(2016-04-29 Nr. 623) ŠIANDIEN 2017 Lapkričio 23 D. Ketvirtadienis ARCHYVAS

Kontaktai
Naudingos nuorodos

Patirtys
Koks marš­ru­tas, toks ir dvi­ra­tis

Gab­rie­lė PAS­TAU­KAI­TĖ

gab­rie­le.pastaukaite@splius.lt

Kol vie­niems pa­tin­ka min­ti siau­rais miš­ko ta­ke­liais, ki­ti di­džiau­sią ma­lo­nu­mą jau­čia ma­nev­ruo­da­mi triukš­min­ga­me ir nuo­la­tos sku­ban­čia­me mies­te. Skir­tin­giems po­mė­giams – skir­tin­gi dvi­ra­čiai. O jei po­mė­gių ne­ma­žai, vie­no dvi­ra­čio ga­li ir neuž­tek­ti...

 

 
 Su­si­pa­žin­ki­te: FAT ti­po dvi­ra­tis, ku­riuo įveik­si­te ir smė­lį, ir snie­gą.
Ryčio PAULIKAIČIO archyvo nuotr.

Sku­ban­tiems į pa­jū­rį

Jei yra te­kę dvi­ra­čiu va­žiuo­ti vė­siais, pu­ši­mis kve­pian­čiais Kur­šių Ne­ri­jos ta­kais, vei­kiau­siai ki­taip ato­sto­gų lie­tu­viš­ka­me pa­jū­ry­je ir neį­si­vaiz­duo­ja­te. Su dvi­ra­čiu ten ir grei­čiau, ir pa­to­giau, ir įdo­miau, nes kas­kart ga­li­ma ap­lan­ky­ti vis ki­tą ku­ror­ti­nį mies­te­lį.

Pa­jū­rio mė­gė­jams dvi­ra­čiais ir vi­sais jų ak­se­sua­rais di­džiuo­siuo­se Lie­tu­vos mies­tuo­se pre­kiau­jan­čios įmo­nės UAB „Va­sa­rė“ di­rek­to­rius Ry­tis Pau­li­kai­tis siū­lo rink­tis hib­ri­di­nio ti­po dvi­ra­čius. „Jie yra pa­kan­ka­mai ne­sun­kūs ir tu­ri ge­rą pra­va­žu­mą – tin­ka va­žiuo­ti ir dvi­ra­čių ta­ku, ir miš­ko pa­klo­te. Daž­niau­siai šie dvi­ra­čiai yra be jo­kių pa­pil­do­mų ele­men­tų – sky­de­lių, ba­ga­ži­nių ir pan., bet juos la­bai leng­va trans­for­muo­ti į il­ges­nei ke­lio­nei tin­ka­mus dvi­ra­čius“, – sa­ko jis.

Ki­tas rei­ka­las, jei va­žiuo­ti ke­ti­na­te smė­lė­ta jū­ros pa­kran­te. Su įpras­tu dvi­ra­čiu toks „ke­lias“ taps ne­men­ku iš­šū­kiu, ta­čiau su FAT ti­po dvi­ra­čiais ga­li­ma įveik­ti ir smė­lį, ir, se­zo­nams pa­si­kei­tus, snie­gą. FAT ti­po dvi­ra­čius leng­va at­pa­žin­ti – jie tu­ri itin pla­čias pa­dan­gas. Nors iš pir­mo žvilgs­nio at­ro­do sun­kūs, taip nė­ra: pa­dan­go­se tė­ra oras, to­dėl dvi­ra­čiai grei­tai įsi­bė­gė­ja ir ge­rai rie­da.

Tie­sa, įveik­ti il­ges­nį at­stu­mą su FAT ti­po dvi­ra­čiais kiek su­dė­tin­ga. „Jie skir­ti pra­va­žu­mui ir tiems, ku­rie mėgs­ta va­ži­nė­ti ekst­re­ma­liau. O va­ži­nė­ti smė­liu – ir­gi ekst­re­ma­lu­mas“, – šyp­so­sis R. Pau­li­kai­tis.

Be­je, ne­re­tai dvi­ra­tį, at­si­vež­tą į pa­jū­rį, ten­ka ne­šio­ti sta­čiais ko­pų šlai­tais, to­dėl rei­kė­tų at­kreip­ti dė­me­sį į jo svo­rį. Klai­din­ga ma­ny­ti, kad dvi­ra­čiai su aliu­mi­nio rė­mu yra leng­ves­ni už plie­ni­nius. At­siž­vel­giant į dvi­ra­čio ti­pą, skir­tu­mai yra la­bai men­ki, o kar­tais jų ap­skri­tai nė­ra.

Už­mies­čio ro­man­ti­kams

Ka­dan­gi į pa­jū­rį pa­bėg­ti ga­li­me tik­rai ne kas­dien, ne­ma­žai žmo­nių il­si­si ir gra­žiu oru džiau­gia­si už­mies­ty­je. Čia, kaip ir pa­jū­ry­je, tiks hib­ri­di­nio ti­po dvi­ra­čiai, nors yra dar vie­nas, mū­sų ša­ly­je itin po­pu­lia­rus va­rian­tas – kal­nų dvi­ra­čiai su 29 co­lių ra­tais.

„Šie dvi­ra­čiai Lie­tu­vo­je la­bai pri­gi­jo, nes dėl di­de­lių ra­tų jie leng­viau rie­da bei tin­ka va­ži­nė­ti ir po ly­gų ar duo­bė­tą žvyr­ke­lį, ir miš­ko ta­kais, ir per ne­gi­lius upe­lius“, – var­di­ja R. Pau­li­kai­tis.

Vis tik mi­nė­tie­ji dvi­ra­čiai nė­ra to­kie ma­nev­rin­gi kaip, pa­vyz­džiui, kal­nų dvi­ra­čiai ma­žes­niais (26 ar­ba 27,5 co­lių) ra­tais. Ta­čiau tai nė­ra di­de­lis mi­nu­sas, mat Lie­tu­vo­je tech­niš­kai su­dė­tin­gų ke­lių pa­si­tai­ko re­tai. Ne­bent pa­tys jų ieš­ko­me.

Mies­to ere­liams

Už­mies­čio prie­šin­gy­bė – mies­tas, tad ir va­ži­nė­jan­tiems mies­te siū­lo­ma rink­tis vi­sai ki­to­kio ti­po dvi­ra­čius. Pa­vyz­džiui, gė­lių į tur­gų nu­si­pirk­ti va­žiuo­jan­čiai sen­jo­rei vei­kiau­siai tiks stan­dar­ti­nis, dar va­di­na­mas olan­diš­ko ti­po mies­to dvi­ra­tis. Su vi­di­nė­mis 3 ar 7 pa­va­ro­mis, su ba­ga­ži­ne, krep­še­liu, ap­švie­ti­mu ir gal­būt pe­le­ri­na – kad va­sa­riš­kas si­jo­nas neį­si­suk­tų į ra­tus.

O štai kas­die­ni­nia­me mies­to šur­mu­ly­je ver­dan­čiam jau­nam žmo­gui, ku­ris dvi­ra­tį nau­do­ja kaip pa­to­gią ir grei­tą su­si­sie­ki­mo prie­mo­nę, R. Pau­li­kai­tis siū­lo rink­tis dvi­ra­čius siau­ro­mis pa­dan­go­mis, ku­rie yra pri­tai­ky­ti va­žiuo­ti as­fal­tu. Pa­sak jo, „mies­to ere­liams“ ne­rei­kia įmant­rių per­jun­gi­mo sis­te­mų. Šiuo at­ve­ju la­bai tik­tų „Sing­le speed“ ar­ba FIX ti­po dvi­ra­čiai, ku­rie tu­ri vie­ną fik­suo­tą ar­ba lais­vą pa­va­rą, yra grei­ti, pa­to­gūs ir tuo pa­čiu ne itin pa­trauk­lūs va­gims.

Di­de­liuo­se už­sie­nio mies­tuo­se la­bai po­pu­lia­rūs su­len­kia­mi dvi­ra­čiai, ku­riuos leng­va vež­tis vie­šuo­ju trans­por­tu. Vis tik Lie­tu­vo­je šių dvi­ra­čių po­rei­kis kol kas nė­ra di­de­lis. „Pas mus dar rei­kia inf­rast­ruk­tū­ros pa­si­stū­mė­ji­mo ir ak­ty­ves­nio ska­ti­ni­mo nau­do­tis dvi­ra­čiais. Rei­kia ir darb­da­vių są­mo­nin­gu­mo: kad už­tik­rin­tų dvi­ra­čių sau­go­ji­mo vie­tas, du­šus, nes jei­gu at­va­žiuo­ji iš to­liau, su­pra­kai­tuo­ji, no­ri­si nu­si­praus­ti“, – sa­ko jis.

Gra­ži­nan­tiems fi­gū­ras

Kal­bant apie pra­kai­tą. At­ši­lus orams, sun­ku jį lie­ti spor­to sa­lė­je. Vi­lio­ja sau­lė ir gry­nas oras. Lai­mei, tre­ni­ruo­tę spor­to klu­be ga­li­ma pa­keis­ti fit­ne­so dvi­ra­čiu.

„Fit­ne­so dvi­ra­tis yra sa­vo­tiš­kas spor­ti­nio dvi­ra­čio va­rian­tas, tik jo vai­ras ne­spor­ti­nis ir sė­dė­se­na šiek tiek pa­to­ges­nė. Iki spor­ti­nio dvi­ra­čio rei­kia užaug­ti, o fit­ne­so dvi­ra­tis la­bai tin­ka ry­ti­nėms ar va­ka­ri­nėms tre­ni­ruo­tėms, nes di­de­lis dia­pa­zo­nas pa­va­rų – ga­li­ma ge­rai pa­ju­dė­ti“, – aiš­ki­na R. Pau­li­kai­tis.

Šei­my­niš­kie­siems

Dvi­ra­čiai ne­re­tai tam­pa vi­sos šei­mos mėgs­ta­ma pra­mo­ga, o jei kai ku­rie šei­mos na­riai dar la­bai ma­ži, R. Pau­li­kai­tis siū­lo ke­le­tą išei­čių. „Mėgs­tan­tys pa­si­va­ži­nė­ji­mus su vi­sa šei­ma ga­li rink­tis „Trek­king“, tu­ris­ti­nio, mies­to ar­ba hib­ri­do ti­po dvi­ra­čius ir juos pa­pil­dy­ti ak­se­sua­rais. Tai ga­li bū­ti prie dvi­ra­čio pri­ka­bi­na­mi ve­ži­mė­liai, ku­riuo­se pa­si­so­din­si­te vie­ną ar­ba du vai­kus, taip pat spe­cia­lia tan­de­mo jung­ti­mi pri­ka­bi­na­mi vai­kiš­ki dvi­ra­tu­kai pa­kel­tu prie­ki­niu ra­tu ar­ba vai­kiš­kos kė­du­tės, ku­rias pa­ta­riu rink­tis la­bai at­sa­kin­gai. Juk vai­ko sau­gu­mas – ne vie­ta tau­py­ti“, – sa­ko jis.

Jei­gu vai­kai jau paau­gę, di­des­niu gal­vos skaus­mu tam­pa ne jų dvi­ra­čiai, o klau­si­mas, kaip gi vis­ką su­tal­pin­ti į vie­ną ma­ši­ną, kai vyks­ta­me ato­sto­gau­ti. Lie­tu­vių su­ma­nu­mui ri­bų nė­ra, ta­čiau kar­tais tas su­ma­nu­mas išei­na ne į ge­ra. „Bū­na, žiū­ri­me į kai­my­ną – kaip pa­to­giai ir grei­tai jis pri­tvir­ti­na dvi­ra­čius prie lai­kik­lio ant ma­ši­nos, o pa­tys va­lan­dą ri­ša­me dvi­ra­čius dir­žais, pra­kai­tuo­ja­me, ner­vi­na­mės ir ga­lų ga­le ne­be­lie­ka jo­kio džiaugs­mo. Taip ir vi­są ke­lio­nę su­si­ga­din­ti ga­li­ma“, – pa­ste­bi R. Pau­li­kai­tis ir pri­du­ria vi­suo­met esan­tis už pa­to­gu­mą.

Už­kie­tė­ju­siems tu­ris­tams

Kar­tais automobilio ap­skri­tai ne­rei­kia no­rint pa­siek­ti ato­sto­gų tiks­lą. Ir ne to­dėl, kad šis bū­tų ne­to­li, o to­dėl, kad kai ku­rie žmo­nės dvi­ra­čiais pa­si­ryž­ta įveik­ti ne­men­kus at­stu­mus.

Už­kie­tė­ju­siems tu­ris­tams R. Pau­li­kai­tis pa­ta­ria rink­tis „Trek­king“ ti­po dvi­ra­čius. „Daž­niau­siai jie yra su ba­ga­ži­nė­mis, ap­švie­ti­mu, jų pa­dan­gos vi­du­ti­nio sto­rio, to­dėl tin­ka va­žiuo­ti ir as­fal­tu, ir ne to­kiais ge­rais ke­liu­kais. Tu­ris­ti­nia­me dvi­ra­ty­je tu­ri bū­ti ne­ma­žai pa­va­rų, kad, ve­žant tu­ris­ti­nę man­tą, ne­jaus­tu­me di­de­lio krū­vio ko­joms. Ne­pa­varg­ti tu­ri ir nu­ga­ra, nes jei ant mies­to ti­po dvi­ra­čio sė­di­me 90 laips­nių kam­pu, tai ant „Trek­king“ ti­po dvi­ra­čio – šiek tiek pa­svi­rę, kad dirb­tų ne tik ko­jų, bet ir ki­ti rau­me­nys“, – sa­ko jis.

Ke­liau­jant su to­kiu dvi­ra­čiu ne­ma­žai reikš­mės tu­ri šal­mai, ap­ran­ga, kup­ri­nės. Iš es­mės, šie ak­se­sua­rais svar­būs va­ži­nė­jant bet ko­kiu dvi­ra­čiu. „Kaip į spor­to klu­bą nei­na­te su šle­pe­tė­mis, taip ir dvi­ra­čiui yra ati­tin­ka­ma ap­ran­ga“, – pa­ste­bi dvi­ra­čių ži­no­vas.

Ne­pa­dė­ki­me va­gims

Pa­bai­gai UAB „Va­sa­rė“ di­rek­to­rius pa­že­ria dar ke­le­tą pa­ta­ri­mų, no­rin­tiems įsi­gy­ti dvi­ra­tį. „Sa­ky­čiau, kad svar­biau­sia yra pirk­ti iš pa­ti­ki­mo par­da­vė­jo. Tuo­met įsi­gy­si­te ne tik dvi­ra­tį, bet ir ap­tar­na­vi­mą. Ne­pir­ki­te vog­to dvi­ra­čio – to­kį iš­duos nea­dek­va­ti kai­na, siū­lo­ma tur­gu­je, iš ant­rų­jų ran­kų“, – sa­ko jis ir pri­du­ria, kad jei „gąs­di­na“ par­duo­tu­vė­je siū­lo­mų dvi­ra­čių kai­nos, juos šiais lai­kais ga­li­ma įsi­gy­ti iš­si­mo­kė­ti­nai.

Įsi­gy­tą dvi­ra­tį vy­ras pa­ta­ria pa­si­žy­mė­ti po­li­ci­jo­je ir už­re­gist­ruo­ti dvi­ra­čių re­gist­re. Pa­ma­čius lip­du­ką, ku­riuo bus pa­žy­mė­tas už­re­gist­ruo­tas dvi­ra­tis, va­gims ga­li praei­ti no­ras jį pa­si­sa­vin­ti. „Rei­kia at­kreip­ti dė­me­sį ir į spy­nos sau­gu­mo ly­gį, ne­pa­lik­ti dvi­ra­čių pra­stai ma­to­mo­je, ato­kio­je vie­to­je. Ga­lų ga­le dvi­ra­čius jau ga­li­ma ir ap­draus­ti. Ki­taip ta­riant, yra įvai­rių bū­dų, kaip ap­sau­go­ti sa­vo dvi­ra­tį nuo va­gių, o bai­min­tis pirk­ti ge­rą, nes pa­vogs – pa­se­nęs mąs­ty­mas“, – ma­no jis.


„Ven­tos“ ki­no teat­ras: ta­da, da­bar, ry­toj?

Gab­rie­lė PAS­TAU­KAI­TĖ

gab­rie­le.pastaukaite@splius.lt

Kur­šė­nuo­se, Ba­sa­na­vi­čiaus gat­vės pa­bai­go­je, sto­vi pa­sta­tas, ku­ris jau­na­jai mies­to gy­ven­to­jų kar­tai grei­čiau­siai nie­ko ne­be­reiš­kia. Ta­čiau se­nie­ji kur­šė­niš­kiai dar at­si­me­na lai­kus, kai prie šio pa­sta­to bū­riuo­da­vo­si ei­lės – juk čia vei­kė „Ven­tos“ ki­no teat­ras. Apie šlo­vin­gą jo praei­tį, niū­rią da­bar­tį ir atei­ties per­spek­ty­vas kal­ba­mės su kur­šė­niš­kiais ir bu­vu­siu ki­no teat­ro va­do­vu Ka­zi­mie­ru Pa­kal­niš­kiu.

 

 
 Bu­vęs „Ven­tos“ ki­no teat­ro pa­sta­tas ta­po int­ri­ga kur­šė­niš­kiams: ko­kie sta­ty­bos dar­bai ja­me nu­ma­to­mi ir ar tik­rai nau­ja­sis sa­vi­nin­kas at­gai­vins ki­no tra­di­ci­jas Kur­šė­nuo­se?
G. PAS­TAU­KAI­TĖS nuo­tr.

K. Pa­kal­niš­kis ki­no teat­rui ati­da­vė di­džią­ją sa­vo gy­ve­ni­mo da­lį. Grį­žęs iš ar­mi­jos 1954 m., jis bu­vo pa­skir­tas vie­nu iš meist­rų-ins­pek­to­rių, pri­žiū­rė­ju­sių še­šių ra­jo­nų – Kur­šė­nų, Už­ven­čio, Šiau­lių, Kel­mės, Pak­ruo­jo ir Ak­me­nės – ki­no teat­rus. Vė­liau bu­vo įsteig­tas eta­tas kiek­vie­na­me ra­jo­ne – K. Pa­kal­niš­kiui ati­te­ko da­bar jau ne­beeg­zis­tuo­jan­tis Kur­šė­nų ra­jo­nas.

„Di­rek­to­riaus eta­to ne­bu­vo, „skai­čiau­si“ meist­ras“, – pri­si­me­na K. Pa­kal­niš­kis. Vis tik ma­žiau skam­bios pa­rei­gos ne­sut­ruk­dė sėk­min­gai va­do­vau­ti „Ven­tos“ ki­no teat­rui nuo pat jo įkū­ri­mo iki lik­vi­da­vi­mo. Dar dau­giau – K. Pa­kal­niš­kis bu­vo šio ki­no teat­ro at­si­ra­di­mo ini­cia­to­rius.

Pa­vo­jin­gi ki­no sean­sai

Iki tol kur­šė­niš­kiai ki­no fil­mus žiū­rė­da­vo Kul­tū­ros na­muo­se, ta­čiau K. Pa­kal­niš­kiui tai pa­si­ro­dė ne­tin­ka­ma ir ne­tgi ne­sau­gi vie­ta. „Tie kul­tū­ros na­mai bu­vo lai­ki­nai su­ręs­ti iš kai­mo so­dy­bų, ku­rios li­ko tuš­čios, kai žmo­nes iš­ve­žė į trem­tį. So­dy­bas nu­grio­vė ir pa­sta­tė Kul­tū­ros na­mus“, – aiš­ki­na K. Pa­kal­niš­kis.

Vy­ras nu­vy­ko pas val­džią į Vil­nių ir in­for­ma­vo, kad mies­to gy­ven­to­jai ne­tu­ri, kur pa­do­riai žiū­rė­ti ki­no fil­mų. Ta­čiau už sa­vo ini­cia­ty­vą su­lau­kė ne pa­gy­ri­mų, o prie­kaiš­tų: ko­dėl gi ne­pra­ne­šė anks­čiau? „Kai dar dir­bau meist­ru-ins­pek­to­riu­mi, ap­žiū­rė­da­vau apa­ra­tus, jei rei­kia, pa­re­mon­tuo­da­vau. Ma­no rū­pes­tis bu­vo, kad ki­ną ro­do, o ne kur ro­do“, – sa­ko K. Pa­kal­niš­kis.

Iš Vil­niaus at­vy­ku­si val­džia „iš­mo­nin­gai­siais“ Kul­tū­ros na­mais ne­su­si­ža­vė­jo. „At­va­žia­vo jie čia 1956 m. pa­va­sa­rį. Bu­vo šla­pia kaip ir da­bar. Nuei­na­me vi­si į tuos Kul­tū­ros na­mus, o jie kaip ty­čia – lu­bos įlin­ku­sios, sie­nos pa­kry­pu­sios“, – šyp­so­si K. Pa­kal­niš­kis, nes val­džiai, iš­vy­du­siai pa­sta­to būk­lę, ma­tyt, ne­li­ko abe­jo­nių. Bu­vo nu­spręs­ta Kur­šė­nuo­se sta­ty­ti nau­ją ki­no teat­rą.

Di­džiau­sia pra­mo­ga

Kul­tū­ros na­mai, be ki­ta ko, tu­rė­jo ir ki­tų mi­nu­sų. Juo­se tilp­da­vo tik apie 150 žmo­nių, o kul­tū­ri­niai ren­gi­niai kirs­da­vo­si su ki­no teat­ro re­per­tua­ru.

Bū­tent to­dėl K. Pa­kal­niš­kis neap­si­džiau­gė iš­gir­dęs, kad ki­no teat­rą pla­nuo­ja­ma ir vėl su­jung­ti su Kul­tū­ros na­mais. Val­džia ne­tgi ke­ti­no skir­ti pi­ni­gų prie­sta­tui. Lai­mei, lė­šų neuž­te­ko ir 1960 m. va­sa­rą Kur­šė­nuo­se jau sto­vė­jo be­veik baig­tas ir „sa­va­ran­kiš­kas“ ki­no teat­ras. „Jis bu­vo stan­dar­ti­nis. To­kius sta­tė ir Pa­lan­go­je, ir Tel­šiuo­se, ir Ma­žei­kiuo­se, bet mes vis tiek la­bai džiau­gė­mės“, – sa­ko K. Pa­kal­niš­kis.

Ne be rei­ka­lo. Nau­ja­ja­me ki­no teat­re til­po 400 žiū­ro­vų, o juk tuo me­tu ki­nas bu­vo be­ne di­džiau­sia pra­mo­ga – į jį žmo­nės plauk­da­vo ma­siš­kai. Be to, į „Ven­tos“ ki­no teat­rą at­va­žiuo­da­vo kon­cer­tuo­ti ir ži­no­mi est­ra­dos at­li­kė­jai. Kas pir­mes­nis, tas...

K. Pa­kal­niš­kis sa­ko, kad po­pu­lia­riau­si tuo me­tu bu­vo už­sie­nie­tiš­ki ki­no fil­mai. Žmo­nėms ypač pa­tik­da­vo in­dų fil­mai. „Kai dar dir­bau Šiau­liuo­se, ro­dė to­kį in­dų fil­mą „Val­ka­ta“. Dvi se­ri­jos bu­vo. Tai ei­lės „Per­ga­lės“ ki­no teat­re bu­vo kaip prie cuk­raus“, – juo­kia­si jis ir pri­du­ria, kad pa­ts mė­go pran­cū­zų–ita­lų, ju­gos­la­vų sta­ty­tus fil­mus.

Tie­sa, ne­re­tai mi­nias su­trau­kian­čių fil­mų tek­da­vo il­go­kai pa­lauk­ti. „Sche­ma bu­vo to­kia: Mask­va nu­per­ka vie­ną ko­pi­ją iš už­sie­nio, per­tik­ri­na – juk bu­vo griež­ta cen­zū­ra, o ta­da dau­gi­na. Lie­tu­vai, tar­ki­me, nu­ma­to tris fil­mo ko­pi­jas. Pir­miau­sia jas gau­na Vil­nius, ta­da Kau­nas, ta­da Klai­pė­da, Šiau­liai, Pa­ne­vė­žys. Kol iki mū­sų atei­na, juos­ta jau bū­na ir su­trūk­inė­ju­si, ir su­brai­žy­ta – vaiz­das vi­sai ne­koks. Bet ro­dy­da­vo­me – ką da­ry­si“, – sa­ko K. Pa­kal­niš­kis.

Ap­dum­ti Mask­vai akis

O štai ideo­lo­gi­niai fil­mai pa­si­se­ki­mo ne­tu­rė­jo, ta­čiau ki­no teat­rai juos ro­dy­ti pri­va­lė­jo. „Bū­da­vo pla­nai, pa­gal ku­riuos ideo­lo­gi­niams fil­mams tu­rė­da­vo­me su­rink­ti daug žiū­ro­vų. Vos ne 80 pro­c. sa­lės ap­kro­vi­mo. Nie­kam tie fil­mai ne­bu­vo įdo­mus, to­dėl da­ry­da­vo­me taip: vie­ną die­ną ro­do­me ideo­lo­gi­nį fil­mą, ki­tą – jau už­sie­nie­tiš­ką, o žmo­nių skai­čių už­ra­šom tam ideo­lo­gi­niam“, – gud­ry­bę at­sklei­džia K. Pa­kal­niš­kis.

To­kiu prin­ci­pu dirb­da­vo ne tik „Ven­tos“, bet ir dau­ge­lis ki­tų ki­no teat­rų. Kai į val­džią atė­jo Mi­chai­las Gor­ba­čio­vas ir pa­ma­tė, kaip žmo­nės „mėgs­ta“ ideo­lo­gi­nius fil­mus, nu­spren­dė už­sie­nie­tiš­kus pa­ša­lin­ti iš rin­kos. „Ne­ži­nau, kaip ki­tur, bet Lie­tu­vo­je atė­jo įsa­ky­mas lik­vi­duo­ti vi­sus už­sie­nie­tiš­kus fil­mus. Ki­tu at­ve­ju grė­sė pa­pei­ki­mai, bau­dos. Tai ir lik­vi­da­vo­me“, – sa­ko K. Pa­kal­niš­kis.

Štai toks ne­di­de­lis per­vers­mas ne­tru­ko su­lauk­ti re­zul­ta­tų – žmo­nės re­čiau lan­kė­si ki­ne, o ki­no teat­rai ne­beį­gy­ven­din­da­vo sa­vo pla­nų. Tie­sa, ne vi­si. „Bu­vo toks Pa­ne­vė­žio fil­mų nuo­mo­ji­mo ba­zės di­rek­to­rius, ku­ris už­sie­nie­tiš­kų fil­mų ne­lik­vi­da­vo, o juos iš­ve­žė ir pa­slė­pė. Vė­liau par­si­ve­žė ir ėmė ro­dy­ti, to­dėl jo pla­nai bū­da­vo vi­suo­met įgy­ven­din­ti, pil­nos sa­lės žmo­nių“, – juo­kia­si K. Pa­kal­niš­kis ir pri­du­ria, kad val­džia ne­tru­ko at­šauk­ti sa­vo įsa­ky­mo. Į rin­ką bu­vo grą­žin­ti už­sie­nie­tiš­ki fil­mai.

Pir­mie­ji bu­či­niai

Mi­nė­tie­ji pla­nai, pa­sak K. Pa­kal­niš­kio, bu­vo pa­pras­ti: žie­mos me­tu ki­no teat­ras tu­rė­da­vo su­rink­ti 4 500 rub­lių, va­sa­rą – 3 000 rub­lių.

Bi­lie­tai į ki­no teat­rą kai­nuo­da­vo ga­na ne­daug. „Pir­mo­je ei­lė­je kai­na­vo 45 ka­pei­kas, ki­to­se ei­lė­se – 35 ka­pei­kos, ga­le – 20 ka­pei­kų“, – var­di­ja K. Pa­kal­niš­kis.

Bū­tent pa­sku­ti­nią­sias ki­no teat­ro ei­les be­ne ge­riau­siai at­si­me­na kur­šė­niš­kis Kęs­tu­tis. Ki­no teat­ras, pa­sak jo, bu­vo ne tik di­džiu­lė pra­mo­ga, bet ir pa­si­ma­ty­mų vie­ta. „Į ki­ną tė­vai vi­sa­da iš­leis­da­vo, o ki­ne juk tam­su“, – va­liū­kiš­kai šyp­so­si vy­ras, ku­ris sa­vo bū­si­mą­ žmo­ną pir­mą kar­tą pa­bu­čia­vo bū­tent „Ven­tos“ ki­no teat­re.

Tie­sa, jau­nuo­liams ne ma­žiau rū­pė­da­vo ir pa­ts ki­nas. „La­biau­siai pa­ti­kęs fil­mas? „Mu­zi­kos gar­sai“, dar „Fan­to­mas“, – pri­si­me­na Kęs­tu­tis.

Vis­kam atei­na pa­bai­ga

Vis tik vė­liau jis rink­da­vo­si Šiau­lių ki­no teat­rus, ku­rie ma­si­no pla­tes­niu re­per­tua­ru ir ga­li­my­be ap­si­lan­ky­ti di­des­nia­me mies­te.

„Ven­tos“ ki­no teat­ro su­ny­ki­mui įta­kos tu­rė­jo ir te­le­vi­zi­jos at­si­ra­di­mas. „Žmo­nės sa­ky­da­vo: kam mums žiū­rė­ti ki­no teat­re, jei ga­li­me per te­le­vi­zo­rių“, – pri­si­me­na K. Pa­kal­niš­kis.

Žlu­gus So­vie­tų Są­jun­gai, „Ven­tos“ ki­no teat­ras iš­si­lai­kė neil­gai – 1992 m. bu­vo lik­vi­duo­tas. Jo il­ga­me­tis va­do­vas K. Pa­kal­niš­kis išė­jo į pen­si­ją.

Ką ki­ne vei­kė te­le­vi­zo­rius?

Tie­sa, ki­no teat­re sean­sų dar bū­ta.

1997 m., kai vi­sas pa­sau­lis ėjo iš pro­to dėl kul­ti­niu ta­pu­sio fil­mo „Ti­ta­ni­kas“, į jo sean­są bu­vu­sia­me „Ven­tos“ ki­no teat­re bu­vo pa­kvies­ti ir kur­šė­niš­kiai. Tuo me­tu mo­kyk­lo­je be­si­mo­kan­ti Ga­bi­ja džiau­gė­si, kad ga­lės pa­ma­ty­ti iš­sva­jo­tą­jį fil­mą ir ne­rei­kės nie­kur va­žiuo­ti.

Mer­gi­na pri­si­me­na, kad be­ne pir­mo­ji sto­vė­jo ei­lė­je prie bi­lie­tų, nes no­rė­jo sė­dė­ti kuo ar­čiau ek­ra­no. Tuo me­tu ji dar ne­ži­no­jo, ta­čiau jos poel­gis bu­vo la­bai pro­tin­gas, nes, įė­ju­si į ki­no sa­lę, pa­ma­tė ant ta­bu­re­tės pa­sta­ty­tą vaiz­do gro­tu­vą ir te­le­vi­zo­rių...

Su­si­rin­ku­si mi­nia iš tie­sų žiū­rė­jo „Ti­ta­ni­ką“ per te­le­vi­zo­rių, nors Ga­bi­ja iki šiol svars­to, ką gi pa­ma­tė pa­sku­ti­nė­se ei­lė­se sė­din­tys žiū­ro­vai.

Atei­ties per­spek­ty­vos

Šlo­vin­gi ki­no teat­ro „Ven­ta“ lai­kai iš­ties bai­gė­si. Da­bar pa­sta­tas pa­se­nęs, ap­tru­pė­jęs. „Kaip koks pa­mes­tas daik­tas“, – sa­ko K. Pa­kal­niš­kis, kar­tas nuo kar­to praei­nan­tis pro bu­vu­sią dar­bo­vie­tę.

Pak­laus­tas, ar ne­jau­čia sen­ti­men­tų, liū­de­sio dėl kar­di­na­liai pa­si­kei­tu­sios si­tua­ci­jos, sa­ko, kad ne. „Esu svei­kas, džiau­giuo­si kiek­vie­na die­na, na­tū­ra­lu, kad vis­kas ei­na į prie­kį“, – sa­ko jis.

Ar į prie­kį ei­na pa­sta­tas, ku­ria­me bu­vo įsi­kū­ręs „Ven­tos“ ki­no teat­ras, sun­ku pa­sa­ky­ti. Šiuo me­tu ant jo už­mes­tas ža­lias tink­las, ku­ris su­fle­ruo­ja apie gal­būt ne­tru­kus pra­si­dė­sian­čius sta­ty­bos dar­bus.

Kur­šė­nų se­niū­nas Vy­tau­tas Ged­mon­tas sa­ko, kad pa­sta­tas jau ku­rį lai­ką pri­klau­so pri­va­čiam as­me­niui. „Tas as­muo tu­ri pro­jek­tą, ke­ti­na pa­sta­tą tvar­ky­ti. Bet ka­dan­gi jis – pri­va­tus as­muo, aš ne­drįs­čiau dau­giau pa­sa­ko­ti apie jo pri­va­čius rei­ka­lus“, – mįs­lin­gai kal­ba se­niū­nas.

Mįs­lin­gas iš­lie­ka ir nau­jo­jo pa­sta­to šei­mi­nin­kas, ta­čiau už­si­me­na, kad ki­no sean­sų Kur­šė­nuo­se grei­čiau­siai dar bus.

 






Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti