(2016-04-29 Nr. 623) ŠIANDIEN 2017 Gruodžio 14 D. Ketvirtadienis ARCHYVAS

Kontaktai
Naudingos nuorodos

Sportas
Bėgiojimui (ne)užtenka tik sportinių batelių?

Mindaugas MALCEVIČIUS
mindaugas.malcevicius@splius.lt

Pirmykščiai žmonės buvo puikūs bėgikai, nes tekdavo susimedžioti judantį grobį. Šių dienų maistas-grobis tingiai drybso prekybos centrų lentynose, bet judėti žmonės vis tiek nenustojo. Vieni po įtemptos darbo dienos palengva risnoja miesto šaligatviais, kiti išbėga į parkus ar dalyvauja tokiuose masiniuose sporto renginiuose kaip neseniai praūžusios kasmetinės nuotykių lenktynės aplink Rėkyvos ežerą. Ir nors bėgimas kartais tituluojamas viena pigiausių sporto šakų, profesionalai su tuo nesutinka. Esą miesto finansinės paramos jiems labai trūksta.

Leng­vo­sios at­le­ti­kos tre­ne­ris juo­kia­si, esą tik žiū­ro­vams at­ro­do, kad bė­gi­kai run­gia­si tar­pu­sa­vy­je. „Bė­gant il­gas dis­tan­ci­jas, pa­grin­di­nis tiks­las - ne įveik­ti prie­ši­nin­kus, o nu­ga­lė­ti sa­ve“, - tei­gia D. Šau­či­ko­vas.

Dai­niaus ŠAU­ČI­KO­VO as­me­ni­nio ar­chy­vo nuo­tr.

Kai protas dirba, kūnas irgi prašo nuovargio

Šiaulių miesto lengvosios atletikos ir sveikatingumo centro treneris Dainius Šaučikovas sutinka, kad bėgimas yra ta sporto šaka, kur žmonės ateina turėdami tik sportinius batelius ir ryžtą ką nors nuveikti. „Ilgai protinį darbą dirbantys ir itin mažai judantys žmonės pripažįsta – bėgioti pradėjo todėl, kad jaučia poreikį kur nors „išsikrauti“. Kūnas turi judėti, todėl ir sėdimą darbą dirbantys žmonės anksčiau ar vėliau privalo atiduoti duoklę savo sveikatai“, – pastebi treneris.

Jo teigimu, kad galėtum sportuoti, nereikia būti profesionaliu bėgiku. Mat bėgioja tiek sportininkai, kurie ruošiasi olimpiniam maratonui, tiek mėgėjai. „Esminio skirtumo tarp jų šioje sporto šakoje nėra. Skiriasi tik treniruočių pobūdis bei intensyvumas“, – sako D. Šaučikovas.

Bėgikas kovoja su savimi

Pašnekovas nesutinka, kad bėgikai nė iš tolo neprilygsta tokiems sportininkams kaip krepšininkai, futbolininkai ar regbio žaidėjai. „Pabandytumėte paklausti profesionalaus bėgiko, ar jo kultivuojama sporto šaka yra rimtas sportas. Arba kasmet dalyvaujančių maratoniniame bėgime aplink Rėkyvos ežerą, kur tenka ne tik įveikti gana didelį atstumą, bet ir klampoti iki kelių po balas, šokti per gamtos sukurtas kliūtis. Tai – ir didelis iššūkis, ir rimtas darbas“, – juokiasi Šiaulių miesto lengvosios atletikos ir sveikatingumo centro treneris.

Lengvojoje atletikoje, priešingai nei, pavyzdžiui, automobilių sporte, sėkmė priklauso ne nuo technikos, o nuo sportininko fizinio, psichologinio pasirengimo. „Bėgant ilgas distancijas, pagrindinis tikslas – ne įveikti priešininką, o nugalėti save“, – teigia D. Šaučikovas. Jo manymu, labai svarbu sportininkui nusibrėžti savo galimybių ribas. Tik pasiekus išsikeltą kartelę, esą prasideda lenktynės su kitais varžovais.

Net ir negimęs sprinteriu, ištvermę ugdyti gali

Atsakydamas į klausimą, kuri rungtis – sprintas ar maratonas – pareikalauja daugiau ištvermės ir fizinio pasirengimo, ne vieną žinomą atletą išugdęs treneris pastebi, kad viskas priklauso nuo žmogaus, jo organizmo.

„Sprinteriais netampama. Jeigu sportininko raumenynas turi greitas skaidulas, tai jis bus puikus sprinteris. Neturint šios įgimtos organizmo savybės, treniruotės tampa itin sunkios ir kartais duoda ne tokius rezultatus, kokių siekiama“, – sako treneris.

Kiek paprasčiau, D. Šaučikovo teigimu, su maratono bėgikais, kuriems reikalinga itin didelė ištvermė. „Sprinteriu gimstama, o ilgų nuotolių bėgiku tampama per sportininko užsispyrimą, atkaklumą“, – pažymi pašnekovas.

Bėgiko pradžiamokslis: svarbu nepersistengti

Norintiems pradėti bėgioti, treneris pataria neskubėti ir pirmiausiai pažinti savo organizmą. Dar geresnis būdas saugiai sportuoti – gauti specialisto konsultaciją, t. y. tinkamai sudarytą sportavimo rėžimą. Žinoma, galima programą susidėlioti ir pačiam, juo labiau kad interneto platybėse informacijos šiais laikais daugiau nei užtektinai. „Tik nereikia viskuo, kas parašyta ar pasakyta, aklai pasitikėti, – sako Dainius. – Svarbiausia laikytis pagrindinės taisyklės – neperkrauti savo organizmo.“

Su treneriu juokaujame, kad turbūt geras bėgikas visada turi ir tam tikrų pranašumų: laiku spėja į autobusą, retai vėluoja į darbą, o iškilus pavojui, turi galingą ginklą – gebėjimą greitai pasišalinti iš įvykio vietos.

„Tarp bėgikų gerai žinomas smagus pasakojimas. Žmogus ateina į rūbinę ir randą pakabintą paltą, o prie jo raštelį: „Bokso čempionas“. Tačiau grįžęs pasiimti palto, jo vietoje boksininkas randa kitą raštelį: „Bėgimo čempionas“. Kitaip tariant, pati geriausia gynybos forma – pabėgimas“, – juokiasi Dainius.

Miestas tampa vis aktyvesnis

Žiūrovų akis labiausiai traukia masiniai bėgikų susibūrimai, kai įveikti maratoną suguža tūkstančiai sportininkų. Tiesa, Šiauliai kol kas tuo pasigirti nelabai gali, mat čia sveikos gyvensenos entuziastų susirenka, D. Šaučikovo teigimu, maždaug apie 300-us. „Vilniuje vykstantys maratonai sutraukia iki 5 tūkst. dalyvių, Taline ar Rygoje – per 30 tūkst.“, – pastebi lengvosios atletikos treneris.

Paklaustas, kodėl Šiauliuose bėgikų, dalyvaujančių įvairiuose maratonuose, ženkliai mažiau nei kituose miestuose, pašnekovas sako, kad įtakos gali turėti daugelis veiksnių. „Bėgikų gretas praretino ir emigracija, ir auganti prekybos centrų „kultūra“, sutraukianti mases tingaus jaunimo“, – kalba lengvaatlečių treneris. Tiesa, jis džiaugiasi – pastaraisiais metais susidomėjimas šia sporto šaka akivaizdžiai auga.

Pigiausia sporto šaka?

Bėgiojimas – gana džiugus malonumas ir piniginei. Pašnekovas atkreipia dėmesį, kad norint pradėti sportuoti, pradžioje didelių investicijų nereikia. „Planuojant važiuoti dviračiu, pirmiausia tektų jį įsigyti. Tas

pats su slidėmis ar kitomis sporto šakomis, kurioms reikalingas ir nepigus inventorius, ir treniruočių salės, maniežai. Kalbant apie bėgikus, tai jiems reikalingi tik patogūs batai ir minimalius sportinius poreikius tenkinanti apranga“, – sako lengvosios atletikos treneris, išugdęs tokius sportininkus kaip Remalda Kergytė – Londono Olimpinių žaidynių dalyvė, maratonininkė.

Kita vertus, bėgikai irgi save apginkluoja nepigiai kainuojančia įranga – specialiais laikrodžiais, pulsometrais, GPS imtuvais. Bet mėgėjams visi šie „žaisliukai“, pasak trenerio, yra tik niekučiai, paįvairinantys bėgimo džiaugsmą.

Profesionalų lenktynės: „žiguliukas“ prieš „Ferrari“?

Kiek kitaip viskas atrodo kai kalbama apie sportininkus, lengvosios atletikos varžybose ginančius gimtojo miesto ar šalies garbę. „Bėgikams yra sukurta nemažai technologijų, metodikų, kuriomis naudojamasi visame pasaulyje. Pavyzdžiui, nepigiai kainuojančios treniruotės ir gyvenimas kalnuose arba specialios palapinės, kuriose imituojamas kalnų oras. Sportininkas tokioje palapinėje miega, nuolatos „dalyvauja“ treniruotėje“, – kalba treneris, pabrėždamas dėl visų šių technologijų atsirandančią sportininkų atskirtį.

Deja, pasak D. Šaučikovo, profesionalių širdies ritmo matuoklių ar kitų įrenginių Šiaulių lengvaatlečiai dažniausiai įsigyti neišgali. „Apie naujausius įrenginius sužinome tik varžybų metu, kai pamatome savo varžovus, kurie visu tuo naudojasi“, – sako treneris ir priduria – lengvoji atletika iš Savivaldybės sulaukia per mažai finansinės paramos.

Pinigai paskirstomi pagal vienodą metodiką

Ramutė Pilypienė, Šiaulių miesto savivaldybės administracijos Kūno kultūros ir sporto skyriaus vedėjo pavaduotoja, nesutinka, kad lengvoji atletika Šiaulių mieste – nuskriaustos našlaitės vaidmenyje. „Lėšos apskaičiuojamos visoms įstaigoms (sporto šakoms) pagal vienodą metodiką, t. y. sporto organizacijai skiriamos biudžeto lėšos apskaičiuojamos įvertinant atitinkamos meistriškumo pakopos rodiklius įvykdžiusių sportininkų skaičių“, – sako R. Pilypienė.

Jos teigimu, lyginant kitoms sporto šakoms skiriamas dotacijas ir tai, kiek finansuojama lengvoji atletika bei kokius pinigus gauna Šiaulių miesto lengvosios atletikos ir sveikatingumo centras, pastarajai įstaigai, kurioje rengiami lengvaatlečiai, kasmet skiriamos lėšos yra tikrai pakankamos.


Sportas trumpai

„VS Sport“ su­triuš­ki­no  „Sau­lės“ ko­man­dą
Su­žais­tos dve­jos at­krin­ta­mo­sios jau­nu­čių vai­ki­nų, gi­mu­sių 2000 m., „B“ krep­ši­nio čem­pio­na­to rung­ty­nės, ku­rio­se su­si­ti­ko dvi Šiau­lių mies­to ko­man­dos – A. Si­rei­kos KA „VS-Sport“ ir KA „Sau­lė“. AS­KA ko­man­da su­triuš­ki­no sa­vo var­žo­vus net 59 taš­kų skir­tu­mu – 100:41.
Jau­nų­jų žo­lės rie­du­lio žai­dė­jų trium­fas
Bai­gė­si 2015 me­tų Lie­tu­vos už­da­rų pa­tal­pų vai­ki­nų ir mer­gi­nų jau­nių (iki 18 me­tų) čem­pio­na­tai. Vai­ki­nų fi­na­li­nė­se var­žy­bo­se nu­ga­lė­to­jais ta­po šiau­lie­čiai, su­rin­kę 7 taš­kus. Jie 6:0 įvei­kė Šir­vin­tų SM pir­mą­ją ko­man­dą – „Žu­vėd­rą-Tau­rą“ ir su­žai­dė ly­gio­sio­mis 2:2 su Šir­vin­tų SM-2.
Ge­riau­si im­ty­ni­nin­kai –  pa­kro­jie­čiai
Šiau­liuo­se vy­ku­sia­me Lie­tu­vos bra­zi­liš­ko­jo „Jiu Jit­su“ čem­pio­na­to ant­ra­ja­me eta­pe pui­kiai pa­si­ro­dė Pak­ruo­jo „Skor­pio­no“ bra­zi­liš­ko­jo „Jiu Jit­su“ spor­to klu­bo at­sto­vai. Jus­ti­nas Špi­liaus­kas užė­mė pir­mą­ją vie­tą svo­rio ka­te­go­ri­jo­je iki 69-ių ki­log­ra­mų, Jus­ti­nas Ba­ra­novs­kis ir Pau­lius Žem­rie­ta sa­vo ka­te­go­ri­jo­se bu­vo ant­ri.
„Šiau­lių“ fut­bo­li­nin­kai pa­ty­rė skau­dų pra­lai­mė­ji­mą
Lie­tu­vos fut­bo­lo A ly­gos čem­pio­na­to ket­vir­to­jo tu­ro rung­ty­nė­se praė­ju­sio se­zo­no bron­zos me­da­lių lai­mė­to­jas Klai­pė­dos „At­lan­tas“ na­muo­se net 5:0 nu­ga­lė­jo Šiau­lių „Šiau­lius“.
Šiau­lie­tė pa­te­ko į pa­sau­lio šach­ma­tų čem­pio­na­to ant­rą­jį ra­tą
So­čy­je (Ru­si­ja) vyks­tan­čio pa­sau­lio mo­te­rų šach­ma­tų čem­pio­na­to pir­mo­jo ra­to ant­ra­ja­me su­si­ti­ki­me Lie­tu­vos at­sto­vė Vik­to­ri­ja Čmi­ly­tė bal­to­sio­mis fi­gū­ro­mis nu­ga­lė­jo Bang­la­de­šo šach­ma­ti­nin­kę Ak­ter Li­zą Ša­mi­ną ir pa­te­ko į ant­rą­jį ra­tą.
Šiau­lių krep­ši­nin­kai ne­pa­si­gai­lė­jo LKL aut­sai­de­rių
„Šiau­lių“ krep­ši­nin­kai džiau­gia­si pen­kio­lik­ta per­ga­le. LKL rung­ty­nė­se iš­vy­ko­je šiau­lie­čiai re­zul­ta­tu 90:81 įvei­kė ly­gos aut­sai­de­rę „Ma­žei­kių“ eki­pą.

„Šiauliia plius” informacija


V. Medžiaušienė: „Šokyje pirmiausia patenki į akistatą su savo kūnu“

Min­dau­gas MAL­CE­VI­ČIUS
min­dau­gas.malcevicius@splius.lt

Šo­kis, pa­sta­rai­siais me­tais ta­pęs ir pra­mo­gų pa­sau­lio, įvai­rių te­le­vi­zi­jos pro­jek­tų su­si­do­mė­ji­mo ob­jek­tu, smal­suo­lius ža­vi nuo se­niau­sių lai­kų. Ki­ta ver­tus, žiū­ro­vų akis pa­sie­kia tik sun­kaus dar­bo re­zul­ta­tas – to­bu­lo pa­sau­lio fik­ci­ja, ku­ria­ma ta­len­tin­gų šo­kė­jų, ku­rie ant par­ke­to išei­na ne tik kū­nu, bet ir sie­la. Bent jau taip sa­ko Vir­gi­ni­ja Me­džiau­šie­nė – šo­kio stu­di­jos „In­cog­ni­to“, šie­met švę­sian­čios sa­vo gy­va­vi­mo 20-etį, va­do­vė, mo­ky­to­ja ir tre­ne­rė.

No­rint tap­ti šo­kė­ju, vien ta­len­to rit­miš­kai ju­dė­ti neuž­ten­ka. „Rei­kia dar už­si­spy­ri­mo, at­kak­lu­mo“, - sa­ko V. Me­džiau­šie­nė.

Vir­gi­ni­jos ME­DŽIAU­ŠIE­NĖS as­me­ni­nio ar­chy­vo nuo­tr.

– Ar sun­ku iš­mok­ti šok­ti?

– Sun­ku at­sa­ky­ti vie­nu sa­ki­niu... Vis­kas gam­to­je har­mo­nin­ga ir rit­min­ga, tad jei gir­di­me mu­zi­ką ir tu­ri­me tin­ka­mą mo­ky­to­ją, vis­kas iš­moks­ta­ma (juo­kia­si). Na, o šo­kis – gro­žio, es­te­ti­kos, kū­no ir mąs­ty­mo har­mo­ni­jos pa­sau­lis.

As­me­niš­kai man kaž­ka­da sun­ku bu­vo iš­mok­ti ir ke­le­tą hip ho­po ju­de­sių, nes tai – at­ski­ra šo­kio kul­tū­ra, kar­di­na­liai prie­šin­ga ba­le­tui, mo­der­niam ar spor­ti­niam šo­kiui. Va­di­na­si, man, kaip mo­te­riai, hip ho­pas ne­si­sie­ja su gro­žiu ir har­mo­ni­ja, to­dėl iš­mok­ti – sun­ku.

– Tau­ti­niai šo­kiai, ba­le­tas, mo­der­nūs šo­kiai... Kas sun­kiau ir ko­dėl?

– Tau­ti­niuo­se šo­kiuo­se, skir­tin­gai nuo ba­le­to ar mo­der­naus šo­kio, ne­rei­kia ypa­tin­go kū­no pa­ruo­ši­mo. Tuo la­biau, kai kū­nas sle­pia­mas po sun­kiais kos­tiu­mais, o šo­kiai ga­na sta­tiš­ki – kei­čia­si tik brė­ži­niai, su­si­ka­bi­ni­mai. Tie­sa, su iš ko­le­gų pa­sko­lin­tais tau­ti­niais rū­bais da­ly­vau­ti įvai­riuo­se folk­lo­ro fes­ti­va­liuo­se, kon­kur­suo­se te­ko ir ma­no šo­kė­joms. Mat šo­kė­jams kla­si­ka – vi­sa­da svar­bi.

O grįž­tant prie klau­si­mo, kas sun­kiau, ga­li­ma pa­mi­nė­ti, kad tiek ba­le­te, tiek mo­der­nia­me šo­ky­je „leng­vai“ da­ry­ti pi­rue­tus, šuo­lius tik­rai ne­pa­vyks, jei prieš tai va­lan­dų va­lan­das ne­tre­ni­ruo­tas pil­vo pre­sas, ne­da­ry­ti tem­pi­mo pra­ti­mai. Ir vi­sas šis dar­bas – skir­tin­gu rit­mu, skir­tin­ga amp­li­tu­de, su iš­lai­ky­mu ar be...

Taip pat pa­ste­biu, kad vai­kai, šo­kę ba­le­tą ar mo­der­nų šo­kį ir nuė­ję į tau­ti­nių šo­kių ko­lek­ty­vą, vis­ką iš­moks­ta ga­na grei­tai. Bet iš tau­ti­nių šo­kių pe­rė­jus į mo­der­nius, ga­li praei­ti me­tai, o, žiū­rėk, ne­la­bai kas ir pa­vyk­ta. Mo­der­niems šo­kiams rei­kia ir fi­zi­nių duo­me­nų, ir va­lios.

– Kal­ba­te apie fi­zi­nį pa­si­ren­gi­mą. Tai kas iš tie­sų yra šo­kis – spor­tas, me­nas, o gal net moks­las?

– Mo­der­nus šių lai­kų šo­kis yra vis­kas vie­na­me. Ma­to­me ja­me daug ir spor­to ele­men­tų (kū­nas tre­ni­ruo­ja­mas dėl kuo aukš­tes­nių pa­sie­ki­mų), ir me­no ap­raiš­kų (ne tik ge­ri fi­zi­niai duo­me­nys, ge­rai pa­ruoš­tas kū­nas, ku­ris – tik in­das, prie­mo­nė for­mai, jaus­mui, idė­jai pa­si­reikšt, bet ir ar­tis­tiš­ku­mas, kos­tiu­mai, gri­mas, de­ko­ra­ci­jos...). Esa­ma, ži­no­ma, ir moks­lo.

Gar­su­sis Lie­tu­vos ba­let­meis­te­ris Ju­ri­jus Smo­ri­gi­nas yra pa­sa­kęs, kad šo­kio me­nas yra pa­ts tur­tin­giau­sias, nes tik ja­me ma­to­me, kaip žmo­gus kū­nu at­vaiz­duo­ja mu­zi­ką to­kią, kokią gir­di. Šo­kio ju­de­sy­je ma­to­me skulp­tū­ros, fi­lo­so­fi­jos me­ną ir tai, ko kar­tais ne­ga­li­me pa­sa­ky­ti. Nes žo­dis tik konk­re­ti­zuo­ja, o šo­kis, jo plas­ti­ka pa­ro­do, kiek daug reikš­mių ga­li­ma su­teik­ti konk­re­čiam da­ly­kui.

– Ka­da lai­kas ženg­ti ant par­ke­to ir kaip tė­ve­liams pa­ste­bė­ti, kad jų vai­kas tam tu­ri ta­len­tą?

– Kas­dien ma­tau be­si­kei­čian­čius vai­kus, pa­ste­biu jų sku­bo­tu­mą vis­ką pa­da­ry­ti grei­tai. Ma­žas žmo­gu­tis ma­to di­na­miš­kus vaiz­dus in­ter­ne­te, juos in­ten­sy­viai mėg­džio­ja, bet itin sun­kiai gir­di suau­gu­sio­jo pa­sta­bas, sun­kiai prii­ma tai, ką jis da­ro ne taip. Tad pir­mą kar­tą į tre­ni­ruo­tę atė­jęs šo­kė­jas la­bai džiau­gia­si. Bet kai atei­na me­tas įdė­ti dar­bo, pa­stan­gų, kai ten­ka tuos pa­čius ju­de­sius kar­to­ti ir kar­to­ti, šo­kio ža­ve­sys blės­ta. Tad, ma­nau, vien ta­len­to rit­miš­kai ju­dė­ti neuž­ten­ka, rei­kia dar at­kak­lu­mo, už­si­spy­ri­mo. Pa­vyz­džiui, ant ma­no šo­kių par­ke­to užau­go ir šo­ka mer­gi­nos, ku­rios tai da­ry­ti pra­dė­jo vos tre­jų me­tu­kų. O da­bar joms jau pen­kio­li­ka, aš­tuo­nio­li­ka me­tų (šyp­so­si).

Ži­no­ma, yra ir to­kių 5-me­čių ar 6-me­čių, ku­rių ta­len­tas, iš­ryš­kė­jan­tis re­pe­ti­ci­jų me­tu ar ant sce­nos – dau­giau nei aki­vaiz­dus: šo­kė­jas tu­ri ir pui­kią pė­dą, ir šuo­lį, ir lanks­tų kū­ną, ir ar­tis­tiš­ku­mą... Ta­da kal­ba­mės su jau­nų­jų ta­len­tų tė­vais. Jiems sa­kau, kad to­kių vai­kų – vie­ne­tai, tad jie tu­rė­tų bels­tis į Vil­niaus Čiur­lio­nio me­nų gim­na­zi­jos du­ris. De­ja, re­tai tė­vai no­ri sa­vo ma­žą­sias at­ža­las kur nors iš­leis­ti to­liau nuo na­mų. Tad vai­kai ga­na sėk­min­gai šo­kio pa­slap­čių mo­ko­si Šiau­liuo­se – su ko­lek­ty­vu da­ly­vau­ja fes­ti­va­liuo­se, var­žy­bo­se, kon­kur­suo­se. Ar to­liau tęs ir no­rės tęs­ti tai, ką pra­dė­jo, pri­klau­sys tik nuo jų pa­čių.

– Ko­kio­mis fi­zi­nė­mis, as­me­ny­bės ar cha­rak­te­rio sa­vy­bė­mis tu­ri pa­si­žy­mė­ti tik­ras šo­kė­jas?

– Vai­kas, pa­te­kęs į šo­kio pa­mo­ką, pir­miau­sia pa­ten­ka į akis­ta­tą su sa­vo kū­nu. Jis pa­jun­ta ir sa­vo men­ku­mą, ir pra­na­šu­mą, ir gė­dos jaus­mą, ir pa­si­di­džia­vi­mą... Tad la­bai svar­bu, kad bū­si­mas šo­kė­jas tu­rė­tų ryž­to įveik­ti vi­sas kliū­tis, ne­pa­si­se­ki­mus, bū­tų dė­me­sin­gas ir su­si­kau­pęs, ne­bi­jo­tų skaus­mo – tem­piant, šo­kant, griū­vant, juk skau­da (juo­kia­si). Ir dar – vai­kas tu­ri ne­bi­jo­ti bend­raam­žių, va­do­vės, o kar­tu tu­rė­ti už­tek­ti­nai ryž­to bū­ti ge­res­niu už ki­tus...

Jau­na­jam šo­kė­jui au­gant, la­vė­ja to­kios jo fi­zi­nės sa­vy­bės kaip grei­tis, jė­ga, tiks­lu­mas, koor­di­na­ci­ja. Vi­so to la­bai pri­rei­kia at­lie­kant su­dė­tin­gos koor­di­na­ci­jos, pu­siaus­vy­ros ju­de­sius. Ka­dan­gi vai­kas ug­do­mas ne tik kaip at­ski­ras šo­kė­jas, bet ir ko­lek­ty­vo, gru­pės na­rys neiš­ven­gia­mai tu­ri bend­rau­ti ir bend­ra­dar­biau­ti, mo­ko­si dirb­ti kar­tu, pa­si­ti­kė­ti vie­nas ki­tu, jaus­ti at­sa­ko­my­bę už tai, kad yra nei­šar­do­ma šo­kio kom­po­zi­ci­jos da­le­lė.

Jei ki­tiems trūks­ta jė­gų, tik­ras šo­kė­jas pri­va­lo įkvėp­ti ko­man­dos na­rį sa­vo en­tu­ziaz­mu... Net ir su nu­broz­din­tais krau­juo­tais pirš­tais ar ke­liais, tik­ras šo­kė­jas su­si­kaups ir už­baigs kom­po­zi­ci­ją.

– Lie­tu­vo­je pa­sta­ruo­ju me­tu iš­po­pu­lia­rė­jo įvai­rūs šo­kių pro­jek­tai. Kaip tai vei­kia vai­kų, jau­ni­mo po­žiū­rį į šį už­siė­mi­mą?

– Sup­ran­ta­ma, kad šo­kan­tiems ir tu­rin­tiems sce­ni­nės pa­tir­ties, no­ri­si da­ly­vau­ti to­kio­se pro­jek­tuo­se, no­ri­si pa­si­ro­dy­ti, įgy­ti pra­na­šu­mą prieš bend­raam­žius, kon­ku­ren­tus... Ir ma­no šo­kė­jos da­ly­va­vo ke­liuo­se pro­jek­tuo­se. Nors, tie­są sa­kant, aš ir ne­bu­vau už (juo­kia­si). Juk tai – šou, o jos dar vai­kai, ku­rie ne­la­bai no­ri priim­ti kri­ti­ką, pa­sta­bas. Pas­ta­ro­sios, be­je, kar­tais ir ne vi­sai vy­ku­sios... Ta­čiau, ne­pai­sant vis­ko, kiek­vie­nas išė­ji­mas į sce­ną au­gi­na, bran­di­na mąs­tan­čią as­me­ny­bę, mo­ko dirb­ti ir siek­ti už­si­brėž­to tiks­lo.

– Su sa­vo šo­kė­jais daug ke­liau­ja­te. Ko­kia šo­kių kul­tū­ra ki­to­se ša­ly­se? Kur mes at­si­lie­ka­me, pir­mau­ja­me?

– Kai to­li­mo­se ša­ly­se su­si­tin­ki su bend­ra­min­čiais, at­ro­do, kad vi­sas pa­sau­lis šo­ka (šyp­te­li). Vi­si skir­tin­gi, įdo­mūs, yra ko pa­si­mo­ky­ti. Štai Bul­ga­ri­jo­je bend­ra­vo­me su gru­zi­nais, pa­si­žy­min­čiais tem­pe­ra­men­tin­gais šo­kias, aukš­tais, vir­tuo­ziš­kais šuo­liais, su­ki­niais. Šios ša­lies vy­rų pė­dų plas­ti­ka, ne­pai­sant pa­ti­ria­mo skaus­mo, la­vi­na­ma nuo ma­žų die­nų ir sa­lė­je, ir ant ak­me­nė­lių lau­ke... Ener­gin­gi uk­rai­nie­čių šuo­liai ore, ant ke­lių. Su mer­gi­no­mis net juo­kau­ja­me – hip ho­pas, tik ele­gan­tiš­kai. Te­ko da­ly­vau­ti kon­kur­se Is­pa­ni­jo­je, kur su­si­pa­ži­no­me su šo­kė­jais iš In­do­ne­zi­jos – ne­pa­kar­to­ja­mai plas­tiš­kais vai­ki­nais. Žiū­ri į šo­kį ir ste­bie­si, kiek daug le­mia ge­nai, gam­ta, mais­tas, ir, ži­no­ma, dar­bas.

Kuo mes ski­ria­mės? Šo­kiui pas mus dė­me­sys vien­pu­siš­kas. Tiks­liau, jei mo­kyk­los šo­kių mo­ky­to­jas tu­ri jam skir­tų aka­de­mi­nių va­lan­dų, tai rei­ka­lau­ja­ma tik tau­ti­nio šo­kio, tin­ka­mo pa­ro­dy­mams dai­nų šven­tė­se. Štai čia mes ir pir­mau­ja­me – esa­me įtrauk­ti į UNES­CO pa­vel­dą...

Dar la­bai gai­la, kad įvai­riuo­se spor­ti­niuo­se ren­gi­niuo­se šo­kan­čios mer­gi­nos ar vai­ki­nai, įdė­ję ne ma­žiau triū­so, pa­si­ruo­ši­mo, o gal ir dau­giau, ne­tu­ri to­kio dė­me­sio, są­ly­gų ir fi­nan­sa­vi­mo, kaip spor­to mo­kyk­lų ug­dy­ti­niai. Mo­der­niam, šiuo­lai­ki­niam šo­kiui pir­miau­sia rei­kia ge­rų tre­ni­ra­vi­mo­si są­ly­gų – erd­vės, in­ven­to­riaus kū­no ruo­ši­mui: čiu­ži­nių, ki­li­mė­lių ak­ro­ba­ti­kai ir t. t. Šiuo at­žvil­giu mes ir­gi at­si­lie­ka­me nuo dau­ge­lio ša­lių, ku­rio­se te­ko lan­ky­tis.

– Ar tie­sa, kad šo­kiai – ga­na ne­bran­gus spor­tas?

– Net ne­ži­nau, kas šian­dien bran­gu ir kas ne. Bran­giau­sia yra svei­ka­ta ir ener­gi­ja, ku­ri iš­sieik­vo­ja, o ją at­sta­ty­ti – rei­kia. Ir šis at­sta­ty­mas, bū­ti­nas tiek ug­dan­čia­jam, tiek ug­dy­ti­niui, rei­ka­lau­ja ne­ma­žai lė­šų, prie­mo­nių. Klau­sia­te, ar bran­gus spor­tas? Sa­ky­čiau, kad šo­kiai iš tik­ro yra pi­gus ma­lo­nu­mas ki­še­nei, bet toks bran­gus šir­džiai.


Sportas trumpai

Krep­ši­nių tur­ny­ro staig­me­nos

Ko­vo 11 d. Šiau­lių are­no­je įvy­ko krep­ši­nio tur­ny­ras „3×3“, skir­tas Lie­tu­vos Nep­rik­lau­so­my­bės at­kū­ri­mo die­nai pa­mi­nė­ti. Iš vi­so tur­ny­re da­ly­va­vo net 95 ko­man­dos iš vi­sos Lie­tu­vos, dau­giau nei 380 da­ly­vių. Jie su­va­žia­vo net iš Vil­niaus, Kau­no, Klai­pė­dos, Šiau­lių, Pa­ne­vė­žio, Ku­piš­kio, Jo­niš­kio, Ak­me­nės, Kur­šė­nų, Rad­vi­liš­kio ir ki­tų mies­tų. Iš jų net 33 ko­man­dos bu­vo ap­do­va­no­tos me­da­liais ir rė­mė­jų pri­zais. Pats įsi­min­ti­niau­sias pri­zas te­ko 2003–2004 m. gru­pės nu­ga­lė­to­jams ko­man­dai „Šiau­lių žai­bai“. Jiems ati­te­ko ma­lo­nu­mas ir gar­bė su­žais­ti mi­ni 3×3 tur­ny­rą su Šiau­lių krep­ši­nio klu­bo „Šiau­liai“ krep­ši­nin­kais – Ju­liu­mi Ju­ci­ku, Ei­vy­du Mo­loš­čia­ku ir Jef­ri.

Įver­tin­ti tink­li­nin­kai

Ant­ra­die­nį Kau­ne Lie­tu­vos tink­li­nio fe­de­ra­ci­ja (LTF) ap­do­va­no­jo ge­riau­sius 2014 m. žai­dė­jus. Jais šie­met ta­po Jo­na­vos „Ache­mos-KKSC“ eki­pos ly­de­rė Vil­tė Ma­kaus­kai­tė ir Per­nu „Par­nu“ (Es­ti­ja) ko­man­do­je žai­džian­tis Ar­nas Rum­še­vi­čius, praė­ju­sia­me se­zo­ne žai­dęs Šiau­lių „El­ga-Mas­ter Idea-SM Du­by­sa“. Pas­ta­ra­sis tink­li­nin­kas se­zo­ną vis dar tę­sia Es­ti­jo­je.

Rie­du­li­nin­kai lau­kia iš­šū­kio

Lie­tu­vos mo­te­rų žo­lės rie­du­lio rink­ti­nė bai­gia pa­si­ren­gi­mą pa­sau­lio ly­gos at­ran­kos II eta­po ko­voms, ku­rios ko­vo 14–22 d. vyks Dub­li­ne. Tei­sę da­ly­vau­ti šio­se var­žy­bo­se mū­siš­kės pel­nė per I eta­po tur­ny­rą, ku­ris per­nai vy­ko Šiau­liuo­se. Dub­li­ne dėl tei­sės tęs­ti ko­vą pa­sau­lio ly­gos tur­ny­re ko­vos 8 eki­pos, su­skirs­ty­tos į 2 gru­pes. A gru­pė­je grum­sis Tur­ki­ja, Ka­na­da, Uk­rai­na ir Ai­ri­ja, B gru­pė­je – Či­lė, Lie­tu­va, Bal­ta­ru­si­ja ir Aust­ri­ja.

„Šiau­liai plius“ in­for­ma­ci­ja


Sportuoti lauke (ne)gali visi

Min­dau­gas MAL­CE­VI­ČIUS
min­dau­gas.malcevicius@splius.lt

Pa­pū­tus pir­mie­siems pa­va­sa­rio vė­jams, vis dau­giau žmo­nių spor­to klu­bų sa­les iš­kei­čia į ak­ty­vų lais­va­lai­kį gam­to­je. Ne­ma­žai dė­me­sio su­lau­kia ir per žie­mą spė­ję bent kiek ap­rū­dy­ti lau­ko tre­ni­ruok­liai. Tie­sa, pa­sta­rai­siais džiau­gia­si ne vi­si šiau­lie­čiai, nes, gy­ven­to­jų tei­gi­mu, pil­nai įreng­tų lau­ko tre­ni­ruok­lių komp­lek­sų mies­te – ne­pa­kan­ka. Vi­suo­me­nės svei­ka­tos sau­gos spe­cia­lis­tai sa­ko, kad šiuo­lai­kiš­ki tre­ni­ruok­liai yra itin nau­din­gi žmo­nių svei­ka­tai ir tu­rė­tų bū­ti gra­žus vi­so mies­to ak­cen­tas.

Lau­ko tre­ni­ruok­liai itin iš­po­pu­lia­rė­jo pa­sta­rą­jį penk­me­tį. Bet Šiau­lių mies­to sa­vi­val­dy­bės at­sto­vai sa­ko, kad kiek­vie­na­me dau­gia­bu­čio kie­me jų nė­ra pra­smės įreng­ti ir siū­lo nau­do­tis ki­to­mis mies­to rek­rea­ci­nė­mis zo­no­mis.

Lil SHEPHERD nuotr.

Iki ar­ti­miau­sio lau­ko tre­ni­ruok­lio ten­ka važiuoti  au­to­mo­bi­liu

Lau­ko tre­ni­ruok­liai, ku­riuos ga­li­ma pa­sta­ty­ti bet ko­kia­me mies­to par­ke, bet ko­kio­je lais­vo­je te­ri­to­ri­jo­je prie spor­to aikš­ty­nų, itin iš­po­pu­lia­rė­jo per pa­sta­rą­jį penk­me­tį. Nors kar­tą juos iš­ban­dę sa­ko, kad to­kie įren­gi­niai su­da­ro pui­kią ga­li­my­bę žmo­nėms, ne­tu­rin­tiems lai­ko ke­liau­ti į spor­to klu­bą ir ver­ti­nan­tiems gry­ną orą bei na­tū­ra­lią ap­lin­ką, už­siim­ti spor­ti­niais pra­ti­mais bet ko­kiu pa­ros me­tu. Ir tai – ne tik di­džių­jų Lie­tu­vos mies­tų pri­vi­le­gi­ja. Mo­der­nius lau­ko tre­ni­ruok­lių komp­lek­tus jau se­niai tu­ri tiek Vil­nius, Kau­nas, Pa­ne­vė­žys, tiek ma­žes­ni mies­tai, mies­te­liai, to­kie kaip Tel­šiai, Ra­sei­niai ar Gargž­dai.

Pa­sak rek­rea­ci­nė­mis zo­no­mis be­si­rū­pi­nan­čių spe­cia­lis­tų, šio­je sri­ty­je neat­si­lie­ka ir Šiau­liai. Ta­čiau sa­vait­raš­čio „Šiau­liai plius“ skai­ty­to­ja Edi­ta tei­gia pa­ste­bin­ti, kad mies­to cent­re gy­ve­nan­tys žmo­nės tu­ri itin ma­žai ga­li­my­bių spor­tuo­ti ne­mo­ka­mai. „Su pa­vy­du ten­ka ste­bė­ti žmo­nes, gy­ve­nan­čius pie­ti­nė­je mies­to da­ly­je. Ten lau­ko tre­ni­ruok­lių kon­cent­ra­ci­ja ge­ro­kai di­des­nė. Gy­ve­nant cent­re, be­lie­ka ten­kin­tis pa­si­vaikš­čio­ji­mais ša­li­gat­viais, ša­lia zu­jan­čių au­to­mo­bi­lių. No­rint pa­siek­ti ar­ti­miau­sią lau­ko tre­ni­ruok­lių komp­lek­są, iki jo tek­tų va­žiuo­ti“, – sa­ko mo­te­ris.

La­biau­siai nu­skriaus­tas cent­ras?

Ra­mu­tė Pi­ly­pie­nė, Šiau­lių mies­to sa­vi­val­dy­bės ad­mi­nist­ra­ci­jos Kū­no kul­tū­ros ir spor­to sky­riaus ve­dė­jo pa­va­duo­to­ja, ne­su­tin­ka, kad Šiau­liuo­se žmo­nės ne­tu­ri kur spor­tuo­ti. Jos tei­gi­mu, pa­sta­rai­siais me­tais mo­der­nių lau­ko tre­ni­ruok­lių mies­te ir taip ge­ro­kai pa­dau­gė­jo. O ir vie­tų, kur ga­li­ma pra­leis­ti lais­va­lai­kį, tik­rai ne­trūks­ta.

„2013 me­tais, įgy­ven­di­nant vie­tos bend­ruo­me­nių sa­vi­val­dos 2013–2015 m. pro­gra­mą, įreng­tas lau­ko tre­ni­ruok­lių komp­lek­sas Šiau­lių „Ra­sos“ pro­gim­na­zi­jos te­ri­to­ri­jo­je. Dar me­tais anks­čiau, t. y. 2012-ai­siais, Šiau­lių mies­to me­ro ir rė­mė­jų pa­gal­ba lais­va­lai­kio ir poil­sio par­ke „Ber­žy­nė­lis“ įreng­ti še­ši lau­ko tre­ni­ruok­liai“, – pa­ste­bi pa­šne­ko­vė.

Tre­ni­ruok­liais ga­li džiaug­tis ir Grin­ke­vi­čiaus, Kry­mo, Se­vas­to­po­lio gat­vė­se esan­čių gy­ve­na­mų­jų na­mų gy­ven­to­jai. Pa­na­šūs įren­gi­niai yra Ge­gu­žių pro­gim­na­zi­jos te­ri­to­ri­jo­je, Ba­čiū­nų mau­dyk­los te­ri­to­ri­jo­je (Rė­ky­vo­je), prie Ra­gai­nės pro­gim­na­zi­jos.

Tie­sa, vi­si tre­ni­ruok­liai, kaip ir tei­gė šiau­lie­tė Edi­ta, yra ge­ro­kai nu­to­lę nuo Šiau­lių mies­to cent­ro. Ar­ti­miau­sias šiai mies­to da­liai lau­ko tre­ni­ruok­lių komp­lek­sas at­si­ra­do tik per­nai. „2014-ųjų rug­sė­jo mė­ne­sį prie Talk­šos eže­ro ir Ge­le­ži­nės la­pės skulp­tū­ros įreng­ti ke­li mul­ti­funk­ci­niai tre­ni­ruok­liai: sker­si­nis pil­vo pre­so, ly­giag­re­tės, sie­ne­lė su tri­mis sker­si­niais, šve­diš­ka sie­ne­lė“, – sa­ko R. Pi­ly­pie­nė. Ir pa­žy­mi, kad ke­lios mi­nu­tės ke­lio iki rek­rea­ci­nės zo­nos – ne­blo­ga mankš­ta.

Rei­kia at­sa­kin­gai įver­tin­ti vie­tos pa­rin­ki­mą

Šiau­lių Vi­suo­me­nės svei­ka­tos cent­ro Vi­suo­me­nės svei­ka­tos sau­gos sky­riaus ve­dė­ja, gy­dy­to­ja Jū­ra­tė Ka­ra­le­vi­čie­nė pa­ste­bi, kad vis la­biau po­pu­lia­rė­jan­tis bū­das spor­tuo­ti lau­ke yra itin nau­din­gas žmo­nių svei­ka­tai. Gy­dy­to­jos tei­gi­mu, sau­gūs šiuo­lai­kiš­ki tre­ni­ruok­liai, pri­tai­ky­ti vi­soms am­žiaus gru­pėms, bū­tų ne tik nau­din­ga gy­ven­to­jų svei­ka­tai. „Tai bū­tų ir gra­žus ak­cen­tas mies­to vi­zi­ti­nė­je kor­te­lė­je“, – sa­ko vi­suo­me­nės svei­ka­tos sau­gos spe­cia­lis­tė.

Vis dėl­to J. Ka­ra­le­vi­čie­nė at­krei­pia dė­me­sį, kad ne­pa­kan­ka tik įreng­ti to­kias tre­ni­ruok­lių aikš­te­les. Esą la­bai svar­bu ir tin­ka­mai jas eksp­loa­tuo­ti. „Pir­miau­sia rei­kia la­bai at­sa­kin­gai įver­tin­ti vie­tos pa­rin­ki­mą. Tai tu­rė­tų bū­ti ža­lio­ji mies­to zo­na (par­kas, so­das ar pa­na­šiai), t. y. to­liau nuo in­ten­sy­vaus trans­por­to srau­to, kad ap­lin­kos tar­ša ne­pa­kenk­tų be­si­mankš­ti­nan­čių žmo­nių svei­ka­tai“, – tei­gia pa­šne­ko­vė.

Ka­dan­gi kie­tų­jų da­le­lių kon­cent­ra­ci­ja Šiau­liuo­se gan daž­nai bū­na pa­di­dė­ju­si, tai įren­gus to­kias tre­ni­ruok­lių aikš­te­les, gy­dy­to­jos tei­gi­mu, bū­ti­na prie jų įreng­ti ir sten­dą, ku­ria­me gy­ven­to­jams bū­tų pa­tei­kia­ma in­for­ma­ci­ja apie oro tar­šą. Pa­di­dė­jus kie­tų­jų da­le­lių kon­cent­ra­ci­jai ore, to­kia­me sten­de tu­rė­tų at­si­ras­ti įspė­ji­mas, kad bū­ti­na at­si­sa­ky­ti spor­ti­nių už­siė­mi­mų lau­ke, nes tai ga­li pa­kenk­ti svei­ka­tai.

Svar­bu pa­si­rink­ti priim­ti­niau­sią spor­ta­vi­mo bū­dą

Ak­ty­vaus ju­dė­ji­mo reikš­mė žmo­gaus svei­ka­tai nea­be­jo­ti­na. „Tad kol nė­ra tam su­kur­tos inf­rast­ruk­tū­ros mies­te, ga­li­ma pa­si­rink­ti nu­to­lu­sias nuo ga­li­mos tar­šos mies­to erd­ves bė­gio­ji­mui, pa­si­vaikš­čio­ji­mui“, – pa­ta­ria Vi­suo­me­nės svei­ka­tos sau­gos sky­riaus ve­dė­ja, gy­dy­to­ja.

Jai ant­ri­na ir Sa­vi­val­dy­bės Kū­no kul­tū­ros ir spor­to sky­riaus ve­dė­jo pa­va­duo­to­ja. Ji sa­ko, kad ge­rą žmo­gaus svei­ka­tą ir sa­vi­jau­tą ga­li už­tik­rin­ti tik nuo­la­ti­nis fi­zi­nis ak­ty­vu­mas. „Po dar­bo die­nos ar sa­vait­ga­lį kiek­vie­nas, be­si­ren­kan­tis svei­ką gy­ve­ni­mo bū­dą ir no­rin­tis ju­dė­ti, ga­li pa­si­rink­ti priim­ti­niau­sią spor­ta­vi­mo bū­dą“, – tei­gia R. Pi­ly­pie­nė.

Paš­ne­ko­vės tei­gi­mu, šiau­lie­čiai ga­li spor­tuo­ti ne tik tre­ni­ruok­lių sa­lė­je, prie lau­ko tre­ni­ruok­lių, leng­vo­sios at­le­ti­kos ma­nie­že ar sta­dio­ne. Esą mies­to gy­ve­na­mų­jų na­mų kie­muo­se įreng­ta ne­ma­žai krep­ši­nio, tink­li­nio aikš­ty­nų, ga­li­ma bė­gio­ti Sal­du­vės par­ke, va­žiuo­ti dvi­ra­čiu, žais­ti pa­plū­di­mio tink­li­nį prie Prū­de­lio van­dens tel­ki­nio, žais­ti pe­tan­kę prie Talk­šos eže­ro. Ar­ba – tie­siog ak­ty­viai pra­leis­ti lai­ką Kur­tu­vė­nų re­gio­ni­nia­me par­ke. Paš­ne­ko­vė džiau­gia­si, kad rek­rea­ci­nių vie­tų atei­ty­je tu­rė­tų at­si­ras­ti dar dau­giau, nes jau da­bar ren­gia­mi pro­jek­tai, vyks­ta dis­ku­si­jos. Ti­ki­ma­si, kad ne­tru­kus Šiau­liai ir vėl tu­rė­tų at­gau­ti dvi­ra­čių mies­to var­dą.

Gy­ve­nan­tiems Šiau­lių mies­to cent­ri­nė­je da­ly­je, R. Pi­ly­pie­nė siū­lo pa­lai­ky­ti ge­rą fi­zi­nę for­mą tiek prie Talk­šos eže­ro pa­kran­tė­je įreng­tų mul­ti­funk­ci­nių tre­ni­ruok­lių, tiek ren­kan­tis ki­tas spor­to rū­šis, to­kias kaip itin po­pu­lia­rė­jan­tį šiau­rie­tiš­ką ėji­mą ir bė­gio­ji­mą. No­rin­tiems tei­sin­gai iš­mok­ti nau­do­tis šiau­rie­tiš­ko vaikš­čio­ji­mo laz­do­mis, su­si­bū­rus gru­pe­lei žmo­nių, or­ga­ni­zuo­ja­mi ir mo­ky­mai.

Svar­bus ir gy­dy­to­jos J. Ka­ra­le­vi­čie­nės pri­mi­ni­mas – no­rint pra­dė­ti ak­ty­viai spor­tuo­ti jau tu­rint svei­ka­tos su­tri­ki­mų, bū­ti­na pa­si­tar­ti su sa­vo gy­dy­to­ju, ku­ris re­ko­men­duo­tų, koks ga­li­mas sau­gus fi­zi­nis krū­vis, esant tam tik­rai svei­ka­tos būk­lei.


Sportas trumpai

Per­ga­lės LKL ir BKL čem­pio­na­tuo­se

Lie­tu­vos krep­ši­nio ly­gos čem­pio­na­te Šiau­lių „Šiau­liai“ na­muo­se triuš­ki­na­ma per­sva­ra – 44 taš­kų skir­tu­mu – įvei­kė Kė­dai­nių „Ne­vė­žį“. Sėk­mė šiau­lie­čius ly­dė­jo ir Bal­ti­jos krep­ši­nio ly­gos čem­pio­na­te – at­sa­ko­mo­sio­se ket­virt­fi­na­lio rung­ty­nė­se Šiau­lių „Šiau­liai“ sve­čiuo­se re­zul­ta­tu 78:66 nu­ga­lė­jo Pa­ne­vė­žio „Liet­ka­be­lį“ ir pa­te­ko į ki­tą eta­pą.

Bai­gė­si le­do ro­gių čem­pio­na­tas

Bai­gė­si dvi die­nas Šiau­liuo­se, ant Rė­ky­vos eže­ro le­do, vy­ku­sios Lie­tu­vos le­do ro­gių čem­pio­na­to ir tau­rės var­žy­bos. Šiau­lių „At­ža­ly­no“ spor­to mo­kyk­los spor­ti­nin­kai įro­dė, kad jie yra stip­riau­si „Ice op­ti­mist“ bu­riuo­to­jai Lie­tu­vo­je.

Ma­žo­jo reg­bio tur­ny­rą Lat­vi­jo­je lai­mė­jo šiau­lie­čiai

Lat­vi­jos Olim­pi­nia­me spor­to cent­re vy­ku­sį tra­di­ci­nį regbio–7 tur­ny­rą „Li­vo­ni­ja Win­ter 7′s“ lai­mė­jo Šiau­lių „Baltrex–Šiauliai“ ko­man­da. Tur­ny­ro nu­ga­lė­to­jais šiau­lie­čiai ta­po įvei­kę tur­ny­ro šei­mi­nin­kus „Livonija–1“ ko­man­dos reg­bi­nin­kus.

Šiau­lie­tės nu­si­lei­do uos­ta­mies­čio krep­ši­nin­kėms

Lie­tu­vos mo­te­rų krep­ši­nio ly­go­je Klai­pė­dos „For­tū­nos“ ko­man­da iš­vy­ko­je 90:54 su­triuš­ki­no Šiau­lių „Šiaulių–Universiteto“ krep­ši­nin­kes. Šiau­lių eki­po­je 19 taš­kų su­rin­ko Ur­tė Bu­kaus­kai­tė, 13 – Kris­ti­na Tu­rom­ša, Ais­tė Ta­mu­ty­tė – 11.

Paaiš­kė­jo šo­kė­jai, at­sto­vau­sian­tys Lie­tu­vai Eu­ro­pos ir pa­sau­lio čem­pio­na­tuo­se

Šiau­lių are­no­je vy­ko Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Lo­ty­nų Ame­ri­kos spor­ti­nių šo­kių čem­pio­na­tas pa­gal am­žiaus gru­pes ir pir­me­ny­bės pa­gal kla­ses. Da­ly­va­vo 401 po­ra iš 66 LSŠF klu­bų. 1–3 vie­tų suau­gu­sių­jų, jau­ni­mo, jau­nių II gr. čem­pio­na­tų lai­mė­to­jai iš­ko­vo­jo tei­sę at­sto­vau­ti Lie­tu­vai Eu­ro­pos ir pa­sau­lio čem­pio­na­tuo­se.

„Šiau­liai plius“ in­for­ma­ci­ja

 


Vyrai, tinkle gaudantys pergales

Min­dau­gas MAL­CE­VI­ČIUS
min­dau­gas.malcevicius@splius.lt

Pa­pū­tus pir­mie­siems pa­va­sa­rio vė­jams, dau­ge­lis ne­ju­čio­mis ima gal­vo­ti apie karš­tą va­sa­rą, poil­sį prie jū­ros, smė­lį... Ak­ty­vaus lais­va­lai­kio lei­di­mo en­tu­zias­tai sa­ko, kad jau skai­čiuo­ja ir die­nas, ka­da ga­lės iš­si­ner­ti iš per žie­mą pa­bo­du­sių rū­bų, ka­da ga­lės žais­ti pa­plū­di­mio tink­li­nį. Tie­sa, kol vie­ni apie tai ga­li dar tik sva­jo­ti, Šiau­lių tink­li­nio ko­man­dos „El­ga-Mas­ter Idea-SM Du­by­sa“ vy­rai, ne­pai­sy­da­mi jo­kios me­tų lai­kų kai­tos, jau 24-ą se­zo­ną kau­na­si Lie­tu­vos vy­rų tink­li­nio čem­pio­na­te. Ir tai da­ro la­bai sėk­min­gai – šiau­lie­čių ko­man­da už­tik­rin­tai lai­ko­si čem­pio­na­to tur­ny­ri­nės len­te­lės vir­šu­je.

Pro­fe­sio­na­lus pa­plū­di­mio tink­li­nis rei­ka­lau­ja daug įgū­džių, ant smė­lio iš­lie­ja­ma daug pra­kai­to.

Pa­si­ti­kė­ji­mas sa­vo jė­go­mis vis au­ga

Pas­ku­ti­nį Lie­tu­vos vy­rų tink­li­nio čem­pio­na­to tro­fė­jų Šiau­lių tink­li­nio ko­man­da „El­ga-Mas­ter Idea-SM Du­by­sa“ iš­ko­vo­jo vi­sai ne­se­niai, dar 2014-ai­siais. „Tas se­zo­nas, mū­sų tre­ne­rio Ai­va­ro Stroc­kio tei­gi­mu, bu­vo pa­ts ge­riau­siais klu­bo is­to­ri­jo­je, nes lai­mė­jo­me ir Di­džią­ją tau­rę, ir Lie­tu­vos čem­pio­na­tą“, – sa­ko il­ga­me­tis ko­man­dos žai­dė­jas Arū­nas Kirs­nys. Iš vi­so Lie­tu­vos vy­rų tink­li­nio čem­pio­na­te šiau­lie­čių ko­man­da nu­ga­lė­to­jų tau­rę į vir­šų kė­lė tris­kart.

Nors, ly­gi­nant su praė­ju­siais me­tais, šie­met ko­man­da, Arū­no tei­gi­mu, yra kiek su­si­lpnė­ju­si, po­ten­cia­lo ko­vo­ti dėl aukš­čiau­sių ap­do­va­no­ji­mų – tu­ri daug. „Ko­man­do­je kas­met vyks­ta ne­ma­ža žai­dė­jų ro­ta­ci­ja, t. y. vie­ni iš­vyks­ta stu­di­juo­ti, ki­tus pa­vi­lio­ja įvai­rūs klu­bai. Bet kiek­vie­ną se­zo­ną mums ke­lia­mi pa­tys aukš­čiau­si tiks­lai. To­dėl, ma­tyt, ir re­zul­ta­tai ne­pras­tė­ja“, – ko­men­tuo­ja žai­dė­jas.

Pa­gau­ti For­tū­ną pa­vy­ko sun­kiai dir­bant

Ti­tu­luo­tas tink­li­nio žai­dė­jas juo­kia­si, kad nors ko­vų are­na – tik­rų vy­rų čem­pio­na­tas, šiau­lie­čių ko­man­dos bran­duo­lį su­da­ro la­bai jau­ni žai­dė­jai. „Da­lis jų – dar moks­lei­viai, ku­rie at­vyks­ta iš ki­tų mies­tų ir mo­ko­si spor­to mo­kyk­lo­je“, – šyp­te­li pa­šne­ko­vas.

Tei­rau­ja­mės – gal tai, kad ko­man­do­je yra daug jau­nų, ta­len­tin­gų žai­dė­jų, ir yra pa­grin­di­nė šiau­lie­čių per­ga­lių prie­žas­tis? „Sa­ky­čiau, kad Šiau­liuo­se į tink­li­nį žvel­gia­ma pro­fe­sio­na­liau nei ki­tur. Mes tre­ni­ruo­ja­mės net du kar­tus per die­ną. Ki­tos ko­man­dos, ma­no ži­nio­mis, tai da­ro re­čiau – maž­daug tik kar­tą per die­ną“, – svars­to A. Kirs­nys.

Sa­lės ir pa­plū­di­mio tink­li­nio var­žy­bų daug­kar­ti­nis pri­zi­nin­kas pri­pa­žįs­ta, kad kal­bant apie Šiau­lių vy­rų tink­li­nio ko­man­dos sėk­mės for­mu­lę, bū­ti­nai rei­kė­tų pa­mi­nė­ti ir žiū­ro­vų pa­lai­ky­mą. Mat tink­li­nis šia­me mies­te itin po­pu­lia­rė­ja. „Jei­gu reik­tų įvar­din­ti po­zi­ci­ją, kur šian­dien Šiau­liuo­se sto­vi tink­li­nis, tai jis, ma­no su­bjek­ty­viu ver­ti­ni­mu, sto­vė­tų maž­daug 4 po­zi­ci­jo­je tarp ki­tų spor­to ša­kų“, – sa­ko

A. Kirs­nys, pri­si­min­da­mas, kad į Šiau­lių are­no­je vyks­tan­čias fi­na­li­nes Lie­tu­vos vy­rų tink­li­nio čem­pio­na­to rung­ty­nes su­si­ren­ka ne ką ma­žiau žiū­ro­vų nei į įpras­tas krep­ši­nio var­žy­bas. Maž­daug apie tūks­tan­tį.

Di­džiau­sia kon­ku­ren­ci­ja – ko­man­dos vi­du­je

Ne­di­de­lė­je sa­lė­je tu­ri tilp­ti vi­si žai­dė­jai. Per tre­ni­ruo­tes, at­lie­kant di­de­lę spor­ti­nin­kų ro­ta­ci­ją, tai pa­da­ry­ti ga­na ne­su­dė­tin­ga. Bet ką da­ry­ti, kai svar­biuo­se ma­čuo­se žais­ti no­ri vi­si, o aikš­te­lė­je vie­nu me­tu at­sto­vau­ti ko­man­dai ga­li tik pa­tys ge­riau­si? To­kie žai­dy­bi­niai re­bu­sai spren­džia­mi dau­ge­ly­je spor­to ša­kų. „Mū­sų ko­man­do­je vi­di­nė kon­ku­ren­ci­ja, kai žai­dė­jai ty­liai run­gia­si, ku­ris tu­rės tei­sę žais­ti, ir­gi ga­na di­de­lė. Ypač šie­met, ka­dan­gi su­rink­ta daug pa­na­šaus pa­jė­gu­mo spor­ti­nin­kų“, – sa­ko Šiau­lių tink­li­nio ko­man­dos „El­ga-Mas­ter Idea-SM Du­by­sa“ žai­dė­jas.

Var­žy­tis spor­te nė­ra blo­gai, nes tai ska­ti­na to­bu­lė­ji­mą. Tie­sa, no­rint pa­siek­ti meist­riš­ku­mo vir­šū­nę, rei­ka­lin­gi ly­gia­ver­čiai var­žo­vai. Pa­na­šu, kad jų Lie­tu­vos tink­li­nio pa­sau­ly­je nė­ra už­tek­ti­nai. „Į šią spor­to ša­ką nea­tei­na tiek žai­dė­jų, kiek jų tu­ri, tar­kim, tas pa­ts krep­ši­nis“, – pa­ste­bi Arū­nas.

Šiuo me­tu pro­fe­sio­na­lūs tink­li­nio žai­dė­jai iš Šiau­lių sa­ve rea­li­zuo­ti ga­li tik jau mi­nė­ta­me Lie­tu­vos vy­rų tink­li­nio čem­pio­na­te. Nors ir ten kon­ku­ren­ci­ja ga­na ne­di­de­lė, ka­dan­gi dėl tro­fė­jų run­gia­si vos še­šios pro­fe­sio­na­lų ko­man­dos. „To­dėl ar­ti­miau­siuo­se mū­sų pla­nuo­se – da­ly­va­vi­mas Bal­ti­jos „Schen­ker“ ly­go­je, kur run­gia­si ge­riau­sios Lat­vi­jos ir Es­ti­jos ko­man­dos“, – sa­ko šiau­lie­tis spor­ti­nin­kas.

Pap­lū­di­mio tink­li­ny­je va­sa­riš­ki ma­lo­nu­mai ap­si­pi­la pra­kai­tu

Su A. Kirs­niu to­liau kal­ba­mės, ko­dėl tink­li­nis – olim­pi­nė spor­to ša­ka – dau­ge­liui „ži­no­vų“ pir­miau­sia aso­ci­juo­ja­si ne su sun­kiu dar­bu, o, grei­čiau, su ak­ty­viu poil­siu, va­sa­riš­kais ma­lo­nu­mais.

„Taip, toks ste­reo­ti­pas iš tie­sų yra, – mįs­lin­gai šyp­te­li Arū­nas. – Ir jis at­si­ra­do to­dėl, kad la­bai re­tai mė­gė­jai pra­de­da nuo sa­lės tink­li­nio. Pir­mie­ji jų pa­leis­ti šū­viai per tink­lą – va­sa­rą ant smė­lio, kur nors pa­plū­di­my­je ar poil­sia­vie­tė­je.“ Ma­tyt, to­dėl, spor­ti­nin­ko tei­gi­mu, tink­li­nis ir tu­ri lais­va­lai­kio, ne­rū­pes­tin­gu­mo, links­my­bių šlei­fą.

Tie­sa, kal­bant apie pro­fe­sio­na­lius sa­lės tink­li­nio žai­dė­jus, ten­den­ci­jos kiek ki­to­kios. Iki maž­daug 14 me­tų spor­ti­nin­kai tre­ni­ruo­ja­si sa­lė­se ir tik ta­da kai ku­rie išei­na žais­ti į pa­plū­di­mį. „Rei­kė­tų pa­brėž­ti žo­dį „žais­ti“. Nes pro­fe­sio­na­lus pa­plū­di­mio tink­li­nis rei­ka­lau­ja daug įgū­džių, ant smė­lio iš­lie­ja­ma daug pra­kai­to“, – sa­ko 2004 m. pa­sau­lio jau­nių iki 18 me­tų pa­plū­di­mio tink­li­nio čem­pio­nas.

Tink­li­niu rei­kia gy­ven­ti, nes ti­kė­tis pi­ni­gi­nio at­ly­gio – ne­ver­ta

A. Kirs­nys tink­li­nį žai­džia jau 18 me­tų. Spor­ti­nin­kas juo­kia­si, kad tai da­ro tik­rai ne dėl pi­ni­gų: „Aš my­liu tink­li­nį, to­dėl ir ei­nu žais­ti, nes bū­da­mas aikš­te­lė­je kiek­vie­ną aki­mir­ką jau­čiu ma­lo­nu­mą. Pi­ni­gai? Jų šia­me spor­te tiek ma­žai, kad net kal­bė­ti apie tai ne­ver­ta.“

Tie­sa, spor­ti­nin­kas sa­ko, kad yra to­kių žai­dė­jų, ku­rie iš šios spor­to ša­kos gau­na ir fi­nan­si­nę nau­dą. At­sa­ky­da­mas į klau­si­mą, tai ką rei­kia pa­da­ry­ti, kad žais­da­mas tink­li­nį ga­lė­tum už­si­dirb­ti, Arū­nas šyp­te­li ir sa­ko, kad rei­kia tie­siog la­bai ge­rai žais­ti.

Bet pa­šne­ko­vas at­vi­ras – žai­džiant tink­li­nį Lie­tu­vo­je, ti­kė­tis, kad tai ga­li bū­ti pra­gy­ve­ni­mo šal­ti­nis, yra ma­žų ma­žiau­siai nai­vo­ka.

Ke­li įdo­mūs fak­tai

Ne­pai­sant to, kad tink­li­nis ne­ža­da spor­ti­nin­kams nau­jau­sio pra­ban­gaus au­to­mo­bi­lio ar vi­los ant jū­ros kran­to, Arū­nas juo­kia­si ir sa­ko, kad tai yra nuo­sta­bus žai­di­mas. Ir, ma­tyt, šiuo­se žo­džiuo­se yra ne­ma­žai tie­sos, kaip ir tai, kad tik­ri tink­li­nio en­tu­zias­tai tu­rė­tų ži­no­ti ke­le­tą įdo­mių fak­tų apie šią spor­to ša­ką.

Pir­ma, A. Kirs­nio tei­gi­mu, rei­kė­tų ne­pai­nio­ti sa­lės tink­li­nio su pa­plū­di­mio. Mat sa­lė­je žai­džia 6 spor­ti­nin­kai, o pa­plū­di­my­je ant smė­lio – tik du. Yra ir dau­giau es­mi­nių skir­tu­mų: pa­plū­di­mio aikš­te­lė ma­žes­nė už sa­lės, nes ant smė­lio ju­dė­ti yra sun­kiau, pa­plū­di­mio ka­muo­lys yra leng­ves­nis ir di­des­nis nei sa­lės, nes toks ka­muo­lys su­tei­kia ga­li­my­bes ge­riems žai­dė­jams iš­nau­do­ti vė­jo pra­na­šu­mus. Ski­ria­si ir šių dvie­jų tink­li­nio rū­šių taš­kų skai­čia­vi­mo sis­te­ma.

Ant­ra – pa­sau­ly­je tink­li­nis pa­gal po­pu­lia­ru­mą uži­ma ant­rą vie­tą po fut­bo­lo. Po­pu­lia­riau­sias jis sau­lė­to­jo­je Bra­zi­li­jo­je. Iš Eu­ro­pos ša­lių – Len­ki­jo­je.

Ir tre­čia – tink­li­nis tu­ri ne­ma­žai „gi­mi­niš­kų“ bruo­žų su ran­ki­niu ir te­ni­su. Bet, ma­tyt, tik tink­li­nio žai­dė­jai per var­žy­bas į orą iš­šo­ka apie 300 kar­tų.


Žiemą irkluotojai kaupia jėgas lemiamiems mūšiams

Min­dau­gas MAL­CE­VI­ČIUS
min­dau­gas.malcevicius@splius.lt

Žie­mos me­tu van­dens tel­ki­nius su­kaus­čius le­dams, irk­luo­to­jams ten­ka pa­džiau­ti sa­vo ka­no­jas, bai­da­res, irk­lus ir lauk­ti pa­va­sa­rio. Lau­ki­mas prailgs­ta, mat gy­ve­nant Lie­tu­vo­je, tre­ni­ruo­tėms tin­ka­mo van­dens spor­ti­nin­kai pri­vers­ti lauk­ti iš­ti­sus mė­ne­sius. Tin­gi­nių spor­tas! Taip bū­tų ga­li­ma pa­va­din­ti irk­luo­to­jus... Bet „At­ža­ly­no“ spor­to mo­kyk­los irk­la­vi­mo tre­ne­ris Ar­tū­ras Na­vic­kas su tuo ne­su­tin­ka. „Žie­mos me­tu nei vie­nas irk­luo­to­jas tik­rai neuž­mie­ga ir pa­pil­do­mų rie­ba­lų neau­gi­na“, – juo­kia­si jis.

Žie­mos me­tu irk­luo­to­jai in­ten­sy­viai tre­ni­ruo­ja­si sau­su­mo­je ir kau­pia jė­gas pra­si­de­dan­čiam „šla­pia­jam“ se­zo­nui.

Ar­tū­ro NA­VIC­KO as­me­ni­nio ar­chy­vo nuo­tr.

Tre­ni­ruo­čių ar­se­na­las itin pla­tus

Tre­ne­ris ka­te­go­riš­kas – žie­mą irk­luo­to­jai ne tik ne­poil­siau­ja, bet pra­kai­tą lie­ja kaip ir va­sa­rą. „Ma­žie­siems irk­luo­to­jams ma­žiau­siai dvi, vy­res­niems – trys tre­ni­ruo­tės spor­to sa­lė­je. Ne ką ma­žiau svar­bios tre­ni­ruo­tės plau­ki­mo ba­sei­nuo­se. To­kių už­siė­mi­mų tai­po­gi per sa­vai­tę bū­na ma­žiau­siai du“, – apie žie­mos „poil­sį“ kal­ba tre­ne­ris.

Ne­ga­na to, irk­luo­to­jai žie­mos me­tu „kan­ki­na­mi“ leng­vo­sios at­le­ti­kos ma­nie­že. Tie­sa, Ar­tū­ras juo­kia­si, kad į ma­nie­žą sten­gia­ma­si ei­ti kuo re­čiau. „Vos tik pa­si­tai­ko pro­ga, tre­ni­ruo­ja­mės lau­ke. Taip el­gia­mės to­dėl, kad ne­pra­ras­tu­me ry­šio su gam­ta, kad la­biau už­si­grū­din­tu­me“, – tei­gia pa­šne­ko­vas.

Žie­ma dė­kin­ga irk­luo­to­jams dar ir dėl to, kad ga­li­ma pa­ju­dė­ti ant sli­džių. Bet ka­dan­gi ši žie­ma – vie­na šil­tes­nių per pa­sta­ruo­sius ke­le­rius me­tus, irk­luo­to­jai ne­ma­žai lai­ko pra­lei­džia ne su sli­dė­mis, o su pa­čiū­žo­mis ant ko­jų. „Tre­ni­ruo­ja­mės ant už­ša­lu­sio Talk­šos eže­ro, žai­džia­me le­do ri­tu­lį. „At­ža­ly­no“ spor­to mo­kyk­la nu­va­lo le­dą, tad mes, kaip ir bet ku­rie mies­tie­čiai, tu­ri­me pui­kias są­ly­gas žie­mos me­tu spor­tuo­ti, neap­ker­pė­ti“, – sa­ko A. Na­vic­kas.

Spor­ti­nin­kų in­ven­to­ri­za­ci­ja

Tie­sa, už­ša­lus van­dens tel­ki­niams, van­dens spor­to en­tu­zias­tai sten­gia­si ne­pa­mirš­ti ir var­žy­bų jau­du­lio. Ar­tū­ro tei­gi­mu, kas­met vyks­tan­tis Lie­tu­vos bend­ro fi­zi­nio pa­si­ruo­ši­mo čem­pio­na­tas – vie­na ge­riau­sių ga­li­my­bių prieš pra­si­de­dan­tį irk­la­vi­mo se­zo­ną iš­ban­dy­ti sa­vo prie­ši­nin­kų pa­jė­gu­mus. Šie­met šis čem­pio­na­tas vy­ko Pa­ne­vė­žy­je.

„Nors tai la­bai ge­ra pro­ga įver­tin­ti sa­vo prie­ši­nin­kus, vis dėl­to nė­ra aiš­kių ten­den­ci­jų, kad iš­ko­vo­ję pri­zi­nes vie­tas bend­ro fi­zi­nio pa­si­ruo­ši­mo čem­pio­na­te, spor­ti­nin­kai bū­ti­nai skins per­ga­les ir pra­si­dė­jus irk­la­vi­mo se­zo­nui“, – sa­ko tre­ne­ris. Esą taip yra to­dėl, kad irk­luo­to­jas ga­li bū­ti la­bai pa­jė­gus fi­ziš­kai, bet jam blo­gai se­ka­si kont­ro­liuo­ti koor­di­na­ci­ją ar ki­tus, irk­la­vi­me itin svar­bius, kū­no pa­ra­met­rus.

Ta­čiau pa­šne­ko­vas pri­pa­žįs­ta, kad čem­pio­na­tas, ku­ria­me var­žo­ma­si de­monst­ruo­jant bend­rą fi­zi­nį pa­jė­gu­mą – auk­si­nė pro­ga tre­ne­riams at­lik­ti spor­ti­nin­kų „in­ven­to­ri­za­ci­ją“. „Ma­ty­da­mas sa­vo tre­ni­ruo­ja­mo­jo silp­nes­nes vie­tas, ga­li da­ry­ti iš­va­das, kad bū­tent to­je ar ki­to­je sri­ty­je rei­kia pa­si­spaus­ti, rei­kia dau­giau tre­ni­ruo­čių, rei­kia jų in­ten­sy­ves­nių“, – kal­ba Ar­tū­ras.

Ma­ra­to­nas – ne jau­nų irk­luo­to­jų ark­liu­kas

Vi­sų ga­lų meist­rai – taip juo­kais, o gal ir rim­tai, bū­tų ga­li­ma pa­va­din­ti irk­luo­to­jus, įver­ti­nus tai, ką jie vei­kia žie­mą. Vis dėl­to A. Na­vic­kas ne vi­sai lin­kęs su tuo su­tik­ti. Jo tei­gi­mu, nors irk­luo­to­jai tik­rai yra uni­ver­sa­lių ga­lių spor­ti­nin­kai, yra sri­čių, kur ir jie pa­si­ro­dy­tų pra­sčiau.

„Jau­na­me am­žiu­je, iki ko­kių 30-ties me­tų, dau­ge­lis Lie­tu­vos irk­luo­to­jų są­ly­gi­nai bū­tų pra­stes­ni ma­ra­to­no da­ly­viai, nei da­ly­vau­jan­tys triat­lo­no rung­ty­je. Pap­ras­čiau­siai trūk­tų iš­tver­mės, nes plauk­da­mi iš­tver­mės rung­ty­je, jie var­giai iš­temp­tų dau­giau kaip va­lan­dą. Ži­no­ma, vy­res­ni spor­ti­nin­kai per sun­kų dar­bą ir in­ten­sy­vias tre­ni­ruo­tes įgau­na ne tik pa­tir­ties, bet tam­pa kur kas iš­tver­min­ges­ni“, – sa­ko pa­šne­ko­vas ir pa­sa­ko­ja, kad pa­ty­rę irk­luo­to­jai ne­re­tai ryž­ta­si to­kioms avan­tiū­roms kaip „Di­po­lio“ iš­šū­kis (plau­ki­mas Ne­ri­mi) ar ma­ra­to­ni­nis plau­ki­mas iš Es­ti­jos į Šve­di­ją. Esą ta­da ten­ka nu­plauk­ti 100 ir dau­giau ki­lo­met­rų.

„Bet su vai­kais mes to­kiems ma­ra­to­nams ne­si­ren­gia­me. Tie­sa, il­giau­sias ma­ra­to­nas, ku­riam ruo­šia­mės, trun­ka maž­daug va­lan­dą. Ta­da nu­plau­kia­ma apie 16 km ru­de­nį, pa­va­sa­rį – 8 km“, – sa­ko Ar­tū­ras.

Sprin­te­riams jė­gos pa­vy­dė­tų ir pa­ts Ž. Sa­vic­kas?

Pa­sa­ko­da­mas apie irk­luo­to­jus sprin­te­rius, tre­ne­ris skai­čiuo­ja, kad, plauk­da­mi 200 m, spor­ti­nin­kai vi­su pa­jė­gu­mu dir­ba maž­daug 40–50 se­kun­džių. Plau­kiant vie­ną ki­lo­met­rą, vi­su pa­jė­gu­mu kan­kin­ti rau­me­nis ten­ka apie 4–5 min. Tad, ver­ti­nant tik šiuo as­pek­tu, irk­luo­to­jams iš tie­sų ten­ka mil­ži­niš­ka fi­zi­nė ap­kro­va.

„In­ten­sy­viai irk­luo­da­mas spor­ti­nin­kas per 40 se­kun­džių „pa­ke­lia“ iki 1,4 to­nos ap­kro­vą. To­kios mak­si­ma­lios jė­gos bei iš­tver­mės gal pa­vy­dė­tų ir pa­ts Lie­tu­vos ga­liū­nas Žyd­rū­nas Sa­vic­kas“, – juo­kia­si pa­šne­ko­vas. Tie­sa, jis pri­pa­žįs­ta, kad ne­re­tai pa­tys irk­luo­to­jai sa­ko, jog irk­la­vi­mas – ga­na mo­no­to­niš­kas už­siė­mi­mas. „Tik var­gu ar bent vie­nas irk­luo­to­jas pa­sa­ky­tų, kad van­dens „kar­py­mas“ yra be­pras­mis dar­bas“, – šyp­te­li Ar­tū­ras.

 Mig­ra­ci­ja spor­ti­nin­kui daž­nai duo­da nau­dos

Irk­la­vi­mo tre­ne­rio tei­rau­ja­mės, ar daž­nai nu­tin­ka taip, kad bū­da­mi itin uni­ver­sa­lūs spor­ti­nin­kai, irk­luo­to­jai „per­bė­ga“ iš irk­la­vi­mo į ki­tas spor­to ša­kas. „Toks reiš­ki­nys – ga­na daž­nas. Bet tarp įvai­rių spor­to ša­kų mig­ruo­ja vi­si vai­kai, ypač jau­nes­ni. Tad spor­tuo­jan­čių­jų kai­ta tik­rai yra la­bai di­de­lė – kar­tais net iš 50-ies jau­nų­jų spor­ti­nin­kų rim­tai tre­ni­ruo­tis lie­ka vos pen­ki. Tuo ste­bė­tis ne­rei­kė­tų, tai vi­sai nor­ma­lu. Ga­liau­siai, jei­gu ku­rį lai­ką pas ma­ne spor­ta­vęs vai­kas pe­rei­na į ki­tą spor­to ša­ką, ne­ga­li­ma sa­ky­ti, kad dirb­ta vel­tui. Įgū­džiai, ma­nau, vis tiek iš­lie­ka ir yra pa­nau­do­ja­mi ki­to­je veik­lo­je“, – ti­ki pa­šne­ko­vas.

Tie­sa, ne bū­ti­nai vi­si, lan­kę irk­la­vi­mo tre­ni­ruo­tas, vė­liau tam­pa pro­fe­sio­na­lais le­do ri­tu­lio žai­dė­jais, plau­ki­kais ar sli­di­nin­kais. Pas­te­bi­mas ir at­virkš­ti­nis va­rian­tas, kai irk­la­vi­mas pa­si­pil­do nau­jais ta­len­tais. Tu­ri A. Na­vic­kas ir konk­re­tų to­kios „mig­ra­ci­jos“ pa­vyz­dį – irk­luo­to­ją Rū­tą Da­gy­tę, bu­vu­sią plau­ki­kę ir kan­di­da­tę į spor­to meist­res. „Ta­čiau, kad ir kiek tre­ni­ra­vo­si, plau­ki­me jos re­zul­ta­tai ne­ki­lo. Pe­rė­ju­si į irk­la­vi­mą, mer­gi­na tik­rai at­si­sklei­dė ir jau tre­čius me­tus iš ei­lės pa­ten­ka į ge­riau­sių Šiau­lių mies­to me­tų jau­nų­jų spor­ti­nin­kų pen­ke­tu­ką“, – sa­ko tre­ne­ris.

Irk­luo­to­jas ne­ga­li neirk­luo­ti

Nors pa­na­šu, kad irk­luo­to­jai žie­mą meš­kos mie­gu neuž­mie­ga, ge­riau­sios jų tre­ni­ruo­tės pra­si­de­da tuo­met, kai šy­lan­tis pa­va­sa­rio oras iš­lais­vi­na van­dens tel­ki­nius iš le­do gniauž­tų. „Kai tik at­si­ran­da „lais­vas“ nuo le­do van­duo, daž­niau­siai tre­ni­ruo­tis vyks­ta­me į Kur­šė­nus, į Ven­tos upę. Taip pi­giau“, – pa­sa­ko­ja A. Na­vic­kas.

Ka­dan­gi ši žie­ma neįp­ras­tai šil­ta, pa­šne­ko­vas džiau­gia­si, kad šie­met tre­ni­ruo­tis ant van­dens pra­dė­jo itin anks­ti. Tie­sa, šal­tas upės van­duo ga­na ne­sve­tin­gas, tad kar­py­ti upės van­de­nį ga­li tik vy­res­ni spor­ti­nin­kai, tu­rin­tys ne­ma­žą irk­la­vi­mo pa­tir­tį. „Pa­ty­ru­siems spor­ti­nin­kams bū­ti­na kuo anks­čiau pra­dė­ti irk­luo­ti, nes ge­gu­žės mė­ne­sį jau pra­si­de­da jų at­ran­ka. No­rint tin­ka­mai pa­si­ruoš­ti, rei­kia ke­lių cik­lų in­ten­sy­vių tre­ni­ruo­čių, trun­kan­čių ke­lis mė­ne­sius, ant „gy­vo van­dens“, – sa­ko pa­šne­ko­vas.

De­ja, tin­ka­mai pa­si­ruoš­ti kar­tais pri­trūks­ta lai­ko, to­dėl aukš­tes­nį meist­riš­ku­mo ly­gį pa­sie­kę irk­luo­to­jai ir žie­mos me­tu dai­ro­si į ki­tas ša­lis, ku­rių van­dens tel­ki­nių ne­kaus­to le­das. „Ten­ka vyk­ti į ne­pi­giai kai­nuo­jan­čias tre­ni­ruo­čių sto­vyk­las už­sie­ny­je“, – sa­ko pa­šne­ko­vas.

Kas yra šių die­nų jau­nų­jų spor­ti­nin­kų die­vu­kai?

Su tre­ne­riu kal­ba­mės, ar jau­nie­ji ka­no­ji­nin­kai ir bai­da­ri­nin­kai daž­nai kal­ba apie sa­vo spor­to ša­kos die­vu­kus, kas jie to­kie? „Po olim­pia­do­je iš­ko­vo­to si­dab­ro me­da­lio (2012 m. Lon­do­no 2012 m. va­sa­ros olim­pi­nės žai­dy­nės, – aut. pa­st.) vi­sų di­džiau­sia žvaigž­dė ir sie­kia­my­bė – Jev­ge­ni­jus Šuk­li­nas“, – juo­kia­si tre­ne­ris. Vie­nas ki­tas spor­ti­nin­kas ly­giuo­ja­si ir į už­sie­nio irk­la­vi­mo ly­de­rius, to­kius kaip vo­kie­tis Se­bas­tia­nas Bren­de­lis ar ru­sas Iva­nas Šty­lis.

Tie­sa, Ar­tū­ro tei­gi­mu, kal­bant apie bai­da­ri­nin­kus, pa­sta­ruo­ju me­tu ne­nu­gin­či­ja­mi fa­vo­ri­tai ir ly­de­riai yra Šiau­lių irk­la­vi­mo žvaigž­dės – Eu­ro­pos čem­pio­na­to pri­zi­nin­kai, pa­sau­lio – 5 vie­tos lai­mė­to­jai bai­da­ri­nin­kai Au­ri­mas Lan­kas ir Ed­vi­nas Ra­ma­naus­kas.


Užsispyrę „kaimiečiai“ tapo tikrais ledo ritulio žaidėjais

Min­dau­gas MAL­CE­VI­ČIUS
min­dau­gas.malcevicius@splius.lt

Po sun­kios tre­ni­ruo­tės mo­der­nio­je le­do are­no­je į per­si­ren­gi­mo kam­ba­rį grį­žu­sių spor­ti­nin­kų nuo­var­gį ro­do tik pra­kai­tu pa­sru­vę vei­dai. „Ant le­do mes iš­si­krau­na­me ir pa­si­krau­na­me ge­ro­mis emo­ci­jo­mis“, – vie­nas per ki­tą kal­ba le­do ri­tu­lio en­tu­zias­tai, žai­džian­tys pa­čių įkur­ta­me klu­be „Sa­ka­las“. Ir nors dar prieš ke­le­rius me­tus juos, ne­tu­rin­čius jo­kio var­do, bū­tų te­kę kal­bin­ti prie už­ša­lu­sio kai­mo tven­ki­nio, at­kak­lūs „kai­mie­čiai“, iš­si­gy­dę ne vie­ną mė­ly­nę ir iš sa­vo var­tų daž­nai trau­kę prie­ši­nin­kų le­do ri­tu­lį, da­bar jau yra ger­bia­mi rim­tų le­do ri­tu­lio klu­bų.

  

Ke­lis kar­tus per sa­vai­tę mo­der­nio­je le­do are­no­je be­si­tre­ni­ruo­jan­tys le­do ri­tu­lio žai­dė­jai sa­ko, kad nie­ko ge­riau už pa­pras­tą už­ša­lu­sį van­dens tel­ki­nį, erd­vės po­jū­tį – tik­rai nė­ra.

Ša­rū­no KUL­NIO as­me­ni­nio ar­chy­vo nuo­tr.

Pra­džio­je – tik sa­vait­ga­lio pra­mo­ga

„Spė­jo­me ne kar­tą „iš­tar­kuo­ti“ kai­lį tik­riems le­do vil­kams“, – juo­kia­si vy­rai. Ke­lis kar­tus per sa­vai­tę į re­gu­lia­rias tre­ni­ruo­tes su­si­ren­kan­tys le­do ri­tu­lio žai­dė­jai sa­ko, kad jų klu­bo šak­nų rei­kė­tų ieš­ko­ti Pai­lių kai­me. Da­bar sa­ka­lai žai­džia Šiau­lių mies­to at­vi­ra­ja­me le­do ri­tu­lio čem­pio­na­te, tu­ri ko­man­dos va­do­vą ir tre­ne­rį. Bet klu­bo „Sa­ka­las“ pra­džia bu­vo la­biau pa­na­ši į jau­nat­viš­ką už­gai­dą.

„Vie­no­je so­dy­bo­je, ne­to­li Šiau­lių, Min­dau­gas Vait­kus su­kvie­tė sa­vo drau­gus ant už­ša­lu­sio Bu­bių tven­ki­nio pa­žais­ti le­do ri­tu­lį. Pra­džio­je, t. y. 2011-ai­siais, žai­dė­jų bu­vo vos ke­le­tas. Vė­liau jų dau­gė­jo, o sa­vait­ga­lis ant le­do pa­leng­va ta­po ne­bei­šar­do­ma tra­di­ci­ja“, – pa­sa­ko­ja puo­lė­jas, ko­man­dos ta­ry­bos na­rys Ša­rū­nas Kul­nys. Jis juo­kia­si, kad taip anuo­met vie­ną žie­mą ant le­do ir pra­žie­mo­jo.

Pra­dė­jus tirp­ti le­dams, jau­na ir am­bi­ci­jų ne­sto­ko­jan­ti kom­pa­ni­ja nė ne­ma­nė pa­klus­ti gam­tos dės­niams – vi­sų akys nu­kry­po į tuo­met dar švie­žu­tė­lę Šiau­lių „Ak­ro­po­lio“ le­do are­ną, kur le­das ne­tirps­ta vi­sus me­tus. „Pra­džio­je nuo­mo­jo­me se­si­jas tik sa­vait­ga­liais, vė­liau, su­si­for­ma­vus tvir­tam ko­man­dos bran­duo­liui, su­si­bū­ri­mai vis daž­nė­jo. Dau­gė­jo ir žai­dė­jų, kol vie­ną die­ną nu­ta­rė­me – lai­kas kur­ti ko­man­dą“, – šyp­te­li Ša­rū­nas.

Mo­ko­si „skrai­dy­ti“ ant le­do

Jis sa­ko, kad net ir ap­si­vil­kus ofi­cia­lią ko­man­dos ap­ran­gą, pir­mi­nės idė­jos dva­sia nie­kur ne­din­go. Ko­man­dos na­rius šian­dien vie­ni­ja ne tik per­ga­lių troš­ki­mas, no­ras to­bu­lė­ti – ant le­do vy­rai pir­miau­siai ren­ka­si ge­rai pra­leis­ti lai­ką.

„Žai­džia­me to­dėl, kad tai da­ry­ti mums pa­tin­ka. O į Šiau­lių mies­to at­vi­rą­jį le­do ri­tu­lio čem­pio­na­tą įsto­jo­me, nes rei­kė­jo kur nors įgy­ti pa­tir­ties. Jei žais­tu­me tik vie­ną kar­tą per sa­vai­tę, jei tik žais­tu­me, o ne rung­ty­niau­tu­me, ne­ga­lė­tu­mė­me nei kiek to­bu­lė­ti“, – sa­ko puo­lė­jas Š. Kul­nys.

Ko­man­dos drau­gui ant­ri­na ir ne­se­niai 55-ąjį gim­ta­die­nį at­šven­tęs Sau­lius La­pei­kis. Jis sa­ko, kad pra­džio­je Šiau­lių mies­to ly­ga „Sa­ka­lui“ bu­vo ne­ma­žas iš­šū­kis. „Čem­pio­na­te žai­džia tik­rai pa­jė­gios ir gi­lias tra­di­ci­jas tu­rin­čios le­do ri­tu­lio ko­man­dos iš Pa­ne­vė­žio, Tel­šių, Šiau­lių. Su jo­mis žais­da­mi, aiš­ku, tru­pu­tį pra­lo­šia­me. Bet džiau­gia­mės, kad to­bu­lė­ja­me. Ypač jau­ni­mas“, – tei­gia le­do ri­tu­lio ve­te­ra­nas.

Ne­pa­kar­to­ja­mas erd­vės po­jū­tis

Tie­sa, sa­ve le­do ri­tu­lio mė­gė­jais vis dar va­di­nan­tys spor­ti­nin­kai pa­sa­ko­ja, kad tre­ni­ruo­ja­si ne tik mo­der­nio­je le­do are­no­je. Žie­mą, esant tin­ka­moms oro są­ly­goms, pa­čiū­žo­mis rai­žo ir Šiau­lių mies­to van­dens tel­ki­nių le­dą. Daž­niau­siai tai bū­na Talk­šos eže­ras ar Prū­de­lis. Grįž­ta­ma ir prie klu­bo užuo­maz­gų – Pai­lių kai­mo van­dens tel­ki­nio, Bu­bių eže­ro.

„Kur be­nu­vyk­tu­me, gam­tos „iš­pil­tas“ le­das rei­ka­lau­ja tam tik­ro pa­si­ruo­ši­mo. To­dėl pir­miau­sia vi­si kim­ba­me ir nu­si­va­lo­me le­dą. O ta­da jau pra­si­de­da tik­ras sma­gu­mas – gry­nas oras, erd­vės po­jū­tis“, – sa­ko pa­šne­ko­vai.

Le­do ri­tu­lio en­tu­zias­tai su nos­tal­gi­ja pri­si­me­na lai­kus, kai Šiau­liuo­se, Kaš­to­nų alė­jo­je, prieš dau­ge­lį me­tų bu­vo pui­ki čiuo­žyk­la.

Pa­čiū­žos nai­ki­na am­žiaus skir­tu­mus?

Pa­si­tei­ra­vus, ko­dėl pa­si­rink­tas le­do ri­tu­lys, o ne, kaip Lie­tu­vo­je įpras­ta, krep­ši­nis, ku­riam lai­kui vi­si nu­ty­la. Ta­da S. La­pei­kis burb­te­li: „Ne­mėgs­ta­me mes krep­ši­nio.“

Ir rū­bi­nė­je už­ver­da la­bai sma­gi dis­ku­si­ja, tai ko­dėl gi le­do ri­tu­lys. Sva­rų ar­gu­men­tą me­ta taip pat 5-tą de­šim­tį per­ko­pęs gynėjas Vid­man­tas Šul­čius. Jis var­di­ja trau­mas, ku­rias tiek jis pa­ts, tiek ki­ti spor­ti­nin­kai pa­ty­rė žais­da­mi krep­ši­nį ar fut­bo­lą. „Trū­kę čiur­nų raiš­čiai, skau­dan­tys ke­liai, nu­ga­ros pa­tem­pi­mai... Le­do ri­tu­ly­je to­kių trau­mų, iš­sky­rus su­mu­ši­mus, pa­si­tai­ko itin re­tai, nes nė­ra stai­gių šuo­lių, di­de­lės ap­kro­vos nu­ga­rai. Čiuo­žiant dir­ba tik rau­muo“, – pa­sa­ko­ja gynėjas.

Jam pri­ta­ria ki­ti ko­man­dos na­riai, ypač vy­res­ni, ku­rie vien­bal­siai ti­ki­na: „Žais­da­mi le­do ri­tu­lį, mes jau­čia­mės jau­ni ir ga­li­me ant le­do var­žy­tis su jau­nuo­liais.“

„Ant le­do lyg mer­gi­nos ne­si­gnai­bo­me“

Ste­bint le­do ri­tu­lio tre­ni­ruo­tes ar var­žy­bas, ten­ka at­kreip­ti dė­me­sį, kad ši spor­to ša­ka la­bai „kie­ta“ – di­de­lis grei­tis, stip­rūs smū­giai, ly­di­mi kar­tais sun­kiai su­val­do­mų emo­ci­jų. Kad karš­tų emo­ci­jų ant šal­to le­do are­no­je tik­rai bū­na, pri­pa­žįs­ta ir klu­bo „Sa­ka­las“ le­do ri­tu­li­nin­kai.

„Ten­ka vis­ko pa­ma­ty­ti... Le­do ri­tu­lys – ne bai­lių spor­tas. Rei­kia ne­ma­žai drą­sos, kad ga­lė­tum at­si­lai­ky­ti prieš di­džiu­liu grei­čiu į ta­ve le­kian­čią „šai­bą“ (ri­tu­lį, – aut. pa­st.)“, – juo­kia­si gy­nė­jas Vid­man­tas.

Jo ko­man­dos drau­gai ant­ri­na – žais­da­mi kie­tą kon­tak­ti­nį žai­di­mą, ant le­do lyg mer­gi­nos tik­rai ne­si­gnai­bo. Vil­kė­da­mi tin­ka­mą le­do ri­tu­li­nin­ko ap­ran­gą, ne­ven­gia į sa­vo prie­ši­nin­ką rėž­tis lėk­da­mi di­de­liu grei­čiu ar pri­spaus­ti prie bor­to.

Iš tre­ni­ruo­čių grįž­tan­čių vy­rų žmo­nos ne­lau­kia

Ste­bė­tis ne­rei­kė­tų, nes le­do ri­tu­lys – iš­skir­ti­nai vy­rų spor­tas. Tad „Sa­ka­lo“ vy­rų klau­sia­me, kaip jiems pa­vyks­ta iš­trūk­ti iš sa­vo šei­mos liz­do, kaip į jų lais­va­lai­kį ant le­do rea­guo­ja ant­ro­sios pu­sės. Nug­riau­dė­jus emo­ci­jų ban­gai, vy­rai ima pa­sa­ko­ti. Tie­sa, pir­miau­sia vien­bal­siai su­ta­ria – sun­ku­mų tik­rai bū­na.

„Sun­kiau­siai ne išei­ti iš na­mų, o į juos grįž­ti, – juo­kia­si

31-erių puo­lė­jas Ar­tū­ras Šul­čius, ro­dy­da­mas į ait­riu vy­riš­ku pra­kai­tu ga­ruo­jan­čią sa­vo le­do ri­tu­li­nin­ko ap­ran­gą. – Ką da­rau grįž­da­mas na­mo? Pir­miau­siai sten­giuo­si į na­mus įneš­ti ne ap­ran­gą, o la­bai daug įvai­riau­sių kve­pa­liu­kų. Ta­da bė­gom per ko­ri­do­rių ir kuo sku­biau už­da­rau du­ris pa­tal­pos, kur džiūs­ta vi­sa ap­ran­ga, nes ten ku­rį lai­ką bū­na ga­na troš­ku.“

Vis dėl­to žmo­nos prie vis­ko įpran­ta. Vy­rai po­kštau­ja – jei pra­džio­je įpra­to, kad vy­rų ne­bū­na na­mie kar­tą per sa­vai­tę, da­bar su­si­tai­kė ir su tuo, kad ne­bū­na na­mie tris ar ke­tu­ris kar­tus per sa­vai­tę. „Aš sa­vo žmo­nos klau­siu, kas jai bū­tų ge­riau – ar aš, tris kar­tus per sa­vai­tę išei­nan­tis į ba­rą, ar aš, žai­džian­tis le­do ri­tu­lį. Tai su­vei­kia... Žmo­nai ra­miau, kai aš žai­džiu le­do ri­tu­lį. Tuo­met ji ži­no, kur esu, ga­li bet ka­da atei­ti pa­tik­rin­ti“, – šyp­te­li Š. Kul­nys.

Le­das įtrau­kia ir ki­tus šei­mos na­rius

Paš­ne­ko­vai pa­ste­bi, kad le­das įtrau­kia ne tik spor­ti­nin­kus, bet ir jų šei­mos na­rius. Spor­ti­nin­kams are­no­je run­gian­tis su var­žo­vais, jų žmo­nos sė­di ka­vi­nė­se, res­to­ra­nuo­se ir ste­bi sa­vo vy­rus, ku­rie le­do are­no­je lie­ja pra­kai­tą.

„Bet žmo­nos ne tik ste­bi. Ma­no ant­ro­ji pu­sė jau ir­gi pra­dė­jo lan­ky­ti čiuo­ži­mo tre­ni­ruo­tes. Nuo jos neat­si­lie­ka ir mū­sų pen­ke­rių me­tu­kų duk­ry­tė. Tu­ri­me dar ir sek­ma­die­nio tra­di­ci­ją – po­piet ant le­do ren­ka­si mū­sų vai­kai, mo­ko­si čiuož­ti. Po jų – le­do mė­gė­jų ma­mų tre­ni­ruo­tės“, – pa­sa­ko­ja Ša­rū­nas. Jis džiau­gia­si, kad to­kia veik­la la­bai suar­ti­na šei­mą, at­si­ran­da bend­ri po­mė­giai, lais­va­lai­kis, lei­džia­mas kar­tu.

Džiau­gia­si vyk­do­mais so­cia­li­niais pro­jek­tais

Įjun­gę į le­do ri­tu­lio ža­ve­sį sa­vo šei­mos na­rius, šios spor­to ša­kos en­tu­zias­tai su­gal­vo­jo ir per už­da­rą stik­lą į juos žvel­gian­čius žiū­ro­vus pa­si­kvies­ti ant le­do. Taip per­nai gi­mė idė­ja vyk­dy­ti so­cia­li­nį pro­jek­tą „Pa­do­va­nok šyp­se­ną“, skir­tą Šiau­lių vai­kų glo­bos na­mų auk­lė­ti­niams.

„Li­ki­mo nu­skriaus­tus vai­kus pa­si­kvie­tė­me į sa­vo tre­ni­ruo­tę. Su­pa­žin­di­no­me juos su le­do ri­tu­liu, jo in­ven­to­riu­mi, da­vė­me pa­čiū­žas, lei­do­me kar­tu su mu­mis pa­žais­ti, pa­sto­vė­ti var­tuo­se“, – da­li­ja­si įspū­džiais Š. Kul­nys. Jis džiau­gia­si, kad abe­jin­gi šiai idė­jai ne­li­ko ir „Ak­ro­po­lio“ val­dy­to­jai, ku­rie lei­do nau­do­tis le­do are­na ne­mo­ka­mai.

„La­bai no­ri­me, kad le­do ri­tu­lys Šiau­liuo­se po­pu­lia­rė­tų. To­dėl ti­ki­me, kad to­kie ir pa­na­šūs pro­jek­tai taps mū­sų klu­bo tra­di­ci­ja“, – kal­ba spor­ti­nin­kai.


Sportas trumpai

Lie­tu­vos ir Lat­vi­jos reg­bio čem­pio­nų akis­ta­ta

Šiau­liuo­se pir­mą kar­tą su­reng­tas reg­bio tur­ny­ras, skir­tas Nep­rik­lau­so­my­bės at­kū­ri­mo tau­rei lai­mė­ti. Gy­ta­rių sta­dio­ne dėl tau­rės ko­vo­ję Lie­tu­vos ir Lat­vi­jos čem­pio­nai – „Balt­Rex-Šiau­liai“ ir „Li­vo­ni­ja-Gar­kal­nė“ (Ry­ga) – rung­ty­nes bai­gė re­zul­ta­tu 65:30, tad tur­ny­ro tau­rė ati­te­ko šiau­lie­čiams.

ŠU krep­ši­nin­kai nu­ga­lė­jo LSKL čem­pio­nus

Lie­tu­vos stu­den­tų krep­ši­nio ly­gos čem­pio­na­te nu­ga­lė­to­jos ti­tu­lą gi­nan­ti My­ko­lo Ro­me­rio uni­ver­si­te­to ko­man­da na­muo­se 84:93 pra­lai­mė­jo Šiau­lių uni­ver­si­te­to krep­ši­nin­kams.

V. Čmi­ly­tė-Niel­sen rei­tin­gas – aukš­čiau­sia po­zi­ci­ja jos kar­je­ro­je

Pa­jė­giau­sia ša­lies šach­ma­ti­nin­kė Vik­to­ri­ja Čmi­ly­tė-Niel­sen pa­ki­lo į iki šiol ne­re­gė­tas aukš­tu­mas – tarp­tau­ti­nės šach­ma­tų fe­de­ra­ci­jos (FI­DE) pa­skelb­ta­me šių me­tų va­sa­rio mė­ne­sio pa­sau­lio mo­te­rų šach­ma­tų rei­tin­ge užė­mė sep­tin­tą vie­tą.

Tra­di­ci­nės sli­di­nė­ji­mo var­žy­bos ta­po bė­gi­mu

Lie­tu­vos vals­ty­bės at­kū­ri­mo die­ną, Va­sa­rio 16-ąją, Bu­biuo­se (Šiau­lių r.), „Žal­gi­rio“ sli­di­nė­ji­mo ba­zė­je vy­ko žie­mos kro­so var­žy­bos. Dėl snie­go trū­ku­mo tra­di­ci­nės sli­di­nė­ji­mo var­žy­bos ta­po bė­gi­mu. Žie­mos kro­sas bu­vo pir­ma­sis 2015 me­tų „S-Spor­to“ tau­rės eta­pas. Šios tau­rės var­žy­bas šeš­tą kar­tą iš ei­lės or­ga­ni­za­vo mul­tis­por­to klu­bas „S-Spor­tas“.

Rė­ky­vo­je vy­ko led­ro­gių čem­pio­na­tas

Ant Rė­ky­vos eže­ro vy­ko pa­sau­lio ir Eu­ro­pos jau­nių iki 21 me­tų DN ir „ICE Op­ti­mist“ led­ro­gių čem­pio­na­to var­žy­bos. Var­žy­bo­se da­ly­va­vo 65 spor­ti­nin­kai iš Lie­tu­vos, Lat­vi­jos, Es­ti­jos, Len­ki­jos, Ru­si­jos, JAV ir Šve­di­jos. Iš Lie­tu­vių spor­ti­nin­kų šio­se var­žy­bo­se ge­riau­siai se­kė­si Jo­vi­lei Ged­mon­ta­tei ir Lau­ry­nui Liu­gui.

Šo­kė­jai grį­žo su per­ga­lė­mis

Iš tarp­tau­ti­nių spor­ti­nių šo­kių var­žy­bų „Kė­dai­niai Open-2015“ Šiau­lių spor­ti­nių šo­kių klu­bo „Šyp­se­na“ šo­kė­jai grį­žo su per­ga­lė­mis. Sėk­mė šiau­lie­čius ly­dė­jo ir praė­ju­sį sa­vait­ga­lį vy­ku­sio­se spor­ti­nių šo­kių var­žy­bo­se Ry­go­je „Valentine’s day cup-2015“. Šo­kė­jai įvai­rio­se gru­pė­se iš­ko­vo­jo ne vie­ną auk­so, si­dab­ro ir bron­zos me­da­lį.

„Šiau­liai plius“ in­for­ma­ci­ja



atgal   1   2   3   4   5   6   7   ( 8 )   9   10   11-20   21-30   31-40   41-50   toliau




Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti