(2016-04-29 Nr. 623) ŠIANDIEN 2017 Gruodžio 14 D. Ketvirtadienis ARCHYVAS

Kontaktai
Naudingos nuorodos

Patirtys
„Ven­tos“ ki­no teat­ras: ta­da, da­bar, ry­toj?

Gab­rie­lė PAS­TAU­KAI­TĖ

gab­rie­le.pastaukaite@splius.lt

Kur­šė­nuo­se, Ba­sa­na­vi­čiaus gat­vės pa­bai­go­je, sto­vi pa­sta­tas, ku­ris jau­na­jai mies­to gy­ven­to­jų kar­tai grei­čiau­siai nie­ko ne­be­reiš­kia. Ta­čiau se­nie­ji kur­šė­niš­kiai dar at­si­me­na lai­kus, kai prie šio pa­sta­to bū­riuo­da­vo­si ei­lės – juk čia vei­kė „Ven­tos“ ki­no teat­ras. Apie šlo­vin­gą jo praei­tį, niū­rią da­bar­tį ir atei­ties per­spek­ty­vas kal­ba­mės su kur­šė­niš­kiais ir bu­vu­siu ki­no teat­ro va­do­vu Ka­zi­mie­ru Pa­kal­niš­kiu.

 

 
 Bu­vęs „Ven­tos“ ki­no teat­ro pa­sta­tas ta­po int­ri­ga kur­šė­niš­kiams: ko­kie sta­ty­bos dar­bai ja­me nu­ma­to­mi ir ar tik­rai nau­ja­sis sa­vi­nin­kas at­gai­vins ki­no tra­di­ci­jas Kur­šė­nuo­se?
G. PAS­TAU­KAI­TĖS nuo­tr.

K. Pa­kal­niš­kis ki­no teat­rui ati­da­vė di­džią­ją sa­vo gy­ve­ni­mo da­lį. Grį­žęs iš ar­mi­jos 1954 m., jis bu­vo pa­skir­tas vie­nu iš meist­rų-ins­pek­to­rių, pri­žiū­rė­ju­sių še­šių ra­jo­nų – Kur­šė­nų, Už­ven­čio, Šiau­lių, Kel­mės, Pak­ruo­jo ir Ak­me­nės – ki­no teat­rus. Vė­liau bu­vo įsteig­tas eta­tas kiek­vie­na­me ra­jo­ne – K. Pa­kal­niš­kiui ati­te­ko da­bar jau ne­beeg­zis­tuo­jan­tis Kur­šė­nų ra­jo­nas.

„Di­rek­to­riaus eta­to ne­bu­vo, „skai­čiau­si“ meist­ras“, – pri­si­me­na K. Pa­kal­niš­kis. Vis tik ma­žiau skam­bios pa­rei­gos ne­sut­ruk­dė sėk­min­gai va­do­vau­ti „Ven­tos“ ki­no teat­rui nuo pat jo įkū­ri­mo iki lik­vi­da­vi­mo. Dar dau­giau – K. Pa­kal­niš­kis bu­vo šio ki­no teat­ro at­si­ra­di­mo ini­cia­to­rius.

Pa­vo­jin­gi ki­no sean­sai

Iki tol kur­šė­niš­kiai ki­no fil­mus žiū­rė­da­vo Kul­tū­ros na­muo­se, ta­čiau K. Pa­kal­niš­kiui tai pa­si­ro­dė ne­tin­ka­ma ir ne­tgi ne­sau­gi vie­ta. „Tie kul­tū­ros na­mai bu­vo lai­ki­nai su­ręs­ti iš kai­mo so­dy­bų, ku­rios li­ko tuš­čios, kai žmo­nes iš­ve­žė į trem­tį. So­dy­bas nu­grio­vė ir pa­sta­tė Kul­tū­ros na­mus“, – aiš­ki­na K. Pa­kal­niš­kis.

Vy­ras nu­vy­ko pas val­džią į Vil­nių ir in­for­ma­vo, kad mies­to gy­ven­to­jai ne­tu­ri, kur pa­do­riai žiū­rė­ti ki­no fil­mų. Ta­čiau už sa­vo ini­cia­ty­vą su­lau­kė ne pa­gy­ri­mų, o prie­kaiš­tų: ko­dėl gi ne­pra­ne­šė anks­čiau? „Kai dar dir­bau meist­ru-ins­pek­to­riu­mi, ap­žiū­rė­da­vau apa­ra­tus, jei rei­kia, pa­re­mon­tuo­da­vau. Ma­no rū­pes­tis bu­vo, kad ki­ną ro­do, o ne kur ro­do“, – sa­ko K. Pa­kal­niš­kis.

Iš Vil­niaus at­vy­ku­si val­džia „iš­mo­nin­gai­siais“ Kul­tū­ros na­mais ne­su­si­ža­vė­jo. „At­va­žia­vo jie čia 1956 m. pa­va­sa­rį. Bu­vo šla­pia kaip ir da­bar. Nuei­na­me vi­si į tuos Kul­tū­ros na­mus, o jie kaip ty­čia – lu­bos įlin­ku­sios, sie­nos pa­kry­pu­sios“, – šyp­so­si K. Pa­kal­niš­kis, nes val­džiai, iš­vy­du­siai pa­sta­to būk­lę, ma­tyt, ne­li­ko abe­jo­nių. Bu­vo nu­spręs­ta Kur­šė­nuo­se sta­ty­ti nau­ją ki­no teat­rą.

Di­džiau­sia pra­mo­ga

Kul­tū­ros na­mai, be ki­ta ko, tu­rė­jo ir ki­tų mi­nu­sų. Juo­se tilp­da­vo tik apie 150 žmo­nių, o kul­tū­ri­niai ren­gi­niai kirs­da­vo­si su ki­no teat­ro re­per­tua­ru.

Bū­tent to­dėl K. Pa­kal­niš­kis neap­si­džiau­gė iš­gir­dęs, kad ki­no teat­rą pla­nuo­ja­ma ir vėl su­jung­ti su Kul­tū­ros na­mais. Val­džia ne­tgi ke­ti­no skir­ti pi­ni­gų prie­sta­tui. Lai­mei, lė­šų neuž­te­ko ir 1960 m. va­sa­rą Kur­šė­nuo­se jau sto­vė­jo be­veik baig­tas ir „sa­va­ran­kiš­kas“ ki­no teat­ras. „Jis bu­vo stan­dar­ti­nis. To­kius sta­tė ir Pa­lan­go­je, ir Tel­šiuo­se, ir Ma­žei­kiuo­se, bet mes vis tiek la­bai džiau­gė­mės“, – sa­ko K. Pa­kal­niš­kis.

Ne be rei­ka­lo. Nau­ja­ja­me ki­no teat­re til­po 400 žiū­ro­vų, o juk tuo me­tu ki­nas bu­vo be­ne di­džiau­sia pra­mo­ga – į jį žmo­nės plauk­da­vo ma­siš­kai. Be to, į „Ven­tos“ ki­no teat­rą at­va­žiuo­da­vo kon­cer­tuo­ti ir ži­no­mi est­ra­dos at­li­kė­jai. Kas pir­mes­nis, tas...

K. Pa­kal­niš­kis sa­ko, kad po­pu­lia­riau­si tuo me­tu bu­vo už­sie­nie­tiš­ki ki­no fil­mai. Žmo­nėms ypač pa­tik­da­vo in­dų fil­mai. „Kai dar dir­bau Šiau­liuo­se, ro­dė to­kį in­dų fil­mą „Val­ka­ta“. Dvi se­ri­jos bu­vo. Tai ei­lės „Per­ga­lės“ ki­no teat­re bu­vo kaip prie cuk­raus“, – juo­kia­si jis ir pri­du­ria, kad pa­ts mė­go pran­cū­zų–ita­lų, ju­gos­la­vų sta­ty­tus fil­mus.

Tie­sa, ne­re­tai mi­nias su­trau­kian­čių fil­mų tek­da­vo il­go­kai pa­lauk­ti. „Sche­ma bu­vo to­kia: Mask­va nu­per­ka vie­ną ko­pi­ją iš už­sie­nio, per­tik­ri­na – juk bu­vo griež­ta cen­zū­ra, o ta­da dau­gi­na. Lie­tu­vai, tar­ki­me, nu­ma­to tris fil­mo ko­pi­jas. Pir­miau­sia jas gau­na Vil­nius, ta­da Kau­nas, ta­da Klai­pė­da, Šiau­liai, Pa­ne­vė­žys. Kol iki mū­sų atei­na, juos­ta jau bū­na ir su­trūk­inė­ju­si, ir su­brai­žy­ta – vaiz­das vi­sai ne­koks. Bet ro­dy­da­vo­me – ką da­ry­si“, – sa­ko K. Pa­kal­niš­kis.

Ap­dum­ti Mask­vai akis

O štai ideo­lo­gi­niai fil­mai pa­si­se­ki­mo ne­tu­rė­jo, ta­čiau ki­no teat­rai juos ro­dy­ti pri­va­lė­jo. „Bū­da­vo pla­nai, pa­gal ku­riuos ideo­lo­gi­niams fil­mams tu­rė­da­vo­me su­rink­ti daug žiū­ro­vų. Vos ne 80 pro­c. sa­lės ap­kro­vi­mo. Nie­kam tie fil­mai ne­bu­vo įdo­mus, to­dėl da­ry­da­vo­me taip: vie­ną die­ną ro­do­me ideo­lo­gi­nį fil­mą, ki­tą – jau už­sie­nie­tiš­ką, o žmo­nių skai­čių už­ra­šom tam ideo­lo­gi­niam“, – gud­ry­bę at­sklei­džia K. Pa­kal­niš­kis.

To­kiu prin­ci­pu dirb­da­vo ne tik „Ven­tos“, bet ir dau­ge­lis ki­tų ki­no teat­rų. Kai į val­džią atė­jo Mi­chai­las Gor­ba­čio­vas ir pa­ma­tė, kaip žmo­nės „mėgs­ta“ ideo­lo­gi­nius fil­mus, nu­spren­dė už­sie­nie­tiš­kus pa­ša­lin­ti iš rin­kos. „Ne­ži­nau, kaip ki­tur, bet Lie­tu­vo­je atė­jo įsa­ky­mas lik­vi­duo­ti vi­sus už­sie­nie­tiš­kus fil­mus. Ki­tu at­ve­ju grė­sė pa­pei­ki­mai, bau­dos. Tai ir lik­vi­da­vo­me“, – sa­ko K. Pa­kal­niš­kis.

Štai toks ne­di­de­lis per­vers­mas ne­tru­ko su­lauk­ti re­zul­ta­tų – žmo­nės re­čiau lan­kė­si ki­ne, o ki­no teat­rai ne­beį­gy­ven­din­da­vo sa­vo pla­nų. Tie­sa, ne vi­si. „Bu­vo toks Pa­ne­vė­žio fil­mų nuo­mo­ji­mo ba­zės di­rek­to­rius, ku­ris už­sie­nie­tiš­kų fil­mų ne­lik­vi­da­vo, o juos iš­ve­žė ir pa­slė­pė. Vė­liau par­si­ve­žė ir ėmė ro­dy­ti, to­dėl jo pla­nai bū­da­vo vi­suo­met įgy­ven­din­ti, pil­nos sa­lės žmo­nių“, – juo­kia­si K. Pa­kal­niš­kis ir pri­du­ria, kad val­džia ne­tru­ko at­šauk­ti sa­vo įsa­ky­mo. Į rin­ką bu­vo grą­žin­ti už­sie­nie­tiš­ki fil­mai.

Pir­mie­ji bu­či­niai

Mi­nė­tie­ji pla­nai, pa­sak K. Pa­kal­niš­kio, bu­vo pa­pras­ti: žie­mos me­tu ki­no teat­ras tu­rė­da­vo su­rink­ti 4 500 rub­lių, va­sa­rą – 3 000 rub­lių.

Bi­lie­tai į ki­no teat­rą kai­nuo­da­vo ga­na ne­daug. „Pir­mo­je ei­lė­je kai­na­vo 45 ka­pei­kas, ki­to­se ei­lė­se – 35 ka­pei­kos, ga­le – 20 ka­pei­kų“, – var­di­ja K. Pa­kal­niš­kis.

Bū­tent pa­sku­ti­nią­sias ki­no teat­ro ei­les be­ne ge­riau­siai at­si­me­na kur­šė­niš­kis Kęs­tu­tis. Ki­no teat­ras, pa­sak jo, bu­vo ne tik di­džiu­lė pra­mo­ga, bet ir pa­si­ma­ty­mų vie­ta. „Į ki­ną tė­vai vi­sa­da iš­leis­da­vo, o ki­ne juk tam­su“, – va­liū­kiš­kai šyp­so­si vy­ras, ku­ris sa­vo bū­si­mą­ žmo­ną pir­mą kar­tą pa­bu­čia­vo bū­tent „Ven­tos“ ki­no teat­re.

Tie­sa, jau­nuo­liams ne ma­žiau rū­pė­da­vo ir pa­ts ki­nas. „La­biau­siai pa­ti­kęs fil­mas? „Mu­zi­kos gar­sai“, dar „Fan­to­mas“, – pri­si­me­na Kęs­tu­tis.

Vis­kam atei­na pa­bai­ga

Vis tik vė­liau jis rink­da­vo­si Šiau­lių ki­no teat­rus, ku­rie ma­si­no pla­tes­niu re­per­tua­ru ir ga­li­my­be ap­si­lan­ky­ti di­des­nia­me mies­te.

„Ven­tos“ ki­no teat­ro su­ny­ki­mui įta­kos tu­rė­jo ir te­le­vi­zi­jos at­si­ra­di­mas. „Žmo­nės sa­ky­da­vo: kam mums žiū­rė­ti ki­no teat­re, jei ga­li­me per te­le­vi­zo­rių“, – pri­si­me­na K. Pa­kal­niš­kis.

Žlu­gus So­vie­tų Są­jun­gai, „Ven­tos“ ki­no teat­ras iš­si­lai­kė neil­gai – 1992 m. bu­vo lik­vi­duo­tas. Jo il­ga­me­tis va­do­vas K. Pa­kal­niš­kis išė­jo į pen­si­ją.

Ką ki­ne vei­kė te­le­vi­zo­rius?

Tie­sa, ki­no teat­re sean­sų dar bū­ta.

1997 m., kai vi­sas pa­sau­lis ėjo iš pro­to dėl kul­ti­niu ta­pu­sio fil­mo „Ti­ta­ni­kas“, į jo sean­są bu­vu­sia­me „Ven­tos“ ki­no teat­re bu­vo pa­kvies­ti ir kur­šė­niš­kiai. Tuo me­tu mo­kyk­lo­je be­si­mo­kan­ti Ga­bi­ja džiau­gė­si, kad ga­lės pa­ma­ty­ti iš­sva­jo­tą­jį fil­mą ir ne­rei­kės nie­kur va­žiuo­ti.

Mer­gi­na pri­si­me­na, kad be­ne pir­mo­ji sto­vė­jo ei­lė­je prie bi­lie­tų, nes no­rė­jo sė­dė­ti kuo ar­čiau ek­ra­no. Tuo me­tu ji dar ne­ži­no­jo, ta­čiau jos poel­gis bu­vo la­bai pro­tin­gas, nes, įė­ju­si į ki­no sa­lę, pa­ma­tė ant ta­bu­re­tės pa­sta­ty­tą vaiz­do gro­tu­vą ir te­le­vi­zo­rių...

Su­si­rin­ku­si mi­nia iš tie­sų žiū­rė­jo „Ti­ta­ni­ką“ per te­le­vi­zo­rių, nors Ga­bi­ja iki šiol svars­to, ką gi pa­ma­tė pa­sku­ti­nė­se ei­lė­se sė­din­tys žiū­ro­vai.

Atei­ties per­spek­ty­vos

Šlo­vin­gi ki­no teat­ro „Ven­ta“ lai­kai iš­ties bai­gė­si. Da­bar pa­sta­tas pa­se­nęs, ap­tru­pė­jęs. „Kaip koks pa­mes­tas daik­tas“, – sa­ko K. Pa­kal­niš­kis, kar­tas nuo kar­to praei­nan­tis pro bu­vu­sią dar­bo­vie­tę.

Pak­laus­tas, ar ne­jau­čia sen­ti­men­tų, liū­de­sio dėl kar­di­na­liai pa­si­kei­tu­sios si­tua­ci­jos, sa­ko, kad ne. „Esu svei­kas, džiau­giuo­si kiek­vie­na die­na, na­tū­ra­lu, kad vis­kas ei­na į prie­kį“, – sa­ko jis.

Ar į prie­kį ei­na pa­sta­tas, ku­ria­me bu­vo įsi­kū­ręs „Ven­tos“ ki­no teat­ras, sun­ku pa­sa­ky­ti. Šiuo me­tu ant jo už­mes­tas ža­lias tink­las, ku­ris su­fle­ruo­ja apie gal­būt ne­tru­kus pra­si­dė­sian­čius sta­ty­bos dar­bus.

Kur­šė­nų se­niū­nas Vy­tau­tas Ged­mon­tas sa­ko, kad pa­sta­tas jau ku­rį lai­ką pri­klau­so pri­va­čiam as­me­niui. „Tas as­muo tu­ri pro­jek­tą, ke­ti­na pa­sta­tą tvar­ky­ti. Bet ka­dan­gi jis – pri­va­tus as­muo, aš ne­drįs­čiau dau­giau pa­sa­ko­ti apie jo pri­va­čius rei­ka­lus“, – mįs­lin­gai kal­ba se­niū­nas.

Mįs­lin­gas iš­lie­ka ir nau­jo­jo pa­sta­to šei­mi­nin­kas, ta­čiau už­si­me­na, kad ki­no sean­sų Kur­šė­nuo­se grei­čiau­siai dar bus.

 


Krikštynos: ką reikia žinoti organizuojant šventę?

Gabrielė PASTAUKAITĖ

Retas kuris atsimename savo krikštynas, tačiau tėvų išsaugotos šventės relikvijos, nuotraukos ar vaizdo įrašai gali nesunkiai atgaivinti prisiminimus. O kad šie nenuviltų, derėtų žinoti, kaip reikia organizuoti krikštynas.

Pasak pašnekovės, tėvams vienodai svarbi ir krikštynų šventė, ir Krikštas bažnyčioje. Pastarasis dėl savo ilgamečių tradicijų, gilios prasmės gal net svarbesnis.

Keskieve nuotr.

UAB „DEidėja“ švenčių dekoratorė Snieguolė sako, kad lietuviai, planuodami krikštynas, domisi ne tik šiuolaikinėmis, bet ir senosiomis tradicijomis.

Pagal jas vaikutį krikštynoms ruošdavo krikšto tėvai. „Jie turėdavo vaikelį išmaudyti, aprengti. Sakoma, kad krikšto mama tuo metu dar turėdavo dainuoti dainelę – kad vaikas prie jos priprastų“, – aiškina Snieguolė.

Vaikučio apranga (kaip ir dabar) būdavo balta. Šia spalva, simbolizuojančia tyrumą, skaistumą, puošėsi dar senų senovėje, kai krikštydavosi tik suaugę žmonės. Jie baltus rūbus dėvėdavo ne tik per patį Krikštą, bet ir po jo, kad visi aplink žinotų apie garbingą ceremoniją.

Vaikučio batukai taip pat turėdavo būti balti, į juos reikėdavo įberti druskos. Šioji, kaip tikėjo mūsų protėviai, apsaugodavo nuo blogos akies.

„Praktiškos dovanos“

Kai vaikutis būdavo aprengtas ir apautas, jį tėvai krikštatėviams paduodavo pro langą. „Taip apgaudavo giltinę, kuri stovėdavo už durų“, – aiškina Snieguolė ir nusijuokia, kad šis paprotys gali tikti ne visiems. Juk dabar daugybė žmonių gyvena ne kaimo pirkiose, o daugiabučiuose.

Prieš išvažiuojant į bažnyčią, krikšto tėvas turėdavo sudaužyti kieme molinį ąsotį. Kuo daugiau šukių, tuo geriau – juk jos neša laimę. Krikšto mama savo ruožtu pasirūpindavo dovanomis. „Į pintinę įdėdavo česnaką – kad vaikelis būtų sveikas, muiliuką ir rankšluostėlį – kad būtų švarus, grūdų – kad būtų sotus, turtingas, angeliuką – kad būtų saugomas, cukraus – kad jo gyvenimas būtų saldus, ir dar gėlytę, kad, atėjus laikui, galėtų ją padovanoti savo antrajai pusei“, – pasakoja Snieguolė.

Žinia šventiesiems

Vaikučio kelionė į bažnyčią taip pat būdavo apgaubta tradicijomis. Krikšto mama turėdavo rankoje laikyti šermukšnio šakelę, nešančią laimę. Be to, krikšto tėvai į bažnyčią privalėdavo važiuoti drauge, vienas su kitu susiglaudę – kad tarp vaiko dantukų nebūtų tarpo, ir tylomis – kad vaikas neužaugtų plepys.

Po ceremonijos krikšto tėvai aukštai iškeldavo vaikutį ir garsiai sušukdavo jo vardą. Tokiu būdu angelai ir šventieji sužinodavo, kad jis yra pakrikštytas.

Beje, net jei ir nesilaikoma šių bei kitų senųjų lietuvių papročių, krikštatėvių vaidmuo vis tiek išlieka labai svarbus. Jie neretai padeda organizuoti šventę, prisideda prie jos finansiškai, o ką bekalbėti apie visą gyvenimą truksiantį pasižadėjimą globoti ir auklėti krikštasūnį arba krikštaduktę.

Tinkamiausias amžius

Kalbėdama apie šiuolaikines krikštynų tradicijas, UAB „DEidėja“ švenčių dekoratorė Snieguolė teigia, kad dabar itin populiari kiškučių, meškučių ir kitų mielų, vaikiškų personažų tematika. Neretai vaikų krikštynose dominuoja rožinė arba mėlyna spalvos – priklausomai nuo vaikučio lyties.

Paprastai tėvai krikštija

2–3 m. vaikučius, nors pasitaiko įvairių variantų. „Tokio amžiaus vaikas yra jau paaugęs, gali bendrauti su kitais vaikais, yra savarankiškesnis“, – sako Snieguolė ir priduria, kad mažiausiai rūpesčių sukelia krikštijami kūdikėliai, daugiausiai – vienerių metukų sulaukę vaikai, kurie dar nėra išmokę dorai vaikščioti – jiems reikia nuolatinio dėmesio.

Krikštynos, pasak Snieguolės, yra įvairios ne tik savo tematika, krikštomojo amžiumi, bet ir svečių skaičiumi. „Šiais metais buvo nemažai tėvų, kurie darė didelę šventę – 40–50 žmonių. Svečiai suvažiavo iš visos Lietuvos – tarsi giminės susitikimas. Buvo ir tokių, kurie darė kuklias šventes artimiausiame šeimos rate: dalyvavo tik tėvai, seneliai, broliai, seserys“, – pasakoja ji.

Pravers animatorius

Kurį šventės variantą bepasirinktumėte, krikštynoms ruoštis vis tiek reikės. O jei šventę nusprendėte organizuoti patys, Snieguolė pataria būtinai pasirūpinti vaikų užimtumu. „Vaikus būtina užimti, kitaip tėveliai prie stalo ramiai nepasėdės. Dažnai būna, kad išsirenka sodybas, o ten nieko nėra – nei supynių, nei žaidimų. Vaikams juk neįdomu. Todėl organizuojant, visų pirma, reikia pagalvoti apie juos. Arba animatorių užsakyti, arba patiems pravesti žaidimus, estafetes“, – pataria ji.

Snieguolė taip pat rekomenduoja rinktis profesionalių fotografų paslaugas, nes patys įamžinti gražias akimirkas vargu ar suspėsite (o gal ir nemokėsite). Iš anksto pasidomėkite fotografų darbais, verčiau rinkitės tuos fotografus, kurie jau yra dirbę su vaikais. Tuomet krikštynų prisiminimai tikrai nenuvils.


Kunigas V. Langas – apie poilsį vienuolyne, šuolius parašiutu ir išpažintį

Oksana LAURUTYTĖ

„Lietuvoje daugiau niekur nemačiau tokios tikinčiųjų bendruomenės, kokia yra Šiaulių Šv. Ignaco Lojolos bažnyčioje. Jei išpažintis būna banali, gali įtarti, kad žmogus nevietinis“, – sako 40-metis kunigas Vytautas Langas, atvykęs pailsėti, sustiprinti tikėjimo ir dvasingumo prie bažnyčios esančiuose jėzuitų vienuolyno namuose. Anot dvasininko, net ir kunigams kartais reikia atitrūkti nuo pareigų, nes kunigai yra tokie patys žmonės.

Besižavintis Šaulių Šv. Ignaco Lojolos bažnyčios bendruomene ir mėgstantis atgauti jėgas jėzuitų vienuolyno namuose kunigas Vytautas Langas yra iš italų kalbos išvertęs Senojo Testamento įvadą bei Robert Faricy, Luciana Pecoraio „Maldos gelmėje: Šv. Ignaco Lojolos, šv. Teresės Avilietės ir šv. Kryžiaus Jono vedami“.
V. LANGO asmeninio archyvo nuotr.
Siesta

Šiaulių regione visuomenei yra geriau žinomi du vienuolynai – Kryžių kalno (Šiaulių r.) ir Palendrių (Kelmės r.), kuriuose atgauti dvasines jėgas, išspręsti vieną ar kitą kankinantį klausimą atvyksta pasauliečiai iš visos šalies. Vyrai ir moterys vienuolynuose gyvena savaitę, praleidžia savaitgalį, bendrauja su vienuoliais, o tada grįžta į įprastą gyvenimą, prisiminę turintys širdį, sustiprinę tikėjimą, išsprendę problemą.

Tačiau mažai kas žino, kad prie Šiaulių Šv. Ignaco Lojolos bažnyčios esančiuose jėzuitų namuose taip pat pasauliečiai stiprina tikėjimą dalyvaudami rekolekcijose, dvasinėse pratybose, lankydami maldos grupes, dalyvaudami užtarimo pamaldose, atvykus egzorcistams ir kt.

Savaitgalį jėzuitų namuose praleidęs Vilniuje esančios

Šv. Ignoto bažnyčios kunigas

V. Langas šypsosi sakydamas, kad atvyko į Šiaulius pabėgti nuo rutinos, atsigauti fiziškai ir dvasiškai. „Čia gera. Čia retai kada nebūna ko nors. Yra ir klierikas, atvykęs iš Vilniaus. Kartą ar du kartus per metus jie turi galimybę pailsėti nuo darbų ir tuo pačiu patekti į dvasinę erdvę“, – sako jis.

Tėvas Vytautas džiaugiasi, kad Šiauliuose jis turi galimybę ne tik dvasinėms pratyboms, maldai, tačiau net ir siestai. Po pietų gali skirti sau kažkiek laiko pamiegoti.

„Čia toks pabėgimas, ramybė. Man po sostinės Šiauliai – nuostabus miestas. Vilniuje tempas nežmoniškas, o čia visi ramūs. Ir tėvas Stasys (kunigas, jėzuitų vienuolis Stasys Kazėnas SJ) čia. Jo nebūtų, kažin, ar kažkam ši vieta būtų įdomi. Jis nieko stebuklingo nedaro, yra Dievo žmogus, kuris visiems atviras“, – sako kunigas.

Į jėzuitų namus kasdien plūsta daug žmonių, kupinų problemų. „Tėvas Stasys yra tas, kuris išklauso ir padeda žmogui „susidėlioti“. Čia ne vien kunigai ar klierikai važiuoja. Pasauliečių čia būna daugiau nei dvasiškių“, – sako jis.

Tėvas Vytautas Šiauliuose lankosi gal penktą kartą, tačiau tik pirmą kartą šiaip, be įsipareigojimų. Jis yra dalyvavęs ir savaitę trukusiose tėvo Stasio vestose dvasinėse pratybose, rekolekcijose. „Išeini kaip naujas“, – šypsosi jis.

Gyvenimo skonis

Ypatingai intensyviai su pasauliečiais bendraujantys, klausantys išpažinčių kunigai prisipildo svetimų istorijų, nuodėmių, išgyvenimų. O ar pačių kunigų kas nors paklausia, kaip jiems sekasi?

Dvasininkas nusijuokia ir sako, kad jei labai pavargsta, visiškai nenori bendrauti. Nei pasakotis apie save, nei kažko klausytis. Būna tokių dienų, o ypač dabar, po šv. Velykų laikotarpio, dėl ko ir atvyko į jėzuitų namus. Kai pavargsti, tesinori bukai televizoriaus kanalus junginėti, net jei ir labai norisi, tingėti nueiti prie šaldytuvo maisto pasiimti.

Ar tai ne nuodėmė – tinginystė? Kunigas sako, kad jei organizmui labai reikia pailsėti, negalima „plakti“ savęs ir versti kažką dirbti. „Nesame robotai. Man labai patinka posakis, kad gyvename ne tam, kad dirbtume, o dirbame tam, kad gyventume. Privalu skirti laiko sau pailsėti. Darboholizmas juk yra liga. Taip, mums įteigiama, kad tai vertybė. Nužmogėjimas mūsų visuomenėje vertinamas. Darbdaviui darboholikas labai patogus. Bet pačiam žmogui ar lieka gyvenimo skonis?“ – klausia kunigas.

Dievas ne be priežasties sekmadienį skyrė poilsiui. „Šabas labai griežtas. Radikalesni žydai net dabar laikosi taisyklės, kad šabo dieną galima nueiti nustatytą kiekį žingsnių. Jie perka specialias rozetes, kurios atitinkamą valandą įjungia ir išjungia televizorių. Kad nereikėtų dirbti, pačiam įjungti“, – pasakoja jis.

O ką reiškia jausti gyvenimo skonį? „Tai yra visa ko balansas. Kai yra skiriamas laikas darbui ir poilsiui. Kai po intensyvaus darbo gali nuvažiuoti pažvejoti, pasimaudyti ežere. Visko turi būti, nes jei kažkur žmogus užstringa, styga nutrūksta. Stygos pertempti nevertėtų“, – sako jis.

Prie Šiaulių Šv. Ignaco Lojolos bažnyčios esančiuose jėzuitų namuose pasauliečiai stiprina tikėjimą dalyvaudami rekolekcijose, dvasinėse pratybose, lankydami maldos grupes ir kt.
V. LANGO asmeninio archyvo nuotr.

Bendruomenė

Kunigui malonu dalyvauti ten, kur liejasi džiaugsmas – vestuvėse, krikštynose. O jei kunigas mato, kad nedaug vestuvėse to džiaugsmo? „Mes puikiai matome. Viską pamatome iš pirmo žvilgsnio. Gaila, bet ką gali padaryti. Gaila, kad dabar daug to formalumo“, – atsako jis.

O kokių nūdieną daugiau išpažinčių – formalių ar gilių? Tėvas Vytautas sako, kad tai priklauso nuo to, kaip formuojama bendruomenė.

„Į Šv. Ignaco Lojolos bažnyčią atvykęs aš pailsiu ir ta prasme, kad čia taip išugdyti žmonės, kad jei išpažintis banali ir negili, galima įtarti, kad žmogus nevietinis. Šios bendruomenės nariai taip išugdyti tikėjime, savianalizėje tikėjimo aspektu, kad jie yra jautrūs ir labai gilūs. Aš čia pailsiu nuo tos gelmės. Tame ir yra mūsų darbo vaisius, ką retai gali pasakyti apie kurią nors kitą parapiją. Kitos tokios bendruomenės ir nežinau, o man Lietuvoje labai daug kur teko būti“, – sako jis.

Pasak dvasininko, bendruomenę Šv. Ignaco Lojolos bažnyčioje išugdė čia tarnavę kunigai, jėzuitų vienuoliai: Anicetas Tamošaitis SJ, Mindaugas Malinauskas SJ, Stasys Kazėnas SJ ir kt.

„Kitose bendruomenėse aš dažniau matau, kad kunigai įsteigia kažkokias veiklas, bet jų nepalaiko, neveda pačios bendruomenės. Čia darbas yra nuolatinis. Žinoma, svarbus ir vienuolyno aspektas, nes dvasiniai aspektai vienuolynuose visada yra svarbesni. Vienuoliai perėjo vienuolynų ugdymą, ir tai, tapus kunigais, lemia bendruomenės formavimą“, – sako jis.

Kapitonas

Daug metų tėvas Vytautas buvo Lietuvos kariuomenės kapelionas. Vėliau kariuomenę paliko, tris mėnesius dirbo kunigu Šiaulių Šv. Ingaco Lojolos bažnyčioje, o dabar yra Vilniaus Šv. Ignoto bažnyčios kunigas.

„Kunigas pats nieko niekada nesprendžia. Tai buvo vyskupo sprendimas. Priprast, aišku, reikia. Nauja vieta yra nauja vieta. Tačiau prisitaikai. Tenka. Ir tai net įdomu. Stovintis vanduo genda, jį reikia judinti. Naujoje vietoje naujos idėjos, perspektyvos“, – sako jis.

Kunigas yra suvalkietis, kilęs iš Keturvalakių miestelio, esančio Vilkaviškio rajone. Įstojo į Kunigų seminariją, po metų išvyko studijuoti į Romą, o iš ten – dėstyti Karo akademijoje.

„Turėjai būti atitinkamo amžiaus, išsilavinimo ir būti stiprios sveikatos. Tuo metu kaip tik atsirado kariuomenės ordinariatas, buvo įkurti etatai. Vyskupai skyrė kunigus, kad jie užimtų tarnybos vietas kariuomenėje. Niekada negalvojau, kad būsiu kariuomenės kapelionas. Buvau juo 10 metų, ir tai buvo labai puiku“, – šypsosi jis.

Kariuomenės kapelionui teko ir gyventi kaip kareiviui. Bėgioti krosą, miegoti miške spaudžiant 32 laipsnių šaltukui, šokti parašiutu. „Mes buvome kaip ir visi – kareiviai. Aš turiu net laipsnį, esu kapitonas. Kariuomenėje labai svarbūs visi ženkliukai, jei esi šokęs parašiutu, gauni „sparnus“. Juk turiu parodyti, kad man nesvetima, ką kariai daro. Antraip jie nepriima žmogaus, esi lyg žmogus iš gatvės. Civilis“, – šypsosi jis.

Kariuomenės kapeliono darbo sritis – sielovada. Ne tik kariškių, bet ir jų šeimų narių. Santuokos, krikštynos, laidotuvės ir kt. Bažnyčios turi parapijas, o kariuomenės kapelionatas yra ekstrateritorinis. Tai reiškia, kad jei karys yra Kabule ar Kosove, jis kreipiasi į savo kapelioną, o ne į tą dvasininką, kurio parapijoje yra.

„Tas dvasinis palydėjimas kariūnams, kariams, karininkams su jų problemomis vykdavo ne dieną, dvi, o ištisus metus. Klausinėdavai, kaip jam sekasi, pats ateidavo pasipasakoti. Karo akademijoje buvo aktualūs pokalbiai dėl bėdų meilės srityje ir pan. Ypatingas kepelionų vaidmuo yra misijose. Gaila, man neteko misijose dalyvauti“, – prisimena jis.

Kai 1993-aisiais popiežius Jonas Paulius II-asis lankėsi Kryžių kalne, poilsiui jis pasirinko būtent vienuolyno namus prie Šv. Ignaco Lojolos bažnyčios. Maža kukli bažnyčia ir asketiškos jėzuitų namų patalpos jam pasirodė tinkamiausios pietauti ir jaukiai bendrauti.
„Šiauliai plius“ archyvo nuotr.

Vienuolystė

Tėvas Vytautas pats apie vienuolystę negalvoja. Jis „augo“ su vienuoliais – gyveno Romoje benediktinų vienuolyne, o po įšventinimo į kunigus – cistersų vienuolyne (šv. Bernardo mokiniai, – aut. past.).

„Man vienuolių gyvenimo būdas – per lėtas. Todėl ir yra įvairių kongregacijų, kad tiktų konkrečiam žmogui. Kažkas nori užsidaryti, kažkas nori veiklos. O jėzuitai labai atviri. Jie vienuoliai, bet jie – pasaulyje“, – sako pašnekovas.

Kunigas kalba, kad visuomenėje sklando mitas, jog jėzuitai yra labiausiai išsilavinusių vienuolių kongregacija pasaulyje. Mitas yra dėl to, kad kitos kongregacijos yra gana uždaros, todėl niekas nežino, kaip smarkiai išsilavinę Palendrių vienuolyno ar Kryžių kalno vienuolyno vienuoliai. O ten yra ir kalbančių hebrajų, graikų kalbomis, ten yra galingas intelektualinis potencialas. O jėzuitai ėjo, kūrė universitetus, švietė žmones.

Jėzuitų vienuolynai taip pat visuomenės laikomi turtingiausiais pasaulyje. Neretai už bažnyčių ir vienuolijų turtus katalikų kunigai ir vienuoliai būna „kalami prie kryžiaus“.

Tėvas Vytautas sako, kad vienuoliai gyvena labai kukliai, o dirba daugiau nei civiliai kunigai. Vienuoliai viską, ką uždirbo, neša į bendrą kasą, o iš ten yra investuojama į milžiniškus dalykus, projektus. Statomos mokyklos, gimnazijos, ligoninės.

Pranciškonai vaikšto vilkėdami rudais šiurkščiais abitais, nors galėtų mersedesais važinėti. Nevažinėja – pastatė Klaipėdoje Šv. Pranciškaus onkologijos centrą, kuriame teikiama dvasinė, psichologinė ir socialinė pagalba onkologiniams ligoniams bei jų artimiesiems.

Vienuolynų turtai yra ir iš to, kad pasauliečiai už išgelbėtas gyvybes ir sielas jiems atsidėkoja kartais įspūdingomis pinigų sumomis.

„Jie negyvena dėl turtų, o turtai ateina iš dvasinės plotmės. Tai yra tai, kas uždirbama bendraujant su žmogumi tikėjimo, dvasinėje plotmėje. Už pabendravimą kunigas neprašo žmogaus sumokėti. Žmogus aukoja, atsidėkoja pinigais – tokia jo dėkingumo išraiška. Lietuvos „Caritas“, socialinis centras „Betanija“ – jie maitina žmones, padeda nuskriaustiems iš tų lėšų, kurias suneša kunigai iš savo parapijų žmonių aukų“, – sako kunigas.

 



Kaip kuo ilgiau nesudėvėti mėgstamų drabužių?

Visi mes savo spintose turime kelis drabužius, kurie mielesni, patogesni ir gražesni už likusius. Todėl pasidaro liūdna, kai mylimiausio megztinio ar patogiausių džinsų era baigiasi ir juos, gėdingai sudėvėtus, tenka išmesti. Kita vertus, yra taisyklių, kurių laikantis, galima prailginti turimo garderobo gyvenimą.

Ant kokybiškos medinės pakabos turi būti kabinami švarkai, marškiniai ir palaidinės, o sunkaus audinio megztukus geriau laikyti sulankstytus.

Counselling nuotr.

Pirma taisyklė – tinkamas laikymas

Visų pirma, reikėtų atskirti, kurie drabužiai mėgsta kaboti ant pakabos, o kuriems mieliau gulėti lentynose. Ant kokybiškos medinės pakabos turi būti kabinami švarkai, marškiniai ir palaidinės, o sunkaus audinio megztukus geriau laikyti sulankstytus. Beje, prieš dedant drabužius į spintą, jei tokių yra, susagstykite visas drabužių sagas ir užtraukite užtrauktukus – taip nerizikuosite, kad sagos ar užtrauktukas užsikabinęs sugadins šalia esančio drabužio audinį.

Visų antra, labai svarbu pasistengti spintos drabužiais neperkrauti. Kitu atveju ištrauksite juos susiglamžiusius ar net išblukusius. Taip pat svarbu drabužius apsaugoti nuo drėgmės, kitaip jie pradės pelyti. Taigi, vonioje ar rūsyje esanti spinta – tikrai nėra tinkamos vietos drabužiams laikyti.

Antra taisyklė – teisingas skalbimas

Ne vienam tenka iš skalbyklės ištraukti nudažytą, išblukusį ir susitraukusį drabužį. Dažniausiai taip atsitinka, kai nesilaikoma skalbimo instrukcijų. Drabužius gaminančios kompanijos žino, kaip geriausia juos skalbti, todėl nepatingėkite ir prieš skalbdami paskaitykite drabužių etiketes su pateikta informacija. Kaip ir dedant į spintą, užtraukite užtrauktus ir susagstykite sagas.

Jei skalbimo instrukcijų laikotės, o drabužiai po poros skalbimų vis tiek atrodo lyg dešimties metų senumo, galbūt tai ženklas, kad reikia atsinaujinti skalbimo mašiną. Nuolatinių inovacijų dėka, žmonės turi galimybę įsigyti vis protingesnes, audinį itin tausojančias skalbimo mašinas.

Trečia taisyklė – atsargus lyginimas

Lyginimas – vienas iš darbų, kurio geriau nedaryti išsiblaškius. Nustačius netinkamą lygintuvo karštį, mėgstamame drabužyje palikti galima ne tik geltoną, neišplaunamą dėmę, bet ir skylę. Labiausiai karščio nemėgsta tokie audiniai kaip nailonas, likra ir šilkas, o mažiausiai karščiui jautrūs drabužiai yra iš viskozės, medvilnės ar lino.

Beje, kai kurie žmonės lyg apsėsti lygina viską, bet verta atminti, kad dalis drabužių išdžiūva nesusiglamžę, jei būna tvarkingai ištiesti, o kai kurie išsilygina tiesiog juos apsirengus.

Ketvirta taisyklė – pataisomą pataisyti

Kai kuriuos drabužius kokybiškai pataisys tik profesionalūs siuvėjai, tačiau įsiūti ištrūkusią sagą, sutvarkyti užtrauktuką ar patrumpinti suknelę gali išmokti kiekvienas. Įsigijus siuvimo reikmenų ir šiek tiek pasimokius siuvimo pagrindų (tai galima padaryti ir atradus vaizdo pamoką „Youtube“ svetainėje), dėl tokių smulkmenų nebereikės eiti pas siuvėją, be to, sutaupysite ir pinigų.

Dar vienas patarimas – niekada neišmeskite dažnai prie naujų drabužių pridedamų sagų. Juk visada lengviau pakeisti vieną nei keisti visas – juk paprastai originalių sagų siuvimo reikmenų parduotuvėse galite ir nerasti.

Parengė Kamilė Vitkutė


Kokia mama, tokia ir dovana

Gabrielė PASTAUKAITĖ

Pirmasis gegužės sekmadienis jau visai ne už kalnų. Tad laikas pagalvoti, kaip pasveikinsime savo mamas ir atsidėkosime joms už tai, kad esame.

Kol šis mažylis galės pasveikinti mamą, praeis 2–3 metai, tačiau tai nereiškia, kad Mamos diena turi būti užmiršta.

yc0407206360 nuotr.

Mama, kuri nuolatos sukasi virtuvėje

Jeigu vaikystėje niekuomet neteko nerimauti, kada gi bus paruošti pusryčiai, pietūs ir vakarienė, greičiausiai jūsų mamai patiko šeimininkauti virtuvėje. Gali būti, kad ir dabar, paviešėję pas mamą, grįžtate priaugę vieną kitą kilogramą ir nežinote, kur sutalpinti visus vos ne per prievartą įbruktus raugintų agurkų bei kitų naminių gėrybių stiklainius.

Mamos dienos proga siūlome pergudrauti savo mamą ir bent truputį ją atitraukti nuo kasdieninių rūpesčių. Jeigu vis dar gyvenate po vienu stogu, nustebinkite mamą pusryčiais į lovą, jei ne, tiesiog išsivežkite ją papusryčiauti į jaukią kavinę.

Vėliau galite drauge nueiti į kiną, išvažiuoti trumpam atokvėpiui į pajūrį ar į kitą gražią vietą, kad bent jau vieną dieną metuose mama užmirštų puodus, neplautas lėkštes bei kitus buities darbus.

Mama, kurios nagai visuomet lakuoti

Yra mamų, kurias labiau nei maisto gaminimas domina grožio procedūros, o galbūt ir tas, ir tas. Tokios mamos visuomet pasidažiusios, laiku nuėjusios pas kirpėją ir pasitempusios – nesvarbu, keliauja į darbą ar išnešti šiukšlių.

Šiuo atveju neprašausite pro šalį mamai padovanoję savaitgalį sveikatingumo centre, abonementą į sporto klubą arba grožio procedūrą: manikiūrą, pedikiūrą, masažą ir t. t. Smagu, jei į šias procedūras eisite drauge ir palaikysite savo mamai kompaniją. Jei ne, tuomet po procedūros nusiveskite ją kartu pavakarieniauti. Tebūnie tai – jos diena.

Mama, kuri saugo prisiminimus

Sentimentalumas – joks nusikaltimas, ypač kai kalbame apie mamą. Tad jeigu jos drabužių spintoje stovi dėžė, kurioje – ir pirmasis kuokštas jūsų plaukų, ir diplomas iš vietinės reikšmės konkursėlio, greičiausiai savo mamą sužavėsite jautria dovana.

Tai gali būti nuotraukų albumas, kuriame užfiksuotos brangiausios jūsų ir mamos akimirkos. Beje, kuo nuotraukos senesnės, tuo geriau – juk prisiminimai greitai dyla. Galite mamai nupirkti chalatą arba gražių rankšluosčių komplektą ir išsiuvinėti žodį „Mama“. Puikia dovana gali tapti ir pakabukas-medalionas, kuriame slėptųsi jūsų ir mamos nuotraukos.

Mama, kurios nebėra...

Nesvarbu – mamos netekote prieš metus ar prieš dvidešimt metų, ši šventė vis tiek gali sukelti didžiulį liūdesį, prišaukti ašarų lietų. Skausmą galbūt šiek tiek apmalšins prasmingi darbai, kuriais pagerbsite savo mamos atminimą.

Visų pirma, aplankykite jos kapą, pamerkite puokštę gėlių arba pasodinkite jos mėgstamiausių raudonų rožių krūmelį. Jeigu to padaryti neleidžia galimybės, tuomet gėlių puokštę pamerkite savo namuose, prie mamos nuotraukos.

Prisiminti galite ne tik mėgstamiausias mamos gėles, bet ir patiekalą, kurį ji mėgdavo gaminti jums vaikystėje. Tad pasiriškite prijuostę, pasiraitokite rankoves ir pagaminkite šį patiekalą savo šeimai. Kad visi žinotų, kaip kadaise buvote lepinamas ar lepinama.

Mamos, žinoma, niekas nepakeis, tačiau galbūt turite močiutę, tetą ar kitą artimą giminaitę, kurią galite pasveikinti su šia gražia švente ir padėkoti už paramą. Jei ne, slaugos arba senelių namuose yra daugybė senyvo amžiaus vienišų žmonių, kuriems nedidelė dovanėlė, paprasčiausias pašnekesys gali praskaidrinti visą dieną.

Jauna mama

Kad ir kiek džiaugsmo atneštų ką tik gimęs vaikutis, jis savo mamos pasveikinti negali. Tačiau iniciatyvos gali imtis sutuoktinis arba kiti šeimos nariai, ypač jei tai pirmasis vaikas šeimoje ir pirmieji motinystės metai.

Kadangi tuo metu mama ir vaikas būna neišskiriami, planuoti didelių išvykų arba pramogų nevertėtų. Vis tik surengti nedidelę šventę namuose ir apdovanoti jauną mamą naudingomis dovanomis tikrai galima. Juo labiau kad mažą vaiką auginanti mama visuomet turi reikalingų, bet dar neįsigytų daiktų sąrašą.

Gėlės mamai: švelnios ir romantiškos

 Kokia gi Mamos diena be gėlių? O jeigu gyvenate toli ir neturite galimybės patys jų įteikti, ne bėda – gėles pristatys kurjeris. Apie šią paslaugą bei kitus Mamos dienos siurprizus pasakoja Gėlių ir dovanų salono DABIJA dizainerės-floristės Inga ir Dovilė:

– Puokštę mamai galite išsirinkti mūsų interneto svetainėje – čia rasite įvairių pavyzdžių. Jeigu pageidaujate kitokių spalvų, kitos rūšies gėlių, didesnio arba mažesnio jų kiekio, tereikia su mumis susisiekti – drauge sukursime individualią puokštę.

Kurjerio paslaugomis gali naudotis ir tie vaikai, kurių mamos gyvena tame pačiame mieste ar netgi name. Juk tokiu būdu įteikta puokštė yra didžiulė staigmena! Beje, reikėtų paminėti, kad tai gali būti ne tik puokštė. Pavyzdžiui, turime dovanų dėžutę, į kurią komponuojame gėlytes. Tai taip pat gali būti gėlių kompozicijos vazoje ar netgi kavos puodelyje – galbūt jūsų mama labai mėgsta kavą. Kitaip tariant, tereikia fantazijos.

Pastebėjome, kad Mamos dienos proga dažniausiai dovanojamos pastelinių spalvų, švelnios, romantiškos ir vasariškos gėlės. Aišku, kiekvieno skonis skirtingas, o vaikai paprastai žino, ką jų mamos mėgsta.

Iš esmės dovanoti galima absoliučiai visas gėles. Net ir lelijas, gvazdikus, kalijas ar chrizantemas, kurias kai kurie žmonės vis dar sieja su gedulingomis apeigomis. Tačiau taip tikrai nėra – visos šios gėlės nuostabiai atrodo puokštėse, yra labai gražių rūšių chrizantemų, taip pat kalijų – jos apskritai labai elegantiškos.

Mūsų salonas ne tik prekiauja gėlėmis, teikia jų pristatymo paslaugas, bet ir kuria progines puokštes, floristines kompozicijas interjerui. Salono DABIJA kolektyvas taip pat visuomet padės papuošti jūsų šventes, renginius. Dar turime skyrių, kuriame rasite bižuterijos, papuošalų iš sidabro, įvairių suvenyrų.

Teikiame ir muzikinio sveikinimo paslaugą. Muzikantai, grojantys smuiku, saksofonu, gitara, akordeonu ne tik įteiks jūsų mamai gėles, bet ir sugros pasirinktą kūrinį.

Beje, patarimas mamoms: jeigu norite, kad puokštė arba pavienės gėlytės ilgiau žydėtų, „įkurdinkite“ jas vėsesnėje vietoje. Taip pat kiekvieną dieną keiskite vandenį, pakirpkite kotus. Taip gėles prižiūrime ir savo salone.

 Gėlių ir dovanų salonas DABIJA
Vilniaus g. 189, Šiauliai
Tel. (8 41) 525 959, 8687 326 26,
el. p. dabija@dabija.lt
I–V 8–18:30 val. VI 8:30–16 val.
www.dabija.lt

 


Kaip išsirinkti langus?

Gabrielė PASTAUKAITĖ

Langai – ne toks jau ir dažnas pirkinys. Nebent apsiriksite juos išsirinkdami. Tad į ką atkreipti dėmesį perkant langus, kad šie tarnautų patikimai ir ilgai?

Nesunkiai suprasite, o ir pajusite, kad atėjo laikas keisti langus. Tiesa, nesusigundykite naudotais langais – juk šykštus moka dukart.
galaxies and hurricanes nuotr.
Populiariausi šiuo metu – plastikiniai langai, tačiau nemažą rinkos dalį užima mediniai, aliuminiai arba kombinuoti (medis ir aliuminis) langai.

Šios langų rūšys tinka ir gyvenamiesiems, ir pramoniniams pastatams, bet plastikinius langus dažniausiai renkasi daugiabučių ir nuosavų namų gyventojai, o aliuminiai langai „puošia“ įvairių pastatų fasadus, gamyklas, sandėlius ir pan.

Langų pasirinkimą lemia ne tik patalpų pobūdis, bet ir juos perkančiojo finansinės galimybės. Jeigu palygintumėte paprastą plastikinį ir medinį langą, pastarojo kaina būtų maždaug 50–80 proc. didesnė.

Žinoma, nemenką sumą savotiškai atperka medinių langų grožis ir natūralumas, tačiau plastikiniai langai šiuo atveju taip pat turi pranašumų.

Gąsdindavo švinu

Nuskambės keistai, bet plastikiniai langai – ekologiška langų rūšis. Taip yra dėl to, kad jie yra visiškai perdirbami. Visos medžiagos, iš kurių gaminami plastikiniai langai – stiklas, plastikas, metalas, nenukeliauja į sąvartyną. Be to, juos gaminant, nereikia kirsti ir taip vis retėjančių miškų.

Tiesa, visuomenėje buvo pasigirdę kalbų apie plastikinių langų žalą sveikatai. Tam įtakos turėjo žinia apie švino junginius, naudojamus plastikinių langų gamyboje, kad būtų išgautas plastiko stiprumus. Tačiau švinas dažniausiai neviršijo normų, o šiuolaikinių plastikinių langų gamyboje jis apskritai nebėra naudojamas.

Spalva kainuoja

Prieš daugiau nei dešimt metų į Lietuvą atkeliavę plastikiniai langai turėjo kitų, kur kas rimtesnių trūkumų. Jų rėmai buvo ploni, o stiklo paketai – prastos kokybės. Todėl kai kurie žmonės jau dabar keičia senus plastikinius langus naujais.

Jei nusprendėte įsigyti langus, pirmiausia reikėtų apsvarstyti, kiek pinigų ketinate išleisti ir kokių langų norite – plastikinių ar medinių.

Vertėtų pagalvoti ir apie spalvą, kuri derės prie jūsų namo ar buto eksterjero bei interjero. Medinių ir plastikinių langų rėmai būna įvairiausių atspalvių. Beje, pastarųjų rėmai spalvoti gali būti arba iš lauko, arba iš abiejų pusių. Baltos spalvos plastikiniai langai yra pigiausi, o jeigu panorėsite spalvingais langų rėmais nustebinti praeivius, langų kaina kils maždaug 15–20 proc.

Reikėtų pagalvoti, kaip varstysite langą. Atsiminkite, kad kuo mažesnė lango varstomoji dalis, tuo lengviau jį valdysite ir tuo ilgiau jis tarnaus.

Geresnis koeficientas

Perkant plastikinius langus, rekomenduojama rinktis tuos, kurių profiliai turi bent penkias oro kameras. Kuo daugiau kamerų, tuo geriau lango rėmas sulaiko šilumą. Nors iš esmės didžiausią įtaką šilumos sulaikymui ir praradimui turi stiklo paketas.

Pagal mūsų šalies reikalavimus, dažnu atveju pakanka langų su stiklo paketais iš dviejų stiklų, kurių vienas yra su selektyvine danga. Vis tik patariama rinktis langus su stiklo paketais iš trijų stiklų, kurių du yra su selektyvine danga. Jų šilumos perdavimo koeficientas yra kone dvigubai geresnis.

Grotų nebereikia

Saulės itin apšviestoje zonoje patartina rinktis stiklo paketus su saulės kontrolės stiklais. Jie neleis prikaitinti patalpų.

Pirmame aukšte patartina rinktis stiklo paketus su saugiais laminuotais stiklais. Šie stiklai, iš esmės panašūs į priekinį automobilio stiklą, ilgapirščiams sukels nemažai rūpesčių. O kad jaustumėtės visiškai saugūs, reikėtų rinktis priešįsilaužiminius apkaustus.

Kaip prižiūrėti?

Paprasčiausia prižiūrėti plastikinius langus. Pakaks vieną kartą metuose specialiomis priemonėmis sutepti jų gumas, apkaustus ir šiuolaikiniai plastikiniai langai tarnaus ne vieną dešimtmetį.

Panašus ir medinių langų „galiojimo laikas“. Vis tik mediniai langai reikalaus daugiau priežiūros, nes juos rekomenduojama perdažyti iš lauko pusės kas 3–4 metus.

Beje, jei namuose nėra atskiros vėdinimo sistemos, langus būtina kartas nuo karto laikyti pravertus arba padaryti mikroventiliaciją, kad išsivėdintų patalpos. Kitu atveju namuose gali pradėti kauptis drėgmė, atsirasti pelėsis.


Nauji langai – neiškėlus kojos iš namų

 Patarimus, planuojantiems rinktis langus, dalija UAB „Fensta“ direktorius Airidas Saunorius:

– Iš esmės langus įsigyti galite visais metų laikais, tačiau pavasarį ir rudenį jaučiamas didžiausias sujudimas. Aišku, nerekomenduojame langų montuoti, kai yra dideli šalčiai, nors su šiuolaikinėmis priemonėmis galima dirbti prie –10°C. Langų montavimas ilgai netrunka. Tarkime, jei sugalvosite pakeisti langą virtuvėje, darbus atliksime per valandą, dvi.

Beje, langų montavimas yra labai svarbus dalykas. Ypač, naujos statybos ar renovuojamuose namuose, kur taikomi aukšti reikalavimai ne tik langams, bet ir jų montavimui (specialių izoliacinių juostų naudojimas, langų montavimas šiltinimo sluoksnyje ir pan.).

Kartais žmogus gali įsigyti labai kokybiškus langus, tačiau jei meistrai savo darbą atliks neprofesionaliai, rezultatas nedžiugins: langai blogai varstysis, sutrumpės jų tarnavimo laikas.

Tiems kurie statosi naujus namus, rekomenduojame rinktis šilčiausius 3 tarpinių ir 3 stiklų langus, liaudyje dažniau vadinamus „pasyviais langais“, montuojant papildomai naudoti išorės bei vidaus izoliacines juostas, o montavimo darbus patikėti profesionalams.

Klaidų, rinkdamiesi langus, žmonės paprastai nedaro. Nebent labai žiūri į kainą, nors tai neturėtų būti vienintelis kriterijus. Jei vis tik perkate pigiausius plastikinius langus, tuomet atkreipkite dėmesį į jų profilio gamintojus. Tai turėtų būti kokybę garantuojantys, žinomi vardai: „Gealan“, „Aluplast“, „Veka“. Jais prekiaujame ir mes.

Siūlome ne tik langus, bet ir lauko duris, pakeliamus garažo vartus, roletus bei žaliuzes, paprastus ir roletinius tinklelius nuo vabzdžių, orlaides langams, stikliname balkonus plastikiniais bei aliuminiais stumdomais langais. Kitaip tariant, pas mus galite gauti pilną komplektą – nereikia važinėti į dešimt įmonių.

Tiesą sakant, važinėti apskritai nereikia, nes iš kitų panašia produkcija prekiaujančių įmonių išsiskiriame tuo, kad ne klientas važiuoja pas mus, o mes pas jį. Ne tuščiomis, bet su pavyzdžiais, kad galėtų paliesti, pačiupinėti. Aptariame, patariame, iš karto išmatuojame, paskaičiuojame kainą – nereikia nė kojos iškelti iš namų. Tokia konsultacija nemokama, žmogus užsisako arba ne. Tereikia prieš tai susiderinti laiką.

Prekes pas mus galite įsigyti lizingu. Šiuo metu dar siūlome 37 proc. nuolaidą langams, o užsakius daugiau nei du roletus ar tinklelius nuo vabzdžių, juos sumontuojame nemokamai.


UAB „Fensta“

Tel.: 8 687 07 804,

el. p. info@fensta.lt

www.fensta.lt



Kaip prižiūrėti veido odą pavasarį?

Gabrielė PASTAUKAITĖ

Kosmetikos priemonės su sraigių gleivių sekretu arba gyvačių nuodais – ne lakios žmogaus vaizduotės vaisius, o visame pasaulyje žinomų gamintojų pasididžiavimas. Kai kosmetikos rinka tokia originali, mums tereikia atidžiau pasižiūrėti į veidrodį ir laiku pastebėti problemas. Kadangi žiemą veido oda kentėjo šaltį, vėją ir sausą patalpų orą, problemų pavasarį netrūksta. Kaip jas išspręsti?

Kuo daugiau kremo, tuo geresnis rezultatas? „Tačiau taip nėra“, – sako kosmetologė.

Luke Lehrfeld nuotr.

Kosmetologė Sonata Puidokaitė sako, kad, visų pirma, būtina reguliariai valyti veido odą ir pašalinti visas per dieną ant jos nusėdusias dulkes, makiažo bei prakaito likučius. Ši taisyklė galioja visais metų laikais, tiek ryte, tiek vakare.

Pavasarį veido oda būna išsausėjusi, dehidratavusi, todėl kosmetologė rekomenduoja žiemą naudotą maitinamąjį kremą pakeisti drėkinamuoju. Vieną kartą per savaitę odą galima palepinti ir kauke, turinčia drėkinamųjų savybių. „Į jos sudėtį gali įeiti hialurono rūgštis arba dumbliai, kurie ne tik drėkina, bet ir stangrina odą“, – sako S. Puidokaitė ir pastebi, kad tokią kaukę galite užsidėti tiesiog namuose.

O toms moterims, kurios nori stipresnio poveikio, ji siūlo apsilankyti kosmetologijos kabinetuose, kur atliekama intensyvi odos drėkinimo procedūra – ultragarsinis drėkinimas.

Migdolinis švelnumas

Po žiemos veido oda neretai šerpetoja, atsiranda dėmelių, todėl kosmetologė pataria vieną ar du kartus per savaitę nušveisti odą. „Geriausia rinktis fermentinius šveitiklius, į kurių sudėtį įeina vitaminas C arba AHA rūgštys. Jeigu ketinate įsigyti šveitiklius su granulėmis, atsižvelkite į savo odos būklę – tokios priemonės odą gali dar labiau sudirginti“, – pastebi S. Puidokaitė.

Ji taip pat nerekomenduoja pavasarį atlikti rūgštinio veido valymo. „Atliekant rūgštinius veido valymus, naudojama glikolio rūgštis. Šios rūgšties molekulės mažos, todėl jų skvarba labai didelė, galima sudirginti veido odą. O kadangi šiltėja orai, suintensyvėja saulės spinduliai, kyla pigmentacijos, uždegimų rizika“, – aiškina kosmetologė.

Jei norite gilaus odos valymo, ji pataria rinktis migdolinį veido šveitimą. „Migdolo rūgšties molekulė yra daug didesnė, jos skvarba daug mažesnė, todėl veido oda nėra taip stipriai sudirginama. Ši procedūra tinka kuperozinei, spuoguotai veido odai, taip pat – prieš ar po deginimosi, nors eiti į soliariumus nerekomenduoju“, – sako kosmetologė.

Ir medetkos, ir kolagenas

Pavasarį veido odą galime atgaivinti ir pasitelkę liaudies mediciną. „Esu ne prieš, o netgi už liaudies mediciną. Klientėms, kurių paakiai patinę, visuomet rekomenduoja žalią arbatą užsišaldyti ledo kubeliuose ir, grįžus po darbo, švelniai patrinti odą, nes žalioji arbata ištraukia skysčius, mažina patinimą, ledas – paburkimą. Pavasarį veidui rekomenduoju medetkų, ramunėlių kompresus, kurie tinka dehidratavusiai, dėmelėmis išmuštai odai“, – sako kosmetologė ir pastebi, kad taip pat labai vertina arbatmedžio aliejaus bei alijošiaus savybes.

Prakalbus apie „rimtesnes“ priemones, S. Puidokaitė pataria atkreipti dėmesį į jų sudėtį. „Tarkime, drėkinamųjų kremų sudėtyje turėtų būti kolageno, jūros dumblių, nes juose daug antioksidantų. Tokie kremai tiks ir po odos šveitimo, valymo, nes akimirksniu patempia veido odą, ją skaistina. Priemonėse, kurias naudojate, taip pat turėtų būti hialurono rūgšties, alantointo, agurklių, ramunėlių ekstraktų.

Būtinos amino rūgštys, mikroelementai, vitaminai A, E, C ir D, kurie skatina odos atsinaujinimą, maitina, drėkina odą, stabdo laisvųjų radikalų atsiradimą ir lėtina odos senėjimo procesus“, – sako S. Puidokaitė.

Per daug lepinti nereikia

Pavasariui atėjus, reikėtų nepamirši apsaugos nuo saulės. „Kartais žmonės galvoja, kad jei jau debesuota, tai saulės spinduliai jų neveikia. Bet jie prasiskverbia pro debesis, todėl reikėtų rinktis priemones su 15, 20, 30 ar 35 SPF apsauga“, – sako kosmetologė.

Paklausta, kokie dar klaidingi įsitikinimai trukdo mums turėti gražią odą, S. Puidokaitė teigia, kad kai kurios moterys tepa per daug kremo. „Čia greičiausiai kaltas mąstymas: galvojama, kad kuo daugiau užtepsi, tuo bus veiksmingiau. Tačiau taip nėra. Užtenka tepti plonu sluoksniu ir stebėti, kaip oda sugeria kremą. Jei nesugeria, galbūt kremo konsistencija netinka jūsų veido odai“, – sako kosmetologė ir priduria, kad moterys dažniausiai padaugina paakių kremo. „Šito kremo apskritai reikia labai mažai, nes paakių oda yra labai plonytė, be to, ją tepti reikia labai atsargiai, tapšnojant, o ne trinant“, – moko kosmetologė.

Neretai persistengiama ir su kosmetikos priemonių gausa. „Tepame, tepame, odą išlepiname ir ji nebeatlieka savo funkcijų. O jeigu staiga nustojame tepti, oda iš karto tampa suglebusi, nes atpratinome ją „dirbti“, – sako kosmetologė.

Jei nėra ypatingų odos problemų, ji pataria apsiriboti dieniniu ir naktiniu arba tik dieniniu kremu. „Kol oda jauna, tikrai užteks dieninio kremo, o brandesnei odai, nuo 40 metų, kai sulėtėja medžiagų apykaita, regeneraciniai procesai, jau reikia ir naktinio kremo“, – sako ji.

Graži veido oda: sraigės skuba į pagalbą

Aileen Talbot nuotr.

Sraigės žinomos dėl savo lėtumo, tačiau kosmetikos priemonės su jų gleivių sekretu priešingai – pasižymi greitu ir efektyviu poveikiu, kurio taip reikia pavasarį. Apie šias priemones pasakoja CASCADA atstovė Svetlana Naturjeva.

– Džiaugiamės, turėdami galimybę bendradarbiauti su visame pasaulyje žinoma Pietų Korėjos kosmetikos kompanija „Mizon“ ir galėdami savo klientams pasiūlyti šios kompanijos išskirtinius produktus su sraigių gleivių sekretu.

Sraigių gleivių sekrete gausu baltymų, natūralių amino rūgščių, hialurono rūgšties, vario peptidų, kalcio, pigmentų ir elastino. Tad sekretu praturtintos kosmetikos priemonės skatina negyvų ląstelių šalinimą, kolageno ir elastino gamybą, žaizdų gijimą (atkuria pažeistas ląsteles, pašalina randinius audinius ir pažeistus baltymus), mažina odos uždegimą, veikia raminančiai, drėkina, turi teigiamos įtakos aknės gydymo procesams.

Šiuo metu savo klientams siūlome odą regeneruojančią „Snail Repair“ liniją, kurią sudaro daugiafunkcinis veido kremas, paakių kremas, atstatomasis koncentratas veido odai ir maskuojamasis BB kremas.

Taip pat galite rinktis „Snail Repair Ex“ liniją, kurios priemonės – veido kremas ir paakių kremas, yra praturtinti fermentuotų sraigių sekretu. Pastarasis dėl mažos molekulinės masės itin gerai prasiskverbia į gilesnius odos sluoksnius.

Odos valymui ir paruošimui „Mizon“ paruošė veido prausiklius ir dulksną, tinkančius visų odo tipo savininkėms. Taip pat galite išbandyti vienkartines kaukes su sraigių gleivių sekretu ir įsitikinti jų nepaprasta galia.

 www.cascada.lt

Aido g. 8 (Šiaulių „Akropolis“, 1 a.,

Ventos alėja I–88, Tilžės įėjimas)


Giminės šaknų paieškos užburia vis daugiau žmonių
Oksana LAURUTYTĖ

„Mano senelis – partizano ir vienuolės meilės vaisius“, „Mano kraujas – mėlynas“, „Mes tai iš baudžiauninkų“, – neslėpdami džiaugsmo kalba šiauliečiai, atradę informacijos apie savo protėvius, gyvenusius prieš 200–300 metų. Sužinoję įdomių istorijos faktų, pikantiškų protėvių gyvenimo vingių, šiauliečiai sako, kad informacija, kad turi „mėlyno“ kraujo, tiek nesuteikia laimės, kiek džiugina pats paieškos procesas.

Pats seniausias Valstybės istorijos archyvo darbuotojų atkurtas genealoginis medis siekia net XIII amžių. Tradiciškai genealoginius medžius pradėta sudarinėti tik XVIII amžiuje. Žmonės tai darė praktiniais tikslais, tokiais, kaip turto paveldėjimas.

debs-eye nuotr.

Apie protėvių nuotykius giminaičiai prabilo tik prieš mirtį

Šiaulietė Edita Navickienė sau pažadėjo, kad jei tik atsiras laisva „kapeika“, būtinai rimčiau pasiners į nepaprastai įdomią, įtraukiančią kelionę, ieškoti savo giminės šaknų. Nemažai faktų moteris jau sužinojo klausinėdama pagyvenusių giminių, besiteiraudama bažnyčių archyvuose. Tačiau prieš kelerius metus Lietuvos valstybės istorijos archyve ji sako išgirdusi, kad dokumentų paieškos kainuos kelis šimtus eurų, tad kuriam laikui domėjimąsi atidėjo.

Edita iš mamos jau seniai išgirdo, kad giminaičiai yra pastatę bažnyčią, o prosenelė buvo tarnaitė, pastojusi nuo savo pono. „Tokios žinios mane taip „užkabino“, kad ėmiau rimtai domėtis, kas buvo mano protėviai. Sužinojau, kad prosenelę ponas vedė, tačiau ji mirė gimdydama mano senelę. Tada ponas augino mano senelę, vedęs kitą moterį“, – džiaugiasi rastomis žiniomis pašnekovė.

Žinodama, kad visi protėviai palaidoti Pakražančio miestelio (Kelmės r.) kapinėse, Edita informacijos ieškojo bažnyčioje. Kadangi 1879-aisiais statyta bažnyčia sudegė, buvo sunaikinti ir visi joje saugoti dokumentai.

„Daug archyvų sudegė ir per Antrąjį pasaulinį karą, tad beliko teirautis pačių vyriausių giminių, ką jie prisimena. Nukeliavau iki XVI–XVII amžiaus, sužinojau, kad mano kraujas „mėlynas“, o pati esu Suomijos pirklių Skaudvilų palikuonė. Lietuvoje buvo pirklių miestelis, Skaudvilai buvo supirkę daug dvarų. Vienas sūnus tapo klebonu, o mano senelio tėvas kortomis pralošė visus dvarus“, – šypsosi ji.

Moteris teigia taip pat sužinojusi, kad jos tėtis yra partizano ir vienuolės meilės vaisius. „Tai įvyko 1945-aisiais, pasibaigus Antrajam pasauliniam karui. Mano močiutė buvo vienuolė, kuri besislapsčiusiems partizanams gabendavo maistą. Taip ir „primaitino“. Senelė pastojo, mano senelį nušovė. Senelė metė vienuolystę, užaugino mano tėtį“, – sako pašnekovė.

Editai šią paslaptį tėtis atskleidė tik prieš savo mirtį. Natūralu – sovietmečiu tėvai savo vaikams apie lietuvių rezistencijos kovas vengė pasakoti, baimindamiesi nukentėti. „Tėtis nelankydavo bažnyčios, tačiau prieš mirtį namuose ir rožančius, ir Biblija atsirado“, – sako ji.

Prieš kokius ketverius metus senelio brolio žmona prisiminė, kad Editos promočiutės (tarnaitės) vardas buvo Viktorija. „Nuostabu – mano vidurinioji duktė yra Viktorija, kapinėse radau net prosenelės kapą. Mano senelis yra atstatęs Pakražančio bažnyčią, o aš apmokėjau paveikslo restauravimo išlaidas, kuriame pavaizduotas pirmasis klebonas“, – sako moteris.

Skaudvilai turėjo giminės herbą, tad Edita, kai gaus dokumentus, įrodančius kilmę, herbu žada papuošti namus.

Iki šiol Vinco Lauručio žinios apie giminę tesiekė Bazilionus, dabar jis sako galintis įtarti, kad visi Lauručiai yra giminės.

Emeritas atrado turintis mėlyno kraujo

Šiaulių universiteto emeritas, prof. dr. Vincas Laurutis apgailestauja, kad jo tėvai, kol buvo gyvi, nepasakojo, iš kur kilo Lauručių giminė. Tačiau dabar, jau būdamas pensijoje ir turėdamas laisvo laiko, profesorius pasišovė surasti kuo daugiau informacijos apie savo kilmę.

V. Laurutis prieš dešimt metų iš pusseserės išgirdo, kad jo mama yra bajoraitė. „Mama sakė nieko nenorinti apie tai girdėti, nes vaikystėje ganė žąsis. Nebesidomėjome tada, o dabar su broliu Algimantu jau gavome visus dokumentus Valstybės istorijos archyve. Mano mama yra Toliataitė, bajorų Toliatų palikuonė. Giminės herbe buvo pavaizduota gervė. Namo kieme pasistačiau gervės skulptūrą, ir į šį paukštį jau ėmiau žiūrėti visiškai kitaip“, – šypsosi profesorius.

V. Laurutis atvirauja, kad rasta informacija, jog turi „mėlyno“ kraujo, nekelia kažkokių ypatingų pasididžiavimo jausmų. Prioritetai šiais laikais kitokie. Svarbesnis įdomumas buvo archyve rasti dokumentus, juos čiupinėti, skaityti ir susipažinti su visiškai kitokia Lietuva. Juk Lietuvos rusinimo, lenkinimo laikotarpiais visi dokumentai buvo pildomi nelietuviškomis raidėmis.

V. Laurutis paieškas pradėjo užsiregistravęs Valstybės istorijos archyve. Sužinojo, kad reikia sumokėti 86 Eur, tačiau informacijos archyvarai dėl didelio užimtumo žadėjo pradėti ieškoti tik po 1,5 metų.

Gyventojams niekas nedraudžia patiems atvykti į archyvą sostinėje, tad profesorius nusprendė pats rasti visą informaciją. Jis buvo įleistas į skaityklą, vartė katalogus, ieškojo pagal pavardę dokumentų. „Apie 3 valandas ieškojau ir radau Toliato pavardę. Užsakiau informaciją, kurią man pažadėjo pristatyti po 3 dienų. Už 15 Eur man padarė kopijas. Yra kainoraštis, nėra kainos labai didelės“, – sako jis.

Į archyvą V. Laurutis vyko ir su broliu Algimantu, peržiūrėjo visus dominančius dokumentus, paprašė, kad informacija būtų įrašyta į laikmeną. „Kainoraštyje yra pateikta ir reklama įmonių, kurios už atlygį surenka dokumentus, bet man įdomiausia buvo viską rasti pačiam. Man didelė vertybė, kad pats viską radau. Su broliu net rankomis iš džiaugsmo sukirtome“, – juokiasi jis.

Profesorius apsilankė ir tinklapyje „epaveldas.lt“, kuriame vis daugėja laisvai prieinamos informacijos, ir galima rasti bažnytinių dokumentų. „Įdomiausia, kad daugelio įrašų negali perskaityti. Rusiškai, lenkiškai, lotyniškai parašyta, pavyzdžiui, vardas Laurynas, įrašytas kaip Laurentijus, Lavrentyj ir pan. Aš net ėjau pas universiteto Istorijos katedros vedėją konsultuotis“, – šypsosi pašnekovas.

Visi Lauručiai gali būti giminės

Nuostabu yra tai, kad kai pradedi kelionę, beieškodamas šaknų, pati informacija tave pasiekia. Neseniai prie V. Lauručio priėjo nepažįstamas žmogus ir ištiesė dokumentus. Juose parašyta, kad Lauručių giminės šaknys apraizgiusios Rėkyvos dvarą, kai jį valdė garsusis bajoras Mauricijus Pranciškus Karpis. Tas pats Karpis, kuriam yra pastatytas paminklas ir kuris garsėjo savo pokštais, švietėjiška veikla, rūpesčiu baudžiauninkais.

Prie nubraižyto giminės medžio parašyta, kad nuo Panevėžio pusės didelio bado metais į Rėkyvą atėjo Ambrozaitis, gimęs apie 1790-uosius metus. Ponas Karpis badaujančius maitino ir patikusius palikdavo gyventi dvare. Ponas Ambrozaičiui davė žemės ir trobelę kaimo gale. Kad senasis ponas baudžiauninko Ambrozaičio neieškotų, jam duota Galinausko pavardė. Galinauskas buvo apvesdintas su baudžiauninke Baikauskaite.

Galinauskai susilaukė penkių vaikų, o jų anūkė Kazimiera ištekėjo už Prano Lauručio ir tapo Laurutiene. K. Laurutienė susilaukė penkių dukrų ir sūnaus Vinco (V. Lauručio senelio, – aut. past.), vėliau įsikūrusio Bazilionuose.

Iki šiol V. Lauručio žinios apie giminę tesiekė Bazilionus, dabar jis sako galintis įtarti, kad visi Lauručiai yra giminės, nes į Rėkyvą iš kažkur atkeliavo Kazimierą vedęs Laurutis. Jam yra tekę bendrauti su bendrapavardžiu, giminaičiu nelaikomu Vytautu, kuris nepaprastai panašus į pusbrolį, gyvenantį Kaune. „Reikės rasti bažnyčioje dokumentus, gal net atsilieps Lauručiai, turintys daugiau informacijos“, – šypsosi profesorius.

Edita Navickienė, besidomėdama giminės istorija, nukeliavo iki XVI–XVII amžiaus ir sužinojo, kad yra Suomijos pirklių Skaudvilų palikuonė.

Kuo toliau – tuo intriga didesnė

Pats seniausias Valstybės istorijos archyvo darbuotojų atkurtas genealoginis medis siekia net XIII amžių. Tradiciškai genealoginius medžius pradėta sudarinėti tik XVIII amžiuje. Žmonės tai darė praktiniais tikslais, tokiais, kaip turto paveldėjimas.

Šiaulių kraštotyros draugijos vadovė Virginija Šiukščienė pažįsta ne vieną kraštotyrininką, kuris sudarinėja ne tik savo, bet ir iškilių, garsių žmonių giminės medžius. Garbaus amžiaus kraštotyrininkė Irena Rudzinskienė yra parengusi net 350 kraštotyros darbų, sudariusi Povilo Višinskio giminės medį, pagelbėjusi kitiems besidomintiems žmonėms.

V. Šiukščienė taip pat turi išsamų genealoginį medį, tačiau jį sudarė ne pati, o gavo jau sudarytą. Sprendėsi jos tėvelio paveldėjimo klausimai, kai mirė giminaitė Amerikoje ir nepaliko testamento. Lietuvos ir Amerikos advokatų kontoros ėmėsi ieškoti paveldėtojų, tad parengė giminės medį. „Mes sužinojome, kiek tai kainuoja. Tegaliu pasakyt, kad tai kainuoja milžiniškus pinigus“, – sako moteris.

V. Šiukščienė vis dažniau pagalvoja, kad reikia tęsti mamos giminės šaknų detalias paieškas ir sako, kad globaliame pasaulyje, kai giminės išsibarsto po įvairias šalis, smalsumas ir noras visus surasti ir skatina domėtis šeimos istorija.

„Dabar jau garbės reikalas yra atrasti savo šaknis ir kuo gilesnes. Mano vyras Giedrius taip pat domisi savo giminės medžiu. Jam pavyko rasti užuominų ir paminėjimų Šiukščiaus pavardės, siekiančių kryžiuočių laikus. Čia jau yra taip, kad kuo toliau žmogus nueini, tuo intriga didesnė“, – šypsosi moteris.


Manekenės: nuo ne itin populiarios profesijos iki konkurentėms tyčia plėšomų suknelių

Gabrielė PASTAUKAITĖ

Jeigu jaunos mergaitės paklaustumėte, kuo ji svajoja tapti užaugusi, neretai išgirstumėte vardijant dainininkės, aktorės arba manekenės profesijas. Nieko nuostabaus – juk visos norime būti gražios, matomos, mėgstamos. Ypač, šiais laikais.

„Koks įdomus žurnalas“, – džiaugiasi R. Stakėnienė, neseniai į rankas paėmusi ir iš naujo perskaičiusi „Bangos“ numerį. Jo puslapiuose pozuoja tuometiniai modeliai.

T. LUCKIENĖS ir M. VICBELIO nuotr.

Dizainerė Ramutė Stakėnienė manekene ar fotomodeliu savęs nevadina. Tačiau išraiškingų bruožų ir dailios figūros moteris neretai tapdavo ne tik savo, bet ir kolegų dizainerių kolekcijų veidu. „Kartą Taline vykusiame tarptautiniame festivalyje demonstravau kolegų kurtus drabužius. Po to buvo suorganizuotas uždaras vakaras, skirtas tik dizaineriams. Prie įėjimo netgi stovėjo apsauga. Bandžiau pro ją praeiti, o man sako: „Manekenių neįleidžiame.“ Sakau: „Bet aš juk ne manekenė!“ Galų gale turėjau parodyti festivalio dalyvio-dizainerio akreditaciją, kad manimi patikėtų“, – juokiasi dizainerė.

Nuolatos sukdamasi mados pasaulyje, R. Stakėnienė sutikdavo profesionalių manekenių ir fotomodelių. Tiesa, jų buvo toli gražu ne tiek daug, kiek yra dabar. „Prieš dvidešimt ar trisdešimt metų ši profesija Lietuvoje nebuvo labai populiari. Manekenių nebuvo daug. Bet tos, kurios dirbdavo, pavyzdžiui, Vilniaus modelių namuose, dirbdavo ilgai. Beje, nebūdavo taip, kad 16 metų ir jau manekenė. Pirmiausia, mergina turėdavo baigti mokyklą. O dabar jau keturiolikos metų mergaitės demonstruoja moteriškus rūbus, tačiau kai kurios atrodo dar vaikiškai“, – teigia R. Stakėnienė.

Ant podiumo – ieškoti gero vyro?

2013 m. „Mis Šiaulių kraštas“ tapusi Rūta Dikaitė, kartas nuo karto žygiuojanti podiumu arba pozuojanti fotosesijose, sako, kad šiais laikais galima išvysti įvairaus amžiaus manekenių. „Yra ir dvylikos, ir trylikos metų merginų, kurios atrodo vyresnės ir demonstruoja moteriškus rūbus. O jei moteris yra gerai išsilaikiusi, turi gerą figūra, ji manekene ar fotomodeliu gali būti nors ir iki šešiasdešimties. Juk dizainerių yra įvairių ir kiekvienas renkasi merginą ar moterį pagal savo rūbą. Jeigu tas rūbas yra skirtas brandžiai moteriai, jis ieškos brandaus modelio“, – pasakoja R. Dikaitė, tačiau priduria, kad modelių agentūroms priklausančių merginų amžius dažniausiai svyruoja nuo šešiolikos iki dvidešimt ketverių metų.

Skirtingai nei R. Stakėnienės prisiminimuose, dabar manekenės bei fotomodelio profesijos yra labai populiarios. „Būti manekene visoms atrodo kažkas nepaprasto. Tik daugelis mergaičių ir merginų nesupranta, kad tai yra sunkus darbas, kuris reikalauja daug energijos, daug ištvermės“, – pastebi R. Dikaitė.

Paklausta, kas ją vilioja mados ir grožio pasaulyje, mergina sako esanti tik mėgėja. „Esu energinga, moku pasimaivyti prieš objektyvą – man tai tiesiog patinka“, – entuziazmu trykšta ji. O štai R. Stakėnienė prasitaria, kad senais laikais manekenėmis ar fotomodeliais neretai tapdavo tos merginos bei moterys, kurios norėdavo geresnio gyvenimo.

Madų fotografijos šešėliai

Kadangi profesija populiari, tarp manekenių, fotomodelių netrūksta konkurencijos. „Užkulisiuose nutinka visko. Panašiai, kaip rodo per filmus – ir suknelę gali suplėšyti, ir pavogti ką nors, kad tik į sceną neišeitum. Turi būti labai stipri psichologiškai“, – sako R. Dikaitė.

Ne tik kietas būdas, bet ir nuotraukų albumas yra būtinas kiekvienos manekenės ir fotomodelio atributas. „Kaip sakiau, esu tik mėgėja, bet savo albumą turiu. O profesionalės apskritai be jo neapsieina, nes, kai dalyvauji atrankose, turi matytis, kaip tu moki pozuoti, kaip atrodai su makiažu ir be jo“, – aiškina mergina.

R. Stakėnienė prisimena, kad nuotraukų albumų tuometinės manekenės ir fotomodeliai neturėjo. Be to, ir mados fotografija anksčiau buvo kitokia, tiksliau – jos apskritai nebuvo. „Dabar madų fotografai turi savo reikalavimus, o tada.... Kad jūs žinotumėte, kaip man būdavo sunku nufotografuoti savo modelius. Kartą vienas žinomas fotografas darė man nuotraukas, modeliai buvo sustatyti prie sienos. Ir susižavėjo fotografas jų šešėliais. Prifotografavo man tų šešėlių, o kad mergina, kuri pozuoja, nutaisiusi nekokią veido miną, net nematė“, – juokiasi dizainerė.

  

Ne tik išvaizda

Tuometines mados fotografijas lietuvaitės dažniausiai išvysdavo žurnaluose „Banga“, „Burda“, „Rigas Models“, „Verena“. „Tų žurnalų, tos informacijos pas mus labai daug neateidavo. Bet moterys būdavo labai kūrybingos. Sovietiniais laikais negalėdavo nusipirkti tokių gražių drabužių kaip dabar, todėl jos mokėdavo pačios ir susimodeliuoti, o kai kurios – ir pasisiūti. O kaip gražiai megzdavo“, – prisimena R. Stakėnienė.

Galbūt dėl gero stiliaus pojūčio, o gal dėl manekenių trūkumo į įvairius didelio masto madų festivalius neretai būdavo kviečiamos neprofesionalės. „Atrankos nebūdavo labai griežtos. Jeigu vykdavo didelis festivalis ir reikėdavo daug manekenių, jas kviesdavo tiesiog iš gatvės. Merginoms tai būdavo nuotykis. Aišku, sėkmingai pasirodydavo ne visos, nes neužtenka tik gražiai atrodyti. Reikia turėti pajautimą“, – sako R. Stakėnienė.

Jai pritaria ir R. Dikaitė. Nors dabar manekenių ir fotomodelių atrankos yra gana griežtos, atitikti išvaizdos standartus neužtenka. „Turi būti kažkuo išskirtinė, tuomet tave lydės sėkmė“, – įsitikinusi mergina.


Kaip išsirinkti užuolaidas?

Gabrielė PASTAUKAITĖ

Įsivaizduokite miegamąjį, apstatytą baltais, provansiško stiliaus baldais ir išklijuotą švelnaus abrikosinio atspalvio tapetais. Įsivaizduokite, kad šiame kambaryje dar plevena plonyčio permatomo šilko užuolaidos. Gražu? Skonio reikalas. Praktiška? Nelabai, jei ryte negalite išsimiegoti dėl vis anksčiau pakylančios saulės, o vakare jus persekioja smalsios kaimynų akys. Tad kaip išsirinkti užuolaidas, kad būtų ir gražu, ir praktiška?

Renkantis užuolaidas, reikia atkreipti dėmesį ne tik į jų spalvas, bet ir praktiškumą, funkcionalumą.

DOMIBUSTA nuotr.

Šiaulietė dizainerė Ineta sako, kad užuolaidos yra svarbus namų puošybos elementas – jos papildo interjerą, suteikia jam šarmo. Vis tik nederėtų užmiršti ir praktiškosios užuolaidų pusės. „Jeigu langai į pietus, vasarą tikrai norėsis juos labiau uždengti. Kad kaitra neitų į vidų, kad būtų galima žiūrėti televizorių, o svarbiausia – išsimiegoti, nes saulė juk budina“, – aiškina ji.

Klasikinis išsigelbėjimo nuo saulės spindulių variantas – šviesių plonų dieninių ir tamsių storų naktinių užuolaidų derinys. Nors dabar, keičiantis technologijoms, galima rinktis ir taip vadinamas „black-out“ užuolaidas, kurios yra pagamintos iš specialaus audinio, blokuojančio saulės spindulius. Šių užuolaidų spalvų amplitudė plati, todėl nebūsite apriboti tik tamsiais atspalviais.

Dizainerė Ineta siūlo ir dar vieną galimybę. „Galite rinktis puošnias užuolaidas, o ant langų kabinti roletus arba žaliuzes – jos dengs ir nuo saulės, ir nuo kaimynų akių“, – pataria ji ir priduria, kad sunkesnio audinio, pavyzdžiui, gobeleno, užuolaidos suteikia ir savotišką garso izoliaciją. Jas pakabinus, šiek tiek mažiau girdėsis iš kiemo sklindantis vaikų klegesys arba jūsų pačių juokas kaimynams.

Katė ant karnizo

Renkantis užuolaidas, reikia pagalvoti apie keturkojų augintinių joms keliamą grėsmę. „Visos užuolaidos kenčia nuo gyvūnų, o labiausiai – dieninės užuolaidos iš tinklinio audinio. Ten nagučiai labai gerai kimba“, – sako Ineta ir tokiu atveju rekomenduoja rinktis romanetes arba ritinines užuolaidas, kurias galėsite pakelti, taip sumažindami „prieinamumą“ augintiniams.

Ne ką mažesni užuolaidų „priešai“ – vaikai, kurie nori viską paliesti, pačiupinėti, o jų rankos dažnai būna nešvarios. Tuomet irgi pravartu rinktis minėtąsias užuolaidas arba prieš perkant įsitikinti, kad audinys lengvai skalbsis.

Gerai dažniausiai skalbiasi tie audiniai, kurių sudėtyje yra sintetikos. Juos paprasčiau ir lyginti, o kartais to daryti iš viso nereikia – klostės susiformuoja pačios. „Bet kiekvienas linkstame prie natūralesnių dalykų – taip ir sveikiau“, – pastebi Ineta.

Beje, ji pataria visuomet atkreipti dėmesį į audinio priežiūros etiketę arba specialistų patarimus. Yra tam tikrų audinių, kuriuos valyti galima tik cheminiu būdu, o lyginti jų apskritai nepatariama.

Kaip derinti?

Paklausta apie klaidas, kurias žmonės daro rinkdamiesi užuolaidas, dizainerė pasikartoja, kad kartais esame linkę nuvertinti užuolaidų funkcionalumą ir koncentruojamės tik į grožį. O prakalbus apie pastarąjį, sako, kad visi užuolaidų derinimo būdai yra pateisinami bei toleruojami. Jei tik žmogui patinka.

Tiesa, egzistuoja keletas universalių derinimo taisyklių. Pavyzdžiui, jeigu norite paryškinti namų sienas, tuomet užuolaidas rinkitės panašaus atspalvio, jeigu priešingai – tuomet kontrastingo. Labai atsargiai derėtų rinkti margas užuolaidas, jei jūsų sienos – taip pat margos. Tuomet verčiau pasitarkite su specialistu.

O jei pabodo kambario interjeras, visų pirma, pakeiskite užuolaidas – gali būti, kad to pilnai pakaks naujam efektui išgauti. „Tarkime, tapetų taip lengvai nepakeisite, nes tai – didžiulis darbas. Paprasčiau šiuo atveju būtų pakeisti tekstilę, taip pat ir užuolaidas. Gausite visiškai naują kambario vaizdą“, – moko Ineta.

Paslepia, kas negražu

Renkantis užuolaidas, nederėtų jų pernelyg perkrauti įvairiomis detalėmis. Jei užuolaidos bus papuoštos žiedais, juostomis ir dar sutrauktos, šis perteklinis variantas atrodys ne itin gražiai. Dizainerė taip pat pataria neuždengti gražaus lango rėmo, jei tik langas yra tinkamoje pusėje. Tokiu atveju pakaks dieninių užuolaidų.

Tačiau uždengti būtinai reikėtų negražius radiatorius, kurių ypač gausu senos statybos namuose. „Žmonės daro klaidą: šonuose pakabina gražias užuolaidas, o radiatorių palieka matomą. Geriau tuomet daryti ilgas užuolaidas, kurios bent kažkiek jį paslėptų“, – sako ji.

Kokie mados vėjai plazdena mūsų užuolaidose?

 Apie naujausias užuolaidų madų tendencijas ir lietuvišką skonį pasakoja užuolaidų salono UAB „Domibusta“ dekoratorė-dizainerė Edita Briedienė:

– Jau kuris laikas madinga eklektika, kai tarpusavyje derinami iš pažiūros nesuderinami dalykai: sena ir nauja, drobė ir bachratas, natūralus medis ir kokybiškas akrilas.

Tas pats ir su užuolaidiniais audiniais. Madinga glamžyta ar garinta įvairių atspalvių drobė, kurią galite derinti su blizgaus metalizuoto paviršiaus baldais. Taip pat sendintas, tarsi išblukęs aksominis audinys, kuris puikiai žiūrėsis su matinio balinto arba juodinto ąžuolo baldais. Variantų gali būti išties įvairių.

Tiesa, šios mados iki mūsų ateina sunkiai. Kol kas pirkėjai dažniausiai įsigyja vientisos šviesios spalvos audinius su faktūra. Esame ganėtinai konservatyvūs, nors lietuviams pagal jų šaknis labai tiktų drobė.

Vaikų kambariui paprastai renkamės šiek tiek įdomesnes, spalvingesnes užuolaidas. Madingi audiniai su taškeliais, dryželiais, žvaigždutėmis, o kartais visi šie raštai derinami drauge. Madingiausios spalvos – melsva, mėtinė žalsva, rausva, pilki atspalviai.

„Domibustoje“ galite įsigyti ne tik užuolaidų, bet ir romanečių, kurios, kaip pastebime, dabar yra labai populiarios. Bet tai suprantama, kadangi jos yra ir gražios, ir praktiškos, be to, gali būti pasiūtos iš įvairiausių audinių – net ir gobeleno.

Pagal individualius užsakymus siuvame ne tik romanetes ir užuolaidas, bet ir pagalvėlių, patalynės užvalkalus. Pas mus taip pat galite įsigyti tapetų – nuo jų juk ir reikia pradėti kurti kambario aurą. Prekiaujame ir namų kvapais, nes jie taip pat padeda sukurti namų dermę bei nuotaiką.

Užuolaidinius audinius vežame iš Belgijos, nes belgai nuo seno žinomi kaip puikūs tekstilininkai. Tapetus – iš Anglijos, o namų kvapus – iš Italijos. Didžiuojamės, galėdami dirbti su didelę patirtį turinčiais užsienio partneriais.

Taip pat džiaugiamės, kad dirbame po vienu stogu su roletais bei žaliuzėmis prekiaujančia UAB „Dextera“ ir galime pasiūlyti plačiausią Šiauliuose langų uždengimų asortimentą. Kartu įgyvendinti projektai džiugina ne tik puikiu komandiniu darbu, bet ir dar puikesniais rezultatais.

Tad kviečiame užsukti. Ypač dabar, kai visiems tapetams ir užuolaidiniams audiniams taikoma 20 proc. nuolaida.

UAB „Domibusta“

Pramonės g. 21, Šiauliai 8 611 11 118,

info@domibusta.lt, www.domibusta.lt



   ( 1 )   2   3   4   5   6   7   8   9   10   11-20   21-30   31-40   41-50   toliau




Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti