(2012-05-11 Nr. 416) ŠIANDIEN 2012 Gegužės 18 D. Penktadienis ARCHYVAS

Kontaktai
Naudingos nuorodos

Gur­ma­no re­por­ta­žai
Tas pa­mirš­tas žo­dis „val­gyk­la“

Jei jūs esa­te mies­to gy­ven­to­jas, tai ne kar­tą sa­kė­te: „Pie­ta­vau res­to­ra­ne, ka­vi­nė­je, ba­re, pi­ce­ri­jo­je.“ O val­gyk­lo­je? Kaž­ku­ris iš mū­sų fi­lo­so­fų yra pa­sa­kęs, kad val­gyk­los – ano lai­ko­tar­pio da­lis, dėl sa­vo au­ten­tiš­ku­mo jau nie­ka­da ne­ga­lė­sian­čios at­si­ras­ti „iš nau­jo“. Ar tai tie­sa? Juk val­gyk­lo­se jau ne­bė­ra aliu­mi­ni­nių ša­ku­čių ar spe­ci­fi­nio pa­tie­ka­lų kva­po. Ne­bent Grū­to par­ke. Vis dėl­to tvir­ti­na­ma, kad val­gyk­los yra vie­nin­te­lės mai­ti­ni­mo vie­tos, ne­pa­si­kei­tu­sios nuo ne­prik­lau­so­my­bės at­kū­ri­mo. Tai tar­si mu­zie­jai. Kuo ski­ria­si res­to­ra­nai nuo val­gyk­lų (res­to­ra­nai at­si­ra­do XVIII a. Pran­cū­zi­jo­je, iki tol vi­sur bu­vo tik val­gyk­los)? In­ter­je­ru? Ar kad ap­tar­nau­ja pa­da­vė­jai ar pa­da­vė­jos? Gal pa­dėk­lais mais­tui ne­štis ir lan­ge­liu ne­šva­riems in­dams? So­viet­me­čiu dau­ge­lis mai­ti­ni­mo įstai­gų iki 18 val. veik­da­vo kaip val­gyk­los, o po 18-tos tap­da­vo res­to­ra­nais. Vė­liau pra­dė­ti sta­ty­ti dviaukš­čiai pa­sta­tai, ku­rių pir­ma­ja­me aukš­te bū­da­vo įkur­ta val­gyk­la, o ant­ra­ja­me – res­to­ra­nas.

 

Gir­dė­jau apie pro­jek­tą, ku­rio tiks­las – at­gai­vin­ti mirš­tan­čią, ap­leis­tą ir prieš­ta­rin­gai ver­ti­na­mą val­gyk­lų su­bkul­tū­rą, pa­ska­tin­ti lan­ky­to­jus do­mė­tis, su­pras­ti ir įver­tin­ti praei­ties tra­di­ci­ją ir pri­sta­ty­ti ją kaip kul­tū­ros ver­ty­bę šių die­nų Lie­tu­vo­je. Val­gyk­lų vir­tu­ves ga­li­ma api­bū­din­ti vi­siems su­pran­ta­mu ter­mi­nu „na­mi­nė“. Vis­kas ten pa­pras­ta – mė­sa, bul­vės, sa­lo­tos. Vis­kas kaip pas ma­mą, mo­čiu­tę, te­tą…

Šiau­liuo­se jau lan­kiau­si val­gyk­lo­je „Svir­man­tė“. Bu­vo ska­nu, to­dėl šį­kart pa­su­kau į dar vie­ną itin po­pu­lia­rią mū­sų mies­to val­gyk­lą „Pas Bro­ne­lę“. „Bro­ne­lė“ įsi­kū­ru­si net ke­lio­se mies­to vie­to­se. Su drau­gu pa­su­ko­me į cent­ri­nę, esan­čią Že­mai­tės gat­vė­je, kur, pa­ts esu ma­tęs, daž­nai pa­si­ro­do pa­ti po­nia Bro­ne­lė, be­si­šyp­san­ti, kiek­vie­ną lan­ky­to­ją pa­kal­bi­nan­ti.

Pra­dė­jo­me nuo sriu­bos. Svars­tė­me, ar rink­tis šal­ti­barš­čius (3 Lt), ar žu­vie­nę (2 Lt). Pa­va­sa­ris, to­dėl pa­si­rin­ko­me pir­muo­sius. Ne­ga­li sa­ky­ti, kad bu­vo ne­ska­nu, šal­ti­barš­čiai kaip šal­ti­barš­čiai, prie šal­tos sriu­bos ti­ko šil­ta bul­vių ko­šė, bet iš­gir­to­je „Bro­ne­lė­je“ tar­si no­rė­jo­si ko nors iš­skir­ti­nio, to­dėl pa­si­gai­lė­jo­me neuž­si­sa­kę žu­vie­nės. Nors ką ga­li ži­no­ti, gal kaip tik ne­suk­ly­do­me.

Ant­ram pa­tie­ka­lui pa­si­rin­kau kep­tų šon­kau­liu­kų (5 Lt), o bi­čiu­lis – ce­pe­li­nų su varš­ke (6 Lt). Šon­kau­liu­kai bu­vo pa­teik­ti su ma­ri­nuo­tais svo­gū­nais, ko­pūs­tais, mor­ko­mis, bu­ro­kė­liais, bal­ta miš­rai­ne ir bul­vių ko­še. Paž­vel­gus į lėkš­tę, vaiz­das bu­vo vi­sai ne­blo­gas. Vi­sų at­si­lie­pi­mai apie šon­kau­liu­kus „Pas Bro­ne­lę“ tik ge­ri, bet man ne­pa­si­se­kė. Mė­są sun­ku bu­vo at­skir­ti nuo kau­lų, ji tam­pė­si it gu­ma. Gal ne tą die­ną pa­tai­kiau, nes bu­vo ba­lan­džio 30-oji, dar­bo die­na tarp ne dar­bo die­nų (ba­lan­džio 29-oji – sek­ma­die­nis, ge­gu­žės 1-oji – Dar­bi­nin­kų šven­tė, ne dar­bo die­na). Re­gis, to­kią die­ną val­gyk­los ne­lin­ku­sios steng­tis, nie­ko švie­žio ne­per­ka­ma, vi­si li­ku­čiai su­nau­do­ja­mi, kad ne dar­bo die­nai ne­pa­si­lik­tų. Tie­sa, kal­tas ir pa­ts, nes ver­tė­jo su­klus­ti, kai už pre­kys­ta­lio vie­na mais­to į lėkš­tes dė­lio­to­ja pa­klau­sė ki­tos, ar ma­no no­ri­mų šon­kau­liu­kų ap­skri­tai yra. Ži­nia, ne­bū­ti pro­duk­to ga­li, kai jis pa­si­bai­gia pie­tau­to­jų už­sa­ki­nė­ja­mas ar ant­ruo­ju at­ve­ju, kai tik ke­le­tas po­rci­jų nuo anks­tes­nės die­nos li­kę. Ka­dan­gi „Pas Bro­ne­lę“ įžen­gė­me 11 va­lan­dą, dar to­li iki pie­tų pi­ko me­to, rei­kia ma­ny­ti, pa­si­tai­kė ant­ra­sis va­rian­tas, tad ga­lė­jau grei­tai pa­keis­ti už­sa­ky­mą ir pa­pra­šy­ti ko nors ki­to. Bi­čiu­lis, už­si­sa­kęs ce­pe­li­nų, bu­vo la­biau pa­ten­kin­tas, nors šiek tiek ir pa­bur­bė­jo, kad už­sie­nie­čių drau­gų nu­ste­bin­ti to­kiais lie­tu­viš­kos vir­tu­vės še­dev­rais ne­pa­vyk­tų.

Tie­sa, val­gia­raš­tis „Pas Bro­ne­lę“ yra di­de­lis. Bran­giau­sias ant­ra­sis pa­tie­ka­las – kiau­lie­nos kar­bo­na­tas su sū­riu ir gry­bais – kai­nuo­ja 7,50 Lt., pi­giau­si – šni­ce­lis ar kiau­lie­nos kot­le­tai – po 4,50 Lt. Bu­vo ir žu­vies pa­tie­ka­lų, pvz., pa­tie­ka­las skam­biu pa­va­di­ni­mu „Žve­jo keps­nys“ kai­na­vo 5 Lt. Mie­las da­ly­kas – ry­to­jaus val­gia­raš­tis. Tie­sa, tą­dien jo ne­bu­vo, nes, jau mi­nė­jau, lan­kė­mės „Pas Bro­ne­lę“ prieš šven­tes.

Pri­si­mi­ni­mų val­gyk­los sta­tu­są „Pas Bro­ne­lę“ ypač pa­tei­si­na tai, kad čia ga­li­ma at­si­ger­ti kom­po­to ar ki­sie­liaus (abu po 1 Lt). Jie tar­si val­gia­raš­čio puoš­me­na.

Trū­ku­mai – ne­bu­vo ser­ve­tė­lių ir dan­tų krapš­tu­kų, o pa­sta­rie­ji bent man po to­kių šon­kau­liu­kų bu­vo ypač rei­ka­lin­gi. Aiš­ku, vis­ką at­pir­ko nuo­šir­džiai ap­tar­nau­jan­čios mo­te­riš­kės, nors jų da­lia vi­są sa­vo gy­ve­ni­mą sam­čiais pils­ty­ti kom­po­tą.

Nu­vy­lė, kad ne­bu­vo „ku­ge­lio“. Gal vėl kal­ta ta tarpš­ven­ti­nė die­na? La­biau­siai jo pa­ra­gau­ti ir no­rė­jo­me. Pa­ga­liau juk „ku­ge­lis“ tu­rė­tų tap­ti vi­zi­ti­ne „Pas Bro­ne­lę“ kor­te­le, nes juk šis pa­tie­ka­las la­biau­siai šią val­gyk­lą iš­gar­si­no, ir ne tik Šiau­liuo­se. Jei rek­la­ma tau at­ki­šo ša­ką, rei­kia už jos ka­bin­tis.

Vis­ką su­dė­jęs ir atė­męs nu­spren­džiau pie­tus „Pas Bro­ne­lę“ įver­tin­ti ke­tu­riais ba­lais. Tai nė­ra ma­žai. Pa­ga­liau iš gi­ria­mos mies­te val­gyk­los rei­kia dau­giau ir rei­ka­lau­ti. Kad neužs­nūs­tų ant lau­rų.

Ir pa­bai­go­je dar toks pa­mąs­ty­mas. Pie­tūs „Pas Bro­ne­lę“ man kai­na­vo 8 li­tus, bi­čiu­liui – 9. Ki­tas jau­na­sis ma­no bi­čiu­lis, ku­ris se­ka ma­no pė­do­mis ir vis ap­si­lan­ko vie­to­se, ku­rias ap­ra­šau, pa­sa­ko­jo: „An­zel­mai, pie­ta­vau praei­ta­me „Šiau­liai plius“ nu­me­ry­je Jū­sų ap­ra­šy­to­je ka­vi­nė­je „Prie teat­ro“. Val­giau die­nos pie­tus. Kai­na­vo 10,50 Lt. Pa­pie­ta­vau ska­niai ir so­čiai.“ Jau­na­jam gur­ma­nui pie­tūs gra­žio­je ir jau­kio­je ka­vi­nė­je, ap­tar­nau­jant pa­da­vė­joms, kai­na­vo dviem li­tais dau­giau nei val­gyk­lo­je. Tad ar ne mie­liau už tuos du li­tus pa­to­giai įsi­tai­sius krės­le pa­si­jus­ti oriai, kai nie­kuo ne­rei­kia rū­pin­tis, pa­da­vė­ja tau vis­ką išaiš­kins apie pa­tie­ka­lus, at­sa­kys į klau­si­mus? Ki­ta ver­tus, du li­tai ir­gi pi­ni­gai. Kai kam ir ne­men­ki. Be to, mums vi­sad at­ro­do, kad 9,99 yra ge­ro­kai ma­žiau nei 10,01. Tad dau­gu­ma ir to­liau pie­tau­si­me val­gyk­lo­se, o už su­tau­py­tus du li­tus nu­si­pirk­si­me lo­te­ri­jos bi­lie­tą.

An­zel­mas Juo­de­lė







Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti