Ričardas JAKUTIS
Sovietų valdžia Lietuvai reiškė ne tik okupaciją, bet ir tam tikrą progresą, tvirtino rusų istorikas Aleksandras Čubarjanas vasario pradžioje vykusioje Užsienio reikalų ministerijos, Rusijos ambasados Vilniuje ir Lietuvos istorijos instituto apskritojo stalo diskusijoje "Šimtmečius greta. Lietuvos ir Rusijos istoriniai ryšiai iki 1991 m."
Joje dviejų šalių istorikai, politikai ir politologai diskutavo apie Lietuvos ir Rusijos valstybių ryšius nuo pat jų užsimezgimo prieš pusę tūkstantmečio. A. Čubarjanas gyrė Lietuvos istorikus, kad jie su kolegomis iš Rusijos sudarė bendrą komisiją, kurioje drauge vertina praeities įvykius. Panašios komisijos rusų mokslininkai neturi nei su latviais, nei su estais. Diskusijoje dalyvavusi istorikė Irina Kukuškina vienu svarbiausių dvišalių santykių momentų XX a. pavadino Lietuvos ir Sovietų Rusijos taikos sutartį, pasirašytą 1920 m. liepos 12 d., kuri esą tapo pagrindu stiprinti draugiškus kaimyninius santykius, o kitoms šalims – pripažinti Lietuvos nepriklausomybę. Tačiau, anot lietuvių istoriko ir politologo Česlovo Laurinavičiaus, 1920 m. liepos 12 d. sutartimi Rusija formaliai pripažino nacionalinį principą, bet sovietai nei juo, nei valstybių suverenitetu nesivadovavo. "Jų tikslas buvo pasaulinė revoliucija, o nacionaliniai reikalai buvo tik priemonė", - teigė istorikas. Pasak mokslininko, Sovietų Rusijos lyderis Leninas nepritarė taikos sutarties projektui – perbraukęs jos projektą pareiškė, kad Lietuva turi būti sovietizuota. Tą patį jis tvirtino net ir pasirašius sutartį. Tiesa, Č. Laurinavičius pastebėjo ir tai, kad lietuvių galvose nacionalinis principas sunkiai įsitvirtino ir iki šiol sunkiai įsitvirtina ir kad mums dar reikės suvokti, jog gyvename savo šalyje, turime savo kultūrą, o kiti yra tik kaimynai. "Tik tai suvokę rasime sudėtingų XX a. dalykų sprendimą", – konstatavo istorikas.
Lietuviai visada mieliau gręžiasi į praeitį. Praeities milžinai mums tapo užkrečiama liga. Lietuviai kurs filmą apie Žalgirio mūšį (aišku, jei bus pinigų). Tiesa, brangstant maistui, didėjant mokesčiams už būstą ir t. t., prisimenama ir netolima praeitis. Skaičiau, jog vienas biržietis per šventes ant savo namo kabina raudoną vėliavą.
Prieš dvi savaites Lietuvos Seimas nepritarė rezoliucijai "Dėl Tibeto problemos sprendimo". Didesnio visuomenės dėmesio nesulaukęs įvykis apie nūdienos Lietuvą pasako daugiau, negu mes norėtume išgirsti. Ką tik liūdną sukilimo numalšinimo penkiasdešimties metų sukaktį paminėjusio Tibeto laisvės byla Vakarų demokratijos pasaulyje niekam didesnių abejonių nekelia. Tibetiečius ypač gerai turėtų suprasti ir atjausti Vidurio ir Rytų Europos tautos, dar puikiai prisimenančios komunistų valdžią, sovietų okupaciją ir savo laisvės kovą. Deja...
Prieš kelias dienas mačiau griaunamą sovietmečiu statytą pastatą. Nežinau, kur bus dedamos to pastato plytos. Masyvios, raudonos, nuskeltais kraštais, vos pakeliamos. Ar jas dar galima kur nors panaudoti? Juk vietoj buvusio pastato, manau, išdygs šiuolaikinių konstrukcijų statinys.
Ar galima ilgėtis kalėjimo? Ar verta prisiminti gyvenimą vadinamojoje Tarybų Lietuvoje? Bet ir Vakaruose ryškėja susidomėjimas socialistiniu realizmu. Suprantama, kad šeštojo dešimtmečio sovietiniai romanai dabar skaitomi visai kitaip. Leidėjų tokių kūrinių prisikėlimo iš mirusiųjų momentas suskaičiuotas idealiai. Visi šie reiškiniai vadinami "ostalgija" – žodžių "ost" ("rytai") ir "nostalgija" junginys. Net Vokietijoje, sako, dabar 6,5 milijono gyventojų susėda prie televizorių, kai rodoma "The GDR Show" ("VDR šou"). Šioje ir dar mažiausiai trijose panašaus pobūdžio laidose demonstruojami senieji propagandiniai filmai, sovietinį režimą prisimenantys žmonės pasakoja anų laikų istorijas, o buvusioji dailiojo čiuožimo čempionė Katarina Vitt, apsirengusi pionierės uniforma, dainuoja socialistines dainas. Sociologai, tiesa, teigia, kad tokie sovietinio laikmečio prisiminimai, ženklai, atributika, dainos, literatūros ar dailės kūriniai dar nereiškia sovietinės ideologijos sugrįžimo. Tiesiog visiems malonu prisiminti laikus, kai jie buvo jauni. Vyrams vien todėl, kad tuomet su moterimis geriau sekdavosi. Man patinka klausytis senų žmonių. Jiems užtenka, kad tu jų klausaisi, ir jie patys kalba, klausia, patys atsako, su savimi ginčijasi. "Prie ruso buvo geriau. - sako ir patys tuoj sau paprieštarauja. - Na ką ten geriau. O dėl televizijos laidų, tai ir pas mus pats nostalgiškiausias sovietmečio priminimas - dailiojo čiuožimo čempionatai, kuriuos kažkada prie televizorių prigludusi stebėjo šeštoji pasaulio dalis. LTV vėl transliuoja kažkokį dailiojo čiuožimo čempionatą. Kasdien nuo pradžios iki pabaigos.
Bičiulis džiaugiasi iš anų laikų grįžtančiomis roko operomis. "Meilė ir mirtis Veronoje", "Velnio nuotaka", "Ugnies medžioklė su varovais". Jei "Meilė ir mirtis Veronoje" atpasakoja V. Šekspyro Romeo ir Džiuljetos istoriją, "Velnio nuotaka" primena pasakas ir padavimus, tai "Ugnies medžioklė su varovais" atgaivina tarybinių jaunuolių gyvenimą ir primena, jog tai brandus socialistinio realizmo kūrinys. Sako, jog šis kūrinys buvęs tiesioginis Romo Kalantos susideginimo sukelto jaunimo maišto Kaune rezultatas. Įbaugintam jaunimui reikėjo numesti kokį nors kaulą. Juk net vieną "The Beatles" dainą ("Mergaitė") plokštelių studija "Melodija" buvo įrašiusi. O šiaip jau 1972-1988 m. – pritilimo laikotarpis. Nors reikštis buvo galima folklore, kraštotyroje, senamiesčio ar archeologijos paminklų gynimo veikloje, be abejo, privačioje erdvėje, na, dar prie taurelės. "Aš čia gyva" galėjo traukti tik broliai Polikaičiai Čikagoje. Nors mūsiškiai irgi kartais, gal saviveikliškai, kaip mokėdavo, taip pasireikšdavo. Pavyzdžiui, vengrų grupės "Omega" dainai "Mergaitė deimantiniais plaukais" 1973 metais pritaikė žodžius "Ne, ne, laisvės nėra, ji pradingo pernai Kaune".
Galvoju apie dingusius žodžius. Dingusių žodžių žodynėlį bandė sudaryti Gintaras Beresnevičius. Daugumos dingusių žodžių visiškai negaila, pavyzdžiui, VLKSM, CK, KPSS. Dingo žodis "blatas", kuris apibūdino galimybę per pažintis gauti kokią nors prekę ar įtaisyti giminaitį į norimą ypatingesnę darbo ar mokymosi vietą. Dabar prekės siūlyte siūlomos. Jei prieš kelis dešimtmečius gyvenęs žmogus atsidurtų dabartyje ir užeitų į kokią nors didesnę parduotuvę, nualptų, kaip tame sename anekdote, kai čiukčis, nuvykęs į Maskvą, užėjo į čekinę parduotuvę "Beriozka", pasižvalgė ir pasiprašė politinio prieglobsčio. Tiesa, visiškai žodis "blatas" neišnyko, jį keičia žodis "korupcija" – iš esmės daug "gilesnis" reiškinys, kai jau reikia ne kokios nors prekės, o tiesiog privatizuoti gamyklas, ežerus, miškus, krantines.
Nebevartojamas žodis "kapitalizmas". Net neaišku, ko kapitalizmui bijoti, jei gyvename jo sąlygomis, juk socializme ant visų sienų kabėjo plakatai, šlovinantys socializmo pergales. Nesidrovėjo socializmas savo vardo, tik ar dabar pamatysime kur šūkį: "Šlovė kapitalizmui!" Prigalvojome visokiausių žodžių: "laisvosios rinkos visuomenė", "informacinė visuomenė", "industrinė visuomenė".
Dingo žodis "buržuazija". Buržua – pilietis, miestietis, gyvenantis iš kitų darbo, palūkanų, spekuliacijų. Tiesa, atrodo, išnyko tik vardas. Visa kita yra.
Gaila, kad neliko žodžių "lygybė", "taika", o žodį "parama" pakeitė "labdara" ("labdara", mano galva, - kiši ir kiši it į kokią skylę, o "parama" – gyvenantį, bet kažko stokojantį pastiprini). Gerai, kad bent himne žodis "vienybė" liko. O žodis "draugystė" sutinkamas tik šnekant apie viešbučius. Net patys komunistai ėmė žodžio "draugas" vengti ir ieškoti atitikmenų, pavyzdžiui, "bičiulystė". O vietoj draugystės imta kalbėti apie gerus santykius, partnerystę.
Tiesa, buvo ir anksčiau nepageidaujamų žodžių, kurie tik dabar įsiteisėjo. Tai - "Dievas", "verslas", "tautiškumas" ar "nepriklausomybė". Žinoma, nuo to nei Dievas, nei verslas, nei tauta neišnyko, o nepriklausomybės taip pat sulaukėme. Tik kodėl to džiaugsmo nėra?
Kas dabar bando pažiūrėti ir paklausyti Vasario 16-osios, Kovo 11-osios, Sąjūdžio metinių ar kokių nors kitų tautinių minėjimų koncertų, pasijunta tarsi sugrįžęs į tarybinį koncertą, kurie vykdavo Brežnevo sąstingio laikais. Tokio koncerto ašis būdavo oficialioji ideologija bei komunistų partijos šlovinimas bei socialistinis menas – nacionalinis savo forma ir internacionalinis turiniu. Į koncertą būdavo kviečiami operos ir estrados dainininkai, liaudies dainų atlikėjai, šokėjai ir sportininkai. Repertuaras turėjo atitikti sluoksniuoto pyrago principą: kiekvienam gyventojų sluoksniui - savas dievukas. Šiek tiek polkučių, šiek tiek arijų, šiek tiek "vokalinių-instrumentinių ansamblių". Visa tai vainikuodavo viena idėja, t. y. tema, kuriai būdavo skirtas iškilmingas koncertas. Tą patį ir dabar matome Katedros aikštėje, net vedėjų tekstai atrodo iš anų laikų, tik vietoj žodžių "partija" ir "tarybinė liaudis" įrašyta "Sąjūdis" ir "Lietuva". Tautinė giesmė, Veronika Povilionienė, bet sovietinės ritualinės šventės įspūdis išlikęs. Ekrane net rodomas liaudiškas videomenas, t. y. gražūs lietuviški vaizdeliai. Labiausiai sujaudina vakaro vedėjų kostiumai - kaip kaimo vestuvių piršlių. Lietuviško kičo triumfas. Ir žiūrovų akys nebe tos. Tai prie "popsinių" reginių pripratusių žiūrovų akys. Sąjūdžio laikų dvasios jose nelikę.
Sunkios to senojo pasaulio plytos. Dabar lengvesnės. Iš Švedijos atplukdomos arba pas mus pagal užsieninę technologiją žiedžiamos. Juk daug kur jau naudojamos kitos konstrukcijos ir apsieinama visiškai be plytų.
Bulvare mane sustabdžiusi garbaus amžiaus moteris paprašė: "Parašykit, kaip mes sunkiai gyvenam." Prisiminiau anekdotą. Milijonierius buvo prašęs jam mirus pagaminti didžiulį karstą ir šalia jo kūno į jį sudėti visus jo turtus. Jis mirė. Šalia sudėjo visas jo brangenybes. Guli jis karste tarp aukso dirbinių, deimantų, žiūri susirinkusieji ir sako: "Štai kaip žmonės gyvena!.."
Oksana LAURUTYTĖ
"Išmintingos ramybės, stebuklingos ištikimybės vienas kitam ir pasirinktam keliui. Dėkojame, kad esame kartu, nes tada žinome, kad mes - reikalingi", - sekmadienio vakarą publikai kalbėjo Šiaulių dramos teatro vadovas Antanas Venckus. Padėkos žodžiai skambėjo ne tik ištikimiems teatro gerbėjams. Dėkojo ir aktoriai, nes Tarptautinės teatro dienos proga geriausiems įteikti apdovanojimai. Tiesa, krizė įsiveržė ir į teatrą - nominacijų šiemet buvo mažiau.
 |
Geriausiu aktoriumi pripažintas Aurimas Žvinys už Sirano vaidmenį spektaklyje "Sirano de Beržerakas". Artūro STAPONKAUS nuotr. |
Apdovanojimai - ir nuo kolegų
Praėjusieji metai Šiaulių teatralų gyvenime buvo liūdnoki - atsisveikinta su teatro protu, sąžine, išmintimi, garbe, draugu ir bičiuliu Pranu Piauloku. Anapilin palydėtas ir teatro dūšele vadintas aktorius Vaclovas Tamašauskas. "Gyvenimas tęsiasi, šventės, kaip ir liūdesys, ateina ir praeina", - kalbėjo teatro vadovas A. Venckus ir prajuokino publiką sakydamas, kad pradeda "dalį, kuri daliai aktorių būna naudinga".
Buvo įprasta, kad Tarptautinės teatro dienos proga Šiaulių dramos teatro aktoriai pakviečia į specialų renginį, kurio metu gėles jiems po kojomis kloja gerbėjai, politikai, valdžios atstovai. Šiemet apdovanojimų ceremonija surengta po Gyčio Padegimo režisuoto spektaklio "Velykos" premjeros.
Šiaulių apskrities viršininkas Rimundas Domarkas pagarbos ženklą už nuopelnus Šiaulių apskričiai įteikė režisierei Reginai Steponavičiūtei. A. Venckus šmaikščiai teiravosi, ar Šiaulių apskrities valdžia negali avansu padalyti apdovanojimų. Juk apskrities administracijas žadama naikinti, o dar ne visi trupės nariai kryžių yra gavę.
Nominacijas įsteigė ir Šiaulių dramos teatro aktorių gildija. Ji apdovanojo teatro vadybininkę, neseniai jubiliejų atšventusią Violetą Jasiūnienę. Aktoriai pagerbė ir kolegas - "vokeliai" ir gėlės įteikti pirmąjį sezoną teatre vaidinančiai Viktorijai Krivickaitei už Roksanos vaidmenį spektaklyje "Sirano de Beržerakas" bei aktoriui Juozui Žibūdai.
Pastarojo aktoriaus kūryba šiemet itin pagerbta. Jis jau tapo Rokiškio teatrų festivalio laureatu, o sekmadienį buvo įvertintas ne tik teatro gildijos. J. Žibūdos sukurtas Valentino vaidmuo spektaklyje "Bela, Bosas ir Bulis" išrinktas geriausiu praėjusių metų antraplaniu vyro vaidmeniu. Geriausia antraplanio vaidmens atlikėja pripažinta Jūratė Budriūnaitė. Apdovanojimas jai skirtas už Laumės vaidmenį spektaklyje "Bebenčiukas ir laumė".
 |
Šiaulių dramos teatro aktorė Monika Šaltytė metų aktore išrinkta už Roksanos vaidmenį spektaklyje "Sirano de Beržerakas". |
Geriausi aktoriai - A. Žvinys ir M. Šaltytė
Praėjusiais metais Šiauliuose pastatyti spektakliai palankiai įvertinti šalies mastu. Penktadienį, švenčiant Tarptautinę teatro dieną, Vilniuje, Nacionaliniame dramos teatre, Šiaulių teatro vardas skambėjo net penkiose nominacijose Auksiniam scenos kryžiui gauti.
"Gaila, kad Vilnius yra kultūros sostinė, bet du scenos kryžius gavome", - šypsojosi A. Venckus. Auksinis scenos kryžius atiteko Antanui Gluskinui, kuris nugalėjo nominacijoje "Teatras vaikams". Režisierius apdovanotas už Šiaulių dramos teatro spektaklį "Bela, Bosas ir Bulis". Antrasis Auksinis scenos kryžius skirtas kompozitoriui Algirdui Martinaičiui už muziką, kuri skamba Šiaulių dramos teatro spektaklyje "Sirano de Beržerakas".
Auksiniams scenoms kryžiams gauti buvo pristatyti ir Monika Šaltytė bei Aurimas Žvinys. Aukščiausių Lietuvos teatro apdovanojimų negavę aktoriai pagerbti savų - jie išrinkti geriausiais metų aktoriais. Šiems aktoriams apdovanojimas įteiktas už sukurtus vaidmenis spektaklyje "Sirano de Beržerakas". Šiaulių miesto savivaldybės premijas jiems įteikė meras Genadijus Mikšys.
G. Mikšys teigė prisimenąs, kad Savivaldybė skolinga teatrui, žadėjo skolą grąžinti ir pokštavo tardamas: "Ilgai laukęs, dar palauk." Teatro vadovas skolingas neliko - replikavo merui: "Svarbiausia, kad neperrinktų", - ir teigė, kad šis pažadas - graži dovana teatrui.
Į seną pasveikinti aktorių užlipo ir miesto garbės pilietis, "Šiaulių" krepšinio klubo vyriausiasis treneris Antanas Sireika. "Kaip kolega sveikinu. Vakar išgirdome, kad esame geri artistai", - tarė jis ir A. Venckui įteikė krepšinio kamuolį su autografais. "Gerai, kai Antanai vadovauja", - žodžio kišenėje ilgai neieškojo teatro vadovas.
Apdovanojimų ceremonija baigėsi, o A. Venckus perspėjo žiūrovus ir "nelabai draugišką spaudą", kad teatralai namo dar neis. Pabus kartu, pagalvos, kaip žiūrovus nustebinti. "Ir nustebinsime. Dėkojame, kad esame kartu, dėkojame ir aktoriams, ir tiems, kurie dirba užkulisyje. Dėkojame visiems, kurie dirba, kad įvyktų stebuklas - spektaklis",- sakė jis.
