(2016-04-29 Nr. 623) ŠIANDIEN 2017 Gruodžio 14 D. Ketvirtadienis ARCHYVAS

Kontaktai
Naudingos nuorodos

Pasaulis pagal mus
XX am­žiaus pra­džios vi­zi­ja vir­to tik­ro­ve

Eu­ro­pos mu­zie­jų nak­tis Šiau­liuo­se įeis į is­to­ri­ją, kaip di­džiau­sias Šiau­rės Lie­tu­vos mu­zie­jų ren­gi­nys. Po re­konst­ruk­ci­jos praė­ju­sį sa­vait­ga­lį ati­da­ry­tas erd­vus par­kas ta­po per ankš­tas, o Chai­mo Fren­ke­lio vi­lo­je prie eks­po­zi­ci­jų nu­si­drie­kė ei­lės.

 

Pra­no­ko lū­kes­čius

Po dau­giau kaip šimt­me­čio Chai­mo Fren­ke­lio vi­zi­jos vir­to tik­ro­ve. Be­veik 17 me­tų Šiau­lių „Auš­ros“ mu­zie­jaus vyk­dy­ta šiau­lie­čio odų fab­ri­kan­to sta­ty­tos vi­los, ki­tų komp­lek­so sta­ti­nių ir par­ko re­konst­ruk­ci­ja šie­met baig­ta, ir pa­sku­ti­nia­ja­me re­konst­ruk­ci­jos dar­bų eta­pe su­tvar­ky­tas plas­tiš­kų se­ce­si­nių li­ni­jų par­kas šeš­ta­die­nį, „Eu­ro­pos mu­zie­jų nak­ties“ me­tu, at­ve­rė var­tus vi­suo­me­nei. 1908 m. prie kles­tin­čio odų fab­ri­ko pa­sta­ty­ta įspū­din­ga, tuo­met ma­din­gos mo­der­no ar­chi­tek­tū­ros, vi­la, ku­rią su­po par­kas, anuo­met taip ir neuž­baig­tas iki ga­lo – su­truk­dė pra­si­dė­jęs Pir­ma­sis pa­sau­li­nis ka­ras. Tai­gi mu­zie­ji­nin­kams ir res­tau­ra­to­riams te­ko rem­tis is­to­ri­niais do­ku­men­tais ir įgy­ven­din­ti Ch. Fren­ke­lio par­ko su­tvar­ky­mo vi­zi­ją bei pri­sta­ty­ti vi­suo­me­nei vi­los par­ką to­kį, koks jis bu­vo kū­rė­jo su­ma­ny­tas.

„Auš­ros“ mu­zie­jaus or­ga­ni­zuo­ta par­ko ati­da­ry­mo šven­tė pra­no­ko lū­kes­čius. Pas­vei­kin­ti šiau­lie­čių at­vy­ko Kul­tū­ros mi­nist­ras Arū­nas Ge­lū­nas. Jis pri­si­pa­ži­no, kad pir­mą kar­tą Ch. Fren­ke­lio vi­lo­je ap­si­lan­kė per­nai. Ir vi­la, ir mu­zie­jaus eks­po­zi­ci­ja ma­lo­niai nu­ste­bi­no mi­nist­rą. Pa­gy­ri­mų Lie­tu­vos kul­tū­ros va­do­vas ne­gai­lė­jo ir vi­los par­kui.

Par­ko cent­re vė­ly­vą va­ka­rą bu­vo pa­leis­tas fon­ta­nas, vy­ko kon­cer­tas, skam­bė­jo 20-ojo am­žiaus pra­džio­je po­pu­lia­ri džia­zo mu­zi­ka, šiau­lie­čiai gro­žė­jo­si ste­po šo­kiais, žiū­rė­jo fil­mą apie bo­he­miš­ką Pa­ry­žiaus gy­ve­ni­mą. Čia ka­ra­lia­vo švie­sos, gar­sų ir ju­de­sio vir­tuo­zai.

Duok­lė odai

Mi­nint Lie­tu­vos mu­zie­jų me­tus bu­vo nu­spręs­ta duok­lę ati­duo­ti Ch. Fren­ke­lio plė­to­tai odos pra­mo­nei. Ch. Fren­ke­lis tu­rė­jo odos fab­ri­ką ne tik Šiau­liuo­se, ša­lia vi­los, bet ir ba­tų fab­ri­ką Ry­go­je. To­dėl vi­los lan­ky­to­jams bu­vo pa­siū­ly­ta ap­lan­ky­ti pa­ro­dą, ku­rio­je – odų fab­ri­ko is­to­ri­ja, įvai­rių is­to­ri­nių lai­ko­tar­pių ba­tai ir daug in­for­ma­ci­jos apie juos.

Dau­giau­sia pa­ro­do­je eks­po­nuo­ja­ma 19-ojo ir 20-ojo am­žiaus ba­tai. Bū­tent prie šių ak­se­sua­rų ir nu­si­drie­kė ei­lės žmo­nių. Kai ku­riems tam, kad pa­ma­ty­tų ava­ly­nės is­to­ri­ją at­spin­din­čius eks­po­na­tus, te­ko ir pa­lauk­ti.

17 me­tų – 15 mi­li­jo­nų li­tų

Chai­mo Fren­ke­lio vi­la bu­vo pra­dė­ta re­konst­ruo­ti 1995 me­tais. „Auš­ros“ mu­zie­jaus di­rek­to­rius Rai­mun­das Bal­za sa­ko, kad re­mon­tas už­si­tę­sė dėl fi­nan­sa­vi­mo. Bu­vo me­tų, kai vi­los re­konst­ruk­ci­jai bu­vo ski­ria­ma tik po 100 tūks­tan­čių li­tų. Ta­čiau ap­lin­kai tvar­ky­ti Vy­riau­sy­bė sky­rė di­des­nes su­mas, to­dėl dar­bai neužt­ru­ko. Nuo 1995-ųjų iki 2012 me­tų bu­vo re­mon­tuo­ja­mas pa­sta­tas ir tvar­ko­ma ap­lin­ka. Re­konst­ruk­ci­ja kai­na­vo 15 mi­li­jo­nų li­tų. Da­bar jau vi­si nu­ma­ty­ti dar­bai at­lik­ti. „Pri­rei­kė 17 me­tų ir 15 mi­li­jo­nų li­tų“, – sa­ko mu­zie­jaus di­rek­to­rius.

„Šiau­liai plius“ in­for­ma­ci­ja

   
   
   
   
   
   
   
   
   
   
   
   
   
   
   
   
   
   

  

 


Sa­vait­ga­lis tarp žie­dų

Ant­rą ge­gu­žės mė­ne­sio sa­vait­ga­lį Bur­biš­kio dva­ras, ku­rio par­ke kiek­vie­ną pa­va­sa­rį pra­žys­ta per 400 tul­pių rū­šių, ta­po sa­vo­tiš­ku ša­lies cent­ru. Į jį su­va­žia­vo dau­giau nei 10 tūkst. lan­ky­to­jų ne tik iš Lie­tu­vos, bet ir iš kai­my­ni­nių ša­lių.


Per dvy­li­ka me­tų, kai or­ga­ni­zuo­ja­ma Tul­pių žy­dė­ji­mo šven­tė, Bur­biš­kio dva­ras Rad­vi­liš­kio ra­jo­ne pra­min­tas „ma­žą­ja Lie­tu­vos Olan­di­ja“. Į šių­me­tį tul­pių žy­dė­ji­mo fes­ti­va­lį su­va­žia­vo 12 tūkst. lan­ky­to­jų ne tik iš Lie­tu­vos, bet ir iš Lat­vi­jos, Es­ti­jos, Len­ki­jos, Uk­rai­nos ir Bal­ta­ru­si­jos.

Tul­pių šven­tė­je, ku­ri čia or­ga­ni­zuo­ja­ma nuo 2000-ųjų, nie­ka­da ne­trūk­da­vo lan­ky­to­jų. Ir šie­met, nors dan­gu­je kau­pė­si pil­ki de­be­sys, gra­sin­da­mi lie­tu­mi, da­ly­viai neiš­si­gan­do, o dva­ro šei­mi­nin­kai sve­čius svei­ki­no ke­tu­rio­mis kal­bo­mis. Šven­tė­je su­tik­ti Sei­mo na­riai už­si­mi­nė apie dar vie­ną vals­ty­bi­nę šven­tę – Tul­pių žy­dė­ji­mo šven­tę.

Žmo­nės brai­dė tarp įvai­rias­pal­vių tul­pių, ap­žiū­ri­nė­jo, fo­tog­ra­fa­vo ir pa­tys fo­tog­ra­fa­vo­si tarp žie­dų. Pir­mą kar­tą į Bur­biš­kį at­vy­kę žmo­nės ste­bė­jo­si, kad to­kios tul­pių jū­ros dau­ge­liui dar nė­ra te­kę ma­ty­ti. Kai kas juo­ka­vo, kad sva­jo­jan­tiems, bet ne­ga­lin­tiems nu­vyk­ti į gar­sią­ją tul­pių šven­tę Olan­di­jo­je įspū­džio už­tek­tų ir čia.

Or­ga­ni­za­to­riai iš­sau­go­jo šven­tės tra­di­ci­jas, ta­čiau at­sa­kin­gai ruo­šę­si ge­rą pus­me­tį pro­gra­mą pa­ren­gė dar ra­fi­nuo­tes­nę ir įvai­res­nę. Pa­sak Egi­di­jaus Pras­ce­vi­čiaus, Tul­pių žy­dė­ji­mo šven­tės su­ma­ny­to­jo ir or­ga­ni­za­to­riaus, re­per­tua­ras bu­vo pa­reng­tas toks, kad tik­tų įvai­riam sko­niui. Bu­vo iš­plės­tas ir tul­pių lau­kas, įsi­gi­jus nau­jų rū­šių.

Įs­pū­din­gas ir dva­ro par­kas su ta­ke­liais, tven­ki­niais su sa­lo­mis, į ku­rias ve­da 12 til­tų. Tul­pių šven­tė­je žmo­nės ga­lė­jo ne tik gro­žė­tis įvai­rias­pal­viais žie­dais pra­bu­du­sia gam­ta, bet ir da­ly­vau­ti Bur­biš­kio dva­ro fes­ti­va­ly­je. Ja­me šie­met ypa­tin­gą at­mos­fe­rą pa­dė­jo su­kur­ti gar­siau­sių pa­sau­lio miu­zik­lų kū­ri­niai, at­lie­ka­mi so­lis­tų po­ros Kris­ti­nos Zmai­lai­tės ir Ed­mun­do Sei­liaus. Dar la­biau jį su­stip­ri­no ret­ro kū­ri­niai, at­lie­ka­mi Vir­gi­li­jaus No­rei­kos, Gied­rės Skė­ry­tės ir Dai­niaus Pui­šio. Plo­ji­mų pub­li­ka ne­gai­lė­jo ir šo­kė­jams Ka­te­ri­nai Vo­ro­paj ir Vik­to­rui Šuš­ko.

Smal­suo­liai ap­žiū­rė­jo ir res­tau­ruo­to dva­ro pa­tal­pas, juo­lab kad vie­no­je jų bu­vo pri­sta­ty­ta at­nau­jin­ta res­tau­ruo­tų gra­mo­fo­nų, klinks­to­nų, pa­te­fo­nų, gra­fo­no­lų, mu­zi­ki­nių dė­žu­čių ir aris­to­nų pa­ro­da, ki­to­je – ve­ži­mai­čiai ir ka­rie­tos. Ra­fi­nuo­ta fes­ti­va­lio puoš­me­na dva­re – res­tau­ruo­ti se­no­vi­niai au­to­mo­bi­liai. Me­džių paunks­nė ta­po eks­po­zi­ci­jų sa­le­lė­mis dai­li­nin­kių I. Bu­no­kai­tės ir I. Žvi­na­kie­nės ta­py­bos dar­bams.

Tai­gi vi­si ra­do ką veik­ti: gro­žė­tis ką tik pra­žy­du­sio­mis tul­pė­mis, de­rė­tis su liau­dies meist­rais mu­gė­je, pra­mo­gau­ti, už­kan­džiau­ti, ap­žiū­ri­nė­ti pa­ro­das ar tie­siog dva­ro erd­vė­je klau­sy­tis mu­zi­kos. Pa­va­ka­rę vi­sus links­mi­no As­ta Pi­ly­pai­tė ir gru­pė „Com­bo Band“, K. Ja­tau­tai­tė, S. Ja­nuš­ka su gru­pe „Stu­di­ja“. La­biau­siai ener­gi­ja, vo­ka­lu ir sce­ni­niu pa­tei­ki­mu dva­ro sve­čius nu­ste­bi­no at­li­kė­ja iš Lat­vi­jos Sa­man­ta Ti­na Pol­ja­ko­va, pa­si­ro­džiu­si su šo­kių gru­pe.

Tul­pių žy­dė­ji­mo fes­ti­va­lį vai­ni­ka­vo tems­tan­čia­me dan­gu­je, iš ku­rio lie­tus taip ir ne­prap­liu­po, nu­švi­tę fe­jer­ver­kai.

„Šiau­liai plius“ in­for­ma­ci­ja

   
   
   
   
   
   
   
   
   
   
   

Ar­tū­ro STA­PON­KAUS nuo­tr.

  
   
   

Andriaus TVERIJONO nuotr.

  

 

 


Mie­li ir links­mi fo­to­me­ni­nin­ko Al­vy­do Šal­kaus­ko žai­di­mai

Ri­čar­das JA­KU­TIS

Šias nuo­trau­kas drą­siai ga­li­ma pa­va­din­ti fo­to­me­ni­nin­ko Al­vy­do Šal­kaus­ko žai­di­mais. Tie žai­di­mai – tik­rai ne­ pik­ti, bet mie­li ir links­mi.

 

Al­vy­das pri­si­me­na, kad vis­kas pra­si­dė­jo nuo idė­jos do­va­no­ti drau­gams po­rtre­tą, ku­ri ki­lo dar mo­kyk­lo­je. Vė­liau jis taip svei­ki­no ko­le­gas – Šiau­lių vai­kų dai­lės mo­kyk­los mo­ky­to­jus. Bu­vo su­kur­tas „Gim­ta­die­nių cik­las“. Fo­to­me­ni­nin­kas pa­sa­ko­ja, kad ne­bu­vo vis­kas taip pa­pras­ta ir grei­ta – jis kruopš­čiai ieš­ko­jo vi­di­nių pa­na­šu­mų tarp ko­le­gų ir ži­no­mų dai­li­nin­kų kla­si­kų me­no kū­ri­nių. Pas­vei­ki­nus vi­sus ko­le­gas, cik­las tar­si bu­vo baig­tas, ta­čiau Al­vy­das ret­kar­čiais prie šio žai­di­mo su­grįž­ta.

Fo­to­me­ni­nin­kas konst­ruo­ja, ban­do įspė­ti, kaip jo he­ro­jus pa­si­jus bū­da­mas kuo nors ki­tu. Jį do­mi­na pa­ra­dok­sa­lio­ji žmo­gaus ir nau­jų­jų jo dra­bu­žių san­ty­kio pu­sė. Ži­no­mo žmo­gaus vei­das tam­pa ki­toks – gy­vas, iš­si­va­da­vęs iš są­stin­gio, dings­ta pa­sy­vu­mas, iš­ryš­kė­ja iki šiol ne­re­gė­ti vei­do bruo­žai. A. Šal­kaus­kas at­ran­da są­ly­čio taš­kų tarp žmo­gaus vei­do ir pa­veiks­lo, į ku­rį jis pa­tal­pin­tas. Nau­jo­je ap­lin­ko­je nau­jais dra­bu­žiais ap­reng­tas žmo­gus at­gy­ja. Net ne­gal­vo­jai, kad žmo­nių vei­dai tiek daug ga­li pa­sa­ky­ti. Ne­sa­ky­si, kad tai, ką da­ro A. Šal­kaus­kas, yra vi­siš­kai nau­ja, ta­čiau nuo­trau­ko­se ga­li įžvelg­ti fo­to­me­ni­nin­ko sa­vi­tu­mą.

Kai ku­riuos kad­rus ga­li­ma va­din­ti me­lan­cho­liš­kais, nos­tal­giš­kais, ta­čiau ne­pa­neig­si, kad juo­se nė­ra gy­vy­bės. Fo­to­me­ni­nin­kas at­si­sklei­džia kaip kū­rė­jas-pa­sa­ko­to­jas, vi­zio­nie­rius, žmo­gaus ir ap­lin­kos san­ty­kio ty­ri­nė­to­jas. To­kiu tap­da­mas jis re­gi vi­zi­jas, to­dėl kiek­vie­na jo nuo­trau­ka yra tar­si teks­tas – ne žo­di­nis, o vi­zua­lus: jo he­ro­jai pa­sa­ko­ja, šnabž­da, ste­bi­si, kal­ba­si tar­pu­sa­vy ir su žiū­ro­vu.

Au­to­rius sa­vo he­ro­jus pa­tei­kia taip, kad žiū­ro­vui bū­tų įdo­mu ir ne­ti­kė­ta, tie­sa, sa­vo kū­ry­bos at­skai­tos taš­kų jis neatsk­lei­džia. Veiks­mas vyks­ta šiek tiek siur­rea­lis­ti­nė­je at­mos­fe­ro­je, kar­tais, žvelg­da­mas į su­stin­gu­sį mis­te­ri­jos frag­men­tą, pa­gal­vo­ji, kad daug kas iš­plau­kia iš sap­nų. Ir vi­sai ne­svar­bu, kad he­ro­jai pra­ran­da so­cia­li­nį ry­šį, nes at­si­ran­da mie­la poe­ti­nės me­ta­fo­ros for­ma. Ki­ta ver­tus, pa­ste­bi ir kit­ka – fo­to­me­ni­nin­kas daž­niau­siai at­si­ri­bo­ja nuo mi­ti­nio am­ži­no­jo lai­ko ir pri­si­lie­čia prie šios die­nos. No­ri­si pa­lin­kė­ti, kad šiuos sa­vo žai­di­mus Al­vy­das tęs­tų.

  
   
  
   
   
  
   
  
   
  

 

 


Iš­rink­ta ža­viau­sia stu­den­tė

Iš­rink­ta gra­žiau­sia Šiau­lių stu­den­tė. Ja ta­po Šiau­lių uni­ver­si­te­te stu­di­juo­jan­ti Sa­lo­mė­ja Gri­ciū­tė. Už ją dau­giau­sia bal­sa­vo ir po­rta­lo „Etap­lius.lt“ lan­ky­to­jai. Į fi­na­li­nį ren­gi­nį bu­vo at­rink­ta 11 stu­den­čių.

 

Net du mė­ne­sius tru­ku­sios at­ran­kos, ku­rio­se da­ly­va­vo per tris­de­šimt stu­den­čių iš įvai­rių auš­tų­jų ir vi­du­ri­nių mo­kyk­lų, bai­gė­si ba­lan­džio 30 d. fi­na­li­niu ren­gi­niu klu­be „Mar­ti­ni“.

Po tri­jų at­ran­kos tu­rų į fi­na­li­nį kon­kur­so „Mis Šiau­lių stu­den­tė“ ren­gi­nį pa­te­ko 11 mer­gi­nų. Jos kon­kur­sui ruo­šė­si ke­le­tą sa­vai­čių. Rei­kė­jo iš­mok­ti ne tik grakš­čiai vaikš­čio­ti, bet ir šok­ti pil­vo šo­kį, pa­si­ga­min­ti stu­den­tiš­ką bi­ki­nį ir nu­si­fil­muo­ti trum­pa­me pri­si­sta­ty­mo siu­že­te. Kon­kur­so da­ly­ves pa­lai­kė drau­gai ir ar­ti­mie­ji.

La­biau­siai mer­gi­nos at­si­sklei­dė, pri­sta­ty­da­mos sa­vo ta­len­tą. Jos de­monst­ra­vo sa­vo pa­veiks­lus, šo­ko, dai­na­vo, gro­jo smui­ku. Vė­liau per­si­ren­gė sa­vo mėgs­ta­miau­sių pa­sa­kų he­ro­jų kos­tiu­mais. Po sce­ną laks­tė ra­ga­na, bo­ru­žė, vo­ve­rė, Ali­sa ir ki­ti pa­sa­kų he­ro­jai. Di­džiau­sio žiū­ro­vų dė­me­sio su­lau­kė stu­den­tiš­kas bi­ki­nis. Mer­gi­nos su­ma­niai pa­si­puo­šė „pa­ruoš­tu­kais“, ka­vos gė­ri­mų pa­kuo­tė­mis, „Stop“ juos­to­mis, net fe­jer­ver­kais.

Pas­ku­ti­nį kar­tą kon­kur­so da­ly­vės į sce­ną išė­jo pa­si­puo­šu­sios di­zai­ne­rio Liu­tau­ro Sa­la­se­vi­čiaus ves­tu­vi­nė­mis su­kne­lė­mis.

„Mis Šiau­lių stu­den­tės“ ti­tu­las ati­te­ko ang­lų kal­bą Šiau­lių uni­ver­si­te­te stu­di­juo­jan­čiai Sa­lo­mė­jai Gri­ciū­tei. Už ją dau­giau­sia bal­sa­vo ir po­rta­lo „Etap­lius.lt“ lan­ky­to­jai, to­dėl mer­gi­nai įteik­ti du pri­zai - ne­šio­ja­ma­sis ir plan­še­ti­nis kom­piu­te­riai.

Pir­mą­ja vi­ce­mis ta­po Gin­ta­rė Da­niu­se­vi­čiū­tė. „Mis pub­li­ka“ iš­rink­ta Ra­sa Barč­ku­tė, „Mis fo­to“ - Ka­ro­li­na La­pins­kai­tė, „Mis ele­gan­ci­ja“ -  Ais­tė Ka­ra­naus­ky­tė.

„Šiau­liai plius“ in­for­ma­ci­ja


  
  
   
   
   
   
   

   

 

 


Me­tų šiau­lie­te ta­po...

Be­nas JAN­KAUS­KAS

Jau ket­vir­tus me­tus iš ei­lės ren­ka­ma me­tų šiau­lie­tė. No­mi­na­ci­ja įtei­kia­ma mo­te­riai, ku­ri per praė­ju­sius me­tus sa­vo kil­niais, ge­ra­no­riš­kais ir pa­siau­ko­jan­čiais dar­bais su­lau­kė vi­suo­me­nės dė­me­sio ir nu­si­pel­nė šiau­lie­čių pa­gar­bos, ku­rios pa­vyz­dys įkve­pia vi­suo­me­nę ge­riems dar­bams, pi­lie­tiš­kiems ir šil­tiems jaus­mams sa­vo mies­tui, tė­vy­nei. Gar­bin­gi „Me­tų šiau­lie­tės“ ti­tu­lai jau su­teik­ti cho­reog­ra­fei Ade­lei Gru­žie­nei, gy­dy­to­jai Liu­dai Gra­ži­nai Be­ke­rie­nei ir akor­deo­no mo­ky­to­jai Ma­ry­tei Mar­ke­vi­čie­nei.

 

Mo­der­nio­jo folk­lo­ro gru­pės „Ki­ta­va“ vo­ka­lis­tė Ra­sa Stoš­ku­vie­nė iš­rink­ta 2011 me­tų šiau­lie­te.

Dovydo STAPONKAUS ir Gedimino BERŽINIO nuotr.

Šiais me­tais bu­vo pa­siū­ly­ta 18 kan­di­da­čių, ku­rios, gy­ven­to­jų ma­ny­mu, nu­si­pel­nė bū­ti me­tų šiau­lie­tė­mis. Ko­mi­si­ja į fi­na­lą, vy­ku­sį va­kar kon­cer­tų sa­lė­je „Sau­lė“, at­rin­ko de­vy­nias mo­te­ris. Fi­na­le da­ly­va­vo:

1. Edi­ta Ape­ra­vi­čie­nė – kul­tū­ros rė­mė­ja, vi­suo­met ran­dan­ti bend­rą kal­bą su jau­ni­mu, ti­kin­ti juo ir in­ves­tuo­jan­ti į jų atei­tį. Mo­te­ris la­bai my­li gam­tą, au­gi­na ir puo­se­lė­ja įvai­rius au­ga­lus, gė­les, ku­rias vė­liau do­va­no­ja.

2. Ire­na Joa­na Ben­da­ra­vi­čie­nė – Kir­pė­jų ir gro­žio spe­cia­lis­tų aso­cia­ci­jos na­rė, Šiau­lių vers­li­nin­kių ir va­dy­bi­nin­kių drau­gi­jos na­rė – vi­są sa­vo gy­ve­ni­mą sie­kia ne tik gau­ti, bet ir kuo dau­giau duo­ti, kaup­ti dva­si­nį tur­tą.

3. Na­dež­da Bes­sa­rab – Šiau­lių ru­sų kul­tū­ros cent­ro va­do­vė, dir­ba „San­tar­vės“ vi­du­ri­nė­je mo­kyk­lo­je, kur iki pat vė­lu­mos ku­ria su Ru­sų kul­tū­ros cent­ro na­riais. Ge­rą­ja fė­ja va­di­na­ma Na­dež­da ren­gia įvai­rias pre­ven­ci­nes ak­ci­jas, tei­kia pa­gal­bą so­cia­liai rem­ti­niems vai­kams, sa­va­no­rys­tės pro­gra­mas.

4. Lai­mu­tė Bob­ro­va – Šiau­lių uni­ver­si­te­to Edu­ko­lo­gi­jos fa­kul­te­to do­cen­tė so­cia­li­nių moks­lų dak­ta­rė. Ji ko­ne vi­są sa­vo gy­ve­ni­mą, dar­bą ir lais­va­lai­kį yra pa­sky­ru­si sa­va­no­rys­tei ir jos idė­joms pla­tin­ti. Apie do­cen­tę stu­den­tai kal­ba kaip apie gy­ve­ni­mo mo­ky­to­ją.

5. Vik­to­ri­ja Čmi­ly­tė – ir tė­vy­nė­je, ir sve­tur gar­si šach­ma­ti­nin­kė, vie­nin­te­lė mo­te­ris Lie­tu­vo­je, per vi­są spor­to is­to­ri­ją pel­niu­si šach­ma­tų did­meist­rio var­dą. Per­nai Šiau­lių mies­to gar­bės pi­lie­te ta­pu­si spor­ti­nin­kė di­džiuo­ja­si tarp­tau­ti­niuo­se tur­ny­ruo­se gin­da­ma Šiau­lių mies­to gar­bę.

6. Lai­ma Kel­me­lie­nė – Tau­to­dai­li­nin­kų są­jun­gos Šiau­lių sky­riaus pir­mi­nin­kė, la­biau­siai ver­ti­nan­ti šei­mą ir alt­ruiz­mą, jau 25 me­tus rū­pi­na­si kas­me­te kraš­to tau­to­dai­lin­kų pa­ro­da, sa­vo veik­la ir už­si­de­gi­mu drau­gi­jon pri­trau­kian­ti vis dau­giau žmo­nių.

7. As­ta Kli­mie­nė jau pen­ke­rius me­tus va­do­vau­ja Bo­ta­ni­kos so­dui. Moks­li­nin­kė, pro­fe­so­rė, vi­suo­me­ni­nin­kė yra tiek at­si­da­vu­si sa­vo dar­bui, kad ap­link esan­tys ne­ju­čia en­tu­ziaz­mu už­si­kre­čia ir pa­tys. Į klau­si­mą, kaip pa­vyks­ta kas­met su­reng­ti vis gra­žes­nių ren­gi­nių, at­sa­ko la­bai pa­pras­tai – Šiau­liuo­se žmo­nės la­bai ge­ri!

8. Izo­li­na Na­ta­li­ja Lin­gie­nė – cho­ro „Bi­čiu­liai“ pre­zi­den­tė, sa­ma­rie­tė, ka­zi­mie­rie­tė, ak­ty­vi Kris­ti­jo­no Do­ne­lai­čio pa­vel­do sau­go­to­ja, kiek­vie­no klau­sia, ką esa­me nu­vei­kę Lie­tu­vo­je, kad čia bū­tų švie­siau. Ji ne­sa­ko pa­da­riu­si žyg­dar­bių ir kvie­čia vi­sus dirb­ti bei kur­ti.

9. Ra­sa Stoš­ku­vie­nė – mu­zi­kos mo­ky­to­ja eks­per­tė, so­cia­li­nių moks­lų dak­ta­rė, dės­tan­ti Šiau­lių uni­ver­si­te­to Me­nų fa­kul­te­te, drau­ge su vy­ru Kęs­tu­čiu įkū­ru­si mo­der­nio­jo folk­lo­ro gru­pę „Ki­ta­va“. Šiau­lių uni­ver­si­te­to gim­na­zi­jos mo­ki­nių ir dar­buo­to­jų va­di­na­ma „žmo­gu­mi vie­su­lu“, kas­dien trykš­ta ener­gi­ja ir ge­ra nuo­tai­ka.

Mė­ne­sį te­le­vi­zi­jos žiū­ro­vai, ma­ty­da­mi siu­že­tus apie kiek­vie­ną fi­na­li­nin­kę, ga­lė­jo bal­suo­ti už jiems pa­tin­kan­čią kan­di­da­tę te­le­fo­nu. Fi­na­li­nio ren­gi­nio me­tu bal­suo­ti ga­lė­jo tik ko­mi­si­ja ir ren­gi­nį ste­bė­ję žiū­ro­vai.

Ko­mi­si­jos bal­sai ati­te­ko cho­ro „Bi­čiu­liai“ pre­zi­den­tei Izo­li­nai Na­ta­li­jai Lin­gie­nei. Bal­suo­to­jai te­le­fo­nu ir sa­lės žiū­ro­vai pir­me­ny­bę tei­kė ki­tai mu­zi­kei – mo­der­nio­jo folk­lo­ro gru­pės „Ki­ta­va“ vo­ka­lis­tei Ra­sai Stoš­ku­vie­nei. Pas­ta­ro­ji ir iš­rink­ta 2011 me­tų šiau­lie­te.

 
 

„Mis Šiau­lių kraš­tas 2012“ nu­ga­lė­to­ja – šo­kė­ja

Ok­sa­na LAU­RU­TY­TĖ

„Dvy­li­ka, dvy­li­ka“, – ėmė šauk­ti nak­ti­nio klu­bo „Mar­ti­ni“ pub­li­ka, kai kon­kur­so „Mis Šiau­lių kraš­tas 2012“ or­ga­ni­za­to­rė Vai­da Ži­do­ny­tė išė­jo pra­neš­ti, ku­ri mer­gi­na kon­kur­se pri­pa­žin­ta ver­čiau­sia nu­ga­lė­to­jos ti­tu­lo. „Pa­si­ro­do, sa­lė­je yra ži­niuo­nių“, – šyp­so­jo­si V. Ži­do­ny­tė ir pa­skel­bė: „Kon­kur­so nu­ga­lė­to­ja ta­po Nr. 12 – Gre­ta Mi­ka­laus­ky­tė.“ Šiuo­lai­ki­nio šo­kio stu­di­jo­je „Fla­min­gas“ šo­kan­ti de­vy­nio­lik­me­tė ne­slė­pė nė aki­mir­kos ne­si­lio­vu­si jau­din­tis ir per­ga­lės ne­si­ti­kė­ju­si.

 

 Pub­li­kos pa­lai­ky­mas – nuo kon­kur­so pra­džios

Šeš­ta­die­nį paaiš­kė­jo, kad Šiau­liai tu­ri nau­ją gro­žio ka­ra­lie­nę – ja iš­rink­ta 19 me­tų Gre­ta Mi­ka­laus­ky­tė. Šiau­lie­tė

J. Ja­no­nio gim­na­zi­jos abi­tu­rien­tė lai­mė­jo ne tik pa­grin­di­nį pri­zą, bet ir ke­lia­la­pį į kon­kur­so „Mis Lie­tu­va 2012“ fi­na­lą. Gra­žiau­sios lie­tu­vai­tės rin­ki­mų fi­na­las vyks ba­lan­džio 9-ąją, tad ruoš­tis kon­kur­sui Gre­ta iš­vyks jau šį sa­vait­ga­lį.

„Lai­mė­ti tik­rai ne­si­ti­kė­jau. Kon­kur­se da­ly­va­vau, nes ra­gi­no ir na­miš­kiai, ir drau­gai“, – jau­du­lį tvar­dė lai­min­go­ji nu­ga­lė­to­ja. Gra­žuo­lė 14 me­tų lan­ko šiuo­lai­ki­nio šo­kio stu­di­ją „Fla­min­gas“, o per krep­ši­nio var­žy­bas šo­ka ir „Šiau­lių“ krep­ši­nin­kus pa­lai­kan­čio­je gru­pė­je. Neat­si­tik­ti­nai ta­len­tų rung­ty­je mer­gi­na šo­ko skam­bant dai­ni­nin­kės Ali­nos Or­lo­vos dai­nai „Ra­mu­ma“.

Pir­mą­ja vi­ce­mis iš­rink­ta ir­gi šie­met mo­kyk­lą baig­sian­ti 19 me­tų Ag­nė Kaz­laus­kai­tė, ant­ro­sios vi­ce­mis ti­tu­lą pel­nė 21 me­tų stu­den­tė Ind­rė Lu­ko­šiū­tė. Kon­kur­so nu­ga­lė­to­ja ir abi vi­ce­mis lai­mė­jo ke­lio­nę į pa­si­rink­tą Eu­ro­pos ša­lį, o fi­na­li­nin­kės va­žiuos į Klai­pė­dą pa­lai­ky­ti G. Mi­ka­laus­ky­tės kon­kur­so „Mis Lie­tu­va“ fi­na­le. Be to, mer­gi­noms kon­kur­so or­ga­ni­za­to­rius – gro­žio na­mai „Clas­sy Beau­ty“ – pa­do­va­no­jo su­kne­les, gė­lių, ki­tų rė­mė­jų pri­zų.

Išs­kir­ti­nį pub­li­kos pa­lai­ky­mą kon­kur­so me­tu jau­tu­si G. Mi­ka­laus­ky­tė tei­gė, kad sun­kiau­sia už­duo­tis jai bu­vo pri­si­sta­ty­mas. Nuo 5-erių me­tų šo­kius lan­kan­ti mer­gi­na at­vi­ra­vo, jog šo­kis jai ta­po ne tik po­mė­giu, bet ir gy­ve­ni­mo bū­du, to­dėl bai­gu­si moks­lus ke­ti­na Klai­pė­do­je stu­di­juo­ti cho­reog­ra­fi­ją.

Sėk­mė šyp­so­jo­si šiau­lie­tėms

Įp­ras­tai kon­kur­sas „Mis Šiau­lių kraš­tas“ vyk­da­vo pa­va­sa­rį ar net va­sa­rą. Šie­met jis su­reng­tas žie­mą, nes or­ga­ni­za­to­rei Vai­dai Ži­do­ny­tei te­ko ko­re­guo­ti kon­kur­so da­tą dėl paanks­tin­to gra­žiau­sios Lie­tu­vos mer­gi­nos rin­ki­mų lai­ko.

Kon­kur­sas su­reng­tas va­sa­rį, tad ir va­ka­ro te­ma bu­vo žie­miš­ka. Klu­bo „Mar­ti­ni“ sce­na bu­vo iš­puoš­ta snai­gė­mis, o de­monst­ruo­da­mos bi­ki­nius mer­gi­nos dū­ko su dirb­ti­niu snie­gu, mū­vė­da­mos bal­tas pirš­ti­nes, dė­vė­da­mos sti­lin­gas žie­mi­nes ke­pu­rai­tes ar pa­si­puo­šu­sios pū­kuo­tais bal­tais ša­liais.

Ta­len­tų rung­ty­je mer­gi­nos pa­de­monst­ra­vo ge­ban­čios pieš­ti, ta­py­ti, dai­nuo­ti, gro­ti, šok­ti. Nors fi­na­le da­ly­va­vo gra­žuo­lės iš Šiau­lių, Kur­šė­nų ir Jo­niš­kio, for­tū­na šyp­so­jo­si tik šiau­lie­tėms.

„Mis Ta­len­to“ no­mi­na­ci­jo­je ko­mi­si­jos spren­di­mu nu­ga­lė­to­ja iš­rink­ta 17-me­tė moks­lei­vė To­ma Par­ga­liaus­kai­tė. Pub­li­kai pa­gro­ju­si ir pa­dai­na­vu­si su­dė­tin­gą kū­ri­nį mer­gi­na pri­si­pa­ži­no, jog ją itin ža­vi gro­ji­mas var­go­nais.

„Mis Fo­to“ ti­tu­luo­ta 19-me­tė Rū­ta Fo­kai­tė, pel­niu­si dau­giau­sia ger­bė­jų sim­pa­ti­jų in­ter­ne­te. „Mis Stu­den­te“ iš­rink­ta 22-ejų Sa­lo­mė­ja Gri­ciū­tė.

Pas­kel­bus kon­kur­so nu­ga­lė­to­ją, ją ka­rū­na­vo ren­gi­nį ve­du­si per­nai me­tų „Mis Šiau­lių kraš­to“ nu­ga­lė­to­ja Dei­man­tė Pet­raus­kai­tė.

Mo­de­lio V. Ži­do­ny­tės šeš­tus me­tus iš ei­lės or­ga­ni­zuo­ja­mo kon­kur­so at­ran­ko­je šie­met da­ly­va­vo be­veik 200 mer­gi­nų. Į ant­rą­jį eta­pą bu­vo pa­si­kvies­ta 40 pre­ten­den­čių, į fi­na­lą pa­te­ko 12 mer­gi­nų.

Kon­kur­są „Mis Šiau­lių kraš­tas 2012“ per „S plius“ te­le­vi­zi­ją žiū­rė­ki­te ko­vo vi­du­ry­je.

  

Kon­kur­so nu­ga­lė­to­ja Gre­ta Mi­ka­laus­ky­tė ir pir­mo­ji bei ant­ro­ji vi­ce­mis lai­mė­jo ke­lio­nę į pa­si­rink­tą Eu­ro­pos ša­lį. Vi­sos fi­na­li­nin­kės va­žiuos į Klai­pė­dą pa­lai­ky­ti G. Mi­ka­laus­ky­tės kon­kur­so „Mis Lie­tu­va“ fi­na­le.

 

„Mis Šiau­lių kraš­tas 2012“ ta­pu­si Gre­ta Mi­ka­laus­ky­tė pri­si­pa­ži­no dar ne­su­vo­kian­ti, kaip po šios per­ga­lės pa­si­keis jos gy­ve­ni­mas. „Ne­si­ti­kė­jau lai­mė­ti. La­bai bi­jo­jau ir la­bai jau­di­nau­si. Bu­vo itin sun­ku ruoš­tis kon­kur­sui, ku­ria­me da­ly­vau­ti pa­ska­ti­no šei­ma ir drau­gai“, – ne­slė­pė jau­du­lio šo­kė­ja.

   
    
   
   

 


Ren­ka­ma gra­žiau­sia mies­to stu­den­tė

Pir­mą kar­tą Šiau­liuo­se or­ga­ni­zuo­ja­mas kon­kur­sas „Mis Šiau­lių stu­den­tė 2011“. Per pir­mą­ją at­ran­ką iš 10-ies pre­ten­den­čių bu­vo at­rink­tos ke­tu­rios, ku­rios da­ly­vaus fi­na­li­nia­me ren­gi­ny­je.

 

Kon­kur­so da­ly­vės tu­rė­jo at­lik­ti tris už­duo­tis. Vi­so­se rung­ty­se mer­gi­noms šiek tiek trū­ko ori­gi­na­lu­mo ir pa­si­ruo­ši­mo. Pir­miau­sia mer­gi­nos pri­si­sta­tė. Ant­ro­ji už­duo­tis bu­vo „Blic kad­ras“. Jos me­tu, skam­bant skir­tin­gai mu­zi­kai, mer­gi­nos po­za­vo fo­tog­ra­fams. Tre­čio­ji už­duo­tis – šo­kis su pro­fe­sio­na­lia šo­kė­ja. Mer­gi­noms bu­vo ro­do­mi ry­tie­tiš­kų šo­kių ju­de­siai, ku­riuos jos tu­rė­jo pa­kar­to­ti. Ne vi­soms pa­vy­ko pa­jus­ti mu­zi­kos rit­mą ir ne­si­jau­din­ti.

Kon­kur­so „Mis Šiau­lių stu­den­tė 2011“ koor­di­na­to­rė Rai­mon­da Jag­mi­nai­tė sa­ko, kad at­ran­kos tu­ruo­se stu­den­tės pa­čios tu­ri pa­si­rink­ti rū­bus, pa­si­rū­pin­ti ma­kia­žu, šu­kuo­se­na ir ki­tais da­ly­kais. Pa­sak vie­no iš  ko­mi­si­jos na­rių, svar­bu ne tik mer­gi­nų gro­žis, bet ir mo­kė­ji­mas bend­rau­ti, pri­si­sta­ty­ti, at­sa­ky­ti į ko­mi­si­jos pa­teik­tus klau­si­mus.

Pre­ten­den­tes į „Mis Šiau­lių stu­den­tės 2011“ ka­rū­ną ver­ti­no ko­mi­si­ja, ku­riai va­do­va­vo fotomenininkas Ge­di­mi­nas Ber­ži­nis. Ko­mi­si­jo­je dir­bo skir­tin­gų pro­fe­si­jų at­sto­vai: sa­vait­raš­čio „Šiau­liai plius“ vy­riau­sio­ji re­dak­to­rė Kris­ti­na Ka­va­liaus­kai­tė, „S plius“ te­le­vi­zi­jos gri­muo­to­ja Li­na Čer­vins­kie­nė, šu­kuo­se­nų sti­lis­tas Mar­ty­nas Šal­kaus­kas, UAB „Pa­ba­lių tur­gus“ di­rek­to­rius Žyd­rū­nas Au­gus­ti­nas, ry­tie­tiš­kų šo­kių stu­di­jos „Ara­bel­la“ va­do­vė Je­le­na Age­ra­vi­čie­nė.

Pir­ma­ja­me tu­re bu­vo at­rink­tos ke­tu­rios stu­den­tės: Ra­sa Bart­ku­tė, Gin­ta­rė Da­nu­se­vi­čiū­tė, Si­mo­na Kru­mi­nai­tė ir Vai­da Ado­mai­ty­tė. Mer­gi­nos da­ly­vaus fi­na­li­nia­me „Mis Šiau­lių stu­den­tės 2011“ ren­gi­ny­je, ku­ris vyks ko­vo 30 die­ną. Ant­ro­ji at­ran­ka vyks ko­vo 3 die­ną, o tre­čio­ji – ko­vo 10-ąją. Per kiek­vie­ną at­ran­ką pla­nuo­ja­ma at­rink­ti po ke­tu­rias stu­den­tes, to­dėl fi­na­li­nia­me ren­gi­ny­je var­žy­sis 12 mer­gi­nų. Kon­kur­so da­ly­vių re­gist­ra­ci­ja vyks iki ko­vo 1 die­nos.

 

  
   

  
   
    
   
   

Ar tik­rai Už­ga­vė­nės tik vai­kų ir folk­lo­ris­tų šven­tė? Žiau­riai klys­ta­te!

Po­vi­las LUN­GĖ

Iš­ta­rus žo­dį „Už­ga­vė­nės“, pir­mo­ji aso­cia­ci­ja, iš­ky­lan­ti mū­sų są­mo­nė­je, – triukš­min­ga žmo­nių mi­nia ir dau­gy­bė spal­vin­gų kau­kių. Ta­čiau Už­ga­vė­nės yra daug dau­giau nei ma­si­nis per­si­ren­gi­mas.

 

Ar ga­li­ma su­vai­din­ti Už­ga­vė­nes? „Sau­lė­te­kio“ gim­na­zi­jos mu­zi­kos mo­ky­to­jas A. Stan­kus ir mo­ki­niai yra su­kū­rę vie­nin­te­lį Lie­tu­vo­je Už­ga­vė­nių lė­lių teat­rą.

Au­re­li­jos PAU­LAUS­KAI­TĖS nuo­tr.

Ne tik vai­kų vaikš­čio­ji­mas

„Skir­tin­go­se pa­sau­lio ša­ly­se ir kul­tū­ro­se kau­kės pa­si­ro­dy­da­vo me­džiok­lės ri­tua­luo­se, ves­tu­vė­se ir lai­do­tu­vė­se, lai­ko pa­si­kei­ti­mo (nau­jų me­tų su­ti­ki­mo) šven­tė­se. Jas už­si­dė­da­vo ka­riai ir tai­kūs žem­dir­biai, Si­bi­ro ša­ma­nai ir Ame­ri­kos čia­bu­vių bur­ti­nin­kai, Af­ri­kos ar Okea­ni­jos ri­tua­li­nių bend­ruo­me­nių na­riai ir vi­du­ram­žių Eu­ro­pos mies­te­lė­nai bei uni­ver­si­te­tų stu­den­tai, – pa­sa­ko­ja et­no­lo­gė Rū­ta Stan­ku­vie­nė. – Šiuo­lai­ki­nė­je vi­suo­me­nė­je per­si­ren­gi­mas yra to­kia pat vi­suo­ti­nai pa­pli­tu­si ir pa­trauk­li veik­los sri­tis kaip ir se­nų se­no­vė­je.“

Kur sly­pi to­kio po­pu­lia­ru­mo prie­žas­tys? „Vie­na­reikš­miš­kai at­sa­ky­ti su­dė­tin­ga ar net iš­vis neį­ma­no­ma“, – tei­gia ji.

„Klys­ta tie, ku­rie ma­to Už­ga­vė­nė­se tik vai­kų vaikš­čio­ji­mą po na­mus. Juk tai ir vai­šės su bly­nais bei šiu­pi­niu, per­si­ren­gė­lių ei­se­nos su vai­di­ni­mais, ves­tu­vių, lai­do­tu­vių ins­ce­ni­za­ci­jos, La­ši­ni­nio ir Ka­na­pi­nio ko­va, va­ži­nė­ji­ma­sis, su­pi­ma­sis, čiuo­ži­nė­ji­mas, įvai­rūs bū­ri­mai“, – sako R. Stan­ku­vie­nė.

„Už­ra­kin­ta“ šven­tės reikš­mė

Ką apie šią šven­tę ži­no vi­si? Tai, kad tu­ri­me iš­va­ry­ti žie­mos de­mo­nus ir pa­ža­din­ti iš mie­go šal­čio su­kaus­ty­tą že­mę, su­teik­ti jai der­lin­gu­mo ga­lią. Ar yra čia ero­ti­kos?

„Apie Už­ga­vė­nių šven­tės ero­ti­nes reikš­mes ga­li bū­ti už­si­me­na­ma tik la­bai at­sar­giai, gal­būt net ne­tik­tų jų va­din­ti tuo žo­džiu.  Lie­tu­viš­ko­jo­je tra­di­ci­jo­je tai yra „už­ra­kin­ta“ ke­liais už­rak­tais ir tos pra­smės at­ko­duo­ja­mos tik žmo­gui bręs­tant, – pa­sa­ko­ja Rū­ta. – Vai­kams tai links­ma šven­tė, ku­rio­je jie kar­tu su suau­gu­siai­siais per­si­ren­gia, vaikš­to, dai­nuo­ja, šo­ka. Suau­gu­sia­jam jau tam­pa su­pran­ta­ma, kaip su že­mės der­lin­gu­mu, vai­sin­gu­mu sie­ja­si žmo­gaus ga­lios bū­ti vai­sin­gu, tu­rė­ti šei­mą, vai­kų. Tad jis jau „at­ra­ki­na“ pra­smę, ko­dėl per­si­ren­gė­lių bū­rys, įvir­tęs į na­mus, pir­miau­sia ieš­ko bergž­di­ni­kių (sen­mer­gių), ko­dėl la­biau­siai er­zi­na ga­lin­čias iš­te­kė­ti, bet neiš­te­kė­ju­sias iki Už­ga­vė­nių mer­gi­nas. Ra­dę to­kią ban­do „pri­pirš­ti“ ko­kiam nors per­si­ren­gė­liui iš sa­vo bū­rio. „Gy­dy­to­jo“ kau­kę dė­vin­tis per­si­ren­gė­lis vi­sa­da duo­da vais­tų „lip­čiu­kų“, ku­riais mer­gi­nos ga­lė­tų pa­tin­ka­n-

tį vai­ki­ną pri­si­vi­lio­ti. Tai bu­vo da­ro­ma to­dėl, kad ma­ny­ta, jog sen­mer­gių ne­vai­sin­gu­mas ga­li per­si­duo­ti že­mei mo­ti­nai ir ji ne­ga­lė­sian­ti bū­ti der­lin­ga.“

Suau­gęs su­pras, ko­dėl vie­nas pri­va­lo­mų Mo­rės (ki­tur va­di­na­mos Kot­re, Bo­ba, Mag­de) at­ri­bu­tų – di­de­lės krū­tys, pla­tūs klu­bai. Nes Mo­rė sim­bo­li­zuo­ja gy­vy­bi­nes au­ga­li­jos ga­lias, ku­rios, jai su­de­gant, po žie­mos vėl grįž­ta į že­mę. Di­džio­ji da­lis bur­tų – ve­dy­bi­niai, pvz., per Už­ga­vė­nes pri­ski­na­ma vyš­nių ša­ke­lių, pa­mer­kia­ma į van­de­nį. Ku­rio ša­ke­lė iki Ve­ly­kų pra­žys­ta, tas grei­tai ves ar iš­te­kės, ku­rio tik la­pai teiš­sisk­lei­džia, tas dar šiais me­tais ne­su­si­tuoks, o tas, ku­rio su­krau­na žie­dus ir Ve­ly­kų ry­tą nu­by­ra, ne­tru­kus mirs.

Tai­gi Už­ga­vė­nės – ne tik žie­mos pa­bai­gą žy­min­ti šven­tė, bet ir links­mu­mo, juo­ko, dau­gy­be pa­pro­čių, bur­tų api­pin­ta die­na. Tai kar­tu ir liau­diš­ko­jo teat­ro iš­raiš­ka, ku­rio­je iš­juo­kia­mos gy­ve­na­mo­jo me­to ne­ge­ro­vės, pro­ble­mos ar net as­me­nys.

  
   

Uni­ka­lus lė­lių teat­ras

Arū­no Stan­kaus, Šiau­lių „Sau­lė­te­kio“ gim­na­zi­jos mu­zi­kos mo­ky­to­jo, folk­lo­ro an­samb­lio „Vie­ver­sė­lis“ va­do­vo, gal­vo­je su­ka­si be­ga­lė ori­gi­na­lių min­čių. Kai ku­rios jų jau įgy­ven­din­tos – su­kur­tas vie­nin­te­lis Lie­tu­vo­je Už­ga­vė­nių lė­lių teat­ras. Jo at­li­kė­jai – iš me­džio iš­skap­tuo­tos kau­kės ir per šven­tę at­gy­jan­tys per­so­na­žai: ark­lys, meš­ka...

„Vie­ver­sė­lio“ da­ly­viai kar­tu su mu­zi­kos, tech­no­lo­gi­jų mo­ky­to­jais pa­tys ga­mi­no kau­kes-lė­les ir su­kū­rė Už­ga­vė­nių lė­lių teat­ro spek­tak­lį – vaiz­de­lį, trun­kan­tį apie 20 mi­nu­čių, su dai­no­mis, liau­dies šo­kių mu­zi­ka. Ku­riant bu­vo kon­sul­tuo­ja­ma­si su tau­to­dai­li­nin­ku A. Mar­ti­nai­čiu, lė­lių teat­ro pro­fe­sio­na­lu A. Pa­ku­le­vi­čiu­mi.

Idė­ja su­kur­ti šį teat­rą ki­lo sie­kiant vai­kams su­pran­ta­mai per­teik­ti Už­ga­vė­nių tra­di­ci­jas, tiks­liau – pa­dė­ti ruoš­tis dar ke­lias sa­vai­tes prieš joms atei­nant, nes tik­ros Už­ga­vė­nės yra ne ta­da, kai spek­tak­lį žiū­ri, o kai tie­sio­giai jo­se da­ly­vau­ji. Dau­giau­sia šis spek­tak­liu­kas bu­vo ro­do­mas mies­to vai­kų dar­že­liuo­se, pra­di­nių kla­sių mo­ki­niams.

Ar ga­li­ma su­vai­din­ti Už­ga­vė­nes? Juk jos to­kios pa­šė­lu­sios ir ne­nus­pė­ja­mos. „Re­mian­tis pa­grin­di­niais Už­ga­vė­nių šven­tės ele­men­tais ir et­nog­ra­fi­niais ap­ra­šais, bu­vo su­da­ry­tas sce­na­ri­jus, ku­ris pra­si­de­da vaiz­de­liu, kaip šei­mi­nin­kė ke­pa bly­nus, o į jos na­mus pa­si­bel­džia vie­nas po ki­to per­si­ren­gė­liai, kiek­vie­nas šne­ka, bend­rau­ja, šo­ka su šei­mi­nin­ke, dai­nuo­ja“, – spek­tak­lio siu­že­tą pa­sa­ko­jo Arū­nas.

Anot „Sau­lė­te­kio“ gim­na­zi­jos mo­ky­to­jo, vai­kams la­bai ne­ti­kė­ta ir nau­ja iš­girs­ti, kad įsi­lei­dus į na­mus per­si­ren­gė­lius yra bend­rau­ja­ma, vyks­ta dia­lo­gai, o ne vien skam­ba „mes žy­du­kai Lie­tu­vos, no­rim bly­nų ir ka­vos...“

  

De­monst­ruo­ja mi­nios val­džią

Be­veik vi­si šiuo­lai­ki­niai kar­na­va­lai sa­vo ant­rą­jį kvė­pa­vi­mą įgi­jo prieš ke­lias­de­šimt me­tų, kai per­si­so­ti­nę tech­ni­nės ci­vi­li­za­ci­jos tei­kia­mais ma­lo­nu­mais, ieš­ko­da­mi nau­jų pra­mo­gų, eu­ro­pie­čiai at­krei­pė dė­me­sį į be­bai­gian­čias su­nyk­ti dva­si­nes ver­ty­bes.

„Ty­ri­nė­to­jai tei­gia, kad da­bar­ti­nis žmo­gus pa­si­ne­ria į ko­lek­ty­vi­nius kar­na­va­li­nės ei­se­nos iš­gy­ve­ni­mus tam, kad pa­si­sė­męs bend­ru­mo pa­tir­ties vėl su­grįž­tų prie šiuo­lai­ki­nė­je vi­suo­me­nė­je do­mi­nuo­jan­čio in­di­vi­dua­liz­mo. Ki­ti mi­ni, jog mū­sų die­nų kar­na­va­lo da­ly­vių ag­re­sy­vu­mas, jų kre­čia­mi po­kštai bei iš­dai­gos sa­vi­tai rep­re­zen­tuo­ja ano­ni­mi­nę vi­suo­me­nės – mi­nios – val­džią“, – tei­gia Rū­ta.

Tai­gi Už­ga­vė­nės „lei­džia“ pa­siim­ti iš jų tai, kas kiek­vie­nam rū­pi at­ski­rai, pa­gal po­rei­kius ir am­žiaus tarps­nį, ir kar­tu kaž­ką bend­ro, kas mus tar­pu­sa­vy­je sie­ja, kas lei­džia mus va­din­tis bend­ruo­me­ne, tau­ta ar ap­skri­tai žmo­gu­mi.


Pran­cū­zi­jos ur­vų po­van­de­ni­nė sim­fo­ni­ja

Ok­sa­na LAU­RU­TY­TĖ

„Tie, ku­rie sa­ko, kad ka­re ne­bai­su, nie­ko apie ka­rą ne­ži­no“, – taip, ci­tuo­da­mi A. Ach­ma­to­vą, kal­ba na­rai, ku­rie, ne­pai­sy­da­mi gre­sian­čių pa­vo­jų, vyks­ta į sve­čias ša­lis pa­tir­ti nar­dy­mo po­van­de­ni­niuo­se ur­vuo­se ma­lo­nu­mą. „Nar­dy­mas po­že­miuo­se nie­ka­da ne­bus sau­gus už­siė­mi­mas, ir jei jūs dar ne­ži­no­te, kam jums to rei­kia, reiš­kia, jums to iš­vis ne­rei­kia“, – sa­ko drą­suo­liai, ne­se­niai ap­si­lan­kę Pran­cū­zi­jo­je ir „ap­čiu­pi­nė­ję“ klai­džių po­van­de­ni­nių ur­vų la­bi­rin­tus.

 

Ko­le­gos Al­gir­dą Zi­bo­lį va­di­na pa­čia tik­riau­sia tech­ni­nio nar­dy­mo en­cik­lo­pe­di­ja. Jis pui­kiai iš­ma­no įvai­rių nar­dy­mo mo­kyk­lų dog­mas, tech­ni­nius rei­ka­la­vi­mus ir stan­dar­tus.

Dau­giau­sia žmo­nių mirš­ta lo­vo­se

Pen­ke­tas na­rų en­tu­zias­tų iš Lie­tu­vos – ke­tu­ri kau­nie­čiai ir šiau­lie­tis Al­gir­das Zi­bo­lis – sa­vai­tę pra­lei­do Pran­cū­zi­jos Gro­mat mies­te­lio apy­lin­kė­se. Ke­tu­ri vy­rai ir mer­gi­na į sve­čią ša­lį vy­ko ne tik ne­nu­sa­ko­mo gro­žio gam­tos su vi­du­ram­žius me­nan­čiais ak­me­ni­niais mies­te­liais bei pi­li­mis ap­žiū­rė­ti. Na­rams įdo­mes­nis po­van­de­ni­nis pa­sau­lis. Ne bet koks – po­že­mių ur­vų, už­lie­tų van­de­niu, gro­žis ir poe­zi­ja.

Nar­dy­mas ur­vuo­se – pa­ts pa­vo­jin­giau­sias ir ekst­re­ma­liau­sias na­rų po­mė­gis. „Pa­si­da­bi­nus“ įran­ga su oro ba­lio­nais ant nu­ga­ros nar­dy­ti šil­to­se eg­zo­tiš­ko­se jū­ro­se, glos­tant ko­ra­lus ir vai­vo­rykš­ti­nes žu­vis – tik tu­ris­ti­nis nar­dy­mas. Išd­rįs­ti pa­nir­ti į šach­tas kur nors Suo­mi­jos Oja­mo ka­syk­lo­se, Mek­si­ko­je, Kroa­ti­jo­je ar Bu­da­peš­te ga­li ne kiek­vie­nas. Tam rei­ka­lin­ga gau­ti ser­ti­fi­ka­tus, ku­rie šiaip sau ne­da­li­ja­mi. Inst­ruk­to­riai or­ga­ni­zuo­ja rim­tus mo­ky­mus ir tik iš­lai­kiu­sie­ji eg­za­mi­nus įgy­ja ofi­cia­lią tei­sę nar­dy­ti ur­vuo­se ir iš­vys­ti be ga­lo gra­žų, tie­siog siur­rea­lis­ti­nį pa­sau­lį.

Apie 400 pa­nė­ri­mų skai­čiuo­jan­tis šiau­lie­tis na­ras Al­gir­das Zi­bo­lis sa­ko, kad ko­ne kas mė­ne­sį pa­sau­lis ne­ten­ka na­ro. Dėl ap­mau­džios žmo­giš­kos klai­dos ar įran­gos ge­di­mo na­rai žū­va po van­de­niu, ta­čiau ne­tek­tys neiš­gąs­di­na ki­tų po­van­de­ni­nio pa­sau­lio gro­žio už­bur­tų aist­ruo­lių. „Lo­va – pa­ti ne­sau­giau­sia vie­ta, nes dau­giau­sia žmo­nių mirš­ta bū­tent jo­je“, – sa­ko Al­gir­das ir tei­gia, kad na­rų ad­re­na­li­no fa­na­ti­kų nė­ra. Jei nar­dy­ti kvie­čia bū­tent ad­re­na­li­no šauks­mas, leis­tis į po­van­de­ni­nius ur­vus nie­ka­da ne­ga­lė­si.

„Nar­dant ur­vuo­se, rei­ka­lin­ga tie­siog olim­pi­nė ra­my­bė. Stre­sas – ne pa­ta­rė­jas, nes ga­li pri­da­ry­ti ne­są­mo­nių. Tu­ri bū­ti ra­mus ir pa­si­ti­kin­tis sa­vi­mi, at­sar­gu­mas – ge­riau­sias na­ro bruo­žas, tu­rin­tis ženg­ti gre­ta įgū­džių. Jei ta­vo drau­gui kas nors nu­tiks, tu­ri ge­bė­ti pa­dė­ti jam, iš­nir­ti kvė­puo­da­mas tuo pa­čiu oru“, – sa­ko jis.

Nie­ka­da ne­ži­nai, kas nu­tiks

Inst­ruk­to­riai ne­tu­ri tei­sės pa­tys ieš­ko­ti mo­ki­nių, rek­la­muo­ti nar­dy­mo ur­vuo­se, sa­ky­ti, kad tai sau­gu ir leng­va. Aist­ruo­liai pro­fe­sio­na­lius inst­ruk­to­rius, mo­kan­čius pa­gal griež­tus tarp­tau­ti­nius rei­ka­la­vi­mus, su­si­ran­da pa­tys.

Na­rai į Pran­cū­zi­ją ke­lia­vo sem­tis įgū­džių iš ži­no­mo len­kų inst­ruk­to­riaus, ko­mer­ci­nio na­ro ir moks­li­nin­ko Ja­ros­law Kur. Sa­vai­tę nuo ry­to iki va­ka­ro vy­ko teo­ri­jos dės­ty­mas ir pra­kti­niai mo­ky­mai. Mo­ki­niai kur­sų me­tu pa­bu­vo­jo pen­kiuo­se skir­tin­guo­se ur­vuo­se. Dau­giau­sia lai­ko bu­vo su­gaiš­ta at­lie­kant įvai­rius pra­ti­mus rea­lio­se ur­vų są­ly­go­se, imi­tuo­jant dau­gy­bę ekst­re­ma­lių si­tua­ci­jų.

Emer­gen­ce du Res­sel – gra­žiau­sias, švie­siau­sias ir skaid­riau­sias ur­vas. Pa­sak na­rų, ja­me yra iš­si­ša­ko­ji­mų, per­si­py­ni­mų, per­šo­ki­mų, ku­rie ap­sun­ki­na na­vi­ga­ci­ją ir klai­di­na na­rus. Ge­ras ma­to­mu­mas bū­na ne vi­sa­da, be to, ur­vo sis­te­ma tę­sia­si ke­lis ki­lo­met­rus. Pa­si­bai­gus pir­mam 1850 m il­gio si­fo­nui, tę­sia­si sau­su­ma, ta­da pra­si­de­da ki­tas si­fo­nas, vėl sau­su­ma ir t. t.

Kas­dien mo­ki­niai iki pie­tų ir po pie­tų po pu­sant­ros va­lan­dos pra­leis­da­vo vien po van­de­niu. Al­gir­das sa­ko, kad prieš ne­riant itin kruopš­čiai bū­na ap­ta­ria­mas nė­ri­mo pla­nas, iša­na­li­zuo­ja­mos ga­li­mai kil­sian­čios pro­ble­mos. Eg­zis­tuo­ja tai­syk­lė – jei ko­kiam nors na­rui be­ne­riant iš­ky­la pro­ble­ma, nė­ri­mas yra nu­trau­kia­mas. „Vie­nas pa­ts nie­ko ne­pa­da­ry­si. Veiks­mai pra­ty­bų me­tu su­de­ri­na­mi idea­liai tiks­liai. Ner­da­mas tu­ri bū­ti tik­ras, kad ta­vo par­tne­ris ži­no, ką da­ry­ti kri­ti­nė­je si­tua­ci­jo­je“, – sa­ko jis.

Pu­sę me­tų lie­tu­vai­čiai sa­va­ran­kiš­kai ruo­šė­si mo­ky­tis nar­dy­ti ur­vuo­se. Kiek­vie­nas sa­vait­ga­lis pra­leis­tas Brid­vai­šio ar ko­kia­me nors ki­ta­me eže­re – įgū­džius rei­kia iš­siug­dy­ti idea­liai, at­lik­ti už­duo­tis be kau­kės, tam­so­je, iš­lai­ky­ti tes­tą ba­sei­ne.

Nie­ka­da ne­ži­nai, kas ga­li nu­tik­ti. Štai Pran­cū­zi­jo­je, 43 met­rų gy­ly­je, slė­gio neat­lai­kę spro­go vaiz­do ka­me­ros ap­švie­ti­mo kom­pen­sa­ci­niai plūd­ru­mo vamz­džiai. Spro­gi­mas na­rus ne juo­kais iš­gąs­di­no. Sup­ra­tę pro­ble­mą ir su­si­tvar­kę, jie to­liau tę­sė pra­dė­tą ke­lio­nę po van­de­niu.

Nar­dant ap­lan­ko­ma ir la­bai ne­jau­kių vie­tų, pa­vyz­džiui, Sour­ce de Saint Sau­veur ur­vai. Nup­lau­kus vos 100 m nuo įė­ji­mo, gy­lis sie­kia 40 m. At­ro­do, kad ten gy­ve­na gel­mių bau­bas. Pras­to­kas ma­to­mu­mas, tam­sios uo­lie­nos ir iš­pūs­to oro bur­bu­lų gar­sas ke­lia pa­si­bai­sė­ti­ną šiur­pą. Bū­tent čia am­ži­na­jam poil­siui išė­jo daug na­rų, tarp ku­rių dar vi­sai ne­se­nai – įžy­mus len­kų na­ras Ro­bert Klein.

  

Pa­sau­ly­je daug neiš­ty­ri­nė­tų van­dens gel­mių. Al­gir­das sa­ko, kad Mek­si­ko­je na­rai ty­ri­nė­ja ir ap­ra­šo ur­vus. Jei ran­da is­to­ri­nių ver­ty­bių, jas fo­tog­ra­fuo­ja, fil­muo­ja ir pa­lie­ka.


 

„Trou Ma­da­me“ ur­ve van­duo toks skaid­rus, kad jo net ne­ma­ty­ti.

At­ra­di­mų ma­lo­nu­mas

Ap­lan­ky­tas ir Trou Ma­da­me („Mo­te­ris už pi­ni­gus“) ur­vas, iki ku­rio atei­na­ma vin­giuo­tu ke­liu­ku per be ga­lo gra­žų sa­ma­no­mis apau­gu­sį miš­ką. „Va­ga iš­džiu­vu­si, di­džiu­liai sa­ma­no­ti ak­me­nys drie­kia­si link prie­šais stūk­san­čios sta­čios rū­džių spal­vos uo­los. Apa­čio­je žio­ji gal met­ro aukš­čio ply­šys. Su­si­rie­tę dvi­lin­ki rabž­di­na­mės ak­me­ni­mis ko­kius pen­kias­de­šimt met­rų gi­lyn po kal­nu. Kuo to­liau, tuo lu­bos aukš­tė­ja. Tai džiu­gi­na, bet vėl at­si­re­mia­me į uo­lą ir ho­ri­zon­ta­lų ply­šį. Apa­čio­je van­duo toks skaid­rus, kad jo net ne­ma­ty­ti. Iki jo rabž­di­na­mės pu­siau ro­po­mis. Po van­de­niu vaiz­das pra­džiu­gi­na – aša­ros skaid­ru­mo ma­to­mu­mas. „Kos­mo­sas“ – ne­rea­liai gra­žu. Gy­lis –

2-4 met­rai, po­sū­kis į vie­ną pu­sę, po­sū­kis į ki­tą, vaiz­das kei­čia vaiz­dą, ur­vas siau­rė­ja, pla­tė­ja“, – pri­si­me­na Al­gir­das.

  

Iki nar­dy­mo vie­tų ne­re­tai ten­ka ant pe­čių neš­ti sun­kią įran­gą.

Sour­ce de Lan­de­nou­se – dar vie­nas ur­vas su „iš­kreip­tu“ įė­ji­mu. Į jį pa­ten­ka­ma per ša­lia ke­lio esan­tį iš ak­mens su­mū­ry­tą ba­sei­ną. Iki van­dens – 5-6 met­rai. Van­duo taip že­mai, tad ten­ka spręs­ti, ar įran­gą už­si­dė­ti vir­šu­je ir nu­si­leis­ti ko­pė­čio­mis, ar nu­leis­ti vis­ką že­myn ir ten už­si­dė­ti.

Van­de­ny­je lei­džia­ma­si į siau­rą ply­šį 4 m gy­ly­je, pra­si­sprau­džia­ma pro jį. Ko­ri­do­rius ga­na erd­vus, vin­giuo­ja to­lyn, šau­na at­gal, po ke­lių po­sū­kių šu­li­nys vėl kren­ta že­myn ir t. t.

Nar­dy­ti Pran­cū­zi­jo­je są­ly­gos idea­lios. Van­dens tem­pe­ra­tū­ra – apie 13 laips­nių.

Kar­tais nė­ri­mas pra­si­de­da pil­tu­vė­lio for­mos duo­bė­je esan­čio­je ba­lo­je, ten­ka pra­si­brau­to pro to­kius su­siau­rė­ji­mus, pro ku­riuos net sau­su­mo­je ne­kil­tų no­ras brau­tis... Bet na­rai brau­na­si. „Ži­no­ji­mas, kad pa­nė­rei ten, kur žmo­gus dar ne­bu­vo – di­džiu­lis ma­lo­nu­mas“, – sa­ko Al­gir­das.

Po kur­sų Pran­cū­zi­jo­je pen­ke­tui bu­vo su­teik­ti nar­dy­mo ur­vuo­se ser­ti­fi­ka­tai. Tai reiš­kia, kad pa­sau­lio nar­dy­mo ba­zė­se kliū­čių nar­dy­ti pa­vo­jin­guo­se ur­vuo­se ne­be­bus. Na­rai ga­lės nar­dy­ti ir po le­du – juk eže­rai, juos su­kaus­čius le­dui, taip pat lyg ur­vas – pro kur pa­nė­rei, pro ten pat ir iš­ner­si.

http://vimeo.com/32808395


Šiau­lie­čiai, pa­lai­ky­ki­me sa­vo mies­to cho­rą!

Ro­ber­ta SAU­DAR­GY­TĖ

Ke­lio­nės į Vil­nių, „Cho­rų ka­rų“ fil­ma­vi­mą, me­tu jau au­to­bu­se bu­vo ga­li­ma iš­girs­ti įvai­rių dai­nų ir mu­zi­kos in­terp­re­ta­ci­jų bei kiek­vie­no cho­ris­to dai­na­vi­mo ga­li­my­bes. Jų pa­siklau­sęs su­pran­ti, kad už sa­vo mies­tą jie ko­vo­ja tik­rai stip­riais bal­sais. Tai cho­ris­tai įro­dė ir tie­sio­gi­nio TV3 ete­rio me­tu. Po dvie­jų sa­vai­čių bend­ro­je ver­ti­ni­mo len­te­lė­je Šiau­lių stu­den­tiš­ka­sis „Sau­lės“ cho­ras uži­ma tre­čią vie­tą.

 

Vi­sa Šiau­lių mies­to ko­man­da di­džiuo­ja­si, kad ga­li at­sto­vau­ti sa­vo mies­tui. Juos jun­gia ko­ky­bė, ryž­tas, ener­gi­ja ir ge­ra­no­riš­ku­mas. Svar­bu, kad šiau­lie­čiai tai pa­ma­ty­tų ir tuo di­džiuo­tų­si, o vi­si po tre­čio pa­si­ro­dy­mo ap­tar­tų, kaip pui­kiai pa­si­ro­dė „Saulės“ choras.

Tomo LAUGALIO nuotr. 

Ne­ga­li­ma nu­ver­tin­ti nė vie­nų kon­ku­ren­tų

Šiau­lių stu­den­tiš­ką­jį „Sau­lės“ cho­rą su­da­ro 22 na­riai. Pa­si­ro­dy­mo me­tu dau­giau­sia ga­li dai­nuo­ti 16-ka, to­dėl še­ši jau­nuo­liai yra at­sar­gi­niai – re­zer­vas. „Cho­ris­tus kei­čia­me pri­klau­so­mai nuo to, ku­ri dai­na jiems la­biau­siai tin­ka, ar nuo to, kaip cho­reog­ra­fė su­dė­lio­ja kom­po­zi­ci­jas. Pyk­čių tik­rai nė­ra, la­bai leng­vai ran­da­me komp­ro­mi­sus, – tei­gė cho­ro ge­ne­ro­lė Ra­sa Stoš­ku­vie­nė. – Nie­ka­da ne­ži­nai, kas nu­tiks ry­toj, ta­čiau džiau­gia­mės šia die­na. Ki­ti mums ga­li tik pa­vy­dė­ti.“

Chor­ve­dė vie­nu iš ly­de­rių va­di­na Kau­no cho­rą: „Šis cho­ras dar kar­tą nu­ste­bi­no pro­fe­sio­na­lia aran­žuo­te. Jie dir­ba tik­rai meist­riš­kai, ta­čiau nau­do­ja dau­giau kom­piu­te­ri­nes ga­li­my­bes, ga­li­ma sa­ky­ti, ima­si šio­kių to­kių gud­ry­bių. Mū­sų cho­ras – la­biau akus­ti­nis, mes la­biau lin­kę skleis­ti tik­rą, tvar­kin­gą gar­są. Pa­sa­ky­ti, kas ga­li nu­ga­lė­ti, tik­rai dar per anks­ti.“

Vi­sa Šiau­lių mies­to ko­man­da di­džiuo­ja­si, kad ga­li at­sto­vau­ti sa­vo mies­tui. Juos jun­gia ko­ky­bė, ryž­tas, ener­gi­ja ir ge­ra­no­riš­ku­mas. Svar­bu, kad šiau­lie­čiai tai pa­ma­ty­tų ir tuo di­džiuo­tų­si, o vi­si po tre­čio pa­si­ro­dy­mo ap­tar­tų, kaip pui­kiai pa­si­ro­dė Šiau­liai.

Pa­sak cho­ro ge­ne­ro­lės Ra­sos, kon­ku­ren­ci­ja tarp mies­tų ne­ma­ža. Yra na­tū­ra­li trin­tis, ku­ri at­si­ran­da, kai tuo pa­čiu me­tu su­si­ren­ka tiek daug žmo­nių. Taip gims­ta ir skir­tin­gi ver­ti­ni­mai, nuo­mo­nės. Ta­čiau vi­si yra drau­giš­ki. „Svar­biau­sia da­ry­ti tai, kuo pa­ts ti­ki, ta­da ne­bus gė­da prieš ki­tus“, – sa­kė cho­ris­tai.

Ke­lio­nės įspū­džiai

Cho­ris­tei Lau­rai praė­ju­sio sek­ma­die­nio ke­lio­nė į Vil­nių la­biau­siai pa­ti­ko to­dėl, kad pa­ma­žu pra­de­da su­si­drau­gau­ti su ki­tų mies­tų cho­rais. „Ga­li­ma sa­ky­ti, da­bar gy­ve­na­me tik tuo pro­jek­tu. Kiek­vie­na to­kia ke­lio­nė lei­džia la­biau pa­žin­ti žmo­nes, su ku­riais esi. La­biau­siai pa­lai­kau, ži­no­ma, sa­vo mies­to cho­rą, bet drau­giš­kiau­sias kol kas at­ro­do gru­pės „Ron­do“ ir Kau­no mies­to „Bo­žo­lė“ cho­ras“,- tei­gė Lau­ra.

Sti­lis­tei Kris­ti­nai Ged­mon­tai­tei la­biau­siai įstri­gu­si aki­mir­ka, kai lai­dos pa­bai­go­je po įver­ti­ni­mų iš­jun­gus ka­me­ras bu­vo ga­li­ma už­lip­ti ant sce­nos ir su vi­sais pa­dai­nuo­ti. „Ta­da tik­rai su­pran­ti, kad svar­biau­sia yra vie­ny­bė ir bend­ras dar­bas, ku­rie pa­de­da pa­siek­ti ge­rų re­zul­ta­tų“, – pa­sa­ko­ja mer­gi­na.

Cho­ris­tas Re­na­tas, pri­si­min­da­mas sek­ma­die­nio pa­si­ro­dy­mą, pa­sa­ko­jo, kad įvyk­dė pla­nus 100 pro­cen­tų. „Gal šiek tiek per re­pe­ti­ci­jas truk­dė ne­baig­ti tvar­ky­ti laip­tai, bet tai tech­ni­niai da­ly­kai, ku­rie iki tie­sio­gi­nio ete­rio bu­vo su­tvar­ky­ti“, – pa­sa­ko­jo vai­ki­nas.

Pa­lai­ky­mas vi­sa­da svar­bus

Cho­ris­tė Eve­li­na pa­sa­ko­jo, kad pa­si­ro­dy­mui sky­rė vi­są lais­va­lai­kį. Pro­jek­to da­ly­viai, kaip ir vi­si, dir­ba, mo­ko­si. Kad ga­lė­tų dai­nuo­ti Šiau­lių mies­to stu­den­tiš­ka­me „Sau­lės“ cho­re, ten­ka daug da­ly­kų de­rin­ti. „Šį sek­ma­die­nį šiek tiek nu­si­vy­lė­me šiau­lie­čiais. Pro­jek­to pra­džio­je vi­si bu­vo­me sma­giai nu­si­tei­kę. Gal dėl ge­rų ko­mi­si­jos ver­ti­ni­mų šiau­lie­čiai mus pa­mir­šo, nes ma­nė, kad jų pa­lai­ky­mo ne­be­rei­kia – ant­ros lai­dos me­tu jau­tė­mės šiek tiek pa­mirš­ti žiū­ro­vų. Ti­ki­mės la­bai di­de­lio pa­lai­ky­mo ki­to pa­si­ro­dy­mo me­tu“, – šyp­so­si mer­gi­na.

Gal­būt di­des­ni mies­tai su­lau­kia dau­giau žiū­ro­vų pa­lai­ky­mo to­dėl, kad yra vie­nin­ges­ni? „Ne­ži­nau, ką rei­kė­tų pa­da­ry­ti, kad su­vir­pin­tu­me šiau­lie­čių šir­dis ir jie la­biau mus pa­lai­ky­tų. Rei­kė­tų sek­ti Ak­me­nės cho­ro pa­vyz­džiu. Jų pa­lai­ky­mas la­bai di­de­lis, o mies­tas juk ma­žy­tis...“ – svars­tė Eve­li­na.

Anot R. Stoš­ku­vie­nės, ko­mi­si­ja šiau­lie­čių pa­si­ro­dy­mus ver­ti­na la­bai ge­rai, jie pa­ste­bi pa­stan­gas, no­ri­mą per­teik­ti idė­ją, ta­čiau liūd­na, kad žiū­ro­vai ne­pa­lai­kė tiek, kiek ga­lė­jo. „At­ro­dė, sklei­dė­me tik ge­ras emo­ci­jas, bet pa­lai­ky­mo tik­rai trū­ko. Ne­ži­nau, kur bu­vo mie­li šiau­lie­čiai, kai ban­dė­me ap­gin­ti mies­to gar­bę. Rei­kia keis­ti ste­reo­ti­pi­nį mąs­ty­mą, kad Šiau­liuo­se nie­ko nė­ra ir ne­ga­li vyk­ti. Vis de­juo­ja­me, kad vis­kas ne­ge­rai, bet pa­tys nie­ko ne­ban­do­me pa­keis­ti. Tas pa­sy­vu­mas dar la­biau tai pa­tvir­ti­na“, – tei­gė cho­ro ge­ne­ro­lė.

R. Stoš­ku­vie­nė juo­kais svars­tė, kad gal vi­si šiau­lie­čiai bly­nus ke­pė ar bu­vo iš­vy­kę, to­dėl ne­ga­lė­jo bal­suo­ti, bet ki­to pa­si­ro­dy­mo me­tu ji ti­ki­si, kad si­tua­ci­ja pa­si­keis.

Kaip be­bū­tų gai­la pri­pa­žin­ti, anot sti­lis­tės Kris­ti­nos, Šiau­liai yra pa­sy­vių gy­ven­to­jų mies­tas: „Čia gy­ve­ni­mas ver­da nuo ru­dens iki pa­va­sa­rio tik dėl stu­den­tų. Ki­tiems mies­tie­čiams „iš­ju­din­ti“ rei­kia dė­ti la­bai daug pa­stan­gų. Ne­si­no­ri ti­kė­ti, kad jie ne­si­di­džiuo­ja tuo, koks ener­gin­gas ir jau­nat­viš­kas cho­ras at­sto­vau­ja jų mies­tui. Ma­nau, kad tai tie­siog tin­gu­mas ir pa­lai­ky­mo ne­bu­vi­mas ma­nant – o kas man iš to? Ti­kė­ki­mės, kad tas po­žiū­ris pa­si­keis.“

Da­ly­va­vi­mas „Cho­rų ka­ruo­se“ sie­ja­mas su kil­niu tiks­lu. Jei­gu Šiau­lių stu­den­tiš­kas cho­ras lai­mė­tų, pi­ni­gai bū­tų skir­ti Šiau­lių su­tri­ku­sio vys­ty­mo­si vai­kų na­mams. „Nei cho­ras, nei gru­pė „Ki­ta­va“ ne­gaus jo­kios ma­te­ria­li­nės nau­dos. Tai gra­ži idė­ja, ku­ria vi­si la­bai džiau­gia­mės ir sten­gia­mės įgy­ven­din­ti“, – pa­sa­ko­jo Eve­li­na.

  

Klai­pė­dos pa­si­ro­dy­mui trū­ko dar­nos

Sek­ma­die­nio va­ka­rą iš pro­jek­to iš­kri­to Klai­pė­dos cho­ras. „Cho­ris­tai pa­da­rė vis­ką, ką ga­lė­jo, tik jų pa­si­ro­dy­mui trū­ko mu­zi­kos, šo­kio, sti­liaus dar­nos. Dai­nos pra­sme jie „pa­sken­do“. Be to, ir pa­tys klai­pė­die­čiai per ma­žai pa­lai­kė sa­vo cho­rą ir ne­bu­vo ak­ty­vūs. Ko­mi­si­jos nuo­mo­nė taip pat ne­bu­vo tei­gia­ma“, – tei­gė cho­ris­tas Re­na­tas.

Žo­džio „tei­sin­gas“, anot ge­ne­ro­lės, to­kiuo­se pro­jek­tuo­se nė­ra. Nie­ka­da ne­ga­li ži­no­ti, kas bus vė­liau, ku­ris cho­ras iš­kris. At­si­ti­ko taip, kad iš­kri­to klai­pė­die­čiai, ki­to pa­si­ro­dy­mo me­tu iš­kris­ti ga­li bet ku­ris ki­tas cho­ras, vis­kas pri­klau­sys nuo sėk­mės ir žiū­ro­vų, ko­mi­si­jos pa­lai­ky­mo. „Mes esa­me tie, ku­rie at­ne­ša do­va­ną, o kas ją paims, pri­klau­so nuo sa­vo mies­to pa­lai­ky­mo“, – tei­gė R. Stoš­ku­vie­nė.

Dau­giau­sia sim­pa­ti­jų, anot sti­lis­tės K. Ged­mon­tai­tės, pel­nė Klai­pė­dos cho­ro iš­vaiz­da. Jų sce­ni­nė ap­ran­ga tie­siog pri­bloš­kė. Aiš­ku, ga­li­ma tik pa­si­džiaug­ti, kad šis mies­tas tu­ri stip­rų dra­mos teat­rą, ku­ris pa­dė­jo cho­ris­tams taip pui­kiai at­ro­dy­ti. Ki­ta ver­tus, to­kia ap­ran­ga ga­lė­jo bū­ti kur kas efek­tin­giau pa­nau­do­ta. Gai­la, kad šis cho­ras tu­rė­jo pa­lik­ti pro­jek­tą.

„De­ja, ne­tu­rė­jau pro­gos pa­bend­rau­ti su ki­tų cho­rų sti­lis­tais. Ma­tau tik jų dar­bo re­zul­ta­tus. Yra ir la­bai gra­žių, ir ne­ti­kė­tų spren­di­mų, ir šiek tiek pa­bo­du­sių, bet es­te­tiš­kai gra­žiai iš­spręs­tų rū­bų. Džiau­giuo­si, kad kiek­vie­ną pa­si­ro­dy­mą cho­rai tu­ri ga­li­my­bę keis­ti sa­vo įvaiz­dį“, – pa­sa­ko­jo sti­lis­tė.

Ki­tą­kart – mei­lės te­ma

Šio sek­ma­die­nio „Cho­rų ka­ruo­se“ sklei­sis mei­lės te­ma. Šiau­lie­čiai pri­sta­tys sa­vo stu­den­tiš­kos mei­lės in­terp­re­ta­ci­ją. „Mie­li šiau­lie­čiai, pri­si­min­ki­te lai­kus, kai pa­tys bu­vo­te stu­den­tai, kai bu­vo­te „bied­ni“, bet lai­min­gi. To­kie yra ir mū­sų cho­ris­tai. Jiems tar­si tu­rė­tų ne­rū­pė­ti tie so­cia­li­niai da­ly­kai, mies­to kon­teks­tas, pa­trio­tiš­ku­mas, kaip ap­gin­ti mies­to gar­bę. Bet mu­sų cho­ris­tai la­biau už bet ku­rį ki­tą šiau­lie­tį gal­vo­ja apie tai. Dir­ba kas­dien, kad kuo ge­riau pa­si­ro­dy­tų“, – pa­sa­ko­jo cho­ro ge­ne­ro­lė.

Pa­sak sti­lis­tės, tre­čia­jam pa­si­ro­dy­mui cho­ris­tai ruo­šė­si jau anks­čiau. „Prie šio pa­si­ro­dy­mo ap­ran­gos man ran­kų kiš­ti lyg ir ne­reikės, ne­bent pa­dė­ti ke­liais pa­ta­ri­mais. Vi­sa ki­ta jau nu­spręs­ta. Re­pe­ti­ci­jų re­zul­ta­tas džiu­gi­na vi­sus cho­ris­tus. Te­gul bū­na pa­slap­tis, kaip jie at­ro­dys. Ma­nau, cho­ris­tai nau­ją pa­si­ro­dy­mą mies­tie­čiams pri­sta­tys ir anks­čiau“, – sa­kė mo­te­ris.

Vi­sas nau­jie­nas, ak­tua­li­jas, re­por­ta­žus iš ke­lio­nių į Vil­nių ir net du „Cho­rų ka­rams“ skir­tus kon­kur­sus ga­li­ma ras­ti nau­jie­nų po­rta­lo „Etap­lius.lt“ rub­ri­ko­je „Cho­rų ka­rai“. Čia pir­mie­ji ga­li­te pa­ma­ty­ti bei įver­tin­ti ir bū­si­mus šiau­lie­čių pa­si­ro­dy­mus.
Pir­ma­die­nį, va­sa­rio 6-ąją 14 val., „Etap­lius.lt“ vaiz­do kon­fe­ren­ci­jo­je da­ly­vaus Šiau­lių stu­den­tiš­ko­jo „Sau­lės“ cho­ro na­riai An­dže­li­ka Vai­čiu­ly­tė ir Ka­ro­lis Aku­la­vi­čius. Klau­si­mus pa­šne­ko­vams ga­li­te pa­teik­ti iš anks­to ar­ba tie­sio­gi­nės kon­fe­ren­ci­jos me­tu.

 



atgal   1-10   11   12   13   14   15   16   17   18   ( 19 )   20   21-30   31-40   41-44   toliau




Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti