Kontaktai
Naudingos nuorodos
|
 |
Archyvas
2008-04-25
Savaite su splius
- Karta
-
Ričardas JAKUTIS Jurga Ivanauskaitė, Janina Miščiukaitė, Gintaras Beresnevičius, Vytautas Pociūnas, Raimundas Sližys, Vytautas Kernagis ir daugybė kitų. Įpusėjus balandžiui, vėl nauja netektis – "Jonio" būgnininkas, ilgametis "Nerijos", M. Suraučiaus ir kitų garsių ansamblių muzikantas Algirdas Šiuipys... Vienus pakirto klastinga vėžio liga, kitų širdis pavargo... Išeina visa karta. Karta tų, kurie gimė 6-ajame dešimtmetyje. Karta, kurios, kaip kažkas taikliai pastebėjo, nei prieš tai ėję, nei po jų iki galo nesuprato ir galbūt neįvertino.
Mąstydamas apie šią kartą vis prisimenu rašytoją Jurgį Kunčiną, kuris yra sakęs, kad tai atitarnavusi sovietinėje armijoje, išstudijavusi KPSS istoriją ir mokslinį komunizmą karta, apmulkinta, prasigėrusi, davusi pradžią savižudžių bumui. Išvardytieji būtent buvo tie, kurie stengėsi, kad jų karta visai neprasigertų, nes bent truputėlį, kaip vėliau pasakė Vytautas Kernagis, vilties ir Dievo turi būti.
Jie gimė, kai dar buvo kalbama apie Staliną, ir augo brandaus socializmo epochoje. Kai kurie jų gimė Sibire. Girdėjau dar vieną irgi teisingą pastebėjimą, jog rusiška dvasia jų nesugadino, gyvenę sovietmečiu jie įgijo svarbų dalyką – ironiją. Negalima nesutikti ir su kitu, išsakytoms mintims prieštaraujančiu teiginiu, kad jie buvo romantiški ir švarūs. Drįso kalbėti apie laisvę, skaitė Selindžerio "Rugiuose prie bedugnės", Keruako "Kelyje" ir kitas knygas, žiūrėjo "Palaimink žvėris ir vaikus", "Smėlio karjerų generolus" ir kitus filmus, klausėsi lyrinės "The Rolling Stones" dainos "Ledi Džein" ar maištingos "The Beatles" "Tvistas ir šauksmas". Visad sutiksiu, jog jie Žalakevičiaus, Vaitkaus ar Antanėlio kūryboje sugebėjo įžvelgti tai, ko šiandien niekas nemato. Jiems Šocikas, Tamulis ir Paulauskas reiškė daugiau nei dabartiniam jaunimui Alekna ar Jasikevičius. Sportininkai jiems buvo paprasti žmonės, kurie neretai, kaip ir jie, savo dienas baigė skurde. Jie mokėjo džiaugtis mažais ir paprastais dalykais, kurių šiandien niekas nesuprastų ir nenorėtų suprasti, giliau mąstyti, nes, girdi, kam tai. Buvo tokia daina: "Pušies viršūnėj paukštukas nusišovė, nes jis žinojo viską ir viską jis suprato..." Tuoj visi imdavo svarstyti: "Ką jis žinojo, ką jis suprato?" Pasibaigus kadencijai, pareigas paliekančio Konstitucinio Teismo pirmininko Egidijaus Kūrio žurnalistai paklausė, ką daryti, jei Airijoje lietuvių šeimoje gimęs vaikas tampa Airijos piliečiu. "Tegu airiai ir suka galvas. Neužsikraukime viso pasaulio rūpesčių. Mūsų piliečiams gimė vaikas užsienyje ir tiek", - atsakė teisininkas. Nesakau, kad atsakymas blogas, tiesiog jis atspindi laikmetį. "Nebūk pernelyg jautrus", - šiandien sakoma ano laikmečio jautriam žmogui. Ir anų laikų skundo "Man sielą skauda" šiandien, ko gero, niekas nesuprastų. Kalbant apie 6-ajame dešimtmetyje gimusius arba Vytauto Kernagio kartą, nes po Vyto mirties daug kas ją taip ėmė vadinti, negalima pamiršti muzikos. Tai bemaž buvo svarbiausia. Liuksemburgo arba bent Lenkijos radijas, iš užsienio parvežamos ar atsiunčiamos plokštelės buvo svarbiau už duoną. Nuo 7-ojo dešimtmečio vidurio Lietuvos jaunuoliai entuziastingai puolė drožti gitaras ir burtis į muzikines grupes. Beveik visos šio laikotarpio grupės buvo susikūrusios vidurinėse ir aukštosiose mokyklose. Vilniuje - "Vienuoliai", nes A. Vienuolio mokykloje; Kęstučio Antanėlio grupė, vėliau pasivadinusi "Spalvos" pagal vienos iš savo dainų pavadinimą; "Gėlių vaikai" su Stasiu Daugirdu, kuris būrė jaunimą ir ugdė naująją kartą (Algis Ramanauskas-Greitai - vienas iš jo mokinių); pagrindinės Kauno roko grupės buvo "Kertukai", kuriuos subūrė ir vadovavo studijuoti į Kauną iš Šiaulių atvykęs šviesios atminties Gediminas Jurgilas, "Vaizbūnai", "Dainiai" (juose grojo ir dabartinis kultūros ministras Jonas Jučas, o įtaigiausiai nuskambėdavo daina "Baltas kryžius" iš "Czerwone Gitary" repertuaro), "Raganiai", "Gintarėliai", "Aitvarai", "Nuogi ant slenksčio" ir kt. Iš kitų Lietuvos miestų minėtini Druskininkai, kur jau net 1965 metais susikūrė Miko Suraučiaus vadovaujama grupė; 1970 metais Šiauliuose garsėjo "Saulės vaikai", vadovaujami Kazimiero Venclovos. Kadangi naujajai muzikinei madai įtakos turėjo grupė "The Beatles", ji buvo pavadinta bitlomanija, o muzikinis stilius – bigbytu. 8-ojo dešimtmečio pradžioje šalia oficialiosios bigbyto scenos ėmė atsirasti alternatyvioji. Iki tol buvęs daugiau mados atributu, gitarinis judėjimas įgijo ir maištingumo atspalvį. Jau buvo galima įžvelgti pirmąsias tikro roko užuomazgas. Iš rankų į rankas keliavo naujausi "Led Zeppelin", "Deep Purple", "Pink Floyd" ir kitų grupių albumai, išgirsta apie 1969 metų Vudstoko festivalį. Svarbus hipiško gyvenimo bruožas - aistra keliauti, noras plėsti savo akiratį bei užmegzti naujas pažintis su panašų gyvenimo būdą propaguojančiais jaunuoliais kituose miestuose. Dažniausiai buvo keliaujama "tranzuojant", rečiau traukiniais. "Tranzavimą" hipiai perėmė iš bitnikų ir Džeko Keruako romano "Kelyje". Pagrindiniai kelionių centrai – pravažiuojant Rygą nuvykti iki Talino, o vasara buvo patogiausias metų laikas "tranzuoti" į Palangą ar Kuršių neriją. Dėl pro Šiaulius vykstančių traukinių į Rygą ir Taliną ne vieną garsų ano meto hipį buvo galima išvysti ir mūsų mieste. Hipiai visoje plačioje Sovietų Sąjungoje dažnai jausdavosi kaip namie, nes visuomet atsirasdavo tokių, kurie savo namuose apnakvindindavo, pavalgydindavo. Kartai, apie kurią čia kalbu, daug davė mokykla. Keista, kad mokykla, bet žinios tuomet buvo labai vertinamos. Šiame tekste dažniausiai minimas Vytautas Kernagis buvo Vilniaus 23-iosios vidurinės mokinys, kuri šiandien vadinama Simono Daukanto vardu. Tai buvo "Brodo" (Gedimino prospekto) mokykla, išugdžiusi ne vieną garsenybę. Prisimenama, jog vienas iš išskirtinių moksleivių užsiėmimų būdavo bandymai vasarą Gedimino prospektu praeiti žiemiškai apsirengus. Kitaip apsirengęs žmogus tuomet keldavo įtarimą milicijai ir jeigu pavykdavo, tapdavai didvyriu. Tai buvo tarsi pasipriešinimas sistemai, kuri visus bandė įgrūsti į vienodus kostiumus ir vienodus rėmus. Sako, per vasaros karščius vilkintis storą žieminį sportinį kostiumą ir dar su šilta kepuraite prospektą perėjo Algimantas Puipa, dabar kino režisierius, o kitam dabarties režisieriui Arvydui Ilginiui pavyko prabildėti netgi su slidėmis. Savąją Šiaulių J. Janonio vidurinę mokyklą (dabar gimnazija) prisimenu štai dėl kokio dalyko. Irgi, atrodytų, smulkmena, bet įėjus į holą, buvo tokia iš lentų sukalta ir supintos vielos tinklu sutvirtinta rūbinė. Vieną rytą visi buvome nustebinti – rūbinės nebebuvo, visi lentų gardai dingę, atsivėrė erdvus su kolonomis holas. Rūbinė buvo pirmojo aukšto viename iš flangų. Nepatogumų gal ir buvo, bet šiandien visiems aišku – rūbinės išardytojai jaunoms moksleivių sieloms suteikė vieną pirmųjų grožio ir estetikos pamokų. Karta, apie kurią kalbu, nestokojo optimizmo. Atrodo, dabar kiti laikai, džiaukis ir gyvenk, bet kaip tik optimizmo šiandien ir trūksta. Ir neaišku, ar dėl to kaltas per dažnas lietus, ar liūdnos mūsų liaudies pasakos. Bet lietaus būdavo ir anuomet, pasakų pabaigos irgi nepasikeitė. Skaičiau, kad Lietuva pesimizmu lenkia kone visas Europos Sąjungos šalis: vos kas trečias tautietis tiki gerėjančio gyvenimo perspektyva. Kaip tikri lietuviai dar galime pasidžiaugti, jog "Eurobarometro" atlikti sociologiniai tyrimai rodo visoms ES šalims bendrą tendenciją: mažėja optimistiškai nusiteikusių žmonių. Galime pasidžiaugti, bet kas iš to. Ko gero, lengviausia lietuvių optimizmo stoką pateisinti geografine padėtimi ar suversti kaltę istorijai. Slogių praeities prisiminimų gausu ne tik Lietuvos, bet ir kitų pokomunistinių bei Vakarų Europos valstybių istorijoje, tačiau jie netrukdo žmonėms būti laimingiems. Laimingo gyvenimo paslapčių lietuviai galėtų paieškoti atokioje Himalajų karalystėje – Butane, kur, irgi skaičiau, šalies valdžia, prieš imdamasi kokių nors priemonių, visada svarsto ne tik kaip priimtas sprendimas paveiks bendrąjį nacionalinį produktą, bet ir kokią jis įtaką padarys "bendrajai nacionalinei laimei". Remiantis tarptautiniu gyvenimo pasitenkinimo indeksu, kuris apima 178 valstybes, Butanas yra pirmajame dešimtuke, o Lietuva – 155-ta. Nors daug 6-ojo dešimtmečio kartos žmonių išeina, būčiau neteisus sakydamas, kad ši karta nieko nepaliks. Vėl prisimindamas Jurgį Kunčiną, norėčiau jo žodžiais tarti, jog tikrai būtų neteisinga nurašyti tą kartą. Juk ji lygiai taip pat provincialiai geniali kaip ir ankstesnės lietuvių kartos. Įspaudusi ryškų pėdsaką laike. Daugiau tai padarė menininkai, o ne politikai. Tiesa, senųjų politikų greitai visiškai neliks. Dar viena, na bent dvi Seimo kadencijos, ir ateis gimę jau Nepriklausomybės metais, nepažįstantys dviveidžio gyvenimo, jeigu iš dabar dar esančiųjų jo nepasimokys. Yra dvi skirtingos žmonių grupės. Vieni žmonės neturtingi, bet išlaidūs, kiti – turtingi ir taupūs. O gyvena jie vienodai.
- "Enter" filmų festivalyje - džiuginantis tęstinumas
-
Oksana LAURUTYTĖ Praėjusį šeštadienį kino teatre "Laikas" vyko festivalio "Enter 6" konkursinė trumpametražių Šiaulių menininkų ir svečių filmų peržiūra bei nugalėtojų apdovanojimai. "Šiauliečiai turi kuo pasipuikuoti prieš miesto svečius, mat festivalis turi tradicijas, tęstinumą - pirmajame festivalyje savo darbus pristatę menininkai šiandien dirba dėstytojais, o darbus festivaliui pristato jau jų mokiniai", - džiaugėsi vienas konkurso organizatorių ir komisijos narių menotyrininkas Virginijus Kinčinaitis.
 | Festivalyje "Enter 6" parodyta išties daug netikėtų, profesionalių ir originalių kino filmų, animacinių filmukų. Povilo LUNGĖS nuotr. |
Auga talentingi menininkų vaikai Medijų meno festivaliui "Enter 6" pristatyta per 80 trumpametražių meninių filmų, kurių vieni buvo labai mėgėjiški, kiti, anot V. Kinčinaičio, gąsdinančiai profesionalūs. Konkursinei peržiūrai atrinkta 40 meniškiausių profesionaliausių filmų. Kūrėjų amžius - nuo paauglystės iki pensinio amžiaus. Šeštadienį kino teatre "Laikas" vyko konkursinė atrinktų "Enter 6" festivalio trumpametražių filmų peržiūra, kurios komisija išrinko nugalėtojus ir juos paskelbė. Nugalėtojai apdovanoti ne tik prizais, raštais, bet ir premijomis. Peržiūroje demonstruoti ir kelių "S plius" dirbančių kūrėjų - Simo Gineikos, Sauliaus Pučinsko ir Mariaus Ratniko - sukurti filmai, kurie sulaukė įvertinimų. "Apie Simą daug gerų žodžių galiu pasakyti. Jis daug kur dalyvauja ir dažniausiai jo kūriniai pripažįstami jei ne geriausiais tai vienais geriausių. Simas prisideda ir prie renginių organizavimo. Tai atvira ir itin kūrybinga asmenybė", - teigė V. Kinčinaitis. S. Pučinsko sukurtas trumpo metražo filmas buvo vertas apdovanojimo. Kūrėjas neapdovanotas vien todėl, kad buvo komisijos narys. "Apskritai iškilo problema vertinant kūrėjų darbus, mat žinomų miesto menininkų vaikai auga labai talentingi. Tėvai buvo komisijos nariai, tad šių vaikų darbų negalėjome išskirti. Apdovanojimas įteiktas tik jauniausiam dalyviui - Ričardui Bielskiui. Šio paauglio darbas buvo vertas apdovanojimo besąlygiškai", - sakė V. Kinčinaitis. Pirmoji vieta - už paprastumą ir profesionalumą Pirmosios vietos laimėtoja pripažinta kaunietė menininkė Rūta Spelskytė. Jos sukurtas filmukas "Mechanism 2", trukęs vos 4,59 minutės, papirko komisiją savo paprastumu ir profesionalumu. Menininkei skirta 1000 litų premija. Anot V. Kinčinaičio, R. Spelskytė bandė "apgauti" komisiją pristačiusi labai paprastą filmą. Ji labai kūrybiškai išaugino įtampą. "Nebuvo jokių specialiųjų efektų, garsas natūralus, bet viskas padaryta profesionaliai. Iš filmo atrodė, kad jį sukūrė depresuojanti studentė. Paaiškėjo, kad ši kūrėja studijavo Švedijoje, Paryžiuje ir yra talentinga jauna menininkė. Ji garsi gatvės menininkė, o su jos kūryba šiauliečiai dar susipažins", - žadėjo menotyrininkas. Antros vietos laimėtojas tapo Šiaulių universiteto studentas Andrius Grigalaitis. Už vos 59 sekundes trukusį filmą "Anatomija" jam skirta 700 litų dydžio premija. "Šio studento darbai yra įsimintini, jis yra pristatęs įdomią instaliaciją iš senų monitorių. Labai smagu, kad jis "serga" menu nepagydomai ir kad buvo įvertintas", - sakė V. Kinčinaitis. Trečios vietos laimėtoju pripažintas dar vienas ŠU studentas Arūnas Kačinskas. Dviejų minučių trukmės filmas "TV online" jam pelnė 400 litų dydžio premiją. "Darbas labai įdomus, jis stengėsi vizualizuoti tai, ko nėra, skverbėsi į savo vidų, kad ištemptų kažką iš pasąmonės. Jokio pasakojimo, tikrovės vaizdų, o darbas labai įsimintinas", - komentavo menotyrininkas. Specialius prizus įsteigė ir Šiaulių miesto savivaldybės administracijos Kultūros skyrius. Už originalius filmukus jie skirti Emilijui Jocui, Ignui Kančiui ir Ričardui Bielskiui. Specialiu prizu apdovanotas ir "S plius" televizijos darbuotojas Simas Gineika. Visiems peržiūros dalyviams išsiųsti padėkos raštai. Meniškų bet prizais ir premijomis neįvertintų darbų autoriai, dalyvausiantys ir kitais metais, bus priimti į kitų metų konkursinę "Enter 7" festivalio peržiūrą be papildomos atrankos. Įsigali edukaciniai renginiai Žiūrovų į kino filmų peržiūrą susirinko itin daug - ne visi rado, kur atsisėsti, stumdėsi tarpduryje, praėjimuose. "Tai rodo, kad festivalis labai svarbus renginys, kad jis ne koks nors pseudo, o prestižinis, ugdantis publiką. Jaunimas išsiilgęs vertybių, nuoširdumo, o jam brukamas pigus "popkornas", kuriuo gali paspringti. O jei to "popkorno" nuryji, jau gali ir nebeatskirti, kur yra menas, o kur - kino pramonė", - sakė V. Kinčinaitis. Trumpametražių filmų konkursui savo kūrybą pateikę jauni menininkai jaučiasi įvertinti, jiems labai svarbu, kad jie yra kažkam įdomūs, kad iš jų tikimasi kūrybos, kad jie gali tenkinti savo ir kitų estetinį hedonizmą. "Jie ir raudo, ir dangstėsi veidus, ir alpo, rodant jų sukurtus filmus. Juk kūrybos demonstravimas - savojo "aš" apnuoginimas. Tokių sąlygų Lietuvoj nedaug, ir mes džiaugiamės, kad "Enter" festivalį surengėm jau šeštąjį kartą", - sakė menotyrininkas. V. Kinčinaitis įsitikinęs, kad festivalių organizatoriai eina teisinga linkme, rengdami edukacinius renginius vaikams. Pastarojo festivalio metu vaikai sukviesti į videomeno "abėcėlės" pamokas, kuriose videomeno pradmenų mokė ŠU dėstytojas Remigijus Venckus. "Vaikai nori meną ne tik vartoti, bet ir žengti į jį", - sakė menotyrininkas. Festivalis "Enter" stengiasi šviesti ne tik jaunimą, todėl buvo surengta konferencija, skirta medijų asocialumui. Nes medijos ne tik atima sveiką nuovoką, bet ir kuria naujus socialinius ryšius. Juk yra televizijos laidos, kino filmai, kurie skatina žmones burtis į tam tikras grupes. Todėl medijos yra ir socialios, ir asocialios.
|
 |
 |
 |
|
|
|