(2016-04-29 Nr. 623) ŠIANDIEN 2017 Gruodžio 14 D. Ketvirtadienis ARCHYVAS

Kontaktai
Naudingos nuorodos

Pasaulis pagal mus
Al­gir­das Mus­nec­kis: „Fo­tog­ra­fuo­ti“ – tai „ra­šy­ti švie­sa“

Ri­čar­das JA­KU­TIS

Prieš keliolika die­nų ty­liai at­šven­tęs 76-ąjį gim­ta­die­nį, šiau­lie­tis fo­to­me­ni­nin­kas Al­gir­das Mus­nec­kis be fo­toa­pa­ra­to ne­pra­lei­džia nė die­nos. Jis – dau­ge­lio fo­tog­ra­fi­jų pa­ro­dų ir kon­kur­sų dip­lo­man­tas bei pri­zi­nin­kas, lei­di­nių ir ka­ta­lo­gų apie fo­tog­ra­fi­ją su­da­ry­to­jas ir au­to­rius, pa­ro­dų ku­ra­to­rius, fo­toa­pa­ra­tų ko­lek­ci­nin­kas.

 

Al­gir­das Mus­nec­kis fo­tog­ra­fi­ja pra­dė­jo do­mė­tis 1956-ai­siais, stu­di­juo­da­mas tuo­me­čia­me Šiau­lių pe­da­go­gi­nia­me ins­ti­tu­te, kai bend­ra­kur­sis pa­kvie­tė jį pa­žiū­rė­ti, kaip da­ro­mos nuo­trau­kos. Pa­si­ruo­ši­mas pa­sta­rų­jų ga­my­bai (lan­gų dangs­ty­mas pa­klo­dė­mis, ryš­ka­lo, van­dens ir fik­sa­žo su­pils­ty­mas į lėkš­tes), rau­do­nos lem­pos įjun­gi­mas, fo­to­po­pie­riu­je pa­ma­žu ryš­kė­jan­tys pa­žįs­ta­mųjų vei­dai pa­li­ko neiš­dil­do­mą įspū­dį. Tas ste­buk­lų va­ka­ras pas drau­gą pa­ska­ti­no do­mė­tis fo­tog­ra­fa­vi­mu, fil­mų ryš­ki­ni­mu, nuo­trau­kų da­ry­mu.

Me­ni­nin­kas ža­vi­si se­no­sio­mis fo­tog­ra­fi­jo­mis, iš­gy­ve­nu­sio­mis is­to­ri­jos vin­gius, vis dar ža­vin­čio­mis ko­ky­be, su­pa­žin­di­nan­čio­mis su žmo­nė­mis, ano me­to ar­chi­tek­tū­ra, šven­tė­mis ir kas­die­ny­be. Pri­jau­čian­tis se­na­jai fo­tog­ra­fi­jai A. Mus­nec­kis neat­si­li­ko, žen­gė ko­ja ko­jon su fo­tog­ra­fi­jos to­bu­lė­ji­mu, įval­dė skait­me­ni­nį fo­toa­pa­ra­tą, kau­pia kom­piu­te­ri­nes laik­me­nas. Jis sa­ko, jog šiuo­lai­ki­nės kom­piu­te­ri­za­ci­jos lai­kais pa­to­gu ne tik jau­niems, bet ir vy­res­niems, įval­džiu­siems kom­piu­te­ri­nes fo­top­rog­ra­mas.

A. Mus­nec­kis žo­dį „fo­to-g­ra­fi­ja“ api­bū­di­na trum­pai – tai „ra­šy­mas švie­sa“. Jo nuo­trau­kos pa­per­ka nuo­šir­du­mu ir pa­pras­tu­mu, švie­sos ir še­šė­lių kont­ras­to žais­min­gu­mu. Tai tik­ro­vės in­terp­re­ta­ci­ja, pra­smių paieš­kos, vaiz­dų ka­lei­dos­ko­pas, stam­bių ir bend­rų pla­nų de­ri­ni­mas. Su­si­pi­na do­ku­men­ti­nis fik­sa­vi­mas ir me­ni­nis su­ma­ny­mas, ku­ria­mas žiū­ro­vo kon­tak­tas su me­ni­niu ob­jek­tu. Fo­tog­ra­fi­jo­se – mū­sų ne­pas­te­bė­tas pa­sau­lis, žvel­gi į nuo­trau­kas ir ma­tai gy­vą erd­vę. Tie­sa, ne­pa­sa­ky­si, kad čia nė­ra int­ri­gos ir di­na­mi­kos. Bet svar­biau­sia, kad iš­nyks­ta fo­to­me­ni­nin­kas ir fo­toa­pa­ra­tas. Tai pa­da­ry­ti ga­li tik pro­fe­sio­na­las.

 

  
   
  
   
  
   
   

Eduar­das Ma­no­vas: „Džiaugs­mas gy­ven­ti Lie­tu­vo­je“

Ri­čar­das JA­KU­TIS

Iš­gir­dęs Eduar­do Ma­no­vo gy­ve­ni­mo is­to­ri­ją nu­stem­bi. Gy­ve­ni­mas vie­nas, o at­ro­do, kad ja­me tel­pa dau­gy­bė gy­ve­ni­mų.


           


Gi­męs Lie­tu­vo­je, Dak­ta­riš­kių kai­me, Rad­vi­liš­kio ra­jo­ne, bū­da­mas tre­jų me­tų vai­kas su tė­vais ir bro­liu bu­vo iš­vež­tas į Ta­dži­kis­ta­ną ir au­go smė­lė­to­je ste­pė­je – Vach­šo slė­ny­je. No­rė­jo tap­ti la­kū­nu, ta­čiau trem­ti­nių vai­kui ne­bu­vo leis­ta įgy­ven­din­ti sva­jo­nės. Tuo­met Eduar­das įgi­jo aukš­tą­jį fi­lo­lo­go iš­si­la­vi­ni­mą ir dir­bo žur­na­lis­tu Mask­vo­je, Len­ki­jo­je, Vo­kie­ti­jo­je. Da­bar jis vėl gim­ti­nė­je. Čia, Šau­ko­to ka­pi­nė­se, pa­lai­do­ti jo tė­vai, ku­rie, grį­žę iš trem­ties, gim­ti­nė­je gy­ve­no dar pen­kio­li­ka me­tų. Sū­nus ir duk­ra, tie­sa, li­kę Mask­vo­je. Sū­nus – di­zai­ne­ris, dir­ban­tis vie­no­je Ru­si­jos kom­piu­te­rių fir­mų, duk­tė – ang­lų kal­bos mo­ky­to­ja. Sve­čiuo­tis pas sū­nų Eduar­dui ypač sma­gu, nes čia jį pa­si­tin­ka krykš­tau­jan­tys anū­kai.Žils­te­lė­jęs, bet tie­sus, nors gy­ve­ni­mo daug lau­žy­tas vy­ras ne­sė­di ran­kų su­dė­jęs, nors, at­ro­dy­tų, gy­ve­ni­mo var­gai ir pen­si­nin­ko sta­tu­sas ra­gin­tų il­sė­tis. Eduar­das fo­tog­ra­fuo­ja, ra­šo, ren­gia pa­ro­das...„Džiaugs­mas gy­ven­ti Lie­tu­vo­je“, – sa­ko Eduar­das. Ats­kir­tas nuo tė­vy­nės, jis jos la­bai il­gė­jo­si ir grį­žęs nu­spren­dė gim­ti­nės gro­žį įam­žin­ti nuo­trau­ko­se, juo­lab kad Lie­tu­vą jis iš­vy­do bū­da­mas jau bran­daus am­žiaus. Apie tai, ko­kia ji gra­ži, ži­no­jo tik iš tė­vų pa­sa­ko­ji­mų. Nus­te­bo, kad tai, ką pa­ma­tė, pra­no­ko vi­sus jo lū­kes­čius.Kiek­vie­nas me­ni­nin­kas tą pa­tį reiš­ki­nį ma­to ki­taip. E. Ma­no­vo fo­tog­ra­fi­ja tu­ri sa­vo dva­sią, pa­si­žy­mi har­mo­nin­gu vi­su­mos po­jū­čiu, drau­ge at­sklei­džiant at­ski­rų de­ta­lių ža­ve­sį. Eduar­do no­ras – vi­siems pa­ro­dy­ti gim­ti­nės gro­žį, gė­rė­tis, ste­bė­tis, džiaug­tis. Juk mes esa­me la­bai tur­tin­gi uni­ka­lia gam­ta – aug­me­ni­ja, gy­vū­nais, smė­ly­nais, van­de­ni­mis, sa­vi­ta pa­sta­tų ar­chi­tek­tū­ra. Pri­si­me­nu Eduar­do pa­sa­ko­tą links­mą is­to­ri­ja, kaip jis su drau­gais klai­džio­da­mas ieš­ko vie­no ar ki­to ob­jek­to, ku­rį no­rė­tų­si įam­žin­ti nuo­trau­ko­je. Pa­var­gę, ne­be­no­rė­da­mi to­liau ei­ti drau­gai klau­sė, kiek dar li­kę iki tos vie­tos. „Gal koks ki­lo­met­ras“, – at­sa­kė Eduar­das. Nuė­jus ki­lo­met­rą, vėl jo klau­sė, kiek dar li­kę. Jis vėl tą pa­tį at­sa­kė. Drau­gai pra­dė­jo ant Eduar­do pyk­ti, bet pa­sie­kę tiks­lą ir pa­ma­tę, kaip ap­link gra­žu, nu­ri­mo.Ypač gra­žių įver­ti­ni­mų su­lau­kė Kau­no ka­ri­nin­kų ra­mo­vė­je ir Sei­mo rū­muo­se su­reng­ta Eduar­do Ma­no­vo fo­tog­ra­fi­jų pa­ro­da „Gam­tos pa­le­tė“. Lie­tu­vą ap­ke­lia­vo ir ki­ta pa­ro­da – „Lie­tu­va ma­no šir­dy­je“. Daug pa­ro­dų su­reng­ta ir Šiau­liuo­se. Eduar­do troš­ki­mas – kad jo nuo­trau­ko­se įam­žin­tą ša­lį iš­vys­tų kuo dau­giau žmo­nių. Su­ži­no­jęs apie Res­pub­li­ki­nės Šiau­lių li­go­ni­nės Gast­roen­te­ro­lo­gi­jos sky­riaus dar­buo­to­jų no­rą pa­puoš­ti sa­vo sky­rių, jis nu­spren­dė do­va­no­ti de­šimt sa­vo fo­tog­ra­fi­jų, o 22-ie­jų Kry­žiaus kal­no nuo­trau­kų cik­lą pa­do­va­no­jo Šiau­lių vys­ku­pi­jos ku­ri­jai.
 


Bū­na – iš­si­bars­tai ir su­si­de­di

Ok­sa­na LAU­RU­TY­TĖ

Gruo­džio mė­ne­sį Šiau­lių dra­mos teat­re nu­ma­to­ma re­ži­sie­riaus Gy­čio Pa­de­gi­mo prem­je­ra „Igua­nos nak­tis“. Pa­gal ame­ri­kie­čių dra­ma­tur­go Te­ne­sio Vil­jam­so pje­sę ku­ria­mo spek­tak­lio ko­man­dos na­rė dai­li­nin­kė Bi­ru­tė Uk­ri­nai­tė pa­siū­lė itin ne­ti­kė­tą įspū­din­gą sce­nog­ra­fi­jos spren­di­mą – sce­nos sie­na, grin­dys, kė­dės bus su­dė­lio­tos iš dė­lio­nės („puzz­le“) ga­ba­liu­kų. „Žmo­gus su­si­lip­do ir iš triu­si­kė­lių, ir iš ko­ji­nai­čių, ir iš dva­si­nio pa­sau­lio. Bū­na – iš­si­bars­tai ir su­si­de­di“, – šyp­so­si dai­li­nin­kė.

 

   
   

Rei­kia stip­riai įkvėpti ir su­si­dė­lio­si

T. Vil­jam­so pje­sės mū­sų teat­ruo­se sta­ty­tos ne kar­tą, ta­čiau Šiau­lių dra­mos teat­ro žiū­ro­vams re­ži­sie­rius G. Pa­de­gi­mas pri­sta­tys Lie­tu­vo­je dar ne­ma­ty­tą pje­sę „Igua­nos nak­tis“. Į spek­tak­lio kū­ry­bi­nę ko­man­dą re­ži­sie­rius pa­kvie­tė dai­li­nin­kę B. Uk­ri­nai­tę, su ku­ria dir­ba ko­ne pen­kio­li­ka me­tų ir yra su­kū­ręs per 30 spek­tak­lių.

Ke­liau­ja re­ži­sie­rius po ša­lies teat­rus, sta­ty­da­mas spek­tak­lius, drau­ge vyks­ta ir dai­li­nin­kė. Kar­tą pa­da­vė jis dai­li­nin­kei pje­sę „Igua­nos nak­tis“, ji ją per­skai­tė ir su­pra­to, kad su­kur­ti sce­nog­ra­fi­ją bus sun­ku. Juk te­ma la­bai bui­tiš­ka – te­rei­kia ve­ran­dos ir džiung­lių.

Ėmė su­kti gal­vą dai­li­nin­kė, kaip iš­veng­ti tra­di­ci­nio spren­di­mo – dirb­ti­nių au­ga­lų. Gal­vo­ju­si il­gai, kol su­mąs­čiu­si – pa­nau­dos dė­lio­nę, ku­ri šiaip ar taip at­skleis ir spek­tak­lio pa­grin­di­nę min­tį. Juk žmo­gus, bū­na, iš­si­bars­to ir su­si­de­da. O ką da­ry­ti, jei iš­si­bars­tai? „Gry­no oro stip­riai įkve­pi ir vėl su­si­dė­lio­ji“, – nu­si­šyp­so Bi­ru­tė.

„Igua­nos nak­tis“ pa­sa­ko­ja apie bu­vu­sio ku­ni­go Še­no­no, da­bar tu­riz­mo kom­pa­ni­jos eks­kur­si­jų va­do­vo, pa­stan­gas iš­si­va­duo­ti iš vie­nat­vės ir nu­si­vy­li­mo. Jis at­vyks­ta į Mek­si­kos džiung­lė­se esan­tį vieš­bu­tį, ku­ria­me šei­mi­nin­kau­ja aist­rin­ga kan­di mo­te­ris.

Pje­sės au­to­rius at­sklei­džia aud­rin­gas emo­ci­nes ir sek­sua­li­nes jė­gas, ku­rios val­do žmo­nių san­ty­kius, ir prieš­pas­ta­to jas as­me­niš­kiems žmo­gaus dva­sios po­rei­kiams. He­ro­jus blaš­ko­si tarp geis­mo ir kal­tės, tarp kil­nių po­lė­kių ir vi­siš­ko nu­si­vy­li­mo.

Še­no­nui ten­ka grum­tis su tam­siau­siais sa­vo de­mo­nais už sie­kį su­lauk­ti at­lei­di­mo ir iš­ga­ny­mo. Ta­čiau tai ne jo iš­ga­lėms – pri­rei­kia dau­ge­lio jį su­pan­čių žmo­nių pa­lai­ky­mo, ku­rie tar­si sa­vai­me atei­na jam į pa­gal­bą, vei­kiau­siai kar­tu ap­gin­da­mi ir sa­vo dva­sią.

  

Spek­tak­lio „Igua­nos nak­tis“ dai­li­nin­kė Bi­ru­tė Uk­ri­nai­tė, no­rė­da­ma įsi­gy­ven­ti į sce­nog­ra­fi­ją, net tris die­nas bu­vo pa­lin­ku­si ties vie­no tūks­tan­čio de­ta­lių dė­lio­ne.

Vien sie­nai – 500 de­ta­lių

Ki­lus idė­jai pa­nau­do­ti dė­lio­nę spek­tak­lio sce­nog­ra­fi­jai, Bi­ru­tė pa­ti nu­spren­dė pa­ban­dy­ti ją su­dė­lio­ti. Ji pri­si­pa­žįs­ta šio žai­di­mo nie­ka­da ne­mė­gu­si, ne­leis­da­vu­si ir vai­kui dė­lio­ti, to­kias do­va­nas slėp­da­vu­si dėl ga­ly­bės „šiukš­lių“.

Bi­ru­tė nu­si­pir­ko dvie­jų tūks­tan­čių da­lių dė­lio­nę ir pa­lin­ko ties ja ke­lias die­nas. Ne­pa­vy­ko. Ta­da nu­si­pir­ko tūks­tan­čio de­ta­lių dė­lio­nę ir per 3-4 die­nas su­dė­lio­jo tik ne­di­de­lį ga­ba­lė­lį. „Jau gal­vo­jau, kad bet ką ga­lė­čiau ati­duo­ti tam, ku­ris už ma­ne tą dar­bą pa­da­rys, bet pa­ma­žu įvei­kiau sa­ve. Juk kiek­vie­nam dar­bui rei­kia įdir­bio. Idė­ją rei­kia „pa­jus­ti“ ne tik min­ti­mis, bet ir ran­ko­mis“, – sa­ko ji.

Dai­li­nin­kė nie­kur ne­ga­lė­jo ras­ti dė­lio­nės su gam­tos vaiz­dais ir tik po vi­sų kū­ry­bi­nių kan­čių ne­ti­kė­tai to­kią ap­ti­ko „sku­du­ry­ne“. „Taip juk ne­bū­na... Pa­si­ro­do, bū­na“, – nu­si­juo­kia ji.

  

Re­ži­sie­rius Gy­tis Pa­de­gi­mas spek­tak­lio re­pe­ti­ci­jo­je.

 

Ame­ri­kie­čių dra­ma­tur­gas T. Vil­jam­sas neiš­si­pil­džiu­sių lai­mės troš­ki­mų ir žiau­rios tik­ro­vės konflik­tus at­sklei­džia po­pu­lia­rio­se pje­sė­se „Geis­mų tram­va­jus“, „Or­fė­jas nu­si­lei­džia į pra­ga­rą“, „Ka­tė ant įkai­tu­sio skar­di­nio sto­go“ ir kt.

Da­bar, kai sce­nog­ra­fi­ja baig­ta, Bi­ru­tė sa­ko, kad pa­si­rin­ku­si dė­lio­nės va­rian­tą „nu­šo­vė du zui­kius“: pa­bė­go nuo bu­ta­fo­ri­nių la­pų, bet sce­nog­ra­fi­jo­je džiung­lės bus, tik jos ne­bus pa­teik­tos ele­men­ta­riai.

Šiau­lių dra­mos teat­ro dar­bi­nin­kams ir dai­li­nin­kui ko­ne pu­sant­ro mė­ne­sio te­ko pjaus­ty­ti ir da­žy­ti dė­lio­nės da­lis iš fa­ne­ros. Vien sie­nai su­kur­ti pa­nau­do­ta per pen­kis šim­tus 40 cm il­gio ir plo­čio de­ta­lių. Bi­ru­tė sa­ko, kad dė­lio­nės for­ma pri­tai­ky­ta spe­cia­liai „Igua­nos nak­čiai“. Tik iš pir­mo žvilgs­nio at­ro­do, kad de­ta­lės vie­no­dos, ta­čiau taip nė­ra.

Iš dė­lio­nės pa­ga­min­tos ir grin­dys, du­rys, kė­dės. Vien kė­dėms pa­nau­do­ta apie tūks­tan­tį da­lių. „Nors dar­bo ir daug, dar­bi­nin­kai dir­ba su mei­le. Pjaus­to ir ma­tai, kad jiems links­ma, kad jie žai­džia su de­ta­lė­mis“, – sa­ko Bi­ru­tė.

Teat­ro dar­bi­nin­kai ir dai­li­nin­kas pu­sant­ro mė­ne­sio plu­šo, kol iš­pjaus­tė ir su­kū­rė sce­nog­ra­fi­ją.

Igua­na žiū­rės ir kvė­puos

Spek­tak­ly­je vai­di­na No­me­da Bė­čiū­tė, Da­nie­lius Bud­rys, Min­dau­gas Ju­re­vi­čius, Ai­das Ma­tu­tis, Ro­ma­nas Dud­ni­kas, Eduar­das Pau­liu­ko­nis, Vla­das Ba­ra­naus­kas, Sil­va Po­vi­lai­ty­tė, Vai­do­tas Ka­tu­tis, Li­na Bo­cy­tė, Ni­jo­lė Mi­ron­či­kai­tė, Mo­ni­ka Šal­ty­tė, Do­na­ta Kie­lai­tė, Vik­to­ri­ja Kri­vic­kai­tė, Juo­zas Bin­do­kas ir Au­ri­mas Pin­tu­lis. Anot Bi­ru­tės, ak­to­riams su­kur­ti kos­tiu­mus ne­bu­vo sun­ku – jie vil­kės pa­pras­tais 1935-1940 m. Mek­si­kai bū­din­gais dra­bu­žiais. „Prem­je­ra įvyks žie­mą, veiks­mas vyks karš­tą va­sa­ros die­ną, tad ak­to­riai tik­rai ne­su­šals“, – šyp­so­si dai­li­nin­kė.

„Igua­nos nak­ties“ sim­bo­li­ka sie­ja­ma su mek­si­kie­čių pa­pro­čiu nak­tį lai­ky­ti pa­gau­tą igua­ną ir po tam tik­ro ri­tua­lo iš­kil­min­gai ją su­val­gy­ti. Spek­tak­ly­je paaiš­kės, ar pa­vyks Še­no­nui pa­siek­ti vi­di­nę lais­vę ir ne­prik­lau­so­my­bę.

„Bus ir igua­na – maž­daug pu­sant­ro met­ro il­gio rop­lys, ku­ris spek­tak­lio me­tu tu­pės, žiū­rės ir kvė­puos, jei tik pa­vyks gau­ti prie­tai­są, ku­ris „pri­vers“ jį kvė­puo­ti“, – sa­ko Bi­ru­tė.


Sie­nų iliust­ra­to­riai

Po­vi­las LUN­GĖ

Žo­dis „tra­fa­re­tas“ tik­rai ne­pa­tik­tų tiems, ku­rie mėgs­ta ori­gi­na­lu­mą. Juk tai to pa­ties at­kar­to­ji­mas, kaip ir štam­pas, kli­šė, kal­kė, ste­reo­ti­pas, šab­lo­nas. Bet ir šiuo­se da­ly­kuo­se ga­li­ma įžvelg­ti šio to neįp­ras­to ir ne­kas­die­nio. Juk dar vi­sai ne­se­niai dau­gu­ma na­mie sie­nas iš­da­žy­da­vo tra­fa­re­tais. Ši „ma­da“ iš mū­sų na­mų išė­jo į gat­ves - ant pa­sta­tų sie­nų vis dau­giau ga­li­ma pa­ma­ty­ti gra­fi­ti­nių tra­fa­re­tų, ska­ti­nan­čių stab­te­lė­ti ir su­si­mąs­ty­ti apie ak­tua­lias pro­ble­mas.

 

Kas­dien mo­no­to­niš­kai kry­puo­jant į dar­bą ar į pre­ky­bos cent­rą, net ir ma­ža me­ni­nė di­ver­si­ja ant nu­triu­šu­sios sie­nos pra­skaid­ri­na nuo­tai­ką, ve­ja ša­lin dep­re­si­ją, tik, aiš­ku, ne vi­siems...

Arū­no UO­GIN­TO nuo­tr.

Pa­si­da­ry­ti la­bai pa­pras­ta

Gra­fi­ti­niai tra­fa­re­tai – sma­gus, ta­čiau ne vi­sa­da le­ga­lus sa­vi­raiš­kos bū­das. Jais ga­li­ma ne tik pa­pa­sa­ko­ti apie sa­ve pa­sau­liui, bet ir at­kreip­ti dė­me­sį į vi­suo­me­nei ak­tua­lias pro­ble­mas.

Ko rei­kia pa­pras­čiau­siam tra­fa­re­tui su­kur­ti? Kar­to­no lakš­to, pei­liu­ko ir, aiš­ku, purš­kia­mų da­žų. Gra­fi­ti­niuo­se tra­fa­re­tuo­se neap­siei­na­ma ir be po­sa­kių ar ci­ta­tų. Teks­tas, tar­si „at­spaus­din­tas“ ant pa­sta­to sie­nos, yra skir­tas praei­viams, kad šie į jį at­kreip­tų dė­me­sį. Tra­fa­re­to spal­vos ga­li bū­ti įvai­rios, bet daug spal­vų ta­me pa­čia­me dar­be var­gu ar iš­vy­si. Daž­niau­siai pa­si­tel­kia­mas kont­ras­tas – švie­sus pie­ši­nys ant tam­sios sie­nos ar­ba at­virkš­čiai.

Lyg su­ras­tas lo­bis

Nors tra­fa­re­tai yra lai­ki­ni – nu­si­tri­na lai­kui bė­gant ar juos pa­pras­čiau­siai už­da­žo „ne­tvar­ka“ ne­pa­ten­kin­ti pa­sta­tų sa­vi­nin­kai, jie vis tiek iš­lie­ka il­giau nei ki­tos gra­fi­čių me­no for­mos. Tra­fa­re­ti­niai pie­ši­niai at­lie­ka­mi la­biau ap­gal­vo­to­se vie­to­se – mies­to cent­re ar ant ap­leis­tų pa­sta­tų. Jie su­vo­kia­mi ne kaip gra­fi­čiai, bet kaip vi­suo­me­nei skir­tos ži­nu­tės ar fres­kos. Tai ne­reiš­kia, kad tra­fa­re­tai yra la­biau le­ga­lūs nei bet ko­kia ki­ta gra­fi­čių rū­šis, pa­pras­čiau­siai jų at­li­ki­mo vie­ta pa­si­ren­ka­ma ne spon­ta­niš­kai. Pro­ce­są są­ly­go­ja ir pie­ši­nio dy­dis, ir pub­li­ka, ku­ri jį ma­tys, ir pa­ti ap­lin­ka.

Pap­ras­tai gra­fi­ti­nin­kų pa­si­ren­ka­mos vie­tos tu­ri pa­na­šu­mų – daž­niau­siai tai se­ni, ap­leis­ti, griū­van­tys pa­sta­tai. Žmo­nių, ku­rie to­kio­se vie­to­se pa­ma­to pie­ši­nius, bū­na ne­daug, ta­čiau jei jau jie ap­ti­ko to­kį kū­ri­nį, jis jiems tam­pa tar­si su­ras­tu lo­biu. Tra­fa­re­tų me­no ak­ty­vis­tai sie­kia ko­mu­ni­kuo­ti su vi­suo­me­ne, to­dėl pie­ši­nius pa­lie­ka net ant di­džių­jų pre­ky­bos cent­rų ar val­džios pa­sta­tų.

Nau­do­ti po­li­ti­niais tiks­lais

Tra­fa­re­ti­nio gra­fi­čio kil­mė sie­ja­ma su lo­ty­nų tau­to­mis – tiek Pie­tų Eu­ro­pos, tiek Pie­tų Ame­ri­kos. Pir­mo­sios gat­vių tra­fa­re­tų užuo­maz­gos pa­si­ro­dė tur­būt jau per Ant­rą­jį pa­sau­li­nį ka­rą (1939-1945 m.). Ita­lų fa­šis­tai šią tech­ni­ką nau­do­jo, kad vie­šo­se vie­to­se vi­zua­liai skleis­tų po­li­ti­nę pro­pa­gan­dą dik­ta­to­riaus Be­ni­to Mus­so­li­ni val­džiai rem­ti. To­kia pat me­to­di­ka bu­vo nau­do­ja­ma ir bas­kų bei mek­si­kie­čių pro­tes­tų 1970-ai­siais me­tu. Iš po­li­ti­niais tiks­lais nau­do­tų prie­mo­nių vė­liau ir iš­si­vys­tė gat­vės me­no ša­ka – tra­fa­re­tai. Ang­liš­kai ji va­di­na­ma „sten­cil graf­fi­ti“ ar­ba tie­siog „sten­cil“ (tra­fa­re­tas).

Da­bar tra­fa­re­ti­niai gra­fi­čiai iš­gy­ve­na at­gi­mi­mą. Šis gat­vių me­nas pa­skli­do po vi­są pa­sau­lį, ras­da­mas sa­vo pa­se­kė­jų Pie­tų Ame­ri­ko­je, Ry­tų Eu­ro­po­je ir Af­ri­ko­je. Pie­ši­nių be­tar­piš­ku­mas lei­džia lais­vai, pa­si­tel­kus hu­mo­rą, bend­rau­ti su praei­viais. Tai tar­si prieš­nuo­dis di­džių­jų pre­ky­bos tink­lų, kor­po­ra­ci­jų ar po­li­ti­kos rek­la­mai.

Me­ni­nė di­ver­si­ja

Anot me­ni­nin­ko Arū­no Uo­gin­to, me­ni­nė di­ver­si­ja, tep­lio­nė, van­da­liz­mas – tai epi­te­tai, ku­rie mū­suo­se nuo­lat ly­di gat­vės dai­li­nin­kų pie­ši­nius. „Mes – ver­tin­to­jai – net ne­su­si­mąs­to­me, kad taip jau­ni me­ni­nin­kai „ko­men­tuo­ja“ ar „iliust­ruo­ja“ mū­sų pa­čių pa­lik­tas griu­ve­nas, ne­baig­tus sta­ty­ti ob­jek­tus ir ap­skri­tai ne­sut­var­ky­tą ap­lin­ką... Be to, ir pa­ts mies­tas, ma­žas ar di­de­lis jis bū­tų, tai griū­va, tai vėl sta­to­mas, ir nuo­la­ti­nis kai­tos pro­ce­sas ypač aki­vaiz­dus ša­li­ke­lė­se, – sa­ko jis. – Kas­dien mo­no­to­niš­kai kry­puo­jant į dar­bą ar į par­duo­tu­vę, net ma­ža me­ni­nė di­ver­si­ja ant nu­triu­šu­sios na­mo sie­nos su be­si­bu­čiuo­jan­čiais po­li­ci­nin­kais ar ci­ga­re­tę rū­kan­čiu ske­le­tu pra­skaid­ri­na nuo­tai­ką, ve­ja dep­re­si­ją, tik, aiš­ku, ne vi­siems...“

  
   
  
   
  
   
  

 


Šer­ną „su­val­gė“, ožį pri­glau­dė

Ok­sa­na LAU­RU­TY­TĖ

Į Šiau­lių jau­nų­jų gam­ti­nin­kų cent­rą už­su­kę vy­res­ni žmo­nės vis dar pa­si­tei­rau­ja, kur din­go kaž­ka­da čia gy­ve­nęs šer­nas, vo­ve­rės, fa­za­nai. „At­sa­ko­me, kad šer­ną su­val­gė­me, o jei iš tik­rų­jų, tai tiek šer­nai ne­gy­ve­na“, – šyp­so­si cent­ro di­rek­to­riaus pa­va­duo­to­ja Jū­ra­tė Rep­šie­nė. 1966-ai­siais įkur­ta Jau­nų­jų gam­ti­nin­kų sto­tis, vė­liau per­va­din­ta į cent­rą, ta­po vai­kų ir suau­gu­sių­jų  mė­gia­ma vie­ta. Šiemet centras švenčia 45 metų jubiliejų.

 

  
  

Jau­nų­jų gam­ti­nin­kų cent­ro di­rek­to­riaus pa­va­duo­to­ja Jū­ra­tė Rep­šie­nė sa­ko, kad cent­ro rai­te­liai ir ki­no­lo­gai gar­si­na Šiau­lius Eu­ro­po­je.


No­ri pa­bū­ti ša­lia žir­go

Jau­nų­jų gam­ti­nin­kų cent­ro įsteig­tus bū­re­lius lan­ko dau­giau nei 300 moks­lei­vių. Ja­me vei­kia flo­ris­tų, žūk­lės, eko­me­no, ki­no­lo­gų, gam­tos ir bui­ties, gam­tos ir ama­tų, zoo­lo­gų, na­mi­nių gy­vū­nė­lių, eko­lo­gų, žir­gi­nio spor­to ir kt. bū­re­liai.

Jū­ra­tė Rep­šie­nė, Jo­ji­mo sky­riaus va­do­vė, pa­sa­ko­ja, kad šį sky­rių lan­ko nuo 50 iki 100 vai­kų. Jau­nie­ji rai­te­liai yra pel­nę pir­mą­sias vie­tas tarp­tau­ti­nė­se var­žy­bo­se Es­ti­jo­je ir Lie­tu­vo­je.

„Gai­la, kad ne­ga­li­me priim­ti vi­sų no­rin­čių­jų – „ne­tel­pa­me į lai­ką“. Žie­mą grei­tai su­tems­ta, o ma­nie­žo ne­tu­ri­me, to­dėl su­spė­ja pa­spor­tuo­ti tik vie­na moks­lei­vių gru­pė. Bai­gia­me iš­mok­ti jo­ti lau­ke tam­so­je švie­čiant ži­bin­tams“, – sa­ko ji.

Jau­nų­jų gam­ti­nin­kų cent­re yra de­vy­ni sa­vi ir pen­ki pri­va­tūs žir­gai. „Ne­bū­ti­nai vi­si vai­kai jo­di­nė­ja. Yra to­kių, ku­rie te­no­ri tie­siog pa­bū­ti ša­lia žir­go – jį pa­glos­ty­ti, pa­ga­ny­ti“, – sa­ko Jū­ra­tė.

  
  

Kie­mo sie­la kurt­cha­rė Ai­ta – vi­sų nu­glos­ty­tas ir su ka­ti­nais drau­gau­jan­tis šuo.

Ne­se­niai ark­li­dė­se įsi­kū­rė ožys Gied­rius. Žir­gy­no pri­žiū­rė­to­jas ra­do pri­kly­du­sį ir at­ve­dė. Tik nie­kaip neįp­ran­ta­ma prie ožio kva­po... Ožio šei­mi­nin­ko net po­li­ci­ja ne­su­ra­do, tad ir gy­ve­na ra­guo­ta­sis.

Žir­gy­ne links­mai šuo­liuo­ja ne tik žir­gai. Kie­mo sie­la kurt­cha­rė Ai­ta – vi­sų nu­glos­ty­tas ir su ka­ti­nais drau­gau­jan­tis šuo. Sa­vo vie­tą tu­ri ir kie­mą sau­go pri­kly­dęs miš­rū­nas Še­šė­lis. „Nė vie­no žmo­gaus per ke­lis me­tus šuo ne­pri­si­lei­do. Bu­vo gy­vū­nų glo­bos drau­gi­ja jį iš­si­ve­žu­si, bet jis pra­si­grau­žė už­tva­ras ir grį­žo. La­bai gud­rus šuo – žie­mą, kai šal­ta, mie­ga ant mėš­lo, pa­ly­di va­ka­rais ark­li­nin­kus na­mo, tik ne­si­lei­džia glos­to­mas. Ma­tyt, jį kas nors la­bai smar­kiai įskau­di­no“, – sa­ko pa­šne­ko­vė.

Pa­lie­ka prie du­rų

Jau­nų­jų gam­ti­nin­kų cent­re yra eg­zo­ti­nių gy­vū­nų, kam­ba­ri­nių gė­lių kam­pe­liai. Vai­kai ga­li lan­ky­ti lau­ko au­ga­lų ko­lek­ci­nį sky­rių, ku­ria­me va­sa­rą so­di­na au­ga­lus, rei­ka­lin­gus flo­ris­ti­niams žie­mos dar­bams. Eg­zo­ti­nių gy­vū­nų kam­pe­ly­je pri­žiū­ri­mi tie gy­vū­nai, ku­rių ne­be­no­rė­jo au­gin­ti – at­ne­šė ar slap­čia prie du­rų pa­li­ko – jų šei­mi­nin­kai. Čia gy­ve­na žal­čiai, pi­to­nas, igua­nos, ge­ko­nai, kro­ko­di­lai, pe­lė­da, šeš­kai, pa­pū­gos, pe­lės, žiur­kė­nai ir ki­ti gy­viai.

  
  

Ak­lą il­gauo­de­gį žal­tį la­bai mėgs­ta vai­kai.

   
  
  

Pe­lė­da cent­re gy­ve­na jau 11 me­tų. Gal­vą ji pa­su­ka 270 laips­nių kam­pu.

   
  

Eg­zo­ti­nių gy­vū­nų kam­pe­ly­je netyla triukšmas – pa­pū­gos čiauš­ka be per­sto­jo.


  

Jū­ra­tė sa­ko, kad cent­ras vi­sa­da ieš­ko šei­mi­nin­kų šiems gy­vū­nams. Zoo­lo­gų bū­re­lio moks­lei­vių ran­kų ir šir­dies ši­lu­ma, dė­me­sys, prie­žiū­ra itin rei­ka­lin­gi gy­vū­nams. To­li gra­žu ne kiek­vie­nam vai­kui šei­mo­je lei­džia­ma lai­ky­ti gy­vū­nė­lį, tad čia ga­li iš­si­pil­dy­ti jų sva­jo­nė kuo nors rū­pin­tis.

„No­ri­si ti­kė­ti, kad šie vai­kai nie­kuo­met ne­pa­liks, neat­si­sa­kys gy­vū­nė­lio, įgis dau­giau at­sa­ko­my­bės rū­pin­da­mie­si ne tik gy­vū­nais, bet ir žmo­nė­mis“, – sa­ko Jū­ra­tė.

 Du mu­zie­jaus di­rek­to­riai

Van­dos Ka­va­liaus­kie­nės 1990 m. įkur­tas Ka­ti­nų mu­zie­jus, anot sta­tis­ti­kos, lan­ko­mas la­biau nei gar­su­sis Kry­žių kal­nas. Jį ap­lan­ko ne tik Šiau­lių ar ša­lies vai­kai – su­lau­kia­ma lan­ky­to­jų net iš Ja­po­ni­jos, Ar­gen­ti­nos, Is­pa­ni­jos ir kt. ša­lių.

Da­bar­ti­nė mu­zie­jaus va­do­vė As­ta Lu­ko­šiū­tė sa­ko, kad mu­zie­jaus šei­mi­nin­kė – tik­rai ne ji. Mu­zie­jaus di­rek­to­rė yra sep­ty­nio­lik­me­tė ka­tė Fi­lo­me­na, o di­rek­to­rius – ne­se­niai mu­zie­ju­je ap­si­gy­ve­nęs ka­ti­nas Gu­čis.

Čia su­kaup­ta per 10 tūkst. eks­po­na­tų, at­ke­lia­vu­sių iš įvai­rių pa­sau­lio ša­lių. Nė­ra nė die­nos, kad mu­zie­ju­je ne­bū­tų lan­ky­to­jų eks­kur­si­jų.



Tik­ros Vil­man­to Damb­raus­ko is­to­ri­jos, ar­ba Lau­kian­tys žmo­nės yra gra­žūs

Ri­čar­das JA­KU­TIS

Ma­nau, nu­ste­bo­te iš­vy­dę šiuos šiau­lie­čio di­zai­ne­rio Vil­man­to Damb­raus­ko nuo­trau­ko­se įam­žin­tus mū­sų mies­to me­ni­nin­kus. Ži­nia, po­rtre­tas – su­dė­tin­gas žan­ras, su­do­min­ti ki­to žmo­gaus vei­du, po­vy­za nė­ra leng­va, nors tai bū­tų ir iš­skir­ti­niai žmo­nės.

 

Žmo­gaus ieš­ko­ti tarp žmo­nių – dar an­ti­kos iš­min­čių sie­kis. An­ti­kos lai­kų po­rtre­tas, pra­dė­jęs at­skleis­ti žmo­gų per pa­sau­lį, itin spar­čiai im­tas plė­to­ti ba­ro­ko epo­cho­je, plin­tant rea­lis­ti­nio vaiz­da­vi­mo ten­den­ci­joms, o vi­so­ke­rio­pai su­kles­tė­jo mo­der­niai­siais lai­kais. Bet štai pra­si­dė­jęs am­žius kei­čia as­me­ny­bės ver­tės su­vo­ki­mą, ma­da su­ke­lia neat­pa­žįs­ta­mas trans­for­ma­ci­jas, de­konst­ruk­ci­ją, to­dėl po­rtre­tas – ne toks jau leng­vas už­da­vi­nys šiuo­lai­ki­niam me­ni­nin­kui.

V. Damb­raus­kas pa­tei­kia ne tik po­rtre­tus – tai iš­ti­sos is­to­ri­jos. Pa­ra­le­lės tarp vei­do bruo­žų ir fo­no, įvai­rūs ra­kur­sai, pa­sau­lė­vaiz­džio ir bū­se­nos įpras­mi­ni­mas. Me­ni­nin­kas tar­si ne­fo­tog­ra­fuo­ja, o ra­šo. Iš­ti­sus ro­ma­nus, ku­rie - lyg H. He­sės mi­ni­mi „ma­ži džiaugs­mai“. Žmo­nė­se juk glū­di tik­ros tur­tin­gos is­to­ri­jos, te­rei­kia jas at­skleis­ti. Emo­ci­nės bū­se­nos ir nuo­tai­kų kai­ta. Ats­pin­dys to, kas ar­ti­ma. Au­to­rius iš pra­džių pa­kvie­čia žiū­rė­ti, po to - skai­ty­ti ir gal­vo­ti. Ab­sor­buo­ja vi­sus įma­no­mus in­di­vi­dua­lius bruo­žus. Vi­sos nuo­trau­kos su­da­ro tar­si vien­ti­są cik­lą – am­žiaus po­rtre­tą. Per­so­na­žus api­brė­žia lai­ko­tar­pis, vi­suo­me­nės li­ki­mas, iš­reiš­kia­ma gy­ve­ni­mo slink­tis. Įdo­mu, kad po­rtre­tai tar­pu­sa­vy­je ir­gi, at­ro­do, ku­ria dia­lo­gą.

V. Damb­raus­ko kū­ry­bą pa­va­din­čiau šiek tiek siur­rea­lis­ti­ne, nors jis pa­bė­ga nuo de­ta­lių, ku­rios nė­ra do­mi­nuo­jan­čios. Jo įam­žin­ti žmo­nės tar­si ko nors lau­kia. Bet juk, ži­nia, lau­kian­tys žmo­nės yra gra­žūs. Vis­ką ga­li­ma trak­tuo­ti kaip gy­ve­ni­miš­ko­jo teat­ro už­dan­gą. Me­ni­nin­ko po­rtre­tuo­jamiesiems ne­stin­ga iš­di­du­mo, bet drau­ge jau­ti jų pa­pras­tu­mą ir ar­tu­mą, vi­siš­kai neišs­ki­riant iš­ki­lu­sio au­to­ri­te­to ga­lios. Fo­tog­ra­fuo­jan­čia­jam nė­ra leng­va iš­lai­ky­ti žmo­gaus ir ap­lin­kos ry­šį, gi­lin­tis į vi­su­mą, gau­ti sig­na­lus ir pa­teik­ti taip, kad pa­si­ro­dan­čios są­sa­jos ne­bū­tų at­si­tik­ti­nės. V. Damb­raus­kas šias kliū­tis įvei­kia. Vi­so­se fo­tog­ra­fi­jo­se pa­lie­ka­ma pla­ti erd­vė, ap­va­ly­ta nuo bet ko­kių pa­ša­li­nių puoš­me­nų, tam­pan­ti ly­gia­ver­čiu per­so­na­žų par­tne­riu. Aiš­ku, vi­sad iš­lie­ka uni­ka­lios kū­rė­jo ta­pa­ty­bės pro­ble­ma. Pui­ku, jei at­si­ran­da gra­žus tan­de­mas: me­ni­nin­ko (šiuo at­ve­ju fo­to­me­ni­nin­ko), pa­ro­dan­čio ki­to me­ni­nin­ko (po­zuo­to­jo) ge­bė­ji­mą keis­tis, ypač pra­si­brau­ti į nau­jus, dar neatsk­leis­tus jo esy­bės pa­vi­da­lus. V. Damb­raus­kas fo­tog­ra­fuo­ja­mų­jų ne­sle­pia, bet vis­ką da­ro itin tak­tiš­kai, mė­gin­da­mas pa­kar­to­ti rea­ly­bę.

Vil­man­to Damb­raus­ko po­rtre­tai – me­ni­nis do­ku­men­tas, pa­mąs­ty­mas apie Lie­tu­vos ir mū­sų mies­to kū­rė­jų bei laik­me­čio ta­pa­ty­bę.

    
Alek­sand­ras Os­ta­šen­ko­vas
 Ričardas Dailidė Juozas Bindokas
     
    
Pet­ras Rakš­ti­kas
 Aloy­zas To­lei­kis
 Vai­do­tas Ja­nu­lis
     
    
Vi­lius Pu­ro­nas
 Vir­gi­ni­jus Kin­či­nai­tis
 Vytenis Rimkus

 

 


Mig­lė kvie­čia gi­lių ka­vos

Ok­sa­na LAU­RU­TY­TĖ

„Ryš­kias­pal­viai ru­de­niš­ki la­pai – tai ru­dens mei­lės laiš­kai va­sa­rai“, – šyp­so­si šiau­lie­tė pro­fe­sio­na­li flo­ris­tė Mig­lė Plu­kie­nė ir me­nui nea­be­jin­gus žmo­nes šian­dien, spa­lio 14 d. 17 val., kvie­čia į ru­de­ni­nės flo­ris­ti­kos pa­ro­dos ati­da­ry­mą sa­lo­ne „Skiz­ze“, Var­po g. 27. Pa­ro­da pa­va­din­ta „Gi­lių ka­va“, o ją su­kur­ti au­to­rę įkvė­pė jau­kūs vai­kys­tės pri­si­mi­ni­mai ir Gin­ta­rės Ado­mai­ty­tės pa­sa­ka „Gi­lių ka­va“.

 

Mig­lė Plu­kie­nė: „Svei­ki­nu vi­sus su­lau­kus ru­dens ir no­riu jo pa­pra­šy­ti dar daug šil­tų ir sau­lė­tų die­nų, ru­de­niš­kų spal­vų, nuo­sta­bių vo­ra­tink­lių su ra­sos la­še­liais, ge­ro gry­bų bei obuo­lių der­liaus, įkvė­pi­mo ne tik sau, bet ir Jums vi­siems, mie­lie­ji.“


Ru­duo gi­lių ka­vą ge­ria lė­tai

Vie­ną gra­žų ru­dens va­ka­rą šiau­lie­tė Mig­lė Plu­kie­nė su vy­ru Li­nu ir drau­gais jau­kiai lei­do lai­ką pa­vė­si­nė­je po ąžuo­lu. Sau­lės spin­du­lių pa­glos­ty­tas me­dis neiš­lai­kė – bum bum bum pro pa­vė­si­nės sto­go py­nu­tes ant va­ka­ro­to­jų gal­vų pa­bi­ro gi­lės... Ir ta­da Mig­lė pri­si­mi­nė, kaip jos se­ne­lis vir­da­vo gi­lių ka­vą. Pri­si­rink­da­vo jų miš­ke, mir­ky­da­vo pie­ne, džio­vin­da­vo, kep­da­vo, pa­ties pa­si­ga­min­tu ma­lū­nė­liu mal­da­vo. Gi­lių ka­vą pli­ky­da­vo pie­nu, ger­da­vo ją pa­ts ir vai­šin­da­vo sve­čius.

Mig­lė dar pri­si­mi­nė, kad kaž­kur pa­lė­pė­je yra G. Ado­mai­ty­tės pa­sa­kų kny­ge­lė. Vie­na pa­sa­ka, ku­rią ke­tu­rių vai­kų ma­ma skai­tė da­bar jau ūg­te­lė­ju­siai duk­rai Ga­bi­jai, įstri­go at­min­tin lyg nuo­sta­baus su­bti­lu­mo kū­ri­nys. Pa­sa­ka va­di­na­si „Gi­lių ka­va“.

„Ieš­ko­jau tos kny­ge­lės ne­ži­nia kiek. Ga­lų ga­le su­si­kau­piau, per­ver­čiau vi­sus daik­tus, kol pa­ga­liau ra­dau. Pa­sa­ką per­skai­čiau ne tik jau­niau­siam sū­ne­liui Ado­mui, bet ir su­gal­vo­jau su­reng­ti flo­ris­ti­kos pa­ro­dą „Gi­lių ka­va“, – šyp­so­si Mig­lė.

Į pa­ro­dą už­su­ku­sie­ji net tik ga­lės pa­si­gro­žė­ti flo­ris­ti­kos dar­bais, bet kū­ri­nių dė­ka su­si­pa­žins ir su pa­sa­ka apie Va­sa­ros ir Ru­dens drau­gys­tę.

„Yra pa­sau­ly­je že­mė, kur gy­ve­na Ru­duo. Toks vie­ni­šas Ru­duo. Ru­dap­lau­kis ir tru­pu­tį straz­da­no­tas. To­li to­li nuo jo, ki­ta­me pla­čios upės kran­te, gy­ve­na Va­sa­ra. Ru­duo lau­kia ne­su­lau­kia, ka­da ji pa­si­ro­dys. Va­sa­ra la­bai re­ta vieš­nia Ru­dens že­mė­je. Ta­čiau at­si­tin­ka kar­tais taip, kad at­plau­kia ji beirk­le val­ti­mi. Įno­rin­ga da­ma ta Va­sa­ra! Nie­ka­da ne­ga­li ži­no­ti, ko iš Ru­dens pa­pra­šys – lie­taus ar liū­ties, men­ko vė­je­lio ar vėt­ros. (...) Lai­min­ga Ru­de­niui per me­tus bū­na tik vie­na aki­mir­ka. Vie­na vie­nu­tė­lė. Ta aki­mir­ka to­kia trum­pa ir to­kia lai­min­ga, kad Ru­duo ir pa­ts ne­be­ži­no, ar tik ne pa­ts ją su­gal­vo­jo, no­rė­da­mas pa­guos­ti sa­ve. O bū­na taip: jau pa­bos­ta Va­sa­rai, jau įky­ri jai žy­din­tis pa­sau­lis, jau pa­vargs­ta ji le­pin­ti žmo­nes ra­sa pa­ry­čiais, sau­le die­no­mis, vė­sa va­ka­rais, žvaigž­dėm nak­ti­mis. Šo­ka ta­da ji į sa­vo val­tį ryž­tin­ga ir stip­ri ir skrie­ja neat­sig­ręž­da­ma pas Ru­de­nį. Jie ge­ria gi­lių ka­vą. Ge­ria dvie­se. Ru­dap­lau­kio ru­dens ve­ran­do­je, ant sta­taus pla­čios upės kran­to. Ru­duo sten­gia­si ger­ti la­bai iš lė­to. Dar žo­dis, ki­tas... Vis­kas. Vieš­na­gė bai­gia­si.

Le­kia Ru­dens laiš­kai į Va­sa­ros že­mę, o ku­rie ne­nu­le­kia – krin­ta ant že­mės, krin­ta į upę. Le­kia Ru­dens laiš­kai, ra­šy­ti ant me­džių la­pų, bet ne­ži­no Ru­duo, ar mo­ka Va­sa­ra skai­ty­ti tai, kas pa­ra­šy­ta jau­kio­mis spal­vo­mis: gel­to­nai, rus­vai, ru­dai, rau­do­nai, ža­liai. Bet ži­no: jei Va­sa­ra bu­vo šal­ta, kū­rens ji tuos laiš­kus – la­pus, ir kve­pės jos va­sar­na­mis ne­pap­ras­tai ska­niai. Kve­pės ru­de­niu.“

Prie­mo­nės – iš kie­mo

Mig­lės na­muo­se da­bar pa­ts karš­ty­me­tis. Flo­ris­tė įtemp­tai ku­ria ir sa­ko, kad į pa­ro­dą atė­ję lan­ky­to­jai, be jo­kios abe­jo­nės, bus pa­vai­šin­ti gi­lių ka­va. Be­si­mė­gau­da­mi jos aro­ma­tu ir ąžuo­lo do­va­no­tu karš­čiu iš­vys, kaip Mig­lė su­kū­rė beirk­lę val­tį, ku­ria Va­sa­ra sku­ba pas Ru­de­nį. Pa­ma­tys ir kom­po­zi­ci­ją iš Ru­dens mei­lės laiš­kų Va­sa­rai.

„O štai čia yra Vėt­ra, ku­ri, ne­lauk­ta ir ne­ti­kė­ta, su­trik­do Va­sa­ros ir Ru­dens ka­vos gė­ri­mą“, – pa­ro­do si­dab­ro pū­ku pa­si­den­gu­sių la­pų kom­po­zi­ci­ją flo­ris­tė. Ją su­kū­rė iš au­ga­lo – ru­de­ni­nės plu­kės – ir tai sim­bo­liš­ka. Mig­lės flo­ris­ti­kos stu­di­ja va­di­na­si „Plu­kė“. Juk ji – Plu­kie­nė.

Me­ni­nin­kė ve­da prie trip­ti­ko – iš gi­lių ke­pu­rai­čių, ro­jaus obuo­liu­kų ir vilk­dal­gio la­pų su­kur­tų pa­veiks­lė­lių. „Gi­lių ke­pu­rė­lės – lyg ka­vos puo­du­kai“, – paaiš­ki­na pa­šne­ko­vė ir ro­do, ko­kią puokš­tę su­kū­rė ir iš vy­nuo­gių stie­bų žie­vės, špa­ra­gi­nių pu­pe­lių ir jų virkš­čių. Vi­sas me­džia­gas flo­ris­ti­kos pa­ro­dai Mig­lė su­rin­ko iš sa­vo kie­mo gė­ly­nų-žo­ly­nų.

„Vi­sas sa­ma­nas nuo ūki­nio pa­sta­to sto­go nu­krapš­čiau“, – nu­si­juo­kia mo­te­ris ir ro­do, kaip minkš­tu­tė­lių aksominių sa­ma­nų kau­bu­rė­liais ap­smaigs­tė putp­las­čio ku­bą. Ku­bo vir­šu­je dar bus puokš­tė. Ją pa­ro­dos lan­ky­to­jai taip pat iš­vys pa­ro­do­je.

Pa­ro­dos lan­ky­to­jai pa­ma­tys ir ži­di­nį, ku­ria­me Ru­duo su Va­sa­ra ver­da gi­lių ka­vą. Jį flo­ris­tė su­kū­rė iš dump­lai­nių. „Ma­no mo­čiu­tės na­muo­se ru­de­nį vi­sa­da bū­da­vo dump­lai­nių puokš­tė. Ta­da ste­bė­jau­si, ne­jau ji jo­kios ki­tos puokš­tės ne­ga­li pa­si­merk­ti. Da­bar man dump­lai­niai – ne­pap­ras­to gro­žio au­ga­las“, – šyp­so­si flo­ris­tė.

Mig­lės pa­ro­da ga­le­ri­jo­je „Skiz­ze“ – jau ant­ro­ji. Pa­va­sa­rį ji ren­gė pa­ro­dą, skir­tą šv. Ve­ly­koms. Į nau­ją pa­ro­dą ji grei­čiau­sia pa­kvies ir žie­mą, kai ne­be­liks mies­tuo­se mies­te­liuo­se nė vie­no la­po, kai Ru­de­niui ne­be­bus ant ko ra­šy­ti laiš­kų. Juk Žie­ma taip pat ra­šo laiš­kus Ru­de­niui.

  
   
   
  

Trip­ti­kas.

   
  

Ži­di­nys, ku­ria­me ver­da­ma gi­lių ka­va.


 

Dar ke­li ak­cen­tai ir kom­po­zi­ci­ja iš špa­ra­gi­nių pu­pe­lių, jų virkš­čių, vy­nuo­gių stie­bų žie­vės ir gi­lių ke­pu­rė­lių bus baig­ta.

   
  

Sma­gus ąžuo­lo po­kštas, jau­kūs vai­kys­tės pri­si­mi­ni­mai ir pa­sa­ka „Gi­lių ka­va“ Mig­lę įkvė­pė su­kur­ti to­kio pat pa­va­di­ni­mo flo­ris­ti­kos pa­ro­dą.


 

Ke­li ro­jaus obuo­liu­kai, gi­lių ke­pu­rai­tės ir puokš­tė so­do pa­vė­si­nė­je baig­ta.

 


My­lė­ti gy­ve­ni­mą, for­mas ir ak­me­nį

Ri­čar­das JA­KU­TIS

To šiais me­tais lin­ki­ma šiau­lie­čiui skulp­to­riui Ka­ziui Bim­bai. Ne vel­tui, nes šie me­tai skulp­to­riui neei­li­niai – še­šias­de­šimt­me­tis ir va­sa­rą įvy­ku­si di­džiu­lė ret­ros­pek­ty­vi­nė pa­ro­da mies­to dai­lės ga­le­ri­jo­je, be to, pa­si­ro­dė jo kū­ri­nių al­bu­mė­lis-ka­ta­lo­gas (su­da­ry­to­ja Ka­mi­lė Ado­mai­ty­tė). Tad jei viš­čiu­kai skai­čiuo­ja­mi ru­de­nį, Ka­ziui Bim­bai tik­rai yra ką skai­čiuo­ti.

 

    

„Ran­duo­tas žmo­gus ieš­ko ke­lio į na­mus“, 2005 m.

 

 „Es­se ho­mo“, 2011 m.

 

„Nuk­ry­žiuo­ta­sis“, 2009 m.

Šią va­sa­rą pa­ro­do­je bu­vo eks­po­nuo­ja­ma per tris­de­šimt įvai­rių kū­ry­bos pe­rio­dų skulp­tū­rų iš ak­mens ir me­džio. Ma­žiau­sia skulp­tū­ra - 12 cen­ti­met­rų, di­džiau­sia – 1,70 met­ro. Ka­dan­gi vi­sų skulp­tū­rų pa­ro­dų sa­lėn su­vež­ti bu­vo neį­ma­no­ma, dau­ge­lį jų dai­lės ger­bė­jai ga­lė­jo iš­vys­ti nuo­trau­ko­se. Į pa­ro­dą kvie­tė ir bul­va­re ša­lia Dai­lės ga­le­ri­jos iš me­ta­lo lau­žo su­kur­tos skulp­tū­ros – kū­ry­bi­niai eks­pe­ri­men­tai. Pa­ti pa­ro­da pri­sta­tė dau­giau nei tris­de­šimt me­tų trun­kan­tį K. Bim­bos kū­ry­bi­nį ke­lią, ku­ria­me sak­ra­li­nės skulp­tū­ros - Kris­tus ant kry­žiaus, šven­tie­ji - ir abst­rak­tes­nių for­mų kū­ri­niai. Ir mo­te­rų fi­gū­ros. Me­ni­nin­kas pri­pa­žįs­ta, kad dau­ge­lis skulp­to­rių vaiz­da­vo ir mo­te­ris, ir vy­rus, o jis at­si­dė­jęs tik mo­te­rims, nes, anot jo, nie­ko nė­ra gra­žiau nei mo­te­riš­kos for­mos, o pa­ti me­džia­ga – ak­muo, mar­mu­ras – dik­tuo­ja to­kias... Bet svar­biau­sia, kad ši pa­ro­da aki­vaiz­džiai pa­ro­dė skulp­to­riaus to­bu­lė­ji­mo ke­lią ir ga­lu­ti­nį re­zul­ta­tą – pro­fe­sio­na­lu­mą. Ne vel­tui me­no­ty­ri­nin­kas Vy­te­nis Rim­kus pa­ro­dą pa­va­di­no ypa­tin­gu  ne tik Šiau­lių, bet ir Lie­tu­vos me­no reiš­ki­niu.

  

Ka­zys Bim­ba - nau­jo žo­džio ieš­kan­tis mo­nu­men­ta­lis­tas.

 

„Atei­nan­tis“, 1999 m.

„Ka­zio Bim­bos skulp­tū­ros skir­tos dva­si­niam žmo­gaus at­gi­mi­mui“, - gir­dė­jau kal­ban­čius skulp­to­riaus kū­ry­bos ger­bė­jus. Ne­ga­li­ma ne­pri­tar­ti. Jo kū­ri­niuo­se kū­nas glau­džiai sie­ja­mas su sie­la. Ar di­die­ji jo pa­mink­lai, ar ma­žos, sa­vi­tos fak­tū­ros skulp­tū­ros yra vi­sa­da poe­tiš­kos ir nie­ka­da ne­me­luo­jan­čios, tik­ros. To­dėl ir su­pran­ta­mos vi­siems.

Ats­ki­ra ir da­bar ak­tua­li kal­ba ga­lė­tų bū­ti apie skulp­tū­rą ka­pi­nė­se. Džiu­gu, kad čia

  

 Ant­ka­pi­nis pa­mink­las, 2008 m.

 

„Šv. Pran­ciš­kus“, 2009 m.

K. Bim­bos in­dė­lis di­džiu­lis. Gal kas nors ir pa­sa­kys, kad ka­pi­nė­se dirb­ti nė­ra gar­bin­ga, ta­čiau tuoj ga­li­me pri­si­min­ti, kad tar­pu­ka­riu pa­mink­la­dir­biai mū­sų kraš­te bu­vo aukš­to ly­gio pro­fe­sio­na­lai. Kai da­bar ap­si­lan­kai ka­pi­nė­se ir pa­ma­tai daug ne­sko­nin­gų, ki­či­nių ant­ka­pių, ste­bie­si, kad jie sto­vi Lie­tu­vo­je, ku­ri iš­gar­sė­ju­si sa­vo kryž­dir­bys­te. K. Bim­bos kū­ry­bos ant­ka­piai iš­kart ski­ria­si nuo ki­tų sa­vo es­te­ti­niu sko­niu ir pra­tę­sia po­zi­ty­vią­sias lie­tu­vių ka­pi­nių pa­mink­lų tra­di­ci­jas. Be abe­jo, skulp­to­riui skau­du, kad pa­dau­gė­jo stan­dar­ti­nių for­mų pa­mink­lų, at­ve­ža­mų iš Ki­ni­jos. Lie­tu­vos ka­pi­nė­se vy­rau­ja juo­da spal­va, o Vo­kie­ti­jo­je to­kių ant­ka­pių nė­ra nė 10 pro­c.

  

„Troš­ku­lys“, 2004 m.

 

 

Ant­ka­pi­nis pa­mink­las, 2007 m.

Ka­mi­lės ADO­MAI­TY­TĖS nuo­tr.

Jei­gu K. Bim­bą rei­kė­tų va­din­ti mo­nu­men­ta­lis­tu, tai ieš­kan­čiu nau­jo žo­džio, nes šiuo­lai­kiš­ku­mas jo kū­ri­niuo­se nea­be­jo­ti­nas. Jo skulp­tū­ros lyg ju­dė­tų, jo­se dau­giau vy­rau­ja ran­kos mos­to min­tis ne­gu tik­ros ran­kos. Vis­kas taip su­bti­lu, kad lau­ki, kol to­ji ran­ka ar net vi­sa fi­gū­ra pa­ju­dės. Iš­ra­din­gu­mas, fan­ta­zi­ja, darbš­tu­mas – šie trys žo­džiai, ma­no gal­va, tin­ka­miau­siai api­bū­di­na šiau­lie­čio skulp­to­riaus kū­ry­bą. Ir beiš­ky­lan­ti ki­tų skulp­to­rių įta­ka (J. Lip­chitz, H. Moo­re,

A. Gia­co­met­ti) ne­su­men­ki­na kū­rė­jo sa­vi­tu­mo. Nuos­ta­biai gra­žiai jo kū­ry­bo­je su­si­pi­na tra­di­ci­jos ir mo­der­nu­mas. Mo­der­niais kū­ri­niais skulp­to­rius ieš­ko skir­tin­gų, ne­ti­kė­tų for­mų ir pri­ver­čia pa­žvelg­ti į jas ki­tu ra­kur­su. Tie­sa, mo­der­nu­me jis il­gai neuž­si­bū­na, žiū­rėk, tuoj vėl grę­žia­si į kla­si­ką - grįž­ta prie tik­ro­viš­kų fi­gū­rų. Toks jau Ka­zys Bim­ba yra - api­man­tis vis­ką ir me­džia­go­je (nuo me­džio iki ak­mens ir me­ta­lo), ir bū­ty­je (nuo gi­mi­mo iki mir­ties).

 


Alek­sand­ro Os­ta­šen­ko­vo Šiau­liai

Ri­čar­das JA­KU­TIS

Paė­mę į ran­kas ne­se­niai pa­si­ro­džiu­sį Alek­sand­ro Os­ta­šen­ko­vo fo­tog­ra­fi­jų al­bu­mą „Ma­no Šiau­liai“ nu­stem­ba­me iš­vy­dę, kad fo­to­me­ni­nin­kas pri­sta­to mies­tą prie­šin­gai, nei lie­pia vy­rau­jan­ti ko­mer­ci­nė vaiz­do lo­gi­ka. Re­gi­me jį šiek tiek ki­to­kį – tarp pir­ki­mo ir var­to­ji­mo. Iš­vys­ta­me, ką kas­die­ny­bė­je šiaip jau go­žia ga­lin­gi vaiz­do blo­kuo­to­jai.

 

  
   

Da­bar dau­ge­lis no­ri grei­to fo­tog­ra­fi­jos re­zul­ta­to, ta­čiau

A. Os­ta­šen­ko­vas ne vie­nam kad­rui iš­lau­kia mo­men­to, ste­bi švie­są, pa­ren­ka ne­ti­kė­tą fo­tog­ra­fa­vi­mo kam­pą. Pa­gal­bon fo­to­me­ni­nin­kas pa­si­tel­kia lai­ką. Pas­ta­tai, gat­vės, kie­mai, me­džiai... Daž­nai rū­ke, bet ne­pra­ran­dan­tys gro­žio, di­din­gi. Bū­na vie­to­vių, ku­rios gra­žiau­siai at­ro­do, kai be­si­lei­džian­ti sau­lė gra­žiai nu­da­žo dan­gų, tems­tant, kai už­si­de­ga ži­bin­tai ir pa­sta­tų švie­sos. Mies­to rit­mas, at­ski­ros pa­sta­tų de­ta­lės, kont­ras­tai fo­to­me­ni­nin­ko nuo­trau­ko­se pa­de­da iš­vys­ti Šiau­lių trans­for­ma­ci­ją. Me­ni­nin­ko tiks­las – su­do­min­ti, įtrauk­ti, pa­ska­tin­ti su­si­mąs­ty­ti ne tik apie ma­to­mus vaiz­dus.

  
   

A. Os­ta­šen­ko­vo fo­tog­ra­fi­jo­se iš­vys­ti dvi sau­les: vie­ną – tik­rą, ki­tą – at­spin­dė­tą par­duo­tu­vės vit­ri­no­je ar au­to­mo­bi­lio lan­ge. Fo­to­me­ni­nin­kas įro­do, kad kar­tais de­ta­lės įdo­mios kaip ir bend­ras vaiz­das.

Ki­ta iš­skir­ti­nė Alek­sand­ro nuo­trau­kų da­lis – žmo­nės. At­ro­do, kad kiek­vie­nas jų net at­lie­ka sa­vo vaid­me­nį lyg teat­re. Tie­sa, tie žmo­nės sa­vi ir kiek­vie­nam ar­ti­mi, ar snū­du­riuo­tų sto­te­lė­se, ar gro­žė­tų­si pa­ro­da, ar links­mai šne­ku­čiuo­tų­si ba­re. Fo­to­me­ni­nin­kas sa­ko ne­no­rįs į žmo­gų žiū­rė­ti tik for­ma­liai. Jam rū­pi tai, kas vyks­ta žmo­gaus vi­du­je. Štai vai­kų na­mai ir ten gy­ve­nan­čios mer­gai­tės klau­si­mas „Ar dar atei­si?“ ar­ba mo­ti­na, kas­dien atei­nan­ti prie sū­naus ka­po.

Aiš­ku, dau­ge­lis ga­li teig­ti, kad fo­tog­ra­fi­ja mies­te tu­ri daug ga­li­my­bių. Abe­jo­ju, ar ga­li­ma su­tik­ti, juk kiek­vie­nam kad­rui rei­kia iš­lauk­ti tin­ka­mo mo­men­to. Net ir tam, kas vyks­ta spon­ta­niš­kai ar žai­bo grei­čiu, rei­kia nuo­jau­tos ir bū­ti pa­si­ruo­šu­siam.

   
    

Vie­na, dėl ko no­rė­tų­si pa­kri­ti­kuo­ti fo­to­me­ni­nin­ką, tai lai­ki­nu­mo nuo­jau­ta jo fo­tog­ra­fi­jų mies­te. Bet vėl, kai pa­gal­vo­ji, tai kiek­vie­nas il­gi­mės trum­pos, bet pra­smin­gai iš­gy­ven­tos aki­mir­kos. Juk sen­ti­men­ta­lūs smū­giai kai ka­da yra rei­ka­lin­gi. Fo­to­me­ni­nin­kas ne­si­ruo­šia tik bar­ti šiuo­lai­ki­nių lai­kų ir il­gė­tis tik­rų­jų ver­ty­bių. Jam įdo­mi ir ši die­na. Jis sa­ko mies­te ieš­ko­jęs sa­vęs. Kai pra­de­di gi­lin­tis į nuo­trau­kas, pa­jun­ti, kad mąs­tai taip pat, kaip ir me­ni­nin­kas, įam­ži­nan­tis mies­tą. Skir­tin­gos spal­vos, ryš­ku­mas, bet iš­gy­ve­ni tą pa­tį. A. Os­ta­šen­ko­vas pri­me­na apie mies­to gau­de­sy var­to­to­jiš­kos vi­suo­me­nės už­mirš­tą žiū­rė­ji­mą į dan­gų.

 

 Aleksandro OSTAŠENKOVO nuotr.

Tai jau šeš­ta­sis A. Os­ta­šen­ko­vo fo­toal­bu­mas, prieš tai iš­leis­ti: „Kry­žių kal­nas“ (1993 m.), „Ki­tas kran­tas“ (2005 m.), „Šiau­liai“ (2006 m.), „Ma­no mies­tas“ (2006 m.), „Mir­ties so­das“ (2008 m.). 1999 m. jam su­teik­tas Tarp­tau­ti­nės me­ni­nės fo­tog­ra­fi­jos fe­de­ra­ci­jos (FIAP) fo­tog­ra­fo me­ni­nin­ko (AFIAP) gar­bės var­das. Nuo 1973 m. pa­ro­do­se da­ly­vau­jan­tis fo­to­me­ni­nin­kas yra su­ren­gęs per 50 per­so­na­li­nių pa­ro­dų Lie­tu­vo­je ir už­sie­ny­je, yra dau­giau nei 130 na­cio­na­li­nių ir tarp­tau­ti­nių pa­ro­dų da­ly­vis, pel­nęs per 50 ap­do­va­no­ji­mų. Spa­lio 18 d.

A. Os­ta­šen­ko­vas iš­vyks į Mask­vą, kur Ru­si­jos fo­to­me­ni­nin­kų są­jun­gos ga­le­ri­jo­je bus pri­sta­ty­ta jo ret­ros­pek­ty­vi­nė pa­ro­da, ku­rio­je bus eks­po­nuo­ja­mos ir gim­to­jo mies­to nuo­trau­kos.

 


Liūd­nų lė­lių kur­ti ne­mo­ka

Ok­sa­na LAU­RU­TY­TĖ

Iki spalio vidurio Šiau­lių de­ko­ra­vi­mo stu­di­jo­je „Me­no­ja“ vyks­ta au­to­ri­nė Edi­tos Var­ne­lie­nės lė­lių pa­ro­da „Ei­me pa­žais­ti kaip ma­žos mer­gai­tės“. Kvie­ti­mas pa­žais­ti su lė­lė­mis tik­rai ne­reiš­kia, kad me­ni­nin­kės su­kur­tos lė­lės – žais­lai. Paž­vel­gęs į pa­slap­tin­gai be­si­šyp­san­čią bo­bu­ly­tę, dvi­ra­tį mi­nan­čią mer­gai­tę, už­si­sva­jo­ju­sį klou­ną su­pran­ti, kad kū­rė­jai ten­ka iš­ma­ny­ti lip­dy­mą, siu­vi­mą, bat­siu­vys­tę, ju­ve­ly­ri­ką, ta­py­bą ir daug ki­tų da­ly­kų. Ant­raip me­no kū­ri­niais lė­lės ne­taps.

 

Lė­les ku­rian­čiai Edi­tai Var­ne­lie­nei te­ko įval­dy­ti bat­siu­vės, siu­vė­jos, kir­pė­jos ama­tą, tap­ti skulp­to­re ir me­ta­lo šli­fuo­to­ja.

Edi­tos VAR­NE­LIE­NĖS as­me­ni­nio ar­chy­vo nuo­tr.

My­li­miau­sias – klou­nas

Į pa­ro­dos ati­da­ry­mą atė­ju­sios Edi­tos Var­ne­lie­nės bend­ra­min­tės ne­gai­lė­jo me­ni­nin­kei pa­gy­rų. Pas­te­bė­tas Edi­tos kruopš­tu­mas, su­si­kau­pi­mas, at­si­da­vi­mas. Kai ku­rie pra­si­ta­rė, kad ga­vę Edi­tos lė­lę do­va­nų ap­si­py­lė džiaugs­mo aša­ro­mis.

Me­ni­nin­kė sa­ko lė­les ku­rian­ti vos dve­jus me­tus. Jau vai­kys­tė­je mė­go pieš­ti, lip­dy­ti ir, kaip vi­sos ma­žos mer­gai­tės, žais­ti su lė­lė­mis. Mo­kė­si Šiau­lių vai­kų dai­lės mo­kyk­lo­je, Tel­šių tai­ko­mo­sios dai­lės tech­ni­ku­me gi­li­no­si į me­ni­nį me­ta­lo ap­dir­bi­mą, ju­ve­ly­ri­ką.

Mo­te­ris ku­rį lai­ką kū­rė pa­puo­ša­lus, ta­čiau daug me­tų sva­jo­jo iš­mok­ti kur­ti lė­les. Ne bet ko­kias sku­du­ri­nu­kes, o to­kias, ku­rios tam­pa me­no kū­ri­niais ir ga­li pa­puoš­ti na­mus.

Edi­ta bu­vo įsi­gi­ju­si rei­kia­mų me­džia­gų kū­ry­bai, ta­čiau mo­de­li­nas ir pa­pjė ma­šė prie­mo­nės gu­lė­jo stal­čiu­je. Su­ži­no­ju­si, kad de­ko­ra­vi­mo stu­di­jo­je ren­ka­si mo­te­rys, ku­rios mo­ko­si kur­ti lė­les, ji iš­syk ten nuė­jo. Re­zul­ta­tas – pa­ro­da, ku­rios eks­po­na­tai – 10 ne­pap­ras­to gro­žio itin kruopš­čiai su­kur­tų lė­lių.

Lė­lei su­kur­ti me­ni­nin­kė su­gaiš­ta 1-2 mė­ne­sius. Dir­ban­ti vals­ty­bi­nė­je įstai­go­je su kū­ry­ba vi­siš­kai ne­su­si­ju­sį dar­bą mo­te­ris vi­są lais­va­lai­kį ski­ria lė­lėms. Iš kur se­mia­si idė­jų? Iš vi­sur – var­to žur­na­lus, nar­šo in­ter­ne­te. Bū­na, kad pa­ma­to ko­kį nors gra­žų ak­se­sua­rą ir su­pran­ta, kad jam su­teik­ti gy­vy­bės ga­li tik su­kur­ta lė­lė.

Štai pa­ma­tė tarp sen­daik­čių dvi­ra­tu­ką ir su­kū­rė mer­gy­tę, mi­nan­čią jo pe­da­lus. Pa­ma­tė mi­nia­tiū­ri­nius ba­lio­nus – su­kū­rė klou­ną, ku­ris tuos ba­lio­nus lai­ko su­spau­dęs.

„Klou­nas – pa­ti my­li­miau­sia ma­no lė­lė. No­rė­jau su­kur­ti jį liūd­ną, bet ne­pa­vy­ko. Apsk­ri­tai man ne­pa­vyks­ta su­kur­ti lė­lę liūd­nu vei­du – lū­pų kam­pu­čiai pa­tys į vir­šų už­si­rie­čia“, – šyp­so­si Edi­ta.

Gra­žuo­lę ga­li nu­si­pirk­ti ir par­duo­tu­vė­je

Edi­tos kū­ry­ba jau se­niau bu­vo pa­ste­bė­ta. Vie­nas žur­na­lų bu­vo pa­skel­bęs kon­kur­są lė­lių kū­rė­jams. Me­ni­nin­kė nu­siun­tė ke­tu­rių lė­lių fo­tog­ra­fi­jas ir ta­po kon­kur­so nu­ga­lė­to­ja.

Edi­ta sa­ko, kad, pa­vyz­džiui, Ru­si­jo­je lė­lių kū­ry­ba – at­ski­ra me­no rū­šis. Ren­gia­mos tarp­tau­ti­nės to­kių lė­lių pa­ro­dos, o su­kur­tos gra­žuo­lės kai­nuo­ja itin daug. Ji pa­ti ban­dė lė­lę pa­gal už­sa­ky­mą su­kur­ti, ta­čiau ne­pa­vy­ko. „Kur­ti lė­lę pa­gal už­sa­ky­mą – priim­ti iš­šū­kį. Tik šiukš­tu ne­ga­li­ma gal­vo­ti apie at­ly­gį, nes tai žlug­do kū­rė­ją. Kai dir­bu, iš­gy­ve­nu pa­le­tę emo­ci­jų, vi­zi­jų. Ste­biu žmo­nes, fik­suo­ju jų ju­de­sius, vei­do iš­raiš­ką. Kar­tą net sū­nų bu­vau pa­so­di­nu­si, kad man po­zuo­tų. Tie­sa, jo esu kar­tą pa­pra­šiu­si krū­ti­nę lė­lei nu­lip­dy­ti“, – šyp­so­si pa­šne­ko­vė.

Pa­sak kū­rė­jos, jai ga­na grei­tai ta­po aiš­ku, kad vien ta­py­bos ir ju­ve­ly­ri­kos ži­nių ir ga­bu­mų lė­li­nin­kui ne­pa­kan­ka. Juk lė­lę rei­kia ap­reng­ti, tad kū­rė­jas tu­ri bū­ti ir bat­siu­vys, ir siu­vė­jas. Ją rei­kia su­šu­kuo­ti, tad ten­ka bū­ti kir­pė­ja. Vei­das, ran­kos, ko­jos lip­do­mi iš mo­de­li­no, tad ten­ka bū­ti skulp­to­riu­mi, iš­ma­ny­ti me­ta­lo ap­dir­bi­mą, šli­fa­vi­mą, bū­ti įval­džiu­siam de­ku­pa­žo tech­ni­ką.

Paž­vel­gęs į Edi­tos su­kur­tas lė­les, iš­syk ga­li pa­sa­ky­ti, kad jos to pa­ties kū­rė­jo ran­kų dar­bo. Tai ne prie­kaiš­tas – jau­na lė­li­nin­kė jau tu­ri sa­vo brai­žą. „La­biau­siai ne­mėgs­tu kur­ti lė­lių gra­žuo­lių. Gra­žuo­lę ga­li nu­si­pirk­ti ir par­duo­tu­vė­je“, – paaiš­ki­na me­ni­nin­kė.

  
   
  
   
  
   
 

 



atgal   1-10   11   12   13   14   15   16   17   18   19   ( 20 )   21-30   31-40   41-44   toliau




Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti