(2016-04-29 Nr. 623) ŠIANDIEN 2017 Lapkričio 23 D. Ketvirtadienis ARCHYVAS

Kontaktai
Naudingos nuorodos

Nuomonės
Ar kas nors kei­sis po „ka­la­fio­rų skan­da­lo“?

Edi­ta BA­ČĖ­NĖ, Vy­te­nio MI­RO­NO nuo­tr.

edi­ta.vinickyte@splius.lt

Po va­di­na­mo­jo „ka­la­fio­rų skan­da­lo“ pra­si­dė­jo kal­tų­jų paieš­kos: vie­ni kal­ti­na eu­rą, ki­ti – pre­ky­bi­nin­kus, tre­ti – pri­spaus­din­tus tri­li­jo­nus bank­no­tų ir pan. Ki­tą sa­vai­tę or­ga­ni­zuo­ja­ma ak­ci­ja nei­ti į pre­ky­bos cent­rus daug kas abe­jo­ja – juk lik­si­me nie­ko ne­pe­šę, ta­čiau par­duo­tu­vė­se nu­si­pirk­ti vai­sių ar dar­žo­vių – vis dar ne­men­kas iš­šū­kis. Ar šiau­lie­čiai pa­ste­bi pa­di­dė­ju­sias mais­to pro­duk­tų kai­nas, kaip tai ver­ti­na, ko­kius ma­to spren­di­mo bū­dus ir ar ke­ti­na ki­tą sa­vai­tę nei­ti į pre­kyb­cent­rius, tei­ra­vo­mės mies­to bul­va­re.

 


 Edi­ta. Taip, la­bai pa­ki­lo mais­to kai­nos. Ir vis­kas bran­go. Mi­ši­nu­ką kai mer­gai­tei pir­kom, kai­na­vo virš 4 eu­rų, o da­bar virš 5 eu­rų. Aiš­ku, ir tas pa­ts ka­la­fio­ras, apie ku­rį tiek kal­ba­ma, agur­kų kai­nos la­bai pa­ki­lu­sios. Vi­sos dar­žo­vės ir vai­siai. Neį­si­vaiz­duo­ju, ko­dėl taip ki­lo kai­nos. At­ve­ži­mas tik­rai bran­giau ne­kai­nuo­ja. Ma­tyt, ban­do prie to eu­ro vis­ką pri­ly­gin­ti. Se­niau bu­vo kal­bė­ta, kad li­tas bus ly­gus eu­rui, tai da­bar taip ir yra. Net­gi pieš­tu­kai ir van­de­ni­niai da­žai pa­bran­go. Pri­si­me­nu, kar­tą pa­siė­miau 2 eu­rus ir gal­vo­ju – nuei­siu vai­kui nu­pirk­ti van­de­ni­nių da­žų. Tik­rai ma­niau, kad bran­giau ne­ga­li kai­nuo­ti, nes rei­kė­jo tik ke­lių spal­vų. Nuei­nu ir žiū­riu – 4 eu­rai. Nie­ka­da tiek ne­kai­na­vo. Ta­da ap­si­su­kau, grį­žau na­mo pa­siim­ti dau­giau pi­ni­gų. Bet ma­žiau ne­per­kam, nes val­gyt tai rei­kia, tai­gi per­kam tą pa­tį – ir tuos agur­kus, ir tas dar­žo­ves, ir tas ra­šy­mo prie­mo­nes. Gal kaž­kur ki­tur su­tau­pai. Ir to­je ak­ci­jo­je rei­kės su­da­ly­vau­ti, bet, ma­nau, kad ne­nuė­ję 10–12 die­no­mis, 13–14 die­no­mis vis tiek ei­sim. Val­gyt juk rei­kia. Ne­ma­nau, kad tai kaž­ką la­bai pa­keis. Bent aš ne­ti­kiu. O pas tas mo­čiu­tes tur­guo­se kai­nos ne­ma­žes­nės. Aną va­sa­rą ėjau uo­gų pirk­ti, tai pa­sa­kė, kad 2 eu­rai kai­nuo­ja. Sa­kau, jūs ne­juo­kau­kit, nie­ka­da tiek ne­kai­na­vo. O ji sa­ko, kad li­tais bu­vo ta pa­ti kai­na. Bet li­tais bu­vo 2, o ne eu­rais. Tai ji ir sa­ko, kad eu­rą įve­dė, tai taip ir yra. Pas mo­čiu­tes ly­giai tas pa­ts yra. Ne­ti­kiu, kad ten ge­riau bū­tų. Kaip tik feis­bu­ke ma­čiau, kad kaž­ku­ri par­duo­tu­vė pra­dė­jo ma­žin­ti kai­nas. Lyg­tais 2 dė­žu­tės kiau­ši­nių už vie­nos kai­ną... Gal at­si­žvelgs tru­pu­tį, bet tai bus lai­ki­na ir pa­si­mirš la­bai grei­tai.


 

Gra­ci­jo­nas. Pas­te­biu, kad pa­bran­go. Prak­tiš­kai vi­sų pro­duk­tų kai­nos di­dė­jo. Ypač pa­slau­gos pa­bran­go. Sun­kiau iš pen­si­jos gy­ven­ti. Gal ne ly­giai tiek pat eu­rais, kiek bu­vo li­tais, bet pa­na­šiai. Po­mi­do­rų, agur­kų, mor­kų kai­nas pa­dau­gi­ni iš 3 ir išei­na di­de­lės su­mos. 9–10 li­tų po­mi­do­rams, agur­kams jau per daug. Ei­nam prie Eu­ro­pos, o ten vis­kas bran­giau, dėl to jau ir pas mus bran­giau. At­ly­gi­ni­mai ne­ki­lo, bet kai­nos ky­la. O dėl tos ak­ci­jos – vie­ną die­ną gal ir ga­li­ma, bet ne dau­giau. Jei ne į vie­ną par­duo­tu­vę, tai į ki­tą vis tiek ei­sim pirk­ti. Nie­ko žmo­nės ne­pa­da­rys, kol ne­kils eko­no­mi­ka, kol ne­di­dės ga­my­ba.

 
 

 Jo­li­ta. Neatk­rei­piu dė­me­sio. Vai­kai ne­bent in­ter­ne­te pa­ro­do ir ap­lin­ki­niai la­bai skun­džia­si, kad pa­di­dė­jo kai­nos. Aiš­ku, dar­žo­vių, vai­sių kai­nos jau tik­rai nea­dek­va­čios. Ne­ži­nau, ko­dėl jos ki­lo. Bū­ti­nai pri­si­jung­siu prie ak­ci­jos ir nei­siu į pre­ky­bos cent­rus ki­tą sa­vai­tę. Gal­būt valdžia su­si­mąs­tys, pra­dės re­gu­liuo­ti kai­nas, nes tikrai brangiai kainuoja produktai.


 

 Po­vi­las. Šian­dien kaip tik pa­ste­bė­jau... Suk­čiai! Ka­vą ma­žes­niais pa­ke­liais pra­dė­jo par­da­vi­nė­ti, o kai­na ta pa­ti. Tiks­liai ži­nau. Žmo­na par­si­ne­šė ir ne­pas­te­bė­jo. Da­bar nuė­jau į „Ma­xi­mą“, ten dar yra se­nuo­se, di­des­niuo­se pa­ke­liuo­se, o „Ikiu­ke“ tų di­de­lių ne­bė­ra, tik ma­žiu­kai pa­ke­liai už tą pa­čią kai­ną. Pa­na­šiai vis­kas ir yra, kaip sa­ko – kiek kai­na­vo li­tais, da­bar eu­rais. Va­lat­ka la­bai įdo­miai ra­šė, kad pri­spaus­di­no 3 tri­li­jo­nus eu­rų, tai ko jūs no­ri­te? Kai­nos tu­ri brang­ti. Bet te­gul iš­da­li­ja tuos tri­li­jo­nus žmo­nėms. Pen­si­jų ne­di­di­na, al­gų ne­ke­lia, tai už ką žmo­gui pirk­ti? Rei­kės bū­ti­nai ir prie ak­ci­jos pri­si­jung­ti – nei­ti į pre­ky­bos cent­rus. Iš­vis val­džia nie­ko ne­ga­li pa­da­ry­ti, kas ko­kias no­ri, to­kias kai­nas ir de­da. Mul­ki­na žmo­nes ir dau­giau nie­ko. Rei­kė­tų da­ry­ti kar­tu vis­ką kaip Grai­ki­jo­je ar ki­to­se ša­ly­se, kur rim­tai žmo­nės su­si­tel­kia. Bet čia tuoj pra­dės gu­mi­nė­mis kul­ko­mis šau­dy­ti. Pas mus taip yra – ne­ban­dyk kur nors išei­ti, ką nors pa­sa­ky­ti. Tuo­jau vi­sas pa­jė­gas mes ir tam­pys žmo­ge­lį ke­le­rius me­tus už tai.


 

 Mak­si­mas. Kai kas pa­bran­go, kai kas ne. Sa­ko, kad kiek kai­na­vo li­tais, da­bar eu­rais, bet aš taip ne­ma­nau. Už du­jas ir ku­rą juk mo­kam ne 5 eu­rus. Yra rin­ka, ji vis­ką ir su­re­gu­liuos. Yra ir pi­ges­nių pro­duk­tų. Nors pir­mas der­lius atė­jo po 5 eu­rus, nie­kas ne­ver­čia pirk­ti, juk yra ir po 2 eu­rus olan­diš­kų agur­kų. Ga­li pirk­ti žmo­nės. Eu­ras tik­rai dėl to ne­kal­tas. Jei­gu yra pa­klau­sa, vi­są lai­ką bus pa­siū­la. Jei­gu žmo­nės mo­kės 5 eu­rus, tai už 5 eu­rus ir par­da­vi­nės. Jei­gu ne­mo­kės, bus už 2 eu­rus. O ak­ci­jo­je prieš pre­ky­bos cent­rus ne­da­ly­vau­siu, nes ne­ma­nau, kad kaž­kas pa­si­keis. Vis tiek dau­gu­ma žmo­nių eis, o pre­ky­bos cent­rai jo­kio skir­tu­mo ne­pa­jus. Ne­ma­nau, kad ir vals­ty­bė ga­lės pa­gel­bė­ti.


 

 Pre­ky­bi­nin­kų su­si­ta­ri­mai – kai­nų pa­siut­pol­kė

 

 Po sa­vai­tės pra­džio­je - vy­ku­sio pa­si­ta­ri­mo dėl mais­to pro­duk­tų kai­nų, su­kė­lu­sių vi­suo­me­nės pa­si­pik­ti­ni­mą, dis­ku­si­jos ne­ty­la. Ko­dėl kai ku­rių mais­to pro­duk­tų kai­nos padidėjo, kas tai lė­mė, ko­dėl kon­ku­ren­ci­ja ne­pa­de­da jų su­ma­žin­ti?Kon­ku­ren­ci­jos ta­ry­bos pir­mi­nin­kas Ša­rū­nas Ke­se­raus­kas:– Kon­ku­ren­ci­jos ta­ry­ba nuo­sek­liai sa­ko, kad ge­riau­sias da­ly­kas, ku­ris var­žo par­da­vė­jus ne­kel­ti kai­nų, yra kon­ku­ren­ci­ja. O kon­ku­ren­ci­ją ku­ria kon­ku­ren­tai, ne kon­ku­ren­ci­jos ins­ti­tu­ci­jos, ne Kon­ku­ren­ci­jos ta­ry­ba. Ką da­rė ir da­rys Kon­ku­ren­ci­jos ta­ry­ba – jei­gu mes ma­ty­si­me kon­ku­ren­ci­jos pa­žei­di­mų, juos tir­si­me ir už tai bau­si­me.


To­kius ty­ri­mus da­ro­me ir to­liau da­ry­si­me, jei­gu ma­ty­si­me, kad įvai­rių pre­kių kai­nos rin­ko­je (mes esa­me at­sa­kin­gi už vi­są rin­ką, ne tik už „ne­lai­min­gą ka­la­fio­rą“, ku­riam te­ko gar­bė taip pa­si­žy­mė­ti) ju­da nea­dek­va­čiai rin­kos są­ly­goms.
Bet mes ne­bū­ti­nai iš anks­to jus in­for­muo­si­me apie tai, nes at­lie­ka­mas ty­ri­mas, ku­ris ne la­bai ski­ria­si nuo to, ku­rį at­lie­ka pro­ku­ra­tū­ra. Mes ei­na­me į įmo­nes, at­lie­ka­me, pa­pras­tai ta­riant, kra­tą, pai­ma­me in­for­ma­ci­ją, ver­ti­na­me įro­dy­mus, ir ta­da ga­li­ma nu­sta­ty­ti, ar įmo­nės, pa­vyz­džiui, kon­ku­ren­tai, tar­pu­sa­vy­je su­si­ta­ria di­din­ti kai­nas. Na­tū­ra­lu, kad apie to­kius ty­ri­mus iš anks­to ne­pra­ne­ša­me. Ir to­kius ty­ri­mus pra­de­da­me tik tu­rė­da­mi pa­grįs­tų įta­ri­mų, nes šiaip ūkio su­bjek­tų tir­ti var­dan įdo­mu­mo ne­ga­li­me ir to­kias by­las mes iš kar­to pra­lai­mė­tu­me teis­me.
Lie­tu­vo­je, to­kio­je ma­žo­je ša­ly­je, pre­ky­bos tink­lų yra ga­na daug, ir tai, kad atei­na dar vie­nas, ži­no­mas kaip ma­žų kai­nų pre­ky­bos tink­las, yra ge­ra nau­jie­na, nes ga­li iš­ju­din­ti da­bar­ti­nę nu­si­sto­vė­ju­sią pa­dė­tį. Bet pre­ky­bos tink­lų pas mus yra ga­nė­ti­nai daug. Ko­dėl nė­ra ma­žų par­duo­tu­vių? Tai paaiš­ki­na is­to­ri­nės prie­žas­tys. Žiū­rint į se­nes­nės eko­no­mi­kos rin­kos vals­ty­bes, jo­se ma­žos par­duo­tu­vės at­si­ra­do prieš šimt­me­čius. Pre­ky­bos tink­lai yra san­ty­ki­nai nau­jas fe­no­me­nas, ke­lių de­šim­čių me­tų se­nu­mo. To­se vals­ty­bė­se tos par­duo­tu­vė­lės eg­zis­ta­vo se­niai, o pre­ky­bos tink­lai jas pra­dė­jo po tru­pu­tė­lį stum­ti, ka­dan­gi jie tu­ri ki­tą mas­tą, ki­to­kią pre­ky­bos for­mą, vers­lo kon­cep­ci­ją. Bet tos par­duo­tu­vė­lės iš­li­ko.
Lie­tu­vo­je so­vie­ti­niu lai­ko­tar­piu pri­va­taus vers­lo iš vi­so ne­bu­vo. Kai at­si­ra­do ma­žos par­duo­tu­vės, tuo me­tu pa­sau­ly­je eg­zis­ta­vo ir į Lie­tu­vą greit atė­jo pre­ky­bos cent­rai. Jų vers­lo mo­de­lis bu­vo efek­ty­ves­nis. Kai­nos, ku­rias var­to­to­jai mo­ka, daž­niau­siai pre­ky­bos cent­ruo­se yra ma­žes­nės ne­gu ma­žo­je par­duo­tu­vė­je. Tai yra su­pran­ta­ma, nes ma­ža par­duo­tu­vė ne­ga­li pa­siek­ti to­kio mas­to, ji ne­ga­li iš tie­kė­jų pirk­ti už la­bai ge­ras kai­nas, no­rė­da­ma iš­gy­ven­ti, ji tu­ri kaž­kiek „už­si­dė­ti“. Ma­žos par­duo­tu­vės daž­niau­siai ga­li sėk­min­gai kon­ku­ruo­ti, jei­gu par­da­vi­nė­ja ypa­tin­gas pre­kes, ku­rių var­to­to­jas ne­no­ri va­žiuo­ti pirk­ti į pre­ky­bos cent­rus ar­ba jų ten net ne­si­ti­ki ras­ti. To­kios par­duo­tu­vės, be abe­jo, ga­li kles­tė­ti.

 

 

 


I. Kurk­lie­ty­tė: „Reik­les­ni ta­po tiek žiū­ro­vai, tiek ir fil­mų kū­rė­jai“

Kris­ti­na KA­VA­LIAUS­KAI­TĖ

kris­ti­na.kavaliauskaite@splius.lt

„Jei­gu tu­rė­čiau lais­vę kur­ti, ką no­riu, su­kčiau fil­mus vai­kams. Šian­dien tai la­biau­siai nu­skriaus­tas žiū­ro­vas“, – sa­ko šią sa­vai­tę „Laip­tų ga­le­ri­jo­je“ vie­šė­ju­si ir fil­mą „Var­nų eže­ras“ pri­sta­čiu­si re­ži­sie­rė Ine­sa Kurk­lie­ty­tė.

 

 
 Į Šiau­lius Ine­sa Kurk­lie­ty­tė at­vy­ko pri­sta­ty­ti sa­vo fil­mo „Var­nų eže­ras“. Pa­sak jos, la­biau­siai nu­skriaus­ti žiū­ro­vai šian­dien yra vai­kai. Bū­tent jiems skir­tus me­ni­nius fil­mus re­ži­sie­rė ir no­rė­tų kur­ti.
Vytauto MIKOS nuotr.

– Šian­die­ni­nė ki­no kū­rė­jų kar­ta – ko­kią ją ma­to­te? Kaip ver­ti­na­te da­bar ku­ria­mą ki­ną ir ko­kio jo ti­ki­tės atei­ty­je?
– Kiek­vie­ną va­sa­rą ma­no uoš­vio, do­ku­men­ti­nių fil­mų kū­rė­jo am­ži­ną atil­sį Pet­ro Abu­ke­vi­čiaus, so­dy­bo­je (dau­ge­lis gal dar pri­si­me­na TV fil­mą „Meš­ku­tė Ni­da“) ren­gia­me kū­ry­bi­nes dirb­tu­ves jau­nie­siems ki­no kū­rė­jams, vy­res­nių kla­sių moks­lei­viais. Tai „ki­no-fo­to“ fo­ru­mas „Gam­tos die­nos“. Ir ten kas­met ste­biu, kad vai­kai atei­na vi­siš­kai ki­to­kie. Net kas­met, jau ne­kal­bant apie kar­tų skir­tu­mus, jų ki­ti no­rai, ki­to­kie in­te­re­sai, po­žiū­ris. Pa­na­šias ten­den­ci­jas ste­biu ir Lie­tu­vos Mu­zi­kos ir teat­ro aka­de­mi­jo­je, ku­rio­je daug me­tų dės­tau ki­no in­dust­ri­ją. Žmo­nės atei­na vis reik­les­ni ir reik­les­ni. Tiek dės­ty­to­jams, tiek pa­tys sau. Ir vis ma­žiau ti­ki­si pa­ra­mos iš ša­lies. Stu­den­tai jau bai­gia už­mirš­ti, kad kaž­kas jais tu­ri pa­si­rū­pin­ti, ko­kie nors fon­dai duo­ti pi­ni­gų. Jie pa­tys ieš­ko pi­ni­gų, ne­tgi pa­tys fi­nan­suo­ja sa­vo ne­di­de­lius fil­mus, pri­sii­ma pil­ną at­sa­ko­my­bę už tai, ką jie ku­ria. To­dėl šian­dien ki­nas yra ir me­nas, ir in­dust­ri­ja.
Kai žmo­gus įde­da ne tik daug sa­vo šir­dies, bet ir in­ves­tuo­ja pi­ni­gų, jė­gų, kad ga­lė­tų sa­vo su­kur­tą dar­bą pa­ro­dy­ti ki­no teat­ruo­se, tai tas ki­nas no­ri ne­no­ri tam­pa šiek tiek pro­duk­tu. Mes šian­dien tai ir ma­to­me – tu­ri­me la­bai daug ko­mer­ci­nio ki­no. Bet tai ir ge­rai, ir blo­gai. Vi­sa­da sa­ko­ma, kad po žie­mos atei­na pa­va­sa­ris. Ir po dau­gy­bės vy­ku­sių eks­pe­ri­men­tų, vis­kas ky­la, au­ga, bu­jo­ja. To­kiuo­se eks­pe­ri­men­tuo­se ir išau­ga tie tik­rie­ji, di­die­ji me­džiai. Vi­du­ti­niš­kai iš 20–30 stu­den­tų išau­ga tik vie­nas „rim­tas“ ki­no žmo­gus. Tik kas de­šim­tas stu­di­juo­jan­tis ka­da nors gal­būt pa­da­rys sa­vo trum­pa­met­ra­žį fil­mą. Ki­ti išei­na dirb­ti asis­ten­tais, į rek­la­mą ar ki­tur. Ir tai nor­ma­lu. Kaip sa­ko­ma, daug pa­šauk­tų, ma­žai iš­rink­tų.
Nau­jie­ji į ki­no in­dust­ri­ją žen­gian­tys žmo­nės yra am­bi­cin­gi, reik­lūs, įdo­mūs. Tik­rai ke­lia pa­si­ti­kė­ji­mą. Vis dau­giau at­si­ran­da mo­te­riš­kos ly­ties kū­rė­jų. Tai le­mia ir leng­vė­jan­ti tech­ni­ka. Be to, mo­te­rys vie­naip ar ki­taip yra iš­tver­min­ges­nės ir ryž­tin­ges­nės, jų dau­giau iš­lie­ka, jos ne taip leng­vai me­ta šį sun­kų ke­lią, ran­da dau­giau pri­si­tai­ky­mo bū­dų, to­dėl ki­nas mo­te­riš­kė­ja. Bet tai ne­reiš­kia, kad te­mos da­ro­si ar­ti­mes­nės „mui­lo ope­roms“. Kaip tik, sa­ky­čiau, mo­te­rų žvilgs­nis yra at­krei­pian­tis dė­me­sį į de­ta­les, į si­tua­ci­jas. Jis yra jaut­res­nis ir įvai­res­nis.
O vai­ki­nai, jei­gu jau jie ei­na į ki­ną, tai bū­na tik­rai ga­būs, ne vi­du­ti­ny­bės. Tie, ku­rie kaž­ką su­ge­ba, yra rim­tai ap­svars­tę sa­vo pa­si­rin­ki­mą, įsi­ver­ti­nę, ar tik­rai no­ri ei­ti čia. Mes nuo pat pir­mo kur­so aiš­ki­na­me, kad jei atė­jo­te leng­vos duo­nos ir gal­vo­ja­te, kad čia iš­kart bus Ho­li­vu­das po ko­jo­mis, tai la­bai klys­ta­te.
– Ar mo­te­riš­kė­jan­tis ki­nas kar­tu ir jaus­min­gė­ja? Kuo ski­ria­si nuo kur­to so­viet­me­čiu?
– Ne­ži­nau, ar ki­nas jaus­min­gė­ja. So­viet­me­čio ki­nas bu­vo konst­ruk­ty­ves­nis, ja­me bu­vo daug ezo­po kal­bos – pa­slėp­tų da­ly­kų, nes daug ko ne­leis­ta sa­ky­ti, bet jis ir­gi bu­vo pa­kan­ka­mai emo­cio­na­lus. Ta­čiau ta­me ki­ne nie­ka­da mo­te­rys he­ro­jės ne­bu­vo svar­bios. Jos vi­są lai­ką bu­vo tam tik­ros kliū­tys, vy­ro še­šė­ly­je gy­ve­nan­tis per­so­na­žas ar­ba ge­riau­siu at­ve­ju pa­gal­ba he­ro­jams vy­rams. Nė vie­nas fil­mas kaip cent­ri­nės ašies ne­tu­rė­jo mo­ters ir jos gy­ve­ni­mo, jos pro­ble­mų. Net­gi nau­jau­sio­se lie­tu­viš­ko­se juos­to­se, jei­gu jos re­ži­suo­ja­mos vy­ro, kai ku­rios si­tua­ci­jos kar­tais man, kaip mo­te­riai, ke­lia šyp­se­ną, nes mū­sų pa­sau­lis vis tiek yra ki­toks. Jis yra su­bti­les­nis, ja­me dau­giau niuan­sų ir pus­to­nių. Tur­būt neį­žei­siu nė vie­no vy­ro taip sa­ky­da­ma.
To­dėl mo­te­rų ki­ne man vi­sa­da yra dau­giau spal­vų, at­spal­vių ir pus­to­nių.
– Ko­mer­ci­nis ir ne­ko­mer­ci­nis ki­nas. Anks­čiau at­skir­tis bu­vo ga­na aiš­ki, da­bar jie pra­dė­jo kaž­kiek per­si­deng­ti, per­si­pin­ti. At­ro­dy­tų, ne­ko­mer­ci­nė juos­ta daž­nai įgau­na ga­na daug ko­mer­ci­niam ki­nui bū­din­gų bruo­žų.
– Tos są­vo­kos ko­mer­ci­nis ir ne­ko­mer­ci­nis ki­nas yra atė­ju­sios iš so­viet­me­čio. Ir tas an­ti­po­das, kad vis­kas, kas yra ko­mer­ci­ja, yra blo­gai, ma­no nuo­mo­ne, jau tu­rė­tų bū­ti pa­mirš­tas. Bet koks au­to­rius, kur­da­mas fil­mą, ti­ki­si, kad jį pa­ma­tys daug žmo­nių, sie­kia ko­mer­ciš­ku­mo. Gal tik prie­mo­nės, ku­rio­mis sie­kia­ma žiū­ro­vo, yra skir­tin­gos. La­bai svar­bu, ar jis nė­ra tvir­ki­na­mas vi­so­mis to žo­džio pra­smė­mis. Jei žiū­ro­vas yra tvir­ki­na­mas, jei­gu sten­gia­ma­si bet ko­kio­mis prie­mo­nė­mis pri­si­šauk­ti dau­giau žmo­nių juos šo­ki­ruo­jant ar šiaip orien­tuo­jan­tis į pra­stą sko­nį, ta­da tu­ri­me tą pi­gią­ją ko­mer­ci­ją. Bet šiaip ki­nas da­bar tu­rė­tų bū­ti skirs­to­mas į ne­prik­lau­so­mą ar­ba me­ni­nį, kur ne­pri­va­lo­ma įsi­pa­rei­go­ti dėl žiū­ro­vų kie­kio ir re­ži­sie­rius yra lais­vas sa­vo kū­ry­bo­je, ir sie­kian­tį pel­no, ku­ris yra pa­grin­di­nė ki­no in­dust­ri­jos da­lis.
Pa­sau­ly­je jau se­niai ki­nas skirs­to­mas į už­sa­ko­mą­jį, kai kaž­kas pa­sko­li­na pi­ni­gus ir ko­man­da tu­ri ati­dirb­ti juos bei at­neš­ti pel­ną, ir į lais­vą pro­jek­tą, kai au­to­rius ga­li kal­bė­ti, kaip no­ri ir apie ką no­ri.
Šian­dien daž­nai jau ir Lie­tu­vo­je au­to­riai ku­ria fil­mus iš sa­vo ki­še­nės, kad ga­lė­tų da­ry­ti tai, ką no­ri, kad ga­lė­tų eks­pe­ri­men­tuo­ti, kad jų už gerk­lės ne­lai­ky­tų stip­ri pro­diu­se­rių ran­ka. Ar­ba ku­ria už pa­čias ma­žiau­siais lė­šas, kad tik bū­tų lais­vi. Ki­nas vis dau­giau trak­tuo­ja­mas kaip me­nas, kaip sa­vi­raiš­kos for­ma.
– „Leng­vo ra­ga­na­vi­mo“ skan­da­las. Kaip ver­ti­na­te tą si­tua­ci­ją šian­dien, jau iš lai­ko per­spek­ty­vos?
– Nie­kas ne­pa­si­kei­tė. Ma­no he­ro­jei pri­bu­vė­jai po ke­le­rių me­tų in­ten­sy­vių paieš­kų vis tiek ban­do pri­siū­ti kaž­ko­kią by­lą, žmo­gus dar ne­nu­kel­tas nuo kry­žiaus. Nie­kas do­ku­men­ti­nio fil­mo he­ro­jaus ne­ga­li kal­tin­ti ir im­ti fil­mo kaip įkal­čio. Man tai pri­me­na so­vie­ti­nius lai­kus ir cen­zū­rą.
Šis fil­mas ir po tiek me­tų vis dar gy­vas, va­di­na­si, jis kal­ba apie tai, kas svar­bu. Kiek­vie­nas fil­mas tu­ri sa­vo am­žių. Vie­nas yra „pai­ma­mas“ iš kar­to, jis kaip gra­žus mui­lo bur­bu­las sprogs­ta čia ir da­bar, o ki­tas yra su­pran­ta­mas po de­šim­ties ar dvi­de­šim­ties me­tų. Jis au­ga, ima­mas nuo len­ty­nos, vėl žiū­ri­mas.
Kai ki­lo min­tis su­kur­ti „Leng­vą ra­ga­na­vi­mą“, man no­rė­jo­si jį pa­va­din­ti „Ra­ga­nų me­džiok­lė“, nes aš tą me­džiok­lę užuo­džiau, bet te­ma bu­vo per daug su­bti­li. Pri­bu­vė­jos pro­fe­si­ja vi­sa­me pa­sau­ly­je eg­zis­tuo­ja. Dau­ge­ly­je ci­vi­li­zuo­tų ša­lių da­lis mo­te­rų gim­do na­muo­se. Tai, ką fil­mo he­ro­jė da­rė, nė­ra nei koks nu­si­kal­ti­mas, nei kaž­kas ne­nor­ma­laus. Vi­sa­me pa­sau­ly­je tai įpras­ta.
Tai, kas vyks­ta mū­sų są­mo­nė­je, yra kaž­ko­kie so­viet­me­čio pa­lik­ti ap­ri­bo­ji­mai mū­sų gal­vo­se ir mū­sų pro­tuo­se. Te­be­vyks­ta di­džiu­lė žmo­nių mo­ra­li­nė ko­va dėl lais­vės ir vi­siš­kai neaiš­ku, ar vi­suo­me­nė ir jos są­mo­nė lais­vė­ja, ar ji vėl pa­ti sa­ve pa­gul­do į tam tik­rus rė­mus ir viens ki­to per­se­kio­ji­mą. To per­se­kio­ji­mo mū­sų vi­suo­me­nė­je vis dar yra ne­ma­žai. To­dėl šį fil­mą aš la­biau­siai ver­ti­nu, nes ma­nau, kad jo gy­ve­ni­mo ke­lias bus il­giau­sias.
– Kas jums yra pi­lie­tiš­ku­mas?
– Tai sa­ky­ti tie­są. Sa­vo kū­ry­ba siek­ti, kad vi­suo­me­nė nors per na­go juo­dy­mą, nors po la­šą tap­tų gra­žes­nė. Kad mes ne­trauk­tu­me sa­vo kū­ri­niais į dug­ną ir, kaip jau sa­kiau, ne­tvir­kin­tu­mė­me žiū­ro­vo.
– Koks šian­dien yra žiū­ro­vas? Ar sku­ban­tiems žmo­nėms rei­kia ki­no, ku­ris ke­lia klau­si­mus ir ver­čia mąs­ty­ti?
– Žiū­ro­vas kei­čia­si, jis au­ga ir yra ug­do­mas. Sma­gu ma­ty­ti, kad ne vie­nas ki­no fes­ti­va­lis vyks­ta ne tik sos­ti­nė­je, bet ir ke­liau­ja po ša­lį, kad vėl at­gims­ta ki­no teat­rai. Kaž­ka­da vi­so­je Lie­tu­vo­je bu­vo ki­no teat­rų tink­las. Ge­rai at­si­me­nu, kaip ma­no ma­ma or­ga­ni­zuo­da­vo per­žiū­ras ir į prem­je­ras Šiau­liuo­se at­va­žiuo­da­vo ne tik pa­vie­niai ak­to­riai, bet ir vi­sa kū­ry­bi­nė gru­pė. Ki­nas bu­vo ro­do­mas iš tik­ros juos­tos, mo­kyk­los tu­rė­da­vo ki­no pro­jek­to­rius. Ma­nau, ir šian­dien žmo­nėms to rei­kia, nes ma­tau, kiek švie­suo­lių yra re­gio­nuo­se.
– Jei­gu tu­rė­tu­mė­te ne­ri­bo­tas ga­li­my­bes kur­ti ką no­ri­te, jū­sų ne­ri­bo­tų nei vie­ta, nei pi­ni­gai, ko­kį fil­mą kur­tu­mė­te?
– Aš grįž­čiau prie di­de­lių fil­mų vai­kams. To­kių, kaip „Var­nų eže­ras“, nes tai yra vi­siš­kai nu­skriaus­tas žiū­ro­vas. Mes lie­tu­viš­kų vai­dy­bi­nių fil­mų vai­kams be­veik ne­ku­ria­me. Yra pra­dė­ta ke­le­tas stam­bių pro­jek­tų, ir aš pa­ti da­bar dir­bu su už­sie­nio pro­diu­se­riu, gal­būt pa­vyks pa­da­ry­ti di­de­lį do­ku­men­ti­nį se­ria­lą po vi­są Eu­ro­pą, bet jei­gu vi­siš­kai ne­rei­kė­tų gal­vo­ti apie pi­ni­gus, aš kur­čiau fil­mus vai­kams.

 

Trum­pai
Ki­no re­ži­sie­rė ir pe­da­go­gė Ine­sa Kurk­lie­ty­tė gi­mė Šiau­liuo­se.
Lie­tu­vos vals­ty­bi­nės kon­ser­va­to­ri­jos Klai­pė­dos Me­nų fa­kul­te­te bei Lie­tu­vos mu­zi­kos ir teat­ro aka­de­mi­jo­je stu­di­ja­vo teat­ro ir ki­no re­ži­sū­rą. Stu­di­ja­vo ir sta­ža­vo­si Pa­ry­žiaus aukš­to­jo­je au­dio­vi­zua­li­nės re­ži­sū­ros mo­kyk­lo­je, sta­ža­vo­si Pa­ry­žiaus vals­ty­bi­nė­je ki­no mo­kyk­lo­je.
Nuo 1996 m. LMTA Mo­ko­mo­sios ki­no ir TV stu­di­jos di­rek­to­rė, prieš tre­jus me­tus įkū­rė Au­dio­vi­zua­li­nių me­nų in­dust­ri­jos in­ku­ba­to­rių, yra Me­nų va­dy­bos sky­riaus lek­to­rė.
I. Kurk­lie­ty­tė – dau­ge­lio do­ku­men­ti­nių ir vai­dy­bi­nių fil­mų au­to­rė: „Leng­vas ra­ga­na­vi­mas“, „Mo­te­rų pa­slap­tys“, „Kris­ti­na Kris­tu­je“, „Bū­ti my­li­mam“, „Var­nų eže­ras“, „Pa­šau­ki­mai“, „Apie ką stau­gia vil­kai“, „Ge­gu­čių vai­kai“ ir kt.

 

 

 






Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti