(2016-04-29 Nr. 623) ŠIANDIEN 2017 Gruodžio 14 D. Ketvirtadienis ARCHYVAS

Kontaktai
Naudingos nuorodos

Sportas
Sportas trumpai

Radviliškio „Lokomotyvas“ iškovojo pergalę prieš Kauno „Vytį-Zenitą“

Radviliškio sporto centre vykęs susitikimas baigėsi „Lokomotyvo“ pergale. Rezultatu 5:2 radviliškiečiai palaužė varžovus – Kauno „Vytį-Zenitą“ ir pakilo į trečiąją turnyrinės lentelės poziciją. Rungtynėse labiausiai pasižymėjo „Lokomotyvo“ puolėjas Mantas Makutunovičius. Jis komandai pelnė keturis įvarčius.

Dailiojo plaukimo varžybose – jaunųjų šiauliečių medaliai

Šiauliuose pasibaigusiame atvirajame 2015 m. Lietuvos jaunimo, jaunių ir jaunučių dailiojo plaukimo čempionate daugiausiai aukso apdovanojimų atiteko plaukikėms iš Baltarusijos ir Kaliningrado. Šiaulietės sportininkės taip pat neatsiliko: užėmė I vietą I-oje amžiaus grupėje, III vietą laisvojoje programoje – Solo II-oje amžiaus grupėje ir III vietą laisvojoje programoje – Kombi II-oje amžiaus grupėje.

„Gintra-Universitetas“ dalyvaus prestižiniame Europos uždarų patalpų turnyre Vokietijoje

2016-uosius Šiaulių „Gintros-Universiteto“ komanda pradės netradiciškai. Lietuvos čempionė „Gintra-Universitetas“ komanda dar prieš didžiąsias metų šventes sulaukė kvietimo iš Vokietijos dalyvauti viename prestižiškiausių Europos moterų futbolo klubų uždarų patalpų turnyre Potsdame.

V. Petraitytė ir V. Lukys apdovanoti aukso medaliais

Sporto departamentas aukso medaliais apdovanojo šiaulietę sportininkę Viktoriją Petraitytę ir trenerį, sporto klubo „Gylys“ vadovą Vidmantą Lukį. Šiais metais Europos kultūrizmo ir fitneso čempionate V. Petraitytė iškovojo aukso medalį.

„Šiauliai plius“ informacija

 


Per metų slenkstį – su kamuoliu rankose ir apžvelgiant 2015-ųjų krepšinio aruodus

Mindaugas MALCEVIČIUS

Linksmybės, poilsis, miegojimas iki pietų. Šie atostogų atributai pažįstami kiekvienam, pasinėrusiam į šventinių atostogų šurmulį. Bet Antano Sireikos krepšinio akademijos (ASKA) sporto direktorius Saulius Jucevičius juokiasi – sportininkai švęsti ilgai negali. Jei per daug bus švenčių, joms pasibaigus, teks viską pradėti iš naujo. Todėl per Ugninės Beždžionės metų slenkstį jaunieji Šiaulių krepšininkai žada šokti su kamuoliu rankose. Pasitikdami 2016-uosius, nesnaudžia ir akademijos strategai. Jie skaičiuoja 2015-ųjų krepšinio derlių.

Nors krepšininkai Kalėdas ir Naujuosius metus švenčia saikingai ir neturi laiko per daug atsipalaiduoti, Kalėdų Senelis, jo dovanos džiugina ir krepšininkus. Ypač mažuosius.

Varžybų ir švenčių įkarštyje ilsėtis nėra kada

„ASKA senųjų metų palydėtuves avansu jau atšventė. Paskubėjome, nes kai kurių amžiaus grupių krepšininkai dar šiemet turės sužaisti labai svarbias varžybas, turės dalyvauti rimtuose krepšinio turnyruose. Darbas veja darbą“, – sako S. Jucevičius.

Kitokios ir krepšinį pasirinkusių mokinių atostogos. Kol jų bendraamžiai, prasidėjus žiemos poilsiui, prie televizoriaus ar kompiuterio drybsos dvi savaites, jauniesiems sportininkams atostogos bus trumpesnės. Laisvos dienos – tik Kalėdos ir Naujieji metai.

„Treniruotės prasideda iš karto po Kalėdų. Ilgai nešvęsime ir Naujųjų metų, nes, norėdami tėvams palengvinti mažųjų atostogas, trauksime juos iš namų ir jau sausio 4–8 d. kviesime į žiemos krepšinio stovyklą. Nesustos ir reguliarios treniruotės“, – žada ASKA projektų vadovas Aleksandras Bielyj.

Šeimų turnyras ir Kalėdų Senelio staigmenos

Kita vertus, be tradicija tampančių šventinių atributų ir ASKA nepraeina didžiosios metų šventės. Vienas jų – kasmetinis šeimų krepšinio turnyras 3x3, kuriame savo taiklumo įgūdžius, krepšinio derinius šlifuoja ir akademijos auklėtiniai, ir jų tėveliai.

„Tokiuose turnyruose labai svarbu, kad dalyvautų visa šeima, kad bent krepšinio aikštelėje rastų laiko pabūti draugę, patirtų gražių akimirkų. Todėl komandos, kuriose žaidžia ne tik tėtis, sūnūs, o ir mama, iš karto gauna du papildomus taškus“, – šypsosi Aleksandras.

O Kalėdų Senelis pas krepšininkus užsuka? Pašnekovai skuba pasakoti, kad, žinoma, užsuka. Ateina tradiciškai tempdamas pilną maišą dovanų. Šiemet netrūko ir intrigos, nes niekas, net treneriai, nežinojo, kokias dovanas jis atgabeno.

„Kas maiše, žinojo tik

pats Kalėdų Senelis ir jo nykštukai“, – juokiasi A. Bielyj.

Jaunųjų NBA žvaigždžių svajonė – kitąmet Šiauliuose išvysti Joną Valančiūną

Su Aleksandru ir Sauliumi kalbamės, kokie metai buvo jauniesiems Šiaulių krepšininkams. Vyrai pripažįsta – 2015-ieji buvo tikrai produktyvūs, kupini įvairiausių emocijų. Ypač jauniesiems ASKA auklėtiniams, kurie visai neseniai nerimastingai stebėjo bendro Lietuvos krepšinio lygos, Lietuvos krepšinio federacijos ir NBA projekto „JR. NBA Lietuva“ burtus. Po jų paaiškėjo, kad akademijai atstovausianti 2006 m. gimusių berniukų komanda pateko į Rytų konferencijos Atlanto divizioną ir atstovaus Toronto „Raptors“ komandai.

„Ši lyga, turinti skambų ir visame pasaulyje puikiai atpažįstamą raidžių – NBA – derinį, Lietuvoje ir Šiauliuose yra dar labai naujas reiškinys. Todėl daryti kažkokius vertinimus dar yra anksti“, – sako akademijos sporto direktorius. Bet jis juokiasi – „JR. NBA Lietuva“ varžybose mažieji krepšininkai kaunasi lyg tikros NBA žvaigždės.

„Naujojoje lygoje žaidžia jaunieji talentai, kurie Lietuvos čempionatuose dar neturi rimtų varžybų. Gal todėl, kad tai jų pirmas išėjimas į didžiąją krepšinio sceną, vos dešimties metų sulaukę krepšininkai žaidžia su milžinišku užsidegimu“, – kalba S. Jucevičius.

Šiauliečiams šiemet burtai pasisekė, nes jie atstovauja lietuviams puikiai pažįstamai NBA komandai, kurioje žaidžia ir Jonas Valančiūnas. Saulius šypteli, kad kartais ASKA pasijuokiama – jei šiauliečiai laimės „JR. NBA Lietuva“ čempionatą, gal mažųjų krepšininkų pagerbti į Šiaulius atvyks ir pats J. Valančiūnas.

Krepšinio derinius šlifavo ne tik namuose

O kol pasaulinio lygio krepšinio žvaigždės Šiaulius aplenkia, A. Bielyj sako, kad tenka po pasaulį važinėti patiems. ASKA auklėtinių išvykų į kitas šalis šiemet būta nemažai. Paskutinė – savaitę trukęs vizitas Rusijoje. Maskvoje šiauliečiai aplankė įdomiausius lankytinus objektus ir, svarbiausia, sužaidė trejas varžybas su vietos bendraamžiais. Nepatyrę nei vieno pralaimėjimo, bet dvejas varžybas laimėję minimalia taškų persvara, ASKA auklėtiniai namo grįžo įgiję naudingos patirties.

„Nesvarbu, kokios varžybos, kokio lygio varžovai. Kiekviena išvyka į užsienį yra labai naudinga. Pirmiausia todėl, kad lietuviai žaidžia vienokį krepšinį, o, tarkim, rusai, latviai – kitokį. Maskvoje pasitikrinome, ką mokame geriausiai, ko trūksta žaidžiant tarptautiniuose turnyruose“, – sako jaunuosius šiauliečius į pergales Maskvoje vedęs treneris Laimonas Kutra.

Jo teigimu, komandos stiprybė formuojama tada, kai krepšininkai įvairių išvykų metu išmoksta kartu leisti laiką, atranda bendrų pomėgių. „Jei krepšininkai tampa draugais, kur kas lengviau jausti vienas kitą ir krepšinio aikštelėje“, – 2015-ųjų pergalių receptą atskleidžia treneris.

2016-uosius pasitinkant: „Daigai pasodinti, bet derlius dar nesunokęs“

Paprašytas pakomentuoti, ar baigiantis metams pilni ASKA krepšinio aruodai, sporto direktorius S. Jucevičius nevynioja žodžių į vatą ir savo poetišku atsakymu sugriauna mitą, kad sportininkams trūksta iškalbos: „Daigai pasodinti metų pradžioje, bet derlius dar nesunokęs, grūdai nenukulti. Taip yra todėl, kad krepšinis gyvena ne kalendorinių metų ciklu. 2015–2016 m. sezonas dar tik įsibėgėja, todėl apie rezultatus kalbėti ankstoka.“ 2016-ųjų pradžia, Sauliaus teigimu, bus jau pradėtų darbų tąsa.

Akademijos projektų vadovas Aleksandras skaičiuoja, kad vien per šių besibaigiančių metų rugsėjo–gruodžio mėnesius jų auklėtiniai oficialiose varžybose iškovojo 20 pergalių. Bet jis juokiasi, kad didžiausias 2015-ųjų derlius – pagaliau A. Sireikos vardo krepšinio mokykla turi mergaitę, kuri oficialiai treniruojasi su vaikinais.

„Gal tai bus pirmas grūdas, iš kurio 2016 m. išaugs ASKA krepšininkių merginų komanda. Juo labiau kad ši jaunoji mūsų akademijos auklėtinė krepšinio aikštelėje juda ne ką prasčiau kaip kartu besitreniruojantys vaikinai“, – sako A. Bielyj.


Po Kalėdų ir Naujųjų jūsų laukia „išpažintis“ sporto klube

Mindaugas MALCEVIČIUS

Linksmybių įkarštyje padauginus alkoholio, kartais padeda miegas. Bet per šventes „padauginus“ skanėstų, gali tekti išlieti nemažai prakaito sportuojant. Todėl valgiais ir gėrimais nukrautas šventinis stalas yra tikras išbandymas bet kuriam, skaičiuojančiam kiekvieną su maistu į kūną patenkančią kaloriją. Ką daryti, kaip elgtis, kad po švenčių nebūtų gėda užlipti ant svarstyklių? Sporto klubo „Arena Gym“ treneris Arvydas Būdvytis turi naudingų patarimų.

Treneris A. Būdvytis sako, kad per šventes geriausia valgyti dažnai, bet po nedaug. Jei šio patarimo laikytis nepavyko, svarbu iškart po švenčių prisiminti sveikos mitybos įpročius ir laiku grįžti į sporto salę.
Ryžtingai sportuojant, galima pasiekti užsibrėžtą tikslą

Metų pabaiga pakoreguoja visų mūsų įpročius. Artėjant didžiosioms metų šventėms, retas, net ir reguliariai sportavęs, beranda laiko sau. Treneriai pastebi – žmonės ima valgyti tai, kas papuola po ranka, vis rečiau praveriamos ir sporto salės durys.

„Kartais būna ir atvirkščiai. Prieš mėnesį treniravau gana apkūnią merginą, kurį atėjusi pas mane pasakė norinti greitai numesti kuo daugiau nepageidaujamų kilogramų. Paskyrus intensyvią treniruočių programą, iš pagrindų pakoregavus mitybos įpročius, merginai pavyko numesti 7 kg. Ryžtingai sportavusi ir pasiekus užsibrėžtą tikslą, ji pripažino, kad kaip tik to prieš šventes jai ir reikėjo“, – pasakoja treneris A. Būdvytis ir juokiasi, kad sulieknėjusios savo auklėtinės daugiau nebematė.

„Tikiuosi pamatyti po švenčių“, – šypteli Arvydas. Jo teigimu, per trumpą laiką numesti keli kilogramai gali greitai vėl grįžti, jei nebus laikomasi sveikos mitybos reikalavimų, jei trūks fizinio aktyvumo.

Prie stalo „padauginus“, miegas nebepadės

„Sveikam žmogui, kuris ir anksčiau savęs labai neprisižiūrėjo, trumpalaikis maisto šokas sveikatai gal ir nepakenks. O va papildomų kilogramų, greičiausiai, atsiras“, – sako treneris

A. Būdvytis, atsakydamas į klausimą, kokie didžiausi iššūkiai laukia per šventes. Ir pataria – jei sunku atsispirti vis gausiau dengiamų šventinių stalų viliotiniui, geriausia valgyti dažnai, bet po nedaug.

Jei „nuodėmės“ išvengti vis dėlto nepavyko, jei kiekvieną kartą atsisėdus prie stalo nuo jo sunku atsikelti, svarbu bent po švenčių laiku grįžti į įprastą sveikos gyvensenos ritmą. Pradėti, pašnekovo teigimu, reikėtų nuo gana paprastų dalykų: mitybos įpročių revizijos ir bent valandos per dieną, praleistos sporto salėje.

„Kad ir kaip būtų gaila, taisant linksmybių, persivalgymo pasekmes, miegas nelabai padės. Priešingai – teks šiek tiek pasportuoti“, – šypsosi treneris. Nepataria jis per šventes piktnaudžiauti ir taurele vyno ar vienu kitu stikliuku stipresnio alkoholinio gėrimo. Bet neturintiems valios atsispirti, primena, kad mažesnė blogybė iš dviejų – taurelė sauso vyno.

„Vienaip ar kitaip, šiuo metų laiku pagundų daug. Tad pastebiu tendencijas, kad didžioji dalis pasinėrusiųjų į švenčių maratoną, maždaug sausio mėnesį grįžta į sporto klubus. Čia jie savo sunkiu darbu ir prakaitu išperka visas skrandžio nuodėmes“, – juokiasi A. Būdvytis.

Trumpalaikės dietos – organizmo kankinimas

Ne itin palankiai treneris atsiliepia ir apie trumpalaikes dietas. Nors daugelis (ypač dailiosios lyties atstovės) įsitikinę – savaitė ar kelios dienos save kankinant ryžių, avokado ar kokia kita intensyvia dieta, ir švenčių pasekmės išnyks.

„Tokios dietos tam kartui gal ir efektyvios. Bet jos visai netinka, jei tikslas – numestą svorį išlaikyti nepakitusį ir po kelių savaičių ar mėnesių. Mano manymu, toks svorio metimo būdas yra ne kas kita, kaip organizmo kankinimas“, – teigia A. Būdvytis.

Pašnekovo teigimu, per daug alinant save greitomis dietomis, gali atsirasti širdies permušimo simptomų, kartais pažeidžiami inkstai, kuriems tenka didesnis nei įprasta krūvis, atsiranda kitų sveikatos sutrikimų.

Atgailauti galima ir namuose?

Kalbėdamas apie suaugusių žmonių svorio metimą, Arvydas neatmeta galimybės šventėms tarnavusio skrandžio nuodėmių išpažintį atlikti ir namų sąlygomis. Jei po ranka pakliūva šokdynė ar kitas sporto inventorius ir jei yra užtektinai valios, galima sportuoti.

„Tik tai darant namų sąlygomis, gana sudėtinga keisti judesių racioną. Pradėjus intensyviai sportuoti, per trumpą laiką gal ir pavyks atsikratyti kelių nepageidaujamų kilogramų. Bet vėliau organizmas prie padidėjusio krūvio įpras ir svoris taip lengvai nebekris. Kitaip sakant, norint efektyviai mesti svorį, organizmui būtina kartas nuo karto duoti naują šoką. O tai geriausia daryti keičiant pratimus, sporto inventorių“, – teigia treneris.

Svarstyklės palankesnės metantiems svorį

Kiek kilogramų ir per kokį laiką galima atsikratyti nekenkiant sau? O kaip greitai gali ateiti metas, kai nebepavyks tilpti į jokius savo rūbus? Arvydas sako, kad daug kas priklauso nuo žmogaus organizmo, nuo sportuojančiojo užsispyrimo, išsikeltų tikslų. Vienam svoris auga labai greitai, kitam net labai stengiantis nepavyksta užsiauginti tokią masę, kad nebūtų baisu eiti prieš stipresnį vėją.

Kalbant apie svorio metimą, 4–5 kg per mėnesį – maždaug tas vidurkis, kai intensyviai treniruojantis net po švenčių jau galima bandyti įsisprausti į savo mėgstamus rūbus. „Jei merginos kankinasi mesdamos svorį, vyrai lieja prakaitą augindami raumenų masę, norėdami svorio priaugti. Tik ne visuomet tai padaryti lengva. Juo labiau jei žmogaus labai greita medžiagų apykaita“, – sako pašnekovas.

Turintiems greitą medžiagų apykaitą nebaisios šventės ir jų palydovas – persivalgymas. Mat, net ir šluojant viską nuo stalo, vargu ar pavyks priaugti daugiau kaip porą kilogramų.

Nutukę vaikai: ne tik rūpestingų tėvų, senelių, o ir visuomenės atsakomybė

Tik ar visuomet gelbsti greita organizmo medžiagų apykaita? Gardumynais nukrautas šventinis stalas, prie puodų vis plušančios mamos ar močiutės primena dar vieną šių dienų problemą – antsvorio kankinamus vaikus, paauglius. Apgaubti šventėms besiruošiančių artimųjų rūpesčiu, virtualiame pasaulyje paskendę nejudrūs jaunuoliai kaupia riebalus lyg ruošdamiesi vis šiltėjančioms lietuviškoms žiemoms.

„Tik aš dėl to nekaltinčiau nei švenčių, nei tėvų ar senelių. Nesveiką gyvenimo būdą propaguojantys vaikai yra ir visuomenės problema. Dar iš savo mokyklos laikų prisimenu, kad mokyklose būdavo privalomos rytinės mankštos. Dabar to neliko. Net per fizinio lavinimo pamokas į sporto salę atėję paaugliai ieško būdų nesportuoti. Kartais pasitaiko ir tokių kuriozų, kai tėvai suorganizuoja atleidimą nuo kūno kultūros pamokų. Vaikai sportuoja tik valdydami išmanųjį telefoną“, – apie jaunimo fizinio neaktyvumo problemas kalba sporto klubo „Arena Gym“ treneris A. Būdvytis.

Blogiausia, pašnekovo teigimu, kad savo klaidą tėvai pamato tik tuomet, kai jų atžalai atsiranda rimtų sveikatos problemų.


Sportas trumpai

„Šiau­lių“ eki­pa su­triuš­ki­no Prie­nų – Birš­to­no „Vy­tau­tą“

„Šiau­lių“ eki­pa su­žai­dė įspū­din­gas rung­ty­nes. Na­muo­se re­zul­ta­tu 106:75 (26:19, 22:18, 33:19, 25:19) šiau­lie­čiai su­triuš­ki­no Prie­nų – Birš­to­no „Vy­tau­tą“. Tai bu­vo ket­vir­to­ji šios eki­pos per­ga­lė iš ei­lės LKL čem­pio­na­te. Šiau­liams“ dau­giau­sia taš­kų pel­nė Da­vi­das Du­dzins­kis – 24 (6 dvi­taš­kiai iš 8, 4 tri­taš­kiai iš 6, 9 at­ko­vo­ti ka­muo­liai). Įs­pū­din­gai žai­dė ir egip­tie­tis As­se­mas Ma­rei, ku­ris pel­nė 12 taš­kų ir at­ko­vo­jo 15 ka­muo­lių.

Jau­nie­ji Šiau­lių fut­bo­li­nin­kai žais tur­ny­re Ang­li­jo­je

Ma­žei­kiuo­se vy­ko „Bal­tic foot­ball school“ at­ran­kos tur­ny­ras, ku­ria­me ga­biau­si 2003 m. gi­mę vai­kai iš Lie­tu­vos, Lat­vi­jos ir Es­ti­jos da­ly­va­vo at­ran­ko­je. Čia paaiš­kė­jo ge­riau­si jau­nie­ji fut­bo­li­nin­kai, ku­riems at­si­vė­rė ga­li­my­bė da­ly­vau­ti tur­ny­re Ang­li­jo­je. Spe­cia­lis­tai iš Dort­mun­do „Bo­ru­si­jos“ jau­ni­mo aka­de­mi­jos at­rin­ko 15 lai­min­gų­jų iš 40 da­ly­va­vu­sių. Tarp lai­min­gų­jų – net 3 Šiau­lių fut­bo­lo aka­de­mi­jos auk­lė­ti­niai: Ka­jus Šve­das, Emi­lis Stoš­kus ir Gran­tas Ja­se­liū­nas.

Ge­riau­sių spor­ti­nin­kų, tu­rin­čių ne­ga­lią, de­šim­tu­ke – trys šiau­lie­čiai

Vil­niu­je įvy­ko tra­di­ci­nis „Ge­riau­sių 2015 me­tų Lie­tu­vos neį­ga­lių­jų spor­ti­nin­kų ap­do­va­no­ji­mų“ ren­gi­nys. Spor­ti­nin­kų pa­ger­bi­mo va­ka­rą su­ren­gė Lie­tu­vos pa­ro­lim­pi­nis ko­mi­te­tas ir Pa­ro­lim­pi­nio spor­to rė­mi­mo fon­das. Tarp de­šim­ties ge­riau­sių pa­ro­lim­pie­čių – ir trys šiau­lie­čiai: Min­dau­gas Bi­lius, Jo­nas Spu­dis ir Ra­mū­nas Ver­ba­vi­čius.

ŠAFF se­zo­no už­da­ry­me pa­gerb­ti la­biau­siai nu­si­pel­nę spor­ti­nin­kai

Šiau­lių are­no­je vy­ku­sia­me Šiau­lių ap­skri­ties fut­bo­lo fe­de­ra­ci­jos se­zo­no už­da­ry­me pa­gerb­ti la­biau­siai nu­si­pel­nę spor­ti­nin­kai. Kaip ir kas­met, dau­giau­sia džiaugs­mo at­ne­šė mer­gi­nų fut­bo­lo ko­man­da „Gint­ra-Uni­ver­si­te­tas“. Spor­ti­nin­kės jau 14 kar­tą iš­ko­vo­jo Lie­tu­vos mo­te­rų fut­bo­lo A ly­gos čem­pio­nių ti­tu­lą. Šiau­lių fut­bo­lo fe­de­ra­ci­jos se­zo­no už­da­ry­mo šven­tės ak­cen­tu ta­po Lie­tu­vos fut­bo­lo fe­de­ra­ci­jos tre­čio­sios ly­gos Šiau­lių ap­skri­ties pir­me­ny­bių ap­do­va­no­ji­mai. Po il­ges­nės per­trau­kos Šiau­lių re­gio­no čem­pio­nais ta­po Kur­šė­nų „Ven­tos“ ko­man­da.

Ge­riau­sią Lie­tu­vos bai­da­rių ir ka­no­jų irk­luo­to­jo rin­ki­muo­se – du šiau­lie­čiai

Nau­jie­nų po­rta­las 15min.lt kar­tu su Lie­tu­vos bai­da­rių ir ka­no­jų irk­la­vi­mo fe­de­ra­ci­ja pir­mą kar­tą or­ga­ni­zuo­ja rin­ki­mus, ku­riuo­se ren­ka­mas ge­riau­sias Lie­tu­vos bai­da­rių ir ka­no­jų irk­luo­to­jas. Tarp ge­riau­sių Lie­tu­vos bai­da­rių ir ka­no­jų irk­luo­to­jų – du šiau­lie­čiai: Au­ri­mas Lan­kas ir Ed­vi­nas Ra­ma­naus­kas. Jie pa­gal bal­sus kol kas uži­ma ant­rą po­zi­ci­ją, į prie­kį pra­lei­dę tik Va­di­mą Ko­ro­bo­vą. Rin­ki­mų nu­ga­lė­to­jui gruo­džio 22 d. vyk­sian­čiuo­se ap­do­va­no­ji­muo­se bus įteik­ta olim­pi­nio čem­pio­no Vla­do Če­siū­no tau­rė.

Šiau­lie­čiai šo­kė­jai grį­žo su aukš­čiau­siais įver­ti­ni­mais

Vil­niaus „Sie­mens“ are­no­je vy­ku­sio­se tarp­tau­ti­nės spor­ti­nių šo­kių fe­de­ra­ci­jos rei­tin­go var­žy­bo­se „Lit­hua­nian open-2015“ jau­nių I gru­pė­je, D kla­sė­je, stan­dar­ti­nių šo­kių pro­gra­mo­je nu­ga­lė­to­jais ta­po Do­vy­das Au­gus­ti­na­vi­čius ir Emi­lė Če­pai­tė.

„Šiau­liai plius“ in­for­ma­ci­ja


Alaus bokalą į krepšinį iškeitę vyrai kaunasi ne tik dėl pergalių

Mindaugas MALCEVIČIUS

Vietinė aludė arba minkštas fotelis, televizorius ir atkimšto alaus butelis. Toks vaizdas pirmiausia iškyla išgirdus klausimą, kur renkasi, ką veikia kaimo vyrai po sunkios darbo dienos. Bet taip galvojantys, greičiausiai nesilankė Šiaulių rajone. Čia gyvenantys ir keliskart per savaitę į treniruotes skubantys įvairaus amžiaus vyrai tikina: laisvalaikis prie televizoriaus Elo Bandžio ar Houmerio Simpsono stiliumi – ne itin patrauklus derinys. Vakarais namuose palikę ir televizorių, ir antrąsias puses, vyrai jau 8-ą sezoną kaunasi Šiaulių rajono vyrų krepšinio mėgėjų lygoje (toliau – ŠRVMKL).

„Fe­nik­sas“, „Kur­šė­nų se­nu­kai“, „Kris­ta­las“ „Fla­min­gas“, „Pa­ko­ga­ma“... ŠRVMKL ko­man­dų pa­va­di­ni­mai itin iš­kal­bin­gi. Bet praė­ju­sių me­tų fi­na­li­nio ket­ver­to da­ly­viai Kai­rių „Kai­riai“ po lai­mė­tų se­zo­no ati­da­ry­mo rung­ty­nių prieš Dau­gė­lių „Fla­min­go“ vy­rus su­sto­ję įsiam­žin­ti nuo­trau­ko­je sa­ko, kad sa­vo var­žo­vus ver­ti­na tik pa­gal jų dar­bą krep­ši­nio aikš­tė­je.

Au­to­riaus nuo­tr.

Sportuoti ragina ir valdžios atstovai

Naujojo ŠRVMKL sezono atidarymo varžybas Šiaulių rajono Kairių pagrindinėje mokykloje žaidę vietos „Kairių“ ir Daugėlių „Flamingo“ komandos krepšininkai šiemet sulaukė ir valdžios atstovų dėmesio. Šiaulių rajono vicemeras Algis Mačiulis krepšinio mėgėjams linkėjo gerų emocijų tiek krepšinio aikštelėje, tiek pasitinkant didžiąsias metų šventes.

Judita Šertvytienė, Šiaulių rajono savivaldybės Švietimo ir sporto skyriaus vedėja, džiaugėsi, kad vyrus mato ne alaus bare, ne kazino, o sporto salėje. Neliko nepastebėtos ir negausiai krepšininkų palaikyti atvykusios jų antrosios pusės. J. Šertvytienė moteris ragino irgi sukurti kokios nors sporto šakos lygą, kad turėtų ką veikti, kol vyrų nėra namuose.

„Būti sirgaliais ar pažiūrėti varžybas per televizorių galime visi, bet ateiti į sporto salę, sportuoti gali tik išskirtinės asmenybės“, – sakė Švietimo ir sporto skyriaus vedėja.

Čempionatą nurungusi lyga atvėrė daugiau galimybių

Pasakodamas apie vyrų laisvalaikio pomėgius, pakeitusius lygos atsiradimą, vyriausiasis ŠRVMKL teisėjas Romualdas Juodis užsimena, kad krepšinį žaidžiančių vyrų rajone visuomet būta.

„Anksčiau Kuršėnuose vykdavo Šiaulių rajono vyrų krepšinio čempionatas. Kadangi krepšinio entuziastai varžydavosi tik vienoje vietoje – Kuršėnuose, komandų ratas pamažu siaurėjo. Matant mažėjantį susidėmėjimą, nuspręsta kurti krepšinio lygą ir varžybas organizuoti visame rajone“, – sako R. Juodis.

Toks sprendimas pasiteisino. Dabar dėl ŠRVMKL trofėjų kaunasi 12 komandų. Patekti į kurią nors iš jų nėra sunku, nes šios lygos išskirtinumas – jokio amžiaus cenzo.

„Žaisti gali ir mokiniai, ir senjorai. Vienintelis reikalavimas – lygoje negali žaisti Lietuvos krepšinio lygos, Nacionalinės krepšinio lygos, Regionų krepšinio lygos ir studentų lygos krepšininkai. Šie reikalavimai netaikomi tik mokiniams, kurie gali žaisti nors ir NBA“, – pasakoja R. Juodis. Pašnekovo teigimu, mėgėjų lygoje uždėjus šiokį tokį apynasrį, tarp komandų išlaikomas konkurencingumas.

„Specialių atrankų nedarome“

Ar į ŠRVMKL gali patekti visi, kas tik užsigeidžia? „Kairių“ komandos vadovas Gintaras Fokas sako, kad naują žaidėją renkasi pagal tam tikrus kriterijus.

„Šioje lygoje dažniausiai prie komandų prisijungia jau žaidžiančių krepšininkų draugai, pažįstami. Jei atsiranda norintis žaisti, tiesiog visi kartu pasižiūrime, ką naujokas moka: kaip mato aikštelę, kaip ginasi, kaip pataiko. Tada pasitarę nusprendžiame, ar jis gali žaisti, ar jis mums gali būti reikalingas. Specialių atrankų tikrai nedarome“, – juokiasi G. Fokas.

Svarbiausia, trenerio teigimu, kad tokios lygos kaip ŠRVMKL ne tik užveria duris betiksliam jaunimo slampinėjimui pakampėmis, bet suteikia galimybę užsiimti norima veikla, mokytis iš vyresnių, labiau patyrusių krepšininkų.

Juo labiau kad ir treniruotės, pasiruošimas varžyboms vyksta pagal ganėtinai intensyvų grafiką. Šlifuoti derinių, sportuoti į krepšinio aikštelę vyrai renkasi tris kartus per savaitę. Tad sutvirtėję mėgėjų lygmenyje, jauni krepšininkai gali bandyti belstis ir į aukštesnių lygų duris.

Komandos vadovai – kaimelių lyderiai

Vyriausiasis ŠRVMKL teisėjas R. Juodis sako pastebintis ir vieną įdomų reiškinį. Jo teigimu, krepšinis kiekviename Šiaulių rajono miestelyje ar kaimelyje „pažadina“ bent po vieną bendruomenės lyderį, entuziastą.

„Toks žmogus, aplink kurį buriasi visi vietiniai krepšinio entuziastai, atsiranda kiekvienoje gyvenvietėje. Nors mes, kaip įprasta didžiajam krepšiniui Lietuvoje, į varžybas ir nesutraukiame minios sirgalių, džiaugiamės matydami aktyvius, sportuojančius rajono gyventojus“, – kalba R. Juodis.

Kita vertus, sakyti, kad vietiniams neįdomios jų pašonėje vykstančios varžybos, taip pat negalima. Romualdas pasakoja, kad varžybos paprastai vyksta mokyklų salėse, kurios nėra pritaikytos žiūrovų antplūdžiui. Todėl palaikyti savo žaidžiančius draugus atvykę sirgaliai kartais net netelpa mažose salėse.

Svarbiausia aikštelėje dirbti iš visos širdies

Patys krepšininkai juokiasi, kad jie į aikštelę išbėga ne žiūrovams pasirodyti. Nors vyrai prasidėjus naujam sezonui jau kaunasi iki devinto prakaito, daugelis pripažįsta, kad juos į krepšinio aikštelę vilioja ne tik pergalės. Juo labiau – ne pinigai.

„Profesionalus krepšinis žaidžiamas dėl pinigų. Mes žaidžiame tik todėl, kad mums tai patinka. Ir į treniruotes ar varžybas pirmiausia ateiname dėl draugų, bendraminčių. Kai visur tvyro gera atmosfera, nereikia jokių raginimų, kad dirbtume, tobulėtume“, – šypsosi į draugus žiūrėdamas „Kairių“ komandos narys Deividas Dauskurdis.

Vaikinas tikina, kad jiems visai nesvarbu, ar jie žaidžia mėgėjų lygoje, ar profesionalų. „Svarbiausia stengtis dėl komandos ir dirbti iš visos širdies“, – kalba Deividas, o jo komandos draugai jam pritariamai linksi.

Kai tenka rinktis tarp dviejų mylimųjų...

Kai visa širdis atiduodama draugams, mylimai sporto šakai, nesutarimai ir smulkūs barniai su širdies draugėmis – garantuoti. ŠRVMKL ir Šiaulių krepšinio lygos kovose dalyvaujantis „Kairių“ komandos krepšininkas Algirdas Choromanskis šypteli ir sako, kad kryžkelėje tarp šeimos ir krepšinio atsidurti tenka gana dažnai.

„Kai nemažą laisvalaikio dalį užima sportas, šeima nėra labai laiminga“, – atvirauja krepšinio entuziastas. Tiesa, nors į varžybas širdies draugė beveik niekada neatvyksta, Algirdas sako per daugelį metų jau radęs visai neblogą receptą, kaip su mylimąja nebesipykti dėl krepšinio.

„Tiesiog reikia ir jai sudaryti sąlygas užsiimti mėgstama veikla. Nebūtina temptis kartu į krepšinio aikštelę, jeigu jai nuo krepšinio jau bloga“, – juokiasi pašnekovas.


Šlovės kaina: nuo kojų depiliacijos iki prarastų mylimųjų

Mindaugas MALCEVIČIUS

Užsispyrę, atkaklūs, siekiantys įveikti savo varžovą ir ant kaklo užsidėti medalį. Dažniausiai tokius viešumoje matome sportininkus. Ir visai nesvarbu, kurioje sporto šakoje jie lieja prakaitą. Bet ar kelias medalių link – tik per prakaito upes? Ne vieną šlovės akimirką patyrę atletai purto galvas. Jų teigimu, kopimas į sporto Olimpą beveik visuomet pareikalauja aukų.

 Nuskusti kojų plaukai, pasiekimuose „nuskendusi“ mylimoji...

Per savo ilgametę sportinę karjerą išbandęs ne vieną sporto šaką, ekstremalių sporto šakų entuziastas, jėgos aitvarų meistras ir plaukikas Artūras Dudėnas juokiasi, kad galėtų parašyti visą knygą, ką teko paaukoti dėl sporto. Dar vaikystėje ne kartą tapęs Lietuvos jaunių plaukimo čempionu ir prizininku, Artūras ir šiandien prisimena, kaip prieš svarbiausias varžybas tekdavo nusiskusti kojas.

„Pirmą kartą šią procedūrą patyriau dar mokykloje, 11 klasėje, kai teko ruoštis rimtoms plaukimo varžyboms. Bet keli nuskusti kojų plaukai – niekai. Kažkuriuo tarpsniu (gal dėl geresnių rezultatų) paaukojau draugystę su mylima mergina. Tuomet save įtikinau, kad tai – geriausias sprendimas. Nieko nesigailiu, nes dabar turiu puikią sportuojančią žmoną“, – prisimindamas sporto (klyst)kelius vos sutramdo šypseną ir dabar plaukimo veteranų varžybose medalius šluojantis energingas šiaulietis.

Svarbiausia nepaaukoti gyvybės

Plaukimas, baidarės, kalnų slidės. Tai tik keletas sporto šakų, kurių medalius varto Artūras. Todėl vyras sako, kad dabar dažniausiai tenka aukoti vienos sporto šakos rezultatus, norint kažką pasiekti kitoje.

„Pastaruoju metu tenka aukoti plaukimo veteranų varžybas. Mažai treniruojuosi, nes visa širdimi atsiduodu jėgos aitvarų sportui: malonumai ant vandens, ledo, sniego. Labai patinka ir kovinės sporto šakos, bet jų treniruotes irgi aukoju dėl buriavimo, vandenlenčių. Visko juk neaprėpsi. Yra tarpas tarp vandens ir sniego, kurį užpildau pagal norą“, – sako A. Dudėnas.

Ekstremalių sporto šakų entuziastas pastebi, kad vis dėlto didžiausia auka sportui – patirta trauma. Bet ir ją sporto veteranas vadina tik duokle. „Rimtos traumos apie save primena metus, dvejus ar keliolika metų. Bet sporte svarbiausia nepaaukoti gyvybės, svarbiausia visada aiškiai mąstyti. Deja, gamta kartais iškrečia išdaigą, kurią labai sunku apskaičiuoti“, – sako pašnekovas.

Merginoms sunkiausia atsisakyti saldumynų

„Likus dviems savaitėms iki varžybų, visiškai atsisakau bendravimo su draugais. Kad nesiblaškyčiau, tenka gyventi tokiu ritmu: treniruotės–darbas–namai. Tiesa, pats sunkiausias išbandymas – jokių saldumynų, jokio nenatūralaus cukraus“, – juokdamasi išpažintį pradeda tituluota šiaulietė, ilgų nuotolių bėgikė Remalda Kergytė. Pasaulio ir Europos čempionatų dalyvė, daugkartinė Lietuvos čempionė neslepia, kad prasidėjus įtemptam pasiruošimo varžyboms maratonui, mažai malonumo beteikia ir moteriškos grožio procedūros.


  
Remalda Kergytė   Viktorija Petraitytė

„Treniruočių įkarštyje turiu spėti pasidaryt įvairiausias grožio procedūras: nagai, plaukai, kojos... Atrodytų, tai moteriai malonūs užsiėmimai. Bet kai tenka susimažinti maisto porcijas, tampu irzli, nebeturiu kantrybės, jaučiamas nuovargis. Tad šios procedūros pasidaro nebe tokios malonios“, – sako R. Kergytė, jau išbandžiusi Londono olimpiados trasą, o dabar intensyviai besiruošianti Rio de Žaneiro olimpinėms žaidynėms.

Kita savaitraščio „Šiauliai plius“ pašnekovė Viktorija Petraitytė – Lietuvos, Europos kūno fitneso čempionė – tikina, kad jai maisto atsisakymas nėra didelė auka. Vis dėlto šiaulietė irgi pripažįsta, kad su vienu gardumynu išsiskirti nebuvo lengva.

„Vienintelis dalykas, kurį galėčiau įvardinti kaip „auką sportui“ – tai gimtadienio tortas. Šio skanumyno per savo gimtadienius nevalgiau jau nuo 2010-ųjų.

Kadangi pasiruošimas pavasario varžybų sezonui sutampa su mano gimtadieniu, torto teko atsisakyti“, – šypteli sportininkė.

 Smūgių kruša, saulėje „ištirpę“ kilogramai ir vos viena koja sušoktos vestuvės

Vyrai apie skrandžio kančias kalba rečiau. Nors ir jie vadinamąją sporto Olimpo viršūnę pasiekia gerokai „nukraujavę“. Jau tris dešimtmečius kovų menais užsiiminėjantis kiokušin karatė treneris Andrius Macijauskas pasakoja, kad įsimintiniausias jo įvykis sportuojant – II dan‘o egzaminas.

„Prieš šį egzaminą teko pasirašyti sutartį, kad pretenzijų dėl galimų sužeidimų niekam neturėsiu. Tai privertė iš anksto susimąstyti, kur link einu“, – šiandien juokiasi IV dan’o meistras. Prisimindamas minėtą egzaminą, jis pasakoja, kad „smagiausia“ buvo tada, kai kepinant saulei teko atlaikyti 4 val. technikos ir fizinio pasirengimo iššūkį.

„Po jo dar sekė 40-ies kovų maratonas su skirtingais priešininkais. Viską apsunkino tai, kad kovos vyko visiškai be apsaugų (pagal kiokušin karatė taisykles). Tąkart per egzaminą numečiau 4 kg, visą kūną skaudėjo“, – prisimena kovos menų meistras.

Lyg to dar būtų negana, Andriui kitą dieną teko dalyvauti vestuvėse. „Pasipuošiau kostiumu, bet kai atėjo metas autis batus, susidūriau su sunkumais. Abi pėdos buvo taip ištinusios, kad įgrūsti jas į batus tapo sunkiau nei kovoje įveikti priešininką. Bet šaltis, kaip daugelis sportininkų žino, daro stebuklus: vakare bandžiau ir pašokti“, – šypteli pašnekovas.

 „Aukoju laisvalaikį su šeima“

Baidarininkas, Europos čempionato prizininkas Aurimas Lankas sako, kad kiekvienas profesionalus sportininkas kelioms pergalingoms akimirkoms paaukoja dalelę asmeninio gyvenimo.

„Sportuodamas aukoju tiek šeimos laisvalaikį, tiek savo darbo laiką. Sezono metu mano diena prasideda 5 val. ryte, o namo grįžtu tik apie 19 val. vakaro. Dėl to labiausiai nukenčia žmona ir vaikas, kurie iš manęs gauna per mažai dėmesio. Ir nors dienos eigoje pabendraujame telefonu, vakare grįžęs stengiuosi taip pat kuo daugiau praleisti laiko su šeima, nei žmonai, nei vaikui to nepakanka“, – sako irkluotojas.

Vis dėlto sportininkas tiki – visa tai laikina. Nepasiduoti padeda ir žinojimas, kad kiekvienas yris vandeniu, kiekviena iškovota pergalė – dėl šeimos geroves, kad jai ateityje būtų geriau.

„Sunkiausia sportui atiduoti laisvalaikį šiltuoju metų laiku. Irklavimas susijęs su vasara, tad atostogų praktiškai neturiu. Kai visi pramogauja, man reikia rimtai sportuoti ir laikytis režimo“, – prisimindamas vasaros „atostogas“ šypteli A. Lankas.

 Teko atsisakyti blaškymosi

„Aš save laikau ne tiek sportininku, kiek žmogumi, siekiančiu gyventi kokybišką gyvenimą ir naudojančiu fizinę veiklą tam pasiekti“, – sako Aikido kovos meno instruktorius, II dan’o meistras Rokas Leonavičius.

Paklaustas, kokia jo sportinių pasiekimų kaina, Rokas svarsto, kad, matyt, siekiant didesnių tikslų ir rezultatų, jam teko paaukoti blaškymąsi. „Indų patarlė sako: „Jeigu kasime daug duobučių įvairiose vietose – šulinio neiškasime.“ Tad teko atsisakyti nekryptingo universitetinio mokymosi, tam tikrų draugų kompanijų bei jaunimui būdingo laiko švaistymo veikloms, neturinčioms aiškaus tikslo: vakarėlių, alkoholio vartojimo tik dėl kompanijos ir panašiai“, – sako sensei R. Leonavičius.


Sportiniai šokiai: tik bandymai išgyventi ar elegancijos užtaisas visam gyvenimui? 

Mindaugas MALCEVIČIUS

Lietuviai moka žaisti ne tik krepšinį. Žanas Untulis, vienintelis šiaulietis, turintis WDSF tarptautinio sportinių šokių teisėjo statusą, sako, kad mūsų tautiečiai dominuoja ir sportinių šokių aikštelėje. Deja, Lietuvos publikai elegancija, išlavintu meniniu skoniu ir išskirtinėmis etiketo savybėmis ne tik ant šokių parketo, bet ir gyvenime pasižymintys sportininkai – ne itin įdomūs. O kalta dėl to ne sporto šaka, neturinti ko parodyti reikliam žiūrovui.

„Turime kur kas daugiau gražių dalykų nei kitos sporto šakos, bet kodėl niekas neištransliuojama visuomenei, nevykdoma prekyba – sunku pasakyti. Esame gilioje duobėje, o kaip iš jos išlipti, niekas nežino“, – neslepia apmaudo aukščiausios klasės sportinių šokių teisėjai, treneriai Žanas ir Neringa Untuliai.
Sportinių šokių klubo „Šypsena“ archyvo nuotr.
Reitingų karaliai ir karalienės

„Pasaulyje yra dvi sportinių šokių federacijos. Pagal vienos iš jų (WDC) rezultatus, Arūnas Bižokas (su partnere Katusha Demidova) jau kelerius metus iš eilės yra numeris vienas visame pasaulyje. Pagal kitos Tarptautinės sportinių šokių federacijos (WDSF) duomenis, Edita Daniūtė (partneris Mirko Gazzoli) taip pat stovi pirmoje reitingų lentelės pozicijoje. Tad ar gali būti geresni rezultatai?“ – klausia sportinių šokių „Šypsena“ klubo vadovas Žanas.

Aukščiausios klasės Lietuvos sportinių šokių teisėja, trenerė Neringa Untulienė irgi pastebi, kad lietuviai turi kuo pasidžiaugti. Pašnekovės teigimu, šių metų gruodžio mėnesį Vilniuje vyksiančiame Pasaulio sportinių šokių čempionato finale turėtų kautis Europos reitinguose trečią poziciją užimantys Lietuvos čempionai Evaldas Sodeika ir Ieva Žukauskaitė.

Dėl prizinių vietų ne mažiau rimtai nusiteikę pakovoti

2015-ųjų Lietuvos standartinių šokių vicečempionai – Vaidotas Lacitis ir Veronika Golodneva.

„Ankstesnių čempionatų patirtis rodo, kad abi poros neretai susitinka kovoje dėl pačių aukščiausių pozicijų. Tad jei finaliniuose etapuose dvi vietas tarptautinė komisija skiria Lietuvai, likusios keturios iš šešių  tenka visam likusiam pasauliui“, – apie lietuvaičių šokėjų talentingumą kalba Ž. Untulis.

Čempionus išaugina užsispyrimas ir komandinis darbas

Netrūksta talentų, įvairios klasifikacijos čempionų, prizininkų ir Ž. Untulio bei jo žmonos N. Untulienės vadovaujamame klube „Šypsena“. Kadangi šokių judesių mokosi tiek vos kelerių metukų mažyliai, tiek vyresnio amžiaus sulaukę senjorai, šokėjai į gimtąjį miestą jau yra parvežę įspūdingą medalių kolekciją.

„Kas dirba iš visos širdies, tas anksčiau ar vėliau kažką pasiekia. Ant šokių parketo daug kas panašiai kaip ir mokykloje – vienam žinias pavyksta įsisavinti vos per kelias minutes, kitam ir kelių valandų pastangų prireikia. Bet jei žmogus atkaklus, jis savo tikslą vis tiek pasiekia“, – kalba sportinių šokių trenerė.

Kiek pagalvojusi, Neringa dar priduria – nors sportiniai šokiai nėra tipinis komandinis sportas, komandinis darbas yra sėkmės garantas. „Pas mus visada turi būti komanda, kurios nariai – tėveliai, vaikai ir šokių vadovai. Jei kuris nors narys iškrenta, rezultatų tikėtis neverta“, – įsitikinusi pašnekovė.

Šokėjai moka tikrai gerai šokti. Daryti verslą – jau sunkiau

Vis dėlto sportinių šokių treneriai pripažįsta – nei reitingai, nei lietuvių talentas į arenas minių šios sporto šakos sirgalių Lietuvoje nesutraukia. Atsakydamas į klausimą, kodėl stebėti net itin aukšto lygio sportinių šokių varžybų susirenka tik šokėjų šeimos nariai, draugai,

Ž. Untulis atviras: „Be Lietuvos sportinių šokių federacijos prezidento Gintaro Skorupsko, mes neturime nei vieno verslo žmogaus. Net kalbant apie privačius klubus. Retai kur galima išvysti aktyvią reklamą ar bent jau platinamus kokius nors lankstinukus.“

Tad jei prieš svarbius krepšinio įvykius parduotuvių lentynas nugula įvairi krepšinio atributika, vyksta daug komercinių renginių, artėjant sportinių šokių čempionatams, nėra nieko panašaus.

„Nors, tiesą sakant, mes turime kur kas daugiau gražių dalykų, nei kitos sporto šakos. Bet kodėl niekas neištransliuojama visuomenei, nevykdoma prekyba – nežinau. Esame gilioje duobėje, o kaip iš jos išlipti, niekas nežino“, – neslepia apmaudo sportinių šokių „Šypsena“ klubo vadovas.

Reklama neveikia: namų ratas nesiplečia

Bet sakyti, kad bandymų žmones sudominti elegancija spinduliuojančia sporto šaka nebuvo, negalima. Ž. Untulis prisimena, kaip prieš kelerius metus ruošiantis svarbiam renginiui, jo viešinimui investavo kelis tūkstančius senosios valiutos – litų. Deja, laukto rezultato vis tiek nebuvo. Varžybų metu gražų reginį stebėjo tik artimiausi šokėjų aplinkos žmonės, o sutikti pažįstami ir toliau aiškino, kad pirmą kartą apie tokį renginį girdi...

„Jau tuomet teko pagalvoti, ar buvo verta išleisti pinigus tuščiai. Gal geriau būtų buvę nelįsti į skolas ir apmokėti sąskaitas už varžybų metu arenoje išnaudotą elektros energiją, apmokėti teisėjų keliones, dalyvių maitinimą ir kt.?“ – retoriškai klausia sportinių šokių klubo „Šypsena“ vadovas. Panašios strategijos pastaruoju metu laikosi ir daugelis jo kolegų.

„Suprantame, kokiame mieste gyvename“

Vis dėlto mitą, esą ši sporto šaka yra labai brangus užsiėmimas, treneriai kategoriškai neigia. Žano teigimu, bent jau Šiauliuose treniruočių kainos, lyginant su kitais miestais, yra ženkliai mažesnės.

„Nesame stebukladariai, kurie gali pakeisti pasaulį ir padaryti jį tobulesnį. Tiesiog mylime savo darbą, norime ir toliau auginti savo kolektyvą, galvojame apie tai, kad kito būdo išgyventi tiesiog nebūtų. Mūsų miestas kitas, kiti žmonės, tad ir požiūris yra kitoks. Tik tikslų siekiame tokių pat kaip Vilniaus, Kauno ar Klaipėdos šokėjai. Belieka džiaugtis, kad neretai ir sudėtingomis sąlygomis pavyksta užlipti ant aukštesnio apdovanojimų pakylos laiptelio, pavyksta tapti Lietuvos čempionais“, – sako tarptautinės klasifikacijos teisėjas.

Išvengti išlaidų šokėjams tikrai sudėtinga, ypač norint išsilaikyti reitingų lentelės viršuje. Varžybos ne visuomet vyksta gimtajame mieste. Važiuoti, bent jau du kartus per mėnesį, tenka ir į kitas varžybų vietas. O kelionių, apgyvendinimo išlaidos gula tik ant pačių šokėjų pečių. Mat, Žano teigimu, ir didieji sportinių šokių klubai autobusų neturi, todėl vienintelė parama – Šiaulių miesto savivaldybės sporto skyrius, kuris kartais padeda tiek transportu, tiek informacijos sklaida.

„Bet viską sudėjus, aš vis tiek nesutikčiau, kad sportiniai šokiai yra ypatingai brangus užsiėmimas, ypač žinant, kiek kainuoja kitos populiarios sporto šakos. Tiesa, juk suknelę ar kelnes nebūtina keisti kiekvieno pasirodymo metu. Kasdienį rūbą daugiau kartų pakeičiame per metus ir dėl to neverkiame. O naujų rūbelių įsigijimas yra didžiulis džiaugsmas šokėjams. Reikėtų pamatyti, kiek emocijų ir energijos būna diskusijose, kokia bus spalva, ką prie ko derinti, kokį stilių pasirinkti, kas šiuo metu madingiausia...“ – sako Žanas.

Paklausūs ir projektų vadovai, ir dizaineriai...

Trenerių teiraujamės, kur gyvenime gali pasitarnauti šokių pamokos tiems, kurie čempionais netapo. Ilgai negalvojęs, Ž. Untulis šypteli ir pasakoja, esą šokėjai – patys geriausi barmenai, dizaineriai, projektų vadovai...

Visur, kur reikalingas kūrybiškumas, energija, komunikabilumas bei užsispyrimas, sportininkai yra tikras atradimas. Šokėjai dar turi gerai išlavintą skonį, yra kūrybingos asmenybės.

„Vienas pažįstamas, turintis kavinę Kaune, ne kartą kreipėsi į mane ir prašė rekomenduoti šokėją, norintį dirbti barmenu. Kodėl? Ogi verslininkui jau pabodo „treniruočių maratonas“ su norinčiais dirbti pretendentais, kurie nemoka tinkamai elgtis, nesugeba prieiti ir maloniai bendrauti su klientais“, – juokiasi treneris.

Be elegancijos ant šokių parketo formuojamos ir kitos charakterio savybės. „Jei manęs klausiate, kodėl, nepaisant visų sunkumų, verta būti šokėju, į klausimą atsakysiu klausimu. Ar norėtumėte, kad jūsų vaikas be didesnių sunkumų mokėtų naudotis viešuoju transportu, laisvai orientuotųsi svetimoje aplinkoje, lengvai bendrautų nepažįstamųjų rate? Ar norėtumėte, kad jūsų žmona puikiai nusimanytų spalvų ir stilių labirinte, mokėtų daryti eskizus ir pati susikurtų sau suknelę, puikiai dekoruotų namus? Geras šokėjas, nesvarbu – vyras ar moteris, vaikas ar suaugęs, visą tai gali“, – šypteli sportinių šokių klubo „Šypsena“ vadovas.


Masinės treniruotės – mada, pramoga ar rimtas sportas?

Mindaugas MALCEVIČIUS

Grupė entuziastų, kurie salėje, parke įnirtingai stengiasi atkartoti kiekvieną trenerio judesį. Panašių vaizdų Šiauliuose pastaraisiais metais netrūksta. O ir į treniruotes atėję žmonės šypsosi – sportuoti dabar madinga. Bet nemokamas jėgos treniruotes dviratininkams ir visiems, norintiems pajudėti, organizuojantis sporto entuziastų klubo „Cosport“ narys Dalius Krisiukėnas sako, kad masinės treniruotės turi tiek pliusų, tiek minusų. Ir siūlo alternatyvų.

Palaikyti gerą fizinę formą galima ir susiorganizavus treniruotę tiesiog mieste. Tereikia geros draugijos ir šiek tiek fantazijos, tinkamai išnaudojant miesto infrastruktūrą.

Daliaus KRISIUKĖNO asmeninio archyvo nuotr.

Grupinėse treniruotėse patirties įgyti sunku, bet pajudėti – verta

Trumpas pranešimas socialinio tinklapio „Facebook“ paskyroje ir pirmyn į sutartą vietą pasportuoti. Prieš daugiau kaip du mėnesius į pirmą jėgos treniruotę lauke susirinkę sporto entuziastai viliasi – antradieniais organizuojamos treniruotės taps gražia tradicija.

„Aš tiesiog kviečiu prisijungti prie manęs. Vis tiek pats einu sportuoti, tai kodėl neleisti pajudėti drauge su manimi“, – juokiasi tokių užsiėmimų organizatorius Dalius, paklaustas, nejau treniruotes pradėjo vesti tik todėl, kad dabar tai daryti madinga. Juk prieš kurį laiką madinga buvo ir galvą apsilieti šalto vandens kibiru, o dabar viskas jau užmiršta...

Vis dėlto pašnekovas prasitaria, kad treniruotės, sutraukiančios didžiules sportuojančiųjų grupes, jam – ne prie širdies. Ne todėl, kad nejaukiai jaučiasi prieš minią. „Tiesiog žinau, kad 50 ar 100 žmonių grupėje įgyti patirties sportuojančiajam yra gana sudėtinga. Nieko nesakau, pajudėti, prasimankštinti galima ir tokiu būdu. Manau, kad net privalu. Bet kažką išmokti ir žinoti, kaip pritaikyti savo individualiems poreikiams, yra nelengva“, – kalba D. Krisiukėnas.

Jis atkreipia dėmesį, kad matydami masinės treniruotės metu instruktorių rodomus pratimus, žmonės dažniausiai juos atkartoja netaisyklingai.

Suvilioja įmantrūs pavadinimai

Ar žmonės žino, ką daro? Kodėl sportuojančių, aktyviai leidžiančių laisvalaikį Šiauliuose daugėja? Atsakydamas į šiuos klausimus, pašnekovas pateikia savo versiją.

„Tenka pastebėti, kad daugelį suvilioja įmantrūs masinių treniruočių pavadinimai: funkcinės treniruotės, „Insanity“ ir panašiai. Atėję dar pamato, kad visi pluša iki devinto prakaito. Tad ima galvoti, kad tokiose treniruotėse sudegins daug kalorijų. Matyt, todėl šis gerasis sporto virusas, ypač tarp dailiosios lyties atstovių, ir plinta“, – sako D. Krisiukėnas.

Nemokamų grupinių treniruočių organizatorius, palaikantis ir panašią veiklą vykdančius kolegas, vis dėlto atkreipia dėmesį, kad atsiradus daugiau galimybių pajudėti, reiklesni patys sau turėtų būti ir sportuojantieji. Žengus viena koja sportiškesnio gyvenimo link, esą reikėtų nepabijoti ieškoti kuo įvairesnių būdų stiprinti raumenis, atlikti kardio treniruotes. Dar svarbiau – daryti tai reguliariai. O ir masinės treniruotės naudos duos daugiau, jei sportuojančiųjų grupės nebus per didelės. Tuomet instruktorius, treneris geriau matys kiekvieną sportuojantįjį, galės prie kiekvieno prieiti, patarti.

Nenorintiems nerti į nepigiai kainuojančius sporto klubus, negalintiems pakęsti uždarose patalpose tvyrančio sportuojančiųjų prakaito kvapo, treneris taip pat siūlo alternatyvų.

 

Sporto „salė“ – šalia namų miesto sąlygomis

„Ką turiu omeny? Kalbu apie neišnaudojamas galimybes sportuoti lauke, visai šalia savo namų. Ir ne tik minėtų masinių treniruočių metu. Turėdamas tam tikrų žinių bagažą, kiekvienas gali išeiti į lauką ir pasidaryti aktyvią mankštą, kurioje puikiai dera bėgimas, įvairūs pratimai, šuoliai. Pavyzdžiui, bėgikai viena koja šokinėja laiptais į Salduvės piliakalnį, gatvės gimnastai karstosi ant skersinių prie mokyklų ir panašiai. Tereikia tinkamai išnaudoti šalia esančią infrastruktūrą, kliūtis ir jungtis prie tų, kurie turi šiokių tokių žinių“, – pataria Dalius.

Tik ar miestietiškoji visuomenė jau pasiruošusi priimti tokius „sportininkus“? Juk ant laiptų, bortelių šokinėjantys suaugę vyrai ir moterys gali būti ne taip suprasti ir rizikuoja susilaukti piktų aplinkinių replikų. Bent jau taip mano daugelis, išgirdę pasiūlymą sportuoti tiesiog mieste. Bijantiems aplinkinių reakcijos, Dalius pataria pirmiausia išbandyti, o tada jau kalbėti.

„Ne tik chuliganais mūsų niekas neišvadina, bet ir tikrieji miesto chuliganai, pamatę mus sportuojančius, ateina patys pabandyti: užsikaria ant kokio skersinio, rodo savo jėgą ir taip išlieja visą susikaupusią energiją“, – juokiasi pašnekovas.

Raumenis augina, sveikatą stiprina net aprūdiję lauko skersiniai

Su D. Krisiukėnu toliau kalbame apie tai, kokios miesto vietos geriausiai tinka minėtoms treniruotėms, į ką reikėtų atkreipti dėmesį prieš leidžiantis į miesto džiungles. Pašnekovo teigimu, nors mėgėjiškai pasimankštinti galima ir, pavyzdžiui, daugiabučio kieme, tinkamiausios vietos – mieste įrengti lauko treniruokliai, mokyklų sporto aikštynai.

„Daugelis miesto lauko treniruoklių turi nemažai panašumų su tuo, ką randame nuėję į sporto klubus. Tik keista, kodėl Lietuvoje vis dar gėda, nepatogu naudotis už visų mūsų, mokesčių mokėtojų, pinigus įrengta infrastruktūra“, – sako dviračių sporto entuziastas.

Nereikėtų bijoti ir ne pirmos jaunystės, kartais dar sovietmečio laikus menančių lauko skersinių, įvairių konstrukcijų, sukurtų tam, kad žmonės sportuotų. Pašnekovo teigimu, ne skersiniai ir svarmenys lavina raumenis, o mokėjimas išnaudoti turimą inventorių.

„Kur benueitumėte, kokie skersiniai, treniruokliai mieste bebūtų įrengti, svarbiausia viena – pasitelkti fantaziją ir miesto infrastruktūrą išnaudoti savo reikmėms“, – šypteli Dalius.

Patarimas: vienas iš būdų sportuoti lauke

Nusprendusiems išbandyti treniruotę miesto sąlygomis, Dalius siūlo labai elementarų pratimų derinį. Pirmiausia – lengva ristele atbėgti iki lauko treniruoklių ar skersinių.

„Svarbiausia, neskubėti, nes tai – tik būdas apšilti. Prakaitas turėtų „prasimušti“, bet jo neturi būti daug, t. y. po 10 min. bėgimo neturėtų būti taip karšta, kad kiltų noras nusimesti visus rūbus ir taip atsivėsinti“, – pataria dviračių sporto mėgėjas.

Apšilus, rekomenduotina atlikti keletą jėgos pratimų, pavyzdžiui, prisitraukimai ant skersinio arba lauko treniruoklio, šuoliukai, atsispaudimai ant žemės. Dar geriau, kad pratimų racionas būtų itin įvairus, pavyzdžiui, spaudimo pratimai keistų traukimo pratimus ir atvirkščiai. Atlikus jėgos pratimus, galima vėl ramiai pabėgioti. „Pradedant treniruotis savarankiškai, svarbiausia – neduoti per didelio krūvio vienai raumenų grupei ir saugoti nugarą“, – atkreipia dėmesį D. Krisiukėnas.

Savęs kankinti irgi nereikėtų. Pašnekovas sako, kad tris kartus per savaitę atlikti valandos trukmės tokią treniruotę – optimalus variantas. „Žinoma, tai tik vienas iš būdų, nes kiekviena treniruotė, jos pobūdis, intensyvumas ir pratimai derinami atsižvelgiant į sportuojančiojo amžių, bendrą fizinį pasirengimą“, – sako sporto entuziastas.


Kultūristas A. Pauliukevičius – apie sveiką mitybą, fizinį aktyvumą ir dėmesį sau

Mindaugas MALCEVIČIUS

Sportininkas, treneris, rašytojas ir dar šiek tiek aktorius. Taip save pristatė Šiauliuose su žmona Ilka Rae Adams sveikos gyvensenos paskaitą vedęs ir naujausią savo knygą pristatęs Andrius Pauliukevičius. Žinomas kultūristas, dažnai vadinamas Lietuvos tarzanu, paauglystėje kelionę į sportą pradėjo metęs iššūkį gydytojams, uždraudusiems jam sportuoti. Pradėjęs auginti raumenis ir išsivadavęs nuo tuomet kamavusių virškinamojo trakto ligų, Europos kultūrizmo čempionu tapęs sportininkas tiki – jo pavyzdžiu gali pasekti daugelis. Svarbu turėti tikslą.

Treneriai, sveikos gyvensenos specialistai A. Pauliukevičius ir jo žmona I. Rae Adams tikina, kad tinkama mityba – pats tiesiausias kelias tiek norint numesti svorio, tiek pagerinti savo sveikatą, tiek siekiant sportinių rezultatų.

Mil­dos RŪ­KAI­TĖS nuo­tr.

– Andriau, daug kalbate apie sveiką mitybą, sveiką gyvenimo būdą. Bet ar įmanomas sportas be subalansuotos mitybos ir atvirkščiai – ar subalansuota mityba duos norimų rezultatų be tinkamo fizinio krūvio?

– Daugybė žmonių taip ir sportuoja – nesusibalansavę mitybos. Ir tai yra atsakymas, kodėl jų treniruotės, netgi tada, kai treniruojamasi daug metų, neduoda norimų rezultatų. Arba rezultatai būna labai nežymūs. Pasakymai, kad užtenka vien tik sportuoti ar būti fiziškai aktyviam ir jau būsi gražus, sveikas – tikrų tikriausias mitas. Tokie stebuklai įmanomi tik tiems, kurie turi labai greitą medžiagų apykaitą. Bet šios kategorijos žmonių – vienetai, tad į juos ir lygiuotis nereikia.

Kita vertus, vien tik subalansavus mitybą, galima mesti svorį, pagerinti sveikatą. Jei toks yra tikslas. Jei tikslas yra dar ir raumenys, tada jau reikia kartais ir prie štangos prisiliesti.

– Apie sportavimo naudą kalbama, ypač pastaruoju metu, gana dažnai, bet daugelis tik pasiklauso, o sportuoti taip ir nepradeda. Tad gal galite duoti naudingų patarimų, kaip prisiversti pradėti sportuoti?

– Negaliu duoti (juokiasi). Parašiau apie tai knygą ir joje pasakiau, kad jei žmogus yra prastos sveikatos, ne kokios išvaizdos ir yra tuo patenkintas, jo neįmanoma motyvuoti keistis. Tokiam žmogui ir taip gerai. Prisiverčiama tik tada, kai situacija pasisuka taip, kai arba turi pradėti keistis, arba tavo baigtį galima nusakyti tik rusiškais keiksmažodžiais. Žinote, kokį žodį aš turiu mintyse (juokiasi).

– Bet kartais ir pabandęs sportuoti, žmogus viską meta. Kodėl taip nutinka, kokios dažniausiai to priežastys, klaidos?

– Nes pradėjęs sportuoti, žmogus nepakankamai to nori, neturi tikslo, t. y. tiksliai net nežino, dėl ko tuo užsiima. Moteris gali norėti numesti svorio. Bet kartais ji pati nesupranta, dėl ko tai daro: norėdama patikti sau, vyrui ar dėl to, kad į suknelę tilptų. O gal – mada tokia. Tad kai nėra aiškaus tikslo, nėra ir motyvacijos sportuoti ilgai.

Būna ir taip, kad tikslas yra nerealus. Pavyzdžiui, vaikinas nori per metus atrodyti kaip Arnoldas Schwarzeneggeris. Bet niekas daugiau neturi tokios genetikos kaip Scwharzeneggeris. Niekas daugiau taip neatrodys kaip jis. O ir Schwarzeneggeris savo piką pasiekė po 12 metų treniruočių. Niekas nevyksta per labai trumpą laiką.

– Kai kurie skeptikai, stebintys aktyviai sportuojančius, teigia, esą sportininkai save „kankina“, turi daug ko atsisakyti, paaukoti. Ar tokios kalbos turi bent kiek pagrindo?

– Taip, bet tie, kurie, pavyzdžiui, sukūrė sėkmingus verslus, pirmus kelerius metus irgi neskraidė atostogų į Karibų salas. Be to, dažnas dirbo ir savaitgaliais. Jaunystės metais Billas Gates‘as atvykdavo pas savo merginą ir iš karto nusmigdavo iš nuovargio, nes kartais dirbdavo ištisas paras. Kas iš viso kažką padarė nieko nepaaukojęs?

– Dauguma lietuvių, net ir dirbdami nežmoniškus viršvalandžius, niekada tiek neuždirbs kaip B. Gates‘as. Tad ar galima pateisinti tuos, kurie sako negalintys pradėti sportuoti, nes neišgali susimokėti už sporto klubų, trenerių paslaugas, o ir sveikos mitybos produktai – jiems per brangūs?

– Visada galima bent pabandyti pagalvoti, ką aš galėčiau padaryti, kad mano atlyginimas būtų didesnis. Juolab kad kalbame apie jaunus žmones, kurių gyvenimas dar tik prasidėjo.

Sutinku, kad trenerių paslaugos yra brangios. Bet informacija internete nekainuoja brangiai. Žinoma, ją reikia vertinti kritiškai ir neskaityti forumų, kuriuose rašantys nepažįsta nei nosinių raidžių, nededa skyrybos ženklų. Internete yra daug gerų sportininkų, trenerių, dietologų tiekiamos nemokamos informacijos anglų ir rusų kalbomis.

Galiausiai, daugelis sėkmingų sportininkų treniruotis pradėjo rūsiuose, kas išvis nėra brangu. Ir maitintis galima nebūtinai lašiša ar jautiena. Yra kiaušiniai, varškė, tunas, ryžiai, avižos... Bananams akcijos dažnai būna. O ir tie bananai, kurie jau taškuoti, turi didesnę maistinę vertę nei visai švieži. Burokėliai, kopūstai – irgi nėra brangūs.

Viską galima daryti ir brangiau, ir ne taip brangiai. Aš pradėjau treniruotis būdamas studentu ir dariau tai Medicinos fakulteto bendrabučio treniruoklių salėje.

– Kaip turėtų atrodyti sveikai besimaitinančios šeimos pusryčių, pietų, pavakarių ar vakarienės stalas?

– Idealūs pusryčiai yra kiaušiniai ir avižos. Tai klasika. Pietūs – liesa mėsa arba žuvis su ryžiais ir daržovėmis. Užkandžiams puikiai tinka graikiškas jogurtas, nes jame mažai cukraus. Varškė arba liesas varškės sūris yra geriausi produktai vakarienei.

– Koks fizinis aktyvumas žmogui, dirbančiam protinį, neretai dar ir sėdimą darbą, yra tinkamas?

– Bet koks. Aš kilnoju svorius, nes man tai labiausiai patinka. Bet tai nebūtinai turi būti svoriai. Tinka viskas nuo kalnų slidinėjimo ir nardymo iki vaikščiojimo su šunimi arba lipimo laiptais vietoj naudojimosi liftu.

– Pakalbėkime apie jaunus žmones. Šio amžiaus vaikai, paaugliai dažniausiai „sportuoja“ su planšete ar išmaniuoju telefonu rankoje. Kokios gali būti tokio virtualaus fizinio aktyvumo pasekmės? Ką patartumėte tėvams?

– Pasekmės matomos jau dabar. Dažnas paauglys jau turi antsvorio bėdų, problemų su stuburu. Turiu klientę moterį, bet treniruoju ir jos 12-os metų dukrą, kuriai leidžiama naudotis Facebook‘u ne daugiau kaip 1–2 valandas per savaitę. Po pamokų ji mokosi užsienio kalbų, gieda bažnyčios chore, lanko aerobikos užsiėmimus arba ateina treniruotis pas mane. Aš žiūriu į tą mergaitę ir matau idealų modelį, kaip pats auklėsiu savo vaikus.

– Nuo kokio amžiaus vaikus reikėtų pradėti skatinti domėtis aktyvia fizine veikla? Koks turėtų būti tikslingas ir teisingas vaikų, paauglių fizinis aktyvumas?

– Nuo tada, kai vaikai išeina žaisti į kiemą, jų fizinis aktyvumas turi tik keistis, bet visada likti. Iš pradžių vaikai turi lakstyti, žaisti gaudynes, po to vaikyti kamuolį, dar vėliau jį mėtyti į krepšį, spardyti ir t. t. Galiausiai mažyliai atranda, kur jiems geriausiai sekasi arba kam jie turi didžiausią talentą. Todėl labai svarbu, kad vaikui augant, keistųsi tik fizinio aktyvumo formos, bet pats fizinis aktyvumas niekur nedingtų.

– Daug keliaujate, susitinkate su žmonėmis, rašote knygas, dalyvaujate kultūrizmo ir fitneso varžybose... Ar pastebite, kaip keičiasi lietuvių požiūris į sveiką mitybą, sportą? Kokie tie pokyčiai?

– Sveikas gyvenimo būdas labai sparčiai populiarėja. Ir tai vyksta ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje. Mes tik pasidavėme tai pasaulinei madai. Dėl to aš labai laimingas. Dabar merginos vis rečiau nori sverti mažiau nei 50 kg ir būti plokščios, kaip lyginimo lentos. Darosi gražu ir madinga tai, kas sveika. Atsidaro daug sporto klubų ir tik vienetai neišgyvena, nes jie visi pilni. Ir nors vis dar yra nemaža dalis vaikų, kurie per pertraukas mokyklose kemša bulvių traškučius, didėja gretos ir tų, kurie tampo geležis, kramto vištos krūtinėles (juokiasi).


Prieš mero taurės biliardo turnyrą – diskusija apie intelektualus ir biliardo užkulisius

Mindaugas MALCEVIČIUS

Prieš daugelį metų Šiaulius biliardiniu ir kavinių miestu pavadinęs biliardo veteranas Romualdas Volodka juokiasi, kad šiandien šių savo žodžių visai neišsigina. Geriausias to įrodymas – savaitgalį organizuojamas jau šeštasis Šiaulių miesto mero taurės amerikietiškos piramidės biliardo dvejetų turnyras. Vis dėlto biliardo lazdas trumpam į stalus surėmę vyrai užsimena, kad, nors taurės blizga, biliardo užkulisiai toli gražu ne visuomet.

Biliardą ne vieną dešimtmetį žaidžiantys ir įvairių laimėjimų kolekciją sukaupę šios sporto šakos entuziastai viliasi, kad kažkada ir Šiauliuose biliardui pavyks įsiterpti į rimtų sporto šakų gretas.
Tikisi sulaukti mero dėmesio

Į biliardo entuziasto Arnoldo Neimano pastangomis atidarytą biliardo klubą „Vinto broliai“ susirinkę šiauliečiai šios sporto šakos atstovai juokiasi, kad jau gyvena mintimis apie amerikietiškos piramidės biliardo dvejetų turnyrą. Jis „Vinto broliuose“ startuos jau netrukus. Turnyro atidarymo iškilmėse esą pažadėjo dalyvauti ir Šiaulių miesto meras Artūras Visockas.

„Reikia džiaugtis, kad nei vienas iš anksčiau dirbusių Šiaulių miesto merų neatsisakė prisidėti organizuojant mero taurės biliardo turnyrą. Todėl jau iškovotos penkios šio turnyro taurės“, – pasakoja vienas iš biliardo dvikovų serijų organizatorių ir dalyvių R. Volodka.

Nerimta sporto šaka?

Nors mero dėmesys žaidimo kamuoliukais entuziastams labai svarbus, pašnekovai prasitaria, kad šlovės spinduliuose biliardas tikrai nesimaudo. A. Neimanas atvirauja – prieš kurį laiką jam buvo kilusi mintis atgaivinti gilias Šiaulių miesto biliardo tradicijas ir vėl čia įkurti federaciją. Tik, vyriškio teigimu, visi planai netikėtai subliuško.

„Šiaulių miesto savivaldybės Kūno kultūros ir sporto skyrius biliardo nelaiko savarankiška sporto šaka, todėl ir jokio finansavimo jai nėra numatyta“, – kalba šiaulietis, biliardo lazdos iš rankų nepaleidžiantis jau 25 metus.

Suburti biliardo entuziastus po vienu stogu

Manantys, kad biliardas nėra savarankiška sporto šaka, iš dalies yra teisūs. Ypač žvelgiant į tai, kad Saulės mieste kavinių, barų, kur būtų vienas kitas biliardo stalas, netrūksta. Netrūksta ir pramoginių biliardų klubų. Bet A. Neimanas pastebi – rimtų šios sporto šakos klubų, kurie priklausytų Lietuvos biliardo federacijai, dalyvautų aukščiausio lygio profesionaliuose biliardo turnyruose, nėra.

„Todėl labai norėčiau, kad pagaliau ir Šiauliuose atsirastų biliardo profesionalus vienijantis klubas, priklausantis Lietuvos biliardo federacijai. Vietiniai turnyriukai pas mus vyksta kiekvieną sekmadienį, bet gal jau laikas vykti ir į respublikinius čempionatus? – retoriškai klausia Arnoldas.

Šiauliečiai kamuoliukų virtuozai žinomi ne tik namuose

Lietuvos komandinių biliardo varžybų čempionas R. Volodka, prieš beveik dvidešimt metų pirmasis šalyje įkūręs biliardo federaciją, irgi atkreipia dėmesį, kad, nepaisant visų sunkumų, gerų biliardo žaidėjų Šiauliai turi ir šiandien. Vadinasi, yra potencialo.

„Visų pirma, Šiauliai gali didžiuotis turėdami tarptautinio lygio Lietuvos rinktinės narį Marių Šiaudkulį, kuris daugiausiai žaidžia pulą. Taip pat biliardo pasaulyje žinomi ir šio miesto atstovai: Darius Lukošius, Vaidas Šimkus“, – biliardo mėgėjams puikiai pažįstamas pavardes vardija kolegų pagarbiai maestro vadinamas Romualdas.

 

Klubus „suvalgė“ mokesčiai ir per mažas sportuojančiųjų skaičius

Paklaustas, kodėl biliardas, nors jį ir šiomis dienomis žaidžia Lietuvoje ir už jos ribų žinomi sportininkai, Šiauliuose vis dėlto užleidžia pozicijas, R. Volodka sako, kad priežasčių yra daug. Pirmiausia, pašnekovo teigimu, profesionaliai šiuo sportu besidominčiųjų ratas yra per mažas, kad biliardinės nenuskęstų finansinių nuostolių liūne.

„Prieš daugelį metų aš pats turėjau biliardo klubą, bet kai įvairūs mokesčiai stabiliai ėmė kilti kas tris mėnesius, kai dar teko kovoti ir su pramoginį biliardą siūlančiais konkurentais, viską turėjau užbaigti. Kadangi biliardo mėgėjų, profesionalių žaidėjų mieste nebuvo tiek, kad būtų galima gauti ir stabiliai kylančias pajamas, panašus likimas ištiko daugelį klubų“, – pasakoja biliardo veteranas.

Žiūrovai (ne)pageidaujami

Diskusijos metu išsirutulioja ir dar viena problema, šiuo metu nulemianti biliardo nepopuliarumą. Nors ši sporto šaka įdomi ne tik žaidimo kamuoliukais ant žalio kilimo entuziastams, bet ir žiūrovams, pastariesiems, pašnekovų teigimu, biliardinėse dažnai nėra vietos.

„Per televiziją stebėdami tarptautines snukerio varžybas, matome, kad šį žaidimą stebi žiūrovai, kuriems įrengtos atskiros vietos aplink žaidėjus, biliardo stalus. Lietuvoje, deja, tokios sąlygos – retenybė. Todėl į bet kurią biliardinę varžybų pasižiūrėti atvykę sirgaliai turi labai atsargiai stebėti, kas vyksta ant biliardo stalo. Jei kuris nors per arti prieis prie žaidėjo ir jam sutrukdys mušimo metu, gali sulaukti kvietimo uždaryti biliardinės duris iš kitos pusės“, – juokiasi Romualdas.

Nors stebėti biliardo varžybas žiūrovams nieko nekainuoja, sirgaliams nepritaikytos salės lemia, kad biliardo virtuozus palaikančiųjų ratas gana siauras: draugai, šeimos nariai, žaidėjų antrosios pusės. Dėmesį į mušamą kamuoliuką sukoncentravę pašnekovai pripažįsta, kad tokia situacija tikrai neprisideda prie biliardo populiarinimo. Deja, geresnių sąlygų, bent jau kol kas, tikėtis ir neverta.

Žaidimas kamuoliukais gali tapti traukos centru

„Kaip ten bebūtų, per ilgą savo, kaip biliardo žaidėjo, praktiką pastebėjau, kad kavinės dar prieš 15 metų suprato – biliardo stalas gali tapti puikiu traukos centru. Ir nors kavinėse profesionalus biliardo žaidėjas yra retenybė, ši sporto šaka tampa puikiu laisvalaikio praleidimo būdu“, – sako R. Volodka, pirmą kartą biliardu susidomėjęs prieš daugiau kaip 40 metų.

Romualdas džiaugiasi, kad šiandien Šiauliuose vietų, kur neprofesionaliai galima pažaisti biliardą, priskaičiuojama apie dvidešimt. Todėl, jo teigimu, auga gražus būrys biliardą pamėgusių jaunuolių, kurie, pradėję nuo pulo, vėliau pradeda žaisti rusišką biliardą ir tampa rimtais šios sporto šakos atstovais.

Svajonės išsipildymas – sulaukus brandos

Paklaustas, ar pats vis dar „išbėga į aikštelę“, ar tik naudingais patarimais ugdo jaunesnius, ne tokius patyrusius biliardo žaidėjus, Romualdas šypteli: „Čia kaip toje patarlėje – kuo vynas senesnis, tuo jis brandesnis. Kitaip tariant, senas arklys vagos negadina.“

Ir išdidžiai rodo, kaip pats sako, savo svajonės išsipildymą – Lietuvos Respublikos biliardo veteranų turnyro nugalėtojo taurę, kurią į Šiaulius parsivežė per 2014-ųjų Kalėdas.

„Praėjusiais metais pavyko nurungti kolegas biliardo veteranus ir Panevėžyje, kur iškovojau Aukštaitijos biliardo veteranų taurę“, – rodydamas kitą trofėjų sako žaidimų biliardo kamuoliukais virtuozas.

Intelektualų sportas

Nevynioja Romualdas žodžių į vatą apibūdindamas ir tipinį biliardo žaidėją. Jo teigimu, jei sportininkas dažniausiai turi būti itin sportiškas, gerai pasiruošęs fiziškai, tai prie biliardo stalo šios savybės ne tokios svarbios.

„Lazdą į rankas dažniausiai ima intelektualas. Nors tai labai rimtas ir sunkus sportas, labiausiai į akis krenta tai, kad biliardą žaidė daug protingų žmonių. Tad tai – išskirtinai intelektualų sportas“, – kalba daugkartinių varžybų nugalėtojas.

Jo porininkas Laimis Norkus, su kuriuo pernai iškovotas Šiaulių miesto mero taurės amerikietiškos piramidės biliardo dvejetų turnyro pagrindinis prizas, sako, kad susikaupimo, maksimalios koncentracijos reikalaujantis sportas gali būti ir puiki ugdomoji priemonė vaikams.

„Pataikyti į kamuoliuką ir nukreipti jį tinkama linkme – ne toks jau lengvas uždavinys. Todėl nuo mažų dienų puoselėjami reikiami įgūdžiai formuoja jauno žmogaus charakterį, ugdo gebėjimą susikaupti, lavina strateginį mąstymą“, – pastebi L. Norkus.



atgal   1   2   ( 3 )   4   5   6   7   8   9   10   11-20   21-30   31-40   41-50   toliau




Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti