Ričardas JAKUTIS
"Brangink gydytoją, nes jis tau svarbus; juk Viešpats jį sukūrė. Juk iš Aukščiausiojo eina jo gydymo dovana" (Senojo Testamento Siracido knyga 38, 1–2).
Vis dar neišblėso diskusijos apie Pasaulio banko išvadą, kad Lietuvoje per daug ligoninių ir gydytojų. Ir šiaip į mūsų sveikatos apsaugos daržą dabar primėtyta krūva akmenų. Keista, kad net taupyti pas mus pradėta ne nuo odinių ministrų rankinių, bet nuo gydytojų atlyginimų. Vis dėlto tie, kurie buvo išvažiavę į užsienį ir ten susidūrė su vietiniais gydytojais, įsitikino, jog Lietuvos medicina labai aukšto lygio. Mes turime labai gerai parengtų specialistų, kurie, deja, gauna dešimtis ar net šimtus kartų mažesnius atlyginimus, nei jų kolegos užsienyje, ir dar dirba labai prastomis sąlygomis. Trūksta geros medicininės aparatūros, organizuojama labdara, kad medicinos įstaigoms ką nors iš šiuolaikinės aparatūros nupirktų, nes valstybė neišgali to padaryti.
Tad nors pagaliau nustokime naikinti tai, ką sveikatos apsaugos sistemoje turime geriausia – kvalifikuotus gydytojus. Tik tada, kai bus pripažinta, jog tai didžiulis turtas, kurį turime saugoti ir puoselėti, bus galima kalbėti apie tikros sveikatos reformos pradžią. Jeigu už mane valstybė šeimos gydytojui skiria 5 litus per mėnesį, tai už 5 litus galiu tikėtis ir pagalbos. Valstybė, skirdama tuos 5 litus, neatsižvelgia į tai, kad aš per mėnesį sumoku dešimtis kartų didesnius mokesčius.
Dabar sveikatos reforma nukreipta ir prieš gydytojus, ir prieš pacientus. Tai už ką ji? Nuo senų senovės juk visi linkėjimai prasideda žodžiais "Pirmiausia linkiu sveikatos", tad kodėl imta karpyti lėšas tam, kas svarbiausia. Tiesa, pagal kapitalistinę veiksmingumo logiką, svarbiausia, kad sveikatos apsaugos sistema kuo mažiau kainuotų. Tokiu atveju iš tiesų kuo mažiau gydytojų, tuo geriau, o pacientų rūpesčiai – jų pačių reikalas. Tačiau gal visgi sveikatos apsaugos sistema turėtų būti kuriama pagal kitokius principus, kur svarbiausias – žmogus. Deja, politikų rūpinimasis žmogumi dažniau traiško, nei stiprina.
Taip, Lietuvoje yra ir mažiau uždirbančiųjų, tačiau įvertinkime, koks svarbus ir sudėtingas gydytojo darbas, jog daugelyje pasaulio valstybių gydytojas – dosniausiai apmokama profesija. Beje, Lietuvoje nemažai gydytojų, kurie sėkmingai daro karjerą politikoje, tačiau nežinau nė vieno politiko, kuris gebėtų sėkmingai persikvalifikuoti į gydytojus. Tad kuo sunkiau būti – politiku ar gydytoju? Nepaisant to, politikai įsitikinę, kad jie vertesni didesnių atlyginimų nei medikai.
Išvažiavusi į Daniją dirbti gydytoja pasakoja, jog sutinkanti su teiginiu, kad Lietuvoje per daug gydytojų, palyginti su viduriniu personalu. Kai Danijoje ji eina priiminėti pacientų, su ja dirba 2-3 seselės. O kur dar sekretorės, fizioterapeutai, dietologai ir gausybė įvairių specialybių vidurinio personalo. Gydytoja dirba gydytojos darbą - priima sprendimus. O Lietuvoje gydytojas viską daro pats. Kol Lietuvoje gydytojai dirba sekretorių, seselių ar net krovikų darbą, tol galima spręsti, kad šalyje per daug gydytojų.
Skaičiau, kad praėjusiais metais iš Lietuvos į užsienį išvyko dirbti apie 600 gydytojų. Jei po tiek kiekvienais nepriklausomybės metais, padauginus – per 10 tūkstančių. Pavyzdžiui, Geteborgo (Švedija) Sahlgreno universitetinės ligoninėje dirba keturi lietuvių gydytojai. Švedijoje medikai gali uždirbti nuo 4 iki 8 tūkstančių eurų (14-27 tūkstančius litų). Šioje šalyje gydytojų atlyginimai nėra patys didžiausi Europos Sąjungoje, tačiau patys švedai beveik neišvyksta į kitas šalis, gimtinėje juos sulaiko puikios darbo sąlygos.
Vienas gydytojas dar papasakojo, kaip Anglijoje pacientė du mėnesius buvo gydyta nežinia nuo ko, medikamentai buvo skiriami irgi nežinia nuo ko, kol būklei negerėjant gydytojas jos paklausė - o kaip jūs manote, kas jums galėtų būti? Pasikonsultavusi telefonu su Lietuvos medikais, pacientė su paskutiniais sveikatos likučiais grižo į Lietuvą, kur per 3 valandas buvo diagnozuota priešsepsinė būklė, skubiai išoperuotas didžiulis pilvo ertmėje buvęs pūlinys. Ligonė ištraukta iš mirties nagų. O kiek būtų galima paminėti užsieniuose užleistų insultų, klaikiai priimamų gimdymų, perforuotų apendiksų ir t. t.
O dėl medicininių paslaugų brangumo, tai dauguma žmonių be jokių problemų sumoka už kelių valandų automobilio remontą 500 litų, o kai tiek duoda geram chirurgui, atlikusiam sudėtingą operaciją ir dar dvi savaites šokinėjančiam apie ligonį, visiems sako, kad baisiai daug sumokėjo. Atrodo, kad nevertėtų prieštarauti norui imti mokestį už ėjimą į polikliniką, nors gal toks bandymas problemos ir neišspręstų, nes mažas mokestis mėgėjų ten vaikščioti nesulaikytų, o padarius didoką nepatektų ir tikrai pagalbos reikalingi žmonės.
Atskira tema – gydytojo ir paciento santykiai. Pacientai neserga vien tik fiziškai - dažniausiai jiems būdingi ir fiziniai, ir emociniai negalavimai. Kai žmonės konsultuojasi su gydytoju, jie visada turi ir savo paaiškinimą, kodėl kilo vienų ar kitų problemų. Gydytojo užduotis – aktyviai klausytis paciento pasakojimo, ieškant ir pastebint ir vidaus ligos, ir emocinio streso simptomus. Mielą gydytoją pacientas gali pradėti tiesiog dievinti, pavyzdžiui, paciento ilgai pasakojus ir vardijus nusiskundimus gydytojui vertėtų paklausti: "Negerai jaučiatės nuo to laiko, kai mirė jūsų mama?" Viename lankstuke net teko užtikti pamokymų gydytojams, kaip šie turi klausytis savo pacientų:
• Atviri klausimai – klausimai, į kuriuos negalima atsakyti vienu žodžiu, reikalaujantys išsamumo.
• Pasitikrinimas – pakartojama, ką sakė pacientas, norint įsitikinti, ar gerai supratote.
• Pagalba – padrąsinti pacientą tiek žodžiais ("tęskite"), ir neverbaliai (linkčiojant galvą).
• Tyrinėjimas – kai pastebite pasikartojančius signalus ir norite sužinoti daugiau: "Kas nors dar?"
• Užjaučiantys komentarai: "Tai, žinoma, jus labai skaudina."
• Pasiūlymas padėti: "Aš rūpinuosi jumis ir noriu žinoti, kaip geriausiai galėčiau jums padėti."
• Jei yra kelios problemos, pasiūlykite sudaryti sąrašą ir svarstyti, kurią spręsti pirma.
• Reziumė. Pasitikrinkite, kas buvo pasakyta. Tai padeda geriau suprasti paciento problemą ir pasitikrinti, ar ir jis taip pat ją supranta, bei kontroliuoti pokalbio eigą, jei yra per daug informacijos.
Baigiama mintimi, kad gydytojų ir pacientų santykiai gydytojams turi rūpėti labiau. Pokomunistinėse šalyse pacientai specifiniai, kitokie nei Vakaruose. Čia žmogus, išeinantis iš gydytojo kabineto be recepto, jaučiasi neaptarnautas, nepaisomas, nuskriaustas ir įžeistas. Toks vizitas nesiskaito. Pasitaiko, kad pacientai bando gydytoją priversti išrašyti receptą arba siuntimą. Jauni gydytojai dažniausiai jiems nusileidžia dėl nepasitikėjimo savimi, kiti tai daro dėl šventos ramybės. Keista, kad net aspirinas, išrašytas gydytojo, ne vieną pacientą veikia geriau nei šiaip įsigytas.
Mėgstame gydytis, nes mūsų kultūroje liga priklausė aukštesniajai klasei. Isterijos priepuoliai, spazmai, migrena ir podagra - visa tai buvo dvarų gyventojų privilegija. Jau tuomet šie negalavimai buvo mėgiama pokalbių tema. Vienu metu liga pradėjo atlikti patogaus alibio vaidmenį - ja buvo galima pateisinti pralaimėjimus, nesėkmes ir gebėjimų stygių. Man nepavyko, nes esu ligotas - toks paaiškinimas skamba geriau ir užbaigia diskusiją. Liga yra puikus pasiteisinimas dėl nesėkmių ir savotiška gynybinė strategija - panašiai kaip ir sunki vaikystė. Į žmogų, kuris daug pasiekė, yra sveikas ir laimingas, vis dar žiūrima įtariai. Vienoje amerikietiškoje dainoje yra tokie žodžiai: "Nobody likes You when You are down and out" – "Niekas tavęs nemyli, kai esi prislėgtas ir nelaimingas". Mes, priešingai, vis dar tikime, kad kenčiantieji kilnesni.
Tekste apie gydytojus ir pacientus negalima apsieiti be svarstymų apie tiesos sakymą ligoniams. Nuo Platono ir Sokrato laikų iki šių dienų netgi labiausiai gerbiami gydytojai meluoja savo pacientams. Anot Platono, toks melas yra gydymo forma, kurią galima naudoti paciento sveikatai pagerinti. Hipokratas gydytojams patarė "su tiesa elgtis apdairiai", kad pacientai mažiau jaudintųsi. XVIII a. gydytojas Thomas Percivalis rašė, kad "ligonio gyvenimą gali sutrumpinti ne tik veiksmai, bet ir gydytojo žodžiai bei elgesys". Skaičiau, kad Percivalio pažiūros šiuo klausimu padarė tokią įtaką, kad Amerikos medikų asociacija 1847 m. daugelį jų įtraukė į savo pirmąjį Etikos kodeksą. Ir netgi 1961 m. atliktas tyrimas parodė, kad 90 procentų gydytojų pacientams neatskleisdavo vėžio diagnozės.
Taip pat skaičiau, kad medikai skirtingoje kultūrinėje ir geografinėje aplinkoje apgaudinėja kitaip. Pavyzdžiui, diagnozavus vėžį, vienose šalyse pacientui apie tai pasakoma labai retai, o kitose šalyse pacientas paprastai apie tai informuojamas. Kai kuriose Viduržemio jūros šalyse, pavyzdžiui, Italijoje ir Graikijoje, gydytojai dažniausiai nesako to, kas, jų nuomone, galėtų pakenkti paciento savijautai. 1994 m. Ispanijoje atliktas tyrimas atskleidė, kad tik 30 procentų pacientų buvo pasakyta tiksli vėžio diagnozė. Japonijoje, kur šeimos norai tradiciškai būna svarbesni už atskiro individo norus, nuostata, jog blogas naujienas reikia slėpti, keičiasi labai iš lėto. Sako, daug kas tiki, kad gydytojo žodžiai nulems ligos pasekmes. Jei gydytojas sako, kad pacientui gyventi liko šeši mėnesiai, tada, veikiant kažin kokiai paslaptingai jėgai, pacientas po šešių mėnesių mirs. Dėl tokio įsitikinimo gydytojai pacientui arba visiškai nesako tiesos, arba pateikia optimistinę prognozę. Nors dabar beveik visi Jungtinių Valstijų gydytojai atvirai pasako blogas diagnozes, daug mažiau gydytojų pacientams praneš liūdnas prognozes visiškai sąžiningai ir iki galo.
Kai pacientams pasakoma tiesa, jiems suteikiama informacija - tada remdamiesi tikrais faktais pacientai gali priimti protingą sprendimą. Tad tiesos sakymas yra pacientų savarankiškumo gerbimo pagrindas. Vakarų medicinoje paciento autonomiškumo gerbimas yra geros medicininės praktikos ašis. Bet daugelyje kultūrų asmenybės autonomiškumas dabar gali būti ignoruojamas, jei gydytojas ar paciento artimieji mano, kad ligoniui bus daug geriau nežinoti tiesos. Jei po operacijos atlikus tyrimus gydytojas aptinka rimtų komplikacijų, o pacientas tiesiai pasiteirauja apie savo sveikatą, ar gydytojas turėtų sakyti tiesą, šitaip rizikuodamas sukelti stresą? Amžių klausimas. Kas atsakys? Viena aišku – geriausia būti sveikam.
Ir baigsiu anekdotu. Aišku, apie gydytojus.
Gydytojui sumažino algą. Maždaug šimtu litų. Nuskriaustasis kreipėsi į ligoninės vyriausiąjį gydytoją. Šis priekaištingai pareiškė:
– Na, kas jums tas šimtas litų?.. O šaliai tai solidūs pinigai.
Nuskriaustasis gydytojas atsiprašė.
Oksana LAURUTYTĖ
TV3 muzikos šou "Žvaigždžių vartai" sublizgėjęs ilgaplaukis sodraus balso savininkas Erikas Druskinas ėmė rašyti pjeses. Dramos ir lėlių teatro režisūrą baigęs Erikas vieną savo pjesių "Paryžietiškas verslas" atvežė ir pasiūlė statyti Šiaulių dramos teatrui. Nors lietuvių dramaturgų pjeses šalies teatrai stato vangiai, Šiaulių teatralai kone vieninteliai šalyje įvertina tautiečių kūrybą ir paverčia ją kūnu.
 |
Režisierius, scenaristas, dainininkas ir dailininkas Erikas Druskinas, dalyvaudamas muzikos projekte "Žvaigždžių vartai", išsakė svajonę - rašyti pjeses. Svajonę jis įgyvendino - Šiaulių dramos teatrui siūlo statyti prancūziško stiliaus pjesę. |
Pasigenda spektaklių žanrų įvairovės
Iki pat finalo TV3 šou "Žvaigždžių vartai" išsilaikęs trisdešimtmetis Erikas Druskinas publiką kerėjo romansais "Čiornyj voron", "Oči čiornyje", o radijo stotis "Lietus" jį apdovanojo už dainą "Ajajaj", kuri buvo pakilusi į pirmąją vietą.
Nepaisant sėkmės scenoje, Erikas dainininko karjeros nesiekia - Klaipėdoje baigęs dramos ir lėlių teatro režisūrą, penkerius metus dirbo dailininku, organizavo parodas, kūrė spektaklius su jaunimu Anykščiuose, Ukmergės kultūros centre. Subūręs teatro trupę, režisavo didelio pasisekimo sulaukusius spektaklius "Varna netiki ašarom", "Pasakojimai apie meilę", tad jo planuose - tik teatras. Muzikiniai pasiekimai dar gali praversti, nes Erikas svajoja pastatyti ir miuziklą.
"Turiu galvoje daug siužetų ir pradėtų pjesių. Jų nebaigiu, nes teatrų susidomėjimas lietuviška dramaturgija yra nedidelis. Trūksta paskatinimo ir palaikymo. Rašyti vien tam, kad rašytum – negaliu. Turiu jausti prasmę ir tikslą",- sako Erikas.
Šalyje organizuojami dramaturgų konkursai - taip skatinama šalies scenaristų veikla. Jei koks nors teatras pasirenka konkursanto dramą skaityti - kūrėjui sumokamas honoraras. Tačiau šalies teatrai vengia tautiečių dramaturgų kūrybos. Anot Eriko, nesuprantama, kokia linkme juda šalies teatrai. "Pasigendu spektaklių žanrų. Dažniausiai statomos keistos socialinės dramos, nors Europa eina kitais keliais. Na, pas mus visada viskas kitaip nei pasaulyje", - šypteli pašnekovas ir tęsia, kad krizės metu teatruose turėtų atgyti komedijos. Bėda ta, kad lietuviai nelabai moka juokauti - dažniau skamba blevyzgos, pigūs juokai, o ne sąmojis. Sąmojui reikalingas intelektas ir geras bendrasis išsilavinimas.
Pjesė, kurią Erikas atvežė į Šiaulius - prancūziško stiliaus situacijų komedija. Ji yra apie keistą verslą - pora kaimiečių atvyksta į miestą ir ima turtingiems žmonėms organizuoti įvairaus pobūdžio pramogas. Apgavysčių, intrigų, juokingų klaidų kamuolį išpainioja protinga moteris - vieno iš "verslo" organizatorių žmona.
Nugalėjo respublikiniame skaitovų konkurse
Kilęs iš Utenos, šiuo metu Vilniuje įsikūręs Erikas yra pastatęs kelis spektaklius. Po viename festivalyje parodyto spektaklio holokausto tema "Varna netiki ašarom", režisierius iš kritikų sulaukė kvietimo dirbti Rusijoje. Nepasinaudojo kvietimu, nes norėjo save realizuoti Lietuvoje.
Spektakliui pagal Ričardą Bachą "Džonatanas Livingstonas Žuvėdra" Erikas pats sukūrė ir iš metalo bei skardos pagamino sudėtingų konstrukcijų lėles paukščius. Didelius, su rankomis kaip žmogaus. Kažkada su šiuo spektakliu aplankytos Europos šalys, sulaukta didelio pripažinimo. Erikas svajoja šį spektaklį pastatyti tikrame teatre, didelėje erdvėje su profesionaliais aktoriais.
Kodėl lėlių teatro režisierius sumanė dalyvauti muzikos šou "Žvaigždžių vartai"? "Ėjau ten specialiai, norėjau atsiplėšti nuo kultūros įstaigų. Esu dailininkas, scenografas, todėl norėjosi pabandyti gyventi savarankiškai, kitaip", - sako jis.
 |
Scena iš spektaklio "Džonatanas Livingstonas Žuvėdra" Sauliaus JANKAUSKO nuotr.
|
Dalyvavimo muzikos šou Erikas nesureikšmina. Patirties įgyta, reklamos prasme naudos yra. "Galiu savimi didžiuotis, kad išbuvau iki pat pabaigos. Man tai - mažas žygdarbis. Tačiau labai greitai viskas vyko, pasirodymams pasiruošti buvo per mažai laiko. Bet dabar mane žmonės atpažįsta - autobuse sveikinasi ir prašo uždainuoti", - nusišypso vyras.
Tiesa, scena Eriką patraukė jam pačiam netikėtai. Mokydamasis vidurinėje mokykloje jis lankė dailės mokyklą, ketino pasirinkti technišką profesiją - norėjo studijuoti Vilniaus Gedimino technikos universitete. Atsitiktinai nugirdęs apie skaitovų konkursą, nusprendė jame dalyvauti. Tarmiškai perskaitytas tekstas "Megok, Juozapai" buvo įvertintas geriausiai - Erikas nugalėjo konkurentus respublikiniame skaitovų konkurse. Štai tada vyras ir nusprendė pasirinkti sceną.
Valstybė laisvų menininkų "nemato"
Erikas dabar yra laisvas menininkas, kuris moko vaikus dekoratoriaus amato, suvokti scenos kalbą, tekstą. Puikios dikcijos ir žemo vyriško balso vyras su jaunimu sako dirbantis tarsi logopedas, nes jam labai įdomi scenos kalba. "Žiūriu į kalbančiojo žandikaulio struktūrą, raumenų išsivystymą. Neaiškiai kalbančiam patariu, kaip situaciją pakeisti. Dažnai būna net juokinga, kai per kelias minutes įrodau žmogui, kad jis gali ištarti tam tikrus garsus, nors logopedas to nepadarė per dešimt metų. Net stebėdamas diktorius matau, kokias artikuliacijos problemas jie turi. Kartais garsą taisyklingai ištaria timptelėdami lūpas ar pasukdamas žandikaulį. Norint išmokti teisingai tarti garsus, reikia nemažai pratimų atlikti. Čia, kaip sporte, reikia treniruotis", - sako jis prisipažindamas, kad dabar jo susidomėjimo objektas - logopedija.
Savo profesija pasirinkęs režisūrą Erikas sako nesigailintis. "Gal artimieji ir pagalvoja, kad aš kvailys, bet man to nesako. Jaučiu didelį pasitenkinimą matydamas, kaip trupėse nedrąsūs vaikai atsigauna, išlaisvina savo kūrybinius gebėjimus. Gaila, kad valstybė su kultūrą puoselėjančiais žmonėmis elgiasi kaip su durniais. Nėra jokios aiškios pozicijos į meną ir menininkus. Laisvas menininkas Lietuvoje yra pasmerktas. Jei nori gauti finansavimą projektui, privalai kažkam priklausyti, būti kažkokiuose rėmuose. Užsienyje sukurtos specialios laisvus menininkus kurti skatinančios finansavimo programos", - sako vyras.
Tiesa, Erikas - pirmasis scenaristas, savo sukurtą pjesę pats atvežęs Šiaulių dramos teatrui. Teatrai paprastai "bombarduojami" spektaklių scenarijais, tačiau jų kūrėjai patys nepasirodo.
