Neseniai televizoriaus ekrane stebëjau, kaip þurnalistai bando angliškai paimti interviu iš Seimo nariø, kurie anketoje paminëjo mokà anglø kalbà. Vaizdelis apgailëtinas. Ádomu bûtø dar mûsø seimûnø paklausti, kokià paskutinæ knygà jie yra perskaitæ. Ir ne tik jø. Išgirdæ atsakymà á šá klausimà, galime net susidaryti áspûdá apie pašnekovà. Þmogø apibûdina tai, kokias knygas skaito, kokias televizijos laidas þiûri, ar lankosi teatre, parodose. Bet šákart apie knygas.

Literatûriniuose vakaruose dabar neapsieinama be klausimo, ar išnyks spausdinta knyga. Bent aš neprognozuoèiau. Atsakyèiau – bus kaip bus. Skaitanèià þmonijà jau galima suskirstyti á tris rûšis: tuos, kurie skaito tik kompiuteriø ir kitø mobiliøjø árenginiø ekranuose, tuos, kurie skaito tik popieriuje, ir tuos, kurie skaito taip, kaip jiems patogiau – ir ekranuose, ir popieriuje. Ir visi stebi popierinës knygos kovà su elektronika.

Kodël skaitome knygas? Didieji išvardija daug prieþasèiø: iš nuobodulio, neturëjimo ko nusitverti, troškimo kaip nors prastumti laikà, o gal iš smalsumo, noro kà nors suþinoti, pagarbos svetimai patirèiai, þinant, kad rašytojai yra talentingi, ir noro iš jos pasimokyti, tobulëti. O gal todël, kad ir kiti skaito. Ypaè knygas, kurias tie kiti "labai" skaito. Dar gali bûti dël noro jausti pranašumà prieš rašanèiuosius ir juos kritikuoti. Nors tai retas atvejis. Reta ir iš baimës atsilikti, nes jei tau niekas nerûpi, tai nerûpi ir tai. Kaip bebûtø, dþiugina, kad ilgame sàraše, kuriame išdëstyta tai, kas madinga - drabuþiai, muzika, automobiliai, yra ir punktas - "madinga skaityti".

Bet mada tëra mada, o labai svarbûs klausimai, kaip išmokyti vaikà pamëgti knygà, kaip rasti laiko skaityti, kaip pasiekti, kad skaitymas taptø gyvenimo bûdu, kodël kadaise skubantis perskaityti kiekvienà iškabà ir godþiai ryjantis tëvø skaitomos pasakos þodþius vaikas ilgainiui nusigræþia nuo knygos, kodël þmonës nebenori skaityti, yra opûs, kai girdi liûdnus mokytojø balsus:

– Mokiniai neskaito. Vargu ar yra prasmës versti juos tai daryti. Be to, jie tikrai neturi laiko.

– Rekomendaciniai literatûros sàrašai nepadeda sudominti literatûra. Jie sudaryti pagal suaugusiøjø skoná ir vertybes, o mokiniø skonis yra kitoks. Pagaliau bet kokios rekomendacijos iškart nuteikia mokinius priešiškai. Geriausiu atveju reikëtø leisti mokiniams skaityti tai, kà jie nori.

– Literatûros vadovëliai, kuruose spausdinamos ištraukos, mokiniø nesudomina. Jie tai sieja su prievarta, o ne su malonumu. Vadovëliø autoriø iliuzija, kad perskaitæ kûrinio ištraukà mokiniai eis á bibliotekà ieškoti knygos, telieka iliuzija.

– Vienintelë átakinga institucija galëtø bûti šeima, o ne biblioteka ar mokytojas. Taèiau kiek Lietuvoje yra skaitanèiø šeimø – šeimø, kuriose knygos yra vertinamos?..

Viename tekstø apie mokyklà klausiau, ar prisimeni savo mokytojø pavardes. Dþiaugiuosi, jog lietuviø kalbos ir literatûros mokytojø pavardes prisimenu. Todël nesunku buvo atsakyti, kodël aš skaitau. Tiesa, sumàsèiau, jog esu tradicinis literatûros vartotojas. Man skaitymas – pramoga. Net neþinau, ar tai gerai. Kas savaitæ nusiperku ar iš bibliotekos parsinešu naujà "skaitymo injekcijà" ir, ilgai nedelsdamas, jà sunaudoju. Jauèiu, kad ne darbà dirbu, bet, vakarietiškai tariant, turiu gerà laikà. Kaip viskà spëju? Neþinomus autorius, jei jø knygos iškart "neuþkabina", imu skaityti kas dešimtà puslapá. Jei sudomina, gráþtu ir pradedu nuo pradþiø, jei ne, net storà knygà greitai dedu á šonà (pavyzdþiui, 300 puslapiø skaitant kas dešimtà, reikia perskaityti 30 puslapiø, nors jau ir po 15 gali baigti). Tiesa, negaliu pasigirti, kad giliai ájunku á puslapius, kaip kiti. Në karto skaitydamas nesu pravaþiavæs savo stotelës. Girdëjau skaitytojà pasakojanèià, kad skaitydama ji pajunta, kaip kyla á viršø. Deja, man taip nebûna.

Neabejotina, kad kiekvieno autoriaus tikslas – sukurti tokià knygà, kurios skaitytojas nenumestø, o net norëtø prie jos gráþti. Skrebinanèiam plunksnà ar spaudanèiam kompiuterio klavišus turëtø bûti apmaudu, kai skaitytojas, perskaitæs knygà, su palengvëjimu atsidûsta: "Aèiû Dievui, baigiau!" Bûna, pradedi skaityti, iškart pasirodo, jog viskas bus nuostabu, neátikëtina, svaiginama ir genialu, bet galiausiai visi tie nesibaigiantys siuþeto posûkiai, tas krûvis, kurá skaitytojui ant peèiø uþvertë autorius, nuvargina. Tuomet iriesi per puslapius jau prievarta – malonumas maþëja, protas pavargsta, bet vis dar nori išsiaiškinti, kas bus toliau. Padedi knygà ir màstai, gal dar jà paimsi po kiek laiko arba kai bus laiko tokiems ilgiems šifravimo þaidimams.

Atskiras reikalas - poezija. Vël klausimai: kaip skaitoma poezija, ar skaitydami patiriame malonumà, kokius pojûèius ar jausmus provokuoja jos skaitymas? Èia jau bûtø galima gilintis á paties skaitymo mechanikà, nors gal tebûnie viskas paprasèiau. Eilërašèiai nëra ilgi, tad daug laiko nesugaišti. Jei eilërašèiai þadina nuobodulá, elgiesi vienaip, jei jie sukelia gerø jausmø - kitaip. Poetus greitai perkandi, jie tau ne šimtapuslapiniø romanø autoriai.

Italo Kalvino romano "Jeigu keleivis þiemos naktá" pagrindinis veikëjas – Skaitytojas – dþiaugiasi nusipirkæs naujà knygà, bet vos pradëtas skaityti romanas netikëtai nutrûksta ádomiausioje vietoje. Leidybos brokas. Skaitytojas nepraranda vilties perskaityti já sudominusià knygà. Sugráþæs á knygynà, jis iškeièia jà á – kaip tikisi – nebrokuotà egzemplioriø, bet jo rankose atsiduria visai kito romano pradþia. Istorijai artëjant prie kulminacijos, pasakojimas vël nutrûksta, palikdamas ir Skaitytojà, ir skaitytojus neþinioje. Taip – dešimt kartø. I. Kalvino átraukia mus á savo naratyvines pinkles ne atvirai, o meistriškai pasinaudodamas kalbiniais triukais, kad išviliotø iš saugaus stebëtojø kampo ir áviliotø á romanà. Nustebina jau pirmieji sakiniai, kuriais autorius kreipiasi á skaitytojus: "Tu pradedi skaityti naujà Italo Kalvino romanà "Jeigu keleivis þiemos naktá". Atsipalaiduok. Susikaupk. Nuvyk šalin visas kitas mintis. Tegul tave supantis pasaulis išnyksta migloje." Rašydamas antruoju asmeniu, I.Kalvino neleidþia mums atsiriboti nuo Skaitytojo. Nors geriau uþ Skaitytojà þinome, kad mums niekada nepavyks uþbaigti në vienos pradëtos knygos, susitapatiname su juo ir ásitraukiame á knygø paieškas.

Vienas iš dviejø Gintaro Grajausko romano "Erezija" personaþø - samdomas þudikas - kitados buvo uolus skaitytojas, mëgæs "Don Kichotà" ir "Lietuviškà tarybinæ enciklopedijà", perskaitæs beveik visà F. Dostojevská. Romano veiksmas vyksta rašytojo namuose. Du samdomi þudikai laukia jo gráþtanèio iš baro. Antrasis samdomas þudikas, nors ir maþaraštis, belaukdamas skaito rašytojo rankrašèius. Galiausiai rašytojas parsiranda namo ir sulaukia jo rankrašèio nesupratusio þudiko-skaitytojo priekaištø. "Kam èia taip jau svarbu, kaip aš rašau? Net jei, sakysim, ir prastai - ar uþ tai reikia uþmušti? Kà, ar uþ mane blogesniø nebeliko?" – klausia rašytojas. Romanas baigiamas tuo, kad rašytojas, nors ir prastas, vis dëlto lieka gyvas. Jis galës ir toliau rašyti, bent pats sau, jei neliks skaitytojø. Antrasis þudikas pats þûva pirmas - já nušauna kolega, tas, kuris jaunystëje buvo prisiekæs skaitytojas. Susigraudinusio rašytojo paklaustas, kodël jis taip padaræs, atsako pats neþinàs kodël: "Jis buvo labai prastas skaitytojas, gal todël." Taèiau tuoj pat þûva ir jis. Pasirodo, bûna, kad ir skaitymas neišgelbsti.

Kà skaito atliekantys bausmæ? Þinia, uþ nuodëmes likimo buvau nublokštas uþ spygliuotos vielos ir, tenai dirbdamas bibliotekoje, galëjau tai stebëti. O skaito jie daug. Gal iš neturëjimo kà veikti, o gal šiek tiek ir domisi. Daugiausia prašo meilës romanø, fantastikos, nuotykiø ir detektyvø. Bet ir rimtesnës literatûros. Sutrintos visos F. Dostojevskio knygos, mëgstamas V. Šukšinas (rusø rašytojai populiaresni uþ vakarieèius, regis, jø dvasia ir herojø gyvenimo bûdas artimesni ten esantiems), prašo F. Kafkos "Proceso", bet greitai gràþina, sako, nesupratæ. Skaito ir pasakas. Pastebimas nerealaus, pakylëto pasaulio troškulys. Knygos gerbiamos, o jei atliekantys bausmæ dirba, jie kitø, nedirbanèiøjø, vadinami "duchais" (dvasiomis, girdi, normalaus þmogaus jau nebëra, nes atliekant bausmæ dirbti nevalia, suprask, tu tarnauji tiems, kurie tave pasodino bei èia uþdaræ laiko) ir niekinami, tai dirbantiems bibliotekoje ši taisyklë negalioja.

Sako, valgyti ir skaityti – tai dviejø malonumø sàjunga. "Ar išbandei Gi de Mopasano noveles su dešra?" – teiraujasi licëjaus naujokë Izabelë kà tik atrastos draugës Kler Claire Mazard romane "Visam gyvenimui". Pasak Izabelës, prie F. Dostojevskio "Nusikaltimo ir bausmës" tinka juodojo šokolado plyta, prie O. Vaildo "Doriano Grëjaus portreto" – dþemas, o vyšniø uogienë tampa meilës visai literatûrai pagrindu.

Knygnešiai buvo tik Lietuvoje. Kitos tautos net þodþio "knygnešys" neturi ir neþino, kas tai yra. Visà laikà lietuvis gerbë knygà. Priimta, jog á þmogø su knyga þvelgiame pagarbiai, skaitanèiajam stengiamës netrukdyti. Kai liûdna, geriausias vaistas – knyga. Tikiu, ir jaunimas gráš prie knygos, nes kaip be jos. Neseniai Šiauliø universiteto Humanitarinio fakulteto Literatûros istorijos ir teorijos katedra pakvietë á apskritojo stalo diskusijà "Ar tikrai 2008-ieji buvo Skaitymo metai?" Nustebau suþinojæs, kad pagal studentø atliktà apklausà 75 proc. respondentø þinojo apie Skaitymo metus. Net negalvojau, kad tiek daug yra. Dar maloniau nuteikë duomenys, kad grafos "Visai nëra poreikio skaityti" nepaþymëjo në vienas, kad poreikis skaityti yra vidutiniškas – 30,9 proc., kad knygos poreikis didelis – 25 proc., o kad labai didelis – 8,8 proc.

Laikas bûtø šá tekstà ir baigti. Skaitytojas gali pyktelëti, jog nieko naujo nepasakiau. Ir nesistengiau. Tiesiog norëjau maloniai paplepëti apie knygas su maloniais þmonëmis.

Rièardas JAKUTIS

Jurga Šeduikytë á muzikos padangæ ásiverþë kaip Baltijos šaliø muzikinio televizijos konkurso "Fizz Superstar" finalininkë, vëliau kaip merginø roko grupës "Muscat" vokalistë, didþiulio pasisekimo sulaukë jos 2005 m. vasaros hitas "Nebijok". 2005 m. rudená išleistas debiutinis Jurgos muzikinis albumas "Aukso pieva", 2007 m. - albumas "Instrukcija". Balandþio 3 dienà Jurga koncertuos Šiauliø "Laiptø galerijoje". Belaukiant koncerto atsirado galimybë su soliste šnektelëti.

Jurga Šeduikytë: "Gailiuosi, jog ne iš karto patikëjau, kad þmogus gali ágyvendinti bet kokià savo tikrà svajonæ. Nesigailiu, kad dabar tuo tikiu". M.P.3. - Pauliaus GASIÛNO nuotr.

- O pasiekei labai greitai. Vienà dienà tavæs dar neþinojo, o jau kità buvai þvaigþdë. Kaip radai raktà á klausytojø širdis?

- Dirbdama LTV laidoje "Lietuvos dainø dešimtukas" pasigedau tam tikros muzikos. Aplinkui visi tik ir kalbëjo, kad lietuviška popmuzika yra labai vienoda ir neádomi, bet niekas nieko nemëgino keisti ir iš anksto netikëjo tokio "reformatoriaus" sëkme. Pastarøjø metø muzikos atsigavimas parodë, kad ne tik kûrëjai, bet ir publika ilgëjosi kitokios muzikos. O aš tiesiog susikûriau tai, kas man buvo graþu ir pasidalijau tuo su kitais. Smagu, kad sulaukiau pritarimo.

- Ar eiti keliu, kuriuo eini, nebuvo rizikinga, juk vien þodis "neformatas" kaþkuo átarus? Ar nebûtø jos maþiau, pasirinkus tipinio atlikëjo kelià?

- "Formatu", mano supratimu, vadinama dabar populiari muzika. "Neformatas" – tai, kas dar išpopuliarës arba liks uþmaršty. Kita vertus, "neformatas" visuomet yra nuoširdþiau ir smagiau – èia nëra taisykliø, fantazijos apribojimø. Apskritai muzikà "formatais–neformatais" vadinti nematau prasmës. Bent jau apie tai galvoti ir diskutuoti turëtø ne tie, kurie kuria muzikà. Èia panašu á teatrà ir teatro kritikà. Scenoje vykstanèio stebuklo paaiškinti þodþiais neámanoma, taèiau þmonëms reikia viskà sudëlioti á lentynëles, todël atsiranda šimtas spektaklio prasmiø interpretavimø. Nors geras spektaklis tiesiog tave paveikia, o nevykæs – ne.

- Tavo atëjimà á scenà galima bûtø apibûdinti posakiu "Atëjo naujas", šiuo atveju – nauja. Kaip pati apibrëþtum savo muzikà? Kodël ji liûdna?

- Visokiø kûriniø bûna, visokiø reikia. Pirmajame albume buvo daug šviesiø ir erdviniø dainø, antrame – plaukianèiø, ritmiškai "sulauþytø" dainø. Treèiàjá albumà stengiuosi kurti kaip vientisà pasakojimà. Apie tai, ar dainos liûdnos, ar linksmos, stengiuosi negalvoti – tiesiog darau tai, kas man paèiai graþu ir kà tuo metu "skauda". Nors tikiu, kad þmogø labiausiai veikia liûdnas groþis – visø laikø pavyzdys man yra klasikinë muzika ir "Radiohead", Peter'io Gabriel'io ir Sting'o kûryba.

- Pati kuri dainoms muzikà ir þodþius. Ar kitø kompozitoriø ir poetø nenori, ar manai, kad tau tinkamø Lietuvoje nëra?

- Nëra. Juokauju, iš tikrøjø man pasisekë, kad savo emocijos noriu ir, manau, galiu perteikti ir muzika, ir þodþiais. Nesakau, kad buvo labai lengva pradëti – dar iki šiol kartais þodþius ir muzikà sujungti nelabai sekasi, kartais praeina keli mënesiai ar metai, kad jie vienas kità "susirastø". Kita vertus, manau, lygiai taip pat smagu kurti "kolektyvinæ" dainà, kai vienas kuria þodþius, kitas - muzikà. Savo akustinei programai esame perdaræ vienà puikià Aleksandro Makejevo dainà, kurioje jis atskleidë ir man artimà emocijà, todël mielai jà grojam.

- Kiek savo ávaizdá kuri pati, kiek padeda stilistai, dizaineriai? Ar sau labiau patikai bûdama ilgaplaukë, ar dabar – berniokiška mergaitë?

- Kai kurie rûbai siûti dizaineriø, kai kuriuos išsirenku pati. Svarbu, kad scenoje drabuþiai ne trukdytø, o padëtø - ir atsipalaiduoti, ir kurti reikiamà nuotaikà. Dabar jau nebesu berniokiška, taèiau kartais ilgiuosi trumpø plaukø, ypaè tuomet, kai maþasis pešteli iš visos dûšios.

- Koncerto Šiauliuose anonse árašyta, jog bus atliekamos ir visiškai naujos dainos.

- Esam paruošæ kelias dainas iš rudená pasirodysianèio albumo. Taèiau skambës ir þinomi kûriniai iš "Aukso pievos" ir "Instrukcijos" bei keletas dainø iš muzikinio "Tado Blindos" pastatymo.

- Ar skiriasi Lietuvos miestø publika? Kà iš ankstesniø koncertø galëtum pasakyti apie šiaulieèius?

- Paþástu keletà puikiø optimizmu trykštanèiø šiaulieèiø. Atsimenu, kaip šiltai mus sutiko publika, todël labai smagu vël èia sugráþti. O šiaip, manau, visus Lietuvos miestus, miestelius ir jø gyventojus jungia noras pailsëti nuo kartais per didelio gyvenimo tempo, rutinos. Kartais ir pati jauèiu, kad negaliu sustoti ir ásiklausyti á tai, kas aplinkui. Tokia yra muzikos paskirtis, to mes ir patys einame á scenà.

- Kokio þingsnio gyvenime labiausiai gailiesi, o kuo didþiuojiesi, esi patenkinta ir gali tarti: "Èia viskà padariau"?

- Gailiuosi, kad ne iš karto patikëjau, kad þmogus gali ágyvendinti bet kokià savo TIKRÀ svajonæ, tereikia nesiblaškyti ir siekti to visomis jëgomis. O nesigailiu dël to, kad dabar jau tuo tikiu. Dar stengiuosi svajoti apie tai, kas neturi baigtinio apibrëþimo, kad visuomet turëèiau kurlink judëti. Ne mënesá ar metus, o visà gyvenimà. O srities, kur "viskà padariau" - nëra. Dirbti man dar ir dirbt visur kur.

- Maloniai nustebino tavo knyga "Pasaka apie Sliekà ir jo draugà Pašiauštà". Ar pasirodys daugiau knygø, gal ne tik pasakø, bet ir, tarkime, romanas?

- Kol kas stengiuosi nesiblaškyti ir ágyvendinu projektà "Árašyti treèià albumà ir skirti pakankamai laiko savo sûnui". O paskui þiûrësim. Manau, kad rašyti dar sugrášiu – labai smagiai jauèiausi gaudydama iš aplinkos pasakos mûzø mëtomus sakinius.

- Kokios muzikos pati klausaisi? Kokia paskutinë ástrigusi perskaityta knyga, matytas kino filmas, spektaklis, paroda?

- Knyga – Ray Bradbury "Pieniø vynas", Senekos "Laiškai Liucilijui". Filmas... Paskutinis privedë net iki ašarø, tai – "Keista Benjamino Batono istorija". Netikiu tais, kurie sako, kad neturi laiko ilsëtis – greièiau jie nenori prisipaþinti, kad nedirba. Þinau, kaip svarbu iš naujo "ákvëpti oro" prieš svarbius darbus, todël visuomet stengiuosi rasti laiko sau.