(2016-04-29 Nr. 623) ŠIANDIEN 2017 Gruodžio 14 D. Ketvirtadienis ARCHYVAS

Kontaktai
Naudingos nuorodos

Sportas
Sportas trumpai

Šiau­lie­čiai ne­pra­no­ko nau­jų­jų Lie­tu­vos tink­li­nio čem­pio­nų

Šiau­liuo­se Lie­tu­vos vy­rų tink­li­nio čem­pio­na­to auk­so me­da­lius pir­mą kar­tą iš­ko­vo­jo Ma­ri­jam­po­lės „Sū­du­va“, praė­ju­siais me­tais dar žai­du­si čem­pio­na­to I ly­go­je. Ma­ri­jam­po­lie­čiai ant­ro­se fi­na­lo se­ri­jos rung­ty­nė­se įvei­kė Šiau­lių „El­ga-Mas­ter Idea-SM Du­by­sa“.

Šiau­lie­tis ka­no­ji­nin­kas iš­ko­vo­jo bron­zą

Kau­ne, Lam­pė­džiuo­se, vy­ku­sia­me Lie­tu­vos bai­da­rių ir ka­no­jų il­gų nuo­to­lių irk­la­vi­mo čem­pio­na­te ge­riau­siai vy­rų ka­no­ji­nin­kų gru­pė­je pa­si­ro­dė šiau­lie­tis Do­mi­ny­kas Mur­za. Spor­ti­nin­kas, irk­la­vęs 10 000 m, užė­mė 3-ąją vie­tą. Jis už­lei­do į prie­kį sa­vo pusb­ro­lį Os­val­dą Mur­zą (2-oji vie­ta) bei spor­ti­nin­ką iš Lat­vi­jos.

„Gint­ros-Uni­ver­si­te­to“ ko­man­dą ban­dė pa­lauž­ti kau­nie­tės

Įs­pū­din­gą Šiau­lių „Gint­ros-Uni­ver­si­te­to“ ko­man­dos ne­pra­leis­tų įvar­čių se­ri­ją Lie­tu­vos mo­te­rų fut­bo­lo A ly­gos čem­pio­na­te nu­trau­kė Kau­no „LSU-Ža­ros“ fut­bo­li­nin­kės. Bet įveik­ti Lie­tu­vos čem­pio­nių joms ne­pa­vy­ko. Po ner­vin­gos ko­vos 3:1 šiau­lie­tės pa­lau­žė kau­nie­čių pa­si­prie­ši­ni­mą.

ŠU stu­den­tams – bron­zos me­da­liai

Lie­tu­vos stu­den­tų krep­ši­nio ly­gos (LSKL) vai­ki­nų gru­pės tur­ny­ro rung­ty­nė­se dėl tre­čio­sios vie­tos Kau­ne pir­ma­die­nį Šiau­lių uni­ver­si­te­to (ŠU) at­sto­vai 80:66 nu­ga­lė­jo praė­ju­sių me­tų čem­pio­nę My­ko­lo Ro­me­rio uni­ver­si­te­to ko­man­dą. ŠU krep­ši­nin­kai LSKL bron­zos me­da­lius iš­ko­vo­jo ant­rus me­tus iš ei­lės.

„Šiau­liai plius“ in­for­ma­ci­ja

 


V. Petraitytė – geležinė ledi, kurianti muziką ir šypsenos „teatrą“
Mindaugas MALCEVIČIUS
mindaugas.malcevicius@splius.lt

Karingosios princesės Ksenos jėgą ir įspūdingas kūno formas per varžybas ant scenos demonstruojanti daugkartinė Lietuvos kultūrizmo, fitneso ir bikinio čempionė Viktorija Petraitytė – kasdienybėje kur kas žemiškesnė moteris, nei ją mato šios sporto šakos mylėtojai. Šiemet čempionato metu gavusi ir specialų prizą už didžiausią asmeninę pažangą, sportininkė, kasmet gerinanti savo pasiekimus, nepamiršta ir kito savo pomėgio – muzikos.

Ant sce­nos per var­žy­bas lau­rus ski­nan­ti kū­no fit­ne­so čem­pio­nė, ap­si­ren­gu­si lais­va­lai­kio rū­bus ir nu­si­va­liu­si gri­mą, jau­čia­si tie­siog mo­te­ri­mi, tu­rin­čia gra­žų kū­ną. „Tik­rai ne­su rau­me­nų kal­nas“, – sa­ko Vik­to­ri­ja.

Rankose smuikas nelūžta

Su Viktorija susitinkame jos stichijoje – sporto klube. Pirma gyvos pažinties akimirka nustebina, nes įėjus pasitinka ne po gerai ištreniruotų raumenų kalnu besislepianti atletė, o smulkutė ir besišypsanti moteris. Tai gal čia ne ta čempionė?
Elegantiškai spustelėjusi ranką (nors tikėtasi tvirto, „vyriško“ paspaudimo), sportininkė juokiasi, kad ant scenos per kūno fitneso varžybas matoma jos jėga – tik optinė apgaulė. „Kas mato mane salėje, ne visi pagalvoja, kad aš ruošiuosi varžyboms. Tačiau viskas kitaip atrodo žvelgiant į mane nuotraukoje ar per varžybas. Ten viską išryškina grimas ir jo sukuriama optinė apgaulė, formuojanti galingos ir stiprios moters įvaizdį. Bet realiame gyvenime, nors mano raumenys gana ištreniruoti, nesu didelis raumenų kalnas“, – sako pašnekovė ir juokiasi, kad per pamokas smuikas jos rankose tikrai nelūžta.
Svarmenys kūnui, natos – sielai
Kodėl smuikas, o ne svarmenys, kokios dar pamokos? Viskas paaiškėja pradėjus pašnekesį, mat Viktorija pirmiausia kalba ne apie sportą, o apie savo tikrąją specialybę – muziką. „Pirmiausia mano gyvenime atsirado muzika, nes tuo užsiiminėjau dar vaikystėje. Suaugusi baigiau universitete muzikos pedagogikos studijas, o tada šešerius metus dirbau mokytoja“, – šypsosi kūno fitneso čempionė, neslepianti, kad ir pasiekusi reikšmingų pergalių sporte, vis dar mielai randa laiko, noro dirbti su vaikais.
Atsakydama į klausimą, kaip jai pavyksta suderinti, atrodytų, nelabai derančius pomėgius, jauna sportininkė susimąsto ir sako, kad kūno fitnesas – tai svarmenų kilnojimas, duodantis rezultatą kūnui. Tačiau muzika, pasak pašnekovės, yra jos moteriškumo, švelnumo išraiška. „Muzikuodama ar mokydama to kitus, aš tobulinu savo vidų, o sportuodama – lyg menininkė projektuoju savo kūną, jį tobulinu“, – kalba jauna atletė.
Moterišką makiažą užgožia vitaminų kokteiliai
Daugelis merginų dieną pradeda nuo ilgo stovėjimo prieš veidrodį, kruopščių manikiūrų ir kitų moteriškų džiaugsmų. Bet šiaulietė Lietuvos kultūrizmo, fitneso ir bikinio čempionė rytą pradeda kiek kitaip.
„Mano rytas prasideda nuo stiklinės vandens, greipfruto ir vitaminų komplekso. Tada dar proteino kokteilis ir specialaus, mano kūnui subalansuoto maisto ruošimas tiek pusryčiams, tiek visai dienai“, – sako Viktorija. Pašnekovė juokiasi, kad, tik atlikusi šiuos darbus, skiria kelias minutes ir įprastam moteriškam makiažui, kosmetikai.
„Tačiau jo – itin saikingai, – tikina dailaus kūno savininkė. – Mat per varžybas ant mano kūno būna tiek makiažo, kiek paprastai moteris nesunaudoja per ištisus metus.“
Nusirengti paplūdimyje –  tikrai negėda
Nors kūno fitnesas, kultūrizmas, ištreniruoti raumenys dažnai vadinami vyrų stichija, Viktorija tokius gandus neigia ir sako, kad šiame sporte moteriškumo tikrai netrūksta. O manantiems priešingai atkerta – taip galvojantys arba patys niekada nesportavo, arba nesupranta sporto esmės.
„Kiekviena moteris nori turėti standų užpakaliuką, gražias šlaunis, dailias kūno linijas. Bėgant metams, mūsų visų kūnas nenumaldomai keičiasi, o išlaikyti kūno stangrumą – nori visos. Tad sportuojanti moteris gali gerokai ilgiau išlikti arčiau moteriškumo idealo“, – sako atletė.
Viktorija pastebi ir dar daugiau niuansų, susijusių su artėjančia vasara. Juk būtent tada tenka nusimesti rūbus, o nebijant savo kūną rodyti varžybų teisėjams, apsinuoginti ir paplūdimyje – tikrai negėda.
Nesijaučia ką nors aukojanti ir galvoja apie dar aukštesnius pasiekimus
Norint pasiekti kūno fitneso aukštumas, tenka rinktis kiek kitokį, daugeliui dailiosios lyties atstovių neįprastą, gyvenimo būdą? Viktorija, net du kartus tapusi absoliučia Lietuvos kultūrizmo, fitneso ir bikinio čempionatų nugalėtoja, turinti daug kitų reikšmingų pasiekimų, sako nesijaučianti dėl to kažką paaukojusi.
„Tikrai negalėčiau sakyti, kad siekiant rezultatų kažką teko paaukoti. Viskas ėjosi savaime, o į kiekvienas varžybas važiuoju norėdama kiek įmanoma geriau pasirodyti, bet tikrai negalvodama tik apie pirmąsias vietas“, – šypteli šiaulietė.
Jos teigimu, ir šiemet įteiktas garbingas apdovanojimas – speciali Romano Kalinausko vardo nominacija „Už didžiausią pažangą“ – buvo labai netikėtas. Tiesa, sportininkė neslepia – netikėtas, bet labai malonus. Juo labiau kad 2013-aisiais tapus tarptautinio turnyro Grand Prix PEPA absoliučia nugalėtoja, tais pačiais metais pasaulio moterų kultūrizmo, fitneso ir bikinio čempionate Ukrainos sostinėje Kijeve iškovojus ketvirtą vietą, galima siekti dar aukštesnių rezultatų.
Reikia tapti aktore ir  nepamiršti šypsotis
Meniškos sielos atletė puikiai jaučiasi stovėdama ant scenos, dalyvaudama varžybose. „Gyvenime aš esu labai paprasta, o užlipusi ant scenos, pasijaučiu lyg būčiau visai kitas žmogus“, – atvirauja pašnekovė.
Viktorija neslepia, kad tai, kas vyksta kūno fitneso varžybose, nėra vien tik kūno demonstravimas. Ne mažiau svarbu parodyti ir sportininko asmenybę. „Labai svarbu yra šypsena. Ant scenos stovint vos kelias minutes, tenka parodyti viską – ir kūno grožį, ir veido grožį. Labai svarbu nepamiršti vaidinti, neparodyti, kad, galbūt, skauda raumenį ar apėmė baimė“, – dalija patarimus daugkartinė tokių varžybų čempionė.
Viso to išmokus, atrodytų, jau nebėra apie ką svajoti. Bet Viktorija tikina, kad jos gyvenime svajonių tikrai netrūksta. „Vienos jų susijusios su sportu, kitos su muzika, o trečios – su asmeniniu gyvenimu, šeima“, – šypteli pašnekovė.


Kul­tū­ris­tai iš čem­pio­na­to par­si­ve­žė me­da­lius

Kė­dai­nių are­no­je vy­ku­sia­me IFBB Lie­tu­vos kul­tū­riz­mo, fit­ne­so ir bi­ki­nio 35-aja­me čem­pio­na­te, ku­ria­me var­žė­si dau­giau nei 120 at­le­tų iš be­veik 30 klu­bų, ži­bė­jo at­le­tai iš Šiau­lių. Pag­rin­di­niais lau­rea­tais ta­po ab­so­liu­čių čem­pio­nų ti­tu­lus iš­ko­vo­ję Vik­to­ri­ja Pet­rai­ty­tė ir Jus­tas Po­lia­kus.

Me­da­liai ir spor­ti­nin­kams, ir tre­ne­riams

V. Pet­rai­ty­tė (Šiau­lių „Gy­lys“) pir­ma bu­vo kū­no fit­ne­so ka­te­go­ri­jo­je. At­le­tė ap­do­va­no­ta ir spe­cia­lia il­ga­me­čio fe­de­ra­ci­jos va­do­vo Ro­ma­no Ka­li­naus­ko var­do no­mi­na­ci­ja „Už di­džiau­sią pa­žan­gą“. J. Po­lia­kus (Šiau­lių „For­tū­na“) ly­gių ne­tu­rė­jo kul­tū­riz­mo ka­te­go­ri­jo­je iki 85 kg.

Ne auk­so me­da­liais pa­si­puo­šė, bet svar­bias per­ga­les iš­ko­vo­jo ir ki­ti spor­ti­nin­kai. Arū­nas Ša­kar­nis („Gy­lys“) nau­jo­kų ka­te­go­ri­jo­je pa­si­da­bi­no bron­zos me­da­liu, Ma­rius Ti­mins­kas („Spor­to ko­das“) li­ko 8-as. Nau­jo­kių mo­te­rų ka­te­go­ri­jo­je Vil­ma Šnapš­ty­tė bu­vo 7-a („Gy­lys“), Ur­tė Dak­ny­tė („Spor­to ko­das“) – 8-a.

Per­ga­les sky­nė ir tre­ne­riai. Šio­je įskai­to­je Vid­man­tas Lu­kys džiau­gė­si 3-ia vie­ta, Arū­nas Van­dys („For­tūna“) li­ko 6-as, Vi­ta­li­jus Smac­kis („Spor­to ko­das“) – 18-as, Ar­man­das Na­ru­šis („Fit­Hou­se“) li­ko 29 vie­to­je.

Na­mų sie­nos tu­rė­tų pa­dė­ti iš­ko­vo­ti dar dau­giau per­ga­lių

Ar­ti­miau­sių per­ga­lių pliūps­nio ga­li­ma lauk­ti jau na­muo­se. Šiau­lių spor­to klu­bo „Gy­lys“ va­do­vas V. Lu­kys tę­sia gra­žias kul­tū­riz­mo tra­di­ci­jas. Ge­gu­žės 23 die­ną jo spor­to klu­bas or­ga­ni­zuo­ja XVII tarp­tau­ti­nį „Sau­lės tau­rės“ tur­ny­rą ir Šiau­lių ap­skri­ties XXXVIII pir­me­ny­bes.

„Šiau­liai plius“ in­for­ma­ci­ja

 


Prie starto linijos – su automobiliu be langų, padangomis iš sąvartyno ir dideliu ryžtu laimėti

Mindaugas MALCEVIČIUS
mindaugas.malcevicius@splius.lt

Kurtinantis galingų variklių gausmas, svylančios gumos kvapas ir dūmuose paskendę automobiliai. Tokį reginį galėjo pamatyti Šiauliuose vykusio pirmojo „Street“ lygos etapo „Drift Wars“ žiūrovai, susirinkę į Bačiūnų kartodromą. Tiesa, vienas pilotas – šiaulietis „drifteris“ Mantas Neverdauskas – garsiau nei kiti šonaslydžio dalyviai ar smalsuoliai girdėjo motorų gaudesį ir kvėpavo svylančios gumos dūmais. Mat vaikinas su savo BMW 325i bolidu į kovų areną išriedėjo be galinių ir šoninių langų. Žiūrovai spėliojo, gal toks manevras – neįprastos lenktynių taktikos dalis.

Jau­nam lenk­ty­ni­nin­kui M. Ne­ver­daus­kui pri­trū­ko pi­ni­gų nau­joms au­to­mo­bi­lio pa­dan­goms ir net lan­gams. Bet tai jam ne­sut­ruk­dė šo­nas­ly­džio tra­so­je žiū­ro­vams pa­do­va­no­ti gra­žų re­gi­nį, ku­pi­ną dū­mų ir tech­niš­ko vai­ra­vi­mo.

 Au­to­riaus nuo­tr.

„Dabar „saulučių“ bet kur nebepiešiu“

M. Neverdauskas automobilių sporte – ne naujokas. Nuo penkerių metų pradėjęs sukti ratus kartingo trasoje, po 10 metų, pabodus ne tokioms galingoms transporto priemonėms, ėmė lenktyniauti žiedinėse lenktynėse. Šių lenktynių trasa Mantui ir dabar atstoja antruosius namus.

Bet šonaslydis, kaip sako pašnekovas, jam dar gana nauja ir mažai pažįstama sritis. O ir pirmieji bandymai laužant automobilį prekybos centro aikštelėje tapti „drifteriu“ baigėsi akistata su teisėsaugos sargais. „Už neleistiną vairavimą gavau rimtą nuobaudą, tad dabar „saulučių“ bet kur nebepiešiu“, – juokiasi lenktynininkas.

Šiemet pirmąkart „Drift Wars“ kovose į atlapus kibęs rimtiems varžovams ir į geriausių aštuntuką patekęs sportininkas prisimena – „drifterio“ karjerą kažkada pradėjo žiemą, kada lengviausia priversti automobilį ne važiuoti tiesiai, bet slysti šonu.

„Pabandžiau, labai patiko, tad ėmiau domėtis šia sporto šaka. Įsigijau galingesnį automobilį, kuris gali ir ant asfalto sukti ratus ne ką prasčiau kaip ant ledo“, – šypteli Mantas.

Langams neužteko pinigų

Šoninio slydimo entuziasto paklausus, kodėl daugelio žiūrovų diskusijas įžiebęs jo automobilis, trasoje pasirodęs be šoninių ir galinių langų, atrodė kitaip nei kitų lenktynininkų, Mantas ironiškai šypteli.

„Jei būtų užtekę pinigų, langų nebūtų trūkę. Dabar atsitiko taip, kad dėl finansų stygiaus į trasą teko važiuoti su bolidu be langų“, – sako M. Neverdauskas ir neigia visus žiūrovų „ekspertų“ pasamprotavimus, esą taip sportininkas pasielgė norėdamas išgauti geresnį šoninį slydimą.

Šeimos automobiliams – ne vieta

Šiaulių Bačiūnų kartodromą baltuose dūmuose be gailesčio skandinęs Mantas atvirauja – paruošti automobilį tokioms varžyboms nėra itin sunkus darbas. „Tai galima padaryti vos per savaitę. Svarbu turėti pinigų ir automobilį, kurio ratus suka bent 200 AG motoras“, – teigia pašnekovas. Ir iš karto skuba komentuoti, kad pagrindinis kriterijus, leidžiantis dalyvauti šoninio slydimo siautulyje – galiniais ratais varomas bolidas.

Šeimyninis automobilis, įprastai varomas priekiniais ratais, šiam reikalui nelabai tinkamas. Matyt, tai puikiai supranta ir žiūrovai, stebėję šoninio slydimo entuziastų pasirodymus ir patys garantuotai ne kartą piešę „saulutes“ ant asfalto. Jie visus kelius aplink trasą užkišo kone vien tik BMW markės automobiliais. Todėl teisūs buvo „Street“ lygos organizatoriai, sakę, kad Šiauliuose gyvena vieni geriausių šios sporto šakos entuziastų. Ir pažadėjo – panašias varžybas rudenį mieste surengti dar kartą.

 

Tai kiek kainuoja paruošti bolidą varžyboms?

Mantas pasakoja, kad jis, norėdamas dalyvauti varžybose, savo bolidui atliko kelis pakeitimus. „Ruošiant automobilį šonaslydžiui, pirmiausia reikia užvirinti reduktorių, kad suktųsi abu ratai. Tada pravartu pasirūpinti, kad ratai turėtų kuo mažesnį sukibimą, būtina sukietinti ir pakabą. Priešingu atveju automobilis trasoje gali tiesiog apsisukti. Ne ką mažiau svarbus bolido svoris, tad pravartu atsikratyti visų nereikalingų komponentų. Bet viską sudėjus, galima teigti, kad labai didelių investicijų, aišku, pradedančiųjų lygmenyje, ši sporto šaka tikrai nereikalauja“, – sako M. Neverdauskas, tikinantis, kad jam savo automobilį paruošti varžyboms pavyko vos už 300 eurų.

Su Mantu juokiamės, kad sportininkui tai pavyko padaryti tik todėl, kad į trasą išvažiavo be langų. Mat norint dalyvauti itin aukšto lygio varžybose, automobilio paruošimas gali atsieiti ir 100 tūkst. eurų, o gal net dar daugiau.

Šiauliečio taupumas: trasoje „perdirbamos“ antrinės žaliavos

Tiesa, šiaulietis lenktynininkas atskleidė ir kitą savo taupumo paslaptį. Kas maždaug dešimtą ratą visiškai sudylančias ar pašėlusiai ant asfalto besisukančias ir sprogstančias padangas tenka itin dažnai keisti. Todėl kas kelias minutes pakeisti visą padangų komplektą – būtų itin brangu.

„Bet aš naujų padangų ir nemontavau. Visos mano sudegintos padangos – surinktos iš sąvartynų. Žmonės jas išmeta, nes dalyvauti eisme tokios padangos jau netinkamos. Bet šokti į šoninio slydimo trasą su tokiu automobilio apavu – pats tas“, – juokiasi Mantas.

Vaikinas pasakoja, kad naujais ir galingais automobiliais važiuojantys jo kolegos tokia šiukšlynų „prabanga“ nesimėgavo – ant minėtų automobilių, po kurių kapotu „spardosi“ keli šimtai arklių, turi būti dedamos naujos, ne vieną šimtą eurų kainuojančios padangos.

Piloto kėdėje visi įspūdžiai paaštrėja keliskart

Tokios padangos bei galingas variklis, pašnekovo teigimu, ir sukuria reginį, labiausiai patinkantį žiūrovams – kurtinantis variklio griausmas, padangų cypimas ir dūmuose paskęstantis automobilis. M. Neverdauskas atvirauja, kad, sėdint piloto kėdėje, visi šie įspūdžiai paaštrėja dar keliskart.

„Bent jau mano automobilyje varžybų metu buvo pilna dūmų, daug garso ir dar daugiau emocijų“, – šypteli lenktynininkas. Jo teigimu, nemažą adrenalino dozę sukuria ir tai, kad trasoje automobilis slysti ima pasiekus maždaug 70 km/val. greitį. Net ir labai staigiuose posūkiuose pilotas fizikos dėsnius laužo lėkdamas ne mažesniu kaip 50 km/val. greičiu.


Sportas trumpai

Šiaulių „Transbusas“ startavo pergalingai

Prasidėjo Lietuvos regbio federacijos taurės turnyras. Pirmajame jo ture pergalę iškovojo Šiaulių „Transbuso“ komanda, kuri namuose 55:0 (24:0) sutriuškino Panevėžio „RK Klevo“ regbininkus.

Krepšinio akademijoje vyko tarptautinis krepšinio turnyras

Šiaulių krepšinio akademijoje „Saulė“ tris dienas vyko tarptautinis vaikinų (1998 m. g.) krepšinio turnyras „Saulė Easter Cup 2015“, kuriame dalyvavo KA „Saulė“ vaikinų komanda bei svečiai iš Latvijos, Italijos ir A. Sabonio KC. Pirmosios vietos taurė ir medaliai įteikti A. Sabonio KC.

LKL čempionate „Šiauliai“ nebepakils iš 7 vietos

Lietuvos vyrų krepšinio lygos čempionate Alytaus „Dzūkija“ savo aikštėje 79:51 nugalėjo Šiaulių „Šiaulius“. Šis skaudus pralaimėjimas Šiaulių ekipai nebepaliko šansų čempionato turnyrinėje lentelėje iškopti iš 7 pozicijos.

Jaunieji imtynininkai iškovojo aukso medalius

Kauno sporto halėje vyko šalies jaunių imtynių čempionatas, kuriame galynėjosi 202 jaunieji sportininkai ir sportininkės, kovoję graikų-romėnų, laisvųjų ir moterų imtynių turnyruose. Šiaulių sporto vidurinės mokyklos auklėtiniai laimėjo 10 aukso medalių.

Prasidėjusiame irklavimo varžybų sezone puikiai sekėsi šiauliečiams

Drevernoje, Klaipėdos rajone, vyko ketvirtoji Karaliaus Vilhelmo kanalo irklavimo regata. Irklavimo regatos ir Lietuvos taurės pirmojo etapo čempionais tapo Emilio Abelkio ir Žilvino Visocko dvivietė. Antrą vietą jaunių grupėje vienvietėmis valtimis užėmė Žilvinas Barakauskas, merginų grupėje – Raminta Morkūnaitė.

„Šiauliai plius“ informacija


Subalansuota moterims, bet tinka ir vyrams
Mindaugas MALCEVIČIUS
mindaugas.malcevicius@splius.lt

Kol didžioji dalis žmonių vadovaujasi nerašyta taisykle, kad sekmadienis – poilsio diena, Šiauliuose vis augantis būrys sveikos gyvensenos entuziastų kiekvieną sekmadienį pradeda mankšta. Į rankas čiupę sportinę aprangą, kilimėlį, pakeliui prigriebę sesę, uošvienę ir dar porą kaimynių (juk mankšta – nemokama), sveiką gyvenseną propaguojantys šiauliečiai iki 11 val. suguža į Šiaulių areną, kur juos pasitinka besišypsanti jogos mokytoja, aerobikos instruktorė Jurga Mikelionienė.

Nors į ae­ro­bi­kos tre­ni­ruo­tę atė­jęs vy­ras tarp spor­tuo­jan­čių mer­gi­nų ir mo­te­rų pa­si­jau­čia lyg ro­ju­je, jau po ke­lių mi­nu­čių ten­ka nu­si­leis­ti ant že­mės, nes akis už­pi­la pra­kai­tas. O ir at­si­lik­ti nuo dai­lio­sios ly­ties at­sto­vių vi­sai ne­si­no­ri.

Au­to­riaus nuo­tr.

Kas sakė, kad aerobika – vieni niekai?

Kelios minutės, skirtos persirengti sportine apranga, ir trenerė jau kviečia pradėti mankštą. Pirmi judesiai polkos ritmu kelia šypseną – viskas atrodo taip vaikiškai lengva. Deja, po gerų

10 min. įvairių pratimų organizmas duoda aiškų signalą – raumenys tokio krūvio akivaizdžiai nesitikėjo... Bet šalia sportuojanti kaimynė juokiasi ir guodžia, kad taip būna tik „naujokams“. Esą kitąkart bus daug lengviau.

Ilgiems apmąstymams ar pašnekesiams nėra laiko, nes, skambant trankiai muzikai, energinga trenerė Jurga rodo vieną judesį po kito, o daugiau kaip pusšimtis žmonių, užpildžiusių visą arenos krepšinio aikštę, stengiasi neatsilikti. Pusė valandos intensyvios aerobikos, dar pusvalandis – jogos. Kakta nubėga ne vienas stambus prakaito lašas. Aplinkui tvyro džiugi sportiška atmosfera, visai nebūdinga apsnūdusiam savaitgaliui.

Žinutė socialiniame tinklalapyje subūrė minią bendraminčių

Ir taip – kiekvieną sekmadienį, jau kelis mėnesius iš eilės. J. Mikelionienė sako, kad ji visuomet norėjo, kad kuo daugiau žmonių sportuotų. Todėl, kai grupei bendraminčių gimė idėja šiauliečiams organizuoti nemokamas mankštas, ambicijų nestokojanti trenerė labai apsidžiaugė. Juo labiau kad prie gražios iniciatyvos prisijungė ir Šiaulių arena.

„Tiesa, ateidama į pirmąjį susitikimą su sportuoti norinčiais šiauliečiais, galvojau, kad stovėsiu prieš kokių penkiolikos žmonių grupelę. Bet mane pasitiko maždaug du šimtai žmonių“, – šypsosi pašnekovė, prisimindama pirmą visuotinę mankštą Šiaulių arenoje.

Ar sukviesti tiek žmonių buvo sunku? Jurga pasakoja, kad tiesiog užteko paskelbti informaciją socialiniame tinklalapyje „Facebook“. „Buvo žiema, tad daugelis žmonių, greičiausiai, prie interneto praleisdavo daugiau laiko nei vasarą. Kita vertus, akivaizdu ir tai, kad tokių renginių poreikis mieste yra gerokai didesnis, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio“, – pastebi trenerė.

Jai pritaria ir po treniruotės kalbinti mankštos dalyviai, kurie sako, kad treniruotųsi ir dažniau, jei tik tam turėtų sąlygų.

„Džiaugiuosi, kad mankštos metu sutinku pažįstamus veidus“

Paklausta, kodėl į pirmą mankštą atėjo kelis kartus daugiau žmonių nei dabar susirenka kiekvieną sekmadienį, trenerė sako, kad per laiką „atsisijojo“, kurie iš tiesų nori sportuoti.

„Mes bet kokiu atveju savo veiklos neketiname nutraukti. Viskas suplanuota iki pat vasaros, nes ir dabar mankštintis susirenka pilna salė. O mažiau nei pirmąkart ateina todėl, kad kai kurie pabandė ir jiems, galbūt, tai nepatiko. Kita vertus, dabar turime susiformavusį gana stiprų branduolį žmonių, kurie renkasi kiekvieną kartą. Jau atpažįstame tuos pačius veidus, tad aš tai vertinu kaip labai gerą rezultatą“, – sako trenerė.

Jos žodžius tarsi užtvirtina po kiekvienos mankštos minėtame socialiniame tinklalapyje pasipilantys komentarai. Vieni žmonės dėkoja už puikiai praleistą laiką, kiti, dėl įvairių asmeninių priežasčių negalėję dalyvauti, viešai apgailestauja praleidę puikią progą pasimankštinti ir dievagojasi būtinai atvyksiantys kitą kartą. Ne tik žada, bet ir atvyksta.

Vyrai su moterimis nesimankština,  nes bijo pasirodyti silpni

Tiesa, apžvelgus mankštai pasiruošusių žmonių būrį, į akis krenta tai, kad jame galima sutikti ir darželinukę, ir jos mamą, ir net senelę. Bet... Stipriosios lyties atstovų, susiruošusių pasportuoti, vos keturi ar penki.

Gal aerobika ir joga – tik moterų reikalas? Pakalbintas vienas iš nedaugelio masinėje mankštoje dalyvaujančių vyrų purto galvą ir sako, kad nieko panašaus nėra. „Vyrai, galbūt, konservatyvesni už moteris. Juk vyrui gėda pripažinti, kad kažkoks judesys ar pratimas jam nepavyko. Kitaip tariant, mes, vyrai, dažnai bijome pasirodyti silpni. O dar tokioje moterų apsuptyje“, – juokiasi Justas, pasakojantis, kad į aerobiką atėjo norėdamas išbandyti kuo daugiau įvairių sporto šakų.

Kad vyrai turėtų aktyviau įsijungti į tokius sveikatą stiprinančius užsiėmimus, sutinka tiek trenerė J. Mikelionienė, tiek jos „Facebook“ paskyroje į diskusiją įsijungęs kitas aerobikos entuziastas Liutauras, kuris rašo: „Pabandžiau ir siūlau sudalyvauti vyriškajai lyčiai. Iki šiol skauda priekinius šlaunų raumenis, sėdmenis. Atrodo, bėgioju, duodu apkrovas kojoms, sąnariams, todėl organizmas prie fizinio krūvio priprato. Bet čia pamatai visai naują sporto šaką, kuri gerina lankstumą, laikyseną, moko teisingai kvėpuoti, atsipalaiduoti ir valdyti stresą. Įpusėjus treniruotei, išmuša prakaitas, o kakta – visiškai šlapia. Tokių dalykų nebūna netgi bėgant 15 km dideliu greičiu.“

Stipriosios lyties atstovai savimi rūpinasi per mažai

Trenerė Jurga vyrų baimę ateiti su visa šeima į masinius sporto užsiėmimus vadina lietuvių mentaliteto problema ir pastebi, kad jaunesni stipriosios lyties atstovai randa aktyvios veikos kitose sporto šakose, kurios jiems atrodo labiau vyriškos. Kur kas gilesnė problema randama kalbant apie vyresnio amžiaus vyrus.

„Jau kelerius metus vedu užsiėmimus senjoroms. Pabrėžiu žodį „senjoroms“, nes tarp maždaug šimto vyresnio amžiaus moterų vyrų būna vos vienas ar du“, – sako pašnekovė. Jurgos teigimu, taip yra dėl daugelio priežasčių. Viena akivaizdžiausių – didžioji dalis garbaus amžiaus sulaukusių moterų jau yra našlės.

„O tai tik dar kartą parodo, kad vyrai, sąžiningai besirūpinantys savo šeima, daug dirbantys, visai nesirūpina savo sveikata“, – atkreipia dėmesį trenerė, pripažįstanti – net ir jai savo vyrą atvesti į aerobikos užsiėmimus būtų gana sudėtinga.

Kita vertus, pašnekovės teigimu, moteris visuomet gali paraginti savo antrąją pusę važinėtis dviračių, plaukioti baidare ar žaisti tinklinį. „Svarbu vyrui priminti, kad jis ką nors darytų“, – juokiasi sportiškumu spinduliuojanti trijų vaikų mama.

Tikisi užvesti ant kelio

„Bet koks sportavimas, kai žmogus juda ir jo pulso dažnis pagreitėja, stiprina žmogaus kraujagyslių sistemą. O klasikinė aerobika, kurią propaguojame sekmadieniais Šiaulių arenoje, turi dar didesnį poveikį: gerėja kvėpavimas, atliekant tikslinius pratimus, treniruojamos pagrindinės raumenų grupės. Kitaip tariant, kūnas stiprinamas, stangrinamas ir taip sveikatinamas“, – komentuoja pašnekovė, atsakydama į klausimą, kokią realią naudą gauna žmonės, lankantys tokias treniruotes.

Bet J. Mikelionienė šypteli – norint vadinti save tikrai sportiška asmenybe, vienos treniruotės per savaitę neužtenka. „Mūsų iniciatyva skirta tam, kad žmonės, kurie iki tol visai nesportavo, kurie darbo dienomis nerasdavo laiko, pagaliau pajustų dirbančių raumenų efektą, gautų teigiamos energijos“, – sako trenerė ir tiki, kad bent kartą deramai pasportavę mankštos entuziastai vėliau ir savarankiškai bandys ieškoti būdų sportuoti.


Metaliniai rutuliai emocijų negesina

Min­dau­gas MAL­CE­VI­ČIUS
min­dau­gas.malcevicius@splius.lt

Kol dau­ge­lis kiau­ši­nius ri­de­na ir mė­to tik per Ve­ly­kas, bū­re­lis en­tu­zias­tų pa­na­šų žai­di­mą žai­džia iš­ti­sus me­tus. Va­di­na sa­ve jie pe­tan­kis­tais ir sa­ko, kad emo­ci­jų ku­pi­no žai­di­mo ma­das į Lie­tu­vą at­ne­šė kau­nie­čiai. Vė­liau me­ta­li­nių ka­muo­liu­kų li­ga „su­si­rgo“ ir šiau­lie­čiai. „Šian­dien net bū­tų sun­ku pa­sa­ky­ti, kas iš tie­sų Lie­tu­vo­je stip­riau­si pe­tan­kės žai­dė­jai – kau­nie­čiai, nuo ku­rių vis­kas ir pra­si­dė­jo, ar šiau­lie­čiai, pa­sta­rai­siais me­tais itin sėk­min­gai pa­ro­dę, ką su­ge­ba“, – tei­gia pe­tan­kės klu­bo „Šiau­liai“ na­rys Ri­čar­das Bal­čiaus­kis, 2014 m. ta­pęs Lie­tu­vos pe­tan­kės čem­pio­nu.

Žais­da­mas pe­tan­kę, ne tik su­pran­ti, koks iš tie­sų yra ta­vo drau­gas kri­ti­nė­je si­tua­ci­jo­je, bet ir ga­li pra­lai­mė­ti prieš kur kas fi­ziš­kai silp­nes­nį var­žo­vą.

Ričardo BALČIAUSKIO asmeninio archyvo nuotr.

Emo­ci­jos, drau­gai ir ne­si­bai­gian­čios For­tū­nos svars­tyk­lės

Pe­tan­kė yra ki­lu­si iš Pran­cū­zi­jos. Tai sma­gus žai­di­mas su me­ta­li­niais ru­tu­liais, ku­rio es­mė – mes­ti me­ta­li­nį ru­tu­lį kuo ar­čiau me­di­nio, va­di­na­mo ko­šo­ne­tu. Žai­di­mas žai­džia­mas ant smė­lio ar­ba žvy­ro, bet ga­li­ma žais­ti ir ant žo­lės ar ki­to­kio pa­vir­šiaus. Žai­di­mo pa­va­di­ni­mas iš pran­cū­zų kal­bos reiš­kia „pė­dos kar­tu“, mat pa­gal žai­di­mo tai­syk­les ru­tu­lį rei­kia mes­ti sto­vint ar­ba tu­pint ap­skri­ti­me.

R. Bal­čiaus­kis su­tin­ka, kad tai – ga­na ne­jud­rus žai­di­mas. Bet jis juo­kia­si – var­žy­bų įkarš­ty­je emo­ci­jų čia lyg per fi­na­li­nes krep­ši­nio var­žy­bas. „Vie­nas at­lie­ka me­ti­mą, o vi­sa ko­man­da ir žiū­ro­vai, pa­lai­kan­tys sa­vo žai­dė­jus, ska­ti­na mes­ti kuo ge­riau“, – kal­ba Ri­čar­das. Tie­sa, spor­ti­nin­kas šyp­te­li ir sa­ko, kad per daug pa­si­ti­kė­ti sa­vi­mi žai­džiant pe­tan­kę – itin pa­vo­jin­ga.

„Po ge­ro me­ti­mo jau sa­kai sau, koks aš šau­nuo­lis, esą jau per­ga­lė ma­no ran­ko­se, o var­žo­vas atei­na ir, at­ro­dy­tų, idea­lų me­ti­mą ima ir iš­mu­ša“, – juo­kia­si pe­tan­kis­tas. Ta­čiau var­žo­vai ir­gi ži­no – džiaug­tis per daug nė­ra ko, nes vos vie­nas ki­tas ėji­mas ir pir­mau­jan­čių­jų ro­gė­se vėl sė­di prie­ši­nin­kų ko­man­da.

Taip žai­džia­ma, kol pir­ma ko­man­da su­rinks 13 įskai­ti­nių taš­kų. Bet net ir pir­mau­jant re­zul­ta­tu 11–1, prie star­to tie­sio­sios esan­ti ko­man­da ga­li ga­na grei­tai tap­ti ma­čo aut­sai­de­re.

Ko­man­da – lyg kumš­tis

„No­rint lai­mė­ti, rei­kia tu­rė­ti ne tik taik­lią ran­ką, bet ir itin šal­tus ner­vus“, – rim­tu vei­du dės­to ki­tas pa­šne­ko­vas Ro­lan­das Ži­ne­vi­čius. Jo ko­man­dos na­rys sa­vo drau­gą pa­pil­do – esą šia­me žai­di­me itin svar­bi ir ko­man­dos stra­te­gi­ja.

„Juk vi­sa­da bū­na, kad ko­man­do­je yra žmo­nių, kur vie­ni vie­ną da­ly­ką ge­riau da­ro, ki­ti – ki­tą. Pa­žįs­tant sa­vo ko­man­dą, be­rei­kia tin­ka­mai stra­te­guo­ti: ku­ris, ga­lin­tis prie­ši­nin­kams su­kel­ti kuo dau­giau stre­so ma­čo pra­džio­je, pra­dės me­ti­mą pir­mas, o ku­ris, gal­būt, įsi­jungs ta­da, kai rei­kės itin taik­laus to­li­mo me­ti­mo“, – lyg ne apie pe­tan­kės, o apie krep­ši­nio stra­te­gi­ją kal­ba Ri­čar­das.

Ne­bep­jauk gry­bo!

Pe­tan­kė ga­li bū­ti žai­džia­ma ar­ba vie­nas prieš vie­ną, ar­ba ko­man­da prieš ko­man­dą. Žai­džiant ko­man­di­nį žai­di­mą, svar­bus drau­gų pa­lai­ky­mas. Ro­lan­das juo­kia­si, kad šis azar­tiš­kas žai­di­mas ne­re­tai pa­ro­do, koks iš tie­sų ta­vo drau­gas, ar jis kri­ti­nė­je si­tua­ci­jo­je ta­ve be­są­ly­giš­kai pa­lai­ko ar... „Bū­na, kad net ir ge­riau­sias drau­gas ma­čo įkarš­ty­je ima rėk­ti: „Nep­jauk gry­bo!“ Ir toks pro­trū­kis – ge­ras ženk­las var­žo­vams“, – sa­ko Ro­lan­das, pa­ste­bin­tis – jei tik ku­rio­je nors ko­man­do­je tarp jos na­rių įsi­plies­kia aist­ros, tai var­žy­bos daž­niau­siai to­kiai ko­man­dai bai­gia­si pra­lai­mė­ji­mu.

O pra­si­dė­jus ne­su­ta­ri­mams, ne­li­kus ko­man­dos na­rių pa­lai­ky­mo, pe­tan­kės žai­dė­jų tei­gi­mu, ko­man­dos die­nos su­skai­čiuo­tos – žai­dė­jai tie­siog iš­si­skirs­to kas sau.

Ka­muo­lys „pri­lim­pa“ prie žai­dė­jo ran­kos

Šis Lie­tu­vo­je dar ga­na eg­zo­tiš­kas žai­di­mas žai­džia­mas me­ta­li­niais ru­tu­liais, ku­rie sve­ria iki 800 g. Ta­čiau ne vi­si ka­muo­liai yra vie­no­di. „Pa­gal žai­dė­jo del­no dy­dį yra pa­skai­čiuo­ja­ma, koks ka­muo­lys tin­ka­miau­sias. Ren­kan­tis ka­muo­lį, svar­bus ir žai­di­mo sti­lius. Pri­me­tė­jo ir mu­šė­jo ka­muo­liai skir­tin­gi, nes at­si­žvel­gia­ma į tai, ar ka­muo­lys dau­giau gra­vi­ruo­tas, ar ma­žiau, o gal – vi­sai ly­gus. Ki­taip ta­riant, kiek­vie­nas ka­muo­lys yra skir­tin­go dy­džio, skir­tin­go svo­rio, skir­tin­go nu­me­rio“, – sa­ko Ri­čar­das.

Įdo­mu tai, kad at­ra­dę sau prie ran­kos ge­riau­siai „lim­pan­tį“ ka­muo­lį, su juo žai­dė­jai jau ir ne­be­sis­ki­ria. Mat ge­rai pa­ži­nus sa­vo ka­muo­lį, su juo su­si­bi­čiu­lia­vus, kur kas leng­viau pro­gno­zuo­ti, kaip jis elg­sis vie­no­je ar ki­to­je si­tua­ci­jo­je.

Gam­tos žai­di­mo po sto­gu pa­kišt ne­ga­li­ma

Šiau­liuo­se prie Talk­šos eže­ro įreng­ta pro­fe­sio­na­li pe­tan­kės aikš­te­lė, bet žai­dė­jai sa­ko, kad ne ką ma­žes­nį žai­di­mo džiaugs­mą pa­vyks gau­ti ri­de­nat ka­muo­lius kur nors par­ke ant miš­ko ta­ko.

„Tin­ka lau­ko ar miš­ko ke­liu­kas. Nuo to vis­kas ir pra­si­dė­jo“, – sa­ko Ri­čar­das. Nors, jo tei­gi­mu, yra šia­me žai­di­me ir tam tik­ri aikš­te­lės dy­džio nor­ma­ty­vai. Aikš­te­lė tu­rė­tų bū­ti 3–4 met­rų plo­čio ir 13–16 met­rų il­gio.

Pe­tan­kė žai­džia­ma ir žie­mą, tik tuo­met jau ten­ka glaus­tis dirb­ti­nė­je aikš­te­lė­je po sto­gu. „Ir tai tik­rai ne­di­di­na žai­dė­jo meist­riš­ku­mo, nes pa­grin­das vi­suo­met yra toks pa­ts, prie jo pri­si­tai­ko­ma ir ne­be­lie­ka ne­ti­kė­tu­mo fak­to­riaus“, – sa­ko R. Bal­čiaus­kis. Ko­man­dos drau­gui pri­ta­ria ir Ro­lan­das. Vy­riš­kis šyp­te­li ir re­to­riš­kai klau­sia, ar ga­li­ma po sto­gu ne tik žais­ti, bet ir mė­gau­tis gam­ta, kep­ti šaš­ly­kus?

Žiū­ro­vams neį­do­mu?

Ri­čar­das pa­sa­ko­ja, kad ran­kos taik­lu­mo iš­ban­dy­mas me­ta­li­niais ka­muo­liais nie­ka­da, ma­tyt, ne­sut­rauks mi­nių sir­ga­lių. Mat šį azar­tiš­ką žai­di­mą kur kas įdo­miau žais­ti, o ne ste­bė­ti. „Išim­tis ga­li bū­ti tik ta­da, kai žiū­ro­vas pui­kiai su­pran­ta vi­są žai­di­mo es­mę, kar­tu iš­gy­ve­na tai, kas vyks­ta aikš­te­lė­je. Tai ge­riau­siai ma­ty­ti fi­na­li­nių var­žy­bų me­tu, kai pa­sku­ti­nį ma­čą ste­bi vi­si žai­dė­jai“, – sa­ko spor­ti­nin­kas.

Tie­sa, smal­suo­lių, ku­rie už­klys­ta pa­si­tei­rau­ti, ką žmo­nės da­ro su me­ta­li­niais ru­tu­liais ant že­mės, tik­rai ne­trūks­ta. „Ir vi­sa­da ten­ka iš­girs­ti tra­di­ci­nį klau­si­mą, ką mes čia da­ro­me“, – šyp­te­li Ri­čar­das ir džiau­gia­si, kad daž­nas smal­suo­lis vė­liau tam­pa ge­ru pe­tan­kės ka­muo­liu­ko mė­ty­to­ju.

Gau­ti į kau­lus nuo se­nu­tės ar vai­ko – vi­sai ne­gė­da...

Ir ste­bė­tis dėl to ne­rei­kia, mat no­rint žais­ti pe­tan­kę, ne­bū­ti­na tu­rė­ti sprin­te­rio ga­bu­mų ar pui­kiai iš­tre­ni­ruo­tą kū­ną. „Bū­na, kad kai ku­rių var­žy­bų me­tu tenka žais­ti su ko­man­da, ku­rio­je – vie­na ke­lio­li­kos me­tų mer­gai­tė, jos ma­ma ir se­ne­lis“, – juo­kia­si 2014 m. Lie­tu­vos pe­tan­kės čem­pio­nas.

Vis dėl­to vi­zua­li­nė ko­man­dos su­dė­tis, pa­sak pe­tan­kės spe­cia­lis­tų, šia­me žai­di­me itin ap­gau­lin­ga. Mat bū­na, kad to­kia „ne­rim­ta“ ko­man­da tie­siog ima ir leng­vai su­triuš­ki­na vi­du­ti­nio am­žiaus vy­rus „ža­liu­kus“.

„Ar dėl to bū­na gė­da? Tik­rai ne. Mat su­pran­ti, kad, jei vai­kas ar mo­te­ris bu­vo už ta­ve ge­res­nis, tad per­ga­lės nu­si­pel­nė“, – sa­ko Ri­čar­das ir pri­pa­žįs­ta – pra­lai­mė­jus pir­mus kar­tus „skys­tam“ prie­ši­nin­kui, šiek tiek prieš ki­tus gė­da bū­da­vo. Vė­liau prie to įpra­to.

Tad, no­rint kuo re­čiau pra­lai­mė­ti, tre­ni­ruo­tės bū­ti­nos ir pe­tan­kės asams, o, no­rint sa­vo me­ta­li­nį ka­muo­liu­ką pri­švar­tuo­ti kuo ar­čiau tiks­lo, ten­ka ne vie­ną sa­vai­tę la­vin­ti mė­ty­mo įgū­džius.

Kuo pe­tan­kė pa­na­ši į Ve­ly­kas?

Jei dar kam ne iki ga­lo aiš­ku, koks žai­di­mas yra pe­tan­kė, ga­li­ma jį pa­ly­gin­ti su vi­siems pui­kiai ži­no­mu ve­ly­ki­nių kiau­ši­nių ri­de­ni­mu. Tik ne­rei­kė­tų ti­kė­tis la­bai daug pa­na­šu­mų...

Ri­čar­das, iš­gir­dęs klau­si­mą, ar pe­tan­kė kuo nors pa­na­ši į ve­ly­ki­nių kiau­ši­nių ri­de­ni­mą, mįs­lin­gai nu­si­šyp­so ir sa­ko: „Aiš­ku, kad pa­na­ši. Kuo? Tuo, kad žai­džiant pe­tan­kę, rei­kia tu­rė­ti tvir­tus (ma­tyt, tvir­tai vir­tus, – aut. pa­st.) kiau­ši­nius.“

Ri­tua­lų – ne­trūks­ta

Žai­džiant pe­tan­kę, neap­siei­na­ma ir be įvai­rių ri­tua­lų. Vie­nas pa­pras­čiau­sių – jei ko­man­do­je yra nau­jo­kas, tai bū­tent jis pra­de­da var­žy­bas. Ir dar – nau­jo­kas, net ir jam ne­pa­si­se­kus, nuo­la­tos gi­ria­mas. „Bet kai tik pra­de­di muš­ti ge­rai, kai tai da­rai daž­nai, to­kios pa­gy­ros ženk­liai su­ma­žė­ja“, – juo­kia­si Ro­lan­das.

Dar įdo­mes­nis ri­tua­las lau­kia ko­man­dos, ku­ri prie­ši­nin­kams pra­lai­mi „sau­sai“, t. y. re­zul­ta­tu 13–0. Ta­da ne­lai­mė­liai yra pri­vers­ti bu­čiuo­ti „fu­ny“ už­pa­ka­lį. „Fu­ny“, pa­gal pe­tan­kės is­to­ri­ją Pran­cū­zi­jo­je, yra la­bai links­ma ka­vi­nės pa­da­vė­ja, ku­riai, vie­nų la­žy­bų me­tu iš­gė­rę per daug vy­no, pra­lai­mė­ję pran­cū­zai tu­rė­jo pa­bu­čiuo­ti į už­pa­ka­lį. Taip šis sma­gus ri­tua­las yra atė­jęs ir į kiek­vie­ną šių die­nų pe­tan­kės žai­di­mą“, – pa­sa­ko­ja Ri­čar­das.

Sa­vo „fa­ny“ tu­ri kiek­vie­nas pe­tan­kės klu­bas. Daž­niau­siai tai bū­na sim­bo­li­nė dė­žu­tę, ku­rią ati­da­rius iš­šo­ka mer­gi­na nuo­gu už­pa­ka­liu. Į jį, pra­lai­mė­ję „sau­su“ re­zul­ta­tu, ir tu­ri pa­bu­čiuo­ti.


Sportas trumpai

„Šiau­liai“ dra­ma­tiš­ko­se rung­ty­nė­se iš­plė­šė BBL čem­pio­nų var­dą

Tre­čia­die­nio va­ka­rą Šiau­lių are­no­je mies­to krep­ši­nio ko­man­da „Šiau­liai“ iš­ko­vo­jo BBL čem­pio­nų tau­rę, ku­rią į vir­šų kė­lė ir per­nai Prie­nuo­se. Lat­vi­jos „Vens­pils“ ko­man­da BBL trium­fa­vo už­per­nai. Ro­kas Gied­rai­tis („Šiau­liai“) bu­vo re­zul­ta­ty­viau­sias – įme­tė 22 taš­kus. Rung­ty­nės bai­gė­si re­zul­ta­tu 88–80 (18:17, 14:21, 29:19, 13:15; 14:8). Po pir­mo­jo kė­li­nio šiau­lie­čiai pir­ma­vo 18–17. Rung­ty­nėms įpu­sė­jus, kol šiau­lie­čiams ne­si­se­kė vis pra­ran­dant ka­muo­lius, „Vens­pils“ pir­mą kar­tą ati­trū­ko dvi­ženk­liu taš­kų skai­čiu­mi. Kai at­ro­dė, kad šiau­lie­čiams per­ga­lė jau slys­ta iš ran­kų, sve­čiai ga­vo šal­tą du­šą – mū­siš­kiai spur­ta­vo ir at­kar­pą su­žai­dė itin re­zul­ta­ty­viai 13–2. Na­muo­se žai­du­si ko­man­da, kar­tu su Ro­ku Gied­rai­čiu prie­ša­ky, įga­vo ant­rą­jį kvė­pa­vi­mą ir iš­si­ver­žė į prie­kį sep­ty­niais taš­kais. Ta­čiau Vens­pi­lio ko­man­dai dar bu­vo li­ku­sios ke­lios mi­nu­tės at­si­ties­ti. Bū­tent tai lat­viai ir pa­da­rė. Pa­si­bai­gus pa­grin­di­niam rung­ty­nių lai­kui re­zul­ta­tas bu­vo 72–74. Prie­ky­je bu­vo šiau­lie­čiai, ta­čiau įskai­tant tu­ri­mą ko­man­dos dvie­jų taš­kų de­fi­ci­tą, re­zul­ta­tas bu­vo ly­gus. Pra­tę­si­mas pra­si­dė­jo vi­siš­ku „Šiau­lių“ do­mi­na­vi­mu tiek puo­li­me, tiek gy­ny­bo­je. Šiau­lie­čiai per tris mi­nu­tes iš­si­ver­žė 82–74. Lat­viai ban­dė at­si­ties­ti, bet pa­sku­ti­nė vi­nis į lat­vių ko­man­dos kars­tą smi­go po Ro­ko Gied­rai­čio tri­taš­kio.

„Šiau­liai plius“ in­for­ma­ci­ja

 


Pasivaikščiojimas nematomomis slidėmis

Mindaugas MALCEVIČIUS
mindaugas.malcevicius@splius.lt

Sutikęs gatvėje žmogų, kuris eina dideliais žingsniais ir dar pasiramsčiuoja lazda, dažnas tokį vaikštūną palydi šypsniu. Nors šiaurietiškas ėjimas Lietuvoje nėra naujas, apie jį žino ne visi. Instruktorė Jurga Mikelionienė juokiasi, esą tiek jai, tiek kitiems šios sporto šakos entuziastams vis dar tenka išgirsti įvairių aplinkinių replikų. „Tradiciškai klausiama, kur mano slidės?“ – juokiasi trenerė.

At­ši­lus orams, daž­nai ga­li­ma pra­si­lenk­ti su mies­to ša­li­gat­viu žings­niuo­jan­čiu „šiau­rie­čiu“. Pa­si­ro­do, šiau­rie­tiš­kas ėji­mas yra ne tik lais­va­lai­kio pra­lei­di­mo bū­das, bet ir pui­ki mankš­ta, ku­rios me­tu ga­li­ma „įdar­bin­ti“ apie
90 pro­c. kū­no rau­me­nų.

Giorgio Minguzzi nuotr.

Mandrumas ar kvailumas?

Moteris pasakoja, kad, jei turi laiko ir yra geros nuotaikos, klausiančiajam kantriai aiškina, kad ji jokių slidžių nepametė, kad jų čia visai ir nereikia.

„Kartą manęs, energingai žygiuojančios su šiaurietiško ėjimo lazdomis, viena moteris šviesiai tiesiai paklausė, ar aš taip vaikštau iš mandrumo, ar iš kvailumo. Tada aš jai bandžiau aiškinti, kad nei dėl vieno, nei dėl kito, o tiesiog todėl, kad noriu būti sveika“, – dar vieną kuriozišką situaciją pasakoja šiaurietiško ėjimo žinovė.

Lėta aerobika ir kardio treniruotė

Šiaurietiškas ėjimas – Lietuvoje gana naujas sveikatos stiprinimo ir sportavimo būdas. Jurga sako, kad lietuviams jis tapo patrauklus dėl pasikeitusio gyvenimo būdo, dėl atsiradusių galimybių išvykti į šalis, kur šiaurietiškas ėjimas žinomas jau ne vieną dešimtmetį. O ir prasidėjo ši sporto šaka gana įdomiai. Instruktorė pasakoja, kad pirmiausia tokio ėjimo technika buvo naudojama Skandinavijos šalių slidininkų treniruotėms vasaros metu.

J. Mikelionienė – ne tik šiaurietiško ėjimo instruktorė, bet ir aerobikos, jogos trenerė. Todėl moteris juokiasi, kad jai ši sporto šaka daug kuo panaši ir į aerobiką. „Vertinant, kokius pojūčius duoda šiaurietiškas ėjimas, galima teigti, kad jis daug kuo panašus į lėtą aerobiką. Nes, einant šiaurietiško ėjimo tempu, lengvai išprakaituojama, kvėpavimas yra gilesnis nei ramybės būsenoje. Ir tai jau – kardio treniruotė. Kitaip tariant, įdarbinamos ne tik įvairios raumenų grupes, bet ir širdis, kraujagyslės“, – apie netradicinio pasivaikščiojimo privalumus kalba specialistė.

Ne tik laisvalaikio praleidimo būdas

Jurga įsitikinusi – teisingai „mojuojant“ šiaurietiško ėjimo lazdomis, kūnas gauna maksimalią fizinę apkrovą, bet kartu yra ir labai tausojamas. Mat techniškas ėjimas nereikalauja didelio greičio, nėra jokių staigių šuolių ar bent kiek didesnės tikimybės kur nors patirti rimtą traumą.

Vis dėlto trenerė nesutinka, kad šiaurietiškas ėjimas – tik laisvalaikio leidimo būdas. „Teisingai treniruojantis, teisingai vaikštant, galima „įdarbinti“ iki 90 proc. kūno raumenų“, – pastebi J. Mikelionienė.

Ar sunku išmokti?

Šypteli trenerė paklausta, ar labai skiriasi paprastas pasivaikščiojimas nuo vadinamojo šiaurietiško ėjimo. Jos teigimu, akivaizdžiausias skirtumas – eidamas tiesiog pasivaikščioti, žmogus tikrai nesineša lazdų.

Šiaurietiškas ėjimas turi ir savo žingsnį, lydimą atitinkamo rankos mosto atgal. Itin svarbus atsirėmimas lazda į kelio grindinį. „Būtent tai ir duoda efektą, kad įdarbinama didžioji žmogaus kūno dalis. Einant tiesiog pasivaikščioti, daugiau dirba kūno apačia“, – sako pašnekovė ir pataria visuomet kontroliuoti savo laikyseną, t. y. kūno korpusą. Tik tinkamai viską atlikus, įdarbinama juosmeninė kūno dalis. O ir lazdos reikalingos ne todėl, kad žygeivis jaustųsi tvirčiau. Šis ėjimo atributas būtinas norint išjudinti sustingusius rankų, pečių raumenis.

Aerobikos instruktorė sako, kad išmokti šiaurietiško ėjimo technikos nėra sunku. „Bet mokytis tikrai reikia. Ir, žinoma, nepatarčiau to daryti vien žiūrint vaizdo įrašus internete. Kur kas efektyviau išgirsti gyvų patarimų iš žmogaus, kuris sportuoja, arba trenerio“, – teigia J. Mikelionienė.

Dideliais žingsniais per citrinų lauką

Susiruošus pasivaikščioti šiaurietišku stiliumi, gali tekti prisiminti ir gimnastikos pratimus. Bent jau vieną iš jų – špagatą. Ir nors šiaurietiško ėjimo entuziastai špagato eidami nedaro, jų žingsnis – gerokai platesnis nei išėjusio į parką pavedžioti šuns.

„Tinkamai žingsniuojant, kiekvienas žingsnis turėtų beveik atitikti lazdos ilgį. Tad „šiauriečiai“ ir jų sekėjai vaikšto tikrai plačiais žingsniais“, – juokiasi instruktorė. Ir vėl žeria patarimų – žengiant šiaurietiško ėjimo žingsniu, kelius būtina laikyti „minkštus“, t. y. jie turi švelniai lenktis, atlikti savotišką amortizatoriaus funkciją. Ne mažiau svarbi pėdos padėtis – ji turi būti aktyvi, prie kelio dangos spaudžiama nuo kulno iki pirštų galų. Taip žingsniuojant, įdarbinami blauzdos raumenys.

„Kalbant apie pėdos įdarbinimą, tiktų toks palyginimas. Įsivaizduokite, kad, jums einant, ant kelio kas nors primėtė citrinos puselių. Tad kiekvieną kartą statant ant žemės pėdą, jums tenka savo kojomis tą citrinos puselę išspausti“, – sako pašnekovė.

Subalansuota vyresniems, bet tinka ir jaunimui

Mažiau, šios sporto šakos privalumų įžvelgia jaunimas. Dažnas jaunuolis ne tik nesiveržia prie šiaurietiško ėjimo lazdų, bet dargi pašaipiai mesteli, kad tai – senelių užsiėmimas. Jurga šypteli – jaunimas nėra visai neteisus.

„Teisingas pasirėmimas lazdomis, puikiai įvaldyta šiaurietiško ėjimo technika gali nukrauti iki 30 proc. kūno svorio. Todėl, be abejo, vyresnio amžiaus žmonėms, kurie jau turi vienokių ar kitokių problemų su antsvoriu, stuburu, sąnariais, tokie užsiėmimai – itin patrauklūs“, – sako J. Mikelionienė.

Vis dėlto pašnekovė juokiasi, kad šiaurietišką ėjimą vadinti senukų sportu būtų klaidinga. Esą ir ji pati, skeptiškai žiūrėjusi į tokį užsiėmimą, savo nuomonę pakeitė po to, kai pirmos intensyvios treniruotės metu gerai pajudėjusi, kitą dieną gavo rimtą atsaką iš savo organizmo – maudžiantys raumenys aiškiai signalizavo, kad tai tikrai nėra tik lengvas pasivaikščiojimas.

Renkantis inventorių, svarbiausia patogumas

Sporto prekių parduotuvės gali pasiūlyti įvairiausių šiaurietiško ėjimo lazdų. Bet J. Mikelionienė sako, kad lazdas reikėtų rinktis pagal tai, kiek dažnai žadama jas naudoti. Esą, jei įsigytas inventorius tik dulkės pakampėje, tinka pačios paprasčiausios, bet ne tokios ilgaamžės aliuminės lazdos. Ketinantiems jomis mojuoti dažnai, Jurga rekomenduoja įsigyti kiek daugiau kainuojančias, pagamintas iš anglies pluošto.

„Į šiaurietiško ėjimo lazdas patarčiau žiūrėti kaip į avalynę. Juk bateliai, nesvarbu, bėgimui, ėjimui ar kitai aktyviai veiklai, pasirenkami įvertinus jų patogumą. Manau, tokia pat logika reikėtų vadovautis ir renkantis šios sporto šakos pagrindinį įrankį – lazdas“, – pataria šiaurietiško ėjimo žinovė. Ir bateliai, jos teigimu, turėtų būti patogūs, gerai amortizuojantys pėdos sąnarį.

Šiaurės Lietuvos sostinė „šiauriečiams“ svetinga

Atšilus orams, dažnai galima prasilenkti su miesto šaligatviu žingsniuojančiu „šiauriečiu“. Vis dėlto šios sporto šakos instruktorė įsitikinusi – šiaurietiškam pasivaikščiojimui tinkamiausi išminti miško takeliai.

„Džiugu, – sako pašnekovė, – kad Šiauliuose jau atsiranda erdvės, palankios šiaurietiškam ėjimui.“ Tinkamiausios vietos – Talkšos ežero pakrantė, Salduvės, Dainų parkai. Jurga džiaugiasi, kad netradicinei sporto šakai skiriamas vis didesnis dėmesys – artimiausiu metu Talkšos ežero pakrantėje turėtų atsirasti stendai, kuriuose bus talpinama visa informacija, susijusi su šiaurietišku ėjimu.


Sportas trumpai

Paaiškėjo ekstremalaus bėgimo varžybų nugalėtojai

Ekstremalaus bėgimo varžybose „Aplink Rėkyvos ežerą“ iš daugiau kaip 300 dalyvių greičiausiai pelkių ruožus ir bebrų išvartas įveikė šių varžybų praėjusių metų nugalėtojas šiaulietis Justinas Beržanskis, moterų bėgikių grupėje greičiausiai trasą įveikė Rūta Marija Trimonytė, o jaunuolių grupėje – Rokas Vaitkus. Dviratininkų grupėje nugalėjo Donatas Mickus.

Žolės riedulininkės patyrė skaudų pralaimėjimą

Baigėsi moterų žolės riedulio Pasaulio lygos atrankos II etapo turnyras Dubline. Lietuvos rinktinė į pusfinalį neprasi-brovė ir rezultatu 0:2 pralaimėjusi airėms liko šeštoje vietoje.

„Šiauliai-Klevas“ iškovojo sidabro medalius

Lietuvos vyrų žolės riedulio uždarų patalpų čempionate sidabro medalius iškovojo Šiaulių „Šiauliai-Klevas“. Čempionais penktą kartą iš eilės tapo Širvintų „Intos-Baltic Champignons“ komanda.

Viktorija Čmilytė-Nielsen pasitraukė iš kovos

Ketvirtąjį reitingą turėjusi Viktorija Čmilytė-Nielsen nepateko į Sočyje vykstančio pasaulio moterų šachmatų čempionato ketvirtfinalį. Po papildomų greitųjų šachmatų partijų lietuvė 1,5:2,5 nusileido gruzinei Meri Arabidzei ir pasitraukė iš kovos dėl čempionės karūnos.

Tenisininkei Ivetai Daujotaitei – reikšmingas medalis

Antalijoje vykusiame Rytų Europos čempionato turnyre Šiaulių teniso mokyklos auklėtinė Iveta Daujotaitė merginų vienetų varžybose iškovojo sidabro medalį. Ši pergalė šiaulietei turėtų atverti duris į „Tennis Europe“ finansuojamą Rytų Europos rinktinę.

„Šiauliai plius“ informacija

 



atgal   1   2   3   4   5   6   ( 7 )   8   9   10   11-20   21-30   31-40   41-50   toliau




Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti