(2016-04-29 Nr. 623) ŠIANDIEN 2017 Gruodžio 14 D. Ketvirtadienis ARCHYVAS

Kontaktai
Naudingos nuorodos

Pasaulis pagal mus
Kaip veikia saugos oro pagalvės?

Dau­ge­liui vai­ruo­to­jų oro pa­gal­vė yra svar­bi ir ele­men­ta­ri au­to­mo­bi­lio sau­gos sis­te­mos da­lis, at­ro­dy­tų „ste­buk­lin­gai“ iš­si­sklei­džian­ti, kai jos la­biau­siai rei­kia, ir ga­lin­ti iš­gel­bė­ti ke­lei­vių gy­vy­bę ne­lai­min­gų at­si­ti­ki­mų me­tu. Vis­kas lyg ir pui­ku, bet ste­buk­lais tai tik­rai ne­kve­pia.

Ap­sau­gos idė­ja ke­lią sky­nė­si sun­kiai

Nors oro pa­gal­vių vei­ki­mo prin­ci­pas at­ro­do ne­su­dė­tin­gas – da­vik­liai už­fik­suo­ja smū­gį, per­duo­da sig­na­lą cent­ri­nei ste­bė­ji­mo sis­te­mai, o ji ak­ty­vuo­ja oro pa­gal­vę, vis dėl to moks­li­nin­kams ki­lo daug klau­si­mų.

Jiems bu­vo sun­ku nu­spręs­ti, kur ir kaip į au­to­mo­bi­lį įdė­ti su­spaus­tas du­jas, kad jos iš­si­lai­ky­tų vi­sus eksp­loa­ta­vi­mo me­tus, kaip ap­sau­go­ti ke­lei­vių au­sis nuo spro­gi­mo gar­so, kaip oro pa­gal­vė tu­rė­tų veik­ti esant skir­tin­gai oro tem­pe­ra­tū­rai.

1987 m. bu­vo įmon­tuo­ta pir­mo­ji oro pa­gal­vė, o 1998 m. dau­ge­ly­je ša­lių bu­vo priim­tas įsta­ty­mas, ku­riuo re­mian­tis vi­suo­se nau­juo­se leng­vuo­siuo­se au­to­mo­bi­liuo­se tu­rė­jo bū­ti įmon­tuo­tos oro pa­gal­vės, dar po me­tų – ir kro­vi­niuo­se.

Ne­rei­kia net 1 se­kun­dės

Oro pa­gal­vė ak­ty­vuo­ja­ma iš­šo­vus pi­ro­pat­ro­ną į di­de­lio at­spa­ru­mo oro ba­lio­ną, ku­ris su­švel­ni­na smū­gį, o pa­gal­vė iš­si­sklei­džia per 25-ąją se­kun­dės da­lį.

Sis­te­mo­je esan­ti nat­rio rūgš­tis iš­kart rea­guo­ja su ka­lio nit­ra­tu ir iš­ski­ria mil­ži­niš­ką karš­tų azo­to du­jų kie­kį, ku­rios pri­pu­čia oro pa­gal­vę 322 ki­lo­met­rų per va­lan­dą grei­čiu ir po se­kun­dės pra­de­da bliūkš­ti dėl jo­je esan­čių sky­lių.

Tie­sa, vos iš­si­sklei­dus oro pa­gal­vei, pa­sklin­da mil­te­liai. Pa­si­ro­do, tai ne kas ki­ta, o ku­ku­rū­zų mil­tų ar­ba tal­ko mil­te­lių da­lis, sau­gan­ti oro pa­gal­vių minkš­tu­mą ir lanks­tu­mą.

 Jon SEIDMAN nuotr.

Liūdna muzika padeda jaustis geriau

Ko­dėl žmo­nės klau­so­si liūd­nų dai­nų? Nus­ta­ty­tos prie­žas­tys pa­keis iki tol tu­rė­tą nuo­mo­nę. Pa­si­ro­do, liūd­na mu­zi­ka pa­de­da jaus­tis ge­riau. Tai­gi fak­tą, kad tik links­ma mu­zi­ka ska­ti­na ge­ras emo­ci­jas ir dar­bin­gu­mą, ga­li­me iš­brauk­ti.

 Boris SV nuotr.

Liūd­na mu­zi­ka – lai­mės šal­ti­nis?

Re­mian­tis nau­jau­siais ty­ri­mais, liūd­na mu­zi­ka suak­ty­vi­na svar­biau­sias emo­ci­jas, tei­kia pa­leng­vė­ji­mą ir ska­ti­na sa­vi­rea­li­za­ci­ją.

At­lik­ta­me ty­ri­me da­ly­va­vo 722 res­pon­den­tai iš vi­so pa­sau­lio, ku­rie pa­dė­jo iš­siaiš­kin­ti, kad bū­tent liūd­na mu­zi­ka yra kur kas nau­din­ges­nė žmo­gaus emo­ci­joms, nuo­tai­kai ir nu­si­tei­ki­mui nei links­ma.

Liūd­na mu­zi­ka la­vi­na vaiz­duo­tę, re­gu­liuo­ja emo­ci­jas, ska­ti­na em­pa­ti­ją iš­ryš­ki­na ne­rea­laus, ne­tik­ro gy­ve­ni­mo reikš­mę, nu­tols­tant nuo dar­bų ir ru­ti­nos. Be to ji la­biau ska­ti­na nos­tal­gi­ją, o ne kan­čią, net svar­biau­si at­min­ties pro­ce­sai yra su­si­ję su liūd­na mu­zi­ka. To­kios mu­zi­kos klau­sy­ma­sis pa­de­da leng­viau iš­gy­ven­ti emo­ci­nį stre­są, ska­ti­na em­pa­ti­ją ir sta­bi­li­zuo­ja dva­si­nę pu­siaus­vy­rą.

Azi­jo­je – tai­ka ir ra­my­bė

Tie­sa, ty­ri­mo re­zul­ta­tai pa­ro­dė, kad JAV ir Eu­ro­po­je liūd­na mu­zi­ka su­ke­lia nos­tal­gi­jos jaus­mą, o Azi­jo­je – stip­ri­na tai­kos ir ra­my­bės su­vo­ki­mą.

 


Daugiausiai kūno šilumos prarandame per galvą – mitas

„Už­si­dėk ke­pu­rę, vai­ke­li, nes su­šal­si“, – dau­ge­lis at­ža­lų tai gir­di, vos su­si­ruo­šę šal­tes­nę die­ną į lau­ką. Se­niai sklan­džiu­si min­tis, kad dau­giau­siai kū­no ši­lu­mos žmo­gus pra­ran­da per gal­vą – mi­tas.

 Rifca PETERS nuotr.

Atsk­leis­ta ne vi­sa tie­sa?

Ma­ny­ta, kad iš gal­vos ši­lu­ma pa­ša­li­na­ma grei­čiau­siai dėl di­de­lio krau­jo kie­kio ir rie­ba­lų trū­ku­mo gal­vos pa­vir­šiu­je, bet gal­va ne­si­ski­ria nuo ki­tų kū­no da­lių ši­lu­mos iš­spin­du­lia­vi­mo at­žvil­giu.

Idė­ja, kad per gal­vą iš­ski­ria­ma dau­giau­siai ši­lu­mos, la­biau­siai iš­po­pu­lia­rė­jo 1960 m. JAV ka­riuo­me­nė­je. Bu­vo at­lik­tas ty­ri­mas dėl ši­lu­mos iš­si­sky­ri­mo iš or­ga­niz­mo ir nu­spręs­ta, kad apie 40–45 pro­c. jo ši­lu­mos pa­ša­li­na­ma per gal­vą. Bet pa­pa­sa­ko­ta bu­vo ne vis­kas. Mat, at­lie­kant ty­ri­mą, bu­vo dė­vi­mi šil­ti, iš­gy­ve­ni­mui gam­to­je skir­ti kos­tiu­mai,  na­tū­ra­lu, kad dau­giau­siai ši­lu­mos ir iš­si­sky­rė gal­vos pa­vir­šiu­mi ne­dė­vint ke­pu­rės.

Prik­lau­so nuo plo­to

Nau­jau­si ty­ri­mai ro­do, kad iš­skir­tas ši­lu­mos kie­kis pri­klau­so nuo pa­vir­šiaus plo­to, bet ne or­ga­nų, kū­no da­lių ar pan.

Jei­gu yra daug pri­si­ren­gia­ma, ši­lu­ma pa­ša­li­na­ma per tas vie­tas, ku­rios yra neuž­deng­tos, daž­niau­siai per gal­vą, nes ne­dė­vi­me ke­pu­rės, bet tai ne­reiš­kia, kad pro vir­šu­ti­nę kū­no da­lį jos pa­ša­li­na­ma dau­giau nei pro ki­tas.

Ko­dėl mi­tas iš­li­ko?

O gi dėl to, kad įpras­ta ma­ny­ti, jog kū­no pa­vir­šius nuo gal­vos iki krū­ti­nės yra jaut­riau­sios tem­pe­ra­tū­rai vie­tos, ly­gi­nant su vi­su ki­tu kū­nu. Net pri­den­gus gal­vą ke­pu­re ar kak­lą ša­li­ku, jau­čia­me kur kas di­des­nę ši­lu­mą, bet tai tik dėl to, kad su­ma­ži­na­me bend­rą ši­lu­mos nuo­sto­lį.


Kodėl Žemė – Mėlynoji planeta?

Svars­ty­mai ir dis­ku­si­jos šiuo klau­si­mu vis dar ne­ty­la. Įp­ras­ta Že­mę taip va­din­ti dėl to, kad net 70 pro­c. jos pa­vir­šiaus den­gia van­duo, o pastarojo gy­vy­bės įvai­ro­vei ne­pri­lygs­ta joks ki­tas Že­mės kam­pe­lis.

Iš kur at­si­ra­do van­duo Že­mė­je?

Nors ne­ty­la dis­ku­si­jos, kad van­duo mū­sų pla­ne­tą pa­sie­kė kur kas vė­liau nei ji su­si­kū­rė, vis­gi nau­ji moks­li­niai ty­ri­mai pri­ver­čia at­suk­ti laik­ro­dį at­gal ir iš nau­jo svars­ty­ti van­dens kil­mę ne tik Že­mė­je, bet ir vi­so­je Sau­lės sis­te­mo­je.

Se­no­sios mo­kyk­los at­sto­vai tei­gė, kad pla­ne­tos iš pra­džių bu­vo sau­sos, o tik po to dėl aukš­tos ener­gi­jos ir stip­rių pro­ce­sų, vei­kian­čių pla­ne­tos pa­vir­šių, van­duo at­ke­lia­vo ko­me­to­mis ar as­te­roi­dais, su­da­ry­tais iš du­jų ir le­do.

Van­duo bu­vo vi­sa­da

Van­duo Že­mė­je bu­vo vi­sa­da, o ne po ku­rio lai­ko at­ke­lia­vo ki­tų Sau­lės sis­te­mos kū­nų pa­gal­ba. Taip pa­sa­ky­tų dau­ge­lis nau­jos stu­di­jos apie van­dens at­si­ra­di­mą au­to­rių.

Re­mian­tis nau­jai­siais ty­ri­mais, ku­rie at­lik­ti bend­ra­dar­biau­jant su NA­SA, van­duo že­mė­je at­si­ra­do grei­čiau­siai tuo pa­čiu me­tu kaip ir uo­los. Tai­gi mū­sų pla­ne­ta su­si­for­ma­vo tu­rė­da­ma šla­pią pa­vir­šių.

Ži­no­ma, moks­li­nin­kai svars­to, kad ir gy­vy­bė Že­mė­je ga­lė­jo at­si­ras­ti kur kas anks­čiau. Taip pat aki­vaiz­du, kad ir ki­tos pla­ne­tos ga­lė­jo tu­rė­ti van­dens tel­ki­nius, vys­ty­tis ir gy­vuo­ti su tam tik­rais or­ga­niz­mais, kol tų pla­ne­tų pa­vir­šius ne­ta­po toks at­šiau­rus ir ne­priim­ti­nas gy­ven­ti ar iš­lik­ti, koks yra da­bar.

NASA nuo­tr.

Ar tikrai rožinė spalva mergaičių, o mėlyna – berniukų?

Yra su­gal­vo­ta ai­bė aso­cia­ci­jų žai­di­mų, ku­riais ban­do­ma iš­siaiš­kin­ti, ko­kias emo­ci­jas ir min­tis ke­lia vie­nas ar ki­tas daik­tas. Net ne­nus­teb­tu­mė­te, jei su­lauk­tu­mė­te at­sa­ky­mo, kad ba­na­nas – gel­to­nas, obuo­lys – rau­do­nas, ber­niu­kai aso­ci­juo­ja­si su mė­ly­na, mer­gai­tės su ro­ži­ne spal­va. Bet, pa­si­ro­do, eg­zis­ta­vo pe­rio­das, kai ber­niu­kai bu­vo sie­ja­mi su ro­ži­ne, mer­gai­tės su mė­ly­na spal­va, ir vi­si jie dė­vė­jo su­kne­les.

Vangelis Matos MEDINA nuotr.

Ber­niu­kai ro­ži­niais rū­bais

Ly­čių iden­ti­fi­ka­ci­ja pa­gal spal­vas at­si­ra­do XX a. pra­džio­je Va­ka­ruo­se. Prieš tai ly­tys ne­tu­rė­jo jo­kių spal­vi­nių ko­no­ta­ci­jų. Pran­cū­zas Ksa­ve­ras de Maist­re sa­vo kny­go­je („Jour­ney Around My Room“), iš­leis­to­je 1794 m., dar tik re­ko­men­da­vo vy­rų kam­ba­rius da­žy­ti ro­ži­ne ir bal­ta spal­vo­mis, kad pa­kel­tų nuo­tai­ką ir la­vin­tų vaiz­duo­tę.

XX a. pra­džio­je po­žiū­ris į spal­vas ir jų reikš­mę ly­tims pa­si­kei­tė. Prieš 1920 m. jau bu­vo kal­ba­ma, kad mė­ly­na spal­va la­biau tin­ka mer­gai­tėms, o ro­ži­nė ber­niu­kams, bet tai ne­bu­vo taip ak­cen­tuo­ja­ma ir su­reikš­mi­na­ma, kaip yra šiais lai­kais. Dau­gu­ma žmo­nių net ig­no­ra­vo to­kias re­ko­men­da­ci­jas.

Vie­no­je iš pir­mų­jų pub­li­ka­ci­jų, iš­spaus­din­tų 1918 m., nu­ro­dy­ta, kad vi­suo­ti­nai priim­ta tai­syk­le yra lai­ko­mas mė­ly­nos spal­vos pri­sky­ri­mas mer­gai­tėms, o ro­ži­nės ber­niu­kams, mat pa­sta­ro­ji spal­va yra kur kas stip­res­nė ir in­ten­sy­ves­nė, to­dėl la­biau tin­ka ber­niu­kams, o mė­ly­na – su­bti­les­nė, tai­gi priim­ti­nes­nė mer­gai­tėms.

1927 m. „Ti­me“ žur­na­le iš­spaus­din­tos re­ko­men­da­ci­jos, kaip tu­rė­tų at­ro­dy­ti skir­tin­gų ly­čių vai­kai. Jas pa­lai­kė ir siu­vi­mo įmo­nės, mat tė­vai, sek­da­mi ma­da, at­neš­da­vo kur kas dau­giau pel­no, pirk­da­mi konk­re­čius au­di­nius, nei ma­ny­da­mi, kad ga­li sa­vo vai­kus reng­ti bet kaip.

Grįž­ki­me į šiuos lai­kus

Si­tua­ci­ja pa­si­kei­tė 1940 m., kai ga­min­to­jai pa­ste­bė­jo, jog mė­ly­na spal­va vis­gi la­biau pa­tin­ka ber­niu­kams, o ro­ži­nė – mer­gai­tėms. Tie­sa, seniau iki 5–6 me­tų ly­ti­niai skir­tu­mai ne­bu­vo iš­ryš­ki­na­mi – tiek ber­niu­kai, tiek mer­gai­tės ga­lė­jo dė­vė­ti su­kne­les.

Be­lie­ka svars­ty­ti, kaip kei­sis spal­vų su­vo­ki­mas atei­ty­je, nes ir da­bar vio­le­ti­nė ar kaž­ka­da mė­gia­mas vai­vo­rykš­tės spal­vy­nas ke­lia vie­nas ar ki­tas ko­no­ta­ci­jas. Ar ver­ta dėl jų jau­din­tis – pa­ro­dys lai­kas.


Kažkada gyvenome be interneto

Prieš 42-ejus me­tus Jung­ti­nių tau­tų Ge­ne­ra­li­nė asamb­lė­ja spa­lio 24-ąją pa­skel­bė Pa­sau­li­ne in­for­ma­ci­nių tech­no­lo­gi­jų plėt­ros die­na. Pa­sau­ly­je šian­dien yra be­veik 3 mlrd. in­ter­ne­to var­to­to­jų, bet dar prieš po­rą de­šimt­me­čių pa­tys lie­tu­viai laiš­kus gau­da­vo pa­štu, o in­for­ma­ci­jos ieš­ko­ti ei­da­vo į bib­lio­te­kas.

 

Wyrls nuotr.

Su­si­pa­žin­ki­te – in­ter­ne­tas

In­ter­ne­to gim­ta­die­niu Lie­tu­vo­je ga­li­ma lai­ky­ti 1991 m. spa­lio 10 d., kai ant Sei­mo sto­go bu­vo įreng­ta nor­ve­gų pa­do­va­no­ta pa­ly­do­vi­nio ry­šio įran­ga, lei­du­si mū­sų ša­liai sa­va­ran­kiš­kai pri­si­jung­ti prie pa­sau­li­nio ži­nia­tink­lio, tie­sa, pa­sau­ly­je pir­ma­sis tink­las bu­vo pa­leis­tas 1969 m.

Vos po ke­lių de­šimt­me­čių (1998 m.) pa­sau­lį su­dre­bi­no gi­gan­tė „Goog­le“, su­si­ste­mi­nu­si in­for­ma­ci­ją ir lei­du­si pa­mirš­ti bib­lio­te­kas ir en­cik­lo­pe­di­jas. Grei­tai pa­mirš­tas ir bend­ra­vi­mo sto­kos klau­si­mas – 2004 m. at­si­ra­do so­cia­li­nis mil­ži­nas „Fa­ce­book“, tad ir nau­jie­nos ta­po kur kas priei­na­mes­nės, pa­sklin­dan­čios ne po­kal­bių sa­lo­nuo­se me­tu, o so­cia­li­niuo­se tink­luo­se.

Įvai­riuo­se fil­muo­se tik­riau­siai te­ko ma­ty­ti ka­rie­to­mis, ark­liais ar ki­tais bū­dais ga­be­na­mus laiš­kus. Šį sun­kų ir at­sa­kin­gą dar­bą pa­kei­tė vie­no myg­tu­ko pa­spau­di­mas, pa­ra­šius elekt­ro­ni­nį laiš­ką. Pa­na­šu, kad elekt­ro­ni­nis pa­štas yra net 24 me­tais vy­res­nis už ži­nia­tink­lį (World Wi­de Web) – dar 1965 m. jį pri­sta­tė Ma­sa­ču­set­so tech­no­lo­gi­jų ins­ti­tu­to stu­den­tai, o po 6 me­tų Ray Tom­lin­son iš­siun­tė ir pir­mą­jį laiš­ką.

Įsi­vaiz­duo­ja­te gy­ve­ni­mą be in­ter­ne­to?

Re­mian­tis Lie­tu­vos sta­tis­ti­kos de­par­ta­men­to duo­me­ni­mis, 2014 m. pir­mą­jį ket­vir­tį as­me­ni­nius kom­piu­te­rius ir in­ter­ne­to priei­gą na­muo­se tu­rė­jo 66 pro­c. na­mų ūkių. Mies­te kom­piu­te­rius na­muo­se tu­rė­jo 71 pro­c., kai­me – 57 pro­c. gy­ven­to­jų, o in­ter­ne­to priei­gą – ati­tin­ka­mai 70 pro­c. ir 58 pro­c. Aiš­ku, daž­niau­siai kom­piu­te­riu nau­do­ja­si 16–24 me­tų am­žiaus jau­nuo­liai – 97 pro­c.

Įvai­rios elekt­ro­ni­nės pa­slau­gos ta­po taip na­tū­ra­lu ir įpras­ta, kad, var­gu, ar beį­si­vaiz­duo­ja­me ki­to­kį gy­ve­ni­mą. Ne vel­tui sa­ko­ma – gerb­ki­me vy­res­nius moks­li­nin­kus, nes jie bai­gia­muo­sius dar­bus ra­šė be „Goog­le“.

Mo­bi­lie­ji įren­gi­niai – dar vie­nas žmo­nių džiaugs­mas

Mar­ti­no Ku­pe­rio pri­sta­ty­tas ir ste­buk­lu lai­ky­tas mo­bi­lu­sis te­le­fo­nas šiais lai­kas sle­pia­si be­veik kiek­vie­no ki­še­nė­je ar ran­ki­nė­je. Lie­tu­vo­je net 87 pro­c. se­ny­vo am­žiaus žmo­nių (65–

74 me­tų) juos tu­ri, ir tik 2 iš tūks­tan­čio 16–24 me­tų am­žiaus jau­nuo­lių ne­si­nau­do­ja mo­bi­liai­siais te­le­fo­nais.

Aki­vaiz­du, kad in­for­ma­ci­nės tech­no­lo­gi­jos šiuo­lai­ki­nia­me pa­sau­ly­je vai­di­na la­bai svar­bų vaid­me­nį, ne tik ko­mu­ni­ka­ci­jos, bet ir tech­no­lo­gi­nio vys­ty­mo­si sri­ty­se. O ko dar ti­kė­tis, kai in­ter­ne­to dė­ka vi­sas pa­sau­lis pa­klo­tas po ko­jo­mis?


Atleisk, Plutone, tu vėl planeta

Prieš 8 me­tus po il­gų dis­ku­si­jų ir gin­čų nu­spręs­ta Plu­to­ną iš­brauk­ti iš pla­ne­tų są­ra­šo. 2003 m. spa­lio mėn. bu­vo at­ras­tas ob­jek­tas 2003 UB313, ku­ris, pa­si­ro­do, už Plu­to­ną yra kur kas di­des­nis ir nu­to­lęs nuo Sau­lės tris kar­tus to­liau nei Plu­to­nas. Tie­sa, nau­ja­sis ob­jek­tas bu­vo pa­va­din­tas Ėri­dės var­du. Sie­kiant iš­veng­ti klau­si­mų, ko­dėl Ėri­dė – di­des­nė už Plu­to­ną pla­ne­ta – nė­ra įtrauk­ta į Sau­lės sis­te­mos pla­ne­tų są­ra­šą, nu­spręs­ta tiek Plu­to­ną, tiek Ėri­dę pri­skir­ti nau­jai ka­te­go­ri­jai – nykš­tu­ki­nėms pla­ne­toms.


NASA, ESA, H. Weaver (JHU/APL), A. Stern (SwRI), and the HST nuotr.

Di­džiau­sia au­ka – Plu­to­nas

Pa­gal ski­ria­muo­sius pla­ne­tų kri­te­ri­jus, pla­ne­ta va­di­na­mas ap­va­lus ob­jek­tas, be­si­su­kan­tis ap­link Sau­lę. Ob­jek­tas taip pat tu­ri bū­ti pa­kan­ka­mai di­de­lis, kad do­mi­nuo­tų sa­vo or­bi­to­je ir va­ly­tų ją nuo va­di­na­mų­jų Sau­lės sis­te­mos tru­pi­nių – pri­si­trauk­tų juos ar­čiau ar­ba iš­mes­tų į ki­tas or­bi­tas. 2006 m. nu­spręs­ta, kad Plu­to­nas nea­ti­tin­ka pa­sku­ti­nio­jo kri­te­ri­jaus.

Pri­pa­ži­nus, kad Plu­to­nas ne­be pla­ne­ta, JAV pla­nuo­ta iš­leis­ti 23 mi­li­jo­nus do­le­rių at­nau­ji­nant mo­kyk­li­nius va­do­vė­lius ir įra­šant fak­tą, kad Plu­to­nas – nykš­tu­ki­nė pla­ne­ta. Ne­gi vėl juos teks per­ra­šy­ti?

Dis­ku­si­jos iš­gel­bė­jo Plu­to­ną

Šie­met Har­var­do-Smit­so­no Ast­ro­fi­zi­kos cent­re vy­ko bal­sa­vi­mas, ku­rio me­tu po il­gų dis­ku­si­jų nu­spręs­ta Plu­to­ną vėl pa­va­din­ti pla­ne­ta. Tie­sa, dis­ku­si­jas ap­sun­ki­no fak­tas, kad pla­ne­tos api­brė­ži­mas kei­tė­si la­bai daug kar­tų. Ne­pai­sant to, šiam ob­jek­tui vėl su­grą­žin­tas pla­ne­tos var­das.

Be­lie­ka lauk­ti, kol ki­tos „nykš­tu­kės“ bus pa­va­din­tos Sau­lės sis­te­mos pla­ne­to­mis. O tai at­vers ke­lią ne­ri­bo­tai įtrau­ki­nė­ti ir ki­tus ob­jek­tus į gar­bin­gą­jį są­ra­šą.

Svei­kas su­grį­žęs, Plu­to­ne.

 


Atsargiai – nomofobija!

Mo­bi­lu­sis te­le­fo­nas lyg ir įpras­tas šių die­nų daik­tas, ke­lią į žmo­nių šir­dis ir ki­še­nes ra­do XX a. pab. Mar­ti­nas Ku­pe­ris, mo­bi­lio­jo te­le­fo­no iš­ra­dė­jas, 1973 m. pir­ma­sis pa­sau­ly­je vie­šai pa­de­monst­ra­vo, kaip vei­kia šis, kaž­ka­da ste­buk­lu lai­ky­tas apa­ra­tas – vaikš­čio­da­mas Niu­jor­ko gat­vė­mis jis pa­skam­bi­no sa­vo di­džiau­siam  kon­ku­ren­tui Joe­liui En­ge­liui.

 Te­le­fo­nas – ne­be pra­ban­gos pre­kė

Pir­ma­sis mo­bi­lu­sis te­le­fo­nas bu­vo kur kas sun­kes­nis (1,1 kg) ir kur kas bran­ges­nis (11 tūkst. Lt).

To­kio dy­džio apa­ra­tą ne­bu­vo leng­va ne­šio­tis kar­tu su sa­vi­mi, tai­gi ir jo mo­bi­lu­mas neat­ro­do toks įspū­din­gas. Tie­sa, ir ba­te­ri­jo­je su­kaup­tos ener­gi­jos už­tek­da­vo tik apie 20 min.

Da­bar mo­bi­lie­ji te­le­fo­nai jau nė­ra pra­ban­gos pre­kė, jį tu­ri be­veik kiek­vie­nas – jei ne po vie­ną, tai po ke­lis. Tei­gia­ma, kad prieš po­rą me­tų jais džiau­gė­si dau­giau nei 6 mlrd. gy­ven­to­jų.

No­mo­fo­bi­ja – šių die­nų li­ga

Pa­si­ro­do, 53 pro­c. pa­sau­ly­je gy­ve­nan­čių žmo­nių ser­ga no­mo­fo­bi­ja. Tai bai­mė pa­lik­ti sa­vo mo­bi­lų­jį te­le­fo­ną na­mie. Tie­sa, net Mar­ti­nas Ku­pe­ris tei­gia, kad lai­kas mo­bi­liuo­sius te­le­fo­nus šiek tiek pa­lik­ti ra­my­bė­je, nes, pa­na­šu, kad ne te­le­fo­nas žmo­gui, bet žmo­gus te­le­fo­nui tar­nau­ja.

Pas­kai­čiuo­ta, kad 2013 m. iš­siųs­ta 9 tri­li­jo­nai teks­ti­nių ži­nu­čių, t. y. vie­nas žmo­gus per me­tus pa­ra­šo 1300 ži­nu­čių. Bet šie skai­čiai nu­blanks­ta, su­ži­no­jus, kad per me­tus iš­siun­čia­ma 100 tri­li­jo­nų elekt­ro­ni­nių laiš­kų.

Re­mian­tis Gi­ne­so re­kor­dų kny­ga, grei­čiau­siai teks­ti­nes ži­nu­tes tel­e­fo­nu ra­šo bri­tė Me­li­sa Tomp­son, teks­tą ang­lų kal­ba („Ašt­ria­dan­tės pi­ra­ni­jos, pri­klau­san­čios Ser­ra­sal­mus ir Py­go­cent­rus gen­tims, yra nuo­žmiau­sios gė­la­van­de­nės žu­vys pa­sau­ly­je. Iš tik­rų­jų jos re­tai puo­la žmo­nes“) pa­ra­šiu­si per 25,94 se­kun­dės.


Didžioji kinų siena matoma iš kosmoso – mitas

2007 m. lie­pos 7 d. Li­sa­bo­no­je vy­ku­sios ce­re­mo­ni­jos me­tu bu­vo pa­skelb­ti 7 nau­ji pa­sau­lio ste­buk­lai. Vie­nas iš jų – Di­džio­ji ki­nų sie­na. Pa­sa­ko­ji­mai apie šį gy­ny­bi­nį įtvir­ti­ni­mą, tu­rė­ju­sį ap­sau­go­ti Ki­ni­jos im­pe­ri­ją nuo kla­jok­lių gen­čių, ne­re­tai api­pi­na­mi  neį­ti­kė­ti­na­mo­mis is­to­ri­jo­mis ir įvai­riais mi­tais. Vie­nas iš jų – sie­nos ma­ty­mas iš kos­mo­so.

Vorarlberg nuotr.

„Ste­buk­lo“ ste­buk­lu ne­pa­va­din­si

Di­džią­ją ki­nų sie­ną sta­tė įvai­rios di­nas­ti­jos, nau­do­da­mos ak­me­nis, me­die­ną ir ki­tas me­džia­gas. Dau­giau nei prieš 2000 me­tų pra­dė­ta sta­ty­ti sie­na bu­vo vie­nas iš ap­si­sau­go­ji­mo nuo kla­jok­lių gen­čių iš šiau­rės bū­dų. Tei­gia­ma, kad sta­ti­nys va­di­na­mas il­giau­sio­mis ka­pi­nė­mis že­mė­je, nes ją sta­tant žu­vo dau­giau nei 1 mln. žmo­nių. Pa­gal nau­juo­sius skai­čia­vi­mus, at­lik­tus 2009 m., Di­džio­sios ki­nų sie­nos il­gis sie­kia apie

8 852 km. De­ja, šiuo me­tu iš­li­kęs ne vi­sas sta­ti­nys – prie jo su­ny­ki­mo pri­si­dė­jo ne tik gam­ta, bet ir žmo­nės, mat jie ėmė ak­me­nis iš sie­nos ir sta­tė sau na­mus.

Mi­tas yra ir tai, kad sie­na – vien­ti­sas, il­gas sta­ti­nys. De­ja, jis su­da­ry­tas iš įvai­rių, ga­na skir­tin­gų seg­men­tų, pa­sta­ty­tų įvai­rių di­nas­ti­jų val­dy­mo me­tu.

Že­mė­je – Di­džio­ji, kos­mo­se – neį­žiū­ri­ma

Nors vis dar pa­si­girs­ta min­čių apie Di­džio­sios ki­nų sie­nos ma­ty­mą iš kos­mo­so, ši gau­siau­siai tu­ris­tų lan­ko­ma vie­ta pli­ka aki­mi neį­žiū­ri­ma, nes nė­ra pa­kan­ka­mai pla­ti. Ją ga­li­ma pa­ma­ty­ti tik nau­do­jant žiū­ro­nus ir tiks­liai ži­nant, kur jos ieš­ko­ti. NA­SA moks­li­nin­kai tei­gia, kad sie­na nė­ra ryš­kes­nė nei ki­ti dirb­ti­niai ob­jek­tai (ke­liai, til­tai ir pan.).

2003 m. spa­lio mėn. Ki­ni­jos ast­ro­nau­tas Yang Li­wei pa­reiš­kė, kad jis ma­tė įspū­din­gą vaiz­dą iš kos­mo­so, bet Di­džio­sios ki­nų sie­nos pa­ma­ty­ti ne­ga­lė­jo. Eu­ro­pos kos­mo­so agen­tū­ra (ESA) bu­vo pra­ne­šu­si, kad

160 km ir 320 km or­bi­to­je ją pa­ma­ty­ti ga­li­ma, bet iš­nag­ri­nė­ję nuo­trau­kas pri­pa­ži­no, kad fo­tog­ra­fi­jo­se ma­to­ma upė, o ne vie­nas iš ste­buk­lu va­di­na­mų ob­jek­tų.


Pasaulyje žmonių bus daugiau nei manyta

Žmo­nių po­pu­lia­ci­ja di­dė­ja ne­sus­tab­do­mai. Va­šing­to­no uni­ver­si­te­to moks­li­nin­kai pa­tei­kė stul­bi­nan­čius duo­me­nis. Pa­si­ro­do, yra 80 pro­c. ti­ki­my­bė, kad iki šio am­žiaus pa­bai­gos žmo­nių po­pu­lia­ci­ja ga­li siek­ti nuo 9,6 mi­li­jar­do iki 12,3 mi­li­jar­do žmo­nių.


Sanja GJENERO nuotr.

7 mi­li­jar­dai – ne ri­ba

Anks­čiau moks­li­nin­kai svars­tė, kad iki XXI a. pab. gy­ven­to­jų skai­čius ne­di­dės taip grei­tai ar net ma­žės dėl įvai­rių kli­ma­to svy­ra­vi­mų, li­gų ir pan., o dau­giau­siai ga­li siek­ti 9 mi­li­jar­dus. Pa­na­šu, kad šios spė­lio­nės bu­vo per anks­ty­vos.

JTO tei­gia, kad 2011 m. spa­lio 31-ąją pa­sau­ly­je gy­ve­no 7 mi­li­jar­dai žmo­nių. Šis skai­čius su­kė­lė ne­ma­žai dis­ku­si­jų ir šmaikš­čių pa­svars­ty­mų, kad grei­tai ne­be­bus Že­mė­je vie­tos, nors vil­ta­si, kad si­tua­ci­ja sta­bi­li­zuo­sis. Bet šiuo me­tu moks­li­nin­kai tei­gia, jog žmo­nių po­pu­lia­ci­ja tik­rai ne­ma­žės, o ir sta­bi­li­zuo­tis ne­ke­ti­na­ma. Tai ro­do įvai­rūs ty­ri­mai, vai­sin­gu­mo, mir­tin­gu­mo, so­cia­li­nio spau­di­mo ten­den­ci­jos.

Gy­ven­to­jų ypač pa­dau­gės Af­ri­ko­je

Ste­bi­na fak­tas, kad dra­ma­tiš­kai pa­di­dės Af­ri­kos gy­ven­to­jų skai­čius. Spė­ja­ma, kad Už­sa­cha­ri­nė­je Af­ri­ko­je iki šio am­žiaus pa­bai­gos gy­ven­to­jų pa­dau­gės nuo 1 mi­li­jar­do iki 4 mi­li­jar­dų. Moks­li­nin­kai pa­žy­mi, kad to­se te­ri­to­ri­jo­se ypač aukš­tas der­lin­gu­mo ly­gis ir vis dar iš­sau­go­mos tra­di­ci­jos kur­ti kuo di­des­nes šei­mas.

Ki­to­kia si­tua­ci­ja pro­gno­zuo­ja­ma Azi­jai – iki šimt­me­čio vi­du­rio žmo­nių ga­li pa­dau­gė­ti iki 5 mi­li­jar­dų, o nuo 2050 m. jų pra­dės ma­žė­ti. Ki­tuo­se že­my­nuo­se ryš­kių po­pu­lia­ci­jos šuo­lių ne­ža­da­ma.



atgal   1-10   11   ( 12 )   13   14   15   16   17   18   19   20   21-30   31-40   41-44   toliau




Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti