius Lu­ko­šius.

Svar­bus ap­ran­gos ko­das

Bi­liar­do en­tu­zias­tai tei­gia, kad šia­me žai­di­me ne tik ne­lei­džia­ma per daug įsi­links­min­ti kil­no­jant svai­gių­jų gė­ri­mų tau­re­les – vi­sa­me pa­sau­ly­je meist­rai per ofi­cia­lias var­žy­bas de­monst­ruo­ja tiek gra­žų žai­di­mą, tiek sti­lin­gą ap­ran­gą. „Ap­ran­gos ko­das ga­na griež­tas ir Lie­tu­vo­je. Ofi­cia­lių var­žy­bų me­tu spor­ti­nin­kas pri­va­lo vil­kė­ti lie­me­nę, bal­tus marš­ki­nius, se­gė­ti „pe­te­liš­kę“. Jo­kiu bū­du ne­ga­li­ma avė­ti spor­ti­niais ba­tais, vil­kė­ti spor­ti­nes kel­nes“, – griež­tus žai­dy­bi­nius ele­men­tus var­di­ja R. Vo­lod­ka.

Jo ko­le­ga Da­rius sa­ko, kad to­kia ofi­cia­li ap­ran­ga var­žy­bų me­tu su­tei­kia iš­kil­min­gu­mo, vi­sam žai­di­mui įne­ša dau­giau rim­ties. Ta­čiau bal­ta pirš­ti­nė, dau­ge­liui žiū­ro­vų ke­lian­ti ne­ma­žai aso­cia­ci­jų su iš­kil­min­gu­mu, pra­ban­ga, pa­sak bi­liar­do žai­dė­jų, tė­ra pa­pras­čiau­sias žai­di­mo ele­men­tas. „Tai yra tie­siog de­ta­lė, pa­leng­vi­nan­ti žai­di­mą. Ne­re­tai per svar­bias var­žy­bas spor­ti­nin­kai la­bai jau­di­na­si, ima pra­kai­tuo­ti jų ran­kos, tad pirš­ti­nė ne­lei­džia le­mia­mu mo­men­tu iš ran­kų iš­slys­ti laz­dai. Tik tiek“, – sa­ko Da­rius.

Bi­liar­das ir pra­ban­ga?

Ta­čiau pra­ban­gos bi­liar­de tik­rai esa­ma. Ir ne tik pra­ban­gos. R. Vo­lod­ka siū­lo pa­žvelg­ti į šio žai­di­mo is­to­ri­ją: „Iš kur ki­lo bi­liar­do pa­va­di­ni­mas? Pas­lap­tis sly­pi skai­čiuo­se – po bi­li­jo­no ei­na bi­liar­das. Tai skai­čius, su la­bai la­bai daug nu­lių. Ir, kaip sa­ko pa­tys šio gra­žaus žai­di­mo en­tu­zias­tai, dar nė­ra pa­sau­ly­je žmo­gaus, ku­ris bū­tų lai­mė­jęs tuos įspū­din­gus skai­čius.“ D. Lu­ko­šius juo­kia­si, kad ne pa­slap­tis, kad ir pa­tys žai­dė­jai la­biau sten­gia­si lai­mė­ti, kai žai­džia­ma ne tik sa­vo ma­lo­nu­mui, bet ir dėl pi­ni­gų.

„Pri­tar­čiau Da­riui, nes žvel­giant į spor­to is­to­ri­ją, var­gu ar ap­skri­tai bū­tų ga­li­ma ras­ti to­kią spor­to ša­ką, ku­rio­je ne­si­sten­gia­ma lai­mė­ti, gau­ti pi­ni­gi­nį pri­zą. Juk, pa­vyz­džiui, Snu­ke­rio žai­di­me Ron­nie O‘Sul­li­va­nas sa­vo stul­bi­na­mu žai­di­mu už­dirb­da­vo mi­li­jo­nus sva­rų ster­lin­gų“, – sa­ko Šiau­lių bi­liar­do fe­de­ra­ci­jos įkū­rė­jas Ro­mual­das.

Tre­ni­ruo­ja­mas ne tiek kū­nas, kiek pro­tas

Po­kal­biui pa­kry­pus apie bi­liar­dą gau­bian­čią pra­ban­gą, šiau­lie­čiai sa­ko, kad ja, de­ja, ga­li mė­gau­tis ne kiek­vie­nas žai­dė­jas. „Tai la­bai sun­kus spor­tas, nes ge­rai muš­ti ka­muo­liu­ką ga­li la­bai daug kas, ta­čiau kai atei­na le­mia­mas žai­di­mo mo­men­tas, su­si­do­ro­ti su įtam­pa, jau­du­liu pa­vyks­ta vie­ne­tams“, – tei­gia daug­kar­ti­nis Šiau­lių mies­to ru­siš­ko bi­liar­do čem­pio­nas D. Lu­ko­šius.

Dau­giau nei ke­tu­rias­de­šimt me­tų įvai­rius tur­ny­rus ren­gian­tis ir pa­ts juo­se ak­ty­viai da­ly­vau­jan­tis R. Vo­lod­ka pa­ste­bi, kad dau­ge­lis bi­liar­do žai­dė­jui rei­ka­lin­gų įgū­džių yra įgim­ta, nes šia­me žai­di­me ne­ma­žai at­ve­ju, kai vos po pus­me­čio tre­ni­ruo­čių jau­ni žai­dė­jai me­ta rim­tus iš­šū­kius įvai­riau­sių ti­tu­lų ko­lek­ci­jas su­kau­pu­siems ve­te­ra­nams. „Aš pa­ts ma­čiau, kaip Da­rius vos per pus­me­tį taip pa­to­bu­lė­jo, kad nu­run­gė ne vie­ną ti­tu­luo­tą bi­liar­do žai­dė­ją. Ki­tą akis­ta­tą su bi­liar­do ve­te­ra­nais ma­čiau Lat­vi­jo­je, kai 12-me­tis lat­vių ta­len­tas vos per ke­lias mi­nu­tes nu­run­gė pa­ty­ru­sius žai­dė­jus, žai­džian­čius bi­liar­dą ne vie­ną de­šimt­me­tį“, – pa­sa­ko­ja R. Vo­lod­ka.

Ta­čiau bet ko­kį ta­len­tą, šiau­lie­čių tei­gi­mu, bū­ti­na ug­dy­ti. Jei žai­di­mas ap­lei­džia­mas, įgim­tas ta­len­tas ne­spė­ja ga­lu­ti­nai at­si­skleis­ti.

Ar bi­liar­das iš vi­so spor­tas?

Ga­liau­siai su bi­liar­do my­lė­to­jais kal­ba­mės, ar ši spor­to ša­ka ap­skri­tai ga­li bū­ti va­di­na­ma spor­tu. Juk ne­ma­žai sklan­do pa­si­sa­ky­mų, esą koks čia spor­tas – dau­giau pra­mo­ga, lais­va­lai­kio pra­lei­di­mo for­ma. Ta­čiau, ma­tyt, nie­ko keis­to, kad tiek jau­na­sis ta­len­tas Da­rius, tiek ne vie­ną de­šimt­me­tį po ža­lią­ją „ve­ją“ ka­muo­liu­kus mu­ši­nė­jan­tis R. Vo­lodka su to­kiais tei­gi­niais nė­ra lin­kę su­tik­ti.

„Ar šaš­kės, smi­gi­nis yra spor­tas? – klau­sia bi­liar­do ve­te­ra­nas. – Tur­būt pa­neig­ti, kad tai iš tie­sų yra spor­tas, bū­tų ne­leng­va, nes vyks­ta la­bai rim­tos pa­sau­li­nio ly­gio var­žy­bos, žmo­nės tam­pa pa­sau­lio čem­pio­nais, gau­na įspū­din­gus pri­zus“, – klau­si­mu į klau­si­mą at­sa­ko R. Vo­lod­ka.

Daug­kar­ti­nis Šiau­lių mies­to ru­siš­ko bi­liar­do čem­pio­nas taip pat sa­ko, kad bi­liar­das yra tik­rų tik­riau­sias spor­tas, nes var­žy­bų me­tu, nors ir su sti­lin­ga ap­ran­ga, ten­ka tik­rai ne vie­ną pra­kai­to la­šą nu­brauk­ti.

Gin­da­mas bi­liar­do, kaip rim­to ir su­dė­tin­go spor­to, po­zi­ci­jas, R. Vo­lod­ka tei­gia, kad žai­džiant šį žai­di­mą la­vi­na­mas ne tik kū­nas, bet ir pro­tas. „Žai­džia­me pra­mo­gau­da­mi, ta­čiau, ne­pai­sant vis­ko, tai yra šach­ma­tų žai­di­mas ant ža­lio ki­li­mo“, – sa­ko Šiau­lių bi­liar­do fe­de­ra­ci­jos įkū­rė­jas.



atgal   1-10   ( 11 )   12   13   14   15   16   17   18   19   20   21-30   31-40   41-50   toliau




Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti