(2016-04-29 Nr. 623) ŠIANDIEN 2017 Gruodžio 14 D. Ketvirtadienis ARCHYVAS

Kontaktai
Naudingos nuorodos

Sportas
Egzotiškame sporte titulus skina ir benamiai

Min­dau­gas MAL­CE­VI­ČIUS
min­dau­gas.malcevicius@splius.lt

Prieš ke­le­tą me­tų iš gy­vū­nų prie­glau­dos į sa­vo na­mus par­si­ve­dęs vo­kie­čių avi­ga­nio veis­lės miš­rū­ną, šiau­lie­tis Mar­ty­nas Rut­kus vy­lė­si, kad šis ke­tur­ko­jis au­gin­ti­nis taps jo ge­riau­siu drau­gu. Bet nu­ti­ko taip, kad šuo ta­po ir drau­gu, ir pui­kiu ved­liu į per­ga­lin­gus kin­ki­nių spor­to fi­ni­šus. „Var­žy­bo­se sėk­mę le­mia dar­bas. Tai ge­riau­siai įro­dė ma­no ne­gry­na­veis­lis drau­gas, ku­ris ir šian­dien 100 m rung­ty­je yra vie­nas grei­čiau­sių šu­nų Lietuvoje“, – sa­ko Mar­ty­nas, vis dėl­to pri­pa­žįs­tan­tis – pa­ties aukš­čiau­sio lyg­mens rung­ty­se rei­ka­lin­gi šu­nys, tu­rin­tys ir tik­rų bė­gi­kų ge­nų.

Kin­ki­nių spor­to en­tu­zias­tas šiau­lie­tis M. Rut­kus sa­ko, kad jam ir jo šu­nims ne­bū­tų pa­vy­kę tap­ti daug­kar­ti­niais Bal­ti­jos ša­lių kin­ki­nių var­žy­bų nu­ga­lė­to­jai, jei ne sun­kus dar­bas bei nuo­la­ti­nis bu­vi­mas drau­ge.

Li­no VAI­CE­KAUS­KO nuo­tr.

„Ma­no kin­ki­nys man gė­dos ne­da­ro“

Lie­tu­vo­je apie kin­ki­nių spor­tą dar ži­no­ma ne­daug, nors dau­ge­ly­je pa­sau­lio ša­lių jis ga­na po­pu­lia­rus. Su tuo su­tin­ka ir M. Rut­kus – vie­nin­te­lis šiau­lie­tis, at­sto­vau­jan­tis šio re­gio­no kin­ki­nių spor­tui.

Mar­ty­nas my­li gy­vū­nus, au­gi­na du vo­kie­čių avi­ga­nius. Pir­ma­sis šuo į jo šei­mą pa­te­ko drau­gams pa­siū­lius pa­glo­bo­ti Šiau­lių mies­te pa­si­kly­du­sį vo­kie­čių veis­lės miš­rū­ną. Tie­sa, ta­da ne­gal­vo­ta, kad šis ke­tur­ko­jis ga­li tap­ti pui­kiu bė­gi­ku. „Nors min­tys apie kin­ki­nius su­ko­si jau nuo ma­žens: žiū­rė­da­vau fil­mus, skai­ty­da­vau kny­gas. O kai pas mus pa­te­ko šis šuo, rei­kė­jo už­siim­ti jo so­cia­li­za­ci­ja ir dre­sū­ra. Be to, tai bu­vo pui­ki pro­ga įgy­ven­din­ti vai­kys­tės sva­jo­nes“, – sa­ko pa­šne­ko­vas.

Su šiuo ir po ku­rio lai­ko nu­si­pirk­tu dar vie­nu vo­kie­čių avi­ga­nių veis­lės šu­ni­mi, Mar­ty­nas ir ta­po daug­kar­ti­niu Bal­ti­jos ša­lių kin­ki­nių var­žy­bų nu­ga­lė­to­ju.

Tie­sa, sa­vo pa­sie­ki­mų eg­zo­tiš­kos spor­to ša­kos en­tu­zias­tas la­bai ne­su­reikš­mi­na. Jis juo­kia­si, kad tai – tik „mė­gė­jų“ lyg­muo. Mat no­rint da­ly­vau­ti itin aukš­to meist­riš­ku­mo var­žy­bo­se, kur vy­rau­ja di­de­li grei­čiai, su­dė­tin­gos tra­sos, tek­tų dai­ry­tis ir ki­tų šu­nų. „Tai ga­lė­tų bū­ti tiek greis­te­riai, tiek ir Alias­kos has­kiai. Ki­tų šu­nų tek­tų ieš­ko­ti to­dėl, kad vo­kie­čių avi­ga­nis 1000 my­lių nu­bėg­ti nie­kaip ne­ga­li. Šios veis­lės šu­nys ne­la­bai iš­kęs­tų ir di­de­lius šal­čius. O kur dar ūgio disk­ri­mi­na­ci­ja... Ma­no šu­nų ko­jos, ly­gi­nant su ki­tais bė­gi­kais, ga­na trum­pos“, – sa­ko spor­ti­nin­kas.

Vis dėl­to Mar­ty­nas įsi­ti­ki­nęs, kad jo kin­ki­nys Bal­ti­jos ša­lių lyg­me­ny­je jam gė­dos tik­rai ne­da­ro. O ir rau­do­nuo­ti, kad šu­nys nu­kly­do nuo tra­sos, su­si­pe­šė su ki­tais ke­tur­ko­jais ar iš vi­so pa­bė­go, dar nei kar­tą ne­te­ko.

100 me­tų gy­vuo­jan­ti spor­to ša­ka lie­tu­viams dar sve­ti­ma

Jau­nas vy­ras šyp­so­si iš­gir­dęs klau­si­mą, ko­dėl vi­sa­me pa­sau­ly­je jau dau­giau kaip 100 me­tų gy­vuo­jan­ti spor­to ša­ka ne tik šiau­lie­čiams, bet ir ap­skri­tai lie­tu­viams dar dvel­kia tik­rų tik­riau­sia eg­zo­ti­ka. „Taip jau nu­ti­ko, kad kin­ki­nių spor­tas ge­riau ži­no­mas to­kio­se ša­ly­se kaip Alias­ka, Ka­na­da, t. y. ten, kur bū­na daug snie­go, yra šal­ta. Tie­sa, spor­tas evo­liu­cio­nuo­ja, tad šu­nų kin­ki­niai jau po­pu­lia­rūs Vo­kie­ti­joje, Is­pa­ni­joje, Pran­cū­zi­joje, Švei­ca­ri­joje ar Len­ki­joje. Tik kin­ki­nių spor­tas ten la­biau ži­no­mas „drai­len­do“ (šu­nys tem­pia ne ro­gu­tes, o pa­spir­tu­ką, dvi­ra­tį ir kt. – aut pa­st.) pa­va­di­ni­mu“, – sa­ko pa­šne­ko­vas.

M. Rut­kus pri­si­pa­žįs­ta – prie kin­ki­nio „vai­ro“ sto­jo ne at­si­tik­ti­nai. Anks­čiau jis ak­ty­viai va­ži­nė­jo­si dvi­ra­čiais, už­sii­mi­nė­jo al­pi­niz­mu, orien­ta­vi­mo­si spor­tu. „Bu­vau gam­tos žmo­gus, o kas ga­li bū­ti ge­riau gam­to­je nei ge­ras ke­tur­ko­jis bi­čiu­lis“, – juo­kia­si šios spor­to ša­kos en­tu­zias­tas.

Iš­sis­ki­ria­me vos ke­lioms va­lan­doms

Drau­gai Mar­ty­ną jau se­niai įpra­to ma­ty­ti šu­nų ap­sup­ty­je. „Į dar­bą tai dar nuei­nu, bet vi­sas ki­tas lai­kas – su šu­ni­mis“, – pri­si­pa­žįs­ta daug­kar­ti­nių kin­ki­nių var­žy­bų nu­ga­lė­to­jas, pa­klaus­tas, tai kiek lai­ko pra­lei­džia su sa­vo ke­tur­ko­jais. Tie­sa, net ir dar­be, ku­ris su­si­jęs su žir­gais, gam­ta, šiau­rie­tiš­kos spor­to ša­kos en­tu­zias­tas daž­nai bū­na su sa­vo nu­my­lė­ti­niais. „Jie man nie­ka­da ne­mai­šo, nes yra tik­ri ma­no gy­ve­ni­mo kom­pa­nio­nai“, – juo­kia­si jau­nas vy­ras.

Ta­da kiek pa­gal­vo­ja ir sa­ko, kad ga­lė­tų ant ran­kų pirš­tų su­skai­čiuo­ti, kiek per pa­sta­ruo­sius pen­ke­rius me­tus bū­ta die­nų, pra­leis­tų ne su sa­vo šu­ni­mis. „Rei­kė­tų ge­rai pa­gal­vo­ti, ar to­kių die­nų bu­vo bent de­šimt“, – sa­ko spor­ti­nin­kas.

Šu­niš­kas oras pa­ts ge­riau­sias

Paš­ne­ko­vas juo­kau­ja, kad gy­ven­da­mas su šu­ni­mis, jau spė­jo pri­pras­ti ir prie jų po­mė­gių. Vie­nas jų – oras. Pap­ras­tai žmo­gui ne­la­bai no­ri­si ei­ti iš na­mų, kai lau­ke vos ke­li laips­niai ši­lu­mos, rū­kas, drėg­mė. Bet toks šu­niš­kas oras – idea­liau­sias va­ži­nė­tis kin­ki­niu.

„Kin­ki­nių fe­de­ra­ci­ja yra su­kū­ru­si tai­syk­les, ku­rios drau­džia spor­tuo­ti su šu­ni­mis, kai tem­pe­ra­tū­ra per­ko­pia 16 laips­nių ši­lu­mos ri­bą. Taip el­gia­ma­si sau­gant gy­vū­nus, kad pa­gau­ti azar­to jie ne­per­kais­tų“, – sa­ko spor­ti­nin­kas. To­dėl jau se­niai, kaip sa­ko Mar­ty­nas, šu­niš­ko oro lau­kia ne tik šu­nys, bet ir jis pa­ts.

Kiek­vie­no cha­rak­te­ris skir­tin­gas, bet šuo ved­lys – tik­ra re­te­ny­bė

Vy­riš­kis pra­si­ta­ria, kad ir šu­nys la­bai su­si­gy­ve­no su sa­vo šei­mi­nin­ku, jį pui­kiai jau­čia. Ypač ge­rai rea­guo­ja į bal­są, nes kin­ki­nių spor­te, prie­šin­gai nei žir­gų, šu­nys val­do­mi tik bal­su. Nors ko­man­dų nė­ra la­bai daug – ra­gi­ni­mas ju­dė­ti pir­myn, su­kti į kai­rę, de­ši­nę ir su­sto­ti – tei­rau­ja­mės, ar to­kiai dre­sū­rai ke­tur­ko­jai spor­ti­nin­kai pa­si­duo­da leng­vai.

Šu­nų dre­sū­ros mo­kyk­los „Šar­mas“, iš ku­rios Mar­ty­nas įsi­gi­jo sa­vo ant­rą vo­kie­čių avi­ga­nį, inst­ruk­to­rius Rai­mun­das Va­se­ris sa­ko, kad au­gin­ti­nį iš­mo­ky­ti pa­klus­nu­mo ko­man­dų nė­ra su­dė­tin­ga. „Ži­no­ma, ten­ka pa­ste­bė­ti, kad kiek­vie­nas dre­suo­ja­ma­sis tu­ri sa­vo cha­rak­te­rį: vie­ni im­les­ni, ki­ti ne­la­bai. Su šu­ni­mis la­bai pa­na­šiai kaip ir su mo­ki­niais kla­sė­je – nie­ka­da gi ir jie ne­si­mo­ko vie­no­dai“, – pa­ste­bi dre­suo­to­jas.

Vis dėl­to, kin­ki­nių ži­no­vų tei­gi­mu, di­džiau­sia pro­ble­ma šia­me spor­te – už­siau­gin­ti šu­nį ved­lį. „Spor­ti­nių šu­nų, ku­rie iš­lai­ko tem­pą, dik­tuo­ja jį vi­sam kin­ki­niui, vi­sa­me pa­sau­ly­je nė­ra la­bai daug. Tad tu­rė­ti pui­kų ved­lį, įsi­gy­tą iš ge­ro ro­gi­nin­ko, yra ir pres­ti­žo rei­ka­las“, – ant­ri­na M. Rut­kus.

Po uo­de­ga tu­ri deg­ti žie­žir­ba

Pas­te­bė­ti ge­rą, pa­klus­nų bė­gi­ką, dre­suo­to­jo R. Va­se­rio tei­gi­mu, pir­miau­siai tu­rė­tų vei­sė­jas, nes ne kiek­vie­nas šuo, kaip ir žmo­gus, ga­li tap­ti pui­kiu spor­ti­nin­ku. „Kai gims­ta nau­ja va­da, ga­li­ma ga­na grei­tai pa­sa­ky­ti, ku­ris ma­žy­lis bus la­biau tin­ka­mas ak­ty­viam, t. y. grei­čio ir iš­tver­mės rei­ka­lau­jan­čiam, spor­tui, o ku­ris la­biau tin­ka šei­mai ar ra­miems pa­si­vaikš­čio­ji­mams par­ke“, – sa­ko dre­sū­ros mo­kyk­los inst­ruk­to­rius.

Būtent kin­ki­nių spor­tui rei­ka­lin­gi to­kie ke­tur­ko­jai, ku­riems, pa­šne­ko­vo pa­ste­bė­ji­mu, tu­rė­tų deg­ti žie­žir­ba po uo­de­ga. „Šuo tu­ri „deg­ti“, jam tu­rė­tų nuo­la­tos trūk­ti veik­los. Pas­te­bė­jus to­kias cha­rak­te­rio sa­vy­bes, ga­li­ma drą­siai teig­ti, kad šuo bus tin­ka­mas vi­soms ak­ty­vioms veik­loms“, – da­li­ja pa­ta­ri­mus, kaip iš­si­rink­ti ge­rą bė­gi­ką, R. Va­se­ris.

Tie­sa, dre­sū­ros spe­cia­lis­tas at­krei­pia dė­me­sį, kad ne­rei­kė­tų pa­mirš­ti, jog šu­nys, kaip ir žmo­nės, ga­li bū­ti ke­tu­rių skir­tin­gų cha­rak­te­rio ti­pų: cho­le­ri­kas, me­lan­cho­li­kas, san­gvi­ni­kas ir fleg­ma­ti­kas. „Spor­tui la­biau­siai tin­ka cho­le­ri­ko cha­rak­te­rio sa­vy­bė­mis pa­si­žy­min­tys šu­nys, taip pat san­gvi­ni­kai, ku­rių iš­skir­ti­nė sa­vy­bė – pa­klus­nu­mas“, – sa­ko Rai­mun­das.

Has­kis – tik kin­ki­nių spor­to sim­bo­lis ir pa­puo­ša­las

Tę­siant dis­ku­si­ją apie tai, ku­rie šu­nys tin­ka­miau­si kin­ki­nių spor­tui, Mar­ty­nas sa­ko, kad ne­rei­kė­tų gal­vo­ti, esą ge­riau­si kin­ki­nių ved­liai yra Alias­kos ar Si­bi­ro has­kiai. To­kios nuo­mo­nės su­si­for­ma­vo tik dėl vi­siems ge­rai ži­no­mų fil­mų, pa­vyz­džiui, „Snie­go šu­nys“. Neig­da­mas šiuos ki­no in­dust­ri­jos su­kur­tus mi­tus, Mar­ty­nas pa­sa­ko­ja, kad has­kių veis­lės šu­nys pa­sta­ruo­ju me­tu itin re­tai da­ly­vau­ja ir aukš­čiau­sio ran­go šiau­rie­tiš­ko spor­to rung­ty­nė­se.

„Tie­sa, anks­čiau has­kiai tik­rai bu­vo ge­ri ir iš­tver­min­gi bė­gi­kai. Bet pa­sta­ruo­ju me­tu jie vei­sia­mi tik dėl gro­žio, ne­krei­piant per daug dė­me­sio į jų fi­zi­nę iš­tver­mę. To­dėl na­tū­ra­lu, kad šu­nys, jau ko­ne šimt­me­tį gu­lin­tys ant lo­vos, tu­ri ge­ro­kai trum­pes­nes ko­jas, pla­tes­nį kak­lą ir vi­sai ne­be­no­ri bėg­ti“, – juo­kia­si Mar­ty­nas.

Mies­to grin­di­nys bė­gi­kus pa­si­tin­ka ne­sve­tin­gai

Tik gaila, kad spor­ti­nin­kas ne­ga­li pra­džiu­gin­ti šiau­lie­čių eg­zo­tiš­ku re­gi­niu – gat­vė­mis le­kian­čiu kin­ki­niu. To prie­žas­tis la­bai pa­pras­ta – mies­tas tam vi­sai ne­skir­tas. „Vis­kas mies­te grįs­ta. To­dėl bėg­ti kie­tu pa­grin­du šu­nims bū­tų per di­de­lis dis­kom­for­tas – ken­čia gy­vū­no at­ra­mos apa­ra­tas, saus­gys­lės, sanariai. Ša­li­gat­viais, gat­vė­mis pra­lė­kus bent ki­lo­met­rą, šu­nys ga­li pa­lik­ti be le­te­nų. Pė­du­tės nu­dy­la iki krau­jo“, – pa­sa­ko­ja šiau­rie­tiš­ko spor­to ži­no­vas.

Mar­ty­no tei­gi­mu, no­rint Šiau­liuo­se iš­vys­ti po­pu­lia­rė­jan­tį kin­ki­nių spor­tą, pir­miau­sia rei­kė­tų pa­si­rū­pin­ti ko­ky­biš­kais mies­to par­kais: su tin­ka­mais ta­ke­liais, tin­ka­ma inf­rast­ruk­tū­ra. Da­bar, no­rint tre­ni­ruo­tis, ten­ka vyk­ti į apie 20 ki­lo­met­rų nuo mies­to nu­to­lu­sį Kur­tu­vė­nų re­gio­ni­nį par­ką.


Sportas trumpai

Kils­te­lė­jo R. Be­ran­kio pa­sau­lio rei­tin­gas

Te­ni­so pro­fe­sio­na­lų aso­cia­ci­jos (ATP) 250 se­ri­jos tur­ny­re Zag­re­be Ri­čar­das Be­ran­kis per 42 mi­nu­tes įspū­din­gu re­zul­ta­tu 6:0, 6:2 su­triuš­ki­no slo­va­ką Lu­ka­šą Lac­ko. Pro­fe­sio­na­lų tu­re tai bu­vo tre­čia R. Be­ran­kio per­ga­lė šį se­zo­ną. Ji reikš­min­ga ir to­dėl, kad slo­va­kui lie­tu­vis iki šiol bu­vo pra­lai­mė­jęs abu su­si­ti­ki­mus. ATP rei­tin­gų len­te­lė­je R. Be­ran­kis iš 85-osios vie­tos pa­ki­lo į 84-ąją.

Šiau­liai su­klu­po prieš Pas­va­lį, bet ne­pa­si­gai­lė­jo es­tų

Šiau­lių krep­ši­nin­kai po įtemp­tos LKL ko­vos, ku­riai pri­rei­kė net dvie­jų pra­tę­si­mo kė­li­nių, nu­si­lei­do Pas­va­lio „Pie­no žvaigž­džių“ klu­bui re­zul­ta­tu 97:99. Bet ap­mau­džiai pra­lai­mė­ję LKL dvi­ko­vą, BBL čem­pio­nų ti­tu­lą gi­nan­tys „Šiau­lių“ krep­ši­nin­kai na­muo­se ne­pa­si­gai­lė­jo „Par­nu“ eki­pos. BBL čem­pio­na­to aš­tun­fi­na­lis bai­gė­si re­zul­ta­tu 108:71.

Šiau­lių žo­lės rie­du­li­nin­kes ir to­liau ly­di sėk­mė

Lie­tu­vos mo­te­rų žo­lės rie­du­lio už­da­rų pa­tal­pų čem­pio­na­te Šiau­lių „Gint­ros-Strek­tės-Uni­ver­si­te­to“ ko­man­da 11:3 (7:2) nu­ga­lė­jo Vil­niaus „Žu­vėd­rą-Tau­rą-Ar­chy­vų sis­te­mas“ ir net 15:0 (9:0) pra­no­ko Šiau­lių „Kle­vą-Jo­mą“. Tvir­tai čem­pio­na­te pir­mau­jan­ti „Gint­ra-Strek­tė-Uni­ver­si­te­tas“ lai­mė­jo vi­sas še­še­rias žais­tas rung­ty­nes.

„Del­fi­no“ auk­lė­ti­niai iš­ko­vo­jo per­ga­les

Šiau­lių plau­ki­mo mo­kyk­los „Del­fi­nas“ auk­lė­ti­niai Vil­niaus mies­to jau­nių-jau­nu­čių plau­ki­mo žie­mos pir­me­ny­bė­se sky­nė lau­rus. 200 m nu­ga­ra rung­ty­je Ala­nas Taut­kus užė­mė pir­mą vie­tą. Val­das Glio­že­ris 50 m lais­vuo­ju sti­liu­mi li­ko ant­ras. Jau­nu­čių am­žiaus gru­pė­je Ro­man Po­ka­lo pel­nė dvi tre­čią­sias vie­tas: 100 m krū­ti­ne ir pe­te­liš­ke. Nu­ga­ra plau­kęs Jo­nas Mum­gau­dis užė­mė tre­čią vie­tą.

„Šiau­liai plius“ in­for­ma­ci­ja

 


Tikras sportas prasideda dar vaikystėje ant kalno

Min­dau­gas MAL­CE­VI­ČIUS
min­dau­gas.malcevicius@splius.lt

„Svei­ki, pra­de­da­me dai­ry­tis ro­gu­čių. Gal pa­tar­tu­mėt, ku­rios ge­res­nės: su ap­va­lia apa­čia ar su plokš­čia, su ran­ke­na ar be jos, me­di­nės ar me­ta­li­nės? Ko­kie kiek­vie­nų ro­gių trū­ku­mai?“, – in­ter­ne­ti­nia­me fo­ru­me ra­šo jau­na ma­ma Eri­ka. Pas­pau­dus šal­tu­kui, to­kių ir pa­na­šių ko­men­ta­rų in­ter­ne­to pla­ty­bė­se ap­stu. Ir, ma­tyt, nie­ko keis­to, nes ro­gu­čių spor­tas – vie­nas sma­giau­sių už­siė­mi­mų. Nors Šiau­liuo­se olim­pi­nės spor­to ša­kos – nu­si­lei­di­mo ro­gu­tė­mis nuo kal­no – nė­ra, ma­žų­jų „olim­pie­čių“ ir jų tė­ve­lių ant ap­snig­tų kal­vų ne­trūks­ta.

Ro­gu­čių spor­tas (ar­ba nu­si­lei­di­mas ro­gu­tė­mis) – olim­pi­nė spor­to ša­ka, ku­ri Lie­tu­vo­je dar nė­ra la­bai po­pu­lia­ri. Tie­sa, tik tarp pro­fe­sio­na­lių spor­ti­nin­kų, nes vai­kams nu­si­lei­di­mas nuo ap­snig­tos kal­vos – vie­nas di­des­nių žie­mos džiaugs­mų.

Chris SAMPSON nuotr.

Pir­mi olim­pi­nės spor­to ša­kos žings­niai Lie­tu­vo­je

Ro­gu­tės dau­ge­liui lie­tu­vių pir­miau­sia aso­ci­juo­ja­si su vai­kys­tė­je drau­gų bū­ry­je ar su šei­ma pra­leis­tu ak­ty­viu lais­va­lai­kiu gam­to­je. Bet nuo kal­no ga­li leis­tis ne vien vai­kai. Mat ro­gu­tės – rim­tas spor­to in­ven­to­rius, ku­riuo di­džiu­liu grei­čiu spe­cia­lio­je tra­so­je var­žo­si ir tik­ri olim­pie­čiai.

Tie­sa, Lie­tu­vo­je ši spor­to ša­ka dar kū­di­kys­tės pe­rio­de, nes Lie­tu­vos ro­gu­čių spor­to fe­de­ra­ci­ja ša­ly­je įsteig­ta tik

2014 me­tų vi­du­ry­je. Bet prieš ke­lias die­nas pa­skelb­ta, kad jau vyk­do­ma at­ran­ka spor­ti­nin­kų, sie­kian­čių at­sto­vau­ti Lie­tu­vai. Tad be­lie­ka lauk­ti, ka­da bus ga­li­ma pra­dė­ti ra­šy­ti apie lie­tu­vių pa­sie­ki­mus ro­gu­čių spor­te. Ki­ta ver­tus, ar ne vi­si rim­ti pa­sie­ki­mai pra­si­de­da vai­kys­tė­je. Vie­nas pir­mų­jų – ak­ty­vus šei­mos lais­va­lai­kis ant ap­sni­gu­sios kal­vos.

Sal­du­vė – ro­gi­nin­kų trau­kos cent­ras

Ir tik ne­rei­kia pra­dė­ti bam­bė­ti, kad ši žie­ma – nie­kam ti­ku­si, nes ar­ba ly­ja, ar­ba snie­gas vos kur­mia­rau­sius už­den­gia. Oro są­ly­gos ma­žie­siems spor­ti­nin­kams – nė mo­tais. Vos pa­ba­lus bent kiek di­des­niam kal­niu­kui, jį ap­spin­ta bū­rys krykš­tau­jan­čių ma­žy­lių.

„Tė­ti, kur ge­riau­sia bū­tų nu­si­leis­ti nuo kal­niu­ko?“ – vie­ną ry­tą ne­ty­čia pa­vyks­ta nu­girs­ti ne­kant­rau­jan­čio ke­tur­me­čio po­kal­bį su tė­ve­liu. Stab­te­lė­jus ir su jais pa­si­kal­bė­jus, paaiš­kė­ja, kad šei­ma vyks­ta prie Sal­du­vės pi­lia­kal­nio. Pa­si­ro­do, ši Šiau­lių mies­to da­lis yra tik­ras trau­kos cent­ras: va­sa­rą čia ren­ka­si „kie­ti“ vy­ru­kai su iš­bliz­gin­tais au­to­mo­bi­liais, iš ku­rių gar­siai gro­ja mu­zi­ka, o žie­mą – ma­žy­liai su tė­ve­liais, tem­pian­čiais snie­gu ro­gu­tes.

„Mes su šei­ma žie­mą čia at­va­žiuo­ja­me ga­na daž­nai, nes vai­kai to­kių iš­vy­kų lau­kia lyg Ka­lė­dų. O ir vie­ta la­bai ge­ra, nes vie­no­je vie­to­je yra daug na­tū­ra­liai gam­tos su­kur­tų sli­di­nė­ji­mo tra­sų: nuo su­dė­tin­gos iki itin pa­pras­tos“, – juo­kia­si jau­na ma­ma Mig­lė, prie Sal­du­vės kal­no su dviem sa­vo ma­žy­liais ir vy­ru Ta­du at­va­žiuo­jan­ti iš pie­ti­nės mies­to da­lies, iš Ge­gu­žių gat­vės.

Žie­mos spor­tui am­žiaus cen­zo nė­ra

Nu­vy­kus į tė­vų ir vai­kų pa­mėg­tą ro­gu­čių tra­są, pir­miau­sia į akis kren­ta tai, kad vie­ni vai­kai nuo kal­no lei­džia­si su įpras­to­mis me­di­nė­mis ro­gu­tė­mis, ki­ti tra­są ban­do įveik­ti įsi­tvė­rę į pri­pu­čia­mą ra­tą ar va­di­na­mą­jį „pa­šik­niu­ką“. Dar vie­nas pra­švil­pia su nau­jo­viš­ko­mis ro­gu­tė­mis-trans­for­me­riu, tu­rin­čio­mis ne tik vai­rą, bet ir stab­džius, švie­sas.

Ski­ria­si ir jau­nų­jų žie­mos spor­to en­tu­zias­tų am­žius. Vy­res­ni jau pa­tys tem­pia sa­vo in­ven­to­rių į kal­ną, o ma­žes­niuo­sius pūš­kuo­da­mi traukia ar stu­mia tė­ve­liai. Vai­kų pre­kių in­ter­ne­ti­nės par­duo­tu­vės at­sto­vė Mig­lė sa­ko, kad žie­mos spor­tui, konk­re­čiai – ro­gu­tėms, jo­kio am­žiaus cen­zo tik­rai nė­ra. „Į mus ma­mos krei­pia­si, kai vai­kui su­kan­ka vos vie­ne­ri me­tu­kai. Svar­bu tik pa­si­rink­ti tin­ka­mas ro­gu­tes“, – ti­ki­na Mig­lė.

Jos tei­gi­mu, svar­biau­sias kri­te­ri­jus ren­kan­tis ro­gu­tes – at­ra­mė­lė. Ji rei­ka­lin­ga sau­gant ma­žy­lius nuo trau­mų, kai ma­ža­sis spor­ti­nin­kas iš­virs­ta iš ro­gu­čių, le­kian­čių nuo kal­no di­de­liu grei­čiu. „Dar, kal­bant apie sau­gu­mą, rei­kė­tų at­kreip­ti dė­me­sį, į tai, kad ro­gu­tės tu­rė­tų sau­gius ir pa­to­gius dir­žus, ku­riais ma­žy­lis pri­se­ga­mas“, – pa­ta­ria pa­šne­ko­vė.

Ro­ges ruoš­ti va­sa­rą, o dvi­ra­tį – žie­mą?

Gal kam pa­si­ro­dė keis­ta, ko­dėl apie ro­gu­tes ir jų įsi­gi­ji­mą kal­ba­ma tik da­bar, kai žie­ma jau per­si­ri­to į ant­rą­ją pu­sę. Bet žie­mos in­ven­to­riaus spe­cia­lis­tai juo­kia­si, kad ne be rei­ka­lo liau­dies iš­min­tis by­lo­ja, esą ro­ges rei­kia ruoš­ti va­sa­rą, o dvi­ra­tį – žie­mą. „Bai­gian­tis žie­mai, vi­si pre­ky­bi­nin­kai skel­bia di­džiuo­sius žie­mos iš­par­da­vi­mus, nes nie­kas ne­be­no­ri ne­par­duo­tų pre­kių už­lai­ky­ti sa­vo san­dė­liuo­se. Tai itin pa­ran­ku pir­kė­jui, ku­ris ga­li įsi­gy­ti la­bai ge­rą daik­tą už ma­žą kai­ną“, – pa­ste­bi Mig­lė.

Vai­kų pre­kių in­ter­ne­ti­nės par­duo­tu­vės at­sto­vė pri­pa­žįs­ta, kad, kei­čian­tis kli­ma­tui, šil­tė­jant orams, ir ro­gu­čių pre­ky­ba tam­pa itin ri­zi­kin­gu vers­lu. To­dėl to­kių pre­kių pa­klau­sa, ly­gi­nant su me­tais, kai žie­mos bū­da­vo la­bai šal­tos, yra ge­ro­kai su­ma­žė­ju­si.

Ma­dos ir in­ven­to­rius (ne)at­si­lie­ka nuo laik­me­čio

Gal­būt dėl šios prie­žas­ties pre­ky­bi­nin­kai pir­kė­jus ban­do su­vi­lio­ti kuo įmant­res­nė­mis ro­gu­tė­mis, įvai­riais joms skir­tais prie­dais. „Se­niau tė­vai sa­vo vai­kams pūs­da­vo įvai­rias ka­me­ras, ban­dy­da­vo pa­tys su­kur­ti kuo įmant­res­nius įran­kius, skir­tus čiuož­ti nuo kal­no. Da­bar jiems to da­ry­ti ne­be­rei­kia, nes mes, at­si­žvelg­da­mi į klien­tų po­rei­kius, šian­dien jiems ga­li­me pa­siū­ly­ti ne tik tra­di­ci­nes ro­gu­tes, bet ki­tus va­rian­tus, to­kius kaip pri­pu­čia­mos ro­gu­tės“, – sa­ko ki­tos in­ter­ne­ti­nės par­duo­tu­vės dar­buo­to­ja Li­na.

Tie­sa, mo­te­ris pa­sa­ko­ja, kad vi­sos įmant­rios ro­gu­tės pa­klau­sios tik ga­na trum­pą lai­ką. Tarp pir­kė­jų jau dau­ge­lį me­tų per­ka­miau­sios – tra­di­ci­nės me­di­nės ro­gu­tės me­ta­li­niu rė­mu. Ir dar bū­ti­nai su at­lo­šu. Ver­ti­na­mos ro­gu­tės aliu­mi­niu rė­mu, nes yra ga­na leng­vos.

Už to­kias, t. y. aukš­tai sė­di­mas ir su at­lo­šu, pa­si­sa­ko ir me­di­kai, ga­na ne­pa­lan­kiai at­si­lie­pian­tys apie įvai­rius plastiki­nius pa­du­kus, „pa­šik­niu­kus“, ku­rie tu­ri ar­ti­mą kon­tak­tą su že­me. Me­di­kų tei­gi­mu, ne­sau­giu spor­to in­ven­to­riu­mi le­kiant di­de­liu grei­čiu ir šo­kant per tramp­li­ną, ga­li­mos stu­bu­ro ir ki­to­kios trau­mos.

Ran­ke­na ar vir­vė?

Ste­bint sma­gų vai­kų šė­li­mą ant kal­no, pa­vy­ko nu­girs­ti ir dar vie­ną įdo­mų pa­ste­bė­ji­mą – mo­čiu­tė, tem­pian­ti sa­vo anū­kė­lį ro­gu­tė­se, ste­bė­jo­si tė­vais, ku­rie vai­kus ro­gu­tė­se stu­mia lyg ve­ži­mė­ly­je.

Vai­kų žie­mos spor­to pre­kių spe­cia­lis­tai sa­ko, kad vai­kiš­kos ro­gu­tės su ran­ke­na pa­sta­ruo­ju me­tu tik­rai la­bai iš­po­pu­lia­rė­jo ir ne­bė­ra nau­jie­na. Esą jei anks­čiau tė­vai temp­da­vo sa­vo at­ža­lą lyg ark­liai, įkin­ky­ti į ve­ži­mą, tai da­bar vaiz­das kiek pa­si­kei­tė – vai­kas stu­mia­mas prie­ky­je.

„To­kiu bū­dų itin pa­to­gu ro­gu­tė­se vež­ti ma­žą vai­ką, nes tė­vai ga­li ma­ty­ti sa­vo at­ža­lą prie­ky­je. Ne­be­rei­kia nuo­la­tos grę­žio­tis at­gal ir žiū­rė­ti, ar ro­gu­tės ne­li­ko tuš­čios“, – sa­ko spor­to pre­kių spe­cia­lis­tė Mig­lė.

Mo­te­ris juo­kia­si – ne­rei­kia įsi­vaiz­duo­ti, kad su ran­ke­na teks leis­tis ir nuo kal­no. Di­des­niems vai­kams ran­ke­ną ga­li­ma pa­pras­čiau­siai nu­suk­ti. „Įp­ras­tai vi­sos ran­ke­nos, ap­sau­gos ir at­ra­mė­lės nui­ma­mos vai­kui su­lau­kus tre­jų me­tu­kų. Tuo­met ma­žy­lis jau no­ri vie­nas pa­ts leis­tis nuo kal­niu­ko, to­dėl pa­pil­do­mi at­ri­bu­tai ga­li mai­šy­ti“, – sa­ko pa­š-ne­ko­vė ir įspė­ja, kad bet ko­kiu at­ve­ju svar­bu rū­pin­tis ma­žo­jo spor­ti­nin­ko sau­gu­mu.

Tie­sa, ne­svar­bu, ko­kia ro­gu­čių komp­lek­ta­ci­ja pa­si­ren­ka­ma, ge­ras ir ko­ky­biš­kas pir­ki­nys nė­ra la­bai pi­gus. Vi­du­ti­nės kla­sės vai­kiš­kos ro­gu­tės kai­nuo­ja apie 30–50 Eur, bet yra ir to­kių, ku­rios ga­li kai­nuo­ti ne vie­ną šim­tą.


Sportas trumpai

Ne­pa­vy­ko pa­si­prie­šin­ti LKL čem­pio­nams

Sėk­min­gai su­žai­dę pir­mą­ją ma­čo pu­sę, „Šiau­lių“ krep­ši­nin­kai tu­rė­jo pri­pa­žin­ti Lie­tu­vos krep­ši­nio ly­gos čem­pio­nės „Žal­gi­rio“ eki­pos pra­na­šu­mą. Rung­ty­nės bai­gė­si re­zul­ta­tu 62:79. Praė­jus po­rai die­nų po var­žy­bų, pa­skelb­ta, kad šiau­lie­čių ko­man­dą pa­lie­ka 29-erių me­tų 197 cm ūgio puo­lė­jas Mar­ty­nas Lin­ke­vi­čius.

XV Bal­ti­jos ša­lių ka­ra­tė čem­pio­na­tas

Šiau­liuo­se vy­ko ka­ra­tė klu­bo „Bal­ta­sis tig­ras“ ir Lie­tu­vos ka­ra­tė aso­cia­ci­jos or­ga­ni­zuo­tas XV Bal­ti­jos ša­lių ka­ra­tė čem­pio­na­tas. Ja­me da­ly­va­vo 200 aukš­to meist­riš­ku­mo spor­ti­nin­kų iš Lie­tu­vos, Lat­vi­jos, Es­ti­jos, Ru­si­jos, Bal­ta­ru­si­jos ir Gru­zi­jos, at­sto­va­vę 27 klu­bams. Bal­ti­jos tau­rę iš­ko­vo­jo Lat­vi­jos ka­ra­tė klu­bas „Fu­dzi SK“, ant­rą vie­tą – Šiau­lių ka­ra­tė klu­bas „Bal­ta­sis tig­ras“. Tre­čio­ji vie­ta ati­te­ko Vi­tebs­ko re­gio­no ko­man­dai iš Bal­ta­ru­si­jos.

„Lo­ko­mo­ty­vas“ nu­šla­vė nuo ke­lio var­žo­vus

Sa­lės fut­bo­lo „Fut­sal A ly­ga“ de­vin­to­jo tu­ro ma­če per­ga­lę iš­ko­vo­jo Rad­vi­liš­kio „Lo­ko­mo­ty­vas“, ku­ris sve­čiuo­se, Prie­nų are­no­je, triuš­ki­nan­čiu re­zul­ta­tu 10:0 (3:0) įvei­kė Prie­nų STIHL.

Drau­giš­kos reg­bio var­žy­bos ant snie­go

Ar­tė­jant nau­ja­jam reg­bio se­zo­nui, „Balt­rex-Šiau­liai“ ko­man­da su­žai­dė pir­mą­sias drau­giš­kas rung­ty­nes prieš „Šiau­liai-PRC“ eki­pą. Rung­ty­nės vy­ko neįp­ras­to­je ap­lin­ko­je – ap­sni­gu­sia­me dirb­ti­nės žo­lės sta­dio­ne. To­dėl žai­dė­jai tu­rė­jo pri­si­tai­ky­ti prie neįp­ras­tų žai­di­mo są­ly­gų. Re­zul­ta­tu 7:2 su­si­ti­ki­mą lai­mė­jo „Balt­rex-Šiau­liai“ ko­man­da.

Šiau­lių krep­ši­nin­kės ne­pa­sip­rie­ši­no vil­nie­tėms

Po ban­guo­to žai­di­mo, Šiau­lių „Šiau­lių-Uni­ver­si­te­to“ krep­ši­nin­kės Lie­tu­vos mo­te­rų krep­ši­nio ly­gos rung­ty­nė­se pra­lai­mė­jo Vil­niaus „Jau­nų­jų ta­len­tų“ ko­man­dai. Iš­vy­ko­je rung­ty­nia­vu­sioms šiau­lie­tėms ma­čas bai­gė­si re­zul­ta­tu 67:75.

Rad­vi­liš­kie­tis ta­po sta­lo te­ni­so tur­ny­ro nu­ga­lė­to­ju

Pa­kal­niš­kiuo­se (Rad­vi­liš­kio r.) su­reng­ta­me tra­di­ci­nia­me sta­lo te­ni­so tur­ny­re „Pa­kal­niš­kiai 2015“ ne­ma­žai pri­zų iš­ko­vo­jo ra­jo­no at­sto­vai. Tur­ny­ro nu­ga­lė­to­ju pri­pa­žin­tas rad­vi­liš­kie­tis Ro­mu­tis Ša­kė­nas. Dėl nu­ga­lė­to­jo ti­tu­lo iš vi­so var­žė­si 39 spor­ti­nin­kai iš Ra­sei­nių, Šiau­lių, Rad­vi­liš­kio, Grin­kiš­kio, Pa­šuš­vio, Še­du­vos, Alks­niu­pių, Kar­če­mų, Dau­gė­lai­čių, Bai­so­ga­los bei Pa­kal­niš­kių. Jie dėl pri­zų ko­vo­jo ke­lio­se gru­pė­se.

„Šiau­liai plius“ in­for­ma­ci­ja


Jauniesiems krepšinio talentams – nauja krepšinio lyga

Min­dau­gas MAL­CE­VI­ČIUS
min­dau­gas.malcevicius@splius.lt

2015-ai­siais star­ta­vo il­gai bran­din­tas An­ta­no Si­rei­kos krep­ši­nio aka­de­mi­jos (AS­KA) pro­jek­tas – Šiau­rės Lie­tu­vos moks­lei­vių krep­ši­nio ly­gos (ŠLMKL) čem­pio­na­tas „Di­džio­ji Nai­sių tau­rė“. Ja­me sa­vo jė­gas ban­do 2004–2005 m. gi­mę ber­niu­kai, o dėl nu­ga­lė­to­jų tau­rės gru­mia­si 12 ko­man­dų iš Šiau­lių, Ra­sei­nių, Pa­ne­vė­žio, Uk­mer­gės, Bir­žų, Jo­niš­kio ir net Vil­niaus. Pir­ma­jam ly­gos se­zo­nui jau įsi­bė­gė­jant, jos su­ma­ny­to­jai ža­da, kad di­džiau­sios krep­ši­nio ko­vos – dar atei­ty­je.

ŠLMKL įkū­rė­jas S. Ju­ce­vi­čius sa­ko, kad jau­niems krep­ši­nin­kams itin trūks­ta rim­tų tre­ni­ruo­čių tik­ro­se var­žy­bo­se. To­dėl nau­ja krep­ši­nio ly­ga – ga­li­my­bė at­gai­vin­ti neiš­ven­gia­mai „nu­krau­juo­jan­tį“ krep­ši­nį.

Sau­liaus JU­CE­VI­ČIAUS as­me­ni­nio ar­chy­vo nuo­tr.

ŠLMKL – vil­tis iš­sau­go­ti „nu­ra­šy­tus“ jau­nuo­sius krep­ši­nio ta­len­tus

Vie­nas ly­gos įkū­rė­jų – AS­KA spor­to di­rek­to­rius Sau­lius Ju­ce­vi­čius. Jis sa­ko, kad min­tys apie to­kios moks­lei­vių krep­ši­nio ly­gos bū­ti­nu­mą vi­sam Šiau­rės Lie­tu­vos re­gio­nui kir­bė­jo jau se­niai, bet ap­čiuo­pia­mu re­zul­ta­tu ta­po tik šie­met.

„Tre­ne­riu dir­bant dau­giau kaip dvi­de­šimt me­tų, ten­ka pa­ste­bė­ti, kad jau­nie­siems krep­ši­nin­kams ofi­cia­lių var­žy­bų la­bai trūks­ta. Apie tai ne kar­tą kal­bė­ta­si ir su ki­tų ra­jo­nų tre­ne­riais. Ši pro­ble­ma itin iš­ryš­kė­ja kal­bant apie ne pa­čias pa­jė­giau­sias ko­man­das, ku­rios per moks­lei­vių krep­ši­nio ly­gos čem­pio­na­tą su­žai­džia vos 3–4 var­žy­bas. Po jų rim­tos tre­ni­ruo­tės var­žy­bų lyg­me­ny­je bai­gia­si“, – sa­ko S. Ju­ce­vi­čius.

Krep­ši­nio spe­cia­lis­tas pa­ste­bi, kad esant to­kiai sis­te­mai, jau­ni ta­len­tai neiš­nau­do­ja sa­vo po­ten­cia­lo. Ne­džiu­gi­nan­čių nau­jie­nų su­lau­kia ir krep­ši­nis, ku­ris aki­vaiz­džiai „nu­krau­juo­ja“ – ta­len­tin­gi žai­dė­jai, ne­ma­ty­da­mi per­spek­ty­vų to­bu­lė­ti ofi­cia­lio­se var­žy­bo­se, pa­si­trau­kia į ki­tas spor­to ša­kas.

Nau­jos ly­gos geog­ra­fi­ją pra­plė­tė de­mog­ra­fi­nės pro­ble­mos

S. Ju­ce­vi­čiaus tei­rau­ja­mės, ko­dėl ly­gos pa­va­di­ni­me ak­cen­tuo­ja­ma Šiau­rės Lie­tu­va, o jau šiuo me­tu da­ly­vau­ja ko­man­dos ir iš ki­tų ša­lies re­gio­nų, pa­vyz­džiui, Sos­ti­nės krep­ši­nio mo­kyk­los (SKM) ko­man­da iš Vil­niaus. AS­KA spor­to di­rek­to­rius juo­kia­si, kad taip nu­ti­ko dėl ne vi­sai su spor­tu su­si­ju­sių prie­žas­čių.

„Pra­džio­je bu­vo­me su­ma­nę, kad ly­go­je da­ly­vaus ko­man­dos, esan­čios 80 km spin­du­liu ap­link Šiau­lius. Taip pat, kad pir­mais me­tais įkur­si­me nau­ją krep­ši­nio ly­gą, skir­tą pa­tiems jau­niau­siems krep­ši­nin­kams, ku­rie ruo­šia­si vai­kų ber­niu­kų čem­pio­na­to „Pir­mo iš­šū­kio“ rung­ty­nėms. Bet... Su­si­dū­rė­me su de­mog­ra­fi­nė­mis pro­ble­mo­mis – šios am­žiaus gru­pės vai­kų ma­žė­ja, tad kai ku­rių mies­tų krep­ši­nio ko­man­dos ne­ga­lė­jo su­rink­ti rei­kia­mo kie­kio jau­nų­jų krep­ši­nio ta­len­tų“, – pa­sa­ko­ja ŠLMKL su­ma­ny­to­jas.

Tad, pa­šne­ko­vo tei­gi­mu, vi­sai ne­ti­kė­tai nau­jo­sios krep­ši­nio ly­gos geog­ra­fi­nis aki­ra­tis la­bai pra­si­plė­tė, nors no­rin­čių, pa­vyz­džiui, Jo­na­vos, Ro­kiš­kio ko­man­dų, bu­vo ir dar dau­giau. „Bet itin to­li nuo Šiau­lių nu­to­lu­sioms krep­ši­nio ko­man­doms te­ko at­sa­ky­ti pa­si­ža­dė­jus, kad jie ga­lės į mū­sų nau­ją­ją krep­ši­nio ly­gą įsi­jung­ti vė­liau,

t. y. ta­da, kai ir to­li­miau­siuo­se re­gio­nuo­se bus su­kur­tos dar ke­lios gru­pės“, – pa­sa­ko­ja Sau­lius.

No­ri­me, kad pir­mas bly­nas ne­bū­tų pri­svi­lęs

Be­si­džiaug­da­mas įgy­ven­din­ta se­na sva­jo­ne, nau­jo­sios ŠLMKL su­ma­ny­to­jas vis dėl­to at­si­dūs­ta – pra­džia tik­rai ne iš leng­vų­jų. Esą ne­ma­žai pa­stan­gų rei­ka­lau­ja „po­pie­ri­niai“ dar­bai: dau­giau kaip tri­jų mė­ne­sių ne­nut­rūks­ta­mas bend­ra­vi­mas su ko­man­dų tre­ne­riais, spor­to mo­kyk­lų ir klu­bų di­rek­to­riais, in­ter­ne­ti­nio ly­gos tink­la­la­pio kū­ri­mas, vi­siems priim­ti­nos ly­gos var­žy­bų sis­te­mos paieš­kos, su­si­ti­ki­mų tvar­ka­raš­čių ren­gi­mas ir pa­na­šiai. O įsi­su­kus į dar­bų ka­ru­se­lę, S. Ju­ce­vi­čiaus tei­gi­mu, vi­sai ne­si­no­ri pa­si­duo­ti min­čiai, esą pir­mas bly­nas – vis tiek vi­sa­da pri­svi­lęs.

„Mes pir­mą bly­ną no­ri­me iš­kep­ti ska­nų. Pir­miau­sia, ži­no­ma, to­dėl, kad pa­da­vus pir­mą bly­ną ne­ska­nų, var­gu, ar kas no­rės ra­gau­ti ant­rą“, – su re­tai spor­ti­nin­kams bū­din­gu poe­tiš­ku­mu dės­to tre­ne­ris. Kal­bė­da­mas apie to­li­mes­nius pla­nus, S. Ju­ce­vi­čius pri­si­pa­žįs­ta, kad, pa­vy­kus šie­met su pa­čių ma­žiau­sių krep­ši­nin­kų gru­pė­mis, ki­tais me­tais pla­nuo­ja­ma ŠLMKL dar la­biau pra­plės­ti tiek geog­ra­fi­niu as­pek­tu, tiek pa­gal am­žiaus gru­pes. Jų, AS­KA spor­to di­rek­to­riaus pa­svars­ty­mu, ga­lė­tų at­si­ras­ti trys, o ne vie­na, kaip yra šie­met.

Fi­na­li­nis ket­ver­tas – Šiau­liuo­se

Moks­lei­vių krep­ši­nis, prie­šin­gai nei vy­rų, ne­ga­li pa­si­gir­ti itin di­de­liu fi­nan­sa­vi­mu. Bū­tent dėl šios prie­žas­ties ly­gos var­žy­bos ko­man­doms dė­lio­ja­mos taip, kad ma­čai vyk­tų kuo ar­čiau na­mų. „Pa­vyz­džiui, da­bar du ly­gos tu­rai vyks­ta Uk­mer­gė­je, nes iš Vil­niaus at­va­žiuo­ti ga­na ne­to­li, o ir Pa­ne­vė­žiui tin­ka, ir Bir­žams. At­vy­kę jau­nie­ji krep­ši­nin­kai žai­džia dve­jas var­žy­bas“, – pa­sa­ko­ja Sau­lius.

ŠLMKL nu­ga­lė­to­jai paaiš­kės pa­si­bai­gus vi­siems nu­ma­ty­tiems tu­rams, ku­riuo­se su­si­tin­ka po ke­tu­rias ko­man­das, su­žai­džian­čias tar­pu­sa­vy­je su vi­sais sa­vo var­žo­vais. Vie­nai ko­man­dai šio se­zo­no čem­pio­na­te teks žais­ti 11 ma­čų. „Pa­jė­giau­sios ko­man­dos pa­teks į fi­na­li­nio ket­ver­to tu­rą, ku­ris, ži­no­ma, jau vyks Šiau­liuo­se“, – sa­ko S. Ju­ce­vi­čius ir džiau­gia­si, kad į var­žy­bas iš­va­žiuo­jan­tys jau­nie­ji krep­ši­nio ta­len­tai su­si­ran­da nau­jų drau­gų ir ga­li di­džiuo­tis, kad ne tik lan­ko tre­ni­ruo­tes, bet run­gia­si rim­ta­me čem­pio­na­te.

Pri­zai ir ap­do­va­no­ji­mai – ver­ti tik­rų krep­ši­nin­kų

Šil­to­mis emo­ci­jo­mis spin­du­liuo­ja Sau­liaus vei­das ir tuo­met, kai jis, aki­vaiz­džiai ne­slėp­da­mas pa­si­di­džia­vi­mo, ro­do jau­nie­siems krep­ši­nin­kams skir­tų me­da­lių pa­vyz­dį. „To­kį krep­ši­nio tro­fė­jų, ma­nau, ne gė­da bū­tų už­ka­bin­ti ir ant rim­tą čem­pio­na­tą įvei­ku­sių vy­rų krū­ti­nių. O vai­kams jis tu­rė­tų bū­ti ypa­tin­gai svar­bus. Juk gau­tas so­li­dus įver­ti­ni­mas dar la­biau įkve­pia“, – šyp­so­si S. Ju­ce­vi­čius, pri­si­pa­žįs­tan­tis, kad pir­ma­sis ŠLMKL me­da­lis tik­rai at­ras vie­tą ir jo pa­ties krep­ši­nio tro­fė­jų gre­to­se.

Apie rim­tus nau­jo­sios moks­lei­vių krep­ši­nio ly­gos už­mo­jus tri­mi­tuo­ja ne tik, kaip juo­kia­si AS­KA spor­to di­rek­to­rius, ir Eu­ro­pos čem­pio­na­tui tin­kan­tys nu­ga­lė­to­jų me­da­liai. Kiek­vie­nos ly­go­je be­si­run­gian­čios ko­man­dos ge­riau­sių žai­dė­jų lau­kia dar vie­na ma­lo­ni staig­me­na – spe­cia­liai šiai ly­gai pa­ga­min­tos ge­riau­sių žai­dė­jų sta­tu­lė­lės.

„Vai­kui la­bai svar­bus pa­si­ti­kė­ji­mas. Jis ma­mai, ku­ri jam sa­ko, esą koks čia tu krep­ši­nin­kas – dar tik var­liu­kas, ga­lės iš­di­džiai pa­ro­dy­ti ir me­da­lį, ir sta­tu­lė­lę“, – jau­nais ta­len­tais ti­ki krep­ši­nio spe­cia­lis­tas.

S. Ju­ce­vi­čius džiau­gia­si, kad rim­tu­mo ly­gai su­tei­kė dar vie­nas svar­bus to­kio pro­jek­to ak­cen­tas – rė­mė­jai. Pa­lai­kan­čių am­bi­cin­gą krep­ši­nio pro­jek­tą at­si­ra­do ne­ma­žai, ta­čiau di­džiau­sią fi­nan­si­nę pa­ra­mą ŠLMKL jau­čia iš pa­grin­di­nio pro­jek­to me­ce­na­to Ra­mū­no Kar­baus­kio. „Jam ge­ra­no­riš­kai su­ti­kus pri­si­jung­ti prie pro­jek­to, Nai­siuo­se vyks ir ly­gos pir­mo­jo se­zo­no už­da­ry­mas, ku­ria­me ma­žie­siems krep­ši­nin­kams ir ren­gi­nio da­ly­viams vai­dins Nai­sių va­sa­ros teat­ro ak­to­riai“, – sa­ko S. Ju­ce­vi­čius.

 


Sportas trumpai

Pra­lai­mė­jo, pa­ro­dė cha­rak­te­rį ir at­si­nau­ji­no

Nors Šiau­lių „Šiau­liai“ LKL čem­pio­na­te na­muo­se nu­si­lei­do Vil­niaus „Lie­tu­vos ry­to“ krep­ši­nin­kams (72:88), šiau­lie­čiai ma­čo pa­bai­go­je pa­ro­dė tvir­tą cha­rak­te­rį. Vis dėl­to per­sver­ti re­zul­ta­tą pri­trū­ko lai­ko. „Šiau­lių“ eki­pai pa­pū­tė ir nau­ji vė­jai – va­do­vai su­kir­to ran­ko­mis su 28 me­tų 201 cm ūgio ame­ri­kie­čiu puo­lė­ju Jef­fu Al­le­nu.

Ky­la nau­ja spor­to žvaigž­dė

Sau­sio 17–19 d. Grai­ki­jo­je, Sa­lo­ni­kuo­se vy­ko Pa­sau­lio tek­von­do fe­de­ra­ci­jos G1 kla­ses rei­tin­go tur­ny­ras. Ja­me da­ly­va­vu­si Ro­mual­do Mont­vi­do auk­lė­ti­nė šiau­lie­tė Klau­di­ja Tva­ro­na­vi­čiū­tė įvei­kė ke­tu­rias var­žo­ves ir ta­po nu­ga­lė­to­ja. „Tai rim­ta pa­raiš­ka to­liau siek­ti ga­li­my­bės pa­tek­ti į olim­pi­nes žai­dy­nes“, – sa­kė tre­ne­ris.

R. Be­ran­kis pa­si­trau­kė iš vie­ne­tų var­žy­bų

Te­ni­si­nin­kas Ri­čar­das Be­ran­kis Mel­bur­ne vyks­tan­čio at­vi­ro­jo Aust­ra­li­jos te­ni­so čem­pio­na­to vy­rų vie­ne­tų var­žy­bų ant­ra­me ra­te su­si­ti­ko su 15-a tur­ny­ro ra­ke­te 28-erių me­tų Ke­vi­nu An­der­so­nu iš Pie­tų Af­ri­kos ir pra­lai­mė­jo var­žo­vui po 3 se­tų ko­vos – 2:6, 2:6, 6:7 (3:7). Pa­sit­rau­kęs iš var­žy­bų, lie­tu­vis tu­rė­jo ten­kin­tis 45 ATP rei­tin­go taš­kais ir 60 tūkst. Aust­ra­li­jos do­le­rių če­kiu.

Šo­kė­jams – Lie­tu­vos spor­ti­nių šo­kių fe­de­ra­ci­jos ap­do­va­no­ji­mai

De­vy­nio­li­ka Šiau­lių spor­ti­nių šo­kių klu­bo „Šyp­se­na“ šo­kė­jų po­rų ga­vo il­gai lauk­tus Lie­tu­vos spor­ti­nių šo­kių fe­de­ra­ci­jos rei­tin­go ap­do­va­no­ji­mus už

2014 me­tus. Ke­tu­rios šio klu­bo po­ros sa­vo am­žiaus ir kva­li­fi­ka­ci­nė­se gru­pė­se ta­po ir Lie­tu­vos rei­tin­go čem­pio­nė­mis.

„Šiau­liai plius“ in­for­ma­ci­ja

 


Sportinė žūklė: viliotinis ant ledo, kūryba ir auksinės eketės paieškos

Min­dau­gas MAL­CE­VI­ČIUS
min­dau­gas.malcevicius@ splius.lt

Ne­nus­pė­ja­ma, sa­vo nuo­tai­ką per die­ną ke­lis kar­tus kei­čian­ti žie­ma pa­ga­lį į ra­tus ki­ša ir spor­ti­nės žūk­lės en­tu­zias­tams. „Ke­le­rius pa­sku­ti­nius me­tus Šiau­liuo­se itin sun­kiai se­ka­si or­ga­ni­zuo­ti po­le­di­nės žūk­lės var­žy­bas, nes bū­na sun­ku­mų su le­du“, – tei­gia Lie­tu­vos spor­ti­nės žūk­lės klu­bų ly­gos po­le­di­nės žūk­lės sek­ci­jos va­do­vas Ari­man­tas Ci­ron­ka. Bet ste­bint eže­rus ap­spi­tu­sius žve­jus mė­gė­jus, tam­pa aiš­ku, kad jiems į gam­tos iš­dai­gas – nu­si­spjaut. Su žve­ju pro­fe­sio­na­lu kal­ba­mės, kas trau­kia žmo­nes į šį spor­tą ir kuo įdo­mi po­le­di­nė žūk­lė.

Žve­jai pro­fe­sio­na­lai sa­ko, kad spor­ti­nė po­le­di­nė žūk­lė nė­ra vien ra­mus poil­sis. No­rint ap­tik­ti po le­du be­si­sle­pian­tį lai­mi­kį, ten­ka nuei­ti ne vie­ną ki­lo­met­rą ir gręž­ti vie­ną eke­tę po ki­tos.

Andriaus TVERIJONO nuotr.

Kas sa­kė, kad žve­jy­ba – ra­mus poil­sis?

Šiau­liš­kis spor­ti­nės žūk­lės klu­bo „For­tū­na“ pre­zi­den­tas A. Ci­ron­ka – pa­ty­ręs žve­jys. Jis ne­sut­rin­ka pa­klaus­tas, ko­kiais vel­nio la­šais šil­do­si žve­jai, kad jiems ant le­do nie­ka­da ne­šal­ta. „Kur čia su­šal­si, kai no­rint pa­gau­ti lai­mi­kį, ten­ka ju­dė­ti la­bai grei­tai“, – nuo kan­džios rep­li­kos gi­na­si pa­šne­ko­vas.

Dar ban­do­me juo­kau­ti, esą koks čia ju­dė­ji­mas – ne­bent pus­met­rį nuo vie­nos eke­tės prie ki­tos... Bet dau­ge­lio tarp­tau­ti­nių var­žy­bų nu­ga­lė­to­jas ir pri­zi­nin­kas pa­sa­ko­ja, kad po­le­di­nės žūk­lės var­žy­bo­se da­ly­vau­jan­tiems spor­ti­nin­kams daž­nai ten­ka ne tik grei­tai ju­dė­ti nuo vie­no sek­to­riaus prie ki­to, bet vos per še­šias se­kun­des iš­gręž­ti net 80 cm le­do. „Var­žy­bo­se, ka­dan­gi itin svar­bu grei­tis, žve­jai prieš žu­vis klau­pia­si ir ant ke­lių, o tai pa­rei­ka­lau­ja ne­ma­žų fi­zi­nių pa­stan­gų. Ži­no­ma, žve­jo­ti bū­tų ga­li­ma at­si­sė­dus, bet kei­čiant žūk­lės vie­tą, tek­tų su sa­vi­mi ne­štis ir kė­dę, o tai – be­rei­ka­lin­gas lai­ko gai­ši­mas“, – sa­ko A. Ci­ron­ka.

Ir tin­gi­niai, ir darbš­tuo­liai

Pa­ju­dė­ti, pa­sak pa­šne­ko­vo, ten­ka ne tik da­ly­vau­jant var­žy­bo­se. Iš­si­ruo­šus į po­le­di­nę žūk­lę bei gau­dant plėš­rią žu­vį, ten­ka itin daž­nai keis­ti žve­jy­bos vie­tą. O paė­jus bent ke­lis met­rus į šo­ną – gręž­ti nau­ją eke­tę. „Plėš­rios žu­vies sė­dė­da­mas vie­no­je vie­to­je tik­rai ne­pa­gau­si. Ten­ka ne­ma­žai pa­kru­tė­ti – per die­ną nuei­na­me ne­ma­žai ki­lo­met­rų ir iš­grę­žia­me dau­giau kaip šim­tą eke­čių“, – sa­ko žve­jys pro­fe­sio­na­las.

Tie­sa, Ari­man­tas šyp­te­li – ant le­do ga­li­ma su­tik­ti ir žve­jų tin­gi­nių. To­kie daž­niau­siai yra meš­ke­rio­to­jai, gau­dan­tys ne­plėš­rią žu­vį. Ir dar – jie ne tik re­tai kei­čia žve­jy­bos vie­tą, bet ant le­do įku­ria tik­rą sto­vyk­lą su pa­la­pi­nė­mis, suo­liu­kais, karš­ta ar­ba­ta ir ki­tais „tu­ris­to“ at­ri­bu­tais. „Žve­jai pa­tys juo­kia­si ir pri­si­pa­žįs­ta esan­tys tin­gi­niai, žu­vies ne ieš­kan­tys po vi­są eže­rą, o vi­lio­jan­tys ją pas sa­ve įvai­riais ma­sa­lais“, – pa­sa­ko­ja A. Ci­ron­ka.

Da­lin­tis sėk­me – pri­va­lo­ma!

Pa­ty­ru­sio žve­jo tei­rau­ja­mės – tai gal čia ir sly­pi pa­slap­tis, kad vie­niems žve­jams ant le­do se­ka­si ge­riau, o ki­ti lie­ka ir be žvy­no, ir be uo­de­gos. „Tik­ras žve­jys tu­ri tu­rė­ti kaž­ko­kį cin­ke­lį, uos­lę ar – dar ki­taip va­di­na­mą – žve­jo in­tui­ci­ją, pa­de­dan­čią nu­jaus­ti, kur ga­li bū­ti žu­vis. Žūk­lė ir ją ly­din­ti sėk­mė, vie­na ver­tus, yra lo­te­ri­ja. Ki­ta ver­tus, sėk­mė ly­di tuos, ku­rie la­bai ge­rai pa­žįs­ta van­dens tel­ki­nį“, – pa­sa­ko­ja Ari­man­tas ir juo­kia­si, kad gau­dy­da­mi lai­mi­kį, ne­re­tai žve­jai el­gia­si lyg ša­ka­lai.

„Vie­ni vy­ru­kai su žiū­ro­nais ste­bi eže­rą ir lau­kia, kol tie žve­jai, ku­rie per die­ną iš­grę­žia po šim­tą ir dau­giau eke­čių, pa­ga­liau ap­tiks eše­rių bū­rį. Ir vos jiems pra­dė­jus trauk­ti sun­kiai ras­tą lai­mi­kį, stai­ga ap­link su­si­bu­ria bū­rys ki­tų „pa­dė­jė­jų“. Esą, ko­le­ga ra­do žu­vies, tai rei­kia sku­biai pa­dė­ti ją su­gau­dy­ti“, – apie ne vi­sai spor­tiš­ką žve­jų el­ge­sį pa­sa­ko­ja pa­šne­ko­vas.

Jo tei­gi­mu, jei per ofi­cia­lias var­žy­bas gręž­ti eke­tę ar­čiau­siai ki­to ko­le­gos ga­li­ma tik už 5 met­rų, tai mė­gė­jiš­ko­je žūk­lė­je to­kių tai­syk­lių nė su ži­bu­riu ne­ra­si. „Kar­tais eke­tė grę­žia­ma tie­siog po ko­jo­mis. Bū­na ir dar ku­rio­ziš­kes­nių si­tua­ci­jų, kai drą­ses­nis žve­jys žu­vų bū­rį ap­ti­ku­sį darbš­tuo­lį ra­gi­na trauk­ti į ša­lį dė­žę, nes ne­kvies­tas „sve­čias“ to­je vie­to­je no­ri gręž­ti nau­ją žūk­lės vie­tą“, – apie šiau­lie­tiš­kos žve­jy­bos ypa­tu­mus, ypač ant Rė­ky­vos eže­ro, pa­sa­ko­ja Ari­man­tas.

Ant le­do vi­lio­ti­nio ne­šo­ka, bet kū­ry­ba – už­sii­ma

Ofi­cia­lio­se spor­ti­nės žūk­lės var­žy­bo­se per­ga­les iš­ko­vo­ja tie žve­jai, ku­rie, A. Ci­ron­kos tei­gi­mu, at­ran­da „auk­si­nę“ eke­tę, ar­ba tie, ku­rie yra tik­ri pro­fe­sio­na­lai. „Rei­kia la­bai ge­rai pa­ži­no­ti vie­to­vę, įver­tin­ti dug­no rel­je­fą. O tai ge­riau­sia da­ry­ti grę­žiant eke­tes. At­li­kus šį dar­bą, be­lie­ka pa­rink­ti tin­ka­mus ma­sa­lus“, – da­li­ja­si pa­tir­ti­mi spor­ti­nės žūk­lės ve­te­ra­nas.

Vis dėl­to pa­šne­ko­vas juo­kia­si, kad jis nie­ka­da ne­ban­do lai­mi­kio pri­vi­lio­ti į sa­vo eke­tę. „Pir­miau­sia ban­dau žu­vį su­si­ras­ti, o tik ta­da – su­vi­lio­ti. Ži­no­ma, su­ras­ti yra ne­pa­ly­gi­na­mai sun­kiau nei su­vi­lio­ti. Ap­ti­kus lai­mi­kį, vi­suo­met rei­kia dar gal­vo­ti, kaip pa­gau­ti. Šis eta­pas pa­na­šus į kū­ry­bą – iš­trau­ki, įme­ti, ban­dai vie­ną, ban­dai ki­tą bū­dą ir bū­na, kad pri­si­tai­kai“, – apie spor­ti­nės žūk­lės sėk­mę kal­ba žve­jys pro­fe­sio­na­las.

Bran­gu­sis, tau jau lai­kas į žve­jy­bą. Sėk­mės...

Tie­sa, jei žve­jy­ba ne­si­se­ka taip, kai no­rė­tų­si, žve­jai, pa­šne­ko­vo tei­gi­mu, nie­ka­da ne­nu­si­me­na. Tarp jų net sklan­do po­sa­kis: „Va­kar tai jau ki­bo!“ Ir vi­sai ne­svar­bu, kad va­kar gal­būt ki­bo pra­sčiau nei šian­dien. „Tik rei­kia sau­go­tis, kad išei­nat į žve­jy­bą, kas nors ne­pa­lin­kė­tų sėk­mės. Va ta­da jau vis­kas – be­lie­ka ap­si­suk­ti ir ei­ti at­gal į na­mus“, – sa­ko Ari­man­tas, vi­sai rim­tai tei­gian­tis, kad pa­lin­kė­ta sėk­mė prieš žve­jy­bą – pa­ts di­džiau­sias keiks­ma­žo­dis.

Ne­ma­lo­nu­mų žve­jams ga­li bū­ti ir dau­giau. Kar­tais kor­tas bent kiek su­mai­šo vy­ro po­mė­giais ne itin pa­ten­kin­ta žmo­na, ku­ri ne­ma­to nei vy­ro, nei jo su­gau­tos žu­vies. „Ačiū Die­vui, ma­no žmo­na ma­ne su­pran­ta. Ji net pa­ste­bi, kad il­ges­nį lai­ką neiš­va­žia­vęs į žve­jy­bą, imu zui­ti po na­mus, blaš­kau­si iš kam­po į kam­pą. Ta­da jau ji pa­ti man su­krau­na daik­tus ir ra­gi­na lip­ti ant le­do. Tie­sa, tu­riu ne­ma­žai drau­gų, ku­riems tik­rai ne taip pa­si­se­kė“, – juo­kia­si pro­fe­sio­na­lus žve­jys.

Kuo žve­jys pa­na­šus į kos­mo­nau­tą?

Nusp­ren­du­siems ke­liau­ti į po­le­di­nę žūk­lę, ži­no­mas žve­jys siū­lo pir­miau­sia pa­si­rū­pin­ti sa­vo sau­gu­mu. Vie­nas iš pri­va­lo­mų žve­jy­bos įran­kių – smai­gai, pra­ver­sian­tys ta­da, kai ne­ti­kė­tai ten­ka iš­si­mau­dy­ti le­di­nia­me van­de­ny­je. Taip pat A. Ci­ron­ka pa­sa­ko­ja, kad ap­si­ren­gęs šiuo­lai­kiš­ka žve­jy­bos ap­ran­ga, žmo­gus ant le­do jau­čia­si la­bai sau­gus.

„Man pa­čiam sa­vo akim te­ko ma­ty­ti, kaip ei­da­mas per ap­sni­gu­sį le­dą į eke­tę įkri­to ma­no drau­gas. Bet jam vis­kas bai­gė­si ge­rai, nes bu­vo ap­si­ren­gęs la­bai ge­ra žve­jy­bi­ne ap­ran­ga, ku­ri ne tik ne­lei­džia įkri­tus į van­de­nį nu­skęs­ti, bet žmo­gus pra­ktiš­kai lie­ka sau­sas“, – sa­ko pa­šne­ko­vas.

Ir jis juo­kia­si, kad var­giai žve­jus nuo šal­čio ga­li ap­sau­go­ti al­ko­ho­lis. Jis, esą, yra tik žve­jo ri­tua­li­nių apei­gų da­lis: „Jei jau žve­jys nu­spren­dė iš­lenk­ti 50 gra­mų deg­ti­nės, tai bū­ti­nai tu­ri 30 gra­mų įpil­ti į eke­tę. To ne­pa­da­rius, lai­mi­kio tik­rai ne­bus.“

Spor­ti­nė po­le­di­nė žūk­lė pi­ges­nė už va­sa­ri­nę

A. Ci­ron­ka ne­sle­pia, kad žie­mos žūk­lei tin­ka­ma šiuo­lai­kiš­ka ap­ran­ga – vie­nas bran­ges­nių šios spor­to ša­kos at­ri­bu­tų. Ki­ta ver­tus, kai žie­mą vy­ras iš­si­ruo­šia į žve­jy­bą, žmo­na tu­rė­tų ma­žiau prie­kaiš­tau­ti dėl iš­lai­dų nei va­sa­rą. „Po­le­di­nė­je žūk­lė­je va­lo rei­kia maž­daug 25 m, o va­sa­rą – apie 50 m. Taip pat va­sa­ri­nės meš­ke­rės ne­nu­si­pirk­si už du eu­rus, o žie­mi­nę – įma­no­ma. Žve­jo­jant ant le­do, ne­rei­kia nei plū­dės, nei sva­re­lių, nei ki­tų ne­pi­gių „smulk­me­nų“, – pa­ste­bi daug­kar­ti­nis Lie­tu­vos spor­ti­nės žūk­lės čem­pio­nas.

Ari­man­tas kal­ba ir apie žve­jy­bai nau­do­ja­mus jau­kus. Va­sa­rą jų rei­kia daug, bet žie­mą ki­log­ra­mo už­ten­ka ke­liems kar­tams. „Tad vis­ką su­dė­jus, bū­tų ga­li­ma sa­ky­ti, kad žie­mą žve­jy­ba yra pi­ges­nė nei va­sa­rą“, – sa­ko A. Ci­ron­ka.


Rimtus aitvarus į dangų leidžiantys ekstremalai vaikiškų žaidimų nežaidžia

Min­dau­gas MAL­CE­VI­ČIUS
min­dau­gas.malcevicius@splius.lt

Ar te­ko ka­da ma­ty­ti spor­ti­nin­kus, ku­rie net žie­mos me­tu ant eže­ro le­do ar snie­go le­kia „pa­si­kin­kę“ vė­ją ir iš­da­ri­nė­ja kva­pą gniau­žian­čius triu­kus? Ma­tyt, te­ko, nes jė­gos ait­va­rų en­tu­zias­tų Lie­tu­vo­je – ne­trūks­ta. Vie­ni jų ieš­ko stip­rios ad­re­na­li­no do­zės, ki­ti me­ta iš­šū­kį kas­met le­kian­tiems sli­di­nė­ti į kal­nus ir sa­ko, kad vis­ko, ko rei­kia ekst­re­ma­liam žie­mos spor­tui, jie tu­ri na­muo­se. Vie­nas to­kių ekst­re­ma­lių po­jū­čių mė­gė­jų – Ar­tū­ras Du­dė­nas, jau dau­giau kaip de­šimt­me­tį iš ran­kos ne­pa­lei­džian­tis jė­gos ait­va­ro vai­ra­laz­dės.

Žie­mą jė­gos ait­va­rai ža­vi dėl erd­vės po­jū­čio, ga­li­my­bės at­si­plėš­ti nuo že­mės ir gau­na­mos di­džiu­lės ad­re­na­li­no do­zės. „Bet ne­pa­ty­ru­siam ait­va­ruo­to­jui rei­kė­tų pra­dė­ti nuo leng­vo pa­si­čiuo­ži­nė­ji­mo pu­čiant silp­nam vė­jui“, – sa­ko A. Du­dė­nas.

Ar­tū­ro DU­DĖ­NO as­me­ni­nio ar­chy­vo nuo­tr.

Čiuož­ti le­du ir snie­gu – ne tas pa­ts, kas van­de­niu

Praė­ju­sią va­sa­rą Šiau­liuo­se iš­po­pu­lia­rė­jus van­den­len­čių spor­tui, šis ekst­re­ma­lus už­siė­mi­mas apie sa­ve pri­me­na ir žie­mą. Ypač ap­si­lan­kius prie Rė­ky­vos eže­ro, kur le­dą skro­džian­tis, jė­gos ait­va­rą „pa­si­kin­kęs“ spor­ti­nin­kas jau ma­žai kam be­ke­lia nuo­sta­bą. Nors pa­na­šu, kad apie jė­gos ait­va­rus en­tu­zias­tai dar ži­no tik­rai ne vis­ką... Pa­vyz­džiui, įsi­mai­šius į smal­suo­lių, ste­bin­čių po eže­ro pla­ty­bes nar­dan­čius spor­ti­nin­kus, bū­rį, te­ko nu­girs­ti svars­tant, ar la­bai ski­ria­si čiuo­ži­mas van­de­niu nuo čiuo­ži­mo le­du ar snie­gu.

Jė­gos ait­va­rų meist­ras

A. Du­dė­nas sa­ko, kad skir­tu­mas, iš tie­sų, yra. Ir ga­na di­de­lis. „Pir­miau­sia rei­kė­tų pa­mi­nė­ti tai, kad ant le­do ar snie­go čiuož­ti daug leng­viau nei ant van­dens. Prie­žas­tis pa­pras­ta – jei­gu spor­ti­nin­kas van­dens pa­vir­šiu­mi ne­ju­da tam tik­ru grei­čiu, jo van­den­len­tė skęs­ta. Bet žie­mos me­tu už­ten­ka vos ke­lių met­rų per se­kun­dę vė­jo, ga­lin­čio iš­kel­ti į orą jė­gos ait­va­rą, ir jau ga­li­ma čiuož­ti“, – tars­te­li pa­šne­ko­vas.

Ku­ri kom­bi­na­ci­ja ge­riau­sia?

Pa­na­šiai kal­ba ir ki­ti šios spor­to ša­kos at­sto­vai, sa­kan­tys, kad žie­mą pa­ti­ria to­kius po­jū­čius, ko­kių nie­ka­da ne­gau­na skros­da­mi ban­gas van­den­len­te va­sa­rą. O, esą, be­ne ekst­re­ma­liau­sius po­jū­čius ant le­do do­va­no­ja jė­gos ait­va­ro ir pa­čiū­žų kom­bi­na­ci­ja. Tik iki šio „mir­ti­no“ de­ri­nio, A. Du­dė­no tei­gi­mu, pir­miau­siai rei­kia užaug­ti.

„Pri­va­lu tu­rė­ti ma­žiau­siai dve­jų ar tre­jų me­tų ait­va­ra­vi­mo pa­tir­tį. Ži­no­ma, rei­kia bū­ti ir ne kar­tą čiuo­žus čiuo­žyk­lo­je,

t. y. la­bai ge­rai sto­vė­ti ant pa­čiū­žų“, – sa­ko jė­gos ait­va­rų inst­ruk­to­rius, pa­ta­rian­tis iš­nau­do­ti ir ki­tas jė­gos ait­va­ro ga­li­my­bes žie­mą.

Pas­ni­gus ir už­ša­lus van­dens tel­ki­niams, jė­gos ait­va­rų ger­bė­jai ga­li rink­tis ne tik pa­čiū­žas. Pa­si­rin­ki­mų ar­se­na­le – dar snieg­len­tė ir sli­dės. „Pa­mė­gę kal­nų sli­des, tu­rė­tų ne­bi­jo­ti jė­gos ait­va­ro ir sli­džių kom­bi­na­ci­jos. Jos ge­riau­siai tin­ka tuo­met, kai no­ri­ma čiuož­ti ne tik le­du ar snie­gu, bet ir vie­nu, ir ki­tu pa­vir­šiu­mi“, – sa­ko jė­gos ait­va­rų meist­ras.

Su­lau­kus gi­lios žie­mos, kai lau­kuo­se pri­dre­bia už­tek­ti­nai snie­go, ne­pa­mai­no­mu spor­to įran­kiu tam­pa snieg­len­tė. Ji la­biau­siai pra­ver­čia no­rin­tiems ore at­lik­ti ga­na su­dė­tin­gus triu­kus. Tik juos pa­tar­ti­na da­ry­ti tuo­met, kai snie­go dan­ga – maž­daug 20–50 cm. Taip pat, Ar­tū­ro tei­gi­mu, snieg­len­tė la­biau­siai tin­ka „ža­liems“ jė­gos ait­va­rų en­tu­zias­tams, ban­dan­tiems šia­me spor­te ženg­ti pir­mus žings­nius.

Neat­sa­kin­giems en­tu­zias­tams – tė­viš­kas le­do pa­mo­ky­mas „per už­pa­ka­lį“

„Žie­mą ne­rei­kės bai­min­tis, kad le­kiant jė­gos ait­va­ru iš­kils pa­vo­jus nu­skęs­ti“, – juo­kia­si inst­ruk­to­rius A. Du­dė­nas, sa­kan­tis, kad čiuo­žiant ant le­do ar snie­go pa­vo­jai vis dėl­to ty­ko. Vie­ni daž­nes­nių – ten­ka bi­jo­ti skaus­min­gų nu­si­lei­di­mų ant kie­to pa­grin­do.

„Žmo­nės, čiuo­žian­tys ant snie­go, o juo la­biau – ant le­do, tu­ri tu­rė­ti ap­sau­gas. Jos de­da­mos ant ke­lių, al­kū­nių ir ki­tų kū­no vie­tų. Pa­vyz­džiui, gau­dant vė­ją at­si­sto­jus ant snieg­len­tės, la­bai svar­bu pa­si­rū­pin­ti už­pa­ka­lio ap­sau­ga. Mat bū­tent čiuo­žiant snieg­len­te, ne­re­tai kren­ta­ma ant šios kū­no da­lies. Pa­mė­gę sli­des, tu­rė­tų ne­pa­mirš­ti už­si­dė­ti tin­ka­mas ap­sau­gas ant klu­bų“, – da­li­ja pa­ta­ri­mus A. Du­dė­nas.

Jo tei­gi­mu, šal­mas – vi­sais at­ve­jais bū­ti­nas jė­gos ait­va­rų spor­ti­nin­kų at­ri­bu­tas. Ir vi­sai ne­svar­bu, ar čiuo­žia­ma sli­dė­mis, ar snieg­len­te, ar pa­čiū­žo­mis. „Net tu­rin­tiems dau­giau kaip de­šim­ties me­tų ait­va­ra­vi­mo pa­tir­tį, čiuo­žian­tiems, at­ro­dy­tų, tik­rai la­bai ge­rai, ne­re­ko­men­duo­čiau to da­ry­ti be gal­vos ap­sau­gos“, – tei­gia inst­ruk­to­rius.

Ar­tū­ras ne­sle­pia, kad ir jam pa­čiam yra ne kar­tą te­kę vi­sai ne­ti­kė­tai taip trink­te­lė­ti gal­vą į le­dą, kad net šal­mas su­tra­ta. O jo ne­tu­rint, trau­mos ir liūd­nos pa­sek­mės – tik­rai ga­ran­tuo­tos.

Ait­va­ruo­to­jai juo­kia­si, kad žie­mos snie­gas ir le­das – pui­ki vie­ta gro­žė­tis gam­ta, pail­sė­ti ir net... pa­si­de­gin­ti.

Oro są­ly­gos ne­pas­to­ves­nės už mo­ters nuo­tai­ką

Tęs­da­mas sau­gu­mo te­mą, aso­cia­ci­jos „Vė­jū­nai“ vi­cep­re­zi­den­tas A. Du­dė­nas pa­ste­bi, kad nors jė­gos ait­va­rų spor­tas nė­ra ko­man­di­nis už­siė­mi­mas, drau­go bu­vi­mas ša­lia, ypač spau­džiant šal­tu­kui, – la­bai nau­din­gas. „Mes čiuo­ži­nė­ja­me, at­lie­ka­me triu­kus net spau­džiant 20 ir dau­giau laips­nių šal­čio. Ta­čiau jei esant to­kioms oro są­ly­goms žmo­gus iš­si­ruo­šia pa­skra­jo­ti ant vė­jo spar­nų vie­nas pa­ts, jis tu­ri la­bai ge­rai pa­sver­ti kiek­vie­ną sa­vo ju­de­sį“, – sa­ko Ar­tū­ras.

Vy­ras pa­sa­ko­ja, kad orai ga­li pa­si­keis­ti aki­mirks­niu – Alias­kos gro­žiu spin­du­liuo­jan­tis eže­ro pa­vir­šius vos per ke­lias mi­nu­tes ga­li ap­si­niauk­ti. Tuo­met spor­ti­nin­kas pa­ten­ka į juo­dą aud­ros sū­ku­rį. Nu­var­gus pa­di­dė­ja klai­dos, o su jo­mis – ir ne­ti­kė­tų trau­mų ti­ki­my­bė.

„Skau­džiai nu­griu­vus, su­si­lau­žius ko­ją ar dar kaip nors ki­taip su­si­ža­lo­jus, ga­li bū­ti sun­ku pri­si­šauk­ti pa­gal­bą. Dar sun­kiau, jei ne­ti­kė­tai už­klum­pa pū­ga, ku­rios me­tu ma­to­mu­mas – vos ke­lio­li­ka met­rų. Tad įver­ti­nus pra­stą ma­to­mu­mą, spau­džian­tį šal­tį, nuo­var­gį, aki­vaiz­du, kad spor­ti­nin­kui iš­ky­la rea­li grės­mė su­šal­ti dar iki su­lau­kiant pa­gal­bos“, – sa­ko A. Du­dė­nas.

Ei­nant prieš vė­ją, gelbs­ti ne tik pa­tir­tis, bet ir prie­ta­rai

Esant pa­lan­kioms są­ly­goms, žie­mą jė­gos ait­va­ru pro­fe­sio­na­lai pa­sie­kia net dau­giau kaip 100 km/val. grei­tį. O to­kį svai­gi­nan­tį grei­tį ly­din­tis stip­rus vė­jas – la­bai di­de­lis iš­šū­kis, ku­ris do­va­no­ja ne­mo­ka­mą ad­re­na­li­no do­zę. At­sa­ky­da­mas į klau­si­mą, tai prieš ko­kį di­džiau­sią vė­ją pa­čiam yra te­kę sto­ti kak­to­mu­ša, A. Du­dė­nas pri­si­pa­žįs­ta, kad neat­si­lai­ky­ta pa­gun­dai pa­kel­ti į orą sa­vo ait­va­rą siau­čiant net ura­ga­ni­niam vė­jui... „Bet tuo­met jau­ti, kaip šir­dis mu­ša stip­riau, o min­ty­se gal­vo­ji, kad tik ne­pa­da­ry­tum ko­kio nors ma­žiau ap­skai­čiuo­to, ma­žiau ap­gal­vo­to ju­de­sio“, – pri­si­me­na ekst­re­ma­las.

Ar­tū­ras ne­sle­pia, kad nu­ga­lė­ti bai­mę kar­tais pa­de­da as­me­ni­niai prie­ta­rai, ne­sve­ti­mi ir ki­tiems spor­ti­nin­kams. Pa­vyz­džiui, bok­si­nin­kai ti­ki, kad sėk­mė ko­vo­je ly­dės tik ta­da, jei spor­ti­nin­kas pir­ma už­si­maus de­ši­nę, o tik ta­da – kai­rę pirš­ti­nę. „Aš ir­gi vi­suo­met ap­siau­nu pir­ma de­ši­nę ko­ją, ant de­ši­nės ran­kos pir­miau­sia de­duo­si ir ap­sau­gas. Ki­taip ta­riant, sten­giuo­si lai­ky­tis vi­di­nių, sa­vo su­si­kur­tų, tai­syk­lių“, – šyp­te­li spor­ti­nin­kas, pra­si­ta­rian­tis – jei prieš leis­da­ma­sis į ekst­re­ma­lius iš­ban­dy­mus pa­jau­čia kaž­ką ne­ge­ro, prie jė­gos ait­va­ro vai­ro sten­gia­si bū­ti ypač ati­dus.

Bet pa­šne­ko­vas juo­kia­si, kad to­kiais grei­čiais ar įspū­din­gais triu­kais šios spor­to ša­kos en­tu­zias­tai ne­tu­rė­tų per daug ža­vė­tis. Mat ne­pa­ty­ru­siam ait­va­ruo­to­jui rei­kė­tų pra­dė­ti ne nuo prie­ta­rų, o nuo leng­vo pa­si­čiuo­ži­nė­ji­mo pu­čiant silp­nam, t. y. 3–8 m/sek. vė­jui.

Žve­jų „do­va­nų“ ait­va­ruo­to­jai ven­gia

Paš­ne­ko­vas juo­kia­si, kad nors ant le­do žie­mą vi­suo­met pil­na žve­jų, ait­va­ro va­de­lio­to­jams re­tai ka­da ky­la no­ras pra­čiuož­ti ša­lia jų ir pa­si­tei­rau­ti apie su­gau­tą lai­mi­kį. Ir vi­sai ne to­dėl, kad ekst­re­ma­laus spor­to my­lė­to­jai ne­mėgs­ta vie­to­je kiurk­san­čių žve­jų.

„Žve­jai mums yra pa­vo­jin­gi, – šyp­te­li Ar­tū­ras. – Jie ap­link sa­vo žve­jy­bos vie­tą į snie­gą pri­si­smaigs­to įvai­rių pa­ga­liu­kų, bu­te­lių, ku­rie le­de įšą­la, ap­snin­ga ir mums tam­pa la­bai pa­vo­jin­gi. Tik pa­gal­vo­ki­te, kas lau­kia spor­ti­nin­ko, ku­ris lėk­da­mas di­de­liu grei­čiu ir at­lik­da­mas triu­ką nu­si­lei­džia ant „minkš­to“ snie­go su sty­ran­čiu žve­jo už­tai­su.“

No­rin­tiems ap­si­sau­go­ti nuo to­kių ne­ti­kė­tų staig­me­nų ir jas ly­din­čių trau­mų, A. Du­dė­nas pa­ta­ria pir­miau­sia ra­miai pra­čiuož­ti vie­to­ve, ku­rio­je ke­ti­na­ma šo­ki­nė­ti, ir įsi­ti­kin­ti, kad tai da­ry­ti yra tik­rai sau­gu.


Tomas Katukevičius: „Kartais slidžiau vaikščioti ant žemės negu čiuožti ant ledo“

Min­dau­gas MAL­CE­VI­ČIUS
min­dau­gas.malcevicius@splius.lt

Bent trum­pam spus­te­lė­jus šal­tu­kui ir že­mę pa­den­gus snie­gui, ne­re­tai tė­ve­liai, įkal­bin­ti sa­vo at­ža­los, kar­tu sma­giai lei­džia­si ro­gu­tė­mis nuo kal­no. Toks lais­va­lai­kio pra­lei­di­mo su šei­ma bū­das – vie­na se­niau­sių spor­to ša­kų. Ži­no­ma, „šal­tų­jų“ pra­mo­gų, ir ne­bū­ti­nai tik žie­mą, yra ge­ro­kai dau­giau. Vie­na įdo­mes­nių ir ke­lian­čių ne­ma­žai aist­rų – dai­lu­sis čiuo­ži­mas. „Tik jis kaip rim­ta spor­to ša­ka Šiau­liuo­se dar žen­gia pir­muo­sius žings­nius“, – sa­ko ži­no­mas Lie­tu­vos čiuo­žė­jas, tre­ne­ris To­mas Ka­tu­ke­vi­čius.

Nors sim­bo­li­nius olim­pi­nius žie­dus Šiau­lių čiuo­žė­jai ant le­do ga­li iš­kel­ti tik na­mų are­no­je, jau­ną­ją kar­tą tre­ni­ruo­jan­tis T. Ka­tu­ke­vi­čius ti­ki – di­džiau­sios per­ga­lės dar lau­kia atei­ty­je.

To­mo KA­TU­KE­VI­ČIAUS as­me­ni­nio ar­chy­vo nuo­tr.

No­rint su­kur­ti ug­nies ir le­do šou, rei­kia daug jė­gų ir lai­ko

Kas yra pa­čiū­žos, ži­no, grei­čiau­siai, vi­si. Bet ką su jo­mis iš tie­sų ga­li­ma nu­veik­ti ant le­do – vie­ne­tai. Pro­fe­sio­na­lūs šo­kė­jai ant šal­to le­do su­ge­ba su­kur­ti karš­tą re­gi­nį, su­si­de­dan­tį iš įspū­din­gų triu­kų, pa­šė­lu­sio grei­čio, sek­sua­lios spor­ti­nin­kų ap­ran­gos ir nuo­sta­bios mu­zi­kos. „Klau­sia­te, ar pro­fe­sio­na­lus šo­kė­jas ant le­do – la­biau spor­ti­nin­kas ar ak­to­rius? Ma­ny­čiau, kad ir spor­ti­nin­kas, ir ak­to­rius, ir ar­tis­tas, ir šo­kė­jas... Tik vi­sos kar­tu šios spor­ti­nin­ko sa­vy­bės su­da­ro pui­kią har­mo­ni­ją, ku­rią ant le­do iš­vys­ta žiū­ro­vas“, – juo­kia­si T. Ka­tu­ke­vi­čius.

Bet tre­ne­ris su­rim­tė­ja, kai ima pa­sa­ko­ti, koks il­gas ke­lias lau­kia tų, ku­rie pa­si­ryž­ta tap­ti pro­fe­sio­na­liais mi­nė­to spek­tak­lio da­ly­viais. „Dai­lu­sis čiuo­ži­mas žmo­nes iš tie­sų pa­ver­gia. Nors skam­ba kiek pa­ra­dok­sa­liai, taip yra to­dėl, kad šis spor­tas iš žmo­gaus pa­rei­ka­lau­ja la­bai daug jė­gų ir lai­ko“, – tei­gia čiuo­žė­jas, pa­ts da­ly­va­vęs dau­ge­ly­je įvai­raus ran­go var­žy­bų.

No­rin­tiems tap­ti pro­fe­sio­na­lais, To­mas, pa­ts ant le­do be­si­su­kio­jan­tis nuo ket­ve­rių me­tu­kų, pa­ta­ria pra­dė­ti čiuož­ti dar anks­ty­vo­je vai­kys­tė­je. „Le­do are­no­je pra­lei­džia­ma la­bai daug lai­ko. Tuo­met jau ne­be­gal­vo­ji, kad kaž­ką kit­ką gy­ve­ni­me ga­li veik­ti, nes aug­da­mas ir čiuož­da­mas ati­duo­di da­lį sa­vo gy­ve­ni­mo ir „suau­gi“ su le­du“, – juo­kia­si pa­šne­ko­vas, po pa­tir­tos trau­mos 20-ies bai­gęs pro­fe­sio­na­laus spor­ti­nin­ko kar­je­rą, bet ir to­liau kas­dien ne­si­ski­rian­tis su le­du.

Di­džiau­si pa­sie­ki­mai dar atei­ty­je?

T. Ka­tu­ke­vi­čiaus bend­ra­min­čių Šiau­liuo­se dar ma­žo­ka. Ga­lė­tu­me sa­ky­ti, kad va­di­na­ma­ja­me Sau­lės mies­te per daug sau­lės, ku­ri iš­tir­pi­na le­dą, to­dėl nie­ka­da ne­bū­na tin­ka­mų są­ly­gų čiuož­ti. Bet pa­na­šu, kad ne vis­kas taip. Šiau­lie­čiai sa­vo ko­jų tvir­tu­mą ir le­do sli­du­mą ga­li iš­ban­dy­ti tiek ant kas­met už­šą­lan­čių van­dens tel­ki­nių, tiek jau šeš­tus me­tus vei­kian­čio­je mo­der­nio­je le­do are­no­je, įreng­to­je pre­ky­bos cent­re. Ku­rį lai­ką to­kių mies­te bu­vo net dvi. Tai ko dar trūks­ta?

Bu­vęs dai­lio­jo čiuo­ži­mo Lie­tu­vos čem­pio­nas T. Ka­tu­ke­vi­čius pa­ste­bi, kad mies­tui vien le­do neuž­ten­ka. „Di­džiau­sia pro­ble­ma – mū­sų ša­ly­je ši spor­to ša­ka ne­tu­ri stip­rių tra­di­ci­jų, nė­ra su­da­ry­tos ge­ros są­ly­gos vys­ty­tis ir aug­ti, to­dėl trūks­ta po­pu­lia­ru­mo. Pa­vyz­džiui, net da­bar, kai Šiau­liuo­se tre­ne­riu dir­bu jau dau­giau kaip tre­jus me­tus, vis dar ten­ka su­tik­ti žmo­nių, ku­rie sė­dė­da­mi ka­vi­nė­je ma­to ant le­do be­si­su­kan­čius spor­ti­nin­kus, bet ne­sup­ran­ta, ką jie ten da­ro“, – juo­kia­si čiuo­žė­jas.

Už­si­mi­nus, esą apie olim­pia­das sva­jo­ti šiau­lie­čiams, ma­tyt, iš vi­so ne­ver­ta, T. Ka­tu­ke­vi­čius sa­ko, kad nu­si­min­ti ne­rei­kia, mat ap­skri­tai ke­lias į olim­pi­nius pa­sie­ki­mus Lie­tu­vai – itin sun­kus. „Ka­dan­gi Šiau­liuo­se ši spor­to ša­ka at­si­ra­do vos prieš ke­le­rius me­tus, tai, ma­nau, di­džiau­si pa­sie­ki­mai dar atei­ty­je“, – švie­sia dai­lio­jo čiuo­ži­mo atei­ti­mi ti­ki tre­ne­ris.

Vai­ki­nus vi­lio­ja ne me­nas, o ko­man­di­nis žai­di­mas

Nors dai­lu­sis čiuo­ži­mas – vie­na bran­ges­nių spor­to ša­kų, pa­šne­ko­vas sa­ko, kad jai kli­juo­ja­ma pra­ban­gos eti­ke­tė tin­ka tik iš da­lies. „Kal­bos, kad tai – tur­tin­gų­jų pri­vi­le­gi­ja, nė­ra vi­sai iš pirš­to lauž­tos. Ne­ma­žai kai­nuo­ja čiuo­ži­mo in­ven­to­rius, bran­gi le­do nuo­ma. Bet ar ne vi­sos spor­to ša­kos, spor­tuo­jant pro­fe­sio­na­liai, yra ga­nė­ti­nai bran­gus ma­lo­nu­mas?“ – re­to­riš­kai klau­sia T. Ka­tu­ke­vi­čius.

Marš­ru­tu Kaunas–Šiauliai nuo­la­tos į tre­ni­ruo­tes va­ži­nė­jan­tis tre­ne­ris pa­ste­bi, kad Šiau­liuo­se ant le­do la­biau­siai trūks­ta vai­ki­nų. Bet jis įsi­ti­ki­nęs – taip yra ne dėl šios spor­to ša­kos bran­gu­mo. „Vai­ki­nai daž­niau pa­si­ren­ka ko­man­di­nį žai­di­mą – le­do ri­tu­lį, to­dėl dai­lia­ja­me čiuo­ži­me, ku­ris yra dau­giau me­ni­nės pa­krai­pos, jų daž­nai ir trūks­ta“, – sa­ko To­mas.

Api­bū­din­da­mas dai­lio­jo čiuo­ži­mo gy­ve­ni­mą, pa­šne­ko­vas šyp­te­li ir sa­ko, kad čiuo­žė­jui vaikš­čio­ti ant že­mės kar­tais sli­džiau nei čiuož­ti ant le­do. „Bet jei klau­sia­te, ar gat­vė­je su­ti­kus šios spor­to ša­kos at­sto­vą įma­no­ma pa­sa­ky­ti, kad jis – čiuo­žė­jas ant le­do, tu­rė­čiau pa­sa­ky­ti – ne. Ne­bent ei­tu­me gat­ve per pe­tį per­si­me­tę pa­čiū­žas“, – tei­gia tre­ne­ris.

Svar­bu nu­sto­ti sa­ve kri­ti­kuo­ti

At­sa­ky­da­mas į klau­si­mą, ko rei­kia, kad ir suau­gęs žmo­gus, pir­mą kar­tą avin­tis pa­čiū­žo­mis ir at­si­sto­jęs ant sli­daus pa­grin­do, ne­si­jaus­tų lyg kar­vė ant le­do, T. Ka­tu­ke­vi­čius šyp­te­li, esą po­sa­kis apie kar­vę ant le­do – la­bai blo­gas.

„Ši­tas spor­tas yra tik­rai sma­gus, nes su­tei­kia daug ge­rų emo­ci­jų, po­jū­čių. Tik ten­ka pa­ste­bė­ti, kad lie­tu­viai vis dar lin­kę sa­ve la­bai stip­riai kri­ti­kuo­ti. Taip da­ry­ti jo­kiu bū­du ne­rei­kė­tų... Į vis­ką pri­va­lu pa­žiū­rė­ti pa­pras­čiau, nes čiuo­ži­mas – pui­kus lais­va­lai­kio pra­lei­di­mo bū­das. Ir ne tik žie­mą, bet ir karš­tą va­sa­ros die­ną“, – sa­ko tre­ne­ris.

Nusp­ren­du­siems iš­ban­dy­ti sa­ve ant le­do, T. Ka­tu­ke­vi­čius siū­lo nau­do­tis ir žie­mos tei­kia­mais pri­va­lu­mais, mat už­ša­lę van­dens tel­ki­niai – pui­ki vie­ta mė­gau­tis ak­ty­viu poil­siu dai­lio­jo čiuo­ži­mo fa­nams ir mė­gė­jams.

„Bet rei­kė­tų ži­no­ti, kad gam­tos do­va­no­ja­mos le­do are­nos ne­tin­ka­mos pro­fe­sio­na­lams, ku­rie no­ri to­bu­lė­ti ir mo­ky­tis. Šių spor­ti­nin­kų mo­ky­mui­si le­das tu­ri bū­ti ruo­šia­mas pa­gal tam tik­rus rei­ka­la­vi­mus“, – sa­ko To­mas.

La­biau­siai bi­jo trau­mų

Jau­nas vy­ras, pa­sa­ko­da­mas apie čiuo­žė­jų gy­ve­ni­mą, ne­sle­pia ir to, kad di­džio­ji da­lis spor­ti­nin­kų, žen­gian­čių ant šal­to le­do, bi­jo ne­ti­kė­tų trau­mų. La­bai ste­bė­tis dėl to, ma­tyt, ne­rei­kė­tų, nes šios spor­to ša­kos meist­rai le­du le­kia dau­giau kaip 30 ki­lo­met­rų per va­lan­dą grei­čiu. O kur dar įspū­din­gi su­ktu­kai, šuo­liai ir vi­sa ki­ta.

„Trau­mų ri­zi­ka šia­me spor­te ly­di kiek­vie­ną tre­ni­ruo­tę ar pa­si­ro­dy­mą. No­rint jų iš­veng­ti, rei­ka­lin­gas tei­sin­gas, nuo­sek­lus, iš­tver­min­gas dar­bas su tre­ne­riu. Bū­ti­nos ir pa­ties žmo­gaus pa­stan­gos, tvir­tas no­ras tai da­ry­ti, ap­si­spren­di­mas“, – da­li­ja pa­ta­ri­mus tre­ne­ris T. Ka­tu­ke­vi­čius.


Savaitraščio sporto rubrika: įdomesni metų pašnekesiai

Min­dau­gas MAL­CE­VI­ČIUS
min­dau­gas.malcevicius@splius.lt

Šiau­lių mies­to sa­vi­val­dy­bės Kū­no kul­tū­ros ir spor­to sky­riaus at­sto­vai sa­ko, kad ofi­cia­liai mies­te kul­ti­vuo­ja­mos dvi­de­šimt ke­tu­rios spor­to ša­kos. Ar tai yra daug? Pa­na­šu, kad taip. Mat į in­ter­ne­to nar­šyk­lės paieš­kos lan­gą įve­dus žo­dį „Šiau­liai“, pa­tei­kia­ma ne­ma­žai nuo­ro­dų, su­si­ju­sių su spor­tu. Džiu­gu, kad ne­di­de­lė da­lis jų at­si­ra­do ir sa­vait­raš­čiui „Šiau­liai plius“ kas sa­vai­tę sa­vo skai­ty­to­jus su­pa­žin­di­nant su įvai­riau­sių spor­to ša­kų kas­die­ny­be, pa­sie­ki­mais. Tad kas įdo­mes­nio, reikš­min­ges­nio šie­met pa­te­ko į sa­vait­raš­čio spor­to rub­ri­ką?

Spor­tuo­jan­tys vai­kai, gy­ve­nan­tys Šiau­lių mies­te, ga­li ne tik spar­dy­ti ka­muo­lį. Nors ofi­cia­liai skel­bia­ma, kad mies­te kul­ti­vuo­ja­mos 24 spor­to ša­kos, 2014-ai­siais sa­vait­raš­tis „Šiau­liai plius“ pri­sta­tė ne vie­ną spor­to ša­ką ir „iš po­grin­džio“.

 USAG-Humphreys nuotr.

„Keis­tuo­liai“ ir nau­jo­kai

Kal­ban­tis su įvai­riau­sių spor­to ša­kų at­sto­vais, žur­na­lis­tams te­ko su­si­pa­žin­ti su to­kio­mis spor­to ša­ko­mis, ku­rių šian­dien dau­ge­lis net nė­ra gir­dė­jęs ar­ba ku­rios vis dar kli­juo­ja­mos ant sten­do „Eg­zo­ti­ka“. Vie­na iš jų – lėkš­čias­vy­dis.

Cent­ri­nio par­ko sta­dio­ne pa­ma­čius dis­ką mė­tan­čius, pa­skui jį laks­tan­čius suau­gu­sius žmo­nes, pa­vy­ko iš­siaiš­kin­ti, kad šie „keis­tuo­liai“ yra spor­ti­nin­kai, at­ra­dę Šiau­liuo­se pa­ma­žu po­pu­lia­rė­jan­čią spor­to ša­ką – lėkš­čias­vy­dį. Lėkš­čias­vy­dis su­da­ry­tas iš tri­jų spor­to ša­kų – krep­ši­nio, fut­bo­lo ir ame­ri­kie­tiš­ko fut­bo­lo, o var­žy­boms tei­sė­jau­ja pa­tys žai­dė­jai, ku­rie, be­je, ir tre­ni­ruo­ja­si ne pas tre­ne­rius, o vis­ko iš­moks­ta iš „You­tu­be“ sve­tai­nės.

Dar vie­na eg­zo­tiš­ka spor­to ša­ka – pa­ras­par­niai. Pa­ras­par­nių pi­lo­tai ne tik ge­ri ter­mi­kų (ky­lan­čių oro sro­vių – aut. pa­st.) me­džio­to­jai, bet ir vie­ni uo­liau­sių me­teo­ro­lo­gi­jos in­ter­ne­to sve­tai­nių lan­ky­to­jų. Pa­dan­gių žmo­nės, pa­si­ro­do, la­biau­siai bi­jo ne nu­kris­ti ant že­mės iš ke­lių ki­lo­met­rų aukš­čio, o pa­kil­ti per aukš­tai.

Nau­jo­kų „eg­zo­tų“ ka­te­go­ri­jai bū­tų ga­li­ma pri­skir­ti van­den­len­čių spor­tą. Jis Šiau­liuo­se iš­po­pu­lia­rė­jo šią va­sa­rą, kai bu­vo ati­da­ry­ti ke­li van­den­den­čių par­kai. Tie­sa, bur­len­čių ir jė­gos ait­va­rų mė­gė­jų, ku­riems rei­kia vė­jo, Šiau­liuo­se bū­ta jau ir ge­ro­kai anks­čiau.

Daž­niau­siai mi­ni­mas

Šiais me­tais dau­giau­sia kar­tų ra­šy­ta apie ko­vos me­nus. Dėl to dau­ge­lis, ma­tyt, ga­lė­tų pa­trauk­ti per dan­tį sa­ky­da­mi, kad tai su­pran­ta­ma, nes Šiau­liai – „ge­ziu­kų“ ir „by­tų“ mies­tas. Esą rei­kia to­bu­lin­ti įgū­džius, kad bū­tų ga­li­ma at­si­gin­ti, kla­jo­jant ne vi­suo­met ap­švies­tais mies­to ša­li­gat­viais. Vis dėl­to pa­tys spor­ti­nin­kai ir jų tre­ne­riai sa­ko, kad šis spor­tas tam­pa ne tik spor­tu, bet ir gy­ve­ni­mo bū­du, fi­lo­so­fi­ja, ku­ri ne pro­pa­guo­ja, o kaip tik – ska­ti­na ne­siim­ti smur­to.

Rea­bi­li­ta­ci­ja?

Daž­no pa­klau­sus, ar, pa­vyz­džiui, žve­jy­bą ga­li­ma va­din­ti rim­tu spor­tu, su­lau­kia­ma iro­niš­kos šyp­se­nos. Šiau­lie­tis Vai­das Ja­so­nas, Lie­tu­vos spor­ti­nės žūk­lės klu­bų ly­gos plū­di­nės žūk­lės sek­ci­jos va­do­vas, į klau­si­mą, ar spor­ti­nė žūk­lė – rim­tas spor­ti­nis už­siė­mi­mas, at­sa­kė: „Jei šiai veik­lai rei­ka­lin­gos nuo­la­ti­nės ali­nan­čios tre­ni­ruo­tės, kū­no, pro­to ir ži­nių la­vi­ni­mas, spe­cia­li įran­ga, jei vis­kas vyks­ta sie­kiant konk­re­taus tiks­lo, tai kaip ki­taip dar vi­sa tai pa­va­din­ti, jei ne spor­tu?“

Pa­na­šios dis­ku­si­jos už­vi­rė ir su kul­tū­ris­tu Ed­vi­nu Lu­kiu. Spor­ti­nin­kas pri­pa­ži­no, kad kul­tū­ris­tai ant sce­nos ro­dy­da­mi iš­tre­ni­ruo­tus kū­nus var­žo­si „pa­sy­viai“, t. y. ne­bė­ga, nie­ko ne­mė­to, ne­gau­do... Bet Ed­vi­nas juo­kė­si, kad ir „sto­vė­da­mi“, kul­tū­ris­tai su­ge­ba nu­mes­ti po­rą ki­log­ra­mų.

Ne kiek­vie­no ki­še­nei...

Be­si­kal­bant su spor­ti­nin­kais, te­ko pa­ste­bė­ti, kad dau­ge­lis ak­cen­tuo­ja ne tik spor­to tei­kia­mą nau­dą, gau­na­mą emo­ci­nę iš­kro­vą, bet ir pi­ni­gus. Tad ku­rios spor­to ša­kos Šiau­liuo­se la­biau­siai smau­gia spor­tuo­jan­čių­jų pi­ni­gi­nę?

Daug­kar­ti­niai Lie­tu­vos tiek jau­nių, tiek suau­gu­sių­jų bai­da­rių irk­la­vi­mo čem­pio­nai šiau­lie­čiai Au­ri­mas Lan­kas ir Ed­vi­nas Ra­ma­naus­kas pra­si­ta­rė, kad nor­ma­li lenk­ty­ni­nė vien­vie­tė val­tis kai­nuo­ja nuo 2 iki 3 tūks­tan­čių eu­rų. Ar tai daug, spręs­ki­te pa­tys...

Kal­bė­da­mas apie spor­to in­ven­to­rių, šiau­lie­tis mo­tok­ro­so lenk­ty­ni­nin­kas Vy­tau­tas Bu­čas, šiuo me­tu at­sto­vau­jan­tis Vo­kie­ti­jos „Ya­ma­ha Mo­tors“ ko­man­dai, taip pat net ne­dve­jo­da­mas tei­gė: „Mė­gė­jų lyg­me­ny­je var­žy­boms pa­ruoš­ti mo­to­cik­lą ga­li­ma ir už ke­lis tūkst. litų, bet, kal­bant apie pro­fe­sio­na­lų ly­gį, pi­ni­gų su­mos pro­tu ne­su­vo­kia­mos, nes mo­to­cik­lai ga­mi­na­mi ir re­mon­tuo­ja­mi tik pa­gal spe­cia­lius už­sa­ky­mus. Tad kal­ba čia ei­na jau apie šim­tus tūkst. eu­rų.“

Ne ką pi­ges­nis už­siė­mi­mas – žir­gų spor­tas. Daug­kar­ti­nis tarp­tau­ti­nių kon­kū­rų var­žy­bų nu­ga­lė­to­jas jo­niš­kie­tis Ma­tas Pet­rai­tis sa­vait­raš­čiui sa­kė, kad šiam ma­lo­nu­mui daž­nai iš­lei­džia­mos pa­sa­kiš­kos pi­ni­gų su­mos. „Kiek kai­nuo­ja ge­ras žir­gas – ne­ga­liu pa­sa­ky­ti, nes su­mos ga­li bū­ti pro­tu ne­su­vo­kia­mos. Sun­kiai su­pran­ta­mi ir kri­te­ri­jai, ku­rie tą kai­ną le­mia. Pa­vyz­džiui, per­kant au­to­mo­bi­lį, ga­li­ma įver­tin­ti jo tech­ni­nę būk­lę, o žir­gas – ne daik­tas, ku­ris lai­kui bė­gant nu­ver­tė­ja. Yra ne vie­nas pa­vyz­dys, kai jau­nas žir­gas kai­nuo­ja vos ke­lis tūks­tan­čius eu­rų, bet po ma­žiau nei me­tų, žir­gui pa­ro­džius pui­kius re­zul­ta­tus var­žy­bo­se, kai­na ga­li šok­te­lė­ti ir iki mi­li­jo­no eu­rų ar dar dau­giau“, – fi­nan­si­nius žir­gų spor­to niuan­sus var­di­jo M. Pet­rai­tis.

Spor­to pro­vin­ci­ja (ne)bū­si­me?

Per­nai Šiau­lių krep­ši­nio klu­bas „Šiau­liai“ tu­rė­jo auk­si­nę pro­gą per­ra­šy­ti Lie­tu­vos krep­ši­nio ly­gos (LKL) is­to­ri­ją. Gai­la, bet tai pa­vy­ko pa­da­ry­ti ne šiau­lie­čiams, o uos­ta­mies­čio „Nep­tū­no“ krep­ši­nin­kams. Vis dėl­to nau­jo LKL se­zo­no pra­džio­je „Šiau­lių“ vy­riau­sia­sis tre­ne­ris ža­dė­jo, kad šiais me­tais sa­vo var­žo­vams bus staig­me­na ir dar apie sa­ve pri­mins.

La­bai gar­siai apie Šiau­lius tarp­tau­ti­nė­je are­no­je pri­mi­nė „Gint­ros-Uni­ver­si­te­to“ fut­bo­li­nin­kės. „Fut­bo­las vi­suo­met rei­ka­lau­ja tam tik­rų są­ly­gų, ku­rių mū­sų ša­ly­je vis dar trūks­ta. Bet aš gal­vo­ju, kad vi­są lai­ką fut­bo­lo pro­vin­ci­ja tik­rai ne­bū­si­me. Ka­da nors Eu­ro­pos lyg­me­nį tik­rai pa­siek­si­me“, – bu­vo įsi­ti­ki­nęs Šiau­lių „Gint­ros-Uni­ver­si­te­to“ ko­man­dos tre­ne­ris.

Ne to­kias op­ti­mis­ti­nes pro­gno­zes iš­sa­kė ran­ki­nio tre­ne­ris Sta­nis­lo­vas Nai­nys, ku­ris sa­kė, kad Šiau­liuo­se ran­ki­nis pra­ran­da po­zi­ci­jas, nes šiai spor­to ša­kai ski­ria­ma per ma­žai fi­nan­sa­vi­mo ir dė­me­sio.



atgal   1   2   3   4   5   6   7   8   ( 9 )   10   11-20   21-30   31-40   41-50   toliau




Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti