Kontaktai
Naudingos nuorodos
|
 |
Archyvas
2009-06-26
Tema
- Spjūvis į bendrasavininkių nuomonę
-
Sigitas STASAITIS Keistai elgiasi vieno turtingiausių Šiaulių verslininkų Anrido Vinklerio valdomos bendrovės. Kai reikėjo renovuoti valdomas patalpas Tilžės g. 151 name, įrengti autonominį šildymą, UAB "Tikroji vaivorykštė" ilgokai priešinosi, iki šiol nebaigia atsiskaityti už darbus, tačiau vos šiame name jai pakvipo uždarbiu, darbai pradėti... išlaužus namo duris ir nusispjovus į bendrasavininkių nuomonę.
 | Paskutiniai sutikimą name įrengti autonominį šildymą pasirašė UAB "Tikroji vaivorykštė" vadovai. Bet patys pirmi kibo į darbus, vos pakvipo uždarbiu. |
Apskrityje tikriausiai nėra žmogaus, Šiauliuose nežinančio Tilžės g. 151 namo. Taip, tai tas pats trijų aukštų tarpukariu suręstas mūras, stovintis prestižinėje vietoje – pėsčiųjų bulvare, Tilžės ir Vilniaus gatvių sankryžoje priešais miesto laikrodį su gaidžiu. Namas priklauso penkiolikai savininkų, kurie prieš daug metų susibūrė į daugiabučio namo savininkų bendriją. Į tikrai gerą bendriją, nes prieš penkerius metus name atlikta renovacija. Be visų kitų darbų, kiekviename bute bei komercinėse patalpose buvo įrengtas autonominis šildymas. "Buvo labai nelengva, - prisimena bendrijos pirmininkė Regina Šatūnienė. – Reikėjo gauti visų savininkų sutikimus. Ilgiausiai sutikimo nepasirašė komercinių patalpų savininkė UAB "Tikroji vaivorykštė", valdoma garsaus Šiaulių multimilijonieriaus Anrido Vinklerio." Kiti savininkai suprato kodėl. Renovacija reikalavo didelių išlaidų, o "Tikroji vaivorykštė" savo patalpomis name nesinaudoja - nuomoja parduotuvei. Galiausiai "Tikroji vaivorykštė" nusileido, pasirašė sutikimą. Bendrija pasiskolino pinigų iš Pasaulio banko ir atliko renovacijos darbus. Kai jos išlaidos buvo padalytos pagal savininkams priklausantį plotą, kilo nauja bėda – "Tikroji vaivorykštė" atsisakė apmokėti pateiktas sąskaitas. Tiksliau, iš jai paskaičiuotų maždaug 11 tūkstančių litų (be palūkanų) sumokėjo tik apie devynis tūkstančius. "Ne kartą kalbėjau ir su "Vaivorykštės" vadovais, ir su pačiu A. Vinkleriu, - pasakojo bendrijos pirmininkė Regina Šatūnienė. – Ponas man kelis kartus pabrėžė esąs teisininkas, todėl nesiduosiąs vedžiojamas už nosies. Jis pareiškė palūkanų bankui nemokėsiąs, nes jo bendrovė paskolos neėmusi. Taip ir neradome bendros kalbos, po truputį ruošiamės ginčą spręsti teismo keliu." Ką gi, teismas nustatys, kas už ką privalo mokėti, o - kas ne. O kol tai dar neįvyko, name kilo kita problema. Visi buvo užmiršę, kad nuo namo pastatymo neremontuotas, neventiliuojamas, priplėkęs pastato rūsys - apverktinos būklės. Ilgainiui rūsio perdengimas (lubos) išlinko, aptrupėjo. Atsivėrusi armatūra rūdija, trupa.  | | Namo savininkų bendrijos pirmininkė R. Šatūnienė, aptikusi, kad darbai pradėti vogčiomis, išlaužus duris, iškvietė policiją. Sigito STASAIČIO nuotr.
|
R. Šatūnienė užsakė ekspertizę. Pagal jos išvadas, didžiausio perdangos įlinkio vietoje buvo sumūrytos dvi plytų atramos – kolonos. Bendrijai šis "malonumas" kainavo apie 1900 litų. Tačiau ir kiti rūsių kambariai atrodo ne ką geriau, ir juose lubos įlinkusios, sutrupėjusios. Buvo parengtas projektas sumūryti dar kelias kolonas, o virš jų sumontuoti rūsio perdangą prilaikančių porą metalo sijų. Atlikti darbus pasišovė korporacijai "Vaivorykštė" priklausanti įmonė, kuri namo bendrijai atsiuntė apie 8 800 litų darbų sąmatą. Tačiau R. Šatūnienė – ne tik bendrijos pirmininkė, bet ir inžinierė statybininkė. Ji "Tikrosios vaivorykštės" atstovui pareiškė bandanti ieškoti ir kitokio sprendimo: "Namo sąskaitoje nėra sukaupta daug pinigų, nes savininkai tebemoka bankui už renovaciją. Todėl aš manau, kad reikėtų patyrinėti rinką, paieškoti, gal būtų kas darbus atliktų pigiau. Bet svarbiausia, problemą reikia spręsti iš esmės. Ne nusiraminti paskubomis surentus porą kolonų, o rūsyje įrengti ventiliaciją, nuvalyti visas pažeistas perdangos vietas, jas gruntuoti, galbūt plačiai sutvirtinti armatūros tinklu, kurį reikėtų užbetonuoti." UAB "Tikroji vaivorykštė" nepaisė kitų namo savininkų nuomonės, kai buvo dalijamasi renovacijos išlaidomis, nesiskaito ir dabar. Birželio 23-iąją, vykdydami viršininkų įsakymą, bendrovės darbininkai, užuot civilizuotai paprašę rakto, savavališkai išlaužė namo rūsio duris ir slapta pradėjo projekte numatytus kolonų statybos darbus. Bendrijos pirmininkei R. Šatūnienei beliko iškviesti policiją, kad ši įsakytų sustabdyti savivalę. Na, kad korporacijos "Vaivorykštė" darbininkai laužia duris, ne visi nustebo. Kai kas mėgsta tokį darbo stilių. Kai 2000-aisiais Anridas Vinkleris susipyko ir dalijosi korporaciją "Vaivorykštė" su buvusiu bendrasavininkiu Jonu Tučkumi, taip pat buvo laužomos ir keičiamos kontoros durų spynos, kviečiama policija. Tik tuomet abu milijonieriai laužė savo turtą...
- Buvo naktis švento Jono!
-
Eva JAGMINAITĖ Nors po krikšto Jonines imta sieti su šv. Jono Krikštytojo gimimo diena, vis dėlto didžioji dalis papročių atėjo iš senovės. Šventę, kuri dar vadinama vasaros saulėgrįžos ar Rasų šventė, neįsivaizduojama be vandens, ugnies bei augmenijos simbolių, vainikų pynimo, laužų kūrenimo, jaunamarčių burtų ir, žinoma, paparčio žiedo ieškojimo. Didžioji dalis šiauliečių pratusi, kad Joninės švenčiamos Rėkyvos ežero pakrantėje čia jos švenčiamos jau penkioliktą kartą.
 | Tėtis Gintaras Petraitis didžiuojasi įgyvendinęs savo seną svajonę ir sūnui davęs Jono vardą. |
Laisvė Joninėms iškovota Prieš šešerius metus ilgai diskutavus Joninės Lietuvoje paskelbtos švęstina diena. Vis dėlto iki šiol kyla prieštaravimų, mat įstatyme paminėjus tik Joninių vardą atsirado skeptikų, manančių, jog bandoma atskirti krikščioniškąsias Jonines ir senąją vasaros saulėgrįžos šventę. Nors lietuviai jau įpratę naudoti Jonines ir Rasos šventę kaip sinonimus, vis dar atsiranda įrodinėjančių, jog Rasų šventės metu puoselėjamos senolių tradicijos ir papročiai, o Joninėmis birželio 24-ąją vadina tie, kuriems tai masių šventė, neapsieinanti be triukšmingų linksmybių ir išgertuvių. Papročiai nesensta Iš senųjų laikų atėjo tradicija plukdyti vainikėlius ar mesti juos į medį. Ant medžio šakos pakibęs vainikėlis reikšdavo, jog mergina šiemet ištekės. Tos, kurių vainikėliai nukrisdavo žemėn, žinodavo, kad piršliai į jų kiemą šiemet dar neužsuks. Yra išlikęs paprotys per Jonines spėti orą - žvaigždėta Joninių naktis perspėdavo šaltas ir sniegingas Kalėdas, o jei per Jonines debesuota, per Kalėdas bus lietaus ir vėjo. Lietus Joninių naktį - Kalėdos sniegingos ir net su pūgomis. Per Jonines paprastai spręsdavo ir apie metų derlių: jei kubilėlis lengvai prisipildo žalnieruko (vandenuko), tai aruodėlis lengvai prisipildys grūdelio, o jei per Jonines saulutė greitai išdžiovina paklodėlę, tai žiemą badaus vaikai ir moteriškėlės. Šiuos spėjimus patvirtinančių mokslinių tyrimų nėra atlikta, bet ūkininkai pripažįsta, kad Joninių lietus derliui naudingas. Mažyliui - Jono vardas Švenčiant trumpiausią naktį ir ilgiausią dieną Rėkyvoje ant vandens buvo deginti šiaudiniai gyvulių atvaizdai, degintas tradicinis Joninių laužas, o Jonams ir Janinoms skirtas ne vienas sveikinimas ir prizas. Šventės organizatorė Olga Osetrova sako, kad kasmet šventė Rėkyvoje pritraukia vis daugiau Jonų, Janinų, folkloro ansamblių bei amatininkų ir prekybininkų iš visos Lietuvos. Gintaras ir Jolanta Petraičiai su dvimečiu sūnumi Jonu Rasos šventės į Rėkyvą iš Klaipėdos krašto atvyksta švęsti kasmet, mat čia gyvena jų giminaitis Jonas. "Čia mano sena svajonė. Užsispyriau: jei bus sūnus, tai bus Jonas. Tradicinis, trumpas, skambus ir labai gražus vardas", - kaip išrinko vaikui vardą, pasakoja tėtis Gintaras. "Kol kas jis dar nesupranta, kodėl jam ant galvos uždėjome ąžuolo lapų vainiką, tačiau stengsimės skiepyti jam visas tikrąsias Joninių tradicijas, mokysime, kaip švęsti savo vardo dieną", - stęsia mama Jolanta.  | Joninių linksmybės Rėkyvoje tęsėsi iki paryčių. Organizatoriai sako, jog Joninėms ežero pakrantėje pradeda ruoštis dar rudenį. Artūro Staponkaus nuotr.
|
Su vainikais - ne tik Janinos ir Jonai "Dirbau kultūrinį darbą. Visas autobusas mergaičių vykdavome į Dainų šventę, pasidabinusios vainikėliais, o šie buvo su fanera ir žvakutėmis. Jaunimas šiais laikais vangiai pina vainikėlius, o man miela jaunystę prisiminti, todėl ir pati atėjau su vainikėliu ir draugei nupyniau, - savo jaunas dienas prisiminė Pranciška Martinaitienė. - Mano anūkai, berniukai, labiau mėgsta sportą. O štai metukų anūkėlė jau reaguoja į gėles ir dainas. Jei būsiu gyva, tikrai jai skiepysiu tradicijas ir papročius." Moteris, net nebūdama Janina, visą šventę nenusiėmė lauko gėlių vainiko. Jonas Lazaravičius, šokantis Šiaulių kultūros centro pagyvenusių žmonių ansamblyje "Kalatinis", sako Jonines švenčiantis nuo pat mažų dienų, kuomet vardadienis buvęs kur kas didesnė šventė nei gimtadienis. "Gėlės būdavo iš mūsų laukų ir vainikų įteikimas būdavęs kitoks, labai įdomus. Ir dabar tai kone smagiausia metų šventė. Man ji asocijuojasi su grožiu, linksmybėmis, gerumu, o ąžuolo lapų vainikas - su stiprybe ir tvirtumu", - sako J. Lazaravičius. "Kalatinyje" šokantis, savo varduves per Jonines švenčiantis Jonas Vareika prisipažįsta vos spėjęs į pasirodymą Rėkyvoje atvykti, mat kaimynai jau popietę puolę jo sveikinti. "Tai man didžiausia metų šventė. Mano senelis buvo Jonas ir anūką dabar Jonu pakrikštijo. Esu pats kilęs nuo Biržų krašto, Vabalninko. Ten buvo įprasta švęsti labai smagiai, su biržietišku alumi, naminiu sūriu, kitas skanėstais, - pasakoja J. Vareika. - Kai buvau visai mažas, labai laukdavau Joninių. Ant lauko durų užkabinę du nedidelius vainikus - seneliui Jonui ir man - ir vieną didžiulį vainiką vainikuotojai bėgdavo, bet taip, kad mes juos spėtume pasivyti. Tada kviesdavome į gryčią, kur buvo paruoštos vaišės."
|
|
 |
|
|
|
|
