(2016-04-29 Nr. 623) ŠIANDIEN 2017 Gruodžio 14 D. Ketvirtadienis ARCHYVAS

Kontaktai
Naudingos nuorodos

Sportas
Smagiausias vasaros sportas šiauliečiams dar neįdomus?

Mindaugas MALCEVIČIUS
mindaugas.malcevicius@plius.lt

Kol Šiauliuose, nuo seno vadinamuose dviračių miestu, žmonės mieliau keliauja dviračiais, o ne riedučiais, kai kuriose Europos Sąjungos šalyse, tokiose kaip Ispanija, riedučiais kojas balnoja ne tik sportininkai, bet ir didžiųjų prekybos centrų darbuotojai. Vis dėlto, nors mūsuose ši sporto šaka dar ne tokia populiari, kaip, pavyzdžiui, kaimyninėje Latvijoje, vieno didžiausių miesto stiliaus riedučių klubo „FSK Vilnius“ įkūrėjas Rolandas Bilinskas pastebi – riedučių entuziastų ir visoje Lietuvoje kasmet daugėja.Kodėl riedutininkų Šiauliuose – vos vienas kitas?

Lie­tu­vo­je po­pu­lia­rė­jan­ti va­sa­ros spor­to ša­ka – va­ži­nė­ji­ma­sis rie­du­čiais – yra ne tik pui­kus ak­ty­vaus lais­va­lai­kio pra­lei­di­mo bū­das, bet ir la­bai rim­ta tre­ni­ruo­tė. „Nė­ra jo­kio ki­to spor­to, ku­ris taip ak­ty­viai iš­ju­din­tų vi­są kū­ną“, – sa­ko rie­du­ti­nin­kas R. Bi­lins­kas.

Lenny nuotr.

Riedučių sportas yra viena iš potencialiausių sporto šakų patekti į olimpines žaidynes. Nepaisant to, Šiauliuose riedutininkų – vos vienas kitas. Ne ką geresnė situacija ir su jų klubais. Ramutė Pilypienė, Šiaulių miesto savivaldybės administracijos Kūno kultūros ir sporto skyriaus vedėjo pavaduotoja, sako, kad, nors pavienių entuziastų ir Šiauliuose atsiranda, aktyvių sportininkų, riedutininkus vienijančių visuomeninių organizacijų ar klubų – vis dar trūksta.

„Planų įrengti šiai sporto šakai tinkančią bazę, ypač pritaikytą žiemos metu, tikrai yra. Bet viskas priklausys nuo žmonių aktyvumo“, – sako R. Pilypienė. Ji pastebi – Šiauliuose riedutininkų mažiau nei kituose Lietuvos miestuose, kadangi didžioji dalis aktyviau sportavusio jaunimo išvyksta studijuoti į kitus didmiesčius, kasmet didėja emigracijos mastai.

Vis dėlto sakyti, kad riedučių entuziastų Saulės mieste visai nėra – jokiu būdų negalima. Pagaliau prasidėjus tikrai vasarai, pavieniai ratuotų batų mėgėjai sutinkami tiek miesto gatvėse, tiek populiariausiose rekreacinėse zonose – Talkšos ežero pakrantėje, Beržynėlio parke.

Geriausios emocijos ištrūkus iš parkų

Tad kodėl bent jau retkarčiais visai pravartu dviratį ar kitą vasaros aktyvaus laisvalaikio leidimo atributu tapusį inventorių pakeisti riedučiais? Vienas iš miesto stiliaus riedučių klubo „FSK Vilnius“ įkūrėjų R. Bilinskas sako, kad riedučiai suteikia laisvės pojūtį, gerina žmogaus sportinę formą ir dovanoja neišdildomus įspūdžius.

„Mūsų klubas vienija tuos žmones, kurie mėgsta tiesiog laisvai „prasilėkti“. Todėl mes mylime ne važinėjimąsi kur nors parke, bet smagų riedėjimą mieste – dviračių takais, su geresniais riedučiais – ir per žolę ar nuo kalno. Kitaip tariant, mus vienija laisvas riedėjimas visur, kur tik yra tinkamos sąlygos“, – šypteli pašnekovas.

Norint, kad ši sporto šaka sutrauktų kuo daugiau entuziastų, kaskart tenka sugalvoti vis naujesnius maršrutus, klubo „FSK Vilnius“ nariai atlieka kvapą gniaužiančius akrobatinius triukus. Rolandas pasakoja, kad jie neapsiriboja ir tik riedėjimu dienos metu. Labiausiai kvapą gniaužiantys „prasilakstymai“ – naktį.

Nedraugiškas kalorijoms, bet draugiškas kūnui

Smagus šis užsiėmimas ir dėl dar vieno aspekto – kalorijų deginimo. Rolando teiraujamės, mitas ar tiesa, kad važinėjimasis riedučiais – vienas geriausių būdų deginti kalorijas.

„Tai visiška tiesa, – juokiasi pašnekovas. – Nėra jokio kito sporto, kuris taip aktyviai išjudintų visą kūną. Panaši kardio treniruotė vyksta plaukimo metu, bet vandenyje kalorijų sudeginama gerokai mažiau. Jei viskas daroma teisingai, riedėjimas yra dar ir raumenims bei sąnariams saugiausias kalorijų deginimas. Žinoma, jei tik važiuojant į ką nors neatsitrenkiama.“

Amžiaus cenzo riedutininkams taip pat nėra. Nors ir susiformavęs stereotipas, kad tai – chuliganų užsiėmimas, važinėjantys riedučiais sako, kad palaikyti gerą fizinę formą gali tiek jaunuolis, tiek senolis. Ir tokius argumentus išties sunku nuginčyti. Juo labiau kad kitose šalyse riedučiais lekiantis senolis jau seniai nebesukelia aplinkinių nuostabos.

Nuo Vilniaus iki Kauno galima ir… nuriedėti

Rolandas įsitikinęs, kad Lietuvoje kada nors riedučiai, jei nenurungs, tai tikrai ims stipriai konkuruoti su dviračiais. Panašios tendencijos šiuo metu jau pastebimos Latvijoje, kur riedučiai – itin populiarūs.

„Juk ir dviratis, ir riedučiai yra transporto priemonė. Su kuria važiuoti patogiau – kitas klausimas“, – svarsto vyriškis. Ir pasakoja, kad keli jo klubo nariais su riedučiais yra keliavę autostrada nuo Vilniaus iki pat Kauno. Stebėtis esą dėl to nereikėtų, nes, jei žmogus gerai pasiruošęs fiziškai, riedėdamas riedučiais gali išvystyti gana didelį greitį, o nukeliauti didelius atstumus – visai paprasta.

Išmokti stovėti, važiuoti – (ne)sudėtinga

Naujokams išmokti stovėti ant batų, kurie „apkaustyti“ ratukais, Rolando teigimu, taip pat nėra labai sunku. „Bet kaip ir su dviračiu, ant ratuotų batų atsistojus pirmą kartą, kažin, ar pavyks pastovėti, o juo labiau – važiuoti“, – juokiasi Rolandas.

Norint išmokti važinėti saugiau, pašnekovas rekomenduoja kreiptis į aktyvaus laisvalaikio trenerį. „Šiame sporte, kaip ir visur kitur, yra atitinkama metodika, padedanti iš visiškai „žalio“ žmogaus nulipdyti gerą riedutininką“, – teigia R. Bilinskas.

Pramogos, peraugančios į varžybas

Riedučių sporto žinovo teigimu, šiuo metu Lietuvoje oficialūs šios sporto šakos čempionatai nevyksta. „Pavienių varžybų, ypač vietiniame lygmenyje, netrūksta. Tačiau didžioji dalis oficialių rungtynių organizuojama reklamuojant konkretaus gamintojo prekinį ženklą“, – sako Rolandas.

Pasauliniu lygmeniu itin populiarus laisvojo stiliaus („Free style“) slalomas. Šiose varžybose esą netrūksta ir akrobatikos, ir netgi šokio elementų.

„Panašios varžybos rengiamos ir pas mus, Lietuvoje. Tik, deja, viskas dar gana mėgėjiškame lygmenyje. Tačiau stebėti tokias varžybas visuomet labai smagu, juo labiau kad laisvojo stiliaus elementų tikrai daug ir mūsų propaguojamame laisvajame riedėjime miesto gatvėmis“ –  juokiasi riedučių entuziastas.

Kaip išsirinkti?

Norintiems išmėginti šią itin vasarišką sporto šaką, Rolandas siūlo neskubėti pirkti pigiausius riedučius, dar vadinamus sportiniais batais su ratukais. O, taupant pinigus, pirmiausia reikėtų išbandyti kelių tipų riedučius. Geriausia tai daryti nuomos punkte.

„Svarbu žinoti, kad riedučiai yra kelių tipų – rampiniai, su kuriais atliekami įvairūs triukai, bene patys populiariausi „Fitnio“, taip pat vadinamieji gatvės („Street“) riedučiai, skirti važinėti miesto gatvėmis“, – sako pašnekovas. Jis pastebi, kad norintiems tiesiog ramiai riedėti lygiu parko paviršiumi, tikrai užtenka ir paprasčiausių, ir pigiausių, t. y. „Fitnio“ riedučių.

Planuojantiems važinėtis aktyviau, specialistas pataria per daug netaupyti ir, perkant net žemiausios klasės „Fitnio“ riedučius, rinktis patikimų prekinių ženklų produktus. „Svarbiausias dalykas renkantis riedučius – jie turi būti patogūs, saugūs ir atitikti važinėjančiojo poreikius“, – pataria riedutininkas.


E. Ščavinskas: „Kol kas lažybų kontoroje statyčiau už lietuvius“

Mindaugas MALCEVIČIUS
mindaugas.malcevicius@splius.lt

Daugiau kaip tris dešimtmečius regbio ritmą Lietuvoje diktuojantys šiauliečiai šios sporto šakos atstovai nė neketina sustoti. Pernai tapę Lietuvos čempionais ir Lietuvos regbio-7 čempionais, šiemet atnaujintame Lietuvos regbio federacijos (toliau – LRF) taurės turnyre tapęs nugalėtoju Šiaulių „Baltrex-Šiauliai“ klubas dar kartą priminė, kad su Saulės miesto vyrais – menki juokai.

Reg­bio eks­per­tas E. Šča­vins­kas sa­ko, kad Šiau­lių reg­bi­nin­kai – itin ener­gin­gi ir pa­si­žy­min­tys grei­tu mąs­ty­mu. Tai jiems vi­suo­met pa­de­da ko­vo­ti dėl per­ga­lių.

E. Šča­vins­ko as­me­ni­nio ar­chy­vo nuo­tr.

Dėl olimpinių kelialapių kovojančio trenerio širdis – gimtajame mieste

Nesnaudžia ir tituluoto klubo treneris Edmundas Ščavinskas. Šiauliečiams padėjęs iškovoti svarbią pergalę, dabar strategas olimpinių kelialapių link veda Latvijos vyrų regbio rinktinę. Lenkijos Gdansko mieste vykstančiame Europos regbio septyni prieš septynis čempionato „A“ grupės turnyre kovos itin įnirtingos, mat dėl trijų kelialapių į Rio de Žaneiro olimpinių žaidynių atrankos varžybas bei vieno kelialapio į Europos regbio „Grand Prix“ 2016 m. varžybas kaunasi dešimt komandų.

Tačiau jau antrus metus viena koja Šiauliuose, kita Latvijoje gyvenantis regbio ekspertas šypteli – tvirčiau žemę siekia ta koja, kuri lieka Šiauliuose.

„Šiaulių regbio mokykloje aš pats užaugau, atlikau pirmą praktiką, tad natūralu, kad visi sentimentai lieka gimtajame mieste. Kita vertus, galimybė treniruoti Latvijos vyrų regbio rinktinę – puiki mano, kaip trenerio, patirtis, šansas tobulėti tarptautiniame lygmenyje“, – kalba E. Ščavinskas.

Džiaugiamės populiarumo proveržiu

LRF taurės turnyro nugalėtojų „Baltrex-Šiauliai“ klubo vyriausiasis treneris sako pastebintis, kad nors Šiauliuose regbis visuomet buvo žinoma sporto šaka, pastaraisiais metais jos populiarumas dar labiau išaugo.

„Regbio populiarumo proveržį lėmė ne tik sėkmingas mūsų klubo žaidimas, bet ir geri šalies regbio vyrų rinktinės rezultatai. Kai yra apie ką kalbėti, lengva eiti į viešumą“, – juokiasi regbio strategas. Ir džiaugiasi, kad ši itin vyriška sporto šaka nelieka pogrindyje – atletai ir treneriai dalyvauja įvairiuose socialiniuose projektuose, apie kiekvieną savo pergalę praneša tūkstančiams gerbėjų socialiniame tinklalapyje „Facebook“.

„Tik populiarumas turėtų eiti kartu su profesionalumu, – pastebi Edmundas. – Kol kas regbis Šiauliuose nėra profesionalus. Bet jei klubo valdyba sugebėtų rasti daugiau lėšų, natūralu, kad kiltų šio žaidimo lygis. Juk regbis populiarus ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje.“

„Ga­li­my­bė ko­man­dą at­ves­ti į olim­pi­nes žai­dy­nes bū­tų ma­no, kaip tre­ne­rio, di­džiau­sias pa­sie­ki­mas“, – sa­ko Lat­vi­jos vy­rų reg­bio rink­ti­nės vy­riau­siasis tre­ne­ris E. Šča­vins­kas. Ta­čiau šian­dien reg­bio aikš­te­lė­je stip­res­ni, Ed­mun­do nuo­mo­ne, lie­tu­viai.

Regbio krašto sėkmės formulė

Komentuodamas Šiaulių miesto fenomeną (daugiau kaip trys dešimtmečiai – geriausių Lietuvos regbio žaidėjų reitinguose), E. Ščavinskas sako, esą šiame mieste regbis dominuoja dėl daugelio priežasčių. „Viena jų – itin tvirti vyrai ir juos palaikantys rėmėjai“, – juokiasi treneris.

Kitos priežastys, pasak pašnekovo, tai per ilgą laiką subrendę puikūs treneriai ir, žinoma, miesto valdžios pagalba. „Regbio žaidėjai ir treneriai jau seniai laukia naujo stadiono. Panašu, kad artimiausiu metu regbis turės ir šį svarbų komponentą. Juk visi supranta, kad norint parodyti gerus rezultatus, sportininkams labai svarbu turėti tinkamą bazę treniruotis“, – sako Šiaulių „Baltrex-Šiauliai“ klubo vyriausiasis treneris.

Svarbu skatinti vietinę konkurenciją?

O bendras Lietuvos regbio lygis? Strategas pripažįsta, kad šalies mastu šios sporto šakos meistriškumas gal nežymiai ir krenta, o tokio regreso priežastis – mažai vietinės konkurencijos. „Kita vertus, pastebimos ir džiuginančios tendencijos, kad daugelyje šalies regionų stipresni klubai buriasi į centrus (Kauną, Šiaulius, – aut. past.) ir sudaro tinkamas sąlygas žaidėjams varžytis tarpusavyje, kelti savo meistriškumo lygį“, – sako treneris ir dėkoja savo treniruojamiems regbio entuziastams, kurie negaili jėgų ir laiko garsindami tiek Šiaulius, tiek šią sporto šaką.

Tarptautinių varžybų patirties, jo teigimu, sportininkai įgauna žaisdami šalies rinktinės sudėtyje, vyksta nemažai ir įvairių tarptautinių turnyrų, į kuriuos lietuviai regbio žaidėjai gana dažnai kviečiami.

„Lietuvos regbio federacijos nuopelnas, kad jau galime dalyvauti ir projektuose, kuriuose mūsų žaidėjai išvyksta tobulinti savo įgūdžių į Pietų Afrikos Respubliką. Vėliau lietuviai grįžta ir sukauptą patirtį panaudoja žaisdami Lietuvos regbio rinktinės gretose“, – sako E. Ščavinskas.

Olimpinė svajonė ir darbas tikroje regbio šalyje

Kalbėdamas apie savo pasiekimus, ne vieną komandą iki reikšmingų pergalių atvedęs regbio žinovas sako, kad visuomet stengiasi užsibrėžti realų tikslą ir visais įmanomais būdais iki jo nukakti.

„Susimąstęs apie ilgalaikius tikslus, dažnai pastebiu, kad tobulėjimui ribų nėra, – šypteli pašnekovas. – Tačiau galimybė komandą atvesti į olimpines žaidynes, būtų mano, kaip trenerio, didžiausias pasiekimas.“

Kiek pagalvojęs, treneris atskleidžia dar vieną savo svajonę – galimybę dirbti mėgstamą darbą tikroje regbio šalyje, tokioje kaip Naujoji Zelandija ar Anglija.

– Dirbate tiek su latvių, tiek su lietuvių regbininkais. Pabandykite charakterizuoti vienus ir kitus, nes juk kai susitinka šių šalių regbio rinktinės, kova būna itin įnirtinga.

– Latvijos ir Lietuvos sportininkų skirtumai daugiau nei akivaizdūs. Latviai, gal dėl to, kad gyvena didmiestyje, labiau disciplinuoti. Lietuviai gana dažnai ieško įvairių pasiteisinimų, esą negali atvykti į treniruotę, nes dirba... Atsiranda kitų pasiteisinimų. O latviai, nors neretai dirba gal ir daugiau, važinėja didesnius atstumus, stengiasi nepraleisti nei vienos treniruotės.

Šiaulių vaikinukai, žaidžiantys regbį, jau nuo senų laikų pasižymi energingumu, pastebimai greitesniu mąstymu. Tai jiems padeda greičiau sureaguoti kritinėse varžybų situacijose.

– Tad visgi – jei lažybų kontoroje reikėtų statyti tik už lietuvių arba tik už latvių rinktinę, kurią pasirinktumėte? Kurios šalies žaidėjai, Jūsų manymu, šiandien stipresni?

– Bent jau kol kas, sudėjus visus pliusus ir minusus, manyčiau, kad lietuviai yra stipresni.


Kovos menas, išlaisvinantis protą ir prakalbinantis kūną

Mindaugas MALCEVIČIUS
mindaugas.malcevicius@splius.lt

Mažąja Lietuvos Čikaga vadintame mieste – Panevėžyje – gimęs Rokas Leonavičius paauglystėje, kaip pats sako, medžiojamas „forsų“, negalėjo ramiai žiūrėti į tai, kad be aiškios priežasties žalojami jo bičiuliai. „Tad savaime taip viskas susidėliojo, kad norėjosi apsaugoti save ir apginti draugus“, – šiandien prisimena dabar gerai žinomas šiaulietis aikido instruktorius.

Lie­tu­vio kas­die­ny­bės rė­mus lau­žan­čius Ry­tų ko­vos me­nų rū­bus ap­si­vil­kęs sen­sei Ro­kas Leo­na­vi­čius sa­ko, kad vi­siems mums trūks­ta ne tik ge­bė­ji­mo ap­si­gin­ti, bet ir ne­bi­jo­ji­mo iš­si­lais­vin­ti.

R. Leonavičiaus asmeninio archyvo nuotr.

Likimo pirštas

Tai, kad gyveno ir augo nusikalstamumu garsėjusiame mieste, Rokas vadina likimo dovana. „Vedamas savisaugos instinkto, dar būdamas visai jaunas pravėriau aikido užsiėmimų duris ir iš karto supratau, kad visa tai – kaip tik man“, – kalba sensei R. Leonavičius.

Atradęs save gana egzotiškoje ir Lietuvoje dar ne itin populiarioje sporto šakoje, tuomet dar visai jaunas vaikinukas gilintis į aikido subtilybes išvyko Šveicarijon. Tačiau po kelerių metų, praleistų pas mokytoją Patrick Cassidy (šeši dan Aikikai) „Aikido Montreux“ Dojo, Rokas grįžo į Šiaulius.

Tiesa, kad mokysis būtent pas šeši dan Aikikai meistrą Patrick Cassidy, jaunas vyras juokiasi nežinojęs. „Nuvykęs į Šveicariją net neįsivaizdavau, kur „nusėsiu“. Bet gana greitai supratau, ko iš tiesų noriu, ir pajutau, kad reikia atiduoti duoklę savo šaliai, nes saugumo jausmo, mokėjimo apsiginti Lietuvai tikrai trūksta“, – sako R. Leonavičius.

Padėti žmonėms užverti pabodusios kasdienybės duris

Bet kodėl Šiauliai, o ne vaikystės miestas Panevėžys? Aikido instruktorius juokiasi, kad ir Šiauliai niekada nebuvo pats ramiausiais Lietuvos kampelis. „Kita vertus, pranašu savo krašte nebūsi, – šypsosi pašnekovas. – O jei rimtai, tai Šiauliuose kovos menų kultūra gana aukšto lygio. Kas tai lėmė, galima tik numanyti, bet neatmesčiau ir to, kad žmonių noras užtikrinti savo saugumą. Nors, kalbant būtent apie aikido, tai šios kovų menų rūšies miestui tikrai trūko.“

Dar viena priežastis, kodėl Šiauliuose klesti įvairūs kovos menai, Roko manymu, galėtų būti žmonių noras užverti pabodusios kasdienybės duris. „Mes esame įsprausti į tam tikrus rėmus, kurie mus varžo, smaugia. Tuo tarpu Rytų kovos menai, išskirtiniai jų simboliai, egzotiška apranga, kovos menų tradicijos ir dvasia kiekvienam leidžia pasijausti ypatingu“, – kalba du dan juodo diržo savininkas.

„Mokomės tapti geresniais“

Tad Roko teiraujamės, kas yra aikido? „Jau kelintus metus Šiauliuose populiarėjanti kovos menų rūšis – aikido – nėra įprasta sporto šaka“, – pradeda „Aikido Šiauliai“ įkūrėjas. Jis pasakoja, kad nors vizualiai aikido gali pasirodyti panašus į kitus kovos menus, tokius kaip Judo ar Jiu-Jitsu, jis nuo daugelio jų skiriasi. Ir didžiausias skirtumas – čia nėra varžybų. Aikido dėmesys skiriamas gebėjimui apsiginti ir apginti kitus, išspręsti konfliktą nenaudojant smurto ir, žinoma, pažinti save.

„Mes tai darome (treniruojamės, – aut. past.) ne tik todėl, kad išmoktume muštis. Svarbiausia, mes mokomės tapti geresniais“, – tikina pašnekovas ir priduria – aikido, galbūt priešingai nei kai kurios kitos Rytų kovos menų rūšys, visiškai neskatina agresijos.

Nėra varžybų. Tai kaip matuojama sportininko pažanga?

Skaitydami tokius komentarus, daugelis rimtais atletais save vadinančių sportininkų, matyt, susimąstytų, ar aikido apskritai yra sporto šaka, ar žmogaus dvasinio indo pildymo šaltinis. Juk sportininkams reikia varžybų jaudulio, azarto, pralaimėjimo kartėlio, o čia...

Vis dėlto R. Leonavičius šypteli ir sako, kad jaudulio, sportinio „pykčio“ esti ne tik įprastų varžybų metu. „Kad gautų juodąjį diržą, aikido meistrai laiko egzaminus. Emocijos, kurios tuomet verda sportininko galvoje ir kūne, ne ką mažesnės, manau, nei dalyvaujant aukščiausio lygio varžybose. O gautas juodasis diržas – ne kas kita, kaip sportininko meistriškumo įrodymas, prilygstantis aukso medaliui“, – sako vyriškis. Ir priduria – iš aikido užsiėmimų išėjusio žmogaus varžybos laukia kasdieniame gyvenime. Esą pats gyvenimas testuoja, ar pavyksta susidoroti su stresu, ar pavyksta ramiai reaguoti į užpuolimą, išlikti susikoncentravusiam konfliktinėje situacijoje. „Pergalė ir yra pajautimas, kad aš esu jau kitoks“, – šypteli Rokas.

Pamirštame, kad kūnas yra protingas

Jaunas instruktorius neslepia, kad jį patį aikido labiausiai žavi dėl galimybės išsilaisvinti. Paklausus, kaip reikėtų suprasti sąvoką „išlaisvinimas“, Rokas mielai dar giliau praskleidžia šios egzotiškos sporto šakos skraistę ir primena – nuo pat mažų dienų kiekvienas iš mūsų pratinamas gražiai sėdėti, tinkamai laikyti rankas kalbantis su atitinkamo rango žmonėmis ir pan.

„Taip mes save įspraudžiame į tam tikrus rėmus ir pamirštame, kad mūsų kūnas yra protingas, jis su mumis kalba. Kūno skausmas yra ženklas, kad žmogus savo kūnui turi skirti dėmesio – galbūt ne taip sėdima, ne taip vaikštoma, galbūt trūksta dar kažko, ko mes nesuprantame. Aikido padeda pažinti savo kūną, padeda jį išlaisvinti. Ir svarbiausia, kad ši sporto šaka nedresuoja kūno, o padeda jam atrasti savitumą“, – kalba Rokas.

Įrėmintas protas užgniaužia individualumą

Panašūs dalykai, pašnekovo teigimu, vyksta ir su žmogaus protu, kuris šiuolaikinėje visuomenėje taip pat labai sukaustomas. „Jei mes tikime viskuo, kas mums sakoma, jei nebekeliame klausimų, kur juos privalėtume kelti, įrėminamas ne tik mūsų kūnas, bet ir protas. Kai taip nutinka, žmogus praranda individualumą“, – teigia vyriškis.

Ir nors dauguma sporto šakų atstovų išskiria treniruoto kūno naudą, R. Leonavičius kalba apie harmoningo dvasinio pasaulio svarbą. „Viskas žmogaus gyvenime prasideda nuo vidaus, nes kūnas tiesiogiai veikiamas mūsų vidinės būsenos. Tad susitvarkius vidinį pasaulį, natūraliai atsiranda poreikis „remontuoti“ ir išorinį mūsų, žmonių, kevalą“, – filosofiškai svarsto pašnekovas.

Pasaulis geresnis savaime netampa

Ambicijų nestokojantis jaunasis sensei tiki, kad aikido, kaip sporto šaka ir gyvenimo filosofija, Šiauliuose tikrai suklestės. Pirmiausia todėl, kad vis daugiau žmonių, pradedant 4-mečiais ir baigiant sulaukusiais jau itin garbaus amžiaus, jaučia poreikį keistis.

„Žinau, kad savaime geresnis pasaulis netampa. Bet labai džiugu, kad jau ir Lietuvoje, o ypač Šiauliuose, žmonės supranta, kaip svarbu yra ne tik mokėti apsiginti prieš užpuoliką, bet ir pažinti save, kalbėtis su savo kūnu“, – sako R. Leonavičius, kuris viliasi – jo sukaupta patirtis aikido treniruočių metu persiduos šiauliečiams, o miestas taps sveikesnis ne tik fiziškai, bet, svarbiausia, dvasiškai.


A. Sireika – apie intriguojantį LKL sezoną, šiauliečių fiasko ir artėjantį čempionatą

Mindaugas MALCEVIČIUS
mindaugas.malcevicius@splius.lt

Išsidalijus titulus ir nurimus Lietuvos krepšinio lygos (LKL) aistroms, vieni sirgaliai džiaugiasi savo mylimos komandos pasiekimais, kiti vis dar nesupranta, kaip čia nutiko, kad daug vilčių teikęs klubas ir vėl liko prie suskilusios geldos. Savaitraščio „Šiauliai plius“ pakalbintas legendinis krepšinio treneris Antanas Sireika, 2003 m. rugsėjį Lietuvos vyrų krepšinio rinktinę Europos krepšinio čempionate Švedijoje atvedęs iki aukso medalių, sako, kad norint kovoti dėl trofėjų, visuomet svarbiausia komandos viduje ugdyti pagarbos jausmą.

Krep­ši­nio eks­per­tas A. Si­rei­ka pa­ste­bi, kad Lie­tu­vos krep­ši­nis ne­sto­vi vie­to­je. „Na­cio­na­li­nė vy­rų krep­ši­nio rink­ti­nė kas­kart su­si­ren­ka vis su­stip­rė­ju­si, o int­ri­ga LKL se­zo­ne yra tik­ra spor­to va­ro­mo­ji jė­ga“, – sa­ko vie­nas ži­no­miau­sių krep­ši­nio stra­te­gų ša­ly­je.

„Šiau­liai plius“ ar­chy­vo nuo­tr.

– Šiemet, po metų pertraukos, į didįjį LKL finalą vėl sugrįžo Kauno „Žalgiris“ ir Vilniaus „Lietuvos Rytas“. Kaip vertinate šių komandų pasirodymą 2014–2015 m. sezone? Ar to ir buvo galima tikėtis?

– Sezono pradžioje tokio rezultato, t. y. 4:0 LKL finalo serijoje, tikrai nebuvo galima tikėtis. Nors, kad finale susitiks Kauno „Žalgiris“ ir Vilniaus „Lietuvos Rytas“, nei kiek neabejojau.

Kalbant apie „Žalgirį“, jau sezono pradžioje labai daug intrigos, abejonių kėlė į komandos sudėtį įtraukti jauni žaidėjai, kuriems buvo numatytos itin svarbios rolės. Tačiau Kauno klubas įrodė, ko yra vertas – sezonui įsibėgėjant, komanda puikiai „susiklijavo“. Tai, be jokios abejonės, vyriausiojo trenerio Gintaro Krapiko nuopelnas, kad jam pavyko tiek jaunus, tik patyrusius žaidėjus suburti į stiprią komandą. Pasikartosiu – žalgiriečiai tapo čempionais tik todėl, kad buvo tikra komanda.

– Ko iki čempionų žiedų pritrūko Vilniaus „Lietuvos Rytui“?

– Šiam krepšinio klubui pritrūko ramybės. Ramybės tiek komandos viduje, tiek kalbant apie pačių krepšininkų psichologiją. Žaidėjai demonstravo individualius sugebėjimus ir nemačiau, kad „Lietuvos Ryto“ krepšininkai „mirtų“ dėl savo komandos. Tad komandinės dvasios nebuvimas kišo koją kelyje į pergales.

Nepatiko, niekada nepatiks man ir trenerių kaitos. Atrodo, kad pasikeitus treneriui, įvyks stebuklas. Deja, taip tikrai nėra, nes viskam reikia laiko, istorijos. Pergalėms ir geram žaidimui – juo labiau, nes istorijos juk nesuklastosi.

Analizuoti, kas po kiekvienų varžybų nepavyko, reikia. Juk ir namą statant gali likti tarpelių. Bet tokio statinio niekas negriauna – mažus nelygumus tiesiog galima užtinkuoti. Tokio požiūrio pritrūko Vilniaus klubui, nes pokyčiai komandos viduje reikalingi tik tuomet, kai treneris išsisemia, kai baigiasi idėjos.

Pakeisti vyriausiąjį trenerį Virginijų Šeškų sezono viduryje, manau, „Lietuvos Rytui“ nebuvo naudinga. Tai buvo klaida, kurią patvirtina komandos žaidybinių rodiklių statistika.

– Pernai visus nustebino Klaipėdos „Neptūnas“, šiemet lietuviško krepšinio pasaulį sudrebino Utenos „Juventus“. Kaip, Jūsų manymu, toks naujų komandų atėjimas į elito grupę charakterizuoja Lietuvos krepšinį?

– Intriga yra sporto varomoji jėga. Jei viskas būtų buvę aišku jau sezono pradžioje, neįdomu būtų buvę žiūrovams, jokios intrigos nebūtų buvę ir lažybų kontorose. Šiemet visus suintrigavo Utenos komanda. Neatsiliko nuo jos ir pernai sublizgėjęs Klaipėdos „Neptūnas“, kuris šiemet irgi drebino lietuviškojo krepšinio pasaulį. Tiesa, ką tik pasibaigusiame sezone Klaipėdos komanda stebino blogąja prasme – puikiai startavę uostamiesčio vyrai, sužaidę Eurolygoje, įkvėpė šlovės purslų ir užspringo.

To paties nebūtų galima pasakyti apie Utenos „Juventus“ komandą, kuri šiame sezone parodė išskirtinį charakterį. Kai uteniškiai atsidurdavo ant ribos, visuomet demonstruodavo išskirtinę motyvaciją ir į kovų ringą žengdavo kaip tikri kariai.

– Pastaraisiais metais krepšinio madas diktuoja ne tik didmiesčių komandos, bet ir mažųjų Lietuvos miestų atstovai, negalintys puikuotis didžiuliu biudžetu. Gal mūsų šalies krepšinyje svarbūs ne tiek pinigai, rėmėjai, kiek kiti dalykai? Kokie jie?

– Nugalėti vien dideliu noru ir entuziazmu – nėra lengva. Kažin, ar tai iš viso įmanoma... Sakyti, kad Utenos komanda nugalėjo tik užsidegimu ir ryžtu laimėti, negalima. Turėjo pinigų ir ši komanda. Tačiau pergalę lėmė tai, kad jiems pavyko iš esamų sąlygų išspausti geriausią rezultatą.

Manau, toks lydinys – pinigai ir noras laimėti, entuziazmas – reikalingas kiekvienai sėkmingai krepšinio komandai. Komandos vadovų užduotis – už pinigus, kuriuos komanda gali skirti, įsigyti tinkamų žaidėjų ir parinkti jiems atitinkamą žaidimo stilių. Kad LKL atsiranda naujų stiprių komandų, tai tik dar kartą parodo – Lietuvoje krepšinį tikrai mokam žaisti.

– „Šiauliai“ turnyrinėje lentelėje liko tik 7-i. Ko pritrūko mūsų komandai?

– „Šiauliams“ trūksta vienybės, pasigendu tęstinumo. Matome, kad kasmet komandos sudėtyje daug pasikeitimų, nesistengiama išlaikyti klubo branduolio. Kita problema – stabilumo trūkumas. Kartais Šiaulių klubas aikštelėje skraido lyg ant sparnų, o kartais pralaimėti gali bet kokiam varžovui. Tad galima kalbėti ir apie savigarbos trūkumą, o savigarba ateina iš istorijos, iš savęs, kaip komandos, suvokimo. Kai nėra stiprios komandos, kurioje vienas žaidėjas visapusiškai palaiko kitą, reikiamu momentu nuramina ar paskatina, tarp pergalės ir pralaimėjimo – vos vienas žingsnis. Norint pradėti kovoti dėl rimtų trofėjų, reikia ugdyti pagarbos jausmą.

– Artėja dar vienas svarbus įvykis krepšinio pasaulyje – Europos krepšinio čempionatas. Turbūt teko matyti kandidatų sąrašą. Kaip Jūs, turintis nacionalinės vyrų rinktinės treniravimo patirties, vertinate šių metų Lietuvos rinktinės galimybes?

– Dar būdamas vyrų rinktinės vyriausiuoju treneriu, visada sakydavau, kad viskas priklauso nuo to, kokie susirinks varžovai. Panašiai mąstau ir dabar, į artėjantį Europos krepšinio čempionatą žvelgdamas iš šalies. Galimybė kažką prognozuoti, kaip komandai seksis, atsiranda tik tada, kai yra su kuo palyginti, kai galima įvertinti mūsų komandos nuostolius, palyginti juos su varžovų netektimis.

Tačiau, atsakant į klausimą, galima pastebėti, kad nacionalinė vyrų krepšinio rinktinė kyla aukštyn. Ir nors Donato Motiejūno netektis komandai gana skaudi, matome gerokai sustiprėjusį Joną Valančiūną, puikiai visą sezoną žaidžia Antanas Kavaliauskas.

– Nuolatos kalbama apie įžaidėjų problemą nacionalinėje vyrų krepšinio rinktinėje. Ar šiemet ta problema, Jūsų manymu, bus išspręsta?

– Didelė paspirtis visai komandai, kad pasveikęs grįžta Mantas Kalnietis. Kitas dalykas, užaugo Lukas Lekavičius, „Lietuvos Ryte“ puikiai žaidė Žygimantas Janavičius. Tad šiemet įžaidėjų – kad tik nebūtų per daug (juokiasi).

– Šiauliuose sparčiai auga Jūsų vardo krepšinio akademija. Gal galima tikėtis, kad joje užaugs nauji krepšinio talentai, kurie gins ne tik gimtojo miesto, bet ir visos Lietuvos garbę?

– Antano Sireikos krepšinio akademija (ASKA) – dar tik kūdikis Lietuvos krepšinio pasaulyje. Didžioji dalis jaunųjų talentų taip pat dar tik žirniukai. Nors, tiesa, vienas ASKA auklėtinis jau pakviestas į Lietuvos rinktinę.

Ar užaugs daugiau talentų Šiauliuose? Tikimės, kad sudarius tinkamas sąlygas sportuoti, tobulėti, tokių vaikinų tikrai atsiras. Svarbu, kad galimybę gyventi krepšinio ritmu jaunuoliai turėtų nuo pat darželio iki mokyklos baigimo. Gi negali žinoti, kuriame amžiaus tarpsnyje atsiskleis tikrasis talentas. Kiek tikrai talentingų krepšininkų išaugins Šiauliai, parodys laikas.


Kai gyvybes sergsti budrios akys, o gelbsti – atletiški kūnai

Mindaugas MALCEVIČIUS
mindaugas.malcevicius@splius.lt

Ilgos valandos, praleistos sporto salėje treniruojant visą kūną, ir gebėjimas plaukti geriau už kitus vasarotojus. Tai tik keli elementai, charakterizuojantys legendinio serialo „Gelbėtojai“ personažus. Tiesa, išlaikyti tobulus kūnus, kurie paplūdimyje trauktų aplinkinių žvilgsnius, yra, buvo ir bus kiekvieno lietuvio gelbėtojo siekiamybė. Jau beveik du dešimtmečius poilsiautojų, vandens mėgėjų saugumu besirūpinantis Valdas Miliukas sako, kad gelbėti žmones norėjo jau vaikystėje ir ši veikla – tikrai ne tik raumenų demonstravimas.

Mer­gi­nų dė­me­sį trau­kia at­le­tiš­ki pa­plū­di­mio gel­bė­to­jų kū­nai. Bet pa­tys gel­bė­to­jai pri­pa­žįs­ta – gelbs­tint gy­vy­bes rei­kia ir fi­zi­nio, ir ypač psi­cho­lo­gi­nio pa­si­ren­gi­mo.

Frank FARM nuotr.

Gelbėtojai ir žiemą ruošiasi vasarai

Besišnekučiuojant susėdus prie Prūdelio paplūdimio, gelbėtojas Valdas atidžiai seka savo saulėtas valdas ir pasakoja, kad jis šią specialybę pasirinko rūpindamasis savo gera fizine forma ir nenorėdamas atitrūkti nuo gamtos.

„Ką nors gelbėti norėjau dar būdamas vaikas, tad kai prieš daugiau kaip 18 metų pirmą kartą pravėriau gelbėtojų stoties duris, nebesugebėjau šito darbo atsisakyti. Visuomet sportavau, tad galimybė ir sportuoti, ir nuolatos dirbti lauke mane labai sužavėjo“, – juokiasi vyriškis.

Pašnekovas nesutinka, kad gelbėtojai savo fiziniu pasirengimu rūpinasi tik artėjant šiltajam metų laikui. „Jei per žiemą apkerpėtume, vasarą gero fizinio pasirengimo irgi neturėtume“, – sako Valdas. Jis pastebi, kad pastaraisiais metais gelbėtojų komandos komplektuojamos arba iš jau didžiulę patirtį turinčių vandens sargų, arba jaunuolių, kurie stoties duris peržengia palikę sporto mokyklos suolą.

Už žmogaus gyvybę kovoja ne tik raumenys

Paklaustas, kas gelbėtojui svarbiau – fizinis ar psichologinis pasirengimas, V. Miliukas susimąsto: „Įvertinęs situacijas, su kuriomis susiduriame, gal daugiau reikšmės duočiau psichologiniam pasirengimui. Kalbant aiškiau, tai galėtų būti 40 ir 60 proc. santykis pastarojo gelbėtojų pasirengimo naudai.“

Vyras prisimena situacijas, kai ir fiziškai itin gerai pasirengęs gelbėtojas kritinėse situacijose palūžta, neatlaiko psichologinės įtampos, streso. Būna ir atvirkščiai – gana žemų fizinių duomenų paplūdimio lankytojų sargas kritinėje situacijoje drąsiai šoka į vandenį ir gelbsti skęstantįjį.

„Gelbėti gyvybę – tikras iššūkis. Dar sunkiau matyti, kai tavo iš vandens ištrauktas žmogus net po visų bandymų gaivinti nerodo jokių gyvybės ženklų. Tuomet kiekviena sekundė tampa ilgesnė už minutę, o palūžti tokioje situacijoje – visai nesudėtinga“, – kalba didžiulę patirtį sukaupęs šiaulietis paplūdimio gelbėtojas.

Sportininkui „dirbti“ aukle – nelengva užduotis

Ir nors gelbėtojai ilgą laiką ruošiasi gelbėti poilsiautojus, Valdas atvirauja – kasdien atėjęs į darbą sako: „Duok Dieve, kad šiandien nieko neatsitiktų...“ Ne todėl, kad bijo, ne todėl, kad savimi abejoja, o todėl, kad rizikuoti gyvybėmis visuomet be galo sunku.

„Prie Prūdelio dirbti nelengva, nes čia – Šiaulių miesto centras. Įprastai paplūdimiuose daugiau suaugusių žmonių, bet šioje vietoje daugiau vaikų. Su jais tikrai nelengva, nes mažieji poilsiautojai nepaiso jokių taisyklių, juda greitai. Tad vos galima visus sugaudyti, sužiūrėti, ar kuris nors nepaniro po vandeniu, ar nereikia šokti į vandenį ir traukti skęstantįjį“, – sako vyriškis, juokais save vadinantis paplūdimio aukle.

Vandenyje dėl gyvybės verda tikra kova

„Auklės“ paslaugų prireikia ir į paplūdimį užsukusioms merginoms, kurios arba čia paslapčiomis vartoja alkoholinius gėrimus, arba užsuka pasideginti, pasimaudyti prieš tai jau prisiragavusios velnio lašų.

„Gelbėti išgėrusį žmogų, mergina tai ar vaikinas – ne tiek svarbu, visuomet labai sunku“, – pripažįsta pašnekovas. Dar blogiau, Valdo teigimu, jei skęstantysis pradeda panikuoti. Tuomet pavojus kyla tiek pačiam nelaimėliui, tiek prie jo plaukiančiam gelbėtojui. Tuomet labai praverčia gerai treniruotas kūnas, didžiulė fizinė ištvermė.

„Traukti iš vandens pasimetusį, labai išsigandusį žmogų – labai sunku. Tas, kuris save sukontroliuoja, visuomet randa išeitį. Plaukti prie labai išsigandusio žmogaus geriausia iš nugaros, bet kartais ir tai yra labai pavojinga. Tad būna atvejų, kai gelbėtojui fiziškai parankiau traukti skęstantįjį, jau praradusį sąmonę – toks nebekelia dar didesnio pavojaus nei sau, nei prie jo artėjančiam gelbėtojui“, – sako V. Miliukas, pažymintis – prarasti sąmonės, kai į plaučius patenka vandens, niekam nelinki, nes tuomet laukia rizikinga gaivinimo procedūra. Bet kai tenka iš vandens traukti daugiau nei 100 kg sveriantį žaliūką, pateisinamos visos priemonės.

„Juk ne iš piršto laužtas posakis, kad skęstantysis ir už šiaudo griebiasi. Yra tekę matyti atvejų, kai pačiam gelbėtojui, priplaukusiam atlikti savo pareigą, sulaužomas žandikaulis, nes į nelaimę patekęs ir į paniką puolęs žmogus daro viską, kad tik išsilaikytų virš vandens“, – jau ne tokią gražią gelbėtojų darbo pusę nušviečia pašnekovas.

Tai ne tik varžybos, kas greičiau nubėgs iki finišo

„Gel­bė­ti gy­vy­bę – tik­ras iš­šū­kis“, – sa­ko pa­plū­di­mio gel­bė­to­jas V. Mi­liu­kas ir pri­pa­žįs­ta – kas­dien atė­jęs į dar­bą pra­šo Die­vo, kad nie­ko neat­si­tik­tų.

Šokdamas į vandenį V. Miliukas sako apie save niekada negalvojantis. Esą vyriškis supranta, kad tik nuo jo fizinio, psichologinio pasirengimo priklauso, ar į vandens gniaužtus patekęs nelaimėlis pasieks krantą gyvas.

„Tai nėra varžybos, kas greičiau nubėgs iki finišo. Turiu šokti į vandenį ir atlikti savo pareigą“, – šypteli Valdas.

Tiesa, tikram sportui įprastas rungtyniavimas vyksta ir tarp paplūdimio gelbėtojų. Bėgdami ar plaukdami įvairias distancijas, kovodami, kas pirmas pasieks vėliavėlę, gelbėtojai rungiasi dėl geriausio gelbėtojo vardo. Tik šiose varžybose svarbiausia ne pasirodyti prieš kitus, o patobulinti savo įgūdžius kovoje dėl gyvybės.

„Aišku, sportinis jaudulys bei pripažinimas, kad esi geriausias tarp savo kolegų, yra malonus“, – šypteli V. Miliukas, nužvelgdamas paplūdimį.

Meilės romanai kompensuoja prastai apmokamą darbą?

O kaip merginų dėmesys? Valdas juokiasi, kad tai yra vieša paslaptis – sportiški, tvirto kūno sudėjimo gelbėtojai tikrai patraukia merginų dėmesį. Tik mitas, esą gelbėtojai paplūdimyje tik puikuojasi savo raumenimis ir mezga trumpalaikius romanus, nėra visai teisingas.

„Būna visko, ypač tada, kai gelbėtojai jauni. Bet bėgant metams, visi mes tampame išmintingesni ir suprantame, kad svarbiausia dirbant paplūdimyje yra ne pramogos, o darbas“, – teigia pašnekovas.

Vis dėlto dalį savo gyvenimo paplūdimyje praleidęs gelbėtojas atviras – bent jau merginų dėmesys, galimybė mėgautis gamta ir gražiais vaizdai kompensuoja tai, kad paplūdimio gelbėtojo darbas yra sunkus, atsakingas, bet itin mažai apmokamas.


Sportas trumpai

Įteik­ti Šiau­rės Lie­tu­vos moks­lei­vių krep­ši­nio ly­gos ap­do­va­no­ji­mai

2015-ai­siais star­ta­vęs An­ta­no Si­rei­kos krep­ši­nio aka­de­mi­jos (AS­KA) pro­jek­tas – Šiau­rės Lie­tu­vos moks­lei­vių krep­ši­nio ly­gos (ŠLMKL) čem­pio­na­tas „Di­džio­ji Nai­sių tau­rė“ bai­gė­si trium­fu Nai­siuo­se. Ge­riau­sių ko­man­dų žai­dė­jams įteik­ti spe­cia­liai pa­ga­min­ti so­li­dūs me­da­liai, trims ko­man­doms – įspū­din­gos di­džio­sios Nai­sių tau­rės. Jų nu­si­pel­nė tre­čią­ją vie­tą lai­mė­ju­si Šiau­lių ko­man­da, ant­rą­ją – Vil­niaus, o pir­mą­ją – Ra­sei­nių ko­man­dos.

„Balt­rex-Šiau­lių“ reg­bi­nin­kai klu­bų tau­rės tur­ny­re – tre­ti

Mask­vo­je (Ru­si­ja) vy­ku­sia­me Eu­ro­pos ma­žo­jo reg­bio(reg­bis-7) Čem­pio­nų klu­bų tau­rės (7s Cham­pions Clubs Eu­ro­pean trop­hy) tur­ny­re Lie­tu­vos čem­pio­nė Šiau­lių „Balt­rex-Šiau­lių“ eki­pa užė­mė tre­čią­ją vie­tą.

Plau­ki­kė Gre­ta Plei­ky­tė bu­vo ne­nu­ga­li­ma

Dvi die­nas tru­ku­sio­se Lie­tu­vos jau­nių spor­to žai­dy­nių plau­ki­mo var­žy­bo­se Aly­tu­je pui­kiai pa­si­ro­dė šiau­lie­tė G. Plei­ky­tė. Ji da­ly­va­vo tri­jo­se plau­ki­mo rung­ty­se ir vi­so­se pel­nė pri­zi­nes vie­tas.

Lie­tu­vos reg­bi­nin­kas žais ant­ro­jo­je Pran­cū­zi­jos ly­go­je

Pro­fe­sio­na­laus Lie­tu­vos reg­bi­nin­ko Ka­ro­lio Na­vic­ko at­sto­vau­ja­mas „Pays d’Aix“ klu­bas iš­ko­vo­jo ke­lia­la­pį į ant­rą­ją Pran­cū­zi­jos ly­gą (Pro D2). K. Na­vic­kas, ki­lęs iš Šiau­lių, spor­ti­nin­ko kar­je­rą pra­dė­jo Šiau­lių BC „Vai­ras“. Šiau­lie­tis Pran­cū­zi­jos klu­be „Pays d’Aix“ pra­dė­jo žais­ti nuo 2014-ųjų ir yra vie­nin­te­lis pro­fe­sio­na­lus reg­bi­nin­kas Lie­tu­vo­je.

Žo­lės rie­du­lio pir­me­ny­bių pus­fi­na­ly­je – leng­va čem­pio­nių per­ga­lė

Lie­tu­vos mo­te­rų žo­lės rie­du­lio čem­pio­na­to pir­mo­sio­se pus­fi­na­lio rung­ty­nė­se ant­ra­die­nį nu­ga­lė­to­jos ti­tu­lą gi­nan­ti Šiau­lių „Gint­ros-Strek­tės-Uni­ver­si­te­to“ ko­man­da 9:0 nu­ga­lė­jo Šiau­lių „Kle­vo-ŠVSM“ eki­pą. Pen­kis įvar­čius nu­ga­lė­to­joms pel­nė Do­na­ta Gri­gie­nė.

„Vai­rie­čiams“ po­gru­pio su­si­ti­ki­mai ne­bu­vo sun­kūs

Vil­niu­je vy­ko Lie­tu­vos jau­ni­mo reg­bio-7 čem­pio­na­to pir­ma­sis tu­ras. 9 ko­man­dos bu­vo su­skirs­ty­tos į 3 po­gru­pius. Šiau­lių mies­tui at­sto­va­vo 2 eki­pos – Šiau­lių spor­to vi­du­ri­nė mo­kyk­la ir „Vai­ro“ reg­bio klu­bas. „Vai­rie­čiams“ po­gru­pio su­si­ti­ki­mai ne­bu­vo sun­kūs. Leng­vai 29:5 įveik­ta bend­ra Pa­ne­vė­žio „Vė­jo“ ir Šiau­lių „Kle­vo“ sep­ty­niu­kė bei re­zul­ta­tu 43:12 nu­ga­lė­ta Pa­ne­vė­žio kū­no kul­tū­ros ir spor­to cent­ro ko­man­da. Ant­ra­ja­me po­gru­py­je Šiau­lių spor­to vi­du­ri­nės mo­kyk­los at­sto­vai 5:7 pra­lai­mė­jo Vil­niaus reg­bio aka­de­mi­jos pir­ma­jai ko­man­dai ir 61:0 ne­pa­si­gai­lė­jo ant­ro­sios Vil­niaus aka­de­mi­jos eki­pos. Fi­na­li­nia­me eta­pe „Vai­ras“, re­zul­ta­tu 21:19 nu­ga­lė­ję Vil­niaus reg­bio aka­de­mi­jos pir­mą­ją eki­pą ir 24:19 įvei­kęs jo­na­vie­čius, ta­po pir­mo­jo tu­ro nu­ga­lė­to­ju. Šiau­lių spor­to vi­du­ri­nės mo­kyk­los auk­lė­ti­niai ten­ki­no­si ket­vir­ta vie­ta. Ant­ra­sis tu­ras vyks bir­že­lio 12 d. Kau­ne.

„Šiau­liai plius“ in­for­ma­ci­ja


Sienomis laipioja ne tik vorai ir tarakonai?

Mindaugas MALCEVIČIUS
mindaugas.malcevicius@splius.lt

Klaidinga manyti, kad į didžiuosius prekybos centrus einama tik apsipirkti, pavalgyti ar pažiūrėti naujausią filmą. Jau kelinti metai dalis šiauliečių į vieną didžiųjų prekybos centrų užsuka ne norėdami išgerti bokalą alaus, o numalšinti kalnų ilgesį, pasportuoti. Nors tyrą kalnų orą atstoja uždaras patalpas vėdinantys ventiliatoriai, o saulę – dirbtinis apšvietimas, laipiojimo uolomis entuziastai tikina, kad kopiant ir netikromis uolomis dirba visi raumenys, lavėja protas, pusiausvyra bei reakcija.

 

Iš­siil­gę kal­nų, aukš­čio ir rim­tos fi­zi­nės iš­kro­vos lai­pio­ji­mo uo­lo­mis en­tu­zias­tai kim­ba į at­la­pus dirb­ti­nėms uo­loms.

Lai­pio­ji­mo uo­lo­mis sa­lės „Aukš­ta že­mė“ ar­chy­vo nuo­tr.

Populiarėja nauja sporto šaka

Laipiojimo uolomis sportas visame pasaulyje jau seniai ne naujiena. Tiesa, Lietuvoje ši sporto šaka dar ropoja keturiomis ir mokosi kalbėti. Taip šiek tiek metaforiškai būtų galima pristatyti šiauliečių, aktyviai leidžiančių savo laisvalaikį laipiojimo uolomis salėje „Aukšta žemė“, pamėgtą gana egzotišką sporto šaką.

Kodėl egzotišką? Pirmiausia todėl, kad net ir nei kartą per savo gyvenimą kalnuose nebuvęs žmogus patyliukais turbūt yra pasvajojęs, kaip būtų smagu išbandyti save kopiant į stačią uolą. Išbandyti ne tik kojų ar rankų tvirtumą, bet pabandyti įveikti daugelį kamuojančią aukščio baimę.

Kopimas į Everestą gali prasidėti ir Šiauliuose

Laipiojimo uolomis salės „Aukšta žemė“ veiklą koordinuojanti Rasa Pumputienė sako, kad tokios svajonės gali išsipildyti dar neišvykus į tikrus kalnus. „Tokia salė, kokia prieš dvejus metus atsirado Šiauliuose, kokių yra ir kituose Lietuvos miestuose, yra tikrų tikriausia alpinizmo pradžia“, – teigia moteris.

Ji pasakoja, kad kopiant į kelių metrų aukštį specialia siena, intensyviai treniruojami kojų ir rankų pirštų raumenys, didžiulį fizinį krūvį gauna visas kūnas. Klaidinga manyti, kad tokios aktyvios mankštos metu dirba tik raumenys. Rasa juokiasi – kopiant į kalną, kad ir dirbtinį, svarbiausia yra proto mankšta.

„Juk norint savo kūną statmena siena pakelti dar nors metrą aukštyn, tenka gerai pasukti galvą, kaip teisingai pastatyti koją ir nenugarmėti žemyn, kaip išsilaikyti ar prisitraukti. Tad, prie viso to, dar lavėja ir viso kūno koordinacija”, – sako pašnekovė.

Kai išmoksti save nešioti ant rankų...

R. Pumputienė sutinka, kad gamtos sukurtų kalnų teikiamo malonumo, gimstančio iš beribės erdvės pojūčio, paukščių kompanijos ar net deguonies trūkumo, dirbtinės, olos tikrai negali atstoti. Bet esą „apsnūdusiam“ miestiečiui kopiant net ir į maždaug 5 metrų aukščio dirbtinę uolą, dovanojamas neįkainojamas judėjimo džiaugsmas.

„Juk negali kiekvieną dieną išvažiuoti į kalnus. Norintiems judėti, natūralu, kad yra daug įvairių būdų. Kad ir treniruotės sporto salėje. Bet galiu pakartoti – kopiant į kalną, nesvarbu, kad ir dirbtinį, galima dirbti su savo kūnu, nes tenka kilnoti ne kartais neproporcingai sunkų svarmenį, o save patį, t. y. savo kūną“, – juokiasi pašnekovė.

 

Įveikti uolą reikia dar stovint ant žemės

Laipioti uolomis gali visi – pradedant vos kelerių metukų sulaukusiu mažyliu, baigiant kelintą dešimtį perkopusiu suaugusiu alpinizmo entuziastu. Sunkiausia, pasak Rasos, visai ne rankomis išlaikyti savo kūną, kabant kelis metrus virš žemės.

„Sunkiausia? Atsakymas aiškus – mąstymas. Juk dar prieš pradedant kopti į viršų, labai svarbu, kokią kopimo strategiją pasirenka sportininkas. Tikras kopimo į uolas asas dar prieš pakeldamas nuo žemės koją, ilgai stovi ir mąsto. Jis susidėlioja visą kopimo kelią, išsianalizuoja visas galimas trajektorijas ir pasirenka tinkamiausią“, – pastebi moteris, laipiojimo uolomis salėje „Aukšta žemė“ iš arti stebėjusi ne vienas rimtas varžybas, kuriose tarpusavyje rungėsi tikri šios sporto šakos meistrai.

Kada pomėgis tampa rimtu sportu?

Šiauliuose, Rasos teigimu, laipiojimo uolomis sportas dar visai nepopuliarus. „Jis dar neturi jokių gilesnių tradicijų, trūksta trenerių, nėra šiai sporto šakai pasišventusių entuziastų, kurie aplink save suburtų visus bendraminčius“, – sako vienintelės mieste laipiojimo uolomis salės veiklą koordinuojanti moteris.

Pašnekovė atkreipia dėmesį, kad siekiant populiarinti šią sporto šaką, būtina įkurti laipiojimo uolomis entuziastus vienijantį klubą. Tuomet atsirastų didesnis poreikis varžytis tarpusavyje ar su kitais klubais, šiauliečiai galėtų ne tik ateiti papramogauti, bet ir ruoštis rimtoms varžyboms.

Laipiojimas uolomis – ne vaikų žaidimo aikštelė

R. Pumputienė pasakoja, kad šiauliečiai dar tikrai nesupranta, kokia rimta sporto šaka yra laipiojimas uolomis. Moteris juokiasi, kad dažnai į salę užsukusiems tėveliams tenka aiškinti, kad jie negali palikti savo mažylių vienų, nes ši vieta – ne vaikų žaidimų aikštelė.

„Gal tėvelius klaidina laipiojimo salėje vyraujančios ryškios spalvos, nes tik po ilgų įtikinėjimų jie supranta, kad vos 7 metų sulaukę vaikai be tėvų priežiūros tokioje vietoje vieni pasilikti negali, kol neišugdytas savisaugos instinktas“, – šypteli pašnekovė ir tikina – kopimas uola yra labai daug ištvermės reikalaujantis sportas.

Pavojinga tik nutrūktgalviams

Specialių treniruočių, norint stačia uola įkopti 5 ir daugiau metrų, tikrai nereikia. Bent taip sako Rasa, siūlanti sau atsakyti tik į vieną klausimą – ar žmogus, ketinantis išbandyti šią sporto šaką, gali bent kartą prisitraukti prie skersinio. Jei gali, daugiau nieko ir nereikia, nes kūno ir proto paruošimas, kopimui į tikrus kalnus reikalingi įgūdžiai įgyjami salėje.

Stebint virš stačios olos pakibusį „alpinistą“, atrodo, kad tai labai pavojingas užsiėmimas. Bet Rasa sako, kad pavojaus lygis priklauso tik nuo paties žmogaus. „Tam, kuris rizikuoja ir užkopęs į patį uolos viršų stačia galva nuo jos neria žemyn, iškyla realus pavojus patirti rimtų traumų. Bet viską darant pagal nustatytus reikalavimus, jokio pavojaus tikrai nėra“, – tikina pašnekovė. O ar šiauliečiai į savo pamėgtų sporto šakų gretas priims dar vieną naujokę, parodys tik laikas.


Jaunųjų krepšinio talentų kalvė į(si)vertino besibaigiantį sezoną
Mindaugas MALCEVIČIUS
mindaugas.malcevicius@splius.lt

Jauna ir idėjų nestokojanti Antano Sireikos krepšinio akademija (toliau – ASKA) 2014–2015 metų krepšinio sezoną baigia su trenksmu. Vos nurimus darželinukų čempionato aistroms, ruošiamasi dar vienam rimtam etapui – Šiaurės Lietuvos moksleivių krepšinio lygos finalinėms kovoms. „Bet sezonas – jau visai į pabaigą“, – sako ASKA sporto direktorius Saulius Jucevičius. Ir apžvelgdamas, kas buvo nuveikta šiemet, savo ir visos akademijos kolektyvui už sportinius pasiekimus raito 6-ą. Tad ko pritrūko iki aukštesnio balo?

AS­KA va­do­vai džiau­gia­si ga­lė­da­mi įteik­ti var­žy­bų tro­fė­jų. Ypač ta­da, kai pa­vyks­ta su­reng­ti gra­žų tur­ny­rą ar čem­pio­na­tą.

„Sparčiai kylame į kalną“

Atsakydamas į šį klausimą, S. Jucevičius šypteli – iki aukštesnio rezultato, o gal net ir iki paties aukščiausio, neužteko sėkmės ir patirties. „Beveik visoms mūsų komandoms pritrūko vieno žingsnio iki to, ką mes su treneriais buvome suplanavę“, – sako Saulius ir vardija komandas, kurios svarbiuose etapuose galėjo iškovoti reikšmingas pergales, tačiau finalinėse varžybose prieš varžovus klupo vos keliais taškais.

Nors akademijos auklėtiniai Lietuvos moksleivių krepšinio lygos (toliau – MKL) čempionais netapo, ASKA projektų vadovas Aleksandras Bielyj besibaigiantį sezoną vertina šiek tiek aukštesniu balu – 7-u. Pašnekovas juokiasi, kad toks įvertinimas yra ne tik už 2000 metais gimusių vaikinų patekimą į MKL II diviziono finalą ir ten iškovotą antrąją vietą ar neblogą 2004 metais gimusių vaikinų pasirodymą Šiaurės Lietuvos moksleivių krepšinio lygoje (toliau – ŠLMKL).

Aleksandro teigimu, nereikėtų nurašyti ir tokių pasiekimų, kaip jau antrus metus iš eilės vykęs darželinukų čempionatas, 2014-ųjų pabaigoje Šiauliuose praūžęs akademijos organizuotas tarptautinis krepšinio turnyras. Svarbų indėlį ASKA ir viso regiono krepšinio raidai davė nauja lyga, gavusi ŠLMKL pavadinimą.

„Žiūrint į augančias mūsų gretas, kylantį sportinį entuziazmą ir apetitą, akivaizdu viena – sparčiai kylame į kalną“, – entuziastingai kalba ASKA projektų vadovas.

Kai bjaurusis ančiukas tampa gulbe

Įkurti naują krepšininkų akademiją – net krepšinį mylinčioje šalyje yra nelengvas iššūkis. Bent jau taip sako S. Jucevičius. ASKA sporto direktorius įsitikinęs, kad reikės dar šiek tiek laiko, kol nuožmioje konkurencinėje aplinkoje gimusi krepšinio akademija, subūrusi apie save vaikus, nepatekusius į kitas sporto mokyklas, išugdys juos tikrais krepšinio šalies čempionais.

„Kai mūsų akademija kūrėsi, visi geriausi Šiaulių regiono jaunieji krepšinio talentai jau kažkur sportavo. Tad ASKA treneriams teko nelengva užduotis – su mažai arba visai niekur nesportavusiais vaikais dalyvauti čempionatuose, kuriuose didžiosios dalies komandų branduolius sudaro nuo mažų dienų sportuojantys jaunuoliai. Bet prabėgus keleriems metams, galime tik džiaugtis – darome pažangą, matome gerėjančius rezultatus“, – sako S. Jucevičius.

Krepšinio strategas viliasi, kad sunkus darbas ir ateityje duos vaisių, o iš Šiaulių iškeliaus ne vienas itin aukšto meistriškumo sportininkas.

Lie­tu­vo­je krep­ši­nį žai­džia, tik­rus me­da­lius iš­ko­vo­ja ne tik vy­rai, bet ir dar­že­li­nu­kai. Ma­žie­ji krep­ši­nin­kai šie­met run­gė­si jau ant­rą kar­tą AS­KA su­reng­ta­me dar­že­li­nu­kų čem­pio­na­te.

Koją kiša patirties stoka

Vardindami didžiausius ateities iššūkius, tiek S. Jucevičius, tiek A. Bielyj akcentuoja – tikra žaidybinė patirtis atsiranda tik aukščiausio lygio varžybose. O tokių, krepšinio ekspertų teigimų, ASKA dar tikrai trūksta. „Norint išvežti komandas į tarptautines varžybas, tenka sukti galvas dėl pinigų. Išvykstant visai komandai, reikalingos jau ne triženklės, o keturženklės pinigų sumos. Negaunant jokios rimtos valstybinės paramos, tenka veržtis diržus ir kai kurių išvykų atsisakyti“, – sako A. Bielyj.

Kad tarptautinių varžybų patirtis yra vienas svarbiausių raktų į sėkmę svarbiausiuose mačiuose, liudija kitų didžiųjų Lietuvos miestų krepšinio akademijų patirtis. Mat, pašnekovų teigimu, „saboniukai“ ar „marčiulioniukai“, skinantys laurus MKL, patirties įgauna tikrai ne žaisdami Lietuvoje, o važinėdamiesi po visą pasaulį. O „sireikiukai“, nors daugelyje mačų su favoritais ir kaunasi kaip lygūs su lygiais, dažniausiai palūžta paskutinėmis, pačiomis svarbiausiomis mačo sekundėmis.

„Dėl to stebėtis nereikėtų, nes kai kuriems žaidėjams tokio lygio varžybos, kokios būna finaliniai ketvertai ar patys finalai, yra pirmosios gyvenime. Kai kuriems – vos antros ar trečios. Todėl natūralu, kad jaunieji krepšininkai jaudinasi, „sudega“ ir ima klysti lemiamomis akimirkomis. Norint to išvengti, patirtis yra būtina“, – akcentuoja S. Jucevičius ir šypteli, kad net ir čia galima rasti išeitį.

ASKA bandymus suktis iš padėties, jo teigimu, puikiai iliustruoja sena patarlė – jeigu Mahometas neateina pas kalną, tai kalnas ateina pas Mahometą. Mat negalėdami išvykti į tūkstančius eurų kainuojančius tarptautinius turnyrus, šiauliečiai juos rengia namuose.

Talentingi, jauni, bet nepatyrę

Sunkiau sekasi spręsti kitą Šiaulių krepšinio skaudulį – patyrusių trenerių trūkumą. „Jaunų ir talentingų strategų tikrai turime daug. Bet sukaupusių ilgametę patirtį, turinčių didžiulį žinių bagažą, galėtų būti daugiau“, – pastebi S. Jucevičius ir atkreipia dėmesį, kad tai nėra vien tik ASKA problema. Nei vienas strategas iš Šiaulių jau kurį laiką netreniruoja jokios rinktinės, todėl į sporto mokyklą pasikvieti patyrusį trenerį iš kitų Lietuvos miestų – gana sudėtingas finansinis uždavinys.

Bet pašnekovai juokiasi, kad tai nėra taip ir blogai, mat treneriai auga, tobulėja kartu su savo auklėtiniais kaip ir visa akademija.

Krepšinis ties akademijos slenksčiu nesibaigia ASKA sporto direktorius, treneris šypteli paklaustas, kokią ateitį mato tų jaunųjų krepšininkų, kurie jau šiemet baigia akademiją. Strategas viliasi, kad komanda visai nesubyrės, nors iššūkių laukia nemažai, nes vaikinams kitąmet prasidės brandos egzaminai, vėliau – studijos.

„Dalis tikrai ir toliau bent du kartus per savaitę sportuos su manimi, žais regioninėje ar nacionalinėje lygoje. Jei tik jaunuoliai ir toliau sies savo ateitį su krepšiniu, aš jiems padėsiu įsitvirtinti ar bent jau sportuoti mėgėjiškai. Bet nemaža dalis tikrai išvažiuos mokytis ir sportuoti į savo gimtuosius miestelius“, – kalba S. Jucevičius.

Patys jaunuoliai sako, kad su krepšiniu atsisveikinti tikrai nežada. Vieni ketina žaisti pasirinkto universiteto komandose, kiti net planuoja stoti į Lietuvos sporto universitetą ir ten kelti savo, kaip sportininkų, meistriškumą.


Sportas trumpai

Pui­kus Jus­to Po­lia­ko pa­si­ro­dy­mas

Ši­lu­tė­je vy­ku­sia­me Lie­tu­vos jau­nu­čių, jau­nių, jau­ni­mo bei ve­te­ra­nų kul­tū­riz­mo, fit­ne­so ir bi­ki­nio pir­me­ny­bė­se jau­ni­mo kul­tū­riz­mo ka­te­go­ri­jo­je „For­tū­nos“ klu­bo at­sto­vas Jus­tas Po­lia­kus iš­ko­vo­jo dvi per­ga­les – jau­ni­mo kul­tū­riz­mo ka­te­go­ri­jo­je ir ab­so­liu­čio­je įskai­to­je. Tre­ne­rio Arū­no Van­džio auk­lė­ti­nis trium­fa­vo ir ab­so­liu­čio­je jau­ni­mo pir­me­ny­bių vai­ki­nų įskai­to­je.

D. Nor­kui – Eu­ro­pos jau­ni­mo šaš­kių čem­pio­na­to auk­sas

Ru­si­jo­je vy­ku­sia­me Eu­ro­pos jau­ni­mo (iki 19 me­tų) pa­pras­tų­jų šaš­kių čem­pio­na­te šiau­lie­tis Do­man­tas Nor­kus iš­ko­vo­jo auk­so me­da­lius „grei­tų­jų“ ir „žai­bo“ var­žy­bo­se bei pel­nė si­dab­rą pa­grin­di­nė­je pro­gra­mo­je.

A. Lan­kui ir E. Ra­ma­naus­kui – Eu­ro­pos čem­pio­na­to bron­zos me­da­liai

Šiau­lie­čiai irk­luo­to­jai Au­ri­mas Lan­kas ir Ed­vi­nas Ra­ma­naus­kas Če­ki­jo­je vy­ku­sia­me Eu­ro­pos bai­da­rių ir ka­no­jų irk­la­vi­mo čem­pio­na­te iš­ko­vo­jo bron­zos me­da­lius. Dvie­jų šim­tų met­rų irk­la­vi­mo rung­ties fi­na­le šiau­lie­čiai fi­ni­ša­vo per 32-i ir 66-ias šim­tą­sias se­kun­dės.

Žo­lės rie­du­lio čem­pio­na­te – fa­vo­ri­čių per­ga­lės

Po žie­mos per­trau­kos pra­tęs­ta­me Lie­tu­vos mo­te­rų žo­lės rie­du­lio čem­pio­na­te per­ga­lę iš­ko­vo­jo nu­ga­lė­to­jos ti­tu­lą gi­nan­ti Šiau­lių „Gint­ros-Strek­tės-Uni­ver­si­te­to“ ko­man­da. Fa­vo­ri­tės re­zul­ta­tu 8:2 nu­ga­lė­jo Šiau­lių „Kle­vo-ŠSVM“ eki­pą. Ki­to­se rung­ty­nė­se Šiau­lių „Gint­ros-Strek­tės-Uni­ver­si­te­to“ ko­man­da net 13:0 su­triuš­ki­no Kel­mės „Kel­mės“ eki­pą.

„Balt­rex-Šiau­lių“ reg­bio ko­man­da įvei­kė lat­vius

Bal­ti­jos vy­rų reg­bio pir­me­ny­bių rung­ty­nė­se Lie­tu­vos čem­pio­nas Šiau­lių „Balt­rex-Šiau­lių“ klu­bas iš­vy­ko­je 31:3 nu­ga­lė­jo Val­mie­ros „Fe­nikss“ eki­pą iš Lat­vi­jos. Tai bu­vo pir­mo­sios šiau­lie­čių rung­ty­nės Bal­ti­jos čem­pio­na­te, o Val­mie­ros ko­man­da šia­me čem­pio­na­te pa­ty­rė jau ant­rą­jį pra­lai­mė­ji­mą.

„Šiau­liai plius“ in­for­ma­ci­ja

 


Paminos žingsniu į darbą, gamtą ir sveikesnį gyvenimą

Mindaugas MALCEVIČIUS
mindaugas.malcevicius@splius.lt

Renovuojamas dviračių takas šalia pagrindinės Šiaulių arterijos – Tilžės gatvės – pavieniams dviratininkams įžiebia viltį, kad pedalus mins vis daugiau šiauliečių. Tiesa, nors mieste dviračių takų būklė pamažu gerėja, pavieniai skeptikai atkerta – iki tokių šalių kaip Nyderlandai, Danija ar Vokietija – dar labai toli... Vis dėlto tikri šios sporto šakos entuziastai įsitikinę, kad važiuoti dviračiu galima visur. Svarbu turėti dviratį ir netingėti.

Lie­tu­vo­je dvi­ra­tis dar gau­na į kau­lus nuo au­to­mo­bi­lio, bet at­ši­lus orams vis dau­giau žmo­nių bal­no­ja ir dvi­ra­tes trans­por­to prie­mo­nes.

ELTOS nuotr.

Kelionės, subalansuotos piniginei ir draugiškos sveikatai

Šiaulietis Laimonas, tiek žiemą, tiek vasarą kiekvieną darbo dieną iš centro į kitą miesto galą 7 km važiuojantis dviračiu, sako, kad tokį keliavimo būdą pasirinko dėl kelių priežasčių. „Pirmiausia, man nereikia pirkti nei autobuso bilietų, nei važiuoti į degalinę ir mokėti už kaskart brangstančius degalus. Kita svarbi priežastis – važiuodamas į darbą, aš kasdien sportuoju. Ar gali būti kas geriau“, – šypsosi pusamžis vyriškis ir sėdęs ant savo ne pirmą jaunystę menančio dviračio nuvažiuoja.

Dėl dviračio praktiškumo ginčytis būtų sudėtinga, mat tai – itin patogi ir mobili transporto priemonė. Sportuojantys įžvelgia ir daugiau privalumų, pavyzdžiui, dviratį galima naudoti kaip treniruočių įrankį: važinėjantis deginamos nereikalingos kalorijos, kvėpuojant grynu oru (priešingai nei uždaruose sporto klubuose), kvėpavimas tampa lengvesnis. Su vaikais dirbančių specialistų teigimu, dviratis – puiki jaunimo užimtumo priemonė. Treniruotes lankantys vaikai vėliau tampa profesionaliais sportininkais.

Iki profesionalo reikia „užaugti“

Panašiai savo, kaip profesionalaus dviratininko, kelią pradėjo Donatas Gedrimas, dviračio vairo iš rankos nepaleidžiantis nuo paauglystės. Nors vyriškis dabar priklauso, kaip pats sako, tik uostamiesčio dviratininkų komandai ir savęs rimtu sportininku nebevadina, prieš kelerius metus šalies rinktinės sudėtyje atstovavo Lietuvai, dalyvaudavo varžybose Belgijoje.

„Dabar vadinu save mėgėju, nes treniruotėms skiriu nebe tiek daug laiko, kaip tada, kai devynerius metus sportavau labai intensyviai. Tiesa, ir dabar tenka rungtis plento taurės varžybose, maratonuose. Bet pradėjus studijuoti ir dirbti, šiam pomėgiui tiesiog pritrūko laiko“, – sako Donatas.

Pašnekovas juokiasi, kad, nors kiekvienas, bent kartą per savaitę išvažiuojantis dviračiu, gali save vadinti sportininku, iki profesionalo reikia „užaugti“. „Norint rimtai sportuoti, reikia su dviračiu draugauti bent jau vidutiniškai 3–4 val. per dieną. Kitaip tariant, siekiant sportinių rezultatų, važinėjimas dviračiu tampa nebe šiaip smagus laisvalaikio praleidimo būdas, o rimtas darbas“, – teigia dviratininkas.

Minti pedalus ne tik smagu, bet ir brangu?

Donatas pripažįsta, kad, nors važiavimas dviračiu – vienas didžiausių malonumų, kurį suteikia šiltasis metų laikas, galvojantiems apie profesionalų lygį reikėtų iš karto ieškotis rėmėjų.

„Dviračių sportas yra gana brangus. Turbūt teko atkreipti dėmesį, kad mėgėjams skirtas dviratis kainuoja vos kelis šimtus eurų, o skirtas profesionalams – kelis tūkstančius. O kur dar apranga, specialūs šalmai, batai?“, – sako D. Gedrimas.

Tačiau jaunuoliams, svajojantiems apie dviratininko karjerą, jis siūlo nebijoti finansinės naštos. Esą radus tinkamą sporto mokyklą, paprastai ten suteikiamas visas reikalingas inventorius.

Patarimai leidžiantis į ilgas keliones

Su Donatu juokaujame, kad dviračių miestas nebūtinai laikosi tik ant profesionalų pečių. Atšilus orams, tikrame dviračių mieste turėtų netrūkti pedalus minančių senolių, vaikų ar šiaip entuziastų, kurie važinėjasi be aiškaus maršruto, be trenerių sudarytų programų. Bet dievinantiems ilgas keliones ir norintiems ištrūkti už miesto šimtą ar dar daugiau kilometrų galioja kiek kitokie dėsniai.

Ne kartą ilgą ir varginantį maratoną dviračiu nuvažiavęs pašnekovas dalijasi patirtimi. Donato teigimu, nereikėtų tikėtis iškart po žiemos, be kelių rimtų treniruočių įveikti kelių šimtų kilometrų atstumą. Mėgėjams dviračių entuziastams pasiruošti ilgoms distancijoms – būtina iš anksto.

„Galvojant apie ilgas keliones, kurios tikrai suteikia daug malonumo, viską reikėtų daryti nuosekliai, t. y. pradėti nuo mažų atstumų ir juos po truputį didinti. Siekiant išvengti traumų, tausojant savo organizmą, protingas sprendimas būtų susirasti trenerį, kuris padėtų planuoti maršrutą, sudėliotų treniruočių, pasirengimo programą“, – kalba dviratininkas.

Ilgoms kelionėms, pasak dviračių žinovų, yra ir specialios transporto priemonės – triračiai, dar kitaip vadinami gulimais dviračiai. Važiuojant triračiu, dalis kūno yra nuolat atsipalaidavusi, todėl mažiau jaučiamas nuovargis, tad kur kas paprasčiau įveikti ilgus atstumus.

Išradinėti dviračio nebereikia, bet išradimų – netrūksta

Keistenybių ir didesnį važiavimo patogumą garantuojančių pokyčių dviračių pasaulyje per pastaruosius dvidešimt metų būta ir daugiau. Tad klysta manantieji, kad devynmyliais batais į priekį žengia tik kompiuterinės technologijos, automobiliai ir kiti panašūs įrenginiai, o prieš keletą dešimtmečių pagamintas senelio dviratis niekuo nesiskiria nuo šiuolaikinio. Tad kuo šiandien dažno tėčio vaikystės dviratis skiriasi nuo jo sūnaus?

Per 20 metų gerokai ištobulėjo dviračių pavarų perjungimo sistemos. Dabar jų yra ir valdomų ne troseliais, o elektros varikliukais.

Rėmo ir kitų dalių gamybai panaudojus aliuminį, titaną, anglies pluoštą ir kitas medžiagas, dviračiai „numetė“ ne vieną kilogramą antsvorio.

Atsižvelgiant į skirtingus poreikius, atsirado daug dviračių tipų: miesto, turistiniai, sulankstomi, plento, treko, kalnų, BMX, FAT ar, galiausiai, elektriniai.

Itin ištobulėjo amortizacinės dviračių sistemos, kurios elektronikos dėka intuityviai parenka galinio amortizatoriaus veikimo rėžimą pagal priekinio amortizatoriaus apkrovą.

Pastaruoju metu sparčiai tobulėja elektriniai dviračiai, kurie su pilnai pakrauta baterija jau gali nuvažiuoti daugiau kaip 130 km, o jų ratus suka 70 Nm jėgos elektriniai varikliai.



atgal   1   2   3   4   5   ( 6 )   7   8   9   10   11-20   21-30   31-40   41-50   toliau




Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti