Sportas
spausdinti
A. Na­cic­kas – apie Šiau­lių krep­ši­nio ly­gos už­ku­li­sius ir pa­si­bai­gu­sį se­zo­ną

Min­dau­gas MAL­CE­VI­ČIUS

min­dau­gas.malcevicius@-splius.lt

Pa­si­bai­gus 13-ajam Šiau­lių krep­ši­nio ly­gos (ŠKL) se­zo­nui, nu­ga­lė­to­jų tau­rę tre­čius me­tus iš ei­lės į vir­šų kė­lė „Kal­vio“ krep­ši­nin­kai. Ant­ros vie­tos me­da­liais ten­ki­no­si „Po­li­ci­jos-Žval­gu­vos“ krep­ši­nin­kai, o kiek anks­čiau paaiš­kė­jo ir bron­zos me­da­lių lai­mė­to­ja – „So­lo-Eu­ro­gym“ eki­pa, ket­vir­tą kar­tą is­to­ri­jo­je bei ant­rus me­tus iš ei­lės ly­go­je užė­mu­si 3 vie­tą. Il­ga­me­tis ly­gos va­do­vas Ar­tū­ras Na­cic­kas sa­ko, kad šis se­zo­nas di­de­lių staig­me­nų ne­pa­tei­kė, bet po­ky­čių – bū­ta.

 

 
 Šių me­tų ŠKL fi­na­lo ket­ver­to var­žy­bo­se nu­ga­lė­to­jų tau­rę į vir­šų kė­lė „Kal­vis“, bet ne­trū­ko ir ki­tų pri­zi­nin­kų. Dėl 300 Eur me­ti­mais iš sa­lės vi­du­rio var­žė­si vi­si no­rin­tys, o tri­taš­kių kon­kur­so, „Ka­ra­va­no“ ir „Oro ka­ra­liaus“ rung­ty­je trium­fa­vę krep­ši­nin­kai pa­si­da­li­jo po 100 Eur.
Sand­ros NA­VIC­KAI­TĖS ko­lia­žas

Fi­na­li­nio ket­ver­to var­žy­bų for­ma­tas pa­si­tei­si­no

Prieš ke­le­rius me­tus ŠKL bu­vo iš­gar­sė­ju­si ne tik dėl įnir­tin­gų krep­ši­nio ko­vų, bet ir dėl įspū­din­gų se­zo­no už­baig­tu­vių. 13-asis se­zo­nas už­da­ry­tas kiek kuk­liau, ta­čiau spal­vin­gų krep­ši­nio ele­men­tų ne­trū­ko.

„Šie­met šiek tiek bu­vo pa­keis­tas ly­gos žai­dy­bi­nis for­ma­tas bei ŠKL fi­na­li­nis eta­pas. Anks­tes­niais me­tais fi­na­li­nia­me ly­gos eta­pe ko­vos vyk­da­vo iki tri­jų per­ga­lių. 2015–2016 m. se­zo­ne pa­da­ry­ta nau­jo­vė – vi­so­se ly­go­se (ŠKL, A ly­go­je, Šiau­lių krep­ši­nio ve­te­ra­nų ly­go­je, – aut. pa­st.) at­si­ra­do fi­na­li­nis ket­ver­tas. Ir, ma­nau, toks for­ma­tas tik­rai pa­si­tei­si­no, nes įnir­tin­gų ko­vų krep­ši­nio aikš­te­lė­je tik­rai ne­trū­ko“, – sa­ko A. Na­cic­kas.

Pa­sak pa­šne­ko­vo, la­bai pa­si­tei­si­no ir į fi­na­li­nio ket­ver­to var­žy­bas įtrauk­ti įvai­rūs krep­ši­nio kon­kur­sai.

Kie­ta ko­va ir šou ele­men­tai

„Fi­na­li­nių var­žy­bų įtam­pą iš­sklai­dė ir ge­rą nuo­tai­ką žai­dė­jams bei sir­ga­liams do­va­no­jo tri­taš­kių kon­kur­sas, „Ka­ra­va­nas“, „Oro ka­ra­lius“ ir rung­tis, kai krep­ši­nin­kai var­žė­si mes­da­mi ka­muo­lį į krep­šį iš sa­lės vi­du­rio“, – pa­sa­ko­ja ŠKL di­rek­to­rius.

A. Na­cic­kas juo­kia­si, kad vi­sų šių krep­ši­nio šou ele­men­tų tik­rai ne­nu­si­ko­pi­ja­vo iš Lie­tu­vos krep­ši­nio ly­gos (LKL) „Žvaigž­džių die­nos“. „Tą for­ma­tą mes svars­tė­me dar praė­ju­sią va­sa­rą, tad vė­liau ir pa­tys nu­ste­bo­me, kad ir LKL suor­ga­ni­za­vo kaž­ką pa­na­šaus“, – tei­gia pa­šne­ko­vas, ti­ki­nan­tis – jo­kių są­moks­lų čia ne­rei­kė­tų ieš­ko­ti.

Kiek anks­čiau ŠKL vyk­da­vo ir „Žvaigž­džių die­na“. Ta­čiau ji, Ar­tū­ro tei­gi­mu, ne itin pa­si­tei­si­no, to­dėl te­ko ieš­ko­ti ki­tų al­ter­na­ty­vų, kaip krep­ši­nį pa­da­ry­ti įdo­mų ne tik žai­dė­jams, bet ir žiū­ro­vams. To­dėl šie­met at­si­sa­ky­ta „Žvaigž­džių die­nos“, o krep­ši­nio šou ele­men­tai pa­gy­vi­no vi­sas ŠKL fi­na­li­nio ket­ver­to rung­ty­nes.

Žai­di­mo į vie­nus var­tus (ne)bu­vo

Tam tik­ru krep­ši­nio šou ga­li­ma va­din­ti ir krep­ši­nio klu­bo „Kal­vis“ ke­lią iki čem­pio­nų tau­rės. 2015–2016 m. ŠKL se­zo­ne čem­pio­nai iš­ko­vo­jo 19 per­ga­lių iš 20-ies ga­li­mų. Ir tik prieš po­rą mė­ne­sių rung­ty­nė­se, ku­rio­se su­si­ti­ko se­zo­no ly­de­ris „Kal­vis“ ir „So­lo-Eu­ro­gym“, už­fik­suo­ta staig­me­na – „So­lo-Eu­ro­gym“ nu­trau­kė įspū­din­gą „Kal­vio“ per­ga­lių se­ri­ją. „Kal­vis“ iki tol bu­vo lai­mė­jęs net 55 rung­ty­nes iš ei­lės.

„Šis klu­bas kiek­vie­nais me­tais su­ren­ka stip­rią ko­man­dą, jie kar­tu žai­džia ne pir­mus me­tus. Ne­rei­kia pa­mirš­ti ir to, kad ten žai­džia ne­ma­žai bu­vu­sių ži­no­mų krep­ši­nin­kų, to­kių kaip Min­dau­gas Žu­kaus­kas, Vai­das Pau­liu­kė­nas, Aud­rius Da­nu­se­vi­čius ir ki­ti“, – sa­ko A. Na­cic­kas.

Sa­vait­raš­čiui „Šiau­liai plius“ pa­si­tei­ra­vus – gal ŠKL trūks­ta kon­ku­ren­ci­jos, ly­gos di­rek­to­rius su šyp­se­na pri­si­mi­nė da­bar­ti­nio čem­pio­no „Kal­vio“ ir „Ar­ti­liux NMF“ dvi­ko­vą.

„Kon­ku­ren­ci­jos, tik­ros ko­vos už­te­ko vi­są se­zo­ną. Pa­kan­ka pri­si­min­ti at­krin­ta­mą­sias se­zo­no var­žy­bas, kai „Ar­ti­liux NMF“, li­kus žais­ti kiek ma­žiau nei dviems mi­nu­tėms, tu­rė­jo net 7 taš­kų pra­na­šu­mą prieš „Kal­vį“. Trū­ko la­bai ne­daug, kad da­bar­ti­nis čem­pio­nas bū­tų ne­te­kęs ga­li­my­bės penk­tus me­tus iš ei­lės žais­ti fi­na­le ir tu­rė­ti ga­li­my­bę tre­čią kar­tą tap­ti ŠKL čem­pio­nu“, – juo­kia­si A. Na­cic­kas.

Vie­nys dau­giau pro­fe­sio­na­lių žai­dė­jų?

Nors ŠKL žai­džia ne­ma­žai pro­fe­sio­na­laus krep­ši­nin­ko kar­je­rą bai­gu­sių krep­ši­nin­kų, pa­šne­ko­vas sa­ko, kad ši ly­ga vie­ni­ja iš­skir­ti­nai krep­ši­nio mė­gė­jus. Di­de­lių pre­ten­zi­jų tap­ti pro­fe­sio­na­lų ly­ga (net ir po 13-os me­tų įdir­bio) kol kas nė­ra.

„Kaž­ka­da ly­ga po sa­vo spar­nu bu­vo su­bū­ru­si ir stip­res­nius žai­dė­jus. Tuo­met pas mus žai­dė krep­ši­nin­kai ir iš Re­gio­nų krep­ši­nio ly­gos (RKL), ir iš Na­cio­na­li­nės krep­ši­nio ly­gos (NKL), ir net iš LKL. Le­gio­nie­rių sta­tu­są tuo­met tu­rė­jo tik NKL ir ki­tų aukš­tes­nių ly­gų žai­dė­jai. Vė­liau le­gio­nie­riais bu­vo pra­dė­ti va­din­ti ir RKL krep­ši­nin­kai, tad jiems at­si­ra­do tam tik­rų su­var­žy­mų – už­draus­ta žais­ti ŠKL ko­man­dų su­dė­ty­je“, – sa­ko A. Na­cic­kas.

To­kiam for­ma­tui ne­pa­si­tei­si­nus, ki­ta­me ŠKL se­zo­ne vėl nu­ma­ty­ti po­ky­čiai – krep­ši­nin­kai iš RKL ne­be­bus lai­ko­mi le­gio­nie­riais, tad ga­lės žais­ti ŠKL ko­man­do­se. Ko­man­doms ir vėl bus lei­džia­ma var­žy­boms re­gist­ruo­ti ir po po­rą NKL ar LKL žai­dė­jų.

„Tad pla­nuo­ja­ma, kad jau 2016–2017 m. ŠKL se­zo­ne bus grįž­ta­ma prie anks­tes­nio ly­gos for­ma­to“, – ža­da pa­šne­ko­vas.


 „Nuo pat ly­gos įkū­ri­mo pra­džios, pa­grin­di­nis tiks­las bu­vo užim­ti žmo­nes, ska­tin­ti jų svei­ką gy­ven­se­ną. Ma­nau, mums tai pa­vy­ko, nes ge­riau­siais lai­kais bu­vo maž­daug 55 ko­man­dos, o tai yra 800 žmo­nių, žai­džian­čių krep­ši­nį“, – sa­ko ŠKL di­rek­to­rius A. Na­cic­kas.

Ge­riau­siais lai­kais – iki 800 žmo­nių, žai­džian­čių krep­ši­nį

ŠKL – svar­bi vi­so Šiau­lių mies­to ir re­gio­no krep­ši­nio da­lis. Nors ly­ga skir­ta iš­siaiš­kin­ti, koks klu­bas Šiau­lių ap­skri­ty­je stip­riau­siais, A. Na­cic­kas šyp­te­li – ma­ty­ti po dar­bų į spor­to sa­lę sku­ban­čius vy­rus, lie­jan­čius pra­kai­tą ir be­si­ruo­šian­čius le­mia­miems mū­šiams, iš­ties sma­gu.

„Nuo pat ly­gos įkū­ri­mo pra­džios, pa­grin­di­nis tiks­las bu­vo užim­ti žmo­nes, ska­tin­ti jų svei­ką gy­ven­se­ną. Ma­nau, mums tai pa­vy­ko, nes ge­riau­siais lai­kais bu­vo maž­daug 55 ko­man­dos, o tai yra 800 žmo­nių, žai­džian­čių krep­ši­nį“, – kal­ba A. Na­cic­kas.

Dar sma­giau, pa­šne­ko­vo tei­gi­mu, kad ŠKL krep­ši­nį žai­džia įvai­raus am­žiaus krep­ši­nio en­tu­zias­tai – nuo vai­kų iki tik­rų krep­ši­nio ve­te­ra­nų.

„Kam ei­ti šlais­ty­tis po gat­ves, kam gu­lė­ti prie te­le­vi­zo­riaus ar sė­dė­ti prie alaus bo­ka­lo, jei ga­li­ma žais­ti krep­ši­nį, bend­rau­ti su drau­gais. Ne pa­sku­ti­niu smui­ku čia gro­ja ir ga­li­my­bė vis iš nau­jo iš­gy­ven­ti spor­ti­nį azar­tą“, – šyp­te­li pa­šne­ko­vas.

Žai­dė­jų bir­ža: tramp­li­nas nau­jiems ta­len­tams

Pap­ra­šy­tas pa­ko­men­tuo­ti, kaip vyks­ta ŠKL žai­dė­jų ro­ta­ci­ja, A. Na­cic­kas pa­sa­ko­ja, kad di­de­lį dar­bą at­lie­ka pa­tys klu­bai. Bū­tent jie ieš­ko nau­jų žai­dė­jų, juos pa­ruo­šia var­žy­boms. Ta­čiau yra ir dar vie­nas įdo­mus šios ly­gos as­pek­tas – žai­dė­jų bir­ža. ŠKL in­ter­ne­to pus­la­py­je šiuo me­tu yra pa­skelb­tos

30-ies žai­dė­jų pa­var­dės, spor­ti­nin­kų duo­me­nys. Vi­si šie krep­ši­nio en­tu­zias­tai da­ly­vau­ja ŠKL žai­dė­jų bir­žo­je.

„Šio­je bir­žo­je re­gist­ruo­ja­si ko­man­dos, ku­rios ieš­ko žai­dė­jų, ir žai­dė­jai, ku­rie no­ri pa­tek­ti į ŠKL. Tie­sa, prieš maž­daug de­šimt me­tų bu­vo da­ro­ma tik­ra žai­dė­jų bir­ža, ku­rio­je da­ly­va­vo NKL, LKL krep­ši­nin­kai. Juos ko­man­dos, tu­rin­čios šau­ki­mus, ga­lė­jo pirk­ti, o su­rink­tos lė­šos bu­vo au­ko­ja­mos vai­kų glo­bos na­mams“, – pri­si­me­na ŠKL di­rek­to­rius.

 


FIBA sprendimų belaukiant: kaip atrodytų LKL be Lietuvos krepšinio grandų?

Mindaugas MALCEVIČIUS

Sankcijų ir grasinimų lietumi prieš kelis mėnesius prasidėjęs tarptautinės krepšinio federacijos (FIBA) karas prieš Europos taurės varžybas pasirinkusius klubus ir nacionalines federacijas toliau kaitina aistras. Emocijos pratrūko Lietuvos krepšinio federacijai (LKF) nusileidus šios tarptautinės organizacijos spaudimui. Pasigirdus kalboms apie su Eurolyga sutartį sudariusio Vilniaus „Lietuvos ryto“ šalinimą iš Lietuvos krepšinio lygos (LKL), krepšinio ekspertai nebeslepia – pradėtas krepšinio griovimas.


A. Sireikos teigimu, FIBA pradėtas karas su Eurolyga ir nacionalinėmis krepšinio federacijomis, klubais yra ne krepšinio kūrimas, o jo griovimas. Per ilgą Lietuvos krepšinio istoriją pasiektų laimėjimų ateities kartos galės ieškoti tik šiukšliadėžėje.

Andriaus TVERIJONO fotomontažas

Atomazga – gegužės pradžioje?

Skaldyk ir valdyk. Taip šiuo metu būtų galima apibūdinti FIBA veiksmus prieš stipriausias Europos krepšinio federacijas. Pirmą kartą šios organizacijos išplatintame pranešime skelbta, kad 14-os šalių rinktinės bus šalinamos iš 2017 m. Europos čempionato. Taip nutiks, jei jų klubai ir toliau dalyvaus Eurolygos turnyre, Europos taurės varžybose. Negana to, buvo užsiminta ir apie draudimą dalyvauti olimpinėse žaidynėse Rio de Žaneire.

Grėsmingiausiai Damoklo kardas pakibo virš Lietuvos, Ispanijos, Rusijos, Slovėnijos, Serbijos, Makedonijos, Juodkalnijos, Bosnijos ir Hercegovinos bei Kroatijos rinktinių. Neramios dienos vis dar tęsiasi ir Italijos, Graikijos, Turkijos, Izraelio bei Lenkijos krepšinio rinktinėms.

Vėliau FIBA toną šiek tiek sušvelnino ir pakvietė FIBA Europos valdybą, nacionalines federacijas ir Eurolygą valdančią „Euroleague Commercial Assets“ (ECA) bendrovę sėsti prie derybų stalo. Skelbiama, kad FIBA ir Eurolyga karo kirvius bandys užkasti kurią nors dieną nuo gegužės antrosios. Nepaisant visų šio konflikto baigties scenarijų, aišku viena –

FIBA parodyti raumenys krepšinio įvaizdžio pasaulyje tikrai nesustiprina.

A. Sireika: FIBA veiksmai yra ne krepšinio kūrimas, o jo griovimas

Krepšinio ekspertas Antanas Sireika sako, kad FIBA veiksmuose įžvelgia norą pasukti istoriją atgal. Jo teigimu, stabdyti vežimą, kuris sėkmingai važiuoja į priekį, ir neprotinga, ir pavojinga.

„Tiek metų Eurolyga organizuoja varžybas, tinkančias ir krepšinio sirgaliams, ir patiems krepšinio klubams. Bet staiga FIBA sugalvoja viską griauti. Kodėl – galėtų atsakyti tik jie patys. Tad, mano manymu, tokie veiksmai yra ne kas kita, kaip bandymas sustabdyti upės tėkmę. Tik apmaudžiausia, kad tai krepšiniui nieko gero neduoda. Priešingai“, – teigia žinomas krepšinio strategas.

A. Sireika sako, kad vien kalbos apie LKF ir LKL atsiskyrimą siekiant išsaugoti Lietuvos vyrų krepšinio rinktinės sunkiai išsikovotus kelialapius į Europos krepšinio čempionatą bei Rio de Žaneiro olimpines žaidynes jau yra smūgis žemiau juostos visam šalies krepšiniui.

„Čia yra nesąmonė, taip tikrai neturi būti. Kaip tik, mano manymu, turėtų būti vienybė tarp klubų, federacijos ir visų lygų. Esame maža šalis, todėl viduje turėti kelias organizacijas negalime. Visos kalbos, kad dėl FIBA spaudimo iš LKL teks šalinti „Lietuvos ryto“ komandą, gal net ir „Žalgirį“, yra ne krepšinio kūrimas, o griovimas“, – piktinasi strategas.

Kad FIBA vykdo „diktatūrą“ kitų krepšinio organizacijų atžvilgiu, sako ir jaunąją krepšinio kartą ne vieną dešimtmetį ugdantis krepšinio strategas Saulius Jucevičius. Pašnekovas įsitikinęs – šitoks FIBA elgesys veda stagnacijos link, trypčiojimo vietoje ir konkurencijos nebuvimo.

„Nesuprantama, kad ši organizacija gali nurodinėti krepšinio federacijoms, o šios – privatiems klubams. Mano nuomone, tai absoliutus demokratijos žlugdymas krepšinio atžvilgiu“, – teigia S. Jucevičius.

Iš LKL pašalinti „Lietuvos rytą“ ar „Žalgirį“ – lyg keisti religiją

Nors daugelis įsitikinę, kad besitęsiantis karas baigsis be didelių nuostolių ir kitą LKL sezoną sirgaliai vėl pamatys tiek Vilniaus „Lietuvos rytą“, tiek Kauno „Žalgirį“, jau pasigirsta svarstymų, kaip atrodytų Lietuvos krepšinis be šių dviejų grandų. A. Sireika sako, kad išsipildžius pačiam blogiausiam scenarijui, ženkliai kristų lietuvių susidomėjimas antrąja religija tapusia sporto šaka.

„Gal bėgant laikui sustiprėtų kiti klubai, gal atsirastų naujų, tačiau nuostoliai bet kokiu atveju būtų. Jau vien dėl to, kad, tarkim, „Žalgiris“ turi kelis dešimtmečius siekiančią istoriją, turi sirgalius, kuriems ši komanda yra jų gyvenimo dalis. Žinoma, suspendavus šiuos krepšinio klubus, gyvenimas Lietuvoje nesustotų. Bet kad tai būtų žingsnis atgal, daugiau nei akivaizdu“, – sako pašnekovas ir klausia, kaip tuomet atrodytų Lietuvos krepšinio rinktinė, kurios branduolį sudaro būtent šių dviejų klubų žaidėjai?

„Jei iš Europos krepšinio čempionato, olimpinių žaidynių pašalintų ir Lietuvos vyrų krepšinio rinktinę, būtų visai nebeaišku, kuria linkme vystytųsi mūsų ir visos Europos krepšinis. Kur tuomet progresas, kur ta mūsų kelrodė žvaigždė, jei nebeturime vietos kur žaisti. Absurdas“, – komentuoja A. Sireika, 2013-iais atvedęs Lietuvos vyrų krepšinio rinktinę į Europos čempionato viršūnes.

Jam antrina ir S. Jucevičius, kuris pastebi, kad iš LKL eliminavus su Eurolyga sutartis turinčius klubus, nepaklūstančius FIBA draudimams, labai sumenktų lietuviškojo čempionato vertė, ženkliai sumažėtų LKL besidominčių žiūrovų skaičius.

„Turėtų praeiti daug laiko, kad kitos komandos užimtų jų vietą. Pašalinti iš LKL „Lietuvos rytą“ ar „Žalgirį“, tai tas pats, kas keisti religiją“, – teigia S. Jucevičius.

Napoleoniškas žygis per krepšinio Europą siekiant pasipelnyti

Ar gali tokios prognozės išsipildyti? A. Sireika sako, kad taip, visko gali būti. Kalbėdamas apie FIBA veiksmus, žinomas krepšinio strategas pateikia pavyzdį – per Europą prieš keletą šimtmečių pergalingai žygiavusį Napoleoną.

„Juk kažkada ir Napoleonas sugalvojo, kad reikia užkariauti Rusiją, reikia keisti ne tik savo, savo šalies, bet ir Europos gyvenimo būdą. Todėl pradėjo žygį per visą senąjį žemyną. Analogijų matau šiandien stebėdamas FIBA veiksmus krepšinio pasaulyje. Nežinau, kokius planus, kokį gražų rytojų kuria ši organizacija. Sunku pasakyti, kas jiems dabar nepatinka, ko jie iš tiesų siekia. Akivaizdu tik viena, kad jie turi svertus, kuriais naudojasi“, – svarsto pašnekovas.

FIBA, nusitaikiusi į Eurolygos populiarumą, siekia gauti finansinės naudos. Apie tai rašo ir Italijos žiniasklaida, kuri skelbia, kad FIBA norėtų gauti kompensaciją už Eurolygos organizuojamus turnyrus. Jeigu FIBA taptų Eurolygos komercinių turnyrų dalininkė, ji leistų Eurolygai organizuoti turnyrus, bet už tai gautų finansinę naudą.

Būtina ieškoti kompromisų

Kaip ten bebūtų, vienintelis kelias iš tokios keblios situacijos, A. Sireikos teigimu, yra bandymas ieškoti kompromisų. Jie būtini ir į FIBA taikiklį patekusių šalių viduje, ir tarp Eurolygos bei pačios FIBA. Kovoti, rodyti savo charakterį – ne pats protingiausiais sprendimas. Juo labiau jei nemalonumų kamuojamos šalys nėra vieningos.

„Po vieną kovoti nėra ir nebuvo jokios galimybės. Ši organizacija pasirinko labai efektyvų metodą – skaldyk ir valdyk. Todėl vieną, o dar susiskaldžiusią viduje, FIBA gali užspausti ne tik Lietuvą, bet ir Ispaniją, kitas didžiąsias krepšinio valstybes. Todėl susitarimas, visų pusių kompromisas būtinas“, – sako nusipelnęs Lietuvos krepšinio treneris.


Ar Šiauliuose sportuoti madinga?

Mindaugas MALCEVIČIUS

Antrus metus iš eilės į nemokamas mankštas, treniruotes Šiaulių arenoje kviečiami šiauliečiai kiekvieną sekmadienį išbando aerobikos, jogos, bėgimo, jėgos, ištvermės ir netgi pilvo šokio treniruotes. Sužinoję apie masinės treniruotės vietą, vieni skuba deginti kalorijų, kiti – tiesiog smagiai praleisti laiką įvairių sporto šakų entuziastų draugijoje. Sportuoti kviečianti trenerė, jogos instruktorė Jurga Mikelionienė džiaugiasi, kad pasimokę su treneriais, žmonės ima sportuoti savarankiškai. Todėl šiemet žada dar daugiau ir įvairesnės veiklos lauko erdvėse.

 

Masines mankštas pamėgę šiauliečiai negaili savo savaitgalio ir sportuoti renkasi net šeimomis. Šiemet sportuojančius bus galima pamatyti ir miesto lauko erdvėse.
– Jurga, prieš kiek daugiau nei metus startavusi graži iniciatyva kviesti žmones į nemokamas mankštas savo veiklos nenutraukė ir šiemet jau prasideda antrasis sezonas. Kuo nustebinsite ar suviliosite žmones šiemet? Ar dar užtenka fantazijos, idėjų?

– Mūsų tikslas – ne tiek stebinti ar vilioti, o greičiau ramiai, nesustojant, nenutrūkstamai formuoti bendruomenės įprotį sveikai leisti laisvalaikį, tapti žmonėms sveikesniems, aktyvesniems, pozityvesniems.

Šiemet esame suplanavę daug treniruočių miesto lauko erdvėse. Gegužės 7-ąją Šiaulių arenoje vyks „Zumba Master Class“ treniruotė, į kurią, manome, susirinks ne vienas šimtas šiauliečių ir miesto svečių. Taip pat pristatysime projekto šių metų lauko treniruočių planą. Žmonės įvairiose Šiaulių miesto vietose galės sportuoti kartu su profesionaliais treneriais, mokytis teisingai atlikti bėgimo, šiaurietiškojo ėjimo, jėgos ir ištvermės bei daug kitokių pratimų. Pasimokę su treneriais, tikimės, kad žmonės norės toliau sportuoti ir savarankiškai.

O dėl idėjų ir fantazijos... Dažnai net nereikia išradinėti dviračio, nes aplink tiek Lietuvoje, tiek visame civilizuotame pasaulyje sveikos gyvensenos bendraminčių daug. Gražūs, geri pavyzdžiai motyvuoja ir užkrečia. Labai smagu, kai pažangūs motyvatoriai tampa kolegomis, bičiuliais, mentoriais. Bendraujant su stipriomis asmenybėmis, sparnai auga ir norisi daryti, nesustoti (šypsosi).

– Bet projekto įgyvendinimas, matyt, nebuvo toks paprastas. Su kokiais didžiausiais iššūkiais teko susidurti pirmaisiais metais?

– Manau, kad aš, kaip projekto sumanytoja, atsidūriau tinkamu laiku ir tinkamoje vietoje. Prisimindama šios veiklos pradžią, jaučiu dėkingumą visiems, kurie padėjo tai pradžiai įvykti. Nuo pat projekto pradžios šalia buvo daug bičiulių savanorių, kurie tikslingai skyrė savo laisvalaikį tam, kad mankštos įgautų pagreitį. Svarbų vaidmenį atliko treneriai, kurie, išgirdę apie savanorystę šiauliečiams, visi iki vieno pasakė „Taip“.

Nežinau, ar tiktų vadinti tai iššūkiu... Bet mažiausiai matomas dalykas, kuris daug prisidėjo, kad viskas įvyktų ir toliau tęstųsi – nuolatinė projekto viešinimo rutina „Facebook“ paskyroje. Taip pat nuolatinis skambinimas ir įvairių niuansų derinimas. Kitaip tariant, sunkiausias buvo pats darbas, jo rutina.

– Paminėjote, kad įvairius užsiėmimus vedę treneriai už savo darbą piniginio atlygio negaudavo. Kaip pavykdavo juos priprašyti ateiti ir vesti masinę treniruotę?

– Prašyti nei vieno nereikėjo. Užteko paskambinti, papasakoti projekto idėją, paklausti, ar norėtų ir galėtų skirti savo laiko šiauliečiams. Šis faktas rodo, kiek šviesių, sąmoningų ir pozityvių trenerių turime savo mieste. Norisi, kad miesto žmonės apie juos žinotų.

– Kartais lietuviai laikomi pasyviais, sunkiai įsitraukiančiais į visuomeninę veiklą. Gal teko kada nusivilti žmonių aktyvumu ir atėjus vesti treniruotes, mankštas?

– Neteko. Matyt, tie, kurie sekmadienio ryte nepatingi išlipti iš lovos anksčiau, pasižadinti vaikučius ir kartu atvykti į treniruotę, jau yra pakankamai motyvuoti ir pozityvūs žmonės.

– Ar daug turite nuolatinių „klientų“, kurie eina kartu, kad ir kokia mankšta vyktų? O gal kaip tik atvirkščiai – sportu besidominčiųjų sudėtis kaskart smarkiai keičiasi?

– Taip, yra kelios dešimtys žmonių, kurie dažniausiai lankosi ir jiems tinka įvairių rūšių treniruotės. Dalis jų aktyviai viešina treniruotes savo socialinių tinklų paskyrose, dėkoja treneriams, reklamuoja jų treniruotes. Jie puikūs šios idėjos skleisti sportavimo virusą Šiaulių mieste partneriai (juokiasi). Kita dalis atvykstančiųjų sportuoti, matyt, pasirenka, kada apsilankyti. Jie renkasi pagal treniruotės pobūdį ir užsiėmimą vesiantį trenerį. Ir tai puiku.

– Gal pastebėjote, kaip keičiasi žmonių požiūris į sportą, jo naudą? Kur minėti pokyčiai akivaizdžiausi?

– Džiugina tai, kad žmonės atvažiuoja šeimomis, su antromis pusėmis, su vaikais. Nuostabu, kai kartu treniruojasi ir jaunimas, ir senjorai, ir vaikai. Visa tai sukuria stiprų, gerą bendrumo, bendruomeniškumo jausmą, nuostabią atmosferą. Išgyvendami tokias emocijas, mes, treneriai, suprantame savo darbo svarbą.


„Labai smagu, kai pažangūs motyvatoriai tampa kolegomis, bičiuliais, mentoriais. Bendraujant su stipriomis asmenybėmis, sparnai auga ir pačiai“, – sako
J. Mikelionienė, kalbėdama apie nemokamas mankštas vedančius trenerius.

Jurgos MIKELIONIENĖS asmeninio archyvo nuotr.

– Beveik neabejoju, kad mokant žmones sportuoti, teko mokytis ir pačiai. Tad kokios patirties teko pasisemti Jums, vienai iš projekto sumanytojų, koordinatorių ir trenerių?

– Turiu galimybę projekto metu stebėti savo kolegas profesionalus. Matau, kaip jie dirba, kokią energiją atiduoda žmonėms, kaip valdo treniruotės laiką ir nuotaikas, kokius metodus, pratimus taiko. Yra geras posakis, kad mes tampame tokie, kokia mūsų aplinka, todėl aplinką reikia rinktis atsakingai. Įsibėgėjančio projekto „Šiauliuose madinga sportuoti“ darbinė aplinka – auginanti ir motyvuojanti, tad man belieka tik sugerti teigiamas emocijas, dalintis jomis su kitais ir judėti pirmyn.

– Supažindinate žmones su įvairiomis sporto šakomis. Gal pastebėjote jų reakcijas, kuris užsiėmimas sportuoti atėjusiems buvo labiausiai netikėtas, sukėlė daugiausiai emocijų?

– Kiekvienas treneris ir jo vedamo užsiėmimo pobūdis lemia tos dienos treniruotės nuotaiką. Vienos veiklos ramios, reikalaujančios dėmesio, koncentracijos, kitos – smagios, galima pašėlioti (juokiasi).

Mane labiausiai džiugina tai, kad dirba treneriai – profesionalai, kad jie duoda žmonėms kokybę. O patyrėme jau daug daug visko... Ramybės ir susikaupimo jogos, pilateso metu, prakaito per funkcines ir „Combat“ bei bėgimo treniruotes. Matėme plastikos elementų, šokio grožį per pilvo šokio, gatvės šokio ir zumbos užsiėmimus, šokinėjimo džiaugsmo netrūko per „Kangoo Jumps“ pristatymą, pusiausvyros ir plaukimo pamokų netrūko per irklenčių sporto prezentaciją. O labiausiai džiugina tai, kad dar daug visko planuojame patirti.

– Gal planuojate, kad projektas ateityje dar labiau plėsis, tarkim, vyks masiniai užsiėmimai ne tik Šiaulių mieste, bet ir rajone, kituose miestuose?

– Projektas natūraliai auga ir plečiasi. Kaip minėjau, šiltuoju šių metų laiku sportuosime ir lauko erdvėse, keliose Šiaulių miesto vietose. Džiaugiamės gražiu bendradarbiavimu su Šiaulių miesto Visuomenės sveikatos biuru, sporto klubais „Impuls“ ir „Arenagym“, Šiaulių Foto-grafijos muziejumi, PC „Saulės miestu“, Turizmo informacijos centru, Šiaulių miesto savivaldybės Sveikatos, Kūno kultūros ir sporto skyriais. Su draugų ir partnerių pagalba treniruotės tampa įvairesnės ir daugėja galimybių jas vesti daugelyje miesto erdvių. Mūsų gerąją patirtį perima ir su mumis pasitaria kolegos, kurie organizuoja masines mankštas Šiaulių rajone.

– Gal jau galima teigti, kad Šiauliuose sportuoti madinga?

– Matydama vis daugiau sportuojančių žmonių, galiu drąsiai sakyti, kad sveikos gyvensenos idėja, aktyviu laisvalaikiu jau užsikrėtė labai daug šiauliečių. Todėl taip, Šiauliuose sportuoti jau madinga.

Kviečiame į nemokamas treniruotes lauke

Mūsų įstaigos vienas iš pagrindinių tikslų – skatinti gyventojus būti fiziškai aktyvesniais. Tam tinka bet kokios veiklos formos. Patartina jas rinktis pagal savo amžių, sveikatos būklę, fizinį pajėgumą. Paprastai siūlome diferencijuotus fizinius užsiėmimus: jau penkerius metus iš eilės kviečiame nemokamai mankštintis senjorus, keletą metų iš eilės organizavome nėščiųjų mankštas. Tačiau labai palaikome ir skatiname iniciatyvą kartu sportuoti įvairių grupių žmonėms. Tai labai motyvuoja.

Mokslininkai tvirtina, kad reguliariai laisvalaikiu mankštinasi tik trečdalis mūsų žmonių. Iš tiesų labai svarbu, kad žmonės išsiugdytų įprotį sportuoti nuolatos, ir ne tik uždarose patalpose, bet ir lauke. Mieste tikrai turime sportuoti tinkamų erdvių, todėl nuo balandžio 25 d. pradedame lauko užsiėmimų sezoną ir kviečiame šiauliečius aktyviai jungtis į Šiaulių miesto visuomenės sveikatos biuro organizuojamus nemokamus užsiėmimus įvairiose miesto vietose.

Kiekvieną pirmadienį 18 val. vyks mankštos prie „Lapės“ (Talkšos ežero pakrantėje), o kiekvieną ketvirtadienį 18 val. kviesime į šiaurietiškojo ėjimo treniruotes skirtingose miesto vietose. Balandžio 28-ąją pirmasis šiaurietiškojo ėjimo užsiėmimas vyks Dainų parke (renkamės prie Šiaulių arenos, J. Jablonskio g.). Pasistengsime veiklas organizuoti atsižvelgdami į gyventojų poreikius, aktyvumą. Tad užsiėmimų vieta, laikas, pobūdis gali keistis. Nuolat sekite informaciją mūsų įstaigos interneto svetainėje bei „Facebook“ paskyroje ir judėkite sveikatos labui!

Varpo g. 9, Šiauliai

Tel. 8 (41) 43 25 39

www.sveikatos-biuras.lt

www.facebook.com/siauliuvsb


Sportas trumpai

Prahos festivalyje – „Baltrex-Šiaulių“ jaunučių triumfas

Visas būrys jauniausių Lietuvos regbininkų sėkmingai varžėsi Prahoje (Čekija) vykusiame viename didžiausių vaikų regbio festivalių Vidurio Europoje „Youth Rugby Prague Festival“. 16-mečių amžiaus grupėje aukso medalius iškovojo Šiaulių „Baltrex-Šiaulių“ komanda. Vilniaus regbio akademijos atstovai išsidalijo sidabro medalius. Amžiaus grupėje iki 14 metų „Baltrex-Šiaulių“ regbininkai iškovojo bronzos medalius. Geriausiu viso turnyro žaidėju pripažintas „Baltrex-Šiaulių“ žaidėjas Matas Miežys.

Šiaulių tinklinio komandai – sidabro medaliai

Šiaulių „Elgos-Master Idea-SM Dubysos“ tinklinio ekipa antrosiose finalo rungtynėse neįveikė Vilniaus „Flamingo Volley-SM Tauro“ komandos. Vilniečiai, lemiamose rungtynėse rezultatu 3:2 nugalėję Šiaulių tinklininkus, dviejų susitikimų seriją baigė rezultatu 2:0 ir tapo šių metų Lietuvos čempionais.

Šiauliečių pergalės baidarių ir kanojų irklavimo varžybose

Savaitgalį Italijoje vykusiose baidarių ir kanojų irklavimo varžybose „Trofeo Sparafucile Citta di Mantova“ lietuviai iškovojo penkis medalius. Vytų dviviečių baidarių 200 m distancijos varžybų finale nugalėjo Aurimas Lankas ir Edvinas Ramanauskas. Mūsiškiai finišavo per 33,02 sek. Trečiąją vietą šioje rungtyje užėmė kiti Lietuvos atstovai – Rokas Puzonas ir Simonas Maldonas.

„Šiauliai“ iškovojo pergalę prieš Klaipėdos „Neptūną“

Itin kovingai žaidę „Šiauliai“ išplėšė dar vieną pergalę Lietuvos krepšinio lygos rungtynėse. Įnirtingoje kovoje „Šiaulių“ ekipa rezultatu 79:74 nugalėjo uostamiesčio komandą „Neptūnas“. „Šiauliams“ 16 taškų pelnė Rokas Giedraitis.

„Šiauliai plius“ informacija

 


?Mirties trauką? daranti senjorė priverčia pasitempti ir jaunuolius

Mindaugas MALCEVIČIUS

Senoliai dažniausiai skuba tik į vaistinę, bet ne šiaulietė Klavdija Krištupaitienė. Greitai 76-erių sukaktį švęsianti moteris aplinkinius stebina savo energija ir ryžtingai kelia štangą, kuriai pasiduoda dažnas jaunuolis. „Nusprendžiau pradėti sportuoti, kad nebereikėtų saujomis gerti vaistų“, – šypteli Klavdija ir pasakoja, kad jau penktą mėnesį tris kartus per savaitę treniruojasi pagal individualią treniruočių programą.

Net po sunkios treniruotės septintą dešimtį perkopusį šiaulietė K. Krištupaitienė – kupina jėgų. „Jei kiekvienas nepristigtumėte motyvacijos bent kelias minutes per dieną pasportuoti, būtumėte ir sveiki, ir laimingi“, – sako ji, darydama „mirties trauką“.

Sporto klubo „Relentless Strength & Fitness“ archyvo nuotr.

Treniruotės su štanga atlaisvino vietą namų vaistinėlėje

Su Klavdija susitinkame sporto klube. Ji, ką tik baigusi treniruotę, kupina jėgų spaudžia ranką ir kviečia prisėsti ant svarmenų ir treniruoklių apsuptyje stovinčio suoliuko. Paklausus, kaip ji jaučiasi, pašnekovė skuba pasakoti, kaip naujas gyvenimo būdas iš pagrindų pakeitė jos savijautą.

„Anksčiau tikrai daug gerdavau vaistų, nes ir vienoje vietoje skaudėdavo, ir kitoje. Kankindavo nemiga... Dabar po sunkios treniruotės skauda tik raumenis“, – maloniai šypsosi senjorė ir pasakoja, kad pradėjus sportuoti, iš jos namų vaistinėlės dingo vaistai, malšinantys skausmą ir padedantys užmigti.

Paskatino dukra ir anūkai

K. Krištupaitienės pasiekimais džiaugiasi ir treneris, kuris pripažįsta – pamatęs pirmą kartą šią senjorę sporto klube,  nustebo. Sužinojęs jos amžių, net pasiteiravo, ar ne per vėlu pradėti intensyviai sportuoti.

„Bet Klavdija mane patikino, kad tikrai to nori. Paklausta, ar yra anksčiau sportavusi, ji man atsakė, esą turi sodą, daržą. Ten ir pajuda“, – šypteli Audrius Daškus, prisiminęs savo ir neeilinės šiaulietės pažintį.

Klavdija prisimena, kad praverti sporto klubo duris ją paskatino dukra, kuri sportuoja jau ne pirmus metus. O kartą ryžtingai paėmus į rankas štangą, svarmenis, mesti viską nebebuvo kaip.

„Nors pradžioje tikrai buvo labai sunku, nors skaudėdavo raumenis, tęsti treniruotes skatino artimieji. Ypač anūkai, kurie mane ir gyrė, ir ragino parodyti pavyzdį jiems, taip ir neprisiverčiantiems pradėti sportuoti. Tuomet sau pasakiau, kad aš, kaip močiutė, kaip senjorė, jei jau pradėjau, tai turiu ir nesustoti, turiu rodyti visiems pavyzdį“, – atvirauja pašnekovė.

Motyvacijos užtaisas aplinkiniams

Dabar sportiška senjorė treniruojasi griežtai prižiūrima trenerio. Bet labiausiai A. Daškus džiaugiasi ne jos pareigingumu, o tuo, kad garbaus amžiaus moteris labai greitai tapo gerokai už save jaunesnio sporto klubo kolektyvo dalimi.

„Kartais vyresni žmonės, užėję į sporto klubą, jaučiasi nejaukiai, manydami, kad šioje aplinkoje bus vieninteliai tokio amžiaus. Klavdija to visai nebijo, ji net džiaugiasi, kad yra pavyzdys kitiems, neturintiems užtektinai motyvacijos pradėti gyventi sveikai“, – sako treneris.

Audrius pasakoja, kad socialiniame tinklapyje „Facebook“ įkėlus nuotrauką, kurioje Klavdija nuo žemės kelia 40 kg štangą, t. y. atlieka „mirties trauka“ vadinamą pratimą, sulaukiama įdomių jaunesnių sportuojančiųjų reakcijų.

„Merginos, kurios dar kelia tik 30 kg štangą, ateina pas mane ir sako, kad joms šis svoris per mažas. Aštuoniolikmetėms, matyt, pasidaro gėda, kad „žaidžia“ su tokiais mažais svoriais. Negali atsilikti, kai matai šalia savęs tokį pavyzdį“, – šypsosi Klavdijos treneris.

Norint sportuoti, tenka atsisakyti saldumynų

Aktyvaus gyvenimo būdą iš naujo atradusiai šiaulietei gerų žodžių negaili ir jos bendraamžiai kaimynai. Dažnas jų,

K. Krištupaitienės teigimu, veiklią moterį ir pagiria, ir pavyzdžiu žvilgsniu palydį į sporto klubą.

„Visiška netiesa, kad garbaus amžiaus sulaukę žmonės Lietuvoje yra pasyvūs, nieko nenori. Pasportuoti jie tikrai norėtų. Gal net labiau nei dažnas jaunuolis. Deja, ne visiems tai leidžia pustuštė piniginė“, – pastebi pašnekovė.

Paklausta, kaip jai pavyksta sutaupyti, moteris juokiasi, kad teko išmokti šio bei to atsisakyti. „Aš geriau rečiau nueinu į parduotuvę, rečiau perku kokių nors saldumynų. Pradėjusi sportuoti, mažiau pinigų išleidžiu ir vaistams“, – sako ji.

Klavdija svarsto, kad jei Lietuvoje gyvenantys senjorai būtų ne tokie užmiršti, jei valdžia jiems sudarytų sąlygas nemokamai bent kartą per savaitę apsilankyti kokiame nors sporto klube, sportuojančių vyresnio amžiaus žmonių tikrai būtų daugiau.

Patarimas: svarbu žinoti, ko nori iš gyvenimo

Sporto klube sutikti senoliai lietuviams vis dar kelia nuostabą, bet patys senjorai teigia, kad aktyvaus gyvenimo būdo jie nepamiršta net tada, kai kiekvieną sutaupytą eurą tenka panaudoti itin apdairiai.

„Turiu vieną pažįstamą bendraamžę, kuri kasdien išeina pasivaikščioti. Eina ji sparčiu žingsniu, kad tik daugiau pajudėtų. Prie jos prisijungia ir dar viena kita draugė. Tad ar galima teigti, kad Lietuvoje senjorai aptingę, apatiški ir tik sėdi prie televizoriaus?“ – klausia antrą jaunystę sporto klube atrandanti šiaulietė.

Stokojantiems motyvacijos ką nors savo gyvenime keisti, pašnekovė pataria pirmiausia susimąstyti, ko kiekvienas norime iš gyvenimo. Jei žmogus nori būti sveikas, jei nori gražiai atrodyti, privalo sau pasakyti, kad jau pats laikas pradėti sportuoti.

„Labiausiai gaila jaunų žmonių, kurie, vos sulaukę pilnametystės, jau skuba pas gydytojus, geria vaistus. Viso to nereiktų, jei kiekvienas bent kelias minutes per dieną rastų laiko sau“, – įsitikinusi pašnekovė.

XXI a. kenksmingus padarinius labiausiai jaučia jaunimas

Stebint vieną vyriausių šiauliečių, besitreniruojančių su laisvaisiais svoriais, kyla klausimas, gal K. Krištupaitienę artimiausiu metu išvysime ir kokiose veteranų varžybose?

„Jau ir taip atlikau didelį žygį, kai prieš daugiau nei penkis mėnesius nusprendžiau pradėti intensyviai sportuoti. Dabar viską darau tik dėl to, kad atsikėlusi ryte jausčiausi gerai. Einu teisinga linkme, belieka nesustoti“, – šypteli pašnekovė.

Jos treneris A. Daškus sako, kad savo sveikata besirūpinančių žmonių Lietuvoje vis dar yra per mažai. „Jau dabar jaučiame kenksmingus XXI a. padarinius, kai net niekada anksčiau nesportavę vyresnio amžiaus žmonės greičiau prisitaiko prie treniruočių ritmo, yra gabesni už šiuolaikinius jaunuolius, paauglius“, – kalba treneris.

Tokios tendencijos, A. Daškaus teigimu, susiformavo dėl to, kad dabar žmonės ne tik mažai sportuoja, bet ir juda gerokai mažiau nei vyresnės kartos atstovai. Todėl, bent jau šylant orams, treneris pataria sekti Klavdijos pavyzdžiu ir pradėti sportuoti. „Nebūk tinginys, eik sportuoti. Būk kaip Klavdija“, – juokiasi pašnekovas.


Dėmesio pasigendančios sporto šakos vis dar ruošia namų darbus

Mindaugas MALCEVIČIUS

Ar norint užkariauti visuomenės (ir rėmėjų) simpatijas, svarbūs tik sportiniai rezultatai, ar ir gerai „suteptas“ viešųjų ryšių aparatas? Toks klausimas iškilo šiauliečiui irklavimo treneriui Artūrui Navickui. Viename sporto žurnale perskaitęs galimų kandidatų, šiemet vyksiančių į Rio de Žaneiro olimpines žaidynes, sąrašą, treneris stebisi, kodėl geriausiųjų sportininkų gretose šiame sąraše nedominuoja tų sporto šakų, kurios Lietuvos žiniasklaidoje sulaukia daugiausia dėmesio, atstovai.

Lietuvos viešojoje medijoje su krepšiniu susijusių naujienų net neverta dėti ant svarstyklių, jei kitoje jų pusėje nėra to paties krepšinio. Kodėl sporto žurnalistai „nemato“ kitų sporto šakų? Kalti ir jie patys, ir namų darbų nepadarančios miegančios sporto federacijos.

Andriaus TVERIJONO fotomontažas
Jei nėra krepšinio naujienų, yra… krepšinis

„Nesu nusiteikęs nei prieš krepšinį, nei prieš futbolą, nes tai – puikios sporto šakos. Tačiau ar ne laikas, kaip kažkada sakyta apie literatūros klasikus, traukti „šalin rankas nuo Maironio“. Ne dėl to, kad jis paseno ar yra prastas. Tiesiog laikas praplėsti literatų, skaitytojų akiratį. Tad gal vertėtų tai daryti ir sporte?“ – klausia A. Navickas.

Pašnekovas atkreipia dėmesį, kad kiekvieną dieną žiūrėdamas informacines televizijos laidas, klausydamasis sporto žinių, mato nedžiuginančias tendencijas – jei nėra naujienų iš lietuviškų šių sportinių šakų, tuomet sužinome, kas vyksta vokiečių, ispanų, JAV krepšinio lygose, kas naujo UEFA Čempionų lygos pasaulyje.

„Tiesa, kartais dar pasidžiaugiame tuo, kad kai kuriose užsienio komandose sėkmingai uždarbiauja mūsų sportininkai, pasidomime, kaip brangius bolidus pilotuoja F-1 lenktynininkai, tarp kurių nėra nei vieno lietuvio. Kartais pasidžiaugiame Ričardu Berankiu, kuris pasaulio reitinge užima tik 86-ą vietą... Tik tuomet, kai kažkas kitose sporto šakose laimi pirmas vietas pasaulyje ar Europoje, (lyg tik tarp kitko) paskelbiami ir šie sportininkai. Susidaro įspūdis, tarsi visas sporto žinių laikas yra nupirktas krepšinio ir futbolo“, – juokdamasis įvairias sąmokslo teorijas svarsto A. Navickas.

Į olimpiadą važiuoja „atstumtieji“

Įdomias tendencijas, pašnekovo teigimu, parodo ir sąrašas sportininkų, šiemet vyksiančių kovoti dėl medalių į Rio de Žaneiro olimpines žaidynes. Nors galutinis olimpiečių sąrašas dar nepatvirtintas, nemažai sportininkų kelialapius jau yra užsitikrinę. Deja, tarp kandidatų į Rio de Žaneiro olimpines žaidynes dominuoja ne krepšininkų ar juo labiau futbolininkų pavardės.

„Šiame sąraše ryškiai pirmauja lengvaatlečiai (2015-ųjų pabaigoje Lietuvos tautinio olimpinio komiteto žurnale skelbtos 26-ios lengvaatlečių, 11 dviratininkų, 9 irkluotojų pavardės – aut. past.). Tad žvelgiant į sportinius pasiekimus, norėtųsi, kad Lietuvos žiniasklaidoje dėmesys įvairioms sporto šakoms bent apytiksliai pasiskirstytų taip, kaip reikalauja sportininkų rodomi rezultatai. Sportuojančių ir gražių rezultatų iškovojančių atletų turime daugelyje sporto šakų. Tai gal nereiktų kalbėti tik apie mūsų ar kitų šalių legionierius krepšininkus, žaidžiančius ir uždirbančius pinigus. Anokia čia garbė... Sakyčiau – labiau gėda nematyti šalia mūsų esančių sportininkų triūso ir pergalių“, – kalba treneris.

Iškreiptas žiniasklaidos laukas

Tautvydas Vencevičius, Lietuvos žurnalistų sąjungos (LŽS) Sporto žurnalistų klubo valdybos pirmininkas, pripažįsta, kad kai kurioms sporto šakoms, kurių atstovai skina pergales, kurie dalyvauja olimpiadose, Lietuvos žurnalistai skiria per mažai dėmesio.

„Galima visiškai sutikti, kad dauguma sporto šakų yra per mažai vertinamos. Itin graudu stebėti televizijos žinias, kai matai tik NBA, kitas užsienio lygas. Dar blogiau, kad ta medžiaga, kurią duoda tarptautinės agentūros, rodoma kelis kartus per dieną ir visai neatsižvelgiama į tai, ar rodoma informacija įdomi Lietuvos žiūrovui“, – sako T. Vencevičius.

LŽS vadovaujantis Dainius Radzevičius irgi atkreipia dėmesį, kad tas turinys, kuris šiuo metu gaminamas Lietuvos žiniasklaidoje, kartais tikrai nieko bendro neturi su sportu. „Tai, kas pasirodo įvairiose žiniasklaidos priemonėse, turi ryšį tik su atskiromis sporto šakomis ir jų atstovavimu. Arba – tų sporto šakų išnaudojimu savo reitingams“, – kalba D. Radzevičius.

Pašnekovo teigimu, tokia situacija galėjo susidaryti ir dėl to, kad ilgą laiką sporto federacijos rūpinosi ne objektyviu sportininkų rezultatų viešinimu, o sutelkė dėmesį tik į vienos ar kitos sporto šakos propagavimą.

„Tad dabar dalis žiniasklaidos verslo turi net tam tikrus sandorius, kurie yra pagrįsti arba informacinio rėmėjo statusu, arba, kaip „Lietuvos ryto“ atveju, krepšinio klubas ir žiniasklaidos bendrovė turi bendrus savininkus“, – teigia D. Radzevičius, pastebintis, kad toks bendradarbiavimas iškreipia ir visą žiniasklaidos lauką. Blogiausia, LŽS pirmininko teigimu, kad nebelieka jokios redakcinės nepriklausomybės.

Akmuo ir į sporto federacijų daržą

Bet, pašnekovų įsitikinimu, kaltę tenka prisiimti ne tik žurnalistams. „Ar tos sporto federacijos, kurios skundžiasi dėmesio stoka, padarė viską, kad žurnalistai apie juos rašytų, su jų sportininkais rengtų interviu?“ – klausia LŽS Sporto žurnalistų klubo valdybos pirmininkas.

Jis atkreipia dėmesį, kad federacijos, turinčios nuolatinius viešųjų ryšių atstovus, pasiekia visai neblogų rezultatų. Jei kiekviena jų tiesiogiai dirbtų su žiniasklaida, su visuomene, įvairios sporto šakos pasiektų daugiau.

„Daugelis sporto federacijų vis dar nesupranta pagrindinės taisyklės – jei tu nesi matomas viešoje erdvėje, tavęs nėra niekur. Tuomet kyla problemų ir rengiant varžybas, į kurias ateitų sirgaliai, ir einant pas potencialius rėmėjus“, – įsitikinęs pašnekovas.

Nors negaili kritikos ir sporto žurnalistams, kurie per mažai domisi Lietuvos sportu, T. Vencevičius atkreipia dėmesį, kad neretai sporto naujienas laikraštyje, naujienų portale ar net televizijoje rengia vienas žurnalistas, kuris turi aprėpti tinklinį, futbolą, regbį, ledo ritulį ir kitas sporto šakas. Jei dar ir pačios federacijos nesirūpina savo kuruojamų sporto šakų viešinimu, parengti kokybiškas naujienas yra labai sunku.

„Su kai kuriomis federacijomis malonu bendrauti – visa informacija apie dalyvius, varžybas pateikta, ji tvarkinga, įdomi žiūrovams. Bet kai kurių sporto šakų federacijose vis dar stagnacija, akmens amžius. Informacijos, kad ir pačios paprasčiausios, neretai prašyti tenka ir po dešimt kartų“, – kalba T. Vencevičius, trečius metus iš eilės televizijos kanalams, didiesiems Lietuvos naujienų portalams ir LRT radijui rengiantis informaciją apie Lietuvoje vykstančias sporto varžybas.

Nors garsiai niekas apie tai nekalba, bet pagalį į ratus kiša ir sporto federacijų vadovų nedidelė kaita. Kai kurioms iš jų tas pats žmogus vadovauja ištisus dešimtmečius. Sporto žurnalistai galėtų papasakoti ne vieną istoriją, kaip negalėjo išsiųsti elektroninio laiško kuriai nors sporto federacijai, nes jos vadovas nesinaudoja kompiuteriu.

Sprendimas: sureguliuotas sporto šakų finansavimas ir produktyvesnė komunikacija

Komunikuojant su žiniasklaida, visuomene, labai praverstų viešųjų ryšių specialistas. Deja, daugelio mažesnių sporto federacijų atstovai teigia, kad jiems turėti nuolatinius šios srities specialistus – per brangu. Su tuo sutinka ir D. Radzevičius. LŽS pirmininkas pastebi, kad kol nebus tinkamai sureguliuotas sporto šakų finansavimas, tol ženklesnių pokyčių tikėtis neverta.

„Nematau jokių šansų rimtesniems proveržiams. Net jeigu į šiuo metu merdinčias sporto federacijas ateitų ir labai geri vadovai, pokyčiai būtų tik trumpalaikiai. O ir tiems trumpalaikiams pokyčiams dar reikia papildomų sąlygų, tokių kaip kurio nors sportininko puikūs individualūs rezultatai kaip, tarkim, Rūtos Meilutytės atveju. Juk nei plaukimo baseinai, nei kiti sporto kompleksai per vieną dieną nepastatomi, o jų statyboms dar reikia ir didžiulių investicijų“, – sako D. Radzevičius.

Kalbėdamas apie produktyvesnę komunikaciją tarp žiniasklaidos ir mažiau žinomų sporto šakų atstovų, T. Vencevičius siūlo dar vieną išeitį – pasimokyti iš Škotijos futbolo lygos.

„Norėdamas surinkti objektyvią informaciją, žurnalistas sugaišta neprotingai daug laiko ieškodamas jos internete, kur nėra aiškios sistemos. Tad kitas žingsnis galėtų būti visų sporto federacijų interneto puslapių suvienodinimas. Tai nėra naujiena, taip jau seniai yra padariusi Škotijos futbolo lyga“, – teigia T. Vencevičius.


Sportininkas primena: po tingėjimo kauke gali slėptis ir pavojingas klastūnas

Mindaugas MALCEVIČIUS

Nuovargis, apetito sumažėjimas, tingulys, depresija, prasta nuotaika, padidėjęs jautrumas ligoms, augantis arba krentantis svoris. Tai tik keletas simptomų, būdingų ne tik tinginio „liga“ sergantiems ir aktyvią fizinę veiklą užmiršusiems žmonėms. Sportininkas, mitybos konsultantas Dalius Krisiukėnas pasakoja, kad nebaigus treniruotės tol, kol dar pastovi ant kojų, laukia klastingi spąstai. Deja, nors apie persitreniravimą dauguma sportuojančiųjų žino, retas pripažįsta, kad tai jau įvyko.

Kad po treniruotės kitą dieną skauda raumenys – nieko blogo. Bet jei raumenų skausmas nepraeina daugiau nei keletą dienų ar savaitę, jaučiamas silpnumas, nuovargis, laikas susimąstyti – gal metas mažinti treniruočių tempą.

janeb13 nuotr.

– Merginoms, norinčioms numesti kuo daugiau svorio, ar vaikinams, norintiems prisiauginti raumenų masės, atrodo, kad kuo dažniau ir intensyviau treniruosis, kuo daugiau sportuos, tuo greičiau pasieks norimų rezultatų. Bet juk tai nėra tiesa?

– Visada kas per daug – tas nesveika. Turi būti tam tikras režimas: sporto, maisto ir poilsio balansas. Metant svorį, geriausias dalykas yra judėjimas, tačiau krūvis turi būti didinamas labai lėtai ir palaipsniui. Visada geriau ilga ir neintensyvi treniruotė, nei trumpa ir alinanti. Net sportininkų režime intensyvios treniruotės sudaro mažą dalį viso sportui skiriamo laiko.

– Ar žmonės, sportuojantys tik mėgėjiškai, visuomet žino apie persitreniravimo pavojus, ar žiūri į juos rimtai? Matyt, ir profesionalai, keliantys sau per aukštus tikslus, pamiršta apie galimas nepageidaujamas pasekmes savo kūnui?

– Sportininkus treniruoja atitinkamos kvalifikacijos treneriai, specialistai. Tačiau sportininkų pagrindinis tikslas kitoks nei mėgėjų. Tad sveikata dažnai jiems nebėra pats svarbiausias dalykas. Vis dėlto mano minėtas sporto, mitybos ir poilsio režimas profesionaliems sportininkams yra labai griežtas ir tikslus, tad persitreniravimas – kontroliuojamas.

Deja, ne visuomet tą patį būtų galima pasakyti apie mėgėjus, kurie dažnai pasikliauja savo intuicija, pojūčiais, žurnalais ar vadovaujasi draugų patarimais. Apie persitreniravimą dažniausiai negalvojama: vieni apie tokį išvis nieko nežino, kiti mano, jog jiems tai negresia. Tačiau nutinka atvirkščiai. Dėl didelio noro ir užsidegimo sportuoti, ypač pradedantiesiems, dingsta nuovargio pojūtis – prie jo tiesiog priprantama, suvartojama mažiau maistingųjų medžiagų, nei kūnui reikia, todėl padažnėja peršalimai, ant lūpų atsiranda pūslelinė bei pasireiškia kiti susilpnėjusio imuniteto simptomai.

Tai – tik pati persitreniravimo pradžia, kuomet poilsis, geras miegas ir maistas gali padėti atsistatyti. Jei to nepaisoma, tolimesni simptomai tampa vis sunkiau „gydomi“ ir sporto veiklą gali tekti pamiršti mėnesiams ir ilgiau.

– Teko girdėti, kad persitreniravimui, vadinamam kūno „perdegimu“, įtakos gali turėti ne tik per didelis treniruočių krūvis. Kas dar be didelio fizinio aktyvumo gali sutrikdyti įprastas organizmo funkcijas?

– Jei ne per didelis treniruočių krūvis, tada per mažas poilsio kiekis (juokiasi). Be abejo, persitreniravimą taip pat lemia amžius, nuotaika, psichologinė būsena, stresas, miego kokybė, vaistai, alkoholis, maistas ir t. t. Kuo mažiau neigiamų ir kuo daugiau teigiamų faktorių, tuo mažesnė tikimybė persitreniruoti.

– Gal įtakos turi ir metų laikų kaita? Juk, tarkim, pavasaris – tai metas, kai organizmui ima trūkti vitaminų…

– Kai kurių vitaminų ima trūkti, tačiau pats sportas organizmui reikalingas kaip vitaminas (šypteli). Dažniausiai pavasaris kaip tik būna intensyviausias sporto atžvilgiu. Atšilus orams, vien taku Šiauliai–Bubiai kiek žmonių bėga, važiuoja dviračiu ar riedučiais. Dalis jų intensyviai ruošiasi įvairioms varžyboms. O sezoną pradėjus per intensyviai, greitai gali tekti galvoti, kodėl nebekyla rezultatai.

– Daugeliui atrodo, kad persitreniravus apie save primena tik skaudantys raumenys, nualinti per didelio fizinio aktyvumo. Ar toks požiūris teisingas?

– Kad raumenys kartais skauda – nieko blogo. Tą skausmą sukelia mikro įtrūkimai, kurie atsiranda dėl fizinio krūvio, prie kurio raumenys nepratę. Tereikia pailsėti ir leisti toms „žaizdelėms“ užgyti. Tuomet raumuo tampa stipresnis ir atsparesnis kitam fiziniam krūviui. Iš dalies toks ir yra daugelio treniruočių tikslas.

Bet jei raumenų skausmas nepraeina daugiau nei keletą dienų ar savaitę, jaučiamas silpnumas, nuovargis, padidėjęs širdies pulsas ramybės būsenoje – būtinas poilsis.

– Atrodo, kad persitreniravimą, kuriam būdinga daug simptomų, galima supainioti ir su paprasčiausiu tingėjimu...

– Taip. Galima pajuokauti, kad norintys pateisinti savo tinginystę, gali rasti daug panašumų su persitreniravimu ir paskirti sau dar daugiau poilsio. Taip nutinka, nes nuovargis, apatija, mažas apetitas, įtampa, padidėjęs jautrumas ligoms bei peršalimui taip pat būdingi daug sėdintiems, mažai judantiems žmonėms.

„Visada geriau ilga ir neintensyvi treniruotė, nei trumpa ir alinanti“, – sako D. Krisiukėnas ir priduria – kuo mažiau neigiamų ir kuo daugiau teigiamų faktorių, tuo mažesnė tikimybė persitreniruoti.

– Daliau, o ar teko kada nors pačiam iš savęs pareikalauti daugiau, nei galėjo kūnas?

– Žiūrint, ką mes vadinsime „daugiau, nei gali kūnas“. Jei kažką pavyko padaryti, tai, vadinasi, nėra daugiau. Kalbant apie sportą, viskas priklauso nuo fizinio ir psichologinio pasiruošimo. Pajausti galimybių ribą tenka dažnai, ypač dalyvaujant varžybose. Įsimintiniausias įvykis, ko gero, – naktinis kalnų dviračių 12 valandų trukmės ultramaratonas, kai paryčiais šalia kelio matai uogas, kurių nėra. Arba, kai nė nestabdęs pravažiuoji posūkį, nors matai rodykles į šoną (juokiasi).

– Kokios liūdniausios pasekmės gali laukti žmogaus, patyrusio vadinamąjį persitreniravimo sindromą?

– Pasitaiko nemažai atvejų, kai žmogus, pradėjęs sportuoti, mesti svorį, labai apsidžiaugia rezultatais ir treniruotes dar suintensyvina. Nekreipdamas dėmesio į pirmuosius persitreniravimo simptomus, jis toliau tęsia veiklą ir susiduria su šiokiu tokiu svorio padidėjimu, ypač liemens srityje. Tai rodo sutrikusią medžiagų apykaitą ir hormonų pusiausvyrą. Būklė panaši į tų, kurie patiria daug streso, mažai miega.

Tuomet padidėja kortizolio kiekis, organizmas ruošiasi „juodai dienai“: lėtina medžiagų apykaitą, mažina raumenų masę, energijai kaupia riebalų atsargas, kurios jam būtinos išgyventi. Liūdniausios pasekmės laukia pasireiškus fizinio krūvio sukeltai rabdomiolizei – raumenų degeneracijai, nuolatiniam skausmui.

– Kokių sporto šakų atstovai, entuziastai labiausiai rizikuoja patirti kūno „perdegimą“?

– Pavojus, ko gero, išlieka bet kurios sporto šakos atstovams, kurie siekia aukštų ir greitų rezultatų be jokio plano.

– Ką daryti pastebėjus nenuginčijamus persitreniravimo požymius?

– Pirmiausia, tai sumažinti krūvį arba visiškai pailsėti. Antra – gerai išsimiegoti, sveikai valgyti. Ir, žinoma, stebėti savijautą.

– Kartais atrodo, kad greičiausiai galima atstatyti nualintą organizmą įvairiais maisto papildais. Bet ar tai tikrai geras sprendimas?

– Dėl maisto papildų vyrauja įvairių nuomonių. Tačiau tyrimai rodo, kad tam tikri maisto papildai padeda greičiau atstatyti organizmą, jo audinius. Ne visada po sunkių treniruočių norisi valgyti, bet maisto medžiagų reikia kuo greičiau, kol atstatomieji procesai intensyviausi.

Pavyzdžiui, kokybiški baltymai naudingi praktiškai visiems – ne tik greitesniam raumenų gijimo procesui po treniruočių, bet ir imuninei sistemai palaikyti. Angliavandenių gėrimai padeda greičiau atgauti energiją arba ją palaikyti intensyvaus sportavimo metu. Tad prieš perkant maisto papildus, reiktų pasikonsultuoti su pardavėju ar specialistu, kad išsirinktumėte tinkamiausią, geriausiai atitinkantį visus organizmo poreikius.

– Informacijos daug... Bet gal yra kokia nors viena lengvai įsimenama taisyklė, galinti padėti išvengti persitreniravimo?

– Gerai nepažįstant savo kūno, nereiktų intensyviai treniruotis daugiau nei 2–3 kartus per savaitę. Tai viena. Antra – jei rytais tampa vis sunkiau pakelti galvą nuo pagalvės, tai ženklas, kad organizmas galbūt nebespėja atsistatyti. Bet kuriuo atveju, siekiant rimtesnių rezultatų, reiktų pasikonsultuoti su sportininkais ar treneriais. Tai, manau, svarbiausia taisyklė.


Kai rankose sunkus metalas, o širdyje – neblėstantis noras nugalėti

Mindaugas MALCEVIČIUS

Kuršėniškiams jėgos trikovės atletams atvykus į varžybas, dažnas jų oponentas atsidūsta ar tyliai nusikeikia – vėl teks tenkintis žemesne vieta ant nugalėtojų pakylos. Sėkmė šio krašto atstovus varžybose lydi jau ne pirmus metus, tad savaitraštis „Šiauliai plius“ aiškinasi, kuo tręšiama Kuršėnų žemė, išauginusi ne vieną tiek Lietuvoje, tiek kitose šalyse žinomą stipruolį. Įspūdingą asmeninių ir savo treniruojamų auklėtinių medalių kolekciją surinkęs jėgos sporto šakų treneris Antanas Gricius sako, kad jėgos kuršėniškiams niekada netrūko.

Kuršėniškių stipruolių charakteris: keliesi su svarsčiu, guli – po štanga. Ir taip – iš kartos į kartą.

Kevin nuotr.

Svarmenų kilnojimo „bakterija“ plinta iš kartos į kartą

„Viską lemia tradicijos“, – pradeda pokalbį pašnekovas ir prisimena, kad dar sovietiniais laikais mieste veikusiame cukraus fabrike buvo įsikūręs sunkiosios atletikos būrelis. Vėliau, kaip sako A. Gricius, svarmenų kilnojimo „bakterija“ plito iš vienos kuršėniškių kartos į kitą. Tad ir šiandien netoli Šiaulių esančiame mieste netrūksta įvairių klubų, kurie lyg magnetas į vieną vietą traukia kilnojamo metalo skambesio užburtus sportininkus.

„Kita vertus, štanga, kaip sporto įrankis, pastaraisiais metais populiari ne tik Kuršėnuose. Reta Lietuvos gyvenvietė neturi jaunuolių, kurie, nors ir mėgėjiškai, nebūtų įsirengę treniruoklių salės mokyklų, kitų patalpų rūsiuose“, – sako A. Gricius.

Pašnekovo teigimu, svarbiausia priežastis, kodėl taip išpopuliarėjo treniruotės su štanga ar svarmenimis, šios sporto šakos pigumas. „Vieną kartą sunešus svarmenis, jie tarnauja ilgai, nes metalas nedyla net ir stiprių sportininkų rankose“, – šypteli daugiau kaip tris dešimtmečius metalinių svarmenų iš rankų nepaleidžiantis kuršėniškis. Jis skaičiuoja, kad per tą laiką įvairiose amžiaus grupėse, įvairiose sporto šakose pats iškovojo 40 įvairių čempionatų aukso medalių. Antano treniruojamų sportininkų iškovotų medalių net nebandėme suskaičiuoti...

Šiuolaikinės merginos svarmenų nebijo

Vyriškis pastebi, kad vis dažniau sporto salės, kurioje skamba kilnojami metaliniai svarmenys, duris praveria merginos. Ir užsuka dailiosios lyties atstovės ne tik per ilgai sportuojančio savo vyriškio namo parsivesti.

„Merginos ateina sunkiai dirbti, kad numestų kelis nepageidaujamus kilogramus, kad išryškintų kojų, kitų kūno dalių raumenis. Stebėtis dėl to labai nebereikėtų, nes jau kuris laikas visame pasaulyje svarmenis kilnojančios merginos nebeatrodo keistai“, – sako A. Gricius, Kuršėnų sporto klube „Kristalas“ kuruojantis jėgos sporto šakų veiklą.

Lengvu „grobiu“ kadaise susiviliojusios merginos dabar turi stiprių priešininkių

Ateiti į gana vyrišką sporto šaką merginas suviliojo ir praeityje buvusi gana nedidelė konkurencija. Antanas prisimena, kad su merginomis pradėjus dalyvauti jėgos trikovės varžybose, įvairiose svorio kategorijose būdavo vos dvi ar trys varžovės. Iš viso į aukščiausio lygio čempionatus atvykstančių merginų skaičius taip pat retai kada perkopdavo 20-ies sportininkių ribą.

„Todėl dalyvauti, iškovoti medalius net Europos ar pasaulio čempionatuose būdavo gana lengva. Deja, tokios tendencijos – jau istorija. Paskutiniuosius trejus metus tiek Europos, tiek pasaulio čempionatuose merginos jau sudaro trečdalį visų šios sporto šakos atstovų“, – sako

A. Gricius ir prisimena, kad 2015-ųjų pasaulio svarsčių kilnojimo čempionate Airijoje jo auklėtinei Gabijai Gintauskaitei itin atkaklioje kovoje pavyko iškovoti tik 5-ą vietą.

Nuo tikslų iki ambicijų

Iškelti kuo sunkesnę štangą. Būtent tai šios sporto šakos atstovus, pasak pašnekovo, žavi labiausiai. Tačiau nuo žemės atkeltas ar nuo krūtinės nustumtas įspūdingas svoris nėra tik bergždžias jėgos demonstravimas.

„Tai, be jokios abejonės, ir kiekvieno sportuojančiojo noras išreikšti save. Juk vienas į rankas šaltą metalą ima norėdamas tik padailinti kūno linijas, kitas turi labai aukštų sportinių ambicijų. Trečiam gal atsibodo būti pastumdėliu ir jis nori sustiprėti“, – kalba A. Gricius.

Ne paskutinėje vietoje, vyriškio teigimu, ir noras sustiprinti sveikatą. Nors nuo seno įsigalėjusi nuomonė, esą svarmenų kilnojimas yra sveikatai kenksmingas užsiėmimas, Antanas laikosi kiek kitokios pozicijos. Pašnekovas įsitikinęs – svarsčiai ir štanga yra vieni efektyviausių įrankių norint saugiai sustiprėti, padailinti kūną ar net išsigydyti kai kuriuos sveikatos sutrikimus.

„Kai prieš kelis dešimtmečius aš pats pradėjau intensyviai sportuoti, gydytojai gąsdino, esą neatlaikys širdis. Bet jie klydo – šiandien jaučiuosi geriau nei daugelis mano bendraamžių“, – šypteli A. Gricius.

Per didelio svorio neiškelsi

Svarmenų kilnojimo specialisto teiraujamės, nejau sportininkui tikrai nėra jokio pavojaus pervertinti savo jėgas ir bandyti iškelti tokį svorį, kokio kūnas nėra pasiruošęs priimti. „Tokio svorio, kokio sportininkas negali pakelti, jis ir neatkels“, – tikina treneris. Daugiau pavojaus yra nuo krūtinės bandant nustumti per didelį svorį. Rankoms neatlaikius štangos, jos virbalas gali užgulti krūtinę ar kaklą.

„Bet štangos dažniausiai niekas nekelia būdamas vienas. Visada šalia yra draugai, kurie padės nusikelti sportininko jėgų neatitinkančią štangą, – sako A. Gricius. – Galiausiai, sportininkas net psichologiškai nesiryš imtis to svorio, kuris prasilenkia su jo galimybėmis. Todėl, mano įsitikinimu, traumų kilnojant svarmenis mažiau nei žaidžiant Lietuvoje itin populiarų krepšinį.“

Vis dėlto vieną patarimą jėgos sporto šakų entuziastams treneris turi – niekada neskubėti kelti didelio svorio nepadarius tinkamo apšilimo. Pamiršus šią taisyklę, gali tekti gydytis plyšusius ar patemptus raumenis, išauga pavojus patirti kitas gana sunkias traumas.

Metalą įveikiantiems sportininkams sunkiausia įveikti save

Bet keisčiausia, A. Griciaus teigimu, kad įspūdingą fizinę jėgą demonstruojantys stipruoliai traumų bijo bene mažiausiai. Bet baimių, susijusių su savo pamėgta sporto šaka, jie tikrai turi.

„Jei nieko nebijotų, reikėtų kreiptis į gydytojus, nes būtų kažkas negerai“, – juokiasi kasdien su šiais atletais dirbantis treneris. Antanas pasakoja, kad jėgos trikovės atstovai per varžybas labiausiai bijo pirmo pritūpimo.

„Ne kartą esu pastebėjęs, kad stipriems vyrams ir moterims itin sunku susitvarkyti ne su savo ištreniruotu kūnu, o su startiniu varžybų jauduliu. Netrūksta ir tokių, kurie, pavyzdžiui, bijo varžybų teisėjo labiau nei savo tiesioginio oponento. Įveikus psichologines baimes, vėliau šiems sportininkams viskas einasi lyg iš pypkės“, – sako A. Gricius.

Paklausus, kaip treneris padeda sportininkams nugalėti savo didžiausias baimes, Antanas sako, kad visuomet savo auklėtiniams pataria nebijoti tų pratimų, situacijų, kurios labiausiai kelia nerimą.

„Kai žmogus bijo, jo organizmas parodo, kad tai yra sportuojančiojo silpniausia vieta. Todėl norint nugalėti varžovą, pirmiausia reikia nugalėti save, t. y. akis į akį susidurti su savo didžiausiomis baimėmis ir jas įveikti“, – kalba didžiulę patirtį sukaupęs treneris.


„Trikke“ triratis: gatvių „slidės“, įdomesnis laisvalaikis ar užsitęsusi vaikystė?

Mindaugas MALCEVIČIUS

Suaugęs vyras ar moteris ant „nediduko“ triračio. Toks vaizdas gali sugluminti ne vieną praeivį. Juo labiau kad ir triratis visai ne toks, kokiu daugeliui teko važinėtis vaikystėje – be balnelio, be pedalų ir netgi be grandinės. Dviratininkais neretai vadinami šiauliečiai yra matę visokių dviračių transporto priemonių, bet ne vienas praeivis pripažįsta – gatvėse jau pasirodantys naujieji triračiai, vadinami „Trikke“, dar sukelia nuostabą.

„Trikke“ pradininkas Šiauliuose A. Bartkus sako kone kasdien mieste su tokiu triračiu pravažiuojantis apie 10 km. Ir žada artimiausiu metu su bendražygiais leistis į keliasdešimties kilometrų žygius už miesto.

Artūro STAPONKAUS nuotr.

Stebisi ne tik lietuviai

„Žmonės tiesiog gatvėje griebia už rankos, stabdo ir teiraujasi, kas šis keistas daiktas. Jie nesupranta, kaip toks triratis važiuoja, klausia, gal jame įmontuotas koks elektrinis variklis“, – juokiasi Artūras Bartkus, vienas pirmųjų Šiauliuose pradėjęs važinėtis unikalia žmogaus judesiu ir jėga varoma trirate transporto priemone.

Naujoves mėgstantis vyras nesistebi, kad išvažiavęs pasportuoti „Trikke“ sulaukia tiek dėmesio. Pašnekovo teigimu, šie triračiai – gana nauja transporto priemonė ne tik visoje Lietuvoje, bet ir visoje Europoje.

„Lietuviškai šį įrenginį, matyt, būtų tiksliausia apibūdinti terminu „gatvės slidės“. Taip „Trikke“ vadina ir amerikiečiai, kuriems ir priklauso naujojo įrenginio patentas. Vėliau dar prireikė šiek tiek laiko, kol egzotiška transporto priemonė įsitvirtino prekyboje. Todėl triratininkai, važiuojantys „Trikke“, egzotiškai atrodo ne tik Lietuvoje, Šiauliuose, o ir visoje Europoje“, – sako A. Bartkus.

Nuo įprasto dviračio skiriasi ne tik išvaizda

Šiuo metu daugiausiai džiazuojančio triračio entuziastų Kaune. Bet Artūras sako, kad susidomėjimas palaipsniui auga ir Šiauliuose. Ne tik todėl, kad toks aktyvus laisvalaikis atrodo smagiai ir traukia praeivių dėmesį. Važiavimas „Trikke“, pašnekovo teigimu, padeda palaikyti ir gerą fizinę formą.

„Skirtumas nuo įprasto dviračio toks, kad važiuojant triračiu dirba visas kūnas. Tyrimai JAV ir Europoje parodė, kad riedant „Trikke“ galima sudeginti iki 1000 kalorijų per valandą, nes tokia mankšta stiprina beveik visus kūno raumenis“, – kalba naujos sporto šakos entuziastas, jau organizuojantis ir mokymus norintiems išbandyti šią transporto priemonę įdomesniam sportui.

A. Bartkus šypteli ir sako, kad važiavimas „Trikke“ kaskart garantuoja netikėtumą, kaskart su įmantriu triračiu pavyksta atrasti kažką naujo, netikėto. „Entuziastų atsiranda vis daugiau, nes pabandęs vienas pasiūlo savo draugams, artimiesiems. Šie jau rekomenduoja savo draugams. Todėl nors triratininkų Šiauliuose dar nėra daug, jų gretos auga“, – šypsosi pašnekovas.

Maži ratukai lietuviško klimato nesibaido

Išmokti važiuoti tokiu triračiu, A. Bartkaus teigimu, nėra labai sunku. „Bent jau lengviau nei vaikystėje mokytis važiuoti įprastu dviračiu“, – juokiasi Artūras. Vyriškis pasakoja, kad ir ypatingų sąlygų, kažkokio išskirtinio grindinio norintiems riedėti „Trikke“, taip pat nereikia. Tvarkingas dviračių takas – puiki vieta tobulinti savo „slidinėjimo“, riedėjimo įgūdžius.

„Nors „Trikke“ pirmiausia išpopuliarėjo tuose kraštuose, kur visuomet šilta, Lietuvos klimatas šiai sporto šakai – irgi labai tinkamas. Važiuoti triračiu lauke negalima tik tuos kelis mėnesius, kai būna sniego. Bet nedidelis šaltukas tikrai netrukdo. Priešingai – apsirengus tinkamais rūbais, išjudinti visus kūno raumenis lauke esant minusinei temperatūrai yra labai smagu“, – sako Artūras ir pataria atsargiai važiuoti nelygiu arba šlapiu paviršiumi. Toks grindinys labiausiai netinka „Trikke“, turintiems kaučiukinius ratukus.

Ar į Aukštelkės kalną įvažiuosiu?

Kone kasdien į miestą pasimankštinti išvažiuojantis vyriškis pasakoja, kad iš aplinkinių yra girdėjęs pačių įvairiausių klausimų, susijusių su „Trikke“.

„Kartą manęs klausė, ar su tokiu „paspirtuku“ įmanoma įvažiuoti į Aukštelkės kalną. Nusijuokęs atsakiau, kad neįmanoma“, – pastebi triratininkas.

Nors į ne tokį statų kalną kaip Aukštelkės, kurio dažniausiai neįveikia ir įprastų dviračių turėtojai, užvažiuoti, pasak Artūro, neturėtų būti labai sunku.

„Tam tikros įkalnės važiuojant „Trikke“ yra tikrai nesunkiai įveikiamos. Bet ar galima laikyti įkalne statų Aukštelkės kalną?“ – klausia pašnekovas.

Artimiausiuose planuose – „Trikke“ žygiai

Kad „Trikke“ nėra vien smagus laisvalaikio žaisliukas, liudija ir tai, kokius atstumus su šia transporto priemone galima įveikti. A. Bartkus pasakoja, esą ant triračio judant gatvės slidžių stiliumi, įveikti galima ir keliasdešimt kilometrų.

„Kadangi važiavimą „Trikke“ aš lyginu su slidinėjimu, galima klausti, kas yra slidės – sporto inventorius ar transporto priemonė? Akivaizdu, kad Lietuvoje ant slidžių atsistoti pavyks, jei žiemos tokios, kokias turime pastaraisiais metais, vos kelis kartus. O triračiu judėti galima beveik ištisus metus. Ir nuvažiuoti be didelio vargo pavyks 20–30 kilometrų ar dar daugiau“, – pasakoja Šiauliuose dar gana mažai žinomos sporto šakos atstovas.

Siekiant populiarinti šią ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Europoje dar naują sporto šaką, jau planuojami „Trikke“ žygiai. „Pravažiuoti 10 km galima ir tiesiog Šiaulių arenos aikštelėje. Bet bendraminčių draugijoje įveikti 30 km vykstant suplanuotu maršrutu, turėtų būti dar smagiau“, – sako „Trikke“ entuziastas šiaulietis, tokius žygius planuojantis organizuoti jau šią vasarą.

Kiek kainuoja „gatvių slidės“?

Nusprendusiems įsigyti tokį triratį, piniginę gali tekti paploninti nuo kiek daugiau nei 200 Eur iki 600 Eur ir daugiau. Norint tik išbandyti „gatvių slides“, patartina „Trikke“ išsinuomoti. Paprašytas pakomentuoti, kodėl taip skiriasi įsigyjamų triračių kainos, Artūras siūlo įvertinti kelis svarbius dalykus.

„Kaina priklauso nuo „Trikke“ klasės. Pavyzdžiui, „T67 Convertible“ triratis, skirtas labiau vaikams nuo 8 metų amžiaus ir suaugusiems iki 90 kg, kainuos maždaug 215 Eur. Tačiau jis turi vieną minusą – poliuretaninius ratukus, kurie yra kieti ir sunkiai įveikia kelio nelygumus. Tokiam triračiui reikalingas asfaltuotas dviračių takas, įvairios aikštelės ar medinė grindų danga, kuri dažniausiai yra mokyklų sporto salėse. Aukščiausios klasės pilnai aliuminis triratis „T8 Sport“, skirtas suaugusiems ir turintis pripučiamus ratus, kainuoja apie 625 Eur“, – sako A. Bartkus.

Ar gana konservatyvūs šiauliečiai tikrai pamėgs šią transporto priemonę, dar sunku prognozuoti. Bet Artūras juokiasi, kad galimybė prisiminti vaikystę, galimybė pavažinėti „triratuku“ žavi ne tik vaikus, bet ir jų tėvelius.


Kelis darbus dirbantys treneriai neturi kada net streikuoti

Mindaugas MALCEVIČIUS

Šiemet įnirtingai už savo atlyginimus kovoję pedagogai ir sporto mokyklose dirbantiems treneriams priminė, kad jų uždarbis negarantuoja europietiško gyvenimo. Nuo minimalios mėnesio algos iki vidutinio šalies darbo užmokesčio – tiek vidutiniškai gauna treneriai, ugdantys sportininkus biudžetinėse sporto mokyklose. Savaitraščio „Šiauliai plius“ kalbinti sporto specialistai tokiomis savo pajamomis tikrai nesidžiaugia, bet pripažįsta – streikais reikalauti sotesnio duonos kąsnio nepajėgia.

Biudžetinėse sporto mokyklose dirbantys treneriai sako, kad jei nesikeis valdžios, visuomenės ir pačių vaikų požiūris į sportą, dirbti treneriais niekas nebenorės. Todėl kieme numestas prakiuręs kamuolys gali būti sporto ateities simbolis.

blzblz nuotr.

Treneriai priversti ieškotis papildomo darbo

Parduotuvėse augant kainoms, papildyti pinigines tenka kitais būdais. Prieš kurį laiką vienoje Šiaulių miesto sporto mokykloje irklavimo treneriu dirbęs vyriškis, kaip pats sako, ekonominio pažeminimo neatlaikė, todėl emigravo. Panašių istorijų, pašnekovų teigimu, būtų galima papasakoti ne vieną.

„Jaunam žmogui pradėti dirbti treneriu, įsitvirtinti yra be galo sunku. Skaudžiausia, kad trūksta tikrai ne noro dirbti šį darbą... Vienas mano mokinys, pasiryžęs būti treneriu, po metų viską metė. Norint gyventi oriai, jam teko ieškotis papildomo darbo. Nepavykus suderinti kelių darbų, teko rinktis tą, kuris geriau apmokamas“, – pasakoja ilgametę darbo patirtį turintis irklavimo treneris Artūras Navickas, kurio pagrindinė darbovietė – taip pat ne sporto mokykla.

Kantresni, Artūro teigimu, trenerio duonos nemeta, o ieškosi antro darbo. Nors norinčiųjų dirbti treneriais, panašu, nėra labai daug. Remiantis Šiaulių miesto savivaldybės Kūno kultūros ir sporto skyriaus statistika, miesto sporto mokymo įstaigose treneriai vidutiniškai dirba ne 18, o 20–26 akademines valandas per savaitę. Jaunuosius sportininkus, kurių daugiau kaip 3 tūkst., treniruoja 149 sporto specialistai. Iš jų 20-imt dirba antraeilėse pareigose.

Kiek Lietuvoje uždirba treneriai?

Paprašyti pakomentuoti, kiek iš tiesų uždirba treneriai, už sporto plėtrą mieste atsakingi Savivaldybės specialistai skaičiuoja, kad trenerių atlyginimas susidaro iš kelių dalių: tarifinio atlygio, priedo už suteiktą kvalifikacinę kategoriją ir priedo už sportininkų kiekį olimpinėse ir nacionalinėse rinktinėse (už faktiškai su rinktinės nariais dirbtą laiką).

Mažiausiai, t. y. apie 335 Eur už 18 akademinių valandų per savaitę arba 3 valandas per dieną, atskaičius visus mokesčius, gauna treneriai, neturintys kvalifikacinės kategorijos ir rinktinės narių. Turintys Lietuvos sporto trenerio kvalifikacinę kategoriją (žemiausią) už tokį pat darbo krūvį gauna šiek tiek daugiau – apie 425 Eur. Šią kategoriją turi 64 miesto treneriai. Nacionalinio trenerio kvalifikacinę kategoriją įgiję 22 treneriai vidutiniškai uždirba apie 470 Eur. Daugiausiai uždirba tarptautinę trenerio kvalifikacinę kategoriją turintys treneriai, kurių miesto sporto mokymo įstaigose – 9. Jų atlyginimas už pilną darbo krūvį siekia maždaug 505 Eur.

Vaikai į olimpiadas nevažiuoja, į nacionalines rinktines nepatenka

Sotesnį duonos kąsnį garantuoja auklėtinių patekimas į nacionalinę, jaunimo ir jaunių rinktinių ar olimpinės rinktinės sąrašus. Deja, tokią galimybę užsidirbti daugiau turi ne visi.

„Kokie dar priedai? Aš dirbu su mažais vaikais, tad apie olimpietį galiu tik pasvajoti. Gauti priedus už tokius rezultatus man ir kolegoms, dirbantiems su mažais vaikais, yra tas pats, kas nuskristi iki Marso“, – piktinasi žolės riedulio trenerė Onutė.

Pašnekovė atkreipia dėmesį, kad itin sunku dirbti trenere moteriai. Vienas darbas sotaus gyvenimo negali užtikrinti, o turint vaikų, galvoti apie papildomą uždarbį – gana sudėtinga. Todėl, moters teigimu, nesulaukusios tinkamo įvertinimo, trenerės, ypač jaunos, išvyksta gyventi ir dirbti į užsienį.

„Kiekvieną rytą nubudusi galvoju, kiek šiandien vaikų ateis į treniruotes. Dabar tvarka tokia, kad esant prastam treniruočių lankomumui, treneriams ir taip jau nuo apverktino atlyginimo dar nubraukiamas koeficientas. Tik kas gali pasakyti, kaip mums, treneriams, atvesti vaiką sportuoti, jei jie šiandien nori sėdėti tik prie kompiuterių, jei nėra palaikymo iš visuomenės, tėvų, valdžios?“ – klausia daugelį metų žolės riedulininkus treniruojanti Onutė.

Kai pedagogas nėra pedagogas

Vadovaujantis švietimo ir mokslo ministro įsakymu, trenerio pareigybė yra pedagoginė. Deja, sportininkus ugdantys specialistai ir jų kolegos, dirbantys mokyklose ir mokantys tuos pačius jaunuolius skaityti, rašyti, skaičiuoti, turi kiek kitokias sąlygas. Pirmiausia, valstybinių brandos egzaminų „šimtukininkų“ ar tarptautinių dalykinių olimpiadų prizininkų mokytojai priedų prie savo atlyginimo negauna. Kita vertus, mokytojai sau ir ugdytinių grupių neieško – vaikai į mokyklas ateina patys. Norint dirbti treneriu biudžetinėse sporto mokyklose, tenka nemažai pavargti viliojant sportininkus į treniruočių sales.

„Prasidėjus naujiems mokslo metams, treneris pats turi per mėnesį susirinkti norinčių sportuoti jaunuolių, vaikų grupes. O tai padaryti, ypač vasaros sporto šakose, itin sunku. Reikia intensyviai dirbti, kalbinti maždaug 50–60 vaikų, kad susirinktum 5–6 norinčių sportuoti grupę“, – pasakoja irklavimo treneris Artūras.

Kolegai antrina ir žolės riedulio trenerė. Onutė pasakoja kurioziškas situacijas, kai norint susirinkti sportuojančių vaikų grupę, tenka imtis pačių keisčiausių viliojimo priemonių.

„Važiuoji į mokyklas, rašai projektus, susitaręs su mokyklų vadovais, vaikams vedi užsiėmimus. Jei tai nepadeda, perki jiems picas, kad tik vaikai ateitų, kad tik sportuotų“, – apie nepavydėtiną trenerių padėtį, visuomenės požiūrį į sportą kalba pašnekovė.

Rinkdamiesi darbą, žinome, kas mūsų laukia

Ramutė Pylipienė, Savivaldybės Kūno kultūros ir sporto skyriaus vedėjo pavaduotoja, sutinka, kad trenerių atlyginimai, darbo sąlygos tikrai galėtų būti geresnės. Bet ji atkreipia dėmesį, kad už tą atlyginimą, kurį treneriai gauna iš Savivaldybės biudžeto, jie nedirba 8 val. per dieną, kaip įprasta Lietuvos darbo rinkoje.

„Pasirinkdami profesiją, ateidami dirbti, kiekvienas mes žinome, kas mūsų tame darbe laukia. Ateidami dirbti treneriais, žmonės supažindinami su pareigybiniais nuostatais, kuriuose ir parašyta, kad jiems teks patiems ieškotis vaikų, norinčių sportuoti. Juk vaikai sportuoti eina ne paskui įstaigos vadovą, Savivaldybės Kūno kultūros ir sporto skyriaus specialistą, o paskui trenerį. Vaiką žavi trenerio asmenybė, todėl ir ieškoti vaikų, su kuriais bus dirbama, yra trenerio funkcija“, – sako

R. Pylipienė.

Sistema sunaikiną net norą kovoti už geresnį gyvenimą

Nieko gero treneriams, vadinamiems pedagogais, nežada ir prieš kelias dienas streikuose iškovoti šalies bendrojo ugdymo pedagogų laimėjimai. „Šiokius tokius pokyčius pajus tik mokyklose dirbantys kūno kultūros mokytojai. Kiek tai palies sporto mokyklose dirbančius trenerius, dar neaišku, nepaisant to, ar yra jie švietimo darbuotojų

profsąjungoje, ar ne“, – sako Savivaldybės Kūno kultūros ir sporto skyriaus vedėjo pavaduotoja. Taip yra todėl, kad didžioji dalis sporto specialistų yra pavaldūs ne Švietimo ir mokslo ministerijai, o Kūno kultūros ir sporto departamentui.

Tiesa, patiems treneriams taip pat trūksta aktyvumo. Paklausus, ar jie priklauso kokiai nors profsąjungai, jie tik purto galvas ir pripažįsta, kad net apie tokius kolegas nėra nieko girdėję. Tad kalbėti apie galimybes streikuoti išvis nėra prasmės.

„Kadangi atlyginimai maži, tenka dirbti kelis darbus. Skirti papildomai laiko steigiant profsąjungas ar dalyvaujant jų veikloje paprasčiausiai nelieka laiko. Treneriai, matyt, jau susitaikė, kad darbas su sportininkais jiems yra tik papildomas darbas, hobis. O papildomam darbui skirti daugiau iniciatyvos nei pagrindiniam, nebeišeina“, – apie savo ir kolegų neaktyvumo priežastis kalba irklavimo treneris A. Navickas.



   ( 1 )   2   3   4   5   6   7   8   9   10   11-20   21-30   31-40   41-50   toliau

© 2005-2008 ŠIAULIAI plius