(2016-04-29 Nr. 623) ŠIANDIEN 2017 Gruodžio 14 D. Ketvirtadienis ARCHYVAS

Kontaktai
Naudingos nuorodos

Pasaulis pagal mus
Vėliavos mėnulyje

Prieš 45 me­tus ame­ri­kie­čiai Nei­las Armst­ron­gas (Neil Armst­rong) ir Ba­zas Ald­ri­nas (Buzz Ald­rin) pir­mie­ji iš­si­lai­pi­no Mė­nu­ly­je. Per dvi su pu­se va­lan­dos, rink­da­mi įvai­rius mė­gi­nius, fo­tog­ra­fuo­da­mi, jie, be krū­vos šiukš­lių, Že­mės pa­ly­do­ve pa­li­ko ir vė­lia­vą. Ar ji dar ten?

 B. Ald­ri­nas vie­no­je te­le­vi­zi­jos lai­do­je tei­gė, kad ky­lant erd­vė­lai­viui ma­tė, kaip va­rik­lių ban­ga par­bloš­kė vė­lia­vą, ta­čiau ar ji vėl at­si­sto­jo, ne­ži­no. Šiurkš­čios dul­kės ir ne­filt­ruo­ti ult­ra­vio­le­ti­niai Sau­lės spin­du­liai vė­lia­vą ga­lė­jo ne tik iš­ba­lin­ti, bet ir vi­sai suar­dy­ti.

Kad ir kaip be­bū­tų, NA­SA ap­skri­tai ne­si­ti­kė­jo, kad vė­lia­va il­gai iš­liks at­šiau­raus Mė­nu­lio kli­ma­to są­ly­go­mis. Ji bu­vo pirk­ta iš vie­no vė­lia­vų ga­min­to­jo už 5,5 JAV do­le­rio (apie 15 li­tų), o pa­ga­min­ta bu­vo iš pa­pras­čiau­sio nai­lo­no. Vė­liau, 2008 m., vie­nas iš ga­myk­los dar­bi­nin­kų tei­gė ne­ti­kin­tis, kad vė­lia­va ga­lė­jo iš­lik­ti iki šių die­nų. „Pri­va­lau bū­ti nuo­šir­dus - bus li­ku­sios dul­kės“, - tei­gė jis.

Mė­nu­ly­je bu­vo pa­lik­tos dar pen­kios vė­lia­vos iš „Apol­lo“ mi­si­jų - 12, 14, 15, 16 ir 17. „Apol­lo 13“ dėl ge­di­mų ne­pa­sie­kęs pa­ly­do­vo tu­rė­jo grįž­ti į Že­mę. Vi­sos šios vė­lia­vos taip pat bu­vo to­kios, ko­kias kiek­vie­nas žmo­gus ga­li nu­si­pirk­ti vie­ti­nė­je par­duo­tu­vė­je.

„Apol­lo 17“, ku­riuo 1972 m. gruo­džio 7 d. skri­do kol kas pa­sku­ti­niai ast­ro­nau­tai, vaikš­čio­ję Mė­nu­ly­je, vė­lia­vą įsmei­gė taip stip­riai, kad sto­vė­tų mi­li­jo­nus me­tų.

Nuo to lai­ko, joks ast­ro­nau­tas ne­kė­lė ko­jos Mė­nu­ly­je, ne­ma­žai di­džiau­sių pa­sau­lio ša­lių siun­tė sa­vo pa­ly­do­vus, ty­ri­nė­jan­čius Mė­nu­lio pa­vir­šių. Tech­no­lo­gi­joms to­bu­lė­jant, moks­li­nin­kai gau­da­vo vis ge­res­nės ko­ky­bės nuo­trau­kas.

Mė­nu­lio žval­gy­bos ka­me­ra (The Lu­nar Re­con­nais­san­ce Or­bi­ter Ca­me­ra, ar­ba LROC), pa­leis­ta 2009 me­tais, tre­jus me­tus ty­ri­nė­jo ir fo­tog­ra­fa­vo pa­ly­do­vo pa­vir­šių. 2012 me­tais nuo­trau­kos pa­ro­dė, kad „Apol­lo 11“ ir „Apol­lo 15“ vė­lia­vos ne tik yra iš­li­ku­sios, bet ir te­bes­to­vi!

Apie vė­lia­vų ko­ky­bę sun­ku ką nors pa­sa­ky­ti, ta­čiau grei­čiau­siai vi­sos jos bus iš­blu­ku­sios iki bal­tu­mo ir api­ru­sios. Neil­gai tru­kus ga­lė­si­me dar ge­riau ap­žiū­rė­ti Mė­nu­ly­je te­be­san­čias vė­lia­vas, ast­ro­nau­tų pa­lik­tas kup­ri­nes, šiukš­les.

Tur­būt ne­ži­no­jo­te, kad:

- B. Ald­ri­nas, nors ir ne­bu­vo pir­ma­sis žmo­gus, žen­gęs Mė­nu­ly­je, ta­čiau ta­po pir­ma­sis ten nu­si­šla­pi­nęs;

- B. Ald­ri­no ma­mos mer­gau­ti­nė pa­var­dė bu­vo Moon (Mė­nu­lis);

- skai­čiuo­ja­ma, kad šiuo me­tu Mė­nu­ly­je yra apie 200 to­nų šiukš­lių, ku­rias pa­li­ko žmo­nės - nuo įvai­rios tech­ni­kos iki ast­ro­nau­tų šla­pi­mo ir fe­ka­li­jų kon­tei­ne­rių. Taip pat yra ir spe­cia­liai pa­lik­tų daik­tų: auk­si­nė lau­ro ša­ke­lė, geo­lo­go Ju­dži­no Šu­mei­ke­rio (Eu­ge­ne Shoe­ma­ker) pa­lai­kai ur­no­je.


Sapnuoju, kad žudau, atsibundu – tikrai!

Tik­riau­siai ne vie­nas gy­ve­ni­me esa­me su­si­dū­rę bent su vie­nu žmo­gu­mi, ku­ris kal­ba, ges­ti­ku­liuo­ja ar net vaikš­to per mie­gus. Is­to­ri­jo­je yra bu­vę to­kių at­ve­jų, kad lu­na­ti­kuo­jan­tys žmo­nės išei­na iš sa­vo na­mų, su­ge­ba vai­ruo­ti au­to­mo­bi­lį ir net įvyk­do žmog­žu­dys­tę.

Dmitry BELOPOLSKY nuotr.

Vaikš­čio­ti per mie­gus žmo­nės pra­de­da gi­liau­sio­je mie­go sta­di­jo­je. Pa­bu­dę daž­niau­siai jie nie­ko ne­pa­me­na, o ža­di­na­mi rea­guo­ja itin emo­cio­na­liai, daž­nai nau­do­da­mi smur­tą.

Žmog­žu­džiai-lu­na­ti­kai, ku­rie iš­si­su­ko

Al­ber­tas Ti­re­las (Al­bert Tir­rell)

Tai vie­na pir­mų­jų re­gist­ruo­tų žmog­žu­dys­čių at­ve­jų, vaikš­tant per mie­gus. Vy­ras 1845 m. per­pjo­vė sa­vo žmo­nos gerk­lę, nu­pjo­vė vie­ną au­sį, pa­vo­gė aus­ka­rą ir pa­de­gė sa­vo žmo­nos lo­vą.

A. Ti­re­las bu­vo tur­tin­gas vers­li­nin­kas. Jo ir žmo­nos san­ty­kiai, anot ap­lin­ki­nių, bu­vo įtemp­ti ir aud­rin­gi. Ta­čiau nė vie­nas ne­ga­lė­jo pa­ti­kė­ti, kad vy­ras ga­lė­jo nu­žu­dy­ti sa­vo žmo­ną.

Neil­gai tru­kus, po įro­dy­mų, ką ga­li pa­da­ry­ti nuo lu­na­ti­ka­vi­mo ken­čian­tys žmo­nės, A. Ti­re­las bu­vo iš­tei­sin­tas.

Ke­ne­tas Park­sas (Ken­neth Parks)

1987 m. ge­gu­žės 24-osios va­ka­rą vy­ras mie­go­da­mas pa­ki­lo iš lo­vos, už­si­vil­ko pal­tą ir sė­do į sa­vo au­to­mo­bi­lį. Nu­va­žia­vęs 14 ki­lo­met­rų, su­sto­jo sa­vo įtė­vių na­muo­se.

Die­ną prieš įvy­kį jis ta­rė­si ap­lan­ky­ti sa­vo įtė­vius, su jais su­ta­rė la­bai ge­rai ir ne­tu­rė­jo jo­kių mo­ty­vų juos žu­dy­ti. Ta­čiau lem­tin­gą­ją nak­tį, neaiš­ku ko­dėl, jis pri­smau­gė (ne­mir­ti­nai) sa­vo įtė­vį ir mir­ti­nai su­ba­dė įmo­tę. Vė­liau, išau­šus ry­tui, vy­ras nu­vy­ko į po­li­ci­ją ir pa­sa­kė ma­nan­tis, kad kaž­ką nu­žu­dė.

Teis­me vy­ras iš­dės­tė vi­są is­to­ri­ją apie pa­vel­di­mą gi­mi­nės li­gą – lu­na­ti­ka­vi­mą – ir bu­vo iš­tei­sin­tas.

Ju­lius Lo­vas (Ju­les Lo­we)

2003 m. spa­lio 30 d. vy­ras mir­ti­nai su­mu­šė sa­vo 83-ejų tė­vą. Abu jie ap­si­sto­jo tuo­se pa­čiuo­se na­muo­se po mo­ti­nos mir­ties. Lai­do­tu­vių die­ną tė­vas su sū­nu­mi daug gė­rė.

Vė­liau paaiš­kė­jo, kad muš­ty­nės vy­ko per vi­sus tris na­mo aukš­tus, o tė­vo la­vo­nas bu­vo ras­tas prie įva­žia­vi­mo į na­mo kie­mą.

Iki šio įvy­kio tė­vas su sū­nu­mi bu­vo la­bai ar­ti­mi, pa­lai­kė šil­tus san­ty­kius. Sū­nus dėl sa­vo psi­chi­nės būk­lės bu­vo iš­tei­sin­tas pa­gal li­go­ni­nės iš­va­das.

Kaip iš­veng­ti lu­na­ti­ka­vi­mo?

Lin­kę vaikš­čio­ti per mie­gus žmo­nės tu­rė­tų veng­ti neiš­si­mie­go­ji­mo, psi­cho­lo­gi­nio ir emo­ci­nio stre­so, al­ko­ho­lio, ra­mi­na­mų­jų ir ki­tų slo­pi­nan­čių­jų me­di­ka­men­tų.

Kaip elg­tis su lu­na­ti­kais?

Pa­ma­tę, kad ar­ti­mas žmo­gus ima vaikš­čio­ti mie­go­da­mas, sten­ki­tės švel­niai ir gra­žiai nu­ves­ti jį at­gal į mie­ga­mą­jį ir pa­gul­dy­ti at­gal į lo­vą.

Ven­ki­te fi­zi­nės prie­var­tos, stai­gių ju­de­sių.

Vi­suo­met bū­ki­te ša­lia jų ir pa­dė­ki­te iš­veng­ti men­kiau­sių pa­vo­jų.

Pa­bu­din­ki­te tik tuo­met, kai tai yra bū­ti­na, ta­čiau jo­kiu bū­du ne­pur­ty­ki­te ar ki­tais fi­zi­niais veiks­mais ne­ža­din­ki­te žmo­gaus, vaikš­čio­jan­čio per mie­gus. No­rė­da­mi pa­ža­din­ti lu­na­ti­ką, pa­si­tel­ki­te la­bai gar­sų triukš­mą.

 


Žmogus, įstrigęs savo 30-imtmetyje

1926-2008 m. Ame­ri­ko­je gy­ve­no vy­ras, ku­rio dė­ka žmo­gaus sme­ge­nis ti­rian­tis moks­las pa­si­stū­mė­jo la­biau nei bet ka­da. Tai - au­to­me­cha­ni­kas Hen­ris Mo­lai­so­nas (Hen­ry Gus­tav Mo­lai­son), ku­ris nuo vai­kys­tės ken­tė nuo epi­lep­si­jos prie­puo­lių. Ber­niu­ko kan­čios pra­si­dė­jo su­lau­kus sep­ty­ne­rių, ka­da jis nu­kri­tęs nuo dvi­ra­čio pa­ty­rė sme­ge­nų su­krė­ti­mą.

 Jau­nuo­liui au­gant ir bręs­tant, epi­lep­si­jos prie­puo­liai da­rė­si vis sun­kes­ni, jis pra­dė­jo tie­siog nei iš šio, nei iš to „at­si­jun­gi­nė­ti“. Su­lau­kęs 27-erių Hen­ris per­si­kraus­tė pas tė­vus. Kai gy­ven­ti ta­po tik­ra kan­čia, jam bu­vo pa­siū­ly­ta neu­ro­chi­rur­gi­nė ope­ra­ci­ja.

1953 m. Hen­riui bu­vo at­lik­ta ope­ra­ci­ja - pa­ša­lin­tos ke­lios smul­kios sme­ge­nų da­lys, ku­rios, anot chi­rur­go, kė­lė epi­lep­si­ją. Ope­ra­ci­jos me­tu vy­ras bu­vo są­mo­nin­gas, pri­tai­ky­ta tik vie­ti­nė ne­jaut­ra. Nors vis­kas ėjo­si pui­kiai, vė­liau ope­ra­ci­ja bu­vo pri­pa­žin­ta tra­giš­ka klai­da, ku­ri Hen­rį pa­ver­tė vie­nu svar­biau­sių žmo­gu­mi me­di­ci­nos is­to­ri­jo­je.

Ope­ra­ci­ja bu­vo dve­jo­pa: sėk­min­ga prie­puo­lių at­žvil­giu, ta­čiau, kaip vė­liau paaiš­kė­jo, vy­ro sme­ge­nys dau­giau ne­be­ga­lė­jo priim­ti nau­jos in­for­ma­ci­jos. Vis­ką, kas bu­vo iki ope­ra­ci­jos, Hen­ris ge­rai pri­si­mi­nė, ta­čiau pa­sku­ti­nių įvy­kių ar net pa­ties ką tik pa­sa­ky­tų žo­džių jis ne­ga­lė­jo įsi­min­ti. Jo sme­ge­nys nau­ją in­for­ma­ci­ją sau­go­da­vo apie 20 se­kun­džių. Taip pat jo at­min­ty­je bu­vo ir „sky­lių“ kal­bant apie 10-12 me­tų pri­si­mi­ni­mus.

Itin įdo­mu moks­li­nin­kams bu­vo tai, kad Hen­ris ga­lė­jo įgy­ti nau­jų mo­to­ri­nių įgū­džių. Vy­ras ga­lė­da­vo iš­mok­ti gro­ti ko­kiu nors mu­zi­kos inst­ru­men­tu, žais­ti mo­der­nų kom­piu­te­ri­nį žai­di­mą. Ži­no­ma, po kiek lai­ko jis vis­ką pa­da­ry­da­vo pui­kiai, ta­čiau ne­pri­si­min­da­vo, kad mo­ka tai da­ry­ti, ir jo „nau­ji“ su­ge­bė­ji­mai vi­suo­met jį nu­ste­bin­da­vo. Taip pat Hen­ris ga­lė­da­vo įsi­min­ti nau­jus erd­vi­nius ob­jek­tus, pa­vyz­džiui, bu­to iš­pla­na­vi­mą, nau­jas erd­ves.

At­min­ties pra­ra­di­mas H. Mo­lai­so­nui su­truk­dė to­liau gy­ven­ti pil­na­ver­tiš­ką gy­ve­ni­mą. Jis iki gy­ve­ni­mo pa­bai­gos ti­kė­jo, kad JAV pre­zi­den­tas vis dar yra D. Ei­zen­haue­ris. Bu­vo įsi­ti­ki­nęs, kad jo plau­kai ne ži­li, o vis dar tam­siai juo­di, o vei­das ly­gus ir neiš­va­go­tas raukš­lių. Ta­čiau vy­ras ga­lė­jo at­lik­ti na­mų ruo­šos dar­bus, ei­ti į par­duo­tu­vę.

Moks­li­nin­kai ty­ri­nė­jo Hen­rio pro­ti­nę veik­lą ir at­min­tį vi­są jo li­ku­sį gy­ve­ni­mą. Nuos­ta­bu dar ir tai, kad vy­ro in­te­lek­tas iš­li­ko ne­pa­žeis­tas, ne­pa­ki­to ir jo as­me­ny­bė. Iki pat mir­ties jis mė­go po­kštau­ti, spręs­ti at­min­ties už­da­vi­nius. Tie­sa, tą pa­tį kry­žia­žo­dį vy­ras ga­lė­jo spręs­ti be­ga­lę kar­tų, nes nie­kad neat­si­min­da­vo klau­si­mų. Hen­ris moks­li­nin­kams bu­vo to­bu­las pa­cien­tas dėl sa­vo švie­saus pro­to.

Hen­ris Mo­lai­so­nas mi­rė bū­da­mas 82-ejų. Sa­vo kū­ną vy­ras pa­li­ko moks­lo la­bui, o jo sme­ge­nys bu­vo pa­da­lin­tos į 2401 ga­ba­liu­kus ty­ri­mams. Paaiš­kė­jo, kad ža­la sme­ge­ny­se bu­vo kur kas di­des­nė nei iki vy­ro mir­ties bu­vo ma­ny­ta, to­dėl nu­sta­ty­ti tiks­lią pa­žeis­tą sme­ge­nų da­lį - itin su­dė­tin­ga. Ty­ri­mai vyk­do­mi iki šiol.

Apie Hen­rį Mo­lai­so­ną yra pa­ra­šy­ta dau­giau­sia me­di­ci­nos moks­li­nių dar­bų per vi­są is­to­ri­ją - per 12 000. Jo as­me­ny­bė bu­vo at­skleis­ta tik po mir­ties, kol bu­vo gy­vas, jis bu­vo pri­sta­ti­nė­ja­mas H. M.


Naujosios technologijos ir kalnas pinigų Pasaulio futbolo čempionate Brazilijoje

Net­ru­kus fut­bo­lo aist­ruo­lių dė­me­sį pri­kaus­tys vie­na di­džiau­sių pa­sau­ly­je spor­to šven­čių – 2014-ųjų Pa­sau­lio fut­bo­lo čem­pio­na­tas. Bir­že­lio 12 d. pra­si­dė­sian­tis ir šiek tiek dau­giau nei mė­ne­sį truk­sian­tis ren­gi­nys at­ne­ša ne­ma­žai nau­jo­vių, o ir pa­ts čem­pio­na­tas bus iš­skir­ti­nis.

* 20 kar­tą or­ga­ni­zuo­ja­mas FI­FA Pa­sau­lio fut­bo­lo čem­pio­na­tas šiais me­tais pa­leng­vins tei­sė­jų dar­bą. Pir­mą kar­tą vi­suo­se 12 Bra­zi­li­jos sta­dio­nų bus su­mon­tuo­ti var­tų li­ni­jos da­vik­liai. Jie tei­sė­jams laik­ro­džiuo­se pa­ro­dys, ar vi­sas ka­muo­lys kir­to var­tų li­ni­ją ir ar rei­kia įskai­ty­ti įvar­tį. Šis spren­di­mas bu­vo priim­tas po 2010-ųjų Pa­sau­lio ir 2012-ųjų Eu­ro­pos čem­pio­na­tų skan­da­lų.

* Šių me­tų Pa­sau­lio fut­bo­lo šven­tė bus bran­ges­nė nei kar­tu su­dė­jus tris pa­sku­ti­nius Pa­sau­lio fut­bo­lo čem­pio­na­tus. Bra­zi­li­ja jau in­ves­ta­vo apie 14-16 mi­li­jar­dų JAV do­le­rių mies­tų inf­rast­ruk­tū­rai ge­rin­ti, nau­jiems sta­dio­nams sta­ty­ti, ma­žin­ti nu­si­kals­ta­mu­mo ly­gį ir fut­bo­lo aist­ruo­lių ir tu­ris­tų sau­gu­mui už­tik­rin­ti. Dau­gu­ma gy­ven­to­jų pik­ti­na­si ša­lies iš­lai­du­mu.

* Tei­sė­jai dėl itin karš­tų oro są­ly­gų ga­lės du-tris kar­tus su­stab­dy­ti var­žy­bų lai­ką ir leis­ti žai­dė­jams at­sta­ty­ti skys­čių ly­gį or­ga­niz­me. FI­FA ne­nus­ta­tė griež­tų oro tem­pe­ra­tū­ros ri­bų, ka­da bus ga­li­ma stab­dy­ti var­žy­bas, to­dėl vis­ką spręs pa­tys tei­sė­jai.

* Pir­mą­jį smū­gį 2014-ųjų Bra­zi­li­jos fut­bo­lo čem­pio­na­te at­liks ne ku­ris nors gar­sus fut­bo­li­nin­kas, o pa­ra­ly­žiuo­tas ber­niu­kas. Jis ne­val­do ga­lū­nių nuo juos­mens iki ko­jų pirš­tų, ta­čiau fut­bo­lo aikš­te­lės vi­du­ry­je jis at­si­kels iš ve­ži­mė­lio, nueis iki ka­muo­lio ir at­liks pir­mą­jį smū­gį. Tai pa­da­ry­ti jam pa­dės ek­zos­ke­le­tas – min­ti­mis val­do­mi įtva­rai, lei­džian­tys ju­din­ti pa­ra­ly­žiuo­tas ga­lū­nes. Moks­li­nin­kai tei­gia, kad ek­zos­ke­le­tas net leis ber­niu­kui pa­jus­ti smū­gį. Atei­ty­je šis iš­ra­di­mas pa­keis neį­ga­lių­jų ve­ži­mė­lius.

Crystian CRUZ nuotr.

Kadaise morkos buvo violetinės...

Iki XVII a. be­veik vi­sa­me pa­sau­ly­je žmo­nės iš­ro­vę mor­ką pa­ma­ty­da­vo vio­le­ti­nę spal­vą ir vi­siš­kai ne­nus­teb­da­vo. Pa­si­ro­do, tuo me­tu mor­ka bu­vo vio­le­ti­nė, o tik vė­liau, at­rink­da­mi mu­ta­vu­sią oran­ži­nių mor­kų veis­lę olan­dų ūki­nin­kai iš­vys­tė „mor­ki­nes“ mor­kas. Taip išei­na, kad siū­ly­mas su­lie­tu­vin­ti oran­ži­nės spal­vos pa­va­di­ni­mą, vi­siš­kai ne­tin­ka­mas. No­rint tiks­liai iš­siaiš­kin­ti, apie ko­kią spal­vą kal­ba­ma, reik­tų kas­kart pa­klaus­ti, mor­ki­nė iki XVII a. ar jau po?

Tracy OLSON nuotr.

Kal­bant rim­čiau, iki XVII a. ki­to­kių spal­vų mor­kos – oran­ži­nės, bal­tos ar­ba gel­to­nos – bū­da­vo mu­ta­vu­sios, ne­tu­rin­čios na­tū­ra­laus vio­le­ti­nio pig­men­to an­to­cia­ni­no.

Ga­na pla­čiai pa­pli­tu­sių oran­ži­nių mor­kų ver­si­ja yra ta, kad jo bu­vo iš­veis­tos kryž­mi­nant mu­ta­vu­sias gel­to­nas, bal­tas ir lau­ki­nes mor­kas, ta­čiau taip iš­ves­tos oran­ži­nės mor­kos per­ne­lyg daug skir­tų­si nuo tų, ku­rias esa­me įpra­tę ma­ty­ti ir val­gy­ti da­bar.

Dar vie­na po­pu­lia­ri oran­ži­nių mor­kų le­gen­da – Olan­di­jos ir oran­ži­nės spal­vos ta­pa­ti­ni­mas. Ti­ki­ma, kad Olan­di­jo­je oran­ži­nės mor­kos bu­vo la­bai pa­mėg­tos dėl ten nuo­lat nau­do­ja­mos oran­ži­nės spal­vos. Ži­no­ma, tai ga­li bū­ti tie­sa, bet ki­ta ver­tus, oran­ži­nės mor­kos tie­siog bu­vo sal­des­nės, ska­nes­nės ir mais­tin­ges­nės už vio­le­ti­nes.

Tai įdo­mu

* Jei žmo­gus per die­ną su­var­to­ja itin daug mor­kų, įma­no­ma, kad jo oda įgaus šiek tiek oran­ži­nį at­spal­vį.

* Oran­ži­nės mor­kos sa­vo spal­vą ga­vo iš be­ta ka­ro­te­no, ku­ris žmo­gaus or­ga­niz­me virs­ta vi­ta­mi­nu A. Vio­le­ti­nės mor­kos ne­pa­si­žy­mė­jo kaip vi­ta­mi­no A šal­ti­nis.

* Se­no­vės ro­mė­nai ti­kė­jo, kad mor­kų sėk­los vei­kia kaip af­ro­di­zia­kas, to­dėl daž­na­me ro­mė­no so­de bu­vo ga­li­ma ras­ti mor­kų. Žlu­gus Ro­mos im­pe­ri­jai, vi­so­je Eu­ro­po­je mor­kų au­gi­ni­mas bu­vo su­sto­jęs iki X a., kol ara­bai eu­ro­pie­čiams vėl pri­sta­tė šias dar­žo­ves.

* Ant­ro­jo pa­sau­li­nio ka­ro me­tu bri­tai nau­jo iš­ra­di­mo – ra­da­ro – pa­gal­ba nak­tį la­bai leng­vai ga­lė­da­vo nu­muš­ti vo­kie­čių nai­kin­tu­vus. Vo­kie­čiai apie ra­da­rą nė neį­ta­rė, to­dėl bri­tai, no­rė­da­mi nu­slėp­ti sa­vo nau­ją iš­ra­di­mą, pa­sklei­dė mi­tą, kad iš­va­ka­rė­se jie ka­rei­viams duo­da­vo val­gy­ti mor­kų, ku­rios pa­ge­ri­na ma­ty­mą tam­siu pa­ros me­tu. Šis me­las ne tik ap­ga­vo vo­kie­čius, bet ir įti­ki­no Di­džio­sios Bri­ta­ni­jos gy­ven­to­jus sa­vo so­duo­se ir dar­žuo­se au­gin­ti dau­giau mor­kų ir ki­tų dar­žo­vių. Ši le­gen­da yra iš­li­ku­si iki pat šių die­nų.

* Di­džiau­sia pa­sau­ly­je išau­gin­ta mor­ka svė­rė apie 9 ki­log­ra­mus. Ją 1998 m. išau­gi­no ūki­nin­kas iš Alias­kos (JAV).

* Dau­giau­sia pa­sau­ly­je mor­kų – apie treč­da­lis – yra užau­gi­na­ma Ki­ni­jo­je. Ant­rą­ja vie­ta, pa­gal šių dar­žo­vių užau­gi­na­mą kie­kį da­li­ja­si Ru­si­ja ir JAV.


Ką reiškia taikos ženklas?

Vie­nas po­pu­lia­riau­sių šian­dien nau­do­ja­mų tai­kos ženk­lų – ap­skri­ti­mo vi­du­je su­si­ker­tan­čios trys li­ni­jos – bu­vo su­kur­tas 1958 m. gar­saus bri­tų di­zai­ne­rio Dže­ral­do Hol­to­mo (Ge­rald Her­bert Hol­tom). Iš pra­džių me­ni­nin­kas kū­rė lo­go­ti­pą, skir­tą kam­pa­ni­jai prieš ato­mi­nius gink­lus. Pro­tes­tuo­to­jai „ap­si­gink­la­vę“ šiuo ženk­lu žy­gia­vo Lon­do­no gat­vė­mis link Ato­mi­nių gink­lų kū­ri­mo ir ty­ri­mo la­bo­ra­to­ri­jos.

 
 

Tai­kos sim­bo­lis – tai dvie­jų lai­vy­ne ir avia­ci­jo­je nau­do­ja­mų ženk­lų „N“ ir „D“ jun­gi­nys. Rai­dės reiš­kia ang­liš­ką fra­zę „nu­clear di­sar­ma­ment“ (liet. „bran­duo­li­nis nu­si­gink­la­vi­mas“). Vė­liau pa­ts lo­go­ti­po kū­rė­jas tei­gė, kad bu­vo apim­tas vi­siš­kos ne­vil­ties, tar­si Go­jos pa­veiks­le nu­ta­py­tas vals­tie­tis iš­ties­to­mis ran­ko­mis, prie­šais šau­lius.

Šis pri­si­pa­ži­ni­mas su­for­ma­vo dar vie­ną tai­kos ženk­lo su­kū­ri­mo ver­si­ją. Apsk­ri­ti­mo vi­du­je ga­li bū­ti vaiz­duo­ja­mas ap­vers­tas žmo­gus, į vir­šų iš­kė­lęs ran­kas.

Šis sim­bo­lis nie­kuo­met ne­bu­vo už­pa­ten­tuo­tas ar ofi­cia­liai įre­gist­ruo­tas, to­dėl la­bai grei­tai pra­dė­jo plis­ti. Iš pra­džių jį „pa­si­čiu­po“ ki­tų ša­lių bran­duo­li­nio nu­si­gink­la­vi­mo ak­ty­vis­tai, vė­liau ženk­las pe­rau­go į vi­suo­ti­nį tai­kos sim­bo­lį. Ko­ne pla­čiau­siai tai­kos ženk­las bu­vo nau­do­ja­mas JAV ka­re su Viet­na­mu, taip pat hi­pių eros lai­kais.


Patriotas, tęsęs karą po šalies pralaimėjimo

Hi­ro Ono­da (Hi­roo Ono­da) – ja­po­nas, ku­ris Ant­ro­jo pa­sau­li­nio ka­ro me­tu bū­da­mas 20-ies bu­vo pa­šauk­tas tar­nau­ti į ar­mi­ją. Paaiš­kė­jus jo iš­skir­ti­niams su­ge­bė­ji­mams, vai­ki­nas bu­vo pa­kvies­tas į ka­ro mo­kyk­lą mo­ky­tis tap­ti Im­pe­ra­to­riš­ko­sios ar­mi­jos ka­ri­nin­ku. H. Ono­dos iš­min­tis ir su­ge­bė­ji­mai pa­si­tar­na­vo va­do­vau­jant ma­žiems par­ti­za­nų bū­riams, ka­re už­bė­gant už prie­šo li­ni­jos.

 

 1944 m. gruo­džio 26 d. H. Ono­da ga­vo ma­jo­ro nu­ro­dy­mą: „Tau vi­siš­kai drau­džia­ma mir­ti nuo sa­vo ran­kos. Mi­si­ja ga­li tęs­tis tre­jus, pen­ke­rius me­tus, ta­čiau kad ir kas at­si­tik­tų, mes su­grį­ši­me ta­vęs. Iki tol, net tu­rė­da­mas vos vie­ną ka­rį, tu­ri tęs­ti mi­si­ją. Jei rei­kės, tu­rė­si iš­gy­ven­ti mai­tin­da­ma­sis ko­ko­so rie­šu­tais.“

Iš kar­to po šių nu­ro­dy­mų ke­lios gru­pe­lės, ku­rių vie­na bu­vo va­do­vau­ja­ma H. Ono­dos, iš­vy­ko į mi­si­jas. 1945 m. va­sa­rio 28 d. Jung­ti­nės pa­jė­gos už­gro­bė ja­po­nų te­ri­to­ri­ją, ka­rei­viai bu­vo su­skal­dy­ti į ma­žes­nes gru­pe­les ir ne­sun­kiai nu­kau­ti. Ži­no­ma, iš­sky­rus H. Ono­dos va­do­vau­ja­mą bū­rį.

Par­ti­za­nų bū­rys ne­tru­kus ga­vo nu­ro­dy­mą, kad Ja­po­ni­ja pra­lai­mė­jo ka­rą, ir jie tu­ri grįž­ti, ta­čiau ka­rei­vai, nu­spren­dę, kad tai ga­li bū­ti Są­jun­gi­nin­kų pro­pa­gan­da, pa­si­li­ko slaps­ty­tis. Me­tai iš me­tų laik­raš­čiuo­se bu­vo spaus­di­na­ma in­for­ma­ci­ja apie pa­si­bai­gu­sį ka­rą, skel­bia­mi as­me­niš­kai H. Ono­dai skir­ti pra­ne­ši­mai, ta­čiau ka­ri­nin­kas ne­ti­kė­jo to­kiu grei­tu Ja­po­ni­jos pra­lai­mė­ji­mu.

1974 m., po 29-erių slaps­ty­mo­si me­tų, „Są­jun­gi­nin­kų už­pul­di­nė­ji­mų“ ir „rin­ki­mo slap­tos in­for­ma­ci­jos“, H. Ono­da ap­si­sto­jo vie­no­je gy­ven­vie­tė­je. Ja­po­ni­jos vy­riau­sy­bė pra­ra­du­si vil­tį sa­vo ži­nu­tes skelb­ti laik­raš­čiuo­se ir skra­ju­tė­se pa­siun­tė žval­gus su­ras­ti H. Ono­dos bū­rį, mat vi­suo­me­nė­je sklan­dė gan­dų, kad vy­ras vis pa­ste­bi­mas skir­tin­go­se mies­to vie­to­se.

Kai le­gen­di­nis ka­rys su­ži­no­jo krau­pią tie­są, kad 29-erius me­tus jis slaps­tė­si ir žu­dė ne­kal­tus žmo­nes, jį iš­ti­ko šo­kas. Pa­gerb­da­ma at­si­da­vu­sį ka­rį, Ja­po­ni­ja su­mo­kė­jo H. Ono­dai vi­są jam pri­klau­siu­sį at­ly­gi­ni­mą už „ka­ri­nę tar­ny­bą“. Vė­liau vy­ras iš­lei­do pri­si­mi­ni­mų kny­gą – „Jo­kio pa­si­da­vi­mo. Ma­no tris­de­šimt me­tų tru­kęs ka­ras“.

 


Be šam­pa­no purs­lų lai­vas nu­skęs?

Tra­di­ci­ja su­dau­žy­ti šam­pa­no bu­te­lį į pir­mą kar­tą van­de­nin nu­lei­džia­mo lai­vo kor­pu­są ypač pa­pli­tu­si JAV ir Jung­ti­nė­je Ka­ra­lys­tė­je. Su­du­žęs bu­te­lis sim­bo­li­zuo­ja lai­vo tvir­tu­mą, šam­pa­no purs­lai – sėk­mę ir lai­min­gas ke­lio­nes. Įvai­rių tra­di­ci­jų bu­vo lai­ko­ma­si jau nuo pat tų lai­kų, kai žmo­nės pra­dė­jo ga­min­ti lai­vus.

ManicMorFF

Se­no­vės ro­mė­nai, grai­kai ir egip­tie­čiai lai­vus daž­nai šven­tin­da­vo, at­lik­da­vo apei­gas, au­ko­da­vo die­vams. Grai­kai tą die­ną, kai lai­vas bū­da­vo nu­lei­džia­mas į van­de­nį, ger­da­vo vy­ną die­vų gar­bei ir lais­ty­da­vo lai­vą, imi­tuo­da­mi šven­ti­ni­mą.

Lai­vų šven­ti­ni­mas ir net krikš­ti­ji­mas iš­li­ko iki mo­der­nių krikš­čio­niš­kų lai­kų. Mal­to­je XVII a. į nau­ją lai­vą pir­miau­sia įlip­da­vo du vie­nuo­liai, ku­rie mels­da­vo­si ir šlaks­ty­da­vo švęs­tą van­de­nį ant lai­vo. Tik po to­kios ce­re­mo­ni­jos lai­vas bū­da­vo pri­pa­žin­tas tin­ka­mu plau­kio­ti. Ypač daug dė­me­sio bū­da­vo ski­ria­ma ka­ro lai­vams.

1610 m. Vel­so prin­cas šven­ti­no lai­vą „Ka­ra­liš­ka­sis prin­cas“. De­ny­je sto­vė­jo di­džiu­lė bran­gi tau­rė (jos pa­pras­tai bū­da­vo ga­mi­na­mos iš tau­rio­jo me­ta­lo – auk­so ar­ba si­dab­ro). Prin­cas iš tau­rės gurkš­te­lė­jo  gurkš­nį vy­no, o li­ku­sį iš­lie­jo ant lai­vo de­nio. Vė­liau tau­rę jis iš­me­tė iš lai­vo į žiū­ro­vų mi­nią. Vie­nas lai­min­ga­sis ga­lė­jo ją pa­si­lik­ti sau.

Bai­gian­tis XVII a., tau­rė bu­vo pa­keis­ta vy­no bu­te­liu, ku­rį ce­re­mo­ni­jos da­ly­viai su­dau­žy­da­vo į lai­vo prie­kį. Ši nau­ja tra­di­ci­ja bu­vo ra­cio­na­li, nes tuo me­tu Ang­li­jos lai­vy­nas la­bai au­go, o į mi­nią mė­ty­ti tau­res ta­po per bran­gu. Vė­liau vy­nas bu­vo pa­keis­tas šam­pa­nu, nes XIX a. jis ta­po aris­tok­ra­tiš­ku gė­ri­mu, be to, la­biau ti­ko lai­vams krikš­ty­ti.

Tai įdo­mu:

* Ja­po­ni­jo­je vie­toj šam­pa­no bu­te­lio nau­do­ja­mas si­dab­ri­nis kir­vis, ku­riuo nu­ker­ta­mos lai­vą pri­lai­kan­čios vir­vės. Vė­liau kir­vis ati­ten­ka lai­vo sa­vi­nin­kui.

* Jei šam­pa­no bu­te­lis ne­su­dūž­ta ce­re­mo­ni­jos me­tu, tai yra lai­ko­ma ne­lai­mės ženk­lu. 2007 m. Korn­va­lio ku­ni­gaikš­tie­nės ne­sėk­min­gai pa­leis­tas šam­pa­no bu­te­lis ne­su­du­žo. Po ke­lių sa­vai­čių apie 80 lai­vo ke­lei­vių su­ne­ga­la­vo. Tai bu­vo pra­min­ta „Ka­mi­los pra­keiks­mu“.

* Žmo­nės pri­si­gal­vo­jo ne­ma­žai bū­dų, kad bu­te­lis su­duž­tų. Vie­ni su­rai­žo jį stik­lo rėž­tu­ku, ki­ti ieš­ko bu­te­lio su de­fek­tu, tre­ti per­ka di­des­nį, nes to­kie pa­pras­tai tu­ri bent vie­ną ma­žą de­fek­tą. Ieš­ko­ma ir šam­pa­no su kuo dau­giau bur­bu­liu­kų, kad vi­du­je su­si­da­ry­tų kuo di­des­nis slė­gis.

* Sklan­do mi­tas, kad šam­pa­no bu­te­lis, pa­leis­tas į „Ti­ta­ni­ko“ kor­pu­są, ne­su­du­žo, ta­čiau iš tie­sų jo­kia ce­re­mo­ni­ja ne­bu­vo at­lie­ka­ma, kai le­gen­di­nis lai­vas bu­vo pir­mą kar­tą nu­lei­džia­mas į van­de­nį.


Švedijai reikia daugiau šiukšlių

Įsi­vaiz­duo­ki­te pa­sau­lį, ku­ria­me ne­bė­ra šiukš­lių, van­dens, oro ir že­mės už­terš­tu­mo. Šve­di­ja ar­tė­ja prie šios sva­jo­nės la­bai di­de­liais šuo­liais. Šio­je ša­ly­je šim­tams tūks­tan­čių na­mų elekt­ra ir šil­dy­mas tie­kia­mi per­dir­bant bui­ti­nes ir pra­mo­ni­nes at­lie­kas.

Jorc NAVARRO nuotr.

Šiek tiek iro­niš­ka tai, kad 9,5 mln. gy­ven­to­jų tu­rin­ti Šve­di­ja jau iš­nau­do­jo vi­sas sa­vo šiukš­lių „at­sar­gas“, to­dėl ėmė­si ieš­ko­ti ki­tų at­lie­kų šal­ti­nių, kad to­liau ga­lė­tų ga­min­ti ener­gi­ją. Iš ki­tų ša­lių šiukš­ly­nų Šve­di­ja „pa­sii­ma“ 700 tūkst. to­nų per me­tus.

Praė­ju­sių me­tų pa­bai­go­je Šve­di­ja pa­tvir­ti­no, jog su­si­ta­rė su kai­my­ni­ne Nor­ve­gi­ja įsi­vež­ti 80 tūkst. to­nų šiukš­lių kas­met, kad bent mi­ni­ma­liai pa­ten­kin­tų sa­vo jė­gai­nių dar­bo na­šu­mą. Nor­ve­gi­jai tai nė­ra pa­ts ge­riau­sias san­do­ris, bet ji ki­tos išei­ties ne­tu­ri. Nor­ve­gi­ja mo­ka Šve­di­jai už paim­tas šiukš­les, šve­dai iš jų iš­gau­na ener­gi­ją, o su­de­gę pe­le­nai, ku­riuo­se su­si­kau­pia tok­siš­kos me­džia­gos, grą­ži­na­mi Nor­ve­gi­jai. Kaip ab­sur­diš­kai tai beat­ro­dy­tų, Nor­ve­gi­jai sa­vo ša­lies ri­bo­se de­gin­ti at­lie­kas yra ge­ro­kai bran­giau.

Ka­te­ri­na Ost­land (Ca­ta­ri­na Ost­land), Šve­di­jos ap­lin­kos ap­sau­gos agen­tū­ros vy­riau­sio­ji pa­ta­rė­ja, tei­gia, kad Nor­ve­gi­ja nė­ra pa­ts ge­riau­sias par­tne­ris Šve­di­jai. Anot jos, Šve­di­ja ieš­kos ša­lių par­tne­rių, ku­rio­se at­lie­kų są­var­ty­nuo­se iš­pi­la­ma ge­ro­kai dau­giau: Ita­li­jo­je, Ru­mu­ni­jo­je, Bul­ga­ri­jo­je, Bal­ti­jos ša­ly­se.

Iš 2 mln. to­nų at­lie­kų, ku­rias iš­me­ta pa­tys šve­dai, ša­ly­je tik apie 4 pro­c. at­lie­kų yra iš­pi­la­ma są­var­ty­nuo­se. Šie skai­čiai įro­do, kad Šve­di­ja yra ab­so­liu­ti pa­sau­lio ly­de­rė, kal­bant apie at­lie­kų per­dir­bi­mą ir rū­šia­vi­mą.

Pir­ma­sis at­lie­kų de­gi­ni­mo fab­ri­kas Šve­di­jo­je bu­vo įreng­tas 1904 m., da­bar jų yra 32. Ne­pai­sant vi­sų pa­stan­gų per­dir­bant at­lie­kas, nuo 1985 m. Šve­di­jos už­terš­tu­mas sun­kiai­siais me­ta­lais su­ma­žė­jo 99 pro­c., nors da­bar ša­ly­je ter­ša­lų iš­me­ta­ma tris kar­tus dau­giau.

 


Vaikai, jums nekenkia televizorių žiūrėti iš arti!

Ko­ne vi­siems, na­muo­se tu­rin­tiems te­le­vi­zo­rių, iki kau­lų sme­ge­nų įsi­tvir­ti­nęs mi­tas, kad žiū­rė­ti jį rei­kia tri­jų met­rų at­stu­mu, tris kar­tus to­liau nei te­le­vi­zo­riaus įstri­žai­nė ar dar pa­gal ko­kius nors skai­čia­vi­mus, nes žiū­rė­ji­mas iš la­bai ar­ti ne­va ken­kia re­gė­ji­mui ir svei­ka­tai. Iš kur šis mi­tas ir kaip yra iš tie­sų?

 

Te­le­vi­zo­riaus žiū­rė­ji­mas iš ar­ti tik­rai ken­kė akims, ta­čiau tik la­bai neil­gai. 1967 m. JAV elekt­ro­ni­kos kom­pa­ni­ja „Ge­ne­ral Elect­ric“ pra­ne­šė, kad dau­gu­ma jų pa­ga­min­tų spal­vo­tų te­le­vi­zo­rių sklei­dė per di­de­lę Rent­ge­no spin­du­liuo­tę. Dėl ga­min­to­jų klai­dos spin­du­liuo­tė vir­ši­jo leis­ti­nas nor­mas nuo 10 iki 100 tūkst. kar­tų, to­dėl bu­vo pra­neš­ta, kad var­to­to­jai ne­sė­dė­tų per ar­ti te­le­vi­zo­riaus.

Žiū­rė­ti ke­lis met­rus at­si­trau­kus ir ne il­giau nei va­lan­dą bu­vo vi­siš­kai ne­kenks­min­ga svei­ka­tai. „Ge­ne­ral Elect­ric“, vos paaiš­kė­jus šiai klai­dai, ėmė­si jos tai­sy­ti. Vi­si spal­vo­ti te­le­vi­zo­riai bu­vo pra­dė­ti ga­min­ti su ap­sau­gi­niu spe­cia­laus stik­lo sluoks­niu. Ne­pai­sant kom­pa­ni­jos pa­stan­gų, ko­ne vi­sa­me pa­sau­ly­je gan­das apie kenks­min­gus te­le­vi­zo­rius žmo­nių, ypač ma­žų vai­kų mo­ti­nų, są­mo­nė­je at­ra­do la­bai sau­gią vie­tą.

Blo­giau­sia, kas per vi­sus tuos me­tus ga­lė­jo ir vis dar ga­li nu­tik­ti, žiū­rint te­le­vi­zo­rių iš la­bai ar­ti, tai gal­vos ir akių skaus­mas, ku­rie praei­na tie­siog pa­si­trau­kus nuo te­le­vi­zo­riaus. Ne­ga­na to, dau­gu­ma žmo­nių, il­gai žiū­rė­da­mi te­le­vi­zo­rių, ne­si­skun­džia nei akių, nei gal­vos skaus­mais.

Tie­sa, žiū­rint te­le­vi­zo­rių iš apa­čios, pa­kė­lus gal­vą, kaip tai da­ro vai­kai, gu­lė­da­mi ant že­mės, ga­li su­kel­ti di­des­nius gal­vos ir akių skaus­mus, bet jie taip pat ne­pa­da­ro il­ga­lai­kės ža­los ir grei­tai praei­na. Tas pa­ts ga­lio­ja ir į ek­ra­ną žiū­rint iš vir­šaus. Op­ti­ma­liau­sia pa­dė­tis – žiū­rė­ti tie­siai. Akis ga­li pra­dė­ti skau­dė­ti ir ta­da, kai te­le­vi­zo­riaus ir ap­lin­kos ap­švie­ti­mas smar­kiai ski­ria­si.


Sem ROX nuotr.

 

 

 



atgal   1-10   11   12   13   ( 14 )   15   16   17   18   19   20   21-30   31-40   41-44   toliau




Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti