Kremavimas įteisintas - krematoriumo Lietuvoje nėra
Eva JAGMINAITĖ
Kalbos apie krematoriumo įkūrimą prie Šiaulių pritilo, nors kalbėta, kad jau yra ir galimas investuotojas. Kol Vyriausybė svarstė: ar įteisinti kremavimą, ekonominė situacija pablogėjo tiek, kad krematoriumo projekto imtis nebėra norinčiųjų apskritai Lietuvoje. "Gardų kąsnelį" atiduodame kaimynams latviams ir lenkams, mat nepigiai kainuojančią kremavimo paslaugą iki šiol lietuviai perka būtent iš jų.
 |
Rygos krematoriumo pastatas šiek tiek primena bažnyčią. Kad čia kremuojami žmonės, parodo tik kaminai, iš kurių kyla vos matomas dūmas, ir besirikiuojantys Lietuvos ir Latvijos laidojimo paslaugų bendrovių katafalkai. |
Kremavimas - vis dar prabanga
Trys tūkstančiai litų - bemaž tiek gali atsieiti noras kremuoti artimąjį. Ši paslauga kone keturiskart galėtų atpigti, jei krematoriumas būtų įrengtas mūsų šalyje, mat nebekainuotų transporto išlaidos. Tiesa, Rygos krematoriumo darbuotojai pastebi, kad kremavimas tik iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti pelningas verslas. Investicijos į krematoriumą geriausiu atveju atsiperka po penkiolikos metų. Latviams kremavimas kainuoja šiek tiek pigiau nei mūsų tautiečiams, nes jie gali pasirinkti, išsinuomoti ar pirkti karstą. Išsinuomojus karstą, mirusysis guldomas ant specialaus vienkartinio įdėklo, su kuriuo dedamas į kremavimo krosnį. Lietuviai dažniausiai deginami su karstais, kurie privalo būti ekologiški - juose negali būti metalinių ar plastmasinių detalių.
Rygos krematoriumas pastatytas po pusės amžiaus
Statyti krematoriumą Rygoje dar prieškariu užsimoję buvo vokiečiai, tačiau ši idėja liko neįgyvendinta. Pusamžį stalčiuose pragulėjęs krematoriumo projektas buvo prisimintas 1980-aisias, o duris atvėrė pirmąjį kartą 1994-aisiais.
Daugiau nei pusė Rygos krematoriumo akcijų priklauso Rygos dūmai, kuri turi svarų balsą sprendžiant bet kokius krematoriumo klausimus. Ji yra nustačiusi ir krematoriumo taisykles. Per mėnesį Rygos krematoriume sudeginama apie 200 žmonių palaikų, kone 20 jų būna lietuviai. Rygos Dūmos sprendimu deginami yra ir benamiai, o už jų kremavimą, pagal specialius mažesnius įkainius, sumoka pati Dūma.
Šiuo metu krematoriume yra ir trys kremavimo krosnys, morgas ir dvi šarvojimo salės. Nuo mums įprastų šarvojimo salių jos tesiskiria tuo, kad po karstui skirta pakyla įrengtas keltuvas, kuriuo karstas nuleidžiamas į cokoliniame pastato aukšte įrengtas kremavimo krosnių patalpas.
Tradicijos skiriasi
Rygos krematoriumo pastatas pravažiuojančiųjų negąsdina. Nežinantys, jog čia deginami mirusieji gali kartais pagalvoti, jog tai bažnyčia. Tiesa, kaimynystėje gyvenantys latviai nustėra išgirdę, jog mirusiuosius apraudame kelias dienas, o į karstą kartais įdedame įkapes. Latvijoje įprasta atsisveikinimui su mirusiuoju, jam lankymyti skirti ne daugiau valandos, po kurios jis kremuojamas arba laidotuvių procesija pajuda link kapinių.
 | |  |
Į smulkintuvę patekę pelenai sumalami, kad tilptų į urną. Į šias patalpas griežtai draudžiama įeiti pašaliniams asmenims. Į jas gali patekti tik krematoriumo, prokuratūros, policijos ar priešgaisrinės saugos tarnybos atstovai, griežtai draudžiama čia eiti kremuojamų velionių artimiesiems.
| | Kone didžiausias dėmesys krematoriume skiriamas higienai. Kremavimo metu iki daugiau nei 900 0C įkaistanti krosnis, kaskart sudeginus palaikus, kruopščiai išvaloma. |
Jei palaikai kremuojami, artimieji gali pasirinkti - palaukti keletą valandų arba atvažiuoti urnos su mirusiojo pelenais pasiimti vėliau. Anksčiau Rygos krematoriume artimiesiems buvo leidžiama stebėti kremavimo procesą, tačiau jie dažnai sunegaluodavo, ašarodavo ir alpdavo, tarp trikdydami krematoriumo darbuotojų darbą. Dabar prie krematoriumo krosnių gali patekti tik specialiai šio darbo apmokyti krematoriumo darbuotojai, policijos, prokuratūros bei priešgaisrinės tarnybos atstovai bei gydytojai. Kitiems smalsuoliams patalpų, kur įrengtos kremavimo krosnys, durys aklinai užvertos.
Klaidų išvengti padeda registracijos žurnalas
Kad būtų išvengta klaidų, mirusysis kremuojamas su specialia "tablete", kurioje - mirusiojo identifikavimo numeris. Apskaitos žurnale kremavus nurodoma svarbiausia informacija, kada pradėta ir baigtas kremuoti, tikslūs dujų skaitiklio rodmenys, informacija apie velionį. Ant kapsulės su mirusiojo palaikais dangtelio išgraviruojamas velionio vardas, pavardė gimimo, mirties ir kremavimo data bei identifikavimo numeris. Žurnalai nuolat tikrinami įvairių institucijų.
Krematoriumo krosnis pritaikyta tik vienam kūnui kremuoti, o kelių kūnų deginimas tuo pat metu daugelyje šalių laikomas nelegaliu. Krematoriumų priimamų kūnų dydis - standartinis, išskyrus didesniuose miestų krematoriumus, kur priimami kūnai, sveriantys 200 ar net daugiau kilogramų. Didesni krematoriumai turi specialias kameras vaikų, kūdikių kūnams bei kūno liekanoms deginti.
 |
Didžioji Rygos krematoriumo šarvojimo salė primena bažnyčios vidų. Iš jos karstai nuleidžiami į kremavimo patalpą. |
Kremavimas - moderni tradicija
XXI amžiuje vis didesnio populiarumo Lietuvoje sulaukianti kremacijos paslauga kol kas neteikiama Lietuvoje. Mūsų šalies piliečių palaikai sudeginti vežami į Lenkijos arba Latvijos krematoriumus. Rygos krematoriumo darbuotojai neslepia, kad lietuviai čia laukiami. Dėl vis didesnio kremavimo populiarumo Baltijos šalyse Rygos krematoriumas neseniai įrengė trečiąją, modernią, kelis milijonus kainavusią palaikų deginimo krosnį. Įvairių šalių krematoriumuose leidžiama naudoti įvairų kurą, tačiau populiariausios yra gamtinės dujos ir propanas. Deginant palaikus, temperatūra dujomis kūrenamose Rygos krematoriumo krosnyse pakyla net iki 870-980°C, o visas kremacijos procesas krosnyse valdomas specialiu kompiuteriu. Mirusysis krosnyje deginamas apie dvi valandas. Iki keturių valandų užtrunka tik vaikų ir nuo sunkių, nepagydomų ar užkrečiamų ligų mirusiųjų kremavimas. Kremavus lieka vos trys kilogramai palaikų, tiesa, tai ne vien pelenai - yra kaulų, metalo dalelių, kitų priemaišų. Metaliniai daiktai, pasibaigus deginimo procesui, ištraukiami specialiu magnetu. Iš pelenų kruopščiai išrinkus priemaišas, pelenai ir kaulai patenka į smulkintuvę, kad tilptų į urną. Artimiesiems mirusiojo palaikai atiduodami po pusiaudienio, nes iš pelenai turi būti žurnale suregistruoti.
Nuo šumerų iki Europos
Kremavimas kilęs iš lotynų kalbos žodžio "crematio" (liet. sudeginimas). Tai mirusio žmogaus palaikų sudeginimas krematoriume arba specialiai paruoštoje ugniavietėje. Prieškariu buvo svarstyta, kaip galima būtų įvardyti kremavimą. Buvo siūlomi terminai "incineracija" (pavertimas pelenais, deginimas) ir "pelenėjimas". Nė vienas iš jų Lietuvoje neprigijo.
Kremacija kildinama nuo neolito. Tradicija deginti mirusiuosius atsirado trečiajame tūkstantmetyje pr. Kr. Iki tol mirusiuosius buvo įprasta laidoti nedegintus, o tiesiog suriestus ant šono - miego padėtyje. Kremacijos pradininkai Mesopotamijos šumerų dvasininkai, tikėję, jog mirusiojo siela ugnimi apsivalo, išsilaisvina iš kūno ir tampa nemirtinga. Iš Mesopotamijos kremacija paplito į Azijos šalis, Afriką. Babiloniečių, asirų, žydų bei kitų senovės tautų murusieji buvo deginami ant laužo atliekant tam tikras apeigas. Iškilmingas palaikų deginimas ant laužo greitai paplito Senovės Graikijoje, Romoje, slavų gentyse, Japonijoje, Indijoje, Pietryčių Azijos šalyse. Vėliau paplito Vidurio ir Vakarų Europoje. 1886-1964 metais Katalikų bažnyčia kremaciją draudė dėl prieštaravimo tikėjimui apie pomirtinį gyvenimą ir mirusiųjų prisikėlimą. Už tai buvo grasinama ekskomunika - atskyrimu nuo bažnyčios bendruomenės.
Palaikų deginimą perėmė ir lietuviai
Baltų kraštuose palaikų deginimas paplito pirmajame tūkstantmetyje po Kr. Vakarų Lietuvoje kapai buvo įrengiami molinėse urnose ar nedidelėse duobutėse, kitose Lietuvos dalyse mirusieji laidoti kapinynuose. Antrajame amžiuje mirusiuosius pradėta laidoti nedegintus. Dešimtajame amžiuje įsigalėjo palaikų deginimo paprotys, kuris iki XIV amžiaus gyvavo visoje dabartinės Lietuvos teritorijoje. Rytų, Pietryčių Lietuvoje gyvenę lietuviai ir jotvingiai sudegintus mirusiuosius laidojo pilkapiuose, kiti - kapinynuose. Palaikai būdavo suberiami tiesiai į duobutę arba išbarstomi kapo duobėje.
Vienus kremuoti būtina, kitus - draudžiama
Žiauriai nužudyto žinomo Šiaulių daktaro Povilo Pečiulio artimieji, radus mirusiojo palaikus, išsitarė norėsiantys daktaro kūną kremuoti, tačiau to padaryti neleista, mat yra numatyta, jog kūno kremuoti negalima, jei asmens mirties priežastis yra nusikalstama veika ir pradėtas ikiteisminis tyrimas. Kol neatlikti reikalingi teismo medicininiai tyrimai ir negautas prokuroro leidimas kremuoti palaikus arba neatpažinus palaikų, pavyzdžiui, jei šie randami senose kapavietėse, kol jie nėra identifikuoti, palaikų kremuoti negalima. Teisėsaugos institucijos, atlikdamos nusikalstamų veikų tyrimą, turi teisę laikinai sustabdyti palaikų kremavimą, kol bus atlikti reikalingi teismo medicininiai tyrimai.
Kai kuriose valstybėse yra ir privalomas kremavimas, kuris yra taikomas daliai mirusiųjų. Vyriausybės įgaliota institucija turi teisę nurodyti privalomai kremuoti palaikus žmonių, kurie sirgo juodlige ar kitomis užkrečiamomis ligomis, įrašytomis į Sveikatos apsaugos ministerijos patvirtintą sąrašą, arba buvo šių ligų sukėlėjų nešiotojai.
Kūnas nekremuojamas ir tuomet, kai dėl jo kremavimo nesutaria artimieji. Tokiu atveju, jei nėra įrodymų, jog velionis prieš mirtį yra pareiškęs valią būti kremuotas, jis laidojimas įprastu būdu.
Ekologiškas būdas - neteršiamas oras
Ilgai Lietuvoje baimintasi statyti krematoriumą, mat manyta, jog šis žmonių laidojimo būdas teršia gamtą. Dabar jau patvirtinta, kad tai vienas ekologiškiausių, higieniškiausių ir mažiausiai atliekų paliekančių bei laidojimo vietų skaičių taupančių būdų, o deginant palaikus per kaminus rūkstantys dūmai neteršia oro.
Didžiojoje Britanijoje apie 70 procentų, o Vokietijoje net 80 procentų mirusiųjų kasmet yra kremuojama. Dėl kremavimo į Lietuvos ambasadas Airijoje ir Didžiojoje Britanijoje kasmet kreipiasi apie pusšimtį tautiečių. Ir užsienyje, ir Lietuvoje mirusiojo artimieji gali pasirinkti, ar urną su pelenais užkasti kapavietėje, ar palaidoti kolumbariume, ar... pasilikti namuose. Nenorėdami prarasti tiesioginio ryšio su artimojo palaikais, žmonės urnas su pelenais vis dažniau saugo miegamajame ar svetainėje. Prie šių urnų dažniausiai nevysta gėlės, per šventes uždegama žvakė, pagerbiant mirusįjį.
