Veidai
spausdinti
T. Vai­se­ta: „Vi­suo­me­nė ban­do išei­ti iš po­so­vie­ti­nės bū­se­nos“

Kris­ti­na KA­VA­LIAUS­KAI­TĖ

kris­ti­na.kavaliauskaite@splius.lt

„Šian­die­ni­nė is­to­ri­ja su­si­de­da vien iš in­terp­re­ta­ci­jų ir tai yra ge­rai, kol jos yra ve­da­mos tie­sos troš­ki­mo“, – sa­ko is­to­ri­kas To­mas Vai­se­ta, po sa­vai­tės kvie­sian­tis šiau­lie­čius su­si­mąs­ty­ti apie is­to­ri­jos reikš­mę ir įsi­trauk­ti į dis­ku­si­ją apie at­min­ties pra­smę.

 

 
 Pa­sak To­mo Vai­se­tos, ne­rei­kia bū­ti nai­viems ir ti­kė­ti, kad so­viet­me­čiu skli­du­si pro­pa­gan­da mū­sų ne­pa­vei­kė. Net jei žmo­nės šai­pė­si iš jos, ne­reiš­kia, kad jie ne­pe­rė­mė tam tik­rų įpirš­tų mąs­ty­mo sche­mų.

Vėl su­grįž­ta

Ge­gu­žės 13–14 d. Kur­tu­vė­nų re­gio­ni­nio par­ko di­rek­ci­ja, Vil­niaus uni­ver­si­te­to Is­to­ri­jos fa­kul­te­tas ir Ant­rų­jų val­do­vų rū­mų klu­bas at­gai­vi­na kul­tū­ri­nį pro­jek­tą POST Kryž­ke­lė. Jis ski­ria­mas vi­suo­me­nei ak­tua­lių te­mų ap­mąs­ty­mui bei iš­reiš­ki­mui per me­no, moks­lo pri­zmes ir vie­šas dis­ku­si­jas. POST Kryž­ke­lė sie­kia „di­de­les“ te­mas narp­lio­ti per vie­nos konk­re­čios vie­tos (Kur­tu­vė­nų) kraš­to­vaiz­dį, is­to­ri­jas ir žmo­nių bū­tį.

Kur­tu­vė­nų kraš­to erd­vės pa­si­rink­tos neat­si­tik­ti­nai – jos pri­so­tin­tos is­to­ri­jų ir at­min­čių. Tai Na­gurs­kių dva­ras Kur­tu­vė­nuo­se, liu­di­jan­tis apie XVIII a. ko­vas prieš Ru­si­ją ir Lie­tu­vos ka­riuo­me­nei paau­ko­tus dva­ro tur­tus. Put­vins­kių dva­ras Ši­lo Pa­vė­žu­py­je, me­nan­tis XIX a. dva­ro rū­muo­se vy­ku­sius lie­tu­vių in­te­li­gen­tų su­si­bū­ri­mus ir beuž­gims­tan­čios mo­der­nios lie­tu­vių kul­tū­ros pro­jek­tus. Pir­ma­sis pa­mink­las lie­tu­viš­kos spau­dos at­ga­vi­mui Lie­tu­vo­je ant Gir­ni­kų kal­no. Pa­mink­las so­vie­ti­niams ka­riams Bubiuose… Šio­se erd­vė­se bur­sis me­ni­nin­kai, moks­li­nin­kai, vi­suo­me­nė ir įvai­rio­mis for­mo­mis gvil­dens erd­vės ap/gynimo te­mas.

Su ren­gi­nio mo­de­ra­to­riu­mi, Vil­niaus uni­ver­si­te­to Is­to­ri­jos fa­kul­te­to is­to­ri­ku T. Vai­se­ta kal­bė­jo­mės apie šian­die­ni­nės vi­suo­me­nės iš­šū­kius.

– Ko­dėl šian­dien vis gar­siau kal­ba­ma apie is­to­ri­jos pa­ži­ni­mo svar­bą? Taip pat apie is­to­ri­kų rei­ka­lin­gu­mą.

– Is­to­ri­ja pa­de­da su­kur­ti ir įtvir­tin­ti pra­smi­nį ry­šį su vals­ty­be, su ki­tais vi­suo­me­nės na­riais, o at­sa­ky­da­ma į klau­si­mą, iš kur mes atė­jo­me, pa­de­da ne tik su­pras­ti, kas mes esa­me da­bar, bet ir ko­dėl mums pra­smin­ga bū­ti kar­tu. Tai­gi kaip be­žiū­rė­si, bet žvilgs­nis į is­to­ri­ją vi­sa­da yra ir žvilgs­nis į atei­tį.

Kol vals­ty­bė no­rės tu­rė­ti atei­tį, tol jai bus svar­bu tu­rė­ti sa­vų is­to­ri­kų.

– Kuo pa­vo­jin­gos in­terp­re­ta­ci­jos is­to­ri­ja?

– In­terp­re­ta­ci­jos sa­vai­me ne tik nė­ra pa­vo­jin­gos, bet ir šiuo­lai­ki­nis is­to­ri­jos moks­las su­si­de­da vien iš in­terp­re­ta­ci­jų. Nors vi­sa žmo­ni­ja tu­rė­jo tik vie­ną bend­rą praei­tį, ta­čiau fak­tiš­kai neį­ma­no­ma su­tar­ti (o ir ne­rei­kia), kaip tą praei­tį su­pras­ti, kaip at­rink­ti, kas yra svar­bu, kas pri­si­min­ti­na, o kas – už­mirš­ti­na, kaip ver­tin­ti praei­ties įvy­kius, žmo­nes, jų poel­gius ir t. t.

Kol in­terp­re­ta­ci­jų tiks­las yra, pa­pras­tai šne­kant, ieš­ko­ti tie­sos, tol jos ne­ga­li kel­ti grės­mės, nes skir­tin­gai is­to­ri­ją in­terp­re­tuo­jan­čias bend­ruo­me­nes vis dar jun­gia la­bai stip­ri ver­ty­bė – tie­sos troš­ki­mas.

In­terp­re­ta­ci­jos tam­pa pro­ble­ma tuo­met, kai vie­na gru­pė žmo­nių no­ri sa­vą­ją is­to­ri­jos in­terp­re­ta­ci­ją prie­var­ta pri­mes­ti ki­tai gru­pei, ku­ri su ta in­terp­re­ta­ci­ja ne­su­tin­ka, o pa­ti is­to­ri­jos in­terp­re­ta­ci­ja at­si­ran­da ne iš tie­sos ieš­ko­ji­mo, o iš po­li­ti­nių tiks­lų (pa­pras­tai, pri­deng­ti ko­kius nors su is­to­ri­ja ne­su­si­ju­sius ke­ti­ni­mus). De­ja, bet da­bar­ti­niam Ru­si­jos re­ži­mui tie­sos ieš­ko­ji­mas nė­ra jo­kia ver­ty­bė ir šia pra­sme jis vi­są Ru­si­jos vi­suo­me­nę (tik iš da­lies jai pri­ta­riant) at­ski­ria ir izo­liuo­ja nuo ki­tų bend­ruo­me­nių. Be­je, Ru­si­jo­je vis dar yra is­to­ri­kų (ir juos pa­lai­kan­čių žmo­nių), ku­rie ieš­ko tie­sos, bet jie yra nu­stum­ti į pa­kraš­čius ir įta­kos ne­da­ro.

– So­vie­ti­niai pa­mink­lai nie­kaip ne­pa­kei­čia­mi, ne­pert­var­ko­mi. Žmo­nės įpra­tę, su­si­tai­kę su tuo. Iš ki­tos pu­sės – so­vie­ti­nės šven­tės, kul­tū­ri­niai ren­gi­niai. Ar­tė­jant ko­vo 8-ajai ar ge­gu­žės 1-ajai, vis dar aki­vaiz­dus žmo­nių pa­si­me­ti­mas – tai švęs­ti ar ne. Bet koks pro­ru­siš­ku mąs­ty­mu „kve­pian­tis“ ren­gi­nys ar kon­cer­tas ša­lia Lie­tu­vai reikš­min­gų da­tų ar­ba so­viet­me­čiu švęs­tų šven­čių yra prii­ma­mas la­bai jaut­riai. Gal kul­tū­ros so­vie­ti­za­vi­mas vis dar vyks­ta? O gal vis dar nei­šau­go­me iš „vir­tu­vės po­kal­bių“, kai sa­va­ran­kiš­kas mąs­ty­mas ir nuo­mo­nės tu­rė­ji­mas vis dar lai­ko­mas pa­vo­jin­gu.

– Jo­kiu bū­du ne­no­rė­čiau dra­ma­ti­zuo­ti si­tua­ci­jos. At­virkš­čiai – ma­ty­čiau ir prie­šin­gą pro­ce­są: vi­suo­me­nė mė­gi­na išei­ti net ne iš so­vie­ti­nės, o iš po­so­vie­ti­nės būk­lės. Vi­si tie prieš­ta­ra­vi­mai, ku­riuos jūs iš­var­di­jo­te, yra la­bai ryš­kūs ir aki­vaiz­dūs, nei so­viet­me­tis, nei jo he­ro­jai ir pa­li­ki­mas nė­ra ver­ti­na­mi vie­na­reikš­miš­kai ir jo­kio­mis dirb­ti­nė­mis prie­mo­nė­mis žmo­nių ver­ti­ni­mų ne­su­vie­no­din­si­me – tai jų pa­tir­tis, jų jaus­mai ir min­tys.

Ga­li­me į tai žiū­rė­ti pe­si­mis­tiš­kai – esa­me įklim­pę po­so­vie­ti­nė­je at­min­ties pel­kė­je, bet ga­li­me ban­dy­ti įžiū­rė­ti ir op­ti­mis­tiš­kų ženk­lų.

Man at­ro­do, kad atei­ties is­to­ri­kai 2014 m. ga­li lai­ky­ti pir­ma reikš­min­ga da­ta po 2004 m. (įsto­ji­mo į ES ir NA­TO) mū­sų is­to­ri­jo­je, nes prieš dve­jus me­tus pra­si­dė­jo reikš­min­gas mąs­ty­mo lū­žis – pir­mą­kart po 1990-ųjų Lie­tu­vos vals­ty­bės ne­prik­lau­so­my­bė, jos vals­ty­bin­gu­mas vėl ta­po ne sa­vai­me su­pran­ta­mu da­ly­ku, o ver­ty­be, apie ku­rią tu­ri­me kas die­ną gal­vo­ti ir įver­tin­ti.

Iš čia ir nau­ja ban­ga po­rei­kio vėl įver­tin­ti so­vie­ti­nę oku­pa­ci­ją ir jos pa­li­ki­mą, vėl įaud­rin­tos dis­ku­si­jos, stip­rūs prieš­ta­ra­vi­mai ir ne­su­ta­ri­mai. Bet jei į tai pa­žiū­rė­si­me iš atei­ties per­spek­ty­vos, ar ne­ga­lė­si­me sa­ky­ti, kad vi­suo­me­nė ban­do ap­si­spręs­ti, ar jau yra pa­jė­gi išei­ti iš po­so­vie­ti­nės būk­lės?

– Šian­dien vi­si „per­so­tin­ti“ pro­pa­gan­da. Pa­si­girs­ta kal­ti­ni­mų, kad ji sklin­da iš abie­jų pu­sių. Kaip tai ver­ti­na­te?

– Ne­no­rė­čiau su­tik­ti su abiem šiais tei­gi­niais. Jei­gu kal­ba­me apie Lie­tu­vą, man ne­pa­vyks­ta pa­ma­ty­ti „per­si­so­ti­ni­mo“ pro­pa­gan­da. Pro­pa­gan­da per ži­niask­lai­dą, ta­ria­mai kul­tū­ri­nius ren­gi­nius ir ki­tais bū­dais mus pa­sie­kia dau­giau­sia iš Ru­si­jos. Da­lis žmo­nių tik­rai yra vi­siš­kai įtrauk­ti į šios pro­pa­gan­dos su­kur­ta lau­ką, ki­tus jis pa­lie­čia ir pa­vei­kia, dar ki­tus – pa­lie­čia, bet ne­vei­kia ar vei­kia ma­žai, dar ki­tiems, ko ge­ro, pa­vyks­ta ir vi­sai jį ig­no­ruo­ti.

Ki­ta pro­ble­ma, kad ta pro­pa­gan­da iš Ru­si­jos pa­sta­rai­siais me­tais yra suin­ten­sy­vė­ju­si, be to, vis ge­riau su­vo­kia­ma jos ke­lia­ma grės­mė, to­dėl tiek Lie­tu­vos vals­ty­bės ins­ti­tu­ci­jos, tiek tam tik­rų sri­čių pro­fe­sio­na­lai (žur­na­lis­tai, po­li­to­lo­gai, is­to­ri­kai ir kt.) ir są­mo­nin­gi žmo­nės su­pran­ta, kad ge­riau­sias bū­das ją įveik­ti yra apie ją vie­šai kal­bė­ti, at­skleis­ti jos vei­ki­mo me­cha­niz­mą ir tiks­lus.

Pro­pa­gan­da yra vam­py­ras, ku­ris čiul­pia ne krau­ją, bet sme­ge­nis, ta­čiau žūs­ta iš­temp­tas į die­nos švie­są. Tad na­tū­ra­lu, kad pro­pa­gan­dai suin­ten­sy­vė­jus, suin­ten­sy­vė­ja ir kal­bė­ji­mas apie ją. Bet ne­tu­rė­tu­me mai­šy­ti pro­pa­gan­dos ir kal­bė­ji­mo apie pro­pa­gan­dą.

Tei­gi­nys apie pro­pa­gan­dą „iš abie­jų pu­sių“ man taip pat at­ro­do klai­din­gas, jei­gu tu­ri­ma gal­vo­je, esą pro­pa­gan­da už­sii­ma ir Lie­tu­vos vals­ty­bė.

Esa­me de­mok­ra­ti­nė ša­lis, o to­kio­je ša­ly­je pro­pa­gan­da yra neį­ma­no­ma, kol lai­ko­mės pa­grin­di­nių de­mok­ra­ti­jos prin­ci­pų. De­mok­ra­ti­nei vals­ty­bei svar­biau­sia, kad vi­sas vie­šas kal­bė­ji­mas vyk­tų die­nos švie­so­je ir jo­kie vam­py­rai ne­ga­lė­tų iš­gy­ven­ti.

Kar­tais pro­pa­gan­da klai­din­gai, ko­ne ab­sur­diš­kai yra pa­va­di­na­mos vi­sai ki­to­kios vals­ty­bės pa­stan­gos – ug­dy­ti pi­lie­ti­nį są­mo­nin­gu­mą, pa­lai­ky­ti vals­ty­bin­gu­mo tra­di­ci­ją ir iš­lai­ky­ti kri­tiš­ką mąs­ty­mą tik­ro­sios pro­pa­gan­dos at­žvil­giu. Šios pa­stan­gos bū­ti­nos, ga­li­ma bū­tų sa­ky­ti, kad tai vals­ty­bės (tai­gi mū­sų vi­sų) pa­stan­gos ap­si­sau­go­ti nuo pa­vo­jaus virs­ti to­kia vals­ty­be, ku­ri pra­dė­tų už­siim­ti pro­pa­gan­da.

– At­ro­dy­tų, kad tie, ku­rie gy­ve­no so­viet­me­čiu, kai pro­pa­gan­da juos su­pda­vo 24 val. per pa­rą, tu­rė­tų bū­ti at­spa­rūs, ta­čiau bū­tent jie ir yra la­biau­siai jos pa­veik­ti. Ko­dėl? Gal mes ap­skri­tai esa­me sa­vi­mi ne­pa­si­ti­kin­tys ir mu­mis leng­va ma­ni­pu­liuo­ti?

– Tai la­bai įdo­mus ir svar­bus klau­si­mas. At­sa­ky­siu į jį eks­kur­su į so­viet­me­čio ty­ri­nė­ji­mus, ku­riais man ten­ka už­siim­ti. Daž­nai yra tei­gia­ma, kad so­viet­me­čiu, ypač vė­ly­vuo­ju jo pe­rio­du, gy­ve­nę žmo­nės ne­ti­kė­jo ko­mu­nis­ti­ne ideo­lo­gi­ja, kad ji ne­tu­rė­jo rea­laus po­vei­kio jų mąs­ty­mui. Ta­čiau žiū­rė­da­mi į da­bar­ti­nę Ru­si­ją ir ma­ty­da­mi (jei ti­kė­si­me skel­bia­mo­mis ap­klau­so­mis), kiek žmo­nių pa­lai­ko re­ži­mą, ne­ga­li­me ne­priei­ti prie iš­va­dų, kad pro­pa­gan­da, ko­kia ji be­bū­tų, vei­kia ir la­bai stip­riai vei­kia žmo­nes, kai su­pa juos, kaip sa­ko­te, 24 va­lan­das per pa­rą.

Ly­giai taip pat ir so­viet­me­čiu – žmo­nės gal­būt ty­lo­mis šai­py­da­vo­si iš skel­bia­mų pro­pa­gan­di­nių tiks­lų (su­kur­ti ko­mu­niz­mą) ir pa­na­šiai, ta­čiau tai ne­reiš­kia, kad jie ne­pe­rė­mė tam tik­rų anuo­met pirš­tų mąs­ty­mo sche­mų, pa­vyz­džiui, per vi­są oku­pa­ci­jos lai­ko­tar­pį kal­tos is­to­ri­jos sam­pra­tos (apie „per­ga­lę Di­džia­ja­me Tė­vy­nės ka­re“, „iš­va­da­vi­mą nuo fa­šiz­mo“, sla­vų ir lie­tu­vių tau­tų „per am­žius“ trun­kan­čią drau­gys­tę). Šios pro­pa­gan­di­nės sche­mos bu­vo taip tvir­tai įkal­tos, kad kai ku­rie žmo­nės jo­mis va­do­vau­ja­si ir da­bar.

Jei­gu da­lis žmo­nių ir da­bar leng­vai pa­si­duo­da iš ki­tur sklei­džia­mai pro­pa­gan­dai, tai bū­tent dėl to, kad jie neiš­si­va­da­vę iš so­viet­me­čiu įkal­tų sche­mų. Ga­li­me sa­ky­ti, mąs­ty­mo re­vi­zi­jos neat­li­ku­sių žmo­nių imu­ni­te­tas yra nu­si­lpęs ir jie iš­lie­ka pa­žei­džia­mes­ni Ru­si­jos re­ži­mo sklei­džia­mai pro­pa­gan­dai, ku­ri nau­do­ja tas pa­čias sche­mas. To­dėl jos yra ar­ti­mos, leng­vai at­pa­žįs­ta­mos ir at­pa­lai­duo­ja nuo bū­ti­ny­bės už­siim­ti sun­kiu dar­bu – mąs­ty­ti.

– Kaip šian­dien kei­čia­si pro­pa­gan­dos for­mos?

– Ga­li­ma bū­tų sa­ky­ti, kad pro­pa­gan­dos es­mė iš­lie­ka ta pa­ti – įpirš­ti kuo pa­pras­tes­nius vaiz­di­nius juos nuo­lat kar­to­jant. Be­je, kaip ro­do Ru­si­jos ag­re­si­ja prieš Uk­rai­ną, net nė­ra bū­ti­na, kad tie vaiz­di­niai bū­tų priim­ti (nors to ir sie­kia­ma). Kar­tais pro­pa­gan­da ge­riau­siai sa­vo tiks­lus pa­sie­kia tik įves­da­ma abe­jo­nę – pri­vers­da­ma abe­jo­ti, ar tie­sa ap­skri­tai ga­li bū­ti at­ras­ta. Tą aki­mir­ką, kai pa­sa­ko­ma, kad pro­pa­gan­di­nių tei­gi­nių rei­kia iš­klau­sy­ti ir pri­sta­ty­ti vi­suo­me­nei, nes „tai yra ki­tos pu­sės nuo­mo­nė“, pro­pa­gan­da iš kar­to lai­mi.

Ir, ži­no­ma, nau­jo­sios tech­no­lo­gi­jos ir so­cia­li­nės me­di­jos plėt­ra, ku­ri la­bai iš­ple­čia pro­pa­gan­dos sklai­dos ga­li­my­bes. Per so­cia­li­nius tink­lus ir in­ter­ne­ti­nę ži­niask­lai­dą la­bai leng­va su­kur­ti ma­siš­ku­mo įspū­dį – už­ten­ka šim­to ano­ni­mi­nių ko­men­ta­rų ar „Fa­ce­book“ var­to­to­jų, ku­rie pa­si­sa­ky­tų už Pu­ti­no re­ži­mą, ir jau at­ro­dys, kad „la­bai daug žmo­nių jį pa­lai­ko“, nors ver­tin­da­mi pro­cen­tais ma­ty­tu­me, kad tai la­bai ma­ža da­lis vi­suo­me­nės.

So­cia­li­nė­se me­di­jo­se, iš da­lies ir in­ter­ne­ti­nė­je ži­niask­lai­do­je, kur kas leng­viau pa­skelb­ti me­la­gin­gą ži­nią, nes čia svar­biau­sia grei­tis (bū­ti pir­mam), o ne in­for­ma­ci­jos pa­ti­ki­mu­mas. So­cia­li­niuo­se tink­luo­se fak­tai ap­skri­tai ne­ten­ka reikš­mės, jie skęs­ta nuo­mo­nių ir emo­ci­jų la­vi­no­je, o tai taip pat ne­sun­ku pa­nau­do­ti pro­pa­gan­di­niams tiks­lams. Ši­tas ga­li­my­bes bū­tų ga­li­ma var­din­ti be ga­lo.

 


 



© 2005-2008 ŠIAULIAI plius