Girdėjau apie projektą, kurio tikslas – atgaivinti mirštančią, apleistą ir prieštaringai vertinamą valgyklų subkultūrą, paskatinti lankytojus domėtis, suprasti ir įvertinti praeities tradiciją ir pristatyti ją kaip kultūros vertybę šių dienų Lietuvoje. Valgyklų virtuves galima apibūdinti visiems suprantamu terminu „naminė“. Viskas ten paprasta – mėsa, bulvės, salotos. Viskas kaip pas mamą, močiutę, tetą…
Šiauliuose jau lankiausi valgykloje „Svirmantė“. Buvo skanu, todėl šįkart pasukau į dar vieną itin populiarią mūsų miesto valgyklą „Pas Bronelę“. „Bronelė“ įsikūrusi net keliose miesto vietose. Su draugu pasukome į centrinę, esančią Žemaitės gatvėje, kur, pats esu matęs, dažnai pasirodo pati ponia Bronelė, besišypsanti, kiekvieną lankytoją pakalbinanti.
Pradėjome nuo sriubos. Svarstėme, ar rinktis šaltibarščius (3 Lt), ar žuvienę (2 Lt). Pavasaris, todėl pasirinkome pirmuosius. Negali sakyti, kad buvo neskanu, šaltibarščiai kaip šaltibarščiai, prie šaltos sriubos tiko šilta bulvių košė, bet išgirtoje „Bronelėje“ tarsi norėjosi ko nors išskirtinio, todėl pasigailėjome neužsisakę žuvienės. Nors ką gali žinoti, gal kaip tik nesuklydome.
Antram patiekalui pasirinkau keptų šonkauliukų (5 Lt), o bičiulis – cepelinų su varške (6 Lt). Šonkauliukai buvo pateikti su marinuotais svogūnais, kopūstais, morkomis, burokėliais, balta mišraine ir bulvių koše. Pažvelgus į lėkštę, vaizdas buvo visai neblogas. Visų atsiliepimai apie šonkauliukus „Pas Bronelę“ tik geri, bet man nepasisekė. Mėsą sunku buvo atskirti nuo kaulų, ji tampėsi it guma. Gal ne tą dieną pataikiau, nes buvo balandžio 30-oji, darbo diena tarp ne darbo dienų (balandžio 29-oji – sekmadienis, gegužės 1-oji – Darbininkų šventė, ne darbo diena). Regis, tokią dieną valgyklos nelinkusios stengtis, nieko šviežio neperkama, visi likučiai sunaudojami, kad ne darbo dienai nepasiliktų. Tiesa, kaltas ir pats, nes vertėjo suklusti, kai už prekystalio viena maisto į lėkštes dėliotoja paklausė kitos, ar mano norimų šonkauliukų apskritai yra. Žinia, nebūti produkto gali, kai jis pasibaigia pietautojų užsakinėjamas ar antruoju atveju, kai tik keletas porcijų nuo ankstesnės dienos likę. Kadangi „Pas Bronelę“ įžengėme 11 valandą, dar toli iki pietų piko meto, reikia manyti, pasitaikė antrasis variantas, tad galėjau greitai pakeisti užsakymą ir paprašyti ko nors kito. Bičiulis, užsisakęs cepelinų, buvo labiau patenkintas, nors šiek tiek ir paburbėjo, kad užsieniečių draugų nustebinti tokiais lietuviškos virtuvės šedevrais nepavyktų.
Tiesa, valgiaraštis „Pas Bronelę“ yra didelis. Brangiausias antrasis patiekalas – kiaulienos karbonatas su sūriu ir grybais – kainuoja 7,50 Lt., pigiausi – šnicelis ar kiaulienos kotletai – po 4,50 Lt. Buvo ir žuvies patiekalų, pvz., patiekalas skambiu pavadinimu „Žvejo kepsnys“ kainavo 5 Lt. Mielas dalykas – rytojaus valgiaraštis. Tiesa, tądien jo nebuvo, nes, jau minėjau, lankėmės „Pas Bronelę“ prieš šventes.
Prisiminimų valgyklos statusą „Pas Bronelę“ ypač pateisina tai, kad čia galima atsigerti kompoto ar kisieliaus (abu po 1 Lt). Jie tarsi valgiaraščio puošmena.
Trūkumai – nebuvo servetėlių ir dantų krapštukų, o pastarieji bent man po tokių šonkauliukų buvo ypač reikalingi. Aišku, viską atpirko nuoširdžiai aptarnaujančios moteriškės, nors jų dalia visą savo gyvenimą samčiais pilstyti kompotą.
Nuvylė, kad nebuvo „kugelio“. Gal vėl kalta ta tarpšventinė diena? Labiausiai jo paragauti ir norėjome. Pagaliau juk „kugelis“ turėtų tapti vizitine „Pas Bronelę“ kortele, nes juk šis patiekalas labiausiai šią valgyklą išgarsino, ir ne tik Šiauliuose. Jei reklama tau atkišo šaką, reikia už jos kabintis.
Viską sudėjęs ir atėmęs nusprendžiau pietus „Pas Bronelę“ įvertinti keturiais balais. Tai nėra mažai. Pagaliau iš giriamos mieste valgyklos reikia daugiau ir reikalauti. Kad neužsnūstų ant laurų.
Ir pabaigoje dar toks pamąstymas. Pietūs „Pas Bronelę“ man kainavo 8 litus, bičiuliui – 9. Kitas jaunasis mano bičiulis, kuris seka mano pėdomis ir vis apsilanko vietose, kurias aprašau, pasakojo: „Anzelmai, pietavau praeitame „Šiauliai plius“ numeryje Jūsų aprašytoje kavinėje „Prie teatro“. Valgiau dienos pietus. Kainavo 10,50 Lt. Papietavau skaniai ir sočiai.“ Jaunajam gurmanui pietūs gražioje ir jaukioje kavinėje, aptarnaujant padavėjoms, kainavo dviem litais daugiau nei valgykloje. Tad ar ne mieliau už tuos du litus patogiai įsitaisius krėsle pasijusti oriai, kai niekuo nereikia rūpintis, padavėja tau viską išaiškins apie patiekalus, atsakys į klausimus? Kita vertus, du litai irgi pinigai. Kai kam ir nemenki. Be to, mums visad atrodo, kad 9,99 yra gerokai mažiau nei 10,01. Tad dauguma ir toliau pietausime valgyklose, o už sutaupytus du litus nusipirksime loterijos bilietą.
Anzelmas Juodelė