(2016-04-29 Nr. 623) ŠIANDIEN 2017 Lapkričio 23 D. Ketvirtadienis ARCHYVAS

Kontaktai
Naudingos nuorodos

Pasaulis pagal mus
Didžiausias Saulės užtemimas per 16 metų

Šis penk­ta­die­nis ypa­tin­gas – ko­vo 20 d. įvyks di­džiau­sias Sau­lės už­te­mi­mas nuo 1999 me­tų. Da­li­nis už­te­mi­mas bus ma­to­mas vi­so­je Eu­ro­po­je, Šiau­rės Af­ri­ko­je ir Ru­si­jo­je, o vi­siš­ką Sau­lės už­te­mi­mą ga­lės ste­bė­ti tik Fa­re­rų (Da­ni­jos) ir Sval­bar­do (Nor­ve­gi­jos) sa­lų gy­ven­to­jai. Tie­sa, ki­to to­kio in­ten­sy­vaus (nors ir da­li­nio) Sau­lės už­te­mi­mo lauk­ti teks iki 2026 m. rugp­jū­čio 12 d.

T. Ruen NASA nuotr.

Lie­tu­vo­je ma­to­mas tik da­li­nis už­te­mi­mas

Šie­met Lie­tu­vo­je ga­lė­si­me ma­ty­ti 70–80 pro­c. už­deng­tą Sau­lę, tai­gi lau­kia iš­ties pui­kus re­gi­nys. Vi­siš­kas Sau­lės už­te­mi­mas Lie­tu­vo­je pa­sku­ti­nį kar­tą bu­vo ma­to­mas tik 1954 m., o ki­to teks lauk­ti dar ma­žiau­siai 85-erius me­tus.

Mū­sų ša­ly­je šis už­te­mi­mas bus ma­to­mas iki pu­siau­die­nio – Vil­niu­je pra­si­dės 10 val. 55 min., o mak­si­mu­mą pa­sieks 12 val. 4 min. Tuo me­tu Mė­nu­lis už­stos apie 73 pro­c. Sau­lės dis­ko. Vi­siš­kai už­te­mi­mas baig­sis 13 val. 14 min. Tie­sa, Klai­pė­do­je ir pra­si­dės, ir baig­sis šiek tiek anks­čiau – nuo 10 val. 51 min. iki 13 val. 10 min.

Nors šis įspū­din­gas Sau­lės ir Mė­nu­lio švie­sos žais­mas truks ke­lias va­lan­das, vi­siš­kai Sau­lė už­deng­ta bus tik 2 min. ir 47 sek., ku­rio­mis žmo­nės pa­si­gro­žė­ti ga­lės Fa­re­rų sa­lo­se ir Ark­ties van­de­ny­ne esan­čia­me Sval­bar­do sa­ly­ne.

Mė­nu­lio už­te­mi­mai daž­nes­ni

Nors vi­siš­ką Sau­lės už­te­mi­mą ga­li­ma pa­sau­ly­je ma­ty­ti kas vie­ne­rius ar dve­jus me­tus, Eu­ro­po­je nė­ra daž­nai re­gi­mas. Bet Mė­nu­lio už­te­mi­mai kur kas daž­nes­ni. Vi­siš­ką šio dan­gaus kū­no už­te­mi­mą ga­lė­si­me ste­bė­ti šių me­tų rug­sė­jo 28 d.


Kelionė į Australiją dėžėje

1960 m. Aust­ra­li­jos at­le­tas Re­gas Spier­sas, bū­da­mas Lon­do­ne, ne­be­tu­rė­jo pi­ni­gų grįž­ti į gim­ti­nę, kur la­bai no­rė­jo švęs­ti sa­vo duk­ters gi­mi­mo die­ną. O iš­si­suk­ti iš ne­ma­lo­nios pa­dė­ties jam pa­vy­ko – įsi­sprau­dė į me­di­nę dė­žę ir su­grį­žo na­mo.

 

Spe­cia­li dė­žė pa­leng­vi­no ke­lio­nę

Nors da­bar toks poel­gis ne­ste­bi­na, prieš pu­sę am­žiaus su­kė­lė tik­rą ži­niask­lai­dos aud­rą. Vy­ras Ang­li­jo­je tuo me­tu ban­dė at­si­gau­ti po trau­mos, nu­trau­ku­sios spor­ti­nin­ko kar­je­rą. Pers­pek­ty­vus ie­ti­nin­kas tu­rė­jo da­ly­vau­ti To­ki­jo olim­pi­nė­se žai­dy­nė­se 1964 m.

Sus­tip­rė­jęs jis ban­dė už­si­dirb­ti šiek tiek pi­ni­gų ir grįž­ti į sa­vo ša­lį. Tie­sa, si­tua­ci­ja pa­si­kei­tė, kai jo pi­ni­gi­nė su vi­so­mis san­tau­po­mis bu­vo pa­vog­ta.

Vy­ras ma­ty­da­vo, kaip yra ga­be­na­mi gy­vu­liai me­di­nė­se dė­žė­se, to­dėl net ne­dve­jo­jo ir sa­vo ga­li­my­bė­mis taip ke­liau­ti. Ku­rį lai­ką dir­bęs oro uos­te Re­gas pui­kiai ži­no­jo, ko­kio dy­džio tu­rė­tų bū­ti dė­žė, to­dėl, pa­de­dant drau­gui, su­konst­ra­vo ne­di­de­lė dė­žę, ku­rio­je ga­lė­tų tilp­ti ir sėk­min­gai pa­siek­ti Aust­ra­li­ją (1,5 m x 0,9 m x 0,75 m).

Tie­sa, dė­žė­je bu­vo pri­tvir­tin­ti dir­žai, ku­rie lei­do ne tik vy­rui ga­na pa­to­giai sė­dė­ti, bet ir pri­lai­ky­da­vo jo kū­ną, kad šis ne­si­var­ty­tų, kai dė­žė bu­vo per­ke­lia­ma iš vie­nos vie­tos į ki­tą.

Da­žų kro­vi­nys į Aust­ra­li­ją

Sie­kiant iš­veng­ti įta­ri­mų, dė­žė bu­vo pa­ženk­lin­ta kaip da­žų kro­vi­nys, ke­liau­jan­tis į fik­ty­vią ba­tų kom­pa­ni­ją Aust­ra­li­ją. Ir tai pui­kiai pa­vy­ko!

Nors už to­kį sun­kų kro­vi­nį bū­tų te­kę su­mo­kė­ti kur kas dau­giau nei už ke­lei­vio vie­tą, Re­gas pa­si­rū­pi­no, kad už siun­ti­nį bū­tų su­mo­kė­ta vė­liau – t. y. ta­da, kai jis bus sėk­min­gai pa­sie­kęs na­mus.

Įsi­dė­jęs kon­ser­vuo­tų mais­to pro­duk­tų, pa­gal­vę, ant­klo­dę, bu­te­lį van­dens ir bu­te­lį šla­pi­mui, Re­gas iš­si­ruo­šė į ke­lio­nę.

Ke­lio­nė, ta­pu­si sen­sa­ci­ja

Slap­tas ke­lei­vis dė­žė­je pra­lei­do ne tik vi­są ke­lio­nę, bet ir 24 val. lau­kė dėl rū­ko vė­luo­jan­čio lėk­tu­vo, o iš sa­vo slap­tos bu­vei­nės iš­li­po tik lėk­tu­vui pa­ki­lus į orą.

Po tri­jų die­nų ke­lio­nės, per­ne­ši­mo iš vie­no lėk­tu­vo į ki­tą, Re­gas pa­ga­liau pa­sie­kė Aust­ra­li­ją, be­si­džiaug­da­mas se­niai gir­dė­tu ak­cen­tu ir dar­buo­to­jų de­jo­nė­mis per­ne­šant sun­kią­ją jo dė­žę.

Tie­sa, Re­gui grį­žus į Aust­ra­li­ją, dėl jo ke­lio­nės su­ne­ri­mo drau­gas, pa­dė­jęs ga­min­ti dė­žę, to­dėl krei­pė­si į ži­niask­lai­dą, kad pa­dė­tų su­ras­ti ke­liau­nin­ką. Taip ir ta­po at­le­tas iš Aust­ra­li­jos to me­to sen­sa­ci­ja. O ir su­si­mo­kė­ti už ke­lio­nę ne­be­rei­kė­jo.


Auksas sidabru žiba

Gry­nas auk­sas yra per­ne­lyg minkš­tas nau­do­jant pa­puo­ša­lų ga­my­bai. To­kie pa­puo­ša­lai (žie­dai, apy­ran­kės ir pan.) ga­li la­bai grei­tai de­for­muo­tis, to­dėl, no­rit, kad auk­si­niai pa­puo­ša­lai bū­tų tvir­tes­ni, šis me­ta­las mai­šo­mas su ki­tais ir taip su­ku­ria­mas tam tik­ras ly­di­nys. Bet kaip at­si­ran­da bal­tas auk­sas?

Malte SORENSEN nuotr.

Kiek auk­so yra iš tik­rų­jų?

24 ka­ra­tų auk­sas yra pa­ts gry­niau­sias. Pa­vyz­džiui, 18 ka­ra­tų auk­sas pa­ga­min­tas iš 18 da­lių gry­no auk­so ir 6 da­lių ki­to me­ta­lo (skai­čiuo­ja­mas skir­tu­mas iki 24) (75 pro­c. auk­so, 25 pro­c. ki­ta).

Ta pa­ti for­mu­lė ga­lio­ja ir ki­tų ka­ra­tų auk­sui: 14 ka­ra­tų – 14 da­lių auk­so, 10 – ki­to me­ta­lo).

Kas tie ki­ti me­ta­lai?

Jei įsi­gy­tas dir­bi­nys vis dar yra auk­so spal­vos, tai šis me­ta­las mai­šy­tas su va­riu ir cin­ku.

Ga­mi­nant bal­tą auk­są, įpras­tai nau­do­ja­mas si­dab­ras, pa­la­dis, man­ga­nas, ni­ke­lis. Bet pa­sta­ruo­ju me­tu ES di­rek­ty­vos dėl ga­li­mos odos aler­gi­jos drau­džia nau­do­ti di­de­lį kie­kį ni­ke­lio ju­ve­ly­ri­niuo­se dir­bi­niuo­se, to­dėl bal­tas auk­sas yra pa­pras­tai da­ro­mas iš auk­so ir pa­la­džio. Šiek tiek re­čiau nau­do­ja­mas si­dab­ras, bet jis ne itin ge­rai ba­li­na.

Daž­nai bal­tas auk­sas gau­na­mas kar­tu su­jun­giant ro­džio ar pla­ti­nos jun­gi­nius. Ro­dis ne tik su­tei­kia bal­tu­mą, bet ir su­tvir­ti­na ly­di­nį.

Si­dab­ras auk­sui su­tei­kia gels­vą at­spal­vį, va­ris – rau­do­ną, pla­ti­na – bals­vą. Pa­vyz­džiui, auk­są su­ly­džius su

23,5 pro­c. va­rio, 12,2 pro­c. ni­ke­lio ir 6 pro­c. cin­ko, gau­na­mas 583 pra­bos (14 ka­ra­tų) bal­ta­sis auk­sas.

 


Žmogaus galvos persodinimo operacija įmanoma 2017 m.?

Gal­vos per­so­di­ni­mo ope­ra­ci­jos daž­nai įsi­vaiz­duo­ja­mos siau­bo fil­mų kon­teks­te, bet, pa­si­ro­do, ir tik­rų­jų ope­ra­ci­jų il­gai lauk­ti ne­teks.

 Army Medicine

Kas jau bu­vo pa­da­ry­ta?

Pir­mo­ji už­re­gist­ruo­ta ope­ra­ci­ja bu­vo at­lik­ta 1960 m., kai chi­rur­gas ir transp­lan­ta­ci­jos pra­di­nin­kas Vla­di­mi­ras De­mik­ho­vas transp­lan­ta­vo šu­niu­kų gal­vas ir prie­ki­nes ga­lū­nes.

Po to jis at­li­ko dar di­des­nį dar­bą, ku­ris la­biau ži­no­mas kaip dvi­gal­vio šuns su­kū­ri­mas. Nors tai nie­ko tur­būt ne­ste­bi­na, bet nei vie­nas iš gy­vū­nų neiš­gy­ve­no il­giau nei ke­lias die­nas. Nors etiš­kai ir kves­tio­nuo­ja­mos, šios pro­ce­dū­ros ga­liau­siai pri­ve­dė prie pir­mo­sios sėk­min­gai pa­vy­ku­sios be­ždžio­nės gal­vos transp­lan­ta­ci­jos 1970 m., at­lik­tos dak­ta­ro Ro­bert Whi­te, ku­ris bu­vo įkvėp­tas De­mik­ho­vo dar­bų.

Nors jis ir pa­de­monst­ra­vo šios pro­ce­dū­ros įgy­ven­di­na­mu­mą, vis­gi ne­ban­dė su­jung­ti do­no­rės ir ga­vė­jos be­ždžio­nių stu­bu­ro ner­vų. Tai­gi pa­sta­ro­ji bu­vo pa­ra­ly­žiuo­ta, be pa­gal­bos ne­ga­lė­jo kvė­puo­ti.

Nors po to ne daug kas bu­vo pa­da­ry­ta, no­rint pa­ge­rin­ti šią si­tua­ci­ją, nuo ta­da me­di­ci­na pro­gre­sa­vo di­džiu­liais šuo­liais. Da­bar vie­nas neu­ro­chi­rur­gas ti­ki, kad šios pro­ce­dū­ros grei­tai ga­lė­tų bū­ti at­lik­tos ir žmo­nėms, to­dėl ne­se­niai iš­lei­do moks­lo stu­di­ją apie tai, kaip ši ope­ra­ci­ja bū­tų at­lik­ta.

Di­džiau­sia kliū­tis – etiš­ku­mas

Pa­sak ki­tų moks­li­nin­kų, pa­grin­di­nės kliū­tys, to­kios kaip nau­jos gal­vos at­me­ti­mo ri­zi­ka, da­bar ga­li bū­ti iš­spręs­tos mo­der­nios me­di­ci­nos dė­ka. Dar šiek tiek pa­to­bu­li­nus, pro­ce­dū­ra ga­lė­tų bū­ti pa­ruoš­ta jau 2017 m.

Nors tai ir ga­li­ma pa­da­ry­ti, bet dar neaiš­ku, kad ji bus įgy­ven­din­ta, nes yra daug eti­nių klau­si­mų, ku­riuos rei­kė­tų ap­svars­ty­ti prieš pa­tvir­ti­nant šią ope­ra­ci­ją. To­kios dra­ma­tiš­kos ope­ra­ci­jos ga­lė­tų su­teik­ti vil­tį žmo­nėms, ku­rie ken­čia nuo vė­žio, ar­ba tiems, ku­rie iš­gy­ve­no itin skaus­min­gas ava­ri­jas.

Tai yra prie­žas­tis, ko­dėl moks­li­nin­kai to­liau ban­do su­bur­ti ko­man­dą, ga­lin­čią dar la­biau iš­ty­ri­nė­ti šią ga­li­my­bę. Tie­sa, apie tai dar pla­nuo­ja­ma pra­neš­ti šiais me­tais.

Be to­kios ope­ra­ci­jos eti­nių pro­ble­mų kai ku­rie moks­li­nin­kai iš­reiš­kė su­si­rū­pi­ni­mą, kad tai ga­lė­tų ska­tin­ti žmo­nių no­rą keis­ti sa­vo kū­ną dėl kos­me­ti­nių prie­žas­čių. Jei tai taps le­ga­lu, tu­rė­tų bū­ti su­kur­tos la­bai griež­tos tai­syk­lės. Tie­sa, šiai idė­jai dau­ge­lis me­di­ci­no­je dir­ban­čių as­me­nų prie­ši­no­si ar­ba ma­nė, kad tai pa­pras­čiau­siai neį­ma­no­ma pa­da­ry­ti, vis­gi bū­tų la­bai įdo­mu su­ži­no­ti, ką at­skleis ki­ti ar­ti­miau­si me­tai.


Išmanieji kontaktiniai lęšiai – jau ne fantastika

Pas­ta­rai­siais me­tais ne kar­tą gir­dė­jo­me įdo­mių at­ra­di­mų, su­si­ju­sių su kon­tak­ti­niais lę­šiais. Moks­li­nin­kai kaip rei­kiant pa­si­žy­mė­jo kur­da­mi „pro­tin­gų“ lę­šių po­rą dia­be­ti­kams, pa­de­dan­čią ste­bė­ti gliu­ko­zės kie­kį krau­jy­je, o gar­sio­ji „Goog­le“ nu­ste­bi­no pa­sau­lį už­pa­ten­ta­vu­si fo­toa­pa­ra­tą lę­šy­je. Da­bar Švei­ca­ri­jos moks­li­nin­kai de­da vi­sas pa­stan­gas kur­da­mi lę­šius, priar­ti­nan­čius vaiz­dą vos mirk­te­lė­jus.

 

 Pa­gal­ba silp­na­re­giams

Nau­jo­ji vaiz­do di­di­ni­mo sis­te­ma yra pir­ma­sis toks iš­ra­di­mas, api­man­tis te­les­ko­pi­nius lę­šius ir iš­ma­niuo­sius aki­nius, ga­lin­čius at­skir­ti mirks­nį nuo mirk­te­lė­ji­mo, tai­gi jų tu­rė­to­jas ga­li leng­vai juos nau­do­ti tiek no­rė­da­mas priar­tin­ti vaiz­dą, tiek pa­gei­dau­da­mas nor­ma­laus vaiz­do.

Ši nau­jo­ji prie­mo­nė dar yra tik pro­to­ti­pas, bet atei­ty­je ga­li bū­ti nau­din­gas dau­ge­liui žmo­nių, tu­rin­čių re­gė­ji­mo su­tri­ki­mų, ku­riais vi­sa­me pa­sau­ly­je skun­džia­si apie 285 mln.

Pir­miau­sia, ji ga­li pa­dė­ti žmo­nėms, ken­čian­tiems dėl se­nė­jant at­si­ran­dan­čios gel­to­no­sios dė­mės de­ge­ne­ra­ci­jos – pa­grin­di­nio re­gė­ji­mo su­tri­ki­mo, ka­muo­jan­čio 50-ečius ir vy­res­nius. Ži­no­ma, ga­mi­na­mi įvai­rūs aki­niai, ga­lin­tys su­ma­žin­ti blo­go re­gė­ji­mo ke­lia­mą dis­kom­for­tą, vyk­do­mos akies ope­ra­ci­jos, bet tai, pa­sak moks­li­nin­kų, pa­kan­ka­mai ne­pa­to­gūs prie­tai­sai ir ne­ma­lo­nios pro­ce­dū­ros. Nau­jie­ji lę­šiai esan­tys kur kas ge­res­nė išei­tis.

Mirk­te­lė­ji­mas – „įjun­gi­mo“ myg­tu­kas

Te­les­ko­pai lę­šiuo­se iš tik­rų­jų pir­mą kar­tą bu­vo su­kur­ti šiek tiek anks­čiau, bet pe­ro­rien­tuo­ti į vaiz­do di­di­ni­mo sis­te­mą, pa­skelb­tą dar 2013 m. Nuo ta­da moks­li­nin­kai to­bu­li­no aki­nius ir sten­gė­si su­kur­ti kuo il­giau ga­lio­jan­čius lę­šius.

Te­les­ko­pi­niai lę­šiai yra vos 1,5 mm sto­rio. Cent­ri­nė jų da­lis yra pa­ga­min­ta iš skaid­rios me­džia­gos, o ap­link ją yra ne­di­de­lis ju­dan­tis žie­das, ku­ris ob­jek­tus ga­li pri­trau­ki iki 2,8 kar­to. No­rė­da­mi priar­tin­ti vaiz­dą, nau­do­to­jai tu­ri mirk­te­lė­ti de­ši­nią­ja aki­mi, o kai­rią­ja ga­li „įjung­ti“ nor­ma­lų vaiz­dą.

Nors moks­li­nin­kai la­bai pa­to­bu­li­no šią re­gė­ji­mo ge­ri­ni­mo sis­te­mą, vis­gi žmo­nės jos dar neiš­ban­dė, tai­gi teks luk­te­lė­ti, kol šie ste­buk­lai pa­sieks rin­ką.


Katės ir šunys neskiria spalvų? Mitas

Vis dar sklan­do gan­dai, kad mū­sų my­li­mie­ji au­gin­ti­niai at­ski­ria tik juo­dą ir pil­ką spal­vas. Ne­pai­sant to, kad šis fak­tas bu­vo pa­neig­tas dau­giau nei prieš pu­sę am­žiaus, žmo­nės vis dar klai­di­na­mi.

Joao Paulo Correa de Carvalh nuotr.

Rink­tis pil­ką ar spal­vo­tą?

1915 m. du Ko­lo­ra­do uni­ver­si­te­to moks­li­nin­kai ban­dė įro­dy­ti, kad ka­tės ir šu­nys ski­ria spal­vas, ir jiems tai pa­vy­ko at­li­kus ke­lis ty­ri­mus. Pir­mo­jo eks­pe­ri­men­to me­tu prieš ka­tę bu­vo pa­sta­ty­ti du stik­lai­niai, vie­nas bu­vo ap­vy­nio­tas pil­ku po­pie­riu­mi, ki­tas – spal­vo­tu. Jei ka­tė no­si­mi ar le­te­na pa­lies­da­vo spal­vo­tą in­dą, gau­da­vo žu­vį, jei pil­ką – lik­da­vo be lai­mi­kio.

Per 18 mė­ne­sių at­lik­ta

100 tūkst. to­kių ban­dy­mų, bet re­zul­ta­tai ne­ten­ki­no – tik pu­sė spė­ji­mų bu­vo tei­sin­gi. Tei­gia­ma, kad ka­tės pa­pras­čiau­siai pa­var­go ir per­si­val­gė, dėl to re­zul­ta­tai ir ne vi­sai ten­ki­no ty­rė­jus. Bet at­li­kus to­kį di­džiu­lį ty­ri­mą, vis dėl to ku­rį lai­ką bu­vo tei­gia­ma, kad ka­tės ski­ria spal­vas.

Eks­pe­ri­men­tas pa­kar­to­tas

At­lik­tas ir ki­tas ty­ri­mas: neu­ro­lo­gai, nau­do­da­mi elekt­ro­dus, ka­tėms ro­dė įvai­rias spal­vas. Re­zul­ta­tas toks: ka­čių sme­ge­nys rea­ga­vo į skir­tin­gas spal­vas, tai­gi jas ir su­vo­kė.

Tei­gia­ma, kad ka­tės iš da­lies ga­li skir­ti spal­vas, t. y. jos ne­ski­ria ar­ba ne­stip­riai su­vo­kia rau­do­ną spal­vą, bet pui­kiai ma­to mė­ly­ną ir ža­lią. Po to, kai bu­vo pa­ste­bė­ta, kad ka­tės ga­li skir­ti spal­vas, eks­pe­ri­men­tas su žu­vi­mis bu­vo pa­kar­to­tas 1960 m. Šį kar­tą jis bu­vo sėk­min­gas.

Ir šu­nų pa­sau­lis nė­ra pil­kas

Pa­na­šus eks­pe­ri­men­tas bu­vo at­lik­tas ir su šu­ni­mis. Tie­sa, šis bu­vo kur kas re­zul­ta­ty­ves­nis ir sėk­min­ges­nis. Ne­pai­sant to, šu­nys grei­tai iš­mo­ko at­skir­ti ne tik pil­ką spal­vą, bet taip pat leng­vai rea­guo­ti į ki­tas spal­vas.

Kaip ir ka­tės šu­nys ge­ba at­skir­ti ne vi­sas spal­vas – jiems taip pat ky­la pro­ble­mų su rau­do­na ir oran­ži­ne spal­vo­mis, bet pui­kiai ski­ria mė­ly­ną.

Ko ne­ži­no­jo­te apie gy­vū­nų re­gė­ji­mą?

Šu­nų re­gė­ji­mas kur kas ge­res­nis, kai žiū­ri į ju­dan­čius daik­tus nei į sto­vin­čius. Šu­nys taip pat ga­li vi­zua­liai ap­tik­ti ju­dė­ji­mą nuo 10 iki 20 kar­tų ge­riau nei žmo­nės, nors šuns ma­ty­mo lau­kas, iš tie­sų, yra ne toks ir di­de­lis ly­gi­nant su žmo­nė­mis.

Ka­tės pui­kiai ma­to to­li esan­čius ob­jek­tus, bet ga­li ne­pas­te­bė­ti prieš no­sį pa­dė­to mais­to.

Akies tink­lai­nę su­da­ro po­ra švie­sos re­cep­to­rių ti­pų, va­di­na­mų stry­pe­liais ir kū­ge­liais. Žmo­gaus aky­je yra di­des­nis kū­ge­lių kie­kis – jie at­sa­kin­gi už ge­bė­ji­mą ma­ty­ti spal­vas. Prie­šin­gai nei žmo­gaus akis, ka­čių ar šu­nų tink­lai­nė­je kur kas dau­giau stry­pe­lių, at­sa­kin­gų už re­gė­ji­mą tam­so­je.

Bu­lių rau­do­na spal­va vi­sai ne­pyk­do. Tie­są sa­kant, jie ne­ga­li net jos pa­ma­ty­ti, o pyks­ta dėl ple­ve­suo­jan­čios skiau­tės. Tai­gi kaip šu­nys ir ka­tės bu­liai at­pa­žįs­ta ne vi­sas spal­vas.


Išmaniųjų telefonų priedai diagnozuoja ŽIV ir sifilį

Sa­vo iš­ma­niai­siais te­le­fo­nais ga­li­me pa­da­ry­ti daug įvai­rių da­ly­kų: pa­si­tik­rin­ti krau­jos­pū­dį, iš­mok­ti kal­bų, gu­lė­da­mi lo­vo­je už­si­vi­rin­ti ka­vos, ste­bė­ti sa­vo svei­ka­tą, pla­nuo­ti lais­va­lai­kį ar pra­mo­gas ir pan. Bet tai dar ne vis­kas...  Ne­se­niai bu­vo su­kur­tas te­le­fo­no prie­das, ku­ris leis jū­sų iš­ma­nų­jį pa­vers­ti mo­bi­lia la­bo­ra­to­ri­ja.

 ŽIV ir si­fi­lis ap­tin­ka­mas per 15 min.

Ko­lum­bi­jos in­ži­nie­rių iš­ra­di­mas ga­li ap­tik­ti ŽIV ir si­fi­lio po­žy­mius vos per 15 min. Tam te­rei­kia tik šiek tiek krau­jo iš pirš­to. Tie­sa, apa­ra­tas vei­kia nau­do­da­mas te­le­fo­no ener­gi­ją, gau­na­mą iš ba­te­ri­jų.

La­bo­ra­to­ri­ją at­sto­ja ma­žas leng­vas prie­tai­sas su ka­se­te, ku­rio­je tel­pa bū­ti­ni tes­tui ele­men­tai. Pa­cien­tų krau­jas per mik­ros­ko­pi­nius ka­na­lus su­si­mai­šo su che­mi­nė­mis me­džia­go­mis, ku­rios rea­guo­ja su ŽIV ir si­fi­lio an­ti­kū­nais ir pa­kei­čia spal­vą. Po 15 min. te­le­fo­ne ga­li­ma ma­ty­ti at­lik­to ty­ri­mo re­zul­ta­tus, ku­riuos pa­pras­ta per­kel­ti ir į kom­piu­te­rį.

Su­nau­do­ja ma­žiau ener­gi­jos

Įren­gi­nys nau­din­gas ir vie­to­vė­se, ku­rio­se ne vi­sa­da ga­li­ma pa­si­nau­do­ti elekt­ros ener­gi­ja, nes in­ži­nie­riai su­pro­jek­ta­vo prie­tai­są taip, kad su­nau­do­tų kuo ma­žiau ener­gi­jos.

Pas­pau­dus spe­cia­lų myg­tu­ką, krau­jo ėmi­nys per plau­ko sto­rio ka­na­lą va­kuu­mo dė­ka pa­ten­ka į jam skir­tą vie­tą.

Bu­vo at­lik­tas ir ty­ri­mas, ku­rio me­tu 96 pa­cien­tai bu­vo ti­ria­mi nau­do­jant nau­ją­jį iš­ra­di­mą. Jo me­tu tei­sin­gai nu­sta­ty­ti bu­vo 92 pro­c. in­fek­ci­jų.



Valentino diena – nuo romėnų iki amerikiečių

Kol dau­ge­lis įsi­my­lė­jė­lių le­pi­na­si šiuo­lai­ki­nės Va­len­ti­no die­nos ma­lo­nu­mais ir puo­se­lė­ja mo­der­nias šios šven­tės tra­di­ci­jas, ma­žai kas pa­me­na, kad jos pra­džia sie­ja­ma dar su ro­mė­nų lai­kais. Ti­kė­ti­na, kad ši šven­tė ki­lu­si iš se­no­vės ro­mė­nų Lu­per­ka­li­jos (Lu­per­ca­lia) šven­tės, ku­ri bu­vo šven­čia­ma va­sa­rio 13–15 d. maž­daug nuo 44 m. pr. Kr. (kai bu­vo nu­žu­dy­tas Ce­za­ris). Tie­sa, kai ku­rie moks­li­nin­kai tei­gia, kad ši šven­tė ga­lė­jo bū­ti šven­čia­ma ir kur kas anks­čiau.

Aaron nuotr.

Va­len­ti­no die­nos iš­ta­kos – apei­gos ir au­ko­ji­mas

Šven­tė sie­ta su ro­mė­nų die­vu Lu­per­ku­su, ku­ris rū­pin­da­vo­si avių ir kar­vių svei­ka­ta ir vai­sin­gu­mu. Kai jis ta­po ypač svar­bus ro­mė­nų kul­tū­ro­je, pra­dė­ta švęs­ti ir Lu­pa – vil­kės, užau­gi­nu­sios Ro­mą, Ro­mu­lą ir Re­mą, gar­bei. Apei­gų me­tu bu­vo au­ko­ja­mi gy­vū­nai, dė­vi­mos ož­kų odos. Vėliau žmo­nės links­min­da­vo­si, ger­da­vo vy­ną ir nuo­gi laks­ty­da­vo po mies­tą.

Taip pat ma­no­ma, kad tuo me­tu vyk­da­vo ir pa­na­šūs žai­di­mai kaip vi­du­ram­žiais: jau­ni vy­rai už­ra­šy­da­vo mo­ters var­dą ir, su­mai­šę vi­sus la­pe­lius, trauk­da­vo po­ras. Jei po­ros bu­vo priim­ti­nos vie­ni ki­tiems, jos ga­lė­da­vo tuok­tis, jei ne – iš­si­skir­da­vo.

Kuo to­liau, tuo re­čiau bu­vo šven­čia­ma Lu­per­ka­li­jos šven­tė, nes aris­tok­ra­tams tai ta­po ne­priim­ti­na, tai­gi ji įsi­vy­ra­vo dar­bi­nin­kų kla­sė­je.

Slap­ta tuok­da­vo po­ras

V am­žiu­je po­pie­žius Hi­la­ri­jus ban­dė už­draus­ti šį fes­ti­va­lį teig­da­mas, kad tai pa­go­niš­ka ir ne­krikš­čio­niš­ka šven­tė. To pa­ties am­žiaus pa­bai­go­je po­pie­žius Ge­la­sius pri­pa­ži­no dau­ge­lį ki­tų šven­čių, o va­sa­rio 14-ąją pa­skel­bė šv. Va­len­ti­no var­du.

Tie­sa, pa­sak le­gen­dos, ši die­na taip pa­va­din­ta ku­ni­go Va­len­ti­no gar­bei, mat jis slap­ta tuok­da­vęs po­ras. Tuo me­tu im­pe­ra­to­rius bu­vo už­drau­dęs po­roms tuok­tis ir įsi­my­lė­ti, nes su­si­tuo­kę vy­rai no­rė­tų pa­si­lik­ti na­mie su šei­ma, o ne ka­riau­ti. Tai­gi Va­len­ti­nas ne­pak­lu­so to­kiam įsa­ky­mui, slap­tai tuo­kė po­ras, bu­vo su­gau­tas ir nu­baus­tas mir­ties baus­me – Va­len­ti­no die­nos iš­va­ka­rė­se šiam ku­ni­gui bu­vo nu­kirs­ta gal­va.

Vė­liau iki XIV a. Va­len­ti­no die­na ne­bu­vo šven­čia­ma.

XVIII a. ypač su­stip­rė­jo laiš­kų ra­šy­mas my­li­mie­siems.

Tai­gi da­bar, švęs­da­mi Va­len­ti­no die­ną, ne­ši­ni rau­do­nų ro­žių puokš­te, šo­ko­la­do dė­žu­te, ne­pa­mirš­ki­me ir mei­lės laiš­ke­lio. Tie­sa, rau­do­nos ro­žės bu­vo mėgs­ta­miau­sios Ve­ne­ros, ro­mė­nų mei­lės dei­vės, gė­lės. To­dėl jos ir yra mei­lės sim­bo­lis.

Tik­riau­siai ne­ži­no­jo­te, kad:

- Vi­sa­me pa­sau­ly­je maž­daug 3 pro­c. šei­mi­nin­kų sa­vo au­gin­ti­niams nu­per­ka do­va­nė­lių Va­len­ti­no die­nos pro­ga.

- 15 pro­c. ame­ri­kie­čių mo­te­rų va­sa­rio 14-ąją sau už­si­sa­ko gė­lių.

- Per Va­len­ti­no die­ną pa­do­va­no­ja­ma maž­daug 1 mlrd. at­vi­ru­kų (dau­giau at­vi­ru­kų iš­da­li­ja­ma tik per šv. Ka­lė­das).

- Mei­lės die­nos pro­ga pa­do­va­no­ja­ma dau­giau nei 35 mln. šir­de­lės for­mos sal­dai­nių dė­žu­čių. Pir­mą­ją to­kią dė­žu­tę 1800 m. su­kū­rė Ri­chard Cad­bu­ry.

- Mo­ky­to­jos gau­na dau­giau­siai at­vi­ru­kų Va­len­ti­no die­ną.

 


Elektroniniai akiniai aklai moteriai leido pamatyti savo kūdikį

Nuo 11-os me­tų pa­sau­lio ne­re­gė­ju­si mo­te­ris sa­vo nau­ja­gi­mį ga­lė­jo pa­ma­ty­ti spe­cia­lių aki­nių dė­ka. Kat­hy Bleitz nu­sta­ty­ta Štar­gar­to li­ga. Tie­sa, mo­te­ris nė­ra vi­siš­kai ak­la – ji neį­žiū­ri daik­tų ir jų for­mų, bet džiau­gė­si ga­lė­da­ma pir­mą kar­tą gy­ve­ni­me pa­ma­ty­ti sa­vo kū­di­kį.

 

Elekt­ro­ni­niai aki­niai at­vė­rė pa­sau­lį

Kol kas nė­ra ras­ta bū­dų, kaip ga­li­ma pa­dė­ti žmo­nėms, su­si­dū­ru­siems su šia li­ga, bet šis nau­jas iš­ra­di­mas ga­li pa­leng­vin­ti dau­ge­lio ak­lų­jų gy­ve­ni­mą ir leis­ti pa­ma­ty­ti kur kas dau­giau pa­sau­lio nau­do­jan­tis pa­žan­giau­sio­mis tech­no­lo­gi­jo­mis.

Elekt­ro­ni­niai aki­niai, dar va­di­na­mi „eSight“, su­jun­gia ke­lis skir­tin­gus kom­po­nen­tus, ga­lin­čius re­gu­liuo­ti ma­ty­mo ko­ky­bę. Tai nė­ra pa­pras­ti aki­niai – šiuo at­ve­ju jie ir ne­pa­dė­tų.

Au­si­nės, ku­rios yra mon­tuo­ja­mos prie lę­šių rė­mo, tu­ri aukš­tos raiš­kos ka­me­rą, rea­liu lai­ku per­duo­dan­čią vaiz­dą per or­ga­ni­nių švie­sos dio­dų ek­ra­ną tei­siai prie­šais nau­do­to­jo akis. Ats­ki­ras ran­ki­nis prie­tai­sas lei­džia nau­do­to­jui re­gu­liuo­ti ma­to­mu­mą ir ryš­ku­mą, tai­gi jie ga­li ma­ty­ti ap­link su­pan­tį pa­sau­lį.

Iš­gel­bė­jo nau­jo­sios tech­no­lo­gi­jos

Šie elekt­ro­ni­niai aki­niai tu­ri ne­ma­žai uni­ka­lių sa­vy­bių – ga­li 14 kar­tų pa­di­din­ti vaiz­dą, su­stip­rin­ti kont­ras­tą ir pan., ko tik­rai ne­ga­li­ma pa­da­ry­ti tu­rint pa­pras­tus aki­nius.

Ka­dan­gi aki­niai ga­li pri­si­tai­ky­ti ir iš­lai­ky­ti pe­ri­fe­ri­nį re­gė­ji­mą, juos nau­do­jant ga­li­ma ir skai­ty­ti kny­gas, žiū­rė­ti te­le­vi­zo­rių ar ei­ti pa­si­vaikš­čio­ti. Tie­sa, jie yra pa­kan­ka­mai di­de­li ir ne itin pa­trauk­lūs, bet juos ga­mi­nan­ti kom­pa­ni­ja ti­ki­si atei­ty­je pa­siū­ly­ti kur kas gra­žes­nių mo­de­lių.

Nors šie elekt­ro­ni­niai aki­niai yra pa­kan­ka­mai bran­gūs, vis­gi juos įsi­gy­ti, pa­sak spe­cia­lis­tų, yra kur kas pi­giau nei pa­si­ryž­ti ope­ra­ci­jai, o ir ri­zi­ka esan­ti men­kes­nė.

 


Džiugi žinia žemės riešutams alergiškiems žmonėms

Po Aust­ra­li­jo­je at­lik­to eks­pe­ri­men­ti­nio gy­dy­mo, dau­giau nei 80 pro­c. gy­dy­tų vai­kų ta­po to­le­ran­tiš­ki rie­šu­tams, nors iki 18 mėn. tru­ku­sio gy­dy­mo bu­vo jiems aler­giš­ki. Tie­sa, gy­dy­to­jams vis dar neaiš­ku, kaip il­gai tuo ga­lės džiaug­tis iš­gi­ję pa­cien­tai, bet ne­sle­pia džiaugs­mo, kad ženg­tas di­džiu­lis žings­nis me­di­ci­no­je.

Iain Buchanan

Aler­gi­ja ga­li su­kel­ti ir rim­tų pa­sek­mių

Iš­si­vys­čiu­sio­se ša­ly­se aler­gi­ja rie­šu­tams yra ypač daž­na, bet moks­li­nin­kai vis dar nė­ra tik­ri, dėl ko tai vyks­ta. Nuo 1997 m. iki 2011 m. vai­kų aler­gi­ja mais­tui pa­di­dė­jo 50 pro­c. Aler­gi­ja rie­šu­tams yra la­biau­siai pa­pli­tu­si, pa­vyz­džiui, JAV dėl jos ken­čia 1 pro­c. vi­sų ša­lies gy­ven­to­jų.

Nors dau­ge­lis aler­gi­nių reak­ci­jų nė­ra pa­vo­jin­gos gy­vy­bei, vis­gi kai ku­rios ga­li su­kel­ti ypač stip­rias pa­sek­mes, to­kias kaip ana­fi­lak­si­ja, kai nu­kren­ta krau­jos­pū­dis, sun­ku kvė­puo­ti, o ne­si­gy­dant net ga­li grės­ti mir­tis.

Kuo su­si­rgai, tuo ir gy­dy­kis

Mur­do­cho vai­kų ty­ri­mų ins­ti­tu­to moks­li­nin­kai jau pa­da­rė di­džiu­lę pa­žan­gą – jų gy­dy­mo te­ra­pi­ją su­da­ro pro­bio­ti­kas (Lac­to­ba­cil­lus rham­no­sus), kom­bi­nuo­tas su že­mės rie­šu­tų bal­ty­mų die­nos nor­ma. Pro­bio­ti­kų kie­kis bu­vo fik­suo­tas, bet rie­šu­tų kie­kis di­dė­jo kas dvi sa­vai­tes, kol bu­vo pa­siek­ta 2 g ri­ba.

To­kia gy­dy­mo idė­ja – imu­no­te­ra­pi­jos for­ma, kai ban­do­ma mo­di­fi­kuo­ti aler­gi­nę reak­ci­ją pa­gal laips­niš­ką kon­tak­tą su aler­ge­nu, tai­gi ža­lin­gi at­sa­kai virs­ta sau­gan­čiais.

To­kia te­ra­pi­ja bu­vo tai­ky­ta 28 vai­kams, dar 28 bu­vo duo­tas pla­ce­bas. Praė­jus trims sa­vai­tėms po gy­dy­mo, vai­kai bu­vo ver­tin­ti pa­gal ge­bė­ji­mą to­le­ruo­ti že­mės rie­šu­tus. Ty­rė­jai nu­sta­tė, kad dau­giau nei 82 pro­c. vai­kams, gy­dy­tiems imu­no­te­ra­pi­ja, ga­li bū­ti įtrauk­ti rie­šu­tai į jų die­tą. Ir tik 3,6 pro­c. vai­kų, var­to­ju­sių pla­ce­bą, ga­lė­jo to­le­ruo­ti že­mės rie­šu­tus.

Nors šis ty­ri­mas moks­li­nin­kams tei­kia daug vil­čių, vis­gi jie ne­si­ryž­ta dar džiū­gau­ti – mat rei­kia iš­siaiš­kin­ti, kaip pa­siek­ti il­ga­lai­kį po­vei­kį.

 



atgal   1   2   3   4   5   6   7   8   9   ( 10 )   11-20   21-30   31-40   41-44   toliau




Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti