(2016-04-29 Nr. 623) ŠIANDIEN 2017 Lapkričio 23 D. Ketvirtadienis ARCHYVAS

Kontaktai
Naudingos nuorodos

Pasaulis pagal mus
Grei­tį vir­šy­ti (ne)ga­li­ma!

Eva KAZ­LAUS­KIE­NĖ

Vie­nas, du, trys... Su­kau­kia si­re­na ir tra­sa pa­si­lei­džia neįp­ras­ta ne­mo­to­rė prie­mo­nė, ku­rio­je tik stab­džiai, ra­tai ir vai­ras. Apie 100 met­rų jai įsi­bė­gė­ti pa­de­da stū­mė­jai, nuo dry­žuo­tų kuo­liu­kų ji pri­va­lo rie­dė­ti nie­kie­no ne­pa­de­da­ma, tik vai­ruo­to­jo val­do­ma. Taip Telšiuose šeštadienį pra­si­dė­jo ke­lio­nė „Nuo meš­kos iki meš­kos“, t. y. apie 300 met­rų il­gio tra­sa nuo­kal­ne.

 

Ne vi­si lenk­ty­nių da­ly­viai ga­lė­jo pa­siek­ti trokš­ta­mą grei­tį, nes kliū­tys nuo­ta­kal­nė­je ver­tė įmant­riai vin­giuo­ti.

„Zom­biai“ kars­te

Dar ge­ro­kai iki ren­gi­nio pra­džios iš­ri­kiuo­tas spal­vin­gas trans­por­to prie­mo­nes ap­žiū­ri­nė­jo smal­suo­liai. Ma­žie­ji sku­bė­jo nu­si­fo­tog­ra­fuo­ti su neįp­ras­tais rie­dy­nių eki­pa­žų per­so­na­žais, di­des­nius do­mi­no trans­por­to prie­mo­nių at­si­ra­di­mo is­to­ri­ja bei pro­gno­zės, per kiek ke­ti­na­ma įveik­ti tra­są.

Rie­dy­nių da­ly­viams ne­ma­lo­nią staig­me­ną pa­tei­kė gam­ta,  li­kus tik aki­mirks­niui iki neįp­ras­tų trans­por­to prie­mo­nių lenk­ty­nių pra­džios tra­są nu­plo­vu­si gau­siu lie­tu­mi. Ta­čiau tai ne­su­ma­ži­no ko­man­dų ryž­to ko­vo­ti.

Star­tą pa­skel­bė per­nai me­tų nu­ga­lė­to­jai – grei­čiau­siai tra­są įvei­ku­si ko­man­da „Zom­biai“. Per­nai jie, ap­lenk­da­mi vin­giuo­ti ver­čian­čias kliū­tis, fi­ni­šo li­ni­ją kir­to kars­tu ant ra­tų. Rie­dy­nių da­ly­viai, ku­rių ko­man­do­je ga­lė­jo bū­ti ne dau­giau pen­kių, ne­sle­pė, kad grei­tis pri­klau­so nuo ko­man­dos na­rių pa­lai­ky­mo ir žiū­ro­vų ova­ci­jų.

Šios var­žy­bos tu­ri sa­vo tai­syk­les, vie­na svar­biau­sių – ant­rą­kart ne­ga­li­ma da­ly­vau­ti su ta pa­čia rie­dy­ne, to­dėl da­ly­viams kas­met ten­ka pa­suk­ti gal­vą ir su­bliz­gė­ti ori­gi­na­lu­mu. Šių me­tų ren­gi­ny­je bu­vo ke­le­tas nau­jo­vių: ste­bė­to­jai bu­vo pa­kvies­ti atei­ti pa­si­puo­šę mė­ly­nais ar­ba ža­liais rū­bais, o ko­man­doms su­gal­vo­tas rie­dy­nių sim­bo­lis – obuo­lys, ku­rį vie­ni ka­bi­no ant trans­por­to prie­mo­nių, ki­ti nuo­grau­žo­mis pa­puo­šė kak­lą.

Vie­niems – re­kor­das, ki­tiems – dė­me­sys

Ko­man­das už ori­gi­na­lu­mą, konst­ruk­ci­jos su­dė­tin­gu­mą, grei­tį ir nuo­tai­ką ver­ti­no kom­pe­ten­tin­ga ko­mi­si­ja. „Ro­jaus eksp­re­su“ pa­leng­va į pa­kal­nę rie­dė­jo vel­nias, pa­si­rai­tęs kel­nes, ku­riam la­biau pa­ti­ko mė­gau­tis žiū­ro­vų dė­me­siu, nei siek­ti re­kor­di­nio grei­čio. „Nie­kas į pra­ga­rą ne­sku­ba“, – ko­men­ta­vo ren­gi­nio or­ga­ni­za­to­riai. Vers­lu­mo ne­sto­ko­jan­tis vel­nias tu­rė­jo ir tiks­lą už­si­dirb­ti, nes ant jo dvi­ra­čio pui­ka­vo­si skel­bi­mas apie „par­duo­da­mas dū­šias“. Jam pa­do­va­no­ta laik­raš­čio „Penk­ta­die­nio že­mai­tis“ pre­nu­me­ra­ta.

Už su­dė­tin­giau­sią konst­ruk­ci­ją ap­do­va­no­tas links­muo­lis Flins­tou­nas, pa­kal­nę įvei­kęs me­di­niu dvi­ra­čiu. Anot jo, lai­mė­ti jam pa­vy­ko dėl ma­giš­ko prieš kiek­vie­ną nu­si­lei­di­mą rė­kia­mo už­kal­bė­ji­mo „ja­ba­da­ba­du“.

Nuo­tai­kin­giau­sia – „Jau­ni­mie­čių“ ko­man­da, rie­dė­ju­si il­gu na­me­liu ant ra­tų. Nuo­kal­ne be­si­lei­džian­tį na­me­lį vi­jo­si meš­ka su me­džio­to­ju, o abu juos er­zi­no rie­dy­nės ga­le įsi­tai­siu­si meš­ke­rio­to­ja, ku­ri ap­do­va­no­ji­mų ce­re­mo­ni­jo­je su­gau­tą žu­vį įtei­kė ren­gi­nio or­ga­ni­za­to­riams.

Už ori­gi­na­lu­mą pri­zas ati­te­ko „Vuo­nia.lt“ ko­man­dai. Du pus­nuo­giai vo­nia va­žia­vę vai­ki­nai taš­kė pu­tas ir van­de­nį šauk­da­mi, kad jų šam­pū­nas ne­grau­žia akių.

Tau­tos bal­so no­mi­na­ci­ją, t. y. dau­giau­sia žiū­ro­vų sim­pa­ti­jų, pel­nė „Thun­der­birds-skrai­dyk­lė“, ku­rią vai­ra­vo ele­gan­tiš­ki pi­lo­tai. Jau­niau­siam da­ly­viui Žy­giui Da­naus­kui ko­mi­si­ja sky­rė pa­guo­dos pri­zą.

  

Ma­žie­siems ne­mo­to­rių trans­por­to prie­mo­nių lenk­ty­nių da­ly­viams itin pa­ti­ko nuo­tai­kin­gas „Flins­tou­nas“.

 

Vie­ni rie­dė­jo kuo grei­čiau, ki­ti links­mi­no su­si­rin­ku­siuo­sius taš­ky­da­mi pu­tas, pil­da­mi van­de­nį, praus­da­mi vie­nas ki­tą.

Ryk­lys ir ge­ra­šir­dis sli­bi­nas iš Šiau­lių

Nep­ra­len­kia­ma, tra­są abie­juo­se va­žia­vi­muo­se įvei­ku­si per 26 se­kun­des, bu­vo ko­man­da „Nas­rai“. Ji į pa­kal­nę lei­do­si dvi­ra­čiu-ryk­liu.

  

Nep­ra­len­kia­ma rie­dy­nių „Nuo meš­kos iki meš­kos“ tra­so­je bu­vo tryliktoji „Nas­rų“ ko­man­da, per 26 se­kun­des pa­kal­nės pa­pė­dę pa­sie­ku­si ryk­liu.

 

Iš Šiau­lių į rie­dy­nes at­vy­ko ge­ra­šir­dis „Gar­ba­nuoc sli­bėns“.

Spe­cia­liais pri­zais ap­do­va­no­ti ir „Tran­da­liets 2“ ko­man­dos na­riai bei šiau­lie­tis Eli­gi­jus Žic­kis su rie­dy­ne „Gar­ba­nuoc sli­bėns“. Pas­ta­ra­sis per­nai lenk­ty­nė­se „Nuo meš­kos iki meš­kos“ ap­do­va­no­tas už ori­gi­na­liau­sią trans­por­to prie­mo­nę – mil­ži­niš­ką krep­šį. Lie­tu­vo­je ren­gia­mų rie­dy­nių sen­bu­vis E. Žic­kis sa­ko, kad rie­dy­nei pa­ga­min­ti rei­kia lai­ko, kruopš­tu­mo ir lė­šų. Iš putp­las­čio šiau­lie­čio pa­da­ry­tas be­si­šyp­san­tis sli­bi­nas lei­do­si į pa­kal­nę skam­bant val­sui. Šiai ne­mo­to­rei trans­por­to prie­mo­nei bu­vo su­gal­vo­tas šū­kis „Su sli­bi­nu ant meš­kos“. Nors sli­bi­no sva­jo­nė įsi­bė­gė­jus nuo kal­no pa­kil­ti į dan­gų neiš­si­pil­dė, žiū­ro­vai šiau­lie­čiui ne­gai­lė­jo dė­me­sio.

  

Vel­nio tiks­las rie­dy­nė­se - par­duo­ti kuo dau­giau „dū­šių“.


 

Jauniausias riedynių dalyvis Žygis Danauskas į riedynes atvyko skaridyne „Paukštelys“.

Neat­sa­kin­gu­mo au­ka

Gal­būt ma­giš­kas skai­čius 13 (tiek ko­man­dų da­ly­va­vo rie­dy­nė­se), o gal tė­vų neap­dai­ru­mas pa­ki­šo ko­ją ir lai­ki­nai te­ko su­stab­dy­ti rie­dy­nes dėl ne­ma­lo­naus in­ci­den­to. Nuo kal­no di­de­liu grei­čiu vin­giuo­ta tra­sa pa­si­lei­du­si tre­čiuo­ju nu­me­riu pa­žy­mė­ta „Va­na unt te­ki­nių“ ta­po ne­val­do­ma ir tren­kė­si į žiū­ro­vus. Lai­mė, dau­gu­ma rie­dy­nių „Nuo meš­kos iki meš­kos“ ste­bė­to­jų spė­jo pa­si­trauk­ti, ta­čiau vie­nas vai­kas bu­vo nu­blokš­tas at­rie­dė­ju­sios vo­nios. Jį iš­ve­žė grei­to­sios pa­gal­bos au­to­mo­bi­lis. Tie­sa, po ke­lių aki­mir­kų tė­vai vėl lei­do sa­vo at­ža­loms iš­bėg­ti į tra­są, kad ge­riau ma­ty­tų lenk­ty­nes. O or­ga­ni­za­to­riams per­spė­jus ne­leis­ti vai­kų lip­ti nuo ša­li­gat­vio į gat­vę, jie ne­rū­pes­tin­gai at­rėž­da­vo: „Vai­kai ne­pa­ma­tys nie­ko, jei sto­vės to­liau.“ „Tai pa­sta­ty­ki­te tra­sos vi­du­ry, ta­da ma­tys pui­kiai ir bus dau­giau šan­sų, kad nu­blokš“, – bu­vo pa­siū­ly­ta vie­nai to­kiai ma­mai, ku­ri ėmė klyk­ti po to, kai žiū­ro­vas ant ša­li­gat­vio sau­giai pa­trau­kė jos at­ža­lą.

Dau­giau rie­dy­nių „Nuo meš­kos iki meš­kos“ nuo­trau­kų ga­li­te pa­ma­ty­ti nau­jie­nų po­rta­lo www.etap­lius.lt rub­ri­ko­je „Gy­ve­ni­mo bū­das“.

 


„Sa­ma­ri­jo­je“ kve­pė­jo ož­kos sū­riu

Al­vy­das JA­NU­ŠE­VI­ČIUS

Penk­ta­die­nio pa­va­ka­rę Gin­kū­nuo­se įsi­kū­ru­sio Lab­da­ros cent­ro „Sa­ma­ri­ja“ sta­dio­ne su­si­rin­ko ož­kų au­gin­to­jai. Šven­tės šei­mi­nin­kai - čia pat įsi­kū­ręs lab­da­ros ir pa­ra­mos fon­das „Aga­pao“, ku­ria­me gy­ve­na iš al­ko­ho­lio ir nar­ko­ti­kų liū­no iš­si­gel­bė­ję žmo­nės. Prieš ke­le­tą me­tų „Aga­pao“ pra­dė­jo ga­na re­tą mū­sų kraš­tuo­se veik­lą - pie­ni­nių ož­kų au­gi­ni­mą. Da­bar jie jau drą­siai žen­gia į ož­kų pro­duk­tų rin­ką ir su­kvie­tė šiau­lie­čius bei mies­to sve­čius į ož­kų tei­kia­mos pro­duk­ci­jos de­gus­ta­ci­ją, ku­rią ly­dė­jo liau­dies dai­nos ir jau­nų­jų ak­to­rių at­lie­ka­ma mu­zi­ka.


Šven­tė­je vy­ra­vo pui­ki nuo­tai­ka.

Šven­tė be svai­ga­lų

Lie­tu­vos pie­ni­nių ož­kų aso­cia­ci­ja dar ne­gau­si, ta­čiau ož­kų sū­rių, pie­no bei ki­tų pro­duk­tų nau­da re­tas abe­jo­ja. Pie­ni­nių ož­kų aso­cia­ci­jai pri­klau­so ir „Aga­pao“ ož­kų ūkis.

Šven­tė pra­si­dė­jo trum­pais svei­ki­ni­mo žo­džiais ir sū­rių de­gus­ta­ci­ja. Sta­lai bu­vo nu­klo­ti įvai­riau­sios rū­šies ož­kų sū­riais. Bu­vo ga­li­ma pa­ra­gau­ti ir pie­no ir ož­kų mė­sos. De­gus­ta­ci­ja bu­vo ne­tra­di­ci­nė, nes šiuos svei­kus ož­kų pro­duk­tus ne­siū­ly­ta už­ger­ti vy­nu ar alu­mi. Ta­čiau, gi­ros – kiek tik no­ri.

Šiau­lie­čiai, su­si­rin­kę „Aga­pao“ cent­re mė­ga­vo­si įvai­riais bū­dais pa­ga­min­tais ož­kų sū­riais. Vie­nus ra­ga­vo be jo­kių prie­dų ir tu­rin­čius ož­kos sū­riams bū­din­gą kva­pą. Ki­tus – su prie­sko­niais ar­ba už­tep­tus ant duo­nos, įmai­šy­tus į sa­lo­tas.

Ne vie­nas pri­si­mi­nė, kad vai­kys­tė­je ož­kos sū­riai daž­niau­siai bū­da­vo pa­na­šūs į plokš­čius ak­me­nis, ku­riuos po tru­pu­tį su­čiulp­da­vo­me. Ta­čiau čia šis pri­si­mi­ni­mas bu­vo nu­stum­tas at­gal į praei­tį. Pa­si­ro­do, kad iš ož­kos pie­no, la­bai nau­din­go žmo­gaus or­ga­niz­mui, ga­li­ma pa­ga­min­ti ir minkš­tus, ir sal­džius, ir net į par­me­za­ną pa­na­šius sū­rius. Paaiš­kė­jo, kad mums jau įpras­tą fe­tos sū­rį ga­mi­na ne­bū­ti­nai pran­cū­zai ar ita­lai. To­kį mo­ka iš­gau­ti ir „Aga­pao“ ūkio meist­rai, per ke­le­tą me­tų su­kau­pę ne­ma­žai pa­tir­ties.

Su­si­rin­ku­siuo­sius links­mi­no skam­ban­ti gy­va liau­dies mu­zi­ka. Mu­zi­kan­tai ne tik gro­jo, bet ir de­monst­ra­vo su ožiais su­si­ju­sius inst­ru­men­tus: pū­tė ož­ra­gį, mu­šė ožio oda ap­temp­tą būg­ną. Šven­tę už­bai­gė nuo­tai­kin­gas „Nai­sių va­sa­ros“ teat­ro kon­cer­tas. Jau­nie­ji ak­to­riai, dau­ge­liui pa­žįs­ta­mi iš gar­saus se­ria­lo, į sa­vo dai­nas įpy­nė fra­zių apie sū­rius, pie­ną ir ož­kas.

  

Ož­kos pie­no pro­duk­tų de­gus­ta­ci­jo­je bu­vo ga­li­ma pa­ra­gau­ti įvai­riau­siais bū­dais pa­ga­min­tų sū­rių.

Svei­kiau už kar­vės pie­ną

Nuo se­no ož­kos pie­nas va­di­na­mas jau­nys­tės bal­za­mu. Šven­tės or­ga­ni­za­to­riai siū­lė sve­čiams pa­si­do­mė­ti ož­kų pie­no ir jo pro­duk­tų tei­kia­mo­mis ga­lio­mis. Šio gy­vu­lio pie­nas gy­do ne­ma­žai li­gų, ja­me gau­su vi­ta­mi­nų ir svar­bių žmo­gaus or­ga­niz­mui fer­men­tų. Pie­nas pa­de­da grei­čiau at­gau­ti jė­gas po sun­kaus fi­zi­nio ir pro­ti­nio dar­bo.

Yra ži­no­ma, kad praė­ju­sia­me am­žiu­je Švei­ca­ri­jo­je bu­vo to­kių sa­na­to­ri­jų, kur gy­dy­ta ož­kos pie­nu ir ty­ru kal­nų oru.

   

Svečius vaišino ne tik sūriais, bet ir kepta ožkiena bei šiupinine.

Ož­kos pie­ną pa­ta­ria­ma ger­ti ser­gant eg­ze­ma, bron­chų ast­ma, mig­re­na, ko­li­tu, skran­džio opa, ke­pe­nų, tul­žies li­go­mis, esant vi­du­rių už­kie­tė­ji­mui. Jis tu­ri dau­giau vi­ta­mi­nų ir mi­ne­ra­li­nių me­džia­gų ne­gu kar­vių pie­nas.

Ož­kos sū­ry­je esan­tis me­tio­ni­nas ir cho­li­nas ge­ri­na ke­pe­nų veik­lą. Pa­ta­ria­ma sū­rį val­gy­ti ir tiems, ku­riems su­tri­ko inks­tų veik­la, ky­la spau­di­mas.

Labdaros centre gyvena ne tik tikros ožkos, bet ir pagamintos iš javų bei vilnos.

Kas ne­pa­ra­ga­vo – ne­sup­ras

Sū­rio meist­rai įro­dė, kad ož­kos pie­nas tin­ka ga­min­ti bet ko­kiam sū­riui: sal­džiam, fe­tos ar fer­men­ti­niam. Tie­sa, pa­sta­rą­jį pa­ga­min­ti rei­kia su­kaup­ti daug ži­nių ir pa­tir­ties. Fer­men­ti­niam sū­riui bū­ti­nos pa­lan­kios są­ly­gos fer­men­tuo­tis. „Aga­pao“ pla­nuo­ja už­siim­ti ir to­kio sū­rio ga­my­ba. Tam rei­kės įsi­reng­ti vė­sų ir drėg­ną rū­sį.

  

Jau­nie­ji ak­to­riai plė­šė links­mas dai­nas.


 

Su­si­rin­ku­siesiems skambėjo gy­va liau­dies mu­zi­ka.

„Šiau­liai plius“ ar­chy­vo nuo­tr.

Šven­tės pa­bai­ga. Lau­žo dū­mai iš­da­vė, kad sve­čiams pa­teik­tos dar ne vi­sos pa­slap­tys. Po sū­rių de­gus­ta­ci­jos vi­si bu­vo vai­ši­na­mi šiu­pi­ni­ne sriu­ba ir plo­vu su ož­kie­na, taip pat kep­ta ož­kos mė­sa. Sriu­ba išė­jo idea­li – tirš­ta ir su daug ing­re­dien­tų. O plo­vo ne­li­ko per ke­lias mi­nu­tes.


Monmartro menininkai įkvėpimo toli neieško

Alvydas JANUŠEVIČIUS

Šalia "Laiptų" galerijos vakar ir šiandien galima pamatyti sustatytus molbertus, ant medinių karkasų sudėliotus paveikslus, drožinius. Keturios dešimtys kūrybingų rankų tris dienas kūrė, o dvi dešimtys talentingų galvų svarstė apie šviesos ir tamsos kovą bei draugystę. Kaip ir kiekviename Monmartro festivalyje, netrūko nei geros muzikos, nei nuotaikos.


Vakar menininkai tyliai pradėjo tris dienas truksiantį kūrybos procesą.

Autoriaus nuotr.

Įkvėpimas visai šalia

Tarptautinis meno festivalis–projektas pavadintas "Lux lucet in tenebris". Išvertus tai reiškia "Šviesa nugali tamsą". Pagrindinė tema "Saulės miestas" neribojo menininkų kūrybos, nes šiame žodžių derinyje gali tilpti ir mažas spindulėlis, ir visas pasaulis.

Festivalis priviliojo ne tik vietinius, bet ir sostinės bei kaimyninių šalių menininkus. Iš Vilniaus atvyko Giedrė Riškutė, Genovaitė Skrabulienė, Kęstutis Šiaulytis, Kunigunda Dineikaitė, iš Latvijos - Aldis Klavinš, Andris Millers, Inta Klasone, Rolands Gross, Maris Čačka. Iš Baltarusijos su visa paroda atkeliavo Jurij Jakovenko. Apjuostųjų skiriamąja "Laiptų" galerijos darbine prijuoste gretose - ir panevėžietė Elena Salnik bei šiauliečiai Irena Šliuželienė, Vilius Šliuželis, Vita Žabarauskaitė, Sigitas Prancuitis, Ričardas Garbačiauskas, Kazys Bimba, Vilius Biskis, Kornelijus Užuotas, Vilmantas Dambrauskas, Marytė Ruzgytė ir Vaidotas Janulis.

"Čia mano motyvas", - taria dailininkas Kornelijus Užuotas ir padeda ant molberto žalią obuolį. Ant jo šliaužia nedidelė sraigė. Kažko dar trūksta. Kornelijus padeda šalia kitą obuolį, tik perlaužtą. Jame akivaizdžiai jau gyveno kirminas, o dabar svečiuojasi skruzdėlės.

Monmartro naujokas, tačiau senas "Laiptų" galerijos draugas Kęstutis Šiaulytis jau pirmąją festivalio dieną piešė kiekvieno pageidavusiojo portretus, kuriuos vadina etiudais arba šaržais.

Kiti menininkai taip pat laisvai liejo dažus. Tik svečias iš Baltarusijos, atrodo, taupė. Jo tapybos stilius ypač kruopštus ir smulkus - dėlioja tašką prie taško ir tik retkarčiais pakelia akis į triūsiančius kolegas, kuriems, susibūrusiems "Laiptų" galerijos sodelyje, net ir obelų pavėsyje darėsi tvanku. Tenka gurkšnoti vandenį, apelsinų arba "miežių sultis". Dar vienas bokalas "įkvėpimo" ir jau galima pradėti tapyti.

  

Kornelijaus Užuoto meniniai motyvai voliojasi tiesiog po kojomis.

 

Kęs­tu­tis Šiau­ly­tis etiu­dus pradėjo piešti jau atidarymo dieną.

Menas be sienų

Devintasis meno pleneras "Šiaulių Monmartro respublika" ketvirtadienio rytą prasidėjo pamaldžiai. 22 menininkai apsilankė Kryžių kalne ir šalia esančiame vienuolyne. Pasistiprinę pietumis, visi kibo į darbą.

"Iš ryto kėlėmės anksti, nes važiavome į Kryžių kalną, kur buvo užsakytos šv. Mišios už visus menininkus. Grįžome šiek tiek šventesni ir kibome dirbti. Reikia pažymėti, kad daug priemonių menininkams suteikė šventės rėmėjai. Pasirodo, kad ir Šiauliuose galima gauti kokybiškų priemonių tapybai, grafikai", - pasakoja "Laiptų" galerijos direktorė ir festivalio siela Janina Ališauskienė.

  

 Grafikos guru baltarusis Jurij Jakovenko net ir teptuku tapo mikroskopiniais taškeliais.

Monmartras šiemet gali didžiuotis svečiais iš artimojo užsienio bei teigti, kad čia susirinko visa Latvijos profesūra. Ypatingas svečias - baltarusis Jurij Jakovenko, kurio paroda turėtų palikti įspūdį ilgam. Aukščiausios prabos meistras galerijos sodelyje savo grafikos įrankius pakeitė į plonyčius teptukus ir patogiai įsitaisęs piešė smulkius ornamentus.

Diena prasidėjo ir baigėsi su malda. Menininkams ir visiems šiauliečiams ketvirtadienio vakarą bažnyčioje koncertavo Vilniaus styginių kvartetas ir sopranas Judita Leitaitė.

Gė­lių klom­ba ta­pu­si so­fa –  tra­di­ci­nis Mon­mart­ro fes­ti­va­lio at­ri­bu­tas.


Šiandien pleneras visą dieną vyks sodelyje šalia "Laiptų" galerijos, o vakare - vėl geros muzikos dozė. Editos Piaf dainas atliks Nacionalinio dramos teatro aktorė Rasa Rapalytė, kuriai akompanuos akordeonininkas Kazys Stonkus.

Šeštadienį dailininkai persikels į miesto centrą prie P. Višinskio paminklo, kur toliau veiks kūrybinės dirbtuvės, tačiau praeiviai galės pasigėrėti ne tik procesu, bet ir jau baigtais šviežiais darbais. Pirmą valandą prie "Žiburio" knygyno bus skaitoma XX amžiaus pirmos pusės lietuvių ir lenkų poezija. Festivalį vainikuos originalus magijos šou, kuris vyks "Laiptų" galerijoje. Tai bus dar niekur neregėtas siurprizas. Žiūrovai pamatys, kad menininko reikmenys gali būti ir magijos rekvizitais.






Namai iš šiaudų

Mindaugas VILNIUS

Gyveno kartą trys paršiukai – Nifnifas, Nafnafas ir Nufnufas. Kiekvienas jų pasistatė namą - Nifnifas iš šiaudų, Nafnafas iš pagaliukų, o Nufnufas iš plytų. Kartą atėjo piktas vilkas ir nugriovė silpniausius namelius iš šiaudų ir pagaliukų. Broliai vos spėjo pasislėpti mūriniame Nufnufo name. Pasaką apie tris paršiukus ir visuomet alkaną piktą vilką žino ir maži, ir dideli. Kartu su šia istorija gyvas ir stereotipas, kad šiaudiniai namai yra nepatvarūs, skirti tik pasakų gyventojams. Tačiau vis dažniau mūsų apylinkėse galime pamatyti išskirtinių namų, o kai kurių tikrąsias konstrukcines medžiagas atskirsite tik pažvelgę pro "teisybės langelį".

 

Žvilgsnis į praeitį

Statyti iš šiaudų briketų pradėta XIX a. pabaigoje Jungtinėse Amerikos Valstijose, atsiradus garo varikliais varomoms presavimo mašinoms. Į dabartinėje Nebraskos valstijoje plytinčias stepes atsikraustę naujakuriai ūkininkai susidūrė su medienos ir kitų statybai tinkamų medžiagų trūkumu, todėl savo būstus ėmė ręsti iš šiaudų ryšulių. Teigiama, kad pirmas šaltiniuose užfiksuotas šiaudinis pastatas buvo pastatytas apie 1897 metus ir tarnavo penkerius metus, kol jį suėdė karvės. Siekiant apsaugoti pastatus nuo panašaus likimo, o šiaudines sienas - nuo drėgmės, jas imta tinkuoti moliu. Netrukus toks statybos būdas ėmė populiarėti, pradėta statyti ne tik gyvenamuosius namus, bet ir mokyklas, bažnyčias, netgi dvarus. Seniausias, iki šių dienų išlikęs ir vis dar tebenaudojamas šiaudinis namukas pastatytas 1903 metais. XX a. ketvirtajame dešimtmetyje, suklestėjus statybinių medžiagų ir chemijos pramonei, šiaudinė statyba pamažu buvo užmiršta, tačiau šimtmečio pabaigoje, ėmus populiarėti ekologinėms idėjoms, atgimė iš naujo.

Ten, kur trūksta medienos arba reikalingas mažas namas, populiaresnis bekarkasių šiaudinių namų statybos būdas, kai ant specialiai paruošto pamato šiaudų briketai dedami tartum plytos, paskui perveriami, sutvirtinami mediniais (dažniausiai lazdyno) virbais, rišami juostomis. Šiuo atveju šiaudinės sienos tampa laikančiąja konstrukcija. Tokių šiaudinukų statyba yra greita ir pigi, tačiau tinkama tik tuo atveju, kai statomi nedideli pastatai, kurių sienos ilgis neviršija 6 metrų. Šiaudų briketų sienas statyti galima tik esant nelietingam orui.

Statant didesnius namus, būtinas laikantysis karkasas, kuris vėliau užpildomas šiaudų briketais. Šiaudinių namų statytojai juokauja, kad pasirinkus šį būdą darbai vyksta ne visai įprasta tvarka – pirmiausia įrengiamas karkasas, paskui uždengiamas stogas ir tik tada statomos sienos. Tokios statybos privalumas – statyti galima bet kokiu oru.

Populiarėjant ekologinei statybai, imta gaminti ir specialius suspaustų šiaudų skydus, iš kurių montuojami namai. Skydinės konstrukcijos pastatų statyba yra brangiausia, tačiau pasižymi greičiu, leidžia sutaupyti daug laiko.

Neturi pinigų? Statykis namą

Pirmasis Lietuvoje savo jėgomis pasistatęs šiaudinį namą J. Kačerauskas teigia, kad tokiam žingsniui ryžosi paskatintas architekto, šiaudinių namų statybos Lietuvoje pradininko Petro Devižio. Tuo metu ieškojęs variantų, kur su savo šeima galėtų įsikurti, tačiau lėšų tam neturėjęs vyras atskleidė savo problemą bičiuliui.

"Petro atsakymas buvo: "Neturi pinigų? Statykis namą! Tokį, kuris nieko nekainuoja", - juokiasi J. Kačerauskas.

P. Devižio supažindintas su statybos iš šiaudų briketų galimybėmis, gautą literatūrą išstudijavęs Jonas nusprendė pradėti statytis savo namą. Ryžto nesumenkino net tai, kad tuo metu jis neturėjo jokios rimtesnės statybinio darbo patirties. Pirmą vasarą pavyko pastatyti karkasą ir sudėti šiaudus, antrą – nutinkuoti, pašiltinti, ir netrukus šeima jau galėjo įsikelti gyventi.

"Kadangi tai buvo pirmas toks namas, tai kai kur buvo eksperimentuota, kai kas galbūt ne visiškai pasiteisino, kai kur buvo šiek tiek suklysta. Tačiau visa tai - smulkūs, pataisomi dalykai, neužgožiantys esmės – name šiltai, jaukiai jau gyvenama septynerius metus", – teigia J. Kačerauskas. Dabar jis jau, galima sakyti, yra profesionalus šiaudinių namų statytojas, ne tik pastatęs apie dešimt didesnių ar mažesnių namų, bet ir rengiantis seminarus, praktinius mokymus visiems, besidomintiems šiaudine statyba.

Šiuo metu savo jėgomis, padedant artimiesiems bei draugams, šiaudinį namą besistatantys Darius ir Jolanta sako, kad mintys apie jį kilo perskaičius prieš kelerius metus pasirodžiusią knygą "Šiaudiniai namai" bei sudalyvavus seminaruose. Paklaustas, kodėl ryžosi statyti būtent šiaudinuką, Darius šypteli: "Iš ubagystės." Tačiau čia pat priduria: "Jei rimčiau, sužavėjo tai, kad tokie namai ekologiški, šilti ir palyginti pigūs."

  

Nutinkuotas šiaudinis namas iš pažiūros mažai kuo skiriasi nuo kitų. Jei nematytum jo statybos eigos, net neatspėtum, kokios medžiagos yra po tinko ar dažų sluoksniu, todėl name yra įrengiamas „teisybės langelis“.

Sudegs? Supus? Sugrauš pelės?

Šiaudinių namų statytojai neslepia – skeptiškai vertinančių tokį statybos būdą žmonių yra gana daug.

"Kartą prie mūsų namo atvažiavo grupė statybininkų. Apvaikščiojo, apžiūrėjo, o išvažiuodami išreiškė mums užuojautą, esą tik veltui leidžiame laiką ir pinigus", – pasakoja Darius.

Vos prakalbus apie namą iš šiaudų, skeptikai ima teigti, jog tokie namai ypač degūs. Iš tiesų statybų proceso metu supresuoti šiaudai sienose dar kartą stipriai suspaudžiami, todėl tarp jų esančio oro liepsnai tiesiog nepakanka. Be to, šiaudinės sienos tinkuojamos keliais molio arba gipso tinko sluoksniais, kurie apsaugo šiaudus nuo ugnies. Atlikti tyrimai rodo, kad šiaudinis namas nėra nė kiek degesnis už kitų tipų namus.

Specialistų teigimu, šiaudinių namų statybai labiausiai tinka rugių šiaudai. Jie tvirčiausi, turi antiseptinių savybių, jų nemėgsta graužikai. Tinka ir kvietrugiai, tačiau jų savybės šiek tiek nusileidžia rugiams. Molio tinkas ne tik saugo šiaudines sienas nuo kenkėjų, bet ir natūraliai reguliuoja patalpų mikroklimatą. Tinkamai apdorotos sienos yra tvirtos, "kvėpuoja", jose nesikaupia drėgmė. Kadangi nutinkuotas šiaudinis namas iš pažiūros neretai mažai kuo skiriasi nuo kitų namų, susiklostė tradicija viduje, matomoje vietoje, palikti nenutinkuotą šiaudų lopinėlį – vadinamąjį "teisybės langą."

  
   

Drėgmė – didžiausias šiaudinio namo priešas, todėl šiaudiniai namai išsiskiria aukštais pamatais ir šiek tiek platesnėmis pastogėmis.

Kalbėdami apie šiaudinukus, jų statytojai pirmiausia pabrėžia, kad tai ekologiški, gamtą tausojantys ir sveiki namai. Ne mažiau svarbu ir tai, kad jie pasižymi ypač gera šilumine varža, tad šiaudinio namo šeimininkams šildymo sezonas nesukelia jokio galvos skausmo.

"Vilniuje naujai pastatyto, dujomis šildomo 200 m2 modernaus šiaudinio namo gyventojai 2010 m. gruodį namui šildyti bei karštam vandeniui išleido 230 Lt", – teigia J. Kačerauskas.

Ir apie kainą

Prakalbus apie šiaudinio namo kainą ir ėmus klausinėti, ir profesionalūs statytojai, ir besistatantys savo jėgomis vieningai teigia, kad ją nurodyti yra be galo sudėtinga. Didelę bet kurio namo savikainos dalį sudaro darbo kaina. Šiaudiniai namai šiuo atžvilgiu – ne išimtis. Kuo daugiau darbų besistatantys pasiryžę atlikti patys, tuo labiau kaina mažėja. Kitas aspektas – paties namą besistatančiojo poreikiai, komforto suvokimas ir kt. Esama pavyzdžių, kai žmonės pasistato namukus už keliolika tūkstančių litų, yra ir kelis šimtus tūkstančius kainavusių statinių.

Kartą prie mūsų namo atvažiavo grupė statybininkų. Apvaikščiojo, apžiūrėjo, o išvažiuodami išreiškė mums užuojautą, esą tik veltui leidžiame laiką ir pinigus.


Rėkyvą puošė burės ir debesys

Alvydas JANUŠEVIČIUS

Vandens šventė - tai daugybę šiauliečių pritraukiantis renginys prie ir ant Rėkyvos ežero. Kasmet nuo 2002-ųjų čia vyksta regata Olego Truchano taurei laimėti, organizuojamas koncertas ir linksmybės šimtams šiauliečių. Šiemet šventės dalyviams ir stebėtojams pasisekė, kad vandens ežere buvo daugiau nei debesyse.

  

O. Truchano taurės regatos dalyviai puošė ežerą burėmis.

 

Neptūnas brido iš vandens mojuodamas trišakiu.

Neptūnas mojavo trišakiu

Vandens šventė prie Rėkyvos ežero prasidėjo tradiciškai – nedraugiškai nusiteikusiu dangumi. Tik kai dainininkui Radžiui trečią kartą užstrigo fonograma, nušvito saulė ir susirinkę žmonės dar labiau pralinksmėjo. Radžis nepasimetė ir baigė dainas dainuoti be muzikos.

Be moteriškių širdis virpinusio dainininko, šventėje koncertavo ir studija "Svirplys" su Romuliadu Šokoliadu (Romualdas Trijonis), modernaus folkloro grupė "Aisva", Vudis. Trumpai purškęs lietus pavakarę visai nurimo, todėl šokti ir trypti dangus netrukdė. Mažesnieji ridenosi pripučiamais kamuoliais, vyresni šoko po skėčiais. Močiutės patogiai sėdėjo ant suoliukų ir besišypsodamos klausėsi koncerto.

Ežere pasirodė kateris, iš kurio išlipo šventės siela Neptūnas. Jau kelintus metus šį personažą įkūnija Šiaulių dramos teatro aktorius Rolandas Dovydaitis. Jis prisistatė Poseidono giminaičiu ir palinkėjo visiems gero vakaro.


 

Spor­ti­nin­kai dėl stip­raus vė­jo vos iš­lai­kė bur­lai­vius neap­vir­tu­sius.

 

Šiau­lie­čiai ža­vė­jo­si bu­rė­mis nuo Rė­ky­vos til­to.

Vėjas nešė per bangas

Savaitgalį virš Rėkyvos ežero plaukė ne tik muzika, bet ir burės. Čia vyko regata keliautojo, fotografo ir gamtosaugininko Olego Truchano taurei laimėti. Ji rengiama jau devintus metus iš eilės.

Olegas Truchanas - garsus keliautojas, fotografas, gamtosaugininkas ir etnografas. Jis gimė ir gyveno Šiauliuose. Čia įgijo fotografijos žinių. Baigė Šiaulių berniukų gimnaziją (dabar – Juliaus Janonio gimnazija). Šiauliuose susidomėjo ir buriavimu bei kitokiu vandens sportu.

   

Dai­ni­nin­kas Ra­džis links­mi­no či­go­niš­ka ma­nie­ra tlie­ka­mais lie­tu­viš­kais šla­ge­riais.

Kartu su šeima dėl sovietų okupacijos pasitraukė į Vokietiją, vėliau emigravo į Australiją, kur liko iki gyvenimo pabaigos. O. Truchanas žuvo Tasmanijoje 1972 metų sausio 6 dieną, tyrinėdamas Gordono upę. Lietuvis savo visuomenine veikla išgelbėjo kone visą Tasmanijos gamtą. Tuomet pramonė pradėjo skverbtis į žmogaus nesudarkytą Tasmanijos salos gamtą.

O. Truchano taurės regatoje dalyvavo 59 dalyviai iš visos Lietuvos. Dvi dienas trukusiose varžybose šio vandens sporto mėgėjai rungėsi penkiose kategorijose. Didžiausioje - "Optimist" jachtų - klasėje nenugalimas buvo Kristupas Vaičiukauskas iš Platelių.

"Laser Radial" klasėje nugalėjo šiaulietis Kęstutis Berezinas. Kilinių klasėje, kurioje jachtos įgulą sudaro trys sportininkai, nugalėjo kuršėniškių komanda: Aidas Kasputis, Arnas Prapuolenis ir Ugnė Kasputytė.

Pramogų netrūko ir ant kranto.

Autoriaus nuotr.

Ant burlentės nepavejamas ir greičiausias buvo biržietis Vitalijus Jesiūnas. Šverbotinių jachtų klasėje nugalėjo šiauliečiai Eugenijus Drazdauskas, Irmantas Eidukas ir Aurelijus Buivydas.

Šventės organizatorė buriavimo trenerė Irutė Žičkuvienė teigia, kad varžybos vyko įtemptai ir kovingai. Antrą dieną vėjas pakilo iki 6 metrų per sekundę. Burlaiviai tiesiog skrido vandens paviršiumi.




Reikėjo berniukams...

Alvydas JANUŠEVIČIUS

Jaunas talentingas lietuvių kilmės JAV lakūnas Feliksas Vaitkus 1935 m. vienas perskrido Atlantą. Taip simboliškai jis užbaigė Stepono Dariaus ir Stasio Girėno didvyrišką, tačiau tragiškai pasibaigusį skrydį 1933-iaisiais. Paradoksalu, kad F. Vaitkaus skrydžio atminimą išsaugojo airiai, o ne lietuviai.

  
F. Vait­kaus vin­je­tė.
 

Lakūno su­ti­ki­mas Gruz­džiuo­se 1935 me­tais.

Pirmoji "Lituanica"

Apie S. Dariaus ir S. Girėno skrydį žino kiekvienas, nors kartą rankose laikęs dešimties litų banknotą. Jų skrydis prasidėjo lygiai prieš 78 metus. Apie šiuos du vyrus dainuojamos dainos, jų vardu pavadintos gatvės kone kiekviename mieste.

Istorijos šaltiniai teigia, kad du atkaklūs lakūnai 1932 m. nusipirko lėktuvą, kurį kruopščiai tobulino metus. Amerikos lietuviai surinko pinigų skrydžiui per Atlantą paremti, nes rimto rėmėjo taip ir neatsirado.

1933 m. liepos 15 d. 6 val. 24 min. lėktuvas "Lituanica" pakilo iš Niujorko. Įvykio liudininkai prisimena, kad lėktuvas pakilo sunkiai, nes buvo gausiai pakrautas degalais ir tepalais.

Jau liepos 16 d. vakarą uždegti Kauno radijo stoties bokštų žibintai laukė parskrendančių dangaus brolių. Aleksoto oro uoste buvo susirinkusi apie 25 tūkst. žmonių minia. Lėktuvas turėjo atskristi liepos 17 dieną apie 2-3 valandą nakties, tačiau didvyrių Lietuva nesulaukė.

Skrisdama pro Berlincheno miestelį, "Lituanica" nukrito dėl iki šiol vis dar neišaiškintų priežasčių. Tuo metu siautė didžiulė audra. Lėktuvas sudužo šalia Kuhdamo kaimo Soldino apylinkėse (dabartinė Lenkijos teritorija).

F. Vaitkaus lėktuvas "Lituanica II" po avarinio nusileidimo Arijoje netoli Balinrobo miestelio.

Didvyrių testamentas

Praėjus vos porai metų, į dangų pakilo Felikso Vaitkaus pilotuojamas lėktuvas "Lituanica II". Narsuolis užsimojo atlikti S. Dariaus ir S. Girėno pradėtą darbą. Kartais sakoma, jog tai buvo pirmųjų lakūnų testamento išpildymas.

F. Vaitkus gimė 1907-aisiais lietuvių šeimoje. Jo tėvai į Ameriką emigravo dar 1904-aisiais. Legendinį skrydį finansavo Čikagos lietuvių bendruomenė.

1935 m. rugsėjo 21 d. F. Vaitkus vienmotoriu lėktuvu "Lituanica II" pakilo Floyd Benneto aerodrome Niujorke. Ore išbuvęs 23 valandas, įveikęs daugiau nei penkis tūkstančius kilometrų, jis jau skrido virš Airijos. Dėl blogo oro lėktuvas sunaudojo per daug degalų. Pilotas jautėsi pervargęs nuo kovų su audromis, todėl nusprendė leistis.

Lakūno žemėlapis buvo netikslus, jame nebuvo pažymėtas visai netoli esantis aerodromas. Besileisdamas ant laukų netoli Balinrobo miestelio, jis gerokai aplamdė savo lėktuvą. Iš pradžių manyta, kad orlaivis sudužo nepataisomai, tačiau netoliese esančiose dirbtuvėse buvo suremontuotas už 400 svarų.

Visas pasaulis sužinojo, kad drąsuolis lietuvis įveikė Atlantą, tačiau nepasiekė gimtinės. Pasklido legendos apie laimės kūdikį, kuris iš sudužusio lėktuvo išlipo be menkiausio įbrėžimo. Vien įveikti Atlantą vienam tais laikais buvo nutrūktgalviškas žygdarbis. F. Vaitkus buvo šeštasis įveikęs Atlantą lėktuvu ir ketvirtasis tai padaręs vienui vienas.

F. Vaitkaus skrydis pradžiugino ne tik Lietuvą, bet ir Airiją. Balinrobe F. Vaitkaus skrydžio minėjimas - didžiausia miestelio metų šventė. Čia įkurtas muziejus, kuriame eksponuojamos lėktuvo liekanos su F. Vaitkaus autografais. Eksponuojamos istorinės nuotraukos, surinkta lakūno biografija.

Po skrydžio F. Vaitkus keliavo po Lietuvą, kur tiek miestuose, tiek miesteliuose buvo sutinkamas didžiuliais paradais su kareivių rikiuotėmis ir orkestrais. Lietuviams šio lakūno žygdarbis tarsi nuplovė S. Dariaus ir S. Girėno paliktas žaizdas. Grįžęs į JAV, jis ir toliau tarnavo karinėse pajėgose. Studijavo aeronautiką Viskonsino universitete. Mirė Vokietijoje 1956 metais.

  

Laiškas, kuris kartu su F. Vaitkumi perskrido Atlantą.

 

Pašto ženklas legendiniam skrydžiui atminti.

Sunaikinta atmintis

O kas nutiko antrajai "Lituanicai"?

Istorikai ir kiti specialistai visada žinojo apie F. Vaitkaus skrydį, tačiau sovietmečiu jis buvo ištrintas iš visuomenės atminties. "Lituanica II" po legendinio skrydžio, kritimo ir remonto buvo dislokuota Šiaulių Zoknių kariniame oro uoste. 1940 metais čia pradėjo šeimininkauti Rusijos kariai, kurie legendinį lėktuvą, kaip ir daugumą kitų, panaudojo pratyboms kaip bombardavimo taikinius. Sovietiniam režimui F. Vaitkaus atminimas buvo neparankus, nes lakūnas buvo aukštas JAV karininkas.

Zoknių karinis oro uostas 1935-aisiais.

Iš Petro KAMINSKO asmeninio archyvo

Dabar kolekcininkai negali pasidžiaugti dideliu atvirukų ar pašto ženklų su F. Vaitkumi kiekiu, tačiau galima pamatyti kitokių šį skrydį primenančių vertybių.

1933-iaisiais Lietuvos ir JAV pašto sistemos sutarė, kad laiškai gali būti gabenami oro keliu. F. Vaitkaus lėktuvas taip pat gabeno laiškus, vieną kurių savo atvirukų kolekcijoje turi šiaulietis Petras Kaminskas.

Daug istorinės medžiagos yra surinkęs Karinių oro pajėgų Aviacijos bazės Tarptautinio bendradarbiavimo vyriausiasis specialistas Alvydas Tamošiūnas. Apie F. Vaitkų žurnalistė Edita Mildažytė neseniai sukūrė dokumentinį filmą "Solo virš Atlanto".

Tiesa, Airijoje besiformuojančios lietuvių bendruomenės pastebėjo, kad airiai mūsų lakūną laiko savo didvyriu. Kodėl mes apie jį žinome tiek mažai?






Su dovanomis - po pirmosios nakties

Oksana LAURUTYTĖ

"Šiauliečiai dėl mūsų pasistengė iš visos širdies, o miestas taip gausiai išpuoštas, kad niekas negali nepastebėti, koks puikus renginys vyksta", - šypsojosi Taisa Aruma, latvių liaudies šokių "Katvari" vadovė. Šypsojosi ir kiti į tarptautinį folkloro konkursą-festivalį "Saulės žiedas" atvykę užsienio šalių kolektyvų nariai ir dėkojo organizatoriams, miesto vadovui įteikė ir iš jo gavo atminimo dovanų. Tačiau didžiausią dovaną - susipažinimą su tolimų ir artimų šalių kultūra, džiaugsmą akims, ausims ir širdims - gavo šiauliečiai. Ketvirtą kartą surengto ir dar tebevykstančio festivalio dalyviai negailėjo savęs šokdami, dainuodami, grodami - širdžių šiluma pasidalijo ir žiūrovai, ir dalyviai.

Šventinė "Saulės žiedo" eisena buvo spalvinga ir džiaugsminga. Festivalio dalyviai šoko, dainavo, grojo

Orus stebi NATO kariškiai

Trečiadienį į tarptautinį folkloro konkursą-festivalį "Saulės žiedas" atvykę užsienio šalių kolektyvai susitiko su Šaulių meru Justinu Sartausku, kuriam įteikė dovanų - gėrimų, skanėstų, kompaktinių diskų, piniginę, o Nepalo delegacija ant galvos uždėjo juodą Nepalo kepuraitę su ženkliuku - sukryžiuotais kardais. Ką reiškia šis ženklas, meras žadėjo išsiaiškinti koncertų metu.

Festivalio direktorė Rūta Stankuvienė, pasveikinusi festivalio dalyvius su pirmąja naktimi Šiauliuose, atskleidė paslaptį - jei lis, tai tik trumpai ir nedaug. Pasirodo, direktorė dukart per dieną skambina NATO kariškiams, kurie valandos tikslumu pasako, koks bus oras.

Paaiškėjo, kad kariškiai tikrai žino, ką kalba - vidurdienį prasidėjęs lietus greitai liovėsi gadinti nuotaiką, tad vakare į konkursą atvykę vienuolikos užsienio šalių ir būrys Lietuvos kolektyvų galėjo ramiai prisistatyti Šiauliams šventinėje "Saulės žiedo" eisenoje.

Eisenoje buvo galima išvysti Karelijos (Rusija), Austrijos, Slovakijos, Lenkijos, Latvijos, Nepalo, Slovėnijos, Sicilijos (Italija), Baltarusijos ir, žinoma, Lietuvos atstovus, pasipuošusius tautiniais rūbais. Svečių turėjo būti daugiau, tačiau kolektyvai iš Nigerijos, Kolumbijos, Jordanijos ir Serbijos neatvyko, nes negavo vizų.

"Mes labai norime padėkoti konsului Robertui Tamošiūnui, kuris padėjo gauti vizas, ir atvežėme linkėjimų nuo Karelijoje esančio lietuvių kolektyvo "Rasa", - džiaugėsi iš Petrozavodsko atvykusio liaudies ansamblio "Karjala" meno vadovas Andrej Anisimov. Karelai sako norėję atvykti į užpernai rengtą festivalį, tačiau negavo vizų. Šiemet pasisekė, tad jie labai džiaugiasi, kad gali parodyti, kuo unikali finougrų kultūra, ir dalyvauti konkurse.

Konkurse erotinių žaidimų nerodė

IV tarptautinis folkloro konkursas-festivalis unikalus tuo, kad jo metu dalyviai ne tik koncertuoja, bet ir dalyvauja vieninteliame Rytų Europoje rengiamame konkurse. Šiame konkurse kolektyvai rungiasi dėl "Grand Prix". Premijos įteikimo ceremonija vyks sekmadienį 19 val. baigiamojo festivalio koncerto didžiojoje scenoje metu.

Festivalio dalyviai Šiaulių merui Justinui Sartauskui dovanojo ir vyno, ir suvenyrų, ir net piniginę, kad jau būtų pradėti rinkti pinigai kitam "Saulės žiedui".

Dvi dienas tarptautinė komisija Kultūros centre vertino kolektyvų pasirodymus. Dalyviai rodė, kuo jų kultūra yra unikali - šokį, dainą, muziką - ir kaip meistriškai gebama tai pristatyti.

Tiesa, ne visi kolektyvai drįso parodyti autentišką folklorą. Karelijos liaudies ansamblio "Karjala" meno vadovas Andrej Anisimov sakė, kad finougrų kultūra unikali žaidimais. Jie neturi žodžio "šokis". "Mes ir šokius žaidžiame, ir kadrilį vaikštome", - šypsojosi jis.

Anot pašnekovo, karelų kultūra garsėja erotiniais žaidimais, kurių konkurse etikos sumetimais nerodyta ir jaunimas dabar, žinoma, jų nebežaidžia. Vienas tokių - žvakės gesinimas. Vaikinai ir merginos šiam žaidimui ruošdavosi iš anksto - prisivalgydavo žirnių. Tada būdavo uždegama žvakė ir jaunuoliai, atsukę į ją pasturgalius, mandagiai tariant "vėjuodavo". Kieno "vėjelis" įžiebdavo didžiausią liepsną, tas nugalėdavo. "Į žvakės šviesą atsuktas užpakalis atrodydavo labai erotiškai", - sakė pašnekovas.

Kitas žaidimas, dažniausiai žaidžiamas per Kalėdas, buvo "numirėlio žadinimas". Vaikinas vaidindavo numirėlį. Atsiguldavo nuogas ant stalo ir būdavo pridengiamas "marška". Burnoje laikydavo įsikandęs obuolį, kad šypsena baisi atrodytų. Po stalu įsitaisydavo kitas vaikinas. Merginos eidavo prie "numirėlio" ir turėdavo bučiuoti. Po stalu besislepiantis vaikinas puldavo merginą ir čiupinėdavo jos intymias vietas. "Visko būdavo, net marškiniai tokių žaidimų metų plyšdavo. Karelijoje rengtuose liaudies susibūrimuose būdavo daug tokių žaidimų. Jaunimas žaisdavo, žaisdavo ir prisižaisdavo. Nebūtų žaidimų, nebūtų ir santuokų", - juokėsi A. Anisimov.

Atsisveikinimas - sekmadienį vakare

Trečiadienį vakare kolektyvai koncertavo didžiojoje scenoje, pastatytoje prie "Senojo dvaro". Koncertas "Mūsų valstybė - saulės žiede", buvo skirtas Valstybės dienai ir vieneriems metams iki penktųjų TAFISA pasaulio sporto žaidynių paminėti.

"Laba diena, Šiauliai!" - choru iš scenos žiūrovus pasveikino svečiai. Žiūrovai lietuviškus pasveikinimus sutiko audringais plojimais. "Namasteeeee!" ("Dievas manyje sveikina Dievą tavyje", - aut. past.), - džiaugsmingai svečius iš Nepalo sveikino renginio vedėja. "Namasteeee!" - džiaugėsi širdingai pasveikinti menininkų klubo iš Katmandu svečiai.

  

Itin daug džiaugsmo patyrė mažieji festivalio lankytojai - aptvare smagiai šokinėjo du ožiukai, kuriuos vaikai galėjo ne tik paglostyti, pašerti, bet ir sugalvoti jiems vardus ir nupiešti. Vaikų piešiniai dalyvaus naujienų portalo "Etaplius.lt" ir bendrovės "Gubernija" rengiamame konkurse. Gražiausių piešinių nugalėtojai bus apdovanoti "Gubernijos" giros gėrimu "Du ožiukai".

Artūro STAPONKAUS nuotr.

Atidarymo koncertas tęsėsi iki nakties, na, o šiandien, penktadienį, nuo 15 val. festivalio dalyviai žiūrovų laukia koncerte prie Dailės galerijos, nuo 17 val. - prekybos centre "Saulės miestas", o 19 val. - vėl didžiojoje scenoje. Šeštadienį linksmybių siautulys bulvare prasidės jau nuo 11 val. ryto.


Gražiausia šiaulietė - "Mis Lietuvos" finale

Oksana LAURUTYTĖ

Praėjusį šeštadienį klube "Martini" vykusiame grožio konkurse "Mis Šiauliai 2011" nugalėtoja tapo 177 cm ūgio septyniolikmetė šiaulietė Deimantė Petrauskaitė. Gražiausios Šiaulių merginos titulą laimėjusi gražuolė tiesiu taikymu pateko į "Mis Lietuva 2011" finalą, kuris vyks liepos 6-ąją Palangos vasaros estradoje. Konkurso organizatorė Vaida Židonytė žada, kad palaikyti Deimantės finale su plakatais vyks visos Šiaulių konkurso dalyvės.

Atskleidė savo vaikystę

Konkurso "Mis Šiaulių kraštas 2011" dalyvės komisijos narius, klubo svečius bei jų palaikyti atėjusius artimuosius nukėlė į vaikystę. Buvo parodytas trumpas filmukas apie merginas, nugalėjusias grožio konkursuose nuo 2007-ųjų. Parodytos ir šių metų konkurso dalyvių dešimtuko vaikystės nuotraukos.

Net 500 spalvotų balionų išpuoštame klube netrūko geros nuotaikos, vaikiškų dainelių, spalvotų suknelių ir aikystę menančių didelių kaspinų. Konkurso dalyvės priminė, kokia graži, trapi ir kupina šviesiausių svajonių yra mergaičių vaikystė.

"Visos mergaitės svajoja tapti princesėmis. Parodydami, kaip vaikystėje atrodė konkurso finalistės, suteikėme daug šiltų emocijų žiūrovams", - sakė konkurso organizatorė Vaida Židonytė.

Organizatorė prisipažino šiek tiek bijojusi, kad konkurso finalas, surengtas klube, gali nustebinti žmones, tačiau sumanymas pasiteisino. "Jauki erdvė, merginų paprastumas ir žaismingumas visus sužavėjo", - džiaugėsi V. Židonytė.

Finaliniame "Mis Šiauliai 2011" konkurse dalyvavo 10 merginų, tačiau karūna atiteko tik vienai. Komisijos narius sužavėjo ir gražiausios šiaulietės titulą "Mis Šiauliai 2011" laimėjo J. Janonio gimnazijos gimnazistė Deimantė Petrauskaitė. Komisijos vienbalsiai išrinktai nugalėtojai atiteko daugybė rėmėjų dovanų bei teisė dalyvauti konkurso "Mis Lietuva 2011" finale.

Grožio konkurse pirmosios vicemis titulą laimėjo Eglė Lesčinskaitė, antrąja vicemis išrinkta Viktorija Vaidžiulytė. "Mis Talentas" tapo Gintarė Daniusevičiūtė. Ši nuostabaus balso gražuolė komisiją sužavėjo sugiedojusi "Ave Maria". Kitos merginos dainavo, šoko, skaitė eiles, rodė savo darytas fotografijas, bandė papirkti komisiją iš savo keptų sausainių sukurta įspūdinga puokšte.

Keturios konkurso "Mis Šiauliai 2011" laureatės laimėjo poilsinę kelionę į Rodo salą (Graikija).

Pasisekė ir kitoms finale dalyvavusioms merginoms. Visos finalininkės, kaip ir kasmet, kartu su konkurso organizatore V. Židonyte keliaus pailsėti į pasirinktą Lietuvos kurortą.

Palangos laukia gražuolių antplūdis

Grožio konkurse Deimantė dalyvauja nebe pirmą kartą. Pernai tame pačiame konkurse ji laimėjo pirmosios vicemis titulą.

"Esu labai laiminga ir dėkinga mamai, nes ji mane paskatino dar kartą dalyvauti šiame konkurse. Žinoma, dėkoju ir Vaidai už palaikymą, patarimus", – džiaugsmo ašarų neslėpė D. Petrauskaitė.

Konkurso "Mis Šiaulių kraštas 2011" nugalėtoja Deimantė jau prisijungė prie dar trylikos konkurso "Mis Lietuva 2011" finalo dalyvių.

    
 

Gražuolės dainavo, šoko, skaitė eiles, rodė savo darytas fotografijas, bandė papirkti komisiją kepiniais ir sąmoju.

Artūro STAPONKAUS nuotr.

V. Židonytė sako, kad šiųmečio konkurso dalyvės buvo itin draugiškos. Sekmadienį susirinkusios vakarieniauti jos nusprendė, kad pasipuoš konkurso marškinėliais, pūstais sijonėliais ir nešinos plakatais palaikys Deimantę grožio konkurso finale Palangoje. "Žiūrovai galės įvertinti, kurios merginos gražesnės - šiaulietės ar gražuolės iš visos Lietuvos", - šmaikštavo V. Židonytė.

Manekenė ir grožio namų "Classy Beauty" savininkė V. Židonytė konkursą "Mis Šiaulių kraštas" atgaivino prieš penkerius metus. Organizatorė pati konkurse yra laimėjusi "Mis Foto" ir "Mis Publika" titulus.

Šiųmečio konkurso atrankoje dalyvavo per 300 merginų. Rengėjams teko įdėti nemažai triūso, kol buvo atrinktas finalininkių dešimtukas.

Atranka buvo paskelbta internete, merginų prašyta nurodyti ūgį, svorį, atsiųsti fotografijų. Organizatoriai buvo gavę ir kompiuterio programomis padailintų nuotraukų.


Aitvaras neša svajonės link

Alvydas JANUŠEVIČIUS

Kai vėjas išverčia medį ar nugriauna reklaminį stulpą, pamatome, koks jis galingas. Vėjas gali sukti turbinas, nešti laivus per bangas. Jis lengvai pakelia žmogų ir nuneša į kitą ežero krantą. Netikite? Susipažinkite su jėgos aitvarų mėgėjais.

ei kartą pavyko pakinkyti vėją, "kaitavimo" mesti jau nebeįmanoma.

Sniegu, vandeniu ir ledu

Ne vienam teko rankose laikyti paprastą aitvarą. Ne vienas ir pagalvojo - jeigu aitvaras būtų daug didesnis, ar jis mane pakeltų? Taip, jei tai yra jėgos aitvaras, vadinamasis "kaitas".

"Kaitavimas" - Lietuvoje jau prigijusi pramoga ir sporto šaka. Žmogų tempiantis aitvaras gali būti įvairaus dydžio, o sportininkas gali rinktis, kokiu paviršiumi nori skrieti: ledu, sniegu ar vandeniu.

Šiaulietis Bernardas Maksimavičius jėgos aitvarų sportu užsiiminėja jau šešerius metus. Visą gyvenimą jį traukė ekstremalumas ir judesys. "Bandžiau viską, išskyrus šaškes", - sako Bernardas, jėgas mėginęs graikų-romėnų imtynėse, išdarinėjęs triukus motociklu. Tačiau tikrą sielos džiaugsmą rado pakinkęs vėją.

"Motociklas greitai atsibodo. Prieš aštuonerius metus davė draugas išbandyti "kaitą". Užsidegiau ir nuo to laiko stengiuosi nepraleisti progos paskrajoti su vėju", - pasakoja sportininkas.

Bernardas prisimena, kad iš pradžių nesisekė. Prakaitas liejosi upeliais. Kai draugo aitvaras kartą skaudžiai tėškėsi į žemę, vaikinas suprato, kad teks įsigyti savo, nes jau neatsispirs šiam pomėgiui. Tad pardavė motociklą ir įsigijo dėvėtą aitvarą.

Pasak Bernardo, jėgos aitvaras gali būti naudingas ir sveikatai. Kartą slidinėdamas jis susilaužė raktikaulį. Net daktarai siūlė mesti visus ekstremalius užsiėmimus, tačiau "kaitavimas" padėjo greičiau išgyti. "Nugaros skausmus taip pat išsigydžiau aitvaru. Plaukimas vandeniu prilygsta meditacijai ir psichologo konsultacijai. Gydytojai teigia, kad jėgos aitvarai - sveikas sportas, tačiau viskam yra ribos. Juk retas olimpietis yra sveikas", - tikina ekstremalas.

Rekomendacija - mokytis

Sakoma, kad mokytis "kaituoti" geriausia žiemą ant sniego. Pavojingiausia - ant ledo su pačiūžomis, nes galima įvystyti didžiulį greitį. Jei vandens paviršiumi skriejama apie 40 kilometrų per valandą greičiu, tai ant ledo - apie 60. Vasarą smagiausia ant jėgos aitvaro lentos skrieti per bangas.

  

„Kaitas“ – didžiulis aitvaras.

 

Jei pradedi tikėti, kad esi stipriausiais, žiūrėk, papūs gūsis ir nuneš kaip viščiuką.

Profesionalai nepataria pradedantiesiems nerti stačia galva į šį sportą. Reikėtų daug ko išmokti: valdyti aitvarą, atsistoti ant lentos, jausti savo kūną ir viską suderinti. Yra ir "kaituotojų" etikos taisyklės, pavyzdžiui, vėjas gali supainioti dviejų sportininkų aitvarų virves - stropas, tada reikia susitarti, kuris kurį praleis.

Didžiausia pradedančiųjų smalsuolių klaida – manymas, kad viskas čia labai paprasta ir elementaru. Dažnai fiziškai stiprūs jaunuoliai nepagalvoja, kad vėjas stipresnis už bet kokius raumenis, nes jo jėga - didžiulė. Pabandykite užsikabinti už pravažiuojančio sunkvežimio ir jį sulaikyti. Skriejant per bangas, vanduo yra asfalto kietumo. Tad jėgos aitvarų mėgėjai, kaip ir alpinistai, mėgsta sakyti, kad stichijos nenugalėsi. Ji leidžia mėgautis arba skaudžiai pamoko.

Skirtingam vėjui ir sportininko svoriui yra pritaikyti skirtingo dydžio jėgos aitvarai. Pradedantiesiems būtinas šalmas bei kitos apsaugos priemonės, tinka riedutininkų, slidininkų, motociklininkų. "Kaituojant" šaltame vandenyje, praverstų ir specialus narų kostiumas.

  

Vėjas lyg mustangas - nesusitarsi, bet jei leidžiasi kinkomas - pirmyn!

 

Bernardas jėgos aitvarais susidomėjo daugiau nei prieš septynerius metus.

Gyvenimo būdas

Pasak Bernardo, Šiauliai jėgos aitvarų sportui - dėkinga vieta. Puikiai tinka Rėkyvos ežeras. Norintiems patirti gerokai aštresnių įspūdžių - visai netoli Baltijos jūra.

Tačiau Lietuvos "kaituotojai" vis dėlto dažnai vyksta paskraidyti bangomis į Latviją. Kaip ir daugumoje pramoginių sričių, Latvija lenkia mus visa galva.

 Bernardo MAKSIMAVIČIAUS asmeninio archyvo nuotr.

Tie, kurie gali sau leisti, važiuoja ir į šiltesnius kraštus. Čia "kaituoti" geriau: ilgesnis vėjo sezonas, lygesnis vėjas. Bernardui teko pakinkyti vėją už Atlanto, Floridoje. Ekstremalas pastebėjo, kad mūsų jėgos aitvarų mėgėjai sportiškesni.

Vėją, beje, mielai pasikinko ir moterys. "Kartais manęs klausia, ar "kaitavimas" reikalauja daug fizinės jėgos. Taip, - nusišypso pašnekovas. - Iš pradžių kiekviena sportinė veikla to reikalauja. Paskui užsigrūdini, pripranti."

Pastaruoju metu Bernardas vis daugiau laiko skiria dar vienai savo aistrai - fotografijai. "Vienas kitam netrukdo, tik papildo", - teigia jaunuolis ir prisipažįsta, kad "kaitavimas" ir fotografija panašūs - užsimetei įrankius ant pečių ir eini kur nori.







Tytuvėnų vienuolynas - bilietas ir investicija į ateitį

Eva JAGMINAITĖ

Vienas didingiausių baroko paminklų šiaurės rytų Europoje prikeltas naujam gyvenimui. Prieš savaitę Tytuvėnuose iškilmingai lankytojams atidarytas restauruotas bernardinų vienuolynas, kuriame įsikūrė ir vienintelis Šiaulių vyskupijoje Sakralinis muziejus. Iškilmes paženklino ir kitas svarbus įvykis – Tytuvėnų vasaros festivalis. Į restauruoto vienuolyno atidarymo šv. Mišias, šventinius koncertus bei Šv. Antano atlaidus susirinko kone visas Lietuvos kultūrinio pasaulio elitas, kunigai ir vyskupai. Nei kultūros ministras Arūnas Gelūnas, nei Kultūros paveldo departamento direktorė Diana Varnaitė negailėjo gerų žodžių ne tik rekonstrukcijos iniciatoriams, bet ir darbininkams, kurie dirbo negailėdami dienų ir naktų.

  

Už daugiau nei 10 milijonų rekonstravus Tytuvėnų vienuolyną, eilės laukia ir Tytuvėnų bažnyčia. Reikėtų atnaujinti fasadą, vidų, kiemelio arkas.

 

Restauratoriai, nuvalydami storą dažų sluoksnį, kantriai po milimetrą atkūrė autentiškas vienuolyno sienų freskas.

Eksponatai iš visos apskrities

Per metus Tytuvėnų vienuolyną aplanko daugiau nei septyni tūkstančiai turistų, o bažnyčioje amžina meilę prisiekia sužadėtiniai ne tik iš Šiaulių, Kelmės ar kitų artimų apylinkių, bet ir klaipėdiečiai, kauniečiai, vilniečiai. Kunigas Rimantas Žaromskis neabejoja, kad rekonstravus vienuolyną padidės ne tik turistų susidomėjimas šiuo unikaliu architektūriniu paminklu, bet dėl savito grožio šią bažnyčią žmonės dažniau rinksis ir krikštynoms ar santuokos sakramentui.

Buvusios bibliotekos patalpose įkurdintame Sakraliniame muziejuje - eksponatai iš visos Šiaulių apskrities. Dalį jų muziejus pasiskolino, kitus surinko bažnyčios klebonas R. Žaromskis. Kunigas pats važinėjo po apskrities bažnyčias ir prašė vieninteliam Šiaulių vyskupijos Sakraliniam muziejui padovanoti liturginių reikmenų, paveikslų, kitų sakralinių daiktų. Už tokį didelį kruopščiai atliktą darbą gerų žodžių negailėjo Šiaulių vyskupas Eugenijus Bartulis.

Restauruojant didžiulis dėmesys buvo skirtas vienuolyno sienoms – nuvalius dažų sluoksnį naujam gyvenimui buvo prikeltos freskos. Lankytojai akies krašteliu gali pažvelgti ir į pagal autentišką paveikslą atkurtas vienuolių celes.

Darbai nesustos

Vienuolyno restauracija kainavo daugiau nei dešimt milijonų litų. Daugiausia lėšų (9 mln.) gauta iš Europos Sąjungos, 1 mln. prisidėjo mūsų šalies Vyriausybė, dar 140 tūkst. skyrė Kelmės rajono savivaldybė.

  

Kultūros ministras Arūnas Gelūnas (antras iš kairės) įsitikinęs, kad Tytuvėnų vienuolyno ansamblis - vienas svarbiausių Lietuvos kultūrinio paveldo objektų.

 

Bažnyčios kiemelio arkadose netilo klasikinės muzikos garsai.

Į atidarymą atvykęs kultūros ministras A. Gelūnas pažadėjo ir toliau ieškoti lėšų toliau rekonstruoti Tytuvėnų vienuolyną ir bažnyčią, nes nedelsiant reikia pakeisti vienuolyno stogą, atnaujinti bažnyčios išorę ir vidų, renovuoti vienuolyno kiemelio arkas. Ministras Tytuvėnus pavadino vienu didžiausių Lietuvos kultūros perlų. "Tai mūsų bilietas ir investicija į ateitį. Tikiuosi, kad kolegos Vyriausybėje mane išgirs. Čia būtina plėtoti ir kitą infrastruktūrą, sudaryti sąlygas turistams apsistoti, patogiai pasistatyti automobilius. Galiu pripažinti, kad šiam objektui iki šiol buvo skiriama per mažai dėmesio, tačiau reikia nepamiršti, kad vietos, kaip ši, yra ne tik mūsų dvasingumo simbolis, bet ir svarbus kultūrinio paveldo akcentas", - darbų pabaigtuvėmis džiaugėsi A. Gelūnas.

Kauno arkivyskupas Sigitas Tamkevičius ne tik džiaugėsi, kad atgaivintas dar vienas katalikų bendruomenei svarbus unikalaus paveldo objektas, bet ir priminė, kad bažnyčia už tokį paveldą turi jausti didžiulę atsakomybę ir nenustoti vykdyti švietėjiškos veiklos.

Iškilmingas restauruoto vienuolyno atidarymo šv. Mišias laikė Šiaulių vyskupas Eugenijus Bartulis. Drauge su juo palaimos susirinkusiesiems ir šviesios ateities vienuolynui meldė Lietuvos dvasininkai.

Autorės nuotr.

Besituokiančių sužadėtinių patogumui ateityje ketinama įkurti civilinės santuokos patalpas, iš kurių jaunavedžiai galės žengti tiesiai prie altoriaus. Ketinama atkurti biblioteką. Beje, būtent vienuolyno kiemas šeštadieniais knibždėte knibžda besifotografuojančių jaunavedžių, nes autentiški arkiniai vienuolyno koridoriai ir sienos itin mėgiamos fotografų ir operatorių.

Istorinės statybos geradarių pastangomis

Atrodytų, jog pats Aukščiausiasis saugo vienuolyną, kuris iki šių dienų išliko beveik nepaliestas karų ir gaisrų.

Ketvirtąjį gyvavimo šimtmetį skaičiuojančio - 2014-aisiais 400 metų sukaktį švęsiančio - architektūrinio ansamblio ištakos Tryškiuose. Juose 1614-ųjų gegužės 1-ąją Andriejus Valavičius bernardinų vienuoliams surašė aktą dėl ketinimo Tytuvėnuose statyti vienuolyną. Šiuo tikslu iškart skyrė 700 auksinų. Vėliau kasmet A. Valavičius skyrė vis po didesnę sumą, iš viso 10 tūkst. auksinų. Fundatorius pageidavo, kad bažnyčios ir vienuolyno pastatai būtų puošnūs ir gražių proporcijų. Po jo mirties 1620 metais 1000 auksinų altoriui ir bažnyčios interjerui įrengti skyrė Kotryna Valavičienė. Ji 60 lietuviškų grašių kapų skyrė A. Valavičiaus epitafijos marmurinei lentai, o 1630-aisiais testamentu Tytuvėnų bažnyčiai užrašė dar 300 auksinų.

Net šešiolika metų užsitęsusioms bažnyčios ir vienuolyno statyboms pagalbos ranką ištiesė LDK iždininkas Jeronimas Valavičius, užrašęs vienuolynui didelius sklypus Tytuvėnuose. Jis skyrė dotacijas pinigais ir javais, teikė kitokią paramą.

1618 m. iškilmingai padėtas kertinis akmuo. Bažnyčios statybą savo lėšomis rėmė ir Gardino seniūnas P. Valavičius. Žemaičių bajorai bažnyčiai ir vienuolynui dovanojo lėšų, vertingų daiktų. E. Valavičius pirko paveikslus ir sumokėjo už didįjį varpą.




atgal   1-10   11-20   ( 21 )   22   23   24   25   26   27   28   29   30   31-40   41-44   toliau




Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti