(2016-04-29 Nr. 623) ŠIANDIEN 2017 Gruodžio 14 D. Ketvirtadienis ARCHYVAS

Kontaktai
Naudingos nuorodos

Pasaulis pagal mus
Dai­li­nin­kas, pa­mi­lęs gim­tą­jį mies­tą

Ri­čar­das JA­KU­TIS

At­ro­do, šiau­lie­čiai tu­rė­tų pa­vy­dė­ti Vil­niui, nes ten vi­sai ki­toks gy­ve­ni­mas – verž­lus, spal­vin­gas, pa­si­žy­min­tis in­ten­sy­ves­niu bend­ra­vi­mu. Dai­li­nin­kas Vik­to­ras Os­ta­šen­ko­vas tam prieš­ta­rau­ja ir tei­gia, kad ne­bū­ti­na vi­są lai­ką su­ktis Vil­niu­je, Pa­ry­žiu­je ar­ba Niu­jor­ke. Dirb­ti ir kur­ti, anot me­ni­nin­ko, ga­li­ma bet kur. Nors dai­li­nin­kas ir ap­gai­les­tau­ja, kad Šiau­liai ne­tu­ri se­na­mies­čio, ku­ris per ka­rus bu­vo su­griau­tas. Ta­py­ti pa­sta­tus V. Os­ta­šen­ko­vas la­bai mėgs­ta, tad se­na­mies­tis jam bū­tų tik­ra at­gai­va. Tie­sa, me­ni­nin­kas vis tiek su­ge­bė­jo nu­ta­py­ti pa­veiks­lų cik­lą „Din­gę Šiau­liai“ – kaip Drė­mos kny­ga „Din­gęs Vil­nius“. Nau­do­jo­si se­no­mis nuo­trau­ko­mis, žiū­rė­jo, kaip at­ro­dė mies­tas prieš pa­sau­li­nius praė­ju­sio šimt­me­čio ka­rus.


 Vik­to­ro pa­veiks­lus fo­tog­ra­fuo­ja jo bro­lis fo­to­me­ni­nin­kas Alek­sand­ras Os­ta­šen­ko­vas. Tie­sa, abu me­ni­nin­kai daž­nai su­ren­gia bend­ras pa­ro­das: Vik­to­ro Os­ta­šen­ko­vo Šiau­liai – ta­py­bos dro­bė­se ir ak­va­re­lių lakš­tuo­se, o Alek­sand­ro – nuo­trau­ko­se.

Kuo iš­skir­ti­niai Vik­to­ro Os­ta­šen­ko­vo pa­veiks­lai? Gra­žia di­džiu­le vil­ti­mi. Ją kū­rė­jas at­sklei­džia žais­da­mas spal­vo­mis. Dai­li­nin­ko dro­bė­se su­si­pi­na kont­ras­tin­gos spal­vos, tad vi­si jo kū­ri­niai tar­si de­ga įvai­rias­pal­vė­mis var­so­mis. Žiū­ri, ir spal­va už­bu­ria, įsu­ka, ne­be­no­ri pa­leis­ti. Esi ir kas­die­ny­bė­je, ir už jos. Jau­ti, kad dai­li­nin­kas gy­ve­na po­jū­čiais, o ne sim­bo­lių ir ženk­lų pra­smė­mis. Ge­rą­ja pra­sme.

Pag­rin­di­niai V. Os­ta­šen­ko­vo kū­ry­bos mo­ty­vai vi­sad bu­vo ob­jek­tai: daž­niau­sia pa­sta­tai, gė­lės ir paukš­čiai. Pas­ta­ruo­ju me­tu jau daug kur pa­ma­ty­si ir žmo­gų. Tie­sa, ir anks­čiau, žvelg­da­mas į me­ni­nin­ko dar­bus, jį jaus­da­vai, tik žmo­gus bū­da­vo kaž­kur ša­lia, gal ne­tgi drau­ge su žiū­ro­vu ty­ri­nė­da­vo tai, ką ma­to, o štai da­bar į pa­veiks­lus įžen­gė vi­su ūgiu.

Tie­sa, me­ni­nin­ko kū­ry­bo­je vy­ra­vu­si šven­tiš­ku­mo, pa­slap­tin­gu­mo ir eks­cent­riš­ku­mo te­ma nie­kur ne­din­gu­si. Pa­gal­vo­ji, kad ir ge­rai – Vik­to­ro Os­ta­šen­ko­vo kū­ri­nius pa­gal tai ir at­skir­si. Dau­gu­ma jo kar­tos ta­py­to­jų gam­to­je ir žmo­nė­se ėmė ieš­ko­ti bjau­ras­ties, tai ta­po ma­din­ga „es­te­ti­ka“. Čia V. Os­ta­šen­ko­vo ir jo ko­le­gų kū­ry­bi­niai ke­liai iš­si­sky­rė.

Dai­li­nin­ko me­ną drą­siai pa­va­din­čiau „pa­ry­žie­tiš­ku“. Švie­sios spal­vin­gos pri­pil­dy­tos dro­bės ar­ti­mos gar­sia­jai „Èco­le de Pa­ris“ mo­kyk­lai, ku­rios tra­di­ci­ją Lie­tu­vo­je įkū­ni­jo An­ta­nas Gu­dai­tis, Al­gir­das Pet­ru­lis, Jo­nas Če­po­nis, Ri­man­tas Bi­čiū­nas.

Kas dar bū­din­ga V. Os­ta­šen­ko­vui?

Išs­kir­čiau ges­to iš­raiš­kin­gu­mą. Tai, kaip ir spal­vų po­jū­tis, ta­py­bo­je jau yra daug. Ne vel­tui dai­li­nin­kas tu­ri sa­vo ger­bė­jų ir pa­se­kė­jų. Kal­bė­da­ma­sis su Vik­to­ru jau­ti, kad jo gy­ve­ni­mo tiks­las – kū­ry­ba. Gal toks me­ni­nin­ko už­si­de­gi­mas ir lei­džia bū­ti pro­duk­ty­viam, reng­ti pa­ro­das. O žvelg­da­mas į nu­ta­py­tus Šiau­lių vaiz­dus su­pran­ti, kad dai­li­nin­kas nuo­šir­džiai pa­mi­lęs gim­tą­jį mies­tą.



Šiau­lių „Laip­tų ga­le­ri­jo­je“ ati­da­ry­ta pran­cū­ziš­ko­ji „Mon­mart­ro Res­pub­li­ka“

Mo­ni­ka JA­KUB­KAI­TĖ

Tre­čia­die­nio pa­va­ka­rę į „Laip­tų ga­le­ri­jos“ so­dą su­si­rin­ku­sius me­no mė­gė­jus nuo­tai­kin­gais kū­ri­niais pa­svei­ki­no būg­ni­nin­kų ko­lek­ty­vas „Rit­mas ki­taip“, vė­liau, nu­skam­bė­jus var­po dū­žiams, „Mon­mart­ro“ pre­zi­den­tė Janina Ali­šaus­kie­nė pa­skel­bė „Šiau­lių Mon­mart­ro Res­pub­li­kos“ ati­da­ry­mą.

 

 Sau­liaus TA­MA­ŠE­VI­ČIAUS nuo­tr.

Iš­kil­mės tę­sė­si pa­dė­kos žo­džiais ir ple­ne­re ku­rian­čių me­ni­nin­kų pri­sta­ty­mu. Jiems bu­vo įteik­tos dar­bui skir­tos pri­juos­tės.Vi­siems su­si­rin­ku­sie­siems su­dai­na­vus „Mon­mart­ro Res­pub­li­kos“ him­ną, šven­tė per­si­kė­lė į ga­le­ri­ją, ku­rio­je vy­ko Mask­vo­je ku­rian­čio dai­li­nin­ko So­lo­mo­no Tei­tel­bau­mo pa­ro­dos ati­da­ry­mas.
16-kos pa­veiks­lų rin­ki­nys į ga­le­ri­ją at­ke­lia­vo iš as­me­ni­nės Ed­mun­do Ar­moš­kos ir pa­ties au­to­riaus So­lo­mo­no Tei­tel­bau­mo ko­lek­ci­jų. De­ja, me­ni­nin­kas į pa­ro­dos ati­da­ry­mą neat­vy­ko, ta­čiau jos lan­ky­to­jams per­da­vė nuo­šir­dų svei­ki­ni­mą.
Ed­mun­das Ar­moš­ka dai­li­nin­ką va­di­no la­bai ta­len­tin­gu ir ža­vė­jo­si jo dar­bo spe­ci­fi­ka. Prie­šin­gai nei ki­ti me­ni­nin­kai, So­lo­mo­nas Tei­tel­bau­mas ne­pie­šia es­ki­zų. Ma­žai dir­ba dirb­tu­vė­se. Vi­sas jo dar­bas vyks­ta gam­to­je, tie­sio­giai, to­dėl jo pa­veiks­luo­se dau­giau­sia gy­va gam­ta, sod­rios spal­vos.
Pran­cū­ziš­ką va­ka­ro nuo­tai­ką šven­tės pa­bai­go­je sklei­dė bar­do Vy­gan­to Kaz­laus­ko at­lie­ka­mos pran­cū­ziš­kos me­lo­di­jos.
Ket­vir­ta­die­nio „Mon­mart­ras“ pra­si­dė­jo me­ni­nin­kų ple­ne­ru. Iš vi­so „Laip­tų ga­le­ri­jos“ so­de ta­pė ir pie­šė 16 me­ni­ni­kų, ke­tu­ri jų at­vy­ko iš Lat­vi­jos, vie­na Bal­ta­ru­si­jos dai­li­nin­kė ir 11 Lie­tu­vos kū­rė­jų iš Šiau­lių, Vil­niaus ir Pa­ne­vė­žio.
Po­pu­lia­riau­sias ple­ne­ro už­siė­mi­mas – ta­py­ba. Tep­tu­ko ėmė­si net skulp­to­rius Ka­zys Bim­ba. Me­ni­nin­kas pir­mą kar­tą ban­dė ak­ri­li­nius da­žus, o pa­klaus­tas, kaip se­ka­si, be­si­šyp­so­da­mas sa­kė, kad mie­liau im­tų­si skulp­tū­ros.
Vil­nie­tis dai­li­nin­kas Jo­nas Da­ni­liaus­kas, į „Mon­mart­rą“ at­ke­lia­vęs po pen­ke­rių me­tų per­trau­kos, int­ri­ga­vo neįp­ras­to­mis pie­ši­mo prie­mo­nė­mis. Vy­ras pa­ste­lė­mis pie­šė ant ran­kų dar­bo ko­ko­so pluoš­to po­pie­riaus. Jis taip pat mie­lai ro­dė vi­są sa­vo po­pie­riaus ko­lek­ci­ją. Anot kū­rė­jo, il­gai dir­bant įpras­to­mis prie­mo­nė­mis at­si­bos­ta, to­dėl ten­ka ieš­ko­ti įdo­mes­nių al­ter­na­ty­vų.
Šiau­lie­tis Vi­lius Šliu­že­lis li­ko iš­ti­ki­mas gra­fi­kai. Jis vie­nin­te­lis ėmė­si sau­sos ada­tos tech­ni­kos, kai ant plas­ti­ko plokš­tės iš­rai­žy­ti vaiz­dai vė­liau nu­gu­la ant po­pie­riaus. Me­ni­nin­ko pa­si­tei­ra­vus, kiek brūkš­ne­lių ir taš­kų jau spė­jo iš­rėž­ti rai­ži­ny­je, šis juo­ka­vo, kad ne rė­žius rei­kia skai­čiuo­ti, o tre­čią kar­tą nu­si­lu­pan­čias nuo­spau­das ant del­nų.
Šeš­ta­die­nį, pa­sku­ti­nę Mon­mart­ro fes­ti­va­lio die­ną, šven­tė per­si­kels į bul­va­rą, ku­ria­me vyks mi­mų ir gy­vų­jų skulp­tū­rų pa­si­ro­dy­mai, poe­zi­jos skai­ty­mai bei ma­dų de­monst­ra­vi­mas.


 
 
 
 
 
 
 
 
 

Šian­dien at­si­sa­ky­siu... ci­vi­li­za­ci­jos

Ir­ma KUR­ŠEN­TAI­TY­TĖ

Kas­die­nė­je ap­lin­ko­je mus su­pa nau­jau­sios tech­no­lo­gi­jos, įvai­rūs bui­ties dar­bus pa­leng­vi­nan­tys prie­tai­sai, sun­kiai įsi­vaiz­duo­ja­me die­ną be in­ter­ne­to ry­šio ar mo­bi­lio­jo te­le­fo­no. Nuo­lat sku­ba­me pa­šė­lu­siu tem­pu, o dau­ge­lį spren­di­mų grin­džia­me in­di­vi­dua­liz­mo ir as­me­ni­nės nau­dos prin­ci­pais. Ta­čiau kar­tais rei­kia su­sto­ti, at­si­ri­bo­ti, at­si­pa­lai­duo­ti. Ir, pa­vyz­džiui, minkš­tą lo­vą iš­keis­ti į sa­ma­nų pa­ta­lus.

 

Ki­nas, bou­lin­gas, ka­vi­nė, pre­ky­bos cent­ras – ei­lė „pra­mo­gų“, ku­rio­mis ne­re­tai už­pil­do­me lais­va­lai­kį, bė­ga­me nuo ru­ti­nos ar rū­pes­čių. Atos­to­gau­jan­čius be šių, kla­si­ki­nių pra­mo­gų vi­lio­ja Pa­lan­ga, Tur­ki­ja, Egip­tas... O ar ka­da pa­gal­vo­jo­te apie ga­li­my­bę pra­ban­gius vieš­bu­čio apar­ta­men­tus iš­keis­ti į sa­ma­nų pa­ta­lą, eg­li­ša­kių pa­sto­gę, ne­ži­no­mą miš­ko ke­lią, klam­pią pel­kę? Aiš­ku, pa­gal­vo­jo­te, kaip miš­ko ke­liu­ką skros­tu­mė­te ga­lin­gu vi­su­rei­giu. Ne. Di­de­lius „žais­lus“ šį kar­tą pa­li­ki­me „smė­lio dė­žė­je“ ir leis­ki­mės į mi­li­ta­ris­ti­nį iš­gy­ve­ni­mo žai­di­mą.

Šios ka­ri­nės pra­mo­gos me­tu ne tik at­pa­lai­duo­ja­mos nuo dar­bų pa­var­gu­sios mū­sų sme­ge­nys, bet ir gau­na­ma nau­din­gų ži­nių: orien­ta­vi­mo­si pa­gal gam­tos po­žy­mius, kliū­čių įvei­ki­mo, pei­lio ga­lan­di­mo, val­go­mų­jų au­ga­lų at­pa­ži­ni­mo, kil­pų ir spąs­tų nau­do­ji­mo bū­dų, ug­nies iš­ga­vi­mo trin­ties bū­du, mais­to ga­mi­ni­mo lau­ko są­ly­go­mis ypa­tu­mų, me­džių at­pa­ži­ni­mo bei pa­nau­do­ji­mo bū­dų, sto­vyk­la­vie­tės įkū­ri­mo bei van­dens iš­ga­vi­mo bū­dų, sau­nos įren­gi­mo...

Nors to­kios iš­vy­kos me­tu bū­na daug fi­zi­nės jė­gos ir ekst­re­ma­lių iš­ban­dy­mų bei psi­cho­lo­gi­nių už­duo­čių, ta­čiau spe­cia­laus pa­si­ruo­ši­mo lei­džian­tis į to­kį nuo­ty­kį ne­rei­ka­lau­ja­ma. Rei­kia tik vie­no – kar­tu su ko­man­da pa­bėg­ti nuo ci­vi­li­za­ci­jos 6, 12 ar 24 va­lan­doms. Aiš­ku, jei yra no­rin­čių, pa­bė­gi­mas ga­li truk­ti ir il­giau.

Vos tik at­vy­kus į to­kią sto­vyk­lą, kon­fis­kuo­ja­mi vi­si „ne­le­ga­lūs“ ob­jek­tai: te­le­fo­nai, mais­tas, al­ko­ho­lis, įran­kiai ir ki­ti daik­tai, tar­nau­jan­tys žmo­gui. Po inst­ruk­ci­jų pra­de­da­ma ke­lio­nė miš­ku, ieš­kant tin­ka­mos vie­tos ap­si­sto­ti, sta­ty­ti būs­tą. Ke­lia­ma­si per miš­ko upe­lius vir­vė­mis, mo­ko­ma riš­ti įvai­rius maz­gus, bren­da­ma tan­kio­mis žo­lė­mis, orien­tuo­jan­tis pa­gal gam­tos po­žy­mius. Išal­kus sta­to­mi spąs­tai žvė­rims, o neil­gai tru­kus juo­se „pa­si­ro­do“ kiš­kis. Su­me­džio­jus gro­bį, mo­ko­ma, kaip iš jo pa­si­ruoš­ti mais­tą sau ir sa­vo ko­man­dai.

Ra­dus tin­ka­mą vie­tą, sta­to­mas būs­tas sau­giai nak­vy­nei. Pas­to­gė nuo vė­jo ir lie­taus sta­to­ma iš ša­kų, me­džio žie­vių, sa­ma­nų. Vie­nin­te­lis ci­vi­li­za­ci­jos da­ly­kas, leis­ti­nas šia­me nuo­ty­kių žai­di­me – mieg­mai­šis, be ku­rio nau­jai su­ręs­ta­me būs­te mie­go­ti bū­tų ne itin jau­ku.

Va­ka­rą ga­li­ma leis­ti prie lau­žo, da­li­jan­tis die­nos įspū­džiais be te­le­fo­no, kom­piu­te­rio, įpras­tų pa­to­gu­mų. Val­gy­ti su­me­džio­tą kiš­kį, įvai­rius miš­ke ras­tus au­ga­lus. Po įspū­džių pil­nos die­nos po­kal­biai prie lau­žo il­gai ne­trun­ka – nu­var­gę „ro­bin­zo­nai“ kren­ta mie­go­ti į nau­ją būs­tą, dar ne­ži­no­da­mi, kad ry­te jų lauks staig­me­na. Vi­są nak­tį kū­ren­tas lau­žas įkai­ti­na ak­me­nis ir da­ly­vių ry­te lau­kia „gam­tos sau­na“.

 
 
 
 
 
 
 
 

 

 


Mies­te ir re­gio­ne praū­žu­si kul­tū­rų ir na­cio­na­li­nių spor­to ša­kų mo­zai­ka am­žiams įstrigs Šiau­lių is­to­ri­jo­je kaip ren­gi­nys, su­vie­ni­jęs skir­tin­gų tau­tų, ra­sių ir re­li­gi­jų at­sto­vus.

Po praė­ju­sios sa­vai­tės šiau­lie­čiams ir vi­siems ki­tiems, ma­čiu­siems į TA­FI­SA at­vy­ku­sius sve­čius iš įvai­riau­sių pa­sau­lio vals­ty­bių, rau­do­na – jau ne­be mei­lės spal­va, o In­di­jos, ža­lia – ne žo­lės, o Pie­tų Af­ri­kos Res­pub­li­kos, mė­ly­na – ne dan­gaus, o Ka­zach­sta­no...

Ge­riau­sių, įdo­miau­sių, spal­vingiausių pa­si­ro­dy­mų tik­riau­siai iš­skir­ti bū­tų neį­ma­no­ma, nes čia ne­bu­vo skai­čiuo­ja­mi jo­kie taš­kai, svar­biau­sias žai­dy­nių vi­siems da­ly­kas – ne ste­bė­ti, o da­ly­vau­ti. Tie, kurie ne­pa­tin­gė­jo iš­kel­ti ko­jos iš na­mų ar ne­pa­bi­jo­jo už­klu­pu­sio lie­taus, pri­si­mi­ni­mų tu­rės dar il­gam.

„Šiauliai plius“ informacija

 
 
 
 
 
 
 
 
 
 

 


Ar jie tik­rai my­li sa­vo mies­tą?

Be­nas JAN­KAUS­KAS

Gat­vės me­nas, la­biau ži­no­mas ang­liš­ku pa­va­di­ni­mu Street art, api­ma la­bai pla­čią šiuo­lai­ki­nės mies­to vi­suo­me­nės gy­ve­ni­mo sri­tį. Ka­dan­gi veiks­mas daž­niau­siai vyks­ta di­džiuo­siuo­se ša­lių mies­tuo­se, ši me­no ša­ka dar pla­čiai ži­no­ma mies­to me­no (angl. Ur­ban art) var­du. Tai dau­giau­sia vi­zua­lu­sis me­nas, iš­reiš­kia­mas skulp­tū­ro­mis, gra­fi­čiais, tra­fa­re­ti­niais gra­fi­čiais, lip­du­kais, gat­vės pla­ka­tais, ins­ta­lia­ci­jo­mis. Kiek­vie­na ši ša­ka tu­ri sa­vo vei­ki­mo lau­ką, is­to­ri­ją, reikš­mę ir pri­ta­rian­čių žmo­nių gru­pę. La­bai daž­nai jie – jau­ni me­niš­kos sie­los žmo­nės, ku­rie do­mi­si to me­to so­cia­li­nė­mis, kul­tū­ri­nė­mis, po­li­ti­nė­mis vi­suo­me­nės pro­ble­mo­mis ir sa­vo nuo­mo­nę pa­ro­do mies­to erd­vė­se.

 

Di­džiau­siuo­se Eu­ro­pos mies­tuo­se yra va­di­na­mo­sios pa­tvir­tin­tos (angl. ap­pro­ved) gra­fi­čių vie­tos, kur už da­žų purš­ki­mą ant sie­nos nė­ra bau­džia­ma. De­ja, daž­niau­siai šis me­nas yra lai­ko­mas van­da­liz­mo for­ma ir už ne vie­to­je at­si­ra­du­sį pie­ši­nį me­ni­nin­kas ga­li net sės­ti už gro­tų. Sa­ko­ma, kad ma­no lais­vė bai­gia­si ten, kur pra­si­de­da ki­to lais­vė. Juk ne kiek­vie­nas gy­ve­na­mo­jo na­mo gy­ven­to­jas no­rės, kad ša­lia jo laip­ti­nės at­si­ras­tų pus­nuo­gės mer­gi­nos, vie­no­je ran­ko­je lai­kan­čios ba­lio­nus, o ki­to­je – au­to­ma­tą, pie­ši­nys ar Bob Mar­ley tra­fa­re­tas.

Nuo ko vis­kas pra­si­dė­jo?

Tar­ki­me, kad jau nuo pat se­nų se­no­vės bū­tų gy­ve­nę to­kie žmo­nės, ku­rie ver­ti­na gat­vės me­ną vien­pu­siš­kai blo­gai. To­kie, ku­rių da­bar la­bai daug ir ku­rie tu­ri su­si­da­rę la­bai pra­stą nuo­mo­nę apie gra­fi­čių pie­šė­jus. Tuo­met, pri­si­mi­nę, kad pir­mie­ji gra­fi­čiai at­si­ra­do dar prieš raš­to iš­ra­di­mą (gy­vū­nų, me­džiok­lės nuo­ty­kių ir pan. pie­ši­niai olo­se), ga­li­me teig­ti, kad iki šiol sė­dė­tu­me ne­mo­kė­da­mi ra­šy­ti.

Rim­čiau kal­bant, tai, kas da­bar va­di­na­ma gra­fi­čiais, ypač tra­fa­re­ti­niais, at­si­ra­do ga­na se­niai – maž­daug prieš 80 me­tų. Tuo me­tu pie­ši­niai tu­rė­jo sa­vo reikš­mę ir tiks­lą – įspė­ti, draus­ti, agi­tuo­ti, at­kreip­ti dė­me­sį. Tu­ri­nys daž­nai bu­vo vienp­ras­miš­kas, vi­siems su­pran­ta­mas, ne­rei­ka­lau­jan­tis di­des­nio iš­pru­si­mo. Da­bar tra­fa­re­ti­nių gra­fi­čių tiks­las, at­ro­do, iš­li­ko nė kiek ne­pa­ki­tęs, ta­čiau jų tu­ri­nys ge­ro­kai pa­to­bu­lė­jo – be­veik kiek­vie­na­me ga­li­me įžvelg­ti gi­les­nę min­tį, pa­si­gro­žė­ti taik­liu tam tik­rai pro­ble­mai skir­tu pie­ši­niu ar net pa­žin­ti mies­to is­to­ri­ją (ži­no­ma, jei tra­fa­re­tai nė­ra pa­slėp­ti „sie­nų po­li­ci­nin­kų“). Eu­ro­po­je gat­vės me­nas pa­gy­vė­jo su­griu­vus So­vie­tų Są­jun­gai. At­si­ra­do la­bai daug an­ti­ko­mu­nis­ti­nių, pa­ci­fis­ti­nių, lais­vę ir ly­gy­bę reiš­kian­čių pie­ši­nių. Len­ki­jos mies­te Lo­dzė­je kas­met ren­gi­mas gat­vės me­no fes­ti­va­lis, ku­ria­me eks­po­nuo­ja­ma „am­ži­no­ji pa­ro­da“. 1990 m. ši idė­ja žai­biš­kai iš­pli­to po vi­są ša­lį, tad fes­ti­va­lis daž­nai sie­ja­mas su iš­si­va­da­vi­mu ir lais­ve.

Ką ma­to­me Šiau­liuo­se?

Ei­da­mas pa­grin­di­nė­mis mies­to cent­re esan­čio­mis gat­vė­mis pie­ši­nių ant sie­nų pa­ma­ty­si ma­žai – rei­kia lįs­ti į kie­mus, už­kam­pius, po­pu­lia­rias jau­ni­mo su­si­ti­ki­mo vie­tas. Va­di­na­si, Šiau­liuo­se gra­fi­čiai tu­ri tam tik­rą sa­vo vie­tą, pie­ši­niai ne­ga­di­na cent­ri­nės pės­čių­jų gat­vės vaiz­do, nau­jų pa­sta­tų, ki­tų mies­to ar­chi­tek­tū­ros de­ta­lių.

Šiau­lių uni­ver­si­te­to Me­nų fa­kul­te­to dės­ty­to­ja dai­li­nin­kė di­zai­ne­rė Gra­ži­na Ši­mo­liū­nie­nė tei­gia kar­tą ma­čiu­si, kaip jau­nuo­lis, tu­rė­da­mas tam lei­di­mą, purš­kė da­žus ant sie­nos. „Gra­žu pa­žiū­rė­ti, kai jau­ni­mas da­ro ką nors gra­žaus ir pra­smin­go. Vi­sa, kas nau­ja, yra įdo­mu ir ža­vin­ga, ta­čiau pa­pras­tų, be­reikš­mių tep­lio­ji­mų ne­ga­li­ma pa­tei­sin­ti“, – sa­ko di­zai­ne­rė.

Pag­rin­di­nis da­ly­kas, ko­dėl širs­ta­ma ant „tep­lio­to­jų“, yra tas, kad jie vi­sur pri­ke­ver­zo­ja nie­kam ne­sup­ran­ta­mų už­ra­šų. Dėl to­kių van­da­lų eti­ke­tė kli­juo­ja­ma vi­siems. „Me­ni­nin­kams ga­lė­tų bū­ti ren­gia­mi kon­kur­sai to­se vie­to­se, kur pie­ši­nys tik­rai ne­su­ga­din­tų ap­lin­kos – ir jau­ni­mui bū­tų kur pa­si­reikš­ti, ir gy­ven­to­jams bū­tų sma­giau. Pa­me­nu, vai­kys­tė­je, kai kur nors vyk­da­vo sta­ty­bos, mo­ki­niams leis­da­vo pieš­ti ant ap­tver­tos lai­ki­nos tvo­ros. Gat­vė nu­švis­da­vo spal­vo­mis ir ge­ra nuo­tai­ka!“ – at­vi­ra­vo G. Ši­mo­liū­nie­nė.

Lie­tu­va ne­ga­lė­tų va­din­tis Lie­tu­va, jei čia ne­bū­tų keis­tų įsta­ty­mų. Pas­ku­ti­niai val­džios spren­di­mai – jei ant na­mo sie­nos pa­ste­bė­tas gra­fi­tis, nu­bau­džia­mas na­mo sa­vi­nin­kas. O jei man pa­ti­ko pie­ši­nys ir aš no­riu, kad jis lik­tų?

 
 
 
 
 
 
 

Lais­ve kur­ti džiaug­ta­si net ir lie­tui pliau­piant

Va­kar mies­to pės­čių­jų bul­va­re vy­ko bai­gia­mie­ji pro­jek­to „Lais­vė gy­ven­ti, o gy­ven­ti – kur­ti“ ren­gi­niai. Čia bend­ro­je pa­ro­do­je eks­po­nuo­ti ple­ne­ruo­se Ža­ga­rė­je ir Kur­šė­nuo­se su­kur­ti vai­kų, jų auk­lė­to­jų, mo­ky­to­jų dar­bai. Po pa­ro­dos dar­bai ke­liaus į kū­rė­jų na­mus Ža­ga­rė­je ir Kur­šė­nuo­se.

 

Ket­vir­ta­die­nį pės­čių­jų bul­va­ras kle­gė­jo nuo vai­kų šur­mu­lio, o sku­ban­tys praei­viai ste­bė­jo­si pa­te­kę į pa­ro­dos ati­da­ry­mą. Prie am­fi­teat­ro, neiš­si­gan­dę lie­taus, su­si­rin­ko vi­si pro­jek­to „Lais­vė gy­ven­ti, o gy­ven­ti – kur­ti“ da­ly­viai, jų drau­gai, auk­lė­to­jai, mo­ky­to­jai. Be pa­ro­dos am­fi­teat­re vy­ko gru­pės „Rit­mas ki­taip“ kon­cer­tas, ku­ria­me prie mu­zi­kos mo­kyk­los moks­lei­vių pri­si­jun­gė ir glo­bos na­mų vai­kai – pro­jek­to da­ly­viai, iš­mo­kę gro­ti tra­di­ci­niais ir neįp­ras­tais mu­ša­mai­siais inst­ru­men­tais.

Tai bu­vo bai­gia­ma­sis so­cia­li­nio – in­teg­ra­ci­nio pro­jek­to „Lais­vė gy­ven­ti, o gy­ven­ti – kur­ti“ ren­gi­nys. Pro­jek­tą vi­sus me­tus vyk­dė „Laip­tų ga­le­ri­ja“. Jis skir­tas vai­kų glo­bos na­mų auk­lė­ti­niams, sie­kiant ma­žin­ti kul­tū­ri­nę ir so­cia­li­nę at­skir­tį.

Tai ne pir­mas toks ren­gi­nys. Anks­čiau bu­vo vyk­dy­ti du pa­na­šūs pro­jek­tai  – „Pie­šiu vai­kams ir su vai­kais“ – ma­žie­ji vai­kų glo­bos na­mų auk­lė­ti­niai ta­pė kar­tu su pro­fe­sio­na­liais me­ni­nin­kais ir psi­cho­lo­ge; „Lais­vė gy­ven­ti, gy­ven­ti lais­vė“ –  jo me­tu įka­li­ni­mo įstai­go­se ar pa­tai­sos ins­pek­ci­jos įskai­to­je esan­tys as­me­nys tu­rė­jo ga­li­my­bę kur­ti kar­tu su Šiau­lių me­ni­nin­kais ir vė­liau pri­sta­ty­ti sa­vo kū­ry­bą pla­čia­jai vi­suo­me­nei.

Pro­jek­tu „Lais­vė gy­ven­ti, o gy­ven­ti – kur­ti“ bu­vo siek­ta įtrau­kiant į me­ni­nę, kul­tū­ri­nę veik­lą Ža­ga­rės, Kur­šė­nų vai­kų glo­bos na­mų bei Šiau­lių dai­lės ir mu­zi­kos mo­kyk­lų moks­lei­vius, Nau­jų­jų me­di­jų mo­kyk­los mo­ki­nius.

Pro­jek­to me­tu vai­kai da­ly­va­vo dai­lės ple­ne­ruo­se ir mu­zi­kos kū­ry­bi­nė­se dirb­tu­vė­se, pie­šė, gro­jo, bend­ra­vo.

Vi­sas pro­jek­tas vy­ko trim eta­pais. Ge­gu­žės pa­bai­go­je Kur­šė­nų vai­kų glo­bos na­muo­se vy­ko su­si­ti­ki­mai – kū­ry­bi­nės la­bo­ra­to­ri­jos su Šiau­lių 1-os mu­zi­kos mo­kyk­los inst­ru­men­ti­ne gru­pe „Rit­mas ki­taip“. Gru­pės va­do­vas Arū­nas Ba­nys su­pa­žin­di­no vai­kų glo­bos na­mų auk­lė­ti­nius su tra­di­ci­niais ir neįp­ras­tais akus­ti­niais mu­zi­kos inst­ru­men­tais. Vi­sus juos da­ly­viai iš­ban­dė ir pa­tys gro­jo su „Rit­mas ki­taip“ na­riais.

Bir­že­lio pra­džio­je Ža­ga­rės glo­bos na­muo­se vy­ko ple­ne­ras, kur glo­bos na­mų auk­lė­ti­niai su Šiau­lių dai­lės mo­kyk­los moks­lei­viais ir mo­ky­to­jais Vi­liu­mi Šliu­že­liu ir Gi­ta­na Kal­ta­nie­ne ta­pė te­ma „Ma­no na­mai“. Pik­ni­ko me­tu įsi­drą­si­nę, edu­ka­to­rių ir nau­jų drau­gų pa­de­da­mi, per ke­lias va­lan­das vai­kai nu­ta­pė po 2-3 pa­veiks­lus.

Bir­že­lio 12 d. toks pat ple­ne­ras vy­ko Kur­šė­nuo­se, ku­ria­me be glo­bos na­mų auk­lė­ti­nių da­ly­va­vo Šiau­lių Dai­nų pro­gim­na­zi­jos Nau­jų­jų me­di­jų mo­kyk­los mo­ki­niai su sa­vo mo­ky­to­ja Ma­ry­te Ruz­gy­te.

Ple­ne­ruo­se Ža­ga­rė­je ir Kur­šė­nuo­se su­kur­ti vai­kų, jų auk­lė­to­jų, mo­ky­to­jų dar­bai ket­vir­ta­die­nį ir bu­vo eks­po­nuo­ja­mi bend­ro­je pa­ro­do­je Šiau­lių pės­čių­jų bul­va­re prie am­fi­teat­ro, po pa­ro­dos dar­bai iš­ke­lia­vo į kū­rė­jų na­mus Ža­ga­rė­je ir Kur­šė­nuo­se.

„Šiau­liai plius“ in­for­ma­ci­ja

 
 
 
 
 

 
 
 

 

 


Že­mai­ti­jo­je – se­no­vi­nių mo­to­cik­lų mu­zie­jus

Ai­da BRA­ŠIŠ­KIE­NĖ

Ra­pa­lių kai­me (Luo­kės sen.) triukš­min­gai ati­da­ry­tas se­no­vi­nių mo­to­cik­lų mu­zie­jus. Eks­po­nuo­ja­mi 1901-1945 m. mo­to­cik­lai iš vi­so pa­sau­lio. Mu­zie­jų ati­da­rė bai­ke­riai, su­gu­žė­ję į Že­mai­ti­ją iš Lie­tu­vos, Lat­vi­jos, Es­ti­jos ir Ru­si­jos.

 

Praė­ju­sį sa­vait­ga­lį Že­mai­ti­jos ke­liuo­se ga­lė­jai iš­vys­ti neįp­ras­tai daug rie­dan­čių mo­to­cik­lų, ku­rių vai­ruo­to­jai sku­bė­jo į Ra­pa­lių kai­mą. Čia ati­da­ry­tas se­no­vi­nių mo­to­cik­lų mu­zie­jus. Neiš­dil­do­mą įspū­dį pa­lie­ka ke­lios de­šim­tys dvi­ra­čių trans­por­to prie­mo­nių. Eks­po­nuo­ja­mi prieš­ka­rio, po­ka­rio ir vie­ne­ti­niai mo­to­cik­lai. Daug ma­čiu­siems bai­ke­riams bu­vo ką pa­ma­ty­ti. Mo­to­cik­lai pa­sie­kė mu­zie­jų iš to­li­mų kraš­tų: Ame­ri­kos, Ang­li­jos, Vo­kie­ti­jos, Ru­si­jos ir ki­tų ša­lių.

Bai­ke­riai ne tik gro­žė­jo­si uni­ka­liais eks­po­na­tais, bet ir da­ly­va­vo spor­to var­žy­bo­se. Vy­ko ran­kų len­ki­mo, šau­dy­mo iš lan­ko, gi­ros kė­li­mo, tink­li­nio 3×3 var­žy­bos. Nu­ga­lė­to­jai bu­vo ap­do­va­no­ti įspū­din­gais pri­zais – ypa­tin­gais el­nie­nos keps­niais.

Bai­ke­rių bei jiems pri­jau­čian­čių bū­rį su­val­dy­ti ban­dė ir ren­gi­nį ve­dė Rai­mon­das Ši­lans­kas. Ne­no­rė­ję da­ly­vau­ti var­žy­bo­se, žiū­ro­vai ga­lė­jo pa­si­klau­sy­ti kon­cer­to, vei­kė se­no­vi­nių ama­tų mu­gė.

 
 
 
 
 
 
 
 
 
 

At­vi­ru­kas įdo­miau už laiš­ką Ka­lė­dų Se­ne­liui

Be­nas JAN­KAUS­KAS

Tri­jų šim­tų tūks­tan­čių žmo­nių iš dvie­jų šim­tų pa­sau­lio ša­lių vie­nas ki­tam iš­siųs­ti at­vi­ru­kai jau nu­ke­lia­vo be­veik 64 mi­li­jar­dus ki­lo­met­rų, t. y. 1,5 mi­li­jo­no kar­tų ap­link Že­mės ru­tu­lį ties pu­siau­ju. Vi­si šie stul­bi­nan­tys skai­čiai tel­pa į vie­nin­te­lį žo­dį „Postc­ros­sing“ („kei­ti­ma­sis at­vir­laiš­kiais“).

 

„Postc­ros­sing“ – tai po­rtu­ga­lo Pau­lo Ma­galh­ães rea­li­zuo­ta, iš pra­džių tik sa­va­nau­diš­ka idė­ja, ku­ria jis sie­kė kiek įma­no­ma grei­čiau pa­pil­dy­ti sa­vo pa­što ženk­lų ir at­vi­ru­kų ko­lek­ci­ją. Dar bū­da­mas stu­den­tas,

2005-ųjų va­sa­rą jis su drau­gais su­kū­rė tink­la­la­pį, ku­ria­me keis­tis ar ko­lek­cio­nuo­ti at­vi­ru­kus ga­lė­jo bet kas. Rea­ly­bė bu­vo ge­ro­kai įspū­din­ges­nė, nei Pau­lo įsi­vaiz­da­vo – po tre­jų me­tų, 2008-ai­siais, vie­nas „Postc­ros­sing“ na­rys ga­vo mi­li­jo­ną­jį tink­la­la­py­je pri­si­re­gist­ra­vu­sių var­to­to­jų iš­siųs­tą at­vi­ru­ką. To­liau skai­čiai au­go dar grei­čiau: 2012 m. pra­džio­je at­vi­ru­kų, pa­sie­ku­sių nau­jus na­mus, jau bu­vo 10 mi­li­jo­nų, o da­bar – jau 12 mi­li­jo­nų! Vi­sa tai tik įro­do, kad žmo­nės yra pa­siil­gę šil­to bend­ra­vi­mo, ra­šy­mo ran­ka ir po­ty­rių tik­ru­mo, kai vos tik rak­tu at­ra­ki­nus (bū­tent rak­tu, o ne kla­via­tū­ra ar pe­le) sa­vo pa­što dė­žu­tę iš jos pa­si­pi­la šūs­nis at­vi­ru­kų iš Ru­si­jos, JAV, Suo­mi­jos, Ny­der­lan­dų, Vo­kie­ti­jos, Ki­ni­jos ir t. t.

Šiuo la­bai už­kre­čia­mu da­ly­ku su­si­do­mė­jau ir aš. Nors prie pro­jek­to pri­si­jun­giau tik šių me­tų ko­vą, ma­no iš­siųs­ti at­vi­ru­kai jau spė­jo nu­ke­liau­ti dau­giau nei 100 tūkst. ki­lo­met­rų ir pa­siek­ti 16 skir­tin­gų pa­sau­lio ša­lių, iš ku­rių eg­zo­tiš­kiau­sios yra Ma­lai­zi­ja, Tai­lan­das ir Bra­zi­li­ja. Sa­vo pa­što dė­žu­tė­je jau ra­dau 38 at­vi­ru­kus iš Hon­kon­go, Tai­va­nio, JAV, Aust­ra­li­jos, Uk­rai­nos, Ru­si­jos, Nor­ve­gi­jos ir vie­ną iš Lie­tu­vos sos­ti­nės.

Ar tai bran­gu? „Postc­ros­sing“ ko­man­da sa­ko, kad ne­mo­ka­ma, nes iš­siun­tęs at­vi­ru­ką kam nors ki­tam tuoj pat jo su­lau­ki ir pa­ts. Ta­čiau rea­ly­bė vis dėl­to šiek tiek ki­to­kia – siųs­ti at­vi­ru­ką į bet ku­rį Lie­tu­vos mies­tą da­bar kai­nuo­ja 1,35 Lt, į Eu­ro­pos Są­jun­gos ša­lis – 2,15 Lt, į bet ku­rį ki­tą pa­sau­lio kam­pe­lį, kur ga­li nu­ke­liau­ti pa­šti­nin­kas – 2,45 Lt. Ži­no­ma, dar ke­lias­de­šimt cen­tų rei­kia paau­ko­ti, jei no­ri, kad ta­vo at­vi­ru­kas bū­tų siun­čia­mas oro pa­štu, ir dar ke­lias­de­šimt, jei no­ri, kad jam bū­tų tei­kia­ma pir­me­ny­bė. Rei­kia ne­pa­mirš­ti ir to, kad bal­to po­pie­riaus la­po juk ne­sių­si, tad ver­tė­tų ap­si­rū­pin­ti ir at­vi­ru­kais.

Pa­gal iš­siųs­tą at­vi­ru­kų kie­kį pa­sau­ly­je pir­mau­ja JAV – 1,5 mln. at­vi­ru­kų, ant­ro­je vie­to­je yra Suo­mi­ja, tre­čio­je – Vo­kie­ti­ja. „Posc­ros­sing“ „na­muo­se“ – Por­tu­ga­li­jo­je – at­vi­ru­kai nė­ra la­bai po­pu­lia­rus da­ly­kas. Iš ten iš­siųs­ta at­vi­ru­kų vos 200 tūks­tan­čių. Be­veik 6 tūkst. Lie­tu­vos na­rių iš­siun­tė 180 tūkst. at­vi­ru­kų ir uži­ma 17-tą vie­tą tarp vi­sų pa­sau­lio ša­lių. Pats ak­ty­viau­sias lie­tu­vis, pra­dė­jęs šį „vers­lą“ prieš pen­ke­rius me­tus, iš­siun­tė be­veik 2 tūkst. at­vi­ru­kų ir maž­daug tiek pat ga­vo.

Ar tik „Postc­ros­sing“ jau sep­ty­ne­rius me­tus neiš­lai­ko pa­sau­lio, o kar­tu ir Lie­tu­vos pa­što ir nė­ra po­pu­lia­res­nis už Ka­lė­dų Se­ne­lio laiš­kus?

Vie­nas mėgs­ta­miau­sių ma­no at­vi­ru­kų su­kur­tas spe­cia­liai su­si­ra­ši­nė­ti at­vir­laiš­kiais. To­kių la­bai sun­ku ras­ti Šiau­liuo­se. Len­ty­nos pil­nos svei­ki­ni­mų 50-me­čio pro­ga, o me­niš­kų at­vi­ru­kų nė su ži­bu­riu ne­ra­si. Šis iš Ru­si­jos ke­lia­vo 894 km per 23 die­nas. La­bai sma­gu gau­ti at­vi­ru­kus dar ir gra­žiai už­ra­šy­tus.

 
Šis at­vi­ru­kas yra dau­giau­sia nu­ke­lia­vęs ma­no ko­lek­ci­jo­je - net 15 255 km. At­ke­lia­vo jis iš Aust­ra­li­jos per 10 die­nų! Pa­ly­gin­ki­te su Ru­si­ja.

 
At­vi­ru­kų ma­ni­ja nuo ma­nęs už­si­krė­tė ir tė­tis. Šis - iš jo ko­lek­ci­jos dvi­ra­čių te­ma.
 
Tai pir­ma­sis at­vi­ru­kas iš ko­lek­ci­jos „JAV vals­ti­jos“.

 

 


Žmo­gaus oda – kaip dro­bė

Be­nas JAN­KAUS­KAS

Šian­dien jau nie­ko ne­be­nus­te­bin­si pa­sa­kęs, kad ant ko­kios nors sa­vo kū­no vie­tos tu­ri ta­tui­ruo­tę. Ta­čiau ar ta­vo kū­no pie­ši­nys at­sklei­džia ta­vo pa­ties as­me­ny­bę, yra es­te­tiš­kas, ne­nu­si­bos­tan­tis me­no kū­ri­nys – dar klau­si­mas. Ko rei­kia, kad atė­jęs į ta­tui­ruo­čių stu­di­ją iš jos išei­tum pa­ky­lė­tas, o meist­ras, at­li­kęs sa­vo dar­bą, dar il­gai ga­lė­tų di­džiuo­tis? Į šį grei­čiau­siai es­mi­nį klau­si­mą at­sa­ky­mo ieš­ko­jau Šiau­liuo­se įsi­kū­ru­sio­je ta­tui­ruo­čių stu­di­jo­je pas meist­rą Ai­va­rą Sa­ka­laus­ką.

 

Ai­va­ras ne­se­niai grį­žo iš Len­ki­jos, kur vyks­ta vie­nos aukš­čiau­sio ly­gio ta­tui­ruo­čių kon­ven­ci­jų. Or­ga­ni­za­to­riai jį ten pa­kvie­tė jau prieš ke­tu­ris mė­ne­sius iki kon­ven­ci­jos pra­džios, o tai meist­rui yra ne­ma­ža pa­gar­ba, nes į to­kius ren­gi­nius pa­tek­ti ga­na sun­ku. Ta­tui­ruo­čių kon­ven­ci­ja – tai ke­li ren­gi­niai tuo pa­čiu me­tu: meist­rų su­va­žia­vi­mas, kon­fe­ren­ci­jos, at­vi­ri ta­tui­ruo­čių sean­sai, fes­ti­va­lis, o svar­biau­sia – ge­riau­sių dar­bų ap­do­va­no­ji­mai. Fes­ti­va­lio pa­bai­go­je skel­bia­mos no­mi­na­ci­jos – ge­riau­sia ma­ža, di­de­lė, spal­vo­ta, ne­spal­vo­ta, tra­di­ci­nė (angl. olds­chool) ir mo­der­ni (angl. ne­wschool) ta­tui­ruo­tė. Ai­va­ras Len­ki­jo­je lai­mė­jo pir­mą vie­tą „Olds­chool tat­too“ no­mi­na­ci­jo­je, mer­gi­nai iš­ta­tui­ra­vęs ran­ką nuo pe­ties iki plaš­ta­kos. To­kiai ta­tui­ruo­tei at­lik­ti pri­rei­kė pen­kių sean­sų po maž­daug tris va­lan­das.

Di­džiau­sias ma­lo­nu­mas meist­rui yra ta­da, kai klien­tas atei­na bū­tent pas jį vien to­dėl, kad pa­ti­ko anks­tes­ni jo dar­bai. „Aš pa­ts, nors ir ne­be­daug lais­vos vie­tos tu­riu, ei­nu pas meist­rą ir ati­duo­du sa­vo odos lo­pi­nė­lį į jo ran­kas“, – at­vi­rau­ja Ai­va­ras. Tuo­met at­si­ran­da ki­to­kie san­ty­kiai, ki­to­kia at­mos­fe­ra stu­di­jo­je. Meist­ras į da­ro­mą ta­tui­ruo­tę įde­da ir da­lį sa­vo ener­gi­jos, no­ri kaž­ko pa­lin­kė­ti sa­vo klien­tui.

„Nie­ka­da ne­pie­šiu ga­lu­ti­nio ta­tui­ruo­tės va­rian­to. Spal­vos ma­no gal­vo­je gims­ta tik tą aki­mir­ką, kai pai­mu ma­ši­nė­lę – vis­kas eksp­rom­tu, vis­kas tik tam klien­tui pa­gal nuo­tai­ką, orą...“ – apie sa­vo dar­bo ypa­tu­mus pa­sa­ko­ja Ai­va­ras. Vis dėl­to pa­ti svar­biau­sia to­kio dar­bo są­ly­ga – ste­ri­lu­mas, nau­do­ja­ma kiek ga­li­ma dau­giau vien­kar­ti­nių dar­bo įran­kių. Anks­čiau ta­tui­ruo­tės bū­da­vo da­ro­mos pur­vi­nuo­se ga­ra­žuo­se au­to­mo­bi­li­niais da­žais.

Pak­lau­sus apie įsi­min­ti­nus įvy­kius dar­be, Ai­va­ras sa­kė nie­kaip ne­ga­lin­tis pa­mirš­ti vai­ki­no, ku­ris, atė­jęs pa­si­kal­bė­ti apie ta­tui­ruo­tės dy­dį, kai­ną, tin­ka­miau­sią kū­no vie­tą, po ke­lių mi­nu­čių ėmė klau­si­nė­ti apie jos iš­nai­ki­ni­mo ga­li­my­bes. „Į stu­di­ją ga­li atei­ti tik dve­jo­da­mas dėl pie­ši­nio ir la­bai no­rė­da­mas“, – pa­ta­ria Ai­va­ras. O vi­siems skep­ti­kams no­ri­si pri­min­ti tai, ką jau se­niai yra sa­kęs ame­ri­kie­čių ra­šy­to­jas Dže­kas Lon­do­nas: „Pa­ro­dyk man žmo­gų su ta­tui­ruo­te ir aš tau pa­ro­dy­siu žmo­gų su įdo­mia praei­ti­mi.“

  
Or­ga­ni­za­to­riai į kon­ven­ci­jas meist­rus kvie­čia pa­gal jų da­ro­mų ta­tui­ruo­čių sti­lis­ti­ką, no­rė­da­mi su­kur­ti vien­ti­są fes­ti­va­lio kon­cep­ci­ją.

  
 
Į ta­tui­ruo­čių kon­ven­ci­ją Ai­va­ras kvie­tė ne vie­ną sa­vo klien­tą, kad va­žiuo­tų kar­tu bū­ti meist­ro dar­bų mo­de­liais, ta­čiau pir­mai vie­tai užim­ti pa­ka­ko ir šios „ran­ko­vės“.
 

 
  Ai­va­ro SA­KA­LAUS­KO asmeninio archyvo  nuotr.

 

 


Lėk­tu­vų vi­ra­žai virš ka­rei­viš­kos ko­šės puo­dų

Vi­suo­me­nės ir avia­ci­jos šven­tė, daug me­tų džiu­gi­nu­si Vil­niaus ir Kau­no mies­tų gy­ven­to­jus ir sve­čius, at­ke­lia­vo į Šiau­lius. Praė­ju­sį sa­vait­ga­lį mies­to gy­ven­to­jai ir sve­čiai rin­ko­si į Zok­nių oro uos­tą,  kur vy­ko avia­ci­jos šou „Plie­no spar­nai 2012“. Jo me­tu bu­vo pri­sta­ty­ta apie 60 or­lai­vių iš aš­tuo­nių ša­lių. Neat­vy­ko tik avia­to­riai iš Da­ni­jos. Įmant­rio­mis fi­gū­ro­mis ore džiu­gi­no Jur­gis Kai­rys, se­no­vi­niai ir da­bar­ti­niai Lie­tu­vos or­lai­viai, Len­ki­jos ka­ri­nės oro pa­jė­gos. Skai­čiuo­ja­ma, kad į šven­tę su­va­žia­vo apie 20 tūkst. žmo­nių iš vi­sos Lie­tu­vos.

 

Svar­bu ne tik fi­zi­nė, bet ir psi­cho­lo­gi­nė pa­reng­tis

Šiau­lių oro uos­te Lie­tu­vos ka­riuo­me­nės ir vi­suo­me­nės šven­tės me­tu šeš­ta­die­nį ne­ti­lo or­lai­vių ir ra­da­rų gaus­mas. Trys ka­ri­nių ir ci­vi­li­nių pa­ro­do­mų­jų ir ak­ro­ba­ti­nių skry­džių va­lan­dos ta­po gar­sio­jo Lie­tu­vos avia­to­riaus Jur­gio Kai­rio šou įžan­ga. Ak­ro­ba­ti­nio skrai­dy­mo asas, iš­rai­žęs dan­gų, iš­kart iš­skri­do į Len­ki­ją.

J. Kai­rys, api­bū­din­da­mas da­bar­ti­nę Lie­tu­vos avia­ci­jos si­tua­ci­ją, pri­si­pa­ži­no, kad avia­ci­ja pa­ti­ria nuo­smu­kį – per 20 lais­vės me­tų jo­kia­me ofi­cia­lia­me ae­rod­ro­me ne­ga­lįs pa­si­sta­ty­ti an­ga­ro, ku­ria­me plė­to­tų avia­ci­nę veik­lą. Ta­čiau šiau­lie­čiai ir mies­to sve­čiai ga­lė­jo iš­vys­ti pa­čią įspū­din­giau­sią avia­ci­jos pu­sę – Lie­tu­vos, Če­ki­jos, Len­ki­jos pi­lo­tai de­monst­ra­vo sa­vo meist­riš­ku­mą ir jung­ti­nę ope­ra­ci­ją „Įkai­tų iš­va­da­vi­mas“.

Avia­ci­jos sen­bu­viai sa­ko, kad prieš 70 me­tų tech­ni­ka bu­vo vi­sai ki­ta, ta­čiau net ir da­bar pi­lo­tams at­lik­ti to­kius triu­kus bū­ti­na ne tik fi­zi­nė, bet ir psi­cho­lo­gi­nė pa­reng­tis.

Kal­bin­ti ka­riai sa­kė, kad jiems to­kia šven­tė – pa­ts tik­riau­sias vie­ny­bės su vi­suo­me­ne įro­dy­mas ir pui­kus poil­sis.

Ga­vo ka­rei­viš­kos ko­šės

Per avia­ci­jos šou bu­vo ga­li­ma ne tik ste­bė­ti lėk­tu­vų skry­džius, bet ir pa­ma­ty­ti, kaip gy­ve­na Lie­tu­vos ka­riuo­me­nė, ko­kią tech­ni­ką ji tu­ri.

Or­lai­vių mies­te­ly­je bu­vo iš­ri­kiuo­ta Lie­tu­vos ka­riuo­me­nės ir sep­ty­nių už­sie­nio ša­lių or­lai­vių eks­po­zi­ci­ja, iš vi­so – apie dvi­de­šimt skir­tin­gų ti­pų lėk­tu­vų. Pran­cū­zai at­ga­be­no spe­cia­liai šiai šven­tei nu­pirk­tą sraig­tas­par­nį. Ne­ga­lė­jo da­ly­vau­ti tik da­nai, ku­rie neat­vy­ko dėl tech­ni­nių kliū­čių.

Į šven­tę at­vy­kę sve­čiai ga­lė­jo su­si­pa­žin­ti su ka­ri­ne tech­ni­ka, pa­ban­dy­ti išar­dy­ti ir su­rink­ti gink­lą, iš­ban­dy­ti sa­ve ti­re, pa­ra­gau­ti ka­rei­viš­kos ko­šės. Ka­ri­nia­me ir ci­vi­li­nia­me mies­te­liuo­se smal­su bu­vo ir jau­ni­mui, ir vy­res­nia­jai kar­tai. Bu­vo ga­li­ma pa­si­mo­ky­ti ka­riams bū­ti­nų įgū­džių, iš vi­daus ap­žiū­rė­ti per pus­šim­tį or­lai­vių.

Virš Zok­nių oro uos­te su­si­rin­ku­sių­jų gal­vų gau­dė oro erd­vės kont­ro­lei nau­do­ja­mas ra­da­ras, ga­lin­tis ste­bė­ti oro erd­vę 40 ki­lo­met­rų spin­du­liu. Lie­tu­vos ka­riuo­me­nė tu­ri tris to­kius ra­da­rus.

Šven­tės trū­ku­mas – eis­mo or­ga­ni­za­vi­mas

Pir­mą kar­tą mies­te vy­ku­si Ka­riuo­me­nės ir vi­suo­me­nės šven­tė pa­ro­dė, kad šiau­lie­čiai ne­mo­ka or­ga­ni­zuo­ti au­to­mo­bi­lių eis­mo di­de­lių ren­gi­nių me­tu. Gy­ven­to­jai skun­dė­si, kad šeš­ta­die­nį 11 va­lan­dą iš­va­žia­vę iš na­mų au­to­mo­bi­lių kamš­čiuo­se pra­lei­do apie pu­sant­ros va­lan­dos. Po­li­ci­jos pa­rei­gū­nų san­kry­žo­se ne­bu­vo. Prie Ser­ben­tų ir Du­bi­jos gat­vių san­kry­žos su­si­da­riu­si ei­lė nu­si­drie­kė iki Šiau­lių ge­le­žin­ke­lio sto­ties.

Ne­pai­sant eis­mo ne­sklan­du­mų, šven­tė pa­vy­ko. Ka­riš­kiai pla­nuo­ja pa­na­šias šven­tes Šiau­liuo­se or­ga­ni­zuo­ti kas 2-3 me­tus.

„Šiau­liai plius“ in­for­ma­ci­ja

 
 
 
 
 
 


atgal   1-10   11   12   13   14   15   16   17   ( 18 )   19   20   21-30   31-40   41-44   toliau




Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti