(2016-04-29 Nr. 623) ŠIANDIEN 2017 Lapkričio 23 D. Ketvirtadienis ARCHYVAS

Kontaktai
Naudingos nuorodos

Pasaulis pagal mus
Nustatyta: asteroidas, išnaikinęs dinozaurus, įkaitino Žemės atmosferą

As­te­roi­das, ku­ris nu­šla­vė di­no­zau­rus nuo Že­mės pa­vir­šiaus, stip­riai įkai­ti­no ir at­mos­fe­rą, bet vi­sų au­ga­lų ne­su­de­gi­no.

NASA vizualizacija

Jau dau­giau nei 30 me­tų ne­pa­mirš­ta­ma as­te­roi­do teo­ri­ja

Žmo­ni­jai ne­te­ko to ste­bė­ti, bet moks­li­nin­kai nu­sta­tė ir su­mo­de­lia­vo bu­vu­sį ši­lu­mos smū­gį ir po­vei­kį aug­me­ni­jai. Tai įvy­ko prieš 65 mln. me­tų be­si­bai­giant Krei­dos pe­rio­dui, kai di­no­zau­rai vis dar kla­jo­jo že­mės pa­vir­šiu­mi. Bet stai­ga apie 60–80 pro­c. vi­sų jų rū­šių iš­ny­ko. Iki 1980 m. šis ka­tast­ro­fiš­kas gy­vy­bės pra­ra­di­mas bu­vo di­džiu­lė pa­slap­tis. Bet ta­da moks­li­nin­kai ra­do iri­džio ele­men­tų to me­to uo­lo­se. Bū­tent iri­dis įpras­tai pa­ten­ka ant mū­sų pla­ne­tos su ne­že­miš­kais ob­jek­tais.

Tai ro­do, kad di­džiu­lis as­te­roi­das su­si­dū­rė su Že­me ir lė­mė ma­si­nį iš­ny­ki­mą.

Po 10-ies me­tų moks­li­nin­kai ap­ti­ko 65 mln. me­tų se­nu­mo 180 km plo­čio Čik­su­lu­bo

(isp. Chic­xu­lub) kra­te­rį Mek­si­ko­je, su­kė­lu­sį tik­rą chao­są Krei­dos pe­rio­do pa­bai­go­je.

Ne tik cu­na­miai, bet ir ma­si­niai gais­rai

Kra­te­rio po­vei­kis su­kė­lė ener­gi­jos pliūps­nį, pri­lygs­tan­tį dau­giau nei mi­li­jar­dui Hi­ro­ši­mos bom­bų.

Žė­rin­tis karš­tų uo­lų ir ga­rų ka­muo­lys di­de­liu grei­čiu iš­šo­vė pro at­mos­fe­rą į kos­mo­są. Kai su­si­dū­rė su šal­čiu kos­mo­se, vėl kri­to at­gal pro at­mos­fe­rą į že­mę, su­da­ry­da­mas kren­tan­čią ne­di­de­lių uo­lų ma­sę. Kris­da­mi at­gal į Že­mę per at­mos­fe­rą, jie su­kė­lė ši­lu­mos pliūps­nį, dar va­di­na­mą ter­mi­niu, ši­lu­mos pul­su. Kaip tei­gia moks­li­nin­kai, bū­tent jis su­kė­lė ma­si­nius gais­rus ir pri­si­dė­jo prie dau­ge­lio rū­šių iš­ny­ki­mo.


Auksas ir ekskrementuose žiba...

Žmo­nės nuo­te­ko­se ga­li pa­lik­ti tiek bran­gių­jų me­ta­lų, kad juos vi­sus su­rin­kęs žmo­gus ga­lė­tų ma­ny­ti at­ra­dęs auk­so gys­le­lę. Vie­ni drą­siau­sių moks­li­nin­kų nu­sta­tė, kad di­džių­jų mies­tų nuo­te­kų sis­te­mos ga­li bū­ti lai­ko­mos mi­li­jo­nų sva­rų ster­lin­gų ver­tės auk­so sau­gyk­lo­mis.

Auk­so ir bran­gių­jų me­ta­lų ga­li­ma ieš­ko­ti ne tik ka­syk­lo­se. Dar vie­nas jų šal­ti­nis – eksk­re­men­tų sau­gyk­los.

Liz HENRY nuotr.

Mi­li­jo­nų ver­ti auk­so lo­biai

Re­mian­tis Ari­zo­nos uni­ver­si­te­to moks­li­nin­kų at­lik­tais ty­ri­mais, nag­ri­nė­jant nuo­te­kų dumb­lą, mies­tų, ku­riuo­se gy­ve­na apie 1 mln. žmo­nių, nuo­te­kų sis­te­mo­se ga­li­ma ras­ti auk­so, ver­to 13 mln. sva­rų.

Pa­si­ro­do, mū­sų nuo­te­kų lo­by­nas pil­nas įvai­rių bran­gių­jų me­ta­lų. Jei tik ga­lė­tu­mė­te, pil­nas ki­še­nes pri­si­krau­tu­mė­te auk­so, si­dab­ro, va­rio, pla­ti­nos ir pan.

Kaip bran­gie­ji me­ta­lai ten at­si­ra­do?

Tie­sa, vis dar nė­ra aiš­ku, kaip šie vi­sų trokš­ta­mi me­ta­lai pa­ten­ka į vie­ną iš ne­ma­lo­niau­sių žmo­nėms vie­tų, vis­gi svars­to­ma, kad prie to ga­lė­jo pri­si­dė­ti ir ka­sy­ba, gal­va­ni­za­vi­mas, elekt­ro­ni­kos ir pa­puo­ša­lų ga­my­ba. Ži­no­ma, neat­me­ta­mas fak­tas, kad dau­ge­lis žmo­nių vi­sai ne­ty­čia įme­ta bran­gius pa­puo­ša­lus ar daik­tus į ka­na­li­za­ci­ją.

Nors Ari­zo­nos moks­li­nin­kai dar tik svars­to, kiek kai­nuo­tų šių me­ta­lų iš­gry­ni­ni­mas, Jei­lio uni­ver­si­te­to ty­rė­jai tei­gia, kad tai tik­rai bū­tų ver­ta pa­da­ry­ti, ne­pai­sant to, kad rei­kė­tų iš­tir­ti vi­są nuo­te­kų dumb­lą.

 


6 mitai apie miegą

Nie­ko ste­buk­lin­go skai­čiu­je 6 nė­ra, tie­siog kiek­vie­nas žmo­gus tu­ri tam tik­rus mie­go įpro­čius, ku­rie kar­tais tam­pa net stan­dar­tu, sie­kiant ge­ros sa­vi­jau­tos, gra­žes­nės odos ar di­des­nio dar­bin­gu­mo.

 Andrew ROBERTS nuotr.

No­rė­da­mi ge­rai jaus­tis, mie­go­ki­te 8 va­lan­das?

Tik­rų tik­riau­sias mi­tas. Net jei mie­go­si­te 8 va­lan­das per pa­rą, tai ne­reiš­kia, kad jau­si­tės pui­kiai. Prie­šin­gai, kai pri­si­min­si­te, kiek lai­ko pra­lei­do­te lo­vo­je, po pie­tų ga­li kil­ti nuo­bo­du­lys, nuo­var­gis, o dar­bin­gu­mas ypač su­ma­žė­ti.

Bū­ti­na kuo dau­giau mie­go­ti

No­rė­tu­mė­te. Moks­li­nin­kai nu­sta­tė, kad žmo­nės, ku­rie mie­ga il­giau nei 8 va­lan­das, mirš­ta kur kas daž­niau nei tie, ku­rie mie­ga 6–8 va­lan­das per pa­rą. Di­die­ji mie­ga­liai daž­nai ken­čia nuo mie­go ap­nė­jos, ka­muo­ja dep­re­si­ja, ne­kont­ro­liuo­ja­mas dia­be­tas.

Ga­li­te pui­kiai dirb­ti pa­mie­go­ję ir 4 va­lan­das?

Tie, ku­rie jums taip sa­kė, la­bai kly­do. Trum­pai mie­go­da­mi, ken­kia­te sa­vo svei­ka­tai ir vaiz­duo­tei. Tai ga­li su­trik­dy­ti jū­sų dar­bin­gu­mą, nuo­vo­ką, blaš­ky­ti dė­me­sį, su­si­lpnin­ti imu­ni­nę sis­te­mą, di­din­ti ant­svo­rį. Mie­gant ma­žiau nei 6 va­lan­das, ga­li­ma su­si­dur­ti su to­kio­mis pa­čio­mis pro­ble­mo­mis kaip ir mie­gant per il­gai: di­des­nė šir­dies li­gų ir mir­ties ti­ki­my­bė.

Vaikš­čio­ji­mas nak­ti­mis – per­var­gi­mo simp­to­mas?

Moks­li­nin­kai tei­gia, kad tai yra na­tū­ra­lus žmo­gaus gy­ve­ni­mo cik­las. Pa­si­ro­do, net mū­sų pro­tė­viai taip mie­go­da­vo, o gy­vū­nams nak­ti­nis vaikš­čio­ji­mas yra pa­kan­ka­mai na­tū­ra­lus. Pa­sak ty­rė­jų, taip ypač at­si­pa­lai­duo­ja­ma.

Jei neuž­mie­ga­te nak­tį, jums rei­kia vais­tų?

Tik­rai ne. Ne­mi­gą daž­niau­siai su­ke­lia trum­pa­lai­kės pro­ble­mos, pa­ti­ria­mas stre­sas, pa­vyz­džiui, dar­bo  pra­ra­di­mo ar pan. Žmo­nės, tu­rin­tys rim­tes­nių mie­go su­tri­ki­mų, pir­miau­sia, tu­ri grįž­ti prie nor­ma­laus mie­go rit­mo, o ne ger­ti vais­tus, t. y. re­gu­lia­riai ei­ti mie­go­ti, kel­tis, prieš už­mie­gant ne­žiū­rė­ti te­le­vi­zo­riaus ir pan.

Jūs ga­li­te at­si­grieb­ti už sa­vait­ga­lį be mie­go

Kū­nas mėgs­ta sta­bi­lu­mą, o ban­dy­mas mie­go trū­ku­mą kom­pen­suo­ti ke­lių va­lan­dų var­ty­mu­si lo­vo­je tik­rai ne­pa­dės. Kas pra­ras­ta, tas pra­ras­ta.

 


Prišalo liežuvis prie metalo?

Tik­riau­siai vai­kys­tė­je yra te­kę pa­tir­ti tą „ma­lo­nu­mą“, kai lie­žu­vis pri­šą­la prie me­ta­lo. Ir tai nė­ra mis­ti­ka. Esant tin­ka­moms są­ly­goms, jis ga­li taip pri­kib­ti prie me­ta­li­nio pa­vir­šiaus, kad skaus­mas, ban­dant jį nu­plėš­ti, bus tik­rai ne­pa­ke­lia­mas. Ko­dėl taip yra? Ko­dėl bū­tent me­ta­las la­biau­siai nu­skaus­mi­na vai­kus, kai­šio­jan­čius lie­žu­vius ten, kur ne­rei­kia, šal­tą žie­mos die­ną?

 Frankieleon nuotr.

Ko­dėl prie me­ta­lo, o ne plas­ti­ko?

Lie­žu­vis pa­deng­tas sei­lė­mis, ku­rio­se yra 95 pro­c. van­dens. Esant di­de­liam šal­čiui, į lie­žu­vį or­ga­niz­mas per krau­ją siun­čia dau­giau ši­lu­mos.

Me­ta­las yra pui­kus ši­lu­mos lai­di­nin­kas, to­dėl ji sėk­min­gai juo ir te­ka. Va­ris ir aliu­mi­nis – šio­je sri­ty­je ge­riau­si. Pa­vyz­džiui, net bran­giau­sios vi­ryk­lės yra ga­mi­na­mos iš va­rio vien dėl to, kad šis me­ta­las yra pui­kus ši­lu­mos lai­di­nin­kas.

Dėl aliu­mi­nio – ko­dėl ruoš­da­mi pa­tie­ka­lus į skar­dą įklo­ja­te fo­li­jos? At­sa­ky­mas tas pa­ts – tai ge­ras lai­di­nin­kas, ko ne­pa­sa­ky­si apie plas­ti­ką, me­die­ną ar gu­mą. Štai ko­dėl ma­žiau­siai skaus­mo jau­čia­te mai­šy­da­mi karš­tą sriu­bą me­di­niu, o ne me­ta­li­niu sam­čiu.

Štai ir įstri­go­te

Kai lie­žu­viu pri­si­lie­čia­te prie me­ta­li­nio stul­po, jū­sų kal­bos pa­dar­gas stai­ga at­šą­la ir or­ga­niz­mas yra pri­vers­tas siųs­ti ši­lu­mą. Prob­le­ma ta, kad me­ta­las ši­lu­mą iš lie­žu­vio pai­ma grei­čiau nei or­ga­niz­mas ja ap­rū­pi­na. Taip ir tę­sia­si pa­sa­ka be ga­lo... Jūs įstri­gęs.

Ta­da svar­biau­siu klau­si­mu tam­pa – kaip iš­tai­sy­ti šią klai­dą? Pir­miau­sia, jo­kiu bū­du ne­ban­dy­ki­te nu­plėš­ti lie­žu­vio. Jei jis stip­riai pri­ša­lo, ga­li­te su­si­ža­lo­ti. Ge­riau­sia, jei už­pil­tu­mė­te pri­ša­lu­sią vie­tą šil­tu van­de­niu, bet, ži­no­ma, jums rei­kės pa­gal­bos. Jei jos nė­ra, ban­dy­ki­te su­šil­dy­ti stip­riai kvė­puo­da­mi per bur­ną. Jei ir tai ne­pa­de­da, ti­kė­ki­tės, kad jū­sų ran­kų pirš­tai šil­ti ir ga­lė­si­te jais ban­dy­ti su­šil­dy­ti me­ta­lą, prie ku­rio pri­ki­bo­te. Jei ir tai ne­pa­de­da – be­lie­ka ban­dy­ti ieš­ko­ti pa­gal­bos te­le­fo­nu (ži­no­ma, trum­pą­ja ži­nu­te).

Žie­ma tik įsi­bė­gė­ja. Sau­gių links­my­bių.

 


Alkoholis sušildo? Mitas

Praė­ju­sių šven­čių me­tu tik­riau­siai ne vie­nas šil­dė­mės ne tik prie lieps­no­jan­čio ži­di­nio, bet ir kil­no­da­mi stip­res­nio ar silp­nes­nio gė­ri­mo tau­re­les, ir ma­ny­da­mi, kad bū­tent jos pa­ke­lia nuo­tai­ką, pa­de­da ras­ti drau­gų ar net su­šil­do. De­ja, me­la­vo­me ne tik sau, bet ir ki­tiems.

Wolfgang LONIEN nuotr.

Al­ko­ho­lis – ne bro­lis

Pa­sau­lio svei­ka­tos or­ga­ni­za­ci­jos duo­me­ni­mis, al­ko­ho­lio ga­mi­niai dau­ge­ly­je iš­si­vys­čiu­sių pa­sau­lio ša­lių yra tarp dau­giau­siai rek­la­muo­ja­mų pro­duk­tų. Jau ne kar­tą yra gir­dė­tos gy­dy­to­jų, moks­li­nin­kų re­ko­men­da­ci­jos veng­ti al­ko­ho­lio, bet pa­na­šu, kad rek­la­mo­mis žmo­nės la­biau pa­si­ti­ki nei svei­ka­tos spe­cia­lis­tais. Tai įro­do ir po­šven­ti­niai nu­ša­li­mai, ap­si­nuo­di­ji­mai ir pan.

Al­ko­ho­lis ne tik ne­šil­do, bet ir truk­do žmo­gui tei­sin­gai su­vok­ti sa­vo kū­no tem­pe­ra­tū­rą. Ži­no­ma, vos iš­gė­rus, jau­čia­me ši­lu­mą odos pa­vir­šiu­je, bet tai yra tik dėl to, kad ple­čia­si odos krau­ja­gys­lės, į odos pa­vir­šių pa­ten­ka dau­giau krau­jo ir oda lai­ki­nai su­šy­la. Tie­sa, kaip greit kū­ną to­kiu bū­du ap­šil­dė­me, taip greit ta ši­lu­ma ir dings.

Iš­gė­rus al­ko­ho­li­nių gė­ri­mų, or­ga­niz­mas pra­ran­da įpras­tą jaut­ru­mą šal­čiui ir ne­be­rea­guo­ja į krau­ja­gys­lių su­si­trau­ki­mus ar su­ma­žė­ju­sią kū­no tem­pe­ra­tū­rą, to­dėl ne tik ne­be­su­šy­la­me, bet ir tu­ri­me vi­sai ne­lauk­tą pro­gą su­šal­ti.

Ko­dėl nu­šą­la­me ga­lū­nes?

Po di­džių­jų žie­mos šven­čių daž­nai gir­di­me „ge­rai“ pa­šven­tu­sių žmo­nių nu­si­skun­di­mus dėl su­ša­lu­sių pė­dų ar ran­kų. Nė­ra ko pyk­ti – taip iš­gel­bė­jo­te sa­vo gy­vy­bę, nes or­ga­niz­mas, ban­dy­da­mas jus ap­sau­go­ti, su­kon­cent­ruo­ja vi­są ši­lu­mą gy­vy­bi­niuo­se or­ga­nuo­se.

Tau­py­da­mas ši­lu­mą, jis ne­besk­lei­džia jos į ga­lū­nes, taip iš­sau­go­da­mas pa­grin­di­nius or­ga­nus, ku­rių neap­rū­pi­ni­mas ši­lu­ma bū­tų pra­žū­tin­gas.


2015-ieji – M. K. Oginskio ir Etnografinių regionų metai

2014-ai­siais daž­nai mi­nė­tą Kris­ti­jo­no Do­ne­lai­čio var­dą šie­met pa­keis ki­tų gar­sių ir svar­bių Lie­tu­vai žmo­nių var­dai, žy­mių įvy­kių mi­nė­ji­mai, pri­si­mi­ni­mo ir to­bu­lė­ji­mo rei­ka­lau­jan­čios sri­tys. Svar­biau­sia tai, kad 2015-ie­ji pa­skelb­ti My­ko­lo Kleo­po Ogins­kio ir Et­nog­ra­fi­nių re­gio­nų me­tais.

M. K. Oginskis

2015-ie­ji – M. K. Ogins­kiui ir et­nog­ra­fi­niams re­gio­nams

Šiais me­tais bus mi­ni­mos iš­ki­laus vals­ty­bės ir vi­suo­me­nės vei­kė­jo, dip­lo­ma­to, kom­po­zi­to­riaus M. K. Ogins­kio 250-osios gi­mi­mo me­ti­nės. Tie­sa, šią su­kak­tį UNES­CO ir vals­ty­bės na­rės įtrau­kė į pa­sau­lio kul­tū­rai, švie­ti­mui, moks­lui, is­to­ri­nei at­min­čiai mi­ni­mų svar­bių su­kak­čių są­ra­šą.

Dar 2013 m. Sei­mas pa­tvir­ti­no nu­ta­ri­mą, ku­riuo 2015-uo­sius pa­skel­bė Et­nog­ra­fi­nių re­gio­nų me­tais. Taip sie­kia­ma pa­brėž­ti et­nog­ra­fi­nių re­gio­nų is­to­ri­nio ir kul­tū­ri­nio sa­vi­tu­mo iš­sau­go­ji­mo reikš­mę ir for­muo­ti pa­lan­kią vi­suo­me­nės nuo­mo­nę dėl et­nog­ra­fi­nių re­gio­nų iš­sau­go­ji­mo.

Šiais me­tais mi­ni­mi svar­būs is­to­ri­niai įvy­kiai

Kad šie me­tai ju­bi­lie­ji­niai, aki­vaiz­du, pa­var­čius ir mo­kyk­li­nius is­to­ri­jos va­do­vė­lius. Jau praė­jo 755 me­tai nuo Dur­bės, 605 – nuo Žal­gi­rio, 580 – nuo Pa­bais­ko (Uk­mer­gės), 410 – nuo Sa­las­pi­lio mū­šių. Prieš 630 me­tų su­da­ry­ta Krė­vos su­tar­tis, praė­jo 360 me­tų, kai su­da­ry­ta Kė­dai­nių uni­ja.

Ly­giai prieš 100-etį pra­si­dė­jo kai­ze­ri­nė Lie­tu­vos oku­pa­ci­ja, kai Vo­kie­ti­jos ka­riuo­me­nė užė­mė Šiau­lius, Pa­ne­vė­žį, vė­liau Kau­ną ir Vil­nių ir su­da­rė Obe­ros­tą – ka­ri­nį ad­mi­nist­ra­ci­nį vie­ne­tą oku­puo­to­je Ru­si­jos im­pe­ri­jos te­ri­to­ri­jo­je. Praė­jo 95 me­tai, kai Len­ki­ja oku­pa­vo Vil­nių ir Vil­niaus kraš­tą, 75-eri – kai SSRS ka­riuo­me­nė oku­pa­vo Lie­tu­vą.

Lie­tu­vos raš­ti­jai svar­bios da­tos

Vie­nas reikš­min­giau­sių mi­nė­ji­mų šie­met – 420 me­tų, kai iš­leis­ta Mi­ka­lo­jaus Dauk­šos „Pos­ti­lė“.

Tie­sa, šiais me­tais ne­bus pa­mirš­tas ir K. Do­ne­lai­tis, mat šie­met bus 235-osios jo mir­ties me­ti­nės. Šiau­lie­čiai ga­lės mi­nė­ti ir 140-ąsias P. Vi­šins­kio, 205-ąsias Lau­ry­no Ivins­kio gi­mi­mo me­ti­nes. Tik­riau­siai ne­ga­li­ma pa­mirš­ti ir Jo­no Jab­lons­kio, ku­riam šie­met su­kak­tų 155-eri, ar An­tua­no de Sent-Eg­ziu­pe­ri (115-osios gi­mi­mo me­ti­nės).

 


Kaip švenčiamos Kalėdos kitose šalyse?
Tik­riau­siai ne kar­tą esa­te gir­dė­ję, kad Ru­si­jo­je, Uk­rai­no­je Ka­lė­dos šven­čia­mos sau­sio 7 d., o ne gruo­džio 25 d. kaip dau­ge­ly­je pa­sau­lio ša­lių. Bet tai tik vie­nas iš pa­vyz­džių, pa­ro­dan­čių, ko­kios įvai­rios yra tau­tos ir ko­kios skir­tin­gos jų tra­di­ci­jos.
arrtx1 nuotr.

„Ca­ga­ner“ sta­tu­lė­lės – ly­gy­bės ar der­liaus sim­bo­lis?

Ai­ri­jo­je yra įpras­ta pa­lik­ti ga­ba­lė­lį py­ra­go ir stik­li­nę gė­ri­mo Ka­lė­dų Se­ne­liui, kad šis ir sve­čiuo­se at­si­kvėp­tų.

Is­pa­ni­jo­je, Por­tu­ga­li­jo­je ir Ita­li­jo­je yra įku­ria­mi Ka­lė­dų mies­te­liai, ku­riuo­se vaiz­duo­ja­ma Ma­ri­ja, Juo­za­pas ir kū­di­kė­lis Jė­zus. Tie­sa, šio­se ša­ly­se vai­kai tarp įvai­rių de­ko­ra­ci­jų ieš­ko ir va­di­na­mo­jo „Ca­ga­ner“, t. y. ma­žos gam­tos šauks­mui pa­klu­su­sio ir nu­leis­to­mis kel­nė­mis pri­tū­pu­sio žmo­gaus sta­tu­lė­lės. Ma­no­ma, kad šios sta­tu­lė­lės iš­po­pu­lia­rė­jo

XVII a., ti­kin­tis taip pri­šauk­ti ge­res­nį der­lių. Ki­ta ver­tus, ma­no­ma, kad vaiz­duo­ja­mas žmo­gaus tuš­ti­ni­ma­sis sim­bo­li­zuo­ja vi­sų žmo­nių ly­gy­bę, nes kū­di­kė­lis Jė­zus yra Die­vas žmo­giš­ka­ja­me pa­vi­da­le.

Če­ki­jos Res­pub­li­ko­je Ka­lė­dų die­ną ne­te­kė­ju­sios mo­te­rys puo­se­lė­ja pa­pro­tį, la­bai pa­na­šų į lie­tu­viš­kų Kū­čių tra­di­ci­jas. Mer­gi­na at­si­sto­ju­si nu­ga­ra į du­ris me­ta vie­ną sa­vo ba­tą per pe­tį – jei ba­to kul­nas lie­ka at­si­su­kęs į du­ris, ji liks vie­ni­ša dar vie­ne­rius me­tus, jei ba­tas į du­ris at­si­su­ka prie­kiu – nau­jai­siais me­tais ji tu­ri ga­li­my­bę iš­te­kė­ti ir pa­lik­ti sa­vo tė­vų na­mus.

Me­tas nu­bai­dy­ti ra­ga­nas

Šve­di­jos mies­te Jev­lė­je jau dau­giau nei 40 me­tų sta­to­ma di­džiu­lė šiau­di­nė ož­ka, žy­min­ti ato­sto­gų se­zo­no pra­džią. Kiek­vie­nais me­tais ban­do­ma su­nai­kin­ti ož­ką kuo grei­čiau – nuo 1966 m. ji Ka­lė­dų su­lau­kė tik 10 kar­tų. Vie­ti­niai žmo­nės per­si­ren­gia Ka­lė­dų Se­ne­liu ar el­fais ir ban­do su­nai­kin­ti šiau­di­nį pa­mink­lą.

Re­mian­tis se­nuo­ju Nor­ve­gi­jos ti­kė­ji­mu, ra­ga­nos ir vel­niai Ka­lė­dų die­ną pa­va­gia šluo­tas ir ke­liau­ja per dan­gų. Dėl to di­džio­sios šven­tės die­ną vi­sos šluo­tos ar ki­ti va­ly­mo įran­kiai yra pa­sle­pia­mi, o vy­rai už­tai­so sa­vo šau­tu­vus ir ke­liau­ja lau­kan, kad nu­bai­dy­tų skrai­dan­čias ra­ga­nas.


Per Kalėdas aplanko ne tik Kalėdų Senelis

Jei įsi­vaiz­duo­ja­te, kad vi­sus vai­ku­čius di­džių­jų šven­čių me­tu ga­li ap­lan­ky­ti ge­ra­sis Ka­lė­dų Se­ne­lis, at­neš­ti do­va­nų ir pra­džiu­gin­ti, la­bai klys­ta­te – jū­sų na­muo­se ga­li ap­si­lan­ky­ti ir kur kas bai­ses­nis, tam­ses­nis ir mis­tiš­kes­nis pa­da­ras. Tai Kram­pus – di­džiu­lė pa­bai­sa, Vo­kie­ti­jos, Aust­ri­jos ir Al­pių re­gio­nuo­se lai­ko­ma Ka­lė­dų de­mo­nu.

 Ar tik­rai esi ver­tas do­va­nų šiais me­tais?

Kai ku­riuo­se Eu­ro­pos kai­muo­se gruo­džio 6 d. vy­rai, per­si­ren­gę vel­niais, laks­to nešini laz­do­mis ir šū­kau­ja, taip gąs­din­da­mi vai­kus ir no­rė­da­mi juos nu­baus­ti už blo­gus dar­bus. Pa­sa­ko­ja­ma, kad Kram­pus do­va­no­ja vai­kams koš­ma­rus ir bau­džia rykš­tė­mis. Tik­riau­siai nei vie­nas ne­sva­jo­ja apie to­kias Ka­lė­das...

Tei­gia­ma, kad le­gen­da apie Ka­lė­dų siau­bū­ną pra­si­dė­jo Al­pė­se. Tie­sa, jo var­das ki­lęs iš se­no vo­kiš­ko žo­džio „kram­pen“, reiš­kian­čio „le­te­na“. Re­mian­tis skan­di­na­vų mi­to­lo­gi­ja, Kram­pus yra vel­nio sū­nus, vis dar ne­duo­dan­tis ra­my­bės vai­kams ir tu­rin­tis fi­zi­nių pa­na­šu­mų su grai­kų mi­ti­nė­mis bū­ty­bė­mis – di­džiu­liai ra­gai, ka­no­pos, stam­bus kū­nas.

At­vyks­ta su Ka­lė­dų Se­ne­liu

Moks­li­nin­kai šios mi­ti­nės bū­ty­bės at­si­ra­di­mą sie­ja su XI–XIII a., kai įvai­rūs pa­sa­ko­ji­mai ar net pa­pro­čiai, sie­ti­ni su Ka­lė­dų pik­ta­da­riu, iš pie­tų Vo­kie­ti­jos ir Aust­ri­jos per­si­kė­lė į Švei­ca­ri­ją, Če­ki­ją, Veng­ri­ją ar net Ita­li­jos šiau­rę.

Aust­ri­jo­je Kram­pus vaiz­duo­ja­mas kaip di­de­lis ir bai­sus meš­ki­nas, o va­ka­rų Vo­kie­ti­jo­je jis kar­tu su Ka­lė­dų Se­ne­liu at­vyks­ta vie­no­mis ro­gė­mės. Tik jų tiks­lai, ži­no­ma, skir­tin­gi. Piet­ry­čių Aust­ri­jo­je net auk­so spal­va nu­da­žo­mos ber­ži­nės laz­dos ir vi­sus me­tus ro­do­mos vai­kams pri­me­nant apie bai­sio­jo Kram­pus at­vy­ki­mą.

Vi­sai ne­se­niai Kram­pus iš­po­pu­lia­rė­jo ir Ame­ri­ko­je, kur net ren­gia­mi fes­ti­va­liai (Los An­dže­le, Fi­la­del­fi­jo­je, Niu­jor­ke).

Tai­gi kai tik su­lauk­si­te pir­mų­jų svei­ki­ni­mų Ka­lė­dų pro­ga, ne­pa­mirš­ki­te pa­lin­kė­ti, kad Kram­pus jų vai­kų ne­pag­rieb­tų ir ne­nu­si­neš­tų krep­še­ly­je.

 


Dėl plaukų slinkimo nekaltinkite giminaičių

Slen­ka plau­kai, o jums at­ro­do, kad šią pro­ble­mą pa­vel­dė­jo­te iš sa­vo gi­mi­nai­čių? Tai vie­nas iš dau­ge­lio mi­tų apie plau­kų slin­ki­mą. Tie­sa, moks­li­nin­kai nu­sta­tė, kad plau­kų re­tė­ji­mas ka­muo­ja 40–50 pro­c. mo­te­rų.

 Frank KOVALCHEK nuotr.

6 mi­tai apie plau­kų slin­ki­mą

1. Plau­kų slin­ki­mas nė­ra pa­vel­di­mas, to­dėl net ne­ver­ta prie­žas­čių ieš­ko­ti šei­mos me­dy­je. Spe­cia­lis­tai tei­gia, kad tai yra po­li­ge­ne­ti­nis pro­ce­sas.

2. Plin­ka­ma tik sens­tant? Dar vie­nas mi­tas, spe­cia­lis­tams ke­lian­tis juo­ką. Pa­sak jų, nie­kas nė­ra per jau­nas nu­plik­ti. Plau­kų slin­ki­mas yra laips­niš­kas ir lė­ti­nis, to­dėl kuo grei­čiau pra­dė­si­te jį gy­dy­ti, tuo bus ge­riau.

3. Plin­ka­ma, nes per daž­nai plau­na­mi plau­kai? Ne­tie­sa, nors dau­ge­lis žmo­nių ir yra lin­kę kal­tin­ti šam­pū­nus. Tie­są sa­kant, gal­vos plo­vi­mo prie­mo­nės tik iš­va­lo gal­vos pa­vir­šių, bet ne­vei­kia šak­nų. Plo­vi­mo me­tu tik leng­viau pa­ša­li­na­mi plau­kai, ku­rie ir taip jau pa­si­ruo­šę iš­kris­ti.

4. Kont­ra­cep­ti­nės prie­mo­nės ska­ti­na plau­kų slin­ki­mą – mi­tas. Iš tie­sų, kai ku­rio­se kont­ra­cep­ti­nė­se prie­mo­nė­se yra plau­kų re­tė­ji­mą ska­ti­nan­čių me­džia­gų, bet mo­te­rys, ge­ne­tiš­kai lin­ku­sios į plau­kų slin­ki­mą, tu­ri fo­li­ku­lus, ku­rie yra jaut­res­ni nei and­ro­ge­nai, hor­mo­nai, at­sa­kin­gi už vy­riš­kus bruo­žus ir rep­ro­duk­ci­ją.

5. Mais­to pa­pil­dai pa­de­da ataug­ti plau­kams? Nors kai ku­rie plau­kų prie­žiū­rai skir­ti mais­to pa­pil­dai tu­ri šiek tiek nau­dos, vis­gi jo­kie moks­li­niai ty­ri­mai ne­pat­vir­ti­na to, kad jie in­ten­sy­vi­na jų au­gi­mą. Tai ne­sun­kiai ir vi­sai ne­kenks­min­gai ga­li­te iš­ban­dy­ti ir pa­tys. Tie­sa, ge­res­nė jū­sų svei­ka­ta ir sa­vi­jau­ta ga­li tei­gia­mai veik­ti ir plau­kus, tai­gi vi­sai nu­ver­tin­ti pa­pil­dų ne­rei­kė­tų.

6. Ne­kal­tin­ki­te sa­vo hor­mo­nų dėl plau­kų slin­ki­mo. Jie nie­kuo dė­ti. Kai ku­rios mo­te­rys tu­ri pui­kų hor­mo­nų ly­gį, bet jų fo­li­ku­lai yra per jaut­rūs.


Ar mokate filmuoti?

In­ter­ne­te pa­pli­tu­sios „Ver­ti­ka­laus vaiz­do sind­ro­mo“ (angl. Ver­ti­cal Vi­deo Synd­ro­me) ak­ci­jos ini­cia­to­riai bū­tent to jū­sų ir pa­klaus­tų. Jau se­niai dau­ge­lį šiuo­lai­ki­nių žmo­nių er­zi­na in­ter­ne­te pa­tal­pin­ti ver­ti­ka­lūs vaiz­do įra­šai.

In­ter­ne­te gin­čai dėl fil­ma­vi­mo bū­do?

Jau yra su­kur­ta dau­gy­bė vaiz­do įra­šų, ku­riais pa­si­juo­kia­ma iš ne­su­sip­ra­tė­lių vaiz­do įam­žin­to­jų ar te­le­fo­nų kū­rė­jų.

2012 m. ge­gu­žės 5 d. „You­tu­be“ ka­na­le bu­vo pa­tal­pin­tas vaiz­do įra­šas, ra­gi­nęs at­si­sa­ky­ti ydin­go fil­ma­vi­mo bū­do ir per me­tus su­lau­kęs 3,2 mln. per­žiū­rų.

Gal­vos tem­pi­mo pra­ti­mams – ne vie­ta

Kai ku­rie žmo­nės nuo­lat ku­ria po­rtre­ti­nius įra­šus, nors ga­lė­tų fil­muo­ti ho­ri­zon­ta­liai, neap­sun­ki­nant žiū­ro­vų ir ne­ver­čiat jų da­ry­ti gal­vos tem­pi­mo pra­ti­mų.

Nors fo­tog­ra­fi­jas ga­li­ma su­ki­nė­ti, kaip tik no­ri, vaiz­do įra­šai, pa­sak ak­ci­jos or­ga­ni­za­to­rių, tu­ri bū­ti pri­tai­ky­ti žiū­rė­ti ho­ri­zon­ta­liai. Juk te­le­vi­zo­riaus ek­ra­nas ho­ri­zon­ta­lus, kom­piu­te­rio – taip pat, akys ir­gi iš­si­dės­čiu­sios ho­ri­zon­ta­liai. Mū­sų kai­rė akis yra ne kak­tos cent­re, o de­ši­nio­ji – ne ant no­sies ga­liu­ko. Ne­gi rei­kia prie­šin­tis tam, kam na­tū­ra­liai pri­tai­ky­tas mū­sų kū­nas ir ap­lin­ka? Kas bū­tų, jei ek­ra­nai ki­no teat­ruo­se taip pat bū­tų ver­ti­ka­lūs?

 

 



atgal   1-10   ( 11 )   12   13   14   15   16   17   18   19   20   21-30   31-40   41-44   toliau




Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti