(2016-04-29 Nr. 623) ŠIANDIEN 2017 Liepos 28 D. Penktadienis ARCHYVAS

Kontaktai
Naudingos nuorodos

Pasaulis pagal mus
Kitąmet planuojama atidaryti ilgiausią pasaulyje tunelį

Ilgiausias Žemėje tunelis „Gotthard-Basistunnel“ turėtų būti atidarytas 2016 m. vasarą. Du Šveicarijos kaimelius (Erstfedą ir Bodijo) sujungsiančiame tunelyje traukiniai galės įsibėgėti iki 240 km/val.

 

Sutrumpės kelionė

1996 m. pradėtas statyti tunelis turėtų pasitarnauti mažinant automobilių eismo intensyvumą. Manoma, kad kelionė iš Ciuricho į Milaną sutrumpės nuo 3:40 val. iki

2:50 val. Tai ypač sumažintų ilgų ir varginančių kelionių naštą keleiviams.

Statant tunelį visą parą dirbdavo daugiau kaip 2 000 darbininkų, iškasta 24 mln. tonų uolienų. Teigiama, kad tiek užtektų penkioms Gizos piramidėms pastatyti. Sunaudota daugiau kaip 156 tūkst. kubinių metrų betono, daugiau kaip

3,2 tūkst. km vario laidų (tiek užtektų nutiesti liniją tarp Madrido ir Maskvos).

Ne tik ilgiausias, bet ir giliausias

Užbaigus rytinio ir vakarinio ruožų statybas, tunelis tapo ilgiausiu pasaulyje ir siekė 153,4 km, įskaitant tarnybinius ir pėsčiųjų tunelius. Garsusis Aukso vartų tiltas trumpesnis net 21 kartą.

Tunelis taip pat yra ir giliausias tunelis pasaulyje (1,6 km), net japonų tunelio Seikan gylis siekia tik – 0,24 km.

Ilgiausias pasaulyje tunelis kainavo 10,3 mlrd. dolerių ir turėtų būti atidarytas kitų metų vasarą. Dabar dar atliekami naujų konstrukcijų testavimai.

 


Suomiai nebesimokys rašyti ranka

Suomijos švietimo sistema vadinama viena pažangiausių pasaulyje. Būtent šioje valstybėje ketinama nebemokyti vaikų rašyti ranka ir nuo 2016 m. sustiprinti rašymo kompiuteriu įgūdžių lavinimą.

 

Nebemokys gražiai rašyti

Dauguma suomių tokį sprendimą vertina palankiai ir mano, kad sugebėti greitai dirbti kompiuteriu šiais laikais yra naudingiau nei gražiai rašyti. Neapsieinama ir be komentarų, kad Suomija bus bene vienintelė valstybė pasaulyje, kurioje gydytojų rašysena bus lengviausiai perskaitoma.

Nepaisant idėjos šalininkų pagyrų, specialistai atkreipia dėmesį, kad mokymasis rašyti ranka vaikams padeda pagerinti motorinius įgūdžius ir lavina smegenis. Greitai rastas ir sprendimas – dailyraštis bus pakeistas rankdarbių ir piešimo pamokomis.

Lengvesnė ateitis

Po metų Suomijos vaikai ne vedžios raides sąsiuviniuose, o barškins klaviatūros mygtukus. Pamokų metu vaikai mokysis atpažinti atspausdintas raides, o likusį laiką išnaudos rašymo kompiuteriu įgūdžių tobulinimui.

Teigiama, kad vaikams sunku rašyti ranka, mokytojams – skaityti jų tekstus, o rašymas kompiuteriu ne tik tai palengvins, bet ir padės lengviau rasti darbą ateityje.


Islandija: nuo geizerių iki pavardžių neturėjimo

Kuo įdomi Islandija? Avių šioje geizeriais garsėjančioje šalyje yra daugiau nei gyventojų, ji – viena pasaulio lyderių pagal atsinaujinančių energijos šaltinių vartojimą, yra daugiausiai skaitanti tauta pasaulyje, oficiali šalies kalba – islandų – beveik nesiskiria nuo senosios vikingų kalbos, puikiai kalba angliškai, pirmauja pasaulyje pagal raštingiausių piliečių skaičių, dar 1915 m. suteikė balsavimo teisę moterims, uždarė visus striptizo klubus ir nėra ten taip šalta, kaip daugelis mano (sausį temperatūra būna apie 0).

Moyan Brenn nuotr.
Neturi pavardžių

Šiai šaliai lietuviai šiltus jausmus jaučia ir dėl to, kad ji pirmoji pripažino Lietuvos nepriklausomybę. Be visų šių įdomybių stebina tai, kad Islandijos piliečiai neturi pavardžių, tik tėvavardžius. Prie tėvavardžio moterims įterpiamas žodelis „dottir“ – dukra, vyrams – „son“ – sūnus.

Šeima neturi bendros pavardės, o tėvavardžių gali būti gana daug, ir tai visiškai supainioja užsieniečius. Pavyzdžiui, Karlo Gustavsono sūnus yra Karlsonas, dukra – Karlsdottir, o jų motina, Karlo žmona, ištekėdama pasilieka savo tėvavardį.

Turbūt dėl to islandai vieni į kitus kreipiasi vardais, o pavardes turi tik emigrantai.

Tiesa, ir vardus gali rinktis ne kokius nori – tik iš specialaus sąrašo. Jei vaiką norima pavadinti kokiu nors originaliu vardu, prieš tai jis turi būti suderintas su valdžios institucijomis. Dažniausiai vardai yra kilę iš gyvūnų, paukščių, augalų, gamtos reiškinių pavadinimų.

Elfai ir alus

Per Kalėdas Islandijos vaikus lanko ne Kalėdų Senelis, o trylika Jolesveinarų – iš trolių kilę žmogėdros motinos vaikai, stebinantys vaikus savo pokštais.

Įdomu ir tai, kad dauguma islandų tiki elfais ir kitomis mitinėmis būtybėmis, gyvenančiomis kalnų olose. Jie turintys magiškų galių, todėl jų ramybės trukdyti negalima, pavyzdžiui, be leidimo statyti ką nors jų teritorijoje. Pasakojama, kad tiesiant kelius ir statant pastatus neveikdavo technika ten, kur, kaip manoma, gyvena slapta nykštukų tauta – huldufolkai.

Iki 1989 m. kovo 1 d. buvo uždraustas alus, 1915 m. Islandijoje buvo uždrausti visi alkoholiniai gėrimai, nuo 1935 m. draudimas išliko tik „stipriam“ alui (stipresniam nei 2,25 proc.). Diena, kai alaus draudimas buvo panaikintas, iki šiol švenčiama kaip „Alaus diena“.


Nuo pupelių iki kakavos

Maždaug 1700 m. šokolado gėrimas tapo populiarus daugybėje šalių, bet kakavmedžio gimtine vadinama Venesuela. Įprastai kakava auginama mažose plantacijose ir apdirbama pagal senąsias tradicijas bei metodus.

Everjean nuotr.
Kakavos ieškokite džiunglėse

Norint pamatyti, kaip auga kakavmedžiai, reikia keliauti į džiunglių gilumą, mat jie, apsisaugodami nuo tiesioginių saulės spindulių, glaudžiasi aukštų medžių paūksmėje. Raudonai oranžinė kakavos vaisių spalva rodo, kad jie jau prinoko ir derliaus rinkėjai juos gali nukirsti nuo medžių mačetėmis ar peiliais. Skaičiuojama, kad patyręs kakavos rinkėjas per dieną gali surinkti 1500 vaisių.

Nuėmus derlių, kakavos vaisiai perkertami pusiau, pupelės kartu su jas supančiu baltu minkštimu išimamos iš kieto vaisiaus luobo, rankomis atskiriamos ir sudedamos į medines dėžes fermentacijai.

Jos uždengiamos lapais arba maišais ir nuolat maišomos, kad patektų oro. Vėliau pupelės džiovinamos saulėje, taip išdžiovinamas drėgmės perteklius, todėl jos ilgiau negenda ir nepelija. Saulėje išlaikomos 14 dienų ir vežamos į sandėlius. Ten jos pasveriamos, o ekspertai, kurie gali nustatyti pupelių kokybę iš aromato, tai ir padaro.

Ir šokoladui, ir gėrimams

Daugiausiai kakavos pupelių atgabenama į Amsterdamą, ten paimama pupelių pavyzdžių, kad galėtų nustatyti jų kokybę, vėliau jos išvalomos, skrudinamos, o karštyje ir išsilukštena.

Kakavos branduoliai malami tol, kol dėl išsiskyrusio kakavos aliejaus masė iš kietos virsta skysta. Ji vadinama kakavos mase, iš kurios gaminamas šokoladas.

Kakavos masė naudojama kakavos sviestui ir kakavos milteliams gauti. Kakavos masė spaudžiama didžiuliais presais – išpausti riebalai vadinami kakavos sviestu, daugiausiai naudojamu gaminant šokoladą, o likusi sausoji medžiaga – kakavos milteliais, naudojamais kakaviniams gėrimams.

 


Juodaodės vištos – puošmena, delikatesas ar vaistai?

Pasaulyje galima pamatyti kelias juodaodžių vištų rūšis, kurios ypač paplitusios Azijos regione. Tiesa, populiariausiomis juodosiomis vištomis laikomos kinų Šilkinės, taip vadinamos dėl labai pūkuotų ir švelnių plunksnų. Jos pristatomos ir kaip labai geros mamos, mat peri ir kitų paukščių kiaušinius.

 Grožiui ir sveikatai

Tokių vištų oda ir visi organai yra juodi, iš jų gaminami įvairūs maisto produktai, o vištiena laikoma viena sveikiausių ir galinti išgydyti nuo kai kurių ligų. Vakaruose tokios vištos pardavinėjamos kaip puošmena, o Kinijoje vertinamos kaip ypatingas delikatesas.

Kinai juodąją vištą vadina „juodų kaulų višta“ arba „Wu Gu Ji“, kurios jau nuo septintojo šimtmečio yra naudojamos medicininiais tikslais. Manoma, kad jos turi gydomųjų savybių. Kinės valgo juodųjų vištų mėsą po gimdymo, kad atgautų jėgas, teigiama, kad ji taip pat gerina plaučių, skrandžio veiklą, stiprina kraują.

Juodųjų vištų organizme yra daug karnozino, kuris susiformuoja natūraliai augant vištai. Karnozinas naudojamas bandant sumažinti autizmo ir diabeto sutrikimus, siekiant apsisaugoti nuo aterosklerozės ar Alzheimerio ligos.

Spalvą lėmė genetinė mutacija

Britai, tyrinėję šių vištų kiaušinius, nustatė, kad ir jų kiaušiniai esantys kur kas sveikesni nei įprastų vištų, nes šie padidina organizme esančių antioksidantų lygį, juose daugiau ir nesočiųjų riebalų rūgščių.

2011 m. buvo atliktas tyrimas, kurio metu išsiaiškinta, kad juodųjų vištų spalvą lėmė genetinė mutacija. Pasirodo, oda, kaulai ir organai tokią spalvą įgavo dėl didžiulio pigmentinių ląstelių išsiplėtimo.

 


Kokia yra populiariausia automobilių spalva pasaulyje?

Vyrai automobilius skirsto pagal markes, variklio galingumą, gamybos šalį ir pan., o moterims kartais užtenka tik spalvos ir ratuotos transporto priemonės apibūdinimas baigtas. Moterys dažniausiai renkasi automobilius, kurie tviska prabanga ir elegancija, o tokių automobilių gražiausiųjų viršūnėse, žinoma, juoda ir balta spalvos. Tiesa, šių spalvų automobilius labai mėgsta ir vyrai. Taigi renkant populiariausią automobilių spalvą pasaulyje įsiplieskia nesibaigianti kova tarp baltos ir juodos.

Jean-Jacques M. nuotr.

Karaliauja juoda

Remiantis vienoje duomenų bazėje pateikta informacija, juoda yra dažniausiai naudojama spalva (31,4 proc.) dažant automobilius, o antroji vieta tenka baltai spalvai (19,6 proc.), trečioji – sidabrinei (13,1 proc.).

Tamsiai pilka (9,1 proc.) ir pilka 6,5 proc.) užbaigia populiariausių spalvų penketuką. Raudona (5,2 proc.) užima šeštąją vietą ir yra pirmoji spalva, nepriklausanti pilkiems atspalviams. Pasaulis pilkėja – bent taip atrodo vos išėjus į gatves.

Pasaulinės mados

Vienos automobiliams skirtų dažų tiekėjos parengtoje spalvų populiarumo ataskaitoje, pateiktoje 2014 m., minimi kiek kitokie rezultatai. Teigiama, kad balta buvo pati populiariausia spalva pasaulyje jau 4-erius metus iš eilės, ir dabar 29 proc. visų pasaulio automobilių yra baltos, o juodos tik 19 proc.

Tai akivaizdu už Atlanto, mat Šiaurės Amerikoje populiariausi baltos spalvos automobiliai (25 proc.), visiškai juodi – 17 proc., o perlų baltumo –   8 proc. Bet pažvelgus pro langus Lietuvoje, akivaizdžiai karaliauja pilkuma.

Tiesa, prognozuojama, kad ateityje iškils 4 populiarios automobilių spalvų grupės: blyškūs atspalviai, šviesios spalvos, prislopintos spalvos ir tamsūs atspalviai.

 


Skirtingos liežuvio vietos aptinka skirtingus skonius? Mitas

Daugelis žmonių mano, kad tik tam tikros liežuvio dalys atpažįsta vienus ar kitus skonius, kurie jaučiami dėl liežuvyje esančių skonio receptorių.

Rūgš­tūs, sal­dūs, kar­tūs ir ašt­rūs pro­duk­tai jau­čia­mi vi­so lie­žu­vio pa­vir­šiu­mi, o ne tik tam tik­ro­se lie­žu­vio zo­no­se, kaip ma­ny­ta iki šiol.
Jenn STAUB nort.

Manyta, kad liežuvio galiuku jaučiame saldų skonį, šonuose pilna sūrumą identifikuojančių skonio receptorių, dar giliau – rūgštumą, o karčius produktus atpažįstame pačia tolimiausia liežuvio dalimi.

Skirtingi skoniai bet kurioje liežuvio dalyje

Lyg ir viskas paprasta, to ne kartą yra mokę ir mokykloje, ši idėja vyravo daugelį metų, nepaisant to, kad milijonai vaikų per biologijos pamoką tvirtindavo, jog medinis šaukštas bus tokio paties skonio, nesvarbu – su kuria liežuvio dalimi jį laižytum.

Vis dėlto neseniai paaiškėjo, kad visa ši teorija apie liežuvio zonas, padedančias pajusti skonį, buvo neteisinga. Pasirodo, žmonės gali jausti skirtingus skonius bet kurioje liežuvio dalyje. Tiesa, yra ir keletas išimčių, bet daugelis žmonių gali vadovautis šia naujiena.

Penktoji skonio rūšis

Taip pat egzistuoja ir penktoji skonio rūšis, kuriai nebuvo skirta daug dėmesio ir kuri vadinasi „unami“. Auguste Escoffier, 19 a. prancūzų virėjas, sugalvojo šį penktąjį skonį per vadinamąjį skonių vakarėlį, kurio metu visada svarbiausias ne maistas, o jo skonis.

Smaguriautojai alpo dėl šio skonio – jis buvo apibūdinamas kaip pikantiškas, primenantis mėsos skonį. Tačiau mokslininkai vis dėlto pripažino tik saldų, sūrų, kartų ir rūgštų skonius.

Vėl prabilta

Nors „unami“ buvo žinomas skonis Japonijoje, „penktojo skonio“ idėja nesusilaukė didelio susidomėjimo ir čia. Taip buvo iki tol, kol Kikuane Ikeda, žymus japonų chemikas, nusprendė išsiaiškinti, iš kur atsiranda šis skonis. Jo tyrinėjimai parodė, kad šiam skoniui susiformuoti padeda gliutamino rūgštis, kurią jis vadino japoniška skanumo versija.

Niekas tuo metu juo netikėjo, kol 20 a. pabaigoje mokslininkai ir vėl ėmė tyrinėti šį reiškinį. Jie išsiaiškino, kad Ikeda buvo visiškai teisus.


Smėlio smiltelės, padidintos 300 kartų

Besilepinant paplūdimyje saulės voniomis, neretai žvilgsnis nukrypsta į šviesoje spindinčias smėlio smilteles. Atrodo, kad jos, būdamos tokios mažos, yra visiškai nereikšmingos. Bet mokslų daktaras Garis Grynbergas mitą apie jų menkavertiškumą paneigė mikroskopinės fotografijos pagalba. 300 kartų priartinus vaizdą, nuotraukose atskleistas jų unikalumas ir grožis.

Gary-GREENBERG nuotr.

Unikalios nuotraukos

Atrodo, kad smėlis vienodas tiek smėlio dėžėje, tiek paplūdimyje, bet amerikietis sugebėjo atskleisti ir skirtumus. Pats pasigamino aukšto galingumo šviesos mikroskopą, kuriuo ir įamžino dar nematytas nuotraukas.

Iki 33 metų Garis Grynbergas dirbo fotografu ir režisieriumi, o vėliau persikėlė iš Los Andželo į Londoną, kur pasinėrė į biomedicinos mokslus.

Smėlyje – mineralai, organizmai ir uolienos

Smėlio sudėtis gali smarkiai skirtis, priklausomai nuo to, kur jis yra.  Garis Grynbergas pristatė netikėtus vaizdus, kuriuose – tropinių jūrų organizmų dideli ir maži likučiai. Tai smėlio smiltelės, dažnai erzinančios kai prikrinta į plaukus ar prilimpa prie šlapios odos.

Kitų pakrančių smėlis gali būti dar kitoks – priklausomai nuo temperatūros, aplinkos ir pan. Jose galima rasti visai kitokių uolienų, mineralų ar organizmų.


Mokyklinės kreidelės nėra iš kreidos

Su kreida, naudojama pamokų metu jau nuo XIX a., susipažinę tikriausiai esame visi. Balta, trupanti, linkusi prilipti prie kitų paviršių (pavyzdžiui, lentos) kreida yra puiki priemonė pamokų metu. Bet maža smulkmenėlė – mokyklose naudojama kreida dažniausiai net nėra kreida, o tik gipsas.

Jacqui BROWN nuotr.

Naudojami tūkstantmečius

Gipsas ir kreida kasami buvo jau nuo seniausių laikų. Visada rasdavo paskirtį ir buvo reikalinga. Kai kuriuose urvuose, menančiuose 40 000 m.

pr. Kr., net randama kreida (kalcio karbonatas) pieštų paveikslų. O gipsas (kalcio sulfatas) buvo naudojamas statybose ir randamas net Egipto piramidėse.

Kreida – nuosėdinė uoliena, poringa minkšta balta klinties atmaina, sudaryta iš mineralo kalcito. Kreida susidarė iš mikroorganizmų kietų kalcio karbonatinių skeletų. Mikroorganizmams žuvus, jų skeletai nusėsdavo jūrų dugne ir laikui bėgant susiklostė dideli kreidos storiai.

Dideli gipso klodai susidaro iš uždaro tipo vandens telkinių, palaipsniui garuojant vandeniui. Tokie gipso sluoksniai buvo būdingi permo laikotarpiu. Gipsas taip pat gali iškristi prie karštų šaltinių, hidroterminėse gyslose, iš vulkaninių plyšių ar sulfatais turtingų versmių.

Kodėl gipsas pakeitė kreidą?

Nėra visiškai aišku, kodėl gipsas pakeitė kreidą mokykloje, nors ir buvo sumažintos iki tol erzinusios problemos, pavyzdžiui, sumažintas kreidelių dulkėtumas. Gali būti, kad gipsas kreidą pakeitė ir dėl lengvesnio gavybos proceso: gipsas yra kur kas lengviau kasamas ir lengviau apdorojamas dideliais kiekiais. Jis išgaunamas daugiau nei 90-yje šalių įskaitant Kanadą, Meksiką, Ispaniją, JAV, randamas ir Lietuvoje. JAV pagamina 30 mln. tonų gipso per metus.

Kadangi gipsas gali būti viena iš daugelio medžiagų gaminant įvairius produktus, jis naudojamas plastikinių daiktų gaminimo pramonėje, yra netoksiškas, todėl tinka tręšti dirvožemį, gaminti plaukų priežiūros priemones, yra naudojamas dantų gražinimo procedūrose, auginant grybus ar net gaminant sojų varškę (naudojamas kaip koagualiantas) ir pan.

 


Japonai keliauja į Mėnulį

Japonai planuoja būti ketvirtąja tauta, palikusia žymę Mėnulyje, ir išsiųsti savo robotą zondą dar 2018–2019 m. Ši misija turėtų būti įvykdyta keliaujant į Marsą – tarsi sustojimo stotelė.

 

Paskutinis nusileidimas  Mėnulyje – avarinis

Japonijos aviacinių tyrimų agentūra (angl. Japanese Aerospace Exploration Agency (JAXA) taip pat yra atsakinga už „BepiColombo“ bendrą misiją į Merkurijų, kurią planuojama pradėti 2017 m. Dėl numatomo ilgesnio kelionės laiko spėjama, kad aplankyti Mėnulį pavyks kur kas anksčiau nei pasibaigs „BepiColombo“ misija, net jei ji ir būtų pradėta keleriais metais anksčiau.

Japonijos aviacinių tyrimų agentūra tyrėjus į Mėnulį siuntė su „Hagoromo“ ir „Selene“ (geriau žinoma kaip „Kaguya“) didžiuliais Mėnulio tyrinėjimo zondais. „Selene“, arba „Kaguya“, prisilietė prie Mėnulio paviršiaus 2009 m. po 18 mėnesių, praleistų orbitoje, bet tai greičiau buvo tyčinis avarinis nusileidimas, o ne tyrimo programos dalis.

Nuo milijonų iki milijardų

Taip pat prieš trejus metus buvo pranešimų apie „Selene-2“ projektą, bet žinios apie tai laikui bėgant nutilo. Naujausias pranešimas yra apie zondą SLIM (angl. Smart Lander for Investigating Moon), kuris turėtų būti pervežtas kieto kuro raketa „Epsilon“.

Vis dar laukiama biudžeto patvirtinimo ir tikrai nesitikima sulaukti informacijos apie esmines detales dar keletą mėnesių. Nepaisant to, pranešama apie didelius apytikrių kainų skirtumus – nuo 126 milijonų dolerių iki 8–12 milijardų dolerių.

Planai – tik fikcija?

Praėjo 42-eji metai nuo to laiko, kai žmogus vaikščiojo ant Mėnulio paviršiaus. Didžiąją šio laiko dalį mūsų artimiausias kompanionas buvo ignoruojamas kosmoso agentūrų, tačiau praėjusiais metais Kinija parskraidino erdvėlaivį, kuris vos nesusidūrė susidūrė su Mėnuliu.

Japonų kompanija tvirtina, kad jie nukeliaus į Mėnulį be vyriausybės pagalbos, bet vis dar neaišku, ar tai nėra tik reklaminis triukas.



atgal   1   2   3   4   5   6   7   ( 8 )   9   10   11-20   21-30   31-40   41-44   toliau




Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti