Eva JAGMINAITĖ
Mančesterio municipalinio universiteto lektorė Sue Jones, su Šiaulių universitetu bendraujanti jau penkioliktus metus, į Saulės miestą atvyksta kasmet. Šį kartą ji atvyko dalyvauti tarptautinėje mokslinėje konferencijoje "Tarpdisciplininių tyrimų link", kurios išvakarėse pristatė savo pirmąją knygą "Critical Learning for Social Work Students" ("Kritinis socialinio darbo studentų mokymasis"). Knygos pristatymo metu ji apdovanota Šiaulių universiteto medaliu. "Šiauliai plius" skaitytojams - išskirtinis interviu Sue Jones.
 |
Mančesterio universiteto lektorė Sue Jones ne kartą pavadinta ŠU ambasadorė Jungtinėje Karalystėje, pristačiusi savo pirmąją knygą Šiauliuose ir už ilgalaikį bendradarbiavimą su ŠU gavo universiteto medalį. Autorės nuotr.
|
- Kokius uždavinius sau išsikėlėte, kai pirmąkart prieš penkiolika metų atvykote į Šiaulių universitetą?
- Tuomet išsikeltas uždavinys jau pasiektas. Vos atvykusi supratau, kad turiu sugalvoti, kaip vakariečių idėjas perteikti Rytų europiečiams, šiuo atveju - lietuviams, Šiaulių universiteto studentams. Nenorėjau, kad tai atrodytų kaip svetimų idėjų primetimas. Tai turėjo būti pagalba studentams išmokti mąstyti globaliau ir dirbti efektyviau. Kartu su lietuviais kolegomis turėjome laiko suprasti, kad turime būti ne mokytojai, kurie bruka žinias, o mokytojai, kurie padeda suvokti, suprasti ir pritaikyti žinias darbe, perteikti jas kolegoms. Tokia praktika seniai taikoma Didžiojoje Britanijoje. Kritiniam klausimui turi būti kritinis atsakymas, dažnai ne vienas, o keli. O kritinis atsakymas, kitaip tariant - suvokimas, gali kilti per kritinį skaitymą, tiksliau, tuomet, kai ne vien perskaitai žodžių kratinį, o analizuoji skyrius, pastraipas. Taip perskaitytą informaciją susidėlioji į "lentynėlės".
- Kokius tikslus dar turi išsikelti kritiškai mąstantis žmogus?
- Atlikęs pirmąsias dvi užduotis, t. y. perskaitęs ir suvokęs, jis turi skleisti informaciją, dalytis gautomis žiniomis. Debatuose, ginčuose ir pokalbiuose su kitais žmonėmis prieinama kita pakopa - kritinis rašymas. Visa tai padeda ieškoti kritinio pagrindimo ir priežasčių. Tampate kritiškai mąstantys praktikantai. Būtent tokia įvykių seka ir išdėstoma mano penkių dalių knygoje "Kritinis socialinio darbo studentų mokymasis".
Kritiškai mąstantis praktikantas kiekvieno reiškinio nesupranta tiesiogiai, o jį vertina, svarsto. "Aš privalau tikėti, nes jie taip pasakė", - tai pavyzdys, kaip neturi galvoti kritiškai mąstantysis. Tie, kurie geba kritiškai mąstyti, kuria savo ir nekopijuoja svetimų idėjų ar seniai žinomų tiesų.
- Kam skirta Jūsų knyga - studentams, dėstytojams ar didesnei visuomenei daliai?
- Šią knygą rašiau lengvu stiliumi, taip, lyg kalbėčiausi su savo studentais. Ją nesunku skaityti net ir ne itin gerai angliškai kalbantiesiems. Žinoma, dėstytojai gali paskaityti šią knygą, panaudoti mano knygoje pateiktus pavyzdžius. Vis dėlto skyriau ją studentams ir tiems, kurie jau dirba socialinį darbą.
Esu įsitikinusi, kad socialinio darbo praktika, idėjos ir būdai yra multikultūriniai, lietuviai gali mokytis iš anglų socialinio darbo patirties ir atvirkščiai. Tiesą sakant, laukiu šios knygos lietuvių kolegų kritikos, kad jie pasakytų: "tai pas mus neįmanoma įgyvendinti, reikia pakeisti." Tuomet gaučiau neįkainojamą pamoką ir ruošdama antrąjį knygos leidimą šį tą praleisčiau.
- Šiauliuose galėjote stebėti mūsų šalies socialinių darbuotojų veiklą. Kaip ją vertinate?
- Lietuviai turi gyslelę šiam darbui, jį atlieka kruopščiai, kokybiškai ir jautriai. Anglijoje ne tiek svarbūs pasiekimai socialiniame darbe, kiek aktualu padėti varnelę, ženklinančią, kad šiandien su šiuo žmogum atidirbta tris valandas, galiu eiti namo, nes darbas padarytas.
- Vis dėlto socialinė rūpyba Anglijoje išvystyta geriau nei Lietuvoje. Galbūt "varnelės padėjimo sistema" turi privalumų?
- Taip, visiškai pritariu, tačiau galbūt pagrindinė priežastis, kad Jungtinė Karalystė - jau ilgametė ES narė, o jūs tik naujokai. Pas mus ši sritis yra ištobululinta. Kalbu apie viešųjų vietų, transporto ir neįgaliųjų žmonių integraciją.
Ne patys neįgalieji jaučiasi neįgaliaisiais, o visuomenė ir aplinka gali juos priversti jausti savo negalę. Juk apstu manipuliacijų neįgaliaisiais pavyzdžių. Veinas tokių - seniau Anglijoje balsavimo apylinkės buvo bibliotekose, savivaldybėse ar kitose viešose vietose, kurios buvo sunkiai pasiekiamos vežimėliuose sėdintiems neįgaliesiems, mat visur buvo tik laiptai. Taigi galima teigti, kad žmonėms su judėjimo negale balsuoti tuomet buvo neįmanoma. Kritiškai nemąstantis žmogus, peržiūrėjęs statistiką, galėtų padaryti išvadą, kad neįgalūs žmonės nesivargina balsuoti, todėl nėra reikalo įrenginėti jiems įvažiavimų ar keisti balsavimo apylinkių vietų. Kritiškai mąstantys vis dėlto pasivargintų išanalizuoti, kodėl šie žmonės nebalsuoja. O išvados gali nustebinti, nes dėl tų pačių priežasčių balsuoti neina ir mamos su mažamečiais vežimėliuose. Žinoma, tie politikai, kurie susirūpino balsavimo vietas padaryti jiems prieinamas, gauna ir jų balsų.
- Bendraujant su britais, teko girdėti jų pasipiktinimą iš Azijos, Afrikos bei Rytų Europos atvykstančiais imigrantais. Garsiai jie piktinasi tik Rytų europiečiais, t. y. baltaisiais, bijodami azijiečių ar afrikiečių būti apkaltinti rasizmu. Galbūt knygoje yra ir su rasizmu susijusių pavyzdžių?
- Taip. Viena mano studenčių, atlikusi praktiką ligoninėje, nugirdo seselės pasipiktinimą azijiete gimdyve. Jis skambėjo maždaug taip: "Matai, štai dar viena atvykėlė, kuri atvažiavo čia prisigimdyti vaikų, kuriuos mes turėsime išlaikyti." Studentė šį akivaizdžiai rasistinį komentarą papasakojo savo praktikos vadovei, tačiau ši apkaltino, kad studentė neturėjo klausytis svetimo pokalbio ir neįžvelgė jame rasizmo. Kuomet neapsikentusi studentė tai papasakojo praktikos vadovės viršininkei, ši atrėžė, kad problema ta, kad pati studentė yra azijietė, todėl per jautriai sureagavo į tokio pobūdžio komentarą. Ji patarė pačiai studentei pakeisti savo mąstymą. Taigi tai puikus pavyzdys, kuomet auka tampa kaltinamuoju. Britanijoje apstu tokių pavyzdžių, sakyčiau "kaltinimo kultūra" progresuoja ir reikia nuolat dairytis per petį, kad nebūtum apkaltintas.
- Kokius pokyčius įžvelgiate Lietuvoje, Šiauliuose ir mūsų universitete?
- Neseniai prie manęs priėjo ne Šiaulių universiteto studentas, kuris nori rašyti doktorantūros darbą apie tai, kaip nevaikštantys, vežimėliuose sėdintys neįgalieji išreiškia save šokiu, tačiau jo darbo vadovas iškart šią mintį sukritikavo teigdamas, kad tai nebus teorinis darbas ir jis privalantis rašyti apie tai, kaip neįgaliojo vežimėlis padeda jame sėdinčiajam fiziškai sustiprėti. Studentas nesutiko, nes tai reikštų medicininį faktą, jog neįgalieji vertinami kaip kažko negalintys. Užuot rašęs apie dėstytojo padiktuotas fizines negales, jis rašys apie neįgaliųjų stipriąsias puses, nors dėl tokio pasirinkimo dalį savo mokslinio darbo jis turės atlikti ne savo universitete, o Šiauliuose.
Į Šiaulius pirmąkart atvykusi iškart pastebėjau, kad universitete nėra privažiavimų neįgaliesiems. Dabar jie jau yra. Labai patiko ŠU naujoji biblioteka, kurios prieš metus nebuvo. Jau matau, kad vis daugiau studentų, pristatydami savo darbus, naudojasi nešiojamaisiais kompiuteriais, žaviuosi neišsemiamomis technologijų galimybėmis. Nuostabu, kad daug jaunuolių laisvai kalba angliškai ir galiu susikalbėti net parduotuvėje,nors tai buvo neįsivaizduojama per pirmąjį mano vizitą Šiauliuose. Dievinu jūsų "baltąją bažnyčią" (Šiaulių katedrą - aut. past.) ir Kryžių kalną, kurį laikau vienu unikaliausių mano matytų pasaulio objektų. Patinka apsilankyti turguje, kur galiu išgirsti tikrąją lietuvių kalbą, kuri man labai graži ir skambi.
