Oksana LAURUTYTĖ
Kokia būtų Lietuva ir kaip mes dabar gyventume, jei Stalino laikais į Sibirą nebūtų išvežta 130 tūkstančių žmonių - inteligentija, buožėmis apšaukti pasiturintys žmonės su šeimomis? Atsakymo į šį klausimą ieško "S plius" darbuotoja Aušra Vaitkevičienė, kurianti dokumentinį filmą "Dingusi karta". Rinkti medžiagos filmui žurnalistė su trim bendraminčiais vyko į Intą. Nuvyko ne tik į tremtinių gyvenimo vietą. Nukeliavo į praeitį - prieš 50 metų.
 |
Dokumentinio filmo "Dingusi karta" kūrybinė grupė - Justinas Gulbinskas, Nerijus Gulbinas, Aušra Vaitkevičienė ir Laimutė Stankevičienė - prie traukinio "Maskva-Vorkuta". |
Iš keliauninkų dienoraščio
"Kaip gerai mes dabar gyvename" - tokios išvados vienbalsiai priėjo kūrybinė grupė, laimingai grįžusi iš Intos į Lietuvą. Keliauninkai lankėsi tolimojoje Šiaurėje, kurioje 22 metus buvo priverstas gyventi Mykolas Kasparavičius.
Mykolas, ištremtas vos 20-ies, medicinos instituto studentas, bet taip ir nepradėjęs čia studijų, svetimoje šalyje sukūrė šeimą, dirbo, bet neprarado meilės Lietuvai. Rašė giminėms laiškus, rinko lietuvių poeziją, kurioje - begalinė ištikimybė ir meilė savo kraštui.
Filmus reikia žiūrėti, o ne atpasakoti jų turinį, tad "S plius" žiūrovai šį filmą, kurio ašis - tremtinio laiškai, pamatys. O ką išgyveno ekspedicijos dalyviai, ką patyrė, siūlome sužinoti jau dabar. Kelionės metu M. Kasparavičiaus duktė Laimutė Stankevičienė rašė dienoraštį.
Rugsėjo 8-oji. Ryga-Maskva-Syktyvkaras
Mes keturi: Aušra, kompanijos siela ir idėjos sumanytoja, "S plius" kompiuterininkas, mūsų operatoriaus asistentas Justas, panoręs vykti į tolimаją šiaurę, Nerijus Gulbinas, LTV operatorius ir aš.
Po 1 val. 30 min. leidžiamės Maskvoje. Aplink oro uostą - nuosavų pilaičių rajonas. Manėme, kad sodai, bet geriau įsižirėję supratome, kad tai vilos su baseinais ir jachtomis. Prieš nusileisdami užpildome įvažiavimo deklaracijas, tada stovime apie 45 minutes eilėje prie pasų kontrolės. Bendrakeleiviams klausimų neturi, o manęs ima klausinėti, kur gyvenu nuolat, ar moku skaityti lietuviškai. Liepia perskaityti ištrauką iš paso. Pagaliau nusišypso ir trinkteli antspaudą.
Turime pervažiuoti iš tarptautinio terminalo į vidaus skrydžių terminalą. Žmonės atsakinėja nenoriai, nemalonūs, nesišypso. Kažkur bandėme išeiti iš pastato, tai toks uniformuotas dėdė apšaukė.
Sulaukiame autobuso, kuris nemokamai veža į pirmаjį terminalą. Vaizdas liūdnokas, prabanga nekvepia. 4 valandą ryto su Aušra puolame prie pirmo pasitaikiusio bufeto ir nusiperkame po karštą patiekalą. Ištinka lengvas šokas - suplojame po 65 ir 54 litus. Vyrai netenka apetito, pasiima po bokalą alaus po 14,50 Lt ir gurkšnoja su Aušros sumuštiniais.
Po kelių valandų praneša apie mūsų reisą į Syktyvkarą. Pereiname patikrinimus, žiauriai prirūkytą koridorių ir įsėdame į tai, ką kompanija pavadino "skraidančiu mikriuku" - "TU 134".
Kelionė neprailgsta - tik 1,5 valandos. Oro uostas baisokas. Bagažą reikia atsiimti kitame pastate, kurio vidus iškaltas kažkokiu apsilaupiusiu kartonu, nudažytu skaisčiai žaliais dažais.
Susitinkame su Piotru, kuris buvo žadėjęs prabangų butą už 1600 rublių. Buto nėra, bet jis užsakęs visai gerą viešbutį, tiesa, 1000 rublių brangesnį, bet "argi mums tai pinigai?"
Aptriušęs keturaukštis, standartinė kortelių pildymo procedra, kurios metu norima sužinoti ne tik mūsų vardus ir pavardes, bet ir kur dirbam. Rašome ką norime...
Kiekvienoje laiptų aikštelėje - prašymai nespjaudyti į pelenines. Koridoriuje veidrodžiai, sofos ir foteliai lyg iš mano vaikystės laikų.
Rugsėjo 9-oji. Syktyvkaras-Inta
Vieno taksi visai mūsų mantai nepakanka. Imame du, abu vargani, apgriuvę. Vairuotojai tokie pat.
Traukinys Syktyvkar-Vorkuta - tik keturi vagonai. Kupė sėdi keturi suaugę žmonės, vienas vaikas ir dviejų mėnesių kūdikis. Kur tilpti mums? Du vyrai išlipa. Lieka moteris su dukra ir anūke. Važiuoja iš savo mamos Syktyvkare, vežasi visus vasarą pagamintus konservus, kūdikio mantą, vežimėlį. Įsikuriame, kalbiname pakeleivius. Pasirodo, gimus antram vaikui, šeimai išmokami 24 tūkstančiai litų. Juos šeima gali pasiimti po trejų metų. Taip sumąstyta, kad tėvai augintų vaikus, jų nepaliktų gavę išmokа.
Už lango - miškas, pereinantis į tundrą. Spalvos rudeniškos, daug lapuočių. Namai vargani, mediniai, kiemuose daug sandėliukų.
 |
Intos kapinėse, kuriose palaidota daug tremtinių iš Lietuvos, generolo Juodiškio sūnus pastatė Rūpintojėlį. Kapinės apaugusio žole iki juosmens. Asmeninio archyvo nuotr. |
Rugsėjo 9-oji. Inta
Traukinyje miegu blogai. Negalima atidaryti langų dėl kūdikio, tad dūstu ir kosėju. Penkta valanda ryto, stotis.
Ant stoties sienų nėra pavadinimo, bet visi įsitikinę, kad tai - Inta. Nusiperkame atgalinius bilietus, sėdame į seną kledarą "žiguliuką" ir važiuojame 12 kilometrų į miestą. Kelias nelygus, duobėtas, gilios balos, tad šokinėjame salone iki pat lubų.
Peizažas - kaip Tarkovskio zonoje. Būtų filmavęs čia, nereikėtų dekoracijų. Įvažiavus į miestą pasitinka Kirovo skulptūra su aukštyn pakelta ranka. Miestas baisus. Vaizdas, lyg niekas nieko nedarė 50 metų.
Atvažiuojame į savo viešbutį "Severianka". Iš užsieniečių už varganą kambarį be dušo ir tualeto prašo tris kartus daugiau nei iš vietos gyventojo. Priėmėja pataria kreiptis į DOSAAF bendrabutį. Čia mus įleidžia į padorų dviejų kambarių butuką su virtuve.
Einame į meriją, susitinkame su pareigūnais. Visur prirašinėta išminties "perlų", pavyzdžiui, "šiukšlių dėžė - ne dėl grožio". Parduotuvėse, bankuose - visur pamokymai, draudimai, nurodymai daryti taip, o ne kitaip.
Laukiame autobuso, kuris turi mus nuvežti į mano buvusią mokyklą. Stotelė tokia pat, kaip prieš 40 metų. Taksi vykstame į gatvę, kurioje buvo namas, kur gyvenau. Parduotuvė – vienas išlikusių pastatų.
Mokykla apaugusi žole, apgriuvusi, aptriušusi. Jos direktorė yra lietuvaitė, tačiau lietuviškai ji nebekalba. Jos tėvai, buvę tremtiniai, dabar jau amžiną atilsį, apie gimines Lietuvoje ji nežino, o kalbą, kuria kalbėjo vaikystėje, pamiršusi. Nors direktorės tėvelio vardas Jonas, tačiau visi ją vadina Regina Ivanovna. Ieškau pirmosios mokytojos, bet ji išvykusi, mokykloje dirba jos sūnus. Susitariame susitikti.
Pavalgome kavinėje "Barakuda", vykstame tartis dėl filmavimo šachtoje, kur dirbo mano tėvelis. Derėtis dėl filmavimo eina Aušra, mes, laukdami koridoriuje, užmiegam ant minkštasuolio. Aušra išbando visus savo kerus, įteikia butelį "Trejų devynerių", bet tai nepadeda. Liepia kreiptis į migracijos tarnybą.
Rugsėjo 11-oji. Teroristų diena
Muziejuje susitinkame su žinomu kraštotyrininku, besidominčiu tremtinių ir kalinių reikalais. Nerijus ir Justas tyliai filmuoja, o mes kalbamės apie Intos lagerius, žmones, kapus. Staiga įbėga dvi moterys, šaukdamos, kad atidarinėjam ekspozicijų vitrinas ir imame eksponatus. Aiškinamės, kad nieko panašaus nedarome, bet jos vis tiek pyksta.
Parduotuvėje kiaulienos kilogramas kainuoja 16 litų. Bendrabutyje įjungtas šildymas, bet karšto vandens nėra. Geriame arbatą, o į kambarį įvirsta komendantė su ūkio reikalų tvarkytoja. Pasirodo, vos atvykę turėjome užsiregistruoti migracijos tarnyboje ir mūsų jau ieško. Mes buvome užsiregistravę Syktyvkare ir manėme, kad ši registracija galioja visoje Rusijoje, nes taip mums buvo paaiškinę viešbutyje. Pasirodo, reikia registruotis kiekvienoje vietoje, kur būni ilgiau nei tris dienas.
Pažadame tai padaryti popiet, nes turime pietauti su mero žmona, kuri yra lietuvė ir turi savo restoraną "Cepelinas". Restorano išorė ir vidus baisus, cepelinų negauname, nes jų reikėtų laukti valandą, o mums reikia į migracijos tarnybą, kuri dirba tik dvi valandas.
Joje milicijos uniforma vilkintis žmogus jaučiasi labai svarbus ir klausinėja, kas tokie ir kodėl filmuojame. Sakome, kad esame turistai, mums įdomu, o aš čia gimiau.
Milicininkas nueina atsišviesti pasų ir grįžta ne toks griežtas. Sako, kad tos moterys, kurios mus priėmė, turėjo mus užregistruoti, todėl dabar joms gresia 32 tūkstančių litų bauda.
Aušra vyksta į vietos televiziją medžiagos, o aš - susitikti su buvusios mokytojos sūnumi Vadimu. Jam - 40 metų, žinau tiksliai, nes gimė 1969 metais - tada mes grįžome į Lietuvą.
Bendraujame kavinėje, susitinkame ir pas mus, papjaustome lašinių, įpilame degtinės. Vadimo gražus operinis balsas...
Aušra sužino, kad filmuoti šachtoje mums neleista - strateginis objektas, diversijų baimė. Ko norėti - juk rugsėjo 11-oji...
Rugsėjo 13-oji. Inta-Syktyvkaras
Filmuojame paminklą Leninui, einam Naujosios gatvės link, kur kažkada gyvenau. Ten dabar beveik nėra nuosavų namų, stūkso nauji daugiaaukščiai, išlikusi tik viena buvusi parduotuvė. Fasadas perdažytas, bet grindys - tos pačios, ta pati mozaika, į kurią spoksodavau, valandų valandas laukdama nusipirkti pieno miltelių.
Nusiperkame saldumynų ir einame ieškot mūsų buvusio namo. Randam tokį palaikį rаstų namelį, kurio kieme senukas skaldo malkas. Jis sako pirkęs namuką iš kažkokio lietuvio, kurio pavardės neprisimena. Iš mūsų namelio likę tik pamatai, viskas apaugę žole.
Rugsėjo 14-oji. Inta-Mikun-Syktyvkaras
Šįkart važiuojame kaip ponai - turime atskirą kupė, arbatą geriame iš dailių puodelių su lėkštutėmis. Pakeleivis - buvęs valstybės funkcionierius, dabar verslininkas. Sužinome daug faktų apie gyvenimą Rusijoje - korupciją, FSB (buvusi KGB) galias.
Labai pasiilgome namų, normalaus bendravimo, šiltos ir jaukios aplinkos, kalbos - visko, ką vadiname Tėvyne. Kaip gera žinoti, kad gali į ją laisvai grįžti.
