(2016-04-29 Nr. 623) ŠIANDIEN 2017 Lapkričio 23 D. Ketvirtadienis ARCHYVAS

Kontaktai
Naudingos nuorodos

Pasaulis pagal mus
Šiaulių istorijos taku

Jolanta ŠIDLAUSKIENĖ

Šiaulių Ch. Frenkelio viloje veikianti paroda "Šiauliai istorijos šaltiniuose", skirta Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmečiui, yra reikšminga šiauliečiams, besidomintiems savo miesto ir krašto istorija. Dviejose vilos salėse eksponuojama 219 dokumentinių šaltinių, pasakojančių apie 773 metų Šiaulių istoriją nuo miesto pavadinimo paminėjimo eiliuotoje Livonijos kronikoje iki XX a. pirmojo sąjūdiečių mitingo Saulės laikrodžio aikštėje.

Pirmą kartą Šiauliai paminėti 1236 m. eiliuotoje Livonijos kronikoje, kuri saugoma Vokietijos Heidelbergo universiteto bibliotekoje.

Fragmentiška Šiaulių istorija glūdi senuose dokumentuose, atvirukuose, fotografijose, miesto planuose iš abiejų tautų Respublikos, carinės Rusijos valdymo ir XX a. laikotarpių.

Dokumentų kopijos eksponuojamos iš Lietuvos Lietuvos valstybės istorijos, centrinio valstybės, literatūros ir meno, Kauno apskrities ir Šiaulių apskrities archyvų, originalai - iš Šiaulių "Aušros" muziejaus rinkinių.

Lietuvos archyvuose ankstyvų dokumentų apie Šiaulių istoriją nėra išlikę. Per 1915 m. gaisrą sudegė bene svarbiausias miesto istorijos šaltinis - Šiaulių karališkasios ekonomijos archyvas. "Aušros" muziejus istorinės medžiagos ieško Lenkijos, Rusijos, Vokietijos archyvuose.

Šiaulių "Aušros" muziejaus Istorijos skyriaus vedėja Irena Nekrašienė, pristatydama svarbesnius parodos eksponatus, išskyrė vertingiausią rašytinį šaltinį, kuriame pirmą kartą paminėtas Soule (Šiaulių) pavadinimas. Tai eiliuota XV a. Livonijos kronika, kurios originalas saugomas Vokietijos Heidelbergo universiteto bibliotekoje.

Parodoje eksponuojama 1254 m. Žiemgalos žemių dalybų sutarties kopija, gauta iš Latvijos valstybinio istorijos archyvo. Šiame dokumente pirmą kartą minima Šiaulių žemė.

Šiauliečiai gali išvysti Vilniaus universiteto bibliotekoje saugomą XVII a. vidurio Šiaulių parapinės bažnyčios krikšto metrikų knygą, kuri yra ankstyviausia žinoma bažnyčios metrikų knyga.

"Įdomu tai, jog moterų pavardės joje surašytos tarmiškai: Mikutyčia, Božyčia. Bažnyčios krikšto metrika - svarbus miesto gyventojų istorijos šaltinis", - pabrėžia I. Nekrašienė.

Viena parodos rengėjų Šiaulių "Aušros" muziejaus Istorijos skyriaus vedėja Irena Nekrašienė sako, kad paroda "Šiauliai istorijos šaltiniuose" pirmą kartą nuosekliai aprėpia reikšmingiausius beveik 800 metų Šiaulių istorijos momentus.

Parodoje lankytojai gali išvysti unikalius Šiaulių miesto savivaldos privilegijų nuorašus. Tai Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Augusto II 1713 m. Šiauliams išduota privilegija dėl Magdeburgo teisės suteikimo ir 1791 m. Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Stanislovo Augusto Poniatovskio suteikta savivaldos privilegija su miesto herbu, pagal kurį atkurtas dabartinis miesto herbas.

"Miestui savivaldos privilegija buvo suteikta vėliau nei Joniškiui ar Radviliškiui. 1791 m. suteikta savivaldos privilegija Šiauliai tepasinaudojo kelerius metus. Žlugus abiejų tautų Respublikai, Šiauliai pateko carinės Rusijos valdon", - istorijos faktus primena I. Nekrašienė.

Vedėja sako, kad "Aušros" muziejaus archyvuose saugomas Šiaulių miestui labai reikšmingas unikalus LDK laikus menantis dokumentas. Tai Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Jono Kazimiero Vazos privilegija, išduota 1653 m. Varšuvoje Pavenčių laikytojai grafienei Kotrynai Denhofovai. Istorinis dokumentas patvirtintas didžiuoju antspaudu ir karaliaus parašu.

"Šis ir kiti dokumentai į "Aušros" muziejų pateko etnografinių ekspedicijų metu, kai vyko dvarų nacionalizacija ir muziejininkai gelbėjo istorinės reikšmės turintį turtą, kad šis nebūtų sunaikintas. Šiaulių apskrities dvarų dokumentai - didelis vertingas rinkinys, laukiantis tyrinėtojų", - sako I. Nekrašienė.

Į parodos atidarymo šventę iš valstybės istorijos archyvų buvo atvežti originalūs dokumentai. Žiūrovai turėjo galimybę pavartyti unikalius eksponatus - Šiaulių žemės teismo knygą, didelio formato nuotraukų su Šiauliais albumą. "Darysime kopijas, nes tokio šaltinio Šiauliams labai reikia. Lietuvos archyvai turi daug mūsų miestui vertingų dokumentų. Juk muziejai ne tik renka eksponatus, bet ir domisi, kas yra archyvuose, kopijuoja juos ir kaupia. Vėliau muziejininkų surinktą medžiagą naudoja Šiaulių universiteto ruošiami istorikai", - sako vedėja.

Parodoje "Šiauliai istorijos šaltiniuose" eksponuojami senieji Šiaulių atvirukai, kurių "Aušros" muziejus turi apie 900. Tai vienintelis būdas išvysti Šiaulių urbanistinę plėtrą carinės Rusijos valdymo laikotarpiu, nes tuo metu fotografija nebuvo tobula ir labai paplitusi.

Iš mažų miestelių gretų Šiauliai išaugo XIX a. pabaigoje, kai Rusijos valdymo metais buvo nutiesti geležinkeliai ir sausumos keliai. Miestas viliojo žydus pramonininkus, todėl netrukus ėmė augti fabrikai. Šiaulių vardą išgarsino Ch. Frenkelio, Rogalinų, Nurokų išvystyta odų pramonė. Dėmesio vertas Vilniaus gatvės gyventojų pranešimų mokesčių inspektoriui dokumentas, kuriame matyti, kiek pastatų turėjo šie verslininkai 1938-1940 metais.

Didelio formato tarpukario fotografijose Šiauliai - jau modernus mūrinis miestas su gražiai sutvarkytu centru. Jis tapo svarbiu ekonomikos ir kultūros židiniu, nusileidusiu tik laikinajai sostinei. Pagal gyventojų skaičių Šiauliai buvo trečias Lietuvos miestas po Kauno ir Klaipėdos.

  

Gaila, kad kai kuriuos eksponatus lankytojai galėjo išvysti tik parodos atidarymo dieną.

 

Žuvininkų kaimo byla iš etnografinio muziejaus archyvo, kuris yra nacionalinė vertybė, įtraukta į UNESCO programos "Pasaulio atmintis" Lietuvos nacionalinį registrą.

Artūro STAPONKAUS nuotr.

Lankytojai gali išvysti žinomo architekto Karolio Reisono Šiaulių "Aušros" muziejaus bibliotekos rūmų projektą, kuris taip ir nebuvo įgyvendintas. "Tai rodo šiauliečių ambicijas turėti modernias kultūros įstaigas. Muziejus turėjo būti pastatytas Zubovų parke, tačiau pasikeitus miesto burmistrams statybos nutrūko. Aušros alėjoje buvo pastatytas pradinės mokyklos su muziejumi pastatas, kuriame dabar įsikūręs "Aušros" muziejus", - pasakoja pašnekovė.

Dėmesio verta ir specialistams labai įdomi Žuvininkų kaimo byla, kurioje aprašyta tarpukario gyventojų buitis, papročiai. Byla saugoma Šiaulių "Aušros" muziejaus etnografiniame archyve ir yra paskelbta nacionaline vertybe, įtraukta į UNESCO programos "Pasaulio atmintis" Lietuvos nacionalinį registrą.

Parodoje gausu originalių Šiaulių burmistrų, verslininkų firminių raštų. Vertinga registracijos knyga, kurioje 1866 m. surašyti miesto amatininkai.

Urbanistinė, architektūrinė miesto plėtra matyti projektuose, planuose, kurių kopijos eksponuojamos Ch. Frenkelio vilos laiptinėje. Kai kurie miesto planai saugomi Rusijos valstybiniame karo istorijos archyve Maskvoje, istorijos archyve Sankt Peterburge, valstybinėje Prūsijos kultūros paveldo bibliotekoje Berlyne.

"Vargu ar kas nors, eidamas Rūdės gatve, susimąsto, kad XIX a. toje vietoje iš Rėkyvos į Talkšą tekėjo Rūdės upelis, kurio srovės dabar vinguriuoja po žeme, o per gatves buvo nutiesti akmeniniai tiltukai", - šypsosi irena Nekrašienė ir primena, kad šią ekspozicijos dalį lankytojai galės matyti nuolat.


Kryžių kalno pranciškonų vienuolynas švenčia 800 metų ordino įkūrimo jubiliejų

Bet svarbiausia, kad sąmonėj kiltų tauta...

Kad suvoktų, jog jie - tik dalelė maža,

Tik lašelis sūriam vandenyno delne,

Bet kartu - nuostabi ir didžiulė jėga!

Jog nuo mažo darbelio šviesaus, iš širdies

Gėrio, grožio banga per širdis nuriedės

Ir kitas savo džiugesiu sielas užlies,

Nuo lašelio mažučio... Bet iš pat širdies...

Kad suvoktų, jog melas tik kvailiui saldus,

Jog mažučiai dalykai sugriauna didžius.

Jog mes Dievo vaikai, ir todėl amžini,

Ir kad gauni atgal tai, ką pats tu skleidi.

(Autorius nežinomas)

 Nuaidėjo, nuskambėjo Lietuvos vardo tūkstantmečio paminėjimo renginiai. Aidint paskutiniams akordams, katalikų pasaulyje pasirodė dar viena reikšminga data - 800 metų, kai įkurtas pranciškonų mažesniųjų brolių ordinas (OFM), o Šiaulių miestas yra ypatingas tuo, kad savo kaimynystėje turi sakralią vietą - Kryžių kalną ir pranciškonų vienuolyną, pastatytą 2000 metais.

Garbingam jubiliejui paminėti vienuoliai pranciškonai nutarė surengti antrąjį respublikinį vaikų ir jaunimo religinės muzikos festivalį "Mes – Dievo vaikai. Kryžių kalnas 2009", pakviesdami prie jo prisijungti įvairias Šiaulių miesto mokymosi įstaigas. Organizavimo rūpesčiais su vienuoliais pasidalijo Šiaulių moksleivių namai.

Šis jubiliejus turbūt neatsitiktinai sutapo su sunkmečiu Lietuvoje. Šv. Pranciškus buvo ir yra pasaulyje labiausiai mylimas šventasis, kuris, protestuodamas prieš tėvo norą matyti sūnų pasiturinčiai gyvenančiu miestiečiu (pats Pranciškus svajojo apie riterio gyvenimą), pasirinko tarnavimo Dievui kelią ir visą gyvenimą laikėsi neturto bei Evangelijos skelbimo įžadų. Ir štai jau 800 metų besikeičiančios žmonių kartos jo asmenyje mato, kad, pasirinkus Dievo meilę, jo dvasines gėrybes, materialūs dalykai praranda savo vertę. Galbūt ši jubiliejinė data nukreips ne vieno dėmesį nuo tikrų ar tariamų rūpesčių ir sustiprins tikėjimą, kurį prieš 800 metų atgaivino šventasis Pranciškus iš Asyžiaus.

Prie projekto prisijungė didelis vaikų ir jaunimo būrys. Ruošdamiesi festivaliui, visus metus įvairūs Šiaulių miesto, apskrities, kitų Lietuvos miestų, netgi tolimojo Londono meno kolektyvai mokėsi giesmių, rengė koncertinę programą. Šiaulių miesto dailės būrelių vaikai piešė piešinius tema "Šventojo Pranciškaus dvasios spinduliavimas", Šiaulių moksleivių namų keramikos būrelis su vadove Laima Andruškevičiene sukūrė ir nulipdė žvakides, kurios šventės metu papuoš altorių, o vaikai savanoriai "Dailu" studijoje dekupažo technika margino ir puošė vazą. Apie šimtą vaikų piešinių bus iškabinta festivalio metu veiksiančioje parodoje vienuolyno koplytėlėje. Visus šiuos darbelius jų autoriai padovanos vienuoliams.

Festivalyje "Mes - Dievo vaikai" laukiama apie 1000 vaikų. Dauguma jų giedos šv. Mišiose. Tiek daug vaikų nepavyko sutalpinti į vieno sekmadienio šv. Mišias, tad po 200 giedančių bei grojančių įvairiais muzikos instrumentais vaikų bus paskirstyta į penkis sekmadienius. Šventė prasidės rugsėjo 20 d. ir tęsis visus spalio mėnesio sekmadienius - 4, 11, 18, 25 dienomis.

Atidarymo diena, rugsėjo 20-oji, - ypatinga. Ją pranciškonai švęs kaip dieną, kuomet šv. Pranciškus buvo paženklintas Kristaus stigmomis (šv. Pranciškus stigmomis buvo paženklintas rugsėjo 14 d. per Kryžiaus išaukštinimo šventę). Spalio 4 dieną Bažnyčia liturginiame kalendoriuje mini šv. Pranciškų Asyžietį (žinia, jog šv. Pranciškus mirė 1226 spalio 3 d. Porciunkulėje), o pats spalio mėnuo yra globojamas šv. Pranciškaus.

Organizuodami festivalį patyrėme, kad nors vienuolynas yra šalia miesto, tačiau vienuolius pranciškonus menkai pažįstame. Vaikai turėjo puikią progą susipažinti su šiuo ordinu, pabendrauti su broliais, vyresniems vaikams kilo daugybė tikėjimo, šventumo ir kitokių dvasinių klausimų. Įsitikinome, kad vienuolių buvimas šalia miesto labai reikalingas vaikams, jaunimui ir visiems tikintiesiems, pasiilgusiems šilto ir betarpiško bendravimo su dvasininkais.

Esu labai dėkinga vienuoliams už idėjos palaikymą ir bendradarbiavimą, ypač - vienuolyno gvardijonui broliui Linui už toleranciją, patarimus ir geranoriškumą organizuojant antrąjį respublikinį vaikų ir jaunimo religinės muzikos festivalį "Mes - Dievo vaikai. Kryžių kalnas 20009".

Valerija Berteškienė, festivalio idėjos autorė ir koordinatorė, vaikų choro "Diemedėlis" vadovė


Geležinkelių sostinė šventė su griausmu

Lina ZDANEVIČIŪTĖ

"Sustok, traukiny..." – ši Kastyčio Kerbedžio daina Radviliškio rajono šventės "Su traukiniu per tūkstantmetį" savaitės renginių sūkuryje nuskambėjo ne kartą. Šiemet Lietuvos geležinkeliams 150 metų, o Radviliškis yra tituluojamas geležinkelininkų sostine, tad radviliškiečiai buvo pakviesti į šventę, skirtą geležinkeliui ir jame dirbantiems žmonėms. Nors pagrindinės šventinės savaitės dienos pavakarę užklupo lietus, tačiau jis besilinksminančiųjų neišgąsdino.

Teatralizuota eisena pagrindinėmis Radviliškio gatvėmis traukė praeivių dėmesį.

 

Geležinkelininkų dienos metu apdovanotos geležinkelininkų šeimos.

 

Už nuopelnus Radviliškio rajono savivaldybei apdovanotas ilgametis geležinkelininkas Petras Ramoška.

Traukinys - gyvenimo dalis

Nemažai šeimų, gyvenančių Radviliškio krašte, neįsivaizduoja savo gyvenimo be geležinkelio, nemažai šeimų gyvenimas susijęs su geležinkeliu.

Jubiliejaus proga keturių Radviliškyje savo veiklą plėtojančių AB "Lietuvos geležinkeliai" padalinių – Radviliškio regiono stočių skyriaus, Radviliškio lokomotyvų depo, Radviliškio prekinių vagonų depo ir Šiaulių geležinkelių infrastruktūros – vadovai pagerbė po tris jų įmonėse dirbančias šeimas. Joms jiems buvo įteiktos atminimo dovanos ir Radviliškio rajono savivaldybės mero padėkos raštai.

Geležinkelininkų pagerbti ir pasveikinti atvyko Lietuvos Respublikos Seimo narys, kraštietis Kazimieras Kuzminskas.

Už išskirtinius profesinės veiklos pasiekimus buvo apdovanotas ilgametis geležinkelininkas Petras Ramoška, kuris 1968 metais pradėjo dirbti Radviliškio prekinių vagonų depo Techninės apžiūros punkte riedmenų remonto šaltkalviu. P. Ramoška kilo karjeros laiptais ir 1992 metais tapo depo viršininku.

Šiam žmogui 1988 ir 1999 metais buvo suteiktas Garbės geležinkelininko vardas, 2000 m. jis apdovanotas Garbės geležinkelininko ženklu, 2001 m. LR Prezidento dekretu - Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio Gedimino ordino I laipsnio medaliu, 2004 m. jam įteiktas susisiekimo ministro padėkos raštas bei skirta Lietuvos pramoninkų konfederacijos nominacija "Profesijos riteris".

"Ši miesto šventė svarbi ne tik visiems geležinkelininkams, miestiečiams, bet ir mūsų šeimai. Radviliškiečių dinastijos dirba geležinkelyje, taip pat ir mūsų šeima: vienas sūnus dirba geležinkelių stotyje viršininko pavaduotoju, kitas – meistru",- pasakojo P. Ramoška.

Teatralizuota eisena

"Su traukiniu per tūkstantmetį" renginių savaitė džiugino Radviliškio miesto žmones ir svečius. Radviliškio kraštas jau seniai matė tokio masto šventę, kuri pritrauktų didžiulį būrį žmonių ir pagyvintų miestą.

Šeštadienį vykusi teatralizuota eisena pagrindinėmis Radviliškio gatvėmis sulaukė daug ovacijų. Daugiau nei trys tūkstančiai Radviliškio krašto žmonių pristatė savo veiklą. Skėčiai, gėlės ir vėliavėlės nuspalvino gatves. Dalyvavo ir darželinukai, ir suaugusieji, ir mažų, ir didelių įmonių darbuotojai. Žmonės linksminosi, šoko, dainavo, skandavo. Miestas pabudo.




"Ledlaužiu" į vaiko širdį tampa delfinai

Eva JAGMINAITĖ

Beveik du šimtus kilometrų važiuoja šiauliečiai, auginantys negalę turinčius vaikus, vildamiesi, kad pasaulyje taikoma delfinų terapija bent šiek tiek padės ir jų vaikui. Paprasčiau ši terapija įvardijama bendravimo su delfinais seansais. Mažai kas žino, kad jei ne lenkų šeima, auginanti autistą vaiką, galbūt Klaipėdos delfinariume vis dar nebūtų delfinų terapijos. "Minčių padėti negalią turintiems vaikams kilo seniai, vos atvežus pirmuosius delfinus, tačiau vis pritrūkdavo ryžto, atidėliojome", - sako Lietuvos jūrų muziejaus Ryšių su visuomene skyriaus vedėja Nika Puteikienė.

Vaiko į baseiną sviestą kamuolį delfinas akimirksiu parplukdo atgal.

Autorės nuotr.

Šiauliečių vaikai bendrauja su delfinais

Terapija nėra gydymas, tačiau daugiau nei dešimt šiauliečių šeimų jau yra lankę delfinų terapijos seansus Klaipėdoje. Dažnai šeimai, auginančiai fizinę negalę, raidos ar vystymosi sutrikimų turintį vaiką, delfinų terapija tampa viltimi, jog šis taps jautresnis, draugiškesnis, įveiks baimes.

"Atsimenu šiauliečių šeimą, auginančią autistą vaiką. Jis čia liko su mama, tėtis atvyko po savaitės savaitgalį. Pirmąkart tuo metu septynerių ar devynerių metų sūnus priėjo prie tėčio - padėjo galvą ant kelių ir paglostė ranką. Paprastai vaikai autistai nemėgsta būti liečiami ir patys vengia emocijas keliančio bendravimo", - pasakoja N. Puteikienė.

Cerebriniu paralyžiumi sergančią mergaitę atvežusi šiaulietė močiutė pasakojo kas vakarą masažavusi vaikaitei paralyžiuotus kojų pirštus. Jau po antrojo delfinų terapijos seanso moteris sako pajutusi, kad pirštai nebe tokie sustingę, laisvesni. Močiutė pasakojo, kad masažuotojas tokių rezultatų pasiekia per du mėnesius.

Edukaciniai-relaksaciniai užsiėmimai tėvams neretai sukelia džiaugsmo ašaras, nors šeimoms, auginančioms sveikus vaikus, delfinų terapijos dėka vaiko elgesyje atsiradę pokyčiai atrodo nežymūs ir net bereikšmiai, tačiau iš tiesų jie milžiniški.

Tėvai stebi iš tolo

Norinčiųjų patekti į delfinų terapijos seansą - begalė, mat vasarą vyksta mažai privačių užsiėmimų. Delfinų terapijos sezonas - nuo spalio iki balandžio, kuomet delfinariume sumažėja pramoginių pasirodymų. Kadangi delfinariume nėra atskirų patalpų delfinų terapijai, bendravimo su delfinais seansus tenka derinti su pasirodymų grafiku. Per metus priimama vos pusšimtis vaikų.

Ant delfinariumo platformos vaikai eina lydimi tik trenerių, mat negalę turintiems vaikams tėvai pratę intuityviai padėti, o terapijos metu tai draudžiama. "Dažnai tėvai tampa tokių vaikų akimis, ausimis ir kojomis. Juk jie ir sako "mes išmokom", o ne "vaikas išmoko". Geriau, kad vaikas sunkumus ir baimes nugalėtų pats, - teigia N. Puteikienė. - Tik sunkių sveikatos sutrikimų turinčių vaikų tėvai leidžiami ant platformos."

Po seanso dažnas vaikas ne tik be baimės liečia, bet ir pabučiuoja delfiną.

Alfonso Mažūno nuotr.

Pastūmėjo lenkai

Terapijoje dažniausiai pasitelkiamos Juodosios jūros afalinos, užaugančios iki 3,5 m. ilgio, sveriančios iki 300 kg. Delfinai terapijos tikslais naudojami dėl jų ypatingo gebėjimo žaidybinę elgseną išlaikyti ilgiausiai iš visų žinduolių. Jie garsėja ir "magišku" garsų poveikiu, echolokacine sistema - geba skleisti itin aukšto dažnio garsus, kurių žmogus negirdi.

Delfinų terapija taikoma ir vaikams, ir suaugusiesiems turintiems autizmo, Dauno, somatinių sutrikimų (hemofiliją, įgimtas širdies ligas, diabetą, AIDS, artritą), kenčiantiems nuo neurologinių sutrikimų.

1994-aisiais atidarius delfinariumą, imta kalbėti ir apie delfinų terapiją, tačiau ši idėja dulkėjo stalčiuose septyneris metus. 2001-aisiais į delfinariumą paskambinęs lenkas paprašė pabandyti jo sūnui Mačekui, kenčiančiam nuo autizmo sindromo, pritaikyti delfinų terapiją. Tėvai džiaugėsi, kad pabendravusiam su delfinais vaikui pagerėjo socialinė ir emocinė būklė, berniukas geriau miegojo, pasireiškė mažiau stereotipinio elgesio požymių, lengviau susikaupdavo. Tokiu pat sindromu sergančios Editos, kuri buvo antroji delfinų terapijos dalyvė, tėvai pastebėjo panašius požymius. Terapijos metu mergaitė ėmė tarti pirmuosius žodžius. Vienas jų buvo Basta - Kalifornijos jūrų liūtės, auginamos Jūrų muziejuje, vardas.

Delfinai taip pat renkasi

Prieš atvykstant į delfinų terapiją specialistai išsamiai išsiaiškina vaikų poreikius, tėvų lūkesčius. Delfinariume taikoma delfinų terapija grindžiama jos pradininko D. E. Natansono pasiūlytu terapijos būdu, kuomet bendravimas su delfinu taikomas kaip elgsenos pastiprinimo priemonė ir didinama vaiko motyvacija.

Tiesa, ne visos Juodosios jūros afalinos dalyvauja delfinų terapijoje. Joms leidžiama laisvai pasirinkti ar nori jos seanso metu būti baseine ir padėti vaikui.


Kai grotos saugiau už laisvę

Oksana LAURUTYTĖ

"Rioba", - apstulbina tyliai ištardamas milžiniškas anglies juodumo kranklys. Ilganosis meškėnas atsuka nugarą - prašo pakasyti. Šlubčiojantys ar nebepaskrendantys dėl peršautų sparnų raudonsnapiai gandrai šnypščia ir prašo lesalo. Tokia Kuršėnų gamtininkų centro kasdienybė - sužalotais ar niekam nebereikalingais gyvūnais rūpinamasi lyg šeimos nariais. Nekreipiant dėmesio į augintinių nagų, snapų ar dantų žymes ant rankų.

Kai snape nėra sausainio, kranklys Rioba prabyla žmogaus balsu. "Rioba. Rioba geras. Duok. Vajė, vajė", - gali išgirsti tariant juodaplunksnį.

Riobos rūpesčiai niekad nesibaigia

"Rioba. Rioba geras. Duok. Vajė, vajė", - tokius žodžius, jei aplanko gera nuotaika, dažniausiai, kai būna vienas, ištaria Kuršėnų gamtininkų centre gyvenantis stambus didžiasnapis juodaplunksnis kranklys. "Vaikai prie voljero pakalba, o kranklys turi labai gerą atmintį - yra palyginti labai protingas. Tai ir mėgdžioja", - paaiškina centro vadovas Vytautas Uosis.

Stambiausią šalies varninių šeimos paukštį centras augina jau senokai. Dar nemokėdamas skristi kranklys iškrito iš lizdo, geri žmonės jį prigaudė ir dabar juodaplunksnis - lyg šeimos narys. Kai į Gamtininkų centrą ateina darbuotojai, pirmiausia turi jį palesinti - kranklys šią teisę išsireikalavo. Palesinti Riobą patį primąjį gamtininkams ir nesunku - paskui būna juokinga stebėti, kaip tą maistą juodaplunksnis slepia.

Gamtininkų centro darbininkas Vytautas Zubrickas atsineša kelis sausainius. Ištiesia vieną Riobai. Šis sausainį stipriai suspaudžia snapu ir nuplasnoja į kampą. Sausainį pasideda ant žemės ir paslapčia, pakreipęs galvą, stebi, ar jį kas nors mato. Nusprendęs, kad niekas nemato, snapu užkapsto "turtą" ir atskrenda kito. Skrenda į kitą voljero kampą, užkasa sausainį, tada nustraksi prie tos vietos, kur užkasė pirmąjį. Atkasa ir neša kitur - matyt nusprendė, kad vieta nelabai saugi. "Visą dieną jis turi rūpesčių. Vis laksto su maistu iš kampo į kampą", - nusijuokia V. Zubrickas.

"Negalime kranklio paleisti į laisvę. Žmonės pikti - užmuš. Mano praktikoje jau du atvejai tokie buvo. Žmogaus draugiją pažinę krankliai nebebūna labai baugūs, ima vogti visokius blizgančius daiktus. Piktavaliai ima ir tvoja jiems per galvą", - žmonių žiaurumu baisisi gamtininkas.

V. Uosis sako, jog visiška netiesa, kad krankliai gyvena šimtą metų. Jei išgyvena 50 - jau daug. Kranklių Lietuvoje nėra labai daug - miškai kertami, o krankliai, kurie lizdus suka labai aukštai, labai tvirtuose medžiuose, neberanda kur perėti.

Krankliai vaikus ima perėti labai anksti - vasarį, kai dar yra sniego. "Yra tokia pasaka, kad krankliai peri, kol dar skruzdės iš miego nepabudo ir jų vaikų nesuėdė. Nes neva kažkada krankliai su skruzdėmis susiginčijo, katras pakels už save didesnį daiktą. Skruzdės pakėlė, o krankliai - ne, tai nuo tada jie tapo mirtinais priešais", - sako V. Uosis.

Rioba - tikras Gamtininkų centro pasididžiavimas. Yra žmonių, kurie kranklį norėtų auginti namuose, mokyti juos kalbėti, tačiau V. Uosis nepataria to daryti - namuose uždaryto paukščio negali laikyti, nes labai teršia. O prijaukintas ir paleistas į laisvę juodaplunksnis vargiai išgyventų.

  

Ilganosį meškėną žmonės laiko namuose, jį galima vedžioti už pavadėlio. Vis dėlto, eibių meškėnas gali prikrėsti.

 

Nendrinė lingė pavasarį bus paleista į laisvę.

Ilganosis meškėnas - lyg šuo

Pro uždarytas voljero duris nosį iškiša keistas padaras. Tai ilganosis meškėnas. Būsimoji veterinarė Deimantė Augustaitytė įeina į voljerą, paduoda meškėnui sausainį. Šis, iškėlęs ilgą rainą uodegą, voljere įtaisytu medžio rąstu ropščiasi slėptis. Deimantė ima meškėną glostyti. Šis supyksta - dreskia nagais. Merginai iš delno pasipila kraujas.

 

Kuršėnų gamtininkų centro vadovui Vytautui Uosiui rūpesčių netrūksta - centre vis apsigyvena naujų gyvūnų. Šiuo metu tenka rūpintis dar keliais augintiniais - juodųjų strazdų jaunikliais.

Deimantė nekreipia dėmesio. Ji žino, kad keturkojis įdrėskė gindamas maistą. Situacija pasikeičia, kai sausainis pradingsta meškėno pilve - žvėris meiliai artinasi, bando užsiropšti merginai ant nugaros, atsuka nugarą, kad ši ją pakasytų.

"Buvo meškėnas iš narvo ištrūkęs. Visas vazonines gėles, kiek buvo Gamtininkų centre, numetė ir susinešė į vieną vietą - darėsi sau guolį. Atėję radome viską kaip po karo. Kol viską iškuopėme, nugara šlapia buvo", - nusijuokia Vytautas Zubrickas. Kiek rūpesčių! V. Zubrickas numoja ranka ir parodo tigrinio pitono įkandimo žymes ant rankos. Tvarkė terariumą, buvo ne itin atsargus, o pitonas ir kirto. Laimė, jis nenuodingas. Gyvūnai - V. Zubricko pomėgis nuo vaikystės.

Gamtininkai pasakoja, kad į Gamtininkų centrą ilganosis meškėnas pateko prieš dvejus metus - jo auginti nebenorėjo šeimininkai. Augino porelę, patelė nugaišo, šeimininkas susirgo, nebegalėjo patinėlio prižiūrėti, tai atidavė gamtininkams. "Žmonės meškėnus augina dėl grožio. Jie elgiasi kaip šunys, galima meškėną už pavadėlio vedžioti. Gyvūnai netgi neturi nemalonaus kvapo. Vis dėlto meškėno negali mamuose paleisti, reikia voljerą turėti", - sako V. Uosis.

Ilganosis meškėnas yra visaėdis, gana meilus, vaikai - Gamtininkų centro lankytojai - labai jį myli. "Vis dėl to tiems, kurie nori auginti ilganosį meškėną namuose, reikia atminti, kad teks apsišarvuoti auksine kantrybe. Jis tuštinasi, kur papuolė, o kartais elgiasi blogiau nei beždžionė", - sako V. Uosis.

Tik akmeninė širdis nukreipia šautuvą į gandrą

Gamtininkų centro kieme pasigirsta keistas šnypštimas. Atrodytų, šnypščia milžiniška gyvatė, tačiau tai tik gandras. Ne, ne gandras - gandriukas lūžusia, pamėlynavusia ir sutinusia koja. Nėra ko baimintis - koja sutvarstyta, tačiau akivaizdu, kad raudonsnapiui kiekvienas žingsnis - kūną perveriantis skausmas. Jis šlubčioja, šokčioja ir vis prašo lesti.

V. Uosis sako, kad šiemet Gamtininkų centre vienu metu buvo globojami septyni sužaloti gandrai. Du išsivežė geri žmonės, penki liko. "Krenta jaunikliai iš lizdų ir lūžta jų kojos. Tada gandriukai atgabenami mums. Betgi kas išdrįsta šaudyti į gandrus? Gamtininkų centre gydomi keli gandrai, peršautais sparnais", - sako Deimantė.

Prie Deimantės prisiartina keli raudonkojai. Akivaizdu, skraidyti jie niekada negalės. Sparnai atsikišę ir iškreipti. Ar šauti į gandrą gali normalios psichikos žmogus?

Kuršėnų gamtininkų centre gydomi penki sužaloti gandrai.

Jolantos ŠIDLAUSKIENĖS nuotr.

"Kartais mūsų gamtininkų centras pavadinamas ferma... Visokių žmonių yra, bet čia gali dirbti tik geri žmonės. Atmestinai čia dirbti negali", - sako V. Zubrickas.


Kartą per metus privaloma!

Savaitgalį praūžusi 50-oji Jūros šventė - priminimas, jog esame jūrinė valstybė

Eva JAGMINAITĖ

Pusamžio jubiliejų skaičiuojanti Jūros šventė šiemet sulaukė didžiausio lietuvių ir užsieniečių dėmesio. Į uostamiestį pasigrožėti "The Tall Ship Races Baltic 2009" regatoje dalyvaujančiais burlaiviais, paspausti ranką jūreiviams bei pagerbti iš jūros negrįžusiųjų kelias dienas plūdo minios. Miesto šeimininkai neabejoja, kad tai sėkmingiausia Jūros šventė per visus penkiasdešimt jos gyvavimo metų.

Tolstantys nuo Lietuvos krantų burlaiviai priminė vaizdą iš pasakojimų apie piratus, jūrininkų keliones.

Regata nurungė Jūros šventę?

Rodos, didžiausia Klaipėdos 757-ojo gimtadienio dovana - pirmąkart Lietuvoje finišavusi burlaivių regata. Ji pasaulyje rengiama daugiau nei 50 metų. Tradicinės, jau 50-ąjį kartą rengiamos Jūros šventės akcentu šiemet tapo "The Tall Ship Races Baltic 2009" regata. Jos direktorius Peteris Newellas teigia, kad kito burlaivių regatos apsilankymo Lietuvos uostamiestyje galima būtų sulaukti tik po septynerių metų - 2016-aisiais, o šiemet ji neabejotinai nuošaly paliko tradicinius miesto gimtadienio renginius, mat bene milijonas žmonių suplūdę pasigrožėti neįprastu reginiu galėjo ne tik iš toli. Visiems norintiems leista pasivaikščioti įžymių burlaivių deniais, stebėti, kaip įgulos ruošia pietus, prižiūri laivus. Jūrininkystės aistruoliams didžiausią smalsumą kėlė didieji jūrų grandai - Gineso knygos rekordininkas, 1920-aisiais pastatytas didžiausias pasaulyje 108,7 m. ilgio legendinis rusų barkas "Sedov", vienu greičiausių pasaulio burlaivių tituluojamas laivas "Mir", seniausias – 1897 m. pastatytas - 25,92 m. ilgio burlaivis "Skiblander II", atplaukęs iš Danijos bei britų pasididžiavimas - burlaivis "Lord Nelson".

Tarp nugalėtojų lietuvių nebuvo

Daugiau nei šimto Klaipėdoje finišavusių burlaivių įgulos ne tik įsisuko į šventinį šurmulį, bet ir dalyvavo oficialiuose renginiuose, eisenose. Buvo pagerbti regatos nugalėtojai.

Šių metų regatoje dalyvavo šešios lietuvių jachtos: "Brabander", "Ambersail", "Lietuva", "Pegasus", "Litas" ir "Lady L". Visuose keturiuose regatos etapuose plaukė tik "Lietuva", tačiau tarp nugalėtojų tautiečių nebuvo.

Laivai skirstomi į klases pagal ilgį ir apiburinimą. A klasės laivai – ilgesni nei 40 m. burlaiviai skersinėmis burėmis (barkentinos, brigai, brigantinos ir kt.), B klasės – trumpesni nei 40 m. tradicinio apiburinimo laivai (paprastai su gafelinėmis burėmis), C klasės – modernaus (bermudinio) burių tipo laivai, trumpesni nei 40 m., nenaudojantys spinakerių, D klasės – modernaus apiburinimo laivai, naudojantys spinakerius. D klasėje visus apdovanojimus susižėrė Rusijos burlaiviai. C klasės nugalėtojais tapo Lenkijos laivo "Dae Natury" buriuotojai. B klasėje geriausiu pripažintas britų burlaivis "Pegasus". A klasėje apdovanojimus susižėrė norvegai.

  

Kone kiekvienas stengėsi pasivaikščioti įspūdingų burlaivių deniais, todėl susidarė spūstys.

 

Klaipėdiečiai 50-ąją Jūros šventę vadina jūriškausia - kai kurie sako, kad tai pirmoji tikra Jūros šventė, kurios neabėjotinas akcentas - regatos burlaiviai.

Tradicijos tęsiamos

Klaipėdiečiai neslėpė džiugesio, kad kelerius metus vis prastejusi miesto gimtadienio šventė šiemet pranoko net pačius optimistiškiausius lūkesčius. Uostamiesčio gyventojai juokaudami sakė, kad tai pirmoji tikra, jūrinė šventė.

Jūros šventė neabejotinai pranoko ir pačių organizatorių, jai pradėjusių ruoštis prieš trejus metus, lūkesčius ir buvo bene didžiausia per keletą dešimtmečių. Joje nebuvo pamirštos tradicijos - šventę atidarė Neptūnas, išrinktas metų jūrininkas, kuriuo šiemet nominuotas ilgametis tolimojo plaukiojimo kapitonas Sigitas Šileris jūrinę karjerą pradėjęs garsiajame burlaivyje "Meridianas". Tradiciškai surengtas riterių turnyras, įteikti ir priklausomybę garbingiausiai klaipėdiečių gildijai liudijantys ženklai - Kultūros magistrų žiedai, kuriais jau apdovanota 20 uostamiesčio kultūrai ir menui nusipelnusių klaipėdiečių. Pirmąkart šventinius fejerverkus lydėjo ir neįprastu orkestru virtusios burlaivių sirenos.


  
 Taip nuleistomis (kairėje) ir pakeltomis buremis atrodė pasaulio burlaivių milžinas "Sedov".

Jūros šventės istorija

Pirmą kartą Jūros šventė surengta 1934 m. rugpjūčio 12 d. Lietuvos Vakarų sąjungos iniciatyva. Joje dalyvavo 60 tūkst. miestiečių ir svečių. Tarpukariu ji populiarino jūrą, jūreivystę ir jūrines profesijas. Tų metų šventės programą papildė prasminga ceremonija – ant molo apie 1500 studentų davė iškilmingą priesaiką jūrai ir Tėvynei.

  

Kuršių marios savaitgalį neabejotinai atgijo - į jas vienas po kito plaukė nedidukai laiveliai.

 

Burlaivių šeimininkai pasitikdavo svečius prie trapo ir atsakydavo į kiekvieną smalsuolių klausimą.

Nuo 1964 m. militaristinius šventės akcentus ėmė keisti miestiečiams artimesni šventiniai renginiai – būtinu šventės personažu tapo į šventę kviečiantis Neptūnas, didelio susidomėjimo sulaukė pirmoji karnavalinė eisena miesto gatvėmis. Didėjančioje šventėje aktyviau ėmė dalyvauti žvejybinės organizacijos, kitos miesto pramonės įmonės.

1973 m. liepos 4-8 d. vykusi Jūros šventė savo struktūra jau buvo panaši į šių laikų organizuojamą renginį – šventės renginiuose dalyvavo iš kitų miestų pakviesti atlikėjai, dominavo kultūrinis šventės aspektas.


Jūrų muziejui - 30!

Eva JAGMINAITĖ

Prieš trisdešimt metų Klaipėdos H. Manto gatvėje kriauklių ekspoziciją kambaryje įrengęs istorijos dėstytojas Aloyzas Každailis svajojo sukurti uostamiestyje jūrinės kultūros židinį. Tuomet įsteigiant jūros muziejų naujam gyvenimui buvo prikelti blogą vardą turėję apleisti Nerijos forto griuvėsiai, įrengtas akvariumas, jūrų faunos ekspozicija, raudonskliautėse požeminėse parako saugyklose - lietuvių jūreivystės istorijos ekspozicija, ant pylimų, buvusiose pabūklų aikštelėse išdėstyti inkarai, marių pakrantėje atkurta šimtmečio pradžios Lietuvos pajūrio sodyba, o aikštelėje greta jos eksponuojami pirmųjų pokario metų žvejybos laivai. Prieš penkiolika metų čia įrengtas delfinariumas, kuriame dabar auginamos devynios Juodosios jūros afalinos. Per 30 metų Lietuvos jūrų muziejuje apsilankė daugiau nei 20 milijonų lankytojų.

Delfinų parodomoji programa kasmet praturtinama naujais triukais.

Šventinė savaitė - prieš pat darbymetį

Šią savaitę 30-metį švenčiantis Lietuvos jūrų muziejus ruošiasi darbymečiui. Nors lankytojų šią vasarą mažiau nei įprasta, rugpjūtis - lankomiausias mėnuo, per dieną muziejuje ir delfinariume apsilanko daugiau nei šeši tūkstančiai lankytojų.

"Drauge su jumis mokomės pažinti, džiaugtis ir saugoti žmogaus harmoniją su jūra", - taip savo misiją įvardija jūrų muziejaus darbuotojai. Delfinariumas kartu su Jūrų muziejumi ir akvariumu - unikalus vandenų pasaulio pažinimo kompleksas, vienintelis toks Baltijos pakrantėje ir, ko gero, lankomiausias muziejus Lietuvoje. Labiausiai lankytojus viliojančios pramogos - milžino jūrų liūto pasirodymai ir ne kartą žmonėms gyvybę išgelbėjusių delfinų parodomoji programa.

Vanduo ruošiamas itin rūpestingai

Du Baltijos jūros žuvų akvariumai turi vandens filtravimo elementus ir atskiras vandens šaldymo sistemas, kurios ištisus metus palaiko apie +12oC temperatūrą, tačiau šiems akvariumams vandenį paruošti reikia kur kas mažiau pastangų nei delfinų baseinui. Delfinariumas negalėtų funkcionuoti be sudėtingų techninių įrengimų, todėl yra įdiegta speciali vandens paruošimo, filtravimo ir regeneravimo technologija. Didžiausias baseinas - 1300 m3 talpos, 5,5 m gylio - yra žiūrovų salėje. Delfinai ilsisi 340 m3 talpos ir 4 m gylio baseine, o ligos arba gimdymo atvejams įrengtas karantino baseinas. Į delfinariumą tiekiamas vanduo iš Baltijos jūros, tačiau prieš patenkdamas į baseinus išvalomas ir sterilizuojamas, jame ištirpinamas didžiulis kiekis valgomosios druskos. Vandens temperatūra - 18-20oC. Vandens pakeitimo procesas trunka per penkias valandas.

Jaunėlė jūrų liūtė Matilda nurimsta tik paimta ant rankų. Treneriai prie jos budi ir naktimis, nakvoja prigulę šalia.

Serga kaip žmonės

Didžiulis dėmesys vandeniui paruošti skiriamas todėl, kad delfinų oda - lepi, o ligų gydymas daug kainuoja. Serga delfinai tokiomis pat ligomis kaip žmogus - bronchitu, plaučių uždegimu, sinusitu. "Delfinams gydyti naudojami tie patys vaistai, tik šių gyvūnų svoris kur kas didesnis, apie 200 kg, tai ir vaistų kiekis - didesnis. Jūrų žinduoliams ir paukščiams specialūs tik vitaminai. Viena delfino ligos diena gali kainuoti 1000 litų, - pasakoja Lietuvos jūrų muziejaus viešųjų ryšių specialistė Nika Puteikienė. - Delfinai trenerių yra išmokomi padėti pelekus taip, kad profilaktiškai tikrinant jiems sveikatą iš uodegos venos būtų galima paimti kraujo mėginį ir kad jie iškvėptų orą ant specialių terpių. Šie ištvermingi gyvūnai ne visada savo elgesiu išduoda, kad negaluoja."

Žuvies diena kasdien

Lietuvos jūrų muziejaus delfinariume gyvena devynios Juodosios jūros afalinos. Per dieną kiekviena jų suėda apie 10 kg žuvies. Jų žuvies meniu įvairus: silkė, skumbrė, strimėlė, stauridė, menkė. "Nemažai problemų kyla dėl to, kad žuviai pirkti skelbiame viešuosius konkursus, o tokia žuvis, kokią valgome mes, delfinui gali pridaryti nemažai žalos. Mes neretai valgome žuvį, kuri yra užšaldyta gerokai vėliau nei pagauta, bet mes keičiame maisto racioną. Delfinas valgo vien tik žuvį, todėl ji turi būti aukščiausios kokybės, užšaldyta iškart pagauta, - sako N. Puteikienė. - Jie, kaip ir žmonės, mėgsta kaloringesnį maistą, labiausiai - silkę."

Atstoja ir mamą, ir gydytoją

Klysta tie, kurie mano, jog jūrų muziejaus augintiniai - jūrų liūtai ir delfinai - savo trenerius mato tik pasirodymų metu. Vos tik bandau pašnekinti trenerę, ji skuba paaiškinti, jog likus valandai iki pasirodymo turi atnešti delfinams maisto iš sandėlio. "Gerai, kai šilta, o žiemą į žuvies šaldytuvus jie leidžiasi užsimaukšlinę vilnones kojines, todėl pertraukų metu geria vaistus peršalimui gydyti. Trenerio darbas reikalauja ne tik begalinės meilės jūros gyvūnams, bet ir fizinės ištvermės, juk jie daug laiko praleidžia vandeny. Sergantis gyvūnas ar besilaukianti patelė reikalauja gerokai daugiau dėmesio nei žmogus", - pasakoja N. Puteikienė.

Jau daugiau nei mėnesį treneriai pamainomis nakvoja delfinariume. Birželio 8-ąją Kalifornijos liūtė, o po savaitės - jos mama, susilaukė mažylių. Kadangi viena mažylių, gavusi Matildos vardą, gimė labai silpna, treneriams teko tapti jos globėjais - maitinti, drauge miegoti. Mažylė išlepo, vos paleista nuo rankų ima klykti ir reikalauti dėmesio. Treneriai juokauja, kad su vaiku paprasčiau, nei su Matilda. Ji maitinama šešiskart per dieną ir dievina laikymą ant rankų.

Delfinų treneriai ir gydytojai Lietuvoje nėra ruošiami, savo amato jie išmoksta atėję dirbti į delfinariumą. Dažniausiai treneriais tampa Klaipėdos universiteto ekologijos specialybės studentai ar absolventai. Kasmet delfinariumo lankytojams treneriai pateikia staigmenų - šiais metais jie demonstruoja delfinų echolokacijos gebėjimus.

 Ne dresuoja, o treniruoja

Treneriui svarbiausia - nuovokumas ir gebėjimas numatyti, kas bus, kaip gyvūnas elgsis vienu ar kitu atveju. Gyvūnai ir juos treniruojantys žmonės - darni komanda. "Treneriai ne dresuoja, o treniruoja gyvūnus, t. y. jie pasirodymų metu nerodo nieko, ko būtų išmokyti. Demonstruojami jų natūralūs įgūdžiai, instinktai, delfinai nėra verčiami daryti to, ko negali, nemoka ar nenori. Didžiausia padėka jiems - žuvis ir patapšnojimas, paglostymas, dėmesio ir šiltų jausmų parodymas."

Treneriai prisipažįsta, kad baisus yra triukas, kai pasinėrusį į baseiną žmogų virš vandens iškelia Šiaurės jūrų liūtas. "Niekam nelinkėčiau vandenyje su Šiaurės jūrų liūtu susitikti. Juk jis sveria beveik toną, o šio triuko metu esi nugara į didžiulį žvėrį, - sako jūros liūtų treneriu antrus metus dirbantis Pavel Kulikov. - Turbūt už Šiaurės jūrų liūtą sudėtingiau būtų treniruoti tik orką ar vėplius, tačiau jei būtų galimybė, šio darbo imčiausi." Treneris pasakoja turįs kolegų, ne kartą nukentėjusių dėl jūros gyvūnų įkandimų. "Jūros liūtas nepuola iškart, jis perspėja - eina artyn, ūsai stati, prasižioja, išpučia akis ir galvą tiesia, tačiau nepuola. Visu savo elgesiu parodo, jog nenori bendrauti, - pasakoja treneris. - Po panašaus incidento metus su Šiaurės jūrų liūtų nedirbau. Nors man jūrų liūtas ir nekando, dirbti su juo kurį laiko negalėjau."

Po pasirodymo priėjęs treneris pasidžiaugia, kad šis jūrų liūto pasirodymas geriausias per dvi savaites, mat šie gyvūnai ne visada klusnūs, kartais tenka sumaniai išsisukti, kai jie pasirodymų metu užsispiria ir nieko nedaro. Ne visada švilpukui pasigirdus gyvūnai vykdo komandas. Ypač pikti gyvūnai tampa vasarą puolant vapsvoms ar poravimosi metu.

Švelnūs meškiukai - paprastieji ruoniai

Anot trenerių, ramiausi Jūros muziejaus gyventojai - ruoniai ir pingvinai. Tiesa, ruonių irgi būna įvairių, su vienais galima ramiai užmigti, kiti gali netikėtai įkąsti. Nė karto nuo Šiaurės jūrų liūto nenukentėjęs treneris sakė ne kartą pajutęs aštrius ruonių dantis. Ruoniai, kai labai karšta, visą laiką praleidžia vandenyje, kur išbūti gali net mėnesį. Jie net miegoti gali vandeny, beveik neprabudę pakyla į vandens paviršių, įkvepia ir vėl nusileidžia dugnan. Kai naktis vėsesnė, ruoniai nakvoja sausumoje. "Su ruoniais neįmanoma padaryti tokių įdomių triukų kaip su jūrų liūtais, jie nėra tokie plastiški, greiti ir yra gerokai nerangesni sausumoje", - sako treneris.

 Treneris pasakoja, kad jie, pavasarį tapę ruonių ir kitų jūros muziejaus gyvūnų jauniklių globėjais, vasarą ir rudenį ima rūpintis pakrantėje rastais ruonių jaunikliais. Kol kas muziejuje patalpų laukinių ruonių globai nėra, todėl juos pagydę treneriai dažniausiai paleidžia į Baltijos jūrą.


Užventyje menininkai jautėsi kaip Amerikoje

Jolanta ŠIDLAUSKIENĖ

Užvenčio dvare savaitę tvyrojo meniška aura. Kūrybines mintis ant akvarelinio popieriaus liejo tarptautiniame plenere "Jungtys II" akvarelininkų būrys, o kalviai, medžio drožėjai ir akmentašiai kūrė darbus, skirtus Užvenčio šviesuoliams atminti ir Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmečiui įprasminti.

Užvenčio vandens malūnas dabar atrodo beveik toks pat, koks buvo XVIII a. pabaigoje - savininkai išsaugojo autentiškumą, nekeitė plytų ir akmenų, iš kurių malūnas buvo pastatytas.

Užvenčio dvarą garsina įžymūs žmonės

Užvenčio dvaro parko pakraštyje po plenero išdygo medinė koplytėlė su šventųjų Povilo, Marijos, Julijos ir Jono Nepomuko skulptūrėlėmis, skirtomis Užvenčio šviesuoliams - Povilui Višinskiui, Marijai Pečkauskaitei-Šatrijos Raganai, Julijai Žymantienei-Žemaitei ir Jonui Smilgevičiui.

Parodai žmonių suneštus eksponatus ruošusi Užvenčio kraštotyros muziejaus eksponatų prižiūrėtoja Gražina Balčiūnienė papasakojo, kad Povilas Višinskis gyveno netoli Užvenčio esančiame Ušnėnų dvare ir rinko tautosaką Užvenčio apylinkėse, mokė kaimo žmones rašto. Užvenčio dvarą buvo įsigijęs Nepriklausomybės Akto signataras Jonas Smilgevičius. Jis buvo paskutinis dvaro savininkas. J. Smilgevičius turėjo karvių bandą, sūrinę, plytinę, lentpjūvę, užveistą tabako plantaciją, įrengtą modernų vandens malūną, menantį net 1758 metus. Dvare kambarį nuomojosi rašytoja Žemaitė, dvylika metų gyveno ir rašytoja Šatrijos Ragana, išgyvenusi čia savo nelaimingą meilę kunigui. "Dabar medinis dvaro pastatas baigia sunykti. Pastate gyvena devynios šeimos, kažkada kambarius įsigijusios už kelis šimtus rublių. Žmonės nesutinka savo būsto parduoti arba prašo didelės pinigų sumos. Kai kurias dvaro vietas savininkai jau apkalė lentelėmis, viduje yra meno vertybių, tačiau jų lankytojai negali pamatyti, kad nedrumstų šeimininkų ramybės", - apgailestavo G. Balčiūnienė.

Paskutiniąją plenero dieną į medinę Užvenčio bažnyčią, kurios parapija mini 400 metų jubiliejų, per Škaplierinės atlaidus (Užventyje tai svarbiausia katalikiška šventė po Velykų ir Kalėdų) buvo įkeltas radviliškiečio kalvio Stanislovo Špuko nukaldintas Šiaulių vyskupo Eugenijaus Bartulio palaimintas kryžius.

Menininkų palikimas miesteliui

Užventyje vykusiame tarptautiniame akvarelininkų plenere Baltijos šalių atstovai susitiko antrą kartą. Šiųmetį plenerą "Jungtys II" surengė Šiaulių miesto visuomeninis kūrėjų klubas "7,20 m2", suburtas Daivos Skrupskelytės. Daugiausia dalyvių - šiauliečiai. Tai Antanas Visockas, Vytenis Rimkus, Voldemaras Barakauskas, Vidmantas Zarėka, Remigijus Bielskis. Iš Vilniaus atvažiavo iš Užvenčio kilusio šviesios atminties dailininko Eduardo Urbonavičiaus dukra. Iš Latvijos atvyko garsi akvarelininkų pora Janis Spalvinš ir Ieva Spalvina, kurie jau ne pirmus metus dalyvauja bendruose projektuose su lietuvių akvarelininkais. Pleneras nesulaukė ketinusių atvykti Estijos dalyvių.

  

"Atvykęs į naują vietą vieną paveikslą sukuri realistišką, atkartojantį tą vietovę, kurioje buvai, o kitame bandai įgyvendinti kokią nors idėją taip, kad žiūrovas atpažintų tavo stilių", - paskutinius potėpius brūkštelėdamas sakė Vidmantas Zarėka.

 

Aldona Visockienė malūną piešti spalvotais pieštukais įsitaisė ant siūbuojančio tiltelio.

"Čia geriau nei Amerikoje. Puikios gyvenimo sąlygos, skaniai maitina, gerai išsimiegame, graži aplinka kurti. Pernai Klaipėdoje vykusiame plenere dalyviai buvo apgyvendinti vaikų darželyje, turėjo patys pirkti maisto ir ruošti valgyti", - realistišką piešinį piešdama sakė Aldona Visockienė. Nors šiaulietė - keramikė, bet piešimo technika jai irgi nesvetima. "Kaimo žmonės mėgsta matyti ir atpažinti konkrečius vaizdus", - sakė pašnekovė, parodai miestelyje atvežusi ir jau sukurtų savo darbų.

Didelio formato realistinę akvarelę nuliejęs Vidmantas Zarėka plenero dalyviams padiktavo lengvesnio darbo taisykles. Pasirodo, teptukus galima plauti tiesiog upelyje. Kadangi dienos buvo karštos, plenero dalyviai prieglobsčio ieškojo antrame malūno aukšte, kur akmeninės sienos dvelkia vėsa. "Akvarelė greitai džiūva, todėl dirbti saulėje labai sunku. Ši technika labiau tinka eskizams, kelionės užrašams, o didelio formato darbai geriau sekasi viduje", - sako V. Zarėka.

Kitą darbą menininkas kūrė susiedamas jį su miestelio istorija. Autorius Užvenčio herbą Pegasą pasišovė sukurti mišria technika. Suskeldėjusio, iš praeities išnyrančio herbo dalį liejo akvarele, kitą atspaudė kaip nespalvotą reljefą.

Akvarelininkų lietas akvareles galėjo išvysti užventiškiai, dalis darbų liko miestui.

  

Koplytėlė su šventųjų skulptūrėlėmis išdygo Užvenčio dvaro parko pakraštyje ties pagrindine miestelio gatve.

 

Į malūną per tiltą veda akmenimis grįstas kelias.

Autorės nuotr.

Vaikai piešė ant marškinėlių ir puodelių

Vidmantas Zarėka sako, kad vienos savaitės plenerui buvo per mažai, bet lėšų užteko būtent tokiam laikotarpiui: "Optimaliausias laikas kūrybai - dvi savaitės, per kurias spėjama įsigilinti, ką išskirtinio kraštas turi, pasirenkama idėja ir spėjama išgryninti. Dabar teko skubėti - neiškęsdavo net kol popierius išdžius. Kita vertus, akvarelininką užveda, kai reikia greitai iš savęs kažką rimto išspausti."

Menininkai mokė piešti ant puodelių ir marškinėlių dvi dienas Užvenčio malūne apsistojusius rizikos grupės vaikus, atvažiavusius iš Kelmės rajono. Stovyklos dalyviai valgė Kelmės rajono policijos pareigūnų pagamintą plovą ir ant laužo išvirtą sriubą. "Iš pradžių vaikai mūsų neprisileido, neklausė jokių patarimų, priešgyniavo, o kitą dieną užsimezgė draugystė, jie labai rimtai buvo nusiteikę, kai dalyvavo atidarant jų pačių darbų parodą", - pasakojo su vaikais dirbusi šiaulietė Asta Jurevičiūtė.

Malūnas vilioja turistus

Puikias gyvenimo sąlygas menininkams suteikė Užvenčio malūno savininkai Milda ir Alvydas Knyzeliai. Per septynerius metus jie malūną privačiomis lėšomis prikėlė antram gyvenimui. Turistų akį traukia akmenimis grįstas kiemas ir kelias, einantis per tiltą, šalia esantis šiaurine Ventos pakrante vingiuojantis 65 m ilgio medinių lentų sveikatingumo takas. Jį puošia liaudies meistrų sukurtos skulptūros, pailsėti kviečia įrengti mediniai suoliukai, į Ventą svyra senų nusvirusių gluosnių šakos. Čia turi ką veikti ir vaikai - medžių paunksnėje įrengtos sūpynės, čiuožynė, tinklinio aikštelė.

A. ir M. Knyzeliai be miestelio valdžios pagalbos tvarko ir prižiūri didžiulį dvaro parką. Plenero dalyviai stebėjosi, kiek daug gali padaryti žmogus, neturėdamas daug lėšų, bet degdamas dideliu noru kurti grožį. Malūno šeimininkai tiki, kad čia kūrusių menininkų palikimas padės pritraukti dar daugiau turistų, paskatins bendruomenę labiau domėtis savo kraštu.

Plenerui malūno šeimininkai mielai užleido savo valdas ir net prisidėjo prie menininkų kūrybos - iš laukų pargabeno didžiulį akmenį, ant kurio buvo pastatyta koplytėlė su šventųjų skulptūrėlėmis.

Malūno šeimininkai, dėkodami už miestelio gražinimą, plenere dalyvavusiems menininkams dovanojo po portretą ir skyrė koncertą, kuriame dainavo įstabaus balso solistė Diana Tiškovaitė iš Kelmės.


Margaspalvis "Saulės žiedas" palydėtas ovacijomis

Eva JAGMINAITĖ

Trečiasis tarptautinis folkloro festivalis-konkursas "Saulės žiedas" sulaužė seną stereotipą, jog folklorą mėgsta tik tam tikra visuomenės dalis. "Saulės žiedas" - bene vienintelis tarptautinis folkloro festivalis-konkursas Baltijos regione bei Rytų Europoje. Jis įtrauktas į oficialų Tarptautinės liaudies meno organizacijos IOV prie UNESCO renginių sąrašą. Į penkias dienas vykusius įvairių šalių folkloro ansamblių pasirodymus plūdo minios šiauliečių ir miesto svečių. Žėrintys įvairiaspalviai kostiumai ir tradiciniai tautiniai šokiai kėlė nuostabą ne vienam.

"Tokio pasisekimo dar nebuvo. Tiesa sakant, patys nesitikėjome tokio žmonių susidomėjimo", - vis didėjančiu festivalio populiarumu džiaugiasi jo direktorė R. Stankuvienė.

Tapo tradicija

Folkloro festivalio-konkurso "Saulės žiedas" direktorė Rūta Stankuvienė sako, kad pagrindinis beveik savaitę trukusio renginio uždavinys įgyvendintas - Šauliuose kokybiškai, spalvingai ir grandioziškai paminėtas Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmetis. Ji neabejoja, kad kas antrus metus rengiamas konkursas-festivalis jau gali vadintis tradiciniu. "Anksčiau mums kur kas atkakliau ir ilgiau tekdavo minti oficialių institucijų, Savivaldybės slenksčius, kad sulauktume paramos ir dėmesio. Dabar jau savaime yra atsiradę daug draugų ir palaikančiųjų, kurie siūlosi būti savanoriais, suteikti paramą ar pagalbą", - džiaugiasi R. Stankuvienė.

Baigiamojo koncerto metu šventės organizatoriai jau kalbėjosi apie kitą, po dviejų metų vyksiantį festivalį. R. Stankuvienė neslėpė, kad labiausiai džiugino žiūrovų dėmesys, mat du ankstesni festivaliai tiek šiauliečių dėmesio nesulaukdavo. "Tai įrodo, kad folkloras yra universali kultūra, tinkanti kiekvieno skoniui", - teigia R. Stankuvienė.

Festivalio direktorė pasakoja, kad naktį po koncerto vyko kūrybinės dirbtuvės, kuriose kiekviena šalis po pusę valandos mokė kitus savo tautinių šokių.

Tolerancijos pamokos

Kolektyvai iš Lenkijos, Slovėnijos, Gruzijos, Turkijos, Prancūzijos, Pietų Korėjos, Rumunijos, Bulgarijos, Indijos ir, žinoma, Lietuvos, savaitę linksmino šiauliečius. Tautų margumyne ištirpo laiko nuovoka ir kalbos barjeras: šalia savo pasirodymo laukiančių indų sėdėjo lietuvės moterys, viešnios iš Pietų Korėjos mielai fotografavosi su šiauliečiais, stipriai šiuos apkabindavo ir prisiminimui dovanodavo nuoširdžią šypseną.

Savaitę Šiauliuose praleidę užsieniečiai lietuvius vadina tolerantiška, draugiška ir labai linksma tauta. "Mums malonu, kad į pasirodymus susirenka tiek daug žmonių. Kol esi savo šalyje, neatrodo, kad tavo šalies folkloras svetur gali sulaukti tokio susidomėjimo. Šiaulių žmonės yra šilta ir maloni publika, negailinti aplodismentų ir ovacijų", - prieš lipdami į sceną įspūdžiais dalijosi svečiai iš Indijos, ansamblio "Nitish" nariai.

  

Korėjiečiai sako, kad liaudies šokius moka šokti ne kiekvienas. Ilgai trunka, kol šokant išmokstama sukti ant kepurių pritvirtintus bumbulus.

 

Šių metų nugalėtojai - gruzinai, kurie pasirodymų metu apdarus keitė net keliskart.

Pažintys akimirksniu

Užsieniečiai, nusifotografavę su šiauliečiais, nesprukdavo šalin. Kelias minutes pabendravę, ieškodavo rašiklio elelektroninio pašto adresui užsirašyti ir prašė atsiųsti nuotraukų, parašyti, kokius įspūdžius sukėlė jų pasirodymas.

Pietų Korėjos atstovai sakė kalbantys šypsenomis. "Mes ne visi galime susikalbėti viena kalba, tačiau labai stiprus ryšys atsirado per folklorą: dainas, šokius, - sako jie. - Mes antrąkart Lietuvoje, esame dalyvavę festivalyje "Skamba, skamba Kanklės", todėl dabar galime drąsiai sakyti, šį kraštą jau esame įsimylėję." Korėjiečiai pasakojo, kad jų liaudies šokiai ir dainos yra gana sudėtingi kūriniai, juos mokėti - tai įgimtas talentas, reikalaujantis daug praktikos ir repeticijų. Kad šoktum scenoje, reikia mažiausiai 20 metų treniruotis.

"Įdūrė" prietarams

Festivalio metu merui Genadijui Mikšiui įteikta neįprasta dovana - Pietų Osetijos švietimo, kultūros ir sporto ministras Omar Khubaev dovanojo durklą, svarbiausią gruzinų nacionalinio kostiumo atributą. Lietuviai tiki, kad dovanoti aštrų daiktą nevalia, tačiau gruzinams toks prietaras atrodo keistas, mat dovanodami durklą, kardą ar peilį jie išreiškia neaprėpiamą pagarbą ir didžiulį pasitikėjimą.

  

Indai prieš pasirodymus apžiūrėjo tautodailės mugę Šiaulių bulvare. Dažnam šiauliečiui akį traukė jų žerintys rūbai, tvirtai ant galvų susukti turbanai.

 

Per savaitę užsieniečiai tapo lyg natūrali miesto bendruomenės dalis. Ne visi galėjo su jais pabendrauti, tačiau nusofotrafuoti ar prisėsti šalia - kiekvienas.

Kraują stingdančiuose pasirodymuose naudojami tikri, pagaląsti durklai, todėl neretam šiauliečiui žiūrint į šokančius gruzinus užgniaužė kvapą. Kovos ir akrobatikos triukų scenoje netrūko. Finaliniame koncerte per vieną pasirodymą gruzinai rūbus keitė keliskart. Kolegoms šokant scenoje, į ją besiruošiantys treniravosi greta: klupo ant kelių, atliko salto, mojavo durklais.

Prizinės vietos - beveik visiems užsieniečiams

Konkurso dalyviai gerbia vieni kitus - įdėmiai stebėjo kitų šalių pasirodymus, negailėjo jiems pagyrų ir aplodismentų.

Autorės nuotr.

 

Tarptautinei vertinimo komisijai, kuri išrinko nugalėtojus šešiose kategorijose, pirmininkavo Lietuvos muzikos ir teatro akademijos docentė Zita Kelmickaitė. Tradicinio folkloro grupėje geriausiais šiemet pripažinti graikai, antrąją vietą pelnė slovėnai, trečioje palikę vilniečius. Geriausio stilizuoto folkloro šokėjų konkurse pirma vieta neskirta, specialusis prizas atiteko gruzinams, antri liko turkai, treti - bulgarai. Pirmąją vietą instrumentinės muzikos grupėje laimėjo kolektyvas iš Slovėnijos, antrąją - Prancūzijos, trečiąją - Bulgarijos. Geriausiais tradicinio dainavimo grupėje pripažinti vilniečiai, antri - svečiai iš Pietų Korėjos, treti - Graikijos atstovai. Nuspręsta, kad geriausias festivalio-konkurso solo vokalistas - Indijos ansamblio narys, antroje vietoje - lietuviai, treti - korėjiečiai.

Festivalio-konkurso "Saulės žiedas" nugalėtojais ir publikos numylėtiniais šiemet tapo Gruzijos ansamblis "Nartebi". Jiems atiteko didysis prizas - 1500 eurų. Prieš dvejus metus festivalio nugalėtojais tapo kroatai, prieš ketverius pirmąkart vykusio festivalio pagrindinį prizą išsivežė vengrai.

Šiaulių miesto savivaldybė festivaliui skyrė 100 tūkstančių, tuo tarpu Kultūros ministerija - vos 10 tūkstančių litų.


Laisvė – gyventi, gyventi – laisvė

Ričardas JAKUTIS

Taip vadinasi Šiaulių kultūros centro "Laiptų galerija" drauge su Šiaulių regiono pataisos inspekcija bei Šiaulių tardymo izoliatoriumi įgyvendinamas projektas. Jo metu atlikusieji bausmę ar dar esantys tardymo izoliatoriuje piešia, tapo, lieja akvareles, spaudžia grafikos darbus, lipdo skulptūras. Projekto tikslas - kad susidūrusieji su laisvės atėmimu galėtų pasijusti lygiaverčiais žmonėmis.

Prie molberto visi susikaupę.

Prieš penketą metų tuometis Radviliškio pataisos inspekcijos viršininkas Regimantas Mikaliūnas, kalbėdamasis su Šiaulių "Laiptų galerijos" direktorės pavaduotoju, dailininku Martynu Gaubu, pamąstė apie galimybę priartinti prie meno atliekančius ar atlikusius bausmę asmenis. M. Gaubas apie tokius planus pranešė galerijos direktorei Janinai Ališauskienei, kuri iškart tam pritarė, prie projekto prisijungė energingoji Šiaulių regiono pataisos inspekcijos vyriausioji specialistė Vaida Plučaitė, ir darbas užvirė. Atlikusiems bausmę ir esantiems pataisos inspekcijos įskaitoje asmenims "Laiptų galerijoje" pradėti organizuoti plenerai, kuriuose norintieji piešė, tapė, lipdė. Šie jų darbai greitai sudarė pirmąją parodą "Laisvė – gyventi, gyventi – laisvė". Prie projekto prisijungė visos aštuonios Šiaulių ir Telšių apskričių pataisos inspekcijos. Jau organizuotos keturios tokios parodos, o nuo šių metų pradžios projektas buvo išplėstas – įžengė į Šiaulių tardymo izoliatorių.

Mintis dirbti su laukiančiaisiais bausmės ar jau ją atliekančiaisiais (Šiaulių tardymo izoliatoriuje yra ūkio būrys, kuriame dirba atliekantieji bausmę) kilo V. Plučaitei. Tardymo izoliatoriaus vadovybė tam mielai pritarė. Pas esančiuosius tardymo izoliatoriuje du kartus per mėnesį atvyksta V. Plučaitė ir M. Gaubas, kurie kelias valandas talkina norintiems užsiimti daile. Užsiėmimai vyksta izoliatoriaus koplyčioje. Beje, Šiaulių tardymo izoliatorius - pirmasis Lietuvoje, kur toks kūrybinis procesas su suimtaisiais prasidėjęs. Pataisos namuose tokių ar panašių renginių daug, o tardymo izoliatoriuose dar nėra buvę.

Anot Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktoriaus pavaduotojo socialinei reabilitacijai Valdemaro Beišio, pusmetis tokių darbų rezultatams vertinti tarsi būtų per trumpas laikas, bet vertinti jau yra ką. Suimtieji mielai lanko užsiėmimus, ruošiasi spalio mėnesį vyksiančiai kūrinių parodai, nes šiemet penktojoje parodoje "Laisvė – gyventi, gyventi – laisvė" "Laiptų galerijoje", be jau atlikusių bausmę kūrėjų, dalyvaus ir suimtieji iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus.

Suimtųjų, besidominčių daile, tardymo izoliatoriuje laukia pataisos inspekcijos vyriausioji specialistė Vaida Plučaitė (kairėje) ir "Laiptų galerijos" direktorės pavaduotojas, dailininkas Martynas Gaubas.

"Laiptų galerijos" direktorė Janina Ališauskienė pasakoja, jog atlikę bausmę ar suimtieji kuria pagal savo išgyvenimus: vyrai dažniausiai užsiima medžio drožiniais, moterys siuvinėja. Kūrinių turinys gal ir primityvūs (dažni šventieji Jurgis ir Antanas, saldūs atvirukai), bet žmogiški. Gal kitas dailininkas nenaudotų savo kūryboje žvakės ar perskeltos širdies simbolio. Gal jam tai atrodytų banalu - ne visų vienodi gyvenimai. Projekto dalyviai drąsiai ieško spalvų, nors jų kūryboje dažniausiai vyrauja trys – juoda, balta ir raudona. Bet ir tamsios spalvos su laisvės atėmimu susidūrusiųjų kūryboje yra nematomoji šviesa.

Projektu norima parodyti dėmesį ir pagarbą žmogui, nes kiekvienas, anot J. Ališauskienės, turi problemų, tik kartais vienam užtenka jėgų iš jų išbristi, o kitam labai reikia, kas nors padėtų. Direktorė labai nori, kad projektas netaptų šou (žiūrėkit, kaliniai piešia!), kur žmogus nesvarbus. Tiesa, kad po parodos kas nors nupirktų darbus, galerija stengiasi, nors gal taip netikėtai į dailę atėjusiesiems svarbiausia ne pinigai, bet įvertinimas.

Projekto siela tapęs Martynas Gaubas džiaugiasi, nes kai užsiėmimui tardymo izoliatoriuje baigiantis budintieji suimtuosius paragina grįžti į kameras, šie dar prašosi pabūti. Tiesa, jis išskiria kelias projekto dalyvių grupes: vieni nori tik prastumti laiką, net klausia: "O kas mums iš to, jei ką nupiešim?", kiti susidomi. Dailininkas pastebėjo keistą reiškinį - įvykdę sunkesnius nusikaltimus geriau susikoncentruoja, turi savo poziciją, tikslą. Jį ypač žavi jo naujųjų mokinių kūrybiniai bandymai, pavyzdžiui, žodį "laisvė" jie rašo juodžiau nei kitus žodžius (reikėtų suprasti, kad jos šiuo metu jiems trūksta). Nustebino kūrinys pavadinimu "Non stop", kurio, anot autorių, tikslas pabrėžti, kad projektas geras ir jo autoriai raginami nesustoti. Tardymo izoliatoriuje yra sąsiuvinis, kuriame suimtieji gali išsakyti savo mintis apie projektą.

Per penketą metų projekte jau dalyvavo daugiau nei 70 atlikusiųjų bausmę. Įdomu, kad vienoje parodoje drauge su atlikusiaisiais bausmę savo kūrinius pristatė ir pataisos inspekcijos darbuotojai. "Laiptų galerija" ryškiausius parodų "Laisvė – gyventi, gyventi – laisvė" dalyvius yra pakvietusi dalyvauti ir kitose parodose. Labiausiai pasisekė šiaulietei Olgai Mikulinai, kuri "Laiptų galerijoje" yra surengusi savo asmeninę parodą. Olga augo Klaipėdoje, tik vėliau tėvai persikėlė gyventi į Šiaulių rajoną. Klaipėdoje Olga su draugais pasimatymus skirdavo prie dailės mokyklos. Laukdama draugų, ji stebėdavo į mokyklą įeinančius ir išeinančius jaunuosius dailininkus. Slapta pabandžiusi namuose piešti, ji jau tuomet labai troško mokytis dailės, tačiau galvojo, jog tai ne jai, jog jai trūksta talento, jog dailei studijuoti reikia pinigų, o jos tėvai neturtingi. Todėl, Panevėžyje atlikusi bausmę, ji nedvejodama atsiliepė į projekto organizatorių kvietimą.

Pirmieji suimtųjų dailės bandymai.

"Laiptų galerijos" archyvo nuotr.

Įdomu, jog projektui "Laisvė – gyventi, gyventi – laisvė" niekas neskyrė lėšų. Visi dirba savo iniciatyva, pavyzdžiui, molbertus tardymo izoliatoriui paskolino Šiaulių universitetas, lėšų dažams, teptukams sukrapštė pati "Laiptų galerija". Galerijos direktorė J. Ališauskienė įsitikinusi, jog svarbiausia ne pinigai, o projekto dalyvių dvasinis užsidegimas, be kurio jokie pinigai nepadėtų. Nėra lengva linkusius nusikalsti nuo blogo polinkio patraukti prie gėrio, bet įmanoma.




atgal   1-10   11-20   21-30   ( 31 )   32   33   34   35   36   37   38   39   40   41-44   toliau




Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti