spausdinti
Per­ženg­ti Ru­bi­ko­ną

Tai reiš­kia – pa­da­ry­ti lem­tin­gą spren­di­mą, po ku­rio ne­be­ga­li­ma ati­tai­sy­ti pa­dė­ties. Ru­bi­ko­nas („rau­do­na­sis“) bu­vo upe­lis, sky­ręs Ro­mą nuo jos pro­vin­ci­jos Ga­li­jos. Ga­li­jos val­dy­to­jui Ju­li­jui Ce­za­riui (Gaius Iu­lius Cae­sar, 100–44 pr. Kr., val­dė 49–44 pr. Kr.) se­na­tas bu­vo už­drau­dęs sa­vo le­gio­nus įves­ti į Ro­mos te­ri­to­ri­ją. 49 pr. Kr. Ce­za­ris su sa­vo le­gio­nais per­žen­gė Ru­bi­ko­ną ir pra­dė­jo pi­lie­ti­nį ka­rą. 45 m. pr. Kr. Ce­za­ris ga­lu­ti­nai nu­ga­lė­jo Pom­pė­jų ir ta­po Ro­mos im­pe­ra­to­riu­mi. Le­gen­da pa­sa­ko­ja, kad abe­jo­nių va­lan­dą Ce­za­riui pa­si­ro­dęs mil­ži­niš­kas tri­mi­ti­nin­kas, kvie­tęs jį per­ženg­ti upe­lį. Ce­za­ris pa­lai­kęs tai ge­ru ženk­lu ir ry­žę­sis tai pa­da­ry­ti.


Vi­ta­mi­nas C – pa­na­cė­ja?

Vi­ta­mi­nas C or­to­mo­le­ku­li­nė­je me­di­ci­no­je nau­do­ja­mas dau­giau nei 50 me­tų. Juo gy­dy­tos pa­čios įvai­riau­sios li­gos, apie ku­rias, ger­da­mas vi­ta­mi­ną C, re­tas ku­ris pa­gal­vo­ja.


Tei­gia­mai vei­kia li­go­nių svei­ka­tą

Dr. R. Kel­ne­ris bu­vo pir­ma­sis gy­dy­to­jas, vi­ta­mi­ną C nau­do­jęs gy­dy­mo tiks­lais. Maž­daug 5-aja­me praė­ju­sio šimt­me­čio de­šimt­me­ty­je di­de­lė­mis šio vi­ta­mi­no do­zė­mis sėk­min­gai gy­dy­ti vė­ja­rau­piai, ty­mai, kiau­ly­tė, stab­li­gė ir po­lio­mie­li­tas.

Pa­ma­tęs, kad vi­ta­mi­nas C tei­gia­mai vei­kia li­go­nių svei­ka­tą, R. Kel­ne­ris nu­spren­dė vi­są gy­ve­ni­mą skir­ti jo ty­ri­mams. Pa­sak jo, net var­to­jant la­bai di­de­lė­mis do­zė­mis, jis yra vi­siš­kai sau­gus, stab­do inks­tų ak­me­nų for­ma­vi­mą­si, ga­li pa­dė­ti iš­veng­ti šir­dies krau­ja­gys­lių li­gų.

 


3D pe­rė­jos In­di­jo­je

Ar su­lė­tin­tu­mė­te sa­vo au­to­mo­bi­lio grei­tį, jei prie­ša­ky­je pa­ma­ty­tu­mė­te ke­lią blo­kuo­jan­čią pės­čių­jų pe­rė­ją? In­di­jos trans­por­to mi­nist­ras Ni­tin Gad­ka­ri ti­ki­si, kad tai pa­da­rys ir mi­li­jo­nai vai­ruo­to­jų jo ša­ly­je. Bū­tent to­dėl jis siū­lo pieš­ti 3D pės­čių­jų pe­rė­jas.



Iš­si­gąs vai­ruo­to­jai?

Pa­sak mi­nist­ro, bū­tent to­kios pe­rė­jos taps al­ter­na­ty­va grei­čio re­gu­lia­to­riams, nes re­tas vai­ruo­to­jas drįs „skris­ti“ per vi­zua­liai bau­gi­nan­čiai at­ro­dan­čią pe­rė­ją. Bū­tent ši op­ti­nė ap­gau­lė pa­dės su­lai­ky­ti dau­ge­lį vai­ruo­to­jų ir pa­trauks jų dė­me­sį.

„Mes ban­do­me 3D pa­veiks­lus pa­nau­do­ti kaip vir­tua­lius grei­čio re­gu­lia­to­rius“, – nau­ja idė­ja džiau­gia­si N. Gad­ka­ri.

Ieš­ko al­ter­na­ty­vų

Ši idė­ja ki­lo po to, kai bu­vo priim­tas spren­di­mas pa­ša­lin­ti vi­sus grei­čio ma­ži­ni­mo kal­ne­lius In­di­jo­je. Sup­ras­da­ma, kad taip grei­tį mėgs­tan­tys vai­ruo­to­jai ga­li su­kel­ti la­bai daug pa­vo­jų, In­di­jos vy­riau­sy­bė nu­spren­dė ieš­ko­ti al­ter­na­ty­vų.

Bū­tent 3D pe­rė­jo­mis ti­ki­ma­si su­ma­žin­ti eis­mo įvy­kių skai­čių, ku­ris In­di­ją iš­ke­lia į dau­giau­siai mir­čių ke­ly­je pa­ti­rian­čių vals­ty­bių są­ra­šo vir­šų.


Ko­dėl krau­jas ima­mas tik iš be­var­džio pirš­to?
Tik­riau­siai vi­siems yra te­kę duo­ti krau­jo iš pirš­to. Vie­niems tai di­džiau­sias siau­bas, ki­tiems – ei­li­nė pro­ce­dū­ra. Ta­čiau re­tas ku­ris su­si­mąs­to, ko­dėl krau­jas ima­mas tik iš vie­no konk­re­taus pirš­to – be­var­džio.


 

Tin­ka­miau­si ran­kų pirš­tai

Ko­dėl ima krau­jo iš pirš­to? Pa­si­ro­do, žmo­gaus ran­kų pirš­tų pa­gal­vė­lės nė­ra pa­deng­tos plau­kais, jo­se daug krau­ja­gys­lių ir la­bai leng­va de­zin­fe­kuo­ti. Krau­ją im­ti ga­li­ma iš bet ku­rios ran­kos pirš­to.

Tik be­var­dį pirš­tą me­di­kai de­zin­fe­kuo­ja ne at­si­tik­ti­nai – bū­tent jis pa­si­žy­mi sa­vy­bė­mis, už­tik­ri­nan­čio­mis, kad pro­ce­dū­ra bū­tų sau­gi ir ne to­kia skaus­min­ga. Bevardžiu pirštu rečiausiai liečiami daiktų paviršiai, todėl mažesnė tikimybė, kad į kraują pateiks infekcija.

Plo­nes­nė oda

Be­var­džio pirš­to oda yra kur kas plo­nes­nė nei nykš­čio, smi­liaus ar di­džio­jo, tai­gi ir pra­dur­ti ją pa­pras­čiau. Be to, be­var­džio pirš­to pa­gal­vė­lė­je yra ma­žiau­siai ner­vų ga­lū­nių, to­dėl krau­jo ėmi­mo pro­ce­dū­ra ne to­kia skaus­min­ga.

At­ro­do, ga­lė­tų tik­ti ir ma­žy­lis pirš­tas, bet, pa­si­ro­do, jis nė­ra tin­ka­mas dėl vie­nos prie­žas­ties – jis yra ar­čiau­siai rie­šo ir krau­jo ėmi­mo me­tu į pirš­tą ga­li pa­tek­ti in­fek­ci­ja ir iš­plis­ti į rie­šą.

 


A. Na­cic­kas – apie Šiau­lių krep­ši­nio ly­gos už­ku­li­sius ir pa­si­bai­gu­sį se­zo­ną

Min­dau­gas MAL­CE­VI­ČIUS

min­dau­gas.malcevicius@-splius.lt

Pa­si­bai­gus 13-ajam Šiau­lių krep­ši­nio ly­gos (ŠKL) se­zo­nui, nu­ga­lė­to­jų tau­rę tre­čius me­tus iš ei­lės į vir­šų kė­lė „Kal­vio“ krep­ši­nin­kai. Ant­ros vie­tos me­da­liais ten­ki­no­si „Po­li­ci­jos-Žval­gu­vos“ krep­ši­nin­kai, o kiek anks­čiau paaiš­kė­jo ir bron­zos me­da­lių lai­mė­to­ja – „So­lo-Eu­ro­gym“ eki­pa, ket­vir­tą kar­tą is­to­ri­jo­je bei ant­rus me­tus iš ei­lės ly­go­je užė­mu­si 3 vie­tą. Il­ga­me­tis ly­gos va­do­vas Ar­tū­ras Na­cic­kas sa­ko, kad šis se­zo­nas di­de­lių staig­me­nų ne­pa­tei­kė, bet po­ky­čių – bū­ta.

 

 
 Šių me­tų ŠKL fi­na­lo ket­ver­to var­žy­bo­se nu­ga­lė­to­jų tau­rę į vir­šų kė­lė „Kal­vis“, bet ne­trū­ko ir ki­tų pri­zi­nin­kų. Dėl 300 Eur me­ti­mais iš sa­lės vi­du­rio var­žė­si vi­si no­rin­tys, o tri­taš­kių kon­kur­so, „Ka­ra­va­no“ ir „Oro ka­ra­liaus“ rung­ty­je trium­fa­vę krep­ši­nin­kai pa­si­da­li­jo po 100 Eur.
Sand­ros NA­VIC­KAI­TĖS ko­lia­žas

Fi­na­li­nio ket­ver­to var­žy­bų for­ma­tas pa­si­tei­si­no

Prieš ke­le­rius me­tus ŠKL bu­vo iš­gar­sė­ju­si ne tik dėl įnir­tin­gų krep­ši­nio ko­vų, bet ir dėl įspū­din­gų se­zo­no už­baig­tu­vių. 13-asis se­zo­nas už­da­ry­tas kiek kuk­liau, ta­čiau spal­vin­gų krep­ši­nio ele­men­tų ne­trū­ko.

„Šie­met šiek tiek bu­vo pa­keis­tas ly­gos žai­dy­bi­nis for­ma­tas bei ŠKL fi­na­li­nis eta­pas. Anks­tes­niais me­tais fi­na­li­nia­me ly­gos eta­pe ko­vos vyk­da­vo iki tri­jų per­ga­lių. 2015–2016 m. se­zo­ne pa­da­ry­ta nau­jo­vė – vi­so­se ly­go­se (ŠKL, A ly­go­je, Šiau­lių krep­ši­nio ve­te­ra­nų ly­go­je, – aut. pa­st.) at­si­ra­do fi­na­li­nis ket­ver­tas. Ir, ma­nau, toks for­ma­tas tik­rai pa­si­tei­si­no, nes įnir­tin­gų ko­vų krep­ši­nio aikš­te­lė­je tik­rai ne­trū­ko“, – sa­ko A. Na­cic­kas.

Pa­sak pa­šne­ko­vo, la­bai pa­si­tei­si­no ir į fi­na­li­nio ket­ver­to var­žy­bas įtrauk­ti įvai­rūs krep­ši­nio kon­kur­sai.

Kie­ta ko­va ir šou ele­men­tai

„Fi­na­li­nių var­žy­bų įtam­pą iš­sklai­dė ir ge­rą nuo­tai­ką žai­dė­jams bei sir­ga­liams do­va­no­jo tri­taš­kių kon­kur­sas, „Ka­ra­va­nas“, „Oro ka­ra­lius“ ir rung­tis, kai krep­ši­nin­kai var­žė­si mes­da­mi ka­muo­lį į krep­šį iš sa­lės vi­du­rio“, – pa­sa­ko­ja ŠKL di­rek­to­rius.

A. Na­cic­kas juo­kia­si, kad vi­sų šių krep­ši­nio šou ele­men­tų tik­rai ne­nu­si­ko­pi­ja­vo iš Lie­tu­vos krep­ši­nio ly­gos (LKL) „Žvaigž­džių die­nos“. „Tą for­ma­tą mes svars­tė­me dar praė­ju­sią va­sa­rą, tad vė­liau ir pa­tys nu­ste­bo­me, kad ir LKL suor­ga­ni­za­vo kaž­ką pa­na­šaus“, – tei­gia pa­šne­ko­vas, ti­ki­nan­tis – jo­kių są­moks­lų čia ne­rei­kė­tų ieš­ko­ti.

Kiek anks­čiau ŠKL vyk­da­vo ir „Žvaigž­džių die­na“. Ta­čiau ji, Ar­tū­ro tei­gi­mu, ne itin pa­si­tei­si­no, to­dėl te­ko ieš­ko­ti ki­tų al­ter­na­ty­vų, kaip krep­ši­nį pa­da­ry­ti įdo­mų ne tik žai­dė­jams, bet ir žiū­ro­vams. To­dėl šie­met at­si­sa­ky­ta „Žvaigž­džių die­nos“, o krep­ši­nio šou ele­men­tai pa­gy­vi­no vi­sas ŠKL fi­na­li­nio ket­ver­to rung­ty­nes.

Žai­di­mo į vie­nus var­tus (ne)bu­vo

Tam tik­ru krep­ši­nio šou ga­li­ma va­din­ti ir krep­ši­nio klu­bo „Kal­vis“ ke­lią iki čem­pio­nų tau­rės. 2015–2016 m. ŠKL se­zo­ne čem­pio­nai iš­ko­vo­jo 19 per­ga­lių iš 20-ies ga­li­mų. Ir tik prieš po­rą mė­ne­sių rung­ty­nė­se, ku­rio­se su­si­ti­ko se­zo­no ly­de­ris „Kal­vis“ ir „So­lo-Eu­ro­gym“, už­fik­suo­ta staig­me­na – „So­lo-Eu­ro­gym“ nu­trau­kė įspū­din­gą „Kal­vio“ per­ga­lių se­ri­ją. „Kal­vis“ iki tol bu­vo lai­mė­jęs net 55 rung­ty­nes iš ei­lės.

„Šis klu­bas kiek­vie­nais me­tais su­ren­ka stip­rią ko­man­dą, jie kar­tu žai­džia ne pir­mus me­tus. Ne­rei­kia pa­mirš­ti ir to, kad ten žai­džia ne­ma­žai bu­vu­sių ži­no­mų krep­ši­nin­kų, to­kių kaip Min­dau­gas Žu­kaus­kas, Vai­das Pau­liu­kė­nas, Aud­rius Da­nu­se­vi­čius ir ki­ti“, – sa­ko A. Na­cic­kas.

Sa­vait­raš­čiui „Šiau­liai plius“ pa­si­tei­ra­vus – gal ŠKL trūks­ta kon­ku­ren­ci­jos, ly­gos di­rek­to­rius su šyp­se­na pri­si­mi­nė da­bar­ti­nio čem­pio­no „Kal­vio“ ir „Ar­ti­liux NMF“ dvi­ko­vą.

„Kon­ku­ren­ci­jos, tik­ros ko­vos už­te­ko vi­są se­zo­ną. Pa­kan­ka pri­si­min­ti at­krin­ta­mą­sias se­zo­no var­žy­bas, kai „Ar­ti­liux NMF“, li­kus žais­ti kiek ma­žiau nei dviems mi­nu­tėms, tu­rė­jo net 7 taš­kų pra­na­šu­mą prieš „Kal­vį“. Trū­ko la­bai ne­daug, kad da­bar­ti­nis čem­pio­nas bū­tų ne­te­kęs ga­li­my­bės penk­tus me­tus iš ei­lės žais­ti fi­na­le ir tu­rė­ti ga­li­my­bę tre­čią kar­tą tap­ti ŠKL čem­pio­nu“, – juo­kia­si A. Na­cic­kas.

Vie­nys dau­giau pro­fe­sio­na­lių žai­dė­jų?

Nors ŠKL žai­džia ne­ma­žai pro­fe­sio­na­laus krep­ši­nin­ko kar­je­rą bai­gu­sių krep­ši­nin­kų, pa­šne­ko­vas sa­ko, kad ši ly­ga vie­ni­ja iš­skir­ti­nai krep­ši­nio mė­gė­jus. Di­de­lių pre­ten­zi­jų tap­ti pro­fe­sio­na­lų ly­ga (net ir po 13-os me­tų įdir­bio) kol kas nė­ra.

„Kaž­ka­da ly­ga po sa­vo spar­nu bu­vo su­bū­ru­si ir stip­res­nius žai­dė­jus. Tuo­met pas mus žai­dė krep­ši­nin­kai ir iš Re­gio­nų krep­ši­nio ly­gos (RKL), ir iš Na­cio­na­li­nės krep­ši­nio ly­gos (NKL), ir net iš LKL. Le­gio­nie­rių sta­tu­są tuo­met tu­rė­jo tik NKL ir ki­tų aukš­tes­nių ly­gų žai­dė­jai. Vė­liau le­gio­nie­riais bu­vo pra­dė­ti va­din­ti ir RKL krep­ši­nin­kai, tad jiems at­si­ra­do tam tik­rų su­var­žy­mų – už­draus­ta žais­ti ŠKL ko­man­dų su­dė­ty­je“, – sa­ko A. Na­cic­kas.

To­kiam for­ma­tui ne­pa­si­tei­si­nus, ki­ta­me ŠKL se­zo­ne vėl nu­ma­ty­ti po­ky­čiai – krep­ši­nin­kai iš RKL ne­be­bus lai­ko­mi le­gio­nie­riais, tad ga­lės žais­ti ŠKL ko­man­do­se. Ko­man­doms ir vėl bus lei­džia­ma var­žy­boms re­gist­ruo­ti ir po po­rą NKL ar LKL žai­dė­jų.

„Tad pla­nuo­ja­ma, kad jau 2016–2017 m. ŠKL se­zo­ne bus grįž­ta­ma prie anks­tes­nio ly­gos for­ma­to“, – ža­da pa­šne­ko­vas.


 „Nuo pat ly­gos įkū­ri­mo pra­džios, pa­grin­di­nis tiks­las bu­vo užim­ti žmo­nes, ska­tin­ti jų svei­ką gy­ven­se­ną. Ma­nau, mums tai pa­vy­ko, nes ge­riau­siais lai­kais bu­vo maž­daug 55 ko­man­dos, o tai yra 800 žmo­nių, žai­džian­čių krep­ši­nį“, – sa­ko ŠKL di­rek­to­rius A. Na­cic­kas.

Ge­riau­siais lai­kais – iki 800 žmo­nių, žai­džian­čių krep­ši­nį

ŠKL – svar­bi vi­so Šiau­lių mies­to ir re­gio­no krep­ši­nio da­lis. Nors ly­ga skir­ta iš­siaiš­kin­ti, koks klu­bas Šiau­lių ap­skri­ty­je stip­riau­siais, A. Na­cic­kas šyp­te­li – ma­ty­ti po dar­bų į spor­to sa­lę sku­ban­čius vy­rus, lie­jan­čius pra­kai­tą ir be­si­ruo­šian­čius le­mia­miems mū­šiams, iš­ties sma­gu.

„Nuo pat ly­gos įkū­ri­mo pra­džios, pa­grin­di­nis tiks­las bu­vo užim­ti žmo­nes, ska­tin­ti jų svei­ką gy­ven­se­ną. Ma­nau, mums tai pa­vy­ko, nes ge­riau­siais lai­kais bu­vo maž­daug 55 ko­man­dos, o tai yra 800 žmo­nių, žai­džian­čių krep­ši­nį“, – kal­ba A. Na­cic­kas.

Dar sma­giau, pa­šne­ko­vo tei­gi­mu, kad ŠKL krep­ši­nį žai­džia įvai­raus am­žiaus krep­ši­nio en­tu­zias­tai – nuo vai­kų iki tik­rų krep­ši­nio ve­te­ra­nų.

„Kam ei­ti šlais­ty­tis po gat­ves, kam gu­lė­ti prie te­le­vi­zo­riaus ar sė­dė­ti prie alaus bo­ka­lo, jei ga­li­ma žais­ti krep­ši­nį, bend­rau­ti su drau­gais. Ne pa­sku­ti­niu smui­ku čia gro­ja ir ga­li­my­bė vis iš nau­jo iš­gy­ven­ti spor­ti­nį azar­tą“, – šyp­te­li pa­šne­ko­vas.

Žai­dė­jų bir­ža: tramp­li­nas nau­jiems ta­len­tams

Pap­ra­šy­tas pa­ko­men­tuo­ti, kaip vyks­ta ŠKL žai­dė­jų ro­ta­ci­ja, A. Na­cic­kas pa­sa­ko­ja, kad di­de­lį dar­bą at­lie­ka pa­tys klu­bai. Bū­tent jie ieš­ko nau­jų žai­dė­jų, juos pa­ruo­šia var­žy­boms. Ta­čiau yra ir dar vie­nas įdo­mus šios ly­gos as­pek­tas – žai­dė­jų bir­ža. ŠKL in­ter­ne­to pus­la­py­je šiuo me­tu yra pa­skelb­tos

30-ies žai­dė­jų pa­var­dės, spor­ti­nin­kų duo­me­nys. Vi­si šie krep­ši­nio en­tu­zias­tai da­ly­vau­ja ŠKL žai­dė­jų bir­žo­je.

„Šio­je bir­žo­je re­gist­ruo­ja­si ko­man­dos, ku­rios ieš­ko žai­dė­jų, ir žai­dė­jai, ku­rie no­ri pa­tek­ti į ŠKL. Tie­sa, prieš maž­daug de­šimt me­tų bu­vo da­ro­ma tik­ra žai­dė­jų bir­ža, ku­rio­je da­ly­va­vo NKL, LKL krep­ši­nin­kai. Juos ko­man­dos, tu­rin­čios šau­ki­mus, ga­lė­jo pirk­ti, o su­rink­tos lė­šos bu­vo au­ko­ja­mos vai­kų glo­bos na­mams“, – pri­si­me­na ŠKL di­rek­to­rius.

 


Pie­tų dė­žu­tė­je – žu­vis ir dar­žo­vės

Po žie­mos vi­si jau­čia­mės ga­nė­ti­nai ap­sun­kę. Dar­be šal­tuo­ju pe­rio­du no­rė­da­vo­si šil­to mais­to, tad tek­da­vo lan­ky­ti val­gyk­las, ka­vi­nes ar­ba dar­bo vir­tu­vė­lė­je šil­dy­ti mais­tą mik­ro­ban­gų kros­ne­lė­je. Pa­va­sa­rį, ypač su­grį­žus sau­lei, no­ri­si leng­ves­nio mais­to, dar­žo­vių. Su­ka­te gal­vą, kaip vien dar­žo­vė­mis pa­mai­tin­ti vy­rą ar pa­čiai pa­val­gy­ti pie­tus, ku­rie su­teik­tų ener­gi­jos? Ne­se­niai pa­ti ėmiau­si dar svei­kiau mai­tin­ti šei­mą, veng­ti šil­dy­to mais­to. Ži­no­ki­te, tai įma­no­ma!

 


Ne­šil­dy­tą keps­nį, tur­būt, ne kiek­vie­nas val­gy­tu­mė­te su ma­lo­nu­mu. Jis bus rie­bus ar­ba vi­siš­kai sau­sas. O štai šal­ta žu­vis kar­tais net ska­nes­nė už šil­dy­tą. Ir bend­ra­dar­biai ne­rau­kys no­sies, kad bend­ro­sio­se pa­tal­po­se sklin­da ne koks kva­pas nuo šil­do­mos žu­vies (pri­pa­žin­ki­te, juk ji to­kį sklei­džia).

Dar vie­nas mi­tas, kad ga­min­ti svei­kiau yra bran­gu ir trun­ka la­bai il­gai. Vi­sas pie­tų dė­žu­tes šei­mai pri­pil­džiau per 15–20 mi­nu­čių. Tai­gi at­si­pa­lai­duo­ki­te ir im­ki­tės ki­to­kios ga­my­bos.

Šį kar­tą pie­tums ga­mi­nau šal­tus la­va­šus ir su­muš­ti­nius su žu­vies kot­le­tu­kais.

Žu­vies kot­le­tu­kams rei­kės:

500 gra­mų la­ši­šos far­šo;

drus­kos ir pi­pi­rų;

džiū­vė­sių.

Ka­dan­gi la­ši­šos far­šas ga­na rie­bus ir skys­to­kas, į kot­le­tus kiau­ši­nio ne­de­du. Įbe­riu tik drus­kos ir pi­pi­rų, šiek tiek džiū­vė­sių ir vis­ką ge­rai iš­mai­šau. Kot­le­tus for­muo­ju drėg­no­mis ran­ko­mis, ga­li­ma ap­vo­lio­ti oran­ži­niuo­se džiū­vė­siuo­se (su pa­pri­ka ar pa­pras­tuo­se). Kot­le­tu­kai ke­pa ke­le­tą mi­nu­čių iš abie­jų pu­sių. At­vė­su­sius ga­li­ma val­gy­ti su sa­lo­to­mis, dė­ti į la­va­šą ar su­muš­ti­nį.

La­va­šams su žu­vi­mi rei­kės:

pil­no grū­do ar pa­pras­tų la­va­šo „bly­nų“;

sul­te­nių;

„Ice­berg“ sa­lo­tų;

ly­dy­to sū­re­lio ar­ba na­mi­nio ma­jo­ne­zo (ga­li bū­ti ir šaukš­te­lis „hel­man­so“);

ke­lių la­ši­šos kot­le­tu­kų;

mo­ca­re­los sū­rio.

La­va­šą už­de­da­me ant fo­li­jos lakš­to, iš­te­pa­me ly­dy­tu sū­re­liu ar tru­pu­čiu ma­jo­ne­zo, de­da­me sul­te­nes, plė­šy­tą „Ice­berg“ sa­lo­tų la­pą, mo­ca­re­los ir la­ši­šos kot­le­tu­ko ga­ba­liu­kus. Su­su­ka­me ir tvir­tai su­vy­nio­ja­me į fo­li­ją. Jei la­ši­šos kot­le­tu­kas bu­vo dar šil­tas – tuo ge­riau, la­va­šas su­minkš­tės, sko­niai pui­kiai su­si­lies. So­tiems vy­ro pie­tums už­ten­ka 2–3 to­kių la­va­šų, mo­te­rys pa­val­gys ir nuo 1–2 svei­kų su­kti­nu­kų.

La­ši­šos kot­le­tą, ku­ris, be­je, bū­na itin traš­kus, ga­li­me nau­do­ti ir ga­mi­nant su­muš­ti­nius. Tin­ka­mai pa­si­rin­kus ban­de­lę, su­muš­ti­nis taip pat bus svei­kas, ma­žiau ka­lo­rin­gas. Rin­ki­tės pil­no grū­dų tam­sią ban­de­lę ar­ba pa­pras­tų mil­tų, tep­ki­te ly­dy­to sū­re­lio ar varš­kės ir čes­na­ko už­te­pė­lę, dė­ki­te sul­te­nių, agur­ko, sa­lo­tų, la­ši­šos kot­le­tą ir už­vož­ki­te ki­ta ban­de­lės pu­se.

To­kio mais­to ne­pri­reiks pa­šil­dy­ti, grū­dai su­teiks ener­gi­jos, o žu­vį ir dar­žo­ves val­gy­ti svei­ka ir bū­ti­na. Kuo ma­žiau „mais­to šiukš­lių“ mū­sų vi­du­je, tuo ener­gin­ges­ni ir gra­žes­ni bū­si­me!

Li­ja

 


„Ven­tos“ ki­no teat­ras: ta­da, da­bar, ry­toj?

Gab­rie­lė PAS­TAU­KAI­TĖ

gab­rie­le.pastaukaite@splius.lt

Kur­šė­nuo­se, Ba­sa­na­vi­čiaus gat­vės pa­bai­go­je, sto­vi pa­sta­tas, ku­ris jau­na­jai mies­to gy­ven­to­jų kar­tai grei­čiau­siai nie­ko ne­be­reiš­kia. Ta­čiau se­nie­ji kur­šė­niš­kiai dar at­si­me­na lai­kus, kai prie šio pa­sta­to bū­riuo­da­vo­si ei­lės – juk čia vei­kė „Ven­tos“ ki­no teat­ras. Apie šlo­vin­gą jo praei­tį, niū­rią da­bar­tį ir atei­ties per­spek­ty­vas kal­ba­mės su kur­šė­niš­kiais ir bu­vu­siu ki­no teat­ro va­do­vu Ka­zi­mie­ru Pa­kal­niš­kiu.

 

 
 Bu­vęs „Ven­tos“ ki­no teat­ro pa­sta­tas ta­po int­ri­ga kur­šė­niš­kiams: ko­kie sta­ty­bos dar­bai ja­me nu­ma­to­mi ir ar tik­rai nau­ja­sis sa­vi­nin­kas at­gai­vins ki­no tra­di­ci­jas Kur­šė­nuo­se?
G. PAS­TAU­KAI­TĖS nuo­tr.

K. Pa­kal­niš­kis ki­no teat­rui ati­da­vė di­džią­ją sa­vo gy­ve­ni­mo da­lį. Grį­žęs iš ar­mi­jos 1954 m., jis bu­vo pa­skir­tas vie­nu iš meist­rų-ins­pek­to­rių, pri­žiū­rė­ju­sių še­šių ra­jo­nų – Kur­šė­nų, Už­ven­čio, Šiau­lių, Kel­mės, Pak­ruo­jo ir Ak­me­nės – ki­no teat­rus. Vė­liau bu­vo įsteig­tas eta­tas kiek­vie­na­me ra­jo­ne – K. Pa­kal­niš­kiui ati­te­ko da­bar jau ne­beeg­zis­tuo­jan­tis Kur­šė­nų ra­jo­nas.

„Di­rek­to­riaus eta­to ne­bu­vo, „skai­čiau­si“ meist­ras“, – pri­si­me­na K. Pa­kal­niš­kis. Vis tik ma­žiau skam­bios pa­rei­gos ne­sut­ruk­dė sėk­min­gai va­do­vau­ti „Ven­tos“ ki­no teat­rui nuo pat jo įkū­ri­mo iki lik­vi­da­vi­mo. Dar dau­giau – K. Pa­kal­niš­kis bu­vo šio ki­no teat­ro at­si­ra­di­mo ini­cia­to­rius.

Pa­vo­jin­gi ki­no sean­sai

Iki tol kur­šė­niš­kiai ki­no fil­mus žiū­rė­da­vo Kul­tū­ros na­muo­se, ta­čiau K. Pa­kal­niš­kiui tai pa­si­ro­dė ne­tin­ka­ma ir ne­tgi ne­sau­gi vie­ta. „Tie kul­tū­ros na­mai bu­vo lai­ki­nai su­ręs­ti iš kai­mo so­dy­bų, ku­rios li­ko tuš­čios, kai žmo­nes iš­ve­žė į trem­tį. So­dy­bas nu­grio­vė ir pa­sta­tė Kul­tū­ros na­mus“, – aiš­ki­na K. Pa­kal­niš­kis.

Vy­ras nu­vy­ko pas val­džią į Vil­nių ir in­for­ma­vo, kad mies­to gy­ven­to­jai ne­tu­ri, kur pa­do­riai žiū­rė­ti ki­no fil­mų. Ta­čiau už sa­vo ini­cia­ty­vą su­lau­kė ne pa­gy­ri­mų, o prie­kaiš­tų: ko­dėl gi ne­pra­ne­šė anks­čiau? „Kai dar dir­bau meist­ru-ins­pek­to­riu­mi, ap­žiū­rė­da­vau apa­ra­tus, jei rei­kia, pa­re­mon­tuo­da­vau. Ma­no rū­pes­tis bu­vo, kad ki­ną ro­do, o ne kur ro­do“, – sa­ko K. Pa­kal­niš­kis.

Iš Vil­niaus at­vy­ku­si val­džia „iš­mo­nin­gai­siais“ Kul­tū­ros na­mais ne­su­si­ža­vė­jo. „At­va­žia­vo jie čia 1956 m. pa­va­sa­rį. Bu­vo šla­pia kaip ir da­bar. Nuei­na­me vi­si į tuos Kul­tū­ros na­mus, o jie kaip ty­čia – lu­bos įlin­ku­sios, sie­nos pa­kry­pu­sios“, – šyp­so­si K. Pa­kal­niš­kis, nes val­džiai, iš­vy­du­siai pa­sta­to būk­lę, ma­tyt, ne­li­ko abe­jo­nių. Bu­vo nu­spręs­ta Kur­šė­nuo­se sta­ty­ti nau­ją ki­no teat­rą.

Di­džiau­sia pra­mo­ga

Kul­tū­ros na­mai, be ki­ta ko, tu­rė­jo ir ki­tų mi­nu­sų. Juo­se tilp­da­vo tik apie 150 žmo­nių, o kul­tū­ri­niai ren­gi­niai kirs­da­vo­si su ki­no teat­ro re­per­tua­ru.

Bū­tent to­dėl K. Pa­kal­niš­kis neap­si­džiau­gė iš­gir­dęs, kad ki­no teat­rą pla­nuo­ja­ma ir vėl su­jung­ti su Kul­tū­ros na­mais. Val­džia ne­tgi ke­ti­no skir­ti pi­ni­gų prie­sta­tui. Lai­mei, lė­šų neuž­te­ko ir 1960 m. va­sa­rą Kur­šė­nuo­se jau sto­vė­jo be­veik baig­tas ir „sa­va­ran­kiš­kas“ ki­no teat­ras. „Jis bu­vo stan­dar­ti­nis. To­kius sta­tė ir Pa­lan­go­je, ir Tel­šiuo­se, ir Ma­žei­kiuo­se, bet mes vis tiek la­bai džiau­gė­mės“, – sa­ko K. Pa­kal­niš­kis.

Ne be rei­ka­lo. Nau­ja­ja­me ki­no teat­re til­po 400 žiū­ro­vų, o juk tuo me­tu ki­nas bu­vo be­ne di­džiau­sia pra­mo­ga – į jį žmo­nės plauk­da­vo ma­siš­kai. Be to, į „Ven­tos“ ki­no teat­rą at­va­žiuo­da­vo kon­cer­tuo­ti ir ži­no­mi est­ra­dos at­li­kė­jai. Kas pir­mes­nis, tas...

K. Pa­kal­niš­kis sa­ko, kad po­pu­lia­riau­si tuo me­tu bu­vo už­sie­nie­tiš­ki ki­no fil­mai. Žmo­nėms ypač pa­tik­da­vo in­dų fil­mai. „Kai dar dir­bau Šiau­liuo­se, ro­dė to­kį in­dų fil­mą „Val­ka­ta“. Dvi se­ri­jos bu­vo. Tai ei­lės „Per­ga­lės“ ki­no teat­re bu­vo kaip prie cuk­raus“, – juo­kia­si jis ir pri­du­ria, kad pa­ts mė­go pran­cū­zų–ita­lų, ju­gos­la­vų sta­ty­tus fil­mus.

Tie­sa, ne­re­tai mi­nias su­trau­kian­čių fil­mų tek­da­vo il­go­kai pa­lauk­ti. „Sche­ma bu­vo to­kia: Mask­va nu­per­ka vie­ną ko­pi­ją iš už­sie­nio, per­tik­ri­na – juk bu­vo griež­ta cen­zū­ra, o ta­da dau­gi­na. Lie­tu­vai, tar­ki­me, nu­ma­to tris fil­mo ko­pi­jas. Pir­miau­sia jas gau­na Vil­nius, ta­da Kau­nas, ta­da Klai­pė­da, Šiau­liai, Pa­ne­vė­žys. Kol iki mū­sų atei­na, juos­ta jau bū­na ir su­trūk­inė­ju­si, ir su­brai­žy­ta – vaiz­das vi­sai ne­koks. Bet ro­dy­da­vo­me – ką da­ry­si“, – sa­ko K. Pa­kal­niš­kis.

Ap­dum­ti Mask­vai akis

O štai ideo­lo­gi­niai fil­mai pa­si­se­ki­mo ne­tu­rė­jo, ta­čiau ki­no teat­rai juos ro­dy­ti pri­va­lė­jo. „Bū­da­vo pla­nai, pa­gal ku­riuos ideo­lo­gi­niams fil­mams tu­rė­da­vo­me su­rink­ti daug žiū­ro­vų. Vos ne 80 pro­c. sa­lės ap­kro­vi­mo. Nie­kam tie fil­mai ne­bu­vo įdo­mus, to­dėl da­ry­da­vo­me taip: vie­ną die­ną ro­do­me ideo­lo­gi­nį fil­mą, ki­tą – jau už­sie­nie­tiš­ką, o žmo­nių skai­čių už­ra­šom tam ideo­lo­gi­niam“, – gud­ry­bę at­sklei­džia K. Pa­kal­niš­kis.

To­kiu prin­ci­pu dirb­da­vo ne tik „Ven­tos“, bet ir dau­ge­lis ki­tų ki­no teat­rų. Kai į val­džią atė­jo Mi­chai­las Gor­ba­čio­vas ir pa­ma­tė, kaip žmo­nės „mėgs­ta“ ideo­lo­gi­nius fil­mus, nu­spren­dė už­sie­nie­tiš­kus pa­ša­lin­ti iš rin­kos. „Ne­ži­nau, kaip ki­tur, bet Lie­tu­vo­je atė­jo įsa­ky­mas lik­vi­duo­ti vi­sus už­sie­nie­tiš­kus fil­mus. Ki­tu at­ve­ju grė­sė pa­pei­ki­mai, bau­dos. Tai ir lik­vi­da­vo­me“, – sa­ko K. Pa­kal­niš­kis.

Štai toks ne­di­de­lis per­vers­mas ne­tru­ko su­lauk­ti re­zul­ta­tų – žmo­nės re­čiau lan­kė­si ki­ne, o ki­no teat­rai ne­beį­gy­ven­din­da­vo sa­vo pla­nų. Tie­sa, ne vi­si. „Bu­vo toks Pa­ne­vė­žio fil­mų nuo­mo­ji­mo ba­zės di­rek­to­rius, ku­ris už­sie­nie­tiš­kų fil­mų ne­lik­vi­da­vo, o juos iš­ve­žė ir pa­slė­pė. Vė­liau par­si­ve­žė ir ėmė ro­dy­ti, to­dėl jo pla­nai bū­da­vo vi­suo­met įgy­ven­din­ti, pil­nos sa­lės žmo­nių“, – juo­kia­si K. Pa­kal­niš­kis ir pri­du­ria, kad val­džia ne­tru­ko at­šauk­ti sa­vo įsa­ky­mo. Į rin­ką bu­vo grą­žin­ti už­sie­nie­tiš­ki fil­mai.

Pir­mie­ji bu­či­niai

Mi­nė­tie­ji pla­nai, pa­sak K. Pa­kal­niš­kio, bu­vo pa­pras­ti: žie­mos me­tu ki­no teat­ras tu­rė­da­vo su­rink­ti 4 500 rub­lių, va­sa­rą – 3 000 rub­lių.

Bi­lie­tai į ki­no teat­rą kai­nuo­da­vo ga­na ne­daug. „Pir­mo­je ei­lė­je kai­na­vo 45 ka­pei­kas, ki­to­se ei­lė­se – 35 ka­pei­kos, ga­le – 20 ka­pei­kų“, – var­di­ja K. Pa­kal­niš­kis.

Bū­tent pa­sku­ti­nią­sias ki­no teat­ro ei­les be­ne ge­riau­siai at­si­me­na kur­šė­niš­kis Kęs­tu­tis. Ki­no teat­ras, pa­sak jo, bu­vo ne tik di­džiu­lė pra­mo­ga, bet ir pa­si­ma­ty­mų vie­ta. „Į ki­ną tė­vai vi­sa­da iš­leis­da­vo, o ki­ne juk tam­su“, – va­liū­kiš­kai šyp­so­si vy­ras, ku­ris sa­vo bū­si­mą­ žmo­ną pir­mą kar­tą pa­bu­čia­vo bū­tent „Ven­tos“ ki­no teat­re.

Tie­sa, jau­nuo­liams ne ma­žiau rū­pė­da­vo ir pa­ts ki­nas. „La­biau­siai pa­ti­kęs fil­mas? „Mu­zi­kos gar­sai“, dar „Fan­to­mas“, – pri­si­me­na Kęs­tu­tis.

Vis­kam atei­na pa­bai­ga

Vis tik vė­liau jis rink­da­vo­si Šiau­lių ki­no teat­rus, ku­rie ma­si­no pla­tes­niu re­per­tua­ru ir ga­li­my­be ap­si­lan­ky­ti di­des­nia­me mies­te.

„Ven­tos“ ki­no teat­ro su­ny­ki­mui įta­kos tu­rė­jo ir te­le­vi­zi­jos at­si­ra­di­mas. „Žmo­nės sa­ky­da­vo: kam mums žiū­rė­ti ki­no teat­re, jei ga­li­me per te­le­vi­zo­rių“, – pri­si­me­na K. Pa­kal­niš­kis.

Žlu­gus So­vie­tų Są­jun­gai, „Ven­tos“ ki­no teat­ras iš­si­lai­kė neil­gai – 1992 m. bu­vo lik­vi­duo­tas. Jo il­ga­me­tis va­do­vas K. Pa­kal­niš­kis išė­jo į pen­si­ją.

Ką ki­ne vei­kė te­le­vi­zo­rius?

Tie­sa, ki­no teat­re sean­sų dar bū­ta.

1997 m., kai vi­sas pa­sau­lis ėjo iš pro­to dėl kul­ti­niu ta­pu­sio fil­mo „Ti­ta­ni­kas“, į jo sean­są bu­vu­sia­me „Ven­tos“ ki­no teat­re bu­vo pa­kvies­ti ir kur­šė­niš­kiai. Tuo me­tu mo­kyk­lo­je be­si­mo­kan­ti Ga­bi­ja džiau­gė­si, kad ga­lės pa­ma­ty­ti iš­sva­jo­tą­jį fil­mą ir ne­rei­kės nie­kur va­žiuo­ti.

Mer­gi­na pri­si­me­na, kad be­ne pir­mo­ji sto­vė­jo ei­lė­je prie bi­lie­tų, nes no­rė­jo sė­dė­ti kuo ar­čiau ek­ra­no. Tuo me­tu ji dar ne­ži­no­jo, ta­čiau jos poel­gis bu­vo la­bai pro­tin­gas, nes, įė­ju­si į ki­no sa­lę, pa­ma­tė ant ta­bu­re­tės pa­sta­ty­tą vaiz­do gro­tu­vą ir te­le­vi­zo­rių...

Su­si­rin­ku­si mi­nia iš tie­sų žiū­rė­jo „Ti­ta­ni­ką“ per te­le­vi­zo­rių, nors Ga­bi­ja iki šiol svars­to, ką gi pa­ma­tė pa­sku­ti­nė­se ei­lė­se sė­din­tys žiū­ro­vai.

Atei­ties per­spek­ty­vos

Šlo­vin­gi ki­no teat­ro „Ven­ta“ lai­kai iš­ties bai­gė­si. Da­bar pa­sta­tas pa­se­nęs, ap­tru­pė­jęs. „Kaip koks pa­mes­tas daik­tas“, – sa­ko K. Pa­kal­niš­kis, kar­tas nuo kar­to praei­nan­tis pro bu­vu­sią dar­bo­vie­tę.

Pak­laus­tas, ar ne­jau­čia sen­ti­men­tų, liū­de­sio dėl kar­di­na­liai pa­si­kei­tu­sios si­tua­ci­jos, sa­ko, kad ne. „Esu svei­kas, džiau­giuo­si kiek­vie­na die­na, na­tū­ra­lu, kad vis­kas ei­na į prie­kį“, – sa­ko jis.

Ar į prie­kį ei­na pa­sta­tas, ku­ria­me bu­vo įsi­kū­ręs „Ven­tos“ ki­no teat­ras, sun­ku pa­sa­ky­ti. Šiuo me­tu ant jo už­mes­tas ža­lias tink­las, ku­ris su­fle­ruo­ja apie gal­būt ne­tru­kus pra­si­dė­sian­čius sta­ty­bos dar­bus.

Kur­šė­nų se­niū­nas Vy­tau­tas Ged­mon­tas sa­ko, kad pa­sta­tas jau ku­rį lai­ką pri­klau­so pri­va­čiam as­me­niui. „Tas as­muo tu­ri pro­jek­tą, ke­ti­na pa­sta­tą tvar­ky­ti. Bet ka­dan­gi jis – pri­va­tus as­muo, aš ne­drįs­čiau dau­giau pa­sa­ko­ti apie jo pri­va­čius rei­ka­lus“, – mįs­lin­gai kal­ba se­niū­nas.

Mįs­lin­gas iš­lie­ka ir nau­jo­jo pa­sta­to šei­mi­nin­kas, ta­čiau už­si­me­na, kad ki­no sean­sų Kur­šė­nuo­se grei­čiau­siai dar bus.

 


Gė­lės ne tik džiu­gi­na, bet ir gy­do

Mig­lė RE­MEŠ­KE­VI­ČIŪ­TĖ

Pa­va­sa­ris mus ap­do­va­no­ja įvai­rias­pal­viais žie­dais. Kai žmo­gų su­pa gė­lės, jis jau­čia­si emo­ciš­kai pa­ky­lė­tas, ge­res­nės nuo­tai­kos, ra­mes­nis, va­di­na­si, dva­siš­kai bei fi­ziš­kai svei­kes­nis. No­rė­da­mi tuo įsi­ti­kin­ti – paeks­pe­ri­men­tuo­ki­te: gro­žė­ki­tės spal­vin­gais gy­vais gė­lių žie­dais kiek­vie­ną lais­vą mi­nu­tę, au­gin­ki­te gė­les na­muo­se ir ne­tru­kus pa­ste­bė­si­te, jog jų te­ra­pi­nis po­vei­kis – ne pra­ma­nas.

 


 Tin­ka­mai pa­rink­ti au­ga­lai, ku­rie iš­ski­ria mik­ro­bus nai­ki­nan­čias me­džia­gas – fi­ton­ci­dus, ga­li tei­gia­mai veik­ti kam­ba­rio orą. To­kias me­džia­gas iš­ski­ria pe­lar­go­ni­jos, fi­ku­sai, roz­ma­ri­nai, mons­te­ros.
Sandros NAVICKAITĖS koliažas

Ne tik puo­šia kam­ba­rius

Anot flo­ris­tės, au­ga­lų ži­no­vės Li­vi­jos Pet­ro­ny­tės, gam­ti­nės są­ly­gos le­mia, kad bū­tent pa­va­sa­rį mes tu­ri­me nuo­sta­bią ga­li­my­bę mė­gau­tis at­bun­dan­čia au­ga­li­ja – tiek dar­že­liuo­se, tiek ant pa­lan­gių be­si­ri­kiuo­jan­čiuo­se va­zo­nuo­se gė­lės stie­bia žie­dus. Re­mian­tis moks­li­niais ty­ri­mais, įro­dy­ta, jog bū­nant tarp gė­lių, žmo­gaus sme­ge­nys iš­ski­ria tris hor­mo­nus – ener­gi­zuo­jan­tį ad­re­na­li­ną, ra­mi­nan­tį me­la­to­ni­ną ir nuo­tai­ką ge­ri­nan­tį se­ra­to­ni­ną – įta­ko­jan­čius ge­rą fi­zi­nę ir dva­si­nę sa­vi­jau­tą. Žmo­gaus kū­nas su­ge­ria tei­gia­mą gė­lių sklei­džia­mą sa­vi­tą ener­gi­ją. Vie­ni au­ga­lai pa­de­da at­gau­ti jė­gas, ki­ti vei­kia ra­mi­na­mai, dar ki­ti slo­pi­na skaus­mą ar pa­de­da gy­dy­tis įvai­rias li­gas. Be jo­kios abe­jo­nės, tai tu­ri įta­kos mū­sų svei­ka­tai. Tai­gi jei no­ri­te mak­si­ma­liai pa­jus­ti au­ga­lų ener­gi­jos po­vei­kį, svar­bu tin­ka­mai pa­si­rink­ti, su ko­kiu „drau­gau­ti“.

Tin­ka­mai pa­rink­ti au­ga­lai, ku­rie iš­ski­ria mik­ro­bus nai­ki­nan­čias me­džia­gas – fi­ton­ci­dus, ga­li tei­gia­mai veik­ti kam­ba­rio orą. To­kias me­džia­gas iš­ski­ria pe­lar­go­ni­jos, fi­ku­sai, roz­ma­ri­nai, mons­te­ros. Šie au­ga­lai su­ge­ria ža­lin­gas me­džia­gas per ma­žas po­ras la­puo­se. Kai ku­rios iš šių me­džia­gų, tar­ki­me for­mal­de­hi­das, trich­lo­roe­ti­le­nas ir ben­ze­nas ga­li bū­ti ran­da­mi to­kiuo­se daik­tuo­se kaip ki­li­mai, grin­dų dan­ga, dra­bu­žiai, sta­ty­bi­nės me­džia­gos, ta­ba­ko dū­mai. Ben­ze­nas nau­do­ja­mas plas­ti­kuo­se, gu­mo­je, ra­ša­le, da­žuo­se. Trich­lo­roe­ti­le­nas nau­do­ja­mas kli­juo­jan­čioms me­džia­goms, ran­da­mas da­žuo­se, la­kuo­se ir kt.

Mie­ga­ma­sis – ne oran­že­ri­ja

Mie­ga­ma­ja­me au­gin­ki­te pe­lar­go­ni­jas, le­van­das, mons­te­ras, lau­rą, kam­ba­ri­nes ro­žes.

Ro­žės pa­de­da įveik­ti lė­ti­nio nuo­var­gio sind­ro­mą. Pe­lar­go­ni­ja pa­de­da, jei ka­muo­ja ne­mi­ga. Šis au­ga­las – pir­mas vais­tas nuo už­de­gi­mo. Gy­dy­mui nau­do­ja­mi au­ga­lo la­pai ir šak­nys. Ser­gant fa­rin­gi­tu ir an­gi­na, šio au­ga­lo nuo­vi­ru re­ko­men­duo­ja­ma ska­lau­ti gerk­lę. Pe­lar­go­ni­jų tin­ka var­to­ti krau­juo­jant iš virš­ki­ni­mo trak­to.

Vis­gi mie­ga­mo­jo kam­ba­rio ne­rei­kė­tų pa­vers­ti ža­liuo­ju kam­pe­liu, nes die­ną au­ga­lai gry­ni­na orą, į ap­lin­ką iš­skir­da­mi de­guo­nį, o nak­tį iš­ski­ria ang­lies dvi­de­gi­nį, dėl ko ry­te pa­bu­dę, ga­li­te ne­si­jaus­ti žva­lūs, pail­sė­ję, prie­šin­gai – ga­li­te pa­jus­ti gal­vos skaus­mus. „Rink­tis gė­les rei­kia at­sar­giai, – per­spė­ja flo­ris­tė. – Yra va­zo­ni­nių gė­lių, ku­rios kva­pą sklei­džia prie­blan­dos ar nak­ties me­tu, to­dėl mie­gan­čiam žmo­gui to­kia gė­lė ga­li su­kel­ti di­des­nę aler­gi­ją.“

Jei­gu jau pra­kal­bo­me apie aler­gi­ją, tai bū­tent ge­be­nė yra ne­pa­kei­čia­mas au­ga­las tiems, ku­rie lai­ko na­muo­se gy­vū­nus – šis au­ga­las ge­ba nai­kin­ti jų vil­nos iš­ski­ria­mus aler­ge­nus.

Fi­ku­sas – ge­riau­sias oro filt­ras

Vai­kų kam­ba­ry­je tin­ka au­gin­ti: ba­zi­li­ką, spa­ti­fi­lą, plokš­čias­tie­bę gy­vat­barz­dę.

Vir­tu­vė­je: lau­rą, pe­lar­go­ni­jas, chlo­ro­fi­tus. Pas­ta­ra­sis ge­riau­siai va­lo pa­tal­pų orą nuo de­gi­mo pro­duk­tų, o tai ypač ak­tua­lu vir­tu­vė­je. Be to, šis au­ga­las pa­si­žy­mi bak­te­ri­ci­di­niu po­vei­kiu – jo iš­ski­ria­mi fi­ton­ci­dai nai­ki­na kenks­min­gus mik­roor­ga­niz­mus ir aler­ge­nus. Jis ne­reik­lus, tad ne­pri­reiks daug prie­žiū­ros. Chlo­ro­fi­lo nau­din­gą­sias sa­vy­bes ga­li­ma su­stip­rin­ti į va­zo­nus įdė­jus ak­ty­vuo­tos ang­lies.

Dar­bo ka­bi­ne­te pra­var­tu au­gin­ti mė­tas, me­li­są, mir­tas, mons­te­ras, fi­ku­sus. Bū­tent fi­ku­sas lai­ko­mas šva­raus oro sim­bo­liu. Su­ger­da­mas iš oro ne­šva­ru­mus, jis jais tar­si mai­ti­na­si.

Grie­bia­ma­si su­si­rgus

Tur­būt ne­ras­tu­me mo­čiu­tės, ku­ri neau­gin­tų ali­jo­šiaus. Šiuo au­ga­lu se­no­lės gy­dė žaiz­das, opas, jo duo­da­vo ser­gant tu­ber­ku­lio­ze, esant dan­te­nų už­de­gi­mui ir kt.

Ne ką ma­žiau po­pu­lia­ri bu­vo ir te­bė­ra ka­lan­kė, ku­ri efek­tin­gai nau­do­ja­ma gy­dant per­ša­li­mą. Au­ga­lo sul­tys tu­ri prie­šuž­de­gi­mi­nių sa­vy­bių. Ka­lan­kės sul­tys nau­do­ja­mos nu­de­gi­mų, nu­ša­li­mų žaiz­doms gy­dy­ti. Tin­ka var­to­ti ser­gant ton­zi­li­tu, sto­ma­ti­tu, pa­ro­don­to­ze. Jei­gu kū­di­kį mai­ti­nan­čios mo­ti­nos spe­ne­liai su­trū­ki­nė­ję, juos re­ko­men­duo­ja­ma su­tep­ti šio au­ga­lo sul­ti­mis. 2–3 la­šus sul­čių už­la­šin­ti ant kiek­vie­no spe­ne­lio po kū­di­kio mai­ti­ni­mo.

Dau­ge­lio na­muo­se dar ir šiais lai­kais au­ga auk­si­nis ūsas. Tai pui­ki virš­ki­ni­mo su­tri­ki­mų gy­dy­mo prie­mo­nė, taip pat tin­ka­ma ser­gant gi­ne­ko­lo­gi­nė­mis li­go­mis. Tei­gia­ma, kad šis au­ga­las yra efek­ty­vus gy­dant on­ko­lo­gi­nes li­gas.

Re­tas ku­ris ne­mėgs­ta­me aza­li­jų. Bū­tent šio au­ga­lo žie­dai ir šak­nys pa­si­žy­mi skaus­mo mal­ši­na­muo­ju, ra­mi­na­muo­ju, prieš­mik­ro­bi­niu po­vei­kiu. Išo­riš­kai au­ga­lo ga­li­ma var­to­ti ser­gant art­ri­tu, reu­ma­tu.

Svar­bu iš­ma­ny­ti spal­vų abė­cė­lę

Skir­tin­gų spal­vų gė­lės, skleis­da­mos skir­tin­gas švie­sos ban­gas, pri­pil­do žmo­gų trūks­ta­mos ener­gi­jos ar­ba su­ge­ria jos per­tek­lių, taip su­ba­lan­suo­da­mos jo emo­ci­nę būk­lę.

Rau­do­nos spal­vos gė­lės ypač tei­gia­mai vei­kia an­tinks­čius, re­gu­liuo­ja šir­dies, tie­sio­sios žar­nos veik­lą, krau­jo­ta­ką. Taip pat stip­ri­na imu­ni­te­tą.

Oran­ži­nės gė­lės slo­pi­na aler­gi­nes or­ga­niz­mo reak­ci­jas, tei­gia­mai vei­kia kvė­pa­vi­mą. Gelbs­ti ser­gant dep­re­si­ja, ge­ri­na ape­ti­tą, rau­me­nų to­nu­są.

Gel­to­nos spal­vos gė­lės ge­ri­na sme­ge­nų veik­lą, ska­ti­na mąs­ty­mą, pa­de­da su­kon­cent­ruo­ti min­tis ir priim­ti tei­sin­gus spren­di­mus.

Ža­lių to­nų gė­lės itin tei­gia­mai vei­kia ner­vų sis­te­mą, slo­pi­na per­ne­lyg daž­nus šir­dies dū­žius. Ža­lia spal­va tei­gia­mai vei­kia re­gė­ji­mą, kau­lus.

Mė­ly­nos spal­vi­nės ga­mos gė­lės sme­ge­ny­se sti­mu­liuo­ja už pui­kų mie­gą ir ra­my­bę at­sa­kin­go hor­mo­no me­la­to­ni­no iš­si­sky­ri­mą, le­mia ne­prie­kaiš­tin­gą skyd­liau­kės veik­lą.

Vio­le­ti­nės gė­lės re­gu­liuo­ja or­ga­niz­mo me­ta­bo­li­nius pro­ce­sus, ma­ži­na ape­ti­tą, ner­vi­nę įtam­pą.

„Net­gi vie­nin­te­lis be­si­sklei­džian­tis žie­das ga­li bū­ti tas rak­tas, ku­ris at­ra­kins du­ris į žmo­gaus ener­ge­ti­nį lau­ką“, – sa­ko au­ga­lų ži­no­vė.

Prieš ig­no­ruo­da­mi – iš­ban­dy­ki­te

Dau­ge­lis gė­li­nin­kų ti­ki ne tik gy­do­mo­sio­mis, bet ir ma­giš­ko­mis gė­lių sa­vy­bė­mis. Vi­sa­me pa­sau­ly­je (ne­prik­lau­so­mai nuo tau­tos kul­tū­ros) gė­lės trau­kia kiek­vie­ną. Ko­rė­jie­čiai ti­kė­jo, kad gė­lė­mis ga­li­ma nu­ma­ty­ti atei­tį. Gė­lės pa­de­da iš­reikš­ti slap­čiau­sius jaus­mus ir už­ka­riau­ti mo­ters šir­dį. Vi­du­ram­žiais gė­lių kal­ba bu­vo ga­li­ma pa­skir­ti pa­si­ma­ty­mo vie­tą.

Dau­gu­mai ge­rai pa­žįs­ta­mas pi­ni­gų me­dis lai­ko­mas tur­to ir sėk­mės sim­bo­liu. Ti­ki­ma, kad šis au­ga­las pri­trau­kia į na­mus sėk­mę ir tur­tus, ypač jei ne­pa­mir­ši­te per­so­din­da­mi už­kas­ti į va­zo­ną mo­ne­tos.

Vy­res­nio am­žiaus žmo­nės pi­ni­gų me­džiu va­di­na ir sto­ra­la­pį. Jis ne­rei­ka­lau­ja ypa­tin­gos prie­žiū­ros, bet at­ro­do efek­tin­gai, o for­muo­ja­mas net ga­li bū­ti pa­na­šus į bon­są.

Ge­bė­ji­mu pri­trauk­ti tur­tus pa­si­žy­mi aza­li­jos, ju­kos, smid­rai, kai ku­rių rū­šių kak­tu­sai, fi­ku­sai. Na­mams lai­mę ir kles­tė­ji­mą at­ne­ša bam­bu­kas, ku­ris itin mėgs­ta drėg­mę, to­dėl ga­li aug­ti ne­tgi be že­mės.

Drau­giš­kus san­ty­kius pa­de­da iš­sau­go­ti pa­par­čiai, ge­be­nės, plunks­nuo­to­sios pal­mės.

Svei­ka­tos ta­lis­ma­nais lai­ko­mos aga­vos, ka­lan­kės, fuk­ci­jos, šil­ro­pės.

Kū­ry­biš­ku­mą ke­lia kin­ro­žės, ka­me­li­jos. Ta­len­tui iš­si­skleis­ti pa­de­da ka­la­tė­ja, ma­ran­ta, puan­se­ti­ja, mar­ge­nis.

Kiek­vie­na mo­te­ris, sa­vo na­muo­se no­rė­da­ma bū­ti lai­min­ga, tu­rė­tų au­gin­ti vėz­dū­nę. Ma­no­ma, kad ši gė­lė ga­li lai­min­ga pa­da­ry­ti bet ku­rią, do­va­no­da­ma lai­mę bū­ti my­li­ma, gei­džia­ma ir lai­min­ga. O jei­gu ji dar ir žy­di, ple­čia­si, ge­rai au­ga, lai­mė tie­siog ver­žia­si į jū­sų na­mus. „Te­rei­kia tik pla­čiai at­ver­ti du­ris“, – ti­ki­na L. Pet­ro­ny­tė.

 


T. Vai­se­ta: „Vi­suo­me­nė ban­do išei­ti iš po­so­vie­ti­nės bū­se­nos“

Kris­ti­na KA­VA­LIAUS­KAI­TĖ

kris­ti­na.kavaliauskaite@splius.lt

„Šian­die­ni­nė is­to­ri­ja su­si­de­da vien iš in­terp­re­ta­ci­jų ir tai yra ge­rai, kol jos yra ve­da­mos tie­sos troš­ki­mo“, – sa­ko is­to­ri­kas To­mas Vai­se­ta, po sa­vai­tės kvie­sian­tis šiau­lie­čius su­si­mąs­ty­ti apie is­to­ri­jos reikš­mę ir įsi­trauk­ti į dis­ku­si­ją apie at­min­ties pra­smę.

 

 
 Pa­sak To­mo Vai­se­tos, ne­rei­kia bū­ti nai­viems ir ti­kė­ti, kad so­viet­me­čiu skli­du­si pro­pa­gan­da mū­sų ne­pa­vei­kė. Net jei žmo­nės šai­pė­si iš jos, ne­reiš­kia, kad jie ne­pe­rė­mė tam tik­rų įpirš­tų mąs­ty­mo sche­mų.

Vėl su­grįž­ta

Ge­gu­žės 13–14 d. Kur­tu­vė­nų re­gio­ni­nio par­ko di­rek­ci­ja, Vil­niaus uni­ver­si­te­to Is­to­ri­jos fa­kul­te­tas ir Ant­rų­jų val­do­vų rū­mų klu­bas at­gai­vi­na kul­tū­ri­nį pro­jek­tą POST Kryž­ke­lė. Jis ski­ria­mas vi­suo­me­nei ak­tua­lių te­mų ap­mąs­ty­mui bei iš­reiš­ki­mui per me­no, moks­lo pri­zmes ir vie­šas dis­ku­si­jas. POST Kryž­ke­lė sie­kia „di­de­les“ te­mas narp­lio­ti per vie­nos konk­re­čios vie­tos (Kur­tu­vė­nų) kraš­to­vaiz­dį, is­to­ri­jas ir žmo­nių bū­tį.

Kur­tu­vė­nų kraš­to erd­vės pa­si­rink­tos neat­si­tik­ti­nai – jos pri­so­tin­tos is­to­ri­jų ir at­min­čių. Tai Na­gurs­kių dva­ras Kur­tu­vė­nuo­se, liu­di­jan­tis apie XVIII a. ko­vas prieš Ru­si­ją ir Lie­tu­vos ka­riuo­me­nei paau­ko­tus dva­ro tur­tus. Put­vins­kių dva­ras Ši­lo Pa­vė­žu­py­je, me­nan­tis XIX a. dva­ro rū­muo­se vy­ku­sius lie­tu­vių in­te­li­gen­tų su­si­bū­ri­mus ir beuž­gims­tan­čios mo­der­nios lie­tu­vių kul­tū­ros pro­jek­tus. Pir­ma­sis pa­mink­las lie­tu­viš­kos spau­dos at­ga­vi­mui Lie­tu­vo­je ant Gir­ni­kų kal­no. Pa­mink­las so­vie­ti­niams ka­riams Bubiuose… Šio­se erd­vė­se bur­sis me­ni­nin­kai, moks­li­nin­kai, vi­suo­me­nė ir įvai­rio­mis for­mo­mis gvil­dens erd­vės ap/gynimo te­mas.

Su ren­gi­nio mo­de­ra­to­riu­mi, Vil­niaus uni­ver­si­te­to Is­to­ri­jos fa­kul­te­to is­to­ri­ku T. Vai­se­ta kal­bė­jo­mės apie šian­die­ni­nės vi­suo­me­nės iš­šū­kius.

– Ko­dėl šian­dien vis gar­siau kal­ba­ma apie is­to­ri­jos pa­ži­ni­mo svar­bą? Taip pat apie is­to­ri­kų rei­ka­lin­gu­mą.

– Is­to­ri­ja pa­de­da su­kur­ti ir įtvir­tin­ti pra­smi­nį ry­šį su vals­ty­be, su ki­tais vi­suo­me­nės na­riais, o at­sa­ky­da­ma į klau­si­mą, iš kur mes atė­jo­me, pa­de­da ne tik su­pras­ti, kas mes esa­me da­bar, bet ir ko­dėl mums pra­smin­ga bū­ti kar­tu. Tai­gi kaip be­žiū­rė­si, bet žvilgs­nis į is­to­ri­ją vi­sa­da yra ir žvilgs­nis į atei­tį.

Kol vals­ty­bė no­rės tu­rė­ti atei­tį, tol jai bus svar­bu tu­rė­ti sa­vų is­to­ri­kų.

– Kuo pa­vo­jin­gos in­terp­re­ta­ci­jos is­to­ri­ja?

– In­terp­re­ta­ci­jos sa­vai­me ne tik nė­ra pa­vo­jin­gos, bet ir šiuo­lai­ki­nis is­to­ri­jos moks­las su­si­de­da vien iš in­terp­re­ta­ci­jų. Nors vi­sa žmo­ni­ja tu­rė­jo tik vie­ną bend­rą praei­tį, ta­čiau fak­tiš­kai neį­ma­no­ma su­tar­ti (o ir ne­rei­kia), kaip tą praei­tį su­pras­ti, kaip at­rink­ti, kas yra svar­bu, kas pri­si­min­ti­na, o kas – už­mirš­ti­na, kaip ver­tin­ti praei­ties įvy­kius, žmo­nes, jų poel­gius ir t. t.

Kol in­terp­re­ta­ci­jų tiks­las yra, pa­pras­tai šne­kant, ieš­ko­ti tie­sos, tol jos ne­ga­li kel­ti grės­mės, nes skir­tin­gai is­to­ri­ją in­terp­re­tuo­jan­čias bend­ruo­me­nes vis dar jun­gia la­bai stip­ri ver­ty­bė – tie­sos troš­ki­mas.

In­terp­re­ta­ci­jos tam­pa pro­ble­ma tuo­met, kai vie­na gru­pė žmo­nių no­ri sa­vą­ją is­to­ri­jos in­terp­re­ta­ci­ją prie­var­ta pri­mes­ti ki­tai gru­pei, ku­ri su ta in­terp­re­ta­ci­ja ne­su­tin­ka, o pa­ti is­to­ri­jos in­terp­re­ta­ci­ja at­si­ran­da ne iš tie­sos ieš­ko­ji­mo, o iš po­li­ti­nių tiks­lų (pa­pras­tai, pri­deng­ti ko­kius nors su is­to­ri­ja ne­su­si­ju­sius ke­ti­ni­mus). De­ja, bet da­bar­ti­niam Ru­si­jos re­ži­mui tie­sos ieš­ko­ji­mas nė­ra jo­kia ver­ty­bė ir šia pra­sme jis vi­są Ru­si­jos vi­suo­me­nę (tik iš da­lies jai pri­ta­riant) at­ski­ria ir izo­liuo­ja nuo ki­tų bend­ruo­me­nių. Be­je, Ru­si­jo­je vis dar yra is­to­ri­kų (ir juos pa­lai­kan­čių žmo­nių), ku­rie ieš­ko tie­sos, bet jie yra nu­stum­ti į pa­kraš­čius ir įta­kos ne­da­ro.

– So­vie­ti­niai pa­mink­lai nie­kaip ne­pa­kei­čia­mi, ne­pert­var­ko­mi. Žmo­nės įpra­tę, su­si­tai­kę su tuo. Iš ki­tos pu­sės – so­vie­ti­nės šven­tės, kul­tū­ri­niai ren­gi­niai. Ar­tė­jant ko­vo 8-ajai ar ge­gu­žės 1-ajai, vis dar aki­vaiz­dus žmo­nių pa­si­me­ti­mas – tai švęs­ti ar ne. Bet koks pro­ru­siš­ku mąs­ty­mu „kve­pian­tis“ ren­gi­nys ar kon­cer­tas ša­lia Lie­tu­vai reikš­min­gų da­tų ar­ba so­viet­me­čiu švęs­tų šven­čių yra prii­ma­mas la­bai jaut­riai. Gal kul­tū­ros so­vie­ti­za­vi­mas vis dar vyks­ta? O gal vis dar nei­šau­go­me iš „vir­tu­vės po­kal­bių“, kai sa­va­ran­kiš­kas mąs­ty­mas ir nuo­mo­nės tu­rė­ji­mas vis dar lai­ko­mas pa­vo­jin­gu.

– Jo­kiu bū­du ne­no­rė­čiau dra­ma­ti­zuo­ti si­tua­ci­jos. At­virkš­čiai – ma­ty­čiau ir prie­šin­gą pro­ce­są: vi­suo­me­nė mė­gi­na išei­ti net ne iš so­vie­ti­nės, o iš po­so­vie­ti­nės būk­lės. Vi­si tie prieš­ta­ra­vi­mai, ku­riuos jūs iš­var­di­jo­te, yra la­bai ryš­kūs ir aki­vaiz­dūs, nei so­viet­me­tis, nei jo he­ro­jai ir pa­li­ki­mas nė­ra ver­ti­na­mi vie­na­reikš­miš­kai ir jo­kio­mis dirb­ti­nė­mis prie­mo­nė­mis žmo­nių ver­ti­ni­mų ne­su­vie­no­din­si­me – tai jų pa­tir­tis, jų jaus­mai ir min­tys.

Ga­li­me į tai žiū­rė­ti pe­si­mis­tiš­kai – esa­me įklim­pę po­so­vie­ti­nė­je at­min­ties pel­kė­je, bet ga­li­me ban­dy­ti įžiū­rė­ti ir op­ti­mis­tiš­kų ženk­lų.

Man at­ro­do, kad atei­ties is­to­ri­kai 2014 m. ga­li lai­ky­ti pir­ma reikš­min­ga da­ta po 2004 m. (įsto­ji­mo į ES ir NA­TO) mū­sų is­to­ri­jo­je, nes prieš dve­jus me­tus pra­si­dė­jo reikš­min­gas mąs­ty­mo lū­žis – pir­mą­kart po 1990-ųjų Lie­tu­vos vals­ty­bės ne­prik­lau­so­my­bė, jos vals­ty­bin­gu­mas vėl ta­po ne sa­vai­me su­pran­ta­mu da­ly­ku, o ver­ty­be, apie ku­rią tu­ri­me kas die­ną gal­vo­ti ir įver­tin­ti.

Iš čia ir nau­ja ban­ga po­rei­kio vėl įver­tin­ti so­vie­ti­nę oku­pa­ci­ją ir jos pa­li­ki­mą, vėl įaud­rin­tos dis­ku­si­jos, stip­rūs prieš­ta­ra­vi­mai ir ne­su­ta­ri­mai. Bet jei į tai pa­žiū­rė­si­me iš atei­ties per­spek­ty­vos, ar ne­ga­lė­si­me sa­ky­ti, kad vi­suo­me­nė ban­do ap­si­spręs­ti, ar jau yra pa­jė­gi išei­ti iš po­so­vie­ti­nės būk­lės?

– Šian­dien vi­si „per­so­tin­ti“ pro­pa­gan­da. Pa­si­girs­ta kal­ti­ni­mų, kad ji sklin­da iš abie­jų pu­sių. Kaip tai ver­ti­na­te?

– Ne­no­rė­čiau su­tik­ti su abiem šiais tei­gi­niais. Jei­gu kal­ba­me apie Lie­tu­vą, man ne­pa­vyks­ta pa­ma­ty­ti „per­si­so­ti­ni­mo“ pro­pa­gan­da. Pro­pa­gan­da per ži­niask­lai­dą, ta­ria­mai kul­tū­ri­nius ren­gi­nius ir ki­tais bū­dais mus pa­sie­kia dau­giau­sia iš Ru­si­jos. Da­lis žmo­nių tik­rai yra vi­siš­kai įtrauk­ti į šios pro­pa­gan­dos su­kur­ta lau­ką, ki­tus jis pa­lie­čia ir pa­vei­kia, dar ki­tus – pa­lie­čia, bet ne­vei­kia ar vei­kia ma­žai, dar ki­tiems, ko ge­ro, pa­vyks­ta ir vi­sai jį ig­no­ruo­ti.

Ki­ta pro­ble­ma, kad ta pro­pa­gan­da iš Ru­si­jos pa­sta­rai­siais me­tais yra suin­ten­sy­vė­ju­si, be to, vis ge­riau su­vo­kia­ma jos ke­lia­ma grės­mė, to­dėl tiek Lie­tu­vos vals­ty­bės ins­ti­tu­ci­jos, tiek tam tik­rų sri­čių pro­fe­sio­na­lai (žur­na­lis­tai, po­li­to­lo­gai, is­to­ri­kai ir kt.) ir są­mo­nin­gi žmo­nės su­pran­ta, kad ge­riau­sias bū­das ją įveik­ti yra apie ją vie­šai kal­bė­ti, at­skleis­ti jos vei­ki­mo me­cha­niz­mą ir tiks­lus.

Pro­pa­gan­da yra vam­py­ras, ku­ris čiul­pia ne krau­ją, bet sme­ge­nis, ta­čiau žūs­ta iš­temp­tas į die­nos švie­są. Tad na­tū­ra­lu, kad pro­pa­gan­dai suin­ten­sy­vė­jus, suin­ten­sy­vė­ja ir kal­bė­ji­mas apie ją. Bet ne­tu­rė­tu­me mai­šy­ti pro­pa­gan­dos ir kal­bė­ji­mo apie pro­pa­gan­dą.

Tei­gi­nys apie pro­pa­gan­dą „iš abie­jų pu­sių“ man taip pat at­ro­do klai­din­gas, jei­gu tu­ri­ma gal­vo­je, esą pro­pa­gan­da už­sii­ma ir Lie­tu­vos vals­ty­bė.

Esa­me de­mok­ra­ti­nė ša­lis, o to­kio­je ša­ly­je pro­pa­gan­da yra neį­ma­no­ma, kol lai­ko­mės pa­grin­di­nių de­mok­ra­ti­jos prin­ci­pų. De­mok­ra­ti­nei vals­ty­bei svar­biau­sia, kad vi­sas vie­šas kal­bė­ji­mas vyk­tų die­nos švie­so­je ir jo­kie vam­py­rai ne­ga­lė­tų iš­gy­ven­ti.

Kar­tais pro­pa­gan­da klai­din­gai, ko­ne ab­sur­diš­kai yra pa­va­di­na­mos vi­sai ki­to­kios vals­ty­bės pa­stan­gos – ug­dy­ti pi­lie­ti­nį są­mo­nin­gu­mą, pa­lai­ky­ti vals­ty­bin­gu­mo tra­di­ci­ją ir iš­lai­ky­ti kri­tiš­ką mąs­ty­mą tik­ro­sios pro­pa­gan­dos at­žvil­giu. Šios pa­stan­gos bū­ti­nos, ga­li­ma bū­tų sa­ky­ti, kad tai vals­ty­bės (tai­gi mū­sų vi­sų) pa­stan­gos ap­si­sau­go­ti nuo pa­vo­jaus virs­ti to­kia vals­ty­be, ku­ri pra­dė­tų už­siim­ti pro­pa­gan­da.

– At­ro­dy­tų, kad tie, ku­rie gy­ve­no so­viet­me­čiu, kai pro­pa­gan­da juos su­pda­vo 24 val. per pa­rą, tu­rė­tų bū­ti at­spa­rūs, ta­čiau bū­tent jie ir yra la­biau­siai jos pa­veik­ti. Ko­dėl? Gal mes ap­skri­tai esa­me sa­vi­mi ne­pa­si­ti­kin­tys ir mu­mis leng­va ma­ni­pu­liuo­ti?

– Tai la­bai įdo­mus ir svar­bus klau­si­mas. At­sa­ky­siu į jį eks­kur­su į so­viet­me­čio ty­ri­nė­ji­mus, ku­riais man ten­ka už­siim­ti. Daž­nai yra tei­gia­ma, kad so­viet­me­čiu, ypač vė­ly­vuo­ju jo pe­rio­du, gy­ve­nę žmo­nės ne­ti­kė­jo ko­mu­nis­ti­ne ideo­lo­gi­ja, kad ji ne­tu­rė­jo rea­laus po­vei­kio jų mąs­ty­mui. Ta­čiau žiū­rė­da­mi į da­bar­ti­nę Ru­si­ją ir ma­ty­da­mi (jei ti­kė­si­me skel­bia­mo­mis ap­klau­so­mis), kiek žmo­nių pa­lai­ko re­ži­mą, ne­ga­li­me ne­priei­ti prie iš­va­dų, kad pro­pa­gan­da, ko­kia ji be­bū­tų, vei­kia ir la­bai stip­riai vei­kia žmo­nes, kai su­pa juos, kaip sa­ko­te, 24 va­lan­das per pa­rą.

Ly­giai taip pat ir so­viet­me­čiu – žmo­nės gal­būt ty­lo­mis šai­py­da­vo­si iš skel­bia­mų pro­pa­gan­di­nių tiks­lų (su­kur­ti ko­mu­niz­mą) ir pa­na­šiai, ta­čiau tai ne­reiš­kia, kad jie ne­pe­rė­mė tam tik­rų anuo­met pirš­tų mąs­ty­mo sche­mų, pa­vyz­džiui, per vi­są oku­pa­ci­jos lai­ko­tar­pį kal­tos is­to­ri­jos sam­pra­tos (apie „per­ga­lę Di­džia­ja­me Tė­vy­nės ka­re“, „iš­va­da­vi­mą nuo fa­šiz­mo“, sla­vų ir lie­tu­vių tau­tų „per am­žius“ trun­kan­čią drau­gys­tę). Šios pro­pa­gan­di­nės sche­mos bu­vo taip tvir­tai įkal­tos, kad kai ku­rie žmo­nės jo­mis va­do­vau­ja­si ir da­bar.

Jei­gu da­lis žmo­nių ir da­bar leng­vai pa­si­duo­da iš ki­tur sklei­džia­mai pro­pa­gan­dai, tai bū­tent dėl to, kad jie neiš­si­va­da­vę iš so­viet­me­čiu įkal­tų sche­mų. Ga­li­me sa­ky­ti, mąs­ty­mo re­vi­zi­jos neat­li­ku­sių žmo­nių imu­ni­te­tas yra nu­si­lpęs ir jie iš­lie­ka pa­žei­džia­mes­ni Ru­si­jos re­ži­mo sklei­džia­mai pro­pa­gan­dai, ku­ri nau­do­ja tas pa­čias sche­mas. To­dėl jos yra ar­ti­mos, leng­vai at­pa­žįs­ta­mos ir at­pa­lai­duo­ja nuo bū­ti­ny­bės už­siim­ti sun­kiu dar­bu – mąs­ty­ti.

– Kaip šian­dien kei­čia­si pro­pa­gan­dos for­mos?

– Ga­li­ma bū­tų sa­ky­ti, kad pro­pa­gan­dos es­mė iš­lie­ka ta pa­ti – įpirš­ti kuo pa­pras­tes­nius vaiz­di­nius juos nuo­lat kar­to­jant. Be­je, kaip ro­do Ru­si­jos ag­re­si­ja prieš Uk­rai­ną, net nė­ra bū­ti­na, kad tie vaiz­di­niai bū­tų priim­ti (nors to ir sie­kia­ma). Kar­tais pro­pa­gan­da ge­riau­siai sa­vo tiks­lus pa­sie­kia tik įves­da­ma abe­jo­nę – pri­vers­da­ma abe­jo­ti, ar tie­sa ap­skri­tai ga­li bū­ti at­ras­ta. Tą aki­mir­ką, kai pa­sa­ko­ma, kad pro­pa­gan­di­nių tei­gi­nių rei­kia iš­klau­sy­ti ir pri­sta­ty­ti vi­suo­me­nei, nes „tai yra ki­tos pu­sės nuo­mo­nė“, pro­pa­gan­da iš kar­to lai­mi.

Ir, ži­no­ma, nau­jo­sios tech­no­lo­gi­jos ir so­cia­li­nės me­di­jos plėt­ra, ku­ri la­bai iš­ple­čia pro­pa­gan­dos sklai­dos ga­li­my­bes. Per so­cia­li­nius tink­lus ir in­ter­ne­ti­nę ži­niask­lai­dą la­bai leng­va su­kur­ti ma­siš­ku­mo įspū­dį – už­ten­ka šim­to ano­ni­mi­nių ko­men­ta­rų ar „Fa­ce­book“ var­to­to­jų, ku­rie pa­si­sa­ky­tų už Pu­ti­no re­ži­mą, ir jau at­ro­dys, kad „la­bai daug žmo­nių jį pa­lai­ko“, nors ver­tin­da­mi pro­cen­tais ma­ty­tu­me, kad tai la­bai ma­ža da­lis vi­suo­me­nės.

So­cia­li­nė­se me­di­jo­se, iš da­lies ir in­ter­ne­ti­nė­je ži­niask­lai­do­je, kur kas leng­viau pa­skelb­ti me­la­gin­gą ži­nią, nes čia svar­biau­sia grei­tis (bū­ti pir­mam), o ne in­for­ma­ci­jos pa­ti­ki­mu­mas. So­cia­li­niuo­se tink­luo­se fak­tai ap­skri­tai ne­ten­ka reikš­mės, jie skęs­ta nuo­mo­nių ir emo­ci­jų la­vi­no­je, o tai taip pat ne­sun­ku pa­nau­do­ti pro­pa­gan­di­niams tiks­lams. Ši­tas ga­li­my­bes bū­tų ga­li­ma var­din­ti be ga­lo.

 


 


Ekst­ra­sen­sai ga­li vis­ką

Ri­čar­das Ja­ku­tis

Jei te­le­vi­zorių ek­ra­nuo­se daž­niau ma­to­me so­cio­lo­gą Vla­dą Gai­dį, reiš­kia – ar­tė­ja rin­ki­mai. O lai­kas iki rin­ki­mų – pa­ža­dų me­tas. Iš vi­sų pu­sių tiek jų gir­di­me, kad net iš­si­gąs­ti, jog jei vi­si jie bus iš­pil­dy­ti, mus už­grius nuo­sta­bus gy­ve­ni­mas. Iš­si­gąs­ti to­dėl, kad kar­di­na­lios per­mai­nos nė­ra ge­rai. Žmo­gus ga­li neat­lai­ky­ti stai­ga jį už­griu­vu­sio gy­ve­ni­mo ger­bū­vio.

Man tie pa­ža­dai la­bai pa­na­šūs į vai­kų ar gi­mi­nai­čių pa­ža­dus, kaip jie glo­bos ir rū­pin­sis sa­vo se­no­liais tė­vais ar ser­gan­čiais gi­mi­nai­čiais, jei tik šie už­ra­šys pa­li­ki­mu jiems sa­vo na­mą ar bu­tą. Pa­ga­liau atei­na die­na, kai se­no­liai pri­kal­bi­na­mi. Kas vyks­ta po to, vi­si ži­no­me. Mums to­kia die­na šiais me­tais bus spa­lio 9-oji, kai ne­be­tu­rė­si­me sa­vo bal­so, bū­si­me jį kam nors ati­da­vę ir taip tap­si­me ne­be­rei­ka­lin­gais.

Po 2008 m. rin­ki­mų sa­kė­me, jog pa­si­mo­kė­me ir 2012 m. klai­dų ne­be­da­ry­si­me. Da­bar, pa­žvel­gę jau į 2012 m. rin­ki­mus, vėl ga­li­me pa­sa­ky­ti, jog nie­ko taip ir neiš­mo­ko­me, kaip yra pa­sa­kęs gar­su­sis Pab­lo Pi­ka­so, pa­žvel­gęs į pir­mų­jų žmo­nių pie­ši­nius. Ką da­ry­si, po­pu­lis­tų vi­sad at­si­ran­da. Jie ir su­su­ka gal­vas.

Bet šis teks­tas ne apie tai. Šis teks­tas apie pro­gno­zes. Kas bus iš­rink­tas, ku­ri par­ti­ja lai­mės? Ren­ka­mės už ką bal­suo­ti. Aiš­ku, bal­suo­si­me už tuos, ku­rie mus ma­žiau­siai ap­gaus. Bet kaip ži­no­ti, kas jie?

Šiaip jau pro­gno­zės – sli­dus rei­ka­las. Po­li­to­lo­gai aiš­ki­na, ko­kios par­ti­jos ir ko­kie po­li­ti­kai nu­ga­lės rin­ki­muo­se, eko­no­mis­tai pa­tei­kia eko­no­mi­nes pro­gno­zes, orų spe­cia­lis­tai pra­na­šau­ja orus, bet nei vie­niems, nei ant­riems, nei tre­tiems ne­si­se­ka: jų pra­ma­ty­mai ne­pa­sit­vir­ti­na. Ir tuo­met pa­gal­vo­ji – ar ne ge­riau­si pro­gno­zuo­to­jai ekst­ra­sen­sai? Skai­čiau, kad net 40 pro­c. Lie­tu­vos gy­ven­to­jų jais ti­ki. O be ekst­ra­sen­sų dar yra pa­rap­si­cho­lo­gai, chi­ro­man­tai, bū­rė­jai, ast­ro­lo­gai, ma­gai, ezo­te­ri­kai, au­rų nu­sta­ti­nė­to­jai, kar­mų lo­py­to­jai, okul­tiz­mo sklei­dė­jai... Ir vi­si tu­ri dar­bo.

Yra gud­res­nių ekst­ra­sen­sų, ku­riuos pri­ly­gin­čiau ne­tgi psi­cho­lo­gams, bet daž­niau­siai jau­ti, kad tai žmo­nės, ku­rių iš­si­la­vi­ni­mas svy­ruo­ja tarp vi­du­ri­nio ir ne­baig­to vi­du­ri­nio. Šiau­lie­čiams ga­liu tar­ti pa­gi­ria­mą­jį žo­dį, kad jie ne­tu­ri jo­kio ezo­te­ri­nio kny­gy­no, ko­kius jau tu­ri ki­ti Lie­tu­vos mies­tai. Be kny­gų spal­vo­tais vir­še­liais, to­kio­se kny­gy­nuo­se ga­li­ma ras­ti su­dva­sin­tų ak­me­nu­kų, rie­du­liu­kų, įvai­riau­sių fi­gū­rė­lių, van­dens bu­te­liu­kų ir t. t. Ir bū­ri­mo sa­lo­nų Šiau­liuo­se nė­ra daug. Tie­sa, bent aš nei vie­no ne­ži­nau. Gal to­dėl, kad ne­si­do­miu. Kaž­kur už­si­slė­pę jie tu­rė­tų bū­ti.

Dėl kny­gų, tai sa­ko, kad ir vi­suo­se kny­gy­nuo­se dau­giau per­ka­ma įvai­rių ast­ro­lo­gi­nių ir pra­na­šys­čių kny­gų. Per­ka­mos vi­sos kny­gos, ku­rio­se yra pa­mo­ky­mų kaip iš­gy­ven­ti. Tie­sa, jos per­ka­mos ne tik pas mus – ir Va­ka­rų pa­sau­ly­je. Skai­čiau, kad pra­dė­tas pirk­ti net K. Mark­so „Ka­pi­ta­las“.

Šu­me­rų ra­šy­ti­niuo­se šal­ti­niuo­se ap­tin­ka­ma, jog apie 4000 m. pr. Kr. ast­ro­lo­gi­ja bu­vo su­si­for­ma­vu­si. Is­to­ri­niai šal­ti­niai tei­gia, kad 1800 m. pr. Kr. pa­si­ro­dė pir­ma­sis žvaigž­džių są­ra­šas, 652 m. pr. Kr. – anks­čiau­siai iš­li­kęs ast­ro­lo­gi­nis die­no­raš­tis, o 432 m. pr. Kr. bu­vo už­fik­suo­tas pir­ma­sis ži­no­mas Zo­dia­ko ženk­lų pa­nau­do­ji­mas. Tai­gi aki­vaiz­du, jog ast­ro­lo­gi­jos moks­las – itin se­nas, ast­ro­lo­gi­nėms tie­soms – ga­ly­bė me­tų. Šis moks­las plė­tė­si ir ki­to, vis ki­toms kar­toms aiš­ki­nan­tis nau­jus da­ly­kus.

Štai vie­nos ast­ro­lo­gės pa­sku­ti­nių Sei­mo rin­ki­mų (prieš ket­ve­rius me­tus) pro­gno­zė: „Sek­ma­die­nis, kai rink­si­me nau­ją Sei­mą, ga­na pa­sy­vi die­na – Mė­nu­lis Žu­vų ženk­le ga­li ska­tin­ti tin­gu­mą, to­dėl ti­kė­ti­na, kad ir rin­kė­jai ne­bus ak­ty­vūs. Tik po 17.20 val., kai Mė­nu­lis pe­reis į Avi­ną, ga­li už­val­dy­ti en­tu­ziaz­mas, no­ras at­lik­ti sa­vo pi­lie­ti­nę pa­rei­gą. Kai ku­rie tos die­nos žvaigž­džių pa­dė­ties ypa­tu­mai ga­li lem­ti per­dė­tą op­ti­miz­mą, per­ne­lyg ge­rą po­li­ti­kų nuo­mo­nę apie sa­ve, no­rą ža­dė­ti ne­rea­lius da­ly­kus. Tie­sa, rin­ki­mų me­tu kai kur ga­li­mi truk­džiai – elekt­ro­ni­ką val­dan­ti Ura­no pla­ne­ta ga­li lem­ti kom­piu­te­rių ge­di­mą, klai­das do­ku­men­tuo­se.“ Ma­nau, vi­sos šios pro­gno­zės tik­tų ir šių me­tų rin­ki­mams.

Atk­reip­ki­te dė­me­sį, jog vi­so­kie ekst­ra­sen­sai ir pa­na­šaus plau­ko vei­kė­jai daž­niau­siai net pa­tys ne­ga­li paaiš­kin­ti, ką ir kaip jie gy­do. Pri­si­min­kim dvie­jų bro­lių vers­li­nin­kų is­to­ri­ją. Vers­las jiems pui­kiai se­kė­si, ta­čiau kai pra­si­dė­jo ne­sėk­mės su ban­kais, vie­nas jų krei­pė­si ne į psi­cho­lo­gą, bet į bū­rė­ją. Ta jam vis liep­da­vo kaž­kur nuei­ti, ap­si­ka­bin­ti me­džius, pa­skui pae­že­rėj su­rink­tus ak­me­nis mė­ty­ti per pe­tį, kar­to­ti kaž­ko­kius už­kei­ki­mus. Blo­giau­sia, kad jis pa­si­da­vė bū­rė­jos įtai­gai ir vi­są sa­vo tur­tą pa­lei­do pro pirš­tus.

Ko­kių tik prie­ta­rų nė­ra. Sa­ko, ne­ga­li­ma per il­gai prieš di­de­lį veid­ro­dį sto­vė­ti ran­ko­se spau­džiant ki­tą, ma­žes­nį veid­ro­dė­lį – esą pa­si­kly­si ta­me veid­ro­džių tu­ne­ly­je, pa­si­mai­šys pro­tas ir jau nie­ka­da iš ten ne­beišt­rūk­si. O štai skai­čiau mo­ters pri­si­mi­ni­mus, kad, bū­da­ma mer­gai­te, jai taip pa­tik­da­vo žiū­rė­ti į mer­gai­tę, veid­ro­dy­je lai­kan­čią ki­tą veid­ro­dį, ku­ria­me to­kia pat, tik ma­žes­nė mer­gai­tė gniau­žia dar vie­ną veid­ro­dį – ir taip iki neaiš­ku kur nu­si­drie­kian­čios, žvil­gan­čios, su­smul­kė­jan­čios iki ne­beį­žiū­ri­mų mer­gai­čių veid­ro­dė­liuo­se be­ga­ly­bės.

Jei ei­da­mas gat­ve už­mi­ni ant ka­na­li­za­ci­jos dang­čio, rei­kia, kad ša­lia ei­nan­tis trink­te­lė­tų per pa­kau­šį. Jei nė­ra kam trink­te­lė­ti, tai rei­kia tai pa­da­ry­ti pa­čiam. Taip pat prieš ką nors svar­baus da­rant rei­kia pa­pūs­ti. Tuo­met se­ka­si, nes nu­pu­čia­mos blo­gos dva­sios. Dar vi­sai ne­ti­kė­tai su­ži­no­jau, kad jei­gu su­gal­vo­si no­rą ir pri­lie­si nėš­čiai mo­te­riai pil­vą, tai no­ras iš­si­pil­dys. Ki­tas prie­ta­ras – jei­gu iš ry­to pir­ma su­tik­si­te vy­rą – die­na bus sėk­min­ga, jei­gu mo­te­rį – ne­sėk­min­ga. Tai la­bai su­pran­ta­mas prie­ta­ras (ga­lio­jan­tis tik vy­rams grei­čiau­siai), nes jei­gu su­tik­ta mo­te­ris bus gra­ži, tai po to vi­są die­ną apie ją gal­vo­si ir, aiš­ku, dar­bai ne­si­seks. Sa­ko, ypač di­džiu­lė sėk­mė ly­dės, jei ry­tą pir­mą­jį su­tik­si­te žy­dą – iš­rink­to­sios tau­tos at­sto­vą.

O jei apie veid­ro­džius, tai jie ypač su­si­ję su prie­ta­rais. Sa­ko­ma, kad dau­giau­sia ne­lai­mių pra­na­šau­ja su­du­žęs veid­ro­dis – tos ne­lai­mės tę­sis sep­ty­ne­rius me­tus. Ma­tyt, šis prie­ta­ras atė­jęs iš se­no­vės Ry­tų ša­lių, kur veid­ro­dis bu­vo toks bran­gus, kad už jo su­dau­žy­mą grė­sė sep­ty­ne­ri ver­gys­tės me­tai. Šiuo­lai­ki­niai veid­ro­džių ezo­te­ri­jos ži­no­vai tei­gia, kad ne­lai­mių pe­rio­dą ga­li­ma su­trum­pin­ti iki vie­ne­rių me­tų. Te­rei­kia nu­si­su­kus nuo su­du­žu­sio veid­ro­džio švys­tel­ti per kai­rį pe­tį žiups­nį drus­kos (pik­ta­jai dva­siai į akis), po to tris kar­tus ap­si­suk­ti pa­gal laik­ro­džio ro­dyk­lę ir už­deg­ti šu­kes. Aiš­ku, šu­kės ne­su­de­ga, to­dėl vė­liau rei­kia jas su­sem­ti, vie­ne­rius me­tus pa­lai­ky­ti na­muo­se, po to už­kas­ti. Jei­gu ir vie­ne­rių ne­lai­min­gų me­tų yra per daug, ge­riau­sia iš kar­to su­sem­ti šu­kes, iš­mes­ti į šiukš­lių kon­tei­ne­rį, nu­si­pirk­ti nau­ją veid­ro­dį ir vis­ką pa­mirš­ti.

Gru­pė Herd­ford­šy­ro uni­ver­si­te­to moks­li­nin­kų nu­spren­dė iš­siaiš­kin­ti, kaip „vei­kia“ amu­le­tai ir ta­lis­ma­nai. Eks­pe­ri­men­to da­ly­viai ga­vo po Vik­to­ri­jos lai­kų pen­są (ma­no­ma, kad ši mo­ne­ta ne­ša sėk­mę ir pa­de­da di­din­ti tur­tą). Mė­ne­sį sa­va­no­riai fik­sa­vo, kaip jiems se­ka­si. Pa­si­ro­do, 30 pro­c. da­ly­vių pa­si­ju­to daug ra­mes­ni ir tvir­tes­ni. Šie žmo­nės pa­ju­to, kad jiems ėmė sek­tis kur kas la­biau nei tuo­met, kai dar ne­tu­rė­jo ta­lis­ma­no. Nors, ma­no gal­va, pro­cen­tas nė­ra di­de­lis. Tie­sa, 70 pro­c. nė­ra ko skųs­tis, jei­gu pa­dė­tis ne­pa­si­kei­tu­si ir blo­giau ne­pa­si­da­rė.

Dau­ge­lis ast­ro­lo­gų šian­dien pra­na­šau­ja nau­ją kri­zę. Ne­jau to­kiems pra­na­ša­vi­mams ne­pri­tar­si? Anot ast­ro­lo­gų, mū­sų lau­kia sun­kūs iš­ban­dy­mai, ku­rie už­truks iki 2025 m. By­rės ir vers­lo, ir fi­nan­si­nės, ir val­džios struk­tū­ros. Tie­sa, ast­ro­lo­gai pra­na­šau­ja, jog bus ir tei­gia­mų da­ly­kų. Plė­to­sis nau­jų ener­gi­jos for­mų paieš­ka, bus pa­da­ry­tas di­de­lis šuo­lis ener­ge­ti­kos sri­ty­je. Žmo­ni­ja

ga­li at­ras­ti nau­jų ener­gi­jos šal­ti­nių, jei tik šių šal­ti­nių neužs­maugs

še­šė­li­nė ban­ki­nin­kų vy­riau­sy­bė. Nag­lis Šu­li­ja tei­gia, kad taps ma­din­ga bei pra­smin­ga vie­ny­tis ap­link stip­rias as­me­ny­bes. Iš­po­pu­lia­rės ne­be mis­ti­ciz­mas „a la tamp­lie­riai“ bei Ha­ris Po­te­ris, o grai­kų did­vy­rių, ger­ma­nų he­ro­jų ti­po as­me­ny­bės. Ne vie­nas ast­ro­lo­gas pra­na­šau­ja re­vo­liu­ci­nius ju­dė­ji­mus, maiš­tus. Žmo­nės ga­li pra­ras­ti sa­vo tur­tą ar­ba dėl fi­nan­si­nių spe­ku­lia­ci­jų jis ga­li nu­ver­tė­ti. Nau­jo ir gal­būt glo­ba­laus konflik­to tiks­las – nau­jas ga­lios re­sur­sų bei įta­kos pa­si­skirs­ty­mas.

Ne­ži­nau nė vie­no ekst­ra­sen­so ar ast­ro­lo­go, ku­rio pro­gno­zės bū­tų tiks­lios: net tų gar­sių­jų, ži­no­mų vi­sa­me pa­sau­ly­je, „tiks­lu­mas“, skai­čiau – ne dau­giau kaip 4 pro­c. Ži­no­ma, pa­si­tai­ko su­ta­pi­mų. Ar­ba – uni­ver­sa­lių pro­gno­zių. Štai ta­vęs klau­sia, ar praė­ju­sių me­tų ru­de­nį iš­gy­ve­nai ko­kią nors kri­zę. Ru­duo – il­go­kas pe­rio­das, ir kiek­vie­nas, ge­rai po jį pa­si­kaps­tęs, at­ras ko­kią nors ne­gan­dą. Štai tau ir tiks­li pra­na­šys­tė, be­je, di­di­nan­ti pa­si­ti­kė­ji­mą ast­ro­lo­gu. Po ke­lių to­kių su­ta­pi­mų, no­ri ne­no­ri, pra­de­di ti­kė­ti jo žo­džiais – su­vei­kia sa­viį­tai­ga!

Įsi­vaiz­duo­ju, kad ast­ro­lo­gai žiū­ri į lu­bas ir svars­to, ko­kį ho­ros­ko­pą šiai die­nai su­gal­vo­jus. 75 pro­c. skai­tan­čių­jų ho­ros­ko­pus – mo­te­rys. To­kius duo­me­nis skel­bia įvai­rūs ty­ri­mai. In­dai ti­ki, kad ant pal­mių la­pų už­ra­šy­ti kiek­vie­no žmo­gaus gy­ve­ni­mai. Lie­tu­viai ti­ki, kad Ka­lė­dų nak­tį gy­vu­liai šne­ka ir kad il­gas šiau­das il­gą gy­ve­ni­mą reiš­kia (And­rius Už­kal­nis juo­kau­ja, kad pir­mą­kart pa­ma­tę il­gus kok­tei­lių šiau­de­lius, lie­tu­viai juos vi­sus iš­pir­ko, ir iš to tu­ri­me šian­dien šim­ta­me­čius kai­mo se­no­lius). Lie­tu­viai bi­jo tri­jų rai­džių: „Q“ jiems pri­me­na rai­dę „O“ su šė­to­niš­ka no­si­nai­te, „W“ lie­tu­vių mi­to­lo­gi­jo­je yra li­gos ir grei­tos mir­ties ženk­las, o „X“ – tai jau vi­sas krei­vas kry­žius. Tas, kas to­kias rai­des ra­šo, anot lie­tu­vių, gar­bi­na vel­nią, nors Pa­lan­ga yra PLQ, o Zok­niai – SQQ.

Mo­te­rys vi­sos ekst­ra­sen­sės. „Ar aš ne­sa­kiau?“ Vy­ras po dar­bo grįž­ta na­mo, sa­ko, kad yra pa­var­gęs, ir siū­lo ne­bei­ti į sve­čius. „Aš taip ir ži­no­jau!“ – su­pyks­ta žmo­na. „Tad jei­gu tu ži­no­jai, kam puo­šei­si, da­žei­si?“ – klau­sia vy­ras. „Aš taip ir ži­no­jau, kad tai tu pa­sa­ky­si!“ – vis tiek pa­sku­ti­niai žo­džiai pri­klau­so žmo­nai.

Žmo­gaus sme­ge­nys sten­gia­si su­vok­ti įvy­kių es­mę, o kai prie­žas­tis neaiš­ki, iš­gal­vo­ja įvai­riau­sių keis­tų paaiš­ki­ni­mų. Ga­li­ma įžvelg­ti sa­vo­tiš­ką lo­gi­ką: prie­ta­rai gal­būt ver­čia žmo­nes bū­ti at­sar­ges­niais, ge­riau ap­gal­vo­ti sa­vo veiks­mus, ra­miau rea­guo­ti į ga­li­mą ne­sėk­mę ir gin­tis nuo stre­so. Be to, lai­kan­tis prie­ta­rų iš da­lies ga­li­ma su­si­ste­min­ti gy­ve­ni­mą. Pa­si­ro­do, kad prie­ta­rin­gi žmo­nės gy­ve­na il­giau. O šiaip jau mes gy­ve­na­me vi­du­ti­nių pla­tu­mų juos­toj, tai vis­kas ir pavyksta vi­du­ti­niš­kai. Li­ki­mas mums lė­mė aug­ti bu­tuo­se su že­mo­mis lu­bo­mis ir ma­žais lan­gais. It kars­tuo­se. Be­lie­ka tik sėk­mę ma­tan­čios ekst­ra­sen­sų pra­na­šys­tės.

Pa­bai­gai pa­ta­ri­mas (šį­kart ne ekst­ra­sen­sų): į įpras­to dy­džio švie­žiai iš­vir­to ir tru­pu­tį at­vė­su­sio van­dens puo­de­lį įspaus­ki­te pu­sės cit­ri­nos sul­čių ir įdė­ki­te ar­ba­ti­nį šaukš­te­lį me­daus. Nau­do­ki­te kiek­vie­ną ry­tą. Tik­rai jau­si­tės žva­les­ni ir bū­si­te svei­kes­ni.

 



   ( 1 )   2   3   4   5   6   7   8   9   10   11-20   21-30   31-40   41-50   toliau

© 2005-2008 ŠIAULIAI plius