(2016-04-29 Nr. 623) ŠIANDIEN 2017 Gruodžio 14 D. Ketvirtadienis ARCHYVAS

Kontaktai
Naudingos nuorodos

Sportas
Karatė „augina“ ne tik sportininkus

Mindaugas MALCEVIČIUS
mindaugas.malcevicius@splius.lt

Prasidėję nauji mokslo metai pakoreguoja planus daugeliui jaunų sportininkų. Jie tikina, kad ir aktyviai sportuoti, ir gerai mokytis – misija neįmanoma. Bet Vilius Norvaišas, vienintelis Šiaulių apskrityje šiemet keturis valstybinius brandos egzaminus išlaikęs maksimaliu įvertinimu, su tuo nesutinka. „Jau daug metų lankau kiokušin karatė treniruotes. Būtent šiame sporte subrendau kaip asmenybė, išmokau greitai reaguoti į besikeičiančią situaciją tiek kovodamas su priešininku, tiek pats su savimi“, – sako Šiaulių kiokušin karatė klubo „Tori“ mokinys.

Ka­ra­tė ug­do ir fi­zi­nes žmo­gaus sa­vy­bes, ir ge­bė­ji­mą mąs­ty­ti, priim­ti grei­tus, tiks­lius spren­di­mus, pra­ti­na prie dis­cip­li­nos.

 

Ateina vaikai, išeina asmenybės

Ignas Saunorius, Viliaus draugas ir bendražygis kovų arenose, praėjusiais metais po devynerius metus trukusių treniruočių pagaliau savo liemenį apsijuosęs juodu diržu, taip pat tiki, kad sportuojant susiformavusi disciplina ar kovose su varžovu nugalėtas jaudulys – puikūs sėkmės ingredientai tiek siekiant mokslo aukštumų, tiek ruošiantis gyvenimo iššūkiams.

„Sutinku, kad viską suderinti – nelengva. Tai ne kartą teko patirti ir pačiam, kai ruošiausi Lietuvos jaunimo karatė čempionatui ir tuo pačiu metu reikėjo laikyti brandos egzaminus. Bet kartu tai ir labai gera patirtis: išmoksti planuoti savo laiką, nešvaistyti jo veltui“, – kalba jaunas daugkartinių varžybų prizininkas.

Stebėdamas jau užaugusius ir šiemet klubą paliekančius vaikinus, išvykstančius studijuoti į Vilnių, kiokušin karatė klubo „Tori“ prezidentas ir jaunuolių treneris Andrius Macijauskas neslepia džiaugsmo, kad turėjo galimybę juos treniruoti.

„Prieš daugelį metų jie pas mane atėjo dar būdami vaikai. Tuomet vieną reikėjo padrąsinti, kitą nuraminti, o dabar matydamas, kokie vaikinai užaugo, dėl nieko nesijaudinu. Išleidžiu ne tik stiprius vyrus, bet ir stiprias asmenybes – motyvuotas, žinančias savo vertę“, – sako jaunuolių treneris.

Treniruotės nuplauna mokyklines „dulkes“

Su sportininkais diskutuojame, ar karatė padėjo mokytis, ar atvirkščiai – noras mokytis vijo ir prie aktyvesnės sportinės veiklos. Teisininko profesiją šiemet nusprendęs įgyti pirmakursis studentas V. Norvaišas šypteli – sportas ir mokslai jo gyvenime visuomet žengė greta.

„Ypatingai karatė, kuri ugdo ir fizines žmogaus savybes, ir gebėjimą mąstyti, priimti greitus, tikslius sprendimus, pratina prie disciplinos. Todėl išmokus planuotis savo veiklą, laikytis susitarimų su savimi ir aplinkiniais būdavo kur kas lengviau“, – pasakoja jaunuolis.

Kalbėdamas apie sporto naudą, Vilius juokiasi, kad jam karatė treniruotės daugelį metų būdavo lyg stebuklingas dušas, padedantis nuplauti mokyklines dulkes, leidžiantis „perkrauti“ išvargusias smegenis nuo per didelio krūvio gimnazijoje.

„Treniruotės metu, bent jau tą valandą ar dvi, galėdavau visiškai atsiriboti nuo visų mokyklinių vargų, rūpesčių, reikalų. Tad grįžęs namo visai su kita energija kibdavau į mokytojų paskirtus namų darbus“, – pasakoja vienas geriausių šių metų Lietuvos abiturientų, tikintis, kad karatė treniruotės padėjo ir ruošiantis itin sėkmingai pasibaigusiai egzaminų sesijai.

 Ste­bė­da­mas jau užau­gu­sius ir klu­bą pa­lie­kan­čius vai­ki­nus, kio­ku­šin ka­ra­tė klu­bo „To­ri“ pre­zi­den­tas ir tre­ne­ris And­rius Ma­ci­jaus­kas ne­sle­pia džiaugs­mo, kad tu­rė­jo ga­li­my­bę juos tre­ni­ruo­ti (iš kai­rės:  V. Nor­vai­šas, A. Ma­ci­jaus­kas, I. Sau­no­rius).

Ėjimas karatė keliu sunkus, bet itin naudingas

Kiokušin karatė klubo „Tori“ prezidentas ir jaunuolių treneris A. Macijauskas šypsosi klausydamas savo ugdytinių. Jis pastebi, kad karatė nėra tik sporto šaka, suvienijanti sportuoti susirenkančius žmones. Pašnekovo teigimu, mieste kasdien tenka sutikti daug žmonių, su kuriais pažintis prasidėjo kiokušin karatė kontekste.

„Bet kuo toliau, tuo dažniau pastebiu, kad vėliau su tais žmonėmis bendraujame įvairiomis temomis. Tad sunku pasakyti, kur karatė prasideda, o kur baigiasi“, – nuoširdžiai šypteli pašnekovas.

Paklaustas, dėl kokių priežasčių jauni žmonės ryžtasi peržengti karatė treniruočių salės slenkstį, A. Macijauskas tikina, kad jokio ryžto čia nėra ir negali būti. Kiekvienas žmogus tiesiog pasirenka tokį gyvenimo būdą, koks jam yra priimtiniausiais.

„Viskas mūsų gyvenime vyksta palaipsniui. Kalbant apie žmogaus tobulėjimą, brandą, tai ypač svarbu. Todėl vieni renkasi lengvesnį kelią, kiti – sunkesnį. Karatė yra pastarasis, t. y. sunkesnis, kelias. Žengiant juo, reikia ir labiau pasistengti, ir kažką paaukoti, kad finišo tiesiojoje pamatytum rezultatą“, – filosofiškai kalba treneris.

Svarbiausia ne galutinis tikslas, o kelias iki jo

Abu vaikinai, nuo šio rugsėjo pradedantys naują studentišką gyvenimo etapą, sako paliekantys tik gimtąjį miestą. Apie tai, kad palieka ir karatė, jų teigimu, negali būti nei kalbos.

„Man tiek sporte, tiek siekiant mokyklinių žinių ar įgyjant specialybę svarbiausia buvo ne pats rezultatas, o kelias iki jo. Niekada neplanavau iš egzaminų gauti keturis maksimalius įvertinimus, bet man patiko mokytis, t. y. mėgavausi pačiu procesu iki šio pasiekimo. Lygiai taip pat ateidamas į pirmą karatė treniruotę nesitikėjau iš karto įgyti juodą diržą. Svarbiausia daryti tai, kas iš tikrųjų yra malonu, o rezultatas ateina savaime“, – tikina V. Norvaišas ir neslepia, kad norėtų pagaliau ir jis savo liemenį apjuosti juodu diržu.

Prieš studijas studentams rūpi ne tik būstas

Industrinių technologijų vadybos studijas pasiryžęs krimsti I. Saunorius taip pat neslepia, kad šiame gyvenimo etape studijos bus pirmoje eilėje. „Tačiau karatė jau taip įaugusi į mano kraują, kad bent kiek didesnė pertrauka ir jau jaučiu, kad pasiilgstu viso to“, – kalba studentas.

Šiaulių kiokušin karatė klubo „Tori“ absolventai juokauja, kad dar prieš išsikeliant studijuoti į Vilnių pirmiausia ieškojo ne vietos, kur gyvens, o karatė klubo, kuriame galės sportuoti. Ir pavyko greičiau, nei susirasti kur gyventi. Treneris A. Macijauskas juokauja, kad, kol tikri tėvai rūpinosi jaunuolių gyvenamąja vieta, jis džiaugiasi, kad I. Saunorius toliau treniruosis pas jo studijų draugą, treniruojantį Lietuvos suaugusiųjų karatė rinktinę.

„Tikiu, kad naujame gyvenimo etape Ignui karatė pasaulis atsivers dar platesniais horizontais. Ir jei viską spėjo būdamas mokinys, spės būdamas ir studentas“, – viliasi žinomas šiaulietis karatė treneris A. Macijauskas.


Dvi­ra­čių žy­gių en­tu­zias­tai ki­lo­met­rų ne­bes­kai­čiuo­ja

Min­dau­gas MAL­CE­VI­ČIUS

Kol lie­tu­viai verkš­len­da­mi se­ka, jų ma­ny­mu, per di­de­les de­ga­lų kai­nas, Šiau­liuo­se ga­li­ma su­tik­ti ne­ma­žai spor­to en­tu­zias­tų, ku­riems per die­ną įveik­ti 100 ar dau­giau ki­lo­met­rų dvi­ra­čiu – vie­ni nie­kai. Nors pro­fe­sio­na­liais spor­ti­nin­kais sa­vęs to­kie il­gų dis­tan­ci­jų mė­gė­jai ne­va­di­na, juo­kia­si, kad no­rint dvi­ra­čiu per die­ną įveik­ti įspū­din­gus at­stu­mus, ten­ka ug­dy­ti ne tik iš­tver­mę. Iš­mok­ti sė­dė­ti ant dvi­ra­čio – net di­des­nis iš­šū­kis nei min­ti pe­da­lus šim­tus ki­lo­met­rų.

 


 Kal­nų dvi­ra­čių en­tu­zias­tas D. Kri­siu­kė­nas sa­ko, kad nors il­ga ke­lio­nė į kal­nus yra vie­na sun­kiau­sių, rei­ka­lau­jan­čių dau­giau­siai pa­si­ruo­ši­mo ir iš­tver­mės, vis­ką at­per­ka ne­ri­bo­tos lais­vės po­jū­tis ir nuo­sta­būs kraš­to­vaiz­džiai.
Da­liaus KRI­SIU­KĖ­NO as­me­ni­nio ar­chy­vo nuo­tr.

Ke­lio­nės pra­džia – so­cia­li­nia­me tink­la­la­py­je

So­cia­li­nia­me tink­la­la­py­je „Fa­ce­book“ su­si­kū­rę vi­siems at­vi­rą bend­ra­min­čių gru­pę „Pa­si­va­ži­nė­ji­mai dvi­ra­čiais Šiau­liuo­se“, tu­rin­čią per 300 na­rių, dvi­ra­čių en­tu­zias­tai ne pir­mus me­tus da­li­ja­si įdo­mes­niais ke­lio­nių marš­ru­tais ar dvi­ra­čių nau­jie­no­mis. No­rint su­si­ras­ti bend­ra­min­čių, pa­si­ry­žu­sių leis­tis į ke­lių šim­tų ki­lo­met­rų ekst­re­ma­lią ke­lio­nę dvi­ra­čiu, taip pat ne­ten­ka varg­ti. Už­ten­ka brukš­te­lė­ti ant šios gru­pės „sie­nos“ ži­nu­tę, kad pla­nuo­ja­mas vie­noks ar ki­toks marš­ru­tas. Ir vis­kas – su­tar­to­je vie­to­je su­tar­tu lai­ku bū­rys dvi­ra­čių en­tu­zias­tų lei­džia­si į ke­lią.

Tik­rus dvi­ra­ti­nin­kus vie­ni­ja drau­gys­tė ir… šal­mas

In­ter­ne­te už­si­mez­gu­sią pa­žin­tį su ke­liais to­kių ke­lio­nių mė­gė­jais pra­tę­sia­me su­si­ti­kę anks­ty­vą ry­tą. Ge­rai nu­si­tei­kę, iki „Šiau­liai plius“ re­dak­ci­jos tri­se dvi­ra­čiais at­my­nę pa­šne­ko­vai juo­kau­ja, kad į il­gas ke­lio­nes dvi­ra­čiais lei­džia­si tik­rai ne to­dėl, kad gai­la pi­ni­gų au­to­mo­bi­lio de­ga­lams.

„Va­žiuo­da­mas dvi­ra­čiu ga­li mė­gau­tis lais­vės po­jū­čiu, ga­li ne­sku­bė­da­mas gro­žė­tis gam­ta. Kai gal­va „pra­si­va­lo“, kur kas leng­viau su­pran­ti, kas žmo­gaus gy­ve­ni­me yra lai­mė“, – pra­de­da po­kal­bį Min­dau­gas Bag­do­nas, IT spe­cia­lis­tas, in­ten­sy­viai dvi­ra­čio pe­da­lus mi­nan­tis dau­giau nei ket­ve­rius me­tus.

Jo ke­lio­nių bend­ra­žy­gis in­ži­nie­rius Da­lius Kri­siu­kė­nas, kal­nų dvi­ra­čių var­žy­bų da­ly­vis ir pri­zi­nin­kas, pri­ta­ria­mai link­si Min­dau­gui ir pri­du­ria, kad ne­pa­mai­no­mas sti­mu­las kas­kart nu­va­žiuo­ti vis di­des­nius at­stu­mus – bend­ra­min­čių pa­ska­ti­ni­mas, pa­lai­ky­mas.

„Pir­mą kar­tą gru­pė­je pra­va­žia­vus ko­kius 50 km, vė­liau jau no­ri­si dau­giau – 70, 90,

100 km“, – juo­kia­si nuo vai­kys­tės dvi­ra­čio vai­ro iš ran­kų ne­pa­lei­džian­tis šiau­lie­tis.

Tre­čia­sis pa­šne­ko­vas – įvai­rių spor­to ša­kų at­sto­vas vers­li­nin­kas And­rius Šim­kus ir­gi pa­ste­bi, kad dvi­ra­ti­nin­kų bend­ruo­me­nė Šiau­liuo­se jau ta­po ar­ti­ma. „Pas­te­biu la­bai džiu­gi­nan­čią ten­den­ci­ją – jei va­žiuo­ja dvi­ra­ti­nin­kai su šal­mais, jie vie­nas su ki­tu bū­ti­nai pa­si­svei­kins“, – juo­kia­si And­rius ir sa­ko, kad Šiau­liuo­se jau la­bai aiš­kiai ma­ty­ti, ku­ris dvi­ra­čių mė­gė­jas į gat­vę iš­va­žiuo­ja vos kar­tą per me­tus. To­kiam, esą, šal­mo tik­rai ne­rei­kia.

Ge­riau­sia tre­ni­ruo­tė – ra­mus va­žia­vi­mas

No­rin­tiems pa­pil­dy­ti il­gų dis­tan­ci­jų dvi­ra­čiais mė­gė­jų gre­tas, pa­sak pa­šne­ko­vų, tik­rai ne­ten­ka lai­ky­ti eg­za­mi­no ar pa­te­ki­mo į Šiau­lių dvi­ra­ti­nin­kų bend­ruo­me­nę iš­ban­dy­mo, pri­me­nan­čio in­dė­nų jau­nuo­lio įšven­ti­ni­mą į vy­rus. Bet ar vis­kas taip pa­pras­ta? Nuo ko reik­tų pra­dė­ti, no­rint, pa­vyz­džiui, jau ry­toj dvi­ra­čiu nu­va­žiuo­ti nuo Šiau­lių iki Tel­šių, o gal net iki Pa­lan­gos?

„Pir­miau­sia, ma­nau, reik­tų dvi­ra­čio, – šyp­te­li Da­lius. – O jei no­ri­te jau ry­toj va­žiuo­ti iki Pa­lan­gos, dar pa­tar­čiau ke­lio­nę ati­dė­ti bent po­rai sa­vai­čių. Ko­dėl? To­kiai il­gai ke­lio­nei rei­kia pa­si­ruoš­ti, t. y. pri­pra­tin­ti rau­me­nis, kad ne­reik­tų skai­čiuo­ti kiek­vie­no li­ku­sio ki­lo­met­ro.“

Pa­si­ruo­ši­mas ga­na pa­pras­tas. Su vy­rais skai­čiuo­ja­me, kad vi­du­ti­niš­kai bent kiek pa­žen­gę spor­ti­nin­kai per die­ną pe­da­lus nu­mi­na apie 100 km. No­rint be var­go įveik­ti to­kį at­stu­mą, pra­dė­ti tai da­ry­ti reik­tų ga­na nuo­sek­liai. Svar­biau­sia, Da­liaus tei­gi­mu, ne­sku­bė­ti. Nors ir kas­dien, bet pir­mą sa­vai­tę lė­tai va­žiuo­ti maž­daug po 15–20 km. Vė­liau kas sa­vai­tę prie jau įpras­to per die­ną nu­va­žiuo­tų ki­lo­met­rų skai­čiaus rei­kė­tų pri­dė­ti po 15–20 pro­c. anks­čiau nu­va­žiuo­to ke­lio.

„To­dėl jei pra­de­da­ma nuo 20 km, kom­for­tiš­kai įveik­ti pir­mą 100 km ne­spor­ta­vu­siam žmo­gui, ma­tyt, pa­vyks po maž­daug dvie­jų mė­ne­sių. Ki­tam ga­li ir tiek lai­ko neuž­tek­ti“, – ti­ki­na Da­lius, per­nai per try­li­ka die­nų nuo Šiau­lių Es­ti­jos link ir at­gal dvi­ra­čiu su­ko­ręs dau­giau kaip

1 500 km, o Gru­zi­jos kal­nais per de­šimt die­nų – 1 000 km.

Il­go­se ke­lio­nė­se la­biau­siai ken­čia sė­dy­nė

Vis dėl­to, va­žiuo­jant ke­lias­de­šimt ar ke­lis šim­tus ki­lo­met­rų, sun­kiau­sia, vy­rų tei­gi­mu, vi­sai ne dvi­ra­čio pe­da­lus min­ti. „Ma­nau, dau­ge­lis su­tik­tų, kad daug sun­kiau ant dvi­ra­čio vie­ną va­lan­dą iš­sė­dė­ti, nei tris va­lan­das min­ti pe­da­lus“, – šyp­te­li D. Kri­siu­kė­nas.

Pri­si­min­da­mas sa­vo pir­mas il­gas ke­lio­nes dvi­ra­čiu, M. Bag­do­nas taip pat ne­su­lai­ko šyp­se­nos ir pa­sa­ko­ja ne­ma­žai pa­var­gęs, kol ra­dęs sau tin­ka­mą dvi­ra­čio sė­dy­nę. „To­dėl pra­de­dan­tiems il­gas ke­lio­nes, pa­tar­čiau pra­džio­je skir­ti lai­ko tin­ka­mos sė­dy­nės paieš­kai. Daug kas gal­vo­ja, kad pla­tes­nė sė­dy­nė vi­suo­met bus pa­to­ges­nė. De­ja, tai ne vi­sai tie­sa“, – pa­ta­ria dvi­ra­ti­nin­kas.

Da­ry­ti per­trau­kė­les – bū­ti­na

Ti­kė­tis pa­siek­ti Pa­lan­gą vos per ke­lias va­lan­das, net esant pui­kios fi­zi­nės for­mos ar tu­rint ge­rą sė­dy­nę, taip pat bū­tų nai­vo­ka. To­dėl tūks­tan­čius ki­lo­met­rų dvi­ra­čiais po vi­są Lie­tu­vą ir ki­tas ša­lis iš­va­ži­nė­ję pa­šne­ko­vai pa­ta­ria dar ke­le­tą svar­bių da­ly­kų. Pir­ma – il­go­se dvi­ra­čių žy­giuo­se la­bai pra­ver­čia tin­ka­ma, t. y. ge­ros sin­te­ti­kos, jo­kiu bū­du ne med­vil­ni­nė ap­ran­ga. To­kia ap­ran­ga ge­rai ga­ri­na pra­kai­tą, pui­kiai džiūs­ta.

Ant­ra – jei pla­nuo­ja­ma va­žiuo­ti šim­tą ar dau­giau ki­lo­met­rų, ne­rei­kė­tų ban­dy­ti to­kį at­stu­mą įveik­ti vie­nu pri­sė­di­mu. Toks en­tu­ziaz­mas, pa­sak spor­ti­nin­kų, ga­na daž­na pra­de­dan­čių­jų klai­da. Be su­sto­ji­mo va­žiuo­jan­tys dvi ar tris va­lan­das, ga­liau­siai vis tiek „at­si­tren­kia“ į sie­ną – pa­si­jau­čia per daug pa­var­gę, kad ga­lė­tų va­žiuo­ti to­liau.

„To­dėl ge­riau­sia jau po pir­mos ke­lio­nės va­lan­dos da­ry­ti maž­daug 5 ar 10 min. per­trau­kas. Jų me­tu pa­tar­čiau ne tik už­kąs­ti, at­si­ger­ti, bet ir at­lik­ti vie­ną ki­tą mankš­tos pra­ti­mą, tie­siog pa­sto­vė­ti ant ko­jų“, – pa­ta­ria Da­lius, ne kar­tą per die­ną pa­ts dvi­ra­čiu įvei­kęs dau­giau kaip 200 km.

Ge­riau pra­stes­nė dan­ga, bet ma­žes­nis eis­mas

Iš­si­ruo­šus į tarp­mies­ti­nį žy­gį dvi­ra­čiais, ten­ka pa­mirš­ti vi­sas nuo­skau­das dėl pra­stų mies­to dvi­ra­čių ta­kų, nes to­kių il­go­je ke­lio­nė­je ga­li ir ap­skri­tai ne­bū­ti. Tuo­met rei­kia su­kti gal­vą, koks marš­ru­tas tin­ka­miau­sias.

„Daž­niau­siai ren­ka­mės tą marš­ru­tą, kur, nors ir

pra­stes­nė ke­lio dan­ga, bet ne toks in­ten­sy­vus eis­mas. Tik, ži­no­ma, ieš­kant ke­lio, ku­riuo va­žiuo­jant bū­tų kiek įma­no­ma ma­žiau įtam­pos, ke­lio­nė ne­re­tai dar pail­gė­ja“, – pa­sa­ko­ja Min­dau­gas.

Nusp­ren­du­siems ryž­tis il­gai ke­lio­nei dvi­ra­čiais, And­rius dar siū­lo la­bai ge­rai pa­gal­vo­ti, ko­kių daik­tų ga­li pri­reik­ti ke­ly­je. Jis juok­da­ma­sis pri­si­me­na, kad pir­muo­se žy­giuo­se vi­sus daik­tus krau­da­vo­si į kup­ri­nę, dė­da­vo­si ją ant pe­čių.

„Su kup­ri­ne ant pe­čių – karš­ta, ten­ka su­pra­kai­tuo­ti, pa­skaus­ta nu­ga­ra. To­dėl jau ku­ris lai­kas vi­sus daik­tus de­da­me tik ant dvi­ra­čio ba­ga­ži­nės į tam tiks­lui skir­tus krep­šius. Taip pat la­bai svar­bu at­lik­ti itin griež­tą į ke­lio­nę ima­mų daik­tų at­ran­ką“, – sa­ko pa­šne­ko­vas, dar vai­kys­tė­je ne kar­tą dvi­ra­čiu my­nęs pe­da­lus nuo Šiau­lių iki pa­jū­rio.

Nau­ji iš­šū­kiai ir nau­jas gy­ve­ni­mo eta­pas

Pak­lau­sus, ko­kie atei­ties pla­nai, dvi­ra­čių „li­ga“ su­si­rgę vy­rai sa­ko nė ne­ma­nan­tys su­sto­ti. Nors apie be­veik 1 200 km

dvi­ra­čių žy­gį ap­link Lie­tu­vą gal­vo­jan­tis A. Šim­kus dar kal­ba tik pu­se lū­pų, jo bend­ra­žy­gis M. Bag­do­nas nuo­šir­džiai džiau­gia­si, kad sė­dęs ant dvi­ra­čio ne tik iš­trū­ko iš IT spe­cia­lis­to kas­die­ny­bės.

„At­ra­dęs dvi­ra­tį ir ge­rą drau­gi­ją, vi­siš­kai at­si­sa­kiau ža­lin­gų įpro­čių, per be­veik tre­jus me­tus be di­de­lių pa­stan­gų pa­vy­ko nu­mes­ti ir apie 27 kg ant­svo­rio. Ju­dė­ji­mas, svei­ka gy­ven­se­na, ge­rė­jan­ti sa­vi­jau­ta lė­mė, kad vi­sai rim­tai gal­vo­ju sa­vo gy­ve­ni­mą su­sie­ti ne­be su dar­bu IT sri­ty­je, o su spor­tu“, – kal­ba Min­dau­gas.

 


Ži­no­mi Šiau­lių spor­ti­nin­kai Lie­tu­vos vy­rų krep­ši­nio rink­ti­nei pro­gno­zuo­ja (ne)sėk­mę

Min­dau­gas MAL­CE­VI­ČIUS

Įsi­bė­gė­jant Lie­tu­vos vy­rų krep­ši­nio rink­ti­nės pa­si­ren­gi­mui Eu­ro­pos vy­rų krep­ši­nio čem­pio­na­to iš­šū­kiams, dar­bo tu­ri ne tik la­žy­bų bend­ro­vės ar rink­ti­nės tre­ne­rių šta­bas. Krep­ši­nio eks­per­tais ti­tu­luo­ja­mi lie­tu­viai įnir­tin­gai dis­ku­tuo­ja, ku­rie žai­dė­jai ver­ti ke­lia­la­pio į rug­sė­jį pra­si­dė­sian­tį čem­pio­na­tą, o ku­rie tu­rė­tų lik­ti už bor­to. Net­rūks­ta ir to­kių „eks­per­tų“, ku­rie žiū­rė­da­mi drau­giš­kas var­žy­bas ar joms pa­si­bai­gus in­ter­ne­te žars­to pa­ta­ri­mus tiek pa­tiems krep­ši­nin­kams, tiek jų tre­ne­riams. Sa­vait­raš­tis „Šiau­liai plius“ ir­gi klau­sia ži­no­mų Šiau­lių re­gio­no spor­ti­nin­kų, tre­ne­rių nuo­mo­nės, kaip, jų ma­ny­mu, šie­met sek­sis Jo­no Kaz­laus­ko auk­lė­ti­niams.

 

   Ar­tū­ras Na­vic­kas, bai­da­rių ir ka­no­jų irk­la­vi­mo tre­ne­ris:
– Ka­dan­gi esu bai­da­rių ir ka­no­jų irk­la­vi­mo tre­ne­ris ir ma­no ant­ras ti­kė­ji­mas – irk­la­vi­mas, ne­ma­nau, kad Lie­tu­vos vy­rų krep­ši­nio rink­ti­nė ap­lenks bai­da­rių ir ka­no­jų irk­luo­to­jus, ku­rie sta­bi­liai, nors ir ne­pil­nai su­komp­lek­tuo­ta ko­man­da, Eu­ro­po­je ir pa­sau­ly­je uži­ma gar­bin­gas vie­tas ant­ra­me de­šim­tu­ke, daž­niau­siai 10–14 po­zi­ci­jas (juo­kia­si).
Ta­čiau Lie­tu­vos vy­rų krep­ši­nio rink­ti­nei nuo­šir­džiai lin­kiu per­ga­lės, o mes, irk­luo­to­jai, pra­lai­mė­ję ga­lė­si­me tei­sin­tis, kad irk­la­vo­me taip, lyg krep­ši­nio aikš­te­lė­je žais­tų tri­se. Ket­vir­tam ir penk­tam at­vyk­ti tie­siog ne­pa­ka­ko pi­ni­gų (juo­kia­si).

   Ar­tū­ras Du­dė­nas, aso­cia­ci­jos „Vė­jū­nai“ vi­cep­re­zi­den­tas, jė­gos ait­va­rų en­tu­zias­tas:
– Kaip sek­sis, ma­nau, ge­riau­siai ga­li ži­no­ti tik Jo­nas Kaz­laus­kas, nes tik jis ge­riau­siai jau­čia ko­man­dą, tik jis ži­no, ar ji dir­ba kaip švei­ca­riš­kas laik­ro­dis, ar ne… Ta­čiau jei pa­si­ruo­ši­mo cik­las praė­jo sėk­min­gai, vi­sos vil­tys – į ge­riau­sią pen­ke­tu­ką ir ko­man­dos ly­de­rius. Tre­ne­riams ga­lė­čiau pa­lin­kė­ti čem­pio­na­to me­tu per daug ne­beeks­pe­ri­men­tuo­ti, o da­ry­ti tai, ką žai­dė­jai iš­mo­ko, ką „su­si­šli­fa­vo“ vi­su šim­tu pro­cen­tų. Aiš­ku, jei pa­vyks pa­reng­ti vie­ną ki­tą ne­ti­kė­tą staig­me­nė­lę var­žo­vams, bus ir­gi pui­ku.
Bū­tų idea­lu, jei įsi­bė­gė­jus čem­pio­na­tui lie­tu­viai krep­ši­nin­kai bū­tų pa­čios ge­riau­sios for­mos. Tuo­met ir žiū­ro­vams ne­trūks ge­rų krep­ši­nio emo­ci­jų, ir pa­tiems spor­ti­nin­kams bus ne­su­dė­tin­ga ko­vo­ti dėl aukš­čiau­sių ap­do­va­no­ji­mų. Svar­biau­sia, kad rink­ti­nės ly­de­riai ne­pa­tir­tų trau­mų dar prieš čem­pio­na­tą, kad dėl trau­mų ne­tek­tų jiems ste­bė­ti var­žy­bas nuo suo­le­lio pra­si­dė­jus rim­toms ko­voms.
Tad vy­rams lin­kiu ko­vo­ti tik dėl auk­so me­da­lių, ra­gi­nu pa­si­ti­kė­ti sa­vi­mi, bū­ti stip­riems, ne­sto­ko­ti ag­re­sy­vu­mo, taik­lu­mo ir sa­vo vi­di­ne ra­my­be, ge­ru žai­di­mu pri­vers­ti var­žo­vus klys­ti. Kaž­ko iš rink­ti­nės iš­skir­ti ne­ga­liu, te­gul tai da­ro tik­ri krep­ši­nio pro­fe­sio­na­lai, nes pro­gno­zės ir spė­ji­mai – ne­dė­kin­gas da­ly­kas.

   Arū­nas Kirs­nys, pro­fe­sio­na­lus tink­li­nin­kas, 2004 m. pa­plū­di­mo tink­li­nio iki 18 m. pa­sau­lio čem­pio­nas, Lie­tu­vos pa­plū­di­mio ir sa­lės tink­li­nio čem­pio­nas ir daug­kar­ti­nis pri­zi­nin­kas.
– Ma­nau, kad šie­met Eu­ro­pos vy­rų krep­ši­nio čem­pio­na­te Lie­tu­vos rink­ti­nė užims 4–7 vie­tą. Nep­rog­no­zuo­ju aukš­tes­nių re­zul­ta­tų, nes Pran­cū­zi­jos, Is­pa­ni­jos ir Ser­bi­jos rink­ti­nės šiais me­tais su­rin­ko la­bai pa­jė­gius, lie­tu­vius kai ku­riais as­pek­tais pra­noks­tan­čius, žai­dė­jus. Gai­la, kad nė­ra Do­na­to Mo­tie­jū­no. Su juo, ma­nau, Lie­tu­vos ko­man­da nu­ke­liau­tų iki stip­riau­sių čem­pio­na­to ko­man­dų tre­je­tu­ko.

   Jur­ga Mi­ke­lio­nie­nė, jo­gos mo­ky­to­ja, ae­ro­bi­kos, šiau­rie­tiš­ko ėji­mo inst­ruk­to­rė:
– Esu spor­ti­nin­kė-pra­kti­kė, to­dėl daž­niau­siai „sirg­ti“ krep­ši­niu pra­de­du tik pus­fi­na­lio me­tu. Iki tol ste­biu sa­vo šei­mos na­rių emo­ci­jas ir klau­sau­si jų ver­ti­ni­mų, to­dėl ma­no at­sa­ky­mas į klau­si­mą, kaip šie­met sek­sis Lie­tu­vos vy­rų krep­ši­nio rink­ti­nei, taip pat ko­lek­ty­vi­nis (juo­kia­si). Tai­gi mes J. Kaz­laus­ko su­bur­tą ka­riau­ną ver­ti­na­me tei­gia­mai. Ki­ta ver­tus, dar la­bai sun­ku tiks­liau pro­gno­zuo­ti, kaip mū­siš­kiams sek­sis, nes drau­giš­ko­se rung­ty­nė­se ne­bu­vo itin stip­rių var­žo­vų, trū­ko rim­tes­nių iš­ban­dy­mų. Bet ko­kiu at­ve­ju lai­ko­me kumš­čius už mū­sų krep­ši­nin­kus. Be­lie­ka ti­kė­tis, kad Sa­bo­nio pa­var­dė, vėl skam­ban­ti rink­ti­nės kan­di­da­tų su­dė­ty­je, veiks kaip sėk­mę ne­šan­tis lie­tu­viš­ko krep­ši­nio sim­bo­lis (juo­kia­si).

   Au­ri­mas Lan­kas, Lie­tu­vos bai­da­ri­nin­kas, Eu­ro­pos čem­pio­na­to pri­zi­nin­kas:
– At­siž­vel­giant į tai, kad šiais me­tais Lie­tu­vos vy­rų krep­ši­nio rink­ti­nė­je ne­bus dau­ge­lio svar­bių žai­dė­jų, ge­riau­sias va­rian­tas, ma­no nuo­mo­ne, jei Lie­tu­vos rink­ti­nė iš­si­ko­vo­tų ke­lia­la­pį į olim­pi­nes žai­dy­nes. Toks pa­sie­ki­mas, ma­nau, bū­tų pa­kan­ka­mai ge­ras re­zul­ta­tas. Aiš­ku, „nu­ra­šy­ti“ vy­rų dar ne­rei­kė­tų, nes jau­ni­mas tik­rai steng­sis ko­vo­ti iš pa­sku­ti­nių­jų. Tą jau įro­dė ir ko­vos su Aust­ra­li­jos rink­ti­ne, bet le­mia­mo­se var­žy­bo­se ga­li pri­trūk­ti pa­tir­ties.
Ap­mau­du, bet šių­me­tė­je rink­ti­nė­je aš ne­ma­tau ir ly­de­rio, ku­riuo vi­si ga­lė­tų pa­si­kliau­ti itin sun­kiais mo­men­tais. Jo­nas Va­lan­čiū­nas, aiš­ku, at­liks di­de­lį dar­bą, bet ar juo bus ga­li­ma pa­si­kliau­ti sun­kiau­siais mo­men­tas? Ne­ma­nau... Nė­ra Li­no Klei­zos, Do­na­to Mo­tie­jū­no, ku­rie tik­rai ga­lė­tų pui­kiai su­žais­ti ta­da, kai ko­man­dai bus itin sun­ku.

   An­ta­nas Si­rei­ka, vie­nas gar­siau­sių Lie­tu­vos krep­ši­nio tre­ne­rių, Lie­tu­vos vy­rų krep­ši­nio rink­ti­nę 2003 m. at­ve­dęs į Eu­ro­pos čem­pio­na­to vir­šū­nes, Šiau­lių mies­to gar­bės pi­lie­tis:
– Ma­nau, kad šie­met lie­tu­viai kau­sis dėl pa­čių aukš­čiau­sių vie­tų, t. y. žais Eu­ro­pos vy­rų krep­ši­nio čem­pio­na­to fi­na­le. Ko­dėl? Tie­siog šių­me­tė­je rink­ti­nė­je ne­ma­tau jo­kių į akis kren­tan­čių silp­nų vie­tų. Ga­li­me pa­si­kliau­ti kaip nie­ka­da la­bai stip­ria „cent­rų“ po­zi­ci­ja, pa­ty­ręs ir pui­kios for­mos Pau­lius Jan­kū­nas bei ener­gin­gai be­si­kau­nan­tis jau­na­sis Do­man­tas Sa­bo­nis at­lai­kys 4-os po­zi­ci­jos pres­ti­žą, o ženk­liai su­stip­rė­jęs Min­dau­go Kuz­mins­ko žai­di­mas, Jo­no Ma­čiu­lio pa­tir­tis ir Dei­vi­do Gai­liaus uni­ver­sa­lu­mas da­ro šią po­zi­ci­ją vie­na stip­res­nių ko­man­do­je. Re­nal­do Sei­bu­čio žai­di­mas ir spar­čiai ky­lan­tis Ar­tū­ro Mi­lak­nio meist­riš­ku­mas pri­me­na ge­riau­sius mū­sų krep­ši­nio is­to­ri­jo­je snai­pe­rius. Man­to Kal­nie­čio au­ra ir meist­riš­ku­mas taip pat duo­da ga­ran­ti­jas vi­sam ko­man­dos sta­bi­lu­mui ir žai­di­mo ko­ky­bei.

   Sau­lius Ju­ce­vi­čius, krep­ši­nio tre­ne­ris, A. Si­rei­kos krep­ši­nio aka­de­mi­jos spor­to di­rek­to­rius:
– Šiuo me­tu Lie­tu­vos vy­rų krep­ši­nio rink­ti­nė­je ma­to­me daug nau­jų vei­dų. Kont­ro­li­nės rung­ty­nės pa­ro­dė, kad vy­rai trykš­ta no­ru ir ener­gi­ja kuo ge­riau su­žais­ti. Ta­čiau drau­giš­ko­se rung­ty­nė­se tiek Lie­tu­vos rink­ti­nė, tiek ki­tos ko­man­dos neatsk­lei­džia vi­sų sa­vo ga­li­my­bių. Kaip bus Eu­ro­pos vy­rų krep­ši­nio čem­pio­na­te, sun­ku pa­sa­ky­ti! Jei­gu vy­rai su­si­tvar­kys su jau­du­liu ir ne­prit­rūks pa­tir­ties, jei­gu ne­nu­si­suks sėk­mė, tai tik­rai tu­rė­tų pa­ko­vo­ti dėl aukš­tų ar aukš­čiau­sių vie­tų.


Mo­te­riš­ka ele­gan­ci­ja – ir „bu­lių kau­ty­nė­se“, ir ant sce­nos su bi­ki­niu

Min­dau­gas MAL­CE­VI­ČIUS

Veik­li, drą­si ir už­si­spy­ru­si. Taip sa­ve pri­sta­to šiau­lie­tė Li­na Kud­ric­kė. Nors šiuo me­tu, kaip pa­ti sa­ko, dir­ba tik­rą sva­jo­nių dar­bą – kir­pyk­lo­je iš plau­kų ku­ria me­ną, jau­na mer­gi­na ne­ga­li pa­mirš­ti ir aist­ros spor­tui. Prieš ku­rį lai­ką ak­ty­viai pra­dė­ju­si pra­kti­kuo­ti kū­no fit­ne­są, da­bar Li­na pa­ste­bi­ma ir ga­na vy­riš­ko­je spor­to ša­ko­je – „bu­lių kau­ty­nė­se“.

 

 
 To­mo MAR­KE­LE­VI­ČIAUS nuo­tr.

No­ras spor­tuo­ti nie­kur ne­dings­ta

Nuo­la­tos be­si­šyp­san­ti kir­pė­ja juo­kia­si, kad dar­bas, ku­ris jai yra tik­rų tik­riau­siais ho­bis, ne­ga­li kenk­ti jo­kiems mo­ters ar mer­gi­nos po­mė­giams. Ir at­virkš­čiai.

„Spor­tuo­ti pra­dė­jau dar vai­kys­tė­je – Šiau­lių ma­nie­že lan­kiau leng­vo­sios at­le­ti­kos tre­ni­ruo­tes: bė­gi­mas, ie­ties me­ti­mas“, – kuk­liai už­si­me­na pa­šne­ko­vė. Dar pri­du­ria, kad Šiau­liuo­se bu­vo vie­na pir­mų­jų mer­gi­nų šuo­li­nin­kių su kar­ti­mi.

Vė­liau trum­pam spor­ti­nę veik­lą esą te­ko nu­trauk­ti, nes rei­kė­jo pra­dė­ti dirb­ti. Ta­čiau no­ras spor­tuo­ti nu­ga­lė­jo – Li­na vie­ną die­ną pra­vė­rė spor­to klu­bo du­ris ir iki šian­dien ne­be­ga­li jų už­ver­ti.

„Tre­ne­ris pa­siū­lė iš­ban­dy­ti fitneso bikinio varžybas. Ga­na ne­blo­gai se­kė­si nuo pat pir­mų die­nų. Po kiek dau­giau nei me­tų in­ten­sy­vių tre­ni­ruo­čių, tik­rai rim­to­se var­žy­bo­se tarp gau­saus bū­rio spor­ti­nin­kių pa­vy­ko gau­ti ir ga­na rim­tą įver­ti­ni­mą – li­kau 8-a“, – pri­si­me­na mer­gi­na.

Ne­bū­ti­na iš sa­vęs rei­ka­lau­ti per daug

Nors ko­ne kas­dien tre­ni­ruo­ja­si ga­na in­ten­sy­viai, daug dė­me­sio ski­ria svei­kai gy­ven­se­nai ir sa­vo mi­ty­bai, pa­šne­ko­vė juo­kia­si, kad apie jo­kius aukš­to ly­gio čem­pio­na­tus kol kas tik­rai ne­sva­jo­ja.

„Yra žmo­nių, ku­rie spor­tuo­ja tik no­rė­da­mi iš sa­vęs iš­spaus­ti mak­si­ma­lų re­zul­ta­tą. Aš sau to­kių tiks­lų ne­ke­liu, nes kiek­vie­na tre­ni­ruo­tė – tai ma­lo­nu­mas. Da­ly­va­vi­mas var­žy­bo­se taip pat reiš­kia ne kaž­ką dau­giau, o ga­li­my­bę pa­tir­ti nau­jus jaus­mus, pa­jaus­ti kon­ku­ren­ci­ją su žmo­nė­mis, sa­ve lai­kan­čiais tik­rais spor­ti­nin­kais“, – įsi­ti­ki­nu­si pa­šne­ko­vė.

Rim­tai su­grie­bė „bu­lių už ra­gų“

Li­na at­vi­rau­ja, kad ji ne­ga­lė­tų rink­tis to­kių spor­to ša­kų, ku­rio­se trūks­ta jau­du­lio, di­džiu­lės ad­re­na­li­no do­zės.

„Dar tuo­met, kai Šiau­liuo­se itin po­pu­lia­rūs bu­vo va­di­na­mie­ji au­to­mo­bi­lių „dra­gai“, var­vin­da­vau sei­lę į kiek­vie­nas to­kias var­žy­bas ir slap­čia sva­jo­da­vau pa­ti sės­ti prie vai­ro“, – pa­sa­ko­ja L. Kud­ric­kė, pa­klaus­ta, kaip jai pa­vyks­ta sa­vy­je su­de­rin­ti to­kius skir­tin­gus vaid­me­nis – kir­pė­ja, kū­no fit­ne­so en­tu­zias­tė ir au­to­mo­bi­lių „bu­lių kau­ty­nių“ da­ly­vė.

Slap­ta sva­jo­nė vi­sai ne­ti­kė­tai iš­si­pil­dė. „Bu­lių kau­ty­nė­se“ pra­dė­jo da­ly­vau­ti vie­nos iš Li­nos drau­gių vy­ras. Jis vie­to­je ne­nus­tygs­tan­čiai mer­gi­nai ir pa­siū­lė grieb­ti „bu­lių“ už ra­gų. „Die­ną prieš da­ly­vau­jant bu­lių kau­ty­nė­se, te­ko įnir­tin­gai mo­ky­tis, kaip val­dy­ti to­kio­se var­žy­bo­se da­ly­vau­jan­čią trans­por­to prie­mo­nę. Įs­pū­džių bu­vo tik­rai daug, o la­biau­siai dė­me­sį at­krei­piau į tai, kad to­kie plie­ni­niai bu­liai mums, mer­gi­noms, ne­su­tei­kia jo­kių pa­to­gu­mų ar pa­pras­ta­me au­to­mo­bi­ly­je įpras­to kom­for­to“, – juo­kia­si pa­šne­ko­vė.

Jo­niš­kio au­tok­ro­so tra­so­je šie­met vy­ku­sio­se „bu­lių kau­ty­nė­se“ da­ly­va­vu­si šiau­lie­tė ne­li­ko ne­pas­te­bė­ta. Mer­gi­nų gru­pė­je Li­na, nu­run­gu­si aš­tuo­nias var­žo­ves, iš­ko­vo­jo 2-ąją vie­tą.

„Dėl to­kio ma­no nu­trūkt­gal­viš­ku­mo la­biau­siai ste­bi­si drau­gai. Jau ne vie­nas klau­sė, ką dar iš­krė­siu“, – šyp­so­si pa­šne­ko­vė.

Tvir­tos ran­kos – ne tik dėl gro­žio

Mer­gi­na at­vi­rau­ja – atei­ty­je dar tik­rai pla­nuo­ja iš­ban­dy­ti vie­ną ki­tą spor­to ša­ką. Tie­sa, ap­leis­ti da­bar­ti­nių tre­ni­ruo­čių, taip pat ne­ke­ti­na.

„Ne vis­ką dar pa­da­riau kū­no fit­ne­so sri­ty­je, lie­ka ne­ma­žai neap­vers­tų var­žo­vų „bu­lių kau­ty­nė­se“, – ener­gin­gai kal­ba ekst­re­ma­lios spor­to ša­kos en­tu­zias­tė.

Tre­ni­ruo­tės, pa­sak pa­šne­ko­vės, kas­dien ati­ma ga­na ne­ma­žai lai­ko. No­rint gra­žių kū­no li­ni­jų, no­rint pa­si­ruoš­ti lengvojo kultūrizmo bikinio var­žy­boms, spor­to sa­lė­je ko­ne kas­dien ten­ka pra­leis­ti po dvi va­lan­das. „Ki­taip ta­riant, per sa­vai­tę vie­ną dar­bo die­ną „dir­bu“ spor­to sa­lė­je“, – sa­ko mer­gi­na.

Sun­ku­mų kil­no­ji­mas, in­ten­sy­vios tre­ni­ruo­tės pa­si­tar­nau­ja ir „bu­lių kau­ty­nė­se“. Nors Li­na juo­kia­si, kad jai dar ne­te­ko var­žy­bų me­tu ban­dy­ti ran­ko­mis kils­te­lė­ti ant šo­no ap­vir­tu­si au­to­mo­bi­lį, tvir­tos ran­kos, iš­tver­mė tik­rai pa­de­da įnir­tin­gai su­kio­jant vai­rą.

„Stai­gūs po­sū­kiai, ma­žas stab­dy­mo, ma­to­mu­mo lau­kas, ag­re­sy­vūs var­žo­vai, di­de­lis grei­tis, au­to­mo­bi­lio vai­ras be stiprintuvo… Tad taip, mik­lu­mo, jė­gos šio­se var­žy­bo­se tik­rai rei­kia“, – ti­ki­na „bu­lių kau­ty­nių“ da­ly­vė.


 Kir­pė­jos pro­fe­si­ją pa­si­rin­ku­si L. Kud­ric­kė sa­ko, kad net ir dirb­da­ma ho­biu ta­pu­sį dar­bą ieš­ko, kuo ga­lė­tų pa­gar­din­ti kas­die­ny­bę. Tad da­ly­va­vi­mas kū­no fit­ne­so var­žy­bo­se ar „bu­lių kau­ty­nė­se“ – ga­li­my­bė spor­tuo­ti ir puo­se­lė­ti mo­te­riš­ku­mą.
 To­mo MAR­KE­LE­VI­ČIAUS nuo­tr.

Bent kar­tą bū­ti­na iš­ban­dy­ti kaž­ką ne­ti­kė­to

Li­na šyp­te­li pa­klaus­ta, kaip ji ver­ti­na tas mer­gi­nas, mo­te­ris, ku­rios gy­ve­na ra­mų gy­ve­ni­mą ir sten­gia­si ne­su­lau­žy­ti mo­te­riš­ku­mo „rė­mų“. „Man to­kių mer­gi­nų gai­la“, – sa­ko ji.

No­rint iš­si­lais­vin­ti, pa­žin­ti sa­ve, pa­sak pa­šne­ko­vės, bū­ti­na gy­ve­ni­me bent kar­tą iš­ban­dy­ti kaž­ką ne­ti­kė­to, kaž­ką, kam rei­kia bent kiek dau­giau pa­stan­gų nei tam, ką da­ro­me kas­dien.

„Kū­no fit­ne­so tre­ni­ruo­čių me­tu daug va­lios rei­ka­lau­ja ne tik pa­čios tre­ni­ruo­tės. Ga­na sun­ku sau, mer­gi­nai, pa­sa­ky­ti, kad ne­ga­li­ma val­gy­ti tam tik­rų mais­to pro­duk­tų, kad rei­kia kas­dien kaž­ką au­ko­ti, no­rint at­ras­ti lai­ko spor­tuo­ti. Bet juk gy­ve­na­me tik vie­ną kar­tą“, – sa­ko Li­na.

Ir pur­vy­ne mer­gi­na tu­rė­tų iš­lik­ti ele­gan­tiš­ka

Tie­sa, iš­sau­go­ti mo­te­riš­ku­mą, kad ir kur ei­tum, kad ir ką da­ry­tum, pa­sak pa­šne­ko­vės, yra be ga­lo svar­bu. „Net ir pur­vuo­se su au­to­mo­bi­liu be­si­taš­kan­ti mer­gi­na ne­tu­rė­tų bū­ti vi­sa mur­zi­na. Tuo mer­gi­nos ir ypa­tin­gos, kad iš­lai­ky­ti mo­te­riš­ku­mą jos tu­rė­tų vi­sur. Juk la­bai svar­bu tiek spor­tuo­jant ne­tap­ti vy­ru, tiek at­si­sė­dus prie au­to­mo­bi­lio vai­ro bei pa­šė­lu­siu grei­čiu le­kiant į var­žo­vą, tai da­ry­ti su mo­te­riš­ka ele­gan­ci­ja“, – juo­kia­si ji.

Nors ad­re­na­li­no, be jo­kios abe­jo­nės, dau­giau „bu­lių kau­ty­nė­se“, jau­du­lio, spor­ti­nin­kės tei­gi­mu, ne­pa­ly­gi­na­mai dau­giau kū­no fit­ne­so var­žy­bo­se. „Ko­dėl? Tur­būt dėl to, kad vi­sai ša­lia ta­vęs yra daug žmo­nių, prieš ku­riuos at­si­sto­ji be­veik nuo­ga. To­dėl ne­ga­li ne­jau­din­ti, ypa­tin­gai tuo­met, kai kon­ku­ruo­ti ten­ka vie­nos už ki­tą gra­žes­nių mer­gi­nų ap­sup­ty­je“, – at­vi­rau­ja pa­šne­ko­vė.

Ta­čiau ji ne­sle­pia, kad vie­na di­des­nių sva­jo­nių su­si­ju­si vi­sai ne su kū­no fit­ne­su. „No­rė­čiau da­ly­vau­ti aukš­tes­nio ly­gio „bu­lių kau­ty­nė­se“, kur bū­tų ga­li­ma su­dau­žy­ti vie­ną ki­tą bran­ges­nę ma­ži­ną“, – juo­kia­si Li­na.

Ar tai tik jau­nat­viš­kas šėls­mas? Mer­gi­na sa­ko, kad sva­jo­nės tuo ir gra­žios, jog ne­bū­ti­nai tu­ri tu­rė­ti la­bai lo­giš­ką, vi­siems su­pran­ta­mą paaiš­ki­ni­mą.

 


Ne­pa­vyks­ta pri­si­vers­ti spor­tuo­ti? As­me­ni­nis tre­ne­ris tu­ri nau­din­gų pa­ta­ri­mų

Min­dau­gas MAL­CE­VI­ČIUS

Dau­ge­lis sa­vait­raš­čio “Šiau­liai plius” kal­bin­tų pa­šne­ko­vų pri­si­pa­žįs­ta – ak­ty­viai spor­ti­nei veik­lai vis ne­pa­vyks­ta ras­ti lai­ko ar, grei­čiau, va­lios. Net­rūks­ta ir to­kių pa­si­tei­si­ni­mų, esą sa­va­ran­kiš­kai spor­tuo­ti trūks­ta ži­nių, o spor­to klu­bų pa­slau­gos – ne vi­siems įkan­da­mos. Tad ką da­ry­ti? Pa­si­ro­do, net ir to­kio­je si­tua­ci­jo­je išei­tis yra. As­me­ni­nis tre­ne­ris Re­mi­gi­jus Bim­ba sa­ko, kad no­rint pri­si­vers­ti spor­tuo­ti, už­ten­ka tu­rė­ti la­bai konk­re­tų tiks­lą.

 


 Ar no­rint pri­si­vers­ti spor­tuo­ti bū­ti­nas „prie­vaiz­das“ ra­gi­nan­tis tai da­ry­ti? Tre­ne­ris R. Bim­ba sa­ko, kad nie­ko pa­na­šaus – svar­biau­sia tu­rė­ti aiš­kų tiks­lą ir tvir­tai ži­no­ti, ko­dėl tai da­ro­ma.
Re­mi­gi­jaus BIM­BOS as­me­ni­nio ar­chy­vo nuo­tr.

Sva­jo­jant apie gra­žų kū­ną, neuž­ten­ka to tik no­rė­ti

– Su­si­for­ma­vu­si nuo­mo­nė, esą mer­gi­nos lie­ja pra­kai­tą dėl gra­žes­nių kū­no li­ni­jų, o vai­ki­nai – no­rė­da­mi už­siau­gin­ti rau­me­nų. Ta­čiau kas iš tie­sų pa­ska­ti­na žmo­gų pra­dė­ti spor­tuo­ti? – tei­rau­ja­mės R. Bim­bos.

– Išs­kir­čiau dvi am­žiaus gru­pes. Tai žmo­nės iki 30 me­tų am­žiaus ir vy­res­ni. Pir­mo­sios gru­pės at­sto­vai spor­tuo­ja no­rė­da­mi tu­rė­ti gra­žų kū­ną, t. y. no­rė­da­mi at­ro­dy­ti pa­trauk­liai, lyg mo­de­liai ant žur­na­lo vir­še­lio. Ta­čiau kam jau virš 30-im­ties ar net 40-im­ties, ak­tua­lus ne tik gro­žis, bet ir svei­ka­ta. To­dėl to­kių žmo­nių pa­grin­di­nis sti­mu­las spor­tuo­ti – no­ras bū­ti svei­kiems, ge­rai jaus­tis.

– Ką ga­lė­tu­mė­te pa­tar­ti tiems, ku­rie kas­met per įvai­rias pro­gas sau pa­si­ža­da, kad vis­kas – nuo ryt­die­nos pra­dės spor­tuo­ti, ta­čiau išau­šus nau­jai die­nai, šį pa­ža­dą vis nu­ke­lia iki „ge­res­nių“ lai­kų?

– No­rint pra­dė­ti re­gu­lia­riai mankš­tin­tis, neuž­ten­ka sau pa­sa­ky­ti, kad to no­ri. La­bai svar­bu tu­rė­ti tiks­lą, dėl ko tai bus da­ro­ma. To ne­pa­da­rius, vi­sos “sutartys” su sa­vi­mi taip ir lie­ka neį­gy­ven­din­tos. Taip pat la­bai svar­bu ne­pa­mirš­ti eta­pi­nių, t. y. ma­žes­nių tiks­lų, ku­rie pa­de­da nu­kak­ti iki pa­grin­di­nės sto­te­lės. Eta­pi­niai tiks­lai žmo­gui rei­ka­lin­gi tam, kad tas di­dy­sis tiks­las, ver­čian­tis spor­tuo­ti, ne­pa­si­ro­dy­tų per di­de­lis ir vi­sai neį­gy­ven­di­na­mas.

– Taip išei­tų, kad no­ras tu­rė­ti gra­žų kū­ną jau ir yra Jū­sų mi­nė­tas di­dy­sis tiks­las?

– Gra­žiai at­ro­dy­ti no­ri vi­si. Bet vi­sa tai – per daug abst­rak­tu. No­rint tik­rai pra­dė­ti spor­tuo­ti, rei­kia vis­ką la­biau su­si­konk­re­tin­ti. Pa­vyz­džiui, jei mer­gi­na no­ri spor­tuo­da­ma su­liek­nė­ti, tai ji tu­ri sau iš­kel­ti tiks­lą, tar­kim, pa­siek­ti, kad kū­no rie­ba­li­nis au­di­nys bū­tų 20 ar 25 pro­c. Ki­tas tiks­las ga­li bū­ti pa­di­din­ti ar su­ma­žin­ti konk­re­čios kū­no da­lies apim­tis.

Dar re­ko­men­duo­čiau tre­ni­ruo­čių pra­džio­je pa­si­kon­sul­tuo­ti su tre­ne­riu. La­bai svar­bu, kad tre­ne­ris įver­tin­tų spor­tuo­jan­čio­jo fi­zi­nį pa­si­ren­gi­mą, at­lik­tų spe­cia­lius tes­tus. Tai pa­de­da kont­ro­liuo­ti tre­ni­ruo­čių ei­gą ir nu­sta­ty­ti, ku­rie ro­dik­liai yra ge­ri, o ku­riuos – bū­ti­na to­bu­lin­ti. Tuo­met tre­ne­ris spor­tuo­jan­čia­jam iš­ke­lia konk­re­čius už­da­vi­nius. Pa­vyz­džiui, jei žmo­gaus rie­ba­lų kie­kis per di­de­lis, nu­si­brė­žia­ma “linija”, ką rei­kia da­ry­ti, kad si­tua­ci­ja pa­si­tai­sy­tų. O ro­dik­lių, ku­rie ga­li bū­ti sti­mu­las spor­tuo­ti, yra la­bai daug: silp­ni rau­me­nys, ma­ža žmo­gaus iš­tver­mė, pra­sta šir­dies ir krau­ja­gys­lių sis­te­ma, že­mas mak­si­ma­laus de­guo­nies su­var­to­ji­mo koe­fi­cien­tas ir pan.

Tre­ni­ruo­čių pra­džio­je įver­ti­nus tam tik­rus ro­dik­lius, tre­ne­ris pa­ro­do, kad žmo­gus da­bar yra, kal­bant me­ta­fo­riš­kai, taš­ke A, o spor­tuo­jant rei­kia “nukeliauti” į taš­ką B. Tuo­met, tu­rint tiks­lą, be­lie­ka ne­pa­mirš­ti kont­ro­liuo­ti, kaip se­ka­si “kelionė” iki mi­nė­to taš­ko B.

– Trum­pam pa­mirš­ki­me ne­ga­lin­čius pri­si­vers­ti spor­tuo­ti ir pa­kal­bė­ki­me apie tai, ku­riuo me­tų lai­ku žmo­nės spor­tuo­ja ak­ty­viau­siai? Ko­dėl?

– Pas­te­bi­ma, kad ak­ty­viau žmo­nės spor­tuo­ja nuo ru­dens iki pa­va­sa­rio. Bet tai nė­ra ryš­ki ten­den­ci­ja, ka­dan­gi yra ir to­kių, ku­rie la­biau pro­pa­guo­ja se­zo­ni­nes spor­to ša­kas, to­kias kaip va­ži­nė­ji­mą­si dvi­ra­čiu ar irk­la­vi­mą. To­dėl spor­tuo­jan­čių kon­tin­gen­tas ne­re­tai kei­čia­si ir tuos, ku­rie ak­ty­viau spor­ta­vo nuo ru­dens iki pa­va­sa­rio, kei­čia ak­ty­viai spor­tuo­jan­tys nuo pa­va­sa­rio iki ru­dens.

Spor­tuo­jant la­bai svar­bu sku­bė­ti pa­leng­va

– Vis la­biau po­pu­lia­rė­ja bė­gio­ji­mas, ypač va­sa­ros me­tu. Ta­čiau ar vi­suo­met bė­gi­kai ži­no, kaip tai da­ry­ti tei­sin­gai ir sau ne­pa­kenk­ti? Gal net ir čia yra ko­kia nors me­to­di­ka?

– Me­to­di­ka, be abe­jo, yra. Kaip ir vi­so­se spor­to rū­šy­se. Ta­čiau svar­biau­sia, ką pa­mirš­ta ne­pa­ty­rę bė­gi­kai, yra sek­ti sa­vo pul­są. Bū­tent pul­sas yra pa­grin­di­nis pa­ra­met­ras, ku­ris bė­gi­mo me­tu lei­džia spręs­ti apie spor­tuo­jan­čio­jo šir­dies ir krau­ja­gys­lių sis­te­mos funk­cio­na­vi­mą. Jei bė­gi­mo me­tu pul­sas yra per aukš­tas, ak­ty­vi fi­zi­nė veik­la ken­kia or­ga­niz­mui. Tai ža­lin­ga net jau­nam or­ga­niz­mui, nors jau­nuo­liai, bė­gan­tys iki pa­mė­ly­na­vi­mo, tie­siog juo­kia­si, kad ge­rai iš­pra­kai­ta­vo. Iš tie­sų rea­ly­bė ki­ta, nes tai ne kas ki­ta, kaip su­ni­nis tre­ni­ruo­čių efek­tas, ga­lin­tis pri­ves­ti prie įvai­riau­sių or­ga­niz­mo pa­to­lo­gi­jų. Toks ne­pro­tin­gas bė­gio­ji­mas ar už­siė­mi­mai ki­ta fi­zi­ne veik­la itin pa­vo­jin­ga, vy­res­nio am­žiaus spor­to en­tu­zias­tams.

Jei pul­sas per že­mas – tre­ni­ruo­tė ap­skri­tai yra nee­fek­ty­vi, nes žmo­gus tik mankš­ti­na­si, bet rea­liai ne­ge­ri­na sa­vo tre­ni­ruo­tu­mo, mak­si­ma­laus de­guo­nies su­nau­do­ji­mo koe­fi­cien­to, ki­tų ro­dik­lių.

– Ko­kias dar klai­das daž­niau­siai da­ro žmo­nės, pra­dė­ję spor­tuo­ti?

– Daž­niau­sia ma­no pa­ste­bi­ma klai­da – tre­ni­ruo­tės pa­gal tas pro­gra­mas, ku­rios yra skir­tos jau pa­žen­gu­siems spor­ti­nin­kams ar net pro­fe­sio­na­lams. Taip pa­slys­ti ga­na leng­va, nes vi­si mes no­ri­me at­ro­dy­ti kaip ži­no­mi spor­ti­nin­kai ir ne­są­mo­nin­gai į juos ly­giuo­ja­mės (juo­kia­si). Bet ver­tė­tų pri­si­min­ti, kad spor­ti­nin­kas, į ku­rį ly­giuo­ja­si pra­de­dan­tis spor­tuo­ti, in­ten­sy­viai tre­ni­ruo­ja­si jau 20 me­tų, o gal ir dar dau­giau. Tad vi­si žings­niai, at­kar­to­ji­mas to, ką da­ro pro­fe­sio­na­las, jo­kių bū­dų ne­tin­ka pra­de­dan­čia­jam. Ga­lu­ti­nis re­zul­ta­tas ga­na aiš­kus – pa­spor­ta­vęs pa­gal ne­tin­ka­mą pro­gra­mą ku­rį lai­ką, toks “sportininkas” tie­siog už­springs­ta ir su­sto­ja ar­ba per­si­tre­ni­ruo­ja. Nie­ka­da ne­spor­ta­vu­siam žmo­gui net ir pa­ti leng­viau­sia, pa­pras­čiau­sia pro­gra­ma duos ne­pa­ly­gi­na­mai di­des­nį efek­tą už tą, ku­ri jam dar neį­kan­da­ma. To­dėl la­bai svar­bu, kad krū­vis or­ga­niz­mui bū­tų di­di­na­mas la­bai nuo­sek­liai.

Ir na­mai ga­li tap­ti rim­tu spor­to klu­bu

– Vie­ni, pa­si­ry­žę ak­ty­viai spor­ti­nei veik­lai, trau­kia į spor­to klu­bus, ki­ti ren­ka­si tre­ni­ruo­tes na­muo­se. Ką rei­kė­tų ži­no­ti prieš už­sii­mant to­kia veik­la na­mų są­ly­go­mis?

– Na­mų są­ly­go­mis spor­tuo­ti tik­rai įma­no­ma. Tai nie­kuo ne­pras­tes­nė mankš­ta kaip spor­to klu­be. Tik, no­rint spor­tuo­ti na­muo­se, rei­ka­lin­gas mi­ni­ma­lus spor­ti­nis in­ven­to­rius. Tar­kim, sie­kiant pa­lai­ky­ti ge­rą fi­zi­nę for­mą, už­ten­ka na­muo­se tu­rė­ti elas­ti­nių gu­mų, ba­lan­si­nę len­tą, mankš­tos ka­muo­lį ir ki­li­mė­lį. No­rint dar pa­siau­gin­ti ir rau­me­nų ma­sę, na­tū­ra­lu, kad teks pa­si­rū­pin­ti su­ren­ka­mais svar­me­ni­mis. Bet sie­kiant tik „de­gin­ti“ ne­rei­ka­lin­gus rie­ba­lus ar pa­lai­ky­ti ge­rą fi­zi­nę kon­di­ci­ją, tik­rai už­ten­ka anks­čiau mi­nė­to, daug iš­lai­dų ne­rei­ka­lau­jan­čio in­ven­to­riaus.

– Ko­kios dar, be jau ap­tar­tų mankš­tų na­mų są­ly­go­mis ir bė­gio­ji­mo, ga­li bū­ti tre­ni­ruo­čių for­mos, ne­rei­ka­lau­jan­čios bran­gių in­ves­ti­ci­jų vyks­tant į spor­to klu­bus?

– Kad žmo­gus, nie­ka­da ne­spor­ta­vęs, pra­dė­tų mankš­tin­tis, jį pir­miau­sia vis tiek rei­kia pa­mo­ky­ti, kaip tai da­ry­ti tai­syk­lin­gai. Ki­taip ga­li­ma sau pa­kenk­ti, o ne pa­dė­ti. Net tre­ni­ruo­jan­tis na­mų są­ly­go­mis ar kie­me, rei­kia ži­no­ti, nuo ko pra­dė­ti, kaip vis­ką at­lik­ti tei­sin­gai. To­dėl bent kar­tą ap­si­lan­ky­ti spor­to klu­be ir pa­si­kon­sul­tuo­ti su tre­ne­riu, ma­nau, nau­din­ga.

– Dau­ge­ly­je pa­sau­lio vie­tų itin po­pu­lia­ru tu­rė­ti as­me­ni­nį tre­ne­rį, ku­ris ne tik su­da­ro tin­ka­mas pro­gra­mas, bet yra ir žmo­gus, pa­de­dan­tis ne­mes­ti vis­ko, dar ne­pa­sie­kus už­si­brėž­to tiks­lo. Ar lie­tu­viai jau ir­gi daž­nai krei­pia­si į as­me­ni­nį tre­ne­rį?

– Su­si­do­mė­ji­mas au­ga, bet dar la­bai daž­nai lie­tu­viai vis­ką sten­gia­si da­ry­ti sa­vo jė­go­mis. Taip el­gia­ma­si ne dėl są­mo­nin­gu­mo trū­ku­mo. Grei­čiau dėl to, kad as­me­ni­nio tre­ne­rio pa­slau­gos ga­na ne­pi­gios, o lie­tu­vių at­ly­gi­ni­mai – vie­ni že­miau­sių Eu­ro­po­je. Jei žmo­nės už­dirb­tų dau­giau, ma­nau, la­biau in­ves­tuo­tų į sa­vo kū­ną, svei­ka­tą. Ki­ta ver­tus, vis daž­niau į tre­ne­rį krei­pia­ma­si vien tik pra­šant su­da­ry­ti as­me­ni­nę spor­ta­vi­mo pro­gra­mą. Tai ir­gi ge­rai, nes ne­bū­ti­na, kad tre­ne­ris sto­vė­tų ša­lia kiek­vie­nos tre­ni­ruo­tės me­tu. Svar­biau­sia – spor­tuo­ti (juo­kia­si).

 


Kie­mo sker­si­nis paaug­liams tam­pa trau­kos cent­ru

Min­dau­gas MAL­CE­VI­ČIUS

Jei ant­rą kar­tą tek­tų rink­tis – ei­ti į krep­ši­nio var­žy­bas ar ste­bė­ti gat­vės gim­nas­tų tre­ni­ruo­tę, grei­čiau­siai rink­čiau­si ant­rą­jį va­rian­tą. Ir vi­sai ne to­dėl, kad ne­mėgs­tu krep­ši­nio. Prie­šin­gai. Tie­siog ne­ga­li­ma ne­si­ža­vė­ti tuo, ką da­ro ne­ma­žas bū­rys spor­tiš­kų jau­nuo­lių. Užuot die­nas lei­dę su alaus bu­te­liu ran­ko­je ar prie kom­piu­te­rio, jie sku­ba į nu­šiu­ru­sią lau­ko aikš­te­lę ir ant sker­si­nio at­lie­ka kva­pą gniau­žian­čius pra­ti­mus.

 


 Ne dėl pi­ni­gų, ne dėl šlo­vės ar ap­lin­ki­nių ra­gi­ni­mo, o vien tik dėl no­ro spor­tuo­ti. Tik to­kios mo­ty­va­ci­jos ve­da­mas gra­žus bū­rys jau­nuo­lių die­nas prie kom­piu­te­rio vis daž­niau kei­čia į ak­ty­vų lais­va­lai­kį ant gat­vės sker­si­nių.
Ro­ber­to Bal­čiū­no as­me­ni­nio ar­chy­vo nuo­tr.

Kiek iš tie­sų yra spor­tiš­kų vy­rų?

Pak­laus­tas, ko­dėl nuolat eina į skersinių aikštelę, sep­ty­nio­lik­me­tis Ed­ga­ras šyp­te­li ir rė­žia, esą net 70 pro­c. vy­rų sa­ve lai­ko spor­tiš­kais, bet iš tie­sų spor­tiš­ki yra tik ko­kie 13 pro­c. „Ne­no­riu bū­ti tos di­džio­sios ma­sės dalimi, no­riu bū­ti tik­rai spor­tiš­kas“, –

sa­ko Šiau­liuo­se gy­ve­nan­tis vai­ki­nas, sa­ve va­di­nan­tis gat­vės gim­nas­tu.

Ši spor­to ša­ka, kaip sa­ko jos at­sto­vai, yra nau­jas, ne­re­tai ekst­re­ma­lus už­siė­mi­mas žmo­nėms, ku­rie nea­be­jin­gi sa­vo svei­ka­tai. Vie­na iš es­mi­nių gat­vės gim­nas­ti­kos idė­jų yra grį­ži­mas prie už­mirš­to me­no –

pra­ti­mai su sa­vo kū­no svo­riu ir jų per­kū­ri­mas pa­nau­do­jant sa­vo vaiz­duo­tę.

Tie­sa, tai nė­ra vi­sai nau­jas iš­ra­di­mas, nes kai ku­riuo­se vaiz­do kli­puo­se, vaiz­duo­jan­čiuo­se gy­ve­ni­mą iki 2000-ųjų, ga­li­ma pa­ma­ty­ti vai­ki­nu­kus, at­lie­kan­čius pri­si­trau­ki­mus ant švie­so­fo­rų, au­to­bu­sų sto­te­lių skersinių… Ta­čiau Lie­tu­vo­je vi­suo­ti­nio su­si­do­mė­ji­mo gat­vės gim­nas­ti­ka su­si­lau­kė vos prieš ke­le­rius me­tus.

„Mums, gy­ve­nan­tiems to­liau nuo mies­to cent­ro, la­bai svar­bu ir tai, kad ga­li­me to­bu­lin­ti sa­vo kū­ną, spor­tuo­ti, ne­skir­da­mi tam daug pi­ni­gų“, – sa­ko gat­vės gim­nas­ti­ką at­ra­dęs Ro­ber­tas.

Tre­ni­ruo­tės – ant sa­vo su­konst­ruo­tų sker­si­nių

Vai­ki­nas, gi­męs ir au­gęs ne­to­li Šiau­lių esan­čia­me kai­me, šian­dien džiau­gia­si, kad jau ku­rį lai­ką gat­vės gim­nas­ti­kos bend­ra­min­čių gre­tos au­ga.

„Kai prieš tre­jus me­tus pa­ma­čiau tuo už­sii­man­čius ke­lis drau­gus mies­te, la­bai su­si­do­mė­jau. Grį­žau na­mo ir su drau­gais ki­bo­me į dar­bą – per ge­rą pus­die­nį pa­si­sta­tė­me sker­si­nius ir pra­dė­jo­me spor­tuo­ti“, – pa­sa­ko­ja gat­vės gim­nas­tas.

Prie nau­jo kai­me esančio įren­gi­nio ne­tru­kus su­si­bū­rė smal­suo­liai. Vie­ni tie­siog ste­bė­jo drau­gų ban­dy­mus pri­trauk­ti sa­vo kū­ną prie sker­si­nio, ki­ti sku­bė­jo iš­ban­dy­ti, ar iš tie­sų vis­kas taip leng­va, kaip at­ro­do žiū­rint iš ša­lies.

„Šian­dien mū­sų jau – ke­lias­de­šimt. Tad, nors tre­ni­ruo­tis pui­kiai tin­ka ir na­mų kie­mas su mė­gė­jiš­kai įreng­ta lau­ko aikš­te­le, daž­nai va­žiuo­ja­me į Šiau­lius ir su­si­tin­ka­me su bend­ra­min­čiais“, –

pa­sa­ko­ja jau­nuo­lis.

Vis­kas gat­vės sti­liu­mi

Lie­tu­vo­je dar tik po­pu­lia­rė­jan­ti spor­to ša­ka pa­ma­žu jau įgau­na pa­grei­tį – so­cia­li­nia­me tink­la­la­py­je „Fa­ce­book“ įkur­ta gat­vės gim­nas­tus vie­ni­jan­ti vie­ša gru­pė, pra­dė­ti reng­ti įvai­rūs tur­ny­rai, ku­rie vyks­ta ne tik di­džiuo­siuo­se mies­tuo­se, bet ir ma­žes­niuo­se mies­te­liuo­se.

Bet, Ro­ber­to tei­gi­mu, no­rint šiuo spor­tu už­siim­ti la­bai rim­tai, pa­vyz­džiui, ruoš­tis net ir tarp­tau­ti­nėms var­žy­bos, ku­rių da­bar tik­rai ne­trūks­ta, rei­kia ne tik ko­ky­biš­kes­nių lau­ko aikš­te­lių, bet ir di­džiu­lės pa­ties spor­ti­nin­ko va­lios.

„Gat­vės gim­nas­ti­kos es­mė – gat­vė. To­dėl di­džio­ji da­lis spor­ti­nin­kų ne­var­to­ja jo­kių mais­to pa­pil­dų. Juos po ge­ros tre­ni­ruo­tės at­sto­ja ge­ra po­rci­ja varš­kės“, – juo­kia­si Ro­ber­tas. O ir tre­ne­riai, kaip tik­ra­me gat­vės gy­ve­ni­me, šiems jau­nuo­liams vi­sai ne­rei­ka­lin­gi. Gat­vės gim­nas­tas pa­sa­ko­ja, kad vi­sus įdo­mes­nius triu­kus ant sker­si­nio ga­li­ma ras­ti in­ter­ne­te.

„In­ter­ne­te mo­ko­mės ir kū­no pa­slap­čių – žiū­ri­me vi­deo, skai­to­me straips­nius, ku­riuo­se kal­ba­ma apie skir­tin­gų rau­me­nų gru­pių sa­vy­bes. Svar­biau­sia –

ne tik at­lik­ti ge­rą triu­ką, bet ir pa­žin­ti sa­vo kū­ną“, – įsi­ti­ki­nęs vai­ki­nas.

Dėl dai­les­nių kū­no li­ni­jų ir ne tik...

Di­džiau­sia mo­ty­va­ci­ja vis­ką ant sker­si­nio pa­da­ry­ti kuo ge­riau – gat­vės drau­gai. Ro­ber­tas juo­kia­si, esą pa­ma­tę, kad ku­ris nors iš drau­gų iš­mo­ko nau­ją triu­ką, vi­si ki­ti taip pat sku­ba iš­ban­dy­ti.

„Va­ria­ci­jų, ką ga­li­ma nu­veik­ti gat­vės gim­nas­tui, yra be ga­lo daug – su­ktu­kai, įvai­rūs skir­tin­gos kū­no pa­dė­ties už­stū­mi­mai ant sker­si­nio ir pa­na­šiai“, – sa­ko jau­na­sis spor­ti­nin­kas.

Pak­laus­tas, ar gat­vės gim­nas­ti­ka – tik tik­rų vy­rų už­siė­mi­mas, pa­šne­ko­vas sku­ba pa­sa­ko­ti, kad vis daž­niau su­lau­kia­ma ir dai­lio­sios ly­ties at­sto­vių su­si­do­mė­ji­mo.

„Ant sker­si­nio vai­ki­nai pui­kiai iš­tre­ni­ruo­ja sa­vo kū­ną. Tai ma­ty­da­mos ir mer­gi­nos ne­si­bo­di da­ry­ti pri­si­trau­ki­mus, at­lie­ka įvai­kius ki­tus pra­ti­mus, nes ne tik no­ri neat­si­lik­ti nuo mū­sų, bet dar ir džiau­gia­si pa­dai­lin­ta fi­gū­ra“, – juo­kia­si Ro­ber­tas.

Tik­ro­je gat­vė­je gat­vės gim­nas­tas ne­si­jau­čia sau­gus?

Nuo rug­sė­jo tęs­ti moks­lų į Šiau­lius iš­vyks­tan­tis gat­vės gim­nas­tas vi­lia­si, kad pa­li­kus gim­tų­jų na­mų kie­mo aikš­te­lę, įreng­tą sa­vo­mis ran­ko­mis, to­liau sėk­min­gai ga­lės spor­tuo­ti ir mies­te. Juo la­biau kad į šį mies­tą jau ku­ris lai­kas ir taip va­ži­nė­ja su­si­tik­ti su bend­ra­min­čiais.

„Tik la­bai gai­la, kad net mū­sų pa­čių pa­si­da­ry­ti lau­ko sker­si­niai daž­nai bū­na kur kas ge­res­nės būk­lės nei šiau­lie­tiš­kos, dar so­viet­me­čiu įreng­tos lau­ko aikš­te­lės. Kar­tais ten­ka la­bai ge­rai pa­suk­ti gal­vą, ap­vaikš­čio­ti ne vie­ną ra­jo­ną, kol pa­vyks­ta ras­ti vie­tą, tin­ka­mą pa­spor­tuo­ti. Mat di­de­lė da­lis Šiau­liuo­se įreng­tų lau­ko sker­si­nių vi­sai pa­se­nę, ne­sau­gūs“, – sa­ko gat­vės spor­to en­tu­zias­tas.

Ta­čiau op­ti­miz­mo vai­ki­nas ne­sto­ko­ja. Esą si­tua­ci­ja pa­si­keis­tų, jei vai­ki­nu­kai iš Šiau­lių ir ap­lin­ki­nių kai­mų pa­sek­tų gat­vės gim­nas­tų „Pro­ject May­hem“ ko­man­dos, šie­met lai­mė­ju­sios „Lie­tu­vos ta­len­tų“ kon­kur­są, pa­vyz­džiu. „Svar­bu, kad mums ne­prit­rūk­tų va­lios ir no­ro spor­tuo­ti“, – en­tu­zias­tin­gai kal­ba Ro­ber­tas.

 


Ge­di­mi­nas Žu­kas: „Vos iš­gy­ve­na­me iš sti­pen­di­jų, bet taip – esa­me tur­tin­gi!“

Min­dau­gas MAL­CE­VI­ČIUS

Pa­sau­lį ste­bi­nan­tys sa­vo pui­kiu žai­di­mu, pa­sau­lio kur­čių­jų krep­ši­nio čem­pio­nai gim­to­jo­je ša­ly­je – nie­kam neį­do­mus. Bent jau taip sa­ko pa­tys spor­ti­nin­kai, ku­rie, pa­pra­šę per te­le­vi­zi­ją žmo­nėms pa­ro­dy­ti sa­vo su­tik­tu­ves, iš ži­niask­lai­dos kas­kart su­lau­kia at­sa­ky­mo, esą tam nė­ra... žmo­giš­kų­jų re­sur­sų. Šie­met Tai­va­ne vy­ku­sia­me čem­pio­na­te ta­pęs vie­nu iš tri­jų rink­ti­nės re­zul­ta­ty­viau­sių žai­dė­jų ir na­mo par­si­ve­žęs re­zul­ta­ty­viau­sio žai­dė­jo tau­rę šiau­lie­tis Ge­di­mi­nas Žu­kas sa­ko, kad net iš­gy­ve­nan­tys tik iš kuk­lių spor­to sti­pen­di­jų, ant kak­lo už­si­ka­bi­nę pa­sau­lio čem­pio­nų me­da­lius ne­gir­din­tys spor­ti­nin­kai jau­čia­si la­bai tur­tin­gi.

 


 Krep­ši­nin­kai – vie­ni iš dau­giau­siai už­dir­ban­čių spor­ti­nin­kų, bet neį­ga­lių­jų pa­sau­ly­je to ne­jau­čia­ma.

– Pa­sau­lio kur­čių­jų krep­ši­nio čem­pio­na­te jau tre­čią kar­tą iš ei­lės iš­ko­vo­jo­te auk­so me­da­lius. Ko­kią ži­nu­tę šia per­ga­le pa­siun­tė­te Lie­tu­vai ir vi­sam pa­sau­liui?

– As­me­niš­kai aš du kar­tus iš ei­lės ta­pau pa­sau­lio kur­čių­jų krep­ši­nio čem­pio­nu (Pa­ler­mo, Ita­li­jo­je 2011 m. ir Taoyuan, Tai­va­ne 2015 m. – aut. pa­st.). O mes, kaip ko­man­da, šie­met vėl įro­dė­me, kad mo­ka­me ko­vo­ti ir žais­ti krep­ši­nį ne blo­giau nei ir vi­si ki­ti gir­din­tys. Ir pri­mi­nė­me – net su la­bai mi­ni­ma­liu fi­nan­sa­vi­mu, ski­ria­mu pa­si­ren­gi­mo sto­vyk­loms, ga­li­ma pa­siek­ti aukš­tų re­zul­ta­tų. Ti­kiu, kad mū­sų val­džios vy­rai gir­dė­jo, ko­kius pa­sie­ki­mus tu­ri­me, ir no­rė­tų­si, kad at­kreip­tų dė­me­sį į tai, jog Lie­tu­vos kur­čių­jų vy­rų rink­ti­nei rei­ka­lin­gas di­des­nis fi­nan­sa­vi­mas sto­vyk­loms, ap­ran­goms, gy­dy­to­jams...

– To­kių fan­tas­tiš­kų re­zul­ta­tų, ko­kius tu­ri rink­ti­nė ir Jūs as­me­niš­kai, ga­lė­tų pa­vy­dė­ti bet ku­rios spor­to ša­kos at­sto­vai. Kur Lie­tu­vos kur­čių­jų krep­ši­nio rink­ti­nės sėk­mės pa­slap­tis? Gal, kal­bant pu­siau juo­kais, per silp­ni var­žo­vai ar la­bai ge­rai fi­nan­siš­kai ap­rū­pin­ta rink­ti­nė?

– Lie­tu­vos kur­čių­jų rink­ti­nę tre­ni­ruo­ja Al­gi­man­tas Ša­tas, ku­ris yra tik­ras šios sri­ties pro­fe­sio­na­las ir ži­no, kaip pa­ska­tin­ti sa­vo auk­lė­ti­nius pa­da­ry­ti neį­ma­no­mus da­ly­kus. Tre­ne­ris pui­kiai su­ge­ba mo­ty­vuo­ti ir ska­tin­ti nie­ka­da ne­pa­si­duo­ti, žings­nis po žings­nio ei­ti tiks­lo link.

Kal­bant apie prie­ši­nin­kų ko­man­das, jos ne­bu­vo silp­nos. Tik, ma­no ma­ny­mu, mes žy­miai ge­riau bu­vo­me pa­si­ren­gę mo­ra­liš­kai ir tu­rė­jo­me di­des­nį no­rą žais­ti, to­dėl jau nuo pat pir­mo kė­li­nio „už­lauž­da­vo­me“ jų žai­di­mą ir ne­leis­da­vo­me įsi­verž­ti į prie­kį.

Kas apie fi­nan­sa­vi­mą... Sto­vyk­lų me­tu gy­ven­da­vo­me stu­den­tų bend­ra­bu­čiuo­se, spor­tuo­da­vo­me sa­lė­se, kur bū­da­vo tik po­ra du­šų, ir val­gy­da­vo­me bend­ra­bu­čių val­gyk­lo­se, kur tie­kia­mas mais­tas ne­pa­si­žy­mi švie­žu­mu ir ko­ky­be. Ta­čiau su­sii­mam ir ken­čiam dan­tis su­kan­dę, kas mums be­lie­ka da­ry­ti (šyp­te­li).

– Žvel­giant iš ša­lies at­ro­do, kad Jūs žai­džia­te to­kį pat krep­ši­nį, ko­kį ne­tru­kus žais Lie­tu­vos vy­rų krep­ši­nio rink­ti­nė Eu­ro­pos vy­rų krep­ši­nio čem­pio­na­te ar ki­ti krep­ši­nin­kai, be­si­run­gian­tys LKL, Eu­ro­ly­go­je. Bet, tur­būt, ne­gir­din­čių­jų krep­ši­nis kaž­kiek ski­ria­si nuo ne­ga­lios ne­tu­rin­čių spor­ti­nin­kų žai­di­mo? Ko­kie tie skir­tu­mai?

– Ne­gir­din­čių­jų krep­ši­nis nuo gir­din­čių­jų ski­ria­si tuo, kad mes be­veik vi­sa­da gi­na­mės zo­ni­ne gy­ny­ba, o jie, gir­din­tys, gi­na­si as­me­niš­kai. Taip gin­tis mums pa­ran­kiau, ka­dan­gi, nors ne­gir­di­me, tu­ri­me pui­kias reak­ci­jas, to­dėl la­bai daž­nai ga­li­me už­spaus­ti var­žo­vus ir pe­rim­ti ka­muo­lius. Gi­nan­tis as­me­niš­kai, rei­kia vi­są lai­ką ste­bė­ti ir ne­pra­leis­ti var­žo­vo. Jei žai­di­mo me­tu pa­si­telk­tu­me as­me­ni­nę gy­ny­bą, mums tai bū­tų ne­nau­din­ga, ka­dan­gi, nors aki­mir­kai nu­si­su­kę į ko­man­dos drau­gą, pra­žiop­so­tu­me prie­ši­nin­kų ėji­mą.

Ki­tas skir­tu­mas tas, kad dau­ge­lis gir­din­čių­jų var­žy­bų me­tu ko­mu­ni­kuo­ja bal­su ir leng­vai su­si­ta­ria, o mums – sun­kiau... Ne­gir­din­tys spor­ti­nin­kai krep­ši­nio aikš­te­lė­je at­lie­ka žy­miai dau­giau dar­bo nei gir­din­tys, mes ko­mu­ni­kuo­ti aikš­te­lė­je ga­li­me tik ges­tais, o tai ap­sun­ki­na žai­di­mą.

– Apie ar­tė­jan­tį Eu­ro­pos vy­rų krep­ši­nio čem­pio­na­tą kal­bos ne­ty­la jau da­bar, kai dar iki jo lie­ka ke­li mė­ne­siai. Bet pa­sau­lio kur­čių­jų krep­ši­nio čem­pio­na­tas, net ir Lie­tu­vai ke­lin­tą kar­tą iš ei­lės iš­ko­vo­jus auk­so me­da­lius, ne­su­lau­kė tiek vi­suo­me­nės, ži­niask­lai­dos dė­me­sio. Kaip ma­no­te, ko­dėl taip yra?

– Nau­jie­nų po­rta­lai pri­pa­žįs­ta, kad kur­čių­jų spor­tas yra spe­ci­fi­nė te­ma. Tad nie­kam ne­ži­no­mi kur­tie­ji ap­skri­tai su­lau­kia ma­žai dė­me­sio. Ži­niask­lai­dai mū­sų pa­sie­ki­mai neį­do­mus, nes, esą, straips­niai apie kur­čių­jų pa­sie­ki­mus neak­tua­lūs skai­ty­to­jams. Tie­sa, šie­met rink­ti­nė su­lau­kė di­des­nio dė­me­sio nei įpras­ta. De­ja, ne dėl mū­sų gra­žaus žai­di­mo, o dėl LTSR him­no, nu­skam­bė­ju­sio iš­kil­min­gos ce­re­mo­ni­jos me­tu vie­toj Lie­tu­vos Res­pub­li­kos him­no. Bet šis in­ci­den­tas – tik di­džiu­lis ži­niask­lai­dos iš­pūs­tas ne­pa­si­ten­ki­ni­mo bur­bu­las.

O skau­džiau­sia, kad kas­kart ta­pus pa­sau­lio čem­pio­nais ir pa­pra­šius žur­na­lis­tų at­vyk­ti nu­fil­muo­ti mū­sų su­grįž­tu­ves, nes no­ri­me Lie­tu­vos žmo­nėms bent jau ži­nių lai­do­je pa­ro­dy­ti jų ša­lį gar­si­nan­čius čem­pio­nus su tau­rė­mis ir me­da­liais, žur­na­lis­tai at­ker­ta, kad ne­tu­ri tam žmo­giš­kų­jų iš­tek­lių.

– Sa­ko­te, kad in­ci­den­tas dėl iš­kil­mių me­tu nu­skam­bė­ju­sio LTSR him­no – tik ži­niask­lai­dos iš­pūs­tas bur­bu­las. Bet ar Jums tai vi­sai ne­su­ga­di­no per­ga­lės džiaugs­mo?

– Vi­sų pir­ma, aš ne­gir­dė­jau per už­da­ry­mo ce­re­mo­ni­ją gro­jan­čio him­no, tie­siog žiū­rė­jau į ky­lan­čią Lie­tu­vos Res­pub­li­kos vė­lia­vą. Vi­sų ant­ra, už­da­ry­mo ce­re­mo­ni­ja vy­ko iš­kart po fi­na­lo var­žy­bų, tad tuo me­tu dar vi­si bu­vo­me per­ga­lės eu­fo­ri­jo­je ir bent jau aš, sto­vė­da­mas ant pa­ky­los, mė­gi­nau su­si­vok­ti, kad mes tik­rai iš­plė­šė­me per­ga­lę prieš tik­rai vie­ną stip­riau­sių ko­man­dų pa­sau­ly­je. Tik vė­liau su­ži­no­jau, kad gro­jo LTSR, o ne Lie­tu­vos Res­pub­li­kos him­ną. Bu­vo keis­ta, kaip su­ge­bė­jo pa­leis­ti ne tą him­ną, bet tai ne­su­ga­di­no man nuo­tai­kos.

– Lie­tu­vos kur­čių­jų krep­ši­nio rink­ti­nei žai­džiant net fi­na­li­nes rung­ty­nes, žiū­ro­vų bu­vo ne­daug. Kiek Jums as­me­niš­kai svar­bus sir­ga­lių pa­lai­ky­mas?

– Dau­gu­ma ma­no ar­ti­mų­jų bei drau­gų ste­bė­jo vi­sas var­žy­bų tie­sio­gi­nes trans­lia­ci­jas bei se­kė re­zul­ta­tus ir ti­kė­jo, kad mes ga­li­me lai­mė­ti ir par­vež­ti na­mo auk­są. Tie­są sa­kant, man as­me­niš­kai, kuo ma­žiau žiū­ro­vų sa­lė­je, tuo ge­riau žais­ti, su­si­kaup­ti.

– Krep­ši­nin­kai – vie­ni iš dau­giau­siai už­dir­ban­čių spor­ti­nin­kų pa­sau­ly­je. Ar klau­sos ne­ga­lią tu­rin­tys lie­tu­viai krep­ši­nin­kai, jau ke­lin­ti me­tai iš ei­lės ne­tu­rin­tys sau ly­gių vi­sa­me pa­sau­ly­je, taip pat yra tur­tin­gi žmo­nės?

– Taip mes esa­me tur­tin­gi! Štai ant ma­no kam­ba­rio sie­nos ka­bo trys bran­gūs auk­so me­da­liai. Juo­kas juo­kais... Mes ne­sa­me tur­tuo­liai, gau­na­me kuk­lias spor­to sti­pen­di­jas, už ku­rias tu­ri­me pa­tys pirk­tis spor­ti­nes ap­ran­gas ir ki­tus spor­to reik­me­nis.

– Esa­te ke­lis­kart pa­sau­lio čem­pio­nas, olim­pie­tis, bu­vo­te ap­do­va­no­tas or­di­no „Už nuo­pel­nus Lie­tu­vai“ Ri­te­rio kry­žiu­mi. Ko­kių dar tu­ri­te sva­jo­nių, ko­kius tiks­lus sau ke­lia­te?

– Ma­no tiks­las – to­liau pa­dė­ti kur­tie­siems siek­ti aukš­čiau­sių re­zul­ta­tų bei įro­dy­ti gir­din­tie­siems, kad ir mes mo­ka­me žais­ti krep­ši­nį, esa­me pa­jė­gūs iš­ko­vo­ti aukš­čiau­sias po­zi­ci­jas čem­pio­na­tuo­se. Sma­gu, kai po kiek­vie­no čem­pio­na­to at­si­ran­da bent po ke­le­tą nau­jų mū­sų ko­man­dos fa­nų, ku­rie mus pa­lai­ko ir ger­bia.

Il­gą lai­ką sva­jo­ju ir, tur­būt, dar il­gai teks sva­jo­ti, kad Šiau­liuo­se at­si­ras­tų kur­tie­siems skir­ta krep­ši­nio sa­lė, kur Šiau­lių mies­to kur­tie­ji ga­lė­tų kiek­vie­ną die­ną žais­ti krep­ši­nį, nes tik­rai yra daug no­rin­čių ir ga­lin­čių to­bu­lė­ti ne tik šio­je spor­to ša­ko­je, bet ir ki­tur.

 


Chuliganų sportą dievinantis džentelmenas

Laura AUKSAITYTĖ

Balandį Lietuvos regbio-15 rinktinės kapitonu tapęs 25-erių šiaulietis Žygimantas Radžius stebisi, kad, Lietuvos regbio rinktinei laimėjus net 18 varžybų iš eilės, visas pasaulis ūžė, lietuvaičius vadino Europos zelandais, o Lietuvoje tvyrojo mirtina tyla. Nieko nuostabaus – lietuvaičių, kurių 80 proc. rinktinėje yra iš Šiaulių, nelepina finansavimu ir dėmesiu nei gimtoji šalis, nei gimtasis miestas. „Apie futbolą sakoma, kad tai – džentelmenų sportas, kurį žaidžia chuliganai, o apie regbį, kad tai – chuliganų sportas, kurį žaidžia džentelmenai“, – šypteli vyras.

 
 „Reg­bis - tai chu­li­ga­nų spor­tas, ku­riuo už­sii­ma džen­tel­me­nai“, – sa­ko Žy­gi­man­tas Ra­džius.
Žy­gi­man­to RA­DŽIAUS as­me­ni­nio ar­chy­vo nuo­tr.

„Dar atsiskleisime“

Liepos 11-ąją sporto aistruoliai ūžė nuo emocijų, stebėdami, kaip šiaulietis regbininkas Jonas Mikalčius, bėgdamas lyg briedis, trečiose Europos „Grand Prix“ čempionato trečiojo etapo B grupės rungtynėse padovanojo Lietuvos regbio-7 rinktinei pergalę prieš Italiją. Žygimantui Radžiui, stebėjusiam šį džiaugsmingą momentą nuo suoliuko, riedėjo ašaros. Ne iš džiaugsmo, o savaime, nekontroliuojamai. Pirmajame ture Maskvoje žaidžiant prieš prancūzus, šiaulietis rungtynių metu priešininką užsivertė ant savęs taip, kad šis alkūne jam sutrupino nosį.

„Žinosiu, kad taip daugiau nebedaryti. Iškritau iš žaidimo, toks jau tas sportas, nieko nepadarysi. Rudenį vėl grįšiu į Lietuvos regbio-15 rinktinę. Dar atsiskleisime“, – nenusimena jis.

Žygimantas neigia kalbas, kad regbis – labiausiai žalojantis sportas. Tik atrodo, kad priešininkai kaunasi taip, jog geba atkratyti vienas kitam smegenis, kepenis, plaučius ir išdaužyti dantis.

„Mikrotraumų, tokių, kaip antakio prakirtimas ar piršto lūžis, patiriame visi. Krepšininkai ar futbolininkai gal net labiau susižaloja. Aš pats turėjau tokių rimtų traumų, kad galvojau visai baigti karjerą“, – sako Žygimantas.

Regbį jis pradėjo žaisti vos devynerių. Į mokyklą atėjo treneris, pakvietė berniukus, šie sugužėjo į aikštę beveik visi. Kone visi gana greit šį sportą ir metė, o Žygimantas „užkibo“.

14-os jis nesėkmingai krito ir susilaužė riešą. Būdamas devyniolikmetis, patyrė vieną rimčiausių traumų – Europos čempionate Bosnijoje žaidžiant prieš čekų komandą vienas priešininkas jį pagavo už kojos, kitas sučiupo už liemens ir bandė parversti. Susikibimo pasekmė liūdna – vyrui trūko kryžminiai kelio raiščiai.

Tokia rimta trauma nuo sporto vyrą atitraukė net aštuoniems mėnesiams – tiek truko gydymas, reabilitacija. Greičiausiai sportininkas per greit grįžo į aikštelę, nes praėjus vos trims mėnesiams patyrė tokią pačią tos pačios kojos traumą.

„Aišku, psichologinis lūžis įvyko. Net buvau apsisprendęs nebesportuoti, tik treniruoti vaikus sporto mokykloje „Klevas“. Draugė, treneriai mane perkalbėjo, susiradau sau fizinio parengimo trenerį, kuris padėjo po operacijos sustiprėti. Nepraėjo nė metai po traumos ir aš grįžau“, – šypsosi jis.

O nosies traumą Žygimantas patyrė maždaug prieš pusantro mėnesio. Maskvos medikai artimiausioje ligoninėje be nuskausminamųjų nosį bandė tiesinti, prikišo į ją tamponų. „Kauno gydytojai maskviečių gydymo metodą pavadino katastrofa. Kai man į nosį prikišo tamponų, jie išsipūtė ir kremzlę dar labiau išlaužė. Kaune man padarė operaciją, ištraukė tuos tamponus, kas yra labai skausminga ir šlykštu. Dabar sveikstu, tačiau dar pusę metų turėsiu aikštėje žaisti su specialia kauke“, – sako sportininkas.

Visas pasaulis „apako“ nuo lietuvaičių

Šiauliai yra laikomi Lietuvos regbio sostine, čia nuolat atvyksta treniruotis Lietuvos regbio rinktinė. Lietuvos regbio-15 rinktinės kapitonas sako, kad faktas, jog jam pasiūlyta vadovauti rinktinei, tikrai buvo malonus. Buvęs kapitonas nusprendė regbininko karjerą baigti, todėl savo įpėdiniu pasiūlė Žygimantą. Treneris sutiko, žaidėjai neprieštaravo. „Dar kol kas nesusimoviau“, – juokiasi jis.

Vasarą regbio varžybos Lietuvoje nevyksta – sunku surinkti vyrus ir vaikus dėl atostogų, darbų. „Gal todėl regbis Lietuvoje ir nėra toks populiarus, kad žmonės jo nemato ištisus metus – tik pavasarį ir rudenį. Jei Šiauliuose atsirastų uždaras maniežas, tada varžybos vyktų nuolat, atvyktų kitų miestų sportininkai“, – sako jis.

Regbis-15 ir regbis-7 – pasaulyje viena populiariausių sporto šakų, stadionai per varžybas lūžta nuo žiūrovų ir emocijų. „Nepavyko šiemet Lietuvos komandai išvažiuoti į Rio de Ženeirą. Viskas suprantama – mažai pasiruošimo, mažai lėšų. Bet šiemet mes prieš tokius grandus laimėjome, tad visa Europa „apako“, klausinėjo, iš kur mes atsiradome“, – sako Žygimantas.

Vyras priduria, kad, kai visa pasaulio žiniasklaida linksniavo Lietuvos vardą, Lietuvoje buvo tylu. Niekas nepagarsino, kad lietuvaičiai yra pasaulio rekordininkai. 18 patirtų pergalių iš eilės leido palikti už nugaros net Pietų Afrikos Respubliką ir Naująją Zelandiją. „Nesuprantami dalykai, Olimpinis komitetas regbio komandoms, kurios pasirodė geriau, šiemet skyrė mažiau lėšų nei pernai. Pirma finansuoja krepšinį, o kitiems paskirsto, kas lieka. 80 proc. šiauliečių sudaro Lietuvos rinktinę, šiauliečiai yra daugkartiniai Lietuvos čempionai, o valdžios dėmesys ir finansavimas menkas“, – sako sportininkas.


 Dėl no­sies trau­mos Žy­gi­man­tui me­di­kai ne­pa­ta­rė in­ten­sy­viai spor­tuo­ti, bet jis vie­to­je jau ne­nus­tygs­ta – tre­ni­ruo­ja­si, ruo­šia­si rugp­jū­čio vi­du­ry­je Šiau­liuo­se vyk­sian­čioms var­žy­boms – Lie­tu­vos čem­pio­na­to II tu­rui.
Žy­gi­man­to RA­DŽIAUS as­me­ni­nio ar­chy­vo nuo­tr.

Tatuiruotės – priešininkams gąsdinti

Kas berniukus ir vyrus traukia žaisti regbį? Žygimantas sako, kad visi regbininkai – lyg viena šeima, labai draugiški. Kitas dalykas – regbis yra vyriškas žaidimas, čia rimtai kovojama. Regbis tampa lyg narkotikas, be kurio nebegali gyventi. Net mokyklose buvę peštukai, pradėję žaisti regbį, pasikeičia, pamatę, kaip vyrai bendrauja, kokia priešininkui tvyro pagarba.

Regbis dar žavus ir tuo, kad regbininkai susitinka ir taip vadinamam „trečiam kėliniui“ – po varžybų buvę priešininkai apsivelka kostiumus ir susitinka bendrai vakarienei ir alaus bokalui.

Žygimantas sako, kad regbininkų draugės ir žmonos – unikalios moterys, vertos ypatingos pagarbos ir padėkų. Jos, kaip ir jo būsimoji žmona Simona, ne tik dažnai lieka vienos dėl varžybų ir treniruočių, būna šalia, kai sportininkas susižaloja, džiaugiasi kartu pergalėmis, liūdi, o svarbiausia – dievina regbį kaip ir jų vyrai.

Daugeliui regbininkai atrodo agresyvūs ir dėl stereotipo – jie itin mėgsta tatuiruotes. Paties Žygimanto dešinė ranka tatuiruota, tatuiruotė puošia ir jo pečius, eina per visą stuburą.

Vyras sako tatuiruotėmis žavėjęsis nuo vaikystės, mat turi giminaitį – tatuiruočių meistrą, kuris kūnus išpiešia neįtikėtinais dalykais. „Tatuiruotės –

kaip regbis. Vieną pasidarai – atveri duris kitoms, pradėjai – nebesustoji. Dar ne pabaiga, planuoju tatuiruoti ir kitą ranką, sujungti piešinius nugaroje. Net tas badymo skausmas patinka, jau pasiilgau šviežios tatuiruotės jausmo. Mama sako, kad aš durnius, žaloju savo kūną, o man labai patinka“, – šypteli sportininkas.

Žygimantas sako, kad regbininkai mėgsta tatuiruoti kūnus maori ir polineziečių simboliais. „Polinezijoje mergaitėms ištatuiruoja pusę veido, ir tai reiškia, kad ji jau moteris. Vyrai, eidami į kovas, tatuiruojasi, kad priešininką išgąsdintų. Kiekvienas brūkšnelis kažką reiškia.

Man ant nugaros ištatuiruoti šarvai iš ryklio dantų. Jie irgi turi prasmę“,– paaiškina sportininkas.


Žingsnis iki bedugnės – baugina, žavi ir nebepaleidžia

Mindaugas MALCEVIČIUS

mindaugas.malcevicius@splius.lt

Žmogus, nors ir sutvertas vaikščioti ant žemės, neretai nori patirti tikros laisvės pojūtį ir veržiasi į dangų. Dėl to šuolis parašiutu – ne tik galimybė ištrūkti iš pabodusios kasdienės aplinkos, bet ir gana rimtas drąsos išbandymas. „Ne kartą teko matyti „pirmoką“, kuris, pakilęs į dangų, tiesiog stveriasi lėktuvo durų ir šaukia, kad jį išstumtumėme“, – juokiasi Gintaras Žičkus, vienas iš Šiaulių parašiutininkų klubo tarybos narių ir šuolių vadovų.

 


 Žmo­gus per sa­vo gy­ve­ni­mą nuei­na daug žings­nių. Bet bent kar­tą gy­ve­ni­me žen­gę per lėk­tu­vo du­ris ir kri­tę į ke­lių tūks­tan­čių met­rų be­dug­nę sa­ko – tą vie­ną žings­ne­lį pri­si­me­na vi­są li­ku­sį gy­ve­ni­mą.
Gin­ta­ro ŽIČ­KAUS as­me­ni­nio ar­chy­vo nuo­tr.

Laisvė ir bausmė?

Šuoliai parašiutu nuo seno apipinti įvairiomis legendomis. Dar Leonardas da Vinči kažkada ištarė – esą, jeigu patyrei skrydį, tavo akys visada bus nukreiptos į dangų, o tas, kuris nors kartą ten pabuvojo, pasmerktas ilgėtis dangaus visą gyvenimą. Tik vargu ar taip pat galvojo ir prieš kelis šimtmečius prancūzų inžinierių bandomuoju triušiu tapęs kalinys Žanas Dumjė, kuriam mirties bausmės vykdymas paskirtas nušokant nuo aukšto bokšto parašiutu. Tiesa, tuomet vyriškiui pasisekė – ne tik liko gyvas ir atgavo laisvę, bet už sėkmingą šuolį dar buvo apdovanotas krūva aukso.

Mirčiai dažnai iššūkį metantys japonai neseniai žengė dar toliau. Jie sugalvojo naują pasilinksminimo būdą – šuolį be parašiuto ir pavadino tai „Banzai“ parašiutizmu. Naujos ekstremalaus sporto rūšies esmė yra ta, kad iš lėktuvo pradžioje išmetamas parašiutas, o paskui jį iššoka žmogus, kuris turi parašiutą pagauti, užsidėti ir išskleisti prieš atsitrenkiant į žemę ir mirtinai susižalojant.

„Pirmasis tikrai žinomas bandymas iššokti savadarbiu parašiutu žinomas dar nuo 852-ųjų. Kas vertė ir vis dar verčia žmones ryžtis tokiai avantiūrai? Manau, kad beribės laisvės pojūtis, kurį dovanoja laisvas kritimas iš didelio aukščio“, – šypsodamasis pasakoja ir Gintaras.

Hobis, tampantis gyvenimo dalimi, atviras ne visiems

Pats tik prieš penkerius metus susidomėjęs parašiutų sportu, šuolių vadovas juokiasi – šiandien savęs ant žemės ilgai nebeišlaiko, o ilgas, šuoliams nedėkingas žiemos sezonas, stiprus vėjas ir žemi debesys – seniai tapo tikra kančia. „Dangus įtraukia ir nebepaleidžia, o, kai negalima pakilti ir atlikti saugaus šuolio, itin sunku“, – sako jis.

Bet dangaus vartai, pasak G. Žičkaus, atviri toli gražu tikrai ne visiems. Svajonę nardyti debesyse gali sužlugdyti per didelis žmogaus svoris ar prasta sveikatos būklė.

„Sunkesnis žmogus krenta greičiau. Ir krentama laisvo kritimo metu nei daug, nei mažai –
vidutiniškai apie 200 km/val. Jei parašiutininkas sveria daugiau kaip 120 kg, saugus nusileidimas ant žemės ne visuomet gali pavykti, nes išsiskleidus parašiutui, gali būti viršijamos maksimalios gamintojo rekomenduojamos parašiutinės sistemos apkrovų ribos“, – sako pašnekovas.

Sergantiems epilepsija, širdies ligomis, aukštu kraujospūdžiu Gintaras taip pat rekomenduoja nerizikuoti ir stebėti dangų nuo žemės.

Paniška baimė arba noriu ir bijau

Galintiems, bet labai bijantiems šio ekstremalaus žingsnio iš lėktuvo į bedugnę, šuolių vadovas siūlo išeitį – šuolį su instruktoriumi, dar vadinamą „Tandemu“. Šis šuolio tipas ypatingas tuo, kad šuolininkas ne tik skraido po išsiskleidusiu parašiutu, tačiau dar patiria ir apie 30 sekundžių laisvo kritimo iki to momento, kol išsiskleidžia kupolas. Kitas būdas pajausti skrydį po parašiuto kupolu – savarankiškas pirmas šuolis, kai parašiutas šuolio metu išsiskleidžia pats („Static –
line“).

„Tačiau koks bebūtų šuolis, jei parašiutininkas – neprofesionalas, baimės, adrenalino visuomet būna labai daug. Vieni parašiutininkai, pirmą kartą įžengę į lėktuvą, keliantį juos pirmam šuoliui, stabiliai šypsosi ir taip parodo savo susijaudinimą, kiti šuolio metu kelia nykščius į viršų ir rodo, kad viskas gerai“, –
pasakoja šuolių žinovas.

Jo teigimu, sunkiausia tiems, kurių akyse matyti, kad šuolis malonumo neteikia, nes viršų ima baimė. Tiesa, pašnekovas pripažįsta – visai įveikti šuolio baimę sunku net tikriems profesionalams.

„Jei prieš šuolį žmogaus gali savo emocijas apibūdinti žodžiais „noriu ir bijau“, su tokiu parašiutininku viskas gerai. Jei kurį nors užvaldo paniška baimė, tikro parašiutininko iš tokio entuziasto niekada nebus“, – pastebi šuolių vadovas ir pasakoja istorijas, kai jau pakilus lėktuvui į šuoliui tinkamą aukštį, kartais keli tam pasiryžę iššoka, o vienas durų slenksčio taip ir neperžengia. „Yra ir tokių parašiutininkų, kurie patys prašo, kad pro lėktuvo duris juos kas nors išstumtų“, – juokiasi pašnekovas.

Kokias klaidas dangus sunkiai atleidžia?

Paklaustas, ko labiausiai bijo nuo žemės atsiplėšę aukščio fanatikai, Gintaras susimąsto ir sako, kad, matyt, bent kiek patirties šiame sporte turintys parašiutininkai labiausiai bijo vėjo ir ypač stiprių jo gūsių.

„Šiuolaikinės parašiutų sistemos jau turi modernias apsaugos priemones, kurios parašiutą išskleidžia automatiškai, t. y. pasiekus tam tikrą aukštį. Todėl bijoti, kaip būdavo anksčiau, kad parašiutininkas nesugebės patraukti savo parašiuto išsiskleidimo žiedo ar vietoj jo trauks švarko sagą – nebereikia. Artėjant prie žemės, didesnį pavojų kelia vėjas, staigūs jo gūsiai“, –
sako šuolių vadovas.

Neriant žemyn galva per debesis laisvu pagreičiu, jaudintis taip pat derėtų ne dėl neišsiskleisiančio parašiuto. „Pavojingiausia, jei šuolį atlieka keli sportininkai. Tuomet iškyla gana reali susidūrimų ore grėsmė“, – tikina Gintaras.

Parašiutininkas pasakoja, kad, krentant žemyn laisvu pagreičiu, krentančiojo greitis priklauso nuo jo kūno padėties. Jei šokama veidu žemyn ištiesus rankas, greitis bus „tik“ apie 160–180 km/val. Bet jei neriama vertikaliai žemyn galva, pasiekiamas ir didesnis nei 300 km/val. laisvo kritimo greitis.

„Tad danguje elgiantis neprofesionaliai ir susidūrus tokiems labai skirtingais greičiais krentantiems parašiutininkams, pasekmės gali būti itin skaudžios – sulaužytas stuburas, kaulai, žmogus gali prarasti sąmonę ir panašiai“, – apie galimus pavojus danguje kalba vyriškis, pats atlikęs jau daugiau kaip 500 šuolių.

Debesų kvapas kainuoja nepigiai

Kalbant apie šuolių skaičių, būtent šis rodiklis, pasak pašnekovo, ir yra svarbiausias kriterijus, padedantis įvertinti sportininko meistriškumo lygį. Kuo šuolių daugiau, tuo aukštesnei kategorijai priskiriamas parašiutininkas. Iš viso yra keturios kategorijos, o aukščiausia – D.

„Norint atlikti šuolį parašiutu ir nusileisti mieste, būtina turėti bent jau C kategoriją, nes tai gana pavojingas nusileidimas“, –
sako G. Žičkus. Nors toks šuolis – daugiau parodomasis. Rimtų varžybų parašiutininkams, pasak Gintaro, Lietuvoje nėra labai daug.

„Organizuojamos įvairios tikslumo, stiliaus ir laisvo kritimo derinių varžybos. Yra galimybė dalyvauti ir tarptautinėse varžybose, gauti paramą ir iš Lietuvos parašiutų sporto federacijos, tačiau sportininkas turi būti itin aukšto meistriškumo lygio“, –
kalba šuolių vadovas.

Norint tapti profesionaliu sportininku, gali tekti gana brangiai susimokėti už galimybę nardyti tarp debesų. „Pradedantys sportininkai parašiutines sistemas pirmiausia nuomojasi, tačiau vėliau vis tiek perka savo įrangą, kuri kainuoja nepigiai. Pavyzdžiui, šalmo, aukštimačio kaina prasideda nuo 200 Eur, parašiutininko kostiumas – dar kokie 200 Eur. Pati parašiuto sistema gali kainuoti 7 tūkst. Eur
ar dar daugiau“, – sako šuolių vadovas ir skaičiuoja, kad papildomai kainuoja ir patys šuoliai, nes tenka mokėti už pakilimą lėktuvu, kurio eksploatacija bei sąnaudos yra pakankamai didelės.




Sportas trumpai

„Bal­tic Old Boys“ nu­šla­vė dar vie­nus var­žo­vus

Iš Lie­tu­vos, Lat­vi­jos ir Ka­li­ning­ra­do sri­ties reg­bio ve­te­ra­nų su­bur­ta „Bal­tic Old Boys“ reg­bio ko­man­da ir to­liau ne­sus­tab­do­ma. Vy­res­nio­sios kar­tos, pa­ty­rę reg­bio vil­kai, Bal­ti­jos reg­bio čem­pio­na­to ant­ro­jo di­vi­zio­no rung­ty­nė­se Es­ti­jo­je (48:10) su­triuš­ki­no „Bar­ba­rians“ ko­man­dą.

Lie­tu­vos krep­ši­nin­kai pa­te­ko į uni­ver­sia­dos ket­virt­fi­na­lį

Pie­tų Ko­rė­jo­je vyks­tan­čių 28-ųjų pa­sau­li­nių stu­den­tų va­sa­ros žai­dy­nių (uni­ver­sia­dos) vai­ki­nų krep­ši­nio tur­ny­ro penk­to­sio­se rung­ty­nė­se C gru­pė­je ket­vir­ta­die­nį Lie­tu­vos rink­ti­nė (74:67) nu­ga­lė­jo Aust­ra­li­jos ko­man­dą. Dai­niaus Ado­mai­čio tre­ni­ruo­ja­ma Lie­tu­vos stu­den­tų rink­ti­nė gru­pė­je užė­mė ant­rą­ją vie­tą ir pa­te­ko į ket­virt­fi­na­lį.

Dau­gia­die­nė­se kal­nų dvi­ra­čių lenk­ty­nė­se do­mi­na­vo sve­čiai

Prie Ge­lu­vos eže­ro

(Šiau­lių r.) vy­ku­sio­se vie­nin­te­lė­se Lie­tu­vo­je or­ga­ni­zuo­ja­mo­se dau­gia­die­nė­se kal­nų dvi­ra­čių lenk­ty­nė­se „MTB-Šiau­liai 2015″ ab­so­liu­čiu lenk­ty­nių „MTB-Šiau­liai 2015″ nu­ga­lė­to­ju ta­po Ei­man­tas Gu­diš­kis iš Kau­no. Ant­ras po tri­jų die­nų ko­vos li­ko Do­mas Ma­ni­kas iš Pa­ne­vė­žio, tre­čias – Jus­tas Kli­ma­vi­čius iš Kau­no.

Neį­ga­lių­jų jau­ni­mo rink­ti­nė par­ve­žė ke­tu­ris me­da­lius

Pa­sau­lio neį­ga­lių­jų IWAS jau­ni­mo žai­dy­nė­se Olan­di­jo­je, Stads­ka­na­lo mies­te, da­ly­va­vę šiau­lie­čiai Lu­kas Bal­sys, Aud­rius Alz­ber­gas, Egi­di­jus Val­čiu­kas į gim­tą­jį mies­tą par­si­ve­žė ke­tu­ris me­da­lius. Vi­si trys šiau­lie­čiai pri­klau­so Lie­tu­vos neį­ga­lių­jų jau­ni­mo rink­ti­nei.

„Šiau­liai plius“ in­for­ma­ci­ja

 



atgal   1   2   3   4   ( 5 )   6   7   8   9   10   11-20   21-30   31-40   41-50   toliau




Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti