(2016-04-29 Nr. 623) ŠIANDIEN 2017 Gruodžio 14 D. Ketvirtadienis ARCHYVAS

Kontaktai
Naudingos nuorodos

Sportas
S. Jucevičius: „Dar kartą įsitikinome – krepšinyje svarbu nenustoti tobulėti”

Min­dau­gas MAL­CE­VI­ČIUS
min­dau­gas.malcevicius@splius.lt

Nors dar jau­na, bet ku­pi­na am­bi­ci­jų ir ne­bi­jan­ti iš­šū­kių, An­ta­no Si­rei­kos krep­ši­nio aka­de­mi­ja (AS­KA) ne­su­tin­ka, kad Šiau­liai – krep­ši­nio pro­vin­ci­ja. Siek­da­ma kel­ti sa­vo jau­nų­jų krep­ši­nin­kų meist­riš­ku­mą, aka­de­mi­ja sky­rė jiems prieš­šven­ti­nę do­va­ną – ga­li­my­bę iš­ban­dy­ti jė­gas su ki­tų ša­lių bend­raam­žiais. Pa­tys or­ga­ni­za­to­riai ne­sle­pia, kad gruo­džio 5–7 die­no­mis Šiau­lių are­no­je suor­ga­ni­zuo­tas 2000 m. gi­mu­sių vai­ki­nų tarp­tau­ti­nis krep­ši­nio tur­ny­ras vi­sai AS­KA ta­po tik­ru ir žai­dy­bi­nių, ir or­ga­ni­za­ci­nių ge­bė­ji­mų eg­za­mi­nu.

Na­mų sie­nos AS­KA auk­lė­ti­niams iš­ko­vo­ti pir­mos vie­tos ne­pa­dė­jo. „Bet ga­li­my­bė iš­ban­dy­ti sa­vo jė­gas ir iš ar­ti pa­ma­ty­ti, kaip žai­džia len­kai, ru­sai ar lat­viai, – neį­kai­no­ja­ma pa­tir­tis“, – sa­ko S. Ju­ce­vi­čius.

Si­mo­nos ŽA­LY­TĖS-LIN­KU­VIE­NĖS nuo­tr.

Li­ko tre­ti, bet džiau­gia­si įgy­ta pa­tir­ti­mi

„Kad šis pro­jek­tas tap­tų rea­ly­be, kad pa­vyk­tų į Šiau­lius su­kvies­ti Ru­si­jos, Lat­vi­jos, Len­ki­jos ir įvai­rių Lie­tu­vos mies­tų krep­ši­nin­kus, sun­kiai dirb­ti te­ko maž­daug me­tus“, – sa­ko Sau­lius Ju­ce­vi­čius, AS­KA spor­to di­rek­to­rius, pri­si­pa­žįs­tan­tis – to­kio ly­gio tur­ny­ras jų klu­bo is­to­ri­jo­je su­reng­tas pir­mą­kart.

Ne­ma­žas iš­ban­dy­mas lau­kė ir pa­čių krep­ši­nin­kų. Nors nau­din­giau­sio tur­ny­ro ti­tu­lą at­siė­mė AS­KA ko­man­dos žai­dė­jas Al­man­tas Vi­liū­nas, per tris krep­ši­nio ir įtam­pos ku­pi­nas die­nas iš­ko­vo­ję tris per­ga­les, šiau­lie­čiai ten­ki­no­si tre­čią­ja vie­ta. Už juos stip­res­ni bu­vo ant­ro­je tur­ny­ro vie­to­je li­kę Pa­ne­vė­žio KKSC jau­nie­ji ta­len­tai ir pir­mą­ją vie­tą iš­ko­vo­ję sve­čiai iš Ru­si­jos – Mask­vos „Glo­ria“ ko­man­da. Pas­ta­rie­ji, be­je, lai­mė­jo vi­sas sa­vo žais­tas rung­ty­nes.

Nors Šiau­lie­čiai ir ne­pa­si­puo­šė nu­ga­lė­to­jų vai­ni­kais, tre­ne­ris sa­ko, kad tiek jau­nie­siems krep­ši­nin­kams, tiek jų tre­ne­riams kur kas svar­bes­nė bu­vo šia­me tur­ny­re įgy­ta pa­tir­tis. „Tu­rė­jo­me pui­kią pro­gą na­mų ap­lin­ko­je ste­bė­ti, kaip dir­ba ne tik lie­tu­vių, bet ir len­kų, lat­vių ar ru­sų krep­ši­nio mo­kyk­los. Ma­nau, ne ma­žiau svar­bios bus ir tur­ny­ro me­tu už­megz­tos pa­žin­tys“, – džiau­gia­si pa­šne­ko­vas.

Tur­ny­ro nu­ga­lė­to­jai iš­si­sky­rė fi­zi­ne jė­ga, lie­tu­viai – tak­ti­ka

Rea­guo­da­mas į rep­li­ką, kad krep­ši­nin­kai iš Mask­vos į Šiau­lius, ma­tyt, at­vy­ko va­do­vau­da­mie­si prin­ci­pu – atė­jau, pa­ma­čiau, nu­ga­lė­jau, Sau­lius juo­kia­si ir sa­ko, kad ta­me tei­sy­bės yra. „Bu­vo­me nu­ste­bę, kai pa­ma­tė­me „Glo­rios“ ko­man­dos 14-me­čius, leng­vai krau­nan­čius ka­muo­lį į krep­šį iš vir­šaus. Ir nie­ko čia keis­to, nes pa­tys ru­sai pu­siau juo­kais, pu­siau rim­tai kal­bė­jo, kad į Šiau­lius at­va­žia­vo su rink­ti­nės pa­jė­gu­mo krep­ši­nin­kais, o rink­ti­nė­je iki pil­no pa­jė­gu­mo trūks­ta tik tri­jų trau­muo­tų žai­dė­jų. Ži­no­ma, ta rink­ti­nė – tai U-14“, – šyp­te­li AS­KA spor­to di­rek­to­rius.

Jis su­tin­ka, kad ly­ges­nės ko­vos ant par­ke­to gal kiek ir trū­ko. Ki­ta ver­tus, to­kios pa­jė­gios ko­man­dos, ko­kia at­vy­ko iš Ru­si­jos, įtrau­ki­mas į tur­ny­rą lei­do iš la­bai ar­ti pa­žin­ti jau­nuo­sius kai­my­ni­nės ša­lies krep­ši­nio ta­len­tus. Su jais, gal­būt, ka­da nors lie­tu­viams teks su­si­tik­ti pa­sau­li­nio ly­gio krep­ši­nio tur­ny­ruo­se.

„Vi­sos ko­man­dos bu­vo dau­giau ar ma­žiau pa­na­šaus lygio, ta­čiau sve­čiai iš Mask­vos iš­si­sky­rė sa­vo fi­zi­niu pa­jė­gu­mu. Kal­bant apie lie­tu­vius, ga­li­ma iš­skir­ti jų tak­ti­nį pa­si­ren­gi­mą. Bet, ma­nau, šis tarp­tau­ti­nis tur­ny­ras mums, tre­ne­riams, dar kar­tą pri­mi­nė, kad vi­sų ša­lių krep­ši­nis la­bai spar­čiai to­bu­lė­ja. No­rint neat­si­lik­ti, rei­kia la­bai stip­riai dirb­ti“, – tei­gia dau­giau kaip 40 me­tų krep­ši­niu gy­ve­nan­tis šios spor­to ša­kos spe­cia­lis­tas.

Di­džiau­sias iš­šū­kis – pa­si­kvies­ti į Šiau­lius Mask­vos krep­ši­nin­kus?

Pa­sa­ko­da­mas apie Ru­si­jos čem­pio­nų ke­lią iki Šiau­lių, S. Ju­ce­vi­čius juo­kia­si, kad te­ko ne tik ko­ne me­tus de­rin­ti jų at­vy­ki­mą. „Ru­sai ge­rai ži­no mū­sų le­gen­di­nius krep­ši­nin­kus, to­kius kaip Ar­vy­dą Sa­bo­nį, Ša­rū­ną Mar­čiu­lio­nį. Bet An­ta­nas Si­rei­ka, nors ir gir­dė­tas, jiems ži­no­mas gal kiek ma­žiau. Juo la­biau, kad ir mū­sų aka­de­mi­ja dar la­bai jau­na, nė­ra ge­rai ži­no­ma tarp­tau­ti­nė­je are­no­je. To­dėl, prieš at­vyk­da­mi į Šiau­lius, „Glo­rios“ ko­man­dos at­sto­vai la­bai kruopš­čiai de­ri­no vi­sas są­ly­gas, rin­ko apie mus vi­są įma­no­mą in­for­ma­ci­ją“, – sa­ko AS­KA at­sto­vas.

Vis dėl­to S. Ju­ce­vi­čius, nors pri­pa­žįs­ta – pa­si­kvies­ti ru­sus į Šiau­lius bu­vo tam tik­ras iš­šū­kis, ne­su­tin­ka, kad tai bu­vo pa­grin­di­nis tiks­las. „Mes bend­rau­ja­me su įvai­rių ša­lių krep­ši­nio mo­kyk­lo­mis, klu­bais. Tur­ny­re tu­rė­jo da­ly­vau­ti ir pa­jė­gios ko­man­dos iš Vo­kie­ti­jos, Es­ti­jos. Tik, pa­vyz­džiui, jau­niems vo­kie­čių krep­ši­nin­kams at­vyk­ti ga­na su­dė­tin­ga dėl itin griež­tų tos ša­lies įsta­ty­mų – ne ato­sto­gų me­tu, žai­dė­jus tu­rė­tų ly­dė­ti tė­vai ir pan. Es­tai ne­ga­lė­jo at­vyk­ti, nes ir pas juos tuo pa­čiu me­tu vy­ko di­de­lis tur­ny­ras. Tad sa­ky­ti, kad no­rė­jo­me iš­ban­dy­ti sa­vo jė­gas tik prieš Ru­si­jos čem­pio­nus, ne­ga­lė­čiau“, – teigia pa­šne­ko­vas.

Lau­kia nau­ji iš­šū­kiai

Pa­si­bai­gus vie­nam tur­ny­rui, AS­KA va­do­vai jau pla­nuo­ja ki­tus. Ar­ti­miau­sias – Šiau­rės Lie­tu­vos krep­ši­nio ly­ga. Ja­me pir­muo­sius rim­tus žings­nius žengs 2004–2005 me­tais gi­mę jau­nie­ji žai­dė­jai.

„Ieš­ko­me bū­dų, kaip jau­nu­čiams krep­ši­nin­kams pa­dė­ti pa­si­ruoš­ti Lie­tu­vos krep­ši­nio čem­pio­na­to pir­mo­jo iš­šū­kio ko­voms. Sma­gu, kad prie pro­jek­to jun­gia­si ne tik Šiau­rės Lie­tu­vos, bet ir Vil­niaus ko­man­dos. Ki­ta ver­tus, ste­bė­tis tuo gal ir ne­rei­kė­tų, nes iš pradžių pla­na­vo­me į šį tur­ny­rą kvies­ti tik ko­man­das, esan­čias maž­daug 80 ki­lo­met­rų spin­du­liu ap­link Šiau­lius. Bet da­bar ma­to­me, kad no­rą da­ly­vau­ti pa­reiš­kia jau­nu­čių ko­man­dos beveik iš vi­sos Lie­tu­vos“, – sa­ko S. Ju­ce­vi­čius.

Jis ti­ki, kad mei­lę krep­ši­niui die­giant jau­nuo­liams nuo pat ma­žų die­nų, kvie­čiant juos at­vyk­ti žais­ti į Šiau­lius, ateis die­na, kai Šiau­liai taps kaž­kuo dau­giau nei krep­ši­nio pro­vin­ci­ja.


Užkietėjęs žvejys: „Kaip dar kitaip pavadinti žvejybą, jei ne sportu?“

Min­dau­gas MAL­CE­VI­ČIUS
min­dau­gas.malcevicius@splius.lt

Be­si­kal­bant su žve­jų žmo­no­mis, ga­li­ma iš­girs­ti šmaikš­tų po­sa­kį, kad pro­tin­giau­sia ta mo­te­ris, ku­ri lei­džia sa­vo vy­rui elg­tis taip, kaip tik jis no­ri. Sup­rask – kvai­lai. Nors pa­tys vy­rai, ži­no­ma, ne­ma­no, kad iš­ti­sas va­lan­das kiurk­so­ti prie van­dens tel­ki­nio su meš­ke­re ran­ko­je – bergž­džias dar­bas. Lyg no­rė­da­mi „le­ga­li­zuo­ti“ šį sa­vo ho­bį, žve­jai va­di­na sa­ve spor­ti­nin­kais ir kar­tais iš­di­džiai pa­reiš­kia: „Iš­vyks­tu į spor­ti­nės žūk­lės var­žy­bas.“ Bet ar žūk­lė pa­grįs­tai tai­ko­si į rim­tų spor­to ša­kų pan­teo­ną? Vai­das Ja­so­nas, Lie­tu­vos spor­ti­nės žūk­lės klu­bų ly­gos plū­di­nės žūk­lės sek­ci­jos va­do­vas, pa­sa­ko­da­mas apie lie­tu­viš­kos žve­jy­bos ypa­tu­mus, da­li­ja­si sa­vo pa­ste­bė­ji­mais.

Už­kie­tė­ję žve­jai, kal­bė­da­mi, nuo ko pri­klau­so sėk­mė spor­ti­nė­je žūk­lė­je, fot­rū­na ski­ria tik ko­kius 5 pro­c. Vi­sa ki­ta – ži­nios, pa­si­ruo­ši­mas, tre­ni­ruo­tės ir, ži­no­ma, įran­ga.

„Šiauliai plius“ archyvo nuotr.

– Sa­ko­ma, kad žve­jy­ba – vie­nas sma­giau­sių už­siė­mi­mų, ku­pi­nas links­mų nu­ti­ki­mų. Ar iš tik­rų­jų ten taip sma­gu, kaip pa­sa­ko­ja­ma?

– Gam­to­je links­mų nu­ti­ki­mų tik­rai ne­trūks­ta. Žve­jy­bos me­tu man įsi­mi­nė ne vie­nas, gal­būt, ne tiek links­mas, kiek ma­lo­nus epi­zo­das. Pa­vyz­džiui, itin ar­ti­ma pa­žin­tis su žvė­re­liais va­gi­liais. Tiek la­pės, tiek kiau­nės ar šeš­kai tik­rai la­bai mėgs­ta žu­vį. Nors, grei­čiau­siai, dar la­biau mėgs­ta žve­jo at­si­vež­tus pie­tus, ypač deš­re­lę. Jei tik trum­pam pa­lie­ki sa­vo mais­tą be prie­žiū­ros, la­bai di­de­lė ti­ki­my­bė, kad spė­si pa­ma­ty­ti tik nu­bė­gan­čio žvė­re­lio uo­de­ga.

Žie­mą, jei pa­lie­ki žve­jy­bos lai­mi­kį ant le­do, daž­nai bū­na, kad grį­žęs ran­di tik la­pės pė­du­tes – lyg pa­dė­ką už pi­gų mais­tą (juo­kia­si). O kar­tą žve­jo­jau ant kiau­nės ta­ko. Tai varg­še­lė tu­pė­jo krū­me ša­lia ma­nęs tol, kol aš at­si­sto­jau ir paė­jau ke­lis met­rus į šo­ną. Tuo­met ji, lyg cir­ko ak­ro­ba­tas, šo­ki­nė­da­ma per ma­no daik­tus nu­bė­go to­liau sa­vais ke­liais. To­kios aki­mir­kos gam­to­je vis trau­kia ir trau­kia at­gal.

– Kas iš tie­sų yra spor­ti­nė žūk­lė? Ar vi­si ga­li tap­ti žve­jais-spor­ti­nin­kais?

– Spor­ti­nė žūk­lė (šiuo konk­re­čiu at­ve­ju kal­bu apie spor­ti­nę žūk­lę plū­di­ne meš­ke­re) yra ne olim­pi­nė spor­to ša­ka, ku­rios tiks­las – ne tik siek­ti spor­ti­nių re­zul­ta­tų, bet ska­tin­ti gam­tos sau­go­ji­mą, rek­rea­ci­nę veik­lą. Tuo ga­li už­siim­ti vi­si – nuo ma­žo vai­ko iki gar­baus am­žiaus se­no­lio, ne­pai­sant to, vy­ras tai ar mo­te­ris. Gal­vo­jant apie var­žy­bas, svar­bu tu­rė­ti bent mi­ni­ma­lius rei­ka­la­vi­mus ten­ki­nan­čią įran­gą, su­si­pa­žin­ti su var­žy­bų tai­syk­lė­mis.

Spor­ti­nės žūk­lės tiks­las – var­žy­bo­se pa­gau­ti kuo dau­giau žu­vies, skai­čiuo­jant bend­rą jos svo­rį. Spor­ti­nin­kai pa­pras­tai su­skirs­to­mi į zo­nas, o zo­nos – į sek­to­rius. Ku­ris ten­ka ku­riam žve­jui, paaiš­kė­ja bur­tų ke­liu.

– Kaip daž­nai Šiau­liuo­se ar ap­link mies­tą ga­li­ma iš­vys­ti spor­ti­nės žūk­lės var­žy­bas?

– Yra ke­lios kas­me­ti­nės var­žy­bos. Vie­nos ži­no­miau­sių vyks­ta rug­sė­jo mė­ne­sį, Šiau­lių die­nų me­tu. Jos or­ga­ni­zuo­ja­mos Talk­šos eže­re, kur mė­gė­jai ir pro­fe­sio­na­lai run­gia­si at­ski­ro­se ka­te­go­ri­jo­se. Taip pat pa­vie­niai spor­ti­nin­kai en­tu­zias­tai va­sa­rą or­ga­ni­zuo­ja var­žy­bas, kur ga­li da­ly­vau­ti vi­si no­rin­tys. Kar­tais Šiau­liuo­se vyks­ta ir Lie­tu­vos spor­ti­nės žūk­lės čem­pio­na­to eta­pai.

– Ko­kio­mis for­mo­mis (pa­vyz­džiui, kū­no, pro­to, iš­tver­mės ir pan. tre­ni­ra­vi­mas) pa­si­reiš­kia spor­tas žūk­lė­je?

– Daug kas ke­lia klau­si­mą, ar šią veik­lą ap­skri­tai ga­li­ma va­din­ti spor­tu. Taip ma­nan­tiems, at­sa­ky­čiau re­to­riš­kai – jei rei­ka­lin­gos nuo­la­ti­nės ali­nan­čios tre­ni­ruo­tės, kū­no, pro­to ir ži­nių la­vi­ni­mas, spe­cia­li įran­ga, jei vis­kas vyks­ta sie­kiant konk­re­taus tiks­lo, tai kaip ki­taip dar vi­sa tai pa­va­din­ti, jei ne spor­tu? Spor­ti­nė­je žūk­lė­je, pir­miau­sia, rei­kia mi­ni­ma­lių ži­nių ir su­ge­bė­ji­mų gau­dy­ti žu­vį. Ta­da, kai jau pra­moks­ta­ma žve­jo­ti, pra­si­de­da gi­li­ni­ma­sis į skir­tin­gų žu­vų įpro­čius, mai­ti­ni­mo­si ypa­tu­mus. Dar vė­liau – su­ge­bė­ji­mas pa­žin­ti van­dens tel­ki­nį, žu­vies pri­klau­so­my­bę nuo esa­mų są­ly­gų. Ži­no­ma, vi­sa tai pa­sie­kia­ma tik il­gų ir se­ki­nan­čių tre­ni­ruo­čių me­tu (šyp­so­si).

Kai spor­ti­nin­kas jau bū­na pa­si­ren­gęs pro­tiš­kai, pra­si­de­da kū­no ruo­ši­mas: reak­ci­ja, su­ge­bė­ji­mas grei­tai keis­ti ma­sa­lą ir at­ka­bin­ti lai­mi­kį, tiks­liai pa­tiek­ti ma­sa­lą žu­viai taip, kaip ji tą die­ną no­ri, su­ge­bė­ji­mas iš­lai­ky­ti dė­me­sį vi­są var­žy­bų lai­ką. Klau­sia­te, kuo tu­ri pa­si­žy­mė­ti žve­jys spor­ti­nin­kas? Ma­nau, di­de­le iš­tver­me, su­ge­bė­ji­mu su­kon­cent­ruo­ti dė­me­sį, grei­ta reak­ci­ja.

– Su­kur­ta ne­ma­žai ko­me­di­jų, kaip vy­rai iš­si­ruo­šia į „žve­jy­bą“, bet žu­vies ne­pa­gau­na, nes ne tai jiems rū­pi... Koks iš tie­sų yra žve­jo gy­ve­ni­mas – tik­ra vy­riš­ka drau­gys­tė, aist­ra žu­vims, deg­ti­nės bu­te­liui ar poil­sis nuo žmo­nų?

– Kiek­vie­nas iš mū­sų į žūk­lę žiū­ri­me skir­tin­gai. Ir, ma­nau, kiek­vie­nas sa­vaip yra tei­sus. Gai­la, bet tarp mū­sų dar daug yra to­kių žve­jų, ku­rie į ma­lo­nu­mą žiū­ri kaip į mais­to šal­ti­nį. De­ja. Kol toks po­žiū­ris ne­si­keis, tol tik­rai mū­sų van­de­ny­se ne­pra­dės dau­gė­ti žu­vies. O ir pa­ti žūk­lė ne­teiks mums vis dau­giau džiaugs­mo.

Ir jau ne­kal­bu apie vers­li­nę žūk­lę vi­daus van­dens tel­ki­niuo­se, kas iš­si­vys­čiu­sio­se pa­sau­lio ša­ly­se iš vi­so pro­tu ne­su­vo­kia­ma. To­kia veik­la, ma­no su­pra­ti­mu, yra tas pa­ts, kas me­džio­ti žvė­ris su ar­ti­le­ri­ja ar pa­si­sta­čius kul­kos­vai­dį. Grįž­tant prie žve­jy­bos tiks­lo, ma­nau, di­džia­jai da­liai iš mū­sų, ser­gan­čių šia „li­ga“, svar­biau­sia yra bu­vi­mas su drau­gais, pro­ti­nis poil­sis ir su­si­lie­ji­mas su gam­ta. Juk vi­sa­pu­siš­kos har­mo­ni­jos pa­jau­ti­mas yra pe­nas tiek kū­nui, tiek sie­lai. O anek­do­tai apie žve­jy­bą (mįs­lin­gai šyp­so­si), gal da­lis tie­sos juo­se ir yra...

– Ne­re­tai ten­ka ma­ty­ti, kaip, van­dens tel­ki­niams vos už­si­trau­kus le­du, be­bai­miai žve­jai li­pa ant le­do ir ri­zi­kuo­ja sa­vo gy­vy­be dėl po­ros žu­ve­lių. Ko­dėl?

– Prie­žas­čių, ko­dėl žmo­nės ri­zi­kuo­ja, ma­nau, yra la­bai daug. Pa­vyz­džiui, ant to va­di­na­mo­jo pir­mo­jo le­do, tik­rai ge­riau kim­ba žu­vis. Bet ar ji ver­ta ri­zi­kos? Ma­nau, kad ne. Tad di­džiau­sią pro­ble­mą ma­tau žmo­nių prio­ri­te­tų su­si­skirs­ty­me. Žve­jai, gal­vo­da­mi tik apie sa­ve ir sa­vo ma­lo­nu­mų ten­ki­ni­mą, ne­re­tai iš tie­sų ne­su­vo­kia, kuo ri­zi­kuo­ja. Jie ne­gal­vo­ja apie pa­sek­mes, apie šei­mą ir ar­ti­muo­sius. Tur­būt klai­din­ga per daug pa­si­ti­kė­ti sa­vi­mi ir ma­ny­ti, kad jei vie­ną kar­tą vis­kas ge­rai bai­gė­si, tai ir ki­tą kar­tą pa­vyks. De­ja, nors žve­jy­ba – ne krep­ši­nis, ka­muo­lys ir čia ga­li bū­ti ap­va­lus.

– Vai­dai, mi­nė­jo­te, kad yra to­kių žve­jų, ku­rie į žve­jy­bą žiū­ri kaip į mais­to šal­ti­nį. Bet ne­re­tai ten­ka ma­ty­ti, kaip žve­jys, pa­ga­vęs lai­mi­kį, čia pat jį ir pa­lei­džia. Ko­dėl taip el­gia­ma­si?

– Kuo dau­giau bus taip ma­nan­čių, tuo bus ge­riau mums vi­siems. Praė­jo tie lai­kai, kai va­žiuo­da­vo­me į žve­jy­bą ieš­ko­ti mais­to. Ga­liau­siai, su­dė­ki­me vi­sas žve­jy­bos iš­lai­das ir su­pra­si­me, kad pa­gau­ta žu­vis tam­pa auk­si­ne. Tad žve­jy­ba tu­rė­tų bū­ti ne mais­to šal­ti­nis, bet re­lak­sa­ci­ja ir har­mo­ni­ja su gam­ta.

Aš džiau­giuo­si už tuos žve­jus, ku­rie, pa­ga­vę žu­vį, ją pa­lei­džia. Reiš­kia, to­kie žmo­nės gy­ve­na ne tik šia die­na, jie su­pran­ta, kad mū­sų vai­kai ir anū­kai no­rės džiaug­tis to­kiais pat ma­lo­nu­mais. Rei­kia ti­kė­tis, kad bė­gant lai­kui ir mes ga­lė­si­me ly­gin­tis su Šve­di­ją ar Suo­mi­ją, kad ne­be­rei­kės ten vyk­ti ir mo­kė­ti di­džiu­lius pi­ni­gus, no­rint pa­jaus­ti tik­ros žūk­lės ma­lo­nu­mą.

– Jū­sų pa­ste­bė­ji­mai, kas pa­de­da žve­jams iš­ti­sas va­lan­das kiurk­so­ti žie­mą ant le­do ir ne­su­šal­ti? Kur to­kio už­si­grū­di­ni­mo pa­slap­tis?

– Į šį klau­si­mą ga­liu at­sa­ky­ti la­bai rim­tai ir pa­pras­tai – tie­siog tin­ka­mi rū­bai, tin­ka­ma ava­ly­nė. O rū­bų ar ba­tų su­kur­ta la­bai daug, svar­bu at­si­žvelg­ti į sa­vo pi­ni­gi­nės sto­rį ir ži­no­ti, ko iš tie­sų no­ri. Be grū­di­ni­mo­si, ži­no­ma, iš­kęs­ti žie­mos spei­gus taip pat ga­li ne­pa­vyk­ti. Žve­jai pra­si­ta­ria, kad net tie, ku­rie jau daug me­tų žve­jo­ja ant le­do, pir­mo­se žve­jy­bo­se skun­džia­si – vė­so­ka. Bet po ke­lių grū­di­ni­mo­si tre­ni­ruo­čių, or­ga­niz­mas pri­pran­ta.


Sportas – sveikata: tik skambus žodžiai ar šventa tiesa?

Min­dau­gas MAL­CE­VI­ČIUS
min­dau­gas.malcevicius@splius.lt

Dažnai var­to­ja­mas po­sa­kis – spor­tas yra svei­ka­ta – jau nie­ko ne­bes­te­bi­na. Bet ar tik­rai spor­tas vi­suo­met yra pa­ts tie­siau­sias ke­lias į il­gaam­žiš­ku­mo paieš­kas ir re­tus vi­zi­tus pas gy­dy­to­jus? Spe­cia­lis­tai pa­ste­bi, kad, dar prieš ruo­šiant kū­ną di­des­niam nei įpras­ta fi­zi­niam krū­viui, itin svar­bu su­ba­lan­suo­ti mi­ty­bą. Bet ar­tė­jant di­džio­sioms me­tų šven­tėms, ri­zi­ka per­ver­tin­ti sa­vo jė­gas prie vai­šių sta­lo – dar di­des­nė. Tad ką da­ry­ti – rink­tis die­tą, spor­to klu­bą ar ug­dy­ti va­lią, kad ne­tap­tu­me šven­čių įkai­tais?

No­rint nu­mes­ti svo­rio ar pa­to­bu­lin­ti fi­gū­rą, neuž­ten­ka vien tre­ni­ruo­čių spor­to sa­lė­je. Pir­miau­sia rei­kė­tų „už­kur­ti“ me­džia­gų apy­kai­tą tei­sin­ga mi­ty­ba.

 Global Panorama nuotr.

Spor­tuo­ti tik tin­ka­mai pa­ruo­šus or­ga­niz­mą

Spor­to klu­bo spe­cia­lis­tas Vi­ta­li­jus, ko­men­tuo­da­mas sa­vait­raš­čio „Šiau­liai plius“ klau­si­mą, kas yra svar­biau – svei­kai mai­tin­tis, lai­ky­tis die­tų, o gal spor­tuo­ti, sa­ko, kad spor­tas tik­rai nė­ra tas ark­liu­kas, nuo ku­rio pra­si­de­da svei­ka­tos pi­ra­mi­dė. „Pir­miau­sia, ką rei­kė­tų pa­da­ry­ti ruo­šian­tis spor­tuo­ti, tai „už­si­kur­ti“ me­džia­gų apy­kai­tą“, – sa­ko pa­šne­ko­vas.

Nors jis pri­pa­žįs­ta, kad tin­ka­mai spor­tuo­jant or­ga­niz­mui su­tei­kia­ma ne­gin­čy­ti­na nau­da, at­krei­pia dė­me­sį, kad ga­li bū­ti ir at­virkš­čiai, mat fi­zi­nis krū­vis yra rim­tas iš­šū­kis ne­pa­si­ruo­šu­siam or­ga­niz­mui. Jei pra­de­da­ma spor­tuo­ti iš­kart po val­gio ar­ba val­gant ne­tin­ka­mus pro­duk­tus, vi­si or­ga­niz­mo pro­ce­sai su­lė­tė­ja. To­dėl sie­kia­mo re­zul­ta­to ga­li taip ir nesu­lauk­ti. „Ly­gi­nant spor­tą ir mais­tą, ži­no­ma, kad mais­tas yra pir­mo­je vie­to­je“, – įsi­ti­ki­nęs Vi­ta­li­jus.

Šių die­nų pra­keiks­mas – „sto­vin­tis“ skran­dis

Įvai­riuo­se dis­ku­si­jų fo­ru­muo­se ga­li­ma ras­ti ne vie­ną dve­jo­nę, ar su­ba­lan­suo­ta mi­ty­ba, kal­bant apie svei­ką kū­ną, ap­skri­tai nė­ra per­ver­ti­na­ma. Nuo­mo­nės nuo­mo­nė­mis, bet tre­ne­riai, svei­kos mi­ty­bos ži­no­vai at­krei­pia dė­me­sį į di­džiau­sius šių die­nų pa­vo­jus. Vie­nas jų – dar­bo po­bū­dis. Vis dau­giau žmo­nių dir­ba „sė­di­mus“ dar­bus, kas, spe­cia­lis­tų tei­gi­mu, tie­siog įpa­rei­go­ja tin­ka­mai mai­tin­tis.

Nu­mo­jus ran­ka į to­kius ra­gi­ni­mus, tei­gia­ma, kad ne­ma­lo­nius po­jū­čius pir­miau­sia tu­rė­tų pa­jus­ti skran­dis. Jei žmo­gus val­go re­tai, jo skran­dis „sto­vi“, t. y., su­virš­ki­nęs gau­tą mais­tą, lau­kia ki­tos siun­tos. Kai to­kie mai­ti­ni­mo­si įpro­čiai tam­pa gy­ve­ni­mo da­li­mi, pra­si­de­da ne­ma­lo­ni gran­di­ni­nė reak­ci­ja: pra­stė­ja žmo­gaus sa­vi­jau­ta, su­trin­ka virš­ki­ni­mo sis­te­ma, bend­ra me­džia­gų apy­kai­ta ir pa­na­šiai.

Ar man jau lai­kas keis­ti mi­ty­bos įpro­čius?

Mi­ty­bos spe­cia­lis­tai juo­kia­si, kad ge­riau­siai at­sa­ky­ti į šį klau­si­mą ga­li veid­ro­dis. At­sis­to­jus prieš jį, ne vie­nam pa­si­da­ro aiš­ku – priei­tas liep­to ga­las ar dar ne. Tie­sa, ne­bū­ti­na veid­ro­dy­je iš­vys­ti per kel­nių dir­žą nu­dri­bu­sį pil­vą ar į marš­ki­nių ran­ko­vę ne­be­tel­pan­tį ge­ro (o gal tei­sin­giau – blo­go ir ne­svei­ko) gy­ve­ni­mo liu­di­nin­ką – at­lie­ka­mą rie­ba­lą. Spe­cia­lis­tai pa­žy­mi, kad vie­nas svar­biau­sių in­di­ka­to­rių, ro­dan­čių, ar jau lai­kas keis­ti mi­ty­bos įpro­čius ir per­ženg­ti spor­to sa­lės slenks­tį, yra žmo­gaus vei­das.

Jei vei­do oda rie­bi, tai žmo­gų ka­muo­ja vie­no­kios pro­ble­mos (gal su­tri­ku­si ke­pe­nų ar tul­žies veik­la). Ki­to­kios jos bus, jei­gu vei­das, pa­vyz­džiui, yra sau­sas, oda su­bliuš­ku­si. Pas­te­bė­jus to­kius po­žy­mius, ga­li­ma da­ry­ti prie­lai­dą, kad or­ga­niz­mui trūks­ta skys­čių. „Spe­cia­lis­tams žmo­gaus vei­das ne­ma­žai ga­li su­teik­ti in­for­ma­ci­jos ir apie są­na­rių pro­ble­mas, kak­lo, nu­ga­ros skaus­mų prie­žas­tis ir pan.“, – tei­gia spor­to klu­be dir­ban­tis Vi­ta­li­jus.

Jo ma­ny­mu, at­sa­ky­mų į klau­si­mą, ar jau lai­kas keis­ti mi­ty­bos įpro­čius, pra­dė­ti dau­giau ju­dė­ti, ga­li duo­ti ir lie­muo. Jei šio apim­tis pa­sie­kia vie­no met­ro žy­mą – tai tu­rė­tų bū­ti dar vie­nas rim­tas spy­ris kaž­ką sa­vo gy­ve­ni­me keis­ti.

Kiek­vie­no or­ga­niz­mas tu­ri sa­vi­tą lai­ko ma­ta­vi­mą

Bet tiek svei­kos gy­ven­se­nos spe­cia­lis­tai, tiek tre­ne­riai įspė­ja – nei die­ta, nei re­gu­lia­rus spor­ta­vi­mas dar ne­reiš­kia, kad po­ky­čiai įvyks vos per sa­vai­tę. No­rint tin­ka­mai „įsi­bė­gė­ti“, rei­kia ma­žiau­siai še­šių sa­vai­čių. Aiš­ku, išim­čių ga­li bū­ti, t. y. aki­vaiz­džiai ma­to­mi re­zul­ta­tai ga­li džiu­gin­ti ir grei­čiau. Bet tik tuo­met, kai žmo­gus sa­vi­mi su­si­rū­pi­na lai­ku, kai pro­tin­gai įver­ti­na bend­rą sa­vi­jau­tą ir ima­si po­ky­čių.

„Kiek te­ko pa­ste­bė­ti, vis­kas pri­klau­so nuo pa­ties žmo­gaus – vie­nam la­bai ne­blo­gi re­zul­ta­tai pa­si­ro­do jau po sa­vai­tės, o ki­tam pri­rei­kia kur kas dau­giau lai­ko, kar­tais net iki me­tų“, – sa­ko Vi­ta­li­jus.


Sporto lažybos: įdomesnės varžybos, pajamų šaltinis ar kilpa ant kaklo?

Min­dau­gas MAL­CE­VI­ČIUS
min­dau­gas.malcevicius@splius.lt

Ste­bint var­žy­bas, jų baig­tis vi­suo­met int­ri­guo­ja, tad sir­ga­liai jau nuo se­niau­sių lai­kų ker­ta ran­kom – spė­ja re­zul­ta­tą dar ne­si­bai­gus įvy­kiams. Yra ša­lių, kur ban­dy­mai su­gau­ti sėk­mės paukš­tę, pa­vyz­džiui, spė­jant žir­gų lenk­ty­nių baig­tį, vyks­ta de­šimt­me­čius. Lie­tu­vo­je to­kia lais­va­lai­kio lei­di­mo for­ma dar ke­lia įvai­rių bai­mių. Tačiau lažybų bendrovės „TonyBet“ konsultantas Vytautas Kačerauskas pa­ste­bi, kad spor­to la­žy­bos sa­vai­me nė­ra blo­gis, net prie­šin­gai – di­di­na su­si­do­mė­ji­mą spor­tu. „Svar­biau­sia, tu­ri bū­ti aiš­kios pa­ties lo­šė­jo nu­si­sta­ty­tos ri­bos, t. y. rei­kė­tų la­žin­tis tik iš „lais­vų“ pi­ni­gų“, – įspė­ja la­žy­bų ži­no­vas.

Kiek­vie­na ša­lis ar vie­to­vė tu­ri sa­vo tra­di­ci­jas – vie­nur dau­giau­sia lo­šė­jų su­trau­kia fut­bo­las, ki­tur žir­gų ar kur­tų lenk­ty­nės.

John ATHAYDE nuotr.

– Ka­zi­no, lo­ši­mo au­to­ma­tai, įvai­rios lo­te­ri­jos... ir spor­to la­žy­bos. Tiek vie­nur, tiek ki­tur funk­cio­nuo­ja pi­ni­gai, bet ar yra čia ko­kių es­mi­nių skir­tu­mų?

– Kaž­kiek, tur­būt, ski­ria­si au­di­to­ri­jos. Bent jau kal­bant apie ti­pi­nius klien­tus. Ti­pi­nis lo­te­ri­jų klien­tas re­tu at­ve­ju bus ir la­žy­bų punk­tų ar ka­zi­no lan­ky­to­jas.

Ski­ria­si, ma­tyt, ir tiks­lai: vie­nur yra „lai­mės paukš­tės gau­dy­mas“ ir lai­ko lei­di­mas su azar­to do­ze (ka­zi­no ir lo­ši­mo au­to­ma­tai), ki­tur – ban­dy­mas už ma­žą mo­kes­tį nu­si­pirkt sva­jo­nę (lo­te­ri­jos). Na, o be­si­la­ži­nan­tys ne­re­tai no­ri pa­si­tik­rin­ti sa­vo ži­nias, ge­bė­ji­mą ope­ruo­ti tu­ri­ma in­for­ma­ci­ja bei pro­gno­zuo­ti spor­to su­si­ti­ki­mų ei­gą.

– Skep­ti­kai kal­ba, kad daž­ną apa­ki­na ne­ti­kė­ta sėk­mė la­žy­bų punk­te lai­mė­jus di­de­lį sta­ty­mą. Esą tuo­met ne­be­gai­li­ma pi­ni­gų ir toks žmo­gus ga­li tu­rė­ti rim­tų fi­nan­si­nių sun­ku­mų, nes at­si­ran­da pri­klau­so­my­bė. Kiek ta­me tie­sos?

– Taip, azar­ti­niai lo­ši­mai yra ne vien pra­mo­ga – kai ku­riems žmo­nėms jie virs­ta itin ne­ma­lo­nia naš­ta. Kal­bu apie tuos, ku­rie su­ser­ga lu­do­ma­ni­ja (pri­klau­so­my­be azar­ti­niams lo­ši­mams – aut. pa­st.). Ta­čiau to­kiais at­ve­jais, grei­čiau­siai, la­biau nu­ken­čia ne pa­tys lo­šė­jai, o jų ar­ti­mie­ji. Kar­tais pro­ble­mos dėl lo­ši­mų ve­da prie nu­si­kals­ta­mos veik­los ar sa­vi­žu­dy­bių, to­dėl ši pro­ble­ma to­kia jaut­ri.

Bet lo­šė­jas pri­va­lo bū­ti at­sa­kin­gas už sa­vo veiks­mus, nu­si­sta­ty­ti ri­bas. Iš ki­tos pu­sės, yra azar­ti­nių lo­ši­mų or­ga­ni­za­to­riai, ku­rie pri­va­lo su­da­ry­ti są­ly­gas to­kiems klien­tams sa­ve ap­ri­bo­ti (nuo li­mi­tų įve­di­mo iki vi­siš­ko priei­gos už­drau­di­mo). Pa­vyz­džiui, bend­ro­vė „To­ny­Bet“, vos pra­dė­ju­si veik­lą, ini­ci­ja­vo ir su­kū­rė pro­jek­tą „Ne­be­no­riu loš­ti“ (www.ne­be­no­riu-los­ti.lt), ku­rį da­bar pa­lai­ko Lo­ši­mų prie­žiū­ros tar­ny­ba prie LR Fi­nan­sų mi­nis­te­ri­jos.

– Ko­kias di­džiau­sias klai­das da­ro spor­to la­žy­bų mė­gė­jai?

– Ne­tin­ka­mai įver­ti­na ri­zi­ką, ieš­ko ga­ran­ti­jų, kur jų nė­ra ir ne­ga­li bū­ti. Ma­žas koe­fi­cien­tas reiš­kia di­de­lę ti­ki­my­bę, ta­čiau jo­kiu bū­du nie­ko ne­ga­ran­tuo­ja. Daž­nai pa­mirš­ta­ma, jog „ka­muo­lys ap­va­lus“ ir spor­te bū­na staig­me­nų.

Dar vie­na daž­niau­siai pa­si­tai­kan­ti klai­da – emo­ci­jų įtrau­ki­mas. Kal­bu apie sta­ty­mus už mėgs­ta­mą ko­man­dą ar prieš jos di­džiau­sius var­žo­vus. To­kie sta­ty­mai kar­tais tu­ri tik no­ru iš­reikš­tą emo­ci­nį pa­grin­dą, t. y. „no­riu, kad ma­no ko­man­da lai­mė­tų“ ar­ba „no­riu, kad ma­no ko­man­dos prie­šai pra­lai­mė­tų“.

Dar yra spor­to en­tu­zias­tai, ku­rie sta­to už „ži­no­mus“ var­dus. Jiems ne­la­bai rū­pi nau­jie­nos, ap­lin­ky­bės, rea­lios ga­li­my­bės, jie tie­siog ži­no tam tik­ras pa­var­des ar pa­va­di­ni­mus ir ma­no, jog to už­teks, kad lai­mė­tų la­žy­bo­se. Kar­tą ar du – taip, ta­čiau il­gai­niui, sta­tant vien už fa­vo­ri­tus, lai­mė­ti yra sun­ku.

Pa­na­šia klai­da ga­li­ma lai­ky­ti ir sau­sos sta­tis­ti­kos in­terp­re­ta­vi­mą. Mat po­zi­ci­ja tur­ny­ri­nė­je len­te­lė­je ne vi­sa­da le­mia nu­si­tei­ki­mą ar rea­lų pa­jė­gu­mą tam tik­ra­me su­si­ti­ki­me.

– Ko­kie žmo­nės daž­niau­siai atei­na sta­ty­ti sa­vo pi­ni­gus – tik­ri spor­to ži­no­vai ar tie­siog tie, ku­rie mėgs­ta ri­zi­ką, azar­tą?

– La­bai įvai­rūs: ir spor­to ži­no­vai, ir mėgs­tan­tys ri­zi­ką bei azar­tą, ir sie­kian­tys pra­tur­tė­ti. Ski­ria­si jų so­cia­li­nis sluoks­nis. To­dėl ski­ria­si sta­ty­mų po­bū­dis, sta­to­mos su­mos.

– Ar įma­no­ma per­pras­ti lo­ši­mų sis­te­mą ir iš­mok­ti lai­mė­ti, t. y. tap­ti pro­fe­sio­na­lu, gal net už­si­dirb­ti? O gal, kaip ti­kė­jo dar se­no­vės grai­kai, spė­ji­mo re­zul­ta­tai pri­klau­so tik nuo die­vų va­lios?

– Už­dirb­ti iš la­žy­bų įma­no­ma, bet ne­leng­va. No­rint tap­ti pro­fe­sio­na­liu lo­šė­ju, šiam už­siė­mi­mui rei­kia skir­ti la­bai daug lai­ko ir ener­gi­jos – in­for­ma­ci­jos ieš­ko­ji­mui, jos ap­do­ro­ji­mui ir spren­di­mų da­ry­mui. Tuo­met dar pri­si­de­da dis­cip­li­na (pa­vyz­din­gas tu­ri­mų lė­šų val­dy­mas). Ir tik ta­da – mal­dos die­vams (juo­kia­si). La­žy­bų bend­ro­vės skai­čiuo­ja ti­ki­my­bes ir jas iš­reiš­kia pro­cen­tais. Ka­dan­gi kas­dien vyks­ta la­bai daug įvy­kių, vaikš­to di­de­li in­for­ma­ci­jos bei pi­ni­gų kiekiai, koe­fi­cien­tai ga­li kis­ti. Pro­fe­sio­na­lai sie­kia iš­nau­do­ti sa­vo ži­nias, pa­skai­čia­vi­mus ir ban­do at­lik­ti sta­ty­mus pa­lan­kiau­sio­mis są­ly­go­mis. Ki­taip ta­riant, jų dar­bas – įžvelg­ti ver­tę la­žy­bų bend­ro­vės su­da­ry­to­je pa­siū­lo­je.

– Vis dėlto ar spor­to la­žy­bos – dėl pi­ni­gų, ar to­dėl, kad pa­sta­čius nors ir ne­di­de­lę pi­ni­gų su­mą, sirg­ti už sa­vo my­li­mą ko­man­dą kur kas sma­giau?

– Skir­tin­gi žmo­nės, skir­tin­gi po­rei­kiai, skir­tin­gi sie­kiai. Sta­tan­tys dėl pi­ni­gų, il­giau ana­li­zuo­ja die­nos pa­siū­lą ir iš­si­ren­ka ke­lis įvy­kius. Ži­no­ma, ski­ria­si in­ves­tuo­ja­mos su­mos. Kaž­kas pa­si­ren­ka ma­žes­nę su­mą ir di­des­nę ri­zi­ką, ki­ti ren­ka­si ma­žes­nę ri­zi­ką ir at­lie­ka vie­ne­ti­nius sta­ty­mus stam­bes­nė­mis su­mo­mis. Vie­na­reikš­miš­ko at­sa­ky­mo, ar žmonės dažniau lažinasi dėl pinigų, ar dėl azarto, tikrai nėra.

– Ne­są­ži­nin­gas spor­ti­nin­kų žai­di­mas, t. y. iš anks­to su­pla­nuo­tas re­zul­ta­tas. Tai la­biau ken­kia la­žy­bų or­ga­ni­za­to­riui ar žmo­gui, ku­ris ri­zi­kuo­ja sa­vo pi­ni­gais?

– Ken­kia vi­siems, ku­rie apie tai ne­ži­no. Ne­są­ži­nin­gas žai­di­mas daž­niau­siai yra ža­lin­gas bend­ro­vėms. Juk bū­tent pa­sta­ro­sios ir tu­ri iš­mo­kė­ti lai­mė­ji­mus tiems, ku­rie sta­tė ži­no­da­mi bū­si­mą su­si­ti­ki­mo baig­tį. Dar iki šiol ga­jus mi­tas, kad tai bend­ro­vės re­ži­suo­ja ar per­ka rung­ty­nes. Taip nė­ra. La­žy­bų bend­ro­vės yra silp­no­ji pu­sė, ku­ri tu­ri iš­mo­kė­ti lai­mė­ji­mus as­me­nims, pa­si­nau­do­ju­siems ne­są­ži­nin­gais spor­ti­nin­kais.

Tokie nešvarūs susitarimai  ken­kia ir pa­čiam spor­tui. Ne vel­tui UE­FA in­ves­tuo­ja mil­ži­niš­kas su­mas ir bend­ra­dar­biau­ja su in­for­ma­ci­jų tech­no­lo­gi­jų, la­žy­bų bend­ro­vė­mis, siek­da­ma nu­sta­ty­ti to­kius at­ve­jus. Tik griež­tos san­kci­jos ir rea­lios baus­mės or­ga­ni­za­to­riams ga­li pa­dė­ti atei­ty­je iš­veng­ti to­kių ne­gra­žių da­ly­kų.

– Ko­kios spor­to ša­kos su­lau­kia dau­giau­siai su­si­do­mė­ji­mo, sta­ty­mų?

– Lie­tu­vo­je, be jokios abejonės, krep­ši­nis. Di­džio­jo­je pa­sau­lio da­ly­je – fut­bo­las. Ame­ri­ko­je – ame­ri­kie­tiš­kas fut­bo­las. Ži­no­ma, yra spe­ci­fi­nių ša­lių, ku­rios tu­ri sa­vo vie­ti­nius die­vu­kus ar ypa­tin­gai daug dė­me­sio su­trau­kian­čius spor­to ren­gi­nius, to­dėl ne­ga­li­ma vie­na­reikš­miš­kai teig­ti, kad vi­sa­me pa­sau­ly­je spor­to ka­ra­lius – fut­bo­las – ka­ra­liau­ja ir pa­gal sta­ty­mų kie­kį.

– Ko­kias di­džiau­sias pi­ni­gų su­mas ga­li­ma lai­mė­ti, ko­kias – pra­loš­ti?

– La­žy­bų bend­ro­vės nu­sta­to mi­ni­ma­laus sta­ty­mo bei mak­si­ma­laus lai­mė­ji­mo bi­lie­tui su­mas. Ta­čiau įsi­gy­ti ga­li­ma ne­ri­bo­tą lošimo bilietų kie­kį. To­dėl teo­riš­kai ga­li­ma lai­mė­ti la­bai di­de­lę su­mą. Prak­ti­ko­je yra kiek ki­taip, t. y. bend­ro­vė tu­ri sau­gik­lius, to­dėl prii­ma sta­ty­mus, ver­tin­da­ma ri­zi­ką su min­ti­mi, kad pro­gno­zuo­ja­mas lai­mė­ji­mas ga­li iš­ke­liau­ti iš bend­ro­vės ka­sos.

Pra­loš­ti ga­li­ma tiek, kiek kiek­vie­nas žmo­gus ga­li sau leis­ti pra­loš­ti. Pa­si­kar­to­siu, kad ne­rei­kia ri­zi­kuo­ti pi­ni­gais, ku­rie skir­ti ne pra­mo­goms.


Maisto papildai – tamsioji Mėnulio pusė?

Min­dau­gas MAL­CE­VI­ČIUS
min­dau­gas.malcevicius@splius.lt

Mais­to pa­pil­dų, ypač pre­kiau­ja­mų ne­le­ga­liai, įsi­gi­ji­mas ir var­to­ji­mas – lyg ru­siš­kos ru­le­tės žai­di­mas, ri­zi­kuo­jant sa­vo gy­vy­be. Bent taip sa­ko kai ku­rie spe­cia­lis­tai ir žmo­nės, pa­niš­kai bi­jan­tys šių pre­pa­ra­tų. Bet mais­to pa­pil­dų ša­li­nin­kai, be jų neį­si­vaiz­duo­jan­tys tiek sa­vo spor­ti­nės veik­los, tiek ap­skri­tai pil­na­ver­čio gy­ve­ni­mo, at­ker­ta, kad to­kios bai­mės – nie­kuo ne­pag­rįs­tos. Esą žmo­nėms reik­tų sau­go­tis ne nuo šių pre­pa­ra­tų, o nuo sa­vo kvai­lu­mo.

Mais­to pa­pil­dų pre­kiau­to­jai juo­kia­si, kad jiems iš sa­vo klien­tų ten­ka iš­girs­ti pra­šy­mų duo­ti ką nors, kas „ve­ža“. Bet spe­cia­lis­tai at­krei­pia dė­me­sį – pir­miau­sia bū­ti­na iš­siaiš­kin­ti, kas iš tie­sų tin­ka konk­re­čiam žmo­gaus or­ga­niz­mui.

Autoriaus nuotr.

Bai­mės akys di­de­lės, o ži­nių – trū­ku­mas

Apie mais­to pa­pil­dus jau ku­ris lai­kas sklan­do ne­ma­žai įvai­rių mi­tų. At­sa­ky­da­mas į klau­si­mą, tai kam jie skir­ti, so­li­džią tre­ne­rio dar­bo pa­tir­tį su­kau­pęs, o da­bar šių pro­duk­tų ži­no­vu jau de­šimt­me­tį sa­ve va­di­nan­tis Ro­lan­das Re­mei­kis sa­ko, kad mais­to pa­pil­dai skir­ti vi­siems žmo­nėms.

„Svar­biau­sia, kad žmo­nės iš tik­rų­jų tvir­tai ži­no­tų, kas sle­pia­si po žo­džiais „mais­to pa­pil­dai“. Vis dėl­to ne­re­tai nu­tin­ka taip, kad ark­lys yra pa­va­di­na­mas ve­ži­mu ar at­virkš­čiai. Pa­vyz­džiui, dau­ge­lis šven­tai ti­ki, kad šie pro­duk­tai skir­ti tik kul­tū­ris­tams. Ar­ba, kad mais­to pa­pil­dai yra vais­tai“, – tei­gia pa­šne­ko­vas ir pri­du­ria – mais­to pa­pil­dai yra ne kas ki­ta, kaip tos pa­čios nau­din­go­sios mais­ti­nės me­džia­gos, ku­rias kiek­vie­nas gau­na per mais­tą. Taip pat ir au­ga­li­nės kil­mės ekst­rak­tai, tu­rin­tys ma­žes­nį ar di­des­nį po­vei­kį žmo­gaus or­ga­niz­mui.

„Bet su­var­to­jęs grei­tai pa­si­sa­vi­na­mus mais­to pa­pil­dus, bal­ty­mus, ami­no rūgš­tis ar ki­tas or­ga­niz­mo at­si­sta­ty­mui rei­ka­lin­gas me­džia­gas žmo­gus į or­ga­niz­mą įsi­sa­vi­na ne­pa­ly­gi­na­mai grei­čiau, nei tai pa­da­ry­tų val­gy­da­mas. Tai ypač svar­bu spor­tuo­jan­čiam žmo­gui“, – sa­ko R. Re­mei­kis.

Vis­kas kas ken­kia – vais­ti­nė­je?

Mais­to pa­pil­dų ži­no­vas juo­kia­si, kad jam ne­re­tai ten­ka iš­girs­ti klau­si­mą, ar mais­to pa­pil­dai iš tie­sų yra sau­gūs, ar ne­su­ke­lia jo­kių or­ga­niz­mui ne­pa­gei­dau­ja­mų reiš­ki­nių. To­kiems žmo­nėms, pa­sak pa­šne­ko­vo, jis tu­ri tik vie­ną at­sa­ky­mą: „Jei­gu ieš­ko­te, kas ken­kia svei­ka­tai, ei­ki­te į vais­ti­nę. Ten ken­kia be­veik vis­kas.“

Tie­sa, R. Re­mei­kis su­tin­ka – kur yra dės­nis, ga­li bū­ti ir išim­čių. Jo tei­gi­mu, mais­to pa­pil­dai tik­rai ga­li bū­ti ne­sau­gūs, jei­gu var­to­ja­mi ne­sai­kin­gai, jei­gu var­to­ja­mi ne ta­da, ka­da jų rei­kia, o tik dėl ma­dos, pa­vyz­džiui, se­kant drau­gų pa­vyz­džiu. „Ki­ta ver­tus, net vien tik duo­ną val­gant die­ną iš die­nos, or­ga­niz­mui ims trūk­ti ki­tų me­džia­gų, o tų, ku­rių yra duo­no­je, bus per daug. Vi­sur rei­ka­lin­gas ba­lan­sas“, – ti­ki­na tre­ne­ris.

Bū­ti­na pa­žin­ti sa­vo or­ga­niz­mą

Tęs­da­mas mais­to pa­pil­dų (ne)sau­gu­mo te­mą, R. Re­mei­kis var­di­ja ir dau­giau niuan­sų, ku­rių ne­ži­no­ji­mas ga­li bū­ti pra­žū­tin­gas. „Aš, pa­vyz­džiui, la­bai sun­kiai to­le­ruo­ju ka­vos ko­fei­ną. Net ne­di­de­lis jo kie­kis le­mia ky­lan­tį krau­jos­pū­dį, krau­jas ima tirš­tė­ti. To­dėl su­pran­ta­ma, kad mais­to pa­pil­dai, tu­rin­tys šios me­džia­gos, ar ne­sai­kin­gas jų var­to­ji­mas man bus kenks­min­gas, kaip ir bet ku­ris mais­tas ar gė­ri­mas, tu­rin­tis ko­fei­no“, – sa­ko pa­šne­ko­vas.

Nusp­ren­du­siems sa­vo gy­ve­ni­mo ko­ky­bę pa­ge­rin­ti pa­si­tel­kiant mais­to pa­pil­dus, Ro­lan­das siū­lo ne­sku­bė­ti. „Ne­re­ko­men­duo­ju at­lik­ti eks­pe­ri­men­tų su sa­vi­mi. Kur kas pro­tin­ges­nis va­rian­tas – su­si­ras­ti tik­rai ge­rą spe­cia­lis­tą, ku­ris ne steng­sis įpirš­ti vie­ną ar ki­tą pa­pil­dą, o paaiš­kins, ko­kia jo pa­skir­tis, pa­dės žmo­gui pa­žin­ti sa­vo or­ga­niz­mą“, – sa­ko R. Re­mei­kis.

Dau­giau kaip de­šimt me­tų pa­ta­ri­mus dėl mais­to pa­pil­dų tiek spor­ti­nin­kams, tiek pa­pras­tiems žmo­nės da­li­nan­tis šiau­lie­tis į klau­si­mą, tai nuo ko reik­tų pra­dė­ti gal­vo­jant apie pa­pil­dus, at­sa­ky­mo il­gai neieš­ko: „Pir­miau­sia, kiek­vie­nam de­rė­tų ne­pa­mirš­ti, kad tu­ri­me kū­ną, ku­ris vi­suo­met yra la­bai ori­gi­na­lus. Dar yra žmo­gaus ge­ne­ti­ka ir tai, ką da­ro­me gy­ve­ni­me. Bū­tent nuo šių da­ly­kų at­si­spi­riant at­si­ran­da kaž­koks po­rei­kis tiek mais­tui, tiek jo pa­pil­dams. Tik įver­ti­nę šiuos tris ele­men­tus ma­to­me, ar kaž­ko­kių me­džia­gų or­ga­niz­mui tik­rai trūks­ta.“

„Bū­ti­na pa­si­tar­ti su gy­dy­to­ju“ – šab­lo­niš­ka, bet gy­vy­biš­kai svar­bu?

Me­di­kai kal­ba dar at­sar­giau. Šiau­lių vi­suo­me­nės svei­ka­tos cent­ro Vi­suo­me­nės svei­ka­tos sky­riaus ve­dė­ja Jū­ra­tė Ka­ra­le­vi­čie­nė ka­te­go­riš­ka – nau­do­jant mais­to pa­pil­dus, pri­va­lu pa­si­kon­sul­tuo­ti su sa­vo šei­mos gy­dy­to­ju. „Neuž­ten­ka vien spor­to klu­bo spe­cia­lis­tų, ku­rie pa­ski­ria vie­no­kius ar ki­to­kius pa­pil­dus. Tik gy­dy­to­jas ga­li tin­ka­mai įver­tin­ti žmo­gaus svei­ka­tos būk­lę“, – kal­ba me­di­kė.

J. Ka­ra­le­vi­čie­nės tei­gi­mu, neiš­si­ty­rus sa­vo or­ga­niz­mo ir var­to­jant tuos mais­to pa­pil­dus, ku­rie ne­tin­ka žmo­gaus or­ga­niz­mui, pa­sek­mės ga­li bū­ti ga­na liūd­nos. Ypač var­to­jant il­ges­nį lai­ką. „Yra at­lik­ta ne­ma­žai stu­di­jų ir nu­sta­ty­ta, kad kai ku­rie mais­to pa­pil­dai suak­ty­vi­na vė­žio vys­ty­mą­si. Ži­no­ma, jei žmo­gaus or­ga­niz­mas yra tam lin­kęs. Bet ar iš tik­rų­jų toks pa­vo­jus or­ga­niz­mui yra, ga­li pa­sa­ky­ti tik me­di­kai“, – tei­gia J. Ka­ra­le­vi­čie­nė.

Me­di­kė su­tin­ka, kad mais­to pa­pil­dai nė­ra kaž­koks nuo­das, to­dėl jų bi­jo­ti tik­rai nė­ra pa­grin­do. „Kai ski­ria spe­cia­lis­tas, kai lai­ko­ma­si vi­sų nu­ro­dy­mų, mais­to pa­pil­dai ga­li net la­bai pa­dė­ti. Juk dau­gu­ma šių pro­duk­tų yra ser­ti­fi­kuo­ti, to­dėl ne­ke­lia jo­kių min­čių, kad ga­li bū­ti kenks­min­gi. Ir vis dėl­to, į mais­to pa­pil­dus, nors jie nė­ra vais­tai, rei­kia žiū­rė­ti ga­na at­sar­giai. Juk ir kiek­vie­nas vais­tas bet ka­da ga­li tap­ti nuo­du. Vis­kas pri­klau­so nuo pa­ties žmo­gaus“, – įsi­ti­ki­nu­si J. Ka­ra­le­vi­čie­nė.

Siū­lo ne­pa­si­duo­ti Va­ka­rų ma­doms

R. Re­mei­kis taip pat ne­sle­pia – kar­tais ten­ka sau­go­ti žmo­nes nuo jų pa­čių kvai­lu­mo. Mat yra bu­vę at­ve­jų, kai grei­tai ne­ga­vęs lauk­to re­zul­ta­to, žmo­gus nu­si­spjau­na į re­ko­men­da­ci­jas ir ima var­to­ti kaž­ku­rį mais­to pa­pil­dą dvi­gu­bais kie­kiais.

Ga­na ydin­gas ir iš Ame­ri­kos į Lie­tu­vą pa­leng­va atei­nan­tis įpro­tis mais­to pa­pil­dus var­to­ti ne­pro­tin­gai il­gą lai­ką. „Tai, be jo­kios abe­jo­nės, ir­gi pra­si­len­kia su svei­ka lo­gi­ka. Kad bū­tų aiš­kiau, žmo­gaus or­ga­niz­mą ga­li­me pa­ly­gin­ti su au­to­mo­bi­lio va­rik­liu. Juk pa­sta­ra­ja­me aly­vos ne­kei­čia­me kas­dien, o tik ta­da, kai to tik­rai rei­kia. Ki­tas pa­vyz­dys – de­ga­li­nė­je į dy­ze­li­nio au­to­mo­bi­lio ba­ką nie­ka­da gi ne­pi­la­me ben­zi­no ir at­virkš­čiai. Ki­ta ver­tus, be tin­ka­mo ku­ro au­to­mo­bi­lis ne­va­žiuos. Šiuos da­ly­kus, at­ro­dy­tų, dau­ge­lis pui­kiai ži­no, bet ko­dėl au­to­mo­bi­liu rū­pi­na­si ir apie jį ži­no dau­giau, nei ži­no apie sa­ve ar rū­pi­na­si sa­vi­mi?“ – re­to­riš­kai klau­sia pa­šne­ko­vas.

Liek­nė­ji­mo karš­ti­nė ir ne­pro­tin­gos sva­jo­nės apie rau­me­nų kal­nus

Di­džiau­si pa­pil­dų fa­na­ti­kai, pa­sak R. Re­mei­kio, to­li gra­žu nė­ra spor­ti­nin­kai, kaip dau­ge­lis klai­din­gai ma­no. „Kiek man te­ko ste­bė­ti, di­džiau­sia bė­da yra su mer­gi­no­mis, ku­rios ne­jaus­da­mos sai­ko ima var­to­ti va­di­na­muo­sius rie­ba­lų de­gin­to­jus. Jos ne­jau­čia sai­ko, o tie­siog atei­na ir klau­sia, ku­ris mais­to pa­pil­das ge­riau­sias“, – pa­sa­ko­ja Ro­lan­das.

Kal­bė­da­mas apie paaug­lius, ku­riems šia­me gy­ve­ni­mo tarps­ny kū­no puo­se­lė­ji­mas tam­pa itin svar­bus, pa­pil­dų ži­no­vas at­krei­pia dė­me­sį, kad jau­ni­mui vis dar trūks­ta ži­nių, kaip vi­sa tai da­ry­ti sau­giai. „15-17 me­tų vai­ki­nai daž­niau­siai čium­pa štan­gą ir ima įnir­tin­gai „spor­tuo­ti“. Kai ku­rie be jo­kių nu­ro­dy­mų ar pa­ta­ri­mų dar pra­de­da var­to­ti ir pa­pil­dus, nors tiks­liai ne­ži­no, kam jie skir­ti, koks jų po­vei­kis. Tai jau tik­rai nė­ra ge­rai“, – sa­ko R. Re­mei­kis.

Uni­ver­sa­lių mais­to pa­pil­dų – (ne)bū­na?

Mais­to pa­pil­dų rin­ka, nors Lie­tu­vo­je dar pa­kan­ka­mai jau­na, spar­čiai au­ga. Tad iš­si­rink­ti, ku­rie pro­duk­tai iš tie­sų ga­lė­tų pa­ge­rin­ti gy­ve­ni­mo ko­ky­bę, o ku­rie yra tik pi­ni­gų švais­ty­mas – iš tie­sų ne­leng­va už­duo­tis. Kal­bė­da­mas apie to­kius pa­si­rin­ki­mus, R. Re­mei­kis sa­ko, kad be­ne uni­ver­sa­liau­sias mais­to pa­pil­das, tin­kan­tis tiek spor­ti­nin­kams, tiek bent kiek ak­ty­ves­nį gy­ve­ni­mą gy­ve­nan­tiems žmo­nėms ar net vai­kams, – di­džio­ji da­lis vi­ta­mi­nų ir mi­ne­ra­lų.

Paš­ne­ko­vas už­si­me­na, kad mais­to pa­pil­dus ga­li var­to­ti ne tik ak­ty­via fi­zi­ne veik­la už­sii­man­tys spor­ti­nin­kai, bet ir tie, ku­rie at­lie­ka daug pro­ti­nės veik­los, pa­vyz­džiui, žai­džia šach­ma­tais. Pa­žy­mė­da­mas, esą be­ne ge­riau­sias bū­das ap­rū­pin­ti sa­vo or­ga­niz­mą vi­so­mis rei­ka­lin­go­mis me­džia­go­mis – su­ba­lan­suo­ta mi­ty­ba, Ro­lan­das šyp­te­li, kad yra to­kių pre­pa­ra­tų, ku­rie net ir tin­ka­mai mai­ti­nan­tis pri­si­dė­ti prie gy­ve­ni­mo ko­ky­bės tik­rai ga­li.

„Tar­kim, vy­riš­ko hor­mo­no sti­mu­lia­to­rius. Vy­rui, ku­riam jau virš 40-ies, pa­var­to­ti to­kį mais­to pa­pil­dą bent kar­tą per me­tus kaip ir pri­klau­so. Tuo­met ir gy­ve­ni­mas gra­žes­nis, ir mo­te­ris lai­min­ges­nė“, – juo­kia­si Ro­lan­das.


Kai kojomis panyri į debesis

Min­dau­gas MAL­CE­VI­ČIUS
min­dau­gas.malcevicius@splius.lt

Pa­ra­šiu­ti­nin­kai jau pa­kuo­ja sa­vo kup­ri­nes ir skel­bia, kad jų skrai­dy­mo se­zo­nas bai­gė­si. Bet vės­tant orams, dan­gų pa­lie­ka to­li gra­žu ne vi­si aukš­čio ir ad­re­na­li­no fa­na­ti­kai. Šiau­lių kraš­to bro­lius pa­ras­par­ni­nin­kus ar­ba šio spor­to en­tu­zias­tus vie­ni­jan­čio spor­to klu­bo „Sau­lės skry­dis“ pir­mi­nin­kas Vy­das Zup­ka sa­ko, kad jie į dan­gų kils ir to­liau, tik su mo­to­ri­zuo­tais pa­ras­par­niais. Su pi­lo­tu kal­ba­mės, ko­dėl šiems spor­ti­nin­kams ne­bai­sūs šal­čiai ir ko­dėl jie ne­ga­li nu­styg­ti ant že­mės.

No­rint pa­ras­par­niu pa­si­kel­ti į svai­gi­nan­tį aukš­tį, ten­ka ieš­ko­ti tin­ka­mo ter­mi­ko, ku­ris lyg lif­tu „pa­mė­tė­ja“ iki de­be­sų.

Sa­vo sva­jo­nę vi­jo­si au­to­mo­bi­liu

V. Zup­ka šyp­te­li – pa­kil­ti į dan­gų pa­ras­par­niu dau­ge­liui reiš­kia iš­si­pil­džiu­sią vai­kys­tės sva­jo­nę tap­ti la­kū­nu. „Bū­da­mas vai­kas, aš ir­gi sva­jo­jau skrai­dy­ti. Bet ka­dan­gi ne­bu­vo są­ly­gų, ši sva­jo­nė iš­si­pil­dė tik vi­sai ne­se­niai“, – džiau­gia­si skra­jū­nas, į dan­gų pra­dė­jęs kil­ti maž­daug prieš še­še­rius me­tus.

Vy­das pa­sa­ko­ja, kad ši sva­jo­nė, grei­čiau­siai, ga­lė­jo ir vi­sai neiš­si­pil­dy­ti, jei vie­ną die­ną virš sa­vo na­mų jis ne­bū­tų pa­ma­tęs skren­dan­čio pa­ras­par­nio. „Puo­liau į au­to­mo­bi­lį ir ėmiau vy­tis. Tuo­met ne­pa­vi­jau, bet pra­dė­jau šia spor­to ša­ka do­mė­tis įvai­riuo­se fo­ru­muo­se. Ten ir su­ra­dau to virš ma­no na­mų skri­du­sio pi­lo­to te­le­fo­no nu­me­rį, ėmiau lan­ky­ti už­siė­mi­mus“, – pri­si­me­na Vy­das.

Ar dan­gaus pla­ty­bės at­vi­ros vi­siems?

Pa­ras­par­nių spor­tas – drą­sių­jų už­siė­mi­mas. Nors pa­si­jaus­ti paukš­čiu no­ri dau­ge­lis, V. Zup­ka sa­ko, kad ryž­ta­si tam tik vie­ne­tai. Pa­sak pi­lo­to, vie­ni tik­rais pa­ras­par­nio asais ne­tam­pa to­dėl, kad į šią spor­to ša­ką atei­na tik ve­ja­mi smal­su­mo, ki­ti – nu­ti­kus ko­kiam nors įvy­kiui la­bai iš­si­gąs­ta ir dau­giau štur­muo­ti pa­dan­gių nie­ka­da ne­si­ryž­ta.

„Ne­re­tai nu­tin­ka, kad ne­pa­ty­rę, pra­de­dan­tys pi­lo­tai skrai­do tik iki tam tik­ro įvy­kio, pa­vyz­džiui, pa­ras­par­nio spar­no lū­žio. Yra ir to­kių, ku­rie vis­ką me­tą dar ta­da, kai star­tuo­jant ar lei­džian­tis at­si­tin­ka ne­lai­mė, pa­ti­ria trau­mą“, – tei­gia šiau­lie­tis skra­jū­nas.

Įdo­miau­sia in­for­ma­ci­nė lai­da – orų pro­gno­zė

Ho­li­vu­do ki­no in­dust­ri­ja yra pa­sta­čiu­si ne vie­ną fil­mą apie en­tu­zias­tin­gus fa­na­ti­kus, ku­rie se­ka orų pro­gno­zes ir lau­kia pro­gos už­šok­ti ant aukš­tes­nės ban­gos ar ban­do jas skros­ti pa­si­ža­bo­ję pa­lan­kų vė­ją. V. Zup­ka sa­ko, kad kaž­kas pa­na­šaus vyks­ta ir su pa­ras­par­nių pi­lo­tais.

„Tik mums bū­ti­na su­lauk­ti to­kių oro są­ly­gų, kad pūs­tų ne per stip­rus vė­jas. Taip pat ne­ma­žai pa­stan­gų pa­rei­ka­lau­ja ter­mi­kų (ky­lan­čių oro sro­vių – aut. pa­st.) me­džiok­lė“, – tei­gia pa­ras­par­ni­nin­kas. Paš­ne­ko­vas juo­kia­si, kad re­tas pa­ras­par­nio pi­lo­tas ga­li nu­styg­ti vie­to­je, jei gied­rą die­ną stai­ga pa­ma­to dan­gu­je be­si­for­muo­jan­čius ka­muo­li­nius de­be­siu­kus. Mat tai ženk­las, kad bū­tent to­je vie­to­je ga­li­ma pa­si­gau­ti ter­mi­kų – į vir­šų ky­lan­čių šil­to oro sro­vių.

Bet net ir pa­ga­vus pa­lan­kią sro­vę, ku­ri lyg lif­tas spor­ti­nin­ką ga­li pa­mė­tė­ti iki de­be­sų, bū­ti­na la­bai ge­rai ži­no­ti ke­lių va­lan­dų tos vie­to­vės, ku­rio­je su­si­ruoš­ta skrai­dy­ti, esa­mas ir bū­si­mas oro są­ly­gas. Grei­čiau­siai to­dėl, Vy­do tei­gi­mu, pa­ras­par­nių pi­lo­tai ir yra vie­ni uo­liau­sių me­teo­ro­lo­gi­jos in­ter­ne­to sve­tai­nių lan­ky­to­jų.

„Šo­ki­nė­ja“ nuo de­be­sies prie de­be­sies

Ati­deng­da­mas skry­džio pa­ras­par­niu už­ku­li­sius, V. Zup­ka juo­kia­si, kad no­rint bū­ti tik­ru pi­lo­tu, ten­ka ne tik iš­mok­ti pa­gau­ti ge­rą ter­mi­ką, ste­bė­ti orus, bet ir ži­no­ti, kaip „šo­ki­nė­ti“ nuo vie­no de­be­sies prie ki­to.

„Skris­ti lais­vuo­ju skry­džiu ge­riau­sia tuo­met, kai švie­čia sau­lė. Dar ge­riau – su­lauk­ti mo­men­to, kai ry­te de­be­sų nė­ra, o vė­liau jie ima for­muo­tis vie­nas pa­skui ki­tą. Ta­da są­ly­gos – tie­siog idea­lios. Te­rei­kia „šok­ti“ nuo vie­no de­be­siu­ko prie ki­to. Nu­si­lei­di, pa­gau­ni ky­lan­tį ter­mi­ką ir vėl lyg spi­ra­le šo­ki į vir­šų kar­tu su juo“, – pa­sa­ko­ja Vy­das, lyg kal­bė­tų ne apie spor­tą, o ge­rą ani­ma­ci­nį žai­di­mą, ku­pi­ną nuo­ty­kių.

Jo tei­gi­mu, taip „šo­ki­nė­jant“ ga­li­ma nu­skrie­ti ga­na ne­ma­žus at­stu­mus – nuo 100 km iki 300 km. Pak­laus­tas, ką da­ro, kai ne­pa­gau­na ter­mi­ko, ne­gi ta­da jau kren­ta, Vy­das šyp­te­li ir sa­ko, kad tuo­met ten­ka tie­siog leis­tis. Leis­tis, net ga­na smar­kiai, ten­ka ir ta­da, jei pi­lo­tas „už­šo­ka“ ne ant ky­lan­čios, o be­si­lei­džian­čios oro sro­vės.

 

Virš de­be­sų ro­man­ti­kos – tik­rai daug

Pa­ras­par­nio pi­lo­tas da­li­ja­si įspū­džiais ir apie aukš­čio po­jū­čius: „Lais­vuo­ju skry­džiu,

t. y. ne­mo­to­ri­zuo­tu pa­ras­par­niu, ne­re­tai ky­la­ma tiek, kiek ke­lia ter­mi­kas. Bet ne dau­giau kaip iki de­be­sies apa­čios, taip va­di­na­mo de­be­sies „pa­do“. Įsk­ris­ti į de­be­sį ne­ga­li­ma, mat ten pa­te­kus, itin su­pras­tė­ja ma­to­mu­mas, pra­ran­da­ma orien­ta­ci­ja, to­dėl išau­ga ti­ki­my­bė su­si­dur­ti su ki­tu skrai­dy­to­ju.“

Vy­das mįs­lin­gai šyp­so­si ir pa­klaus­tas, kiek yra tos ro­man­ti­kos, pa­ki­lus nuo že­mės. „Dan­gu­je ro­man­ti­kos – iš tie­sų, la­bai daug“, – lyg ne­no­rė­da­mas at­skleis­ti vi­sos tie­sos pra­si­ta­ria pa­šne­ko­vas. Aiš­ku, ky­lant pir­mą kar­tą, pi­lo­to tei­gi­mu, grei­čiau­siai reik­tų ti­kė­tis at­virkš­ti­nio va­rian­to – dau­giau bai­mės nei su­si­ža­vė­ji­mo.

„Bū­na, kad po pir­mo skry­džio nu­si­lei­dus ant že­mės vir­pa ko­jos“, – pri­si­me­na pi­lo­tas. Kiek pa­gal­vo­jęs, jis dar pri­du­ria – jau­du­lio kiek­vie­ną kar­tą bū­na net ir la­bai pa­ty­ru­siems pi­lo­tams, ypač ne­skri­du­siems il­ges­nį lai­ką.

La­biau­siai bi­jo pa­kil­ti per aukš­tai

Keis­ta, bet pa­dan­gių žmo­nės, pa­si­ro­do, la­biau­siai bi­jo ne nu­kris­ti ant že­mės iš ke­lių ki­lo­met­rų aukš­čio, o pa­kil­ti per aukš­tai. Nors jiems, prie­šin­gai nei grai­kų mi­to­lo­gi­jos per­so­na­žui Ika­rui, nė­ra to­kio di­de­lio pa­vo­jaus sau­lė­je iš­tir­pin­ti sa­vo spar­nų, V. Zup­ka jau rim­tu vei­du pa­sa­ko­ja, kad ne­pa­ty­ru­siems pi­lo­tams di­de­lį pa­vo­jų ke­lia be­si­for­muo­jan­tys aud­ros de­be­sys.

„Aud­ros... Jos yra bai­sios. Sten­gia­mės prie jų ne­lįs­ti. Bū­na, kad die­na – la­bai gra­ži, bet stai­ga ima for­muo­tis itin di­de­lis ka­muo­li­nis de­be­sis, reiš­kian­tis aud­rą. Jis pa­ras­par­nio pi­lo­tą ga­li stip­riai įsiurb­ti ir pa­kel­ti net iki 10 km aukš­čio. O tai reiš­kia, kad su­ša­li­mas ar už­du­si­mas dėl de­guo­nies trū­ku­mo – be­veik ga­ran­tuo­tas“, – sa­ko Vy­das, ne kar­tą gy­ve­ni­me aud­rą ste­bė­jęs ne tik nuo že­mės, bet ir iš pa­dan­gių.

Pi­lo­tas pra­si­ta­ria, kad ma­žes­ni de­be­sys kar­tais įsiur­bia per ar­ti pri­skri­du­sį skra­jū­ną. „Tad ten­ka bėg­ti nuo aud­ros. Mus ne­ša vė­jas, bet mes dar tu­ri­me ir sa­vo grei­tį oro ma­sės at­žvil­giu, to­dėl už vė­ją esa­me grei­tes­ni“, – juo­kia­si pa­dan­gių meist­ras ir sa­ko, kad pa­ras­par­nių spor­tas – vie­nas sau­giau­sių. Ir vi­sai ne­svar­bu, kas ką sa­ko, nes vis­ką da­rant ap­gal­vo­tai, šioks toks pa­vo­jus iš­lie­ka tik ky­lant ir lei­džian­tis.

Var­žo­si tar­pu­sa­vy­je ir vyk­do din­gu­sių žmo­nių paieš­kas

Klau­san­tis pa­šne­ko­vo, ne­ju­čia iš­sprūs­ta klau­si­mas, ar pa­ras­par­nių spor­tas iš vi­so yra spor­tas. Bet V. Zup­ka juo­kia­si ir sa­ko, kad taip gal­vo­ja tik nie­ka­da iš ar­ti ne­ste­bė­ję šios spor­to ša­kos var­žy­bų.

„Kiek­vie­nais me­tais Tra­kuo­se, ant Gal­vės eže­ro, vyks­ta Lie­tu­vos at­vi­ras pa­ras­par­nių tiks­laus nu­si­lei­di­mo čem­pio­na­tas. Ja­me da­ly­vau­ja ne tik Lie­tu­vos, bet ir už­sie­nio pa­ras­par­nių pi­lo­tai“, – pa­sa­ko­ja pa­ras­par­nio pi­lo­tas iš Šiau­lių.

Bet į pa­dan­ges šie spor­ti­nin­kai ky­la ne tik no­rė­da­mi pa­jaus­ti ne­ri­bo­ja­mos lais­vės ma­lo­nu­mą ar pa­si­var­žy­ti, kas tiks­liau nu­si­leis. Vy­das pri­si­me­na, kad kil­ti į dan­gų jau ne kar­tą yra te­kę ir la­bai kil­niu tiks­lu – ieš­kant din­gu­sio žmo­gaus. „Da­ly­vau­ti po­li­ci­jos ope­ra­ci­jo­je – ir įdo­miau, ir dau­giau at­sa­ko­my­bės. Tik gai­la, kad no­rė­da­mi kil­ti, mes tu­ri­me at­si­žvelg­ti į oro są­ly­gas, ku­rios ne vi­suo­met mums pa­lan­kios“, – tei­gia V. Zup­ka.


R. Viktoravičius: „Visą laiką futbolo provincija nebūsime“

Min­dau­gas MAL­CE­VI­ČIUS
min­dau­gas.malcevicius@splius.lt

„Gint­ros-Uni­ver­si­te­to“ ko­man­da, šie­met jau de­šim­tą kar­tą iš ei­lės iš­ko­vo­ju­si Lie­tu­vos mo­te­rų fut­bo­lo ly­gos pir­me­ny­bių čem­pio­nių ti­tu­lą, dar kar­tą per­ra­šė sa­vo klu­bo is­to­ri­ją. Int­ri­guo­jan­tis įra­šas at­si­ras ir ša­lies mo­te­rų fut­bo­lo sta­tis­ti­ko­je – Ri­man­to Vik­to­ra­vi­čiaus auk­lė­ti­nės vi­so se­zo­no me­tu į sa­vo var­tus ne­pra­lei­do nei vie­no įvar­čio, o var­žo­vėms „įsū­dė“ net 128. Tar­si įro­dy­da­mos, kad ant lau­rų tik­rai ne­mie­ga, mer­gi­nos šie­met pa­te­ko ir tarp še­šio­li­kos ge­riau­sių Eu­ro­pos ko­man­dų.

Šiau­lių „Gint­ros-Uni­ver­si­te­to“ ko­man­da, jau de­šimt­me­tį ne­su­tin­kan­ti sau ly­gia­ver­čių var­žo­vų Lie­tu­vo­je, jė­gas iš­ban­do ir Eu­ro­po­je – UE­FA mo­te­rų Čem­pio­nių ly­go­je.

Beno JANKAUSKO nuotr.

Kur sėk­mės pa­slap­tis?

At­sa­ky­da­mas į šį klau­si­mą, ko­man­dos vai­ri­nin­kas R. Vik­to­ra­vi­čius sa­ko, kad pa­siek­ti to­kių pui­kių re­zul­ta­tų pa­vy­ko to­dėl, kad vi­suo­met bu­vo dir­ba­ma nuo­sek­liai ir pa­gal iš anks­to su­si­kur­tą sis­te­mą. „Kar­tos kei­čia­si ir į mo­te­rų fut­bo­lą atei­na žai­dė­jos, ku­rios la­bai my­li šį žai­di­mą. Žais­da­mos mer­gi­nos au­ko­ja­si, ati­duo­da vi­sas sa­vo jė­gas“, – kal­ba tre­ne­ris ir šyp­te­li – dar ne­ga­li­ma sa­ky­ti, kad Šiau­liuo­se jau užau­go la­bai ge­ra fut­bo­li­nin­kių kar­ta.

Va­do­vau­ja­si 11 prin­ci­pų

Daug­kar­ti­nės Lie­tu­vos mo­te­rų fut­bo­lo ly­gos pir­me­ny­bių čem­pio­nės aikš­tė­je ir gy­ve­ni­me va­do­vau­ja­si ne tik tre­ne­rio nu­ro­dy­mais. Mat Šiau­lių „Gint­ros-Uni­ver­si­te­to“ ko­man­da pa­klūs­ta vie­nuo­li­kai klu­bo prin­ci­pų. Tre­ne­rio tei­rau­ja­mės, ko­dėl jų vie­nuo­li­ka, o ne, kaip įpras­ta, de­šimt, ar vi­suo­met pa­vyks­ta jų lai­ky­tis?

„Sten­gia­mės. Ko­dėl vie­nuo­li­ka? Tai gal ka­da nors mes su­kur­si­me dar dvy­lik­tą ir try­lik­tą prin­ci­pą. Ne­ži­nau“, – šyp­te­li R. Vik­to­ra­vi­čius.

„Gint­ros-Uni­ver­si­te­to“ ko­man­do­je ne­ma­žai žai­dė­jų, ku­rios ne tik žai­džia fut­bo­lą, bet dar krem­ta ir moks­lus, kas, at­ro­dy­tų, net pri­va­lu, nes vie­nas iš klu­bo prin­ci­pų skel­bia: „Siek moks­lo aukš­tu­mų, nes fut­bo­las nė­ra pa­grin­di­nis ta­vo už­siė­mi­mas.“

„Vis­ką su­de­rin­ti – la­bai sun­ku. Ypač šie­met, kai pa­te­ko­me į UE­FA mo­te­rų Čem­pio­nių ly­gą, kai ženk­liai pa­dau­gė­jo var­žy­bų, sto­vyk­lų skai­čius“, – sa­ko re­zul­ta­ty­viau­sia šio se­zo­no fut­bo­li­nin­kė, Šiau­lių spor­to vi­du­ri­nės mo­kyk­los 12-okė Si­mo­na Ve­lič­kai­tė.

 

Mo­ty­va­ci­jos žais­ti aukš­čiau­sio­je ly­go­je – ne­trūks­ta

Ko­man­dos tre­ne­rio tei­gi­mu, vis dėl­to ne vi­suo­met leng­va sa­vo jau­nas auk­lė­ti­nes mo­ty­vuo­ti, „už­deg­ti“ prieš var­žy­bas. „Sun­ku mo­ty­vuo­ti, kai žai­džia­ma prieš silp­nes­nį var­žo­vą. Bet kai lau­kia akis­ta­ta su pa­jė­giu prie­ši­nin­ku, jo­kios mo­ty­va­ci­jos iš ma­no pu­sės ir ne­rei­kia, nes mer­gi­nos pa­čios no­ri ge­rai su­žais­ti, pa­si­ro­dy­ti“, – sa­ko R. Vik­to­ra­vi­čius.

Žen­giant į Eu­ro­pos fut­bo­lo are­ną, tre­ne­rio ra­gi­ni­mų ge­rai žais­ti, ati­duo­ti vi­sas jė­gas, pa­na­šu, tik­rai ne­rei­kia. R. Vik­to­ra­vi­čius įsi­ti­ki­nęs, kad šių me­tų pa­te­ki­mas į UE­FA mo­te­rų Čem­pio­nių ly­gos aš­tunt­fi­na­lį – itin reikš­min­gas nuo­pel­nas: „Mus ste­bi vi­sa Eu­ro­pa, tad vi­sai ti­kė­ti­na, kad mer­gi­noms po ku­rio lai­ko at­si­ras ga­li­my­bė iš­va­žiuo­ti žais­ti ki­tur. Ga­liau­siai, žais­da­mi to­kio­je aukš­to­je ly­go­je, mes la­bai po­pu­lia­ri­nam fut­bo­lą sa­vo ša­ly­je, tam­pa­me ži­no­mes­ni.“

Au­ko­ja lais­va­lai­kį dėl sva­jo­nės

Bet per­ga­lės, ži­no­mu­mas ir ga­li­my­bės tęs­ti pro­fe­sio­na­lios spor­ti­nin­kės kar­je­rą neat­si­ran­da iš nie­kur. S. Ve­lič­kai­tė pri­si­pa­žįs­ta – jau se­niai gy­ve­na tik fut­bo­lu ir dėl fut­bo­lo: „Apie kaž­ko­kius mo­te­riš­kus ma­lo­nu­mus, lais­va­lai­kį, skir­tą tik sau, kal­bė­ti la­bai sun­ku, nes net grįž­ti į na­mus pas tė­vus lai­ko ras­ti pa­vyks­ta itin sun­kiai.“

Jau­na mer­gi­na juo­kia­si, kad spor­ti­nė ap­ran­ga jau se­niai yra ta­pu­si jos kas­die­niais rū­bais, o kaž­ką, la­biau priim­ti­ną mer­gi­noms, ga­li ap­si­reng­ti tik vyk­da­ma į pa­mo­kas ar­ba sa­vait­ga­liais, kai ne­vyks­ta var­žy­bos, kai at­si­ran­da ga­li­my­bė išei­ti su drau­gais į mies­tą pa­si­links­min­ti. „Bet tai bū­ta itin re­tai“, – už­si­me­na spor­ti­nin­kė.

Tur­tin­gų fut­bo­li­nin­kų Lie­tu­vo­je ne­bū­na?

S. Ve­lič­kai­tė, sa­vo au­to­ri­te­tu lai­kan­ti Lio­ne­lį Mes­sį – vie­ną ge­riau­sių, dau­giau­siai už­dir­ban­čių fut­bo­li­nin­kų pa­sau­ly­je, pa­ti apie pi­ni­gus kal­ba ga­na ne­no­riai. Mer­gi­na pri­pa­žįs­ta, kad Lie­tu­vo­je pra­gy­ven­ti vien tik iš šio spor­to – pra­ktiš­kai neį­ma­no­ma.

„Jei­gu tik pa­si­tai­ky­tų ga­li­my­bė kaž­kur iš­va­žiuo­ti, žais­ti fut­bo­lą ir iš to val­gy­ti duo­ną, bū­tų la­bai sma­gu“, – sa­ko Lie­tu­vos mo­te­rų fut­bo­lo ly­gos pir­me­ny­bių čem­pio­nių ko­man­dos na­rė.

Eu­ro­pos fut­bo­lo pro­vin­ci­ja

Tiek čem­pio­niš­ko cha­rak­te­rio fut­bo­li­nin­kės, tiek jų tre­ne­ris sa­ko, kad šios spor­to ša­kos si­tua­ci­ja dar to­li gra­žu nė­ra to­kia kaip ki­to­se Eu­ro­pos vals­ty­bė­se. Ma­tyt to­dėl sva­jo­nės apie di­de­lius pi­ni­gus ir pro­fe­sio­na­laus spor­ti­nin­ko kar­je­rą vis dar sun­kiai įgy­ven­di­na­mos, kai kal­ba­ma apie Lie­tu­vą.

„Fut­bo­las vi­suo­met rei­ka­lau­ja tam tik­rų są­ly­gų, ku­rių mū­sų ša­ly­je vis dar trūks­ta. Ta­čiau aš gal­vo­ju, kad vi­są lai­ką fut­bo­lo pro­vin­ci­ja tik­rai ne­bū­si­me. Ka­da nors Eu­ro­pos lyg­me­nį tik­rai pa­siek­si­me“, – įsi­ti­ki­nęs Šiau­lių „Gint­ros-Uni­ver­si­te­to“ ko­man­dos tre­ne­ris. Jo tei­gi­mu, gal­vo­jant apie per­mai­nas, pir­miau­sia rei­kia, kad pa­si­keis­tų val­džios po­žiū­ris, kad Lie­tu­vo­je at­si­ras­tų ne tik nau­jos krep­ši­nio are­nos, bet ir nau­ji fut­bo­lo sta­dio­nai, tin­ka­ma inf­rast­ruk­tū­ra.

„Da­bar, kal­bant apie aukš­čiau­sią ly­gį, rei­kia ir ati­tin­ka­mų są­ly­gų. Ne­be­pa­žai­si bet ko­kio­je pie­vo­je, o po var­žy­bų ne­nuei­si į ko­kią nors kūd­rą ir ne­nu­sip­rau­si“, – iro­niš­kai kal­ba R. Vik­to­ra­vi­čius.

Lie­tu­viams rei­kia tik per­ga­lių

Pas­ta­rų­jų me­tų spor­to įvy­kiai ro­do, kad Lie­tu­vo­je daug kas ga­li pa­si­keis­ti, jei ku­rios nors spor­to ša­kos at­sto­vas ar ko­man­da pa­sie­kia reikš­min­gą per­ga­lę. R. Vik­to­ra­vi­čius su­tin­ka, kad lie­tu­viams per­ga­lės la­bai pa­tin­ka: „Jei­gu tie pa­tys krep­ši­nin­kai pra­lai­mi­nė­tų svar­bias var­žy­bas, nie­kas į jas nei­tų. Ne taip, kaip Ško­ti­jo­je – ško­tai re­tai ka­da ką fut­bo­le lai­mi, bet sta­dio­nai nuo­lat pil­ni. Mat lie­tu­viai my­li tik per­ga­les.“

Vis dėl­to tre­ne­ris ne­lin­kęs su­tik­ti, kad jų ko­man­dai net ir pa­ro­džius gra­žų žai­di­mą UE­FA mo­te­rų Čem­pio­nių ly­go­je, kas nors grei­tai pa­si­keis­tų. „Mums rei­kia la­bai stip­riai pa­kil­ti, pa­ro­dy­ti itin ge­rą re­zul­ta­tą. Gal ta­da kaž­kas pa­leng­va ir pra­dė­tų keis­tis. Toks jau mū­sų, lie­tu­vių, men­ta­li­te­tas“, – at­sar­giai kal­ba stra­te­gas.

Prog­no­zuo­ti ne­mėgs­ta

Šiau­lie­tės UE­FA mo­te­rų Čem­pio­nų ly­gos aš­tunt­fi­na­lio pir­mo­sio­se rung­ty­nė­se lapk­ri­čio 9 die­ną Da­ni­jo­je sa­vo jė­gas iš­mė­gins su Brond­biu „Brond­by“ klu­bu. At­sa­ko­ma­sis ma­čas vyks lapk­ri­čio 12 die­ną Šiau­liuo­se. „Gint­ros-Uni­ver­si­te­to“ ko­man­dai tai is­to­ri­nis šan­sas ženg­ti dar to­liau, bet tre­ne­ris sa­ko, kad nė­ra lin­kęs pro­gno­zuo­ti ir kal­bė­ti apie su­si­ti­ki­mo baig­tį.

„Prie­ši­nin­kas la­bai stip­rus, tad mums bus la­bai ge­ra pro­ga pa­si­žiū­rė­ti, kiek iš tie­sų esa­me stip­rūs. Nes­var­bu, kaip be­si­baig­tų var­žy­bos, to­kio aukš­to ly­gio su­si­ti­ki­me nea­be­jo­ti­nai pa­si­sem­si­me pa­tir­ties“, – kal­ba R. Vik­to­ra­vi­čius.

Tre­ne­ris ne­sle­pia – ko­man­da dar tik­rai nė­ra pa­sie­ku­si pa­tį aukš­čiau­sią meist­riš­ku­mo ly­gį. Esą rei­kia ge­rin­ti žai­dė­jų tech­ni­nį pa­si­ren­gi­mą, ša­lin­ti vi­sos ko­man­dos gy­ny­bos spra­gas. Stra­te­gas at­krei­pia dė­me­sį ir į tai, kad žai­dė­joms ne vi­suo­met pa­vyks­ta rea­li­zuo­ti su­si­kur­tas pro­gas.


Raitelis ir žirgas – draugai ar partneriai?

Min­dau­gas MAL­CE­VI­ČIUS
min­dau­gas.malcevicius@splius.lt

Daug­kar­ti­nis tarp­tau­ti­nių kon­kū­rų var­žy­bų nu­ga­lė­to­jas Ma­tas Pet­rai­tis, ne­se­niai Šiau­lių spor­to are­no­je vy­ku­sia­me žir­gų spor­to už­da­rų pa­tal­pų pa­sau­lio tau­rės eta­pe su žir­gu So­li Deo Glo­ri­ja iš­ko­vo­jęs Šiau­lių mies­to tau­rę, sa­vo per­ga­lės ne­su­reikš­mi­na. „Sa­va­me kraš­te lai­mė­ti vi­sa­da la­bai džiu­gu. Ki­ta ver­tus, tai nė­ra ta per­ga­lė, ku­rios spor­ti­nin­kas lau­kia iš­ti­sus me­tus“, – šyp­so­si jo­niš­kie­tis. Vis dėl­to ži­no­mas Lie­tu­vos rai­te­lis su­tin­ka pa­pa­sa­ko­ti, kaip at­ro­do žir­gų spor­tas, žvel­giant į jį iš bal­no, o ne iš žiū­ro­vų tri­bū­nos.

Ne kar­tą tarp­tau­ti­nė­se žir­gų kon­kū­rų var­žy­bo­se Lie­tu­vai at­sto­va­vęs rai­te­lis M. Pet­rai­tis sa­ko, kad šio­je spor­to ša­ko­je sėk­mė vi­suo­met pri­klau­so ne tik nuo rai­te­lio, bet ir nuo jo žir­go. „Žir­gas – jė­ga, o rai­te­lis yra var­žy­bų pro­tas. Tad abu da­ly­kai vie­no­dai svar­būs“, – kal­ba M. Pet­rai­tis.

Ma­to PET­RAI­ČIO as­me­ni­nio ar­chy­vo nuo­tr.

Vie­na bran­giau­sių spor­to ša­kų

Kal­bant apie žir­gų spor­tą, ne­re­tai dis­ku­tuo­ja­ma apie žir­gų kai­nas. M. Pet­rai­tis ne­sle­pia, kad šiam ma­lo­nu­mui daž­nai iš­lei­džia­mos pa­sa­kiš­kos pi­ni­gų su­mos. „Taip, tai be ga­lo bran­gus spor­tas. Kiek kai­nuo­ja ge­ras žir­gas – ne­ga­liu pa­sa­ky­ti, nes su­mos ga­li bū­ti pro­tu ne­su­vo­kia­mos. Kaip sun­kiai su­pran­ta­mi ir kri­te­ri­jai, ku­rie tą kai­ną le­mia. Pa­vyz­džiui, per­kant au­to­mo­bi­lį, ga­li­ma įver­tin­ti jo tech­ni­nę būk­lę, o žir­gas – ne daik­tas, ku­ris lai­kui bė­gant nu­ver­tė­ja. Yra ne vie­nas pa­vyz­dys, kai jau­nas žir­gas kai­nuo­ja vos ke­lis tūks­tan­čius eu­rų, bet po ma­žiau nei me­tų, žir­gui pa­ro­džius pui­kius re­zul­ta­tus var­žy­bo­se, kai­na ga­li šok­te­lė­ti ir iki mi­li­jo­no eu­rų ar dar dau­giau“, – fi­nan­si­nius žir­gų spor­to niuan­sus var­di­ja M. Pet­rai­tis.

Žir­gas ne šuo, tad ko­man­dų ne­klau­so

Paš­ne­ko­vas at­sklei­džia, kad rai­te­liui, nu­spren­du­siam įsi­gy­ti jau var­žy­boms pa­ruoš­tą žir­gą, ga­lin­tį da­ly­vau­ti di­džio­jo pri­zo (Grand Prix) var­žy­bo­se, pi­ni­gi­nę at­ver­ti tek­tų ga­na pla­čiai. Mat to­kių žir­gų kai­nos pra­si­de­da maž­daug nuo 100 tūkst. eu­rų.

Var­žy­boms tin­ka­mą žir­gą tu­ri ruoš­ti pro­fe­sio­na­lus rai­te­lis. Nors M. Pet­rai­tis sa­ko, kad šis dar­bas – ne iš leng­vų­jų. „Žir­gas – ne šuo, tai ir ko­man­dų ne­klau­so. Sup­ran­ta­ma, bū­dų, kaip iš­mo­ky­ti pri­vers­ti pa­klus­ti rai­te­lio nu­ro­dy­mams, tik­rai yra. Tad jei vis­kas da­ro­ma tin­ka­mai, ga­liau­siai, žir­gas ima klus­niai vyk­dy­ti rai­te­lio nu­ro­dy­mus“, – pa­sa­ko­ja rai­te­lis.

Ne­su­tin­ka, kad žir­gai yra kan­ki­na­mi

Gal­vo­jan­čius, kad kon­kū­rų spor­tas yra ne tik itin bran­gus, bet ir žiau­rus po­mė­gis, rai­te­lis ra­mi­na – nei žąs­lai, nei pen­ti­nai žir­go ne­ža­lo­ja. „Ži­no­ma, yra tie­sos, kad ruo­šia­mi žir­gai kar­tais pa­ti­ria smur­tą. Juk vi­sur ir vi­sa­da yra ne­pro­fe­sio­na­lų, ku­rie sa­vo dar­bo neiš­ma­no, o tie­siog eks­pe­ri­men­tuo­ja. Bet vis­ką da­rant tei­sin­gai, žir­gas nie­kuo­met ne­bus kan­ki­na­mas“, – sa­ko M. Pet­rai­tis.

Pen­ti­nų nau­do­ji­mą žir­gų spor­te rai­te­lis iš Jo­niš­kio pri­ly­gi­na žmo­gaus „kan­ki­ni­mui“ bu­ku pieš­tu­ko ga­lu. Esą tuo­met žmo­gus jau­čia ku­te­ni­mą, dir­gi­ni­mą, tad pa­na­šus jaus­mas ir žir­gą pri­ver­čia pa­klus­ti rai­te­liui. O ir pa­tys pen­ti­nai nau­do­ja­mi tik tuo­met, kai ant žir­go sė­di rai­te­lis, ne­ga­lin­tis taip stip­riai su­spaus­ti ris­tū­ną ko­jo­mis, kad jis pa­klus­tų.

Rei­kia ne tik mei­lės, bet ir lai­ko

Val­dy­ti žir­gą, tai ne tas pa­ts, kas va­žiuo­ti au­to­mo­bi­liu ar mo­to­cik­lu. M. Pet­rai­tis šyp­te­li – jei rai­te­lis yra ne­kant­rus, ne­jau­čia mei­lės gy­vū­nams, tai jam iš vi­so nė­ra ką veik­ti žir­gų spor­te. „Juk vi­są sa­vo lai­ką ten­ka skir­ti žir­gams. Dvie­jų va­lan­dų per die­ną tik­rai neuž­ten­ka, nes kar­tais ir aš­tuo­nių ar de­šim­ties bū­na ma­žai“, – sa­ko rai­te­lis iš Jo­niš­kio ir juo­kia­si, kad ki­tiems po­mė­giams, pa­si­rin­kus šį spor­tą, be­veik ne­lie­ka lai­ko.

Daug­kar­ti­nis Lie­tu­vos kon­kū­rų čem­pio­nas sa­ko, kad itin glau­dus ry­šys tarp žir­go ir jo rai­te­lio už­si­mez­ga ta­da, kai jie kar­tu iš­ko­vo­ja ne vie­ną svar­bią per­ga­lę. „Tuo­met žir­gas ir rai­te­lis tam­pa ne­be par­tne­riais, o tik­rais drau­gais, kar­tu lei­džian­čiais lais­va­lai­kį“, – tei­gia M. Pet­rai­tis.

 
 

Tvir­tas cha­rak­te­ris rei­ka­lin­gas kiek­vie­nam spor­ti­nin­kui

At­sa­ky­ti į klau­si­mą, koks tu­rė­tų bū­ti žir­gas, su ku­riuo rai­te­lis ga­lė­tų skin­ti vie­ną per­ga­lę po ki­tos, rai­te­lis ne­si­ryž­ta. „Tai la­bai sun­kus klau­si­mas. Nors, ži­no­ma, jei žir­gas ne­bus stip­rus, iš­tver­min­gas, apie per­ga­les gal­vo­ti iš vi­so ne­ver­ta“, – įsi­ti­ki­nęs pa­šne­ko­vas.

Ne pa­sku­ti­niu smui­ku šiuo at­ve­ju grie­žia ir žir­go cha­rak­te­rio sa­vy­bės. Pa­sak rai­te­lio, žir­gai, kaip ir žmo­nės, vie­ni ga­li bū­ti itin karš­to bū­do, bet ga­li bū­ti ir la­bai ra­mių. „Kai žir­gas ne­su­ge­ba su­si­tvar­ky­ti su var­žy­bų me­tu pa­ti­ria­ma įtam­pa, kai tam dar truk­do ir jo karš­tas cha­rak­te­ris, pra­si­de­da klai­dos“, – pa­sa­ko­ja M. Pet­rai­tis. Jo tei­gi­mu, daž­niau­siai rai­te­lis tu­ri pri­si­tai­ky­ti prie žir­go, o per kiek lai­ko tai pa­vyks­ta pa­da­ry­ti, pri­klau­so nuo dau­ge­lio da­ly­kų.

Daug­kar­ti­nio įvai­rių var­žy­bų pri­zi­nin­ko tei­gi­mu, be­ne sun­kiau­sia „su­si­jo­ti“ su tuo žir­gu, ku­ris de­monst­ruo­ja sa­vo cha­rak­te­rį ir yra ne­lin­kęs pa­klus­ti rai­te­liui.

Var­žy­bų me­da­lis – žir­gui ar rai­te­liui?

„Ne­ga­liu at­sa­ky­ti, ku­ris kon­kū­rų var­žy­bo­se yra svar­bes­nis“, – sa­ko M. Pet­rai­tis, pa­klaus­tas, į ko­kias dvi da­lis pa­da­lin­tų var­žy­bų sėk­mę, kal­bant apie žir­gą ir rai­te­lį. Ne vie­nas kon­kū­rų var­žy­bas iš la­bai ar­ti ste­bė­jęs ir pa­ts jo­se da­ly­va­vęs spor­ti­nin­kas pa­ste­bi, kad bū­na to­kių at­ve­jų, kai ne vi­sai pro­fe­sio­na­lus rai­te­lis iš­ko­vo­ja ti­tu­lą, nes tu­ri itin ge­rą žir­gą. Ži­no­ma, bū­na ir at­virkš­čiai – itin ge­ras rai­te­lis ne­ga­li iš­ko­vo­ti per­ga­lės, nes tre­ni­ruo­čių, pa­tir­ties pri­trūks­ta žir­gui.

„Šia­me spor­te iš­skir­ti ku­rį nors vie­ną var­žy­bų da­ly­vį ne­bū­tų tiks­lin­ga. Nors dau­ge­lis gal dar pri­si­me­na olim­pia­dą, kai bron­zos me­da­lį iš­ko­vo­jo ara­bų rai­te­lis. Vi­si ma­tė, kad rai­te­lis ne­bu­vo pa­ties aukš­čiau­sio meist­riš­ku­mo ly­gio, bet jis pa­si­ro­dė la­bai ge­rai, nes tu­rė­jo nuo­sta­bų žir­gą“, – pri­si­me­na Ma­tas.

Kei­čia ne dėl pa­si­pui­ka­vi­mo

Ste­bint kon­kū­rų var­žy­bas, ma­tyt, ne vie­nam žiū­ro­vui ar šios spor­to ša­kos my­lė­to­jui te­ko at­kreip­ti dė­me­sį, kad rai­te­liai itin daž­nai kei­čia sa­vo žir­gus. M. Pet­rai­tis sa­ko, kad to­kia ro­ta­ci­ja tu­ri sa­vo pa­skir­tį.

„Pro­fe­sio­na­lus rai­te­lis tu­ri tik­rai ne vie­ną ge­rą žir­gą, o net aš­tuo­nis ar dar dau­giau. Į var­žy­bas taip pat vyks­ta­ma ne su vie­nu, o su ke­tu­riais ar pen­kiais. Taip el­gia­ma­si to­dėl, kad žir­gams rei­kia pail­sė­ti“, – sa­ko rai­te­lis.

Ma­tas pa­sa­ko­ja, kad žir­gas in­ten­sy­vio­se var­žy­bo­se ga­li da­ly­vau­ti ne dau­giau kaip dvi sa­vai­tes. Vė­liau pra­de­da jaus­ti nuo­var­gį, o tai reiš­kia ir pra­stė­jan­tį re­zul­ta­tą. Da­ly­vau­jant pa­sau­li­nio ly­gio tur­ny­ruo­se ir ren­kant rei­tin­go taš­kus, vi­si šie niuan­sai taip pat tu­ri įta­kos.

Pa­tir­ties spor­tas

Kal­bant apie rai­te­lių per­ga­les, pa­si­ro­do, ne toks svar­bus yra jų am­žius, t. y. net itin jau­ni ar vy­res­nio am­žiaus rai­te­liai ga­li pa­si­ro­dy­ti ne ką pra­sčiau nei spor­ti­nin­kai pa­čia­me jė­gų žy­dė­ji­me.

„Žir­gų spor­tas – tai pa­tir­ties spor­tas. Yra ne­ma­žai at­ve­jų, kai vy­res­nio am­žiaus rai­te­lis pui­kiai pa­si­ro­do aukš­to ly­gio var­žy­bo­se, lai­mi prieš ge­ro­kai jau­nes­nius spor­ti­nin­kus. Jo­kios pa­slap­ties čia nė­ra, mat jė­gos dau­giau rei­kia žir­gui, o pa­tir­ties – rai­te­liui. Kuo rai­te­lis dau­giau yra tu­rė­jęs žir­gų, juos tre­ni­ra­vęs, tuo jis įgy­ja dau­giau pa­tir­ties, ku­rią iš­nau­do­ja var­žy­bų me­tu“, – sa­ko rai­te­lis iš Jo­niš­kio.


Rau­me­nin­gas kū­nas – an­tau­sis skran­džiui

Min­dau­gas MAL­CE­VI­ČIUS
min­dau­gas.malcevicius@splius.lt

Ką spor­ti­nin­kui sun­kiau pri­žiū­rė­ti – sa­vo kū­ną, ta­pu­sį spor­to įran­kiu, o gal dvi­ra­tį, au­to­mo­bi­lį, mo­to­cik­lą ar ki­tą ne­pi­giai kai­nuo­jan­tį in­ven­to­rių? Grei­čiau­siai, kad vie­na­reikš­mio at­sa­ky­mo nė­ra. Jau tre­čius me­tus auk­si­niu mies­to sim­bo­liu ta­pęs ir „Šiau­lių die­nų“ ei­se­nos prie­ša­ky­je žy­gia­vęs kul­tū­ris­tas Ed­vi­nas Lu­kys sa­ko, kad kul­tū­riz­mas – tik­rai ne tik bran­gus, bet daug va­lios, pa­stan­gų ir at­si­da­vi­mo rei­ka­lau­jan­tis spor­tas. Var­gi­nan­tis, pa­si­ro­do, ne tik rau­me­nis, bet ir skran­dį.

Auk­si­nis šau­lys ne­sle­pia, kad žy­gia­vi­mas „Šiau­lių die­nų“ ei­se­nos prie­ša­ky­je – itin reikš­min­gas įvy­kis. „Kai tam­pi vi­so mies­to sim­bo­liu, ant pe­čių jau­ti įsi­pa­rei­go­ji­mą de­monst­ruo­ti pi­lie­ti­nę at­sa­ko­my­bę“, – sa­ko E. Lu­kys.

Be­no JAN­KAUS­KO nuo­tr.

Do­va­na, bet ir at­sa­ko­my­bė

Nuo pat ma­žų die­nų spor­tuo­jan­tis E. Lu­kys, pa­pra­šy­tas iš­skir­ti ke­lis svar­biau­sius sa­vo gy­ve­ni­mo pa­sie­ki­mus, su­si­mąs­to ir sa­ko, kad, ma­tyt, vie­ną iš pa­sie­ki­mų tik­rai ga­lė­tų skir­ti spor­tui. „Kaž­ka­da bu­vau Eu­ro­po­je ant­ras (Jau­ni­mo kul­tū­riz­mo 2007 m. WAB­BA Eu­ro­pos vi­ce­čem­pio­nas – aut. pa­st.)“, – pra­si­ta­ria Ed­vi­nas.

Kiek pa­gal­vo­jęs, dar pri­si­me­na ir tai, kad jau ne pir­mą kar­tą bent vie­nai die­nai kul­tū­riz­mo var­žy­bo­se įpras­tą tam­saus įde­gio gri­mo ten­ka iš­keis­ti į auk­si­nį „ap­da­rą“. Auk­si­nis šau­lys ne­sle­pia, kad žy­gia­vi­mas „Šiau­lių die­nų“ ei­se­nos prie­ša­ky­je – itin reikš­min­gas įvy­kis. Ir ne vien to­dėl, kad vy­ras auk­si­niu ber­niu­ku ga­lė­tų virs­ti tik pa­sa­ko­je.

„Pir­miau­sia, tai la­bai di­de­lė gar­bė. Ki­ta ver­tus, šis įvy­kis – dau­giau įsi­pa­rei­go­ji­mas, nei pa­sie­ki­mas. Juk ne­ga­li sa­vęs pa­ro­dy­ti bet kaip. Kai tam­pi vi­so mies­to sim­bo­liu, ant pe­čių jau­ti įpa­rei­go­ji­mą de­monst­ruo­ti pi­lie­ti­nę at­sa­ko­my­bę“, – sa­ko spor­ti­nin­kas.

Sto­vė­ti prieš mi­nią vien su apa­ti­niais – ne­leng­vas psi­cho­lo­gi­nis iš­ban­dy­mas

E. Lu­kio tei­gi­mu, ei­se­nos me­tu į jį nu­kreip­tos mi­nios akys jau­di­na net la­biau nei ta­da, kai sa­vo iš­tre­ni­ruo­tą kū­ną ten­ka de­monst­ruo­ti per var­žy­bas: „Ei­se­no­je kiek­vie­ną ma­no ju­de­sį ste­bi kur kas dau­giau žmo­nių, to­dėl ir emo­ci­jų čia dau­giau. Var­žy­bų me­tu jų ir­gi, ži­no­ma, ne­trūks­ta, bet ten jau­du­lį ne­re­tai nu­stel­bia fi­zi­nė įtam­pa“, – pri­si­min­da­mas prieš ge­rą mė­ne­sį vy­ku­sią ei­se­ną Šiau­lių gat­vė­mis kal­ba Ed­vi­nas.

Vy­riš­kis at­vi­rau­ja, kad nė­ra taip leng­va išei­ti prieš mi­nią žmo­nių ko­ne vien tik su apa­ti­niais. „Dau­ge­lis kul­tū­ris­tų sa­ve tik­rai my­li, jau­čia­si gra­žūs. Aš ne­tu­riu to jaus­mo, nors dėl to sten­giuo­si, tre­ni­ruo­juo­si. At­si­dū­ręs to­kio­je vie­to­je, tu­ri kaž­kiek per­lip­ti per sa­ve. Bet, iš es­mės, ta­me ir sly­pi jau­du­lio da­lis“, – juo­kia­si kul­tū­ris­tas.

Iš­puo­se­lė­tas kū­nas rei­ka­lau­ja daug mais­to ir poil­sio

Ži­no­ma, ga­li­my­bės tiek žy­giuo­ti ap­si­nuo­gi­nu­siam mi­nios ap­sup­ty­je, tiek da­ly­vau­ti kul­tū­riz­mo var­žy­bo­se, pel­ny­ti ti­tu­lus ga­li­ma tik tuo­met, kai įde­da­ma itin daug dar­bo, va­lios ir pa­stan­gų. „Vi­sų pir­ma, la­bai daug ži­no­ji­mo, pi­ni­gų ir kant­ry­bės rei­ka­lau­ja mi­ty­ba. Ki­tas svar­bus sėk­mės kom­po­nen­tas – poil­sis, t. y. mie­go­ti kas­dien tu­ri ma­žiau­siai aš­tuo­nias va­lan­das. Kai vi­sa tai su­de­di, da­ro­si aiš­ku, ko­dėl tarp pa­čių kul­tū­ris­tų ar ap­skri­tai vi­suo­me­nė­je sklan­do fra­zė, kad mes esa­me sa­vo kū­no ver­gai“, – šyp­so­si E. Lu­kys.

Spor­ti­nin­kas at­vi­rau­ja, kad val­gy­ti per die­ną ten­ka net še­šis kar­tus. Esą tai gal ir ne­bū­tų taip su­dė­tin­ga, jei val­gį bū­tų ga­li­ma nu­si­pirk­ti nuė­jus į par­duo­tu­vę. „Vis­ką tu­riu pa­ts ga­min­tis“, – tars­te­li Ed­vi­nas.

Par­duo­tu­vių len­ty­no­se – „plas­ti­ki­nis“ mais­tas

Pak­laus­tas, tai, ma­tyt, jau­ni­mo tar­pe da­bar itin po­pu­lia­rios grei­to mais­to už­kan­di­nės, ke­ba­bi­nės – lyg už­draus­ti Ro­jaus vai­siai, kul­tū­ris­tas ka­te­go­riš­kas: „Jei mes kal­ba­me apie pa­si­ren­gi­mo eta­pą prieš var­žy­bas, tai pa­ra­gau­ti to­kio mais­to – jo­kių ga­li­my­bių. Ir iš vi­so, nuė­jęs į par­duo­tu­vę, aš ga­lė­čiau ant vie­nos ran­kos pirš­tų su­skai­čiuo­ti, ko­kius pro­duk­tus ga­liu pirk­ti, val­gy­ti“, – apie ne vi­sai džiu­gią mi­ty­bos kas­die­ny­bę pa­sa­ko­ja auk­si­nis šau­lys.

Spor­ti­nin­kas juo­kia­si, kad vi­sas ki­tas mais­tas, ku­ris „ne iš jo sky­riaus“, yra lyg ne­val­go­mos de­ko­ra­ty­vi­nės vy­nuo­gės ant šven­ti­nio tor­to: „Ei­nu pro ša­lį ir žiū­riu lyg į plas­ti­ki­nius žais­lus. Psi­cho­lo­giš­kai ne­leng­va, nes tu­ri sau įteig­ti, kad tai – par­duo­tu­vės de­ko­ras, o tu ei­ni ten, kur tau rei­kia. Kai ga­li sau tai įteig­ti, da­ro­si bent kiek leng­viau, bet iš es­mės – tik­rai la­bai sun­ku.“

Kiek lai­ko rei­kia, no­rint „iš­skap­tuo­jan­ti“ me­no kū­ri­nį?

Tu­rė­ti gra­žų, svei­ką kū­ną, tap­ti auk­si­niu ber­niu­ku, grei­čiau­siai, no­rė­tų dau­ge­lis. Bet su Ed­vi­nu skai­čiuo­ja­me, kad no­rint tap­ti ge­ru kul­tū­ris­tu, rei­kia ma­žiau­siai aš­tuo­nių va­lan­dų mie­go, ke­tu­rių va­lan­dų in­ten­sy­vių tre­ni­ruo­čių spor­to sa­lė­je, maž­daug dvie­jų va­lan­dų mais­to ga­my­bai... Ka­dan­gi pa­ra tu­ri tik 24 va­lan­das, ki­tai, ne su spor­tu su­si­ju­siai, veik­lai lie­ka vos ke­lios va­lan­dos.

„Kul­tū­ris­tui tre­ni­ruo­tė­se rei­ka­lin­gas pil­nas or­ga­niz­mo po­ten­cia­las, nes vi­są die­nos ener­gi­nį fo­ną, ku­rį jis su­kau­pia kaip bio­lo­gi­nis or­ga­niz­mas, tu­ri iš­lie­ti ant vie­nos gru­pės rau­me­nų. Tad jei ener­gi­ja dar iš­švais­to­ma kaž­kur ki­tur, pa­vyz­džiui, dar­be, tai rau­mens jau ne­be­ga­li­ma pri­vers­ti to­bu­lė­ti“, – pa­ta­ri­mus da­li­ja kul­tū­ris­tas.

To­dėl, E. Lu­kio tei­gi­mu, šis spor­tas – pra­ban­ga. „Tik tiek, kad pa­siek­tas re­zul­ta­tas la­bai pa­ma­lo­ni­na. Tu žiū­ri į sa­ve ir ma­tai, kaip kei­tie­si. Kul­tū­ris­to kū­nas tam­pa lyg me­džia­ga, ku­rią jis pa­ts skap­tuo­ja, dai­li­na, šli­fuo­ja“, – kal­ba Ed­vi­nas.

Sun­ku lai­ky­tis die­tos? Kreip­ki­tės pa­ta­ri­mų į kul­tū­ris­tą...

Pa­sa­ko­da­mas apie di­džiau­sius šios spor­to sun­ku­mus, kul­tū­ris­tas at­vi­ras – ne­ma­žai pa­stan­gų rei­kia su­ba­lan­suo­ti sa­vo mi­ty­bą li­kus ko­kiems trims mė­ne­siams iki svar­bių var­žy­bų. Esą bū­tent ta­da šios spor­to ša­kos at­sto­vai ga­li pa­sa­ky­ti, kad lai­ky­tis die­tos – ne­leng­vas psi­cho­lo­gi­nis iš­ban­dy­mas.

„Pra­dė­jus dar la­biau ri­bo­ti mais­tą, uos­lė la­bai pa­jaut­rė­ja, pra­de­di dar la­biau vis­ko no­rė­ti. Ne­no­rė­da­mas sa­vęs dir­gin­ti, lai­kau­si ato­kiau nuo žmo­nių, ku­rie val­go, nes tai la­bai er­zi­na“, – sa­ko Ed­vi­nas pa­klaus­tas, tai kaip pa­vyks­ta ne­pa­lūž­ti.

Kul­tū­ris­tas juo­kia­si, kad iš­tvė­ręs ne vie­ną to­kią al­kio „tre­ni­ruo­tę“, ga­lė­tų duo­ti nau­din­gų pa­ta­ri­mų ir mer­gi­noms, ku­rios pra­de­da lai­ky­tis die­tos, bet vis­ką me­tą. Pas­lap­tis pa­pras­ta – ug­dant va­lią, rei­kia ne­pa­mirš­ti ir mo­ty­va­ci­jos. „Jei­gu kul­tū­ris­tas sa­vo skran­dį kan­kin­tų tik dėl gra­žaus kū­no, jam ir­gi bū­tų per sun­ku“, – sa­ko E. Lu­kys ir pa­tiks­li­na, kad lai­kan­tis die­tų rei­kia ži­no­ti, o ką toks sa­vęs kan­ki­ni­mas pa­keis.

Vie­nu me­tu ir trau­ki, ir ke­li, ir stu­mi...

Su Ed­vi­nu dis­ku­tuo­ja­me, kad gal kul­tū­ris­tai nė­ra tikri spor­ti­nin­kai, nes, pa­vyz­džiui, krep­ši­nin­kai, fut­bo­li­nin­kai var­žo­si bė­gio­da­mi, dvi­ra­ti­nin­kai mi­na pe­da­lus, o kul­tū­ris­tai tik lai­ko­si die­tų, puo­se­lė­ja sa­vo kū­nus. Ga­liau­siai ir var­žy­bų me­tu kul­tū­ris­tai tie­siog sto­vi ir ro­do sa­vo rau­me­nis. Bet spor­ti­nin­kas juo­kia­si ir sa­ko, kad nie­ko pa­na­šaus, nes ir „sto­vė­da­mi“ kul­tū­ris­tai su­ge­ba nu­mes­ti po­rą ki­log­ra­mų.

„Įsi­vaiz­duo­ki­te, jei­gu jums rei­kia sto­vė­ti maž­daug pu­sę va­lan­dos įtem­pus vis­ką, ką tu­ri­te. Fi­zi­niu as­pek­tu tai kaž­kas to­kio, ką pa­tir­tu­mė­te, jei vie­nu me­tu ko­kį nors la­bai sun­kų daik­tą ir trauk­tu­mė­te, ir kel­tu­mė­te, ir stum­tu­mė­te“, – apie var­žy­bų su­dė­tin­gu­mą ir žiū­ro­vams ne­ma­to­mą kul­tū­ris­tų fi­zi­nį krū­vį kal­ba Ed­vi­nas.

Gri­muo­ja­si ne tik ak­to­riai

Pa­ti­kė­jus, kad de­monst­ruo­ti sa­vo rau­me­nis nė­ra taip pa­pras­ta, kaip at­ro­do iš pir­mo žvilgs­nio, knie­ti iš­siaiš­kin­ti dar vie­ną įdo­mų, bet tik­rai ne kiek­vie­no­je spor­to ša­ko­je pa­si­tai­kan­tį var­žy­bų mo­men­tą. Ed­vi­no klau­sia­me, ar sun­ku vy­rui iš­kęs­ti gri­ma­vi­mo­si pro­ce­dū­ras, ku­rios daž­niau­siai to­kios neįp­ras­tos vy­rams, ta­čiau kul­tū­ris­tams – itin svar­bios.

Pats tik­rai ne vie­ną to­kią pro­ce­dū­rą iš­ken­tęs kul­tū­ris­tas sa­ko, kad ne­tin­ka­mai pa­si­rink­tas ar ne­pro­fe­sio­na­liai at­lik­tas gri­mas neiš­ryš­ki­na spor­ti­nin­ko rau­me­nų, tad ko­vo­ti dėl ti­tu­lų tam­pa sun­ku. „Gri­muo­to­jai pa­pras­tai yra ar­ti­mi žmo­nės. Pa­čio­je pra­džio­je vis­kas ge­rai gal ir nei­šei­na, bet vė­liau at­si­ran­da įgū­džiai ir pa­kan­ka­mai ge­rai nu­si­gri­muo­ti pa­kan­ka vos 20 mi­nu­čių. Ki­ta ver­tus, gri­ma­vi­mui­si pa­pras­tai ten­ka skir­ti ge­rą va­lan­dą lai­ko“, – sa­ko Ed­vi­nas.

Jis juo­kia­si, kad dar il­ges­nė pro­ce­dū­ra lau­kia po var­žy­bų, ka­da vi­są gri­mą rei­kia nu­si­plau­ti. Ta­čiau prie vis­ko ga­li­ma pri­pras­ti, tad ir gri­muo­tis, auk­si­nio šau­lio tei­gi­mu, jis jau se­niai įpra­to.


Sportininkai, „gyvenantys“ miške, bet nepažįstantys grybų

Min­dau­gas MAL­CE­VI­ČIUS
min­dau­gas.malcevicius@splius.lt

Ple­čian­tis mies­tams, žmo­nės jau iš­mo­ko ne­pa­sik­lys­ti be­to­ni­nė­se džiung­lė­se, bet re­tas ku­ris mies­tie­tis taip pat pui­kiai orien­tuo­ja­si ir už­kly­dęs į miš­ką. Ži­no­ma, ir lau­ki­nė­je gam­to­je su­tik­ti ga­li­ma ne tik al­ka­ną bar­su­ką ar už­kie­tė­ju­sį gry­bau­to­ją. Jau ne vie­ną de­šimt­me­tį Šiau­lių miš­kuo­se lyg ant­ruo­se na­muo­se jau­čia­si spor­ti­nin­kai, sa­ve va­di­nan­tys – orien­ta­ci­nin­kais. Vie­ni į miš­ką atei­na tie­siog pa­me­di­tuo­ti, ki­ti – Lie­tu­vos orien­ta­vi­mo­si rink­ti­nės na­riai Pau­lius Vi­džiū­nas, Ka­ro­li­na Špu­kai­tė ir Ke­vi­nas Oli­šaus­kas – sie­kia spor­ti­nių aukš­tu­mų. Bet, pa­na­šu, kad orien­ta­ci­nin­kai – pra­sti gry­bau­to­jai. Be­veik...

Orien­ta­vi­mo­si tre­ne­ris R. Ver­šins­kas (cent­re) džiau­gia­si, kad šis spor­tas jau ne vie­ną de­šimt­me­tį su­bu­ria mi­nias en­tu­zias­tų.  „Spor­tuo­da­mas miš­ke, ga­li ir pa­bėg­ti grei­tai, ir bėg­da­mas pail­sė­ti, pa­sė­dė­ti ant kel­me­lio“, – tei­gia orien­ta­ci­nin­kas.

Šiau­lių jau­nų­jų tu­ris­tų cent­ro ar­chy­vo nuo­tr.

Bė­gio­jan­tys šach­ma­ti­nin­kai

Tik­ras orien­ta­vi­mo­si ve­te­ra­nas, vy­riau­sias Šiau­lių jau­nų­jų tu­ris­tų cent­ro tre­ne­ris Ro­mual­das Ver­šins­kas, pa­pra­šy­tas ke­liais sa­ki­niais api­bū­din­ti orien­ta­vi­mo­si spor­tą, sa­ko, kad tai pa­da­ry­ti – ne­leng­va. „Pir­miau­sia to­dėl, kad šis spor­tas glau­džiai su­si­jęs tiek su fi­zi­ne žmo­gaus veik­la, tiek su jo mąs­ty­mu. Prieš ku­rį lai­ką orien­ta­ci­nin­kas dar bu­vo va­di­na­mas bė­gio­jan­čiu šach­ma­ti­nin­ku, bet šis epi­te­tas pa­leng­va iš­nyks­ta“, – juo­kia­si tre­ne­ris.

R. Ver­šins­kas sa­ko, kad skai­ty­da­mas že­mė­la­pį spor­ti­nin­kas la­vi­na sa­vo pro­tą, o bėg­da­mas iki tiks­lo – kū­ną. „Tad fi­zi­nio ir pro­ti­nio krū­vio san­ty­kis itin daž­nai bū­na priim­ti­nas žmo­nėms, ku­rie ne vi­sa­da ga­li pa­siek­ti la­bai aukš­tų spor­ti­nių re­zul­ta­tų. Spor­tuo­da­mas miš­ke, ga­li ir pa­bėg­ti grei­tai, ir bėg­da­mas pail­sė­ti, pa­sė­dė­ti ant kel­me­lio“, – šyp­so­si nu­si­pel­nęs Lie­tu­vos tre­ne­ris.

Ty­le­nių spor­tas?

Pa­sak vie­no pir­mų­jų šios spor­to ša­kos en­tu­zias­tų Šiau­lių mies­te, orien­ta­vi­mo­si spor­tas la­bai pa­tin­ka žmo­nėms, ku­rie ne­no­ri di­de­lio žiū­ro­vų dė­me­sio. „Dirb­da­mas pa­ste­bė­jau, kad tie žmo­nės, ku­rie yra bent kiek už­da­res­ni, sa­ve at­ran­da orien­ta­vi­mo­si spor­te. Ypač vai­kai, ku­rie yra tru­pu­tį už­da­res­ni ir ku­rie ne­tu­ri la­bai di­de­lių fi­zi­nių pa­jė­gu­mų“, – tei­gia R. Ver­šins­kas.

Tre­ne­ris pa­sa­ko­ja, kaip po ke­le­rių me­tų spor­ta­vi­mo gam­to­je, to­kie vai­kai, paaug­liai tam­pa pa­ste­bi­mai ak­ty­ves­ni, jiems ge­riau se­ka­si mo­ky­tis, sklan­džiau bend­rau­ja su bend­raam­žiais.

Ne tik me­di­ta­ci­ja

Vis dėl­to tre­ne­ris ne­lin­kęs su­tik­ti, kad orien­ta­vi­mo­si spor­tas – vien tik me­di­ta­ci­ja gam­to­je. „Tai yra la­bai rim­tas spor­tas. Vi­siems pui­kiai ži­no­ma, kad vyks­ta ir Eu­ro­pos, ir pa­sau­lio čem­pio­na­tai, taip pat pa­sau­lio tau­rės var­žy­bos“, – tei­gia ži­no­mas Šiau­lių orien­ta­ci­nin­kas. Jis už­si­me­na, kad yra ir to­kių miš­ke vyks­tan­čių orien­ta­vi­mo­si var­žy­bų, ku­rio­se spor­ti­nin­kai tu­ri įveik­ti il­gas dis­tan­ci­jas, sie­kian­čias net ke­lio­li­ka ki­lo­met­rų.

Kal­bė­da­mas apie ga­li­my­bes ir šio­je spor­to ša­ko­je iš­si­skir­ti meist­riš­ku­mu, tre­ne­ris pa­tei­kia konk­re­tų pa­vyz­dį – še­šio­lik­me­tį šiau­lie­tį Ro­ką Vait­kų, ku­rio pa­sie­ki­mai jam lei­džia džiaug­tis penk­ta po­zi­ci­ja Eu­ro­po­je. „Ki­taip ta­riant, tai yra toks spor­tas, kur to­bu­lė­ji­mui pra­ktiš­kai ri­bų nė­ra, mat tre­ni­ruo­tės, var­žy­bos vyks­ta tiek žie­mos me­tu, tiek ir va­sa­rą, o jo­se ga­li da­ly­vau­ti bet ko­kio am­žiaus spor­ti­nin­kai“, – sa­ko orien­ta­vi­mo­si spe­cia­lis­tas.

Iš­ta­kos – tu­riz­me

R. Ver­šins­kas – vie­nas pir­mų­jų orien­ta­ci­nin­kų mies­te, mat orien­tuo­jan­tis ap­lin­ko­je ir mo­kant to sa­vo mo­ki­nius, jau pra­bė­go 45 me­tai. Pak­lau­sus, ko­kia bu­vo šios spor­to ša­kos pra­džia Šiau­liuo­se, tre­ne­ris juo­kia­si ir už­si­me­na, kad da­bar jau daug kas ne­be taip, kaip bu­vo prieš pu­sę am­žiaus.

„Vis­kas pra­si­dė­jo maž­daug 1965–1968 me­tais, o star­tą da­vė tu­riz­mas, nes tai bu­vo ne tik lai­pio­ji­mas vir­vė­mis, šuo­liai su kar­ti­mi, bet ir orien­ta­vi­ma­sis vie­to­vė­je. Vė­liau orien­ta­vi­mo­si spor­tas at­si­sky­rė nuo tu­riz­mo ir nuė­jo sa­vo ke­liu“, – is­to­ri­nius mo­men­tus pri­si­me­na ve­te­ra­nas.

Kaip tik 1969 me­tais Šiau­liuo­se ir bu­vo įkur­tas Šiau­lių jau­nų­jų tu­ris­tų cent­ras, ku­ria­me jau 45 me­tus ren­gia­mi ge­riau­si Šiau­lių mies­to orien­ta­ci­nin­kai. Ir vi­sus tuos me­tus orien­ta­vi­mo­si spor­to gru­pių auk­lė­ti­niai Lie­tu­vo­je tu­rė­jo aukš­čiau­sius rei­tin­gus.

Kal­bė­da­mas apie sun­ku­mus, tre­ne­ris pri­si­me­na, kad iš pra­džių dėl po­li­ti­nės ša­lies si­tua­ci­jos bū­da­vo itin sun­ku gau­ti že­mė­la­pių, o pir­mie­ji spal­vo­ti lei­di­niai pra­dė­ti spaus­din­ti tik maž­daug 1970 me­tais.

Nau­jau­sios orien­ta­vi­mo­si tech­no­lo­gi­jos – tik at­vyk­ti į var­žy­bų vie­tą

Pra­bė­gus be­veik 50-im­čiai me­tų, re­tas ku­ris že­mė­la­pį da­bar nau­do­ja kaip orien­ta­vi­mo­si ap­lin­ko­je prie­mo­nę. Po­pie­ri­nius že­mė­la­pius pa­sta­rai­siais me­tais ne­nu­mal­do­mai iš­stu­mia tech­no­lo­gi­jos, to­kios kaip GPS na­vi­ga­ci­ja. Vis dėl­to R. Ver­šins­kas tei­gia, kad orien­ta­vi­mo­si spor­te tech­no­lo­gi­jų ir šiais lai­kas nė­ra la­bai daug.

„Na­vi­ga­ci­nė sis­te­ma nau­do­ja­ma tik aukš­to ly­gio var­žy­bo­se, kai prie spor­ti­nin­ko pri­se­ga­mas im­tu­vas, lei­džian­tis žiū­ro­vams di­de­lia­me ek­ra­ne ste­bė­ti, kaip ju­da, run­gia­si var­žy­bų da­ly­viai. Ki­toks šiuo­lai­ki­nių na­vi­ga­ci­nių sis­te­mų pa­nau­do­ji­mas orien­ta­vi­mo­si spor­te – la­bai griež­tai drau­džia­mas“, – sa­ko tre­ne­ris.

Jis pa­sa­ko­ja, kad aukš­čiau­sio ly­gio var­žy­bo­se star­to te­ri­to­ri­jo­je ne­ga­li­ma tu­rė­ti net mo­bi­laus te­le­fo­no, vie­nin­te­lės orien­ta­vi­mo­si prie­mo­nės – kom­pa­sas ir že­mė­la­pis. Jei var­žy­bų me­tu tei­sė­jai pa­ma­to spor­ti­nin­ką, be­si­nau­do­jan­tį ko­kio­mis nors tech­no­lo­gi­jo­mis, toks var­žy­bų da­ly­vis iš kar­to disk­va­li­fi­kuo­ja­mas.

At­gal į gam­tą

Po­kal­biui pa­kry­pus apie tai, kad orien­ta­ci­nin­kai var­žo­si bėg­da­mi, va­žiuo­da­mi dvi­ra­čiais ar čiuož­da­mi sli­dė­mis, R. Ver­šins­kas juo­kia­si, kad bū­dų, kaip ga­li­ma var­žy­tis orien­tuo­jan­tis ap­lin­ko­je – be­ga­lės.

„Ga­li var­žy­tis ir žie­mą, ir va­sa­rą, ir dvi­ra­čiu... Kai ku­rio­se vie­to­se orien­ta­vi­mo­si var­žy­bo­se ga­li­ma da­ly­vau­ti val­ti­mis, bai­da­rė­mis. Ta­čiau toks orien­ta­vi­mo­si bū­das dar kol kas nė­ra po­pu­lia­rus, nes rei­kia tu­rė­ti to­kią van­dens sis­te­mą, kad bū­tų ga­li­ma pa­da­ry­ti eže­ro že­mė­la­pį, pa­reng­ti su­dė­tin­gą tra­są“, – apie šios spor­to ša­kos uni­ver­sa­lu­mą kal­ba tre­ne­ris.

Ga­liau­siai vi­sai ir ne­svar­bu, ko­kią orien­ta­vi­mo­si for­mą pa­si­ren­ka spor­ti­nin­kas. R. Ver­šins­kas įsi­ti­ki­nęs – mies­te gy­ve­nan­čiam žmo­gui iš­lįs­ti iš be­to­ni­nių džiung­lių ir pa­kvė­puo­ti miš­ko oru – la­bai nau­din­ga, tie­siog bū­ti­na. Pir­miau­sia to­dėl, kad miš­ke ne­pa­ly­gi­na­mai ma­žiau pa­vo­jin­gų bak­te­ri­jų, o spor­tuo­da­mas to­kio­je ap­lin­ko­je žmo­gus ne tik pail­si nuo dar­be ar mo­kyk­lo­je pa­ti­ria­mo stre­so, iš­si­va­duo­ja nuo tech­no­lo­gi­jų, bet ir ar­ti­miau su­si­pa­žįs­ta su gam­ta.

Orien­ta­ci­nin­kai ge­rai „gry­bau­ja“

Tre­ne­ris pa­sa­ko­ja, kad orien­ta­vi­mo­si spor­tas išug­do jau­nų spor­ti­nin­kų sa­va­ran­kiš­ku­mą, at­sa­ko­my­bės už sa­vo veiks­mus jaus­mą. „Miš­ke tau nie­kas ne­pa­dės...“ – iro­niš­kai šyp­te­li spor­to ve­te­ra­nas.

Pak­laus­tas, ar orien­ta­ci­nin­kai, ku­rie miš­ke pra­lei­džia da­lį sa­vo gy­ve­ni­mo, yra ge­ri gry­bau­to­jai, R. Ver­šins­kas su­si­mąs­to ir sa­ko, kad, ko ge­ro, gry­bų rin­kė­jai jie – pra­sti. „Kai spor­ti­nin­kas bė­ga miš­ke, jam rei­ka­lin­gi kiek ki­ti da­ly­kai, t. y. žiū­ri­ma ne į gry­bus, o kaip grįž­ti na­mo, ne­pa­sik­lys­ti, su­ras­ti kont­ro­li­nius punk­tus, neat­si­lik­ti nuo ki­tų da­ly­vių. Aš pa­ts, tiek me­tų pra­lei­dęs miš­ke, gry­bau­ju pra­stai“, – juo­kia­si orien­ta­vi­mo­si meist­ras.

Vis dėl­to R. Ver­šins­kas pra­si­ta­ria, kad „gry­bau­ti“ orien­ta­ci­nin­kams tik­rai ten­ka. Bet jie gry­ba­vi­mu va­di­na ne gry­bų rin­ki­mą, o ne­vy­ku­sias kont­ro­li­nio var­žy­bų punk­to paieš­kas.

Silp­nas kū­nas, stip­rus pro­tas Orien­ta­ci­nin­ku, pa­sak

R. Ver­šins­ko, ga­li bū­ti kiek­vie­nas, bet gal­vo­jant apie aukš­tes­nius spor­ti­nius re­zul­ta­tus, rei­ka­lin­gos ir tam tik­ros gam­tos do­va­nos. „Spor­ti­nin­kui rei­ka­lin­ga fo­tog­ra­fi­nė at­min­tis, nes kuo jis ge­riau at­si­me­na že­mė­la­pį, tuo jam ma­žiau ten­ka tiks­lin­tis ke­lią ir su­sto­ti“, – pa­sa­ko­ja tre­ne­ris. Jis juo­kia­si, esą sun­kiai ti­kė­ti­na, kad orien­ta­vi­mo­si aukš­tu­mų ga­lė­tų pa­siek­ti žmo­gus, ne­tu­rin­tis rei­kia­mų fi­zi­nių duo­me­nų.

Vis dėl­to net ir pra­stes­nio fi­zi­nio pa­si­ren­gi­mo da­ly­vių vi­siš­kai nu­ra­šy­ti ne­rei­kė­tų. „Orien­ta­vi­mo­si spor­te ne­re­tai vis­ką kom­pen­suo­ja va­di­na­mo­ji orien­ta­vi­mo­si tech­ni­ka ir ge­ra gal­va, kai spor­ti­nin­kas ga­li bū­ti ir pra­s-čiau pa­si­ruo­šęs, ne taip ge­rai su­dė­tas fi­ziš­kai, bet jis ne­da­ro klai­dų. O kai ne­da­ro klai­dų, ga­li ly­giuo­tis net su tuo, ku­ris la­bai grei­tai bė­ga“, – sa­ko Šiau­lių jau­nų­jų tu­ris­tų cent­ro tre­ne­ris.

Bė­gi­mas miš­ke – lyg var­žy­bos už­riš­to­mis aki­mis

Orien­ta­vi­mo­si var­žy­bos se­niau vyk­da­vo tik miš­ke, bet pa­sta­ruo­ju me­tu, sie­kiant dar la­biau šią spor­to ša­ką po­pu­lia­rin­ti, im­tos reng­ti var­žy­bos ir mies­to gat­vė­se. Bet jos, R. Ver­šins­ko nuo­mo­ne, yra tik pa­ro­do­mo­sios. Vi­sas orien­ta­vi­mo­si sma­gu­mas, su­dė­tin­gu­mas ir azar­tas – tik miš­ke.

„Ži­no­ma, miš­ke ne tik įdo­miau, bet ir sun­kiau. Čia la­bai daug ne­prog­no­zuo­ja­mų da­ly­kų... Jei­gu bėg­da­mas mies­te ma­tai na­mą, tai ži­nai, kad ga­li pa­suk­ti už kam­po. Miš­ke to­kių kam­pų – nė­ra. Spor­ti­nin­kas ga­li įsi­vaiz­duo­ti, kad miš­kas bus šva­rus, bet kar­tais pa­ten­ka į to­kį kliū­čių ruo­žą, kad ne­ga­li net praei­ti, ką jau kal­bė­ti apie bė­gi­mą“, – mies­to ir miš­ko var­žy­bų skir­tu­mus var­di­ja tre­ne­ris.



atgal   1   2   3   4   5   6   7   8   9   ( 10 )   11-20   21-30   31-40   41-50   toliau




Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti