(2016-04-29 Nr. 623) ŠIANDIEN 2017 Gruodžio 14 D. Ketvirtadienis ARCHYVAS

Kontaktai
Naudingos nuorodos

Sportas
Sportas trumpai

Tarp­tau­ti­nė­se V. Damb­raus­ko plau­ki­mo var­žy­bo­se do­mi­na­vo G. Plei­ky­tė

Šiau­liuo­se, plau­ki­mo ba­sei­ne „Del­fi­nas“, vy­ku­sio­se tarp­tau­ti­nė­se jau­nių plau­ki­mo var­žy­bo­se pa­si­žy­mė­jo šiau­lie­čiai spor­ti­nin­kai. Dau­giau­sia per­ga­lių var­žy­bo­se pel­nė šiau­lie­tė „Del­fi­no“ auk­lė­ti­nė Gre­ta Plei­ky­tė. Ji nu­ga­lė­jo sa­vo var­žo­ves 100 met­rų komp­lek­si­nio plau­ki­mo, 50 met­rų plau­ki­mo nu­ga­ra ir 50 met­rų plau­ki­mo lais­vu sti­liu­mi rung­ty­se.

„Gint­ros-Uni­ver­si­te­to“ mer­gi­nos su­triuš­ki­no pir­me­ny­bių vi­ce­čem­pio­nes

Dar vie­ną triuš­ki­nan­čią per­ga­lę 2015 m. Lie­tu­vos mo­te­rų fut­bo­lo A ly­gos A gru­pės ko­man­dų prieš­pas­ku­ti­nia­me tu­re iš­ko­vo­jo Šiau­lių „Gint­ros-Uni­ver­si­te­to“ fut­bo­li­nin­kės. Šiau­lie­tės iš­vy­ko­je net 12:0 su­triuš­ki­no pir­me­ny­bių vi­ce­čem­pio­nę Kau­no „LSU-Ža­ros“ ko­man­dą.

Pro­fe­sio­na­liau­sių ur­vų ty­ri­nė­to­jų var­žy­bo­se do­mi­na­vo sve­čiai

Šiau­lių ra­jo­ne, Šap­na­gių kai­me, vy­ku­sio­se jau 9-osio­se tarp­tau­ti­nė­se spe­leo­lo­gų var­žy­bo­se „Spe­leo­pa­go­ni­ja 2015“ pir­mą­ją vie­tą užė­mė sve­čiai iš Mask­vos An­to­nas Ban­kovs­ki­jus ir Na­ta­li­ja Bu­ga­ko­va. Ant­rie­ji bu­vo mins­kie­čiai Ro­ma­nas Le­pe­jas ir Svet­la­na Bud­ko. Tre­ti – bal­ta­ru­siai Dmit­ri­jus Ba­le­vas ir Pa­ve­las Ku­do­šas.

„Šiau­liai plius“ in­for­ma­ci­ja

 


Ko į žemę vis dar lenda „urviniai“ žmonės?

Mindaugas MALCEVIČIUS

Lietuvoje nėra gilių urvų, kurie visame pasaulyje lyg magnetas traukia speleologijos entuziastus, bet bebaimių požeminės geografijos tyrinėtojų netrūksta ir čia. Varžybų „Speleopagonija 2015“ organizatorius Vladimiras Ilinas sako, kad požeminis gyvenimas žmones žavi nuo senų senovės. Ir visai nesvarbu, kur jie gyvena. Vieni „urvinio“ gyvenimo būdą pasirenka vedami mokslinio smalsumo, kiti – norėdami išbandyti savo jėgas paslaptingame, mitais ir legendomis apipintame požemio pasaulyje.

Požeminių urvų tyrinėtojai savo ekspedicijose gali atsikvėpti erdviose požemių karalystės „menėse“, bet prieš ryžtantis sudėtingai kelionei, geriausia pasitreniruoti saulėkaitoje įrengtuose užduočių ruožuose. V. Ilinas sako, kad įgūdžiai praverčia bandant prasibrauti po siaurus urvų užkaborius, požemines upes.

Tomo REKAŠIAUS nuotr.

Šiaulių rajone – vienintelės speleologų varžybos Lietuvoje

Jau kurį laiką žmonės stengiasi kuo aukščiau pakilti nuo žemės: statosi dangoraižius, keliauja lėktuvais, kyla į kosmosą. Net lietuviai pastaruoju metu ėmė statyti nemažai keistų statinių, tokių kaip apžvalgos bokštai ar Anykščių lajų takas. Vis dėlto žemės trauka, noras pažinti jos gelmes – niekur nedingo.

Pasakodamas apie šiemet klubo „Spelaion“ organizuotas tarptautines speleologijos varžybas, kurios sutraukė nemažai mėgėjų ir profesionalų ne tik iš Lietuvos, bet ir iš kaimyninių šalių, varžybų organizatorius juokiasi: „Šiaulių rajono Šapnagių kaimas tikrai nėra išskirtinė vieta, turinti šiai sporto šakai tinkančias olas ar urvus. Tiesiog gerai padirbėjome ir iš vietinės infrastruktūros sukūrėme reikiamas sąlygas.“

Šiemet organizuotose jau 9-osiose analogų Lietuvoje neturinčiose speleo technikos varžybose dalyvavę tiek patyrę, tiek pradedantys užsiiminėti ar tik besidomintys urvų tyrinėjimu žmonės, kalnų sporto, kitų aktyvaus laisvalaikio praleidimo būdų entuziastai, keliautojai rungėsi virvėmis kopdami į viršų, į medžių viršūnes.

„Skirtumas tik tas, kad lendant į tikrą urvą, pirmiausia tenka leistis į apačią, o tada – kilti aukštyn. Mūsų organizuotose varžybose viskas buvo atvirkščiai, bet techniniai elementai išliko tokie pat, kaip ir leidžiantis į natūralų urvą“, – sako speleologas.

 Pragaras nebūtinai karštas

Daugiau kaip dešimtmetį su įvairiomis ekspedicijomis ne vieną įsimintiną akimirką po žeme išgyvenęs pašnekovas vis dėlto pripažįsta – gamtos sukurtame požeminiame pasaulyje tyrinėtoją ar sportininką užvaldo naujų atradimų manija. Šį jausmą dar sustiprina baimė dėl nuolat tykančių įvairių pavojų bei būtinybė prisitaikyti prie pakitusių oro sąlygų. Lietuvoje tokių sąlygų sukurti, deja, nepavyksta.

Paklaustas, ar po žeme tikrai taip karšta kaip pragare, pašnekovas purto galvą ir pasakoja: „Po žeme temperatūra labai priklauso nuo urvo, jo sandaros. Yra tokių urvų, kur iš tiesų šilta: 25 ar net 30 laipsnių šilumos. Bet daugumoje jų vyrauja kiek kitokia atmosfera,  t. y. tik 0–2 laipsnių šiluma.“

Pasiryžusiems iš arti patyrinėti žemės gelmes, V. Ilinas pataria iš karto nusiteikti ir tam, kad gali tekti kovoti ne tik su šalčiu, bet ir drėgme. Dažname urve gilyn brautis tenka per siaurus drėgnus koridorius, vandens keliu nerti nuo vienos oro kišenės prie kitos.

Žemės gelmės vilioja ir  mokslininkus, ir sportininkus

Atrodo beprotiška ir labai sudėtinga? Vladimiras sako, kad ir taip, ir ne. Jo teigimu, į nedideles ekspedicijas po žemės gelmių stichijas gali leistis net vaikai. Bet rimtesnius urvus, kelių tūkstančių metrų po žeme atstumus sudėtingomis sąlygomis įveikti pajėgūs tik gerai tam pasiruošę sportininkai.

„Sakyčiau, kad speleologija yra ir hobis, ir mokslas, ir labai rimtas sportas. Mokslinių interesų vedini speleologai tyrinėja dar nepažintas žemės paslaptis, ieško naujų urvų, išžvalgo dar netyrinėtus jų užkaborius. Bet labiausiai žmones vilioja tai, kad jie gali pamatyti „užkonservuotą“ žemės istoriją, urvų gelmėse bylojančią apie prieš milijonus metų vykusius procesus“, – sako pašnekovas.

Urvų tyrinėtojai sportininkai labai panašūs į alpinistus.

V. Ilinas pastebi, kad speleologija – labai vertikalus sportas. Norint nusileisti į urvą kelis šimtus ar net tūkstančius metrų, reikia ne tik gero fizinio pasirengimo, alpinisto įgūdžių, bet ir tinkamos įrangos.

O ir urvai labai skirtingi. „Vertikalūs urvai būna tik kalnuose. Tad pirmiausia reikia dar į kalną įkopti, – šypteli speleologas. – Žinoma, galima leistis ir į kitokio pobūdžio erdves po žeme: vertikalius urvus, urvus, kurių didelė dalis driekiasi po vandeniu. Tik tokiose ekspedicijose reikės jau kiek kitokios įrangos nei alpinistams.“

Be komandos – nė žingsnio

Paieškojus internete galima visai nesunkiai rasti įvairių speleologų rekordų. Dažniausiai šios sporto šakos atstovai rungiasi, kas giliau pasiners į požemių karalystę. Skaičiai iš tiesų įspūdingi, nes ištvermingiausi nukeliauja net į daugiau kaip dviejų kilometrų gelmę. Pats „tik“ kilometro gylį po žeme išbandęs V. Ilinas sako, kad labai dažnai tokiose ekspedicijose sudėtingiausias būna ne tik didelis gylis.

„Nemažai lemia ir paties urvo specifika. Vieni būna itin siauri, kituose daug vandens, drėgmės, todėl kiekvienas metras į priekį ir atgal pareikalauja nemažai pastangų“, – prisimena požeminių ekspedicijų dalyvis.

Todėl svarbiausia, leidžiantis į tokias ekspedicijas, pašnekovo teigimu, turėti gerą komandą. „Tai yra išimtinai komandinis sportas. Kiekvienas komandos narys nuolatos turi kažką daryti dėl kito komandos nario: padėti nešti įrangą, maistą, pagelbėti įstrigusiam ir panašiai. Jei vienas žmogus pabandytų įveikti urvą, gal iki apačios nusileisti jėgų ir užtektų, bet grįžti atgal – būtų per sudėtinga“, – tikina speleologas.

 Benamiai lietuviai urvų tyrinėtojai ne visur laukiami išskėstomis rankomis

Kita vertus, speleologijos pasaulyje netrūksta ir labai intriguojančios konkurencijos. V. Ilinas juokiasi, kad neretai įdomūs, lyg magnetas tyrinėtojus traukiantys požeminiai urvai tampa intrigų objektais.

„Tokiose šalyse kaip Ispanija, Prancūzija, Ukraina, kur speleologija – itin populiarus užsiėmimas, ne visuomet lengva patekti į jus dominantį urvą. Kodėl? Tiesiog vietiniai klubai tam tikruose regionuose labai saugo savo teritorijas“, – pasakoja šios sporto šakos entuziastas.

Paklaustas, kurios šalys ir jose esantys požeminės geografijos turtai labiausiai domina tokių urvų savo šalyje neturinčius lietuvius, V. Ilinas skuba vardinti: „Ispanija, Prancūzija, Rusija, Ukraina… Neblogų urvų galima rasti ir Lenkijoje ar Slovakijoje. Galiausiai reiktų paminėti, kad, jei nesuklysiu, Europoje tik keturios šalys, tarp jų ir Lietuva, neturi gilių urvų.“

Išbandymas žmogaus  psichikai

Išbuvimo, gyvenimo po žeme laikas skiriasi taip pat kaip ir patys urvai. V. Ilinas pasakoja, kad nesudėtingą urvą tinkamai sukomplektuotai komandai gali pavykti įveikti ir per gerą pusdienį. Bet yra tokių ekspedicijų, kurios trunka kelias savaites ar net mėnesius. Tad ar tai labai ekstremalus sportas? Urvų tyrinėtojas sako, kad visai ne…

„Šiuolaikinės ekspedicijos vyksta pasitelkus labai gerą įrangą, todėl pavojaus čia yra gana nedaug. Jei įvyksta kažkokia nelaimė, tai dažniausiai ne todėl, kad kažkas buvo negerai su įranga. Dažniausiai būna kažkas negerai su pačiu žmogumi. Todėl didžiausias klausimas – kaip pasinėrus į žemės gelmes pavyks susidoroti su savimi,

t. y. kokios būklės yra speleologo psichinė sveikata“, – kalba speleologijos entuziastas.


Sportas trumpai

Kovingumą pademonstravę „Juventus“ krepšininkai įveikė „Šiaulius“

„Šiaulių“ krepšininkai dar kartą išleido pergalę iš rankų – per pratęsimą 110:112 nusileidę Utenos „Juventus“ ekipai. Tai buvo ketvirta šiauliečių nesėkmė Tete-a-Tete Casino-LKL čempionate. Net tris kartus Gedimino Petrausko auklėtiniams pritrūko vos vieno tikslaus metimo – „Juventus“ ekipai pralaimėta 70:72 ir 110:112, Prienų „Vytautui“ – 76:78.

Lietuvos moterų imtynių jaunių žaidynėse dominavo šiaulietės

Specializuotoje „Atžalyno“ imtynių sporto salėje vykusiose Lietuvos moterų imtynių jaunių žaidynėse dominavo Šiaulių rinktinė. Ji iškovojo net šešis medalius.

Šiaulių kultūristai iš Vilniaus ir Kauno grįžo su medaliais

Kauno halėje vykusiose Lietuvos kultūrizmo, fitneso ir bikinio 25-os atvirosios taurės varžybose, skirtose kultūrizmo 50-mečiui Lietuvoje paminėti, dalyvavo ir Šiaulių miesto klubai: „Gylys“, „Fit House“, „Elada“. Į Šiaulius atletai grįžo iškovoję ne vieną medalį. Absoliučia merginų ir moterų kūno fitneso nugalėtoja tapo trenerio Vidmanto Lukio auklėtinė Ana Merdenova („Gylys“). 19-metę merginą sėkmė lydėjo ir sekmadienį vykusiose „Vilniaus taurės“ 5-ose varžybose, kuriose Ana tapo absoliučia jaunimo ir moterų kūno fitneso čempione.

„Šiauliai plius“ informacija

 


M. Žukauskas: „Pradėjęs treniruoti vaikus pastebėjau, kad aš jiems – tik didelis dėdė“

Mindaugas MALCEVIČIUS
mindaugas.malcevicius@splius.lt

Ne kartą viešumoje tvirtinęs, kad baigęs profesionalaus krepšininko karjerą treneriu nedirbs, legendinis Šiaulių krašto aukštaūgis Mindaugas Žukauskas persigalvojo. Ilgai nesvarstęs, jis šiemet užsivilko Antano Sireikos krepšinio akademijos (toliau – ASKA) trenerio marškinėlius. Įspūdingą medalių kolekciją per geriausius karjeros metus sukaupęs krepšininkas vos po kelių užsiėmimų su vaikais pastebėjo – jo treniruojami 7-mečiai treniruočių metu labiau nori bendrauti, o ne žaisti krepšinį. Tad mokytis perduoti krepšinio patirtį tenka ir pačiam treneriui.

In­ter­ne­te nuo­trau­kų, kur M. Žu­kaus­kas vil­ki Ita­li­jos „Sca­vo­li­ni“ ar ki­tų gar­sių krep­ši­nio klu­bo marš­ki­nė­lius, ne­trūks­ta. Bet krep­ši­nin­kas sa­ko, kad vi­sa tai tik is­to­ri­ja. Da­bar jo pa­grin­di­nis tiks­las – iš­mok­ti di­džiu­lę krep­ši­nio pa­tir­tį per­duo­ti sa­vo tre­ni­ruo­ja­miems vai­kams.

Min­dau­go ŽU­KAUS­KO as­me­ni­nio ar­chy­vo nuo­tr.

Su vaikais lengva nebus...

– Mindaugai, per savo, kaip profesionalaus krepšininko, karjerą olimpinėse žaidynėse iškovojote bronzos medalį, tapote Europos, Eurolygos, LKL čempionu, turite daug kitų laimėjimų. Ar dar liko kas nors, ko nespėjote padaryti?

– Aišku, kad dar turiu neįgyvendintų svajonių. Juk liko nenuskintas olimpinis, pasaulio krepšinio čempionato auksas, neturiu ir NBA čempiono žiedo. Tad nors titulų kažkokių ir yra, liko nemažai svarbių trofėjų, kurių jau nebeiškovosiu, kurie taip ir nuguls svajonėse.

– Daugelis tiek pasiekimų krepšinyje kaip jūs turinčių sportininkų baigę profesionalo karjerą pradeda dirbti treneriais rimtuose krepšinio klubuose. Kodėl jūs nepasukote šiuo kolegų pramintu keliu?

– Visuomet matydavau, koks sunkus yra trenerio darbas, kaip jie kiekvienų varžybų metu gadinasi sau nervus. Todėl buvau sau pasakęs, kad niekada tokio darbo nedirbsiu. Bet bėgant metams, požiūris pasikeitė. Matyt, nemažą įtaką padarė ir aplinkinių skatinimai save išbandyti naujame vaidmenyje, perduoti sukauptą didžiulę krepšinio patirtį.

Šiemet dirbti treneriu pradedu ne su profesionaliais krepšininkais, o su vaikais. Ir žinau, kad lengva nebus (juokiasi). Guodžia tik viena mintis – dirbdamas su vaikais, gali geriau matyti jų tobulėjimą, gali augti kartu su jais. Tai puikus kūrybinis darbas.

– Sukirtote rankomis su sparčiai augančia ASKA. Niekada nebuvo kilę minčių grįžus į Šiaulius steigti savo vardo krepšinio akademiją?

– Tokių minčių, žinoma, buvo. Bet aš nesu toks garsus kaip Arvydas Sabonis ar Šarūnas Marčiulionis, todėl ne taip paprasta pritraukti rėmėjus, surinkti tokiam tikslui įgyvendinti reikiamus pinigus. Kita vertus, man baigiant profesionalaus krepšininko karjerą, Šiauliuose jau pradėjo veikti ASKA. Tad ši niša buvo užpildyta.

Kita vertus, džiaugiuosi, kad tokios mintys sukosi ne tik mano galvoje. Šiauliams naujos ir veržlios krepšinio akademijos būtinai reikėjo.

A. Sireika – lyg antras tėvas

– Su Antanu Sireika jus sieja nemažai pergalingų akimirkų. Viena reikšmingiausių – 2003 m. vadovaujant  rinktinei šiam treneriui, iškovotas Europos čempionato auksas. Ar ankstesnis bendradarbiavimas turėjo įtakos apsisprendžiant treniruoti vaikus?

– Žinoma. Mūsų su treneriu A. Sireika santykiai labai geri, jis man lyg antras tėvas. Kita vertus, pats Antanas manęs niekada neskatino ateiti į jo vardo akademiją, nors aš su juo užaugęs, jis mane sukūrė kaip krepšininką. Bet kokiu atveju džiugu, kad bendravimas nenutrūks ir toliau (šypteli).

– Pastarųjų metų politinėse rinkimų kampanijose netrūko gerai žinomų visuomenės veikėjų, kurie pritraukdavo rinkėjų dėmesį. Gal ir jūsų atėjimas į ASKA – tik populiarus reklaminis triukas?

– Tikrai ne. Aš ateinu dirbti kaip treneris, o kiek mano vardas, mano žinomumas padės šiai akademijai augti, nesvarsčiau. Galų gale, aš neturiu trenerio darbo patirties (juokiasi). Krepšinį žaisti moku, žinių turiu daug, o kaip jas perteikti vaikams, teks dar ir pačiam mokytis. Labiausiai norėčiau, kad pas mane treniruotis vaikai ateitų ne todėl, kad buvau garsus krepšininkas, o todėl, kad esu geras treneris.

Vaikų ir vyrų krepšinis turi labai daug skirtumų

– Gal jau turite savo naujojo darbo viziją, konkrečius tikslus?

– Pirmas tikslas – atrasti ryšį tarp vaikų ir trenerio. Vaikų grupė didelė, jie gana sunkiai koncentruoja dėmesį, todėl pirmiausia reikia išmokyti vienam kitą girdėti. Tik tuomet galėsime pradėti mokytis žaisti krepšinį.

– Kas padeda atrasti krepšinio talentus, juos ugdyti?

– Įdomus klausimas, nes dar neteko to patirti (juokiasi). Tiesa, jau pirmose treniruotėse pastebėjau, kad vaikai labai skirtingi. Skirtingi ir jų gabumai, ne vienodas noras žaisti krepšinį. Bet jei treniruotės metu paauglys girdi trenerio nurodymus, stengiasi, nemažai šansų, kad toks žmogus iš tikrųjų bus krepšininkas. Svarbiausia jauną žmogų nukreipti tinkama linkme, išmokyti krepšinio technikos.

– Krepšinis visur yra krepšinis. Bet kuo vaikų, paauglių krepšinis skiriasi nuo profesionalų?

– Skirtumai didžiuliai. Paaugliai dar nėra subrendę, todėl, lyginant su profesionaliais krepšininkais, skiriasi jų reakcija aikštelėje, gebėjimas priimti teisingus sprendimus. Sunkesnis ir trenerio darbas, nes jaunas žmogus sunkiau paklūsta tvarkai, jis kasdien dar mokosi krepšinio paslapčių. Kita vertus, ir vyrų krepšinyje netrūksta epizodų, kai vyrai elgiasi vaikiškai ir daro sporto mokyklos klaidas (juokiasi).

Šiauliuose krepšinio potencialo netrūksta

– Dažnai kalbama, kad šiuolaikiniam jaunimui trūksta motyvacijos, atkaklumo. Kaip manote, ar jauniesiems ASKA auklėtiniams jūsų sėkmės istorija bus stimulas labiau stengtis, o gal net – aplenkti savo mokytoją?

– Tiesą sakant, vaikai manęs nebeatpažįsta. Pirmą kartą pravėręs sporto salės duris, aš jiems buvau tik dar vienas aukštas dėdė. Geriau mane, mano žaidimą prisimena nebent vaikų tėvai. Kartais vienas kitas vaikas ateina į treniruotę ir man pasakojasi, ką jų tėvai kalbėjo apie anų laikų krepšinį, pasakojo apie mane. Kartais tėvai internete savo atžaloms parodo ir nuotraukų, kuriose aš su sportine apranga.

– Šiauliuose yra išaugę nemažai žinomų krepšininkų, krepšinio strategų. Bet Šiaulius krepšinio miestu, lyginant su kitais Lietuvos didmiesčiais, vargu ar būtų galima vadinti. Kaip manote, ko vis pritrūksta?

– Vilniuje ir Kaune „nugula“ didžiausias finansavimas, todėl ten krepšiniui vystytis lengviau. Tai viena. Antra, nors Vilnius yra didesnis miestas už Kauną, būtent Kaunas yra tikrasis Lietuvos krepšinio centras. Tokia situacija nusistovėjo dėl to, kad Kauno „Žalgiris“ yra visos Lietuvos komanda, kuri turi gilias tradicijas. Vilniuje priešingai – „Lietuvos Rytas“ yra tik šio miesto komanda.

Šiauliai su šiais miestais sunkiai galėtų konkuruoti tiek finansų srityje, tiek kalbant apie tradicijas. Kad klubas skintų pergales, jame turėtų būti tęstinumas, t. y. žaidęs klube vienerius metus, krepšininkas neturėtų skubėti jį palikti. Kadangi Šiauliai negali krepšininkams suteikti sąlygų šiame mieste likti ilgesnį laiką, ėjimas kažkur aukščiau be tvirto branduolio yra gana sudėtingas.

– ASKA išsikėlė tikslą užauginti naują Šiaulius garsinančią krepšinio kartą. Gal pradėjus ieškoti krepšinio talentų nuo mažų dienų, pagaliau ir Šiauliams pavyks nustebinti ne vieną šios sporto šakos skeptiką?

– Viskas formuojama nuo mažų dienų. Juk ir grūdas nesėjamas į neišpurentą žemę (juokiasi). Aišku, ne visi mano ar ASKA treniruojami vaikai taps profesionaliais, miestą garsinančiais krepšininkais.

Kažkada su treneriais kalbėjome, kad jeigu iš kiekvienos grupės išaugs bent po vieną Lietuvos krepšinio lygos ar Nacionalinės krepšinio lygos žaidėją, bus neblogas pasiekimas. Jei vienas kitas žengs dar toliau, galėsime sakyti, kad tikslą tikrai pasiekėme. Įvertinus situaciją, kiek kasmet krepšininkų auginama visoje Lietuvoje, neįmanoma, kad iš vienos grupės išaugs visa „Žalgirio“ komanda. Bet potencialo Šiauliai tikrai turi.


Treneris D. Jusys – apie parolimpines svajones ir neįgaliųjų sporto (ne)sėkmes

Mindaugas MALCEVIČIUS
mindaugas.malcevicius@splius.lt

Lietuvos neįgaliųjų sportininkų komanda, kurios branduolį sudaro šiauliečiai, pasaulinėje sporto arenoje vis dažniau girdima ir matoma. Prieš kiek daugiau kaip porą savaičių Rusijoje (Sočyje) vyko IWAS pasaulio neįgalių sportininkų žaidynės – iškovota dešimt medalių, iš kurių net devyni parvežti į Šiaulius. Ne tuščiomis vyrai žada grįžti ir iš spalio 20-ąją Katare vyksiančio pasaulio neįgaliųjų čempionato. Tiesa, patys lengvaatlečiai prasitaria – didžiausios jų viltys ir lūkesčiai palikti kitiems metams, nes net penki Šiaulių miesto sportininkai yra kandidatai į 2016-ųjų Rio de Žaneiro parolimpines žaidynes.

Šiau­lie­čiai, da­ly­va­vę So­čy­je vy­ku­sio­se IWAS pa­sau­lio neį­ga­lių­jų spor­ti­nin­kų žai­dy­nė­se. Iš kai­rės – Min­dau­gas Bi­lius, Aud­rius Alz­ber­gas, Jo­nas Spu­dis, Min­dau­gas Ber­no­tas, And­rius Sku­ja, Dei­man­tas Ju­sys. Sė­din­tis – Ra­mū­nas Ver­ba­vi­čius.

Dei­man­to JU­SIO as­me­ni­nio ar­chy­vo nuo­tr.

Komandai reikėjo pokyčių ir teigiamo požiūrio

Matydami tokius puikius rezultatus, lengvaatlečių Mindaugo Biliaus, Jono Spudžio, Mindaugo Bernoto ir Andriaus Skujos trenerio Deimanto Jusio teiraujamės, kokie veiksniai lėmė, kad Šiauliai tapo Lietuvos neįgaliųjų sportininkų sostine. Pašnekovas šypteli ir sako, kad, matyt, reikėjo išlaukti tinkamo momento.

„Kai 2011-aisiais pradėjau dirbti parolimpiečių treneriu, pirmiausia atkreipiau dėmesį, kad tuometės rinktinės branduolį sudarė vyresnio amžiaus sportininkai (50-mečiai lengvaatlečiai dar buvo parolimpinės rinktinės nariai, – aut. past.). O blogiausia, kad visai nebuvo jaunų, perspektyvių žmonių, galinčių juos pakeisti“, – prisimena treneris.

D. Jusys pastebi, kad lemiamas lūžis įvyko tuomet, kai pirmose rimtose varžybose sėkmingai pasirodė po sunkios traumos sutvirtėjęs M. Bilius. Šis lengvaatletis, intensyviai sportuoti pradėjęs 2011 m. pabaigoje, o jau 2012-aisiais dalyvavęs Londono parolimpinėse žaidynėse, ir dabar demonstruoja puikią sportinę formą. Šiemet šiaulietis varžybose dalyvavo ir kaip Ramūno Verbavičiaus treneris.

Neį­ga­lių­jų spor­ti­nin­kų tre­ne­ris D. Ju­sys sa­ko, kad kiek­vie­nas šan­sas šiems spor­ti­nin­kams iš­kel­ti nu­ga­lė­to­jų tris­pal­vę – ir gar­bė at­sto­vau­ti sa­vo ša­liai, ir ga­li­my­bė in­teg­ruo­tis jos vi­suo­me­nė­je.

Mezgėjai į olimpiadą nevažiuoja

Gerėjant neįgaliųjų sportininkų rezultatams, didelį indėlį, D. Jusio teigimu, šios sporto šakos raidai Šiauliuose davė miesto Savivaldybė. Lietuvoje įprasta, kad kalbant apie neįgaliųjų problemas, didžiausias dėmesys skiriamas jų integracijai visuomenėje. Todėl įvairūs klubai, vienijantys likimo brolius, suka galvas, kaip gauti finansavimą, kuris skiriamas būtent neįgaliuosius užimti.

„Lietuvos mastu sportas, tikslinių rezultatų siekimas, kalbant apie neįgaliųjų užimtumą, nėra prioritetinė sritis. Todėl, kai toks požiūris, daugelyje šalies savivaldybių neįgalieji sportuoja mėgėjiškai ir rimtose varžybose nedalyvauja“, – sako Deimantas.

Kalbant apie Šiaulius, situacija kiek kitokia: Lietuvos neįgaliųjų sportininkų rinktinę šiuo metu sudaro 8 sportininkai, o net 6 iš jų – šiauliečiai. Ir treneris D. Jusys juokiasi, esą tokia situacija susidarė tikrai ne todėl, kad šiame mieste daugiau neįgaliųjų.

„Tiesiog miesto valdžia pasirūpino, kad su neįgaliaisiais dirbtų treneriai, buvo sutvarkyta sporto bazė. Kitaip tariant, daug dėmesio skirta ne mezgimo klubams, o neįgaliųjų integracijai visuomenėje per sportą. Kai tikslingai investuojama, bėgant laikui atsiranda ir produktas“, – sako pašnekovas, atkreipiantis dėmesį, kad ir kitiems miestams galimybių yra labai daug. Esą teisinė bazė jau kurį laiką paruošta, trūksta tik pačių sportininkų, trenerių iniciatyvos bei noro turėti geresnes sąlygas profesionaliai sportuoti.

Neįgalumas – visuomenei ir patiems sportininkams (nebe)jautri tema

Tiek Šiauliuose, tiek ir visoje Lietuvoje keičiasi požiūris į neįgalius sportininkus. Pokyčiai, pašnekovo teigimu, matyti stebint ne tik visuomenės reakciją.

„Patys sportininkai, turintys negalę, taip pat jaučiasi drąsiau, laisviau. Kai kur nors vykstame su neįgaliųjų sportininkų Lietuvos rinktine, jie juokaudami vienas kitą vadina šlubiukais, žlibukais. Džiugu matyti, kaip šie žmonės jokių kompleksų dėl savo neįgalumo neturi“, – juokiasi D. Jusys.

Treneris sako, kad vis dažniau prie neįgaliųjų sportininkų šliejasi ir jauni žmonės. Jauniausia šiemet į Šiaulių lengvosios atletikos ir sveikatingumo centro, Šiaulių miesto neįgaliųjų sporto klubo „Šiaulietis“ gretas įsiliejusi mergaitė – vos dvylikos metų.

Galimybė save realizuoti

Nemažą darbo patirtį su neįgaliaisiais sukaupęs treneris nevynioja žodžių į vatą paklaustas, kas, jo manymu, verčia tokius žmones sportuoti, iš kur jie semiasi tiek ryžto, motyvacijos. Juo labiau kad sunkius gyvenimo išbandymus patyrusių žmonių noras nugalėti savo varžovą neretai akivaizdesnis lyginant su sveikais sportininkais.

„Ryškiausias variklis – tai didžiulis noras integruotis visuomenėje, galimybė sportuojant realizuoti savo gebėjimus, fizinį potencialą“, – sako D. Jusys. Pašnekovas šypteli – gražu žiūrėti, kaip kiekviena reikšmingesnė pergalė Lietuvos, Europos ar pasaulio čempionatuose šiems atletams atveria akis, kaip jie atranda save kitų tautų, kultūrų panašaus likimo žmonių gretose.

„Iš kiekvienų varžybų grįžusiųjų veiduose matau, kad jie dar kartą įsitikino – net ir nepakeliant rankos, nepajėgiant atsistoti, negalima nuo viso pasaulio atsiriboti ir sėdėti. Žmogaus galimybės yra beribės“, – įsitikinęs treneris.

Šiau­lie­čiai vi­lia­si, kad pa­na­šių me­da­lių par­si­veš ir iš 2016-ųjų Rio de Ža­nei­ro pa­ro­lim­pi­nių žai­dy­nių.

Dei­man­to JU­SIO as­me­ni­nio ar­chy­vo nuo­tr.

Olimpinės svajonės reikia mokėti išlaukti

Pajautę sportinį „pyktį“, iškovoję vieną kitą reikšmingą pergalę, neįgalieji sportininkai, kaip ir sveikieji, užvaldomi didžiausios svajonės – dalyvavimo parolimpinėse žaidynėse.

„Todėl aš, kaip treneris, labai džiaugiuosi, kad kitąmet šiauliečiai – M. Bilius, J. Spudis ir M. Bernotas – garantuotai dalyvaus Rio de Žaneiro parolimpinėse žaidynėse. Labai tikiuosi, kad į svajonių žaidynes pavyks prasimušti ir R. Verbavičiui“, – kalba lengvaatlečių treneris.

Jis tik purto galvą išgirdęs, kad esą neįgaliesiems, kuriuos į priekį veda noras sau ir pasauliui kažką įrodyti, t. y. nugalėti neįgalumą, patekti į svajonių žaidynes lengviau nei sveikiems atletams.

„Kiekvienas sportininkas, sveikas jis ar neįgalus, turi turėti tam tikrus fizinius duomenis, turi įdėti labai daug darbo. Svarbus ir trenerio vaidmuo. Juk būtent treneris yra atsakingas už tai, kad sportuojančiojo akyse pastebėtų ugnelę, norą sportuoti, nugalėti“, – apie psichologinius sportuojančiojo ir trenerio ryšius kalba parolimpiečių vedlys.

Specialybė, kuri universitete neįgyjama...

Pasakodamas apie darbo su neįgaliais sportininkais specifiką, D. Jusys juokiasi – išmokti universiteto suole šio darbo subtilybių, daugeliui greičiausiai nepavyks.

„Esu apsigynęs ir bakalauro, ir magistro diplomą iš sporto srities, ne kartą teko stažuotis užsienyje, tačiau geriausios studijos – darbas su kiekvienu neįgaliuoju. Ir svarbiausia čia – ne priversti sportininką atlikti vieną ar kitą pratimą. Kur kas svarbiau žmogų pažinti, įvertinti jo galimybes, poreikius“, – kalba talentingos komandos treneris.

Deimantas atvirauja, kad jam su neįgaliaisiais dirbti kur kas lengviau nei su sveikais sportininkais. Ypač su vaikais.

„Kodėl? Tiesiog jie labiau motyvuoti, labai aiškiai žino, ko nori, ko siekia“, – sako pašnekovas, pats lengvąją atletiką lankęs 10 metų.


„Bulių“ kautynėse baimę gesina ne tik adrenalinas

Mindaugas MALCEVIČIUS
mindaugas.malcevicius@splius.lt

Iš vestuvių ar krikštynų – į garažą ruošti automobilį „bulių“ kautynėms. Tokį gyvenimo būdą pasirinkęs Šiaulių rajone, Kužių miestelyje, gyvenantis renginių vedėjas Edgaras Šapkus juokiasi, kad jam kiekvienose „bulių“ kautynėse smagiausia ne tiek nugalėti varžovą, kiek... Apversti savo automobilį. Tiesa, Lietuvoje populiarumą prarandančios sporto šakos atstovas pripažįsta – kiekvienas rimtesnis „bulių“ susirėmimas kainuoja nemažai ir laiko, ir pinigų.

Leng­vie­ji „bu­liai“ iš­vys­to di­de­lį grei­tį, yra jud­rūs, bet kon­tak­tas tarp jų, pa­sak E. Šap­kaus, kur kas švel­nes­nis nei sun­kių­jų „bu­lių“ kau­ty­nė­se.

Au­to­riaus nuo­tr.

Žiūrovams reikia kraujo

E. Šapkus, kaip pats sako, „bulių“ kautynių sporte dar naujokas. Vos prieš metus nusipirkęs pirmą sunkųjį „bulių“, dar nespėjo jo visiškai prisijaukinti. Ir nors prieš kurį laiką dalyvavo Šiaulių Aleksandrijos trasose vykusiame 2015 m. sunkiųjų ir lengvųjų „bulių“ čempionato paskutiniajame etape, jis juokiasi – į čempiono taurę kol kas dar rimtai netaiko.

Užtat labai rimtai nusitaikė į žiūrovų širdis. Visose varžybose be išimties savo „bulių“ genant maksimaliu greičiu, sportininkui nepavyksta išvengti rimto kontakto, kietos kovos, įspūdingų virtimų, kurių su nekantrumu laukia visi šios sporto šakos gerbėjai. Žiūrovams taip patinkančių incidentų netrūko ir paskutinėse Aleksandrijos trasoje vykusiose varžybose. Jau pirmajame važiavime Kužiškis ties posūkiu savo „bulių“ pastatė ant dviejų ratų. Vėliau virto ant šono, o sulaukęs žiūrovų, kurie jį atvertė, pagalbos, vėl puolė į trasą.

Įspūdingiausią varžybų momentą šios ekstremalaus sporto šakos gerbėjai išvydo kitame važiavime, kai Edgaro „bulius, gavęs smūgį į šoną ir ore padaręs salto, vėl atsistojo ant ratų. Tiesa, tuomet didžiulių žiūrovų simpatijų sulaukęs sportininkas varžybų tęsti nebegalėjo, nes į šipulius buvo sudaužyta priekinė jo automobilio važiuoklė.

Baimė – ištreniruojama

Po tokio nutrūktgalviško pasivažinėjimo, E. Šapkus vis tik pripažino – važiuojant pirmą ratą, labai nesinori, kad įsibėgėjęs varžovo automobilis iš karto traumuotų jo „bulių“.

„Tik startavus, prieš akis stovi du dalykai: vaizdas per priekinį automobilio langą ir galinio vaizdo veidrodėlį. Vėliau sukyla adrenalinas, mažėja baimė automobilį sudaužyti taip, kad su juo nebebūtų galima išvažiuoti kitame etape“, – sako pašnekovas.

Kadangi šiame sporte kontakto, įspūdingų virtimų, net labai saugant automobilį, išvengti nepavyksta, Edgaro teiraujamės, ką kiekvieno apsivertimo metu išgyvena sportininkas. Jis juokiasi, kad baisiausia buvo pirmą kartą, kai tai patirti teko pernai Joniškyje vykusiose „bulių“ kautynėse. Nors ir vėliau jaudulys, esą, taip pat niekur nedingsta. Todėl, norėdamas nugalėti baimę, savo automobilį kartais apverčia ir profilaktiškai.

„Kadangi per kiekvienas varžybas virstu bent po vieną ar du kartus, šį varžybų elementą tenka tobulinti. Tam tikslui prie namų garažo esu įsirengęs net specialų trampliną, kur įsibėgėjęs galiu savo „bulių“ kaip reikiant pavartyti“, – šypteli pašnekovas, tikinantis, kad tokios treniruotės labai praverčia rimtų kautynių metu.

Saugumo garantas: tinkamai paruoštas automobilis ir sportininkas

Atsakydamas į klausimą, ar tokie nutrūktgalviški triukai saugūs, automobilių kautynių dalyvis tikina, kad saugumas priklauso nuo to, kaip pats savimi pasirūpini. Įvertinus situaciją, kad virtimo išvengti nepavyks, Edgaras pataria kuo tvirčiau įsikibti į vairą. Dar svarbiau ekstremalioje situacijoje nepasimesti bei saugotis, kad virtimo metu į automobilio išorę vairuotojas neiškištų rankų, nepatirtų rimtų traumų.

Virtimų meistras pataria imtis ir visų atsargumo priemonių, kad ant stogo atsidūręs automobilis neužsiliepsnotų. Dažnai pasitaiko, kad iš aukštyn ratais gulinčio „buliaus“ ima bėgti degalai. Todėl gyvybiškai svarbu savo automobilyje įrengti elektros išjungimo mygtuką, galintį apsaugoti nuo gaisro.

„Mano žmona jau seniai prarado viltį atvesti mane į protą, – šypteli ekstremalas. – Nieko guodžiančio apie mano pomėgį nepasako ir vyresni draugai, kiti šeimos nariai. Visi lyg susitarę bamba, esą tai, ką darau, labai pavojinga, nutrūktgalviška.“ Bet pats sportininkas įsitikinęs – dalyvauti tokiose varžybose yra saugu, nors traumų visai išvengti ir neįmanoma.

Ke­lias to­nas sve­rian­tį sun­kų­jį „bu­lių“ nė­ra taip leng­va ap­vers­ti ant šo­no. Bet ir to­kį puo­li­mą su­ren­gęs spor­ti­nin­kas, ir ap­vers­tą „bu­lių“ vai­ra­vęs ekst­re­ma­las vi­suo­met su­lau­kia žiū­ro­vų sim­pa­ti­jų.

Užvilkti tramdomieji marškiniai gesina emocijas

Su E. Šapkumi kalbamės, kad anksčiau automobilių „bulių“ kautynės Lietuvoje buvo itin populiari sporto šaka, bet pastaruoju metu į varžybas susirenka vis mažiau dalyvių. Priežasčių, kodėl mažėja „bulių“ banda, Edgaro teigimu, yra ne viena.

„Kiek pamenu, seniau šioje sporto šakoje buvo kur kas daugiau veiksmo, azarto. Automobilių niekas nesaugodavo, važiuodavo, daužydavosi tol, kol trasoje likdavo paskutinis galintis važiuoti. Tai būdavo kraupios, emocingos varžybos, kurias laimėdavo vienintelis likęs „gyvas“. Dabar „bulių“ kautynės tapo saugesniu sportu, t. y. įvesta daugiau taisyklių, ribojimų. Todėl vairuotojai stengiasi ne kuo labiau sudaužyti automobilį, o apvažiuoti daugiau ratų, protingai susirinkti taškus“, – pastebi pašnekovas.

Pagal šiuo metu Lietuvoje galiojančias sunkiųjų ir lengvųjų „bulių“ čempionato taisykles, automobiliai važiuoja ratu. Tikslas – kiekvieno važiavimo metu surinkti kuo daugiau balų, kurie skiriami už sėkmingai įveiktus ratus, už smūgiavimą į kitus automobilius, už pasiektą finišo vietą. „Bulių“ kautynėse yra trys važiavimai. Du iš jų po 8 min., o paskutinis – 10 min.

Pirkti ar ruošti pačiam?

Dabartinėse „bulių“ kautynėse lyg ir nebėra kovos iki „mirties“, nors dalyvauti čempionate gali kone kiekvienas, turintis tinkamą automobilį, bet Edgaras tikina – pasiruošti trasoje laukiančioms kovoms nėra taip lengva. Pirmiausia, žinoma, reikia daug laiko seną automobilį pritaikyti varžyboms, jei visi paruošimo darbai atliekami nesinaudojant autoservisų paslaugomis. O kur dar net iki tūkstančio eurų siekiančios finansinės investicijos...

Bet Edgaras tikina, kad sunkiausias darbas – paruošti automobilį sunkiųjų „bulių“ kautynėms. „Sutvirtinti automobilio priekį, galą, sumontuoti rėmą, apsaugantį vairuotoją, sukelti variklio galią ir dar daugelis kitų nelengvų darbų. Todėl kartais skaičiuojama, kad kur kas labiau apsimoka pirkti jau varžyboms paruoštą sunkųjį „bulių“ ir šiek tiek jį pagal save pasitobulinti“, – kalba ekstremalių varžybų entuziastas.

Galiausiai varžyboms paruoštas sunkusis „bulius“ savo vardą pateisina, nes išmetus visus varžyboms nereikalingus komponentus ir uždėjus „šarvus, jis sveria kiek daugiau kaip 1 toną. Automobilis ir sutvirtėja, ir palengvėja, nes „bulių“ tikslas – trasoje būti judriems ir greitiems. Tiesa, pasitaiko ir tokių monstrų, kurie sveria 2 tonas ar dar daugiau. Pastarieji „tankai“, pasižymintys geležine ištverme, didelio greičio neišvysto, tačiau juos apversti ar nustumti – itin sunku.

Įniršį geriausiai jaučia vairuotojas

Pasakodamas apie tokių galiūnų varžybas, Edgaras juokiasi, kad sunkiesiems „buliams“ surėmus ragus, vairuotojas visu savo kūnu pajaučia šių galiūnų jėgą. Esą net ir važiuojant nedideliu greičiu, kontaktas būna toks stiprus, kad akyse kurį laiką lekioja žvaigždutės.

„Žaidimų čia, lyginant su lengvaisiais „buliais“, nebėra. Kiekvieno kontakto metu susiduria vamzdis su vamzdžiu, metalas su metalu. Bet kuris smūgis toks, lyg trenktumeisi į sieną. Vairuotojas kiekvieną akistatą taip pat priima savo kailiu“, – pasakoja ekstremalių automobilių kautynių dalyvis. Jo teigimu, kartais taip stipriai kresteli, jog kyla baimė, kad neatlaikys saugos diržai.

Varžybų metu netrūksta ir intrigų

Įdomus ir pats varžybų momentas. „Bulių“ kautynių dalyvis pasakoja, kad net įvedus griežtus apribojimus, kautynių įkarštyje netrūksta intrigų, nesportinių poelgių.

„Niekas nenori važiuoti priekyje, todėl dažnai galima pamatyti, kaip kažkuris „bulius“ stovi, laukia varžovo ir puola jį iš pasalų. Tai nėra leistina, todėl vairuotojai pasitelkia išmonę... Tenka matyti įvairių vaidybinių elementų, esą nepavyksta įsijungti pavaros, lūkuriuojama dėl kitų, neva techninių, problemų“, – atskleisdamas varžybų užkulisius juokiasi sportininkas.


Kalnų dviratis šiauliečiams – lyg prerijų žirgas
Mindaugas MALCEVIČIUS
mindaugas.malcevicius@splius.lt

Nors internete lietuvių kalba apie kalnų dviračių sportą informacijos nedaug, o Lietuva itin kalnuotu reljefu taip pat pasigirti negali, ši sporto šaka Šiauliuose sutraukia šimtus „kalniečių“. Sportininkai, kalnų dviračiu, labiau žinomu MTB trumpiniu, įveikiantys ne vieną dešimtį kilometrų beveik nepravažiuojamais takais, sako, kad dėl to stebėtis nereikėtų. Mat vieni su tokiu dviračiu patiria tikros laisvės pojūtį, kiti – varžybų jaudulį.

 

Kodėl kalnų dviračiai populiarūs kalnų neturinčioje šalyje?

Kalnų dviračiai skirti važinėti kalnuotomis vietovėmis ir bekelėmis, o jų rėmas ir visa įranga pritaikyta atsižvelgiant į įvairiausias galimas trasas: važiavimas per akmenis, balas, minkštą gruntą, smėlį ar net purvą. Ne vienerius metus tokių dviračių pedalus minantys sportininkai juokiasi, kad šis „visureigis“ labai praverčia ir betono džiunglėse.

„Kartais juokaujame, kad jei MTB dviračių varžybos vyktų mieste, trasų ruošti nereiktų“, – ironiškai kalba Mindaugas Bagdonas ir šypteli – visas miesto dviračių takuose pasitaikančias duobes, iškilimus, medžių šaknis ar šaligatvių bortelius komfortiškai įveikti pajėgus tik kalnų dviratis.

Mindaugo bendražygis Dalius Krisiukėnas, MTB dviračių varžybų dalyvis ir prizininkas, atkreipia dėmesį, kad net nauji miesto dviračių keliai, tokie kaip Tilžės gatvės takas, plento dviračiui nepritaikyti.

„Važiuojant naujuoju Tilžės gatvės dviračių taku, plentinio dviračio padangos lenda tarp plytelių, „gaudo“ ratą. Tikru iššūkiu tampa ir palikti gana aukšti šaligatvių borteliai“, – pastebi sportininkas, prastą dviračių takų būklę įvardijęs kaip vieną iš MTB dviračių populiarumo Šiauliuose priežastį.

  

Laisvės pojūtis žavi ir nebepaleidžia

Vis dėlto kalnų dviračių entuziastai pripažįsta, kad juos labiausia traukia ne betoninės miesto džiunglės. „Manau, labiausiai žmones žavi pačių MTB dviračių universalumas“, – sako D. Krisiukėnas, kuris juokiasi – kalnų dviratis tiesiog „spiria“ dviratininką nuo asfaltuoto kelio į miško tankmę, sunkiai pravažiuojamas bekeles.

Ir smagiausia, pašnekovų teigimu, kad važiuojant tokiu dviračiu, netenka nuolat keiksnoti Šiaulių apylinkių dviračių takų, nereikia gaišti laiko intensyviai planuojant kelionės maršrutus.

„Gali tiesiog važiuoti ten, kur akys mato ar širdis geidžia. O Šiaulių apylinkės, kai tenka važiuoti laukais ir pamiškėmis, iš tiesų atsiveria visai kitokiu grožiu“, – pasakoja M. Bagdonas, tokiose kelionėse praleidęs ištisas dienas.

Paklausti, kurios vietovės aplink Šiaulius labiausiai tinka važiuojant kalnų dviračiu, vyrai skuba vardinti: Dubysos slėniai, Kurtuvėnų regioninis parkas, ištvermingesniems – maršrutai Kelmės link arba iki Šatrijos kalno.

„Tiesioginė transliacija“ – socialiniuose tinkluose

Tiesa, manantys, kad kalnų dviratis skirtas tik aktyviam turizmui, labai klysta. Dalius pasakoja, kad Šiaulių rajonas visoje Lietuvoje garsėja vienomis geriausių MTB dviračių trasų.

„Jos ne tik gerai prižiūrimos, bet ir vieta trasoms parinkta labai atsakingai. O smagiausia, kad tiek viena žinomiausių Bubių „33“ trasa, tiek kitos Šiaulių apylinkių trasos ir ne sezono metu yra puikiai pravažiuojamos“, – sako D. Krisiukėnas.

Pašnekovai įsitikinę – MTB dviračių sportas Šiaulių apylinkėse gyvuoja dėl pačių šios sporto šakos entuziastų, sportininkų bendruomeniškumo. Esą beveik visi jie socialiniuose tinkluose prisijungę prie kalnų dviračių mėgėjų grupių, kur kelionių, varžybų ar treniruočių metu vykdo „tiesiogines transliacijas“.

„Pavyzdžiui, jei vieną dviratininką kur nors pamiškėje užpuolė palaidas šuo, tai nukentėjusysis iš karto tokią grėsmę nufotografuoja, kelia į socialinius tinklus ir įspėja bendraminčius apie galimus pavojus. Visi žino, priima sprendimus, todėl kitas pasivažinėjimas organizuojamas aplenkiant tokį ar į jį panašų pavojingą tašką“, – pasakoja M. Bagdonas.

Į MTB dvi­ra­čių var­žy­bas su­si­ren­ka šim­tai šios spor­to ša­kos ger­bė­jų. Nors vie­ni­šas „kau­bo­jus“ ant kal­nų dvi­ra­čio – taip pat daž­nas sve­čias lau­ki­nė­je gam­to­je.

Kasmetinės varžybos sutraukia šimtus varžovų

Vyrų teigimu, nereikėtų stebėtis, kad Šiauliuose vyksta Lietuvos MTB čempionato etapai ar gana daug mėgėjiškų šios sporto šakos varžybų. Beje, būtent pastarosiose jėgas išbando tiek aukšto meistriškumo sportininkai, tiek pradedantys lenktynininkai, kurių susirenka nei daug, nei mažai – keli šimtai.

„MTB varžybų naujokai seka pranešimus mūsų, dviratininkų, forumuose, o senbuviai, nuolatiniai varžybų dalyviai, azartiškų važiavimų datas ir vietas žino mintinai. Besivaržančiųjų diapazonas taip pat platus, nes atvyksta sportininkai tiek iš įvairių Lietuvos miestų, regionų, tiek iš tokių šalių kaip Lenkija, Estija ar Latvija“, – pasakoja M. Bagdonas.

Svarbiausia, pašnekovų teigimu, kad tokiose varžybose, kur dalyvauti gali visi, atsiranda galimybė išbandyti savo jėgas, įgyti varžybų patirties ar patobulinti važiavimo kalnų dviračiu techniką.

Nors vienokių ar kitokių MTB dviračių varžybų sezono metu visoje Lietuvoje, esą, taip pat netrūksta. Varžytis galima vos ne kiekvieną savaitgalį. Todėl pašnekovai įsitikinę – vienintelis dalykas, ko dar trūksta šioje sporto šakoje, tai žinios, kaip nežalojant savęs ruoštis varžyboms, jose dalyvauti.

Ant dviračio – tik tinkamai pasiruošus

„Net prieš rimtas varžybas internete dažniausiai apsiribojama patarimu, kad jei nori treniruotis ir kažką laimėti, tai turi dažniau minti pedalus. Toks pasakymas teisingas tik iš dalies“, – tikina Dalius, pats važiavimo kalnų dviračiu subtilybių besimokantis iš užsienio trenerių, kursų bei knygų anglų kalba.

Svarbiausia, dviratininko teigimu, niekur neskubėti. Norint dalyvauti rimtose, daug ištvermės reikalaujančiose MTB dviračių varžybose, joms ruoštis geriausia pradėti vos ne prieš metus.

„Labai dažna pradedančiųjų klaida – iš karto šokti ant dviračio ir kuo greičiau minti pedalus, važiuoti kuo ilgesnius atstumus. Taip daryti nereikėtų, nes prieš sunkesnes treniruotes pirmiausia reikia išmokti dviračio mynimo technikos. Svarbu ir nemažai dirbti su savo kūnu, t. y. stiprinti ne tik kojas, bet ir viršutinę kūno dalį, pasiekti gerą bendrą fizinį pasirengimą. Vien važinėjimas dviračiu sukelia raumenų, sąnarių disbalansą“, – dalija patarimus įvairių MTB dviračių varžybų, maratonų dalyvis ir prizininkas. Nusispjaunantiems į tokius patarimus, D. Krisiukėnas žada vieną – dažnas traumas, greitą nuovargį ir gana rimtas sveikatos problemas.

Pritaikyta vasarai, bet tinka ir žiemai

Paklausus, ką kalnų dviračių aistruoliai darys vėstant orams, pašnekovai nesutrinka ir juokdamiesi sako, kad savo pomėgio kalnų dviračiais lyg prerijų žirgais lakstyti po neaprėpiamus laukus, miškus neapleis net žiemą. Nors treniruotės ant sniego – kur kas retesnės nei šiltuoju metų laiku, nors su dviračiu „visureigiu“ į laukus ar gatves išvažiuojama tik dėl malonumo, pašnekovai tikina – tai viena smagesnių žiemos atrakcijų.

„Net su specialiai paruoštomis, t. y. dygliuotomis, dviračio padangomis išvažiuoti ant ledo ar sniego išdrįsta ne kiekvienas. Bet kartą pabandęs, nebegali sustoti“, – šypteli M. Bagdonas.

Jo kolega Dalius susigundžiusiems tokiu pasivažinėjimu dviračiu žiemą, vis dėlto primena – spustelėjęs šaltukas nėra pats geriausias draugas kalnų dviračio amortizatoriams, ilgaamžiškumo neprideda ir žiemą keliuose barstoma druska.

„Tad tausodami savo dviratį, vietoj pasivažinėjimų mieste, žiemos metu pamankštinti kojas vykstame miško takais, kuriuose sniegą sumina žmonės ar ekstremalesnių pojūčių ieškotojai, važinėjantys keturračiais, sniego motociklais“, – sako D. Krisiukėnas, prisipažįstantis, kad paklampoti kalnų dviračiu per pravažiuojamas pusnis – taip pat ir didelis iššūkis, ir didelis džiaugsmas.


Į motokroso olimpiados A finalą nusitaikiusiems lietuviams trūksta palaikymo
Mindaugas MALCEVIČIUS
mindaugas.malcevicius@splius.lt

Prancūzijoje rugsėjo 26–27 d. prasideda motokroso metų įvykis – Nacijų taurės varžybos. Jose ne pirmus metus dalyvauja ir trys pajėgiausi Lietuvos motokroso meistrai. Šiemet ginti šalies garbę išvyko šiaulietis Vytautas Bučas, jauniausias rinktinės narys Arminas Jasikonis ir Nerijus Rukštela. Prieš lemiamas kovas savaitraščio „Šiauliai plius“ kalbintas komandos vadovas Robertas Benediktavičius atvirai pasakoja apie nelengvą kelią iki šių varžybų ir tiki – lietuviai kausis motokroso olimpiados A finale.

Įvei­ku­si vi­sus sun­ku­mus, Lie­tu­vos mo­tok­ro­so rink­ti­nė sau ir vi­sam pa­sau­liui no­ri įro­dy­ti, kad lie­tu­viai mo­ka ne tik krep­ši­nį žais­ti.

 Ed­var­do VOL­GI­NO nuo­tr.

Motokroso metų įvykis: minios sirgalių ir milžiniška konkurencija

Pasakodamas apie nuo 1947 m. vykstančias varžybas, į kurias susirenka pajėgiausi sportininkai iš kone 40 pasaulio šalių, komandos vadovas R. Benediktavičius sako, kad Motokroso nacijų taurės varžybos šios sporto šakos olimpiada vadinamos tikrai ne be reikalo.

„Į jas susirenka trys geriausi kiekvienos šalies nacionalinių motokroso čempionatų nugalėtojai. Todėl šias varžybas tam tikra prasme galima vadinti ir motokroso pasaulio čempionatu“, – tikina pašnekovas.

Aukščiausio lygio motokrosininkų pasirodymai sulaukia ir didžiulio žiniasklaidos, sirgalių dėmesio. Pagrindinius važiavimus paprastai stebi daugiau kaip

50 tūkst. motokroso mėgėjų. Lietuvos atstovai šiose varžybose dalyvavo ne kartą. Tačiau patekti į 20-tuką stipriausių pasaulio komandų dar neteko – lietuviai visuomet tenkindavosi važiavimu B finale.

Šiemet pavyko išlipti iš duobės?

Šiemet Lietuvos atstovai išvyko išsikėlę aukštesnę kartelę. Sportininkų vadovas viliasi, kad patekti į A finalą ir iškovoti aukščiausią vietą – visai realu.

„Šiau­liai yra vie­nas iš ak­ty­viau­sių mo­tok­ro­so taš­kų vi­so­je Lie­tu­vo­je“, – sa­ko R. Be­ne­dik­ta­vi­čius, at­sa­ky­da­mas į klau­si­mą, ko­dėl pu­sę rink­ti­nės na­rių – iš šio kraš­to.

Ev­ge­nij KI­RI­LEN­KO nuo­tr.

„Pernai turėjome tik vieną itin aukšto lygio motokroso meistrą

V. Bučą. Tačiau norint patekti į tokio lygio varžybų pagrindinį etapą, būtina turėti bent du panašaus meistriškumo sportininkus, nes vienas prasčiausias rezultatas vadinamojoje motokroso olimpiadoje nefiksuojamas. Ilgą laiką Lietuvos rinktinėje buvo duobė, nes trūko V. Bučo pajėgumo ar netgi dar pajėgesnio sportininko“, – kalba R. Benediktavičius.

Šiemet, pasak rinktinės vadovo, iš duobės išlipti pavyko, kai prie komandos prisijungė jauniausias rinktinės narys, kylanti šios sporto šakos žvaigždė A. Jasikonis. Aštuoniolikmetis motokrosininkas motociklu važinėjasi nuo ketverių metukų, o pastaruoju metu intensyviai treniruojasi Belgijoje.

„Dviejų aukšto meistriškumo sportininkų darbas komandoje duoda gerą rezultatą, todėl ir tikimės patekti į A finalą“, – likus kelioms dienoms iki lemiamo šturmo kalbėjo R. Benediktavičius.

Šiauliečiai motokroso rinktinėje – ne atsitiktinai

2015-ųjų metų Lietuvos motokroso rinktinėje – ir du šiauliečiai: Lietuvos motociklų sporto federacijos komandos vadovu paskirtas Robertas Benediktavičius bei vienas geriausių šalies motokroso meistrų V. Bučas. Pasakodamas, kaip šiais metais į rinktinę pateko du Šiaulių krašto žmonės, komandos vadovas juokiasi, kad kitaip būti ir negalėjo.

„Šiauliai yra vienas iš aktyviausių motokroso taškų visoje Lietuvoje. Būtent čia surengti penki Europos čempionatai, kuo negalėtų pasigirti joks kitas miestas. Čia, Aleksandrijos motokroso trasoje, užaugo ir V. Bučas, įvairiose varžybose Lietuvoje dominuojantis pastaruosius dvejus metus“, – sako R. Benediktavičius.

Neatsitiktinis ir paties Roberto stojimas prie rinktinės vairo. Komandos vadovas prasitaria, kad rinktinės narius pažįsta nuo vaikystės, tad sulaukęs pasiūlymo padėti komandai pasiruošti Motokroso nacijų taurės varžyboms, ilgai nedvejojo.

Metų įvykiui ruošiamasi visą sezoną

Darbų prieš svarbias varžybas laukia daug. Vienas pirmųjų – subalansuoti komandą ir rasti treniruočių trasą, panašią į tą, kur vyksta motokroso olimpiada. Trasų, kalvotumu ir galimybėmis atlikti tam tikrus šuolius prilygstančių Ernee miesto trasai, kurioje šiemet vyks lemiami važiavimai, Lietuvoje nėra. Todėl treniruotėms komanda renkasi kitas šalis, tokias kaip Belgija.

„Kita vertus, pasiruošimas Nacijų taurės varžyboms, kuriose sportininkai atstovauja savo šalį, vyksta visą sezoną, nes motokrosininkai turi klubinius įsipareigojimus. A. Jasikonis ir V. Bučas šiemet atstovavo Vokietijos motokroso klubams,

N. Rukštela – Lietuvos klubui. Vaikinai dalyvauja Europos motokroso, Vokietijos ADAC čempionatuose“, – pasakoja komandos vadovas. Tad tik paskutinį mėnesį prieš Motokroso nacijų taurės varžybas, kai baigiasi įvairūs čempionatai, kuriuose dalyvauja klubai, rinktinės nariai buriasi į vieną vietą ir drauge ruošiasi varžyboms, kuriose atstovauja savo gimtajai šaliai“, – pasakoja komandos vadovas.

Trūksta trasų ir lygiaverčių varžovų

Paklaustas, kuo prasta Aleksandrijos motokroso trasa, esanti šalia Šiaulių, Robertas pasakoja, kad ji tikrai nėra bloga ir atitinka europinius šios sporto šakos standartus. Tačiau ši trasa nėra tokio lygio, kokias Lietuvoje turime, tarkim, krepšinio arenas.

„Aleksandrijos motokroso trasai iki pasaulinio standarto, kur yra visai kita elementų gausa, kur yra visai kitokie šuoliai ir greičiai, dar trūksta nemažai“, – pastebi rinktinės vadovas.

Kalbėdamas apie pasiruošimo motokroso olimpiadai iššūkius, R. Benediktavičius akcentuoja ir kitą sunkumą – lygiaverčių varžovų trūkumą.

„Juk ir krepšinyje Lietuvos vyrų rinktinė negali treniruotis su studentų lygos krepšininkais, – juokiasi pašnekovas. – Ruošiantis rimtoms kovoms, visuomet reikia rimtų varžovų, kurie kvėpuotų į nugarą, verstų pasitempti. Lietuvoje tokių treniruočių vis dar trūksta, tad tenka dairytis į užsienį.“

 Ne dėl pinigų, bet dėl šlovės

Lietuvos motokroso rinktinei gana skaudi ir finansų tema. Ruošiantis Motokroso nacijų taurės varžyboms, tenka nemažai investuoti į techniką, rūpintis kelionės išlaidomis, sportininkų draudimu, licencijomis. Robertas juokiasi, kad vien motociklo padangų per varžybų savaitgalį tenka sunaudoti apie trisdešimt. O Nacijų taurės nugalėtojai, pasak R. Benediktavičiaus, gauna vos kelis tūkstančius eurų.

„Atsižvelgiant į tai, kokias išlaidas patiria komandos ir sportininkai, norėdami dalyvauti šiose varžybose, tokia finansinė parama yra tik simbolinė. Tarkim, šiemetė lietuvių rinktinė, kurios finansavimas yra itin prastas, susirinko maždaug 20 tūkst. Eur biudžetą. Tačiau tokios šalys kaip Prancūzija, kuriose motokrosas itin populiarus, atvyksta turėdamos daugiau kaip dešimt kartų didesnes pinigų sumas“, – kalba šiaulietis komandos vadovas.

Vis dėlto svarbiausia, Roberto įsitikinimu, tokiose varžybose ne finansinis atlygis. Kur kas svarbiau sėkmingai pasirodyti, puikiai atstovauti savo šaliai ir pelnyti šlovę stebint milijonams sirgalių visame pasaulyje.

Trūksta dėmesio

Tiesa, motokroso rinktinės vadovas pripažįsta, kad maudytis šlovės spinduliuose neturint reikiamo palaikymo gimtinėje – nelengva.

„Norint parodyti rezultatą, norint išnaudoti šiuo metu rinktinėje turimų sportininkų potencialą, reikalinga parama, kurios, deja, trūksta. Lietuvoje jau taip yra, kad reikia pirmiausia parodyti rezultatą, tik tuomet imama galvoti apie paramą“, – sako pašnekovas.

Kita vertus, pašnekovo teigimu, motokrosas kraujuoja ne vien dėl finansų stygiaus. Kalbant apie jaunus sportininkus, didžiausia problema – valstybės apmokamų trenerių trūkumas. Šiuo metu talentingų motokroso meistrų ugdymas yra tik klubų arba pačių sportininkų rūpestis.

„Lietuvoje, jei neklystu, nėra nei vieno etatinio motokroso trenerio, kuriam už darbą sumokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto. Tinklinis, futbolas ir kitos sporto šakos tokią privilegiją turi“, – pastebi Robertas.

Kita problema ta, kad žiniasklaidai įdomus tik krepšinis arba skandalai. „Net kalbant apie aukščiausio lygio motokroso varžybas, nelabai kas nori apie jas kalbėti, viešinti sportininkų pasiekimus. Jei nėra Šalčiūtės arba kokios nors krepšinio žvaigždės, niekam neįdomu“, – juokiasi R. Benediktavičius.

Jei lietuviai įgyvendins savo svajonę ir pateks į Tautų komandinių varžybų A finalą, jų pasirodymą Prancūzijos Ernee miesto trasoje bus galima stebėti sekmadienį per „Euro Sport 2“ ir „Motors TV“ kanalus.


Užsispyrę lėkščiasvydžio entuziastai nori būti girdimi ir matomi

Mindaugas MALCEVIČIUS
mindaugas.malcevicius@splius.lt

Statistiškai vos kartą metuose žiniasklaidos dėmesio sulaukiantys jauni, energingi ir kartu su skraidančiu disku į orą gražiausių idėjų šūsnį metantys lėkščiasvydžio žaidėjai nesėdi rankas sudėję. Prieš metus įkūrę pirmą ir vienintelę šios sporto šakos komandą Šiauliuose, skraidančio disko mėgėjai veržiasi į turnyrus bei, dalyvaudami įvairiuose festivaliuose, plečia savo bendraminčių gretas. Komandos įkūrėjai užsimena ir apie drąsiausius planus – jau kitąmet savo gimtajame mieste surengti didžiulį lėkščiasvydžio turnyrą.

Pa­jū­ry­je, ypač va­sa­rą, lėkš­čias­vy­dis daž­niau­siai žai­džia­mas ant smė­lio. Bet dėl žie­mos ir ne­tin­ka­mų oro są­ly­gų Lie­tu­vo­je vis la­biau po­pu­lia­rė­ja sa­lės lėkš­čias­vy­dis.

Karolio NOVIKOVO asmeninio archyvo nuotr.

Kas atvedė egzotišką sporto šaką į regioną?

Karolis Novikovas, vienas iš pirmojo Šiaulių miesto lėkščiasvydžio (angl. Ultimate frisbee) komandos „Sun City Colibri“ įkūrėjų, sako, kad daugeliui vis dar egzotiška ir mažai žinoma sporto šaka Šiauliuose palengva jau įleidžia šaknis. Tik prieš kelerius metus grupelės entuziastų rimčiau pamėgtas bekontaktis komandinis žaidimas, iš sportininkų reikalaujantis greičio, puikios technikos bei taktinių įgūdžių, vis dažniau matomas ir didžiosiose miesto šventėse, įvairiuose festivaliuose.

„Žinoma, pati pradžia tikrai nebuvo lengva, kadangi apie žaidimą informacijos turėjome labai nedaug, o ir bendraminčių visoje Lietuvoje dar buvo vos vienas kitas“, – pasakoja Karolis. Dabar jis juokiasi prisiminęs, kad amžinus įžadus šiai sporto šakai davė po to, kai vieną vasarą iš arti teko stebėti gražų lėkščiasvydžio turnyrą, vykusį pajūryje.

„Visą dieną su nuostaba žiūrėjau varžybas ir pajutau, kad tiesiog įsimylėjau šią sporto šaką. Labiausiai mane sužavėjo besąlyginė pagarba varžovams, nes, greta tradiciniame sporte įprastų prizinių vietų, lėksčiasvydžio žaidėjams didžiausia garbė – laimėti „Žaidimo dvasios“ (angl. „Spirit of the game“) apdovanojimą „, – pasakoja šiaulietis, Kauno kolegijoje studijuojantis sporto vadybą.

Žinia Lietuvai ir pasauliui: Šiauliuose irgi yra lėkščiasvydžio žaidėjų

Kalbėdamas, kas pasikeitė Šiauliuose per tuos metus, kai buvo įkurta „Sun City Colibri“ komanda, Karolis juokiasi, esą nors į Lietuvą, pirmiausia – į Vilnių, oficialiai ši sporto šaka atėjo maždaug 2000-aisiais, o Šiauliuose lėkščiasvydžio komanda susibūrė tik pernai, skraidantis diskas šiauliečiams pažįstamas gerokai iš anksčiau.

„Mano giminaitis kūno kultūros mokytojas jau prieš daugiau kaip 15 metų savo auklėtinius Šiauliuose mokė žaisti lėkščiasvydį. Ir tai neturėtų stebinti, kadangi anuomet kūrėsi Lietuvos skraidančio disko federacija, tad žaidimas su diskais buvo neretas svečias daugelyje mokyklų“, – sako pašnekovas.

Karolis prisimena, kad dar iki oficialaus komandos įsikūrimo, jis pats su kiemo, mokyklos draugais diską mėtydavo mokyklos stadione. Tačiau vėliau įvyko esminis lūžis.

„Pradėjau važinėtis po įvairius lėkščiasvydžio turnyrus, kur ėmiau skleisti žinią, kad esu šios sporto šakos atstovas iš Šiaulių. Tuomet komandos Šiauliuose dar nebuvo. Bet kadangi mane palaikė kitų miestų komandos, žaidėjai, atsirado stimulas ir savame mieste lėkščiasvydį pakylėti į aukštesnį lygmenį“, – pasakoja šiaulietis.

Ateities planuose – klubo steigimas

Tad dabar, kaip prasitaria K. Novikovas, skraidančio disko ambasadoriais „kolibriai“ dirba įvairiuose turnyruose tiek visoje Lietuvoje, tiek užsienyje. Ir sako, kad populiarina šią sporto šaką tikrai ne todėl, kad patys, kaip sportininkai, nori išgarsėti. Tiesiog svajoja, kad vieną dieną Lietuvoje niekam nebekils klausimų, kas yra lėkščiasvydis ir kaip jis žaidžiamas.

Iš mėgėjų studentų ir Šiaulių moksleivių suburta jauna komanda jau spėjo pajausti ir pergalių skonį. Pernai „kolibriai“ savo jėgas išbandė tarptautiniame lėkščiasvydžio turnyre Varšuvoje, aktyviai dalyvavo įvairiuose Lietuvoje rengiamuose turnyruose. Deja, plečiantis rungtynių ir turnyrų mastui, nemažai laiko bei pastangų, Karolio teigimu, atima organizaciniai reikalai. Juo labiau kad lėkščiasvydis dar mažai kam žinoma sporto šaka.

„Matydami savo rezultatus, įvertindami poreikį važinėti į nepigiai kainuojančius turnyrus, pradedame galvoti apie oficialaus klubo steigimą. Tuomet galėtume tikėtis bent jau 2 proc. paramos, kurią turi teisę gauti nepelno siekiančios organizacijos, asociacijos“, – sako K. Novikovas, kuris atvirauja – dabar už galimybę dalyvauti varžybose, keliones bei apgyvendinimo paslaugas susimokėti tenka patiems žaidėjams.

Lėkščiasvydžio naujienos dienos šviesą išvysta kartą metuose

Paklausus, kas juos, jauną ir ambicijų nestokojančią komandą, per vos daugiau kaip metus trukusį gyvavimo laikotarpį labiausiai nuvylė, K. Novikovas sako, kad pirmiausia norėtų pasidžiaugti augančiomis bendraminčių gretomis. Vis dėlto vaikinas užsimena ir apie šiokį tokį skaudulį. Esą apmaudu, kad, nepaisant gerėjančių rezultatų, jie vis dar įdomūs tik patys sau.

„Užtenka palyginti, kiek kartų per savaitę spaudoje, televizijoje ir visur kitur išeina, tarkim, krepšinio ar futbolo naujienų ir kiek dėmesio sulaukiame mes, lėkščiasvydininkai. Santykis būtų 1:1. Tiesa, šie skaičiai nelygiaverčiai, nes kitos sporto šakos dėmesio sulaukia nors kartą per savaitę, o mes – kartą per metus. Bent jau kalbant apie Šiaulių regiono žiniasklaidos dėmesį lėkščiasvydžiui“, – pastebi pašnekovas.

Vis dėlto Karolis juokiasi, kad verkšlenti dėl dėmesio stokos tikrai nežada. Jis tiki – kantriai dirbdami, būdami vieningi, lėkščiasvydžio žaidėjai patrauks tiek žiniasklaidos, tiek ir sirgalių dėmesį.

Mažai treniruočių ir galimybių, bet daug noro

Bet kada pavyks atsikratyti naujokų, egzotiškos sporto šakos atstovų etiketės, K. Novikovas teigia dar negalintis pasakyti. Vaikinas sako, kad kol kas jie džiaugiasi savo egzistavimu ir didžiuojasi varžybose iškovoję vieną kitą pergalę.

„Esame moksleivių, studentų komanda, kuri sportuoja ir garsina Šiaulius. Turime mažai treniruočių, mažai galimybių, bet nestokojame didelio noro kažką daryti“, – kalba sportininkas.

Jis viliasi, kad anksčiau ar vėliau lietuvių pamėgtos sporto šakos išsikvėps ir pasikeitęs žmonių, ypač jaunų, požiūris į dar naujas ir mažai kam žinomas sporto šakas įneš daugiau įvairumo.

„Jau ir dabar kasdien tenka sutikti žmonių, kurie sportuoja ne tik dėl pergalės, šlovės. Džiugu, kad vis daugiau susiburia tokie sportininkai, kurie tiesiog nori gerai, sveikai ir turiningai praleisti laiką“, – šypsosi vaikinas.

Tikisi tapti pripažinta sporto šaka

Žvelgiant į paskutinius įvykius, lėkščiasvydžio entuziastų noras būti girdimiems ir matomiems – ne toks jau ir vaikiškai naivus. Šiemet tarptautinis olimpinis komitetas Kvala Lampūre pripažino pasaulinę skraidančiojo disko federaciją ir jos kuruojamas skraidančiojo disko disciplinas kaip atskiras sporto šakas. Tad K. Novikovas viliasi, kad artimiausiu metu ir Lietuvos skraidančiojo disko federacijai pagaliau pavyks įveikti visą biurokratinį mechanizmą.

„Pirmiausia mūsų federacija turi įsilieti į pasaulinės federacijos gretas, atlikti kitus namų darbus. Visa tai atlikus, bus kur kas paprasčiau gauti tinkamą finansavimą, bus lengviau rengti projektus, nes būsime nebe viena iš aktyvaus laisvalaikio leidimo formų, o oficialiai šalyje pripažinta sporto šaka. Viskas juda po truputį“, – sako pašnekovas ir viliasi, kad šie planai apčiuopiamą pagrindą turėtų įgauti jau artimiausių metų eigoje.

Ar jiems pavyks ir kaip tuomet Lietuvoje, Šiauliuose atrodys lėkščiasvydis, bus galima parašyti lygiai po metų. O gal ir anksčiau, jei lėkščiasvydžio naujienos ims mušti rekordus, t. y. pasirodys bent du kartus metuose.


ASKA ruošiasi naujam sezonui: krepšinio Šiauliuose bus daug

Mindaugas MALCEVIČIUS
mindaugas.malcevicius@splius.lt

Didiesiems krepšinio klubams įnirtingai besiruošiant naujam sezonui, nuo jų neatsilieka ir krepšinio mokyklos. Antano Sireikos krepšinio akademijos (toliau – ASKA) direktorius Artūras Nacickas pasakoja, kad nors jaunųjų krepšininkų kalvė, prasidedant naujam sezonui, nesudaro milijoninių kontraktų su ryškiausiais krepšinio talentais, darbų ir čia netrūksta. Praėjusiame sezone stebinę intriguojančiais krepšinio projektais „sireikiukai“ žada būti matomi ir šiemet.

Oran­ži­nio ka­muo­lio vi­ru­su už­si­krė­tę AS­KA auk­lė­ti­niai džiau­gia­si da­ly­va­vi­mu įvai­riuo­se krep­ši­nio tur­ny­ruo­se, ak­ci­jo­se, bet pri­si­pa­žįs­ta sva­jo­jan­tys ka­da nors tap­ti tik­ro­mis NBA žvaigž­dė­mis.

AS­KA ar­chy­vo nuo­tr.

Tikslas – tapti Šiaurės Lietuvos krepšinio centru

A. Nacickas neslepia – daroma viskas, kad Šiauliai pagaliau tikrai taptų Šiaurės Lietuvos krepšinio centru. Prasidedant naujam krepšinio sezonui, pasak akademijos vadovo, vienas svarbiausių darbų – paruošti tinkamą bazę visiems norintiems tobulinti savo krepšinio įgūdžius. O norinčiųjų sportuoti ASKA šiemet sulaukė kaip niekada daug, todėl įkūrė naujas treniruočių bazes Medelyno ir Dainų mikrorajonuose.

„Toliau plečiame ir savo pagrindinę bazę mūsų privatizuotoje buvusioje Dubijos mokykloje. Artimiausiu metu čia turėtų prasidėti rekonstrukcijos darbai. Norėdami visiems sportuojantiems suteikti geras sąlygas tobulėti, dar penkias sales treniruotėms nuomojame“, – apie pasiruošimo darbus pasakoja A. Nacickas.

Paklaustas, ar naujų žaidėjų, sustiprinančių komandas, paieškos nėra įtraukiamos į pasiruošimo naujam sezonui darbų sąrašą, jis juokiasi, kad tai nėra tik didžiųjų krepšinio klubų rūpestis. Norėdamos kuo geriau pasirodyti įvairiuose turnyruose, čempionatuose, krepšinio mokyklos taip pat leidžiasi į krepšinių talentų medžioklę. Tik priešingai nei profesionalių krepšinio klubų – žvilgsnis krypsta ne į užsieniečius. Pastiprinimo Antano Sireikos vardo akademija pirmiausia ieško Šiaulių mieste ir regione.

Jaunieji krepšinio entuziastai dar žaidžia

Į akademiją patekę krepšininkai turi ir vieną esminį skirtumą, skiriantį juos nuo profesionalaus sportininko karjerą pradėjusių krepšininkų. ASKA projektų vadovas Aleksandras Bielyj šypteli – profesionalūs krepšininkai dirba, o jaunieji krepšinio entuziastai krepšinį dar žaidžia.

„Mes ir šią vasarą dalyvavome Naisių vasaros renginiuose, kur populiarinome krepšinį, taip pat vyko nemokama vasaros krepšinio stovykla. Daug dėmesio ir teigiamų emocijų davė akcija „Treniruotė su A. Sireika“. Visą šį prasidedantį sezoną panašių „išėjimų“ iš krepšinio aikštelės į žmones taip pat netrūks“, – žada A. Bielyj.

„Kad krep­ši­nis Šiau­liuo­se kles­tė­tų, rei­kia su­da­ry­ti ga­li­my­bes tre­ni­ruo­tis ir pa­tiems ma­žiau­siems“, – pa­ste­bi AS­KA va­do­vas. A. Na­cic­kas.

Išlikti jauniems padeda jaunimas

A. Nacickas sako, kad jau vien krepšinio akademijos įkūrimas mieste atveria galimybę šimtams vaikų prisiliesti prie oranžinio kamuolio svajonės. Vaikams, paaugliams, kurie dienas leidžia prie kompiuterių, parodžius „gyvą“ krepšinį, natūralu, kad susidomėjimas šia sporto šaka auga.

„Šiemet treniruosime jau daugiau kaip tris šimtus jaunųjų krepšininkų. Tiesa, nors nuo ASKA veiklos pradžios per trejus metus mūsų gretos kasmet padidėja beveik 100 sportininkų, deja, taip visada nebus. Esame jauna akademija, kurioje treniruojasi vaikai nuo pradinių klasių. Kol jie neužaugs iki 12-os klasės, kol nepradės palikti mūsų akademijos, tol mes kasmet vis augsime. Tik vėliau prasidės įprasta kaita, kai vieni krepšinio mokyklą paliks, kiti į ją ateis“, – didžiulių augimo tempų subtilybes atskleidžia ASKA vadovas.

Jis juokiasi atsakydamas į klausimą, kada šiai krepšininkų kalvei pavyks atsikratyti jaunos akademijos epiteto. „Kol neužaugs pirmoji mūsų akademijos duris pravėrusių krepšininkų karta, kol jie nepaliks akademijos, tol išliksime jauni“, – šypteli A. Nacickas.

„Mes statome piramidę“

Diskusijai pakrypus apie Šiaulius kaip krepšinio miestą, pašnekovai atkreipia dėmesį, kad norint išugdyti tikrus krepšininkus, būtinas nuoseklumas. „Juk į mokyklą nepradedama eiti sulaukus keturiolikos metų. Įprasčiau, kad pirmokėliu tampama maždaug 7-erių“, – kalba

ASKA projektų vadovas A. Bielyj, atsakydamas į klausimą, ar ne pirmus metus startuojantis akademijos organizuojamas vaikų darželių krepšinio turnyras – nėra tik graži krepšinio akcija.

„Mes, kaip krepšinio akademija, statome piramidę, kurią Šiauliai statė daugelį metų. Todėl mokyti žaisti krepšinį pradedame jau darželyje, o vėliau – Lietuvos moksleivių krepšinio lyga, Lietuvos krepšinio lyga ir kitos aukštesnės pakopos“, – sako ASKA vadovas.

Pernai startavęs naujas krepšinio čempionatas įgauna pagreitį

Praėjusį krepšinio sezoną Lietuvoje startavo dar vienas intriguojantis projektas – Šiaurės Lietuvos moksleivių krepšinio lygos (toliau – ŠLMKL) čempionatas. Jis, pašnekovų teigimu, lūkesčius pateisino net su kaupu, todėl ir šiemet ten turėtų virti įnirtingos jaunųjų krepšinio talentų kovos.

„Nors čempionatas gavo Šiaurės Lietuvos moksleivių krepšinio lygos pavadinimą, šiemet jo geografija plėsis. Planuojame, kad dėl trofėjų kovos komandos ir iš Vilniaus, Panevėžio, Kėdainių“, – sako A. Nacickas.

A. Bielyj džiaugiasi, kad plečiasi ne tik ŠLMKL geografija. Pašnekovo teigimu, šiemet tikrais krepšininkais pasijusti galės dar trijų amžiaus grupių krepšininkai. Būtent jiems ŠLMKL čempionate atsiras atskiri čempionatai.

Jaunuoliai grožisi čempionatu, bet svajoja apie NBA

Kodėl Lietuvoje toks didelis susidomėjimas šia sporto šaka? A. Bielyj juokiasi, kad ne kartą teko matyti tėvus, kurie savo vaikus auklėja krepšiniu. Esą, jei paauglys elgiasi netinkamai, nesimoko, tėvams užtenka pasakyti, kad nebeleis į krepšinio treniruotes.

„Kol mes ruošiamės naujam sezonui, vaikai su dideliu susidomėjimu seka tai, kas šiuo metu vyksta Europos vyrų krepšinio čempionate. Daugelis nori ir patys kada nors tapti Lietuvos vyrų krepšinio rinktinės dalimi“, – pastebi Aleksandras ir juokiasi, kad, nepaisant gražių vyrų pergalių šių metų čempionate, jaunimui didžiausia siekiamybe vis dar išlieka patekimas į NBA.

ASKA savo varžovams žada staigmenų

Kol jaunuoliai gyvena svajonėmis apie aukščiausio lygio krepšinio turnyrus, ASKA vadovai suka galvas, kokius ginklus paruošti savo pagrindiniams varžovams MKL čempionate. Sunkiausia, pasak akademijos trenerių, kovoti prieš Šarūno Marčiulionio krepšinio akademijos ir Arvydo Sabonio krepšinio centro auklėtinius, kurie dalyvauja įvairiuose tarptautiniuose turnyruose, todėl turi nemažai aukšto lygio rungtynių patirties.

„Bet šiemet žadame nenusileisti ir mes, nes jau dabar numatytas ne vienas turnyras, kurių metu mūsų auklėtiniai vyks į kitas šalis, kur ant krepšinio aikštelės parketo susitiks su pajėgiais savo bendraamžiais“, – sako A. Nacickas.

A. Bielyj žada, kad ir į Šiaulius šį sezoną taip pat turėtų atvykti pajėgios jaunų krepšininkų komandos iš kitų šalių, nes praėjusiais metais vykęs tarptautinis turnyras – nebuvo pirmas ir paskutinis.



atgal   1   2   3   ( 4 )   5   6   7   8   9   10   11-20   21-30   31-40   41-50   toliau




Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti