(2012-05-11 Nr. 416) ŠIANDIEN 2012 Gegužės 18 D. Penktadienis ARCHYVAS

Kontaktai
Naudingos nuorodos

Archyvas
2010-04-%7barticle_url%7d
Savaite su splius
„Ki­ta­vos“ mu­zi­ka – Lie­tu­vą my­lin­tiems žmo­nėms

Lau­ra AUK­SAI­TY­TĖ

Net­ra­di­ci­nio folk­lo­ro gru­pė „Ki­ta­va“ triukš­min­gai ir links­mai Šiau­lių are­no­je at­šven­tė 10-ąjį gim­ta­die­nį. Sa­lė­je ne­trū­ko gru­pės ger­bė­jų ir svei­kin­to­jų, tarp ku­rių bu­vo ne tik ži­no­mi at­li­kė­jai, pro­jek­to „Cho­rų ka­rai“ da­ly­viai, bet ir du vie­no iš gru­pės va­do­vų – Kęs­tu­čio Stoš­kaus – bro­liai, taip pat mu­zi­kan­tai. Dau­giau­sia gė­lių ir plo­ji­mų bu­vo skir­ta gru­pės „Ki­ta­va“ so­lis­tei Ra­sai Stoš­ku­vie­nei ir Šiau­lių stu­den­tiš­ka­jam „Sau­lės“ cho­rui.

 

Šiais me­tais gru­pė „Ki­ta­va“ bu­vo ta­pu­si vie­na iš TV3 pro­jek­to „Cho­rų ka­rai“ ge­ne­ro­lių.

Ar­tū­ro STA­PON­KAUS nuo­tr.

Iš­lei­do kom­pak­ti­nę plokš­te­lę „Že­mė ma­no“

Tie, ku­rie gir­dė­jo gru­pę „Ki­ta­va“ gro­jan­čią gy­vai, pa­tvir­tins – jie yra pui­kūs ar­tis­tai, tu­rin­tys ta­len­tą gy­vai, šiuo­lai­kiš­kai, pa­šė­lu­siai at­lik­ti lie­tu­vių liau­dies mu­zi­ką. Jie su­tei­kia pui­kių pro­gų lie­tu­vių liau­dies dai­nai im­ti „gy­ven­ti“ ki­taip ir su­spin­dė­ti nau­jo­mis spal­vo­mis. Šil­tas bend­ra­vi­mas su pub­li­ka, ener­gi­ja, įvai­rus gru­pės re­per­tua­ras ver­čia ne vie­ną bū­ti ne tik klau­sy­to­ju, bet ir ak­ty­viu mu­zi­ki­nės šven­tės da­ly­viu.

Per ju­bi­lie­ji­nį kon­cer­tą pa­si­ro­dė Vil­niaus „Kaš­to­ni­nis“ cho­ras, kar­tu su „Ven­tu­kais“ at­vy­ko cho­ras iš Ak­me­nės, šven­tės kal­ti­nin­kus svei­ki­no gru­pė „Ron­do“ ir Kau­no ra­jo­no „Bo­žo­lė“ cho­ras. Kon­cer­te dai­na­vo ir grojo K. Stoš­kaus bro­liai, Šiau­lių uni­ver­si­te­to gim­na­zi­jos cho­ras, šo­ko ko­lek­ty­vas „Auš­re­lė“.

Pub­li­ką nu­ste­bi­no ne­ti­kė­tai į sce­ną iš­bė­gęs vy­ras, ku­ris ban­dė kar­tu su cho­ru dai­nuo­ti ir šok­ti. Šiau­lie­tis prieš tai už­trau­kė liau­diš­ką dai­ną ir už tai ga­vo nau­ją gru­pės „Ki­ta­va“ kom­pak­ti­nę plokš­te­lę.

Šiais me­tais gru­pė „Ki­ta­va“ bu­vo ta­pu­si vie­na iš TV3 pro­jek­to „Cho­rų ka­rai“ ge­ne­ro­lių, ku­ri sėk­min­gai su­for­ma­vo jau­nat­viš­ka ener­gi­ja trykš­tan­tį Šiau­lių stu­den­tiš­ką­jį „Sau­lės“ cho­rą. Su šiuo cho­ru ko­lek­ty­vas pa­si­ro­dė ir sa­vo ju­bi­lie­ji­nia­me kon­cer­te Šiau­lių are­no­je. Bu­vo at­lik­ti kū­ri­niai, skam­bė­ję TV3 ete­ry­je, ir vie­na nau­jau­sių gru­pės dai­nų „Že­mė ma­no“. Skam­bant šiai dai­nai, sce­no­je bu­vo ga­li­ma iš­vys­ti per 50 ar­tis­tų.

Dai­nos ge­riems žmo­nėms

Gru­pės „Ki­ta­va“ pa­va­di­ni­mas ki­lo iš že­mai­tiš­kos tar­mės žo­džių „Ki­tap – va“. Gru­pės įkū­rė­jai su­tuok­ti­niai Stoš­kai pra­dė­jo mu­zi­kuo­ti Šiau­lių uni­ver­si­te­te, o vė­liau per­si­kė­lė į So­cia­li­nių moks­lų fa­kul­te­tą, kur ir tę­sia kū­ry­bi­nius ieš­ko­ji­mus.

„Gy­ven­ti ge­ra, bet ge­rai gy­ven­ti dar ge­riau. No­rint taip gy­ven­ti, rei­kia dirb­ti dar dau­giau. Abu dir­ba­me mo­ky­to­jais, dės­ty­to­jais, tad gy­ve­na­me ne tik iš kon­cer­tų. Kar­tais gal­vo­ja­me lė­tin­ti tem­pą, nes rei­kia au­gin­ti sa­vo vai­kus, bet su­sto­ti ne­pa­vyks­ta“, – sa­ko Kęs­tu­tis.

Net­ra­di­ciš­kai in­terp­re­tuo­tos liau­dies dai­nos – pa­grin­di­nė „Ki­ta­vos“ kū­ry­bos da­lis. Jo­se įpi­na­mi džia­zo, po­pmu­zi­kos ele­men­tai, ta­čiau mu­zi­kan­tai vis daž­niau ėmė at­lik­ti ir sa­vos kū­ry­bos dai­nas.

Pa­sak Ra­sos, gru­pės dai­nos yra skir­tos ge­riems žmo­nėms, tik­riems lie­tu­viams, ku­rie mėgs­ta mu­zi­ką ir ti­ki Lie­tu­va. „Ne­for­ma­tas ta mū­sų mu­zi­ka. Tai tik­rai ne tas reiš­ki­nys, ku­ris su­kvie­čia pil­nus sta­dio­nus klau­sy­to­jų, bet mes la­bai džiau­gia­mės, kad per 10 me­tų už­gy­ve­no­me sa­vo ger­bė­jų“, – sa­ko Ra­sa.

Pir­mo­ji „Ki­ta­vos“ kom­pak­ti­nė plokš­te­lė va­di­no­si „Ki­to­kia mu­zi­ka“, ant­ro­ji – „Oi ant kal­no“. „Ne­se­niai iš­lei­do­me kom­pak­ti­nę plokš­te­lę „Že­mė ma­no“. Tur­būt pa­ga­liau su­pra­to­me, kad svar­biau­sias da­ly­kas yra tai, ant ko sto­vi žmo­gus. Tai – Že­mė“, – sa­ko Ra­sa.

De­šim­ties me­tų vai­kas tė­vams vi­sa­da at­ro­do ma­žas, ta­čiau ap­lin­ki­niams – di­de­lis. Tas pa­ts ir su gru­pe – gru­pės na­riams at­ro­do, kad gru­pė – tik vai­kas, o ger­bė­jams – kad jau bran­dus žmo­gus.

Ko­lek­ty­vas kas­met su­ren­gia per pus­šim­tį kon­cer­tų Lie­tu­vo­je, kon­cer­tuo­ja tarp­tau­ti­niuo­se fes­ti­va­liuo­se už­sie­ny­je: Jor­da­ni­jo­je, Vo­kie­ti­jo­je, Nor­ve­gi­jo­je, Olan­di­jo­je, Len­ki­jo­je, Lat­vi­jo­je, yra ak­ty­vus įvai­rių mu­zi­ki­nių te­le­vi­zi­jos pro­jek­tų da­ly­vis.

Gru­pė­je yra še­ši mu­zi­kan­tai – dai­nuo­ja Ra­sa, jai pri­ta­ria Kęs­tu­tis ir smui­ki­nin­kė Vai­va, akor­deo­ni­nin­kas Arū­nas, bo­sis­tas Vai­do­tas. Dar neuž­dai­na­vo Gin­tau­tas, bet gal ir jis už­dai­nuos.

Kiek­vie­nas laik­me­tis pa­sau­liui pa­do­va­no­ja nau­ją šu­kuo­se­ną, si­jo­no il­gį ir nau­ją mu­zi­ką. Folk­lo­ras yra pri­mirš­tas, ta­čiau ati­tin­ka­mo­je so­cia­li­nė­je ter­pė­je jis taip pat tu­ri ga­li­my­bę iš­lik­ti ir gy­ven­ti. „Atei­ty­je bū­si­me dau­giau nei še­ši. Drau­gai klau­sia, ka­da rink­si­me sen­jo­rų gru­pę. Gal taip ir bus“, – juo­kia­si Kęs­tu­tis ir Ra­sa.

Stu­den­tiš­ka­sis „Sau­lės“ cho­ras taip pat dar ne­ža­da iš­si­bė­gio­ti. Pa­sak Ra­sos, kol bus no­rų, cho­ras gy­vuos ir kon­cer­tuos.

„Pra­gied­ru­liuo­se“ – du pri­zai „S plius“ kū­rė­jams

Ok­sa­na LAU­RU­TY­TĖ

Ba­lan­džio 19-ąją Vil­niu­je bu­vo ap­do­va­no­ti ge­riau­sių 2011 me­tų te­le­vi­zi­jos lai­dų kon­kur­so „Pra­gied­ru­liai“ nu­ga­lė­to­jai. Net du pri­zus at­siė­mė fil­mų, ro­dy­tų per „S plius“, kū­rė­jai. Ge­riau­sia 2011 m. lai­da už įspū­din­gą do­ku­men­ti­nį ty­ri­mą pri­pa­žin­tas fil­mas „Vie­nos šei­mos li­ki­mas – tri­jų tau­tų is­to­ri­ja“ (au­to­riai: Dai­va Grik­šie­nė, Dan­gi­ras Ma­čiu­lis, To­mas And­ri­jaus­kas). Spe­cia­lu­sis pri­zas už sti­liaus vie­no­vę ati­te­ko fil­mui „Kny­gos ke­lias Že­mai­ti­jo­je“ (au­to­riai: Auš­ra Vait­ke­vi­čie­nė, Sau­lius Pu­čins­kas).

 

„Pra­gied­ru­lių“ no­mi­na­ci­ją pel­niu­si Dai­va Grik­šie­nė su ko­le­go­mis yra su­kū­ru­si 15 do­ku­men­ti­nių-is­to­ri­nių fil­mų ir su­sto­ti ne­ke­ti­na.

ELTOS nuotr.

Is­to­ri­niai do­ku­men­ti­niai fil­mai – nuo­la­ti­nė veik­la

Ge­riau­sia 2011 m. lai­da už įspū­din­gą do­ku­men­ti­nį ty­ri­mą pri­pa­žin­to fil­mo „Vie­nos šei­mos li­ki­mas – tri­jų tau­tų is­to­ri­ja“ au­to­riai Dai­va Grik­šie­nė, Dan­gi­ras Ma­čiu­lis ir To­mas And­ri­jaus­kas, kur­da­mi juos­tą, tu­rė­jo ap­lan­ky­ti net tris ša­lis. Pu­sant­ros va­lan­dos truk­mės fil­mas lai­ko­mas vie­nu reikš­min­giau­sių ša­lies do­ku­men­ti­kos dar­bų, ku­ria­me per­si­pi­na Len­ki­jos, Lie­tu­vos ir Bal­ta­ru­si­jos is­to­ri­ja. Ji per­tei­kia­ma per gam­ti­nin­ko Ta­do Iva­naus­ko šei­mos gy­ve­ni­mą. Ta­das ir du jo bro­liai Jie­žis ir Vac­lo­vas ta­po skir­tin­gų vals­ty­bių pi­lie­čiais, ta­čiau jų švie­tė­jiš­ka veik­la tu­rė­jo di­de­lės įta­kos tri­jų ša­lių tau­ti­niam iden­ti­te­tui.

Ta­do Iva­naus­ko (1882-1970), gar­siau­sio vi­sų lai­kų Lie­tu­vos gam­ti­nin­ko, nuo­pel­nus dau­ge­lis gir­dė­jo, ta­čiau fil­me pa­sa­ko­ja­ma ir apie jo, jo bro­lių gy­ve­ni­mą ir vi­suo­me­ni­nę veik­lą.

Len­ka­kal­bių dva­ri­nin­kų Iva­naus­kų šei­mo­je užau­gę bro­liai skir­tin­gai ap­si­spren­dė dėl sa­vo tau­ti­nės ta­pa­ty­bės: Ta­das ta­po lie­tu­viu, Vac­lo­vas – bal­ta­ru­siu, o Jie­žis – len­ku. Ku­rian­tis Ry­tų Eu­ro­pos vals­ty­bėms, bro­liai pa­te­ko į is­to­ri­ją kaip švie­tė­jai, na­cio­na­li­nio ju­dė­ji­mo ak­ty­vis­tai. Jie užau­go bu­vu­sios Lie­tu­vos Di­džio­sios Ku­ni­gaikš­tys­tės že­mė­se esan­čia­me Le­biod­kos dva­re (da­bar­ti­nė Bal­ta­ru­si­ja), dva­ri­nin­kų Iva­naus­kų pen­kių vai­kų šei­mo­je.

Šei­mos gal­va bu­vo Lie­tu­vos Di­džio­sios Ku­ni­gaikš­tys­tės idea­lis­tas, ku­ris šia dva­sia išauk­lė­jo ir sa­vo vai­kus. Bro­lių ap­si­spren­di­mai dėl sa­vo tau­ty­bės bu­vo są­mo­nin­gi žings­niai – vi­si jie ak­ty­viai įsi­jun­gė į skir­tin­gų tau­tų na­cio­na­li­nius ju­dė­ji­mus, tap­da­mi ne­prik­lau­so­mų vals­ty­bių sta­ty­to­jais: Ta­das kū­rė ne­prik­lau­so­mą Lie­tu­vą, Vac­lo­vas – Bal­ta­ru­si­ją, o Je­žis – Len­ki­ją.

Fil­mas ly­giai prieš me­tus bu­vo trans­liuo­tas per Šiau­lių re­gio­no te­le­vi­zi­ją „S plius“. Jis bu­vo iš­vers­tas į bal­ta­ru­sių kal­bą ir jį trans­lia­vo Bal­ta­ru­si­jos te­le­vi­zi­ja. Ne­se­niai jį ro­dė LTV. D. Grik­šie­nė su kū­ry­bi­ne gru­pe yra su­kū­ru­si apie pen­kio­li­ka do­ku­men­ti­nių fil­mų ir ko­ne vi­si jie bu­vo įver­tin­ti res­pub­li­ki­niais ap­do­va­no­ji­mais.

Spe­cia­lu­sis pri­zas už sti­liaus vie­no­vę kon­kur­se ati­te­ko lai­dai „Kny­gos ke­lias Že­mai­ti­jo­je“. Jo au­to­riai – Auš­ra Vait­ke­vi­čie­nė ir Sau­lius Pu­čins­kas. Fil­mas taip pat trans­liuo­tas per Šiau­lių re­gio­no te­le­vi­zi­ją „S plius“.

Pa­sak A. Vait­ke­vi­čie­nės, idė­ja su­kur­ti fil­mą apie knyg­ne­šius, lie­tu­vių kal­bos sau­go­to­jus, ki­lo su­ži­no­jus, kad Že­mai­ti­jo­je Her­ma­no Zu­der­ma­no li­te­ra­tū­ri­nės kraš­to­ty­ros klu­bas sta­to kop­lyts­tul­pius knyg­ne­šiams pa­gerb­ti. Ma­žo­jo­je Lie­tu­vo­je vei­kė daug spaus­tu­vių, švie­sūs žmo­nės tas kny­gas pla­ti­no. „Že­mai­ti­ja bu­vo itin svar­bus kraš­tas lie­tu­viš­kam žo­džiui skelb­ti ir kal­bai sau­go­ti, to­dėl su ko­le­ga S. Pu­čins­ku ir su­kū­rė­me šią juos­tą“, – sa­ko fil­mo bend­raau­to­rė. Be­je, A. Vait­ke­vi­čie­nė su bend­ra­min­čiais nuo­lat ku­ria is­to­ri­nius do­ku­men­ti­nius fil­mus ir jie su­lau­kia res­pub­li­ki­nių ap­do­va­no­ji­mų.

Re­gio­nų te­le­vi­zi­jų lai­dos ver­tos ge­riau­sio ete­rio lai­ko

Ge­riau­sių lai­dų kon­kur­sus Lie­tu­vos ra­di­jo ir te­le­vi­zi­jos ko­mi­si­ja kar­tu su Spau­dos, ra­di­jo ir te­le­vi­zi­jos rė­mi­mo fon­du or­ga­ni­zuo­ja jau de­šimt me­tų.

2002-ai­siais pra­dė­tas reng­ti kon­kur­sas, ku­ria­me iš pra­džių da­ly­va­vo tik te­le­vi­zi­jos lai­dos, me­tams bė­gant ne­pra­ra­do po­pu­lia­ru­mo, kas­met vis kei­tė­si, to­bu­lė­jo ir šiais me­tais jau pa­mi­nė­jo sa­vo de­šim­ties me­tų ju­bi­lie­jų.

Ge­riau­sių lai­dų kon­kur­sai ren­gia­mi sie­kiant pa­ska­tin­ti kur­ti kul­tū­ros lai­das ir lai­das vai­kams, po­pu­lia­rin­ti kul­tū­rą ir jos ver­ty­bes, įver­tin­ti ir ap­do­va­no­ti ge­riau­sių lai­dų kū­rė­jus ir trans­liuo­to­jus. Ko­mi­si­ją itin džiu­gi­na tai, kad, be di­džio­sio­se te­le­vi­zi­jo­se trans­liuo­ja­mų lai­dų, svar­bią vie­tą uži­ma ir vie­ti­nių te­le­vi­zi­jų bei ra­di­jų pro­gra­mo­se trans­liuo­tos lai­dos. Jos, ko­mi­si­jos nuo­mo­ne, yra ver­tos bū­ti trans­liuo­ja­mos di­džio­sio­se te­le­vi­zi­jo­se ge­riau­siu lai­ku ir švie­čia­mo­ji pro­gra­ma ga­lė­tų bū­ti mu­zie­jų fon­duo­se ar de­monst­ruo­ja­mos mo­kyk­lo­se.

Kas­met kon­kur­sui at­siųs­toms lai­doms ver­tin­ti iš ra­di­jo ir te­le­vi­zi­jos lai­dų eks­per­tų su­da­ro­ma vis ki­ta ko­mi­si­ja. Šių­me­čia­me kon­kur­se per­nai me­tais ro­dy­tas lai­das ver­ti­no ir nu­ga­lė­to­jus išaiš­ki­no ši ver­ti­ni­mo ko­mi­si­ja: LRTK pir­mi­nin­ko pa­va­duo­to­jas, ak­to­rius Ri­man­tas Bag­dze­vi­čius, LRTK na­rys, ki­no re­ži­sie­rius Gy­tis Luk­šas, LRTK na­rys, Lie­tu­vos žur­na­lis­tų są­jun­gos Kau­no ap­skri­ties sky­riaus val­dy­bos pir­mi­nin­kas Vi­das Ma­čiu­lis, LRTK ad­mi­nist­ra­ci­jos di­rek­to­rius Ne­ri­jus Ma­liu­ke­vi­čius, LRTK na­rys, teat­ro ir ki­no ak­to­rius ir re­ži­sie­rius Al­gis Ma­tu­lio­nis, LRTK pir­mi­nin­kas, fi­lo­lo­gas Pau­lius Su­ba­čius, VU Žur­na­lis­ti­kos ins­ti­tu­to di­rek­to­rius Žy­gin­tas Pe­čiu­lis, žur­na­lis­tė Liud­vi­ka Po­ciū­nie­nė, ka­ta­li­kų ra­di­jo „Ma­žo­ji stu­di­ja“ vy­riau­sia­sis re­dak­to­rius Ju­lius Sas­naus­kas, Spau­dos, ra­di­jo ir TV fon­do pro­gra­mų koor­di­na­vi­mo va­do­vė Da­lia Ma­ri­ja Va­lan­čiū­tė ir Lie­tu­vos ka­be­li­nės te­le­vi­zi­jos aso­cia­ci­jos pre­zi­den­tė Vai­va Žu­kie­nė.

Iš vi­so kon­kur­sui bu­vo pa­teik­tos 52 lai­dos – 29 te­le­vi­zi­jos ir 23 ra­di­jo. Kon­kur­se bu­vo iš­rink­tos pen­kios ge­riau­sios lai­dos ir įsteig­ti pen­ki spe­cia­lie­ji pri­zai. Vi­si kon­kur­so da­ly­viai bu­vo ap­do­va­no­ti dip­lo­mais, o nu­ga­lė­to­jai – pri­zais ir pre­mi­jo­mis.

Ki­ti no­mi­nan­tai

Ge­riau­sia ra­di­jo lai­da bu­vo pri­pa­žin­ta Si­gu­čio Ja­čė­no per „Ext­ra FM“ trans­liuo­ta lai­da „Tą gar­bę ga­vo­me už­gi­mę... Ra­di­jo po­rin­gės apie Ma­žo­sios Lie­tu­vos di­džiuo­sius“.

Ge­riau­sia lai­da vai­kams iš­rink­ta „Žvaigž­de­lė“, ku­rios au­to­riai – Dai­va Baue­rie­nė, Joa­na Či­žaus­kai­tė, Ma­rius Min­tau­tas, Ro­ma Ma­li­naus­kai­tė, La­ri­sa Vo­ro­nec­ka­ja, As­ta Zin­ke­vi­čiū­tė. Lai­da trans­liuo­ta per „Bal­ti­cum TV“.

Ge­riau­sia lai­da už am­ži­no žmo­gaus ir že­mės ry­šio au­ten­tiš­ką at­spin­dį pri­pa­žin­ta „Že­mai­tiš­koj so­dy­boj: Skruz­dė­ly­nė (Kel­mės r.)“. Lai­dos au­to­rė Ri­ta Ščig­lins­kie­nė, lai­da trans­liuo­ta per „Šiau­lių te­le­vi­zi­ją“.

Ge­riau­sia lai­da už vil­ties tei­kian­čią vaiž­gan­tiš­ką dva­sią – lai­da „Šven­ta­die­nio min­tys“. Jos au­to­riai: Ing­ri­da Lai­mu­ty­tė-Mat­ve­je­vie­nė, Vio­le­ta La­pė­nie­nė, Egi­di­jus Po­vi­lai­tis, Čes­lo­va Jur­šė­nie­nė, Aud­rius Pen­kai­tis. Lai­da trans­liuo­ta per „Lie­tu­vos te­le­vi­zi­ją“.

Ko­mi­si­ja sky­rė ir spe­cia­liuo­sius pri­zus. Spe­cia­lu­sis pri­zas už ge­riau­sią sce­na­ri­jų ati­te­ko lai­dai „Par­ti­za­nų spau­da“. Jos au­to­riai – In­ga Be­ru­lie­nė ir Jus­ti­nas Lin­gys. Lai­da trans­liuo­ta per „INIT“ ir „Bal­ti­cum TV“.

Spe­cia­lu­sis pri­zas už kū­ry­bi­nį uni­ver­sa­lu­mą skir­tas lai­dai „Smil­gos uo­ga“. Lai­dos au­to­rius – Vy­tas Plyt­ni­kas, lai­da trans­liuo­ta per „LTV2“.

Spe­cia­lu­sis pri­zas už iš­skir­ti­nai har­mo­nin­gą lai­dą skir­tas lai­dai „Atok­vė­pis“. Jos au­to­rė – Oli­ta Dau­tar­tai­tė, lai­da trans­liuo­ta per „Ma­ri­jos ra­di­ją“.

Spe­cia­lu­sis pri­zas už iš­skir­ti­nę au­to­ri­nę lai­dą ati­te­ko lai­dai „S. Pro­kof­je­vas ir so­viet­me­čio kul­tū­ri­nės po­li­ti­kos gri­ma­sos“. Lai­dos au­to­riai: Vik­to­ras Ge­ru­lai­tis, Ri­man­tas Ka­ziu­kė­nas, Aud­ro­nė Iva­naus­kie­nė. Lai­da trans­liuo­ta per ra­di­jo sto­tį „A2“.

Apsk­ri­tį su­dre­bi­no ŠA­MA

Ok­sa­na LAU­RU­TY­TĖ

Pen­kias va­lan­das Šiau­lių are­no­je tru­ku­sių Šiau­lių ap­skri­ties mu­zi­kos ap­do­va­no­ji­mų (ŠA­MA) me­tu bu­vo iš­da­ly­ta 31 no­mi­na­ci­ja ir nu­skam­bė­jo 29 mu­zi­kos kū­ri­niai. Me­tų mu­zi­kan­te iš­rink­ta iš Šiau­lių ki­lu­si dai­ni­nin­kė Ie­va Nar­ku­tė, iš­gar­sė­ju­si dai­na „Rau­do­ni va­ka­rai“. Me­tų dai­ni­nin­ku iš­rink­tas anš­la­gi­nius kon­cer­tus ren­gian­tis Gy­tis Paš­ke­vi­čius.

 

Pa­dė­kų ir pa­gy­rų su­lau­kė Šiau­lių uni­ver­si­te­to stu­den­tai, šo­kiu kū­rę ren­gi­nio nuo­tai­ką ir at­spin­dė­ję emo­ci­jas.

Iš Šiau­lių ky­la daug ge­rų ini­cia­ty­vų

„Vi­sa­da gal­vo­jau, kad Šiau­liai – uni­ka­lus mies­tas. Drus­kin­go­je že­mė­je au­ga au­ga­lai, ku­rie yra la­bai iš­tver­min­gi. Lai­ky­ki­tės, cheb­ra“, – šūk­te­lė­jo dai­ni­nin­kas Vir­gis Sta­kė­nas, at­siė­męs jam te­ku­sį ap­do­va­no­ji­mą no­mi­na­ci­jo­je „Count­ry“.

„Aš lai­min­gas“, – už­trau­kė dai­ni­nin­kas, Rad­vi­liš­kio gar­bės pi­lie­tis Vy­tau­tas Juo­za­pai­tis, ga­vęs ap­do­va­no­ji­mą aka­de­mi­nės mu­zi­kos ka­te­go­ri­jo­je, o ŠA­MA ap­do­va­no­ji­muo­se kon­cer­ta­vu­si dai­ni­nin­kė Rū­ta Ščio­go­le­vai­tė nu­kir­to: „Šiau­lie­čiai – pa­tys ge­riau­si mu­zi­kan­tai.“

At­ro­do, kad dai­ni­nin­kei neį­ma­no­ma ne­pri­tar­ti – iš­da­ly­tas net 31 ap­do­va­no­ji­mas, o ap­do­va­no­ji­mų ka­te­go­ri­jo­se pri­sta­ty­ta maž­daug po tris at­li­kė­jus ar gru­pes.

No­mi­na­ci­jos iš­ke­lia­vo ko­ne į kiek­vie­ną ap­skri­ties ra­jo­ną, jų teik­ti kvies­ti ap­skri­ties ra­jo­nų me­rai, kul­tū­ros sri­ties dar­buo­to­jai, žur­na­lis­tai, spor­ti­nin­kai, tre­ne­riai, me­ni­nin­kai.

Šiau­lių ra­jo­nas pri­pa­žin­tas mu­zi­ka­liau­siu ra­jo­nu, me­tų įvy­kiu iš­rink­tas Ža­ga­rės vyš­nių fes­ti­va­lis, ge­riau­siu cho­ru pri­pa­žin­tas „Da­gi­lė­lis“, už gy­ve­ni­mo nuo­pel­nus ap­do­va­no­tas maest­ro Sau­lius Son­dec­kis, me­tų kom­po­zi­to­riu­mi ta­po Ge­di­mi­nas Dap­ke­vi­čius, ge­riau­siu gar­so re­ži­sie­riu­mi iš­rink­tas Pau­lius Ja­siū­nas. Pop no­mi­na­ci­jo­je nu­ga­lė­jo Lau­ra Re­mei­kie­nė, est­ra­dos – Vi­ta­li­ja Ka­tuns­ky­tė. Ge­riau­siu al­bu­mu iš­rink­tas Ma­rio Ba­sa­nov & Vi­dis kū­ri­nys „Chan­ged“, me­tų dai­na – „Co­lours of bubb­les“ su­kur­ta „Phoe­nix“.

Ap­do­va­no­ji­mų ce­re­mo­ni­jos da­ly­viai nuo­šir­džiai dė­ko­jo šven­tės su­ma­ny­to­jams – Re­mi­gi­jui Ruo­kiui ir Gin­tui Gas­ce­vi­čiui. Pa­sak „Count­ry“ no­mi­na­ci­jos nu­ga­lė­to­jo Vir­gio Sta­kė­no, Šiau­lių ap­skri­tis ga­li or­ga­ni­zuo­ti ne tik ŠA­MA, bet ir dau­giau pa­na­šių ren­gi­nių. Juk pir­ma at­si­ra­do ŠA­MA ir tik vė­liau – MA­MA.

„Iš čia ky­la la­bai daug ge­rų ini­cia­ty­vų. Šiau­liai yra ne tik lie­tu­viš­ka­sis Li­ver­pu­lis, Mem­fis, tik mes esam kar­tais per­ne­lyg kuk­lūs. Žmo­nėms iš sos­ti­nės ne­re­tai leng­viau už­ka­riau­ti sce­nas“, – sa­kė at­li­kė­jas.

„Šiau­liuo­se – pa­tys ge­riau­si mu­zi­kan­tai“, – sa­kė iš Šiau­lių ki­lu­si Rū­ta Ščio­go­le­vai­tė, ŠA­MA ap­do­va­no­ji­muo­se dai­na­vu­si lop­ši­nę.

Pen­kios va­lan­dos – iš­ban­dy­mas žiū­ro­vams

Are­ną už­tvin­dę klau­sy­to­jai ga­lė­jo pa­si­mė­gau­ti gy­vu gar­su – dai­na­vo Gy­tis Paš­ke­vi­čius, Rū­ta Ščio­go­le­vai­tė, „SEL“ ly­de­ris Egi­di­jus Dra­gū­nas, Vir­gis Sta­kė­nas, Au­re­li­ja Či­žaus­kai­tė su „Po­li­fo­ni­ja“, And­rius Ku­li­kaus­kas, Ole­gas Dit­kovs­kis, mu­zi­kuo­jan­čių vai­kų gru­pės ir kt. Ypač daug plo­ji­mų su­lau­kė Šiau­lių uni­ver­si­te­to šo­kė­jai.

Pa­sak iš Pak­ruo­jo ki­lu­sio bar­do And­riaus Ku­li­kaus­ko, kiek­vie­no­je ap­skri­ty­je rei­kė­tų reng­ti to­kius fes­ti­va­lius. Ta­da bū­tų at­ras­ti pa­slėp­ti ta­len­tai, ky­lan­čios „žvaigž­du­tės“ ir „ko­me­tos“. „Ne tik TV3 ar LNK ko­mer­ci­niai ka­na­lai juos at­ran­da. Apsk­ri­tys ga­lė­tų juos pa­ro­dy­ti per to­kius ren­gi­nius ir žmo­nės juos pa­lai­ky­tų“, – tei­gė poe­tas.

Spar­čiai po­pu­lia­rė­jan­ti šiau­lie­tė Ie­va Nar­ku­tė pel­nė net du ap­do­va­no­ji­mus – ge­riau­sios 2011 m. dai­ni­nin­kės ir dai­nuo­ja­mo­sios poe­zi­jos no­mi­na­ci­jas. Me­tų dai­ni­nin­ku pri­pa­žin­tas Gy­tis Paš­ke­vi­čius. Pa­sak anš­la­gi­nius kon­cer­tus ren­gian­čio dai­ni­nin­ko, la­bai ge­rai, kad Šiau­lių kraš­tas or­ga­ni­zuo­ja to­kį ren­gi­nį. „Tai sti­mu­las pra­de­dan­čioms gru­pėms mu­zi­kuo­ti, su­kvies­ti di­de­les au­di­to­ri­jas klau­sy­to­jų“, – sa­kė jis.

Ne vi­si lau­rea­tai ga­lė­jo at­siim­ti gar­bin­gą pri­zą. Est­ra­dos no­mi­na­ci­jo­je trium­fa­vu­sią Vi­ta­li­ją Ka­tuns­ky­tę ren­gi­ny­je pa­va­da­vo duk­tė Mo­ni­ka. Ana­pi­lin iš­ke­lia­vu­siam gru­pės „Vai­ras“ va­do­vui ir ly­de­riui Vy­tau­tui Ka­ti­liui skir­tą ap­do­va­no­ji­mą at­siė­mė duk­tė Gin­ta­rė.

Kon­cer­to me­tu Are­nos fo­jė eks­po­nuo­ta Ri­čar­do Dai­li­dės fo­tog­ra­fi­jų pa­ro­da. Šių­me­tė

ŠA­MA – „ža­lia“, at­li­kė­jai į šven­tę sten­gė­si at­vyk­ti eko­lo­giš­ko­mis trans­por­to prie­mo­nė­mis, bai­ke­riai, pa­vyz­džiui, at­vy­ko „pa­si­kin­kę“ dvi­ra­čius.

Tie­sa, šven­tę ap­kar­ti­no pra­stas įgar­si­ni­mas, tech­ni­niai ne­sklan­du­mai, uš­dels­tos pau­zės, ne­la­bai vy­ku­si re­ži­sū­ra ir il­ga ren­gi­nio truk­mė. Į ŠA­MA ap­do­va­no­ji­mus su­si­rin­ko be­veik pil­na are­na, ta­čiau 23-ios va­lan­dos su­lau­kė vos treč­da­lis žiū­ro­vų.

ŠA­MA lau­rea­tai

Me­tų dai­ni­nin­kė – Ie­va Nar­ku­tė, me­tų dai­ni­nin­kas – Gy­tis Paš­ke­vi­čius, me­tų al­bu­mas – „Chan­ged“ (Ma­rio Ba­sa­nov & Vi­dis), me­tų dai­na – „Phoe­nix“ (gru­pė „Co­lours of bubb­les“), me­tų nau­jo­kė – Mil­da Sta­sai­ty­tė, me­tų vaiz­das – „Chan­ged“ (Ma­rio Ba­sa­nov & Vi­dis), aka­de­mi­nė mu­zi­ka – Vy­tau­tas Juo­za­pai­tis, cho­ras – „Da­gi­lė­lis“, Count­ry – Vir­gis Sta­kė­nas, dai­nuo­ja­mo­ji poe­zi­ja – Ie­va Nar­ku­tė, DJ – Fun­ky M, Rock – „Flaer“, Hip hop – IGG, Jazz – Kris­ti­na Svol­ki­nai­tė, Me­tal – „Pek­la“, Pop – Lau­ra Re­mei­kie­nė, vai­kų gru­pė – „En Den Du“, World – „Kriok­lys po le­du“, Elect­ro­nic – „Rit­mas ki­taip“, Est­ra­da – Vi­ta­li­ja Ka­tuns­ky­tė, Folk – „Sau­lė“, „Ma­no žvaigž­dė“ – Pau­lius Bar­zins­kis, gar­so re­ži­sie­rius – Pau­lius Ja­siū­nas, kom­po­zi­to­rius – Ge­di­mi­nas Dap­ke­vi­čius, inst­ru­men­ta­lis­tas – And­rius Ma­si­lio­nis, pro­diu­se­rė – Vir­gi­ni­ja Bag­do­na­vi­čiū­tė, ren­gi­nys – Ža­ga­rės vyš­nių fes­ti­va­lis, mu­zi­ka­liau­sias ra­jo­nas – Šiau­lių ra­jo­nas, už gy­ve­ni­mo nuo­pel­nus – Sau­lius Son­dec­kis, „Sko­la“ – Vy­tau­tas Ka­ti­lius.

ŠA­MA ap­do­va­no­ji­muo­se dai­na­vo ir pa­ts ren­gi­nio or­ga­ni­za­to­rius Re­mi­gi­jus Ruo­kis.

 

„Drus­kin­go­je že­mė­je au­ga la­bai iš­tver­min­gi au­ga­lai. Lai­ky­ki­tės, cheb­ra!“ – šūk­te­lė­jo „Count­ry“ no­mi­na­ci­ją pel­nęs Vir­gis Sta­kė­nas.

Ar­tū­ro STA­PON­KAUS nuo­tr.

Skers­ti ga­li­ma žo­džiu ir ty­la

Ok­sa­na LAU­RU­TY­TĖ

Ba­lan­džio 14-15 d. Šiau­lių dra­mos teat­ras pa­kvies į ant­rą­ją šie­met prem­je­rą – Ar­vy­do Le­be­liū­no re­ži­suo­tą spek­tak­lį „Sker­dy­nių die­vas“. Pje­sės cent­re – dvi tė­vų po­ros, su­si­ti­ku­sios ci­vi­li­zuo­tai ap­tar­ti tarp jų vai­kų ki­lu­sio in­ci­den­to. Nors spek­tak­lio pa­va­di­ni­mas skam­ba žiau­riai, tai – ko­me­di­ja, ku­rio­je, pa­sak re­ži­sie­riaus, žiū­ro­vai iš­vys sa­ve. Gam­to­je nie­kas nie­ko ne­sker­džia, sker­džia tik žmo­gus, o skers­ti ga­li­ma ir žo­džiu, ir ty­la.

 

Re­ži­sie­rius Ar­vy­das Le­be­liū­nas (pirmas dešinėje) sa­ko, kad spek­tak­ly­je žiū­ro­vams at­sa­ky­mai ne­bus pa­tek­ti, nes me­nas nie­ka­da ne­ga­li duo­ti at­sa­ky­mų. „Me­nas už­duo­da klau­si­mus. Jei me­nas at­sa­ko už ta­ve, tai ne­pa­gar­ba tau pa­čiam“, – tei­gė jis.

Au­re­li­jos PAU­LAUS­KAI­TĖS nuo­tr.

Krau­jas ne­si­lies

Spau­dos kon­fe­ren­ci­ja teat­ro prem­je­rai pri­sta­ty­ti tra­di­ciš­kai su­reng­ta ne teat­ro erd­vė­je – mies­to par­ke prie bu­vu­sių at­rak­cio­nų. Ši vie­ta teat­ra­lams pa­si­ro­dė tin­ka­ma to­dėl, kad pa­ts įvy­kis nu­tin­ka par­ke – du ber­niu­kai ap­si­tal­žo laz­do­mis.

Pje­sės cent­re – dvi tė­vų po­ros, su­si­ti­ku­sios ci­vi­li­zuo­tai ap­tar­ti tarp jų vai­kų ki­lu­sio in­ci­den­to. Įpu­sė­jus su­si­ti­ki­mui, į pa­vir­šių iš­ky­la po išo­ri­niu pa­do­ru­mu slėp­ti že­miau­si ins­tink­tai, egoiz­mas ir nea­py­kan­ta. Pap­ras­tas ir ba­na­lo­kas pje­sės siu­že­tas, hu­mo­ro ku­pi­ni dia­lo­gai tė­ra prie­dan­ga kur kas gi­les­niems ir skau­des­niems žmo­giš­ko­sios pri­gim­ties klo­dams at­ver­ti.

Re­ži­sie­rius A. Le­be­liū­nas įsi­ti­ki­nęs, kad spek­tak­ly­je žiū­ro­vai iš­vys sa­ve. Sker­dy­nės tarp žmo­nių vyks­ta nuo se­niau­sių lai­kų, tik jos įgy­ja vis la­biau ra­fi­nuo­tas ir es­te­tiš­kas for­mas. Išo­riš­kai pa­do­rų bend­ra­vi­mą at­skir­ti nuo nuo­žmiau­sių sker­dy­nių tam­pa vis sun­kiau.

„Pje­sė yra apie mus. Bus juo­kin­ga, o gal grau­du. Juo­ko spek­tak­ly­je yra la­bai daug ir ne­re­tai jis pro aša­ras. No­ri­si, kad žmo­gus iš­si­juok­tų, bet tas juo­kas bū­tų pra­smin­gas, nu­kreip­tas į ką nors konk­re­taus“, – tei­gė re­ži­sie­rius.

Spek­tak­ly­je sker­dy­nių, per ku­rias lie­ja­si krau­jas, ne­bus. Lie­sis ki­to­kie skys­čiai. Ko­kie – žiū­ro­vai iš­vys sa­vait­ga­lį atė­ję į prem­je­rą.

Pa­ra­šy­ti „Sker­dy­nių die­vą“ pran­cū­zų dra­ma­tur­gę Yas­mi­ną Re­zą įkvė­pė tik­ras įvy­kis, apie ku­rį jai pa­pa­sa­ko­jo sū­nus. Tarp dvie­jų ber­niu­kų ki­lo muš­ty­nės ir jų tė­vai la­bai skir­tin­gai rea­ga­vo į šį in­ci­den­tą. Per tris mė­ne­sius is­to­ri­ja su­gu­lė į dra­mi­nį teks­tą, ku­pi­ną in­te­lek­tua­lios iro­ni­jos, hu­mo­ro, so­cia­li­nių ir psi­cho­lo­gi­nių akib­rokš­tų.

Do­va­na ak­to­riams ir žiū­ro­vams

Y. Re­zos pje­sių sėk­mė ta, kad ak­to­riai itin no­ri jo­se vai­din­ti. Jo­se vi­sa­da pa­lie­ka­ma daug erd­vės imp­ro­vi­za­ci­jai. Kiek be­bū­tų tos pa­čios pje­sės in­terp­re­ta­ci­jų, svar­biau­sias vaid­muo ten­ka ak­to­rių meist­rys­tei.

Kur­ti spek­tak­lį A. Le­be­liū­nas pa­kvie­tė Mo­ni­ką Šal­ty­tę, In­gą Nor­ku­tę, Dan­guo­lę Pet­rai­ty­tę, Si­gi­tą Ja­ku­baus­ką, Au­ri­mą Žvi­nį, Da­lių Jan­čiaus­ką.

A. Žvi­nys ku­ria „kie­to“ tei­si­nin­ko Ale­no vaid­me­nį. Jis gi­na stam­bią far­ma­ci­jos kom­pa­ni­ją teis­me ir ban­do įsi­jaus­ti į iš pir­mo žvilgs­nio at­ro­dan­tį menk­nie­kį – sū­naus ki­vir­čą. Pa­si­ro­do, tas ki­vir­čas tei­si­nin­kui vi­siš­kai ne­pa­ke­liui.

A. Žvi­nys spek­tak­lio kū­ri­mą pa­va­di­no tie­siog sal­dai­niu­kais, nes kū­ry­bi­nis pro­ce­sas jam kė­lė ne kan­čią, bet kū­ry­bos džiaugs­mą. I. Nor­ku­tė tei­gė esan­ti lai­min­ga, kad jai te­ko su­si­pa­žin­ti su re­ži­sie­riu­mi, pa­rin­ku­siu pui­kią pje­sę, ku­ri yra tik­ra do­va­na ak­to­riams ir žiū­ro­vams.

Re­ži­sie­rius, ku­ris pa­ts yra ir ak­to­rius, tei­gė, jog pa­rin­kęs dub­liuo­jan­čius ak­to­rius žiū­ro­vams pa­siū­lys ke­tu­ris skir­tin­gus spek­tak­lius, nes kai kei­čia­si ak­to­riai, kei­čia­si ir emo­ci­ja. „Tai ir yra teat­ro ma­gi­ja. Man di­de­lis ste­buk­las, kai sce­no­je gy­vy­bė ir tie­sa at­si­ran­da. Teat­ro tiks­las tas, kad žmo­gus at­pa­žin­tų sa­ve. Juk žiū­ro­vas, jei ne­ran­da sa­vęs sce­no­je, ima gal­vo­ti, ką čia da­ro“, – tei­gė re­ži­sie­rius.

Sce­nog­ra­fi­ją spek­tak­liui ku­ria dai­li­nin­kas Ar­tū­ras Ši­mo­nis, kos­tiu­mus – di­zai­ne­rė Ju­li­ja, nau­do­ja­ma Jo­no Sa­ka­laus­ko („el Fue­go“ na­rys – aut. pa­st.) mu­zi­ka.

Šmaikš­čios ir kar­tu in­te­lek­tua­lios Y. Re­zos pje­sės, ku­rios pri­ly­gi­na­mos A. Če­cho­vo pje­sėms, sėk­min­gai vai­di­na­mos vi­so pa­sau­lio teat­ruo­se. Ne išim­tis ir Lie­tu­vos teat­rų sce­nos, kur ga­li­ma pa­ma­ty­ti net ke­le­tą jos pje­sių. 2006 m. pa­si­ro­dęs „Sker­dy­nių die­vas“ iš­kart ta­po pa­sau­li­niu hi­tu ir pel­nė pres­ti­ži­nius Lau­ren­ce Oli­vier (D. Bri­ta­ni­ja) ir To­ny (JAV) ap­do­va­no­ji­mus.

2011 m. pje­sę di­die­siems ek­ra­nams adap­ta­vo gar­sus re­ži­sie­rius R. Po­lians­kis, pa­kvie­tęs vai­din­ti Ka­te Wins­let, Chris­toph Waltz, John C. Reil­ly ir Jo­die Fos­ter.

Spek­tak­ly­je itin tiks­liai su­si­ker­ta psi­cho­lo­gi­niai po­rtre­tai, o pa­ts žan­ras ba­lan­suo­ja tarp ko­me­di­jos ir dra­mos. „Ko­me­di­ja yra rim­tai su­vai­din­ta dra­ma“, – tei­gė A. Žvi­nys.

ŠA­MA kvie­čia nu­si­teik­ti eko­lo­giš­kai

Ok­sa­na LAU­RU­TY­TĖ

Ba­lan­džio 17 d. Šiau­lių are­no­je vyks Šiau­lių ap­skri­ties mu­zi­kos ap­do­va­no­ji­mų ce­re­mo­ni­ja. Šių­me­tė ŠA­MA – ža­lia, o bi­lie­tus ir kvie­ti­mus į ren­gi­nį ga­li­ma įsi­gy­ti pi­giau ar ne­tgi gau­ti ne­mo­ka­mai. Pa­sak vie­no iš ren­gi­nio or­ga­ni­za­to­rių, mu­zi­kan­to Re­mi­gi­jaus Ruo­kio, per­nykš­tė pa­tir­tis įro­dė, kad ŠA­MA ap­do­va­no­ji­mams jau rei­kia di­des­nių erd­vių, tad pa­si­rink­ta Šiau­lių are­na. Įs­teig­ta ir dau­giau no­mi­na­ci­jų, nes no­ri­ma įver­tin­ti įvai­rių sti­lių mu­zi­kos at­li­kė­jus.

 

ŠA­MA or­ga­ni­za­to­rius Re­mi­gi­jus Ruo­kis sa­ko, kad ap­do­va­no­ji­mų šven­tei rei­ka­lin­gi sa­va­no­riai, ga­lin­tys pa­gel­bė­ti pa­si­reng­ti ce­re­mo­ni­jai ir jos me­tu. Sa­va­no­rių pra­šo­ma re­gist­ruo­tis el. pa­štu jazz@atomas.lt.

„Šiau­liai plius“ ar­chy­vo nuo­tr.

Ap­do­va­nos net mu­zi­ka­liau­sią ra­jo­ną

Šie­met ŠA­MA ap­do­va­no­ji­mai vyks Šiau­lių are­no­je ba­lan­džio 17 d. (ant­ra­die­nį) 18 val. Ren­gi­nio or­ga­ni­za­to­riai – UAB „Mu­zi­ka vi­siems“, VšĮ „Re­mi­gi­jaus ak­ci­ja“, VšĮ Šiau­lių jau­ni­mo cent­ras „Jau­ni­mo ban­kas“, šiau­lie­čių me­ni­nin­kų ini­cia­ty­vi­nė gru­pė ir VšĮ „Pra­mo­gų sa­la“ – nu­spren­dė pa­kel­ti re­gio­no ren­gi­nio kar­te­lę ir tęs­ti tra­di­ci­ją – ren­gi­nys vyks vi­siš­kai gy­vai ir di­des­nė­je erd­vė­je.

Vie­nas ren­gi­nio or­ga­ni­za­to­rių, mu­zi­kan­tas Re­mi­gi­jus Ruo­kis sa­ko, kad jau vi­siš­kai aiš­ku, jog ap­do­va­no­ji­mų ce­re­mo­ni­jo­je tik­rai dai­nuos ir gros gru­pė „SEL“, Gy­tis Paš­ke­vi­čius, Rū­ta Ščio­go­le­vai­tė, Vy­tau­tas Juo­za­pai­tis, „Jo­nis“, Vir­gis Sta­kė­nas, Ie­va Nar­ku­tė, „Thun­der­ta­le“, Ai­das Gi­nio­tis, And­rius Ku­li­kaus­kas, Šiau­lių big­ben­das, „Sau­lė“, Aus­tė­ja Bli­no­vai­tė ir Al­gi­man­to Rau­do­ni­kio leng­vo­sios mu­zi­kos an­samb­lis, Pak­ruo­jo gi­ta­ris­tai, „Gin‘Gas“, „Brai­ners“, Lai­nius, Šiau­lių akor­deo­no meist­rai, Sau­lė, Kris­ti­na Svol­ki­nai­tė, „Co­lours of Bubb­les“, Al­gi­man­tas But­no­rius, Ge­di­mi­nas Var­na-Tiš­ke­vi­čius, Au­re­li­ja Či­žaus­kai­tė, Va­le­ri­jus Ti­mo­fe­je­vas, „Po­li­fo­ni­ja“, Kris­ti­na Kup­ry­tė, Ka­ro­lis Aku­la­vi­čius, Ne­ri­jus Šu­ku­tis, „At­ža­ly­nas“, Vy­tau­tas Kai­rys, Ak­me­nės „Šir­džių“ cho­ras, „Car­di­nal“, „Bum­cės cho­ras“, „Pek­la“, „IGG“, „Ober­to­nas“ ir dau­ge­lis ki­tų.

Šių­me­čia­me ren­gi­ny­je yra iš­gry­nin­ta ir įsteig­ta dau­giau no­mi­na­ci­jų – or­ga­ni­za­to­riai sie­kia po­pu­lia­rin­ti įvai­rių žan­rų mu­zi­ką ir at­li­kė­jus. Už juos vis dar ga­li­ma bal­suo­ti in­ter­ne­to sve­tai­nė­je www.sa­ma.lt.

„Šie­met bus įsteig­ta „Sko­los“ no­mi­na­ci­ja. Ji ati­teks tiems ap­skri­ties mu­zi­kan­tams, ku­rie jau iš­ke­lia­vo Ana­pi­lin. At­si­ra­do no­mi­na­ci­ja „Už gy­ve­ni­mo nuo­pel­nus“, ku­ri bus skir­ta daug me­tų in­ten­sy­viai kon­cer­tuo­jan­čiai gru­pei“, – sa­ko R. Ruo­kis.

Or­ga­ni­za­to­riai no­mi­na­ci­jas teiks ir ge­riau­siam pro­diu­se­riui, bus ap­do­va­no­ja­mi vaiz­do kli­pų kū­rė­jai. „Bal­suo­ti ga­li­ma už net 10 me­tų kli­pus. Įdo­mu tai, kad per­nai ŠA­MA ap­do­va­no­ji­muo­se ėmus ap­do­va­no­ti vaiz­do kli­pus mu­zi­kan­tai ėmė­si jų kū­ry­bos, tad per­nai ap­skri­ty­je bu­vo su­kur­ti be­rods pen­ki nau­ji kli­pai“, – sa­ko pa­šne­ko­vas.

ŠA­MA ap­do­va­no­ji­muo­se bus iš­rink­tas net mu­zi­ka­liau­sias ap­skri­ties ra­jo­nas, nes sie­kia­ma vi­suo­me­nei pa­ro­dy­ti, kad ak­ty­viai kon­cer­tuo­ja ne vien tie at­li­kė­jai, ku­riuos daž­nai ro­do ša­lies te­le­vi­zi­jos.

Bi­lie­tai – pi­giau ar­ba ne­mo­ka­mai

Į ren­gi­nį ga­li­ma pa­tek­ti ne tik įsi­gi­jus bi­lie­tą, bet ir ne­mo­ka­mai, te­rei­kia nu­si­teik­ti eko­lo­giš­kai.

R. Ruo­kis sa­ko, kad šie­met bu­vo nu­spręs­ta ŠA­MA „ap­vilk­ti marš­ki­niais“, ku­rie pa­si­rink­ti bū­tent ža­li. „Pa­tys mu­zi­kan­tai – tar­si eko­lo­gi­niai pro­duk­tai“, – juo­kia­si pa­šne­ko­vas ir kal­ba, kad į ap­do­va­no­ji­mų ce­re­mo­ni­ją jie ga­li at­vyk­ti šu­nų kin­ki­niais, ka­rie­to­mis, sli­dė­mis, elekt­ro­mo­bi­liais ar pės­čio­mis.

„Nusp­ren­dė­me, kad eko­lo­gi­nių idė­jų ge­ne­ra­to­riai, tie, ku­rie į eko­lo­gi­ją žiū­ri rim­tai, taip pat ver­ti bū­ti pa­ska­tin­ti, to­dėl pa­kvie­tė­me juos bend­rai veik­lai“, – sa­ko jis.

Pa­sak R. Ruo­kio, pri­sta­čiu­siems į Vai­ro gat­vės ga­le sto­vin­tį di­džiu­lį EPA kon­tei­ne­rį ne­be­nau­do­ja­mą bui­ti­nę tech­ni­ką ir ki­tą elekt­ro­ni­ką (50 kg, iš­sa­miau www.epa.lt, „Balt­bat­te­ry“ par­duo­tu­vė­je, Vai­ro g. 13) bus įteik­tas kvie­ti­mas į ŠA­MA ren­gi­nį. Ak­ci­ja vyks­ta nuo ko­vo 26 d., tad rei­kia pa­sku­bė­ti, nes kvie­ti­mų kie­kis ri­bo­tas.

Prie eko­lo­gi­nės ak­ci­jos pri­si­dė­jo ir bend­ro­vė „Žal­va­ris“. Kvie­ti­mai į ap­do­va­no­ji­mus įtei­kia­mi ir pri­sta­čiu­siems pa­vo­jin­gų at­lie­kų – nau­do­tų aku­mu­lia­to­rių, amor­ti­za­to­rių, te­pa­lo, ku­ro, oro filt­rų, pa­nau­do­tos aly­vos, gal­va­ni­nių ele­men­tų, elekt­ros ir elekt­ro­ni­kos įran­gos at­lie­kų, spal­vo­tų­jų ir juo­dų­jų me­ta­lų bei jų ly­di­nių lau­žo, ant­ri­nių ža­lia­vų (me­ta­li­nės ir plas­ti­ki­nės pa­kuo­tės) į UAB „Žal­va­ris“ (V. Biels­kio g. 30, Šiau­liai).

Net per 30 pro­c. pi­giau bi­lie­tus ga­li įsi­gy­ti elekt­ro­ni­nių ry­šių pa­slau­gų bend­ro­vės

„S plius“ klien­tai. Ga­vę są­skai­tą iš „S plius“ už su­teik­tas pa­slau­gas, klien­tai ras ant jos spe­cia­lų ženk­liu­ką. Su šia są­skai­ta Šiau­lių tu­riz­mo in­for­ma­ci­jos cent­re (Vil­niaus g. 213) bi­lie­tas kai­nuos 33 pro­c. pi­giau – vos 20 Lt.

Bi­lie­tais pre­kiau­ja­ma ir „Bi­lie­tai.lt“ ka­so­se.

Nea­py­kan­ta – kaip pre­kė

Lau­ra AUK­SAI­TY­TĖ

Šiau­lių bend­ruo­me­nės na­muo­se su šiau­lie­čiais su­si­ti­kęs so­cia­li­nių moks­lų dak­ta­ras, Eu­ro­pos Par­la­men­to na­rys, Lie­tu­vos fi­lo­so­fas, eseis­tas, kul­tū­ros kri­ti­kas, idė­jų is­to­ri­kas Leo­ni­das Dons­kis kal­bė­jo apie pyk­tį kaip pre­kę po­li­ti­ko­je, ži­niask­lai­do­je, vi­suo­me­nė­je. L. Dons­kis sa­ko, kad po­li­ti­kos kri­zė yra ne tik Lie­tu­vo­je, o pa­sau­lis kei­čia­si taip smar­kiai ir spar­čiai, kad grei­tai ne­be­no­rė­si­me grę­žio­tis į praei­tį ir teks su­si­vok­ti, kas esa­me.

 

Leo­ni­dui Dons­kiui 2004 m. Eu­ro­pos Ko­mi­si­ja su­tei­kė to­le­ran­ci­jos ir įvai­ro­vės am­ba­sa­do­riaus Lie­tu­vo­je ti­tu­lą.

"Šiauliai plius" archyvo nuotr.

Po­li­ti­kų el­ge­sį pa­kei­tė te­le­vi­zi­jos era

Nea­py­kan­tos iš­ta­kos vi­suo­me­nė­je yra la­bai gi­lios, nes nea­py­kan­ta tam tik­roms žmo­nių gru­pėms Eu­ro­po­je yra la­bai se­na. Pa­sak L. Dons­kio, ir na­cių, ir so­vie­ti­nis re­ži­mas ko­ne su­grio­vė Eu­ro­pą, ta­čiau da­bar si­tua­ci­ja kei­čia­si – gy­ve­na­me am­žiu­je, kai įvai­rūs re­ži­mai me­na sa­vo nea­py­kan­tos praei­tį.

„Ki­ni­jo­je vis­kas taip pa­si­kei­tę, kad Mao ap­si­vers­tų kars­te su­ži­no­jęs, kuo už­sii­ma jo kom­par­ti­ja. Ji įtei­si­no lau­ki­nį ka­pi­ta­liz­mą, iš­si­ža­dė­jo kom­par­ti­jos ideo­lo­gi­jos. Vis dėl­to ši­tas re­ži­mas, ku­ris iš­lai­ko vien­par­ti­nę sis­te­mą ir pa­si­prie­ši­ni­mą de­mok­ra­ti­jai, pa­si­sten­gė at­si­kra­ty­ti or­ga­ni­zuo­tos nea­py­kan­tos. Ki­nų kom­par­ti­ja su­pra­to, kad ta or­ga­ni­zuo­ta nea­py­kan­ta nie­kur ne­ve­da. Ne­be tas lai­ko­tar­pis“, – sa­ko fi­lo­so­fas.

Ki­nai da­bar no­ri už­ka­riau­ti pa­sau­lį pi­giu dar­bu ir mo­der­nia ver­go­vi­ne sis­te­ma – dirb­ti už mais­tą. Kaž­ka­da nea­py­kan­ta ve­dė tau­tas į eko­no­mi­nę nau­dą. Vo­kie­čiams po pa­že­mi­ni­mo Pir­ma­ja­me pa­sau­li­nia­me ka­re ji lei­do pa­kil­ti lyg Fe­nik­sui iš pe­le­nų.

Nea­py­kan­ta su­vie­ni­jo tau­tas, jos pa­grin­du bu­vo su­kur­tos eko­no­mi­kos, po­li­ti­nės sis­te­mos. Ant nea­py­kan­tos bu­vo „pa­sta­ty­ta“ ka­ri­nė vi­suo­me­nė, glo­ba­li­nė po­li­ti­ka. Da­bar so­vie­ti­nis re­ži­mas Ru­si­jo­je – pa­si­me­tęs re­ži­mas. Ša­lis il­gi­si So­vie­tų są­jun­gos. Kaž­ka­da su Ame­ri­ka ji bu­vo pa­sau­lio ly­de­rė, bet da­bar yra iš­mes­ta iš aukš­čiau­sios po­li­ti­kos ly­gos.

Kas iš­ti­ko nea­py­kan­tą? Nie­kas. Gy­ve­na­me pra­gma­tiš­ko­je tech­nok­ra­ti­nė­je ci­vi­li­za­ci­jo­je ir ma­to­me su­ko­mer­cin­tą nea­py­kan­tą. Ma­to­me už­nuo­dy­tą vie­šą­ją erd­vę in­ter­ne­te.

L. Dons­kis tei­gia, kad skai­ty­da­mas pyk­čio ku­pi­nus ko­men­ta­rus in­ter­ne­te apie sa­ve ir at­sa­ky­da­mas į juos įžeis­tum pa­ts sa­ve. Vis dėl­to įdo­miau­sia tai, kad tie pyk­čio pro­trū­kiai yra įtei­sin­ti. Yra žmo­nių, ku­rie ne­ken­čia ki­to­kių žmo­nių, pa­žiū­rų, kil­mės. Nė­ra bė­dos, bet ste­bi­na tai, kad ga­na grei­tai ano­ni­mi­nės nea­py­kan­tos for­mos, gud­riai jas pa­tei­kiant, kad ne­pa­žeis­tum įsta­ty­mų, ta­po tar­si nor­ma. Nea­py­kan­ta ko­men­ta­ruo­se yra ati­tin­ka­mo for­ma­to. Jei for­ma­tas bū­tų ki­toks, ji bū­tų pa­skelb­ta už įsta­ty­mo ri­bų, ta­čiau tą ri­bą ko­men­ta­to­riai jau­čia ir jos ne­per­žen­gia.

Žai­di­mas nea­py­kan­tos ku­pi­nais ko­men­ta­rais rei­ka­lin­gas ko­mer­ci­niams po­rta­lams pa­kel­ti sa­vo rei­tin­gus. Taip suak­ty­vi­na­mas no­ras skai­ty­ti teks­tus, ta­čiau tai įpra­ti­na žmo­gų prie min­ties, kad to­kiu bū­du ga­li­ma reikš­ti po­li­ti­nius įsi­ti­ki­ni­mus.

Pa­na­šiai yra įtei­sin­ti kai ku­rie po­li­ti­niai žai­di­mai, ta­čiau bė­da ta, kad ta­pa­ty­bės ko­men­ta­ruo­se ne­lie­ka ir po­li­tiš­kai pa­si­reikš­ti nė­ra ga­li­my­bės. Jei nea­py­kan­tą po­li­ti­kas lie­tų at­vi­rai, jis bū­tų iš­syk su­žlug­dy­tas. Tam yra ko­mi­kai, po­li­ti­nio hu­mo­ro meist­rai, ku­rie ga­li ką nors ašt­raus pa­sa­ky­ti, ir tai daž­nai nau­do­ja­ma. Vie­šuo­se po­li­ti­niuo­se de­ba­tuo­se pa­si­sa­ky­mai tu­ri bū­ti be nea­py­kan­tos, ant­raip tek­tų su­lauk­ti eko­no­mi­nių ar po­li­ti­nių pa­sek­mių.

Anot L. Dons­kio, nea­py­kan­ta lie­ka la­bai svar­bus po­li­ti­nio gy­ve­ni­mo opo­nen­tas. Nau­jo ti­po po­li­ti­kai links­mi­na pub­li­ką ir kar­tu da­ly­vau­ja po­li­ti­ko­je. To ne­bu­vo anks­čiau pa­sau­lio is­to­ri­jo­je, se­niau tai da­ry­da­vo klou­nai. Da­bar po­li­ti­kai pra­dė­jo links­min­ti žmo­nes, o to at­si­ra­di­mą są­ly­go­jo te­le­vi­zi­jos ga­li­my­bės.

Se­niau po­li­ti­kai kal­bė­jo laik­raš­čiuo­se, bet da­bar tas, ku­ris ne­mo­ka sklan­džiai kal­bė­ti, žlugs kaip po­li­ti­kas. Da­bar svar­bu ne tik tai, ką žmo­gus kal­ba, bet ir jo cha­riz­ma. Te­le­vi­zi­jos era pa­kei­tė po­li­ti­kų el­ge­sį.

Pa­sak fi­lo­so­fo, tu­ri­me nau­jo ti­po per­so­na­žus, ku­rie va­di­na­mi po­pu­lis­tais. Po­pu­lis­tas juo­ki­na ir da­ro po­li­ti­ką kar­tu. Ame­ri­kos pre­zi­den­tas, prieš rim­tai kal­bė­da­mas, pir­miau­sia pra­juo­ki­na vi­suo­me­nę.

Ste­bi­me ir pra­mo­gi­nius po­li­ti­kus Eu­ro­po­je. Ru­si­jo­je to­bu­las pa­vyz­dys yra Vla­di­mi­ras Ži­ri­novs­kis. Lie­ka neaiš­ku, ar jį są­mo­nin­gai nau­do­ja Krem­lius kaip psi­cho­pa­tą, ar jis yra pui­kus ak­to­rius ir tai da­ro ty­čia, ar jis vir­tuo­ziš­kas KGB at­sto­vas.

Ką jis da­ro? Anot L. Dons­kio, neį­ti­kėtina, kad V. Ži­ri­novs­kis pa­ts trans­liuo­ja in­for­ma­ci­ją. Jis su pa­nie­ka kal­ba apie mo­te­ris, žy­dus, kai ku­rias tau­tas. Kiek­vie­na kal­ba bai­gia­si skan­da­lu, už­si­puo­li­mu kumš­čiais, įžei­di­mu. Tai nė­ra vien siau­tė­ji­mas –

V. Ži­ri­novs­kis tu­ri aiš­kią pro­gra­mą. Tu­ri­me po­li­ti­ką klou­ną, juok­da­rį, links­min­to­ją, ku­ris žai­džia nea­py­kan­ta. Jis ne­pa­sa­ko­ja anek­do­tų šiaip sau – jis pa­tik­ri­na vi­suo­me­nės nea­py­kan­tos ly­gį.

Kiek­vie­nas – pa­ts sau žur­na­lis­tas

Da­bar ste­bi­mas po­li­ti­kos ir šou vers­lo su­si­lie­ji­mas. Anot L. Dons­kio, nea­py­kan­ta ta­po pre­ke, nes jei nie­kas lai­do­je ne­si­mu­ša, nie­kas jos ir ne­žiū­ri.

Di­džiau­sią pa­slau­gą po­li­ti­kams sa­vo te­le­vi­zi­jos pro­diu­se­rių veik­la – „Auk­si­niais svo­gū­nais“ –  Lie­tu­vo­je pa­da­rė Arū­nas Va­lins­kas. „Jis to ne­ži­no­jo ir net neį­ta­rė. Po­li­ti­kai su­pra­to, kad be­si­suk­da­mi šou vers­le jie lai­mi. Po­li­ti­ka aki­vaiz­džiai su­si­ly­dė su šou vers­lu, ir jei ji nuo jo neat­si­ri­bos, ne­ži­nau, koks li­ki­mas lau­kia. Šis reiš­ki­nys pa­ro­dė, kad te­le­vi­zi­jos pro­diu­se­riai šian­dien yra po­li­ti­kai“, – sa­ko fi­lo­so­fas.

La­bai spar­ti in­for­ma­ci­nių tech­no­lo­gi­jų plėt­ra su­kė­lė įtam­pos ži­di­nių Eu­ro­po­je. Daug pro­ble­mų ki­lo dėl vi­siš­kai pa­ki­tu­sio so­cia­li­nių san­ty­kių tink­lo, o „Fa­ce­book‘o“ at­si­ra­di­mas at­vė­rė ke­lią di­džiu­liams po­li­ti­kos ir žmo­nių vi­suo­me­nės po­ky­čiams. „Fa­ce­book‘as“ pa­kei­tė žmo­nių san­ty­kius. Po­li­ti­kai da­bar bė­ga pa­skui te­le­vi­zi­ją ir in­for­ma­ci­nes tech­no­lo­gi­jas, to­dėl jie ne­bė­ra pa­sau­lio atei­ties sce­na­ri­jų ra­šy­to­jai.

Dėl so­cia­li­nių sve­tai­nių at­si­ra­di­mo ne­bes­var­būs vi­suo­me­nei tam­pa ir žur­na­lis­tai. Kaž­ka­da jie tu­rė­jo mo­no­po­lį, kal­bi­no ir kri­ti­kuo­da­vo po­li­ti­kus. Da­bar pa­ts žmo­gus „Fa­ce­book‘e“ ga­li pa­klaus­ti po­li­ti­ko, ko tik no­ri, ir pa­sa­ky­ti vis­ką, ką apie jį gal­vo­ja.

„Da­bar kiek­vie­nas žmo­gus yra ma­žas žur­na­lis­tas, o po­pie­ri­nė spau­da ga­li mir­ti. Ga­li vis­kas per­si­kel­ti į so­cia­li­nius tink­lus, o pro­fe­sio­na­lūs žur­na­lis­tai taps po­le­mi­kų or­ga­ni­za­to­riais“, – sa­ko L. Dons­kis.

Pa­sak fi­lo­so­fo, mū­sų lau­kia la­bai be­si­kei­čian­tis gy­ve­ni­mas. Pri­va­lė­si­me pa­bėg­ti nuo pa­se­nu­sių pro­ble­mų, ne­be­do­mins są­skai­tos su praei­ti­mi. L. Dons­kio tei­gi­mu, mes iki šiol gy­ve­na­me ne­su­ves­tų są­skai­tų su praei­ti­mi pa­sau­ly­je ir ne­tru­kus ne­ga­lė­si­me sau leis­ti to­kios pra­ban­gos. Tai nie­ko ne­be­do­mins. Bus taip pa­ki­tęs gy­ve­ni­mas, kad tu­rė­si­me su­si­vok­ti, kas lau­kia Lie­tu­vos, kas lau­kia Eu­ro­pos Są­jun­gos, ko­kie bus ry­šiai žmo­nių, ku­rie ren­ka­si gy­ve­ni­mą ki­to­se ša­ly­se, ir kaip Lie­tu­va su­lip­dys lie­tu­viš­ką ta­pa­ty­bę.  Pa­sau­lį iš­ti­ku­si po­li­ti­kos kri­zė – at­ro­do, kad to­le­ruo­ja­me vie­nus da­ly­kus ir ima­me vi­siš­kai ne­su­vok­ti ki­tų. Mū­sų aky­se ne silps­ta, o mirš­ta žmo­nių san­ty­kiai. „Apie tai ver­ta gal­vo­ti“, – sa­kė jis.

Teat­ro die­nai – prem­je­ra apie vil­tį dug­ne

Ok­sa­na LAU­RU­TY­TĖ

Sek­ma­die­nį, ko­vo 25-ąją, mi­nint Tarp­tau­ti­nę teat­ro die­ną, Šiau­lių dra­mos teat­re bus pri­sta­ty­ta prem­je­ra – eg­zis­ten­ci­nė-ro­ken­ro­li­nė ko­mit­ra­ge­di­ja „Iner­tiš­kos du­jos“. Ją re­ži­suo­jan­tis jau­nas per­spek­ty­vus re­ži­sie­rius To­mas Ja­šins­kas sa­ko, kad pa­grin­di­nė spek­tak­lio min­tis – bet ku­ria­me dug­ne yra vil­tis. Int­ri­guo­jan­tis spek­tak­lis pa­sa­kos apie šiuo­lai­ki­nio žmo­gaus eg­zis­ten­ci­ją nū­die­nos pa­sau­ly­je, o prem­je­ros die­ną spek­tak­lio me­tu gy­vai gros mu­zi­ką su­kū­ru­si šiau­lie­čių ro­ko gru­pė „Co­lours of Bubb­les“.

 

Pag­rin­di­nius per­so­na­žus įkū­nys Šiau­lių dra­mos teat­ro ak­to­riai Da­lius Jan­čiaus­kas, Au­ri­mas Pin­tu­lis, Ai­das Ma­tu­tis, Ro­lan­das Do­vy­dai­tis, Min­dau­gas Ju­re­vi­čius. Re­ži­sie­rius To­mas Ja­šins­kas džiau­gė­si Šiau­lių dra­mos teat­re su­ti­kęs ne tik bend­raau­to­rių, bet ir bend­ra­min­čių.

Sau­liaus JAN­KAUS­KO nuo­tr.

Už­si­mir­ši­mo ieš­ko „spal­vo­to­se pi­liu­lė­se“

Teat­ro die­ną Šiau­lių dra­mos teat­ras pa­si­tiks pir­mą­ja prem­je­ra šie­met – int­ri­guo­jan­čiu spek­tak­liu pa­gal ame­ri­kie­čių dra­ma­tur­go Ada­mo Rap­po (Adam Rapp) pje­sę „Iner­tiš­kos du­jos“ („Fi­ner Nob­le Ga­ses“).

Po­pu­lia­raus ame­ri­kie­čių jau­no­sios kar­tos dra­ma­tur­go Ada­mo Rap­po (gim. 1968 m.) kū­ry­ba Lie­tu­vos teat­ro pub­li­kai pri­sta­to­ma pir­mą kar­tą. Pa­sak teat­ro­lo­gės No­me­dos Šat­kaus­kie­nės, di­džio­ji da­lis A. Rap­po pje­sių (iš vi­so yra pa­ra­šęs apie tris­de­šimt) skir­ta ka­me­ri­nei erd­vei. Daž­niau­siai jo­se vaiz­duo­ja­mi vi­suo­me­nė­je ne­pri­tam­pan­tys mar­gi­na­lai, des­pe­ra­tiš­kai ieš­kan­tys iš­si­gel­bė­ji­mo sa­vo „sva­jo­nių Niu­jor­ke“.

Tam­sią­ją A. Rap­po dra­ma­tur­gi­jos pu­sę vi­sa­da at­sve­ria juo­do­jo hu­mo­ro, ly­ri­kos ir iro­ni­jos do­zė. Nuo pir­mų­jų fra­zių žiū­ro­vą pa­trau­kia šiurkš­ti, juo­kin­ga, kar­tu ir la­bai su­bti­li, jaus­min­ga bei poe­tiš­ka per­so­na­žų kal­ba. Kri­ti­kai tei­gia, kad A. Rap­pas, tęs­da­mas di­džių­jų Ame­ri­kos dra­ma­tur­gų tra­di­ci­ją, ra­šo apie ame­ri­kie­tiš­ką­ją sva­jo­nę ir koš­ma­rą kar­tu, ta­čiau tik­rai­siais sa­vo mo­ky­to­jais įvar­di­ja dra­ma­tur­gus Ed­var­dą Bon­dą ir Sa­rah Ka­ne.

Spek­tak­lis pir­miau­sia skir­tas jau­ni­mui ir vi­siems, be­si­do­min­tiems šiuo­lai­ki­nio žmo­gaus eg­zis­ten­ci­ja nū­die­nos var­to­to­jiš­ka­me pa­sau­ly­je. Spek­tak­lį re­ži­suo­jan­tis To­mas Ja­šins­kas sa­ko, kad sce­nog­ra­fi­ją su­kū­ręs Ar­tū­ras Ši­mo­nis su­ra­do ga­lin­gą spren­di­mą. Jis įsi­gi­li­no į me­džia­gą tiek, kad ho­ri­zon­tai iš­si­plė­tė.

Neat­si­tik­ti­nai spau­dos kon­fe­ren­ci­ja prem­je­rai pri­sta­ty­ti bu­vo su­reng­ta rū­sy­je – ro­ko gru­pės stu­di­jo­je. Vaid­me­nis spek­tak­ly­je ku­rian­tys ak­to­riai – Da­lius Jan­čiaus­kas, Au­ri­mas Pin­tu­lis, Ai­das Ma­tu­tis, Ro­lan­das Do­vy­dai­tis, Min­dau­gas Ju­re­vi­čius – vai­dins tris­de­šimt­me­čius, ku­riuos iš­ti­ku­si kū­ry­bos kri­zė, ku­rie už­si­mir­ši­mo ieš­ko „spal­vo­to­se pi­liu­lė­se“, sap­nų ir ha­liu­ci­na­ci­jų pa­sau­ly­je.

Pje­sės per­so­na­žai nuo­bo­džiai stu­mia die­nas pri­šnerkš­ta­me bu­te, po­strin­gau­da­mi keis­čiau­sio­mis te­mo­mis ir spok­so­da­mi į te­le­vi­zo­rių. Ta­čiau aki­vaiz­du, kad kiek­vie­nas jų pa­są­mo­nin­gai ieš­ko išei­ties iš juos įtrau­ku­sios iner­ci­jos be­pras­my­bės.

„Ne­si­ti­kė­ki­te tam­saus ir niū­raus re­gi­nio“

Pje­sė „Iner­tiš­kos du­jos“ pir­mą kar­tą pub­li­kai pri­sta­ty­ta 2000 m. Ju­dži­no O’Nilo teat­re Niu­jor­ke. Vė­liau bu­vo ne kar­tą pri­sta­ty­ta Ame­ri­ko­je ir Eu­ro­po­je. Jos au­to­rius A. Rap­pas iki šiol gi­ta­ra gro­ja al­ter­na­ty­vio­jo ro­ko gru­pė­je „Less the Band“, ku­rios na­riai ir yra pje­sės „Iner­tiš­kos du­jos“ per­so­na­žų pro­to­ti­pai.

Be­je, dau­ge­lis fak­tų yra paim­ti iš gru­pės gy­ve­ni­mo rea­ly­bės ir as­me­ni­nės au­to­riaus pa­tir­ties. A. Rap­pas „Iner­tiš­kas du­jas“ lai­ko pa­čia mu­zi­ka­liau­sia sa­vo pje­se, ku­rios kom­po­zi­ci­ja ar­ti­ma mu­zi­ki­nei struk­tū­rai. Tad neat­si­tik­ti­nai spek­tak­ly­je skam­ba spe­cia­liai šiam pa­sta­ty­mui šiau­lie­čių ro­ko gru­pės „Co­lours of Bubb­les“ su­kur­ta mu­zi­ka.

„Ne­si­ti­kė­ki­te tam­saus ir niū­raus re­gi­nio. Prie­šin­gai, pje­sė ku­pi­na su­bti­laus juo­do­jo hu­mo­ro, šmaikš­čių, ne­nus­pė­ja­mų dia­lo­gų bei me­jer­hol­diš­ko teat­ra­liš­ku­mo. Šį pa­sta­ty­mą pa­va­din­čiau vie­nos da­lies eg­zis­ten­ci­ne-ro­ken­ro­li­ne ko­mit­ra­ge­di­ja. Šį­kart man svar­biau­sia – at­si­ran­dan­ti vil­tis ta­da, kai per­žen­gia­mos vi­sos ri­bos ir pa­sie­kia­mas dug­nas. Čia svar­biau­sia ne ge­bė­ji­mas pa­si­keis­ti, bet no­ras, sie­kis, už­mo­jis“, – tei­gia spek­tak­lio re­ži­sie­rius T. Ja­šins­kas.

Vie­no iš mu­zi­kan­tų vaid­me­nį ku­rian­tis A. Pin­tu­lis pri­si­pa­ži­no vi­są gy­ve­ni­mą sva­jo­jęs bū­ti ro­ko žvaigž­de, o spek­tak­ly­je jam to­kia ga­li­my­bė su­teik­ta. Ak­to­riai juo­kė­si, kad M. Ju­re­vi­čius ap­skri­tai ga­vo sva­jo­nių vaid­me­nį – per spek­tak­lį jis te­pa­sa­kys du žo­džius, o ro­lė itin stip­ri su­dė­tin­gu mo­no­lo­gu.

A. Ma­tu­tis, iki šiol kū­ręs kla­si­ki­nių spek­tak­lių vaid­me­nis, pri­si­pa­ži­no, kad ga­na su­dė­tin­ga kur­ti pa­grin­di­nio gru­pės gi­ta­ris­to vaid­me­nį. Ak­to­rius pa­si­džiau­gė, kad re­ži­sie­rius jam lei­do net du kar­tus pa­kil­ti nuo so­fos, ant ku­rios gi­ta­ris­tas deg­ra­duo­ja.

O ką reiš­kia spek­tak­lio pa­va­di­ni­mas? Anot re­ži­sie­riaus, iner­tiš­kos du­jos – tai at­mos­fe­ro­je ne­si­jun­gian­čios du­jos. Spek­tak­lio he­ro­jai – kaip tos du­jos – ra­di­ka­lūs, neat­sa­kan­tys už sa­vo poel­gius, ne­pri­tam­pan­tys, ne­si­jun­gian­tys.

 

Ar Lie­tu­vo­je bū­ta ero­ti­kos?

Ok­sa­na LAU­RU­TY­TĖ

Iš­ty­ri­nė­ju­si kal­nus įvai­rių šal­ti­nių apie se­no­vės lie­tu­vių gy­ve­ni­mą, pa­pro­čius bei kū­ry­bą, et­no­lo­gė dr. Dai­va Šeš­kaus­kai­tė pa­ra­šė kny­gą „Ero­ti­ka tau­to­sa­ko­je“. Tre­čia­die­nio va­ka­rą Šiau­lių P. Vi­šins­kio vie­šo­jo­je bib­lio­te­ko­je pri­sta­ty­da­ma kny­gą au­to­rė gro­jo gi­ta­ra, smui­ku, kank­lė­mis, dai­na­vo liau­dies dai­nas ir sklai­dė mi­tus, kad lie­tu­viai – liūd­na niurzg­lių tau­ta.

 

Nuo Mil­dos iki Pi­ziaus

„Vė­jas pu­čia, kū­šys kru­ta, kiau­šai ta­ba­luo­ja. Kas?“ – į kny­gos pri­sta­ty­mą su­si­rin­ku­sių žiū­ro­vų pa­klau­sė D. Šeš­kaus­kai­tė. Tei­sin­gai į klau­si­mą, kad tai – obe­lis ir obuo­liai, atsa­kiu­siai mer­gi­nai ji pa­do­va­no­jo sa­vo kny­gą „Ero­ti­ka tau­to­sa­ko­je“.

Pa­sak D. Šeš­kaus­kai­tės, jau apie 500-700-uo­sius me­tus bal­tų že­mė­se ėmė lan­ky­tis krikš­čio­nių mi­sio­nie­riai. Pir­miau­sia jie pa­sie­kė prū­sus, to­dėl ir pir­mo­sios ži­nios yra apie juos.

Is­to­ri­niai šal­ti­niai tei­gia, kad šios gen­tys šei­mo­je gy­ve­no su daug žmo­nų, ir nu­ro­do­, kad prū­sai lais­vai ga­li pa­keis­ti žmo­ną, jei ši neį­tin­ka. Mo­te­riai, ku­ri ne­ten­ka vy­ro, rei­kia kuo grei­čiau ras­ti nau­ją, nes ji ne­ga­li il­gai gy­ven­ti viena.

Pa­sak Dai­vos, bu­vo ti­kė­ta, kad vy­ro ar žmo­nos ne­te­kęs su­tuok­ti­nis lie­ka ne­lai­min­gas, tad per me­tus pri­va­lo su­si­ras­ti ki­tą ant­rą­ją pu­sę. Ne­ra­du­si vy­ro mo­te­ris tap­da­vo žo­li­nin­ke, ži­niuo­ne. Mo­ters ne­kal­tu­mas bū­da­vo itin ger­bia­mas. Jei vy­ras im­da­vo lies­ti ne­kal­tos ar sve­ti­mos mo­ters in­ty­mias vie­tas, jį bu­vo ga­li­ma iš­vy­ti ar net su­de­gin­ti.

Ikik­rikš­čio­niš­ko­je lie­tu­vių tau­to­sa­ko­je, pa­sak et­no­lo­gės, ly­ti­nė bran­da, ne­kal­ty­bės pra­ra­di­mas, vai­ko pra­dė­ji­mas bu­vo už­ko­duo­ti, pa­slėp­ti. At­vi­ras teks­tas ar gaš­lios užuo­mi­nos se­na­jai sa­ky­ti­nei lie­tu­vių kū­ry­bai nė­ra bū­din­gi.

„Mū­sų są­mo­nė­je sim­bo­liai yra la­bai svar­būs, su­si­ję su tau­tos ge­ne­ti­ka, sie­la. Mums, kaip tau­tai, vi­si šie da­ly­kai yra rei­ka­lin­gi ir svar­būs“, – sa­kė au­to­rė.

D. Šeš­kaus­kai­tė kny­go­je kal­ba apie au­ga­lus, gy­vū­nus, ri­tua­lus, tu­rin­čius slap­tų pra­smių. Nė vie­no­je se­no­jo­je lie­tu­viš­ko­je dai­no­je ne­ra­si at­vi­rų pri­si­pa­ži­ni­mų jaus­muo­se. Fra­zės „Aš ta­ve my­liu“ lie­tu­vių tau­to­sa­ko­je tie­siog nė­ra. At­vi­riau­sias pri­si­pa­ži­ni­mas skam­bė­da­vo taip: „Aš – ta­vo, tu – ma­no.“

Ko­kiais sim­bo­liais lie­tu­viai mė­go slėp­ti ly­ti­nio gy­ve­ni­mo rea­li­jas? Kny­go­je ra­šo­ma, kad ini­cia­ci­jo­je ar mer­gi­nos pa­kė­li­mo į „mer­gas“ apei­go­se mer­gi­ną iš­te­kė­ju­sios mo­te­rys įke­lia (įri­tuo­ja) į me­dį – ąžuo­lą. Ąžuo­las sim­bo­li­zuo­ja vy­rą, vy­riš­ką jė­gą. Ki­ta pra­sme ąžuo­las reiš­kia vy­ro ir mo­ters ly­ti­nį ak­tą.

Vy­riš­ką ga­lią, ge­bė­ji­mą ap­vai­sin­ti mo­te­rį, vy­riš­ku­mo – fa­lo – sim­bo­lį tau­to­sa­ko­je at­spin­di pu­šis. Ma­rių žo­ly­nas sim­bo­li­zuo­ja ero­ti­nę mei­lę, o li­no žie­das yra vy­ro var­pos ati­tik­muo, reiš­kian­tis pir­mą­ją ly­ti­nę mei­lę. Lie­tu­viams slap­to­je mei­lės kal­bo­je reikš­min­gi bu­vo ir ki­ti au­ga­lai: ša­la­vi­jas, avi­žos, ru­gys, rie­šu­tai – se­nas vai­sin­gu­mo sim­bo­lis.

Žir­nio ar pu­pos ri­ti­nė­ji­mas tu­rė­jo pa­slėp­tą reikš­mę – ge­bė­ji­mą su­si­lauk­ti vai­kų. Ko­dais pa­sa­ko­se ir dai­no­se tar­na­vo gy­vū­nai (paukš­čiai, žu­vys, vabz­džiai, na­mi­niai gy­vu­liai ar miš­ko žvė­rys ir net mi­ti­nė bū­ty­bė sli­bi­nas).

Et­no­lo­gė dr. Dai­va Šeš­kaus­kai­tė kny­go­je „Ero­ti­ka tau­to­sa­ko­je“ at­sklei­džia tik­rą­jį pro­tė­vių gy­ve­ni­mą, ku­ris at­si­ve­ria per tau­to­sa­ko­je už­ko­duo­tus sim­bo­lius.

Au­to­rės nuo­tr.

Li­nų puokš­tė – in­ty­mu­mo sie­kis

Šif­ruo­da­ma už­slėp­tus dai­nų, pa­sa­ko­ji­mų ar pa­sa­kų lyg­me­nis, et­no­lo­gė išaiš­ki­no, ko­kie svar­būs bu­vo ir daik­tai – var­tai ar „pe­čius“. Pas­ta­ra­sis at­spin­di se­no­vi­nę reikš­mę, kai ja­me ne tik mais­tas bu­vo ruo­šia­mas, bet ir įren­gia­ma lo­va. Už­mes­ti pirš­tą ant „pe­čiaus“, anot et­no­lo­gės, reiš­kė vy­ro įė­ji­mą į mo­te­rį.

„Su­val­gy­si rie­šu­tų, pa­ri­ti­nė­si pu­pą ir su­si­lauk­si vai­kų – se­no­vė­je žmo­nėms sim­bo­li­nė pra­smė, ženk­lai bu­vo la­bai svar­būs, o ly­ti­nis gy­ve­ni­mas bu­vo nor­ma­lus veiks­mas, bū­ti­nas gi­mi­nei pra­tęs­ti“, – sa­kė kny­gos apie ero­ti­ką lie­tu­vių tau­to­sa­ko­je au­to­rė.

Kny­go­je et­no­lo­gė pa­sa­ko­ja, kad ži­nios apie mū­sų pro­tė­vių gy­ve­ni­mą yra la­bai šykš­čios. Iki krikš­čio­ny­bės tu­ri­mų die­vų skai­čiu­mi mes bu­vo­me pa­na­šūs į in­dus. Lie­tu­viai tu­rė­jo ir mei­lės dei­vę Mil­dą, ir ves­tu­vių die­vą Gon­dą, ku­rį gar­bin­da­vo mer­gi­nos. Dar tu­rė­jo­me Pi­zių, ku­riam au­ko­da­vo nuo­ta­ką iš­ly­dint pas jau­ni­kį, Le­dą ar­ba La­dą, ku­riai mer­gi­nos šok­da­vo ir vai­ni­kus pin­da­vo, dar De­rin­to­ją, ku­ris „de­rin­da­vo“ vy­ro ir mo­ters san­ty­kius.

Apie ero­tiš­ką­ją lie­tu­vių tau­to­sa­kos po­teks­tę pir­ma­sis pra­bi­lo ra­šy­to­jas Ba­lys Sruo­ga. Jis at­krei­pė dė­me­sį į žir­ge­lio, ke­pu­rės ir rū­tos mo­ty­vus. Pa­do­va­no­ti mer­gi­nai li­nų puokš­tę reiš­kė, kad sie­ki su ja tu­rė­ti ly­ti­nių san­ty­kių.

Rū­tos į Lie­tu­vą at­ke­lia­vo tik XVI a. Iki tol jo­mis bū­da­vo va­di­na­mos vi­sos žy­din­čios gė­lės, tu­rin­čios stip­rų stie­bą ir tin­kan­čios vai­ni­kams pin­ti. Yra nuo­mo­nių, kad ji bu­vo ver­ti­na­ma ir dėl kont­ra­cep­ti­nių sa­vy­bių. Anot et­no­lo­gės, šiuo tiks­lu ji iš tie­sų bu­vo nau­do­ja­ma, ta­čiau iki šiol nie­kas neiš­ty­rė, kiek tai pa­grįs­ta. Rū­ta su­ge­bė­jo su­jung­ti du prie­šin­gus po­lius – ne­kal­ty­bę, nes bu­vo ne­kal­ty­bės sim­bo­lis, ir ap­si­sau­go­ji­mą nuo ne­pa­gei­dau­ja­mo nėš­tu­mo.

Žir­gas ir ke­pu­rė – vy­ro at­ri­bu­tai

Ne­kal­ty­bės pra­ra­di­mas bu­vo la­bai reikš­min­gas gy­ve­ni­mo įvy­kis. Į pir­mą su­gu­li­mą bu­vo žiū­ri­ma la­bai rim­tai. Mo­te­rį jis taip pa­keis­da­vo, kad ji bū­da­vo iš­rau­na­ma, tai­gi jis ne­ga­lė­jo bū­ti at­si­tik­ti­nis. Mū­sų tau­to­sa­ka ro­do la­bai aiš­kų ri­bos nu­sta­ty­mą. Juk ir pa­ts ve­dy­bų pro­ce­sas la­bai il­gas. Iš pra­džių žval­go­si žval­gai, vė­liau per­duo­da­ma no­si­nai­tė, kad mer­gi­na su­tin­ka, tuo­met at­va­žiuo­ja svi­ta. Tie­sa, yra liu­di­ji­mų, kad, jau­nie­siems pa­si­kei­tus žie­dais, jie jau bū­da­vo įstu­mia­mi į lo­vą.

Lie­tu­vo­je eg­zis­ta­vo ir pa­klo­dės ro­dy­mo pa­pro­tys. Pak­lo­dė ne­bu­vo ka­bi­na­ma vie­šai, kaip tai da­rė kai ku­rios Vi­dur­že­mio jū­ros tau­tos, ta­čiau pa­tik­rin­ti jos nuei­da­vo svo­čia. Jei mer­gi­na pa­si­ro­dy­da­vo ne­san­ti ne­kal­ta, vy­ras tu­rė­da­vo tei­sę jos at­si­sa­ky­ti.

Dar vie­nas svar­bus mū­sų liau­dies dai­nų he­ro­jus – žir­gas – yra ne kas ki­ta, o fa­lo sim­bo­lis,  neats­ki­ria­ma vy­ro da­lis.

Ra­sos šven­tė, ku­ri tęs­da­vo­si net ke­lias die­nas, dar va­di­na­ma Ku­po­lių. Tai nuo­ro­da į „ku­pą“, pri­si­rpu­sią, mo­te­rys­tei pa­si­ruo­šu­sią mer­gi­ną. Pa­ti mer­gi­na tai iš­reikš­da­vo nu­si­pin­da­ma vai­ni­ką. Taip ji pa­ro­dy­da­vo, kad yra pa­si­ruo­šu­si priim­ti vy­rą. Šiuo at­ve­ju rū­tų vai­ni­kas sim­bo­li­za­vo va­gi­ną.

Kaip da­bar vy­ras di­džiuo­ja­si sa­vo au­to­mo­bi­liu, tuo­met di­džiuo­da­vo­si žir­gu. Jis bū­da­vo puo­šia­mas, šva­ri­na­mas, tvar­ko­mas. Se­no­vė­je var­pa ne­bu­vo api­pin­ta dro­vu­mo kon­teks­tu. Tai bu­vo ener­gi­ja, jė­ga, nes jos dė­ka mo­te­ris su­si­lau­kia vai­kų.

Dar vie­nas svar­bus vy­ro at­ri­bu­tas tau­to­sa­ko­je – ke­pu­rė. Ke­pu­rės nu­kri­ti­mas sim­bo­li­za­vo vy­ro ne­kal­ty­bės pra­ra­di­mą. Vy­rai ly­giai taip pat pra­ras­da­vo ne­kal­ty­bę, kaip ir mer­gi­nos. Šį veiks­mą dar sim­bo­li­zuo­ja ir nu­kri­tę pen­ti­nai, be ku­rių neį­ma­no­ma jo­ti. Mer­gi­na tau­to­sa­ko­je pra­ras­da­vo ne­kal­ty­bę, kai nu­kris­da­vo į van­de­nį jos vai­ni­kas.

Ži­no­ji­mas pa­de­da džiaug­tis da­bar­ti­mi

Šei­mos gy­ve­ni­me bu­vo svar­bus ir vai­ko pra­dė­ji­mas, ir se­no na­rio ma­ri­ni­mas. Gi­mu­si mer­gai­tė bu­vo plau­na­ma pie­ne, kad ber­nų daug tu­rė­tų. Van­duo, ku­riuo plau­tas nau­ja­gi­mis, bu­vo pi­la­mas po slenks­čiu, kad užau­gęs jis bū­tų „prie na­mų“.

Svar­biau­sias Sek­mi­nių ak­cen­tas bū­da­vo vai­ko auk­lė­ji­mas. Pie­me­nys (nuo pen­kia­me­čių iki paaug­lių) or­ga­ni­zuo­da­vo ves­tu­ves. Jie iš­si­rink­da­vo mer­gi­ną ir vai­ki­ną, ku­rie tin­ka vie­nas ki­tam, ir su­reng­da­vo suau­gu­sių­jų ves­tu­ves. Šie dvie­se nak­vo­da­vo pa­la­pi­nė­je. Ar kas nors ten nu­tik­da­vo  – ne­ži­nia. Tai bū­da­vo kaip re­pe­ti­ci­ja, vai­ki­nas ir mer­gi­na iš­ban­dy­da­vo suau­gu­sių­jų bū­se­nas.

Ar ūg­te­lė­ju­sios mer­gi­nos jau su­bren­du­sios, bu­vo aiš­ki­na­ma­si įvai­rių tal­kų me­tu. Li­na­mi­niai, tal­kos vyk­da­vo die­ną ir nak­tį. Į jas ga­lė­da­vo ei­ti mer­gi­nos, su­lau­ku­sios bran­dos, kai joms pra­si­dė­da­vo menst­rua­ci­jos. Ta­da mer­gi­nai jau bu­vo ga­li­ma te­kė­ti. Per li­na­mi­nį ant ožio, kur ku­lia li­nus, so­din­da­vo jau­nas, ly­ti­nės bran­dos su­lau­ku­sias mer­gi­nas. Ber­nai jas ap­čiu­pi­nė­da­vo, šios muis­ty­da­vo­si, raus­da­vo. Jos pa­tir­da­vo šo­ką, bet tai bu­vo lyg ini­cia­ci­ja, taip bu­vo su­ža­din­da­mas no­ras, vai­sin­gu­mas.

Aka­de­mi­kas doc. dr. Ge­di­mi­nas Na­vai­tis, re­cen­za­vęs „Ero­ti­ką tau­to­sa­ko­je“, ra­šė, kad jo­je – ne­vul­ga­rus žiū­rė­ji­mas į nuo­gą mer­gi­ną ar mo­te­rį. „Kny­go­je spren­džia­mi eg­zis­ten­ci­niai klau­si­mai: ar mei­lė ir ero­ti­ka mū­sų pro­tė­viams bu­vo svar­bi, ar ji išaukš­ti­na­ma ir slap­ta, ko­kį vaid­me­nį prieš­ve­dy­bi­nia­me ir ve­dy­bi­nia­me gy­ve­ni­me vai­di­no ero­ti­ka, ka­da pra­si­de­da tik­ro­ji mei­lė, ka­da žmo­nės įsi­my­lė­da­vo, ka­da tai ero­ti­nis su­si­ža­vė­ji­mas, ka­da mei­lė tu­rė­ti vy­rą, ka­da ir kaip atei­na sie­la į kū­ną? Kny­go­je no­ri­ma su­ži­no­ti šel­miš­ko klau­si­mo at­sa­ky­mą apie lie­tu­vių ero­tiš­ku­mą, ar lie­tu­viams tei­sin­gai pri­ka­bin­ta tau­tai pri­ski­ria­ma „šal­to bū­do“ eti­ke­tė.“

„Sup­ra­ti­mas, kas mes bu­vo­me, mums pa­de­da džiaug­tis tuo, kuo esa­me da­bar. Lie­tu­vių są­mo­nė ku­pi­na sim­bo­li­kos ir tai la­bai gra­žu“, – tei­gė et­no­lo­gė.

Lie­tu­va – lais­va, o Ti­be­te de­ga gy­vi fa­ke­lai

Ok­sa­na LAU­RU­TY­TĖ

Mi­nint Lie­tu­vos at­kur­tos Nep­rik­lau­so­my­bės dvi­de­šimt ant­rą­ją su­kak­tį ver­ta pri­si­min­ti, kad prieš 22 me­tus lie­tu­vius vie­nas pir­mų­jų šia pro­ga pa­svei­ki­no No­be­lio Tai­kos pre­mi­jos lau­rea­tas Jo Šven­te­ny­bė Da­lai La­ma. Ti­be­tas, iš­gy­ve­nęs ir te­beiš­gy­ve­nan­tis tą pa­tį kaip ir mes, lie­tu­viai, mus su­pra­to, nes ko­vo 10-ąją, Lie­tu­vos Nep­rik­lau­so­my­bės at­kū­ri­mo iš­va­ka­rių die­ną, pa­sau­lis pri­si­me­na 1959 m. įvy­ku­sį ti­be­tie­čių su­ki­li­mą prieš Ki­ni­jos ag­re­si­ją. Su­ki­li­mas bu­vo nu­slo­pin­tas jė­ga, o ti­be­tie­čiai dėl sa­vo lais­vės te­be­ko­vo­ja iki šiol, virs­da­mi gy­vais fa­ke­lais. „Kol pa­sau­ly­je to­le­ruo­ja­mas tai­kių tau­tų nai­ki­ni­mas, sa­vo lais­ve džiaug­tis ne­ga­li­me“, – sa­ko už Ti­be­to lais­vę ko­vo­jan­tys pa­sau­lio žmo­nės.

 

Penk­ta­die­nį, ko­vo 9-ąją, nuo 12 iki 21 val. Vil­niu­je vyks ko­vo 10-ajai skir­ti ren­gi­niai: pi­ke­tas prie Ki­ni­jos am­ba­sa­dos, fil­mo per­žiū­ra Mo­ky­to­jų na­muo­se (18 val.).

UNFFT ar­chy­vo nuo­tr.

Ma­žo­sios vals­ty­bės ga­li tap­ti pa­sau­lio są­ži­ne

Mi­li­jo­nai žmo­nių pa­sau­ly­je do­mi­si uni­ka­lia Ti­be­to kul­tū­ra, me­di­ci­na, tra­di­ci­jo­mis. Tik­ro­ji pa­sta­ro­jo pen­kias­de­šimt­me­čio is­to­ri­ja ir tik­ro­sios šios ša­lies kan­čios nė­ra ge­rai ži­no­mos.

Neat­si­tik­ti­nai po 1990 m. ko­vo 11-osios Ti­be­to dva­si­nis ir po­li­ti­nis va­do­vas Da­lai La­ma XIV vie­nas pir­mų­jų pa­svei­ki­no mū­sų tau­tą su at­kur­ta Nep­rik­lau­so­my­be. 1991 m. ru­de­nį Da­lai La­ma ap­lan­kė Lie­tu­vą ir svei­ki­no vi­sus iš Aukš­čiau­sios Ta­ry­bos-At­ku­ria­mo­jo Sei­mo tri­bū­nos, su­pras­da­mas mū­sų kraš­to 50 me­tų tru­ku­sios oku­pa­ci­jos pra­ra­di­mus, ne­tek­tis ir kan­čias. Sup­ra­to, nes 1949 m. į Ti­be­tą įsi­ver­žu­si Rau­do­no­ji ko­mu­nis­ti­nės Ki­ni­jos ar­mi­ja da­bar bai­gia su­nai­kin­ti ti­be­tie­čių tau­tą.

Ti­be­tie­čiai pa­ban­dė iš­si­va­duo­ti nuo pri­mes­tos ta­ria­mos au­to­no­mi­jos. Jie pa­ma­tė, kad Ki­ni­jos val­dy­mas ga­li su­nai­kin­ti bet ko­kį tau­ti­nį ir re­li­gi­nį bei kul­tū­ri­nį iden­ti­te­tą ir jo li­ku­čius. 1959 m. ko­vo 10 d. bu­vo su­kil­ta ir pa­mė­gin­ta at­kur­ti ša­lies ne­prik­lau­so­my­bę, bet ti­be­tie­čiams ne­pa­vy­ko – su­ki­li­mas bu­vo nu­mal­šin­tas jė­ga.

Dva­si­nis ly­de­ris Da­lai La­ma ir tūks­tan­čiai ti­be­tie­čių bu­vo pri­vers­ti bėg­ti iš sa­vo ša­lies. Šim­tai jų ta­po po­li­ti­niais ka­li­niais, skai­čiuo­ja­ma ir dau­giau nei mi­li­jo­nas ti­be­tie­čių au­kų.

Ar Lie­tu­va kuo nors įsi­pa­rei­go­ju­si Ti­be­tui? Ge­riau­siai į šį klau­si­mą at­sa­ko Jur­ga Iva­naus­kai­tė fil­me „Šo­kis dy­ku­mo­je“. Ji sa­ko, kad ma­žo­sios vals­ty­bės ga­li ir tu­ri tap­ti pa­sau­lio są­ži­ne. Ra­šy­to­ja ti­kė­jo­si, kad Lie­tu­va to­kia taps.

Pro­tes­tuo­ja su­si­de­gin­da­mi

Per pa­sta­ruo­sius 12 mė­ne­sių su­si­de­gin­ti ke­ti­no jau 21 ti­be­tie­tis. Or­ga­ni­za­ci­ja „Free Ti­bet“ nu­ro­do, kad ma­žiau­siai 12 jų dėl pa­tir­tų nu­de­gi­mų mi­rė.

Pro­tes­tuo­da­mi dėl dau­giau nei 60 me­tų trun­kan­čios Ki­ni­jos oku­pa­ci­jos Ti­be­to ry­tuo­se per pa­sta­rą­sias tris die­nas su­si­de­gi­no trys ti­be­tie­čiai.

„Tre­čias su­si­de­gi­ni­mo at­ve­jis per pa­sta­rą­sias die­nas ro­do, kad ti­be­tie­čiai ne­nus­tos pro­tes­tuo­ti, kol jų šauks­mai dėl lais­vės ne­bus iš­girs­ti. Tarp­tau­ti­nė bend­ruo­me­nė tu­ri im­tis sku­bių veiks­mų“, – sa­kė Lon­do­ne įsi­kū­ru­sio ju­dė­ji­mo „Free Ti­bet“ va­do­vė Step­ha­nie Brig­den.

Šį ant­ra­die­nį su­si­de­gi­no 18 me­tų vai­ki­nas ne­to­li Cha­ra mies­te­lio, esan­čio maž­daug 70 km nuo Nga­bos mies­to, kur vyks­ta dau­giau­sia su­si­de­gi­ni­mo at­ve­jų. Liu­di­nin­kai pa­sa­ko­jo, kad Dor­jee pa­si­de­gė ir, skęs­da­mas lieps­no­se, nu­svir­du­lia­vo prie vie­ti­nės val­džios pa­sta­to, kur su­kniu­bo ir mi­rė.

Įvy­kio iš­va­ka­rė­se prie­šais po­li­ci­jos nuo­va­dą ne­to­li įė­ji­mo į Kir­ti vie­nuo­ly­ną Nga­bos mies­te su­si­de­gi­no ke­tu­rių vai­kų mo­ti­na Rin­chen. Pa­sak krau­pų įvy­kį ma­čiu­sių žmo­nių, 32 me­tų mo­te­ris šau­kė, rei­ka­lau­da­ma lais­vės ir Jo Šven­te­ny­bės Da­lai La­mos grą­ži­ni­mo į Ti­be­tą. Mo­te­ris mi­rė vie­to­je.

Ko­vo 3 d. to­kia pat sa­vi­žu­dy­bė įvy­ko mies­te Ma­chu. Dar­žo­vių tur­gu­je su­si­de­gi­no 20 me­tų stu­den­tė Tse­ring Kyi.

„Ti­be­tie­čiai, to­kie kaip Dor­jee šian­dien ir Rin­chen va­kar, ren­ka­si su­si­de­gi­ni­mą prie­šais val­džios pa­sta­tus, siek­da­mi pa­si­prie­šin­ti jų (ki­nų – aut. pa­st.) val­dy­mui ir prie­spau­dai, ku­ri ten kles­ti“, – si­tua­ci­ją ko­men­ta­vo S. Brig­den.

Pra­ne­ša­ma, kad dėl tra­giš­kų pa­sta­rų­jų die­nų įvy­kių Nga­bo­je tvy­ro įtam­pa, į re­gio­ną nu­siųs­tos pa­pil­do­mos sau­gu­mo ir po­li­ci­jos pa­jė­gos.

Įtam­pą dar la­biau pa­di­di­no ži­nia, kad va­sa­rio mė­ne­sį ban­dęs su­si­de­gin­ti vie­nuo­lis Rig­zi­nas Dor­jee iš Kir­ti vie­nuo­ly­no li­go­ni­nė­je mi­rė. Ki­nų val­džia nu­spren­dė jo pa­lai­kus kre­muo­ti, at­si­sa­ky­da­ma mi­ru­sio­jo kū­ną grą­žin­ti jo ar­ti­mie­siems.

Ki­tas to pa­ties vie­nuo­ly­no vie­nuo­lis Lob­san­gas Kun­cho­kas, ku­ris ke­ti­no su­si­de­gin­ti per­nai rug­sė­jį, vis dar gy­do­mas li­go­ni­nė­je. Jam am­pu­tuo­tos ran­kos ir ko­jos. Vy­ras mai­ti­na­mas per vamz­de­lį. Šal­ti­nių tei­gi­mu, sun­kiai su­žeis­tą pa­cien­tą li­go­ni­nės per­so­na­las mu­ša ir va­di­na vals­ty­bės prie­šu.

Ki­ni­ja nei­gia kal­ti­ni­mus rep­re­si­jo­mis ir sa­ko, kad da­bar ti­be­tie­čiai gy­ve­na ge­riau nei bet ka­da dėl di­džiu­lių in­ves­ti­ci­jų į inf­rast­ruk­tū­rą, mo­kyk­las ir būs­tus.

Va­sa­rio 10-ąją Ki­ni­jos sau­gu­mo pa­jė­gos nu­šo­vė du bro­lius ti­be­tie­čius, ku­rie slaps­tė­si po sa­vo su­reng­to pro­tes­to prieš Pe­ki­no cent­ri­nę val­džią. Įvy­kio iš­va­ka­rė­se kai­my­ni­nia­me re­gio­ne su­si­de­gi­no ti­be­tie­tis vie­nuo­lis. In­ci­den­tai įvy­ko pro­vin­ci­jo­se, be­si­ri­bo­jan­čio­se su Ti­be­to au­to­no­mi­niu re­gio­nu, šia­me ti­be­tie­čių gau­siai gy­ve­na­ma­me re­gio­ne di­dė­jant įtam­pai dėl nu­ma­no­mo re­li­gi­nio, po­li­ti­nio ir kul­tū­ri­nio šios et­ni­nės gru­pės per­se­kio­ji­mo.

Į Ti­be­tą neį­lei­džia­mi nei sve­tim­ša­liai, nei žur­na­lis­tai, o nau­do­ji­ma­sis in­ter­ne­tu vie­ti­niams griež­tai ri­bo­ja­mas.

Už Ti­be­tą – vir­tua­lio­je bend­ruo­me­nė­je

Ko­vo­to­jai už Ti­be­to lais­vę bu­ria­si į rea­lias ir vir­tua­lias bend­ruo­me­nes, ren­gia pi­ke­tus, pla­ti­na vie­šus pa­reiš­ki­mus ša­lių vy­riau­sy­bėms, ver­čia­si lab­da­rin­ga veik­la, o lė­šas siun­čia ti­be­tie­čiams. Tarp ko­vo­to­jų yra ir lie­tu­vių. Vie­nas to­kių – da­bar Jung­ti­nė­je Ka­ra­lys­tė­je gy­ve­nan­tis iš Ky­bar­tų ki­lęs Ri­man­tas Ku­čins­kas. 38-erių vy­ras yra or­ga­ni­za­ci­jos Jung­ti­nės Tau­tos už lais­vą Ti­be­tą (UNFFT) vir­tua­lios bend­ruo­me­nės am­ba­sa­do­rius Lie­tu­vai ir sa­ko, kad Ti­be­tas į jo gy­ve­ni­mą „atė­jo“ prieš aš­tuo­ne­rius me­tus, su­si­do­mė­jus me­di­ta­ci­jo­mis, bu­diz­mu ir pa­ma­čius fo­tog­ra­fi­jas, ką ko­mu­nis­ti­nė Ki­ni­ja da­ro Ti­be­te.

„Su­si­pa­ži­nęs su bend­ra­min­čiais ta­pau UNFFT na­riu. Šiai or­ga­ni­za­ci­jai ko­vo 11-ąją su­kaks ly­giai dve­ji me­tai. Dar­bų nu­veik­ta ne­ma­žai – vi­suo­me­nei sten­gia­mės pa­teik­ti pa­čią nau­jau­sią in­for­ma­ci­ją apie pa­dė­tį Ti­be­te. Ban­do­me už­megz­ti kon­tak­tus su Lie­tu­vos Sei­mu ir Vy­riau­sy­be, kvie­čia­me ko­vo­ti už Ti­be­to lais­vę, de­ja, vi­sos pa­stan­gos ne­su­lau­kia at­gar­sio. Ten­ka pa­si­kliau­ti tik sa­vo jė­go­mis ir žmo­nių ge­ra­no­riš­ku­mu“, – sa­ko Ri­man­tas.

Anot pa­šne­ko­vo, Lie­tu­vą ir Ti­be­tą sie­ja pa­na­ši pa­tir­tis, se­no­ji kul­tū­ra ir pa­sku­ti­nio­jo šimt­me­čio ko­vų už lais­vę da­tų su­ta­pi­mas.

Gru­zi­ja abe­jin­gų ne­pa­lie­ka

Ok­sa­na LAU­RU­TY­TĖ

Va­sa­rio 20-ąją TV3 ete­ry­je star­ta­vo nau­jas pro­diu­se­rių kom­pa­ni­jos „Vi­deo­met­ra“ ir Gru­zi­jos te­le­vi­zi­jos „Ime­di TV“ ku­ria­mas se­ria­las „Vy­no ke­lias“. Lie­tu­vai­tės Dai­vos vaid­me­nį se­ria­le ku­rian­ti šiau­lie­tė Ag­nė Gru­dy­tė per ke­lis mė­ne­sius spė­jo pra­mok­ti gru­zi­nų kal­bą. Vos dvi sa­vai­tes į Šiau­lius grį­žu­si ir va­kar į Gru­zi­ją fil­muo­tis vėl iš­skri­du­si Ag­nė sa­ko, kad lie­tu­viams iš gru­zi­nų rei­kė­tų pa­si­mo­ky­ti nuo­šir­du­mo, at­vi­ru­mo ir sve­tin­gu­mo.

 

Va­kar į Gru­zi­ją to­liau fil­muo­tis se­ria­le „Vy­no ke­lias“ iš­vy­ku­si Ag­nė Gru­dy­tė į Lie­tu­vą grįš po ge­ro mė­ne­sio. Ge­gu­žę jos vėl lau­kia fil­ma­vi­ma­sis „Nai­sių va­sa­ro­je“.

Ag­nės GRU­DY­TĖS as­me­ni­nio ar­chy­vo nuo­tr.

Mo­ko­si kal­bė­ti gru­zi­niš­kai

Nau­jo­jo se­ria­lo „Vy­no ke­lias“ pri­sta­ty­mas Lie­tu­vo­je su­reng­tas va­sa­rio vi­du­ry­je, kai Gru­zi­jo­je be­si­fil­muo­jan­čių ak­to­rių ir fil­mo kū­rė­jų gru­pei bu­vo su­teik­tas dvie­jų sa­vai­čių truk­mės poil­sis. Į sim­bo­li­nę pir­mo­sios se­ri­jos per­žiū­rą at­vy­ko Gru­zi­jos am­ba­sa­do­rius Lie­tu­vo­je Geor­gi­jus Ker­di­koš­vi­lis su žmo­na, se­ria­lo pro­diu­se­ris Ro­lan­das Skais­gi­rys ir bū­rys Lie­tu­vos ak­to­rių: Liu­bo­mi­ras Lau­ce­vi­čius, Vi­das Pet­ke­vi­čius, Po­vi­las Lau­rin­kus, Ie­va And­re­je­vai­tė, Pau­lius Ta­mo­lė, Ag­nė Gru­dy­tė, Sei­mo na­rė In­ga Va­lins­kie­nė ir ki­ti.

Me­tų pra­džio­je „Šiau­liai plius“ ra­šė, kad se­ria­las „Vy­no ke­lias“ – dra­ma­tiš­kas pa­sa­ko­ji­mas apie lie­tu­vės ir gru­zi­no mei­lę, iš­ban­dy­mus ir pa­vo­jus. Tai sie­nas ker­tan­ti is­to­ri­ja, pra­tur­tin­ta Gru­zi­jos gro­žiu ir žmo­nių sve­tin­gu­mu bei int­ri­guo­jan­ti kri­mi­na­li­niu de­tek­ty­vu. Se­ria­lą, fil­muo­ja­mą dvie­jo­se ša­ly­se, re­ži­suo­ja Al­vy­das Šle­pi­kas (Gru­zi­jo­je) ir Rai­mun­das Ba­nio­nis (Lie­tu­vo­je). Sce­na­ri­jų ku­ria taip pat du au­to­riai – lie­tu­vių ra­šy­to­jas Gied­rius Re­ka­šius, ge­riau ži­no­mas Ed­vi­no Ka­lė­dos sla­py­var­džiu, ir gru­zi­nas Aka Mor­či­la­dzė.

Pag­rin­di­nė he­ro­jė Dai­va, ku­rią vai­di­na ak­to­rė Ag­nė Gru­dy­tė, at­si­tik­ti­nai tam­pa nu­si­kal­ti­mo liu­di­nin­ke. Jai ky­la mir­ti­nas pa­vo­jus, nes žu­di­kas – oli­gar­chas Ra­zu­je­vas (Liu­bo­mi­ras Lau­ce­vi­čius) tu­ri įta­kin­gų ry­šių val­džios ir jė­gos struk­tū­ro­se. Dai­va pri­vers­ta bėg­ti iš Lie­tu­vos, o jos bro­lis žur­na­lis­tas Da­rius (Al­gir­das Gra­daus­kas) tė­vy­nė­je lie­ka rink­ti daik­ti­nių įro­dy­mų. Bėg­lės ant­rai­siais na­mais tam­pa Gru­zi­ja. Se­ria­le fil­muo­ja­si Sei­mo na­rė In­ga Va­lins­kie­nė, ku­rian­ti oli­gar­cho mei­lu­žės vaid­me­nį, gru­zi­nų ak­to­riai Vach­tan­gas Cha­cha­ni­dzė, Va­no Dug­la­dzė, Le­va­nas Kurt­si­ja, Ke­ti Asa­tia­ni ir ki­ti.

„Se­ria­le be­si­fil­muo­jan­tys gru­zi­nai – ša­lies ki­no žvaigž­dės. Iš pra­džių ne­ži­no­jo­me, kas jie to­kie, o pra­dė­ję žiū­rė­ti te­le­vi­zi­ją pa­ma­tė­me jų vei­dus nuo­lat šmė­žuo­jan­čius ek­ra­nuo­se“, – sa­kė A. Gru­dy­tė.

Sau­sio 3-ią­ją į Gru­zi­ją su ko­le­go­mis iš­vy­ku­si ir tik va­sa­rio 11-ąją par­skri­du­si ak­to­rė tei­gė, kad pu­sė se­ria­lo se­ri­jų jau nu­fil­muo­ta. Per be­veik du mė­ne­sius se­ria­las bus baig­tas, bet ga­li at­si­tik­ti taip, kad su kai ku­riais ak­to­riais su­si­tik­ti ne­pa­vyks. Kai lie­tu­vai­čiai fil­muo­ja­si Gru­zi­jo­je, gru­zi­nai fil­muo­ja­si Lie­tu­vo­je. Jei sce­na­ri­jus jų ne­su­ves, ak­to­riai vie­ni ki­tų ir ne­pa­ma­tys.

„Daug ver­kiu ir sap­nuo­ju koš­ma­rus“, – taip apie sa­vo ku­ria­mą vaid­me­nį kal­ba Ag­nė ir pri­si­pa­žįs­ta, kad jai nie­ka­da ne­rei­kė­jo dirb­ti­nių aša­rų. „Jei ne­ti­ki tuo, ką da­rai, aša­ros neišs­pau­si. Aš iš­gy­ve­nu per­so­na­žo bū­se­ną ir aša­ros pa­čios rie­da“, – sa­ko ji.

Pa­sak Ag­nės, Gru­zi­jai tarp­tau­ti­nis fil­mo kū­ri­mas – nau­jie­na, tad jie itin sten­gia­si pa­žin­ti lie­tu­vių kul­tū­rą, kal­bą. Pa­ti Ag­nė pra­mo­ko gru­zi­niš­kai, nes ma­no, kad pu­sant­ro mė­ne­sio iš­bu­vus ša­ly­je ne­sup­ras­ti ele­men­ta­riau­sių žo­džių tau­tos, ku­ri taip sve­tin­gai priė­mė, yra ne­man­da­gu ir gė­da. „Fil­mo dai­li­nin­kas gru­zi­nas Ma­mu­ka la­biau­siai iš vi­sų sten­gia­si iš­mok­ti lie­tu­viš­kai ir jam pui­kiai se­ka­si“, – tei­gė ak­to­rė.

Gru­zi­nai – itin sve­tin­gi

Gru­zi­jo­je gy­ve­nan­čių lie­tu­vai­čių gru­pė – de­vy­ni žmo­nės – trys mo­te­rys ir še­ši vy­rai. Fil­mo kū­rė­jai gy­ve­na Tbi­li­sy­je, dvie­jų aukš­tų na­me ant aukš­to kal­no. „Vi­sas mies­tas kaip ant del­no, la­bai gra­žūs vaiz­dai at­si­ve­ria. Tik kai su pir­ki­niais ten­ka grįž­ti na­mo, kop­da­mas į kal­ną su­vo­ki to­kio gy­ve­ni­mo pri­va­lu­mus ir trū­ku­mus“, – šyp­so­si šiau­lie­tė.

Pa­sak Ag­nės, gy­ve­nant vi­siems kar­tu ten­ka la­bai pla­nuo­ti lai­ką, tar­tis, kaip pa­si­da­ly­ti du na­mo vo­nios kam­ba­rius, kaip spė­ti pa­pus­ry­čiau­ti. „Tik ka­vos kar­tu iš­ge­ria­me, ta­da vai­ruo­to­jas mik­roau­to­bu­su mus nu­ve­ža į fil­ma­vi­mo aikš­te­lę. Kal­ba­mės su gru­zi­nais ang­liš­kai, aš ru­siš­kai ne­la­bai mo­ku. Kar­tais iš nu­skam­bė­ju­sio juo­ko su­pran­tu, kad ne­są­mo­nę pa­sa­kiau“, – juo­kia­si Ag­nė.

Šiau­lie­tė džiau­gia­si, kad iš ko­le­gų, itin ži­no­mų ak­to­rių, ne­pa­ty­rė jo­kio šal­tu­mo ar nei­gia­mo ver­ti­ni­mo. Vi­si la­bai drau­giš­ki, o gru­zi­nai – ne­pap­ras­tai sve­tin­gi. Pap­ra­šius nu­pirk­ti mi­ne­ra­li­nio van­dens, nie­ka­da neims pi­ni­gų. Ei­nant kar­tu pirk­ti, vi­sa­da su­mo­kės, ką be­kal­bė­ti apie ap­si­lan­ky­mą ba­re. Jie lie­tu­vai­čiams nie­ka­da ne­lei­džia at­si­skai­ty­ti. „Kar­tais net ne­pa­to­gu, juk jie gy­ve­na šiek tiek pra­sčiau nei mes, nors kai­nos par­duo­tu­vė­se pa­na­šios“, – sa­ko ak­to­rė.

Ag­nė tei­gia, kad Gru­zi­jo­je itin jau­čia­ma, jog žmo­nės dar ne­su­ma­te­ria­lė­ję kaip lie­tu­viai ir eko­lo­giš­kas gy­ve­ni­mo bū­das jų ša­lies dar neap­lan­kė. „Ten vis­kas la­bai ska­nu. Gru­zi­nai sa­ko, kad jų mais­tas ska­nus dėl la­bai ge­ro van­dens. Ypač pa­mė­gau kin­ka­lius – ran­ko­mis val­go­mus kol­dū­nus. Iš pra­džių ap­si­taš­ky­da­vo­me, bet pa­skui iš­mo­ko­me gra­žiai juos val­gy­ti“, – sa­ko Ag­nė.

Lie­tu­vai­čiai pa­mė­go ir gru­zi­nų dai­nas. „Gru­zi­niš­kai žo­dis „mei­lė“ – „sik­va­ru­li“. Ji švel­nio­se gru­zi­nų dai­no­se ly­gi­na­ma su paukš­te­liu, ku­ris nu­skri­do“, – sa­ko mo­te­ris.

„Auk­so šven­tyk­la“ – ne tik be­si­do­min­tiems bu­diz­mu

Ok­sa­na LAU­RU­TY­TĖ

Prieš vie­nuo­li­ka me­tų į Pie­tų Ko­rė­ją iš­vy­kęs ir zen bu­dis­tų vie­nuo­liu ta­pęs bu­vęs ak­to­rius, teat­ro re­ži­sie­rius Kęs­tu­tis Mar­čiu­ly­nas-Bo Haen­gas pa­sta­tė vie­nos da­lies mo­nos­pek­tak­lį „Auk­si­nė šven­tyk­la“. Pje­sę jis pa­ra­šė pa­ts, su­ra­dęs ker­ti­nius klau­si­mus ir at­sa­ky­mus Yu­kio Mis­hi­mos kny­go­je „Auk­si­nė šven­tyk­la“. „No­riu pa­dė­ti Lie­tu­vos žmo­nėms su­si­vok­ti sa­vo si­tua­ci­jo­se ir tap­ti „ge­rais krikš­čio­ni­mis“ – my­lė­ti sa­vo ar­ti­mą ir taip elg­tis kas­die­nia­me gy­ve­ni­me. Tai la­bai pa­pras­tas žmo­gaus bu­vi­mo Že­mė­je už­da­vi­nys, ta­čiau jis sun­kiai įvyk­do­mas“, – sa­ko jis.

 

Dau­giau nei de­šimt me­tų Pie­tų Ko­rė­jo­je pra­lei­dęs Kęs­tu­tis Mar­čiu­ly­nas pir­miau­sia sa­vo dva­si­nio ke­lio ieš­ko­jo Lie­tu­vo­je – len­kė­si pas dva­si­nin­ką Tė­vą Sta­nis­lo­vą ir net no­rė­jo stu­di­juo­ti ku­ni­gų se­mi­na­ri­jo­je. Nuo min­ties tap­ti vie­nuo­liu iki ke­lio­nės į Ko­rė­ją jam pri­rei­kė aš­tuo­ne­rių me­tų.

Ar­tū­ro STA­PON­KAUS nuo­tr.

Ne­pa­gar­ba – men­kos dva­sios iš­raiš­ka

Mo­nos­pek­tak­lis „Auk­si­nė šven­tyk­la“, ku­rį spa­lį tu­rė­jo ga­li­my­bę iš­vys­ti šiau­lie­čiai ir dar iš­vys ko­vą, re­ži­suo­tas kar­tu su Auk­si­nio sce­nos kry­žiaus sa­vi­nin­ke ak­to­re Eg­le Mi­ku­lio­ny­te. Tai is­to­ri­ja apie zen bu­dis­tą, 1950 m. su­de­gi­nu­sį šven­tyk­lą Kio­te. Vie­nuo­lis taip pa­siel­gė ti­kė­da­mas, kad išo­rė­je yra kaž­kas gra­žiau už tai, kas yra žmo­gaus vi­du­je.

Kū­ri­nys nė­ra skir­tas tik tiems, ku­rie do­mi­si zen bu­diz­mu. Tai tar­si po­kal­bis apie ap­ga­vys­tės es­mę ir ką su ja da­ry­ti. Juk pa­sau­ly­je dau­gy­bė skir­tin­gai mąs­tan­čių žmo­nių, ku­rie ke­lia eg­zis­ten­ci­nius klau­si­mus ir pe­rei­na per įvai­rius gy­ve­ni­mo dug­nus.

K. Mar­čiu­ly­nas sa­ko su žmo­nė­mis apie re­li­gi­ją pa­si­kal­ban­tis kiek­vie­no su­si­ti­ki­mo me­tu. Kal­ba­si su kiek­vie­nu at­ski­rai, ki­tiems gir­dint. „Tai la­bai in­di­vi­dua­li te­ma. Koks mū­sų tik­ra­sis ti­kė­ji­mas, kur mū­sų šak­nys? Kam žmo­gui rei­ka­lin­ga re­li­gi­ja? Kaip ji at­si­ra­do? Aš ne re­li­gi­jų ty­ri­nė­to­jas. Vie­na­me ren­gi­ny­je ma­nęs pa­klau­sė, kas yra Die­vas ir ar aš juo ti­kiu. Ata­kuo­jan­tis klau­si­mas. Tuo­met pa­klau­siau, ar sa­lė­je esan­tys žmo­nės tu­ri prie­šų, to­kių, ku­riems jun­ta nea­py­kan­tą. To­kių at­si­ra­do daug. Ta­da pa­sa­kiau, kad vi­si ga­li bū­tent da­bar pa­skam­bin­ti jiems ir pa­sa­ky­ti, kad at­lei­džia ir my­li. Įsi­vy­ra­vo ty­la. Tai la­bai sun­kus už­da­vi­nys. Toks pat, kaip ir lai­ky­tis de­šim­ties Die­vo įsa­ky­mų ar ki­tų gy­ve­ni­mo dva­si­nės pra­kti­kos kel­ro­džių“, – sa­ko jis.

Ko­dėl taip yra, ko­dėl žmo­gui taip sun­ku at­leis­ti? Anot vie­nuo­lio, to­dėl, kad mes jau tu­ri­me sa­vo su­pra­ti­mą, nuo­mo­nę, po­mė­gius, net ne­ži­no­da­mi, kad ki­tur eg­zis­tuo­ja ki­to­kios pa­sau­lė­žiū­ros žmo­nės. Tas už­da­ru­mas ir są­ly­go­ja mū­sų ne­pa­gar­bą ki­tiems. „Aš pa­ts tai esu pa­ju­tęs, kai bū­da­mas Kau­no pan­to­mi­mos teat­ro ak­to­riu­mi iš­vyk­da­vau gast­ro­lių į ki­tas ša­lis. Ki­tur aš ir ki­ti elg­da­vo­mės iš­šau­kian­čiai, sa­ky­da­mi, kad esa­me iš Lie­tu­vos. Gar­siai kal­bė­da­vo­me lie­tu­viš­kai. Šo­ki­ruo­da­vo­me vie­ti­nius, ku­riuos gal­būt tuo me­tu lai­kiau kvai­les­niais už mus, nai­ves­niais... Ga­lė­jau elg­tis, kaip no­riu, nes jau­čiau­si aukš­čiau už juos. Iš kur tas jaus­mas? Iš už­da­ru­mo. Ki­tų tau­tų ne­su­vo­ki­mo. Iš ne­tu­rė­ji­mo pa­tir­ties bend­rau­jant. Pa­sau­ly­je vyks­ta eko­no­mi­nis ka­ras dėl Že­mės re­sur­sų pa­si­da­li­ji­mo. Žmo­nės kir­ši­na­mi ak­cen­tuo­jant re­li­gi­nius ir kul­tū­ri­nius skir­tu­mus. Ne­no­riu pil­ti į tą ug­nį ku­ro. Ge­riau žmo­nėms pa­ro­dy­ti, kur ži­di­nys“, – sa­ko jis.

Kęs­tu­tis pa­sa­ko­ja, kad bū­da­mas lie­tu­vis la­bai sun­kiai pa­te­ko į Ko­rė­jos tra­di­ci­nę šven­tyk­lą. No­rė­jo tap­ti tra­di­ci­niu vie­nuo­liu, kad ga­lė­tų pa­žin­ti me­di­ta­ci­jas ir pra­kti­kuo­ti. „Tik to­kiu bū­du bū­ni įlei­džia­mas tap­ti „sa­vu“ tarp ko­rė­jie­čių, ta­čiau vis tiek esi sve­tim­ša­lis. Ir mū­sų to­kių daug, ir iš vi­so pa­sau­lio“, – sa­ko jis.

Ži­bu­rė­lį ra­si tik at­si­grę­žęs į sa­ve

Me­di­ta­ci­jos la­bai po­pu­lia­rios tarp už­sie­nio ša­lių stu­den­tų, dar­buo­to­jų, moks­li­nin­kų, apie jas pa­ra­šy­ta daug kny­gų. Nuos­ta­bu, kad Pie­tų Ko­rė­jo­je ga­li­ma ras­ti daug vie­nuo­ly­nų, kur pra­kti­kos ne­pa­si­kei­tu­sios tūks­tan­čius me­tu. „Uni­ka­lios bū­tent pra­kti­kos, o ne re­li­gi­nės apei­gos, mal­dos ar kaž­kas to­kio, ką mes su­pran­ta­me kaip re­li­gi­ją. Ten sė­di at­si­grę­žęs į sie­ną ke­lio­li­ka va­lan­dų per die­ną ir tau vyks­ta įvai­rūs da­ly­kai. Mo­ky­to­jai mo­ko neiš­si­gąs­ti sa­vęs, kad ga­lė­tum su­vok­ti sa­vo vi­zi­jas, bū­se­nas“, – sa­ko pa­šne­ko­vas.

Kęs­tu­tis tei­gia ne­san­tis ge­ras žmo­gus ir no­ri kuo ma­žiau da­ry­ti blo­ga ki­tiems. „Tam aš ir mo­kau­si, bet tai nė­ra leng­va. Ma­nau, kad ne man vie­nam ky­la klau­si­mas, kaip tei­sin­gai nu­gy­ven­ti gy­ve­ni­mą. Į tai at­sa­ky­mų nė­ra. Yra tik at­si­grę­ži­mas į sa­ve. Tik ten ga­li at­ras­ti tą ži­bu­rė­lį, ku­rį tu­ri kiek­vie­nas. Apie jį kal­ba ir mo­ko vi­sų re­li­gi­jų mo­ky­to­jai. Ži­bu­rė­lio neat­ra­dę mes tik lik­si­me sa­vos gru­pės at­sto­vai“, – sa­ko jis.

Lie­tu­vo­je ir ap­skri­tai Eu­ro­po­je vis dau­giau at­si­ran­da cent­rų, ku­riuo­se mo­ko­ma me­di­ta­ci­jų, jo­gos, ma­sa­žų, Rei­ki ir pan. Kur prie­žas­tis? Tra­di­ci­nė re­li­gi­ja ne­ten­ki­na? Ko ir ko­dėl Ry­tų re­li­gi­jo­se ieš­ko eu­ro­pie­čiai?

Kęs­tu­čio nuo­mo­ne, šiais lai­kais žmo­nės gau­na ga­ly­bę in­for­ma­ci­jos, o pa­ts gy­ve­ni­mas trun­ka ne itin il­gai. To­dėl at­si­ran­da no­ras iš­ban­dy­ti ką nors nau­jo. „Bet mes vi­suo­met bū­si­me lie­tu­viai, kur ir ką be­da­ry­tu­me. Ne­rei­kia agi­tuo­ti skai­ty­to­jų, kad iš­va­žiuo­da­mi, kaž­kuo do­mė­da­mie­si mes tam­pa­me ki­to­kie. Tai ne mū­sų ša­lies, o tų, ku­rie no­ri mus su­skal­dy­ti, pro­pa­gan­da. Lie­tu­viai yra vi­si tie, ku­rie lai­ko sa­ve lie­tu­viais. Ir mū­sų ne trys mi­li­jo­nai – mū­sų daug dau­giau ir mes esa­me la­bai vie­nin­gi. Tai net ne­prik­lau­so nuo to, kas kuo do­mi­si. Mū­sų tau­ta pa­skli­du­si po vi­są pa­sau­lį, ta­čiau šir­di­mi mes esa­me vie­nis. Jei taip mąs­ty­si­me, jei taip ra­šy­si­me ir jei tik­rai tuo ti­kė­si­me, Lie­tu­va, ma­ža ša­lis, įgis dau­giau pa­ra­mos. Žmo­nės grįš ir at­si­ras ta nau­ja ban­ga, tas nau­jas ry­tas ateis, apie ku­rį mes tik dai­nuo­ja­me. Jun­tu, kad la­bai stip­rioms jė­goms tai nė­ra rei­ka­lin­ga. At­virkš­čiai – nau­din­ga  su­kir­šin­ti. Ti­kiu, kad to pa­da­ry­ti nie­kam ne­pa­vyks. O tai, kad žmo­gus ieš­ko at­sa­ky­mų į eg­zis­ten­ci­nius klau­si­mus, ro­do tau­tos iš­pru­si­mą“, – sa­ko jis.

Pa­dė­ti ki­tiems ga­li­ma ir bū­nant Lie­tu­vo­je

Kas Kęs­tu­tį pa­ska­ti­no do­mė­tis bu­diz­mu? Paš­ne­ko­vas sa­ko ne­ma­nan­tis, kad bu­diz­mas eg­zis­tuo­ja lyg ko­kia vie­na­ly­tė re­li­gi­ja ar pra­kti­kos rū­šis. Ko­rė­jo­je vie­nuo­lis vai­ruo­ja au­to­mo­bi­lį ir tai yra nor­ma­lu. Tai­lan­de jau ga­li sės­ti į ka­lė­ji­mą. Šri Lan­ko­je ne­ga­li net pi­ni­gų tu­rė­ti ran­ko­se. Kiek ša­lių, tiek tra­di­ci­jų skir­tu­mų ir vi­si tai va­di­na bu­diz­mu.

„Kaž­ka­da gy­ve­no žmo­gus. Me­di­ta­ci­jos dė­ka jis su­vo­kė sa­ve ir mo­kė ki­tus. Ir šiais lai­kais ta mo­ky­mo li­ni­ja gy­va, tik skir­tin­gi mo­ky­mo­si me­to­dai, nes jis mo­kė kiek­vie­ną mo­ki­nį pa­gal jo pri­gim­tį, pa­gal jo ge­bė­ji­mą leng­viau iš­mok­ti. Iš­moks­ti grįž­ti į sa­vo kraš­tą ir ne­bū­ti­nai tu­ri mo­ky­ti ki­tus. Ga­li gy­ven­ti nie­kam ne­ži­nant, kad tu kaž­kur me­di­ta­vai. Dau­gu­ma taip ir el­gia­si, bet aš su­ti­kau vie­nuo­lį iš Len­ki­jos, kai man bu­vo la­bai blo­gai. Jis man pa­dė­jo. Aš gal pa­dė­siu ki­tiems. Pa­dė­ti ki­tiems ga­li­ma ir bū­nant Lie­tu­vo­je. Aš tuo­met to ne­ži­no­jau“, – sa­ko vie­nuo­lis ir pri­du­ria, kad vie­nuo­lio ke­lią pa­si­rin­ko tam, kad bū­tų kuo dau­giau ge­rų krikš­čio­nių. Anot jo, ne­svar­bu, ko­kios re­li­gi­jos iš­pa­žin­to­jas bū­tų žmo­gus, jo skaus­mai, ne­tek­tys, no­rai, eg­zis­ten­ci­niai klau­si­mai yra to­kie pat. Ski­ria­si tik ša­lių kul­tū­ra ir tik pa­skui – re­li­gi­ja.

Žo­džiai „me­di­ta­ci­ja“, „nu­švi­ti­mas“, „rein­kar­na­ci­ja“ dau­ge­liui bu­diz­mu ne­si­do­min­čių žmo­nių skam­ba tar­si bur­ta­žo­džiai. Kas šie da­ly­kai yra? Anot Kęs­tu­čio, me­di­ta­ci­ja – tai san­ty­kis su tuo, su kuo bend­rau­ji. Dėl nu­švi­ti­mo at­sa­ky­mo aiš­kaus nė­ra. „Jei kas nors at­sa­kys į tą klau­si­mą ir kas nors pa­ti­kės, ne­kal­tin­ki­te ra­šan­čio­jo, o pri­pa­žin­ki­te sa­vo neišp­ru­si­mą. Tuo­met dau­giau rei­kia pra­kti­kuo­ti. Ra­šy­ti vi­si su­ge­ba“, – sa­ko vie­nuo­lis.

O kas yra rein­kar­na­ci­ja? „Ar ga­li­ma už­duo­ti šį klau­si­mą lai­ke? Ar ga­li žmo­gus du kar­tus per­skai­ty­ti teks­tą lai­ke? To su­vo­ki­mas su­tei­kia ga­li­my­bę pa­jus­ti sa­vo veiks­mo pa­sek­mes. Prie­žas­tis ir pa­sek­mė. Ta­da tam­pi at­sa­kin­gu už sa­vo veiks­mus. Vie­nas bū­da­mas el­kis taip, kaip bū­da­mas tarp dau­ge­lio. Tarp dau­ge­lio el­kis taip, kaip bū­da­mas vie­nas“, – sa­ko jis.

Die­viš­ko­ji pri­gim­tis – be­ly­tė

Vie­nuo­ly­ne Kęs­tu­tis gy­ve­na pa­gal griež­tą die­not­var­kę – ke­lia­si tre­čią va­lan­dą ry­to, o il­sė­tis ei­na 22 va­lan­dą. Die­ną me­di­tuo­ja, dir­ba vie­nuo­ly­ne. Ar yra skir­tu­mas tarp mo­ters vie­nuo­lės ir vy­ro vie­nuo­lio? Gal pa­si­rink­ti vie­nuo­lio gy­ve­ni­mą ve­ja pa­sau­lie­tiš­ko gy­ve­ni­mo bai­mė?

Pa­sak Kęs­tu­čio, vie­nuo­lio pra­kti­ka – tai kaip ėji­mas į TIK­ROS BAI­MĖS UO­LĄ. „Tai nė­ra ro­žė­mis klo­tas ke­lias. Ne­bu­vi­mas vie­nuo­liu ar­ba ne­prak­ti­ka­vi­mas tu­rint tiks­lą pa­žin­ti sa­ve, ne­svar­bu ko­kios re­li­gi­jos me­to­dus pra­kti­kuo­ji – bė­gi­mas nuo sa­vęs. Vy­ras ne­ga­li su­vok­ti sa­vęs. Mo­te­ris ne­ga­li su­vok­ti sa­vęs. Kai nu­sto­si su­vok­ti sa­ve kaip vy­rą ar mo­te­rį, tuo­met su­vok­si sa­ve. Die­viš­ko­ji, tik­ro­ji žmo­gaus pri­gim­tis ne­tu­ri ly­ties. Skaus­mas ir džiaugs­mas – be­ly­čiai“, – sa­ko jis.

Ko­dėl Kęs­tu­tis su­kū­rė spek­tak­lį apie bu­dis­to vie­nuo­lio ke­lią bū­tent Lie­tu­vai? Mo­nos­pek­tak­lį jis sa­ko nu­spren­dęs sta­ty­ti ta­da, kai per­skai­tė Y. Mi­shi­mos kny­gą „Auk­si­nė šven­tyk­la“. Ne­la­bai kny­ga jam pa­ti­ko, ta­čiau vy­ras su­vo­kė ap­ra­šy­tą he­ro­jų. „Su­vo­kiau gal net ar­ti­miau nei pa­ts ra­šy­to­jas ir man ki­lo klau­si­mas, ko­dėl au­to­rius ne­si­gi­li­no į pa­tį he­ro­jų iki ga­lo. Su­ra­dau vie­ną to­kią „juo­dą de­ta­lę“, ku­ri, ma­no ma­ny­mu, ir su­ga­di­no vi­są is­to­ri­ją. Tad apie tai ir yra spek­tak­lis“, – sa­ko jis.

Kęs­tu­tis nė­ra abe­jin­gas tam, kas vyks­ta Lie­tu­vo­je. Jis čia grįž­ta, ta­čiau ne­no­ri pro­pa­guo­ti bu­diz­mo. Jis tik da­li­ja­si sa­vo pa­tir­ti­mi. „Zen vie­nuo­ly­nuo­se se­si­jos me­tu ga­li­ma ras­ti ir mu­sul­mo­nų, ir krikš­čio­nių, ir in­duis­tų, ir vu­du, ir sam­nis­tu, Iz­rae­lio pi­lie­čių. Tai tik me­to­das. Dė­ko­ju Ko­rė­jos žmo­nėms, ku­rie ka­ro, oku­pa­ci­jos me­tais, gy­ven­da­mi pa­si­slė­pę kal­nuo­se, iš­sau­go­jo šį uni­ka­lų me­di­ta­ci­jų me­to­dą“, – sako jis.

E. Bar­tu­lis: „Liū­de­sys ne­su­de­ri­na­mas su krikš­čio­ny­be ir ti­kė­ji­mu“

Ok­sa­na LAU­RU­TY­TĖ

Šiau­lių vys­ku­pas Eu­ge­ni­jus Bar­tu­lis, pir­ma­sis ša­ly­je ini­ci­ja­vęs pi­lig­ri­mi­nius žy­gius, Šei­mų šven­tę, Šiau­lių re­gio­no te­le­vi­zi­jo­je „S plius“ tu­rės ir sa­vo lai­dą. Ke­tu­ris kar­tus per me­tus „S plius“ žiū­ro­vai iš E. Bar­tu­lio lū­pų lai­do­je „Ti­kė­ji­mo rit­mu“ iš­girs apie įvai­rių krikš­čio­niš­kų šven­čių tra­di­ci­jas ir pra­smę. „No­ri­me bend­rys­tės su vi­sais žmo­nė­mis. Kai ku­rios krikš­čio­nių tra­di­ci­nės šven­tės su­vo­kia­mos pa­vir­šu­ti­niš­kai, tad apie jas pri­min­si­me lai­do­se“, - sa­ko Jo eks­ce­len­ci­ja.

 

Šiau­lių vys­ku­pas Eu­ge­ni­jus Bar­tu­lis sa­ko, kad „S plius“ te­le­vi­zi­jos lai­do­je „Ti­kė­ji­mo rit­mu“ sieks pa­ky­lė­ti žmo­nių dva­sią, at­skleis­ti jų dva­si­nius tur­tus, pa­si­da­ly­ti dva­si­niais lo­biais. „Baž­ny­čia tik­rai tu­ri ką pa­sa­ky­ti žmo­nėms, nes per du tūks­tan­čius me­tų iš­sau­go­jo įvai­rias tra­di­ci­jas“, - sa­ko jis.

„Šiauliai plius“ archyvo nuotr.

Va­sa­rio 22-ąją bus mi­ni­ma Pe­le­nų die­na. Šią die­ną baž­ny­čio­se bū­da­vo šven­ti­na­mi pe­le­nai, su­de­gi­nus praė­ju­sių me­tų ver­bas. Nuo šios die­nos pra­si­de­da ga­vė­nios pe­rio­das, kai ne­ga­li­ma val­gy­ti mė­sos. Jis trun­ka iki pat Ve­ly­kų.

Pe­le­nų die­nos iš­va­ka­rė­se, va­sa­rio 21-ąją, Šiau­lių vys­ku­pas Eu­ge­ni­jus Bar­tu­lis ir pa­kvies žiū­ro­vus „S plius“ lai­do­je „Ti­kė­ji­mo rit­mu“ iš­girs­ti apie Pe­le­nų die­nos pra­smę.

Pa­sak vys­ku­po, į jį ne kar­tą krei­pė­si ti­kin­tie­ji, pra­šy­da­mi pa­pa­sa­ko­ti apie vie­ną ar ki­tą tra­di­ci­ją, at­skleis­ti tik­rą­ją vie­nos ar ki­tos krikš­čio­nių šven­tės pra­smę. „Ypač jau­ni­mas ne­re­tai pa­vir­šu­ti­niš­kai su­si­pa­ži­nęs su tra­di­ci­jo­mis, šven­tė­mis, tad no­ri­si tas ži­no­ji­mo du­ris pra­ver­ti. Vy­res­niems žmo­nės tur­būt taip pat rei­kia kai ku­riuos da­ly­kus pri­min­ti“, – sa­ko jis.

Sa­vo lai­do­se E. Bar­tu­lis ža­da pa­pa­sa­ko­ti ne tik apie itin ži­no­mas ir vi­suo­ti­nai šven­čia­mas ka­ta­li­kų šven­tes. Vys­ku­pas kal­bės ir apie reikš­min­gas ti­kin­čia­jam da­tas, pvz., Di­dį­jį penk­ta­die­nį, šeš­ta­die­nį ir sek­ma­die­nį. Bus pa­sa­ko­ja­ma, kuo itin svar­bios trys die­nos iki šv. Ve­ly­kų, kuo reikš­min­ga Kris­taus žen­gi­mo į dan­gų šven­tė, kas yra Sek­mi­nės, De­vin­ti­nės, kas yra šv. Sak­ra­men­tas, Die­vo Kris­taus kū­no šven­tė ir kt.

Ra­tas ap­si­suks ir ateis Kū­čios, šv. Ka­lė­dos, tad žiū­ro­vams bus pri­min­ta tik­ro­ji šven­tės es­mė. Bus kal­ba­ma, ką ga­li­ma val­gy­ti prie Kū­čių sta­lo, pri­si­min­ta Tri­jų ka­ra­lių šven­tė, per ku­rią Šiau­liuo­se šven­čia­ma vys­ku­pi­jos ini­ci­juo­ta Šei­mų šven­tė.

E. Bar­tu­lis sa­ko itin be­si­džiau­gian­tis, kad žmo­nės są­mo­nin­gė­ja ir ima ki­taip žiū­rė­ti į ka­ta­li­kiš­kas tra­di­ci­jas, įžvel­gia jo­se tik­rą­ją pra­smę. Štai Šv. Va­len­ti­no die­ną vys­ku­pas pra­lei­do Kau­ne, kur vy­ko per dvy­li­ka tūks­tan­čių žiū­ro­vų su­bū­ru­si šven­tė „Mei­lė ku­ria šei­mą“. Įs­pū­din­go kon­cer­to me­tu į sce­ną kvies­ti įvai­rių pro­fe­si­jų at­sto­vai, dva­si­nin­kai, kal­bė­ta apie mei­lę – vi­sa ko pa­ma­tą, apie es­mi­nes gy­ve­ni­mo ver­ty­bes.

„Tas ren­gi­nys pra­no­ko lū­kes­čius, bu­vo la­bai šil­tas ir dva­sin­gas. Iš­ties la­bai svar­bu, kad Šv. Va­len­ti­no die­na ne­tap­tų siau­bu, ne nu­skur­din­tų ir įskau­din­tų, o su­teik­tų spar­nus. Žmo­nėms at­si­bo­do tos žiau­rios te­le­vi­zi­jos lai­dos, tie že­mi da­ly­kai. Tos bai­sin­gos lai­dos tik že­mi­na žmo­gų, jo oru­mą“, – sa­ko vys­ku­pas.

E. Bar­tu­lis su­tin­ka su nuo­mo­ne, kad ne­re­tai ka­ta­li­kas vi­suo­me­nė­je su­pran­ta­mas kaip su­si­kau­pęs, rim­tas ir net griež­tas žmo­gus, ta­čiau tai yra klai­din­ga. „Džiau­ki­tės Vieš­pa­ty­je vi­suo­met“, – to­kia fra­zė net įra­šy­ta į vys­ku­pi­jos her­bą ir

E. Bar­tu­lis sa­ko, kad liū­de­sys yra ne­su­de­ri­na­mas su krikš­čio­ny­be ir ti­kė­ji­mu.

„Liū­dė­ti ga­li­ma, kai su­kly­dai, bet su­kly­du­sio­jo pri­si­kė­li­mas yra nuo­sta­bus ir džiaugs­min­gas. Iš­si­lais­vi­nęs žmo­gus tu­ri džiaug­tis. Krikš­čio­ny­bė tuo ir gra­ži, kad iš­ryš­ki­na žmo­gaus lais­vę“, – sa­ko jis.

Anot vys­ku­po, jei žmo­gus ne­ge­ba nau­do­tis sa­vo lais­ve, krikš­čio­ny­bė jam pri­me­na, kad ta lais­vė ga­li bū­ti gra­ži ir nuo­sta­bi. „Lais­vė yra ir at­sa­ko­my­bė. Ti­kė­ji­me kiek­vie­na min­tis pa­si­tar­nau­ja lais­vei su­dva­sin­ti. Vieš­pa­ties mo­ky­mai yra ne ap­ri­bo­ji­mai, o lais­vės pa­šven­ti­ni­mai“, – sa­ko jis.

E. Bar­tu­lis Vieš­pa­ties mo­ky­mą pa­grin­džia pa­vyz­džiu – at­si­sė­dęs prie pia­ni­no žmo­gus, žiū­rė­da­mas į na­tas, su­gro­ja nuo­sta­baus gro­žio kū­ri­nį. Ne­tu­rė­da­mas na­tų jis tik kaž­ką ga­li su­gro­ti. Vieš­pa­ties mo­ky­mas, kaip ir na­tos, žmo­gui su­tei­kia ga­li­my­bę pa­gro­ti nuo­sta­bų kū­ri­nį. Mo­ky­mas lais­vei su­tei­kia sko­nį ir jį su­kil­ni­na. Mo­ky­mas žmo­gui rei­ka­lin­gas ir kaip nau­do­ji­mo inst­ruk­ci­ja nau­jam įsi­gy­tam prie­tai­sui. „Inst­ruk­ci­ja rei­ka­lin­ga tam, kad ne­su­de­gin­tum sa­vo gy­ve­ni­mo“, – šyp­so­si vys­ku­pas.

Lai­dą „Ti­kė­ji­mo rit­mu“ bus ga­li­ma žiū­rė­ti ir nau­jie­nų po­rta­lo „Etap­lius.lt“ rub­ri­ko­je „ETA TV“.

Ie­va Nar­ku­tė: „Bū­ti už­gož­tam sa­vo kū­ri­nio – sma­gu“

Ok­sa­na LAU­RU­TY­TĖ

Ie­vos Nar­ku­tės, su­kū­ru­sios ir at­lie­kan­čios dai­ną „Rau­do­ni va­ka­rai“, ku­ri skam­ba fil­me „Ta­das Blin­da. Pra­džia“, var­das jau še­še­rius me­tus ži­no­mas me­lo­ma­nams. Ku­rį lai­ką Jie­vos pseu­do­ni­mu kur­tos dai­nos, ku­rių yra jau per šim­tą, pir­miau­sia pa­skli­do in­ter­ne­te. „Jau­nam kū­rė­jui di­džiau­sia klai­da pra­šy­ti pi­ni­gų už sa­vo pir­mą­sias dai­nas“, – sa­ko Šiau­liuo­se užau­gu­si ir su­bren­du­si mer­gi­na. Kli­ni­ki­nę psi­cho­lo­gi­ją Vil­niaus uni­ver­si­te­te stu­di­juo­jan­ti dai­ni­nin­kė tei­gia, kad dai­na­vi­mas jai yra ne po­mė­gis, o gy­ve­ni­mo bū­das.

 

Dai­ni­nin­kė ir kom­po­zi­to­rė Ie­va Nar­ku­tė ėmė reng­ti kon­cer­tus, sva­jo­ja iš­leis­ti kom­pak­ti­nę plokš­te­lę ir įro­dy­ti, kad jos kū­ry­bą puo­šia ne tik „Rau­do­ni va­ka­rai“.

Ie­vos NAR­KU­TĖS as­me­ni­nio ar­chy­vo nuo­tr.

Dai­ną iš­pla­ti­no ir kli­pą su­kū­rė ne­pa­žįs­ta­mi ger­bė­jai

Dvi­de­šimt ket­ve­rių me­tų Ie­va Nar­ku­tė – Vil­niaus uni­ver­si­te­to ma­gist­ran­tė. Mer­gi­na krem­ta psi­cho­lo­gi­jos ži­nias ir sa­ko, kad jai itin pa­tin­ka kur­ti dai­nas apie žmo­gaus iš­gy­ve­ni­mus, jaus­mus, nuo­jau­tas, ap­skri­tai ji my­li žmo­nes. „Gal to­dėl ir psi­cho­lo­gi­jos stu­di­jas pa­si­rin­kau. Žmo­nės pa­ten­ka į įvai­rias si­tua­ci­jas, ma­nau, kad apie kiek­vie­ną pa­tir­tą iš­gy­ve­ni­mą ga­li­ma dai­nuo­ti. Sun­ku su­ras­ti tą ma­no kū­ry­bą api­bū­di­nan­tį būd­var­dį, esu at­vi­ra in­terp­re­ta­ci­joms“, – sa­ko Ie­va.

J. Ja­no­nio gim­na­zi­ją ir mu­zi­kos mo­kyk­lą bai­gu­si mer­gi­na au­go šiau­lie­čių mu­zi­kan­tų šei­mo­je. Jos ma­ma yra mu­zi­ko­lo­gė, o tė­tis – chor­ve­dys. Mer­gi­na gro­ja pia­ni­nu, o kur­ti ir dai­nuo­ti pra­dė­jo bū­da­ma maž­daug ke­tu­rio­li­kos.

Sa­vo dai­nas pla­ti­no in­ter­ne­to po­rta­le, ku­ria­me kū­ry­ba da­li­ja­si pra­de­dan­tys kū­rė­jai. „Iš­girs­da­vau kri­ti­kos, bet kai su­kū­riau dai­ną „Rau­do­ni va­ka­rai“, su­lau­kiau pliūps­nio tei­gia­mų įver­ti­ni­mų. Ją žmo­nės iš­syk pa­mė­go ir ėmė pla­tin­ti vie­nas ki­tam. Taip dai­na ir iš­po­pu­lia­rė­jo“, – sa­ko Ie­va.

Mer­gi­na tei­gia jo­kių vaiz­do kli­pų „Rau­do­niems va­ka­rams“ ne­kū­ru­si, ne­tal­pi­nu­si jų in­ter­ne­te. Tai pa­da­rė dai­nos ger­bė­jai, ku­rių Ie­va net ne­pa­žįs­ta. Net fil­me „Ta­das Blin­da. Pra­džia“ dai­na at­si­ra­do vi­siš­kai at­si­tik­ti­nai. Pa­sak Ie­vos, kaž­kas iš kū­ry­bi­nės gru­pės fil­muo­jant pa­lei­do jos dai­ną ir bu­vo nu­spręs­ta, kad bū­tent „Rau­do­ni va­ka­rai“ taps gar­so ta­ke­liu.

„Jie ma­ne su­si­ra­do ir abi­pu­siu su­ta­ri­mu, ten­ki­nant abi pu­ses, ma­no dai­na skam­ba fil­me. Iš­ties džiau­giuo­si. Jei pa­ti bū­čiau sa­vo dai­ną pri­sta­ti­nė­ju­si, var­giai bū­čiau pa­sie­ku­si tiek, kiek da­bar pa­sie­kiau. Ne­ma­nau, kad tie mi­li­jo­nai žmo­nių, ku­rie įver­ti­no fil­mą apie Ta­dą Blin­dą, plūs į ma­no kon­cer­tus, ta­čiau ma­nau, kad tie, ku­rie at­krei­pė į dai­ną dė­me­sį, at­vyks pa­klau­sy­ti ma­no so­lo kon­cer­tų“, – sa­ko mer­gi­na.

O kas yra gar­ses­nis – Ie­va Nar­ku­tė ar „Rau­do­ni va­ka­rai“? Ką la­biau ži­no klau­sy­to­jai – kū­rė­ją ar dai­ną? „Jei žmo­nės ži­no dai­ną, ži­no ir Nar­ku­tę. Ži­no­ma, dai­na šiek tiek Nar­ku­tę už­go­žė, ta­čiau bū­ti už­gož­tai sa­vo kū­ri­nio – sma­gu. Bū­tų blo­gai, jei ma­ne už­gož­tų, pa­vyz­džiui, plau­kų spal­va“, – nu­si­juo­kia pa­šne­ko­vė.

Kū­ry­bai aka­de­mi­nių stu­di­jų ne­rei­kia

Stu­di­juo­da­ma Vil­niu­je, Ie­va atė­jo mu­zi­kuo­ti į Mo­ky­to­jų na­mus, kur ją pa­ste­bė­jo Ge­di­mi­nas Stor­pirš­tis ir Ve­ro­ni­ka Po­vi­lio­nie­nė. Jie ėmė mer­gi­ną glo­bo­ti, mo­kė, su­tei­kė pro­gų ir vie­tų kon­cer­tuo­ti. Re­zul­ta­tas pra­no­ko Ie­vos lū­kes­čius –  at­li­kė­ja ta­po Sau­liaus My­ko­lai­čio var­do no­mi­na­ci­jos „2007 me­tų se­zo­no at­ra­di­mas“ lau­rea­te.

Pa­ma­žu at­si­ra­do va­dy­bi­nin­kai, mu­zi­kos gru­pė ir Ie­va ėmė reng­ti kon­cer­tus – per­nai su gru­pe su­ren­gė so­lo kon­cer­tą

Šv. Kot­ry­nos baž­ny­čio­je, „ap­šil­dė“ Ma­ri­jo­no Mi­ku­ta­vi­čiaus kon­cer­tą. „Va­dy­bi­nin­kai pa­leng­vi­no ma­no gy­ve­ni­mą, mu­zi­kos gru­pė iš­plė­tė ga­li­my­bes. Me­tus re­pe­ta­vo­me rū­siuo­se, daug dai­nų, aran­žuo­tų gru­pei, da­bar skam­ba ki­taip. Bu­vo­me ne­ma­to­mi, bet da­bar ke­ti­na­me reng­ti kon­cer­tus“, – sa­ko ji.

Da­bar I. Nar­ku­tę ga­li­ma pa­va­din­ti vie­na ryš­kiau­sių dai­nuo­ja­mo­sios poe­zi­jos at­sto­vių Lie­tu­vo­je. Anot kri­ti­kų, jos kū­ry­bą ga­li­mą api­bū­din­ti kaip il­ge­sin­gų jau­se­nų per­kė­li­mą į gai­dų są­siu­vi­nius, klau­sy­to­jų min­tis ir na­mus. Sub­ti­lu­mas, gra­žus liū­de­sys ar pa­pras­čiau­sia skaid­ri ra­my­bė au­to­rės kū­ry­bo­je uži­ma ypa­tin­gą vie­tą.

Ie­va sa­ko, kad jai nie­ka­da ne­ki­lo min­čių sto­ti į Mu­zi­kos aka­de­mi­ją, nes ji ne­no­ri, kad mu­zi­ka bū­tų jos dar­bas. „Kū­ry­bai tik­rai ne­rei­kia aka­de­mi­nių stu­di­jų. Ne­ma­nau, kad mu­zi­ka yra ir ma­no po­mė­gis – tai per silp­nas žo­dis. Mu­zi­ka jau yra ma­no gy­ve­ni­mo bū­das“, – sa­ko Ie­va.

KA­MI – kos­mi­nė mer­gai­tė

Ok­sa­na LAU­RU­TY­TĖ

Šeš­ta­die­nio va­ka­rą LTV trans­liuo­ja­ma­me pir­ma­ja­me „Eu­ro­vi­zi­jos“ at­ran­kos pus­fi­na­ly­je pa­si­ro­dy­sian­ti dai­ni­nin­kė KA­MI (Ka­mi­lė Kie­lai­tė) ko­mi­si­jos teis­mui pa­teiks sa­vo kū­ry­bos dai­ną „Try“. Spe­cia­liai dėl „Eu­ro­vi­zi­jos“ iš Lon­do­no į Šiau­lius grį­žu­si mer­gi­na sa­ko, kad jai svar­bu rem­ti Lie­tu­vą, nes „šak­nys yra šak­nys“. Pa­ra­dok­sa­lu – dai­ni­nin­kė ne­sle­pia ga­lin­ti sau leis­ti da­ly­vau­ti na­cio­na­li­nė­je at­ran­ko­je, nes už­sie­ny­je tam už­si­dir­ba.

   

 Sa­vo kū­ri­nio „Try“ gied­rą, nuo­šir­džią dva­sią ir nuo­tai­ką Ka­mi­lė Kie­lai­tė (KA­MI) sie­kia per­teik­ti ir vaiz­du.

Dai­vos KIE­LĖS nuo­tr.

 

Fo­to­se­si­ja ap­le­di­ju­sia­me pa­jū­ry­je – lyg kos­mo­se

Iš Lon­do­no į Šiau­lius Ka­mi­lė grį­žo sau­sio pra­džio­je. Mer­gi­nos tiks­las – da­ly­vau­ti na­cio­na­li­nė­je at­ran­ko­je į „Eu­ro­vi­zi­ją“. Bai­gu­si Kur­šė­nų 

M. Ivins­kio gim­na­zi­ją, gro­jan­ti vio­lon­če­le, gi­ta­ra, dai­nuo­jan­ti ir ku­rian­ti dai­nas 28-erių mer­gi­na sa­ko prieš Nau­juo­sius už­si­re­gist­ra­vu­si at­ran­ko­je, ta­čiau apie tai, kad jo­je da­ly­vaus, su­ži­no­ju­si tik iš spau­dos. „Ne­su­lau­kiau iš kon­kur­so ren­gė­jų jo­kio skam­bu­čio tur­būt to­dėl, kad jie tu­ri la­bai daug staig­me­nų žiū­ro­vams“, – šyp­te­li ji.

Per LTV šou Ka­mi­lė pa­si­ro­dys ant­ra, šeš­ta­die­nį tu­rė­tų da­ly­vau­ti de­vy­ni at­li­kė­jai ar gru­pės. Iš vi­so at­ran­ko­je už­si­re­gist­ra­vo pus­šim­tis at­li­kė­jų. KA­MI na­cio­na­li­nės at­ran­kos pus­fi­na­liui pa­ren­gė sa­vos kū­ry­bos dai­ną „Try“, ku­rią aran­ža­vo šiau­lie­tis Pau­lius Ja­siū­nas.

Tie­sa, ruoš­da­ma­si „Eu­ro­vi­zi­jos“ at­ran­kai dai­ni­nin­kė su­ren­gė ga­na drą­sią fo­to­se­si­ją – ap­si­ren­gu­si kiau­rai per­pu­čia­mą ori­gi­na­laus di­zai­no su­kne­lę, kant­riai po­za­vo fo­tog­ra­fei Dai­vai Kie­lei snie­gu pa­deng­ta­me Bal­ti­jos pa­jū­ry­je.

Vaiz­di­nės es­te­ti­kos paieš­kos nu­ve­dė at­li­kė­jos kū­ry­bi­nę gru­pę, ku­rios vi­si na­riai, kaip ir pa­ti Ka­mi­lė bei mu­zi­kan­tai, yra šiau­lie­čiai, į Lat­vi­ją. Ty­ras ir gai­vus oras, žie­miš­kai ra­mi jū­ra, di­zai­ne­rės Dia­nos Ne­ve­doms­ky­tės su­kne­lių be­si­plaiks­tan­čio šil­ko leng­vu­mas – vi­sa tai ko­man­da pa­si­tel­kė, no­rė­da­ma jaut­riai ir skaid­riai per­teik­ti Ka­mi­lės kū­ri­nio nuo­tai­ką.

„Vaiz­dai ap­link – to­bu­lo gro­žio. Ne be rei­ka­lo šią iš­vy­ką pa­va­di­no­me ke­lio­ne į kos­mo­są. Iš­ties jau­čiau­si lyg kos­mo­se. Vis­kas at­ro­dė taip ne­rea­lu – jū­ra, snie­gas, rū­kas, šal­tis... Vis dėl­to re­zul­ta­tas, ne­pai­sant šal­čio ir nuo­var­gio, ma­nau, yra ne­pap­ras­tai ge­ras“, – įspū­džiais da­li­ja­si Ka­mi­lė.

Dai­ni­nin­kė ypač dė­kin­ga vizažistei Linai Červinskienei, di­zai­ne­rei D. Ne­ve­doms­ky­tei, ku­ri nuo­šir­džiai su­ti­ko pa­gel­bė­ti. Jei Ka­mi­lei bū­tų te­kę nuo­mo­tis su­kne­lę, tai bū­tų at­siė­ję brangiai. „Vi­si, į ku­riuos krei­piau­si pa­gal­bos ar pa­ta­ri­mo, nuo­šir­džiai pa­de­da. Iš­ties daug ge­rų žmo­nių su­tin­ku“, – sa­ko mer­gi­na.

Lat­vi­jos pa­jū­ry­je bu­vo su­reng­ta ne tik fo­to­se­si­ja. Ka­mi­lės tė­tis Al­ber­tas Kie­la su­mon­ta­vo pui­kų mu­zi­kos vaiz­do kli­pą, ku­rį ga­li­ma iš­vys­ti nau­jie­nų po­rta­le „Etap­lius.lt“.

Mu­zi­ka­lu­mas už­ko­duo­tas ge­nuo­se

Sėk­mę „Eu­ro­vi­zi­jos“ kon­kur­se Ka­mi­lė ban­do jau tre­čią kar­tą. Pir­mą kar­tą ne­pe­rė­jo pus­fi­na­lio at­ran­kos, o 2008-ai­siais su gru­pe „Po­ke­ris“ ir dai­na „Stone“ pa­te­ko į fi­na­lą. „Vi­siems, iš­gir­du­siems ma­no nau­ją dai­ną „Try“, ji la­bai pa­tin­ka. Žmo­nės pa­siil­gę tik­rų, pa­pras­tų, nuo­šir­džių da­ly­kų. Ma­no dai­na pa­pras­ta, bet ne­pras­ta“, – sa­ko mer­gi­na.

Vis dėl­to Ka­mi­lė at­sklei­džia, kad jei ne dar­bas Ang­li­jo­je, ji ne­bū­tų fi­nan­siš­kai ga­lė­ju­si pa­si­reng­ti kon­kur­so at­ran­kai ir jo­je da­ly­vau­ti. „Ma­nau, kad daug at­li­kė­jų bū­tent dėl fi­nan­si­nės si­tua­ci­jos kon­kur­se ne­si­re­gist­ruo­ja. Aš pa­ti, Lie­tu­vo­je gy­ven­da­ma iš mu­zi­kos, ne­ga­lė­jau iš­gy­ven­ti“, – sa­ko dai­ni­nin­kė.

Į Ang­li­ją mer­gi­na iš­vy­ko 2009-ai­siais bū­tent dėl fi­nan­si­nio ne­pri­tek­liaus. Su­ma­žė­jo kon­cer­tų, mer­gi­na ban­dė dirb­ti su di­džė­jais, or­ga­ni­zuo­ti sta­lo žai­di­mų va­ka­rus, bet su­pra­to, kad neiš­gy­vens.

Ka­mi­lė ka­bi­no­si į stu­di­jas – Šiau­lių uni­ver­si­te­te stu­di­ja­vo est­ra­dos me­ną, dai­lę ir tech­no­lo­gi­jas. „Kai paim­da­vau gi­ta­rą, drau­gės sa­ky­da­vo, kad man ne pieš­ti, o kon­cer­tuo­ti rei­kia. Tik­rai – verk­da­vau prie mol­ber­to“, – at­vi­rau­ja mer­gi­na nu­spren­du­si, kad no­ri ne pa­ti verk­ti, o dai­no­mis virk­dy­ti klau­sy­to­jus – me­tu­si dai­lės stu­di­jas.

Pir­mą­jį pus­me­tį Lon­do­ne ji va­di­na itin keis­tu lai­ko­tar­piu. Nu­vy­ko pas drau­gus ge­rai ne­ži­no­da­ma, ką ten veiks. Dir­bo pa­da­vė­ja, o da­bar su­ka­si ba­rų ap­tar­na­vi­mo vers­le.

Mu­zi­kos ji nie­ka­da ne­me­tė, ji už­ko­duo­ta mer­gi­nos ge­nuo­se – se­ne­lis gro­jo pia­ni­nu ir kū­rė mu­zi­ką, tė­tis yra me­lo­ma­nas, ma­ma – poe­tė. Ka­mi­lė jau ren­gia kon­cer­tus Lon­do­ne, o Va­len­ti­no die­nos pro­ga kar­tu su Vir­giu Va­lun­to­niu su­rengs kon­cer­tą Šiau­liuo­se, klu­be-ba­re „Ha­va­na“.

„Lon­do­ne ma­nęs jau lau­kia gru­pė, su ku­ria ke­ti­na­me vaiz­do kli­pą fil­muo­ti. Įsė­dau į tą mu­zi­kos trau­ki­nį ir jis ma­ne „ve­ža“, – šyp­so­si at­li­kė­ja.


Sun­kiau­sia se­ria­le – pri­si­min­ti „vi­ri­mo“ tem­pe­ra­tū­rą

Ok­sa­na LAU­RU­TY­TĖ

LNK se­ria­le „Pa­vog­ta lai­mė 2“ be­si­fil­muo­jan­tis Šiau­lių dra­mos teat­ro ak­to­rius Da­lius Jan­čiaus­kas sa­ko, kad ne­re­tai tuo pa­čiu me­tu fil­muo­jan­tis ke­lių se­ri­jų sce­no­se iš­gy­ve­na­ma ne­pap­ras­tai juo­kin­gų si­tua­ci­jų. Kar­tą po nu­fil­muo­tos mei­lės sce­nos lo­vo­je su ko­le­ge paaiš­kė­jo, jog ta sce­na tu­rė­jo bū­ti fil­muo­ja­ma ne su Da­liu­mi, bet su ki­tu par­tne­riu. „Sku­bant vis­ko pa­si­tai­ko“, – juo­kia­si ak­to­rius ir sa­ko, kad da­bar jau no­rė­tų nuo fil­ma­vi­mo­si se­ria­luo­se pail­sė­ti, nes kū­ry­bos šia­me dar­be ma­žai, o at­pa­ži­ni­mas gat­vė­je ak­to­riaus vi­siš­kai ne­džiu­gi­na.

 

Pas­ta­ruo­sius tre­jus me­tus Šiau­lių dra­mos teat­ro ak­to­rius Da­lius Jan­čiaus­kas fil­muo­ja­si se­ria­luo­se, ta­čiau to sėk­me ne­lai­ko. Kvie­ti­mai fil­muo­tis jau ta­po kas­die­ny­be, o vai­di­nant teat­re pa­ti­ria­ma daug kū­ry­bos džiaugs­mo.

Sauliaus JANKAUSKO nuotr.

Fil­ma­vi­mo lai­kas de­ri­na­mas prie pa­grin­di­nio dar­bo

Pas­ta­ruo­sius ke­le­rius me­tus 37-erių ak­to­rius Da­lius Jan­čiaus­kas fil­ma­vo­si ke­liuo­se se­ria­luo­se: „Sal­di nuo­dė­mė“, „Jaus­mų mies­tas“, šiuo me­tu – „Pa­vog­to­je lai­mė­je 2“. Jei pir­muo­siuo­se jam te­ko kur­ti ne­di­de­lius vaid­me­nis, tai da­bar ak­to­rius tu­ri rim­tes­nį už­da­vi­nį – jis vai­di­na ra­fi­nuo­tą, in­te­li­gen­tiš­ką nu­si­kals­ta­mo pa­sau­lio au­to­ri­te­tą Ka­ro­lį.

Da­lius sa­ko, kad kai lie­tu­viai ima­si se­ria­lo, ku­ria­me kal­ba­ma apie ma­fi­ją, jam tai ke­lia šyp­se­ną. „Aš ne­ži­nau, ko­kio ly­gio ir ko­kie žmo­nės Lie­tu­vo­je yra ma­fi­jos at­sto­vai ir ar to­kia iš­vis yra. Gal ir yra, bet ma­nau, kad jie taip pat žmo­nės, gal kur nors pra­si­len­kia su mo­ra­le, ne­jau­čia dėl sa­vo ne­do­rų dar­bų są­ži­nės grau­ža­ties. Aki­vaiz­du, kad mū­sų vi­suo­me­nės mo­ra­lė su­šlu­ba­vu­si, bet tam kul­tū­ra ir rei­ka­lin­ga“, – tei­gia Da­lius.

Ak­to­riaus per­so­na­žas se­ria­le – nu­ken­tė­jęs nuo Ger­ma­no, ku­rį vai­di­na ko­le­ga iš Šiau­lių dra­mos teat­ro Ro­lan­das Do­vy­dai­tis. Ka­ro­lis tam­pa Ger­ma­no mir­ti­nu prie­šu, to­dėl ban­do su­žlug­dy­ti jo vers­lą, gy­ve­ni­mą, net atim­ti mo­te­rį. „Ka­ro­lis grie­žia smui­ku, yra aist­rin­gas gol­fo žai­dė­jas ir ker­ši­ja Ger­ma­nui in­te­li­gen­tiš­kai, ne sa­vo ran­ko­mis, pa­si­nau­do­da­mas ki­tais“, – sa­ko Da­lius.

Fil­muo­tis šiuo me­tu per LNK ro­do­ma­me se­ria­le Da­lius bu­vo pa­kvies­tas spa­lį. Prieš ke­le­rius me­tus jis bu­vo pa­tei­kęs sa­vo fo­tog­ra­fi­ją ir dos­jė ak­to­rių at­ran­kai. Fil­mų kū­rė­jai ak­to­rių iš­si­ren­ka be­ra­šy­da­mi sce­na­ri­jų, ži­no­da­mi, koks per­so­na­žas bus.

„Su­lau­kęs kvie­ti­mo fil­muo­tis, vi­sa­da pa­pra­šau at­siųs­ti man ke­lių se­ri­jų sce­na­ri­jų. Jei jis man pa­tin­ka – su­tin­ku. Va­sa­rio pa­bai­go­je fil­ma­vi­mai tu­ri bū­ti baig­ti, ta­da pail­sė­siu“, – sa­ko jis.

Kaip fil­mų kū­rė­jai su­de­ri­na ša­lies teat­rų ak­to­rių dar­bą su lai­ku, kai fil­muo­ja­ma? Pa­sak pa­šne­ko­vo, jam teat­ras yra svar­biau­sia. Jis nu­siun­čia sa­vo dar­bo gra­fi­ką, ka­da nė­ra užim­tas teat­re, ta­da ir or­ga­ni­zuo­ja­mi fil­ma­vi­mai.

„Kar­tais ten­ka vyk­ti fil­muo­tis kas sa­vai­tę, nuo anks­taus ry­to iki vė­laus va­ka­ro fil­muo­ja­mos ke­lios se­ri­jos. Ži­no­ma, kad vai­din­ti 12 va­lan­dų per die­ną nė­ra leng­va. Kas sun­kiau­sia? Pri­si­min­ti, ko­kios nuo­tai­kos ar bū­se­nos bu­vo ta­vo per­so­na­žas, ir ją „at­kur­ti“. Sun­kiau­sia pa­jus­ti per­so­na­žo „vi­ri­mo“ tem­pe­ra­tū­rą“, – sa­ko pa­šne­ko­vas.

Sėk­mė pri­klau­so ne tik nuo re­ži­sie­riaus

Da­lius sa­ko žiū­rin­tis į sa­ve ek­ra­ne vie­nin­te­liu tiks­lu – no­ri įver­tin­ti sa­vo dar­bą. Daž­niau­siai bū­na ne­pa­ten­kin­tas, nes ma­no, kad bu­vo ne­pa­kan­ka­mai įti­ki­na­mi dia­lo­gai su par­tne­riais.

„Aš vis dar „kū­ri­me“. Se­ria­luo­se kū­ry­bos ma­žai, svar­bu bū­na iš anks­to per­si­skai­ty­ti teks­tą, nes tu­ri ži­no­ti, ka­da bai­gė­si pa­šne­ko­vo teks­tas, ką ta­da tu­ri sa­ky­ti tu. Bū­na, kad ir re­ži­sie­riai su­si­pai­nio­ja, pra­šau­na pro ša­lį, ką nors pra­lei­džia, ta­da dis­ku­tuo­ja­me, ku­ria­me kar­tu. Su drau­gais pa­ste­bė­jo­me vie­ną da­ly­ką. Se­niau aš ne­bu­vau te­le­ge­niš­kas, o da­bar to­kiu ta­pau. Ek­ra­ne at­ro­dau ge­riau nei gy­ve­ni­me. Keis­ta – ko­le­gės ak­to­rės skun­džia­si, kad per te­le­vi­zi­ją at­ro­do sto­res­nės, nei yra iš tik­ro, o aš at­ro­dau liek­nes­nis. Ne­ži­nau, kur čia pa­slap­tis“, – juo­kia­si jis.

Se­ria­le Da­lius fil­muo­ja­si su Šiau­lių dra­mos teat­ro ak­to­re In­ga Nor­ku­te, o fil­mą re­ži­suo­ja bu­vu­si šiau­lie­tė re­ži­sie­rė Ine­sa Kurk­lie­ty­tė su sa­vo vy­ru Ra­mū­nu Abu­ke­vi­čiu­mi. „Net ne nuo re­ži­sie­riaus ar ak­to­riaus fil­mo sėk­mė pri­klau­so. Kar­tais bū­na bai­sūs teks­tai, ten­ka juos ko­re­guo­ti, aiš­kin­ti, kad žmo­nės taip gy­ve­ni­me ne­kal­ba. La­bai svar­bus ir fil­mo mon­ta­žas“, – sa­ko pa­šne­ko­vas.

Ne­re­tai fil­muo­da­mie­si ak­to­riai pa­si­jun­ta lyg kon­ve­je­ry­je, klys­ta pa­tys, klys­ta re­ži­sie­riai. „Nu­si­fil­ma­vau mei­lės sce­no­je su ko­le­ge, pa­si­var­tė­me lo­vo­je, ta­da aš jai nu­me­čiau 400 Lt ir išė­jau. Po ke­lių die­nų skam­bi­na re­ži­sie­rius ir sa­ko, kad ne ma­no per­so­na­žas tu­rė­jo to­je sce­no­je fil­muo­tis. Na, bu­vo ma­lo­nu su ko­le­ge pa­si­var­tyt lo­vo­je. Aps-k­ri­tai sma­gu, kai su par­tne­riais su­tam­pa hu­mo­ro jaus­mas, kai ga­li „žvieg­ti“ iš „bi­le ko“, – šyp­so­si pa­šne­ko­vas.

No­ri į Ho­li­vu­dą

Da­lius sa­ko, kad gal prieš de­šimt­me­tį, kai su­lauk­da­vo kvie­ti­mų fil­muo­tis, jaus­da­vo­si pa­ma­lo­nin­tas. Da­bar jam to­kie pa­siū­ly­mai – kas­die­ny­bė. Jis kvie­čia­mas įgar­sin­ti rek­la­mų, jo­se fil­muo­tis. Ne­se­niai su­lau­kė kvie­ti­mo vyk­ti fil­muo­tis į Gru­zi­ją, ta­čiau at­si­sa­kė – ne­spės.

Baigs fil­muo­tis „Pa­vog­to­je lai­mė­je 2“ ir to­liau liks tik vaid­me­nys teat­re. „Gal ir ge­rai, no­riu pail­sė­ti. Fil­ma­vi­ma­sis se­ria­luo­se – ne kū­ry­bi­nis dar­bas. Ne­la­bai tos ak­to­ri­nės sa­tis­fak­ci­jos gau­nu, nė­ra ten lai­ko ieš­ko­ji­mams“, – sa­ko jis.

Da­lius pri­si­pa­žįs­ta, kad po to, kai fil­ma­vo­si „Bal­to­jo ka­ti­no sve­tai­nė­je“, ta­po praei­vių at­pa­žįs­ta­mas ir tas dė­me­sys bei ba­dy­mas pirš­tais ėmė var­gin­ti. „Kai ei­nu gat­ve, įsi­jun­giu „ufo­nau­tiš­ku­mą“. Ne­si­dai­rau, ne­krei­piu į praei­vius dė­me­sio. Juk aš toks pa­ts žmo­gus kaip jie, dir­bu sa­vo dar­bą ir tiek“, – sa­ko jis.

Fil­ma­vi­ma­sis se­ria­luo­se tu­ri nau­dą – itin ple­čia­si aki­ra­tis. Su­si­pa­žįs­ta­ma su ki­tais mies­tais, veik­los rū­ši­mis. „Ho­li­vu­de gal dar la­biau aki­ra­tis iš­si­plės­tų“, – šyp­te­li jis ir sa­ko, kad vi­sai no­rė­tų nu­vyk­ti į Ho­li­vu­dą, ta­čiau tik to­kį, koks jam pa­tin­ka. Juk ir Ho­li­vu­de su­ku­ria­mi iš­ties ge­ri fil­mai.

„Ne­se­niai žiū­rė­jau juos­tą „Pa­no la­bi­rin­tas“. Štai to­kie fil­mai, ku­riuo­se su­pin­ta ne­rea­li fan­ta­zi­ja ir tik­ro­vė, man la­bai pa­tin­ka“, – sa­ko jis.

Žvilgs­nis į ša­lį iš ša­lies

Po­vi­las LUN­GĖ

Įp­ras­ta, kad ver­ti­na­me pa­sau­lį nei­šei­da­mi iš na­mų – žiū­rė­da­mi vie­ti­nių te­le­vi­zi­jų ži­nių re­por­ta­žus, skai­ty­da­mi mies­to ar res­pub­li­ki­nę spau­dą, nar­šy­da­mi re­gio­no ar ša­lies tink­la­la­pius. Ar ka­da nors su­si­mąs­tė­te, kaip mes iš ša­lies at­ro­do­me pa­sau­liui, taip pat pa­to­giai įsi­tai­siu­siam ant so­fos ir ste­bin­čiam mus te­le­vi­zi­jos ek­ra­ne?

 
 

Do­ku­men­ti­nių fil­mų kū­ri­mo ko­man­da – Kons­tan­ti­nas, An­to­nas ir Ma­nue­la – stu­di­juo­ja že­mė­la­pį, kaip iš Šiau­lių nu­vyk­ti į Vil­nių, ap­si­lan­ky­ti Bal­ta­ru­si­jos pa­sie­ny­je, o vė­liau nu­fil­muo­ti Ig­na­li­nos ato­mi­nę elekt­ri­nę.

Au­to­riaus nuo­tr.

 

Trūks­ta in­for­ma­ci­jos

Prieš pat at­šą­lant, vė­lų dar­ga­no­tą me­tų pra­džios va­ka­rą, į Šiau­lius, gink­luo­ta fil­ma­vi­mo ka­me­ra, už­su­ko tri­ju­lė – vo­kie­tė Ma­nue­la Rop­pert ir ru­sai An­to­nas To­por­ni­nas bei Kons­tan­ti­nas Si­ro­ti­ni­nas. Vi­si trys nu­sku­bė­jo į Kry­žių kal­ną, de­ja, fil­muo­ti su­truk­dė ne lie­tus, o tam­sa. „Ka­pi­nės sken­dė­jo vi­siš­ko­je tam­so­je“, – nu­si­vy­lęs pa­prie­kaiš­ta­vo An­to­nas. Iš­kart te­ko pul­ti aiš­kin­ti, kad tai ne ka­pi­nės, o pi­lia­kal­nis, pa­pa­sa­ko­ti apie Kry­žių kal­no at­si­ra­di­mą ir is­to­ri­ją so­viet­me­čiu. Pa­si­ro­do, nors ir ma­no­me, kad šis ob­jek­tas la­biau­siai gar­si­na Šiau­lius ar net Lie­tu­vą pa­sau­ly­je, vis dėl­to in­for­ma­ci­jos apie jį pa­sau­liui pa­tei­kia­ma ma­žai.

„Ne­pa­vy­ko at­vyk­ti anks­čiau, nes už­gai­šo­me Pa­lan­go­je – fil­ma­vo­me gam­tos vaiz­dus, ku­rie pra­vers do­ku­men­ti­nių fil­mų in­tar­pams, – pa­sa­ko­jo An­to­nas. – Pa­jū­ry­je oras bu­vo pui­kus, jo­kio vė­jo, tik nu­ste­bi­no, kad ku­ror­tas bu­vo vi­siš­kai tuš­čias. Kur tie už­sie­nio tu­ris­tai, at­vy­kę į Lie­tu­vą švęs­ti Nau­jų­jų ir tu­rė­ję pa­lik­ti ša­lies vieš­bu­čiams ne­ma­žai pa­ja­mų?“

Ši tarp­tau­ti­nė tri­ju­lė – do­ku­men­ti­nius fil­mus ir re­por­ta­žus ku­rian­ti fil­ma­vi­mo ko­man­da, ku­rios pa­grin­das – lais­vai sam­do­ma Miun­che­no vi­suo­me­ni­nio te­le­vi­zi­jos ka­na­lo žur­na­lis­tė, eko­no­mis­tės iš­si­la­vi­ni­mą įgi­ju­si, lais­vai ru­siš­kai kal­ban­ti Ma­nue­la Rop­pert. Ki­ti du ko­man­dos na­riai – Ru­si­jos pi­lie­čiai – ope­ra­to­rius An­to­nas To­por­ni­nas ir gar­so bei vaiz­do re­ži­sie­rius Kons­tan­ti­nas Si­ro­ti­ni­nas. Tri­ju­lė su­si­pa­ži­no Uk­rai­no­je, kur­da­ma re­por­ta­žą apie šios ša­lies so­cia­li­nes ir eko­no­mi­nes ak­tua­li­jas – tarp Ry­tų ir Va­ka­rų be­si­blaš­kan­čią ša­lį, ne­ga­lin­čią ap­si­spręs­ti dėl sa­vo po­li­ti­kos kryp­ties.

Geog­ra­fi­ja – pla­ti

Fil­ma­vi­mo ko­man­da su­si­bu­ria ke­lis­kart per me­tus ir va­ži­nė­ja po Ry­tų ar Cent­ri­nės Eu­ro­pos ša­lis – lan­ko­si Bal­ti­jos ša­ly­se, Ka­li­ning­ra­do sri­ty­je, už­su­ka į Bul­ga­ri­ją, Al­ba­ni­ją, Len­ki­ją ir ki­tur. „Pla­nuo­ja­me vyk­ti ir į Bal­ta­ru­si­ją, tie­sa, dar ne­tu­riu vi­zos. Prieš tai ap­si­lan­ky­si­me Lie­tu­vos ir Bal­ta­ru­si­jos pa­sie­ny­je. Gir­dė­jau, kad yra kai­me­lių, ku­rių da­lis yra vie­nos ša­lies te­ri­to­ri­jo­je, o ki­ta da­lis – ki­tos, pvz. žmo­nės gy­ve­na Lie­tu­vo­je, o lai­do­ja­mi Bal­ta­ru­si­jo­je, nes ten yra ka­pi­nai­tės, – pla­nus, ką ke­ti­na fil­muo­ti Lie­tu­vo­je, at­sklei­džia Ma­nue­la. – Tie­sa, ne šiuo tiks­lu at­vy­ko­me į Lie­tu­vą, ši idė­ja ki­lo spon­ta­niš­kai.“

Žur­na­lis­tė iš­si­trau­kia di­džiu­lį tri­jų Bal­ti­jos ša­lių že­mė­la­pį ir pa­pra­šo pa­ro­dy­ti ke­lią iš Vil­niaus į už­da­ry­tą Ig­na­li­nos ato­mi­nę elekt­ri­nę. „Prob­le­mų nu­va­žiuo­ti ne­tu­rė­si­me, nes au­to­mo­bi­ly­je yra pa­ly­do­vi­nės na­vi­ga­ci­jos įran­ga“, – pa­si­džiau­gia ji, bet iš­kart pa­si­do­mi ke­liais, nes, anot jos, tik vie­ti­niai gy­ven­to­jai ga­li ži­no­ti, kaip grei­čiau ir sau­giau nu­vyk­ti į tam tik­rą vie­tą.

Ko gi do­ku­men­ti­nių fil­mų kū­rė­jai ieš­ko už­da­ry­to­je ato­mi­nė­je elekt­ri­nė­je? „Gir­dė­jo­me, kad ne vis­kas ten bu­vo skaid­ru už­da­rant, ne vi­sos lė­šos bu­vo tin­ka­mai pa­nau­do­tos, – tę­sia žur­na­lis­tė. – Mums ta pro­ble­ma yra ak­tua­li, nes Vo­kie­ti­jo­je taip pat ke­ti­na­ma už­da­ry­ti daug ato­mi­nių elekt­ri­nių, tad jū­sų ša­lies pa­tir­tis mums pra­vers.“

Fil­ma­vi­mo ko­man­da Lie­tu­vo­je kū­rė ir do­ku­men­ti­nį fil­mą apie Ry­tų Prū­si­jos gy­ven­to­jus, Ant­ro­jo pa­sau­li­nio ka­ro me­tu per­bė­gu­sius į Lie­tu­vą ir li­ku­sius čia gy­ven­ti iki šiol. „Fil­ma­vo­me Tau­ra­gė­je. Ten bu­vu­sių rytp­rū­sių gy­ven­to­jų nė­ra daug li­kę, bet jų gy­ve­ni­mas įdo­miai su­si­klos­tęs. Pa­te­kę į Lie­tu­vą jie tu­rė­jo pa­keis­ti sa­vo var­dą ir pa­var­dę, pvz., Uwe Fritz lie­tu­vių šei­mo­je ta­po Bro­niu­mi Dap­ku­mi, o grį­žęs gy­ven­ti į Ka­li­ning­ra­do sri­tį ru­sų bu­vo va­di­na­mas Bo­ri­su... – dar neišb­lė­su­siais fil­ma­vi­mo įspū­džiais da­li­jo­si Ma­nue­la. –  Pa­ro­dy­da­mi tra­giš­kai su­si­klos­čiu­sių žmo­nių li­ki­mus, at­sklei­si­me ir ki­tą pro­ble­mą – šie žmo­nės iš Vo­kie­ti­jos sie­kia įvai­rių kom­pen­sa­ci­jų ir pen­si­jų.“

Gelbs­ti ru­sų kal­ba

Ma­nue­la Rop­pert yra pa­ren­gu­si ne­ma­žai do­ku­men­ti­nių fil­mų apie bu­vu­sios So­vie­tų są­jun­gos ša­lis: „Sun­ki kai­my­nys­tė: iš Ka­li­ning­ra­do į Klai­pė­dą“, „Zui­kis ir ežys – Lie­tu­va ir Es­ti­ja pa­ke­liui į ES“, „Bal­ta­ru­si­ja – ro­ku ir gra­fi­tais prieš dik­ta­tū­rą“, „Ru­sai Lat­vi­jo­je – nuo „di­džio­jo bro­lio“ iki ne­pa­gei­dau­ja­mo kai­my­no“, „Ru­si­ja: alus vie­toj deg­ti­nės“, „Tarp mo­kyk­li­nio suo­lo ir vys­tyk­lų – kai mo­ki­nės tam­pa ma­mo­mis“ ir kt.

Va­ži­nė­da­ma ir fil­muo­da­ma bu­vu­sios So­vie­tų są­jun­gos te­ri­to­ri­jo­je, ki­to­se Ry­tų ir Vi­du­rio Eu­ro­pos ša­ly­se, ko­man­da ne­pa­ti­ria di­de­lių bend­ra­vi­mo pro­ble­mų, nes šio­se ša­ly­se daug žmo­nių, ypač vy­res­nio am­žiaus, pui­kiai kal­ba ru­siš­kai. „Ru­sų kal­bą mo­kiau­si stu­di­juo­da­ma Vo­kie­ti­jo­je, o kal­bė­ji­mo įgū­džių įgi­jau dirb­da­ma Ry­tų Eu­ro­po­je“, – pa­sa­ko­ja Ma­nue­la ir pa­siū­lo bend­rau­ti ru­siš­kai, kad vi­sa kom­pa­ni­ja su­pras­tų, apie ką kal­ba­ma.

„Te­mų, ku­rias pa­tei­kiu Vo­kie­ti­jos gy­ven­to­jams – te­le­vi­zi­jos žiū­ro­vams ir ra­di­jo klau­sy­to­jams, spekt­ras yra pla­tus – nuo eko­no­mi­nių iki so­cia­li­nių pro­ble­mų. Ka­dan­gi pui­kiai kal­bu ru­siš­kai, ga­liu įsi­lie­ti į vie­ti­nių gy­ven­to­jų gy­ve­ni­mą, to­dėl man leng­va do­ku­men­ti­niuo­se fil­muo­se ir re­por­ta­žuo­se pa­pa­sa­ko­ti apie tai, kuo jie gy­ve­na“, – sa­vo veik­lą pri­sta­tė žur­na­lis­tė.

 

„Ro­dom 2011“ nu­ga­lė­to­jai – mė­gė­jai ir pro­fe­sio­na­lai

Ok­sa­na LAU­RU­TY­TĖ

Tre­čia­die­nio va­ka­rą „Fo­rum Ci­ne­mas“ sa­lė­je ap­do­va­no­ti nau­jie­nų po­rta­lo „Etap­lius.lt“ ren­gia­mo moks­lei­vių vi­deo­fil­mų fes­ti­va­lio-kon­kur­so „Ro­dom 2011“ nu­ga­lė­to­jai. Pir­mo­ji vie­ta ir 300 Lt pri­zas ati­te­ko In­gai Že­ni­lo už vi­deo­fil­mą „Vė­ja­vai­kis“, ant­ro­ji vie­ta ir 200 Lt skir­ta Gin­ta­rei Stan­ke­vi­čiū­tei, su­kū­ru­siai vi­deo­fil­mą „Nei uo­de­gos“, tre­čio­ji vie­ta ir 100 li­tų pri­zas įteik­tas Ai­va­rui Skro­de­niui už vi­deo­fil­mą „Con­sump­tion“.

  

 

 Pri­zų lai­mė­to­jai ir žiū­ro­vai bu­vo pa­kvies­ti į fil­mų per­žiū­rą bei ap­do­va­no­ji­mų ce­re­mo­ni­ją Šiau­lių pre­ky­bos cent­ro „Ak­ro­po­lis“ ki­no teat­re „Fo­rum Ci­ne­mas“.

Si­mo­nos ŽA­LY­TĖS-LIN­KU­VIE­NĖS nuo­tr.

 

Pri­zai ir no­mi­na­ci­jos – vi­siems da­ly­viams

Moks­lei­vių vi­deo­fil­mų fes­ti­va­lį-kon­kur­są „Ro­dom 2011“ nau­jie­nų po­rta­las „Etap­lius.lt“ ren­gia jau ant­rą kar­tą. Pir­ma­sis fes­ti­va­lis su­lau­kė itin di­de­lio ku­rian­čių moks­lei­vių su­si­do­mė­ji­mo, tad nu­spręs­ta jį reng­ti ir šie­met.

Vi­deo­fil­mų kon­kur­so ko­mi­si­ja pra­dė­jo lauk­ti rug­sė­jo 30 die­ną ir re­gist­ra­vo iki gruo­džio 30 die­nos. Or­ga­ni­za­to­riai jau­nie­siems kū­rė­jams pa­siū­lė ir te­mas, į ku­rias „at­si­spy­rus“ rei­kė­jo kur­ti fil­mus. Pa­siū­ly­tos te­mos bu­vo šios: „Kom­piu­te­ris – jė­ga!“, „Išt­rau­ka iš kas­die­ny­bės“, „Lais­va­lai­kis links­mai“, „Vė­ja­vai­kis (-ė)“, „Aš – prieš smur­tą“, „Yo­mayo die­na“, „Is­to­ri­jos pa­mo­ka“ ir lais­vai pa­si­rink­ta te­ma. Moks­lei­viai elekt­ro­ni­niu ar įpras­tu pa­štu ga­lė­jo pa­teik­ti ne dau­giau pen­kių fil­mų.

Kel­tos są­ly­gos ir fil­mams. Jie tu­rė­jo bū­ti ne il­ges­ni nei pen­kios mi­nu­tės ir iki 100 MB apim­ties. Ži­no­ma, vi­deo­fil­mai pri­va­lė­jo bū­ti tik ori­gi­na­lūs ir jiems kur­ti ne­ga­lė­jo bū­ti pa­nau­do­ti jo­kie au­to­ri­nė­mis tei­sė­mis ap­sau­go­ti vaiz­dai ar įra­šai.

Vi­deo­fil­mus bu­vo ga­li­ma pa­žiū­rė­ti po­rta­le „Etap­lius.lt“. Sve­tai­nės lan­ky­to­jai ga­lė­jo bal­suo­ti už la­biau­siai pa­ti­ku­sį fil­mą. Bal­suo­ti in­ter­ne­tu bu­vo siū­lo­ma to­dėl, kad ne tik kon­kur­so ko­mi­si­ja, bet ir žiū­ro­vai iš­rink­tų la­biau­siai pa­ti­ku­sį fil­mą.

Pas­kel­bus kon­kur­so pa­bai­gą, tris pi­ni­gi­nių pri­zų lai­mė­to­jus iš­rin­ko eks­per­tų ko­mi­si­ja: Ger­da Sta­siu­ko­ny­tė („Šiau­liai plius“ gar­so ir vaiz­do re­ži­sie­rė), Eva Jag­mi­nai­tė-Kaz­laus­kie­nė („Etap­lius.lt“ po­rta­lo re­dak­to­rė, „Ro­dom“ ko­mi­si­jos pir­mi­nin­kė), Au­re­li­ja Pau­laus­kai­tė („Šiau­liai plius“ ope­ra­to­rė-fo­tog­ra­fė), Vik­to­ras Gun­da­je­vas (Šiau­lių ki­no me­no klu­bo pir­mi­nin­kas), Eri­ka Ši­vic­kai­tė (Jo­niš­kio ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės jau­ni­mo rei­ka­lų koor­di­na­to­rė), Go­da Gar­ga­sai­tė (Šiau­lių kul­tū­ros cent­ro kul­tū­ri­nių ren­gi­nių or­ga­ni­za­to­rė) ir And­rius Gri­ga­lai­tis (Šiau­lių dai­lės ga­le­ri­jos vy­riau­siasis spe­cia­lis­tas).

Pi­ni­gi­nius pri­zus nu­ga­lė­to­jams įstei­gė Sei­mo na­rys Va­le­ri­jus Si­mu­lik. Ko­mi­si­jos na­riai ne­pa­mir­šo nė vie­no da­ly­vio – vi­siems įsteig­tos spe­cia­lios no­mi­na­ci­jos, įteik­ti pa­dė­kos raš­tai. Spe­cia­liai­siais pri­zais da­ly­vius ap­do­va­no­jo „Fo­rum Ci­ne­mas“ ir elekt­ro­ni­nių ry­šių bend­ro­vė „S plius“.

Nuo po­mė­gio iki pro­fe­si­jos

Iš vi­so kon­kur­so or­ga­ni­za­to­riams jau­nie­ji kū­rė­jai iš Kau­no, Vil­niaus, Elekt­rė­nų, Va­rė­nos, Jo­niš­kio, Rad­vi­liš­kio, Jo­na­vos ir Šiau­lių pa­tei­kė 30 vi­deo­fil­mų. Pir­mo­ji vie­ta ir 300 Lt pri­zas ati­te­ko kau­nie­tei In­gai Že­ni­lo už vi­deo­fil­mą „Vė­ja­vai­kis“. Šis fil­mas yra apie po­zi­ty­vų ir ne­ga­ty­vų mąs­ty­mą, gy­ve­ni­mo ju­dė­ji­mą ir vė­ja­vai­kiš­ku­mą.

Ne­ga­lė­ju­si at­vyk­ti į ap­do­va­no­ji­mų ce­re­mo­ni­ją sep­ty­nio­lik­me­tė In­ga te­le­fo­nu „Šiau­liai plius“ sa­kė, kad gau­tas ap­do­va­no­ji­mas – la­bai ne­ti­kė­tas. Mer­gi­na apie kon­kur­są su­ži­no­jo iš drau­go. Jau­nuo­liai ga­na grei­tai, rem­da­mie­si as­me­ni­ne pa­tir­ti­mi, su­gal­vo­jo sce­na­ri­jų ir su­kū­rė fil­mą. Įdo­mu tai, kad pir­mo­sios vie­tos ver­tas pri­zas bu­vo nu­fil­muo­tas fo­toa­pa­ra­tu.

Kon­kur­so nu­ga­lė­to­ja mo­ko­si Kau­no J. Nau­ja­lio mu­zi­kos gim­na­zi­jo­je. Mer­gi­na gro­ja for­te­pi­jo­nu, ne­lan­ko jo­kio au­dio­vi­zua­li­nio me­no bū­re­lio. Fil­mų kū­ri­mas jai – pa­pras­čiau­siai po­mė­gis.

Ant­ro­ji vie­ta ir 200 Lt skir­ta taip pat kau­nie­tei – Gin­ta­rei Stan­ke­vi­čiū­tei, su­kū­ru­siai vi­deo­fil­mą „Nei uo­de­gos“. Jau iš pa­va­di­ni­mo aiš­ku, kad fil­mas yra apie lais­va­lai­kio pra­lei­di­mo for­mą – žve­jy­bą.

De­vy­nio­lik­me­tė Gin­ta­rė mo­ko­si Kau­no „Sau­lės“ gim­na­zi­jo­je ir lan­ko Al­gio Ži­ke­vi­čiaus sau­gaus vai­ko mo­kyk­los vaiz­do stu­di­jos bū­re­lį, ku­riam va­do­vau­ja Jus­tas Kas­pe­rai­tis. Kar­tu su mo­ky­to­ju mer­gi­na ir su­kū­rė fil­mą kon­kur­sui.

Pa­sak Jus­to, vaiz­do stu­di­jos bū­re­lį Gin­ta­rė pra­dė­jo lan­ky­ti prieš pen­ke­rius me­tus. Su­kur­ti fil­mai ėmė pel­ny­ti pri­zų, tad mer­gi­na da­bar jau ėmė svars­ty­ti stu­di­juo­ti re­ži­sū­rą ar pa­si­rink­ti ki­tus su ki­no kū­ri­mu su­si­ju­sius moks­lus. Pa­ti Gin­ta­rė sa­ko nuo šeš­tos kla­sės sva­jo­ju­si tap­ti ve­te­ri­na­re, ta­čiau da­bar, kai gal­vo­je su­ka­si ga­ly­bė sce­na­ri­jų, sva­jo­nę gy­dy­ti gy­vū­nus ima pa­mirš­ti. Grei­čiau­siai mer­gi­na su­ge­bės abu po­trau­kius su­de­rin­ti – kurs fil­mus apie gam­tą ir gy­vū­nus.

Spe­cia­lūs pri­zai – kū­rė­jų gru­pėms

Tre­čia vie­ta ir 100 li­tų pri­zas įteik­tas šiau­lie­čiui Didžd­va­rio gim­na­zi­jos abi­tu­rien­tui Ai­va­rui Skro­de­niui už vi­deo­fil­mą „Con­sump­tion“. Tai eks­pe­ri­men­ti­nis fil­mas, pa­ro­dan­tis šiuo­lai­ki­nio žmo­gaus žiau­rų el­ge­sį su gam­ta, su­ma­te­ria­lė­ji­mą.

Ai­va­ras sa­ko ki­nu ir fo­tog­ra­fi­ja su­si­do­mė­jęs dar be­si­mo­ky­da­mas aš­tun­to­je kla­sė­je. „Su­ža­vė­jo ma­ne fo­tog­ra­fi­nė ani­ma­ci­ja, pra­dė­jau fil­muo­ti, fo­tog­ra­fuo­ti, kur­ti, o po me­tų jau su­lau­kiau res­pub­li­ki­nio ap­do­va­no­ji­mo – pa­dė­kos raš­to už kū­ry­biš­ku­mą“, – sa­ko vai­ki­nas.

Fil­mą kon­kur­sui didžd­va­rie­tis su­kū­rė, kai dai­lės mo­ky­to­ja pa­siū­lė te­mą „Ža­lia“. Jam tai aso­ci­ja­vo­si su ža­lin­gais įpro­čiais, ku­rie kenks­min­gi gam­tai ir pa­čiam žmo­gui. „Tik­rai la­bai nu­džiu­gau su­lau­kęs įver­ti­ni­mo kon­kur­se „Ro­dom“. Ko­kius tre­jus me­tus ne­bu­vau ap­do­va­no­ji­mo ga­vęs, tad tik­rai sma­giai pa­si­ju­tau“, – sa­kė jis.

Ai­va­ras nea­be­jo­ja, kad atei­tį sies su fil­mų kū­ri­mu, ta­čiau stu­di­juo­ti Lie­tu­vo­je ne­ke­ti­na – rink­sis stu­di­jas už­sie­ny­je, ku­rios, jo nuo­mo­ne, aukš­tes­nio ly­gio.

Nau­jie­nų po­rta­lo „Etap­lius.lt“ žiū­ro­vai ge­riau­siu kon­kur­so vi­deo­fil­mu bal­suo­da­mi iš­rin­ko Šiau­lių jau­nų­jų tech­ni­kų cent­ro ug­dy­ti­nių fil­mą „Ke­lių ere­liai“. Nu­ga­lė­to­jai bus ap­do­va­no­ti VšĮ „Šiau­liai plius“ pri­zais.

„S plius“ spe­cia­lu­sis pri­zas – ne­mo­ka­mas in­ter­ne­tas pu­sę me­tų – skir­tas vi­deo­fil­mui „Is­to­ri­jos pa­mo­ka“. Jį su­kū­rė Šiau­lių pro­fe­si­nio ren­gi­mo cent­ro au­dio­vi­zua­li­nio bū­re­lio moks­lei­viai.

 

Į Gru­zi­ją – kur­ti nau­jo se­ria­lo

Ok­sa­na LAU­RU­TY­TĖ

Se­ria­lo „Nai­sių va­sa­ra“ žvaigž­dė Ag­nė Gru­dy­tė su ko­le­go­mis, tarp ku­rių yra ir iš Šiau­lių ki­lęs ope­ra­to­rius Ro­lan­das Šle­žas bei ak­to­rė Re­na­ta Ku­ti­nai­tė, maž­daug mė­ne­sį gy­vens Gru­zi­jo­je. Kū­ry­bi­nė gru­pė iš­vy­ko į šią ša­lį fil­muo­tis nau­ja­ja­me „Vi­deo­met­ros“ se­ria­le „Vy­no ke­lias“. Pro­diu­se­ris Ro­lan­das Skais­gi­rys fil­muo­tis se­ria­le pa­kvie­tė ir gru­zi­nų gra­žuo­lę So­fi­ją Niz­ha­ra­dzę, ku­ri per­nai gy­nė sa­vo ša­lies gar­bę dai­nų kon­kur­se „Eu­ro­vi­zi­ja“.

  
 

Ope­ra­to­rius Ro­lan­das Šle­žas Gru­zi­jo­je ne­ven­gė ir vy­no rū­sių ap­lan­ky­ti, ir „pa­pa­chos“ pa­si­ma­tuo­ti.

Nau­jas se­ria­las – apie mei­lę

TV3, anon­suo­da­ma šių­me­tes lai­das, jau pu­se lū­pų in­for­ma­vo žiū­ro­vus, kad juos nu­džiu­gins nau­ju se­ria­lu „Vy­no ke­lias“. Sa­vait­raš­čiui „Šiau­liai plius“ pa­vy­ko su­ži­no­ti, kad į Gru­zi­ją pir­mo­sio­mis sau­sio mė­ne­sio die­no­mis kur­ti se­ria­lo iš­vy­ko ak­to­rė Re­na­ta Ku­ti­nai­tė, Ag­nė Gru­dy­tė ir ope­ra­to­rius Ro­lan­das Šle­žas.

Šiau­lie­čių ke­lio­nė į Gru­zi­ją ne­praė­jo be nuo­ty­kių. Sau­sio 3-ią­ją ko­man­da už­stri­go Ki­je­vo oro uos­te, nes kaž­ko­dėl ne­bu­vo priim­ta į lėk­tu­vą. Išsk­ri­do tik jų ba­ga­žas, o ak­to­riai ir ki­ti gru­pės na­riai li­ko oro uos­te iki vė­laus va­ka­ro. Ne­nuo­bo­džia­vo – juk ak­to­riai yra links­mų plau­čių žmo­nės, ran­da kuo sa­ve ir ki­tus pra­links­min­ti, kad lai­kas ne­prailg­tų.

Vie­na­me so­cia­li­nių tink­lų pa­kal­bin­ta A. Gru­dy­tė sa­kė apie se­ria­lą ne­ga­lin­ti kol kas kal­bė­ti – tai pa­slap­tis, ta­čiau vie­nas pro­diu­se­rių R. Skais­gi­rio bro­lis Po­vi­las Skais­gi­rys bu­vo at­vi­res­nis – at­sklei­dė pa­slap­tį, kad se­ria­lo, ku­ris bus iki 60 se­ri­jų, sce­na­ri­jų ku­ria Ed­vi­nas Ka­lė­da. Fil­mo re­ži­sie­riai yra Rai­mun­das Ba­nio­nis ir Al­vy­das Šle­pi­kas, o fil­muo­tis pa­kvies­ti ak­to­riai Liu­bo­mi­ras Lau­ce­vi­čius, Sau­lius Ba­lan­dis, Vi­das Pet­ke­vi­čius, Ry­tis Sa­la­džius, Al­gir­das Gra­daus­kas ir kt.

„Se­ria­las, ži­no­ma, bus apie mei­lę. Pra­dė­jo­me jį fil­muo­ti me­tų pa­bai­go­je, o va­sa­rio ant­ro­je pu­sė­je jis jau bus pra­dė­tas ro­dy­ti TV3 žiū­ro­vams. Se­ria­le vai­dins ir bū­rys Gru­zi­jos ak­to­rių, ku­rie fil­muo­sis ne tik sa­vo ša­ly­je – at­vyks ir į Lie­tu­vą“, – tei­gė P. Skais­gi­rys.

Gru­zi­jo­je Lie­tu­vos ak­to­riai tu­rė­tų pra­leis­ti maž­daug mė­ne­sį. „Su­dė­tin­ga pa­sa­ky­ti, kaip sek­sis, nes sce­na­ri­jus dar ra­šo­mas. Nie­ko dau­giau ne­ga­liu pa­sa­kyti. Ateis lai­kas ir žiū­ro­vai iš­vys“, – tei­gė pa­šne­ko­vas.

Se­ria­lo kū­rė­jas pro­diu­se­ris R. Skais­gi­rys spau­dai bu­vo dos­nes­nis dar praė­ju­sių me­tų va­sa­rą. Pro­diu­se­ris per­nai sve­čia­vo­si Gru­zi­jo­je, o su gra­žuo­le So­fi­ja Niz­ha­ra­dze pa­si­vaikš­ti­nė­jęs po Tbi­li­sio se­na­mies­tį nu­spren­dė kur­ti se­ria­lą.

Ko­dėl pro­diu­se­ris nu­spren­dė dirb­ti bū­tent su gru­zi­nais? R. Skais­gi­rys yra sa­kęs, kad Gru­zi­ja jį pa­ke­rė­jo sa­vo ska­niu mais­tu, vy­no gau­sa. Jo vai­kys­tės ko­ri­fė­jus yra Vach­tan­gas Ki­ka­bi­dzė ir jam la­bai pa­tin­ka gru­zi­nai – „žiau­riai“ links­ma tau­ta, tu­rin­ti ge­rą li­te­ra­tū­rą, is­to­ri­ją, tra­di­ci­jas ir ki­no tra­di­ci­jas.

Pag­rin­di­nė ak­to­rė – Gru­zi­jos gra­žuo­lė

Pag­rin­di­niam vaid­me­niui pa­si­rink­ta So­fi­ja Niz­ha­ra­dzė pro­fe­sio­na­lio­je sce­no­je pa­si­ro­dė bū­da­ma vos tre­jų me­tų. Nuo 7-erių da­ly­va­vo dau­gy­bė­je įvai­rių pro­jek­tų su vai­kų mu­zi­kos stu­di­ja. Vė­liau pa­si­rin­ko vo­ka­lo ir pia­ni­no stu­di­jas Tbi­li­sio kon­ser­va­to­ri­jo­je, 1998-2001 m. ga­vo pre­zi­den­to Eduar­do Še­vart­na­dzės sti­pen­di­ją.

Moks­lus mer­gi­na bai­gė su pa­gy­ri­mu. Vė­liau tę­sė stu­di­jas Mask­vo­je – Ru­si­jos teat­ro me­nų aka­de­mi­jo­je (GI­TIS) ir Gne­si­nų mu­zi­kos aka­de­mi­jo­je. Ta­len­tin­ga mer­gi­na su­lau­kė pa­siū­ly­mų at­lik­ti pa­grin­di­nes par­ti­jas gar­siuo­se miu­zik­luo­se „Ro­meo ir Džiul­je­ta“, „Pa­ry­žiaus ka­ted­ra“, kur dai­na­vo Es­me­ral­dos par­ti­ją.

2008-ųjų rugp­jū­tį, pra­si­dė­jus Ru­si­jos ir Gru­zi­jos ka­rui,

S. Niz­ha­ra­dzė nu­trau­kė sa­vo mu­zi­kos kar­je­rą Ru­si­jo­je ir grį­žo į tė­vy­nę. 2010 m. ji due­tu dai­na­vo su pa­sau­li­nio gar­so te­no­ru Jo­se Car­re­ra­su. Juo­du at­li­ko iš­trau­ką iš miu­zik­lo „West Si­de Sto­ry“. Iš­kart po šio pa­si­ro­dy­mo mu­zi­kos kri­ti­kai ją pra­mi­nė Ce­li­ne Dion iš Gru­zi­jos.

Per­nai S. Niz­ha­ra­dzė at­sto­va­vo Gru­zi­jai „Eu­ro­vi­zi­jos“ dai­nų kon­kur­se. Sa­vo dai­ną So­fi­ja įra­šė Lon­do­ne. Pa­si­ro­dy­mo cho­reog­ra­fi­ja pa­si­rū­pi­no gar­sus pran­cū­zas Red­ha Ben­tei­four, per sa­vo kar­je­rą dir­bęs su pul­ku ryš­kiau­sių žvaigž­džių: Mi­chae­lu Jack­so­nu, Cher, Va­nes­sa Pa­ra­dis, El­to­nu Joh­nu ir kt.

 

 

 

Nau­ja­sis se­ria­las „Vy­no ke­lias“ bus fil­muo­ja­mas ne tik Gru­zi­jo­je, bet ir Lie­tu­vo­je, tad fil­mo kū­rė­jai ap­lan­kys ir mū­sų ša­lį.

  

Apie mies­tą

 Ričardas JAKUTIS

Bai­gęs vi­du­ri­nę ir iš­vyk­da­mas stu­di­juo­ti, tė­vams pa­sa­kiau: „Į šį mies­tą nie­kad ne­grį­šiu.“ Grįž­ti te­ko ir net džiaug­tis, kad mies­tas ma­ne priė­mė. Mei­lę mies­tui ly­gi­nu su lėk­tu­vo nu­si­lei­di­mu. Kai lėk­tu­vo ra­tai pa­lie­čia že­mę, ap­glė­bia pa­lai­ma, ke­lei­viai daž­nai plo­ja. Toks jaus­mas, ma­no gal­va, tu­rė­tų bū­ti ir kai įva­žiuo­da­mas į  mies­tą pa­ma­tai len­te­lę su jo pa­va­di­ni­mu. Gal da­bar tas jaus­mas jau at­si­ran­da, bet anks­čiau ne­bu­vo. Su­vo­kiu, kad pro­ble­ma ma­ny­je. Pri­si­me­nu, kaip kar­tą ma­nęs pa­klau­sė, ar lai­min­ges­nis esu, kai ma­ne my­li, ar kai pa­ts my­liu. Be abe­jo, ge­riau­sia bū­tų, kai mei­lė abi­pu­sė, bet jei taip nė­ra, ne­me­la­vau ir at­sa­kiau – kai ma­ne my­li. Ne­koks aš žmo­gus.

 

 

 
  

Vaikš­čio­da­mas po Ta­li­no se­na­mies­tį ga­li ne­sun­kiai su­ži­no­ti stra­te­gi­nius Es­ti­jos vals­ty­bės pla­nus. Prie Is­to­ri­jos mu­zie­jaus nu­ties­tas va­di­na­ma­sis „Is­to­ri­jos ta­kas“, kur su­žy­mė­tos svar­biau­sios tau­tos ir vals­ty­bės gy­ve­ni­mo da­tos: le­dyn­me­čio pa­bai­ga, Saa­re­mos sa­lo­je nu­kri­tęs me­teo­ri­tas, ka­rai, su­ki­li­mai, oku­pa­ci­jos... Pas­ku­ti­nė „Is­to­ri­jos ta­ko“ da­ta žy­mi 2418 me­tus. Es­ti­ja tuo­met pla­nuo­ja švęs­ti res­pub­li­kos pen­kių šim­tų me­tų su­kak­tį.Ar Šiau­liai ski­ria­si nuo ki­tų Lie­tu­vos mies­tų? At­sa­ky­čiau – ne. Pri­ta­riu min­čiai, kad mies­tų Lie­tu­vo­je nė­ra. Šiaip, ma­no gal­va, šiau­lie­čiai šiek tiek pa­na­šūs į vil­nie­čius, šiek tiek – į kau­nie­čius. Bran­gios gė­lių puokš­tės, veid­mai­nin­gos kal­bos bū­din­gos vil­nie­čiams. Ypač keis­tas jų no­ras pa­bū­ti fur­še­tuo­se su te­le­vi­zi­jos žvaigž­dė­mis ir ma­ne­ke­nė­mis, nors nuo to, kad pa­sto­vė­jai ša­lia gra­žuo­lių, pa­ts ne­pag­ra­žė­jai. Jei vil­nie­čiai trokš­ta gar­sių pa­žin­čių, kau­nie­čiai – rei­ka­lin­gų. Rei­ka­lin­gus žmo­nes jie su­si­ran­da per bu­vu­sius kla­sės drau­gus, au­to­mo­bi­lių meist­rus ar su­si­pa­žįs­ta tur­gu­je. Pa­si­ro­dęs su kom­pa­ni­ja nak­ti­nia­me ba­re, at­sklei­si žiop­liams ir bar­me­nams sa­vo ry­šius. Jei tau už­ten­ka alaus, šaš­ly­ko, didž­ku­ku­lių, spir­gų, ra­si tai nuo­sa­vo­je vir­tu­vė­je ar so­do skly­pe. Be to, ne gė­da bus, jei iš­gė­ręs ką nors iš­ple­pė­si ar ap­si­juok­si, pa­vyz­džiui, Emi­lį Zo­lą pa­va­di­nęs ta­py­to­ju.Šiau­lie­čiai – at­sar­gūs žmo­nės. Nes­ku­ba, ne­ri­zi­kuo­ja, ap­svars­to, ap­gal­vo­ja, pa­si­ta­ria. Kel­da­mie­si į nau­ją bu­tą jie svars­to, ar pir­miau tą bu­tą ap­lais­ty­ti, ar pa­šven­tin­ti. Tik Šiau­liuo­se gir­dė­jau pa­lin­kė­ji­mą: „Lin­kiu sėk­mės šei­my­ni­nia­me ir... as­me­ni­nia­me gy­ve­ni­me!“

Ar mū­sų mies­te mėgs­ta krū­von rink­tis gi­mi­nai­čiai? Šiau­lie­čiai gi­mi­nai­čiai – tai gru­pė žmo­nių, pe­rio­diš­kai su­si­ren­kan­čių ska­niai pa­val­gy­ti. Tik pa­pras­tai tai vyks­ta, kai kei­čia­si šios gru­pės na­rių skai­čius. O šiaip šiau­lie­čių šei­ma – tai bend­ruo­me­nė, ku­rią jun­gia bend­ras šal­dy­tu­vas ir te­le­vi­zo­rius. Ne­se­niai su­si­ti­ki­me su skai­ty­to­jais bu­vau pa­klaus­tas, ar man neat­ro­do, kad Šiau­liuo­se gy­ve­na su­sve­ti­mė­ję žmo­nės. At­sa­kiau – at­ro­do. Bi­čiu­lis iš­sa­kė sa­vo ne­pa­si­ten­ki­ni­mą, kai ei­da­mas pas drau­gą ne­ži­no­jęs laip­ti­nės du­rų ko­do ir il­gai spau­di­nė­jęs skai­čiu­kus. Iš laip­ti­nės išė­jęs žmo­gus, bu­vo ga­li­ma su­pras­ti, kad to na­mo gy­ven­to­jas, ėmė klau­si­nė­ti, pas ką jis ei­nąs. „Koks jo rei­ka­las?“ – bur­bė­jo bi­čiu­lis. Bi­čiu­liui pa­prieš­ta­ra­vau, kad to­kiu na­mo gy­ven­to­jo el­ge­siu rei­kia tik džiaug­tis. Kiek da­bar re­gi­me už­ra­šų: „Jus ste­bi vaiz­do ka­me­ros“, „Sau­go ap­sau­gos tar­ny­bos.“ Bet juk pa­pras­čiau­sias ir pi­giau­sias bū­tų:  „Kai­my­nai ste­bi.“ Dau­ge­lis dau­gia­bu­čiuo­se gy­ve­na­me de­šim­tis me­tų, bet ne­tu­ri­me kai­my­nų, su ku­riais ga­lė­tu­me iš­ger­ti ka­vos ar vy­no. O sa­ko, bū­da­vo lai­kai, kai ga­lė­da­vai kai­my­nų pa­pra­šy­ti par­neš­ti iš par­duo­tu­vės pie­no, pa­sko­lin­ti drus­kos, kar­tu švęs­ti įvai­rias šven­tes, ži­no­ti, kad vie­ni ki­tų pa­gal­bos ga­li­te ti­kė­tis net nak­tį.

Šiau­lių pie­ti­nio ra­jo­no at­si­ra­di­mas su­ta­po su ma­no vai­kys­te. Pir­mų­jų ten pa­sta­ty­tų na­mų kvar­ta­lą žmo­nės pra­mi­nė Taš­ken­tu, nes, sa­ko, ten gy­ven­ti bu­vo at­vež­ti taš­ken­tie­čiai po ta­me mies­te įvy­ku­sio že­mės dre­bė­ji­mo. Ma­no nuo­mo­ne, Taš­ken­to pa­va­di­ni­mas pri­gi­jo to­dėl, kad ta­da pie­ti­nis ra­jo­nas nuo mies­to cent­ro at­ro­dė to­li it šis Azi­jos mies­tas. Be­je, ar Dai­nų mik­ro­ra­jo­nas ski­ria­si nuo Žir­mū­nų, Ši­lai­nių, Alks­ny­nės, Tul­pių, Pu­ti­nų ar ki­tų mik­ro­ra­jo­nų? Kie­muo­se to­kie pat skal­bi­nių džio­vi­ni­mo ir ki­li­mų dul­ki­ni­mo sto­vai, vai­kų žai­di­mo aikš­te­lės, da­bar daž­niau­siai ap­leis­tos... Ša­lia gy­ve­na­mų­jų na­mų stan­dar­ti­niai vai­kų dar­že­lių ar mo­kyk­lų pa­sta­tai. Bet anuo­met būs­tas to­kia­me mik­ro­ra­jo­ne bu­vo dau­ge­lio gy­ve­ni­mo sva­jo­nė. Dėl jų už­si­ra­ši­nė­ta į dau­gy­bę me­tų be­si­tę­sian­čias ei­les. Pa­me­nu, kai­my­nai kel­da­mie­si iš mies­to cent­ro į pie­ti­nį ra­jo­ną džiau­gė­si – gy­ven­si­me švie­sia­me di­de­lia­me bu­te... Bu­vo iš­me­ta­mi se­ni bal­dai ir per­ka­mi nau­ji, pa­vyz­džiui, tri­ko­jis sta­le­lis iš pju­ve­nų plokš­tės... 10-ojo de­šimt­me­čio pra­džio­je pa­si­kei­tus so­cia­li­nei ir eko­no­mi­nei pa­dė­čiai, nuo­sa­vus na­mus pa­jė­gian­tys pa­si­sta­ty­ti ar nu­si­pirk­ti žmo­nės į juos ir iš­si­kė­lė, ki­ti tur­tin­ges­nie­ji grį­žo gy­ven­ti į mies­to cent­rą, pa­si­da­rę bu­tuo­se va­di­na­mą­jį eu­ro­re­mon­tą. Mik­ro­ra­jo­nai pra­ra­do so­vie­ti­nės ideo­lo­gi­jos su­for­muo­tą op­ti­mis­ti­nį cha­rak­te­rį. Ne­be­li­ko ten links­mų ir vi­sus vie­ni­jan­čių da­ly­kų, pa­vyz­džiui, šiukš­lių ma­ši­nos at­vy­ki­mo ir vie­nin­go šiukš­lių į tą ma­ši­ną ne­ši­mo. Juk kie­muo­se ne­bū­da­vo kon­tei­ne­rių, o na­muo­se – šiukš­lių šach­tų. Du kar­tus per die­ną, iš­sky­rus sek­ma­die­nį, į kie­mą at­va­žiuo­da­vo gar­siai pyp­sė­da­ma šiukš­lia­ve­žė. Vien­marš­ki­niai, su cha­la­tais, įsi­spy­rę į šle­pe­tes ir su ki­bi­rais ar šiukš­lių krep­šiais ran­ko­se iš laip­ti­nių prie jos trauk­da­vo žmo­nės. Vie­nas su ki­tu pa­si­la­bin­da­vo, šnek­te­lė­da­vo, o kar­tais ir il­gė­liau stab­te­lė­da­vo pa­si­da­ly­ti nau­jie­no­mis, pa­dis­ku­tuo­ti apie įvy­kius na­me, mies­te ar net glo­ba­liau.

Mies­tas kei­čia­si. Žiū­rėk, na­me, kur bu­vo, tar­ki­me, duo­nos par­duo­tu­vė, įsi­ku­ria ba­tų par­duo­tu­vė (pa­sta­rų­jų mū­sų mies­te tiek daug, kad at­ro­do, jog mies­te­lė­nai tu­ri ne dvi, bet dau­giau ko­jų), vė­liau – kir­pyk­la, dar vė­liau – tech­ni­kos sa­lo­nas, po to – dar kas nors... Is­to­ri­ja su­dar­ky­ta. O juk pui­kiau­siai ga­lė­jo bū­ti duo­nos par­duo­tu­vė, kep­ti ban­de­les ir tu­rė­ti nuo­la­ti­nių pir­kė­jų bei švie­žiais ga­mi­niais ir gar­džiais kva­pais vi­lio­ti nau­jus.


Koks bū­tų mies­tas be pės­čių­jų gat­vės? Įsi­vaiz­duo­ki­me, kad to­kios gat­vės nė­ra. Jau ir taip blyš­kūs Šiau­liai bū­tų vi­siš­kai pil­ki. Pės­čių­jų gat­vė – tai tar­si at­ski­ras mies­tas mies­te. Gir­dė­jau šiau­lie­čius sa­kan­čius: „Ei­nam pa­si­vaikš­čio­ti bul­va­ru, gal pa­žįs­ta­mų su­tik­sim.“ Gal tai no­ras iš ne­tu­rė­ji­mo ką veik­ti, bet drau­ge ir gra­žūs tiks­lai pa­bend­rau­ti, pa­bū­ti kie­no nors drau­gi­jo­je. Tik tų vaikš­čio­jan­čių­jų bul­va­ru dau­giau no­rė­tų­si re­gė­ti. Da­bar to­ji pės­čių­jų gat­vė at­gy­ja tik per ko­kias nors šven­tes. Tuo­met čia pre­kei­viai, mu­zi­kan­tai, bū­riai mies­te­lė­nų. O džiu­gu tai bū­tų re­gė­ti kiek­vie­ną šeš­ta­die­nį, sek­ma­die­nį ar net pa­pras­tą die­ną bai­gian­tis dar­bui. Vi­si da­bar guo­džia­si, kad iš­tuš­tė­jęs bul­va­ras – opiau­sia mies­to pro­ble­ma. Tie­sa, Šiau­liai čia ir­gi ne iš­skir­ti­niai. Tas pat ir Kau­no Lais­vės alė­jo­je ar Klai­pė­dos se­na­mies­ty­je. Vil­niu­je už­kly­dau į Ka­ted­ros aikš­tę. Tuš­čia. Tie­sa, ga­na grei­tai ki­to­je aikš­tės pu­sė­je pa­si­ro­dė dar vie­nas žmo­gus. Bu­vo­me dvie­se to­kio­je di­de­lė­je aikš­tė­je. Sa­ko, pa­ts įdo­miau­sias gy­ve­ni­mas vyks­ta ga­ra­žų bend­ri­jo­se. Ly­gi­nu su Va­ka­rų mies­tais. Jei tik yra to­kios pės­čių­jų gat­vės, vi­sur ten knibž­dė­ti knibž­da žmo­nių. Ja­po­nai va­ka­rop bū­riais pa­trau­kia į to­kias gat­ves pa­si­vaikš­čio­ti prieš mie­gą. Kur tik žiū­ri – gau­sy­bė ma­žų žmo­ge­liu­kų.

„Ką pa­ts pa­da­rei, kad pa­gy­vin­tum bul­va­rą?“ – ga­li ma­nęs pa­klaus­ti. Na, nu­spren­džiau, kad nors į dar­bą man ei­ti ša­lu­ti­nė­mis gat­vė­mis šiek tiek grei­čiau, bet nuei­nu ir grįž­tu bul­va­ru. Aiš­ku, to per ma­ža. Rei­kės dar ką nors su­gal­vo­ti. „Veiks­mo mies­te ma­žai, ak­ty­vių žmo­nių ne­be­li­ko“, – guo­džia­si bi­čiu­lis. „Pats būk ak­ty­vus“, – at­sa­kau jam.

Šeš­tą va­lan­dą mies­tas bun­da, sep­tin­tą – jau pra­bu­dęs, aš­tun­tą – gy­vas. Nors ne. Tai Vil­niu­je. Šiau­liuo­se vis­kas va­lan­da vė­liau: sep­tin­tą mies­tas bun­da, aš­tun­tą – pra­bu­dęs, de­vin­tą – jau gy­vas. Šven­čių ry­tais dings­ta vi­si mies­to gar­sai. Ir kad pa­sau­lis dar kru­ta, su­pran­ti gal ko­kią 10 va­lan­dą. Šiau­liuo­se – 11-tą. Ypač ap­mirš­ta tie mies­tai, iš ku­rių daug emig­ruo­jan­čių į už­sie­nį. Jud­rie­ji iš­dun­da į Va­ka­rus, mies­te dau­gė­ja to, kas sta­tiš­ka ir kon­ser­va­ty­vu.

Sa­ko, Šiau­liai lai­ko­si ant tri­jų ban­gi­nių: uni­ver­si­te­to, ka­ted­ros ir teat­ro. Ne­ma­nau, kad kas nors tai pa­neig­tų. Šiau­lių dra­mos teat­ras mie­las, be di­des­nių juo­dų­jų pe­rio­dų, ku­rie bū­din­gi ki­tiems ša­lies teat­rams. Nei­ki­te į teat­rą, ant ku­rio du­rų ka­bo skel­bi­mas, jog teat­ras ieš­ko ak­to­rių. Ant mū­sų mies­to teat­ro du­rų to­kio skel­bi­mo nie­kad ne­bu­vo ir, rei­kia ti­kė­tis, ne­bus. Šiau­lių žiū­ro­vai rim­ti, bet im­lūs. Nuo­šir­džiai kva­to­ja per ko­me­di­jas, ati­džiai ste­bi rim­tų spek­tak­lių įdo­mes­nes sce­nas. Šiau­lie­čiai vi­sur to­kie. Nus­te­bę. Net ei­nan­tie­ji bul­va­ru, tar­si pir­mą kar­tą juo ženg­tų. Bet tai ypač pa­ste­bi­ma teat­re per per­trau­kas: žiū­ro­vai fo­jė su­ka ra­tus ir ste­bi vie­nas ki­tą, tar­si no­rė­da­mi įsi­ti­kin­ti, ar anie ma­tė tą pa­tį, ką ir jie. Ir dar vie­nas pa­ste­bė­ji­mas. La­bai sun­kios teat­ro du­rys. Stu­mi stu­mi jas. Tai ne ko­kio nors ban­ko, pre­ky­bos cent­ro ar ka­vi­nės du­rys, ku­rios pa­čios at­si­da­ro, vos tik pri­siar­ti­ni.

Ir jei­gu jau apie kul­tū­rą mies­te, tai tuoj Šiau­lius imu ly­gin­ti su Pa­ne­vė­žiu. Šiau­liuo­se, de­ja, tik vie­nas teat­ras, Pa­ne­vė­žy­je – ke­tu­ri (dra­mos, mu­zi­ki­nis, „Me­nas“ ir Ve­ži­mo). Pa­ro­di­niu dai­lės ga­le­ri­jų plo­tu Pa­ne­vė­žys ir­gi Šiau­lius len­kia (skai­čia­vau kom­piu­te­riu ga­le­ri­jų pa­ro­di­nius plo­tus). Tie­sa, jei pri­dė­tu­me Dvi­ra­čių, Ra­di­jo ir Ka­ti­nų mu­zie­jų plo­tą, gal ir Šiau­liai iš­si­verž­tų prie­kin, bet čia aš tik apie dai­lę. Ta­čiau nie­kad ne­pri­tar­siu bur­bė­ji­mui: „Ko­kia ne­lai­mė, kad gi­miau Šiau­liuo­se.“ Pa­ly­gin­ki­te vo­kie­čius, ku­rie sė­di sa­vo mies­te­ly­je ir ne­si­krem­ta, kad jie ne Pa­ry­žiu­je.

To­kiu me­tu no­ri­si pri­si­min­ti ko­kią nors gra­žią is­to­ri­ją. „Ka­ta­li­kų pa­sau­lio“ lei­dyk­la yra iš­lei­du­si ke­le­tą ku­ni­go vie­nuo­lio An­to­nio de Mel­lo ale­go­ri­nių pa­sa­ko­ji­mų kny­ge­lių. Kny­gų au­to­rius sa­vo skai­ty­to­jams yra sa­kęs, kad jo pa­sa­ko­ji­mai – ne apie ki­tus, ne apie ta­vo drau­gus, prie­šus, gi­mi­nes ar kai­my­nus, o tik apie ta­ve, skai­ty­to­jau, ir nie­ką ki­tą. Štai kny­gu­tė­je „Var­lės mal­da“ ran­da­me pa­sa­ko­ji­mą apie du bro­lius. Vie­nas tu­ri žmo­ną ir pen­kis vai­kus, ki­tas – vie­ni­šius. Tai­gi tas pir­ma­sis pa­svars­tė, kad jis tu­ri vai­kų, ku­rie jį pri­glaus se­nat­vė­je, o vie­ni­šam bro­liui ga­li bū­ti sun­kiau, tad jis, ka­dan­gi bro­liai da­li­jo­si der­lių per­pus, pa­si­sten­gė ke­le­tą mai­šų dau­giau su­pil­ti į bro­lio aruo­dą. O vie­ni­šius bro­lis pa­svars­tė, kad kam jam vie­nam tiek grū­dų, ir ke­le­tą mai­šų dau­giau su­py­lė į bro­lio aruo­dą. Jie tai da­rė slap­ta ir il­gai, kol kar­tą su­si­dū­rė su mai­šais ant kup­rų ne­ši­ni vie­nas ki­tam. Ir kai mies­te­ly­je nu­spren­dė sta­ty­ti baž­ny­čią, nie­kas ne­su­ge­bė­jo pa­siū­ly­ti jai ge­res­nės vie­tos, kaip to­ji tarp aruo­dų, kur mai­šu ne­ši­ni su­si­dū­rė bro­liai.

 

Ta­len­tų paieš­kos

Ro­ber­ta SAU­DAR­GY­TĖ

Ša­ly­je tur­būt jau sun­ku bū­tų ras­ti ga­bes­nį vai­ką ar jau­nuo­lį, ne­da­ly­va­vu­sį vie­na­me ar ki­ta­me ta­len­tų šou ar ne­sva­jo­jan­tį ten pa­tek­ti. To­kie pro­jek­tai - vie­na iš ga­li­my­bių, kur ga­li­ma sa­ve pa­ro­dy­ti, su­bliz­gė­ti nie­kam ne­ži­no­mu ta­len­tu ar­ba vi­siems lai­kams sa­vi­mi nu­si­vil­ti.

Kri­ti­ka ver­čia to­bu­lė­ti

Kel­miš­kis Ma­rius, bai­gęs est­ra­dos me­no stu­di­jas Šiau­lių uni­ver­si­te­te, Lie­tu­vos ta­len­tų kon­kur­se at­sklei­dė ma­gi­jos triu­kus. „La­biau ga­lė­tų peik­ti da­ly­vius ko­mi­si­jos na­riai ne­gu gir­ti, nes gir­ti ga­li ir ma­ma na­muo­se. Kas iš to, kad pa­sa­ko tik blo­gus da­ly­kus. Ta­da ir su­si­mąs­tai, ar ne­rei­kė­tų ką nors pa­keis­ti, o gal iš­vis vie­ną ar ki­tą da­ly­ką iš pa­si­ro­dy­mo iš­mes­ti. Man ne­pa­si­se­kė, nes ko­mi­si­jos na­riai ne­pa­sa­ky­da­vo nie­ko įdo­maus, tik pa­gir­da­vo. Tie­sa, šiais me­tais pel­niau vie­ną „ne“, bet neatsk­lei­dė prie­žas­ties“, – pa­sa­ko­jo vai­ki­nas.

Šiuo me­tu Ma­rius dir­ba Gruz­džių kul­tū­ros na­muo­se me­no va­do­vu ir pa­ts ste­bi vai­kų ta­len­tus.

Vie­na vy­riau­sių

„Į „Ta­len­tus“ pa­te­kau neat­si­tik­ti­nai, – pa­sa­ko­ja Kris­ti­na Kup­ry­tė. – Tie­siog drau­gai vis kar­to­jo, kad la­bai gai­la, jog ne­ten­ka iš­girs­ti per te­le­vi­zi­ją, kaip nuo­sta­biai ga­li skam­bė­ti so­li­nės kank­lės ir kad yra daug žmo­nių, ku­rie ne­ži­no, jog kank­lės ga­li skam­bė­ti ne­pras­čiau už ar­fą ar ko­kį nors ki­tą so­li­nį sty­gi­nį inst­ru­men­tą, gal­vo­ja, kad jos tin­ka tik liau­dies dai­noms pri­tar­ti. Iš tų dis­ku­si­jų iš­si­vys­tė min­tis – rei­kia da­ly­vau­ti „Ta­len­tuo­se“, kad kuo dau­giau Lie­tu­vos žmo­nių iš­girs­tų kank­les.“

Tie­sa, mer­gi­na dve­jo­jo, nes šia­me pro­jek­te di­džio­ji da­lis da­ly­vių – moks­lei­viai ir stu­den­tai. „Keis­tai jau­tie­si, kai esi vie­na vy­riau­sių, jau bai­gu­si moks­lus, ta­čiau be ga­lo ma­lo­nu ma­ty­ti tiek gra­žaus, švie­saus jau­ni­mo. Ma­nau, kad to­kie pro­jek­tai vi­sa­da at­ran­da nau­jų ta­len­tų. Na, o man pa­čiai jau pa­vy­ko su­do­min­ti ko­mi­si­ją, to­dėl teks da­ly­vau­ti pus­fi­na­ly­je. Da­bar įdo­mu, ko­kia bus žiū­ro­vų ir klau­sy­to­jų na­muo­se reak­ci­ja, ar jie bal­suos už kank­lių mu­zi­ką“, – svars­to kank­li­nin­kė, ku­rios kon­cer­tai už­sie­ny­je su­trau­kia daug klau­sy­to­jų, atei­nan­čių ne tik pa­si­klau­sy­ti kank­lių mu­zi­kos, bet ir jų pa­čiu­pi­nė­ti.

Kris­ti­nos mu­zi­ki­nė kar­je­ra pra­si­dė­jo Šiau­lių mies­to vai­kų mu­zi­kos mo­kyk­lo­je, ku­rio­je sa­vo ži­nias da­bar ji per­duo­da vai­kams. „Ga­bu­mai la­biau iš­ryš­kė­ja ruo­šian­tis kon­kur­sams ar kon­cer­tams, ta­da vi­sa­da rei­kia la­biau pa­si­temp­ti, pa­ro­dy­ti, ką ge­bi. Ta­da yra konk­re­tus tiks­las, to­dėl ir da­bar, mo­ky­da­ma vai­kus, vis ska­ti­nu juos da­ly­vau­ti kon­cer­tuo­se, kon­kur­suo­se. Vi­sa­da ma­lo­nu siek­ti tiks­lo“, – pa­sa­ko­ja Kris­ti­na Kup­ry­tė.

Pak­laus­ta apie ta­len­tų pro­jek­tų nau­dą, Kris­ti­na ne­bu­vo la­bai en­tu­zias­tin­ga: „Kai ma­tau vai­kus to­kiuo­se pro­jek­tuo­se, man ne­ra­mu. Juk vie­nas ar ke­li neat­sar­gūs ko­mi­si­jos žo­džiai ga­li tu­rė­ti įta­kos to­les­niam vai­ko gy­ve­ni­mui. Suau­gu­sie­ji ki­taip rea­guo­ja į kri­ti­ką. Tur­būt pa­ts ge­riau­sias pa­si­ro­dy­mas yra ar­ti­mie­siems, drau­gams – tiems, ku­rie atei­na į ta­vo kon­cer­tus nu­si­tei­kę tei­gia­mai ir prii­ma at­vi­ra šir­di­mi.“

Dvy­li­ka­me­tė Kris­ti­nos mo­ki­nė Emi­li­ja Bu­čins­kai­tė daž­niau­siai kon­cer­tuo­ja mo­kyk­los ren­gi­niuo­se. „Gro­ju sa­vo ma­lo­nu­mui, – pa­klaus­ta, ar no­rė­tų da­ly­vau­ti ta­len­tų kon­kur­se, at­sa­kė mer­gai­tė. – Kank­lės man tik­rai neat­si­bos­ta! Ga­lė­čiau tik gro­ti!“ Pa­si­rink­ti kank­les Emi­li­ją pa­stū­mė­jo ma­ma ir šiuo pa­si­rin­ki­mu mer­gai­tė la­bai džiau­gia­si, bet da­ly­vau­ti ta­len­tų šou bent jau kol kas ne­si­ryž­tų.

 

  
 

Kris­ti­na Kup­ry­tė pa­ro­dė, kad kank­lės ga­li skam­bė­ti ne pra­sčiau už ar­fą ar ko­kį nors ki­tą so­li­nį sty­gi­nį inst­ru­men­tą.

Kris­ti­nos KUP­RY­TĖS asmeninio archyvo nuotr.

No­rin­tiems – vis­kas įma­no­ma

Rad­vi­liš­kio kul­tū­ros na­mų kul­tū­ri­nės veik­los va­dy­bi­nin­kė Vi­li­ja Sluc­ku­tė pa­sa­ko­jo, kad no­rin­tiems pa­si­reikš­ti vi­sa­da su­da­ro­mos ga­li­my­bės. Kul­tū­ros na­muo­se gy­vuo­ja ne­ma­žai ko­lek­ty­vų – šo­kių, folk­lo­ro gru­pės ir ki­ti, to­dėl yra ga­li­my­bė pa­si­ro­dy­ti da­ly­vau­jant bend­ruo­me­nės ren­gi­niuo­se ir ki­tur.

Tuo tar­pu žmo­nių nuo­mo­nė apie te­le­vi­zi­nius ta­len­tus, pa­sak V. Sluc­ku­tės, yra la­bai įvai­ri. Kal­ba­ma, kad į te­le­vi­zi­ją ei­na­ma dėl įvai­rių prie­žas­čių. „Ži­no­ma, tai vie­na iš ga­li­my­bių pa­si­ro­dy­ti“, – ma­no V. Sluc­ku­tė.

Ką ma­no pro­fe­sio­na­lai?

„Lie­tu­vos ta­len­tai“ kaip kon­kur­sas, ma­nau, yra tik­rai la­bai ge­ras bū­das pa­si­ro­dy­ti. Ta­len­tai bū­na pa­ste­bė­ti, o tai svar­biau­sia“, – sa­ko dai­ni­nin­kas, „Lie­tu­vos ta­len­tų“ ver­ti­ni­mo ko­mi­si­jos na­rys Ma­ri­jo­nas Mi­ku­ta­vi­čius.

Pa­sak dai­ni­nin­ko, ver­ti­nant ta­len­tus ko­mi­si­jos nuo­mo­nė daž­nai iš­si­ski­ria. Be to, ir pa­tys da­ly­viai kar­tais pyks­ta, ver­kia ir jau­čia­si neį­ver­tin­ti, ma­no, kad jie yra ta­len­tin­ges­ni, ne­gu ko­mi­si­jai at­ro­do, kad ko­mi­si­ja jų ta­len­to neįž­vel­gė.

„Ver­tin­da­mi vai­kus, el­gia­mės la­bai at­sar­giai ir disk­re­tiš­kai. Jei­gu neįž­vel­gia­me ta­len­to, sten­gia­mės net ne­sa­ky­ti žo­džio „ne“, tie­siog pa­kvie­čia­me to­liau ug­dy­ti sa­vo ta­len­tą ir da­ly­vau­ti ki­tais me­tais“, – tei­gė m. Mi­ku­ta­vi­čius.

Kal­bant apie suau­gu­siuo­sius, anot m. Mi­ku­ta­vi­čiaus, tai kiek­vie­nas suau­gęs žmo­gus at­sa­ko už sa­vo poel­gius. Jei­gu li­pa ant sce­nos, va­di­na­si, no­ri, kad jį įver­tin­tų, to­dėl pa­sa­ko­ma tie­sa.

 

Gy­ve­ni­mas – tai ne tos die­nos, ku­rios praė­jo, o tos, ku­rios įsi­mi­nė

Ri­čar­das JA­KU­TIS

Taip pa­sa­kė kaž­ku­ris iš di­džių­jų. Tei­sin­gai pa­sa­kė. Tuoj Ka­lė­dos, tuoj Nau­jie­ji. Tu­riu bi­čiu­lį, ku­ris ne­su­tin­ka Nau­jų­jų neišk­lau­sęs Fre­džio Mer­ku­rio „Bo­he­miš­ko­sios rap­so­di­jos“ ar Dža­ko­mo Pu­či­nio „Bo­he­mos“. Sup­ran­tu, jam svar­biau­sia, kad kū­ri­nio pa­va­di­ni­me bū­tų žo­dis „bo­he­ma“. Pa­si­tin­kant Ka­lė­das ir Nau­juo­sius man ir­gi no­ri­si ra­šy­ti apie ją. Ne­ži­nau, ko­dėl žo­džiai „bo­he­ma“ ir „šven­tė“ man gre­ti­na­si.

   
   

De­ja, ten­ka liūd­nai pri­tar­ti tvir­ti­nan­tiems, kad bo­he­mos pas mus ne­be­li­kę ir ne­bė­ra į ką ly­giuo­tis. Anuo­me­čiai bo­he­mos at­sto­vai pri­si­me­na, jog ne­tie­sa, kad šir­viaam­žė bo­he­ma te­bu­vo lat­rų ir pa­leis­tu­vių užuo­vė­ja. Pa­sa­ko­ja­ma, kad už­sta­lė­se be­veik ne­pa­si­tai­kė cha­miz­mo, bū­da­vo daug švie­sios iš­min­ties. Pri­si­mi­niau Val­do Ku­ku­lo su­for­mu­luo­tą Grei­mo min­tį: „Jei aš ne­vaikš­čio­čiau į ka­vi­nes, tai kad su­ži­no­čiau tiek in­for­ma­ci­jos, kiek su­ži­nau jo­se bū­da­mas, tu­rė­čiau per­skai­ty­ti de­šim­tis kny­gų.“Apie bo­he­mą ge­ra ra­šy­ti. Taip jau yra, kad ra­šai apie tai, kas mie­la. Gal­būt ge­riau­siai po Dž. Pu­či­nio „Bo­he­mos“ pa­sku­ti­nio pa­sta­ty­mo Lie­tu­vo­je apie bo­he­mą kal­bė­jo kū­ri­nio re­ži­sie­rė Da­lia Ibel­haup­tai­tė: „Bo­he­ma – tai sie­los, pa­si­rin­ki­mo lais­vė. Mes ne­kal­ba­me apie pen­kis pau­py­je ge­rian­čius al­ko­ho­li­kus. Svar­biau­sia – stip­rios kū­ry­bi­nės idė­jos ir ga­li­my­bė jas iš­reikš­ti. Bo­he­mos at­sto­vai griau­na ste­reo­ti­pus ir ke­lia kar­te­les.“

Lie­tu­vo­je bo­he­ma at­si­ra­do kar­tu su pir­mai­siais or­ga­ni­zuo­tais mo­der­nis­tų sam­bū­riais, pa­vyz­džiui, ke­tur­vė­ji­nin­kų. Vi­sas Kau­no li­te­ra­tū­ri­nis gy­ve­ni­mas 1928-1930 m. tel­kė­si ka­vi­nė­se ir res­to­ra­nuo­se, kur Ka­zys Bin­kis ir ki­ti są­mo­jin­gai ko­men­tuo­da­vo die­nos įvy­kius, žars­ty­da­vo anek­do­tus, dek­la­muo­da­vo mo­der­nią­ją ru­sų ar len­kų poe­zi­ją. Nu­si­gė­ręs me­ni­nin­kas bū­da­vo iš­kil­min­gai ne­ša­mas ant pe­čių Lais­vės alė­ja. Jo­nas Mar­cin­ke­vi­čius ra­šy­da­vo ro­ma­nus pra­švil­pęs gau­tą avan­są, kar­tais net už­sta­tęs ra­šo­mą­ją ma­ši­nė­lę. Ne­se­niai ma­no drau­gas mu­zi­kan­tas už­sta­tė sa­vo sak­so­fo­ną. Užs­ta­tęs ra­šo­mą­ją ma­ši­nė­lę, ga­li ra­šy­ti ran­ka, bet, už­sta­tęs sa­vą­jį mu­zi­kos inst­ru­men­tą, kuo be­pag­ro­si, to­dėl da­bar­ti­nė bo­he­ma jau ne to­kia, nes įvy­kis su sak­so­fo­nu la­biau pa­na­šus į pa­pras­čiau­sią al­ko­ho­liz­mą.

Jur­ga Iva­naus­kai­tė, Ja­ni­na Miš­čiu­kai­tė, Gin­ta­ras Be­res­ne­vi­čius, Vy­tau­tas Po­ciū­nas, Rai­mun­das Sli­žys, Ro­lan­das Ja­na­vi­čius, Vy­tau­tas Ker­na­gis ir kiek daug ki­tų. Išė­ju­sie­ji pir­mą­jį XXI a. de­šimt­me­tį. Vie­nus pa­kir­to klas­tin­ga vė­žio li­ga, ki­tų šir­dis pa­var­go... Išei­na vi­sa kar­ta. Kar­ta tų, ku­rie gi­mė šeš­ta­ja­me de­šimt­me­ty­je. Neei­li­nė kar­ta, nors de­šimt­me­tis gal ir bu­vo ei­li­nis. Kar­ta, ku­rios, kaž­kas taik­liai pa­ste­bė­jo, nei prieš tai ėję, nei po jų iki ga­lo ne­sup­ra­to ir gal­būt neį­ver­ti­no.

Mąs­ty­da­mas apie šią kar­tą, vis pri­si­me­nu ir ra­šy­to­ją Jur­gį Kun­či­ną, ku­ris yra sa­kęs, kad tai ati­tar­na­vu­si so­vie­ti­nė­je ar­mi­jo­je, iš­stu­di­ja­vu­si KPSS is­to­ri­ją ir moks­li­nį ko­mu­niz­mą kar­ta, de­ja, ap­mul­kin­ta, ta­čiau ne­pa­lū­žu­si, nes, vė­liau sa­kė Vy­tau­tas Ker­na­gis, vil­ties ir Die­vo bent tru­pu­tė­lį tu­ri bū­ti.

Ne­ga­li­ma ne­su­tik­ti ir su ki­tu, iš­sa­ky­toms min­tims šiek tiek prieš­ta­rau­jan­čiu tei­gi­niu, kad jie bu­vo ro­man­tiš­ki ir šva­rūs. Drį­so kal­bė­ti apie lais­vę, skai­tė Se­lin­dže­rio „Ru­giuo­se prie be­dug­nės“, Ke­rua­ko „Ke­ly­je“ ir ki­tas kny­gas, žiū­rė­jo „Pa­lai­mink žvė­ris ir vai­kus“, „Smė­lio kar­je­rų ge­ne­ro­lus“ ir ki­tus fil­mus, klau­sė­si ly­ri­nės „The Rol­ling Sto­nes“ dai­nos „Le­di Džein“ ar maiš­tin­gos „The Beat­les“ „Tvis­tas ir šauks­mas“. Jiems ypač ar­ti­mi bu­vo Dos­to­jevs­kis ir Sol­že­ni­cy­nas, nes pir­ma­sis at­sklei­dė di­dį­jį blo­gį, sly­pin­tį žmo­gaus pri­gim­ty­je (sie­lo­je), ant­ra­sis – to­ta­li­ta­ri­nė­je vi­suo­me­nė­je. Jie mo­kė­jo džiaug­tis ma­žais pa­pras­tais da­ly­kais, ku­rių da­bar nie­kas ne­sup­ras­tų, gal ir ne­no­rė­tų su­pras­ti, pa­mąs­ty­ti, nes, gir­di, kam tai. Gy­ve­ni­mas bu­vo lė­tes­nis, kiek­vie­nas įvy­kis – iš­ki­les­nis.

Pri­si­mi­niau dau­giau ne­gu prieš me­tus su­suk­tą Pet­ro Sa­vic­kio ir Liud­vi­kos Po­ciū­nie­nės do­ku­men­ti­nį fil­mą „Me­ni­ny­kai“. Kri­ti­kai nė va­lan­dos ne­trun­kan­čią juos­tą pa­va­di­no gra­žių ir grau­džių so­viet­me­čio is­to­ri­jų trau­ki­niu. Bū­ta lai­ko, kai vie­na bu­vo gal­vo­ja­ma, o ki­ta sa­ko­ma, vie­ni dar­bai ro­dy­ti vie­šai, o ki­tus tie pa­tys au­to­riai iš­kart gul­dy­da­vo į stal­čių. Jei dai­li­nin­kai ta­py­da­vo baž­ny­čią, tai be bokš­to vir­šaus, kad ne­si­ma­ty­tų kry­žiaus, drą­sius mo­der­nius po­tė­pius slėp­da­vo ideo­lo­gi­zuo­tais pa­va­di­ni­mais. So­viet­me­čiu dai­li­nin­kai ne­mė­go ta­ry­bi­nės val­džios, to­dėl ta­pė įti­ki­na­mai. Nuos­ta­būs kad­rai, kai dai­li­nin­kas Au­gus­ti­nas Sa­vic­kas pri­glun­da prie nau­jai nu­ta­py­tos sa­vo dro­bės ir „klau­so­si“ jos gau­de­sio, ar pa­sa­ko­ji­mas apie Ber­ly­ne anuo­met li­gos įka­lin­tą dai­li­nin­ką Al­gi­man­tą Švėgž­dą.

Kal­bant apie šeš­ta­ja­me de­šimt­me­ty­je gi­mu­siuo­sius, ar­ba Vy­tau­to Ker­na­gio kar­tą, nes po Vy­to mir­ties daug kas ją taip ėmė va­din­ti, ne­ga­li­ma ne­pa­mi­nė­ti mu­zi­kos. Tai be­maž bu­vo svar­biau­sia. Liuk­sem­bur­go ar­ba bent Len­ki­jos ra­di­jas, iš už­sie­nio par­ve­ža­mos ar at­siun­čia­mos plokš­te­lės bu­vo rei­ka­lin­ges­nės už duo­ną. Vi­si Lie­tu­vo­je ži­no­jo­me apie 1969 m. įvy­ku­sį Vuds­to­ko fes­ti­va­lį. Nuo sep­tin­to­jo de­šimt­me­čio vi­du­rio Lie­tu­vos jau­nuo­liai en­tu­zias­tin­gai puo­lė drož­ti gi­ta­ras ir bur­tis į mu­zi­ki­nes gru­pes. Be­veik vi­sos šio lai­ko­tar­pio gru­pės bu­vo su­si­kū­ru­sios vi­du­ri­nė­se ir aukš­to­sio­se mo­kyk­lo­se. Vil­niu­je – „Vie­nuo­liai“, nes A. Vie­nuo­lio mo­kyk­lo­je; Kęs­tu­čio An­ta­nė­lio gru­pė, vė­liau pa­si­va­di­nu­si „Spal­vos“ pa­gal vie­nos iš sa­vo dai­nų pa­va­di­ni­mą; „Gė­lių vai­kai“ su Sta­siu Dau­gir­du, ku­ris bū­rė jau­ni­mą ir ug­dė nau­ją kar­tą (Al­gis Ra­ma­naus­kas-Grei­tai vie­nas iš jo mo­ki­nių); pa­grin­di­nės Kau­no ro­ko gru­pės bu­vo „Ker­tu­kai“, ku­riuos su­bū­rė stu­di­juo­ti į Kau­ną iš Šiau­lių at­vy­kęs švie­sios at­min­ties Ge­di­mi­nas Jur­gi­las; „Vaiz­bū­nai“, „Dai­niai“ (įtai­giau­siai nu­skam­bė­da­vo jų at­lie­ka­ma dai­na „Bal­tas kry­žius“ iš „Czer­wo­ne Gi­ta­ry“ re­per­tua­ro), „Ra­ga­niai“, „Gin­ta­rė­liai“, „Ait­va­rai“, „Nuo­gi ant slenks­čio“ ir kt. Iš ki­tų Lie­tu­vos mies­tų mi­nė­ti­ni Drus­ki­nin­kai, kur jau net 1965 m. su­si­kū­rė Mi­ko Su­rau­čiaus va­do­vau­ja­ma gru­pė; 1970 m. Šiau­liuo­se gar­sė­jo „Sau­lės vai­kai“, va­do­vau­ja­mi Ka­zi­mie­ro Venc­lo­vos. Ka­dan­gi nau­jo­ji mu­zi­ki­nė ma­da bu­vo są­ly­go­ta gru­pės „The Beat­les“, ji bu­vo pa­va­din­ta bit­lo­ma­ni­jos ter­mi­nu, o mu­zi­ki­nis sti­lius – big­by­to ter­mi­nu. Nuo 1968-ųjų ga­li­ma pa­ste­bė­ti ko­ky­biš­kai nau­ją eta­pą, ku­ria­me mu­zi­kuo­jan­čios gru­pės nuo „The Beat­les“, „The Rol­ling Sto­nes“ ir ki­tų gru­pių dai­nų ko­pi­ja­vi­mo pe­rė­jo prie sa­vų mu­zi­ki­nių idė­jų ge­ne­ra­vi­mo. Ka­dan­gi sa­vos kū­ry­bos dai­nos bu­vo sun­kiai to­le­ruo­ja­mos, dau­gu­ma gru­pių pa­su­ko neut­ra­liu folk sti­lis­ti­kos ke­liu. Aš­tun­to­jo de­šimt­me­čio pra­džio­je ša­lia ofi­cia­lio­sios big­by­to sce­nos ėmė ras­tis al­ter­na­ty­vio­ji. Iki tol bu­vęs dau­giau ma­dos at­ri­bu­tas, gi­ta­rų ju­dė­ji­mas įgi­jo ir maiš­tin­gu­mo at­spal­vį. Jau bu­vo ga­li­ma įžvelg­ti pir­mą­sias tik­ro ro­ko užuo­maz­gas. Iš ran­kų į ran­kas ke­lia­vo nau­jau­si „Led Zep­pe­lin“, „Deep Purp­le“, „Pink Floyd“ ir ki­tų gru­pių al­bu­mai. Val­džia į šią mu­zi­ką žiū­rė­jo nei­gia­mai – ro­kas va­din­tas triukš­min­gu rit­mi­niu gi­ta­rų žvan­ge­siu, ne­tu­rin­čiu nie­ko bend­ra su mu­zi­ka. Ta­čiau val­džiai grei­tai su­pra­tus, kad žai­biš­kai plin­tan­čios mu­zi­ki­nės ma­dos neį­ma­no­ma už­draus­ti, bu­vo sten­gia­ma­si ją bent jau kont­ro­liuo­ti, pvz., im­ta reng­ti sa­vi­veik­li­nių ko­lek­ty­vų ap­žiū­ras.

Vi­si anuo­met sa­kė, kad pas es­tus ir net pas lat­vius vis­ko dau­giau ir vis­kas įdo­miau. Ma­nau, kad taip tik at­ro­dė. Lat­vis pan­to­mi­mos re­ži­sie­rius Mod­ris Te­ni­so­nas iš­si­sklei­dė bū­tent Kau­ne su­bur­da­mas nuo­sta­biai stip­rią pan­to­mi­mos gru­pę. Dar gir­dė­jau is­to­ri­ją, kad Alek­sand­ras Je­go­ro­vas, vie­nas ano me­to hi­pių, taip mė­go ro­ken­ro­lą, kad ne­tu­rė­da­mas pi­ni­gų trans­por­tui sun­kias gar­so ko­lo­nė­les 300 ki­lo­met­rų iš Ry­gos į Kau­ną par­si­ne­šė ant pe­čių. 1971 m. Mod­rio Te­ni­so­no mo­ki­nys, rea­lis­ti­nės pan­to­mi­mos at­sto­vas Kęs­tu­tis Ado­mai­tis or­ga­ni­za­vo kon­cer­ti­nį tu­rą į Es­ti­ją. Vi­ru, Vil­jan­dis, Per­nu, Ta­li­nas. Lie­tu­viš­ką de­san­tą – ro­ko gru­pes „Dai­niai“ ir „Gin­ta­rė­liai“ – priė­mė la­bai šil­tai. Vy­ku­sie­ji pa­sa­ko­jo, kad kon­cer­tuo­se il­gap­lau­kiai Es­ti­jos hi­piai kai­fa­vo nuo lie­tu­vių at­lie­ka­mų ang­liš­kų ro­ko dai­nų.

Be abe­jo, svar­bus hi­pių gy­ve­ni­mo bruo­žas – aist­ra ke­liau­ti. So­vie­tų Są­jun­gos hi­pių sa­vy­bė bu­vo nuo­la­ti­nis no­ras plės­ti sa­vo aki­ra­tį ir už­megz­ti nau­jų pa­žin­čių su pa­na­šų gy­ve­ni­mo bū­dą pro­pa­guo­jan­čiais ki­tų mies­tų ar ša­lių jau­nuo­liais. Daž­niau­siai bu­vo ke­liau­ja­ma „tran­zuo­jant“, re­čiau – trau­ki­niais. Pag­rin­di­niai ke­lio­nių cent­rai – pra­va­žiuo­jant Ry­gą nu­vyk­ti iki Ta­li­no (drą­siau­sie­ji nu­kak­da­vo net į to­li­mus Ru­si­jos mies­tus), o va­sa­ra bu­vo pa­to­giau­sias me­tų lai­kas „tran­zuo­ti“ į Pa­lan­gą ar Kur­šių ne­ri­ją. Hi­piai vi­so­je pla­čio­je So­vie­tų Są­jun­go­je jaus­da­vo­si kaip na­muo­se, nes vi­suo­met at­si­ras­da­vo to­kių, ku­rie sa­vo na­muo­se ap­nak­vin­din­da­vo, pa­val­gy­din­da­vo. „Kiek­vie­no mū­sų bu­tas bū­da­vo vi­sų hi­pių na­mai. Grįž­ti na­mo, o pas ta­ve jau sė­di koks nors sve­čias iš Pi­te­rio ar Sim­fe­ro­po­lio, ge­ria sau ka­vą. Kar­tais to­kių ne­ti­kė­tų sve­čių tuo pa­čiu me­tu at­vyk­da­vo net ke­lio­li­ka“, – pri­si­me­na bu­vę hi­piai. Tie­sa, „tran­za­vi­mas“ nea­ti­ti­ko so­vie­ti­nės ideo­lo­gi­jos, nes bu­vo sie­ja­mas su val­ka­ta­vi­mu.

Kar­ta, apie ku­rią kal­bu, ne­sto­ko­jo op­ti­miz­mo. At­ro­do, da­bar ki­ti lai­kai, džiau­kis ir gy­venk, bet bū­tent op­ti­miz­mo trūks­ta. Ir neaiš­ku, ar dėl to kal­tas per daž­nas lie­tus, ar liau­dies pa­sa­kos, ku­rios, be­je, daž­nai liūd­nai bai­gia­si. Bet lie­taus bū­da­vo ir anuo­met, pa­sa­kų pa­bai­gos ir­gi ne­pa­si­kei­tė. Dep­re­si­jos gal ir ga­li iš­tik­ti, ta­čiau jos tu­rė­tų bū­ti sai­kin­gos. Skai­čiau, kad Lie­tu­va pe­si­miz­mu len­kia ko­ne vi­sas Eu­ro­pos Są­jun­gos ša­lis – vos kas tre­čias tau­tie­tis ti­ki ge­rė­jan­čio gy­ve­ni­mo per­spek­ty­va. Kaip tik­ri lie­tu­viai dar ga­li­me pa­si­džiaug­ti, kad „Eu­ro­ba­ro­met­ro“ at­lik­ti so­cio­lo­gi­niai ty­ri­mai ro­do vi­soms ES ša­lims bend­rą ten­den­ci­ją – ma­žė­ja op­ti­mis­tiš­kai nu­si­tei­ku­sių žmo­nių. Ga­li­me pa­si­džiaug­ti, bet kas iš to. Ko ge­ro, leng­viau­sia lie­tu­vių op­ti­miz­mo sto­ką pa­tei­sin­ti geog­ra­fi­ne pa­dė­ti­mi ar su­vers­ti kal­tę is­to­ri­jai. Slo­gių praei­ties pri­si­mi­ni­mų gau­su ne tik Lie­tu­vos, bet ir ki­tų po­ko­mu­nis­ti­nių bei Va­ka­rų Eu­ro­pos vals­ty­bių is­to­ri­jo­se, ta­čiau jie ne­truk­do žmo­nėms bū­ti lai­min­giems. Lai­min­go gy­ve­ni­mo pa­slap­čių lie­tu­viai ga­lė­tų paieš­ko­ti ato­kio­je Hi­ma­la­jų ka­ra­lys­tė­je Bu­ta­ne, ku­rio­je, ir­gi skai­čiau, ša­lies val­džia prieš im­da­ma­si ko­kių nors prie­mo­nių vi­sa­da svars­to, kaip priim­tas spren­di­mas pa­veiks bend­rą­jį na­cio­na­li­nį pro­duk­tą ir ko­kią įta­ką jis pa­da­rys „bend­ra­jai na­cio­na­li­nei lai­mei“.

Daug apie bo­he­mą pri­me­na po­pu­lia­rio­ji ne­pa­mirš­ta­mo­ji Ga­li­na Dau­gu­vie­ty­tė. Gar­sio­ji me­ni­nin­kė vie­no­je Lie­tu­vos te­le­vi­zi­jos lai­dų pa­sa­ko­jo, kaip jie anuo­met bur­da­vo­si jos ne­di­de­lia­me bu­te Vil­niu­je ant Tau­ro kal­no. Ma­ža­me kam­ba­rė­ly­je tilp­da­vo daug žmo­nių, vy­ko dis­ku­si­jos apie nau­jus spek­tak­lius, ki­no fil­mus, dai­lės pa­ro­das, poe­tai pa­skai­ty­da­vo nau­jų sa­vo ei­lė­raš­čių, pro­zi­nin­kai – ką tik su­kur­tą no­ve­lę. Įsi­vaiz­duo­ki­te na­mus, ku­riuo­se ga­li­ma pra­leis­ti va­ka­rus klau­san­tis vie­nas ki­to pa­sa­ko­ji­mų, juo­kian­tis, ge­riant ar­ba­tą ir ypa­tin­gą vy­ną. Na­mai ku­pi­ni gra­žių daik­tų, mu­zi­kos ir lai­mės. Na­mai – kaip pa­ti­ki­mas laik­ro­dis. Ir kur pa­kry­po ma­no min­tys, ne­sun­ku nu­jaus­ti – na­mų ži­di­nio, ug­nies ir dū­mų sim­bo­li­kos link. Jei na­muo­se ir nė­ra tik­ro ži­di­nio, vis tiek juos pla­čią­ja pra­sme va­di­na­me ži­di­niu. Iš ži­di­nio dū­mai ky­la dan­gaus link. Tai mal­da dan­gui, krei­pi­ma­sis į jė­gas, val­dan­čias pa­sau­lį. Jei­gu mū­sų mal­da pa­sieks dan­gų, gau­si­me tai, ko iš dan­gaus no­ri­me. Va­di­na­si, na­mų ži­di­nys ne­ša lai­mę. O už­si­ka­bi­nę už lai­mės ti­kė­ki­me, kad ji iš mū­sų dau­giau ne­be­pasp­ruks.

 

Ka­lė­di­nei „ke­lio­nei“ – kul­tū­ros ir pra­mo­gų pro­gra­ma

Ok­sa­na LAU­RU­TY­TĖ

Tris šven­ti­nes die­nas – šeš­ta­die­nį, sek­ma­die­nį ir pir­ma­die­nį – Šiau­lių re­gio­no te­le­vi­zi­ja „S plius“ žiū­ro­vams siū­lo pro­gra­mą, pa­gar­din­tą ro­man­tiš­ka, kla­si­ki­ne ir pra­mo­gi­ne mu­zi­ka. VšĮ „Šiau­liai plius“ au­to­ri­nių lai­dų re­dak­to­rė Ger­da Sta­siu­ko­ny­tė sa­ko, kad pra­mo­gi­nės lai­dos šv. Ka­lė­dų pro­ga bus trans­liuo­ja­mos pa­čiu pa­to­giau­siu lai­ku.

    
 „Šiau­liai plius“ ar­chy­vo nuo­tr.

 

Šven­ti­nė pro­gra­ma, ku­rią žiū­ro­vams pa­ren­gė „S plius“ te­le­vi­zi­ja, pa­pil­dy­ta se­na ge­ra mu­zi­ka ir nau­jais ži­no­mų at­li­kė­jų kon­cer­tais. Šeš­ta­die­nį, sek­ma­die­nį ir pir­ma­die­nį te­le­vi­zi­jos žiū­ro­vai, ži­no­ma, įpras­tu me­tu iš­vys sa­vo pa­mėg­tas lai­das „Ko­dėl­čiu­kas“, „Ply­ta prie ply­tos“, „Stop – po­li­ci­ja“, „Si­gi­tos vir­tu­vė“, „Ko­vo­to­jas“, „Žmo­nės kal­ba“, „Fo­to TV“, „Se­na­sis Šiau­lių ki­nas“. Na, o šeš­ta­die­nį 17.05 val. pra­si­dės kla­si­ki­nės mu­zi­kos kon­cer­tas „Karl Jen­kins. Re­quiem. Po­li­fo­ni­ja“.

Po va­lan­dos, 18.05 val., žiū­ro­vus nu­džiu­gins vi­sų kar­tų mė­gia­mos gru­pės „Elect­ric La­dy“ kon­cer­tas, ku­rį 19 val. vai­ni­kuos ly­riš­kos ža­vin­gų­jų vy­rų gru­pės „El Fue­go“ kon­cer­tas.

Šv. Ka­lė­dų ry­tą 10.50 val. žiū­ro­vai kvie­čia­mi pa­si­žiū­rė­ti iš­gir­to­jo teat­ra­liš­ko miu­zik­lo „Ba­tuo­tas ka­ti­nas“. Po jo, sma­giai pa­kva­to­jus žiū­rint hu­mo­ro lai­dą „At­si­junk“, bus ga­li­ma iš­vys­ti Šiau­lių at­li­kė­jų su­kur­tą įspū­din­gą miu­zik­lą „Ka­lė­di­nė me­duo­lių pa­sa­ka“.

Ka­lė­dų pa­va­ka­rę, ly­giai 19 val., žiū­ro­vus su šven­tė­mis pa­svei­kins Šiau­lių vys­ku­pas Eu­ge­ni­jus Bar­tu­lis.

Ant­rą­ją šv. Ka­lė­dų die­ną

11 val. jau­nus ir se­nus nu­džiu­gins įspū­din­gas „Bum­cės po­kštų“ 10-me­čio ju­bi­lie­jaus kon­cer­tas. Vi­dur­die­nį bus ro­do­ma tra­di­ci­nė ka­lė­di­nė Šiau­lių ne­vy­riau­sy­bi­nių or­ga­ni­za­ci­jų kon­fe­de­ra­ci­jos šven­tė „Ge­ru­mo an­ge­las 2011“.

Ant­ro­sios šv. Ka­lė­dų die­nos va­ka­rą 20.10 val. žiū­ro­vus prie te­le­vi­zo­rių ek­ra­nų pa­si­klau­sy­ti kon­cer­to pa­kvies Dei­vis.

Gra­žių, jau­kių ir pra­smin­gų šven­čių!

Miu­zik­lą „Ba­tuo­tas ka­ti­nas“ „S plius“ te­le­vi­zi­jos

žiū­ro­vai iš­vys gruo­džio

25 d. (sek­ma­die­nį) 10.50 val.

Jei ne­ga­li bū­ti su tais, ku­riuos my­li, tai my­lėk tuos, su ku­riais esi

Ri­čar­das JA­KU­TIS

Nusp­ren­džiau vėl pa­ra­šy­ti apie vie­nat­vę, nes tam­siuo­ju me­tų pe­rio­du ji la­biau­siai iš­ryš­kė­ja. Anks­čiau apie vie­nat­vę vi­suo­me­nė, ku­rio­je tu­rė­jo vy­rau­ti žo­dis „drau­gys­tė“, ne­bu­vo ska­ti­na­ma kal­bė­ti. Da­bar ki­tas laik­me­tis ir „vie­nat­vė“ – vie­nas po­pu­lia­riau­sių žo­džių. Sep­ty­ni mi­li­jar­dai žmo­nių. Ne­jau įma­no­ma bū­ti vie­nam? Pa­si­ro­do, įma­no­ma ir daug žmo­nių pa­sau­ly­je ken­čia nuo vie­nat­vės. Imk ir su­kviesk vi­sus į vie­ną vie­tą, kad ras­tų bend­ra­min­čių.

  Teks­tą apie vie­nat­vę pa­ska­ti­no ra­šy­ti ir nau­jas Šiau­lių dra­mos teat­ro spek­tak­lis – Gy­čio Pa­de­gi­mo re­ži­suo­ta T. Vil­jam­so pje­sė „Igua­nos nak­tis“, į ku­rios prem­je­rą mies­te­lė­nai bu­vo pa­kvies­ti gruo­džio pra­džio­je. G. Pa­de­gi­mas ren­ka­si la­bai ge­rą dra­ma­tur­gi­ją – A. Strind­ber­gą, H. Pin­te­rį, T. Vail­de­rį, T. Vil­jam­są. Vi­si šie au­to­riai – žmo­nių sie­lų psi­cho­lo­gai, kal­ban­tys apie su­sve­ti­mė­ji­mą, vie­nat­vę. Ir „Igua­nos nak­ties“ he­ro­jus Še­no­nas, bu­vęs ku­ni­gas, o vė­liau tu­riz­mo kom­pa­ni­jos eks­kur­si­jų va­do­vas (ak, kaip man vis­kas ar­ti­ma) ban­do iš­si­va­duo­ti iš ne­vil­ties ir vie­nat­vės. Pa­si­ro­do, tam rei­kia la­bai daug jė­gų ir net su­pan­čių žmo­nių pa­gal­bos. Nors šiems au­to­riams ar­ti­mo dra­ma­tur­go H. Ib­se­no pje­sės „Tau­tos prie­šas“ he­ro­jaus Stok­ma­no iš­va­da vil­tin­ga: „Stip­riau­sias žmo­gus pa­sau­ly­je – tas, ku­ris yra la­biau­siai vie­ni­šas.“ Gai­la, kad G. Pa­de­gi­mas neap­sis­to­ja ties šiuo skan­di­na­vų dra­ma­tur­gu, nes, esu įsi­ti­ki­nęs, H. Ib­se­no he­ro­jų gy­ve­ni­mus jis tik­rai pui­kiai per­kel­tų į sce­ną. Ir dar no­rė­tų­si, kad po „Igua­nos nak­ties“ re­ži­sie­rius im­tų­si ki­tos T. Vil­jam­so pje­sės – „Sal­džia­bal­sės jau­nys­tės paukš­tės“, ku­ri Lie­tu­vos teat­rų ir­gi apei­na­ma.Ar is­to­ri­ja ga­li pra­si­dė­ti iš nau­jo? To no­ri­si klaus­ti ša­ly­je, kur vie­nas iš tri­jų gy­ven­to­jų yra se­nas ir daž­nai vie­ni­šas. O kas su­pras, ko­kio­je vie­nat­vė­je tu­ri gy­ven­ti su­by­rė­ju­sių šei­mų vai­kai. Žmo­nės jau at­si­su­ka pa­žiū­rė­ti, jei gat­ve praei­na dau­gia­vai­kė šei­ma. Žiū­ri kaip į re­te­ny­bę. Net prie baž­ny­čios du­rų ar ka­pi­nių var­tų nie­kas ne­bek­lau­sia: „Ar ži­no­te, kad ir jū­sų mi­ru­sių­jų kau­lai vie­ną die­ną pri­si­kels?“ Apie po­mir­ti­nį gy­ve­ni­mą ir pri­si­kė­li­mą nie­kas ne­be­dis­ku­tuo­ja, o jei kas nors pra­de­da to­kią kal­bą, ki­ti tik gūž­te­li pe­čiais ir nuei­na. Ypač jau­nie­ji ne­ga­li pa­kęs­ti kal­bų apie Die­vą. Sa­ko, kam apie tai kal­bė­ti, jei tik­ro­ji mi­si­ja yra bū­ti čia ir da­bar. Ką ga­liu pa­sa­ky­ti – jei­gu taip, tai ir šios mi­si­jos nie­kas ne­vyk­do. Da­bar­ti­nė kar­ta va­di­na­ma žo­džiu „Lim­bo“ – lau­kian­čio­ji. Tai­gi jie lau­kia. Lau­kia vis­ko. Lau­kia kol at­si­gaus eko­no­mi­ka, kol at­si­ras įdo­mių dar­bo pa­siū­ly­mų, kol jiems pa­si­seks vie­ną iš jų gau­ti. Kai ku­rie nirš­ta ar­ba tie­siog ne­ri­mau­ja, pa­ni­rę į ap­mąs­ty­mus, kaip pa­jėgs su­si­mo­kė­ti nuo­mą, grą­žin­ti pa­sko­las, tie­siog – kaip iš­gy­ven­ti.Man vis at­ro­do, esu apie tai jau ra­šęs, kad žmo­nėms la­biau­siai tu­rė­tų pa­tik­ti gy­ven­ti pir­ma­ja­me XX a. de­šimt­me­ty­je. Iš­ties me­to prieš šimt­me­tį bū­ta ro­man­tiš­ko. Dar bu­vo va­ži­nė­ja­ma ka­rie­to­mis ir re­tas bu­vo re­gė­jęs au­to­mo­bi­lį, dar ir apie ki­ną ma­žai kas ži­no­jo, o spek­tak­liai bū­da­vo di­džiu­lės šven­tės, ka­lė­si pir­mie­ji mo­der­niz­mo dai­gai. Vy­rams tai bu­vo auk­so am­žius. Šiek tiek sun­kiau bu­vo mo­te­rims. Be skal­bia­mo­sios (jei ne­klys­tu, pir­mo­ji su­gal­vo­ta 1913 m.), be in­dap­lo­vės (jai at­si­ras­ti rei­kė­jo dar ne vie­no de­šimt­me­čio), be įvai­rios ki­tos bui­ti­nės tech­ni­kos, be saus­kel­nių... Vi­sai ne­se­niai už­ti­kau ži­nu­tę, kad ge­riau­si gy­ve­ni­mo me­tai yra šio am­žiaus pir­ma­sis de­šimt­me­tis. Tie­siog sun­ku pa­ti­kė­ti, kad gy­ve­na­me pa­čiais ge­riau­siais lai­kais. De­šimt pa­sku­ti­nių me­tų dau­ge­liui įsi­mi­nė dėl tra­giš­kų įvy­kių (rug­sė­jo 11-osios ir ki­ti te­ro­ris­ti­niai iš­puo­liai, ka­rai pa­sau­ly­je, ura­ga­nai, cu­na­miai, kiau­lių gri­pai ir pa­na­šūs vi­ru­sai) bei eko­no­mi­nės kri­zės. Pa­si­ro­do, blo­gi da­ly­kai la­biau pa­ste­bi­mi ir il­giau at­min­ty­je iš­lie­ka.

T. Vil­jam­sas apie vie­nat­vę kal­ba skaus­min­gai. Man kip­šiu­kas kuž­da ir čia ieš­ko­ti iro­ni­jos.

Ar dau­giau vie­ni­šų mo­te­rų, ar – vy­rų? At­ro­dy­tų, mo­te­rų. Nus­tem­bi, kad sta­tis­ti­ka by­lo­ja ki­taip: vie­ni­šų mo­te­rų yra 9,2 pro­c., vy­rų – 12,7 pro­c. Vie­ni­šos mo­te­rys ir vie­ni­ši vy­rai – skir­tin­gi ir pa­na­šūs. Vie­ni­šių mo­te­rų bu­tuo­se ant so­fos daug pa­gal­vė­lių, ant vi­sų spin­tu­čių ar ki­tų paaukš­ti­ni­mų be­ga­lė po­rce­lia­ni­nių sta­tu­lė­lių, sek­ci­jo­je – kriš­to­lo in­dų. Darb­da­viai vie­ni­šes mėgs­ta, nes ką be­da­ry­da­mos jos yra pe­dan­tiš­kos, kruopš­čiai vis­ką at­lie­kan­čios. Joms tar­ny­ba ir­gi mie­la, nes tai yra vie­nin­te­lis kon­tak­tas su išo­ri­niu pa­sau­liu. Jos nie­ka­da „ne­pra­si­de­da“ su sa­vo vir­ši­nin­ku, nors sa­ko, kad šie no­rė­tų su jo­mis su­si­dė­ti. Gal ir no­rė­tų, bet, kiek ži­nau, vir­ši­nin­kai yra mė­gė­jai įsi­vel­ti į ro­ma­nus ar bent trum­pa­lai­kius san­ty­kius su iš­te­kė­ju­sio­mis mo­te­ri­mis. Aiš­ku, keis­ta. Apsk­ri­tai dėl vie­ni­šų mo­te­rų san­ty­kių su vy­rais, tai tos, ku­rios ne­su­si­ran­da drau­go, aiš­ki­na, kad joms jų ir ne­rei­kia, nes, gir­di, nie­ko iš jų ge­ro. Mo­te­riai pa­pras­ta bū­ti lai­min­gai, nes jos am­žius pri­klau­so nuo mei­lės ir jos po­rei­kio. Kai mo­te­riai yra jau šiek tiek me­tų, ji vi­sa­da lie­ka 39-erių. O svar­biau­sia – ji iš­mo­ko bran­gin­ti tai, ką tu­ri: ji jau pa­si­rin­ko – ar­ba tu­ri šei­mą, ar­ba tai jai neį­do­mu. Vie­ni­ša mo­te­ris ir vie­ni­šas vy­ras su­si­tin­ka su­kur­ti vie­ni­šą vai­ką.

Ar vie­ni­šo­mis de­ra va­din­ti mo­te­ris, ku­rios tu­ri vai­ką? Sun­ku at­sa­ky­ti. Vis dėl­to ir čia gal la­biau tik­tų žo­dis „vie­ni­šos“, nes vai­kai anks­čiau ar vė­liau na­mus pa­lie­ka. Psi­cho­lo­gai tei­gia, kad vie­ni­šos mo­te­rys sa­vo vai­kus sten­gia­si išauk­lė­ti be pa­ša­li­nio au­to­ri­te­to, ta­čiau šie ne­bū­na joms už tai dė­kin­gi. To­kie vai­kai užau­gę el­gia­si kaip jų tė­vai. Su mo­te­ri­mis pa­bū­na ir jas pa­lie­ka.

Jei vie­ni­šos mo­ters bu­te daug daik­tų daik­te­lių ir vis­kas tvar­kin­ga, tai vie­ni­šo vy­ro bu­te vis­kas su­vers­ta. Nors jau yra išim­čių – eu­ro­vien­gun­gių bu­tai: eu­ro­re­mon­tas, sti­lin­gi bal­dai, na­mų ki­nas, dvi trys kny­gos...

Nukelta į 15 p.

Atkelta iš 7 p.

Ne­ve­dę vy­rai – ra­cio­na­lūs. Kri­zių me­tu vei­kia ge­riau­siai ir prii­ma tei­sin­gus spren­di­mus. Vie­ni­ši vy­rai daž­niau­siai yra ne­ge­rian­tys. Bet juk ne­pa­sa­ky­si, kad tarp ne­ge­rian­čių nė­ra ge­rų žmo­nių.

Tarp vie­ni­šų vy­rų daug me­ni­nin­kų. Ne vie­nas anek­do­tas su­kur­tas apie tai, kad jie kar­tais pa­trau­kia ne­vie­ni­šas mo­te­ris, daž­niau­siai vers­li­nin­kų žmo­nas. Jos, nu­si­vy­lu­sios kas­die­ny­be, iš vie­ni­šo me­ni­nin­ko ti­ki­si kaž­ko nau­jo ir neįp­ras­to. Ta­čiau nie­ko to ne­ra­du­sios, su­py­ku­sios kons­ta­tuo­ja, kad me­ni­nin­kas nie­ko ne­ga­li. Tai nė­ra tie­sa... Vie­ni­šas me­ni­nin­kas pir­miau sva­jo­ja apie sie­lų su­si­jun­gi­mą, o tik po to – apie kū­nų.

Kai bu­vau vie­ni­šas, ma­ne ap­lan­ky­da­vę to­kie pat vie­ni­ši drau­gai il­gai neuž­si­bū­da­vo. Neuž­si­bū­da­vau ir aš pas to­kius. Vie­ni­šiai pas vie­ni­šius neuž­si­bū­na. Keis­ta, nes tu­rė­tų bū­ti at­virkš­čiai.

Vie­ni­šių pa­sa­ko­ja­mi anek­do­tai spe­ci­fi­niai, pa­vyz­džiui:

- Ko­kie jūs, ve­du­sie­ji, lai­min­gi žmo­nės! – at­si­du­so vien­gun­gis. – Na­mie jau­ku, ant sta­lo va­ka­rie­nė, mei­li žmo­na, lau­kian­ti, kol su­grį­ši... Žiū­rėk, taip vė­lu, o ta­vo lan­guo­se dar de­ga švie­sa!

- O Vieš­pa­tie, iš tik­rų­jų! – su­mur­mė­jo iš­si­gan­dęs drau­gas. – Ži­nai, gal grįž­ki­me ge­riau vėl į ba­rą.

Vy­rai vie­ni­šiai sa­ko, kad jiems ma­lo­niau­sias toks anek­do­tas. Nors gal ir ne anek­do­tas:

Pas­kam­bi­ni jai nak­tį ir pa­si­sa­kai, kad įsi­my­lė­jai iki au­sų, o ji dus­liu bal­su iš­ta­ria „Mie­gok!“ ir pa­de­da ra­ge­lį. Pas­kui per­skam­bi­na ir ta­ria: „At­ra­kink du­ris.“

Vie­ni­šiai skai­ty­da­mi teks­tą apie vie­nat­vę, ma­nau, ti­ki­si iš au­to­riaus pa­ta­ri­mo, kaip ras­ti ant­rą­ją pu­sę. At­ro­do, rei­kė­tų nu­ro­dy­ti pa­žin­čių sky­re­lius ar klu­bus. Man gi ma­ga su­si­pa­ži­ni­mui siū­ly­ti vi­sai ki­tas vie­tas ir ap­lin­ky­bes, pa­vyz­džiui, įsi­gy­ti šu­nį. Ve­džio­da­mas šu­nį su­si­pa­žin­si su ki­tais šu­nų šei­mi­nin­kais. Be to, jei šuo su­si­pa­žins su ki­tu ke­tur­ko­ju, gal at­kreips vie­nas į ki­tą dė­me­sį ir jų šei­mi­nin­kai. Ki­tas pa­siū­ly­mas – da­ly­vau­ti pro­tes­tuo­se ar įsto­ti į ko­kią nors par­ti­ją. Bend­ri idea­lai grei­tai tam­pa bend­ru „adia­lu“. Dar tam ga­li pa­gel­bė­ti ir da­ly­va­vi­mas sa­vi­veik­los ko­lek­ty­vuo­se, įvai­riuo­se bū­re­liuo­se ar sa­va­no­rių or­ga­ni­za­ci­jo­se. Ieš­ko­da­mi ant­ros pu­sės bū­ki­te kant­rūs. Gy­ve­ni­mas ne­si­klos­to taip, kaip jū­sų die­not­var­kė, o ieš­ko­ma ant­ro­ji pu­sė ga­li pa­si­ro­dy­ti ir ry­toj, ir po­ryt ar po mė­ne­sio.

Jei šių­me­tes Ka­lė­das ir Nau­juo­sius dar su­tik­si­te vie­nas, bet la­bai no­rė­si­te – iki ki­tų Ka­lė­dų drau­gę tu­rė­si­te. 1922 m. Pa­ry­žiaus laik­raš­tis „L’Intransigeant“ su­kū­rė to­kią si­tua­ci­ją: „Ame­ri­kie­čių moks­li­nin­kai skel­bia, kad atei­na pa­sau­lio pa­bai­ga ar­ba di­de­lę da­lį Eu­ro­pos že­my­no iš­tiks ka­tast­ro­fa, to­kia stai­gi, kad mir­ties neiš­vengs šim­tai mi­li­jo­nų žmo­nių. Jei ši pra­na­šys­tė iš­si­pil­dy­tų, kaip jūs įsi­vaiz­duo­ja­te žmo­nių reak­ci­ją nuo tos aki­mir­kos, kai jie tiks­liai su­ži­nos apie neiš­ven­gia­mą ka­tast­ro­fą, iki pa­čios ka­tast­ro­fos? Ir ką pa­ts da­ry­tu­mė­te pa­sku­ti­nę va­lan­dą?“

Vie­ni rin­ko­si baž­ny­čią, ki­ti – mie­ga­mą­jį, kai kas gra­žiai pa­sa­ko­jo, jog kops į kal­nus, kad pa­si­gė­rė­tų Al­pių vaiz­dais bei aug­me­ni­ja... O štai Mar­se­lis Prus­tas at­sa­kė taip: „Aš ma­nau, kad jei mums vi­siems iš­kil­tų pa­vo­jus žū­ti taip, kaip jūs sa­ko­te, gy­ve­ni­mas stai­ga pa­si­ro­dy­tų la­bai nuo­sta­bus. Tik pa­gal­vo­ki­te, kiek už­ma­čių, ke­lio­nių, mei­lės int­ri­gų, stu­di­jų jis – mū­sų gy­ve­ni­mas – nuo mū­sų sle­pia, den­gia mū­sų tin­gu­mu, ku­riuo, bū­da­mi įsi­ti­ki­nę atei­ti­mi, be pa­lio­vos jas go­žia­me. Bet jei šis slap­tu­mas am­žiams pa­si­da­ry­tų ne­beį­ma­no­mas, koks gra­žus vėl tap­tų gy­ve­ni­mas! O! Jei tik šį kar­tą ka­tast­ro­fa ap­lenks, mes bū­ti­nai ap­lan­ky­si­me nau­ją Luv­ro ga­le­ri­ją, pul­si­me pa­ne­lei X po ko­jų, nu­ke­liau­si­me į In­di­ją... Ka­tast­ro­fa praei­na pro ša­lį, bet mes ne­da­ro­me to, ką ke­ti­no­me da­ry­ti, nes vėl pa­si­jun­ta­me ap­gau­ti nor­ma­laus gy­ve­ni­mo, ku­ria­me troš­ki­mus slo­pi­na ap­lai­du­mas.“

Psi­cho­lo­gai pa­sa­ko­ja, kad atė­ję pas juos žmo­nės daž­nai sa­ko no­rį at­si­kra­ty­ti nuo­bo­du­lio, liū­de­sio, vie­nat­vės. Ar tai įma­no­ma? Kaž­kas iš di­džių­jų yra pa­sa­kęs: „Jei ne­ga­li bū­ti su tais, ku­riuos my­li, tai my­lėk tuos, su ku­riais esi.“

Ir baig­siu anek­do­tu. Gal ne­la­bai jis į te­mą. Tie­sa, apie vie­nat­vę anek­do­to ir ne­ži­nau (nė­ra iš ko juok­tis). Apie teat­rą. Nes apie jį šiek tiek šia­me teks­te ir­gi už­si­min­ta.

Ak­to­rius išei­da­mas į sce­ną per­si­žeg­no­ja.

- Ar tai pa­dės? – žmo­nės klau­sia ku­ni­go.

- Pa­dės, jei­gu jis mo­ka vai­din­ti, – at­sa­ko šis.


Si­gi­tos vir­tu­vės „ka­rū­na“ – pa­pras­tu­mas

Ok­sa­na LAU­RU­TY­TĖ

„Ge­ra žmo­na. Per 14 mi­nu­čių tiek val­gyt pa­ruo­šė:). Kaž­kam se­ka­si“, „Su­pe­ri­nė lai­da. Pro­fe­sio­na­lai. Gra­ži, ma­lo­ni ve­dė­ja, o koks ope­ra­to­riaus dar­bas – aukš­tas ly­gis, su­re­ži­suo­ta pui­kiai! Ačiū“, – to­kių ko­men­ta­rų su­lau­kia Šiau­lių re­gio­no te­le­vi­zi­jos „S plius“ lai­dos ve­dė­ja Si­gi­ta Gi­lie­nė, ve­dan­ti lai­dą pa­pras­tu pa­va­di­ni­mu „Si­gi­tos vir­tu­vė“. Lai­da nuo ki­tų ku­li­na­ri­nių ša­lies te­le­vi­zi­jos lai­dų ski­ria­si tuo, kad jo­je ga­mi­na­mi tik ve­ge­ta­riš­ki pa­tie­ka­lai. Svei­ku gy­ve­ni­mo bū­du ir dva­si­nė­mis pra­kti­ko­mis be­si­do­min­ti Si­gi­ta žiū­ro­vams siū­lo pa­si­ga­min­ti tik tai, ką pa­ti yra iš­ban­džiu­si.


No­rė­jo pa­dė­ti drau­gėms

Šau­lių re­gio­no „S plius“ ko­lek­ty­vas se­no­kai kal­bė­jo, kad ete­ry­je rei­ka­lin­ga lai­da apie mais­to ga­mi­ni­mą, ta­čiau ne­pa­vyk­da­vo ras­ti lai­dos ve­dė­jo. To­kio, ku­ris pui­kiai iš­ma­ny­tų mais­to ga­mi­ni­mo pa­slap­tis ir ne­bi­jo­tų te­le­vi­zi­jos ka­me­ros.

Ren­gian­tis nau­jam te­le­vi­zi­jos se­zo­nui, rek­la­mos re­ži­sie­rė Si­gi­ta Gi­lie­nė pra­si­ta­rė ga­lin­ti reng­ti lai­dą apie mais­to ga­mi­ni­mą, ta­čiau ka­dan­gi ji yra ve­ge­ta­rė ir mėgs­ta ga­min­ti, ga­li žiū­ro­vus pa­mo­ky­ti, kaip mai­tin­tis svei­kiau ir at­si­sa­ky­ti mė­sos pa­tie­ka­lų.

„Ma­no drau­gės, ku­rios pa­si­rin­ko ve­ge­ta­riz­mą, ma­nęs daž­nai pra­šy­da­vo pa­tie­ka­lų re­cep­tų. Sup­ran­tu jas – iš­ties nė­ra pa­pras­ta pa­keis­ti sa­vo gy­ve­ni­mo bū­do. At­si­sa­kius mė­sos pa­tie­ka­lų, ten­ka pa­suk­ti gal­vą, ką val­gy­ti, ko­kius pro­duk­tus de­rin­ti. Kai įpran­ti, ne­be­bū­na su­dė­tin­ga“, – šyp­so­si mo­te­ris.

Si­gi­ta pa­ti mė­sos ne­val­go ko­ne dve­jus me­tus – tai maž­daug pen­kio­li­kos me­tų truk­mės dva­si­nių pra­kti­kų, me­di­ta­ci­jos pa­sek­mė. Mė­sa jai ta­po ne­bes­ka­ni. „Ne­si­jau­čiu blo­gai ir ste­biuo­si, kai žmo­nėms už­kliū­va ma­no mi­ty­ba“, – sako moteris. Vi­sa­da at­si­ran­da no­rin­čių paauk­lė­ti, pa­gąs­din­ti, kad or­ga­niz­mas ne­gau­na tiek, kiek rei­kia ge­le­žies ir vi­ta­mi­nų. „O mė­so­je yra vi­si or­ga­niz­mui rei­ka­lin­gi mik­roe­le­men­tai ir vi­ta­mi­nai?“ – ta­da pa­klau­sia Si­gi­ta ir pa­šne­ko­vas pri­trūks­ta ar­gu­men­tų.

Si­gi­ta lai­do­se kal­ba tik­rai tik tai, ką pa­ti yra pa­ty­ru­si ir iš­mo­ku­si. Mo­te­ris tu­ri ajur­ve­di­nės mi­ty­bos mo­ky­to­ją, gy­ve­nan­tį Ry­go­je, nuo­lat pas jį lan­ko­si ir mo­ko­si ne tik mais­to ga­mi­ni­mo pa­slap­čių, bet ir ast­ro­lo­gi­jos, me­di­ci­nos ir kt.

„Žmo­nėms žo­dis „ajur­ve­da“ aso­ci­juo­ja­si su kaž­ko­kia mis­ti­ka, bet ajur­ve­da – rim­tas moks­las. Ho­meo­pa­ti­ja yra ma­ža ajur­ve­dos at­ša­ka, o lan­ky­da­ma­si In­di­jo­je ma­čiau mil­ži­niš­kas ajur­ve­di­nes kli­ni­kas, ku­rio­se net ajur­ve­di­nės ope­ra­ci­jos at­lie­ka­mos. In­di­jo­je no­rin­tys baig­ti ajur­ve­dos moks­lus ga­li sto­ti į vals­ty­bi­nius ajur­ve­dos ins­ti­tu­tus, ku­rie sa­vo dy­džiu pra­len­kia bet ku­rį mū­sų ša­lies uni­ver­si­te­tą“, – sa­ko mo­te­ris.

 

 „Žmo­nės pa­var­go nuo rek­la­mos, džiaugs­min­gų šūks­nių, dirb­ti­nai ku­ria­mų int­ri­gų ir emo­ci­jų. Ma­no ku­ria­ma lai­da po­pu­lia­ru­mo pel­nė bū­tent pa­pras­tu­mu“, – sa­ko „Si­gi­tos vir­tu­vės“ re­ži­sie­rė ir ve­dė­ja Si­gi­ta Gi­lie­nė.

Sigi­tos Gilienės as­me­ni­nio ar­chy­vo nuo­tr.


Ne­bi­jo imp­ro­vi­zuo­ti

Lai­do­je „Si­gi­tos vir­tu­vė“ yra la­bai ma­žai rek­la­mos. Si­gi­ta sa­ko itin at­sa­kin­gai žiū­rin­ti į tai, kad rek­la­mos už­sa­ko­vai re­ko­men­duo­tų tik pa­ti­ki­mus ir svei­ka­tai ne­kenks­min­gus pro­duk­tus. „Per sa­vo žmo­giš­ku­mo cen­zą per­lei­džiu vi­są in­for­ma­ci­ją, ku­rią pa­tei­kiu. Esu at­sa­kin­ga už kiek­vie­ną pa­sa­ky­tą žo­dį ir pa­ro­dy­tą pro­duk­tą“, – sa­ko ji.

Si­gi­ta žiū­ro­vams jau pri­sta­tė še­šias lai­das. Kiek­vie­no­je pa­sa­ko­ja ir pa­ro­do, kaip pa­ga­min­ti 2-4 pa­tie­ka­lus. Tie­sa, lai­dą ji ku­ria kar­tu su sa­vo vy­ru ope­ra­to­riu­mi Kęs­tu­čiu Gi­liu. Jis nė­ra ve­ge­ta­ras, ta­čiau šei­mo­je pro­ble­mų dėl skir­tin­gos mi­ty­bos ne­ky­la.

„La­bai mėgs­tu imp­ro­vi­zuo­ti, re­cep­tus ku­riu pa­ti. Kai ga­mi­nu, prie­sko­nius be­riu ne­sver­da­ma, pa­si­kliau­da­ma nuo­jau­ta. In­tui­ty­viai jau­čiu, kur ko rei­kia. Pries­ko­niai yra la­bai įdo­mus da­ly­kas. Jie ir gy­do, ir ga­li pa­kenk­ti svei­ka­tai, tad to­kio pat sko­nio to pa­ties pa­tie­ka­lo ne­pa­ga­mi­nu“, – šyp­so­si lai­dos ve­dė­ja.

Ar Šiau­liuo­se įma­no­ma nu­si­pirk­ti vis­ko, ko rei­kia ve­ge­ta­ri­nei mi­ty­bai? Mo­te­ris mais­to pro­duk­tų pa­siū­los ne­su­reikš­mi­na. Jos įsi­ti­ki­ni­mu, iš­mo­nin­gai de­ri­nat pro­duk­tus, nau­do­jant prie­sko­nius, iš bet ko ga­li­ma pa­ga­min­ti gar­džiau­sią pa­tie­ka­lą, svar­biau­sia ne­bi­jo­ti imp­ro­vi­zuo­ti ir ga­min­ti su mei­le.

Si­gi­ta nė­ra bai­gu­si jo­kių ku­li­na­ri­jos ar kon­di­te­ri­jos kur­sų ir sa­ko, kad jaus­ti, koks prie­sko­nis ar pro­duk­tas prie ko de­ra, jai pa­de­da pa­tir­ties ir as­me­ni­nių sa­vy­bių vi­su­ma. Mo­te­ris in­ter­ne­te tu­ri su­kū­ru­si „blog‘ą“, ku­ria­me da­li­ja­si sa­vo pa­tir­ti­mi ir at­ra­di­mais ga­mi­nant ve­ge­ta­riš­kus pa­tie­ka­lus, re­mian­tis ajur­ve­dos iš­min­ti­mi.

Ką da­ry­ti, kad at­si­sa­ky­tum mė­sos pa­tie­ka­lų? „Ga­min­ti to­kius ve­ge­ta­riš­kus val­gius, ku­rie bū­tų ska­nes­ni už mė­są“, – sa­ko Si­gi­ta ir džiau­gia­si, kad jos ku­ria­mą lai­dą žiū­ri ne tik Šiau­lių re­gio­no, bet ir vi­sos Lie­tu­vos gy­ven­to­jai, nes lai­da ro­do­ma ne tik per „S plius“ – vi­sas lai­das ga­li­ma iš­vys­ti nau­jie­nų po­rta­lo www.etap­lius.lt skil­ty­je „Eta TV“.

„Ne­se­niai pa­ra­šė man žiū­ro­vė iš Kau­no ir pa­si­da­li­jo pa­tie­ka­lo re­cep­tu. Bū­ti­nai jį pa­ga­min­siu ir pa­si­da­ly­siu su žiū­ro­vais“, – sa­ko lai­dos ve­dė­ja.


Kaip su­jung­ti fo­tog­ra­fi­ją ir te­le­vi­zi­ją?

Po­vi­las LUN­GĖ

Ar ga­li­ma su­de­rin­ti fo­tog­ra­fi­ją ir te­le­vi­zi­ją? Tu­rė­tų bū­ti ne­su­de­tin­ga, nes ir vie­na, ir ki­ta re­mia­si kad­rais. Fil­mas ar šiaip te­le­vi­zi­jos lai­da su­si­de­da iš dau­gy­bės kad­rų – sa­vo­tiš­kų fo­tog­ra­fi­jų, grei­tai ro­do­mų vie­na po ki­tos, kad jo­se už­fik­suo­tas vaiz­das ju­dė­tų. Kaip dar ga­li­ma su­de­rin­ti fo­tog­ra­fi­ją su te­le­vi­zi­ja? Tie­siog įsi­jung­ti Šiau­lių re­gio­no te­le­vi­zi­jos „S plius“ ro­do­mą lai­dą „Fo­to TV“.

 

Fil­mas ar šiaip te­le­vi­zi­jos lai­da su­si­de­da iš dau­gy­bės kad­rų – sa­vo­tiš­kų fo­tog­ra­fi­jų, grei­tai ro­do­mų vie­na po ki­tos, kad jo­se už­fik­suo­tas vaiz­das ju­dė­tų.

„Tai la­biau ne lai­da, o pro­jek­tas, ku­rį ren­gia Vi­zua­lio­jo me­no kū­rė­jų aso­cia­ci­ja, – tei­gia „Fo­to TV“ su­ma­ny­to­jas Vik­to­ras Gun­da­je­vas. – Esu fil­mus ku­rian­tis žmo­gus, ku­ris kar­tais ir fo­to-g­ra­fuo­ja. Ki­nas ir fo­tog­ra­fi­ja yra ar­ti­mi da­ly­kai.“

Ma­da ar na­tū­ra­liai su­si­klos­tęs pro­ce­sas?

Iš­gir­dus pa­va­di­ni­mą „Fo­to TV“, pir­mo­ji į gal­vą šo­vu­si min­tis – tai lai­da, ku­rio­je gau­su pa­ta­ri­mų fo­tog­ra­fams mė­gė­jams. Šiais lai­kais ta­po sa­vo­tiš­ka ma­da įsi­gi­jus ge­res­nį fo­toa­pa­ra­tą pleš­kin­ti vis­ką ap­lin­kui ma­nant, kad esi di­dis me­ni­nin­kas, da­ran­tis tik­rą me­ną, be to, ne­be­rei­kia varg­ti ryš­ki­nant fo­to­juos­te­les, nes tech­no­lo­gi­joms spar­čiai žen­giant į prie­kį fo­tog­ra­fi­jos re­zul­ta­tas ma­to­mas iš­kart – skait­me­ni­niu for­ma­tu. Be­lie­ka iš­trin­ti ne­pa­vy­ku­sią nuo­trau­ką ar­ba prie jos pa­dir­bė­ti įvai­rio­mis kom­piu­te­rių pro­gra­mo­mis...

„Fo­to TV“ nė­ra lai­da, skir­ta pra­de­dan­tie­siems fo­tog­ra­fams. Jo­je ne­ra­si­te fo­tog­ra­fi­jos pa­mo­kų, nors to­kia min­tis bu­vo ki­lu­si iš pat pra­džių, su­ma­nius lai­dą. Šią min­tį bran­di­na­me ir ga­li bū­ti, kad žiū­ro­vams to­kių pa­mo­kų pa­teik­si­me atei­ty­je, – tei­gia V. Gun­da­je­vas. – Ar fo­tog­ra­fi­ja da­bar yra ma­da, ne­ga­liu teig­ti, bet ši me­no rū­šis spar­čiai po­pu­lia­rė­ja. Da­bar net ne­be­rei­kia bū­ti di­džiu me­ni­nin­ku – ren­gia­mos te­le­fo­nu da­ry­tų ar se­nuo­se fo­toa­pa­ra­tuo­se ras­tų ir iš­ryš­kin­tų juos­te­lių fo­tog­ra­fi­jų pa­ro­dos. Be to, fo­toa­pa­ra­tai nau­do­ja­mi ku­riant rek­la­mas ar fil­mus, vie­nas ku­rių – se­ria­las „Dak­ta­ras Hau­sas“.

Pa­sa­ko­ja­ma apie gar­sius žmo­nes

Žiū­ro­vai jau ga­lė­jo iš­vys­ti še­šias „Fo­to TV“ lai­das. Kiek­vie­na lai­da su­si­de­da iš dvie­jų da­lių: pir­mo­jo­je pa­sa­ko­ja­ma apie ko­kį nors fo­to­me­ni­nin­ką, o ant­ro­jo­je pri­sta­to­mos fo­tog­ra­fi­jos nau­jie­nos, pa­tei­kia­mi trum­pi siu­že­tai, kas vyks­ta mies­to fo­tog­ra­fi­jos gy­ve­ni­me.

Pir­mo­jo­je lai­do­je pa­sa­ko­ta apie Šiau­lių fo­tog­ra­fi­jos mu­zie­jaus įkū­rė­ją An­ta­ną Di­lių, ant­ro­jo­je – apie Vy­gan­dą Apu­tį, ant­rą­jį Lie­tu­vos ki­no stu­di­jos ope­ra­to­rių ir fo­tog­ra­fą. Tre­čia lai­da bu­vo skir­ta fo­tog­ra­fui en­tu­zias­tui Ro­lan­dui Lau­ru­ta­vi­čiui, ren­kan­čiam se­nas fo­tog­ra­fi­jas. Ket­vir­to­je pa­sa­ko­ta apie fo­to­me­ni­nin­ką Ro­lan­dą Pa­ra­fi­na­vi­čių, penk­to­je pri­sta­ty­tos Al­gir­do Mus­nec­kio 1975-1985 me­tais da­ry­tos skaid­rės spau­dai, o pa­sku­ti­nė lai­da bu­vo skir­ta Ole­gui Tru­cha­nui, Aust­ra­li­jo­je gy­ve­nu­siam gam­to­sau­gi­nin­kui, ke­liau­to­jui, fo­togt­ra­fui.

Vi­sas šias ir ki­tas Šiau­lių re­gio­no te­le­vi­zi­jos „S plius“ ren­gia­mas lai­das ga­li­ma pa­žiū­rė­ti nau­jie­nų po­rta­lo „Etap­lius.lt“ rub­ri­ko­je „ETA TV“.

Tal­ki­na bū­rys me­ni­nin­kų

Lai­da „Fo­to TV“ įdo­mi tuo, kad jos kū­rė­jų są­ra­šas nuo­lat kin­ta. Kū­ry­bi­nė gru­pė su­si­de­da iš daug skir­tin­gų me­ni­nin­kų. Jai tal­ki­na Alek­sand­ras Os­ta­šen­ko­vas, Ri­čar­das Dai­li­dė, Ra­mū­nas Snars­kis, Ra­mū­nas Mar­kaus­kas ir daug ki­tų. Fo­to­me­ni­nin­kai A. Os­ta­šen­ko­vas ir R. Dai­li­dė dir­ba kaip kon­sul­tan­tai, jie ak­ty­viai da­ly­va­vo ku­riant pir­mą­ją lai­dą. Tie­sa, A. Os­ta­šen­ko­vas taip pat kar­tais fil­muo­ja, nes be­si­mo­ky­da­mas mo­kyk­lo­je ir ins­ti­tu­te kū­rė ki­no fil­mus.

Lai­dos su­ma­ny­to­jas

V. Gun­da­je­vas yra Lie­tu­vos ki­no mė­gė­jų są­jun­gos Šiau­lių sky­riaus pir­mi­nin­kas. „Šiau­lių ki­no me­no klu­be lau­kia­mi vi­si fil­mus ku­rian­tys šiau­lie­čiai, nes šiais lai­kais ri­ba tarp mė­gė­jiš­ko ir pro­fe­sio­na­laus ki­no ir vi­deo­me­no bai­gia iš­nyk­ti“, – tei­gia jis.

Per re­gio­no te­le­vi­zi­ją

„S plius“ ga­li­ma pa­ma­ty­ti ir dau­giau Šiau­lių ki­no me­no klu­bo ren­gia­mų TV lai­dų: „Fil­muo­ja Šiau­liai“, „Se­na­sis Šiau­lių ki­nas“, „101 anek­do­tas“.

Ak­ty­vus žmo­gus – vi­sur ak­ty­vus

Ok­sa­na LAU­RU­TY­TĖ

Vie­no­je po­pu­lia­riau­sių kas­sa­vai­ti­nių Lie­tu­vos te­le­vi­zi­jos lai­dų – ži­nių vik­to­ri­no­je „Lie­tu­vos tūks­tant­me­čio vai­kai“ – da­ly­vau­ja pa­tys ga­biau­si, ak­ty­viau­si ir vi­suo­me­niš­kiau­si moks­lei­viai. Kas­met „Lie­tu­vos tūks­tant­me­čio vai­ko“ ti­tu­las su­tei­kia­mas aš­tuo­niems pa­tiems gud­riau­siems mo­ki­niams nuo penk­to­kų iki dvy­lik­to­kų. Ži­nių vik­to­ri­no­je ne­re­tai pa­ma­ty­si ir šiau­lie­čių. Lap-k­ri­čio pa­bai­go­je lai­do­je da­ly­va­vu­si Ra­gai­nės pro­gim­na­zi­jos aš­tun­to­kė Lau­ra Kond­ra­ta­vi­čiū­tė ne tik mo­ko­si de­šim­tu­kais – ke­tu­rio­lik­me­tė ke­ti­na tap­ti gy­dy­to­ja, o į dar­bą vyk­ti „Har­ley Da­vid­son“ mo­to­cik­lu.

 

 Lai­do­je „Lie­tu­vos tūks­tant­me­čio vai­kai“ da­ly­va­vu­si Ra­gai­nės pro­gim­na­zi­jos aš­tun­to­kė Lau­ra Kond­ra­ta­vi­čiū­tė mo­ko­si de­šim­tu­kais ir olim­pia­do­se pel­no tik pri­zi­nes vie­tas.

Lau­ros KOND­RA­TA­VI­ČIŪ­TĖS as­me­ni­nio ar­chy­vo nuo­tr.

Iš­gir­dus pa­kvie­ti­mą – eu­fo­ri­ja

Nuo 2008-ųjų gy­vuo­jan­čią vie­ną žiū­ri­miau­sių ša­lies lai­dų „Lie­tu­vos tūks­tant­me­čio vai­kai“ žiū­ri ir už jau­nuo­sius ta­len­tus ser­ga skir­tin­go am­žiaus žmo­nės iš vi­sos Lie­tu­vos. Lai­da ne tik lei­džia žiū­ro­vams ir moks­lei­viams pa­si­tik­rin­ti sa­vo ži­nių ba­ga­žą, bet ir at­lie­ka pi­lie­tiš­kai svar­bią mi­si­ją – su­pa­žin­di­na vi­suo­me­nę su įvai­riuo­se ša­lies kam­pe­liuo­se be­si­mo­kan­čiais ga­biais, vi­suo­me­niš­kai ak­ty­viais ir darbš­čiais moks­lei­viais.

Nu­ga­lė­to­jai bū­na pa­ger­bia­mi LR Pre­zi­den­tū­ro­je ir kaip gar­bės sve­čiai kvie­čia­mi į įvai­rius vals­ty­bi­nės reikš­mės ren­gi­nius. Pro­jek­tą glo­bo­ja pre­zi­den­tė Da­lia Gry­baus­kai­tė. 2009-ai­siais vik­to­ri­na bu­vo pri­pa­žin­ta ge­riau­sia „Lie­tu­vos te­le­vi­zi­jos“ lai­da ir ap­do­va­no­ta sim­bo­li­niu „Bi­ti­nu­ku“. Šį ap­do­va­no­ji­mą pel­nė ge­riau­siu te­le­vi­zi­jos lai­dų ve­dė­ju pri­pa­žin­tas Žy­gis Sta­kė­nas, ku­riam drau­ge su Vai­da Ge­ny­te ir pa­ti­kė­tas žai­di­mo vai­ras.

Ra­gai­nės pro­gim­na­zi­jos aš­tun­to­kė Lau­ra Kond­ra­ta­vi­čiū­tė sa­ko vi­sa­da su di­džiau­siu ma­lo­nu­mu žiū­rė­ju­si mi­nė­tą te­le­vi­zi­jos lai­dą. Nie­kam nie­ko ne­sa­kiu­si  mer­gai­tė ru­dens pra­džio­je už­pil­dė da­ly­vio an­ke­tą. Neil­gai tru­kus Lau­ra su­lau­kė lai­dos ren­gė­jų skam­bu­čių ir tu­rė­jo eksp­rom­tu at­sa­ky­ti į te­le­fo­nu pa­teik­tus klau­si­mus. „Po ke­lių die­nų jie man pa­skam­bi­no ir pa­kvie­tė at­vyk­ti. Ma­ne ap­lan­kė eu­fo­ri­ja, ne­ma­niau, kad pa­tek­siu“, – at­vi­rau­ja mer­gai­tė.

An­ke­to­je Lau­ra tu­rė­jo trum­pai pa­pa­sa­ko­ti apie sa­ve, pa­ra­šy­ti, kuo do­mi­si, at­sa­ky­ti į pa­teik­tus klau­si­mus ir pa­ra­šy­ti, koks žmo­gus yra jai au­to­ri­te­tas. „Pa­ra­šiau, kad ma­no au­to­ri­te­tas yra pre­zi­den­tas Val­das Adam­kus. Da­bar gal­vo­ju ki­taip. Ma­no au­to­ri­te­tas yra ma­no mo­čiu­tė pul­mo­no­lo­gė Mil­da Raz­gai­tie­nė“, – šyp­te­li mer­gai­tė.

Į fi­na­lą ne­pa­te­ko

Te­le­vi­zi­jos žiū­ro­vai lai­dą „Lie­tu­vos tūks­tant­me­čio vai­kai“ iš­vy­do lapk­ri­čio 18-ąją. Lau­ra su pa­lai­ky­mo ko­man­da – ma­te­ma­ti­kos mo­ky­to­ja Ri­ma Jo­nai­tie­ne, ke­liais kla­sės drau­gais ir penk­to­ku bro­liu Ig­nu – fil­muo­tis vy­ko lapk­ri­čio pra­džio­je.

„Šis kon­kur­sas – pa­ts ne­tei­sin­giau­sias, nes lai­mės tas, ku­rio ho­ros­ko­pas šian­dien sėk­min­gas“, – at­vy­ku­sius į lai­dą vai­kus links­mi­no ir drą­si­no pro­diu­se­ris Lau­ry­nas Šeš­kus. Lai­dos at­sto­vas da­ly­viams iš anks­to pa­ro­dė, kur teks ei­ti fil­ma­vi­mo me­tu, kur šyp­so­tis, ko­kius myg­tu­kus spaus­ti, kaip elg­tis su prie­šais pa­dė­ta sti­li­zuo­ta kny­ga. „Ži­no­ma, kad jau­di­nau­si, bet pa­skui jau­du­lys din­go“, – pri­si­me­na Lau­ra.

Lai­dos da­ly­viams pa­tei­kia­mi klau­si­mai api­ma daug sri­čių: vaiz­duo­ja­mą­jį me­ną, ki­no fil­mus, geog­ra­fi­ją, is­to­ri­ją, li­te­ra­tū­rą, mu­zi­ką, po­li­to­lo­gi­ją, tiks­liuo­sius moks­lus, spor­tą, po­pu­lia­rią­ją kul­tū­rą. Žai­di­mas nė­ra tik sau­sas ži­nių pa­tik­ri­ni­mas, la­bai svar­bios bend­ro­sios moks­lei­vių ži­nios, pi­lie­ti­nis smal­su­mas, do­mė­ji­ma­sis ša­lies ir pa­sau­lio ak­tua­li­jo­mis, ne­tgi po­pu­lia­rią­ja kul­tū­ra. Svar­bu ir grei­tas mąs­ty­mas bei at­min­tis.

Lau­ra sa­ko, kad at­si­me­na tik tuos klau­si­mus, į ku­riuos ne­su­ge­bė­jo at­sa­ky­ti. At­si­ti­ko taip, kad į fi­na­lą ji ne­pa­te­ko. Po pir­mo­jo eta­po bu­vo pir­ma, po ant­ro­jo – ant­ra, o tre­čia­me ži­nių pa­tik­ri­ni­mo eta­pe li­ko ket­vir­ta. „Jei bū­čiau da­ly­va­vu­si per­nai, bū­čiau pa­te­ku­si į fi­na­lą, nes pa­tek­da­vo ke­tu­ri ge­riau­sie­ji. Šie­met į fi­na­lą pa­ten­ka du ga­biau­si moks­lei­viai, tad man ne­pa­si­se­kė“, – sa­ko mer­gai­tė.

Tie­sa, Lau­ra pa­kvies­ta į lai­dą ne be prie­žas­ties. Mer­gai­tė mo­ko­si de­šim­tu­kais, lan­ko ba­sei­ną, ma­te­ma­ti­kų mo­kyk­lė­lę, fi­zi­kų mo­kyk­lė­lę „Fo­to­nas“. Nuo 5 kla­sės ji da­ly­vau­ja Šiau­lių ir res­pub­li­ki­nė­se olim­pia­do­se ir pel­no pri­zi­nes vie­tas. Šie­met Šiau­lių is­to­ri­kų olim­pia­do­je lai­mė­jo pir­mą­ vie­tą. Bio­lo­gi­jos olim­pia­do­je mies­te li­ko ant­ra, bet Šiau­rės re­gio­no olim­pia­do­je ta­po nu­ga­lė­to­ja. „Man la­biau tiks­lie­ji moks­lai pa­tin­ka, nors mie­lai skai­tau įvai­rias kny­gas. Itin ža­viuo­si mo­to­cik­lais, ki­tą­met ke­ti­nu gau­ti mo­to­cik­li­nin­ko pa­žy­mė­ji­mą. Ke­ti­nu tap­ti gy­dy­to­ja ir va­ži­nė­ti „Har­ley Da­vid­son“, – sa­ko ji.

 

Apie ką kal­ba žmo­nės?

Ok­sa­na LAU­RU­TY­TĖ

Šiau­lių re­gio­no te­le­vi­zi­jos „S plius“ žiū­ro­vai jau iš­vy­do de­vy­nias nau­jo­jo te­le­vi­zi­jos se­zo­no lai­das „Žmo­nės kal­ba“. Lai­dos ren­gė­jas ir ve­dė­jas jau­nas žur­na­lis­tas Sta­sys Šlio­ža sa­ko esąs nu­ste­bin­tas, kad iš­sa­ky­ti sa­vo nuo­mo­nę apie ša­lies ir gim­to­jo mies­to ak­tua­li­jas daž­niau­siai te­ga­li vy­res­nio am­žiaus šiau­lie­čiai. Aka­de­mi­nis jau­ni­mas – ša­lies atei­tis – ne­re­tai nie­ko ne­ži­no net apie svar­biau­sius įvy­kius, vyks­tan­čius aukš­to­jo­je mo­kyk­lo­je, ku­rio­je mo­ko­si. „Ste­bi­na šiau­lie­čių san­tū­ru­mas ir bai­mė iš­sa­ky­ti nuo­mo­nę. Ki­to­je ša­ly­je žmo­nės bū­riuo­tų­si prie ka­me­ros, o pas mus nuo jos vis dar bė­ga­ma“, – sa­ko lai­dos ren­gė­jas.


Iš­šū­kis gat­vė­je kal­bin­ti žmo­nes

Dau­giau nei me­tus VšĮ „Šiau­liai plius“ žur­na­lis­tu dir­ban­tis ŠU stu­den­tas Sta­sys Šlio­ža ra­šo straips­nius nau­jie­nų po­rta­lui „Etap­lius.lt“ ir sa­vait­raš­čiui „Šiau­liai plius“. Ru­dens pra­džio­je jam pa­siū­ly­ta pa­ra­gau­ti ir te­le­vi­zi­jos žur­na­lis­to duo­nos. Sta­sys sa­ko dve­jo­jęs, ar su­ge­bės sto­ti prie­šais ka­me­rą ir kal­bin­ti žmo­nes, ta­čiau su­ti­ko. Juk šiuo me­tu žur­na­lis­tams ke­lia­mi rei­ka­la­vi­mai bū­ti uni­ver­sa­liais – ne tik do­mė­tis įvy­kiais ir ra­šy­ti straips­nius, bet ir fo­tog­ra­fuo­ti, fil­muo­ti, nau­jie­nas ope­ra­ty­viai pa­teik­ti skai­ty­to­jams ir žiū­ro­vams.

„No­rė­jau iš­ban­dy­ti sa­ve ki­ta­me amp­lua. Ma­nau, kad man la­biau pa­tin­ka bū­ti ne­ma­to­mu – ra­šy­ti straips­nius. Kol kas ma­nęs, šmė­žuo­jan­čio te­le­vi­zi­jos ete­ry­je, žmo­nės gat­vė­je neat­pa­žįs­ta, to­dėl ne­si­jau­čiu blo­gai“, – sa­ko žur­na­lis­tas.

Lai­dą „Žmo­nės kal­ba“ Sta­sys ren­gia kar­tu su ope­ra­to­re Au­re­li­ja Pau­laus­kai­te. Žur­na­lis­tas juo­kia­si pri­si­mi­nęs, kaip prieš pir­mą­jį fil­ma­vi­mą ko­le­gė pa­si­da­li­jo su juo pa­tir­ti­mi – įspė­jo, kad bū­sią ne­leng­va. Juk šiau­lie­čiai nė­ra drą­sūs, bi­jo vaiz­do ka­me­ros, mik­ro­fo­no. „Sup­ra­tau, kad ne aš bi­jau, o pa­šne­ko­vai la­biau bi­jo ma­nęs“, – šyp­te­li Sta­sys.

Pir­mo­ji lai­da bu­vo skir­ta Eu­ro­pos vy­rų krep­ši­nio čem­pio­na­tui. Sa­vi­val­dy­bė jam pa­si­reng­ti ne­sky­rė pa­pil­do­mų lė­šų, ne­pai­sant to, Šiau­liai sve­čius pa­si­ti­ko ge­ro­kai su­si­tvar­kę. Lai­do­je „Žmo­nės kal­ba“ žur­na­lis­tas gy­ven­to­jų pra­šė įver­tin­ti pa­si­ren­gi­mo čem­pio­na­tui dar­bus ir pa­spė­lio­ti, kas mies­to lau­kia po čem­pio­na­to.

„Pa­ren­giau teks­tą, o ko­le­gė iš­syk jį su­kri­ti­ka­vo – te­le­vi­zi­jos lai­dai rei­kia pa­reng­ti itin konk­re­tų pri­sta­ty­mą, daug­žo­džiau­ti čia ne vie­ta. Rei­kia ke­lių kon­cent­ruo­tų sa­ki­nių lai­dos pra­džio­je ir pa­bai­go­je. Šią pa­mo­ką jau iš­mo­kau, bet dar yra ko mo­ky­tis“, – at­vi­rau­ja žur­na­lis­tas.

Sta­sys sa­ko iš­mo­kęs ir to, kad priė­jus su mik­ro­fo­nu gat­vė­je prie po­ten­cia­laus pa­šne­ko­vo ne­ga­li­ma klaus­ti, ar jis tu­ri lai­ko. Paš­ne­ko­vas vi­sa­da lin­kęs at­sa­ky­ti, kad yra la­bai už­siė­męs. „Rei­kia už­duo­ti konk­re­tų klau­si­mą ir pra­šy­ti at­sa­ky­ti, ta­da ga­li ti­kė­tis sėk­mės“, – sa­ko jis.

 

  

 Andriaus TVERIJONO nuotr.

 

Lai­da – ir „Etap­lius.lt“ po­rta­le

Pa­si­tai­ko, kad pa­šne­ko­vai pa­tys priei­na prie lai­dos ren­gė­jų ir, iš­gir­dę siū­lo­mą te­mą, mie­lai da­li­ja­si nuo­mo­ne. Sta­sys sa­ko, kad daž­no­kai vy­res­nio am­žiaus žmo­nės ne tik pa­ko­men­tuo­ja si­tua­ci­ją, bet ir pa­si­da­li­ja sa­vo as­me­ni­nė­mis bė­do­mis, pa­si­pa­sa­ko­ja.

„Bū­na, kad iš­girs­ti keiks­mų po­li­ti­kų ad­re­su, kvie­ti­mų su­šau­dy­ti blo­gai sa­vo pa­rei­gas at­lie­kan­čius pa­rei­gū­nus, vers­ti val­džią ar ki­to­kių ne­san­tai­ką kurs­tan­čių ra­gi­ni­mų. To­kių pa­reiš­ki­mų lai­do­je ne­ga­li­me ro­dy­ti – lai­ko­mės žur­na­lis­ti­nės eti­kos“, – sa­ko jis.

Lai­dą nu­fil­muo­ti už­trun­ka be­maž dvi va­lan­das, žur­na­lis­tas pa­kal­bi­na apie 15 praei­vių. Ku­riant lai­dą rei­kia su­ras­ti ir kom­pe­ten­tin­gą as­me­nį, ku­ris ge­rai iš­ma­ny­tų si­tua­ci­ją ir pa­teik­tų ar­gu­men­tuo­tą spe­cia­lis­to nuo­mo­nę. „Paieš­ka uži­ma daug lai­ko. Pa­si­tai­ko, kad su­ras­ti pa­šne­ko­vai at­si­sa­ko kal­bė­ti“, – pa­sa­ko­ja žur­na­lis­tas ir ma­no, kad ko­kio­je nors ki­to­je ša­ly­je prie mik­ro­fo­no su­si­bur­tų žmo­nės, bet lie­tu­viai – san­tū­rūs, ven­gia at­vi­rau­ti.

Jau­ną žur­na­lis­tą itin ste­bi­na bend­raam­žių ne­no­ras da­ly­vau­ti vi­suo­me­ni­nia­me gy­ve­ni­me, do­mė­tis įvy­kiais. Štai bu­vo ren­gia­ma lai­da apie tai, kad prem­je­ro And­riaus Ku­bi­liaus su­da­ry­ta dar­bo gru­pė, ap­svars­čiu­si ga­li­my­bę su­jung­ti vals­ty­bi­nius di­džių­jų mies­tų uni­ver­si­te­tus, siū­lė iš šiuo me­tu Vil­niu­je ir Kau­ne vei­kian­čių 11 aukš­tų­jų mo­kyk­lų pa­lik­ti po vie­ną kiek­vie­na­me mies­te. Lai­do­je „Žmo­nės kal­ba“ aka­de­mi­nis jau­ni­mas pra­šy­tas įver­tin­ti už­mo­jį trum­pin­ti uni­ver­si­te­tų są­ra­šą. „Keis­ta, kad stu­den­tai ne­la­bai ži­no­jo apie prem­je­ro siū­ly­mą, ne­tu­rė­jo nuo­mo­nės. Vy­res­nio am­žiaus žmo­nės daž­niau do­mi­si po­li­ti­ka, se­ka įvy­kius, o jau­ni­mas, de­ja, yra pa­sy­vus“, – ap­gai­les­tau­ja Sta­sys.

Lai­da „Žmo­nės kal­ba“ per „S plius“ te­le­vi­zi­ją ro­do­ma kiek­vie­ną tre­čia­die­nį itin pa­to­giu lai­ku – 19.40 val. Tie, ku­rie ne­spė­jo lai­dos iš­vys­ti per te­le­vi­zi­ją, ją ga­li pa­ma­ty­ti nau­jie­nų po­rta­lo www.etap­lius.lt rub­ri­ko­je „Eta TV".

Sin­te­ti­niu me­nu sie­los ne­pa­so­tin­si

Ok­sa­na LAU­RU­TY­TĖ

Šį se­zo­ną Šiau­lių dra­mos teat­ras pri­sta­to dvi prem­je­ras – „Še­šė­lį“ ir „Igua­nos nak­tį“. Abie­jo­se vaid­me­nis ku­ria du nau­ji jau­ni ak­to­riai – Da­nie­lius Bud­rys ir Vai­do­tas Ka­tu­tis. Jau­nuo­liai sa­ko, kad pra­dė­ti ak­to­riaus kar­je­rą dir­bant su re­ži­sie­riais Na­ta­ša Ogaj ir Gy­čiu Pa­de­gi­mui – neį­kai­no­ja­ma pa­tir­tis ir sėk­mė. Pa­si­rin­kę ak­to­riaus pro­fe­si­ją, Vai­do­tas ir Da­nie­lius sa­ko ne­nu­si­vy­lę – Da­nie­lių te­le­vi­zi­jos žiū­ro­vai įsi­mi­nė vai­di­nan­tį se­ria­le „Nai­sių va­sa­ra“, o Vai­do­tas yra gru­pės „Ki­ta­va“ mu­zi­kan­tas, tad te­le­vi­zi­jos žiū­ro­vai jį iš­vys TV3 pro­jek­te „Cho­rų ka­rai“.


Vaid­me­nys – vos pra­dė­jus dirb­ti teat­re

Vai­do­tas Ka­tu­tis ir Da­nie­lius Bud­rys – bu­vę kur­so drau­gai. Va­sa­rą Šiau­lių uni­ver­si­te­te jiems bu­vo įteik­ti est­ra­dos me­no spe­cia­ly­bės ba­ka­lau­ro dip­lo­mai ir ga­na grei­tai jie abu ga­vo dar­bą Šiau­lių dra­mos teat­re.
Da­nie­lius sa­ko, kad jam bu­vo ab­so­liu­čiai aiš­ku, kad Vai­do­tas bus priim­tas į Šiau­lių dra­mos teat­rą – juk mu­zi­ka­lus jau­nuo­lis ge­riau­siai bai­gė stu­di­jas iš vi­so kur­so. Vai­do­tas sa­ko, kad jis
pa­ts skam­bi­no teat­ro va­do­vui, ta­rė­si po­kal­biui dėl dar­bo, nes juk ne­be tie lai­kai, kai vi­sas kur­sas bū­na pa­ski­ria­mas į ko­kį nors ša­lies teat­rą. Jei ne­si­bel­si, ne­si­kal­bė­si, o sė­dė­si ir lauk­si, kol ta­ve, nie­kam ne­ži­no­mą, pa­kvies dirb­ti – ir ne­su­lauk­si.
Da­nie­lius ma­no, kad sėk­mė gau­ti dar­bą teat­re jam nu­si­šyp­so­jo to­dėl, kad jis bu­vo pa­ste­bė­tas – kar­tu su ne­ma­žai Dra­mos teat­ro ak­to­rių fil­muo­ja­si „Nai­sių va­sa­ro­je“. Da­nie­lius se­ria­le ku­ria Vai­do – niek­šo, ku­rį ke­tin­ta pa­so­din­ti į ka­lė­ji­mą ir ku­riam te­ko dėl to slaps­ty­tis – vaid­me­nį.
Tie­sa, Da­nie­lius ja­me fil­muo­ja­si ir da­bar, nes se­ria­las ne­baig­tas kur­ti. „Vai­di­na­me, tar­si veiks­mas vyk­tų va­sa­rą, vil­kė­da­mi trum­pais marš­ki­nė­liais. Šal­to­ka“, – nu­si­juo­kia jis ir sa­ko, kad „Nai­sių va­sa­rą“ gal jau rei­kė­tų per­krikš­ty­ti į „Nai­sių ru­de­nį“.
Kaip ten be­bū­tų bu­vę, pir­miau­sia jau­nuo­liai bu­vo pa­kvies­ti vai­din­ti teat­ro spek­tak­ly­je „Še­šė­lis“, o vė­liau su­ži­no­jo, kad re­ži­sie­rius Gy­tis Pa­de­gi­mas jiems sky­rė vaid­me­nis da­bar ku­ria­ma­me spek­tak­ly­je „Igua­nos nak­tis“.
G. Pa­de­gi­mas da­ly­vau­da­vo Est­ra­dos spe­cia­ly­bės stu­den­tų dip­lo­mi­nių dar­bų per­žiū­ro­se ir vaid­me­nis Vai­do­tui bei Da­nie­liui pa­sky­rė jau iš­siaiš­ki­nęs jų ge­bė­ji­mus. Vai­do­tas spek­tak­ly­je ku­ria vo­kie­čių šei­mos na­rio, o Da­nie­lius – vieš­bu­čio dar­bi­nin­ko vaid­me­nį.
Da­nie­lius sa­ko, kad „Igua­nos nak­ty­je“ jis su Vai­do­tu tu­rės at­skleis­ti ki­to­kius ge­bė­ji­mus, nei tu­ri. Vai­do­tas yra mu­zi­ka­lus, bet be ši­to jam teks pa­si­telk­ti ir kū­no plas­ti­ką. Da­nie­lius nė­ra bai­gęs mu­zi­kos mo­kyk­los, bet jam teks spek­tak­ly­je gro­ti lū­pi­ne ar­mo­ni­kė­le. Pa­na­šu, kad tik­ruo­sius ge­bė­ji­mus jau­nuo­liai ug­dys ir at­skleis be­dirb­da­mi teat­re.
 

 Da­nie­lius Bud­rys iki šiol fil­muo­ja­si se­ria­le „Nai­sių va­sa­ra“.

Da­nie­liaus BUD­RIO as­me­ni­nio ar­chy­vo nuo­tr.

Gau­ses­nė pub­li­ka ne­bū­ti­nai ge­res­nė

Da­nie­lius ir Vai­do­tas mo­kė­si kur­se, ku­riam va­do­va­vo Šiau­lių dra­mos teat­ro ak­to­rius Si­gi­tas Ja­ku­baus­kas. Kur­so bū­ta stip­raus, ki­ti vai­ki­nų kur­so drau­gai – Ag­nė Gru­dy­tė, Si­mo­nas Ki­lius – taip pat fil­muo­ja­si se­ria­le „Nai­sių va­sa­ra“.
Da­nie­lius yra šiau­lie­tis, bai­gė Dai­nų vi­du­ri­nę mo­kyk­lą, kur jam te­ko ves­ti ren­gi­nius, ne kar­tą lip­ti ant sce­nos, tad bai­mės jaus­mo prieš au­di­to­ri­ją jis ne­ju­to. Vai­ki­nas ke­ti­no stu­di­juo­ti ar­chi­tek­tū­rą, ta­čiau gal­vo­jo ir apie ak­to­rys­tę. Net ma­ma ne­pa­ta­rė Da­nie­liui tap­ti ak­to­riu­mi, ta­čiau jis pa­si­kal­bė­jo su sa­vo ru­sų kal­bos mo­ky­to­ja ir ši pa­ska­ti­no sto­ti į Šiau­lių uni­ver­si­te­tą mo­ky­tis est­ra­dos me­no.
Vai­ki­nas pa­ban­dė ir jį priė­mė. „Stu­di­jų me­tu rei­kė­jo dai­nuo­ti. Pa­pil­do­mas pa­mo­kas lan­kiau, ma­nau, kad da­bar dai­nuo­ju ge­riau“, – nu­si­šyp­so jis.
Vai­do­tas mu­zi­kuo­ja ne­tra­di­ci­nio folk­lo­ro gru­pė­je „Ki­ta­va“, ku­ri šiuo me­tu bu­ria dai­nin­gus šiau­lie­čius ir for­muo­ja cho­rą, su ku­riuo gins mies­to gar­bę TV3 pro­jek­te „Cho­rų ka­rai“. Jis gro­ja bo­si­ne gi­ta­ra, yra gro­jęs gru­pė­je „Ret­ro“, mu­zi­ka­vęs įvai­riuo­se bend­ra­min­čių pro­jek­tuo­se. Vai­ki­nas ki­lęs iš Ši­la­lės ra­jo­no Kvė­dar­nos mies­te­lio. Gro­ti bo­si­ne gi­ta­ra vyk­da­vo mo­ky­tis į Klai­pė­dą, ta­čiau ak­to­rys­tės stu­di­jų ten ne­si­rin­ko.
Su teat­ru jis jo­kių ry­šių ne­tu­rė­jo, tad pri­si­pa­žįs­ta, kad jį itin kan­ki­no abe­jo­nės, ar tei­sin­gą ke­lią pa­si­rin­ko. Juk bū­na „nu­sė­di­mų“, bū­na pa­ki­li­mų, ky­li į kal­ną, nu­si­lei­di į pa­kal­nę. „Pa­da­rai spek­tak­lį, pa­vyks­ta ir vėl pa­ti­ki sa­vi­mi“, – sa­ko Vai­do­tas.
Da­nie­lius at­vi­rau­ja, kad dau­ge­liui žmo­nių klai­din­gai at­ro­do, jog ak­to­riaus dar­bas yra leng­vas. Ak­to­rys­tė – rim­tas dar­bas. Ket­vir­ta­me kur­se re­pe­ti­ci­jos užim­da­vo tiek lai­ko, kad uni­ver­si­te­te tek­da­vo pra­leis­ti po 12 va­lan­dų per pa­rą. „Bū­na, kad po re­pe­ti­ci­jų Dra­mos teat­re grį­žęs na­mo vos pa­sto­vi ant ko­jų“, – sa­ko Da­nie­lius.
Jau­nie­ji ak­to­riai kol kas vai­di­no spek­tak­liuo­se, ku­riuos ste­bė­jo pil­nu­tė­lė sa­lė, to­dėl ne­ga­li pa­sa­kyt, kaip jaus­tų­si, jei į spek­tak­lius atei­tų ma­žai žiū­ro­vų, bet jiems tai ir ne­gre­sia, nes žmo­nės vis daž­niau te­le­vi­zi­ją pa­kei­čia į teat­ro sa­lę. Pa­sak Vai­do­to, pub­li­ka vis daž­niau su­pran­ta, kad sin­te­ti­niu me­nu so­tus ne­bū­si.
Vis dėl­to vai­ki­nai sa­ko, kad ne­svar­bu, ar 200, ar 10 žmo­nių atei­na į spek­tak­lį, ak­to­rius pub­li­kai tu­ri ati­duo­ti sa­ve vi­są. Kar­tais ma­žiau žiū­ro­vų iš­spin­du­liuo­ja dau­giau emo­ci­jų ir ener­gi­jos nei pil­nu­tė­lė sa­lė.

 Vai­do­tas Ka­tu­tis su gru­pe „Ki­ta­va“ bu­ria dai­nin­gus šiau­lie­čius

į cho­rą da­ly­vau­ti TV3 pro­jek­te „Cho­rų ka­rai“.

Vai­do­to KA­TU­ČIO as­me­ni­nio ar­chy­vo nuo­tr,


„Pro­vin­ci­ja“ – ir kū­rė­jų sie­lai

Ok­sa­na LAU­RU­TY­TĖ

Nau­ją­jį Šiau­lių re­gio­no te­le­vi­zi­jos „S plius“ se­zo­ną žiū­ro­vai iš­vy­do jau ke­tu­rias pub­li­cis­ti­nes lai­das „Pro­vin­ci­ja“, ku­rias ren­gia te­le­vi­zi­jos ži­nių tar­ny­bos žur­na­lis­tai. Nuo­lat sku­ban­tys į įvy­kius ir apie juos in­for­muo­jan­tys vi­suo­me­nę žur­na­lis­tai ir ope­ra­to­riai vien­bal­siai sa­ko, kad kur­ti pub­li­cis­ti­nes lai­das – sie­los at­gai­va. Be abe­jo, kai dir­bant sie­la džiau­gia­si, re­zul­ta­tas bū­na pui­kus.  „Pro­vin­ci­jai“ ren­gia­mi re­por­ta­žai ko­ne kas­met pelno res­pub­li­ki­nių ap­do­va­no­ji­mų.

 

 

Ga­li­my­bė at­si­skleis­ti

Šiau­lių re­gio­no te­le­vi­zi­jos „S plius“ pub­li­cis­ti­nė lai­da „Pro­vin­ci­ja“ gy­vuo­ja jau 11 me­tų. Ži­nių tar­ny­bos va­do­vė Ni­jo­lė Vi­soc­kie­nė džiau­gia­si, kad kū­ry­bi­nio ko­lek­ty­vo – vaiz­do ir gar­so re­ži­sie­rės Ai­dos Bra­šiš­kie­nės, žur­na­lis­čių As­tos Šiukš­te­rie­nės ir As­tos Stan­kū­nie­nės, ope­ra­to­rių Jus­ti­no Vi­soc­ko, Ar­tū­ro Kon­de­raus­ko ir Au­re­li­jos Pau­laus­kai­tės – kū­ry­ba bei nuo­šir­džios pa­stan­gos yra įver­ti­na­mos res­pub­li­kos mas­tu – du kar­tus „Pro­vin­ci­ja“ ap­do­va­no­ta kon­kur­se „Pra­gied­ru­liai“, įver­tin­ta Lie­tu­vos žur­na­lis­tų są­jun­gos, Ap­lin­kos mi­nis­te­ri­jos, Eu­ro­pos Są­jun­gos spe­cia­lių žur­na­lis­tų dar­bų ko­mi­si­jų.

Anot ope­ra­to­rius Jus­ti­no Vi­soc­ko, lai­dos „Pro­vin­ci­ja“ dė­ka jis ga­li pa­si­reikš­ti ne tik kaip kū­ry­bin­gas sa­vo pro­fe­si­jos ži­no­vas, bet ir pa­ts itin daug su­ži­no­ti. Fil­muo­jant pub­li­cis­ti­nius re­por­ta­žus pa­si­tai­ko, kad ne­ga­li­ma ro­dy­ti pa­šne­ko­vų vei­dų, tad ten­ka pa­suk­ti gal­vą, ko­kius vaiz­dus nu­fil­muo­ti, kaip per­teik­ti pa­šne­ko­vo jaus­mus ir min­tis. Ten­ka kū­ry­biš­kai pa­rink­ti ir fil­ma­vi­mo vie­tą, kad he­ro­jus jaus­tų­si ge­rai ir po­kal­bis bū­tų šil­tas.

J. Vi­soc­kas sa­ko, kad fil­ma­vi­mo me­tu ir pa­ts bū­na nu­ste­bin­tas. Pri­si­min­da­mas lai­dos apie į Rė­ky­vos eže­ro pel­kes nu­kri­tu­sio pran­cū­zų nai­kin­tu­vo „Mi­ra­ge 2000C“ fil­ma­vi­mą ope­ra­to­rius sa­ko, kad jam ne tiek pa­ti­ko fil­muo­ti įvy­kio liu­di­nin­kus, kiek ste­bė­ti jų vei­dų iš­raiš­kas. Net po po­ros die­nų kal­bė­da­mi apie ne­lai­mę pa­šne­ko­vai at­ro­dė taip, tar­si įvy­kis ką tik įvy­ko – jie ne­ga­lė­jo at­si­kvo­šė­ti.

„Va­žiuo­jant miš­ko ta­ke­liu pa­tys pir­mie­ji su­tik­ti med­kir­čiai, pa­si­ro­do, bu­vo tie žmo­nės, ku­rie ly­dė­jo ka­riš­kius į ne­lai­mės vie­tą. Bū­na, kad in­for­ma­ci­jos šal­ti­niai pa­tys at­si­ran­da, ne­rei­kia nė ieš­ko­ti. Vis dar ste­biuo­si žmo­nių ge­ra­no­riš­ku­mu – nuo­šir­džiai pa­de­da, da­li­ja­si in­for­ma­ci­ja“, – sa­ko ope­ra­to­rius.

Ai­da Bra­šiš­kie­nė kuk­li­na­si sa­ky­da­ma, kad jos in­dė­lis ku­riant lai­dą yra ma­žiau­sias. Re­ži­sie­rė gau­na nu­fil­muo­tą me­džia­gą, ku­rią tu­ri per­žiū­rė­ti ir su­mon­tuo­ti taip, kad pa­sa­ko­ja­mą is­to­ri­ją žiū­ro­vai iš­girs­tų ne tik au­si­mis, bet ir aki­mis. „Pub­li­cis­ti­nė­se lai­do­se di­des­nį dė­me­sį ski­riu me­ni­nei pu­sei. Ren­giant in­for­ma­ci­nius pra­ne­ši­mus, la­biau orien­tuo­ja­ma­si į sau­są aiš­kų in­for­ma­ci­jos pa­tei­ki­mą, o „Pro­vin­ci­ja“ tu­ri už­ka­bin­ti ir sie­lą. At­me­tu vis­ką, kas ne­rei­ka­lin­ga, ir su­mon­tuo­ju lai­dą“, – šyp­so­si pa­šne­ko­vė.

Ope­ra­to­rė Au­re­li­ja Pau­laus­kai­tė sa­ko, kad jai pa­tin­ka ir dar­bas, kai ten­ka laks­ty­ti iš vie­no įvy­kio į ki­tą, sku­bė­ti, grei­tai orien­tuo­tis, ir dar­bas, kai ke­lias va­lan­das ten­ka fil­muo­ti ži­no­mą žmo­gų. „Daž­niau­siai lai­dai „Pro­vin­ci­ja“ ten­ka skir­ti lai­ką, ku­ris lie­ka po kas­die­nio įtemp­to dar­bo. Kai fil­muo­ja­me lai­dą, na­mo kar­tais ten­ka grįž­ti net prieš vi­dur­nak­tį“, – sa­ko ope­ra­to­rė.

Nau­ja lai­da – kas ant­rą sa­vai­tę

Šį se­zo­ną „S plius“ žiū­ro­vams pri­sta­tė jau ke­tu­rias „Pro­vin­ci­jos“ lai­das. Žiū­ro­vams pa­sa­ko­ta apie apie me­dų – bi­čių auk­są, die­vų mais­tą, jau­nys­tės elik­sy­rą, pri­si­min­ta į Rė­ky­vos eže­ro pel­kes nu­kri­tu­sio pran­cū­zų nai­kin­tu­vo „Mi­ra­ge 2000C“ is­to­ri­ja ir pa­teik­ti dar ne­ma­ty­ti kad­rai, kaip klos­tė­si įvy­kiai ava­ri­jos die­ną, rugp­jū­čio 30-ąją, ką ma­tė liu­di­nin­kai, ką apie įvy­kį da­bar kal­ba ka­riai ir žur­na­lis­tai, ku­rie tą­dien pel­kė­mis sku­bė­jo prie lėk­tu­vo.

„Pro­vin­ci­jos“ žiū­ro­vams pa­pa­sa­ko­ta, ką iš­gy­ve­no Gin­kū­nų gy­ven­to­jai, kai ūžiant tor­na­dui jų na­mai by­rė­jo į ši­pu­lius, pa­gerb­tas Šiau­lių pu­čia­mų­jų or­kest­ras, šven­čian­tis 45-ąjį ju­bi­lie­jų.

„Pro­vin­ci­ja“ skir­ta ne tik įvy­kiams, bet ir įdo­mių žmo­nių po­r-tre­tams per­tek­ti, tad žiū­ro­vams bu­vo pa­pa­sa­ko­ta apie „bal­ta var­na“ ta­pu­sią ro­mų tau­ty­bės šiau­lie­tę dai­ni­nin­kę Kon­sue­lą Ma­čiu­le­vi­čiū­tę. Užuot tra­di­ciš­kai iš­te­kė­ju­si ir be­si­rū­pi­nu­si vai­kais, mer­gi­na mo­ko­si, dir­ba ir dai­nuo­ja.

Pub­li­cis­ti­nė lai­da „S plius“ žiū­ro­vams ro­do­ma kas ant­rą sa­vai­tę. Ko­kią is­to­ri­ją žiū­ro­vai iš­vys ki­tą sa­vai­tę, re­por­ta­žų ren­gė­jai kol kas neatsk­lei­džia.

„Ko­vo­to­jas“ nu­si­lei­džia tik „Šiau­lių ži­nioms“

Po­vi­las LUN­GĖ

Trūks­ta pa­si­ti­kė­ji­mo sa­vi­mi, no­ri­te iš­mok­ti ele­men­ta­rių sa­vi­gy­nos veiks­mų, pa­lai­ky­ti ge­rą for­mą? Šiau­lių re­gio­no te­le­vi­zi­ja „S plius“ siū­lo Jums lai­dą „Ko­vo­to­jas“ apie dvi­ko­ves spor­to ša­kas.

 

Ze­no­no Bud­rai­čio auk­lė­ti­nis Ei­man­tas Ga­jaus­kas Vo­kie­ti­jo­je ta­po pa­sau­lio čem­pio­nu.

Ka­ra­tė klu­bo „Sau­lė“ ar­chy­vo nuo­tr.

Jau­ni­mas ma­žai spor­tuo­ja

Lai­dos au­to­rius Ze­no­nas Bud­rai­tis – vie­nas iš ka­ra­tė pra­di­nin­kų Lie­tu­vo­je. Jam vie­nam pir­mų­jų ša­ly­je su­teik­ta Ry­tų ko­vos me­nų inst­ruk­to­riaus li­cen­ci­ja. 1992 m. su­bū­ręs Šiau­liuo­se pa­se­kė­jų gru­pę, jis pra­dė­jo tre­ni­ruo­ti ko­vi­nę sa­vi­gy­ną, ka­ra­tė šo­to­kan ir Ai­ki Jut­su ko­vos me­nus.

Ko­vi­nę sa­vi­gy­ną pra­dė­jęs tre­ni­ruo­tis dar 1979 m., Z. Bud­rai­tis pri­si­me­na spor­tiš­ką anų lai­kų jau­ni­mą: „Tuo­met vi­si dvi­ko­ves spor­to ša­kas no­rin­tys spor­tuo­ti jau­nuo­liai ne­tilp­da­vo spor­to sa­lė­se. Jei pa­ly­gin­čiau šių die­nų jau­ni­mą su anų, tai da­bar­ti­nis – glež­na kal­nų gė­le­lė. Ma­tyt, kom­piu­te­rių žai­di­mai pa­da­rė sa­vo, jau­ni­mui iš­si­vys­tė pri­klau­so­my­bė jiems. Bū­tent to­dėl, kad ati­trauk­tu­me kuo dau­giau jau­ni­mo nuo kom­piu­te­rių bei te­le­vi­zo­rių ir pri­trauk­tu­me į spor­to sa­les, ir bu­vo su­ma­ny­ta lai­da „Ko­vo­to­jas“. Sie­kia­me su­teik­ti žmo­nėms kuo dau­giau in­for­ma­ci­jos, kad ap­skri­tai spor­tuo­tų.“

Anot lai­dos ve­dė­jo, dvi­ko­vių spor­to ša­kų pri­va­lu­mai yra draus­mė, kū­no koor­di­na­ci­ja ir sa­vi­gy­nos įgū­džiai. Ry­tų ko­vos me­nų es­mė ta, kad žmo­gus tam­pa tvir­tas siek­da­mas sa­vo gy­ve­ni­mo tiks­lų.

Po­pu­lia­riau­sios – sa­vi­gy­nos pa­mo­kos

„Be­sit­re­ni­ruo­jan­tie­ji kas­dien tu­ri steng­tis tap­ti ge­res­ni nei va­kar. Jie tu­ri to­bu­lin­ti tech­ni­nius įgū­džius, gal­vo­se­ną. No­ras nu­ga­lė­ti ma­žiau pa­ty­ru­sį ar silp­nes­nį ne­lei­džia mo­ki­niui to­bu­lė­ti. Per­ga­lė ne­tu­ri bū­ti tiks­las. Ne­re­tai ko­vo­ti pra­mo­kę jau­nuo­liai pa­mirš­ta ka­ra­tė prin­ci­pus, gar­bės ko­dek­są ir kai tik pra­de­da ma­ny­ti esan­tys ge­riau­si, to­les­nė pa­žan­ga iš­kart tam­pa neį­ma­no­ma“, – tei­gia Z. Bud­rai­tis.

Lai­do­je „Ko­vo­to­jas“ ro­do­mi re­por­ta­žai iš čem­pio­na­tų, įdo­mūs su­si­ti­ki­mai su įžy­miau­siais ka­ra­tė, MMA bu­ši­do, dziu­do, bok­so ko­vo­to­jais ir tre­ne­riais. Itin daug dė­me­sio su­lau­kia lai­dos pa­bai­go­je Z. Bud­rai­čio ve­da­mos sa­vi­gy­nos pa­mo­kos – kal­ba­ma apie gy­ny­bos me­ną Ai­ki Jut­su – de­monst­ruo­ja­ma, kaip ap­si­gin­ti. Fil­muo­ja­ma ka­ra­tė spor­to klu­be „Sau­lė“, ku­ria­me mo­ko­ma šių ko­vos me­nų: ka­ra­tė, Ai­ki Jut­su ir bu­ši­do.

„Su­lau­kiu dau­gy­bės pa­dė­kų už sa­vo pa­mo­kas. Pas­kam­bi­na net vi­dur­nak­tį pa­dė­ko­ti, kad jei ne iš­mok­tas sa­vi­gy­nos me­nas, skam­bi­nan­ty­sis jau bū­tų bu­vęs pa­kas­tas ka­pi­nė­se“, – tei­gia lai­dos au­to­rius.

Nau­jau­sia lai­da – apie „kar­do ke­lią“

Lai­da „Ko­vo­to­jas“ ro­do­ma kas ant­rą penk­ta­die­nį 19 val., o jei ne­spė­jo­te jos pa­žiū­rė­ti, ji kar­to­ja­ma ant­ra­die­niais. Bet ka­da lai­dą pa­žiū­rė­ti ga­li­ma nau­jie­nų po­rta­lo „Etap­lius.lt“ rub­ri­ko­je „ETA TV“. Z. Bud­rai­tis džiau­gia­si, kas jo ku­ria­ma lai­da pa­gal žiū­ri­mu­mą yra ant­ra po Šiau­lių re­gio­no te­le­vi­zi­jos „S plius“ ren­gia­mų „Šiau­lių ži­nių“. Jau yra pa­reng­tos trys lai­dos, o nau­jau­sią žiū­ro­vai iš­vys po sa­vai­tės – ki­tą penk­ta­die­nį. Nau­jo­jo­je lai­do­je bus pa­sa­ko­ja­ma apie ken­do – „kar­do ke­lią“ – ko­vas su kar­dais. Lai­dos au­to­riui tal­ki­na pro­fe­sio­na­li ko­man­da: ope­ra­to­rius Jus­ti­nas Vi­soc­kas ir mon­tuo­to­jas Vai­das Ta­mo­liū­nas.

„Kad lai­da rei­ka­lin­ga, pa­ro­do, kiek kar­tų ji bu­vo žiū­rė­ta nau­jie­nų po­rta­le „Etap­lius.lt“. Ko­vo­to­jas – tai žmo­gus, ku­ris ko­vo­ja gy­ve­ni­me, o ne bu­ši­do rin­ge, ko­vo­ja siek­da­mas sa­vo gy­ve­ni­mo tiks­lų kaip as­me­ny­bė, – ko­vos me­nų es­mę at­sklei­džia Z. Bud­rai­tis. – Ne­rei­kia vel­tis į muš­ty­nes. Lai­do­se mo­kau, kaip to iš­veng­ti. Ge­riau svei­kas bai­lys, nei drą­suo­lis su pei­liu šo­ne.“

Siū­lo veng­ti kau­tis

Ne­gi ko­vos me­nų ži­no­vas siū­lo ne­si­kau­ti? „Ge­riau bėg­ti. Ge­riau veng­ti bet ko­kios ko­vos, – pa­ta­ria jis. – Ne­rei­kia žiū­rė­ti į akis, pro­vo­kuo­ti. Jei už­ka­bi­no – nu­si­suk ir nueik, kad ne­kil­tų konflik­tas. Aišku, kovo­to­jo gar­bės ko­dek­sas rei­ka­lau­ja ne­pa­lik­ti drau­go ne­lai­mė­je.“

Iš Ze­no­no Bud­rai­čio auk­lė­ti­nių nė vie­nas ne­nuė­jo nu­si­kal­tė­lio ke­liu. „Kur draus­mė ir di­de­li rei­ka­la­vi­mai, to­kių spor­to ša­kų nu­si­kals­ti lin­kę žmo­nės ne­si­ren­ka“, – sa­ko jis.

„Ko­dėl­čiu­kės“ atei­tį sie­ja su sce­na

Ok­sa­na LAU­RU­TY­TĖ

Šiau­lių re­gio­no te­le­vi­zi­ja „S plius“ jau pa­ro­dė dvi lai­das „Ko­dėl­čiu­kas“, skir­tas vai­kams ir jų tė­ve­liams. Dvi ža­vios lai­dos ve­dė­jos Ža­ne­ta ir Liu­ci­ja lai­dai iš­rink­tos va­sa­rą su­reng­to kon­kur­so „Aš lai­dos ve­dė­jas“ me­tu iš gau­saus da­ly­vių bū­rio. Kas tos mie­los mer­gai­tės, jau spė­ju­sios pel­ny­ti žiū­ro­vų sim­pa­ti­jas?


Dvi ža­vios lai­dos ve­dė­jos Ža­ne­ta ir Liu­ci­ja smal­suo­liams pasakoja apie tai, kaip vei­kia įvai­rios įmo­nės, įstai­gos, or­ga­ni­za­ci­jos.

„Šiauliai plius“ archyvo nuotr.

Ren­gia „šo­ko­la­di­nį“ re­por­ta­žą

Dar va­sa­rą „S plius“ pa­skel­bus kon­kur­są „Aš lai­dos ve­dė­jas“, mė­ne­sį 7-12 me­tų vai­kai siun­tė an­ke­tas kon­kur­so or­ga­ni­za­to­riams. Prie an­ke­tos pri­se­gę sa­vo fo­tog­ra­fi­jų, vai­kai pa­tei­kė ir mo­ty­va­ci­nį laiš­ką ar­gu­men­tuo­da­mi, ko­dėl yra pa­tys tin­ka­miau­si te­le­vi­zi­jos lai­dai ves­ti.

Kon­kur­so or­ga­ni­za­to­riai su­lau­kė pluoš­to an­ke­tų, ta­čiau į ant­rą­jį kon­kur­so eta­pą pa­kvie­tė 13 pre­ten­den­tų – ber­niu­kų ir mer­gai­čių, ku­rių dar lau­kė rim­ti iš­ban­dy­mai.

„S plius“ te­le­vi­zi­jos stu­di­jo­je pre­ten­den­tams te­ko fil­muo­tis ir at­lik­ti or­ga­ni­za­to­rių skir­tas už­duo­tis: per­skai­ty­ti teks­tą, at­sa­ky­ti į ko­mi­si­jos pa­teik­tus klau­si­mus, pa­tiems pa­klaus­ti, pri­si­sta­ty­ti.

Vai­kų iš­ra­din­gu­mas ir drą­sa nu­ste­bi­no ko­mi­si­jos na­rius, ta­čiau jie tu­rė­jo iš­rink­ti tik du šau­niau­sius. Il­gai svars­čius bu­vo nu­spręs­ta, kad nau­ją­jį te­le­vi­zi­jos se­zo­ną lai­dą „Ko­dėl­čiu­kas“ ves de­vyn­me­tė rad­vi­liš­kie­tė Ža­ne­ta Mak­rec­kai­tė ir de­vyn­me­tė šiau­lie­tė Liu­ci­ja Balt­ru­šai­ty­tė.

„Ko­dėl­čiu­kas“ – tai pa­žin­ti­nė, in­for­ma­ci­nė lai­da smal­suo­liams apie tai, kaip vei­kia įvai­rios įmo­nės, įstai­gos, or­ga­ni­za­ci­jos. Lai­do­se at­sklei­džia­ma, kaip vie­na ar ki­ta įmo­nė įkur­ta, pa­sa­ko­ja­mos įvai­rios is­to­ri­jos apie tai, ką nau­do­ja­me kas­dien, bet ne­ži­no­me, kaip tai ga­mi­na­ma, kaip vei­kia. Re­por­ta­žai ren­gia­mi ne tik iš įmo­nių, bet ir iš įvai­rių mies­to kul­tū­ros įstai­gų ar or­ga­ni­za­ci­jų.

Ža­vio­sios Liu­ci­ja ir Ža­ne­ta žiū­ro­vams pri­sta­tė jau dvi lai­das – pa­kal­bi­no stu­di­jos „Me­no­ja“ va­do­vę ir pa­pa­sa­ko­jo, kas yra de­ku­pa­žas, kaip ku­ria­mos in­ter­je­rą puo­šian­čios lė­lės. Praė­ju­sią sa­vai­tę mer­gai­tės ap­si­lan­kė sal­dai­nių fab­ri­ke, tad žiū­ro­vų jau lau­kia „šo­ko­la­di­nis“ re­por­ta­žas.

Gy­vū­nų glo­bė­ja ir mu­zi­kan­tė

„Ža­ne­ta po fil­ma­vi­mų tie­siog ne­nus­tygs­ta vie­to­je. Kol grįž­ta­me į Rad­vi­liš­kį, tarš­ka be perstojo, kol iš­pa­sa­ko­ja smul­kiai vis­ką, kur bu­vo, ką ma­tė, su kuo kal­bė­jo, net kaip kas bu­vo ap­si­ren­gęs. Duk­rai ne­pap­ras­tai pa­tin­ka dar­buo­tis te­le­vi­zi­jo­je. Jau fil­ma­vi­mo iš­va­ka­rė­se ji ren­ka­si rū­bus, ruo­šia­si po­kal­biams, į dar­bą žiū­ri rim­tai“, – šyp­so­si mer­gai­tės ma­ma As­ta.

Ma­ma sa­ko, kad da­ly­vau­ti at­ran­ko­je Ža­ne­ta no­rė­jo pa­ti. Pa­ma­tė sa­vait­raš­ty­je „Šiau­liai plius“ an­ke­tą, už­pil­dė ir... pa­mir­šo.

Pak­vies­ta į at­ran­ką mer­gai­tė pa­si­ro­dė itin šau­niai, bet vi­sai ne­su­ko gal­vos, ar bus at­rink­ta. „Pa­me­nu, lei­do­me su šei­ma lai­ką prie eže­ro ir su­lau­kė­me lai­dos re­ži­sie­rės Ger­dos skam­bu­čio. Kiek bu­vo Ža­ne­tai lai­mės, kad ją iš­rin­ko. Sma­giai šią ži­nią at­šven­tė­me“, – sa­ko As­ta.

Jau­no­ji te­le­vi­zi­jos žvaigž­du­tė, pa­sak ma­mos, yra la­bai jaut­ri ir rū­pes­tin­ga as­me­ny­bė. Mer­gai­tė lan­ko mu­zi­kos mo­kyk­lą, gro­ja pia­ni­nu, dai­nuo­ja, pui­kiai mo­ko­si. „Ža­ne­ta yra gy­vū­nų my­lė­to­ja ir glo­bė­ja. Na­mo yra jau še­šis pa­mes­tus gy­vū­nė­lius – šu­niu­kus ir ka­tes – par­ne­šu­si, net kar­tais pyks­ta­mės. Ran­da pa­mes­ti­nu­ką, vi­sus stul­pus skel­bi­mais nu­ka­bi­nė­ja, ieš­ko, gal kam nors rei­kia, ir su­ran­da“, – sa­ko Ža­ne­tos ma­ma.

Kar­tą mer­gai­tė, ra­du­si be­na­mius ka­čiu­kus, nu­spren­dė jiems pa­gel­bė­ti. Su drau­ge tol sė­dė­jo su ka­čiu­kais ir pa­dė­ta ke­pu­re, kol praei­viai paau­ko­jo lė­šų jų ėda­lui – net 42 li­tus. Mer­gai­tės ma­žuo­sius au­gin­ti­nius nu­ne­šė į bend­rak­la­sės tė­vo ga­ra­žą, kur jais rū­pi­no­si.

Anot As­tos, duk­ra la­bai mėgs­ta ekst­re­ma­lius da­ly­kus. Lė­lė­mis vai­kys­tė­je žai­dė ma­žai – la­biau au­to­mo­bi­liai pa­ti­ko. Da­bar Ža­ne­ta trokš­ta jo­di­nė­ti, la­bai my­li žir­gus. „Nes­pė­ja­me vi­sur, to­dėl sva­jo­nės jo­di­nė­ti ji dar neį­gy­ven­di­no“, – sa­ko ma­ma.

Ža­ne­ta la­bai no­riai jau tre­čius me­tus lan­ko mu­zi­kos mo­kyk­lą ir sa­vo atei­tį sie­ja su sce­na. „Man la­bai pa­tin­ka sto­vė­ti prie­šais ka­me­rą, pa­tin­ka kal­bin­ti žmo­nes. Ta­da to­kia reikš­min­ga jau­čiuo­si“, – šyp­so­si mer­gai­tė, o ma­ma sa­ko, kad duk­ra tik­rai ne­suž­vaigž­dė­jo. Sa­ky­da­ma, kad yra reikš­min­ga, tik pa­si­šai­po iš sa­vęs.

Žur­na­lis­te ta­po vos dve­jų

Ki­ta lai­dos „ko­dėl­čiu­kė“ – de­vyn­me­tė „Sau­lės“ pra­di­nės mo­kyk­los ket­vir­to­kė Liu­ci­ja Balt­ru­šai­ty­tė. Mer­gai­tė jau še­še­rius me­tus šo­ka ir dai­nuo­ja stu­di­jo­je „Svirp­lys“. Ji sa­ko, kad sce­na ir ka­me­ra jai la­bai pa­tin­ka. „Kai su­ži­no­jau, kad pe­rė­jau at­ran­ką, šo­ki­nė­jau ir plo­jau iš džiaugs­mo. Mėgs­tu mo­ky­tis at­min­ti­nai ei­lė­raš­čius, man la­bai pa­tin­ka prieš ka­me­rą sa­ky­ti iš­mo­ką lai­dos teks­tą“, – sa­ko mer­gai­tė.

Liu­ci­ją da­ly­vau­ti at­ran­ko­je pa­ska­ti­no ma­ma Vi­da. Pa­sak jos, mer­gai­tė pa­ti už­pil­dė an­ke­tą, pa­ra­šė mo­ty­va­ci­nį laiš­ką ir iš­siun­tė lai­dos ren­gė­jams.

„Duk­ra la­bai ini­cia­ty­vi, vis­ko no­ri, vi­sur le­kia, yra jud­ri ir smal­si. Mo­ky­to­ja sa­ko, kad Liu­ci­ja – ne­stan­dar­ti­nis vai­kas. Pa­me­nu, pir­mo­je kla­sė­je į vi­sus įma­no­mus bū­re­lius bu­vo už­si­ra­šiu­si ir vi­sus juos lan­kė. Te­ko net stab­dy­ti“, – sa­ko Vi­da.

Ma­mos tei­gi­mu, duk­ters žur­na­lis­ti­niai ge­bė­ji­mai at­si­sklei­dė jai dar ne­tu­rint dve­jų me­tų. Mer­gai­tė anks­ti pra­dė­jo kal­bė­ti, bū­da­ma pu­sant­rų me­tų jau čiauš­kė­jo sa­ki­niais. Tė­vai jai nu­pir­ko vai­kiš­ką mag­ne­to­fo­ną su mik­ro­fo­nu, tad mer­gai­tė ei­da­vo prie vi­sų šei­mos na­rių ir im­da­vo in­ter­viu. „Ji bu­vo lyg tik­ra žur­na­lis­tė. Mums bu­vo la­bai sma­gu, tu­ri­me to­kį jos „dar­bą“ net nu­fil­ma­vę“, – juo­kia­si Vi­da.

Pa­sak pa­šne­ko­vės, Liu­ci­ja mėgs­ta žais­ti su ma­ši­no­mis – nie­kas na­muo­se ne­si­do­mi „For­mu­lės-1“ var­žy­bo­mis, o duk­ra jas ste­bi. Pa­si­tai­kius pro­gai mer­gai­tė jo­di­nė­ja, žai­džia fut­bo­lą.

Na­muo­se šei­ma tu­ri te­les­ko­pą, tad mer­gai­tė mie­lai su tė­čiu ste­bi žvaigž­des, fan­ta­zuo­ja. La­bai no­ri iš­mok­ti gro­ti pia­ni­nu, nors mu­zi­kan­te ne­si­ruo­šia bū­ti. Jos sva­jo­nė – bū­ti slap­tą­ja agen­te ar­ba au­to­mo­bi­lių sa­lo­no di­rek­to­re.

„Šei­ma ne­kant­riai lau­kia šven­čių, nes ži­no – Liu­ci­ja jas su­ruoš ypa­tin­gai. At­si­me­nu, per Ka­lė­das vai­di­no­me ka­lė­di­nį spek­tak­lį, o per Ve­ly­kas sma­gios es­ta­fe­tės bu­vo or­ga­ni­zuo­tos. Vi­sos šei­mos ir ar­ti­mų­jų šven­tės pra­bė­ga ne­tra­di­ciš­kai ir įdo­miai. Duk­ra su­gal­vo­ja įvai­rių kon­kur­sų, no­mi­na­ci­jų, pa­ga­mi­na pri­zų. Ne­lei­džia mū­sų Liu­ci­ja sen­ti se­ne­liams, pri­ver­čia dė­des, te­tas ir tė­ve­lius bū­ti ak­ty­vius“, – šyp­so­si ma­ma.

Liu­ci­jos ma­ma sa­ko ne­pap­ras­tai be­si­džiau­gian­ti, kad lai­da „Ko­dėl­čiu­kas“ at­si­ra­do, nes jos ve­dė­joms su­tei­kia­ma pui­ki pro­ga įgy­ti neį­kai­no­ja­mos pa­tir­ties. „Fan­tas­tiš­kes­nio nuo­ty­kio vai­kys­tė­je tur­būt ne­ga­li­ma pa­tir­ti“, – šyp­so­si ma­ma.

Ak­ty­vių te­le­vi­zi­jos lai­dų žiū­ro­vų lau­kia do­va­nos

Ok­sa­na LAU­RU­TY­TĖ

Už­de­gan­čiu rit­mu, tran­kiais būg­nų dū­žiais ir ga­lin­ga jau­nat­viš­ka ener­gi­ja nau­ją­jį se­zo­ną pra­dė­ju­si Šiau­lių re­gio­no te­le­vi­zi­ja „S plius“ ne tik pri­sta­tė žiū­ro­vams nau­jas lai­das, bet ir su­tei­kė ga­li­my­bę tap­ti lai­dų bend­raau­to­riais ir kū­rė­jais. Lai­dos apie būs­to sta­ty­bą „Ply­ta prie ply­tos“ žiū­ro­vams siū­lo­ma pa­teik­ti klau­si­mus, į ku­riuos at­sa­kys spe­cia­lis­tai. Lai­dos „Stop – po­li­ci­ja“ žiū­ro­vai ga­li pa­tys tap­ti žur­na­lis­tais – nu­fo­tog­ra­fuo­ti ar nu­fil­muo­ti ke­lių eis­mo tai­syk­lių pa­žei­dė­jus ir me­džia­gą pa­teik­ti lai­dos kū­rė­jams. Vi­sų ak­ty­vių žiū­ro­vų lau­kia do­va­nos.

 

Žur­na­lis­tas ir ope­ra­to­rius Ar­tū­ras Kon­de­raus­kas, ren­gian­tis dvi lai­das, pir­mą kar­tą sto­jo prieš ka­me­rą kaip lai­dos ve­dė­jas. Jis ti­ki­si, kad spe­cia­lis­tų pa­ta­ri­mai te­le­vi­zi­jos žiū­ro­vams bus nau­din­gi.

Andriaus TVERIJONO nuotr.

Lai­da būs­to sta­ty­to­jams

Šių­me­tį se­zo­ną šū­kiu „Vi­si vie­nu rit­mu“ pra­dė­ju­si Šiau­lių re­gio­no te­le­vi­zi­ja „S plius“ te­si sa­vo pa­ža­dus. Dvie­jų te­le­vi­zi­jos lai­dų – „Ply­ta prie ply­tos ir „Stop – po­li­ci­ja“ – kū­rė­jas žur­na­lis­tas ir ope­ra­to­rius Ar­tū­ras Kon­de­raus­kas lai­dų žiū­ro­vus kvie­čia drau­gau­ti.

Žur­na­lis­tas, daug me­tų daž­niau­siai fil­muo­da­vęs re­por­ta­žus apie kri­mi­na­li­nius įvy­kius ir ren­gęs pra­ne­ši­mus, sa­ko se­niai sva­jo­jęs kur­ti lai­dą apie sta­ty­bas. Ar­tū­rui itin pa­tin­ka to­kie fi­zi­nės jė­gos rei­ka­lau­jan­tys vy­riš­ki dar­bai. Be to, vy­ras itin do­mi­si sta­ty­bų nau­jo­vė­mis, ar­chi­tek­tū­ra, ap­žel­di­ni­mu, mie­lai skai­to žur­na­lus apie būs­tą, nau­jau­sias tech­no­lo­gi­jas. „Lie­tu­vos te­le­vi­zi­jo­se ma­žai lai­dų apie sta­ty­bas, nors, tie­są sa­kant, aš jų ir ne­žiū­riu, nes žiū­rė­da­mas ko­le­gų pa­reng­tas lai­das ne­ju­čia ga­li pra­dė­ti ko­pi­juo­ti idė­jas, o aš no­riu kur­ti ori­gi­na­lią lai­dą“, – sa­ko Ar­tū­ras.

Žur­na­lis­tas ap­si­ren­gė sta­ty­bi­nin­ko kos­tiu­mą ir pir­mą kar­tą sto­jo prie­šais vaiz­do ka­me­rą. Vy­ras jau pa­ren­gė dvi te­le­vi­zi­jos lai­das, o šį penk­ta­die­nį žiū­ro­vai iš­vys tre­čią­ją. Pir­mo­je lai­do­je bu­vo pa­sa­ko­ja­ma apie na­mo „ko­jas“, t. y. pa­ma­tus. Spe­cia­lis­tai su­pa­žin­di­no su Šiau­lių mies­to bend­ruo­ju pla­nu ir at­sklei­dė, į ką de­rė­tų at­kreip­ti dė­me­sį pa­si­ren­kant skly­pą na­mui sta­ty­ti. Bu­vo pa­teik­ta ir nau­din­gų pa­ta­ri­mų apie na­mo ap­lin­kos tvar­ky­mą.

Ant­ro­je lai­do­je bu­vo kal­ba­ma apie plokš­tu­mi­nius pa­ma­tus, kaip pa­si­rink­ti mies­to ra­jo­ną ir skly­pą na­mui sta­ty­ti. Bu­vo pri­sta­ty­tas Šiau­lių ra­jo­no bend­ra­sis pla­nas, o spe­cia­lis­tai pa­pa­sa­ko­jo apie al­pi­na­riu­mus ir kaip juos tin­ka­mai įreng­ti.

Nau­jo­je lai­do­je A. Kon­de­raus­kas žiū­ro­vus pa­kvies su­si­pa­žin­ti su ne­kil­no­ja­mo­jo tur­to rin­ka, būs­to kai­no­mis. Bus pa­ta­ria­ma, į ką at­kreip­ti dė­me­sį įsi­gy­jant ne­kil­no­ja­mo­jo tur­to. Bus ne­gai­li­ma pa­ta­ri­mų ir tiems žiū­ro­vams, ku­rie jau pa­si­sta­tė na­mą, bet pri­trū­ko idė­jų, kaip su­tvar­ky­ti ap­lin­ką – ko­kius au­ga­lus pa­si­rink­ti, kaip juos pri­žiū­rė­ti.

A. Kon­de­raus­kas džiau­gia­si, kad ku­riant lai­dą ge­ra­no­riš­kai tal­ki­na Šiau­lių pro­fe­si­nio ren­gi­mo cent­ro mo­ky­to­jas me­to­di­nin­kas Lai­mo­nas Brie­dis, Šiau­lių uni­ver­si­te­to Bo­ta­ni­kos so­do ko­lek­ty­vas. „Nau­ja lai­da žiū­ro­vus iš­vys kas ant­rą sa­vai­tę. Kvie­čia­me žiū­ro­vus bū­ti ak­ty­vius, teik­ti lai­dos kū­rė­jams klau­si­mų, idė­jų, apie ką jie no­rė­tų iš­vys­ti re­por­ta­žus“, – siū­lo A. Kon­de­raus­kas.

Žiū­ro­vai, ne­spė­ję lai­dos pa­žiū­rė­ti per „S plius“, ją ga­li iš­vys­ti nau­jie­nų po­rta­lo „Etap­lius.lt“ rub­ri­ko­je „ETA TV“. Por­ta­lo rub­ri­ko­je „Klausk spe­cia­lis­to“ ga­li­ma lai­dos kū­rė­jams pa­teik­ti klau­si­mų ir pa­siū­ly­mų.

Lau­kia­ma už­fik­suo­tų pa­žei­di­mų

Be­si­rū­pin­da­ma gy­ven­to­jų sau­gu­mu, „S plius“ te­le­vi­zi­ja pri­sta­tė nau­ją lai­dą „Stop – po­li­ci­ja“. Laks­tan­čiam su vaiz­do ka­me­ra ir net nak­tį le­kian­čiam fil­muo­ti ne­lai­mių ir ki­to­kių įvy­kių A. Kon­de­raus­kui šios lai­dos kū­ri­mas la­bai ar­ti­mas.

Žur­na­lis­tas jau pa­ren­gė tris lai­das – tre­čią­ją žiū­ro­vai iš­vy­do tre­čia­die­nį. Lai­do­se, tal­ki­nant po­li­ci­jos at­sto­vams, kal­bė­ta apie sau­gų eis­mą, ava­rin­gas si­tua­ci­jas, au­to­mo­bi­lių ge­di­mus, ku­rie ga­li tap­ti ava­ri­jų prie­žas­ti­mi.

Bu­vo ap­žvelg­ti skau­džiau­si pa­sta­ro­jo lai­ko eis­mo įvy­kiai, kal­bė­ta apie at­švai­tų svar­bą ir jų da­li­ji­mo ak­ci­jas, vai­ruo­to­jų pa­ren­gi­mą ir rei­ka­la­vi­mus bū­si­miems vai­ruo­to­jams.

Lai­do­je kal­bi­na­mi ne tik pa­rei­gū­nai – au­to­mo­bi­lių ga­min­to­jai ir par­da­vė­jai pa­sa­ko­ja apie nau­jau­sias tech­no­lo­gi­jas, sau­gu­mo sis­te­mas ir jų pri­va­lu­mus, pa­ta­ria­ma, kaip mo­ky­ti vai­kus sau­giai pe­rei­ti gat­vę.

Žur­na­lis­tui tal­ki­na „Re­git­ros“, Šiau­lių tech­ni­nės ap­žiū­ros cent­ro dar­buo­to­jai, Šiau­lių ap­skri­ties vy­riau­sio­jo po­li­ci­jos ko­mi­sa­ria­to pa­rei­gū­nai, VĮ „Šiau­lių re­gio­no ke­liai“ spe­cia­lis­tai.

Te­le­vi­zi­jos lai­do­je ne­tgi bus bau­džia­mi vai­ruo­to­jai ir pės­tie­ji, pa­žei­dę ke­lių eis­mo tai­syk­les. Žiū­ro­vų pra­šo­ma už­fik­suo­ti fo­toa­pa­ra­tu ar vaiz­do ka­me­ra pa­da­ry­tą pa­žei­di­mą ir įra­šą at­siųs­ti lai­dos kū­rė­jams. Fo­tog­ra­fi­jos ir fil­muo­ti siu­že­tai, ku­riuo­se ma­ty­ti pa­žei­dė­jo au­to­mo­bi­lio vals­ty­bi­nis nu­me­ris, už­fik­suo­ta pa­žei­di­mo da­ta ir lai­kas, at­siųs­ti po­rta­lo „Etap­lius.lt“ rub­ri­kai „At­siųsk nau­jie­ną“, da­ly­vaus kon­kur­se. Nu­ga­lė­to­jų lau­kia pri­zai.

Į Šiau­lius vėl at­ke­liau­ja fes­ti­va­lis „Maind­fak“

Ok­sa­na LAU­RU­TY­TĖ

Spa­lio 27-ąją, ket­vir­ta­die­nį, „Ak­ro­po­lio“ ki­no teat­re „Fo­rum Ci­ne­mas“ vyks ne­mo­ka­mas ren­gi­nys – trum­pa­met­ra­žių fil­mų fes­ti­va­lis „Maind­fak“. Ant­rą kar­tą Šiau­liuo­se vyk­sian­tis fes­ti­va­lis su­grįž­ta su dar di­des­ne ener­gi­ja bei nau­jų fil­mų ba­ga­žu. Fes­ti­va­ly­je pir­mą kar­tą da­ly­vaus už­sie­nio kū­rė­jai – bus ro­do­mi Olan­di­jos bei Aust­ra­li­jos fil­mai. „Lie­tu­viš­ka pro­gra­mos da­lis bus kaip nie­kad stip­ri ir žiū­ro­vai tu­rės ga­li­my­bę iš­rink­ti la­biau­siai pa­ti­ku­sius fil­mus“, – sa­ko vie­nas fes­ti­va­lio or­ga­ni­za­to­rių Šiau­lių uni­ver­si­te­to Me­nų fa­kul­te­to nea­ki­vaiz­di­nio sky­riaus stu­den­tas And­rius Ra­ma­naus­kas.

 

 „At­ro­dyk kaip klou­nas, kal­bėk, ką ma­nai“

Trum­pa­met­ra­žių fil­mų fes­ti­va­ly­je „Maind­fak“ tra­di­ciš­kai ro­do­mi Lie­tu­vos aukš­tų­jų mo­kyk­lų stu­den­tų, pa­si­rin­ku­sių su me­no kū­ri­mu su­si­ju­sią spe­cia­ly­bę ar dir­ban­čių rek­la­mos sri­ty­je, fil­mai. Or­ga­ni­za­to­riai ža­da, kad kū­ri­niai nu­ste­bins ko­ky­be, nes juos fes­ti­va­liui pri­sta­tė ne tik pra­de­dan­tys ki­no mė­gė­jai, bet ir įvai­rių pri­zų pel­nę fil­mų kū­rė­jai.

„Maind­fak“ – tai in­ter­ne­to erd­vė­se pa­pli­tęs ter­mi­nas, ki­no žar­go­nas, nu­sa­kan­tis tam tik­ro žan­ro fil­mus, ku­rie lin­kę žiū­ro­vą šo­ki­ruo­ti, nu­ste­bin­ti, ap­gau­ti žiū­rin­čio­jo vaiz­duo­tę, keis­ti išanks­ti­nį nu­si­sta­ty­mą. Fes­ti­va­lį or­ga­ni­zuo­ja Šiau­lių uni­ver­si­te­to au­dio­vi­zua­li­nio me­no nea­ki­vaiz­di­nio sky­riaus stu­den­tai And­rius Ra­ma­naus­kas ir And­rie­jus Apu­tis.

Ką reiš­kia fes­ti­va­lio šū­kis: „At­ro­dyk kaip klou­nas, kal­bėk, ką ma­nai“?

Pa­sak or­ga­ni­za­to­rių, klou­nas pa­si­rink­tas to­dėl, kad iš es­mės vi­si ak­to­riai, re­ži­sie­riai, kū­rė­jai yra klou­nai, ieš­kan­tys įdo­mių iš­raiš­kos prie­mo­nių, kad at­kreip­tų ap­lin­ki­nių dė­me­sį į tai, ką jie no­ri pa­sa­ky­ti. „Nors kar­tais tie klou­nai ir at­ro­do ne­sup­ran­ta­mi, keis­ti ar juo­kin­gi, mes ska­ti­na­me jų bu­vi­mą kaip al­ter­na­ty­vą tai kas­die­nei kal­bai, ku­rią daž­nai gir­di­me per ži­nias, laik­raš­čiuo­se, dar­be. Šiuo šū­kiu rek­la­muo­ja­me ne­tra­di­ci­nį ori­gi­na­lų kal­bė­ji­mo bū­dą, t. y. kal­bė­ji­mą ki­no kal­ba, vaiz­dais, ku­rie sinch­ro­ni­zuo­ti su mu­zi­ka, ani­ma­ci­ja, pa­si­ren­kant sa­vą fil­mo žan­rą. O la­biau­siai rek­la­muo­ja­me sa­vo aist­rą bei spe­cia­ly­bę, ne­svar­bu kaip ji be­si­va­din­tų – au­dio­vi­zua­li­niu me­nu, ki­no re­ži­sū­ra, ope­ra­to­riaus dar­bu – vi­sos jos su­si­ju­sios su fil­mų kū­ri­mu“, – sa­ko A. Ra­ma­naus­kas.

Trum­pa­met­ra­žių fil­mų fes­ti­va­lis „Maind­fak“ – jau­no­sios kar­tos lie­tu­vių re­ži­sie­rių kū­ry­bos sklai­da Lie­tu­vo­je. Fes­ti­va­lis jau vy­ko Klai­pė­do­je ir Kau­ne.

Anot A. Ra­ma­naus­ko, Lie­tu­vo­je yra ne­ma­žai su­kur­tų ge­rų fil­mų, apie ku­riuos nie­kas ne­ži­no. „Jei au­to­rius jo ne­pla­ti­na in­ter­ne­te, jų dau­giau nie­kur ir ne­pa­ma­ty­si. Ke­li fil­mai, ku­riuos pa­ro­dy­si­me, pri­klau­so pro­diu­se­rių kom­pa­ni­joms, tad juos ga­li­ma pa­ma­ty­ti tik fes­ti­va­lių me­tu. Jie re­tai ren­gia­mi, tad šią ni­šą ir ban­do­me už­pil­dy­ti Va­ka­rų Lie­tu­vo­je“, – sa­ko or­ga­ni­za­to­rius.

Fes­ti­va­lio tiks­las – už­krės­ti žmo­nes ki­no vi­ru­su, ska­tin­ti do­mė­ji­mą­si ki­to­kiu ki­nu, o jau­nuo­sius žiū­ro­vus pa­drą­sin­ti pa­tiems da­ly­vau­ti ki­no kū­ri­mo pro­ce­se. Be­veik už kiek­vie­no fes­ti­va­lio fil­mo pa­va­di­ni­mo sly­pi aukš­to­ji mo­kyk­la, ku­rio­je gims­ta nau­ji re­ži­sie­riai ir vi­deo­me­ni­nin­kai.

Ga­li­my­bė pa­sa­ky­ti, ką ma­nai, bei bū­ti drą­siam – tai vie­nos iš pa­grin­di­nių sa­vy­bių, vie­ni­jan­čių šios pro­fe­si­jos at­sto­vus. Ki­nas – tai vie­nas įtai­giau­sių bū­dų pa­sa­ky­ti ir pa­ro­dy­ti sa­vo su­vo­kia­mą pa­sau­lį, to­dėl fes­ti­va­ly­je pa­ma­ty­si­me ašt­rių, pro­vo­kuo­jan­čių ir ne vi­sa­da pa­to­gių fil­mų. Sme­ge­nų aud­ros sean­so me­tu ga­ran­tuo­tos!

Jau­ni­mui idė­jų ne­trūks­ta

Šių­me­tė fes­ti­va­lio pro­gra­ma – 11 fil­mų. Bend­ra pro­gra­mos truk­mė – 2 val. 10 min.

Prog­ra­ma:

1. Arū­nas Ei­mu­lis – „Su­perM nuo­ty­kiai“ (trys da­lys).

2. Ti­tas Sū­džius – „Ma­no var­das ne­svar­bu“.

3. Da­rius Ši­lė­nas – „Pa­ke­lės is­to­ri­ja“.

4. Vy­tau­tas Pau­liu­ke­vi­čius – „Va­ka­rie­nė“.

5. To­mas Bru­čas – „Če­bu­rie­kų par­da­vė­jai“.

6. Den­nie van Dijk – „Pha­zes (Eta­pai)“.

7. Ro­kas El­ter­ma­nas – „Man dep­re­si­ja ir aš siur­biu žo­lę“.

8. Val­das Ka­bu­ta­vi­čius – „Var­to­to­jas“.

9. Ri­čar­das Mar­cin­kus – „Mei­lės jė­ga“.

10. Arū­nas Ei­mu­lis – „Paš­te­to bro­li­ja“.

11. Se­bas­tian Dan­ta – „Fat­her (Tė­vas)“.

Kai ku­rie fes­ti­va­lio „Maind­fak“ fil­mai ga­li šo­ki­ruo­ti, tad į fes­ti­va­lį ga­li ei­ti žiū­ro­vai tik nuo 14 me­tų.

„Maind­fak“ ar­chy­vo nuo­tr.

Žiū­ro­vai ga­lės pa­tys iš­rink­ti tris mė­gia­miau­sius fil­mus. Jiems bus iš­da­ly­tos an­ke­tos, ku­rio­se jie ga­lės pa­žy­mė­ti la­biau­siai pa­ti­ku­sius fil­mus. Sim­bo­li­nių ap­do­va­no­ji­mų su­lauks ir fil­mų kū­rė­jai, ir žiū­ro­vai, tei­sin­gai at­sa­kę į or­ga­ni­za­to­rių klau­si­mus.

Fes­ti­va­lių, ku­rie vy­ko rug­sė­jo mė­ne­sį Kau­ne ir Klai­pė­do­je, žiū­ro­vai jau iš­rin­ko sa­vo fa­vo­ri­tus. Jais Kau­ne ta­po Arū­no Ei­mu­lio fil­mas „Paš­to bro­li­ja“, o Klai­pė­do­je – „Pa­ke­lės is­to­ri­ja“. Abu šie fil­mai bus ro­do­mi ir Šiau­liuo­se. „Bus daug fil­mų, da­ly­va­vu­sių ki­tuo­se fes­ti­va­liuo­se, ne­tgi tarp­tau­ti­niuo­se. Fil­mas „Tė­vas“ da­ly­va­vo per 20 fes­ti­va­lių pa­sau­ly­je. Lau­kia juos­tos, ku­ri dar ne­bu­vo ro­dy­ta di­džia­ja­me ek­ra­ne, prem­je­ra – Vy­tau­to Pau­liu­ke­vi­čiaus fil­mas „Va­ka­rie­nė“. Jis pri­klau­so kū­rė­jų ko­man­dai „Ki­no­ma­nai.lt“ ir daug ką šo­ki­ruos“, – sa­ko pa­šne­ko­vas.

Kai ku­riuo­se fil­muo­se bus vai­kams ne­pa­do­raus tu­ri­nio, tad į fes­ti­va­lį ga­li ei­ti žiū­ro­vai tik nuo 14 me­tų.

Or­ga­ni­za­to­riai fes­ti­va­lio sim­bo­liu pa­si­rin­ko ani­ma­ci­jos per­so­na­žą te­le­ta­bį. Ko­dėl? „Nes di­des­nio „maind­fa­ko“ už te­le­ta­bius nė­ra ir ne­bus“, – juo­kia­si pa­šne­ko­vas.

Anot A. Ra­ma­naus­ko, idė­jų jau­niems kū­rė­jams ne­trūks­ta. Fes­ti­va­ly­je bus ro­do­mi tik jau­no­sios kar­tos re­ži­sie­rių, ku­rių am­žius 20-35 me­tai, fil­mai. Nau­jo­sios kar­tos fil­mai gal nė­ra to­kie pa­slėp­tai maiš­tin­gi kaip po­so­vie­ti­niai. Šiais lai­kais vis­kas ro­do­ma at­vi­riau. Dau­ge­lis kū­rė­jų ku­ria tie­siog pra­mo­gai, kad žiū­ro­vui bū­tų įdo­mu. Jau­nie­ji kū­rė­jai ski­ria­si nuo vy­res­nių­jų tuo, kad la­biau tai­ko­si prie va­ka­rie­tiš­kos ki­no kul­tū­ros, ku­ri yra įtai­ges­nė.

Fes­ti­va­ly­je pa­tei­kia­mų fil­mų žan­ras įvai­rus – nuo pa­ro­di­jos iki tri­le­rio, nuo dra­mos iki ko­me­di­jos. Žan­rų įvai­ro­vę pa­pil­dys mis­ti­nis bei ne­by­lu­sis ki­nas, ani­ma­ci­nis ir vi­deo­me­no kū­ri­nys. Pag­rin­di­nis fes­ti­va­lio tiks­las – už­krės­ti žmo­nes fil­mų kū­ri­mu. „Gal žiū­ro­vas, atė­jęs į mū­sų fes­ti­va­lį, pa­ma­tys, kad jam pa­ti­ku­sio fil­mo au­to­rius mo­ko­si Šiau­lių uni­ver­si­te­te ar Lie­tu­vos mu­zi­kos ir teat­ro aka­de­mi­jo­je, ir nu­spręs pa­ts šio­se mo­kyk­lo­se stu­di­juo­ti. Juk ši spe­cia­ly­bė jau­nam am­bi­cin­gam žmo­gui at­ve­ria di­džiu­les sa­vi­raiš­kos ga­li­my­bes. Ki­nas api­ma la­bai daug veik­los sri­čių nuo kū­ry­bos, idė­jos iš­gry­ni­ni­mo, par­t-

ne­rių paieš­kos, dar­bų pa­skirs­ty­mo, veik­los pla­na­vi­mo, pro­diu­sa­vi­mo, rek­la­ma­vi­mo, da­ly­va­vi­mo fes­ti­va­liuo­se ar net jų kū­ri­mo. Ir taip vėl vis­kas iš pra­džių“, – sa­ko A. Ra­ma­naus­kas.

 

Mil­ži­niš­ko po­pu­lia­ru­mo su­lau­kęs „Ro­dom“ su­grįž­ta

Sta­sys ŠLIO­ŽA

Jei­gu iki šiol nie­ko ne­gir­dė­jo­te apie vi­deo­fil­mų kon­kur­są „Ro­dom“, ver­tė­tų pa­si­tik­rin­ti, ar jū­sų te­le­vi­zo­rius iš­ties vei­kia, ar gau­na­te vi­sus laik­raš­čius ir ar pe­lė ne­nug­rau­žė in­ter­ne­to ka­be­lio. Nors kon­kur­sas, lei­džian­tis žvilg­te­lė­ti į jau­nuo­lio pa­sau­lį, pra­dė­tas reng­ti praė­ju­siais me­tais, ta­čiau tik pra­si­dė­jęs iš re­gio­ni­nio išau­go į res­pub­li­ki­nį, o sa­vo ap­do­va­no­ji­mų ce­re­mo­ni­ja pri­ly­go pro­fe­sio­na­lių fil­mų fes­ti­va­liui. Or­ga­ni­za­to­riai nea­be­jo­ja, kad šie­met trum­pa­met­ra­žių fil­mų bus su­lauk­ta ge­ro­kai dau­giau, o moks­lei­viai kū­ry­bin­gu­mu nė kiek ne­nu­si­leis per­nai me­tų da­ly­viams.

 

Jau­nie­siems re­ži­sie­riams – nau­ji iš­šū­kiai

Nau­jie­nų po­rta­lo „Etap­lius.lt“ or­ga­ni­zuo­ja­mas jau­ni­mo kū­ry­bos kon­kur­sas „Ro­dom 2011“ da­ly­vius ir vėl kvie­čia ana­li­zuo­ti sa­vo kas­die­ny­bės pro­ble­mas, ko­vo­ti su jau­nat­viš­kais rū­pes­čiais ir da­ly­tis links­miau­sio­mis va­liū­kiš­ko gy­ve­ni­mo aki­mir­ko­mis. Pa­sak or­ga­ni­za­to­rių, nu­spręs­ta iš­lai­ky­ti praė­ju­sių me­tų kon­cep­ci­ją – fil­mų kū­rė­jai ne­sprau­džia­mi į jo­kius žan­ro rė­mus ir ga­li kur­ti lais­vai pa­si­rink­ta te­ma. Vie­nin­te­lis rei­ka­la­vi­mas – fil­mo truk­mė pri­va­lo bū­ti neil­ges­nė nei 5 min.

Lau­žan­tys gal­vą ir pri­trū­kę idė­jų ga­li rink­tis iš ke­le­to ver­ti­ni­mo ko­mi­si­jos pa­siū­ly­tų te­mų. Iš pir­ma­ja­me „Ro­dom“ kon­kur­se bu­vu­sių te­mų iš­li­ko vie­nin­te­lė „Aš – prieš smur­tą“, ki­tos – vi­siš­kai nau­jos: „Išt­rau­ka iš kas­die­ny­bės“, „Lais­va­lai­kis links­mai“, „Kom­piu­te­ris – jė­ga!“, „Vė­ja­vai­kis (-ė)“. Da­ly­viai fil­mus ga­li kur­ti ir spe­cia­liai rė­mė­jų pa­siū­ly­to­mis te­mo­mis, ki­no cent­ras „Fo­rum Ci­ne­mas“ kvie­čia įam­žin­ti „Yo­mayo“ die­ną.

Šiau­lie­čiams skir­ta­me kon­kur­se ėmė da­ly­vau­ti vi­sa Lie­tu­va

Pir­ma­sis vi­deo­fil­mų kon­kur­sas bu­vo orien­tuo­tas į Šiau­lių re­gio­no jau­ni­mą, ta­čiau ne­tru­kus su kau­pu vir­ši­jo vi­sus or­ga­ni­za­to­rių lū­kes­čius – fil­mu­kus ėmė siųs­ti ato­kiau­sių ša­lies mies­tų mies­te­lių kū­rė­jai. Nau­jie­nų po­r-ta­lo „Etap­lius.lt“ re­dak­to­rė Eva Jag­mi­nai­tė-Kaz­laus­kie­nė pa­sa­ko­ja, kad še­dev­rų su­lauk­ta net iš Anykš­čių ar Va­rė­nos. Taip kon­kur­sas ta­po vi­sos ša­lies jau­ni­mo nū­die­nos džiaugs­mus ir rū­pes­čius ver­ti­nan­čių moks­lei­vių kū­ry­bos erd­ve.

Per­nai jau­nie­siems fil­mų au­to­riams no­sį nu­šluos­tė vil­nie­čiai Do­mi­ny­kas Mor­kū­nas ir Ar­tū­ras Bui­vy­da­vi­čius, pa­mė­gi­nę par­duo­ti Lie­tu­vos sos­ti­nę ir užė­mė pir­mą­ją „Ro­dom 2010“ vie­tą. Šiau­lie­čiams ati­te­ko ant­ro­ji vie­ta, o tre­čia­sis pri­zas taip pat iš­ke­lia­vo į Vil­nių. Tad no­rin­tys at­si­grieb­ti už praė­ju­sių me­tų nuo­skau­das, ypač Šiau­lių ra­jo­no gy­ven­to­jai ra­gi­na­mi nea­ti­duo­ti ver­tin­gų pri­zų did­mies­čių kon­kur­san­tams ir kvie­čia­mi kuo grei­čiau pa­teik­ti dar­bus šių­me­čiam kon­kur­sui. Jo są­ly­gas ga­li­ma ras­ti nau­jie­nų po­rta­lo „Etap­lius.lt“ kon­kur­sų rub­ri­ko­je.

Ge­riau­siems kū­rė­jams – ver­tin­gi pri­zai

Steng­tis šie­met yra dėl ko – ge­riau­siai įver­tin­tiems fil­mų kū­rė­jams ati­teks ai­bė pri­zų. Trys pa­grin­di­niai nu­ga­lė­to­jai bus ap­do­va­no­ti pi­ni­gi­niais pri­zais nuo 100 iki 300 li­tų. Juos iš­rinks kom­pe­ten­tin­ga ko­mi­si­ja: gar­so ir vaiz­do re­ži­sie­rė Ger­da Sta­siu­ko­ny­tė,

„Etap­lius.lt“ re­dak­to­rė Eva Jag­mi­nai­tė-Kaz­laus­kie­nė, ope­ra­to­rė-fo­tog­ra­fė Au­re­li­ja Pau­laus­kai­tė, Šiau­lių ki­no me­no klu­bo pir­mi­nin­kas Vik­to­ras Gun­da­je­vas, Jo­niš­kio ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės jau­ni­mo rei­ka­lų koor­di­na­to­rė Eri­ka Ši­vic­kai­tė, Šiau­lių kul­tū­ros cent­ro kul­tū­ri­nių ren­gi­nių or­ga­ni­za­to­rė Go­da Gar­ga­sai­tė ir Šiau­lių dai­lės ga­le­ri­jos vy­riau­siasis spe­cia­lis­tas And­rius Gri­gai­tis.

Ap­do­va­no­ti bus ir dau­giau­sia po­rta­lo „Etap­lius.lt“ lan­ky­to­jų bal­sų su­rin­kę re­ži­sie­riai. Spe­cia­lius pri­zus la­biau­siai pa­ti­ku­sių fil­mų kū­rė­jams įteiks ban­ko „Sno­ras“ ir ki­no cent­ro „Fo­rum Ci­ne­mas“ at­sto­vai.

Ren­gia­ma iš­kil­min­ga ap­do­va­no­ji­mų ce­re­mo­ni­ja

Pa­si­bai­gus pir­ma­jam trum­pa­met­ra­žių fil­mų kon­kur­sui, į ap­do­va­no­ji­mų ce­re­mo­ni­ją ir mil­ži­niš­ka­me ek­ra­ne pa­si­žiū­rė­ti ge­riau­sių moks­lei­vių dar­bų su­si­rin­ko sau­sa­kim­ša ki­no sa­lė. „Fo­rum Ci­ne­mas“ dar­buo­to­jai ne­sle­pia, kad to­kio mas­to ren­gi­nio Šiau­liams pa­vy­dė­jo di­džių­jų mies­tų ki­no cent­rai.

Da­ly­viai sa­vo dar­bus ga­li siųs­ti iki gruo­džio 30-osiois, tad kon­kur­so nu­ga­lė­to­jus pla­nuo­ja­ma ap­do­va­no­ti iš­kart po Nau­jų­jų me­tų. Vi­si da­ly­viai bus pa­kvies­ti į iš­kil­min­gą ap­do­va­no­ji­mų ce­re­mo­ni­ją, kur paaiš­kės „Ro­dom 2011“ nu­ga­lė­to­jai, bus pri­sta­ty­ti vi­si vi­deo­fil­mai bei lau­kia daug do­va­nų, pri­zų ir siurp­ri­zų.

 

Ru­de­ni­nė ki­no tra­di­ci­ja Šiau­liuo­se

Va­kar Šiau­lių „Auš­ros“ mu­zie­jaus Ch. Fren­ke­lio vi­lo­je pra­si­dė­jo šeš­tą kar­tą Šiau­liuo­se ren­gia­mas, ki­no mė­gė­jų lau­kia­mas ren­gi­nys – 13-asis tarp­tau­ti­nis ma­žų­jų ki­no for­mų fes­ti­va­lis „Tink­lai 11“.


 „Auš­ros“ mu­zie­jus, fes­ti­va­lio „Tink­lai“ par­tne­ris Šiau­liuo­se, tę­sia tra­di­ci­ją – ru­de­nį pa­si­tik­ti kvie­čia jau­kiais fil­mų va­ka­rais, pri­sta­tan­čiais įvai­rių ša­lių ki­no kū­ry­bą. Šiais me­tais fes­ti­va­ly­je – stip­rių ki­no pra­mo­nės ša­lių – Pran­cū­zi­jos ir Vo­kie­ti­jos – pro­gra­mos. Bus pri­sta­ty­ta vie­no svar­biau­sių trum­pa­met­ra­žių fil­mų fes­ti­va­lių pa­sau­ly­je – tarp­tau­ti­nio Ber­ly­no fes­ti­va­lio „In­ter­film“ – fil­mų ko­lek­ci­ja. Kas­met šio fes­ti­va­lio at­ran­ko­je da­ly­vau­ja per 6 tūkst. fil­mų iš dau­giau nei 110 ša­lių. Maž­daug 500 fil­mų pa­ten­ka į fes­ti­va­lį, ku­riuos pa­ma­to be­veik 20 tūkst. žiū­ro­vų, o dėl ge­riau­sio in­ter­ne­to fil­mo ap­do­va­no­ji­mo be­si­var­žan­čius fil­mus ste­bi gau­si vir­tua­li pub­li­ka.

Šiau­lie­čiams bus pa­siū­ly­tas ir tarp­tau­ti­nio Bres­to (Pran­cū­zi­ja) ki­no fes­ti­va­lio ge­riau­sių pa­sta­rų­jų me­tų fil­mų rin­ki­nys.

Šių me­tų fes­ti­va­lio „Tink­lai“ spe­cia­lio­ji pro­gra­ma „Rock the Wall!“ pa­reng­ta Ber­ly­no sie­nos sta­ty­bų pra­džios 50-osioms me­ti­nėms. Prog­ra­mą su­da­ro re­ti šal­to­jo ka­ro lai­ko­tar­pio Ry­tų ir Va­ka­rų Vo­kie­ti­jos fil­mai. Pris­ta­to­mi keis­čiau­si „Šta­zi“ (VDR sau­gu­mo mi­nis­te­ri­ja) fil­mai ir pa­sie­nio ruo­žo gy­ve­ni­mas, „DE­FA“ stu­di­jos su­kur­ti gry­nuo­liai, įvai­rūs įvy­kiai ir is­to­ri­niai mu­zi­ki­niai kli­pai.

Fes­ti­va­ly­je  bus ga­li­ma iš­vys­ti Ai­ri­jos, Es­ti­jos, Lat­vi­jos, Bas­kų kraš­to, Švei­ca­ri­jos, Veng­ri­jos trum­pa­met­ra­žių fil­mų pro­gra­mas. „Tink­lų“ or­ga­ni­za­to­rius Ar­tū­ras Jev­do­ki­mo­vas siū­lo ne­pra­leis­ti Lat­vi­jos ir Es­ti­jos trum­pų­jų fil­mų pro­gra­mų, su­si­pa­žin­ti su iš­skir­ti­niu es­tų hu­mo­ru.

Šiau­lių ki­no mė­gė­jai ga­lės pa­si­le­pin­ti ir trim spe­cia­lio­mis pro­gra­mo­mis, ku­rio­se – fil­mai iš vi­so pa­sau­lio, pel­nę ap­do­va­no­ji­mus pres­ti­ži­niuo­se tarp­tau­ti­niuo­se ki­no fes­ti­va­liuo­se.

Ver­ta su­si­pa­žin­ti ir su įvai­ria­ly­pė­mis, ori­gi­na­lio­mis lie­tu­vių fil­mų pro­gra­mo­mis. Iš de­vy­nio­li­kos pri­sta­to­mų lie­tu­vių fil­mų net de­vy­ni – prem­je­ri­niai. Dvi pro­gra­mos skir­tos įdo­miau­siems do­ku­men­ti­niams jau­nų­jų Lie­tu­vos ki­no kū­rė­jų fil­mams. Prog­ra­mo­je „Vai­dy­ba ir eks­pe­ri­men­tai“ pri­sta­to­mi įvai­rių žan­rų lie­tu­vių fil­mai. Fes­ti­va­lio or­ga­ni­za­to­riai džiau­gia­si, kad jau­ni­mas ak­ty­viai už­sii­ma ki­no kū­ry­ba, jis – lie­tu­viš­ko ki­no atei­tis.

Fes­ti­va­ly­je, ku­rį or­ga­ni­zuo­ja VšĮ „Pa­nop­ti­ku­mas“, per še­šias die­nas šiau­lie­čiams siū­lo­ma pa­žiū­rė­ti 16 pro­gra­mų – iš vi­so dau­giau nei 120 trum­pa­met­ra­žių fil­mų. Du ru­dens sa­vait­ga­lius – rug­sė­jo 29 – spa­lio 1 d. ir spa­lio 6-8 d. – vyk­sian­čių fil­mų sean­sų pra­džia ket­vir­ta­die­niais-penk­ta­die­niais – 18 ir 19.30 val., šeš­ta­die­niais – 14.45, 16.30, 18 ir 19.30 val.

Pa­ren­gė Ok­sa­na Lau­ru­ty­tė

 

Tarp­tau­ti­nio ma­žų­jų ki­no for­mų

fes­ti­va­lio „Tink­lai“ pro­gra­ma

Šiau­lių „Auš­ros“ mu­zie­jaus Ch. Fren­ke­lio vi­lo­je (Vil­niaus g. 74, Šiau­liai):
Spa­lio 1 d. (šeš­ta­die­nį)
15 val. Tarp­tau­ti­nio Bres­to fes­ti­va­lio (Pran­cū­zi­ja) ge­riau­sių fil­mų pro­gra­ma.
16.30 val. Lie­tu­vos trum­pų fil­mų pro­gra­ma „Vai­dy­ba ir eks­pe­ri­men­tas“.
18.00 val. Lie­tu­vos trum­pų fil­mų pro­gra­ma „Jau­no­ji do­ku­men­ti­ka“, 1 da­lis.
19.30 val. Tarp­tau­ti­nio Ber­ly­no trum­pų fil­mų fes­ti­va­lio „In­ter­film“ ge­riau­sių fil­mų pro­gra­ma.
Spa­lio 6 d. (ket­vir­ta­die­nį)
18.00 val. Veng­ri­jos fil­mų pro­gra­ma „Tarp­tau­ti­nis Bu-S­ho ki­no fes­ti­va­lis pri­sta­to“.
19.30 val. Es­ti­jos ir Lat­vi­jos trum­pie­ji fil­mai.
Spa­lio 7 d. (penk­ta­die­nį)
18.00 val. Lie­tu­vos trum­pų fil­mų pro­gra­ma „Jau­no­ji do­ku­men­ti­ka“, 2 da­lis.
19.30 val. Švei­ca­ri­jos trum­pie­ji fil­mai, 2 da­lis.
Spa­lio 8 d. (šeš­ta­die­nį)
14.45 val. spe­cia­li pro­gra­ma Ber­ly­no sie­nos iš­ki­li­mo 50-me­čiui „Rock the Wall!“ pa­mi­nė­ti.
16.30 val. Bas­kų kraš­to trum­pie­ji fil­mai.
18.00 val. Ai­ri­jos trum­pie­ji fil­mai.
19.30 val. „Fil­mai iš vi­so pa­sau­lio“, 3 da­lis.

 

Teat­ro 80-me­čiui – kny­ga ir puoš­ni prem­je­ra

Ok­sa­na LAU­RU­TY­TĖ

Rug­sė­jo 23-ią­ją 80-me­tį mi­nin­tis Šiau­lių dra­mos teat­ras pa­si­tiks įspū­din­ga prem­je­ra – Jev­ge­ni­jaus Švar­co tri­jų veiks­mų pa­sa­ka „Še­šė­lis“. Spek­tak­ly­je, ku­rį re­ži­sa­vo JAV gy­ve­nan­ti re­ži­sie­rė Na­ta­ša Ogaj Ra­mer, kos­tiu­mus ir sce­no­gra­fi­ją kū­rė dai­li­nin­kė Ol­ga Krav­če­nia ir Alek­sand­ras Va­sil­je­vas, o cho­reog­ra­fi­ją – Bo­ri­sas Moi­se­je­vas, vai­dins ne tik vi­si teat­ro ak­to­riai, bet ir pa­gal­bi­nis per­so­na­las. Mi­nint ju­bi­lie­jų, ki­tą sa­vai­tę bus pri­sta­ty­ta ir kny­ga „Šiau­lių dra­mos teat­ras nuo 1931 me­tų rug­sė­jo 23 die­nos“.

 

„Še­šė­ly­je“ vai­dins vi­si teat­ro ak­to­riai ir pa­gal­bi­nis per­so­na­las. Pa­sak re­ži­sie­rės Na­ta­šos Ogaj Ra­mer (pir­ma de­ši­nėje), ju­bi­lie­ji­nis spek­tak­lis ski­ria­mas nuo­sta­biems žmo­nėms, ku­rie iš­ti­ki­mai tar­nau­ja sa­vo pro­fe­si­jai, ku­rie bu­vo ir te­bė­ra Šiau­lių dra­mos teat­ro gar­bė ir šlo­vė.

Sau­liaus JAN­KAUS­KO nuo­tr.

Puoš­nu­mas, pra­ban­ga ir žmo­gaus dvi­vei­diš­ku­mas

Šiau­lių dra­mos teat­ro ju­bi­lie­jui skir­tos prem­je­ros „Še­šė­lis“ spau­dos kon­fe­ren­ci­ja pri­sta­ty­ta neįp­ras­to­je vie­to­je – Šv. Jur­gio baž­ny­čios ku­po­le. Bi­zan­tiš­ko­jo sti­liaus pa­sta­tas pa­si­rink­tas to­dėl, kad J. Švar­co pa­sa­ka pa­ra­šy­ta Ru­si­jo­je 1938-ai­siais. Ke­tin­ta spau­dos kon­fe­ren­ci­ją reng­ti Šv. Pet­ro ir Pau­liaus ka­ted­ro­je, nes nuo pa­sta­ro­sios bokš­to kren­ta il­giau­sias še­šė­lis, ta­čiau to at­si­sa­ky­ta sau­gu­mo su­me­ti­mais. Ka­ted­ros bokš­tas – ava­ri­nės būk­lės, jį bū­ti­na re­mon­tuo­ti.

Nuo 1931-ųjų Šiau­lių dra­mos teat­re pa­sta­ty­ti 426 spek­tak­liai. „Še­šė­lio“ prem­je­ra, ku­rią žiū­ro­vai iš­vys rug­sė­jo 23-24 die­no­mis, bus šven­tė teat­rui – vai­dins vi­si 30 teat­ro ak­to­rių, pa­gal­bi­niai dar­bi­nin­kai, o spek­tak­lio kū­rė­jai – pa­sau­ly­je pri­pa­žin­tos žvaigž­dės, ne vie­ną de­šim­tį me­tų ku­rian­tys kar­tu ir ver­ti­nan­tys vie­nas ki­to pro­fe­sio­na­lu­mą.

Re­ži­sie­rė Na­ta­ša Ogaj Ra­mer il­gai svars­tė, ko­kį spek­tak­lį pa­sta­ty­ti Šiau­lių dra­mos teat­ro ju­bi­lie­jui. Bu­vo ke­tin­ta sta­ty­ti „Ka­tės na­mus“, ta­čiau ap­si­spręs­ta pa­si­rink­ti J. Švar­co pa­sa­ką, mat N. Ogaj iš Šiau­lių iš­vy­ko pa­sta­čiu­si bū­tent J. Švar­co pje­sę „Pap­ras­tas ste­buk­las“. Grįž­ti prie my­li­mo kū­rė­jo – ne tik nos­tal­giš­ka, bet ir sim­bo­liš­ka.

Spek­tak­lio sce­nog­ra­fė, nu­si­pel­niu­si Ru­si­jos dai­li­nin­kė Ol­ga Krav­če­nia Šiau­lių dra­mos teat­re yra dir­bu­si 1973 me­tais, kai kū­rė spek­tak­lį „Da­ma vai­duok­lė“. Ak­to­rius Au­ri­mas Žvi­nys džiau­gė­si, kad spek­tak­lis itin iš­si­skirs puoš­nu­mu ir pra­ban­ga – sce­nog­ra­fė O. Krav­če­nia, kos­tiu­mų dai­li­nin­kė iš JAV Ma­ri­ja Žal­ni­na bei jiems tal­ki­nęs kos­tiu­mų ir di­zai­no kon­sul­tan­tas A. Va­sil­je­vas įdė­jo daug pa­stan­gų, kad spek­tak­lis su­ža­vė­tų vaiz­dais.

Pag­rin­di­nius vaid­me­nis ku­ria Mo­ni­ka Šal­ty­tė, Sau­lius Ba­rei­kis, Ai­das Ma­tu­tis ir kt.

Spek­tak­ly­je pa­sa­ko­ja­ma apie moks­li­nin­ką, ku­ris sva­jo­ja vi­sus žmo­nes pa­da­ry­ti lai­min­gus. Pa­te­kęs į keis­tų tai­syk­lių ša­lį, jis vie­nin­te­lis at­si­sa­ko me­luo­ti, gud­rau­ti ir ap­si­me­ti­nė­ti. Moks­li­nin­ko ko­va su Še­šė­liu – tai tie­sos poe­zi­jos ko­va prieš me­lo niek­šiš­ku­mą. J. Švar­co pje­sė skel­bia – kaip to­li au­to­riaus va­lia be­nuei­tų še­šė­li­nė pu­sė, ga­lų ga­le vis­kas pri­va­lo su­grįž­ti į sa­vo vie­tas. Moks­li­nin­ko ir Še­šė­lio su­si­dū­ri­mas – tai he­ro­jaus su­si­dū­ri­mas su pa­čiu sa­vi­mi, tam­sio­sio­mis sa­vo sie­los pu­sė­mis, at­spin­din­čio­mis su­dė­tin­gą ir ne­gai­les­tin­gą šiuo­lai­ki­nį pa­sau­lį.

Ak­to­rius S. Ba­rei­kis, spek­tak­ly­je at­lie­kan­tis Še­šė­lio ro­lę, sa­kė, kad žmo­gaus dvi­vei­diš­ku­mo te­ma nė­ra nau­ja, bet J. Švar­cas į ją pa­žiū­rė­jo neįp­ras­tai. „Mes gal­vo­ja­me, kad el­gia­mės pa­gal šir­dį ar­ba pa­gal pro­tą, bet mus vei­kia ast­ra­li­nės na­tū­ros, ku­rias Švar­cas iš­sky­rė į per­so­na­žą – Še­šė­lį“, – tei­gė ak­to­rius.

Kny­ga – gau­siai iliust­ruo­ta

Ket­vir­ta­die­nį Šiau­lius pa­sie­kė ir spe­cia­liai Dra­mos teat­ro ju­bi­lie­jui pa­mi­nė­ti iš­leis­ta kny­ga „Šiau­lių dra­mos teat­ras nuo 1931 me­tų rug­sė­jo 23 die­nos“. Kny­gos su­da­ry­to­jas Šiau­lių dra­mos teat­ro ar­chy­va­ras Sva­jū­nas Sa­ba­liaus­kas sa­ko, kad ma­žai kas ži­no, jog iš tik­ro teat­ro įkū­ri­mo die­na – 1931 me­tų rug-

p­jū­čio 1-oji. Ta­da bu­vo įsteig­tas Vals­ty­bės teat­ro Šiau­lių sky­rius, ta­čiau ka­dan­gi pir­mo­ji prem­je­ra – spek­tak­lis „Prin­ce­sė Tu­ran­dot“ – die­nos švie­są iš­vy­do rug­sė­jo 23-ią­ją, ši die­na ir lai­ko­ma teat­ro gi­mi­mo die­na.

Šiau­lių dra­mos teat­ras per 80 me­tų ke­lis kar­tus kei­tė pa­va­di­ni­mą. Jis bu­vo Šiau­rės Lie­tu­vos teat­ras, Vals­ty­bės teat­ro Klai­pė­dos sky­rius, Šiau­lių mies­to teat­ras, o nuo 1944-ųjų ta­po Šiau­lių dra­mos teat­ru.

Kny­ga, ku­rios dai­li­nin­kas fo­tog­ra­fas Sau­lius Jan­kaus­kas, gau­siai iliust­ruo­ta fo­tog­ra­fi­jo­mis, jo­je pa­tei­kia­mi uni­ka­lūs do­ku­men­tai. Įžan­gi­nį žo­dį pa­ra­šė teat­ro va­do­vas An­ta­nas Venc­kus, teat­ra­lus svei­ki­na pre­zi­den­tė Da­lia Gry­baus­kai­tė, pre­zi­den­tas Val­das Adam­kus, prem­je­ras And­rius Ku­bi­lius, Sei­mo pir­mi­nin­kė Ire­na De­gu­tie­nė, kul­tū­ros mi­nist­ras Arū­nas Ge­lū­nas, mies­to me­ras Jus­ti­nas Sar­taus­kas, Šiau­lių vys­ku­pas Eu­ge­ni­jus Bar­tu­lis ir ki­ti.

Vals­ty­bi­nia­me ar­chy­ve bu­vo ras­ti ir kny­go­je spaus­di­na­mi poe­to Pet­ro Vai­čiū­no, ra­šy­to­jo Vin­co Krė­vės svei­ki­ni­mo teks­tai, uni­ka­lus poe­to Jo­va­ro teat­rui su­kur­tas ei­lė­raš­tis. Fi­la­te­lis­tas Pet­ras Ka­mins­kas teat­rui at­ne­šė dai­li­nin­ko An­ta­no Kriš­to­pai­čio pie­ši­nių, ku­riuo­se pa­vaiz­duo­ta, kaip 1977 me­tais bu­vo sta­to­mas Dra­mos teat­ro pa­sta­tas.

„Kny­go­je yra ir pir­mo­ji spek­tak­lio afi­ša, pir­mo­sios prem­je­ros „Prin­ce­sė Tu­ran­dot“, ku­rio­je vai­di­na Juo­zas Mil­ti­nis, Po­ten­ci­ja Pin­kaus­kai­tė, fo­to-g­ra­fi­jos. Yra nuo­trau­kų, ku­rio­se pa­vaiz­duo­ta, kaip 1944 me­tais at­ro­dė su­de­gęs teat­ro pa­sta­tas, o 1950 m. prie jo sto­vė­jo pa­mink­las Sta­li­nui“, – sa­ko S. Sa­ba­liaus­kas.

Įdo­mu tai, kad Dra­mos teat­ro par­te­ry­je bu­vo 357 vie­tos. Kiek­vie­nos ei­lės vie­tos ne­bu­vo at­ski­rai nu­me­ruo­ja­mos, tad spek­tak­lį ga­lė­jai žiū­rė­ti, pa­vyz­džiui, sė­dė­da­mas 13 ei­lė­je, 223 vie­to­je.

Ži­no­ma, pri­si­mi­ni­mais apie Šiau­lių dra­mos teat­rą kny­go­je da­li­ja­si ne tik ja­me dir­ban­tys ak­to­riai, bet ir gar­sūs re­ži­sie­riai, teat­ro­lo­gai: Au­re­li­ja Ra­gaus­kai­tė, Na­ta­ša Ogaj, Po­vi­las Gai­dys, Gy­tis Pa­de­gi­mas, Lo­re­ta Vas­ko­va, Gra­ži­na Ma­rec­kai­tė ir kt.

Ne vi­sa su­rink­ta ir su­si­ste­min­ta Šiau­lių dra­mos teat­ro in­for­ma­ci­ja til­po į šią kny­gą. Atei­ty­je ke­ti­na­ma iš­leis­ti dar vie­ną, ku­rio­je bus ap­žvelg­tas teat­ro gy­ve­ni­mas 1931-1945 me­tais. Ke­ti­na­ma iš­leis­ti ir pri­si­mi­ni­mų kny­gą apie ne­se­niai ana­pi­lin iš­ke­lia­vu­sią Rū­tą Sta­li­liū­nai­tę.

 

Į nau­ją­jį „S plius“ te­le­vi­zi­jos se­zo­ną – vie­nu rit­mu

Ok­sa­na LAU­RU­TY­TĖ

Už­de­gan­tis rit­mas, tran­kūs būg­nų dū­žiai ir ga­lin­ga jau­nat­viš­ka ener­gi­ja – toks re­gi­nys „S plius“ re­gio­ni­nės te­le­vi­zi­jos žiū­ro­vams  pliūp­te­lės iš te­le­vi­zi­jos ek­ra­nų jau la­bai grei­tai – rug­sė­jo 19-ąją. Šią die­ną pri­sta­to­mas nau­ja­sis te­le­vi­zi­jos se­zo­nas, ku­rio šių­me­tis šū­kis – „Vi­si vie­nu rit­mu“.

 

 Ei­ki­me per gy­ve­ni­mą VI­SI VIE­NU RIT­MU!

Apie pa­čius svar­biau­sius da­ly­kus

Įgy­ven­din­ti su­ma­ny­tas idė­jas ir žiū­ro­vams pa­do­va­no­ti gai­va­liš­kos ener­gi­jos pliūps­nį „S plius“ te­le­vi­zi­jai pa­dė­jo ir pa­dės Šiau­lių jau­ni­mo mu­ša­mų­jų inst­ru­men­tų an­samb­lis „Rit­mas ki­taip“, va­do­vau­ja­mas Arū­no Ba­nio. An­samb­lis ir „S plius“ žiū­ro­vams įro­dys, kad gro­da­mi ne­tra­di­ci­niais inst­ru­men­tais ir kar­tu de­monst­ruo­da­mi ne­tra­di­ci­nį po­žiū­rį mes vi­si ga­li­me ei­ti per gy­ve­ni­mą vie­nu rit­mu. An­samb­lis „Rit­mas ki­taip“ nuo­lat imp­ro­vi­zuo­ja, ge­ba muš­ti kas­kart vis ki­to­kį rit­mą, to­dėl yra ne­nus­pė­ja­mas. „Ir mes šį se­zo­ną bū­si­me ne­nus­pė­ja­mi. Ženg­si­me kar­tu su žiū­ro­vais vie­nu rit­mu, ta­čiau nuo­lat imp­ro­vi­zuo­si­me, ste­bin­si­me, pa­žer­si­me ne­ti­kė­tų min­čių ir įdo­mių lai­dų“, – sa­ko Ger­da Sta­siu­ko­ny­tė, „S plius“ autorinių laidų redaktorė.

Ką gi įdo­maus pa­siū­lys

„S plius“ re­gio­ni­nė te­le­vi­zi­ja šį se­zo­ną? Ste­bė­da­mi, kaip vi­so pa­sau­lio žmo­nės rū­pi­na­si svei­ku gy­ve­ni­mo bū­du, svei­ka mi­ty­ba, „S plius“ dar­buo­to­jai su­ma­nė su­kur­ti lai­dą apie ve­ge­ta­riš­ką mi­ty­bą. Ži­nio­mis, kaip rū­pin­tis sa­vi­mi ir sa­vo ar­ti­mai­siais, kaip net mei­lė gy­ve­ni­mui ga­li atei­ti per skran­dį, kaip svei­kai mai­tin­tis, kiek ga­li­ma ma­žiau ken­kiant sau ir ap­lin­kai, lai­do­je „Si­gi­tos vir­tu­vė“ pa­sa­kos lai­dos ren­gė­ja Si­gi­ta Gi­lie­nė. Ji pa­ti daug me­tų do­mi­si svei­ka gy­ven­se­na, lai­ko­si svei­kos mi­ty­bos tra­di­ci­jų, tad pa­reng­ta in­for­ma­ci­ja bus pa­rem­ta as­me­ni­ne pa­tir­ti­mi.

Tiems, ku­rie dar tik sva­jo­ja apie pa­čią nuo­sta­biau­sią pa­sau­ly­je vir­tu­vę ir jau­kius na­mus, pa­gel­bės lai­da apie sta­ty­bas „Ply­ta prie ply­tos“. Čia bus ne tik pa­sa­ko­ja­ma apie sta­ty­bų nau­jo­ves, tra­di­ci­jas, bet ir kaip tvar­ky­ti ap­lin­ką, pri­žiū­rė­ti au­ga­lus, for­muo­ti kraš­to­vaiz­dį.

Žiū­ro­vams, ne­spė­ju­siems lai­dos pa­žiū­rė­ti nu­ro­dy­tu me­tu, ne­ver­tė­tų nu­si­min­ti. Vi­sas re­gio­ni­nės te­le­vi­zi­jos „S plius“ lai­das bus ga­li­ma pa­žiū­rė­ti nau­jie­nų po­rta­le www.etap­lius.lt.

Vi­siems ir kiek­vie­nam

Šiau­lių re­gio­no te­le­vi­zi­jai „S plius“ vi­sa­da bu­vo svar­bios kiek­vie­no žmo­gaus ir vi­so mies­to pro­ble­mos. Nau­jo­je lai­do­je „Žmo­nės kal­ba“ žur­na­lis­tai klau­si­nės žmo­nių, ką jie gal­vo­ja apie nū­die­nos įvy­kius, reiš­ki­nius. At­sa­ky­mus pa­teiks at­sa­kin­gi val­di­nin­kai, vers­li­nin­kai, vi­suo­me­nės vei­kė­jai ar neei­li­nių is­to­ri­jų he­ro­jai.

Ži­no­ma, bus ir spor­to lai­dų, pa­vyz­džiui, lai­da „Ko­vo­to­jai“. Jo­je bus ap­žvel­gia­mos pa­sau­lio spor­to kovos meno dvi­ko­vų nau­jie­nos, ro­do­mos ge­riau­sios Lie­tu­vos ir pa­sau­lio ko­vo­to­jų dvi­ko­vos. Lai­dą ves vie­nas ka­ra­tė pra­di­nin­kų Lie­tu­vo­je, spor­to klu­bo „Sau­lė“ va­do­vas ir tre­ne­ris, daug­kar­ti­nis ka­ra­tė, dziu­do, sam­bo Lie­tu­vos ir Eu­ro­pos čem­pio­nas bei pri­zi­nin­kas, JKA Lie­tu­vo­je vi­cep­re­zi­den­tas, tarp­tau­ti­nės ka­te­go­ri­jos tei­sė­jas, 5 DAN‘o meist­ras Ze­no­nas Bud­rai­tis.

G. Sta­siu­ko­ny­tė sa­ko, kad šį te­le­vi­zi­jos se­zo­ną „S plius“ ne­pa­mirš ir ma­žų­jų žiū­ro­vų. Ma­žuo­sius vėl pa­tir­ti nuo­ty­kių, šok­ti, dai­nuo­ti, ga­min­ti pa­tie­ka­lus, kur­ti dar­be­lius, vai­din­ti ar šiaip dūk­ti kvies links­mo­ji Bum­cė lai­do­je „Bum­cės po­kštai“.

Pa­si­ro­dys ir nau­ja lai­da vai­kams „Ko­dėl­čiu­kas“. „Vai­kai ne vel­tui dėl sa­vo smal­sių no­sy­čių, žin­gei­džių aky­čių ir ašt­rių au­sy­čių va­di­na­mi ko­dėl­čiu­kais. Tė­vai ne vi­sa­da su­spė­ja at­sa­ky­ti į kar­tais net į kam­pą įva­ran­čius klau­si­mus, iš ko kas pa­ga­min­ta, ką vei­kia vie­nos ar ki­tos pro­fe­si­jos žmo­nės, ko­dėl švie­čia sau­lė ar ro­do te­le­vi­zo­rius, kaip at­si­ra­do šo­ko­la­das ir ko­dėl svei­ka ger­ti žu­vų tau­kus. Štai čia į pa­gal­bą ir at­sku­bės lai­da „Ko­dėl­čiu­kas“.

Lai­dą ves dvi ža­vios ir links­mos mer­gai­tės Ža­ne­ta ir Liu­ci­ja. Jos dar va­sa­ros pra­džio­je bu­vo at­rink­tos iš bū­rio ga­bių vai­kų – pri­pa­žin­tos ge­riau­siai ge­ban­čios ves­ti lai­das vai­kams.

Ei­ki­me vie­nu rit­mu

„Mums rū­pi jū­sų sau­gu­mas gat­vė­se, to­dėl pri­sta­to­me ir nau­ją lai­dą „Stop – po­li­ci­ja“, ku­rio­je po­li­ci­jos at­sto­vai kal­bės apie sau­gų eis­mą, ava­rin­gas si­tua­ci­jas, tuos au­to­mo­bi­lių ge­di­mus, ku­rie ga­li tap­ti ava­ri­jų prie­žas­ti­mi. Nau­jų au­to­mo­bi­lių ga­min­to­jai pa­sa­kos apie nau­jau­sias tech­no­lo­gi­jas, sau­gu­mo sis­te­mas ir jų pri­va­lu­mus. Suau­gu­sie­siems pa­tar­si­me, kaip mo­ky­ti vai­kus sau­giai pe­rei­ti gat­vę, ir ne­tgi bau­si­me tuos, ku­rie pa­žei­di­nė­ja ke­lių eis­mo tai­syk­les“, – sa­ko G. Sta­siu­ko­ny­tė.

Kaip lai­do­je ga­li­ma nu­baus­ti pa­žei­dė­jus? Anot autorinių laidų redaktorės, po­li­ci­jos ir pi­lie­čių už­fik­suo­tų pa­žei­dė­jų fo­tog­ra­fi­jos bus pa­teik­tos ir in­ter­ne­to po­rta­le www.etap­lius.lt., ir bus ro­do­mos lai­do­je.

Nau­ją­jį te­le­vi­zi­jos se­zo­ną bus ro­do­ma ir itin žiū­ro­vų mė­gia­ma lai­da apie kom­piu­te­rių žai­di­mus „Žai­di­mų la­bi­rin­tas“. Jo­je ir to­liau bus ska­ti­na­ma do­mė­tis nau­jau­sio­mis tech­no­lo­gi­jo­mis, pa­sa­ko­ja­ma apie kom­piu­te­rių žai­di­mus, jų ten­den­ci­jas, pri­sta­to­ma nau­jau­sių žai­di­mų is­to­ri­ja, lau­kian­tys nuo­ty­kiai ir sun­ku­mai, da­li­ja­mi pa­ta­ri­mai, kaip nu­kau­ti prie­ši­nin­kus ir nu­ke­liau­ti iki fi­ni­šo, ap­žvel­gia­mas žai­di­mo prin­ci­pas ir žai­di­mo stra­te­gi­ja.

Be abe­jo­nės, „S plius“ ži­nių tar­ny­bos žur­na­lis­tai vėl rengs pub­li­cis­ti­nę lai­dą „Pro­vin­ci­ja“. Ši lai­da ro­do­ma jau 11 me­tų ir yra pel­niu­si ne vie­ną res­pub­li­ki­nį ap­do­va­no­ji­mą. Ji vėl pri­vers žiū­ro­vus su­klus­ti ir pa­mąs­ty­ti apie svar­biau­sius gy­ve­ni­me da­ly­kus, ste­bins nau­jo­mis is­to­ri­jo­mis.

Ne­bus nu­skriaus­ti ir ki­no­ma­nai. Lai­da, se­niau va­din­ta „35 mm“, šį se­zo­ną va­din­sis „Ki­no eksp­re­sas“. Jo­je bus pri­sta­to­mi nau­jau­si fil­mai, trum­pai nu­pa­sa­ko­ja­mas siu­že­tas, ro­do­mos fil­ma­vi­mo aikš­te­lių, ki­no re­ži­sie­rių, ak­to­rių gy­ve­ni­mo įdo­my­bės.

O kaip be tie­sio­gi­nių lai­dų? Jų me­tu žiū­ro­vai ir vėl ga­lės pa­teik­ti val­di­nin­kams rū­pi­mus klau­si­mus. Sei­mo na­riai, sa­vi­val­dy­bės at­sto­vai pa­sa­kos ir su­pa­žin­dins su nau­jai priim­tais įsta­ty­mais, bus kal­ba­ma apie mies­to ir mies­tie­čių pro­ble­mas. „Bū­ki­te ak­ty­vūs pi­lie­čiai – žiū­rė­ki­te tie­sio­gi­nes lai­das „Kar­tu su Ju­mis. Ed­var­das Ža­ka­ris“, „Po­žiū­ris“, „Va­le­ri­jus Si­mu­lik kvie­čia“, – sa­ko G. Sta­siu­ko­ny­tė ir ža­da „S plius“ te­le­vi­zi­jos žiū­ro­vams dar daug pa­žin­ti­nių, is­to­ri­nių, mu­zi­kos, me­no ir po­kal­bių lai­dų nau­ja­ja­me se­zo­ne.

Išk­reip­ta rea­ly­bė – šiau­lie­čiams neį­vei­kia­ma

Ša­rū­nas STA­SIU­LIS

„Ne­bus ką veik­ti“, „Juk ne­ga­li bū­ti sun­ku“, „At­ro­do įma­no­ma“, – taip praei­viai api­bū­di­no „iš­kreip­tos rea­ly­bės“ dvi­ra­tį, ku­rį Šiau­lių die­nų me­tu pri­sta­tė at­si­nau­ji­nęs sa­vait­raš­tis „Šiau­liai plius“. Nuo ru­dens šū­kiu „Tai, kas tik­ra“ šiau­lie­čius pa­si­tin­kan­tis sa­vait­raš­tis šven­tės da­ly­viams lei­do įsi­ti­kin­ti – gy­ven­ti at­virkš­čiai at­spin­dė­to­je rea­ly­bė­je neį­ma­no­ma. Nors va­žia­vi­mas to­kiu dvi­ra­čiu pa­si­ro­dė sma­gi pra­mo­ga, ta­čiau nė vie­nam ban­džiu­sia­jam ne­pa­vy­ko sėk­min­gai nu­va­žiuo­ti ke­lių met­rų at­kar­pos.

 

Išk­reip­ta rea­ly­bė – ant dvie­jų ra­tų

Vi­suo­me­nės gy­ve­ni­mo at­vaiz­da­vi­mas lai­ko­mas vie­na pa­grin­di­nių ži­niask­lai­dos funk­ci­jų, ta­čiau kar­tais ži­niask­lai­da pa­tei­kia iš­kreip­tą at­spin­dį. Sa­vait­raš­tis „Šiau­liai plius“ nu­ta­rė pa­tiems skai­ty­to­jams leis­ti iš­vys­ti, kaip at­ro­do toks at­spin­dys, to­dėl praė­ju­sį penk­ta­die­nį ir šeš­ta­die­nį, Šiau­lių die­nų me­tu, pri­sta­tė „iš­kreip­tos rea­ly­bės“ dvi­ra­tį.

Iš pa­žiū­ros nie­kuo neiš­sis­ki­rian­ti dvi­ra­tė trans­por­to prie­mo­nė akį trau­kia tik sa­vo ryš­kio­mis spal­vo­mis ir ant vai­ro pri­tvir­tin­tu mu­zi­kos gro­tu­vu, bet sė­dęs ant dvi­ra­čio su­pran­ti, kad keis­te­ny­bės tik pra­si­de­da. Drą­suo­liai, ne­spė­ję iš­klau­sy­ti nu­ro­dy­mų, kaip to­kį dvi­ra­tį vai­ruo­ti, vos at­si­spy­rę nuo že­mės tuoj pat griu­vo ant šo­no. At­sar­ges­ni jau ži­no­jo, kad no­rint va­žiuo­ti kai­rėn, vai­rą teks su­kti de­ši­nėn, ir at­virkš­čiai. Ta­čiau ir tai dar ne vis­kas – pe­da­lus rei­kė­jo min­ti at­gal.

  

Keistas dviratis domino daugelį, bet ne kiekvienam pavyko jį suvaldyti.

Šim­tas drą­suo­lių

At­virkš­čiai val­do­mas dvi­ra­tis ta­po pra­stai vei­kian­čio ži­niask­lai­dos me­cha­niz­mo sim­bo­liu. Vi­si no­rin­tys ga­lė­jo pa­ban­dy­ti sa­vo ran­ko­mis su­val­dy­ti iš­kreip­tą rea­ly­bę. Per dvi Šiau­lių ju­bi­lie­jui skir­tas die­nas sės­ti ant įmant­raus dvi­ra­čio iš­drį­so per šim­tą praei­vių.

Ban­džiu­sie­ji nea­be­jo­ja, kad gy­ven­ti iš­kreip­to­je rea­ly­bė­je – men­kas ma­lo­nu­mas. Tra­są įveik­ti, ke­lis­kart pa­lie­tus že­mę, pa­vy­ko vos ke­le­tui žmo­nių. „Išk­reip­tos rea­ly­bės“ dvi­ra­tį pa­ža­bo­ju­siems da­ly­viams „Šiau­liai plius“ do­va­no­jo kny­gų. Tie, ku­riems tri­jų met­rų at­kar­pa pa­si­ro­dė neį­vei­kia­ma, ga­lė­jo da­ly­vau­ti lo­te­ri­jo­je ir tei­sin­gai at­sa­kę į klau­si­mą apie Šiau­lius lai­mė­ti kny­gų ar­ba pa­kvie­ti­mų į ka­vi­nę. Iš vi­so „Šiau­liai plius“ drau­gams iš­da­ly­ta per pus­šim­tį pri­zų.

Kol kas nors be­jė­giš­kai mė­gi­no pa­ju­dė­ti iš vie­tos neįp­ras­tu dvi­ra­čiu, šį ap­spis­da­vo sma­giai kva­to­jan­čių žmo­nių mi­nia. „Šiau­liai plius“ pa­la­pi­nė­je vie­ni praei­viai mė­gi­no iš­siaiš­kin­ti dvi­ra­čio pa­slap­tį, ki­ti su sa­vait­raš­čio at­sto­vais dis­ku­ta­vo apie Lie­tu­vos ži­niask­lai­dos atei­tį, o pro ša­lį ėjęs bu­vęs mies­to me­ras Ge­na­di­jus Mik­šys svie­dė rim­tą repliką: „Šiau­liai plius“ ga­lė­tų bū­ti lei­džia­mas kas­dien!“

Apie tai, kas tikra

Rug­sė­jo ant­ro­sios ry­tą gy­ven­to­jai, pa­žvel­gę į sa­vo pa­što dė­žu­tes, nu­ste­bo – ra­do pa­si­kei­tu­sį sa­vait­raš­tį „Šiau­liai plius“. Ru­de­nį di­džiau­sias Šiau­rės Lie­tu­vos re­gio­ni­nis lei­di­nys kei­čia ne tik sa­vo vei­dą, bet ir at­nau­ji­na tu­ri­nį. „Šiau­liai plius“ ir to­liau vengs ži­niask­lai­dos ka­no­nų vi­suo­me­nę skirs­ty­ti į ge­rus ir blo­gus, dar dau­giau straips­nių pa­sieks Šiau­lių, Kur­šė­nų, Kel­mės ir Rad­vi­liš­kio skai­ty­to­jus. Svar­biau­sia – bus rašoma apie tai, kas tik­ra.

 

Bum­cė au­gins nau­ją kar­tą

Ok­sa­na LAU­RU­TY­TĖ

Pa­va­sa­rį 10 me­tų ju­bi­lie­jų at­šven­tęs „Bum­cės klu­bas“ ir jo va­do­vė Bum­cė (Li­na Jo­ku­baus­kie­nė) liūd­nai pra­ne­ša – šie­met su klu­bu at­si­svei­ki­na per de­šimt­me­tį spė­ju­sios užaug­ti ir sa­vo ta­len­tą vai­din­ti, dai­nuo­ti, kur­ti ir šok­ti at­sklei­du­sios vy­riau­sios klu­bo na­rės. Bet nu­si­min­ti ne­ver­ta, nes yra ir ge­ro­ji ži­nia. Klu­bas rug­sė­jį priims nau­jus na­rius – vai­kus nuo 4 iki 11 me­tų, ku­rie no­ri to­bu­lė­ti ir sma­giai leis­ti lai­ką. Su „Bum­cės klu­bo“ ta­len­tin­go­mis sen­bu­vė­mis va­do­vė at­si­svei­kins kon­cer­tu prie Talk­šos.

 

„Bum­cės klu­bo“ dai­no­rė­liai pui­kiai pa­si­ro­dė fes­ti­va­ly­je „Lau­mės juos­ta“.

„Bum­cės klu­bo“ ar­chy­vo nuo­tr.

Prie Talk­šos dai­nuos ir pūs mui­lo bur­bu­lus

Vie­nuo­lik­tus me­tus gy­vuo­jan­tis ak­ty­vių vai­kų ir tė­vų klu­bas „Bum­cės klu­bas“ 10-ąjį ju­bi­lie­jų at­šven­tė tran­kiai. Elekt­ro­ni­nių ry­šių pa­slau­gų bend­ro­vei „S plius“ šven­čiant 15 me­tų ju­bi­lie­jų, „Bum­cės klu­bo“ na­riai šven­tės da­ly­viams Šiau­lių are­no­je su­ren­gė įspū­din­gą kon­cer­tą, įsu­ko į žai­di­mų sū­ku­rį, do­va­no­jo pri­zų ir ža­vė­jo siurp­ri­zais.

Bum­cei liūd­no­ka at­si­svei­kin­ti su užau­gin­to­mis ta­len­tin­go­mis dai­ni­nin­kė­mis ir ar­tis­tė­mis, bet dėl praei­ties juk liū­dė­ti ne­ver­ta. Bum­cė liks su jo­mis ge­ros drau­gės, pa­dės vie­na ki­tai ir pa­tars. O da­bar svar­biau­sia da­bar­tis. Ta da­bar­tis to­kia, kad Šiau­lių die­nų me­tu, rug­sė­jo 3 d. 12 val., prie Talk­šos vyks ren­gi­nys „Mui­lo bur­bu­las“. „Bum­cės klu­bo“ sen­bu­vės kar­tu su Lau­ros stu­di­jos na­riais ir ki­tais mies­to ko­lek­ty­vais dai­nuos, šoks, pūs mui­lo bur­bu­lus ir į dan­gų leis ryš­kias­pal­vius ba­lio­nus.

Klu­bo dai­ni­nin­kė Gre­tė kon­cer­te pa­si­ro­dys kar­tu su dai­nuo­jan­čiu „Nai­sių teat­ro“ ak­to­riu­mi Val­du Vai­tiš­kiu, o fi­na­le nu­skam­bės dai­na, skir­ta Šiau­liams. „Mes my­li­me Šiau­lius“, – šyp­so­si Bum­cė.

Su „bum­ciu­kais“ kurs ir pra­mo­gaus

Rug­sė­jo 6 d. nuo 18 iki 19 val. „S plius“ pa­sta­to ket­vir­ta­me aukš­te (Til­žės g. 74) Bum­cė lauks nau­jų na­rių – vai­kų nuo 4 iki 11 me­tų. Ar vai­kai, no­rin­tys iš­mok­ti šok­ti, dai­nuo­ti, žais­ti ir sma­giai leis­ti lai­ką, tu­ri tu­rė­ti ko­kių nors iš­skir­ti­nių ga­bu­mų? „Kiek­vie­nas vai­kas yra as­me­ny­bė. Mes lau­kia­me vi­sų“, – sa­ko Bum­cė.

Ko­kios veik­los ga­li ti­kė­tis nau­jie­ji klu­bo na­riai? Jau rug­sė­jo 19-ąją – „S plius“ re­gio­ni­nės te­le­vi­zi­jos se­zo­no pri­sta­ty­mo die­ną – vai­kai pa­si­ro­dys nau­jo­je lai­do­je „Bum­cės po­kštai“, tad aiš­ku, kad jie ga­li iš­ban­dy­ti sa­ve lai­dos ve­dė­jų amp­lua.

„Bum­cės klu­bą“ lan­kan­tys vai­kai da­ly­vau­ja mies­to šven­tė­se, ku­ria spek­tak­lius, mo­ko­si kur­ti dai­lės dar­be­lius. Bum­cė su pa­gal­bi­nin­kais jau yra pa­sta­čiu­si pen­kis spek­tak­lius, o Ka­lė­doms ke­ti­na pa­sta­ty­ti spek­tak­lį „Pa­sik­ly­dę žo­džiai“.

Kar­tu su L. Jo­ku­baus­kie­ne vai­kus la­vi­na dai­na­vi­mo mo­ky­to­ja Auš­ra Kar­da­šie­nė, dai­lės dar­be­lių mo­ko mo­ky­to­ja Auš­ra Didž­gal­vie­nė, šo­kio – Si­gi­ta Sai­ku­tė-Ja­nuš­kie­nė.

Va­sa­rą „Bum­cės klu­bo“ na­riai sto­vyk­lau­ja ir pra­mo­gau­ja Pa­pė­je (Lat­vi­ja). Šie­met „bum­ciu­kai“ su­ži­bė­jo Pa­lan­go­je ren­gia­ma­me vai­kų mu­zi­kos fes­ti­va­ly­je „Lau­mės juos­ta“, kur at­li­ko

60-ai­siais po­pu­lia­rią dai­ną „Kiš­kių tro­lei­bu­sas“.

„Ru­de­nį vi­sa­da vyks­ta­me į eks­kur­si­ją. Per­nai lan­kė­mės Vo­kie­ti­jo­je, šie­met ke­ti­na­me ap­lan­ky­ti Lat­vi­jos ki­no mies­te­lį. Vyk­si­me vi­sur, kur pa­no­rės vai­kai ir jų tė­vai. Juk „Bum­cės klu­bas“ – ne tik ak­ty­vių vai­kų, bet ir jų ak­ty­vių tė­vų klu­bas“, – šyp­so­si L. Jo­ku­baus­kie­nė.

Te­le­fo­nas pa­si­tei­rau­ti 8~685 58 801. Dau­giau in­for­ma­ci­jos sve­tai­nė­je www.bum­cesk­lu­bas.lt .

 

J. Bud­riū­nai­tė: „Nuo­dė­mė bū­tų pra­leist mo­ti­nys­tę teat­re“

Ok­sa­na LAU­RU­TY­TĖ

Ru­de­nį pra­si­dė­sian­čio ju­bi­lie­ji­nio Šiau­lių dra­mos teat­ro se­zo­no spek­tak­liuo­se teat­ro my­lė­to­jai neiš­vys ta­len­tin­go­sios Jū­ra­tės Bud­riū­nai­tės. Ža­vio­sios ak­to­rės ku­rį lai­ką ne­ma­tys ir se­ria­lo „Mo­te­rys me­luo­ja ge­riau“ ger­bė­jai. 38-erių Jū­ra­tė su 53-ejų vy­ru mu­zi­kan­tu, kom­po­zi­to­riu­mi, mo­ky­to­ju Va­di­mu Kam­ra­ze­riu lau­kia­si kū­di­kio, o bū­si­miems tė­vys­tės džiaugs­mams ren­gia­si Pa­lan­go­je vaikš­ti­nė­da­mi Mei­lės alė­ja ir aki­mis ga­ny­da­mi de­be­sis. „Sep­ty­nio­li­ka se­zo­nų dir­bau teat­re, o da­bar no­riu pa­tir­ti tai, ko ne­pa­ty­riau. Me­tus tik­rai į teat­rą ne­grį­šiu, no­riu iš­gy­ven­ti vi­są mo­ti­nys­tės ska­nu­mą“, – sa­ko Jū­ra­tė.

 

Jū­ra­tė Bud­riū­nai­tė (cent­re) ir Va­di­mas Kam­ra­ze­ris (pir­mas iš kai­rės) kar­tu su stu­di­jos „Nie­ko to­kio“ vai­kais, jų tė­ve­liais ir ma­my­tė­mis fes­ti­va­liui „Lau­mės juos­ta“ pa­ren­gė pa­si­ro­dy­mą pa­si­da­bi­nę hi­piais.

Sau­liaus JAN­KAUS­KO nuo­tr.

Lau­kia­si lyg ro­ju­je

Tre­čią va­sa­rą Šiau­lių dra­mos teat­ro ak­to­rė Jū­ra­tė Bud­riū­nai­tė su vy­ru Va­di­mu Kam­ra­ze­riu pra­lei­džia Pa­lan­go­je. Anks­tes­niai­siais me­tais Va­di­mas va­ka­rais kon­cer­tuo­da­vo, o Jū­ra­tė fil­muo­da­vo­si se­ria­le „Mo­te­rys me­luo­ja ge­riau“. Ši va­sa­ra su­tuok­ti­niams ki­to­kia. Jei anks­čiau mo­te­ris su­grįž­da­vo į vieš­bu­tį po įtemp­tų fil­ma­vi­mų tik vy­rui į akis pa­žiū­rėt ir rū­bų pa­si­keist, tai da­bar jau­čia nuo­la­ti­nį Va­di­mo dė­me­sį ir rū­pes­tį. Su­ži­no­ju­si, kad lau­kia­si, Jū­ra­tė at­si­sa­kė šį se­zo­ną fil­muo­tis se­ria­le. Nusp­ren­dė pa­si­ner­ti į mo­ti­nys­tę ir at­si­duo­ti lau­ki­mo jaus­mui iki pat pirš­tų ga­liu­kų.

„Ge­gu­žę tu­rė­jau pra­dė­ti fil­muo­tis, bet juk aš ne­ži­no­jau, kaip jau­siuo­si be­si­lauk­da­ma. Bu­vo min­čių pa­kreipt se­ria­lo li­ni­ją taip, tar­si aš kaž­kur iš­va­žiuo­ju, kad vė­liau ga­lė­čiau su­grįž­ti. Bet se­ria­le juk int­ri­gos nie­ka­da ne­si­bai­gia, ma­no per­so­na­žo na­tū­ra­liai ne­bus šį se­zo­ną. Be to, ne­si­jau­čiau stip­ri kaip ark­lys – iki ket­vir­to nėš­tu­mo mė­ne­sio vi­są re­per­tua­rą teat­re at­lai­kiau, tad nu­ta­riau pail­sė­ti“, – sa­ko Jū­ra­tė.

Da­bar ak­to­rė sa­vo sa­vi­jau­tą va­di­na „at­si­pū­tu­sia“. Lie­pos pra­džio­je su vy­ru at­vy­ku­si į Pa­lan­gą, mo­te­ris ne tik pil­vą glos­to. „Ve­žio­ju jį dvi­ra­čiu ir vaikš­tau daug. Keis­ta – la­bai ma­žai ro­man­ti­kų Pa­lan­goj be­li­kę. Mei­lės alė­ja vie­na ki­ta po­re­lė praei­na. Ry­te ir va­ka­re be­vaikš­ti­nė­jan­čių pa­jū­riu taip pat la­bai ma­žai. Mes nu­si­pir­kom to­kius krės­lus, pa­si­sta­tom juos pu­šy­nė­ly­je. Už­ver­ti gal­vą ir žiū­ri, kaip plau­kia de­be­sys. Jū­ros oši­mą te­gir­di. Ši vie­ta – tik­ras ro­jus lauk­tis lė­liu­ko“, – emo­ci­jas lie­ja Jū­ra­tė.

Va­di­mas taip pat ste­bi­si, kad Pa­lan­ga dau­ge­liui – tik kai­ti­ni­mo­si sau­lė­je vie­ta. „Mes tur­būt vie­nin­te­liai ži­no­me, kad Pa­lan­ga – ne tik  J. Ba­sa­na­vi­čiaus gat­vė. Ko­kį „kai­fą“ pa­ti­riu. Jū­ra­tė mez­ga ko­ji­nai­tes ir pirš­ti­nai­tes kū­di­kiui, o aš ša­lia skai­tau spau­dą, min­ty­se ri­kiuo­ju bū­si­mus mū­sų stu­di­jos „Nie­ko to­kio“ dar­bus. Šie­met kaip nie­ka­da su mu­mis no­ri bend­ra­dar­biau­ti la­bai įdo­mūs žmo­nės ir ko­lek­ty­vai, su­lau­kė­me skam­bu­čio net iš to­li­mo­sios Af­ri­kos“, – sa­ko Va­di­mas.

Vy­ras pri­si­pa­žįs­ta la­bai lau­kian­tis vai­ke­lio. „Kuo to­liau, tuo ge­riau jau­čiuo­si. Jū­ra­tei lauk­tis pa­tin­ka, o man be­lie­ka džiaug­tis ir gė­rė­tis vis gra­žė­jan­čia žmo­na“, – sa­ko jis.

Jū­ra­tės ir Va­di­mo mei­lės vai­sius pa­sau­lį tu­ri iš­vys­ti spa­lio pa­bai­go­je. Jū­ra­tė spė­ja, kad jis bu­vo pra­dė­tas Šv. Va­len­ti­no die­ną. Gy­dy­to­jai lai­min­giems bū­si­miems tė­vams pa­sa­kė, kad grei­čiau­siai gims mer­gai­tė. Jū­ra­tei ki­tos ma­mos, įver­ti­nu­sios pil­vą, sa­kė spė­jan­čios, kad gims ber­niu­kas. „Jei gims mer­gai­tė, grei­čiau­siai ją pa­va­din­si­me So­fi­ja“, – at­vi­rau­ja mo­te­ris.

Mo­ti­nys­tė – džiaugs­mas

Jū­ra­tė pa­sa­ko­ja, kad ap­lin­ki­nių spau­di­mą, jog lai­kas tu­rė­ti vai­kų, ju­to ke­le­rius me­tus. „Žmo­nės įžū­liai pra­dė­jo sa­ky­ti, ma­no tė­vai ste­bė­jo­si. O aš vis kal­bė­jau, kad tu­riu daug dar­bų. Juk sa­vo mu­zi­kos stu­di­jo­je tu­ri­me net 70 vai­kų. Bet at­si­ti­ko kaip at­si­ti­ko. Pra­džio­je ne­ga­lė­jau pa­ti­kėt, ke­lis nėš­tu­mo tes­tus da­riau­si. Di­mai pa­sa­kiau po ge­ro mė­ne­sio“, – sa­ko Jū­ra­tė.

Pa­sa­ky­ti džiaugs­min­gą ži­nią bū­si­mam tė­čiui – vie­na. Kaip Jū­ra­tė, vai­di­nan­ti ko­ne vi­suo­se Šau­lių dra­mos teat­ro spek­tak­liuo­se, ži­nią pra­ne­šė teat­ro va­do­vui?

„A. Venc­kui bu­vo la­bai ne­ti­kė­ta. Pra­džio­je bu­vo pau­zė, ta­da jis ma­ne pa­svei­ki­no ir lie­pė kuo grei­čiau pa­sa­ky­ti ad­mi­nist­ra­ci­jai, kad re­per­tua­ras šį ru­de­nį bū­tų pa­ko­re­guo­tas“, – sa­ko Jū­ra­tė.

Kai ku­riuos Jū­ra­tės vaid­me­nis ko­le­gės ak­to­rės pa­si­da­li­jo, ta­čiau li­ko to­kių, ku­rie li­ko tik Jū­ra­tei. „Džiau­giuo­si, kad kai ku­rie vaid­me­nys – tik ma­no. Juos dar vai­din­siu, bet atei­nan­tį se­zo­ną teat­re bū­siu tik kaip sve­čias“, – sa­ko ji.

Jū­ra­tė pla­nuo­ja, kad gi­mus vai­ke­liui me­tus į sce­ną ne­grįš. No­ri pa­tir­ti mo­ti­nys­tės ma­lo­nu­mą, kiek ga­li­ma il­giau au­gin­ti vai­ke­lį. „Esu juo­da egois­tė, kai kal­ba­ma apie dar­bą, ta­čiau teat­re aš jau 17 se­zo­nų ati­dir­bau. No­riu pa­tirt tai, ko dar ne­pa­ty­riau – juk tai taip žmo­giš­ka. Nuo­dė­mė bū­tų pra­leis­ti mo­ti­nys­tės me­tus teat­re“, – sa­ko ji.

Mo­te­ris pri­si­pa­žįs­ta kiek bi­jo­ju­si ap­lin­ki­nių reak­ci­jos – juk ma­ma ke­ti­na tap­ti ga­na vė­lai – 38-erių. Vis dėl­to, jo­kių ne­pa­to­gu­mų ne­pa­ju­to – mo­te­rų kon­sul­ta­ci­jo­je su­tin­ka ir be­si­lau­kian­čių še­šio­lik­me­čių, ir ke­tu­rias­de­šimt­me­čių.

Tie­sa, Jū­ra­tė sa­ko jun­tan­ti me­di­kų sim­pa­ti­jas. Juk gra­žio­sios ak­to­rės neį­ma­no­ma neat­pa­žin­ti. „Kaž­kaip grei­čiau ma­ne prii­ma, žo­džiu, tik­ras „kai­fas“ ta ma­no mo­ti­nys­tė“, – juo­kia­si ji.

Stu­di­jos veik­la ne­sus­tos

Pa­lan­go­je Jū­ra­tė su Va­di­mu neat­si­tik­ti­nai. Prieš po­ra sa­vai­čių čia vy­ko fes­ti­va­lis „Lau­mės juos­ta“, ku­ria­me ak­to­rės ir mu­zi­kan­to va­do­vau­ja­ma stu­di­ja „Nie­ko to­kio“ pa­si­ro­dė su dai­na „Ka­ra­liai be ka­rū­nų“. Ši dai­na bu­vo vie­na pir­mų­jų gru­pės „Vai­ras“ šla­ge­rių.

Dai­nos me­lo­di­ją pa­gal Pet­ro Vai­čiū­no ei­lė­raš­tį su­kū­rė Va­di­mas. Jū­ra­tė pa­siū­lė stu­di­jos vai­kams ir tė­vams pa­si­ro­dy­ti sce­no­je pa­si­puo­šus gė­lių vai­kais – hi­piais.

„Į mus ap­lin­ki­niai žiū­rė­jo su­si­ža­vė­ję. Sa­kė no­rin­tys, kad hi­pių lai­kai su­grįž­tų. Man pa­ti­ko jau­nys­tė­je vaikš­čio­ti klio­ši­nė­mis kel­nė­mis, su­grą­ži­no­me  lai­kus“, – kal­ba Va­di­mas.

Stu­di­jos „Nie­ko to­kio“ vai­kai ir tė­vai ren­gė­si pa­si­ro­dy­mui su di­džiau­siu džiaugs­mu. Vy­rai da­bi­no­si il­gų plau­kų pe­ru­kais, mo­te­rys avė­si ba­te­lius su plat­for­ma, į plau­kus se­gė­si gė­les. „At­ro­dė­me nuo­sta­biai“, – džiau­gia­si Jū­ra­tė.

Nors Jū­ra­tė ir Va­di­mas ru­de­nį ir pa­si­ners į tė­vys­tės džiaugs­mus, stu­di­jos „Nie­ko to­kio“ veik­la ne­sus­tos. Jau še­še­rius me­tus ug­do­mi vai­kai bus to­liau la­vi­na­mi, stu­di­ja priims nau­jus na­rius. „Di­de­lis ma­lo­nu­mas ma­ty­ti, kaip atė­ję pas mus dvi­me­čiai da­bar jau aš­tuo­ne­rių, pa­si­kei­tę, užau­gę“, – sa­ko Jū­ra­tė.

Filmų festivalyje - šiauliečių sėkmė

Oksana LAURUTYTĖ

Praėjusį antradienį Šiaulių apskrities kinomanai rinkosi į Vienos scenos filmų festivalio filmų peržiūrą. Kino mėgėjai festivalyje-konkurse, kuris vyko sostinėje liepos 22-ąją, galėjo išvysti 15 griežtą atranką perėjusių ir prizais apdovanotų filmų. Absoliučiai geriausiu filmu buvo pripažintas buvusio šiauliečio Simono Gylio režisuotas filmas "Rendezvous". Tai savotiška prancūzų kino aktorės Mari Trentinjan ir muzikanto Bertrano Kantat tragiškos meilės istorijos interpretacija.

Šiaulių dramos teatro aktorius Dalius Jančiauskas geriausiu aktoriumi pripažintas už Bertrano Kantat vaidmenį Simono Gylio režisuotame filme "Rendezvous".

Simono GYLIO asmeninio archyvo nuotr.

Nuo komiškų situacijų iki dramų

Liepos 22 d. interneto portalo "Kinomanai.lt" bendruomenė kino mėgėjus pakvietė į Vienos scenos filmų festivalį-konkursą. Komisijos narys Viktoras Gundajevas sako, kad konkursui dalyviai iš Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių, Kaišiadorių pateikė 30 vaidybinių filmų, iš kurių buvo atrinkta 15 geriausių.

Nepriklausoma kino kūrėjų sąjunga "Kinomanai.lt" šiais metais itin daug dėmesio skyrė meniniam kuriamų filmų lygiui stiprinti. Buvo organizuojami virtualūs seminarai, kuriuose visi norintys galėjo pagilinti savo žinias kino scenarijaus rašymo, režisūros, vaidybos bei filmavimo srityse. Seminaruose dalyvavo ir su kino kūrėjais diskutavo įvairių sričių specialistai: V. Gaigalas, S. Parulskis, I. Butkutė, E. Vėlyvis, M. Jampolskis.

Pasak V. Gundajevo, antrą kartą surengto festivalio rezultatai džiugina - techninis lygis šiemet itin pagerėjo. Konkursui pateiktiems filmams buvo keliamas reikalavimas, kad siužetas būtų vienos scenos - filmuojama toje pačioje erdvėje tuo pačiu metu. Filmai negalėjo būti filmuoti buitinėmis kameromis, galėjo vaidinti ir profesionalūs aktoriai, ir mėgėjai. Sukurti tokį filmą nėra lengva – reikia didelio režisieriaus sumanumo ir aktorių talento, kad toje pačioje vietoje vykstantis veiksmas prikaustytų žiūrovo dėmesį, todėl atranką perėjo toli gražu ne visi kino kūrėjų darbai.

Pateiktų filmų temos - įvairios: gangsteriai, meilė, gyvenimo prasmė, seksas. Vienuose jų vyrauja komiškos situacijos, kituose nagrinėjamos rimtos gyvenimiškos temos.

Nugalėtojus išrinko speciali kino kritikų, režisierių bei kitų kino specialistų komisija ir žiūrovai. Komisijos nariai buvo ir kino mėgėjai, ir pripažinti režisieriai G. Lukšas, Š. Bartas, J. Lapinskaitė ir kiti.

Apdovanoti kūrėjai, kompozitoriai, aktoriai

Praėjusį antradienį festivalio filmai rodyti Šiauliuose. Vėliau jie keliaus ir į Kauną, Klaipėdą, Panevėžį ir Druskininkus.

"Į filmų peržiūrą susirinkę šiauliečiai geriausiu filmu išrinko festivalyje nugalėtojo laurus nuskynusį Simono Gylio režisuotą filmą "Rendezvous". Pagrindinį vaidmenį jame sukūrė Šiaulių dramos teatro aktorius Dalius Jančiauskas.

Antrą vietą šiauliečiai skyrė filmui "Išskalbta pasaka" (Vytautas Katkus), kuris konkurse apdovanotas už geriausią operatoriaus darbą.

Festivalio komisija prizines vietas paskirstė taip: antra vieta skirta filmui "Skaičiai" (Ilja Kurliandčik), trečioji - "Kam žadinai?" (Danas Kučinskas). Už geriausią scenarijų apdovanotas filmas "Jėzus-Marija" (Herbertas Alksnevičius, Vilmantas Jankauskas), geriausia aktore tapo filme "Skaičiai" suvaidinusi Austėja Lukaitė, o geriausiu aktoriumi - Dalius Jančiauskas.

Už geriausią montažą apdovanoti filmo "Jėzus-Marija" kūrėjai, už geriausią muziką - filmas "Išskalbta pasaka" (Arvydas Malčys).

"Fotorent" prizas už HDSLR fotoaparatu nufilmuotą geriausią filmą skirtas operatoriui Vytautui Katkui už "Išskalbtą pasaką".

Konkurse taip pat dalyvavo šiauliečio Airido Janušausko sukurtas filmas "Gėlininkas", kuriame vaidino Adelina Skalandytė, Povilas Šimonis, Virginijus Dargis, muziką kūrė Mažvydas Bartkevičius.

Kazokaitė su biliardo lazda

Oksana LAURUTYTĖ

Šeštadienį, vykdama iš Vilniaus į Jūrmalą, Šiaulių stačiatikių apaštalų Petro ir Povilo parapijos bendruomenę pagerbė garsi Rusijos aktorė Elina Abraamovna Bystrickaja. Maskvoje gyvenanti ir Lietuvoje labiausiai žinoma iš filmo "Tykusis Donas", kur sukūrė kazokaitės Aksinijos vaidmenį, aktorė Jūrmaloje dalyvavo festivalyje "Naujoji banga". "Mano jaunystės svajonė buvo suvaidinti kazokaitę Aksiniją. Aš ne tik suvaidinau, bet ir tapau ja", - sako E. Bystrickaja, kuri, net būdama garbaus amžiaus, sportuoja, žaidžia biliardą, Maskvos mažajame teatre kuria pagrindinius vaidmenis ir stengiasi gyventi sveikai.

 

Mano metai – mano turtas

Į Šiaulių stačiatikių apaštalų Petro ir Povilo parapijos bendruomenės kiemelį įrieda automobilis žaliais numeriais. Iš jo išlipa žila, galvą raudona kepure su snapeliu, o kaklą raudonu šaliu papuošusi moteris. Raukšlelės aplink akis atskleidžia, kad ji daug šypsosi. Tarsi tai patvirtindama E. Bystrickaja šiltu šypsniu apnuogina baltus dailius dantis ir pakviečia į namą pasikalbėti.

Prie stalo sėdime trise: "Aksinija" (E. Bystrickaja), Ksenija Rubcova (E. Bystrickajos reikalų direktorė) ir aš, Oksana. E. Bystrickaja sako žinojusi, kad po to, kai filme "Tykusis Donas" suvaidino gražuolę kazokaitę Aksiniją, įvairių tautybių žmonės savo naujagimes mėgo pavadinti Oksanomis, Ksiušomis, Ksenijomis.

"Neprilygstamoji. Ji - etalonas, kaip moteris turi senti. Viena geriausių Rusijos aktorių", - tokie epitetai spaudoje nė kiek nestebina garsiosios aktorės. Priešingai - moteris puikiai suvokia savo vertę ir neslepia aiškiai matanti, kad dabar, būdama 83-ejų, atrodo pritrenkiamai jauna, yra žavi ir veikli.

"Manau, kad mano amžius – mano turtas. Jeigu gyveni įdomiai, tada nejunti bėgančių metų naštos. Aš daug kuo domiuosi, iki šiol dirbu. O jei kalbėti apie moters senėjimą... Be abejonės, aš juntu, kad senstu, bet daug nemalonių amžiaus reiškinių galima įveikti. Iki šiol sportuoju. Žinoma, dabar nedarau tų sudėtingų mankštos pratimų, kokius dariau jaunystėje, tačiau kiekvieną rytą mankštinuosi, stengiuosi nepersivalgyti, nevalgyti riebaus, aštraus maisto", - sako ji.

E. Bystrickaja gimė Kijeve, medikų šeimoje. Vaikystėje buvo labai judri, draugavo su berniukais, žaidė jų žaidimus, šaudė laidyne ir mušėsi. Kai namuose atsirado biliardo stalas, Elina paprašė tėvo išmokyti ją žaisti. Biliardo lazdos aktorė nepamiršo iki šiol. Mielai žaidžia šį žaidimą, yra Rusijos biliardo federacijos garbės prezidentė.

Vaikystėje Elina itin žavėjosi namų teatru. Su kiemo mergaitėmis statydavo spektaklius, kurių ateidavo žiūrėti aplinkinių namų gyventojai. Vaikai šoko, dainavo, deklamavo eilėraščius, net pastatė spektaklį "Čepajevas", kuriame Elina suvaidino Petią.

Prasidėjus karui, Elina dirbo sanitare - talkino mamai Charkove, Astrachanėje, net Stalingrade. Keturiolikmetė mergaitė išvydo, kas yra gangrena, stabligė, girdėjo sužalotų kareivių klyksmus. Būdavo, kad nuo išvystų vaizdų Elina alpdavo, tačiau ji stengėsi sukandusi dantis, net tapo kraujo donore.

Verčiama giminių, mergina tapo diplomuota akušere-ginekologe, tačiau dirbti gydytoja nenorėjo - širdyje visada buvo teatras.

1953-1956 m. E. Bystrickaja kūrė vaidmenis Vilniuje - Lietuvos Rusų dramos teatre. 1957-aisiais ji gavo pasiūlymą kurti vaidmenį filme "Tykusis Donas".

"Negalėjau šio vaidmens atsisakyti – svajojau apie jį nuo jaunystės. Seniai buvau supratusi, kad kazokaitės skiriasi nuo paprastų valstiečių. Tai laisvos moterys, jų pečiai, žinote, tokie atlošti. O kokia laikysena, net galvos padėtis tokia gracinga! Studijų metais aš bandžiau save tokią įsivaizduoti, bandžiau vaidinti knygoje perskaitytus etiudus. Buvo žmonių, kurie sakė, kad suvaidinti kazokaitę – ne mano nosiai. Bet jie nežinojo mano charakterio. Aš įtikinau save, kad esu kazokaitė. Ir suvaidinau. Dabar aš ir esu kazokaitė - turiu tokį titulą. Esu apdovanota dviem pagarbos kryžiais už tai, kad labai įtikinamai perteikiau "kazačkos" dvasią ir už tai, kad kovojau už tiesą ir taiką", - sako ji.

E. Byst­ric­ka­ja su Šiau­lių sta­čia­ti­kių apaš­ta­lų Pet­ro ir Po­vi­lo pa­ra­pi­jos bend­ruo­me­ne.

Ole­go ŠTEL­MA­NO as­me­ni­nio ar­chy­vo nuo­tr.

Tik tiesa ir nieko, išskyrus tiesą

Nuo 1958-ųjų E. Bystrickaja dirba Maskvos mažajame teatre. Nusifilmavo filmuose "Nebaigtas apsakymas", "Savanoriai", o spektakliuose pagrindinius vaidmenis vaidina iki šiol. Šiuo metu ji kuria pagrindinį vaidmenį spektaklyje "Pikų dama".

"Mes, aktoriai, dirbame, kol pajėgiame. Aš dar turiu net iš ko pasimokyti – yra aktorių, kurie dirba ir 97 metų sulaukę. Kartu su manimi mano bendraamžius vaidina 20 metų jaunesni aktoriai ir tai normalu. Mano kolegė neseniai mus paliko. Tai, žinoma, labai apmaudu. Aš labai dėl to išgyvenu, bet mano filosofija tokia – anksčiau ar vėliau visi mirsime", - kalba ji.

E. Bystrickaja sako pažinojusi lietuvius aktorius Moniką Mironaitę, Juozą Budraitį, Donatą Banionį, seka informaciją apie juos. Aktorės gyvenimas ir dabar susijęs su Vilniumi, čia iki šiol gyvena jos jaunesnioji sesuo.

Apmaudu, kad E. Bystrickaja pokalbį paprašo baigti. Prie stalo vakarienės renkasi stačiatikių bendruomenės nariai, aktorė turi parodyti dėmesį ir jiems. "Kiek jau pakalbėjome, tiek", - maloniai šypsosi aktorė, kuriai prašant atsisveikinti nėra nė trupučio susierzinimo, tik nuoširdus rūpestis.

Papasakoti apie E. Bystrickają mielai sutinka jos reikalų direktorė Ksenija Rubcova. Ksenija lydi aktorę kelionės metu - šeštadienį Vilniuje, Rusijos ambasadoje, E. Bystrickaja rengė kūrybos vakarą. Po jo ir išvyko į Jūrmalą dalyvauti muzikos festivalyje "Naujoji banga".

"Igoris Krutoj ją kelerius metus kvietė tapti festivalio garbės viešnia. Šiemet Elina sutiko", - sako Ksenija.

Pasak pašnekovės, E. Bystrickaja ne tik daug vaidina - ji dainuoja, greitai turi pasirodyti viso jos gyvenimo autorinės kūrybos kompaktinė plokštelė.

"Susipažinau su Elina Abraamovna prieš dvejus metus ir galiu pasakyti, kad ji labai teisinga, jautri ir kūrybinga. Ją labai myli teatro ir kino žiūrovai ir būna malonu, kai gatvėje ją atpažįsta ir prašo autografų", - sako Ksenija.

E. Bystrickaja augina pekinų veislės šunelį, kurį nuolat vežasi į gastroles. Aktorė ne tik žaidžia biliardą - buvo aistringa irkluotoja, o jos namuose yra daug treniruoklių fizinei formai palaikyti. "Aš ją kartais vadinu balerina Voločkova - aktorė tokia gyvybinga, kad jos amžiaus beveik nejunti", - sako pašnekovė.

Aktorė negaili patarimų ir savo reikalų direktorei, moko, kaip elgtis, apsirengti, svarbiausia - būti dorai ir teisingai žmonėms. "Jos vizitinė kortelė - sakyti tik tiesą ir nieko, išskyrus tiesą. Aš galiu atskleisti visas savo paslaptis, o ji man visada pataria, padeda", - šypsosi pašnekovė.

Šiuo metu aktorė Maskvos Mažajame teatre vaidina spektakliuose "Vargas dėl proto", "Kiekvienam gudruoliui pakanka kvailumo" ir kituose. "Maskvoje kultūringi žmonės vis dar lanko spektaklius, valstybiniai ir privatūs teatrai nenukenčia dėl to, kad susirenka mažai žiūrovų, nors bilietas į spektaklį kainuoja apie 20-30 JAV dolerių. Gyvenimas įrodė, kad teatro meno niekuo negalima pakeisti", - sako Ksenija.

Laida apie centralizuotą šildymą

 Trečiadienį, rugpjūčio 3 dieną, 19.15 val. per Šiaulių regiono televiziją „S plius“ - speciali tiesioginė laida „Centralizuotai tiekiama šiluma ar autonominis šildymas?“ Specialistai atsakys į dažniausiai vartotojų užduodamus klausimus.

Vilhelmas Čepinskis: "Krizės - laikinos, o kultūra ir siela - amžinos"

Oksana LAURUTYTĖ

Kai Ch. Frenkelio viloje smuikininkas Vilhelmas Čepinskis kūriniu "Ave Marija" baigė koncertą, neįprastai negausios publikos, kurią sudarė daugiausia moterys, skruostais riedėjo ašaros. "Ašaros – nuostabiausias komplimentas atlikėjui", - šypsosi smuikininkas. Pirmą kartą gražiausioje Šiaulių vietoje koncertavęs V. Čepinskis žino – pasirodymas buvo nuostolingas, tačiau dėl to jis visiškai nesijaudina. "Yra koncertų, kuriuose groju be honoraro. Dabar žmonėms reikia dalykų, kurie paliečia sielą. Nuo to tampu ir aš turtingesnis", - sako smuiko virtuozas.

Smuiko virtuozas Vilhelmas Čepinskis įsitikinęs, kad tik kultūra išgelbės Lietuvą ir jos žmones.

Vilhelmo ČEPINSKIO asmeninio archyvo nuotr.

Kokias vertybes būtina išsaugoti

Po pusantros valandos koncerto, kai kelis kartus buvo pakviestas bisui, V. Čepinskis sako esąs šiek tiek pavargęs. Pasikalbėti pakvietęs į Ch. Frenkelio vilos balkoną, smuikininkas sako esantis sužavėtas pastatu ir jame esančiais meno kūriniais. Viloje jis dar nė karto nebuvo koncertavęs, tačiau Šiauliuose lankėsi daugybę kartų. Čia gyvena jo giminių, vaikystėje su tėčiu ne kartą autobusu vykdavo iš Kauno į Šiaulius.

- Šįkart atvažiavote pavirkdyti šiauliečių? Pasirodo, klausytojai dabar ateina į koncertus ne papramogauti, pasijuokti, o - paverkti?

- Žmonės yra mane girdėję įvairiuose amplua, dabar daug kas per koncertus daro šou, tačiau aš manau, kad žmogui ir apskritai Lietuvai reikia to, kas geba suvirpinti krūtinę. Reikia tokių dalykų, kurie priverstų susimąstyti, kas jis dabar yra ir kur jis eina. Todėl ir šiam koncertui pasirinkau ne supervirtuoziškus, o jautresnius kūrinius. Lietuvoje juk karaliauja įvairūs realybės šou, kurie daro įtaką daugeliui žmonių, juos formuoja. Kur bepažiūrėsi – lazeriai, ugnis, pigūs juokeliai ir kalbos apie nieką. Man asmeniškai tai nėra priimtina ir manau, kad su tokia kultūra mes toli nenuvažiuosim, juolab kad dabar žmonės masiškai bėga iš Lietuvos. Prieš porą mėnesiu per koncertus Vokietijoje kalbėjausi su vokiečiu. Sakiau, kad jiems bepigu kalbėt apie demokratiją, apie toleranciją, kai jų tiek daug. Intuityviai bandau suvokti, kas mums nutiks, kai smarkiau pradėsime maišytis su kitomis tautomis. Kas iš mūsų beliks? Mes išnyksime. Jau dabar mūsų vos trys milijonai, gal net mažiau. Koncertavau Londone, Paryžiuje. Siaubas, kas ten darosi. Gatvėse nebeišgirsi gimtosios kalbos. Nesu rasistas, bet manau, kad mums reikia išsaugoti tai, ką turime.

- Globalizacijos pasekmė - atsiranda žmonių, kurie sako, kad Žemė - jų namai. Niekas niekur neemigruoja, tiesiog persikeliama toliau nuo tėvų ir tiek.

- Gal tokių žmonių ir yra daugiau negu tų, kurie stengiasi leisti savo vaikus į lietuviškas mokyklas, saugoti tautiškumą, tradicijas. Anksčiau labai pykdavau ant emigrantų, kurie aiškindavo, kad Lietuva jiems nieko nedavė. Klausdavau - o ką jūs patys davėte Lietuvai? Aš ne kartą turėjau galimybę emigruoti, tačiau negaliu - man reikia to lietuviško medžio, Lietuvos dvasios, kolorito. Aš jaučiu tokį poreikį, tačiau vis dažniau pagalvoju, kad, rodos, darau viską, ką galiu, bet atgal ne visuomet gaunu. Dabar Lietuvoje, mano manymu, nėra labai daug žmonių, kurie geba kokybiškai gyventi iš savo tiesioginės veiklos. O kas bus po 50 metų, kas mūsų laukia?

- Jūsų koncerte skambėjo praėjusių amžių muzika, kuria sukūrė vyrai. Tais laikais vyrų koncertų salėse buvo ne ką mažiau nei moterų. Koncerte Šiauliuose – vos keli. Kas jiems nutiko? Ar jiems nereikia sielą virpinančios muzikos?

- Manau, kad nuo tų laikų, kai vyrai "išlipo iš medžio", tapo medžiotojais bei turėjo namo šeimai parnešti bulių, mažai kas pasikeitė. Dabar vyrai yra itin pasimetę. Šioje sunkioje situacijoje jie nusivylę savimi ir nežino, ką daryti. Išvyksta, nes neranda išeities, kaip situaciją pakeisti. O gal jie ko nors bijo, gal bijo pasirodyti jautrūs?

Groja ir be honoraro

- Koncerte kalbėjote, kad krizės – laikinos, o kultūra ir siela – amžini. Siela juk yra belytė. Jei muzika – sielai, vadinasi, nesvarbu, ar jos klauso vyras, ar - moteris.

- Taip ir turėtų būti, bet visais laikais vyrai kūrė muziką moterims, dailininkai, įkvėpimo pagauti, tapė moteris ir dėl moterų kilo karai. Dabar vyrai turbūt nebenori gilintis į subtilius dalykus, grįžta namo, susikrauna kojas ant stalo, geria alų ir žiūri futbolą. Aš nesu ir feminizmo šalininkas. Manau, kad moteris yra tobuliausias Dievo kūrinys ir ji negali lygiai kaip vyras tampyti plytų.

- Jūsų koncertas buvo finansiškai nuostolingas – susirinko per mažai žiūrovų. Ar taip nutinka dažnai?

- Taip negausiai susirinkusiai publikai dar neteko groti, tačiau yra kelių tipų koncertai, kuriuose aš groju be jokio honoraro. Gal tai skamba keistai ir bus tokių, kurie pasakys - kvailys. Teko kalbėti su turtingu Lietuvos verslininku, kuris aukštom frazėm man pradėjo kalbėti, kad jei tavo darbas neduoda pelno, vadinasi, kažką ne taip darai. Tuomet aš paklausiau - kiek laiko Jūs, verslininkas, galėtumėte finansuot savo verslą iš savo kišenės? Jis neturėjo ką atsakyti. O aš sukūriau savo orkestrą "Camerata Klaipėda", kuris dabar vadinasi "Camerata Palatina Vilnensis". Nors orkestras ir turėjo tam tikrą biudžetą iš Klaipėdos miesto savivaldybės, bet visą tą laiką pats finansuodavau orkestrą iš savo kišenės. Apmaudu, kad šiame materialiame pasaulyje nebesuvokiama, kad gali daryt tai, kas tau malonu, ir neprašyti pinigų.

- Lietuvoje jau žmonės eina į teatrus, koncertus sakydami, kad ne vien duona žmogus yra sotus.

- Bet ar Jūs matote, kad televizijoje nebėra gerų kultūros laidų. Nebėra, nes nėra finansavimo. Valstybė turėtų tuo pasirūpinti, finansuoti kultūros laidas. Juk dabartiniai dešimtmečiai auga žiūrėdami banalius šou. Rezultatas – klaikus. Nueini į parduotuvę batų nusipirkt ir negali susikalbėti su pardavėja dėl trankios muzikos arba atėjęs į kavinę negali susikalbėti su pašnekovu. Mano galva, tik kultūra ir tik kultūringas žmogus gali ką nors pakeisti.

- O ką Jūs matote gražaus ir gero Lietuvoje?

- Yra daug gražių reiškinių, yra daug kuriančių dailininkų, kompozitorių, menininkų, tačiau jie kažkodėl mažai žinomi, jais nepakankamai domimasi. Pažiūrėkite, ką rodo žinių laidos: energetika, kriminalai, sportas. O kultūros laidų nėra. Daug šlamšto rodoma ir mažai žmogui vertingų dalykų. Pavartykite užsienio spaudą. Vokietijoje, Amerikoje svarbūs kultūros renginiai aprašomi pirmuose puslapiuose. O pas mus? Ne ekonomika, atominė energetika ir ne politikai išgelbės šalį. Politikai turi nors kartą ateiti į Nacionalinę filharmoniją ir išbūti ten iki koncerto pabaigos, parodydami deramą susižavėjimą muzika, atlikėjais arba bent jau neužmigti. Tokie politikai parodo, kokia yra tauta. Kažkoks protingas žmogus yra pasakęs: "Parodykite man šalies simfoninį orkestrą ir aš galėsiu viską pasakyti apie šalį." Be kultūros mes pražūsime. Ne kinas ar baltarusis, čia atvažiavęs ir "keldamas" ekonomiką, mus išgelbės.

- Žmonės juk ieško įvairių išeičių, kuria savo saleles, paguodos ieško religijose, jogoje, meditacijoje.

- Kiekvienas, kuris gali sąlygoti kokius nors sektorius ar politinius judėjimus, turi prisiimti ir atsakomybę. Tapti atsakingais už menininkams, kūrėjams pakeltus mokesčius. Mūsų valstybėje vyksta tikri anekdotai – parduoda dailininkas savo nutapytą paveikslą ir jam nuo pensijos nuskaičiuojamos gautos pajamos. Žmonės nebežino, kur ieškoti išeities. Vieni iš nevilties ieško paguodos religijoje, jogose, meditacijose, kiti geria, treti narkotikus vartoja. Numiršta po dvejų metų ir būna pamiršti, taip žmogaus problema ir išsisprendžia...

- O koks yra kultūringas žmogus?

- Aš perskaičiau pagrindines knygas, kuriose aiškinama, kaip tapti kultūringu, kaip laikytis etiketo ar ką turi žinoti kiekvienas išsilavinęs žmogus. Mano nuomone, šios knygos nedaug suteikia tikrosios kultūros. Pats žmogus turėtų siekti eiti tobulėjimo link ir, aišku, tik besąlygiška tėvų meilė savo vaikams nuo kūdikystės gali pakeisti visuomenę. Po 50 metų pažiūrėsim, kaip bus. Tik reikia to sulaukti.

Kažkoks protingas žmogus yra pasakęs: "Parodykite man šalies simfoninį orkestrą ir aš galėsiu viską pasakyti apie šalį." Be kultūros mes pražūsime. Ne kinas ar baltarusis, čia atvažiavęs ir "keldamas" ekonomiką, mus išgelbės.

Keitės miestai ir veidai

Alvydas JANUŠEVIČIUS

Lietuvos istorijoje minima ne viena sostinė. Tris iš jų istorikai aiškiai įvardija: Kernavė, Trakai ir Vilnius. Visi trys istoriniai šalies centrai – svarbiausi miestai, kurie buvo ir yra Lietuvos širdis. Istoriniuose šaltiniuose minimi ir miestai, kurie mūsų sostinėmis vadinami tik legendose. Karalius Mindaugas nuo kryžiuočių pasislėpė Vorutos pilyje. Manoma, kad šios pilies buvimo vieta – Anykščių pašonėje esantis Šeimyniškėlių piliakalnis, vadinamas Varutės kalnu. Tuo tarpu baltarusiai pasakys, kad tikroji Mindaugo sostinė – Naugardukas. Aišku, reikėtų nepamiršti ir buvusios laikinosios Lietuvos sostinės - Kauno. Bet šį sykį - apie tris ryškiausias.

Gedimino pilies bokštas – mūsų valstybingumo simbolis.

Autoriaus nuot.

Kernavė – pirmoji sostinė

Kernavė – miestas už 35 km nuo Vilniaus. Iš pažiūros tai tik paprasta gyvenvietė, esanti vaizdingame Neries slėnyje, tačiau čia galima suskaičiuoti iki 36 archeologinių paminklų, kuriuos verta pamatyti.

Kernavės piliakalniai su visu archeologijos ir istorijos rezervatu yra įtraukti į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Rezervatas apima Pajautos slėnį, penkis piliakalnius ir dalį viršutinės Neries terasos.

Šie piliakalniai – ne kepurėmis pilti. Juos kadaise sustūmė iš Lietuvos besitraukiantys ledynai. Žmogus tik patobulino gamtos sukurtą ozą ir jame apsigyveno. Manoma, kad gyvenvietės čia buvo jau bronzos amžiaus pabaigoje. Seniausiai, t. y. I tūkst. pr. Kr., apgyvendintas Aukuro kalnas. XIII-XIV a. visi piliakalniai sudarė vieningą gynybinį kompleksą, o paprasti kaimiečiai gyveno Pajautos slėnyje. Dėl Aukuro kalne gausiai augančių rūgštynių šis kalnas dažnai dar vadinamas Baščiakalniu.

Be Aukuro kalno, Kernavėje dar yra Pilies, Mindaugo sosto, Kriveikiškio ir Lizdeikos piliakalniai. Pilies kalne, anot padavimų, yra požeminio kelio durys, vedančios į Trakus ir Vilnių. Kernavėje jos geležinės, Trakuose - sidabrinės, o prie Vilniaus – auksinės. Mindaugo sosto kalva taip pavadinta todėl, kad, pasak legendų, čia karūnuotas karalius Mindaugas. Lizdeikos piliakalnis – gynybinis, saugojęs Aukuro kalvos prieigas. Atokiausiai esantis Kriveikiškio kalnas – žvalgybinės paskirties. Visus kalnus vienu metu galima pamatyti nuo Pajautos slėnio, plytinčio Neries link.

Kernavėje padėti pamatai mūsų valstybingumui. Ryškiausias Kernavės kunigaikštis – Traidenis. Vėliau Kernavė atiteko Gediminui, Algirdui, o Vygandas buvo paskutinis Kernavės valdovas. Dėl čia nuolat gyvenusių valdovų Kernavė ir laikoma pirmąja Lietuvos sostine.

Senieji Trakai

Visi žinome Trakų pilį, kuri laikoma Lietuvos vizitine kortele. Jei į interneto paieškos sistemas įrašytume žodį „Lietuva“, būtinai pamatytume raudoną pilį saloje. Tačiau ne visi žino Senuosius Trakus ir ten, visai šalia garsiųjų salos mūrų, buvusią dar vieną galingą pilį.

Pasak legendos, Senuosius Trakus 1316 m. įkūrė kunigaikštis Gediminas, šį sostą užėmęs po Vytenio mirties. Valdovas Lietuvos sostinę iš Kernavės perkėlė į Senuosius Trakus, kurie vėliau pradėti vadinti tiesiog Trakais.

Istoriniuose šaltiniuose teigiama, kad salos pilis yra gotikinio stiliaus, pastatyta kunigaikščių Kęstučio ir Vytauto iniciatyva. Trakai laikomi Vytauto gimtine ir jo mirties vieta. XV a. salos, kaip ir Trakų pusiasalio pilys, buvo viena iš LDK valdovų rezidencijų.

Dabar Trakai garsėja ne tik didinga pilimi, bet ir čia dar tebegyvenančiais karaimais. Istoriniai šaltiniai byloja, kad šios tautos atstovų į Vilnių atsivežė Vytautas. Na, o karaimai garsėja savo nacionaliniu patiekalu – kibinais. Paklausite, kur skaniausi kibinai? Ogi prie tilto į pilį. Juos čia nuo seno pardavinėja karaimų kilmės močiutė.

Pasak istorikų, 1323 m. Gediminas jau gyveno Vilniuje, nes tais metais rašė laiškus popiežiui būtent iš čia. Vėliau, Vilniui tapus sostine, Trakai liko Trakų kunigaikštystės ir Žemaitijos seniūnijos sostine.

Geležinio vilko miestas

Apie Vilniaus miesto įkūrimą byloja Geležinio vilko legenda. Medžiodamas Gediminas susapnavo staugiantį geležinį vilką. Kriviai jam išaiškino sapno reikšmę – kunigaikštis čia pastatys miestą, o garsas apie jį pasklis po visą pasaulį. Jogaila 1387 m. Vilniui suteikė Magdeburgo teises.

Dabar Vilnius garsėja savo puikiu senamiesčiu, išlikusiu Gedimino pilies bokštu ir Valdovų rūmais, kurių statybas lydėjo skandalai. Istorikų teigimu, Valdovų rūmų vietoje stovintis pastatas yra tarsi paminklas Lietuvos istorijai. Gaila, kad tikrosios Žemutinės pilies, dabar labiau žinomos Valdovų rūmų pavadinimu, aprašymų neliko.

Gedimino pilies kalnas apsuptas upių. Ši vieta buvo patogi piliai statyti ir nuo priešų apsiginti. Tikinama, kad čia žmonių gyventa dar neolito laikotarpiu. Istoriniai šaltiniai byloja, kad XI-XIII a. dabartinėje Gedimino pilies vietoje jau stovėjo medinė pilis.

Aukštutinė pilis ir jos bokštas paskutinį mūšį atlaikė 1655-1661 m. kare. Tuomet čia įsikūrė Maskvos kariuomenė. Nuo tada pilis buvo visiškai apleista. Pilies gynybinės funkcijos buvo prisimintos XIX a., kai Vilniaus pilių teritorijoje Rusijos caro įsakymu 1831 m. buvo įkurta tvirtovė. Tuomet imta rūpintis ir Aukštutinės pilies griuvėsiais: buvo nugriautos pilies pietinio ir šiaurinio bokštų liekanos, vakarinė ir šiaurinė sienos, konservuoti pilies mūrai, sutvirtintas slenkantis pilies kalnas.

Dabar Gedimino pilies bokšte veikia Lietuvos nacionalinis muziejus. Iki jo galima pakilti akmeniniu taku arba eskalatoriumi. Bokštas nuo 1988 m. spalio 7 d. vėl tapo Lietuvos nacionaliniu simboliu, nes tą dieną jame iškelta trispalvė. 1995 m. čia duris atvėrė istorinė ekspozicija. Nuo bokšto viršuje įrengtos apžvalgos aikštelės atsiveria dabartinės mūsų sostinės panorama.

Nuot­rau­ka gims­ta lyg pa­veiks­las

Al­vy­das JA­NU­ŠE­VI­ČIUS

Pa­ma­tuo­ti žmo­gaus gy­lį, at­pa­žin­ti tik­rą­jį vei­dą, su­kur­ti švie­są ir tam­są, pa­žvelg­ti pla­čiau ir... nu­fo­tog­ra­fuo­ti. Pa­na­šiai mąs­to daug fo­tog­ra­fi­jos me­no at­sto­vų, ta­čiau vi­si ku­ria skir­tin­gus me­no kū­ri­nius. Gra­fi­kos stu­di­jų ba­ka­lau­rė Ka­mi­lė Ado­mai­ty­tė sa­ko, kad ta­py­ba ir pie­ši­mas jai pa­de­da fo­tog­ra­fuo­ti. Jos dar­bus ga­li­ma ly­gin­ti su kruopš­čiai iš­mar­gin­ta dai­li­nin­ko dro­be.

 

Gra­fi­kos stu­di­jų ba­ka­lau­rė Ka­mi­lė Ado­mai­ty­tė.

Gra­fi­ką Šiau­lių uni­ver­si­te­te stu­di­ja­vu­sios Ka­mi­lės Ado­mai­ty­tės me­ni­nis ke­lias dar ant­ra­me kur­se pa­su­ko fo­tog­ra­fi­jos link. Kai žmo­gu­je su­si­mai­šo įvai­rių kryp­čių me­nas, gims­ta kaž­kas ori­gi­na­laus. Mer­gi­na tei­gia, kad daž­nai bū­si­miems kad­rams su­kom­po­nuo­ti pa­si­nau­do­ja pieš­tu­ku. Ir ap­skri­tai – dai­lė ir fo­tog­ra­fi­ja vie­nas ki­tam ne truk­do, o tik pa­de­da. Ka­mi­lė nuo ma­žens mė­go įvai­rią veik­lą: skam­bi­no pia­ni­nu, pie­šė, ko­vė­si dziu­do rin­ge. Sup­ra­to, kad me­nas jai vis dėl­to ar­čiau šir­dies, o spor­tas – lais­va­lai­kio už­siė­mi­mas.

- Ka­da su­si­do­mė­jai fo­to-g­ra­fi­ja?

- Fo­tog­ra­fuo­ti pra­dė­jau Vo­kie­ti­jo­je, kai ten stu­di­ja­vau pa­gal stu­di­jų mai­nų pro­gra­mą. Vi­są die­ną vyk­da­vo fo­tog­ra­fi­jos pa­skai­tos, iki pie­tų – teo­ri­ja, po pie­tų – dar­bas la­bo­ra­to­ri­jo­je. Bu­vo ne­leng­va, nes ne­ži­no­jau net ką lie­tu­viš­kai reiš­kia diaf­rag­ma ir iš­lai­ky­mas. Vo­kie­ti­jo­je iš­nau­do­jau tai, ko Lie­tu­vo­je ne­tu­rė­jau.

- Ko­dėl ne­pa­si­li­kai ant dziu­do ta­ta­mio?

- Į dai­lę ma­ne pa­stū­mė­jo dar dar­že­ly­je auk­lė­to­ja, o pir­mo­je kla­sė­je jau di­džia­vau­si pa­ti nu­si­pie­šu­si sau­lės ka­rū­ną, kai ki­tiems jas da­ry­da­vo tė­vai. Ėjau į su­stip­rin­tą dai­lės mo­kyk­lą. Kai pa­nai­ki­no ją, su­pra­tau, kad ne­ga­liu be me­no. Pri­va­čiai lan­kiau­si pas dai­li­nin­kus, dir­bau kar­tu su suau­gu­siai­siais ta­py­bos stu­di­jo­je „Pa­le­tė“. Spor­tas taip ir li­ko už­siė­mi­mas tik dėl sa­vęs.

- Ko­kie žmo­nės ta­vo kū­ry­bi­nia­me gy­ve­ni­me pa­da­rė di­džiau­sią po­vei­kį?

- Pir­ma­sis fo­tog­ra­fas, ku­rio dė­ka at­ra­dau ne­spal­vo­tą fo­to-g­ra­fi­ją ir  su­si­pa­ži­nau su vi­sai ki­to­kia fo­tog­ra­fi­ja, bu­vo Hel­mut New­ton. Vo­kie­ti­jo­je ap­si­lan­kius pa­ro­do­je „Hel­mut New­ton Mu­seum – The art of na­ked wo­men“, ši pa­li­ko neiš­dil­do­mą įspū­dį. Tai di­de­lė ga­le­ri­ja, ku­rio­je 80 pro­c. eks­po­na­tų su­da­ro ne­spal­vo­to­ja fo­tog­ra­fi­ja. Vien mo­ters li­ni­jų gra­fi­ka, drą­sus vaiz­da­vi­mas, fak­tū­rų ir li­ni­jų kal­ba bei pa­čios emo­ci­jos la­bai pa­vei­kė ir už­de­gė di­džiu­lį do­mė­ji­mą­si fo­tog­ra­fi­jos me­nu. Po to „su­si­pa­ži­nau“ su Pe­ter Lind­bergh kū­ry­ba. Ne­ti­kė­tai atė­jo ir Jan Sau­dek fo­tog­ra­fi­ja. Pas­ta­rą­jį priim­ti to­kį, koks yra, rei­kė­jo lai­ko. Ri­chard Ave­don – dar vie­nas ma­no au­to­ri­te­tas.

- Ko­kius skir­tu­mus tarp Vo­kie­ti­jos ir Lie­tu­vos me­no ma­tai?

- Už­sie­ny­je į akis kri­to di­džiu­lis me­ni­nin­kų no­ras eks­pe­ri­men­tuo­ti. Jie drą­siai ro­do sa­vo ne vi­sa­da pa­si­tei­si­nu­sius mė­gi­ni­mus su­ras­ti ori­gi­na­lią tech­ni­ką ar brai­žą. Lie­tu­vos me­ni­nin­kai yra stip­res­ni – pui­kūs ta­py­to­jai, pie­šė­jai, skulp­to­riai, bet tik vie­nas ki­tas ima­si ki­to­kios tech­ni­kos paieš­kų. Ma­nau, kad tai nė­ra nei ge­rai, nei blo­gai. Tik no­rė­tų­si, kad me­ni­nin­kas „ne­si­kuk­lin­tų“, ne­dve­jo­tų, o tie­siog įgy­ven­din­tų sa­vo su­ma­ny­mus.

- Kur se­mie­si įkvė­pi­mo?

- Esu dė­kin­ga sa­vo tė­čiui, ku­ris įdo­miais hu­mo­ris­ti­niais pa­sa­ko­ji­mais iš sa­vo gy­ve­ni­mo su­tei­kė sa­vo­tiš­kos pa­tir­ties. Jo žo­džiai pa­dė­jo su­pras­ti psi­cho­lo­gi­ją, pa­ro­dė, kaip rei­kia val­dy­ti sa­vo gy­ve­ni­mo lai­vą, neužp­lau­kiant ant ri­fų. Taip pat te­ko su­pras­ti, kad kiek­vie­nam skir­tas sa­vas vė­jas, sa­vos aud­ros ir sa­vi sau­lė­te­kiai. Ga­li­ma sa­ky­ti, kad tė­tis at­vė­rė ke­lią į žmo­nes.

  

Fo­tog­ra­fi­jų cik­le vaiz­duo­ja­mi es­mi­niai žmo­gaus gy­ve­ni­mo as­pek­tai. Tai su­bti­liai per­teik­tas il­gų ap­mąs­ty­mų, ieš­ko­ji­mo, sa­vęs pa­ži­ni­mo ke­lias.

Ka­mi­lės ADO­MAI­TY­TĖS nuo­tr.

- Ką gal­vo­ji apie atei­tį?

- Ne­su iš tų, ku­rie ver­žia­si į ga­le­ri­jų erd­ves ro­dy­da­mi „bet ką“, ne­mėgs­tu tuš­čia­žo­džia­vi­mo, dar­bo dėl kie­ky­bės ir dėl di­des­nio po­rtfo­lio. Vi­sur sie­kiu ko­ky­bės. Tai, ką da­rau, sten­giuo­si at­lik­ti kiek įma­no­ma ge­riau.

Sa­vo fo­tog­ra­fi­jos ke­ly­je ma­tau dvi kryp­tis, ta­čiau abi su­si­ju­sios su žmo­gu­mi. Tai dar­bas su mo­de­liais ir su pa­pras­tais žmo­nė­mis. Ma­dos fo­tog­ra­fi­ja – lanks­tus, me­niš­kas ko­lek­ci­jos per­tei­ki­mas, kur ga­li­ma nuo­lat la­vin­ti sa­vo plas­ti­ką ir įgū­džius. Ant­ro­ji kryp­tis – dar­bas su įvai­raus am­žiaus ir pro­fe­si­jų žmo­nė­mis. Čia dau­giau vie­tos me­niš­ku­mui ir imp­ro­vi­za­ci­jai.

- Jei koks nors dai­li­nin­kas pa­sa­ky­tų, kad fo­tog­ra­fi­ja – ne me­nas, ką jam at­sa­ky­tum?

- Daž­nai žiū­rė­da­ma į fo­tog­ra­fi­ją ma­tau li­ni­jų ir pus­to­nių žais­mą. Kiek­vie­nas, mo­kan­tis ta­py­ti, pieš­ti, įval­dęs gra­fi­kos tech­ni­kas, vaiz­dą su­vo­kia ki­taip. Man fo­tog­ra­fi­ja – tai me­no kū­ri­nys, pa­veiks­las, ku­ris tu­ri vis­ką, kas yra ir ta­py­bos ar pie­ši­nio vaiz­de. Ta pa­ti kom­po­zi­ci­ja, švie­sos ir še­šė­lių žais­mas, spal­vos, fak­tū­ros. Fo­tog­ra­fi­ja nuo ki­tų me­nų ski­ria­si tuo, kad pa­da­rę kad­rą mes ne­ga­li­me už­dė­ti dar vie­no po­tė­pio ir „pa­tai­sy­ti“. Tas pa­da­ry­tas kad­ras ir yra ga­lu­ti­nis, iš­baig­tas kū­ri­nys. Re­tu­ša­vi­mas ne­su­da­ro di­de­lės reikš­mės. Ta­py­to­jo prie­mo­nės – alie­jus, ak­va­re­lė, skulp­to­riaus – me­dis, ak­muo, o fo­tog­ra­fo – fo­toa­pa­ra­tas. Nes­var­bu, kad tai au­to­ma­ti­zuo­tas įran­kis. Tai tik įran­kis. Ga­lu­ti­nis re­zul­ta­tas pri­klau­so nuo to, kas tą įran­kį val­do.

Su meile iš Vilniaus į Šiaulius

Ričardas JAKUTIS

Aktorė Donata Kielaitė Šiaulių dramos teatro scenoje žengia pirmuosius žingsnius. Tiesa, žengia veržliai - Evos vaidmeniu Bertolt Brecht pjesėje „Ponas Puntila ir jo tarnas Matis“ bei Belos Volker Ludwig spektaklyje vaikams „Bela, Bosas ir Bulis“. Gimusi Vilniuje, 2010 metais baigusi Lietuvos muzikos ir teatro akademiją, šiek tiek padirbėjusi Lietuvos nacionaliniame dramos teatre, aktorė pasirinko Šiaulius.

Aktorė Donata Kielaitė džiaugiasi pritapusi Šiaulių dramos teatre

Artūro STAPONKAUS nuotr.

- Kodėl? Juk visi bėga į sostinę, o ne atvirkščiai. Kokie pirmieji įspūdžiai?

- Tiesiog taip lėmė likimas, kad dirbu Šiaulių dramos teatre. Myliu teatrą ir noriu dirbti, skleistis ir vystytis, o juk aktorius be vaidmenų neauga. Prieš atvykdama į Šiaulius, apie šį miestą žinojau nedaug. Pasirodo, kad čia jauku ir žmonės labai mėgsta teatrą. Kolektyvas šiltas, puiki atmosfera. Tai labai svarbu kūrybiniam procesui. Džiugu, kad Šiaulių dramos teatre statoma daug klasikinės literatūros, režisieriai - ne tik statytojai, bet ir dirbantys su aktoriais, juos lavinantys. Kaip tik dabar repetuojame naują pjesę – J. Švarco „Šešėlį“. Pjesę režisuoja Nataša Ogaj. Puikūs aktoriai, su kuriais man labai malonu dirbti,. Visi draugiškai mane priėmė, tikiuosi, kad ir aš kolektyvo nenuvilsiu.

- Šoktelėkime į pačią pradžią. Kada sąmoningai suvokei, kad nori būti aktore? Aktoriams Lietuvoje juk nėra lengva.

- Potraukį teatro menui jaučiu nuo neatmenamų laikų. Pamenu, kaip vaikystėje su draugais kurdavome spektakliukus. Sąmoningas šios profesijos pasirinkimas susiformavo bebaigiant mokyklą.

Be abejo, aktoriams, kaip ir visiems kultūros atstovams, Lietuvoje nelengva, bet viliuosi, kad kultūra nemirs. Juk yra daug žmonių, puoselėjančių nacionalinę kultūrą, besirūpinančių savųjų šaknų išsaugojimu.

- Aktorystę laikai profesija ar pašaukimu? Kaip vertini pirmuosius savo vaidmenis?

- Aktorystę laikau pašaukimu, nes kitur savęs nematau ir gyvent be jos negaliu. O vertinti save yra labai sunku, nes man visada atrodo, kad galėjau padaryt daugiau, negu padariau.

- Girdėjau teigiant, kad realiame gyvenime žmogus mėgsta vaidinti, o teatre per vaidybą jis siekia gyvenimo. Kaip suprasti tokį paradoksą? Ne vienas aktorius yra pripažinęs, kad teatras jam yra atsivėrimas, išpažintis. Ar ir tau taip?

- Taip, manau, kad gyvenime priklausomai nuo situacijos kiekvienas užsidėjęs tam tikrą kaukę, tarsi atlieka atitinkamą vaidmenį – žmonos, vyro, bedarbio, tėvo ar motinos, vaiko ir t. t. O teatre mes ieškome, kas slypi po tomis kaukėmis, koks yra žmogaus sielos gyvenimas, ką gyvenime atveriame tik patiems artimiausiems. Sunku suprasti šitą paradoksą, bet taip yra ir teatras tampa didinamuoju stiklu į gyvenimo slėpinius. Teatre yra sukaupta, sukristalizuota mintis apie tai, kas gyvenime mums svarbiausia, bet apie ką dažnai nekalbame, o kartais net pamirštame. Manau, kad kūryba be atsivėrimo yra neįmanoma, be žmogaus išgyvenimų, širdies, jausmų. Jei nėra atsivėrimo ir atsidavimo, tai jau nebe kūryba, o vykdymas.

- Kaip įsijauti į vaidmenį ir kaip po spektaklio grįžti į realybę? Kokie bruožai yra svarbiausi aktoriui?

- Sunku apibūdinti, kaip įsijaučiu į vaidmenį. Tiesiog susikaupiu, o po spektaklio paprastai mėgstu kurį laiką dar pasėdėti grimo kambaryje ir nelėkti iškart į gatvę. Jei to nepavyksta padaryti, tai dar vis tiek kurį laiką galvoju apie praėjusį spektaklį.

Manau, kad vienas svarbiausių aktoriaus bruožų yra atviras gilus žvilgsnis į aplinką, gebėjimas ją pajausti. Sakoma - jei girdžiu paukščio giesmę, ji suskamba ir mano širdy. Išskirsčiau ir valią bei sąmoningumą, be kurių kūryba, mano manymu, yra neįmanoma. Kūrėjas pirmiausia yra valinga asmenybė, gebanti valdyti bei pakreipti savo emocijas ir mintis. Tad kūryba - valios impulsas. O viską reikia daryti sąmoningai. Sąmoningai įžvelgti savo trūkumus, lavintis, suvokti, ko ir kaip nori, kur eini.

- Ar teatro pasaulyje turi autoritetų? Kokį vaidmenį norėtum suvaidinti?

- Taip turiu, tačiau sunku būtų juos visus dabar išvardyti. Iš lietuvių būtų - Rolandas Kazlas, Sigitas Jakubauskas, Valentinas Masalskis, Jūratė Onaitytė, Liubomiras Laucevičius, Rasa Samuolytė ir daugelis kitų. Iš užsienio - Meryl Streep.

Norėčiau suvaidinti vaidmenį, kuris pareikalautų iš manęs visų mano gebėjimų, kuriuo galėčiau visiškai atsiskleisti, kad jis būtų man didžiulis gyvenimo iššūkis. Šiuo metu esu patenkinta tuo, kaip viskas klojasi. Nors gal tas svajonių vaidmuo būtų Nastasja Filipovna iš Fiodoro Dostojevskio „Idioto“.

- Yra aktorių, pavyzdžiui, Valentinas Masalskis, Rolandas Kazlas, kurie, sako, kad nė už ką nesutiktų vaidinti reklamoje ar serialuose. Yra aiškinančių, kad tokie dalykai jiems netrukdo ir netgi išplečia požiūrį į vaidybą. Ką tu apie tai manai?

- Šiais laikais vaidinti reklamoje ar serialuose yra taip pat natūralu kaip aktoriui nusigrimuoti prieš spektaklį. Bet koks darbas yra gerbtinas. Bet šiaip čia kiekvieno asmeninis požiūris ir pasirinkimas. Šiuo metu filmuojuosi seriale „Kas nori nužudyti Mią?“

Su buteliu paparčio žiedo rasti neįmanoma

Oksana LAURUTYTĖ

Vasarvydžio šventė - Joninės - praūžia lyg viesulas, kurio metu liejasi alus, valgomi šašlykai ir groja tranki muzika. Būtent taip ilgiausios dienos ir trumpiausios nakties sandūra tradiciškai švenčiama. Diana Martinaitienė, Šiaulių kultūros centro Etninės kultūros skyriaus vedėja, sako, kad gamtos šventės sukomercinimas neatskleidžia tikros jos dvasios ir yra tiesiog absurdiškas.

Šventės esmė - dalyvavimas joje nuo pradžių, bet panašu, kad šiuolaikinio žmogaus sieloje dabar tokia sumaištis, jog jai užgožti pasitelkiamas alkoholis ir tranki muzika.

Tradicijos sudomina ne visus

Birželio 23-24 dienomis Lietuvoje švenčiamos Joninės, arba senovinė Rasos šventė, - laikas, kai būna ilgiausia diena ir trumpiausia naktis. Trumpiausia naktis nuo seno sureikšminta ir mistifikuota, manyta, kad ji stebuklinga.

Diana Martinaitienė sako, kad šalies televizijos prieš ar per Jonines kartais parodo laidų ar filmų, kuriuose atskleidžiamos tikrosios šventės tradicijos ir dvasia. Pavieniai autoriai, etnologė Zita Kelmickaitė ar kiti, pateikia žinių apie seną kaip pasaulis šventę, tačiau informacijos tikrai nepakanka. Be to, informacija per televiziją būna naudinga tik tiems, kurie domisi liaudies tradicijomis. "Jei žmogus neieško, informacija apie lietuvių tradicijas jo nepasieks, nesudomins. Tokie žmonės per šventes geria alų, renkasi masiniuose renginiuose, kur groja tranki muzika. Juos tenkina komercinių švenčių specifika", - sako pašnekovė.

D. Martinaitienė pateikia pavyzdį, kaip Joniškyje buvo aptariami du viename Šiaulių regiono miestų išbandyti šventės variantai: Rasos šventė remiantis papročiais ir Joninės kaip visur - su alumi, šašlyku ir trankia muzika.

"Kai nebuvo alaus, trankios muzikos, žmonės išsiskirstė. Lietuviai šventėse nori, kad juos kas nors linksmintų. O jei sumokėjo pinigus už bilietą, tai dar pasipiktins, kad prastai palinksmino. Kartais atrodo, kad masinėse šventėse net plojikus reikia samdyti, nes net ploti muzikantams tingima. Žmonėms gamtoje reikia trenksmo ir muzikos, o ne lapų šnaresio ir paukščių čiulbėjimo. Nebemokame būti tyloje", - apgailestauja ji ir kalba, kad neretai masines šventes inicijuojantys atsakingi asmenys net neklausia etnologų, kaip tokią šventę surengti. Pasakoma maždaug taip - turi būti didelė šventė su fejerverkais, laužu ir vainikėliais.

"Masinės šventės tampa visos vienodos. Joninės nesiskiria nuo kitų, o etnologams tenka prievartauti save ir pataikauti masėms", - sako pašnekovė.

Tiesą sakant, tradicinių Joninių surengti miestuose net neįmanoma. Jei nėra ežero, upės, kalno, gausių žolynų, papročių laikytis nepavyks. "Vainikų miestuose nepripinsi tiek, kad jais išpuoštum vartus, stebules, kupolę", - sako ji. Be to, tai yra nedidelės bendruomenės, kurioje visi vieni kitus pažįsta, šventė. Mieste juk prisirenka gerokai daugiau žmonių.

Alus per Rasas nesilieja

"Rasų šventės esmė - dalyvavimas joje nuo pat ryto. Reikia skinti žolynus - kupoliauti, rinkti vaistažoles, nes tikima, kad surinktų tą dieną galia labai didelė, pinti vainikus, puošti šventės vietą, sukrauti laužą, nušienauti vietą šventei. Šventės metu reikia dainuoti, atlikti atitinkamus ritualus. Alaus visi šventės dalyviai paragauja tik po gurkšnį. Alkoholis per Rasas neturi lietis", - sako pašnekovė.

Anot D. Martinaitienės, norinčiam alaus prisigerti žmogui juk nebūtina to daryti per šventę, skirtą gamtai pagerbti. Gali gulėt prie televizoriaus ir gerti.

D. Martinaitienė su gausia bendruomene, puoselėjančia protėvių papročius, Rasas švenčia ant gražaus kalno. Į šią šventę susirenka apie 200 žmonių, kurie per daugelį metų jau žino, kas ką turi daryti, ką atsivežti, kaip pasirengti. Alus toje pagoniškoje šventėje nesilieja. Rasos šventėje Jonai ir Janinos neturi jokios reikšmės.

Kaip rasti paparčio žiedą?

Sukomercinus šventes, jų organizatoriai dalyvius ragina surasti paparčio žiedą. Šiuo žiedu neretai tampa paslėptas šampano butelis ar saldainių dėžė.

Iš tikro paparčio žiedo ieškojimo prasmė - kita. Manoma, kad radęs paparčio žiedą žmogus tampa aiškiaregiu – gali skaityti kitų žmonių mintis, todėl sužino visas jų paslaptis, ima suprasti gyvūnų kalbą.

"Paparčio žiedo einama ieškoti ne dviese, kaip dabar mėgsta porelės. Jo turi eiti žmogus vienas. Reikia traukti gilyn į mišką, kur nebesigirdi nei šunų lojimo, nei gaidžių giedojimo. Einant jokiu būdu negalima atsigręžti, nes piktosios jėgos ieškotoją gąsdina, bando suklaidinti, tačiau joms pasiduoti negalima", - kalba pašnekovė.

Atėjus į papartyną, po paparčiu reikia patiesti kokį nors patiesalą, šermukšnio šakele apsibrėžti ratą, gerai būtų turėti kokį nors šventą daiktą. Jei viską atliksi tinkamai – tikėta, kad tada suspindės švytintis žiedas ir nukris ant patiestos skarelės.

Kalbama, kad paparčio žiedas yra žuvies žvyno dydžio ir spindi kaip deimantas - visomis vaivorykštės spalvomis.

"Tai suaugusiųjų užsiėmimas. Ieškantis paparčio žiedo žmogus turi būti subrendęs fiziškai ir dvasiškai. Eidamas ieškoti paparčio žiedo, žmogus turi norėti susitaikyti su gėrio ir blogio jėgomis, turi atitinkamai nusiteikti, kad patirtų lyg nušvitimą. Jei to nušvitimo nepatiri, paparčio žiedo nerandi, vadinasi, dar nesi pasirengęs jo priimti", - sako D. Martinaitienė.

Žiedo paieška susijusi su žmogaus dvasinėmis vertybėmis, patirtimi, pasaulio pažinimo keliu. Rasti paparčio žiedą, reiškia, įžvelgti pačias giliausias būties prasmes. Su jo šviesa yra tapatinamas žinojimas, pažinimas, apie tokį žmogų sakoma - šviesus žmogus.

Tikima, kad per Rasas labai aktyvios būna kenkiančios jėgos, siautėja raganos. Žmonės girdėjo, kad raganos suskrenda ant Šatrijos kalno linksmintis. Kad galėtų skristi, jos pažastis pasitepa stebuklingu tepalu.

Alvydo JANUŠEVIČIAUS nuotr.

Tautinės šventės - vidinės tapatybės ženklas

Etnologės, IV tarptautinio folkloro konkurso-festivalio "Saulės žiedas" direktorės Rūtos Stankuvienės nuomone, žmonių valia rinktis, ar dalyvauti folklorinėse Joninėse, ar per šią šventę pabūti su šeima, giminėmis. Tačiau ją džiugina, kad pamažu Lietuvoje tampa populiarūs vardai Jonas, Janina, Rasa. "Lietuvoje gali būti įvairių šiai dienai skirtų renginių, tačiau Joninės atgimsta ir gali būti švenčiamos kaip giminės susibūrimo diena, nepaisant to, kad giminėje nėra nei Jonų, nei Janinų", - sako ji.

Pasigirsta nuomonių, kad tautos tradicijos grįžta būtent globalizacijos dėka. Nutekėję į kitus kraštus ar svetimose šalyse gyvenantys lietuvaičiai prisimena tradicines šventes, nes nori parodyti, kuo skiriasi nuo kitų, pasididžiuoti savo šventėmis. "Manau, kad globalizacija padėjo atskleisti tai, kas sava ir kas svetima. Pažiūrėkime, kaip keičiasi žmonių santykis su Kryžių kalnu, panašiai kaip ir su Joninėmis. Daugelį metų tyrinėju Kryžių kalno fenomeną ir stebiu tam tikrų paralelių tarp intencijos švęsti tradicines šventes ir lankymosi Kryžių kalne. Rasos buvo švenčiamos slapta, Kryžių kalnas lankytas slapta. Paskui kilo visuotinio Joninių šventimo ir beatodairiško Kryžių kalno lankymo banga, nes prieš tai buvo draudžiama tai daryti. Vėliau užsinorėta būti tokiais kaip visas pasaulis, neišsiskirti, todėl savas sakralus dvasinis paveldas nuo didžiųjų masių lyg ir atitolo. Dabar nubyrėjo pelai nuo grūdų ir laikas parodė, kad Rasos, Joninės - sava, mūsų šventė. Vieni renkasi ramų buvimą gamtoje, akcentuoja ikikrikščioniškąją šventės kilmę, kiti sieja ją su katalikiškomis tradicijomis ir šv. Jonu Krikštytoju. Natūralu, kad kiekviena karta, laikmetis pakoreguoja šventės sampratą. Čia ir yra esmė - paradokso logika, nes savaime tradicija jungia pastovumo ir kaitos aspektus. Vienas be kito negalimi. Kaip ir vanduo - stovintis jis tampa "nebegyvas", - teigia R. Stankuvienė.

Anot etnologės, atrodė, kad Kryžių kalnas pradeda tapti vien turistų traukos objektu, privaloma vieta, kur atvežami svečiai, o Šiaurės Lietuvos krašto žmonės atvyksta vakarop, kai nebe tiek daug autobusų, kai "nebedirba" elgetos. Ir štai su paskutiniąja emigracijos banga Lietuvos gyventojams Kryžių kalnas pradėjo naują "gyvenimo" etapą - čia atvyksta Ispanijoje, Anglijoje ar Airijoje gyvenantys lietuviai. Ta vieta vėl tampa itin sava, šventa, sietina su tuo, ką vadiname Tėvyne. Taip ir Joninių šventė: emigrantams - grįžimas į "namus", jaučiantiems natūralų saulės ritmą - buvimas gamtoje be didelių decibelų, kitiems - vardinių, draugų, giminės šventė.

"Neverskim žmogaus pasirinkti vienintelio "teisingo" šventimo būdo ar varianto. Nėra tokio. Svarbiausia - leiskime žmogui patirti skirtingo šventimo "skonį", geriausia - nuo jaunų dienų. Patys be jokių didelių organizavimų nueikime ir pastovėkime tyliai ant aukšto kalno, pabūkime vieni nors kelias akimirkas tyloje, pabūkime su saviškiais, sudainuokime dainą, kad garsas plauktų toli laukais", - sako R. Stankuvienė.

Neverskime žmogaus pasirinkti vienintelio "teisingo" šventimo būdo ar varianto. Nėra tokio. Svarbiausia - leiskim žmogui patirti skirtingo šventimo "skonį", geriausia - nuo jaunų dienų.

Lietuvis muziką rado Norvegijoje

Alvydas JANUŠEVIČIUS

Kiekvienas randa savo kelią - vieni čia, gimtinėje, kiti aplekia pusę pasaulio ir nusėda svečioje šalyje. Norvegijos muzikas Saulius Trepekūnas emigraciją vadina natūraliu reiškiniu. Kiekvienas yra savo šalies patriotas, tačiau gali pasirinkti, kur gyventi, kur auginti vaikus, kur rasti geriausias sąlygas atrasti savo talentą.

Šiemet Saulius Trepekūnas buvo pripažintas savo miestelio Hommersak (Sandnes savivaldybė, Norvegija) metų žmogumi.

Sauliaus TREPEKŪNO asmeninio archyvo nuotr.

Muzika ir Afrikoj muzika

Praėjusį savaitgalį Šiauliuose skambėjo chorinė muzika. Dailės galerijoje ir Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo bažnyčioje giedojo mėgėjų chorų kolektyvai iš Šiaulių, Latvijos ir Norvegijos. Pastarajam dirigavo iš Pasvalio kilęs ir Šiauliuose studijavęs muzikas Saulius Trepekūnas.

- Kiek laiko gyvenate Norvegijoje ir keliems kolektyvams vadovaujate?

- Norvegijoje gyvenu septynerius metus, bet iš Lietuvos išvažiavau dar 1994-aisiais. Iš pradžių apsistojau Danijoje. Vėliau keliavau po Pietų ir Vakarų Afriką. Tokiu klajūno gyvenimu mėgavausi aštuonerius metus. Anglijoje baigiau muzikologijos mokslų magistrantūrą ir dirbau Muzikos katedros vedėju koledže.

Norvegija pakerėjo savo nuostabia gamta. Abu su žmona Rūta nusprendėme, kad norėtume vaikus auginti ten, kur mažiau žmonių ir streso, tad patraukėme į Norvegiją ir ten pasilikome iki šiol. Dabar dirbu kelių kolektyvų dirigentu. Vadovauju dviem suaugusiųjų chorams - mišriam chorui "Vice Versa", vyrų chorui "Sandneskameratene", taip pat pučiamųjų orkestrui "Bryne musikkorps", dviem vaikų orkestrams - "Hommersak skolekorps" ir "Bore skulekorps". Dirbu ir padėjėju trijuose vaikų choreliuose.

- Kuo ypatingas vyrų choras, kuris lankėsi Šiauliuose?

- "Sandneskameratene" susikūrė 1915 metais. Tuomet jame buvo aštuoni choristai. Jau po penkerių metų choras buvo dvigubai didesnis ir pripažintas vienu geriausių Norvegijos vyrų chorų. Jo repertuarą sudaro įvairi muzika – nuo folkloro iki sakralinės, dainuoja 23 nariai. Choro senbuvis Einar Eriksen kolektyve jau beveik 40 metų. Kartais, kai projektas didelis, sujungiu visų chorų pajėgas, bet papratai su kolektyvais dirbu atskirai.

- Daug garsių pasaulio lietuvių įvairiai kalba apie emigraciją. Žinomas lietuvis režisierius Mindaugas Karbauskis, Maskvos akademinio V. Majakovskio teatro meno vadovas, laiko save pasaulio lietuviu ir neskirsto žmonių pagal tautinius matus. Maironis kūrė ilgesio kupinas eiles Lietuvai vien atostogaudamas Šveicarijoje prie Keturių kantonų ežero. Koks jūsų požiūris į emigraciją? Ar jis keitėsi gyvenant užsienio šalyse?

- Kai buvau dar visai mažas, pas mus į Pasvalį atvyko dirbti žemaitis. Tuomet visi nustebę kalbėjo, ko jis taip toli trenkėsi – svetima kalba, svetimas kraštas. Dar anksčiau seneliai pasakojo istoriją, kaip merginą jaunikis išsivežė gyventi į tolimą kaimą. Tas kaimas taip toli, kad net nuo daržinės stogo nematyti. Dabar realybė ta, kad nuvažiuoti automobiliu iš Šiaulių iki Rygos užtrunka tiek pat, kiek nuskristi iki Stavangerio miesto Norvegijoje. Atstumai sumažėjo, o žmonės turi teisę pasirinkti. Manau, kad visas sienas atidarėme tam, kad žmonės pasirinktų, kur dirbti, gyventi ar keliauti. Paskaitau Lietuvos internetinius portalus - žmonės labai pavargo nuo valdininkų, biurokratijos, kyšininkavimo, apgavysčių. Jie vyksta laimės ieškoti svetur, nes mano, kad čia jos rasti gali ir nepavykti. Manau, kad kai kurie padirbs ir grįš į Lietuvą. Galbūt daugelis atsiveš originalių idėjų, kaip pagerinti gyvenimą, kai kurie grįš investuoti uždirbtų pinigų gimtinėje. Akivaizdu, kad užsienio valstybėse irgi ne pyragai, ne viskas sviestu patepta. Ten taip pat tenka daug dirbti, kol tave pripažįsta.

- Savo miestelyje už aktyvią veiklą pelnėte metų žmogaus titulą. Pripažinimas juk nenukrito iš dangaus. Ką reiškia lietuviui metų žmogaus vardas Norvegijoje?

- Globalizacija yra neišvengiamas dalykas, bet tai nereiškia, kad galime pamiršti savo šaknis. Kur bebūtum, kur begyventum, savo gimtinę nešiojies širdyje. Daug tikrų lietuvių gyvena užsienyje. Nemažai ir tokių, kurie, gyvendami Lietuvoje, neverti lietuvio vardo. Ką reiškia, kai žmogus, atėjęs pas daktarą, galvoja, kaip čia nepastebėtam paduoti jam vokelį su pinigais. Ar tokį daktarą galima vadinti lietuviu? Aš jį pavadinčiau "sovietininku". Jei jau operacija kainuoja 1000 litų, tegul žmogus būna informuojamas, o nuo sumokėtos sumos tegul gydytojas moka mokesčius, kaip visi sąžiningi žmonės.

- Papasakokite, kaip Norvegijoje išgyvena mėgėjiški meno kolektyvai.

- Suaugusiųjų mėgėjiškų kolektyvų valstybė nefinansuoja. Visos išlaidos krenta ant kolektyvo narių pečių. Ansamblius valdo patys jo nariai - pirmininkas ir įvairūs komitetai. Muzikinis komitetas rūpinasi tuo, ką groti ir dainuoti. Valdymo komitetas rūpinasi, kad ižde būtų pinigų išlaidoms padengti. Didžiąją dalį pinigų choristai tiesiog užsidirba per talkas. Jos Norvegijoje yra labai svarbios. Visas kolektyvas eina dirbti įvairių darbų: budėti gatvėse per šventes, rinkti šiukšlių. Net prekybos centruose talkos būdu gali būti atliekama metinė prekių apskaita. Taip kolektyvas užsidirba pinigų kelionėms. Tokia talkų sistema buvo sukurta tuomet, kai Norvegija buvo labai neturtinga valstybė. Tvarka prigijo ir veikia iki šiol.

- Ar būtumėte užsiėmęs tuo pačiu, jei gyventumėte Lietuvoje ar kitoje šalyje?

- Kai gyvenau Lietuvoje, taip pat muzikavau. Be muzikos neįsivaizduoju savo gyvenimo. Ji mane lydėjo nuo ankstyvos jaunystės. Šiauliuose grojau grupėse "Gin-Gas" ir "Žuvys", dainavau chore "Studium". Manau, kad su muzika nebūčiau prasilenkęs jokioje šalyje. Tiesą sakant, menininkas užsienyje nėra kokia nors išskirtinė profesija. Kaip ir visose kitose srityse, reikia daug dirbti, tobulėti, suspėti su laiku, bet kartu išlaikyti nekintamas vertybes. Dora, sąžiningumas, pagarba ir meilė nesikeičia nei nuo laiko, nei nuo vietovės.

Daug tikrų lietuvių gyvena užsienyje. Nemažai ir tokių, kurie, gyvendami Lietuvoje, neverti lietuvio vardo.

Estrados briedis

Ričardas JAKUTIS

Birželio 15 dieną 70-ąjį gimtadienį švęs lietuvių estrados veteranas šiaulietis Adolfas Jarulis. Šį solistą Vytautas Kernagis kažkada praminė "estrados briedžiu".

Ne­pa­lau­žia­mas so­lis­tas sce­no­je jau pen­kias­de­šimt me­tų.


A. Jarulis mokėsi J. Janonio vidurinėje mokykloje (dabar gimnazija), abu tėvai buvo muzikalūs, tad ir sūnus dainavo. Iš pradžių Adolfo balsas skambėjo Šiaulių kultūros namų liaudies dainų ir šokių ansamblyje bei chore, o 1960-aisiais, būdamas devyniolikos, jis dainavo su akmens malimo gamyklos "Alebastras" estradiniu kvartetu (vadovas Virginijus Nemaniūnas) ir pirmąkart pakilo į sceną kaip solistas. Taigi praėjusieji metai Adolfui irgi buvo jubiliejiniai – 50-metis scenoje.

Gražuolės kontraboso dėkle

Su A. Jaruliu susieta ne viena linksma istorija. Per jo 45-mečio scenoje koncertą jubiliatą sveikinę dainininkai iš Panevėžio pranešė, kad savo dainą jie skiria jam ir jo žmonai. "Kuriai?" - kažkas drąsiai paklausė. Adolfas puikus vyras – į savo koncertą visas pakvietė.

Linksmiausia būdavo, kai lietuvių estrados kolektyvai gastrolių metu susitikdavo kokiame nors tolimo Rusijos miesto viešbutyje. "Džemseišenas" kambaryje užsitęsdavo iki paryčių. Tuomet viešbučiuose būta griežtos tvarkos ir po dvyliktos valandos nakties administratorė ateidavo muzikantų raminti. Bet Rusija nebūtų Rusija, jei čia įstatymų negalėtum apeiti dešimtine, lietuviškos dešros gabalu ar panašiai. Muzikantai tai puikiai žinojo. Nors pasitaikydavo ir viena kita nesukalbama administratorė. Ypač dėl moterų - neleidžia pas vyrus į kambarį jų ir tiek. Šie įsigudrino gražuoles įsinešti kontraboso dėkle. Norinčiųjų į svečius pas muzikantus buvo nemažai, tad kartą budėtoja net susidomėjo: "Kur jūs su tuo kontrabosu vis pirmyn atgal?" O kita, pamačiusi kontrabosą, griežtu balsu įspėjo, kad groti viešbutyje negalima. Muzikantai prisiekė negroti.

Nuolatinis gyvenimas ant ratų, ypač alkanuose kraštuose, išmokė neįtikėtinų dalykų. Ansamblio narių gimtadieniai buvo minimi po koncertų viešbučių kambariuose. Restoranų buvo vengiama – ir brangu, ir skrandžiui pavojinga. Tačiau suneštinės vaišės būdavo tokios, kad seilė varvėdavo. Netgi su karštomis dešrelėmis! O jos šildomos taip: į didelį puodą su vandeniu kartu nuleidžiami kokie penki spiraliniai kaitintuvai ir... maisto gaminimo procesas prasideda.

Pėdsakai šiandien

Kartais, kai rytą įsijungiame LTV "Labą rytą", galime išvysti Trakų pilyje ar Galvės ežero pakrantėmis vaikščiojančius dainuojančius Nijolę Ščiukaitę, Adolfą Jarulį, Jurgį Žukauską... Tai ištraukos iš beveik prieš 40 metų susukto muzikinio televizijos filmo "Estradinės melodijos", sukurto gana primityvios aparatūros laikmečiu su ARZ garsiakalbiais, naudojamais ir geležinkelio stotyse traukinių tvarkaraščiui pranešti, skambiai pavadintais "Radio ustanovka dlia kolchoznych radio uzlov", ir prie stiebo pritvirtintais mikrofonais.

Adolfai, su gimtadieniu! Žinok, tik mums atrodo, kad laikas praeina. Jis stovi vietoje. Mes einame.

Nepalaužiamas solistas scenoje jau penkiasdešimt metų.

Algirdo MUSNECKIO nuotr.

Nuo "Nemuno žiburių" iki senjorų bigbende

1963 m. Šiaulių statybos tresto estradinio ansamblio vadovas Teisutis Saldauskas, kuris būrė Lietuvos valstybinėje filharmonijoje profesionalų kolektyvą "Nemuno žiburiai", pasikvietė visus keturis solistus: Ziną Jurgutytę, Nijolę Ščiukaitę, Juozą Garberį ir Adolfą Jarulį. Stipraus balso solistas galėjo rinktis sudėtingus kūrinius, pavyzdžiui, "Ten, kur vėjas eina miegoti" iš Karelo Goto repertuaro. 1964-aisiais pirmajame respublikiniame estrados artistų konkurse solistas buvo apdovanotas trečiojo laipsnio diplomu. Pirmoji vieta buvo skirta žonglieriui Vidui Dereškevičiui, antroji – solistei Zinai Jurgutytei. Be abejo, Adolfą dera vadinti šio konkurso laureatu, nes tik vėliau prizus imta skirstyti kaip ir visame pasaulyje – solistei, solistui, originalaus žanro atlikėjui, instrumentalistui ir t. t. Sovietmečiu buvo kitaip – pirmoji vieta skirta cirko atlikėjui, nes cirkas tuomet buvo svarbiausias iš visų menų, po to - solistei (pagarba moteriai) ir tik tada - solistui.

1976 m. Lietuvos estrados atlikėjai po koncerto Maskvoje susitiko su estrados tėvu Leonidu Utiosovu.

Po metų maestro Juozas Tiškus pakvietė Adolfą Jarulį į Lietuvos estradinį orkestrą, o šiam iširus jis toliau dainavo "Estradinėse melodijose". Darbą su maestro dainininkas pripažįsta ryškiausiu savo kūrybinės biografijos faktu. Be abejo, nes "dainuoti pas Tiškų" tuomet buvo pats didžiausias pasiekimas. Tuo metu populiariausios A. Jarulio atliekamos dainos buvo E. Balsio ir V. Bložės "Gulbių šauksmas", T. Makačino ir V. Bložės "Prie apleisto namo", kurių įrašus vis dar rodo LTV.

1971 m. solistas paliko "Estradines melodijas" – persikėlė gyventi į Klaipėdą ir pradėjo dainuoti pavyzdiniame estradiniame ansamblyje "Žėrutis" (vadovas Teodoras Kareckas), taip pat Klaipėdos liaudies operos teatre. 1973 m. jis tapo populiaraus konkurso "Vilniaus bokštai" laureatu, finaliniame ture atlikęs B. Gorbulskio dainą "Žemės žiedai" (ž. J. Strielkūno) ir M. Noviko "Sugrįšiu" (ž. A. Saulyno). 1975-1976 m. dainavo valstybiniame pučiamųjų orkestre "Trimitas". 1984-aisiais pelnė diplomą estradinės dainos festivalyje "Jūros perlas" Liepojoje.

Klaipėdoje išgyvenęs 22-ejus metus, Adolfas Jarulis grįžo į gimtuosius Šiaulius ir ėmė dainuoti senjorų bigbende. 2003-iaisiais, jubiliejiniais A. Šabaniausko šimtmečio metais, A. Jarulis tapo Antano Šabaniausko premijos laureatu.

"Estrados briedis" vis dar gali vienas pristatyti dviejų dalių koncertą, o kai užtraukia senąją "Dilailą" ar kitas Tomo Džonso repertuaro dainas, stebiesi solisto balso jėga. A.Jarulio populiarumą atgaivino TV konkursas "Švieski man vėl". Fortūna ėmė šypsotis, be to, ir jis pats stengiasi įrodyti, kad yra nepalaužiamas, nors tarp konkurse "Švieski man vėl" besivaržančių vyrų buvo vyriausias. Nepaisant to, nuo pat pirmųjų konkurso turų jis įsitvirtino pirmaujančiųjų gretose. Į finalinį konkurso etapą pateko būdamas trečias (finale varžosi dešimt dainininkų). Čia likimą lėmė ne komisija, o TV žiūrovai. Su komisija Adolfui paprasčiau, nes jo balsas yra puikus ir profesionalūs vertintojai blogos vietos neskirs, o su žiūrovais juk kitaip... Be to, pats dainininkas manė esąs primirštas. Rezultatai nustebino – A. Jarulis žiūrovų buvo išrinktas geriausiu. Tiesa, nustebino ir žiūrovai, gana profesionaliai surikiavę pasirodžiusiuosius.

"Kodėlčiuko" laidos vedėjai - du šauniausieji

Oksana LAURUTYTĖ

Šiandien paaiškėjo Šaulių regiono televizijos "S plius" konkurso "Aš laidos vedėjas" rezultatai. Laidą "Kodėlčiukas" naująjį televizijos sezoną, kuris prasidės rudenį, ves du vaikai, kurių pavardžių kol kas laidos rengėjai neatskleidžia. Paslaptis išaiškės rugsėjį.

Mėnesį 7-12 metų vaikai siuntė anketas Šiaulių regiono televizijos "Aš laidos vedėjas" konkurso organizatoriams. Prie anketos prisegę savo fotografijas vaikai pateikė ir motyvacinį laišką argumentuodami, kodėl yra patys tinkamiausi televizijos laidai vesti. Tėveliai skatino ir palaikė savo atžalas konkurso metu.

  

Atrankos metu vaikai išradingai improvizavo, dainavo...

 

 ..šoko ir skaitė eiles.

Artūro STAPONKAUS nuotr.

Konkurso organizatoriai sulaukė nemažai anketų, tačiau į antrąjį konkurso etapą pakvietė 13 pretendentų - berniukų ir mergaičių, kurių dar laukė rimti išbandymai. Antradienį ir ketvirtadienį "S plius" televizijos studijoje pretendentams teko filmuotis ir atlikti organizatorių skirtas užduotis: raiškiai perskaityti tekstą, atsakyti į komisijos pateiktus klausimus ir patiems paklausti, prisistatyti. Prisistatymą vaikai turėjo paruošti namuose. Dalyviai išradingai atliko užduotis - dainavo, skaitė eiles, improvizavo. Vaikų išradingumas ir drąsa nustebino komisijos narius.

Dvi dienas trukusios atrankos metu paaiškėjo, kad laidą "Kodėlčiukas" ves du vaikai. Kas jie - tegul lieka paslaptis. Kitų vaikų pasirodymai bus patalpinti naujienų portale "Etaplius.lt", kurio lankytojai balsuodami išrinks tris labiausiai patinkančius pasirodymus. Jei kelių dalyvių įvertinimas bus vienodas, nugalės tas, už kurį bus balsavę daugiau portalo lankytojų.

Nugalėtojai bus apdovanoti portalo "Etaplius.lt" ir televizijos "S plius" įsteigtais prizais.

Laida "Kodėlčiukas" sudomins ir vaikus, ir suaugusiuosius. Tai bus pažintinė, informacinė, reklaminė laida smalsuoliams apie tai, kaip veikia įvairios įmonės, įstaigos, organizacijos. Laidose bus atskleidžiama, kaip viena ir kita įmonė įkurta, pasakojamos įvairios istorijos apie tai, ką naudojame kasdien, bet nežinome, kaip tai gaminama, kaip veikia.

Reportažai bus rengiami ne tik iš įmonių, bet ir iš įvairių miesto kultūros įstaigų ar organizacijų.

Olga Kravčenia ir "Šešėlio" paslaptis

Svajūnas SABALIAUSKAS

Po 37 metų pertraukos prestižinio Rusijos nacionalinės kinematografo akademijos premijos "Nikė" laureatė Olga Kravčenia vėl Šiaulių dramos teatre. Įžymioji scenografė kuria spektaklio "Šešėlis" dekoracijas. Menininkė, pelniusi garbingiausius Rusijos kino meno apdovanojimus, sutiko dirbti Šiauliuose, nes, pasak kūrėjos, norėjusi dirbti su režisiere, savo drauge Nataša Ogaj, kuri Šiaulių scenoje stato Eugenijaus Švarco pasaką "Šešėlis". Teatre scenografė dirbo daugiau nei tris savaites, dabar ji jau vėl Maskvoje. Į Šiaulius O. Kravčenia sugrįš birželio mėnesio pradžioje ir vėl puls į darbus. Prieš grįžtant į Maskvą su scenografe kalbėjomės ne tik apie būsimą spektaklį, bet ir apie Šiaulius, kino pramonę ir teatrą.

 

 "Teatre iš karto viskas matyti - kai bloga dekoracija ar nėra vaizdo. Jei rinkčiausi specialybę iš naujo, tikrai būčiau teatro dailininke", -sako Olga Kravčenia.

- 1973 m. kovo 24-ąją Šiaulių dramos teatre įvyko Pedro Kalderono pjesės "Dama vaiduoklė" premjera, kurią režisavo Nataša Ogaj. Jūs buvote šio spektaklio dailininkė. Kaip tuomet, gyvendama Maskvoje, suradote Šiaulių teatrą?

- 1969 metais dar mokiausi Maskvoje kinematografijos institute, o Nataša tuomet studijavo režisūrą. Turėjome nuostabiausius vadovus, ji - Mariją Osipovną Knebel, aš - Jurijų Ivanovičių Pimenovą. Kai būsimai režisierei prireikė dailininko, I. Pimenovas pasiūlė mane. Taip susipažinau su Nataša. Ji Riazanėje statė "Damą vaiduoklę". Po kelerių metų Šiauliuose nusprendė vėl statyti šį spektaklį ir pasikvietė mane. Sukūrėme tiems laikams nebūdingą scenografiją. Ji buvo permatoma, išpuošta "auksu", važinėjo po sceną. Visa tai spektakliui teikė lengvumo pojūtį.

Šiaulių dviračių gamykla tuomet "išgelbėjo" spektaklį. Įsivaizduokite dvi merginas, kurioms po 27 metus, atvažiavusias į gamyklą. Jas apspito gausybė darbininkų. Atvežėme nelabai profesionalius brėžinius, bet darbininkai pagal juos pagamino nuostabią dekoraciją.

Šįkart, važiuodama į Šiaulius, galvojau, kad dekoraciją taip pat gamins dviračių gamykla, bet pamačiau, kad teatras turi savo meistrus ir dirbtuves, tad tikiuosi, kad viskas bus dar geriau...

- O kaip tuomet kūrėte "Damą vaiduoklę"?

- Kaip ir dabar. Atvažiuodavau, išvažiuodavau. Dirbome apie tris mėnesius. Tuomet buvo tiesioginis traukinys "Šiauliai-Maskva". Dabar tokios prabangos nebėra.

- Tai po "Damos vaiduoklės" Šiaulių neaplankėte?

- Ne, bet dalyvavau filmuojant kiną Vilniuje. Tai tęsėsi iki 1990 metų... Iš to meto Šiaulių atminty liko tik neryškūs prisiminimai. Kartais atrodo, kad aš čia niekada nesu buvusi (juokiasi – aut. past.). Atrodo, kad Šiauliai man - naujas, dar neatrastas miestas...

Gyvenome pas Natašos mamą ir močiutę. Šiaulių miesto beveik nematėme, nes daug dirbome, o laisvalaikiu lankėme Natašos draugus. Atsimenu, kaip jos draugė mums išvirė cepelinų... Nuo to laiko labai juos mėgstu.

Dabar galiu pasakyti, kad Šiauliai - labai ramūs ir gražūs. Šiame mieste gyvenantys žmonės turėtų būti fiziškai stiprūs ir sveiki, nes kvėpuoja neužterštu oru, kurio nėra didmiesčiuose. Rusijoje labai daug žmonių ir nėra švaru, tad čia labai gera būti. Norėčiau pagirti ir Šiaulių kavines, kurias aplankėme. Jaučiuose Šiauliuose kaip tikrame Vakarų Europos mieste. Svarbiausia - čia labai tylu.

- Po Šiaulių teatre nebedirbote.

- Ne. Kai Nataša išvyko į užsienį, nebeturėjau kur teatre dirbti. O Maskvoje į teatrą ne taip lengva patekti, juolab kad mano profesija - kino dailininkė. Į kiną iš teatro ar iš teatro į kiną žmonės ateina tik per pažintis. Teatro ir kino specifika yra kitokia, todėl grįždama į Šiaulių teatrą turėjau daug ką apgalvoti. Daug daugiau laiko skyriau apmąstymams ir darbams, nei būčiau skyrusi kino filmui. Vaikščiojau po Maskvos teatrus, žiūrėjau, kas naujo, įdomaus, nematyto, novatoriško. Norėjosi, kad Natašos spektaklis būtų įdomus ir įspūdingas.

- Sakote, kad kine ir teatre dailininko darbas skiriasi. Kokie pagrindiniai skirtumai?

- Aš visuomet pavydėdavau teatro dailininkams. Jų darbas scenoje yra viso spektaklio metu. Kine dailininkas gali sukurti labai įdomią dekoraciją, bet ji bus nufilmuota tik keliais fragmentais, o žiūrovas tos dekoracijos gali net nepastebėti. Kine – daug kūrėjų. Filmas žiūrimas operatoriaus akimis, o teatre beveik viską valdo režisierius ir dailininkas. Filmas pelno apdovanojimus, jeigu visi komponentai – scenografija, režisieriaus, operatoriaus, kompozitoriaus ir kitų specialistų darbas dera. Spektaklis gali būti apdovanotas, tarkim, už režisūrą. Žinoma, spektaklis bus įdomus žiūrovui, jei dekoracijos, režisieriaus ir aktorių darbas dera. Bet būna, kad žiūrovas ateina pasižiūrėti tik į kostiumus.

- Tai kuo išsiskirs "Šešėlis"?

- Šiuolaikiniame spektaklyje reikia surasti pagrindinę ašį – spektaklio raktą. "Šešėlyje" sakoma, kad kiekvienas žmogus turi dvi puses - gerąją ir blogąją. Jos abi kovoja ir nežinia kada kuri nugalės.

Pjesėje veikėjai kalbasi dviejuose balkonuose, tad norėjosi juos pavaizduoti. Todėl man reikėjo kelio į šlovę, kelio į viršų, nuo kurio vėliau į apačią eitųsi galva. Iš pradžių Nataša paprašė, kad dekoracija suktųsi ant scenos rato. Norėjosi, kad tai būtų pakyla, o ne laiptai. Kai atvežiau dekoraciją, teatro specialistai pasakė, kad ratas kartais gali nesisukti. Reikėjo ką nors daryti. Ir labai greitai. Bet tokiais momentais įsijungia pasąmonės galia. Visą dieną galvojau. Tą dieną švenčiau savo gimtadienį, nuėjome į kavinę, mačiau, kad Nataša jaudinasi. Pasakiau - nesijaudink, rytą viskas bus gerai. Ir rytą atsibudau su nauja vizija - supratau, kad naujas variantas bus dar geresnis. Taip scenoje atsirado du balkonai, kurie vėliau tampa tiltu, rūmais.

- Lietuvoje daug kas virkauja, kad nėra pinigų kino filmams kurti. Rusijoje ši meno šaka geriau finansuojama, bent jau taip atrodo iš šalies.

- Rusijoje lietuviškas kinas visuomet buvo itin vertinamas. Tai intelektualūs kūriniai. Nereikia pamiršti, kad visiems tuomet filmuojamiems filmams pinigų skirdavo "Goskino". Bet 1990 metais viskas baigėsi, man teko palikti kiną. Tuomet visi "kinošnikai" užsiėmė ne savo darbais. Aš kūriau lėles, kurios parodijavo politikus. Vėliau atėjau į televiziją, kūriau dekoracijas pokalbių šou. Ir tik po kelerių metų sugrįžau į kiną.

Žinoma, per tą laiką nemažai kas pasikeitė. Kino direktoriai, gaudavę pinigų iš "Goskino", tapo prodiuseriais. Jie visur ieško finansuotojų. Dažnai filmai būna abejotinos meninės kokybės. Kodėl? Todėl, kad vadovauja žmonės, kurie turi pinigų. "Goskino" atrinkdavo ir finansuodavo geriausius pasiūlymus, o dabar gali filmuoti bet kas bet kaip. Nebeliko cenzūros. Dabar sakoma, kad kuriama pagal žiūrovo skonį. Bet tą skonį formuoja kūrėjai, tad atsiranda daug filmų ir serialų apie banditus. Vienoje serijoje nužudoma tiek daug žmonių, kad jaunuoliui gali pasirodyti, jog taip geriausia išspręsti visas iškilusias problemas. Kai Amerikoje žiūriu televiziją, iškyla kita problema – viskas tik apie namus, šeimą, pseudogerumą, valgio gaminimą, išgyvenimą dėl smulkmenyčių. Nuobodu žiūrėti.

Anksčiau iš šimto filmų penki būdavo genialūs, dešimt – puikių, o dabar iš gausybės filmų sunku ką nors išskirti arba tiesiog nėra kur parodyti. Mes peršame produkciją, kurią žiūrovas priverstas žiūrėti.

- Esate daugiau nei 40 filmų dailininkė. Koks Jums mieliausias? Gal "Vairuotojas Verai", už kurį gavote premiją "Nikė"?

- Kai kuriuose filmuose malonu dirbti, o kai kuriuose - ne. "Vairuotojas Verai" buvo itin gerai įvertintas įvairiose kategorijose. Kai mes jį kūrėme, netikėjome tokia sėkme. Filme atkūriau 1960-ųjų atmosferą. Filmavome Sevastopolyje, Ukrainoje. Anksčiau ten buvo labai išvystyta kino pramonė, bet Ukrainai tapus nepriklausoma valstybe bazė sunyko.

Rekvizitą iš Maskvos gabenti buvo sudėtinga, tad viską rinkau Sevastopolyje - paprasčiausiai vaikščiojau po namus ir ieškojau senų daiktų. Nepatikėsite, kaip skurdžiai gyvena žmonės Sevastopolyje ir apskritai Kryme, todėl daugelis jų ir "užstrigę" tuose 1960-uosiuose. Todėl nebuvo sunku "įrengti" generolo namą. Suradome ir pionierių stovyklą, nudažytą klaikia mėlyna spalva su kareiviškomis lovomis, o kažkada tai buvo įspūdinga vila. Viską skutome, dažėme, atvežėme baldus, prisodinome gėlių. Mieste priklijavome to laikmečio plakatų, "paleidome" senuosius autobusus, automobilius. Taip atkūrėme to laikmečio dvasią, už kurią ir paskirta "Nikė".

Scenos riteriui pagerbti - knyga, kompaktinė plokštelė ir filmas

Oksana LAURUTYTĖ

Birželio 2-ąją Šiaulių dramos teatre bus pristatyta net trejus metus rengta knyga "Scenos riteris. Atsiminimai apie Praną Piauloką" bei kompaktinė plokštelė su jo skaitoma Lietuvos ir pasaulio klasikų poezija. Garbaus aktoriaus, Šiaulių miesto garbės piliečio atmintis bus įamžinta ir knygos pristatymo dieną pradėtame kurti dokumentiniame filme, kurį režisuos įžymi režisierė Agnė Marcinkevičiūtė.

 

 

 

Knyga - lyg skolos grąžinimas

"Galvodamas apie Prano Piauloko išėjimą manau, kad jis neišėjo. Jo aura liko – ne tik Šiauliuose, bet ir visoje Lietuvoje. Elgesy jį pažinojusių ir ne tik... Tai kilnumas, reiklumas sau, švaros ir taurumo ilgesys mene. Patriotizmas. Šių idealisto savybių labai reikia pragmatiškoje mūsų nūdienoje, tad už Viltį ačiū Pranui. Išėjusiam ir neišėjusiam. Išlikusiam širdyse, elgesy ir šioje atsiminimų knygoje", - tokie Vytauto V. Landsbergio žodžiai - knygos, pagerbiančios scenos riterį, moto.

Knygos viršelį papuoš P. Piauloko, sėdinčio ant žirgo, fotografija. Ji buvo padaryta 1974-aisiais, kuomet aktorius vaidino Liudviką Zavišą režisieriaus A. Puipos statomame filme "Atpildo diena".

Knygos sudarytojas Šiaulių dramos teatro archyvaras Svajūnas Sabaliauskas sako, kad rinkdamas medžiagą apie Anapilin iškeliavusį kolegą išgirdo įvairių epitetų. "Vienišas", "gilus", "rimtas", "nepasiekiamas", "uždaras", "Dievo pateptasis" - tik keli apibūdinimai, kuriuos savo prisiminimuose išsakė gausus būrys P. Piauloko kolegų, draugų, bendramokslių. Knygoje prisiminimais apie P. Piauloką dalijasi per 40 žinomų žmonių: Grumšlytė-Brazdžionis, Aurelija Ragauskaitė, Nataša Ogaj, Tomas Venclova, Gražina Mareckaitė, Gediminas Girdvainis, Rimas Tuminas, Jonas Vaitkus, Larisa Kalpokaitė, Doloresa Kazragytė ir daugelis kitų.

Pats S. Sabaliauskas aktorių prisimena su didžiule pagarba: "Prisimenu, pirmą kartą pamačiau P. Piauloką "Retro" kavinėje Šiauliuose. Aktorius gėrė kavą, rūkė ir kalbėjosi su kolegomis. Nuo jo sklido neapsakoma gėrio banga. Dar gyvas, jis jau buvo legenda. (...) P. Piaulokas išmokė mane įsiklausyti į teatro tylą."

Pristatymo dieną - paroda ir būrys bičiulių

Knygos apie P. Piauloką leidimą parėmė Šiaulių miesto savivaldybė, Lietuvos Respublikos kultūros ministerija. Knyga leidžiama Vytauto V. Landsbergio šeimos leidykloje "Dominicus Lituanus", ji bus išleista 1000 egzempliorių tiražu. Rugsėjį knyga bus pristatyta Vilniaus valstybiniame mažajame teatre ir Klaipėdos muzikiniame teatre.

Joje panaudotos Juozo Bindoko, Aleksandro Ostašenkovo, Giedriaus Baranausko, Kazimiero Vitkaus, Antano Dilio, Romualdo Rakausko, Audriaus Zavadskio, Vlado Mikalausko, Sauliaus Jankausko nuotraukos. Kai kurių fotografijų autorių nustatyti nepavyko, dalį jų davė P. Piauloko kolegos ir kt. Bibliografiją sudarė istorikė Roma Baristaitė.

S. Sabaliauskas rinkti prisiminimų apie P. Piauloką vyko į daugelį šalies miestų, net į Didžiąją Britaniją. Birmingeme aplankyta aktoriaus antros eilės pusseserė Rita Butkutė, rašytoja Mari Poisson.

Knygos sudarytojai itin dėkingi teatro garso režisieriui Virginijui Jasiūnui, kurio dėka buvo išsaugoti P. Piauloko, skaitančio poeziją, įrašai. Jei likdavo laisvos juostos, V. Jasiūnas į "galiukus" įrašinėjo aktoriaus, skaitančio poeziją parkuose, skveruose, šventėse, balsą.

Į knygos pristatymą žadėjo atvažiuoti gausus P. Piauloko kolegų, režisierių, kurso draugų būrys. Tarp jų - ir "keistuolis" Aidas Giniotis, kuris, apdovanotas Auksiniu scenos kryžiumi, jo atsisakė - perdavė Pranui, tuomet dėl ligos jau gulinčiam ligoninėje.

Šį Auksinį scenos kryžių bei kitus P. Piauloko apdovanojimus, pjeses su paraštėse aktoriaus užrašytomis pastabomis ir kitus asmeninius daiktus bus galima apžiūrėti teatro fojė surengtoje parodoje.

Filmą kurs dvi režisierės

Tą pačią dieną, kai visuomenei bus pristatyta knyga, Agnė Marcinkevičiūtė, talkinant kitai režisierei - Ramunei Rakauskaitei, pradės kurti dokumentinį filmą apie maestro.

A. Marcinkevičiūtė yra sukūrusi dokumentinį filmą apie Jurgą Ivanauskaitę, Justiną Marcinkevičių ir daugelį kitų. R. Rakauskaitė išgarsėjo filmais "Sūrininkas", "Mimoza".

"Mano pagrindinis uždavinys knygos pristatymo dieną atvykti su kamera, mikrofonu ir pasistengti maksimaliai perteikti teatro atmosferą, pakalbinti žmones, kuriuos vėliau gali būti sunku susitikti. Su P. Piauloku esu bendravusi mažai, bet man aišku - šis žmogus buvo asmenybė, svarbus Šiauliams ir teatrui. Kertinis teatro akmuo. Kol kas neaiškūs finansavimo šaltinai, bet labai norime filmą sukurti", - sakė A. Marcinkevičiūtė.

Knyga "Scenos riteris. Atsiminimai apie Praną Piauloką" bus išleista tūkstančio egzempliorių tiražu.

Laurynas Baškys: "Protėvių garbę liudija palikuonių darbai"

Oksana LAURUTYTĖ

LNK projekte "Žvaigždžių duetai" dainuojančios serialo "Naisių vasara" garso takelį sukūrusios ilgaplaukių roko atlikėjų grupės "Thundertale" lyderis Laurynas Baškys sako, kad visuomenė neretai ilgaplaukius, odiniais rūbais vilkinčius žmones laiko atšiauriais ir agresyviais. Iš tikrųjų visais laikais pačias gražiausias lyriškas roko balades sukūrė būtent roko grupės. "Pasitelkę muziką stengiamės pasakyti tai, kas mums svarbu, dėl ko skauda", - sako iš Kuršėnų kilęs Laurynas, šiandien su grupe koncertuosiantis studentiško festivalio "Po saule" baigiamajame koncerte.

Laurynas Baškys Kuršėnų muzikos mokykloje ir miesto orkestre grojo trimitu. Sunkiosios muzikos scenoje grupės "Thundertale" lyderis - nuo 1997-ųjų.

Muzika serialui - apie vertybių išsaugojimą

Kaune gyvenantį ir inžinieriumi-vadybininku vienoje muzikos prekių parduotuvių dirbantį Lauryną telefonu pagauti lengva, tačiau pakalbinti - sunku. Pokalbiui 29-erių vyras laiko rado tik apie 22 valandą.

"Veiklos tikrai turiu nemažai. Kasdien repetuojame, planuojame darbus, koncertus, grupės veiklą, juolab kad mano asmeninis gyvenimas - ne tik muzika", - sako jis ir išsyk pareiškia, jog apie asmeninį gyvenimą nekalbės. Nepasakos apie savo tėvus, antrąją pusę. Asmeninis gyvenimas - žurnalistams tabu.

Nors atlikėjas užsuka į gimtuosius Kuršėnus, tačiau Šiauliuose koncertuoja nedažnai. "Prieš porą metų čia esame pristatę savo albumą "Milžinai", o paskutinį kartą lankėmės gal prieš pusmetį. Vyko serialo "Naisių vasara" turas per Lietuvą. Koncertų salėje "Saulė" pristatymo metu atlikome akustinę savo dainų programą - metalo žanro muziką atlikome be elektrinių gitarų", - prisimena Laurynas.

Kaip kauniečių grupė susidraugavo su serialo "Naisių vasara" kūrėjais? Laurynas sako, kad tai - ilga istorija. Jis seniai bendrauja su scenarijaus autoriumi ir mecenatu Ramūnu Karbauskiu. "Sutapo mūsų požiūris į tai, kaip viešoje erdvėje negatyviai pristatomas Lietuvos kaimas, kaip sparčiai globalėjančiame pasaulyje save suvokia lietuviai, kokioje situacijoje šiuo metu yra mūsų tautinė savimonė bei kaip reikia grąžinti kaimą Lietuvai. Nusprendėme dirbti kartu. Visa grupės "Thundertale" muzika - apie tautos pamatinių dalykų, vertybių išsaugojimą, tad garso takelio sukūrimas šiam serialui mums buvo labai natūralus dalykas", - sako muzikantas.

Kūrybai reikėjo subręsti

Laurynas pats yra kaimo vaikas. Kuršėnuose gyvena jo tėvai, seneliai, brolis Rokas, kuris taip pat muzikuoja - groja roką. "Kuršėnai - mano gimtasis miestas. Ten lankiau darželį, mokyklą, muzikos mokyklą - grojau trimitu vaikų muzikos mokyklos bei miesto orkestre. Kuršėnuose pradėjau muzikuoti su gotikinio roko grupe "Lex". Mano gražiausi prisiminimai susiję su šia vieta - Ventos pakrantėmis, jaukia miesto atmosfera, šiltais žmonėmis. Daug gražių prisiminimų išsaugojau", - sako vyras, bet toliau nenori detalizuoti savo prisiminimų.

Anot pašnekovo, jo pasaulėžiūrą suformavo šeima, tad tik tėvams jis gali būti dėkingas už "bagažą". "Žengiau į gyvenimą turėdamas tvirtą požiūrį, susiformavusią pasaulėžiūrą, žinodamas, kas yra teisinga, o kas - ne. Visa aplinka man suteikė sąlygas kurti, tobulėti, nors tikras kūrybiškumas atsiskleidė jau vėliau. Tam turėjau subręsti", - sako pašnekovas.

Laurynas savo veiklą sunkiosios muzikos scenoje pradėjo 1997 metais. Studijų metais daugiausia koncertavo su akustiniais projektais, grodamas autorines dainas.

Su grupe "Vors" buvo išleistas demo albumas (nemaža jo dalis taip pat buvo įrašyta Kuršėnuose, ūkiniame pastate įrengtoje laikinoje studijoje), intensyviai koncertuota įvairiuose alternatyvios muzikos renginiuose Lietuvoje. Laurynas kurį laiką koncertavo ir su gerai žinoma grupe "Siela".

Prieš septynerius metus jis pradėjo veiklą su sunkiojo metalo komanda "Thundertale" ("Perkūno sakmė"). Atlieka vokalo (pagrindinio ir pritariamojo) bei gitaros (solo ir ritmo) partijas, užsiima grupės vadyba. Šiuo metu "Thundertale" yra kone daugiausia koncertuojanti sunkiosios muzikos grupė Lietuvoje, išsiskirianti savo produktyvumu. Nuo "Thundertale" gyvavimo pradžios išleisti trys studijų albumai ir dvi DVD plokštelės.

Dainomis liudija protėvių garbę

Laurynas sako, kad muzikiniai gebėjimai jo šeimoje - ne naujiena. Jo senelis mėgdavo dainuoti, muzikuoja pusbrolis, pusseserė. "Juk visų lietuvių sieloje - noras dainuoti. Muzikos pojūtį ir pomėgį dainuoti gavau būtent iš senelio", - sako vyras.

Kodėl Laurynas vis dėlto pasirinko roko muziką? "Man atrodo, kad rokas - tai ta muzika, kuria gali išreikšti sudėtingiausius vidinius polėkius, bet kad roką atliktum profesionaliai, reikia itin daug dirbti. Mums patinka iššūkiai. Žinoma, rokas - karingas muzikos žanras, tačiau juk mes, lietuviai, esame karinga tauta", - sako jis.

Roko grupė "Thundertale" yra ko gero daugiausiai koncertuojanti sunkiosios muzikos grupė šalyje.

Lauryno BAŠKIO asmeninio archyvo nuotr.

Grupė "Thundertale" itin išgarsėjo išleidusi albumus "Milžinai" ir "Perkūno kariai" ("Warriors of Thunder"). Albumuose apdainuojama senovės Lietuvos karių dvasia, herojiškumas, stiprybės ir garbės idėjos. Laurynas sako, kad grupės nariai, kurdami tautos praeitį šlovinančius tekstus, daug bendravo su istorinių romanų rašytoju Jonu Užurka, todėl albume "Perkūno kariai" kiekvieną dainą lydi proza parašytas tekstas - tiksli informacija apie vykusių mūšių datas, eigą ir istorinę reikšmę.

"Domiuosi tautos istorija tiek, kiek, manau, turėtų domėtis kiekvienas lietuvis. Vis dėlto reikėjo įgyti daugiau žinių, kuriant dainas. Štai nors ir plačiai nuskambėjusi nevienareikšmiškai vertinta pirmojo Lietuvos vardo paminėjimo rašytiniuose šaltiniuose tema. Negalėčiau teigti, kad Lietuva pasaulyje išgarsėjo Brunono nužudymu, kaip tai kartais mėgstama traktuoti. Lietuviai išgarsėjo gindami savo tikėjimą ir laisvę. Ne paslaptis, kokiais tikslais ir kuo prisidengę į mūsų žemę, mūsų šventas girias tuomet atėjo svetimšaliai. Anuomet protėviams užteko drąsos pasipriešinti. Praėjo daug amžių, o mūsų "šventoms girioms" - tradicijoms, šeimos vertybėms, kultūriniam tautos palikimui, savo kilmės suvokimui - vėl iškilo pavojus", - sako muzikantas.

Anot Lauryno, tam, kuris nekovoja už idealus, vėliau belieka skėsčioti rankomis. "Kodėl lietuvių tauta nyksta? Kodėl emigruojama? Kodėl lietuviui gėda svetur pasakyti, kad jis yra lietuvis?" - klausia jis ir sako iš Lietuvos emigruoti neketinantis. "Čia mano tauta, mano žemė. Ką pasakytų protėviai, jei paliktume kraštą, dėl kurio buvo pralieta tiek kraujo. Protėvių garbę liudija jų palikuonių darbai. Reikia gyventi taip, kad protėviams nebūtų gėda dėl mūsų", - užsidegęs kalba jis.

O kaip Laurynas vertina grupės dalyvavimą LNK projekte "Žvaigždžių duetai"? "Mes atstovaujame roko muzikantams, tad nusprendėme įsivelti į šią avantiūrą. Manome, kad geri muzikantai turi gebėti atlikti bet kokio žanro muziką, o mes galime tai įrodyti", - sakė jis.

Kūnas - ant žemės, širdis ir akys - danguje

Oksana LAURUTYTĖ

"Mes - skraidome. Visada taip sakom, kai aviamodelis danguje. Nesvarbu, kad tu pats - ant žemės. Juk tavo širdis ir akys - danguje", - kalba kuršėniškis Vytautas Steponavičius, aistringas aviamodeliuotojas. Prieš penkerius metus Vytautas aviamodelių pagalba ėmė filmuoti - prie radijo bangomis valdomo lėktuvėlio pritvirtina vaizdo kamerą ir įamžina tai, ką pamatytų, jei pats būtų danguje.

Aviamodeliuotoją Vytautą Steponavičių kolegos laiko tikru profesionalu. Vytautas yra sukūręs puslapį internete, kur pasakoja, kaip patiems pasigaminti įvairius aviamodelius.

Žiūrėdamas įrašus, skrenda pats

Kai kuršėniškis Vytautas Steponavičius buvo dar mažas berniukas ir žiūrėdavo į danguje skriejančius lėktuvus, bandydavo juos sugriebti delniukais ir pykdavo, kad nesiseka. Kai paūgėjo ir pradėjo lankyti mokyklą, pats ėmė gaminti lėktuvus - tokius, kurie valdomi radijo bangomis. "Labai norėjau skraidyti. Gydytojai neleido, sakė, kad širdyje ūžesiai. Netapau lakūnu", - prisimena vyras.

Vis dėlto, Vytautas rado būdą, kaip bent savo širdį ir akis paskraidinti. Įvaldęs radijo bangomis valdomų aviamodelių meną, Vytautas visą gyvenimą moko vaikus, kuriems rūpi dangus, gaminti lėktuvėlius ir juos skraidinti. Maža to, jau penkerius metus prie savo gamintų aviamodelių jis pritvirtina vaizdo kamerą, fotoaparatą ir filmuoja tai, ką "mato" lėktuvėlis. Žiūrėdamas įrašus pasijunta taip, tarsi žemę iš viršaus stebėtų pats.

Visai neseniai Šiaulių kino meno klubas Šiaulių regioninės televizijos "S plius" laidoje "Filmuoja Šiauliai" parodė, ką pavyksta nufilmuoti aistringam aviamodeliuotojui. Vytautas sako, kad fotografijomis ir vaizdais jis mielai dalijasi su visais. Juk kokia nauda, jei įrašai ir vaizdai gulės vien jo archyve.

Vytautas teigia visada norėjęs pamatyti tai, ką "mato" jo lėktuvėliai. Fotoaparatą prie lėktuvo galėjo pritvirtinti tik patobulėjus radijo įrangai. Juk nuostolinga tvirtinti brangų prietaisą prie lėktuvėlio, kurio radijo įranga genda kone kas savaitę. Ne paslaptis, kad kuomet lėktuvėlis nukrenta, aparatūra sudūžta ar visai pradingsta.

"Visada smalsu, ką lėktuvas "parveš" - ką nufilmuos. Juk modeliuką radijo bangomis gali nuskraidinti 10 kilometrų. Kartais, kai matai danguje vos taškelį, net suabejoji, skrenda jis pirmyn, ar atgal. Tada tenka pasitikėti rankomis. Krypteli ir supranti, kur link jis skrenda", - sako pašnekovas.

Anot, Vytauto, šiuolaikiniai lėktuvėliai - su navigacija. Jie visada grįžta namo. "Sukasi virš pakilimo vietos ir laukia, kol jį nutupdysi", - šypsosi pašnekovas.

Atsakymai - ant nugaros

O ką įdomaus galima nufilmuot radijo bangomis skraidančiu lėktuvu? Vytautas kiekvieną kartą nufilmuoja vis kitokius debesis, horizontą, žemę. Štai sykį pamatė trasą kasantį traktorių, nuvirtusį į griovį. Pakilo, nufilmavo ir grįžo.

Vytauto kolega Ramūnas Armonas dar labiau ištobulino aviamodelių naudojimą aplinkai filmuoti. Jis gamina kvadrakopterius – sraigtasparnius, kurie, valdomi radijo bangomis, geba kyboti ore. "Vienas žmogus kvadrakopterį pilotuoja, kitas – valdo prie jo pritvirtintą fotoaparatą ir fotografuoja. "Kolegos tokiu būdu yra nufotografavę Pavasario mugę Akademijoje ", - sako pašnekovas.

Aviamodeliavimu ir lėktuvų valdymu radijo bangomis domisi labai daug žmonių. Babtuose gyvenantis Vytauto draugas ūkininkas laisvalaikiu mėgsta skraidinti lėktuvėlius po miškus. Nors ir rizikuoja, pastariesiems užkliuvus už medžių, žiemą į nepravažiuojamas vietas vykti jų ieškoti rogėmis ar net visai neberasti.

Vytautas visai neseniai sužinojo, kad aviamodeliavimu "susirgo" ir buvęs jo mokinys, dabar žinomas iliuzionistas Arvydas Stonys. "Kai dirbau Kuršėnuose, jis lankė mano būrelį, bet jam labiau fokusai rūpėjo. Neseniai per vieną aviacijos šventę jis priėjo, susipažinome iš naujo", - pasakoja Vytautas.

Kai Vytautas su sūnumi Giedriumi išeina į laukus skraidint lėktuvėlių, dažnai prieina žmonės, klausinėja, kas, kaip, kodėl. Ant žemės stovintis "pilotas" negali akių nuo lėktuvo nuleist. Nukreips žvilgsnį akimirkai – pames "taikinį".

"Mes vilkime specialius marškinėlius. Interneto forume išsiaiškinome, kokius klausimus dažniausiai užduoda praeiviai, tad atsakymus užrašėme ant nugaros: kiek toli, kiek aukštai lėktuvėlis skrenda, kiek "kuro" sunaudoja ir panašiai. Ši patirtis "pasiskolinta" iš užsienio aviamodeliuotojų, ne lietuvių sugalvota. Ne paslaptis, kad – pasiteisina", - šypsosi pašnekovas.

Kai lėktuvas danguje, aviamodeliuotojo geriau nekalbinti, o skaityti, kas parašyta jam ant nugaros.

Vytauto STEPONAVIČIAUS asmeninio archyvo nuotr.

Nukritus telieka "puta"

Vytautas dabar dirba Šiaulių jaunųjų technikų centre – moko vaikus naudotis įvairiais įrankiais, braižyti brėžinius, gilina jų žinias fizikos, matematikos, meteorologijos, radiotechnikos, aerodinamikos srityse.

Aviamodeliavimo būrelį lanko apie 30 vaikų. Dalis jų išbūna, neilgai, tačiau tie, kuriems rūpi "skristi", po trejų metų tampa tikrais profesionalais. Jie dalyvauja varžybose ir ne kartą yra tapę Lietuvos moksleivių techninio sporto šakų spartakiados radijo bangomis valdomų aviamodelių varžybų nugalėtojais.

"Vaikai tampa mano draugais. Dažnai tėvai nebesupranta, apie ką vaikai klausinėja – jie juk atsiduria visai kitame pasaulyje", - sako Vytautas ir pripažįsta, kad jam šiek tiek apmaudu, jog šalies mokyklose nebeliko aviamodeliuotojų būrelių.

"Laimingi tie vaikai, kurie ateina į būrelius, jiems patariama, mokoma. Mokytis ieškant informacijos internete sunku, bet įmanoma. Daugeliui būtent internete prasideda kelias į dangų", - sako pašnekovas.

Vytautas savo pomėgį pavertė ir verslu. Gamina radijo bangomis valdomus lėktuvėlius ir sako, kad su sūnumi nespėja užpildyti visos šalies rinkos. Visiems norintiems lėktuvus pajėgtų pagaminti tik tada, jei įmonėje dirbtų koks 10 patyrusių aviamodeliuotojų.

Aviamodeliuotojas kasmet Kuršėnuose rengia "Putos šventę". Kodėl putos? Todėl, kad lėktuvėliai gaminami iš putų poliestirolio. Jei nukrinta ir sudūžta, iš jų telieka puta...

„Nie­ko to­kio“ pa­ro­dys pavasarišką programą

Oksana LAURUTYTĖ

Gegužės 1 d. 13 val. Šiaulių Dramos teatre įvyks tradiciniu tampantis linksmos ir jaunatviškos muzikos studijos "Nieko tokio" pavasariškas naujos programos pristatymas. Joje dalyvaus studijos vadovai - aktorė Jūratė Budriūnaitė ir kompozitorius Vadimas Kamrazeris bei svečiai - Artūras Orlauskas (Zakarauskas) ir Klarkas. Programos pavadinimas "Vėjas" pasako, kad žiūrovai tikrai neliūdės. Koncerto dalyviai žada ne tik gerą nuotaiką, bet ir nemažai siurprizų.

Vaikų studijos "Nieko tokio" ugdytiniai ir vadovas Vadimas Kamrazeris Motinos dienos proga žada įspūdingą koncertą.

Sauliaus JANKAUSKO nuotr.

Kasmet vis drąsiau prabylanti muzikos studija "Nieko tokio" vėl paruošė naują reginį. Šiemet vietoje nenustygstantys studijos vadovai prigalvojo ir išmokė savo ugdytinius linksmų ir įdomių dalykėlių. Koncerte, skirtame Motinos dienai, žiūrovai matys ir girdės, ko per metus išmoko studiją lankantys vaikai, pagal amžių suskirstyti į grupes: "Tai bent", "Tik niekam nesakyk", "7 snieguolės ir nykštukas", "Pipirai" ir "Mažyliai".

Kiekvienos grupės trumpi, bet įtaigūs muzikiniai pasakojimai ir sudaro programą. Koncerto metu skambės ne tik studijos vadovų V. Kamrazerio ir J. Budriūnaitės sukurta muzika. "Bus atlikti žinomų Lietuvos ir pasaulio atlikėjų ir kompozitorių - K. Smorygino, St. Wonder, grupės "Fools Garden" žinomi kūriniai. Jie nė vieno klausytojo nepaliks abejingais", - sako studijos vadovai Jūratė ir Vadimas.

Šiųmetės programos pristatymo metu scenoje dainuos ne tik svečiai, bet ir studijos rėmėjai. Tiksliau - rėmėjos. Jau ne pirmus metus besitęsiantis studijos "Nieko tokio" ir moterų klubo "Šiaulietė" bendravimas šiemet įgaus dar vieną formą. V. Kamrazeris kartu su Šiaulių filharmonijos direktore Nijole Saimininkiene "Šiaulietėms" sukūrė dainą - himną. "Miesto visuomenė įsitikins, kad ne tik himnas gražus, bet ir jį atliekančios klubo narės moka gražiai dainuoti. Koncerte įvyks šios dainos pristatymas ir pirmas viešas atlikimas, kurį "Šiaulietė" atliks kartu su studijos "Nieko tokio" ugdytiniais", - sako Vadimas.

Žinoma, įspūdingą pasirodymą parengė ir Artūras Orlauskas bei Klarkas. Jie pristatys savo naujos programos dalį, o kadangi humoristai taip pat nenustygsta vietoje, sugalvojo koncerte ne tik "pašposauti", bet ir kartu su studija "Nieko tokio" atlikti ne vieną muzikinį kūrinį. "Jie tikrai moka dainuoti. Klausytojai turėtų prisiminti Lietuvos duetų transliacijas, taip pat prieš gerą dešimtmetį Lietuvą sudrebinusias programas "Bentski šou" ir "Europos Bamba", - sako studijos vadovai.

Žodžiu, Motinos dienos proga visai šeimai tikrai bus kur nueiti. Studija "Nieko tokio" ir visi koncerto dalyviai šiauliečius kviečia į Šiaulių dramos teatrą bei žada nepamirštamą ir įspūdingą šventę.

"Nieko tokio" palieka vis daugiau pėdsakų muzikos veikloje. Šiemet, pirmą kartą rengiant Šiaulių apskrities muzikantų apdovanojimus (ŠAMA), studija jau buvo patekusi į nominantų sąrašą.

"Nieko tokio" jau dvejus metus iš eilės sėkmingai pristato šou programas Palangos festivalyje "Laumės juosta". Pasirodymų metu su studiją lankančiais vaikais scenoje šėlsta ir jų tėveliai. Šią patirtį perėmė ir kiti šalies vaikų kolektyvai.

Skelbiamas konkursas "Aš laidos vedėjas"

Konkursą "Aš laidos vedėjas" organizuoja naujienų portalas "Etaplius.lt" ir bendrovė "S plius". Informacija apie konkursą skelbiama interneto svetainėje www.etaplius.lt bei teikiama telefonu 8~700 121 62.

Konkurse turi teisę dalyvauti vaikai nuo 7 iki 11 metų. Reikia užpildyti konkurso anketą, pateikiamą portale "Etaplius.lt" ir pateikti ją konkurso organizatoriams iki 2011 m. gegužės 6 d. Anketa turi būti registruotu paštu atsiųsta arba asmeniškai atnešta konkurso organizatoriams adresu: Konkursui "Aš laidos vedėjas", Etaplius.lt redakcijai, Tilžės g. 74, Šiauliai.

Anketoje turi būti parašytas motyvacinis laiškas, kodėl ją pateikęs dalyvis labiausiai tinka vesti laidą.

Prie Anketos turi būti prisegta kokybiška dalyvio nuotrauka, kurioje būtų aiškiai matomi veido bruožai. Dalyvio nuotrauką taip pat galima atsiųsti el. paštu konkursas@splius.lt, redakcija@splius.lt. Siunčiant dalyvio nuotrauką elektroniniu paštu yra būtina nurodyti: dalyvio vardą, pavardę, amžių, tėvų arba teisėtų atstovų vardus, pavardes, telefono numerį ir elektroninį paštą.

2011 m. gegužės 10 d. dalyviai bus pakviesti į antrą konkurso etapą, kuriame dalyviai prisistatys. Antrą konkurso etapą laimės trys, portalo "Etaplius.lt" lankytojų nuomone, geriausiai pasirodę dalyviai. Antro konkurso etapo nugalėtojai gaus "S plius" ir "Etaplius.lt" įsteigtus prizus. Laimėtojai bus pakviesti į trečią konkurso etapą.

Komisija savo konkurso nugalėtoją išrinks balsų dauguma, įvertinusi dalyvių pasirodymus antrame etape bei už jį balsavusių "Etaplius.lt" portalo lankytojų skaičių.

Konkurso nugalėtojas pasirašys su organizatoriais sutartį dėl laidos vedimo. Antro etapo metu dalyvių prisistatymai bei organizatorių užduočių atlikimas bus filmuojami.

"Šiauliai plius" informacija

Giedrė Beinoriūtė: "Svarbiausia - kūrybinė aistra"

Oksana LAURUTYTĖ

"Garsus dokumentininkas S. Loznica sakė, kad talentas režisieriui – ne esminis dalykas. Svarbiausia - kūrybinė aistra ir kantrybė. Jei užteks aistros, ateis ir žinojimas, ką daryti, kuo domėtis, ką skaityti", - sakė "Auksinės gervės" nominantė režisierė Giedrė Beinoriūtė. Praėjusį penktadienį ji svečiavosi Šiaulių Didždvario gimnazijoje vykusiame tarptautiniame trumpametražių filmų festivalyje.

Režisierės Giedrės Beinoriūtės nedomina holivudinis filmas. Jai kinas įdomesnis kaip menas. "Autorinis kinas būna geras bet kurioje šalyje. Juk du skirtingi dalykai – skaitai bestselerį, ar rimtą literatūrą",- sako ji.

Autorės nuotr.

Dažna kūryba – apie vaikus

Režisierės Giedrės Beinoriūtės kūryba ne kartą įvertinta tiek Lietuvoje, tiek užsienyje. Paskutinis įvertinimas "Auksinė gervė" jai skirta už kartu su studija "Monoklis" sukurtą filmą "Balkonas". Režisierė sako, kad apdovanojimai jai nėra labai svarbūs. Kai išgirsta ar perskaito padėką arba pagyrimą, būna laimingesnė.

"Negaliu pasakyti, kuris mano pačios filmas man labiausiai patinka. Turbūt pirmasis - "Mano vienišos draugės". Tai buvo mano kursinis darbas. Tada mano mokytojas Vytautas Čibiras priėjo ir su užuojauta pasakė, kad gavusi dešimtuką nuleisti kartelės nebegalėsiu. Kažko pasiekus, pasikeičia atskaitos taškas. Tai, ką šiandien laikai pasiekimu, rytoj bus norma ir reikės kažko daugiau, geriau", - sako ji.

G. Beinoriūtės bagažas – septyni filmai: "Mama, tėtė, brolis, sesė", "Troleibusų miestas", "Egzistencija", "Vulkanovka. Po didžiojo kino", "Gyveno senelis ir bobutė" ir "Balkonas". Dabar režisierė kuria dokumentinę juostą "Septyni pokalbiai rimtomis temomis". Jau metus ji lankosi įvairiose šalies miesteliuose, miestuose ir ieško filmui tinkamų vaikų. Sveikų ir su specialiaisiais poreikiais, prasikaltusių ir gerų. Tokių, kurie dalytųsi savo mintimis, kalbėtų apie savo patirtį ar netgi duotų patarimų, ką daryti, kai tau atrodo, kad niekas tavęs nemyli.

Giedrė sako, kad jos kalbinami vaikai – 8-15 metų, o filmas dienos šviesą išvys po metų. Kurti šią juostą režisierę paakino Vandos Juknaitės knyga "Tariamas iš tamsos". Rašytoja, knygoje aprašiusi pokalbius su sudėtingo likimo vaikais, Giedrei daug talkina ir filmo kūrybos procese.

Kodėl režisierei tokia artima vaiko pasaulio suvokimo tema? Giedrė dirbo "Vaikų linijoje" savanore konsultante ir konsultavimo internetu programos koordinatore. "Iki vaikų priėjau nesąmoningai. Labai juos myliu, daug iš jų išmokau", - sako ji.

Giedrė dirbo ir asistente garsiajame Arūno Matelio filme "Prieš parskrendant į žemę". Tai buvo puiki pamoka, kaip reikia džiaugtis kiekviena gyvenimo diena. "Nuėjus į onkologinę ligoninę, pirmą dieną mane ištiko šokas. Negalėjau vakare užmigti, galvojau apie sergančius vaikus. O vėliau aplankė jausmas, kad būtent šie vaikai ir jų tėvai parodo, kaip reikia gyventi. Jie geriau žino, kaip rasti džiaugsmą, viltį, nusiraminimą, net kai sergi", - sakė režisierė.

Svarbus ir vaizdas, ir garsas

Gimnazistams Giedrė atviravo, kad yra intravertė, būdama vaiku bijojo žmonių. Gal todėl ji ir tapo režisiere, kad kitokia kalba papasakotų žmonėms, kaip mato pasaulį, kaip jį jaučia.

Kiekvienas režisierius turi savo metodiką, kaip atrinkti aktorius filmui. Kuriant filmą "Balkonas", itin atsakingai ir kruopščiai buvo renkami vaikai. "Norėjome būti tikri, kad jie girdi ir supranta, kad vaidins natūraliai. Juk kiekvienas galime pasakyti, ar aktorius vaidina natūraliai, ar ne. Žiauriai smagu, kai vaikas suvaidina geriau, nei tikėjaisi. Tada iš džiaugsmo iki lubų šokinėji", - šypsojosi pašnekovė.

Režisierė pasakojo neturinti autoritetų. Ji nenori kurti filmo taip, kaip kažkas jau kuria. "Aš užaugau su teatro autoritetais, mačiau pirmuosius O. Koršunovo spektaklius. Kai pamačiau Larso von Triero filmą "Prieš bangas", aplankė jausmas, kad supratau, kaip reikia statyti filmą. Daug vėliau Šarūno Barto juostose atradau ypatingą dėmesį garso takeliui, kuris man dabar yra labai svarbus. Įgarsinimu galima sukurti skirtingas emocijas. Žiūrėdamas žiūrovas filmą, kuriame mato kiemą ir girdi paukščių čiulbesį, jaučiasi vienaip, o jei girdi girgždančias supynes – visai kitaip. Gal užplūs nostalgija, gal kiti jausmai", - šypsojosi Giedrė.

Kurdama filmą apie savo senelius "Gyveno senelis ir bobutė", režisierė atrinktoms fotografijoms ilgai ieškojo garsų: vėjo, medžių šiurenimo, gervių klykimo. "Garsas, kaip ir vaizdas, kine labai svarbu. Jei nebūčiau kino režisierė, būčiau garso režisierė", - sakė ji.

Tačiau kas yra režisūra - profesija, ar gyvenimo būdas, Giedrė vis dar nežino. "Kurdama filmus suvokiau, kad antrą universitetą baigiau. Režisūra – profesija, tačiau ir daug asmeninio gyvenimo su ja susiję. Ribos išplaukia, būna, kad milžinišku greičiu pralekia savaitės dienos", - sakė ji.

Žinoma, pašnekovė neslėpė, kad kuriant filmus būna sunkių momentų. Kyla minčių, kad reikia viską mesti. "Bet aš taip per kiekvieną filmą sakau. Griaunančių minčių atsisakau, kai prisimenu pirminę idėją, kodėl pradėjau kurti. Tada motyvacija grįžta", - sakė režisierė.

Trumpametražių filmų festivalis "Maindfak"

Oksana LAURUTYTĖ

Balandžio 29 d., penktadienį, 18 val. "Tilžės" prekybos centre, kino teatre "Atlantis cinemas", vyks nemokamas renginys - trumpametražių filmų festivalis "Maindfak". Festivalio metu bus rodomi Lietuvos aukštųjų mokyklų studentų, pasirinkusių su meno kūrimu susijusią specialybę ar dirbančių reklamos srityje, filmai. Organizatoriai žada, kad kūriniai nustebins kokybe. Tarp dalyvių - ir "Sidabrinės gervės" nominantai.

 Pagrindinis prizas - spyris

"Maindfak" – tai interneto erdvėse labai paplitęs terminas, kino žargonas, nusakantis tam tikro žanro filmus, kurie linkę žiūrovą šokiruoti, nustebinti bei apgauti žiūrinčiojo vaizduotę, keisti išankstinį nusistatymą. Festivalį organizuoja Šiaulių universiteto audiovizualinio meno neakivaizdinio skyriaus studentai Andrius Ramanauskas ir Andriejus Aputis.

Pasak A. Ramanausko, festivalio programoje - 17 filmų, tad filmų peržiūra truks 2 val. 10 minučių. Žiūrovai išvys Lietuvos aukštųjų mokyklų studentų ir mėgėjų darbus. Programoje yra ir "Sidabrinės gervės" laureatų bei nominantų, pavyzdžiui, Jūratės Samulionytės filmas "Nerutina", kuris 2008 metais buvo pripažintas geriausiu Lietuvos trumpametražiu filmu, pastebėtas ir užsienio festivaliuose bei pirmą vietą pelnęs įvertinus žiūrovų balsus Klaipėdoje. Ievos Veiverytės stilingas tamsios nuotaikos trileris-drama "Kryžiažodis" buvo nominuotas tai pačiai nominacijai. Programoje išvysime ir porą filmų, dalyvavusių šiais metais "Kino pavasaryje". Tai Narvydo Naujalio "Pauksštelis" ir Ričardo Marcinkaus "Pravalas". Taip pat išvysime klaipėdiečių simpatijas pelniusį Arūno Eimulio filmą "Nuotraukos" bei antrą vietą pagal žiūrovų balsus pelniusio Audriaus Kaminsko filmą "Klasiokai".

Į festivalį atėję žiūrovai galės patys išrinkti tris mėgiamiausius filmus. Jiems bus išdalytos anketos, kuriose jie pažymės, kurie filmai labiausiai patiko. "Pagrindinis prizas - spyris filmo autoriui į užpakalį, kad kurtų dar vieną filmą", - juokiasi organizatorius ir sako, kad simboliniai apdovanojimai, žinoma, bus. Prizų - festivalio marškinėlių - sulauks ir keli žiūrovai, teisingai atsakę į organizatorių klausimus.

Tikslas - ir populiarinti specialybę

Studentai festivalį "Maindfak" jau du kartus rengė Klaipėdoje. Anot A. Ramanausko, lankytojų į kiekvieną festivalį sulaukta beveik šimtas. "Mes traukiame filmus iš stalčių ir rodome plačiajai visuomenei. Lietuvoje yra nemažai sukurtų gerų filmų, apie kuriuos niekas nežino. Jei autorius jo neplatina internete, jų daugiau niekur ir nepamatysi. Dar keli filmai, kuriuos parodysime, priklauso prodiuserių kompanijoms, tad juos galima pamatyti tik festivalių metu. O festivaliai retai rengiami, tad šią nišą ir bandome užpildyti Vakarų Lietuvoje", - sako organizatorius.

Kita vertus, ir kūrėjų nėra tiek daug, kad festivalius būtų galima rengti dažnai. "Todėl tas spyris kūrėjams tikrai padėtų, kad būtų sukurta daugiau filmų. Juk jie Lietuvoje kuriami "iš idėjos", - sako A. Ramanauskas.

Organizatoriai festivalio simboliu pasirinko animacijos personažą - teletabį. Kodėl? "Nes didesnio "maindfako" už teletabius nėra ir nebus", - juokiasi pašnekovas.

O ką reiškia festivalio šūkis "Atrodyk kaip klounas, kalbėk ką manai"? "Klounas todėl, kad iš esmės visi aktoriai, režisieriai, kūrėjai yra klounai. Jie ieško įdomesnių išraiškos priemonių, kad atkreiptų aplinkinių dėmesį į tai, ką nori pasakyti. Kartais klounai atrodo nesuprantami, keisti ar juokingi, bet mes skatiname jų buvimą kaip alternatyvą kasdienei kalbai, kurią dažnai girdime per žinias, laikraščiuose, darbe. Šiuo šūkiu mes reklamuojame netradicinį originalų kalbėjimo būdą, tai yra kalbėjimą kino kalba, kalbėjimą vaizdais, kurie sinchronizuoti su muzika, animacija. O labiausiai reklamuojame kino kūrimo aistrą bei specialybę. Nesvarbu, kaip ji besivadintų - audiovizualiniu menu, kino režisūra, operatoriaus darbu, visos šios sritys susijusios su filmų kūrimu", - sako A. Ramanauskas.

Anot pašnekovo, idėjų jauniems kūrėjams netrūksta. Festivalyje bus rodomi tik jaunosios kartos režisierių, kurių amžius - 20-35 metai, filmai. Naujosios kartos filmai gal nėra tokie paslėptai maištingi kaip posovietiniai režisierių filmai. Šiais laikais viskas atviriau rodoma. Daugelis kūrėjų kuria tiesiog pramogai, kad žiūrovui būtų įdomu. Jaunieji kūrėjai skiriasi nuo vyresniųjų tuo, kad labiau taikosi prie vakarietiškos kino kultūros, kuri yra įtaigesnė.

Festivalyje pateikiamų filmų žanrai įvairūs: dokumentika, pseudodokumentika, animacija, veiksmo filmai, siaubo, romantiniai, dramos, komedijos. "Pagrindinis festivalio tikslas - užkrėsti žmones filmo kūrimu. Gal žiūrovas, atėjęs į mūsų festivalį, pamatys, kad jam patikusio filmo autorius mokosi Šiaulių universitete ar Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje ir nuspręs pats šiose mokyklose studijuoti. O ši specialybė - smagi", - sako A. Ramanauskas.

Tado Ivanausko šeimos istorija pajuntama širdimi

Oksana LAURUTYTĖ

Per šv. Velykas, balandžio 24-ąją, Šiaulių regiono televizija "S plius" rodys žurnalistės Daivos Grikšienės sukurtą dokumentinį filmą "Vienos šeimos likimas - trijų tautų istorija". Pusantros valandos trukmės filmas laikomas vienu reikšmingiausių šalies dokumentikos darbų, kuriame persipina Lenkijos, Lietuvos ir Baltarusijos istorija, perteikiama per gamtininko Tado Ivanausko šeimos gyvenimą. Tadas ir du jo broliai Jiežis ir Vaclovas tapo skirtingų valstybių piliečiais, tačiau jų švietėjiška veikla turėjo didelės įtakos trijų šalių tautiniam identitetui.

Kūrybinė grupė po interviu su dr. Jury Turonak jo namuose Varšuvoje (Lenkija). J. Turonak yra knygos apie Vaclovą Ivanauską autorius.

Trys broliai - trys tautybės

Lietuvoje daugelis yra bent jau girdėję profesoriaus Tado Ivanausko (1882-1970) pavardę. Šio garsiausio visų laikų Lietuvos gamtininko rūpesčiu Kaune įkurtas Zoologijos muziejus, po mirties pavadintas jo vardu. T. Ivanauskas su bendraminčiais įkūrė Žuvinto rezervatą, o Kaune – zoologijos ir botanikos sodus.

Jeigu daugelis T. Ivanauską prisimena kaip gamtininką, yra nors kartą vartę jo apie gamtą parašytas knygas, tai retas žino šio žmogaus visuomeninius nuopelnus. Tik keli faktai: T. Ivanauskas buvo vienas tų, kurie aktyviai tarpukariu kūrė ir stiprino nepriklausomą Lietuvą, dalyvavo ir buvo vienas pagrindinių Kauno universiteto, Šaulių sąjungos kūrėjų.

Dokumentinio filmo "Vienos šeimos likimas - trijų tautų istorija" kūrėja Daiva Grikšienė sako, kad mintis kurti filmą apie T. Ivanausko šeimą kilo prieš dvejus metus. Kone penkiolika dokumentinių istorinių filmų sukūrusi ir daug apdovanojimų už juos gavusi žurnalistė prieš metus su Dangiru Mačiuliu – humanitarinių mokslų daktaru, Lietuvos istorijos instituto mokslo darbuotoju - ir operatoriumi Tomu Andrijausku ėmėsi idėją įgyvendinti. D. Grikšienė suprato, kiek daug laiko, lėšų ir energijos teks skirti, norint įgyvendinti sumanymą. Juk teksią aplankyti net tris šalis, nes lenkakalbių dvarininkų Ivanauskų šeimoje užaugę broliai skirtingai apsisprendė dėl savo tautinės tapatybės: Tadas tapo lietuviu, Vaclovas – baltarusiu, o Ježis – lenku.

Kuriantis Rytų Europos valstybėms, broliai pateko į istoriją kaip švietėjai, nacionalinio judėjimo aktyvistai. Sovietmečiu rašant Tado Ivanausko biografiją, politiniais sumetimais buvo nutylėti jo nuopelnai nepriklausomai Lietuvai. Lygiai taip pat buvo nutylėta ir apie Vaclovą Ivanauską (1880-1943) bei Ježį Ivanauską (1876-1965).

Broliai užaugo buvusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemėse esančiame Lebiodkos dvare (dabartinė Baltarusija), lenkakalbių dvarininkų Ivanauskų penkių vaikų šeimoje. Šeimos galva buvo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės idealistas, šia dvasia išauklėjo ir savo vaikus. Brolių apsisprendimai dėl savo tautybės buvo sąmoningi žingsniai – visi jie aktyviai įsijungė į skirtingų tautų nacionalinius judėjimus, tapdami nepriklausomų valstybių statytojais: Tadas kūrė nepriklausomą Lietuvą, Vaclovas – Baltarusiją, o Ježis – Lenkiją.

"Pažvelgę į trijų brolių likimus, lyg veidrodžiuose matome atsispindinčią trijų kaimynystėje gyvenančių tautų – lietuvių, lenkų, baltarusių – istoriją, kurios liudininkai ir aktyvūs kūrėjai buvo broliai Ivanauskai", - sako D. Grikšienė.

Filmavimo momentai Gardine (Baltarusija).

Dangiro MAČIULIO nuotr.

Rūpinosi gamta ir tauta

Dokumentiniam filmui kurti Daiva Grikšienė parengė projektą ir gavo finansavimą iš Kultūros rėmimo fondo, Lietuvos radijo televizijos ir spaudos rėmimo fondo, Lietuvos ambasados Baltarusijoje. Filmą įgarsino Šiaulių dramos teatro aktorė Nomeda Bėčiūtė, garso režisierius - Virginijus Jasiūnas.

Filmą teko subtitruoti, versti į baltarusių kalbą, tad dienos šviesą jis išvydo tik šių metų pradžioje. "Ketinome kurti ne vieną filmą, o jų ciklą, tačiau nusprendėme, kad jis turi būti vientisas. Šią istoriją reikia pajusti širdimi, nes joje persipynė daugybė kiekvienam žmogui reikšmingų dalykų", - sako pašnekovė.

Medžiagą filmui kūrybinė grupė rinko kone metus. Aplankė Lenkiją, Baltarusiją ir joje esantį Lebiodkos kaimą, apvažiavo daug Lietuvos vietovių. Befilmuodami jie ne tik grįžo į praeitį, bet ir pamatė dabartį. Todėl Daiva sako, kad filme pasakojama ne tik vienos šeimos istorija.

"Esame tikri, kad žvilgsnis į trijų brolių Ivanauskų likimus suteikia puikią progą dėmesingiau pažvelgti, kaip buvusioje LDK erdvėje gludinosi tautinės tapatybės, formavosi nacionalinės valstybės. Taip vienos šeimos istorija virto viso Rytų Europos regiono istorija", - sako žurnalistė.

Kūrybinė grupė rado puikių pašnekovų istorikų, atskleidusių Ivanauskų šeimos gyvenimo dramą ir džiaugsmus. Žiūrovai sužinos, kaip Tado Ivanausko tėvas mokė vaikus puoselėti gamtą, kaip rūpinosi jų išsilavinimu, ateitimi. Bus atskleista ir asmeninio Tado Ivanausko gyvenimo skraistė - pasakojama apie nesėkmingą pirmąją santuoką, sūnų, antrąją santuoką ir gyvenimą Lietuvoje, švietėjišką veiklą.

"Tikime, kad žvilgsnis į laikmetį, kai įtemptomis sąlygomis teko kovoti už savo tautos apsisprendimo teisę, kai buvo dedami valstybių pamatai, gali padėti įsisąmoninti savo tautinės tapatybės vertę. Tai ypač aktualu dabar, kai patiriame globalizacijos iššūkius. Pasakojimas apie vienoje šeimoje subrendusias skirtingas asmenybes gali padėti ir geriau pažinti kaimynystėje gyvenančias tautas. Be abejo, T. Ivanausko akimis bandysime pažvelgti ir į gamtos pasaulį. Rūpesčiai savo tautos ir supančios gamtos likimu Ivanauskų šeimoje buvo persipynę", - sako pašnekovė.

Su balandžio 1-ąja!

7-ajame savaitraščio "Šiauliai plius" puslapyje skelbiama, kad elektroninių ryšių paslaugų bendrovės "S plius" gimtadienio šventėje koncertuos popdievaitė Madonna.

Pranešame, kad ši informacija - balandžio 1-osios pokštas.

"Šiauliai plius" informacija

"S plius" gimtadienio koncerte dainą atliks Madonna

Laura AUKSAITYTĖ

Balandžio 9-ąją Šiaulių arenoje vyksiančio "S plius" 15-ojo gimtadienio staigmena - popkaralienės Madonnos pasirodymas. Trumpam į Šiaulius Madonna užsuks vykdama pakeliui į Rygą, kur numatytas jos koncertas su kompozitoriumi Raimundu Paulsu ir dainininke Laima Vaikule.

Dešimtys vadybininkų, prodiuserių, agentų, režisierių padėjo Madonnai pavirsti ryškia, įsimenančia asmenybe, Amerikos sekso simboliu.

Popkaralienė atskris į Zoknių oro uostą. Atvykusi į arenoje vyksiančią "S plius" gimtadienio šventę, ji pristatys vieną numerį ir išsyk išskris į Rygą. Madonna sutiko koncertuoti "S plius" gimtadienio koncerte, nes jai itin patinka charizmatiškasis Marius Jampolskis. Susitikusi su juo Madonna ketina aptarti bendradarbiavimo su M. Jampolskiu klausimus.

Popkaralienės Madonnos tikrasis vardas Louise Ciccone Ritchie. Ji gimė 1958 metų rugpjūčio 16 d. Mičigane, JAV. Madonna buvo ištekėjusi už britų režisieriaus Gajaus Ričio, turi tris vaikus, jos turtas vertinamas 600 mln. dolerių.

Pagal Gineso rekordų knygą, pardavusi 250 mln. muzikinių diskų Madonna yra sėkmingiausia šių laikų dainininkė. Tikriausiai tik Elvis Preslis ir Maiklas Džeksonas pasižymėjo tokia skandalinga reputacija, kokią iš pat pradžių įgijo Madona. Tik pasirodžiusi estradoje, ji atkreipė į save dėmesį ekstravagantiškomis manieromis, scenos triukais, šokiruojančiu elgesiu ir gyvenimo stiliumi. Kartu ji įgijo daug gerbėjų ir tiek pat priešų. Matyt, tai turėjo įtakos ir tam, kad Madonna pagal hitų skaičių aplenkė net legendinius "The Beatles".

Manoma, kad už savo pirmąją sėkmę ji turi būti dėkinga prodiuseriui Neilui Rodžersui. 1985 m. jis išleido diską su Madonnos dainomis, iš kurių aštuonios pateko į hitų paradų viršūnes. N. Rodžerso dėka kiekviena jos daina pasižymėjo ištobulintu akompanavimu, įsimintina melodija. Dainininkės įvaizdį formavo geriausi Amerikos profesionalai.


"S plius" gimtadienio koncerte - įspūdingi žvaigždžių pasirodymai

Oksana LAURUTYTĖ

Didžiausia elektroninių ryšių paslaugų bendrovė Šiaurės Lietuvoje "S plius" švenčia 15 metų gimtadienį. Šia proga balandžio 9 d. 17 val. Šiaulių arenoje vyks net keturias valandas truksiantis šventinis koncertas. Švęsti kartu su "S plius" kviečia žinomos šalies žvaigždės "69 danguje", Irūna ir Marius Jampolskis, Paulius, Deivis ir Bumcė su draugais.

"69 danguje" su vaikais dainuos "Meilės simfoniją"

Pirmojoje koncerto dalyje į Šaulių areną švęsti "S plius" gimtadienio susirinkusiems žiūrovams skiriamas koncertas, kuriame skambės gražiausios per 10 metų sukurtos "Bumcės klubo" dainos, bus organizuojami šokiai ir žaidimai su televizijos laidos vaikams "Bumcės pokštai" vedėja Bumce bei "Bumcės klubo" vaikais ir jų draugais: Laura Remeikiene, Šiaulių kultūros centro choreografiniu kolektyvu "Aušrelė", Šiaulių moksleivių namų šokio studija "Incognito". "Bumcės klubo" vaikai dainuos drauge su Deiviu, grupe "69 danguje" ir savo tėveliais. Žinoma, žiūrovus stebins viso koncerto metu organizuojamų žaidimų prizai, siurprizai ir įspūdingas balionų lietus.

Antrojoje dalyje žiūrovų laukia ne tik fejerverkai, dovanos ir žaidimai. Koncertuosianti grupė "69 danguje", Irūna ir Marius Jampolskis, Paulius, Deivis, kuriam akompanuos grupė, parengė įspūdingas maždaug 40 minučių muzikines programas.

"Šiauliuose mes būname dažnai, praėjusią savaitę rengėme net du koncertus. Galiu atvira širdimi sakyti, kad Šiaulių publika labai šauni", - sako muzikos grupės "69 danguje" atlikėja Nijolė Pareigytė.

N. Pareigytė atskleidžia paslaptį - "S plius" gimtadienio proga grupės merginos ne tik atliks populiariausias savo dainas, mėgiamas vaikų ir suaugusiųjų, bet ir su vaikais atliks dainą "Meilės simfonija". "Padovanosime gerą nuotaiką, pasistengsime, kad "S plius" gimtadienio koncerte visiems būtų linksma ir gera", - teigė atlikėja.

  

Deivis "S plius" gimtadienio koncerte pristatys kompaktinę plokštelę "Lietuva" ir dainuos su "Bumcės klubo" vaikais.

 

"69 danguje" atliks gražiausias grupės dainas.

Marius Jampolskis, Irūna ir Paulius "S plius" gimtadienio koncertui parengė įspūdingą teatralizuotą pasirodymą. Atlikėjai dainuos dainas, itin pamėgtas televizijos laidoje "Žvaigždžių duetai".

Atlikėjų koncertais besirūpinanti Laima Lapkauskaitė teigė, kad Irūna ir M. Jampolskis - charizmatiškos asmenybės. Jiems dainuojant į salę plūsta neįtikėtina energija, tad atlikėjai nuolat kviečiami bisui. "Koncertas "S plius" gimtadienio proga bus toks, kokį norisi vėl išvysti ir išgirsti. Atlikėjai mielai suteiks tokią galimybę", - teigė L. Lapkauskaitė.

Deivis "gyvai" pristatys naujausią albumą

Malonią staigmeną žiūrovams rengia atlikėjas Deivis. Jis ne tik koncertuos su vaikais, dainuos žinomas dainas, bet ir šiauliečiams "gyvai" pristatys savo naujausią albumą "Lietuva". Albumas dienos šviesą išvydo praėjusių metu pabaigoje ir kol kas dar nebuvo pristatytas "gyvai". Dainos šiam albumui brandintos net dvejus metus.

Albume – trylika dainų, nes 13 - Deivio laimingas skaičius, be to, Deivis yra gimęs 13-ąją. Dauguma dainų - siužetinės, jas netgi galima pavadinti mažais spektakliukais. "Manau, kad albumas atskleidžia mane tiksliai tokį, koks iš tiesų esu. Dainos sukurtos visiškai nepataikaujant klausytojui. Leidau sau įrašyti tai, ką norėjau", – teigė dainininkas.

"Džiaugiuosi, kad "S plius" šventėje gavau galimybę pristatyti savo naujo albumo dainas "gyvai". Dainuoti "gyvai" - džiaugsmas ne tik žiūrovui, bet ir man. Labai laukiu šio koncerto, kuriam intensyviai ruošiamės ir repetuojame su muzikantais. Tikiuosi, kad mūsų pasirodymas bus tikra šventė šiauliečiams, kuriuos labai kviečiu į "S plius" gimtadienį", – sakė Deivis.

Nugalėjus politiką - svajonės apie TV laidą

Oksana LAURUTYTĖ

Šiaulietę reklamos įmonės vadovę Dangę Judikavičiūtę televizija traukė nuo vaikystės. Pradėjusi dalyvauti ir filmuotis įvairiuose televizijos šou vos šešiolikos, 22-ejų mergina neseniai laidoje "Tu gali. Savaitės dvikova" pelnė daugiau žiūrovų simpatijų nei jos varžovas Andrius Šedžius. "Svajoju apie savo televizijos laidą, tačiau namie televizoriaus neturiu. Aš mieliau skaitau knygas, kurios man teikia kur kas daugiau naudos", - sako Dangė.

Nuo šešiolikos metų Dangė Judikavičiūtė filmuojasi televizijos šou. Mergina svajoja apie savo televizijos laidą.

Dangės JUDIKAVIČIŪTĖS asmeninio archyvo nuotr.

Nugalėjusi politiką pateko į antrą turą

Praėjusį penktadienį LNK laidoje "Tu gali. Savaitės dvikova", žiūrovai išvydo būrį šiauliečių. Be laidos vedėjos aktorės Ingos Norkutės, laidoje filmavosi politikas Andrius Šedžius su sužadėtine Monika Kvietkute bei kita šiauliečių pora - Dangė Judikavičiūtė su Andriumi Petkumi.

Abiems šou herojams - A. Šedžiui ir Dangei - buvo suteikta galimybė parodyti, kaip jie pažįsta savo antrąsias puses. Užrištomis akimis A. Šedžius vien iš laidos vedėjų - Ingos Norkutės bei Natalijos Zvonkės - ir draugės palytėjimo turėjo pasakyti, kurios kojos yra jo mylimosios.

Sėkmingai įveikęs šią užduotį, vyras suklupo jam prisipažįstant mylint ir glostant galvą. Politikas garsiąja Šiaulių aktorę I. Norkutę palaikydavo savo sužadėtine.

Dangei atpažinti savo širdies draugą užrištomis akimis sekėsi geriau, tačiau ji A. Šedžiui nusileido kiaušinių mėtymo, ekvilibristikos ir dainavimo rungtyse. "Žiūrovai mane labiau palaikė nei A. Šedžių, tad surinkome vienodai balsų. Laidos finale politikas pasakė, kad vertina publikos nuomonę, tad į antrą laidos turą patekau aš. Nei kada jis bus, nei koks, aš nežinau", - sako Dangė.

Šiaulietė penktadienį rodomos laidos per televiziją nematė - namuose neturi televizoriaus. Tyčia jo atsisakė, nes nemano, kad šiuolaikinės laidos ją praturtintų. Dangė ir nebuvo patenkinta tuo, kaip atrodė laidoje. Likus kelioms minutėms iki laidos ji buvo nugrimuota, tačiau jos šukuosena niekas nepasirūpino. "Negražiai atrodžiau ir, žinoma, nesmagiai dėl to jaučiausi", - sako mergina, tačiau dėl to nenusimena.

Filmavosi keliose laidose

Kaip eiliniai žiūrovai patenka į įvairius televizijos šou? Dangė sako, kad ji yra tik kartą pildžiusi anketą filmuotis. Vėliau prodiuseriai jau pažįstamiems dalyviams skambina ir kviečia atvykti.

Pirmą kartą mergina filmavosi vos šešiolikos. Pamačiusi kvietimą dalyvauti televizijos šou "Pagal mamą", pasitarė su mama, užpildė anketą ir jau kitą dieną sulaukė skambučio atvykti filmuotis.

Kone dešimt kartų ji filmavosi ir laidoje "Neištikimybės testas". Merginai buvo tekęs "provokatorės" vaidmuo. Laidos koncepcija ta, kad žiūrovams rodomos įsimylėjėlių poros. Vaikinus dažniausiai atsitiktinai sutiktos merginos bando sugundyti, o šios situacijos filmuojamos.

Ar Dangei pavyko sugundyti svetimos merginos vaikiną? "Visos laidos situacijos - surežisuotos. Įsimylėjėlės poros dažnai būna visai nepažįstami žmonės", - sako mergina.

Dangė filmavosi ir laidoje "Kitas", dirbo Šiauliuose esančiose radijo stotyse. "Televizija mane visada traukė. Manau, būtų įdomu kurti savo laidą, išbandyti save kitokiame amplua", - šypsosi ji.

Nuo produktų reklamos iki įmonės savininkės

Laidoje "Tu gali. Savaitės dvikova" Dangei teko atsakyti į klausimą, ar ji kada nors turėjo nemalonumų su policija. "Atsakiau, kad turėjau. Būdama keturiolikos, vairuodama draugo tėvų mašiną, įlėkiau į griovį. Juk daugelis paauglių iškrečia įvairių šunybių", - neslepia ji.

Dangė sako buvusi labai pašėlusi. Šešiolikos išvyko į sostinę, puikiai baigė gimnaziją ir, kol mokėsi, dirbo. "Vidurinę baigiau eksternu, kadangi reikėjo dirbti, o mokytis tekdavo laisvu nuo darbo metu. Nuo žemiausios grandies pradėjau dirbti reklamos agentūroje. Prekybos centruose produktus reklamuodavau. Esu iškalbi ir labai greitai mokausi, mane įmonės vadovai įvertino, tad nuo produktų reklamavimo pakilau iki projektų vadovės. Ne viskas buvo taip lengva, kaip gali pasirodyti. Labai daug dirbau, daug mokiausi", - sako ji.

Prieš trejus metus sulaukusi pasiūlymo pateikti naują prekės ženklą Šiaulių rinkai, Dangė per dvi dienas susikrovė daiktus ir grįžo į gimtąjį miestą. Pasibaigus projektui mergina, būdama 19-os, įkūrė savo reklamos agentūrą. "Savo laiką bei darbą planuoju pati ir labai džiaugiuosi, kad kažkada įdėtas darbas bei pastangos atsipirko su kaupu", - šypsosi ji.

Agnė Armoškaitė: "Be muzikos man tiesiog būtų liūdna"

Ričardas JAKUTIS

Taip viename interviu kalbėjo populiari solistė, renginių organizatorė, diplomuota teisininkė Agnė Armoškaitė. Kalbėtis su Agne įdomu, juo labiau šis pokalbis gali sudominti šiauliečius, nes Šiauliuose galime rasti dainininkės šaknų – jos tėtis garsus kolekcininkas ir menų mecenatas Edmundas Armoška kilęs iš mūsų miesto. Šiuo metu Agnę Armoškaitę ypač išpopuliarino televizijos projektas "Žvaigždžių duetai".

Su sūnumi Gabrieliumi paskutinės kelionės JAV metu, kur gyvena vyresnioji Agnės sesuo.

Agnės ARMOŠKAITĖS asmeninio archyvo nuotr.

- Tu moteris, kuri turi viską: turi mėgiamą darbą, kasdien lankaisi sporto klube, vairuoji naujutėlaitį šampano spalvos "Lexus" automobilį, tave puošia stilistas Kęstutis Rimdžius. Visko net neišvardysi. Kaip toks gyvenimas?

- Aš nevertinu patogaus gyvenimo kaip visko pagrindo. Esu gimusi po laiminga žvaigžde - nuo vaikystės augau šeimoje, kurioje nieko netrūko, bet tuo pat metu buvau gana griežtai auklėjama, tėvai mane mokė suvokti tikrąsias vertybes. Pastaruoju metu daug visko išgyvenau, todėl didžiausia vertybė man yra žmogiškumas, žmonių tarpusavio santykiai, šeima ir artimieji, jų sveikata, bėdos ir džiaugsmai.

- Ne vienas ankstesnis tavo interviu liudija, kad be muzikos neįsivaizduotum savo gyvenimo. Kaip viskas prasidėjo? Kada pirmą kartą žengei scenon? Renginių organizavimas ir dainavimas, manau, vienas kitą papildo?

- Dainuoju nuo vaikystės. Būdama 17 metų jau dainavau grupėje "Uogos", koncertuodavome drauge su Andriumi Mamontovu, Sel'u ir kt. Nesu profesionalė, tiesiog muzika man kaip širdies plakimas – būtina. Ir nelabai svarbu kokiu pavidalu – ar kai dainuoju, ar renginiuose, ar namuose klausantis įrašų. Matyt, muzika atėjo kartu su mamos pienu – ji operos solistė, kurios balsą iki šiol pamena teatre.

- Kokios muzikos pati klausaisi? Kokia paskutinė įstrigusi perskaityta knyga, matytas kino filmas, spektaklis, paroda?

- Man patinka įvairi muzika. Jei klaustumėt apie mėgiamą balsą, atsakyčiau, kad džiazo atlikėjos Elos Fitzherald. Kalbant apie knygas – dabar apnikęs keistas įprotis skaityti po kelias iš karto. Jei reikėtų išskirti vieną, galbūt paminėčiau Charles Bukowski eilėraščių rinkinį. Vos prieš keletą dienų buvau naujausiam filme su J. Berdemu "Biutiful". Jau pavadinime užkoduota daug – tai angliškas žodis "Beautiful" su klaida – suprask, ne taip jau viskas ir gražu. Filmą rekomenduočiau tik stiprių nervų žiūrovams. Teatre esu O. Koršunovo gerbėja – paskutiniais metais pasižiūrėjau beveik visus jo darbus – keliu kepurę. Na, o paroda... Labai didelį įspūdį paliko olmekų skulptūros. Šioje parodoje lankiausi neseniai būdama Amerikoje. Pirmapradžiai dalykai gali būti labai didingi ir paslaptingi.

- Kokio žingsnio gyvenime labiausiai gailiesi, o kuo didžiuojiesi, esi patenkinta ir gali tarti: "Čia viską padariau"?

- Ko gero, esu labai laiminga, nes nieko nesigailiu. O padaryti dar reikia daug.

- Neįsižeisk, bet sako, kad dėl skyrybų su Deividu Šemberu esi tu pati kalta. Girdi, reikėjo visur paskui jį keliauti, gyventi tame mieste, kuriame gyvena jis. Kiek moteris turi ir gali aukotis šeimai? Ar esi feministė, t. y. moterį įsivaizduoji tik savarankišką?

- Tikrai nesu feministė, tačiau mano savarankiškumas šioje nelengvoje situacijoje labai padėjo. To palinkėčiau kiekvienai moteriai – tik stipri ir savarankiška moteris gali apsaugoti savo vaikus. Šiuo klausimu viskas.

- Kaip auga sūnus Gabrielius? Kas jis tavo gyvenime? Ar randi laiko pabūti su juo?

- Esu pagrindinis žmogus, auginantis Gabrielių. Su sūnumi turime ypatingą ryšį, kuris vis plečiasi. Tai nuostabus, subtilus ir labai galantiškas vaikinas.

- Pabaigoje pakalbėkime šiek tiek apie maistą. Žinau, kad turi savo mėgiamų restoranų? Esi sakiusi, kad gyventi trim ryžiais per dieną visiškai nebūtina, svarbiausia nepersivalgyti ir sveikai maitintis. Gal ruošiesi išleisti savo maisto ruošimo knygą, kaip dabar elgiasi ne viena įžymybė?

- Keliuosi šeštą valandą ir iškart pusryčiauju. Po to ruošiu mokyklon sūnų. Neseniai pradėjau gaminti – man puikiai sekasi ir labai patinka stebinti namiškius bei draugus naujais virtuvės eksperimentais. Sakoma, jei mama gamino gerai, gamins gerai ir dukra. Mano mama jau tarybiniais laikais buvo nuostabi ir subtili šeimininkė – tikiu, kad tai persidavė ir man, net nuostabu, kiek artimieji gali tave sąlygoti, bet tai supranti tik atėjus brandai, kai sugebi pati save perskaityti..

"S plius" skaitmeninės TV abonentai, dėmesio!

 Nuo šiol kanalas "Sony Entertainment" - jau su lietuviškais subtitrais!

"S plius" informacija

Edvardas Žičkus: "Žurnalistika - tai gyvenimas ekspromtu"

Oksana LAURUTYTĖ

Iš Šiaulių kilęs televizijos laidų prodiuseris Edvardas Žičkus neseniai išgyveno sukrėtimą. Poilsiaujantį Brazilijoje jį užpuolė ir peiliu grasino užpuolikas. 29-erių metų vyras dabar šypsodamasis prisimena laimingai pasibaigusį užpuolimą ir sako, kad tik žurnalistikai gali būti dėkingas už tai, kad dabar jis apkeliavo kone pusę pasaulio. Juk kažkada į sostinę dirbti žurnalistu jis atvyko turėdamas vos 80 litų - troleibuso bilietams ir makaronams.

Edvardas Žičkus: "Jei turi galvą ant pečių – galimybių visuomet atsiras. Tiesiog nereikia bijoti."

Edvardo ŽIČKAUS asmeninio archyvo nuotr.

"Pirmiausia esu žurnalistas"

- Neseniai grįžai iš atostogų Brazilijoje, kurias "pralinksmino" užpuolimas. Ar dirbant žurnalistu yra kilę kokių nors nemalonių incidentu?

- Kalbant apie išties gražias ir lauktas atostogas, visai nesinori tų prisiminimų gadinti blogomis emocijomis. Tai nebuvo mano pirmoji kelionė į Centrinę Ameriką, todėl žinojau, kokie pavojai ten gali tykoti atvykėlių. Laimė, viskas baigėsi mano naudai. Tas incidentas su užpuoliku, be paliktų kelių mėlynių ir įdrėskimų, daugiau jokių blogų dalykų nepaliko, todėl iš Brazilijos valstijos Natalo, kur ką tik viešėjau, grįžau kupinas spalvingų ir visam gyvenimui atmintyje išliksiančių vaizdų. Kalbėdamas apie atostogas, visuomet stengiuosi pasirinkti tas šalis, kurios nėra "nuvalkiotos". Man kur kas maloniau atrasti Amazonės džiungles ar seniausią planetoje Rytų medicinos muziejų Kinijoje, nei dar vieną viešbutį Turkijoje. Jų pakankamai prisižiūriu keliaudamas darbo reikalais. Liga keliauti užsikrėčiau dar paauglystėje, kai kartu su istorijos mokytoja ir bendraklasiais apkeliavome tada tokius tolimus atrodžiusius kraštus - tuometę Čekoslovakiją, Vengriją, Vokietiją. Dabar mano apkeliautų šalių sąskaitoje – beveik pusė pasaulio, pradedant Amerika, Afrika, visa Europa ir baigiant atokiuoju Sibiru. Visada sakau, kad kelionės – tai gyvenimo bagažas, kuris mus daro beprotiškai turtingus, kuris paverčia mus pasaulio piliečiais, kuris padeda į gyvenimą pažvelgti per kur kas platesnę prizmę.

- Šiuo metu esi prodiuseris. Kokia veikla užsiimi, kokiose televizijose dirbi?

- Vadovauju paties įkurtai prodiuserių kompanijai "TV Production Team", kuri užsiima TV laidų ir filmų gamyba, renginių organizavimu, viešaisiais ryšiais. Draugai dažnai mėgsta pašiepti – matuojuosi verslininko rūbą. Kalbant rimtai, esu prodiuseris, kuriantis gyvenimo būdo laidą "Gyvenimas yra gražus", rodomą per TV3. Prodiusuoju tradicinį labdaros telemaratoną neįgaliems vaikams "Ištiesk gerumui ranką" per LRT, rengiu daug specialiųjų projektų, tarkim, Naujųjų naktį TV3 žiūrovai išvydo mano kurtą dokumentinį filmą apie Juozą Statkevičių. Visada pabrėžiu, kad pirmiausia esu žurnalistas. Kai manęs klausia, kuo man šis darbas įdomus, visada atsakau, kad negalėčiau dirbti jokio kito. Gal net nesugebėčiau. Darbe kasdien susiduriu su gausybe skirtingų žmonių, įvairių situacijų. Čia daug adrenalino (kartais jo gerokai net per daug), bet tuo žurnalisto darbas ir yra žavus.

Dėkingas šiauliečiams kolegoms

- Ar džiaugiesi, kad gyveni ir dirbi sostinėje?

- Visada žinojau, kad teks palikti Šiaulius, todėl kai išvykau į Vilnių studijuoti žurnalistikos, iškart ėmiausi ieškotis ir darbo. Šiaulių televizijoje įgijus patirties nebuvo sunku įsiprašyti į regioninį Vilniaus kanalą. Šiek tiek darbavausi ir Lietuvos televizijoje, kol galiausiai septynerius metus atsidūriau LNK laidoje "Nuo...iki". Šiauliuose gyvena mano tėvai, močiutė, pusbroliai, krikšto dukra ir keletas draugų, todėl vos tik radęs laisvą dieną skubu jų aplankyti. Žinoma, norėčiau, kad tai būtų dažniau, bet...

- "S plius" televizijos vaizdo ir garso režisierė Aida Brašiškienė buvo tavo mokytoja Moksleivių namuose. Kokių dar žinių, padėjusių profesijai, gavai Šiauliuose?

- Jei ne mokytoja Aida Brašiškienė, žurnalistės Jūratė Sobutienė ir Daiva Grikšienė, vargu ar mano kelias į didžiąsias televizijas būtų toks, koks buvo. Visada būsiu dėkingas šiems žmonėms už tai, kad manimi, tuo metu dar tik šešiolikmečiu entuziastu, patikėjo.

- Dirbdamas žurnalistu laidoje "Nuo...iki" kalbinai pasaulio garsenybes. Koks susitikimas paliko didžiausią įspūdį, koks - nemaloniausią?

- Per savo karjerą kalbinau tiek žvaigždžių, kad sunku visas ir prisiminti. Tarp jų ir rusų legendos - Filipas Kirkorovas, Valerijus Leontjevas, Sofija Rotaru, Borisas Moisejevas, Laima Vaikulė, "Tatu", ir užsienio žvaigždės – Marcia Cross iš "Nusivylusių namų šeimininkių", "Formulės-1" lenktynininkas Deividas Kulhartas, princesės Dianos asmeninis astrologas Russellas de Meral Grantas, supermodelis Elle Mcpherson ir daug daug kitų. Kiekvienas toks susitikimas ir pokalbis duoda ką nors pačiam kaip asmenybei. Tiesa, kartais nutinka ir itin nemalonių įvykių, pavyzdžiui, su Filipu Kirkorovu esu susidūręs dukart ir abu kartus jis elgėsi beprotiškai arogantiškai ir nepagarbiai. Reikia pasakyti, kad pasaulinės žvaigždės dažnai yra kur kas paprastesnės už lietuviškas žvaigždutes, ypač neseniai sužibusias, bet greit užgęstančias.

Kam pradėti, jei nesieki geriausio rezultato?

- Ar jaudiniesi prieš susitikdamas ir kaip ruošiesi pokalbiams?

- Visada ruošiuosi, kitaip negerbčiau savęs kaip profesionalo, kuris visuomet siekia geriausio rezultato. Negerbčiau ir savo pašnekovo, pateikdamas nuvalkiotus klausimus, kuriuos jis girdi keliskart per dieną. Įsigilinęs į pašnekovų biografijas, perskaitęs galybes jų duotų interviu, stengiuosi atrasti kitokį pokalbio kampą, kitokį priėjimą, ir tai beveik visuomet pasiteisina. Menkas jauduliukas visada yra gerai - juk visi esame žmonės, todėl ir emocijos yra žmogiškas dalykas. Aš ir dabar ilgai ruošiuosi interviu. Skrisdamas į kokį nors susitikimą su "dideliu" žmogumi ilgai modeliuoju įvairias situacijas, svarstau, kaip pradėti pokalbį, kaip sumažinti atstumą tarp jo ir manęs. Anksčiau tas pasiruošimas, aišku, būdavo visai kitoks - prisirašydavau daug klausimų, pastabų. Dabar tiesiog galvoje susidedu temas, kuriomis turime pakalbėti. Kalbėdamasis visuomet reaguoju į situaciją ir stengiuosi valdyti ją taip, kad gaučiau kuo atviresnius ir nuoširdesnius atsakymus.

- Ką galėtum pasakyti ir patarti jauniems žurnalistams, kurie svajoja apie televiziją ir žurnalisto karjerą?

- Pirmiausia reikia suprasti, kad žurnalistika – toli gražu ne tik profesija. Norint būti profesionalu, žurnalistika turi tapti gyvenimo būdu. Aš niekada nežinau, kada turėsiu laisvą savaitgalį, kada su artimais žmonėmis galėsiu praleisti vakarą, o su draugais nueiti į barą išlenkti bokalo alaus. Didžioji žurnalistika - tai gyvenimas ekspromtu. Šiandien tu čia, ryt – už tūkstančio kilometrų. Man visada skauda širdį, kai vietoj švenčių su šeima ar gimtadienio su draugais turiu sėsti į lėktuvą ir lėkti to "ekskliuzyvo". Svajojantiems apie žurnalisto duoną galiu pasakyti, kad vien tik svajoti tikrai nepakaks. Reikės labai daug dirbti, tiesiog beprotiškai daug. Tad prieš keliant koją į šią sritį derėtų tvirtai nuspręsti, ar tikrai to nori. Antraip liksi vidutinybe, kuriai trūksta ryžto žengti pirmyn. O jei nedaryti gerai, tai kam išvis pradėti?

Eglė auginasi sparnus

Oksana LAURUTYTĖ

"Eglė "prikala" klausytoją prie kėdės. Dabar jai belieka sparnus užsiauginti", - šie epitetai skirti naujam Šiaulių talentui - akordeonininkei Eglei Bartkevičiūtei. Televizijos žiūrovai talentingąją keturiolikmetę, gebančią puikiai groti dar ir fortepijonu, armonika bei dainuoti ir kurti dainas, išvys kovo pabaigoje Lietuvos televizijos laidoje "Talentų ringas".

Akordeono mokytoja Marytė Markevičienė džiaugiasi galėdama mokyti groti Eglę Bartkevičiūtę.

Autorės nuotr.

Gabesnė už gabiausius

Šiaulių konservatorijos mokinė akordeonininkė Eglė Bartkevičiūtė pernai dalyvavo LNK laidoje "2 minutės šlovės", šiemet talentingoji atlikėja dalyvauja LTV laidoje "Talentų ringe". Televizijos žiūrovams dažnai atrodo, kad į įvairius televizijos šou gali vykti kiekvienas kokį nors talentą turintis ar net jo neturintis žmogus. "Eglė turi viską, ko reikia - ji yra pakeliui į muzikos vandenyną", - sako mergaitės mokytoja, Šiaulių konservatorijos dėstytoja Marytė Markevičienė.

Akordeono mokytoja tai sako atsakingai ir pagrįstai, nes jos auklėtiniai - Martynas Levickis ir Tadas Motiečius. Jaunuoliai, skinantys laurus įvairiuose akordeonininkų konkursuose ir garsinantys Šiaulius bei Lietuvą.

Vis dėlto apie keturiolikmetę auklėtinę Eglę konservatorijos akordeono mokytoja M. Markevičienė ir fortepijono mokytoja Raimonda Sližienė kalba negailėdamos pagyrų ir susižavėjimo. "Jei ji būtų ne akordeono specializacijos, aš jos nepaleisčiau. Ji ir grodama fortepijonu pasiektų aukštumas, bet akordeonas jai labiau patinka. Eglės mums su mokytoja Maryte užtenka abiem. Džiaugiuosi, kad klasėje turiu tokį vaiką", - sako R. Sližienė.

Pasak mokytojų, kitiems Eglės bendraamžiams F. Šopeno kūrinių skirti groti dar negalima, o Eglei – jau galima. "Su Egle gali viską. Su Egle kalnus gali nuversti. Ji mūsų visų šviesuliukas", - šypsosi mokytojos.

Žino, ko nori iš gyvenimo

Kovo 27-ąją LTV laidoje "Talentų ringas" Eglė parodys, kokią reikšmę žmogui turi menas. Jos grojamame klasikiniame kūrinyje bus perteikta nuotaikų kaita - ramybė, džiaugsmas, skausmas, tragedija ir kt. "Jai įdomūs visi muzikos stiliai ir žanrai. Mergaitės vidinis pasaulis turtingas ir išskirtinis, ji turi tik jai būdingą požiūrį į gyvenimą. Ji talentinga ir darbšti, žino, ko nori iš gyvenimo", - sako R. Sližienė.

Mokytojos teigimu, Eglė geba ne tik pati itin kruopščiai dirbti. Mokytis puikiai groti ji įkvepia ir kitus konservatorijos vaikus. "Vaikai pasako, kad jai pakanka tik fortepijono klavišus paliesti, ir jau puikiai groja. Eglė aiškina, kad reikia dirbti, tik tada pavyks", - šypsosi R. Sližienė.

Viską, ką naujo mergaitė sužinojo, išsyk realizuoja. Po pamokos sėdi, repetuoja, groja, kol pavyksta. "Ji motyvuota, organizuota, darbšti ne pagal savo amžių", - sako M. Markevičienė.

Groja akordeonu, armonika ir fortepijonu

Į kabinetą įeina Eglė. Pasiima rašiklį ir kaire ranka ima rašyti. "Kairiarankiai juk būna talentingesni", - šypsosi M. Markevičienė, o Eglė sako jau vaikų darželyje "atradusi" muziką.

Darželyje besiklausydama "Svirpliukų" kasetės ji mintinai išmoko visas dainas ir labai užsinorėjo būti dainininke. Pradėjo lankyti muzikos mokyklą ir groti pianinu, nes šis instrumentas jai labai gražus pasirodęs. "Kartą pamačiau, kaip mano draugė groja akordeonu, ir juo susižavėjau. Nuo pirmos dienos man juo nepaprastai įdomu groti", - sako mergaitė.

Tiesa, Eglė moka groti ir armonika - šiuo liaudies instrumentu ji groja Aukštabalio pradinės mokyklos ansamblyje "Čiutulis". "Akordeonas ir armonika panašūs tik tuo, kad turi dumples, o akordeono galimybės tokios pat kaip fortepijono", - sako ji.

Eglė kelis metus mokėsi Šiaulių 2-ojoje muzikos mokykloje. Jos mokytoja buvo Janina Mažonaitė, kuri taip pat buvo M. Markevičienės mokinė. Su gabiais mokiniais mokytojams labai gera dirbti. J. Mažonaitė dar galėjo Eglę mokyti ir ja didžiuotis, tačiau pasielgė taip, kaip geriausia mergaitei - atidavė ją konservatorijai.

Mergaitei reikia moteriško akordeono

Praėjusį savaitgalį M. Markevičienė su savo mokiniais Egle ir Tadu lankėsi Talino muzikos akademijoje, kur vyko seminaras Estijos akordeono mokytojams, o šiauliečiai pristatė Lietuvos akordeono meną.

Kovo viduryje planuojama vykti į Latvijoje vyksiantį tarptautinį festivalį-konkursą. Eglė ten gros su kelmiškiu akordeonininku Gyčiu Kaušiumi. Jie vieninteliai atstovaus Lietuvai konkurse. Mokytojos dar ketina auklėtinę nuvežti į M. K. Čiurlionio menų gimnaziją, kur vyks fortepijono konkursas ir į šalies akordeonistų konkursą Vilniuje. Didžiausia problema – finansavimas.

"Mes labai dėkingos Šiaulių "Rotary" moterų klubui, padėjusiam Eglei nuvykti į konkursą Italijoje. Tačiau situacija tokia, kad muzikantei sudėtinga į bet kokią kelionę vykti. Kelionės traukiniais ir autobusais moksleiviams juk nekompensuojamos. Vien nuvykti į "Talentų ringą" mergaitei reikia išleisti apie 100 litų", - sako mokytoja.

Kita problema - intrumentas. Eglė neturi nuosavo instrumento - tokio, kuriuo galėtu ugdyti savo meistriškumą. Dabar ji groja konservatorijos instrumentui, bet jis netinkamas koncertams.

Nedidelio ūgio mergaitė nesiskundžia - pati nešioja sunkų akordeoną, neprašo pagalbos. "Būtume labai dėkingi, jei geri žmonės padėtų įsigyti jai koncertinį akordeoną", - sako mokytojos.

Gustavui laiškai "atplaukia" ir buteliuose

Oksana LAURUTYTĖ

Šiaulių miesto savivaldybės viešoji biblioteka vasarį vaikus ir suaugusiuosius pakvietė dalyvauti specialiose "Gustavo enciklopedijos" laidose, kurios transliuojamos išskirtinai bibliotekų lankytojams. Lietuvos televizijos laidų kūrėjas žurnalistas Audrius Rakauskas (Gustavas) vaikams rengia viktorinas "Protų kovos", kuriose kalbama apie saugų elgesį internete, Lietuvos istoriją, kalbos grožį.

Gustavas ne tik pateikė klausimus, bet ir papasakojo vaikams apie save.

Viktorinoje - vaikai su suaugusiuoju

Minint Tarptautinę saugesnio interneto dieną kone 700 šalies viešųjų bibliotekų vyksta "Protų kovos", kuriose dalyvauja apie 7 tūkst. gyventojų - vaikai ir paaugliai, tėvai, seneliai, mokytojai. "Protų kovos" rengiamos pagal šalyje įgyvendinamą projektą "Bibliotekos pažangai".

Antradienį, vasario 15-ąją, populiarusis TV personažas Gustavas vaikus pakvietė dalyvauti viktorinoje, kurios klausimai buvo apie Lietuvos Nepriklausomybę.

Norintys dalyvauti žaidime vaikai rinkosi įvairiose šalies bibliotekose. "Šiauliai plius" apsilankė Šiaulių miesto savivaldybės viešojoje bibliotekos "Aido" filiale, kur dalyvauti viktorinoje panoro keturios komandos.

Taisyklės numato, kad komandą gali sudaryti nuo dviejų iki aštuonių žmonių. Gali žaisti 10-15 metų vaikai, komandoje turi būti ir suaugęs žmogus.

Keturios komandos įsitaiso prie kompiuterių, bibliotekininkės paaiškina taisykles. Dideliame ekrane, pasitelkus vaizdo projektorių, pasirodo Gustavas su projekto "Bibliotekos pažangai" koordinatore Inga. Gustavas, kaip jam ir būdinga, dainuoja, sveikina visus dalyvius ir sako, kad jo rengiama viktorina padės prašalinti tamsumus.

Papasakojama, kad žaidimas bus iš keturių turų, kiekviename - po penkis klausimus. Savo atsakymus kiekviena komanda turi pateikti specialioje formoje kompiuteryje. Pateikus visus klausimus ir komandoms į juos atsakius, bus paskelbiami teisingi atsakymai ir komandų rezultatai. "Protų kovos" vyksta keliais turais, kol išrenkamos daugiausia teisingų atsakymų pateikusios komandos.

Gustavas informuoja, kad pirmą vietą laimėjusi komanda gaus knygą "Gustavo receptai" su autoriaus autografu. Kitos 19 komandų bus apdovanotos saldumynais, laidos atributika.

Vaikystė prabėgo Pakruojyje

Gustavas pakelia senoviško telefono ragelį ir skambina sekretorei: "Na, kaip reikaliukai, nosytę pudruoji? Oi, užimta kokia, bet būk maloni, atnešk man pirmojo turo klausimus."

Po akimirkos ant stalo atsiranda užkimštas butelis, kuriame - pergamentas. Jame - klausimai, kuriuos Gustavas skaito. Kiekvienam skiria minutę laiko atsakyti.

Prie kompiuterių susėdusios komandos turi pasirinkti teisingą variantą. Klausimai tikrai nelengvi, pavyzdžiui, kas pastatė 1252-aisiais medinę Klaipėdos pilį arba kam priklausė Galvės ežere nuskandinta skrynia su lobiu.

Kol vaikai galvoja, Gustavas, kalbinamas Ingos, pasakoja, kad yra baigęs žurnalistiką. Bestudijuodamas pasirinko televizijos ir radijo specializaciją. "Buvau išsigandęs, kad neteisingai specialybę pasirinkau, bet dabar neabejoju. Žurnalistui praverčia aktoriniai gebėjimai, patirtis, žinios, gebėjimas greitai reaguoti į situaciją", - pasakoja jis.

"Būtinai žaisime", - atsako vaikai, kai bibliotekininkės pasiteirauja, ar jie ateis į kitus žaidimus.

Artūro STAPONKAUS nuotr.

Pirmas turas baigiasi, o Gustavo sekretorė, kurią laidos vedėjas "užklupo" besilakuojančią nagus, atneša voką. "Kaip man patinka gauti ranka rašytus laiškus. Pajunti net kvapą, gali pamatyt žmogaus sielą", - sako jis ir skelbia turą apie Vasario 16-ąją.

Komandos turi žinoti, kuris iš išvardytų žmonių nepasirašė Nepriklausomybės Akto, nuo kokios šalies nepriklausomybė iškovota, kas prieš karą buvo paskutinis šalies prezidentas.

Kol vaikai galvoja, Gustavas vėl pasakoja, kad jo mama kilusi nuo Joniškio, tėtis - nuo Ukmergės, o jis vaikystę vasaromis leido Pakruojyje pas gimines. "Prie Latvijos sienos yra Gailiūnėliai ir Gailiūnai, ten gyvena mano močiutė, kurią vadinom "baba". Kiek daug apleistų sodybų ten išnaršiau, miegojau ant šieno, o rytais mane žadino gaidys", - pasakoja laidos vedėjas.

Žaidėjų laukia dar viena "Protų kova"

Trečiojo turo klausimai tema "Faktai ir skaičiai apie Lietuvą", ketvirtojo - apie tai, kaip atsargiai naršyti internete.

Inga praneša, kad žaidime su Gustavu dalyvauja net 1779 komandos. "Praėjusią savaitę žaidėjams sutrukdė Lietuvoje siautusi audra. Bibliotekose buvo dingęs internetas", - sako mergina.

Paskelbiami rezultatai. Paaiškėja, kad geriausiai į klausimus Šiauliuose atsakė bibliotekos "Aido" filialo komanda "Supermergaitės". Jos užėmė 27-ąją vietą. "Šaltinėlio" filiale žaidusi komanda "Gražvydas" liko 30, komanda "Runescape", žaidusi "Aido" filiale - 48.

Pirmoji Gustavo vedama virtuali laida buvo surengta vasario 1 dieną. Ji buvo skirta vaikams apie atsargų elgesį internete informuoti. Vasario 8-ąją vyko viktorina, kurioje vaikai turėjo atsakyti į klausimus apie saugų internetą.

Trečiadienį viktorina buvo skirta Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo įvykiams ir žmonėms, o vasario 22-ąją įvyks paskutinis žaidimas apie gimtąją kalbą.

Ateities lyderiai atrado komandinio darbo privalumus

Oksana LAURUTYTĖ

Rudenį Lietuvos televizija pradėjo transliuoti laidą Lietuvos universitetų žinių lyga "Ateities lyderiai". Intelektualioje kovoje tarp Lietuvos aukštųjų mokyklų studentų dalyvauja ir Šiaulių universiteto aštuonetas. Anksčiau vienas kito nepažinoję vaikinai ir merginos laidos dėka sako suvokę, kokia didelė jėga yra komanda. Besirengiantys naujoms kovoms jaunuoliai tapo geriausiais draugais, o ŠU dėstytojai specialiai jiems rengia unikalias paskaitas.

Televizijos žaidime "Ateities lyderiai" Šiaulių universiteto komandos prezidentui Mantvydui Vaičiui (centre) tenka nuspręsti, kurie penki studentai sės prie žaidimo stalo.

Komandą atrinko dėstytojų komisija

Laidą "Lietuvos lyderiai" LTV transliuoja ketvirtadieniais 21.15 val. Žaidime dalyvauja dvylikos Lietuvos aukštųjų mokyklų studentų komandos. Erudicija bei sumanumu jie varžosi dėl išminties simbolio – krištolinės piramidės. Laidą veda profesorius humanitarinių mokslų daktaras Alfredas Bumblauskas.

Komandos burtų keliu suskirstytos į du pogrupius. Kiekvienoje laidoje susitinka du universitetai, dvikovos laimėtoja tampa komanda, surinkusi daugiau taškų.

Šiaulių universiteto komanda jau dalyvavo trijose laidose, dar rungsis su dviem šalies universitetų komandomis. Nors šiauliečiai konkurentų dar nenugalėjo, žaidimo dėka sako atradę daug nuostabių dalykų.

Šiaulių universiteto Karjeros centro direktorė Lina Bivainienė sako, kad pasiūlymą dalyvauti laidoje universitetas gavo rugsėjį. Išsyk buvo paskelbta, kad ieškomi studentai, galintys dalyvauti laidoje, kurioje vertinamos žinios, erudicija. Atrankoje dalyvaujantys studentai anketose turėjo išvardyti sritis, kurioje yra stiprūs, nurodyti privalumus.

Atrankose panoro dalyvauti apie 70 studentų, kuriuos kelias dienas "egzaminavo" komisija. Buvo atrinkti devyni studentai, galų gale liko aštuoni. Televizijos žaidime dalyvauja penki - komandos kapitono valia spręsti, kurie žaidėjai bus komandoje kiekvieno turo metu.

Komisija nusprendė, kad Šiaulių universiteto komandos kapitonas bus Mantvydas Vaičius. Iš Akmenės kilęs jaunuolis yra fizikas, Gamtos mokslų fakulteto magistrantas. Jo kolegos - Laura Lučinskaitė, Aurelija Marcinkutė, Andrius Jonušas, Aurimas Šimkus, Giedrius Vaitkevičius, Asta Norbutaitė ir Martynas Petreikis. Komandos nariai - įvairių sričių atstovai - būsimieji humanitarai, dailininkai, antropologai, informatikai, pedagogai, ekonomistai.

Dėstytojai neliko abejingi

Pirmoje laidoje Šiaulių universiteto studentai rungėsi su Karo akademijos komanda, antrojoje - su Lietuvos žemės ūkio universitetu, trečiojoje - su Lietuvos sveikatos mokslų universitetu. Nors konkurentai pasirodė esantys stipresni, šiauliečiai nenusimena. L. Bivainienei itin nepatiko dalykas, kad nors skelbiama, jog žaidimas - studentų, kitų aukštųjų mokyklų komandų nariai - doktorantai. "Aš pati studijuoju doktorantūroje, rodos, galėčiau žaisti, tačiau mes subūrėme studentišką komandą", - sako ji.

Šiauliečius stebina tai, kad kone kaskart atvykus į laidą būna pakeistos taisyklės, neretai jie nori ginčytis ir dėl pateiktų klausimų atsakymų. "Buvo klausimas apie Lietuvos pajūrį. Reikėjo įrodyti, kad jis ilgesnis, o atsakymas buvo suformuluotas taip, kad buvo vertinamas upės Jūra pakrančių ilgis. Juk paupio Lietuvos pajūriu niekada nepavadinsi", - sako L. Bivainienė.

Šiaulių universiteto Karjeros centro direktorė Lina Bivainienė (antra iš kairės) su kolegomis atrinko devynis gudriausius studentus, norinčius dalyvauti žaidime.

Artūro STAPONKAUS nuotr.

Karjeros centro vadovės nuomone, žaidime neturėtų būti pateikiami klausimai, kur reikia įvardyti konkrečias datas ar kartografinių žinių. Geriausi tie klausimai, kurių atsakymą gali išprotauti.

Universitetų žinių lygos klausimus rengia ekspertai, savo sričių specialistai. Universitetų komandos ir pačios rengia po klausimą savo konkurentams. Studentų atsakymus laidoje vertina ir lemiamą balsą, ar užskaityti studentų atsakymus, turi senatas – komisija, sudaryta iš įvairių sričių profesionalų.

ŠU dėstytojai, pamatę savo studentus laidoje, ėmė už juos sirgti. Įvertinę, kokių žinių trūksta, specialiai televizijos žaidimo dalyviams parengia unikalias paskaitas. Mindaugas Stakvilevičius skaitė paskaitą apie Saulės sukimąsi, Bronius Maskuliūnas - paskaitą "Europa kaip Babelio bokštas", žiniomis dalijasi ir Henrikas Volodka.

Studentai sako, kad sėdint prie televizoriaus ekrano minutė tęsiasi ilgiau, nei žaidžiant studijoje. Sunkiausia žaidime - komandos kapitonui. M. Vaičius turi per minutę įvertinti kolegų versijas, paskirti atsakinėtoją ir dar paspausti mygtuką, kad atsakymas jau žinomas.

Atrado komandinio darbo privalumus

Į komandą suburti ŠU studentai seniau vienas kito nepažinojo. Aurelija sako, kad televizijos žaidimo dėka jie tapo geriausiais draugais. Kartu leidžia laisvalaikį, net Naujuosius metus šventė drauge.

Andrius sako atradęs komandinio žaidimo privalumus. Individualistas, sprendimus gyvenime mėgstantis priimti savo galva studentas sako supratęs, kad bendraujant tikslą pasiekti lengviau. Kiekvieno komandos nario mintis ar ištartas žodis gali pastūmėti teisingo atsakymo link. "Šį televizijos žaidimą įsiminsiu visą gyvenimą ir už tai galiu dėkoti Šiaulių universitetui", - sakė studentas.

Dalyvauti naujoje laidoje ir filmuotis studentai vyks kovo mėnesį ir laukia žaidimo su nekantrumu. Juk jie vėl galės įvertinti savo žinias, išgyventi azartiškas akimirkas ir pajusti komandos vienybę bei jėgą.

Įkvėpimas Laurą aplanko naktimis

Eva JAGMINAITĖ

Pastaruoju metu talentingiems Šiaulių menininkams šalies projektuose šypsosi fortūna. Dar neatslūgus emocijoms po akordeonininko Martyno Levickio pergalės "Lietuvos talentuose 2010", konkurso "Nauja daina 2010" laurai atiteko šiaulietei Laurai Remeikienei.

Laura Remeikienė džiaugiasi sulaukiusi daugybės sveikinimų.

Lauros REMEIKIENĖS asmeninio archyvo nuotr.

Jausminga savo pačios sukurta ir atliekama daina "Sparnai gerumo" žiūrovų pripažinta 2010-ųjų nauja daina. Kuklioji Laura nedaugžodžiauja, sako įvertinimo nesitikėjusi, tačiau džiaugiasi, kad kartu scenoje buvusiems vaikams padovanojo milžinišką pliūpsnį gerų emocijų.

Ne kovotoja

"Esu ne kovotoja, todėl į panašius šou mane įtraukti tikrai sunku. Nemėgstu varžytis, juolab su profesionalais, nes pati esu atlikėja mėgėja, "žvaigždyne" pasirodyti man nejauku, - kelioms dienoms po pergalės praėjus kukliai šypsodamasi prisimena Laura. - Kūrinį konkursui "Lietuvos daina 2010" išsiunčiau paskutinę dieną, įkalbėta "Lauros studijos" tėvelių."

Kūrėja sako kurį laiką dvejojusi, ar konkurse atlikti dainą "Debesėliai", ar "Sparnai gerumo". Daugiau nei 300 dainų autorė pasakoja, kad pirmiausia pajutusi įkvėpimą kurti muziką bei tekstus ir tik vėliau ėmusi pati dainuoti.

"Niekada nesimokiau dainuoti, pagal išsilavinimą esu pedagogė, nesu nei kompozitorė, nei atlikėja, tiesiog užsirašau mintis, frazes, tada imuosi kūrybos, dėlioju viską į bendrą tekstą. Kol kas sekasi neblogai", - pasakoja kūrėja.

Didžiausias išbandymas Laurai – sukurtą melodiją "išguldyti" į natų penklinę, todėl iki šiol pasaulio dar neišvydo ketvirtoji jos dainų knygelė. Vis dėlto kūrėja tikisi, kad balandžio 1-ąją, Melagių dieną, rankose jau laikys dar spaustuvės dažais kvepiančią knygelę.

Rūtai linki aukštų įvertinimų

Laura neslepia, kad į konkursą "Lietuvos daina 2010" pasiryžo eiti todėl, kad jokių žanro, trukmės, reikalavimų praktiškai nebuvo, tik turėjo būti pristatyta visiškai nauja, dar negirdėta daina. Gal todėl ir konkurencija buvo nemenka - konkursui buvo pateiktos 124 dainos.

Kaip pasisekė įveikti Lietuvos scenos primadoną Rūtą Ščiogoliovaitę, Laura nesupranta, tačiau šiai atlikėjai negaili pagyrimų. "Jei tai būtų vokalo konkursas, net nedrįsčiau su Rūta varžytis. Nuojauta kužda, kad jos valanda labai netoli, ji tikrai dar pasidžiaugs pirmosios vietos laurais įvairiuose konkursuose. Tikiu, kad ją ta antroji vieta "užkniso", bet jos žvaigždė dar ilgai žibės", - įsitikinusi Laura.

Iki paskutinės balsavimo minutės raminusi vaikus, kad pergale dar džiaugtis per anksti, paskelbus rezultatus Laura ir pati džiaugėsi lyg vaikas. "Didžiausias džiaugsmas vaikams ir jų tėveliams, nes tokioje scenoje pasirodyti proga retai pasitaiko, dažniau ant sukrautų kaladžių prekybos centruose dainuojame. Vaikams tai didžiulis įvertinimas", - teigia atlikėja.

Pergalės skonis: pralošta šampano dėžė, seniai pamirštų draugų sveikinimai

Konkurse laimėtą "Mūzos" statulėlę Laura sako pastačiusi prie kitų apdovanojimų. Patenkindama lietuvių smalsumą ji atskleidžia, kur išleis laimėtus septynis tūkstančius litų. "Kadangi teko parduoti savo senąją "Rygą", ketinu įsigyti mini pianiną, kad galėčiau netrukdydama namiškiams kurti muziką užsidėjusi ausines, - sako Laura. - Mūza dažnai mane lanko naktimis, tad kartais tenka atsikelti ir užsirašyti kažkur iš aukščiau man siunčiamus tekstus ar pagroti staiga ausyse suskambusią melodiją."

Tiesa, muzikuoti naktimis mamai neleidžia mažoji pusketverių metų dukrytė Jorė, kuri reikalauja, kad mama naktį ilsėtųsi, o ne kurtų.

Po pergalės "Naujoje dainoje" Laurai teks ir paišlaidauti, nes prieš konkursą susilažinusi, jog jei laimės pirmą vietą, bus skolinga dėžę šampano.

Kūrėja sako seniai besulaukusi tiek daug sveikinimų. "Smagiausia sulaukti žinučių, kuriose rašoma - gal tu mūsų nebepameni, mes kartu studijavome, klaidžiojome Klaipėdos senamiesčiu, labai džiaugiamės tavo pergale. Štai kur tikroji laimė", - emocingai pasakoja atlikėja.

Laura sako, kad niekada pati neskaito ir kitiems nesiūlo skaityti interneto komentarų, todėl į internautų pastabas, neva jai pergalę atnešė manipuliavimas žmonių jausmais ir vaikais scenoje, niekaip nereaguojanti. "Ar įsivaizduojate dainą apie vaikų augimą be vaikų scenoje? Aš - tikrai ne. Todėl kurdama dainos "Sparnai gerumo" scenografiją pirmiausia įsivaizdavau baltai apsirengusius vaikus", - pavyduolių pastabas tvirtai atremia Laura ir nė neketina sukti galvos dėl panašių replikų.

 

Šiaulietiškų filmų festivalis "Filmuoja Šiauliai" - per "S plius"

Oksana LAURUTYTĖ

Spalio 20-ąją kino teatre "Forum Cinemas Šiauliai" buvo parodyti geriausi šiauliečių autorių sukurti filmai. Festivalio programą sudarė Šiaulių universiteto studentų, videomenininkų, kino mėgėjų darbai. Šiaulių regiono televizijos "S plius" laidų kūrėjas, renginį "Filmuoja Šiauliai" organizavęs Šiaulių kino meno klubo vadovas Viktoras Gundajevas apie festivalį rengia laidą, kurią kino gerbėjai išvys vasario 15-ąją per "S plius".

Populiariausia - dokumentika

Šių metų festivalio filmų spektras itin platus. Renginio organizatorius Viktoras Gundajevas džiaugiasi, kad visada aktyvūs festivalio dalyviai - ne tik Šiaulių universiteto Menų fakultete audiovizualinį meną studijuojantys jaunuoliai, bet ir patyrę jų dėstytojai.

Žiūrovams buvo pristatyta 12 kino mėgėjų filmų. V. Gundajevo teigimu, stebino Šiaulių universiteto diplomanto Antano Balvočiaus animacinis filmas "Kaita", atliktas trimatės grafikos technologija. Originalumu pasižymėjo Emilijaus Joco eksperimentinės dokumentikos darbas "Afganistano karo veteranai". Profesionalumu išsiskyrė medijų specialisto Gedimino Tarasevičiaus animaciniai darbai "Generation-S", "WVFF".

Kaip ir kasmet, šiauliečių kūryboje buvo labai populiari dokumentika – festivalio programoje pristatytas Ramūno Snarskio filmas "Jis vėl moja sparnais", pasakojantis apie Žaliūkių vėjo malūno restauraciją.

Šiaulių gamtosaugos ir paveldo apsaugos klubas "Aukuras" parodė dokumentinį filmą "Paveldo draugai" (rež. Šarūnas Alasauskas), o jaunimo klubas "Tarp savų" kartu su Šiaulių jaunųjų technikų centru sukūrė dokumentinę apybraižą "Laisvė dviračiui", kurioje pasakojama apie dviratininkų judėjimą Šiauliuose.

Kino saviveiklininkams šiemet atstovavęs Rimantas Vencevičius sukūrė dokumentinį filmą "Spalvų muzika", pasakojantį apie šiauliečių menininkų bendradarbiavimą - kompozitorius Algirdas Bružas kūrė muziką įkvėptas dailininko Arūno Vasiliausko kūrinių.

Videomenininkams festivalyje atstovavo menotyrininkas Remigijus Venckus, pristatęs darbą "Lost in action". Filmą "Šliaužimai" pristatė Šiaulių universiteto lektorius Valdemaras Šapoka. Originalia forma išsiskyrė ir Šiaulių dailės galerijos vyriausiojo specialisto Andriaus Grigalaičio filmas "Apeigos".

Vaidybinių filmų kategorijoje buvo galima pamatyti jauno režisieriaus Valdo Kabutavičiaus komediją "Žydroji skraistė".

Kino mėgėjai laukiami Šaukėnuose

Lietuvos kino mėgėjų sąjungos Šiaulių skyrius kasmet kino mėgėjams surengia kelis festivalius. Respublikinis šeimyninių filmų festivalis, "Žvilgsnis į gamtą", "Debiutas" – tik maža dalis renginių, kuriuos rengia ištikimo kino mėgėjai ir kūrėjai.

Kino kūrėjai jau gali suklusti, nes kovą Šaukėnuose (Kelmės raj.) vyks kino mėgėjų filmų festivalis "Kinas Šaukėnuose". Tai jau antrasis kino mėgėjų filmų festivalis Kelmės rajone. V. Gundajevas sako, kad Šaukėnuose gyvena labai aktyvi bendruomenė, kurios nariai kuria filmus įvairiomis pasiūlytomis temomis. Šiemet temų nebus pasiūlyta, tad visi kino kūrėjai kviečiami teikti filmus šiam festivaliui.

"Rodom" nugalėtojai ateitį sieja su kinu

Oksana LAURUTYTĖ

Ketvirtadienį naujienų portalas "Etaplius.lt" apdovanojo moksleivių videofilmų konkurso "Rodom 2010" nugalėtojus. Konkursą naujienų portalas surengė norėdamas paskatinti jaunimą kurti ir parodyti savo gebėjimus. Juk "ginkluoti" mobiliaisiais telefonais, vaizdo kameromis ir besinaudojantys kompiuteriais jaunuoliai dažnai filmuoja savo gyvenimo įvykius ir tokia kūryba dalijasi tik savo "kiemuose".


Konkurso "Rodom 2010" prizinių vietų laimėtojai džiaugiasi, kad komisija įvertino jų pastangas, ir ketina toliau dalyvauti naujienų portalo www.etaplius.lt organizuojamuose konkursuose.

Artūro STAPONKAUS nuotr.

Organizatorių lūkesčiai viršyti - videofilmų atsiuntė ne tik šiauliečiai, bet ir kitų šalies miestų miestelių kūrėjai, kurie parodė esantys itin kūrybingi bei taikliai vertinantys jaunimo nūdienos džiaugsmus ir rūpesčius.

Pirma vieta atiteko vilniečiams Dominykui Morkūnui ir Artūrui Buivydavičiui už filmą "Perku brangiai". Antra vieta skirta akmeniškiui Elvinui Skabeikiui už filmą "Šiaulių ruduo", trečioji - vilniečiams Silvestrui Samsonui ir Tomui Lavrinavičiui už filmą "Namų darbai".

Pirmasis pabandymas vainikuotas sėkme

Vilnietis Dominykas Morkūnas konkursui pateikė tris filmus, tačiau komisija nugalėtoju pripažino filmą "Perku brangiai". Dominykas sako labai besidžiaugiantis šiuo laimėjimu, nes tai buvo jo pirmas bandymas sukurti vaidybinį filmą.

Šešiolikmetis mokosi dešimtoje S. Stanevičiaus vidurinės mokyklos klasėje. Vaikinas metus lanko "Skalvijos" kino akademiją, kur kinu besidomintys jaunuoliai mokosi kurti filmus. "Iki šiol kūriau dokumentinius filmus, vienas kurių apie senelį jau yra pelnęs trečią vietą", - sako jis.

Į "Skalvijos" kino akademiją Dominykas atėjo mokytis smalsumo vedinas - ieškojo, kuo užsiimti. Kurti kiną jam patiko, tad šiuo metu jis sako rimtai svarsto savo ateitį sieti su kinu. "Svajoju ir garso takelius kurti ne tik savo, bet ir kitų kuriamiems filmams", - sako jis.

Techniką filmams kurti jaunuolis gauna iš "Skalvijos" kino akademijos, tačiau filmą "Perku brangiai" sukūrė kolegos Artūro vaizdo kamera. "Premiją su juo pasidalinsiu, juk kartu dirbome. Ketinu nusipirkti geras ausines, kad muzikos galėčiau klausytis", - sako jis.

Apie konkursą jam pranešė draugai - filmus kuriantys bendraminčiai, nes jie nuolat ieško informacijos, kur panašūs renginiai vyksta. "Keista, kad dažniausiai tokie konkursai vyksta Šiauliuose", - pastebėjo Dominykas.

Silvestras žada kurti toliau

Trečios vietos laimėtojas vilnietis Silvestras Samsonas savo filmukui "Namų darbai" parašė tekstą: "Rankos prakaituoja, galva svaigsta. Ji, tamsta mokytoja, bet kada gali negailestingai, kaip koks barbaras, nukirsdamas galvą, įrašyti tau dvejetą. Ir už ką? Todėl, kad nepadariau namų darbų? Bet jei aš turiu rimtą pasiaiškinimą – kūriau vakciną nuo artėjančio baisaus jorkšyro terjerų veislės šunų gripo? Tai filmas apie tuos pasiaiškinimus, kai gelbėjant pasaulį namų darbams laiko nebelieka."

"Esu tikras, kad kiekvienam mūsų buvo akimirka, kai žūtbūt reikėjo pasiteisinti. Filmui sugalvojau pačius drastiškiausius pasiaiškinimus. Dėl filmo idėjos buvau tikras, o sukurta produkcija priminė Edo Woodo darbo stilių. Filmą montavome likus kelioms dienos iki "deadline". Buvo kilę minčių atidėti šį darbą. Dabar tik džiaugiamės, kad taip neatsitiko", - sako kūrėjas.

Silvestras neslepia, kad didžiausiais jo gyvenimo troškimas - susieti gyvenimą su kino gamyba. Jei nepavyktų, filmuoti ir rašyti tikrai nenustos, nes jaučia, kad kūryba - jo gyvenimo dalis.

Kurs savo malonumui

Antrą vietą konkurse laimėjęs devyniolikmetis akmeniškis Elvinas Skabeikis sukūrė filmą "Šiaulių ruduo". Kodėl vaikinas nefilmavo, pavyzdžiui, Akmenės? Gal jo gimtajame mieste ruduo ne toks gražus kaip Šiauliuose?

"Aš mokausi Šiauliuose, profesinio rengimo centre. Esu trečiakursis, būsimasis kompiuterių ir organizacinės technikos specialistas", - sako Elvinas.

Vaikinas atsitiktinai aptiko nuorodą internete apie konkursą, tad filmą kūrė specialiai jam. Informacijos ir pavyzdžių ieškojo internete. Tiesa, šiokios tokios patirties jis turi - yra sukūręs pora filmų apie autokrosą. "Filmuoju fotoaparatu, tad labai nustebau, kad man skirta antra vieta", - sako jis.

Elvinas kol kas nežino, ar susies ateitį su kino industrija, tačiau filmus savo malonumui žada kurti. Jau turi idėjų, tad kaip jas realizuos, parodys kituose "Rodom" konkursuose.

Gimnazistai svajoja apie žurnalistiką

Nugalėtoją balsuodami išrinko ir portalo lankytojai. Šiaulių universiteto gimnazijos vietinio radijo kolektyvas konkursui pateikė filmą "Nano radijas". Jaunuoliams talkino vadovas Artūras Kavaliauskas. Linai Gedaminskytei ir kompanijai atiteko galimybė "S plius" televizijos žinių studijoje, padedant profesionalams, sukurti savo žinių laidą.

"Padedant profesionalams sukurti laidą - nuostabi galimybė save išreikšti televizijoje ir savo kailiu patirti, ką tai reiškia. Juk mes dirbame radijuje, skaitome naujienas į mikrofoną ir niekas mūsų nemato. Dirbant prieš kamerą reikia ir gerai skaityti, ir puikiai atrodyti", - sako Lina.

Lina konkursui pristatyta kaip filmo autorė todėl, kad ji radijo senbuvė - čia dirba jau ketverius metus. Ar mergina ketina sieti savo gyvenimą su kino kūrimu? "Dar nežinau, nors esu dvyliktokė. Keli mano kolegos tikrai ketina studijuoti žurnalistiką ir dirbti televizijoje ar radijuje", - sakė ji.

Prizus geriausių filmų autoriams įsteigė Krikščionių partijos pirmininkas Gediminas Vagnorius.

Kas laukia televizijos 2012-aisiais?

Stasys ŠLIOŽA

Lietuvos Vyriausybei patvirtinus, jog iki 2012-ųjų spalio bus atsisakyta analoginės antžeminės televizijos, pasigirdo iš piršto laužtų pranašysčių, neva kitų metų rudenį televiziją ištiks galas, o išgelbėti bus tik skaitmeninės televizijos abonentai. Tačiau atrodo, kad sprogsiantis burbulas nepasiglemš nė pusės žadėtų aukų. 2012-aisiais kabelinės televizijos žiūrovai ir toliau, neinvestavę nė lito, matys analoginę televiziją, o panorėję galės lengvai pereiti ir prie skaitmeninės.

Dar 2008 m. Vyriausybė patvirtino Analoginės antžeminės televizijos išjungimo ir skaitmeninės televizijos skatinimo Lietuvoje programą, kurioje numatyta iki 2012-ųjų spalio pabaigos visiškai atsisakyti analoginės antžeminės televizijos - pereiti prie skaitmeninės. Tai reiškia, kad kitąmet analoginės televizijos nebematys tik tie gyventojai, kurie televiziją žiūrėdavo naudodami buitinę anteną. Kabelinės, palydovinės ar kitos mokamos abonentinės televizijos žiūrovams nėra ko nerimauti, nes perėjus prie antžeminės skaitmeninės televizijos jie nieko nepajus ir visas programas be jokių investicijų ar papildomų mokesčių galės žiūrėti kaip ir iki šiol.

Bendrovė "S plius" siūlo net keletą kabelinės televizijos paketų – mažąjį, vidutinį ir bazinį. Kabelinės televizijos abonentams mažasis paketas per mėnesį kainuoja vos septynis litus. Norintys didesnės kanalų įvairovės, gali rinktis bazinį kabelinės televizijos paketą - daugiau nei trisdešimt kanalų.

Patys nekantriausi jau dabar gali pereiti prie skaitmeninės televizijos ir žiūrėti daugiau nei pusšimtį įvairiausių televizijos programų. Skaitmeninės televizijos paketas nuolat papildomas naujais įdomiais kanalais – šių metų pradžioje pabodusius kanalus pakeitė aibė naujų. "S plius" skaitmeninės televizijos žiūrovai dabar gali matyti naujienų kanalą "Al Jazeera", populiariausių serialų kanalą anglų ir rusų kalbomis "Sony Entertainment", kanalą rusų kalba "NTV mir" ir kino gurmanams skirtą filmų kanalą "Silver". Raiškiosios televizijos paketas, vyrų džiaugsmui, papildytas Anglijos "Barclay Premier" lygos rungtynes transliuojančiu "Viasat Premier League HD" kanalu.

Taigi nerimauti, kad televizija 2012-aisiais stebuklingai dings, kabelinės televizijos abonentams nėra pagrindo. O skaitmeninę televiziją klientai galės pasirinkti tik tada, kai manys, jog ji išties yra reikalinga. Bendrovė "S plius" savo klientams visada pasiūlys pačias palankiausias sąlygas įsirengti kabelinę arba skaitmeninę televiziją.

"Kai nieko nedarau, jaučiuosi kaip baklažanas"

Oksana LAURUTYTĖ

Televizijos projektuose išgarsėjęs kuršėniškis Andrius Butkus LNK startuosiančiame projekte "Supermiestas" taps Šiaulių komandos kapitonu. Praėjusį savaitgalį "Žuvėdros" šokėjas LNK projekte "Žvaigždžių duetai" parodė Lietuvai, kad moka ne tik šokti - su dainininke Ona Kolobovaite tapo lyderiais. "Kuršėnuose lankiau teatro studiją "Ikaras", lankiau visus įmanomus būrelius ir iki šiol negaliu nieko neveikti. Man patinka įtemptas gyvenimas, patinka aštrus maistas", - taip apie gyvenimą ir kūrybą kalba Andrius.

Andrius Butkus niekada neslėpė, kad yra iš Kuršėnų. LNK projekte "Supermiestas" jis bus Šiaulių komandos kapitonas.

LNK archyvo nuotr.

Pradžia - nuo "Ledo žvaigždžių"

29-erių Andrius niekada neslėpė, kad yra iš Kuršėnų. Nors žurnalistai kartais parašo, kad jis - klaipėdietis, Andrius sako, kad taip nutinka todėl, kad Klaipėdos universiteto Menų fakultete jis studijavo sportinius šokius. Būtent dėl gebėjimo šokti ir šokimo "Žuvėdroje" jį pastebėjo TV prodiuseriai. Maždaug prieš penkerius metus buvo renkami dalyviai televizijos projektui "Ledo žvaigždės". Laidos sumanytojų idėja buvo suporuoti dailiojo čiuožimo šokėją su visiškai nemokančia čiuožti žvaigžde ir žiūrėti, kas iš to gausis.

"Nepasakyčiau, kad mokėjau gerai čiuožti ir šokti ant ledo. Partnere man parinko buvusią "Mango" narę Viktoriją Perminaitę. Aš tik šiek tiek mokėjau čiuožti. Vaikystėje čiuožinėjau ant užšalusios Ventos – brolis buvo pačiūžas padovanojęs. Vėliau su draugais čiuožėme ledo arenoje. Mokėmės čiuožti į priekį, čiuožti atbulai. Tiek ir temokėjau", - juokiasi Andrius.

Vėliau paaiškėjo, kad Andrius čiuožia visai neblogai. Su Viktorija charizmatiškasis vaikinas laimėjo pagrindinį projekto prizą – automobilį "Ford Focus".

Būtent po šio pasirodymo Andrių ėmė kviesti televizijų prodiuseriai. Jis dalyvavo TV3 projekte "Šok su manimi", šiuo metu kartu su operos soliste Ona Kolobovaite dalyvauja LNK projekte "Žvaigždžių duetai".

"Tikrai nelengva per savaitę parengti pasirodymą. Dainą pasirenkame patys, o su stilistais tariamės, kaip rengsimės – komanda mums padeda. Man tikrai sunku savo pasirodymą vertinti, manau, kad klaidų padariau. Nemanau, kad esu Dievo apdovanotas, kai kas man sekasi labiau, kai kas – mažiau", - sako jis.

Andrius pasakoja per fotosesiją sužinojęs, kad bus ir LNK laidos "Supermiestas" kapitonas. Koks šis projektas? "Kiekviename mieste yra talentingų žmonių. Žaidimo tikslas – įrodyti, kad talentingi žmonės gyvena ne tik sostinėje, bet ir kitur", - sako Andrius.

Aktorinio meistriškumo pradmenys - "Ikare"

Kuršėnuose gimęs, Pavenčių vidurinę mokyklą baigęs Andrius nežemaičiuoja. Sako, kad dar mokėtų kalbėti nukąsdamas galūnes, tačiau mokslai padarė savo. Klaipėdos universitete jam juk buvo dėstoma kalbos kultūra, tenka bendrauti su įvairiais žmonėmis, tad dabar jis kalba bendrine kalba.

Kuršėnuose iki šiol gyvena Andriaus tėtis ir mama, kuriems jis labai dėkingas už suteiktą galimybę lankyti visus įmanomus būrelius. "Aš labai vėlai pradėjau šokti sportinius šokius – tik dvyliktoje klasėje. Neturėjau galimybės. Vykdavau mokytis į Šiaulius pas Vytautą Bytautą, vėliau pasamdė korepetitorių Klaipėdoje, pas kurį vykdavau savaitgaliais. Esu dėkingas, kad Klaipėdos universiteto dėstytojai manimi patikėjo ir priėmė mokytis", - sako vyras.

Andrius neslepia, kad bestudijuodamas jis juto, jog jam trūksta įgūdžių, suprato, kiek neišmano, tačiau noras šokti ir pastangos padėjo jam tapti tuo, kuo yra dabar.

Gal Andrius iš ko nors paveldėjo savo gebėjimą šokti, dainuoti, vaidinti? Vyras juokiasi ir sako, kad visi jo giminės atstovai turi normalias profesijas, tik jis vienas toks – šokantis ir dainuojantis. Apie tokius sakoma: "Pats šoku, pats dainuoju, pats ir bilietais prekiauju..." Nors Andrius ir nėra trečias brolis šeimoje, kuris liaudies pasakose laikomas kvaileliu, jis šypsosi ir vadina save aukso viduriuku – yra vidurinysis vaikas.

"Aš save vadinu "pats sau režisierius", - kalba pašnekovas ir pasakoja, kad net septynerius metus vaidino Kuršėnų vaikų teatro studijoje "Ikaras". Vaikai ne tik vaidino - vyko į tarptautinius festivalius, mokėsi įvairių šokių – valso, kvikstepo, čiačiačia - žingsnelių.

"Pas mus atvykdavo Klaipėdos universiteto studentai kursinių darbų rengti – spektaklių statyti. Visą gyvenimą būsiu dėkingas "Ikaro" vadovams. Juk tik iš jų išmokau, kaip rengti siužetą, dalytis vaidmenimis. Visa tai man praverčia dabar, dalyvaujant televizijos projektuose ir rengiant pasirodymus", - sako pašnekovas.

"Dalyvis buvau"

Andrius sako vaikystėje buvęs itin žingeidus. Paauglystėje nekėlė tėvams scenų, nes buvo itin užsiėmęs. "Lankiau lengvąją atletiką, lėktuvėlių modeliavimą, dailę, tautinius šokius, žodžiu, viską, ką buvo įmanoma lankyti Kuršėnuose. Tie būreliai buvo nemokami ir buvo itin naudingi", - sako jis.

Ar nenukentėdavo Andriaus mokslai? "Negaliu sakyti, kad nenukentėdavo. Namų darbus ruošdavau per pertraukas, nusirašydavau nuo mergaičių. Na, nelikdavo namų darbams laiko. Buvau normalus vaikas. Dalyvis buvau", - juokiasi jis.

Ir vis dėlto susiklostė paradoksali situacija. Andrius sako norėjęs kuo greičiau baigti mokyklą, kuo greičiau paragauti laisvės ir nepriklausomo gyvenimo. Buvo sau prisiekęs po to niekada į mokyklą kojos nebekelti. "Dabar jaučiu mokyklai sentimentus ir noriu ją aplankyti. Jau vien mokyklos valgyklos bandelių kvapas yra ypatingas. Pačios mokyklos kvapas man atrodo ypatingas", - sako pašnekovas.

O ką Andrius veikia, kai nesifilmuoja televizijos laidose? "Privačioje studijoje su kolege mokome vaikus ir suaugusiuosius šokti sportinius šokius. Retkarčiais šokame privačiuose vakaruose. Tai ir yra pagrindinis mano pragyvenimo šaltinis. Negaliu nieko neveikti, man patinka veikla, mėgstu aštrų maistą. Jei nieko neveikiu, jaučiuosi kaip baklažanas", - juokiasi vyras.

Talento po kibiru nepavoši

Oksana LURUTYTĖ

Sekmadienį TV3 laidos "Lietuvos talentai 2010" finale - net trys šiauliečių pasirodymai. Dėl talento vardo tarp dešimties dalyvių rungsis šokių grupė "Extrym", akordeonininkas Martynas Levickis ir Šiaulių I-osios muzikos mokyklos mušamųjų instrumentų specialybės ansamblis "Ritmas kitaip".

Nuo žiūrovų išsiųstų trumpųjų SMS žinučių priklausys, ar grupė "Ritmas kitaip" bus pripažinta geriausia.

"Ritmas kitaip" archyvo nuotr.

"Mūsų mergaitė Danutė susapnavo, kad pateksime į pusfinalį ir būsime antri. Patekome ir į finalą, tad dabar prašome jos persapnuoti sapną", - šypsosi ansamblio vadovas Arūnas Banys. Jei mušamieji instrumentai pasaulyje atsirado pirmi, gal ir laidos finale šiauliečiai muzikantai taip pat taps pirmi?

Sudaužė stiklines studijos grindis

Sekmadienį 19.30 val. TV3 televizija rodys tiesioginę "Lietuvos talentų 2010" laidą. Į finalą patekusi šiauliečių grupė "Ritmas kitaip", gebanti uždegti žiūrovus grodama kibirais, šluotkočiais, "bambaliais", žiūrovams žada staigmenų. Pasak ansamblio vadovo Arūno Banio, finalui jie įsigijo net 300 litrų talpos statinių, tad dabar suka galvą, kaip šiuos "instrumentus" nusigabent į sostinę.

Ansamblis "Ritmas kitaip", atliekantis įvairias ritmines figūras ir kūrinius tradiciniais ir netradiciniais mušamaisiais instrumentais, žiūrovus ir komisiją pakerėjo dar rudenį. "Pakviečiau dalyvauti ne tik savo mokinius - I-osios muzikos mokyklos mušamųjų instrumentų specialybės auklėtinius, bet ir kelis buvusius mokinius, dabar jau studentus. Žinojome, kad lipsime į didelę sceną, tad norėjome surengti didelį šou", - sako mokytojas.

Nuvykęs į Kauną ansamblis vos tilpo scenoje, tačiau jų grojimas sudrebino salę. Trijų "taip" iš komisijos sulaukę šiauliečiai užbūrė ir publiką. Tiesa, pridarė ir bėdos laidos rengėjams. Vaikai taip nuoširdžiai grojo, kad net suskaldė stiklines scenos grindis.

"Komisijos narė Rūta Ščiogolevaitė mus palygino su grupe "Stomp" ir pridūrė, kad geriau būti palygintiems su geriausiais, o ne su prastais. O mums ir patiems smagu daryti šou, mes patys užsivedame nuo savo energijos", - šypsosi pašnekovas.

Finale "Ritmas kitaip" žada parodyti ugningą šou. Iš scenos sklis ne tik netradicinių mušamųjų instrumentų garsai ir galinga energija - muzikantai pasisiuvo naujus kostiumus, kurie švytės, tad reginys žada būti išties pritrenkiantis.

Į sceną "Lietuvos talentų" finale užlips Arūnas ir vienuolika jo mokinių: vienintelė grupės mergaitė Danutė Vaitekūnaitė, Titas Jukšta, Ernestas Verba, Arnas Pigulevičius, Nerijus Daunys, Darius Veseckas, Tadas Ališauskas, Justas Pukys, Lukas Litvinskas, Dominykas Narušis ir Evaldas Sidaras.

Pabandė groti dėžėmis prieš ketverius metus

Kaip vaikai atrado mušamuosius instrumentus? 26-erių Arūnas mokytoju Šiaulių I-ojoje muzikos mokykloje pradėjo dirbti prieš aštuonerius metus. Jis tuomet dar buvo Šiaulių konservatorijos studentas.

"Lietuvoje mažai mušamųjų instrumentų klasių, mažai specialistų. Daug kam atrodo, kad šios specialybės absolventai gali tik mušamųjų instrumentų komplektu groti. Bet yra marimba, ksilofonas, perkusiniai instrumentai, o mokančių groti šiais instrumentais reikia kiekviename kolektyve", - sako Arūnas.

Mokytojas pirmasis Šiauliuose subūrė jaunuolius, pasiūlęs jiems groti netradiciniais mušamaisiais intrumentais. Grupę pavadino "Ritmas kitaip", nes taip vadinasi kas dvejus metus Arūno organizuojamas respublikinis mušamųjų instrumentų festivalis. Būtent šiame festivalyje prieš ketverius metus A. Banys pabandė su mokiniais pagroti dėžėmis, kėdėmis. "Iš pradžių bijojome, kad mūsų nesupras, o dabar esame tikri, kad mes įdomūs. Kiekvieną savaitę sulaukiame kvietimų groti kokiuose nors renginiuose. Šeštadienį nuo 12 iki 18 valandos koncertuosime "Saulės mieste", - sako mokytojas.

Viešų koncertų dėka grupės "Ritmas kitaip" nariai užsidirba, tad turi už ką ir instrumentus pirkti, ir į sostinę nuvažiuoti. Juk situacija šiais laikais sudėtinga ir ne visi tėvai išgali savo vaikus išleisti į dažnas keliones.

Pernai ansamblio "Ritmas kitaip" vadovas A. Banys buvo išrinktas geriausiu neformaliojo ugdymo pedagogu Šiauliuose. Iš Verbūnų kilęs vyras sako, kad ne visi ansamblio sirgaliai galės kartu vykti į finalą. Namuose liks jo svarbiausi gerbėjai - žmona akordeonininkė Rita su devynių mėnesių judviejų sūneliu Justu.

"Laikas parodys, ar sūnus taip pat gros mušamaisiais. O aš dabar svajoju su mokiniais parengt koncertinę programą ir pavažinėti po miestus. Žiūrėsime, ar mums pavyks", - sako muzikantas.

Juozas Bindokas: "Džiaugiuosi, kad galiu džiaugtis"

Oksana LAURUTYTĖ

Šią savaitę TV3 televizija pradėjo antrąjį serialo "Naisių vasara" sezoną, kuriame kunigo Karolio vaidmenį sukūrė Šiaulių dramos teatro aktorius Juozas Bindokas. Pastarieji keleri metai aktoriui itin intensyvūs - šešiasdešimtmetį šiemet švęsiantis Juozas filmavosi ne tik "Naisių vasaroje", bet ir seriale "Iki pasimatymo mama", filme "Tadas Blinda. Pradžia". Pernai jis tapo Auksinio scenos kryžiaus nominantu, o dabar renka fotografijas parodai apie Sausio 13-osios aukas. "Aš labai seniai gyvenu ir džiaugiuosi viskuo, ką patyriau. Džiaugiuosi, kad galiu džiaugtis", - sako pašnekovas.

Juozas Bindokas "Naisių vasaroje" sukūrė kunigo Karolio vaidmenį. Pastarieji metai Šiaulių dramos teatro aktoriui itin darbingi.

Juozo BINDOKO asmeninio archyvo nuotr.

Rojus - namuose

Juozas pasikalbėti kviečia į Miško gatvėje esantį šeimos namelį. Prieš šešerius metus jo šeimai teko išsikelti iš savo namų, buvusių virš garsiojo "Kopūsto". Atsitiko taip, kad namas buvo privatizuotas su visais gyventojais, tad šeimoms teko skubiai ieškoti, kur įsikurti.

Miško gatvė priversta sniego. "Na, brolau, važiuok", - draugiškai sako Juozas, kai priešprieša sustojęs automobilis praleidžia jo vairuojamą automobilį. Netoli namų jis stabteli antrąkart, nuleidęs langelį džiaugsmingai giria sniegą kasantį kaimyną, taip pat džiaugsmingai stabteli prie namo vartų. Įspėja neišsigąsti, nes kieme straksi du šunys - Polka ir Aba. "Tu į tikrą rojų patekai", - sako Juozas. Tik vėliau suprantu kodėl.

Juozo, jo žmonos ir judviejų vaikų namas - vieta, kurios aura - ypatinga. Juozas glosto meistro Rimo pagamintus ąžuolinius virtuvės baldus ir net spirgėdamas iš laimės jį giria. Sako, kad pastarasis turbūt medį išglosto labiau nei žmoną. Tada pritūpia prie naujos krosnies ir sako negalintis atsidžiaugti spragsinčia liepsna. Kurti krosnį - net ne didelis malonumas, o dieviška apeiga.

"Atėjus pas "kunigą" į svečius derėtų pasakyti: "Tegul bus pagarbintas?" - klausiu Juozo. "Taip, - atsako aktorius ir šmaikštauja: "Tai kokios bėdos pas mane atvijo, dukra mano?" Juozo žmona Daiva juokiasi ir ant stalo padeda padėklą sumuštinių su raudonaisiais ikrais.

Vyras uždaro krosnies dureles ir iš mansardos atneša savo garsiosios dzūkiškosios... "Aš turbūt nesu jos ragavusi", - ginuosi. "O kam tau gyvenimas duotas? Kad neparagautum?" - vėl šmaikštauja Juozas ir eina prie viryklės. Keps kiaušinienę su paspirgintais lašinukais.

Į virtuvę įlekia Polka ir Aba. Šunys - motina ir dukra, kaip ir dera tikrame rojuje, nesipyksta. Polką Bindokai rado dar mažą prie Lenkijos sienos. "Ketinome Lenke ją pavadinti, bet rusiškai lenkė - "polka". Taip ji ir tapo Polka", - pasakoja Juozas.

O iš kur atsirado Aba? Bindokai buvo visą Polkos vadą - net šešis šunelius - išdaliję. Vieni žmonės kalytę grąžino, įmetė atgal į kiemą. "Atsivedė šunyčių mūsų Polka per šalčius, gruodžio pirmąją. Tiek saugojome ją, kad patinų nesutiktų, bet atbėgo pas ją baltas princas. Mūsų rajono "vierchas". Iškasė tunelį pro vartų apačią ir Polką pagrobė. Ji po pusvalandžio grįžo visa laiminga. Ir gimė šešetas", - šypsosi Juozas. Apkabina delnais kalei galvą, glosto kailį, kedena, giria, džiaugiasi.

Kai pakyla nuo kėdės į ugnį pažvelgti, Polka užima jo vietą. Juozas šuns nenuveja. Atsineša kitą kėdę ir prisėda šalia. "Čia tikras rojus. Mums toks džiaugsmas čia gyventi. Puiki gatvė, puikūs kaimynai, puikūs vaizdai pro langą", - šypsosi jis prisipažindamas, kad ką tik oficialiai įteisino nuosavybę. Bindokai tiki, kad mintys materializuojasi, tereikia pradėti norėti.

Nesutiko nė vieno blogo žmogaus

Šiemet Juozas itin daug dirbo - filmavosi "Naisių vasaroje", iki gruodžio 8-osios reklaminiame filme "Iki pasimatymo, mama", filme "Tadas Blinda. Pradžia". "Naisių vasara" vasaros iš mūsų šeimos neatėmė. Prisikeliavome, prisigrybavome, prisiuogavome Dzūkijoje", - sako Juozas.

Aktorius sako, kad langą į televiziją "praplėšė" kolegės J. Budriūnaitė ir I. Norkutė. Dabar visa šalis mato, kokie Šiaulių aktoriai geri: "Mūsų namuose taip pat "Naisių vasara" filmuota. Saulius Balandis pas mus lankėsi ir pasiūlė mūsų namą paversti Naisių kaimo mokytojos Erinjos, kurią vaidino Gabija Ryškuvienė, namais."

Bindokų namus serialo žiūrovai šiemet pamatys, o Juozas sako, kad seniau, kai nuvažiuodavo į savo tėviškę Lazdijų rajone, kaimynai užjausdami klausdavo, ar jis vis dar teatro aktorius. Dabar pagiriamai sako žinantys, kad jis aktorius - matė per televizorių.

Juozui šiek tiek liūdna todėl, kad Lietuva apie jį sužinojo tik televizijos dėka, tačiau juk pasaulis margas, visokių žmonių reikia. Svarbu, kad žmonės būtų žmonėmis. Juozas gyvenime nesutiko nė vieno blogo žmogaus.

"Man padėjo teatre, dirbau laikraštyje, darbų dėka Lietuvą apvažiavau nemokamai. Sausio 14-ąją buvau Vilniuje, fotografavau Sausio 13-osios aukas. Aš Loretą Asanavičiūtę dar gyvą mačiau. Nuotraukas renku parodai, Sausio 13-ajai atminti. Man visada sekėsi - prieš 30 metų dovanų gavau fotoaparatą "Nikon". Tada fotografavau tik su "Zenitu", "Kijevu", - prisimena aktorius.

1972-aisiais jis atvyko dirbti Šiaulių dramos teatre, buvo pats jauniausias. Dabar jis vienas vyriausių aktorių. "Man, ne, mums, ne, ir tau pasisekė gyventi labai geru metu. Mes karo nepatyrėme, bet išgyvenome tūkstantmetį, santvarkų kaitą. Kelis kartus keitėsi pinigai, visi patyrėme nuostolių, bet esu laimingas. Nes galiu dirbti, nes man nieko neskauda. Gegužę man sukaks 60 metų, o man niekada nebuvo juodų periodų. Va, dabar didžiausia bėda, kad žmona "plintusus" reikalauja sumontuoti", - juokiasi jis.

Laimingas, nes rami sąžinė

Apie serialus Juozas turi savo nuomonę, džiaugiasi, kad jie leidžia dramos teatrų aktoriams užsidirbti ir "ant sviesto", tačiau labiausiai jam džiugu, kaip serialas pagelbėjo naisiškiams. Žmonės dabar pasididžiuodami sako esantys iš Naisių. Į šį kaimą vyksta ekskursijos ir net bažnyčios, kurios miestelyje nėra, ten ieškoma.

Bet Juozui vis tiek smagiausia, kad jis vertinamas kaip teatro aktorius. Pernai jis tapo Kultūros ministerijos premijos ir atminimo ženklo "Auksinis scenos kryžius" nominantu už geriausią 2009 metų teatro sezono antraplanį vaidmenį. Aktorius vaidina poną Lancą spektaklyje "Kova" pagal Franco Kafkos kūrybą. Spektaklį režisavo jaunas režisierius Paulius Ignatavičius.

"Džiaugiuosi, kad jauni aktoriai ateina, o mes su savo kitokiu požiūriu nueiname. Pjesė pagal Kafką buvo sunki, o P. Ignatavičius ją pavertė scenine. Gal mane nominavo už tai, kad aš sukūriau personažą, esantį arčiausiai iškreiptos tikrovės. Juk mes buvome Kafkos minčių personažai, gal aš buvau labiausiai kafkiškas", - sako Juozas.

Aktorius neslepia, kad jam labai džiugu, jog kartu buvo nominuota ir jo bendrakursė Eglė Gabrėnaitė. "Man negėda prieš dėstytojus Ireną Vaišytę ir Vladą Jurkūną. Jie nesuklydo, kad mus priėmė į kursą", - sako pašnekovas.

Prieš pora metų mirė Juozo mama, jis ėjo išpažinties. Kunigui pasakė, kad yra laimingas, nes jo sąžinė rami - jis viską padarė, kad pasirūpintų mama. Užmerkė jai akis.

"Kai gavau žinią, kad mama miršta, spėjau atvažiuoti. Kviečiau gydytoją, bet ji pasakė, kad geriau uždegčiau žvakę. Uždegiau, ir mama atsiduso paskutinį kartą. Ir kas gali pasakyt, kodėl taip yra?" - sako jis ir kalba nebijantis mirties. Nes mirtis - realybė, o ne tragedija.

Juozas pakyla nuo kėdės, pasemia saują saulėgrąžų. Paberia jas po buksmedžiu. Greitai atskris zylių, strazdų ir kėkštas... Nejau ne rojaus paukščiai?

"S plius" skaitmeninės TV abonentai, dėmesio!

Nuo 2011 m. sausio 3 dienos bus pakeisti šie kanalai:

- kanalą "SAT1" pakeis kanalas "Al Jazeera" (angl. k.),

- kanalą "PRO7" pakeis kanalas "RTL" (vok. k.),

- kanalą "TVE International" pakeis kanalas "Sony Entertainment" (angl., rus. k.),

- kanalą "Rai Uno" pakeis kanalas "NTV Mir" (rus. k),

- kanalą "Balticum Auksinis" pakeis kanalas "Silver" (angl. ir liet. k., rus. subtitrai),

- raiškiosios TV pakete kanalą "RUSH HD" pakeis kanalas "Viasat Premier League HD" (angl. k.).

Jums reikes perderinti savo skaitmeninės TV imtuvus. Derinimo instrukciją galite rasti tinklalapyje www.splius.lt .

Informacija teikiama tel. 8~700 121 01.

Naujųjų metų sutiktuvėms - šventinė televizijų programos

Muzika, pokštai, sveikinimai ir puiki nuotaika - visa tai garantuoja šalies televizijos, parengusios specialią šventinę programą senųjų metų palydoms ir Naujųjų metų sutiktuvėms. Kokį kanalą pasirinkti šventinę naktį - skonio reikalas. Ką gi siūlo televizijos?

"S plius" Naujuosius metus kviečia pasitikti disko ritmu.

"S plius" kviečia šokti disko ritmu

Šiaulių regiono televizija "S plius" Naujuosius kviečia pasitikti disko dvasia. "S plius" žiūrovai pamatys nepamirštamą koncertą Metropolio teatre - juk dar daug kas atsimena prieš 30 metų Ostankino televizijos naujametes programas "Užsienio melodijos ir ritmai". Žiūrovai išvys bei išgirs ir italų popmuzikos žvaigždes, buvusias pačioje populiarumo viršūnėje 80-aisiais, ir roko klasikos programą.

Nebus užmiršti ir Lietuvos atlikėjai. Skambės įžymiausio Lietuvos baritono Vytauto Juozapaičio ir Eglės Juozapaitienės atliekamos dainos. Bus rodoma koncertinė "Šiaulių dienų 2010" programa, kurios metu koncertavo trys jauni operos solistai, susibūrę į grupę "el Fuego": tenoras Tomas Pavilionis, baritonas Jonas Sakalauskas ir bosas Eugenijus Chrebtovas. Programoje "Lietuvos popklasika" bus galima išvysti ir dar jaunus, siekusius populiarumo ne skandalais, o savo dainomis, Lietuvos atlikėjus.

Šventinėje humoro laidoje "101 anekdotas" savo ir kolegų nuotykius papasakos grupė "O lia lia", Seimo narys Algimantas Salamakinas bei "Gintarinio anekdoto 2010" dalyviai. O koks šventinis vakaras be sveikinimų? Miestiečius sveikins miesto meras G. Mikšys bei kiti šiauliečiai.

Informacinėje laidoje "Šiaulių žinios. 2010-ieji" bus apžvelgti svarbiausi šių metų miesto įvykiai.

Per LNK Rolandas Vilkončius bučiuosis su Oksana Pikul

LNK žvaigždės nusifilmavo meile ir aistra pulsuojančioje ir fantazija pasakas pranoksiančioje "Snieguolio ir septynių nykštukių" fantasmagorijoje.

Šiemet "Žydrojo žiburėlio" pasaka nukels į naujausius laikus, kuomet gražioje karalystėje gyveno Karalius (Merūnas Vitulskis) ir Karalė (Inga Valinskienė). Laiminga karališka šeima augino gražuolį sūnų Snieguolių (Rolandas Vilkončius).

Būtų jie ilgai ir gražiai gyvenę, jei ne karalienės emigracija į kitą karalystę. Karalienei išvykus, rūmuose apsigyveno piktas milijonierius Erikas Santosas (Mantas Stonkus), kuris visą gyvenimą buvo įpratęs būti pats gražiausias.

Kai Snieguoliui sukako aštuoniolika, stebuklingas veidrodėlis dabitai Erikui pranešė, kad, deja, jis nėra pats gražiausias karalystėje. Tada piktasis milijonierius nusprendė atsikratyti Snieguoliaus.

Gūdų gruodžio 31-osios vakarą Snieguolius atsidūrė miške pas septynias nykštukes "Brolių Grimų" viešbutyje.

Čia gyveno Nykštukė Seksiukė (Natalija Zvonkė), Nykštukė Katinėlis (Nijolė Pareigytė), Nykštukė Jaunėlė (Ugnė Skonsmanaitė), Nykštukė Tingiukė (Ieva Šimukauskienė), Nykštukė Plepiukė (Kristina Kazlauskaitė), Nykštukė Rūpestėlis (Vilija Matačiūnaitė) ir Nykštukė Žiniukė (Asta Dudurytė).

Deja, net septynios Nykštukės buvo bejėgės prieš milijonierių Eriką Santosą. Pikti jo kerai Snieguolių pasiekė ir pas nykštukes. Ir nežinia kaip būtų pasibaigusi ši istorija, jei į viešbutį nebūtų užklydusi seksualioji "Olialia" gražuolė Oksana Pikul ir nepabučiavusi miegančio Snieguoliaus...

Gruodžio 31-osios vakarą prieš "Žydrąjį žiburėlį" žiūrovai taip pat pamatys linksmą koncertą su vaidybiniais elementais "Naujieji metai pagal Saulių Pošką".

Šventiniame filmų pakete – dar nerodyta Hario Poterio sagos dalis "Haris Poteris ir Ugnies taurė", naujametė dovana žiūrovams – filmai be reklamos "Mano žmona – ragana" su Nicole Kidman ir veiksmo komedija "Pašėlę vyrukai".

TV3 muzikos čempionai, filmai, pranašystės ir J. Statkevičius

Šventinį savaitgalį TV3 eteryje žiūrovų lauks filmų premjeros, J. Statkevičiaus kolekcijos pristatymas, tiesioginė transliacija iš Kauno ir Vilniaus rotušių aikščių, "Muzikos čempionų taurės" superfinalas, Naglio Šulijos pranašystės, Indrės Makaraitytės "Metų komentarai" ir daugybė kitų reginių.

Gruodžio 31 dieną 9.05 val. ir 12.20 val. TV3 žiūrovus žadins premjeros – nuostabūs animaciniai nuotykių filmai "Garfildas trimačiame pasaulyje" ir "Niko. Kelias į žvaigždes".

17.40 val. laikia dokumentinio filmo "Tikrasis mados veidas. Juozas Statkevičius" premjera. Po TV3 Žinių 19 val. prasidės speciali "Savaitės komentarų" laida "Metų komentarai", kurioje Indrė Makaraitytė aptars svarbiausius besibaigiančių metų įvykius. Tarp studijos svečių bus ir TV3 žvaigždė Naglis Šulija. Jis papasakos, ką dangaus žvaigždės žada Lietuvai kitąmet.

20 val. įvyks intriguojantis "Muzikos čempionų taurės" superfinalas su Marijumi Mikutavičiumi ir Mia. Dėl čempionų taurės susirungs "el Fuego", Romas Dambrauskas, folkloro atstovai "Prūsai ilgi ūsai", Evelina Sašenko, "Žvaigždžių kvartetas", rokeriai "Thundertale", a cappella žinomus kūrinius atliekantis ansamblis "Quorum" bei operos solisto Vaido Vyšniausko ir popdainininko Ovidijaus Vyšniausko duetas.

Dainų ir šokių padovanos ir laidos svečiai – Žilvinas Žvagulis, Irena Starošaitė, grupė "Pikaso", romų ansamblis "Sare Roma". Žiūrovų laukia staigmena – keturių Nacionalinės premijos laureatų pasirodymas. Muzikinį numerį rengia garsiausias Lietuvos pianistas Petras Geniušas, džiazmenas Petras Vyšniauskas ir operos dainininkai Vytautas Juozapaitis bei Vladimiras Prudnikovas.

Likus kelioms valandoms iki Naujųjų, 22 val., TV3 pradės tiesioginę transliaciją iš Kauno ir Vilniaus rotušių aikščių. Vilniaus Rotušės scenoje pasirodys "Skamp", "Happyendless", Violeta ir Vilius Tarasovai, Rosita Čivilytė, Atlanta ir kiti. Šmaikščią pernykščių įvykių apžvalgą pateiks Aistė Paškevičiūtė ir Justinas Jankevičius.

Kaunas Naujuosius žada pasitikti dar skambiau nei sostinė – tiesiogiai Lietuvai iš Rotušės bus transliuojamas įspūdingas vaizdo projekcijų, šviesų ir muzikos spektaklis. Sulaukus vidurnakčio ant Rotušės sienos bus įjungtas simbolinis skaitiklis – jis pradės skaičiuoti dienas iki kitąmet Lietuvoje vyksiančio Europos vyrų krepšinio čempionato.

Sausio 1-2 dienomis TV3 televizija žiūrovus pakvies atsipalaiduoti nuo švenčių šurmulio - parodys galybę populiariausių filmų ir premjerų: "Katinas su skrybėle", "Laukiniai laukiniai vakarai", "Trys muškietininkai", "Operacija Y ir kiti Šuriko nuotykiai", "Žmogus su geležine kauke", "Volkeris, Teksaso reindžeris. Išbandymas ugnimi", "Skūbis Dū kompiuteriniame žaidime", "Plevėsa Helas", "Sugrįžęs iš praeities", "Dežavu", "Šalutinis poveikis" ir kt.

LTV Naujuosius pasitiks su "Triumfo arka"

LTV kviečia Naujuosius metus pasitikti su 22 val. prasidėsiančiu auksinio balso konkurso "Triumfo arka" naujamečiu koncertu, kurį ves Laura Imbrasienė ir Giedrius Masalskis.

1.15 val. žiūrovų laukia premjera - Indijos muzikinė romantinė komedija "Tokia meilės istorija".

Parengė Oksana Laurutytė

Ką tau nori pasakyti delfinai?

Oksana LAURUTYTĖ

Lietuvoje viešintis žmogumi-delfinu vadinamas mokslininkas, vandenynų gelmių ir delfinų tyrinėtojas, gydytojas natūropatas, reiki meistras, kompozitorius, meditacinės terapinės muzikos kūrėjas Vladas Martirosas (Ganesh) kuria filmą apie delfinus. Tam, kad žmonės suprastų, jog Žemėje yra kita civilizacija – delfinų, banginių (arba vandenyno), kurią būtina išsaugoti. Vien patyrinėjus, kaip delfinai bendrauja, kaip perduoda nuotaiką, mintis, aiškėja, kad telepatija delfinams yra norma. "Mes, žmonės, norėdami perduoti savo jausmus, turime "įvilkti" juos į žodžius. Tai tampa kliūtimi visiškam atvirumui", – sako Vladas.

Vladas Martirosas sako, kad mes galime būti paskutinė karta, kuri dar gali džiaugtis laisvai vandenynuose plaukiojančiais delfinais. Todėl jis kuria neįprasto pobūdžio filmą, kuris atskleistų ne tik delfinų ir banginių gyvenseną, bet ir daug kitų egzistencinių visatos paslapčių.

Vlado MARTIROSO asmeninio archyvo nuotr.

Informaciją perduoda garsine vibracija ir telepatija

Kanadoje gyvenančio ir gyvenimą delfinams išsaugoti paskyrusio pasaulio piliečiu save vadinančio Vlado Martiroso nuomonė apie delfinariumus kategoriška – šie unikalūs gyvūnai (kaip ir bet kuri kita gyvybės forma) turi gyventi tik laisvėje. Žmonės žavisi, rodos, nuolat besišypsančiais linksmais gyvūnais, tiki, kad jie padeda sveikti, tačiau Vladas sako, kad nelaisvėje gyvenantys gyvūnai ne tik kankinami. Jie praradę dalį savo unikalaus pasaulio gebėjimų ir patys dažnai serga. Juk jei palygintum du žmones, kurių vienas augo natūralioje aplinkoje, o kitas – izoliuotas, pamatytum didelį skirtumą.

Pasaulyje per daug šalių yra įsteigusios delfinariumus, lietuvaičiai skuba apsilankyti Klaipėdos delfinariume, tačiau delfinų gelbėtojams skauda širdį. Pasak Vlado, Šiaurės šalių delfinariumuose gyvūnai kenčia jau vien todėl, kad čia katastrofiškai trūksta saulės, natūralios aplinkos.

Šiuo metu įsibėgėjo tarptautinis vienos šveicarų organizacijos inicijuotas delfinų gelbėjimo projektas, kuriam parinkta vieta Gibraltaro vandenyse prie Maroko pakrantės. Šio projekto – įkurdinti delfinus natūralioje aplinkoje - idėją parėmė pats Maroko karalius. Vladas, nuolat dalyvaujantis įvairiuose pasaulio projektuose, skirtuose delfinams gelbėti, buvo pakviestas prisidėti prie šio projekto kaip vienas pagrindinių kūrėjų.

Vladas yra ir profesionalus fizikas, savo gyvenimą susiejęs ir su kvantinės fizikos, psichologijos, bioenergetikos, okeanografijos, ozono ir garso terapijos bei gyvosios ląstelės kraujo tyrimais. Kanadoje, be savo Natūralios medicininės klinikos darbų, jis daug laiko praleidžia su povandeniniu pasauliu susijusiuose filmų bei muzikos projektuose.

Vladas sako, kad žmonės linkę pasiduoti primityviam arba ribotam pasaulio įvairumo suvokimui. Jei ko nors nesupranta, linkę tai priskirti žemesniam lygmeniui. Daugelis galvoja, kad delfinai bendrauja trelėmis, tačiau tai nėra pagrindinė jų komunikavimo priemonė. Vien garsine vibracija delfinai gali perduoti daugiau informacijos, negu mes vartodami galybę žodžių. "Jeigu mes bendrautume kaip delfinai, ko gero, tarp mūsų nekiltų tiek daug dėl nesusikalbėjimo iškylančių problemų. Delfinų tarpusavio ryšys – visiškai kitokios ne technologinės civilizacijos raidos pavyzdys, kur psichinė sensorika gerokai aukštesnio lygio. Mes stebimės žmonėmis, turinčiais ekstrasensų gebėjimų, tačiau tarp delfinų šis reiškinys – norma. Žmonės šių gabumų taip pat turi, tačiau juos yra "užspaudę", - sako jis.

Delfino samoningo kvėpavimo fenomenas

Vladas pasakoja apie atliktus eksperimentus, kurių metu mokslininkai, profesionalūs psichologai, uždaroje patalpoje išbuvę su delfinais penkis šešis mėnesius, ima justi keistus pojūčius, prilyginamus meditaciniam prašviesėjimui. Tiriamieji atranda universalios beribės meilės jausmą, užsimezgusią tiesioginę komunikaciją su delfinais, būsenas, kurių esą neįmanoma apibūdinti žodžiais. Vladas pats tokių būsenų yra patyręs.

Laisvai nardydamas, nes delfinai nemėgsta nardymo įrangos, vienoje iš Havajuose aptiktų lagūnų jis daugybę valandų praleido su delfinais. Jie juo ėmė pasitikėti, laikyti saviškiu. "Atsiranda keistos vizijos, keisti jausmai. Atrodo, kad šis pasaulis - visai kitoks. Imi suvokti, kad mūsų, žmonių, santykiai yra gana riboti ir mums duotos aukštesnės sąmonės grūdai nėra išsivystę. Netgi turėdami gerų intencijų mes neišgryniname šio impulso iki realaus veiksmo", - pasakoja Vladas.

Pabuvęs tarp delfinų jis sako nebenorintis būti tarp žmonių. Jo teigimu, blogų žmonių pasaulyje daugėja. O kodėl jis grįžta į žmonių pasaulį, netampa atsiskyrėliu? "Mano Tibetas – po vandeniu. Aš tikiu, kad galiu padėti delfinams. Kurį laiką dirbau kino versle ir žinau, kaip reikia sukurti filmą", - sako mokslininkas.

Delfinai turi gyventi tik laisvėje, nes delfinariumas - kalėjimas. Gerų kalėjimų nebūna.

Sias van Schalkwyk  nuotr.

Vlado teigimu, žmogui panardinus veidą į vandenį ima keistis fiziologiniai procesai, sulėtėja pulsas. Tai sukelia įdomių minčių dėl mūsų kilmės. Vladas sako, kad kartais delfinai sąmoningai pasitelkia savo gebėjimus subalansuoti mūsų organizmo psichinius ir fizinius procesus.

Tiesa, pasidalyti savo gydomosiomis galiomis gali tik laisvėje gyvenantys delfinai. Žmonės apie šią terapiją žino pernelyg mažai.

Vladas sako, kad delfinai labai brangina tarpusavio ryšius - žino, kas yra partnerystė, meilė, ištikimybė, pavydas, žaismingas išdykavimas... Delfinės savo mažylius žindo iki trejų metų ar net ilgiau. Delfinai kartais pykstasi ir netgi gali būti agresyvūs. Kartais draugystės ryšys neįtikėtinas - jeigu vienas draugų žūva, kitas gedi, nusižudo arba atsiskiria nuo bandos. "Manoma, kad delfinai kvėpuoja sąmoningai ir gali nutraukti gyvybę liovęsi kvėpuoti", - teigia mokslininkas.

Gerų kalėjimų nebūna

Vladas savo kuriamame filme panaudos ir kitų mokslininkų žinias apie eksperimentus su delfinais. Ne vieną dešimtmetį įvairių valstybių karinės struktūros finansavo eksperimentus su delfinais, norėdamos juos panaudoti karo tikslais. Paaiškėjo, kad savo noru delfinas nežudys. Tam, kad jis vykdytų įsakymus, gyvūną tenka apsvaiginti psichotropinėmis medžiagomis, paversti jį zombiu. Galiausiai šių bandymų buvo atsisakyta. Deja, ne iš humaniškumo, o todėl, kad eksperimentai pasirodė itin brangūs.

Vlado bendramintis Richardas O’Berry jau daug metu darbuojasi Japonijoje, stengdamasis įtikinti tos šalies gyventojus, kad būtina uždrausti žudyti delfinus mėsai. R. O’Berry iš dalies pavyko to pasiekti, tačiau tai niekaip nesusiję su humanizmu. Uždrausti prekiauti delfinų mėsa pavyko tik todėl, kad R. O’Berry įrodė, jog joje yra susikaupę pernelyg daug sunkiųjų metalų ir kitų nuodingųjų medžiagų.

Tiesa, japonai dėl to neatsisakė savo kruvinos tradicijos žudyti delfinus. Kasmet prie šios šalies esančioje Taiji įlankoje praliejamas dešimties tūkstančių delfinų kraujas.

Vladas pats nevalgo mėsos. "Žuvį valgau todėl, kad ją valgo delfinai, – juokauja jis ir sako mėsos nevalgantis ne dėl sveikatos. - Juk mes balsuojame pinigais. Perki mėsą, reiškia, esi už tai, kad būtų žudomi gyvūnai."

Mokslininkas dažnai vyksta į tarptautines konferencijas, kuriose susitinka dviejų delfinų likimo opozicijos atstovai (biologai, delfinariumų specialistai, laukinių delfinų tyrinėtojai). "Tarp mūsų visada tvyro įtampa, nes mes įsitikinę, kad gerų kalėjimų nebūna", - sako Vladas.

Naujas kanalas "S plius" skaitmeninės TV abonentams

Mėgaukitės ispūdingomis futbolo varžybomis!

"Viasat Premier League" (anglų kalba) kanalas iki 2011 m. sausio 16 d. bus transliuojamas visiems skaitmeninės TV bazinio paketo abonentams.

Vėliau šis kanalas bus papildomų kanalų pakete "Sportas".

Informacija teikiama tel. 8~700 121 01.

"S plius" informacija

Nieko nėra baisiau, kai žmonės tampa vienas kitam klientais

Oksana LAURUTYTĖ

Daiva Vaitkevičiūtė – rašytoja prozininkė, žurnalistė, meilės romanų autorė, viena populiarių lietuviškų serialų "Nekviesta meilė", "Nemylimi" ir "Moterys meluoja geriau" scenarijų kūrėjų, iki šiol dirbusi ir gyvenusi Šilalėje, apsigyveno Šiauliuose. Rašytoja, ką tik į leidyklą atidavusi naują knygą "Atsargiai: MEILĖ", sako, kad gyventi pilką cepelininį gyvenimą - ne jai. Ir ji niekada nepataikauja idiotams.

Daivos VAITKEVIČIŪTĖS asmeninio archyvo nuotr.

Laiminga - kai mokosi ir ieško atsakymų

- Jūsų knyga "Moterys meluoja geriau" ir to paties pavadinimo serialas skiriasi lyg diena nuo nakties. Atrodo, liko tik pavadinimas ir pagrindinių herojų vardai.

- Šiuo metu rodomas jau ketvirtasis serialo sezonas, be abejo, skiriasi ir nieko bendro nebeturi su knyga. Tačiau pirmasis sezonas buvo kuriamas remiantis romano siužeto linijomis. Serialas tapo populiarus, todėl teko tęsti pradėtą istoriją. Neįmanoma, kad keturi sezonai būtų nufilmuoti pagal romaną. Juk serijų jau sukurta daugiau nei knygos puslapių. Manau, kad žiūrovus mažiausiai jaudina, pagal ką yra statomas serialas. Svarbiausia, kad pasakojama istorija "užkabintų".

- Lietuviškus serialus žmonės prilygina saulėgrąžų gliaudymui - skauda liežuvį, bet negali sustoti. Ką apie lietuviškus serialus manote Jūs?

- Nedrįsčiau taip teigti, nes buvo ne vienas lietuviškas serialas, kurio žmonės nepamėgo ir nežiūrėjo - jie po pirmo sezono baigėsi. Mano nuomone, lietuviškų serialų populiarumas – sveikintinas reiškinys. Aktoriams atsiranda daugiau darbo, jie tampa žinomi, populiarūs ir, be abejo, filmuodamiesi pagerina savo finansinę padėtį. Darbo turi ir kiti kūrybinės grupės darbuotojai, o žiūrovai - lengvą, smagią pramogą. Bėda tik ta, kad geram serialui sukurti reikia gerokai didesnio biudžeto, nei turime dabar. Todėl apie kokybišką lietuvišką serialą dar anksti kalbėti.

- Kodėl tapote šiauliete?

- Gyvenamosios vietos pakeitimas - gerai apgalvotas bendras šeimos sprendimas. Šiauliai man patinka nuo vaikystės. Čia daug senų draugų, giminių. Esu darboholikė, visada gyvenau labai aktyvų gyvenimą. Tačiau keli pastarieji metai praėjo tyliai rašant namuose, gilinantis į dvasinius dalykus – jogą, meditaciją, astrologiją, Reiki, Ajurvedą... Po uždaro gyvenimo metų pajutau, kad pasiilgau žmonių, labai noriu neagresyviai prisiglausti prie pasaulio. Vienatvė labai daug duoda, bet visiška vienatvė – ne man. Man reikia žmonių, reikia bendravimo, noriu realizuoti save ne tik baltame popieriaus lape. Aš tikrai nesu tas žmogus, kuris visą gyvenimą negali pakeisti gyvenamosios vietos. Man įdomu susipažinti, bendrauti, įsiklausyti į žmones. Man reikia nuolat mokytis, ieškoti pažinimo, tada jaučiuosi laiminga. Gyventi pilką cepelininį gyvenimą – ne man. Nemoku būti abejinga, nesuprantu pasaulio, kuriame žmonės vieni kitiems tapo klientais. Kol turi naudos, tol gerai, kai nebėra – nereikalingi. Nieko nėra baisiau.

Žmonės labiausiai pavargsta nuo "nemeilės"

- Ką veikiate Šiauliuose? Kokia Jūsų darbo diena?

- Gyvenu, dirbu, rašau. Labai gerai jaučiuosi grįžusi prie įprasto gyvenimo ritmo. Darbo dieną pradedu penktą valandą ryto – tai pats geriausias laikas kūrybai. Prieš patekant saulei ateina geriausios, švariausios mintys. Nuo aštuntos iki 17 valandos dirbu Šiaulių koncertinėje įstaigoje "Saulė". Myliu savo kolegas – jie tokie tikri, nuoširdūs, degantys bendru tikslu ir idėjomis, neskaičiuojantys darbo valandų. Grįžusi į namus vėl sėdu rašyti – turiu tris pradėtas knygas, o naują romaną "Atsargiai: MEILĖ" prieš keletą savaičių atidaviau leidyklai.

- Kuriate ir populiarius moteriškus romanus, ir knygas vaikams. Kas Jus labiau domina - vaikų pasaulis ar vyrų ir moterų santykių peripetijos?

- Mane domina viskas, kas gali praversti kūrybai. Bet kokia išgirsta įdomi istorija po kiek laiko vienokia ar kitokia forma grįžta į romanus ar atsiduria serialuose. Domina tai, kas yra tikra. Aišku, pagrindinė tema, kaip banaliai tai beskambėtų - yra meilė. Esu tikra, kad žmonės labiausiai pavargsta nuo "nemeilės". Ir suserga daugybe ligų nuo neigiamų emocijų.

- Sakoma, kad vyrai ir moterys vieni kitų niekada nesupras, nes juos domina skirtingi dalykai: vyrus - moterys, o moteris - vyrai.

- Bet jie susikalba! Net gyvena kartu. Vadinasi, Dievas ne iš visų atėmė protą, bet, sakyčiau, netgi daugumai davė talentą mylėti, užjausti, atleisti, aukotis, kartu džiaugtis ir liūdėti. Visi šie jausmai yra neįmanomi be abipusio supratimo, sielų giminystės. Sėkminga santuoka – dviejų žmonių pastangų vaisius. Šita kūryba man yra pati gražiausia, visada žaviuosi žmonėmis, kurie ir po 20-ies bendro gyvenimo metų žiūri vienas į kitą su spindinčiomis akimis.

Gali sau leisti būti laisva

- Prieš metus antrą kartą susituokėte su savo vyru, taip pat rašytoju Giedriumi Rekašiumi, kur kas geriau žinomu Edvino Kalėdos slapyvardžiu. Kokį vidinį kelią reikia nueiti, kad vėl iš naujo atrastum kažkada mylėtą žmogų ir juo patikėtum?

- Mūsų skyrybos buvo be didelio pykčio ir skandalų. Atėjo momentas, kai tiesiog pavargome vienas nuo kito. Tačiau po keleto metų prodiuseris Rolandas Skaisgirys mus įdarbino prie vieno serialo scenarijaus. Pradėjome bendrauti ne tik dėl sūnaus - bendras darbas, bendri tikslai mus vėl suartino.

- Jūsų knyga "Trise prieš mafiją" – kone pirmoji lietuvių detektyvinė apysaka, skirta paaugliams. Knygoje gvildenate vaikų globos namų auklėtinių gyvenimą. Kokiu būdu su šiuo pasauliu susipažinote?

- Ši knyga gimė iš gražios, ilgametės draugystės su Šilalės rajono Pajūrio globos namų vaikučiais. Dažnai juos lankydavau. Keletas mergaičių tapome ypač artimos. Jos manimi pasitikėjo, aš visada žinojau, ko joms labiausiai reikia, ir stengiausi padėti. Ir jei gaudavau žinutę: "Teta, būtinai atvažiuok", - lėkdavau žiūrėti, kas mano mergytėms nutiko. Dabar dauguma jų jau pilnametės, bet niekada nepamiršta mano gimtadienio - visada sugalvoja kokią nors staigmeną. Jaučiuosi tokia laiminga, kai parašo: "Reikia pasikalbėti. Tik Jumis viena pasitikiu."

- Rašote erotinius meilės romanus. Vienas paskutiniųjų - "Pasimatymas su žudiku". Ar lengva Marijos žemėje leisti sau būti laisva?

- Manyčiau, kad etiketė "erotinių romanų rašytoja" - daugiau rinkodaros triukas nei tiesa. Rašant knygą, svarbu ne kokios nors pikantiškos detalės, o pati istorija, smagiai vystomas siužetas. Tiesiog laikausi pasaulinių pramoginės literatūros rašymo taisyklių. Džiaugiuosi, kad galiu sau leisti būti laisva. Man tai labai svarbu.

Rašytoja Daiva Vaitkevičiūtė visada sau leido nepataikauti idiotams, rinktis tokį darbą, kuris jai tikrai patinka, o ne kur atlyginimas didesnis. "Nesakau, kad tai pasiekti buvo lengva. Jei ne skaitytojų ir žiūrovų susidomėjimas mano kūryba, ko gero, nesijausčiau tokia laisva kaip dabar", - sako ji.

Gražiausios pasaulio figūros savininkę Kinijoje graudino žmonių gerumas

Oksana LAURUTYTĖ

23-ejų metų šiaulietė Enrika Trepkutė švyti - Kinijoje vykusiame 50-ajame tarptautiniame grožio konkurse "Miss International" ji pelnė specialų prizą už gražiausią figūrą. Prieš dvejus metus "Mis Šiaulių kraštas" tituluota mergina sako, kad tarptautiniame grožio konkurse išgirdusi, jog turi gražiausią figūrą pasaulyje, ašaromis neapsipylė. Ašaras jai spaudė Kinijos žmonių nuoširdumas ir šiluma.

Tautinis kostiumas Enrikai Trepkutei siūdintas specialiai.

Pravirko paskambinusi mamai

Į konkursą Kinijoje, kurį nugalėjo 19-metė 177 cm ūgio Venesuelos atstovė Elizabeta Moskera (Elizabeth Mosquera), šiaulietė Enrika vyko deleguota dviejų Lietuvos modelių agentūrų - "Olialia models" ir "G-models". Tarp penkiolikos gražiausių merginų pateko Kosta Rikos, Prancūzijos, Vokietijos, Indijos, Japonijos, Pietų Korėjos, Peru, Filipinų, Puerto Riko, Serbijos, Ispanijos ir Turkijos atstovės.

Enrika sako, kad ją pribloškė konkurso organizavimas ir didžiulis dėmesys dalyvėms. Vos išlipusią iš lėktuvo lietuvaitę konkurso organizatoriai pasitiko su didžiuliu plakatu. Kone 20 žmonių apspito lietuvaitę, čiupo jos bagažą, klausinėjo, kaip sekasi, buvo itin malonūs. Enrika sako, kad lėktuve ji susipažino su kinų šeima ir buvo tiesiog priblokšta, kai ši atvyko į konkurso finalą, vėliau - viešbutį. Jie pasveikino merginą ir padovanojo paveikslą su išsiuvinėta panda.

Dovanų Enrika gavo daug – piniginį prizą, kremų, žaislų, batus, galybę suvenyrų. Dalį dovanų mergina padovanojo viešbučio, kuriame gyveno merginos, personalui. Jis visoms konkurso dalyvėms buvo itin atidus ir geras.

Enrika parodo MP5 grotuvą, kurį taip pat gavo dovanų ir kuriame įrašytas tarptautinio konkurso "Miss International" finalas. Tiesioginę grožio konkurso, kuriame dalyvavo merginos iš 70 valstybių, transliaciją stebėjo milijonai žmonių. "Kai paskelbė nominacijas ir išgirdau, kad tapau "Miss Stature", ašaromis neapsipyliau. Tik grįžusi į savo kambarį ir paskambinusi mamai pratrūkau. Kinijoje praleistą mėnesį buvau tokia užimta, kad nelabai turėjau laiko su jais bendrauti. Jaučiausi tikrame rojuje, nors miegodavome 4-5 valandas. O kai mane titulavo, taip užsimaniau, kad mano artimieji būtų šalia. Jie negalėjo atvykti, juk vien bilietai į Kiniją kainuoja apie 5 tūkstančius litų. Man kelionė ir gyvenimas nekainavo – už viską sumokėjo organizatoriai", - sako Enrika.

Gražuoles lydėjo policija ir apsaugininkai

Lapkričio 7-ąją vykusiame konkurse merginos demonstravo tautinius drabužius, maudymosi kostiumėlius, taip pat kinų tradicines bei vakarines sukneles. Enrika sako, kad jai itin pagelbėjo dizainerė Ramunė Piekautaitė, kuri Lietuvos atstovei paskolino šešias sukneles. "Kai išėjau vilkėdama specialiai man Adelės Adomaitienės sumodeliuotu tautiniu kostiumu, jaučiausi tikra lietuvaitė. Kitų šalių merginos, demonstruodamos tautinį rubą, atrodė lyg atvykusios į karnavalą - blizgėjo, žibėjo. Jos turėjo po kelis nacionalinius kostiumus, keitė sukneles du kartus per dieną. Aš į Kiniją atvykau vos su vienu lagaminu, o kitos merginos atsivežė po 4-5 lagaminus rūbų", - sako šiaulietė.

Anot Enrikos, konkursuose itin svarbi patirtis. Šiaulietė yra dalyvavusi jau keliuose grožio konkursuose, todėl scenoje beveik nesijaudinanti. Ji žinojusi, kur turi eiti ir ką privalo daryti. "Manau, kad konkurso rengėjai jau iš anksto buvo nusprendę, kas nugalės, nes merginas jie stebėjo, klausėsi, ką jos kalba, kaip bendrauja, vertino pareigingumą, tvarkingumą. Nereikia būti naiviai ir galvoti, kad jei kalbi nesąmones, tavęs niekas nemato ir negirdi", - sako ji.

Konkursas "Miss International 2010" vyko Čengdu mieste, tačiau finalininkės aplankė daug miestų. "Pasijutau lyg didžiausia pasaulio žvaigždė. Minios žmonių pasitikdavo mus, o policijos pareigūnai, susikibę rankomis, laikė juos, kad iki mūsų neprasibrautų. Žmonės mums, einančioms raudonu kilimu, mojavo, lipo į medžius, kad mus pamatytų. Penkis gražuolių autobusus lydėjo policijos eskortas, apsaugininkai. Kiekvienoje sankryžoje policija stabdė eismą, kad mes pravažiuotume", - stebisi Enrika. Merginai atrodė, kad pagrindinis organizatorių tikslas buvo tas, kad gražuolės nepatirtų jokių nepatogumų ir apie Kiniją susidarytų patį geriausią įspūdį.

Grožio konkurso dalyvės lankė vaikus ligoninėje, buvo nuvažiavusios į Dudziangjano miestą, kuris 2008 metais buvo visiškai suniokotas žemės drebėjimo, kurio metu žuvo 70 tūkstančių žmonių. "Ašaras spaudė tai, ką pamačiau. Žmonės pasitiko mus su gėlėmis. Atrodė vargingai, bet mums šypsojosi ir dovanojo suvenyrus – rankomis siuvinėtus sėkmės amuletus. Visi žiūrėjo į mus su viltimi ir didžiuliu tikėjimu, o aš galvojau, kokioje puikioje šalyje mes gyvename. Juk Lietuvoje žemės drebėjimai namų negriauna. Lietuvos žmonėms iš kinų yra ko pasimokyti - kovoti už savo šalį vieningai, susikibus rankomis", – sako ji.

Enriką šiek tiek nustebino Kinijos oras ir maistas. Savaitę buvo apie 22 laipsnius šilumos, vėliau atšalo ir pradėjo lyti. Organizatoriai merginoms padovanojo šiltas baltas striukes, sportinius kostiumus.

"Kartą mums patiekė labai neįprasto maisto – beždžionienos ir vėžlį, kuris buvo išvirtas ir patiektas su kiautu, iš kurio kyšojo kojos. Niekaip negalėjau tokio maisto valgyti, o Indonezijos atstovė net pasipiktino, kad patiektas vėžlys. Paragavau tik varlių šlaunelių – šis maistas jau nieko nebestebina. Apskritai maistas Kinijoje labai aštrus, tačiau organizatoriai buvo pasirūpinę pagaminti kelis patiekalus, kurie gomurio itin nedegino", - sako šiaulietė.

Enrika sako, kad merginos viena kitą vadino ne vardais, bet šalių pavadinimais. Taip buvo paprasčiau, nes visos turėjo būti su juostomis, ant kurių užrašytos šalys. Įsiminti 70 keisčiausių vardų tikrai nelengva.

Enrikos TREPKUTĖS asmeninio archyvo nuotr.

Išvyksta į konkursą Malaizijoje

Pasak Enrikos, konkursas Kinijoje yra labai populiarus ir reklamuojamas televizijų ar laikraščių pirmuosiuose puslapiuose. Konkursas "Miss International 2010" yra įtrauktas į pačių didžiausių grožio konkursų ketvertą. Visas merginas nuolat lydėjo apsaugininkai, be jų žinios iš viešbučio kambario negalėdavai išeiti. Kai Enrikos kambaryje dingo interneto ryšys, į kambarį sulėkė šeši specialistai, lydimi viešbučio vadovo, ir dirbo tol, kol problema buvo išspręsta.

Tiesa, Enrika atvežė dovanų konkurso organizatoriams – knygą "Neregėta Lietuva". Šis albumas buvo parduotas aukcione, o gautos lėšos skirtos pandoms gelbėti. "Nežinau, už kiek tiksliai buvo parduotas albumas, tačiau aukcione už daugelį daiktų buvo sumokamos 50-100 tūkstančių dolerių sumos", - sako mergina.

Šiemet Enrika baigė turizmo vadybos studijas Šiauliuose ir įstojo į Londono universitetą studijuoti magistrantūroje. Tačiau mergina į studijas šiemet nebegrįš - ji sulaukė pasiūlymo dalyvauti Malaizijoje vyksiančiame tarptautiniame "Miss Tourism" konkurse, kuriame dalyvaus 50 šalių atstovės.

"Pasitariau su mama ir nusprendžiau vykti į konkursą. Po dvejų metų dėl savo amžiaus nebegalėsiu dalyvauti grožio konkursuose, tad nutariau dabar pakeliauti, pasisemti patirties. Juk aplankyti daugelį pasaulio šalių nėra paprasta", - sako šiaulietė, dabar turinti draugių visame pasaulyje. Konkurso finalas Malaizijoje vyks per Naujųjų metų sutikimą. Jį tiesiogiai galės stebėti daugelio pasaulio šalių žmonės.


Filmų dailininkei praverčia ir alpinisto batai

Oksana LAURUTYTĖ

Praėjusią savaitę Šiauliuose vykusio festivalio "Tindirindis" metu buvo rodomas filmas apie šiuolaikinės animacijos pradininko Vlado Starevičiaus kūrybą. Apie patį animatorių prieš kelerius metus buvo sukurtas filmas "Vabzdžių dresuotojas". Jis buvo toks sėkmingas, kad sulaukė tarptautinio pripažinimo. Šio filmo ir filmo "Tadas Blinda. Pradžia" dailininkė Jurga Gerdvilaitė sako, kad sunkiausia kuriant filmą - "ištempti virvę", ant kurios "sukabinami" visi sumanymai, bei suburti gerą komandą.

Kino dailininkė Jurga Gerdvilaitė sako iki šiol juntanti vaikystėje užuostą Šiaulių kino teatro "Saulė" salės kvapą. Eiti į kiną jai buvo didžiausia pramoga, nors ir apimdavo baimė, ar pavyks gauti bilietus. Pažiūrėjus kiną visa šeima eidavo į kavinę "Sigutė" valgyti dešrelių.

Jurgos GERDVILAITĖS asmeninio archyvo nuotr.

Svarbu gebėti pasakyti, ko nori

Lietuviškas pilnametražis meninės dokumentikos filmas "Vabzdžių dresuotojas" (2008 m., "Era Film"), kuriame pasakojama apie lėlinės animacijos pradininką Vladislavą Starevičių (1882-1965), vadintą Europos Disnėjumi, apdovanotas galybe prizų. Filmo režisierius - šiaulietis Donatas Ulvydas, dailininkė - taip pat šiaulietė Jurga Gerdvilaitė.

Filmo kūrėjams teko nelengva užduotis - sujungti įvairius elementus – faktinę, dokumentinę, dramaturginę, animacinę dalis. Į filmą įkomponuoti archyviniai kadrai, fotografijos, dokumentika, paties V. Starevičiaus filmų ištraukos. Visa tai juostos kūrėjai surinko iš Rusijos, Nyderlandų, Didžiosios Britanijos, Lenkijos ir Prancūzijos nacionalinių archyvų.

Jurga sako, kad pirma kilo sumanymas sukurti dokumentinį filmą. Kūrybinė grupė jam rengėsi įtemptai, dirbo po 12 valandų per parą, vyko filmuoti Paryžiuje esančio V. Starevičiaus namo, kapo. "Viskas kažkaip jaukėsi jaukėsi, o kai sugalvojome įtraukti personažus kaip veikėjus į pieštinį pasaulį - palengvėjo. Svarbiausia yra tą virvę ištempti, ant kurios gali viską sukabinti", - sako Jurga.

Dailininkė sako pastebėjusi, kad V. Starevičius didelį dėmesį skyrė fonui. Animatoriaus asmenybė ją itin žavi - prieš 100 metų be kompiuterio jis gebėjo kurti neįtikėtinus dalykus, buvo tiesiog kino alchemikas.

Vis dėlto Jurga sako, kad bet kokiam filmui sukurti reikia suburti gerą komandą. "Dailininko komanda turi būti tokia, su kokia galėtum į kalnus eiti. Jie vienas kitą turi suprasti iš pusės žodžio. Jei tai pavyksta, vadinasi, pusė darbo padaryta. Būna, kad žmonės neatlaiko įtampos, kyla konfliktai. Kuriant kiną labai svarbus verbalinis bendravimas. Jei sakysi, kad viskas yra blogai, nieko gero nebus. Turi gebėti pasakyti, ko nori", - sako pašnekovė.

Nervų ir ištvermės išbandymas

Kino dailininkui filmavimo aikštelėje skirtas laikas kurti yra labai ribotas. Juk net gamta diktuoja savo sąlygas. Pasak Jurgos, nedaug menininkų nori dirbti skubėdami, tad darbas kine - tikras nervų ir ištvermės išbandymas.

Žiemą kūrybinei grupei filmuoti D. Ulvydo režisuotą filmą "Tadas Blinda" buvo itin nelengva. Jurga turėjo subūrusi jai talkinusią dešimties žmonių grupę. Oro temperatūra nuolat kito, kelias dienas teko kopti apledijusiais kalnais ir makaluotis sniege su "katės" batais.

Kol ieškota vietų filmuoti, teko galingais džipais maltis po įvairias teritorijas. "Kiną kurti - labai brangu - kiek išleidžiama degalams, šildymui, mašinos genda. Tenka ir sušalti, tad kino kūrėjams reikia būti stipriems fiziškai. Apskritai kurti kiną dažniausiai ryžtasi vyrai. Moterų kine dirba mažai. Čia labai daug fizinio darbo, visi vairuoja, visi moka skaičiuoti pinigus. Mano darbe daugiau ūkinių nei su menu susijusių dalykų", - sako moteris.

Profesijos pamatai - Šiauliuose

Į Šiaulius iš sostinės Jurgos tėvai atvyko, kai jai buvo vieneri. Mergaitė lankė 13-ąją vidurinę mokyklą, grojo smuiku, lankė Dailės mokyklą. "Jokių nuotykių nepamenu - iš vienos mokyklos į kitą mokyklą lėkiau, skubėjau, bėgau", - sako pašnekovė.

Jurga vardija pedagogus, kurie ją mokė. Iškart pasidaro aišku, kodėl moterį lanko sėkmė dabar. Bronius ir Regina Rudžiai, Bonaventūras Šaltis, G. Rafaelis, Nijolė Proscevičienė - žmonės, kuriems Jurga dabar labai dėkinga.

Ne paslaptis, kad griežto matematikos mokytojo G. Rafaelio pamokos nebuvo pačios mėgiamiausios. Dabar Jurga džiaugiasi, nes įgytos žinios jai pravertė studijuojant architektūrą, praverčia ir dabar, kai tenka planuoti biudžetą. Juk kino dailininkui tenka ir po parduotuves lakstyti, pirkti medžiagas, išmanyti fiziką ir daugelį kitų dalykų. "Viskas, ko išmokau Šiauliuose, veltui nepraėjo", - sako dailininkė.

Dekoracijos filmui "Vabzdžių dresuotojas".

Mokėsi dirbdama

Baigusi vidurinę mokyklą, Jurga ketino studijuoti scenografiją, tačiau tais metais kursas nebuvo renkamas ir ji pasirinko architektūros studijas. Baigusi studijas mokėsi Prancūzijoje. Kai reikėjo pasirinkti, ką dirbti, ji pastebėjo skelbimą, kad kino studija renka grupę. "Tai neatsitiktinė profesija. Nemažai architektų dirba scenografais", - sako ji.

Kino dailininkės profesijos subtilybių Jurgai teko išmokti jau dirbant. Užsienio kino studijos Lietuvoje statė kino filmus, joms daug talkino lietuviai. Kai buvo filmuojamas "Atila", Jurga kūrė interjerus ir turėjo grupę pagalbininkų. Vienas dailininkas kine be komandos nieko negali padaryti. "Kaip pavydėjau grimuotojui, kad jis pats gali savo darbą dirbti", - sako ji.

Jurga dirbo ir su amerikiečiais, kurie statė filmą vaikams "Robino Hudo nuotykiai". Tai buvo gera "treniruotė" - dailininkė sužinojo, ko iš jos profesijos atstovo tikimasi, kas už ką būna atsakingas.

Vienas sėkmingiausių dailininkės filmų - su operatoriumi ir režisieriumi Ramūnu Griciumi sukurtas filmas "Baltos dėmės mėlyname". Filmas pelnė apdovanojimų ne viename užsienio kino festivalyje. "Dabar dirbu su įvairiais projektais, apie kuriuos kalbėti dar anksti", - sako pašnekovė.

Šiuo metu Jurga Muzikos akademijoje būsimiems režisieriams ir operatoriams dėsto kompoziciją. "Labai gabūs, motyvuoti mano studentai. 100 procentų vaikšto į paskaitas. Jiems nekyla mintis, kad neateit, pabėgt iš paskaitų. Juk sudėtinga kino situacija dabar. Valstybė kiną mažai finansuoja, kinas kuriamas privačiomis lėšomis", - stebisi ji.

Jurga sako, kad yra filmų, kai reikia kurti individualiai ir iš širdies. "Mano mėgiamiausias žanras - drama. Kodėl? Ten tikro gyvenimo daugiausia. Norėčiau padirbėti ir kurdama komediją, fantastinį filmą, tik kyla klausimas, ar Lietuvoje bus galimybių tai daryti", - sako pašnekovė.

Filmų gerbėjams – dar vienas konkursas!

"S plius" regiono televizijos laida "35mm" kartu su naujienų portalu www.etaplius.lt skelbia filmo "Haris Poteris ir Mirties relikvijos (1 dalis)" konkursą. Iki gruodžio 3 dienos teisingus atsakymus į naujienų portalo www.etaplius.lt rubrikoje "Konkursai" skelbiamus klausimus, siųskite el. paštuir laimėkite kvietimus į filmą dviem asmenim bei "Hario Poterio" marškinėlius.

 Siųsdami atsakymus nepamirškite nurodyti savo el. pašto adresą, telefono numerį, vardą ir pavardę, amžių bei pažymėti, jog laiškas skirtas "Hario Poterio" filmo konkursui. Konkurso nugalėtojus išrinksime burtų keliu gruodžio 3-iąją. Jie bus paskelbti www.etaplius.lt rubrikoje "Laisvalaikis".

Primename, kad konkurse negali dalyvauti elektroninių ryšių paslaugų bendrovės "S plius" darbuotojai, jų artimieji ir asmenys iki 16 metų.

Nugalėtojai prizus galės atsiimti iki gruodžio 10 dienos atvykę į elektroninių ryšių paslaugų bendrovės "S plius" Reklamos skyrių (Tilžės g. 74, I aukštas).

Būdamas aktoriumi galiu labiau pakelti dvasią

Oksana LAURUTYTĖ

Pernai nedidelį paštininko Jono vaidmenį seriale "Naisių vasara" sukūręs Simonas Kilius šiemet pluša iš peties. Vyras ne tik toliau studijuoja estrados meną Šiaulių universitete, bet ir vis dar filmuojasi "Naisių vasaroje". Paskutiniame kurse studijuojantis 24-erių vyras ir filmavimo aikštelėje, ir seriale žiūri į akis Žiniuoniui. Sigitas Jakubauskas Simoną moko vaidybos ir universitete.

Simonas Kilius nesibaidė kurti kaimo kvailelio paštininko Jono personažo. Vaidinti seriale "Naisių vasara" studentui - didelė patirtis.

Sauliaus JANKAUSKO nuotr.

Kaimo "kvailelis" dėl meilės nesikankina

Į susitikimą jaunasis "Naisių vasaros" aktorius vėluoja. Atlekia uždusęs ir prisipažįsta, kad ką tik automobilių stovėjimo aikštelėje savo senutėliu automobiliu subraižė prabangią mašiną. Savininko nerado, tad už valytuvų užkišo savo telefono numerį, kad savininkas su juo susisiektų ir vairuotojai sutartų, kaip atlyginti nuostolius.

Simonas prašo nerašyti, kad yra sąžiningas - tegul skaitytojai patys nusprendžia, koks jis. Skaitytojai iš nedidelio straipsnio vargu ar gali suprasti, koks žmogus yra aktorius, tačiau kai kurie jo gyvenimo faktai iškalbingi.

Kažkada Simonas norėjo būti kunigu - pusę metų studijavo Kunigų seminarijoje. Šis pusmetis vyrui davė išties daug - ir praktinių, ir dvasinių dalykų, tačiau kunigystės Simonas atsisakė. "Mano Dievas nepasikeitė, mano tikėjimas nepasikeitė, tačiau pasikeitė pašaukimas. Nusprendžiau, kad būdamas aktoriumi galiu žmogui labiau pakelti dvasią, nei būdamas kunigu", - aiškina jis.

Simonas pateikia pavyzdį, kad tarp kunigystės ir aktorystės blaškosi daugelis. Net pats Jonas Paulius II daug metų ketino būti aktoriumi, o tapo kunigu, vėliau - popiežiumi. "Kartais galvoju, kad tikrai savo ratuose sėdžiu. Ypač tada, kai kas nors pasiseka. Tačiau būna momentų, kad, rodos, be reikalo studijuoju aktorystę. Normalu, kai žmogus ieško savęs, normalu ir kai išsyk pasirenka profesiją ir laimingai sau gyvena bei dirba", - kalba pašnekovas.

Simonas turi draugę, o apie meilę moteriai kalba pakylėtai. "Meilė nėra vargas. Meilė - gyvenimo variklis ir džiaugsmas", - sako jis. Įsimylėjimas vaikinui nepridarė vargo ir "Naisių vasaroje". Juk jis netyčia pas Anelę (Nijolė Mirončikaitė) išgėrė stebuklingo skysčio.

Įsimylėjo pirmą moterį, kurią išvydo - Žiniuonio dukrą Eleną (Agnė Grudytė). Juk koks turėtų būti skausmas, kai meilė be atsako... "Kai negauni meilės iš mylimo objekto, tada ieškai, kas ją pasiūlys. Štai paštininkas ir nulėkė pas kaimo melžėją", - šypsosi vyras.

Simono sukurtas vaidmuo - kaimo kvailelio. Juk kiekvienas kaimas turi savo kvailį, trečią brolį Joną. "Vis dėlto dažnai juokais pasakyta kvailystė būna tiesa", - sako jis.

Skaito, dainuoja ir juokina

Simonui visai nesvarbu, kad jis seriale vaidina kaimo kvailį. Vaidinti su puikiais Šiaulių dramos ir kitų šalies teatrų aktoriais jam didelė patirtis. "Nebijojau aš to vaidmens. Bijojau, kad reikės su savo dėstytoju vaidinti, bijojau vaizdo kamerų", - prisipažįsta jis.

Apie baimę vyras turi ką papasakoti. Prieš porą metų jis apie baimę taip papasakojo, kad Šiaulių universiteto Mokomajame teatre vykusiame pirmajame Laimono Noreikos vardo skaitovų konkurse buvo pripažintas nugalėtoju. Audringais plojimais ir ovacijomis žiūrovai palydėjo šio talentingo studento skaitomą Sigito Poškaus "Vabaliukų baimės" ištrauką. Simonas gąsdino, o publika – kvatojosi.

Ir dabar, vaidindamas paštininką Joną, Simonas geba prajuokinti žiūrovus. "O man daugiausia džiaugsmo sukelia tai, kad mokausi", - sako jis.

Simonas dar nežino, kur jį nuneš gyvenimas, kai baigs studijas. Juk kasmet šalyje "iškepama" apie 30 jaunų aktorių. "Tiek senų gerų patyrusių aktorių, tai kam reikalingi jauni, dar nepaminkyti?" - retoriškai klausia jis.

Vykdamas su filmo kūrėjais į įvairius šalies kampelius pristatyti "Naisių vasaros" Simonas, kitaip nei kiti aktoriai, ne skaito eiles, bet pasičiupęs gitarą dainuoja. Būdamas vaikas jis yra tapęs "Dainų dainelės" konkurso laureatu, o gitara groti išmoko iš didelio noro. Per naktį, kokias penkias valandas, išmoko groti dainą. Dabar gitara visada jo automobilyje.

Simonas yra kilęs iš Joniškio. Į gimtąjį miestą grįžta retkarčiais pamokyti moksleivių aktorystės ir pasimokyti iš jų. Joniškis išugdė būrį talentingų aktorių, dirbančių Šiauliuose. "Joniškyje sėkimingai spektaklius stato ir vaikų, ir suaugusiųjų teatrai, ten daug kultūros šviesulių, šviesuolių. Kai yra žiburiai, jie uždega kitus", - sako vyras.

Jis teigia, jog jam kažkada itin didelį įspūdį padarė, jo teigimu, "antžmogio", grando Valentino Masalskio, Donato Banionio, Regimanto Adomaičio vaidyba. Jis itin vertina ir Dainių Kazlauską, Sigitą Jakubauską. "Be abejonės, itin vertinau Praną Piauloką. Besimokydamas pirmajame kurse Šiaulių dramos teatro rūbinėje dirbau. Kiekvieną spektaklį po 5-6 kartus žiūrėjau. Kai P. Piaulokas kunigą spektaklyje apie kareivį Šveiką vaidino, negalėjau akių atplėšti, tai tokia buvo meistrystė", - sako vaikinas.

Negali nelėkti

Simonas neslepia, kad vaidyba seriale jam duoda finansinės naudos. Ilgai laiką studentas gyveno iš pašalpų – yra našlaitis, jį vienas užaugino Joniškyje tebegyvenantis tėvas. "Pabartas buvau tikrai, o muštas – ne", - sako jis.

Seriale vaidinančio aktoriaus kol kas niekas gatvėje nepažįsta. Na, gal tik kaimynai... "Nenorėčiau ir kad vėliau pažintų, atkreiptų dėmesį. Esu girdėjęs, kad būti žinomam gerai tada, kai pas gydytojus eini. Na, bet geriau to nereikėtų", - šypsosi jis.

Kalbėdamasis su Simonu nelabai gali suprasti, ar jis pokštauja, ar kalba rimtai. Jo kalba turtinga įvairių posakių ir akivaizdu, kad su knygomis vyras nesipyksta. "Su knygomis man - bėda. Jei užėjęs į knygyną randu išpardavimą, pamirštu visas pareigas. Štai neseniai kone šimtą litų išleidau - nuspirkau Kafką, Jurgį Gimberį, Ričardą Bachą, Kamiu ir daugiau knygų. O skaityti neturiu kada - lekiu lekiu", - šypteli jis.

Vyras sako taip įpratęs lėkti, kad sustoti nebegali. Kažkada užsispyrė lėtai vaikščioti, lėtai gerti kavą, užsimiršti, deja... "Kai pagauna inercija, negali nelėkti", - sako jis.

Vienas mylimiausių Simono aktorių V. Masalskis yra pasakęs, kad jei turi įprotį lėkti - visada lėksi. "Geriau jau turėčiau įprotį sušelpti žmogų per dieną", - šypteli Simonas ir atsisvekina. Lėks į Naisius - reikia baigti filmuotis.

Svetima tarp savų, sava tarp svetimų

Oksana LAURUTYTĖ

"Aš muščiausi su kiekvienu, kuris pasakytų, kad nemokate dainuoti. Jūs nuostabi", - tarė TV3 laidos "Lietuvos talentai" komisijos narys Marijonas Mikutavičius, o ant scenos stovinti šiaulietė romė Konsuela Mačiulevičiūtė nušvito. Šalies ir užsienio dainavimo konkursų nugalėtoja sako, kad įvairiuose šou projektuose jai dažniausiai nepasiseka - tie, kurie jos nepažįsta, į ją, romę, žiūri atsargiai. "Ir iš pačių romų sulaukiu replikų, kad gyvenu kitaip - juk esu vienintelė iš Šiauliuose gyvenančių romų, kuri studijuoja ir nenoriu būti namų šeimininke", - neslepia šiaulietė Konsuela.

Konsuela Mačiulevičiūtė skina laurus įvairiuose dainavimo konkursuose, baigia studijas ŠU ir sako nekantriai laukianti gyvenimo siurprizų, kuriuos ji priima iškelta galva.

Alvydo JANUŠEVIČIAUS nuotr.

Balsą atrado "Yamahos" vadovų dėka

"Likimas mano - viesulas, jis - tau ne po ranka, o aš dainuoju sau dainas, nes aš - laisva..." - pačios sukurtą tekstą uždegančiai laidoje "Lietuvos talentai" dainavo Konsuela, o publika šėlo. Panašu, jog niekas nesitikėjo, kad kukliai atrodanti tamsaus gymio mergina gebės uždegti auditoriją.

Konsuela sako, kad ir ji pati savo gebėjimą dainuoti atrado labai vėlai. Į pirmą klasę ji pradėjo eiti devynerių. Būdama keturiolikos užsuko į studiją "Yamaha", nes užsimanė groti. Groti jai nelabai sekėsi, bet studijos vadovai Ala ir Kęstutis Gascevičiai pastebėjo, kad mergina turi puikų balsą. "Jiems labiausiai esu dėkinga ir visada prisimenu juos su šiluma širdyje, nes jie mano scenos krikštatėviai", - sako Konsuela.

Tai, kad merginos talentą Gascevičiai pastebėjo ir ėmėsi mokyti merginos, tapo jos gyvenimo pamatu. Konsuela baigė Šiaulių konservatoriją, Šiaulių universitete IV kurse studijuoja muzikos pedagogiką, o šiuo metu pagal mainų programą mokosi Rygos vadybos ir pedagogikos akademijoje.

Televizijos šou sudainavusi dainą lietuviškai Konsuela sako, kad jos mėgiamas muzikos stilius atskleistas jau įrašytoje, bet dar neišleistoje kompaktinėje plokštelėje "Soul". Šis žodis reiškia sielą ir muzikos stilių, o plokštelėje įrašytos Vlado Klimo, Laimono Norkaus aranžuotos romų liaudies dainos, romansai, "soul" ir "funk" stiliaus dainos. "Plokštelėje - visa mano siela ir širdis",- sako mergina.

Konsuela yra išleidusi ne vieną kompaktinę plokštelę - 2004-aisiais ji įrašė "Lietuvos romų dainas". Plokštelė skirta Lietuvos romų reprezentacijai. Drauge su kitais šiauliečiais muzikantais mergina prieš kelerius metus įrašė "Meilės istorijas".

Ir dabar mergina yra užsiėmusi, jog net nebežino, kaip spėti padaryti viską, ką užsibrėžusi. Ji nuolat vyksta į Vilnių, nes kasmet balandžio 8-ąją koncertuoja per Tarptautinę romų dieną. Į ją sulekia romai iš visų šalių, tad pernai Konsuelai teko dalyvauti koncerte kartu su garsiais atlikėjais.

Sausį Žagarėje vyks Teatro diena, Konsuelai pasiūlyta surengti teminį vakarą. Ir Rygoje ji rado kur koncertuoti. Jos giminės Ričiai mėnesio pabaigoje rengs koncertą, tad prie jų prisijungs ir šiaulietė.

Nenori bespalvio gyvenimo

Konsuela sako, kad romai mūsų visuomenėje nevertinami, į juos žiūrima lyg Indijoje į neliečiamųjų kastą, tačiau daugėja žmonių, kurie su romais bendrauja šiltai. "Manoma, kad romai tik vagia ir prekiauja narkotikais. Taip nėra ir aš noriu tokią visuomenės nuostatą pakeisti darbu, žiniomis ir švaria sąžine", - sako Konsuela.

Prieš trejus metus Konsuela, vienintelė iš Lietuvos, buvo deleguota į Vengrijos sostinėje Budapešte vykusį pasaulio romų jaunimo sambūrį. Išgirdo daug informacijos, kaip padėti pasaulio romams, kaip spręsti jų problemas. Konsuela turi galimybę po studijų vykti į romų būstinę Budapešte ir ten dirbti ar studijuoti. Ji dar nenusprendė, ką darys, tačiau padėti savo tautiečiams labai trokšta.

Į susitikimą redakcijoje moteris ateina mūvėdama kelnėmis, nors tradiciškai romų moterys segi sijonus. "Mūvėti kelnes - ne kriminalas, nors jas mūviu retai. Nusikaltimas yra negerbti tėvų. Blogai yra be paliovos flirtuoti su vaikinais, anksti ištekėti ir ištekėti nebebūnant skaisčia", - sako ji.

Į draugystę su vyrais ji žiūri atsargiai. Jos nuomone, romų vaikinai labiau savimi rūpinasi nei merginos, yra mamyčiukai. "Man tokie nepatinka. Noriu kad mano žmogus būtų sąžiningas, tvarkingas ir padorus, turėtų darbą", - sako pašnekovė.

Ji nepritaria romų tradicijai, kad merginos turi ištekėti 14-16 metų. "Juk tada dar esi vaikas, o jau vaikus gimdai ir lauki grįžtančio vyro, kuris namo parneš maisto. Man 25-eri, romai sako, kad 21-erių mergina jau yra senmergė. Pradėjusi mokytis supratau, kad man nereikia anksti tekėti. Gyvename vieną kartą ir gyvenimą noriu nugyventi tvarkingai", - sako ji.

Konsuelai apmaudu, kad Šiauliuose belikę kokie du trys šimtai romų. Daug išvyko dirbti į Angliją, likusieji gyvena iš prekybos juvelyriniais dirbiniais, metalu. "Kas kaip gali, taip verčiasi. Neįsivaizduoju, kad galėčiau gyventi kitaip - nieko neveikti ir laukti namo grįžtančio vyro. Aš nenoriu bespalvio gyvenimo, noriu judėti pirmyn. Man liūdna, kad esu tokia išskirtinė. Kartais jaučiuosi lyg svetima tarp savų, ir sava tarp svetimų, tačiau tikiu, kad gyvenimas viską sustatys į vietas", - sako ji.

Mokosi džiazo

Konsuela nuo vaikystės junta, kad žmonės į ją, tamsaus gymio mergaitę, žiūri mažų mažiausiai įtariai. Vaikystėje mušdavosi su užgauliotojais, o dabar žino, kad nebėra mažas vaikas ir nebekreipia dėmesio. "Jei autobuse, parduotuvėje iškyla konfliktinė situacija, kartais išgirstu, kad esu čigonė, todėl turiu tylėti", - sako mergina, kuri autobusais dabar retai naudojasi - vairuoja savo automobilį.

Vis dėlto Konsuelos nė kiek nebeliūdina visuomenės požiūris. "Aš didžiuojuosi, kad esu romė. Gerbiu protėvių tradicijas. Juk nepažinęs savęs nepažinsi kitų. Jei negerbsi savęs, tai ir kiti tavęs negerbs", - sako ji.

Su mama ir trejų metų broliuku Konsuela gyvena Šiauliuose. Gal brolis toks pat muzikalus kaip ir sesuo? "Taip, muzikalus. Dainuoja dieną naktį", - juokiasi mergina.

Kodėl jai duotas toks neįprastas vardas? Mergina sako, kad ispaniškai jis reiškia "paguodą", o Lotynų Amerikoje - "čigonę". "Yra toks Žorž Sand romanas "Konsuela", kurio pagrindinė herojė - romė, kuri nuostabiai dainuoja", - sako pašnekovė.

Konsuela pateisina savo vardą. 2000 m. ji pelnė pirmą vietą Šiaulių "Yamahos" muzikos festivalyje. 2002 metais su romų liaudies daina dalyvavo LTV laidoje "Būk artistas", kur tapo vakaro "Artistų artiste".

TV3 Laidos "Lietuvos talentai" pusfinalyje Konsuela filmuosis gruodžio viduryje - dainuos anglišką dainą, o jai talkins "Flamingo" šokėjos.

"Aš galiu dainuoti viską, tik operos dar nebandžiau. Pas Rygos dėstytoją Ingą Berzinę studijuoju džiazo vokalą individualiai ir grupėje. Džiazas man labai patinka. Noriu išbandyti save įvairiose srityse", - sako dainininkė.

"101 anekdotas" laukia linksmų plaučių pasakotojų

Oksana LAURUTYTĖ

Naujojo Šiaulių regiono televizijos "S plius" sezono laida "101 anekdotas" sulaukė itin didelio susidomėjimo. Žiūrovai pamėgo šią humoristinę laidą, o laidos rengėjai laukia linksmų plaučių anekdotų pasakotojų, kurie papasakotų anekdotų, dalyvautų konkurse ir susirungtų dėl pagrindinio prizo. Koks šis prizas, laidos vedėjai kol kas neatskleidžia, tačiau sako, kad jis bus įspūdingas. Balsuoti už labiausiai patikusį anekdotą galima apsilankius portale www.etaplius.lt konkursų rubrikoje.

 Ištikimieji televizijos "S plius" žiūrovai, išvydę pirmąją "101 anekdoto" laidą, ėmė klausinėti, ar bus jų daugiau. Nuotaikingos laidos idėjos generatorius ir realizuotojas, Lietuvos kino mėgėjų sąjungos Šiaulių skyriaus pirmininkas, kino filmų ir animacinių filmų kūrėjas Viktoras Gundajevas sako, kad iš viso bus sukurta apie penkiolika nuotaikingų laidų. Per mėnesį bus parodytos dvi laidos, tad jų rengėjai laukia žmonių, kurie žino tikrai gerų anekdotų, moka juos papasakoti ir nori per televiziją pralinksminti kitus.

Televizijos laida "101 anekdotas" trunka pusę valandos. Jos metu žiūrovai mato ne tik pasakotojus ir girdi jų "S plius" studijoje nufilmuotus sakomus anekdotus. Kelių dalių laidoje prašoma gatvėje pakalbintų žmonių pasakyti anekdotų, žinomų šalyje žmonių - dainininkų, šoumenų, aktorių - papasakoti juokingą nutikimą iš savo gyvenimo.

"Pakalbinome grupių "InCulto", "Patruliai" narius, Oksaną Pikul, Livetą ir Petrą Kazlauskus, Atlantą ir kitus žinomus žmones. Dažnai žvaigždės sako nemokančios pasakoti anekdotų, mieliau jų klausančios, tačiau juokingas gyvenime nutikusias situacijas sutinka papasakoti", - sako V. Gundajevas.

Įdomi rubrika - "Istorinis anekdotas". Joje sakomi tokie anekdotai, už kuriuos sovietmečiu buvo galima ir belangėje atsidurti. Rubrikoje "Profesinis anekdotas" įvairių profesijų atstovai pasakoja, kaip galima draugiškai pasišaipyti iš jų profesijų.

Linksmoje laidoje žiūrovai mato ir kino mėgėjų bei videomenininkų sukurtus humoristinius trumpametražius filmukus. Pats kuriantis filmus ir animacinius filmukus V. Gundajevas sako jų laidoje nerodysiąs - mieliau lauksiąs kitų autorių kūrybos. Humoristiniai filmukai turi trukti ne ilgiau nei penkios minutės.

Žinoma, laidą V. Gundajevas kuria ne vienas. Jam talkina šiaulietis operatorius Ramūnas Snarskis ir "S plius" televizijos darbuotojai Saulius Pučinskas bei Vaidotas Kazlauskas.

Visi, kurie nori papasakoti anekdotą ir dalyvauti konkurse arba parodyti pačių sukurtą humoristinį filmuką, gali skambinti telefonu 8~618 299 32 arba rašyti el. paštu.

V. Gundajevas ne tik kuria laidas - Šiaulių jaunųjų technikų centre jis koordinuoja kino kūrimo kursų veiklą. Į kino kursus kviečiami miesto ir rajono vaikai, norintys išmokti fotografuoti, kurti kino filmus, juos režisuoti, čia vyksta susitikimai su scenaristais, fotografais, kino kūrėjais, prodiuseriais.

K. Dženkinso "Requiem" - per "S plius"

Lapkričio 1 d. (pirmadienį) 20.20 val. per "S plius" televiziją - pribloškiančio grožio, dramatiškas ir galingas, įkvėptas dviejų skirtingų civilizacijų muzikos grožio kūrinys - buvusio džiazmeno, dabar - įžymaus britų šiuolaikinės muzikos kompozitoriaus Karlo Dženkinso (Karl Jenkins) "Requiem".

Pasak paties kompozitoriaus, šis "Requiem" - tai šv. Mišios už mirusiųjų sielas, todėl laikomasi joms įprastos struktūros, bet siekiant pabrėžti gyvenimo cikliškumą įkomponuojami japoniškojo haiku tekstai, vienuoliškam vyrų balsų skambesiui priešpastatomas japoniškas tekstas, atliekamas moterų, o Dies Irae dalyje drąsiai naudojamas net hip-hop'o ritmas.

Koncertas įrašytas Kristupo vasaros festivalio atidarymo metu 2010 m. liepos 1 d. Šv. Kotrynos bažnyčioje Vilniuje.

Solistai: Asta Krikščiūnaitė (sopranas), Aurimas Nausėda (diskantas), Beata Smiltinikienė (sopranas), Inga Petrauskienė (sopranas), Hana Mockienė (altas).

Vilniaus miesto savivaldybės Šv. Kristoforo kamerinis orkestras, Šiaulių valstybinis kamerinis choras "Polifonija".

Dirigentas Gediminas Ramanauskas.

"S plius" informacija

"Naisių vasara" blogiukus nutrenks į požemius

Oksana LAURUTYTĖ

Sekmadienio pavakarę TV3 serialo "Naisių vasara" kūrybinė grupė "Saulės" koncertų salėje susitiko su gerbėjais ir pristatė naująjį serialo sezoną. Žiūrovų mylimi aktoriai skaitė eiles, grojo ir dainavo, o serialo mecenatas Ramūnas Karbauskis žadėjo, kad ateityje bus kuriamas meninis filmas vaikams apie lietuviškų pasakų raganas ir velnius. Tie aktoriai, kurie "Naisių vasaroje" buvo blogiečiai, bus nutrenkti į požemį po Naisiais ir taps raganomis bei velniais.

"Naisių vasaroje" šiemet filmavosi ir fotografas Saulius Jankauskas. Jis vaidino pats save - fotoreporterį.

Lino JANKAUSKO nuotr.

Aktoriai skaitė eiles ir nedaugžodžiavo

Į susitikimą su serialo gerbėjais atvyko ne tik jo režisierius Saulius Balandis ir Šiaulių dramos teatro aktoriai, bet ir artistai iš kitų šalies miestų. Serialo mecenatas ir vienas rėmėjų Ramūnas Karbauskis informavo, jog pirmąsias antrojo sezono "Naisių vasara" serijas žiūrovai išvys per TV3 sausio pradžioje. Iš viso šiemet buvo sukurta 80 serijų, tad žiūrovai, pamėgę šį serialą, prie televizoriaus ekrano praleis prasmingas 55 valandas.

Susirinkusiesiems "Saulėje" serialo mecenatas žadėjo, kad šiųmečiame seriale niekas nemirs ir niekas nepradės keiktis. Todėl, kad serialą žiūri vaikai ir siekiama parodyti, kad Lietuvos kaimas nėra prasigėręs, kad čia gyvena šviesūs geri žmonės.

Internete yra to paties pavadinimo serialo svetainė, kurioje galima pasižiūrėti visas praėjusio sezono serijas, paskaityti straipsnių apie aktorius, kūrybinę grupę bei pasidalyti mintimis apie serialą. R. Karbauskio žiniomis, internete serialą žiūrėjo žmonės net iš 65 pasaulio šalių. Emigrantai nepraleidžia progos pasižiūrėti, kaip gyvena jų giminės ar kaip atrodo jų gimtasis miestelis dabar.

Pasak mecenato, Naisiuose dabar turbūt nebeliko nė vieno gyventojo, kuris nebūtų nusifilmavęs seriale. "Filmavome laidotuvių sceną, o masinėse scenose nusifilmavę naisiškiai guodėsi, kad aktoriais būti sunku. Filmuojama ilgai, o parodomas labai trumpas epizodas", - sakė R. Karbauskis

Į susitikimą atvykę aktoriai nedaugžodžiavo. Kaimo felčerės Genutės vaidmenį sukūrusi Šiaulių dramos teatro aktorė Rimanta Krilavičiūtė, močiutę Anelę suvaidinusi Nijolė Mirončikaitė, kunigo šeimininke tapusi aktorė Irena Liutikaitė, Klaipėdos dramos teatro aktorius, Pijaus tėvo vaidmenį sukūręs Valentinas Klimas, jaunasis aktorius Danielius Budrys, suvaidinęs Vaidą, latvė aktorė Velta Žygure skaitė jausmingas eiles apie meilę, šypsenas ir tikėjimą. Jauni aktoriai - Simonas Kilius, sukūręs paštininko vaidmenį, ir Agnė Grudytė, vaidinanti Žiniuonio dukrą - parodė, kad moka ir dainuoti. O pats Žiniuonis - aktorius Sigitas Jakubauskas - ne tik dainavo, bet ir persikūnijo į Juozą Erlicką - skaitė jo eiles.

"Labiausiai noriu padėkoti savo žmonai, nes ji jau dvi vasaras kenčia, kad aš gyvenu prie Šiaulių ir dar turiu meilužę. Jos vardas - "Naisių vasara" - publiką prajuokino S. Balandis, o R. Karbauskis tuoj pat įsiterpė, kad režisieriaus žmona sėdi salėje.

Serialas - mecenato reklamai

R. Karbauskis ilgai kalbėjo apie Naisius, kurie dėl kuriamo serialo tapo garsūs ir dabar čia atvykę žmonės klausia, kur gyvena Žiniuonis. Žiūrovams atrodo, kad Naisiuose yra bažnyčia, tačiau iš tikro Naisiai Dievo namų neturi. Scenos su kunigu filmuotos Sereikiuose prie neveikiančios koplyčios.

R. Karbauskis prasitarė turintis planų 2012-aisiais sukurti dar vieną filmą apie Naisius, tiksliau, apie tai, kas vyksta po Naisiais. "Mūsų pokemoniniai vaikai nežino lietuviškų pasakų, tad galima sukurti filmą apie lietuviškas pasakas, velnius ir raganas", - teigė R. Karbauskis. Jis sakė su prodiuseriu Rolandu Skaisgiriu apie tai jau kalbėjęsis ir manoma, kad tie aktoriai, kurie vaidino blogiečius "Naisių vasaroje", filme apie pasakas vaidins velnius ir raganas ir gyvens požemyje po miesteliu.

Tiesa, R. Karbauskis susitikimą su serialo žiūrovais politizavo. Prieš renginį atėjusiesiems buvo išdalyta informacija, reklamuojanti mecenato partiją. R. Karbauskis į sceną pakvietė bendrapartietę Seimo narę Rimą Baškienę, kurią pasveikino su jubiliejumi. Tiesa, garso takelį serialui sukūrė roko grupė "Perkūno sakmė". Keturi ilgaplaukiai vaikinai žiūrovams atliko patriotines, herojinio romantizmo kupinas dainas. Vienas atlikėjų - Seimo narės Rimos Baškienės sūnus Laurynas.

R. Karbauskis džiaugiasi, kad Naisiai tampa kultūros centru. Miestelyje jau 34 metus teikiama Zigmo Gaidamavičiaus-Gėlės premija už geriausią pirmą poezijos knygą. Gėlės gimtajame name įrengtas muziejus, o R. Karbauskis žadėjo, kad Naisiuose bus įkurti dar trys muziejai, vienas kurių bus skirtas serialui "Naisių vasara".

Kaip Lietuva ketina atsisveikinti su analogine televizija?

Analoginės televizijos eros Lietuvoje pabaiga – 2012 metų spalio 29 diena. Vyriausybės nutarimu būtent tądien mūsų šalyje analoginę televiziją pakeis kokybiškesnė skaitmeninė. Ir ne tik Lietuvoje – visoje Europos Sąjungoje analoginė televizija užleidžia vietą skaitmeninei.

Nemaža dalis žmonių jau dabar naudojasi naujausiomis technologijomis ir pasirenka vieną iš skaitmeninės televizijos platformų – antžeminę, interaktyviąją, kabelinę ar palydovinę televiziją.

Analoginės televizijos jau atsisakė dalis Europos šalių: Latvija, Estija, Belgija, Liuksemburgas, Suomija, Nyderlandai, Švedija, Vokietija ir Ispanija. 2012 metais kartu su Lietuva analoginės televizijos erą baigs Airija, Vengrija, Portugalija, Italija, Rumunija ir Slovakija.

Skaitmeninė televizija keičia analoginę ne tik ES valstybėse. Analoginį transliavimą Japonijoje planuojama nutraukti 2011 m. liepą, Pietų Korėjoje – 2012 m. pabaigoje, Australijoje – 2013 m., Indijoje ir Rusijoje – 2015 metais.

Skaitmeninė TV žada daugiau galimybių

Skaitmeninė televizija nuo analoginės skiriasi ne tik didesne kanalų pasiūla, vaizdo raiška ir garso kokybe, bet ir daugeliu kitų galimybių. Virtuali filmų nuoma, galimybė žiūrėti laidas norimu metu, galimybė pasirinkti kalbą ir titrus, elektroniniai programų gidai ir kitos naujovės keičia televizijos žiūrėjimo būdą.

Žmonės neskuba

2010 metų pradžioje rinkos ir viešosios nuomonės tyrimų kompanijos "Spinter tyrimai" atlikti viešosios nuomonės tyrimai parodė, jog beveik 50 proc. Lietuvos gyventojų skaitmeniniu būdu transliuojamas televizijos programas stebi naudodamiesi kabelinių televizijų paslaugomis, palydovine TV įranga, būdami skaitmeninės internetinės televizijos abonentais arba priimdami antžeminės skaitmeninės televizijos signalą. Tyrimo rezultatai atskleidė, kad 10 proc. gyventojų naudojasi specialiais priedėliais skaitmeninės antžeminės TV signalams priimti.

Visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų bendrovė "Vilmorus" metų pradžioje taip pat atliko socialinį tyrimą apie skaitmeninės televizijos paplitimą Lietuvoje. Šios bendrovės apklausų ataskaitoje skelbta, jog tik 6 proc. šalies gyventojų yra įsigiję specialų priedėlį arba naujos kartos televizorių ir televizijos signalą priima nauju skaitmeniniu formatu.

Analoginės televizijos siekia neskubėti

LR Vyriausybės nutarime minima, kad iki 2012 m. spalio 29 d. analoginės antžeminės televizijos išjungimo metu ne mažiau nei 90 proc. analoginės antžeminės televizijos programas priimančių namų ūkių, naudodami kitas technologijas, turės galimybę priimti visas atitinkamoje teritorijoje transliuotas nemokamas Lietuvos nacionalinių ir vietinių transliuotojų analoginės antžeminės televizijos programas.

Kad mūsų šalies televizijos žiūrovai sklandžiai pereitų prie analoginės televizijos, yra skirtas ES ir Lietuvos Respublikos finansavimas. Lietuva iš ES struktūrinių fondų lėšų yra gavusi 10 mln. litų viešinimo programai. Iš Lietuvos Respublikos biudžeto 20 mln. litų yra numatyta skirti kompensacijų mechanizmui. Kompensacijomis turės galimybę pasinaudoti tie, kurių šeimose vienam nariui per mėnesį tenka mažiau nei 540 litų pajamų. Kompensacijos už įsigytus priedėlius bus galima tikėtis pusmetį prieš ir pusmetį po analoginės televizijos išjungimo.

"Nors techniškai prie skaitmeninės televizijos yra pasirengta pereiti jau šių metų pabaigoje, dvi verslo grupės atstovauja savo interesams, todėl šis procesas yra atidedamas. Analoginių televizijų įdirbis senajame tinkle skatina šiuos rinkos dalyvius nukelti perėjimo prie skaitmeninės televizijos laiką, o skaitmeninės televizijos tiekėjos, kurios yra pasiruošusios darbui, pasisako už ankstesnį šios televizijos startą", – pasakojo Lietuvos skaitmeninių televizijų asociacijos valdybos pirmininkas Eimuntas Akromas.

Pasak E. Akromo, Lietuva gėdingai atsilieka nuo savo kaimynių. "Estija ir Latvija, nepaisant sudėtingesnės šalies ekonominės padėties, jau naudojasi skaitmeninės televizijos paslaugomis. Šios šalys nesusidūrė su aktyviu analoginių televizijų pasipriešinimu, todėl skaitmeninės televizijos įjungimas nebuvo atidėliojamas. Sparčiais žingsniais į priekį šioje srityje žengia ir kitos mūsų šalies kaimynės – Baltarusija ir Kaliningrado sritis", – apie situaciją kaimyninėse valstybėse pasakojo Lietuvos skaitmeninių televizijų asociacijos valdybos pirmininkas.

Parengta pagal Europos istorijų parko informaciją

Paprasta kaip trys kapeikos Violeta Mičiulienė

Oksana LAURUTYTĖ

Kai prabyla televizijos žiūrovams gerai žinoma aktorė ir režisierė Violeta Mičiulienė, negali nesikvatot. Net apie pačius liūdniausius gyvenime dalykus – vienatvę, skurdą, susvetimėjimą - ji kalba taip, kad besiklausydamas imi ašaras šluostytis. Ne iš liūdesio – iš juoko... "Mano profesija - juokinti žmones, bet ir mano gyvenimas – nesąmonių šleifas. Rodos, noriu gero, o vis tiek nesąmonė gaunasi", - kalba Violeta, kuri net pradėjo rašyti knygą apie tai, ką mato, kaip mato ir girdi. Savo mintimis apie tai, kas yra gyvenimo džiaugsmas, humoristė praėjusią savaitę dalijosi su knygos mėgėjais viešosios bibliotekos "Aido" filiale.

Humoristė Violeta Mičiulienė sako, kad vyrai ir moterys skiriasi tuo, kad kai vyrai liūdi, jie žino kodėl. O moterys kai liūdi, tai joms užeina "toska zelionaja", liūdi dėl visko. Reiškia, kad moterys ilgisi to, ko dar neturėjo...

Autorės nuotr.

Neslepia, kad yra iš kaimo

Atsistojusi prieš gausiai susirinkusią publiką Violeta išsyk prisipažysta, kad jaučiasi nejaukiai. Net ketina pabėgti lyg mokinė iš pamokos, kurios neišmoko. Todėl, kad į susitikimą susirinko kone vien žilos galvos. Kalbėti gyvenimo išminties kupinai publikai apie tai, kas yra gyvenimo džiaugsmas, ji, pienburnė, kaži ar galinti.

Publika, žinoma, kvatoja nuo Violetos prisipažinimo, o ši surimtėja. Atmintinai paskaito juokingai graudžią, o gal graudžiai juokingą ištrauką iš Kazio Sajos "Širvis". Tada pasako, jog gyvenime humoras ir drama - šalia. Tačiau reikia gyventi taip, kad atsibudus rytą ne guostumeisi, kad, o Dieve, vėl rytas, o džiaugsmingai sušuktum: "Jau rytas!"

Violeta sako žiūrinti į rudeninius obuolius ir jai liūdna. Jausmas toks, lyg kažkas išėjo, bet niekas dar neatėjo. Todėl ji supranta žmones, kurie leidžia ilgus vakarus prie televizoriaus, be kurio nebegali gyventi ir kurio nekenčia. Juk daugelis negali nusipirkti dešros, o ekrane mato žmones, kurie Afrikoj šaudo dramblius, maudosi prabangoje ir yra laimingi.

O Violeta sako besijaučianti laiminga, kad gyvena Subačiuje. "Esu iš kaimo ir to neslepiu. Rytą nueinu į turgelį, susitinku pažįstamus, žiūriu į juos ir kuriu savo personažus. Jei kokia nors kaimynė ima su manimi nesisveikinti, vadinasi, personažas man gerai pavyko. Nieko, po savaitės sveikinasi vėl", - publiką juokina Violeta.

Kai iš Subačiaus ji, studentė, buvo išvykusi į sostinę mokytis, jai labai trūko, kad negali pasisveikinti įlipusi į troleibusą ar atėjusi į parduotuvę. "Kai bendramoksliams pasakiau, kad Subačiaus geležinkelio stoty gyvenu, tie prapliupo juoktis ir vis klausdavo: "Kur ta, kur geležinkelio stoty gyvena", - rimtai pasakoja Violeta, o klausytojai vėl kvatojasi.

Tęsdama temą apie susvetimėjimą humoristė klausia, kada paskutinį karta kas nors yra gavęs ranka rašytą laišką. Kompiuteriai lūžta nuo laiškų, o kas yra gavęs tikrą laišką? Štai ji neseniai garaže rado dėžę jaunystės laiškų. Skaitė juos pusę nakties ir bliovė. "Rašytinis žodis man labai brangus ir aš tikiu, kad bibliotekose knygų nepakeis kompiuteriai, nes knyga – palaima sielai", - sakė ji.

Nurytas piktas žodis skrandžio negadina

Violeta jau nebesistebi, kad jai prabilus net apie rimtus dalykus žmonės ima kvatotis. Pakanka vien ją pamatyti ir žmonės juokiasi. Štai užėjo į parduotuvę mėsos nusipirkti, pardavėja ją pamatė - už burnos ir prunkšdama nulėkė slėptis. "O man smagu. Net pradėjau rašyti knygą apie tai, kaip matau, ką girdžiu. Noriu, kad nepamirštume sakyti vienas kitam gerų žodžių. Juk nė vienas nurytas piktas žodis dar skrandžio nesugadino", - sako ji.

Violeta pasakoja sukūrusi novelę apie tai, kad moterys – žemietės, o vyrai – iš kosmoso: "Juos čia ufonautai atitarabanijo, o instrukcijų, kaip elgtis, neišdalijo. Štai moterims, kai išeina į lauką ir sušlampa kojas, iškart gerklė "atsisako". O vyrai tik sušlampa gerklę, jiems iškart kojos "atsisako".

Humoristės teigimu, mokslininkai atrado, kad vėžiu susergama, kai žmogus nepanaudoja energijos. "Darykit, eikit, išputokit ir nesirgsite. Jei man nepatinka situacija – keičiu požiūrį. Na, būna, supyksti ant kaimynės, pusę nakties nemiegi, galvoji, kaip čia jai į pašto dėžutę "prikraut". Geriau svajot apie princą ant balto žirgo. Ar dar svajojate?" – klausia viešnia.

Humoristė sako apie save girdėjusi visokių istorijų. Kartą jai yra į akis išrėžę, kad ji – alkoholikė. "Aš nevartoju alkoholio. Ne todėl, kad gyvenime jau savo vagoną išgėriau, man tiesiog neskanu. Esu paprasta kaip trys kapeikos", - sakė ji.

Reikia tikėti

Violeta sako pavydinti vokiečiams – senatvėje jie pasiima fotoaparatą ir pasipila po pasaulį. Violeta taip pat keliauja, tačiau už savo pinigus ji niekur nevažiuoja. Na, gaila jai pinigus leisti kelionėms.

Kartą televizijos laida, kurioje ji pasakojo apie savo kelionę į Izraelį, buvo anonsuota, neva Mičiulienę išmetė iš darbo. "Nesu aš bedarbė. Subačiaus kultūros namuose turiu tris dramos kolektyvus. Vedu renginius visokius, juos organizuoju, tik laidotuvių neorganizuoju", - juokina ji.

Violeta sako su ją išgarsinusia "Ambrozija" nebekoncertuojanti. Ji dirba viena. "Subačiaus kultūros namuose nėra vandens, sanitarinio mazgo. Tokiu pūtiku šildomės. Kai jis burbia, negirėdi, ką artistai kalba, kai išjungiame – šalta. Leido repetuoti namie, bet liepė ant kultūros namų durų lapelį pakabinti, kad repetuojame namie", - šypteli režisierė.

Nuotykių humoristės kelionėse būta įvairių. Ji aplankė daug šalių - Lenkiją, Prancūziją, JAV - visur atmintinai mokydavosi tekstus, kuriais pristatydavo lietuviškus kolektyvus. "Jei būčiau kur nors Prancūzijoje pasimetusi, kaip tas mano žemietis, būčiau pėsčia namo parėjusi, nes nežinočiau, kaip kelio atgal pasiklaust", - juokina Violeta.

Juokingiausi prisiminimai – iš Ukrainos. Kieme balos, žąsys, grotos – Ukrainos nepriklausomybės diena. Salė – 800 žiūrovų. Užkulisiuose stovi pranešėjas ir Levitano balsu sako, koks kolektyvas pasirodys. Išėjo lietuvių kapela, Violeta nulipo nuo scenos ir pirmą pasitaikiusį uniformuotą vyrą šokti iškvietė.

"Aš tai nežinojau, kad jis vieno Lenkijos kalėjimo viršininkas. Pradėjom šokti, o jo plaukai, kurie plikei uždengti buvo sušukuoti iš kairės į dešinę, ėmė ir pasistojo. Na, man negražu. Tuos plaukus delnais bandau priplot..." - juokina Violeta. Paskui ji sako išgirdusi, kad jei gyventų Lenkijoje, jau būtų nebegyva. Dar ji išgirdo, kad kapela be reikalo į Ukrainą važiavo, juk vis tiek žiūrovai žiūrėjo, kaip Violeta šoka.

"Na, man visada nesąmonės gaunasi", - atvirauja pašnekovė ir prisipažįsta, kad kai pasižiūri į veidrodį, jis taip pat nesąmones rodo. Išgirdo patarimą, kad reikia atsistot nuogai priešais veidrodį ir sakyt, kad esi gražiausia, nuostabiausia. Na, negalėjo sau į akis pasižiūrėt taip sakydama...

"Vis tiek reikia gyvenime tikėti, kad viskas bus gerai. Nors bus taip, kaip turi būti, tikėti reikia", - šypsojosi Violeta.

Tiesioginiame eteryje tylos negali būti

Oksana LAURUTYTĖ

Spalio 13-ąją Šiaulių regiono televizijos "S plius" regiono televizijos tiesioginės laidos "Valerijus Simulik kviečia" žiūrovai išvys ne tik V. Sumuliką, bet ir jo svečią - Seimo narį Edvardą Žakarį. Laidos vedėja Nijolė Visockienė džiūgauja, kad laida bus itin įdomi, mat seimūnai tiesioginiame eteryje žada atskleisti priešrinkimines politikų manipuliacijas. "Pa-iūrėsime, kiek jie bus atviri. Eiliniai žmonės turbūt net neįsivaizduoja, kokiose politinėse mėsmalėse politikai atsiduria prieš rinkimus", - sako žurnalistė.

Žurnalistė, "S plius" žinių tarnybos vadovė Nijolė Visockienė nevengia ir guminių batų mūvėti. Juk svarbiausia - gerai atlikti darbą.

Nijolės VISOCKIENĖS asmeninio archyvo nuotr.

Laidų vedėją retai atpažįsta

"S plius" Žinių tarnybos vadovė, žurnalistė Nijolė Visockienė dažnai sulaukia nustebusių pirmą kartą ją išvydusių pašnekovų žodžių, kad šie ją įsivaizdavę visiškai kitaip. "Žmonėms, mačiusiems mane televizoriaus ekrane, atrodo, kad aš aukšta ir stambi. Televizija keičia žmones. Dėl specialaus apšvietimo smulkaus sudėjimo žmonės atrodo stambesni, aukšti - mažesni", - šypsosi Nijolė.

Nedidukė, liekna, gražaus balso tembro ir skambaus juoko savininkė sako, kad ir gatvėje ji mažai atpažįstama. Moteris į eterį "išeina" su specialiu grimu - filmuotis skirtu pudros sluoksniu, paryškintais veido bruožais. "Kasdieniame darbe, filmuojantis kur nors lauke, pučiant vėjui ar kaitinant saulei, tobulo makiažo nereikia", - šypsosi Nijolė ir rodo fotografiją, kur ji, mūvinti guminius batus, maknoja šlapiomis pievomis.

Visuose "S plius" žinių tarnybos automobilių bagažinėse guli po dvi poras guminių batų - juk niekada nežinai, ar reikės tą dieną eiti į priėmimą, ar maknoti po purvynus į kokio nors įvykio vietą.

Nijolė sako, kad prieš daugelį metų su operatoriumi ji važiavo į vienkiemį, kurį nusiaubė gaisras. Kolegos įspėjo, kad prie sodybos be guminių batų neprieis. Nijolė sustojo prie kaimo parduotuvėlės, tačiau vieninteliai guminiai batai, kuriuos pavyko įsigyti, buvo... 45 dydžio. Nebuvo kur dėtis, smulkutė žurnalistė, net ir matydama, kad šių batų aulai jai virš kelių, juos nusipirko. Nejau klamposi per purvynus mūvėdama naujutėlaičiais, prieš savaitę įsigytais odinukais?!

Nuo to laiko nuspręsta bagažinėje visada vežiotis guminius - operatoriui ir žurnalistui. Tokia ta darbo kasdienybė...

Tikslas - sulaukti atsakymų į klausimus

Nijolė nepaiso, kaip atrodys su guminiais batais - juk svarbiausia gerai atlikti darbą. Todėl ji nebekreipia dėmesio nei į televizijos studijoje nuolat į veidą plieskiančias šviesas, nei į nuolat į ją nukreiptą vaizdo kamerą. "Susikoncentruoji ir nieko pašalinio nebematai. Svarbiausia tai, ką kalba pašnekovas. Juk kai tiesioginis eteris, privalai būti rami ir susikaupusi. Nuklys mintis į šalį - gali atsirasti pauzių. Tiesioginiame eteryje tylos negali būti", - kalba žurnalistė.

Vasarą tiesioginių laidų nebuvo, tad laidos vedėja prisipažįsta, jog pirmąją naujojo sezono laidą buvo sunkoka vesti, jaudulį teko tramdyti. "Kai laidas vedu kas antrą savaitę, įprantu ir vėl pasitikiu savimi", - atvirauja ji.

Kas antrą savaitę "S plius" rodomai tiesioginei leidai "Politikų klubas", kurioje dalyvauja iki šešių miesto politikų, Nijolė rengiasi itin kruopščiai. Parengia laidą tam tikra tema, sugalvoja klausimus ir kviečiasi tuos politikus, kurie geba išsamiai į juos atsakyti. "Esu tikra, kad politikai privalo atsiskaityti ir prisiimti atsakomybę už savo žodžius ir sprendimus", - sako ji.

Pirmoji šį sezoną N. Visockienės parengta laida buvo apie tai, kaip piketai ir mitingai gali ir - ar gali sąlygoti politikų sprendimus. Antrojoje laidoje siekta išsiaiškinti, ar tikslinga uždrausti naktinę prekybą alkoholiu.

40 minučių trukmės laidoje Nijolė stengiasi, kad visi laidos dalyviai išsakytų savo nuomonę. Labai svarbu, kad žiūrovai, skambinantys į tiesioginę laidą ir pateikiantys klausimus, sulauktų atsakymų. Juk laida rengiama žmonėms, kuriems rūpi Šiauliai, kuriems rūpi, ką kalba politikai.

Laida "Provincija" - sielai

Tiesiogines laidas Nijolė, be abejo, rengia ne viena - jai talkina kolegos, kurių nėra daug. Žurnalistė Asta Šiukšterienė budi prie telefono, suformuluoja klausimus ir pateikia Nijolei. Garsu rūpinasi Audronis Rutkauskas, vaizdu - programų direktorius Saulius Pučinskas. Tiesioginio eterio metu dirba operatoriai - pasikeisdami filmuoja Aurelija Paulauskaitė, Justinas Visockas, Artūras Konderauskas ir Kęstutis Gilys. Politikus ir laidos vedėją grimuoja Lina Červinskienė.

Nijolė sako, kad ne tik ji būna susikaupusi tiesioginiame eteryje. Ir laidos dalyviai politikai būna pasitempę, save kontroliuoja. "Man labai įdomu vesti laidas su politikais. Pradėdama dirbti žurnaliste "Laisvosios Europos" radijuje daug su politikais bendravau, mokiausi, įgijau patirties. Dabar mane labiausiai stebina tai, kad tapo visiškai nebeaišku, kuri partija laikosi dešiniųjų, kuri - kairiųjų pažiūrų, o kuri - centro. Viskas susimaišę, visi kalba panašiai, gal tik popieriuje jų pažiūros skiriasi. Kažkoks fenomenas ta Lietuva", - sako pašnekovė.

Nijolė veda dar vieną laidą tiesioginiame eteryje - "Kartu su Jumis", kurioje dalyvauja Seimo narys Edvardas Žakaris. Žurnalistei itin patinka, kad E. Žakaris atsako į visus žiūrovų klausimus. Jei nespėja 20 minučių trukmės laidos metu, lapelius su klausimais atsineša į kitą. "E. Žakaris neatsineša jokių užrašų, o skaičius, faktus pateikia neužsikirsdamas, todėl aš nuoširdžiai gerbiu šią vaikščiojančią enciklopediją", - kalba žurnalistė.

O ką žurnalistė veikia, kai nedirba? Nijolė nusišypso ir prisipažįsta turinti labai mažai laisvo laiko. Su kolegomis ji dar rengia laidas "Provincija", kurios siužetai kiekvienam žurnalistui - atgaiva. "Rengdamas dienos reportažus privalai pateikti sausą, aiškią informaciją, negali pareikšti savo nuomonės. Rengiant publicistines laidas yra daug erdvės kūrybai, gali išsakyti poziciją. Reportažai "Provincijos" laidai yra sielai. Nors jie atima daug laiko, tai mūsų perliukai ir mes jais džiaugiamės", - sako pašnekovė, kurios sukurtos laidos ne kartą pelnė apdovanojimus respublikiniuose konkursuose.

"Nors ir labai mažai laisvo laiko turiu, jo atrandu mezgimui, krosui Salduvės parke su kalyte Maja ir pasivažinėjimui dviračiais su dukra. Turiu svajonę dviračiais apkeliauti Lietuvą. Gal kada nors ši svajonė išsipildys", - šypsosi Nijolė.

Naujienų portale www.etaplius.lt, skiltyje "Klausimai TV eteriui", bus paskelbtos tiesioginių "S plius" televizijos laidų temos. Televizijos žiūrovai virtualioje skiltyje galės pateikti klausimus laidų dalyviams politikams.

Paslapčių saugotojas mena Tibeto medicinos paslaptis

Oksana LAURUTYTĖ

Šiemet 36-erių šiaulietis Andriejus Pilipenko Šiaulių kolegijoje tapo diplomuotu kineziterapeutu. Šis "popierėlis" Vakarų kultūroje reiškia, kad jo savininkas turi teisę atlikti masažą gydymo įstaigoje, tačiau Andriejaus gyvenimo būdas toli gražu ne vakarietiškas. Senosios Tibeto religijos Bon pasekėjas gyvenimą paskyrė Tibeto medicinai, kultūrai, religijai pažinti ir verstis praktika. "Gali laikytis budistinių tiesų, tačiau vien teorinės žinios niekur neveda. Jei filosofija netampa gyvenimo būdu, ji yra tas pats konceptualus (suvoktas, - aut. past.) narvas", - sako Andriejus, amžinas klajūnas, daugiau nei dešimt metų pas Tibeto gydytojus besimokantis gydymo, masažo, vaistų gamybos.

Andriejus Pilipenko turi daug vardų. Draugai lietuviai jį vadina Andriumi, dėl tamsaus gymio ir amžinų klajonių jis pavadinamas Harka, o jo budistinio prieglobsčio vardas yra Sangdzin - "Paslapčių saugotojas".

Tibeto budizmo filosofija - nuo kovos menų

Andriejus kalba lėtai tyliu prislopintu balsu. Iš marškinėlių ištraukia dailų sidabrinį papuošalą. Tai amuletas, kurio viduje - "sisung" piliulė. Iš daugybės įvairių ingredientų pagaminta piliulė buvo pašventina vienuolyne, esančiame šalia Dalai Lamos šventyklos. Andriejus tiki, kad šis amuletas jį saugo. "Esu praktikas, toks mano gyvenimo būdas. Buda davė žmonėms mokymą, o kiekvienas šį kelią turi nueiti pats", - sako jis.

Kodėl susidomėjo Tibeto kultūra, medicina ir religija, aiškaus atsakymo vyras neturi. "Vadinasi, praeitame gyvenime buvo pasėta sėkla", - rimtai sako jis ir pasakoja trauką religijai pajutęs paauglystėje. Tiesa, iš pradžių jį traukė įvairūs kovos menai - ušu, kovinė savigyna. Kovinės savigynos jį mokęs dabartinis "Snoro" banko vadovas Vidmantas Šulčius įžvelgė Andriejaus polinkį ir į dvasinius kovos menų aspektus. Jis vaikinui davė knygą apie Dzen filosofiją. "Ją perskaičiau 3-4 kartus ir labai susidomėjau budizmu", - sako pašnekovas.

Sovietmečiu informacijos apie budizmą nebuvo daug. Prieš dvidešimt metų paauglys kelis kartus per savaitę vykdavo į Tytuvėnus pas Robertą Mosiejų mokytis aikido. Robertas domėjosi Tibeto budizmu, buvo susitikęs su 1992-aisiais į Lietuvą atvykusiu Tibeto budizmo mokytoju Chogyl Namkhai Norbu Rinpoche. Į šio mokytojo mokymus Maskvoje Andriejui pavyko nuvykti tik 1998-aisiais. Ten vyras gavo iniciacijas ir oficialų leidimą praktikuoti budistinę tantrą. "Tibeto kultūra unikali tuo, kad ji iš kartos į kartą perduodama be nukrypimų, be improvizacijų - mokytojas turi pats realizuoti mokymą savyje, ir tik tuomet gali jį perduoti mokiniui", - sako jis.

Pribrendo atsiskirti

Tada prasidėjo ilgas sunkus teorijos ir praktikos periodas. Andriejus vardija šalis ir miestus, kur, bandant tapti Tibeto kultūros, medicinos ir religijos žinovu ir praktiku, jam yra tekę pabuvoti. Jei sudėtų laiką, praleistą Indijoje, suskaičiuotų apie dvejus metus. "Niekada nevykstu į jokią šalį kelioms dienoms - mažiausiai mėnesį turiu pats keliauti. Kitaip juk nepajusi tos šalies dvasios", - sako jis.

Andriejus apkeliavo visą Šiaurės Indiją - vietas, kuriose daugiausia tibetiečių vienuolynų. Aplankė Ladaką, vakarinę Bengaliją, Sikkimą, Himačel Pradešą, Biharą. Gyveno Nepale, kone metus - Amerikoje. Be abejonės, vyras turi ką papasakoti. Aktorius Styvenas Sygalas, "Septyneriuose metuose Tibete" nusifilmavusi aktorė Lhakpa Tsamchoe, šviesios atminties rašytoja Jurga Ivanauskaitė - žmonės, kuriuos Andriejui teko vienaip ar kitaip pažinti.

Septynerius metus Andriejus dirbo apšvietėju Šiaulių dramos teatre, kol kartą sau pasakė - pakaks. Nusprendė vykti į JAV Kolorado valstiją. Vizą gauti pagelbėjo fotografija, kurioje jis nusifotografavęs su rašytoja ir keliautoja Jurga Ivanauskaite bei mokytoju iš Tibeto.

Amerikoje jam pabodo šveisti viešbučius slidinėjimo kurorte Kolorado kalnuose. Tiesa, ten buvo įdomus nuotykis. Susipažino jis su vakariečiu, atvežusiu tibetietiškų relikvijų parodą. Kartą užsuko į svečius pas jį, susipažino su jo žmona. Kitą dieną valo viešbutyje kilimus, o per televizorių kaip tik pradėjo rodyti filmą "Septyneri metai Tibete". "Žiūriu, draugo, pas kurį buvau, žmona - ta pati aktorė Lhakpa Tsamchoe. Kokių tik netikėtumų būna", - šypsosi Andriejus.

Iš JAV po metų vyras grįžo į teatrą, o po kurio laiko nusprendė viską mesti - pribrendo atsiskirti.

  

Namelis kalnuose, kuriame atsiskyrėlis gyveno tris mėnesius.

Su Mokytoju - po Indiją gydyti žmonių

Vyras susikrovė mantą ir išvyko į Indiją. Susipažino su pasauliečiu, senosios Tibeto budizmo mokyklos praktiku. Vėliau paaiškėjo, kad jis buvo geras aktoriaus Stiveno Sygalo, kuris taip pat praktikuoja tibetietišką budizmą, draugas.

 

 Andriejus Pilipenko - klajūnas.

Dešimt mėnesių Andriejus keliavo po Indiją. Kelis mėnesius gyveno vienuolyne, tada išvyko į Nepalą, iš kurio - į Dharamsalą Šiaurės Indijoje – ten, kur Dalai Lama turi rezidenciją. Bekopdamas į kalnus rado piemenų namukų ir nusprendė, kad tai puiki vieta atsiskirti. Sumokėjo savininkams ir tris mėnesius gyveno vienas. Į kaimą iš kalnų nusileisdavo kartą per mėnesį maisto pasiimti. Maistas – skrudinti miežiai, ryžiai, arbata...

Sulyso Andriejus, įdegė, tapo panašus į vietos gyventoją. "Laikas jau baigėsi, žiūriu – prie trobelės artinasi stambi blondinė su smulkaus sudėjimo vyru. Maniau, skandinavai. Pakalbino ji mane angliškai, atsakiau. Tada blondinė atsisuko į vyrą ir rusiškai šūktelėjo: "Ei, Aly, čia "čiuvakas" angliškai kalba", - juokiasi jis.

Keliaudamas po Indiją Andriejus susipažino su gydytoju, pas kurį ėmė mokytis Tibeto medicinos, vaistų gamybos ir masažo. Kartu su Mokytoju Andriejus keliavo po Indijos miestelius ir gydė žmones - tai buvo puiki praktika. "Keista šalis Indija - šalia ir nušvitimai, ir piene skandinamos naujagimės", - sako jis.

Per visus tuos metus Andriejus turėjo garbės studijuoti senus šamanistinius gydymo būdus, kuriais garsi senoji Tibeto religija Bon. "Indijoje, Dardželinge, Tibeto medicinos centre Dharamsaloje, Youthok Menling tradicinės Tibeto medicinos centre, vadovaujamame gerbiamo daktaro Kalsang Gyatso, mokiausi tradicinės Tibeto medicinos bei tibetietiško masažo Ku-Nye. Baigiau dviejų pakopų Tailando masažo kursus tradicinio Tailando masažo centre, - vardija vyras.

Ku-Njė masažo metu atliekama diagnostika, paremta Tibeto medicina, naudojami gydomieji aliejai, veikiamas stuburas ir sąnariai, atliekamas raumenų bei taškinis masažas. "Apvaloma vaistinių augalų dūmais, taikoma aromaterapija ir kiti unikalūs metodai, naudojami tūkstantmečius. Visų šių metodų taikymo tikslas – organizmo relaksacija ir harmonizacija", - sako Andriejus, mielai padedantis gydytis draugams, giminėms ir šiaip geriems žmonėms.

Yra problema - yra ir sprendimas

Žinoma, ne vien dvasinėmis praktikomis ir medicinos bei masažo žiniomis praturtėjo klajūnas. Andriejus išmoko skaityti ir rašyti tibetietiškai, tad talkino bendraminčiams spausdinant Tibeto mirusiųjų knygą ir darant garso įrašus, padėjo kolegoms ir leidžiant Algirdo Kugevičiaus Lietuvos ir Tibeto kalbų žodyną. Studijos dar nebaigtos – vyras neakivaizdžiai studijuoja Tibeto medicinos ir astrologijos institute Maskvoje.

  

 Tibetiečių vienuolynuose Indijoje Andriejus meditavo ir mokėsi.

"Lietuvoje Tibeto mediciną išmanančių žmonių mažai", - sako pašnekovas. Anot jo, Tibete medicina – viena iš penkių pagrindinių mokslo šakų, vadinamų Rig Ne Čeva Nga. Žmonės perduodavo šias žinias iš lūpų į lūpas, kol vėliau sukaupta patirtis buvo surinkta ir užrašyta. Manoma, kad Tibeto medicinai mažiausiai 5000 metų.

 Andriejaus PILIPENKO asmeninio archyvo nuotr.

Tibeto medicinos pagrindą sudaro daugiakomponenčiai vaistai iš augalų, mineralų, metalų, gyvulinės kilmės produktų. Pacientai gydomi dieta, tenka keisti gyvenseną. Pasak Andriejaus, Tibeto farmacijos viršūnė - "Rinčen Rilbu". Šios piliulės, skirtingai nuo vakarietiškų preparatų, gydo ligos priežastį, o ne simptomus. "Yra problema, yra ir sprendimas. Gydymas trunka daug mėnesių, pacientai gydomi vaistais, ritualais, masažais", - kalba jis.

Šiuo metu Andriejus su bendraminčiais organizuoja senosios Tibeto religijos Jungdrung Bon kultūros parodą Lietuvoje ir Menri vienuolyno pagrindinio mokytojo Ponlop Tinlej Njima Rinpočės viešnagę Lietuvoje. Vyras verčia tibetietiškus tekstus ir kviečia visus į parodą, kuri vyks lapkričio viduryje. Jos metu tibetologas iš Anglijos skaitys įvadines paskaitas Lietuvos miestuose, tikėtina, kad atvyks ir į Šiaulius.






Guminių lėlių ir šokio su krevete nebus

Eva JAGMINAITĖ

"Sveika. Grįžtu į "Talentus". Ką manai?" - beria telefonu šiaulietis akordeonininkas, Londono karališkosios akademijos studentas Martynas Levickis. "Beprotis", - atsakau ir bandau paaiškinant, kad tokie pigūs televizijų reitingų rinkimo šou tikrai ne jam. Jis atkakliai bando įtikinti, kad ir pats iš pradžių nenorėjo eiti, tačiau nusprendė, kad sugrįžti privalo, nes jau yra sugalvojęs, kaip nustebinti komisiją ir žiūrovus. Tam, kad įtikintų ir mane, ir visuomenę, jog grįžti į antrą sezoną rodomą "Lietuvos talentų" komercinį šou, sutariu dėl interviu.

"Kai šuo, paleidžiamas nuo pavadžio, jis mėgaujasi laisve, kai patenki į  "Talentus", gali parodyti, kaip atrodo laisvė", - įsitikinęs M. Levickis.

- Pernai ėjai populiarinti akordeono. Ko į "Lietuvos talentus" eini šiemet?

- Akordeonui populiarumo niekada nebus per daug. Neslėpsiu, šiemet grįžtu, nes jaučiuosi neišnaudojęs visų galimybių ir dar turiu ką parodyti Lietuvos žiūrovams. Tikiuosi, jog man pavyks, nes kartais man jau sunku pralenkti save patį. Įsivaizduoju, kad bus sunku žmones sužavėti po mano pernykščio pasirodymo. Matyt, pusfinalyje komisija iš manęs kažko stebuklingo tikėjosi. Ir štai tąkart atėjau ir tiesiog pagrojau. Nepakako. Gal reikėtų man išmokti groti stovint ant galvos arba groti ir šokti, juk šokis toks populiarus šiemet Lietuvoj... Šįkart dalyvaudamas išnaudosiu visą įmanomą šou "amuniciją", kad žiūrovai būtų sužavėti, patenkinti ir, žinoma, balsuotų!

- Gal grįžti į šou suviliojo įspūdingas piniginis prizas?

- Nejaugi dabar imsiu kuklintis ir sakyti – oi, ne, - lyg pinigų būtų pilnos kišenės. Esu studentas, pinigai man labai reikalingi, juolab studijuojant Londone. Štai ir šiemet mokslus pradedu dar nesusimokėjęs už mokslą, todėl jaučiuosi klaikiai. Žinoma, šis šou man yra ne tik galimybė neleisti Lietuvai pamiršti manęs, bet ir savotiška loterija išlošti solidžią pinigų sumą, kuri tikrai praverstų studijuojant bei tolimesnei karjerai.

- Galbūt šiemet pritrūkai veiklos, kad vis dažniau Lietuvon pasuki?

- Dažniau? Šiais metais į Lietuvą buvau grįžęs rugpjūtį per atostogas, na, dar dvi dienas buvau grįžęs į respublikinę akordeonininkų konferenciją gegužę. Daugiau koncertavau Anglijoje, Vokietijoje ir JAV, dalyvavau prestižiniame profesionalių akordeono atlikėjų konkurse San Franciske, kur užėmiau antrą vietą. Mano gyvenimas įgyja vis didesnį pagreitį ir įtampa didėja. Nesiskundžiu, man toks tempas patinka, be jo negalėčiau. Jau atrodo, kad ir be kelionių bei lagaminų nebegalėčiau, o kelionė iš Londono į Rygą ar Vilnių tampa viena iš daugelio kitų. Negalėčiau pasakyti, kad trūksta veiklos, o koncertuoti Lietuvoje visada labai malonu, juk savas kraštas.

- Kodėl būtent "Talentai"? Nesi pasirodęs "2-ose minutėse šlovės" ar panašiuose projektuose?

- Manau, kad tai normaliausia iš pramoginių šou žanro laidų Lietuvoje. Tiesa, "Lietuvos talentų" scena tapo tarsi mano zona, nes kituose šou jau dalyvauja kiti mano kolegos. Nesinorėtų jiems kišti pagalio į ratus.

- Ar nesijauti pradininku to, nes tavęs visi masiškai į talentus ėmė veržtis "akordeonuoti"?

- Akordeonas kartais skambėdavo Lietuvos televizijose, bet praėjusį rudenį jis tiesiog sužėrėjo. Smagu, kad atsirado proga ugdyti Lietuvos publiką paaiškinant, kad ne visi dumpliniai instrumentai vadinami armonikomis ir kad ne visos "armonikos" groja kapelose. Man puikiai pavyko tai įrodyti! Manau, buvau pradininkas to, ką matome dar per kelias televizijas. Truputį juokinga, kai savo kolegų pasirodymuose įžvelgiu, kaip mane mėgdžioja - pasirenka muzikinį kūrinį, netgi išraišką, aprangos detales... Savotiška garbė man, bet pagalvoju, kur tai juos nuves? Juk tokio tipo pramoginiai šou reikalauja originalumo. Galiausiai smagu, kad akordeoną girdime vis dažniau. Tai buria mums reikalingą klausytojų ratą.

- Pernai buvai išmestas gal net ne todėl, kad buvai prastesnis už kitus, o todėl, kad laidai reikia reitingų, populiarumo. Kodėl šiemet vėl brendi į tą pačią upę?

- Tiesą pasakius nežinau, ar šou prodiuseriai taip rizikuotų, nes taisyklės to nenumato. Bet visko pasitaiko. Manau, tiesiog turėjau paminti savo principus ir pasirinkti kitokio stiliaus kūrinį pusfinaliui. Tai būtų viską pakeitę iš esmės. Taigi šiemet esu pasiruošęs nustebinti žiūrovus šiek tiek paprastesniais, labiau suprantamais pasirodymais.

- Pernai buvo tokių, kurie "Lietuvos talentų" organizatoriams, tave išmetus, norėjo rašyti peticiją. Ką jiems galėtum pažadėti šiemet?

- Smagu, kad atsiranda žmonių, kurie ne tik klausosi mano atliekamos muzikos, bet ir nori mane apginti ar man pagelbėti. Esu laimingas, nes tokių žmonių aplink mane yra nemažai ir be jų man būtų gerokai sunkiau. Visiems palaikantiems pažadu negroti dantimis, nešokti su krevete ar gumine lėle. Aš tik akordeonu groti temoku, todėl daugiausia, ką galiu pažadėti, tai muzikinis pasitenkinimas.

- Užkariavai ne tik žiūrovų simpatijas, bet ir kai kurių lietuvaičių širdis. Ar ta širdis tebėra laisva?

- Širdis pagrobta, bet gyva. Išpirka nepriimama!

- Nebijai, kad susiradęs draugę praradai dalį savo populiarumo ir žavesio?

- Juk dar nevedęs ir man tik 20. Visas žavesys ir populiarumas tik prasideda!

- Tai galbūt ji pasirodys kartu, o gal tu nenori pasidalyti šlove?

- Šlove dalytis aš moku, bet ne visi gali sau leisti užlipti ant "Lietuvos talentų" šou scenos. Netgi kai sakiau žmonėms, kad vėl dalyvausiu, beveik visi iškart sakė: "Martynai, juk tau ne lygis." Jie teisūs, jei galvotume, jog štai Londono karališkosios muzikos akademijos studentas dalyvauja pigiame vienos mažos šalies šou. Bet jei atmesime titulus ir garbę, būsiu tik Martynas Levickis, kuris groja akordeonu, kuris nori, kad jo grojimą išgirstų žmonės, kad jo muzika būtų pasiekiama. Todėl "Lietuvos talentų" scenoje dalyvauju kaip atlikėjas, prieinamas žmonėms. Atliksiu muziką, kurios manęs Londone niekas nemoko. Visa tai, ką studijuoju ir ką pristatau tarptautinėse erdvėse, dažniausiai būna labai specifinė, filosofiška, modernu, sunkiai suprantama ir prieinama mažai visuomenės grupei. Didžiuojuosi, kad esu universalus atlikėjas ir galiu sau leisti, nepaisydamas "ne lygio", pasirodyti Lietuvos žiūrovams! Tikiuosi būti suprastas ir kviečiu balsuoti!

"S plius" - nauji sezono iššūkiai

Alvydas JANUŠEVIČIUS

Pirmadienį startuos 14-asis Šiaulių regiono televizijos "S plius" sezonas. Nuo pirmųjų sezono dienų žiūrovai įsitikins, kad krizė paveikia tik grafikus ir skaičiukus, bet ne kūrybinių darbuotojų ir laidų kūrėjų polėkį. Sezono atidarymo proga pirmadienio vakarą 19.50 val. kanalo žiūrovus nudžiugins unikali laida "Nematoma "S plius" pusė". Joje žiūrovai turės galimybę pamatyti unikalius "S plius" televizijos gyvenimo kadrus, kurių per jokias laidas neparodysi, bet ištrinti būtų nusikaltimas.

Naujas sezonas – naujos laidos

Šiųmetis sezonas ypatingas ir tuo, kad nuo šiol žinias, laidas ir žaidimus bus galima rasti naujienų portale "Etaplius.lt", pavyzdžiui, pramoginė laida "101 anekdotas" glaudžiai bendradarbiaus su šiuo portalu, kurio lankytojai galės balsuoti ir išrinkti linksmiausią anekdotų pasakotoją.

"S plius" programų direktorius Saulius Pučinskas perspėja, kad sezonas, viena vertus, nepataikys į "madą" – kai visi veržiasi diržus, taupo, "S plius" nepraranda entuziazmo ir kuria naujas laidas. "Krizė neveikia tų, kurių galvose gimsta idėjos, verda noras kurti", - teigia jis.

Šį sezoną fotografijų mėgėjų laukia nauja laida "15 minučių apie fotografiją", kuri pristatys įdomiausius šalies fotomenininkus, padės "susigaudyti" pradedantiesiems. Laidos žiūrovai galės pamatyti konkurso "Fotofilmas" geriausius darbus. TV laidos autoriai – fotomenininkai, edukologai, fotografijos vadovėlių autoriai Tatjana ir Jonas Kuzminai.

"Gerumo angelas" - tai Nijolės Nasickienės laida apie tuos Radviliškio krašto žmones, kurie savo gyvenimu ar veikla nusipelno didžiulės pagarbos.

"Kalnai – mano gyvenimas" - tai specialiai Lietuvos alpinizmo 50-mečiui skirtas TV laidų ciklas. Tai atskiri pasakojimai apie pirmuosius lietuvių kopimus į snieguotas kalnų viršūnes. Laidoje bus prisimintos visos pasaulio viršukalnės, pavadintos lietuvių vardais.

"S plius" kūrybinis kolektyvas - visada kelyje!

Autoriaus nuotr.

Odė istorijai

Kaip ir kasmet, didelį dėmesį "S plius" televizija skirs istorijai ir kultūrai. "Aisčių keliai" - tai laida apie mūsų istoriją dar prieš Brunono "vojažus". Tie laikai ataidi iki mūsų trumpais įrašais senovinėse kronikose. Žinome, kad nesame nei slavai, nei ugrofinai. Tuomet kas mes? Atsiskyrėliai, plėšikai ar taikių genčių palikuonys, pirmieji įžengę į šias atšiaurias žemes?

"Lithuania incognita" - dar vienas istorinis aštuonių laidų dokumentinis ciklas, kuris kiekvienąkart žiūrovams pateiks savo užtaisą ir idėją.

Kasmet "S plius" dovanoja savo žiūrovams laidų ciklą apie vieną pasirinktą Lietuvos miestą ir jo apylinkes. Dažniausiai šie pasakojimai būna apie bažnyčias. Šiemet bus apžvelgtos Kėdainių dekanato bažnyčios. Per dvylika laidų žiūrovai susipažins su Kėdainių, Dotnuvos, Josvainių, Pernavos, Saravų, Paberžės, Labūnavos ir kitomis bažnyčiomis bei jų istorija.

Inga Berulienė ir režisierius Justinas Lingys pristatys du laidų ciklus – "Europos tautų istoriją Klaipėdoje" bei "Prancūzų ženklus Lietuvoje".

Senos geros laidos

Žiūrovų laukia ir puokštė jau pamėgtų laidų. Kaip ir kasmet, vyks tiesioginės laidos su vietiniais politikais ir Seimo nariais.

Laida vaikams "Bumcės pokštai" pradės savo dešimtąjį sezoną. Humoro laida "Atsijunk..." atjungs žiūrovą nuo kasdienių rūpesčių ir privers nusijuokti. "Baltų žygiai" ir keliautojas Saulius Vilius lydės į kalnus, egzotiškas šalis ir tolimus miestus. "Žaidimų labirintas" nuves į kompiuterių grafikos ir fantazijos pasaulį. Naujausias Lietuvos ir pasaulio kino premjeras pristatys laida "35mm".

Išliks jaunimo pamėgta laida "Adrenalino fanatikai". Tai pramoginių filmų ciklas apie ekstremalų sportą. Vieni jaudulį patiria automobilių lenktynėse lėkdami nepaprastu greičiu, kiti šoka su parašiutu, skraido parasparniais, leidžiasi snieglentėmis ar atlieka kitus kvapą gniaužiančius triukus.

"Provincija" - ne vieną respublikinį apdovanojimą pelniusi laida, papasakojusi daugybę istorijų, drąsiai išreiškusi savo nuomonę. Tai jau vienuoliktus metus eteryje pasirodanti publicistikos laida apie žmones, jų gyvenimą.

TV žaidimas "Gudrutis" toliau kvies vyresnių klasių moksleivius išbandyti savo žinias ir laimėti puikių prizų. Gyvuos ir "Senasis Šiaulių kinas" bei "Filmuoja Šiauliai" - šviečiamojo pobūdžio televizijos laidų projektai, kuriuose rodomi šiauliečių kinomenininkų trumpametražiai filmai, sukurti nuo 1955 metų.

Laida "ART studija" toliau akcentuos meno, teatro, muzikos, alternatyvios kūrybinės saviraiškos formų svarbą mūsų gyvenime.

TV žurnalas "Nesėsi – nepjausi" - naudingų patarimų ir įdomių pokalbių laida mėgėjams ir verslą plėtojantiems sodininkams, pradedantiesiems ir stambių ūkių savininkams, daržininkams bei gėlininkams.

Dėmesio, viktorina!

Du skaitytojai, greičiausiai atsakę į pateiktus klausimus, gaus kvietimus dviems asmenims į Gintarės Jautakaitės koncertą "Gintarėlogija".

1. Kiek atlikėjos G. Jautakaitės koncertų įvyks Lietuvoje?

2. Kokio lietuviško patiekalo G. Jautakaitė labiausiai pasigenda JAV?

3. Koks G. Jautakaitės dukros vardas?

Atsakymus siųsti el. paštu siauliaiplius@splius.lt .

Gintarė Jautakaitė dėl gastrolių Lietuvoje atsisakė koncertų JAV

Oksana LAURUTYTĖ

Ketvirtadienį, rugsėjo 16-ąją, Šiaulių "Saulės" koncertų salėje koncertuosianti legendinė atlikėja Gintarė Jautakaitė gerbėjams ir melomanams žada staigmenų. Ji ne tik atliks savo dainas, gros fortepijonu ir dar keletu originalių iki šiol negirdėtų instrumentų, bet ir koncertų metu bus prekiaujama jos poezijos ir dailės knyga "Dobilo širdy" bei kompaktiniu disku "Kol prašvis". Savaitraščiui "Šiauliai plius" Gintarė prisipažino į Lietuvą gastrolių atvykusi itin sudėtingu gyvenimo laikotarpiu: laiko egzaminus, yra pardavusi savo namus, ieško naujų, tad vyrą paliko "ant dėžių". Vis dėlto į Lietuvą koncertuoti ji negalėjo neatvykti. Jos ir Lietuvos muzikos grandų jungtinis koncertas "Gintarėlogija" surengtas taip profesionaliai, kad Gintarė atsisakė personalinių dailės parodų bei seniai suplanuotų koncertų JAV.

 Muzikos melomanai nepraleidžia Gintarės Jautakaitės pasirodymų, kuriuose svarbūs ne tik vizualiniai efektai, bet ir atlikėjos balsas, muzika. Jos dainos pakylėja klausytoją, suteikia palaimą sielai. Gintarės muzika ir dainos išsiskiria gilumu, tekstai - prasmingi ir nepaviršutiniški.

Namai - visur

Savo kūrybos daina "Viešpaties lelija" išgarsėjusi Gintarė Jautakaitė iš JAV specialiai atvyko į Lietuvą, kur surengs išskirtinius savo koncertus Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Tauragėje, Marijampolėje. Gintarė šiuo metu yra tokia užsiėmusi, jog interviu su ja teko laukti kelias dienas - įtemptos repeticijos, televizijos ir spaudos žurnalistai būriais traukia į susitikimus su ja. Gintarė apgailestauja, jog kartais jai tenka būti nemandagiai - atidėti kai kuriuos pokalbius ar kalbėtis su keliais žurnalistais iš karto.

"Vakar darbo dieną baigiau gal 22 valandą. Nežinau tiksliai, nes net į laikrodį neturėjau kada pažiūrėti. Dievulėliau, nebesuprantu, kaip šį laiką išgyvenu", - sako dainininkė, savo penkiametės dukrelės nemačiusi net penkias dienas. Dukrą Elizabet gastrolių metu prižiūri Gintarės mama, tėtis, sesuo. Vyras žada atvykti vėliau, nes šiuo metu yra itin užsiėmęs.

"Pardavėme namą, šiuo metu ieškome naujo. Supakavau 27 dėžes ir palikau vyrą gyventi ant jų. Jis yra kompiuterių serverių technologijų ekspertas, vis siunčia man namų nuotraukas, mes tariamės, ką pirkti. Be mano žinios namo nepirksime, grįšiu į JAV dar benamė. Šis periodas tikrai ne koncertams skirtas, bet aš koncertuoju", - atvirauja pašnekovė.

Į klausimą, ar nepasiilgusi namų ir kur jos namai, Gintarė atsako, kad jie yra visur. Žinoma, Amerikoje jos gyvenimas ramesnis. Koncertuoja, kai jaučia poreikį. "Ten neturiu savo istorijos, klausytojai nieko apie mane nežino. Lietuvoje viskas kitaip, čia taip pat namai, tik jie - kitokie", - sako daininkė.

Ketvirtadienį Šiauliuose besisvečiuosianti Gintarė, būdama vaikas, Saulės mieste lankėsi dažnai - čia gyveno jos dėdė, tėčio brolis. Ji koncertavo Šiauliuose pernai ir apie Šiaulius yra pačios geriausios nuomonės. "Šiauliai - intelektualų židinys. Čia tiek daug meno ir menininkų. Šiauliuose, padedant vyskupijai, išleista ir mano poezijos bei viso gyvenimo dailės retrospektyvų knyga "Dobilo širdy". Tai nedidelė labai graži knygelė, kurią klausytojai galės įsigyti koncerto metu. Šios knygelės ir kompaktinio disko "Kol prašvis" niekur kitur neįmanoma įsigyti, tad mano gerbėjai tikrai bus nudžiuginti", - sako dainininkė.

Pasiilgsta cepelinų ir saulėgrąžų chalvos

Gintarė sako, kad nepaisant didelio užimtumo ji gali visiškai atsiduoti kūrybai ir repeticijoms. Koncertinį turą organizuoja "Kitoks teatras". Dainininkė teigia dar niekada nedirbusi su tokiais profesionalais. Du vyrukai - Audronis ir Sigitas - ne tik organizuoja turą po Lietuvą, bet ir sprendžia Gintarei asmeniškai iškilusias problemas, pavyzdžiui, atvykusi į Lietuvą ji internetu Niujorko integracinės medicinos ir mitybos institute laikė paskutinį egzaminą. Gintarė baigia holistinės medicinos ir integracinės mitybos studijas. Jai buvo iškilę problemų dėl ryšio, tad koncertinio turo organizatoriai jas padėjo išspręsti.

Natūralioji medicina ir sveika mityba į Gintarės gyvenimą atėjo atvykus gyventi į Ameriką ir tapo labai svarbia jos gyvenimo dalimi. Visa Gintarės šeima maitinasi sveikai, o dukra nežino, kad negauna saldumynų. "Ji valgo braškes, geria kokteilius, ragauja ledus, želė. Amerikoje kepu sausainius su medumi, gaminu morkų tortą ir vengiu cukraus. Nuo jo vaikai tik "lipa sienomis", iš cukraus jokios naudos", - sako dainininkė.

Lietuvoje mėsos ji neragavo ir sako, kad jos nevalgiusi dėl joje esančių antibiotikų ir net arseno. "Amerikoje labai pasiilgstu šaltibarščių, barščių, "kugelio", šakočio. Labai mėgstu chalvą, Amerikoje riešutų chalvos yra visokios, o juodos saulėgrąžų chalvos nėra. Vis dėlto "cepelinų" pasiilgstu labiausiai. Bandžiau juos virti, dėjau net bulvių krakmolo, bet Amerikoje jų man nepavyksta išvirti", - sako dainininkė.

Lietuvoje Gintarė labai atsargiai perka maisto produktus ir sako, kad prieš aštuonerius metus sveiko maisto dar buvo. Dabar ji labai mažai randa sveikatai nekenksmingo maisto ir labai apgailestauja, kad jos tėvynėje situacija prastėja.

Koncertas - vizualinis ir netikėtas

Koncertų "Gintarėlogija" turo po Lietuvą metu Gintarei Jautakaitei pritars Lietuvos atlikėjai – instrumentalistai, vokalistai, muzikos grandai: žavioji Neda Malūnavičiūtė (vokalas, fleita), V. Čepinskio ansamblio violončelininkas Tomas Ramančiūnas, Lietuvos mušamųjų virtuozas Arvydas Joffė, gitaros meistras Nerijus Ardzevičius (gitara, kontrabosas) bei klavišininkas Arnas Mikalkėnas.

"Neįsivaizduojate, kokia bus puiki, žodžiais neapsakoma, neįkainojama scenografija. Kauno dramos teatro scenografas Vladas Šerstobojevas ją parengė man net neprašius. Sukūrė ją konkrečiai mano dainoms. Tai pamačiusi negalėjau neatvykti į Lietuvą", - sako daininkė.

Neįprasta staigmena koncertuose bus ta, kad Gintarė gros mažai kam matytais muzikos instrumentais - "Mugo" šviesos arfa ir harmoniniu vokoderiu. Šviesos arfos dėka fortepijonas tampa sintezatoriumi, o harmoninio vokoderio dėka balsas skamba daugybe balsų. Tiesa, Gintarė negali pažadėti, kad šiuos instrumentus girdės šiauliečiai, tačiau šiuo metu daroma viskas, kad jie būtų parengti koncertiniam turui.

Iki šiol Gintarės gerbėjai negali pamiršti jos dainuojamų svajingųjų "Kregždučių" (G. Kuprevičiaus roko operoje "Ugnies medžioklė su varovais"), subtilios sielos dainos "Aš tolstu nuo tavęs, kaip tolsta laivas" ir pačios Gintarės sukurtų lyrinių dainų "Vieversėlis", "Mediniai žirgeliai", "Dobilo širdy", ypač - "Viešpaties lelijos", kurią dainininkė sukūrė lėktuve, skrisdama į Nepriklausomybę jau atgavusią Lietuvą.

Gintarės dėstytojas, įžymusis pianistas maestro Saulius Šiaučiulis sakė, kad kai išgirdo Gintarę grojančią Lietuvoje, buvo priblokštas, kaip ištobulėjusi jos technika. "Šios kūrėjos ir atlikėjos tikroji publika – inteligentija", - teigė jis.

"Blusyno pasakojimai" jau laukia žiūrovų

Oksana LAURUTYTĖ

Sekmadienį 12 valandą Šiaulių dramos teatras vaikus ir suaugusiuosius kviečia į ilgai lauktą premjerą. Režisierius Antanas Gluskinas pristato vienos dalies spektaklį "Blusyno pasakojimai", apie berniuką ir mergaitę. Jiems pamilus vienas kitą prasideda įdomiausi dalykai.

Spektaklio "Blusyno pasakojimai" kūrybinė grupė: režisierius Antanas Gluskinas ir aktoriai Aurimas Žvinys, Viktorija Krivickaitė, Dalius Jančiauskas ir Inga Norkutė.

Autorės nuotr.

Istorija, kurioje vaikams nepataikaujama

Režisierius Antanas Gluskinas spektaklį pastatė pagal 2009-aisiais metų knygos rinkimuose geriausia knyga vaikams pripažintus Gendručio Morkūno "Blusyno pasakojimus". Nors spektaklio pavadinimas toks pat A. Gluskinas sako, kad skaičiusieji knygą tegul nesitiki spektaklyje išvysto žodis žodin to, ką perskaitė. Jis spektakliui statyti atrinko istorijas, kurios nutiko berniukui Gendručiui ir mergaitei Milgintai, pagal kurias ir parašė scenarijų. Šie vaikai - ir tokie pat kaip kiti vaikai, ir visiškai kitokie, o juos vienija tai, kad abu yra nelaimingi.

Gendrutis nelaimingas, nes jo mama juo taip perdėtai rūpinasi ir saugo, kad jis visiškai neturi laisvės ir yra praradęs savo autonomiją. Milginta, priešingai, - apleista tėvų ir negauna to, ko nori - nei dovanų, nei suremontuoto kambario. Štai tokie vaikai ima ir pamilsta vienas kitą, o tada ir prasideda...

Spektaklis - tai istorija ir apie tai, kaip vieną dieną šeima - mama, tėtis, dukra ir sūnus - išsiruošė į kelionę automobiliu. Tėvai vaikams pasiūlo žiūrėti pro langą, nes ten galima išvysti daug įdomių dalykų. Žmonės sako, jog tų įdomių dalykų galybė miestų parkuose, kaimų keliukuose, gėlių vazonuose ir net taikiai stovinčiuose laikraščių kioskuose.

Bet jeigu greitai nusibosta žiūrėti pro langą ir ieškoti tų įdomių dalykų? Ką tada veikti? Tada reikia žiūrėti pro automobilio langą ir stebėti žmones, nes jie patys įdomiausi. Jie būna ir raudoni, ir juodi, ir geltoni, kartais ilgi, stori, rėksniai, tyleniai, stropūs, išradingi. Jų daug visame pasaulyje. Iš aukštai žmonės atrodo lyg blusos, kurios neranda sau vietos - šokinėja ir laksto iš vienos vietos į kitą. Žodžiu, tikras blusynas.

Ir tada iš tėvų lūpų pasipila Blusyno pasakojimai apie berniuką ir mergaitę. Viename mieste gyveno mergaitė, kuri linkėjo tik blogus palinkėjimus. Ir jie pildėsi...

Režisieriaus spektaklis skirtas žmonėms nuo 5 metų. Šiems žmonėms spektaklį statyti A. Gluskinui padėjo scenografė Anželika Šulcaitė, kompozitorius Jonas Jurkūnas, o vaidmenis sukūrė Monika Šaltytė, Viktorija Krivickaitė, Aurimas Žvinys, Inga Norkutė ir Dalius Jančiauskas.

Spaudos konferencija spektaklio premjerai pristatyti buvo surengta neįprastoje vietoje - Šiaulių vandentiekio bokšte. Ji čia surentga neatsitiktinai - iš aukštai žmonės atrodo kaip blusos!

Režisierius sako, kad jam patinka istorijos, kuriose nepataikaujama vaikams, o su jais kalbamasi apie kasdienius dalykus, kurie kartu yra ir "žiauriai" įdomūs. "Žiūri į medį, o jis, pavyzdžiui, gali tapti raketa", - teigia A. Gluskinas.

"Jeigu norite keliauti kartu, ateikite į spektaklį. Prisisekite diržus. Variklis užvestas. Pirmyn, ieškoti įdomių dalykų!" - sako A. Gluskinas.

G. Morkūnas svajojo apie skaitančius vaikus

Knygos "Blusyno pasakojimai" autorius Gendrutis Morkūnas nesulaukė spektaklio premjeros - pernai, būdamas penkiasdešimties, jis mirė. G. Morkūnas buvo fizikos mokslų daktaras. Jis atliko įvairius tyrimus, ieškojo būdų, kaip apsaugoti žmones nuo radiacijos, rašė mokslinius straipsnius. Kitas – "rašytojo ir skaitytojo" – gyvenimas vyko vakarais ir savaitgaliais.

G. Morkūnas yra sakęs, kad rašyti vaikams – įdomu. Vaikai – ypatingi skaitytojai ir knygų kritikai: jie greiti, principingi, pastabūs, nepučia miglos ir nekabina makaronų. Apie perskaitytas knygas vaikai visada sako tiesą, net jeigu ją girdi pats autorius, o ta tiesa tokia, kad vidurvasarį rašytojui ima stingti kojos.

Parašęs ir perskaitęs ne vieną tokios sudėtingos srities - fizikos - mokslinį straipsnį autorius neslėpė, kad vaikams rašyti kur kas sudėtingiau. "Pajutę, jog knygos autorius rašydamas laikėsi principo "popierius viską iškęs", vaikai ima mikčioti ir nebepažįsta pusės raidžių, o tokią knygą jie paslepia ne tik nuo kitų vaikų, bet ir nuo smulkiųjų naminių gyvūnėlių.

Didžiausia autoriaus svajonė buvo matyti skaitančius vaikus. Daug skaitančių vaikų. Iš nuostabos sustingusių ir iš džiaugsmo kartkartėmis pamirštančių kvėpuoti.

Videonuomose paminamos filmų autorių teisės

Oksana LAURUTYTĖ

Užsukęs į Šiaulių centre įsikūrusį videonuomos kioską režisierius Antanas Gluskinas apstulbo - klientams siūloma išsinuomoti Giedrės Beinoriūtės sukurtą trumpametražį filmą "Balkonas". "Filmo prodiuseris - studija "Monoklis" - niekam Lietuvoje nesuteikė teisės šio filmą nuomoti. Tai - vagystė", - sako A. Gluskinas.


Giedrės Beinoriūtės sukurtas filmas "Balkonas" videonuomos punktuose nuomojamas neteisėtai - prodiuserė leidimo jį nuomoti nedavė.

Kova su vėjo malūnais?

Režisierės Giedrės Beinoriūtės sukurtas kino filmas "Balkonas" 2008-aisiais išrinktas geriausiu šalies trumpametražiu filmu. Teatro režisierių Giedrės Beinoriūtės ir Antano Gluskino bei prodiuserės Jurgos Gluskinienės iniciatyva įkurta studija "Monoklis" leido platintojams šį kino filmą pardavinėti, tačiau nuomoti leidimo nedavė niekam šalyje. A. Gluskinas sako videonuomos kioske triukšmo nekėlęs, į policiją nesikreipęs. "Mes nesame pikti, bet norime auklėti žmones, kad jie pradėtų gerbti kūrėjų teises", - sakė jis.

A. Gluskino teigimu, Lietuvoje įsivaizduojama, kad jei nusipirkai DVD, gali jį kam nori rodyti ir iš to uždirbti pinigus. "Jei imi pinigus, tai - komercinė veikla, tačiau DVD skirti naudoti asmeniškai", - sakė A. Gluskinas.

Teatro režisierius piktinasi tuo, kad Lietuvoje autorių teisės ginamos itin prastai ir atrodo, jog reikalauti paisyti autorių teises - kova su vėjo malūnais. "Maskvoje vyko Lietuvos kultūros dienos. Rengėjai nusipirkę DVD, rodė G. Beinoriūtės filmą "Balkonas" šventės metu. Susirinko šalies kultūros elitas, o elgiasi negarbingai. Kiekvienas viešas filmo rodymas turi būti suderintas su filmo platintojais ar prodiuseriais ir apmokestintas kaip visame civilizuotame pasaulyje", - sakė režisierius.

Anot A. Gluskino, uždarbiavimas be leidimo nuomojant filmus, jų parsisiuntimas internetu - vagystė. "Tai tas pats, kaip atėjus pas ką nors į svečius pasiimti televizorių be šeimininkų leidimo pasakant, kad jį kurį laiką išsinuomoji. Yra teisiniai dalykai, kurių teisinėje valstybėje turi būti paisoma", - teigė režisierius.

Į policiją nesikreips

"Šiauliai plius" pasiteiravo Lietuvos autorių teisių gynimo asociacijos agentūros (LATGA-A), kaip išspręsti situaciją, kad kino kūrėjai nebūtų skriaudžiami. LATGA-A Kūrinių atgaminimo asmeniniais tikslais skyriaus vedėja Rasa Deveikytė informavo, jog režisieriai turi kreiptis į filmo platintojus ir pasiteirauti, ar jis teisėtai atiduotas nuomai. Jei filmas nuomojamas be platintojo leidimo, tada videonuomai gresia atsakomybė už neteisėtą veiklą.

Paskambinus į videonuomos kioską, atsiliepęs vyras paaiškino, kad kino filmas "Balkonas" nuomojamas už keturis litus per parą. Pašnekovas teigė, jog platintojai - konkrečiai grupė ACME - jiems suteikė teisę filmą nuomoti.

"Aš žinau, su kuo esu sudariusi sutartį. ACME nesuteikėme teisės filmą nuomoti", - paaiškino filmo "Balkonas" prodiuserė Jurga Gluskinienė.

Išsiaiškinti situaciją paprašėme Lietuvos gretutinių teisių asociacijos (AGATA) atstovo Šiaulių apskričiai. Asociacijos inspektorė sakė, jog filmo prodiuseriai turi visą teisę kreiptis į ekonominę policiją. "Sunku pasakyti, ar mums priimtinas toks sprendimo būdas. Tenorime žmonėms paaiškinti, kas yra autorinės ir gretutinės teisės, bei paprašyti jas gerbti. Žiūrovą ir vartotoją reikia edukuoti piratavimo klausimais. Taip pat kyla klausimas, kas gali padėti suvaldyti nelegalaus platinimo mechanizmą", - sakė prodiuserė.

Siūloma apmokestinti laikmenas

Lietuvoje vis aktyviau siekiama, kad autoriai gautų atlyginimą už jų kūrinių klausymą ar žiūrėjimą. AGATOS svetainėje skelbiama informacija, kad kiekvienas žmogus savo asmeniniam naudojimui gali pasidaryti legaliai įsigyto muzikos įrašo, filmo ar kito kūrinio kopiją. Mainais už tai visi muzikantai, aktoriai, kiti atlikėjai, autoriai, taip pat muzikos ir vaizdo įrašų gamintojai turi teisę gauti teisingą kompensacinį atlyginimą. Šis atlyginimas dar vadinamas tuščios laikmenos atlyginimu ir turi būti mokamas nuo tuščių laikmenų, į kurias kopijuojama muzika, filmai ir kiti kūriniai, kainos.

Deja, pagal dabartinius teisės aktus autoriams ir atlikėjams atlyginama tik už jų kūrinių kopijavimą į technologiškai pasenusias ir vis rečiau naudojamas laikmenas (vaizdo ir garso kasetes ar kompaktines plokšteles - CD, DVD). Tačiau nei atlikėjai, nei kiti kūrėjai negauna atlyginimo už jų įrašų kopijavimą į atminties korteles, USB atmintines, kompiuterius, muzikos ir vaizdo leistuvus, mobiliuosius telefonus ir kitas dažniausiai kopijuoti naudojamas laikmenas. Todėl šiuo metu numatyta kompensacija yra neteisinga ir prieštarauja teisingos kompensacijos už atgaminimą asmeniniais tikslais sampratai.

Jau keletą metų yra siūlomos atitinkamos įstatymo pataisos, kurios šiuo metu yra užregistruotos Vyriausybėje ir Seime.

Kaip gyveni? Geeeeerai!

Ričardas JAKUTIS

Tekstą tokiu ar panašiu pavadinimu kartą jau esu rašęs. Pasikartosiu, nors ne vienas gali imti ir pasakyti, kad tokiu metu, kai aplink begalės problemų, teigti, kad gyveni gerai, yra šventvagiška. Ir aš suprantu, kad reikėtų rašyti tekstą apie totalų visko brangimą ir apie emigraciją. Ar pastebite, kaip po truputį brangsta mėsa, žuvis, pieno produktai, duona?.. Kelių pastarųjų mėnesių duomenys – iš Lietuvos emigravo 25 tūkstančiai. Net artėjanti rugsėjo pirmoji nebe tokia džiugi šventė, kai sužinai, kad šiais metais į mokyklas ateis 22 tūkst. mažiau moksleivių, o į auditorijas 5 tūkst. mažiau studentų. Žodžiu, suvokiu, kas šiuo metu aktualiausia, kas neramina ir skauda, bet kažkas kuso rašyti, kad gyvename gerai ir tiek. Juolab, kad esu įsitikinęs, jog kai labai blogai, padėti gali tik optimizmas, na, gal dar humoras.

Jeigu nori įžeisti žmogų – viešai apkaltink, jog jis visiškai neturi humoro jausmo. Tikrai įsižeis. Nors tokį būdą gali naudoti tik asmuo, kuriam ir pačiam su humoro jausmu nelabai kas...

1977 m. psichologai Robert M. Kaplan ir Gregory C. Pascoe pirmieji įrodė, kad auditorija geriau atsimena tokį pranešimą, kuris pateiktas su humoro doze. 1986 m. Mičigano universiteto mokslininkai su savanoriais ištyrė tūkstantį skelbimų ir priėjo išvados, kad humoristinė reklama įsimenama 17 procentų geriau. 1987 m. amerikietis Victor Raskin paskelbė savo "Visuotinę žodinio humoro teoriją". Jo nuomone, humoro sukūrimo paslaptis slypi loginėje kalbos struktūroje. Jis rašo apie 27 "receptus" (mechanizmus) humorui kurti. Tačiau ar pagal juos galima sukurti kokybišką humorą arba atskirti gerą pokštą nuo neskoningo? Humorą tyrinėjantis Los Andželo universiteto antropologas Elliott Oring teigia, kad šiuolaikinio humoro pavyzdžių randama dar V a. rašytiniuose šaltiniuose. 1776 m. škotų mąstytojas James Beattie apie juoką rašė daugmaž tą patį, ką skelbia modernios XX amžiaus humoro teorijos. Ir nors JAV ir Didžiojoje Britanijoje į tyrimus mestos galingos mokslo pajėgos su kompiuterinėmis analizėmis, psichologiniais testais ir smegenų tomografijomis, o Vokietijoje dirba ištisas humoro institutas, šimtaprocentinės humoro formulės dar teks palaukti.

Kaip iš tikro reikia sakyti: "humoro jausmas" ar "jumoro jausmas"? Ilgai ieškojęs išsiaiškinau, jog vis dėlto lietuviškai turėtų skambėti "humoro jausmas". "humoras" yra rusiška žodžio forma – rusų kalboje tarptautinių žodžių "h" verčiamas į "j".

Tautos mentalitetas, kultūra – tai tautos savastis, kuri formuojasi visą jos gyvavimo laikotarpį. Skaičiau, kad tautos mentalitetu vadinama tam tikrų tautos psichinių ypatybių ir charakterio bruožų visuma, kuri glaudžiai persipina tautos kultūroje. Iš tam tikrų tautinių skirtybių galima atpažinti vienos ar kitos kultūros žmogų, pvz., vienokie rusai, kitokie vokiečiai, dar kitokie amerikiečiai, be abejo, visai kitokie kinai, o visų skirtingiausi žydai. Šie stereotipai labai greitai tampa anekdotų ir kitų linksmų pasakojimų temomis.

Čiukčio turistas klausia:

- Kodėl apie jus tiek anekdotų kuria?

- Tai labai paprasta paaiškinti, - atsikrenkščia klausiamasis. - Supranti, antagonizuodami visuomenės paviršiuje, mes esame ne kas kita, tik subaproliusinių emocijų simbiotinė atrakcija, priešpastatyta elektoratui, kuris anihiliuoja individualią nepilnatvę, tokiu būdu įgydamas apibrėžtos realybės pojūtį.

Kokie yra lietuviški anekdotai? Vienokie buvo prieškariu, kitokie - sovietmečiu. Kokios temos dabar gimdo anekdotus? Pavyzdžiui, anekdotu gali būti jau ir tai, kad Lietuvoje vienam gyventojui tenka daugiausia oro balionų pasaulyje, Lietuvoje mobiliųjų telefonų daugiau nei gyventojų (esame pirmi ES pagal mobiliųjų telefonų kiekį vienam gyventojui), Lietuvoje daugiausia krepšinio teisėjų pasaulyje – daugiau nei 3 300 000, Lietuva nedidelė, bet į ją telpa visas pasaulis: Akropolis, Babilonas, Bruklinas... Čia tiktų reklama: "Tik su "Maximos" maišeliais jausiesi patogiai." Arba: "Naujieji vyriški kvepalai "Bankomatas" suteikia vyrui pasitikėjimą savimi." O tai jau ne prekybos centrų, bet namuose "varančių" samanę reklama: "Nuo pirmos taurelės galima apakti, nuo antros džiaugtis, kad esi aklas."

Palinksminsiu mielus skaitytojus štai tokiu vaizdeliu. Jeigu jūs vykstate traukiniu iš Šiaulių į Radviliškį ir vagone pro jus praėjo Stevenas Seagalas, žinokite, kad kažkas negerai.

Istorijos istorijomis, o gyvenimas gyvenimu. Jeigu benamį pasodintume prie kompiuterio, jis iš karto pradėtų knaisiotis po Recycle Bin (liet. atliekos). Nors mes pernelyg įpratome skųstis, o geram katinui ir gruodį kovas. Nors pagalvojau, jog geriausias gyvenimo moto galėtų būti toks - niekada nesigalinėk su kiaule, nes apsidrėbsi purvais, be to, kiaulei tai patiks.

Kaip galima gyventi gerai, kai krizė? Bet juk yra gražių poslinkių, prasmingų grįžimų. Pavyzdžiui, šeima iš naujo atrado namų komfortą ir tai paskatino siekį paversti gyvenamąją vietą labiau patrauklia giminės ir svečių vizitams. Pasirodo, maisto gaminimas namuose irgi gali tapti švente. Kaip tokios tendencijos įrodymas pastebėtas indų ploviklių, namų kvepalų, purškiklių, aromatinių žvakių pardavimo augimas. Lietuvoje receptų patiems gamintis maistą bumas. Viena po kitos išleidžiamos tokių receptų knygos, patarimų pilna laikraščių ir žurnalų puslapiuose, beveik nerasi televizijos, kuri nerodytų laidos apie maisto gaminimą.

Ko dar gero norėtųsi iš krizės? Tylos. Dabar aplink tiek triukšmo, kad nesusikalba net paukščiai. Praėjusio amžiaus pradžioje pasaulis buvo pilnas nervingų šūkavimų ir bandymų naujų technologijų – radijo, telefono – pagalba perduoti žmogaus balsą į kitą kambarį, miestą, šalį ar žemyną. Tai pasiekta ir persistengta. Tyrimai rodo, kad gyvename triukšme, kuris gali sukelti susierzinimą, miego sutrikimus ir pakenkti sveikatai. Pasirodo, Lietuva - viena triukšmingiausių Europos valstybių.

Sakysite, jei dabar kas nors dar gerai gyvena, tai emigrantai. Iš ko pažinsi lietuvį emigrantą? Grįžus metu dažniausiai jų lankomos vietos Lietuvoje - Palanga ir medikų kabinetai. Negavęs ko pageidauja, taria - aš turiu pinigų - ir bando nusipirkti paslaugą, pagarbą, dėmesį, bet ieško kuo pigesnių bilietų grįžti į savo emigracijos šalį. Prieš tai prisiperka keistų pirkinių - rūkytų mėsos gaminių ir darbo pirštinių.

Mes, pasilikę čia, jau net nebesakome: "Eik velniop!", tiesiog paprasčiau: "Pasilik kur esi". Merfis yra pasakęs, kad nėra taip blogai, kad nebūtų dar blogiau. Pasakysiu, kas gali būti blogiausia – ogi pasaulio pabaiga. Daugelis jau ją pranašauja. Gal net ir mes sulauksime. Aišku, išskirtinis dalykas - gyventi pasaulio pabaigos laikais ir netgi jos sulaukti.

Rugpjūčio pradžioje saulės išspjautas įspūdingą pašvaistę padovanojęs įmagnetintos plazmos pliūpsnis priminė pranašystes apie pasaulio pabaigą. Gerai, kad visko buvo tik tiek, nes, skaičiau, didesnis dalelių srautas būtų palikęs pėdsaką ne tik mūsų atmintyje, bet ir buityje: intensyvi elektromagnetinė spinduliuotė būtų sugadinusi elektroninius prietaisus, būtų galėję nukristi palydovai, mat atsirastų orbitos parametrų pasikeitimai. Priežastys pasaulio pabaigai, atrodo, rimtos - asteroido smūgis, gyvybei nepalanki klimato kaita, Saulės sprogimas, ugnikalnių išsiveržimas arba ateivių iš kitų planetų smurtas. O dar ta majų kalendoriaus pabaiga 2012-ųjų gruodžio 22 d. Kas du tūkstančius metų, žiemos saulėgrįžos metu, Saulė, Žemė ir galaktikos centras išsirikiuoja į vieną liniją ir Saulė pasislenka galaktikos vija. Teigiama, kad 2012 m. šis išsilygiavimas sutaps su majų kalendoriaus pabaiga ir žymės senosios eros arba viso pasaulio pabaigą. Šią datą su pasaulio pabaiga sieja ir antropologas Michaelas D. Coe, rašytojas Frankas Watersas, o etnobonatikas, rašytojas, filosofas Terence'as McKenna sukūrė Naujovės teoriją, pagal kurią laikas juda bangomis ir baigiasi 2012 m. gruodžio 21 d. Nors baugiausia yra pati žmonių veikla, kuri daro didelę įtaką Žemės klimatui. Vieni prognozuoja, kad ištirpę ledynai pirmiausia paskandins Didžiąją Britaniją, o vėliau ir visą pasaulį. Beje, Nostradamas yra išpranašavęs, kad poliariniai ledynai visiškai ištirps 2033 m.

Bet gamta daug išmintingesnė, negu mes galvojam. Žmogus tėra sraigtelis visa apimančioj sistemoj. Save į centrą jis pasistatė pats. O juk dar yra viltis, kuri susijusi su žmogaus atmintim. "Ar prisimenate ką nors gero ir gražaus iš savo gyvenimo?" - klausimas depresijos apimtiesiems.

Staiga nukrinta pernokęs obuolys, o tarp vartelių tave pagauna voratinklio gijos... Tikėk rugsėjo pirmąja! Direktorius jau rengia kalbą, dar kelios dienos ir tos kalbos jau niekas nebegalės pakeisti. Senukai gali pamokyti, kaip galima gerai padaryti...

Dievo žmogiškumas pasireiškia per žmones. Arba ne. Tada nėra priežasties vilčiai. Baigsiu senos dainos apie rugpjūtį žodžiais:

Už lango – rugpjūtis...

Nuo lietaus augalai patamsėjo...

Ir žinau aš, kad tau patinku,

Kaip kadaise patikdavai man...

Bet, matyt, jau vėlu išsipildymo laukti,

Kaip sulauki pavasariui siaučiant...

"Saulė" kviečia į rugsėjo 1-osios koncertą

Alvydas JANUŠEVIČIUS

Šiaulių miesto koncertinė įstaiga "Saulė" kviečia šiauliečius rugsėjo pirmosios vakarą sutikti kartu jaukioje aplinkoje su gera muzika.


 Rugsėjo 1-osios vakarą „Saulėje“ koncertuos

ir šiaulietė kristina Svolkinaitė.

Ričardo Dailidės nuotr.

Koncertinės įstaigos "Saulė" vadovė Roma Urlakienė primena, kad rugsėjo 1-oji - šventė ne tik mokiniams, mokytojams ir tėvams, bet ir "Saulei". Lygiai prieš metus "Saulėje" įvyko pirmasis koncertas, sukvietęs gausybę žiūrovų, vėliau sulaukė daug jų šiltų atsiliepimų. "Tai buvo mūsų pirmasis koncertas. Savotiškas gimtadienis. Pirmam žingsniui ruošėmės beveik du mėnesius ir nenuvylėme muzikos mėgėjų. Tikimės, kad taip bus ir šiemet", - sako "Saulės" vadovė.

R. Urlakienė geros muzikos mėgėjams siūlo Mokslo ir žinių dieną užbaigti muzikiniu vakaru. "Saulėje" koncertuos Neda Malūnavičiūtė, Vaida Genytė, Vaidas Vyšniauskas bei Kristina Svolkinaitė. Jiems pritars trys profesionalūs kolektyvai: Šiaulių kamerinis orkestras, Šiaulių bigbendas ir Šiaulių pučiamųjų orkestras. Dirigentai: Jonas Janulevičius, Jaroslavas Cechanovičius, Remigijus Rančys, Vitas Brūzga.

"Saulė" kviečia ir į kitus koncertus. Vyks Ch. Frenkelio festivalio uždarymas, Gintarės Jautakaitės koncertas. Pasirodys Joana Amandoeira, Liuba Nazarenko. Žaisminga muzika džiugins bajanų muzikos vakaras. "Tai dar ne viskas", - žada R. Urlakienė. Ji sako, kad kasdien sulaukia atlikėjų pageidavimų koncertuoti "Saulėje". 

Kojos traumą patyrusi R. Mikelkevičiūtė nedrįsta išbandyti nesubtilaus liaudies medicinos recepto

Vos kelios dienos beliko iki didžiosios "Kviečiu šokti" premjeros, o viena jo dalyvių, LNK laidų vedėja Rūta Mikelkevičiūtė niekaip negali atsikratyti kojos įtvaro. Prieš tris savaites kojos raiščius pasitempusi moteris iki šiol jaučia skausmus ir nuolat turi nešioti įtvarą. Panašu, kad su įtvaru jai teks pasirodyti ir per didįjį LNK šokių sezono atidarymą.

 

Rūta Mikelkevičiūtė baimiansi, kad šokių projektas jai gali baigtis dar neprasidėjęs. 

LNK archyvo nuotr.

Susipažinusi su būsimuoju "Kviečiu šokti" komisijos nariu, M. K. Čiurlionio menų mokyklos Baleto skyriaus vadovu, baleto primarijumi Edvardu Smalakiu, Rūta iš baleto legendos išgirdo kelis efektyvius liaudies medicinos receptus, kaip gydyti patemptus raiščius.

"Vienas būdų – užsidėti kopūsto lapą nakčiai, o kitas, toks, sakyčiau, nesubtilus – paruošti kompresą su... šlapimu. Pastarasis, anot Edvardo Smalakio, efektyvesnis. Ir jo, ko gero, ne kartą išbandytas... Bet jis labai jau nepatrauklus", - šypsosi Rūta Mikelkevičiūtė.

Kol kas Rūta labiau pasitiki tradicine medicina ir kantriai nešioja įtvarą.

"Ko gero, teks įtvarą derinti prie šokio projektui atidaryti skirtos raudonos džaivo suknelės, dažyti ar apsiūti raudonai, kad sudarytų bendrą ansamblį, - juokiasi moteris. – Be įtvaro šokti rizikinga, projektas man gali baigtis dar neprasidėjęs."

"Kviečiu šokti" premjera ir LNK sezono atidarymas – šeštadienį 19 val. per LNK.

LNK informacija

Kad namai būtų laimingi, šluotą reikia ne statyti ant žemės, o kabinti ant sienos

Ričardas JAKUTIS

Tuoj tuoj prasidės. Televizijos šauks rėks apie naująjį sezoną. Pristatinės naujausias savo laidas ir aiškins, kad tai nauja ir dar niekur nematyta. Štai reklamuojama, kad nauja LNK laida "Neišgalvoti gyvenimai", kurią vesti patikėta Rolandui Vilkončiui, pasakos apie garsenybes. Ką dar galima nauja ištraukti iš jų širdžių ar miegamųjų, palėpių, ko nepaviešino "Gyvenimas pagal moteris", "Gyvenimas yra gražus", "Gyvenimas kaip kinas" ir kiti žvaigždžių gyvenimų analitikai? Tiesa, skaičiau, kad per tą pačią televiziją laidą apie žvaigždes ves ir Oksana Pikul. Net nebesuprantu, ar čia ta pati laida su R. Vilkončiumi, ar kita. Atrodo, LNK panašių kaip du vandens lašai laidų bus ne viena. Mat laidą turės ir Natalija Zvonkė, kuri ne tik klausysis paskalų apie save, bet ir pati kartu su Vitalijumi Cololo skleis jas žiūrovams. TV3 pasiruošusi nugalėti serialu "Drąsos kaina", kuriame vyks kova prieš pedofilus. Nelabai tuo domėjausi, tai net nežinau, kas vaidina Drąsių Kedį, o kas - Laimutę Stankūnaitę. Aktorius parinkti, manau, nebuvo sunku, nes visi herojai labai jau charakteringi, ypač Drąsiaus krikšto mama.

Per abi konkuruojančias komercines TV, t. y. LNK ir TV3, vyraus šokiai. Visi pastebėjo, kad lietuviai mėgsta ne tik dainuoti, bet ir šokti. "Ak, tie lietuviai, - sako vakariečiai, - šoka šoka ir dar šokdami pašoka." TV šokių projektai itin populiarūs, net skaičiau, jog vienas aktorius netgi atsisakė naujo vaidmens, būtinai norėdamas dalyvauti projekte. Žodžiu, šokdamas tampi daugiau žinomas nei gerai dirbdamas tiesioginį darbą. Aišku, šokiuose laimės ta televizija, kurios pakviesti šokėjai bus skandalingesni.

Nacionalinė televizija, be abejo, kaip visada teigs, jog jos programos stuburas – informacinės laidos. Ką ir sakyti, pokalbių laidos visad populiarios. Pavyzdžiui, susidomėję mielai klausomės vyriausio amžiumi Lietuvoje ir antro pagal amžių pasaulyje laidų vedėjo Algimanto Čekuolio pokalbių, kurie, atrodytų, tik skirti savaitgaliais prie televizoriaus susėdusioms kaimo močiutėms. Bendrame kalbėtojų fone net tinka arogantiškas Rūtos Miliūtės tonas ir kalbėjimo maniera. Tai bene geriausia bendravimo su politikais forma. Nes juk seniai aišku, kad su jais kitaip nepakalbėsi. Tiesa, LTV savo žiūrovus labiausiai nustebintų, jei Rita Miliūtė vestų laidą vilkinti šviesiu kostiumėliu. Kitkuo vargu bau. Šiaip jau televizininkai daugiau transliuoja negatyvo. Ką darysi, nes geri žodžiai apie žmogų šiais laikais atrodo įtartini.

Populiarios ir laidos apie įvairius mistinius reiškinius, burtus, stebuklus, regėjimus, nors, mano galva, tai liudija apie nesveiką suaugusiųjų polinkį, žmogaus vystymosi sutrikimus ir jo raidos patologiją. Iš TV sužinojau, jog norint, kad namai būtų laimingi, šluotą reikia ne statyti ant žemės, o kabinti ant sienos. O šiaip jau, visi pastebėjome, kad norėdamas pakliūti į TV turi arba ką nors pavogti, arbą nužudyti, o jeigu principai neleidžia, yra išeitis – nusišnekėti.

Viena viltis, kad kvailų laidų startą gal šiek tiek prigesins krepšinis. Nors jis tęsis neilgai.

Tiesa, sakyti, kad rudeniop žiūrovai grįš prie televizorių, gal ir neteisinga, nes šią vasarą daugiau nei kitomis vasaromis praleidome laiko prie mažųjų ekranų. Birželis ir liepos pradžia prie jų sutraukė futbolo gerbėjus, atradome vieną kitą kino filmą, o liepos viduryje, minėdami Žalgirio mūšio 600-ąsias metines, stebėjome teatralizuotą mūšio atkartojimą.

Be abejo, 600-osios tokio mūšio metinės - reikšminga diena, todėl buvo įdomu, kaip tą dieną dirbs ir kaip tai pateiks mūsų TV. Aišku, šio įvykio sklaida rūpinosi Nacionalinė televizija. Liepos 17 dienos vakarą valstybinės televizijos rodytą tiesioginės transliacijos iš Žalgirio mūšio lauko kartojimą po "Panoramos" galima laikyti mūsų televizininkų darbo atskaitos tašku. Kurį laiką TV ekrane matėme nesuprantamus dalykus: laidai besiruošianti žurnalistė Jolanta Paškevičiūtė studijoje mėgino aiškintis, ar ji nėra stora, o užkulisiuose ją tujinęs kolega guodė, kad ji atrodanti gražiai... Į eterį neturėjusiame išeiti vaizdelyje laidos dalyviai ir nematomi LTV darbininkai "profesiniu žargonu" aptarinėjo, kas ką kaip kalbės, nuo ko reikės pradėti ir į kokį kampą žiūrėti... Tuo metu į savo popierius įsigilinęs profesorius Alfredas Bumblauskas apgailestavo, kad išvis nebus ko kalbėti, nes apie Žalgirio mūšį "nežinome daugiau, negu žinome"... Šis realybės šou tęsėsi gana ilgai, kol pagaliau ir LRT rūmuose atsirado žmogus, žiūrintis televizorių. Tada komedija buvo pertraukta, dar kartą paleidus TV anonsų bei reklamos vinjetę.

Bet nėra to blogo, kuris neišeitų į gera, nes ekrane regimi vaizdai gerokai prablaškė karščio pridusintą nuotaiką. Tad būtų buvę viskas gerai, jei toliau būtų rodoma rimta profesionali transliacija iš mūšio inscenizacijos vietos, bet vietoj tiesioginės transliacijos iš mūšio lauko pamatėme tiesioginę transliaciją iš LTV studijos, o įspūdingi reginiai mūšio lauke tebuvo žurnalistės ir profesoriaus ne laiku vykusiam pokalbio prie studijos stalo fonas... Galiausiai startavus tiesioginiam reportažui, renginio vedėjo Lenkijoje skaitomą tekstą nerišliai vertė net du vertėjai - vyras ir moteris. Kalavijai buvo vadinami kardais, o kryžiuočių apsiaustai "ploščiais"...

Dėl vieno vertėtų pagirti mūsų televizijas, ypač nacionalinį kanalą. Kad deramai pagerbiami iškilūs mus palikę žmonės. Visiškai pateisinama, kad lietuviai - gedinti tauta. Štai neseniai Anapilin išėjo gabus pianistas ir kompozitorius Gintautas Abarius. Televizija tą patį vakarą pakeitė programą ir rodė jo koncertą su simfoniniu orkestru. Prasminga.

Išskyrus futbolą ir Žalgirio mūšio 600-ųjų metinių paminėjimą, visos televizijos daugiausia kartojo praėjusio sezono laidas. Tiesa, tie laidų kartojimai kartais būdavo, švelniai tariant, paradoksalūs - lauke trisdešimt karščio, o televizorius tave su Kalėdom sveikina. O jei ir buvo naujų laidų, tai labai jau savotiškų. Štai vargetas vaidino Seimo nariai Arminas Lydeka ir Arūnas Valinskas. Na, dėl antrojo tai viskas aišku, bet kas pirmajam galvoje susisuko – lyg ir etiketo specialistas. Gal žmogus, trindamas parlamento kėdę, iš tiesų pasijuto atitrūkęs nuo tautos ir pasiryžo pats kurį laiką tapti vargeta, kad suprastų, koks jo gyvenimas? Normalios demokratijos šalyse valdžios institucijas ne itin domina žiniasklaida, yra rimtesnių užsiėmimų.

Tik nekaltinkim politikų ir tų, kurie juos rinko. Kalčiausi yra tie du trečdaliai žmonių, kurie neatėjo į rinkimus balsuoti. Ant jūsų abejingumo, mielieji, ir krenta visa atsakomybė. O politiką geriausiai apibūdintų, pavyzdžiui, jūsų atsakymas nors ir į tokį klausimą: "Ar jūs pirktumėte padėvėtą automobilį iš šio politiko?"

Net vasarą televizijose populiariausias žodis buvo "žvaigždės", ką bekalbėti apie tai, kas dabar prasidės. Nors sakyti, kad lietuviškos muzikos katastrofos yra tik Minedas, Valdas Karklelis ir Eugenijus Ostapenko, būtų ne visiškai tikslu, nes nevykėlių yra kur kas daugiau. Algirdo Kaušpėdo "Antis" kitados buvo vienintelis kabareto ansamblis. Tai buvo žingsnis į priekį po V. Kernagio. Gaila, neilgai truko. Kiti po "Anties" jau neturėjo nei energijos, nei intelekto.

Tūlas kiekvieną mielą dieną "minko" televizorių ir prisipumpuoja į smegenėles tipinių ekrano vaizdų ir posakių. Tiesa, yra besigiriančių: "Aš nežiūriu televizoriaus!" Nesąmonė. Ką jūs, gal akių neturite, gal nežiūrit į dangų, į medžius? O yra ir tokių, kurie dar giriasi: "Aš neturiu televizoriaus!" Gyvasis klasikas Juozas Erlickas čia paklausia: "Tai gal tu ir kelnių neturi, gal neturi batų ir vaikštai basas? Gal vietoj televizoriaus kybo paveikslas, metų metais rodantis tą patį?" Kitiems televizorius atseit turįs šnekėt protingai, įdomiai. Tokius argumentus Juozas Erlickas atremia televizorių lygindamas su staline lempa, kuri išvis nešneka, bet nesipiktinam. Kada gi suvoksim, kad ir televizorius yra viso labo tik aukštos kokybės šviestuvas, puošiantis kambarį? Sykiu ir malonaus triukšmo skleidėjas, praskaidrinantis vienatvę. Gali jį pagarsint, gali pritildyt. Žmonos taip lengvai nepareguliuosi!

Bet kalbėkime apie tuos, kurie turi televizorių ir praleidžia prie jo 3,5 valandos per parą, kaip kiekvienas statistinis lietuvis. Televizijos laidų kūrėjai supranta, kad vos galą su galu suduriančiai liaudžiai lengviau imti į širdį visokius maldingus pagraudenimus ir pagiedojimus. O dar tos paskalos. Taip jau nuo seno. Buvo nebuvo, bet masina. Juk ir Marija Antuanetė niekada neištarė savo įžymiosios frazės: "Tada leiskite jiems valgyti pyragus", kai sužinojo, kad Prancūzijos valstiečiams trūksta duonos. Ši frazė pirmą kartą buvo parašyta filosofo Jeano Jacqueso Rousseau'o traktate "Išpažintys". Kai jis buvo pirmą kartą išleistas, Marijai Antuanetei tebuvo 10 metų. Tikima, kad šios frazės autorystė priklauso pačiam filosofui. Marija Antuanetė nebuvo valstiečių mėgiama valdovė, todėl šią įžeidžiančią frazę jie priskyrė būtent jai.

Bet ar galima iš televizijų reikalauti rimtų ir gilių laidų, kai net verslo spauda vasarą rašo apie orus, o ne apie 2011 m. Lietuvos biudžetą?

Kai pagalvoji, tai šou laidų kūrėjai verčiau nekurtų jokių laidų, tik tiesiogiai iš Seimo rūmų transliuotų vykstančius posėdžius. Darbo televizininkai įdėtų nedaug, o reitingai aukšti būtų ir mes tiek perliukų išvystume. Prisiminiau, kaip kažkuriam pavasariniam Seimo posėdžiui pirmininkaujanti Parlamento vadovės Irenos Degutienės pavaduotoja Virginija Baltraitienė į tribūną susipainiojusi pakvietė ne parlamentarą Žilviną Šilgalį, o dainininką Žilviną Žvagulį. Bet tai smulkmena. Kad tik tokias klaidas mūsų parlamentarai darytų. Svarbiausia, kad transliuojant posėdžius per TV mūsų išrinktieji būtų aktyvesni, sparčiai dirbtų, greičiau nutarimus priėminėtų. Nes, sako, pastebima, - kai tik įjungiamos TV kameros, mūsų tautos išrinktieji iškart įgyja naują kvėpavimą.

Baigti tekstą norisi anekdotu, kurio potekstė tiesiai šviesiai apibūdina mus ir mūsų kultūrą.

Skelbimas teatre pasibaigus spektakliui: "Nepamirškite įsijungti savo mobiliųjų telefonų!"

Girdėjau, kad apie 1998-uosius Kultūros ministerijos sekretoriatas nebuvo girdėjęs Šekspyro sonetų. Tuo metu Rašytojų sąjungos ūkvedys mokėjo atmintinai visą Salomėją Nėrį...

"Šiandien kimba" - lengvai ir nestandartiškai

Oksana LAURUTYTĖ

Šiemet pavasarį Šiaulių regiono televizijos "S plius" pradėta rodyti laida "Šiandien kimba" žiūrovus nustebino nestandartine, įprastai laidai nebūdinga forma. Nuo vieno šalies vandens telkinio prie kito keliaujantys ir žuvaujantys Emilis ir Saulius pasirodė netipiški ir neakademiški laidos vedėjai. Vienas laidos bendraautorių režisierius ir scenaristas Ignas Miškinis sako, kad sumanymas ir buvo toks, kad laida nebūtų akademiška. Juk jiems patiems laidos kūrimas - ne darbas, o pramoga. "Mums tai - malonus rūpestis", - sako Ignas, kuris su kolegomis pirmosios laidos filmuoti buvo atvykę į Rėkyvos ežerą.

Laidos "Šiandien kimba" vedėjai Saulius ir Emilis keliauja per šalį, žvejoja, medituoja ir filmuoja.

Igno MIŠKINIO asmeninio archyvo nuotr.

Žvejojimas - meditacija

Vienu ryškiausių jaunosios lietuviškos kinematografo kartos atstovų laikomas vilnietis režisierius Ignas Miškinis laidos "Šiandien kimba" dabar pasirodo rečiau. Kone prieš mėnesį jam gimė dukra, tad vyras džiaugiasi tėvystės atostogų teikiamais malonumais. "Rudenį ketiname laidą filmuoti Švedijoje, ten greičiausiai vyksiu", - sako režisierius, kuriam nuo pat vaikystės žvejyba - malonumas.

Ar Ignui kimba visada? "Ne tai svarbiausia. Žinoma, svarbu, kai kimba, bet pats žvejojimas man - meditacija. Dieną, kai filmuojame, ne tik su kamera praleidžiu - laidoje juk turi kibti", - atvirauja režisierius.

Kurti laidą apie žvejybą draugų kompanija, siejama bendros veiklos - kurti vinjetes, reklamą, vaizdo klipus - susibūrė laidos idėjos generatoriaus Sauliaus Vigraičio iniciatyva. Būti laidos vedėju Saulius pasikvietė Emilį Muliuolį. Būtent šie vyrukai dažniausiai matomi ekrane bei rodoma jų istorija.

Šie žvejai nėra profesionalai, nors abu įsitikinę esą lygūs su jais. Laidos vedėjai pristatomi kaip nepradedantys mėgėjai, tačiau net tokie būdami jie jaučiasi pranašesni už kitus. "Jie linksmi, draugiški, neieškantys žodžio ar patarimo kišenėje. Tam, kad pailsėtų nuo darbų ir rūpesčių, jie mėgsta tiesiog pabūti gamtoje ir pamedituoti... Taip jie dažnai apibūdina savo pomėgį savo moterims. Tačiau "pabūti gamtoje ir pamedituoti" jiems iš tikro reiškia gerą kibimą, stambų laimikį, neapsakomą azartą, kartais net adrenaliną ir, be abejo, lažybas. Lažybos, kas pagaus didžiausią ar daugiausia. Taigi taip jie žvejoja jau seniai ir atrodo, kad jiems niekada nebus gana. Kasdien atsiranda naujų įrankių, masalų, gaudymo būdų, naujų žūklės vietų. Du draugai būtinai turi viską sužinoti, išbandyti ir perprasti. Taigi dabar, kai jau sukaupta pakankama patirtis, jie gali mesti iššūkį tik sau "lygiems" - profesionalams, tvirtai tikėdami, kad šiandien kibs!" - rašoma laidos kūrėjų prisistatymo puslapyje.

Emilis su Sauliumi bekeliaudami nufilmavo kone dešimt laidų, o pradėjo Rėkyvos ežere. "Iš pradžių jaudinosi vedėjai, bet dabar atsipalaidavo ir puikiai jaučiasi prieš kamerą", - sako Ignas. Ar vyrams Rėkyvos ežere kibo? "Įspūdingo laimikio nebuvo, ešerius jame gaudėme, bet kibo neblogai", - sako režisierius.

Į žvejybą - be alkoholio

Laidos kūrėjų grupė, kurdama laidas, aplankė kone visų šalies regionų - Dzūkijos, Aukštaitijos, Žemaitijos ir Suvalkijos - ežerus. Anot Igno, kartais jie bevažiuodami nusprendžia sustoti prie ežeriuko, kurio net pavadinimo nežino, ten pažvejoti ir nufilmuoti laidą. Juk svarbiausia, kad patiems būtų įdomu ir smagu.

"Buvo įdomus nuotykis prie Galuono ežero. Turėjome svečią - vienos didžiausių pasaulyje žvejybos kompanijų atstovą Andrew. Pirmą kartą gyvenime jis nieko nepagavo. Jam tai buvo smūgis! Dar taip nebuvo, kad jis nieko nepagautų, o kolega net dvi lydekas ištraukė. Štai tokį siurprizą britui Lietuva pateikė", - šypsosi Ignas ir priduria, kad būna, jog geriausiai žuvys kimba tada, kai kamera neįjungta.

Televizijos laida "Šiandien kimba" nuo kitų laidų skiriasi tuo, kad joje nėra įkyrios reklamos. Žinoma, bendrinių pavadinimų, kuriais žvejai vadina įrankius ar įrangą, neišvengsi, tačiau primygtinai nesiūloma pirkti vienų ar kitų dalykų. "Mes suprantame, kad laida tikrai nyki ir neįdomi atrodo, pavyzdžiui, namų šeimininkėms, tačiau gerų atsiliepimų iš žvejų mėgėjų sulaukiame", - sako pašnekovas.

Yra toks anekdotas. Trys vaikai giriasi savo tėvais: vienas sako, kad jo tėvelis medžiotojas, antras, kad jo tėvelis žvejys, o trečias sako: "O mano tėvelis namie geria..."

Ignas nusijuokia ir paaiškina, kad šio anekdoto nepritaikysi nei jam, nei kuriamai laidai. Alkoholis ir laidos kūrėjų veikla - nesuderinami. "Vykome į Skandinaviją žvejoti, tai gidas stebėjosi, ar tikrai į žvejybą atvažiavome. Jam buvo nuostabu, kad lietuviai ne pagert atvyko, kad žvejoja neapsimėtę buteliais", - paaiškina pašnekovas.

Režisierius Ignas Miškinis sako, jog kūrėjams norėjosi, kad laida "Šiandien kimba" būtų nestandartinė ir neakademiška. "Be abejo, visada galima padaryti geriau ir, žinoma, reikia", - sako jis.

Rašo naują scenarijų

Ignas sako, kad jam, gimusiam Vilniuje, mieliausia žvejoti Neryje. Šioje upėje jį tėvas išmokė žvejoti, spiningauti. Režisierius sako dabar jaučiantis silpnybę didelėms upėms - Nemunui, Neriai. "Dar mėgstu žvejoti Nemuno žemupyje, Pagėgiuose, arba kolegos Sauliaus kaime Alytaus rajone, Krokialaukyje", - sako pašnekovas.

Ar laidos apie žvejybą ir žvejus kūrėjams pavyksta uždirbti iš savo malonaus rūpesčio? Režisierius sako, kad uždirbama labiau morališkai, tačiau Saulius tikrai nėra šykštus prodiuseris.

Vis dėlto Ignas duoną valgo iš savo profesijos - režisūros. 2003-aisiais jis baigė kino ir TV režisūros specialybės magistro studijas Lietuvos muzikos akademijoje ir dabar laikomas vienu ryškiausių jaunosios lietuviškos kinematografo kartos atstovų. Jo diplominis darbas - trumpametražis filmas "Lengvai ir saldžiai" sukėlė naują susidomėjimo lietuvišku kinu bangą. Šis filmas, kuris Ignui yra pats mieliausias iš visų jo sukurtų, yra pirmas komerciškai sėkmingas ir tuo pačiu puikiai kino kritikų įvertintas lietuviškas filmas, ne kartą atstovavęs Lietuvai renginiuose, pristatančiuose jaunąjį Lietuvos kiną.

Ignas yra dirbęs LNK televizijos laidos "Ryto ratas", LTV laidos "Kino pasaulyje" režisieriumi. Studijuodamas režisūrą Lietuvos muzikos akademijoje, Kino ir TV katedroje yra sukūręs šešis trumpametražius filmus.

Paskutinis jo sukurtas vaidybinis filmas - pernai visuomenės teismui pristatytos "Artimos šviesos". Ir dabar režisierius ne tik džiaugiasi tėvyste - rašo scenarijų naujam filmui ir atskleidžia tik tai, kad jis bus tikrai ne apie žuvis, o apie žmones.

Tei, kurie laidos "Šiandien kimba" nematė per "S plius", ją gali pažiūrėti naujienų portale www.etaplius.lt .

Režisierių sėkmė pasiveja pati

Oksana LAURUTYTĖ

Dokumentinių filmų, vaizdo klipų ir reklamų kūrėjas, o dabar - ir kuriamo filmo "Tadas Blinda. Pradžia" režisierius Donatas Ulvydas sako nedalijantis interviu į kairę ir į dešinę - jis nori gyventi ramiai, likti nematomas ir nežinomas. Vis dėlto su "Šiauliai plius" 35-erių vyras sutiko pasikalbėti. Juk Šiauliai - jo gimtasis miestas. Šiam miestui bei jo žmonėms Donatas sako jaučiantis ypač šiltus jausmus. "Vaikščiodavau ilgaplaukis miesto gatvėmis, tačiau į galvą niekada nesu gavęs", - šypsosi pašnekovas.

  

Šiauliuose gimęs, augęs ir čia pas tėvus kartkartėmis sugrįžtantis režisierius Donatas Ulvydas, kurdamas filmą "Tadas Blinda. Pradžia", sako sulaukęs itin daug pagalbos iš paprastų žmonių. "Ypač periferijoje - Mažeikiuose, Rumšiškėse - be galo šilti žmonės. Jie suteikė maksimalią pagalbą. Kartais atrodo, kad filmai gali gimti vien iš entuziazmo ir geranoriškumo. Manau, kad kurti Šiauliuose būtų įdomus ir unikalus iššūkis", - sakė jis.

 

Režisieriui Donatui Ulvydui talkino dailininkė, taip pat buvusi šiaulietė Jurga Gerdvilaitė.

Filmo kūrimas - lyg nėštumas

Pirmasis po ilgos pertraukos statomas lietuviškas istorinis nuotykių filmas "Tadas Blinda. Pradžia" kėlė ypatingą kino mėgėjų susidomėjimą, tačiau kino kūrėjai jį apgaubė paslaptimi. Režisierius Donatas Ulvydas ilgai neatskleidė, kas vaidins pagrindinį vaidmenį - svieto lygintoją Tadą Blindą jaunystėje. Režisierius teigė norįs, kad pagrindinį filmo herojų vaidintų ne koks nors garsus šalies aktorius, o žmogus iš gatvės, turintis aktorinių gebėjimų ir jų galbūt dar neatskleidęs.

Taip ir nutiko, kaip neatsargiai ėmė ir kartą pasakė režisierius - vaidinti Tadą Blindą pakviestas dainininkas Mantas Jankavičius. Be abejonės, surinkta ir visa puokštė kitų garsių aktorių: Antanas Šurna, Dainius Kazlauskas, Tatjana Liutajeva, Agnė Ditkovskytė, Andrius Kaniava, Vidas Petkevičius, Jokūbas Bareikis, Mykolas Vildžiūnas, Donatas Banionis. Kino filme nusifilmavo ir du Šiaulių dramos teatro aktoriai - Juozas Žibūda ir Juozas Bindokas. "Reikėjo scenos su keliais sureikšmintais žvilgsniais, šauktukais, įdomių veidų, todėl ir pakvietėme šiuos šiauliečius. Tai puikūs, geri, gražūs aktoriai", - sako režisierius.

Kelerius metus laukta kino juosta pradėta filmuoti birželio pradžioje. Kūrybinė grupė filmuoti pagrindines scenas pasirinko Mažeikių rajone esantį Renavo dvarą. "Tai vienas iš nedaugelio šalies dvarų, nerestauruotas, autentiškas, jame dar nėra plastmasės. Nuostabu tai, kad mažeikiškiai mums suteikė maksimalią pagalbą. Buvo smagu žiūrėti, kokie puikūs žmonės buvo šalia", - sako režisierius.

Filmo idėja sukurta remiantis R. Šavelio romanu, o scenarijų kino filmui parašė scenaristas Jonas Banys. Kino filmas pasakos apie legendinio svieto lygintojo jaunystę ir sukilimo prieš ponus užuomazgas. Šis T. Blindos gyvenimo etapas kine dar nebuvo rodytas.

Donatas apie filmo kūrimą kalba tarsi apie nėštumą. Reikia pasiruošimo periodo, filmavimo ir montavimo. Šiuo metu filmas, anot pašnekovo, dar karštas. "Jis guli ant stalo ir verda. Jį dabar galima beviltiškai sugadinti arba padaryti puikų, žodžiu, filmą tereikia sumontuoti", - sako režisierius.

Bėda ta, kad filmui kurti skirtos Kultūros ministerijos lėšos baigėsi, tad "nėštumas" laikinai nutrūko ir Donatui dėl to labai apmaudu. Jei įvyks stebuklas ir atsiras rėmėjų, filmas bus pristatytas dar šiemet. Jei įvyks mažesnis stebuklas - kitąmet pavasarėjant.

Nuo balto lapo iki japonų pripažinimo

Režisūros studijas Donatas sako pasirinkęs labai rimtai apsisprendęs, ką norėtų veikti gyvenime. Norėjo studijuoti Maskvoje, trejus metus apie tai galvojo, pats su savimi tarėsi, ką daryti, nes neturėjo gero patarėjo. Tačiau į Maskvą jis neišvyko, nes suprato, kad finansiškai neišgalės ten studijuoti ir gyventi.

Ir atsitiko taip, kad sostinėje buvo renkamas režisierių kursas, kuris paprastai formuojamas kas ketverius metus. "Retai kas priimamas mokytis režisūros vos baigęs vidurinę mokyklą. Dažniausiai priimami jau aukštąjį mokslą įgiję kūrėjai. Man pasisekė, kad profesūra kartais ima ir pasirenka studijuoti tuos, kurie yra lyg balti popieriaus lapai, iš provincijos. Turbūt tiems labiau ir sekasi, kuriems reikia daugiau jėgų ir atkaklumo iš pradžių įdėti", - sako Donatas.

  

Operatorius Ramūnas Greičius, režisierius Donatas Ulvydas ir Tadas Blinda - Mantas Jankavičius.

 

Donatas Ulvydas žadėjo, kad Tadą Blindą vaidins ne aktorius. Svieto lygintojo vaidmenį kurti patikėta dainininkui Mantui Jankavičiui.

Režisierius sako filmo apie Tadą Blindą neieškojęs. "Aš niekur neinu - viskas pas mane ateina. Juk kas skirta, tą ir gausi. Filmas negali būti nei geresnis, nei blogesnis, nei gali būti. Tiesiog atėjo laikas ir mane pakvietė", - kalba vyras.

Donato teigimu, visi režisieriai pradeda kurti nuo trumpametražių filmų, o jis kūrė reklamą, muzikos klipus ir visiems sakydavo, kad ateis laikas ir sukurs pilnametražį filmą. "Gal ir pretenzingai kalbėjau, bet iš širdies. Praėjo 10 metų ir pas mane atėjo, pasiūlė būti "Tado Blindos. Pradžios" režisieriumi", - kalba jis.

Donatas režisuoti šį filmą pakviestas todėl, kad yra sukūręs ne vieną apdovanojimų ir žiūrovų simpatijų sulaukusį projektą. Paskutinis jo režisuotas darbas "Vabzdžių dresuotojas" pelnė net keturias "Sidabrinės gervės" statulėles, tarp kurių – ir už geriausią režisūrą. "Tas filmas kino teatruose rodytas labai trumpai - Lietuvoje nėra dokumentinių filmų rodymo ir žiūrėjimo tradicijos. Buvo labai įdomu jį kurti. Apkeliavome 20 pasaulio kino festivalių. Atitikome net japonų nacionalinės televizijos lygį kūrybiškai ir techniškai. Tai buvo pirmasis filmas iš Baltijos šalių, kurį transliavo Japonijos HD televizija. Vadinasi, galime labai daug", - sako režisierius.

Donatas savo profesijos nevadina darbu. "Kai darai tai, ką mėgsti, svarbus kiekvienas žingsnis", - sako jis. Vis dėlto režisieriui pats mieliausias procesas - idėjos formulavimas. "Ar ne stebuklinga, kai sėdi su kolega ir tavo darbas - fantazuoti. Tai nuostabus procesas. O kai filmuoji, patenki į kitą pasaulį, pamiršti mobilųjį telefoną ir sąskaitas už elektrą. Filmavimo aikštelėje jaučiuosi kaip mūšio lauke - kovoju su alkiu, karščiu..." - sako režisierius.

Donato Ulvydo režisuotame filme "Tadas Blinda. Pradžia" vaimenį kuria ir aktorius Donatas Banionis.

Šiauliams - ypatingi jausmai

"Taip, aš myliu Šiaulius. Čia gyvena mano tėvai, brolis su šeima, giminės, draugai. Šiauliai niekada nebuvo dingę iš mano gyvenimo", - sako Donatas, komentuodamas, kodėl sutiko skirti laiko gimtojo miesto savaitraščiui.

Jis atvirauja juntantis ypatingą pagarbą ir savo gimtosios "Ragainės" mokyklos pedagogams. Mokykloje iki šiol sustiprintas matematikos mokymas, o Donatas sako, kad jam didelė garbė, kad šio dalyko jį mokė mokytojas Juozas Kuprys. "Jis mokė kitaip nei kiti mokytojai. Manau, kad būtent matematika man padeda turėti savitą braižą, stilių, kitaip jausti ritmą ar siužeto konstrukciją. Įsigilinęs galėčiau paaiškinti, kaip glaudžiai susijusi geometrija ir vaizdo projektavimas per objektyvą", - kalba pašnekovas.

Donatas sako besididžiuojantis ir tuo, kad visi jo klasės draugai be išimties įstojo į šalies aukštąsias mokyklas. Tai tik įrodymas, kaip stipriai jie buvo paruošti studijoms mokyklos suole. "Ši mokykla nebuvo sureikšminta, mes buvome tiksliukai ir man didelė garbė, kad joje mokiausi", - kalba jis.

Donatui iki šiol malonu susitikti su buvusiais šiauliečiais, kurie dabar kuria, dirba, gyvena sostinėje. Jis neigia mitą, kad Šiauliai išsiskiria iš kitų miestų tuo, kad čia gyvena tik skustagalviai ir talentingi menininkai. "Ir Čikagoj, ir tam pačiam Vilniuj yra taip pat ir nereikia sureikšminti Šiaulių. Čia nėra taip jau blogai. Vaikščiojau ilgaplaukis po Šiaulius ir nesu gavęs į galvą", - šypteli jis.

"Susijuosti" "Laumės juosta" išdrįso nedaugelis

Oksana LAURUTYTĖ

Praėjęs savaitgalis kelioms dešimtims šiauliečių šeimų buvo ypatingas - Palangoje jau 16-ąjį kartą vyko festivalis "Laumės juosta", kuriame vaikai koncertavo kartu su žvaigždėmis. Vis dėlto, ne visi talentingi vaikai galėjo dalyvauti visos šalies dainuojančių ir šokančių vaikų šventėje. Registracijos mokestis šiemet padvigubėjo, tad sunkmečiu, susiveržę diržus vaikų tėvai ir studijų vadovai, nepanoro, kad "Laumės juosta" juos dar ir prismaugtų.

Pagrindinis vaidmuo "Nieko tokio" pasirodyme skirtas Jūratei Budriūnaitei ir Žydrūnui Lukašavičiui.

Vykti į festivalį buvo per brangu

Dvi dienas Palangoje vykusį festivalį "Laumės juosta" tiesiogiai transliavo LNK televizija. Marijampolietės Laimos Lapkauskaitės sumanytą ir globojamą šventę vedė Irūna ir Rolandas Vilkončius. Gera naujiena yra ta, jog pagrindinis šventės prizas atiteko šiauliečiams - Lauros Remeikienės studijos kolektyvui. Lauros studijai įteiktas "Laumės juostos" prizas, nes kolektyvas pripažintas išradingiausiu, aktyviausiu, geriausiu metų vaikų kolektyvu.

Pernai "Laumės juostoje" dalyvavo apie pusantro tūkstančio vaikų. Šiemet jau 16-ąjį kartą vykusioje Lietuvos vaikų šventėje panoro dalyvauti žymiai mažiau vaikų kolektyvų - apie 40. Priežastis paprasta - mokesčiai už dalyvavimą šventėje padvigubėjo. Prieš dvejus metus vienam vaikui startinis mokestis buvo 20, o šiemet - 50 litų.

Viena Šiaulių vaikų studijos vadovė teigė norėjusi vykti su vaikais į šventę, bet sužinojusi, kad kolektyvui reikės sumokėti kone tūkstantį litų, apsigalvojo. "Man pagailo vaikų tėvų. 3 minutes tave parodo per televiziją, o išlaidos - milžiniškos. Juk reikia skirti lėšų ir pasirodymo rūbams, kelionei į Palangą, maistui, nekvynei. Nusprendėme šiemet nedalyvauti", - kalbėjo pašnekovė.

Pasikalbėti su pačia L. Lapkauskaite apie šventę ir jos organizavimą nepavyko - jos telefonas buvo išjungtas.

Daina apie baltą katytę ir katiną juodą

Jau antrus metus tradicinio festivalio "Laumės juosta" idėja yra ta, kad vaikų kolektyvai dainuotų su žinomais dainininkais. Šiaulių vaikų studijos "Nieko tokio" vadovai Jūratė Budriūnaitė ir Vadimas Kamrazeris pernai į sceną su vaikais išleido jų tėvus - vyrus juodais drabužiais. Šiemet su vaikais dainavo pati vadovė Jūratė, kuri yra Šiaulių dramos teatro aktorė, o televizijos žiūrovams žinoma kaip serialo "Moterys meluoja geriau" aktorė. Maža to, kartu su vaikais scenoje šoko ir šėliojo aštuonios tėvelių poros.

"Prieš kelerius metus pabandėme pakviesti į sceną šalia vaikų dainuoti ir tėvus. Tai ne tik pasiteisino, bet ir tapo mūsų kolektyvo vizitine kortele. Kai į sceną užlipo tėvai, koncertuoti su vaikais panoro ir mamos. "Laumės juostos" scenoje buvome net 43 žmonės", - sakė V. Kamrazeris.

Studijos "Nieko tokio" vadovo teigimu, operatoriai, pamatę, kiek daug atlikėjų reikės nufilmuoti, susiėmė už galvų. "Žiūrėjau laidos įrašą ir galiu patikinti televizijos žiūrovus, kad vaizdas iš salės buvo žymiai geresnis. Vis dėlto, energija, kuri sklido nuo dainuojančių ir šokančių atlikėjų, vertė šiurpti odą visiems", - šypsojosi pašnekovas.

Į sceną išėjo 40 "Nieko tokio" atlikėjų - vaikai ir aštuonios poros tėvų.

Sauliaus JANKAUSKO nuotr.

Dainuoti kartu - dieviška palaima

"Nieko tokio" šiųmečiam vaikų ir jaunimo populiariosios muzikos festivaliui parengė žinomą amerikietišką šlagerį "Graži istorija" ("Minnie the Moocher"). Jūratė Budriūnaitė pagal dainos melodiją sukūrė šmaikštų tekstą apie baltą katytę ir juodą katiną, kurie, lyg kavalierius su pana, virė košę su smala. Aktorė pati pasidabino balta suknele ir scenoje šoko bei dainavo su studijos narės Gabrielės tėvu Žydrūnu Lukaševičiumi.

Parengti šokį studijai padėjo choreografė Edita Montvilienė, dėl aprangos konsultavo "Oranžinė reklama".

"Dainuoti visai šeimai kartu - tai kažkokia dieviška palaima", - šypsojosi Jūratė. Anot kolektyvo vadovo V. Kamrazerio, tėvams, pradėjus koncertuoti kartu su vaikais, atmosfera studijoje ypač pasikeitė, visi tapo dar artimesni. Patys aktyviausi - Karolinos ir Viktorijos tėveliai Ramūnas ir Erika Jonuškos, Ramunės tėveliai Ilona ir Saulius Jankauskai, Aidijos tėveliai Asta ir Rimas Mockevičiai.

V. Kamrazeris sako, kad kartais atrodo, jog vaikai studijoje parinkti pagal tėvus, nes visi tėvai kažkuo prisideda prie pasirodymo - siuva rūbus, modeliuoja, daro šukuosenas ir pan.

"Į Palangą buvome suvažiavę per 100 žmonių. Poilsio namų "Palangos žuvėdra", kuriuose aš vakarais groju dėka, studijos nariai gerai praleido laiką. Būtumėte matę, kokius muzikos vakarus su vaikais ir jų tėvais "Laumės juostos" metu rengdavome - net poilsio namų stogai kilnojosi", - šypsojosi V. Kamrazeris.

Tiesa, studijos vadovas puse lūpų prasitarė, kad jaudulio rengiantis šventei patyrė itin daug - nuo prakaito netgi sudrėko ir "nusprogo" jo mobilusis telefonas. "Telefoną atgaivino meistrai, o šventės dieną dievulis dovanojo vėsesnį orą, tad buvo galima ir protauti ir matyti normaliai", - sakė studijos "Nieko tokios" vadovas.

Aktorė A. Štukytė su nostalgija mena senąjį Radviliškio kino teatrą

Šiandien, liepos 23 d. 21.30 val. Radviliškio parkelyje apsilankys vasaros kino festivalis "Sidabrinės gervės naktys", kurį organizuoja Lietuvių kino akademija (LiKA). Susirinkusiesiems į vėlyvus nemokamus seansus tiesiog po atviru dangumi bus parodyti trys šiuolaikinio kino kūrėjų darbai: dokumentinis filmas "Upė" (rež. J. ir R. Gruodžiai), trumpametražis "Lernavan" (rež. M. Sargsyan) ir skandalingasis "Zero 2" (rež. E. Vėlyvis). Šiame filme vaidinusi aktorė Aušra Štukytė mielai palydės festivalio karavaną į savo gimtąjį Radviliškį.

Festivalio pristatyme dalyvaus aktorė Aušra Štukytė, kuri kartu su kolega Ramūnu Rudoku nusifilmavo "Zero 2".

Iš Radviliškio kilusi aktorė A. Štukytė puikiai pamena savo vaikystės filmus. "Mūsų mieste veikė nuostabus kino teatras "Lituanica". Mano geriausia draugė, filmų žiūrėjimo bičiulė buvo mama. Mudvi kartu ėjome į visus indų, rusų filmus, taip pat ir vakarietiškus, kokius tik praleisdavo sovietinė cenzūra", - pasakojo A. Štukytė.

Radviliškio kino teatre ji išvydo ir garsųjį "King Kongą". "Tai buvo topas. Žmonės ėjo žiūrėti po kelis kartus, net bilietų sunku buvo gauti... Mane tuomet taip sužavėjo pagrindinė filmo aktorė! Išėjome iš kino teatro su mama ir dar ilgai aikčiojome – kokia ji graži, kokia talentinga", - kalbėjo Aušra.

Kas inspiravo pasirinkti aktorystę, A. Štukytė nė negalėtų pasakyti - daug kino žvaigždžių tam turėjo įtakos. Dabar mergina jau pati filmuojasi kino juostose. Paskutinis Aušros darbas – vaidmuo lietuviškame filme "Zero 2". Kas dar nematė šios groteskos, turės galimybę tai įvertinti liepos 23-iąją. A. Štukytei bus labai smalsu stebėti susirinkusiųjų reakciją į "Zero 2".

"Aš buvau nuvykusi į "Sidabrinės gervės naktų" festivalio atidarymą Šakių rajone. Nustebino žmonių gausa, kita vertus, kuo čia stebėtis. Nedaug tokių įdomių, be to, nemokamų renginių vyksta provincijoje. O žmonės jų išsiilgę, - įsitikinusi A. Štukytė. - Jie gyvena darbų, krizių, įvairių politinių peripetijų rutinoje. Susirenka į kino festivalio vakarą minia ir matai – išvargę veidai. Bet netrukus žiūrėdami filmus žmonės jau atsipalaiduoja, veiduose pasirodo šypsena. Tai labai gražu! Pati "Sidabrinės gervės naktų" idėja – labai gera, labai sveikintina."

Tąkart Šakių rajone taip pat buvo parodytas "Zero 2". Aušra galėjo tikėtis kraštutinės žmonių reakcijos. "Šis filmas nė kiek nepapiktino net ir vyresnių žiūrovų. Jie išbuvo iki galo, žiūrėjo ir juokėsi, reiškia, suprato, apie ką tas filmas ir kodėl jis toks. Nėra ta mūsų provincija diktuojanti blogus reitingus. Televizijos galėtų nebijoti ir drąsesnes laidas rodyti", - šypsojosi A. Štukytė ir patikino, kad jau rikiuoja darbus taip, kad jokie reikalai jai nesutrukdytų liepos 23-iąją atvykti į Radviliškį.

Dėl "Sidabrinės gervės naktų" savo grafiką pakoregavo ir Radviliškio rajono savivaldybės meras Antanas Čepononis. "Aš pakeičiau planus – atostoginius ir darbinius, kad galėčiau dalyvauti festivalio naktyje", - prisipažino jis.

"Lietuvoje daug švenčių: Joninės, Antaninės, Petrinės... Bet toks festivalis – išskirtinis. Tie artistai, kurie liepos 23 dieną atvažiuos pas mus, ir pats tas projektas teikia daug džiaugsmo gyventojams. Kiną žiūrėsime netradicinėje vietoje netradiciniu laiku – bus nuostabus renginys", - teigė meras A. Čepononis.

VšĮ "Lietuvių kino akademija" informacija

Sunkvežimio vairuotojo dainą nurungė tik M. Mikutavičius

Viktorija BARKAUSKAITĖ

Ketvirtadienį, liepos 15 d., Lietuvos televizijOS organizuotame koncerte "Daina Lietuvai" skambėjo ir šiauliečio Aido Sabaliausko daina. Žodžio kišenėje neiškantis linksmuolis ir puikus pašnekovas – toks pasirodė Aidas Sabaliauskas, vieną naktį prieš trisdešimt metų pagal poeto Juozo Ruzgio eiles sukūręs dainą pavadinimu "Lietuva". Trisdešimt metų tik pažįstamų ir draugų rate skambėjusi daina šiais metais Lietuvos radijo ir Lietuvos autorių teisių gynimo asociacijos agentūros (LATG-A) organizuotame patriotinės dainos konkurse "Daina Lietuvai" užėmė antrą vietą.

A. Sabaliauskas dainą "Lietuva", užėmusią antrą vietą patriotinės dainos konkurse, sukūrė prieš 30 metų.

Alvydo JANUŠEVIČIAUS nuotr.

"Daina, kaip ir visi geri dalykai, gimė naktį"

Daina gimė, kai A. Sabaliauskui buvo vos šešiolika. Tuo metu jis grojo Virgio Stakėno dainos studijoje, anot jo, "kartas nuo karto vis pagrajindavo". Paklaustas, kas padarė didžiausią įtaką dainai atsirasti, vyras pasakojo, jog kūrėjo Juozo Ruzgio pasitraukimas iš gyvenimo jį sukrėtė. A. Sabaliausko tėvas buvo poeto draugas, namuose laikė jo rankraščius. Vieną dieną juos skaitinėjant, muzikuojančiam jaunuoliui į akį krito eilėraščio pavadinimas "Lietuva". Tą naktį poeto žodžiai plaukte įplaukė į A.Sabaliausko sukurtą melodiją, kurią galvoje jis nešiojosi jau kurį laiką. Muzikos kūrėjas pasakoja, jog tuomet, prieš trisdešimt metų, žodžiu "Lietuva" buvo vadinama laisvos ir nepriklausomos šalies idėja. "Nebuvo galima nei vėliavos paplevėsuot, nei šalies vardo garsiai sakyti. Tuomet Lietuvos nebuvo, buvo tik Lietuvos Tarybų Socialistinė Respublika", - prisimena Aidas. Tokios dainos reiškė kažką ypatingo kiekvienam šalies patriotui.

Lietuva ir po 30 metų – ta pati

"Čia vasaros žaliausios būna, čia balčiausias gruodžio sniegas, čia stipriausi auga sūnūs", – seniai apdainuota Lietuva ir dabar lygiai tokia pati. "Mūsų daina nuo kitų skiriasi tuo, kad jos galima klausytis ir po trisdešimties, ir po dar daugiau metų, nes niekas nesikeičia, Lietuva išlieka tokia pat. Argi pievos ne žalios? Argi žiema ne balta? – samprotauja vyras. - Kitų autorių dainos kalba apie tai, kas aktualu dabar. Po metų jos gali būti nebeįdomios." Pasak A. Sabaliausko, aktyvus žmonių balsavimas už jų dainą įrodo, jog ilgai lentynoje pragulėjęs kūrinys pasakoja apie ilgalaikes, gal net amžinąsias, tik lietuviams suprantamas vertybes.

"Aš visada dainuoju"

Apie šiuolaikinę muziką vyras kalba kritiškai: "Daug dabartinės muzikos yra apie nieką, tiesiog "sukaltas" tekstas, "padaryta" daina." Jauniems kūrėjams vyras linki "nedaryti" dainų. Geriau patylėti, jei neturi ką pasakyti, nei dainuoti apie "skylutes". Jis sako, kad tie, kurie turi vidinės stiprybės, yra pasirengę viską išgyventi ir pajusti, taps tikraisiais kūrėjais, muzikais. A. Sabaliauskas kaip geros ir savo mėgstamos muzikos atlikėją pristato Vytautą Kernagį. Jo dainos visiems artimos, tikros ir nuoširdžios. Vairuodamas automobilį vyras neretai užtraukia maestro dainas. "Aš visada dainuoju, - kalba vyras. - Su muzika daug lengviau gyventi, ji atpalaiduoja!"

Dainą "prikėlė" atlikėjas A. Butnorius

Šiaulietis atlikėjas Algimantas Butnorius yra A. Sabaliausko draugas. Atlikėjas, išgirdęs apie organizuojamą patriotinės dainos konkursą, prisiminė kadaise dainuotą "Lietuvą" ir paskambino A. Sabaliauskui. Muzikos kūrėjas nedvejodamas sutiko, jog dainininkas atliktų jo dainą ir dalyvautų konkurse. "Algimantas prikėlė dainą antram gyvenimui, - savo draugui gerų žodžių negailėjo A. Sabaliauskas. - Jis moka pajausti, giliai išgyventi tai, ką dainuoja." Šiuolaikinėmis technologijomis daina buvo aranžuota ir skyrėsi nuo originalaus, gitara atliekamo varianto. Tačiau, pasak A. Sabaliausko, idėja nepakito, viskas skamba "skaniai ir tvarkingai". "Čia sudėtingiau nei nugalėti loterijoje. Ten gali nusipirkti sunkvežimį bilietų ir tikrai ką nors laimėsi, o čia – ne. Tam, kad laimėtum dainos konkurse, reikia daug dirbti ir stengtis".

Knibžda naujos idėjos

Šis laimėjimas įkvepė A. Sabaliauską bei jo vaikus. A. Sabaliausko dukra panoro išmokti groti gitara. Toks dukters noras nudžiugino tėvą. Jis nupirko dukrai naujas stygas, kad būtų lengviau groti. "Kiekvienam savo, – sakė jis. – Mano dukrai labai patinka būti gamtoje, ji be galo myli gyvūnus, o sūnus – tiksliukas, matematikas. Tikrai neversiu muzikuoti savo vaikų." Vyras kalbėjo, jog kiekvienas turi daryti tai, kas patinka. Profesionalus vairuotojas mėgsta savo darbą: "Galima būti "fūros" vairuotoju ir kurti muziką, galima būti valytoju ir piešti – nereikia apsiriboti viena veikla." Vyras neslepia, jog ir dabar jo galvoje knibžda idėjų, ką būtų galima nuveikti, pavyzdžiui, norėtų prikelti ir daugiau senų, kitose lentynose dulkančių dainų.

Iš 114 atsiųstų konkursui dainų antrajam turui buvo atrinkta 41 daina. Kūrinius įdainavo ir Lietuvoje žinomi (Marijonas Mikutavičius, Ovidijus Vyšniauskas, Linas Adomaitis, Olegas Ditkovskis, Neda Malūnavičiūtė, Vytautas Juozapaitis), ir Lietuvos klausytojams mažiau girdėti atlikėjai.

Patriotinės dainos konkurse "Daina Lietuvai" geriausia daina pripažintas Marijono Mikutavičiaus atliekamas kūrinys "Ar mylit ją Jūs?"

"Susiženijęs" su dambreliu

Oksana LAURUTYTĖ

LNK projekte "2 minutės šlovės" žiūrovus pakerėjęs ukmergiškis Egidijus Darulis jį išgarsinusio muzikos instrumento - dambrelio - nepaleidžia iš rankų iki šiol. Rudenį jis atstovaus Lietuvai Vengrijoje vyksiančiame 6-ajame tarptautiniame dambrelininkų festivalyje. Mažai kas žino, kad Egidijus Šiauliuose numynė ne vienerius batus - čia studijavo dailę universitete, vedė šiaulietę, taip pat dailininkę Kristiną Grušaitę, čia pas senelius svečiuojasi trys jų vaikai. "Grojant dambreliu vaikai labai greitai užmigdavo", - šypsosi pašnekovas.

Egidijaus Darulio žmona šiaulietė Kristina Grušaitė Darulienė palaikė vyrą ir vykdavo kartu į visus laidos "2 minutės šlovės" filmavimus.

Muzikantas, nepažįstantis natų

Nepaaiškinamą ramybę skleidžiantis 38-erių Egidijus Darulis laidoje "2 minutės šlovės" pagrindinio prizo - 40 tūkstančių litų - negavo. Vis dėlto dambreliu grojantis vyras buvo itin įvertintas - vieno interneto portalo skaitytojai Egidijaus pasirodymą pripažino geriausiu projekte.

Besibaigiant projektui "2 minutės šlovės" Egidijus sulaukė pasiūlymo vykti į Vengriją, kur vyks tarptautinis dambrelininkų festivalis. Egidijus žada ten groti, pasakoti dambrelio istoriją Lietuvoje, demonstruoti autentiškus Lietuvos instrumentus.

"Esu pirkęs ne vieną dambrelį iš vieno garsiausių ir geriausių pasaulyje dambrelių meistrų - Zoltan Szilagyi, porą trejetą kartų esu nusiuntęs savo grojimo pavyzdžius. Ir tik kai nusiunčiau jiems pirmojo pasirodymo "2 minutės šlovės" įrašą, jie pakvietė mane į festivalį", - sako Egidijus. Zoltan Szilagyi sūnus Aron Szilagyi, pasaulyje žinomas dambrelio virtuozas, yra ir didžiausio Europoje dambrelininkų festivalio organizatorius. Būtent šis festivalis Egidijui bus debiutas užsienio scenoje. Analogiškame festivalyje lietuviai dar niekada nėra dalyvavę. Šiemet šiame festivalyje žada dalyvauti apie 50 pasaulio šalių dambrelininkai.

Egidijui dabar skauda galvą, iš kur gauti lėšų kelionei į Vengriją. Mielai sutinkantis koncertuoti ten, kur kviečia, dambrelininkas laukia kvietimų ir pasiūlymų. "Labai mielas man yra studijų miestas Šiauliai. Gal kada nors ir šiauliečiai mane išvys grojantį kokio nors Šiaulių menininkų festivalio metu", - šypsosi pašnekovas.

Kas galėjo prieš 20 metų pagalvoti, kad kuklus, tyro žvilgsnio jaunuolis, mūvintis nutrintus džinsus ir avintis nuklemptus sandalus, taps žinomas šalyje. Egidijus pats sau tokios karjeros nežadėjo. Jis net nepažįsta natų, tačiau sako mielai "neriantis" į visus kūrybinius išbandymus.

Donelaičio Lauciaus "anūkas"

Kaip vyras sumanė dalyvauti TV projekte? Egidijus sako, kad kai TV3 prasidėjo projektas "Lietuvos talentai" - bendradarbiai ir draugai dažnai paklausdavo, kodėl šis nedalyvaujantis. Sakė, kad jis groja taip originaliai, kad būtinai laimėtų. Egidijus nedrįso, bet kai prasidėjo LNK projektas "2 minutės šlovės", draugai vėl "užsipuolė".

"Kai net Albertas Bartašius - toks genijus, gyvenantis Migonių kaime, multimenininkas, gaminantis visus lietuviškus tradicinius instrumentus, su kuriuo dažnai kartu grojame ir net ir kompaktinį diską (Ukmergės ir Pasvalio dambrelininkų albumas "Lietaus lašai") išleidome, paragino, aš pasidaviau. Užpildžiau anketą ir laukiau. Po mėnesio paskambino, pakvietė į peržiūrą ir priėmė į projektą", - šypsosi dambrelininkas.

Prieš peržiūrą organizatoriai Egidijui sakė, kad nieko nebus iš solo dambreliu be jokių šokėjų ar fonogramos, tačiau Egidijui sumušus paskutinius savos kūrybos ritmus ir nulipus nuo scenos - peržiūroje dalyvavusios komisijos nuomonė kardinaliai pasikeitė.

Egidijus sako su dambreliu "susiženijęs" beveik prieš ketverius metus - lapkričio 4 dieną bus lygiai ketveri, o jam pačiam – 38-eri. Dambrelį Egidijui padovanojo brolis gimtadienio proga. Ne, nenorėjo, kad jis netektų dantų ar susižalotų lūpas. Brolis pats turėjo dambrelį, o Egidijui padovanojo pokštaudamas. Užstalėje patarė pabandyti. "Man iškart pavyko visai neblogai. Brolis nustebo, nes ne visiems taip iškart pavyksta, tik paimi ir groji", - juokiasi jis.

Tada Egidijus pradėjo groti dambreliu kone kasdien ir eksperimentuodamas atrasti vis naujus garsus. Gal Donelaičio giminaitis bus? Juk Donelaitis savo "Metuose" aprašė grojimą dambreliu.

"Gal greičiau Lauciaus anūkas. "Metuose" Donelaitis rašo, kad būtent Laucius linksminosi ir šoko pūsdamas dambrelį. Prieš 400 metų..." - žiniomis dalijasi vyras.

Dambreliu jis, kaip tas Laucius, grodavo pirma sau, paskui – ir migdydamas savo vaikus. "Nuo dambrelio garsų jie labai greitai užmiega", - šypteli jis prisipažindamas, kad tuomet dar nemokėjo ir nenaudojo "beatbox'o" elementų. Dabar dambrelis užmigti jo vaikams - filosofui ir išradėjui Jeronimui (8 m.), išdykėlei, linksmuolei, dailininkei Uršulei (6 m.) ir dainininkei bei šokėjai Agotai (4 m.) - nebepadeda. "Gal per agresyviai groju", - juokiasi pašnekovas.

Pirmieji vieši pasirodymai buvo kuklūs - Egidijus pagrodavo parodų atidarymuose Ukmergėje – jis dirba Ukmergės kultūros centre dailininku-parodų organizatoriumi. Parodų autoriai, sužinoję apie kolegos pomėgį, patys prašydavo, kad pagrotų.

"Buvau labai užsidegęs, nes mačiau labai dideles jo galimybes, kurių beveik niekas nenaudoja. Internete radau svetainę, kurioje populiarinama trieilė Peterburgo armonika. Pasiūliau jiems populiarinti ir dambrelį. Po kelių mėnesių gavau Gintaro Andrijausko, kapelos "Sadūnai" vadovo, laišką. Juo buvau pakviestas į tarptautinę "Sėlos" muzikantų šventę Zarasuose pagroti "su tuo kažkokiu dambreliu", - prisimena Egidijus. Dambrelininkas nesigailėjo nuvykęs - tapo visų 16-os festivalių atradimu.

Egidijus Darulis pats gamina dambrelius. Štai taip jis mato savo darbo stalą.

Egidijaus DARULIO asmeninio archyvo nuotr.

Du kartus į tą pačią balą nelipa

Ne tik Egidijus yra atradimas kitiems. Jis pats vis atranda ką nors naujo. Rašo recenzijas apie dailės parodas, kuria eiles. Gal prieš gerą dešimtį metų buvo pakviestas vaidinti Ukmergės mėgėjiškame kambario teatre. Vaidino penkiuose šešiuose spektakliuose ir sako, kad būtent buvimas scenoje jį išmokė valdyti jaudulį. LNK televizijos studijoje jis, rodos, nesijaudino. "Va, spektakliuose - ten tai jaudulys! Juki reikia atsiminti krūvą teksto ir dar įtikinamai judėti, skleisti "tikras" emocijas. Teko vaidinti ir vaikams - buvau ir šuniukas ir Tėtė Karlas. "Vežė" mane aktorystė", - sako pašnekovas.

Laisvalaikiu Egidijus fotografuoja. "Fotografuodamas turi būti tarsi plėšri didelė katė, tokia kaip tigras ar liūtas, matanti tamsoje ir žvitriai reaguojanti į kiekvieną auką", - šypsosi jis ir sako, kad žodis "menininkas", kaip ir "verslininkas", daugiau savyje talpina, nei mes galime įsivaizduoti.

Egidijus yra ir skulptorius. Platelių ežere, 16 metrų gylyje, yra panardintas nukryžiuotasis, kurį jis išdrožė pranciškonų užsakymu. Tai žinomiausia jo skulptūra Lietuvoje.

Tiesa, Egidijus gavo kvietimą vėl dalyvauti LNK projekte "2 minutės šlovės", tačiau atsisakė. "Kiekvienas, kuris pirmajame sezone pateko į finalą, antrame sezone eina iškart į pusfinalį. Atsisakiau ne dėl atkaklumo stokos. Išbandžiau, pamačiau ir netgi daugelį dalyvių aplenkiau su tokiu primityviu instrumentėliu. Tai jau yra labai didelis laimėjimas. Nemėgstu du kartus lipti į tą pačią balą. Gyvenimas neturi būti ciklinis. Nereikia kartotis", - sako jis.

Dambrelio garsai skambėjo didikų rūmuose

Egidijus savo kolekcijoje turi apie 20 dambrelių iš įvairių pasaulio šalių. Instrumentas, kuriuo išgaunami garsai piau piau, siau kiau liau, trrr, bummm, džiau gugu džiau ir panašiai, turi daug pavadinimų. Dambrelis, dombrelis, dumbrelis, dambrelė, dombrelė, dumbrelė, bandūrėlis, bindūrėlis, bandurka, dambras, varganas, vargonėliai, šeivelė, kanklikė, bimba. Dalį šio mažiausio pasaulyje muzikos instrumento istorijos būtent Egidijus parašė "Vikipedijos" svetainei. Kas parašė kitus faktus - nežino, tačiau juos reikėjo šiek tiek patikslinti.

Jo žiniomis, populiariausia iki šiol dambrelio atsiradimo Europoje teorija ta, kad jis atkeliavęs iš Azijos apie 1200 metus. Manoma, kad į Lietuvą atkeliavo iš Vakarų Europos (germanų tautų). Yra kita versija, kad dambrelį į Lietuvą galėjo atgabenti ir totoriai. Lietuvoje metalo dambreliai naudoti liaudies muzikoje, taip pat LDK didikų rūmuose. Trakų salos pilies teritorijoje rastas XIV a. dambrelis. Tai leistų spėti šiuos instrumentus buvusius to laikotarpio valdovo dvaro muzikinio gyvenimo dalimi. Vėlesniais laikais šį instrumentą prisitaikė ir liaudies muzikantai.

Gudriausias moksleivis mokslus tęs Amerikoje

Oksana LAURUTYTĖ

Šiaulių regiono televizijos "S plius" žaidime "Gudrutis" kolegas nurungęs ir nešiojamąjį kompiuterį laimėjęs Didždvario gimnazijos moksleivis Linas Jankauskas rugpjūtį metams išvyksta mokytis į JAV. Gudriausiu miesto moksleiviu TV laidoje pripažintas jaunuolis už Atlanto ketina ne tik įgyti vidurinį išsilavinimą, bet ir profesiją. Lyg riešutus klausimus iš chemijos, biologijos, anatomijos gliaudantis Linas ketina būti gydytoju, tačiau ar juo taps - laikas parodys.

"S plius" televizijos žaidimo "Gudrutis" nugalėtoju tapęs Linas Jankauskas rugpjūtį išskrenda į Ameriką. Pasiims ir kompiuterį - TV laidos pagrindinį prizą.

Sauliaus JANKAUSKO nuotr.

Labiausiai domisi chemija

Šiaulių regiono televizijos "S plius" TV žaidimas "Gudrutis" buvo pradėtas rodyti šiemet sausį. Dėl gudriausio šiauliečio titulo varžėsi 27 9-12 klasių moksleiviai. Laidos dalyviai rungėsi dėl pagrindinio prizo - nešiojamojo kompiuterio, kurį skyrė bendrovė "Sovis".

Moksleiviai į laidą "Gudrutis" galėjo pradėti registruotis spalį, kai buvo pristatytas naujasis Šiaulių regiono "S plius" televizijos sezonas. Daugiausia žaidime, kuriame vertinamas bendrasis išsilavinimas ir proto lankstumas, panoro dalyvauti vaikinų ir merginų iš Didždvario gimnazijos.

Iš viso buvo nufilmuota 13 laidų, kuriose pirmiausia paaiškėjo gudrūs, vėliau - gudresni, o galų gale - gudriausiasis moksleivis.

Linas sako nesitikėjęs, kad nugalės, todėl visiškai nesijaudino. Daugumą varžovų jis pažinojo, teko varžytis net su klasės draugais, o patirties dalyvauti laidoje, kur vertinamos žinios, jis turėjo. Linas pernai yra filmavęsis LTV laidoje "Tūkstantmečio moksleivis", į kurią buvo patekęs, kai laidos rengėjai įvertino jo žinias.

Laidoje "Gudrutis" Linui teko atsakyti į klausimus iš įvairių sričių, nes kiekviena laida buvo iš trijų dalių. Pirmiausia trys dalyviai atsakinėjo į klausimus sulaukę atsakymo variantų, antrojoje - "Blic" - dalyje atsakymų variantų nebuvo, o trečioji laidos dalis vadinasi "Mįslės be gyslos". Čia reikėjo pademonstruoti proto lankstumą, atpažįstant dainą ar eilėraštį, kurio siužetas buvo perpasakotas paprastais žodžiais.

"Man labiausiai patinka chemija, biologija", - sakė Linas, kuris atsakymus iš šių dalykų pateikdavo be problemų. Paklaustas, kuri arterija maitina širdį, Linas prajuokino publiką paprašęs leidimo save paliesti. Pačiupinėjęs kaklą jis atsakė, kad vainikinė. Paprastas jam klausimas buvo ir apie tai, kokie sluoksniai sudaro širdies sienelę, ir daugelis kitų.

Linas atvirauja, kad nelabai linksta prie literatūros, jam mielesni tikslieji mokslai. Jaunuolis ne kartą yra atstovavęs gimnazijai Šiaulių moksleivių chemijos olimpiadose.

Sanitaras savo noru

Santūriai besišypsantis Linas sako į laidos pusfinalio filmavimą atvyko miegojęs vos kelias valandas. Su gimnazijos draugais jis buvo išvykęs į Norvegiją, kur dalyvavo Jungtinių Tautų organizacijos projekte moksleiviams. "Į finalą jau ėjau išsimiegojęs", - šypteli jis, beje tik rytą tėvams pasakęs, kad eina filmuotis.

Neišsimiegoti progų Linas turi visada. Vaikinas - aktyvus visuomenininkas, dalyvaujantis Lietuvos moksleivių sąjungos valdyboje, lankantis lyderystės, viešo kalbėjimo, projektų rašymo, visuomeninių fondų steigimo kursus. "Suskaičiavau, kad šiemet praleidau 300 pamokų. Žinoma, mokslai dėl to nukentėjo. Dėl užimtumo apleidau ir irklavimo treniruotes", - sako Linas, kuris pernai Lietuvos moksleivių irklavimo čempionate laimėjo pirmą vietą.

Septyniolikmetis Linas kitąmet baigs gimnaziją, tačiau vidurinį išsilavinimą jis įgis ne Šiauliuose. Pagal "Rotary" klubo kultūrinių mainų programą jis metams išvyksta į Ameriką. Prie Čikagos esančiame mieste Rokforde jis gyvens amerikiečių šeimoje ir lankys vietos mokyklą. Į Šiaulius mainų dėka atvyks amerikietis, kuris apsistos Lino tėvų Sauliaus ir Ilonos namuose.

Linas neslepia, kad įgijęs vidurinį išsilavinimą jis negrįš į Lietuvą - studijuos užsienyje. Pasvarstęs, kad gal nori būti gydytoju, vaikinas ketino padirbėti Šiaulių ligoninės Traumatologijos skyriuje sanitaru. Deja, dirbti net savanoriškais pagrindais, negaunant jokio atlygio, jo nepriėmė - savanorystė Lietuvoje nėra įteisinta. Tikėjęsis įsitikinti, ar jam neatgrasus kraujas, pacientų aimanos ir kiti nelinksmi dalykai, Linas žadėtos galimybės negavo. "Nieko gero nebus, jei po ilgai trunkančių medicinos studijų sužinosiu, kad mediku dirbti negaliu. Norėjau patirti iš anksto, kaip ši profesija atrodo", - paaiškina Linas.

Vladas Baranauskas - pats sau prieskonis

Oksana LAURUTYTĖ

Su Šiaulių dramos teatro aktoriumi Vladu Baranausku, rodos, apie nieką negalima kalbėti rimtai. Sąmojis veja sąmojį, istorija - istoriją, o Vladas rimtu veidu pasakoja, kaip apgailestauja, jog seriale "Naisių vasara", kur jis filmavosi, nebuvo surengtas jo kurto ir režisierių "numarinto" Prano "keturnedelis". Dar Vladas sako esantis vyskupo anūkas, todėl laisvalaikiu skaito pamokslus uodams, paukščiams ir ežiukui. "Esu pats sau prieskonis", - šypsosi aktorius.


Nuolat pokštaujantis Vladas Baranauskas sako esantis sentimentalus, dažnai verkiantis, bet ašarų jis nesigėdija...

Sauliaus JANKAUSKO nuotr.

Šalikais dengia išmintį

Prie kavos pasiėmęs šokoladinį saldainį su čili pipirais Vladas Baranauskas sako mėgstantis šokoladinius saldainius ir su druska. "Kai kavinėje užsisakinėju patiekalą, užsisakau ne valgį, o pavadinimą. Dažnai taip prašaunu pro šalį", - sako jis.

Paklaustas, nejau ir gyvenime prašaunąs pro šalį, aktorius siūlo reziumuoti teiginį kaip norisi. "Svarbu, kad sakinys skambėtų, kad būtų abra kadabra, kad būtų daugtaškių. Sakinys turi kvepėti. Mirtimi ar moterimi. Jei jis nekvepia, vadinasi, esi bekvapis. "Ono", kaip sako rusai. Rašykit, kad tik jums pačiai būtų įdomu", - šypsosi Vladas.

Cukraus į kavą jis beria mažai, nes nuo jo, Vlado įsitikinimu, storėjama. "Subrendau kaip vyras, o kad dar stambiau atrodyčiau, apsimuturiuoju šalikais, megztiniais. Visa tai - kad savo išmintį pridengčiau", - vėl pokštauja jis.

Vladą Baranauską teatro mėgėjai gali išvysti keturiuose spektakliuose. Tai nėra daug, o Vladas atsako kaip menininkas vis didėjantis. "Režisieriai nepasiekia mano aukštumų. Mano pavardė teatro sąraše yra pirma, o slaviškas vardas išduoda, kad esu šlovė. Geram operos solistui pakanka per mėnesį dainuoti 2-3 kartus. To pakanka ir jam, ir žiūrovui. Saulė juk turi kartais užgesti. Kai ji užges, žmonės galės pasakyti "Tai buvo Saulė", - sako jis.

Aktorius žino, kad naująjį sezoną turės teatre darbo, kažką vaidins. "Kompensuoju visa skaitymais, buvimu, tiesiog gyvenimu. Randu kuo užsiimti. Štai neseniai vienoje pakrūmėje Lietuvos ir Latvijos pasienyje bendravau su uodais, sakiau pamokslą paukščiams ir ežiukui. Jie, kaip bebūtų keista, klausėsi manęs", - šypteli Vladas.

Latvijos pajūryje jį aplinkiniai matydavo su dukra einantį ne jūros link, bet tolyn nuo jos... O Vladas, paklaustas, kodėl elgiasi ne kaip visi, sakydavo esąs šv. Pranciškus. Iškelia rankas - ir prie jo skrenda paukščiai, plaukia žuvys. Jis padarėliams pasako pamokslą, palaimina: "Eikit ir gyvenkit..."

Aplinkiniai įsitikino, kad stebuklas tikrai vyksta. Atėjo Vladas prie jūros, pakėlė rankas ir - suskrido tie, kurie skraido, atplaukė tie, kurie plaukia... Kaip nestebuklingai beskambėtų, Vladas paaiškino, kad tai - "Pavlovo refleksas". Eini tuo pat metu, maitini paukštelius ir žuvytes, todėl ir susirenka visi", - šypsosi aktorius.

Pavardė seriale - po pranašiško sapno

"Ne tas myli, kuris gražus, bet gražus tas, kuris myli", - cituoja Vladas ir sako tai perskaitęs Janio Rainio knygoje. Skaitė tuo metu, kai šliužas lipo jo koja...

O ką veikti, jei neskaityti? Į antrąjį "Naisių vasaros" serialo sezoną filmuotis jo niekas nepakvietė. O vaidino jis ten gražios artistės vyrą Praną. Ėmė šis vyras ir išėjo vieną dieną pas Dievą. Po to, kai grįžęs iš Airijos pragėrė visus pinigus, negražiai su savo moterimi elgėsi, nors mylėjo ją beprotiškai. O pas Dievą išėjo užlipęs ant elektros laido...

"Nepakvietė manęs į "keturnedelį", - šypsosi Vladas ir sako bandęs su Pranu dar kalbėtis, atsisveikinti su juo - niekaip nepavyko... "Gal jis neišėjo iki galo? Gal jis tupi Naisių krūmyne ir lyg balandis mėlynu balsu kalba?" - svarsto aktorius ir prisipažįsta, kad jam filmuotis labai patikę. Žvėriškai gera buvo žiūrėti kolegai Sigitui Jakubauskui į akis. Gera buvo žiūrėti Rimantai Krilavičiūtei į akis, kuri, jo teigimu, iki pedantizmo gerai dirba.

Vladas sako, kad kai jį pakvietė filmuotis seriale, rėmėjui Ramūnui Karbauskiui ir režisieriui Sauliui Balandžiui jis papasakojęs savo ypatingą sapną. Sapnavęs, kad gavo pagrindinį vaidmenį filme. O filmo pabaigoje šį pagrindinį herojų išneša karste iš lėktuvo, grįžusio iš Airijos. "Gausi pagrindinį vaidmenį", - išgirdo Vladas ir tikrai nemano, kad buvo apgautas. "Mano pavardė visada titruose buvo. Turbūt todėl, kad pasiūliau gerą scenarijų", - šypsosi jis.

Nieko nėra gražiau, nei tarnauti kitiems

Vladas rimtu veidu sako esantis Antano Baranausko ir Antano Vienuolio anūkas. Vyskupo anūkas. Bet juk taip gali sakyti visi Šiaulių Vladai Baranauskai - tokių net trys. "Jie daug ką gali sakyti, bet tiesa viena", - šypsosi aktorius ir sako dvasininką gyvenime suvaidinęs šešis ar septynis kartus. Matyt, genai...

Visagaliai genai, panašu, nebuvo tokie galingi, kad Vladas tapo ne kunigas, o aktorius. Tačiau būdamas aktoriumi, kad išliktų godus gyvenimui, jis sako sugalvojęs milijoną priežasčių, kad galėtų kone kas dieną lankytis ligoninėje pas reabilitologus. "Ten dirba nepaprastai gražios moterys, nuo kurių grožio gali nualpti: Irina Jazdauskaitė ir kineziterapeutė Lilija Marija. Jogės Lilijos rankos gali skaityti ne tik kūną, o ir mintis. Jos akių tyrumas - nesusvietnas. Irina man padėjo mesti rūkyti, bado mano kūną tūkstančiu adatų, o aš net nejaučiu", - šypsosi pašnekovas.

Savo gydytojoms Vladas pagyrų negaili. "Tokio žingeidaus žmogaus kaip Irina aš nesu sutikęs. Ji godi žinioms, ji jų trokšta, pradedant Dostojevskiu, baigiant Rytų filosofija", - sako Vladas ir tikrosios priežasties, kodėl lankosi pas reabilitologus, neatskleidžia.

Ir kam girtis bėdomis? Juk galima pasigirti vaikais - su sūneliu ir dukra Vladas praleidžia daug laiko - vasarą keliaus, vyks į Nidą, Palangą, Liepoją, kur yra gražiausia Europos geležinkelio stotis...

"Atsiduodu tarnystei vaikams. Nieko nėra gražiau, nei tarnauti kitiems. Nereikia jokių kūrybinių kančių. Kuo toliau nuo kančių - viską reikia daryti su meile, nuo žmogaus turi sklisti šviesa. Moteris, kuri mylima - šviečia, jos kiekvienas plaukelis kvėpuoja..." - sako Vladas.

Laidos "S plius" informacija" klausimas

Kokiais dviem būdais galima prisijungti prie gyventojų duomenų bazės "Sodros" tinklalapyje?

Atsakymus siųskite el. paštu info@splius.l t .

Jūsų laukia prizas – firminis kavos puodelis "Bibliotekos pažangai".

Geriausio klausimo atsakymas - ant liežuvio galo

Oksana LAURUTYTĖ

Šiauliuose gyvena apie pusantro šimto keistuolių, kurie, užuot penktadieniais vakarais mankštinę raumenis ar skrandį, mankština... protą. Šie šiauliečiai, susibūrę po šešis į 21 komandą, kas benutiktų, kas antrą penktadienį dalyvauja žaidime "Protų mušis". Praėjusį penktadienį restorane "Arbat" vyko finalinis "Protų mūšio" žaidimas, kurio nugalėtoja - "Vykinto RK" komanda - lyg "formulės" nugalėtoja laistėsi šampanu ir neslėpė džiaugsmo, tarsi būtų laimėjusi pasaulio futbolo čempionatą. "Šis žaidimas - intelektualų narkotikas", - sako žaidimo vedantysis, žinomas sporto komentatorius Robertas Petrauskas.

Sporto komentatorius ir žaidimo Šiauliuose "Protų mūšis" vedėjas Robertas Petrauskas rašo knygą apie II pasaulinį karą ir svajoja apie šalies "Protų mūšio" čempionatą. Rašyti knygą ir matyti degančias žaidėjų akis - "kaifas".

Sauliaus JANKAUSKO nuotr.

Kas tą vedėją supaisys

Praėjusį penktadienį žaidime "Protų mūšis" triumfavusios komandos "Vykinto RK" (Vykinto Rotary klubas) nariai - septyni: Marius Rakickas, Tautvydas Bagdonavičius, Vaidotas Dūda, Donatas Savickas, Andrius Šimkus, Rimantas Januševičius ir Ričardas Daukėlas. Komandoje gali žaisti tik šeši nariai, tad norintiesiems teko draugiškai užleisti vietą vienas kitam. Be garbės ir šlovės, "Vykinto RK" komandai atiteko klubo "Martini" 500 litų vertės čekis, o kitiems nugalėtojų šešetams - "Gerai komandai", "Velniavai" ir "Mėgėjams" - klubas "Martinis" suteiks progą "iššaudyti" konkurentus karinėje bazėje.

Nuo praėjusio rudens Šiaulių klube "Martini" kas antrą penktadienį rinkdavosi šiauliečiai, kuriems didžiausia laimė - kuo daugiau sužinoti ir, pasitelkus žinias, nugalėti. Dvidešimt viena komanda po šešis dalyvius atsakinėjo į žaidimo vedėjo Roberto Petrausko parengtus klausimus. Susitikimų būta dešimt, tad Robertui teko nelengva užduotis - kiekvienam turui sugalvoti apie 60 klausimų, iš viso - per 1000, o tai yra labai rimtas darbas.

"Kuo toliau, tuo klausimus sugalvoti buvo sudėtingiau. Štai, gavau vizitinę kortelę, kur parašyta "nefrologė", ir kilo mintis apie tai klausimą parengti. Gali užduoti klausimą apie ilgiausią upę, bet atsakymą arba žinai, arba nežinai - tai neįdomu. Geriausias yra tas klausimas, kurio atsakymas - ant liežuvio galo. Kažkur girdėjai ir privalai per minutę prisiminti", - sako Robertas.

Krepšinio ir futbolo komentatoriaus Roberto profesija - istorikas, tačiau ne klausimai iš istorijos dominavo žaidime. "Žinau auditoriją, žinau, ko iš jos tikėtis. Jei parinkdavau sunkius klausimus, jie visiems buvo sunkūs, jei lengvus - lengvi visiems. Parinkdavau tokius, kad iš dešimties atsakymų komanda atsakytų bent į penkis. Tada žaidėjams žaisti smagu - juk žmonės renkasi pasilinksminti, o ne pasijusti neišmanėliais", - sakė pašnekovas.

Robertas prisipažino stengęsis, kad nebūtų komandos, kuri atsakytų į visus dešimt klausimų - žaidėjai juk ateina ir kažko naujo sužinoti. O klausimų būta pačių įvairiausių, pavyzdžiui, kur yra T. Kosčiuškos kalnas, kas yra Balzebubas, Rosinantas, kokiu vardu Aleksandras Makedonietis šaukė savo žirgą, rodytos fotografijos iš viso pasaulio ir reikėję pasakyti, kas tai ir kur yra, skambėjo muzika, čiulbėjo paukščiai ir t. t. Robertas stengdavosi parinkti ir tokių klausimų, kurie atitiktų tos dienos įvykį, šventę.

O kodėl nebuvo klausimo, ką reiškia Eyjafjallajökullio (Islandijos ugnikalnio) pavadinimas? Buvo žaidėjų, kurie tikėjosi tokio klausimo ir mokėsi pavadinimą atmintinai. "Kas tą vedėją supaisys", - šypsosi Robertas.

Malonumas - matant degančias akis

Penktadienį "Protų mūšio" sezonas buvo uždarytas. Ar dabar kas antrą savaitgalį Robertas "nelips sienomis", nerasdamas kuo užsiimti, besiilgėdamas linksmųjų Šiaulių "protų"? Robertas sako, kad kiekvienoje savo veikloje bando rasti aukso vidurį. Visada reikia padaryti pauzę, "išvalyti" galvą ir sulaukti kito sezono. Jam atokvėpio dar nebus - komentuos Pasaulio futbolo čempionatą, tada prasidės krepšinio sezonas, galiausiai laikas vėl ateis "Protų mūšiui" Šiauliuose. "Šis žaidimas idealus gūdžiais, ilgais rudens ir žiemos vakarais. Vasarą žmonės turi ką veikti, todėl pauzės reikalingos. Čia kaip ir sporte - reikia poros mėnesių atsigauti", - sako jis.

Robertas žaidimą "Protų mūšis" rengia ne tik Šiauliuose. Šį, jo teigimu, "minčių jogos seansą, proto mankštos žaidimą", rengė ir savo kolegoms - TV3 komandai ir kitiems vilniečiams. "Užsienio baruose šis žaidimas labai populiarus. Šiauliuose jį rengia Petrauskas, kituose miestuose - kiti žmonės. Man išsyk buvo aišku, kad šis žaidimas bus populiarus. Žmonės mėgsta spręsti kryžiažodžius, yra azartiški, nori nugalėti", - sako pašnekovas.

Be abejonės, Robertas, vesdamas šį žaidimą, gauna atlygį, tačiau jam ši veikla - labiau pramoga. "Turiu darbų, kurie geriau apmokami, tačiau "Protų mūšyje" jaučiu didelį malonumą, nes matau degančias akis", - sako jis.

Robertas turi planų surengti "Protų mūšio" Lietuvos čempionatą. Jame komandos gintų savo miestų garbę. Jam patinka, kad šis žaidimas - ne koks nors elito susibūrimas. Čia gali žaisti visi - mokytojai, verslininkai, "furistai" ar valytojai. Kiekvieno žmogaus žinios gali praversti komandai.

Metų pabaigą vainikuos knyga

Su Robertu kalbėjomės likus valandai iki "Protų mūšio" finalo. Likus 15 minučių, vyras paprašė baigti pokalbį - jam reikia žiūrėti Pasaulio futbolo čempionato rungtynių pabaigą. Juk futbolo ir krepšinio komentatorius bei TV3 sporto rubrikos vedėjas Robertas turi savo akimis pamatyti, kuo baigėsi rungtynės.

Nors TV žiūrovai Robertą dažnai mato ekrane, pašnekovas sako dirbantis paprasto žurnalisto darbą. Jei būtų, pavyzdžiui, CNN laidų vedėjas, žinias jam surinktų kiti žurnalistai, o dabar tenka pačiam. "Sporto žinių perskaitymas eteryje - tik mano darbo dienos pabaiga", - sako jis.

Pradėjusiam skaityti sporto naujienas Robertui reikėjo priprasti prie kameros. Savo balsą eteryje jis pirmą kartą išgirdo prieš 15 metų - tada pradėjo Klaipėdos radijo stoties "Laluna" diktoriaus karjerą. "Man labiausiai patinka komentatoriaus darbas - toks, kur veido nematyti", - sako jis.

Robertas beria žodžius be perstojo ir sako galintis neužsikirsdamas kalbėti valandą 45 minutes. Krepšinio varžybas komentuoti lengviau nei futbolo - veiksmo jose mažiau, tad, žinoma, tenka iš anksto pasiruošti, kuo užpildyti tarpus, kai aikštelėje nieko įtempto nevyksta.

Vyras sako, jog jam yra į eterį prasprūdęs keiksmažodis, tačiau apmaudi klaida nutiko tik todėl, kad jis manė, jog mikrofonas išjungtas. "Visi žmonės turi filtrus. Normalioje šeimoje augantis vaikas su kiemo draugais kalba vienaip, su tėvais - kitaip. Žurnalistas turi gebėti šį filtrą užsidėti", - sako komentatorius.

Vis dėlto Robertas, be įvairių veiklų, susirado iššūkį - rašo knygą apie II pasaulinį karą Europoje. "Pati knyga atsakys į klausimą, apie ką ji. Juk mes neturime nė vienos knygos lietuviškai apie II pasaulinį karą", - sako pašnekovas.

Roberto teigimu, visuomenė gali perskaityti knygų, kurias parašė seno sukirpimo istorikai, kurios - faktų kratiniai. Robertas sako, kad jo knygoje bus intriga ir skaitant norėsis žinoti, kas gi įvyks toliau. "Jau dešimt metų skaitau tik knygas apie II pasaulinį karą. Pirmasis mano knygos tomas - 800 lapų, dabar ji pradėta maketuoti, ieškoma fotografijų, žemėlapių. Noriu gerą darbą padaryt, bet labiau knygą rašau todėl, kad tai - "kaifas", - sako Robertas.

"Blusyno pasakojimai" - apie žiauriai įdomią kasdienybę

Oksana LAURUTYTĖ

Šeštadienį Šiaulių dramos teatre turėjo įvykti režisieriaus Antano Gluskino vaikams skirto spektaklio premjera - "Blusyno pasakojimai". Premjera nukelta rudeniui - režisierius, siekdamas tobulumo, nusprendė, kad žiūrovams rodyti spektaklį dar per anksti. Jau antrą spektaklį "žmonėms nuo penkerių metų" Šiauliuose statantis režisierius sako, kad jam patinka istorijos, kuriose nepataikaujama vaikams, o su jais kalbamasi apie kasdienius dalykus, kurie kartu yra ir žiauriai įdomūs. "Žiūri į medį, o jis, pavyzdžiui, gali tapti raketa", - teigia A. Gluskinas.

Režisierius Antanas Gluskinas sako, jog jam svarbu kalbėti su vaikais tomis temomis, kurių vengia kiti. Vaikai dažnai klausia suaugusiųjų, ką veikti. Režisieriaus vienas tikslų - parodyti, kad veikti visada yra ką - ir kasdieniai dalykai gali būti įdomūs.

Sauliaus JANKAUSKO nuotr.

Iš aukštai žmonės atrodo kaip blusos

Antano Gluskino, Šiauliuose jau pastačiusio "Belą, Bosą ir Bulį", kuriamas spektaklis "Blusyno pasakojimai" - tai vienos dalies "kreivos istorijos" iš berniuko ir mergaitės gyvenimo. Spektaklis kuriamas pagal Gendručio Morkūno knygą.

"G. Morkūnas rašo knygas vaikams labai protingai, su vaikais kalba ne vaikiška, o normalia kalba. Man patinka jo istorijos ir žvilgsnis į kasdienybę, todėl ir ėmiausi statyti spektaklį pagal jo kūrybą", - sako A. Gluskinas.

Kurti vaidmenis režisierius pasikvietė aktorius Moniką Šaltytę, Aurimą Žvinį, Ingą Norkutę ir Dalių Jančiauską. Tai istorija apie tai, kaip vieną dieną viena šeima - mama, tėtis, dukra ir sūnus - išsiruošė į kelionę automobiliu. Ką veikti kelionės metu? Tėvai vaikams pasiūlo žiūrėti pro langą, nes ten galima išvysti daug įdomių dalykų. Žmonės sako, jog tų įdomių dalykų krūvos yra miestų parkuose, kaimų keliukuose, gėlių vazonuose ir net taikiai stovinčiuose laikraščių kioskuose.

Bet jeigu greitai nusibosta žiūrėti pro langą ir ieškoti tų įdomių dalykų? Ką tada veikti? Tada reikia žiūrėti pro automobilio langus ir stebėti žmones, nes jie patys įdomiausi. Jie būna ir raudoni, ir juodi, ir geltoni, kartais ilgi, stori, rėksniai, tyleniai, stropūs, išradingi. Jų daug visame pasaulyje. Iš aukštai žmonės atrodo lyg blusos, kurios neranda sau vietos - šokinėja ir laksto iš vienos vietos į kitą. Žodžiu, tikras blusynas.

Ir tada iš tėvų lūpų pasipila Blusyno pasakojimai apie berniuką ir mergaitę. Viename mieste gyveno mergaitė, kuri linkėjo tik blogus palinkėjimus. Ir jie pildėsi...

Tame pačiame mieste gyveno ir vienišas berniukas, kuris turėjo pašėlusiai rūpestingą mamą. Tada tie du vaikai susitiko ir pamilo vienas kitą. O tada tai prasidėjo...

"Jeigu norite keliauti kartu, ateikite rugsėjo pradžioje į spektaklį. Prisisekite diržus. Variklis užvestas. Pirmyn, ieškoti įdomių dalykų!" - sako A. Gluskinas.

Spektaklius pristato vaizdo klipai

Prieš porą metų Šiauliuose režisavęs spektaklį vaikams "Bela, Bosas ir Bulis" A. Gluskinas buvo apdovanotas Auksiniu scenos kryžiumi. Ar ne dėl aplankytos sėkmės režisierius vėl grįžo dirbti į Šiaulių dramos teatrą? A. Gluskinas sako, kad jam labai patinka dirbti su šiauliečiais, kurie, jo teigimu, yra puikūs aktoriai.

"Blusyno pasakojimų" veiksmo vietos - mokykla, parkas, namai, o juose vykstantis veiksmas - nei herojinis, nei epinis, nei poetinis. Vyksta kasdieniai dalykai, o pagrindiniai veikėjai - berniukas ir mergaitė - keliauja iš vienos istorijos į kitą. "Spektaklis - tai trumpos istorijos, sujungtos į vieną įvykį. Į viską žiūrima per absurdo prizmę", - sako režisierius.

A. Gluskino spektaklių režisavimas Šiauliuose turi išskirtinį bruožą. Spektakliams jis sukuria reklaminius vaizdo klipus, kurie rodomi per televiziją. "Mano tokia meilė kinui. Esu ir kino režisierius, kelis filmus esu sukūręs, reklaminius filmukus, todėl ir spektakliams juos kuriu", - sako režisierius.

Reklaminiame klipe filmavosi ne tik spektaklyje vaidinantys aktoriai. A. Gluskinas filmuotis pakvietė kelis šiauliečius vaikus, kuriuos atsirinko atrankose, tad reklaminiame filmuke vaikus vaidina vaikai.

Režisierius sako norintis kurti tokius spektaklius, kurie negąsdintų vaikų, o juos žavėtų, bet nepataikautų. "Kai vaikai lipa ant scenos pačiupinėti dekoracijų ar aktorių - nieko bloga. Tragedijų dėl to neįvyks", - sako režisierius.

Atsakymai į vaikų klausimus - animacijoje

Jūratė Leikaitė - gabi animatorė, puiki režisierė, žinoma prodiuserė, garsi scenaristė, išradinga dailininkė, originali iliustratorė, pelniusi ne vieną respublikinį ir tarptautinį apdovanojimą. Šiuo metu ji kuria lietuvių liaudies mitais paremtą filmą "Taip Laima lėmė", kurį netrukus pamatys ir Lietuvos žiūrovai. Režisierė sako, kad kurdama animacinius filmus labiausiai nori atsakyti į vaikams rūpimus klausimus, kurių ir pati vaikystėje nemažai užduodavo.

- Kas paskatindavo sukurti filmą?

- Kiekvienas filmas turi savo atsiradimo istoriją. Filmas kuriamas ilgai - beveik vienerius metus. Jeigu filmas sudėtingesnis, reikia prie jo pasėdėti ir ilgiau - kartais net dvejus metus. Per tą laiką pasikeičia nuotaika ar net gyvenimo sąlygos, bet filmas gyvena kartu su tavimi ir neatsiejamai keičiasi pagal autoriaus savijautą. Kiekvieno filmo atsiradimo istorija labai skirtinga. Pavyzdžiui, idėja sukurti filmą "Braškės ant eglės" kilo perskaičius Lietuvos vaikų sukurtų pasakų knygelę. Labai patiko dešimtmetės Evelinos Dzimanavičiūtės pasaka "Braškės ant eglės". Teko stipriai praturtinti jos trumpą pasakėlę daugybe nuotykių ir keistais personažais, bet Evelinos istorija liko. Mergaitė gyveno Merkinėje. Teko pakviesti ją į studiją ir susipažinti. Evelina gavo pirmąjį savo gyvenime honorarą ir buvo labai laiminga, kad pagal jos pasaką sukūrėme filmą. Filmas "Braškės ant eglės" – tai kalėdinė pasaka apie stebuklus ir išsipildančius norus. Filmas apie sraigę Maivą gimė iš mano vaikystės, nes labai mylėjau sraiges. Kilo mintis sukurti personažą, kuris elgiasi ekscentriškai, nenori pritapti prie pilkos masės. Ar visos sraigės vienodos? Ar jos turi mamą? Kaip jos atskiria savo mamas nuo kitų? Kodėl sraigės neturi šeimos? Ar žiemą jos miega? Ar mažosios sraigelės turi sesutes? Šie klausimai vaikystėje man nedavė ramybės. Todėl sukūriau personažą, kuris - lyg paauglė mergaitė - ieško būdų šokiruoti aplinkinius. Kartais jai visai neblogai pavyksta, o kartais tenka ir pakentėti. Filmas "Svajonių bokštas" pasakoja apie sraigės Maivos svajonę pasistatyti patį gražiausią namelį miške. Netyčia nukritusi knyga atsiverčia kaip tik tame puslapyje, kur puiki "Babelio bokšto" iliustracija. Ši iliustracija be galo patinka sraigei Maivai ir ji ima statyti vietoje seno namelio didžiulį bokštą. Kaip jai pavyko, galima pamatyti filme.

  

Animatorė Jūratė Leikaitė sako, kad pabaigusi filmą jaučiasi labai laiminga.

 

Lietuviška animacija atsako į daugelį vaikams rūpimų klausimų.

- Ar labai skiriasi pirminis filmo sumanymas nuo jau užbaigto filmo?

- Pradėdama filmą visada tikiuosi, kad tai bus kažkas ypatingo, tačiau klaidų nepavyksta išvengti. Kas nedirba, tas neklysta. Kai užbaigi filmą, jautiesi laimingas ir patenkintas. Praėjus kuriam laikui, norisi kai ką filme pakeisti, bet jau nebegali. Pavyzdžiui, sukūrusi "Braškes ant eglės" jaučiausi labai pavargusi. Visus filmo fonus piešiau dažais ant popieriaus labai kruopščiai tapydama. Filmą kūrė apie dvidešimt dailininkių. Reikėjo prižiūrėti kiekvienos jų darbą, sekti, kad piešinių charakteris ir stilius atitiktų modelius. Patirties nebuvo, todėl buvo sunku. Teko įdėti labai daug darbo, bet rezultatas mane nuliūdino - atrodė, tiek ilgai dirbome, o tik septynių minučių filmas sukurtas. Toks trumpas... Bet įdėtą vargą kompensavo vaikų reakcija per premjerą. Labai šiltai filmą sutiko Amerikos lietuvių vaikučiai, kurie po filmo kartojo pirato braškės dainelę: "Aš esu piratas braškė... Mane nuraškė..." Daineles įdainavo Neringa su grupe vaikų iš "Tele Bim-Bam", kompozitorius Skirmantas Sasnauskas sukūrė linksmas melodijas. Jam teko įdainuoti ir keistą Kalėdų Senelį, pirmą kartą gyvenime paragavusį braškių: "Skanu, o kur visi dingo?.." Vėliau ši frazė buvo dažnai kartojama mūsų šeimoje, ragaujant skanius patiekalus. Režisieriui labai svarbus santykis su žiūrovu. Džiaugsminga vaikų reakcija veikia lyg eliksyras, suteikiantis jėgų tolesnei kūrybai.

- Kokius filmus kuriate dabar?

- Šiuo metu kuriu filmą "Taip Laima lėmė". Jis remiasi lietuvių liaudies mitais, sakmėmis. Kiekvienam tik gimusiam žmogui deivė Laima nulemia jo likimą: "Vieniems pataluose gyventi, kitiems varge skursti." Šimtas žmonių miršta, šimtas – gimsta. Pasaulyje yra pusiausvyra: vieni laimingi, kiti – neturtingi, bent tuo rūpinasi deivė Laima. Man rūpi klausimas - ar galima pakeisti savo lemtį?

Animacinį filmą "Taip Laima lėmė" jau greitai pamatysime Lietuvoje.

Atrasti sceną - nebūtinai scenoje

Oksana LAURUTYTĖ

Šiaulių universiteto Menų fakultetas į gyvenimą išleidžia trečią Estrados meno specialybės absolventų laidą. Kitą savaitę - birželio 3-5 dienomis - aštuoni absolventai pristatys tris diplominius spektaklius, kuriuos pasižiūrėti gali visi norintieji. Kurso vadovė Virgilija Staševičiūtė susirūpinusi kalba apie absolventų ateitį - ji nori, kad jaunuoliai ne pasirinktų lengvą kelią filmuodamiesi serialuose, bet kiekvienas atrastų savo sceną.

Aštuoni jaunuoliai - trečioji estrados meno specialybės studentų laida - žiūrovus kviečia į diplominius spektaklius birželio 3-5 dienomis.

Rolando PARAFINAVIČIAUS nuotr.

Spektaklius kviečiami pamatyti visi

Prieš ketverius metus ŠU estrados meno specialybę studijuoti buvo pasirinkę 19 jaunuolių. Diplomai bus įteikti vos aštuoniems absolventams. Kurso vadovė, dėstytoja ir jaunimo mėgėjų teatro "Helijas" vadovė Virgilija Staševičiūtė sako, kad jau po pusmečio teliko aštuonių studentų grupė. Dalis išvyko studijuoti teatro paslapčių į Vilnių, Klaipėdą, dalis suprato, kad pasirinko ne tą profesiją, kurios norėtų, tad išvis metė mokslus ŠU.

"Dėkinga mano grupė - keturi vaikinai ir keturios merginos. Juk šios specialybės vaikinų paprastai trūksta", - sako Virgilija. Ką jaunuoliai geba, kaip vaidina, galima išvysti jau pirmosiomis birželio dienomis. Birželio 3-iąją 18 valandą absolventai Mokomajame teatre pristatys diplominį spektaklį pagal Siusen Osten, Pjer Lisander "Medėjos vaikus", birželio 4-ąją 18 valandą - Oskaro Vaildo "Kaip svarbu būti rimtam", o birželio 5-ąją 16 val. - poezijos, šokio, klounados ir parodijos spektaklį "Pagaliau supratom".

V. Staševičiūtė sako jau išgirdusi replikų, kad spektaklį "Medėjos vaikai" tiesiog privalo išvysti tie tėvai, kurie skiriasi. Tuomet jie pamatys, ką padarė savo vaikams ir kaip vaikai išgyvena tėvų skyrybas. "Medėja, išėjus Jasonui pas kitą moterį, užsisklendžia savyje, nieko nebemato aplinkui, net vaikų. Tėvas namo tai pareina, tai išeina. Vaikai bando kaip nors išgyventi tokioje nelengvoje situacijoje", - pasakoja spektaklio režisierė.

Birželio 4-ąją spektaklį pagal O. Vaildą turėtų pamatyti tie, kuri vertina puikų tekstą ir geba išgirsti potekstę. Spektaklis "Kaip svarbu būti rimtam" - komedija, kurios pagrindas - žodžio galia ir gebėjimas jį valdyti. Šį spektaklį studentai jau rodė viešai - Kauno valstybinis teatras rengė festivalį "Tylos!", į kurį sukvietė visas šalies aukštąsias mokyklas, rengiančias teatralus.

"Jaudinomės visi - ir studentai, ir aš, tačiau emocijos, kurias išgyvenome, buvo žavingos, o mūsų vaidyba ilgojoje salėje buvo itin naudinga. Susitikome su Liubomiru Laucevičiumi, Jūrate Onaityte, Rūta Staliliūnaite, Kauno dramos teatro vadovu Egidijumi Stanciku. Tokia patirtis studentams labai reikalinga", - sako Virgilija.

Trečiasis spektaklis, kuriame karaliaus poezija, parodija, šokis ir klounada, vainikuos ketverių studijų metų patirtį. "Visada studentams sakau, kad juokinti kitus daug sudėtingiau, nei verkti scenoje. Kursas jau yra parengęs spektaklį "Nesusipratimai", kurį išvydo nemažai šiauliečių. Klounados patirties studentai įgijo Vengrijoje vykusiose dirbtuvėse", - sako kurso vadovė.

Ne dūsauti, o susiimti

Birželio 11-ąją studentams bus įteikti diplomai. Ar Šiaulių universiteto absolventai jau žino, kur dirbs, kur kurs? Virgilija sako, kad jaunuoliai yra kviečiami į Panevėžio vežimo teatrą, Šiaulių estrados teatrą, tačiau tiksliai niekas nėra apsisprendęs.

"Aš labai norėčiau suburti profesionalią klounados trupę. Pasaulyje aktoriai kuria net vieno ar dviejų žmonių trupes ir pasirodymus rengia restoranuose, kavinėse, rūsiuose. Dar sovietmečiu Bulgarijoje esu mačiusi teatrą, spektaklius rodantį restorane, Berlyne žinau romų grupę, kuri pasirodymus rengia nedidelėje scenoje užkampyje", - sako režisierė.

Virgilija įsitikinusi, kad jei jaunuolis labai norės, įgyvendins savo svajonę vaidinti. Svarbiausia ne dūsauti, o susiimti ir dirbti. Pašnekovė džiaugiasi, kad atsiranda studentų, kurie po studijų ketina vykti ne eilinių darbų dirbti užsienyje, bet dirbti pagal profesiją teatrų trupėse, mokyti vaidinti vaikus.

"Neretai jaunuoliai mano, kad viską žino. Tikina, kad vaidina serialuose dėl pinigų, nors iš tikro siekia, kad jų veidus pamatytų, dėl garbės. Tai paviršutiniška. Ne kas nors tau turi duoti, o tu pats turi rasti savo kelią. Kiekvienas turi rasti savo sceną. Ir ji nebūtinai turi būti scenoje", - sako pašnekovė.

Laidos "S plius" informacija" klausimas

Kokiais dviem būdais galima sujungti mobilųjį telefoną su personaliniu kompiuteriu?

Atsakymus siuskite el. paštu info@splius.lt .

Jūsų laukia prizas - sieninis laikrodis.

Tetulyte, įleiskit į teatrą

Oksana LAURUTYTĖ

Keliose serialo "Naisių vasara" serijose nusifilmavusi ir Mildos - daug metų kalėjime praleidusios moters - vaidmenį sukūrusi Šiaulių dramos teatro aktorė Vilija Paleckaitė šią savaitę vėl vyko į filmavimo aikštelę filmuotis serialo tęsinyje. Itin rimtai į savo darbą žiūrinti aktorė atvirauja, jog vaidmuo jai teko nelengvas - reikia įvaldyti kalėjimo žargoną, sukurti itin skaudžią patirtį turinčios moters paveikslą. "Tiesiog fatališkų sutapimų būta filmuojant", - sako aktorė sodriu, išskirtinio tembro balsu, kuris buvo jai ir dovana, ir priešas.

Šiaulių dramos teatro aktorė Vilija Paleckaitė jau pradėjo filmuotis serialo "Naisių vasara" tęsinyje. Aktorei teko nelengvas vaidmuo - sukurti skaudžios gyvenimo patirties turinčios iš kalėjimo išėjusios moters charakterį.

Sauliaus JANKAUSKO nuotr.

Bijojo kalinės vaidmens

Su Vilija sutariame susitikti pasikalbėti ne tik todėl, kad jos veidą išvydo, o rudenį vėl matys televizijos žiūrovai. Šiemet 51-erių aktorei suteiktas geriausios Šiaulių dramos teatro aktorės vardas, už sukurtus vaidmenis premjerose "Vieną vasaros dieną", "Kova" ir kitus. Dėl interviu tartis neskubėta - sklandė kalbos, kad aktorė interviu nedalija.

Vis dėlto Vilija sutinka susitikti. "Padarykime tik trumpą interviu, nedidelį, man nepatinka viešumas", - prašo ji.

Į susitikimą atskubėjusi aktorė emocingai kalba, kad ką tik repetavo su kolege Nijole Mirončikaitei. Gavo serialo "Naisių vasara" tęsinio tekstus, jau pradėta filmuoti, tad su savo "mama" teko paplušėti. Juk jos personažas - Milda - jau išėjo iš kalėjimo, grįžta į Naisius ir čia bando įsitvirtinti, kaip nors sukurti prarastą ryšį su "dukra" Jurga (aktorė Vaida Kavaliauskaite).

"Labai bijojau šio vaidmens. Sunkus jis, slegiantis, o žiūrėti nerimtai aš nemoku. Išvakarėse sužinojusi, kad teks vykti filmuotis į moterų kalėjimą, nervinausi visą naktį", - prisimena Vilija.

O naktį ji susapnavusi, kad nuvyko į savo gimtąjį miestą Joniškį. Su draugais šventusi gimtadienį. "Paklausiau rytą, kur vyksime filmuotis. Kai išgirdau, kad vyksime į Joniškio areštinę, net kojas pakirto. Kažkokie pasąmonės srautai - sapnas išsipildė", - stebisi aktorė.

Kitas netikėtumas buvo tas, kad jos dukrą vaidinanti V. Kavaliauskaitė - taip pat joniškietė. "Fatališki sutapimai. Sapnavau, kad švenčiu gimtadienį, o scena kalėjime - mano debiutas kine. Aš niekada nesu filmavusis", - sako pašnekovė.

Vilija daug kartų buvo kviečiama dalyvauti atrankose į filmus, tačiau arba netiko jos akių, arba - plaukų spalva. Vėliau jose nebedalyvavo. Jei būtų žinojusi, kad tąkart eina į aktorių atranką serialui, o ne į susirinkimą, būtų nėjusi. Be abejonės, Vilija džiaugiasi, kad vaidyba seriale - kažkas naujo gyvenime, spalvingo. "Vis dėlto nespėjau susigaudyti, kas įvyko - per du pusdienius viskas buvo nufilmuota", - sako ji.

Ateina laikas, kai patinki tokia, kokia esi

Vilijos balsas daugeliui ilgai išlieka atmintyje. Aktorė šypteli ir atvirauja, kad jos balsas buvo jai ir dovana, ir priešas. Jau vaikystėje jis buvo specifinis, žemas. "Gal gali tyliau, gal gali nešaukt", - nuolat girdėdavo mergaitė.

"Muzikos mokytojui mano balsas patikdavo. Kviesdavo prieš klasę dainuoti. Vaikai tada "lūždavo" iš juoko. O aš taip išgyvendavau. Dabar jau džiaugiuosi. Mano branda susilygino su mano balsu", - sako moteris.

Vaikystėje dėl balso ir išvaizdos būta ir daugiau dramų. Viliją nepaprastai traukė teatras, su draugais kieme spektaklius statė. "Labai norėjau vaidinti princesę", - sako ji. Princesės jai vaidinti neleido. "Na kokia tu princesė? Ragana tu, o ne princesė", - girdėdavo mergaitė.

"Žiūrėdavau į veidrodį ir klausdavau mamos, kodėl aš tokia negraži. Mama sakydavo: "Nueik į kiemą, pažiūrėk, kaip saulė šviečia, gėlės žydi, debesys plaukia, ir tapsi pati gražiausia." Bėgdavau, žiūrėdavau, grįždavau prie veidrodžio, bet niekas nesikeitė. Gerai, kad seriale man skirtas vaidmuo manęs neįpareigojo būti gražia", - sako moteris.

Apie vaikystės patirtį Vilija jau sako galinti kalbėti ramiai. Juk ateina laikas, kai imi patikti sau tokia, kokia esi.

Auginant vaiką - saldus net skausmas

Kas nutiko, kad laikanti save negražia, turinti specifinį balsą mergaitė sugalvojo būti aktore? Vilija labai mėgdavo klausyti radijo spektaklių. "Sėdėdavau ant grindų ir lyg pakerėta klausydavausi M. Mironaitės "Motinos lauko". Lyg magnetas mane traukė, nė vieno radijo spektaklio nepraleisdavau. Tai buvo tokia magija, tokia paslaptis", - prisimena ji.

O kai į Joniškį atvažiuodavo kitų šalies miestų teatrai, bėgdavo pažiūrėti vilkėdama kasdieniais "treningiukais". Neturėjo pinigų, prašydavo bilietų kontrolierės: "Tetulyte, įleiskit į teatrą, aš kamputyje pastovėsiu."

"Aktoriai man buvo kažkas nepaprasto. O kai jau aš pati tapau aktore ir nuvykau gastrolių į Joniškį, priėjo prie manęs ta pati "tetulytė" ir priminė, kaip aš jos prašydavau leisti tik kamputy pastovėt", - sako moteris.

Magiškas troškimas vaidinti Vilijai atnešė sėkmę. Ji ne kartą apdovanota už puikiai sukurtus vaidmenis, o šiemet tituluota geriausia Šiaulių dramos teatro aktore. "Visai nesureikšminu apdovanojimų. Kai buvau jauna, jie buvo svarbūs, dabar - ne. Juk ir tai praeis. Gyvenimas eina... Dabar mane lanko tykus ramus džiaugsmas", - sako ji.

Vilojos sūnui Tautvydui - 17 metų. "Jei ką nors darau gyvenime, tai darau vardan vaiko. Net užkulisiuose pasimeldžiu. Auginti vaiką - didžiausia laimė. Saldus yra net skausmas", - sako ji.

Vienai sūnų auginančiai Vilijai tikrai buvo nelengva. Nuo pusės metų sūnus augo teatro užkulisiuose. "Pamenu, per spektaklį apie snieguolę ir septynis nykštukus būdamas pusantrų metų jis rankas į sceną pakėlė ir paprašė paimti. Nebežinojau ką daryti, o paskui išgirdau patarimą, kad jei taip dar bus - paimti ir nusinešti už kulisų. Na ir kas?" - šypsosi ji.

Moteris sako, jog jai labai daug džiaugsmo suteikia ir dramos mokymas. Lieporių gimnazijoje, Šventupio, Aukštabalio mokyklose ji statė su vaikais spektaklius, rengė renginius. "Aš myliu visus - ir mokytojus, ir mokinius. Man jų reikia, iš jų aš galiu pasimokyti", - kalba aktorė.

Mokytojo dienos proga jos mobilusis telefonas netyla nuo žinučių. "Man labai brangūs darbo su vaikais prisiminimai. Vaikai manimi pasitiki, aš jiems labiau draugė, nei mokytoja", - sako Vilija.

Darbą... laimėjo televizijoje

Eva JAGMINAITĖ

"Gal prisėskite prie mano staliuko, matau, šiandien vakarieniausite be draugių", - grįžusi po kelionės iš Kairo pasiūlo 24-erių gidas Karolis Urbelionis. Pokalbis užsimezga iškart, ir supratusi, kad vos metus tedirbantis gidas yra ne tik puikus pašnekovas, bet ir įdomi asmenybė, sulaužau sau duotą priesaiką per atostogas neužsiimti darbo reikalais ir susitariu - dėl interviu. Jau kitądien prisėdame po palmėmis ir įsitikinu, kad neklydau spėdama, kad šis man matytas vaikinas yra TV6 realybės šou "Kelionių startas" nugalėtojas. Daugiau nei pusė tūkstančio kandidatų pernai vasarą varžėsi, kad patektų tarp dešimties laimingųjų, kovosiančių TV6 ir laimėsiančių pagrindinį prizą – kelionių vadovo darbo sutartį saulėtuose kurortiniuose kraštuose.

Karolis Urbelionis pernai vasarą tapo TV6 realybės šou "Kelionių startas" nugalėtoju.

Dalyviu tapo atsitiktinai

"Tiesą sakant, nelabai ir supratau, kur einu. Buvau išėjęs iš darbo ir nenorėjau dykinėti, todėl pasitaikius galimybei dvi savaites praleisti gidų konkurse Turkijoje nusprendžiau pabandyti, - pasakoja Karolis, pernai liepą išvykęs į konkursą. – Galimybe laimėti abejojau iki paskutinės minutės, mat kaskart, parengęs reportažus ar maršrutus, gaudavau pylos nuo pagrindinio konkurso vertintojo už tai, kad mano siužetai buvo kitokie – visiškai nerimti, daug bendravimo su vietiniais gyventojais." Konkursą jis laimėjo.

Dažnas turistas, spėdamas, kiek laiko Karolis dirba gidu, sako - apie penkerius metus. Jo rengiamos ekskursijos įdomios, išsamios, tačiau turistų nevargina. Vos įvažiavus į Kairą jis papasakoja turistams, kiek čia kainuoja nekilnojamasis turtas, ar sunku Egipte įsidarbinti, kodėl prie kai kurių langų turistams į akį krenta pririšti krepšiai, ir paneigia mitą, kad gidai uždirba "aukso kalnus".

"Per vieną dieną istorikais turistų nepadarysiu. Neapkraunu žmonių datomis ir sudėtinga istorine informacija, kurią jie vis tiek po kelių dienų pamirš. Reikia nepamiršti, kad žmogus atvažiavo ilsėtis", - įsitikinęs jaunuolis. Visus turistinius maršrutus, lankomus objektus ir turistams pateikiamą informaciją gidai parenka patys. Anot Karolio, tai užtrunka apie porą savaičių.

Grožio samprata tiesiog kitokia

Karolis neslepia, kad leidžiantis lėktuvui Egipte, kai čia atvyko pirmąkart dirbti, galvoje tebuvo vienintelė mintis: "Į kokį šiukšlyną patekau." Ilgainiui, kaip ir daug kartų į Egiptą grįžtantys turistai, jog vaikinas suprato, grožio samprata šioje šalyje tiesiog kitokia – jau po kelių dienų šiukšlyno tiesiog nebepastebi, nebeerzina kelis kartus per dieną girdimos musulmonų maldos, tiesiog džiaugiesi smaragdine jūra, dovanojančia nepamirštamą pažintį su koralais, margaspalvėmis žuvytėmis, jei pasiseks – ir susitikimą su jūros vėžliu.

"Arabų supratimas apie turistus – turistai kvaili. Apgauti turistą - netgi savotiška garbė ir pasiekimas. Dabar jau įpratau, kad arabams neegzistuoja ir laiko sąvoka. Jie gyvena pagal principą – susitinkame šeštą, o jei septintą neateisiu, tai gali aštuntą manęs jau nebelaukti. Tai, žinoma, kiša koja bendraujant su turistinių kelionių partneriais", - sako gidas.

Ne tik gulėti prie baseino

Karolis pataria labiau mėgstantiems europietišką švarą ir tvarką žmonėms važiuoti į Turkiją, tačiau pripažįsta, kad Egiptas istoriškai turtingesnis, kontrastiškesnis. "Nesuprantu turistų, kurie savaitę praleidžia ant gultų prie jūros arba dar blogiau - baseino. Jie negali girtis pabuvę Egipte. Pažintis su Egiptu neapsieina be bent vieno iš įdomiausių objektų - Luksoro, Kairo, Mozės kalno - aplankymo. Nepatariu važiuoti tik į dykumą pas beduinus, mat tai tik turistams skirtas šou. Šie "klajokliai" gyvena iš turistų, o ne ieško vandens klaidžiodami dykumoje. Būtina Egipte aplankyti vietinį turgų, užsukti į mečetę, pasiderėti su prekybininkais. Kitaip nepažinsi šios šalies kultūros, nepajusi jos gyvenimo", - pataria vaikinas.

Paskui vaikiną klusniai sekantys turistai sužino ne tik informaciją apie lankomus objektus, bet ir supažindinami su arabų kultūra, papročiais ir kasdienybę.

Autorės nuotr.

Pats Karolis sako turėjęs progą pamatyti tikruosius beduinus, mat su kolegomis per kelių dienų kelionę automobiliu aplankė dykumų oazes, kur sutiko turistų "nesugadintus" beduinus, kurie ne tik neprašo, bet ir neima "bakšišo" (pinigėlių). "Kaire teko vairuoti per kamščius visiškame automobilių chaose be jokių taisyklių. Ilgainiui supranti, kad čia galioja savita tvarka, prie kurios prisitaikai. Egipte garsinis automobilio signalas dažniausiai gali reikšti tris dalykus: "aš važiuoju pirmas", "aš tave praleidžiu, važiuok" arba "neužmik prie vairo, ar irgi vairuoju", - šmaikštauja pašnekovas. - Kelionės metu bene didžiausią įspūdį padarė tai, ko pamatyti negali nė vienas turistas. Buvome oloje, kurioje atrastos romėnų laikų mumijos. Galbūt netrukus jos pateks į kokį nors muziejų, tačiau tas artimas sąlytis su istorija neišdils."

Kelionės – ne vien turčiams

"Dirbdamas vadybininku Lietuvoje gaudavau didesnę algą nei dabar, tačiau privalumas tas, kad dabar mano darbas įdomesnis. Jau dirbau ir įvairiuose Turkijos, ir Egipto regionuose. Klysta tie, kurie mano, jog gido darbas - atrakcija. Daug laiko praleidžiame biuruose, turime išklausyti ir patenkinti klientų įgeidžius, suderinti turistų keliones, kiekvieną smulkmeną. Ekskursijos – tik maža darbo dalis. Privalome būti pasirengę bet kam, netgi turėti medicinos žinių", - pasakoja jaunuolis, kuriam yra tekę gaivinti nuo karščio nualpusį turistą.

Paklaustas, ką patartų turistams parvežti lauktuvių iš Egipto, Karolis šmaikštauja: "Gipso katę, netikrą, bananų lapų papirusą, sintetinę skarą. O jei rimtai, tai tokios lauktuvės mane erzina, lyg nieko daugiau Egipte nebūtų. Geriau vežkite karkadė arbatos, neįprastų rankų darbo papuošalų, dekoruotų lėkščių, prieskonių, tikrą papirusą ir, žinoma, kaljaną. Tiesa, tuomet lauktuvėms Jums išleisti teks daugiau."

Ar juntama krizė kelionių versle? "Asmeniškai jos nepajutau. Žmonės keliavo ir keliaus, nes kiekvienas vidutiniškai uždirbantis lietuvis gali sau leisti aplankyti Turkiją ar Egiptą. Manau, kyla prioritetų klausimas: galbūt žmogus mieliau išleis pinigus prekybos centre ar pravalgys kavinėse, nei dovanos sau įspūdžius ir kelionę, tačiau išvykti gali dauguma", - nedvejodamas atsako jaunas gidas.

Laidos "S plius" informacija" klausimas

Kokie konkretūs tinklaraščiai ("blogai") populiariausi Lietuvoje? Išvardykite bent du.

Atsakymą siųskite el. paštu info@splius.lt .

Jūsų laukia prizas - sieninis laikrodis.

"S plius" informacija

Žvejai mėgėjai ir profesionalai, dėmesio!

Nuo gegužes 11 dienos antradieniais 20 val. per Šiaulių regiono televiziją "S plius" žiūrėkite naują azartišką laidą apie žūklę ir jos ypatumus "Šiandien kimba!"

Du geri draugai yra tikri žūklės aistruoliai. Jie nėra profesionalai, nors abu įsitikinę esantys lygūs su jais. Jie nėra pradedantys mėgėjai, tačiau net tokie būdami jie jautėsi pranašesni už kitus vasaros atostogų prie ežero vaikus. Jie linksmi, draugiški, neieškantys žodžio kišenėje. Kad pailsėtų nuo darbų ir rūpesčių, jie mėgsta tiesiog pabūti gamtoje ir pamedituoti... Taip jie dažnai apibūdina savo pomėgį savo moterims. Tačiau "pabūti gamtoje ir pamedituoti" jiems iš tikro reiškia gerą kibimą, stambų laimikį, neapsakomą azartą, kartais net adrenaliną ir, be abejo, lažybas, kuris pagaus didžiausią ar daugiausia. Taigi taip jie žvejoja jau seniai ir atrodo, kad jiems niekada nebus gana. Kasdien atsiranda naujų įrankių, masalų, gaudymo būdų, naujų žūklės vietų - du draugai būtinai turi viską sužinoti, išbandyti ir perprasti. Dabar, kai jau sukaupta pakankama patirtis, jie gali mesti iššūkį tik sau "lygiems" profesionalams, tvirtai tikėdami, kad šiandien kibs!

Nauja laida ne tik žvejams "Šiandien kimba" - per "S plius" antradieniais 20 val.

"S plius" informacija

Virginija Kochanskytė išmoko būti žiūrove

Svajūnas SABALIAUSKAS

Populiari aktorė Virginija Kochanskytė 1977-1982 metais vaidino Šiaulių dramos teatre, vėliau persikėlė į Kauną, kur dramos teatre išdirbo 25 metus. Dabar aktorę dažniausiai galima išgirsti kameriniuose vakaruose, kuriuos ji pati režisuoja, skaito poeziją. V. Kochanskytė neužmiršta Šiaulių, kur prasidėjo jos aktorinė karjera. Aktorė itin dėkinga prieš dvejus metus Anapilin iškeliavusiam Šiaulių dramos teatro aktoriui Pranui Piaulokui, kuris, pasak V. Kochanskytės, ją kūrė, mokė gyventi menu.

Aktorė Virginija Kochanskytė sako, jog atvažiavusią į Šiaulius ją apima šilti jausmai. Čia prasidėjo jos aktorinė karjera.

Virginijos KOCHANSKYTĖS asmeninio albumo nuotr.

Išmoko kantrumo

- Kai viešite Šiauliuose, užeinate ir į Šiaulių dramos teatrą. Kuri vieta teatre Jums yra mieliausia?

- Man brangiausia scenos erdvė ir žiūrovų salė. Šiek tiek grimo kambarys. Bet aš jame nesėdėdavau. K. Stanislavskio mokykla, kad prieš spektaklį porą valandų reikia susikaupti, man netinka. Tai mane "išderina".

Taip pat prieš spektaklį nesinori kalbėti apie vaikus, batus ir sodus. Man geriausia - atbėgi, kaip prieš startą, pasiruoši ir "puoli" į spektaklio tėkmę. Nemėgdavau ilgai sėdėti ir bufete. Nebent užkąsti, išgerti kavos puodelį.

- Sakoma, jog aktorius yra "sugadintas" žiūrovas, nes jis mato visas klaidas. Ar Jums pavyksta žiūrovų salėje spektaklį žiūrėti ne aktoriaus akimis?

- Kažkada taip būdavo. Bet, jei geras spektaklis, viską pamiršti, jis įkvepia, pripildo kūrybinės fantazijos. Jei nesėkmingas spektaklis, nesakyčiau, kad nepavykęs, nes visi teatre nori padaryti gerą spektaklį, tai sėdėdavau, perrežisuodavau ir kurdavau naują spektaklį spektaklio metu. Nors spektaklis būdavo ir nevykęs, neišeidavau.

Mano dėstytoja profesorė Irena Vaišytė mokė etikos: jei atėjai, turi išbūti iki galo ir tik tada pateikti savo vertinimus. Jei išbėgi po penkiolikos minučių arba po pirmo veiksmo, neturi teisės kritikuoti.

Bet vienu momentu spektaklio perrežisavimai dingo. Kartą su bičiulių kompanija Klaipėdoje žiūrėjome Eimunto Nekrošiaus spektaklį "Faustas". Mano bičiuliai buvo nepatenkinti tuo, ką mato. Ir gana garsiai komentavo.

Ir aš iš pradžių pasidaviau bandos jausmui. Bet po kelių akimirkų vėl norėjau žiūrėti šį spektaklį. Ir bičiuliams pasakiau: "Įsivaizduokime, kad mes atėjome į svečius pas Eimuntą Nekrošių. Jis kalba nedaug, tad pasėdėtume, išgertume arbatos, pakalbėtume, pabūtume kelias valandas. Atsistotume, atsisveikintume ir būtume lai-min-gi, kad praleidome vakarą su pačiu E. Nekrošiumi" (juokiasi – aut. past.).

Nuo to pasakymo ir man kažkas atsitiko. Po spektaklio nemiegojau visą naktį ir bandžiau suprasti, ką patyriau, kokie vaizdiniai manęs nepaleidžia, kokia koncepcija, sprendimai mane sukrėtė.

Tad dabar einu į spektaklį kaip pas draugus - atsisėdu ir žiūriu...

Trūksta valstybinio mąstymo

- Pakalbėkime apie kultūros situaciją. Kartais man atrodo, jog ji kaip dabartinis Klaipėdos dramos teatro pastatas - stovi, bet dėl avarinės būklės jame nevyksta gyvenimas.

- Kultūra bet kuriuo atveju yra aplink mus. Juk niekas nedingo, kas anksčiau buvo sukurta. Yra daugybė talentingų gabių žmonių, kurie dirba kultūrinį darbą. Visais laikais vyko kultūrinis gyvenimas, visuomet reikėjo kultūrai entuziastingų žmonių. Ir poreikio gyventi kultūringą gyvenimą, skleisti kultūrą aplink save, ją gilinti, dauginti grožį.

Dabar, per dvidešimt Nepriklausomybės metų, nesugalvojome, kas turi būti pagrindiniai prioritetai, nes reikėjo išgyventi fizine ir materialine prasme.

Dabar reikia atsilaikyti prieš tai, kas ateina iš užsienio, nes ne vien gėris iš ten plūsta. Daug kas gali sunaikinti mūsų lietuviškumą, tapatybę. Ypač jei tai ateina su dideliais pinigais ir jėga.

Kultūra turi būti mūsų gyvenimo dalis. Jei šeima turi vaikų, tai galvoja, kuo jie turi dieną užpildyti, kad būtų nusiprausę ir pavalgę, pamiegoję ir sveiki, kad būtinai mokytųsi, o po pietų bėgtų į kokį nors būrelį.

Kai girdžiu, kad yra naikinami kolektyvai, kultūros centrai, pagalvoju - kur tiems žmonės save realizuoti? O kai išgirstu, kad Seimo nariui kanceliarinėms išlaidoms skiriami keturi tūkstančiai litų kas mėnesį, pagalvoju, kiek tų Seimo narių yra, kiek už tuos pinigus būtų galima Lietuvoje išlaikyti chorų. Už vieno mėnesio kanceliarines išlaidas! Tai atlyginimas choro vadovui, koncertmeisteriui, dar jie natas atsispausdintų, už salės nuomą sumokėtų, gal net naujiems rūbams sutaupytų.

Žinoma, reikia, kad būtų išlaikoma ir aukštoji kultūra, kad Operos ir baleto teatras būtų europinio lygio, kad Tytuvėnų festivalis būtų, kad Šv. Petro ir Povilo katedroje vykstantis sakralinės muzikos festivalis išliktų. Kad žmonės, gyvenantys Vilniuje, Šiauliuose ar Tytuvėnuose, tai galėtų pamatyti.

Liūdna, kad naikinami kultūros centrai, atleidžiami žmonės.

- Bet į Seimą išrinktas ne vienas ir ne du kultūros srityje dirbę žmonės. Kodėl jie nesirūpina kultūra?

- Jie – nevalstybinio mąstymo žmonės. Būti geru artistu nereiškia būti geru Seimo nariu. Nežinau, kokių paskatų vedini jie atėjo į Seimą. Gal pokštavo? Avantiūra? Jie iš šou pasaulio atėjo. O šou kultūroje cirkas – vienas iš svarbių elementų, patinkančių publikai. Jie atliko tą cirko numerį. Bet jie tikrai nėjo, kad dirbtų kaip Seimo nariai.

Nors inteligentas – ne kareivis. Dažnai kultūros, meno žmonės yra individualistai, jiems sunku susivienyti, susiburti ir atsistoti prie Seimo. Inteligentiškam žmogui nejauku eiti aiškinti prie Seimo, nes jis galvoja: "Kaip jie nesupranta?"

Kultūros žmonės džiaugiasi, kad dirba pagal savo pašaukimą. Tad valdžios žmonės galvoja - jei džiaugiesi, tai ir dirbk.

Susitikimai poezijoje

- Jūs esate įrašiusi ne vieną kompaktinę plokštelę - įskaitėte klasiką. Kam Jums to reikia? Daug paprasčiau nusifilmuoti populiariame televizijos seriale ir žiūrovas Jus pamils?

- Žinoma, kad skaitydamas poeziją neužsidirbsi. Reikia džiaugtis, jei gauni rėmimą kompaktinei plokštelei įrašyti. Tai teikia malonumą ir džiaugsmą. Smagu ir pačiam paklausyti po kelerių metų. Plokštelės atsirado mokytojų, žmonių, kuriems patinka poezija, prašymu. Meninio skaitymo populiarumas nedingsta. Rajoniniai ir respublikiniai skaitovų konkursai vyksta, moksleiviai juos mėgsta.

Lietuvoje stiprios kino pramonės nėra. Tad džiugu, jog kolegos filmuojasi serialuose ir žiūrovai juos gali pamatyti. Aktoriai gali daug ką išsakyti savo žiūrovui. O susitikti žiūrovas su pamėgtais aktoriais nori, bet pastaraisiais metais sumažėjo gastrolių, be to, pabrango bilietai, tad ne kiekvienas gali juos įsigyti. O serialai gerai baigiasi, žmonėms suteikia vilties, jie gali pamąstyti apie savo gyvenimą.

Dovana mamoms - miuziklų melodijų puokštė

Laura AUKSAITYTĖ

Gegužės 2-ąją, sekmadienį, 18 val. koncertų salėje "Saulė" skambės "Spindintys brodvėjaus miuziklai". Gražiausios pavasario šventės proga mamoms dainuos ir įteiks įspūdingą miuziklų melodijų puokštę solistai: Ona Kolobovaitė (sopranas), Liudas Mikalauskas (bosas) ir Egidijus Bavikinas (tenoras).

Drauge su gaiviais pavasario spinduliais, bundančia žaluma ir šiltesniais vėjais į Saulės miestą įsiveržia miuziklų melodijos! Gražiausi Lietuvos balsai dovanos prabangų muzikinį vėrinį, suvertą iš įžymiausių, gražiausių, dešimtmečiais neprarandančių žavesio dainų.

Egidijui Bavikinui, Onai Kolobovaitei ir Liudui Mikalauskui šis repertuaras – anaiptol neatsitiktinis pasirinkimas: su miuziklų garsais jie užaugo kaip muzikantai, žengė pirmuosius žingsnius scenoje. Nors jauniesiems talentams atsiveria vis platesnės galimybės ištiesti sparnus kituose žanruose, jausmingos melodijos, matyt, amžiams išliks jų lūpose kaip brangi sielos muzika, prie kurios visuomet gera sugrįžti.

"Miuziklų muzika man visada buvo labai svarbi ir užima reikšmingą vietą mano širdyje, - nuoširdžiai atskleidžia savo pasirinkimą dalyvauti šioje programoje Egidijus Bavikinas. - Su miuziklu aš pradėjau dainininko kelią - dalyvavau Giedriaus Kuprevičiaus "Ugnies medžioklėje su varovais", atlikdamas vieną pagrindinių vaidmenų. Man labai džiugu vėl susitikti scenoje su Onute, kuri taip pat dainavo "Ugnies medžioklėje su varovais". O su Liudu visada malonu bendradarbiauti, esame drauge sudainavę dešimtis koncertų, bet kiekvieną kartą tas muzikinis bendravimas teikia puikių emocijų. Scenoje gerai jaučiame vienas kitą, galime improvizuoti. Labai svarbu turėti tokius scenos partnerius, kuriuos gerbi, pažįsti ir gerai jauti. Tuomet gali būti laisvas, spontaniškas ir visiškai užtikrintas, kad viskas bus puiku."

Liudas Mikalauskas, turintis solidžios patirties klasikinės sceninės muzikos srityje, taip pat puoselėja širdy ypatingą simpatiją roko operos bei miuziklo žanrams. "Nemėgstu lėkšto popso ir kai kurių pernelyg lengvabūdiškų operečių, - tvirtino jis netrukus po to, kai tapo Lietuvos televizijos projekto "Triumfo arka" nugalėtoju, - tačiau pramoginiuose žanruose yra gražių išimčių. Labai mėgstu geras, prasmingas ir talentingai sukurtas dainas, miuziklus, roko operas." Artistiškumu nusvėręs publikos simpatijų svarstykles savo pusėn "Triumfo arkos" konkurse, Liudas Mikalauskas išlieka ištikimas siekiui kiekvieną kūrinį atlikti nuoširdžiai, su tikromis emocijomis, kurių tikrai netrūks ir šiauliečiams parengtoje programoje.

Sopranas Ona Kolobovaitė suspindo Lietuvos muzikos padangėje visų pirma kaip miuziklų atlikėja. Talentu, grožiu ir krištolo skaidrumo balsu apdovanota mergina kiekvieną gaidą sušildo jausmu, kiekvieną kūrinį traktuoja kaip nedidelę, bet ryškią personažo istoriją. Su E. Bavikinu ir L. Mikalausku pavieniui, duetais ir trio jie atvers klausytojams daugybę gražių istorijų, kurių įtaigą sustiprina dar vienas išskirtinis "balsas" – fortepijonas. Juo skambins Paulius Zdanavičius – virtuoziškas džiazo improvizuotojas, žinomas lietuvių publikai ir kaip džiazo projektų dalyvis bei kūrėjas, ir kaip televizijoje matomų solistų Rūtos Ščiogolevaitės, Marijono Mikutavičiaus, Evelinos Sašenko ir kitų akompaniatorius.

Auksiniai balsai, virtuoziški pasažai, širdį glostančios melodijos ir nuoširdaus muzikavimo šiluma užtvindys "Saulės" salę švelnia išgyvenimų jūra. Skambės R. Rodgers, F. Loewe, J. Bock, G. Kuprevičius, A. L. Weber ir kitų autorių kūriniai.

Apdovanojimai už geriausias kultūros laidas – šiauliečiams

Šiaulių regiono televizijos "S plius" autoriai bene kasmet tampa geriausių kultūros laidų ir laidų vaikams konkurso "Pragiedruliai" nugalėtojais. Ne išimtis ir šie metai - Aušros Vaitkevičienės ir Nerijaus Gulbino filmas "Dingusi karta" - šių metų nugalėtojų sąraše.

Dokumentinės apybraižos "Dingusi karta" premjera įvyko Ch. Frenkelio viloje.

Artūro STAPONKAUS nuotr.

Konkursą "Pragiedruliai", kuriuo norima paskatinti kurti ir transliuoti kultūros laidas bei laidas vaikams, puoselėti bei populiarinti kultūrą ir jos vertybes, Lietuvos radijo ir televizijos komisija ir Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas (SRTRF) surengė jau aštuntą kartą. Už geriausias 2009 m. laidas praėjusią savaitę Vilniuje išdalyti penki pagrindiniai apdovanojimai (trys – televizijos, du – radijo laidoms) bei keturi specialūs prizai. Šiemet konkursui buvo pateikta 30 televizijos ir 21 radijo laida.

Konkurso nugalėtojais pripažintos laidos: "Dingusi karta" (autoriai: Aušra Vaitkevičienė, Nerijus Gulbinas ("S plius"); "Legendos"(autoriai: Audrius Stonys, Aistė Stonytė, Česlovas Stonys, Šarūnas Burža, Janina Sabeckienė (LTV); "Šventadienio mintys"(autoriai: Ingrida Laimutytė, Violeta Lapėnienė (LTV);"Begalinis Baltijos kelias". Autoriai Justina Mitkaitė, Viktoras Jakovlevas ("Lietuvos radijas"); "Artyn prie Jėzaus" (autorė Genutė Ulevičienė ("Marijos radijas").

"Dingusi karta" – tai pasakojimas apie tremtinio Mykolo Kasperavičiaus gyvenimą. Ištremtas vos dvidešimties, medicinos instituto studentas, bet taip ir nepradėjęs studijų, Mykolas svetimoje šalyje buvo priverstas gyventi 22 metus, tačiau meilės Lietuvai neprarado.

"Neieškojome istorinių kaltininkų, bet pabandėme per vieno žmogaus gyvenimo istoriją perteikti tą laikmetį: kaip gyveno ištremtoji karta, kaip puoselėjo lietuviškas tradicijas, papročius, lietuviškas šventes, kuo palaikė savo dvasią, kaip ugdė ir kokias vertybes skiepijo toli nuo Lietuvos gimusiems vaikams", - pasakoja filmo autorė. Filme skaitomi herojaus laiškai iš tremties į tėviškę, kupini meilės Tėvynei, gėrio artimui, šviesos, begalinio ilgesio Lietuvai. Ilgesį perteikti padeda ir paties Mykolo skaitoma poema "Tremtinio laiškas", kurią sukūrė jo tremties draugas Bronius Kiela. A. Vaitkevičienė filmui rinkti medžiagos su bendraminčiais vyko į Intą, tolimąją šiaurę - nuvyko ne tik į tremtinių gyvenimo vietą. Nukeliavo į praeitį prieš 50 metų.

Šiauliečių būrys - ir tarp laimėjusiųjų "Pragiedrulių" specialiuosius prizus. Du iš keturių apdovanojimų skirti per Šiaulių televiziją rodytų laidų autoriams: už kasdienybės grožio atskleidimą apdovanota laida "Šiaulių ir Žiemgalos pasienio regionai. Amatai" (autoriai: Raimonda Strazdauskaitė, Zigmas Staražinskas, Jonas Skupeika, Rytis Garalevičius, Jurijus Muravskis); už meilę ir pagarbą menui – laida "Scenos džentelmenas" (autoriai: Nijolė Mirončikaitė-Timinskienė, Daiva Pikturnienė, Zigmas Staražinskas, Tomas Mizgirdas, Mantvydas Plynius, Algis Dilinskas, Jonas Skupeika, Kęstutis Druškevičius, Egidijus Juščius, Mindaugas Arlinskas, Virgilijus Jasiūnas, Domas Timinskas). Komisija paskyrė ir šiuos specialiuosius prizus: už diskusijos kultūrą – radijo laidai "Knygų lentynoje" (autorė Dijana Neimantienė), už sumanų prieštaringų temų pateikimą – laida "Čigonai" (autoriai Ala Asovskaja, Janina Lapinskaitė, Giedrius Ilgūnas, Arvydas Raginis, Algirdas Žvinakevičius).

"Šiauliai plius" informacija

Laidos "S plius" informacija" klausimas

Ar kad tinklalapyje www.flickr.com peržiūrėtum nuotraukas būtina užsiregistruoti?

Atsakymą siųskite el. paštu info@splius.lt . Jūsų laukia prizas - sieninis laikrodis!

Akordeonininkai pasiruošę pakerėti Šiaulių publiką

Eva JAGMINAITĖ

Kai pasmalsauju, ar pažįstate Martyną Levickį, dažno atsakymas būna – ar tai tas su akordeonu? Tiesa ta, kad išgirdę šią pavardę žmonės dažniau prisimena akordeoną nei jo garbanotus plaukus ir jaunatviškai spindinčias akis. Martyno užmojai dideli – ketina grįžti į Lietuvą ir naujam kultūriniam pavasariui prikelti gimtąjį Saulės miestą. Tad gegužės 3-iąją jo muzikavimo ištroškę ir akordeono garsų pasiilgę šiauliečiai galės Šiaulių kultūros centre kartu švęsti Akordeonininkų dieną, kuri visame pasaulyje bus minima gegužės 6-ąją.

 - Akordeoną jaunimas dažnai laiko senolių instrumentu. Ar galėtum paaiškinti kodėl?

- Pastaraisiais metais man tenka susidurti su kitokiu požiūriu. Didžiojoje Britanijoje mano kolegos ir draugai kompozitoriai ar kiti instrumentalistai į akordeoną žiūri kaip į egzotišką, dar neatrastą, nepažintą instrumentą. Jo šiek tiek prisibijo ypač jaunieji kompozitoriai, su kuriais man tenka bendradarbiauti Londone, kuriant eksperimentinius muzikinius projektus. Tikiu, kad ir Lietuvoje formuojasi toks požiūris. Manau, vis labiau tolstame nuo vestuvininkų ir užstalės pajacų įvaizdžio.

- Kodėl pasirinkai muzikuoti akordeonu?

- Pirmiausia įspūdį paliko fortepijoninė muzika. Barbenau į stalą ir skambiai pareiškiau: "Aš g(r)oju." Laimė, buvo tinkama aplinka ir palaikantys žmonės, todėl tas mano pašaukimas buvo pastebėtas ir gerai išugdytas. Atsimenu, kaip nerūpestingomis savo vaikystės vasaromis viešėdavau krikštatėvių sodyboje ir vaikščiodavau po miškus grodamas mažu akordeonu, o kartais - ir armonika ar net tūba. Nuo vaikystės man patiko scena, pasirodymai, dėmesys. Visi svečiai sodyboje būdavo "priversti" išklausyti mano programą.

- Studijas pasirinkai Anglijoje. Ar tai reiškia, kad akordeono specialistų Lietuvoje nėra?

- Studijuoti Londone pasirinkau dėl didesnės meninės, mokslinės bei gyvenimiškos patirties. Žinoma, tik dabar tai suvokiu, nes kai rinkausi, dariau tai ekspromtu. Dievaži, kaip dabar tuo džiaugiuosi, nors retkarčiais pajuntu, kaip tai nėra lengva, pasiilgstu tėvynės, žmonių ir namų. Bet suskysti neverta, svarbiausia žinoti savo ateties planus ir jais gyventi ir žengti pirmyn. Lietuvoje yra labai gerų pedagogų, bet nedaug.

- Galbūt muzikalumas jūsų šeimoje yra paveldimas?

- Mano šeimoje ir giminėje niekada nebūta profesionalių muzikantų. Tik žinau iš pasakojimų, jog visada būdavo kalbų apie tai, kaip būtų smagu turėt muzikantą, kokį nors akordeonininką. Aš retokai susitinku su savo giminaičiais, kaip ir jie retokai išgirsta mano grojimą, nors štai į šį renginį Šiauliuose pakviečiau savo pusseserę. Mama ir teta yra nuolatinės mano pasirodymų klausytojos ir ištikimiausios gerbėjos.

- Kiek akordeonų per gyvenimą turėjai?

- Daug, net nedrįsčiau skaičiuoti, nes akordeonas mane lydi visada. Esu grojęs vestuvėse, gatvėje, laive Baltijos jūroje, autobuse grįžtamas iš Italijos. Neseniai skrisdamas iš Vilniaus į Londoną gavau pasiūlymą iš palydovės pagroti lėktuvo įgulai.

- Kokie koncertai įsirėžė tau atmintin?

- Vilniuje Šv. Kristoforo festivalyje Moniuškos skverelyje. Tai buvo vakarinis koncertas, kurio kulminacijoje negalėjau nuo scenos įžvelgti minios krašto. Tarp klausytojų buvo nuo nenustygstančių pankų, banglų iki vyresnio amžiaus žmonių, kurie visi koncerto pabaigoje stovėjo plodami, o mums lipant nuo scenos žibančiomis akimis lydėjo ir tapšnojo per pečius. Tikiuosi, kad ir šis koncertas bus ne mažiau įspūdingas.

- Gegužės 3-iąją Šiauliuose rengiate koncertą. Ar tai pavienis koncertas ar tęstinio projekto dalis?

- Lietuvos akordeonininkų asociacijos jaunimo sekcija nuo šių metų pradžios įgyvendina projektą "Nauji vėjai", kurio tikslas suaktyvinti ir suartinti šalies jaunuosius akordeonininkus bei paskatinti jų savarankišką kūrybiškumą meninėje bei organizacinėje veikloje. Pirmasis šio projekto renginys vyko Klaipėdoje. Dabar artėja diena, kai galėsiu drąsiai pasakyti, kad jaunimas – aktyvesnis už pirmtakus!

- Aš Šiauliai pasirinkti atsitiktinai?

- Tikrai ne. Lietuvoje žinoma, kad Šiauliai - bene geriausias jaunuosius akordeonininkus ruošiantis centras, todėl man visai nenuostabu, kad tokia svarbia proga visą dieną truksiantį renginį patikėta organizuoti būtent Šiauliams. Didžiausias įdirbis ir pasišventimas priklauso mano buvusiai mokytojai Marytei Markevičienei. Proga – išties iškili! Gegužės 6 d. pasaulyje švenčiama Akordeono diena, nes 1829 m. Vienoje instrumentų meistras C. Demian užpatentavo akordeoną. Todėl gegužės 3-iąją visos Lietuvos akordeonininkai rinksis į Šiaulius.

- Rengiate ne tik koncertą, bet ir konferenciją. Ką joje svarstysite?

- Konferencijoje žada dalyvauti pusšimtis jaunųjų akordeonininkų, tačiau laukiami visi prijaučiantys ir norintys sužinoti daugiau apie mūsų istoriją, tradicijas. Koncertinėje programoje Šiaulių kultūros centre pasirodys apie 15 perspektyviausių Lietuvos jaunųjų atlikėjų, tarp kurių - Lietuvos muzikos ir teatro akademijos studentai, Klaipėdos, Mažeikių, Kauno, ir be abejonės, Šiaulių akordeonininkai. Visi jie yra tarptautinių ir šalies konkursų, įvairių premijų, stipendijų laureatai bei nuolatiniai atlikėjai didžiausių festivalių bei koncertų atlikėjai Lietuvoje ir užsienyje. Man, buvusiam Šiaulių konservatorijos auklėtiniui, garbė grįžti šia proga ir dalyvauti šiame renginyje. Koncerto metu atliksiu ypatingą, sakyčiau, gurmanišką šiuolaikinės muzikos dozę.

- Iki šiol jūsų rengti koncertai tapdavo anšlagais. Ar reikėtų pasirūpinti bilietais anksčiau?

- Patariu paskubėti įsigyti bilietus, kurie parduodami Šiauilų kultūros centro kasoje. Praėjusių metų gruodį į salę nebetilpo žmonės, ir kitiems teko apsisukti ir išeiti, tad nenorėčiau, kad šį kartą būtų nuskriaustų. Mūsų koncertai dažniausiai yra lydimi griausmingų ovacijų, susižavėjimo ir susijaudinimo emocijų. Retai kada lieka tuščių vietų salėje.

Svajonių paslapties šydu neuždegnia

Eva JAGMINAITĖ

Jei kas nors paklaustų, ar pažįstate Deividą Norvilą, nė neabejoju, kad dauguma atsakytų – ne, nesame apie jį nieko girdėję. Vis dėlto dauguma jį gerai pažįsta: tai - pastaruoju metu populiarumo šlovėje besimaudantis dainininkas, aktorius, televizijos laidų vedėjas Deivis. Populiarus, bet nesužvaigždėjęs, užsiėmęs, tačiau turintis ir nemažai laisvalaikio – taip trumpai galima būtų apibūdinti spalvingą, energija trykštantį jaunuolį, apsilankiusį "S plius" regiono televizijoje.

"Nesąmonė, kad muzikantai ir dainininkai neturi laiko. Jie nėra tokie užimti, kokie kartais dedasi. Labai norint, laiko galima rasti viskam. Laisvalaikio stoka skųstis negaliu", - sako Deivis.

Sauliaus JANKAUSKO nuotr.

Teatras – širdžiai ir benzinui

Birželį trisdešimtmetį švęsiantis Deivis sako, kad likimas jam dovanojo didžiausią malonumą – dirbti tokį darbą, kuris niekada nepabosta. "Koncerto nebūna tokio pat, visada skiriasi vieta, publika. Man patinka ir operoje padainuoti, vesti laidą, koncertuoti", - pasakoja dainininkas. Jis neslepia, kad neretai tenka dirbti ne dėl pinigų: "Šiuo metu planuoju padėti be darbo sėdintiems kolegoms muzikantams, buriu grupę, koncertuosime. Neslėpsiu, man tai daryti visiškai neapsimoka, tačiau tikrai ne visada dirbu dėl pinigų. Pavyzdžiui, teatras man yra širdžiai ir... benzinui. Ką iš ten gaunu, tai benzino bakas, bet tai man yra džiaugsmas. Visa kita – pragyvenimo šaltinis."

Deivis sako šiuo metu gyvenantis visoje Lietuvoje, o nakvojantis Vilniuje arba Klaipėdoje, nepriklausomai nuo to, kur arčiau grįžti. "Prisipažinsiu, važiuoti į Klaipėdos pusę man visada maloniau. Tai yra Lietuvos Paryžius, ten yra jūra, dėl kurios važiuoji ir dažnai iki kurios nenuvažiuoji. Ten visko daug, ten draugai, ten oras kitas. Klaipėdiečiai - atsipūtę žmonės. Tik norėtųsi, kad Klaipėda turėtų kokį nors atitikmenį Paryžiaus Eifelio bokštui. Linkiu savo miestui tokios vietos, dėl kurios ten plūstų visas pasaulis, - pasakoja klaipėdietis. - Bet kaip smagu - pasižiūriu koncertuodamas į stogą, o ant jo atsiradusi didžiulė kaminkrėčio statula. Fantastika, tokie dalykai puošia uostamiestį."

Deivis sako niekada neatsisakysiantis dalyvauti renginiuose ar laidose, kurios garsina jo gimtąjį miestą.

Vaidinti princo nesutiktų

Deivis neslepia didžiausios svajonės. "Turiu norą nusifilmuoti filme. Ne seriale, o filme. Tikiuosi, kad pavyks, - sako Deivis, kartą jau sulaukęs pasiūlymo vaidinti kino filme. - Neseniai buvau pakviestas į JAV, kur netrukus bus pradėta filmuoti dar viena "Karibų piratų" dalis. Žinoma, tai nebūtų pagrindinis vaidmuo šalia Johnny Depp'o, bet lyg turėjau vaidinti kunigą."

Vaidinti pasaulinio garso juostoje teko atsisakyti dėl to, kad dokumentus reikėjo sutvarkyti vos per mėnesį, o leidimą dirbti gauti per tiek laiko labai sudėtinga. Vis dėlto dainininkas sako, kad mielai suvaidintų ir lietuviškam filme, tik jokiais būdais ne seriale. "Man svarbu, kad tai būtų pilnametražis filmas. Pats serialų nežiūriu ir abejoju, kad kitiems įdomu. "Zero-2" parodė, kad lietuviai irgi gali sukurti gerą filmą", - sako žinomas atlikėjas, atmetęs keletą pasiūlymų vaidinti lietuviškuose serialuose.

Deiviui juokingas kai kurių kolegų tikslas suvaidinti būtinai blogiuką. "Matyt, geram žmogui norisi apsimesti tuo besikeikiančiu "krūtu" blogiuku. Man įdomus bet koks personažas, svarbu tik, kad jis būtų spalvingas. Vaidinti princą ar neigiamą herojų, manau, labai paprasta. Man reikėtų ryškesnio, charizmatiško vaidmens. Galėčiau vaidinti ir beprotnamyje uždarytą žmogų. Norėtųsi tokio amplua, kokiame manęs niekas nė neįsivaizduoja, - sako Deivis. - Man patiko vaidinti "Ugnies medžioklėje su varovais" todėl, kad palaipsniui mano kuriamas herojus išprotėja. Įdomus ir sunkus uždavinys. Vis dėlto dažniausiai man tenka linksmuolio vaidmuo. Didžiausi pasaulio komikai gyvenime buvo tragikai. Panašiai gal yra ir man."

"Liūdesio gėlės" jau nuvyto

Nors Deivis muzikuoti pradėjo ketverių, kai kieme tinklinio kamuolį iškeitė į sulūžusią gitarą, kurią sutaisė kaimynas, o mažylis ja "muzikuodavo" draugams, jo muzikinė karjera prasidėjo 1995-aisiais grupėje "Liūdesio gėlės". "Mes buvome greičiau idėjinė negu muzikos grupė. Bosine gitara grojo žmogus, įgijęs aukštąjį chemiko išsilavinimą. Būgnininko nemačiau nuo pat grupės iširimo, todėl turbūt teisinga būtų sakyti, kad "Liūdesio gėlės" tiesiog nuvyto", - apie posūkį į solinę karjerą pasakoja atlikėjas.

Soline karjera, duetais su garsiais scenos atlikėjais garsėjantis Deivis sako, kad Klaipėdos mėlynojo choro iškritimas iš "Chorų karų" buvo netikėtas.

"Matyt, niekas netikėjo, kad būdami favoritai, galime iškristi. Neleidau niekam verkti scenoje, tačiau užkulisiuose ašarų buvo. Visi mus matė finale, todėl į klaipėdiečių daržą turbūt dabar galiu mesti akmenį. Iš 200 tūkst. žmonių vos 10 tūkst. balsavo. Marijampolėje - 40 tūkst. gyventojų su kūdikiais, o balsuoja 37 tūkst. Mūsų miestas miegojo ir mes nesugebėjome jo pažadinti", - mano Deivis. Jis negaili gerų žodžių Šiaulių baltajam chorui: "Man labai patiko akapelinis paskutinis Šiaulių pasirodymas. Tai buvo puikus kūrinys. Šiauliams reikėjo pasirinkti liniją, kuria eiti. Pavyzdžiui, "Show must go on" - puikiai pasirinktas kūrinys, tačiau jis buvo perkrautas. Žinoma, trūko ir miesto palaikymo."

Deivis šiuo metu veda naują muzikinį projektą "Šeimų dainos", tačiau neslepia – startas nelengvas: "Antrąją laidą baigėme filmuoti antrą valandą nakties, buvo siaubingai sunki diena, tačiau projekte dalyvauja labai įdomių žmonių, stiprių balsų, o pats projektas - labai nuoširdus ir paprastas."

Vaikystės baimė virto pomėgiu

Paklaustas, kokio pasiūlymo Deivis niekada nepriimtų, jis atsako, jog niekada nesutiktų fotografuotis be rūbų ar vien su glaudėm. "Manau, kad apnuogintą kūną žmogus rodo tada, kai jau nebeturi ką daugiau parodyti. Tą pati taikau ir moterims", - sako atlikėjas. Vienoje televizijos laidoje Deiviui atvedė į studiją arklį ir per savaitę jis turėjo išmokti joti. "Mano močiutė gyveno prie žirgyno ir aš labai juos mylėjau, tačiau visada bijodavau ant jų užsiropšti. Kai reikėjo per savaitę pramokti joti, tai taip "užsikabliavau", kad žirgais "sergu" iki šiol. Vos atšils orai, paaugs sūnus, vėl skubėsiu jodinėti", - įspūdžiais dalijasi Deivis.

Kai įprastai šou žvaigždės skundžiasi neturintys laisvo laiko, Deivis nustebina – laisvalaikio jis sako turintis per akis. "Muzikanto specialybė nėra darbas su popieriais nuo 8 iki 17 val. Bet kuris norėdamas gali rasti laisvo laiko. Pats randu laiko patinginiauti, pajodinėti, iškyloms ir pasivaikščiojimams gamtoje, futbolui, pasiknisu terasoje, kurioje žolyną auginu. Matyt, senatvė, pradėjo prie žemės traukti", - šmaikštauja dainininkas.

Deivis mėgsta keliauti, labiausiai sako įsiminęs Maldyvus, į kuriuos tikisi dar sugrįžti. "Vilioja mažiau išsivysčiusios šalys. Manęs visiškai nedomina civilizacija. Malaizija, Šri Lanka, kur moterys plauna galvą upėje, maudo vaikus. O upė tokia švari, vanduo niekuo neužkrėstas. Tai man yra tikrasis žavesys", - sako Deivis.

Laidos "S plius" informacija" klausimas

Išvardykite bent dvi draudimo bendroves, kurių interneto tinklalapiuose galima apdrausti savo automobilį tiesiog internetu.

Atsakymą siųskite el paštu info@splius.lt .

Jūsų laukia prizas - sieninis laikrodis.

Pasiektas atvirkščio rašymo rekordas

Alvydas JANUŠEVIČIUS, www.etaplius.lt

Šiauliuose užfiksuotas dvigubas atvirkštinio rašymo rekordas. Šiaulietė Jūratė Ščiglienė per dvi minutes abiem rankom parašė 72 žodžius - 488 simbolius. Moteris šį mėnesį ketina pagerinti dar aštuonis rašymo rekordus.

Jūratė Ščiglienė abiem rankom rašo puikiai. Ji gimė kairiaranke, tačiau mokykloje buvo verčiama rašyti dešine ranka, tad išlavino abi.

Artūro STAPONKAUS nuotr.

J. Ščiglienė dešine ranka rašė įprastai, o kaire - iš dešinės į kairę, veidrodiniu principu. Keltuvas ją iškėlė į 4 metrų aukštį ir palengva leido žemyn. Moteris rašė jai nežinomą skaitomą tekstą.

Tekstą rašė ant arenos stiklo

Stebintiems rekordą žiūrovams užgniaužia kvapą. Keltuvas pakelia susikaupusią moterį į keturių metrų aukštį. Startas - tiksi dvi minutės. Šiaulių dramos teatro aktorė Inga Norkutė skaito tekstą iš vietinio laikraščio. J. Ščiglienė pradeda rašyti žodžius vieną po kitu. Keltuvas palengva leidžiasi žemyn.

J. Ščiglienės parašytą tekstą galima perskaityti iš abiejų arenos sienos pusių. Dešine moteris rašo įprastai, o kaire - veidrodiniu būdu. Smalsesni apžiūri ir fotografuoja tekstą iš abiejų pusių. Stebėtina, kaip ši draudimo tarpininke dirbanti šiaulietė vienodai rašo abiem rankomis.

Finišas! Per dvi minutes J. Ščiglienė parašė 18 padiktuotų žodžių. Ji tai darė abiem rankom ir keturiais markeriais. Iš viso parašyti 72 žodžiai arba 488 simboliai. Šiaulietės pasiektą rekordą vertins ekspertai, rekordus fiksuojančios agentūros "Factum" atstovai.

Talentų laidos dalyvė

Rekordininkė J. Ščiglienė Lietuvai jau žinoma iš LNK televizijos projekto "2 minutės šlovės", kuriame publiką sužavėjo talentu rašyti atvirkščiai. Šį sekmadienį savo talentą ji vėl demonstruos atrankinėje pusfinalio laidoje. Ar J. Ščiglienė pateks į finalą, priklausys ir nuo žiūrovų skambučių.

Moteris iš prigimties yra kairiarankė, tačiau puikiai rašo abiem rankom. Ji prisipažįsta, kad mokykloje buvo pagal seną tvarką mokoma rašyti dešine. Rašyti į priešingą pusę sugalvojo prieš keletą metų, kai reikėjo kaire skubiai užsirašyti telefono numerį.

Šiaulietė šį mėnesį ketina pagerinti dar aštuonis rašymo įvairiais būdais rekordus. Juos 2005-ųjų birželį pasiekė Ana Trifonova iš Visagino.

Jau aiškūs penki finalininkai

Laidos "2 minutės šlovės" metu išaiškinami du finalininkai, o už trečiąjį visą savaitę gali balsuoti portalo "Delfi" lankytojai.

Verbų sekmadienį vykusioje laidoje publikos favoritais tapo lankstusis Kiros Hadgu iš Etiopijos, pademonstravęs neįtikėtinas žmogaus kūno galimybes, ir kaunietis akordeono meistras Augustinas Rakauskas.

Velykų sekmadienį triumfavo kauniečiai hip-hop'o šokėjai "Double one" bei vilnietė Aušrinė Niauraitė su savo augintiniu Lordžiu. Tą vakarą paaiškėjo ir dalyviai, kuriuos į finalą delegavo portalo "Delfi" lankytojai, - negirdintys šokėjai Laura ir Ramūnas.

Šventinis "Nieko tokio" koncertas - šv. Velykų proga

Oksana LAURUTYTĖ

Balandžio 4-ąją sekmadienį 11.30 val. "S plius" televizija šv. Velykų proga žiūrovams pasiūlys džiaugsmu trykštantį, nuotaikingą, spalvotą ir šiltą, gerą energiją skleidžiantį šventinį koncertą "Ko anksčiau nesakei?!" Šis koncertas - tai vasario pabaigoje Šiaulių arenoje vykęs aktorės Jūratės Budriūnaitės bei kompozitoriaus ir mokytojo Vadimo Kamrazerio vadovaujamo vaikų klubo-studijos "Nieko tokio" 5-ojo gimtadienio šventė, kurioje koncertavo per 300 dainuojančių ir šokančių vaikų. Koncertą tiesiog būtina pamatyti, nes kartu su vaikais dainuoja ir jų tėvai bei "keistuolis" Aidas Giniotis, kapitonas Flintas bei "Triumfo arkos" dalyvis Ramūnas Urbietis.

Studijos "Nieko tokio" gimtadienio šventę-koncertą "Ko anksčiau nesakei?!" "S plius" televizija dovanoja šv. Velykų proga - sekmadienį 11.30 val.

Sauliaus JANKAUSKO nuotr.

Nuoširdu, tikra, žaisminga

Vasario 26-ąją Šiaulių arenoje vykusi muzikos studijos "Nieko tokio" 5-erių metų gimtadienio šventė "Ko anksčiau nesakei?!" buvo neeilinis renginys. Nė vienas Šiaulių vaikų klubas kol kas nesurengė tokio gausaus atlikėjų būrio sulaukusio koncerto. "Nors scenoje dainuoja vaikai, koncertui pasirengta tikrai nevaikiškai. Puikus apšvietimas, scenografija, kelių aukštų scena, gyvas dainavimas - visa tai leido sukurti šiltą, jaunatvišką, linksmą, netradicinį ir įdomų pasirodymą", - sako klubo vadovai J. Budriūnaitė ir V. Kamrazeris.

Per penkerius metus muzikos studija yra surengusi keliolika koncertų, filmavosi televizijos laidose, dalyvavo geriausių šalies vaikų studijų pasirodymų šventėse ir, žinoma, nustebino gerbėjus kūrybingomis idėjomis, įspūdingais koncertais. Per vadovų rankas per penkerius metus "perėjo" apie 400 vaikų, kurie studijos pamokėlėse gyvena visavertį muzikos atlikėjo gyvenimą. "Patirties, kaip rengti didelius koncertus, turime", - sako V. Kamrazeris, kuris prieš gerą dešimtmetį, dar vadovaudamas vaikų studijai "En den du", rengė vaikų koncertus Šiaulių lauko estradoje.

Koncerte, kurį pamatys "S plius" televizijos žiūrovai, skambės dainos, daugiausia kurių sukūrė patys studijos "Nieko tokio" vadovai. Jas atlieka kone šimtas vaikų. "Sulaukėme priekaištų, kad vaikai dainuoja pagal fonogramą. Tai mums - geriausias komplimentas, nes iš tikro vaikai dainuoja gyvai", - džiaugiasi J. Budriūnaitė pabrėždama, kad, be abejo, dainuojant vaikams gyvai "kliurkų" būna, bet tai tik suteikia pasirodymui žavesio ir nuoširdumo.

Tėvai studijos vadovams negaili pagyrų

Visi Šiauliuose įvykę "Nieko tokio" gimtadieniai įsiminė tuo, kad juose dalyvaudavo ir kartu su vaikais pasirodydavo žinomi atlikėjai. Sekmadienį "S plius" televizijos žiūrovai jų išvys net tris - populiarų aktorių, režisierių, kompozitorių, buvusį šiaulietį, "keistuolį" Aidą Giniotį, vaikų numylėtinį piratą Flintą bei LTV projekte sėkmingai "Triumfo arkoje" pasirodžiusį solistą, buvusį šiaulietį Ramūną Urbietį.

Koncerte žiūrovai išvys ir miesto šokėjų kolektyvus: sportinių šokių klubą "Milagras", hip-hop'o šokių mokyklos "Extreme" šokėjus, rokenrolo klubą "Elvis", Dubijos pagrindinės mokyklos šokių kolektyvą "Reiva", Salduvės pagrindinės mokyklos vaikų šokių kolektyvą "Sūkurėlis", "Romuvos" gimnazijos šokių kolektyvą "Eurika", "Romuvos" pagrindinės mokyklos pirmokėlius.

"Svarbiausia tai, kad koncertą surengėme savo ir savo draugų pastangomis - iš valstybės neprašėme nė lito. Kai labai nori ir turi draugų - viskas įmanoma", - sako klubo vadovai.

O ką apie koncertą mano vaikų tėvai, patys išdrįsę užlipti į sceną ar virpančiomis širdimis stebėję mažųjų pasirodymus užkulisiuose?

Ilona Jankauskienė, Ramunės mama: "Nieko tokio" studijos vadovai geba surengti šventę ne tik vaikams, bet ir jų tėvams. Jie mūsų dukrai tapo tarsi antrąja šeima. Atvedėme Ramunę prieš penkerius metus rudenį, o pirmasis koncertas įvyko jau per Kalėdas. Nuostabu, kad jau tiek daug pasiekta - koncertas surengtas arenoje, o "Nieko tokio" studija tampa nebe studija, o reiškiniu mieste."

Erika Jonuškienė, Karolinos ir Viktorijos mama: "Studijos vadovai mus dar kartą įtikino, kad geba surengti tobulą koncertą. Viktorija studiją lanko dvejus metus, Karolina - jau penkerius, nors atėjo vos 3,5 metų. Negalime atsidžiaugti, kaip dukros patobulėjo ir kokie kūrybingi vadovai, kiekvieno koncerto metu parengiantys mums ir žiūrovams staigmenų. Vaikai koncerte dainavo gyvai su garsiais šalies atlikėjais, o tokios pamokos išmoko nebijoti lipti į sceną, pamatyti, į ką lygiuotis."

Asta Mockevičienė, Aidijos mama: "Reikia pamatyti kiekvieną "Neko tokio" koncertą - jie visi kitokie ir įsimintini. Koncertas arenoje - visų geriausias, o jo įspūdinga pradžia sukėlė lengvą šoką. Studijos vadovams idėjų netrūksta ir akivaizdu, kad nepritrūks. Per penkerius metus susidraugavo ne tik studijos vaikai, bet ir tėvai. Neįsivaizduoju, kaip reikės išsiskirti, kai vaikai užaugs.".

Keičiasi papildomo skaitmeninės televizijos paketo "Sportas" kaina

Laura AUKSAITYTĖ

"S plius" skaitmeninės televizijos abonentai, dėmesio!

Jau nuo balandžio 15–osios skaitmeninės televizijos kanalų paketo "Sportas" žiūrpvai galės mėgautis dar dviem naujais kanalais "Viasat Golf" ir "Viasat Hokey".

Iki pat gegužės 1 d. abonentai turės puikią progą nemokamai susipažinti su naujais kanalais, juos įvertinti ir nuspręsti, ar verta ir toliau žiūrėti šį sporto kanalų paketą. Tik atkreipkite dėmesį, kad norint matyti minėtus naujus kanalus reikės nuo balandžio 15 d. suderinti savo skaitmeninės televizijos imtuvus.

Nuo gegužės 1 d. televizijos kanalų transliuotojas "Viasat" didina televizijos paketo "Sportas" kainą. Dėl šios priežasties ir "S plius" nuo gegužės 1 d. yra priversta keisti šio televizijos kanalų paketo kainą. "S plius" vertina savo klientų lojalumą bei pasirinkimo laisvę, todėl po ilgai trukusių derybų su transliuotoju VIASAT pasiekta, kad būsima paketo "Sportas" kaina abonentams liktų kiek įmanoma mažesnė - ji padidės tik dviem litais.

Norime akcentuoti, kad nauja televizijos kanalų paketo "Sportas" kaina pradedama taikyti nuo gegužės 1 d., kaip ir lengvatinė 7 Lt/mėn. kaina, kuri yra siūloma tik esamiems abonentams. Naujiems klientams, kurie paketą "Sportas" užsisakys jau po gegužės 1-osios, bus taikomas 9 litų abonentinis mokestis. Todėl dabar yra pats tinkamiausias metas sporto gerbėjams sutaupyti ir užsisakyti skaitmeninės televizijos paketą "Sportas" mažesne kaina.

Jei vis dėlto 2 litais per mėnesį didesnė kaina pasirodys nepriimtina, abonentai turi teisę atsisakyti šio paketo. Pageidavimą reikia pateikti raštu iki šių metų gegužės 1 d. bet kuriame "S plius" klientų aptarnavimo skyriuje. Pageidavimus galima atsiųsti ir "S plius" administracijai paštu adresu Tilžės g. 74, LT-78140 Šiauliai.

Iškilus klausimų, maloniai prašome kreiptis į bet kurį "S plius" klientų aptarnavimo skyrių, skambinti telefonu 8~700 121 01 arba rašyti el. paštu.

Dėkojame, jog esate mūsų klientai, ir tikimės, kad kanalų paketas "Sportas" nepraras savo žiūrovų auditorijos. Pagal transliuotojo "Viasat" gautą informaciją iki gegužės pabaigos bus transliuojamos tokios rungtynės:

Eurolyga. Atkrintamosios rungtynės (balandžio 1 ir 7 d.).

Eurolyga. Finalo ketvertas (gegužės 7 ir 9 d.).

BBL. Finalo ketvertas (balandžio 23-24 d.).

UEFA čempionų lyga. Finalas (gegužės 22 d.).

UEFA Europa lygos finalas (gegužės 12 d.).

"Formulė 1". Malaizijos GP (balandžio 3-5 d.).

"Formulė 1". Kinijos GP (balandžio 16-18 d.).

"Formulė 1". Ispanijos GP (gegužės 7-9 d.).

"Formulė 1". Monako GP (gegužės 14-16 d.)

"Formule 1". Turkijos GP (gegužės 28-30 d.).

Moto GP. Sezono startas. Kataro GP (balandžio 10-11 d.).

Moto GP. Japonijos GP (balandžio 24-15 d.).

Moto GP. Ispanijos GP (gegužės 1-2 d.).

Moto GP. Prancuzijos GP (gegužės 22-23 d.).

ATP 1000 tenisas. Indian Wells. Finalas (kovo 21 d.).

ATP 1000 tenisas. Majamis. Finalas (balandžio 4 d.).

ATP 1000 tenisas. Monte Karlas. Finalas (balandžio 18 d.).

ATP 1000 tenisas. Roma. Finalas (gegužės 2 d.).

ATP 1000 tenisas. Madridas. Finalas (gegužės 16 d.).

Pasaulio ledo ritulio čempionatas. 1 divizionas. Lietuvos rinktinė (balandžio 19, 20, 22, 24, 25 d.).

Pasaulio ledo ritulio čempionatas. Elitinis divizionas (gegužės 7-23 d.).

Kontinentinės ledo ritulio lygos finalas (balandžio 15, 16, 19, 20, 23, 25, 27 d.).

Paša Blecheris: "Žmogus turi būti atviras"

Oksana LAURUTYTĖ

Kovo 19-ąją legendinė Šiaulių grupė "Vairas" ketino su trenksmu paminėti 50-metį. Gimtadienio šventė neįvyko - vasario 24-ąją grupė neteko savo lyderio Edmondo Čivinsko. Į grupės jubiliejų E. Čivinsko kvietimu iš Izraelio planavo atvykti kelerius metus "Vairo" administratoriumi buvęs ir grupei nuo Maskvos iki Kamčatkos koncertinius turus organizavęs Paša Blecheris. "Važiavau į jubiliejų, o atėjau prie kapo", - sako Paša, savaitraščiui "Šiauliai plius" pasakodamas apie anšlaginius "Vairo" koncertus ir nuoširdųjį Edmondą.

Už koncertą - 7 rubliai 50 kapeikų

Pakviestas susitikti redakcijoje Paša Blecheris nudžiunga. Juk ji įsikūrusi buvusiame "Vairo" gamyklos administracijos pastate, kur Paša kažkada dirbo. Net kabinetą turėjo ketvirtajame aukšte, o jo pareigos buvo sporto salės direktorius.

Džiaugsmingai pasiglėbesčiavęs su sutiktais senais draugais, kurių nematė 20 metų, Paša mielai neria į prisiminimus. Pasakoja, kokias galingas diskotekas Šiauliuose rengė su Virgiu Stakėnu. Kultūros centro, "Kregždutės" patalpose 1982-aisiais vykusios diskotekos buvo anšlaginės ir vienos geriausių Lietuvoje. Tuo metu "Vaire" veikė gamyklos darbuotojų ansamblis ir Paša 1984-aisiais tapo jo administratoriumi.

"Vairas" jau buvo įžengęs į profesionalią sceną ir pamažu tapo žinomas visoje šalyje. "Dieną naktį grupei "Vairas" dirbau, nukeliavome nuo Maskvos iki Kamčatkos. Vykdavau į Maskvą, tardavausi, kur galime koncertuot, rūpinausi bagažu, bilietais, nakvyne. Niekas nežino, kiek naktų aš geležinkelio stotyse nakvojau", - šypteli Paša.

1985-aisiais grupė laimėjo kelialapį į Maskvoje vykusį XII pasaulinį jaunimo ir studentų festivalį, kur surengta 13 koncertų, dalyvauta daugelyje internacionalinio klubo renginių. "Su kuo tik nedainuota! Oficialiai dirbant Alos Pugačiovos teatre koncertuota su daugeliu to meto ir dabarties estrados žvaigždžių – Valerijum Leontjevu, Aleksandru Rozenbaumu, Laima Vaikule, grupe "Zemliane", Aleksandru Buinovu, Vladimiru Presniakovu ir daugeliu kitų", - sako Paša.

Žinoma, koncertuota ir Lietuvoje - tekdavo per dieną atlaikyti 3-4 koncertus Kauno halėje, Vilniaus sporto rūmuose, kur susirinkdavo apie septynis tūkstančius žmonių. "Turėjome puikią aparatūrą, ne rusišką, kurią naudojome atvykstančių grupių koncertams garsinti. Tai irgi padėjo užmegzti draugystės ryšius. Kiek aš aparatūros šitomis rankomis pernešiau. Juk viską reikėjo į autobusiuką sukraut, iškraut. Be abejonės, prie grupės "Vairas" sėkmės prisidėjo daug žmonių - tų, kurie ne ant scenos buvo. Iš viso darbavomės gal 15 žmonių", - sako Paša.

O kokį atlygį už koncertus gaudavo muzikantai ir kiti darbuotojai? "7 rublius 50 kapeikų už vieną koncertą. Bet juk ne viskas už pinigus buvo daroma", - šypsosi Paša.


 

Paša Blecheris jaučiasi laimingas, kad po daugelio metų atvyko į Lietuvą. Juk čia prabėgo jo geriausi gyvenimo metai, Šiauliuose jo senelis kartu su pačiu Ch. Frenkeliu dirbo.

Autorės nuotr.

  

1990-ieji. Pašos Blecherio išvykimo į Izraelį proga kolegos surengė atsisveikinimo koncertą "Ką pasakys Paša" Kultūros centre.

Rolando PARAFINAVIČIAUS nuotr.

Lietuva išmokė pagarbos žmonėms

Paša sako, kad atvykti į "Vairo" jubiliejų jį pakvietęs E. Čivinskas neslėpė, kad serga, tačiau kaip rimtai - neatskleidė. Paša su juo susirašinėjo, Edmondas jam sakė, kad sveiksta. "Ketinau jį net pakviesti gydytis į Izraelį, tačiau vėliau jis į žinutes nebeatsakė. Sekiau spaudą, sužinojau, kad jam labai blogai, vėliau - kad Edmondas užgeso", - sako Paša.

Dviem savaitėm atvykęs į Lietuvą, trečiadienį su kitais "Vairo" nariais jis aplankė Mažeikiuose palaidotą Edmondą. "Edmondas turbūt vienintelis mane prisiminė, net spaudai yra apie mane pasakojęs. Su juo vieninteliu iš visos grupės galėjau nuoširdžiai pasikalbėti", - apmaudžiai kalba jis.

Neįtikėtina, kad anapilin jau iškeliavo trys "Vairo" solistai - Vilius Onaitis, Loreta Motuzaitė ir Edmondas Čivinskas. Visus šiuos žmones Paša pažinojo.

Edmondui administratorius, prieš išvykdamas su šeima 1990-aisiais į Izraelį, perdavė visų užmegztų ryšių sąrašus. "Kodėl išvykau, jei taip sekėsi? Visi važiavo, tai ir aš važiavau", - paaiškina Paša ir kalba, kad su žmona ir dviem vaikais - pusės metų Jana ir septynerių Grigorijumi - dabar jis gyvena puikiai. Nereikia sukti gavos dėl pinigų - Izraelyje minimali alga yra tūkstantis dolerių, o kainos tokios pat kaip Lietuvoje.

Tiesa, Paša į Lietuvą jau buvo atvykęs prieš keturiolika metų. "Tada manęs taip džiaugsmingai nesutiko. Matyt, dėl krizės žmonės šiltesni pasidarė. Aš tai nežinau, kas yra krizė. Kiekvienas turi būti atviras. Jei toks nebūsi, pas tave niekas neateis", - paaiškina jis.

Paša prisipažįsta jau gana sunkiai kalbantis lietuviškai, geriau kalbėtų rusiškai, tačiau to nedaro. "Negaliu kalbėti ta kalba, kurios pašnekovas gerai nesupranta. Tokios pagarbos mane Lietuva išmokė", - sako vyras.

Į šou verslą svajoja grįžti

Izraelyje Paša yra paprastas darbininkas - remontuoja šaldytuvus. Žmona Ana, kaip ir Lietuvoje, dirba darželio auklėtoja. "Jei gauni valdišką darbą, gali savęs labai neriboti - alga gera", - pasakoja jis.

Šeima įsikūrė mieste Ber Ševa. Išvertus reikštų, kad miestas yra ant septynių šaltinių. Nuo šio miesto iki Tel Avivo yra 100 kilometrų. Iki Negyvosios jūros - apie 70 kilometrų.

Paša net nusijuokia, kad atvykęs į Izraelį nelabai žinojo, kas yra darbininkiškas darbas. "Nesakysiu, kad man kaifas nuo to, ką darau, bet vaikus į mokslus išleisti galėjau. Sūnus dabar dirba ir mokosi universitete ir koledže. Dukra ką tik atliko tarnybą kariuomenėje ir ketina stoti į universitetą", - sako jis.

Paša neslepia jaučiantis Lietuvai nostalgiją. "Mano vaikams ten geriau nei man. Mano gražiausi gyvenimo metai prabėgo Lietuvoje, tačiau čia per daug problemų kildavo dėl pinigų stokos. Lietuva man padovanojo daug žmoniškų jausmų. Izraelyje aš juočiuosi lyg svetimas tarp savų. Atvažiavau čia ir net neįsivaizduojat, kaip man faina", - emocijų negniaužia jis.

Nors ir pasitraukė iš muzikos "biznio", Paša sako, kad jo ilgisi ir svajoja kažką tokio dar padaryti. Nors tai ir nelabai realu, Paša yra atviras pasiūlymas ir sako: "O gal?"

Žaviausia šiaulietė gyvena neverkšlendama

Oksana LAURUTYTĖ

Diena, kai Šiaulių dramos teatro aktorė Nijolė Mirončikaitė-Timinskienė buvo pripažinta žaviausia šiauliete, jai buvo viena sudėtingiausių gyvenime. Išvakarėse ji sužinojo, kad jos vyras ištiktas širdies priepuolio, tad teko vykti į Ariogalą ir pargabenti vyrą į Šiaulių ligoninę. Kovo 7-ąją, kai vyko rinkimus vainikuojanti šventė, Nijolei teko skubėti į ligoninę, tada – į Šiaulių areną, kur vyko konkursas, pasprukti iš jo, vaidinti spektaklyje "Sriubinė", vėl grįžti į konkursą ir... atsiimti pelnytus apdovanojimus. "Tikrai nebuvau gerai nusiteikusi. Jei žaviausiai atrodžiu, tai dėl to, kad gerai vaidinau. Juk aš esu artistė", - šypsosi pašnekovė.

Žaviausia šiauliete tapusi Šiaulių dramos teatro aktorė Nijolė Mirončikaitė mano, kad jos gyvybingumo priežastis – žinoti, kad esi reikalingas. Kankina ir ligos, ir nuovargis, rūpesčiai, tačiau negali sugriūti tol, kol žinai, kad kažkam tu – labai svarbus. Kažkam tu labai reikalingas.

Sauliaus JANKAUSKO nuotr.

Pavargę nuo susišaudymų televizijoje, teatre žmonės ieško gėrio

Ir išties nuostabu – būriai jaunų moterų ryžtasi gultis po peiliu, kenčia skausmus, tobulina savo kūną iki begalybės, o žaviausia šiauliete išrenkama moteris, kuriai kitąmet sukaks 70. Aktorė Nijolė Mirončikaitė kandidate į metų šiaulietės titulą buvo nominuota už meilę teatrui ir kultūrai, už optimizmą ir jaunosios kartos ugdymą. Ją dalyvauti konkurse pasiūlė Šiaulių televizija. Šioje televizijoje aktorė į du televizijos laidų ciklus sudėjo net aštuonis Šiaulių dramos teatro dešimtmečius ir taip atidavė duoklę nepaprastiems teatro aktoriams. Netekusi kolegos Prano Piauloko, aktorė taip pat surinko visą filmuotą medžiagą ir sukūrė dokumentinį filmą "Scenos džentelmenas".

"Jie matė, kiek ilgai dėliojau medžiagą, kiek ilgai lyg karolius ant siūlo vėriau P. Piauloko gyvenimo ir kūrybos momentus. Sulaukiau ne vieno atgarsio, kad filmas sukurtas taip, tarsi P. Piaulokas jį įgarsino ir nuėjo amžinybėn. Teko surinkti faktus, kažkur nuimti garsą, kažkur - vaizdą, kad filmas būtų įtaigus ir tikras. Tai buvo titaniškas darbas", - sako aktorė. Ji net ašarą nubraukia kalbėdama apie anapilin iškeliavusį kolegą Praną. "Mes susitiksime "ten", - akis į dangų nukreipia Nijolė, tarsi patvirtindama, kad dabar "ten" jai nebus nejauku Pranui pažvelgti į akis...

Šiauliečius Nijolė pakerėjo ne tik, rodos, nematomu darbu. Ji filmavosi seriale "Naisių vasara", kur sukūrė močiutės, naminę varančios moters, vaidmenį. "Žinok, fantastika po to vyksta – nuėjau lankyti vyro ligoninėje. Priėjo prie manęs vienas žmogus ir sako: "O mes žiūrime "Naisių vasarą", ir tęsia, kad buvo Šiaulių arenoj, žiūrėjo krepšinį ir matė Rimantą (Antaną Venckų,- aut. past). Nepriėjo prie jo, nors labai norėjęs, juk Rimantas – savas, už kaimo mokyklą kovojantis mokytojas. Įsivaizduoji – serialo žiūrėtojai aktorius personažų vardais vadina. Kaip nuostabu, kad žiūrovams mūsų reikia. Žmonės tų šaudymų, to vienas ant kito lipimo per televiziją prisižiūrėję dabar trokšta šilto, gero ir gražaus", - emocijas lieja aktorė.

Nijolė kalba, kad sunkmečiu žmonės labiausiai mėgsta žiūrėti melodramas ir komedijas. "Pasijuokia žmonės, paverkia, atradę tapatumų. Tada pasijunta gerau", - sako ji.

Žiūrėdama "Naisių vasarą" aktorė mato momentų, kuriuos kritikuotų. Štai kaimo močiutės išminties perlą: "Pasakyk jai, kad nepagadintų savo kūno, nes kūnas ir gyvenimas duotas vieną kartą", - montuotojai suskaldė, įterpdami vaizdus. "Tie žodžiai tos paprastos moteriškės tokie svarbūs buvo... Skaudu, kai gerą mintį nužudo", - neslepia aktorė.

Kažkas turi vaidinti ir nykštukus

Su Nijole kalbamės apie jos sukurtus vaidmenis, spektalius, kuriuos ji režisavo. Nijolė sako nesanti profesionali režisierė – kelerius metus ji buvo pedagogė, tad geba statydama naują spektaklį pamatyti tai, ką turi padaryti aktoriai, kad įgyvendintų režisieriaus sumanymą. "Aš žinau, kad galiu padėti aktoriams. Sėdžiu ir galvoju, ką aš tokioje situacijoje daryčiau, pati su savimi kalbuosi. Tai man geriausias "trenažas", tuomet aš esu kūrybos procese. Esu komedijos aktorė. Šiauliuose man komedijos spektakliuose vaidmenų mažai duoda..." - apgailestauja Nijolė.

Garsios, gražios, bet metų negailestingai paliestos aktorės neretai lieka užribyje. Štai spektaklyje "Snieguolė ir septyni nykštukai" ne vienas žiūrovas apstulbsta, kai į sceną išeina nykštukai moterys. "O aš mačiau dar tuos spektaklius, kai nykštukus vaidino korifėjai vyrai. Kokios komedijos tada būdavo. Kaip jie, susigėdę, kad tarp jų mergaitė, marškinėlius tempdavo iki kelių.... Kaip jie žiūrėjo į Snieguolę įsimylėjusiu žvilgsniu... Būtų gražu, kad vyrai ir dabar vaidintų, bet septynių nykštukų vyrų mes nesurinktume. Juokaujame, kad nebent tris dručkius... Yra kaip yra – kažkas juk turi vaidinti ir nykštukus, ir karkvabalius", - kalba Nijolė.

Teatras - terapija

Gurkšnojame arbatą, o Nijolė kalbėdama vis ištiesia ranką ir lyg stengdamasi užtvirtinti savo žodžius atsargiai uždeda šiltą delną man ant rankos, kreipiasi - "vaikeli". Įtaigus nuoširdus bendravimas keri – jautiesi, tarsi tikra motina stengiasi pasakyti tau kažką itin svarbaus. Todėl nesistebiu, kad būrys aktorių, tinkančių jai į dukras ir anūkes, ją vadina pačia geriausia drauge, patarėja. Inga Norkutė yra prasitarusi, kad Nijolei gali skambinti net naktį, Vaida Kavaliauskaitė yra sakiusi, kad filmuojant "Naisių vasarą" Nijolę pamilusi kaip talentingą nuoširdų žmogų.

"Taip yra todėl, kad aš su mokiniais dirbu", - pagyrų lyg kratosi Nijolė. Ji jau ne vieną dešimtmetį mokiniams ir studentams atskleidžia dramos paslaptis. Moko juos kalbėti, nuosekliai dėstyti mintis, draugiškumo ir individualumo, laisvos raiškos, logikos. "Mokiniams tai labai padeda gyvenime. Man smagu dirbti su S. Šalkauskio ir "Romuvos" gimnazistais. Susirenka vaikai iš įvairių klasių, susidraugauja. Eina po pamokos toks branduolys susikabinęs, kalbasi, o man taip gražu", - sako aktorė.

Nijolė itin dėkinga mokykloms, radusioms galimybę sunkmečiu vaikus mokyti dramos. Juk neretai vaikystėje užslopinti vaikai išmokomi atskleisti gebėjimus vėliau. "Kitas dalykas – aš rengiu vaikus būti ir teatro žiūrovais. Aktorystės pasimokęs jaunuolis kitaip žiūri į teatrą, aktorius, spektaklius. Savo antrąją pusę nusives į spektaklį, o paskui vesis ir vaikus", - emocingai kalba pašnekovė.

O kam apskritai žmogui teatras? Yra milijonai žmonių, kurie, rodos, laimingai gyvena neperskaitę nė vienos knygos, nematę spektaklio. "Menas gelbėja pasaulį. Žmogus, jei nesuprato spektaklio, bent pjesę perskaitė. Juk jei atėjo spektaklio pažiūrėti, vis tiek ką nors rado gražaus. Jei nepatiko vaidyba, gal muzika patiko. Jei nepatiko pjesė, gal scenografija patiko. Jei žmogui nepatiko niekas, vadinasi, jis turi ieškoti priežasčių savyje", - šypteli pašnekovė.

Pokalbis su aktoriumi – lyg vaistai

Nijolė sako, kad ją visą gyvenimą į priekį varė žodis "reikia". Negali, bet – reikia. Ar žiūrovams rūpi, kad spektaklis neįvyks, nes Mirončikaitės vaikas viduriuoja ar karščiuoja? Spektaklis turi įvykti, kas benutiktų. Šeštadienį ir sekmadienį darželis nedirba, o spektakliai juk būna. "Susitvarkiau kažkaip. Ar mano vaikai man dėl to nepriekaištauja? Mano sūnus ir dukra labai geri. Atrodo, jų nenuskriaudžiau", - šypteli ji.

Nijolė, be savo aktorinės veiklos, yra visuomenininkė – krūties vėžiu segančių moterų draugijos "Salvija" įkūrimo iniciatorė. Prieš septyniolika metų moteriai buvo diagnozuotas vėžys, tačiau aktorė jį įveikė. "Save pavadinu Černobylio auka. 1986 metų balandžio pabaigoje prie Bijotės ežero deginausi. Nuoga. Po to užčiuopiau guzelį krūtyje. Kolegos nuvarė pas daktarus. Tada - ant operacinio stalo. Švitino. Ligoninėje ant stalelio susidėjau savo vaikų – sūnaus ir dukros – nuotraukas. Žiūrėjau į jas ir žinojau – aš negaliu mirti, nes turiu juos", - ašaroja Nijolė.

Palatoje gulėjusi likimo sesė šaukė Nijolei - nusiimk tas nuotraukas, jos graudina... "Matymas vaikų buvo visa apimantis, galingas, išgyventi skatinantis jausmas", - atvirauja pašnekovė.

Nijolė tiki, kad jos susitikimai su kitomis sergančiosiomis buvo labai prasmingi. Susirinko krūties vėžį besigydančios moterys, viena prieina prie Nijolės ir apsidžiaugia: "Aktore, ir Jūs!" "Pasijutau taip, tarsi gerą darbą būčiau padariusi. Juk žmogui pamatyti, kad aktorius – toks pat kaip jis ir dar serga tuo pačiu... Pasirodo, aktorius – lyg vaistai. Kartais taip mažai žmogui reikia pasijusti laimingu", - sako ji.

Jaunasis Šiaulių bigbendo maestro

Oksana LAURUTYTĖ

Kone prieš pusmetį Šiaulių bigbendui kartu su maestro Jaroslavu Cechanovičiumi ėmęsis vadovauti buvęs šiaulietis 28-erių Remigijus Rančys įsitikinęs, kad Šiauliuose gali vykti pritrenkiantys tarptautiniai džiazo festivaliai. "Kai jauti, kaip per tave teka džiazas, kai koncertuojant su kolegomis, kasdien su skirtingais žmonėmis, įvyksta muzikinis "susitikimas" - tai yra puiku", - sako jaunasis maestro, kovo pabaigoje šiauliečius "išvežantis" į garsųjį Birštono džiazo festivalį.

Šiaulių bigbendo vadovo asistentas Remigijus Rančys aktyviai koncertuoja džiazo, klasikos ir popscenose, kuria ir aranžuoja muziką. Buvęs šiaulietis į Šiaulius repetuoti atvyksta kas savaitę ir tiki, kad Šiauliuose gali vykti džiazo festivaliai.

Bigbendas - iš senbuvių ir legionierių

Šiauliuose iš senjorų ir legionierių susibūręs profesionalus kolektyvas Šiaulių bigbendas liepą turėjo vieną vadovą - Jaroslavą Cechanovičių. Spalį bigbendui ėmė vadovauti dar vienas muzikantas - Remigijus Rančys. Talentingą jaunuolį vadovauti bigbendui pakvietė senjorų bigbendo senbuvis Romas Sabaliauskas, tikintis, kad naujas veržlus vėjas gali pasukti kolektyvą įdomia linkme.

Jaunuoju bigbendo maestro tapęs Remigijus repetuoti į Šiaulius iš sostinės atvyksta kas savaitę. "Pora šimtų kilometrų - nieko baisaus. Olandai, danai į darbą važiuoja kasdien kelis šimtus kilometrų, ir tai visiškai normalu", - sako maestro.

Šiaulių bigbendo kolektyvas kol kas naujas, jį sudaro senbuviai ir legionieriai (vilniečiai, klaipėdiečiai). Tai saksofonų grupė, laikoma viena stipriausių saksofonų grupių Lietuvoje. Šiaulių bigbende groja garsūs muzikantai Kęstutis Vaiginis, Povilas Jaraminas, Juozas Kuraitis, Domas Grumbinas ir kiti, tačiau Remigijus itin džiaugiasi, kad kartu su bigbendu koncertuoja balso virtuozė, džiazo solistė Kristina Svolkinaitė. "Ji dainuoja nuostabiai, yra labai šiltas ir atsakingas žmogus, o be viso to, ši talentinga mergina yra šiaulietė!" - emocijų neslepia jis.

Amžinas klausimas - kodėl džiazas?

R. Rančys ne tik vadovauja Šiaulių bigbendui - jis dar mokosi Lietuvos teatro ir muzikos akademijoje magistrantūroje ir kone kas savaitę koncertuoja su įvairiais kolektyvais. Vakar jo kvartetas, kurio "vinis" buvo afrikietis solistas iš Togo (Afrika), koncertavo "Saulėje".

Remigijų muzika lydi nuo vaikystės, nors nei tėtis, nei mama nebuvo muzikantai, giminėje iškilių muzikantų nėra. Kai jam buvo penkeri, tėvai nupirko pianiną ir berniukui teko lankyti muzikos mokyklą. "Muzikos mokykla man buvo "peilis", aš norėjau būti aktoriumi", - atvirauja Remigijus.

Aktoriumi jis užsimanė būti todėl, kad jaunystėje lankė Dalės ir Virgio Dargių studiją "Kompanija šauni". Šiltų žodžių dramos studijos vadovams negailintis Remigijus sako, kad šių žmonių vardus reikia rašyti didžiosiomis raidėmis. "Jie mieste sukūrė kūrybos, gėrio, fantazijos oazę vaikams", - sako Remigijus.

Žinoma, berniuko gyvenime buvo laikotarpis, kai jis ir gitarą "brūžino", ir būgnus, kuriuos iš mamos puodų ir indų buvo pasidaręs, mušė. Buvo net savo muzikos grupę įkūręs, "svaigo" nuo Šiaulių dailės galerijoje rengiamų alternatyvios muzikos festivalių. "Tik aš niekaip nesuprantu, kodėl man nuo vaikystės patiko džiazas. Juk augau šeimoje, kurioje, kaip ir kitose, skambėdavo Alos Pugačiovos dainos", - šypteli pašnekovas.

Septyniolikos Remigijus išvyko iš Šiaulių - labai norėjo muzikuoti, tad įstojo į Juozo Tallat-Kelpšos konservatoriją. Remigijus tikėjosi, kad mokysis groti bosine gitara, tačiau... įstojo mokytis groti vargonais ir tapti vargonininku. Net per šalčius eidavo repetuoti į drėgną bažnyčią, tačiau po trijų mėnesių nusprendė, kad be džiazo "uždus". Pačiupinėjo trimitą, fleitą, net valtorną, kol galų gale paėmė į rankas saksofoną. Genadijaus Afanasjevo dėka Remigijus tapo profesionaliu saksofonininku.

Šiaulių bigbendas.

Asmeninio Remigijaus RANČIO archyvo nuotr.

Pasirinko Lietuvą

Įgūdžius Remigijus gilino Den Rytmiske Hojskole (Danija), privačiose pamokose pas Danijos džiazo meistrus Hans Ulrik ir Fridirik Lundin, Amsterdamo konservatorijoje.

"Nuvykęs į Daniją ir pamatęs, kokios ten sąlygos mokytis, maniau, kad naktį nemiegosiu, kiekvieną minutę išnaudosiu tobulėti. Dvejus metus studijavęs Amsterdame suvokiau, kad arba reikia integruotis ten, arba grįžti namo. Štai ir grįžau", - šypsosi Remigijus.

Įsimylėjęs džiazą jaunasis maestro kviečia visus tikros geros muzikos gerbėjus atvykti į "Saulę" kovo 25-ąją. Čia Šiaulių bigbendas gros su džiazo grupe "Miraž" iš Rygos. "Tai puikus bendras projektas, savotiškas apšilimas prieš Birštono džiazo festivalį, vyksiantį kovo 26-28 dienomis. Šiauliečiai festivalyje koncertuos pirmąją dieną. Labai tikiu, kad jei gerai "įsuksime" džiazą, Šiauliuose galės vykti stiprūs džiazo festivaliai", - sako maestro.

Tiesa, Remigijus yra ir kompozitorius, aranžuotojas. Jo sukurta muzika skamba prekybos tinklo "Tinka" parduotuvėse, neseniai jis sukūrė muziką buvusios šiaulietės Eglės Vertelytės režisuotam dokumentiniam filmui, grojo ir įrašė pirmąjį albumą su grupe "Inculto".

Džiazuojantis scenoje ir gyvenime vyras sako, kad jo nebaugina darbas su naujai susikūrusiu kolektyvu, nes jis supranta, kad per kelis mėnesius superorkestro nepadarysi. "Vis dėlto aš nusiteikęs dirbti ir mokytis. Kiekvieną kartą kažką naujo bandydams gali tik laimėti", - šypsosi jaunasis maestro.

Šiauliečių choras varžysis dėl teisės grįžti į "Choro karų" konkursą

Ričardas JAKUTIS

Šį šeštadienį, kovo 6 dieną, populiariame projekte "Chorų karai" - išskirtinis vakaras. Keturi iškritę chorai varžysis dėl teisės grįžti į projektą ir kautis konkurso pusfinalyje. Galimybę grįžti turi tik vienas choras.

Lemtingoje kovoje regėsime ir girdėsime Irenos Starošaitės vadovaujamą Vilniaus chorą, jaunuosius vilniečius su Egle Jurgaityte priešaky, Mią ir Panevėžio dainininkus bei mūsų miesto baltąjį chorą, kurio priekyje Sasha Son(g) ir Evelina Anusauskaitė.

  

Ne vienas buvo nustebintas netikėtai prekybos centre išvydęs dainuojantį Šiaulių chorą.

 

Dainininkai ragino visus balsuoti už baltąjį Šiaulių chorą numeriu 1670.

Algimanto JAKUBAUSKO nuotr.

Ar šiauliečiai savo balsais palaikys gimtojo miesto chorą? Dėkodami visiems, ankstesnėse kovose balsavusiems už Šiaulių chorą, ir prašydami žiūrovų paramos žūtbūtinėje šeštadienio kovoje už grįžimą į projektą, mūsų miesto choristai trečiadienio vakarą surengė akcijas prekybos centruose "Saulės miestas" ir "Akropolis". Dainomis choristai stengėsi priminti save ir išreiškė norą kautis "Chorų karų" pusfinalyje, stengėsi pakelti visų tuo metu tuose vietose buvusių nuotaiką ir prašė: "Balsuokite už mus!"

Šeštadienio konkurse chorai atliks po dvi dainas. Šiauliečiai dainuos jaunos kompozitorės Nijolės Sinkevičiūtės dainą "Naktis tvartelyje" ir populiarųjį "Queen" kūrinį "Show must go on" ("Šou turi tęstis"). Nors N. Sinkevičiūtė dar jauna kompozitorė, jos choriniai kūriniai suaugusiesiems ir vaikams skambėjo ne vienoje Dainų šventėje, o jos kompozicijos nuolat atliekamos konkursuose ir festivaliuose šalyje bei užsienyje. Kompozitorė yra konkurso "Dainos moksleivių chorams" bei S. Šimkaus premijų, skiriamų už chorinę kūrybą, laureatė. O "Show must go on" žino visi: ir jauni, ir pagyvenę. Tiesa, populiarūs kūriniai ne visada šiauliečiams padeda, pavyzdžiui, "Chorų karus" mūsiškiams teko palikti, atlikus ne mažiau populiarią Ray Charleso dainą "Hit the road Jack".

Gaila, kad šioje gražioje akcijoje nedalyvavo nei Sasha Son(g), nei Evelina Anusauskaitė. Jų dainavimas drauge su choru būtų dar labiau paagitavęs šiauliečius šeštadienį balsuoti. Tikėkimės, jog miesto patriotų atsiras ir laidos transliacijos metu šiauliečiai rinks numerį 1670.

Jei šiauliečiai grįš į projektą, tolesnėse kovose jie susirungs su Deivio vadovaujamame Klaipėdos choru, Edmundo Seiliaus Marijampolės choru ir Raigardo Tautkaus Kauno choru.

"Valentinų diena" - spektaklis priverstiems gyventi kartu

Oksana LAURUTYTĖ

"Kas atsitinka, kai žmogus įsimyli visam gyvenimui? Spektaklio žiūrovai išvys šio reiškinio rezultatą", - sako jauna režisierė Loreta Vaskova, kviečianti į Šiaulių dramos teatro spektaklio premjerą "Valentinų diena". Ši tragimelokomedija skirta tiems, kurie PRIVERSTI gyventi kartu. Premjera, įvyksianti šeštadienį, vasario 27 dieną, yra ir apie meilės trikampį, kuris niekam iš trikampio dalyvių nesuteikia laimės.

Spektaklio "Valentinų diena" pristatymas žiniasklaidai surengtas Šiaulių radijo ir televizijos muziejuje. Spektaklio kūrėjos: (iš kairės) aktorė Agnė Kiškytė, režisierė Loreta Vaskova, scenografė Simona Biekšaitė ir aktorė Monika Šaltytė.

Autorės nuotr.

Meilė - ir destruktyvus jausmas

"Meilė - tai kai laukia be galo: valandą, dieną, metus ir dar daugiau, nes žino ir tiki, kad žmogus vis tiek pasirodys", - tokie šviesos sklidini žodžiai skambėjo garsiojoje, ir kadaise daug šurmulio sukėlusioje Michailo Roščino pjesėje "Valentinas ir Valentina". Šiaulių dramos teatre pastatytas spektaklis "Valentinų diena" - tai minėtos pjesės perdirbinys. M. Roščinas jaunuolių meilės istoriją užbaigė daugtaškiu, o Ivanas Vyrypajevas padėjo kabliataškį ir 2001 metais parašė istorijos tęsinį.

Šiuolaikinis rusų dramaturgas, režisierius ir aktorius I. Vyrypajevas - vienas ryškiausių ir novatoriškiausių Rusijos kūrėjų. Jis jau dešimtmetį dirba Maskvoje. Autoriaus parašyta pjesė "Valentinų diena" dramaturgijos festivalyje "Heidelberger Stuckemarkt" (Vokietija) 2003 metais buvo apdovanota žiūrovų simpatijų prizu.

Spektaklį pagal I. Vyrypajevo pjesę Šiauliuose nusprendusi pastatyti režisierė Loreta Vaskova, kuri yra garsiojo režisieriaus Gyčio Padegimo mokinė, sako pastačiusi spektaklį apie meilę, kuri nėra paprasta ir lengva. Juk meilė - vienas ir stipriausių, ir destruktyviausių jausmų. Yra žmonių, kuriems meilė tampa religija ir kurie tik per meilę bando įprasminti savo gyvenimą.

Spektaklis "Valentinų diena" pasakoja apie kelią į kitą žmogų, apie krypties paieškas be žemėlapio, apie kelionę be atgalinio bilieto. Paradoksalu, kad siekdami užvaldyti kitą žmogų niekada iki galo jo nepažinsime.

Pasak režisierės, šiuolaikinėje visuomenėje vyrauja nuostata, kad meilė trunka kelerius metus. "O jeigu žmogus pamilsta visam gyvenimui? Kokią vietą ir kokią svarbą teikiame meilei dabar? Rezultatą išvysite spektaklyje", - intrigavo L. Vaskova.

Kai šaldytuvas svarbesnis už ieškojimus

Spektaklio scenografė Simona Biekšaitė prisipažino su režisiere ilgai svarsčiusi, kaip didelėje scenoje atrodys vos trys aktoriai. Rastas sprendimas - aktoriai judės apskritime. Šis apskritimas yra lyg užburtas ratas. "Personažai galėtų išsiveržti iš jo, iš buities, bet kai kam šaldytuvas ir stalas tampa svarbesnis už ieškojimus", - svarstė scenografė.

Spektaklio pristatymas žiniasklaidai buvo surengtas Šiaulių radijo ir televizijos muziejuje. Prie stalo, ant kurio pastatytas "samovaras", o patefonas suko plokštelę su Sofijos Rotaru dainomis, buvo susodintos keturios dailios moterys ir merginos.

Vaidinti spektaklyje apie meilę L. Vaskova pakvietė aktorius Moniką Šaltytę, Dalių Jančiauską ir Agnę Kiškytę. Spektaklio pristatyme D. Jančauskas nedalyvavo - buvo išvykęs į Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatro aktoriaus Rimanto Jovo laidotuves. D. Jančauskas su šviesios atminties R. Jovu yra filmavęsis televizijos laidoje "Baltojo katino svetainė". R. Jovas laidoje kūrė Antano vaidmenį.

Monika Šaltytė, kuri sukūrė Valentinos vaidmenį, sakė gavusi nelengvą, tačiau įdomią užduotį - jai teko vaidinti moterį nuo 18 iki 60 metų. "Reikia nugyventi visą gyvenimą, parodyti, kaip žmogus keičiasi ir iš ko taip ir negali ištrūkti. Žmonės mieliau "ėda" vienas kitą, nei stengiasi suprasti", - komentavo aktorė ir citavo žodžius, kad visos šeimos būna laimingos vienodai, tačiau nelaimingos - skirtingai.

Jauna aktorė Agnė Kiškytė, kuri dar yra studentė, kuria Katios - racionalios, įsiveržusios į Valentino ir Valentinos meilę moters - vaidmenį. "Katia myli Valentiną, bet meilę ji supranta taip, tarsi reikėtų mylimajam kotletus kepti. Galų gale Valentino nebelieka, toje buityje lieka dvi moterys. Jos viena kitos nekenčia, tačiau ir negali viena be kitos", - pasakojo A. Kiškytė.

Žiniuonio "dukros" gyvenimą tvarko likimas

Oksana LAURUTYTĖ

Seriale "Naisių vasara" žiniuonio dukros Elenos vaidmenį sukūrusi šiaulietė Agnė Grudytė-Guobienė sako, kad likimas jai žeria aibę netikėtumų. Seriale ji pradėjo filmuotis savo 23-iojo gimtadienio dieną, į serialą pateko iš anksto nežinodama apie vykstančią atranką, o po akademinių atostogų jį grįš mokytis pas savo "tėvą" - į žiniuonio vaidmenį seriale atlikusio aktoriaus Sigito Jakubausko kursą Šiaulių universitete. Kone kasdien į žurnalistų klausimus atsakinėjanti Agnė sako besidžiaugianti, kad jos kol kas gatvėje neatpažįsta. "Galiu ramiai parduotuvėje varškės nusipirkti", - šypsosi ji.

Serialo "Naisių vasara" herojė Elena - Agnė Grudytė-Guobienė - sako, kad jai kažkodėl visada tenka vaidinti teigiamus herojus.

Rolando PARAFINAVIČIAUS nuotr.

Prieš "Chorų karus" nemiegojo kelias naktis

Visai neseniai laidos "Chorų karai" gerbėjai buvo nustebinti išvydę naują laidos vedėją. Vietoj dailiosios Jurgitos Jurkutės, filmuojant vieną tiesioginių laidų, scenoje pasirodė seriale "Naisių vasara" Elenos vaidmenį kurianti Agnė Grudytė-Guobienė.

"Net nežinau, kodėl mane pakvietė. Paskambino, pasiūlė ir aš iškart, jų didelei nuostabai, sutikau. Juk būtų gėda, jei neišnaudočiau tokio likimo pasiūlyto šanso vesti televizijos laidą. Tokio amplua dar nebuvau išbandžiusi", - sako Agnė.

Mergina prisipažįsta, kad kelias naktis iki tiesioginės laidos ji nemiegojusi - labai jaudinosi. "Paskutinę naktį užmigau. Suvokiau, kad trauktis nebėra kur, tad nervintis nėra prasmės", - paaiškina mergina.

Kelias valandas ji pabendravo su laidos vedėju Vytautu Šapranausku, aptarė scenarijų, parepetavo su choristais laidos pradžią, pasirodymus ir sublizgėjo. Po laidos Agnę "užpuolė" žurnalistai, kone kasdien ji telefonu dalijo interviu ir klausėsi pagyrų, kad puikiai atrodė televizijos scenoje, kad buvo drąsi ir šmaikšti.

"Rankos ir kojos man tikrai nedrebėjo", - šypteli pašnekovė ir sako už tai, kad debiutavo televizijoje kaip laidos vedėja, gali padėkoti tik J. Jurkutei, kad ši sumanė paatostogauti.

Agnė sako, kad daugiau pasiūlymų vesti laidas ji nesulaukusi, tačiau žurnalistai jai skambina kasdien. Pirmosios jų skambučių bangos ji sulaukė, kai buvo pradėtas reklamuoti serialas "Naisių vasara". Antroji banga "ūžtelėjo", kai kažkas ją pavadino naujuoju šalies sekso simboliu. "Nemanau, kad esu sekso simbolis. Jaunai, vienerių metų dukros mamai toks apibūdinimas visai netinka", - sako moteris.

Dvejų metų trukmės akademinių atostogų Šiaulių universitete dėl gimusios dukros Ievos išėjusi Agnė sako besidžiaugianti, kad jos susilaukė tokia jauna. Yra aktorių, kurios dėl aktorystės sąmoningai atsisako būti mamomis.

"Dabar, kai tik pradedu aktorės karjerą ir esu kviečiama filmuotis, vargiai pasiryžčiau būti mama", - sako ji.

Sunkiausia diena - gimtadienio proga

Filmuotis seriale Agnė pradėjo jai pačiai netikėtai. Mergina ruošėsi išvažiuoti į Kauną ir sulaukė prodiuserio Rolando Skaisgirio skambučio: "Ar gali per 10 minučių atsirasti Šiaulių dramos teatre? Čia vyksta atranka, renkami aktoriai filmuotis naujame seriale." Agnė viską metė, nulėkė į teatrą ir buvo išrinkta "gerietės" vaidmeniui seriale kurti. "Jei skambučio būčiau sulaukusi 10 minučių vėliau, būtų buvę jau per vėlu", - likimo akibrokštu stebisi moteris.

Įdomu tai, kad filmuotis seriale ji pradėjo liepos 9-ąją - tą dieną jai sukako 23-eji. Rudenį ji ketina grįžti toliau mokytis estrados meno specialybės Šiaulių universitete. Jos kurso vadovas bus Šiaulių dramos teatro aktorius Sigitas Jakubauskas, kuris seriale vaidina jos tėvą. Ar nepabars "tėvas" dukros už vaidybos klaidas, o gal ji taps "tėvo" numylėtinė?

"Klystame visi, bet įgytų žinių iš manęs niekas neatims. Sunkiausia man buvo pirmąją dieną. Patyriau lengvą šoką, o vėliau darbas man teikė malonumą. Pramokau jodinėti, skridau oro balionu, visą vasarą gamtoje praleidau, išsiplėtė draugų ratas. Džiauguosi, kad man teko laimė dirbti su profesionaliais aktoriais, filmo kūrėjais, igijau patirties. Pinigų taip pat užsidirbau", - sako Agnė.

Ant scenos - nuo vaikystės

Kodėl Agnė pradėjo Šiaulių universitete studijuoti estrados meną? Mergina sako, kad nuo vaikystės ji lipo ant scenos. Būdama trejų jau dainavo popchore "En-den-du", kuriam tada vadovavo muzikantas ir pedagogas Vadimas Kamrazeris. Vėliau mergina mokėsi dainuoti, groti kanklėmis ir pianinu "Juventos" mokykloje, o baigė Šiaulių universiteto gimnaziją.

"Mamai buvau griežtai pasakiusi, kad su muzika viskas baigta, kad ant scenos nebelipsiu - buvau persisotinusi tokios veiklos, bet žmonės sako: "Nespjauk į vandenį." Vadovaujami Šiaulių dramos teatro aktorės Linos Bocytės, šimtadienio proga statėme spektaklį ir aš supratau, kad negaliu be scenos", - pasakoja Agnė.

Baigusi universitetą moteris sako norinti būti tik aktore, vaidinti teatre, o televizija šalia pagrindinio darbo jai tikrai nesutrukdytų. "Kiek kartų teko būti scenoje, vaidinti spektakliuose per egzaminus, man visada skiriama sukurti personažų su "pliuso" ženklu vaidmenis. Norėčiau ir neigiamą personažą sukurti", - sako ji.

Įdomu tai, kad žmonės retai atpažįsta, kad čia ta pati "Naisių vasaros" Elena. "Nuotraukose ir gyvenime aš labai skiriuosi. Bet tai ir gerai. Galiu ramiai parduotuvėje nusipirkti varškės, niekas neaikčioja ir nereplikuoja", - sako moteris.

Elida: "Ketinau tapti operos dainininke"

Oksana LAURUTYTĖ

Seriale "Naisių vasara" "blogietės" - išpaikintos, isteriškos turtingų tėvų dukros juodaplaukės Auksės - vaidmenį kurianti Šiaulių estrados teatro aktorė Elida Dubinskytė-Šimaitė sako žinanti, kad jos personažo žmonės nemėgsta. Jai tai - geriausias komplimentas. Tai reiškia, kad vaidmenį Elida sukūrė įtikinamą. "Iš tikrųjų filmo kūrėjai mane buvo pasirinkę Naisių žiniuonio dukros vaidmeniui kurti, bet vėliau nusprendė, kad juodaplaukė labiau tinka "blogietės" vaidmeniui", - sako aktorė ir džiaugiasi, kad atrado save, studijuodama estrados meną. O kažkada ji ketino tapti operos dainininke.

Vakar Elidai Dubinskytei-Šimaitei sukako 27-eri. "Jaučiuosi labai jauna - sportuoju, negeriu, nerūkau, kompiuteriu nesinaudoju, o apie vaikus dar negalvoju - dabar noriu tik vaidinti", - sako Auksės vaidmenį "Naisių vasaroje" sukūrusi Elida.

Rolando PARAFINAVIČIAUS nuotr.

Sunkiausia vaidinant - bučiuotis

Elida atskuba vilkėdama juodai, apsimuturiavusi šaliku ir be jokios kosmetikos. "Man visai nesvarbu, kaip aš atrodau, nes žinau, kad moku atrodyti puikiai, kai to reikia", - nusijuokia mergina baltais lygiais dantimis. Ji emocingai ima berti žodžius, delnais nuolat prisidengdama rankomis akis ar perbraukdama jais per plaukus. Jos rankos išpuoselėtos – dailios, nagai padengti vos matomu nagų laku. Moteris sako labai besirūpinanti savo "vizitine kortele", o rankinėje visada besinešiojanti gerų kvepalų buteliuką.

Paklausta, ar jos vardas Elida - ne koks nors trumpinys, moteris atsako, kad ji - būtent Elida. Tokį vardą tėvai jai išrinko pasiūlius močiutei. Kai mergaitė gimė, močiutė pasakė, kad anūkės "nedabos", jei tėvai nepavadins jos Elida. Kodėl šis vardas močiutei įstrigo, Elida nežino, močiutės jau nebepaklaus, nes jos nebėra. "Kai seriale reikėjo verkti, o pravirkti apskritai man būna sunku, įsivaizdavau, kad praradau artimuosius. Manau, kad verkiau įtikinamai, nors ašaros biro dėl to, kad mano vaikinas Pijus (aktorius Aurimas Žvinys, - aut. past.) nenori manęs vesti. Verkiau iš pykčio, kad neveda. Tai buvo ne meilės, o nuoskaudos, kai verkiama dėl negauto žaislo, neišsipildžiusių lūkesčių, ašaros", - sako aktorė.

Ką Elidai dar buvo sunku vaidinant seriale? "Sunkiausia buvo bučiuotis. Kaip gali įtikinamai bučiuotis, jei to žmogaus iš tikro nemyli? Visi lietuviai serialuose kažkaip netikrai bučiuojasi, tarsi sustingsta. Taip buvo ir man. Gerai dar, kad su turku (aktorius Rolandas Dovydaitis, - aut. past.) nereikėjo bučiuotis, nors buvo scena, kai abu gulėjome lovoje. Ilgai teko pratintis, kol šią sceną nufilmavo", - atvirauja pašnekovė.

Šiuo metu ji kuria Džiuljetos vaidmenį spektaklyje, "Romeo ir Džiuljeta", kurį stato Šiaulių estrados teatras. Ten taip pat reikės bučiuotis, bet Elada tiki, kad ji suvaidins įtikinamai. "Esu nepaprastai atsidavusi savo darbui. Privalau patikėti, kad scenos partnerį myliu", - sako moteris.

Nurungė būrį kolegų

Dalyvauti aktorių atrankoje kuriant serialą "Naisių vasara" Elidai pasiūlė kurso vadovas, Šiaulių dramos teatro aktorius Juozas Žibūda. Elida nuvažiavo ir apstulbo - atrankoje panoro dalyvauti ne tik kone visas Estrados teatras, bet ir net aktorystės mokslo nekrimtusios garsios manekenės.

"Komisija man liepė režisierių Saulių Balandį apšaukti. Apšaukiau. Liepė pameilikauti – pameilikavau. Liepė pavaikštinėti, pasimaivyti – pasimaiviau. Iš pradžių gavau šamanės vaidmenį ir tik vėliau vaidinti "gerietę" jie pasirinko šviesiaplaukę. Nenusiminiau – galiu ir vieną, ir kitą vaidmenį sėkmingai kurti, o kurti "blogietę" - dar įdomiau. Žmogus juk geras būna vienodai, o blogas - vis kitaip. Čia labai daug kūrybos reikia", - sako Elida.

Be Elidos, vaidinti seriale buvo pakviesti dar keli jauni šiauliečiai estrados specialybės studentai: Danielius Budrys, Agnė Grudytė-Guobienė, Simonas Kilius, Vaida Kavaliauskaitė. Elida – vyriausia iš kurso draugų. Kodėl? Taip jau nutiko, kad moteris studijas pradėjo tęsti po kelerių metų pertraukos.

Baigusi vidurinę mokyklą, ji, turinti stiprų gražų balsą, ėmė studijuoti Klaipėdos konservatorijoje – norėjo būti operos dainininke. Jos vyras verslo reikalais išvyko į Ameriką ir Elida, jo pasiilgusi, nutarė porai mėnesių pas jį paviešėti. Nutiko taip, kad Amerikoje ji prabuvo porą metų. Ko tik ten nedarė, bandydama prastumti dienas - prižiūrėjo psichinėmis ligomis sergančius senukus, auklėjo vaikus. "Nuo darbo su psichiniais ligoniais mikčioti buvau pradėjusi", - sako moteris.

Nusprendusi, kad jos rankos ne valytojos darbui sutvertos, Elida grįžo į Lietuvą. Tuo metu Šiaulių universitete atsirado estrados meno studijos ir Elida neabejodama jas pasirinko. "Išsyk suvokiau, kad tai – mano rogės. Čia reikia vaidinti, dainuoti, šokti, o aš tai geriausiai moku", - sako moteris.

Elida džiaugiasi, kad jaunas Šiaulių estrados teatras dirba visu pajėgumu. Darbo tiek, kad tenka repetuoti nuo ankstaus ryto iki vėlaus vakaro, keliauti iš vieno apskrities miesto į kitą rodyti spektaklių. "Mes jauni, mes talentingi, mes muzikalūs. Kur Lietuvoje rasi kitą tokį teatrą, kurio nariai tiek daug dainuotų ir šoktų?" - retoriškai klausia moteris.

Vaidmuo prasideda nuo blakstienų

Dvi Elidos pavardės – Dubinskytė-Šimaitė - daugeliui yra rebusas, kodėl moteris turi dvi mergautines pavardes. Elida juokiasi ir sako, kad antroji pavardė – jos vyro pavardės trumpinys.

Ar vyras nepavydi jaunos žmonos teatrui ir kinui? Elida paaiškina, kad vyras ją pabara tik dėl jos didelės aistros paveikslams. "Negaliu jų nepirkti, pro dailės parduotuvę negaliu ramiai praeiti. Galiu vaikščioti apspurus, bet paveikslą nusipirksiu. Galų gale - negeriu, nerūkau, pinigų niekams nešvaistau, tad paveikslui galiu pinigų skirti", - juokiasi pašnekovė.

Tiesa, mergina jau žino, kad šiemet bus kuriamas serialo "Naisių vasara" tęsinys, tad darbo jai tikrai netrūks, pinigų užsidirbs. Ar aktorė nepamirš savo kuriamo personažo po netrumpos pertraukos? "Mano vaidmuo prasideda nuo blakstienų. Priklijuoja man blakstienas ir aš tampu Aukse. Tiesa, dar juodų plaukų prisega, kad būtų tankesni", - sako moteris.

Ar Elida nors kiek panaši savo charakteriu į Auksę? Aktorė sako mokanti už save pakovoti, turi tvirtą nuomonę, kurią gina. Tačiau balso nekelia, pastabas išsako mandagiai ir korektiškai. "Paleista gerklė ir intelektas nesuderinami", - šypsosi pašnekovė.

Viešumo pamokos verčia užsiauginti šarvus

Oksana LAURUTYTĖ

Naują LNK šou "2 minutės šlovės" komisijos narės amplua išbandanti viena garsiausių šalies ir Šiaulių dramos teatro aktorių Inga Norkutė sako esanti maksimalistė, tad su džiaugsmu imasi visko, ko dar nedarė. Kurianti vaidmenis serialuose bei teatre, ji dabar gyvena tarsi žavusis Figaro - viena koja sostinėje, kita - Šiauliuose. Intensyvaus darbo kaina - užgriuvęs populiarumas ir viešumas, kuris sukelia ne tik teigiamų jausmų. "Kuo labiau į viešumą eini, tuo storesnius šarvus tenka augintis", - atvirauja aktorė.

Šiaulių dramos teatro aktorė Inga Norkutė gyvenimo draugą Aurimą Žvynį laiko geriausiu draugu ir nesuka galvos dėl amžiaus skirtumo. Juk žmonės gyvena tam, kad būtų laimingi.

Sauliaus JANKAUSKO nuotr.

Norėtų draugės kaip Meda

Vos tik Šiaulių dramos teatro aktorę Ingą Norkutę televizijos gerbėjai išvydo seriale "Moterys meluoja geriau", jos gyvenimas pasikeitė. Aktorė tapo atpažįstama ir niekam ne paslaptis, kad serialus nuolat žiūrintys žmonės juose vaidinančius aktorius ima laikyti kone giminėmis - kalba apie juos, dėl jų išgyvena, džiaugiasi jų sėkme ar netgi paauklėja.

"Man dabar išėjus į sceną tenka dviguba atsakomybė. Turiu įrodyti, kad scenoje - ne Meda", - sako Inga. Ir aktorė įrodinėja, kad ji - Elenytė, nykštukas Kvaišutis, panelė Biurstner ar Kiaulė. "Buvo režisieriaus Ignatavičiaus kursiokai atvažiavę spektaklio "Kova" pažiūrėti. Mano sukurta panelė Biurstner jiems labai patiko, sakė, kad vaidinau tobulai. Šiam vaidmeniui ir šiuolaikiškam spektakliui reikia itin susikaupti - išeini į sceną, ir žiūrovai personažo biografiją turi iškart perskaityti kaktoje. F. Kafkos kūryba tikrai nėra lengvai suprantama, tad vidinti spektaklyje "Kova" visiems buvo iššūkis", - sako Inga.

Vis dėlto aktorei labai patinka ir jos kuriama kvatoklė jausmingoji Meda. "Norėčiau tokią draugę turėti", - sako ji, nors tikrų draugų jai tikrai netrūksta. Jei kas nors nutinka, pirmoji patarėja yra Klaipėdoje gyvenanti mama. Žinoma, visų geriausias jos draugas yra jos žmogus Aurimas Žvinys.

"Visada tikiu tuo, ką man sako Nijolė Mironščikaitė ir Dalius Jančauskas - jie mano ištikimi draugai", - sako Inga, kuri ir pati labai stengiasi, kad Šiaulių aktoriai išgarsėtų. Jai rekomendavus, serialuose pakviesti filmuotis Antanas Venckus, Rolandas Dovydaitis. "Faina dėl savos chebros, faina, kad šiauliečiai tampa vis labiau matomi ir pakeičia tuos pačius nusibodusius serialų veidus", - sako ji.

Iš piktų komentarų internete darosi pramogą

Pradėjusi gyventi itin aktyviai, Inga priversta laiką planuoti net du mėnesius į priekį. Namuose ant šaldytuvo užsiklijavusi grafiką, nes reikia morališkai pasirengti būsimiems darbams.

Ar nebuvo taip, kad kartais dėl nesibaigiančių kelionių ir darbų kiltų noras susiimti už galvos ir visus pasiųsti velniop? "Jei kas nors nepavyksta, visada protu suvokti kodėl. Tenka dirbti su savimi, pasitelkti patirtį, tačiau klykti dar neteko", - nusijuokia Inga.

Žinoma, situacijų tenka išgyventi visokių, tad aktorė sako visus nemalonius potyrius bandanti paversti juokais. Puse lūpų ji užsimena, kad turbūt padarė kvailystę, Petrui paskelbusi veto laidoje "2 minutės šlovės" Petrui. Tada jai iš veido dingo šypsena. "Na, padariau taip, ir nėra ko čia graužtis. Galų gale juk nieko nenužudžiau", - nusišypso ji.

Pareikšti nuomonę apie populiariąja aktorę, jos išvaizdą, gyvenimą, sėkmę, jos gyvenimo vyrą po kiekvienos publikacijos suskumba didžiulis būrys gerbėjų ir negerbėjų. Jų nuomonės būna ne tik rekomendacinio pobūdžio - aktorė būna ir įžeidinėjama, žeminama.

Vis dėlto Inga sako jau išmokusi iš komentarų sau pramogą pasidaryti. "Na, tai ką? Parašei, ar palengvėjo tau, ar dabar laimingesnis tapai?", - perskaičiusi kokį įžeidimą kvatojasi Inga, ir kvatojasi taip, kaip nesikvatoja niekas kitas - užkrečiamai ir nuoširdžiai.

Inga prisimena, kaip susidomėjusi skaitė komentarus, kai viename žurnalų buvo išspausdintas straipsnis, jog ji gyvena su jaunesniu vyru.

"Įspūdis, lyg komentatoriai neturėtų savo gyvenimo, todėl kitų gyvenimais domisi. Užuot pasidžiaugę kitų laime, pila purvą. Šiais laikais dar yra žmonių, kurie lyg akmens amžiuje gyvena, aiškina, kam, kada ir su kuo galima tuoktis ir koks amžiaus skirtumas turi būti. Vienas Dievas, šimtas religijų, o dviem laimingiem žmonėm tuoktis negalima?" - stebisi Inga.

Aplinkinių dėmesys svyruoja lyg svarstyklių lėkštutės

Kai Inga pradėjo filmuotis seriale "Nemylimi", kur vaidino tamsiaplaukę Živilę, žiūrovai ėmė rašyti komentarus internete, kad šviesūs plaukai, tokie, su kuriais ją matė seriale "Moterys meluoja geriau", jai labiau tinka. Tik viena Inga žino, kaip nukentėjo jos plaukai, filmuojant skirtingus serialus ir keičiant spalvą. Nuolat dažydama plaukus Inga juos nualino, todėl labai išgyveno.

Bet vieną dieną ji sulaukė gerų žmonių skambučio - jai paskambino iš salono "Bona Sforca" ir pakvietė ateiti gydytis plaukų. Nemokamai, nes Ingą myli ir gerbia. Kelis kartus paraginta Inga nuėjo, išbandė kelias procedūras ir plaukai atsigavo.

"Šiauliai mane vėl gražuole padarė", - kvatojasi ji. Dabar savo plaukus ji saugos. Pakviesta filmuotis serialo "Nemylimi" tęsinyje, kuris vadinsis "Svetimi", aktorė gavo kokybišką peruką.

Besidžiaugianti tuo, kad iš gerbėjų sulaukia džiugių dovanų, Inga prisimena ją iki sielos gelmių sukrėtusį nemalonų nutikimą. Nuėjo į "savo" parduotuvę, ėmė rinktis prekes, pasisuko ir užkliudė kitą pirkėją. Ši atsisuko, apdovanojo šypsena, apipylė komplimentais, kad ją, Ingą Norkutę, visa jos šeima labai myli ir t. t.

Plačiai nusišypsojusi Inga staiga pamatė dvi piktas akis eilėje prie kasos. Piktų akių moteris lino spalvos plaukais rėžė jai: "Šiukšlė!" Pasipylė įžeidžiančių žodžių kruša, kad per ją ji gyventi negalinti, neva Inga su savo vyru taip garsiai mylisi, jog niekam ramybės nėra. Ir taip - kasdien...

Moteris šaukė, Ingos rankoje sustingo varškės pakelis bei šypsena, o iš akių pasipylė ašaros. "Mačiau tą moterį pirmą kartą. Net nežinau, ar ji mano name gyvena", - sako Inga.

Po šio įvykio ji suprato, kad turi būti viskam pasiruošusi, turi užsiauginti storą odą, kuri padėtų atsilaikyti prieš nemalonius išpuolius. "Kai parėjau namo, paklausiau Aurimo, kokią moterį jis parsiveda, kai manęs nebūna. Juk aš tiek laiko leidžiu Vilniuje, tad kažką jis parsiveda, jei jau visi kaimynai girdi", - vėl nusijuokia Inga ir prisipažįsta, kad ir iš tokio nemalonaus įvykio sugebėjo pasijuokti. "Gal žmonės supainioja mane su mano personažais, o pilnatis išprovokuoja tokius liguistus išpuolius?" - klausia Inga.

Aktorė priduria, kad šią besipiktinusią moterį ji mielai pakviestų dalyvauti laidoje "2 minutės šlovės". Juk piktoji sugebėjo prikaustyti aktorės dėmesį mažiausiai 2 minutes... "Net ir veto teise pasinaudočiau, į pusfinalį pakviesčiau", - šypteli Inga.

Tiesa, kartais aktorė susimąsto, ko tie žmonės pyksta ant tų, apie kuriuos rašomi straipsniai. "Tarsi aš pati skambinu žurnalistams, prašau apie mane rašyti, vartyti mane viešai lyg šašlyką. Tarsi aš pati lendu į ekraną, o ne manęs prašo filmuotis. Taip, žinoma, skaitydami apie garsius žmones daugelis pasijunta laimingesni, o išlieti pyktį jiems - psichoterapija. Mes juos gydome, esame tarsi geniai sanitarai", - vėl kvatojasi Inga.

"Chorų karuose" Šiaulių choras - ties iškritimo riba

Ričardas JAKUTIS

Jau du šeštadienius vyko pompastiškai pristatinėtas naujas TV3 projektas "Chorų karai".

 

Nepasakysi, kad šiauliečių choras pasirodė neįspūdingai.

Evelinos ANUSAUSKAITĖS asmeninio archyvo nuotr.

Garsūs šalies atlikėjai ir jų suburti chorai iš didžiausių miestų rungėsi savo pasirodymais. Pirmąją laidą žiūrovai negalėjo atiduoti savo simpatijų, todėl balus skyrė tik komisija. Jos narių nuomone, geriausiai pasirodė chorai iš Kauno ir Klaipėdos. Šiauliečiai, kuriuos šioms chorų varžytuvėms rengia Sasha Son(g) ir Evelina Anusauskaitė, su dar trim chorais pasidalijo 3–6 vietas. Antrąjį šeštadienį, kai jau buvo galima balsuoti ir žiūrovams, sėkmė lydėjo Kauno chorą, kurį subūrė "NEO" dainininkas Raigardas Tautkus.

Komisija ir antrąjį vakarą mūsų miesto chorą įvertino neblogai (39 balais iš 40 galimų), deja, savo balsų pašykštėjo žiūrovai. Sasha Son(g) ir Evelina Anusauskaitė savo choro pasirodyme sujungė miuziklų "Operos Fantomas", "Evita" bei "Jėzus Kristus - superžvaigždė" akimirkas.

Projektą paliko jaunasis Vilniaus choras su Egle Jurgaityte, iš septynių chorų likęs septintoje vietoje, šiauliečiai – šešti.

Trečiajam vakarui, kuris vyks šį šeštadienį, mūsų miesto choras ruošiasi įtemptai ir tikisi, kad šiauliečiai šįkart juos palaikys. Choras laimėtojas laimėtus pinigus skirs savo miesto remiamam objektui. Mūsų miesto choras pergalės atveju juos numatęs skirti Šiaulių vaikų dienos užimtumo centrui.

"Mis Civilizacijos" vestuvinė suknelė liko Turkijoje

Oksana LAURUTYTĖ

Gražiausia šiauliete pernai išrinkta Eglė Skukauskaitė titulus raško ir toliau - tapusi tarptautinio konkurso "Mis Internet Lietuva" nugalėtoja, praėjusį savaitgalį ji pelnė "Miss Civilization of the World" titulą. Turkijos mieste Selčiuke aštuoniolikmetė Eglė pakerėjo konkurso komisiją ne tik pasipuošusi vestuvine suknele, kurią gavo dovanų. Pasak Eglės, komisijos nariai keliavo po šalį kartu su pretendentėmis, ir vertino jų bendravimą, elgesį, manieras, vidinį žavesį.

Konkursas "Miss Civilization of the World" vyko Turkijoje, Selcuk mieste. 16 konkurso dalyvių iš Europos ir Azijos keliavo po Turkiją, aplankė įvairius miestus.

Eglės SKUKAUSKAITĖS archyvo nuotr.

 
 

Konkurso tikslas - šalių draugystė

Į tarptautinį konkursą Eglę Skukauskaitę išsiuntė modelių agentūra "Olialia Models" (neturi nieko bendra su "Olialia" mergaitėmis, - aut. past.), kurios modelis ji yra. Agentūra šiaulietę pastebėjo, kai ji pernai dalyvavo televizijos projekte "Mis Lietuva" kaip gražiausia Šiaulių krašto mergina.

Eglei nebuvo sudėtinga rasti laiko kelionei, nes šiuo metu studentams yra atostogos. Vytauto Didžiojo universiteto studentė, studijuojanti politologiją, labai sėkmingai išlaikė žiemos sesiją, tad kelionė į Turkiją jai buvo pelnytas atlygis už puikų mokymąsi.

Konkursas "Miss Civilization of the World" Turkijoje vyksta kone dešimt metų, jo nugalėtoja lietuvaitė jau buvo tapusi. Eglė šiame konkurse turėjo susirungti su 15 kviestinių tituluotų gražuolių iš viso pasaulio.

Kodėl konkurso pavadinimas toks neįprastas? Eglė sako, kad organizatoriai šiuo tradiciniu konkursu siekia, kad kuo daugiau pasaulio šalių susidraugautų, pagerintų santykius, pažintų viena kitos kultūrą. Būtent dėl šios priežasties merginos buvo iš įvairių šalių - Brazilijos, Venesuelos, Švedijos ir kitų.

Pirmosiomis dienomis rengėjai vežiojo merginas po Izmyro apylinkes, supažindino su tradicijomis, papročiais, parodė istorines vietas. Komisijos nariai bendravo su pretendentėmis, stebėjo, kaip jos valgo, kalba ir, matyt, dėjo pliusus ir minusus savo užrašuose. Įpusėjus viešnagei, merginos susirungė pirmame konkurse – varžėsi dėl Tirės miesto gražuolės titulo.

Šis konkursas Eglei buvo sėkmingas - ji pelnė turkų simpatijas. Nors buvo tituluota "Miss Tire", mergina sako sėkmės pagrindiniame konkurse nesitikėjusi.

Per pagrindinį konkursą gražuolėms teko demonstruoti atsivežtus tautinius rūbus, vietos firmų siūtus drabužius iš odos ir kailio, vakarines ir vestuvines sukneles. Įdomu tai, kad konkurse pasirodymo su bikiniu nebuvo.

Vakaro kulminacija buvo dalyvių pasirodymas su specialiai šiam konkursui siūtomis vestuvinėmis suknelėmis. Europietiško stiliaus vestuvinė suknelė ir buvo pagrindinis konkurso prizas. Eglei teko labai graži vestuvinė suknelė, kuri svėrė apie 10 kilogramų. "Šios suknelės namo neparsivežiau - Stambulo oro uoste už bagažą turėjau sumokėti 900 eurų. Sutariau, kad konkurso organizatoriai šią suknelę man atsiųs", - nusijuokia mergina.

Vestuvinės suknelės pagal paskirtį dar nenaudos

Kelionė į Turkiją Eglei nekainavo - bilietus parūpino konkurso organizatoriai, vakarinę suknelę paskolina vienas rūbų salonas, daug padėjo globėja Vaida Židonytė, draugai. "Asmeninė palaikymo komanda padėjo rasti tautinius drabužius. Neįsivaizduojate, kaip buvo sunku juos gauti. Galų gale gavau, bet ne Šiauliuose", - juokiasi mergina.

Nėra ko slėpti - Eglė labai džiaugiasi, kad buvo įvertinta, ir jai labai svarbu, kad nors tokiu būdu garsina Lietuvą. "Oro uoste buvo kilę problemų, vieno turko prašiau pagalbos. Kai pasakiau, kad esu iš Lietuvos, jis sakė tokios šalies net negirdėjęs. Tiesa, Tire miesto meras žinojo Lietuvą ir Kauno "Žalgirį", - šypteli pašnekovė.

Apie pergalę Eglė pirmiausia pranešė tėvams - naktį paskambino ir šie net keturis kartus klausė, ar dukra nemeluoja, ar tikrai ji laimėjo. "Daugelis merginų buvo apdovanotos, ne tik aš. Organizatoriai rinko vicemis, "Mis Draugystę", "Mis Nuotaką", dalijo kitus titulus, tad nuskriaustų merginų beveik nebuvo", - sako Eglė.

Tiesa, iš Turkijos mergina grįžo sirgdama - ši šalis šiluma nelepino. O kada sulauks organizatorių siuntinio - pelnytosios vestuvinės suknelės, Eglė nežino. Vis dėlto suknelę ji pakabins į spintą. Nors mergina turi draugą, apie vedybas sako dar negalvojanti. "Tekėti aš dar per jauna", - šypsojosi laimingoji gražuolė.

Išskirtinio vaizdo gurmanams – raiškioji televizija

Eva JAGMINAITĖ

Elektroninių ryšių paslaugų bendrovė "S plius" viena pirmųjų Lietuvoje pasiūlė vartotojams šiuolaikiškas ir išskirtines skaitmeninės ir raiškiosios (HDTV) televizijos paslaugas. Bendrovės specialistai sako, kad raiškioji televizija pirmiausia skirta tiems vartotojams, kurie ieško nepriekaištingo vaizdo kokybės. "S plius" marketingo direktorė Inga Karickienė džiaugiasi, kad klientams bendrovė kasmet gali pasiūlyti vis daugiau raiškiosios televizijos kanalų.

Vaizdo gurmanams – raiškioji televizija

Jau kurį laiką "S plius" skaitmeninės televizijos abonentai gali mėgautis puikia skaitmeninio vaizdo bei garso kokybe. Tačiau suprasdama, kad vartotojų poreikiai auga, ypatingo vaizdo ir kokybės gurmanams "S plius" bendrovė šiemet atnaujino raiškiosios televizijos paketą – dabar galima matyti net penkis didelės raiškos kanalus. "Raiškioji televizija (HDTV) yra skaitmeninės televizijos atmaina, kurią atsirasti paskatino kasdien vis didėjantys televizorių ekranai, - sako I. Karickienė. - Dabar raiškiosios televizijos paketą sudaro net penki kanalai. Jis skirtas plazminių ar skystųjų kristalų didelės raiškos televizorių savininkams, kurie į šią įrangą daug investavo, tikėdamiesi tikslingai išnaudoti visus teikiamus televizoriaus privalumus."

Pasak Povilo Kiznio, "S plius" technikos direktoriaus, vaizdas televizoriaus ekrane formuojamas iš eilutėse esančių vaizdo elementų. Todėl kuo didesnis šių elementų skaičius, tuo raiškesnis yra televizoriaus ekrano vaizdas. "Didėjant televizorių ekrano įstrižainei, net ir pačios geriausios vaizdo ir garso apdorojimo bei gerinimo sistemos mažai ką tepadėjo. Todėl ir buvo sukurtas visiškai naujas didelės raiškos televizijos formatas. Raiškioji televizija itin gera vaizdo ir garso kokybe džiugina ir "S plius" klientus", – pasakoja P. Kiznis.

Penki pasaulyje pripažinti kanalai

Vienas populiariausių raiškiošios televizijos kanalų - "Discovery HD". Šio kanalo programų tinklelį sudaro laidos apie žmonių pomėgius, statybų projektus, katastrofas. Rodomos pačios geriausios ir įdomiausios pažintinės laidos apie gamtą ir gyvūnus.

"Luxe TV HD" kanalas skirtas mėgstantiems prabangą ir gražų gyvenimą. Programos turinį sudaro kas kelias minutes besikeičiantys tęstiniai siužetai, pasakojantys apie meno ir mados pasaulio įvykius.

Amerikiečių kanalas "Rush HD" skirtas ekstremaliam sportui. Programoje, be tradicinių kalnų dviračių, laipiojimo uolomis, pateikiama keletas netikėtų laidų, pavyzdžiui, dokumentiniai filmai apie užsienio turistų keliones į tolimąjį Sibirą.

Melomanams skirtas "I-concerts HD" gyvos muzikos kanalas visą parą transliuoja įžymių atlikėjų koncertus. Kultūros ir sporto mėgėjams kanalas "HD 1" siūlo įdomias programas.

Jei vertinate išskirtinę kokybę

Pastaruoju metu vis daugiau žmonių atnaujina savo vaizdo ir garso techniką. Tuos, kurie jau turi įsigiję arba ruošiasi įsigyti televizorių, galintį atkurti didelės raiškos vaizdą (tokie televizoriai yra pažymėti "HD Ready" arba "Full HD" ženklu), "S plius" kviečia pasinaudoti vykstančiomis raiškiosios televizijos akcijomis: žiūrėti didelės raiškos televiziją vienerius metus nemokamai arba HDTV imtuvą įsigyti su didele nuolaida.

"Tie, kurie plokščiaekranius televizorius įsigijo visai neseniai, turėtų pasidomėti, ar juose yra integruotas DVBC imtuvas ir ar televizorius palaiko MPEG–4 formatą, tada papildomo HDTV priedėlio nebereikia, pakanka iš mūsų bendrovės įsigyti modulį, kuris įstatomas į patį televizorių, ir pasiimti kortelę su skaitmeninės televizijos baziniu paketu bei nemokamais raiškiosios televizijos kanalais. Pirmuosius metus raiškioji televizija nekainuos nė lito", - paaiškina I. Karickienė.

Jei Jūsų televizoriuje nėra integruoto MPEG-4 imtuvo, bet yra galimybė atkurti didelės raiškos vaizdą, tuomet vien tik kortelės su skaitmeninės televizijos baziniu paketu ir nemokamais didelės raiškos televizijos paketais neužtenka - būtinas papildomas raiškiosios televizijos priedėlis, norint žiūrėti HDTV.

Dabar ypač palankus metas "S plius" įsigyti HDTV imtuvą, nes taikomos didelės nuolaidos. Pavyzdžiui, jeigu norite raiškiąją televiziją žiūrėti vienerius metus nemokamai, pasirašius su "S plius" terminuotą sutartį HDTV imtuvas dabar Jums kainuos tik 300 Lt, arba jei domina imtuvas su galimybe įrašyti patikusias laidas - 650 Lt. O jeigu Jums patrauklesnis variantas yra beveik nieko neinvestuoti į imtuvą, bet visą sutarties laikotarpį už HDTV paketą mokėti kas mėnesį po 20 Lt, tuomet raiškiosios televizijos imtuvas Jums kainuos tik 1 litą!

Šiomis nuolaidomis gali pasinaudoti ir nauji "S plius" skaitmeninės televizijos klientai, ir esami skaitmeninės televizijos abonentai, kurie jau turi neterminuotą sutartį. Jeigu Jūsų skaitmeninės televizijos sutarties terminas dar nepasibaigęs, ne bėda – užsukite į "S plius", ir mes Jums taip pat pasiūlysime HDTV imtuvą įsigyti palankiomis sąlygomis!

Norintiems tik išbandyti "S plius" raiškiąją televiziją arba nenorintiems pasirašyti terminuotos skaitmeninės televizijos sutarties siūlo išsinuomoti HDTV imtuvą tik už 30 Lt per mėnesį ir, užsisakius kortelę su skaitmeninės televizijos baziniu paketu, raiškiosios televizijos paketą iki vienerių metų žiūrėti nemokamai.

Visus susidomėjusius "S plius" teikiamomis skaitmeninės ar raiškiosios televizijos paslaugomis kviečiame užsukti į "S plius" klientų aptarnavimo skyrių Tilžės g. 74 arba MLC "Saulės miestas". Galima skambinti tel. 8~700 121 01. Iškilusius klausimus galite mums parašyti ir el. paštu skaitmenine@splius.lt .

Rimantai kinas fabriku niekada nebuvo

Oksana LAURUTYTĖ

Naująjį serialą "Naisių vasara" spėję pamėgti žiūrovai televizijos ekrane vėl išvydo Šiaulių dramos teatro aktorę Rimantą Krilavičiūtę. Ne vieną įsimintiną vaidmenį ne tik lietuvių režisierių sukurtuose kino filmuose sukūrusi aktorė sako, kad filmuotis seriale jai buvo itin įdomu. "Žinoma, norėtųsi, kad serialai būtų geresni, kad juos žiūrėdamas žmogus ne užmuštų laiką, o kažką gautų sielai", - sako Rimanta ir pasakoja, kad buvo akimirkų, kai po filmavimosi scenų dėl savigraužos nerasdavusi sau vietos. Būdavo, kad užplūsdavo milžiniškas pasitenkinimas, bet svarbiausia yra tai, kad abejinga savo darbui ji niekada nebuvo.

Šiaulių dramos teatro aktorė Rimanta Krilavičiūtė ne tik vaidina kine ar teatre - ji kelerius metus dirbo mokykloje - vaikus mokė dramos. "Ėmiau justi, kad nebeturiu laiko sau, energija plūsta pro šalį, todėl pedagoginio darbo atsisakiau", - sako ji.

Ramūno KARBAUSKIO nuotr.

Moters ir aktorės atradimai

Šiaulių rajone vasarą ir rudenį filmuotą naująjį serialą "Naisių vasara" televizijos žiūrovai žiūri antrą mėnesį, tačiau Rimanta sako didelio aplinkinių susidomėjimo nepajutusi. Gal tik žurnalistai ėmė vėl skambinti ir prašyti interviu. "Man niekada nebuvo svarbus žmonių dėmesys. Man svarbiausia, kad tai, ką dirbu, man būtų malonu", - pasakoja aktorė.

Naujasis serialas - 80 serijų, tačiau Rimanta, nepaisant to, kad išgyveno filmavimų metu ne vien teigiamas emocijas, sako nesigailinti. Nors būdavo, kad kaltino save, režisierių, filmavimo komandą dėl, jos nuomone, netikusio vieno ar kito sumanymo, aktorė sako atradusi savyje labai daug dalykų ir daug ką supratusi.

Genutės, dviejų sūnų motinos, vaidmenį sukūrusi Rimanta besidžiaugianti tuo, kad režisierius Saulius Balandis aktoriams suteikė didelę kūrybos laisvę. "Žinoma, buvo momentų, kai su juo ginčijausi", - neslepia ji.

Kurdama Genutės vaidmenį aktorė ilgai galvojusi, kiek turi susitapatinti su personažu. "Ne kartą pamąstydavau, kad aš taip gyvenime nesielgčiau. Pamenu, kai paėmiau scenarijų ir perskaičiau, net balsu juokiausi, kad kai kurie Genutės poelgiai - visiška nesąmonė, taip žmonės niekada nesielgia. Skaičiau antrą, trečią kartą ir man juokinga nebebuvo - aš suvokiau, kad žmonės neįprastai gali pasielgti, nes radau atsakymą į klausimą "kodėl". Kai randi motyvą, tada patikėti nebesunku", - kalba pašnekovė.

Filmuodamasi seriale Rimanta sako dar kartą pati sau patvirtinusi taisyklę, kad tai, kaip vaidinsi, labai priklauso ir nuo partnerio. Scenarijuje buvo nurodyta, kad jaunylis sūnus yra mamos numylėtinis, o vyresnysis - paklydėlis, dėl kurio mama nuolat išgyvena, kurį bara. Atsitiko taip, kad jai labiau "lipo" vyresnėlis, o su jaunėliu žmogiškas ryšys neužsimezgė, liko "siena". "Ar nebus taip, kad mama iš tikro labiau myli paklydėlį ir jai dėl jo labiau skauda?" - pamanė Rimanta ir jos vaidmuo būtent ta kryptimi pasisuko. "Jei būčiau gavusi kitą partnerį, ir vaidmenį būčiau sukūrusi kitokį", - įsitikinusi aktorė.

Kiną iškeitė į motinystę

Rimanta, paklausta, po kelerių metų pertraukos grįžo į kiną, ilgai galvoja. Net nusijuokia, kai nebegali prisiminti, 10 ar 15 metų praėjo nuo paskutiniojo filmo.

"Aš neteikiu per daug reikšmės praeičiai", - tarsteli ir prisimena, kad paskutinis jos sukurtas vaidmuo - Inesos Kurklietytės prie Šiaulių prieš trejus metus kurtame filme "Varnų ežeras".

"Labai įdomu buvo su Inesa dirbti, net nemaniau, kad toks įdomus filmas bus, nes režisierė, kuri iš pirmo žvilgsnio atrodo atitrūkusi nuo realybės, iš tikro tvirtai stovi ant žemės. Sužalota koja filmavo, visai nekreipdama dėmesio į skausmą", - prisimena Rimanta.

Neseniai žiūrovai galėjo Rimantą vėl išvysti vėl rodytame videofilme "Vilius Karalius", kur ji vaidino Šateikių karalienę, tačiau yra filmų, kurių lietuviai per televizorių nematė. Tai filmai "Sveikas, lūdesy", "Atostogos", "Ankstyvos rūdys", "Juodoji Olšanskio pilis", kurie statyti ne Lietuvoje ir rodyti turbūt tik kine. Per televiziją buvo rodyta "Kelionė į rojų", "Žalčio karūna", "Varnų ežeras". Galėjo būti ir daugiau vaidmenų kine, tačiau Rimanta atsidavė motinystei.

Režisierius A. Žebriūnas ją buvo pakvietęs filmuotis filme "Turtuolis-vargšas". Rimantos dukra tuo metu turėjo išvysti pasaulį, o režisierius jai paskambinęs akino sakydamas: "Tu gyvenime daugiau tokio vaidmens gali nesulaukti..." Rimantai nepavyko suderinti motinystės su kinu, o režisierius vietoj jos pakvietė vaidinti Nelę Savičenko. "Žinoma, gailiuosi, kad man nepavyko. Kartais taip būna. Tokia, matyt, buvo mano lemtis. Tikiu lemtimi, bet manau, kad žmogus nusipelno lemties, kokią susikuria", - kalba ji.

Aktorė jokiu būdu nesigaili, kad pagimdė ir užaugino dukrą. "Vis dėlto kartais pagalvoju, kad per daug atidaviau savęs motinystei. Moterys neturėtų perlenkti lazdos. Man atrodė, kad būti gera mama - svarbiausias dalykas. O vaikams juk nepatinka, kai per daug iš paskos vaikštai..." - rimtai kalba Rimanta.

Neįdomūs nekūrybingi žmonės

Aktorė neslepia, kad kinas visada buvo jos didžioji meilė. "Kartais aktoriai pasako, kad būtent teatras yra didysis menas, o kinas tėra fabrikas. Aš taip niekada nemaniau. Kine už nieko nepasislėpsi - nei už plataus gesto, nei už dekoracijų. Kine ypač svarbi emocija, jos nesumeluosi - žiūrovas tai pamatys lyg per didinamąjį stiklą", - sako Rimanta.

Aktorė prisipažįsta pasižiūrinti filmus, kuriuose filmavosi. Atranda, kiek klaidų yra padariusi, ką suvaidino nepriekaištingai, ir iš to mokosi. Vis dėlto televizoriaus ji nemėgsta. Jai patinka tyla ir toks teatras, kuris suteikia žiūrovui viltį. "Visur ieškau prasmės. Nesvarbu, ar spektaklis "juodas", ar "baltas". Svarbu, kad žiūrovas iš teatro išeitų nuskaidrėjęs ir sustiprėjęs dvasiškai", - sako aktorė.

Šiuo metu Šiaulių dramos teatre Rimanta neturi didelių vaidmenų. Tiesa, ji sako, kad nesutiko ir tokio režisieriaus, su kuriuo būtų ėjusi "susikibusi", su kuriuo jie būtų supratę vienas kitą be žodžių. "Kai su režisieriumi eini susikibęs, tada ir gimsta tas kūdikis, kuris vadinamas kūryba", - sako aktorė.

Pasak Rimantos, dažnai režisieriai į aktorių žiūri lyg į šachmatų figūrą. Jos įsitikinimu, režisierius turi pasitikėti aktoriumi, kaip ir aktorius - pasitikėti režisieriumi. O svarbiausias dalykas - nebijoti diskutuoti, nes tik diskusijose gimsta tiesa. "Juk padaryti kitaip, nei reikalauja režisierius, nereiškia, kad blogiau. Man niekada nebuvo įdomūs žmonės, kurie viską daro aklai. Net jei tai buvo mano mokiniai, kurie tik vykdė paliepimus, o nieko nesiūlė patys. Nekūrybingi žmonės man neįdomūs", - sako ji.

"Naisių vasara" savo žiūrovams dovanos keliones į nesibaigiančios vasaros kraštus

Gera žinia visiems, nuo pat pirmųjų serijų pamėgusiems serialą "Naisių vasara". Jau galima apie serialą ir jo užkulisius sužinoti daugiau. Prieš kelias dienas internete pradėjo veikti serialo "Naisių vasara" svetainė www.naisiuvasara.lt. Joje serialo žiūrovai sužinos ne tik karščiausias naujienas, galės pasidairyti po serialo užkulisius, bet ir serialo žiūrovų žaidime galės laimėti dešimt poilsinių kelionių į nesibaigiančios vasaros kraštus.

Interneto svetainėje bus galima rasti beveik 800 fotografijų apie serialo "Naisių vasara" kūrimą.

Serialo interneto svetainė leis jo gerbėjams visada būti pačių naujausių žinių apie "Naisių vasarą" sūkuryje.

Praleidę per televiziją transliuojamą "Naisių vasaros" seriją žiūrovai gali nesibaiminti – serialo tinklalapyje jie visada ras prabėgusios dienos seriją. Svetainės kūrėjai pasirūpino, kad čia atsirastų visos per televiziją demonstruotos "Naisių vasaros" serijos.

Smalsiausiems "Naisių vasaros" svetainėje taip pat bus ką veikti. Čia pateikti kone aštuoni šimtai fotografijų, įamžinusių serialo kūrybinį procesą.

Svetainėje ne tik bus pateikiami naujausi pranešimai apie serialo aktorius, bet ir bus perspausdinami kitų leidinių, rašiusių apie serialą, straipsniai.

Specialios dovanos laukia ir jaunųjų serialo žiūrovų. Net dešimt laimingųjų apdovanos ne tik save, bet ir visą savo klasę – jiems bus padovanotos ekskursijos į Naisių kaimą, kur visi nemokamai galės pajodinėti seriale nufilmuotais žemaitukų veislės ristūnais bei "pakariauti" dažasvydžio centre.

"Naisių vasaros" kūrėjų informacija

Gudriausiam moksleiviui - nešiojamasis kompiuteris

Oksana LAURUTYTĖ

Šiaulių regiono televizija "S plius" vėl pradeda rodyti TV žaidimą "Gudrutis", kurią ves ištikimasis laidos vedėjas Andrius Androsovas. Sausio 21-ąją, ketvirtadienį, 19.30 val. pirmąją laidą jau galės pamatyti žiūrovai. Atsinaujinusi laida nuo prieš dvejus metus rodytos skirsis tuo, kad joje dalyvaus 9-12 klasių moksleiviai. Laidos dalyviai rungsis dėl pagrindinio prizo - nešiojamojo kompiuterio.

Laidos "Gudrutis" vedėjas Andrius Androsovas scenos baimės nejaučia - dar mokykloje jis vesdavo renginius, dalyvavo radijo laidose.

Autorės nuotr.

Moksleiviai į laidą "Gudrutis" galėjo pradėti registruotis spalį, kai buvo pristatytas naujasis Šiaulių regiono "S plius" televizijos sezoną, tačiau dėl gripo epidemijos laidos startas buvo nukeltas. Kaip ir buvo tikėtasi, laidoje panoro dalyvauti 27 9-12 klasių moksleiviai, kurių daugiausia - iš Didždvario gimnazijos.

Laidos "Gudrutis" vedėjas Andrius Androsovas sako, kad laidoje kviesti dalyvauti nebūtinai daugiausia žinantys mokiniai - klausimai laidos dalyviams bus pateikiami ne tik iš mokykloje įgytų žinių, bet ir vertinant bendrąjį išsilavinimą.

Atsinaujinusioje laidoje atsisakoma superprizų ir superžaidimų, visi dalyviai bus apdovanoti. Pirmiausia paaiškės gudrūs, vėliau gudresni ir galų gale gudriausiasis moksleivis, kuris bus apdovanotas nešiojamuoju kompiuteriu. Prizą įsteigė UAB "Sovis".

Iš viso bus nufilmuota 13 laidų. Tryliktoje ir paaiškės nugalėtojas. Laidos vedėjas sako, kad filmuojama turėtų būti iki pavasario, o finalinė laida bus parodyta birželį. Laidos bus baigtos filmuoti anksčiau todėl, kad moksleiviams nebūtų sutrukdyta ruoštis egzaminams.

Pasak A. Androsovo, kiekvienoje TV žaidimo laidoje "Gudrutis" bus po tris dalis. Pirmojoje dalyje trys dalyviai atsakinės į klausimus, sulaukę atsakymo variantų, antrojoje "Blic" dalyje atsakymų variantų nebus. Trečioji laidos dalis vadinasi "Mįslės be gyslos", kur reikės pademonstruoti proto lankstumą, atpažįstant dainą ar eilėraštį, kurių siužetas bus perpasakotas paprastais žodžiais.

Klausimų temos bus iš 7 klasės kurso, įvairių mokslo sričių bei gyvenimiškos patirties. "Bus ir lengvų, ir sudėtingų klausimų, tačiau finalininkas turės įveikti tikrai sudėtingus klausimus", - sako A. Androsovas.

A. Androsovas mielai sutiko vesti atsinaujinusią laidą "Gudrutis", nes jam įdomi televizijos laidos vedėjo duona, jis pats yra filmavęsis laidose, kur vertinamos dalyvių žinios, netgi pasėdėjo šoumeno, tuomet vedusio laidą "Šeši nuliai - milijonas" Arūno Valinsko kėdėje.

Užsukęs į "S plius" Andrius kreipėsi į programų direktorių Saulių Pučinską ir pasiūlė sukurti žaismingą laidą. Laida "Gudrutis" gyvavo kelerius metus ir buvo mėgiama žiūrovų.

Šiaulių "Geležinė lapė" pristatys Lietuvą pasauliui

Oksana LAURUTYTĖ

Iš metalo konstrukcijų pagaminta milžiniška lapė jau kitą savaitę šypsosis prie Talkšos ežero. Miesto vadžia, dvejojusi, reikia ar nereikia milžiniškos skulptūros ir kur ją pastatyti, labai greitai apsisprendė. Priimti sprendimą paskatino... Amerika. Tiksliau – pasaulinė naujienų agentūra "Associated press", kuri taip susižavėjo idėjų generatoriaus ir fundamentalisto dizainerio Viliaus Purono kūriniu, kad susuko apie lapę filmuką. Nedidelis reklaminis siužetas bus parodytas 112 valstybių - juo bus pasauliui pristatoma Lietuva.

Dizaineris Vilius Puronas tikisi, kad milžiniška besišypsanti gražuolė - geležinė lapė - išgarsins Šiaulius net tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje.

Sauliaus JANKAUSKO nuotr.

Vieta lapei – prie Talkšos

Neseniai su žinomu Šiaulių dizaineriu Viliumi Puronu susisiekė viena didžiausių Amerikos naujienų agentūrų "Associated press" ir pareiškė norą nufilmuoti jo sukurtą, metalo gaminių įmonėje UAB "Elga" montuojamą milžinišką lapę. Pasaulinio masto agentūra, šv. Kalėdų proga rengdama vaizdo medžiagą apie įvairias pasaulio valstybes, reprezentuoti Lietuvą pasauliui pasirinko Šiaulius, sužinojusi apie čia ruošiamą metalo konstrukciją – lapę.

Prieš savaitę žurnalistai lankėsi mieste, filmavo skulptūros montavimo darbus, kalbino skulptūros autorių V. Puroną bei miesto merą Genadijų Mikšį. "Kasmet ši naujienų agentūra kalėdinius reportažus rengia 112 pasaulio valstybių televizijoms. Bus rodomi įvairūs siužetai apie įdomiausias valstybes, o mūsų Lietuva pasaulį sudomino būtent šia lape", – džiaugiasi Vilius.

Kelias tonas sverianti maždaug 25 metrų ilgio 7 metrų aukščio "Geležinė lapė" – bendrovės "Elga" ir visų šiauliečių dovana tūkstantmetei mūsų Tėvynei. Bene visus 2009 metus "nuo paskutiniojo iki pirmojo sniego" dizaineris kūrė ir su gamyklos meistrais gamino cinkuoto metalo milžinę.

"Mūsų kartai teko garbė ir prievolė gyventi jubiliejiniais metais. Suteikęs galimybių padejuoti ir valdžios nemylėti, sunkmetis neatleido tautos, t. y. mūsų visų, nuo pilietinės pareigos paminėti Lietuvos tūkstantmetį", – sako V. Puronas. Menininkas teigia, jog jam labai norėjosi sukurti kažką tokio, kuo naudotųsi ir džiaugtųsi ateities kartos kelis šimtmečius, o pats kūrinys pagarsintų Šiaulius kuo plačiau.

Įdomu tai, kad miesto valdžia nebuvo numačiusi vietos, kuri labiausiai tiktų lapei pastatyti. Pasak V. Purono, miesto šeimininkas filmuojamas šyptelėjo ir dūrė į žemėlapį pirštu: "Viliau, lapei geriausia vieta – prie Talkšos ežero. Juk ši vieta siejama su miesto įsikūrimo vieta, ji labai mėgiama šiauliečių. Be to, tai bus akstinas ir krantinei tvarkyti, nes už poros metų iš čia bus transliuojamos sporto laidos visam pasauliui."

Kodėl būtent lapė?

V. Puronas šypsosi, nes šis klausimas ir buvo šio kūrinio tikslas. Šiaulių lapė – Gedimino sapno tęsinys. Mūsų kartai teko garbė rasti būdą, kaip Lietuvos sostinės senąją legendą atgaivinti Šiauliuose. "Jei Vilnius turi "Geležinį vilką", mes turėsime "Geležinę lapę". Juk mes – Šiaurės Lietuvos sostinė. Milžinas žvėris – realus kūrinys, ne valdovo sapnas. Tai ne tik pramonės miesto reprezentacija, bet ir intriga. Kiekvienas mūsų būsime priversti pasakoti ir vaikučiams, ir vilniečiams, ir užsieniečiams apie įdomią ir garbią savo šalies praeitį, prisiminti padavimus, dainas", – aiškina Vilius. Dizaineris sako kūręs būtent šį intelektinį procesą, o skulptūra – tik iliustracija, priemonė, patriotinė provokacija.

Pašnekovas surimtėja: "Jei Gedimino laikais geležinis vilkas simbolizavo XV a. kylančios Lietuvos militaristinę galią, tai dabartinei XXI a. Lietuvai privalu būti geležine lape, kad liktų gyva šioje audrų planetoje. Lapė – ne tik apsukrumo ir gudrumo simbolis. Tai vienas gyvūnų, nesiduodančių dresuoti. Juk kvailas cirko liūtas nekenčia botago, o dresuotoją myli...".

Įdomu tai, kad "Geležinė lapė" turi paslapčių. Plieninėje 1,20 m aukščio 0,90 m pločio širdyje bus įdėta kapsulė su vario plokštėje iškaltais keliais gerais žodžiais mūsų ainiams ir keli fakteliai iš mūsų epochos. Pasak dizainerio, lapė pagaminta iš tokių medžiagų, kad stovėtų kelis šimtus metų. "Norėčiau, kad ji, kaip ir Gedimino sapnas, būtų visos Lietuvos nuosavybė, vienytų mūsų tautą. Jei koks nors okupantas ar svetimšalis ją gvieštųsi sunaikinti – pasėtų didelę neapykantą trijuose milijonuose lietuviškų širdžių..." - sako V. Puronas.

Miestui iš biudžeto už lapę mokėti nereikės – visas gamybos ir transportavimo išlaidas išmoka bendrovė "Elga". Galbūt neatsitiktinai istorinė LDK aristokratija šiomis dienomis gamyklos generalinį direktorių Ramūną Volbeką paskelbė Jotvingių kryžiaus riterių ordino donatoriumi, apdovanojo ordinu.

Dar kartą apie skaitmeninę televiziją

Laura AUKSAITYTĖ

Šiaulių regiono televizijos "S plius" specialistai itin dažnai sulaukia klientų klausimų, kokį televizorių įsigyti, kad jie galėtų žiūrėti skaitmeninę televiziją, bei ką daryti, kad skaitmeninė televizija būtų matoma per jau turimą senesnės gamybos televizorių. "S plius" technikos direktorius Povilas Kiznis klientų domėjimąsi skaitmenine televizija laiko visiškai suprantamu dalyku. "Sparti skaitmeninės televizijos plėtra, be abejonės, "S plius" paslaugų vartotojams kelia ir daug klausimų apie jos žiūrėjimo galimybę. Egzistuoja keletas būdų, kaip priimti skaitmeninės televizijos signalus", - sako P. Kiznis.

"Conax" modulis koduotiems kanalams atkoduoti.

Autorės nuotr.

Technikos direktoriaus teigimu, vienas būdų - priimti skaitmeninius signalus, naudojant specialų TV priedėlį - imtuvą (angl. Set-top box). Tai nedidelė "dėžutė", į kurią įjungiama televizijos antena arba kabelinės televizijos įvado kabelis. Iš jos vaizdo ir garso signalai kabeliu siunčiami į televizoriaus.

"Skaitmeninės televizijos priedėlis - imtuvas - leidžia žiūrovui pasirinkti programos transliacijos ar subtitrų kalbą, naudotis elektroniniu programų gidu – sužinoti transliuojamų laidų programą artimiausioms valandoms arba dienoms. Be to, šis priedėlis gali atlikti žadintuvo ir savaimio išsijungimo, kalendoriaus, "stop-kadro", žaidimų bei daugybę kitų funkcijų. Kai kurių modelių skaitmeniniuose imtuvuose yra vidinis standusis diskas, tad klientus dominančias programas ar laidas galima įsirašyti ir peržiūrėti patogiu metu", - komentuoja pašnekovas.

Norint priimti koduotas programas skaitmeninės televizijos imtuvu, turi būti "Conax" kodavimo sistemos atkodavimo modulis, leidžiantis, panaudojus kortelę-raktą, atkoduoti užkoduotas programas.

Antrasis skaitmeninės televizijos signalo priėmimo būdas – televizorius su integruotu DVB-C imtuvu. Pasak P. Kiznio, dauguma šiuo metu gaminamų televizorių turi integruotus DVB–T (antžeminės) ir DVB-C (kabelinės) skaitmeninius imtuvus. Paprastai tokie televizoriai turi ir integruotą CI (Common interfase) lizdą, kuris suteikia galimybę prijungti "Conax" koduotų kanalų modulį su atkodavimo kortele, kad būtų galima žiūrėti užkoduotus kanalus.

"Jeigu televizorius turi integruotą DVB-C skaitmeninės televizijos signalų imtuvą, priimančio MPEG-2 glaudinimo standarto signalus, tai juo bus galima matyti tik standartinės raiškos (SD) televizijos programas, o jeigu televizorius priima MPEG-2 ir MPEG-4 glaudinimo standarto signalus, tai šiuo televizoriumi galima priimti tiek standartinės, tiek raiškiosios televizijos (HD) programas", - komentuoja technikos direktorius.

Skaitmeninės TV programas galima žiūrėti ir kompiuterio ekrane. Tam skirtos plokštės, kurios skaitmeninį TV signalą paverčia vaizdu kompiuterio monitoriuje.

Filme "Dingusi karta" - meilės ir pagarbos pamokos

Jolanta ŠIDLAUSKIENĖ

Sausakimšame Šiaulių "Aušros" muziejaus Ch. Frenkelio vilos kino teatre "Kapitolijus" vyko dokumentinės apybraižos "Dingusi karta" premjera. Šis filmas - puiki galimybė pažvelgti į istoriją ir perkainoti savo vertybes. Pristatant filmą pusė žiūrovų braukė ašarą, širdyse sukirbėjo patriotiškumas.

Nerijus Gulbinas ir Aušra Vaitkevičienė (antra iš kairės) dėkingi už pagalbą kuriant filmą jo herojaus Mykolo Kasparavičiaus artimiesiems: žmonai Liucijai ir dukroms Vidai ir Laimai (dešinėje).

Artūro STAPONKAUS nuotr.

Į praeitį prieš 50 metų

Filmas prasideda berniukų choro "Dagilėlis" Gatvės muzikos dieną atliekama lietuvių liaudies daina. Atvykę į filmo pristatymą vaikinai dainavo gyvai ir dėkojo, kad nebuvo užmiršti. Kažkada toks jaunas buvo ir politinis tremtinys Mykolas Kasparavičius, kurio gyvenimo istorija ir paremtas filmas "Dingusi karta".

Komijos Respublikos Intos lageryje Mykolas Kasparavičius- Lyra perrašinėjo tremtinių sukurtus eilėraščius, kurie vėliau buvo sudėti į Intos tremtinių poezijos knygą "Benamiai". Filmo kūrybinė grupė – "S plius" darbuotoja Aušra Vaitkevičienė, LRT operatorius Nerijus Gulbinas ir politinio tremtinio dukra Laima Stankevičienė – į tolimąją Intą vyko ieškoti praeities pėdsakų.

Idėja kurti filmą A. Vaitkevičienei kilo išgirdus Laimos skaitomas tremtinių eiles apie meilę Tėvynei, kurios yra sugulusios jos tėčio laiškų archyve.

"Pradėjusi skaityti į trikampį sulankstytus popierėlius, nes anksčiau vokų nebuvo, nusikėliau į praeitį prieš penkiasdešimt metų. Laiškai tokie jausmingi, kad skaitydama verkiau, paklausiusi dukra irgi. Laiškuose juntama ne tik meilė Lietuvai, bet ir begalinė pagarba tėvams, šeimai. To dabar labai pasigendame", - sako idėjos sumanytoja.

Kas būtų, jeigu būtų?

Dvidešimtmetis medicinos instituto studentas Mykolas buvo ištremtas pakliuvęs į provokacijos spąstus. Jo bendraklasis buvo partizanas, o Mykolas neva iš jo gavo laišką dėl reikalingos pagalbos.

"Nenorėjau gilintis, kas yra kaltininkai, tačiau kiekvieno žmogaus gyvenimas yra unikalus. Įsivaizduokite, jeigu kam nors iš mūsų taip sugadintų gyvenimą. Todėl filme ir pateikiu klausimą: "Kas būtų, jeigu būtų?" Kokia būtų Lietuva, jeigu būtume turėję 300 tūkstančių lietuvių. Juk netekome vienos kartos. Ten toli gyvena daug lietuvių, kurie nebemoka lietuviškai, nėra matę tėvų žemės. Lietuviškai nemoka ir Laimos mokyklos direktorė Regina Ivanovna, kurios tėvai buvo tremtiniai. Jiems mirus, nebuvo pas ką grįžti", - pasakoja filmo iniciatorė.

Atrinktus Mykolo laiškus citavo Šiaulių dramos teatro aktorius Aurimas Žvinys. Filme panaudota dešimtadalis chronologine tvarka sudėliotų laiškų. Iš pradžių Mykolas rašo, kaip slenka skaudžios ir niūrios dienos, gegužę jis sveikina mamą, po to rašo į niekur, nes niekas į jo laiškus neatsako. Pusmetį išbuvęs nežinioje Mykolas iš giminių sužino, kad tėvai ištremti į Irkutską. Tremtiniai, kad pakeltų savo dvasią, vaidino savo sukurtame teatre, tautinius rūbus gamindavo iš laikraščių, o karolius verdavo iš duonos rutuliukų.

Mykolą iš lagerio išleido 1953 metais, kai mirė Stalinas. Filme nuskambėjus žiniai apie Stalino mirtį, salė nusikvatojo, nes Mykolo žmona Liucija filme ištarė: "Kaip mes džiaugėmės, kai mirė Stalinas." Tremtiniai, protestuodami prieš įsakymą tyliai pagerbti Stalino atminimą, paleido kertamus medžius nukristi. Mykolo žmona su siaubu prisimena, ką teko išgyventi lageryje, bet įžvelgia ir gerąją pusę: "Per Staliną sutikau savo Mykoliuką."

Jautėsi sekami

Kūrybinė grupė dėl buvusio KGB draudimų negalėjo patekti į vienintelę iš trylikos beveikiančių šachtų, kurioje dirbo ir Mykolas. "Migracijos tarnyboje rugsėjo 11-ąją bandžiau gauti leidimą filmuoti ir nešiau lauktuvių "Trejų devynerių" trauktinės, tačiau susipainiojau ir pasakiau, kad atnešiau ne "nastoikos", o "nastroikos". Vėliau į viešbutį prisistatė pareigūnai iš milicijos, liepė ateiti į migracijos tarnybą prisiregistruoti. Juokavo, kad nesušaudys, tačiau ėmė kabinėtis, kodėl fotografuojame ir filmuojame. Sakėme, kad turistai taip visame pasaulyje daro, o tikrojo vizito tikslo neatskleidėme. Mūsų veikla susidomėjo FSB (Rusijos saugumo tarnyba). Vėliau jautėmės sekami", - prisimena A. Vaitkevičienė.

"Miestelis nedidelis, tad gandas apie mus bemat pasklido. Vieną dieną važiavome "Žigulių" markės taksi iki šachtos, tačiau nepatekome į ją. Kitą dieną įsėdome į kitą mašiną, o taksistas ir klausia: "Tai ką? Ir vėl į šachtą važiuosit?" Mes ten buvom egzotika, nes turistų ten praktiškai nebūna", - įspūdžiais dalijasi operatorius Nerijus Gulbinas.

Emigrantai - dar viena dingstanti karta

Dalis medžiagos filmui buvo gauta iš Lietuvos genocido aukų muziejaus bei Lietuvos vaizdo ir garso archyvo. Sužinoję, kokia intencija atvyko lietuviai, filmuotos medžiagos davė ir vietinės Intos televizijos žurnalistai.

"Jie paminėjo įdomų faktą. Kol Intos televizijoje dirbo daug inteligentų iš Lietuvos, vietiniams buvo didelis akstinas pasitempti. Kai lietuviai grįžo į tėvynę, atrodė, kad miestas nusirito", - perpasakoja vietinių prisiminimus Aušra.

Lagerių žiūrovai neišvydo, nes po Stalino mirties jie labai greitai buvo išardyti - buvo slepiami pėdsakai, kas iš tikrųjų vyko tolimoje šiaurėje.

"Norėjosi parodyti demokratiškoje aplinkoje augančiam jaunimui, kokios yra tikros vertybės. Mes iš tiesų nebepuoselėjame lietuvybės. Sodybų tuštėjimo metas buvo aktualus tada, kai žmones vežė per prievartą, ir yra aktualus dabar, kai patys lietuviai išvyksta svetur. Mykolas rašė, kad jeigu bent valandą leistų pabūti Tėvynėje, vėliau jį galėtų kapoti į gabalus. Dabar, kai sienos laisvos ir mes tampame kosmopolitiški, negražu, kai Tėvynę smerkia išvažiavusieji. Žiūrovas gali pažvelgti, kokios vertybės jam svarbu, perkainoti jas. Ko gero, kiekvienam sukirbėjo lietuviškumas, tautiškumas, kuris mums kartais atrodo nebesvarbus", - svarsto Aušra.

Sustojęs laikas

Kūrybinei grupei didžiausią įspūdį paliko bekelė - geležinkelis ir jokio kito kelio. Į artimiausią miestą žmonės važiuoja septynias valandas. Norėdami nufilmuoti tundros vaizdų, lietuviai pasiskolintu autobusiuku 60 km važiavo penkias valandas pirmyn ir tiek pat - atgal. Vietiniai, norėdami kur nors nukeliauti greičiau, važiuoja užšalusia upės vaga.

"Svarstėme, kodėl čia reikėtų gyventi ir ką čia reikėtų veikti. Važiuodama atgal Laima džiaugėsi, kad tėvai iš čia išvažiavo", - sako Nerijus.

Laukimo nuotaika gyvena ir dabar šachtoje dirbantys vietiniai. Jie laukia buto, kuris po dešimties metų darbo skiriamas bet kurioje Rusijos dalyje, išskyrus Maskvą ir Sankt Peterburgą.

"Žiūrėdama filmą drebėjau nuo užplūdusių jausmų ir prisiminimų. Kelionė į Intą – tai grįžimas į kitą pasaulį, kuriame aš nebuvau jau keturiasdešimt metų. Pamačiau viską. Kaip mes palikome, niekas nepasikeitė. Tarsi laikas būtų sustojęs. Tik apžėlę, apgriuvę, apirę daugiau. Autobusai tie patys, stotelė ta pati, iš kurios važiuodavau į mokyklą. Nė karto neperdažytas suoliukas. Džiaugiausi, kad 1969 metais grįžusi į Lietuvą galėjau kalbėti lietuviškai, Lietuva man labai kvepėjo. Mokykloje mane sutiko kaip didvyrį vaiką, grįžusį iš tremties, elgėsi su manimi pagarbiai", - įspūdžiais po filmo pristatymo dalijosi Laima Stankevičienė.

Lietuvos tūkstantmečio vardo minėjimo direkcija mažabiudžečio filmo projektui skyrė 12 tūkstančių litų. "Dingusi karta" bus parodyta per Šiaulių regiono televiziją "S plius".

Artūro STAPONKAUS nuotr.

Nepatogus kinas - Šiauliuose

Mindaugas ZIMKA

Lapkričio 18–21 dienomis Šiaulių "Aušros" muziejaus Ch. Frenkelio viloje buvo pristatytas trečiasis, vienintelis Baltijos ir Šiaurės šalyse dokumentinių filmų festivalis "Ad Hoc: nepatogus kinas", kurio pagrindinė tema – žmogaus teisės. "Nepatogus kinas" negaili aštrumo, kritikos, jautrumo, filosofijos ir žiūrovams pateikia tai, apie ką gyvenime dažnai nutylima, nenorima kalbėti viešoje erdvėje.

Festivalio filmai demonstruoti Ch. Frenkelio vilos kino salėje "Kapitol".

 

Festivalio organizatorius Gediminas Andriukaitis.

Artūro STAPONKAUS nuotr.

Festivalį pristatė pats jo organizatorius Gediminas Andriukaitis. "Tikimės, kad žiūrovus jau pripratinome prie "žmogaus teisių kino" idėjos. Žmogaus teisės – tai ne tik tai, kas parašyta vienoje ar kitoje deklaracijoje. Tai – gyvenimo būdas, požiūris, filosofija. Todėl šiemet festivalio programoje – dar daugiau temų, kuriomis tikrai per mažai kalbama mūsų viešojoje erdvėje", – teigia festivalio organizatorius.

Festivalį organizuoja Lietuvos žmogaus teisių centras, kurio vienas iš pagrindinių šių metų renginio tikslų – plėsti žmogaus teisių kino prieinamumą kuo didesnei auditorijai. Festivalis, spalio 22 d. prasidėjęs Vilniuje, šiemet aplankys ir kitų miestų kino mėgėjus. Šių metų festivalyje – net 45 filmai ir penkios programos. Šiauliečiams buvo parodyta dešimt festivalio filmų.

Šių metų festivalio prgrama siūlo originalų ir intriguojantį temų asortimentą: pilietiškumą ir aplinkosaugą, žmogaus teisių aktyvizmą ir pakantumą kitokiam nei daugelis kitų žmonių. Vis dėlto viena pagrindinių temų – pilietiškumas ir aktyvizmas. Įvairių visuomeninių judėjimų, socialinių iniciatyvų ir individualių pastangų, darančių stebinančius pokyčius įvairiose pasaulio šalyse, pavyzdžius pateikia viena filmo programų "Ryžtingas žingsnis". Programa siekiama atrasti įkvėpimo naujoms pilietinėms iniciatyvoms Lietuvoje ir skatinti visuomenę savo jėgomis įveikti įvairius iššūkius.

"Žalioji programa" – kita festivalio naujovė, skirta klimato kaitos, beatodairiško vartojimo ir aplinkosaugos temoms išryškinti. Šioje programoje – tarptautinį pripažinimą pelnę filmai: švedų režisierių "Planeta", šių metų Sandanso festivalį uždaręs Robert Stone filmas "Žemės dienos", žvelgiantis į aplinkosaugos judėjimą ir jo svarbą. Tradicija tapusioje festivalio programoje "Straipsnis Nr. 2", kuri skirta asmenų lygiateisiškumo ir nediskriminavimo klausimams, neliko nepastebėtos Lietuvoje vis dar tabu laikomos ir įstatymais nuo nepilnamečių "saugomos" temos. Šiauliečiai turėjo galimybę pamatyti stebinančiai komišką filmą "Netikėtai, praėjusią žiemą" apie stereotipus, homoseksualių porų santykius ir jų įteisinimą.

Festivalio organizatorius Lietuvos žmogaus teisių centras siekė suburti kuo daugiau žiūrovų, menininkų ir žmogaus teisių specialistų diskusijoms apie žmogaus teises. Šią iniciatyvą palaikydamas vienas festivalio partnerių Šiaulių "Aušros" muziejus skatino visus, neabejingus žmogaus teisių temoms, apsilankyti Ch. Frenkelio vilos kino salėje "Kapitol" ir pajusti "Ad Hoc: nepatogaus kino" dvasią.

Breikas - šokis ir gyvenimo būdas

Oksana LAURUTYTĖ

Publika ošė, audringai plojo, merginos spiegė, o komisijos narys Marijonas Mikutavičius ištarė: "Jeigu čia nėra ypatingi sugebėjimai, tai aš nežinau, kaip tada jie atrodo. Aš sakau – TAIP." Tokios reakcijos iš žiūrovų ir dar dviejų komisijos narių – Rūtos Ščiogolevaitės ir Adolfo Večerskio - sulaukė šiauliečių breiko grupė "Real Time Modify" TV3 projekte "Lietuvos talentai". Lapkričio 29-ąją talentingieji breiko šokėjai savo gebėjimus parodys visai Lietuvai tiesioginėje laidoje - projekto pusfinalyje. Dešimties metų sukaktį atšventę šokantys šiauliečiai ne kartą yra tapę Lietuvos čempionais ir jau turi pamainą – breiko šokėjo Dariaus Marcinkaus parengti vaikai - hip hop'o šokėjai (grupė "Extreme") - taip pat pateko į "Lietuvos talentų" pusfinalį.

"Real Time Modify" nariai niekada neturėjo trenerio — dirba vieni, šokio elementų išmoksta žiūrėdami vaizdo įrašus ar sukuria juos patys, pasitelkę fantaziją. Jiems breikas - šokis, gyvenimo būdas.

"Real Time Modify" archyvo nuotr.

Pusfinalyje konkurentų nebijo

Šiauliečių breiko grupė "Real Time Modify" gali pasigirti esanti viena stabiliausių šios gatvės kultūros šakos komandų. Kažkada Šiauliuose šokančiųjų breiką buvo itin daug. Šiuo metu ant vienos rankos pirštų gali suskaičiuoti breiko šokėjų grupes, tačiau "Real Time Modify" nariai ir jų veikla – įrodymas, kad kokybė visada nugali kiekybę. Šiemet rugpjūtį grupė atšventė dešimtmetį, o šokėjai, nors ir išsisklaidę dėl studijų ir darbų, vis tiek susitinka. Net projekte "Lietuvos talentai" dalyvavo suvažiavę iš Šiaulių ir Vilniaus.

"Lietuvos talentuose" sužibėjo šešetas – Šiauliuose dabar gyvenantys Darius Marcinkus, Deividas Makasejevas, Edgaras Norys ir Vilniuje šiuo metu studijuojantys Vykintas Markauskas, Karolis Ščerbauskas ir Adomas Zdanavičius.

Pasak vaikinų, apie tai, kad rengiamas televizijos projektas, kuriame bus galima laimėti daug pinigų ir būti pripažintais Lietuvos talentais, jie sužinojo rugpjūtį. Paskambino Samas, su kuriuo breiko šokėjams teko dalyvauti keliuose projektuose, ir informavo. "Real Time Modify" pasitarė ir nusprendė dalyvauti. "Labai maža scena ten buvo, teko ekspromtu kurti judesius, kad tilptume. Paprastai mūsų pasirodymas trunka ilgiau, čia buvo reikalavimas šokti dvi minutes. Ilgiau šokome, o ir niekas nestabdė", - šypsosi Darius, Deividas ir Edgaras.

Šeštukas šokėjų išgirdo tris "Taip" ir gavo teisę dalyvauti pusfinalyje. Kartu su "Real Time Modify" pusfinalyje dalyvaus trys breiko šokėjų komandos. Konkurencija nemaža, tačiau šokėjai optimistiškai nusiteikę. Jie trejus metus iš eilės buvo pripažinti geriausia breiko grupe Lietuvoje, užėmė antrąją vietą turnyre "Battle Of The East 2003" Estijoje, yra "TOP FINT 2000" čempionato ir įvairių konkursų nugalėtojai, o Deividas Makasejevas 2003 metais buvo pripažintas geriausiu Rytų Europoje , o Lietuvoje - žaviausiu breiko šokėju. "Neturime tikslo nugalėti konkurse, tapti žvaigždėmis nenorime. Šokame sau ir dėl savęs, tad 10 tūkstančių eurų mūsų nedomina", - sako Darius.

Pirma šokis, vėliau - fizinis pasirengimas

"Real Time Modify" nariai dažnai kviečiami koncertuoti Lietuvoje ir užsienyje, paskutinis jų pasirodymas – atsisveikinimo su vasara koncertas prie vieno miesto prekybos centrų. Vaikinų teigimu, koncertuose jiems pavyksta užsidirbti, tačiau išgyventi iš to – toli gražu ne.

Vyriausias grupės narys Darius Ragainės mokykloje moko vaikus šokti hip hop'ą. Šokti vaikus moko ir Edgaras. Jaunieji šokėjai taip pat sublizgėjo "Lietuvos talentuose" - pateko į pusfinalį ir pasirodys tiesioginėje transliacijoje gruodžio 6-ąją.

Vaikinai džiaugiasi, kad dabar mokytis šokti breiką nesudėtinga – pamokų įrašų apstu internete. "Seniau daugelio šokti breiką norinčių vaikinų treniruotės vykdavo namuose ar salėse ant betono, bandant pakartoti kažkur matytus judesius. Tai, ką išmokome patys per 5-6 metus, dabar pagal vaizdajuostes galima išmokti per maždaug trejus metus", - sako Darius. Jis neslepia, jog pirmus trejus metus kone visi iš breiką šokančių vaikinų juokėsi. Vėliau, kai prasidėjo konkursai ir grupė ėmė pelnyti apdovanojimus, juokai baigėsi, o mokytis šokti breiką ėmė norėti vis daugiau vaikų.

Vaikinai treniravosi daugelio miesto mokyklų sporto salėse, treniruodavosi po pamokų, savaitgaliais. Besiruošiant čempionatams namo grįždavo ir vėlai vakare, net naktį. "Breikas – tai pirmiausia šokis ir tik vėliau fizinis pasirengimas. Gali daug judesių atlikti ir nebūdamas labai stiprus ar vikrus. Vertinamas kūrybiškumas, išradingumas, lankstumas ir fantazija, svarbu atlikti tokį judesį, kokio niekas nepadarė. Ant galvos gali suktis savaip ir kitaip nei kiti", - sako Deividas.

Mels neskausmingos senatvės

Be abejo, breikas – ir pavojingas užsiėmimas. Edgaras sako, kad yra patyręs ne vieną traumą, jam tekę net dvejus metus nešokti – buvo trūkę kelio raiščiai, atliktos dvi operacijos.

Deividą kamuoja riešų skausmai nuo šokinėjimo ant rankų, o Darius sako nuolat stebinęs gydytojus keistomis traumomis. Juk kaip gali paaiškinti gydytojui, ką darei, kad patempei peties raiščius. "Peties skausmas buvo nežmoniškas, o gydytojai net nuskausminamųjų neskyrė, liepė tepalais tepti. Dažniausiai gydomės patys. Esame tiek skausmo patyrę, kad lengvai suprantame, ar skilo kaulas, ar šiaip koks nors paprastas sumušimas", - sako grupės lyderis. Kraujosrūvų ar kraujo iš nubrozdintų kelių, alkūnių, praskelto antakio šokėjai išvis nelaiko rimtu dalyku - apsigydo ir toliau šoka.

Kažkada Darius nesėkmingai krito, susilaužė rankos pirštą. Nuėjo pas gydytojus, laukė ilgai eilėje, o kai pamatė, kad jie "bomžą" pirma priėmė, išėjo iš ligoninės. "Apsivyniojau pirštą lipnia juosta ir pats išsigydžiau",- sako Darius.

Vaikinai kol kas tik juokiasi kalbėdami, kas jų laukia senatvėje ir kokie skausmai juos tada kankins dėl jaunystėje patirtų traumų. "Taip, kelias į "Lietuvos talentus" nėra labai lengvas, teks melsti lengvos senatvės", - sako besijuokdami breikeriai.

Nepaisydami nesklandumų, šokėjai sako breiko neišduosiantys iki mirties. Breikas jiems - ir gyvenimo būdas, ir pats gyvenimas. Darius neslepia savo noro mokyti šokti vaikus. Edgaras ketina pradėti verslą – atidarys parduotuvę, kur breiko ir hip hop'o gerbėjai galės įsigyti drabužių ir aksesuarų. Edgaras sako, kad kažkada Šiauliai buvo breiko sostinė, čia vykdavo ir puikūs hip hop'o vakarėliai, tačiau ši banga nuslūgo. Vis dėlto dabar juntamas šios gatvės kultūros atsigavimas. "Susidomėjimas breiku ir hip hop'u vėl auga. Lietuvoje krizė tik įsibėgėja, o mums ji jau praėjo", - juokiasi Darius.

Režisieriaus namuose vietos televizoriui nėra

Oksana LAURUTYTĖ

Sostinėje praūžusiame tarptautiniame festivalyje "Vilniaus kino šortai 2009" armėnų kilmės šiauliečio Marato Sargsyano vaidybinis filmas "Lernavan" nuraškė laurus. Žinia apie laimėjimą Maratą pasiekė tada, kai režisierius kaip tik lankėsi tėvynėje. Paradoksalu, kad išvykęs šešiolikos iš tėvynės jis į Armėniją sugrįžo po šešiolikos metų ir būtent tada jo filmas apie tėvynės ilgesį, dingusius prisiminimus, kelionę į savo šaknis sulaukė svaraus įvertinimo. "Filmas yra būtent toks, koks ir turėjo būti. Jį kuriant nutiko dalykų, kurie ir turėjo nutikti. Mano filmas - nei geras, nei blogas. Manau, kad filmo keisti negali kaip ir žmogaus. Kai žmonės pradeda norėti vienas kitą patobulinti, padaromos didelės klaidos", - sako Maratas.

Maratas Sargsyanas Šiauliuose būna dažnai - padeda šeimai restorane "Araratas".

Kadrai iš kino filmo "Lernavan".

Ar įmanoma grįžti į praeitį?

Apdovanotasis Marato Sargsyano filmas "Lernavan" - jauno režisieriaus diplominis darbas. Maratas šiemet baigė Lietuvos muzikos ir teatro akademiją, dabar tęsia mokslus magistrantūroje.

Filme pasakojama alegorinė istoriją apie vyrą, svajojantį kartu su sūnumi nuvykti į savo gimtinę. Stotyje nustebusi kasininkė paaiškina, kad į jo gimtąjį miestą Lernavan nevažiuoja nė vienas autobusas ir kad tokio miesto apskritai nėra.

Visai netikėtai prie tėvo ir sūnaus privažiuoja senas keistas autobusas su rūkstančiu kaminu ir dar keistesniu vairuotoju, kurį Maratas sau vadina senu angelu. Pasirodo, autobusas vyksta į Lernavan.

Keleiviai įsėda, tačiau pasiekę kelionės tikslą išvysta ne vyro atmintyje išlikusį miestą, o baltus kalnus. Šioje keistoje vietoje tėvas ir sūnus bando atrasti dingusią savo praeitį ir suteikti vilties ateičiai.

Anot kritikų, Marato filmas - kūrinys, pakylantis iki filosofinių apibendrinimų: ar įmanomas sugrįžimas? Ar kelionė į praeitį – tai kelionė į niekur? Filme suderinti visi pamatiniai lygmenys: įtaigi muzika, vaizdo plastika, taupus, koncentruotas žodis.

Maratas sako pats parašęs scenarijų filmui, tada ėmęsis ieškoti aktorių. Filme "Lernavan" vaidina žinomi aktoriai Vytautas Šapranauskas, Ferdinandas Jakšys, jaunasis aktorius Martynas Jasevičius, poetė-aktorė Jelena Mastakova. Šalies spauda prajuokino Maratą parašiusi, kad filme vaidina balerina Eglė Špokaitė. Iš tiesų filme mergaitė tokiu vardu nusifilmavusi, tačiau ji - ne garsioji balerina.

"Ketinau kviesti filmuotis aktorių Sakalą Uždavinį, bet režisierius E. Nekrošius jam daug darbų užkrovė. Tuomet nuvažiavau pas Vytautą Šapranauską, padaviau jam scenarijų, o jis sutiko filmuotis dar jo neperskaitęs. Tiesa, perskaitęs dar labiau norėjo filmuotis", - šypteli pašnekovas.

Maratas prisipažįsta, kad rimtam vaidmeniui kviesti komiką buvo labai rizikinga. Tie, kurie Šaprą įsidėmėję iš televizijos laidų, jo vaidybą įvertino ne itin palankiai, bet filmą mačiusiems užsieniečiams jo vaidyba neužkliuvo. "Štai ką daro televizija - kuria klišes. Todėl aš jau aštuonerius metus neturiu namie televizoriaus. Tyčia. Bet be ekrano negyvenu", - kalba Maratas.

Jaunojo režisieriaus Marato Sargsyano filmas – tai poetiška alegorija apie tėvynės ilgesį, apie kelionę į savo šaknis ir kartu apie kelionę išminties link, į susitaikymą.

Nenori geresnio "Lernavan"

Jaunasis režisierius už filmą apdovanotas vieno kilometro ilgio kino juosta, tačiau jos dar negavo. Kažkaip ilgai juosta, kuria gali filmuoti 80 minučių, keliauja pas nugalėtoją iš Danijos.

Dovanota juosta - šiokia tokia parama režisieriui, nes filmui kurti jis išleido 15 tūkstančių litų. Pora tūkstančių skyrė akademija, labiausiai pagelbėjo brolis ir sesuo. "Aktoriai sutiko filmuotis nemokamai, daug padėjo geranoriškai nusiteikę žmonės", - džiaugiasi pašnekovas.

Baltus kalnus jis rado Kėdainiuose, baltą "vilką" atvežė ir paskolino baltuosius šveicariškus aviganius veisiantys žmonės. Senovišką autobusiuką, kuriame reikėjo sumontuoti "buržuikę" su kaminu, davė Širvintų autobusų stotis. Filmuoti vykta į Ukmergės stotį, Valkininkų stotį. Vien tik filmavimo darbai užtruko porą mėnesių.

Įdomi aktorė pasirodė kasininkės vaidmenį sukūrusi Jelena Mastakova. Moteris, filme turėjusi su nuostaba išgirsti Lernavano pavadinimą ir kažkaip į tai reaguoti, tyčia ėjo į stotį ir prašė bilieto į Lernavaną. Kad pamatytų kasininkių reakciją ir sukurtų įtikinamą vaidmenį. Patirtis filme buvo sėkmingai panaudota, vis dėlto Maratas sako filmą vertinantis kaip klaidų lentelę ir labai besidžiaugiantis tuo, kad iš šios lentelės turi ko pasimokyti.

Užsirašinėja savo mintis

Lernavanas - ne prasimanytas pavadinimas. Toks miestelis yra Šiaurės Armėnijoje, jame gyvena apie 2000 žmonių, kalnuose stūkso įspūdingi seni vienuolynai. Tiesa, Maratas su tuo neturėjo nieko bendra.

"Tame kaime aš niekada nebuvau buvęs. Būdamas tėvynėje norėjau jį aplankyti, tačiau atsitiko panašiai kaip ir kine - niekas negalėjo pasakyti, kur kaimas yra. Vis dėlto kaimą radau - vyko derliaus šventė, joje dalyvavo ir Lernavano gyventojai. Užkalbinau juos, jie mane nusivežė į tą kaimą ir jį parodė", - nusišypso pašnekovas.

Iš pradžių Maratas norėjo filmą pavadinti "Balti kalnai", tačiau nutarė jį pavadinti "Lernavan". "Šiam filmui būtent šis pavadinimas tinka. Žmogui negali sakyti, kad jo vardas turi būti kitoks. Taip ir filmui negali", - aiškina režisierius.

Filosofuojantis Maratas neslepia, kad džiaugiasi sėkme ir tuo, kad žinios apie apdovanojimą sulaukė viešėdamas tėvynėje. Šešiolika metų nematyti giminės juo didžiavosi ir džiaugėsi, tačiau su visais teko susipažinti iš naujo. "Labai bijojau, kad pamačius artimuosius dings mano vaikystės prisiminimai. Jie nedingo, o pasidalijo į dvi stovyklas. Įdomus jausmas - bendrauji su giminaičiais, kurių nepažįsti. Manau, kad aš labiau juos supratau, nei jie mane. Jie juk nežino, ką aš išgyvenau ir ką patyriau", - sako jis.

O išgyveno Maratas išties daug. Po žemės drebėjimo Armėnijoje jis apsigyveno Šiauliuose. Dirbo operatoriumi televizijoje, vėliau - sostinėje, vedė televizijos laidą, bet suprato, kad nori kurti tikrą kiną ir meną. "Negaliu sakyti, kad kryptingai to siekiu. Aš tiesiog tuo gyvenu. Nevadinu savęs kūrėju, tik užsirašinėju savo mintis. Galvoje sukasi filmų vaizdai, aplinką aš jau matau kaip filmą. Vis dėlto aš dar nesu "vairuotojas". Aš dar tik mokausi "vairuoti", - sako jis.

JAV dokumentika Šiauliuose

Mindaugas ZIMKA

Spalio 20-24 bei 27-31 dienomis "Aušros" muziejaus Ch. Frenkelio viloje vyko keliaujančios nemokamos kino programos "Amerikos fragmentai – JAV dokumentika šiandien" filmų peržiūros. Dvylika geriausių šios programos, globojamos Universitetinės filmų ir videoasociacijos (UFVA), filmų buvo rodoma jaukioje vilos kino teatro "Kapitol" salėje.

Kino programą pristatė JAV ambasados Vilniuje Amerikos centras ir Tarptautinis trumpųjų filmų festivalis "Tinklai" kartu su JAV valstybės departamento piliečių mainų tarnybos kultūros programų skyriumi. Keliaujančioje kino programoje buvo rodomi prestižiniai šiuolaikiniai JAV dokumentiniai filmai. "Aušros" muziejus buvo vienas projekto partnerių.

Šiauliečiams pristatyta programa aprėpė įvairius požiūrius į amerikietišką gyvenimą bei vertybes. Šiuose filmuose buvo nagrinėjamos JAV būdingos temos, rasinės ir etninės problemos, emigracijos ir tapatybės klausimai, geriausiai šalį garsinanti popkultūra, svarbiausi šalies istorijos momentai ir tolerancijos klausimai. Filmuose apžvelgtos ir kitos ne mažiau svarbios temos – bendražmogiškumas, sveikata ir aplinkosauga.

Pasak Šiaulių "Aušros" muziejaus Ryšių su visuomene skyriaus vedėjos Deimantės Kondrotaitės, renginys susilaukė gana nemažai dėmesio ir projekto partneriams pavyko pasiekti užsibrėžtą tikslą. "Kitokios kultūrinės išraiškos įsiveržimas į šiek tiek pasyvią Šiaulių kultūrą nėra blogas reiškinys: visko reikia po truputį. Dokumentika – ne komercija, be to, tai yra įdomu ir originalu. Reikia parodyti ir kitos kultūros, tai, kas vyksta už svetimų vandenų. Kiekviena kultūra yra savita ir tai, be abejo, sukelia naujų idėjų bei apmąstymų", - teigia D. Kondrotaitė.

Trys programos filmai buvo nominuoti "Oskarui", du yra pelnę netgi prestižiškiausią televizijos apdovanojimą "Emmy", kiti – daugybę prizų JAV ir tarptautiniuose filmų festivaliuose.

Prestižinių šiuolaikinių JAV dokumentinių filmų programa aplankė ir kitus didžiuosius Lietuvos miestus: Vilnių, Kauną, Klaipėdą, Panevėžį.

"Tindirindis" sujungs du pasaulius - suaugusiųjų ir vaikų

Lapkričio 5-8 ir 12-15 dienomis Šiaulių "Aušros" muziejaus Ch. Frenkelio viloje (Vilniaus g. 74) viešės tradicinis jau septintasis tarptautinis animacinių filmų festivalis "Tindirindis 2009". Animacijos mėgėjai Šiauliuose galės išvysti 24 konkursinių programų filmus - garsių režisierių, debiutantų, studentų kūrybą iš įvairiausių pasaulio šalių, naujausią lietuvių autorių sukurtą animaciją, užsienio režisierių trumpametražius ir pilnametražius filmus, pelniusius užsienio festivalių prizus bei nominacijas.

"Tindirindis" jau susilaukė tokių įvertinimų, kaip "na ir pačiuožę tie režisieriai..." ir "pachmielo kinas". Kasmet festivalio programa pateikia vis įvairesnių ir įspūdingesnių filmų, kurie atskleidžia animacijos raidos tendencijas ir moderniausius ieškojimus. Siekiant padėti žiūrovams pasirinkti reikiamą programą, filmai sąlyginai sugrupuoti pagal tematiką, tad kiekvienas gali pasirinkti mėgiamiausią.

Kino seansai ketvirtadieniais ir penktadieniais bus demonstruojami 18 ir 20 valandomis, o šeštadieniais ir sekmadieniais - 14, 16, 18 ir 20 valandomis. Animacinių filmų žiūrovai bus vaišinami arbata, o mažieji lankytojai - saldėsiais.

Trumpametražių filmų programoje "Jausmai" nagrinėjami sudėtingi tarpusavio santykiai. Mėgstantiems humorą siūloma programa "Linksmai apie rimtus dalykus", kurioje net 15 linksmų filmų. Programoje "Pasaulio siurrealizmas" pateikiamas netradicinis, originalus, kupinas siurrealistinių bei mistinių elementų filmų autorių požiūris į pasaulį.

"Pasirodymų" programa pristato filmus, kurių bene pagrindinis dramaturginis elementas yra muzika bei jos kontrapunktas su estetišku dizainu ir judesio plastika. Programa "Svajonės, sapnai ir baimės" bando susieti animaciją apie gyvenimą ir svajones.

Festivalio organizatoriai tiki, kad šių metų festivalio programa sužavės įvairaus amžiaus žiūrovus - nuo darželinuko iki senjoro. Kurį laiką animacinių filmų festivalis neturėjo vaikų sukurtų filmų programos. Šiemet "Tindirindis" pasitaisė - trumpametražių filmų programose "Pasakų pasaulis", "Mažieji mūsų draugai", "Išmintis ir gudrumas" - patys šauniausi animaciniai filmai, skirti vaikams.

Pristatomas rusų režisieriaus Sergėjaus Seriogino filmas "Alisos gimtadienis", kuriame mažieji pamatys neįprastus Alisos ir jos draugo, mažojo archeologo Rrrr, nuotykius tolimos ir nepažįstamos Koleido planetos praeityje. Režisierės Ludmilos Steblayanko pilnametražis filmas "Apie šaulį Fedotą, šaunuolį vaikiną" – Leonido Filatovo pasakos ekranizacija.

Filmų suaugusisiems programoje "S" surinkti filmai, kurių problematika ir idėjos artimesnės suaugusiesiems ir jaunimui nuo 16 metų. Pilnametražių filmų konkursinėje grupėje puikuojasi šaunus vengrų ir amerikiečių filmas, trijų "Emmy", "Baftos" ir kitų prizų laimėtojo, garsiojo režisieriaus Gabor Csupo sukurtas pasakojimas "Imigrantai, arba Saldus gyvenimas L. A."

Lietuviškoji konkursinė programa įdomi savo įvairialypiškumu. Joje daug filmų, kuriuos sukūrė Vilniaus dailės akademijos ir Vilniaus technologijų ir dizaino kolegijos studentai bei absolventai, jaunieji profesionalai bei lietuvių animacijos meistrai.

Šiaulių "Aušros" muziejus lapkričio 10-13 ir 17-20 dienomis rengia festivalio animacinių filmų peržiūras mokykloms bei taiko specialias nuolaidas šeimoms, kurios vaikams skirtas programas gali aplankyti savaitgaliais.

Bilietų kainos: vienas kino seansas - 6 Lt, du - 10 Lt, trys - 12 Lt, šeimoms (ne mažiau nei 3 asmenys) - 4 Lt.

Bilieto kaina moksleivių grupei ir mokytojui (ne mažiau nei 20 moksleivių) - po 4 Lt, moksleivių grupei ir mokytojui (mažiau nei 20 moksleivių) - po 6 Lt.

Informacija teikiama telefonu (8~41) 433 680.

Parengė Oksana LAURUTYTĖ

"Keliautojo laiku žmona"

"S plius" laidos "35 mm" konkursas

 1. Dėl kokio genetinio sutrikimo kenčia filmo herojus Henris?

a) negali miegoti,

b) negali vaikščioti,

c) keliauja laiku.

2. Pagal kokio autoriaus bestselerį sukurta romantinė drama "Keliautojo laiku žmona"?

a) J. K. Rowling,

b) Audrey Niffenegger,

c) Stephen King.

3. Ar Kler pavargsta laukti nuolat išnykstančio ir vėl atsirandančio vyro?

a) nusprendžia nebelaukti,

b) jo kelionės dar labiau sustiprina jų meilę,

c) ji nežino, kaip elgtis.

4. Koks aktorius filme vaidina Henrį?

a) Piere Andre,

b) Gerard Butler,

c) Eric Bana.

5. Kokia aktorė, žinoma iš filmo "Užrašų knygelė", filme vaidina Kler?

a) Rachel McAdams,

b) Scarlett Johansson,

c) Rachel Weisz.

5. Keliais žodžiais parašykite, ką darytumėte, jei galėtumėte keliauti laiku.

Atsakymus siųskite el. paštu kinas@splius.lt .

Teisingai atsakiusiam padovanosime knygą "Keliautojo laiku žmona" bei kvietimą į to paties pavadinimo filmą.

Liudas Mikalauskas: "Tik kultūringas žmogus naudingas savo šaliai"

Oksana LAURUTYTĖ

Lapkričio 5-ąją Šiaulių koncertinės įstaigos didžiojoje salėje žiūrovų lauks viena garsiausių šalies operos žvaigždžių - televizijos projekto "Triumfo arka" nugalėtojas Liudas Mikalauskas su kolega Egidijumi Bavikinu, šiųmečiu projekto dalyviu Andriumi Apšega, jų mokytoja soliste Sabina Martinaityte ir pianiste Audrone Eitmanavičiūte. Populiarieji solistai pristatys specialiai Lietuvos tūkstantmečiui parengtą operą-pastišą "Pagarbinkim Lietuvą". "Nenoriu, kad vien apie mane rašytumėte, o kiti liktų šešėly. Tūkstantmečio projektą, kuris tikrai pavykęs, sukūrėme visi", - sako L. Mikalauskas, neslėpdamas, kad yra labai laimingas dėl įgyvendintos didžiausios vaikystės svajonės dainuoti.

"Triumfo arkos" nugalėtojas Liudas Mikalauskas lapkričio 5-ąją su kolegomis šiauliečių lauks Šiaulių koncertinėje įstaigoje. Žiūrovams parengta įspūdinga opera-pastišas "Pagarbinkime Lietuvą".

Liudo MIKALAUSKO archyvo nuotr.

Trijų "K" projektas - Lietuvai

Lietuvos televizijos projektas "Triumfo arka" sulaukė milžiniško pasisekimo. Ne paslaptis, kad televizija - galinga jėga, kurianti žvaigždes, tačiau projekto dėka atrastos ne tik populiariosios žvaigždės. Žiūrovai sužinojo, kiek daug šalyje puikių operos atlikėjų, kurių atliekami kūriniai šildo ir virpina širdis.

Pernykštės "Triumfo arkos" nugalėtojas artistiškasis 24-erių Liudas Mikalauskas, rodos, dabar gali pasakyti: "Pats šoku, pats dainuoju, pats bilietus parceliuoju" - nes dalyvauja dar viename projekte - "Šok su manimi". Tačiau Liudas bilietų tikrai nepardavinės. Yra kam ir be jo tuo užsiimti - žiūrovai plūsta į rengiamus koncertus. Projektas, skirtas Lietuvos tūkstantmečiui paminėti, jau buvo pristatytas kelių festivalių metu bei labai gerai įvertintas. "A. Eitmanavičiūtė kupina idėjų, o mes tik įrankiai - bandome pateisinti jos viltis ir siekiame parengti įspūdingas programas", - sako pašnekovas.

Projektas "Pagarbinkime Lietuvą" - opera-pastišas, parengtas iš trijų Lietuvos kompozitorių - Vytauto Klovos, Giedriaus Kuprevičiaus, Tomo Kutavičiaus - istorinių operų arijų, duetų, tercetų. "Tikrai labai neblogas projektas iš trijų "K". Daugiausia kūrinių paimta iš G. Kuprevičiaus "Karalienės Bonos". Projektą dedikuojame mūsų dėstytojai Sabinai Martinaitytei", - sako Liudas.

Kas yra opera-pastišas? Operos–pastišo žanras buvo itin populiarus XVIII a. Italijoje, kuomet netgi garsūs to meto kompozitoriai greta savo muzikinių numerių operoje drąsiai naudodavo kitų autorių muziką. Muzikinio pastišo istorijoje dažnai pasitaikydavo atvejų, kai kūrinys būdavo tiesiog sukomplektuojamas iš skirtingų autorių kūrinių, juos sujungiant į vieną literatūrinį siužetą. Būtent tokį kūrinį ir kviečia pažinti viena iškiliausių Kauno valstybinio muzikinio teatro solisčių S. Martinaitytė (sopranas), charizmatiškasis Liudas Mikalauskas (bosas), charakteringasis Egidijus Bavikinas (tenoras) bei Andrius Apšega (baritonas) ir pianistė A. Eitmanavičiūtė.

Maksimalistui nusėdėti sunku

Liudas neslepia, kad didelę įtaką tam, kad į jo ir kitų "Triumfo arkos" atlikėjų koncertus susirenka daug žiūrovų, padarė televizija. Žmonės ateina ne tik muzikos pasiklausyti, bet ir pamatyti atlikėjus, kuriuos pamilo ir gerbia.

Anot Liudo, televizijos laida visiems buvo šokas ir netikėtumas. Lietuvos žmonės mieliau rinkdavosi miuziklus, operetes, operos nelabai mėgo, o dabar, pamatę, kiek daug puikių operos solistų Lietuvoje, operą atranda iš naujo.

Liudui šiek tiek apmaudu, kad pernai "Triumfo arkoje" dalyvavo kone patys geriausi dainininkai, tad šiemet labai ryškių atlikėjų nėra. "Gaila, kad kartais tik automobiliu važiuodamas galiu kolegų pasiklausyti, ne visada spėju televizijos laidos pažiūrėti", - kalba jis.

Liudo gyvenimas dabar gana įtemptas - koncertai vyksta kas trečią dieną, bet būna, kad dainuoti publikai tenka ir kasdien. "Esu maksimalistas, man sunku nusėdėti. Daug laiko leidžiu Muzikos akademijoje, dabar rengiame pianistės A. Eitmanavičiūtės 50-mečio jubiliejui skirtą koncertą", - sako dainininkas.

Oficialiai L. Mikalauskas yra Kauno muzikinio teatro solistas. "Labai apsidžiaugiau, kai buvau ten pakviestas. Stengiuosi apsiimti kuo daugiau darbų, noriu kuo daugiau teatrinės veiklos", - sako jis.

Liudas neslepia dabar esantis labai laimingas. "Kai sekasi, nelaimingu būti neįmanoma", - sako jis. Pati didžiausia jo vaikystės svajonė buvo dainuoti ir jis džiaugiasi, kad dabar iš dainavimo gali gyventi. "Džiaugiuosi, kad ir daugelio dabartinių jaunuolių, siekiančių tapti operos dainininkais, svajonės pildosi. Studijuoti jie ateina su ta pačia svajone, kokią turėjau aš", - teigia Liudas

Ar "Triumfo arkos" apdovanojimą - 50 tūkstančių litų - jis jau išleido? Liudas nusijuokia ir teatsako, kad visų 50 tūkstančių negavo - valstybė atsiėmė mokesčius, kurie dabar tikrai nekuklūs. "Menininkui juk nėra svarbūs finansiniai dalykai", - paaiškina jis.

Liudui liūdna tik dėl to, kad šalies valdžia kultūrai skiria mažai dėmesio. Festivalių daugėja, tačiau teatralų atlyginimai maži. "Valstybės požiūris - taupyti kultūros sąskaita - žalingas tautai. Tik kultūringas žmogus gali būti naudingas ir duoti pelno savo šaliai. Nekultūringi nenori dirbti, jų tikslas - gyventi iš pašalpų", - sako jis.

Lietuvos radijo balsas

Svajūnas SABALIAUSKAS

"Kalba Lietuvos radijas. Laba diena, malonūs klausytojai", - šiais ar panašiais žodžiais jau beveik keturiasdešimt metų į šalies žmones kreipiasi Lietuvos radijo diktorius Vytautas Širka. "Kaip atsidūriau radijuje? Likimas. Pasirinkau radiją, todėl teko atsisveikinti su teatru", - prisipažįsta keletą metų Šiaulių dramos teatre dirbęs aktorius, tapęs Lietuvos radijo balsu.

Vytautas Širka net trisdešimt septynerius metus beveik kasdien kalba Lietuvai per Lietuvos radiją.

Sauliaus JANKAUSKO nuotr.

- Ar nuo vaikystės Jus supo teatro aplinka? Kas paskatino pasirinkti sceną?

- Gimiau Žiežmariuose, kur gyvenau iki šešerių metų. Tėtis ir mama buvo mokytojai, bet buvo pokaris, todėl galėjome būti išvežti. Tėtis dirbo mokyklos direktoriumi, saugumas reikalavo sąrašų žmonių, kurie prieštaravo sovietinei sistemai. Savo garbei, jis jokio sąrašo nepateikė.

Vieną dieną geri žmonės perspėjo, kad esame sąrašuose, ir pasakė, kada bus vežimai. Tėvai buvę šauliai, o tėtis - būrio "Akmuo" pirmininkas, tad grėsė į Sibirą "tutuuuuuu"... Mama sugalvojo išvažiuoti į Kretingą, o tėtis liko Žiežmariuose. Kretingoje baigiau mokyklą.

Tuomet klestėjo Tauragės liaudies teatras, bet jame nevaidinau, nors atvykdavo statyti spektaklių profesionalai, pavyzdžiui, Kazimiera Kymantaitė.

Vaikystėje buvau pasiutęs, neklaužada, tad mama išsiuntė atgal pas tėvą į Žiežmarius. Ten, būdamas septintokas, dalyvavau Salomėjos Nėries, Petro Cvirkos skaitymuose, visokiuose choruose, šokiuose. O krepšinį žaisdavau su daug vyresniais vaikinais. Žiežmariuose gyvenau metus, tada "pasitaisęs" grįžau su tėčiu į Kretingą.

Kretingoje dainavau chore. Klasėje buvo kūrybingų vaikų – mažytė kūrybinė terpė. Baigę mokyklą, sėdome į tokį sunkvežimį su klasės draugu A. Butvila ir nuvažiavome į Vilnių. Jis - į Dailės institutą, aš - į konservatoriją. Iš konservatorijos mane paėmė į armiją, tad trejus metus praleidau orkestruose, išmaišyta Archangelsko sritis ir Pavolgis.

Grįžau į konservatoriją. Mano kurse tada buvo Gediminas Girdvainis, Pranas Piaulokas, Aldona Adomaitytė, Vladas Baranauskas ir kiti.

- Po konservatorijos pradėjote dirbti Šaulių dramos teatre. Koks tuomet buvo teatras?

- Tuometinis teatro vadovas Mamertas Karklelis virvę ištiesė, praėjome Gedimino prospektu ir išvažiavome į Šiaulius. Tuomet Šiauliai buvo pramoninis miestas, norėjosi daugiau meninio judėjimo. Gal ir buvo galima sukurti tą terpę, bet... M. Karklelis leisdavosi per petį paplekšnoti, gastrolės kaimuose, kaimai nesibaigia – Naisiai, Kuisiai. Repetuoti nelabai buvo ką.

Bet atsirado šviesulys Natalija Ogay, pastatė gerų spektaklių, ypač – "Euridikė". Vėliau atvažiavo Aurelija Ragauskaitė ir prasidėjo Šiaulių teatro klestėjimas.

- Kodėl palikote Šiaulių teatrą? Neatsiskleidėte kaip aktorius ar vis dėlto kaltas radijas?

- Vaidmenų turėjau labai daug. Buvo puikių spektaklių, pvz., "Girių kirtėjai", rodyti vos ne penkis šimtus kartų, "Keturi po vienu stogu"...

Trejus metus pagal paskyrimą privalėjau Šiaulių teatre dirbti, tada galėjau rinktis. Baigiantis šiam terminui, man paskambino iš radijo ir pakvietė. Tėvai jau gyveno Vilniuje, ketinau po tų trejų metų grįžti.

Dar prieš važiuojant į Šiaulius mane ir Praną Piauloką kvietė dirbti į Jaunimo teatrą, bet po dviejų dienų sužinojome, kad esame Kultūros ministerijos sprendimu "tremiami" į Šiaulius.

Kai pradėjau dirbti radijuje, galvojau, kad užteks laiko ir teatrui. Deja, dviem staklėm nepadirbsi. Radijas nugalėjo. Šiek tiek ir atlyginimas buvo didesnis. Reikėjo pinigų namui išlaikyti.

Esu labai pastovus. Jau trisdešimt septynerius metus dirbu vienoje darbovietėje.

- Sovietmečiu žiniose dažnai buvo pranešama, tarkim, apie melžėją Dzindzegolskienę, kuri iš vienos karvės primelžė keliolika litrų daugiau nei kitos melžėjos, arba kad mechanikas Bronius kažką patobulino, taip pakeldamas darbo našumą. Ar būdavo jums juokingų keistų pranešimų?

- Būdavo, bet turėdavai perskaityti ir juos, pvz., prie pranešimo būdavo prirašyta "daugiau nei pernai". Nauji diktoriai nesusigaudydavo, tad papuldavo į eterį ir toks tekstas: "Išvežė 16 tonų mėšlo per parą", ir pridėdavo "daugiau nei pernai."

Gyvenome tam tikroje sistemoje. Buvau iš tų, kurie kalbėdavo per darbo žmonių demonstarcijas. Prieš tris dienas specialius leidimus saugumas išduodavo. Arba reikėdavo durnas Brežnevo kalbas skaityti. Keturi diktoriai po valandą skaitydavome. Valandą paskaitome, dešimt minučių muzika, vėl kitas diktorius valandą skaito.

Būdavo ir juokingų atsitikimų. Vienas diktorius mėgdavo išgerti. Anksčiau buvo primityvi technika, tad pats diktorius turėdavo paleisti plokštelę. Paleido ir sako: "Pasiklausykime turkų maršo." Kūrinys pasibaigė, tada jis įjungia mikrofoną ir tęsia: "Nu gražus tas turkų maršas, laaabai gražus, aaaaa pasiklausykime jo dar kartą."

Vieną kartą mane ne taip "sumikšeriavo". Su manimi kalbasi, o manęs "negirdi". Trečią kartą manęs klausia to paties, tad supykstu, pakeliu balsą: "Kas jo..., viską gerai darau, kodėl reikia kartoti?". Tekstas išėjo į eterį. Netrukus skambina iš Centro komiteto: kas čia darosi, kaip galima keiktis?!"

Visko būdavo. Ir iš Maskvos pasiekdavo "keiksmai". Iki šiol skamba kaip anekdotas vieno aktoriaus, futbolo komentatoriaus audringas komentaras: "Gol. Ch... Štanga." Pats girdėjau tą frazę.

Buvo, žinoma, daugiau socialistinio pobūdžio dainų. Gaila, kad beveik nebeliko radijo spektaklių. Liko "Vakaras su knyga". Lig šiol skamba Arno Roseno įskaityti kūriniai. Žmogaus nebėra, balsas liko.

- Kada buvo sunkiausia dirbti?

- Po sausio 13-osios įvykių. Dirbančiųjų garbei reikia sakyti, kad diktoriai nenuėjo dirbti pas sausio 13-osios perversmininkus. Kai buvo užimtas radijas, įsikūrėme Aklųjų kombinato bibliotekoje. Sėdome prie mikrofonų ir ėjome į eterį. Mus saugojo tik "aklųjų" vardas. Jei ir ten būtų pabandyta užimti, pasaulyje kiltų dar vienas skandalas: atakuojami aklieji. Naktį ant grindų pamiegi, atsibundi, perskaitai žinias...

- Anksčiau, sakote, buvo itin populiarūs radijo spektakliai. Kiek jų ir kiek knygų esate įskaitęs?

- Jei manęs nekviečia, nelabai ir siūlausi, tad radijo spektakliuose dažnai nedalyvavau. Bet visa mano įrašų lentynėlė yra aklųjų bibliotekoje. Ten "n" knygų įrašyta, pradedant V. Hugo "Vargdieniais". Dabar mažiau įrašinėju: ir pinigų mažiau, ir balsas pavargsta. Bet, ačiū Dievui, balsas iki šiol tarnauja.

Žinoma, gali daug kas atsitikti. Gali uždaryti "Klasikos" programą, kurioje dirbu.

Viskam ateina laikas. Nebeliko diktorių. Iš dvidešimt kelių belikome trys. Ir visi dirbame "Klasikoje". Dabar žurnalistai patys ruošia žinias, jas skaito.

- Jūs - Lietuvos radijo balsas. Ar žmonės atpažįsta Jūsų balsą?

- Taip. Kartais prisipažįstu, kartais - ne. Kažkada "Žalgiris" buvo labai gera komanda, tuomet dirbdavau stationo pranešėju. Neseniai B. Zelkevičius Alytuje surengė "blic" turnyrą ir pakvietė mane pristatyti komandų. Vienas žmogus po turnyro priėjo ir sako: "Išgirdau balsą, kaip prieš daugelį metų "Žalgirio" stadione. Kiek atsiminimų sugrįžo..."

Balsas – darbo įrankis, arba jį turi, arba ne.

- Ar televizijos diktoriumi nenorėjote tapti?

- Kvietė bandymams, bet mano veidas pasirodė nelabai lietuviškas. Bet neretai dalyvaudavau laidose. Nebėra televizijoje diktorių. Gražiną Bigelytę neseniai palaidojome. Ir Vytauto Kybarto jau nebėra. Per G. Bigelytės laidotuves mačiau Joną Baranauską – sunkiai paeina...

- Jūs – vienas iš nedaugelio mano pažįstamų žmonių, neturinčių mobiliojo telefono. Ignoruojate?

- O kas dar be manęs neturi? (šypsosi – aut. past.). Ai, įsigysiu, kai baigsiu radijuje darbą. Gal ir kompiuterį. Dabar man jų dar nereikia.

Geras kinas turi antrą planą

Oksana LAURUTYTĖ

Šiauliečiai gero kino mėgėjai atranda naujas erdves, kuriose ne tik žiūri garsiausių pasaulio režisierių sukurtus kino filmus, bet ir diskutuoja, kalbasi apie tai, ką matė, ieško užkoduotos prasmės, aptaria atpažintus ar neatpažintus dalykus. Viena naujųjų erdvių - neseniai Šiaurės Lietuvos kolegijoje įkurtas kino klubas, kuris kino mėgėjus spalio pirmąją pakvietė į japonų režisieriaus A. Kurosavos filmo "Kagemuša. Kario šešėlis" peržiūrą. Nuo vasario gero kino mėgėjai renkasi ir Jono Mikalausko įkurtame Šiaulių kino klube. Čia filmų peržiūros ypatingos tuo, kad žiūrovą "lyg traukinį ant bėgių įstato" pakviesti komentatoriai - psichologai, istorikai.

Kino klubo įkūrėjas filosofas Jurgis Dieliautas džiaugiasi, kad Šiaurės Lietuvos kolegija mielai suteikė patalpas ir reikalingą aparatūrą, tad klube laukiami visi, norintys pamatyti gerą kiną. Kino peržiūros - nemokamos.

Autorės nuotr.

Pomėgis kinui yra užkoduota

Kino klubo Šiaurės Lietuvos kolegijoje sumanytojas Šiaulių universiteto ir kolegijos filosofijos dėstytojas Jurgis Dieliautas sako, kad idėja suburti snobus (gerąja prasme) - pasaulyje įvertintų filmų gerbėjus - jį kankinusi jau seniai. Kino salėse rodomos holivudinės premjeros nesutraukia žmonių, kurie moka ne tik žiūrėti, bet ir pamatyti bei suprasti, ką pamatė.

"Neretai išsilavinusių žmonių susibūrimuose pakalbama, kad jie norėtų pamatyti įvairius garsiausių pasaulio režisierių sukurtus klasikinio stiliaus filmus. Per šalies televiziją tokie filmai rodomi retai ir gana vėlai, be to, yra filmų, kuriems žiūrėti reikia net pasiruošti, gauti atitinkamos informacijos. Todėl ir nutarta kurti kino klubą, kuris patenkintų gerą kiną mėgstančių žmonių lūkesčius", - sako J. Dieliautas.

Spalio 1-osios vakarą debiutavęs naujasis kino klubas sulaukė per 30 žiūrovų, daugiausia Šiaulių universiteto ir Šiaurės Lietuvos kolegijos studentų, šiauliečių. Oskaru apdovanoto japonų režisieriaus A. Kurosavos filmas "Kagemuša. Kario šešėlis" žiūrovams sukėlė tiek minčių, kad diskusijos po filmo peržiūros netilo dvi valandas. Filmas kalba apie tai, kad kiekvienas turime tamsiąją pusę, kurią stengiamės ignoruoti, turime šešėlį, kurį bandome neigti. Filme kalbama ir apie tai, kad eilinis žmogus gali tapti vadu, stebima žmogaus akistata su savimi, kalbama apie Japonijos situaciją, tad šešėlio metafora yra labai plati.

"Filmo tematika tiko žiūrovui. Tai įrodo, kad žmogus turi socialinių poreikių. Žmonės yra vojeristai, nužiūrinėtojai - žiūri į kitokius nei jie, stebisi ir stebi, žvalgosi pro mašinų ir autobusų langus, taigi pomėgis kinui mumyse yra užkoduotas, o kinas mums yra įtakingas", - sako J. Dieliautas.

Kino klubas lauks kiekvieną mėnesį

Planuojama, kad ateityje kino klube žiūrovai išvys K. Tarantino, D. Lynčo, P. Grynavėjaus, P. P. Pazolinio, F. F. Kopolos, A. Tarkovskio ir pačių žiūrovų pasiūlytus kino filmus. Jie rodomi originalo kalba su lietuviškais subtitrais. J. Dieliautas sako, kad žiūrint filmą labai svarbi originalo kalba - jos intonacijomis pasakoma daug dalykų.

J. Dieliautas kalba, kad geras filmas pakeri ir savo spalvine puse, sapnais, pasąmonine sfera. "Kinas yra katarsis - sukrėtimas, apvalymas. Tai žinoma jau nuo Aristotelio laikų. Žmogui reikia sukrėtimų, tai jį apvalo nuo kasdienių įspūdžių, utilitarinių, buitinių rūpesčių. Geras kinas leidžia apsivalyti, nes tai, kas yra kine, yra aukščiau už realybę. Menas - ne dokumentas. Jis gali turėti savyje kažką nesuprantamo. Nesuprastą dalyką vizijose vis "prasukinėsi". Geras filmas visada turi ir antrą planą. Tai reiškia, kad jei personažas kuo nors nebeįdomus, gali mėgautis filmo koloritu, peizažu, gėlėmis, lietumi, saulėtekiu, gamtos stichijomis. Antras planas gali daugiau papasakoti nei pati Šeroun Stoun (Sharon Stone) ar Briusas Vilisas (Bruce Willis). Po sunkios darbo dienos pavargusiam žiūrovui įstrigęs epizodas, persekiojantis siužetas ar mintis ir yra tas antras planas", - sako klubo įkūrėjas ir priduria, kad estetinis emocinis reiškinys saviugdoje yra be galo svarbus. Žmogus taip pat kuria save atpažindamas, identifikuodamas, tapatindamas ar atmesdamas matytus vaizdus.

J. Dieliautas prognozuoja, kad kino klubas mėgėjų, gerbėjų, entuziastų, norinčiųjų diskutuoti lauks kiekvieną pirmąjį mėnesio ketvirtadienį. Tikslesnę informaciją galima rasti Šiaurės Lietuvos kolegijos tinklalapyje www.slk.lt .

Filmus pristato lektoriai

Metų pradžioje šiaulietis Jonas Mikalauskas įkūrė Šiaulių kino klubą. Nuo vasario mėnesio klubo lankytojai, besirenkantys kas antrą ketvirtadienį Šiaulių kino meno klubo patalpose, esančiose Vytauto g. 147, žiūrėjo pasaulyje pripažintus filmus: A. Tarkovskio "Stalkerį", L. von Triero "Dogvilį", V. Bortko "Šuns širdį", M. Formano "Skrydį virš gegutės lizdo" ir kitus, o spalio 22-ąją 18 val. kino gurmanai kviečiami žiūrėti I. Bergmano šedevrą "Fani ir Aleksandras".

J. Mikalauskas sako, kad kino klubą gerą kiną mėgstantiems šiauliečiams jis įkūrė pasigedęs prasmingos veiklos Šiauliuose. Čia gimęs, o mokslus baigęs Vilniuje, grįžo į Šiaulius. "Dar gyvendamas Vilniuje svajojau įkurti gero kino klubą, o dabar, savo kailiu patyręs, kad Šiauliuose mažai veiklos žmogui, norinčiam laisvalaikiu tobulėti, idėją realizavau. Supratau, kad tokiam dalykui nereikia didelių investicijų, kad niekas kitas to nepadarys. Manau, kad šiauliečiai yra verti tokio kino klubo", - sako pašnekovas.

Kad filmų peržiūros būtų prasmingos, kad žmogus suprastų, ką pamatys, kviečiami lektoriai, pavyzdžiui, į filmą "Skrydis virš gegutės lizdo" buvo pakviestas psichiatras Arvydas Šimkūnas, o filmą "Šuns širdis" pristatė istorikas Arūnas Gumuliauskas.

Kino klubą lanko apie dvidešimt žmonių, tačiau kiekybės nesiekiama. Ieškoma kino gurmanų, žmonių, kurie nori tobulėti, turtinti savo dvasią ir kartu žiniomis pasidalyti su kitais. "Filmą gali pasižiūrėti kiekvienas - yra ir videonuomos punktai, televizija ar internetas. Tačiau kino klubas orientuojasi ne vien į filmo peržiūrą, siekia suteikti pridėtinę vertę. Tuo tarpu aptarti matytą filmą nėra paprasta, tam reikia augti. Akivaizdu, kad nekomercinio kino poreikis yra didelis. Krizė ar ne krizė, tačiau poreikis tokiam klubui tikrai yra, reikia tik rasti laiko į jį ateiti", - sako pašnekovas.

Kiekvienas filmas, tai tam tikra istorija, mums papasakota režisieriaus. Geras filmas turi gelmę, kuri atsiveria priklausomai nuo žiūrovo išsilavinimo, noro ją pamatyti. "Pasaulis keičiasi, modernėja, tačiau ir dabar mes su mielu noru leidžiamės į prisiminimus apie nuotykius, klausomės kitų pasakojimų ir mokomės gyventi. Kiekvienas filmas, nesvarbu, kokio jis būtų žanro, režisieriaus ar kokie aktoriai jame vaidintų, pasakoja savo istoriją. Todėl žiūrėdami filmus mes "skaitome" kitų žmonių patirtį, iš jos mokomės ir kaupiame savąją. Ir geras ne tas filmas, kuris plačiai įvertintas, turi gerus reitingus, o tas, kuris žiūrovą priverčia susimąstyti, sujaudina, kelia klausimus", - sako klubo įkūrėjas.

Informacijos apie kino klubo veiklą ir būsimas peržiūras galima rasti interneto svetainėje www.skk.lt .

Gvildenę rimtas problemas "ners" į komediją

Eva JAGMINAITĖ

Šiauliečiai pirmieji turėjo galimybę susipažinti su trečiąja - finaline - jaunimui skirto filmo "Dingę atgimti" dalimi. Prieš trejus metus sukurta pirmoji pusę valandos trunkanti filmo dalis sulaukė netikėto atgarsio - internetu parodžius filmą, jį komentavo bene 5000 žmonių, kurie reikalavo filmo tęsinio. Pristačius antrąją dalį, buvo surengta žiūrovų apklausa - išsiaiškinta, koks turėtų būti trečiasis "Dingę atgimti" siužetas.

Po praktinių seminarų ir stovyklų vaikai savaitę persikeldavo į filmavimo aikštelę - filmuota Kauno jachtklube, apleistuose fortuose, kitose Kauno prieigose.

 
 

Filme "Dingę atgimti" konkrečiai neįvardijamas nė vienas vietovardis.

Studijos "Kadras" archyvo nuotr.

Jaunimo problemoms - trys dalys

Sausakimšoje Šiaulių miesto kultūros centro salėje šią savaitę pristatyta trečioji ir - paskutinė - filmo "Dingę atgimti" dalis. Visos trys dalys gvildena jaunimui aktualias jaunimo problemas - santykius su tėvais, bendraamžiais, narkomanijos bei alkoholizmo prevenciją. Pavadinimo "Dingę atgimti" reikšmė paprasta - perkeltine prasme dingę žmonės po kurio laiko turi atgimti dvasiškai", - pasakoja filmo prodiuseris Jonas Kuzminas.

Pirmoji filmo dalis - pažintinė, joje žiūrovas išvysta visus aktorius, susipažįsta su neįprasta kaimo mokykla, kurioje tobulėjama dvasiškai. Šią dalį žiūrovai išvydo tik internete, tačiau sulaukę 5000 komentarų filmo kūrėjai suvokė, kad geriausia būtų jį pristatyti tiesiogiai bendraujant su žiūrovu.

Antroje dalyje pagrindinis personažas Joris - maištaujantis jaunuolis. Jis susipyksta su tėvais, bėga iš namų, ima vartoti alkoholį ir narkotikus. "Šios dalies pabaiga tarsi verčia laukti tęsinio, Joris netenka sąmonės, - sako filmo prodiuseris. - Trečioje dalyje jį suranda vienuolis, kuris tampa jo išgelbėtuoju: paima į žirgyną, kur pusę metų jaunulį gydo. Filmo laiminga pabaiga: Joris sutinka draugę Mantę, su kuria buvo susipykęs filmo kulminacijos metu."

Trijų dalių filmas, kurio bendra trukmė beveik pusantros valandos, gvildena jaunimo, turinčio ydingų savybių, kasdienio gyvenimo problemas, tačiau patekęs į Pradingėnų kaimo neįprasto ugdymo mokyklą tampa geresnis ir sąžiningesnis. Atsižvelgiant į žiūrovų pageidavimus, antroje dalyje veiksmas iš mokyklos perkeltas į lauką, įpinta mistikos elementų, iškelti, tačiau neišspręsti klausimai. Trečioji dalis - sėkminga nesėkmių virtinės atomazga.

Kūrėjų komandoje - paaugliai

Scenarijų filmui parašė šešiolikmetė Elvina Neverdauskaitė, o metais jaunesnis Domas Vilčinskas sėdo į režisieriaus asistento kėdę. Kuriant scenarijų būta ir ginčų, mat vieni svarstė, kad scenos turėtų būti romantiškesnės, kiti kaip tik reikalavo "aštrumo". Pagrindinius vaidmenis atlieka Tomas Vaznelis (Joris), Gitana Milčiūkaitė (Mantė), Vytautas Čepukėnas (Ecka). Filmuojant "Dingę atgimti" jiems drauge su kitais studijos "Kadras" jaunaisiais aktoriais teko garbė bendrauti su įžymiais šalies aktoriais, menininkais, režisieriais, scenaristais. Filmavimo aikštelėje epizodiškai pasirodo ir įžymioji Regina Varnaitė.

Pagrindinis kūrybinės grupės branduolys - nuo 20 iki pusšimčio žmonių - trejus metus rinkdavosi kartą per savaitę, bandomieji filmavimai vyko penkių kūrybinių stovyklų metu, stebint garsiems Lietuvos režisieriams ir aktoriams. Sunkiausias techninis darbas - filmavimas - vyko beveik savaitę nuo ankstaus ryto iki sutemų. Vienai pusės valandos trukmės filmo daliai išleista nuo 5 iki 15 tūkstančių litų, kruopščiai apgalvota kiekvienos scenos detalė.

Gausių jaunimo komentarų sulaukęs filmas netikėtai pelnė populiarumą greičiausiai todėl, kad dauguma jį komentavusiųjų bei žiūrėjusiųjų teigė ne kartą patys susidūrę su filme iškeltomis problemomis, tačiau niekada neturėję galimybės apie tai viešai pakalbėti.

Sausį - naujas startas

Filmo "Dingę atgimti" prodiuseris Jonas Kuzminas sako, kad ketvirtosios filmo dalies nebebus, nes laiminga atomazga įvyksta trečioje dalyje. Tiesa, jis išsitaria, kad sausį imsis naujo projekto - su jaunimu kurs komedijos žanro filmą. "Šįkart planuojame įtraukti ne tik moksleivius, bet ir studentus. Jau komplektuojame grupę - kviečiame studentus išbandyti jėgas. Jie, manau, turi daugiau įgūdžių ir kūrybinių idėjų. Moksleiviams dar reikia daug padirbėti, kad labai gerai suvaidintų savo personažus, - teigia prodiuseris. - Filmo pavadinimo dar nėra, tačiau siužetas aiškus - vaikinas, svajojantis tapti aktoriumi, bando įstoti į meno akademiją."

Tiesa, filmo "Dingę atgimti" pagrindinio personažo Jorio atlikėjas - šiuo metu jau studentas, todėl greičiausiai jis vaidins ir komedijoje, tačiau veikiausiai ne pagrindinį herojų - J. Kuzminas sako, kad komiški personažai šiam kylančiam aktoriui netinka.

"Tinklai" meta tinklą Šiauliuose

Eva JAGMINAITĖ

Prieš vienuolika metų Klaipėdoje startavęs festivalis "Tinklai" dvi savaites džiugins Šiaulių kino mėgėjus. Vakar Ch. Frenkelio viloje prasidėjusio festivalio žiūrovai pamatys pusantro šimto trumpametražių filmų iš 16 pasaulio šalių. "Tik žiūrovams spręsti, kokia yra festivalio prasmė, o mes stengiamės parodyti, kad neretai "vargšai" Rytų europiečiai būna kur kas atviresni ir nuoširdesni už "turtingus" vakariečius", - sako festivalio organizatorius Artūras Jevdokimovas.

A. Jevdokimovas apgailestauja, kad filmų kūrėjai, apsilankę "Tinklų" festivalyje Klaipėdoje ir Vilniuje, į Šiaulius neatvyks, nes tai nepakeliamai padidintų festivalio išlaidas.

Artūro JEVDOKIMOVO asmeninio archyvo nuotr.

Kitaip nei prieš vienuolika metų

Prieš vienuolika metų net Vilniuje kino renginiai buvo retas reiškinys. Lietuvių filmai būdavo rodomi tik per seansą-premjerą, tuomet jie iškeliaudavo į tarptautinius festivalius, toliau nuo Lietuvos žiūrovų akių. Per vienuolika metų situacija drastiškai pasikeitė - kino kultūros sklaida Lietuvoje tapo įprastu reiškiniu, o "Tinklų" festivalis sulaukia vis daugiau smalsių, kino kultūra besidominčių žiūrovų. Tiesa, tai pasiekta ilgo triūso dėka - per vienuolika gyvavimo metų "Tinklai" lietuviams padovanojo susitikimus su garsiais žmonėmis - britų režisieriumi Peteriu Greenaway, italų režisieriumi ir scenaristu Sergio Citti. Pastarasis parašė scenarijus daugeliui Piero Paolo Pasolinio filmų. Į "Tinklų" festivalį buvo atvykęs įžymus vokiečių kino pankas Peter Sempel, sukūręs filmus apie Niną Hagen, Nick Cave, Kazuo Ohno, "Motorhead", "The Bad Seeds". Šiais metais Klaipėdoje festivalio metu apsilankė Heinz Hermanns, organizuojantis trumpametražių filmų festivalius Vokietijoje. "Smagu matyti, kad į trumpametražių filmų kūrimą įsijaučia vis daugiau jaunimo, auga nauja karta, - sako "Tinklų" festivalio organizatorius Artūras Jevdokimovas. - Festivalis prasidėjo prieš vienuolika metų Klaipėdoje, vienas ryškiausių akcentų buvo filmų rodymas Ventės rago paukščių žiedavimo stotyje - paukščiams gaudyti ten į dangų iškeliamas didžiulis tinklas, į kurį sueidavo žiūrovai. Tinkle įrengdavome ekraną, projekciją ir sėdimas vietas. Nuo to laiko festivalis labai išsiplėtė ir filmų kiekiu, ir geografija."

Krizė festivaliui - ne kliūtis

Nors sunkmečio vėjai įsisuko bene į visas socialines ir kultūrines sritis, festivalio organizatorius A. Jevdokimovas džiaugiasi, kad nepaisant krizės "Tinklai" vyks visuose miestuose, programa nėra sutrumpinta ir nereikia ieškoti būdų taupyti festivalio kokybės sąskaita.

"Šiemet atkreipiame dėmesį į Europos Sąjungos senbuvių, puoselėjančių kinematografijos tradicijas - britų, prancūzų, vokiečių, skandinavų - ir "naujokų" - estų, latvių, lietuvių, lenkų, čekų, vengrų, rumunų - kinematografinio mąstymo skirtumus. Pastaraisiais metais pastebimas didelis susidomėjimas buvusio Rytų bloko kinu, - sako A. Jevdokimovas. - Noriu atkreipti dėmesį ir į šių metų lietuvių filmų programą - tarp filmų autorių nėra garsių mūsų režisierių vardų, tačiau programa įdomi ir netikėta galbūt dėl to, kad išaugo nauja kūrėjų karta, optimistiškiau ir gyviau žiūrinti į gyvenimą."

"Negalia - ne kliūtis" startas

Vos pradėję domėtis tema "Negalia - ne kliūtis", festivalio organizatoriai pastebėjo milžinišką susidomėjimą šia tema. Kitąmet planuojama plėtoti šią temą, o kol kas neįgalumo temai sudaryta speciali programa, "Tinklų" festivaliui paruošta drauge su Lietuvos žmonių su negalia sąjunga. "Mes dar labai atsiliekame nuo ES vidurkio neįgaliųjų integracijos srityje. Neįgalus žmogus labai dažnai būna tarsi atstumtasis, už "normalios" visuomenės ribų. Specialiai parinkome filmus, kurie pasižymėjo savo kinematografine kokybe, o ne tema. Tai filmai, apdovanoti kaip meno kūriniai, o ne už tai, kad nagrinėja skaudžią temą, - festivalio uždangą praskleidžia jo vadovas. - Programoje yra linksmų ir net "kriminalinio" žanro filmų - pati tema nereiškia, kad turime sugraudinti ar paauklėti žiūrovus. Neturiu tų filmų apdovanojimų statistikos, tačiau žinau, kad tie devyni programos filmai yra apkeliavę kelis šimtus tarptautinių kino festivalių įvairiuose pasaulio žemynuose." Pasaulyje egzistuoja ir neįgaliųjų filmų festivaliai, kuriuose rodomi filmai ne tik apie neįgaliuosius, bet ir yra jų pačių sukurti.

Stebins stiliaus ir žanrų gausa

Trijose "Tinklų" festivalio vokiečių programose - dvylikos įvairių tarptautinių festivalių prizininkų darbai, parinkti lietuvių, festivalio organizatorių. Ketvirtoji vokiečių programa - išskirtinė, pačių vokiečių paruošta - dešimties filmų Berlyno trumpų filmų festivalio programa. Šis festivalis - antras pagal dydį Berlyno tarptautinis kino renginys po garsiosios Berlienalės. Šiemet šio festivalio atrankai buvo pasiūlyti daugiau nei šeši tūkstančiai filmų iš viso pasaulio, tačiau atrinkti vos trys šimtai.

Bus parodyti ir baskų filmai. "Baskų krašto kinas yra išskirtinis Ispanų kino reiškinys. Baskų autonominiame regione, maždaug devyniskart mažesniame nei Lietuva, gyvena per du milijonus gyventojų ir kuriamas labai įdomus kinas. Prieš 11 metų buvo įsteigta Baskų filmoteka, kuri rūpinasi baskų filmų gamyba ir platinimu. "Tinklai" su baskais bendradarbiauja jau trejus metus - kasmet atrenka ir lietuviams žiūrovams pristato geriausius Baskų filmotekos filmus.

"Man sunku apibūdinti kiekvieną šalį, programą sudaro labai įvairių žanrų ir temų filmai. Svarbu tai, kad filmų programos suskirstytos šalimis, o tai leidžia pačiam žiūrovui pastebėti kiekvienos šalies kūrėjų panašumus ir skirtumus, akivaizdžiai pajusti, kuo skiriasi, pavyzdžiui, prancūzų temperamentas nuo estų, baskų - nuo lietuvių, - teigia A. Jevdokimovas. - Programa sudaryta taip, kad galėtume pamatyti, kokios šiemet tos šalies kūrėjų idėjos, kas tarp jų bendro ir kuo jie skiriasi, kokia nuotaika ir lūkesčiai, galime tarsi išvysti kiekvienos šalies trumpametražio kino pjūvį."

Festivalis "Tinklai 2009" subūrė ir įvairiaspalvę, originalią lietuvių filmų programą. Joje bus rodomi trumpametražiai Evaldo Janso, Giedriaus Zubavičiaus, Miko Žukausko, Rimanto Lukavičiaus, Rimo Sakalausko, Marato Sargsyano filmai, daugiausia sukurti 2009 metais. Festivalio žiūrovai tradiciškai galės susipažinti su Latvijos ir Estijos, dažnai laikomų Lietuvos konkurentėmis, filmais.

Vėl kviečia "Provincijos" laida

Publicistikos laida "Provincija" šį penktadienį papasakos apie dailininką iš pašaukimo, portreto meistrą, nuostabų žmogų, malonų pašnekovą, šiaulietį Bonaventūrą Šaltį.

Jis sukūrė tūkstančius darbų, turėjo per kelis tūkstančius mokinių, jo paveikslai pasklidę po visą pasaulį. Anot dailininko, jų nėra tik Antarktidoje ir Japonijoje. Kaip ir kiekvieno menininko, B. Šalčio gyvenimas sudėtingas ir gražus. Mylimų moterų buvo daug, o tikrą meilę surado tik būdamas brandaus amžiaus.

Apie Bonaventūrą Šaltį - "S plius" publicistikos laidoje "Provincija" penktadienį, 19 val. 30 min.

"S plius" informacija

"Dingusios kartos" kūrėjai keliavo į praeitį

Oksana LAURUTYTĖ

Kokia būtų Lietuva ir kaip mes dabar gyventume, jei Stalino laikais į Sibirą nebūtų išvežta 130 tūkstančių žmonių - inteligentija, buožėmis apšaukti pasiturintys žmonės su šeimomis? Atsakymo į šį klausimą ieško "S plius" darbuotoja Aušra Vaitkevičienė, kurianti dokumentinį filmą "Dingusi karta". Rinkti medžiagos filmui žurnalistė su trim bendraminčiais vyko į Intą. Nuvyko ne tik į tremtinių gyvenimo vietą. Nukeliavo į praeitį - prieš 50 metų.

Dokumentinio filmo "Dingusi karta" kūrybinė grupė - Justinas Gulbinskas, Nerijus Gulbinas, Aušra Vaitkevičienė ir Laimutė Stankevičienė - prie traukinio "Maskva-Vorkuta".

Iš keliauninkų dienoraščio

"Kaip gerai mes dabar gyvename" - tokios išvados vienbalsiai priėjo kūrybinė grupė, laimingai grįžusi iš Intos į Lietuvą. Keliauninkai lankėsi tolimojoje Šiaurėje, kurioje 22 metus buvo priverstas gyventi Mykolas Kasparavičius.

Mykolas, ištremtas vos 20-ies, medicinos instituto studentas, bet taip ir nepradėjęs čia studijų, svetimoje šalyje sukūrė šeimą, dirbo, bet neprarado meilės Lietuvai. Rašė giminėms laiškus, rinko lietuvių poeziją, kurioje - begalinė ištikimybė ir meilė savo kraštui.

Filmus reikia žiūrėti, o ne atpasakoti jų turinį, tad "S plius" žiūrovai šį filmą, kurio ašis - tremtinio laiškai, pamatys. O ką išgyveno ekspedicijos dalyviai, ką patyrė, siūlome sužinoti jau dabar. Kelionės metu M. Kasparavičiaus duktė Laimutė Stankevičienė rašė dienoraštį.

Rugsėjo 8-oji. Ryga-Maskva-Syktyvkaras

Mes keturi: Aušra, kompanijos siela ir idėjos sumanytoja, "S plius" kompiuterininkas, mūsų operatoriaus asistentas Justas, panoręs vykti į tolimаją šiaurę, Nerijus Gulbinas, LTV operatorius ir aš.

Po 1 val. 30 min. leidžiamės Maskvoje. Aplink oro uostą - nuosavų pilaičių rajonas. Manėme, kad sodai, bet geriau įsižirėję supratome, kad tai vilos su baseinais ir jachtomis. Prieš nusileisdami užpildome įvažiavimo deklaracijas, tada stovime apie 45 minutes eilėje prie pasų kontrolės. Bendrakeleiviams klausimų neturi, o manęs ima klausinėti, kur gyvenu nuolat, ar moku skaityti lietuviškai. Liepia perskaityti ištrauką iš paso. Pagaliau nusišypso ir trinkteli antspaudą.

Turime pervažiuoti iš tarptautinio terminalo į vidaus skrydžių terminalą. Žmonės atsakinėja nenoriai, nemalonūs, nesišypso. Kažkur bandėme išeiti iš pastato, tai toks uniformuotas dėdė apšaukė.

Sulaukiame autobuso, kuris nemokamai veža į pirmаjį terminalą. Vaizdas liūdnokas, prabanga nekvepia. 4 valandą ryto su Aušra puolame prie pirmo pasitaikiusio bufeto ir nusiperkame po karštą patiekalą. Ištinka lengvas šokas - suplojame po 65 ir 54 litus. Vyrai netenka apetito, pasiima po bokalą alaus po 14,50 Lt ir gurkšnoja su Aušros sumuštiniais.

Po kelių valandų praneša apie mūsų reisą į Syktyvkarą. Pereiname patikrinimus, žiauriai prirūkytą koridorių ir įsėdame į tai, ką kompanija pavadino "skraidančiu mikriuku" - "TU 134".

Kelionė neprailgsta - tik 1,5 valandos. Oro uostas baisokas. Bagažą reikia atsiimti kitame pastate, kurio vidus iškaltas kažkokiu apsilaupiusiu kartonu, nudažytu skaisčiai žaliais dažais.

Susitinkame su Piotru, kuris buvo žadėjęs prabangų butą už 1600 rublių. Buto nėra, bet jis užsakęs visai gerą viešbutį, tiesa, 1000 rublių brangesnį, bet "argi mums tai pinigai?"

Aptriušęs keturaukštis, standartinė kortelių pildymo procedra, kurios metu norima sužinoti ne tik mūsų vardus ir pavardes, bet ir kur dirbam. Rašome ką norime...

Kiekvienoje laiptų aikštelėje - prašymai nespjaudyti į pelenines. Koridoriuje veidrodžiai, sofos ir foteliai lyg iš mano vaikystės laikų.

Rugsėjo 9-oji. Syktyvkaras-Inta

Vieno taksi visai mūsų mantai nepakanka. Imame du, abu vargani, apgriuvę. Vairuotojai tokie pat.

Traukinys Syktyvkar-Vorkuta - tik keturi vagonai. Kupė sėdi keturi suaugę žmonės, vienas vaikas ir dviejų mėnesių kūdikis. Kur tilpti mums? Du vyrai išlipa. Lieka moteris su dukra ir anūke. Važiuoja iš savo mamos Syktyvkare, vežasi visus vasarą pagamintus konservus, kūdikio mantą, vežimėlį. Įsikuriame, kalbiname pakeleivius. Pasirodo, gimus antram vaikui, šeimai išmokami 24 tūkstančiai litų. Juos šeima gali pasiimti po trejų metų. Taip sumąstyta, kad tėvai augintų vaikus, jų nepaliktų gavę išmokа.

Už lango - miškas, pereinantis į tundrą. Spalvos rudeniškos, daug lapuočių. Namai vargani, mediniai, kiemuose daug sandėliukų.

Intos kapinėse, kuriose palaidota daug tremtinių iš Lietuvos, generolo Juodiškio sūnus pastatė Rūpintojėlį. Kapinės apaugusio žole iki juosmens.

Asmeninio archyvo nuotr.

Rugsėjo 9-oji. Inta

Traukinyje miegu blogai. Negalima atidaryti langų dėl kūdikio, tad dūstu ir kosėju. Penkta valanda ryto, stotis.

Ant stoties sienų nėra pavadinimo, bet visi įsitikinę, kad tai - Inta. Nusiperkame atgalinius bilietus, sėdame į seną kledarą "žiguliuką" ir važiuojame 12 kilometrų į miestą. Kelias nelygus, duobėtas, gilios balos, tad šokinėjame salone iki pat lubų.

Peizažas - kaip Tarkovskio zonoje. Būtų filmavęs čia, nereikėtų dekoracijų. Įvažiavus į miestą pasitinka Kirovo skulptūra su aukštyn pakelta ranka. Miestas baisus. Vaizdas, lyg niekas nieko nedarė 50 metų.

Atvažiuojame į savo viešbutį "Severianka". Iš užsieniečių už varganą kambarį be dušo ir tualeto prašo tris kartus daugiau nei iš vietos gyventojo. Priėmėja pataria kreiptis į DOSAAF bendrabutį. Čia mus įleidžia į padorų dviejų kambarių butuką su virtuve.

Einame į meriją, susitinkame su pareigūnais. Visur prirašinėta išminties "perlų", pavyzdžiui, "šiukšlių dėžė - ne dėl grožio". Parduotuvėse, bankuose - visur pamokymai, draudimai, nurodymai daryti taip, o ne kitaip.

Laukiame autobuso, kuris turi mus nuvežti į mano buvusią mokyklą. Stotelė tokia pat, kaip prieš 40 metų. Taksi vykstame į gatvę, kurioje buvo namas, kur gyvenau. Parduotuvė – vienas išlikusių pastatų.

Mokykla apaugusi žole, apgriuvusi, aptriušusi. Jos direktorė yra lietuvaitė, tačiau lietuviškai ji nebekalba. Jos tėvai, buvę tremtiniai, dabar jau amžiną atilsį, apie gimines Lietuvoje ji nežino, o kalbą, kuria kalbėjo vaikystėje, pamiršusi. Nors direktorės tėvelio vardas Jonas, tačiau visi ją vadina Regina Ivanovna. Ieškau pirmosios mokytojos, bet ji išvykusi, mokykloje dirba jos sūnus. Susitariame susitikti.

Pavalgome kavinėje "Barakuda", vykstame tartis dėl filmavimo šachtoje, kur dirbo mano tėvelis. Derėtis dėl filmavimo eina Aušra, mes, laukdami koridoriuje, užmiegam ant minkštasuolio. Aušra išbando visus savo kerus, įteikia butelį "Trejų devynerių", bet tai nepadeda. Liepia kreiptis į migracijos tarnybą.

Rugsėjo 11-oji. Teroristų diena

Muziejuje susitinkame su žinomu kraštotyrininku, besidominčiu tremtinių ir kalinių reikalais. Nerijus ir Justas tyliai filmuoja, o mes kalbamės apie Intos lagerius, žmones, kapus. Staiga įbėga dvi moterys, šaukdamos, kad atidarinėjam ekspozicijų vitrinas ir imame eksponatus. Aiškinamės, kad nieko panašaus nedarome, bet jos vis tiek pyksta.

Parduotuvėje kiaulienos kilogramas kainuoja 16 litų. Bendrabutyje įjungtas šildymas, bet karšto vandens nėra. Geriame arbatą, o į kambarį įvirsta komendantė su ūkio reikalų tvarkytoja. Pasirodo, vos atvykę turėjome užsiregistruoti migracijos tarnyboje ir mūsų jau ieško. Mes buvome užsiregistravę Syktyvkare ir manėme, kad ši registracija galioja visoje Rusijoje, nes taip mums buvo paaiškinę viešbutyje. Pasirodo, reikia registruotis kiekvienoje vietoje, kur būni ilgiau nei tris dienas.

Pažadame tai padaryti popiet, nes turime pietauti su mero žmona, kuri yra lietuvė ir turi savo restoraną "Cepelinas". Restorano išorė ir vidus baisus, cepelinų negauname, nes jų reikėtų laukti valandą, o mums reikia į migracijos tarnybą, kuri dirba tik dvi valandas.

Joje milicijos uniforma vilkintis žmogus jaučiasi labai svarbus ir klausinėja, kas tokie ir kodėl filmuojame. Sakome, kad esame turistai, mums įdomu, o aš čia gimiau.

Milicininkas nueina atsišviesti pasų ir grįžta ne toks griežtas. Sako, kad tos moterys, kurios mus priėmė, turėjo mus užregistruoti, todėl dabar joms gresia 32 tūkstančių litų bauda.

Aušra vyksta į vietos televiziją medžiagos, o aš - susitikti su buvusios mokytojos sūnumi Vadimu. Jam - 40 metų, žinau tiksliai, nes gimė 1969 metais - tada mes grįžome į Lietuvą.

Bendraujame kavinėje, susitinkame ir pas mus, papjaustome lašinių, įpilame degtinės. Vadimo gražus operinis balsas...

Aušra sužino, kad filmuoti šachtoje mums neleista - strateginis objektas, diversijų baimė. Ko norėti - juk rugsėjo 11-oji...

Rugsėjo 13-oji. Inta-Syktyvkaras

Filmuojame paminklą Leninui, einam Naujosios gatvės link, kur kažkada gyvenau. Ten dabar beveik nėra nuosavų namų, stūkso nauji daugiaaukščiai, išlikusi tik viena buvusi parduotuvė. Fasadas perdažytas, bet grindys - tos pačios, ta pati mozaika, į kurią spoksodavau, valandų valandas laukdama nusipirkti pieno miltelių.

Nusiperkame saldumynų ir einame ieškot mūsų buvusio namo. Randam tokį palaikį rаstų namelį, kurio kieme senukas skaldo malkas. Jis sako pirkęs namuką iš kažkokio lietuvio, kurio pavardės neprisimena. Iš mūsų namelio likę tik pamatai, viskas apaugę žole.

Rugsėjo 14-oji. Inta-Mikun-Syktyvkaras

Šįkart važiuojame kaip ponai - turime atskirą kupė, arbatą geriame iš dailių puodelių su lėkštutėmis. Pakeleivis - buvęs valstybės funkcionierius, dabar verslininkas. Sužinome daug faktų apie gyvenimą Rusijoje - korupciją, FSB (buvusi KGB) galias.

Labai pasiilgome namų, normalaus bendravimo, šiltos ir jaukios aplinkos, kalbos - visko, ką vadiname Tėvyne. Kaip gera žinoti, kad gali į ją laisvai grįžti.

Naujasis "S plius" sezonas - duoklė tūkstantmečiui!

Eva JAGMINAITĖ

Pirmadienį, rugsėjo 21-ąją, startuosiantis naujasis Šiaulių regiono televizijos "S plius" sezonas žada per trisdešimt laidų, pusė kurių - naujos, žiūrovo teismui atiduodamos pirmąkart. Nelaužydama senų televizijos tradicijų, laidas ruošianti profesionalų komanda nusprendė atiduoti pagarbą tūkstantmečiui - šį sezoną praturtins šeši istorinių laidų ciklai. Populiariausia, ilgiausiai gyvuojanti laida "Provincija", pavergusi daugelio žiūrovų širdis, šiemet švęs 10 metų sukaktį.

 Mokysimės istorijos naujai

"Nors daugelis sako gerai išmanantys savo šalies istoriją, esu įsitikinęs, kad šio sezono laidos bei jų ciklai pateiks staigmenų, naujų žinių. Kiekvienas save gerbiantis pilietis turi pažinti savo kraštą, gimtąjį miestą, šalies sostinę", - teigia Šiaulių regiono televizijos "S plius" programų direktorius Saulius Pučinskas.

Rugsėjo 21-ąją startuosiantis sezonas išsiskirs istoriškumu, ugdys pilietiškumą, skatins žingeidumą. Pažintinių filmų ciklas supažindins su Vilniaus kraštu - žiūrovai nusikels į Verkių dvarą, klaidžios Neries regioninio parko takeliais, Vilniaus Kalvarijos kryžiaus keliais. Laidų ciklas "Žingsniai į praeitį" supažindins su senaisiais amatais, pademonstruos karybos išmonę, pilis ir piliakalnius. "Likimų nuotrupų liudininkai" pristatys žydų bendruomenes Vakarinų Lietuvoje, Alytuje, Kaune, Marijampolėje. Buvusios šiaulietės režisierės J. Lapinskaitės ir A. Puipos laidų ciklas "Lietuvą kuriame kartu" atskleis Lietuvoje gyvenančių tautų kultūrinį paveldą. Jaunesniems žiūrovams apie pagrindinius istorinius įvykius išsamiai bus dėstoma laidoje "Kai Lietuvos nebuvo". Etnografinį lietuvių tautinį rūbą norintieji pažinti galės tai padaryti žiūrėdami laidą "Lietuvių tautinis kostiumas". Gamtos puoselėtojams bus parodyti patys gražiausi, ne visų atrasti šalies kampeliai "Lietuvos gamta". "Baltų žygiuose" toliau bus pasakojama apie šiauliečio Sauliaus Vilniaus įkoptas viršukalnes, lietuvių ekspedicijas į įvairias pasaulio vietas.

Laidai "veteranei" - 10 metų!

Bene žiūrimiausia televizijos laida - informacinė laida "Šiaulių žinios" - pirmadienį bus rodoma iš atnaujintos studijos. "Turinys nesikeis - bus pateikiamos aktualios, operatyvios, aiškios ir konkrečios dienos naujienos. Per metus pasiteisino "bėgančios eilutės", nes į žinias sutalpinti visas naujienas sudėtinga, trūksta laiko, todėl "bėgančios eilutės" padeda pateikti daugiau svarbios informacijos", - teigia "Šiaulių žinių" vyriausioji redaktorė Nijolė Visockienė. Ji prisipažįsta, kad žinios turi savo standartus ir tikslius rėmus, todėl žinių kūrybinė grupė labiau atsiskleidžia gruodį dešimtmetį švenčiančioje, ne kartą respublikinius apdovanojimus pelniusioje publicistinėje laidoje "Provincija". "Kartais šiai laidai ruošiame mielus, šiltus reportažus apie menininkus, garbius žmones, o kartais po parengto siužeto patys būname labai emociškai išsekę, - apie nelengvą publicistikos žurnalisto duoną pasakoja N. Visockienė. - Atmintin įsirėžė provincijos siužetas apie Pakruojyje nudurtą 12 metų berniuką. Jis gimęs tą pačią dieną kaip ir aš, tik atsidūrė netinkamoje vietoje, netinkamu laiku. Atvažiavome kitądien po nelaimės, bendravome su bendraklasiais, tragedijos palaužta šeima. Buvo labai sunku. Man tai buvo bene sunkiausias reportažas mano gyvenime."

Naujasis sezonas žiūrovams padovanos ir dar vieną publicistinę Nijolės Nasickienės rengiamą laidą "Gerumo angelas" apie pasiaukojančius, mylinčius, suprantančius ir gėrį kitiems dovanojančius žmones.

Pramogų, sporto ir adrenalino ištroškusiems

Ekstremalių pojūčių stokojantiems šiauliečiams, besidomintiems, ar įmanoma per dieną išmokti čiuožti snieglente, sklandyti, atlikti sudėtingus kaskadinius triukus skirta nauja laida "Ekstremalai vienai dienai". "Adrenalino fanatikai" - tai dar vienas laidų ciklas adrenalino ištoškusiesiems. Laidoje bus rodomi vis labiau populiarėjančio BMX sporto siužetai. Laida "Kovų laukas" skirta vienai iš stipriausių dvikovinių sporto šakų - Kiokušin karate apžvelgti. Apie automobilių sportą bus rodoma laida "Autofanas". Kompiuterių žaidimų fanatikus prie televizijos ekranų prikaustys laida "Žaidimų labirintas".

Naujame sezone netrūks pramoginių pažintinių laidų. "35 mm" atskleis kino naujienas, apie talentingus šiauliečius, menininkus papasakos "Art Studija." Startuosiantis naujas laidų ciklas "Ekogyvenimas" - tai koncentruota informaciją apie technologijų, mokslo ir darnios plėtros svarbą sprendžiant ekologines problemas. Stiliaus, mados ir grožio naujienas galima bus sužinoti Sigitos Gilienės rengiamoje laida "Saulės miestas". Laidos žiūrovų laukia staigmena - nauja rubrika "Dizainerė pataria", kurioje profesionali dizainerė Larisa Kuchalskienė patars įvairiais aprangos, stiliaus klausimais, pavyzdžiui, kokius rūbus rinktis, kad paslėptum kūno trūkumus ir paryškintum privalumus, kaip derinti aprangos spalvas, kokius papuošalus pasirinkti.

Atsipalaiduoti padės nauja humoro laida "Atsijunk...", vaikus džiugins "Bumcės pokštai, galvas pasukti privers "Gudrutis". "Viliuosi, kad šiemet po pertraukos vėl rodysime televizijos žaidimą "Gudrutis", nes tai puiki galimybė jaunimui patikrinti savo žinias", - sako S. Pučinskas.

Galite spėti į "Šiaulių dienų" koncertus

Pateikti politikams ne visada malonius klausimus žiūrovai galės tiesioginių laidų metu, kurių šį sezoną bus keturios - "Požiūris", "Kartu su Jumis. Edvardas Žakaris", "Valerijus Simulik kviečia" ir "Diskusija su Valentinu".

Be dokumentikos filmų "Bekelėje", japonų animacijos laidoje "Paslaptingas Hayo pasaulis", "S plius" žiūrovai šeštadieniais vakare galės žiūrėti populiariausius vaidybinius filmus - "Melo detektorius", "Riplio žaidimas", "Ne anyta, o monstras", "Ko nori moterys?" - su žymiausiais pasaulio aktoriais. Naująjį filmų sezoną pradės fantastinė komedija "Malonus miestelis".

Nespėjusieji pasigrožėti Lietuvos garsenybių pasirodymais Šiaulių miesto gimtadienio metu galės įvairių mieste vykusių koncertųvaizdo įrašus pasižiūrėti per "S plius" televiziją.

"S plius" naujojo sezono programa sudaryta taip, kad net ir išrankiausi žiūrovai atras jiems patinkančią laidą, filmą, koncertą. Kada rodomos Jums patinkančios laidos, glaite sužinoti iš televizijos programos.

venjetes

Aurimas Žvinys balsą "įdarbino" anksčiau nei kūną

Oksana LAURUTYTĖ

Aktoriaus Aurimo Žvinio pavardė Šiaulių dramos teatro sąrašuose paskutinė, tačiau jo balsą teatro žiūrovai išgirstą pirmąjį. Stojant į Teatro akademiją, Aurimas buvo pakviestas paskutinis, tačiau jo, vaidmenis kuriančio vos penktus metus, pasiekimai neeiliniai. Aktorius nominuotas debiuto-jaunojo menininko kategorijoje Auksiniam scenos kryžiui gauti už geriausią 2008 metų teatro sezono aktoriaus vaidmenį (Edmond Rostand "Sirano de Beržerakas") bei jam suteiktas Šiaulių miesto savivaldybės geriausio metų aktoriaus vardas. Šiuo metu jis kuria vieną pagrindinių vaidmenų Sauliaus Balandžio režisuojamame naujame seriale, o prieš kelias dienas sužinojo gavęs vaidmenį lenkų filme. Vis dėlto aktoriaus didžiausia gyvenimo aistra - animacinių filmų įgarsinimas. "Mano balsas pradėjo dirbti anksčiau už kūną", - šypsosi 27-erių Aurimas.

Šiaulių dramos teatro aktorius Aurimas Žvinys neatsisako jokios veiklos - filmuojasi kine, reklamoje, vaidina teatre, garsina animacinius filmus. "Mane labiausiai filmuotis kviečia vokiečiai. Gal todėl, kad į arijų rasės atstovą panašus", - juokiasi aktorius.

Sauliaus JANKAUSKO nuotr.

Balsą išgirdo fizinio lavinimo mokytojas

Užsisakęs kavos su pienu, Aurimas sako ją tokią pamėgęs dėl itin dažnų kelionių - savo gyvenimo draugę aktorę Ingą Norkutę net kelis kartus per savaitę jis veža filmuotis seriale "Moterys meluoja geriau". Tenka vykti į gimtąjį Vilnių, Palangą, Klaipėdą, o degalinėse jam skaniausia būna būtent tokia kava. Kartą pažvelgęs į automobilio spidometrą pamatė, kad per metus nuvažiavo 30 tūkstančių kilometrų. Sakytum, "šoperis", o ne aktorius. "Aš esu ten, kur manęs reikia", - sako vyras.

Sodraus žemo balso aktoriaus su niekuo nesupainiosi. Vos išgirdęs balsą išsyk žinai, kad kalba Aurimas Žvinys. Kodėl būtent jo balsas parinktas įrašyti perspėjimą žiūrovams, kad prieš spektaklį šie išsijungtų mobiliuosius telefonus, aktorius sako nežinantis. Liepė ir tiek. Tačiau tai, kad yra apdovanotas diktoriaus talentu ir turi įtaigų sodrų balsą, Aurimas sužinojo seniai.

Besimokant vienuoliktoje klasėje, per sporto varžybas sugedo švieslentė ir mokytojas jo paprašė per mikrofoną pranešti rezultatus, baudas. "Pasakiau, kažką papokštavau. Žiūriu - atbėga fizinio lavinimo mokytojas ir apstulbęs klausia, kas čia kalbėjo. Nuo to laiko man pavesta varžybas komentuoti", - šypsosi vyras.

Dėl pavardės pirmosios raidės Aurimas visuose sąrašuose yra paskutinis. "Toks likimas, tokia mano karma, bet ji - gera", - nusijuokia pašnekovas ir prisimena, kaip jį, patį paskutinį, priėmė komisija stojant į Teatro akademiją. Nuo aštuntos ryto Aurimas eilėje laukė beveik iki 23 valandos. "Juokinga buvo ir per stojamuosius. Atidėliojau pateikti dokumentus, o vieną dieną sutikau savo dramos teatro būrelio vadovą Titą Varną. Pasirodo, iki dokumentų pateikimo pabaigos buvo likusi valandą. Draugai pagelbėjo, kol aš fotografavausi, padarė dokumentų kopijas, patvirtino pas notarą, tad dokumentus pateikiau likus penkioms minutėms iki komisijos darbo pabaigos", - juokiasi pašnekovas pridurdamas, kad vis dėlto paskutinis jis niekada nebuvo.

Jau antrajame kurse jo balsu susidomėjo reklamos agentūros, tad Aurimui pasipylė itin daug pasiūlymų įgarsinti reklamą. "Vis dėlto man didžiausią džiaugsmą teikia animacinių filmų įgarsinimas. Paaukočiau dalį reklamos, kad tik man leistų įgarsinti personažus, ieškoti balsinių charakteristikų", - sako aktorius.

Aurimo balsą galimą išgirsti animaciniuose filmuose "Šrekas", "Ratai", "Vėžliukai nindzės". "Leiskit man tai daryti, nes aš tai labai mėgstu!" - juokiasi pašnekovas.

Yra aktorių, kurie sako esantys tik teatro, kiti - tik kino aktoriai. "Aš taip negaliu sakyti. Mielai imuosi visokios veiklos - įgarsinu, filmuojuosi, vaidinu. Visa tai - iš žingeidumo, norint įgyti patirties", - sako Aurimas ir džiaugiasi, kad prieš kelias dienas sulaukė žinios, jog gavo nedidelį vaidmenį lenkų statomame filme apie II pasaulinio karo pradžią.

Žiūrovų akys šypsenas "transliuoja"

Į Šiaulių dramos teatrą atvykęs prieš ketverius metus jaunas aktorius sukūrė 16 vaidmenų, vienas kurių - Sirano de Beržerako - to paties pavadinimo A. Pociūno režisuotame spektaklyje buvo itin sėkmingas. Apdovanojimų sulaukęs Aurimas dėl sėkmės mažiausiai "kaltina" save, netgi bando apkaltinti žvaigždes, likimą ir net jį pasirinkusį režisierių A. Pociūną.

Paprastai Sirano de Beržerako vaidmuo įvairiuose teatruose atitekdavo mažų mažiausiai 40 metų sulaukusiam pripažintam grandui. "Tai režisieriaus "špilka". Man - gal sėkmė, nors turiu pripažinti, kad pasisekimas ne ant padėklo atneštas. Reikėjo daug dirbti, norint vaidmenį sukurti. Teko ne vieną valandą kalbėtis su režisieriumi ir aiškintis. Tai buvo didelis iššūkis, nes reikia didelės gyvenimiškos patirties norint kalbėti apie pasiaukojimą dėl meilės, apie atsidavimą. Turi realiai išgyventi tokius jausmus, kad galėtum juos perteikti", - sako Aurimas.

Gal būt Aurimui sėkmę nominacijai atnešė... moksleiviai. Tuo metu, kai į teatrą buvo atvykusi komisija spektaklio vertint ir geriausiųjų nominacijoms rinkti, didžioji dalis žiūrovų buvo moksleiviai. Tokios dienos būna didelis išbandymas aktoriams. Aktorius pokštauja, kad ne savo noru į teatrą suvaryti "perestukinai" replikuoja, šūkčioja iš salės galo, tad aktoriams būna nelengva. Atsitiko priešingai - salė reagavo audringai. "Tą dieną spektaklis labai "važiavo" - jutau žiūrovų pasitenkinimo bangą, buvo toks "kaifas", - šypteli pašnekovas.

Panašu, kad šias vibracijas pajuto ir komisija, tad ne tik Aurimas, bet ir jo scenos partnerė Monika Šaltytė buvo nominuota Auksiniam scenos kryžiui. Aurimas sako, kad bet kokia žūrovų reakcija - jų ašaros, juokas, tai atpildas aktoriams už tai, kaip jie vaidina. Ypač šis atpildas juntamas vaikiškų spektaklių metu, nes vaikai - patys geriausi ir nesugadinti žiūrovai.

Aurimas yra sukūręs Bulio vaidmenį spektaklyje "Bela, Bosas ir Bulis". Jis sako, kad vaikus suvirpina scenoje matomi dalykai, jie išgyvena dėl personažų ir vaidindamas jis junta tą "adadžio". Spektaklyje "Bebenčiukas ir Laumė", kur Aurimas sukūrė Bebenčiuko vaidmenį, jis junta ir tėvų reakcijas. "Jų akys šypsenas transliuoja", - sako jis.

"Niekada "nedubasink" kolegos, jei neturi ko pasiūlyti"

Yra nerašyta taisyklė: "Nėra mažų vaidmenų. Yra maži artistai", tačiau Aurimas sako negalintis kategoriškai patvirtinti, kad jam visi jo sukurti vaidmenys mieli. Ne todėl, kad režisierius blogas ar vaidmuo neapgalvotas. "Kartais juntu, kad man trūksta patirties, žinių. Tada vaidmuo tampa darbu. Man mieli vaidmenys, kuriuos kurdamas "džiazuoju". Nesvarbu, kur ir kam vaidini, bet "kaifuoji". Man žiauriai patinka Šuo Drutkis iš "Labai paprastos istorijos", nors būna dienų, kad jis "neina". Grįžti po spektaklio lyg bulves visą dieną kasęs. Būna, kad vaidyba taip pakrauna, kad gali po spektaklio grįžęs šokti ir dainuoti - tiek esi papenėtas emocijomis. Jausmas, lyg būtum ką tik įsimylėjęs", - emocingai kalba pašnekovas.

Be jokios abejonės, spektaklio sėkmę lemia visos komandos darbas. Ar nebūna taip, kad po spektaklio norisi kokiam nors kolegai gerokai vožtelėti už "kliurką"? "Mūsų teatro kolektyvas labai darnus, čia yra nerašyta taisyklė - niekada "nedubasink" kolegos, jei neturi ko pasiūlyti. Jei kolega mato, kad kažką darai ne taip, nedrebia į akis, o pasivedęs į šalį draugiškai, labai apgalvojęs žodžius, pasiūlo, ką galėtum pakeisti.

Mano kurso dėstytojas Vytautas Čibiras aktorių darbą scenoje lygino su sportininkais krepšinio aikštelėje. Vienas sportininkas, be tų, kurie stato užtvaras ir leidžia jam įmesti tritaškį, nieko nepadarys. Būna, kad kolegos tokių aplinkybių nesukuria, pamiršta tekstą ir tu, gelbėdamas situaciją, paaukoji kokį "perliuką". Būna gaila, kad tau "pavogė" bajerį, bet visada supranti, kad tai netyčia, kad suveikė žmogiškasis faktorius", - sako Aurimas.

Rimantas Bagdzevičius burtais tikėti nelinkęs

Oksana LAURUTYTĖ

Į prie Naisių (Šiaulių raj.) kuriamą filmą darbiniu pavadinimu "Aiškiaregio duktė" filmuotis atvykstantis garsus šalies aktorius Rimantas Bagdzevičius šiemet su aiškiaregiais turi ir kitokių reikalų – per TV3 televiziją jis ėmė vesti laidą "Ekstrasensų mūšis". Skeptiškai žvelgiantis į tuos žmones, kurie skelbiasi turintys nežemiškų galių, aktorius su atlaidžia šypsena vertina ir tuos, kurie jį absoliučiai sutapatina su kuriamais personažais ir netgi pabara už nedorą personažo elgesį. "Tokia ta mūsų aktorių satisfakcija", - sako R. Bagdzevičius.

Populiarus serialų ir Nacionalinio dramos teatro aktorius Rimantas Bagdzevičius nuolat atvyksta į Naisius, kur folmuojasi naujajame seriale "Aiškiaregio duktė".

Sauliaus JANKAUSKO nuotr.

 
 

Be serialų teatrų aktoriai gyvena lyg vergai

Naujajame lietuviškame seriale filmuotis pakviestas ne tik gausus Šiaulių dramos teatro aktorių būrys, bet ir kiti šalies aktoriai. Vienas jų – serialuose "Garbės kuopa" ir "Nekviesta meilė" sužibėjęs aktorius Rimantas Bagdzevičius. Kokį personažą kuria seriale "Aiškiaregio duktė", aktorius kalbėti dar negali – toks susitarimas su režisieriumi Sauliumi Balandžiu. "Šiauliai plius" apie serialo statymo filmavimą būtinai papasakos vėliau, juolab kad kuriant filmą talkina nemažai "S plius" specialistų.

R. Bagdzevičius filmuotis atvyksta periodiškai. "Sustumiamos" scenos, kur jis nusifilmuoja, tada vėl išvyksta. Rugpjūtį į Naisius jis buvo atvykęs net devynis kartus. "Dabar negyvenu labai įtempto gyvenimo. Kai prasidės teatro sezonas Nacionaliniame dramos teatre ir bus pradėti filmuoti serialai, tada gyvensiu tikrąjį aktoriaus gyvenimą", - šypsosi pašnekovas.

R. Bagdzevičiui itin apmaudu, kad dramos teatre naujų spektaklių gali ir neatsirasti. Biudžetas yra tiek apkarpytas, kad aktoriams algos sumažtos 30 procentų. "Šiandien kalbėjausi su Šiaulių dramos teatro aktoriumi Antanu Venckumi apie tai. Baisu. Jei ne serialai, šalies aktoriams vargiai pavyktų išgyventi. Susimokėsim už butus, maistą, ir nieko nebeliks. Kaip vergai – dirbame už maistą ir būstą. Lietuva tampa vergų šalimi, bet garbės užtat sulaukiame daug. Jauniesiems aktoriams filmavimasis serialuose – puikus šansas pasirodyti ir išgarsėti. Jei dirbtum teatre 20 metų, apie tave niekas gali taip ir nesužinoti. Gali turėti daug gražių norų, bet artistui dabar svarbiausia atsirasti tinkamu laiku tinkamoje vietoje. Kiek žmonių dabar lanko teatrus? 2 procentai?" - retoriškai klausia pašnekovas.

Nors R. Bagdzevičių televizijų žiūrovai įsidėmėjo pastaraisiais metais dėl jo nuolatinių pasirodymų serialuose, aktorius yra vaidinęs daugelyje įvertintų ir pripažintų filmų: "Nesėtų rugių žydėjimas", "Amerikietiška tragedija", "Raudonmedžio rojus", "Devyni nuopuolio ratai". Žiūrovų itin pamėgto serialo "Nekviesta meilė" likimas kol kas neaiškus, nežinia ar bus jo tęsinys. R. Bagdzevičius neslepia norintis, kad būtų ir toliau filmuojama, nes jam ten dirbti buvę smagu, ir dėl puikios komandos, ir dėl žiūrovų reakcijos. Pasitaiko, kad žiūrovai taip sutapatina aktorių su jo kuriamu Stepono personažu, kad nebeatskiria vaidmens nuo žmogaus.

"Jis buvo toks prasigėręs, o dabar, matai, susitvarkė", - gatvėje jį pamatę aptarinėja žmonės. Būna, kad jį net pabara už personažo lakstymą nuo moters prie moters ir kitokį nedorą elgesį. "Steponas – tipiškas "mužikas", prasčiokas lietuvis. Jis geba gyventi moters išlaikomas, yra tikras Alfonsas. Tokių Stepono prototipų ne vieną pažįstu, tad nebuvo sunku sukurti įtikinamą vaidmenį. Gal todėl, kad man pavyko įtikinti žiūrovą, mane ir sutapatina. "Nekviesta meilė" - tai serialas, padaręs visuomenės pjūvį",- sako aktorius.

Vis dėlto R. Bagdzevičius sako daugiau sulaukdavęs žiūrovų reakcijų, kai filmavosi "Prokuroruose". "Marytė", - sakydavo jam žmonės, plekšnodami per petį.

Ekstrasensų elgesys sudomino kaip aktorių

TV3 žiūrovai R. Bagdzevičių mato kitame amplua – kaip laidos "Ekstrasensų mušis" vedėją. Aktorius sako, kad jam vesti šią laidą pasiūlė Kristupas Krivickas. Paskambino, pasikalbėjo ir leido savaitę pagalvoti. "Pasižiūrėjau rusišką šios laidos versiją ir man pasirodė ji labai įdomi, intriguojanti. Juk joje nei šokama, nei dainuojama, tik bandoma įrodyti, kad egzistuoja žmonių, turinčių antgamtinių galių", - sako R. Bagdzevičius.

Laida sulaukė net 200 dalyvių, kurie nori pademonstruoti nežemiškus gebėjimus, anketų. "Įsivaizduojate, Lietuvoje yra net 400 užregistruotų įmonių, besiverčiančių individualia būrimo, aiškiaregystės ir kitokia panašia veikla. Ir toks keistas "biznis", pasirodo, klesti", - stebisi pašnekovas.

R. Bagdzevičius neslepia esąs skeptiškas, jei tektų vertinti ekstrasensų veiklą. "Bet man tai įdomu kaip aktoriui. Įdomu, kokiom ribom jie vaikšto", - sako jis.

Pašnekovas net nusijuokia prisiminęs vieną moterį, kurios išsigandęs filmuojant vieną laidą. "Gavusi užduotį pradėjo urgzti, burgzti, aš po minutės jau būčiau užkimęs", - šypteli ir intriguoja, kad laidoje vienas asmuo bus labai stiprus, tačiau bus ir tokių, kurie nesužibės. "Viena moteris sakė galinti spėti tik nuo 11 iki 13 valandos, todėl negalėjo nieko atspėti. Kita aiškino, kad gavusi užduotį atsakymą turinti susapnuoti, tad irgi filmavimo metu jokių gebėjimų neparodė", - kalba laidos vedėjas.

Tarologai, virgulininkai, aiškiaregiai, esktrasensai, chiromantai, būrėjai, parapsichologai ir kiti laidos dalyviai turės įveikti nemažai užduočių – rasti žmogų, nusikaltėlį, daiktus, narplioti didelio visuomenės susidomėjimo sulaukusius įvykius. O kaip gi bažnyčios teigimai neturėti reikalų su netikrais pranašais, visokiais burtininkais?

"Šia tema galima daug kalbėti. Lietuvoje du šimtus "raganų" bažnyčia sudegino, tad idėjos, skleidžiamos religijos, ne visada yra gėris", - sako pašnekovas.

Laida "Ekstrasensų mūšis" bus rodoma ištisus metus, tad žiūrovai galės patys nuspręsti, kas tikra, o kas gali būti surežisuoti.

Tikra princesė

Oksana LAURUTYTĖ

Rugsėjo 5-ąją Šiaulių dramos teatre vyks šventė - aktorė Lina Bocytė švęs jubiliejų, atlikdama pagrindinį princesės vaidmenį spektaklyje "Skiriama princesei". Spektaklis galėtų būti įrašytas į Gineso rekordų knygą, nes bus rodomas net 380-ąjį kartą ir Lietuvoje turbūt vienetai aktorių, tą patį vaidmenį vaidinančių 26-erius metus. "Aš brendau išore ir vidumi, keitėsi mano scenos partneriai, bet likau ta pati princesė", - šypsosi Lina.

"Taip 28 metus: atsisėdu prie grimo stalo ir imu save įtikinėt - tu graži, tu gera, tu tikra princesė", - juokiasi Šiaulių dramos teatro aktorė Lina Bocytė.

Sauliaus JANKAUSKO nuotr.

Užkalbėjimas

"Ką reiškia mano gyvenimas, jei aš nieko negaliu nuveikti? Ko jis vertas, jei aš negaliu pasielgti taip, kaip širdis liepia? Aš noriu gyvenimo, kur būčiau laisva, kur pati mylėčiau ir būčiau mylima. Tegul toks gyvenimas truktų tik akimirką", - tai princesės žodžiai, kurie spektaklyje "Skiriama princesei" taip niekada ir nenuskambėjo. Gal aktorė buvo nesubrendusi šiems žodžiams, gal jie skambėjo neįtikinamai. "Dabar, po 25-erių metų, jie man patys svarbiausi, už gražumą gražesni", - sako Lina.

Spektakliui "Skiriama princesei" likimas buvo dosnus, Lina sako švęsianti ir 400 spektaklio jubiliejų. "Su šiuo vaidinimu - nuolatinis "prikolas". Kai artėjo mano 40-metis, aktoriai mane erzino sakydami, kad taip seniai vaidinu, jog 40-metį švęsiu su princese. Paskui viskas aprimo, vėl kolegos ėmė juokauti: "50-metį su princese švęsi." Tai tikrų tikriausiais užkalbėjimas", - šypsosi aktorė, bet tęsia, kad spektaklis išties nepaprastas: improvizuojama, juokaujama, skamba dainos pagal S. Gedos eiles, o princo partiją įdainavęs Olegas Ditkovskis. "Anais laikais Virgutis Jasiūnas tik naktimis, kai mieste tylu buvo, galėjo princesei įrašus padaryti. Kokia graži, uždeganti, įkvepianti ta muzika... Klausaisi ir iš tikro skrendi", - sako aktorė.

Iš tikrųjų Linos gimtadienis buvo rugpjūčio 7-ąją. Vasarą gimę žmonės paprastai būna nuskriausti — draugai atostogauja, visų sukviesti niekada nepavyksta. "Privalau švęsti šį gimtadienį — smagu, kad tiek bičiulių susirinks. Salėje 460 vietų! Ir visi ateis spektaklio pažiūrėt ir manęs sveikint. Galvojau, kaip įdomiau šventę surengti, todėl šia proga bus eksponuojama mano fotografijų paroda. Bus parengta staigmena artimiems draugams. Kokios dovanos jų laukia, dar neatskleisiu", - sako Lina.

Poetišką, jausmingą žavią moterį visą gyvenimą lydi poezija. J. Marcinkevičiaus, S. Nėries, M. Martinaičio, S. Parulskio, V. Majakovskio, J. Degutytės, S. Gedos, S. Parulskio ir kitų autorių eiles moteris skaito tiek sau, tiek draugams vakarėlių metu. "Pabundu naktį prisiminusi kokią nors eilutę, akimis susirandu knygą lentynoje, pasiimu ją ir skaitau. Kartais su poezijos knygomis, dažniau su Biblija "žaidžiu". Atsiverčiu atsitiktinį puslapį ir ieškau atsakymo. Kartais net išsigąstu nuo perskaityto teksto, juk mes visada norime išgirsti tai, ko trokštame, o ne tai, kas yra tiesa. Bet tikrai žinau, kad stebuklas visada šalia", - sako ji, prisipažindama esanti prietaringa, kaip ir daugelis menininkų.

Lietuvos kosmopolitė

"Esu Lietuvos kosmopolitė", - sako Lina ir pasakoja, kad jos mama - aukštaitė nuo Zarasų, tėtis - dzūkas, o ji pati - žemaitė. Kaip taip gali būti?

Lina gimė viename gražiausių Lietuvos kampelių - Dūkšte, Ignalinos rajone. Vėliau šeima persikėlė į Žemaitijos sostinę Telšius. Čia Lina baigė vidurinę mokyklą. Vasaras leisdavo pas senelius Tolimėnų ir Bugėdos kaimuose. "Taip mokiausi grybauti, uogauti, lietuviškas dainas dainuoti, svajoti, žuvį pasigauti, ir... bendrauti su tikrais, nuoširdžiais kaimo žmonėmis. Esu žvejė – šventas reikalas vasarą savaitę skirti žvejybai", - sako ji.

Tėčio tėviškė Dzūkijoje - vidury miškų, ant Nemuno kranto. "Čia tikras pasaulio kraštas, galinga senelių sodyba. Nieko gražesnio pasaulyje už šalia esantį šimtametį pušų mišką nėra. Jis mano didžiausia meilė ir aistra. Ten man svaigsta galva..." - emocijas lieja aktorė. Fantastiškos vietos, skirtingos tarmės, papročiai neabejotinai turėjo įtakos bręstančiai asmenybei.

"Man miela tiek dzūkų, tiek aukštaičių, tiek žemaičių tarmė. Kažkam žemaičių kalba gal atrodo grubi, o man ji tokia švelni..." - sako Lina.

Moteris kalba, kad už tai, kad yra aktorė, labiausiai dėkojanti mamai. Mama jaunystėje visada visur dalyvaudavo: šoko, vaidino, sportavo. Nebuvo nė vieno koncerto ar spektaklio Telšiuose, kur mama nebūtų jos nusivedusi. Nebuvo nė vieno nepažiūrėto filmo. "Kad tapau aktore, kitaip ir negalėjo būti. Abi su sese Rasa esam meninių profesijų atstovės: ji choreografė, aš aktorė. Gal tai neišsipildžiusios mamos svajonės? Ji mumis labai didžiuojasi", - sako Lina.

Jau darželyje ji skaitė eiles, vedė vaikiškas šventes. "Kieme su vaikais, be "sekretų" ir "Ali Baba", žaisdavome kūrybinius žaidimus. Skaitėme brolių Grimų pasakas. Kartą močiutė papasakojo istoriją, kaip čigonai vaiką pagrobė, tai mes su vaikais pjesę pastatėme, sceną pasidarėme, vaidinome, bilietėlius pardavinėjome, o po spektaklio už surinktus pinigus vaišinomės sausainiais ir limonadu", - prisimena moteris.

Žiemą kieme tėvai išpildavo čiuožyklą. Visi be išimties turėjo pačiūžas, "darė" dailųjį čiuožimą. "Niekas mūsų neragino. Mokykloje papjė mašė technika pasigaminome lėles, pastatėme spektaklį - kažkokie labai kūrybingi vaikai buvome", - sako pašnekovė.

Negalėjo nevaidinti

Lemtingas įvykis, leidęs Linai užlipti ant teatro scenos - Telšiuose duris atvėrusi kultūros mokyklą, ruošusi liaudies teatro režisierius. Lina įsigudrino įlįsti į teatro balkoną ir stebėti repeticijas. Mergina buvo įsitikinusi, kad jos niekas nemato, bet vieną vakarą dėstytojas S. Kavoliukas ėmė ir pasakė: "Nusileisk apačion, normaliai pažiūrėsi." Sutrikusi šešiolikmetė nusileido į parterį. Užsimezgė draugystė, S. Kavoliuko dėka Lina perskaitė K. Stanislavskį.

"Esu laiminga būdama aktore. Stengiuosi suprasti tuos, kurie atsisakė scenos, bet jų nepateisinu. Juk dešimtys jaunų žmonių, norėjusių tapti aktoriais, neįgyvendino savo svajonės, nes į konservatoriją priėmė mus. Žinoma, skaudi, daug reikalaujanti mūsų profesija. Savaitgaliais ir švenčių metu dirbame, nedaug uždirbame. Norint būti aktoriumi, reikia šimtą kartų pagalvoti apie tai, jog nedalyvausi draugų vestuvėse, artimųjų laidotuvėse - tau reikės vaidinti vaikiškuose spektakliuose. Metų metus tu nežinosi, kas yra laisva diena, negalėsi sirgti, mažiau dėmesio skirsi šeimai ir bičiuliams. Turėsi būti pasiruošęs, jog tave apkalbės, ir jei galėsi tai (ir dar daug daug dalykų) "suvirškinti" - būk aktorius", - užsidegusi kalba Lina.

Šviesios atminties profesorė Irena Vaišytė mokiniams sakydavo: "Jei gali nevaidinti - nevaidink, jei negali - eik ir būk aktoriumi". "Šiandien aš aktorė", - sako Lina, kurios kūrybinis bagažas - per 60 vaidmenų.

"Giromenai" užkariauja pasaulį

Oksana LAURUTYTĖ

"Po pasirodymų tiesiog gręžiame drabužius. Jei šou rengtume dažniau, atrodytume kaip iš koncentracijos stovyklos - tiek energijos ir jėgų atiduodame", - kvatojasi dailininkai Gintaras Jocius ir Rolandas Kiaulevičius-Dabrukas. Rugpjūčio 12-ąją Šiaulių "Laiptų" galerijoje menininkų surengtas "GiRo šou" (performansas, kai stovint ant kojūkų ir skambant muzikai tapomi paveikslai) žiūrovus pakerėjo netikėtumu. "Pasirodymus rengiame tokius, kad būtų ir patiems įdomu", - sako JAV susikūręs lietuvaičių knygų iliustratorių duetas.

 

"Giromenų" performansas "Laiptų galerijoje".

"Laiptų galerijos" festivalio "Šiaulių Monmartro respublika" žiūrovai dviejų talentingų vyrų - vilniečio Gintaro Jociaus ir Šiaulių universiteto Menų fakultetą baigusio dzūko Rolando Kiaulevičiaus-Dabruko - performanso laukė smalsiai, bet gana skeptiškai nusiteikę. Ką tie "amerikonai" gali parodyti, juk amerikiečiams pirštą pakelk - jau juoksis! Vis dėlto vyrai sugebėjo nustebinti.

Pritemdytoje salėje juodai vilkintys juodomis kaukėmis ir šviečiančiais šalmais pasirodę ant kojūkų pasilipę "menai" nusipelnė audringų plojimų. Grojant įvairaus stiliaus muzikai, ilgakojai artistiškai judėjo ir ėmė piešti ant pakabinto kartono kažkokias tepliones. Pirma mintis buvo, kad papeizos ką nors ir šou baigsis. Tačiau dailininkai pasuko "paveikslą" ir visi nuščiuvo pamatę aiškėjantį Šiaulių miesto herbą.

Reginys tuo nesibaigė - dailininkai visus pakvietė į "šešėlių teatrą". Pasislėpę už širmos nutapė ir garsiąją Moną Lizą, pelnydami publikos susižavėjimo šūksnius ir ovacijas. "Mūsų kiekvienas šou - vis kitoks. Naudojame dūmus, ugnį, vandenį, purškiamuosius dažus. Ne tik publiką stebiname, bet norime ir save nustebinti", - sako Gintaras ir Rolandas.

Kas šie du vyrai, pasivadinę "Giromenais"? Maždaug prieš trejus metus Naujajame Džersyje (JAV) Gintaras susipažino su Rolandu vieno lietuvių bendruomenės spektaklio metu. Vienas pasakė, kad yra knygų iliustratorius, ir kitas pasakė tą patį. Netikėtas sutapimas - Amerikoje dirbantys ir gyvenantys lietuviai menininkai nė vieno iliustratoriaus nebuvo sutikę, ir štai tau! Vyrai susidraugavo, vyko į Vermonte vykusią menininkų stovyklą "Aštuonios meno dienos". Kuo toliau bendravo, tuo daugiau rado bendrų minčių, požiūris į meną sutapo. Geraširdžiai linksmi fantazuotojai nusprendė dirbti kartu ir rengti pasirodymus dviese.

2007-aisiais dailininkai surengė pirmąją bendrą kūrybos parodą Čikagoje. Čia, akompanuojant fortepijonui ir griežiant smuikui, pirmą kartą nutapė bendrą paveikslą "Čikaga". Pasirašydami paveikslą, dailininkai užrašė po dvi pirmąsias savo vardų raides "Gi" ir "Ro". Taip gimė kūrybinis tandemas "GiRo".

"Amerikoje publiką užvesti lengva, ovacijas jie reiškia garsiai, įsijungia į kūrybinį procesą, bet tai nereiškia, kad rengti pasirodymus galima bet kaip", - sako vyrai ir vardija, kiek JAV miestų aplankyta, kiek menininkų matė performansus. "GiRo" šou debiutavo lietuvių publikai Bostone, Čikagoje, Los Andžele, amerikiečių auditorijai Brandforde. Pernai šou rodytas ir Vilniaus galerijoje "Arkos".

Nuskambėjus atgarsiui JAV lietuvių spaudoje, "GiRo" ėmė kviestis įvairios lietuvių mokyklos, kuriose Gintaras ir Rolandas pristatė savo kūrybą, iliustruotas knygas, rodydavo programą vaikams "Piešiu, piešiu pasaką". Jos metu dailininkai, vilkėdami pačių pagamintais pasakų herojų (žaliakojo paukščio Okio ir mėlynojo briedžio Dokio) kostiumais, rodydavo savo improvizuotą spektaklį, mokydavo vaikus piešti.

"Giromenai" - lietuviai dailininkai Rolandas Kiaulevičius-Dabrukas ir Gintaras Jocius. Vyrai ne tik rengia šou - kūrybinis duetas apima didelio masto kūrybinę veiklą: bendros parodos, projektai, pasirodymai vaikams ir plačiajai auditorijai.

Rolando PARAFINAVIČIAUS nuotr.

Į Ameriką - ieškoti laimės

Nejau šalies menininkams, norintiems sulaukti sėkmės, būtina vykti į Ameriką? Nors 39-erių Gintaras ir 31-erių Rolandas būtent ten gyvendami išgarsėjo, Gintaras vėl gyvena ir iliustruoja knygas Lietuvoje, o Rolandas svajoja čia grįžti.

Vilnietis Gintaras sako Amerikoje apsigyvenęs siekdamas geresnio gyvenimo. Norinčiam išlaikyti šeimą vyrui reikėjo pinigų, jis tikėjo mitu, jog Amerikoje galima greitai pralobti.

Pašnekovas sako piešti pamėgęs dar vaikystėje. Vilniaus dailės akademijoje scenografo specialybę įgijusiam vyrui visada buvo įdomios vaikiškų knygučių iliustracijos, animacija. Dar antrame kurse menininkas gavo pasiūlymą iliustruoti Tomo Main Rido knygą "Karo takas". Leidėjas buvo labai patenkintas, todėl Gintarui pasiūlyta iliustruoti dar kelias knygas. Taip prasidėjo jo, knygų iliustratoriaus, karjera, tačiau visiems piešti už grašius atsibodo. "Išvykau į JAV ir tik ten manęs ėmė ieškoti leidėjai. Anksčiau aš leidėjų ieškojau, visiems siūliausi, o dabar jau manęs ieško", - atvirauja vyras.

Fizinio darbo nebijantis Gintaras JAV pradėjo dirbti automobilių dažytoju viename autoservisų. Po kelerių metų darbo internetu sulaukė pasiūlymo iliustruoti "Grybų karą". Meno pasiilgusiam vyrui tai buvo puiki proga vėl pasinerti į kūrybą. Vakarais po darbo Gintaras palinkdavo ties popieriaus lapais ir jį aplankė sėkmė. Knyga buvo įvertinta ir menininkas buvo tiesiog apipiltas užsakymais. "Kelionė į Tandadriką", "Kiškių sukilimas" ir kitos jo iliustruotos knygos sulaukė didelio populiarumo. "Mano širdis buvo Lietuvoje, todėl grįžau namo. Dabar iš savo darbo išgyventi galiu", - sako jis.

Gintaras jau iliustravo galybę vaikiškų knygelių - M. Vainilaičio "Ežiukus Devyžiukus", Skomanto knygas, komiksų knygas "Vikingų žygis į Apuolę" ir "Gintaro kelias", V. Petkevičiaus "Gilės nuotykius ydų šalyje", A. Lindgren "Mes varnų saloje", "Ančiuką krypčiuką", "Bardo nuotykius", "Vilką ir siuvėją" ir daug kitų. "Piešdamas galvoju tik apie vaikus, mano piešiniai yra realistiški, tokie, kokius pats, būdamas vaikas, norėjau matyti knygelėse", - sako Gintaras, savyje atradęs ir šaržų piešėją. Jo šaržų galima rasti interneto tinklalapyje www.sarzai.lt .

Ekspromtu gimusi pasaka tapo kūnu

Rolandas Kiaulevičius-Dabrukas, Šiaulių universiteto auklėtinis, į JAV išvyko taip pat laimės ieškoti. Dirbo visokius darbus: statybininku, auklėjo vaikus, pasakų personažais yra ištapęs ne vieno vaiko kambarį.

"Mėgstu kurti visokias istorijas. Kartą šeimininkų vaikams ekspromtu ėmiau kurti pasakas apie zoologijos sode gyvenančius žvėrelius", - sako Rolandas. Vaikai klausėsi net išsižioję ir pasakoriui pasakė, kad pirks jo knygą. Rolandas susimąstė, prisėdo ir parašė kalėdinę istoriją "Zoolidays". Pateikęs darbą jaunų talentų konkursui iš daugiau nei 400 kandidatų pateko tarp 12 laimingųjų, kurių darbai buvo išspausdinti. "Yra žmonių, kurie metų metus laukia, kol jų knygos bus spausdintos", - sėkme džiaugiasi jis.

Rolandui sekėsi ir toliau - apgynė magistro laipsnį Konektikuto universitete, šiuo metu dėsto universitetuose, dailės mokyklose. Kad jo kūryba vertinama, buvo ir daugiau ženklų. Kartą šeimininkų sesuo pamatė Rolando nupieštą jos namo eskizą ir paprašė parduoti už 60 dolerių. Už šiuos pinigus nusipirkęs akvarelę Rolandas nutapė gėlyčių - už šį darbą jam pasiūlyta 100 dolerių. "Supratau, kad iš meno galima gyventi", - sako jis.

Rolandas ir toliau iliustruoja knygas bei mielai rengia šou. Vyras sako, kad su kojūkais vaikščioti nėra labai lengva. Rengti pasirodymus atsistojus ant jų pasiūlė Gintaras. Rolandas ant kojūkų užsilipo būdamas vienas namuose ir pabandė vaikščioti. Tada kilo problema - kaip nuo jų nulipti. Iš pradžių kvatojosi, o vėliau net išsigando. Šiaip taip nusikabarojo ir dar gerai nemokėdamas pasirodė šou Bostone. "Kojūkai - pati geriausia svorio metimo programa", - juokiasi jis.

Rolandas ir Gintaras sako, kad ateityje su savo programomis ir projektais ketina lankytis įvairiose lietuvių išeivijos bendruomenėse Europoje ir pasaulyje. Praėjusį trečiadienį "GiRo" surengė gražią akciją - Vilniaus universiteto Vaikų ligoninėje pristatė naują specialiai mažiesiems ligoniukams skirtą pasaką spalvinimo knygelėje "Ką pamiršo Vukas?" Knygelės pristatymo metu menininkai su vaikais piešė pasakų herojus ir savo pačių pasigamintomis kaukėmis bei dekoracijomis parodė mini spektakliuką.

Tiesa, renginio išvakarėse Gintaro žmona Ala pagimdė sūnų. Iliustratoriaus gerbėjų gretos džiaugsmingai didėja.

Renata Kutinaitė: "Esu ten, kur ir svajojau būti"

Oksana LAURUTYTĖ

Nauju televizijos talentu vadinama LNK laidos "Pričiupom" vedėja ir laidos "Laba diena" aktorė Renata Kutinaitė net švyti kalbėdama apie savo sėkmę. Nuo ketvirtos klasės ji svajojo apie aktorystę, darbą televizijoje, ją visada traukė sostinė. Visa tai Renata dabar turi! Savaitgalį gimtuosiuose Šiauliuose pas mamą besilankydama Renata atrodo visiškai kitokia nei televizijos laidose - nors ir beria žodžius nesustodama, o veidą puošia plati šypsena, "fyfos" ji neprimena nė iš tolo.

Renata Kutinaitė, aktorystės paslapčių pradėjusi mokytis Šiauliuose, laikoma nauju televizijos talentu. Moteris švyti gyvenimo džiaugsmu, nes jos svajonės pildosi su kaupu.

Nenuvarginta motinystės rūpesčių

Į seniai suplanuotą susitikimą Renata atskuba net suplukusi. Trumpąja žinute įspėjusi, kad vėluos, ateina sutartu laiku. "Paskaičiavau Vilniaus atstumais, pamiršau, kad Šiauliuose viskas taip arti", - draugiškai nusišypso. Paprašiusi puodelio kavos, moteris staiga sutrinka - pamiršo piniginę. Sako, kad jei būčiau vyras, tik tada leistų man už jos kavą sumokėti, tad čiumpa mobilųjį telefoną ir skambina mamai.

Kai piniginė jau ant stalo, Renata net nusikvatoja pastebėjusi, kad pamiršo dar vieną dalyką. Dar kartą atsiprašo, vėl skambina ir greitakalbe prisipažįsta kartais esanti labai išsiblaškiusi. Dvejų metukų dukrą Martą auginanti moteris neslepia, kad dėl skubėjimo jai visko nutinka. Kartą beskubant išeiti iš namų ir jau užrakinus duris ji pastebėjo, kad dukra laiptinėje stovi be batų. "Nuo to karto visada batus Martai iš anksto padedu", - nusišypso ji.

Mažametės dukros auginimas visiškai netrukdo Renatos aktorystei ir darbui televizijoje. Kai filmuojama kelias dienas, Marta laiką leidžia kaime su seneliais ir tėvu. "Man visiškai nesuprantama, kaip valdžios atstovai galėjo vienišas mamas išvadinti "bambaliais" ir nevadinti jų šeima. Tai net ne veronikų laikai, o žemas lygis", - tarsteli pašnekovė.

Renata sako besistengianti būti gera, linksma, dėmesinga mama. "Dūkstam su dukra, išdykaujam, žaidžiam. Marta labai puikus vaikas, nėra iš tų judriųjų, tad negaliu sakyt, kad esu pavargusi, "nusibaigusi" nuo rūpesčių", - nusijuokia ji.

Moteris sako suprantanti tas aktores, kurios nesvajoja apie vaikus, jų nenori, nes visą save atiduoda aktorystei. Vis dėlto Renata sako gyvenimo be vaikų neįsivaizduojanti. "Vaikai - ne tik didelis džiaugsmas, bet ir gyvenimo variklis", - šypsosi pašnekovė.

Kaltininkė - "Kompanija šauni"

Televizijos žiūrovai Renatą yra matę ne tik laidose "Pričiupom" ir "Laba diena", filme "Nekviesta meilė". Teatro žiūrovai ją pažįsta kaip "Elfų" teatro aktorę, ji vaidina spektaklyje "Strakaliukas ir Makaliukas". Renata sako, kad ką tik baigė filmuotis laidoje "Pričiupom" su Algiu Ramanausku-Greitai, o šią savaitę vėl pradėtas filmuoti laidos "Laba diena" tęsinys.

Kaip ir kada Renata suprato, kad nori būti aktore? Dar besimokydama ketvirtoje Lieporių vidurinės mokyklos klasėje ji su drauge ėmė lankyti būrelį "Kibirkštis", kuriam vadovavo Danguolė Galinienė. Sukūrusi kelis vaidmenis, po kelerių metų Renata pajuto, kad jai reikia kažko daugiau, tad ėmė lankyti Virginijaus ir Dalės Dargių vadovaujamą vaikų ir jaunimo teatro studiją "Kompanija šauni".

"Jie taip profesionaliai dirba. Vadovai - puikūs žmonės ir tėvai, fantastiški žmonės, tad juos laikau didžiausiais kaltininkais, kad tapau aktore", - sako Renata. Baigusi vidurinę mokyklą ji ir toliau studijuodama Šiaulių universitete anglų kalbą, ji ir toliau vaidino studijos spektaklyje "Vasarvidžio nakties sapnas". "Mama man pažadėjo, kad jei labai gerai baigsiu pirmąjį kursą, ji man duos pinigų studijuoti sostinėje aktorystę. Taip norėjau tapti aktore, kad iš visų jėgų stengiausi. Po pirmojo kurso, kai Šiaulių dramos teatras rinko kursą, lengvai įstojau į Muzikos akademiją", - sako pašnekovė.

Renata Kutinaitė su kolegėmis Berneen ir Larisa Kapokaite).

Sauliaus JANKAUSKO nuotr.

Vis dėlto atsitiko taip, kad baigusi akademiją ir magistrantūros studijas ji negrįžo į Šiaulius. Jos keli kursiokai - Aurimas Žvinys, Povilas Liubinas - iki šiol kuria vaidmenis Šiaulių dramos teatre. Čia pradėję dirbti Antanas Kišūnas ir Evaldas Kapilioras netrukus išvyko karjeros daryti į sostinę.

"Visada norėjau pabėgti iš Šiaulių, nostalgijos gimtajam miestui nejaučiu. Vilnius - galimybių miestas, tad čia labai gerai jaučiuosi", - neslepia Renata. Taigi, jos kursiokas Karolis Sakalauskas, kaip ir buvo žadėjęs, įkėlęs koją į televiziją išsyk pakvietė draugus, ją, A. Kišūną ir E. Kapiliorą, dirbti kartu.

Scenarijus rašo patys

Renata sako, kad didžiausi jos gerbėjai yra mama ir dukra. Mama renka apie ją visus straipsnius, fotografijas. "Mama - mano fanė, gerbėja ir kritikė. Dukra taip pat jau supranta, kad mane rodo per televizorių. Kartą, pamačiusi televizijos bokštą ir išgirdusi jo pavadinimą, ištarė: "Mama", - nusijuokia pašnekovė.

Renata sako mielai priimsianti pasiūlymus vaidinti ir kine, ir teatre, mat teatras ir kinas jai teikia didelį malonumą. Žinoma, vaidinant televizijoje atlygis už darbą gerokai didesnis. Juk teatro aktoriams algos pakanka tik duonai, o dirbant televizijoje - ir duonai su sviestu.

Tik ar Renatos neerzina neretai pigūs televizijų laidų juokeliai ir blevyzgos? "Jei tai yra, vadinasi, žmonėms to reikia. Kažkada su "Labos dienos" kūrėjais ketinome intelektualų humorą "daryt". Žmonės laidos nežiūrėjo, jiems buvo nuobodu, tad laida yra tokia, kokia yra. Ar aš liūdėsiu, ar ne - niekas nepasikeis. Žaidžiu pagal savo profesiją, ir man patinka. Laidos scenarijus rašome patys, siužetus imame iš juokingų gyvenimiškų situacijų, ieškome internete. Dirbu su puikia komanda, prisikvatojame iš širdies", - sako moteris.

"Laumės juostoje" - ovacijos šiauliečiams

Oksana LAURUTYTĖ

Praėjusį savaitgalį Palanga tapo visos šalies, aišku ir Šiaulių dainuojančių ir šokančių vaikų sostine - čia jau 15-ąjį kartą vyko festivalis "Laumės juosta". Festivalį, kuris nuo ankstesniųjų skyrėsi tuo, kad vaikai dainavo su populiariais atlikėjais, klubų ir studijų vadovais ar tėvais, tiesiogiai transliavo Lietuvos televizija. "Ne tik muzikos žvaigždės dainavo su vaikais. Tėvai, užlipę ant scenos, pasijuto tikros žvaigždės", - džiaugsmo dėl sulauktos sėkmės neslėpė vienas vaikų studijos "Nieko tokio" vadovų Vadimas Kamrazeris.

Devyni tėvai - vyrai juodais drabužiais

Dvi dienas trukusiame festivalyje, kurio sumanytoja ir rengėja marijampolietė Laima Lapkauskaitė, dalyvavo apie pusantro tūkstančio dalyvių iš visos Lietuvos. Į "Laumės juostą" išvyko ir nemažai Šiaulių vaikų klubų. Taip jau atsitiko, kad patys pirmieji festivalyje pasirodė studijos "Nieko tokio", vadovaujamos Šiaulių dramos teatro aktorės Jūratės Budriūnaitės ir mokytojo, muzikanto Vadimo Kamrazerio, auklėtiniai.

"Aš nepratęs girtis, bet mūsų daina buvo kažkas nerealaus. Pasirodėme patys pirmieji ir išsyk "užvedėme" publiką", - džiaugiasi V. Kamrazeris.

"Laumės juostai" dvi "Nieko tokio" vaikų grupės parengė V. Kamrazerio sukurtą dainą pagal Sigito Gedos eiles "Peliuko Mikio kelionė pas vaikus". Dvidešimt penki vaikai į sceną išėjo su devyniais pasitempusiais juodai vilkinčiais tėčiais. "Superinis, nerealus pasirodymas. Salė pradėjo ne ploti, o rėkti, ir aš visai tuo nesistebiu. Kai iš scenos sklinda tokia jėga ir energija, publikai nebelieka niekaip kitaip reaguoti", - juokėsi vadovas.

Pasak V. Kamrazerio, kvietimą dalyvauti "Laumės juostoje" "Nieko tokio" gavo žiemą. Studijai buvo pasiūlyta parengti dainą, kurią vaikai atliktų su tėvais ar kokia nors žvaigžde. "Nieko tokio" vaikai savo kasmečiam koncertui jau buvo parengę vieną dainą "Širdele mano", kurią mergaitės dainavo su tėveliais. Jau pasipraktikavusiems ir scenos baimės atsikračiusiems tėvams nebebuvo baugu pasirodyti ne tik Šiaulių, bet ir visos šalies publikai.

"Šanūs tie mūsų vyrai. Išskirtiniai atrodėme, tėvai pasijuto tikromis žvaigždėmis. Aš ir pats netikėjau, kad tokia audringa žiūrovų reakcija mūsų lauks", - džiaugsmu dalijosi "Nieko tokio" vadovas.

  

25 studijos "Nieko tokio" dainorėliai festivalyje "Laumės juosta" pakerėjo publiką, uždainavę su devyniais vyrais juodais drabužiais.

Sauliaus JANKAUSKO nuotr.

 

"Bumcės klubo" vaikai festivalio dalyvius nustebino įvaizdžiu - mažieji tapo linksmais statybininkais.

"Bumcės klubo" archyvo nuotr.

Dainininkę užplūdo sentimentai

"Laumės juostoje" pačiai sau netikėta buvo sudalyvauti šiaulietei dainininkei Aurelijai Čižauskaitei. Dainuoti su "Juventos" mokyklos mokine Kristina Alminskaite ją pakvietė jos buvusi mokytoja Loreta Stankuvienė. "L. Stankuvienė mane mokė nuo pirmos klasės, penkerius metus jos dėka "Dainų dainelės" laureate buvau. Kai mokytoja pasiūlė sudalyvauti "Laumės juostoje", tokie sentimentai užplūdo... Išsyk sutikau - norėjosi grįžti į vaikystę", - sakė Aurelija.

Festivaliui Aurelija parinko pačios atliekamą dainą "Šokti kartu", tik šiek tiek pakeitė žodžius, kad ją galėtų dainuoti vaikas. Aurelija su Kristina daug repetavo, padedamos Ligitos Gaigalienės parengė choreografiją, įrašė ir nusiuntė L. Lapkauskaitei. Įrašas pripažintas tinkamu, tad ir pasirodyta festivalyje.

L. Stankuvienė labai džiaugiasi vykusiai parengta daina, dalyvavimu festivalyje. "Kai sužinojau, kad vaikui siūloma dainuoti su žinomu atlikėju, išsyk pakviečiau Aureliją. Juk ją užauginau nuo pirmos klasės, manau, kad ji - gana gerai žinoma Šiaulių žvaigždė", - sakė Loreta.

Bumcė pati dainavo su auklėtiniais

Trečius metus iš eilės "Laumės juostoje" dalyvaujantis "Bumcės klubas" festivaliui parengė dainelę "Saulės zuikučiai". Ši Lauros Remeikienės sukurta daina jau skambėjo klubo pastatytame spektaklyje "Kvailių kaimas". Velykinei dainai apie margučius vaikai ruošėsi itin kruopščiai - daug repetavo, pasisiuvo naujus kostiumus, užsidėjo šalmus ir pasirodė lyg linksmi statybininkai.

"Visi buvo nustebinti tokiu netikėtu įvaizdžiu. Sulaukėme daug pagyrų, aplodismentų, publika mus priėmė labai šiltai. Tikrai puikiai praleidome laiką, buvo patenkinti ir vaikai, ir tėveliai", - sakė "Bumcės klubo" vadovė Lina Jakubauskienė, kuri festivalyje pati dainavo su savo auklėtiniais.

Gražiausią šiaulietę televizijos žiūrovai išvys rugpjūtį

Oksana LAURUTYTĖ

Praėjusią savaitę TV3 laidos "Žvaigždžių karai" anonsai skelbė, kad dainininkės Mios komandoje žiūrovai išvys ir "Mis Šiaulietę". Neseniai "Mis Šiaulių kraštas 2009" titulą pelniusi šiaulietė Eglė Skukauskaitė sako neturinti su šia laida nieko bendra. Iš tikro dainininkių Mios ir Natalijos Zvonkės šou dalyvavo kita gražuolių konkurso dalyvė, o "Mis Šiaulių kraštas 2009" nugalėtoją Eglę žiūrovai išvys tik "Lietuvos ryto televizijos" projekte "Iššūkis - Mis Lietuva", kurio finale paaiškės gražiausia lietuvaitė.

Konkurso "Mis Šiaulių kraštas 2009" nugalėtoją Eglę Skukauskaitę televizijos žiūrovai išvys "Lietuvos ryto televizijos" projekte "Iššūkis - Mis Lietuva". Šiaulietė čia sieks gražiausios lietuvaitės karūnos.

Sauliaus JANKAUSKO nuotr.

Anketą užpildė draugai

"Išgirdau iš draugų apie laidos anonsą ir labai nustebau. Juk aš niekur nesifilmavau. Konkurso organizatorė Vaida Židonytė taip pat buvo nustebusi. Iš tikro laidoje dalyvavo Aistė Karanauskytė, kuri "Mis Šiaulių kraštas 2009" konkurse pelnė teisę dalyvauti rudenį Minske vyksiančiame "Mis Intercontinental" konkurse", - savaitraščiui "Šiauliai plius" sakė Eglė. Mergina sako visai nepykstanti dėl tokio nelabai aiškaus anonso - ją iki šiol džiugina įvertinimas konkurse.

"Labai didelis siurprizas buvo gražuolės karūna. Gal kas nors ir galvoja, kad karūnos yra perkamos, bet tai visiškas melas", - šypsosi aštuoniolikmetė Eglė, kuri konkurse, kuriame vertinamas grožis, dalyvavo pirmą kartą gyvenime. Nei modelių atrankos, nei kiti konkursai jos niekada nežavėjo. Ir į pastarąjį ji pateko atsitiktinai - draugai už ją užpildė anketą internete, tik atsiklausė leidimo. Eglė labai neprieštaravo, pateko į atranką bei sulaukė sėkmės - tarptautinė komisija vienbalsiai ją išrinko nugalėtoja.

Po konkurso "nubyrėjo" dalis draugų

Tapusi gražiausia šiauliete Eglė įgijo teisę be atrankos dalyvauti konkurse dėl gražiausios šalies merginos titulo. "Lietuvos ryto televizijos" žiūrovai jau mato šalies gražuolių "kovas" projekte "Iššūkis - Mis Lietuva". Eglė sako, kad ji ir "Mis Laikinoji sostinė 2009" filmuotis vyks rugpjūčio pabaigoje arba rugsėjo pradžioje.

"Baisoka vykti filmuotis", - neslepia Eglė ir atvirauja, jog turi labai mažai patirties tokiuose konkursuose. Šiek tiek nesmagu ir todėl, kad po tokių konkursų dalyvių atžvilgiu pasipila nemažai įžeidžiančių komentarų. Po konkurso "Mis Šiaulių kraštas" internete nugalėtoja buvo apipilta purvais. Eglė sako, jog iš pradžių buvo net sutrikusi skaitydama komentarus. "Tėvai man pasakė, kad kultūringi žmonės taip nerašytų, o su nekultūringais aš nebendrauju ir man jų nuomonė neįdomi", - sako Eglė, nebeskaitanti jokių komentarų.

Mergina mano, kad negražius komentarus gali rašyti netgi pačios konkurso dalyvės. Besiruošiančios finalui merginos buvo draugiškos, su viena Eglė itin gražiai sutarė, laikė savo drauge. Deja, kai Eglė buvo karūnuota, "draugė" net į pobūvį neatvyko, nutraukė visus ryšius su ja. "Tai man buvo staigmena, nors yra ir daugiau merginų, kurios su manimi nebebendrauja. Net iš kelių žmonių, kuriuos laikiau savo draugais, išgirdau negražių atsiliepimų. Bet tai tik į naudą - supratau, kurie draugai yra tikri, o kurie tik vaidino esą tokie", - šypteli pašnekovė.

Eglė sako, jog nugalėjusi konkurse nesijaučia kažkokia išskirtinė, jos gatvėje žmonės neatpažįsta. "Labai maloniai nustebino S. Šalkauskio mokyklos, kurioje mokausi, vadovai. Per išleistuves direktorė mane pagyrė ir pažadėjo "sirgti" už mane visuose mano darbuose", - džiaugiasi mergina.

Būsimoji politologė

Gana gerai baigusi mokslus Eglė ketina studijuoti politologiją. Trečiadienį ji sulaukė žinių, kad yra priimta į Vytauto Didžiojo universitetą. "Esu jaunoji liberalcentristė, dalyvaudama šioje veikloje susidomėjau politika. Baigusi politologijos mokslus galėčiau dirbti žurnaliste, Seime. Juokauju, kad ir šalies prezidente galėčiau tapti", - šypsosi Eglė.

Konkurse "Mis Šiaulių kraštas 2009" Eglė visus nustebino pačios sukurta gitara atlikta melodija. Šio muzikos instrumento mergina žada nepamiršti - mokysis groti ir toliau. "Esu daug sričių išbandžiusi, mokiausi dramos, piešiu. Mano tėtis yra savamokslis dailininkas. Manau, kad gebėjimą piešti paveldėjau iš jo", - sako Eglė.

Gal grožį mergina paveldėjo iš mamos? "Giminės sako, kad aš nepanaši nei į tėtį, nei į mamą. Charakterį gal iš mamos paveldėjau. Esu rami, bet jei kas nors mane suerzina, įsiuntu. Galiu "šumą" pakelti, tikrai nenusileidžiu", - nusijuokia ji.

Kol nereikia važinėti filmuotis, Eglė atostogauja - daug miega, būna gamtoje, lanko klubus, susitinka su draugais. "Knygą retai paimu į rankas, nors ką mokykloje reikėdavo perskaityti, skaičiau", - neslepia šiaulietė.

Dabar mergina su nekantrumu laukia didžiojo konkurso prizo - kelionės į Graikiją. Į šią šalį ji vyks su pirmąja vicemis ir "Mis Publika". "Tikiuosi, kad dalyvavimas gražiausios šalies merginos rinkimuose nesutaps su kelione", - sako Eglė.

Depresiją gali susikurti pats

Ričardas JAKUTIS

Gal ir netikėta, kad žmonės reaguoja, kai parašai ką nors juokingo arba tiesiog tekstą apie humoro jausmą. Mane sutikusieji sako, kad, girdi, aprašiau opią problemą, kad mes - be humoro jausmo. Apie šį jausmą kalbama labai trumpai – arba jis yra, arba jo nėra. Gali apsimesti esąs protingas, bet negali apsimesti esąs sąmojingas. Neturintieji humoro jausmo jaučiasi nepatogiai. Tai žmonės, kurie patys susikuria depresiją. "Jo geras humoro jausms" – pats didžiausias žmogaus įvertinimas. Jeigu iš žmogaus atimtas humoro jausmas, vadinasi, buvo už ką. Nors nemanau, kad yra daug to jausmo neturinčiųjų. Girdėjau net teigiančių, kad nėra žmogaus, kuris neturėtų humoro jausmo. Tik kai kurių jis kitoks nei mūsų.

 Juokas yra universalus, tačiau humoras - individualus. Pavyzdžių, iš ko galime pasijuokti, yra begalė, tad jei juokiamės, su humoru viskas gerai. Mokslininkai humoro jausmą apibūdina kaip sudėtingą vidinį talentą arba psichinį gebėjimą. Aristotelis, pavyzdžiui, teigė, kad juokiamės iš juokingų žmonių, o tai rodo, kad juoko priežastis yra pranašumas. Kiti filosofai manė, kad humoro esmę sudaro nesuderinamumas - mes tikimės vieno, o gauname visai ką kitą. Yra be galo daug teorijų, bandančių paaiškinti, kodėl žmonės juokiasi, tačiau nėra visuotinai priimto sutarimo, kodėl viena ar kita situacija yra juokinga. Jei tėvai juokauja, paduodami tuščią saldainio popierėlį, arba juokiasi, kai žmogus vejasi vėjo nuplėštą kepurę, negalima tikėtis, kad jų vaikai turės humoro jausmą. Dar Getė yra pasakęs, kad niekas taip neparodo žmogaus charakterio, kaip tai, iš ko jis juokiasi. O jeigu žmogus neturi humoro jausmo, jis turi turėti jausmą, kad neturi humoro jausmo. Neseniai šiek tiek kauštelėjęs vienam tokiam pasipūtusiam amerikiečiui aiškinau, kad Saturno žiedus sudaro oro linijų pamesti keleivių lagaminai. Amerikietis atidžiai klausėsi.

Humoro jausmo turėjimo ar neturėjimo testas, sako, turėtų būti toks - ar galite juokingai perpasakoti paskutinį girdėtą anekdotą? O kaip reaguojate į draugų pokštus bei nepiktus pasišaipymus, nukreiptus prieš jus? Ar atkreipiate dėmesį į laikraščiuose ar žurnaluose spausdinamas humoreskas ar karikatūras? Ar gebate juoktis ne tik iš kitų, bet ir pats iš savęs? Jei į šiuos klausimus atsakėte teigiamai, tikėtina, kad jums nesvetimas humoro jausmas. Neturintiems humoro jausmo, girdėjau, siūloma patylėti ir viskas esą bus gerai. Tačiau ne tylėjimas yra auksas, o taktas. Yra išskirti 45 humoro metodai: absurdas, aliuzija, analogija, apibrėžimas, atsitiktinumas, atvirkštinumas, burleska, demaskavimas, demonstravimas, ekscentriškumas, gaudynių scena, greitis, griežtumas, groteskiškumas, grubus humoras, įkūnijimas, imitacija, infantilizmas, ironija, įžeidimai, juokdariškumas, karikatūra, katalogas, klaidos, mimika, nesusipratimas, nežinojimas, nusivylimas, pajuoka, pakartojimas, palyginimas, parodija, pažodiškumas, perdėjimas, pompastiškumas, prieš/po, sąmojis, sarkazmas, satyra, skalė (dydis), stereotipai, sutapimas, sutrikdymas, tema/variacijos, žodžių žaismas. Gal turite ką pridurti? Sako, vyras trokšta savęs paties, tik gražios moters pavidalu.

Lietuviškieji litai prašosi šv. Petro priimami į dangų. Jie aiškina, jog yra daug kentėjusios nepriklausomos šalies valiuta, todėl jų vieta danguje. Šv. Petras visus centus bei metalinius litus įleidžia, įleidžia ir dešimties bei dvidešimties litų kupiūras, o penkiasdešimties, šimto, dviejų ir penkių šimtų – ne. "Kodėl?" – teiraujasi šie. Šv. Petras paaiškina: "Retai bažnyčioje lankydavotės. Retai."

Protingas žmogus dėl ironijos ir anekdotų apie jį, tautą, profesiją nesupyks, nes anekdotai – tai lengvas humoras, ironija ir nebūtinai tikri dalykai, gal tik panašūs. Nemanau, kad čigonai supyktų dėl pasakojimo apie jų kulinarinių receptų knygą, kurios pirmasis punktas byloja - pavok puodą! Ir diabetikai neturėtų supykti dėl pašmaikštavimo, jog visi diabetikai yra buvę sekso pasileidėliai.

Lietuvių literatūroje ironijos pavyzdžiu visi pamini Balį Sruogą ir jo "Dievų mišką", nors labai norėčiau išskirti Henriką Radauską. Tai vienas įžymiausių lietuvių poetų modernistų, kurio kūryba yra nutolusi nuo prieškario neoromantikų lyrikos. Šis rašytojas buvo išsilavinęs, mėgo baroko muziką, Mocartą, prancūzų impresionistų tapybą. Jo eilėraščiai dažnai panašūs į surežisuotą vaizdų ir žodžių spektaklį, kuriame matome pagrindinius ir šalutinius veikėjus, aplinkybes, santykius, įvykių užuomazgas ir atomazgas. Juose ironija pinama su stipriu gyvenimo tragiškumo įvaizdžiu. Vienas tokių eilėraščių yra "Poetai, arba Katastrofa". Eilėraščio centre - poetai, kurie yra atsiriboję nuo realaus pasaulio, nesuprasti, iš kurių šaipomasi, žvelgiama su ironija: "Iš mūsų juokias padavėjos/ Ir mėnuo šaiposi kvailai." Poetai nesulaukia malonės net iš Dangaus: "Mūs nemaitina angelai." Bet greitai paaiškėja, jog prieglobstį poetai randa naktyje, kuri nėra abejinga poetų jausmams ir išgyvenimams. Dieną, kai aplinkiniai užsiima įprastais darbais, poetai svajoja, būna visai kitame pasaulyje: "Žvaigždes skaičiuojam kiaurą dieną." Naktį jie "atgyja", jaučiasi savoje erdvėje, prilygina save velniams, kuriems tamsa ir yra laikas, kai jie gali pasirodyti. Naktį poetai išrėkia save, atsiskleidžia jų talentas. Kaip bebūtų, poetai savo kūryba puošia gyvenimą, bando perspėti žmoniją apie ateinančią nelaimę. "Kreiva restorano siena" reiškia netobulą pasaulį, kurį jie pagražina kurdami. O poezijos palyginimas su žarijomis išryškina jos spindesį, gyvumą, grožį.

Rašytojas Saulius Šaltenis, skaičiau, ironijos reikšmę literatūroje lygina su ugnimi, kuri reikalinga valgiui išvirti, žvakutei mirusiajam ar ant eglutės uždegti, žmogui sušildyti. Deja, anot S. Šaltenio, daugybė rašytojų su ironija elgiasi kaip vaikai ar idiotai: degioja ir mėto, dėl to jaučiasi laimingi, bet tai, girdi, greitai pabos skaitytojui. Nors šiaip jau dauguma abejoja, kad ironija išeis iš mados.

O jei apie dailę, tai neseniai mus palikęs dailininkas Raimundas Sližys buvo vienas pirmųjų ironizuojančių tapybos atstovų Lietuvoje. Ironijos tema lietuvių mene pasireiškė tik 8-9 dešimtmečiais. Tokio vėlyvo šios temos įžengimo į lietuvių meno sceną priežastys, anot menotyrininkų, itin aiškios ir paprastos: vadinamasis aukštasis menas ilgai buvo laikomas garbingoje vietoje ant pjedestalo ir vien mintis, jog jis gali būti nedvasingas, nerimtas ir nesolidus, kėlė šiurpą. R. Sližys ėmė tapyti miesčioniją ir jos gyvenimo būdą. R. Sližio miesčionys - tie, kurie neišlipa iš "Stiliaus" tipo žurnalų, vadina save elitu, bet yra statistiniai serialų žiūrovai ir TV laidų "skauda, apiplėšė, nuskriaudė" gerbėjai, o pagrindinis jų kriterijus renkantis paveikslus savo namams - "gražus, tikroviškas, na, toks aiškus..." ir t. t. Ta proga šiek tiek kita tema. Neseniai norėdamas sužinoti apie karalių Jogailą, internetiniame "Google" užrašiau "Jogaila" ir ekrane sulaukiau duomenų apie Jogailą Morkūną.

Yra toks anglų eseistas A. A. Gil (vardo raidės ir trumputė pavardė juk labai vykusiai prasimanytos), kurio esė kandžios, bet draug humoristinės ir nėra ko pykti. Pagrindinė A. A. Gil esė tekstų tema – anglų humoras. Apie nieką kita jis ir nerašo, būtent anglų humoras jį ir maitina. Anot jo, norint būti anglu, reikia dviejų dalykų – praeities suvokimo ir humoro jausmo. Anglijoje negali būti nieko blogiau, kaip apkaltinti anglą, kad jis neturi humoro jausmo ar jį prarado. A. A. Gil skiria dvi humoro mokyklas - tai žydiškas humoras ir angliškas humoras. Žydiškas humoras kupinas savianalizės, žiaurios savikritikos, abejonių. Angliškas humoras daug sodresnis. Jis pagyrūniškas ir agresyvus. Žydiškas humoras intymus ir asmeniškas, angliškas - garsus, visuotinis, tinkantis kompanijai. Angliškas humoras - tai užgauliotojų kvatojimas. Be galo nuvalkiota istorija apie silpną anglą, humoru įveikiantį stipresnį priešą, yra paprasčiausia netiesa. Anglai nuolat naudojasi savo humoru kaip vėzdu, nelabai rūpindamiesi, kas po juo paklius. Pradėję juokauti, anglai iškart pasirenka aukas - indus, žydus, čigonus, škotus, airius, prancūzus, vokiečius, merginas iš Esekso, blondines, katalikus, hinduistus, musulmonus, gėjus, šiauriečius, pietiečius, Birmingemo gyventojus, kaimiečius, luošius, paralitikus, epileptikus, neūžaugas, pamišėlius, prostitutes, vikarus, karalienę, profsąjungas, torius, viščiukus, šunis, asilus, aludžių savininkus, velnią ir Dievą... O štai žydiško humoro pavyzdys. Žydas pagavo auksinę žuvelę. Toji prašo: "Paleisk mane, išpildysiu tris tavo norus." "Gerai, - sako žydas, - noriu namo Majamyje, milijardo dolerių Amerikos banke, noriu, kad mane suptų dešimtys gražių merginų ir nuosavo "Boeing 747". Čia pirmasis noras..."

Lietuviams artimesnis žydiškas humoras. Kaip ir rusiškas. Ką darysi. Pačioje Rusijoje humoras populiarus, nes yra daug iš ko juoktis. Didelė ir unikali šalis. Šioje šalyje humoro pavyzdžių yra primityvių, bet yra ir paslėpto puikaus humoro. Pavyzdžiui, štai toks anekdotas. Medžioklėn susiruošia vokietis, anglas ir rusas. Šaudys antis. Prieš tai vaišės. Vokietis ir anglas negeria, girdi, medžios, turi būti budrūs. Rusas lenkia stiklelį po stiklelio. Prasideda medžioklė. Vokietis ir anglas dar nieko nenušovę, o vos ant kojų pasilaikantis rusas pašauna vieną antį po kitos. "Kaip tau taip sekasi, kaip tu pataikai?" – klausia ruso vokietis ir anglas. Rusas nusistebi: "Ko čia nepataikyti, visas dangus – vien antys." Arba rusiška teorija, jog tarpinė pakopa tarp socializmo ir kapitalizmo yra alkoholizmas.

Netiesa, kad lietuviai neturi humoro jausmo, kad nesupranta ironijos. Pavyzdžiui, ar ne ironiška XIX a. pradžios poetiška lietuvio formuluotė: "Lietuvis yra tas, kuris tiki laisve ir laikosi statuto"? Bent man labiau patinka anekdotai, kurie apibūdina dabartį. Pavyzdžiui, Seimo narių pokalbis: "Visų pinigų neuždirbsi, dalį vis tiek reikės pavogti." Patinka ir su paslėpta potekste. Pavyzdžiui, vyriškio nusiskundimas, kad jo žmona tikra ragana, tad laukiąs rudens ir grybų sezono. Ir tai, kad Lietuvoje iš tiesų tėra trys dainininkai: Rimiškis, Norfiškis ir Maksimiškis. Arba atsakymas vegetarams, besidžiaugiantiems kiaulių gripu: "Ar girdėjote, kad pradeda plisti morkų gripas?" O režisierius Oskaras Koršunovas, kuris, žinia, turi daug meilužių, mėgsta visko po du: turėjo dvi Agnes, dvi Egles, dvi aktores, dvi televizijos laidų vedėjas, dvi dizaineres...

Ar Lietuvoje yra tikrų humoro ekspertų? Nuodugniai susipažinusių su klasikiniu žydišku humoru, išmanančių kukurūzinį Amerikos humorą, kuo lengviausiai skiriančių Manheteno pašmaikštavimus nuo Bruklino pasikandžiojimų, nesunkiai atpažįstančių Prahos anekdotą, sugebančių atskirti net Budapešto smulkųjį folklorą nuo Vienos? Patys lietuviai mąsto, jog tikrasis aukščiausios prabos humoras privalo turėti ir šiokį tokį liūdesio šešėlį. Šiaip jau reikia žinoti, jog tikrasis humoro šaltinis – ne televizija ir net ne literatūra. Visas humoras yra tiesiog čia, kur mes gyvename – tai tiesiog pati mūsų egzistencija. Tiesa, mes nesišaipome iš savęs pačių, kaip daro žydai, bet iš kitų (estų, čiukčių, rusų, tų pačių žydų) pasišaipyti mėgstame. Kai pasišaipo iš mūsų, pykstame, gi vienas toks žydas kvatojosi iki ašarų iš vieno tokio lietuvio replikos, labai jau politiškai nekorektiškos apie žydą, gyvenantį iš paskaitų apie holokaustą. Juk iš tiesų humoras neturi nei sienų, nei tautybės.

Svajones pildo ne pasakų fėja

Eva JAGMINAITĖ

"Nebijokite svajoti, tada bus lengviau žinoti, ką privalote įgyvendinti," – į socialiai remtinus, daugiavaikių bei skurdžiai gyvenančių šeimų vaikus kreipėsi Didžiojoje Britanijoje ir Lietuvoje gerai žinoma režisierė Dalia Ibelhauptaitė. Trečius metus labdaros vakarų metu ji surenka šimtus tūkstančių litų vaikų vasaros poilsiui. Šiemet organizavusi vargiai gyvenančių šeimų plaukimą baidarėmis, ji teigė ir pati nugalėjusi vieną savo baimių – nemokėdama plaukti ir bijodama vandens, neslėpdama, jog nėra sportiška, ji vis dėlto ryžosi pirmąkart tris kilometrus baidare plaukti Jūros upe drauge su beveik trisdešimties stovyklautojų būriu bei užsienio reikalų ministru Vygaudu Ušacku.

Nugalėjusi vandens baimę, D. Ibelhauptaitė pirmąkart ryžosi plaukti baidare. "Saugokit mane, nes nemoku plaukti, o jei nuskęsiu, kitąmet stovyklos nebus", - šmaikštavo režisierė, lipdama baidarėn.

Tradicija atkeliavo iš Amerikos

D. Ibelhauptaitė labdarą lietuvių vaikams atveža jau trečius metus. Šią tradiciją į Didžiąją Britaniją atvežė tuomet Lietuvos ambasadoriumi ten dirbęs užsienio reikalų ministras Vygaudas Ušackas, kuris jau kone dešimt metų iš JAV lietuvių surenka apie 50 tūkstančių JAV dolerių vargiai gyvenantiems Lietuvos vaikams. Garsi režisierė, sako vos išgirdusi apie tokią iniciatyvą ėmėsi ją plėtoti Jungtinėje Karalystėje. Drauge su vyru Deksteriu Flečeriu ir žinomu kulinaru Džeimiu Oliveriu šiemet organizavę nebe pirmą labdaros pokylį "Gala Dinner" Londone, iš emigrantų, verslininkų surinko beveik pusę milijono litų vaikų vasaros poilsiui. Šiemet už šiuos pinigus vargiai gyvenantiems vaikams bus surengta apie trisdešimt edukacinio, sportinio, pažintinio pobūdžio stovyklų, kuriose ilsėsis daugiau nei tūkstantis vaikų. Iš viso per trejus metus D. Ibelhauptaitės surenkamos labdaros dėka galimybe poilsiauti galėjo pasidžiaugti beveik 5000 vaikų.

Norėjosi suteikti viltį ir šansą

Jungtinėje Karalystėje su vyru Deksteriu Flečeriu ponia Dalia labdarą renka jau daug metų. "Esame prisidėję renkant lėšas Afrikos bei Ukrainos vaikams, kalnų goriloms Ugandoje, prie kitų regionų labdaringų projektų, bet prieš ketveris metus, matyt, atėjo laikas, kai labdaringą veiklą turėjau nukreipti nebe į platesnį pasaulį, o į savo kraštą, - prisiminimais dalijasi D. Ibelhauptaitė. – Norėjau pagelbėti saviems. Lietuvoje labai mažai šnekama ir dėmesio skiriama tikrajai vaikų situacijai. Tarsi stengiamasi pamiršti nepriteklių, skurdą, vargą. Nuošaly paliekami likimo nuskriausti vaikai. Tiesa, labai daug kalbėdavome apie našlaičius, pamiršdami daugiavaikes bei mažas pajamas turinčias socialiai remtinas, neįgalius vaikus auginančias šeimas."

Labdarą vaikams renkanti režisierė sako labiausiai norinti dovanoti šiems vaikams viltį. Ji net ir kelionę baidarėmis alegoriškai palygina su drąsa, ryžtu, viltimi ir tikėjimu.

"Šiems vaikams būtina suteikti šansą ir viltį. Galbūt jie po stovyklos netaps geresni ar šaunesni, tačiau blogesni jie tikrai nebus, nes stovykla jiems dovanoja tiek džiaugsmo, kad jie nori tuo džiaugsmu dalytis su kiekvienu sutiktuoju, - sako režisierė, pati pirmąkart ryžusis plaukti baidare. – Nemoku plaukti, todėl sėstis į baidarę tikrai buvo nemenkas išbandymas, mat ir sportininkė gera tikrai nesu. Tačiau dėl šių vaikų galėčiau nors ir dukart per savaitę plaukti, ir ne tik tris kilometrus."

Į baidarę pirmąkart lipančią D. Ibelhauptaitę drąsino užsienio reikalų ministras V. Ušackas. "Dalia, common! You can do it!", - kvietė jis režisierę.

Labdara - ne daiktai

Už užsienio lietuvių paaukotas lėšas kasmet surengiamos pažintinės, kultūrines, edukacinės, sportinės, švietėjiškas stovyklos, kuriose vaikai įgyja naujų įgūdžių, išmoksta dirbti komandinį darbą bei atveria naujas galimybes. "Siekiame, kad jiems atsivertų naujos erdvės, padedančios suvokti, kad jie gali pakeisti esamą situaciją – sunkiu darbu viskas pasiekiama. Tai nėra vien skambūs žodžiai, nes šis jaunimas yra mūsų ateitis ir jei mes dabar neprisidėsime prie to, kad jie taptų tolerantiškesni, atviresni, drąsūs, vėliau galime gailėtis, - teigia režisierė. – Dabar mūsų tikslas – išpildyti jų svajones." Už užsienyje gyvenančių lietuvių paaukotas lėšas vargingai gyvenantiesiems vaikams neperkami daiktai - lėšos skiriamos jų vasaros poilsiui, t. y. tam, kad jie, nesiskirdami nuo bendraamžių, moksleivių atostogų metu patirtų įspūdžių prieš artėjančius mokslo metus.

Pirmaujame Europoje

D. Ibelhauptaitė sako, kad Lietuva pirmauja pagal socialiai remtinų šeimų gausą Europoje. Ji yra sulaukusi pastabų, kodėl daugiausia labdaros lėšų skiriama Jurbarko, Šilalės, Tauragės ir Pagėgių regiono vaikams. "Kartais net bandoma spėlioti, neva aš ar V. Ušackas kilęs iš šių kraštų, tačiau tai yra statistiškai skurdžiausi Lietuvos rajonai, labiausiai stokojantys pagalbos", - skeptikų abejones išsklaido ponia Dalia.

Žinoma, moteris įsitikinusi, kad jos entuziazmas užkrečiamas, mat prieš keletą metų surengusi pirmąsias stovyklas pastebėjo, kad lietuviai uždari, kuklūs ir tylūs. Dabar jie jau patys klausinėja, kaip galėtų padėti rinkti labdarą.

Stovyklos dalyviai, vadovai ir lėšas joms surenkantys labdaros vakarų rengėjai įsiamžino kartu.

Autorės nuotr.

Daugiausia laiko skiria labdarai

Nors D. Ibelhauptaitė aktyviai dalyvauja labdaringoje veikloje renkant lėšas Borneo salos orangutanams (netrukus su vyru tris mėnesius ji išvyks į Borneo savanoriauti), visgi prisipažįsta, kad rinkti labdarą vaikams – mieliausia.

Drauge su vyru bei V. Ušacku režisierė jau planuoja surengti Lietuvoje šokiruojančio dokumentinio filmo apie Birmą pristatymą. "Tai taip pat bus labdaros projektas. Su vyru buvome šio filmo premjeroje Dauning gatves 10-ajame name, kur pirmąkart istorijoje premjero Gordono Brauno namuose buvo parodyta nelegaliai nufilmuota dokumentika. Jo žmona labai palaiko šią iniciatyvą. Paviešinama, kiek žurnalistų buvo užmušta filmuojant tuos vaizdus, kiek uždaryta kalėjimuose. Lietuvoje pirmiausia norėtume šį filmą parodyti Užsienio reikalų ministerijoje, vėliau pristatyti žiniasklaidai, - pasakoja režisierė. – Filmuotoje medžiagoje įamžintos budistų vienuolių demonstracijos už demokratiją, už laisvę, prieš tenykštį režimą. Labai daug tų vienuolių dingo be žinios arba buvo nužudyti. Žiūrovai mato, kaip jie kraunami į sunkvežimius, išvežami, užmušami žurnalistai. Vakariečiams tai šokiruojantys vaizdai, nors ne itin neypač kokybiškai nufilmuoti."

Gamtos ir kultūros paveldas laukia draugų

Oksana LAURUTYTĖ

Šiaulių gamtos ir kultūros paveldo apsaugos klubas "Aukuras" imasi kilnios misijos - mūsų krašto gamtos ir kultūros paveldo registravimo ir išsaugojimo. "Gamtos ir kultūros paveldui trūksta įprasminimo ir globos. Pagalbos šaukiasi žalojami šimtamečiai medžiai, ardomi piliakalniai, apleisti dvarai, ariami senkapiai, skaldomi pėduoti akmenys, sausinami stebuklingi šaltiniai. Istorinis kraštovaizdis, sukūręs tautos būdą, nyksta plečiantis miestams, tiesiant kelius. Paveldui išsaugoti reikia kiekvieno mūsų", - sako klubo pirmininkas Darius Ramančionis.

Baigiami išgrobstyti akmenų rūžos ("Velnio kelio") akmenys, o jos įteisinimo reikalai stringa.

Paveldo draugai

Dvidešimt metų Šiaulių gamtos ir kultūros paveldo apsaugos klubas "Aukuras" puoselėja paveldo visuomeninės globos ir įprasminimo idėją, rengdamas kraštotyrines ekspedicijas, talkas, žygius, stovyklas, šventes, konferencijas. Pasak klubo vadovo D. Ramančionio, neseniai klubas parengė projektą "Paveldo draugai" ir iš Europos ekonominės erdvės bei Norvegijos finansinių mechanizmų subsidijų schemos "Nevyriausybinių organizacijų sektoriaus stiprinimas Lietuvoje" jam įgyvendinti gavo kone 80 tūkstančių litų.

Projekto tikslai kilnūs ir bus naudingi visiems - "Aukuras" ketina parengti galimybių studiją, kuri įvertintų nevyriausybinių organizacijų, bendruomenių ir pavienių žmonių galimybes išsaugant, puoselėjant neįtrauktus į sąrašus, valstybės nesaugomus gamtos ir kultūros paveldo požymių turinčius objektus. Bus renkami duomenys apie juos, rūpinasi informacijos sklaida internete ir įvairiuose leidiniuose, kuriamas filmas, rengiami žygiai ir mokymai, organizuojama stovykla "Gyvoji istorija", bendradarbiaujant su NVO ir vietos bendruomenėmis.

"Aukuro" vadovo teigimu, savininkams grąžinus žemę, įvairūs paveldo objektai buvo palikti likimo valiai, o jų išlikimas priklauso nuo žmonių sąžinės ir geranoriškumo. Neretai, siekiant asmeninės naudos, naikinami paveldosauginę vertę turintys medžiai, mitologiniai objektai. "Baigiami išgrobstyti akmenų rūžos ("Velnio kelio") akmenys, nežinoma kryptimi išvežtas Dainų akmuo, išdegintas seniausias per 500 metų žaliuojantis Šiaulių rajone Kibartų ąžuolas, išvogtos šventųjų skulptūros iš koplytstulpio Pakalniškiuose", - apgailestauja pašnekovas ir sako, kad pakankamo dėmesio Šiauliuose nesulaukia smarkiai pakeistas Salduvės piliakalnis, 200 metų senumo milžiniškos apimties stoto Lieporių liepos, nuo kurios kilo kaimo pavadinimas.

Vertybės, kurios nekinta

Senieji kaimų gyventojai žino nemažai įvairių mitologinių objektų, šventais laikomų šaltinių, akmenų, kalnelių ir su jais susijusių istorijų, tačiau žmonės miršta ir žinios iškeliauja užmarštin. "Mes norime surasti draugų šiems objektams. Vyksime pas kaimų ir miestelių bendruomenių narius, prašysime suteikti informacijos, dalysime anketas, draugausime su įvairiomis organizacijomis, pavieniais žmonėmis, tikėdami, kad jie įsijungs į mūsų veiklą. Visi objektai, turintys paveldo požymių, gali ir turi būti išsaugoti. Jie turi būti ir prižiūrimi, tad paveldo draugai bus mokomi, kaip tai daryti", - sako D. Ramančionis.

"Aukuras" paveldui saugoti dirba daug ir konkrečiai. Klubas jau senokai kreipėsi į Šiaulių rajono savivaldybę ir Valstybinę saugomų teritorijų tarnybą, kad įteisintų akmenų rūžą, kuri tęsiasi nuo Šiaulių iki Bubių, tačiau kažkodėl reikalai stringa. Įteisinus šį unikalų ledyno suformuotą akmeninį "kelią", būtų galima įamžinti sunaikintas Rūžos atkarpas, jų buvimo vieta pažymint eile pavienių akmenų.

  

Šiaulių gamtos ir kultūros paveldo apsaugos klubas "Aukuras" prie Kybartų ąžuolo.

"Aukuro" archyvo nuotr.

 

Sąvininkams grąžinus žemę, įvairūs paveldo objektai buvo palikti likimo valiai. Vėžalių (Perkūno) akmuo.

Klubas "Aukuras" vienija apie 70 žmonių, aktyviai dirbančių yra apie 30. Informacijos apie klubo veiklą galima rasti interneto svetainėje www.aukuras.lt . Pasak D. Ramančionio, svetainės lankytojai gali rašyti apie saugotinus gamtos ir kultūros paveldo objektus, pasakojimus papildyti fotografijomis. Taip pat galima prisijungti prie klubo veiklos, dalyvauti ekspedicijose, žygiuose.

"Mūsų klubą galima laikyti jau tarptautiniu, nes nemažai narių gyvena užsienyje", - šypsosi pašnekovas ir džiaugiasi, kad itin didelio susidomėjimo sulaukia "Aukuro" Vėlinių žygis. Jo metu lankomos senosios, apleistos kapinaitės, tvarkomos, uždegamos žvakutės, giedamos giesmės protėviams pagerbti. Žygių-ekspedicijų metu susitinkama su vietinių žmonių bendruomenėmis, renkama įdomi informacija apie paveldą.

Yra vertybių, kurios nekinta - mus gaubiantis dangus, supančios kalvos, miškai, ežerai ir juose tūnanti gyvybė. Šimtmečius tai buvo žmogaus fizinės ir dvasinės atgaivos šaltiniai, tačiau dabartinis gyvenimas darko žmogaus ir gamtos pusiausvyrą. "Aukuras" kviečia ginti mūsų visų teisę į švarią ir sveiką aplinką, gamtos, kultūros paveldą. Tikime, kad atsiras daugiau žmonių norinčių tapti paveldo draugais ir įsijungti į klubo "Aukuras" veiklą.

Šiaulių krašto gražuolės džiugino talentais

Oksana LAURUTYTĖ

Vėlų penktadienio vakarą Šiaulių dramos teatre paaiškėjo Šiaulių krašto gražuolė - čia vyko konkurso "Mis Šiaulių kraštas 2009" finalas. Gražuolės karūna atiteko aštuoniolikmetei šiaulietei Eglei Skukauskaitei, komisiją sužavėjusiai kuklumu ir pačios sukurta gitaros melodija.

Šiaulių dramos teatro scenoje dėl "Mis Šiaulių kraštas 2009" karūnos varžėsi dvidešimt gražuolių, iš kurių dešimt pateko į finalinį dešimtuką.

Sauliaus JANKAUSKO nuotr.

Merginos numetė svorio

Konkursas "Mis Šiaulių kraštas" Šiauliuose atgijo vienos įžymiausių Lietuvos manekenių Vaidos Židonytės dėka. Pati, kažkada Šiauliuose dalyvavusi panašiuose konkursuose, grįžusi iš Milano ėmėsi gražuolių paieškų, nes, jos nuomone, ko vertas grožis, jei juo niekas nesižavi.

Konkurso atrankose dalyvavo būrys merginų iš visos apskrities, o į finalą buvo atrinkta dvidešimt gražiausių. Tiesa, V. Židonytės grožio namai "Classy Beauty" ir studija "Bacio" padėjo merginoms susikurti įvaizdį, išpuoselėti kūnus, pasitikėti savo jėgomis, dailiai vaikščioti. Pasak V. Židonytės, pasirengimo konkursui metu būta merginų ašarų, nes konkurso rengėja buvusi itin griežta. Reikalavo drausmės, pareigingumo, numesti svorio. Buvo merginų, kurioms per mėnesį teko gerokai palieknėti.

Renginio vedėjams - Vitalijui Cololo ir Karoliui Sakalauskui - gražioji Oksana Pikul šmaikštavo, neva už ją gražesnės merginos jiems nepavyks rasti. Pokštai liko pokštais - finale paaiškėjo, kad gražiausios krašto merginos karūnos verčiausia aštuoniolikmetė šiaulietė Eglė Skukauskaitė.

Konkurso nugalėtoja laimėjo kelionę į pasirinktą Europos šalį ir kelialapį į spalio pradžioje įvyksiantį konkursą "Mis Lietuva 2009". Tiesa, dar viena mergina - Aistė Karanauskytė - išrinkta atstovauti Šiaulių kraštui, bei Lietuvai rugsėjį Minske vyksiančiame grožio konkurse "Mis Intercontinental".

Pirmąja vicemis išrinkta šaulietė Sandra Žemaitytė, antrąja - Greta Vaitekūnaitė. "Mis Elegancija" pripažinta šiaulietė Elona Daubaraitė, "Mis Publika" – šiaulietė Monika Janušauskaitė, "Mis Foto" – šeduviškė Giedrė Kvitnickytė.

Nugalėtojos buvo apdovanotos rėmėjų - grožio namų "Classy Beauty" ir parduotuvės "Vero moda" prizais ir gėlėmis. Trys gražuolės - E. Skukauskaitė, S. Žemaitytė ir M. Janušauskaitė - apdovanotos kelione į Graikiją.

"Mis Šiaulių kraštas 2009" nugalėtoja šiaulietė Eglė Skukauskaitė be atrankos patenka į konkursą "Mis Lietuva 2009".

"Talentinga mergikė yra visai kits reikals"

Kas nulėmė, kad griežta tarptautinė komisija, kurios pirmininke buvo pati V. Židonytė, savo balsus atidavė vienai ar kitai merginai? Itin didelių konkurso žiūrovų ovacijų sulaukė ne merginų prisistatymas, bikinio demonstravimas, o merginų atskleisti pomėgiai ir gebėjimai. Merginos šoko, demonstravo kūno lankstumą, dainavo savo kūrybos dainas, demonstravo grafikos ir fotografijos darbus, renginio vedėjus vaišino skanumynais. "Talentinga mergikė yra visai kits reikals", - šiaulietiškai komentavo renginio vedėjai.

Viena mergina profesionaliai atliktą šokį paskyrė neseniai Anapilin iškeliavusiam Maiklui Džeksonui, o nugalėtoja Eglė Skukauskaitė tiesiog papirko žiūrovus, gitara sugrodama savo kūrybos kūrinį.

Nors renginio tema buvo Amerikos gangsteriai ir Italijos mafija, konkurso scenarijus buvo gana tradiciškas. Vedėjai laidė vienas kitam šmaikščias replikas, o gražuolės įveikė įprastus etapus. Pertraukėlių metu, kol gražuolės ruošėsi konkurso etapams, koncertavo grupė "69 danguje", "Olialia" mergaitės, kurios nuolat keisdamos sceninius drabužius, uždainavo ir itališkai.

Renginio pradžioje kai kurių dalyvių veiduose buvo galima įžvelgti jaudulį, merginoms rankos ir kojos virpėjo. Jaudulio merginos neatsikratė iki pat konkurso pabaigos, o nugalėtoja vos suvaldė ašaras.

Po renginio komisijos nariai su gražuolėmis nuvyko į prabangaus viešbučio restoraną. Tiesa, atšvęsti dalyvavimo grožio konkurse panoro ne visos konkurso dalyvės.



Gera būti sveikam

Ričardas JAKUTIS

"Brangink gydytoją, nes jis tau svarbus; juk Viešpats jį sukūrė. Juk iš Aukščiausiojo eina jo gydymo dovana" (Senojo Testamento Siracido knyga 38, 1–2).

Vis dar neišblėso diskusijos apie Pasaulio banko išvadą, kad Lietuvoje per daug ligoninių ir gydytojų. Ir šiaip į mūsų sveikatos apsaugos daržą dabar primėtyta krūva akmenų. Keista, kad net taupyti pas mus pradėta ne nuo odinių ministrų rankinių, bet nuo gydytojų atlyginimų. Vis dėlto tie, kurie buvo išvažiavę į užsienį ir ten susidūrė su vietiniais gydytojais, įsitikino, jog Lietuvos medicina labai aukšto lygio. Mes turime labai gerai parengtų specialistų, kurie, deja, gauna dešimtis ar net šimtus kartų mažesnius atlyginimus, nei jų kolegos užsienyje, ir dar dirba labai prastomis sąlygomis. Trūksta geros medicininės aparatūros, organizuojama labdara, kad medicinos įstaigoms ką nors iš šiuolaikinės aparatūros nupirktų, nes valstybė neišgali to padaryti.

 Tad nors pagaliau nustokime naikinti tai, ką sveikatos apsaugos sistemoje turime geriausia – kvalifikuotus gydytojus. Tik tada, kai bus pripažinta, jog tai didžiulis turtas, kurį turime saugoti ir puoselėti, bus galima kalbėti apie tikros sveikatos reformos pradžią. Jeigu už mane valstybė šeimos gydytojui skiria 5 litus per mėnesį, tai už 5 litus galiu tikėtis ir pagalbos. Valstybė, skirdama tuos 5 litus, neatsižvelgia į tai, kad aš per mėnesį sumoku dešimtis kartų didesnius mokesčius.

Dabar sveikatos reforma nukreipta ir prieš gydytojus, ir prieš pacientus. Tai už ką ji? Nuo senų senovės juk visi linkėjimai prasideda žodžiais "Pirmiausia linkiu sveikatos", tad kodėl imta karpyti lėšas tam, kas svarbiausia. Tiesa, pagal kapitalistinę veiksmingumo logiką, svarbiausia, kad sveikatos apsaugos sistema kuo mažiau kainuotų. Tokiu atveju iš tiesų kuo mažiau gydytojų, tuo geriau, o pacientų rūpesčiai – jų pačių reikalas. Tačiau gal visgi sveikatos apsaugos sistema turėtų būti kuriama pagal kitokius principus, kur svarbiausias – žmogus. Deja, politikų rūpinimasis žmogumi dažniau traiško, nei stiprina.

Taip, Lietuvoje yra ir mažiau uždirbančiųjų, tačiau įvertinkime, koks svarbus ir sudėtingas gydytojo darbas, jog daugelyje pasaulio valstybių gydytojas – dosniausiai apmokama profesija. Beje, Lietuvoje nemažai gydytojų, kurie sėkmingai daro karjerą politikoje, tačiau nežinau nė vieno politiko, kuris gebėtų sėkmingai persikvalifikuoti į gydytojus. Tad kuo sunkiau būti – politiku ar gydytoju? Nepaisant to, politikai įsitikinę, kad jie vertesni didesnių atlyginimų nei medikai.

Išvažiavusi į Daniją dirbti gydytoja pasakoja, jog sutinkanti su teiginiu, kad Lietuvoje per daug gydytojų, palyginti su viduriniu personalu. Kai Danijoje ji eina priiminėti pacientų, su ja dirba 2-3 seselės. O kur dar sekretorės, fizioterapeutai, dietologai ir gausybė įvairių specialybių vidurinio personalo. Gydytoja dirba gydytojos darbą - priima sprendimus. O Lietuvoje gydytojas viską daro pats. Kol Lietuvoje gydytojai dirba sekretorių, seselių ar net krovikų darbą, tol galima spręsti, kad šalyje per daug gydytojų.

Skaičiau, kad praėjusiais metais iš Lietuvos į užsienį išvyko dirbti apie 600 gydytojų. Jei po tiek kiekvienais nepriklausomybės metais, padauginus – per 10 tūkstančių. Pavyzdžiui, Geteborgo (Švedija) Sahlgreno universitetinės ligoninėje dirba keturi lietuvių gydytojai. Švedijoje medikai gali uždirbti nuo 4 iki 8 tūkstančių eurų (14-27 tūkstančius litų). Šioje šalyje gydytojų atlyginimai nėra patys didžiausi Europos Sąjungoje, tačiau patys švedai beveik neišvyksta į kitas šalis, gimtinėje juos sulaiko puikios darbo sąlygos.

Vienas gydytojas dar papasakojo, kaip Anglijoje pacientė du mėnesius buvo gydyta nežinia nuo ko, medikamentai buvo skiriami irgi nežinia nuo ko, kol būklei negerėjant gydytojas jos paklausė - o kaip jūs manote, kas jums galėtų būti? Pasikonsultavusi telefonu su Lietuvos medikais, pacientė su paskutiniais sveikatos likučiais grižo į Lietuvą, kur per 3 valandas buvo diagnozuota priešsepsinė būklė, skubiai išoperuotas didžiulis pilvo ertmėje buvęs pūlinys. Ligonė ištraukta iš mirties nagų. O kiek būtų galima paminėti užsieniuose užleistų insultų, klaikiai priimamų gimdymų, perforuotų apendiksų ir t. t.

O dėl medicininių paslaugų brangumo, tai dauguma žmonių be jokių problemų sumoka už kelių valandų automobilio remontą 500 litų, o kai tiek duoda geram chirurgui, atlikusiam sudėtingą operaciją ir dar dvi savaites šokinėjančiam apie ligonį, visiems sako, kad baisiai daug sumokėjo. Atrodo, kad nevertėtų prieštarauti norui imti mokestį už ėjimą į polikliniką, nors gal toks bandymas problemos ir neišspręstų, nes mažas mokestis mėgėjų ten vaikščioti nesulaikytų, o padarius didoką nepatektų ir tikrai pagalbos reikalingi žmonės.

Atskira tema – gydytojo ir paciento santykiai. Pacientai neserga vien tik fiziškai - dažniausiai jiems būdingi ir fiziniai, ir emociniai negalavimai. Kai žmonės konsultuojasi su gydytoju, jie visada turi ir savo paaiškinimą, kodėl kilo vienų ar kitų problemų. Gydytojo užduotis – aktyviai klausytis paciento pasakojimo, ieškant ir pastebint ir vidaus ligos, ir emocinio streso simptomus. Mielą gydytoją pacientas gali pradėti tiesiog dievinti, pavyzdžiui, paciento ilgai pasakojus ir vardijus nusiskundimus gydytojui vertėtų paklausti: "Negerai jaučiatės nuo to laiko, kai mirė jūsų mama?" Viename lankstuke net teko užtikti pamokymų gydytojams, kaip šie turi klausytis savo pacientų:

• Atviri klausimai – klausimai, į kuriuos negalima atsakyti vienu žodžiu, reikalaujantys išsamumo.

• Pasitikrinimas – pakartojama, ką sakė pacientas, norint įsitikinti, ar gerai supratote.

• Pagalba – padrąsinti pacientą tiek žodžiais ("tęskite"), ir neverbaliai (linkčiojant galvą).

• Tyrinėjimas – kai pastebite pasikartojančius signalus ir norite sužinoti daugiau: "Kas nors dar?"

• Užjaučiantys komentarai: "Tai, žinoma, jus labai skaudina."

• Pasiūlymas padėti: "Aš rūpinuosi jumis ir noriu žinoti, kaip geriausiai galėčiau jums padėti."

• Jei yra kelios problemos, pasiūlykite sudaryti sąrašą ir svarstyti, kurią spręsti pirma.

• Reziumė. Pasitikrinkite, kas buvo pasakyta. Tai padeda geriau suprasti paciento problemą ir pasitikrinti, ar ir jis taip pat ją supranta, bei kontroliuoti pokalbio eigą, jei yra per daug informacijos.

Baigiama mintimi, kad gydytojų ir pacientų santykiai gydytojams turi rūpėti labiau. Pokomunistinėse šalyse pacientai specifiniai, kitokie nei Vakaruose. Čia žmogus, išeinantis iš gydytojo kabineto be recepto, jaučiasi neaptarnautas, nepaisomas, nuskriaustas ir įžeistas. Toks vizitas nesiskaito. Pasitaiko, kad pacientai bando gydytoją priversti išrašyti receptą arba siuntimą. Jauni gydytojai dažniausiai jiems nusileidžia dėl nepasitikėjimo savimi, kiti tai daro dėl šventos ramybės. Keista, kad net aspirinas, išrašytas gydytojo, ne vieną pacientą veikia geriau nei šiaip įsigytas.

Mėgstame gydytis, nes mūsų kultūroje liga priklausė aukštesniajai klasei. Isterijos priepuoliai, spazmai, migrena ir podagra - visa tai buvo dvarų gyventojų privilegija. Jau tuomet šie negalavimai buvo mėgiama pokalbių tema. Vienu metu liga pradėjo atlikti patogaus alibio vaidmenį - ja buvo galima pateisinti pralaimėjimus, nesėkmes ir gebėjimų stygių. Man nepavyko, nes esu ligotas - toks paaiškinimas skamba geriau ir užbaigia diskusiją. Liga yra puikus pasiteisinimas dėl nesėkmių ir savotiška gynybinė strategija - panašiai kaip ir sunki vaikystė. Į žmogų, kuris daug pasiekė, yra sveikas ir laimingas, vis dar žiūrima įtariai. Vienoje amerikietiškoje dainoje yra tokie žodžiai: "Nobody likes You when You are down and out" – "Niekas tavęs nemyli, kai esi prislėgtas ir nelaimingas". Mes, priešingai, vis dar tikime, kad kenčiantieji kilnesni.

Tekste apie gydytojus ir pacientus negalima apsieiti be svarstymų apie tiesos sakymą ligoniams. Nuo Platono ir Sokrato laikų iki šių dienų netgi labiausiai gerbiami gydytojai meluoja savo pacientams. Anot Platono, toks melas yra gydymo forma, kurią galima naudoti paciento sveikatai pagerinti. Hipokratas gydytojams patarė "su tiesa elgtis apdairiai", kad pacientai mažiau jaudintųsi. XVIII a. gydytojas Thomas Percivalis rašė, kad "ligonio gyvenimą gali sutrumpinti ne tik veiksmai, bet ir gydytojo žodžiai bei elgesys". Skaičiau, kad Percivalio pažiūros šiuo klausimu padarė tokią įtaką, kad Amerikos medikų asociacija 1847 m. daugelį jų įtraukė į savo pirmąjį Etikos kodeksą. Ir netgi 1961 m. atliktas tyrimas parodė, kad 90 procentų gydytojų pacientams neatskleisdavo vėžio diagnozės.

Taip pat skaičiau, kad medikai skirtingoje kultūrinėje ir geografinėje aplinkoje apgaudinėja kitaip. Pavyzdžiui, diagnozavus vėžį, vienose šalyse pacientui apie tai pasakoma labai retai, o kitose šalyse pacientas paprastai apie tai informuojamas. Kai kuriose Viduržemio jūros šalyse, pavyzdžiui, Italijoje ir Graikijoje, gydytojai dažniausiai nesako to, kas, jų nuomone, galėtų pakenkti paciento savijautai. 1994 m. Ispanijoje atliktas tyrimas atskleidė, kad tik 30 procentų pacientų buvo pasakyta tiksli vėžio diagnozė. Japonijoje, kur šeimos norai tradiciškai būna svarbesni už atskiro individo norus, nuostata, jog blogas naujienas reikia slėpti, keičiasi labai iš lėto. Sako, daug kas tiki, kad gydytojo žodžiai nulems ligos pasekmes. Jei gydytojas sako, kad pacientui gyventi liko šeši mėnesiai, tada, veikiant kažin kokiai paslaptingai jėgai, pacientas po šešių mėnesių mirs. Dėl tokio įsitikinimo gydytojai pacientui arba visiškai nesako tiesos, arba pateikia optimistinę prognozę. Nors dabar beveik visi Jungtinių Valstijų gydytojai atvirai pasako blogas diagnozes, daug mažiau gydytojų pacientams praneš liūdnas prognozes visiškai sąžiningai ir iki galo.

Kai pacientams pasakoma tiesa, jiems suteikiama informacija - tada remdamiesi tikrais faktais pacientai gali priimti protingą sprendimą. Tad tiesos sakymas yra pacientų savarankiškumo gerbimo pagrindas. Vakarų medicinoje paciento autonomiškumo gerbimas yra geros medicininės praktikos ašis. Bet daugelyje kultūrų asmenybės autonomiškumas dabar gali būti ignoruojamas, jei gydytojas ar paciento artimieji mano, kad ligoniui bus daug geriau nežinoti tiesos. Jei po operacijos atlikus tyrimus gydytojas aptinka rimtų komplikacijų, o pacientas tiesiai pasiteirauja apie savo sveikatą, ar gydytojas turėtų sakyti tiesą, šitaip rizikuodamas sukelti stresą? Amžių klausimas. Kas atsakys? Viena aišku – geriausia būti sveikam.

Ir baigsiu anekdotu. Aišku, apie gydytojus.

Gydytojui sumažino algą. Maždaug šimtu litų. Nuskriaustasis kreipėsi į ligoninės vyriausiąjį gydytoją. Šis priekaištingai pareiškė:

– Na, kas jums tas šimtas litų?.. O šaliai tai solidūs pinigai.

Nuskriaustasis gydytojas atsiprašė.

Erikas Druskinas ne tik svajoja būti scenaristu

Oksana LAURUTYTĖ

TV3 muzikos šou "Žvaigždžių vartai" sublizgėjęs ilgaplaukis sodraus balso savininkas Erikas Druskinas ėmė rašyti pjeses. Dramos ir lėlių teatro režisūrą baigęs Erikas vieną savo pjesių "Paryžietiškas verslas" atvežė ir pasiūlė statyti Šiaulių dramos teatrui. Nors lietuvių dramaturgų pjeses šalies teatrai stato vangiai, Šiaulių teatralai kone vieninteliai šalyje įvertina tautiečių kūrybą ir paverčia ją kūnu.

Režisierius, scenaristas, dainininkas ir dailininkas Erikas Druskinas, dalyvaudamas muzikos projekte "Žvaigždžių vartai", išsakė svajonę - rašyti pjeses. Svajonę jis įgyvendino - Šiaulių dramos teatrui siūlo statyti prancūziško stiliaus pjesę.

Pasigenda spektaklių žanrų įvairovės

Iki pat finalo TV3 šou "Žvaigždžių vartai" išsilaikęs trisdešimtmetis Erikas Druskinas publiką kerėjo romansais "Čiornyj voron", "Oči čiornyje", o radijo stotis "Lietus" jį apdovanojo už dainą "Ajajaj", kuri buvo pakilusi į pirmąją vietą.

Nepaisant sėkmės scenoje, Erikas dainininko karjeros nesiekia - Klaipėdoje baigęs dramos ir lėlių teatro režisūrą, penkerius metus dirbo dailininku, organizavo parodas, kūrė spektaklius su jaunimu Anykščiuose, Ukmergės kultūros centre. Subūręs teatro trupę, režisavo didelio pasisekimo sulaukusius spektaklius "Varna netiki ašarom", "Pasakojimai apie meilę", tad jo planuose - tik teatras. Muzikiniai pasiekimai dar gali praversti, nes Erikas svajoja pastatyti ir miuziklą.

"Turiu galvoje daug siužetų ir pradėtų pjesių. Jų nebaigiu, nes teatrų susidomėjimas lietuviška dramaturgija yra nedidelis. Trūksta paskatinimo ir palaikymo. Rašyti vien tam, kad rašytum – negaliu. Turiu jausti prasmę ir tikslą",- sako Erikas.

Šalyje organizuojami dramaturgų konkursai - taip skatinama šalies scenaristų veikla. Jei koks nors teatras pasirenka konkursanto dramą skaityti - kūrėjui sumokamas honoraras. Tačiau šalies teatrai vengia tautiečių dramaturgų kūrybos. Anot Eriko, nesuprantama, kokia linkme juda šalies teatrai. "Pasigendu spektaklių žanrų. Dažniausiai statomos keistos socialinės dramos, nors Europa eina kitais keliais. Na, pas mus visada viskas kitaip nei pasaulyje", - šypteli pašnekovas ir tęsia, kad krizės metu teatruose turėtų atgyti komedijos. Bėda ta, kad lietuviai nelabai moka juokauti - dažniau skamba blevyzgos, pigūs juokai, o ne sąmojis. Sąmojui reikalingas intelektas ir geras bendrasis išsilavinimas.

Pjesė, kurią Erikas atvežė į Šiaulius - prancūziško stiliaus situacijų komedija. Ji yra apie keistą verslą - pora kaimiečių atvyksta į miestą ir ima turtingiems žmonėms organizuoti įvairaus pobūdžio pramogas. Apgavysčių, intrigų, juokingų klaidų kamuolį išpainioja protinga moteris - vieno iš "verslo" organizatorių žmona.

Nugalėjo respublikiniame skaitovų konkurse

Kilęs iš Utenos, šiuo metu Vilniuje įsikūręs Erikas yra pastatęs kelis spektaklius. Po viename festivalyje parodyto spektaklio holokausto tema "Varna netiki ašarom", režisierius iš kritikų sulaukė kvietimo dirbti Rusijoje. Nepasinaudojo kvietimu, nes norėjo save realizuoti Lietuvoje.

Spektakliui pagal Ričardą Bachą "Džonatanas Livingstonas Žuvėdra" Erikas pats sukūrė ir iš metalo bei skardos pagamino sudėtingų konstrukcijų lėles paukščius. Didelius, su rankomis kaip žmogaus. Kažkada su šiuo spektakliu aplankytos Europos šalys, sulaukta didelio pripažinimo. Erikas svajoja šį spektaklį pastatyti tikrame teatre, didelėje erdvėje su profesionaliais aktoriais.

Kodėl lėlių teatro režisierius sumanė dalyvauti muzikos šou "Žvaigždžių vartai"? "Ėjau ten specialiai, norėjau atsiplėšti nuo kultūros įstaigų. Esu dailininkas, scenografas, todėl norėjosi pabandyti gyventi savarankiškai, kitaip", - sako jis.

Scena iš spektaklio  "Džonatanas Livingstonas Žuvėdra"

Sauliaus JANKAUSKO nuotr.

Dalyvavimo muzikos šou Erikas nesureikšmina. Patirties įgyta, reklamos prasme naudos yra. "Galiu savimi didžiuotis, kad išbuvau iki pat pabaigos. Man tai - mažas žygdarbis. Tačiau labai greitai viskas vyko, pasirodymams pasiruošti buvo per mažai laiko. Bet dabar mane žmonės atpažįsta - autobuse sveikinasi ir prašo uždainuoti", - nusišypso vyras.

Tiesa, scena Eriką patraukė jam pačiam netikėtai. Mokydamasis vidurinėje mokykloje jis lankė dailės mokyklą, ketino pasirinkti technišką profesiją - norėjo studijuoti Vilniaus Gedimino technikos universitete. Atsitiktinai nugirdęs apie skaitovų konkursą, nusprendė jame dalyvauti. Tarmiškai perskaitytas tekstas "Megok, Juozapai" buvo įvertintas geriausiai - Erikas nugalėjo konkurentus respublikiniame skaitovų konkurse. Štai tada vyras ir nusprendė pasirinkti sceną.

Valstybė laisvų menininkų "nemato"

Erikas dabar yra laisvas menininkas, kuris moko vaikus dekoratoriaus amato, suvokti scenos kalbą, tekstą. Puikios dikcijos ir žemo vyriško balso vyras su jaunimu sako dirbantis tarsi logopedas, nes jam labai įdomi scenos kalba. "Žiūriu į kalbančiojo žandikaulio struktūrą, raumenų išsivystymą. Neaiškiai kalbančiam patariu, kaip situaciją pakeisti. Dažnai būna net juokinga, kai per kelias minutes įrodau žmogui, kad jis gali ištarti tam tikrus garsus, nors logopedas to nepadarė per dešimt metų. Net stebėdamas diktorius matau, kokias artikuliacijos problemas jie turi. Kartais garsą taisyklingai ištaria timptelėdami lūpas ar pasukdamas žandikaulį. Norint išmokti teisingai tarti garsus, reikia nemažai pratimų atlikti. Čia, kaip sporte, reikia treniruotis", - sako jis prisipažindamas, kad dabar jo susidomėjimo objektas - logopedija.

Savo profesija pasirinkęs režisūrą Erikas sako nesigailintis. "Gal artimieji ir pagalvoja, kad aš kvailys, bet man to nesako. Jaučiu didelį pasitenkinimą matydamas, kaip trupėse nedrąsūs vaikai atsigauna, išlaisvina savo kūrybinius gebėjimus. Gaila, kad valstybė su kultūrą puoselėjančiais žmonėmis elgiasi kaip su durniais. Nėra jokios aiškios pozicijos į meną ir menininkus. Laisvas menininkas Lietuvoje yra pasmerktas. Jei nori gauti finansavimą projektui, privalai kažkam priklausyti, būti kažkokiuose rėmuose. Užsienyje sukurtos specialios laisvus menininkus kurti skatinančios finansavimo programos", - sako vyras.

Tiesa, Erikas - pirmasis scenaristas, savo sukurtą pjesę pats atvežęs Šiaulių dramos teatrui. Teatrai paprastai "bombarduojami" spektaklių scenarijais, tačiau jų kūrėjai patys nepasirodo.

Vaikai animaciniuose filmukuose gelbėjo pasaulį

Jolanta ŠIDLAUSKIENĖ

Jau trečią vasarą Šiaulių dailės galerijoje vaikai susirinko į kūrybinę vasaros stovyklėlę. Šiemet "Menopolio vasara su animacija" pakvietė mokslo metus bebaigiančius moksleivius išgirsti animacijos istoriją, sužinoti jos kūrimo technologijų, kurti animacinius filmukus ir muziką jiems. Edukacinius užsiėmimus vedė ne tik Lietuvos videomenininkai, bet ir svečiai iš užsienio.

Simas Gineika patarė vaikams piešti herojus stambesnius, kad juos būtų galima lengviau iškirpti.

Dalyvauja ne pirmą kartą

"Šiųmetis edukacinių užsiėmimų ciklas išskirtinis, orientuotas į medijų, videomeną, animaciją. Šį kartą norėjome pasiekti, kad kuo daugiau vaikų galėtų dalyvauti projekto "Menopolis" vasaros stovyklėlėje, todėl kiekvienam dalyviui leidome pasirinkti tik du užsiėmimus", - sako Šiaulių dailės galerijos vyresnioji specialistė Jurga Sutkutė.

Projekto kuratorė įsitikinusi, kad vasaros užsiėmimai padeda atsiskleisti savitai vaikų saviraiškai, naujai jiems atrasti kūrybines galias. Į Dailės galeriją vaikai rinkosi penkias dienas po dvi tris valandas.

"Čia mums labai patinka. Nors šie užsiėmimai labai panašūs į tuos, kurie vyko pernai, džiaugiamės kurdamos animacinius filmukus. Čia įgytas žinias galime panaudoti namie ir pačios taip daryti", - dalijosi įspūdžiais ne pirmą kartą "Menopolio" edukaciniuose užsiėmimuose dalyvaujančios Ragainės pagrindinės mokyklos šeštokės Radvilė ir Teofilė.

Paskaitas ir užsiėmimus vedė audiovizualinį meną studijavę ir laisvalaikiu trumpametražius filmukus kuriantys menininkai: šiaulietis Tomas Andrijauskas, vilniečiai Virginijus Malčius ir Simas Gineika, svečiai iš Prancūzijos Vaida Budrevičiūtė ir Pierr Moizan.

Kūrė iš šiukšlių

Jurga Sutkutė džiaugiasi, kad jaunųjų menininkų viešnagės Lietuvoje laikas sutapo su "Menopolio" kūrybine vasaros stovyklėle. Prancūzijoje gyvenanti Vaida su draugu Pierru pernai medijų festivalyje "Enter" kuravo trylikos menininkų parodą. Buvusio "Elnio" teritorijoje žiūrovus stebino instaliacijos, įstabūs paveikslai.

Jaunieji menininkai Prancūzijoje dirba su vaikais vasaros stovyklose. Vaida sako, kad ten, kaip ir Lietuvoje, jaunuoliams vien iš kūrybos išsiversti sunku - tenka ieškotis papildomos veiklos. Šiauliuose audiovizualinį meną studijavusi mergina po studijų bandė save realizuoti gimtajame Panevėžyje, po to Šiauliuose, vėliau išvyko į Prancūziją, tačiau neatmeta galimybės kada nors sugrįžti į gimtinę.

Šiauliuose Vaida ir Pierras, įkvėpti ekologiško meno idėjų, vaikus kvietė išsivalyti stalčius namie ir kurti animacinius filmukus iš atsineštų nereikalingų daiktų. Įvairius niekniekius, sulūžusių mechanizmų detales, net mikroschemas vaikai dėliojo ant didelio formato lapų ir kaskart šiek tiek pajudindavo, o grupės vadovas kiekvieną pakeitimą nufotografuodavo. Vėliau stop kadrų virtinė virto animacija.

Vienoje vaikų sukurtoje istorijoje pasaulį išgelbėjo trys žmogeliukai, kitoje gelbėtoju tapo paukštis, o šiukšles pakeitė pieštos gėlės. Kitą dieną vaikai savo animaciniams filmukams kūrė muziką iš garsų, kuriuos išgavo įvairiais buities daiktais. Pierrui betarpiškai su vaikais bendrauti trukdė kalbos barjeras, vaikai iš pradžių jautėsi nedrąsiai, bet padedant Jurgai ir Vaidai kūrybinė atmosfera keitėsi.

Vaida ir Pierras su vaikais dirba Prancūzijoje, Nantes mieste, o paprašyti mielai atvažiuoja į Šiaulius.

Autorės nuotr.

"Jaunoji karta ir Prancūzijoje, ir Lietuvoje sąmoningesnė, supratingesnė, suvokianti dabartinę ekologinę situaciją. Vaikams ir jaunimui daug aiškinama apie aplinkos taršą, jos pasekmes. Jie pakelia numestą šiukšlę, suvokia šiukšlių rūšiavimo būtinybę", - sako Pierr Moizan.

Menininkui rūpi ne tik gamtosaugos problemos. Kurdamas videomeną, žiūrovui jis pateikia savitą požiūrį į valstybės sistemą, politiką, pasaulį krečiančią krizę, žmonių susvetimėjimą. "Apie krizę tiek daug kalbama, kad ji net pradeda žmonėms įgrįsti, todėl bandau iš to pasijuokti. Nesistengiu pakeisti pasaulio, bet perkurdamas daiktus savaip juos interpretuoju, bandau kritiškai pažvelgti į apribojimus. Man kliūva, kad gamyklose žmonių santykiai nėra šilti, į darbą tenka eiti su uniforma, miestas yra nuolat stebimas vaizdo kamerų, žmonių veiksmus riboja ženklai, draudimai", - kalba svečias, mėgstantis kurti instaliacijas, performansus, manifestus gamyklose, gatvėse, kitose viešose erdvėse.

Patirtimi dalijosi "Enter" festivalio nugalėtojas

Animaciją akvarele vaikus kurti mokė videomenininkas Simas Gineika. Ant didelių lakštų jaunieji kūrėjai akvarele liejo gamtovaizdį, vėliau nupiešė ir iškirpo filmuko herojus - vabaliukus, gandrą ir dievą. Judindami juos, užsiėmimo dalyviai kūrė iliustraciją pasakai, kurią Simas buvo pasekęs.

Simas Gineika - buvęs šiaulietis, šiuo metu gyvenantis ir reklamos srityje dirbantis Vilniuje. Jis ne kartą dalyvavo medijų festivalyje "Enter", kuriame buvo pastebėtas ir apdovanotas. Pernai už originalų trumpametražį filmuką jis gavo paskatinamąjį Šiaulių miesto savivaldybės administracijos Kultūros skyriaus įsteigtą specialųjį prizą. Šiemet tame pačiame festivalyje trumpametražių filmų peržiūroje už poetinį vaizdo meniškumą, pristačius filmuką "Coffee Break", dedikuotą Islandijai, jam buvo skirta pirma vieta.

Gautą tūkstančio litų premiją Simas jau išleido - įsigijo akustinę gitarą, kuria žada kurti muziką animaciniams filmams. Jaunasis menininkas juos kuria laisvalaikiu, dažniausiai skiria suaugusiesiems, pasitelkdamas vaikystės prisiminimus ir pasakas.

Milda Baronaitė tikslo siekia be šou

Oksana LAURUTYTĖ

Pusmetį sekmadieniais Lietuvos televizijos transliuotas jaunųjų šalies atlikėjų konkursas "Talentų ringas" suteikė galimybę talentingiausiems dainininkams, šokėjams, cirko artistams parodyti savo gebėjimus. Gegužės 31-ąją vykusiame finale paaiškėjo šeši talentingiausi vaikai, kurių net trys iš Šiaulių apskrities. Viena "Talentų ringo" nugalėtojų aštuoniolikmetė šiaulietė Milda Baronaitė - superfinale dainavo sirgdama, bet tikslą vis tiek pasiekė. Juk blogam šokėjui net batai maišo, o talentui sužibėti niekas negali sutrukdyti.

"Talentų ringo" nugalėtoja Milda Baronaitė komisijai pateikė vis kitokio stiliaus dainas.

Mildos BARONAITĖS asmeninio archyvo nuotr.

Buvo praradusi balsą

"Talentų ringo" superfinale paaiškėjo šeši nugalėtojai, iš kurių du - pakruojietis Andrius Masilionis ir kaunietis Žilvinas Brazauskas - pelnė pagrindinį prizą - tris tūkstančius litų ir pakvietimus dalyvauti jaunųjų atlikėjų stovykloje.

Kiti projekto nugalėtojai - Akmenės rajono Ventos miestelio gyventoja Justina Narbutaitė, šiaulietė Milda Baronaitė, Marius Eidrigevičius, Monika Linkytė gavo galimybę dalyvauti keturias dienas truksiančioje AGATA stovykloje Raseinių rajone Rokynės dvare. Profesionaliausių atlikėjų vardą pelnė Grupė "Kvinta", Justina Narbutaitė, pianistas Damian Borkovski ir hip hop šokėjas Marius Eidrigevičius. Šie dalyviai gavo tūkstančio litų premiją.

Keturiais šiaulietės Mildos Baronaitės pasirodymais buvo sužavėti visi komisijos nariai, o komisijos pirmininkas Tomas Sinickis negailėjo merginai gražių žodžių. Nenuostabu, nes jei mergina neturėtų talento ir itin stipraus balso, niekas jos nebūtų kvietęs atlikti pagrindinio vaidmens šiauliečių sukurtame muzikiniame spektaklyje "Geležinės princesės diena".

Į susitikimą atėjusi smulkutė mergaitė šiek tiek jaudinasi ir sako, kad jai ne taip baugu dainuoti minioms žmonių, nei kalbėti viešai ir pasakoti apie save. "Jaučiu tokį stiprų norą dainuoti, kad jis net ligą nugali. Prieš "Talentų ringo" superfinalą buvau balsą praradusi. Savaitę į ligoninę važinėjau procedūroms, viską dariau, kad tik balsą atgaučiau. Sekmadienį stebuklas įvyko - balsas grįžo ir prieš pat koncertą pirmą kartą galėjau parepetuoti su instrumentalistais", - šypsosi Milda.

Nors mergina komisijai dar negalėjo pademonstruoti visos balso jėgos ir galimybių, sudainuota Cristina Aguilera daina "Hurt" jai atnešė pergalę - mergina oficialiai pripažinta šalies talentu.

Milda apdovanota galimybe dalyvauti jaunųjų atlikėjų meistriškumo stovykloje Raseinių rajone. Įdomu tai, kad dar neįvykus finalui mergina jau buvo patekusi į minėtą stovyklą - buvo užpildžiusi anketą internete ir sulaukusi teigiamo atsakymo. Taigi prizo kaip talentingiausias šalies vaikas ji lyg ir negavo, tačiau už Geležinės princesės vaidmenį ir kitus savo pasiekimus vyks į dešimt dienų truksiančią stovyklą "Noriu būti žvaigžde" prie Trakų.

"Talentų ringo" komisijos nariu buvęs šiaulietis iliuzionistas Gintautas Gustas (pirmas iš dešinės) džiaugėsi, kad projekto dėka visuomenė galėjo pamatyti, kiek daug šalyje yra ne vien gabių, bet ir talentingų vaikų.

Gintauto GUSTO asmeninio archyvo nuotr.

"Lakštingalų" šeimos palikuonė

Kokie gi kiti talentingiausio Lietuvos vaiko pasiekimai? Milda sako, kad šie metai jai itin sėkmingi. Ji pelnė net tris pirmąsias vietas konkursuose, nugalėjo Vilniuje vykusiame klasikinio pobūdžio dainavimo konkurse, skirtame Lietuvos tūkstantmečio garbei, konkurse "Dainuok žiemužėle" Šiauliuose ir Vlado Putvinskio-Pūtvio sakralinės dainos konkurse. "Seniau šiuose konkursuose laimėdavau antrąsias vietas", - nusijuokia mergina ir sako, kad vis dėlto ją labiausiai šiemet nudžiugino galimybė suvaidinti Geležinę princesę.

"Buvau labai labai laiminga. Norėčiau dar kartą šiame spektaklyje suvaidinti, tik, atrodo, nebebus galimybių", - kalba Milda ir džiaugiasi, kad įgijo spektaklyje daug patirties. Juk vaidinti ir dainuoti - ne tas pats, kaip vien vaidinti ar vien dainuoti. Ir dainavimas, ir vaidyba turi įtikinti žiūrovą, tad reikia maksimaliai susikaupti.

Iš kur Mildos tokie neeiliniai gabumai? Atrodo, kad muzikalumą ji paveldėjo. "Tėtis šmaikštauja, kad iš jo paveldėjau lakštingalos balsą", - nusišypso ji ir sako, kad jos tėtis Virgis - "Dainų dainelės" laureatas. Mama Diana vaikystėje taip pat dainavo šiame konkurse, senelis Vaclovas iki šiol gieda bažnyčios chore Joniškyje. Muzikali ir Mildos sesuo Roberta, tačiau ji savo gyvenimo su muzika nesieja. Milda savo gyvenimo be muzikos ir dainavimo neįsivaizduoja.

Dainuoti ji pradėjo dar darželyje, dalyvavo "Dainų dainelės" konkurse. Soliste tapo trečioje klasėje, lankė popchorą "Rokoko". Jos muzikos mokytoja - "Juventos" pagrindinės mokyklos mokytoja Loreta Stankuvenė. Nors Milda dabar J. Janonio gimnazijos trečiokė, muzikos vis bėga mokytis pas Loretą. "Tikslo siekiame kartu. Ji man ir geriausia draugė, ir mokytoja", - sako Milda.

Žinias gilins užsienyje

Milda prisipažįsta, kad dalyvaudama įvairiuose projektuose mažiau laiko skyrė mokslams, tad šiek tiek nukentėjo pažymiai. Kitąmet, kai baigs gimnaziją, žada labiau atsidėti vadovėliams. O profesiją ji žada pasirinkti tik muzikinę, studijuoti - užsienyje. "Ten labiau vertinamas balsas, gebėjimai, o ne pažintys. Man dažnai gaila tų, kurie nepatenka tarp lyderių, nors gabumų jiems ir netrūksta", - sako mergina.

Mergina "Talentų ringo" laidose dainavo keturias įvairių stilių dainas. Iki šiol ji neturinti mėgiamo stiliaus ir sako jo ieškanti, bandanti atrasti save ir tai, kas jai mieliausia. "Nors mano balso diapazonas platus, aš žinau, kad manęs laukia dar daug darbo. Žinau, kad reikia visą gyvenimą tobulėti, nemanau, kad kažko daug pasiekiau. Esu labai savikritiška", - atvirauja Milda.

Mergina neslepia, kad eidama į sceną visada jaudinasi. "Dainuodama atiduodu visą savo sielą, visą save. Aš patikiu kiekviena daina, kai dainuoju, jaučiu kad ja gyvenu", - sako ji.

Milda prisipažįsta pernai dalyvavusi atrankoje į projektą "Kelias į žvaigždes". Netgi buvo patekusi į jį, tačiau atsisakė šiame realybės šou dalyvauti ir dėl to džiaugiasi. "Aš noriu gyvenime kažko pasiekti savo balsu, o ne per šou", - sako ji.

Jaunieji aktoriai kelia sparnus

Oksana LAURUTYTĖ

Patys aktyviausi, ryškiausi, visuomenės dažniausiai matyti ir girdėti Šiaulių universiteto Menų fakulteto Estrados meno specialybės ketvirtakursiai baigia studijas. Ką pasirinks, kur nukreips kūrybinę energiją "S plius" televizijoje laidą "Bambala TV" kūrę, spektaklius su Estrados teatro vėliava visuomenei pristatę jaunuoliai? Dalis norėtų pasilikti Estrados teatre, tačiau dar neaišku, ar jis Šiauliuose gyvuos. O ką jaunuoliai geba scenoje, visuomenė dar gali pamatyti šiandien ir rytoj - ketvirtakursiai pristato diplominius darbus.

Penkiolika būsimųjų aktorių, baigusių studijas Šiaulių universitete, patys ieškos, kokį kelią pasirinkti, kur dirbti.

Baigia ir savęs pažinimo mokyklą

Antroji estrados meno specialybės laida - 15 jaunuolių. "Šiauliuose mūsų trūks, bet nepakeičiamų nėra. Tuo gyvenimas ir įdomus", - šypteli juodaplaukis Tomas Daškus, šiemet pripažintas jaunąja teatro viltimi. Visuomenei gerai žinomas kaip renginių vedėjas, "Saulės miesto" veidu tapęs Tomas sako po studijų Šiauliuose neliksiantis - išvyksiantis į Angliją studijuoti pramogų verslo.

Kitas talentingas jaunuolis, jėgas bandęs kaip žinių vedėjas "S plius" žinių laidoje, Deividas Rajunčius sako svajojantis, kad kas nors jį pakvies vaidinti teatre. "Noriu vaidinti. Gal Vilniaus, gal Panevėžio teatras manimi susidomės", - viliasi jis.

Tomas ir Deividas turi patirties scenoje - neseniai jie sukūrė Pelėsio ir Šlapanosio vaidmenis muzikiniame spektaklyje "Geležinės princesės diena". Kiti studentai mažiau vaidino, dešimties iš penkiolikos svajonė - vaidinti Šiaulių estrados teatre. "Baigėme ne tik studijas, bet ir savęs pažinimo mokyklą", - atvirauja jie, tačiau kurso vadovas, Šiaulių dramos teatro aktorius Juozas Žibūda optimizmu dėl auklėtinių ateities netrykšta.

"Neturime jokių žinių, kad jaunuolius teatrai kviestųsi. Teatruose nebėra tos tradicijos, kad štai šitas kursas keliaus į vieną ar kitą teatralų bendruomenę. Net akademija dabar nebesuka galvos, kur jaunieji aktoriai eis. Kartais mūsų, dėstytojų, paklausia, kam estrados meno specialybės studentai reikalingi. Manau, kad Šiauliams profesionalų paruošti žmonės visada reikalingi", - sako aktorius.

Kaip srebiama realistinė buza?

J. Žibūda sako kol kas negalintis pasakyti, ar ilgėsis savo studentų. "Nėra kada apie tai susimąstyti, daug darbų nebaigtų. Per paskaitas išgyvenom nemažai malonių, kūrybingų akimirkų, o dabar nebėra kada jausmintis. Gal šios mintys dar atsiras", - sako jis.

Nors dauguma studijas baigiančių jaunuolių labai norėtų vaidinti J. Žibūdos įkurtame Estrados teatre, šis kalba atsargiai apie teatro galimybę išlikti. "Apie tai su studentais dar nekalbėjome. Gal mūsų noras turėti mieste kitą profesionalų teatrą buvo nepamatuotas", - sako jis.

Šiaulių dramos teatro aktorius Juozas Žibūda stengėsi ugdyti studentų individualumą ir mokė dirbti drauge, toleruoti vienas kito kūrybą. "Kūrybingos atmosferos sudarymas - gera prielaida žaisti. Savo pasaulyje užsidaręs žmogus tebus atidirbinėjantis", - sako jis.

Sauliaus JANKAUSKO nuotr.

Estrados teatras jau vasarį pristabdė veiklą. Norėta, kad jaunuoliai gerai apgalvotų savo gyvenimo kelio pasirinkimą, nesiblaškytų, susikauptų baigiamiesiems egzaminams. "Estrados teatras išlieka, bet nėra aišku, ar tai teatras. Teatrui atsirasti reikia labai daug prielaidų - sėkmės, sutapimų, net laimingų atsitiktinumų", - kalba J. Žibūda.

Aktorius ir studentų vadovas teigia auklėtiniams gal net per daug parodęs realistinę teatro buitį. "Norint atrasti romantiškąją teatro būtį, reikia srėbti realistinę buzą. Dirbti teatre, reiškia, būti auka ir aš nenoriu apgauti studentų sakydamas, kad jie eitų vaidinti, nes tuomet taps šlovingais. Aš sakau, kad jie eis tarnauti žmonėms, aukotis kultūrai ir jų valia, ką pasirinkti", - sakė pašnekovas.

Neatsitiktinai J. Žibūda auklėtiniams diplominiam darbui parinko Maksimo Gorkio "Vasarotojus". Tai tarsi mūsų laikų skerspjūvis. Inteligentai prieš prasidedant 1905-1907 metų revoliucijai, ieško savęs įprasminimo. "Tai aliuzija į tai, ką studentams rinktis, ką veikti toliau", - paaiškina J. Žibūda.

"Vasarotojus" teatro gerbėjai galėjo pamatyti vakar, ketvirtadienį, Estrados teatre. Šiandien, penktadienį, 18 valandą ketvirtakursiai parodys Aleksandro Fredro vodevilį "Damos ir husarai", o rytoj, šeštadienį - poezijos, dainos, parodijos ir šokio vakarą "Mes tokie, mes ateinam".

"O kur mes ateinam?.." - minties nebaigė J. Žibūda.

Kartu numesti svorio lengviau

Jolanta ŠIDLAUSKIENĖ

Baigėsi penktasis televizijos projektas "Pasiruošk su mumis vasarai". Šį proijektą galėjo matyti ir "S plius" žiūrovai, laidos "Jėga, grožis, sveikata" gerbėjai. Laidos autorius - Saulius Misevičius, daugkartinis buvusios Sovietų Sąjungos bei tarptautinių kultūrizmo turnyrų čempionas bei prizininkas, tačiau televizijos projekte buvo siūloma dalyvauti eiliniams sporto klubų lankytojams, sumaniusiems patobulinti savo kūno linijas. Komisija vieningai sutarė pirmąją vietą skirti sutuoktiniams iš Radviliškio - Irenai ir Algirdui Kačėnams, kuriuos paruošė šiauliečiai treneriai Ilona Miknienė ir Raimondas Naujokas iš sporto klubo "IR Imperialas". Šis sporto klubas projekte dalyvavo pirmą kartą.

Irena ir Algirdas Kačėnai prieš ir po projekto "Pasiruošk su mumis vasarai".

"IR Imperialo" archyvo nuotr.

Sportas keičia gyvenimo įpročius

Televizijos projektą "Pasiruošk su mumis vasarai" prieš penkerius metus ėmėsi organizuoti Kauno sporto klubo "Geležiniai žmonės" treneriai Saulius ir Irina Misevičiai. Per kelis mėnesius žmonės sporto klube pagražindavo kūno formas, kurias rūbai vis daugiau atidengia vasarą. Pirmajame projekte dalyvavo keturi žmonės, o šiemet dalyvių iš visos Lietuvos padaugėjo iki 63. Dalyviai buvo nufilmuoti prieš projektą ir jam besibaigiant. Finaliniame šou juos vertino iš sporto, žiniasklaidos ir meno atstovų sudaryta komisija, kuri atsižvelgė ne tik į numestus kilogramus, bet ir į sportiškumą, parodomosios programos meniškumą, gebėjimą bendrauti su publika.

Šiaulių treneriai Ilona Miknienė ir Raimondas Naujokas dirba dviejuose sporto klubuose: Šiaulių "Medžiotojų užeigoje" ir Radviliškio "IR Imperiale". Į projektą jie pakvietė 22 šiuos klubus lankančius žmones. Dalis atkrito - liko 18. "Ne visiems lengva pakeisti gyvenimo įpročius. Vieni, kurie mėgsta pavalgyti, pasitreniravę mėnesį grįžo ant sofos valgyti toliau, kitiems labiau rūpėjo draugai, tretiems ėmė priekaištauti šeima, kad mažiau laiko tenka jai", - sako Ilona.

Anot trenerės, lengviau sportuoti, kai turi tikslą, sieki būti į ką nors panašus ar įsivaizduoji save puikios formos. Treneriai sugalvoja įvairiausių būdų, kaip stiprinti motyvaciją. Sunkiausia sportuoti būna pirmą mėnesį. Antrą mėnesį tenka stengtis prisiversti sportuoti, o po to nebegali sustoti. "Fizinis krūvis turi būti gana didelis. Jeigu pratimus lengva daryti, tai naudos iš to nebus. Gerų rezultatų pasiekti galima sureguliavus mitybą. Ji turi įtakos ne tik svoriui - nuo jos priklauso mūsų savijauta, nuotaika", - pataria trenerė.

Riebalai tirpo, sveikata gerėjo

Nuo vasario 28 iki gegužės 16 dienos sporto klubų atstovai, pasiryžę dalyvauti televizijos šou, atkakliai siekė tikslo - laikydamiesi trenerių nurodymų, intensyviai sportavo ir laikėsi mitybos taisyklių. "Dirbame individualiai, tad reikia pažinti kiekvieną žmogų, žinoti, ką jis mėgsta, kokį maistą ir papildus jam reikia parinkti", - tvirtina Ilona.

Per porą mėnesių rezultatai nustebino dalyvius - sumažėjo svoris, išryškėjo liemuo, sustangrėjo raumenys, oda tapo lygesnė.

Projekto pirmos vietos nugalėtojais tapusi Irenos ir Algirdo Kačėnų pora "IR Imperialas" sporto klube iki televizijos projekto buvo sportavusi vos vieną mėnesį. Sutuoktiniai nebuvo patenkinti savo kūno formomis, antsvoriu, dėl jo kamavusiomis sveikatos problemomis. Abu skundėsi padidėjusiu kraujospūdžiu, moteriai nerimą kėlė migrena, o vyras turėjo problemų dėl nugaros skausmų.

Iš pradžių porai sportuoti sekėsi sunkiai, tad treneriai motyvacijai paskatinti pasiūlė dalyvauti televizijos projekte. Sutuoktiniai ėjo petys petin, vienas kitą palaikydami, įdėdami daug pastangų. Algirdui - 53-eji, Irena metais jaunesnė. Per pustrečio atkaklaus darbo mėnesio vyrui pavyko numesti kone 18 kg svorio (nuo 114,2 iki 96,8 kg), o žmonai - 12 kg (nuo 82,7 iki 70,8 kg). Ireną džiugina 17 cm laibesnis liemuo, po 10 cm susiaurėję klubai ir krūtinė. Algirdo pilvukas pastebimai susitraukė - liemens apimtis sumažėjo net 18 cm. Krūtinės apimtis sumažėjo 14 cm. Negana to, pasitaisė sutuoktinių savijauta, pagerėjo nuotaika. Siekdami tobulinti kūno linijas, jie nenustojo treniruotis ir pasibaigus televizijos projektui.

Po valios išbandymų - pelnytas atlygis

Baigiamajame šou pora pristatė originalią parodomąją programą. Jie vaidino internetu susipažinusią porą, nemačiusią vienas kito. Į pasimatymą Algirdas, vaidindamas storulį, įžengė vilkėdamas savo seną lietpaltį, po kuriuo buvo pakišta pagalvė. Irena iš pradžių taip pat neatrodė patraukliai. Trumpai dingę nuo scenos, sugrįžo negalėdami vienas kitu atsistebėti - scenoje stovėjo graži moteris ir simpatiškas vyras. Komisija, įvertinusi poros kūno proporcijas, amžių, judviejų užsispyrimą keistis, įdomiai pristatytą programą, aukščiausią vietą skyrė vienbalsiai.

Po ilgų valios išbandymų nugalėtojai galėjo pelnytai mėgautis puikia dovana - keturias dienas kūną lepinti gražinančiomis, atpalaiduojančiomis sveikatinimo procedūromis SPA centre, įskaitant gyvenimo, maitinimo išlaidas.

Nusipirkite lankelį plaukams

Eva JAGMINAITĖ

Kalbama, kad įžymiausiu Lietuvos stilistu vadinamas Mantas Petruškevičius nuo rudens nebeteks televizijos eterio, tačiau kol kas jis negaili patarimų ir televizijos žiūrovams, ir laikraščių skaitytojams, ir laisvalaikio centrų lankytojams. Viename renginių pasirodęs su plaukų lankeliu M. Petruškevičius siūlo ir moterims nusipirkti lankelį bei atsisakyti pomėgio vietoj jo naudoti akinius.

Manto Petruškevičiaus konsultacijos Loretai Graužinienei nepadėjo tapti prezidente, tačiau jis vis tiek negaili patarimų Lietuvos merginoms ir moterims.

- Jūsų teigimu, šiemet bus madinga violetinė spalva, tačiau reikėtų jos "nepadauginti", t. y. gali būti violetinė detalė, rūbo dalis, tačiau ne nuo galvos iki kojų apsirengti violetiniais rūbais. Kokių dar patarimų, artėjant vasarai, turite?

- Visada madingas buvo ir bus natūralumas, visada madingi bus gražūs, žvilgantys, natūralūs, išpuoselėti plaukai. Neišsimarginkite jų įvairiomis ryškiomis spalvomis, geriau pasirinkite ramius tonus, šviesius atspalvius. Nepagailėkite pinigų geroms priemonėms, nepadauginkite lako, želė, pūtų. Geriau nepavalgykite, bet nusipirkite kokybišką šampūną.

- Ką patartumėte toms, kurios jau dabar skuba pasisiūdinti vasarinę suknelę?

- Šiemet iš mados išstumti mini sijonai. Populiariausi bus šiek tiek žemiau kelių ir ilgi. Tokie ilgi, kad net žeme gali truputį vilktis. Audinys turėtų būti lengvai krentantis, margas, gėlėtas. Nepamirkite, kad būtent sijonas kartais gali labai sugadinti vaizdą, atsisakykite trapecijos, varpo formos sijonų. Kur kas subtiliau atrodo paprasti, tiesūs, vienspalviai. Tiesa, nors Lietuvoje vis dar vyraus ryškios spalvos, Vakarų Europoje jas jau pakeitė pasteliniai, prislopinti atspalviai. Nereikėtų avėti aukštų platformų, geriau pasirinkti lengvas basutes, mokasinus. Bus madingi batai su vos matoma pakulne, tačiau vakare galite avėti ir klasikinius aukštakulnius.

- Dažnai moterys nežino, ar verta vasarą dėvėti kojines, pėdkelnes, ar demonstruoti nuogas kojas?

- Visada sakiau, kad gražias kojas reikia demonstruoti. Nenustebkite - Paryžiuje net ir uždarus batelius moteris aunasi basomis. Todėl vasarą patariu apnuoginti kojas, ypač jei jos įdegusios, grakščios. Toms, kurios kuklinasi rodyti apnuogintas kojas, galima pasirinkti lengvas kūno spalvos plonutes kojines. Dažna moterų klaida - moteris it iš pieno plaukusi, o kojinės - tamsios. Tai, atleiskite, pasityčiojimas iš savęs.

- Kokie aksesuarai šią vasarą madingi? Ar nereikėtų jų išvis atsisakyti?

- Aksesuarai madingi visuomet, tačiau jų taip pat svarbu nepadauginti. Įprasta manyti, kad prie sidabrinio vėrinio reikia prabangios apyrankės ar žiedo su deimantu. Tačiau net ir prie prabangaus vėrinio gali derėti plastmasinė apyrankė, jei ji bus tinkamai parinkta. Šiemet nebemadingi gremėzdiški rankiniai laikrodžiai, todėl paslėpkite juos stalčiuose, ypač jei jie išdabinti spindinčiais akmenukais. Laikrodžius šiemet reikėtų rinktis kuklesnius. Niekada iš mados neišeina skarelės. Jas pasirišusios ant kaklo atrodysite ypač stilingai ir neiššaukiančiai. O nuostabių ir pigių skarelių gausu net ir dėvėtų rūbų parduotuvėse.

- Ar yra papuošalų, kurie šią vasarą ypač madingi?

- Madinga tai, kas originalu. Karoliukai bei pačių suverti auskarai šiemet itin madingi. Net ir stambūs mediniai karoliai šiemet labai populiarūs, tačiau būkite atidžios, svarbu, kad nebūtų per daug blizgesio ir jie nevirstų pigiu kiču. Jei mėgstate auksą ar sidabrą, nebijokite nešioti - tai visada madinga klasika. Vis dėlto nebederėtų nešioti papuošalų iš vilnos, nes juos gaminasi visi, kas netingi. Jie jau tapo atgyvena.

- Ar vertėtų spintoje paslėpti odinius rūbus?

- Na, jei nesate baikeris, kvailokai atrodys jūsų odiniai drabužiai nuo galvos iki kojų. Tačiau visada gražu, jei odinė tik dalis aprangos, pavyzdžiui, sijonas. Didžiausią dėmesį skirkite rūbo kokybei. Nepadauginkite lakuotų daiktų, nes su nekokybiškais, blizgančiais rūbais galite atrodyti kaip ką tik išėjusi iš "bordelio". Grakštumą pabrėš lakiniai bateliai, tačiau vaizdą gali sugadinti rankinė.

- Kokią rankinę patartumėte įsigyti?

- Pirmiausia patarčiau išmesti rankines su daugybe metalo detalių, blizgias ir gremėzdiškas. "Sunkios" rankinės nebemadingos. Vasarai įsigykite lengvą, medžiaginę rankinę, neįpareigojančią, neapkarstytą metalu.

- Vasara neįsivaizduojama be akinių nuo saulės. Ar pernai buvę madingi išliks tokie ir šiemet?

- Ne, šiemet nebereikėtų rinktis akinių, kurie uždengia pusę veido. Nevertėtų rinktis ir ornamentais margintų, o formą vertėtų derinti prie veido bruožų. Moterys, mano svarbiausias patarimas – įsigykite lankelį plaukams, nes labai nemadinga, negražu ir nežavinga, kai saulės akinius naudojate plaukams prilaikyti. Akiniai, prilaikantys plaukus – prasto tono ženklas. Geriau patalpoje įsidėkite juos į dėklą, rankinę ar tiesiog pakabinkite ant grandinėlės.

- Savo laidoje dažnai aptarinėjate gatvėmis vaikščiojančias moteris. Ar nebijote jų įžeisti?

- Iš tiesų siekiu, kad žmonės priimtų tokius mano aptarimus su humoru, neįsižeistų ir nesureikšmintų. Vis dėlto, manau, daugeliui moterų esu padėjęs pasitempti ir prieš išeinant iš namų žvilgtelėti, kad gerai pamąstytų, ar taip jos gali eiti į viešumą.

Pažinoti Praną Piauloką buvo laimė

Antradienį Šiaulių dramos teatre surengtas vakaras aktoriui Pranui Piaulokui atminti. Prieš metus po sunkios ligos amžinybėn iškeliavusį maestro pagerbė daug šalies teatralų. Žmogus gyvas tol, kol jį prisimena, tad Šiaulių dramos teatras išsyk po P. Piauloko netekties sumanė išleisti atsiminimų knygą. Mintimis apie aktorių sutiko pasidalyti kolegos, kuriems teko laimė jį pažinti. Knyga, kuri bus sudaryta iš trijų dalių (atsiminimų, publikacijų spaudoje ir fotografijų), turėtų pasirodyti kitąmet.

Kaip gi Praną Piauloką prisimena kolegos?

Maestro Pranui Piaulokui birželio 2-ąją būtų sukakę 64-eri.

Nepakeičiamas

Aktorė Olita Dautartaitė

(...) Trisdešimt dveji metai atgalios. Aš priimta į Šiaulių dramos teatrą iš Kauno lėlių. Man 33 metai. Pasiutusi drąsa ir geidimas dramos scenos.

Tamsu Šiaulių teatro salėj. Scenoje V. Višnevskio "Iš chaoso" repeticija.

Girdėti reiklus režisierės Aurelijos Ragauskaitės balsas. Geriu režisierės pastabas, scenos vaizdą. Ten telkinėlis vandens ir žolės lopinėlis. Prie jo gražutė ir trapi Elena Jasnauskaitė - komisarė. Ir liesas, išlakus Pranas Piaulokas - anarchistas Aleksejus.

Viskas įdomu ir stebuklinga.

Pertrauka. Aktoriai eina pailsėti ir parūkyti. Aš pakylu praeiti pro juos. Linkteliu visiems. Ir čia prieina Aleksejus, tiesia ranką: "Susipažinkime. Aš Pranas Piaulokas. Tegu jums būna gera mūsų teatre."

Pamaloninta jaunojo maestro tokio pasisveikinimo, laiminga grįžtu į salę, į repeticiją semtis teatro paslapčių. Akylai stebiu, kaip kuriamas mažas scenos stebuklas iš režisierės sumanymo, aktorių persikūnijimo V. Kalinausko dekoracijose. Taip tveriama spektaklio atmosfera. Ji užburia mane, tik įžengusią į dramos sceną.

Lieku laukti savo dalios, likimo, režisierių.

Gyvenu grimo kambaryje. (...) P. Piaulokas išvažiuoja su teatralų delegacija trim savaitėm į Kiniją. Paduoda man savo buto raktą, kviesdamas pagyventi namų aplinkoj Šiaulių bulvaro centre.

Atsiduriu Prano knygų pasaulyje. Kepu bulves, supjaustytas smulkiais griežinėliais, gausiai apibarstytas kmynais (čia Jo toks receptas). Džiaugiuosi rugsėju, svaigiomis repeticijomis, Prano namais.

Per visą laikotarpį mes vaidinom drauge nedaugelyje spektaklių - gal keliolika. Sunku. Jis pajungia aplinkinius savo herojui. Įtempta. Neduokdie, painiotis tekste ar būti nepasiruošusiam repeticijai (juolab spektakliui!).

Neatlaidus. Nedubliuojamas. Ambicingas maksimalistas. Sceninio veiksmo partitūra išmąstyta ir tiksli. Personažai santūriai emocionalūs, šykštus. Kupini stiprybės ir jėgos. Todėl ir sugestyvūs. Ir partneriui, ir žiūrovui.

Po repeticijų, spektaklių drauge eidavom namo. Netoliese gyvenom. Dažniausi Prano patarimai: "Nesisiusink, nebūk silpna. Nešk mintį. Tiksliai. Kondensuotai. Daugiau logikos."

Aktorė Olita Dautartaitė apie P. Piauloką: "Nesusiviliojęs jokiu kitu teatru - nors buvo kviečiamas. Savo teatro tiesos išpažinėjas ir saugotojas. Neatlaidus sau ir kitiems. Nepakeičiamas. Taip, nepakeičiamas! Su visom stiprybėm ir silpnybėm. Talentu, darbštumu, meistriškumu. Tu buvai ne tik aktorius, artistas - didis ir vertinamas. Visų. Buvai Šiaulių simbolis. Kultūros. Dvasinių vertybių. Žmogaus. Aristokratiško, elegantiško, oraus. Nepakartojamo.

Šiaulių dramos teatro archyvo nuotr.

Atsakydavau: "O Tu nors kiek šioj rolėj "suminkštėk", paieškok žmogiškų silpnybių. Nebūk jau toks nenugalimas - taip jautriau būtų..."

Retai kada sutikdavo. Kartais patylėdavo.

(...) Pranas retai sakydavo komplimentų. Pastaruoju metu gal dažniau. Reikėdavo pataikyti į jo elegantišką, santūrų skonį, kad pagirtų!

Po premjerų pauliodavom. Kartais aš Jį vadindavau namo: "Franek, juš idzem du domu. Estėm pjana. Franek, chodź do domu. Ja już pijana... (mes dažnokai persimesdavom "poliakiškai"). Bet dažniausiai Pranas mane: "Ole, namo!"

Mūsų grimo kambariai šalia. Turėjo tokią privilegiją - įeiti nesibeldęs. Jam tai patikdavo. Retsykiais liepdavo numesti porą nereikalingų kilogramų, o kai grįždavau geros kūno formos, nudegus iš Nidos - pagirdavo. Pats, būdamas liesas, nemėgdavo aptukusių. Nei vyrų, nei juolab moterų.

Mano kelias pro Prano namus. Visada lekiu. Skambutis: "Nesikūprink! Nešk savo naštą lengvai." Atsikalbu: "Aha, gera pasakyt - lengvai. Pats eini pasviręs priekin." Tuomet juokiasi.

Ir jau automatiškai eidama pro Maestro namus išsitiesiu, o paskui vėl palinkstu ir skutu greitai...

(...) Prieš keturiolika metų mirė Prano mama Juzefa. Buvo pasiėmęs ją iš Endriejavo. Savo vienintelę. Mokėjo godoti, maitinti, slaugyti. Sakydavo: "Ratas apsisuko. Mama skalbdavo mano vystyklus, dabar aš jos paklodėles. Pavalgęs Kūčių vakarienę su savo viešnele, ateisiu pas Tave..."

Per repeticiją sužinojom, kad mirė Jo mama. Paskambinau. "Ateik", - paliepė.

Nueinu. Sėdi virtuvėj. Peleninė pilna nuorūkų ir pelenų. Geria stiprią arbatą. Rašo, ką turi nuveikti laidotuvėms. Nuveda į kambarį, kur siauroj lovelėj guli amžiams išėjusioji su rožinėliu rankose. Šalia ant taburetės dega žvakelė. Taip dar pabus abu per naktį...

Pastaruoju metu buvo pavargęs. Kalbėdavo, kad laukia pensijos.

Nepasitenkindavo esamais spektakliais, atvažiuojančiais režisieriais. Ne viską mėgdavo repetuoti ir vaidinti. Bet visuose spektakliuose atsiduodavo visa jėga, pirma ar paskutine energija. Sirgdamas, skaudama galva ar kūnu - scenoje JIS. PRANAS PIAULOKAS.

Pašauktasis.

Tavęs ilgisi Šiaulių žmonės. Ilgisi džiaugsmingo susitikimo ne tik scenoj. Ilgisi susitikimo Šiaulių bulvare. Gatvėse. Šventėse ir kasdieniame pasimatyme.

Bet Tu jau TEN.

 

Ar matai mus? Didelius ir mažus. Žanai, Dovydai, Izaokai, Krūšna, daktare Basanavičiau... Ar matai?!

Tuomet lauk. Jei būsim geri - pasitik pas Tėvą.

Tad iki pasimatymo, Pranai.

Atlaidi Prano Piauloko šypsena

Filosofas, rašytojas, publicistas Arvydas Juozaitis

Rašyti apie žmogų, kurio sieloje teatras, sunku. Turi būti tikras, kad tave aplanko teatro stebuklas. (...) Bet - gal verta pabandyti? Juk išpuolė laimė pažinoti Praną, jam giedant savo gulbės giesmę.

Režisieriui Albertui Vidžiūnui perkėlus į Šiaulių dramos sceną mano pjesę "Salomėja - sunkiausi metai", Pranas atliko vieną svarbiausių vaidmenų.

Žiūrėčiau žiūrėčiau tą spektaklį, ir ne vien todėl, kad jaučiuosi jame tarsi namuose. Man patiko keli vaidmenys, labai patiko Pranas Piaulokas, jo vaidmuo - Aleksandras Aleksandravičius.

Tragizmą perteikti kaip sarkazmą, valdžią kaip šaržą - ne juokas. Toks buvo istorinis personažas, tokia buvo komunistinė tikrovė. Pagaliau buvo karas, buvo Lietuvos tragizmas. (...)

Po premjeros Šiaulių teatre (2008 m. gegužės 4 dieną, Motinos dieną) Pranas nebuvo kalbus, atrodė išsekęs. Normali būsena, kai scenoje palieki dalį savęs. Pokalbis su juo įkrito į širdį, ir nesitraukia iki šiol.

"Reikia rašyti, rašyti, - spausdamas lūpas, lyg žiaumodamas nuovargį, kalbėjo Pranas. - Juk matote, koks mūsų gyvenimas - gryna drama. O į dramos teatro sceną keliamas visoks vakarietiškas šlamštas. Praeis šis laikas - nebegrąžinsi. Rašykite... Jeigu galite."

Baigė jis su keista šypsena. Šitaip šypsosi visko gyvenime matę ir jau pavargę nuo jo žmonės. Tokia šypsena - tarsi indulgencija, išankstinis nuodėmių atleidimas, nes tau sakoma: "Daryk. Jeigu pavyks - bus gerai. Jeigu nepavyks - irgi gerai. Svarbu - stenkis, o kaip bus – bus." Štai ir viskas.

Gimęs po Dvynių ženklu

Režisierė Aurelija Ragauskaitė

Visi, kurie kada nors sutiko Praną Piauloką, apibūdins jį kaip inteligentišką, korektišką, protingą, komunikabilią, visuomet kupiną naujų idėjų, iškalbią, patrauklią, ryškią asmenybę ir talentingą aktorių.

Tačiau arčiau jį pažinęs, su nuostaba supranti, kaip puikiai jam tinka mistiškas astrologinio Dvynių ženklo apibūdinimas (gimęs birželio 2 d.).

Sako, kad gimusieji po Dvynių ženklu yra akivaizdus gyvenimo dvylipumo įrodymas. Viena vertus, jie įdomūs, įvairiapusiški, mokantys prisitaikyti ir spontaniški. Antra vertus, nenuoseklūs, šokinėjantys nuo vienos idėjos prie kitos, be galo nepastovios ir besikeičiančios kartu su kintančiais vėjais nuotaikos. O gimusieji birželio 1-11 dienomis yra puikūs artistai.

Dvyniai visada apibūdinami kaip žavingi žmonės. Stanislavskis teigė, kad visos aktorinės savybės yra išugdomos, bet niekas ir niekada negali išmokyti žavingumo. Pranas to paslaptingo žavesio turėjo su kaupu. Jame jis netgi peraugo į dar galingesnę savybę – nepaprastą įtaigumą. Vos išėjęs į sceną jis prikaustydavo žiūrovų dėmesį. Ir teatre nebuvo didesnio autoriteto nei Pranas. Jo lakoniškai išsakyta nuomonė iškart nutraukdavo audringus ginčus. Jo trumpų žodžių poveikis būdavo kur kas didesnis negu kitų logiškos ir išmintingos kalbos.

Visi puldavo su entuziazmu įgyvendinti jo sumanymų tarsi savo. Bet kartais atsitikdavo ir taip, kad jau kitą dieną Pranui jo paties idėjos tapdavo nuobodžios ir nereikalingos, tad ir kitų entuziazmas atšaldavo.

Pranas buvo tipiškas Dvynys ir dėl su vėjais kintančių nuotaikų. Manau, kad šį bruožą pastebėdavo visi. Atrodė, kad ne jis valdo savo nuotaikas, o jos lemia Prano gyvenimo kryptį. Vieną akimirką dainuojantis ir šokantis lediniame Piterio vėjyje, jau po poros minučių sugebėdavo panirti į juodą melancholiją šiltame ir prabangiame restorane. Kodėl – negalėtų paaiškinti niekas, net jis pats. Jo santykius su žmonėmis taip pat lėmė nuotaikos, todėl draugystė su juo buvo tiesiog nenuspėjamas nuotykis. Tas pats žmogus vieną dieną jausdavosi tarsi dievaitis, mylimiausias ir brangiausias, artimiausias Prano draugas, o jau kitą dieną trukdantis, paniekintas ir netgi visai nematomas. Nuostabiausia, kad niekas ant jo dėl to nepykdavo – matyt, suprasdavo, kad po minutės viskas pasikeis.

Svarbiausia, ką reikia prisiminti, tai Praną – aktorių. Režisieriui dirbti su juo nebuvo lengva, nes reikėdavo užsikariauti pasitikėjimą. Pranas buvo savarankiškai mąstantis meninkas, kuriam labai svarbu pačiam suprasti, kaip interpretuoti režisieriaus sumanymą. (...) Vienintelis iš man žinomų aktorių jis puikiai matydavo sceną tartum iš šono ir gebėdavo išspręsti kiekvieną neeilinį įvykį scenoje – patekdavo į nukrypusį nuo įprastos vietos šviesos spindulį, elegantiškai grąžindavo partnerei ne laiku nukritusią nosinaitę, pakeldavo užkliudytą apvirtusią kėdę, padėdavo sutrikusiam partneriui.

(...) Tuštumos, kurią palieka išeidami talentingi artistai, tokie kaip Monika Mironaitė, Bronius Babkauskas, Henrikas Kurauskas ar Pranas Piaulokas, niekas neužpildys. Deja, žiūrovai jų niekada nebepamatys. Matys kitus.

Parengė Oksana Laurutytė

Gegužės šventės

Ričardas JAKUTIS

Iš metų laikų mažiausiai šventėmis gali pasipuikuoti ruduo ir, keista, pavasarinis balandis, nebent jį papuošia Velykos. Bet balandis - jau praeityje, ir šventiniai mėnesiai vėl prasideda.

 Vis dar nežinome, švęsti ar nešvęsti Darbininkų dienos – gegužės 1-osios. Diskutuojama dar daugiau, nei dėl kovo 8-osios. Į Lietuvą ši šventė atėjo su tarybų valdžia, todėl Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, nežinant šios šventės istorijos, jos imta kratytis. Tiesa, šią dieną nuo seniausių laikų švenčia ir Bažnyčia, nes tai - Juozapo Darbininko šventė. Kai tarybiniais metais po darbo žmonių demonstracijos kas nors užsukdavo bažnyčion, nustėrdavo iš nuostabos – ir čia šventė. Apie Tarptautinę darbininkų solidarumo dieną šiais metais mažai kas ir užsiminė. Lietuvoje nebeliko proletarų? O gal solidarumo? Per televiziją tą dieną buvo daug lietuviškos estrados, Taizė susibūrimai bei maldos ir seniai "nugroti" filmai apie policijos akademiją ar Jackie Chano nuotykius.

Nenorintiems švęsti Darbininkų dienos galima rekomenduoti gegužės 1-ąją kaip Gegužės ar Gegutės šventę. Net šio mėnesio pavadinimas kilo iš šiuo metu ar šiek tiek anksčiau užkukuojančios paukštės pavadinimo, o mūsų protėviai Gegutės dieną linksmai švęsdavo. Tarp jaunimo buvo paplitęs apeiginis šokis "Gegutė". Viena mergina (išrinkta gražiausia iš visų) vaizduodavo gegutę. Ji sėdėdavo ant krėslo – gegutės sosto – užrištomis akimis, o visi kiti šokdavo aplink ją rateliu. Aplink šokantys vaikinai, praeidami pro "gegutę", dainuodavo: "Karaliūne gegele, kukū, aš tavo brolelis, kukū." Įsiklausydama į balsus "gegutė" turėjo išsirinkti tris labiausiai patinkančius vaikinus. Tuomet jai būdavo atrišamos akys ir ji visą vakarą šokdavo su tais vaikinais. Išsiskirdama trim "broleliam" ji padovanodavo po savo išaustą juostą.

Gegužės 3-ioji – Saulės diena. Šią šventę 1994 m. paskelbė Tarptautinė saulės energijos bendrovė (ISES-Europe). Ji skirta atkreipti dėmesį į saulės energijos galimybes. Žinia, saulė, vėjas, jūros bangos – puikus energijos šaltinis, kurio žmogus iš tiesų neišnaudoja. Be to, naudojama ši energija nekeičia planetos energetinio balanso, tokios energijos gamyba nekenksminga aplinkai. Saulės dieną profesionalai ir entuziastai, visuomeninės organizacijos iš visos Europos organizuoja įvairius renginius, kuriuose demonstruojamos saulės energijos galimybės, keičiamasi patirtimi. Rengiamos saule varomų automobilių varžybos, seminarai, parodos ir kt. renginiai. Na, pas mus nieko nevyko.

Iš mėnesio pradžios švenčių paminėjome Motinos dieną (pirmąjį gegužės sekmadienį) ir gegužės 4-ąją – Šv. Florijono, saugotojo nuo gaisrų, dieną. Šiuo metu ši diena mūsų krašte primiršta, tad gerai, kad nors šiek tiek ją prisiminėme. Ne be reikalo - gaisrų vis daugėja.

2003 m. aplinkos ministras įsakymu paskelbė gegužės 5 dieną Lietuvos vandentvarkos ūkio darbuotojų profesine švente. Tiesa, sveikinimų šią dieną vandentvarkos darbuotojai neturėjo daug sulaukti, greičiau paburnojimų, kodėl vanduo toks brangus, ir piktų klausimų, nejau jis dar brangs.

Gegužės 6-oji – Tarptautinė diena be dietų. Šią dieną skatinama atkreipti visuomenės, ypač jaunimo, dėmesį į psichologines problemas dėl svorio. Jaunimas neretai klaidingai tiki, kad tik liesas žmogus gali būti laimingas. Dėl šios priežasties dažniausiai paauglės serga nervine anoreksija, t. y. badauja, nes bijo sustorėti. Skaičiau, kad net 5-20 proc. sergančiųjų anoreksija miršta nuo išsekimo. "Kiekvienas turi mylėti save tokį, koks yra. Be abejo, reikia rūpintis savo kūnu – valgyti sveiką, vitaminingą maistą, sportuoti, tačiau nuolatinės dietos tikrai nėra išeitis", – skelbia Tarptautinės dienos be dietų šalininkai.

Kasmet gegužės 7-ąją Lietuvoje minima Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos diena. Ji kiekvienam sąmoningam ir pilietiškam lietuviui primena baisias rusų carinės valdžios represijas, kuriomis buvo varžomi kiekvienos tautos brandumą liudijantys ženklai – kalba, knygų leidyba, spauda, laisvas žodis. Per 40 spaudos draudimo metų paaiškėjo, kad lietuviškoji spauda augo, nepaisant persekiojimų ir taikomų bausmių. Veltui nuėjo rusų pastangos įpiršti valdžios leidžiamas knygas, spausdintas rusiškomis raidėmis. Nuo lietuvių raštijos pradžios ligi 1864 m., t. y. per 300 metų, lietuviškų knygų iš viso buvo išspausdinta vos 750, nuo draudimo pradžios iki 1883 m., t. y. iki "Aušros" gimimo, buvo išspausdintos 484 knygos, o nuo 1883 m. iki 1903 m., neskaitant laikraščių, buvo išspausdintos 1372 knygos. Tiesa, dabar šią dieną belieka pasiguosti dėl knygų brangimo.

Antrąjį gegužės penktadienį, šiais metais tai gegužės 8-oji, švenčiama Buhalterių diena. Didelę savo darbo laiko dalį buhalteris spendžia uždavinį, kaip pasiekti, kad "ir vilkas būtų sotus, ir avis sveika": valstybei - mokesčiai, savininkams - pelnas. Kai visi kiti ruošiasi švęsti didžiąsias metų šventes, buhalteriai dažniausiai dirba. Tik prasidėjus gegužei jie gali šiek tiek atsikvėpti. Tikriausiai todėl ir profesinė buhalterių šventė švenčiama gegužės pradžioje. Buhalteriams tiktų daina: "Mūsų tarnyba - pavojinga ir sunki. Ir iš pirmo žvilgsnio nelabai pastebima ji..." Buhalteriai pasižymi tikslumu. Kaip anekdote, kai kolektyviniame sode nusileidžia pasiklydęs oro balionas. "Kur aš esu?" - oreivis klausia iš vasarnamio išėjusio žmogelio. "Kolektyviniame sode", - atsako šis. "Gal jūs buhalteris?" – tuomet pasiteirauja oreivis.

Apie Europos dieną, gegužės 9-ąją, dera kalbėti rimtai. Tą dieną 1950 metais Prancūzijos užsienio reikalų ministras Roberas Šumanas iškėlė Europos integracijos idėją. Tad šią dieną ir švenčiamas Europos Sąjungos gimtadienis. Pirmasis Europos Sąjungos šešetas sukurtas 1951 m., kai buvo pasirašyta sutartis apie Europos susijungimą. Lietuvoje Europos diena plačiau pradėta švęsti nuo 2002 metų. Tiesa, apie Europos Sąjungą lietuviams derėjo pakiliai kalbėti ir gegužės 1-ąją, nes tą dieną prieš penkerius metus Lietuva tapo ES nare. O gegužės 9-ąją anksčiau buvo švenčiama Pergalės diena. Kadangi dabar - Europos diena, kartu su rusais gerti vis tiek galime...

Gegužės 12-oji - Tarptautinė slaugytojų diena, švenčiama Tarptautinės Raudonojo kryžiaus organizacijos sprendimu anglų medicinos sesers Florens Naitingeil, gyvenusios XIX–XX amžių sandūroje, garbei. Gegužės 12-oji – jos gimtadienis. Krymo karo metu Florens Naitingeil Turkijoje organizavo sužeistųjų gydymą ir priežiūrą, vėliau tapo pirmąja slaugių kursų rengėja Anglijoje. Kaip dabar pagerbiame šias reikalingos profesijos atstoves? Ogi atlyginimų mažinimu. Slaugytojoms bandoma įrodyti, kad jos, būdamos geros širdies ir visad linkusios aukotis, pirmos turi aukotis ir krizės metais.

Kai visi vasario 14-ąją švenčia meilės ir už jos slypinčių malonumų dieną bei keikia niūrias lietuvių šventes, niekas nesusimąsto, kad ir lietuviai turi gražią savo meilės šventę ir savo šv. Valentiną – dievaitę Mildą. Tai deivė, kurią turėjo kiekviena iškili senovės tauta: graikai – Afroditę, romėnai – Venerą, lietuviai – Mildą. Pamiršę speiguotą vasarį, galime švęsti meilės, piršlybų ir giminės tęstinumo dievaitės Mildos šventę. Ji švęstina žieduotą ir saulėtą gegužės 13-ąją d. Profesorė P. Dundulienė spėja, jog Mildos šventykla Vilniuje buvusi ant dabartinio Trijų kryžių kalno, o Kaune stovėjusios dvi Mildos šventyklos: viena – dabartiniame Aleksote, anuomečiame Svibirgale pagal tekėjusį Svibirgalos upelį, kita – alke, Neries ir Nemuno santakoje.

Gegužės 16-oji – jūros kiaulės (delfino) diena. Ką mes žinome apie šiuos gyvius? Nors gyvena vandenyje, delfinai – ne žuvys, o žinduoliai. Jie kvėpuoja oru, vis iškildami į paviršių. Beje, jie labai įdomiai miega – užplaukę ant seklumų ar tiesiog plūduriuodami paviršiuje, visada atmerkę vieną akį, iš vandens iškišę bent vieną šnervę. Kartais miega net plaukdami, retkarčiais išlįsdami įkvėpti oro. Nuo seno žinomas ypatingas delfino ryšys su žmogumi. Žinoma atvejų, kai delfinai jūrose išgelbėdavo žmones. Skirtingai nei kiti gyvūnai, jie tai darydavo be jokio paskatinimo, tiesiog geranoriškai. Kai kurie gydytojai tvirtina, kad delfinai turi galios gydyti sutrikusios psichikos ir motorikos žmones. Įvairiose tautose delfinai buvo garbinami. Australijos aborigenai tiki, kad mirusi dvasia įsikūnija į delfiną. Delfinus jie laiko pagalbininkais, netgi meldžiasi Delfinui Broliui. Broliais delfinus laiko ir Kalifornijos indėnai. Kinams delfinas – laimės ženklas. Pagal Feng Shui, dviejų delfinų statulėlę rekomenduojama pasistatyti miegamajame, vakariniame kampe, tuomet sutuoktiniai gerai sutars, mylės vienas kitą.

Gegužės 17-oji - Tarptautinė diena prieš homofobiją. 1990 m. gegužės 17 d. Pasaulinė sveikatos organizacija pripažino, kad homoseksualumas nėra psichinė liga. Įvairiose Europos šalyse šią dieną ar net visą savaitę organizuojami renginiai, skirti paskatinti žmones būti tolerantiškais homoseksualiems žmonėms, akcentuoti jų lygybę. Siekiama atkreipti dėmesį į sunkumus, su kuriais susiduria homoseksualūs žmonės asmeniniame gyvenime ir darbe, apie tai informuoti heteroseksualius žmones, paskatinti juos geriau suprasti seksualines mažumas. Mano mama, garbingo amžiaus moteris, manęs paklausė, kas tokie tie gėjai. Sunkiai jai išaiškinau, kas jie tokie ir kaip ten tarp jų viskas vyksta. Iš pradžių mama nepatikėjo, galiausiai nusprendė, jog geriau būtų mirusi šito nežinodama. Taigi tokia švietėjiška diena yra labai reikalinga.

Pasaulinė sveikatos apsaugos organizacija 1987 m. paskelbė gegužės 31-ąją Pasauline diena be tabako. Šią dieną visi rūkantieji skatinami bent vieną dieną nerūkyti. O "ištempus" be cigaretės vieną dieną galima juk "tempti" be jos antrą, trečią ir t. t.

Gegužė – kultūros mėnuo. Be jau minėtos Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dienos, šį mėnesį švenčiame Informacinės visuomenės (17 d.), Muziejų (18 d.), Kultūros puoselėjimo (21 d.) ir dar kitas dienas. Šiais metais šį mėnesį gausu ir religinių švenčių, kurių pagrindinės – Šeštinės (21 d.) ir Sekminės (31 d.). Šeštinės – Kristaus dangun įžengimo šventė, Sekminės – Šventosios Dvasios atsiuntimo diena.

Gegužė – moterų mėnuo. Kiek moterų vardadienių šį mėnesį! Gegužės 1 d. – Gražina, Vidmantė, 2 d. – Meilė, 4 d. – Monika, Vitalija, 5 d. – Irena (tiesa, per metus Irenos vardadienių labai daug), 6 d. – Judita, 7 d. – Danutė (šis vardas minimas dar ir 25 d.), 8 d. – Stanislava (bandyta šio vardo šventę kelti į kitą mėnesį, bet visi švenčia tradiciškai), 9 d. – Austėja, Edita, 14 d. – Gintarė, 17 d. – Gailė, 22 d. ypač šventiška – Aldona, Elena, Rita, 24 d. – Joana (ji ir 30 d.), 28 d. – Rima, 31 d. – Angelė. Paminėti čia tik patys populiariausi vardai, o kiek dar kitų. Taigi gegužę nėra dienos, kad nereikėtų sveikinti kokios nors moters. Ir šiaip gegužė – švenčių mėnuo.

Ekrano hipnozė ir įvaizdžio problemos

Virginijus KINČINAITIS

Tarptautinis medijų meno festivalis "Enter 7" yra savotiškas akibrokštas Šiaulių miestui. Juk daugelis negalėtų pasakyti, kas gi tos medijos, o čia dar festivalis, parodos, konferencijos... Kam visa tai, jei pats žodis nieko nesako? Tegul vyksta tokie festivaliai Lince ar Berlyne, o kuo dėti mes?

"Enter" festivalis kasmet sulaukia daug žiūrovų.

Festivalio misija

Kartą vieną garsiausių M. McLuhano knygų apie medijų kultūrą "Kaip suprasti medijas: Žmogaus tęsiniai" "Žiburio" knygyne radau prie religinės literatūros. Matyt, knygyno darbuotojai nusprendė, kad kalbama apie mediumų ryšius su mirusiais ir dievais. Kitaip tariant, dėl to šis festivalis ir rengiamas. Jo misija labai paprasta - atėjo laikas priimti skaitmeninių technologijų iššūkį meninėje kūryboje. Kitos gyvenimiškos erdvės yra uzurpuotos tų pačių technologijų: interneto, televizijos, spaudos. Jos valdo mūsų protus, emocijas, kuria pramogas ir formuoja politines pažiūras. Trūksta vieno – kritinio mūsų požiūrio į skaitmeninių garsų ir vaizdų produkciją. Todėl meninė, kūrybinė mus supančių vaizdinių interpretacija atlieka savotišką išlaisvinančią funkciją.

Perkurdami žiniasklaidos, skaitmeninių technologijų kuriamus vaizdinius, iš jos galių vaduojasi patys menininkai, antra vertus, gilindamiesi į tokią kritišką jų kūrybą laisvėjame ir mes. Tiesiog pamatome už savaime suprantamų masinės kultūros vaizdinių slypinčias įvairiausių manipuliatorių užmačias. Būtent todėl ir skatinamas kritiškas šiuolaikinių masinės žiniasklaidos priemonių produkcijos permąstymas ir perkūrimas. Kitaip liekame tik pasyvūs, tų pačių medijų valdomi ir reguliuojami vartotojai. Juk tokia masė naudinga visais laikais - komunistiniais ar kapitalistiniais. Todėl kažkam naudinga, kad taip ir nežinome, ką žodis "medijos" reiškia. Medijos - tarpininkės tarp mūsų ir pasaulio.

Kelia kultūros lygį

Dabar pasaulio ir savo suvokimą formuojame ne iš senelės pasakų, bet iš kino teatro, televizoriaus, kompiuterio. Vadinasi, supratimas apie gėrį ir blogį, grožį ir bjaurumą ateina iš ekranų. Būtent todėl taip svarbu gilintis apie ekrano vaizdinių poveikį visuomenei ir konkrečiam žmogui, tam reikalingos išsamios vizualinės antropologijos studijos ir mokslinės diskusijos. Apie tai kalbėta ir šiųmečio "Enter" festivalio konferencijoje.

Meninei vaizdo prigimties interpretacijai buvo skirtos trys parodos. Savo temų, išraiškos formų įvairove, eksperimentine dvasia stebino didelė Šiaulių universiteto Audiovizualinio meno katedros ir Norvicho universiteto meno mokyklos studentų kūrinių paroda "Laboratorija". Giliu požiūriu ir estetiniu vientisumu pasižymėjo A. Grigalaičio instaliacija "Look up", graži fotografinių kanonų reinterpretacijomis L. Miklaševičiūtės paroda "Lijo".

"Ars Electronica" menų centre Lince vyksta didžiausias elektroninių menų festivalis pasaulyje.

Šiaulių dailės galerijos archyvo nuotr.

Dvi naktis "Elnio" fabrike vyko elektroninės muzikos renginiai. Niūriuose pramoninės architektūros paminklų labirintuose siautę futuristiniai garsai ir vaizdai jau kelintą kartą įrodo, jog turime unikalią erdvę, deja, tai suvokia tik patys tokių renginių dalyviai. Politikų diskusijos apie kultūros fabriką yra abstrakčios, o jų optimizmas - melagingas - nė vienas jų iš tikro nesuvokia realaus tokių erdvių gyvybingumo ir potencialių galimybių, kurios, beje, ir dabar jau sėkmingai išnaudojamos. Kol Šiauliuose naikinama bet kokia kino teatrų kultūra, "Enter" festivalis pagal galimybes skatina autorinių, meninių filmų kūrybos lygį.

Autorinio kino mokykla

Šiemet paskelbti trumpametražių filmų peržiūros laimėtojai. Pirmos vietos nugalėtojui Simui Gineikai už poetinį vaizdo meniškumą filme "Coffee Break" paskirta 1000 Lt premija. Antrą vietą ir 700 Lt laimėjo Julius Gintautas už ironišką konceptualumą filme "The infrared artist", trečia vieta ir 500 Lt skirta Edgarui Pisčikui už vizualaus pasakojimo daugiasluoksniškumą filme "Autoportretas – aš esu draugai". Specialiu Šiaulių miesto savivaldybės administracijos Kultūros skyriaus prizu už sėkmingą debiutą, sukūrus filmą "Fotoprovokacija", apdovanotas ŠU audiovizualinio meno specialybės pirmo kurso studentas Gediminas Dundulis.

Visi apdovanotieji - buvę arba esantys ŠU Audiovizualinio meno katedros auklėtiniai. Jau ne kartą net respublikinėje spaudoje buvo minimas Šiaulių miesto kultūrinis fenomenas – naujai užgimstanti autorinio kino mokykla Lietuvoje. Tokius reiškinius reikia puoselėti, jie suteikia miestui autentiško kultūrinio vyksmo.

Link kultūrinės katastrofos

Kaip puoselėti tokią meninę saviraišką, jeigu nėra šiai kultūrinei terpei būtino tinkamo kino teatro, kino filmų festivalių, kino klubų, diskusijų, paskaitų apie kiną? Vieną kitą vertingesnį filmą rodęs kino teatras "Laikas" - ant išnykimo ribos. Žinant kino filmų poveikį visuomenei, tokia situacija - tikra miesto kultūrinė katastrofa. Štai dėl ko Vilniuje vyko tokios įnirtingos protesto akcijos prieš "Lietuvos" kino teatro panaikinimą. Kas iš to, kad prekybos centruose atidaromos kino salės. Tai tik dar viena prekyvietė, kurioje brukamas ekrano šlamštas. Kas iš to, kad internetu galima persiųsti filmų, jeigu svarbiausių kino genijų pavardės seniai pamirštos ir nebemokame kino meno kalbos abėcėlės.

Prisiminkime vieną įdomų faktą apie Austrijos miestą Lincą, juolab kad tai šių metų tikroji Europos kultūros sostinė. Tikrai ne Vilnius. Lincas jau kelis dešimtmečius puoselėja medijų kultūrą ir elektroninį meną. Tuo jis garsus visame pasaulyje. Lince vyksta didžiausias elektroninių menų festivalis pasaulyje "Ars Electronica", įkurtas įdomus elektroninio meno muziejus. Kultūros sostinės proga Lincas visas pajėgas metė šiai sričiai ir atidarė naują elektroninių menų centrą. Tiesiog miestas drąsiai žvelgia į priekį, netrypčioja vietoje, nesisvaigina mirusiomis tradicijomis ir laimi. Ateitį.




Valentinas Masalskis linki atsitraukti nuo sistemos

Oksana LAURUTYTĖ

Praėjusį penktadienį Šiauliuose vykusio IV Lietuvos aukštųjų mokyklų teatrų festivalio svečių - Vilniaus kolegijos studentų - sukurtas spektaklis "Kalnas" pakerėjo publiką. Iš scenos besiliejantys pamažu garsėjantys jaunųjų aktorių delnų pliaukšėjimų, kojų trepsėjimo ir dainų garsai žiūrovams padovanojo milžinišką energijos pliūpsnį. Publika plojo atsistojusi, o studentų vadovas, spektaklio režisierius, aktorius Valentinas Masalskis šypsojosi. "Ilgai galvojau, koks turi būti šiuolaikinis teatras. Jis turi belstis į žmogų, turi sukelti jausmą, pateikti aiškią švarią mintį ir išspinduliuoti labai daug energijos", - savaitraščiui "Šiauliai plius" sakė jis. Tiesa, ne tik V. Masalskio vadovaujami studentai, bet ir jis pats pokalbio metu tarsi įtraukė į mažą spektaklį - įtaigų, užburiantį, tikrą ir įtikinantį nuoširdumu.

Valentinas Masalskis savo studentų pasirodymą stebi nė nekrustelėdamas. Jis studentus moko matyti ne save, o jausti partnerį ir publiką.

Aktorius žada parengti per trejus metus

Su V. Masalskiu kalbamės išsyk po repeticijos - po penkiolikos minučių jo mokomi Vilniaus kolegijos pramoginio scenos meno pirmojo kurso studentai parodys ritmo, minties, dainos ir judesio spektaklį "Kalnas". Laukdama pokalbio, stebiu repeticiją - apie dvidešimt jaunuolių į sceną neša kėdes, sėdasi ant jų, imituoja klaviatūros tarškenimą, stojasi, nueina, ateina, veiksmas vis greitėja, garsėja ir sutartinai tariamas: "Ček, ček, ček..."

Vėliau kėdės lieka nuošaly, studentai rikiuojasi arba susiburia į ratą ir gieda. Į sceną plūsta giesmės, lietuviškos tautinės dainos. "Ką čia darot?" - užrėkia V. Masalskis ir liepia pakartoti. Pašoka nuo kėdės, aiškina, mosikuoja rankomis. "Mažiukai, vo, gerai, vo, maladec, vo - vsio", - šūkčioja jis ir apkabina mokinius, apdovanodamas juos plačia šypsena.

Su tokia pat šypsena, lyg globėjiška, lyg padrąsinančią prieina ir pasiūlo arbatos. Atsineša metalinį termosą, įsipila šlakelį ir klausia, kaip sekasi. Išgirdęs, kad jo studentai dirba kaip vienas, susikaupę, tiksliai žinantys, ką daro ir sugeba pakerėti, V. Masalskis sako su jais dirbantis metus. Tada patikina, kad per trejus metus galės iš jaunuolių padaryti tikrus aktorius.

"Šiais laikais, kai žodyje yra tikroji infliacija, kai sakai meilė, ir vienam tai - vertybė, o kitam - sargis, teatras turi sukelti jausmą. Teatras turi gerbti žiūrovą, jo laiką ir per trumpą laiką paskleisti energijos užtaisą", - sako jis.

Pašnekovas įsitikinęs, kad pirmaisiais metais būsimieji aktoriai turi išmokti dirbti grupėje, jausti žiūrovą ir vienas kitą. "Teatras - kolektyvinis menas. Nedarome jokių etiudų. Mokyti po vieną - klaida. Ugdant po vieną, vieni gali pasijusti genijais, o kitiems kompleksų gali "privaryti". Mane mokė matyti save, o ne žiūrovą, partnerį", - sako V. Masalskis ir tęsia, kad šiuolaikinė švietimo sistema yra ydinga. Ji naudinga ne mokiniui, o pedagogui, kuriam nereikia jausti atsakomybės. "Tinginių pedagogika dabar. Kiek galiu, tiek būnu su savo mokiniais", - sako jis.

Visada buvo laisvas

V. Masalskis pakyla nuo kėdės, persėda kitur. Atidžiai žvelgia į akis, gurkšteli arbatos. Pašoka, persimeta keliais žodžiais su scenos darbininkais. Tada sako, kad jo režisuojamas spektaklis "Kalnas" - pagal Konfucijų. Kitąmet į Šiaulius jis atveš spektaklį "Laikraštis". Be abejonės, šio spektaklio festivalio "Po saule" dalyviai ir žiūrovai lauks nekantriai. Nes pamatę "Kalną" šaukė "Bravo" ir pagarbą reiškė atsistodami.

V. Masalskio vadovaujamos Vilniaus kolegijos pramoginio scenos meno pirmojo kurso studentų gretose - dainininkas Jeronimas Milius.

Sauliaus JANKAUSKO nuotr.

"Šiuolaikiniam teatrui reikia archetipinės formos, kiekvienas judesėlis turi ką nors reikšti", - sako V. Masalskis. Patirties taip sakyti aktorius ir režisierius turi išties daug. Balandžio 11-ąją atšventęs 55-erių metų jubiliejų aktorius yra laisvas menininkas. "Visada buvau laisvas", - nusišypso jis.

V. Masalskis daug metų vaidino Kauno valstybiniame akademiniame dramos teatre, o 1995-aisiais įkūrė "Menų sambūrį". Lietuvos nacionaliniame dramos teatre jis režisavo V. Šekspyrą, F. Dostojevskį. Šiame teatre atlieka ne vieną vaidmenį, o per beveik 30 kūrybinės veiklos metų sukūrė apie 100 vaidmenų teatre ir kine, nusifilmavo šalies ir užsienio (Prancūzijos, Lenkijos, Rusijos) filmuose.

Lietuvos nacionalinės premijos laureatas Šiauliuose lankėsi prieš kelerius metus - filmavosi Inesos Kurklietytės filme "Varnų ežeras". Režisierė V. Masalskį valkatos klajūno vaidmeniui atlikti pasikvietė, nes buvo tikra, jog tik jis - žmogus, turintis nepaprastai daug vidinės laisvės, gali nemeluodamas suvaidinti beprotybę.

Nors V. Masalskis vaidino daugelyje filmų - "Ligoninė", "Dievų miškas", "Jonukas ir Grytutė", "Laisvė", "Mėnulio Lietuva", "Vasara baigiasi rudenį", "Turtuolis vargšas", televizijos žiūrovai jį labiausiai prisimena iš "Raudonmedžio rojaus".

Apie "Varnų ežerą" nelinkęs kalbėti V. Masalskis sako, kad jį prisimena kaip "Raudonmedžio rojaus" herojų todėl, kad kiekviena karta daro savo stabą. "Mano karta - jau buvę. Dabar galime tik perduoti savo energiją jaunimui. Bet mes - jau buvę..."

Kai dvasia stipresnė už kūną

Stebint juodai vilkintį energija spinduliuojantį V. Masalskį negali patikėti, kad prieš kelerius metus jis patyrė sunkią traumą - buvo lūžę keli kaklo ir nugaros stuburo slanksteliai. Medikai sakė, kad jis nebejudins rankų ir kojų. V. Masalskis įrodė, kad jo dvasia yra stipresnė už kūną.

Aštuonerius metus aktorius gyvena Vievyje, didžiąją dalį laiko leidžia miške, vaikštinėdamas su šunimis. "Man miškas įdomesnis už miestą", - sako jis ir kalba, kad gyvenimą Vievyje jis pasirinko suprasdamas, kad norint sukurti ką nors miestui ir atiduoti jam viską, ką galvoji, reikia atsitraukti nuo sistemos.

"Miestas vienodas. Penktą ryto jis yra paslaptingas, devintą - oficialus ir daug žadantis. Per pietus jis pakvimpa kvepalais ir jame skamba telefonų skambučiai. Penkioliktą valandą prasideda "bardakas", išlenda bohema. Naktį mieste prasideda ištvirkimas. Miškas visada paslaptingas. Net praplaukęs debesėlis turi paslaptį. Miškas - kaip žmogaus gyvenimas. Kartais aiškus, kartais visiškai nesuvokiamas. Kiekvienam linkėčiau atsitraukti nuo miesto", - sako Valentinas Masalskis.

Netikėtą sėkmę sufleravo horoskopas

Eva JAGMINAITĖ

Šiauliečiai - vieni geriausių kultūros laidų kūrėjų Lietuvoje. Septintą kartą konkursą "Pragiedruliai" rengianti Lietuvos radijo ir televizijos komisija kartu su Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondu išrinko geriausias praėjusiais 2008-aisiais metais transliuotas televizijos ir radijo kultūros laidas bei laidas vaikams. Konkurso rengėjai šiemet įsteigė penkis pagrindinius ir penkis specialiuosius prizus. Keturis iš dešimties prizų gavo šiauliečių kūrybinės komandos.

Laidos redaktorė N. Visockienė ir montuotoja A. Brašiškienė netikėjo pelnysiančios aukštą "Pragiedrulių" konkurso apdovanojimą.

Du pagrindiniai prizai iš penkių bei 5000 litų premija teko "S plius" televizijai: už siužetą apie Kelmės mažojo teatro režisierę Dalią Stirbytę apdovanoti laidos "Provincija" kūrėjai, o laidos "Garvežių amžius" autoriai - už laidą, kurioje meniškai persipina poezija su industrijos istorija. Specialiuoju prizu ir 2000 litų premija apdovanota "S plius" laida "Senasis Šiaulių kinas". Specialus prizas "Už gyvąją istoriją" teko ir Šiaulių televizijos darbuotojams Daivai Pikturnienei ir Egidijui Juščiui, konkursui atsiuntusiems laidą "Tremties vaikai".

Kūrėjai - apie kūrėjus

Į geriausiųjų šalies kultūros laidų sąrašą "S plius" regiono televizijos laida "Provincija" patenka antrąkart. Pernai šios laidos siužetas buvo apdovanotas už kūrėjo portretą, šiemet prizą pelnė už menininko portretą. "Tai buvo laida apie mažąjį Kelmės teatrą. Kalbinau jo režisierę-aktorę - entuziastingą, energingą ir visus optimizmu užkrečiančią Dalią Stirbytę, - pasakoja siužeto redaktorė Nijolė Visockienė. – Ieškojau lengvos temos laidai, kurią parodyti buvo numatyta antrąją Kalėdų dieną. Tačiau filmavimas nebuvo lengvas - turėjome dirbti ankštame persirengimo kambarėlyje, mažiau nei pusės valandos laidai buvo nufilmuota kone pustrečios valandos vaizdo įrašo." Siužetą filmavusi operatorė Aurelija Paulauskaitė sako pati kūrusi aplinką, kurioje buvo kalbinami pašnekovai. "Atnešiau lagaminą, ant jo išskleidžiau gėlių, kitam interviu foną sukūriau iš aktorių kostiumų", - darbo paslaptis šiek tiek atskleidžia operatorė. Vertinimo komisijai ypač patiko interviu, kurio metu pašnekovo ir kalbintojo atspindžiai matyti veidrodyje, tiesa, pačiai operatorei tuomet teko dirbti pritūpus, kad veidrodyje jos nebūtų matyti. "Vilniuje pirmąkart pasijutau vertinama kaip savo srities profesionalė, o ne kaip moteris operatorė, neva dirbanti vyrišką darbą. Būtent tokio požiūrio dažnai savo darbe pasigendu", – džiaugiasi A. Paulauskaitė.

Operatorė A. Paulauskaitė filmuodama didžiausią dėmesį skiria kokybei, kruopštumui ir nuoseklumui. "Džiausiuosi, kad įvertino kaip specialistą, o ne kaip moterį operatorę", - sako mergina.

"Provincijos" laidas trečius metus montuojanti Aida Brašiškienė stengiasi, kad žiūrovai išgyventų siužete perteikiamas emocijas, patys pasijustų įvykių sūkury.

Kūrybinė grupė neslepia, kad tai mieliausias ir pats brangiausias apdovanojimas. "Komisija mūsų kūrybinę grupę gyrė už profesionalumą ir estetiką. Tiesa, nė viena iš trijų kūrėjų nenujautėme, kad siužetas gali pelnyti aukštą apdovanojimą, todėl užuot vykus į Vilnių tądien mieliau norėjau vykti filmuoti Jurginių, - prisimena N. Visockienė. – O štai tos dienos horoskopas, kuriuo įprastai netikiu, tądien sufleravo sėkmę. Juokiausi perskaičiusi "darbdaviui net žandikaulis atvips, kai pagaliau supras, kokiam brangakmeniui moka atlyginimą".

Poezija ir industrija

Dar vieną "Pragiedrulių" statulėlę "Už daugiaprasmį kultūros suvokimą" į Šiaulius parvežė "S plius" televizijoje rodytos laidos "Garvežių amžius" kūrybinė grupė. Tai ne pirmas "Pragiedrulių" apdovanojimas, kurį gauna laidos redaktorė Daiva Grikšienė.

"Pamatėme, kiek įvairių dalykų perpinta vienoje laidoje: poezija, pramonės ir industrijos istorija. Visa tai rodo, kad Lietuva nebuvo vien agrarinė valstybė", – pagyrų negailėjo vertinimo komisijos pirmininkė Vaiva Žukienė. Laidą kūrę Daivą Grikšienė, Dangiras Mačiulis, Rolandas Šležas, Kęstutis Gilys, ieškodami vaizdingų vietovių filmuoti, nepatingėjo užsukti į daugybę traukinių stotelių, nuvyko į Anykščius, Latviją. "Tai užima laiko, tačiau akivaizdus kruopštumas, gražu žiūrėti", – teigė vertinimo komisijos narė rašytoja-žurnalistė Gintarė Adomaitytė.

Iš žurnalistikos - į meną

Konkurso "Pragiedruliai" apdovanojimą Daiva Grikšienė su kūrybine komanda gauna ne pirmąkart.

Specialiuoju prizu "Už pagarbą laikui" apdovanoti "Senojo Šiaulių kino" laidą kūrę autoriai – Viktoras Gundajevas, Ramūnas Snarskis, Rimantas Vencevičius ir Algirdas Musneckis. "Tai pavyzdys, kai laida peržengia žurnalistikos rėmus ir tampa menu. Esu sužavėta - šią laidą rodžiau ir savo artimiesiems", - atvirauja G. Adomaitytė.

Iš viso "Pragiedrulių" konkurse rungėsi 43-ys televizijos ir radijo kultūros laidų autoriai. Vienuolikos narių komisiją sudarė garsūs kritikai, rašytojai, docentai, ypatingą dėmesį kreipę į tai, kad geriausiomis būtų pripažintos nenuobodžios, profesionaliai sukurtos, estetiškai pateiktos ir žiūrovų dėmesį patraukiančios išskirtinės laidos.

Šiaulių regiono televizijos "S plius" kūrėjai kasmet susižeria ne vieną prizą, tad konkurso "Pragiedruliai" rengėjai pasiūlė "S plius" sukurtas laidas, filmus pristatyti platesniam visuomenės ratui "Skalvijos" kino teatre Vilniuje.



Taupyti ir gerai atrodyti

Ričardas JAKUTIS

Skaičiau, kad Amerikos prezidento B. Obamos žmoną giria, jog geba nebrangiai, bet stilingai apsirengti, kad dizaineriai linksminasi persiūdami senus drabužius, kad populiarėja knygos ir straipsniai apie tai, kaip pigiai nusipirkti, kaip taupyti ir gerai atrodyti. Sovietmečiu buvo ištisinė nesibaigianti krizė, todėl suktis mokame neblogai. Tiesa, turime ir kompleksų bei ambicijų atrodyti "ne prasčiau". Nesakysi, kad neturime skonio, nes dar sovietiniais laikais užsienio svečiai stebėdavosi, kokios stilingos yra lietuvės moterys. Visa tai – iš nieko, sakydavome. Dabar krizė vėl atgaivino žodį "pigiau". Bet "pigiau" nereiškia, kad "blogiau". Kalbėti reikia ne apie prekiųs ženklus, o apie tai, kad stiliaus už jokius pinigus nenusipirksi. Nors kai dar praėjusiais ir užpraėjusiais metais mūsų pajamos augo sparčiau negu išlaidos, vėl pradėti taupyti nėra lengva.

Žodis "ekonomika" kilęs iš graikų kalbos: "oikos" – būstas, ūkis, "nomos" – valdymo, tvarkymo menas. Jo kilmė pirmiausia susijusi su šeimos ūkio tvarkymo menu. Šeimos ūkis – tai ne tik daržas ir galvijai, bet ir bendros pajamos, išlaidos, poreikiai, išreikšti išleidžiamais litais, ir galimybės, išreikštos uždirbamais litais. SEB Vilniaus banko šeimos finansų ekspertė Julita Varanauskienė sako, kad kiekvienas, kuris gauna pajamų ir planuoja išlaidas, jau yra ekonomistas, nors ir be ekonominio ar buhalterinio išsilavinimo.

Statistiškai daugiausia lietuviai išleidžia maistui. Vidutiniškai šeimos išlaidos maistui Lietuvoje sudaro 40 proc. išlaidų. Išsivysčiusiose šalyse išlaidos maistui neviršija 13–15 proc. šeimos biudžeto. Būstui išlaikyti lietuviams reikia 25 proc. šeimos biudžeto (kaime mažiau, bet vidurkis yra toks). Transportui mes panaudojame 10, drabužiams, avalynei – 8, sveikatos priežiūrai – 5,5, laisvalaikiui – irgi 5,5 proc. savo pajamų. Šiose kategorijose Vakarų pasaulyje išlaidos būstui išlaikyti tokios pat, o visur kitur vakariečiai išleidžia daugiau, pavyzdžiui, laisvalaikiui jie skiria net dvigubai daugiau – 11 proc.

40 proc. lietuvių labiau patinka leisti pinigus nei taupyti. Tai būdinga ir rusams, indams, kinams. "Jei gavęs atlyginimą pasijunti turtingu - niekada nebūsi turtingas", - verta dėmesio mintis. Svarbiausia gavus atlyginimą neužsukti į jokią parduotuvę. Lietuvoje pigiausias miestas – Tauragė. Čia ir komunalinės paslaugos, ir transportas pigiausi šalyje. Šiauliai – tarp brangiausiųjų.

Ar verta taupyti? Vien taupydamas turtingu netapsi, bet netaupydamas tikrai turtingu netapsi. Tai ką daryti? Mokytis taupyti. Paversti taupymą maloniu užsiėmimu. Įsivaizduokite, kaip atrodysite su naujais drabužiais, kuriuos įsigysite iš santaupų, arba kaip ilsėsitės išsvajotame kurorte. Taupyti reikia linksmai, su tam tikru azartu ir žaismingai, lyg tai būtų kažkoks naujas žaidimas. Pirmiausia paklauskite savęs, prieš išrikiuodami prekes prie prekybos centro kasos - ar tikrai man (mums) viso šito reikia? Kitas klausimas - kada taupyti? Atsakymas – dabar. Kiek taupyti? Vienas seniausių patarimų, tebeaktualių dabar - taupyti dešimt procentų nuo gaunamų pajamų. Būtent dešimt procentų, nes tai nesukels jūsų įprasto gyvenimo esminių pokyčių ar diskomforto. Kada nebereikia taupyti? Kai norite bankrutuoti. Jeigu jums atrodo, kad turite per daug pinigų, nenorite niekam palikti palikimo, nebetaupykite ir bankrotas tikrai ateis. "Arba aš perku labai gerą ir labai brangų daiktą, arba aš taupau!" - populiarus šūkis Vokietijoje.

Apie pinigus žinomi du mitai. Pirmasis mitas susijęs su daugelį žmonių pavergiančia iliuzija, kad daugiau pinigų būtinai suteiks daugiau pasitenkinimo. Posakis "Laimė - ne pinigai, bet jų kiekis" išreiškia vieną pavojingiausių mitų apie pinigus. Būtent šis mitas visas žmonių pastangas verčia siekti neįgyvendinamų finansinių tikslų ir nuolat kentėti, nes jie nepasiekiami. Antrasis mitas – teigimas, jog pinigai yra blogis. Rastume nemažai knygų, kuriose nagrinėjamas būtent toks požiūris į pinigus. Ne vienas didžiųjų mąstytojų ironizavo, kad panieka pinigams sutinkama neretai, ypač juos niekina tie, kurie jų neturi. Pinigai - tai šeštasis pojūtis, be kurio nepajusite kitų penkių. Sveikas protas ir logika sako, kad pinigų nereikia nei garbinti, nei niekinti. Visuomeninio gyvenimo sąlygomis jie yra reikalingi.

Skaičiau apie vieną anglę, kuri su draugais susilažino išgyvensianti išleisdama tik vieną svarą per dieną. Eksperimentas turėjo išlygą - į leistiną 365 svarų sumą per metus neįėjo mokesčiai už buto nuomą ir komunalines paslaugas. Kitoms išlaidoms - kelionei į darbą, maistui, drabužiams ir pramogoms turėjo užtekti svaro per dieną. Draugai bandė ją sustabdyti, manė, kad ji išprotėjo. Moteris teigė, kad jos gyvenimas nepablogėjo. Tiesa, ji buvo priversta pamiršti vakarus baruose, bet rado kitų pasilinksminimo būdų. Ji vaikščiodavo į parodų atidarymus, knygų pristatymus, nemokamus koncertus ir kitus renginius. Su draugais susitikdavo ne kavinukėje, o parke. Į darbą ir visur kitur nuvykdavo dviračiu - sveikiausia transporto priemone. Ji negalėjo leisti sau naudotis mobiliuoju telefonu, tad pas draugus nueidavo pėsčiomis arba vėlgi naudojosi dviračiu. Sveikas gyvenimo būdas nesukėlė jokių ligų, tad lankytis pas gydytoją ar pirkti vaistų nereikėjo. Lažybas moteris laimėjo.

Panaši akcija vyksta ir Kinijoje. Per 100 tūkst. kinų užsiregistravo dalyvauti šalyje surengtame taupumo eksperimente, kuriuo siekiama išsiaiškinti, ar įmanoma išgyventi per savaitę išleidžiant vos 100 juanių (apie 30 Lt). Eksperimento sumanytojo 24-erių metų kino Hao Vang'o teigimu, šia akcija siekiama įtikinti šalies gyventojus pasirinkti taupesnį gyvenimo būdą. Eksperimento rengėjams pavyko rasti rėmėjų, kurie solidžius piniginius prizus skirs įveikusiems taupumo užduotis. Turtingų miestų - Pekino ar Šanchajaus - tarnautojai liovėsi pirkę garsių vakarietiškų gamintojų prekes ir ėmė naudoti tradicinius pigius kiniškus gaminius. "Aš taupau pinigus, kuriuos išleisdavau transportui ir maistui. Anksčiau dažnai samdydavau taksi, o dabar važinėju dviračiu", - aprašo savo gyvenimo permainas vienas iš eksperimento dalyvių. Eksperimentui įsibėgėjus, rengėjai teigia pastebintys netgi pokyčių bohemos įpročiuose. Išrankiausios Šanchajaus merginos ėmė palaikyti savo tėvynainius pramonės gamintojus ir naudojasi išskirtinai tik kinų gamybos parfumerija bei kremu. Vis dėlto susidoroti su eksperimento iškeltais uždaviniais, skirtingai nei anksčiau aprašytai anglei, kol kas pavyksta vos 20 proc. programos dalyvių. Akcijos sąlygos pasirodė sunkiai pakeliamos net pačiam eksperimento įkvėpėjui, kuriam už minėtą pinigų sumą pavyko ištverti vos savaitę.

Britų spauda skelbia, kad Didžiosios Britanijos karalienė Elžbieta II, vis labiau įsismarkaujant finansų krizei, ragina savo šeimos narius būti labai taupius. Elžbieta II sakė itin didelį dėmesį skirsianti tam, kad Karališkieji rūmai kuo mažiau išlaidautų. Bus atsisakyta pirkti bet kokius naujus daiktus. Kol šaliai gresia recesija, kukliau turės gyventi ir abu jaunieji princai. Karalienės nuomone, jie turėtų atsisakyti dalyvauti įvairiuose vakarėliuose. Elžbieta II ir pati žada rodyti deramą pavyzdį - vizitams nebeperka naujų suknelių, o derina senas. Bekingemo rūmų atstovas pabrėžia, kad karalienė ir kiti Karališkųjų rūmų nariai tokiu savo elgesiu nori parodyti solidarumą tautai. Ką pagalvojote? O, kad mūsų valdžia šitaip elgtųsi!

Pinigais aptekusių ir kairėn dešinėn juos švaistančių turtuolių įvaizdis – tik rinkodaros triukas, skatinantis paprastus žmogelius rinktis prabangos prekes (čia nekalbu apie momentinius milijonierius). Kuo daugiau pinigų išleisi, tuo arčiau milijonierių pasijusi? O tikrieji turtuoliai yra taupūs. Gyvena iš pastovių pajamų, kruopščiai planuoja biudžetą, o savo finansinę sėkmę matuoja ne pajamomis, o nuosavybe. Milijonierių žmonos? Pasirodo, jos dar taupesnės. Kartais iki šykštumo. Rinkdamas šiam tekstui medžiagą, užtikau daug įdomių faktų. Pasirodo, pusė milijonierių niekada gyvenime nemokėjo daugiau nei 399 dolerius už kostiumą, 140 dolerių už batų porą, 235 dolerius už rankinį laikrodį. 10 proc. visų milijonierių niekada sau neleido nusipirkti kostiumo, kainuojančio daugiau nei 195 doleriai. 50 proc. milijonierių už savo paskutinę mašiną nemokėjo daugiau nei 24 800 dolerių. Dauguma jų vairuoja toli gražu ne prestižines mašinas, o daugiau nei trečdalis jaučia potraukį naudotoms transporto priemonėms. Klasikiniai milijonieriai retai perka naujų baldų, verčiau restauruoja senuosius. Jie niekada neužsisakinėja prekių telefonu, atiduoda taisyti batus, naudojasi nuolaidų kuponais, nepirkinėja menkniekių, o investuoja į stambius ir vertingus pirkinius. Kitaip tariant, gyvena prasčiau, nei jiems leistų galimybės. Pavyzdžiui, garsusis milijardierius Donald'as Trump'as nesilanko kirpykloje. Jį kerpa žmona Melanija. Jam atrodo nenormalu kaskart už tokią smulkmeną mokėti po 8 dolerius. Princas Čarlzas turi specialų krapštuką, kuriuo iš dantų pastos tūtelės iškrapšto pastos likučius. Tiesa, toks taupumas bent man atrodo šiek tiek perdėtas. Man artimesni žmonės, kurie dantų pastą iš tūtelės spaudžia kaip papuola, o įtartini tie, kurie tai daro kruopščiai, po milimetrą nuo galo, tą ištuštėjusį galą net užlenkdami. Pagalvojau, jog pirmaisiais įmanoma pasitikėti, o antrieji gali išduoti ir tave, ir tėvynę. Bet tokie pamąstymai nebedera taupumo temai. Kaip ir bičiulio teiginys, jog taupyk netaupęs, valdžia vis tiek visus tavo pinigus atims. Tačiau tai juk nereiškia, kad visiškai nereikia galvoti apie ateitį.

Regina Varnaitė ir juokino, ir virkdė

Jolanta ŠIDLAUSKIENĖ

Pasaulinę kultūros dieną Šiaulių kultūros centro Rėkyvos skyrius paminėjo kaip dera - surengė garsios Lietuvos aktorės Reginos Varnaitės autorinį vakarą "Laimė būti kartu". Aktorę lydėjo jaunesnioji dukra Aušra Eidukaitytė, atstojusi mamos partnerius ištraukose iš žinomų spektaklių, rodytų ir Šiaulių dramos teatre. Dukra pasakojo ir apie mamos aktorinį kelią.

Paklausta, iš kur semiasi tiek energijos, taip puikiai atsimena tekstus, Regina Varnaitė nedvejodama atsako: "Nerūkiau, negėriau, Dievas davė gyvybingumą ir gerus genus paveldėjau. Vaikystėje norėjau būti aktore. Vis kviesdavau tėvus, kad šie pažiūrėtų, kaip sakau eilėraštį ar vaidinu. Nei dukros, nei anūkai aktoriaus kelio nepasirinko, bet mano trimetė proanūkė vis kviečia: "Mosiute, ateik paziurėti." Ką gali žinoti..."

Artūro STAPONKAUS nuotr.

Prikalbino iš trečio karto

Rėkyvos skyriaus vedėja Olga Osetrova atvykti į Rėkyvą Reginą Varnaitę kalbino ilgai. Pavyko tik iš trečio karto. Stabdo patirtas širdies infarktas ir amžius - gegužės 18-ąją komedijos karalienė minės 82-ąjį gimtadienį. Tačiau vaidybai metų kraitis nekliudo. Atvirkščiai, ant scenos ji puikiai įkūnija savo personažus, atsimena tekstus, įsijaučia į vaidmenį, atiduodama visą save. Išvysti aktorės pasirodymo atvyko ne tik rėkyviškiai. Salėje juoku netvėrė ir maži, ir dideli. Komiškus vaidmenis pakeitus rimtam, aktorės vaidyba išspaudė ir ašarų.

Daug metų Regina Varnaitė susitikti su žmonėmis važiuodavusi su vyru - aktoriumi Vytautu Eidukaičiu. Po jo mirties ją ėmė lydėti jaunesnioji dukra Aušra Eidukaitytė. Vaikystėje ji su vyresnėle seseria Vyta daug laiko praleisdavo mamos grimo kambaryje, su tėvais per teatro gastroles apkeliavo Lietuvą net kelis kartus. Dukterys padėdavusios tėvams mokytis naujos rolės teksto, atsakydamos už jų partnerius.

R. Varnaitė iki šiol vaidina vieninteliame spektaklyje - jau 57-ąjį sezoną kultine tapusioje Keturakio komedijoje "Amerika pirtyje". Kadangi Kauno dramos teatras antrus metus remontuojamas, aktoriai kviečiami vaidinti kitur. Šį sezoną Alytaus dramos teatre jau įvyko penki spektakliai "Amerika pirtyje".

Režisierius Valdas Lencevičius, 1974 m. režisuodamas šią komediją, norėjo, kad ji primintų kluono teatrą. R. Varnaitei teko vaidinti Bekampienę, kurios tekstą ši sumanė kudakuoti lyg višta. Kritikai vaidmenį įvertino puikiai, nes Bekampienė spektakliui suteikė ritmo, o sukurta nuotaika priminė kaimo kiemą.

Kūrė vaidmenis R. Varnaitei

Kartais R. Varnaitei nereikia nieko sakyti, užtenka skarelę patvarkyti ar atsiklaupti, ir žiūrovai leipsta juokais. "Tai mano prigimtis, balsas, temperamentas, mano jėga", - sako R. Varnaitė. Ji bendrauja su žiūrovu, sėdinčiu net paskutinėje eilėje, stengiasi, kad kiekvienas būtų pagautas, patrauktas, ir jai tai pavyksta.

"Žiūrovai savo atsiliepimuose apie Reginą Varnaitę rašė, kad ji vaidina taip, kad atrodo, jog net nevaidina. Rašytojas Antanas Vienuolis prisiminimuose pastebėjo, kad kai į sceną išeina R. Varnaitė, atrodo, kad kiekvienas jos pirštelis vaidina, o juokas ima nežinia dėl ko. Lyg kokia nors paslaptis būtų", - pasakoja dukra Aušra, būsima teologijos mokslų daktarė.

R. Varnaitės aktoriniame gyvenime svarbų vaidmenį suvaidino dramaturgas Kazys Saja. Jo sukurtose pjesėse aktorė vaidino tris kartus: vienuolę "Mamutų medžioklėje", Smilgienę "Dilgėlių šilke" ir Izoldą "Šventežeryje". Rašydamas pastarąjį, K. Saja galvojo būtent apie R. Varnaitę - tragikomiška Izoldos rolė buvo skirta jai. Šis spektaklis gyvavo 32 metus iki 2002 m. ir buvo parodytas per 800 kartų. Šis Jono Jurašo režisuotas spektaklis turėjo ir politinę potekstę. Dailininkės Janinos Malinauskaitės dekoracijos stovėjo ant Lietuvos žemėlapio formos pievos, kuri buvo mindoma parodant, kaip buvo naikinama Lietuva, pirmame veiksme pievoje žydėjo daug gėlių, stovėjo keli gandrai, trečiajame - ir vienų, ir kitų sumažėjo.

Svarbiausia - žiūrovas

R. Varnaitė teatre yra sukūrusi per šimtą vaidmenų. Be jau minėtos Bekampienės "Amerika pirtyje", ji vaidino davatką Uršulę "Baltaragio malūne" ir filme "Velnio nuotaka", piršlę Fioklą "Vedybose", Bebenę "Siuvėjų dienose Silmačiuose".

Paklausta, kokius vaidmenis sunkiau kurti - komiškus ar tragiškus, aktorė sako, kad nėra skirtumo. Net epizodinį vaidmenį ji vaidindavusi iš širdies. "Rimtų vaidmenų man neduodavo dėl ilgos nosies", - pajuokauja. "Nesakykite. Dar ne tokiomis nosimis Džiuljetos vaidina. Mažiau išvaizdus aktorius tragiškus ir rimtus vaidmenis gauna", - įsiterpė duktė Aušra.

Įdomu tai, kad aktorė savo karjeros pradžioje, būdama 24 metų, vaidino senutę Galčichą ("Be kaltės kaltieji"), o štai būdama 75-erių suvaidino septyniolikmetę Beatričę ("Meilė, velnias ir džiazas"). Prie šių tragiškų vaidmenų galima dar būtų pridurti Vini rolę ("Laimingos dienos") bei itin aktorei brangų Antosės vaidmenį E. Mikulėnaitės pjesėje "Visada tas pats". Ji vaidino drauge su vyru, įkūnijusiu Motiejų, kuris spektaklio pabaigoje miršta. Tai tikra nuoširdumu trykštanti dviejų žmonių gyvenimo istorija apie meilę, ištikimybę, tėvų ir vaikų santykius.

"Be žiūrovų aktoriaus menas yra beprasmis. Gausi publika aktoriui yra geriausias įvertinimas", - sakė Regina Varnaitė.

Krizė tęsiasi

Ričardas JAKUTIS

Prie bažnyčios vartų stovi stuomeningas vyrukas ir prašo išmaldos. Praeinanti moteriškė jį sugėdina:

- Jūs toks jaunas, stiprus. Eitumėte dirbti.

- Kad aš čia ir ateinu po darbo, - atsako šis.

 Kasdien skaitydamas gausybę rinkos analitikų komentarų pasijunti, tarsi lėtai važiuotum amerikietiškais kalneliais. Priešmirtiniai, pasaulio pabaigą skelbiantys atleidžiamų darbuotojų klyksmai keičia "rinkos specialistų", nuolat pasiekiančių bent 20% geresnius investavimo rezultatus nei rinkos vidurkis, optimistinius šūksmus. Tačiau nuliūdino žinia, kad pasaulis susidūrė su nuo pat II pasaulinio karo pabaigos didžiausia ekonomine krize. Ką tik paskelbtos Europos Sąjungos šalių narių ekonomikos prognozės. Europos Komisija nebyliai atsiprašo už 2008 m. rudens prognozių optimizmą ir koreguoja jas link tamsesnių. Kas tokiu atveju gali išgelbėti? Ne kartą mąsčiau – nebent ironija. Tiesa, gali atsirasti prieštaraujančių ir teigiančių, kad ironija krizės metais yra šventvagiška. Bet nejaugi ištikus krizei tetinka liūdėti, pulti neviltin ir, prisitraukus alaus bokalą ar kokį stipresnį gėralą, girdi, nervams nuraminti bei užsimiršti, varvinti į jį ašaras. Ironija nuslepia net figūros trūkumus ir dar daug ką. Sugebės nuslėpti ir krizę. Ar humoristas nėra drauge gyvenimo filosofas? Ironija verčia krizėje ieškoti ko nors linksmo. Pavyzdžiui, trijų kambarių bute – keturi televizoriai (ketvirtas virtuvėje). Ir visi įjungti. Gyvena trys žmonės. Susvetimėję. Krizės metu tokiame bute pakaks vieno televizoriaus. Kiek elektros energijos bus susitaupyta. Žmonės šalia susėdę, žiūrėdami ir komentuodami tą pačią laidą, taps artimesni. Girdėjau apie žmones, kurie kas mėnesį perka naują kilimą, nes nemėgsta siurbti dulkių. Bent šiek tiek pajudės dulkių siurblį tampydami. Jau nekalbu apie išmetamas kartą nešiotas kojines, nes tai ne vienas daro (dar vis daro). Prasčiau bus jaunosios kartos atstovams, mokyklos valgykloje kotletais žaidžiantiems tenisą. Tuštesni bus ir namų šaldytuvai. Atveri šaldytuvo dureles po šeštos vakaro, o ten tuščia, tad eini miegoti nevalgęs. Juk dažnai mūsų butuose net po du šaldytuvus. Kam tas antras reikalingas?! Ar nebuvo tau, mielas skaitytojau, taip, kad nusiperki kokį nors daiktą, o vėliau graužies, girdi, kam man jo reikėjo, kur jį dėti, juk ne vieną panašų jau turiu? Krizės metu pirksi tik tai, kas reikalingiausia, ir jokia graužatis nebekankins. Skundžiamasi, kad įstaigos prieš šventes nebesukrapšto kelių tūkstančių litų muzikantams užsakyti. Anokia čia bėda. Ką jau čia prarandate? Neskoningo popso kratinį. Tokiems muzikantams nė lito negalima skirti, kad jie pagaliau išnyktų iš mūsų padangės ir nebegadintų klausos bei skonio.

Dabar tik ir tegirdi, kad nieko gero nebus, nes visame pasaulyje irgi krizė, kad teks susiveržti diržus. Todėl kaltųjų paieškos išplėstos nuo Amerikos Didžiojo kanjono per Londoną ir Pažadėtąją žemę iki mūsų valdininkų trobelių Turniškėse. Naujoji valdančioji dauguma į Vyriausybę nešasi ne šviesios ateities, o "Krizės įveikimo" planą, kuriame dažniau vartojami žodžiai "naikinti", "mažinti", "apriboti", o ne "skatinti", "plėtoti". Keista, kad sprendimų, kaip išbristi iš krizės, ieškoma naktį, dar keistesnis noras išbristi iš krizės ieškant automobilių pensininkų garažuose.

Skaičiau, kad Baltijos šalys jau įžengė į sunkiausią ekonomikos ciklo dalį. Valstybių ekonomika šiuo metu smunka ypač sparčiai. Sunkiausi, sako, bus šie metai. Tačiau juk kuo greičiau pasieksime dugną, tuo greičiau šalies ekonomika stabilizuosis ir vėl pradės augti.

Štai tau, tarkime, 65-eri metai. Nustembi. Bet visa kita kaip buvę. Tas pat tinka ir krizei. Gyvenimas tai juk tęsiasi. Tiesa, krizė atėmė savaitgalių mokymus Palangoje ar Druskininkuose. Nors negalima pamiršti bet kokių krizės pamokų, kurių pagrindinė - labai aiški: nevaidink turtingo. Bet vėlgi – net ligos patale geriau vilkėdamas brangų chalatą.

Renkant prezidentą pirmiausia reikia ieškoti linksmų žmonių, tuomet tarp tų linksmų ieškoti protingų, tarp jų rasti tvirtus, o tarp tvirtų – padorius. Taip ir kitur. Pavyzdžiui, iš rašytojų reikia irgi rinktis linksmus, iš linksmų - talentingus, tarp talentingų ieškoti protingų, o tarp pastarųjų – trumpų. Bet viskas visur ir visados prasideda nuo linksmų.

Kodėl skiriasi šeimos? Visaip aiškinama, bet pamirštama viena – laiko nesutapimai. Štai žmonai norisi šnekėti, o vyrui - ramiai pabūti ir t. t. Krizėje panašiai – nori imti tiek, bet tau gali duoti tik šitiek. Pats premjeras sakė, kad nusirisime į 2007-ųjų lygį, o juk 2007-aisiais buvo visai nieko gyvenimas. Klausimas: "Ar tas aktorius, kad yra populiarus, sako pats, ar dar kas nors patvirtina?"

Lauke neapsakomai gražu. Rytas saulėtas, danguje vartosi balti debesys, gaivaus oro gurkšnis - tikra atgaiva. Iš tikrųjų tai niekas nesikeičia - namai tie patys, miestas tas pats, žmonės tie patys, tik kalendoriuje keičiasi skaičiai ir vis girdėti tas įkyrus žodis "krizė". Grįžtanti po atostogų moteris skundėsi, kad beveik pusantros savaitės ilsėjosi nuo visokių kalbų apie krizę, beveik net buvo ją užmiršusi, bet kai tik įlipo į lėktuvą ir pasiėmė lietuvišką laikraštį, kur pirmasis žodis buvo "krizė", iškart pakeitė jį į kažkokį užsieninį laikraštį. Ir nors beveik nieko nesuprato, tapo lengviau, negu skaityt kažką apie Seimą arba tą krizę.

Krizė krize, bet švęsti, atrodo, neatprasime. Ir pirkti. Net naktimis. Kai pamatai būrius besigrumiančių naktį prie prekybos centrų durų, supranti, kad krizė dar neatėjusi. O štai trečiadienis, pats darbymetis, vidurdienis, "Akropolis", mašinos nėra kur pastatyti. "Tiketos" bilietų kasa, kelių metrų eilė. Vidutiniška vieno žmogaus "stavkė" kasininkei - 200-300 litų. Per atidarymą draugas į pramogų centrą "Akropolį" išvis nepateko. Vyksta akcija - 20% nuolaida stipriesiems gėrimams. Daugelis net dėžėmis tempia. O dėl šventimų, sako, šventė pavykusi, jei rytą mobiliajam telefone reikia įvesti PUK kodą. O kolektyve kažkas negerai, jei po pobūvio lieka degtinės. Viskas kaip ir ne krizės metais. Tad dėl ko skųstis? Todėl, kad būna kartais ne ta diena, ne ta vieta, ne ta degtinė, ne tie žmonės...

Krizė, bet vis dar gyva reklama. Net jų konkursai vyksta. Skaičiau, kad Anglijos televizijoje laimėjo štai toks vienos alaus rūšies reklaminis klipas: iš pradžių mes atsiduriame stebuklingoje pasakoje, kurioje mergaitė eina palei upę, pastebi rupūžę, atsargiai paima ją į rankas, pabučiuoja ir ta pavirsta nuostabų vaikiną. Bet istorija nesibaigia: jaunuolis susižavėjęs žvelgia į merginą, prisitraukia ją, pabučiuoja ir... ši virsta alaus buteliu, kuriuo jaunuolis pergalingai mosikuoja ore.

O štai prie įėjimo į kavinę mačiau užrašą: "Sapaliojimais apie krizę sotus nebūsi. Dienos pietūs pas mus tik 8 litai."

Pasaulyje siaučianti finansinė krizė vienaip ar kitaip sąlygoja visus: milijardieriai tampa milijonieriais, viduriniojoje klasėje plinta vegetarizmas, daugėja piliečių, kurie šiame pasaulyje nebeturi ką prarasti. Belieka džiaugtis gerosiomis krizės ypatybėmis. Pirmiausia daugybė žmonių, patyrusių sukrėtimų, pradės vadovautis savo galva, išsivaduos iš inercijos srauto ir susimąstys, ko iš tikro jiems reikia šiame pasaulyje. Mažiau pirksime visokio blizgančio šlamšto, vadinasi, mažiau šiukšlinsime. Svarbiausia, kad sulėtės gyvenimo tempas, daugeliui nebereikės taip skubėti, lėčiau slinks laikas – jo turėsime daugiau.

Skaičiau, kad dėl finansinės krizės "Gazpromas" atideda planuotą 396 metrų aukščio dangoraižio statybą Sankt Peterburge. Neabejoju, kad ne vienam milijonui šio miesto gyventojų ši žinia pakėlė nuotaiką. Piterio siluetas, bent kol siaus krizė, išliks apytikriai toks, kokiame gyveno Josifas Brodskis, toks, kokį per baltąsias naktis yra tekę matyti. Sankt Peterburgo pavyzdys čia tik tarp kitko. Tas pats ir Vilniuje, ir kituose miestuose. Eseistas Pranas Tamošaitis pasakojo apie savo draugus, pasiėmusius paskolų ir nusipirkusius butų naujuose namuose - antihumaniškuose getuose. Kodėl tie naujieji kvartalai buvo projektuojami taip, tarsi visi tie jauni žmonės niekada neturės vaikų, nepajus poreikio sportuoti, pasivaikščioti, galų gale – pasėdėti ant suoliuko po medžiu. Jei pasaulinė finansinė krizė buvo neišvengiama, tuomet gaila, kad ji atėjo tik dabar, o ne prieš 3-4 metus. Daugybė jaunuolių nebūtų dešimtmečiams pakliuvę į tokias urbanistines dykvietes. Rašytojas tikisi, kad kol tęsis krizė, pasikeis statybų bendrovių požiūris į klientus, pakis įtakingųjų antspaudus dėliojančių specialistų mentalitetas ir požiūris į miesto plėtrą, o kai krizė pasibaigs, Vilnius (o gal ir Šiauliai) pagaliau pradės plėtotis kaip modernus Europos miestas, o ne chaotiškai, tarsi trečiojo pasaulio lūšnynas, kaip buvo iki šiol.

Man gali kas nors papriekaištauti, kad pernelyg dažnai rašau apie krizę. Bent taip bandau kažkokius pinigus iš krizės išsilupti. Nors vis šaukti "Krizė! Krizė!" gal ir nevertėtų, nes šaukimu išeiti iš krizės nepavyks, tik dar labiau bus pabloginta situacija, nes dabar pusė pasaulio ekonomikos paremta vien lūkesčiais, tad jiems pakilus ir padėtis šiek tiek stabilizuosis. Įsiminė pasiūlymas, kaip išgyventi krizę. Tas pasiūlymas – siūti šunims švarkelius ar megzti megztukus. Sako, paklausa - didžiulė.

Pabaigoje, kaip ir teksto pradžioje, krizės meto anekdotas. Tiesa, senas, bet juk ir krizės senos kaip pasaulis.

Įmonės valdyba, bijodama, kad neištiktų krizė, nusprendžia pašalinti direktorių. Palikdamas postą jis parašo du laiškus jį pakeičiančiajam ir pataria jais pasinaudoti, kai bus sunku. Sunku tampa gana greitai ir naujasis direktorius atplėšia pirmąjį laišką. Jame parašyta: "Dėl visko kaltink mane." Taip ir pasielgia. Šiek tiek padeda. Bet neilgai. Tuomet atplėšia antrąjį laišką ir perskaito: "Rašyk du laiškus!"

Pasivaikščiojimas po "Saulės miestą" - su "S plius"

Laura AUKSAITYTĖ

Trečiadienį 20 valandą per Šiaulių regiono televiziją "S plius" startavo nauja pramoginė informacinė laida "Saulės miestas". Nuo šiol, neiškeldami kojos iš namų, laidos žiūrovai galės "pasivaikščioti" po mados ir laisvalaikio centrą, sužinoti naujienas, apžiūrėti prekes ir net įkišti nosį į kavinių, picerijų, restoranų virtuvę. "Pusvalandį trunkančios laidos metu žiūrovai turės puikią galimybę sutaupyti laiko ir pinigų - susipažinus su prekėmis, parduotuvėmis, akcijomis, nebereikės ilgai ieškoti reikiamo daikto. Žiūrovai iš anksto žinos, kur kuo prekiaujama, kur taikomos nuolaidos, kokie renginiai vyksta", - sako laidos režisierė Sigita Gilienė.

Tomas Daškus tampa mados ir laisvalaikio centro "Saulės miestas" veidu. Vaikinas teigia, kad būti laidos vedėju jam labai įdomu - susipažįsta su įvairiais žmonėmis, pamato tai, ko, būdamas eiliniu pirkėju, nepamatytų.

"S plius" archyvo nuotr.

Trečiadieniais vakare "S plius" pramoginės laidos "Saulės miestas" žiūrovai ne tik gaus vertingos informacijos ir žinių, bet ir bus nustebinti. Eiliniam prekybos centro lankytojui juk neleidžiama užeiti į restorano ar kavinės virtuvę ir pažiūrėti, kaip virėjai gamina pietus ar vakarienę. Laidos vedėjui, "Saulės miesto" veidu tapusiam Tomui Daškui, bus leidžiama ne tik sukinėtis virtuvėse, bet ir kamantinėti maisto gamintojus apie patiekalus, maisto ruošimą, sveiką mitybą.

Laidos režisierė sako, kad naujoje laidoje informacija pateikta koncentruotai, o filmuotis laidoje pageidauja kone visos mados ir laisvalaikio centre įsikūrusios parduotuvės. "Dabar madinga taupyti ir laiką, ir pinigus, tad naujoji laida sunkmečiu tikrai pravers", - sako S. Gilienė. Ji teigia, kad kiekviena laida bus vis kitokia: jei vienoje bus pristatomos parduotuvės ir prekės, tai kitoje bus kalbama apie "Saulės mieste" vykstančius seminarus, šventes, akcijas, talentų šou.

"Daugelis pirkėjų net nežino ko norėti, – juokiasi Sigita. – Parduotuvėse ar paslaugas teikiančiose įmonėse yra labai modernių, įdomių, naudingų ir nebrangių produktų. Dažnai žmogus, užėjęs į parduotuvę, net nežino, kad šio daikto jau senai jam reikėjo ir kad apskritai toks daiktas yra išrastas. Klientas dažnai net neturi laiko apeiti visas parduotuves ir klausytis "paskaitų", kiti net nedrįsta pasiteirauti... Todėl laidoje koncentruotai pristatomos paskutinės naujienos, naujausios prekės ar paslaugos, kurios naudingos pirkėjui. Pavyzdžiui, daugelis mano, kad "Saulės miesto" sulčių bare "Fructus" prekiaujama tik šviežiai spaustomis sultimis, tačiau čia jums pasiūlys ir dietinių kokteilių, ir kokteilių su ledais ar jogurtu, nekalbant apie tai, kad retas žino apie ypatingąją acai uogų kokteilio teikiamą naudą."

Laidos rengėjams žiūrovai gali užduoti klausimų ar pasiūlyti temų apie tai, ką norėtų pamatyti. Pavyzdžiui, planuojate įsigyti plaukų džiovintuvą, tačiau nežinote, kokį pirkti. Tuomet kreipkitės į laidos rengėjus elektroniniu paštuir jie, apsilankę specializuotoje "Saulės miesto" plaukų priežiūros parduotuvėje, paprašys specialistų pagalbos.

"Saulės miesto" rinkodaros vadybininkė Irmantė Sviensienė sako, kad laida žiūrovams tikrai reikalinga, nes retas dabar gali pasigirti, kad turi begalę laisvo laiko. Vis didėjant gyvenimo tempui, skaičiuojame kiekvieną vis brangstančią savo laiko sekundę. Užsiėmę kasdieniais darbais, prislėgti rūpesčių dažnai pamirštame save, tad ramūs pasivaikščiojimai po širdžiai mielas parduotuves dažnai atrodo kaip nepasiekiamas horizontas.

"Nusprendėme padėti šiauliečiams. Dabar neišeidami iš namų Šiaurės Lietuvos gyventojai galės sužinoti ir įvertinti mūsų parduotuvių siūlomų prekių asortimentą už priimtiniausias kainas ir taip išsirinkti sau tinkamiausią variantą, tad žiūrovui beliks tik ateiti pas mus ir įsigyti išsirinktą prekę", - sakė vadybininkė.

"Saulės miestas" aktyviai dalyvauja Šiaulių gyvenime. Centras jau yra parėmęs ir inicijavęs daugiau nei 25 įvairius socialinius-kultūrinius renginius. Ateityje "Saulės miestas" planuoja toliau prisidėti prie Šiaulių regiono gyvenimo bei pasiūlyti šiauliečiams naujų iniciatyvų.

"Vinys" - ne tik žurnalistams

Oksana LAURUTYTĖ

Pasijuokti iš savęs geba tik stiprūs, savimi pasitikintys žmonės. Šiaulių žurnalistai įrodė esantys būtent tokie - praėjusį ketvirtadienį jie vėl susirinko į kasmetį renginį "Metų vinys", kurio metu būna apdovanojami ne už kūrybinius laimėjimus, bet ir darbo metu išgyventas paradoksalias situacijas ar padarytas klaidas. Gauti "Vinį" - ne gėda, o kiekvieno žurnalisto garbės reikalas. Juk nuo mažens žinoma, kad jei negavai dvejeto, tai koks tu mokinys.

Radviliškio rajono policijos komisariato atstovei spaudai Rasai Stasiulaitienei "Vinies" įteikti pakviestas Šiaulių meras Genadijus Mikšys.

Artūro STAPONKAUS nuotr.

Už "Gerą" klausimą - ne vinis, o juoko dozė

Ketvirtadienio vakarą į jau septintąjį Šiaulių žurnalistų renginį "Metų vinys" susirinkę kolegos, prieš gaudami gero juoko dozę, apžiūrėjo penkių fotografų parodą, kurioje įamžinti darbo metu - besijuokiantys, sutrikę, susimąstę... Unikalios šalyje žurnalistų šventės pradžią paskelbė Šiaulių 1-osios muzikos mokyklos mušamųjų ansamblio garsai.

Į Šiaulių filharmonijos sceną užlipę Daiva Grikšienė ir Rolandas Parafinavičius skelbė nominacijas ir pretendentus "Vinims" gauti - salė drebėjo nuo juoko ir plojimų.

Krizė įsiveržė ir į žurnalistų gretas - šiemet įteiktos tik keturios "Vinys", nors nominacijų būta šešių. Dažniausiai skambėjo Šiaulių televizijos žurnalistės Silvos Šimkevičienės ir "Šiaulių naujienų" žurnalisto Mykolo Deikaus pavardės.

Patyręs politikas, norėdamas, kad žurnalistas į jį žiūrėtų ne kaip Leninas į buržuaziją, žino, kad jį kamantinėjantį žmogų reikia pagirti. Dažniausiai toks pagyrimas būna: "Geras klausimas." Žurnalistas tuomet išsišiepia ir tampa meilesnis kalbinamajam.

Nominacijai "Geras klausimas" gauti nominantų buvo nemažai, bet "Vinis" neįteikta. Daugiausia juoko sukėlė Silvos Šimkevičienės klausimas.

Žurnalistė skambina policijos atstovei spaudai ir teiraujasi apie eismo įvykį. Atstovė pasakoja, kaip sankryžoje susidūrė automobilis, kurį vairavo 30-metė moteris. Silva, matyt, norėdama paskelbti labiau tragišką tekstą, ją pertraukia: "Ar ji ne nėščia?" Policijos atstovė mėgina aiškinti, kad ne policija nustatinėja moters nėštumą. Žurnalistė nesiliauja: "Argi nesimato?"

S. Šimkevičienės pavardė kelis kartus skambėjo ir nominacijoje "Ieškokit Gudručio". Linkusi dramatizuoti įvykius žurnalistė rengė reportažą apie gaisrą, kurio metu sudegė tik stogo perdanga. Žurnalistė išsiaiškino, kad name gyveno trys šeimos, tad jos reportažo tekstas buvo toks: "Gyvenamajame name užsidegus stogo perdangai vos gyvos nesudegė trys šeimos."

Vis dėlto Gudručio nominacijos verčiausia buvo Radviliškio rajono policijos komisariato atstovė spaudai Rasa Stasiulaitienė. Už tai, kad žurnalistams pateikė itin "vertingą" informaciją: "Laikotarpiu nuo 2008-04-30 iki 2008-04-18 nenustatytoje vietoje nenustatyti asmenys nenustatytu būdu iš M. S. sąskaitos nenustatytame banke pasisavino nenustatytą sumą pinigų."

Metų "Čiulbingala"

Nominacijoje "Čiulbingala negali nelakštėti" rungėsi ne tik žurnalistai, bet ir Šiaulių apskrities VPK Nusikaltimų tyrimo biuro viršininkas Arvydas Augas, netgi Krašto apsaugos ministerijos Viešųjų ryšių departamentas. Vis dėlto verčiausiu "Vinies" išrinktas A. Augas.

Savaitraštis "Šiauliai plius" su A. Augu sutarė, kad tekstą prieš spausdinant pareigūnas galės peržiūrėti ir pataisyti netikslumus. Žurnalistė prieraše po nuotrauka nurodė, kad A. Augas jau 30 metų tiria sunkius nusikaltimus, tad jo kolegos teigia, jog jis vertas seklių seklio vardo. Pareigūnui, pačiam rašančiam straipsnius įvairiems leidiniams, toks prierašas kažkodėl nepatiko. Parašą po savo nuotrauka jis "patikslino" šitaip: "Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Nusikaltimų tyrimo biuro viršininkas vyresnysis komisaras Arvydas Augas Šiaulių miesto teisėsaugai yra atidavęs 30 savo gražiausių gyvenimo metų, bet yra dar žvalus, kupinas sumanymų, ateities planų ir energijos, kurios gali pavydėti net gerokai jaunesni kolegos."

Metų "Dainius"

Nominacijoje "Iš dainos žodžių neišmesi" metų Dainiumi tapo "Šiaulių krašto" žurnalistė Jurgita Juškevičienė. Jurga nebuvo įsitikinusi, kad nuotraukose užfiksuotas jos telefonu kalbintas žmogus. Pašnekovas buvo labai lengvai apibūdinamas, jos nuomone, plikas ir su ūsais. Todėl paskambinusi jam reporterė be užuolankų paprašė: "Apibūdinkite save". Žmogelis šiek tiek sutriko, matyt, pasijutęs kaip pažinčių skyrelyje, bet pradėjo vardinti: "Na, aš su ūsais, ant galvos nelabai daug plaukų..." Jurga jį nutraukė: "Tas."

Tradicinėje nominacijoje "Kamasutra" nugalėtoja pripažinta Raimonda Strazdauskaitė, Šiaulių televizijos žurnalistė. Interviu su grupės "Skylė" muzikantu ji pašnekovui pateikė tokį klausimėlį: "Ką jums gyvenime reiškia skylė?" Po netrumpos pauzės pašnekovas pasitikslino: "Turite galvoje grupę?"

Ašaros riedėjo iš juoko

Žurnalistams įteiktos keturios kalvio Alberto Martinaičio nukaldintos vinys. Jas žiniasklaidos atstovai gavo iš valdžios atstovų rankų. Žurnalistų šventėje dalyvavo miesto meras Genadijus Mikšys, vicemerė Alma Javtokienė, Savivaldybės administracijos direktorius Vladas Damulevičius, Šiaulių rajono savivaldybės vicemerė Ingrida Venciuvienė, atvyko ir Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininkas Dainius Radzevičius.

Žurnalistus pasveikino specialią programą parengę pristatę Šiaulių lėlių teatro aktorė Rita Kiškūnaitė bei režisierius Arūnas Pakulevičius. Aktoriai į šventę atsivedė netgi Ericho Marijos Remarko "Juodojo obelisko" heroję, gebančią iš sienos traukti vinis.

Nuotaikingą siužetą šventei parengė Šiaulių regiono televizijos "S plius" ir Šiaulių apskrities televizijos darbuotojai. Žiūrėdami ištraukas iš televizijos darbuotojų bei laidų herojų filmavimo akimirkų, žurnalistai braukė juoko ašaras. Buvo ir įsižeidusiųjų. Bet apie tuos, kurie geba pasijuokti iš savęs, jau parašėme...

Krizė – pranašų klestėjimo metas

Ričardas JAKUTIS

Ar pastebite, kad krizių metu viešojoje erdvėje atgyja pranašai? Taip jau yra, kad kai žmogus laimingas ir jam sekasi, pranašų jam nelabai reikia, bėdų užspaustas panorsta sužinoti, kaip ten toliau bus. XXI amžius, o žmonės vis dar tiki įvairiausiais ženklais, prietarais, amuletais, talismanais... Kodėl taip yra? Sako, žmogaus smegenys stengiasi suvokti įvykių esmę, o kai priežastis neaiški, išgalvoja įvairiausių keistų paaiškinimų. Galima įžvelgti savotišką logiką: prietarai galbūt verčia žmones būti atsargesnius, geriau apgalvoti savo veiksmus, ramiau reaguoti į galimą nesėkmę ir gintis nuo streso. Be to, laikantis prietarų iš dalies galima susisteminti gyvenimą. Pasirodo, kad prietaringi žmonės gyvena ilgiau. Skaičiau, kad, anot britų mokslininkų, daugiausia ilgaamžių gyvena Velse ir Škotijoje, tai yra ten, kur daugiausia prietaringų žmonių.

 O štai grupė Herdfordšyro universiteto mokslininkų nusprendė išsiaiškinti, kaip "veikia" amuletai ir talismanai. Eksperimento dalyviai gavo po Viktorijos laikų pensą (manoma, kad ši moneta neša sėkmę ir padeda didinti turtą). Mėnesį savanoriai fiksavo, kaip jiems sekasi. Pasirodo, 30 proc. dalyvių pasijuto daug ramesni ir tvirtesni. Šie žmonės pajuto, kad jiems ėmė sektis kur kas labiau nei tuomet, kai dar neturėjo talismano. Nors, mano galva, procentas nėra didelis. Tiesa, 70 proc. nėra ko skųstis, jeigu padėtis nepasikeitusi ir blogiau nepasidarė.

Kad pavyktų ką nors teisingai pasakyti apie klientą, prieš pradėdami būrimo seansą pranašai stengiasi iš jo išpešti kuo daugiau informacijos. Tad dažniausiai iš pranašautojų išgirstos prognozės tokios pat konkrečios kaip Ilfo ir Petrovo lozungai: "Daugiau dėmesio įvairiems klausimams!" ar "Teisingų sprendimų priėmimo metas"... Pavyzdžiui, prognozė, kad antroje dienos pusėje būsite labiau pavargęs. O ko vertas teiginys, kad kovą tinkamas laikas priimti teisingus sprendimus, o balandžio vidury reikėtų pataupyti? Kaip galima patvirtinti ar paneigti tokį teiginį? Sakykim, paklausei patarimo ir priėmei teisingą sprendimą. Tada galėsi visiems pasakoti apie fantastišką, visą teisybę pasakantį pranašą, o šis - pasidėti sau pliusą - juk pranašystė išsipildė! Viena žurnalistė pasakojo, kad būrėja nusprendė, jog jos Zodiako ženklas – Liūtas. Pasiteiravus, kodėl jai taip atrodo, paaiškėjo, jog tik dėl to, kad jos plaukai ilgi ir pūsti, esą labai primena liūto karčius. O štai, pavyzdžiui, dėl būsimojo prezidento būrėjas Leopoldas Malinauskas, pas kurį važinėja net Vokietijos televizija, atsakinėja, kad greta pagrindinės kandidatės į prezidentus mato tik kažkokį neaiškų šešėlį. Logiška. Pranašystėse apie prezidento rinkimus neatsilieka ir būrėja Vaiva Budraitytė: "Tai turėtų būti naujas žmogus. Naujas žmogus šioje srityje. Dar nekandidatavęs. Iš tikrųjų Lietuva šįkart pasirinks labai teisingai. Ir tas žmogus padės išspręsti daugelį problemų. Tai bus žmogus, kuris Lietuvai atneš labai daug naudos." Tiesa, ši būrėja iki rudens pranašauja vieno įžymaus politiko mirtį. Jei kas nors iš tokių mirs, būrėjai, aišku, pasiseks. Nemirs – ir ačiū Dievui! O jei dėl būsimųjų prezidento rinkimų, tai visi vienbalsiai pranašauja sėkmę moteriai. Keista, jei būtų kitaip. Pranašams šįkart pritaria ir visi nesigiriantys pranašų galiomis. Štai vienas bičiulis sako, jog šiemet prognozuoti lengva, nes diduma kandidatų, jo nuomone, vaikystėje iškrito iš medžio. "Reikėjo ir tau kandidatuoti", - sakau jam. "Kad ir aš vaikystėje iškritau iš medžio", - sako jis. "Kas čia tokio, jei, anot tavęs, daug kandidatų iškrito", - tęsiu. "Skirtumas yra, nes aš žinau, kad esu iškritęs, o jie – nežino", - baigia diskusiją bičiulis. Tiesa, daugumą tų iškritusių iš medžio atsijojo rinkėjai, nepasirašinėję už tokius kandidatus. Nors kažko tikėtis nevertėtų, kai valstybę valdo pabėgę nuo taksistų. Juk jei man tektų prognozuoti, sakyčiau, kad jei mūsų krašte prezidento išvis nebūtų, tai niekas jo ir nepasigestų.

Mūsų kasdienybė neatsiejama nuo lietuviškos televizijos, nes pastarąją nuolat junti nugirstų pokalbių nuotrupose (parduotuvėje, darbe, viešajame transporte nuolat pasikartoja klausimas: "Ar žiūrėjai vakar?"). Negalime valgyti neįsijungę televizoriaus, grįžę namo bemat griebiame distancinio valdymo pultelį. Užklysti į kavinę, o ten darbuotojos negalinčios atitraukti akių nuo palubėje pakabinto televizoriaus. Ypač laukiamos laidos su pranašais. Televizijoms savų pranašų jau nebeužtenka - jų ieško Latvijoje, Estijoje, Maskvoje.

Būrėjai ir astrologai - palyginti neblogi psichologai ir fizionomistai. Juk tavo gyvenimas matyti iš veido, raukšlių, gestų, kalbos manieros. Maža to, tos pranašystės dažniausiai būna miglotos bei dviprasmės. Pavyzdžiui, ko vertas pažadas: "Gyvenime dar gali sutikti didžiąją gyvenimo meilę." Bet gali ir nesutikti, ar ne? Lygiai tiek pat vertas būrėjų įspėjimas: "Saugokis svarbaus žmogaus iš valdiškų namų." Pavyzdžiui, mokesčių inspektoriaus ar gydytojo-žudiko...

Nežinau nė vieno astrologo, kurio prognozės būtų tikslios: net tų, garsiųjų, žinomų visame pasaulyje, "tikslumas", skaičiau, - ne daugiau kaip 4 proc. Žinoma, pasitaiko sutapimų. Arba - universalių prognozių. Štai tavęs klausia, ar praėjusių metų rudenį išgyvenai kokią nors krizę. Ruduo - ilgokas periodas, ir kiekvienas, gerai po jį pasikapstęs, atras kokią nors negandą. Štai tau ir tiksli pranašystė, beje, didinanti pasitikėjimą astrologu. Po kelių tokių sutapimų nori nenori pradedi tikėti jo žodžiais - suveikia saviįtaiga!

O apie tai, kaip išbristi iš krizės, patiko girdėta vaikų nuomonė: "Ar negali visi verslininkai susitarti ir sumažinti kainų, kad žmonės galėtų viską nusipirkti, ko jiems trūksta? Degalinių savininkai sumažintų kainas - visi galėtų sau daugiau benzino nusipirkti." Suaugusieji atsako: "Betgi tada ta degalinė bankrutuotų." Vaikai: "Ne. Juk tada tas degalinės savininkas galėtų nueiti į parduotuvę nusipirkti sau maisto, juk parduotuvės savininkas irgi būtų sumažinęs kainas. Visiems žmonėms užtektų pinigų viskam - jie galėtų nusipirkti to, ko jiems reikia, ko reikia jų šeimai."

Kiekvieni metai turi savus laimingus skaičius. Šiais metais tai – 9. Devyni mėnesiai – naujos žmogaus gyvybės šiame pasaulyje laukimas. Sakoma: "Iki devinto prakaito", "Devynios galybės", "Barbė devyndarbė"... Prisiminiau dainą "Devynias upes perplaukė, dešimtoj skendo". Net valgių ant Kūčių stalo anksčiau buvo devyni, tik vėliau atsirado dvylika. Dar yra "Trejos devynerios"... Ir dar daug kur devynetų galime užtikti. Ne tik 2009 metų 9 mėnesio 9 dieną bus galima tuoktis, bet ir 9 valandą ryto.

Devynetas – laimingas skaičius. Krizė devintiesiems metams nelabai ir tiktų. Bet ką darysi. Vieni astrologai pasaulinės finansinės krizės pabaigą prognozuoja 2009 metų rudens pabaigoje, kiti - 2010, dar kiti - 2012 metais. Kad krizė truks iki šių metų spalio, sako astrologė ir majų kalendoriaus specialistė Natalija Jefremova. Anot jos, dabar Žemė pereina į naują vibracijos srautą: mūsų planetos magnetinės vibracijos laukas keičia savo dažnį - nuo 7-8 hercų jis išauga iki 13, keičiasi ir Žemės ašių padėtis. Daug kas tiki Vangos pranašystėmis, kuri per 2008 metų JAV prezidento rinkimus įvardijo "juodo" žmogaus pergalę, deja, apie krizę ji daug nekalba. O štai garsus rusų astrologas Pavelas Globa pareiškė, kad krizė baigsis 2020 metų gruodžio 21 dieną. Anot astrologo, tik po šios datos prasidės ekonomikos augimas. Astrologas pateikia ir šiek tiek detalesnę prognozę Rusijai. Anot jo, sunkiausi bus 2012, 2014 ir 2016–2018 metai. Šie metai, anot astrologo, bus sunkiausi visam pasauliui. Savo tinklalapyje globa.ru astrologas teigia išpranašavęs tokius dalykus kaip Sovietų Sąjungos griūtis, Boriso Jelcino pasitraukimas iš valdžios ir Vladimiro Putino atėjimas, rugsėjo 11-osios išpuoliai ir daugybę kitų.

Krizės metais norisi išgirsti džiuginančių pranašysčių, deja, jei Hemingvėjus būtų paklausęs: "Kam skamba auksas?" - atsakymas būtų: "Tik ne tau"... Bankai skolina skėtį, kai šviečia saulė, ir atima jį, kai lyja. Kiek krizė turi serijų? Ar ji tęsis tiek, kiek "Nekviesta meilė"? O juk aišku, kad negalima du kartus atidarius piniginę rasti tą pačią pinigų sumą, nors pergyventi pernelyg nereikėtų ir krizės metu kreipinį "ponas" pakeisti į "krizponis". Krizė blogiausia žvaigždėms. Pas jas ji prasideda tada, kai kitokių nebelieka – tik žvaigždės. Nors paprasčiausias patarimas būtų – neik tais keliais, kuriais vaikšto krizė, ir jos nesutiksi. O bristi iš krizės pradėsime, kai suprasime pagrindinį ekonomikos pakilimo dėsnį: "Tai, ką gali padaryti kinas – gali ir lietuvis." Juk paprasčiausiai yra pasakęs Jonas Strielkūnas: "Kur besutiksiu krizę – einu namo!"

Tikiu, viskas grįš į savo vėžes. Neseniai pradedančioji kirpėja nesuprasdavo, jei jai siūlomas atlyginimas būdavo mažesnis nei pradedančiojo gydytojo. Krovikas prekybos centre piktindavosi, kad jo vaikų mokytoja uždirba daugiau. Aplaidžiai savo darbą atliekantis dažytojas ar mūrininkas kėlė save į padanges, darbo nesutikdavo atlikti net už 5000 Lt/mėn. Susidarė įspūdis, kad tvarka nuo šiol pasikeitė ir kad dabar orkestrui diriguos ne inteligentiškas užsakovas, o pagiriotas dažytojas... Ir staiga, kaip perkūnas iš giedro dangaus - krizė! Krovėjų, dažytojų ir mūrininkų valdžia pasibaigia ir jie stebėtinai greitai vėl tampa mielais bei paslaugiais žmonėmis. Visai kaip M. Bulgakovo "Šuns širdyje". Kai tik Šarikovą atvertė į šunį, jis ir vėl tapo mielas ir nuolankus padarėlis. Smarkuoliai dabar jau dirba daugmaž padoriai - suprantama, iš baimės likti be pragyvenimo šaltinio.

O jei apie pranašus, tai ar kas nors gali žinoti ir atspėti žmonių gyvenimus? Kad ir praėjusių metų istorija. Kuris Rinau - Inga ar Michaelis - teisus? Šioje istorijoje labiausiai kenčia mažoji Luisa. O gal ir ne? Televizija parodė, kaip gražiai ji su tėčiu Rygos viešbutyje žaidė slėpynių. Šeimos realybę gali žinoti tik pati šeima.

Vis prisimenu vieną šmaikščią istoriją. Išeina linksma moteriškė iš savo laiptinės. Susitinka kaimynę.

- Kodėl tokia linksma? – klausia jos kaimynė, pripratusi draugę matyti liūdną.

- Paskambinau į būrimo saloną ir man išpranašavo, jog greitai ištekėsiu.

- Nebus to, - sako jai kaimynė.

- Kaip nebus? – stebisi laimingoji, - man juk išpranašavo!

- Būrėja tavęs nematė, o aš matau...

"S plius" žinių tarnybos komanda - vėl tarp nugalėtojų

Oksana LAURUTYTĖ

Balandžio 3 dieną Vilniuje, Lietuvos kalinių globos draugijos reabilitacijos centre, buvo apdovanoti kūrybinio konkurso žurnalistams "Bausti negalima pasigailėti - 2008" laureatai. Televizijos ir radijo kategorijoje trečią vietą pelnė Šiaulių regiono televizijos "S plius" kūrybinė grupė – Mindaugas Bajarūnas, Justinas Visockas ir Aida Brašiškienė.

"S plius" televizijos vaizdo bei garso režisierė Aida Brašiškienė už kūrybiškumą konkursuose apdovanojama nebe pirmą kartą.

Nežinojo, kad dalyvauja konkurse

Šiaulių regiono televizijos "S plius" žinių tarnybos žurnalistas ir operatorius J. Visockas, vaizdo bei garso režisierė A. Brašiškienė ir "S plius" dabar jau nebedirbantis žurnalistas M. Bajarūnas apdovanojimo sulaukė už publicistinei laidai "Provincija" parengtą reportažą apie žemiškus stebuklus - apie tai, kaip žmogus gali pakilti iš gyvenimo dugno, kai viltis jau visiškai prarasta. Laidos rengėjai reportaže įrodė, kad stebuklai vyksta ne vien Dievui padedant, bet ir žmogaus begaline tikėjimo galia.

Temą laidai "Provincija" surado M. Bajarūnas. Vieną savaitgalį su kolega J. Visocku jie nuvyko į Butkiškes, Kelmės rajono vienkiemį, kur prieglaudą randa gyvenimo prasmės netekusieji bei į alkoholio liūną įklimpusieji žmonės. Čia beviltiškais laikomi žmonės pasikeičia ir įgyja dvasinių jėgų gyventi. Maždaug prieš pusantrų metų vienkiemio sodybą įsigijo du keistuoliai idealistai - Remigijus ir Žanas. Likimas juos suvienijo siekti bendro tikslo - padėti tiems, kurie atsidūrė duobėje, visuomenėje nerado supratimo, pagalbos. Vienkiemio šeimininkai padeda žmonėms atsistoti ant kojų ir iš naujo pradėti savarankišką gyvenimą.

"S plius" kolektyvo įvertinimas - puiki dovana visiems televizijos darbuotojams, nes laida "Provincija" šiemet švenčia 10 metų sukaktį. "Provincijos" vardas nuolat skamba įvairiuose šalies konkursuose - žurnalistai už kūrybiškumą apdovanojami jau ketvirtą kartą. Anksčiau konkursuose buvo apdovanoti bendraautoriai Saulius Pučinskas ir Jonas Verbušaitis; Aida Brašiškienė, Nijolė Visockienė, Artūras Konderauskas ir J. Visockas.

Įdomu tai, kad patys apdovanotieji nežinojo, kad dalyvauja konkurse. Jų parengtą siužetą konkurso organizatoriams nusiuntė jų vadas - "S plius" programų direktorius S. Pučinskas. "Nusprendžiau, kad kolegų parengta laida gali deramai atstovauti "S plius" televizijai ir net neabejojau, kad laimės. Tai buvo stipri, profesionaliai parengta laida apie nuteistuosius, padedančius likimo broliams", - sakė S. Pučinskas ir pridūrė, kad vienas iš apdovanotosios laidos "Provincija" herojų yra jo jaunystės draugas.

Premiją dovanos žurnalistų bei nuteistųjų rėmimo fondams

Konkursas šalies žurnalistams "Bausti negalima pasigailėti - 2008" paskelbtas pirmą kartą. Jį surengė Nacionalinė žurnalistų kūrėjų asociacija, Kalėjimų departamentas ir Lietuvos kalinių globos draugija. Kur teiginyje "Bausti negalima pasigailėti" turi būti padėtas kabelis, rungėsi ne tik rašinius, radijo ir televizijos laidas rengiantys žurnalistai, bet ir patys nuteistieji.

Justinas Visockas yra universalus žurnalistas, gebantis vesti laidas, filmuoti, rinkti informaciją.

"S plius" archyvo nuotr.

Buvo vertinami ir išrinkti geriausi darbai, kuriais siekta supažindinti visuomenę, kaip vykdoma probacija ir nuteistųjų socialinė reabilitacija, supažindinti su kalinimo įstaigų bei pataisos inspekcijų darbuotojų veikla, pataisos namų istorija, reformomis bausmių vykdymo sistemoje, skatinti žurnalistus ir visuomenę aktyviai dalyvauti vykdant probaciją, nuteistųjų resocializacijos procese.

Televizijos ir radijo kategorijoje nugalėjo Dainius Radzevičius, "Žinių radijo" laidoje "Žiniasklaidos anatomija" surengęs diskusiją "Kaip su nusikaltėliais elgiasi žiniasklaida – pasmerkia juos ar padeda grįžti į visuomenę?", antras liko Audrys Antanaitis, toje pat radijo stotyje (laida "Raktas") ieškojęs atsakymo į klausimą, kas lemia nuteistųjų tarpusavio santykius.

Trečiąsias vietas užėmė Šiaulių regiono televizijos "S plius" kūrybinė grupė bei radijo stoties "M-1" žurnalistė Rasa Vaitkevičiūtė.

Konkurso prizinis fondas – 9 tūkstančiai litų. Pirmųjų vietų laureatams atiteko po du tūkstančius litų, antrųjų – po 1,5 tūkstančio litų, trečiųjų – po 500 litų. Pirmosios vietos nugalėtojas LŽS pirmininkas D. Radzevičius viešai pažadėjo gautą premiją lygiomis dalimis skirti žurnalistų bei nuteistųjų rėmimo fondams.

Vertinimo komisija taip pat išrinko tris geriausius nuteistųjų rašinius. Pirmoji vieta ir 300 litų skirta nuteistajam, atliekančiam bausmę Pravieniškių antruosiuose pataisos namuose-atviroje kolonijoje. Dvi kitos prizinės vietos atiteko Alytaus pataisos namų ir Vilniaus antrųjų pataisos namų "klientams". Į jų asmenines sąskaitas, esančias pataisos įstaigose, bus pervesta atitinkamai 200 ir 100 litų.

Senojo pasaulio plytos

Ričardas JAKUTIS

Sovietų valdžia Lietuvai reiškė ne tik okupaciją, bet ir tam tikrą progresą, tvirtino rusų istorikas Aleksandras Čubarjanas vasario pradžioje vykusioje Užsienio reikalų ministerijos, Rusijos ambasados Vilniuje ir Lietuvos istorijos instituto apskritojo stalo diskusijoje "Šimtmečius greta. Lietuvos ir Rusijos istoriniai ryšiai iki 1991 m."

 Joje dviejų šalių istorikai, politikai ir politologai diskutavo apie Lietuvos ir Rusijos valstybių ryšius nuo pat jų užsimezgimo prieš pusę tūkstantmečio. A. Čubarjanas gyrė Lietuvos istorikus, kad jie su kolegomis iš Rusijos sudarė bendrą komisiją, kurioje drauge vertina praeities įvykius. Panašios komisijos rusų mokslininkai neturi nei su latviais, nei su estais. Diskusijoje dalyvavusi istorikė Irina Kukuškina vienu svarbiausių dvišalių santykių momentų XX a. pavadino Lietuvos ir Sovietų Rusijos taikos sutartį, pasirašytą 1920 m. liepos 12 d., kuri esą tapo pagrindu stiprinti draugiškus kaimyninius santykius, o kitoms šalims – pripažinti Lietuvos nepriklausomybę. Tačiau, anot lietuvių istoriko ir politologo Česlovo Laurinavičiaus, 1920 m. liepos 12 d. sutartimi Rusija formaliai pripažino nacionalinį principą, bet sovietai nei juo, nei valstybių suverenitetu nesivadovavo. "Jų tikslas buvo pasaulinė revoliucija, o nacionaliniai reikalai buvo tik priemonė", - teigė istorikas. Pasak mokslininko, Sovietų Rusijos lyderis Leninas nepritarė taikos sutarties projektui – perbraukęs jos projektą pareiškė, kad Lietuva turi būti sovietizuota. Tą patį jis tvirtino net ir pasirašius sutartį. Tiesa, Č. Laurinavičius pastebėjo ir tai, kad lietuvių galvose nacionalinis principas sunkiai įsitvirtino ir iki šiol sunkiai įsitvirtina ir kad mums dar reikės suvokti, jog gyvename savo šalyje, turime savo kultūrą, o kiti yra tik kaimynai. "Tik tai suvokę rasime sudėtingų XX a. dalykų sprendimą", – konstatavo istorikas.

Lietuviai visada mieliau gręžiasi į praeitį. Praeities milžinai mums tapo užkrečiama liga. Lietuviai kurs filmą apie Žalgirio mūšį (aišku, jei bus pinigų). Tiesa, brangstant maistui, didėjant mokesčiams už būstą ir t. t., prisimenama ir netolima praeitis. Skaičiau, jog vienas biržietis per šventes ant savo namo kabina raudoną vėliavą.

Prieš dvi savaites Lietuvos Seimas nepritarė rezoliucijai "Dėl Tibeto problemos sprendimo". Didesnio visuomenės dėmesio nesulaukęs įvykis apie nūdienos Lietuvą pasako daugiau, negu mes norėtume išgirsti. Ką tik liūdną sukilimo numalšinimo penkiasdešimties metų sukaktį paminėjusio Tibeto laisvės byla Vakarų demokratijos pasaulyje niekam didesnių abejonių nekelia. Tibetiečius ypač gerai turėtų suprasti ir atjausti Vidurio ir Rytų Europos tautos, dar puikiai prisimenančios komunistų valdžią, sovietų okupaciją ir savo laisvės kovą. Deja...

Prieš kelias dienas mačiau griaunamą sovietmečiu statytą pastatą. Nežinau, kur bus dedamos to pastato plytos. Masyvios, raudonos, nuskeltais kraštais, vos pakeliamos. Ar jas dar galima kur nors panaudoti? Juk vietoj buvusio pastato, manau, išdygs šiuolaikinių konstrukcijų statinys.

Ar galima ilgėtis kalėjimo? Ar verta prisiminti gyvenimą vadinamojoje Tarybų Lietuvoje? Bet ir Vakaruose ryškėja susidomėjimas socialistiniu realizmu. Suprantama, kad šeštojo dešimtmečio sovietiniai romanai dabar skaitomi visai kitaip. Leidėjų tokių kūrinių prisikėlimo iš mirusiųjų momentas suskaičiuotas idealiai. Visi šie reiškiniai vadinami "ostalgija" – žodžių "ost" ("rytai") ir "nostalgija" junginys. Net Vokietijoje, sako, dabar 6,5 milijono gyventojų susėda prie televizorių, kai rodoma "The GDR Show" ("VDR šou"). Šioje ir dar mažiausiai trijose panašaus pobūdžio laidose demonstruojami senieji propagandiniai filmai, sovietinį režimą prisimenantys žmonės pasakoja anų laikų istorijas, o buvusioji dailiojo čiuožimo čempionė Katarina Vitt, apsirengusi pionierės uniforma, dainuoja socialistines dainas. Sociologai, tiesa, teigia, kad tokie sovietinio laikmečio prisiminimai, ženklai, atributika, dainos, literatūros ar dailės kūriniai dar nereiškia sovietinės ideologijos sugrįžimo. Tiesiog visiems malonu prisiminti laikus, kai jie buvo jauni. Vyrams vien todėl, kad tuomet su moterimis geriau sekdavosi. Man patinka klausytis senų žmonių. Jiems užtenka, kad tu jų klausaisi, ir jie patys kalba, klausia, patys atsako, su savimi ginčijasi. "Prie ruso buvo geriau. - sako ir patys tuoj sau paprieštarauja. - Na ką ten geriau. O dėl televizijos laidų, tai ir pas mus pats nostalgiškiausias sovietmečio priminimas - dailiojo čiuožimo čempionatai, kuriuos kažkada prie televizorių prigludusi stebėjo šeštoji pasaulio dalis. LTV vėl transliuoja kažkokį dailiojo čiuožimo čempionatą. Kasdien nuo pradžios iki pabaigos.

Bičiulis džiaugiasi iš anų laikų grįžtančiomis roko operomis. "Meilė ir mirtis Veronoje", "Velnio nuotaka", "Ugnies medžioklė su varovais". Jei "Meilė ir mirtis Veronoje" atpasakoja V. Šekspyro Romeo ir Džiuljetos istoriją, "Velnio nuotaka" primena pasakas ir padavimus, tai "Ugnies medžioklė su varovais" atgaivina tarybinių jaunuolių gyvenimą ir primena, jog tai brandus socialistinio realizmo kūrinys. Sako, jog šis kūrinys buvęs tiesioginis Romo Kalantos susideginimo sukelto jaunimo maišto Kaune rezultatas. Įbaugintam jaunimui reikėjo numesti kokį nors kaulą. Juk net vieną "The Beatles" dainą ("Mergaitė") plokštelių studija "Melodija" buvo įrašiusi. O šiaip jau 1972-1988 m. – pritilimo laikotarpis. Nors reikštis buvo galima folklore, kraštotyroje, senamiesčio ar archeologijos paminklų gynimo veikloje, be abejo, privačioje erdvėje, na, dar prie taurelės. "Aš čia gyva" galėjo traukti tik broliai Polikaičiai Čikagoje. Nors mūsiškiai irgi kartais, gal saviveikliškai, kaip mokėdavo, taip pasireikšdavo. Pavyzdžiui, vengrų grupės "Omega" dainai "Mergaitė deimantiniais plaukais" 1973 metais pritaikė žodžius "Ne, ne, laisvės nėra, ji pradingo pernai Kaune".

Galvoju apie dingusius žodžius. Dingusių žodžių žodynėlį bandė sudaryti Gintaras Beresnevičius. Daugumos dingusių žodžių visiškai negaila, pavyzdžiui, VLKSM, CK, KPSS. Dingo žodis "blatas", kuris apibūdino galimybę per pažintis gauti kokią nors prekę ar įtaisyti giminaitį į norimą ypatingesnę darbo ar mokymosi vietą. Dabar prekės siūlyte siūlomos. Jei prieš kelis dešimtmečius gyvenęs žmogus atsidurtų dabartyje ir užeitų į kokią nors didesnę parduotuvę, nualptų, kaip tame sename anekdote, kai čiukčis, nuvykęs į Maskvą, užėjo į čekinę parduotuvę "Beriozka", pasižvalgė ir pasiprašė politinio prieglobsčio. Tiesa, visiškai žodis "blatas" neišnyko, jį keičia žodis "korupcija" – iš esmės daug "gilesnis" reiškinys, kai jau reikia ne kokios nors prekės, o tiesiog privatizuoti gamyklas, ežerus, miškus, krantines.

Nebevartojamas žodis "kapitalizmas". Net neaišku, ko kapitalizmui bijoti, jei gyvename jo sąlygomis, juk socializme ant visų sienų kabėjo plakatai, šlovinantys socializmo pergales. Nesidrovėjo socializmas savo vardo, tik ar dabar pamatysime kur šūkį: "Šlovė kapitalizmui!" Prigalvojome visokiausių žodžių: "laisvosios rinkos visuomenė", "informacinė visuomenė", "industrinė visuomenė".

Dingo žodis "buržuazija". Buržua – pilietis, miestietis, gyvenantis iš kitų darbo, palūkanų, spekuliacijų. Tiesa, atrodo, išnyko tik vardas. Visa kita yra.

Gaila, kad neliko žodžių "lygybė", "taika", o žodį "parama" pakeitė "labdara" ("labdara", mano galva, - kiši ir kiši it į kokią skylę, o "parama" – gyvenantį, bet kažko stokojantį pastiprini). Gerai, kad bent himne žodis "vienybė" liko. O žodis "draugystė" sutinkamas tik šnekant apie viešbučius. Net patys komunistai ėmė žodžio "draugas" vengti ir ieškoti atitikmenų, pavyzdžiui, "bičiulystė". O vietoj draugystės imta kalbėti apie gerus santykius, partnerystę.

Tiesa, buvo ir anksčiau nepageidaujamų žodžių, kurie tik dabar įsiteisėjo. Tai - "Dievas", "verslas", "tautiškumas" ar "nepriklausomybė". Žinoma, nuo to nei Dievas, nei verslas, nei tauta neišnyko, o nepriklausomybės taip pat sulaukėme. Tik kodėl to džiaugsmo nėra?

Kas dabar bando pažiūrėti ir paklausyti Vasario 16-osios, Kovo 11-osios, Sąjūdžio metinių ar kokių nors kitų tautinių minėjimų koncertų, pasijunta tarsi sugrįžęs į tarybinį koncertą, kurie vykdavo Brežnevo sąstingio laikais. Tokio koncerto ašis būdavo oficialioji ideologija bei komunistų partijos šlovinimas bei socialistinis menas – nacionalinis savo forma ir internacionalinis turiniu. Į koncertą būdavo kviečiami operos ir estrados dainininkai, liaudies dainų atlikėjai, šokėjai ir sportininkai. Repertuaras turėjo atitikti sluoksniuoto pyrago principą: kiekvienam gyventojų sluoksniui - savas dievukas. Šiek tiek polkučių, šiek tiek arijų, šiek tiek "vokalinių-instrumentinių ansamblių". Visa tai vainikuodavo viena idėja, t. y. tema, kuriai būdavo skirtas iškilmingas koncertas. Tą patį ir dabar matome Katedros aikštėje, net vedėjų tekstai atrodo iš anų laikų, tik vietoj žodžių "partija" ir "tarybinė liaudis" įrašyta "Sąjūdis" ir "Lietuva". Tautinė giesmė, Veronika Povilionienė, bet sovietinės ritualinės šventės įspūdis išlikęs. Ekrane net rodomas liaudiškas videomenas, t. y. gražūs lietuviški vaizdeliai. Labiausiai sujaudina vakaro vedėjų kostiumai - kaip kaimo vestuvių piršlių. Lietuviško kičo triumfas. Ir žiūrovų akys nebe tos. Tai prie "popsinių" reginių pripratusių žiūrovų akys. Sąjūdžio laikų dvasios jose nelikę.

Sunkios to senojo pasaulio plytos. Dabar lengvesnės. Iš Švedijos atplukdomos arba pas mus pagal užsieninę technologiją žiedžiamos. Juk daug kur jau naudojamos kitos konstrukcijos ir apsieinama visiškai be plytų.

Bulvare mane sustabdžiusi garbaus amžiaus moteris paprašė: "Parašykit, kaip mes sunkiai gyvenam." Prisiminiau anekdotą. Milijonierius buvo prašęs jam mirus pagaminti didžiulį karstą ir šalia jo kūno į jį sudėti visus jo turtus. Jis mirė. Šalia sudėjo visas jo brangenybes. Guli jis karste tarp aukso dirbinių, deimantų, žiūri susirinkusieji ir sako: "Štai kaip žmonės gyvena!.."

Spektaklis - ne tik aktorių sukurtas stebuklas

Oksana LAURUTYTĖ

"Išmintingos ramybės, stebuklingos ištikimybės vienas kitam ir pasirinktam keliui. Dėkojame, kad esame kartu, nes tada žinome, kad mes - reikalingi", - sekmadienio vakarą publikai kalbėjo Šiaulių dramos teatro vadovas Antanas Venckus. Padėkos žodžiai skambėjo ne tik ištikimiems teatro gerbėjams. Dėkojo ir aktoriai, nes Tarptautinės teatro dienos proga geriausiems įteikti apdovanojimai. Tiesa, krizė įsiveržė ir į teatrą - nominacijų šiemet buvo mažiau.

Geriausiu aktoriumi pripažintas Aurimas Žvinys už Sirano vaidmenį spektaklyje "Sirano de Beržerakas".

Artūro STAPONKAUS nuotr.

Apdovanojimai - ir nuo kolegų

Praėjusieji metai Šiaulių teatralų gyvenime buvo liūdnoki - atsisveikinta su teatro protu, sąžine, išmintimi, garbe, draugu ir bičiuliu Pranu Piauloku. Anapilin palydėtas ir teatro dūšele vadintas aktorius Vaclovas Tamašauskas. "Gyvenimas tęsiasi, šventės, kaip ir liūdesys, ateina ir praeina", - kalbėjo teatro vadovas A. Venckus ir prajuokino publiką sakydamas, kad pradeda "dalį, kuri daliai aktorių būna naudinga".

Buvo įprasta, kad Tarptautinės teatro dienos proga Šiaulių dramos teatro aktoriai pakviečia į specialų renginį, kurio metu gėles jiems po kojomis kloja gerbėjai, politikai, valdžios atstovai. Šiemet apdovanojimų ceremonija surengta po Gyčio Padegimo režisuoto spektaklio "Velykos" premjeros.

Šiaulių apskrities viršininkas Rimundas Domarkas pagarbos ženklą už nuopelnus Šiaulių apskričiai įteikė režisierei Reginai Steponavičiūtei. A. Venckus šmaikščiai teiravosi, ar Šiaulių apskrities valdžia negali avansu padalyti apdovanojimų. Juk apskrities administracijas žadama naikinti, o dar ne visi trupės nariai kryžių yra gavę.

Nominacijas įsteigė ir Šiaulių dramos teatro aktorių gildija. Ji apdovanojo teatro vadybininkę, neseniai jubiliejų atšventusią Violetą Jasiūnienę. Aktoriai pagerbė ir kolegas - "vokeliai" ir gėlės įteikti pirmąjį sezoną teatre vaidinančiai Viktorijai Krivickaitei už Roksanos vaidmenį spektaklyje "Sirano de Beržerakas" bei aktoriui Juozui Žibūdai.

Pastarojo aktoriaus kūryba šiemet itin pagerbta. Jis jau tapo Rokiškio teatrų festivalio laureatu, o sekmadienį buvo įvertintas ne tik teatro gildijos. J. Žibūdos sukurtas Valentino vaidmuo spektaklyje "Bela, Bosas ir Bulis" išrinktas geriausiu praėjusių metų antraplaniu vyro vaidmeniu. Geriausia antraplanio vaidmens atlikėja pripažinta Jūratė Budriūnaitė. Apdovanojimas jai skirtas už Laumės vaidmenį spektaklyje "Bebenčiukas ir laumė".

Šiaulių dramos teatro aktorė Monika Šaltytė metų aktore išrinkta už Roksanos vaidmenį spektaklyje "Sirano de Beržerakas".

Geriausi aktoriai - A. Žvinys ir M. Šaltytė

Praėjusiais metais Šiauliuose pastatyti spektakliai palankiai įvertinti šalies mastu. Penktadienį, švenčiant Tarptautinę teatro dieną, Vilniuje, Nacionaliniame dramos teatre, Šiaulių teatro vardas skambėjo net penkiose nominacijose Auksiniam scenos kryžiui gauti.

"Gaila, kad Vilnius yra kultūros sostinė, bet du scenos kryžius gavome", - šypsojosi A. Venckus. Auksinis scenos kryžius atiteko Antanui Gluskinui, kuris nugalėjo nominacijoje "Teatras vaikams". Režisierius apdovanotas už Šiaulių dramos teatro spektaklį "Bela, Bosas ir Bulis". Antrasis Auksinis scenos kryžius skirtas kompozitoriui Algirdui Martinaičiui už muziką, kuri skamba Šiaulių dramos teatro spektaklyje "Sirano de Beržerakas".

Auksiniams scenoms kryžiams gauti buvo pristatyti ir Monika Šaltytė bei Aurimas Žvinys. Aukščiausių Lietuvos teatro apdovanojimų negavę aktoriai pagerbti savų - jie išrinkti geriausiais metų aktoriais. Šiems aktoriams apdovanojimas įteiktas už sukurtus vaidmenis spektaklyje "Sirano de Beržerakas". Šiaulių miesto savivaldybės premijas jiems įteikė meras Genadijus Mikšys.

G. Mikšys teigė prisimenąs, kad Savivaldybė skolinga teatrui, žadėjo skolą grąžinti ir pokštavo tardamas: "Ilgai laukęs, dar palauk." Teatro vadovas skolingas neliko - replikavo merui: "Svarbiausia, kad neperrinktų", - ir teigė, kad šis pažadas - graži dovana teatrui.

Į seną pasveikinti aktorių užlipo ir miesto garbės pilietis, "Šiaulių" krepšinio klubo vyriausiasis treneris Antanas Sireika. "Kaip kolega sveikinu. Vakar išgirdome, kad esame geri artistai", - tarė jis ir A. Venckui įteikė krepšinio kamuolį su autografais. "Gerai, kai Antanai vadovauja", - žodžio kišenėje ilgai neieškojo teatro vadovas.

Apdovanojimų ceremonija baigėsi, o A. Venckus perspėjo žiūrovus ir "nelabai draugišką spaudą", kad teatralai namo dar neis. Pabus kartu, pagalvos, kaip žiūrovus nustebinti. "Ir nustebinsime. Dėkojame, kad esame kartu, dėkojame ir aktoriams, ir tiems, kurie dirba užkulisyje. Dėkojame visiems, kurie dirba, kad įvyktų stebuklas - spektaklis",- sakė jis.

Kokią paskutinę knygą perskaitei?

Neseniai televizoriaus ekrane stebėjau, kaip žurnalistai bando angliškai paimti interviu iš Seimo narių, kurie anketoje paminėjo moką anglų kalbą. Vaizdelis apgailėtinas. Įdomu būtų dar mūsų seimūnų paklausti, kokią paskutinę knygą jie yra perskaitę. Ir ne tik jų. Išgirdę atsakymą į šį klausimą, galime net susidaryti įspūdį apie pašnekovą. Žmogų apibūdina tai, kokias knygas skaito, kokias televizijos laidas žiūri, ar lankosi teatre, parodose. Bet šįkart apie knygas.

 Literatūriniuose vakaruose dabar neapsieinama be klausimo, ar išnyks spausdinta knyga. Bent aš neprognozuočiau. Atsakyčiau – bus kaip bus. Skaitančią žmoniją jau galima suskirstyti į tris rūšis: tuos, kurie skaito tik kompiuterių ir kitų mobiliųjų įrenginių ekranuose, tuos, kurie skaito tik popieriuje, ir tuos, kurie skaito taip, kaip jiems patogiau – ir ekranuose, ir popieriuje. Ir visi stebi popierinės knygos kovą su elektronika.

Kodėl skaitome knygas? Didieji išvardija daug priežasčių: iš nuobodulio, neturėjimo ko nusitverti, troškimo kaip nors prastumti laiką, o gal iš smalsumo, noro ką nors sužinoti, pagarbos svetimai patirčiai, žinant, kad rašytojai yra talentingi, ir noro iš jos pasimokyti, tobulėti. O gal todėl, kad ir kiti skaito. Ypač knygas, kurias tie kiti "labai" skaito. Dar gali būti dėl noro jausti pranašumą prieš rašančiuosius ir juos kritikuoti. Nors tai retas atvejis. Reta ir iš baimės atsilikti, nes jei tau niekas nerūpi, tai nerūpi ir tai. Kaip bebūtų, džiugina, kad ilgame sąraše, kuriame išdėstyta tai, kas madinga - drabužiai, muzika, automobiliai, yra ir punktas - "madinga skaityti".

Bet mada tėra mada, o labai svarbūs klausimai, kaip išmokyti vaiką pamėgti knygą, kaip rasti laiko skaityti, kaip pasiekti, kad skaitymas taptų gyvenimo būdu, kodėl kadaise skubantis perskaityti kiekvieną iškabą ir godžiai ryjantis tėvų skaitomos pasakos žodžius vaikas ilgainiui nusigręžia nuo knygos, kodėl žmonės nebenori skaityti, yra opūs, kai girdi liūdnus mokytojų balsus:

– Mokiniai neskaito. Vargu ar yra prasmės versti juos tai daryti. Be to, jie tikrai neturi laiko.

– Rekomendaciniai literatūros sąrašai nepadeda sudominti literatūra. Jie sudaryti pagal suaugusiųjų skonį ir vertybes, o mokinių skonis yra kitoks. Pagaliau bet kokios rekomendacijos iškart nuteikia mokinius priešiškai. Geriausiu atveju reikėtų leisti mokiniams skaityti tai, ką jie nori.

– Literatūros vadovėliai, kuruose spausdinamos ištraukos, mokinių nesudomina. Jie tai sieja su prievarta, o ne su malonumu. Vadovėlių autorių iliuzija, kad perskaitę kūrinio ištrauką mokiniai eis į biblioteką ieškoti knygos, telieka iliuzija.

– Vienintelė įtakinga institucija galėtų būti šeima, o ne biblioteka ar mokytojas. Tačiau kiek Lietuvoje yra skaitančių šeimų – šeimų, kuriose knygos yra vertinamos?..

Viename tekstų apie mokyklą klausiau, ar prisimeni savo mokytojų pavardes. Džiaugiuosi, jog lietuvių kalbos ir literatūros mokytojų pavardes prisimenu. Todėl nesunku buvo atsakyti, kodėl aš skaitau. Tiesa, sumąsčiau, jog esu tradicinis literatūros vartotojas. Man skaitymas – pramoga. Net nežinau, ar tai gerai. Kas savaitę nusiperku ar iš bibliotekos parsinešu naują "skaitymo injekciją" ir, ilgai nedelsdamas, ją sunaudoju. Jaučiu, kad ne darbą dirbu, bet, vakarietiškai tariant, turiu gerą laiką. Kaip viską spėju? Nežinomus autorius, jei jų knygos iškart "neužkabina", imu skaityti kas dešimtą puslapį. Jei sudomina, grįžtu ir pradedu nuo pradžių, jei ne, net storą knygą greitai dedu į šoną (pavyzdžiui, 300 puslapių skaitant kas dešimtą, reikia perskaityti 30 puslapių, nors jau ir po 15 gali baigti). Tiesa, negaliu pasigirti, kad giliai įjunku į puslapius, kaip kiti. Nė karto skaitydamas nesu pravažiavęs savo stotelės. Girdėjau skaitytoją pasakojančią, kad skaitydama ji pajunta, kaip kyla į viršų. Deja, man taip nebūna.

Neabejotina, kad kiekvieno autoriaus tikslas – sukurti tokią knygą, kurios skaitytojas nenumestų, o net norėtų prie jos grįžti. Skrebinančiam plunksną ar spaudančiam kompiuterio klavišus turėtų būti apmaudu, kai skaitytojas, perskaitęs knygą, su palengvėjimu atsidūsta: "Ačiū Dievui, baigiau!" Būna, pradedi skaityti, iškart pasirodo, jog viskas bus nuostabu, neįtikėtina, svaiginama ir genialu, bet galiausiai visi tie nesibaigiantys siužeto posūkiai, tas krūvis, kurį skaitytojui ant pečių užvertė autorius, nuvargina. Tuomet iriesi per puslapius jau prievarta – malonumas mažėja, protas pavargsta, bet vis dar nori išsiaiškinti, kas bus toliau. Padedi knygą ir mąstai, gal dar ją paimsi po kiek laiko arba kai bus laiko tokiems ilgiems šifravimo žaidimams.

Atskiras reikalas - poezija. Vėl klausimai: kaip skaitoma poezija, ar skaitydami patiriame malonumą, kokius pojūčius ar jausmus provokuoja jos skaitymas? Čia jau būtų galima gilintis į paties skaitymo mechaniką, nors gal tebūnie viskas paprasčiau. Eilėraščiai nėra ilgi, tad daug laiko nesugaišti. Jei eilėraščiai žadina nuobodulį, elgiesi vienaip, jei jie sukelia gerų jausmų - kitaip. Poetus greitai perkandi, jie tau ne šimtapuslapinių romanų autoriai.

Italo Kalvino romano "Jeigu keleivis žiemos naktį" pagrindinis veikėjas – Skaitytojas – džiaugiasi nusipirkęs naują knygą, bet vos pradėtas skaityti romanas netikėtai nutrūksta įdomiausioje vietoje. Leidybos brokas. Skaitytojas nepraranda vilties perskaityti jį sudominusią knygą. Sugrįžęs į knygyną, jis iškeičia ją į – kaip tikisi – nebrokuotą egzempliorių, bet jo rankose atsiduria visai kito romano pradžia. Istorijai artėjant prie kulminacijos, pasakojimas vėl nutrūksta, palikdamas ir Skaitytoją, ir skaitytojus nežinioje. Taip – dešimt kartų. I. Kalvino įtraukia mus į savo naratyvines pinkles ne atvirai, o meistriškai pasinaudodamas kalbiniais triukais, kad išviliotų iš saugaus stebėtojų kampo ir įviliotų į romaną. Nustebina jau pirmieji sakiniai, kuriais autorius kreipiasi į skaitytojus: "Tu pradedi skaityti naują Italo Kalvino romaną "Jeigu keleivis žiemos naktį". Atsipalaiduok. Susikaupk. Nuvyk šalin visas kitas mintis. Tegul tave supantis pasaulis išnyksta migloje." Rašydamas antruoju asmeniu, I.Kalvino neleidžia mums atsiriboti nuo Skaitytojo. Nors geriau už Skaitytoją žinome, kad mums niekada nepavyks užbaigti nė vienos pradėtos knygos, susitapatiname su juo ir įsitraukiame į knygų paieškas.

Vienas iš dviejų Gintaro Grajausko romano "Erezija" personažų - samdomas žudikas - kitados buvo uolus skaitytojas, mėgęs "Don Kichotą" ir "Lietuvišką tarybinę enciklopediją", perskaitęs beveik visą F. Dostojevskį. Romano veiksmas vyksta rašytojo namuose. Du samdomi žudikai laukia jo grįžtančio iš baro. Antrasis samdomas žudikas, nors ir mažaraštis, belaukdamas skaito rašytojo rankraščius. Galiausiai rašytojas parsiranda namo ir sulaukia jo rankraščio nesupratusio žudiko-skaitytojo priekaištų. "Kam čia taip jau svarbu, kaip aš rašau? Net jei, sakysim, ir prastai - ar už tai reikia užmušti? Ką, ar už mane blogesnių nebeliko?" – klausia rašytojas. Romanas baigiamas tuo, kad rašytojas, nors ir prastas, vis dėlto lieka gyvas. Jis galės ir toliau rašyti, bent pats sau, jei neliks skaitytojų. Antrasis žudikas pats žūva pirmas - jį nušauna kolega, tas, kuris jaunystėje buvo prisiekęs skaitytojas. Susigraudinusio rašytojo paklaustas, kodėl jis taip padaręs, atsako pats nežinąs kodėl: "Jis buvo labai prastas skaitytojas, gal todėl." Tačiau tuoj pat žūva ir jis. Pasirodo, būna, kad ir skaitymas neišgelbsti.

Ką skaito atliekantys bausmę? Žinia, už nuodėmes likimo buvau nublokštas už spygliuotos vielos ir, tenai dirbdamas bibliotekoje, galėjau tai stebėti. O skaito jie daug. Gal iš neturėjimo ką veikti, o gal šiek tiek ir domisi. Daugiausia prašo meilės romanų, fantastikos, nuotykių ir detektyvų. Bet ir rimtesnės literatūros. Sutrintos visos F. Dostojevskio knygos, mėgstamas V. Šukšinas (rusų rašytojai populiaresni už vakariečius, regis, jų dvasia ir herojų gyvenimo būdas artimesni ten esantiems), prašo F. Kafkos "Proceso", bet greitai grąžina, sako, nesupratę. Skaito ir pasakas. Pastebimas nerealaus, pakylėto pasaulio troškulys. Knygos gerbiamos, o jei atliekantys bausmę dirba, jie kitų, nedirbančiųjų, vadinami "duchais" (dvasiomis, girdi, normalaus žmogaus jau nebėra, nes atliekant bausmę dirbti nevalia, suprask, tu tarnauji tiems, kurie tave pasodino bei čia uždarę laiko) ir niekinami, tai dirbantiems bibliotekoje ši taisyklė negalioja.

Sako, valgyti ir skaityti – tai dviejų malonumų sąjunga. "Ar išbandei Gi de Mopasano noveles su dešra?" – teiraujasi licėjaus naujokė Izabelė ką tik atrastos draugės Kler Claire Mazard romane "Visam gyvenimui". Pasak Izabelės, prie F. Dostojevskio "Nusikaltimo ir bausmės" tinka juodojo šokolado plyta, prie O. Vaildo "Doriano Grėjaus portreto" – džemas, o vyšnių uogienė tampa meilės visai literatūrai pagrindu.

Knygnešiai buvo tik Lietuvoje. Kitos tautos net žodžio "knygnešys" neturi ir nežino, kas tai yra. Visą laiką lietuvis gerbė knygą. Priimta, jog į žmogų su knyga žvelgiame pagarbiai, skaitančiajam stengiamės netrukdyti. Kai liūdna, geriausias vaistas – knyga. Tikiu, ir jaunimas grįš prie knygos, nes kaip be jos. Neseniai Šiaulių universiteto Humanitarinio fakulteto Literatūros istorijos ir teorijos katedra pakvietė į apskritojo stalo diskusiją "Ar tikrai 2008-ieji buvo Skaitymo metai?" Nustebau sužinojęs, kad pagal studentų atliktą apklausą 75 proc. respondentų žinojo apie Skaitymo metus. Net negalvojau, kad tiek daug yra. Dar maloniau nuteikė duomenys, kad grafos "Visai nėra poreikio skaityti" nepažymėjo nė vienas, kad poreikis skaityti yra vidutiniškas – 30,9 proc., kad knygos poreikis didelis – 25 proc., o kad labai didelis – 8,8 proc.

Laikas būtų šį tekstą ir baigti. Skaitytojas gali pyktelėti, jog nieko naujo nepasakiau. Ir nesistengiau. Tiesiog norėjau maloniai paplepėti apie knygas su maloniais žmonėmis.

Jurga Šeduikytė: "Žmogus gali įgyvendinti bet kokią savo svajonę"

Ričardas JAKUTIS

Jurga Šeduikytė į muzikos padangę įsiveržė kaip Baltijos šalių muzikinio televizijos konkurso "Fizz Superstar" finalininkė, vėliau kaip merginų roko grupės "Muscat" vokalistė, didžiulio pasisekimo sulaukė jos 2005 m. vasaros hitas "Nebijok". 2005 m. rudenį išleistas debiutinis Jurgos muzikinis albumas "Aukso pieva", 2007 m. - albumas "Instrukcija". Balandžio 3 dieną Jurga koncertuos Šiaulių "Laiptų galerijoje". Belaukiant koncerto atsirado galimybė su soliste šnektelėti.

Jurga Šeduikytė: "Gailiuosi, jog ne iš karto patikėjau, kad žmogus gali įgyvendinti bet kokią savo tikrą svajonę. Nesigailiu, kad dabar tuo tikiu".

M.P.3. - Pauliaus GASIŪNO nuotr.

- O pasiekei labai greitai. Vieną dieną tavęs dar nežinojo, o jau kitą buvai žvaigždė. Kaip radai raktą į klausytojų širdis?

- Dirbdama LTV laidoje "Lietuvos dainų dešimtukas" pasigedau tam tikros muzikos. Aplinkui visi tik ir kalbėjo, kad lietuviška popmuzika yra labai vienoda ir neįdomi, bet niekas nieko nemėgino keisti ir iš anksto netikėjo tokio "reformatoriaus" sėkme. Pastarųjų metų muzikos atsigavimas parodė, kad ne tik kūrėjai, bet ir publika ilgėjosi kitokios muzikos. O aš tiesiog susikūriau tai, kas man buvo gražu ir pasidalijau tuo su kitais. Smagu, kad sulaukiau pritarimo.

- Ar eiti keliu, kuriuo eini, nebuvo rizikinga, juk vien žodis "neformatas" kažkuo įtarus? Ar nebūtų jos mažiau, pasirinkus tipinio atlikėjo kelią?

- "Formatu", mano supratimu, vadinama dabar populiari muzika. "Neformatas" – tai, kas dar išpopuliarės arba liks užmaršty. Kita vertus, "neformatas" visuomet yra nuoširdžiau ir smagiau – čia nėra taisyklių, fantazijos apribojimų. Apskritai muziką "formatais–neformatais" vadinti nematau prasmės. Bent jau apie tai galvoti ir diskutuoti turėtų ne tie, kurie kuria muziką. Čia panašu į teatrą ir teatro kritiką. Scenoje vykstančio stebuklo paaiškinti žodžiais neįmanoma, tačiau žmonėms reikia viską sudėlioti į lentynėles, todėl atsiranda šimtas spektaklio prasmių interpretavimų. Nors geras spektaklis tiesiog tave paveikia, o nevykęs – ne.

- Tavo atėjimą į sceną galima būtų apibūdinti posakiu "Atėjo naujas", šiuo atveju – nauja. Kaip pati apibrėžtum savo muziką? Kodėl ji liūdna?

- Visokių kūrinių būna, visokių reikia. Pirmajame albume buvo daug šviesių ir erdvinių dainų, antrame – plaukiančių, ritmiškai "sulaužytų" dainų. Trečiąjį albumą stengiuosi kurti kaip vientisą pasakojimą. Apie tai, ar dainos liūdnos, ar linksmos, stengiuosi negalvoti – tiesiog darau tai, kas man pačiai gražu ir ką tuo metu "skauda". Nors tikiu, kad žmogų labiausiai veikia liūdnas grožis – visų laikų pavyzdys man yra klasikinė muzika ir "Radiohead", Peter'io Gabriel'io ir Sting'o kūryba.

- Pati kuri dainoms muziką ir žodžius. Ar kitų kompozitorių ir poetų nenori, ar manai, kad tau tinkamų Lietuvoje nėra?

- Nėra. Juokauju, iš tikrųjų man pasisekė, kad savo emocijos noriu ir, manau, galiu perteikti ir muzika, ir žodžiais. Nesakau, kad buvo labai lengva pradėti – dar iki šiol kartais žodžius ir muziką sujungti nelabai sekasi, kartais praeina keli mėnesiai ar metai, kad jie vienas kitą "susirastų". Kita vertus, manau, lygiai taip pat smagu kurti "kolektyvinę" dainą, kai vienas kuria žodžius, kitas - muziką. Savo akustinei programai esame perdarę vieną puikią Aleksandro Makejevo dainą, kurioje jis atskleidė ir man artimą emociją, todėl mielai ją grojam.

- Kiek savo įvaizdį kuri pati, kiek padeda stilistai, dizaineriai? Ar sau labiau patikai būdama ilgaplaukė, ar dabar – berniokiška mergaitė?

- Kai kurie rūbai siūti dizainerių, kai kuriuos išsirenku pati. Svarbu, kad scenoje drabužiai ne trukdytų, o padėtų - ir atsipalaiduoti, ir kurti reikiamą nuotaiką. Dabar jau nebesu berniokiška, tačiau kartais ilgiuosi trumpų plaukų, ypač tuomet, kai mažasis pešteli iš visos dūšios.

- Koncerto Šiauliuose anonse įrašyta, jog bus atliekamos ir visiškai naujos dainos.

- Esam paruošę kelias dainas iš rudenį pasirodysiančio albumo. Tačiau skambės ir žinomi kūriniai iš "Aukso pievos" ir "Instrukcijos" bei keletas dainų iš muzikinio "Tado Blindos" pastatymo.

- Ar skiriasi Lietuvos miestų publika? Ką iš ankstesnių koncertų galėtum pasakyti apie šiauliečius?

- Pažįstu keletą puikių optimizmu trykštančių šiauliečių. Atsimenu, kaip šiltai mus sutiko publika, todėl labai smagu vėl čia sugrįžti. O šiaip, manau, visus Lietuvos miestus, miestelius ir jų gyventojus jungia noras pailsėti nuo kartais per didelio gyvenimo tempo, rutinos. Kartais ir pati jaučiu, kad negaliu sustoti ir įsiklausyti į tai, kas aplinkui. Tokia yra muzikos paskirtis, to mes ir patys einame į sceną.

- Kokio žingsnio gyvenime labiausiai gailiesi, o kuo didžiuojiesi, esi patenkinta ir gali tarti: "Čia viską padariau"?

- Gailiuosi, kad ne iš karto patikėjau, kad žmogus gali įgyvendinti bet kokią savo TIKRĄ svajonę, tereikia nesiblaškyti ir siekti to visomis jėgomis. O nesigailiu dėl to, kad dabar jau tuo tikiu. Dar stengiuosi svajoti apie tai, kas neturi baigtinio apibrėžimo, kad visuomet turėčiau kurlink judėti. Ne mėnesį ar metus, o visą gyvenimą. O srities, kur "viską padariau" - nėra. Dirbti man dar ir dirbt visur kur.

- Maloniai nustebino tavo knyga "Pasaka apie Slieką ir jo draugą Pašiauštą". Ar pasirodys daugiau knygų, gal ne tik pasakų, bet ir, tarkime, romanas?

- Kol kas stengiuosi nesiblaškyti ir įgyvendinu projektą "Įrašyti trečią albumą ir skirti pakankamai laiko savo sūnui". O paskui žiūrėsim. Manau, kad rašyti dar sugrįšiu – labai smagiai jaučiausi gaudydama iš aplinkos pasakos mūzų mėtomus sakinius.

- Kokios muzikos pati klausaisi? Kokia paskutinė įstrigusi perskaityta knyga, matytas kino filmas, spektaklis, paroda?

- Knyga – Ray Bradbury "Pienių vynas", Senekos "Laiškai Liucilijui". Filmas... Paskutinis privedė net iki ašarų, tai – "Keista Benjamino Batono istorija". Netikiu tais, kurie sako, kad neturi laiko ilsėtis – greičiau jie nenori prisipažinti, kad nedirba. Žinau, kaip svarbu iš naujo "įkvėpti oro" prieš svarbius darbus, todėl visuomet stengiuosi rasti laiko sau.

Krizės meto kultūra

Ričardas JAKUTIS

Pastebėjau, jog kultūros centro "Laiptų galerija" direktorė labai nemėgsta, jei repetuojantys sumeta savo paltus scenoje ant kėdžių ar net ant fortepijono. "Laiptų galerijos" scena, be abejo, ne kokio didžiojo teatro scena, bet... Kultūra visur kultūra – didelėje ar mažytėje scenoje, gerovės ar krizės metu. Štai čia ir atskleidžiantis tavo kultūros lygį klausimas: "Kaip tu elgiesi, kai tavęs niekas nestebi?"

 Bet kuris šiandien įsižeistų, pavadintas nekultūringu, tačiau kokia to "kultūringumo" kokybė? Tiesiog įsigalėjo pakaitalų era. Juk nebenorime eiti į parodas, teatrus, vis dažniau laisvalaikį leidžiame prekybos ir pramogų centruose. Tikriausiai taip gyvena didesnė dalis visuomenės. Nenorintys kultūros dažniausiai teisinasi krize, girdi, kokia ten kultūra, kai aplink krizė. Kiti ir krizės metais stengiasi nuo kultūros nenutolti. Kokia tad toji krizės meto kultūra?

Pradėsiu nuo knygų. Vasario mėnesį perkamiausios buvo Aleno Karo "Lengvas būdas sulieknėti", Stefeno Mejerio "Saulėlydis", Aleno Karo "Lengvas būdas mesti rūkyti". Pastaroji anksčiau, kai dar nebuvo prasidėjusi krizė, puikavosi pirmoje vietoje. Natūralu, kad pabranginus cigaretes šios knygos reitingai šiek tiek smuko, nes kai cigaretės brangios, mesti rūkyti yra paprasčiau. Reikia būti itin užkietėjusiu rūkoriumi, kad pirmiau atsisakytum maisto, o tik vėliau cigarečių, todėl lieknėti yra sunkiau ir knyga "Lengvas būdas sulieknėti" tapo dar populiaresnė. Viliaus Purono knyga "Nuo mamutų iki cepelinų, arba Kai kas įdomaus iš Lietuvos kulinarijos istorijos" seniai dingusi iš knygynų, tad populiari galėtų tapti knyga, pavyzdžiui, "Tradiciniai lietuvių patiekalai", tai yra knyga apie patiekalus iš bulvių ir kruopų. O štai Stefeno Mejerio romanas "Saulėlydis" populiarus tapo, regis, dėl pavadinimo. Juk iš pirmaujančių knygų sąrašų dingo "Kaip tapti milijonieriumi", "Praturtėk per 30 dienų", "Pozityvus mąstymas" ir panašūs leidiniai. Specialiai knygų apie tai, kaip įveikti krizę, leidyklos, tiesa, neleidžia. Tačiau pasirodo daugiau psichologinio turinio knygų, nes pastebima, kad sunkesniu ekonominiu metu jos tampa populiaresnės. Šiaip jau skaitytojai mylėtojai net krizės metu neturėtų pernelyg kentėti dėl knygų leidybą žlugdančių valdžios sprendimų ir beprotiškų kainų. Kaip iš gausybės rago pasipylė knygų mainų portalai. Be to, šiųmetėje Vilniaus knygų mugėje milžiniški žmonių srautai geriausiai gali paliudyti, jog kultūra kuo sėkmingiausiai gyvuoja net krizės sąlygomis. Vilniaus knygų mugės devizas "Tiražas – 3 milijonai" skamba neįtikėtinai ir net atrodo, kad vėl pradėsime kopti į priespaudos laikais buvusių tiražų aukštumas. Juk ir iškiliausi lietuvių literatūros kūriniai buvo parašyti 1929-1936 metais, kai pasaulyje ir šalyje siautė ekonominė krizė.

Labai tinkamu metu Lietuvoje pastatytas Stepheno Sondheimo miuziklas "Svynis Todas. Demonas kirpėjas". Spektaklis puikiai atitinka šio meto nuotaiką – nusivylimą valdžia, visuomenei sunkų laikmetį ir nusikaltimus. Miuziklo veiksmas vyksta XIX a. Londone, kur moralinės vertybės ir žmogaus teisės nukeliamos į antrą planą, o šalį valdo apsimetėlių elitas. Svynis Todas – žiauriai gyvenimo nuskriaustas. Vienas teisėjas išprievartavo jo žmoną, jis buvo išsiųstas penkiolika metų į katorgą Australijoje, iš kurios pabėgo. Jo dukrytė atimta ir gyvena pas teisėją, kuris, jai suėjus šešiolika metų, lygiai taip pat ir ją prievartaus. Pagalvojus apie visas aplinkybes, Svynis turi dėl ko nekęsti pasaulio, bet vėl - jeigu tu nueini keršto keliu, tai tas kerštas tavęs niekur neatveda.

Neries krantinėje sostinėje "Vilnius – Europos kultūros sostinė 2009" rėmuose pastatyta Vlado Urbonavičiaus skulptūra "Krantinės arka" sukėlė daug diskusijų. Pamatę paprasčiausią vamzdį ir dar sužinoję, kiek tai kainavo, žmonės labai supyko, o skulptorius paaiškino, kad tai – šiuolaikinio pasaulio komentaras, jam projekto vadovė pritarė kalbėdama apie skonio, estetikos, miesto modernėjimo dalykus. Būtų menininkas pastatęs skulptūrą "Motinystė", niekas nepyktų. O dabar – vamzdis tokiais visiems sunkiais laikais... Kažkas teisingai pastebėjo, kad reikėjo vamzdį pavadinti "Krize" ir viskas iškart atsistotų į savo vietą. Lietuvių ekskursijos važiuotų pasižiūrėti "Krizės", o atvykstančių į Europos kultūros sostinę užsieniečių ir taip mažai turime.

Tiesa, nekultūros požymių reikia ieškoti ne "Krantinės arkoje", nes tai visai puikus kūrinys, bet raudonojo Paleckio įžvalgose apie naujosios lietuvių kultūros esmę, kai jis tvirtino, kad didžiąją Vilniaus kultūrai skirtų lėšų dalį reikia atiduoti mėgėjams. Lietuvių kultūra dabar vis dažniau atsiduria mėgėjų rankose - žmonių, kurie nekuria jokių vertybių. Ir gal net ne jų problema, kad geri dėdės ir tetos plačiai atvėrė televizijos ir kitas duris įvairiems neprofesionalams. Tie dėdės ir tetos renkasi pagal save, nes ir jų diplomai dažniausiai įsigyti neakivaizdžiai studijuojant. Nors visas tas neprofesionalumas prasidėjo ne krizės metais. Netgi, manau, jis ir sukėlė krizę. Kultūrinę krizę.

Kažkada karalius Saliamonas ant smaragdinio žiedo užrašė: "Ir tai praeis." Tokius žodžius šiandien norėtume skirti krizei. Krizė praeis, bet kultūra turi likti. Kaip ją išsaugoti? Kiekviena perskaityta knyga, aplankytas renginys, išgirsta daina yra lyg brailio rašto taškeliai. Esame lyg akli žmonės, kurie turi galimybę brailio raštu skaityti kultūrą ir ją suprasti. Ir jei norite suprasti kultūrą, būkite tos kultūros dalis. Ką gali išmanyti žmogus, kiauras dienas sėdintis stikliniame biure? Eikit iš savo biurų, eikit į gatvę, į teatrą ar kino teatrą, parodų salę, bent jau eikit į barą. Galima tiek daug sužinoti apie kultūrą sėdint bare. Ar "Ežio" ir panašių reklamų kūrėjai būtų pasiekę esamą rezultatą, jei jų darbo diena prasidėtų ir baigtųsi tarp keturių stiklinių sienų? Gaila tik, kad Šiauliuose žmonės liūdni. Liūdni slenka bulvaru, susimąstę sėdi bare. Gal todėl, kad dar ne vasara. Bet, žiū, estai. Įraudę, nors ir žiema, sportuoja beveik visi. Visi su pačiūžomis, rogutėmis ar bent uždaruose kortuose žaidžia tenisą. Mūsų jaunimas be idėjų, vyresnieji nugrimzdę į prisiminimus. Ne visi turėjome džinsus, o ausinukų visai nebuvo... Dar mūsų miestelėnų nuoskauda, kad gyvena ne Vilniuje. Sostinė, girdi, savo dvasia laisvas ir europėjantis miestas. Netiesa, negalima sakyti, kad Šiauliuose niekas nevyksta. Oskaro Koršunovo teatras buvo atvežęs "Hamletą", "Laiptų galerijoje" vyksta vieno įžymiausių šiuolaikinių lietuvių dailininkų Valentino Antanavičiaus paroda, koncertai katedroje... Ir mūsų miesto teatro mėgėjus, kaip ir Vilniaus, Klaipėdos, Stavangerio (Norvegija, kur įvyko "Hamleto" premjera), Elsinoro, ir kt. gyventojus sužavėjo O. Koršunovo sapnas-regėjimas: grimo staliukai, veidrodžiai, prie kurių įvairiausius gyvenimus ant veido tepasi iš nūdienos tiesiai į istoriją žengtelėję herojai. Atrodo, galime prie to veidrodžio, kuris atgręžtas ne tik į aktorius, bet ir į žiūrovus, prieiti ir į jį žvilgterėti. Ir dar, jei apie teatrą, tai laukia, tikiu, puiki premjera miesto dramos teatre - Gedimino Padegimo režisuotos Augusto Strindbergo "Velykos". Režisierius - A. Strindbergo žinovas. Bent mane su šiuo skandinavu jis ir supažindino, kai daugiau kaip prieš trisdešimt metų taip pat Šiaulių dramos teatro scenoje išvydau "Freken Juliją".

Kultūra yra platesnė sąvoka, susijusi ir su mūsų bendravimu, ir su apsirengimu, ir valgymu. Jei grįžtant prie Vilniaus, tai jis, kaip Europos kultūros sostinė, turėjo galimybę parodyti tai, kas sukurta Lietuvoje. Ir ne tik lietuvių. Juk Vilnius - daugiatautis kultūros miestas. Europai, pasauliui tai galėjo būti įdomu. Juk ryžtasi pristatyti postmodernias netikėtas erdves, rakursus, naujamečius fejerverkus, labai garsius vardus, tai yra tik tam, kad žmogaus sąmonė būtų bombarduojama kažkuo netikėtu, ypatingu. Bet tai ir viskas. O štai skaičiau, kad Taline, kuris 2011 m. bus Europos kultūros sostinė, numatyta, kad visko centru taps Estijos berniukų dainų šventė. O apie ją augs kita programa. Jie nesigręžia į tuos vienodus europrojektus, kuriais nieko nenustebinsi, nes Europa mačiusi begalę kur kas brangesnių ir geresnių projektų, o mums, anot jau minėto režisieriaus G. Padegimo, reikia ieškoti savo unikalumo.

Jei krizė Lietuvoje turės gerųjų ypatybių, jas, matyt, pirmiausia pamatysime televizoriaus ekrane. Niekam nebeapsimokės kišti pinigų į abejotinų žvaigždžių ir žvaigždučių "gamybą". Nori nenori televizijoms teks investuoti į kino kultūros sklaidą. Gal jau pastebėjote: televizijos nebešykšti kino klasikos.

Tiesa, galima pasidžiaugti, kad net krizės metais, skelbiama, bilietų pirkimas į įvairius kultūros renginius nesumažėjo. Nors juokaujama, kad verslininkai, apsilankę parodoje, nusprendė: "Jokios naudos, išskyrus estetinę."

Gudriausio šalies septintoko atmintis - fenomenali

Oksana LAURUTYTĖ

Praėjusią savaitę Lietuva sužinojo, kad LTV laidos "Lietuvos tūkstantmečio vaikai" nugalėtoju tapo "Juventos" pagrindinės mokyklos septintokas Gediminas Odminis. Nors Gediminas ir geriausiai klasėje besimokantis vaikas, jis įvertintas už puikų bendrąjį išsilavinimą. Juk atsakyti į klausimus apie žmogaus organizmą, šalies kariuomenę, filosofus ar tai, kokia paslaptis iš Kinijos išgabenta lazdose, tikrai ne kiekvienas gali. "Jis nuo mažens informaciją iš aplinkos sugeria kaip kempinė, o jo atmintis - fenomenali", - sako berniuko mama Laima.

Konkurso "Lietuvos tūkstantmečio vaikai" nugalėtojas, "Juventos" pagrindinės mokyklos septintokas Gediminas Odminis televizijos projekte dalyvavo paskatintas mamos Laimos. Paaiškėjo, kad berniukas žino išties daug - yra gudriausias šalies septintokas. (gal 5289)

Povilo LUNGĖS nuotr.

Žiniomis stebino nuo mažumės

"Juventos" mokyklos septintokas Gediminas Odminis, tapęs Lietuvos tūkstantmečio vaiku, džiaugsmo suteikė ne tik mamai ir tėčiui, sesei ir seneliams bei giminėms. Klasės draugai dabar diskusijose visada paklausia, ką mano jis, kaimynė šmaikštauja, kad Gediminą kvies korepetitoriumi savo dvyliktokui sūnui, o mama su tėčiu juokauja, kad dabar, gavęs dvejų tūkstančių litų vienkartinę stipendiją, galybę dovanų, net nešiojamąjį kompiuterį, vaikas krizės atveju išmaitins ir šeimą.

Juokai juokais, tačiau Gediminas išties neeilinis vaikas. Labiausiai geografijos pamokas mėgstantis mokinys nuolat mokyklos garbę gina olimpiadose, o mokosi vien dešimtukais ir devintukais.

Laima lyg žemuoges ant smilgos veria prisiminimus, kuo sūnus savo tėvus nuo mažumės stebinęs. Prieš porą metų, dar būdamas penktokas, jis atėjo pas tėvus su matematikos vadovėliu ir tėčio Virgilijaus pasiteiravo, ar gerai išsprendė uždavinį. Tėtis pažiūrėjo - atsakymas teisingas, tačiau sprendimo būdas kažkoks neįprastas. Tėtis pažvelgė į vadovėlį ir pradėjo kvatotis - penktokas sūnus teisingai išsprendė devintos klasės uždavinį - sesers Justinos matematikos vadovėlį pasiėmė.

"Jis labai žingeidus, labai smalsus. Kai susikoncentruoja - nieko aplink nemato", - sako Laima ir prisimena, kaip kažkada ji lankė fraktalų piešimo kursus. Visų šeimos narių piešinius nunešė dėstytojai, kad ši charakterizuotų jų autorius. "Man pasakė, kad savo vaiko aš nepažįstu - jis mums dar parodys, koks gabus yra", - šypsosi Laima.

Berniukas iš tiesų parodė - akivaizdu, kad jis iš aplinkos gaunamą informaciją susideda tvarkingai - lyg į "stalčiukus", o prireikus išsitraukia, kur ir buvo padėjęs. Laima sako, kad kai išgirdo televizijos studijoje sūnui tekusį klausimą, kas tituluojamas geometrijos tėvu, būtų atsakiusi, kad šis žmogus - Pitagoras. Mama būtų suklydusi, o sūnus atsakė teisingai: geometrijos tėvas - Euklidas.

Skaito suaugusiųjų knygas

Iš kur visos žinios, juk jis mokykloje dar to nesimokė? Iš perskaitytų knygų. Mama skaitė populiariąją Paulo Coelho knygą - "Alchemikas". Ją, būdamas vos septynerių, perskaitė ir sūnus. Prieš ketverius metus jis jau perskaitė ir Robin Sharma "Vienuolį, kuris pardavė ferarį", o dabar skaito Martyno Starkaus "Šilko kelią". "Jei būčiau perskaitęs prieš konkursą, būčiau užtikrintai atsakęs į klausimą, kokią paslaptį pasaulis iš Kinijos lazdose parsigabeno. Nebuvau absoliučiai tikras, bet pasakiau, kad šilko paslaptį", - nusišypso vaikas.

Lietuvos televizija gabiausių Lietuvos vaikų konkursą–viktoriną "Lietuvos tūkstantmečio vaikai", kurioje renkami sumaniausi bei protingiausi 5-12 klasių Lietuvos vaikai, pradėjo transliuoti rudenį. Televizijos projekte norintys dalyvauti vaikai internetu užpildo anketas - atsako į klausimus ir nurodo savo pasiekimus. Vienas svarbiausių atrankos kriterijų – praėjusių metų metinio žinių įvertinimo pažymių vidurkis, kitas svarbus kriterijus – dalyvavimas įvairiose olimpiadose, konkursuose ir įvairūs kiti pasiekimai bei laimėjimai.

Gediminą dalyvauti konkurse paragino mama. Pildant anketą atsakyti į klausimus juk nesudėtinga - ko nežinai, gali rasti knygose ar pasiklausti tėvų. Organizatoriai, tai suprasdami, skambina konkurso pretendentams ir ekspromtu užduoda klausimų. Jei vaikas atsako teisingai, jis patenka į konkursą televizijos studijoje ir varžosi su kitais Lietuvos gudruoliais.

Gediminui laidos organizatoriai paskambino tuo metu, kai jis po pamokų buvo pas močiutę. Vaikui buvo nesudėtinga atsakyti, kuo buvo varomi pirmieji garlaiviai, kaip vadinasi versmė, kuri periodiškai ištrykšta iš žemės, ir į kitus klausimus. Berniukas neatsakė tik į vieną iš dvylikos klausimų.

Auga kūrybinėje aplinkoje

Įdomus sutapimas: Gediminas, dalyvaudamas projekto laidose, padovanojo neeilines gimtadienio dovanas mamai ir abiem močiutėm. Kai berniuką laidos rengėjai pakvietė atvykti, buvo jo mamos gimtadienio išvakarės. Kai buvo filmuojamas pusfinalis - buvo vienos močiutės gimimo diena, o kai vyko finalas - gimtadienį šventė kita močiutė. Tai tarsi berniuko padėka brangiems žmonėms už didelį rūpestį, meilę, pasaulio pažinimo žingeidumo skatinimą.

Gediminas gimė lauktas ir labai norėtas, tėvai su juo labai daug bendravo. "Jei vieną vakarą jam tėtis pasaką kūrė apie zuikį ir katiną, tai kitą vakarą aš jam dainavau - vaikas visada buvo kūrybiniame procese", - vaiko protingumo paslaptį atskleidžia Laima ir kalba, kad daugelis tėvų dėl didelio užimtumo labai mažai laiko skiria vaikams, labiau rūpinasi materialiniais dalykais. "Mums šeima - šventas dalykas, o vaikai - geriausia investicija", - sako talentingojo berniuko mama.

"Aš dėkoju vyrui ir likimui, kad turėjau galimybę daug laiko skirti šeimai. Kai Gediminui sukako dveji, aš dirbau vos tris valandas per dieną - visą dėmesį skyriau vaikams. Manau, kad tai, kad su vaiku daug bendrauta, kad jis beveik niekada nebūdavo vienas, ir nulėmė jo žingeidumą, gabumus", - šypsosi Laima ir priduria, kad ji visiškai pritaria teiginiui, jog vaikas iki septynerių turi "mirkti" mamos meilės biolauke.

Moteris sako, kad sūnaus pareigos jausmas itin stiprus. "Vidinė tvarka ir sistema - jo charakterio bruožai. Jis visada nori būti lyderis, tačiau yra ir jautrus, neišdykęs vaikas", - sako mama, iki šiol neatsistebinti, kad kiekvieną rytą sūnus į mokyklą neišeina, jei neperverčia laikraščio. Vaikas perskaito ne tik anekdotus - pasidomi ir valiutų kursų pokyčiais.

Signatarei aktorystė buvo kančia

Oksana LAURUTYTĖ

Prieštaringai vertinama, bet neabejotinai ryški asmenybė, Nepriklausomybės Akto signatarė, talentinga aktorė, laidos apie sveikatą kūrėja Nijolė Oželytė sako savo gyvenime besivadovaujanti dviem taisyklėm: nekiša rankų į mėšlo krūvą ir tiki, kad kiekviena gyvenimo beprasmybė - prasminga. "Viskas gyvenime yra tik galimybė, ir jei neišnaudoji galimybės būti žmogumi - esi niekas", - sako greitai 55-ąjį gimtadienį švęsianti signatarė.

N. Oželytė sako, kad jos gyvenimo moto: "Neprisiminti, nenorėti, neprognozuoti" - neprisiminti blogo, būti laisvu ir gyventi šia diena.

Povilo LUNGĖS nuotr.

Akys - orlaidė, pro kurią žvelgia siela

Pirmadienį Šiaulių universitete kartu su būsimaisiais aktoriais Kovo 11-ąją paminėjusi Nepriklausomybės Akto signatarė Nijolė Oželytė kalbėjo daug - apie žmogaus paskirtį, politiką, gyvenimo prasmę, aktoriaus kelią. Jos besiklausantys studentai ir stingo nuo išgirstų sparnuotų frazių, ir kvatojosi iš pokštų. Niekas nesiginčija, kad J. Oželytės liežuvis "gerai prikabintas" - televizijos debatų laidose ji kovėsi kaip bulius, prieš jos išsakytas mintis dažnai neturėjo ką atsakyti ir patyrę oratoriai.

"Nėra klausimo, į kurį neturėčiau nuomonės. Ką jaučiu, turiu pagrįsti protu, juk žmogui smegenys ir duoti tam, kad sugebėtų įvardyti jausmus. Gali jausti daug, bet jei nemoki pasakyti - esi niekas. Suvokiau, kad esu formulavimo meistras. Man nesiseka rašyti, bet moku įtaigiai dėstyti mintis, tik turiu gyvai jomis dalytis", - savaitraščiui "Šiauliai plius" kalbėjo aktorė.

Televizijos laidoje "Korida" buliumi dirbusi N. Oželytė iki "mirties" kovojo už savo nuomonę. Po kurio laiko dideliam savo siaubui suvokė veiklos televizijoje beprasmybę. "Žodžiais šiame gyvenime nieko negalima padaryti. Žmonės turi savo potyrių. Sakau žodį "mama", o tu įsivaizduoji savo mamą, o aš - savo, kiekvienas žodis kito vaizduotėje įgyja skirtingą pavidalą. Gavau baisų veiklos beprasmybės smūgį", - prisimena ji ir teigia, kad žodis klausytojui perduoda tik trečdalį informacijos. Žmonės informaciją perduoda ir gauna akimis.

"Kodėl akys - sielos veidrodis? Buvo atliktas eksperimentas: žmonėms užrišo akis ir liepė kalbėtis - pokalbis nepavyko. Taigi akys - ne šiaip organas. Žodžiai suprantami ir akimis. Akys - tai orlaidė, pro kurią žvelgia mūsų siela", - sako ji.

Pas medikus - tik gimdyti

Trejus metus N. Oželytės nebebuvo matyti televizijos laidose, ji tarsi dingo iš akiračio. Ėjo laikas, aktorei sukako 50 metų ir ji tarsi vėl iš naujo atrado save. "Mane nuo dvejų metų ant kėdės statydavo eilių deklamuoti, lėkiau per gyvenimą ir galų gale pasakiau "stop" išoriniam gyvenimui. Pusę metų krauju prakaitavau - tyriau, ar esu priklausoma nuo viešo gyvenimo, savo kiekviename veiksme ieškojau prasmės. Tada svarsčiau, kad esu dezertyras, bet ten, kur neliko meno, kur skamba "čestuškės" ir nusipiginimas, negaliu eiti", - sakė ji.

Po apmąstymų, vidinių ieškojimų, netgi 24 dienas trukusio badavimo, atrastos jogos N. Oželytei su pasiūlymu paskambino laidos "Sveikatai ir laimei" vedėjas Arvydas Ilginis. "Aš nevaikštau į televizijos "jomarkus", kur protingos mintys suvulgarinamos", - atsakė ši, be to, sveikatos tema signatarei buvo visiškai tolima - ji pati pas medikus ėjusi tik gimdyti. Visada klausdavusi savęs, ar gydytojas apie jos organus gali žinoti geriau nei ji pati. "Nemėgstu dejuoti, manau, kad žmogus turi numirti kaip arklys - bėgti iki paskutinio atodūsio ir kristi visas apsiputojęs", - komentavo ji.

N. Oželytė įsitikinusi, kad kūnas turi netrukdyti gyventi - jis teduotas kaip automobilis dvasiai vežioti. Vis dėlto pašnekovė A. Ilginio pasiūlymą rengti laidą priėmė. Dabar jai beprotiškai įdomu tai, ką daro, o gautos progos susitikti su aukštos kvalifikacijos medikais pakeitė kategorišką nuomonę apie gydytojus.

"Kadangi apie sveikatą nieko nežinojau, mano kiekvienas klausimas nuskamba kaip durnelės paskutinės, bet jis absoliučiai nuoširdus", - šypsosi pašnekovė ir sako besidžiaugianti, kad žiūrovams tokie paprasti jos klausimai labai naudingi, o informacija - reikalinga.

"Dabar susidariau nuomonę, kad daktarai - menininkai, o aš nepaprastai džiaugiuosi, kad būdama tokių metų vis dar turiu ką naujo sužinoti", - sako pašnekovė ir priduria, kad nuo šių metų, kaip Nepriklausomybės Akto signatarė, ji neteko teisės gauti draudžiamųjų pajamų. "Nesijaudinu dėl to. Nesu dirbusi tokio darbo, kurio negalėčiau dirbti už dyka", - šypsosi N. Oželytė.

Seime - primityvūs artistai

Studentai, paklausti, ar Kovo 11-osios proga ką nors pasveikino, nusiuntė atviruką, prisipažino to nepadarę. "Tai ir yra nepriklausomybė - jie gali nemeluoti", - šypsosi aktorė. Jei ji jaunystėje būtų pasakiusi, kad nešvenčia lapkričio 7-osios, jai būtų buvę nesaldu.

Aktorė kalbėjo, kokie išmintingi buvo rusai, sukūrę matriošką. Mat žmogus bręsta tokiu pat principu - iš pradžių verkia, kai skauda ir yra alkanas, jam rūpi tik kūno pojūčiai. Yra žmonių, kurie ir užstringa šiame amžiuje - sulaukę 60-ies nieko daugiau fiziologijos nejaučia. Vėliau žmogus suvokia, kaip gera turėti šeimą, kokia ji bebūtų, tada imama suvokti klasę, mokyklą, visuomenę, galų gale tampama kosmoso piliečiu. "Štai tokie žmonės ir švenčia Kovo 11-ąją", - sakė signatarė.

N. Oželytė būsimųjų aktorių klausė, kodėl jie nusprendė būti aktoriais. Jos nuomone, pateisinti buvimą artistu - neįmanomai sunku. Rasti motyvą būti artistu galima tik tapus filosofu. Žmogus gauna galimybę tobulėti ir tai vadinama darbu. Tobulindamas kūną ir emocijas, gali tapti naudingu visuomenei. Aktorius turi galimybę tapti žmogui tuo, kuo tampa pirmoji mokytoja. "Aš savaitę verkiau sužinojusi, kad mano mokytoja vaikšto į tualetą. Aktorius žmogui gali tapti pasaulietišku kunigu. Jei supranti, kad neturi pašaukimo, turi rinktis kitą profesiją", - sakė aktorė ir išdėstė nuomonę apie tai, ką dabar rodo televizija. "Čestuškių dainavimas ir apnuoginti papai - tik tam tikrų vietų padugnių žmonių kutenimas. Varlynas dabar, o ne žvaigždės", - užsidegusi kalbėjo signatarė.

Ji sako, kad Seime dabar susirinkę nepaprastai primityvūs, paprasti, prasti artistai. "Ar gali aktorius girtas patvory voliotis? Jei taip elgiesi, esi brudas paskutinis. Jei taip daro kunigas, žmonės gali nustoti ir Dievu tikėti", - sakė ji.

Anot signatarės, Seimas panašus į suirusį teatrą. Teatro širdis nustoja plakti, kai nustoja plakti bendra širdis, prasideda apkalbos ir intrigos. Žmogus žmogui dabar yra klientas, iš visko bandoma išspausti naudos, tačiau kuo blogesnė valdiškų struktūrų situacija, tuo didesnis kultūros poreikis. Žmonės išperka bilietus į teatrus ir koncertus - jie gelbėja savo sielas.

Tik Rožytės vaidmuo nebuvo kančia

N. Oželytė sako, kad jai gyvenime labai pasisekė - jaunystėje ji sutikusi žmogų, kuris tapo jai mokytoju. Jis jai pasakęs, kad jei matai mėšlo krūvą, ar būtina kišti rankas, kad suprastum, kaip ji smirda. "Jaunimas raginamas išbandyti viską, bet jei žinai, kad tai šūdas, kad smarvė į panages ilgam sulys, kam ten rankas kišti? Žmogus apsisprendžia, kas gyvena - kūnas ar jo siela. Patirti viską, reiškia, naudotis tik savo kūnu", - sakė ji.

Antrasis dalykas, kurio ji išmoko iš savo mokytojo: išgyventi beprasmybę yra labai prasminga. "Nėra nė vienos beprasmės akimirkos. Svarbu tik tai, kaip tu į tai reaguoji, kaip tu tai išgyveni", - sakė ji.

N. Oželytė prisipažino ilgai nesuvokusi, kodėl pasirinko aktorės profesiją. Pažvelgusi į veidrodį ji mato visai kitą žmogų, nei jaučiasi. Jos motyvas tapti aktore tebuvo noras visiems parodyti, ką ji gali padaryti. Ji buvo sau prisiekusi, kad taps kažkuo ypatingu ir kad jos nemėgusi auklėtoja jai pirmoji gėlių atneš. Taip ir nutiko.

Anot jos, aktore greičiausiai ji tapo, kad išsivaduotų iš kompleksų, patenkintų savimeilę. Būti aktore jai buvo didelė kančia. "Tik Rožytės vaidmuo man nebuvo kančia - čia galėjau būti be grimo", - sako ji ir prisimena, kaip jaunystėje kompleksavo, kad buvo "ryža". Nusipirko dažų "Basma" ir ketino nusidažyti plaukus juodai. Šie tapo... žali. Su skalbimo milteliais juos plovė, bet vis dėlto teko nusikirpti trumpai.

"Aktoryste aš pasinaudojau, ačiū jai", - sakė ji ir prisipažino, kad labai norėtų suvaidinti Salomėją Nėrį. "Visą laiką jaučiau, kad esu kažkur šalia jos. Ji daug mylėjo ir daug kentėjo, bet geriau nuoširdžiai klysti, nei veidmainiškai tylėti", - sakė signatarė.

Penktadienis, trylikta

Ričardas JAKUTIS

Vieną gražią dieną A. Valinskas sumanė papietauti "Stikliuose". Tą pačią dieną ir net tą pačią valandą jo darbovietėje išdužo stiklai. O sako, kad nedera tikėti prietarais.

Šiais metais net trijų mėnesių tryliktosios dienos - penktadieniai (vasario 13-oji, kovo 13-oji ir lapkričio 13-oji). Tai ypač reta. Kas vasario 13-ą įvyko? Ventos gyvenvietėje sulaikytas vyras, nužudęs savo motiną, patėvį ir draugę. Kaune vagys vogtu automobiliu įsirėžė į Ūkio banką ir jį apiplėšė. Indijoje nuo bėgių nuriedėjus keleiviniam traukiniui, 16 žmonių žuvo ir beveik 200 žmonių buvo sužeista. Keleivinis lėktuvas nukrito ant namo Bufalo mieste (Niujorko valstija, JAV), žuvo 44 lėktuvu skridę keleiviai, keturi ekipažo nariai ir vienas ant žemės buvęs žmogus.

 Penktadienio ir tryliktos mėnesio dienos sutapimas yra vienas labiausiai paplitusių prietarų pasaulyje. Daugelis stengiasi atidėti svarbesnius gyvenimo, verslo įvykius kitai dienai. Tiesa, graikams, rumunams ir ispanams baimę kelia trečiadienis, trylikta. Italai turi savų įsitikinimų ir vengia penktadienio, septynioliktos mėnesio dienos. Kinijoje nemėgstamas skaičius keturi, nes kinų kalba jis reiškia mirtį. Bet mes čia kalbame apie penktadienio, tryliktos dienos, baimę. Labiausiai jos bijo amerikiečiai. Skaičiau, kad net 17 iš 20 milijonų amerikiečių paniškai bijo šios kalendoriaus kombinacijos ir netgi negali dirbti įprastų darbų. Turkai taip negali pakęsti trylikos, jog praktiškai tiesiog išbraukė šį skaitvardį iš savo žodyno. Dauguma miestų neturi 13-osios gatvės, pastatai neturi 13 aukšto, viešbučiai - 13 kambario, lėktuvuose nėra 13 vietos... Jeigu tavo vardą bei pavardę sudaro 13 raidžių, manyk, kad esi pažymėtas velnio...

Legendos byloja, jog jeigu 13 žmonių susės pietauti prie vieno stalo, jei ne visi, tai bent kas nors iš jų mirs nepraėjus nė metams. Tad visa tai visai ne juokai. Yra netgi speciali baimės forma, susijusi su penktadieniu, trylikta. Ji vadinama paraskavedekatriaphobia. Tai graikiškas žodžių "penktadienis", "trylika" ir "baimė" dūrinys.

Prietarai iš niekur neatsiranda. Kaip ir daugelis, penktadienio, tryliktosios, prietaras turi savo istoriją bei aiškinimo interpretacijas. Prietaro šaknų galima ieškoti krikščionybėje. Ieva obuoliu Adomą sugundė penktadienį, tryliktą, ir tą dieną jie buvo išvaryti iš rojaus. Tą dieną Kainas nužudė savo brolį Abelį, tą dieną buvo nukryžiuotas Kristus. Skaičius 12 siejamas su tobulumu, harmonija: metus sudaro 12 mėnesių, yra 12 Zodiako ženklų, Izraelyje yra 12 genčių, Jėzus turėjo 12 mokinių-apaštalų. Prisidėjęs dar vienas skaičius suardo "sistemą" ir yra nepageidaujamas. Viena prietaro kilmės istorijų yra susijusi su paskutine vakariene. Prie stalo sėdėjo 13 žmonių, vienas kurių turėjo mirti (jau minėta, kad negalima trylikai sėsti prie stalo, o jei yra tiek svečių, reikia dar pasodinti lėlę)... Penktadienis, trylikta, minimas ir labai išpopuliarėjusiame Dano Brauno romane "Da Vinčio kodas", kuriame primenama, jog ordino nariai buvo persekiojami ir suimti būtent penktadienį, 1307 m. spalio 13 dieną.

Susimąstyti verčia dar keletas įvykių, kurie įvyko ar įvyks penktadienį, tryliktą: 1939-01-13 Australijoje, Viktorijoje, kilo vienas didžiausių pasaulio istorijoje miško gaisrų, 1972-10-13 Andų kalnuose sudužo lėktuvas, nusinešdamas 29 gyvybes, tarp kurių buvo Urugvajaus regbio komandos nariai, 2004-08-13 Floridoje siautėjo didžiulis uraganas, 2006-10-13 Bufalo, Niujorko valstijoje, kilo baisi sniego pūga (ten, kur praėjusį penktadienį nukrito lėktuvas), 2029-04-13 prie Žemės priartės 270 m skersmens asteroidas ir yra tikimybė, jog su ja susidurs.

Netgi toks solidus leidinys kaip britų "The Medical Journal" ne kartą rašė, kad kai penktadienis sutampa su 13 diena, chirurgai nedaro planinių operacijų, nes rizika padvigubėja! Nors šio keisto reiškinio medicina netyrinėjo, jis egzistuoja. Neteisinga manyti, kad tokiais prietarais tiki tik menko išsilavinimo žmonės. Šios dienos dažnai bijo net genijai. Pavyzdžiui, Johanas Volfgangas Getė stengdavosi tą dieną praleisti lovoje, Napoleonas nesiveldavo į mūšį, o Otto von Bismarckas nepasirašinėdavo jokių dokumentų. Kompozitorius Arnoldas Šenbergas taip bijojo 13 dienos, kad, galima sakyti, mirė nuo savo perdėto prietaringumo. Visą 1951 metų liepos 13 dieną, penktadienį, jis praleido po antklode, drebėdamas iš baimės. Likus ketvirčiui valandos iki vidurnakčio, jo žmona įėjo į kambarį norėdama pasakyti, kad bijoti beliko 15 minučių. Tuo metu Šenbergas, sunkiai pakėlęs ranką, vos pratarė žodį "harmonija" ir mirė. Mirties laikas – 23.47 val. (be trylikos minučių dvylikta).

Panašių pavyzdžių – gausybė. Penktadienį, tryliktą dieną, buvo suimtas gangsteris Al Kaponė, sugebėjęs papirkti kone visus miesto ir valstijos valdininkus, bet kažkas "nesuveikė" tą "juodąjį penktadienį".

Musulmonai laiko penktadienį pačia netinkamiausia diena bet kurios kelionės pradžiai. Šios auksinės taisyklės laikosi ir kai kurios Vakarų turizmo firmos – turistai nesiunčiami į keliones ir kruizus penktadieniais, ypač jei jis sutampa su 13-ta mėnesio diena!

Policininkai teigia, kad "juodaisiais penktadieniais" įvyksta daugiau vagysčių, apiplėšimų ir nužudymų nei kitomis savaitės dienomis. Pagausėja ir savižudybių bei lėktuvų katastrofų.

Vis dėlto ne visi šios dienos bijo. XIX amžiuje Londone buvo įsteigtas "Klubas Nr. 13", kurio nariai nusprendė kovoti su kvailais įsitikinimais. 1894 metų sausio 13-ąją jie nutarė susėsti didelio restorano 13-oje salėje už 13-os stalų po 13 žmonių. Vis dėlto prie vieno stalo pritrūko trylikto žmogaus. Vienas klubo narys atsiuntė atsiprašymo raštelį: "Paskutiniu momentu netekau drąsos."

Mesti iššūkį "juodiesiems penktadieniams" drąsuoliai bando iki šiol. Filadelfijoje keletas pasiturinčių asmenų nusprendė įrodyti, kad netiki tokiais prietarais. Jie susibūrė į klubą "Penktadienis, 13-ta diena" ir iki šiol kiekvieno mėnesio 13-tą dieną 13 žmonių susirenka viešbučio 13-tame numeryje, mesdami iššūkį likimui. Tą dieną jie surengia prašmatnius pietus, o paskui su įkarščiu ima daužyti veidrodžius, kambariuose išskleidžia skėčius, o tai laikoma blogu ženklu, saujomis barsto druską, prileidžia juodų katinų ir t. t. Likimą bando ir europiečiai. Prancūzijos Tulūzos mieste 13 gydytojų taip pat įsteigė klubą, kurio posėdžiai vyksta kiekvieno mėnesio 13-tą dieną prie didelio stalo, stovinčio viešbučio 13-tame numeryje. Šio klubo nariai apgailestauja, kad negali prie 12 metų mėnesių pridėti dar vieno, kurį linksmai švęstų.

Tiesa, XIX amžiuje britai, pasiryžę nugalėti juos kaustančią baimę, sukonstravo laivą, kurio likimą glaudžiai susiejo su penktadieniu: būtent penktadienį buvo pastatytas laivo kilis, tą pačią savaitės dieną laivą nuleido į jūrą bei surinko įgulą. Net surado laivo kapitoną Džoną Friday, kurio pavardė lietuviškai reiškia "Penktadienis", o laivui buvo suteiktas toks pat "Friday" pavadinimas. Ir ką... Penktadienį laivas išplaukė į savo pirmąją ir... paskutiniąją kelionę. Niekas daugiau niekada apie šį laivą ir jo įgulą nieko negirdėjo.

XX amžiaus viduryje Nacionalinės aeronautikos ir kosminių tyrimų valdybos specialistai pasiryžo nepaisyti skaičiaus 13 baimės. Eiliniam "Apolonui", kurį norėta išsiųsti į Mėnulį, duotas tryliktas numeris. Jis buvo paleistas balandžio 13 dieną 13 valandą 13 minučių iš starto aikštelės Nr. 39 (triskart trylika). Rezultatas tas, kad erdvėlaivyje sprogo deguonies bakas.

Iš nemininčių šios dienos bloguoju – azartiški loterijų žaidėjai, kurie tokia proga mėgina išlošti gerokai didesnes sumas nei įprastai. Azartiškiems žmonėms apmaudu, nes penktadienis tryliktą mėnesio diena gali būti nuo vieno iki trijų kartų per metus. Dažniausiai būna dvi tokios dienos. O tikėtis net trijų reikia tuomet, kai pirmoji metų diena, sausio 1-oji, būna ketvirtadienį, kaip šiais metais.

Visai netikėtai sužinojau, kad jeigu sugalvosi norą ir priliesi nėščiai moteriai pilvą, tas noras išsipildys. Kitas prietaras: jeigu iš ryto pirma sutiksite vyrą, diena bus sėkminga, jeigu moterį – nesėkminga. Tai labai suprantamas prietaras (galiojantis tik vyrams greičiausiai), nes jeigu sutikta moteris bus graži, tai visą dieną apie ją galvosi ir, aišku, darbai nesiseks. Sako, ypač didžiulė sėkmė lydės, jei rytą pirma sutiksite žydą (išrinktosios tautos atstovą).

Ką gero išpranašausi žmogui, kuris sakosi sapnavęs laidotuvių metu pagavęs gėlių puokštę? Galima tik patarti: "Greičiau pamiršk šį sapną!" 1946-ųjų vasarą vienoje Pietų Amerikos provincijoje nuvilnijo gandas apie badą. Šio gando įtikinti 20 tūkstančių fermerių paliko savo ūkius ir paspruko į miestus. Apleisti pasėliai sunyko, tūkstančiai badavo, o gandas apie badą pasitvirtino.

Lietuvoje, tiesa, visi numato ramius laikus. Be raktinio žodžio "krizė", yra dar viena problema - kas taps prezidentu? Šiandien, kovo 13-ąją, penktadienį, paskutinė savęs kėlimo į prezidentus diena. O gal šiandien save įškėlęs kandidatas ir taps laimingiausiu? Tad palinkėsiu, kad rastume pranašystėse daugiau gerą linkinčių žodžių!

Jeigu horoskopai susijungtų su orų prognozėmis, manau, tai skambėtų taip: "Rytoj oras debesuotas, lietus, oro temperatūra 0-3 laipsniai šilumos. VIP asmenims: saulėta, be kritulių, lengvas vėjelis, oro temperatūra 20-23 laipsniai šilumos."

Įsikalbėti krizę

Ričardas JAKUTIS

Liaudyje gyvas posakis: "Įsikalbėti ligą." Kalbi kalbi, kol tikrai susergi. Gal taip pat ir su krize? Kodėl ji atėjo? Jau esu išreiškęs savo nuomonę, kad pasklaidė krizė "Stiliaus" tipo žurnalus, pažiūrėjo TV laidas apie verslininkų žmonų gyvenimą, reprezentacinius vakarėlius ir nutarė – laikas ateiti. Anglijos bažnyčia išplatino maldą darbą dėl finansų krizės prarandantiems britams. "Išgirsk mane šaukiantį sumišime, padėk man aiškiai galvoti ir nuramink mano sielą", - siūloma melstis. Skaičiau, kad nuo 1929 metų, kai pasaulyje prasidėjo pirmoji visuotinė finansų krizė, žmonija išgyveno dar 13 sunkmečių. Vieni truko vos metus ir įtakos turėdavo tik kelioms valstybėms, kiti sutrikdydavo daugelio šalių ekonomiką. Sovietmečiu buvo stengiamasi, kad gyventojai krizės nepajustų. Pavyzdžiui, ar pajutome 1982 metų krizę? Tiesa, kaip ją reikėjo pajusti, jei pusę amžiaus buvo krizė? Krizė krizėje nelabai ir juntama. O kas laukia dabar? Pasaulio galingieji net nebebando raminti gyventojų. Priešingai – patys gąsdina vis baisesnėmis prognozėmis. Lietuvos aukščiausioji valdžia padėtį lygina su tiksinčia bomba, kuri gali netrukus sprogti, ir kalba apie valstybės bankrotą, o kai kurie Latvijos politikai žengė dar toliau ir prognozuoja net badą.

 Turbūt tik didžiausias optimistas galėtų teigti, jog Lietuvos ekonomika auga ir ateityje jau matyti šviesios perspektyvos. Ekonomikos augimas, mano galva, realiausiai turėtų būti matomas šeimos biudžete. O statistika čia negailestinga: 45 proc. šalies gyventojų teigia, jog jų šeimos padėtis pablogėjo, 40 proc. – kad nepakito. Regis, 15 proc. optimistų vis dėlto dar likę. Buvo toks premjeras, kuris kunigų vis klausdavo, kiek aukų jie surenka per Mišias. Šių aukų dydis jam buvęs ekonomikos augimo ar smukimo kriterijus. Kartą nuliūdinau premjerą papasakodamas vieno nediduko bažnytkaimio klebono gyvenimą. Kadangi parapija maža, zakristijono išlaikyti nepajėgi, tai Mišių metu klebonas pasiųsdavo susirinkusiesiems per rankas lėkštelę, prašydamas paaukoti, kiek kas gali. Grįžo lėkštelė, klebonas į ją pažvelgė ir padėkojo: "Ačiū, kad nors lėkštelę grąžinote."

Pirmą kartą apie krizę išgirdau daugiau negu prieš pusmetį, kai finansų analitikai taip pagrindė prasidėjusį įmonių akcijų vertės kritimą. Iš pradžių buvo kalbama apie krizę Jungtinėse Amerikos Valstijose. Po to buvo Islandija ir dėl krizės pirmasis nacionalizuotas bankas Europoje. Vėliau apie tai išgirdau, kai Vokietijos kanclerė A. Merkel informavo Vokietijos parlamentą apie krizę, kuri apima Vokietiją. Lietuvoje tuometis ministras pirmininkas visiems atsakinėjo trumpai ir griežtai - Lietuvoje nėra jokios krizės. Gal būtų taip toliau viskas ir buvę, bet naujasis premjeras A. Kubilius susitiko su Finansų ministerijos specialistais ir pranešė, kad ir Lietuvoje vis dėlto krizė yra. Taigi krizė atėjo į Lietuvą per vieną naktį ir viskas pasileido nežmonišku greičiu bei mastu: televizijos ir radijo laidos, internetiniai portalai mirgėte mirgėjo nuo žinių apie krizę. Žinia už kitą baisesnė. Bičiulis pasakoja pajutęs krizę, kai sužinojo, kad vadinamojo tryliktojo atlyginimo nebus. Buvo paaiškinta, kad priežastis – krizė bei visuomenės požiūris į tryliktus atlyginimus krizės metu. Be abejo, tikrų tikriausiai pajuto krizę tie, kurie neteko darbo.

Ekonomistai, psichologai, mūsų gyvenimo tyrinėtojai aiškina, jog krizė ateina, kai kažką darome ne taip. Tai ne šiaip kliūtis kasdieniame gyvenime. Tai stipriai mus supurtantis įvykis, kuris rodo, kad:

• Padarėme per daug klaidų. Laikas jas ištaisyti.

• Per stipriai pasinėrėme į vieną sritį ir apleidome kitas. Laikas subalansuoti gyvenimą.

• Įlindome ne ten, kur reikia. Laikas išlįsti.

• Gyvename ne savo gyvenimą. Laikas pagalvoti apie save.

• Per daug sureikšminome konkrečius dalykus ar asmenis. Laikas atsipeikėti.

• Leidome kitiems tvarkyti mūsų gyvenimą. Laikas prisiimti atsakomybę už save.

• Užbaigėme vieną etapą. Laikas pradėti naują.

Tik ar begaliniai pokalbiai apie krizę panikos lygio nepadidina du ar net tris kartus, nes baimės akys didelės? Krizė juk kelia reikalavimą kažką daryti kitaip, ieškoti išlikimo būdų. Pažeidžiami žmonės, kurie sunkiau atlaiko permainas. Jie krizės metu elgiasi destruktyviau bei chaotiškiau. Sako, krizę reikia išgyventi kūrybiškai. Žodžiu, kūrybos žmonėms krizės neturėtų būti sunkios. Bet jeigu taip nėra, anoks tu kūrėjas.

Draugas verslininkas, grįžęs iš Rusijos gilumos po verslo kelionės, juokauja, jog Lietuvoje iki krizės dar toli. Pasakoja gyvenęs keturių žvaigždučių viešbutyje. Sakau - puiku, jeigu Rusijos gilumoje tokių viešbučių yra. O jis paaiškina, jog nežinia kiek žvaigždučių pasiskirtų sau tas viešbutis, jei tualetas būtų buvęs numeryje.

Mes net nenorime bėgti nuo krizės. Puikuojamės savo turtais, reikia ar nereikia. Nors, mano galva, net nėra tokių situacijų, kad reikėtų turtais girtis. "Eidamas pas gydytoją pasikeisk laikrodį", - siūlau bičiuliui verslininkui.

– Aš vėl galiu vaikščioti! Aš vėl galiu vaikščioti! – šaukia žmogelis gatvės vidury.

– Kaip tai?! – nustebę klausinėja praeiviai.

– Bankas automobilį pasiėmė...

O kaip pagelbėti krizę išgyvenančiam žmogui? Tai sunkiau, nei suteikti pagalbą kelyje. Psichologai moko: padėkite patekusiam į krizę, išklausykite – nepertraukdami, neprimesdami savo nuomonės, nerodydami pranašumo, susilaikykite nuo patarimų: "Nesinervink, praeis", "Tau reikia pailsėti", "Neimk į galvą". Tai visiškai netinka. Verčiau papasakokite apie panašius išgyvenimus, jei tokių patyrėte. Nebrukite ekstrasenso ar būrėjos paslaugų, tačiau psichologo ar psichoterapeuto (jei tokį pažįstate) telefoną pasiūlyti galite. Nekiškite vaistų, nes vaistų nuo krizės nėra, bereikalingai tabletės tik skrandį grauš. Vienintelis tinkamas vaistas – humoras... Jei tokio turite.

Už ekonominę krizę dar blogiau yra vertybių krizė, o užvis blogiausia – amžiaus krizė. Labiausiai turėtų jaudinti dvasinė žmonių krizė ir degradacija, kuri veikia net tokias sritis, kaip menas, kultūra. Pinigai – jų buvo, nebuvo, vėl bus ir nebus, taip yra. Geras žmogus šalia, su giliu dvasiniu pasauliu visada brangesnis už bet kokį pinigą. Tai ne spalvotas popierėlis su skaičiais. Neraminti turėtų žmonių santykiai, kurie griūva dėl šito popieriuko. Tik dvasinės vertybės išlaiko žmogų žmogumi, vyrą - vyru, o moterį - moterimi. Tiesa, krizės laikotarpiu atsiranda ir postūmis tobulėti. Kai krizė baigsis, reikia manyti, į tokią vartojimo karalystę, kaip dabar, tikrai negrįšime. Būsime pasikeitę. Nebevertiname mielų akimirkų, kurias sukelia, pavyzdžiui, išgertas kavos puodelis. Mes apaugome nereikalingais daiktais, rūpesčiais ir nebematome, kad jie mums neleidžia pajusti paprastos žmogiškos laimės.

Įvairiausiems ateities prognozuotojams dabar ypač geras laikas. Kai aplink ramu, jokių krizių, daug nepapranašausi. O dabar štai dėstyk ir neprašausi: "Finansinę krizę lemia 2008-aisiais į Ožiaragį perėję Plutonas ir Saturnas, kurie atsakingi už finansus. 2009 metų pradžioje į Ožiaragį įeisiantis ir 9devynis mėnesius ten būsiantis Juodasis Mėnulis lems sunkumus bankininkystės, draudimų sritims. Prasidėję metai bus labai sudėtingi ir permainingi tiems, kurie yra prisirišę prie materialinių turtų. Dar 2003 metais Žemėje prasidėjo Vandenio epocha, o po 2009-ųjų sausio 26 dienos įvyksiančio Saulės užtemimo mes jau būsime joje įsitvirtinę. Vandenis lemia esminius vertybių pokyčius, kitą energiją. Jis yra susijęs su dvasingumu, žiniomis, naujomis, progresyviomis technologijomis, kūrybiškumu. Pavyzdžiui, televizija, internetas jau yra Vandenio eros požymiai. Šioje epochoje išgyvens tik tie, kurie pradės gyventi ne kaip fizinės, o kaip dvasinės būtybės, kurie suvoks, kad ne karjera, turtai, o dvasingumas, gerumas yra vertybė. Taip pat tie, kurie nukreips savo mąstymą į Dievą, o ne į materiją." Tai ne kokia nors nurašyta citata. Tiesiog pats visą tai sudursčiau, pasiklausęs pranašautojų. Gera ir gražu. Net Bažnyčia tokius pranašavimus pagirs.

Teksto apie krizes pabaigoje - keli žodžiai apie amžiaus krizę. Ją išgyvenantys teigia, jog ji dar sunkesnė už ekonominę. Amžiaus arba viduriniojo amžiaus krizė turi įtakos visoms pasaulio moterims ir vyrams. Daug kas bando per brandaus amžiaus slenkstį "persinešti" jaunystę. Nustebau užtikęs mokslininkų teigimus, kad gyvenimas yra banguotas ir primena raidę U. Gyvenimo pradžioje ir pabaigoje žmogus yra panašiai laimingas, tačiau gyvenimo vidury pasitenkinimas gyvenimu pasiekia žemiausią tašką. Visose šalyse abiejų lyčių atstovai paskęsta gyvenimo apmąstymuose ir lengviau pasiduoda depresijai būdami panašaus amžiaus - tarp keturiasdešimties ir penkiasdešimties metų. Šiems pokyčiams neturi įtakos nei lytis, nei šeiminė padėtis ar vaikų skaičius, nei įgyti turtai. Matyt, tai labiau egzistenciniai dalykai: būdamas tokio amžiaus žmogus atsisveikina su neišsipildžiusiomis svajonėmis, susimąsto apie gyvenimo laikinumą. Gerai dar, kad tie patys mokslininkai reziumuoja, jog sulaukus penkiasdešimties gyvenimas pašviesėja, o jei esant septyniasdešimties sveikata dar nėra labai prasta, galima vėl džiaugtis jaunystės laime.

Sena ir daug kartų girdėta istorija, bet verta ją dar kartą prisiminti.

Vyriškio pasakojimas. Esu jau 36 metus vedęs. Vieną dieną pažiūrėjau į žmoną ir sakau: "Brangioji, prieš 36 metus mes turėjome nušiurusį butą, neturėjome mašinos, neturėjome televizoriaus, neturėjom pinigų ir miegojom ant išskleidžiamos sofos. Bet kiekvieną vakarą aš guldavausi su karštai atrodančia 18-mete. Dabar mes turime nuostabų namą, dvi mašinas, karališko dydžio lovą, pinigų ir plokščio ekrano televizorių. Bet aš miegu su 54 metų amžiaus moterim." Žmona buvo supratinga moteris ir pasiūlė vyrui susirasti 18-metę, tik patikino padarysianti viską, kad vyras vėl gyventų nušiurusiame bute, be mašinos, televizoriaus, pinigų ir vėl miegotų ant išskleidžiamos sofos... Tiesa, kad krizė grąžina vyrus į šeimas, nes ne kiekvienam vyrui lieka galimybių išlaikyti žmoną ir meilužę.

Tad išspręsti vidurio amžiaus krizę nėra sudėtinga. Labai norint, sprendimą įmanoma rasti ir visoms krizėms. Nors jei šiomis dienomis nepavyko sutaupyti, nesijaudinkite – visa Lietuva jau kurį laiką niekaip niekur nesugeba to padaryti. Krizė krize, bet kiekvienas vyriškis šiandien, rytoj ar poryt privalo nupirkti savo moteriai gėlių.

Gyvenimas - žvelgimas pro objektyvą

Oksana LAURUTYTĖ

"Akimirkas įamžinti pradėjau dar būdamas vaikas", - pasakojo fotografas, operatorius ir visuomenininkas Ramūnas Snarskis, ketvirtadienį Šiaulių filharmonijos salėje surengęs vaizdo filmų vakarą. Iš pradžių fotoaparato, o dabar ir filmavimo kameros iš rankų nepaleidžiantis Ramūnas pomėgiu fotografuoti ir filmuoti "užkrėtė" ir dvi savo dukras. "Įsėdau į tas roges, tai net į karstą prašysiu man vaizdo kamerą įdėti", - šmaikštauja pašnekovas.

Operatorius, fotografas ir klubo "Tarp savų" prezidentas Ramūnas Snarskis sako, kad jį į fotografiją pastūmėjo jo mokytoja, o jis fotografuoti ir filmuoti išmokė dukras, klubo "Tarp savų" narius.

Ramūno SNARSKIO asmeninio archyvo nuotr.

Semiasi energijos iš kaimų tradicijų

47-erių šiaulietis Ramūnas Snarskis pastarąjį dešimtmetį yra "susukęs" maždaug 15 dokumentinių filmų. Kurti etnografinius dokumentinius filmus jis pradėjęs atsitiktinai, kai Šiaulių rajono Dargaičių kaimo bendruomenės pirmininkė Birutė Peledienė paprašė paruošti rėžinio Dargaičių kaimo pristatymo filmą. Pradėjus rengti Dargaičiuose Amatų bei Jurginių šventes R. Snarskis sukūrė filmus apie šias tradicijas. Šaukėnų (Kelmės raj.) istorijos fiksavimas prasidėjo, kai šio miestelio seniūnas A. Šukys jo paprašė sumontuoti paties filmuotus kadrus apie išnykusius ar nykstančius seniūnijos kaimus. Filmui pavykus, seniūnas ir Kelmės rajono kraštotyros muziejaus Šaukėnų kraštotyros muziejaus muziejininkė kraštotyrininkė Elena Burdulienė pasiūlė pačiam Ramūnui filmuoti Šaukėnus.

"Su mielu noru sutikau, tad kone apsigyvenau miestelyje. Sukūriau tris filmus apie nykstančius ir išnykusius Šaukėnų seniūnijos kaimus, o neseniai pristatyti du nauji vaidybiniai filmai: "Šaukėnai - praeitis dabartyje" apie dvarponių ir kumečių kultūrinį, švietėjišką gyvenimą ir "Velniava Šaukėnuose" apie šaukėniškių Užgavėnių tradicijas", - sako pašnekovas.

Įdomiausia, kad į kino filmų peržiūrą susirenka kone visi miestelio žmonės - tokie aktyvūs yra vietos gyventojai. Scenarijus filmams rašo ir režisuoja jau aštuoniasdešimtmetį atšventusi muziejininkė Elena Burdulienė. "Energijos mums toli gražu iki jos. Apskritai Šaukėnuose labai intensyvus kultūrinis gyvenimas verda, puoselėjamas istorinis paveldas, tradicijos, kultūros namai ten pilni veiklių žmonių", - sako operatorius. Tad visai nenuostabu, kad į R. Snarskio autorinį vaizdo filmų vakarą mielai sutiko atvykti ir programą "Rugiapjūtė" parodyti Šaukėnų kultūros centro etnografinis ansamblis "Šona", vadovaujamas Dianos Astrauskienės.

R. Snarskis nusipelnė ne tik šaukėniškių prielankumo. Prie Kužių (Šiaulių raj.) yra Luponių piliakalnis, kur menininkas sukūrė filmą "Mindaugo karūnavimo šventė". "Kiek aš energijos pasisemiu, kai kaimuose filmuoju ir bendrauju su labai nuoširdžiais žmonėmis. Žinoma, finansinė nauda šiokia tokia yra, bet man labai svarbus ir dvasinis pasitenkinimas", - sako kūrėjas.

Juostos netaupo

R. Snarskio entuziazmo dėka sukurti filmai "Dešimt dienų iki arenos atidarymo" ir Šiaulius sporto pasauliui pristatantis filmas apie Europos JKA karatė čempionatą 2007 metais, kurį užsakė Kūno kultūros ir sporto skyrius. Operatoriui galvoje knibžda mintis sukurti ir dar vieną filmą tradicinei Šiaulių dienų vaizdo filmų retrospektyvai.

R. Snarskis yra Šiaulių kino meno klubo narys, kartu su klubo vadovu Viktoru Gundajevu rengia televizijos laidas "Senasis Šiaulių kinas", kurias rodo Šiaulių regiono televizija "S plius". "Turiu sukūręs nemažai etnokultūrinių filmų, todėl panorau juos pristatyti savo miesto bendruomenei. Žinoma, autorinio vakaro metu visų kino filmų neparodysi - laiko pritrūks. Atėjusiems rodomos tik ištraukos", - sako pašnekovas.

Už tai, kad dabar yra menininkas, R. Snarskis sako galintis padėkoti savo klasės auklėtojai Stanislavai Švanienei. Būdamas penkiolikos jis "užkliuvo" už fotoaparato - fotografuodavo klasės renginiuose, susibūrimuose. Kartą mokytojai jis pasakė norintis tapti rusų kalbos mokytoju. "Mokytoja kaktą suraukė ir padavė man knygelę. Joje buvo nurodyta Vilniaus mokykla, kur jaunuoliai mokomi meninės fotografijos. Mokslus baigiau su pagyrimu", - sako Ramūnas ir priduria, kad jo gyvenimo šūkis: "Dėl rezultato netaupyk juostos..."

Tiesa, būdamas vaikas Plungėje R. Snarskis lankė fotografijos būrelį. Dabar jį aplanko didelis džiaugsmas, kai tarptautinėse parodose, pavyzdžiui, Plateliuose vykstančioje Žemaičių parodoje, susitinka su savo pirmąją fotografijos mokytoja Kristina Paulauskaite. Dar didesnis džiaugsmas Ramūną aplankys, kai šiemet į šią parodą jis veš ne tik savo, bet ir penkiolikmetės dukros Brigitos fotografijų. Brigita ne tik fotografuoja - į rankas paima ir vaizdo kamerą. Fotografuoti mėgsta ir jau studentė vyresnioji Ramūno dukra Neringa. Kūrybines iniciatyvas visada palaiko žmona Džiokondai, už tai Ramūnas jai yra labai dėkingas.

"Rizikos" vaikų žvilgsnis į gamtą

Autorinis vakaras buvo skirtas ne tik R. Snarskio kūrybai. Pašnekovas yra vaikų ir jaunimo klubo "Tarp savų" prezidentas, dirba su rizikos grupei priskiriamais vaikais. Šio darbo rezultatas - keli auklėtiniai, susidomėję fotografija, filmų kūrimu, savo kūrybą pristato įvairiems festivaliams.

Vienas tokių festivalių - "Žvilgsnis į gamtą". Ketvirtadienį, autoriniame Ramūno vakare, buvo apdovanoti šio festivalio geriausi filmai ir juos sukūrę autoriai. Festivalį organizavo vaikų ir jaunimo klubas "Tarp savų" kartu su Šiaulių kino meno klubu.

Geriausiais festivalio autoriais ir filmais konkursinėje programoje pripažinti šių autorių filmai: Rūta Zentelytė - "Ar mums nerūpi", "Kas ieško", Mantas Zaloga - "Šiukšlės žudo", Brigita Snarskytė - "Pirmoji pavasario šventė Jurginės", Justas Jokubaitis - "Gamta - mūsų namai"; nekonkursinėje programoje: Mindaugas Survila (Utenos raj.) - "Lietuviški miškų kirtimo ypatumai", Šarūnas Alasauskas - "Aukuro" kalendorius" ("Aukuras" - Šiaulių gamtos ir kultūros paveldo apsaugos klubas - aut. past.).

Mano namai – mano tvirtovė

Ričardas JAKUTIS

Iš sociologinių apklausų sužinojau, kad 30 procentų žmonių norėtų gyventi butuose, o 70 procentų - namuose. Nustebau - kiek daug gyventojų nekenčia miesto, kuriame gyvena. Būsimi priemiestiečiai savo ateitį mato daugmaž izoliuotoje gyvenvietėje (daugelis apklaustųjų norėjo, kad jie būtų ir apsauga), namelyje su kiemu, išpuoselėtu sodu, nedideliu baseinu ir dviem automobiliais, atliekančiais lifto į miestą funkcijas. Priemiestiečiams idealus miestas - du dangoraižiai (viename – valdžia, kitame – biurai), naktinis lubas, restoranas, keli barai, kelios rūbų, batų ir žaislų parduotuvės, kino teatras, opera, teatras, galerija su garsių dailininkų parodomis ir mažytis senamiestis, kur galima pasivaikščioti prieš važiuojant namo. Senamiestyje gali gyventi miestiečiai, kurių funkcija – aptarnauti priemiestiečius. O aplink idealų miestą – milžiniška nemokama automobilių stovėjimo aikštelė.

 Nuosavų namų privalumai ir trūkumai visiems aiškūs. Privalumai: nuosava erdvė (šalia gyvenantis kaimynas nebels į sieną, netryps viršuje), kiemas (galbūt ir daržas), vasarą - pavėsinė, saulė, grynas oras ir t. t., keliolika minučių nuo miesto centro (šiuolaikinėmis priemonėmis dešimties ar daugiau kilometrų atstumas - ne problema). Trūkumai: šildymas (pasirinkus šildymą kietu kuru - išlaidos mažesnės, tačiau reikės įdėti pastangų, dujomis - didelė kaina), vaikai (popamokinė veikla, - vaikus reikia parvežti namo), aplinkos tvarkymas (norint turėti gražią aplinką, reikia triūso ir laiko).

Josifas Brodskis yra rašęs, kad miestą atvykėliai pradeda pažinti nuo pakraščių. Jiems miesto pradžia - priemiesčiai. Gal taip būdavo, kol nebuvo stočių, transporto ir miestan patekti tebuvo vienas būdas - pėstute ar arkliu. Bet šiaip naujas miestas prasideda stoties rajonu ir senamiesčiu. Nebent įvažiuoji į miestą nuosava mašina.

Draugas skundėsi, kad kai grįžta į kaimą Žemaitijon, į tikruosius savo namus, kraštiečiai laiko jį vilniečiu, lyg tų septynerių metų, kuriuos jis gyvena sostinėje pakaktų tapti kito pasaulio gyventoju. Jie žiūri į jį ir klausia, ar ilgam grįžo, kada važiuos namo - į Vilnių. Draugą tai rimtai nervina. Jis net mąsto, jog jei visam grįžtų į kaimą - tai būtų nemaloni sensacija visai bendruomenei, ypač mamai, kuri su baime klausia, ką reikėtų atsakyti, jei kas nors paklaustų, ko jis nevažiuoja atgal.

Skaičiau, kad keturiasdešimt milijonų amerikiečių kasmet pakeičia gyvenamąją vietą. Paprastai jie kraustosi gyventi greta panašių į save, tad kiekviena vieta tampa vis labiau panaši į save. Triukšmingos vietos traukia triukšmingus tipažus ir tampa dar triukšmingesnės. Konservatyvios vietovės, tokios kaip priemiesčiai, traukia konservatyvius gyventojus ir tampa dar konservatyvesnės.

Ar jums patiktų gyventi Vakarų miesto priemiesčiuose, baltuose gyvenamuosiuose kvartaluose - nei kaimeliuose, nei miesteliuose, kur tik ištisinės namų eilių eilės, sujungtų, atskirų, pusiau suijungtų? Amerikiečiai skundžiasi, kad nuo Mičigano ežero iki Meksikos įlankos dominuoja globalūs priemiesčiai su masiškai gaminamais namais, kurie užsisakomi iš katalogo, betoniniais prekybos centrais ir greitkeliais, ir jei taip bus toliau, nebeatskirsi Amerikos nuo Švedijos ar kitos valstybės. Jei pažvelgsime į kino filmus apie tokių priemiesčių žmonių gyvenimus, jau nuo pirmųjų filmų minučių sunku atsikratyti nuojautos, kad šiame socialinės inžinerijos strategų sukurtame žemiškame rojuje, pačioje jo atmosferoje, už baltų namų durų sklando nerimas ir įtampa, kad įsižiūrėjus galima pastebėti idealizuotame fasade irimo ženklus. Kai esi pažiūrėjęs bent dešimt tokių filmų, žiūrėdamas vienuoliktą neabejotinai pasijusi sugrįžęs į iki skausmo pažįstamą vietą, net jei realybėje niekada nesi buvęs Amerikoje. Tuose "priemiesčio filmuose" galima aptikti bemaž visus Freudo aprašytus "kasdienybės psichopatologijos" reiškinius. Kaip bebūtų, vis dėlto tokie priemiesčiai yra tobuli amerikietiško gyvenimo būdo ir estetinio suvokimo įsikūnijimo pavyzdžiai. Saugios, jaukios ir gražios oazės, kuriose pildosi tikroji Amerikietiška Svajonė. Nuosavas namas, po nuosavą automobilį kiekvienam suaugusiam šeimos nariui, patikimi kaimynai, puikią karjerą žadantis darbas netoli esančiame didmiestyje, moksluose, darbe ir sporte aukštumų siekiantys vaikai.

Užsiminęs apie tuos "priemiesčių filmus", kurie kelia priemiesčiuose gyvenančių žmonių suvienodėjimą, jokiu būdu nenoriu pasakyti, kad daugiabučiuose gyvenančių žmonių problemos kitokios. Jos dar baisesnės. Dešimteriopai ar net šimteriopai. Pas mus daugiabučiai namai visi it vienas, tad dar gerai, kad yra nuosavų namų įvairovė. Ankstesnės statybos pilys jau nebemadingos dėl didelių energijos kaštų, pasikeitė ir visuomenės supratimas apie namo paskirtį ir grožį. O priemiesčiuose, skaičiau, jau gyvena panašiai tiek pat gyventojų, kiek miesto centre. Be abejo, tokios tendencijos, kai žmonės nori išeiti iš mažų daugiabučių į didesnes ir kokybiškesnes erdves, – išties sveikintinos. Matyt, jau ir pas mus pradeda veikti Vakaruose atrastas Alonso dėsnis – turtingieji keliasi gyventi į miesto pakraščius, nes ten ne tik pigesnė žemė, bet ir sveikesnis oras, o miesto centre lieka gyventi tik skurdžiai, kuriems čia patogiau, nes į darbą gali ateiti pėsčiomis. Vakarų miestuose žmonės vengia įsikurti tokiose judriose gatvėse, kaip, pavyzdžiui, Tilžės, Vytauto, Dubijos, Žemaitės, J. Basanavičiaus. Paprastai tokiose gatvėse esančiuose namuose veikia kontoros, o žmonės nori gyventi ramiose gatvelėse, kuriose eismas nėra intensyvus – mieste kuriami tarsi atskiri kaimeliai. Be to, yra įgimtas lietuvio troškimas turėti nuosavos žemės lopinėlį, auginti daržą, savo rankomis meistrauti trobą, kad už kaimyno geresnė būtų, atsitverti savo teritoriją tvorom ir kad laigytų šunys bei saugotų nuo piktadarių... Savas namas, savas kiemas, savas medis. Taip yra turint nuosavą namą. Rytais tu lengvabūdiškai gali atsigerti kavos terasoje, per pietus gulėti pievutėje, o vakare su draugais kepti šašlykus ar dešreles. O žiemą kad ir visą kiemą apsistatyti besmegeniais, nes žinai, kad niekas nenugriaus.

Tiesa, baimintis, kad daliai miestelėnų išsikėlus gyventi į individualius namus ištuštės daugiabučiai, nėra pagrindo. Tiesiog atsiras daugiau galimybių renovuoti senus namus – sujungti keletą butų į vieną, išplėsti erdves. Juk dabar gyventi mūsų "chruščiovkėse" – vienas vargas.

Kita vertus, prognozės, kad išdygs privačių namų Šiauliai, gali ir nepasitvirtinti. Kol namas dar be stogo – apie namą kalbėti anksti. Nuo prašymo statyti iki tol, kol namas bus pastatytas, reikia pereiti daug procedūrų, o grandinė gali nutrūkti bet kuriame etape. Gali atsitikti ir taip, kad po kelerių metų dalis pradėtų individualių namų statybų taip ir liks nebaigta. Taip ypač gali nutikti vidury laukų kuriamoms naujoms gyvenvietėms. Stebina, kai vidury laukų stato 30 namų ir visus tikisi parduoti. Kas juo pirks? Jau dabar daugelis žvalgosi tokių namų, kur geras susisiekimas.

O jeigu jau tenka gyventi daugiabutyje, svarbiausia, kad jis būtų jaukus. Ne pinigai, įdėti į namų tvarkymą, svarbiausia, bet skonis, formuojantis jų dvasią. Astridos Lindgren knygoje "Mažylis ir Karlsonas, kuris gyvena ant stogo" patiko vienas akcentas – šeima mėgsta pabūti drauge prie židinio. O mūsų namuose ar yra tokia vieta, kuri vienytų šeimą?

Kodėl žmonės tokie keistuoliai: prifarširuoja savo gyvenamąją erdvę spintų, stalų, sofų, paskui kenčia, nes nebelieka vietos apsisukti? Butas – sandėlis. Gal reikėtų mažiau užkaborių, o išversti kokią sieną, paliekant nebent koloną? O jei bute tik čiužinys, kilimas, televizorius ir keletas paveikslų ant sienų? Sėdi sau ant čiužinio tarp pagalvėlių ir jautiesi laisvas, neįkalintas daiktų. Pamenate kultinę rusų komediją "Likimo ironija, arba Po pirties"? Seniai praėjo tie laikai, kai nuėjęs į svečius galėjai pamatyti tą pačią sekciją, sofą, fotelius ir tą patį miegamojo komplektą. Tuo metu žmonės rinkosi ne tai, ką norėjo, o tai, ką tiesiog galėjo nusipirkti. Nors žmonės nepasakoja apie save to, ko nenori, dažnai jų būstas atskleidžia tas ypatybes, kurias jie galbūt norėtų nuslėpti ar bent nutylėti. Kai "apgyvendiname" savo būstą, įrengiame jį pagal savo finansines galimybes, estetinį skonį, vyraujančią madą, net nepastebime, kaip jis tampa panašus į mus pačius. Jeigu gyvenate nuosavame, o ne nuomojamame bute arba name, apsidairykite aplinkui ir pažiūrėkite, kokios spalvos jūsų būsto sienos ir užuolaidos, kokio medžio ar jo imitacijos grindys, kokie paveikslai (jeigu apskritai jų yra) kabo ant sienų, kokie šviestuvai, ar daug įvairių niekučių, suvenyrų ir malonių smulkmenų, kurios jums labai brangios? Manote, visa tai pasirinkote atsitiktinai?

Ir pabaigoje jauno žmogaus iš "Delfio" mintys apie savo namus, mielos ir teisingos: "Aš manau, kad namai - tai ten, kur tau gera, ten, kur tavęs laukia, ten, kur tu esi laimingas ir mylimas, ten, kur gali svajoti, tikėti, gyventi ir būti savimi, būti nevaržomas..."

J. Ivanauskaitė prašė nekurti liūdno filmo

Oksana LAURUTYTĖ

Iki kovo vidurio Šiaulių kino teatruose bus rodomas dokumentinis filmas "Šokis dykumoje" apie rašytoją, dailininkę, keliautoją Jurgą Ivanauskaitę. Praėjusį šeštadienį į filmo premjerą "Atlantis cinemas" atvykusi kūrybinės grupės dalis ir režisierė Agnė Marcinkevičiūtė "Šiauliai plius" sakė, kad Jurga verta ne vieno filmo, nes kiekvienas ją pažinojęs vis kitaip. Tiesa, garsioji rašytoja spėjo palaiminti filmo apie save scenarijų, tačiau nebenusifilmavo - atsinaujinusi liga nusinešė ją amžinybėn.

Birutė Mar suvaidino poetiniuose-vaidybiniuose intarpuose, kurie sujungė dokumentines juostos dalis. Tai tarsi įvairios Jurgos meditacijos būsenos, atspindinčios skirtingus gyvenimo etapus.

Liga buvo greitesnė

Į ilgai laukto filmo "Šokis dykumoje" premjerą atvyko režisierė Agnė Marcinkevičiūtė, prodiuserė Živilė Gallego, kompozitorius Raimondas Rašpoliauskas, vienas iš dviejų operatorių Vaidotas Digimas. Prieš premjerą kūrybinės grupės nariai sutiko pabendrauti su "Šiauliai plius" ir prisiminti rašytoją, jos gyvenimo būdą, pasidalyti įspūdžiais kuriant filmą.

Anot režisierės A. Marcinkevičiūtės, dokumentinis filmas buvo pradėtas kurti Jurgai dar esant gyvai. Statant filmą "Nuodėmės užkalbėjimas", kurio scenarijus parašytas J. Ivanauskaitės romanų "Ragana ir lietus", "Placebas", "Sapnų nublokšti" motyvais, prodiuserei Ž. Gallego kilo mintis sukurti dokumentinį filmą apie pačią J. Ivanauskaitę. Jurga sumanymui pritarė, norėjo, kad režisieriumi būtų V. V. Landsbergis. Pastarasis pasikvietė A. Marcinkevičiūtę, kuri ir tapo pagrindine režisiere.

Jurga netgi palaimino A. Marcinkevičiūtės parašytą scenarijų. Ji tuomet gerai jautėsi, tikėjo, kad pasveiks, bet mirtina liga atsinaujino. "Nieko nebenufilmavome, nes Jurga po keturių mėnesiu mirė. Teko galvoti, kaip pakeisti scenarijų, rasti, kas įkūnytų Jurgą. Mizanscenose filmuotis pakviesta rašytoja ir aktorė Birutė Mar, kurią pati Jurga "užkrėtė" Rytų tema ir kuri keliavo Jurgos keliais", - sakė režisierė.

Paraiška lėšoms parašyta prieš pustrečių metų. Jurga mirė vasario 17-ąją, būdama 45-erių. Vasarį ir buvo gautos lėšos. "Filmavome ir rašytojos laidotuves, tačiau nė vieno kadro filme nepanaudojome - tai mums buvo reikalinga kaip darbinė medžiaga", - sakė režisierė.

Filme mintimis apie J. Ivanauskaitės asmenybę, jos gyvenimą ir kūrybą dalijasi architektas Algirdas Kaušpėdas, kunigas Julius Sasnauskas, muzikantai Nėrius Pečiūra, Andrius Mamontovas, rašytoja Vanda Juknaitė, Jurgos motina menotyrininkė Ingrida Korsakaitė, sesuo Radvilė Racėnaitė. Kurdama filmą, filmavimo grupė lankėsi Indijoje, Paberžėje, Nidoje - norėta parodyti tai, ką matė Jurga, ieškota atsakymo, kodėl ji mąstė ir elgėsi kitaip, kokia ta jos laisvė.

Filme panaudota nemažai archyvinės medžiagos - nuspręsta įtraukti tuos J. Ivanauskaitės interviu ar atsivėrimų fragmentus, kuriuose rašytoja kalba apie esminius, ją labiausiai dominusius dalykus.

Susirgusi mirtina liga Jurga viename interviu buvo sakiusi, kad jos ligos priežastis - puikybė. Dokumentinio filmo režisierė aiškina, kad šie žodžiai nereiškia, jog Jurga buvo išpuikusi. Ji tiesiog nepasitikėjo kitais ir visus savo sunkumus užsikrovė sau ant pečių. "Aš gyvenau taip, tarsi niekieno negaliu paprašyti pagalbos. Net iš Dievo. Negaliu atsiklaupti ant kelių bažnyčioj", - Jurgos žodžius pakartojo režisierė.

Filmas - apie žmogaus išbandymą mirtimi ir gyvenimu

Režisierė sakė Jurgos nepažinojusi, buvo skaičiusi kelias jos knygas, tačiau nuomonę susidarė kontraversišką - kažkas jai patikę, kažkas atrodė naivu, tačiau paskutinioji knyga "Viršvalandžiai" jai pasirodė labai stipri. "Jurgos pamąstymuose apie mirtį telpa visa jos religinė patirtis. Ši knyga - lyg Šventas Raštas, tik parašytas modernia kalba", - sakė A. Marcinkevičiūtė. Ji teigia, kad Jurga jai pasirodžiusi labai drąsi asmenybė, o jos romanai buvo pasmerkti kritikų būtent už akiplėšiškumą.

Režisierė Agnė Marcinkevičiūtė kalbėjo, kad Jurga prašė nesukurti pesimistinio filmo. "Šiltas, optimistiškas ir informatyvus", - taip "Šokį dykumoje" apibūdina režisierė.

Rimantės MISEVIČIŪTĖS nuotr.

Dokumentinį filmą filmavo du operatoriai - Audrius Kemežys ir Vaidotas Digimas. V. Digimas atviravo, kad matydamas filmą dideliame ekrane išgyvenantis dvejopus jausmus ir negalintis pasakyti, kad darbą atliko tobulai. "Jei sakai, kad darbą atlikai tobulai, kitas žingsnis būtų - pistoletu į smilkinį", - sakė jis.

Operatorius teigė J. Ivanauskaitę labiau pažinojęs kaip dailininkę, o ne kaip rašytoją, jo namuose jaunystėje kabėjo muzikos grupei "Antis" Jurgos išradingai sukurtas plakatas. "Kai filmuoji meninį filmą, atiduodi visą save, o kai filmuoji dokumentiką - labai daug pats gauni", - sakė V. Digimas.

Režisierė A. Marcinkevičiūtė, sukūrusi filmus apie rašytojus Jurgį Kunčiną, Romualdą Granauską, Renatą Šerelytę, sako dar negalinti pasidžiaugti filmu "Šokis dykumoje". Šiuo metu ji kuria filmą apie Justiną Marcinkevičių ir tik jį pabaigusi galės atsikvėpti ir ramiai įvertinti kūrybą.

Filmo kūrėjai teigia, kad "Šokis dykumoje" - filmas apie mus visus. Apie laisvę ir baimes, silpnumą ir stiprybę, ieškojimą ir atradimą, išbandymą liga, o gal tiesiog gyvenimu?

Vaivorykštė

Ričardas JAKUTIS

Visiems akivaizdu, kad pribrendo laikas TV laidai, kuri būtų skirta kitokios seksualinės orientacijos asmenims, pavyzdžiui, ji galėtų vadintis "Vaivorykštė", "Gėjų klubas", "Žydrasis kambarys", "Žavieji vyrukai" ar pan. Televizija, kuri pirmoji paleis į eterį tokią laidą, pelnys aukščiausius populiarumo reitingus. Dabar visas laidas mažuosiuose ekranuose yra okupavę heteroseksualai. Jie pasakoja apie save ką tik nori. Nėščių ar ką tik pastojusių moterų nuotraukų, išpažinčių ir kitokių intymybių galima pamatyti kone kiekviename leidinyje, išvysti daugelyje televizijos laidų. Todėl visiškai suprantamas homoseksualų apmaudas. Heteroseksualai gali sau leisti viską, o homoseksualai priversti gyventi gete, rezervate ar draustinyje.

 Nors dažnai pajuokaujama, kad dabar mažuma yra tapę heteroseksualai, bet taip nėra - homoseksualūs santykiai dar daugelyje valstybių yra smerkiami, o gėjai kaltinami ištvirkavimu, įtariami turintys seksualinių ketinimų vaikų atžvilgiu, jiems primetamas tradicinės šeimos niekinimas. Visuomenė blaškosi – vieni smerkia, kiti gaili "ligonių", treti atsiriboja (suprask - ne mano kieme ir bėdos ne mano). Visuomenės reakcija į homoseksualus dažniausiai yra vienareikšmiška: "Atmesti. Priešintis. Neigti." Retas kuris visuomenės narys pasisako toleruojantis kitokią seksualinę orientaciją turinčiuosius. "Man netrukdo, kol prie manęs nelenda ar kur nors šalia negyvena", – sako tolerantiškas žmogus. Šiek tiek kitaip mąsto jaunimas. Jų požiūris dažniau būna atviresnis dabartiniam pasauliui, jie lengviau priima kažką kitokio nei įprasta, tačiau kartais net ir jaunimas žmonės tampa visuomenės nuomonės aukomis. Priešingu atveju jaunimas išvadinamas maksimalistais, norinčiais šokiruoti, paneigti visuomenės normas ir viskam prieštarauti.

Kovoti prieš kitokią seksualinę orientaciją beprasmiška ir nemandagu. Jeigu jau taip atsitiko – ką darysi. Tik norėtųsi, kad akcentuojama būtų ne "seksualinė", o "kitokia". Suvokiant kitokį žmogų mums svarbiausia suprasti, kad tai irgi žmogui, o ne "kažkam svetimam" būdingos problemos. Reikėtų pagaliau žinoti, jog netinka kitokios lytinės orientacijos asmenį vadinti pederastu. O ar galima gėjų viešai vadinti gėjumi? Ar tai irgi būtų orumo ir garbės įžeidimas? Ar homoseksualumas – tik lytinė problematika, ar tai iš tiesų koks nors sąjūdis ir ideologija? Neatsakytų klausimų begalė. Neabejotina, kad laida, kurioje jie aiškintų apie savo gyvenimo būdą, apie santykių specifiką, šoktų, dainuotų, pasakotų apie jiems kylančias problemas, tikrai atliktų švietėjišką misiją mūsų tamsioje visuomenėje.

Kodėl žalieji visą laiką lenda į akis ir bruka prieš nosį savo gerokai nuvalkiotas tiesas? Taupyk vandenį. Rūšiuok šiukšles. Išjunk šviesą. Važiuok į darbą dviračiu. Žemė kenčia. Klimatas šyla. Finale pasirodo Alas Goras ir drebia "nepatogią tiesą", kad jau tikrai prieš užmigdamas pagalvočiau, ar neverta rytoj pasirūpinti šiukšlių rūšiavimu. Ar bent medį pasodinti kieme. Mažų mažiausiai - pirkti eglutę vazone. "Jūs galite džiaugtis savo "žaliais" svaičiojimais užsidarę namuose. Galite kalbėtis apie elektromobilių ir alternatyvių energijos šaltinių ateitį bendraminčių būreliuose. Galite organizuoti filmų peržiūras išsinuomotose kino teatrų salėse. Tik neafišuokite savo ideologijos ir nemojuokite ja man priešais nosį", - tokia galėtų būti "nežalio" piliečio reakcija, jei perkeltume į šį kontekstą logiką, naudojamą diskusijose dėl gėjų viešumo. O kodėl, žvelgiant iš komunikacinio taško, gėjai neturi organizuoti paradų, skelbti pranešimų spaudai, rodytis viešumoje, būtent televizijos ekrane, ir kalbėti apie save ir savo seksualumą? Taip pat kaip žalieji įkyriai "maltis" su miniatiūrinėmis guminėmis valtelėmis prie gamtą teršiančių naftos gręžinių jūroje, kaip Alas Goras važinėti po pasaulį su ta pačia paskaita apie "nepatogią tiesą". Nes tik taip laužomi stereotipai, keičiamas mąstymas ir įpročiai. Todėl jei manote, kad kažkas iš principo yra teisinga - ar tai būtų gėjų teisės, ar kova prieš globalinį atšilimą, ar moterų emancipacija - bet galbūt nesijaučiate patogiai nuolat girdėdami šiuos klausimus, keliamus viešai, sukąskite dantis ir kentėkite. Jie privalo apie tai šaukti garsiai ir nuolat. Kol vienos normos grius ir jų vieton stos kitos. Nes stereotipai tyliai nelaužomi.

Kad gėjų sostinė yra Amsterdamas, kuriame yra galybė gėjų klubų, pripažino 39 proc. interneto respondentų. 29 proc. lankytojų laiko Londoną homoseksualų sostine. Šis miestas, kuriame pastaraisiais dešimtmečiais susimaišė vietos gyventojų ir imigrantų tradicijos bei kultūra, gėjus žavi vis didesnėmis laisvėmis bei pakantumu netradicinės orientacijos žmonėms. Bet kuriame Lietuvos mieste prisipažinęs, kad esi netradicinių pažiūrų, ne tik tuoj pat užsitrauksi aplinkinių pasmerkimą, bet ir rizikuosi būti viešai išplūstas necenzūriniais žodžiais. Nors padėtis keičiasi. Dainuoja Ruslanas Kirilkinas ir visi juo žavisi, negirdėjau, kad kas šaipytųsi.

"Jeigu Lietuva siekė narystės Europos Sąjungoje, jeigu ji sutinka gyventi pagal europietiškus standartus, turi suprasti, kad seksualinių mažumų neatsikratys. Gėjai ir lesbietės yra mūsų visuomenės dalis, jie gyvena šalia mūsų ir niekas negali žinoti, koks bus jo sūnus ar duktė. Todėl nereikia priešiškai žiūrėti į žmones, kurių nesuprantame. Nereikia lįsti į svetimų žmonių lovą, tada niekas nelįs ir į jūsiškę", - įsitikinęs Vilniaus gėjų klubo savininkas Aleksejus Terentjevas.

Įdomu, kad merginas prie gėjų traukia. Legendinę Merilin Monroe frazę "Geriausi moterų draugai – deimantai" devintajame dešimtmetyje pakeitė pašmaikštavimas, esą geriausi moterų draugai – antidepresantai. Tačiau po "Sekso ir miesto" triumfo tapo akivaizdu: geriausi moterų draugai – gėjai. Kodėl gėjai tampa ypač gerais merginų bičiuliais? Užtikau populiariausių priežasčių septynetą:

1. Smagu drauge apsipirkinėti. Dauguma gėjų turi išlavintą skonį, išmano mados naujoves, taigi su tokiu bičiuliu keliauti po parduotuves – vienas malonumas!

2. Su juo galima išanalizuoti vaikino elgesį. Papasakojote draugei apie barnį su vaikinu? Labai tikėtina, kad ji išdės jūsų antrąją pusę į šuns dienas ir konstatuos, jog jis – tikras kiaulė. O vyrišku žvilgsniu į šį reikalą pažvelgęs bičiulis gėjus, tikėtina, atvers jums akis ir padės suvokti, jog jūsų brangusis tiesiog buvo pavargęs... Ir bus teisus!

3. O gal vis dėlto?.. Moteris vilioja nepasiekiami vyrai: vienos niekaip negali atsispirti pagundai flirtuoti su vedusiais, kitos dairosi į celibato besilaikančiuosius, dar kitas it magnetas traukia gėjai – gal kurį nors pasiseks atvesti į "tiesos kelią".

4. Jie jautrūs, geri ir supratingi. Klasikinis stereotipas apie gėjus: jie – jautresni, geresni ir supratingesni už tradicinės orientacijos vyrus. Taigi su jais bendrauti kur kas maloniau nei su alaus prisiliuobusiu krepšinio ar futbolo aistruoliu.

5. Tai madinga. Serialai, filmai, žurnalai tampa naujųjų laikų gyvenimo būdo mados propagandos priemone. Taigi jei juose parodoma ar parašoma, kad turėti draugą gėjų yra madinga – daugelis moterų puola būtent tokio ieškoti.

6. Dailus palydovas. Net jei moteris suvokia, kad šis vyras jai nepasiekiamas, vis dėlto turėti žavų, savimi besirūpinantį, mandagų ir supratingą palydovą jai malonu. Taip pat malonu būti jo draugijoje. Tokiu atveju bičiuliu žavimasi tarsi ekrano herojumi – nors jis neprieinamas, dėl jo galima pasiryžti viskam, net ir santykiams be sekso.

7. Tiesiog... draugystė. Tikri draugai ir yra tikri draugai, nepaisant jų pomėgių, lytinės orientacijos bei akių spalvos. Ir jei jūsų kelyje pasisekė sutikti vyrą, artimą jums savo siela, su kurio turite apie ką pasišnekėti ir ką drauge nuveikti be sekso – kodėl gi tokiu negalėtų būti tas, kurį jaudina ne moterys, o vyrai?

Grįžtant prie televizijos laidos, skirtos kitokios seksualinės orientacijos asmenims, jos būtinumą liudija ir tai, kad net homoseksualų teisių gynėjams dar yra ko pasimokyti. Štai, pavyzdžiui, krito ausin Aušrinės Povilionienės, aršiai pasisakančios už homoseksualų teises, vienoje diskusijoje ištartas žodelis. Kai žurnalistė jos paklausė, ar Aušrinė yra lesbietė, pastaroji atsakė: "Ne. Aš esu normali moteris." Ne "heteroseksuali", "mylinti vyrus" ar pan. Normali. Todėl tokia laida būtų elementarus padorumas suteikti tribūną kitokios orientacijos, kitokio mąstymo asmenims. Žinoma, gali būti ir taip, jog paaiškėtų, kad homoseksualai nenori tokios laidos, kad jie sako, jog seksualumas yra asmeninis, o ne politinis dalykas, bet tai jau kita problema. Lietuva nebūtų linksniuojama kaip nesilaikanti žmogaus teisių. Štai vieną dieną ims koks nors Lietuvos gėjų atstovas Briuselyje arba Niujorke šaukti apie jų pažeidinėjamas teises Lietuvoje ir mums bus gėda. Ir pasaulis svarstys rezoliuciją, kad lietuviai - žvėrys.

Ir pabaigoje - linksma istorija. Sugalvojo būrelis vyrukų nueiti į gėjų barą gėjų pasižiūrėti. Tą patį sugalvojo ir kitas būrelis vyrukų. Sėdi jie bare ir rodo pirštu vieni į kitus: "Žiūrėkit, gėjai!"

Muzika filmams ateina iš vidaus

Jolanta ŠIDLAUSKIENĖ

Vienas pirmųjų elektroninės muzikos kūrėjų Lietuvoje Raimondas Rašpoliauskas-Raymist kuria ne tik solinius, meditacinės, holistinės, džiazo ir etninės muzikos projektus, bet ir muziką filmams. Kelis kūrinius, skambančius dokumentiniame filme "Šokis dykumoje", galima išgirsti neseniai išleistame muzikos albume "Bridge".

Raimondas Rašpoliauskas sako, kad kūryba yra kelionė į save.

Giminingos sielos

Raimondas Rašpoliauskas sako, kad pagaliau išsipildė sena jo vaikystės svajonė - kurti muziką filmams. Sukūręs muziką Vytauto V. Landsbergio režisuotiems spektakliams "Briedis Eugenijus", "Išėjau aš stotin", etniniam muzikiniam albumui "Sapnas", filmams "Liudvikas", "Kai aš buvau partizanas", jis buvo pakviestas sukurti muziką dar vienam filmui.

Šiauliečio unikali muzika skamba režisierės Agnės Marcinkevičiūtės dokumentiniame filme apie rašytojos Jurgos Ivanauskaitės gyvenimą ir kūrybą "Šokis dykumoje". Į šio filmo premjerą vasario 21 d. 19 val. kino teatre "Atlantis cinemas" atvyks ir su žiūrovais susitiks filmo kūrybinė grupė. Jurgą Ivanauskaitę filme įkūnija aktorė Birutė Mar.

Raimondas Rašpoliauskas sako, kad nėra skaitęs nė vienos Jurgos knygos, tačiau jautęs, kad su ja siejo ypatingas ryšys.

"Ją gerai pažinojo mano draugai, tačiau intuityviai jutau, kad ji yra man artima siela. Jos panašus mąstymas, meditacinė patirtis, gyvenimo filosofija", - sako kompozitorius, muziką filmui kūręs du mėnesius ir mintinai žinantis kone kiekvieną kadrą.

Didžiausia jo kūrybos kritikė - žmona Neringa. "Moterys turi gerą intuiciją. Pirmą filmo muzikos versiją žmona sukritikavo ir teko viską kurti iš naujo", - prisimena R. Rašpoliauskas.

Tiltas, siejantis dvi kultūras

Unikalią muziką, sukurtą dokumentiniam filmui, klausytojai gali išgirsti ir naujausioje R. Rašpoliausko-Raymist kompaktinėje plokštelėje "Bridge". Jis sako, kad šis muzikos albumas - lyg ryto ragas, įkvepiantis optimizmo, pakeliantis nuotaiką, pažadinantis vaizduotę, nuteikiantis judėjimui ir ieškojimams.

Muzikinis albumas pavadintas tiltu, tarsi jungiančiu dvi skirtingas kultūras - Rytų ir Vakarų. Plati muzikos gama pripildyta etninių motyvų, Azijos šalių ir vakarietiškų ritmų, kalnų jėgos, vėjo dvelksmo, spalvų ir kvapų melodijos.

Raymist čia groja įvairiais instrumentais - sintezatoriumi, rytietiškomis fleitomis, gitara, perkusiniais instrumentais. Netradiciniai tekstai ir balso vibracijos klausytoją nukelia į kitą erdvę. Kuriant projektą autoriui talkino Šiaulių atlikėjai - įstabaus vokalo savininkė Saulė Laurinaitytė iš legendinės grupės "Žuvys" ir holistinės muzikos atstovas Gediminas Dapkevičius, čia grojantis fleita. Hebrajiškas giesmes gieda kėdainiškis Vitalijus Rumbutis. Paprastai nedainuojantis, tik grojantis, Raymist vieną dainą atlieka ir pats.

Dabar Raimondas Rašpoliauskas drauge su A. Barysu kuria ekologinį projektą. Vaizdo juostoje įamžinamos Nidos kopos, lydimos fleitos garsų.

Raimondo RAŠPOLIAUSKO asmeninio archyvo nuotr.

R. Rašpoliauskas-Raymist, kadaise grojęs Šiaulių roko grupėse "Bix", "Lygiai lyja", "Žuvys", elektroninės muzikos grupėje "Sweet Energy", ritualiniame kolektyve "7B Orchestra", buvo atitrūkęs nuo muzikos, tačiau pastaruosius metus gyvena tik ja. Kuria ir gyvena iš koncertų, muzikinių projektų.

Raimondo įkvėpėja - tyla, iš kurios jis semiasi idėjų. Kūrybinės mintys dažniausiai aplanko vakare, kai visi nurimsta ir tylos pojūtis dar labiau sustiprėja, kai logika eina miegoti ir atsiveria pasąmonė.

"Kurdamas nesivadovauju jokiais kanonais, darau tai iš vidaus, natūraliai. Mano kuriama muzika - nekomercinė, originali, todėl muzikos įrašų leidybos kompanijoms nėra patraukli, o štai filmams - tinkanti", - tvirtina kompozitorius.

Pianino ir kompozitoriaus pokalbis

Įkvėpimo Raimondas sako semiasi ir iš gamtos, meditacijų, kelionių, kalnų bei šeimos - pustrečių metų sūnaus Vėjo ir žmonos. Ji - muzikinio albumo "Bridge" dizainerė bei viršelio autorė. Aliejumi tapytas jos paveikslas "Akys" puikiai iliustruoja vyro sukurtą muziką. Akys, anot jaunos moters, - tiltas tarp dviejų žmonių, vyro ir moters, dienos ir nakties, tamsos ir šviesos.

Visiškai kitomis emocijomis Raimondas žaidžia kitame muzikiniame albume "Ambient piano", kuris pasirodė kartu su "Bridge". Tai intymus dviejų bičiulių - pianino ir kompozitoriaus pokalbis. Meditacinė muzika, pasak kompozitoriaus, tinka romantiškai, ramiai aplinkai prie žvakės. Čia sklinda subtilūs garsai, girdimi net pianino plaktukėliai.

Ambient - muzikos stilius, sąlygotas būsenos, artimos sapnavimui, būdravimui. Šio kūrybinio momento neįmanoma pakartoti. Tyloje ištirpstantys garsai - tarsi raktas į vidinę ramybę. Pianino muzika kam nors gal primins rudens garsus ar pasivaikščiojimą saulėtą dieną, tyliai šnarančius lapus ir lietaus barbenimą į langą, židinio liepsnų šokį.

Šis albumas savo subtilia muzika papuošė Vytauto V. Landsbergio dokumentinį filmą "Liudvikas" ir režisieriaus Arvydo Baryso dokumentinį filmą apie fotografą Algimantą Kezį "Formos ir šviesos estetas".

Kabelinės ir skaitmeninės televizijos abonentai, dėmesio!

Vasario 19 dieną elektroninių ryšių paslaugų bendrovė "S plius", norėdama pagerinti siūlomas paslaugas, skaitmeninės ir kabelinės televizijos abonentams pateikė naujovių - pakeisti transliuojami kanalai ir atsirado naujas skaitmeninės televizijos dažnis.

Viena naujovių - kabelinės televizijos baziniame pakete nebeliko "TV5 Europe" kanalo, tačiau skaitmeninės televizijos žiūrovai matys ne tik šį kanalą, bet ir daugelį kitų. Naujiena yra ta, kad ir skaitmeninės, ir kabelinės televizijos baziniame pakete atsirado kanalas "Balticum TV". Kabelinės televizijos bazinio paketo abonentai šį kanalą galės matyti 495.25 MHz dažniu.

Papildomame skaitmeninės televizijos pakete "Pramogos" buvęs kanalas "Viva" perkeltas į skaitmeninės televizijos bazinį paketą. Skaitmeninės televizijos baziniame pakete atsirado ir du nauji kanalai - "Zone Reality" ir "NBA".

Papildomame pakete "Pramogos" nebeliko kanalo "Viva", tačiau vietoj jo atsirado du nauji kanalai - "TV XXI" ir "Zone Romantica". Papildomų kanalų paketas "Pažinimas" bus papildytas kanalu "Da Vinci Learning".

Naujiena ir ta, kad skaitmeninėje televizijoje atsirado naujas dažnis 226.00 MHz. Abonentai, jį surinkę, gali matyti kanalus "Viva" bei "Zone Reality". Kabelinėje televizijoje kanalas "Boomerang" transliuojamas 271.25 MHz dažniu, o kanalas "Euro News" – 255.25 MHz dažniu.

Skaitmeninės televizijos abonentai persiprogramuoti savo imtuvus gali pasinaudoję skaitmeninės televizijos imtuvo vartotojo instrukcija.

Išsamesnė informacija tel. 8~700 121 01.


S plius“ skaitmeninės
televizijos transliavimo dažniai nuo 2009 vasario 19 d..

Eil. Nr.

Kanalas

Paketas

Centrinis dažnis

1

S2

SR

122.00 MHz

2

S3

SR

130.00 MHZ

3

R11

SR

218.00 MHz

4

K12

SR

226.00 MHz

5

S29

SR

378.00 MHz

6

S30

SR

386.00 MHz

7

S31

SR

394.00 MHz

8

S32

SR

402.00 MHz

9

S33

SR

410.00 MHz

10

S34

SR

418.00 MHz

11

S38

DR

450.00 MHz

12

S39

DR

458.00 MHz

Simbolių greitis 6875 Ksps

Moduliacija 64 QAM


 

"Šiauliai plius" informacija

Televizorių žiūri visi

Ričardas JAKUTIS

Neseniai "Laiptų galerijoje" lankėsi aktorius Saulius Balandis. Jis drauge su aktore Viktorija Kuodyte, smuikininkais Dariumi Dikšaičiu, Aidu Strimaičiu ir pianiste Egle Strimaitiene pristatė poezijos ir muzikos spektaklį pagal Juditos Vaičiūnaitės pjesę "Dialogai su Emilija". Nesunkiai buvo galima suprasti, jog dauguma žiūrovų atėjo pamatyti Saulių Balandį ir dar net vylėsi, kad jis ką nors papasakos apie serialo "Nekviesta meilė" filmavimą. Pagalvojau, kokia didžiulė televizijos jėga.

Kai televizija transliavo pirmąją muilo operą, na tą, su Veronika Castro, niekas iš slapčia ašarą braukusių žiūrovų nenujautė, kad su šiomis turtuolių ir vargšų aistromis iš televizorių ekranų ilgainiui pasklis įvairiausio formato šou ir pramogų laidos, komedijos ir tragedijos, žaidimai ir erotinės programos, žodžiu, atsipalaidavimo ir pasilinksminimų moralės kultūra.

 "Aštuoni nauji dideli televiziniai projektai. Vienuolika naujų TV vedėjų. Nauji prodiuseriai. Netikėti sugrįžimai. Stebinantys atradimai. Naujas televizijos sezonas žada būti išties pribloškiantis. Tiek daug intriguojančių naujienų seniai turėjome. Kai kurios naujienos – tiesiog sensacingos. Rudenį mūsų televiziją išvysite kitokią. Naują, jauną ir labai įvairią", - taip ar panašiai ankstyvą rudenį apie naujuosius televizijų sezonus kalbėjo programų direktoriai.

Šiandien daugelis sako, jog politika ir šou verslo žmonių gyvenimais nesidomi ir to pobūdžio televizijos laidų nežiūri, bet kažkodėl visi viską žino. Iš kur ta informacija? Be to, įsitikinau, kad lietuvių tauta be galo muzikali ir kantri. Televizijos programas "puošia" begaliniai lietuvių estrados koncertai. Žmonės žiūri. Jei nežiūrėtų, tų koncertų niekas nerodytų. O kas bus, kai A. Paleckis, sekdamas šlovingomis beraščių bolševikų tradicijomis, įves privalomą liaudies meną, t. y. saviveiklą? Nors saviveiklos skatinti ir nereikia. Ji jau ir taip klesti.

Televizija visada ant kičo bangos. Tik niekad nepatikėsiu, kad kičas gali būti misija. Tiesa, pati televizija visada griebiasi bet kokios sensacijos, kad tik papultų į reitingų lenteles. Ne įvykis formuoja televiziją, bet televizija - įvykį, todėl net jeigu įvykis bus didžiulis, o žinios jo nerodys, nieko nebus įvykę. Televizija apsimeta, kad jai rūpi informacija, kai iš tiesų jai rūpi pastarąją efektingai suvaidinti. Televizija – visada su dviem galais. Iš vieno galo masės spaudžia – duok reginių! Iš kito galo intelektualai suraukia kaktas – kur kultūra? Tai pastebi TV kritikas Skirmantas Valiulis. "Kiek televizija beatrodytų spektaklių spektaklis, kiek ji bebūtų narkotizuojanti ir manipuliuojanti, iš jos vis tiek kyšo gyvenimo ausys." Ir kodėl gi komercinė televizija turėtų nutraukti tai, kas daro komerciją? Komercinėms televizijoms beviltiška ką nors prikišti, nes kiekvienas turi savą pinigų pelnymo stilistiką. Ką jau bekalbėti apie televiziją, jei sakome, kad šiandien visur geroji kultūra gyvena masinės kultūros šešėlyje. Lietuviai vis labiau įgunda kurti masinę kultūrą arba, kitaip sakant, kultūrinį šlamštą. Mano daugiabutyje nuolat darbuojasi kabelinių televizijų darbininkai: kaimynai, regis, masiškai nori žiūrėti nelietuviškas televizijas. Gal ir atsibosta lietuviški kanalai, išvien rodantys gyvenimo būdo, stiliaus ir nekrofilijos laidas. Mūsų nacionalinis charakteris įpareigoja pastebėti, kad kai kitam blogai sekasi, tuomet mūsų širdyse gimsta stiprūs tautiniai jausmai. O žurnalistams tai penas. Apskritai Lietuva - kritikų šalis. Be to, juk niekas ir nežino, ką reiškia gėris televizijoje.

Pakalbėkime apie merginas, iš įvairių Lietuvos pakampių atvykusias į "Olialia" mergaičių rinkimus, pranešti tautai apie save. Jos yra pats tikriausias vienos tylios revoliucijos liudijimas. Seksualinė revoliucija į Lietuvą pavėlavo kelis dešimtmečius, todėl ir jos rezultatai kartais atrodo tokie nevykę. Tačiau ko norėti, jei seksualiniu auklėjimu ir moteriškumo idealų formavimu nėra kam užsiimti. Teks susitaikyti su tuo, kas yra. Tačiau pamatęs ne vieną "Olialia" mergaitę nedrįsčiau teigti, kad tos merginos beviltiškos. Tai kas, kad jos prastai juda ir yra nelabai išsilavinusios. Lietuva - ne kilmingų mergelių pensionas. "Neužtenka būti tik gražiai, reikia mokėti tokiai būti", - kažkada yra sakiusi Sofi Loren.

Rytais žiūriu "TV Polonia" laidą "Kava ar arbata?", nes dirbtinis vedėjų entuziazmas Lietuvos televizijų ryto laidose tikrai netraukia. Užtat lenkų vedėjai elgiasi laisvai, kalba normaliais balsais ir iš esmės daro inteligentiškų žmonių įspūdį. Vidurio Europa (Lenkija, Čekija, Vengrija) visuomet buvo kažkokia civilizuotesnė, gal ir kultūringesnė. Tiesa, skaičiau, kad lenkų televizijos būklė taip pat kritiška. Lygis krinta ir išprususi lenkų visuomenė nenori taikstytis su tuo, kad televizija praranda prasmę, netobulėja, neturi aiškių tikslų. Žiniasklaida inicijuoja diskusijas ir svarstymus.

Bet ar visi televizijos kanalai rodo tik šlamštą? O LTV2? Tiesa, šio kanalo kultūrinės laidos nesipuikuoja populiariausiųjų sąrašuose. "Paparacai", "Puikusis šou", "Kakadu" ir "Dzin" visada bus populiaresnės negu "Be pykčio", "Amžių šešėliuose" arba "Tapatybės labirintai". Pasižiūri "Tarp žemės ir dangaus" ir tau gera. Ramina laidos apie knygas: jos primena, kad galima gyventi kitaip – diskutuoti apie knygas, filmus, muziką, kultūrą, išsakyti savo nuomonę. Bet apie televizijos kultūrines laidas net spauda linkusi patylėti, nors, pavyzdžiui, daugelio kitų Europos šalių spauda kone kasdien rašo apie tokias televizijos laidas, skelbia jų apžvalgas ir recenzijas. Sako, Latvijos televizija, nors ir kamuojama nepriteklių, bent iki šiol ėjo prieš infantilizacijos srovę. Koncertų ir spektaklių įrašais, didžiųjų kultūros renginių profesionaliais komentarais, kultūros laidomis, pasakojimais apie provincijos žmonių gyvenimą, politinėmis diskusijomis, vaikų laidelėmis, vienu kitu džiuginančiu latvių dokumentiniu ar vaidybiniu filmu.

Vėl ilgasis savaitgalis. Statistiniam piliečiui vėl teks valandų valandas praleisti prie televizoriaus. Be abejo, per Šv. Valentiną, vasario 14-ąją, bus daug pramoginių laidų. Prasčiau atrodys Vasario 16-oji ar Kovo 11-oji. Jau kelinti metai tas pats jausmas: nieko. Nebent Kovo 11-ąją kartais sulauki taip geidžiamo pavasario. Ar daug mūsų tėvų Vasario 16-ąją sugebės rišliai atsakyti savo smalsiems vaikams, kodėl visur kabo vėliavos? Ar daug šeimų tą dieną rengs šventines vaišes? Ar jausime, kad šalis švenčia, o ne nuobodžiauja?

Štai taip ar panašiai apie Vasario 16-osios ir Kovo 11-osios šventimą jau rytoj rašys kone visi laikraščiai ir bus kalbama kone visose televizijų laidose. Taip pat bus pakritikuotas Šv. Valentino dienos ūžesys, tačiau gerokai daugiau spaudos puslapių ir televizijų laiko bus skirta tos dienos šventimui, pokštams, pramogoms.

Mūsų televizijos pernelyg užsiėmusios šia diena – politika ir pramogom. Štai pastaraisiais metais, pavyzdžiui, rusų televizija įnikusi į savo istoriją: "Istorinės kronikos", "Kremliaus vaikai", "Kremliaus žmonos", "Rusijos pasirinkimas", "Rusijos vardas". Net ir "Peterburgas: laikas ir vieta" – patiklus pasakojimas, lėtai pradedamas nuo vienos gatvės, vienos laiptinės ir ten gyvenusio žmogaus.

Skaičiau, kad didžiausia amerikiečių svajonė - pakliūti į "teliką". Nesvarbu, kokia kaina - nors ir juokingai, pavyzdžiui, susilaužant koją ar griūvant visu ūgiu į purvą ir visiems tai parodant: štai žiūrėkite, čia - aš. Ne kitaip ir pas mus. Rašydamas, ką ir kaip rodo mūsiškė televizija, dažniausiai pasiklausinėju, ką žiūri ir ką matė kiti. Lietuviai mėgsta kalbėti ne tik į atkištą diktofoną, bet ir prieš kamerą, - tai matyti žiūrint "Klausimėlį". Manau, teisūs reiškiantys šiai laidai priekaištus, kodėl negalima ekrano apačioje parašyti, kiek iš viso buvo apklausta žmonių ir koks yra teisingų atsakymų procentas. Kad dabar vyraujant vienai pavojingiausių cenzūros atmainų - informacijos nutylėjimui - Juro Jankevičiaus daroma žurnalistika būtų ne tik įdomi, bet ir garbinga.

Įsijungę televizorių ir "perbėgę" kanalus, išsyk suprantame patekę į laimingųjų salas, į žemiškąjį rojų. Pramogų įvairovė, šypsenos (nors ir dirbtinės), vitrinų ir drabužių blizgesys. Kažkuris iš didžiųjų yra pasakęs, kad neturtas yra pertekliaus neturėjimas, o skurdas – būtinų dalykų stoka, tai vartotojų visuomenėje visi esame beturčiai: būtinai ko nors stokojame, nes visko yra per daug. Kas savaitę ar net kasdien televizijoje švenčiame naujo daikto apsireiškimą. Reklama daiktą apdovanoja dirbtiniu meilumu, keri, be paliovos pataikauja mūsų užgaidoms. Čia - didžioji apgavystė. TV kritikai vienbalsiai pripažįsta, kad televizijos įtaką galima išskaidyti į dvi dalis - tai reklama ir tai, kas tarp reklamos, t. y. filmai, įvairios laidos, naujienos. Šiuo metu žmogus bene labiausiai veikiamas reklamos. "Gryno" eterio beveik nebeliko, todėl jos poveikiui atsispirti neįmanoma. Televizijos – pasakų rūmai, kurie mus nukelia į nežemiškąjį laiką, kur niekada nieko netrūksta ir kur nesensta daiktų bei malonumų versmė. Štai kodėl išjungus televizorių daugelį mūsų apima liūdesys ir mes liekame patys su savimi.

Bet nuo stingdančios beprasmybės vis tiek geriausias vaistas yra didelis puodas kavos ir geras detektyvas, pavyzdžiui, "Midsomerio žmogžudystės". "7 meno dienų" kino kritikas Jonas Ūbis pastebi, jog jei krizė Lietuvoje turės gerųjų ypatybių, jas pirmiausia pamatysime televizoriaus ekrane, nes niekam nebeapsimokės kišti pinigų į abejotinų žvaigždžių ir žvaigždučių "gamybą", filmuoti gražias ir kvailas ponias Havajų palmių fone, o sukandusios dantis ir keikdamos savo dalią televizijos "investuos" į kino kultūros sklaidą, nes pirmosios "kregždės" jau pasirodė: televizijos nebešykšti kino klasikos, bene kas savaitę rodo gerus filmus.

Sakyk nesakęs, bet televizija vienus įsiurbia be saiko, kitus - mažiau, bet ir šiuos įtraukia. Pakritikuojame televizijos programas, nes tai dabar madinga, bet užnešame televizorių į bet kurį aukštą ir žiūrime visi - tiek tu, tiek aš. Taip jau yra, kad prie ko prisirišame, sunkiai su tuo skiriamės. Kaip mirštantis iš troškulio žmogus parklumpa bare ir sušunka: "Šventovė!"

Brolių Biržiškų gyvenimas - TV ekrane

Žurnalistė Daiva Grikšienė su kūrybine grupe pristato naują televizijos projektą "Trys broliai iš Viekšnių". Tai pasakojimas apie amžiams Lietuvos valstybingumo ir kultūros istorijon savo pavardes įrašiusius tris brolius – Mykolą, Vaclovą ir Viktorą Biržiškas. Jie gimė kartu su "Aušra" XIX a. devintajame dešimtmetyje, kuomet lietuvių tauta pradėjo savo kelionę valstybingumo atkūrimo link. Istorijos vingiais brolių nueitas kelias ilgas – nuo Viekšnių iki Los Andželo...

Brolių Biržiškų vaikystė ir gimnazijos metai – būtent šis laikotarpis patenka televizijos laidų ciklo "Trys broliai iš Viekšnių" akiratin. Kūrybinė grupė – redaktorė Daiva Grikšienė, istorikas humanitarinių mokslų daktaras Dangiras Mačiulis, operetorius Tomas Andrijauskas - šįkart atitolo nuo tradicinių laidų rėmų ir pabandė surasti naujų televizinių sprendimų. Filmai sukurti nenaudojant interviu žanro, juose yra vaidybinių elementų, bet dokumentinis pasakojimas lieka autentiškas - pateikiami visi tikri Biržiškų gyvenimo įvykiai. Projekte pakviestas dalyvauti Šiaulių dramos teatro aktorius Vladas Baranauskas žiūrovus tarsi nusiveda prieš visą šimtmetį, lyg suveikus laiko mašinai. Jo lūpomis prabyla pats Mykolas Biržiška savo prisiminimų knygos "Anuo metu Viekšniuose ir Šiauliuose" žodžiais. Projekto bendraautorius ir dar vienas Šiaulių dramos teatro aktorius – Aurimas Žvinys.

Gydytojo ir muzikos mokytojos šeimoje nedideliame Šiaurės Lietuvos provincijos miestelyje Viekšniuose gimę broliai Biržiškos augo ir brendo kartu su lietuvių tautiniu judėjimu, kuris juos tarsi įsisūnijo. Dar sėdėdami gimnazijos suole Šiauliuose, į lietuvių tautinį judėjimą įsijungę broliai nuėjo įprastą ir kartu nepaprastai reikšmingą to meto lietuvių inteligentų kelią: dvarininkų ir bajorų aplinka, mokslas Šiaulių gimnazijoje, studijos Rusijos universitetuose ir grįžimas gimtinėn dirbti tautinio darbo bei kurti nepriklausomą Lietuvą. Nenuostabu, jog vyriausiasis brolių Mykolas Biržiška 1918 m. vasario 16 d. tapo Nepriklausomybės Akto signataru.

Tarpukario Lietuvoje broliai buvo įtakingi visuomenės, kultūros ir mokslo veikėjai. Visi jie – Vytauto Didžiojo universiteto profesoriai, be jų dabar net būtų sunkiai įsivaizduojama XX amžiaus pradžia – daug kur tuo metu jie buvo pirmieji. Profesorius Mykolas Biržiška – lituanistas, akademikas, Kauno Vytauto Didžiojo ir Vilniaus universitetų rektorius, Nepriklausomybės Akto signataras. Profesorius Vaclovas Biržiška – teisininkas, bibliografas, Lietuviškosios enciklopedijos leidėjas. Profesorius Viktoras Biržiška – matematikas, inžinierius, publicistas.

Kartu su kitais tautiečiais nepriklausomą Lietuvos valstybę kūrusių brolių Biržiškų biografijos – tai modernių laikų Lietuvos istorija, atsiskleidžianti jų asmeniniuose likimuose, tarsi paženkilintuose istorijos "regalijomis". Taip pat tai pasakojimas apie unikalią šeimą, Lietuvai davusią net tris profesorius – to dar nepasisekė, berods, pakartoti nė vienos šeimos atstovams. Unikalu ir tai, kad vienintelis Lietuvoje paminklas, skirtas visai šeimai, pastatytas ne kam kitam, o Biržiškoms.

Daivos Grikšienės vadovaujama kūrybinė grupė keletą metų iš eilės yra rengusi videofilmų ciklą "Žymiausi Šiaulių krašto kultūros paminklai" apie įspūdingiausius Šiaulių krašto piliakalnius, bažnyčių architektūrą, dvarų sodybas, mitologinius akmenis, senąsias kapines, vėjo ir vandens malūnus. Prieš keletą metų įgyvendintas tarptautiniu tapęs videoprojektas "Vandens kelias, kurio nebuvo", pasakojantis apie Ventos-Dubysos kanalą ir grandiozinius carinės Rusijos planus sujungti Baltijos ir Juodąją jūras. Šis projektas Lietuvos radijo ir televizijos komisijos konkurse "Pragiedruliai" paskelbtas geriausia 2005 metų regioninių televizijų kultūros laida. 2006 metais parengtas dar vienas tarptautinis videoprojektas - televizijos laidų ciklas "Baltų duetas", kuriame pasakojama apie Latvijoje susibūrusias lietuvių bendruomenes, nacionalinių vertybių išsaugojimą ir asmenybės saviraiškos galimybes bei problemas svetur. Šis projektas nominuotas kaip geriausia kultūros švietimo analitinė laida. 2007 m. ta pati kūrybinė grupė parengė laidų ciklą "Plieninės vertybės" apie techninį ir pramoninį paveldą.

"S plius" televizija TV ciklo "Trys broliai iš Viekšnių" pirmąją laidą rodys vasario 16 d. 19 val. 40 min.

"Šiauliai plius" informacija

Gyventi verta ir šaltą rudens vakarą

Oksana LAURUTYTĖ

Pavasarį Šiaulių dramos teatre pasirodysianti premjera pagal Jon Fosse (Norvegija) pjesę "Vieną vasaros dieną" - jau trečiasis jauno vilniečio režisieriaus Alberto Vidžiūno kūrybos Šiauliuose rezultatas. Kelis mėnesius apsigyvenusiam Dramos teatre 31-erių režisieriui šis pavasaris bus džiaugsmingas. Ne tik dėl premjeros, bet ir dėl jau pakeliui esančios atžalos - ketvirtojo vaiko gimimo.

Režisierius Albertas Vidžiūnas savo ateitį sieja su Šiauliais: "Teatro erdvė ir čia dirbantys žmonės man labai brangūs. Nuoseklus bendradarbiavimas visuomet suteikia didelį saugumo ir pasitikėjimo savo jėgomis jausmą. Turbūt tai esminiai kiekvieno kūrėjo poreikiai. Net atstumas nuo Vilniaus iki Šiaulių lygiai toks, kokio man reikia."

Povilo LUNGĖS nuotr.

Prisiminimų gniaužtuose - žmogus negyvas

Režisierius atveria kambarėlio aukštomis lubomis Dramos teatre duris. Stovi rašomasis stalas, keli foteliai, puodelis su spirale vandeniui virinti, dvigulė lova. Gūžtelėjęs pečiais ir skėstelėjęs rankomis Albertas nusišypso ir retoriškai paklausia: "O ko daugiau žmogui reikia?" Tada sako kambarį, kuriame gyvens savaitėmis, kol pastatys spektaklį, vadinantis asketo kampeliu ir juo besidžiaugiantis - juk gali užmigti su spektakliu ir atsibusti su juo. Prabanga, kai niekas netrukdo kurti.

Šiaulių dramos teatre A. Vidžiūnas pastatė A. Juozaičio "Salomėją" bei H. Kunčiaus "00:45 pagal Goldingą". Spektakliai sulaukė įvairių vertinimų. "Viena teatro kritikė apgailestavo, kad "labai gaila, jog Lietuvoje jauni režisieriai viešai mokosi statyti spektaklius". Ir aš norėčiau pamatyti iš pogrindžio pasirodantį režisierių, kuris ypatingos švietimo programos kuruojamas subrendo ir pasirodęs sukalė tobulą spektaklį. O kaip gali paslapčia juos statyti? Einu natūraliu keliu, mokausi kurdamas, taip turi būti", - šypteli jis.

Naujasis darbas bus visiškai kitoks dramaturgijos, bet ne teatro estetikos atžvilgiu. Albertas sutinka, kad norvegų dramaturgo pjesė neįprasta - žodžiai tarsi pakibę ore, bet tai ne poezija. "Pjesėje "Vieną vasaros dieną" nėra skyrybos ženklų, tad galimybė pačiam sudėti visus taškus ant "i" yra viliojanti, bet klastinga. Įžeminti tekstą jo nesubuitinant nėra lengva, bet tai daryti labai įdomu tiek man, tiek aktoriams", - sako jis.

Šiuolaikinio norvegų dramaturgo pjesės yra užkariavusios pasaulio teatrus ir Albertui labai keista, kad Lietuvos teatre šio dramaturgo pjesę statė tik Dalia Tamulevičiūtė. Žinomi sėkmingi Oskaro Koršunovo pastatymai Norvegijoje, bet nūdienos Lietuvos teatre J. Fosse neturime.

Spektaklis "Vieną vasaros dieną" yra apie tai, kaip jaunystėje įvykusi tragiška netektis nuolat skatina jau pagyvenusią moterį dar kartą prisiminti nelaimingą atsitikimą, dar kartą išgyventi vieną vasaros dieną. Diena, kuri buvo labai seniai, bet iki šiol yra tokia ryški ir skausminga, jog neleidžia moteriai kurti naujo gyvenimo. Tai ryškus ir tikslus vienos dienos vaizdas, pilnas aistros, nuojautų ir begalinio noro suprasti, kodėl žmogus tampa jautrus tik tada, kai viską praranda. Kodėl prisiminimai sukelia tiek pat skausmo ir jausmų, nors viskas lyg ir buvo išgyventa, visos žaizdos jau užgijusios.

"Mums visiems turi įtakos prisiminimai, patirtis. Svarbiausia neįkalinti juose savęs, savo artimųjų. Dažnai žmogus įklimpsta kaip vapsva į medų ir nebegyvena, tik dūzgia ir kankinasi. Gyventi čia ir dabar nėra lengva, bet tai vienintelė išeitis", - spektaklio pagrindinę mintį atskleidžia režisierius.

Pjesėje daug tragizmo, bet Albertas sako, kad kiekvieno kūrėjo užduotis - įvardyti bent vieną priežastį, motyvą, dėl ko verta gyventi net tik vieną vasaros dieną, bet ir šaltą rudens vakarą.

"Grieko" verta kompanija

Nors spektaklis - apie vienos moters likimą, jame vaidina ne viena aktorė - yra daugiau personažų, mat pjesės tema - nevienalytė, čia narpliojamos žmonių tarpusavio santykių, nesusikalbėjimo problemos. Albertas vaidinti pagyvenusios moters ir jos draugės pakvietė dvi Šiaulių dramos teatro aktores - Virginiją Jakštaitę ir Viliją Paleckaitę. Spektaklyje vaidins ir jaunimas - Aurimas Pintulis, Monika Šaltytė, Povilas Liubinas, Viktorija Krivickaitė, Mindaugas Jurevičius.

"Viename spektaklyje Viliją įsidėmėjau, patiko jos gilumas, balso tembras, asmenybė. Jau turėjau viziją, kokie turi būti kiti personažai, taigi nesunku buvo apsispręsti ir susirinkti "grieko" vertą kompaniją. Viliuosi, kad priimtiems į teatro kolektyvą jauniems aktoriams Mindaugui ir Viktorijai bus įdomu dirbti. Jie smalsūs ir nuoširdūs. Smalsumas mus visus veda į priekį", - sako režisierius.

Pats Albertas yra ragavęs aktoriaus duonos - vaidino J. Vaitkaus spektaklyje "Gagarino gatvė". "Labai pasiilgstu šio spektaklio, norėčiau, kad jis atgimtų. Maištaujantis darbininkas - nenuspėjamas ir visada aktualus, ypač dabar", - sako jis.

Režisierius yra išbandęs save ir kine - filmavosi Jono Vaitkaus "Vienui vieni", vaidybiniuose Agnės Marcinkevičiūtės pastatymuose, V. V. Landsbergio filme "Kai aš buvau partizanas". Vaidyba kine - lyg prabangus hobis", - atvirauja režisierius.

Šeima - ne UAB'as

Kol statomas naujasis spektaklis, Albertas iš Šiaulių pas savo šeimą - žmoną, kino režisierę Agnę Marcinkevičiūtę, ir tris dukras - nuvažiuoja tik savaitgaliais. Prieš pasirodant premjerai vyks dar rečiau - režisieriui labai svarbus kūrybos nepertraukiamumo procesas. Kai daug dirgiklių - kurti sunku.

Vardydamas dukrų - dešimtmetės Miglės, penkiametės Austėjos ir pustrečių metukų Vakarės - vardus Albertas šypteli ir sako, kad kovo mėnesį su žmona Agne jis susilauks ketvirtojo vaiko. Drąsu? Režisierius nemato čia nieko drąsaus. "Daugelis apsigauna, kai galvoja, kad pirma susikurs gerovę, tada vaikus gimdys. Kiekvienas vaikas ateidamas atsineša ir dantis, ir duonos. Šeimos kūrimas nėra uždaroji akcinė bendrovė, kuriai iš pradžių surandi patalpas, pasamdai žmones, o vėliau siuvi pirštines ir taip toliau. Šeimoje daug dalykų būna paraleliai, svarbiausia surasti tą, su kuriuo gali drąsiai megzti gyvenimą", - kalba pašnekovas.

Albertas buvo vienas vaikas šeimoje, gal todėl būrio vaikų norėjęs. "Mano žmona - labai stipri moteris. Vienas kitą pakeičiame, kai galime. Kol kas be profesionalių auklių apsieiname. Didžiuojuosi ir myliu ją. Vaikus tik iki dvejų metų auginti sunku, paskui mes visi vienas kitą auginame, lipdome savo pasaulius, nėra nei noro, nei reikalo savintis vaikų. Anksčiau svarsčiau, ar karaliaus Lyro ar P. Čechovo trijų seserų likimo laukti. Dabar svarbiausia, kad būtų kam stiklinę vandens atnešti senatvėje. Kokį bestatytum spektaklį, grįžęs namo esi tik - tėtė, - sako Albertas.

Kabelinės ir skaitmeninės televizijos abonentai, dėmesio!

Vasario 18 dieną 10 valandą ryto elektroninių ryšių paslaugų bendrovė "S plius", norėdama pagerinti siūlomas paslaugas, skaitmeninės ir kabelinės televizijos abonentams pateiks naujovių - bus pakeisti transliuojami kanalai ir atsiras naujas skaitmeninės televizijos dažnis.

Viena naujovių - kabelinės televizijos baziniame pakete nebelieks "TV5 Europe" kanalo, tačiau skaitmeninės televizijos žiūrovai matys ne tik šį kanalą, bet ir daugelį kitų. Naujiena ta, kad skaitmeninės televizijos baziniame pakete atsiras kanalas "Balticum TV".

Papildomame skaitmeninės televizijos pakete "Pramogos" buvęs kanalas "Viva" bus perkeltas į skaitmeninės televizijos bazinį paketą. Skaitmeninės televizijos baziniame pakete atsiras ir du nauji kanalai - "Zone Reality" ir "NBA".

Papildomame pakete "Pramogos" nebeliks kanalo "Viva", tačiau jo vietoje atsiranda du nauji kanalai - "TV XXI" ir "Zone Romantica". Papildomų kanalų paketas "Pažinimas" bus papildytas vienu papildomu kanalu - "Da Vinci Learning".

Naujiena ir tai, kad skaitmeninėje televizijoje atsiranda naujas dažnis - 274.00 MHz. Abonentai juo galės matyti kanalus "Viva" bei "Zone Reality".

Daugiau informacijos tel. 8~700 121 01


„S plius“ skaitmeninės
televizijos transliavimo dažniai nuo 2009 vasario 18 d. 10 val.

Eil. Nr.

Kanalas

Paketas

Centrinis dažnis

1

S2

SR

122.00 MHz

2

S3

SR

130.00 MHZ

3

R11

SR

218.00 MHz

4

S16

SR

274.00 MHz

5

S29

SR

378.00 MHz

6

S30

SR

386.00 MHz

7

S31

SR

394.00 MHz

8

S32

SR

402.00 MHz

9

S33

SR

410.00 MHz

10

S34

SR

418.00 MHz

11

S38

DR

450.00 MHz

12

S39

DR

458.00 MHz

Simbolių greitis 6875 Ksps

Moduliacija 64 QAM

Analoginiame pakete nebetransliuojama „TV5 Europe“ programa

 

"S plius" informacija

Black tie (aprangos nuoroda)

Ričardas JAKUTIS

Jeigu į pokylį gavote pakvietimą, kuriame yra prierašas "black tie", reiškia, kad apranga privalo būti paradinė: damos - su vakarinėmis suknelėmis, vyrai - su smokingais. Sakoma, jog išskirtinės aprangos tokiems vakarėliams reikia dėl to, kad atskirtume elitą. O ar kitaip jo neatskirsi? Pavyzdžiui, iš elgesio, gestų, iš kalbų...

Kalbėti apie aprangos kodus, kai už langų krizė, gal ir nėra tinkamiausias laikas, bet, mano įsitikinimu, ką jau ką, bet švęsti lietuvio neatpratinsime (mūsų dienos kaip šventė) ir apie aprangą vakarėlių metu kalbėti visad bus aktualu. Ir apskritai apie etiketą. Etiketas yra baisus terminas. Jį išmanantis niekada nesijaus patogiai draugijoje, nes nėra draugijos, kurioje visi ar bent dauguma išmanytų etiketą. Nebent žino, kad reikia paduoti ranką moteriai, ant pečių išnešančiai bulvių maišą iš rūsio. Nemokantieji elgesio taisyklių tam tikroje aplinkoje gali sudaryti netinkamą įspūdį apie save, o jį išmanantieji kitoje aplinkoje gali atrodyti pernelyg manieringi ar dirbtiniai. Nepatogumas ir dirbtinumas – dvi blogiausios etiketo savybės.

 Skaičiau, kad pirmieji etiketo kodeksai atsirado Egipte dar 2400 metais prieš mūsų erą, vėliau jie buvo kuriami antikos Graikijoje, Romoje, Kinijoje, Japonijoje. Dabartinis etiketas atsirado XVII amžiaus Prancūzijoje, karaliaus Liudviko XIV dvare. Rūmuose besitrinantys ir dienų dienas nieko neveikiantys didikai nuolat sukdavo galvą, kaip įveikti juos apėmusį nuobodulį. Eilinis jų žaidimas, pavadintas "kurią šakutę imti", ant lapelio surašant įsivaizduojamas taisykles, kaip turi elgtis idealios visuomenės žmonės, tapo ištisu elgesio kodeksu. Iš to kilo ir pats etiketo pavadinimas - nuo prancūziško žodžio "etiquette". Taip buvo vadinamas popieriaus lapelis, ant kurio buvo surašomos taisyklės, kurios vėliau virto socialinio elgesio norma ir iš Prancūzijos paplito po kitų šalių karalių dvarus. Gal tai bus ir drastiška nuomonė, tačiau iš esmės etiketas tapo veltėdžių dirbtinai sukurtomis elgesio taisyklėmis. Kiekvienu laikmečiu tos taisyklės buvo savitos. Pavyzdžiui, XIX amžiuje Europoje jaunuolis negalėjo kalbėtis su mergina, jei jie nebuvo tinkamai supažindinti. Padoriuose namuose per kviestinius pietus nebuvo galima pasigardinti maisto druska ar pipirais, nes tai buvo laikoma įžeidimu virėjui (kartu ir šeimininkams) ir t. t.

Pats storiausias leidinys apie etiketą (storesnis už K. Markso "Kapitalą") pasirodė 1952 metais. Tai Amy Vanderbilt veikalas "Etiketas", kuris, tiesa, atrodo, kad būtų sukurtas žmonėms, ištisas dienas geriantiems arbatą, žaidžiantiems golfą, besilankantiems vakarėliuose ir vadovaujantiems didelėms korporacijoms. Anglijos darbininkų dar pramonės revoliucijos laikais sukurtos elgesio šeimoje ar gatvėje taisyklės, tarp kurių yra tokios kaip "niekada nesuduok moteriai", "niekada neskųsk nei priešo, nei draugo", "niekada neperženk piketo linijos" ar "nieko jiems niekada nesakyk ("jie" – tai policija, žurnalistai, statistikos ar socialiniai darbuotojai), yra kur kas artimesnės ir aiškesnės kiekvienam iš mūsų. Vertėtų pritarti teiginiui, jog paprasčiausias etiketas - elgtis taip, kad būryje visiems būtų patogu.

Pirmasis pasaulinis karas sužlugdė tris galingiausias Europos monarchijas: Austriją-Vengriją, Prūsiją-Vokietiją ir Rusiją. Iš buvusių pavergtų tautų ėmė kurtis savarankiškos nepriklausomos valstybės. Tarp jų buvo Lietuva ir ją kurianti kūrybinė inteligentija – teisininkai, diplomatai, gydytojai, pedagogai, kultūros ir meno žmonės. Šį laikotarpį ypač puikiai pristatė Laima Kastanauskaitė knygoje "Lietuvos inteligentija masonų ir paramasoniškose organizacijose (1918-1940)" (Vilnius, "Vaga", 2008 m.). 1920 metais pradėjo kurtis pirmieji lietuviški "Rotary" klubai, esperantininkų sąjungos ir teosofų draugijos, romuviečių ir rerichiečių judėjimai, karininkų ramovės, bajorų sąjungos ir skautų stovyklos. Veikė ir masonų ložės – "Vienybė" (Vilniuje), "Lietuva" (Kaune), "Memfis" (Klaipėdoje) ir kt. 1936 metais "Rotary" klubo prezidentu buvo išrinktas prezidentas Antanas Smetona. Žvelgiant į ano meto inteligentiją (elitą), regi štai tokias pavardes: dailininkų K. Šimonio, P. Tarbildos, poeto V. M. Putino, rašytojos S. Kymantaitės-Čiurlionienės, Vydūno, aktorės M. Mironaitės, rašytojų ir diplomatų J. Šeiniaus, J. Tumo-Vaižganto, gydytojo J. Šliūpo. To meto Lietuvos inteligentijos gretose - M. Biržiška, M. Romeris, M. Šleževičius, V. Mickevičius-Krėvė, K. Okuličius, B. Sruoga... Pagalvojau ir apie artimesnes (laiko atžvilgiu) mums pavardes, tarkime, Ugnę Karvelis - pasaulio literatūroje įamžintą kaip Magę ("Žaidžiame klases"), Julijaus Kortasaro mūzą, žmoną ir leidėją, padėjusią pasauliui išvysti taip pat ir Gabrielio Garsijos Markeso, Pablo Nerudos bei Milano Kunderos knygoms, UNESCO ambasadorę, įrašiusią Lietuvą į pasaulinio paveldo žemėlapį, ar Levą Vladimirovą, sugrąžinusį į Lietuvą per 15 tūkstančių senosios Vilniaus universiteto bibliotekos knygų, dvi kadencijas išbuvusį Jungtinių Tautų bibliotekos Niujorke direktoriumi (pirmasis ne amerikietis), o gal iš Šiaulių kilusį Algirdą Julių Greimą, Sorbonos profesorių, pasaulio minties istorijoje palikusį savo, lietuvišką, kampuotą ženklą – semiotinį "Greimo kvadratą"...

Žinojimas, ar laiptais pirmiau reikia kilti moteriai, ar vyrui; kuriam pirma įeiti į liftą; kuriam iš jo išeiti, jau leidžia save priskirti elitui? Tas žinojimas, be abejo, gerai, bet reikia dar daugiau. O ko reikia, ir yra sunkiausia nusakyti. Tiesiog reikia tai turėti. Pažįstamas garbaus amžiaus profesorius sprendžia klausimą, ar jam pradėti bendrauti su žmogumi, apsilankęs po jo tualete.

Mano galva, įdomus štai toks Algimanto Baltakio dienoraščių knygoje "Gimiau pačiu laiku" aprašytas atsitikimas, ironiškas, bylojantis apie inteligenciją ir kultūrą: "Vakare buvo užėjęs Miltinis – gerokai įmaukęs. Griša jį vedėsi pas save (drauge gėrė), bet, kaip jau ne kartą, savo svečią atvedė pas mane. Na, šį sykį ant Grišos negaliu pykti, nes man buvo įdomu susipažinti su šiuo tikrai talentingu žmogum. Jisai net ir pakaušęs buvo įdomus ir subtilus. Jo teatras iš tikro vienas geriausių mūsų teatrų. Visiškai nedvejodamas pernai balsavau, suteikiant jam respublikinę premiją. Buvo ir humoristinių scenų, pavyzdžiui, Griša ėmė ir pabučiavo jam ranką. Po kiek laiko Miltinis jau pats atkišo Grišai ranką. Tas pabučiavo vėl. Po kiek laiko Miltinis vėl pakartojo savo gestą. Griša suprato, kad iš jo šaipomasi, ir nebenorėjo bučiuoti. Tada Miltinis paklausė: "Ar žinai, neišmanėli, kas yra ritmas? Bučiuok greičiau ranką!" Griša vis dar nenorėjo paklusti. Tada Miltinis paaiškino: "Jei vieną sykį pabučiuosi ranką – jokio ritmo nebus. Ir iš dviejų pabučiavimų ritmo negausi. Ot jeigu pabučiuosi bent tris, o dar geriau – penkis kartus – gausis šioks toks ritmas. Bučiuok, ubage, nes pats pradėjai šitą žaidimą!"

Yra gretinančių elitą ir snobus. Gal nevertėtų pritarti. Snobas yra snobas. Tiesa, lietuviškas snobizmas labai mįslingas. Mačiau geriančius konjaką "Hennessy" ir užkandančius lašiniais. Be abejo, ir didžkukuliai yra visai neblogai, svarbiausia tik jų nepateikti per iškilmingus pietus, vestuves ar penkiasdešimtmečio jubiliejų. Ar valgai austrių ir midijų, kai niekas nemato? O gal tada kerti lašinius? Nors girdėjau, kad atskirti penkias lašinių rūšis - irgi menas. Ir tai tikra tiesa. Kodėl negalima gerti konjako iš butelio? Jeigu trūksta taurių, reikia rinktis gerti degtinę, nes jos nereikia skanauti, o tiesiog išgerti ir tiek.

Argi blogai trokšti atrodyti protingesniam, gražesniam, įdomesniam, nei esi? Mus visus valdo nenumaldomas noras patikti kitiems, sužibėti, padaryti pribloškiamą įspūdį. Apie mūsų snobus pasakojama, kad jie gali pateisinti viską – nuobodulį, akivaizdžią nekompetenciją, pliurpalus apie meną. Jie pasiryžę viską atiduoti, sumokėti bet kokią kainą, kad tik pasijustų visaverčiais snobais. Nors snobams, kokie jie bebūtų, giliai širdyje prijaučiame. Juk ir patys turime bent šiek tiek snobizmo. Yra milijonai neskaičiusių vienos ar kitos knygos, tačiau jos tampa priežodžių ir citatų šaltiniu.

Nieko nėra bjauriau už lietuvį, kai jis ima vaidinti atvirą, kompleksų neturintį žmogų, atseit, pažvelkit – aš toks pat kaip ir anie iš Vakarų. Todėl kaip besistengtų iš ekrano ar vakarėliuose tave linksminti žmonės, save vadinantys "pramogų verslo atstovais", supranti, kad nieko nykesnio už juos nėra, ir jeigu jie "įdomūs", tai tik patys sau. "Aš turėjau gerą laiką", - sako bent metus užsienyje pragyvenęs ir į Lietuvą grįžęs tautietis. Ir dar taria tuos žodžius su akcentu. Kokia geniali N. Gogolio Chlestakovo frazė: "O sriubą man garlaiviu atplukdo iš Paryžiaus, karštą, per penkiolika dienų. Kai atidengi, kvapas, kokio nėra gamtoje..." Ar kito šio didžio rašytojo herojaus Bobčinskio prašymas įteikiant kyšį: "Kad praneštumėte ten, Sankt Peterburge, jog pasaulyje gyvena toksai Bobčinskis..." Daugiau nieko.

Manote, kad tie, kurie šiandien valdžioje, yra "Black tie" žinovai. Nemanykite, jie tokie nėra. Pamąsčiau, jog "black tie" kartais gali sugriauti nors ir nedideli dalykai. Prieš penkiasdešimt metų buvo tokios trumputės vyrų kojinės. Atsisėdus, kai kelnės pasikeldavo, būdavo šiek tiek matyti nuogos kojos. Tai buvo madinga. O jeigu šiandien taip, t. y. kojinės per trumpos. Visas "black tie" eina po velnių, joks smokingas nepadės.

Bet įvykdėte visus "Black tie" reikalavimus, vakaras vyksta. Nepamirškite retkarčiais dirstelėti į laikrodį – padorūs svečiai išeina nesulaukę paskutinės dainos ir dar ne visai ištuštėjus stalams, geriau likus šiek tiek daugiau nei pusvalandžiui iki kvietime nurodytos vakaro pabaigos.

Pabaigoje vėl pasvarstykime. Vieni sako, jog tikrus elito atstovus galima greitai atpažinti, kiti teigia priešingai ir priduria, girdi, gali apsirikti. Tad anekdotas:

Keturi japonai sumedijusiais veidais žiūri į nusirenginėjančią šokėją. Tuo metu vienas baltaodis šoka bėgt iš baro, nuverčia vazą. Baro šeimininkas:

– Kas jis toks? Gėjus, impotentas ar katalikas?

Meilės netrūksta, stokoja laiko

Eva JAGMINAITĖ

Šią savaitę prasidėjusiame ketvirtajame serialo "Nekviesta meilė" sezone likimo vingiai Andrių nublokš net į Rusiją, kur jo laukia ne tik pavojingi nuotykiai, pagrobimas, bet jis sutiks ir naują meilę. Andriaus personažą įkūnijantis aktorius, o taip pat ir serialo režisierius Saulius Balandis sako, kad vasarį prasidėjęs naujasis serialo sezonas įdomių likimo vingių nepašykštėjo ir kitiems serialo herojams. "Angelinos gyvenime atsiras nauja aistra - tango, o su ta aistra į serialą ateis ir naujas aktorius, tango mokytojas - Chuanas Eduardas Chimenesas", - naujojo sezono uždangą stebėtinai atvirai atskleidžia jo režisierius.

Andriaus Žvynio, kurį vaidina Saulius Balandis, gyvenime atsiras naują moteris. Naująją Andriaus meilę Mariją vaidins Kristina Savickytė.

Ir personažas, ir režisierius

"Nekviestos meilės" žiūrovai per tris serialo sezonus jau spėjo taip susigyventi su aktoriais, kad kartais norisi paguosti vyro neištikimybę kenčiančią Angeliną, aktorę Larisą Kalpokaitę, įkrėsti proto Mėtai, kurią vaidina Inga Jankauskaitė, ar prie stikliuko atvirai pasišnekučiuoti su Steponu, Rimantu Bagdzevičiumi. Dažnas žiūrovas net nežino pamiltų aktorių tikrųjų vardų, vadina juos serialo herojų vardais.

Antrąjį sezoną Saulius Balandis ne tik vaidina, bet ir režisuoja daugelio pamėgtą serialą "Nekviesta meilė". Jį taip pat dažniau gatvėje pavadina Andriumi Žvyniu, o ne tikruoju vardu. Aktorius sako, kad gyvenimo tempas drastiškai pasikeitė ne pradėjus filmuotis seriale, o perėmus jo filmavimą į savo rankas. "Kartais filmuoju septynias dienas per savaitę, o kur dar spektaklių repeticijos. Todėl tikrai negaliu pasigirti laisvalaikiu ir atostogomis prašmatniuose pajūriuose", - sako serialo režisierius.

Šeima aktorių mato scenoje ir ekrane

Saulius Balandis negali pasigirti daug laiko praleidžiantis su šeima. "Kol yra darbo, esu linkęs teikti pirmenybę darbui, o ne atostogoms. Pradėjęs režisuoti, turiu daug daugiau darbo, todėl nemeluosiu, kad su šeima praleidžiu daugybę laiko", - sako aktorius. Jis atvirai prisipažįsta, kad šeimynykščiams jo trūksta, tačiau neįsivaizduoja, ar galima būtų pakeisti dabartinę situaciją. "Dabar gyvenimas yra toks, tačiau toks jis gali būti neilgai", - svarsto S. Balandis.

Andrių Žvynį vaidinantis režisierius sako, kad serialo filmavimas yra virtęs įprastine rutina. "Ateini kaip į fabriką prie staklių. Kasdien nuo aštuonių, o kartais ir anksčiau, namo grįžti - nieko nebenori, tik spoksoti kokį televizijos kanalą apie paukščius, gyvūnus ar istoriją, - sako aktorius. - O iš ryto vėl šlep šlep šlep į filmavimo aikštelę, ir vėl tas pats dienos ratas."

Režisierius pasakoja, kad per keletą metų susigyvenę serialo herojai filmavimo aikštelėje kartais vienas kitą pavadina personažų vardais, tačiau kartais scenas tenka perfilmuoti ir dėl to, kad filmuojant kreipiamasi tikrais, aktorių, o ne personažų, vardais.

Teatro ir serialo vaidyba skiriasi

Populiarumo viršūnėje esantis aktorius sako negalįs vienareikšmiškai atsakyti, kokia - serialo ar teatro scenos vaidyba - mielesnė širdžiai. "Teatre tu gali eksperimentuoti, ieškoti, bandyti, mat spektaklis repetuojamas tris mėnesius. Seriale reikia tikslumo, jame mažoka vietos improvizacijai", - sako S. Balandis.

Tiesa, režisierius juokauja, kad būtent improvizuojant gimsta labai įdomios serialo scenos ir įvairūs kuriozai. "Kai kurios scenos yra informatyvios, teikiančios žinių apie personažų gyvenimo vingius, apie konkrečią situaciją, - teigia "Nekviestos meilės" herojus. - O kai kurių scenų "ieškome" visi drauge, sugalvojame, pavyzdžiui, praeito sezono seriale labai tikroviškai nuskambėjo vienos iš jaunų serialo herojų frazė, kurią ji ištarė spontaniškai, tačiau puikiai tiko ir niekas geriau net sugalvojęs nebūtų."

Į Andrių panašus... išvaizda

Režisierius ir technininiam serialo personalui nuolat siūlo bandyti ir nebijoti ieškoti naujovių. "Operatoriams nuolat sakau - bandom, ieškom, kuriam kartu. Mes turime galimybę bent truputį paeksperimentuoti, neskubėti, todėl norisi padaryti seriją išradingesnę", - sako S. Balandis. Nors beveik visi serialo aktoriai vengia save tapatinti su savo herojais, S. Balandis neneigia, yra panašus į savo herojų Andrių Žvynį. "Pirmiausia tai mūsų bendra išvaizda. Ar yra daugiau panašumų? Net nežinau. Turbūt yra, - atvirauja S. Balandis. - Ketvirtojo sezono pradžioje pamatysite, jog jis nėra toks jau tvirtas žmogus, dvasiškai silpnas, palūžta." Aktoriaus nuomone, visi žmonės panašūs ir turi tų pačių savybių, tik tos savybės ar charakterio bruožasi yra nevienodai stiprūs. S. Balandis sako, kad kai kurios serialo scenos priverčia susimąstyti, kaip pats pasielgtų patekęs į herojų užklupusią situaciją. "Nežinau, kaip reaguočiau ir elgčiausi, savo žmoną užtikęs guolyje su kitu", - juokauja aktorius.

Serialo kūrėjas noriai praskleidžia ketvirtojo "Nekviestos meilės" sezono uždangą. "Prasideda tuo, kad išvykstu į Rusiją, ten sutinku merginą, kurią vėliau pagrobia, bandau vaduoti, tuomet pats esu pagrobiamas. Abu bėgame iš ten, slapstomės Lietuvoje. Aš sprendžiu dilemą; kaip toliau būti, kaip teisingai ir protingai pasielgti, - pasakoja savo herojaus siužeto liniją naujajame sezone S. Balandis. - Manau, ne mažiau įdomi ir labai žavinti yra Angelinos siužeto linija, kurią sukūriau. Jos gyvenime, be bandymų susitaikyti su Steponu atsiras ir naujas vyras, kuris juos abu mokys tango. Marius Berenis (Tru Sabaka), tuoksis labai egzotiškoje vietoje, sės į kalėjimą."

Neįkyriai apie gyvenimo kasdienybę

Paklaustas, kaip pats galėtų trumpai apibūdinti kuriamą serialą "Nekviesta meilė", S. Balandis nesusimąstęs atsako: "Tai neįkyrus, staigmenų ir naujovių žiūrovams dovanojantis serialas. Gal būtent mūsų neįkyrumas ir lemia, kad yra ir trečias, ir ketvirtas sezonas, o apie serialo pabaigą kol kas negalvojama", - teigia aktorius. Režisierius atskleidė du naujus aktorius, kurie pasirodys šį sezoną. Tai Andriaus Žvynio nauja mylimoji Marija (aktorė Kristina Savickytė) ir urugvajietis, egzotiškasis tango šokėjas Chuanas Eduardas Chimenesas.

Gero kino savaitė

Ričardas JAKUTIS

Pirmąjį vaizdo grotuvą sovietinis žmogus išvydo 1980 metais režisieriaus Eldaro Riazanovo kino filme "Dviese stotyje". Nuo traukinio atsilikęs keleivis apsilankė nedidelio miestelio prekybininkės namuose ir pastaroji juo pasipuikavo. Greitai vaizdo grotuvai atsirado tai vienuose, tai kituose namuose. Žmonės susirinkdavo ir žiūrėdavo užsienio kino klasikos šedevrus "Skrydis virš gegutės lizdo", "Elnių medžiotojas", "Kaligula", "Kartą Amerikoje" ir kt. Tai buvo gaivaus vėjo gūsis anuometėje sistemoje. Kai dar vaizdo grotuvų buvo mažai, vieną jį turintį bičiulį be perstojo ėmė lankyti draugai. Net naktį. Vaizdo grotuvo šeimininkas turimus filmus, be abejo, buvo matęs, gera valia nevengdavo draugams atsakyti, tad miegodavo, o kai filmas baigdavosi, svečiai jį prikeldavo, jis paleisdavo naują filmą ir vėl eidavo miegoti. Vėliau vaizdo grotuvų daugėjo, žmonės keisdavosi kasetėmis, kai kurie net organizuodavo pogrindžio kino seansus.

 Dabar visa tai gali atrodyti juokinga, bet vaizdo grotuvai buvo uždangos į Vakarų pasaulį praplėšimas. Juos prisiminiau peržvelgęs šios savaitės televizijos rodomus filmus. Tai ano laikmečio šedevrai, kuriuos dabartiniai penkiasdešimtmečiai pamatė vaizdo kasetėse.

Pirmiausia tai britų "įtūžėlės" Šeilos Dileini pjesė "Medaus skonis", kurią perkėlė talentingas režisierius Tonis Ričardsonas perkėlė į ekraną. Beje, šia pjese režisierius Eimuntas Nekrošius po studijų Maskvoje debiutavo Vilniaus Jaunimo teatre. Pagrindinė filmo herojė yra jauna negraži mergina Džo, kuri beviltiškai siekia užkariauti savo motinos meilę. Senstančiai Helen, kurią išlaiko meilužiai, duktė tėra kliūtis. Ji siekia ištekėti už savo naujojo draugo Piterio ir tai dar labiau pagilina jųdviejų konfliktą. Po vieno barnio Helen palieka dukterį. Džo pastoja po trumpalaikio romano su juodaodžiu jūreiviu. Ji gyvena viena išsinuomotoje skylėje ir apatiškai laukia, kas bus toliau. Situacija pasikeičia, kai Džo susidraugauja su tokiu pat atstumtuoju - nedrąsiu homoseksualu Džefu. Jis rūpinasi ir Džo, ir dar negimusiu kūdikiu. Filmo fonu Ričardsonas pasirinko pramoninį Anglijos Šiaurės miestą, simbolizuojantį pasaulį, kuriame neliko vietos meilei. Tačiau pagrindiniai filmo herojai bent jau sugeba išsaugoti savo žmogiškumą, elementarius jausmus. Šiaip jau "Medaus skonį" mes mažiau žinome, iš ano meto "įtūžėlių" labiau įsimintinas Dž. Selindžerio "Rugiuose prie bedugnės". Bet Šeila Dileini iki šiol laikoma viena pirmųjų modernisčių britų dramaturgijoje. Aštuoniolikmetė autorė kalbėjo, kad pjesė - jos pačios gyvenimo refleksija, kurioje ji bando užfiksuoti "medaus minutes".

Režisieriaus Martino Skorsezės filmas "Taksi vairuotojas" nesensta, nors nuo 1976-ųjų, kai filmas buvo kuriamas, Niujorko gatvėse daug kas neatpažįstamai pasikeitė. Filmas, drauge su Romano Polianskio "Kinų kvartalu", yra vienas ryškiausių nuaro kino pavyzdžių. Nuaro filmų estetikos ištakos - XV-XVI a. italų manierizmo ir baroko tapytojų naudoti šviesos ir tamsos kontrastai, šešėliai. Nuaro stiliui priskiriami filmai yra labai įvairaus pobūdžio - nuo gangsterių filmų iki bandančių kuo realiau pavaizduoti policijos darbą ar socialines problemas analizuojančių kino kūrinių. Nuaras paprastai siejamas su miesto aplinka, tačiau tai taip pat nėra taisyklė - daugelio klasikinių nuaro filmų veiksmas vyksta mažuose miesteliuose, priemiesčiuose, kaimuose, kelyje. Miestas pateikiamas kaip savotiškas labirintas - jo barai, klubai, užeigos, kazino sudaro foną tokių filmų veiksmui. Nuaro filmų veikėjai netobulos moralės, vienaip ar kitaip neatitinkantys normų: pavydūs vyrai, skurdeivos rašytojai. Sakoma, kad "nuare visada naktis ir visada lyja". Paprastai nuaro filmai laikomi pesimistiniais. Nuaro veikėjai ne savo noru pakliūva į jiems itin nemalonias situacijas, grumiasi su likimu, dažnai pralaimi. Tokie filmai kelia sudėtingų sprendimų reikalaujančius moralinius klausimus.

"Taksi vairuotojas" atsirado iš konkrečios scenaristo Paulo Šraderio patirties. 8-ojo dešimtmečio pradžioje, nepavykus parduoti pirmojo scenarijaus, rašytojas ėmė ristis žemyn. Paliktas žmonos, naktimis, kai negalėdavo užmigti, jis šlaistėsi po Niujorką, užeidinėdavo į pornografinius filmus rodančius kino teatrus, daug gėrė. Kitas "Taksi vairuotojo" šaltinis - P. Šraderio noras perkelti į amerikietišką kontekstą Alberto Kamiu "Svetimą". Pagrindinio vaidmens atlikėjas Robertas de Niro, rengdamasis vaidmeniui, mėnesį dirbo taksi vairuotoju ir gilinosi į psichines ligas. Džudi Foster konsultavosi pas tikrą prostitutę. Epizodinį taksisto Trevio keleivį, aiškinantį, kad nori nužudyti neištikimą žmoną, suvaidino pats režisierius. Martinas Skorsezė vėliau pagal P. Šraderio scenarijų dar sukūrė "Įtūžusį bulių".

1969 m. pasirodęs režisieriaus Džono Šlesindžerio "Vidurnakčio kaubojus" - taip pat neeilinis filmas. Patrauklus jaunas kaubojus iš Teksaso Džo Bakas (Dž. Voigtas) keliauja į Niujorką ieškoti laimės. Jis įsivaizduoja esąs moterų širdžių ėdikas ir mano, kad "turtingos karvės" tiesiog karsis jam ant kaklo ir mokės didžiulius pinigus už meilės glamones. Tačiau "verslas" nesiseka ir greitai visos svajonės sudūžta. Vieninteliu jo draugu tampa mirtinai sergantis valkata Ritsas (D. Hoffmanas), pramintas "Žiurkiūkščiu". Mažasis šlubis svajoja patekti į saulėtąją Floridą. Dviejų atstumtųjų draugystė – vienintelis dalykas, kuris padeda atsigauti po rūsčių kasdienių likimo smūgių ir sudužusių svajonių. Filmas pelnė tris "Oskarus" ir pagrindinį prizą tarptautiniame Berlyno kino festivalyje, amerikiečių įtrauktas į geriausių šalies filmų penkiasdešimtuką. Dž. Šlesindžerio filmas atvertė naują filmų apie dviejų vyrų draugystę puslapį. Net ir išlaisvėjusiame amerikiečių kine "Vidurnakčio kaubojus" pasirodė pernelyg drąsus, todėl jam buvo skirta X kategorija (griežtai draudžiama žiūrėti jaunesniems nei 17 metų žiūrovams). Tad filmas įėjo į istoriją dar ir todėl, kad buvo pirmasis šios kategorijos filmas, sulaukęs "Oskarų".

Dar tarp šios savaitės filmų paminėtinas 1973 m. sukurtas režisieriaus Roberto Altmano "Ilgas atsisveikinimas", kuris irgi priskiriamas nuaro filmų kategorijai. Beje, dauguma pačių puikiausių 8-ojo dešimtmečio kino filmų priskirtini nuaro stiliui. Detektyvą vienišių suvaidino mėgstamas režisieriaus mėgiamas aktorius Elliotas Guldas. Beje, "Ilgas atsisveikinimas" yra ir svarbus Kalifornijos gubernatoriaus biografijoje. Tai vienas pirmųjų filmų, kai ekrane pasirodo Arnoldas Strongas - toks tuomet buvo Arnoldo Švarcenegerio slapyvardis.

Vesterno gerbėjai išvys klasikinę šio žanro juostą - 1968 m. Tedo Posto filmą "Pakark juos" ir jauną bei gražų Klintą Istvudą. Ohlahoma, 1873 metai. Filmo pradžioje Istvudo herojų nori pakarti už neva pavogtus arklius. Išgelbėtas jis ieško savo skriaudikų.

Dar keletą savaitės kino filmų būtų galima išskirti, bet jau čia paminėti tikrai yra kino klasikos perlai. Todėl burbančių, jog per televiziją nėra ką žiūrėti, galima paklausti - ar atkreipėte dėmesį, jog ši savaitė – gero kino dienos? Be to, norėjosi prisiminti, kaip mes (penkiasdešimtmečiai) kažkada žiūrėjome kiną.

Apdovanok artimą tuo, kuo pats pats esi turtingas

Miglė REMEŠKEVIČIŪTĖ

Susirgę sulaukiame medicininės pagalbos, tačiau neretai mums pritrūksta dvasinės paramos ir paguodos žodžio. Gulėdami ligos patale trokštame nebūti užmiršti, norime nesijausti vieniši ir apleisti. Šiaulių pagyvenusių žmonių asociacijoje dirbanti ponia Gražina Matulevičienė kasdien, jau daugelį metų, savanoriškai daro gerus darbus, suteikdama džiaugsmo pagyvenusiems bei ligotiems žmonėms, nė negalvodama apie atlygį. Už viso gyvenimo darbus ponia Gražina tapo Didžiosios Auksinės širdies nominante. "Auksines širdis" baigiantis metams dalijo LNK televizija.

Gerumą, meilę ir širdies šilumą žmonėms dovanojanti ponia Gražina Matulevičienė sako, jog gailėti nelaimingesnio už save artimo, ypač ligoto, ją išmokė tėvai.

Autorės nuotr.

Jausmus išpuoselėjo tėvai

Gerumą, meilę ir širdies šilumą žmonėms dovanojanti ponia Gražina Matulevičienė sako, jog gailėti nelaimingesnio už save artimo, ypač ligoto, išmokė tėveliai, mat augo didelėje gražioje šeimoje, kurioje vyravo santarvė, nuoširdūs santykiai, švelnumas, pagarba vienas kitam ir harmonija. "Tėveliai vis sakydavo – kas kreipiasi pagalbos, tam padėk, o jeigu suteikti pagalbą ne tavo valioje, nukreipk žmogų ten, kur jam galės padėti, - pasakoja ponia Gražina. – Išeidami į amžinybę, tėveliai mums prisakė padėti, mylėti ir saugoti vieni kitus, o svarbiausia – išlikti šeima, kokia buvome iki tol. Namų, kuriuose augome, taip pat jau nebėra, tik vietą, kurioje stovėjo namas, mena berželis, sodintas kartu su tėveliu. Buvau penkerių metų, kai tėtis įstatė berželį į duobę ir liepė laikyti. Pamenu, tąkart labai jaudinausi, kad berželis nenulūžtų, nes buvo ne ką storesnis už mano, penkiametės, ranką."

Aktoriai ant taburečių

"Šeimoje buvau vyriausia, tad kol tėveliai darbuodavosi, reikėjo kažkaip pulką sesučių ir broliukų užimti, kad neišdykautų, - mena ponia Gražina. Aprengusi juos mamos apdarais, ant galvų patupdžiusi skrybelaites bei padažiusi rastu lūpdažiu, surikiuodavau aktorius ant taburečių prieš langus. Jauniausias aktorius tuomet dar vos ant taburetės pastovėdavo. Pati kėdę išsinešdavau laukan priešais langą ir, užsilipusi ant jos, su lazdele rankoje duodavau komandas troboje sustatytiems aktoriams. Kokių tik mes vaidinimų nesugalvodavome! Išties būdavo linksma ir smagu." Dėl scenarijaus vargo nebūdavę, nes, anot ponios Gražinos, kūrybinę gyslelę ji paveldėjusi iš gimnazijoje mokslų ragavusio tėvelio, kuris mylėjo poeziją, domėjosi tautosaka, kasmet, atėjus šventėms, ir patį Kalėdų Senelį pavaduodavo. Savo vidiniu pasauliu buvo turtinga ir ponios Gražinos mama – kiek visokiausių pasakų, legendų, dainų kas vakarą pasakodavusi savo gausiam mažylių būriui.

Svarbiausia – nebūti užmirštam

Ilgai medicinos seserimi dirbusi ponia Gražina sako, jog žmogui reikia žinoti bei jausti, kad kažkam esi reikalingas. Dvasinė harmonija yra visa ko pagrindas. "Kai jau pradedu žmogų lankyti, tai pasiryžtu eiti pas jį tol, kol pati paeisiu, - tvirtina pašnekovė. – Tai daugiau dvasinė bei kultūrinė pagalba. Per vienuolika metų aplankiau nemažai ligonių, išklausiau ne vieną gyvenimo istoriją, tad kiekvienas žmogus man – savaip artimas ir brangus, o su kai kuriais jų mane sieja viso gyvenimo draugystė. Ne visi mano lankomi žmonės yra vieniši, dauguma jų turi vaikų, tačiau gyvenimas yra gyvenimas - net ir vaikai dėl įvairiausių priežasčių tampa abejingi savo paliegusiems tėvams. Žinote, kaip nuobodu gulėti ligoninėje arba vienų vienam leisti dienas namuose, kai tavęs niekas nelanko? Žmogui norisi ne tik išsikalbėti, bet ir bent ausimis pasižmonėti, kokie kultūriniai renginiai vyksta mieste, sužinoti ne tik savo kiemo, bet ir Lietuvos naujienas. Mes kalbamės įvairiausiomis temomis ir taip susidraugaujame, jog neretai žmonės prašo, kad juos aplankyčiau kasdien, tačiau aš lankau ne vieną ligonį, be to, visi gyvena skirtingose vietose, kiti - netgi už miesto ribų, todėl net geriausių norų vedama nesu pajėgi pas juos lankytis kasdien."

Turtėja kitų patirtimi

Anot ponios Gražinos, ne vien tik ji pasakojanti naujienas, bet ir pati daug įdomių istorijų iš lankomų žmonių išgirstanti. Likimas jai dovanojo neįkainojamą dovaną bendrauti su kunigu, kuriam Kauno kunigų seminarijoje paskaitas skaitė pats Maironis. Čikagoje viešnagės pas dukrą metu parašytas eilėraštis "Aušros vartų Marijai" davė pradžią pirmai pažinčiai. Vėliau kunigas dažnai kviesdavęs ponią Gražiną paskaityti savo poezijos, kuri, beje, buvo publikuojama Čikagos lietuvių išeivijos spaudoje - "Lietuvos balse". Ruošdamasis 100 metų jubiliejui, kunigas paprašė ponios Gražinos surengti jam šventę. Norėdama pradžiuginti kunigą, ji iš ąžuolo lapų nupynė didelę širdį, o viduryje išlankstė metų skaičių – 100. "Širdis buvo tokia didelė, kad netilpo į taksi, tad teko ją su vyru nešti ant pečių, - šypsosi pašnekovė. – Vėliau kasmet tokią, tik mažesnę, pindavau jo gimtadienio proga. Prašęs Dievo 100 metų, kunigas sulaukė 104-erių, tačiau net ir tuomet nenustojo domėtis, kaip artėjant vienai ar kitai šventei papuošta bažnyčia, kokį pamokslą kunigas sakęs, ar sėkmingai vyksta remonto darbai ir panašiai."

Laimingas tiek, kiek esi geras

Ponia Gražina sako, jog nieko ypatingo ji nedaranti, tiesiog besidalijanti savo gerumu su kitais. "Yra žmonių, darančių daug didesnius darbus už mane, pavyzdžiui, ieškančių paramos karo nuniokotai Gruzijai bei kitoms skurdžiai gyvenančioms šalims, tad, palyginti su jais, mano darbai yra maži, o mažus gerus darbus galime daryti kiekvienas. Gyvenime reikia stengtis nieko neįskaudinti ir pagal savo galimybes padėti už save silpnesniam, nes, dalydami kitiems gerumą, laimingi būsime ir savam kely," – tvirtina pašnekovė.

Tiems, kurie mane myli, ne visi namie

Ričardas JAKUTIS

Nepamenu, kuris iš didžiųjų taip yra pasakęs. Neabejodamas galėčiau taip tarti ir aš. Didysis Seneka yra pasakęs: "Kiekviena diena – naujas gyvenimas." Metų sandūroje tai galima perfrazuoti ir tą patį pasakyti apie Naujuosius metus. Ar taip yra: "Kiekvieni metai – naujas gyvenimas?" Jums taip neatrodo? Sakote, visos šiukšlės iš buvusių metų velkasi į naujuosius? Bet negražu būtų su Seneka ginčytis, juo labiau jam prieštarauti. Aha, aišku, kur esmė: didysis mąstytojas sakė, kaip turėtų būti, o yra kaip yra. Apie gražius dalykus, reikalingas gyvenimo permainas lengviau kalbėti, negu įgyvendinti.

 au seniai sugalvota skelbti kam nors paminėti skirtus metus, kad žmonės į susikaupusias problemas atkreiptų didesnį dėmesį. Šiuo metu tai ypač populiaru. Kokių tik metų nėra. Bažnyčia 2009-uosius paskelbė Evangelijos žinios tūkstantmetei Lietuvai metais, Jungtinių Tautų organizacija Tarptautinės astronomų sąjungos ir UNESCO iniciatyva - Tarptautiniais astronomijos metais (prieš 400 metų Galilėjo Galilėjus pirmą kartą panaudojo teleskopą astronominiams stebėjimams), žinia, 2009-ieji yra Lietuvos vardo tūkstantmečio ir Baltijos kelio 20-mečio metai, Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos sprendimu 2008 ir 2009 metai paskelbti Tarptautiniais Žemės planetos metais (pagrindiniai Žemės planetos metų tikslai: sukurti saugesnį ir turtingesnį gyvenimą Žemės rutulyje, sumažinti žmonių veiklos poveikį planetos aplinkai), ES kasmet skelbia tam tikrą metų temą, kad paremtų tos srities projektus, tad 2009-ieji paskelbti Europos kūrybiškumo ir naujovių metais (šiemet ES rems priemones, skirtas skatinti kūrybiškumą ir inovacinį pajėgumą visais žmogaus gyvenimo etapais), dar 2009 metai paskelbti Gorilų metais, nes pasaulyje beliko tik 6000 šių įstabių gyvūnų, taip pat ypatingas dėmesys ir apsauga bus skirta trim delfinų rūšim, daugeliui ryklių rūšių, Iberijos lūšiai, Europos bizonams ir kitiems gyvūnams...

2008-ieji, žinia, buvo paskelbti Blaivybės, Skaitymo ir Kultūrų dialogo metais. Naivu buvo tikėtis, kad per šiuos metus visi turėjo liautis gerti, imti skaityti ir megzti dialogus – tegu ir ne tarp kultūrų, tai bent jau tarp kaimynų. Kai už langų demagogijos ir netikėjimo laikmetis, pagalvojau - ką tokiu laiku galima pasakyti kitiems? Kvailys, kuris pasakė, kad, pavyzdžiui, moterims reikia tik dėmesingų žodžių. Jis ir suprasti negalėjo, ką tai reiškia. Kalbėti kitiems yra labai sunku. Manyčiau, kad 2009-uosius reikėtų dar paskelbti Sąžiningumo metais.

Gal prieš trisdešimt metų pailsėti į Palangą atvyko trys vyrukai. Dabar tai žinomi Lietuvoje žmonės, stovėję pirmose Sąjūdžio įkūrėjų gretose. O tuomet dar apyjauniai inteligentai, nors vienas iš jų jau buvo aukštosios mokyklos dėstytojas, kiti taip pat jau ėjo atsakingas pareigas. Nusprendė vakarą praleisti restorane "Gabija". Tuomet restorane vykdavo programa, todėl patekti asmeniui į restoraną kainuodavo du rublius.

Tą vakarą programos nebuvo, tačiau po du rublius vis tiek sumokėti reikėjo, tik administratorius paaiškino, kad tuos pinigus išskaičiuos iš sąskaitos. Praleido vyrai vakarą, pavakarieniavo, vyno paragavo, nori išeiti, paprašo sąskaitos. Padavėja atneša sąskaitą – septyniasdešimt aštuoni rubliai. Pamąsto vyrai, kad tiek daug negalėtų būti, pagal juos - gal tik keturiasdešimt rublių. Paima meniu, suskaičiuoja. Jų tiesa. Padavėja net neatsiprašo, pikta, administratorius taip pat susiraukęs. Svečiai parašo skundą ir namo.

Naktį prisimena, kad pamiršo paprašyti, jog dar po du rublius išskaičiuotų iš sąskaitos už nebuvusią programą – vis dėlto šeši rubliai. Eina rytą į "Gabiją" tų šešių rublių atsiimti. Susivėlę, nemiegoję, restorane ta pati brigada bedirbanti. Atvykę administratoriui primena, kad juos čia vakar bandė apgauti, kad šešių rublių nedavė. "Tai ko jūs norėtumėt? Kad būtų grąžinti šeši rubliai?" – klausia administratorius.

Nubėga, atneša šešis rublius - po vieną, suglamžytus - ir numeta ant rūbinės atitvaro, prie kurio visi sustoję. Atvykėliai vis dėlto neišeina. "Ko dar norėtumėt?" – vėl klausia administratorius. Šie paaiškina, jog norėtų, kad vakar juos aptarnavusi padavėja būtų atleista iš darbo, nes padarė šiurkščių nusižengimų.

"Ko dar?" – jau ironiškai klausia administratorius. Tada svečiai priduria, jog norėtų, kad ir pats gerbiamas administratorius nebedirbtų, nes toleruoja blogą kolektyvo darbą. Administratorius lyg nori kažką sakyti, paaiškinti, bet patyli, tik paprašo palaukti, nes jam reikią kažkur nueiti, tačiau labai greitai grįšiąs.

Grįžta jis išties neužsibuvęs ir paprašo, kad svečiai sektų paskui pokalbiui. Visi pakyla iš holo į restorano salę vedančiais laiptais, administratorius atidaro duris kairėje ir pakviečia į jaukų svečių kambarėlį. Padengtas stalas. Ant jo - sumuštiniai su ikrais, lašiša, stovi butelis armėniško konjako. "Prisėskim, vyrai, - ragina administratorius, - pakelkim po taurelę, pamirškim nesklandumus."

Visi susėda, vienas iš trijulės vėl, kaip vakar vakare, paprašo skundų knygos. "Kam toji knyga? – stebisi administratorius, tik tuoj susigaudo. – Gal pagyrimą, padėką norite įrašyti?" "Ką nors įrašysim, - atsako šis, - tik atneškite ne tą pačią knygą, kurią nešėte vakar, o tikrą, su reikiamais antspaudais". "Gerai, gerai", - sako administratorius.

Gavę knygą, svečiai ima rašyti. Pirmiausia aprašo visus vakarykščius įvykius, kaip juos apgavo skaičiuodami, kaip netikrą skundų knygą atnešė. Paskui aprašo, kaip šiandien pasikvietė į svečių kambarėlį, kaip nori papirkti. Viską surašė, užvertė knygą, ir laiptais žemyn. O administratorius aplenkė juos ir nuo laiptų šaukia hole jau laukiantiems milicininkams: "Tik neimkite!" Sąžiningumas vyrus išgelbėjo.

Šie garsūs Lietuvoje vyrai, prasidėjus Atgimimui, prisiminė tuos įvykius Palangos "Gabijoje", susižinojo, jog ten tebedirba tas pats administratorius, ir pasistengė, kad jis būtų iš pareigų pašalintas. "Pajūrio prekybos" vadai dar šiek tiek pasiginčijo, aiškino, jog tai savas vyras, bet jiems buvo tiesiai pasakyta – arba jis, arba jūs.

Šiuo gražiu pavyzdžiu būtų galima šį tekstą ir baigti, bet neseniai sužinojau, jog vienas šios trijulės vyrų kaltinamas korupcija, apie kitus irgi visokiausių kalbelių girdėti. Ką darysi. Sąžinė, atrodo, pats slidžiausias dalykas – slyst, ir nebėra. Nors kalba eina ne apie du rublius.

Sigitas Jakubauskas gyventi neskuba

Oksana LAURUTYTĖ

Šiaulių dramos teatro aktorius Sigitas Jakubauskas ypač džiaugsmingas - net švyti kalbėdamas, kokį fantastiškai netikėtą spektaklį stato režisierius Gytis Padegimas ir kokį puikų vaidmenį jis gavo. Dar viena jo džiaugsmo priežastis - ką tik egzaminavo studentus, kuriuos moko aktorinio meistriškumo. Dešimtukų prirašė nemažai. Pasidžiaugti jis gali ir tuo, kad filmuojasi LTV rodomame seriale "Neskubėk gyventi" - tokio serialo jaunimui labai reikėję. Pats S. Jakubauskas sako gyventi visai neskubantis - nesinaudoja elektroniniu paštu, susipažinti su nauju mobiliuoju telefonu jam taip pat būna labai sunku.

Šiaulių dramos teatro aktorius Sigitas Jakubauskas džiaugiasi, kad Lietuvos televizija vis daugiau pasiūlo rimtų laidų - tokių, kokių reikia mąstančiam ir jaučiančiam žmogui.

Povilo LUNGĖS nuotr.

Moko jaunuolius kaifuoti scenoje

"Štai - mano brolis dainuoja", - nušvinta aktorius Sigitas Jakubauskas, kavinėje išgirdęs dainą "Žalia žalia, per visą dangų..." Tuoj pat paaiškina, kad juk jo kursiokas (Olegas Ditkovskis - aut. past.) dainuoja, o jie visi - lyg broliai. Su kurso draugais senais laikais daug kūrė, daug filmavosi, o Šiauliuose jų pastatytos "Vaikų dienos" užbūrė ne vieną. Pats "Keistuolių teatro" vadovas Aidas Giniotis neslepia, kad Šiaulių aktorių "Vaikų dienas" jis žiūrėjęs keliolika kartų ir tai jį įkvėpę tapti aktoriumi.

Sigitas sako, kad jei jiems anais laikais kas nors būtų leidę, su kursiokais būtų padarę kažką panašaus, ką daro "keistuoliai". 1977-ieji buvo tokie laikai, kai visi visko klausė, nedrįso išsišokti. Todėl dabar visai nenuostabu, kad jaunimas nori tapti aktoriais ir mokosi. Sigitas antro kurso studentams, Šiaulių universitete kremtantiems estrados meną, dėsto aktorinį meistriškumą. "Filosofuojantys, kūrybingi, muzikalūs jaunuoliai, atvykę iš visos šalies studijuoti, jau pajuto ne atsakomybę, o scenos džiaugsmą. Pasirodo taip, kad, rodos, mintys eina savaime", - šypsosi aktorius.

Žinoma, buvo studentų, kurie metė mokslus. "Televizija jaunimui daro didelę meškos paslaugą - daug mėšlo komercinės televizijos rodo, o būti aktoriumi - tai ne maivytis, o rimtai dirbti. Čia reikia milžiniškos gyvenimo patirties - ir bohemiškai pagyventi, ir daug patirti, stebėti žmones, pajusti juos, perleisti pojūčius per save. Reikia ir muzikos klausytis, ir daug skaityti. Kaifuoti reikia scenoje", - sako jis.

Studentai egzaminui rengė etiudus, pačių pasirinktus iš A. Čechovo, D.J. Selindžerio, F. Dostojevskio kūrybos. "Kas paprasta, tas talentinga. Net jei studentai aktoriais ir netaps, įgytas išsilavinimas jiems netrukdys dirbant kitus darbus", - šypsosi Sigitas ir prašo per daug neišgirti jo studentų. Nes jis juos ketina ir pabarti - juk visada galima padaryti geriau.

Galybė sukurtų vaidmenų, milžiniška scenos patirtis S. Jakubauskui leidžia mokyti jaunuolius aktorystės. "Remiuosi savo patirtimi, savo mokykla. Pamenu, kai aš mokiausi, buvo labai sunkių dalykų, rodėsi net, kam to reikia. Visko reikia - tai vėliau supranti. Atliekame dėmesio, vaizduotės pratimus. Štai į sceną reikia tyliai sunešti kėdes. Tai nėra paprasta, juk reikia pajusti partnerį, erdvę. Taip ir nešiojame dvi savaites, kol pavyksta", - sako jis pridurdamas, kad ugdo kūrėją, o ne atlikėją. Juk būna, įeina į salę aktorius ir visi nuščiūva. Nes jis kažką tokio turi. O scena tam ir skirta, kad joje stovintis ką nors svarbaus pasakytų.

Jautrumo ir meilės nepraradę

Nuo spalio LTV rodomame seriale "Neskubėk gyventi" kartu su Sigitu filmuojasi Gabija Ryškuvienė, Liubomiras Laucevičius, Lina Budzeikaitė, Algirdas Gradauskas, Giedrius Arbačiauskas. Susitikti aktoriams ne filmavimų metu būna sudėtinga - dėl finansų ir dėl užimtumo, tad Sigitas filmuotis, gavęs pasiūlymą ir neatsisakė.

Serialas, kuriame filmuojasi šiaulietis aktorius, apie amžinus kartų ir jausmų konfliktus. Čia apstu įtemptų situacijų, santykių, aidi juokas ir byra ašaros. "Jaunimas dabar turi daug galimybių tobulėti, skuba, lekia. Kartais jaunuoliai pamiršta, kad reikia sustoti, ramiai pasėdėti ir tiesiog pasikalbėti. Vis dėlto jautrumas ir meilė jaunuose žmonėse yra išlikę", - sako jis. Sigito nuomone, situacijos, kurias vaidina moksleiviai, tikrai ne iš piršto laužtos. Tai, kaip vaikai vaidina, parodo, kad jiems viskas pažįstama, toks yra jų pasaulis.

"Vaikai susiduria ir su socialiniais, turtiniais skirtumais, konfliktais su mokytojais, santykiais su muzikos prodiuseriais, interneto pažinčių pasekmėmis. Labai gerai, kad toks serialas atsirado - šimtą metų tokio nebuvo. Kažkada jaunystėje filmavausi seriale "Bendraamžiai". Daugiau jaunimui nieko ir nebuvo sukurta. Šis serialas kažkur paslaptingai dingo", - sako pašnekovas.

S. Jakubauskas seriale vaidina verslininką ir tėvą, kuriam tenka spręsti skyrybų ir santykių su dukra problemas. Kone kas savaitę jam teko vykti filmuotis, bet aktorius nežino, ar ir toliau vaidins - scenarijus rašomas, keičiamas, o Sigitui susidarė įspūdis, kad jo personažo seriale nebeliks.

Ar finansiškai aktoriui apsimoka filmuotis seriale? "Moka ne tiek daug, kiek galėtų ir kiek žmonės įsivaizduoja", - nusikvatoja jis.

Tragedija yra šviesi

Sigitas į televiziją grįžo po ilgos pertraukos, čia jis nebuvo naujokas. Daugelis aktorių žino iš "Dičiaus karjeros", jis filmavosi ir televizijos filme "Žalčio karūna", Vytauto V. Landsbergio filme "Jonukas ir Grytutė", daugelyje ankstesniais metais ypač populiarių televizijos spektaklių, muzikiniame filme "Mergaitė su degtukais". "Šis filmas yra "Grand Prix" laimėjęs, tačiau aš manau, kad mene pergalių negali būti. Visi aktoriai labai skirtingi, žiūrovai skirtingi, žanrai skirtingi ir ne laimėjimai nusako meistriškumą", - sako jis.

Daugybę kartų sulaukusiam svarių pripažinimų ir apdovanojimų S. Jakubauskui vis dėlto mieliau ne filmuotis, o dirbti teatre. Štai žiūrovai ir aktoriai laukia nesulaukia, kada pasirodys Kosto Smorigino režisuotas spektaklis "Berniūkščių ruduo", kur vaidmuo skirtas ir Sigitui.

"Susitinka du pagyvenę žmonės ir prisimena vaikystę. Juk kuo toliau gyvenama, tuo vaikystė arčiau. Ir pasipasakoja vienas kitam tai, ko niekam nėra sakę. Šis spektaklis - tragedija, tačiau tragedija, kaip žanras, yra labai šviesi. Taip graudu pasidaro, kad šviesos norisi. Kodėl Čechovas gražus? Todėl, kad jis yra jautrus. Kai kyla gailestis, atsiranda optimizmas, tai sukelia gerų minčių. Tik pyktis sukelia blogų minčių, o ne tragedija", - sako aktorius.

Dėl šios premjeros S. Jakubauskas labai nesijaudina, dabar jis sėdi kaip ant adatų, nes Gytis Padegimas Šiauliuose stato Augusto Strindbergo "Velykas". "Labai netikėta pjesė, ir mano vaidmuo puikus. Trečio veiksmo pabaigoje mano personažas pasirodo, bet... negaliu dabar išduoti", - trina rankomis pašnekovas ir paklausia: "Ar G. Padegimo statytą "Labai paprastą istoriją" matei? Būtinai turi pamatyti. Žiūri apie liūdnus dalykus, bet kiek optimizmo atsiranda..."

Tūkstantmetis ir kitos datos

Ričardas JAKUTIS

Lietuva Europos žemėlapyje tai pasirodo, tai vėl pranyksta, gal todėl po kiekvieno tokio jos sugrįžimo viešumon visi klausia: kas, kaip, iš kur, ar ilgai Jus girdėsime ir regėsime? Vis dar teiraujamasi: Jūs Europoje ar Azijoje? Ar jūsų sostinė Ryga? O "žinantieji" mūsų krašto ieško Sovietų Sąjungos žemėlapyje.

 Pirmasis Lietuvos "pasirodymas" įvyko 1009 metais, kai iš Europos atkeliavo krikščionių misionierius Brunonas Bonifacijus, pakrikštijo vienos genties vadą, ir daugiau jam nepavyko, netgi galvos neteko. Visa tai aprašė Kvedlinburgo (miestelis Vokietijoje) metraštininkai, paminėdami vietą, kur žuvo Brunonas - Lietuva.

Ar daug žinome apie šventąjį, kurio žūtis mūsų žemėse ir įamžino Lietuvos vardą? Įdomu, kad šio šventojo gyvenimu, misijomis, kelione į Lietuvą labiausiai domėjosi ne garsieji mūsų istorikai, bet religijotyrininkas Gintaras Beresnevičius.

Šventasis Brunonas, atkeliavęs į Lietuvą 1009-aisiais, buvo ne pirmasis krikščionybės skleidėjas mūsų kraštuose. Pavyzdžiui, šventasis Vaitiekus lankėsi Prūsijoje. Beje, pastarojo biografiją, tiksliau, hagiografiją, parašė būtent Brunonas. Taigi Brunonas žinojo, kur vykstąs - aršių pagonių žemėn, ten, kur su misionieriais elgiamasi be ypatingų sentimentų. Bet vyko ir buvo kupinas entuziazmo, nes prieš jo, patyrusio misionieriaus, akis skleidėsi dvi vienodos galimybės: žūti, liudijant Kristų, ir tapti tikėjimo kankiniu arba tapti pagonių šalies krikštytoju (palijų jis turėjo, pagonių vyskupo titulą gabenosi dar iš Magdeburgo, kaip ir arkivyskupo drabužius kartu su skurdžiais vienuoliškais, kuriuos dėvėjo). Ir viena, ir kita galimybė vedė šventojo keliu.

Atvykęs į Lietuvą, jis pakrikštijo kunigaikštį Netimerą ir jo kariauną. Reikia manyti, jog tai įvyko Merkinėje ar šalia jos. Netimeras, priėmęs krikštą, nusižengė papročiams ir tėvų tikėjimui, bet priartėjo prie kunigaikščių lyderio statuso. Už jo stovėjo Europa ir krikščionių imperatoriaus galybė. Kitas Netimero žingsnis turėjo būti karūnacija, Brunonas negalėjo apie tai neužsiminti. Netimeras galbūt atsivertė nuoširdžiai, bet drauge suprato - apsikrikštijusio kunigaikščio laukia karaliaus titulas. Prisiminkime Mindaugo statusą 1009-aisiais. Europos tautų šeima, atitinkamai - vėlyvoji romanika, gotika, universitetas apie 1300-uosius. Lietuva būtų prilygusi Čekijai, Vengrijai, Lenkijai. Aišku, tikėtina germanizacija, kaip nutiko minėtose šalyse, bet kryžiaus žygiai būtų krypę į Palestiną ir Artimuosius Rytus. Lietuva būtų tapusi Europos šalimi, kurios geriau neliesti. Karai jos nebūtų aplenkę, bet jos karai būtų buvę Romos ir visų krikščionių karalių karai.

Prieš Netimerą ir Brunoną stojo kiti kunigaikštukai, ištikimi savo tėvų papročiams, o gal greičiau nenorėdami leisti kažkam iškilti. Jie suprato, kad Netimeras matė plačiau, ir suvokė, kieno dėka taip yra. Brunonui buvo nukirsta galva, kaip ir šv. Vaitiekui Prūsijoje. Lietuva nepasinaudojo ateitimi, kurią įkūnijo misionierius Brunonas, vyras, kuris 1009 metais Lietuvai buvo Europa.

Ar nelietuviška visa ši istorija?

XIII a. mūsų istoriją pratęsė Mindaugas. Vaizduojamas jis kaip drąsus karžygys ir įžvalgus politikas. Deja, yra istorikų, teigiančių tik apie tris (!) mūšius, kuriuose Mindaugas pats vadovavo kariuomenei. Negana to, anot tų istorikų, vieną jų Lietuvos valstybės įkūrėjas skaudžiai pralaimėjo, o iš dviejų kitų bailiai pabėgo! Tiesa, politikoje Mindaugo tikrai būta apsukraus. Apie dešimt metų, kol kalavijuočiai buvo stiprūs ir jų pagalba vertinga, jis skelbėsi krikščioniu. Kai žemaičiai sutriuškino jungtines vokiečių ordinų pajėgas Durbės mūšyje ir krikščionybė nustojo davusi naudą, Mindaugas nuo krikščionybės nusigręžė. Priešininkus jis nedvejodamas šalino - įžvalgiai į šoną nuo politikos nustūmė Tautvydą, Gedvydą, Vykintą. 1253 m. Mindaugo tapsmas karaliumi iš esmės buvo verslo sandėris, pagal kurį už karinę pagalbą bei karūną pikčiausiems to meto lietuvių priešams oficialiai buvo atiduota valdyti Žemaitijos ir Jotvos dalį.

Vytautas stovėjo didingos senosios Europos civilizacijos pasaulio prieangyje, reikėjo tik peržengti slenkstį ir realizuoti visą ilgamečiu, kruopščiu ir nuosekliu darbu sukauptą potencialą – užsidėti karaliaus karūną, tačiau slenkstis, anot poetų vaizdingų palyginimų, pasirodė esąs per aukštas, o istorinio laiko atsargos – negailestingai seklios. Nors ir buvo pasiekta Juodoji jūra, bet Vytautui irgi nepavyko. Ir šiaip Vytauto kai kurie poelgiai buvo gana keisti, pavyzdžiui, jog jis netikėtai pabėgdavo pas kryžiuočius, po to vėl netikėtai grįždavo, ir dar persirengęs tarnaite.

Tad ar Vytautas vertas Didžiojo vardo? Gal Didžiuoju galime vadinti Antaną Smetoną, nes su juo neišvengiamai susijusi pirmosios nepriklausomos Lietuvos Respublikos istorija? Deja, jo valdymas taip pat pasibaigė Lietuvos valstybingumo katastrofa (jau nekalbant apie prezidento pabėgimą per upelį). Belieka Arvydas Sabonis – bent jau fiziniais parametrais didžiausias Lietuvos žmogus, tačiau ir jis nei Europos, nei olimpinio aukso Lietuvai neiškovojo, jo vedama Lietuva, tarsi istorinio prakeiksmo persekiojama, sustodavo likus vienam žingsniui iki išsvajoto tikslo... O kol Lietuva žygiavo Europos link per alodą, Mindaugo krikštą, paskui per Jogailą, per sąjungas su Lenkija, trilaukio apdirbimo reformą, per baroką ir t. t. - visą laiką, kaip kažkas yra pasakęs, pritrūkdavo penkių minučių.

A. Žari pjesėje "Karalius Ūbas" yra personažas Lokys. Komentuodamas kostiumus, autorius teigia: "Lokys – Bordiuras lokio kailyje." O Bordiuras yra susijęs su Lietuva: jį karalius Ūbas paskiria Lietuvos kunigaikščiu. Galima prisiminti ir Prospero Merimė novelę "Lokys", kurioje pasakojama apie lietuvį grafą Šemetą, kuris buvo pusiau žmogus, pusiau lokys. Novelė baigiasi tragiškai: vedamas savo žvėriškų instinktų, jis sudraskė savo žmoną. Taip formuojamas Lietuvos įvaizdis, net išgalvotomis istorijomis. Lietuva visada buvo žinoma kaip miškų kraštas, o tai europiečiams asocijavosi su barbariškumu, lenkai lietuvius pravardžiavo "batviniais". Tiesa, kai kurie istorikai pastebi, kad Simonas Daukantas bandė viską paaiškinti kitaip: miškas simbolizuoja Lietuvos didybę (šią metaforą vėliau išnaudojo A. Baranauskas, Maironis ir daugelis kitų kultūrininkų), o lietuviai buvo stiprūs vyrai, nes karo žygiuose valgydavo batvinius.

1944 metais Lietuvai antrą kartą tapus Sovietų Sąjungos dalimi (laimė, pirmą kartą toks tapimas buvo neilgas), atsirado partizanų (miško brolių), kurie didvyriškai kovėsi prieš okupantus. Palyginti su kitais sovietų okupuotais kraštais, Lietuvoje partizaninis karas vyko ilgiausiai (daugiau nei dešimtmetį).

"Kokiu tikslu turiu gyventi? Kad šita sistema mane pražudytų? Geriau iš karto mirsiu pats", – tokio turinio raštelis ir dar Jono Strielkūno eilėraštis: "Lietuva – ugnis, kurią kūrenam / Ir kurioj sudegsime visi" buvo rasti Romo Kalantos švarko kišenėje, kurį jis nusivilko prieš susidegindamas Kaune 1972 metais.

Jau minėta lietuvių krepšininkų kova dėl olimpinio aukso. O sovietmečiu krepšinio aikštelėje "Žalgiris" (koks simbolinis pavadinimas) kovojo su stipriausiu Sovietų Sąjungos klubu CSKA - centriniu armijos sporto klubu (taip pat simbolinis pavadinimas). Tai buvo kova su okupantais, niekas to žaidimu net nevadino. Tą patį galima pasakyti ir apie futbolo rungtynes. Po "Žalgirio" futbolininkų pergalės žmonės Vilniuje plūsdavo į gatves ir tai jau buvo tikros demonstracijos.

Dar buvo Simo Kudirkos šuolis į laisvę, bet didysis Lietuvos pasirodymas pasauliui įvyko XX a. devinto ir dešimto dešimtmečių sandūroje. Tiesa, lietuviai vėl pasižymėjo kaip naikintojai – sugriovė SSRS, bet tai jau buvo visai kas kita. Prie Parlamento, televizijos bokšto ir kitų svarbių objektų visi – sovietmečio disidentai, studentai, darbininkai, mokslininkai, mafijoziai, Kauno ir kitų miestų banditai, buvę komjaunimo aktyvistai – stovėjo susikibę už rankų. Tai pasikartojo Baltijos kelyje. Supratome, kad mūsų niekas neturi teisės įžeidinėti, tad kai 2000–aisiais Lietuvos krepšininkai Sidnėjaus olimpiadoje vos nelaimėjo prieš JAV svajonių komandą ir vienas amerikiečių žurnalistas Lietuvos krepšininkus pavadino "būriu vaikinų iš šalies, kurios niekas negali rasti žemėlapyje, turinčių vardus, kurių negali ištarti net jų motinos", ramiai jo žodžių išklausyti negalėjome. Manėme, kad jau viskas bus gerai, bet ir vėl, atrodo, nepavyko.

Vieną gražią dieną Arūnas Valinskas savo tvenkinyje sugavo auksinę žuvelę. Toji, aišku, pažadėjo išpildyti tris jo norus, kad būtų paleista. – "Pirmasis noras – padaryk mane Seimo pirmininku." "Be problemų", – atsakė žuvelė. "Tada ir Inga turi tapti Seimo nare." "Be problemų", – atsakė žuvelė. Valinskas sunerimo: "Žuvele, ar ne per daug lengvai žadi? Aš esu teisininkas, todėl viskas turi būti padaryta padoriai, teisiškai, rinkimų būdu". "Trečias tavo noras keblesnis, – atsakė žuvelė, – bet gerai, padarysiu ir tai, nors iš pirmo karto tau nepavyks."

Baigti norisi optimistiškai – tiek negandų mūsų kelyje buvo, tiek teko iškentėti, kad jokios krizės mums turėtų būti nebaisios. Ar pamenate sovietinius laikus ir pusę amžiaus trūkusią krizę?! Parduotuvės tuščios, o kaip maloniai žmonės apie tuos laikus kalba? Net "Tarybinę" dešrą ėmė gaminti.

Dabar valdantieji teigia reiškiantys didelį susirūpinimą mumis. Pavyzdžiui, tas pats Arūnas Valinskas sako, jog jam ypač artimi tapo pensininkai, kai jis sužinojo, kad jie maitinasi kruopomis, kaip ir jo karpiai. Ir nereikia bambėti dėl esamo laikmečio, nes ir poetai sako, jog gimėme laiku, ir net istorikas Alfredas Bumblauskas murmantį Juozą Erlicką ramina: "Džiaukis, kad išvis susitikome šioje epochoje. O juk galėjome kokį šimtmetį prasilenkti..." Tiesiog reikia gyventi padedant vieni kitiems, suprantant, užjaučiant, juk mes ne kokie nors Seimo nariai, kad gyventume tik dėl savęs.

Orų mergaitės pagalbos prireikia net kriminalistams

Oksana LAURUTYTĖ

Dvejus metus Šiaulių regiono televizijos "S plius" Žinių laidoje orus pranašaujančiai Viktorijai Kazlauskienei dabar kalbėti prieš kamerą nebesunku. Nors Šiaulių meteorologijos stoties vadovė ir pasižymi puikia dikcija, filmuotis ji rengdavosi itin kruopščiai - žodžius mokydavosi atmintinai ir repetuodavo prieš veidrodį. "Taip jaudindavausi, kad prieš kamerą viską pamiršdavau. Dabar jau nebebijau", - šypsosi orų mergaite praminta Viktorija. Tiesa, jai tenka apie orus kalbėti ne tik televizijoje. Viktorijos pagalbos dažnai prireikia kriminalistams, teismams, privačioms įmonėms - orų mergaitė žmonėms naudinga ne tik norint sužinoti, kada apsiauti guminius batus.

Šiaulių meteorologijos stoties viršininkė Viktorija Kazlauskienė, Šiaulių regiono televizijos "S plius" Žinių laidoje apžvelgianti būsimus orus, sako, kad vaizdo kameros ji jau nebebijo. O kažkada, kamerą išvydusi, pamiršdavo net atmintinai išmoktą tekstą.

Autorės nuotr.

Įsi

veržė pati

Šiaulių meteorologijos stoties viršininkė Viktorija Kazlauskienė artimiausių dienų orus Žinių laidos pabaigoje apžvelgia pirmadieniais ir penktadieniais. Apie orus ji, beje, kalba itin dažnai, mat net susitikus su draugais, jei prakalbama apie prognozes, visų žvilgsniai nukrypsta į ją. "Aš būnu ta kaltininkė, dėl kurios orai būna blogi. O jei per mano ar draugų gimtadienį būna geras oras, visada sakau, kad specialiai tokį užsakiau", - juokiasi pašnekovė.

Patirties, kalbant į veidą plieskiant žibintams, ji turėjo ir anksčiau, mat žurnalistams jos, kaip Šiaulių meteorologų viršininkės, komentarų visada prireikdavę. Sulaukus pasiūlymo nuolat filmuotis, Viktorijai buvo sunkiausia, kad ji nuvils žinias rengiančius žurnalistus ir žiūrovus, tačiau taip neatsitiko. Dabar moteris, jei ir sulaukia kritikos, tai tik todėl, kad neteisingai sukirčiuoja vieną ar kitą žodį. Juk ji - tikra šiaulietė ir ne lituanistė, o mokslinius straipsnius apie meteorologiją rašanti moteris.

Viktorija sako, kad vadovauti Šiaulių meteorologijos stočiai ji pradėjo visai neatsitiktinai, o dėl sėkmės gali padėkoti tik pati sau. "Pati įsiveržiau", - nusijuokia ir pasakoja, kad bestudijuodama Šiaulių universitete taikomąją ekologiją bakalauro darbą rašė apie meteorologinių sąlygų įtaką augalų žiedadulkių sklaidai. Šis darbas buvo svarbus tuo, kad žmonės, sergantys alergija, turėtų galimybę sužinoti, kada žiedadulkių aktyvumas didžiausias ore, ir galėtų laiku vartoti vaistus. Seniau apie tai buvo mažai kalbama, tačiau dabar, darant meteorologinius pranešimus, būna nurodoma, koks oro užterštumas žiedadulkėmis – visuomenei tokios žinios reikalingos. Šiaulių universiteto mokslininkai vykdo tokį monitoringą vieninteliai Lietuvoje.

Į Šiaulių meteorologijos stotį Viktorija atėjo duomenų ir sužinojo, kad stotis neturi viršininko. Buvo svarstomi galimi pretendentai, tad ir Viktorijai buvo pasiūlyta pabandyti laimę.

"Nuvažiavau pas galimus darbdavius į Vilnių. Buvome sutarę susitikti 11 valandą - lygiai tokiu metu ir įžengiau pro duris. Jie net į laikrodžius pasižiūrėjo", - nusijuokia Viktorija. 23-ejų moteris tapo vadove ir su darbu susidoroja puikiai jau ketvirtus metus.

Beje, vadovaudama Viktorija rado laiko ir baigti magistrantūros studijas – tapo aplinkosaugos vadybos magistre, yra parašiusi kelis mokslinius straipsnius. Vis dėlto mokslininke ji savęs nelaiko. "Štai mano vyras Martynas – mokslininkas. Jis universitete dėsto ekologiją, botaniką ir yra doktorantas. Mūsų profesijos panašios, turime apie ką padiskutuoti ir pasiginčyti", - nusišypso ji.

Talkina ir vairuotojams, ir teisėsaugininkams

Viktorija sako, kad kai ją labai daug klausinėja, kokie bus orai, ji ima ir atsako, jog yra ne sinoptikė. Būsimus orus būtent sinoptikai pranašauja, o žmonės meteorologus su sinoptikais linkę painioti. Sinoptikai žiūri į dangų, remiasi meteorologų informacija ir taip gali spėti, lis ar nelis, švies saulė ar snigs. Meteorologai tik žiūri į prietaisų parodymus ir sako, kas yra ar kas buvo.

Atrodo, visai neįdomu apžiūrėti prietaisus ir jų rodmenis pažymėti dokumentuose. Pašnekovė sako, kad darbas nėra neįdomus, nes tenka bendrauti ne tik su prietaisais, bet ir su galybe žmonių. Būna, kad žmonės skambina šiaip, klausia, reikės skėčio ar ne, tačiau meteorologams tenka talkinti ir įvairiose rimtose situacijose: padėti kriminalistams, į bėdą patekusiems vairuotojams, ūkininkams, draudikams ar net dalyvauti teismuose nagrinėjamose bylose.

Viktorija aiškina, kad kriminalistai, radę apirusį žmogaus kūną, turi nustatyti mirties laiką. Ekspertai, žinodami tikslią temperatūrą, vertindami ir mikroorganizmų, bakterijų dauginimosi veiklą, gali tai padaryti.

"Kreipėsi į mus pareigūnai dėl garažo apiplėšimo. Savininkas garaže nebuvo porą mėnesių, tad apiplėšimo data buvo visai neaiški. Prie garažo liko nusikaltėlių automobilio padangų žymės, tad teisėsaugininkai norėjo išsiaiškinti, kada buvo šlapia, o po to pašalo, nes tie pėdsakai buvo aiškiai matyti", - pasakoja meteorologė.

Ji dar prisimena gaisrą prie Kryžių kalno, kuomet taip pat talkino pareigūnams. Buvo pasnigę, likę pėdų, tad pareigūnai aiškinosi, kada tiksliai snigo ir ar negalėjo tų pėdsakų palikti padegėjai.

"Orai labai permainingi. Būna, pietiniame miesto rajone graudi perkūnija, o Šimšėje to net neįtartum. Žmogui, pavyzdžiui, sugedo aparatūra dėl žaibo iškrovos, jis kreipėsi į draudėjus, bet kaip jam įrodyti, kad tikrai būta perkūnijos. Štai ir prašo mūsų pavirtinti, kad tikrai taip buvo", - sako pašnekovė.

Pažymų apie orus prireikia ir žemdirbiams, jei, pavyzdžiui, dėl škvalo nukentėjo pasėliai, griuvo statiniai, ar net eiliniams vairuotojams. Važiuoja žmogus keliu esant blogam matomumui ir nepamato jį stabdančių policijos pareigūnų. "Žmogui nemalonumai gresia, todėl ir kreipiasi į mus, kad patvirtintume, jog išties matomumas tuo metu buvo vos 50 metrų. Mes netgi galime pasakyti, ar už 10 kilometrų nuo Šiaulių galėjo lyti, ar - ne. Nes, pavyzdžiui, iš sluoksninių kamuolinių debesų niekada nelyja", - žiniomis dalijasi ji.

Klimato atšilimas – problema

Šiaulių meteorologijos stotyje niekada nebūna tuščia - joje budima ištisą parą, žmonės dirba ir Radviliškyje bei Naujojoje Akmenėje. "Dujų vamzdžius tiesiantiems ir prižiūrintiems dujininkams reikia žinoti dirvožemio temperatūrą, vandens tiekėjams reikalingi duomenys apie kritulių kiekį, nes jie nustato vandens užterštumą. Net degalinėms mes reikalingi", - sako pašnekovė.

Dabar padažnėjo atvejų, kai žmonės kreipiasi į meteorologus, nes nori statyti privačias vėjo jėgaines. "Dažniausiai juos nuliūdiname – vėjai Šiauliuose nesiaučia, jėgainėms jie per silpni", - sako orų mergaitė.

Šiaulių meteorologijos stočiai daug metų vadovavęs Petras Neimantas paliko kolegoms galybę savo užrašytų orų stebėjimų. Užrašai itin vertingi, juose pažymėta daugelio metų maksimali ir minimali atitinkamo laikotarpio temperatūros, kritulių kiekis, vėjo stiprumas ir panašūs faktai. Viktorija sako, kad P. Neimanto darbas yra tęsiamas, net ji pati savo darbo kvalifikacijai kelti naudojo ir rinko duomenis apie kintančią temperatūrą.

"Orai iš tiesų šiltėja. Apžvelgiau pastarųjų penkerių metų duomenis ir galiu tai sakyti drąsiai. Juk net paskutinės dvi žiemos buvo šiltos, o sausros vasarą vis didesnės. Stebima tendencija, kad žiemą iškrinta daugiau kritulių nei paprastai, o vasarą jų vis mažiau", - komentuoja ji.

Pasak Viktorijos, sunku pasakyti, ar klimatas Žemėje natūraliai nebūtų šiltėjęs, tačiau akivaizdu, kad žmogaus veikla spartina atšilimą. "Juk net atsirūgdamos karvės į aplinką išmeta metano dujų, dėl kurių stiprėja šiltnamio efektas", - nusišypso moteris.

Atėjo ir prasidėjo

Ričardas JAKUTIS

Prasidėjus Naujiesiems metams, prisiminiau puikų gal trisdešimties metų prancūzų filmą skambiu pavadinimu "Su Naujais metais!" Pagrindinius vaidmenis atliko anuomet labai populiarūs aktoriai Romi Šnaider ir Linas Ventura. Filmo režisierius, berods, pats Klodas Leliušas, o kompozitorius – Frenkas Lėjus.

 Paskutiniąją metų dieną, t. y. gruodžio 31-ąją, iš įkalinimo įstaigos paleidžiamas bausmę atlikęs vyrukas. Atsėdėjo jis, kaip sakoma, "nuo skambučio iki skambučio" (visą bausmės laiką), kiek pamenu, apie dešimt metų. Grįžta, atsirakina duris (suimant kišenėje buvo raktai, nors dabar pats nustemba, kad spyna nepakeista) ir užtinka savo moterį lovoje su kitu. Moteris pakyla ir sako tam kitam: "Tu dabar išeik." Šiam išėjus, apsikabina atėjusįjį ir pravirksta: "Aš kitaip būčiau tavęs neišlaukusi."

Gal ir liūdna istorija metų pradžioje. Stiprybės reikia tokius įvykius atlaikyti. Tiesa, Jaučio metai pripažinti stiprybės metais, nes jautis jau toks gyvūnas – didelis, galingas, ištvermės bei didybės simbolis, kantriai tempiantis sunkų jungą. Stiprybės metai - pačiu laiku, nes, žinia, prasideda krizė, o jai nugalėti ir nepalūžti reikalinga ištvermė bei stiprybė. Gerai, kad gyvenime viskas dėsningai surėdyta ir tokiu laiku galime džiaugtis tvirto jaučio, o ne kokio nors gležno, silpno gyvūnėlio metais.

Jautis - antrasis Rytų kalendoriaus Zodiako ženklas, kiniškai "nju" (labai panašu į pas mus paplitusį "nu", kurį kalbininkai smerkia, bet šiaip jau jis reiškia raginimą veikti, jei ir nedidelius darbus, tai bent išgerti). Laikas, kurį valdo šis ženklas: 1:00-3:00. Labiausiai atitinkantis Vakarų horoskopo ženklas - Ožiaragis. Elementas - Vanduo. Gerosios savybės: imlumas mokslams, geraširdiškumas, tikslumas, ištikimumas, kantrumas. Blogosios savybės: užsispyrimas, pyktis dėl menkniekių, konservatyvumas, egoizmas. Tinkama profesija: kariškio, generolo, politiko, fermerio. Tinkamas partneris: Gaidys, Gyvatė, Žiurkė, Kiškis, Kiaulė. Netinkamas partneris: Tigras, Ožka.

Šio ženklo žmonės gali ištverti visus sunkumus, tačiau jie nėra juodadarbiai ir nusižeminantys. Priešingai, jie išdidūs, mėgstantys vadovauti, gerbiami kitų, keliantys pasitikėjimą. Jie konservatyvūs, nemėgstantys naujovių - šiuolaikinis pasaulis ne jiems. Jie uždari, nekalba apie savo jausmus, tad juos sunku suprasti. Kadangi yra išdidūs, niekada nepripažins nei kitiems, nei patys sau, kad ko nors bijo ar kad nepasitiki savo jėgomis. Šie žmonės kantrūs, didžiuojasi savimi ir savo namais. Dažniausiai turi nedaug draugų, nes patys yra ištikimi ir reikalauja to iš kitų. Šio ženklo žmonės mėgsta ramybę, jaukumą, supyksta tik stipriai įžeisti. Tačiau tokiu atveju tampa tikrai grėsmingi tam, kuris įskaudino. Jie punktualūs, patikimi ir gali daug pasiekti, jei jiems leidžiama imtis savarankiškos ar vadovaujančios veiklos. Geraširdiški, visuomet skuba padėti, tačiau turi įgimtą norą valdyti, yra užsispyrę, todėl gali tapti tironais. Su jais dėl griežtumo ir savo valdžios demonstravimo gali būti sunku dirbti. Imdamiesi bet kokio darbo, jaučia didelę atsakomybę, vertina ir saugo tai, ką užsidirbo, išsikovojo, mėgsta džiaugtis pasiektais rezultatais. Įsitikinę, kad netgi nedideli pasiekimai vaikystėje vėliau gali praversti. Su priešingos lyties atstovu yra rūpestingi, romantiški, mėgsta globoti tą, kurį myli. Žino, kaip atkreipti į save dėmesį. Draugai vertina jų nuoširdumą, natūralumą.

Šiemet mūsų laukia šeši užtemimai, o tai papildomi išbandymai, problemos. Bet Jaučio misija - kurti harmoniją. Jaučio gamtos stichija - vėjas, spalva – auksinė (Geltonasis jautis), papuošalai – aukso, mineralai - malachitas, žaliasis turkis, smaragdas ir chrizoprazas (žali akmenys) – visa tai, kad atsinaujintum, pašalintum nuovargį, pritrauktum pinigų. Kryptis – pietryčių. Gyvenamojoje vietoje siūloma būtent pietryčių pusėje padėti kokį nors gražų natūralų, galima ir brangesnį ar turintį vertę daiktą, simbolizuojantį solidumą, stabilumą, senovę. Tinka geltonos, auksinės, rusvos spalvos natūralaus pluošto rūbai, natūralūs papuošalai, akmenys.

Tiek žinių surinkau apie prasidedančius Jaučio metus. Iš pasveikinimų labiausiai įstrigo štai toks, labai jiems tinkantis: "Būkite užsispyrę, siekdami savo laimės, gerovės ir tobulėjimo!" Manau, dėmesio vertas ir šis pasveikinimas: "Su Naujais, ir tave taip pat!" Moteriai, be abejo, malonu buvo girdėti tokius žodžius: "Ačiū, kad esi, ir būk viena tokia šiais metais!"

Daugiausia šnekėsime prasidėjusiais metais, deja, apie krizę. Bus bauginimų, kad numirsim badu, būsim ištremti, vaikščiosime pusplikiai, nebemokėsim skaityti ir, tapę laukiniais, tik urgzime vienas ant kito... Populiariausios temos bus energetika, "žaluma", pradedant "žaliosiomis" technologijomis ir baigiant ekologiškomis statybomis, ir asmeniniai finansai. Vis dažniau pasigirsta keistai skambantis žodžių derinys – "neigiamas augimas". Šiuolaikiniam žmogui, pripratusiam prie "daugiau, daugiau, daugiau...", liežuvis net neapsiverčia ištarti – nuosmukis, kritimas.

Politinis gyvenimas 2009 metais prasidės nuo sausio 20-osios – tradiciškai būtent šią dieną priesaiką duoda išrinktasis Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentas ir įgyja visas aukščiausiojo vykdomojo pareigūno galias. Paprastai pasaulis labai atidžiai klauso ir stebi išrinktojo prezidento inauguracinę kalbą. O juk JAV prezidentas turės galybę spręstinų užduočių ne tik namie, bet ir Artimuosiuose Rytuose, Azijoje. Teko girdėti pranašysčių net apie Jungtinių Amerikos Valstijų žlugimą ir B. Obamos vaidmenį tame, prisimenant, kaip M. Gorbačiovas sugriovė SSRS. Dar pranašaujama, kad Saudo Arabijoje kils pilietinis karas, drauge su JAV žlugs ir Rusija, o Kinija nusidrieks iki pat Uralo...

Verta paminėti, kad Popiežiaus Benedikto XVI darbotvarkėje 2009 metais yra numatytas vienas tikrai išskirtinio dėmesio vertas vizitas – kelionė į Šventąją Žemę. Kol kas kalbama apie gegužę. Jeigu Šventojo Tėvo vizitas įvyks, tai bus trečias kartas naujausiųjų laikų istorijoje, kai popiežius keliauja į Šventąją Žemę. Popiežius Povilas VI ten lankėsi 1964 metais, o popiežius Jonas Povilas II – 2000-aisiais.

Lietuvoje viskas bus gerokai ramiau. Ir didžiausia problema, ko gero, bus ta, kad visiškai neaišku, kas galėtų būti realiausias pretendentas į gegužę vykstančius prezidento rinkimus (įsivaizduoti tik galime, kokios neramios dienos ir naktys laukia Arūno Valinsko – "To be or not to be?" Tiesa, mūsų šalies vadovo galios tik simbolinės, bet lietuviams simboliai svarbūs.

Vienas svarbiausių kultūros įvykių Lietuvoje 2009-aisiais – "Vilnius – Europos kultūros sostinė". Gaila, kad daug kalbame apie neaiškiai tam leidžiamus pinigus, o mažai apie pačius renginius. Jau tiek pinigų išleista, o dar neteko matyti lankstuko, kuris informuotų apie visus Europos kultūros sostinės renginius - kas, kur, kada. Šiaip taip, iš visur renkant informaciją, susidarė įspūdis, kad kulminacija derėtų laikyti birželio 21 dieną atliekamą Džiuzepės Verdžio "Rekviem" su daugiau kaip 300 dainininkų iš įvairių pasaulio šalių "Pasaulio festivalių choru" ir liepos mėnesį per Mindaugo Karūnavimo metines įvyksiančią įspūdingą (taip teigiama) Dainų šventę. Tomis liepos dienomis duris turėtų atverti ir Valdovų rūmai. Tiesa, anglų "The Sunday Times" siūlo rugsėjo viduryje (18-20 dienomis) Vilniuje dalyvauti renginyje "Menas netikėtose erdvėse". Rašoma, kad tai vienas ekscentriškiausių renginių: "Intriguojantis žaidimas - meninės slėpynės, kai lankytojai kviečiami skersgatviuose, apleistuose sandėliuose ir užslėptuose kiemuose atrasti instaliacijas, parodas bei performansus."

Prasidedantys metai - nelyginiai, todėl gyvensime be olimpiadų ir futbolo čempionatų. Bet užtat bus Europos krepšinio čempionatas – čia pat, už kelių šimtų kilometrų, Lenkijoje. Be abejo, prisiminkime, kad 2011 metais Europos krepšinio čempionatas pagaliau vyks Lietuvoje.

Kas ką mąsto metų sandūroje? Aišku, visi mąsto apie artėjantį sunkmetį (bulvare prie manęs priėjęs vyriškis paprašė, kad ir toliau rašyčiau apie krizę, nes, girdi, apie ją labai linksmai rašau ir jam miela skaityti), Prunskienė tikriausiai mąsto, kodėl ji nepateko į Seimą, Antanas mąsto, kodėl pateko (nors gal jis ir nieko nemąsto), Blinkevičiūtė mąsto, ar kandidatuoti į Lietuvos prezidento postą, jei pralaimėta vienmandatėje apylinkėje, pensininkai mąsto, kad geriau jau reikėjo balsuoti už Paksą, visi mąsto, kas išrinko tokią nevykusią valdžią, Vilniaus miesto meras Imbrasas mąsto, kada nuo jo atstos savo teisių reikalaujantys gėjai, Šiaulių valdžia džiūgaudama mąsto, kad bent gėjai jų savo problemomis neatakuoja, šiauliečiai mąsto, kad važiavimas miesto taksi yra per brangus, patys taksistai mąsto, kad šiauliečius vežioja per pigiai, sutaria tik maršrutinių taksi keleiviai ir vairuotojai, mąstydami, kad brangu (maršrutinių taksi vairuotojams maloniau vairuoti autobusėlį, visada pilną žmonių, mokančių 1 litą, nei važinėti tuštiems ar vežti 2–3 žmones, kurie moka 1 litą 80 centų)...

O baigti norisi pamąstymais, kodėl atėjo krizė. Manau, pasklaidė krizė "Stiliaus" tipo žurnalus, pažiūrėjo TV laidas apie verslininkų žmonų gyvenimą, reprezentacinius vakarėlius ir nutarė – laikas ateiti. Kaip bebūtų, norisi baigti optimistiškai ir priminti Henrio Kisindžerio žodžius: "Kitą savaitę krizės negali būti. Mano dienotvarkė jau pilna."

Amsis patarimus dalija televizijoje ir internete

Oksana LAURUTYTĖ

Lietuvos televizija kiekvieną savaitgalį rodo animacinius filmukus, kuriuose vaikų bičiulis Amsis dalija patarimus vaikams, kaip saugiai elgtis kelyje, kodėl svarbu automobilyje užsisegti saugos diržą, ką daryti, jei paskambino telefoniniai sukčiai. Įdomu tai, kad šį personažą - Amsį - prieš penkerius metus sukūrė Šiaulių rajono gyventojas, tuomet dar aštuntokas Vilmantas Motiečius. Vaikino sugalvotas ir išsiuvinėtas "Amsis" atgijo - vaikštinėja gatvėmis per policijos šventes, jį galima išvysti televizijoje ir internete.

Policijos pareigūnus įvairiose šventėse ir susitikimuose lydintį šunį Amsį, kurio atvaizdas gyvas animaciniuose filmuose ir knygelėse, sukūrė šiaulietis. Amsis tapo tikru vaikų draugu, su kuriuo norima fotografuotis lyg su Kalėdų Seneliu.

Jolantos ŠIDLAUSKIENĖS nuotr.

Amsis supažindina ir moko

Prieš penkerius metus Lietuvos teisėsaugininkų simboliu ir vaikų bičiuliu tapęs Amsis iš pradžių važinėjo po mokyklas, vyko į teisėsaugininkų rengiamas šventes. Dabar jis tapo tikra žvaigžde - animacinio filmo herojumi.

Yra sukurti devyni animaciniai filmukai, kuriuose, transliuojamuose per Lietuvos televiziją ir interneto svetainėje www.policija.lt, Amsis dalija patarimus vaikams. Animaciniuose filmuose pasakojama, kaip saugiai pereiti gatvę, demonstruojama atšvaitų nauda, patariama, kaip elgtis pastebėjus vagystę, išvengti nedorų žmonių pinklių ir panašiai. Blogai besielgiančius vaikus filmukų herojus Amsis sugėdina ir ragina neskriausti silpnesnių bei nevagiliauti.

Sukūrę edukacinius filmukus teisėsaugininkai nesustojo - Policijos departamentas, siekdamas supažindinti vaikus su Lietuvos policija, sudominti jaunimą pasirinkti policininko profesiją, sukūrė specialiai jaunuoliams skirtą interneto svetainę www.policija.lt/vaikams. Šioje svetainėje vyresni vaikai gali pažaisti žaidimą "Žaidžiame policininkus" ir rasti jau minėtus devynis animacinius filmukus.

Žaidime "Žaidžiame policininkus" yra trys policijos personažai: tyrėjas, apylinkės inspektorė ir policijos antiteroristinių operacijų rinktinės "Aras" pareigūnas. Ši trijulė bando pavyti įtariamąjį, kartu įveikiant užduočių kliūtis. Toje pačioje svetainėje arba Policijos departamento interneto svetainėje www.policija.lt. galima rasti ir atsakymus į visus žaidimo klausimus.

Kaip gimė Amsis?

Lietuvos policijos simbolis - šuniukas Amsis - gimė 2004-aisiais. Tų metų sausio 21 dieną Policijos departamente buvo apdovanoti piešinių konkurso "Policijos draugas" nugalėtojai. Jaunieji dailininkai iš visų šalies mokyklų aktyviai dalyvavo paskelbtame policininko-gyvūno piešinio konkurse. Jie atsiuntė beveik pusantro tūkstančio piešinių. Vaikai policijos draugu įsivaizdavo briedį, mešką, liūtą, erelį, aštuonkojį, pelę, dramblį, meškiną, ilgaausį kiškį, dygliuotą ežį, delfiną, net pingviną, nes jis visada pasitempęs ir rimtas.

Vis dėlto tuometis generalinis komisaras Vytautas Grigaravičius paspaudė ranką konkurso nugalėtoju pripažintam Vilmantui Motiečiui. Šis vaikinas, tuomet aštuntokas, iš Šiaulių rajono Šakynos pagrindinės mokyklos pareigūnams atsiuntė ne šiaip piešinį - Amsį jis išsiuvinėjo.

Per kelerius metus šuo Amsis tapo policijos draugu, simboliu ir savotišku herbu, pareigūnams padedančiu mokyti vaikus kelių eismo taisyklių ir savisaugos. Jis lydi policijos pareigūnus įvairiose šventėse ir susitikimuose, jo atvaizdas naudojamas animaciniuose filmuose ir knygelėse.

Pasak Šiaulių vyriausiojo policijos komisariato Viešųjų ryšių poskyrio viršininko Artūro Šliavo, Amsio įvaizdžio naudojimas įvairių programų metų labai pasiteisino. Kostiumą, kuriuo apsivelka ir aktoriai, ir pareigūnai, Šiaulių apskrities komisariatas naudoja apie dvejus metus, tad personažas keliauja po apskrities mokyklas, renginius gana dažnai.

"Amsius visiems labai patinka. Jis tapo kone Kalėdų Seneliu - vaikui jį paliesti, kažko paklausti ir išgirsti patarimų tiesiog ypatingas dalykas",- sakė A. Šliavas.

Policininkas tikisi, kad toks užsimezgęs bendravimas ir naujasis tarpininkas bičiulis Amsis ir toliau sėkmingai priartins visuomenę, ypač vaikus ir paauglius, prie teisėtvarkos institucijų bei padės efektyviau vykdyti nepilnamečių teisės pažeidimų prevenciją.

Policijos draugų, sukurtų padedant visuomenei, yra įvairiose Europos šalyse. Vokietijoje šis policijos draugas - žuvėdra, Suomijoje - liūtas, Latvijoje - inspektorius bebras, Estijoje - liūtas.

Trileris

Ričardas JAKUTIS

Interviu dažnai išgirsti klausimą "Kaip jūs elgtumėtės, jeigu būtų leista gyventi iš naujo?" Mano galva, tai vienas kvailiausių klausimų. Kaip elgčiausi? Ogi taip pat. Kartočiau tas pačias klaidas ir viską daryčiau, kaip ir dariau. Todėl, kad tai mano gyvenimas. Ir jeigu dar klausia, kaip pavadintumėte savo gyvenimą, neatsakyčiau, kad tai drama ar tragedija, aišku, nepavadinčiau jo ir komedija, sakyčiau – tai trileris.

 Trileris – literatūros ir kino žanras, pasižymintis įtampa. Šio žanro kūriniuose dominuoja greitas tempas, dažni ir netikėti siužeto pasikeitimai, stresinės situacijos. Trileriai dažnai vyksta neįprastose vietovėse, pavyzdžiui, dykumose, jūrose, apleistuose pastatuose, nors gali vykti ir eiliniame name ar bute; juose nagrinėjamos paslaptingos istorijos, kuriose neaiškus bendras vaizdas, herojus dažniausiai turi pats įveikti priešus. Nesibaigianti kova tarp gėrio ir blogio. Kulminacija pasiekiama, kai įveikiamos visos kliūtys. Tiesa, trileriuose teigiami herojai gali žūti, bet gali ir savo gyvybės kaina išgelbėti kitus.

Nors žodis "trileris" gyvenime dažnai neminimas, visas mūsų gyvenimas irgi trileris. Kad ir šis metas. Gali atrodyti, kad jau dvi savaitės, kai prasidėjusios Kalėdos. Įžiebtos eglutės, žmonės vieni kitus sveikina, keičiasi dovanėlėmis. Ar gerai, ar blogai, kad taip anksti pradedamos švęsti Kalėdos? Bažnyčia tokiai ankstyvai švenčių pradžiai gal ir nelabai norėtų pritarti. Keturias savaites prieš Kalėdas trunkantis adventas – tai susikaupimo, rimties, apmąstymų laikotarpis laukiant Išganytojo atėjimo. O švęsti pradedama vėlų gruodžio 24-osios vakarą. Kai kurie, net ir nesantys dideli Bažnyčios šalininkai, taip pat tvirtina, jog, pradėjęs anksti švęsti, sulaukęs tikrų Kalėdų nebeturi ką veikti. Išties keista: kai reikia rimties, susikaupimo, meditacijų - švenčiame, kai reikia švęsti -liūdime ir nuobodžiaujame. Iki švenčių sudeginamos visos žvakės. Pačioms šventėms tenka pirkti naujų ar apseiti visai be jų.

Galinga ankstaus šventimo šalininkų armija tvirtina, jog gerai, kad švęsti pradedame anksti. Ir taip gyvenimas - liūdnas, dienos – susitraukusios, – teigia jie. Prisiminiau senos dainos žodžius: "Ko mums šiandien nesilinksmint, ko mums šiandien nedainuot..." Ar galima linksmintis ir gerti, kai už langų krizė, kai nežinai dėl rytojaus? Bet geriama už šią dieną: dar egzistuoji – ir gerai.

Pirkdamas Kalėdines dovanėles matai, kaip nyksta lietuviškos prekės. Kalėdų Seneliai atrodo gana kvailoki, žiemą iš šaldytuvo traukiantys kokakolą. Gimsta humoristinis kalėdinis šūkis-reklama: "Kiniškos prekės iš viso pasaulio!" Dovanos gerai, bet, atrodo, vaikai labiau už jas nori, kad suaugusieji su jais pabendrautų, drauge pažaistų. Vienturčiai prašo geriau nei lėlę dovanoti broliuką ar sesutę.

Vaikai vaikais, bet suaugusieji šiandien dar liūdnesni už vaikus, negavusius dovanėlių. Tarsi švenčia, tarsi ne ir, atrodo, niekad nebešvęs. Užsieniečiams labai sunku išversti dainos "Mūsų dienos kaip šventė" žodžius, nes iš dainuojančiųjų veidų jie supranta visai ką kita. Laikmetį imame vadinti žlungančių iliuzijų laikais. Artėjant Kalėdoms ima kamuoti mergaitės su degtukais iš pasakos kompleksas – visi kiti gali sau leisti pirkti kur kas daugiau negu mes.

Apie krizę neseniai rašiau, be to, visi skrebinantys plunksną ar kompiuterio klaviatūrą apie ją rašė, rašo ir, atrodo, rašys. Jei ankstėliau dažnas tekstų pavadinimas būdavo "Dar kartą apie meilę", "Dar kartą apie laimę", "Dar kartą apie grožį", "Dar kartą apie šventes" ir t. t., tai XXI amžiaus aštuntųjų metų pabaigoje tenka tarti "Dar kartą apie krizę", nes krizės tema pokalbiuose, diskusijose ar net monologuose (nors kai kalbiesi pats su savimi, tai tikrai krizė) tampa neišsemiama. Atrodo, visi plaukiame "Titaniku" ir žinome – valčių neužteks. Ką apie krizę mano "Google" paieška? Skaičiai tokie: maždaug 784 000 rezultatų užklausai "krizė". Palyginkite: maždaug 18 700 rezultatų užklausai "klestėjimas".

Sako, vaikams žodis "krizė" labai patinka, nes jis savotiškai ir įdomiai skamba. Todėl populiarus tapo šalia kitų kalėdinių troškimų ir toks mūsų mažylių noras: "Dar noriu, kad krizę išgyventume visi: aš, mama, tėtis, pažįstami ir nepažįstami žmonės. Būtinai ir visi iki vieno."

Pavyks ar nepavyks išbristi iš krizės? Reikia tikėti, kad pavyks, nes visada pavyksta – kaip kitaip. Tik kaip greitai? Sako, krizės sprendimų scenarijų yra keletas, bet realistiškiausias – atskris ufonautai ir mus išgelbės. Galime "antikrizinį" planą susikurti ir patys. Pavyzdžiui, neišgerti butelio ir nesurūkyti pakelio cigarečių. Sutaupysime 15 ar net 50 litų (priklausomai nuo to, kas kokį gėrimą geria ir kokias cigaretes rūko). Dar nauda – rytą neskaudės galvos, netroškins, jausimės žvalūs. Privalumų krizėje galime rasti daug. Nors ir tai, kad neapsikrausime niekniekiais, atsikratysime antsvorio, kvėpuosime gaivesniu oru, nes važinės mažiau automobilių ir dažniau vaikščiosime pėsčiomis, žmonės ims daugiau bendrauti, atsiras šiltesnių jausmų, moterys tekės iš meilės... Krizė – susimąstymas, kad amžinai negyvensime. Krizė – gyvenimo pamokos, už kurias šiaip jau reikėtų daug mokėti, o krizės metu jas gauni dykai. Esant krizei pasireiškia protingieji, kitu atveju jiems sunkiau būtų atsiskleisti. Be to, nė vienas trileris neapsieina be krizinių situacijų. Net daugelis ndabartinių animacinių filmų kuriama pagal suaugusiesiems skirtų trilerių šabloną. Žodžiu, jei krizės nebūtų, ją tektų išgalvoti.

Neseniai internete perskaičiau, kaip supratau, vieno globos namų gyventojo skundą, kaip sunku jų globos namuose. Gyvenimo sąlygos nepakenčiamos, maistas prastas: sriuboje plaukioja vos viena kita kruopa, kotletai be mėsos ir t. t. "Bet prieigą prie interneto turite", - stebėjosi kitas komentatorius.

Nuotaikai praskaidrinti ieškau linksmų akimirkų. Televizija transliuoja "Triumfo arką". Įsiklausau į simfoninio orkestro grojimą. Prisiminiau vaikystėje matytą animacinį filmą, kuriame simfoninį orkestrą sudarė gyvuliai ir žvėrys. "Ką gi toks orkestras pagros?" – paklaus nesuprantantys humoro. "Kodėl nepagros? Gali net visai puikiai pagroti, jei pirmasis smuikas – žydas", - galima tokiam atsakyti.

Krizė krize, bet apie dovanas reikia pagalvoti. Kiek išgalime. Vyrams kaip vyrams, bet vaikams ir moterims kalėdinės dovanos tikrai priklauso. Neseniai perskaičiau prieškalėdinį vienos moters skundą. "Vėl teks Kalėdas ir Naujuosius metus sutikti su buteliu vyno vienoj rankoj, o vibratoriumi – kitoj", - vaizdingai, bet liūdnai pramato rašančioji. Negali būti, kad moteris neturėtų vyro, kuris privalo jai įteikti dovaną. O jeigu jis nesupranta, tai reikia šiek tiek ašarų ir isterijos. Gyvenime juk reikia visai nedaug – naujo noro. O dovanoti galima viską. Išimčių čia nedaug: musulmonams nedera dovanoti lašinių, senukams – repo kompaktinių plokštelių, metusiems rūkyti – cigarų, daugiavaikės šeimos atžaloms – būgnelių, sutuoktiniams – vazų, uošvėms – kelioninių lagaminų, blondinėms – knygų ir t. t.

Be dovanų, tokiu metu ypač populiarios įvairiausios pranašystės. Astrologai ir visokie pranašautojai suteikia mums geresnio gyvenimo viltį. Jie pranašauja, jog Lietuva liks viena saugiausių vietų Žemėje. Nebus čia žemės drebėjimų, nors jie prasideda ir ten, kur anksčiau nebuvo. Anot astrologų, lietuviai - gana šviesios karmos tauta, Lietuva - gana šventa vieta. Sunku įsivaizduoti, kad mūsų šalis būtų įtraukta į karą ar užgrobta, ištraukiant ją iš bendro pasaulinio konteksto. Dėl spalvų, tai, anot pranašautojų, ryškesnės spalvos vis dar nebus populiarios, vyraus tamsios spalvos, merginų drabužėliuose dar liks makabriškumo. Laukiama ir didesnių permainų. Kūrėjai teigia, kad per artimiausius penkerius metus mūsų laukia penkios naujovės: saulės energija bus verčiama į elektrą (saulės baterijų bus galima įmaišyti net į sienų dažus), naršyti internete pakaks tik balso, parduotuvėse veiks "skaitmeniniai pagalbininkai" (pirkėjas akimirksniu sužinos, kur rasti pageidaujamą prekę), gydytojai galės iš anksto numatyti ligas ir užkirsti joms kelią, o naujos technologijos net leis padidinti žmogaus atminties galimybes.

Tad negandų, juodos spalvos, stresinių situacijų, juo labiau kokio nors siaubo gyvenime neturėtų būti. Viską žinome, vis dėlto, priėjus kryžkelę, neaišku, į kurią pusę pasukti. Šventas Pranciškus, to paklaustas brolio Lilio, šiam paaiškino, jog reikia suktis ratu, kol nuvirsi, o į kurią pusę nuvirsi – ten eiti.

Bet būna, kad vis tiek nepasiseka. Kaip tam vyrukui, kurį išmetė iš striptizo klubo, nes jis dainavo tai, ką matė.

Kad patvirtinčiaui, jog mano gyvenimas yra tikrų tikriausias trileris, bandau parinkti kokią nors istoriją. Štai laukiu stotelėje autobuso, rankoje laikydamas labai gerų cigarų dėžę.

- Džiaugiuosi, kad tau pradėjo sektis, - žvelgdamas į cigarų dėžę, pakalbina praeidamas bičiulis.

- Tu nesupratai, - telieka atsakyti man, - aš tik persikraustau.

"Istoriją kuriame kartu" - per "S plius"

Šiaulių regiono televizijos "S plius" žiūrovai Kūčių vakarą turės progą pirmieji Lietuvoje pamatyti naujausią buvusios šiaulietės, režisierės Janinos Lapinskaitės dokumentinę apybraižą "Istoriją kuriame kartu". Apybraižos pristatymas įvyks tik sausio mėnesį "Skalvijos" kinoteatre Vilniuje.

"Istoriją kuriame kartu" - valandos trukmės dokumentinė apybraiža, kurioje pasakojama apie lenkų, rusų, žydų, karaimų bei totorių - glaudžiai su Lietuvos istorija susijusių etninių ir religinių bendrijų - paveldo įvairovę ir savitumą, pristatoma jų įsikūrimo ir sugyvenimo Lietuvoje istorija, siekianti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikus.

Laidos režisierė Janina Lapinskaitė, scenarijaus autorė Ala Asovskaja, operatorius Vytautas Plytnikas, prodiuseris Algirdas Žvinakevičius. Dokumentinė apybraiža sukurta prodiuserių kompanijoje "TV Europa".

"Istoriją kuriame kartu" per "S plius" žiūrėkite gruodžio 24 d. 19 val. 30 min.

"Šiauliai plius" informacija

Eteryje - 3000-ąjį kartą

"Žinios, ir tik žinios daro žmogų laisvą ir didį"

D. Pisarevas

Ieva SCIURAITĖ

Penktadienio vakarą šiauliečiai per Šiaulių regiono televiziją "S plius" išvys jubiliejinę - tris tūkstantąją "Šiaulių žinių" laidą. Kas vakarą skubantys Šiaulių miesto ir rajono gyventojams pranešti aktualiausias ir dienos naujienas "S plius" žinių tarnybos komanda žiūrovams pateikia profesionaliai parengtus ir informatyvius reportažus.

Žinių vedėjai: Asta Šiukšterienė ir Justinas Visockas.

Didžiausią dėmesį žiūrovui skiriantiems žinių rengimo profesionalams svarbu, kad šiauliečiai būtų informuoti apie naujus įstatymus, žinotų aktualias naujienas, turėtų galimybę bent akies krašteliu žvilgtelėti į mieste vykstančius renginius. Spontaniškai kilusi mintis rengti žinias per daugiau nei dešimt metų išaugo į profesionalią žinių laidą. Visi "Šiaulių žinių" žurnalistai ne tik rengia informacinius reportažus Šiaulių krašto gyventojams, bet ir atstovauja respublikinėms žiniasklaidos priemonėms.

Žinių variklis – entuziazmas

Greičiausiai nuvilsiu tuos, kurie jubiliejinių "Šiaulių žinių" proga norėtų išvysti pirmuosius laidos įrašus, jų neišliko. Pasak jau vienuoliktus metus Žinių tarnybos vyriausiąja redaktore dirbančios Nijolės Visockienės, pradėjus rengti žinias būta daug chaoso. Prieš tai, redaktoriumi dirbęs Rytis Budrys inicijavo žinių atsiradimą autorinio kanalo eteryje, tačiau dėl techninių galimybių stokos tuo metu tai buvo labiau panašu ne į žinias, o į vos keleto minučių informacinę laidelę. "Tada žinios buvo įrašinėjamos miesto centre, netoli Dramos teatro, o tada įrašyta kasetė buvo vežama į "S plius" patalpas Statybininkų gatvėje, iš kur ir buvo transliuojama informacinė laida. Apie penkias minutes trukdavę pranešimai buvo "uždengiami" filmuota medžiaga, kuri tapdavo savotiška iliustracija. Tikri reportažai tuomet dar nebuvo rengiami, - prisimena N. Visockienė. - Tiesiog nebuvo techninių galimybių panaudoti, pavyzdžiui, tikrą garsą, kad žiūrovas bent akimirką pasijustų įvykių sūkuryje. Informaciniai pranešimai nebuvo paįvairinami interviu su pašnekovais."

Nieko nėra amžinesnio už tai, kas laikina...

Pirmoji "Šiaulių žinių" diktorė Aušra Vileikienė šiuo metu gyvena ir tęsia žurnalistinę karjerą Vilniuje. Tiesa, ji šiek tiek pakeitė profilį ir - užuot kas vakarą per žydruosius ekranus žvelgusi į naujienų ištroškusius žiūrovus, dirba spaudoje. Tačiau N. Visockienė prisimena, kad šios diktorės nuoširdumas bei šiltas bendravimas su žiūrovu eteryje kompensuodavo profesionalių reportažų stoką.

Pati žinių vyriausioji redaktorė teigia į Žinių tarnybą pakliuvusi atsitiktinai. "Kolegos išeidami atostogų paprašė pagalbos. Taigi atėjau aš – daryti reportažų, Audra Paulauskienė – skaityti žinių. Nuo tada eteryje atsirado dvi diktorės. Tačiau, ko gero, dar daugiau nei trejus metus žinių struktūra visiškai nesikeitė. Pradėjusi dirbti kaip neetatinė darbuotoja, vėliau buvau paskirta vyriausiąja redaktorę. Prasidėjo permainos", - prisiminimais dalijasi N. Visockienė.

Diktorių veidus - šiauliečiai atpažįsta

Šiaulių bei rajono gyventojai jau įprato eteryje matyti du jau pamiltus ir "savais" tapusius veidus - diktores Astą Stankūnienę ir Astą Šiukšterienę. Jos skaito žinias ir rengia reportažus jau dešimtus metus.

Asta Stankūnienė sako į "Žinias" patekusi laimingo atsitiktinumo dėka. "Draugų ir vyro paskatinta dalyvavau žinių vedėjo konkurse. Priėmė. Iki šiol mieliau laukiu kritikos, tačiau dažniau girdžiu komplimentus, - teigia žinių diktorė. - Buvo visko: ir baimės, ir priekaištų sau, ir noro pakeisti pasaulį, tačiau dabar pradedu suprasti – pamilau... savo darbą. Kol mane girdi ir supranta, noriu jį dirbti, bendrauti, klausytis žmonių sėkmių ir nesėkmių, žavėtis žmonėmis ir jų stiprybe."

Dešimt metų žinias skaitanti Asta Šiukšterienė sako vis dar galutinai nepripratusi prie savo naujojo eteryje pasirodančio įvaizdžio. "Šis darbas mane pakeitė, suteikė galimybę atsiskleisti naujoms savybėms", - sako diktorė.

Idealia diktorių išvaizda eteryje nuolat rūpinasi profesionali grimuotoja, makiažo specialistė Lina Červinskienė, turinti ir darbo LNK televizijoje patirties.

Prieš kiekvieną "Šiaulių žinių" laidą diktorių išvaizda kruopščiai rūpinasi profesionali grimuotoja Lina Červinskienė.

Naujų veidų paieškos

Nuo "Žinių" atsiradimo kūrybinis "ekipažas" nuolat keitėsi. Vyriausioji redaktorė džiaugiasi, kad didžioji dalis šiandien žinias rengiančių darbuotojų kartu dirba jau ne vienerius metus. "Tas susigyvenimas padeda parengti reportažus profesionaliau ir operatyviau", - sako N. Visockienė. Moteris pasakoja, kad du užsienyje kurį laiką gyvenę žinių darbuotojai grįžo į į informacinę laidą. "Tomas Sinkevičius, dirbęs operatoriumi ir skaitęs kriminalines naujienas, sugrįžo iš Londono ir kas antrą savaitę, pakaitomis su Aida Brašiškiene, montuoja žinias. Žinių tarnyboje reportere dirbusi Eva Jagminaitė, baigusi žurnalistikos ir viešųjų ryšių mokslus viename iš Londono universitetų, grįžusi pradėjo dirbti "Šiauliai plius" savaitraštyje, o prireikus talkina ir "Žiniose", - pasakoja Žinių tarnybos vadovė.

N. Visockienė nuogąstauja, kad žurnalistikos duona pasirenkama vis rečiau. "Kai rengėme pirmąjį diktorių konkursą 1999 metais, į peržiūrą atėjo beveik pusšimtis norinčiųjų. Šį rudenį, paskelbus kriminalų rubrikos vedėjo konkursą, sulaukėme vos keleto jaunuolių. Keletą metų Žinių tarnyboje dirbęs, daugiausia švietimo temas gvildenęs Mindaugas Bajarūnas prieš porą mėnesių išvyko dirbti į Vilnių. Vietoj jo ateiti dirbti nebuvo daug pageidaujančių", - teigia vyriausioji redaktorė. Tačiau ji įsitikinusi, kad kol kas M. Bajarūną pakeitusi neetatinė darbuotoja Karolina Ozolaitė – naujasis televizijos perlas. Ji turi tiesioginio eterio patirties, yra puiki dikcija, yra labai imli žinioms ir geba operatyviai dirbti.

Dar vienas naujas "Šiaulių žinių" veidas – kriminalus skaitantis diktorius Egidijus Gubinas. "Šis jaunuolis televizijoje naujokas, iki šiol neturėjęs žurnalistinio darbo patirties. Skaityti kriminalus eteryje jam naujovė, todėl tikimės, kad žiūrovai teigiamai įvertins jo pirmuosius žingsnius", - sako vyriausioji redaktorė.

Pasikeitė ir laidos struktūra

Jei pirmosios žinios buvo vos kelių minučių trukmės, tai šiandien jos trunka iki dvidešimties. Žiūrovams kasdien pateikiami mažiausiai trys probleminiai, išsamūs reportažai. Nuo 2000-ųjų žiniose atsirado sporto, kriminalų, orų rubrikos.

Kriminalų rubriką ruošiantis operatorius Artūras Konderauskas dirbti gali būti iškviestas bet kuriuo paros metu, į įvykio vietą važiuoti naktį tenka ne taip jau retai. Artūro dėka šiauliečiai sužino apie kraupias avarijas, įsiplieskusius gaisrus, įvairias vagystes, teismus.

Sporto rubriką kuruojantis, operatoriumi dirbantis ir kriminalines naujienas skaitantis Justinas Visockas žinių tarnyboje dirba jau penkerius metus.

Su orų prognozemis šiauliečius kasdien supažindina meteorologė Viktorija Kazlauskienė, darbą eteryje derinanti su tarnyba Šiaulių meteorologijos stotyje.

Vyrišką operatorių J. Visocko ir A. Konderausko kompaniją papildo Aurelija Paulauskaitė. Jau dvejus metus "Žiniose" dirbanti operatorė profesionaliai fiksuoja kiekvienos dienos įvykius. Kruopščiai dirbanti ir subtilias detales pastebinti mergina yra labai reikli savo darbui ir didžiausią dėmesį skiria vaizdo kokybei.

Žinių tarnybos vadovė N. Visockienė mano, kad pagrindinis informacinės laidos tikslas – pasiekti profesionalių žinių lygį - jau pasiektas, tačiau kasmet žiūrovams reikia pateikti naujovių, tad šiais metais atsirado bėganti eilutė žinių metu. "Žiūrovams norime pateikti kuo daugiau informacijos, deja, kartais ne viskas telpa į žinių eterio laiką, todėl papildomą informaciją pateikiame bėgančioje eiluteje", - sako N. Visockienė.

Profesionalumas vertinamas

"Šiaulių žinių" darbuotojų profesionalumą yra įvertinusios ir respublikinės žiniasklaidos priemonės. Keletą metų TV3 televizijai atstovavę žurnalistai, dabar rengia reportažus įvairioms Lietuvos žiniasklaidos priemonėms. Šį rudenį Asta Stankūnienė tapo naujai įkurtos "Lietuvos ryto" televizijos atstove Šiauliuose. Kita žinių vedėja, Asta Šiukšterienė, nuolat rengia pranešimus "Laisvosios bangos" radijui. Redaktorei Nijolei Visockienei keliskart per savaitę tenka reportažus rengti ne tik lietuvių, bet ir rusų kalba - drauge su Justinu Visocku jau keletą metų ji rengia reportažus Pirmajam Baltijos kanalui.

Kada ir kaip žiūrėti televizorių?

Ričardas JAKUTIS

Sako, žmonės, pasiekę patį aukščiausią kultūros lygį, televizoriaus nebežiūri. Jei tokio lygio dar nepasiekėte, klausimas "Kada ir kaip žiūrėti televizorių?" jums aktualus. Tiesa, gali būti ir neaktualus – žiūrite televizorių ir tiek. Televizoriaus žiūrėjimo taisyklių, atrodo, niekas dar nėra surašęs. Štai kai kur metro stotyse kabo taisyklės, kaip naudotis metro. Pirmiausia aiškinama, jog į metro reikia nusileisti eskalatoriumi. Toliau viskas surašyta taip: 1. Prieiti prie eskalatoriaus. 2. Pažvelgti žemyn ir įsitikinti, ar prieš jus eskalatorius. Ir t. t. Jei kas nors surašytų televizoriaus žiūrėjimo taisykles, manau, jos būtų tokios: 1. Atsisėsti priešais televizorių. 2. Paimti į rankas nuotolinio valdymo pultelį...

 Norint pamatyti gerų laidų, o ne kokį nors mūsų jaunimėlio apgailėtiną maivymąsi, televizorių reikia žiūrėti vėlai vakare ar naktį. Tam, aišku, reikia išgerti daug stiprios kavos ar ką nors daryti (jei kas žino tokį būdą), kad neimtų miegas. Naktis tinkamesnė ir todėl, kad tuo paros metu nieko gero nebenuveiksime, o dienos metu galime laiką praleisti vertingiau. Pažįstama, "serganti" kinu ir save vadinanti sinofile (pirmą kartą iš jos šį žodį ir išgirdau), pasakojo, jog naktį vienu ar kitu kanalu užtinkanti puikių kino filmų, o blogiausiu atveju įsijungti TCM kanalą, kuris nuo 22 val. (dienos metu šiuo kanalu animaciniais filmukais linksminami vaikai) rodo senus amerikiečių filmus, ir bando atspėti, koks filmas rodomas. Pabandžiau, kaip ji siūlė. Gaila, kad TCM programos niekur neužtinku, todėl dažniausiai pataikau į prasidėjusį filmą ir tai man padėjo suprasti žaidimo taisykles. Iš pradžių bandau nustatyti, ką matau, t. y. iš aktorių, siužeto, režisieriaus stiliaus ir pan. bandau įvardyti filmą. Nuostabus atminties lavinimas, nors kartais tenka (tektų dažniau, bet tingisi) išsitraukti iš knygų lentynos kelis žodynus, enciklopedijas, viena akimi dirstelti į "Google", kad prisiminus vaidinančių aktorių biografijas, kokiuose filmuose jie yra vaidinę, spręsti, ar tarp jų nėra tuo metu rodomo. Jei pavyksta, išgyveni nepakartojamą atradimo džiaugsmą. Galima net ne nuo aktorių pradėti, o uždavinį pasunkinti – įsiklausyti į tekstą, gal pavyks atpažinti literatūros kūrinį, pagal kurį sukurtas filmas, pagal rodomus pastatus, automobilius, buities daiktus, aprangą ir t. t. spręsti apie laikmetį, prisiminti, koks apšvietimas buvo būdingas vieno ar kito dešimtmečio kinui, nors tai, aišku, jau ypač sunkus uždavinys. Prisipažinsiu, kad pasiūlytas žaidimas patiko, kažką sužinai, prisimeni, laviniesi, retai būna, kad liktum nieko nepešęs.

Žiūrint kino filmus, patinka ir kitas užsiėmimas – atsiversti sąsiuvinį ir užsirašinėti patinkančias frazes. Kino scenaristai dažnai būna šmaikštūs žmonės. Iš amerikiečių kultiniu laikomo filmo "Ozo šalies burtininkas" įsiminė Dorotės frazė: "Pasaulyje nėra geresnės vietos už namus." Paprasta ir prasminga. Gal netikėta, bet daug puikių frazių taria fantastinių filmų herojai. Pavyzdžiui, Džo Lukaso "Žvaigždžių karų" palinkėjimas "Tebūnie Jėga su tavimi!", Stiveno Spilbergo "Nasrų" ironiška frazė "Akivaizdu, jums reikia didesnio laivelio" ar 1964 metų juodosios absurdo komedijos "Daktaras Streindžlavas, arba Kaip aš nustojau bijoti ir pamilau atominę bombą" - "Džentelmenai, čia negalima muštis! Tai juk karinis kambarys". Įžymiausias visų laikų šnipas įsimenamas už prisistatymą: "Bondas. Džeimsas Bondas." Nors jis pažeria ir daug kitų puikių frazių: "Martinio su degtine. Suplakto, bet nesumaišyto." "King Konge" taip aiškinama tikroji gigantiškos beždžionės mirties priežastis: "O ne, tai buvo ne lėktuvai. Tai gražuolė užmušė pabaisą..." "Neužtenka būti gražiai, reikia mokėti tokia būti", - be abejo, tai iš "Bridžitos Džouns dienoraščio". O misteris Riplis iš "Talentingojo pono Riplio" sako: "Manau, kad beveik kiekvienas iš mūsų yra šiek tiek nusivylęs savimi." "Nori tiesos? Tu nesugebėsi pakelti tiesos", - nebepamenu, kokiame filme tarė Džeko Nicholsono herojus. Berods "Kinų kvartale". O ar galima pamiršti to paties aktoriaus herojaus žodžius kino filme "Skrydis virš gegutės lizdo": "Aš bent pabandžiau!" "Kai pirštu rodoma į dangų, tik kvailys žiūri į pirštą", - balsas už kadro filme "Amelija iš Monmartro". O štai frazė iš "Septyni metai Tibete", kai Dalai Lama citavo Budą: "Jeigu problema išsprendžiama, tai nėra ko išgyventi, o jeigu neišsprendžiama, tai ir išgyvenimai nepadės." Nepralenkiamas šioje srityje yra Vudis Alenas. "Atrodote laimingi. Kaip jums tai pavyksta?" – klausia jo herojai. Arba toks pokalbis. Ji: "Esu kvaila, ribota, neturiu pažiūrų ir negaliu pasakyti nieko įdomaus." Jis: "Aš taip pat." O kokius perliukus šis režisierius ir scenaristas barsto intymiomis temomis su raide S: "Seksas tarp vyro ir moters – tai kažkas stulbinamo, jei tik atsidursite tarp tinkamo vyro ir tinkamos moters", "Seksas - tas pats, kaip ir bridžas. Jeigu neturi gero partnerio, padėti gali tik laiminga ranka..."

Vienas iš maloniausių, bent man, užsiėmimų žiūrint kiną – atrasti knygas. Kai kalbama apie kino ir literatūros santykius, visi kritikai vieningai pasitelkia Marcelio Prusto pavyzdį. Jo "Prarasto laiko beieškant" vadinamas visiškai nepaklūstančiu ekranizacijai kūriniu. Šį M. Prusto romaną planavo režisuoti Lučianas Viskontis. Deja, nespėjo. Tuomet tai pabandė padaryti Volkeris Šliondorfas. Jo "Svano meilė" gal ir nebuvo blogas filmas, bet Marcelio Prusto dvasios, deja, neatitiko. Paryžiuje gyvenantis čilietis Raulas Ruizas 1999 m. sukūrė "Atrastą laiką". Ir "Svano meilę", ir "Atrastą laiką" jau rodė kažkuri TV (o gal net kelios), galimas daiktas, dar rodys. Jei būna puikių kino scenų, tai tokia "Atrasto laiko" simboliška pradžia, kai filmo personažas - rašytojas - apžiūrinėja fotografijas. Tarp jų yra ir paties Prusto, jo tėvų veidai. Kino kūrinyje bandoma atkurti praėjusį laiką bei jo tėkmę.

Žiūrėdamas kino filmus, atradau "Skrydį virš gegutės lizdo", "Sofi pasirinkimą", "Skardinį būgnelį", "Freken Juliją", nes šį puikų Augusto Strindbergo kūrinį perskaičiau tik pamatęs spektaklį ir kino filmą, "Švytėjimą", nors pastaruoju atveju, mano galva, kino filmas pranoko Stiveno Kingo romaną. Levo Tolstojaus "Karas ir taika", aišku, jau buvo skaitytas, bet Sergejaus Bondarčiuko kino epas padėjo atskleisti naujų didingo romano detalių. Panašiai ir su "Ana Karenina", "Dvylika kėdžių"...

Artėja šventos Kalėdos – irgi šventas nieko nedarymo laikas. Mūsų laisvadieniai kažkodėl kupini liūdesio ir neaiškaus ilgesio. Tiesa, laisvadieniais rodomų kino filmų herojams dažniausiai irgi laisvadieniai, tik liūdi jie rečiau ir ilgesys rečiau juos kankina. Švenčių dienomis mažuosiuose ekranuose regėsime daug senų filmų, bet jei tos senienos mielos, kodėl gi ne... Kodėl nepasimėgauti viena ar kita tokio filmo detale, vienu ar kitu niuansu. Juolab kad tai bet kokiu atveju geriau už Bendžių ar panašių į juos privirtą putrą. Tiesa, netikėtą kai kurių TV laidų populiarumą, manau, teisingai apibūdina lenkų kino kritikas Janušas Čiapinskis: "Tie, kuriems blogai klojasi reikalai ir kuriuos persekioja jausmas, kad yra nevykėliai, gali aktyviai ieškoti žmonių, kuriems sekasi dar blogiau. Būtent jie ir yra televizijos siaubo apysakaičių auditorija, neatplėšianti akių nuo iš ekrano plūstančių nelaimių. Jie užjaučia įvairiausių tragedijų aukas, gali net nuvarvinti ašarą, tačiau iš tikrųjų svetimos nelaimės, supriešintos su ne tokia nelaiminga jų situacija, tik pagerina tų žmonių savijautą."

Tačiau ir visiškai priešingas dalykas. Kino kritikai klausia, ar pastebėjote, kaip televizijos žmonės, net ir neseniai iš klumpių išlipę lietuvaičiai, mėgsta demonstruoti savo turtus? Kur nepastebėsi?! Puikuotis naujais automobiliais, motociklais, jachtomis, namais? Netiesa, kad taip elgtis juos verčia konkurentai ir bulvarinė spauda. Todėl kyla natūralus klausimas, ką toks turtų rodymas jiems kompensuoja. Šią tendenciją pastebintys siūlo spėti iš trijų kartų.

Iš mūsų gyvenimo nyksta apkalbos, jų egzistavimą dar bando palaikyti televizijos. "Apkalbėkite mane, labai prašau, apkalbėkite!" – šaukte šaukia iš mažojo ekrano Zvonkė. O juk apkalbos turi ir privalumų – jos suartina žmones. Lengva prisiminti malonų jausmą, kai su sutiktaisiais dalijatės "naujausiomis žiniomis" apie bendrą pažįstamą, aptarinėjate jo ar jos nelaimingos meilės klystkelius. Ir kai nerandi su kuo ką nors apkalbėti, televizorius tampa tavo draugu.

Bet tai daugiau komentarai apie dienines TV programas. Vėlai vakare ir naktį padėtis kitokia, nes nebūna tuščių pokalbių, kad susėstų ir diskutuotų (tiksliau, bertų savo monologus) prezidento patarėjas, bulvarinio dienraščio žurnalistas, įvairaus plauko seimūnai bei vienuolis. Tuo paros laiku laidomis ir filmais maloninami ištvirkėliai arba subtilaus skonio žiūrovai. Tiesa, naktį filmai šiek tiek mažiau žalojami reklamų. Nors kartais klasikinio filmo rodymas sugadina nuotaiką tokio filmo žiūrovui. Tereikia kas 15–20 minučių filmą nutraukti, įterpiant reklamą ar laidų anonsus. Anonsai turi būti parinkti tokių laidų ir tokių filmų, kurių gero filmo žiūrovai paprastai nežiūri, pavyzdžiui, laidos beveik idiotams "Detektyvai" ar laidos-istorijos apie vis tų pačių lietuvaičių gyvenimo būdo ypatybes. Transliuotojai gal mąsto, kad taip žiūrovas tikrai neturės laiko nuobodžiauti žiūrėdamas rimtą filmą, ypač jei anonsuojamos bus tik komedijos. Dėl tokių pastangų 120 minučių trunkantį filmą bus galima rodyti ir iš kantrių žiūrovų tyčiotis vos ne tris valandas. Atsparių žiūrovų, aišku, mažės ir televizijų vadovai galės konstatuoti - mūsų publika tokių filmų nežiūri.

Jeigu jau šiame tekste buvo daug citatų, tai ir baigti norisi populiarios kino kritikės Paulinos Kael pasvarstymu apie tai, ką gero ir pamokančio ji įžvelgia kino filmuose: "Vienas iš malonumų, kuriuos mums teikia filmai, yra būtent tai, kad jie leidžia pamatyti, kokios kvailos ir banalios būna mūsų fantazijos."

Teatro premjera – išsiilgusiems meilės ir poezijos

Oksana LAURUTYTĖ

"Pasiilgome žodžių, kuriais šiais laikais nebešnekame. Gatvė žargonas, kuris užpildė scenas, mane erzina, todėl ši pjesė turėtų atkurti scenos žodžių prasmę", - taip apie naująją Šiaulių dramos teatro premjerą "Sirano de Beržerakas" sako jos režisierius Algimantas Pociūnas. Būrys aktorių, kurių kostiumai sukurti atsigręžus į 1619-1655 metus, kai ir gyveno ilganosis poetas, dramaturgas ir romanistas Sirano de Beržerakas (Cyrano de Bergerac), į akiai ir dvasiai džiaugsmo teikiančią premjerą žiūrovus kviečia gruodžio 12-13 dienomis.

Sirano de Beržerakas ir gražuolė Roksana - Aurimas Žvinys ir Monika Šaltytė.

Povilo LUNGĖS nuotr.

Vaidmenys kuriami su jauduliu ir atsakomybe

Dviejų dalių herojinės komedijos "Sirano de Beržerakas" premjera, žinoma, įvyks Šiaulių dramos teatre, tačiau spaudos konferenciją aktoriai ir spektaklio kūrėjai surengė pačioje gražiausioje Šiaulių vietoje – Ch. Frenkelio vilos Moters kambaryje. Tarp paauksuotų įmantrių baldų, iš paveikslų "žvelgiant" kadaise gyvenusiems kilmingiems žmonėms, įspūdingais rūbais apsirengę aktoriai, lydimi režisieriaus Algimanto Pociūno, kostiumų dailininkės Kotrynos Daujotaitės, kitų teatro darbuotojų, stovėjo šiek tiek įsitempę ir susijaudinę.

"Man didelis iššūkis vaidinti Sirano de Beržeraką. Šis vaidmuo - tarsi Hamletas "be penkių minučių". Tai vienas iš vaidmenų, kurie yra aktoriaus trofėjus ir pasididžiavimas", - sakė ketverius metus Šiaulių dramos teatre vaidmenis kuriantis aktorius Aurimas Žvinys. Aktorius teigė su nerimu priėmęs siūlomą vaidmenį, nes šiam sukurti reikia daug įgūdžių. Juk Sirano de Beržerakas yra didvyriškas negražus didžianosis vyras, turintis poeto sielą, beprotiškai įsimylėjęs ir nesulaukęs atsako.

A. Žviniui personažą teks vaidinti su priklijuota nosimi, bet ji ne tam, kad pabrėžtų žmogaus tariamą nepatrauklumą ar grožio kanonų neatitikimą. Kiekvienas mūsų turi savo "nosį" – kiekvienas yra kitoks, nei šalia esantis, į nieką nepanašus, kitaip matomas.

Aktorė Monika Šaltytė, spektaklyje kurianti gražuolės Roksanos vaidmenį, sako, kad šis spektaklis – apie meilės dovaną, kurią ne visi gauna. Yra žmonių, kurie ir gyvena nepamilę. Iškar prabilęs aktorius Juozas Žibūda, visus pralinksminęs tardamas, kad jam sukurti Roksaną mylinčio ar bent jau jos norinčio Grafo de Gišo vaidmenį ne taip jau ir buvę sunku. "Pastangų ją mylėti nereikia dėti", - žvelgdamas į žaviąją kolegę pasakė jis. Prisipažindamas, kad tą likimo dovaną – įsimylėti – jam yra tekę gauti, J. Žibūda kartu su gražiąja kolege ir suvaidino spektaklio sceną.

Naujasis spektaklis - jaudinantis įvykis ne tik teatro senbuviams. Jame debiutuoja ir du Šiaulių universiteto Estrados meno specialybės absolventai, rudenį pradėję dirbti Dramos teatre – Mindaugas Jurevičius ir Viktorija Krivickaitė. Kiti spektaklyje vaidmenis sukūrę aktoriai: Povilas Liubinas, Juozas Bindokas, Dalius Jančiauskas, Aurimas Pintulis, Rolandas Dovydaitis, Saulius Eduardas Pauliukonis, Lina Bocytė, Vilija Paleckaitė, Virginija Jakštaitė, Rimanta Krilavičiūtė.

Iš scenos sklis poetinis žodis

Režisierius A. Pociūnas džiaugiasi, kad jo pasiūlymas – pastatyti Šiaulių dramos teatre Edmondo Rostando pjesę "Sirano de Beržerakas" - priimtas palankiai. "Šalies teatruose daug dramaturgijos ir ne geriausias žodis sklinda iš scenos. Jaunimas pasiilgęs gražaus žodžio, šviesos, kilnių jausmų, pagaliau herojiškumo ir meilės. Šią nišą ir užpildys iš Šiaulių dramos teatro sklindantis poetinis žodis", - sakė jis.

Pasak režisieriaus, šiandieninė aplinka pilna brutalumo, nejautros, cinizmo, jėgos kulto ir gatvės žargono. "Pasiaukojimas nieko iš kito nereikalaujant – tai kilniausias poelgis, suteikiantis gyvenimui prasmės. Sirano (tokį jį matome) – tarytum versmė, iš kurios plūsta prasmingi, sąmojo prisodrinti samprotavimai apie žmogiškąją asmenybės vertę ir dvasinį grožį. Tai ir yra šio pastatymo moto", - sakė A. Pociūnas.

Vaikystėje po pažiūrėto filmo ar spektaklio režisierius sakė susitapatindavęs su pagrindiniu veikėju. "Tikiuosi, kad jaunas žiūrovas savo vidiniu pasauliu norės tapti panašiu į Sirano de Beržeraką", - vylėsi jis.

Muziką spektakliui sukūrė Algirdas Martinaitis, kostiumus – Kotryna Daujotaitė. Kostiumų kūrėja sakė stengusis sukurti tokius rūbus, kad jie būtų autentiški laikams, kai gyveno Sirano de Beržerakas. "Mums reikėjo ir kitaip elgtis, vaikščioti išmokti", - šypsojosi J. Žibūda, parodydamas kolegų vyrų avalynę paaukštinta pakulne. "Štai, pažiūrėkite, mano kelnės", - švarką pasikėlė aktorius ir parodė eilę sagų. - Nors ir nematyti po rūbais, bet net kelnės yra susegamos senoviškai, o ne kokiais nors raišteliais."

Aktoriai džiaugiasi, kad spektaklyje vilkėti nepaprasto grožio drabužius ir vaidinti spektaklį "Sirano de Beržerakas" – dovana ne tik žiūrovams, bet ir jiems patiems.

2008 metų gruodžio 28 dieną sukaks 111 metų, kai Paryžiaus "Port Saint Martin" teatre įvyko Edmondo Rostand‘o pjesės "Sirano de Beržerakas" premjera. Ši pjesė tapo lūžiu poeto ir dramaturgo E. Rostand‘o, gimusio 1868 metais, biografijoje.

Islandija – ugnies, ledo ir vėjų šalis

Ričardas JAKUTIS

Vargu ar kada nors būčiau apsilankęs Islandijoje, jei ne režisierius Rimas Tuminas, Reikjaviko teatre statęs Moljero "Don Žuaną". Vėliau reikjavikiečiai aktoriai atvežė šį spektaklį į Vilnių ir draugystės su jais pasekme tapo kelionė. Toli toli atrodė Islandija, daug toliau negu Amerika, tarsi dvelkė atšiaurumu, nes teko girdėti tik apibūdinimus, jog tai ugnies, ledo ir vėjų kraštas, bet toje, kaip vėliau paaiškėjo, nuostabaus grožio šalyje praleistos dienos ilgam įsiminė. Šiandien, kalbant apie pasaulinę finansinę krizę, dažnai minimas Islandijos vardas, tad tai paskatino šią šalį prisiminti.

 Islandija - viena mažiausių ir atkampiausių pasaulio šalių, įsikūrusi saloje tarp Atlanto vandenyno ir atšiauriųjų Grenlandijos bei Norvegijos jūrų, pusiaukelėje tarp Europos ir Amerikos (iš Lietuvos iki Islandijos reikia skristi 5 valandas, nors, tiesa, tiesioginio reiso į šią šalį nėra ir tenka persėsti kokiame nors Europos mieste). Islandijos sala apie 1,5 karto didesnė už Lietuvą, nuo Europos žemyno nutolusi apie 1000 km. nuo Amerikos - apie 1800 km. Tai unikalios gamtos, atšiauraus klimato retai gyvenamas kraštas. Yra 30 veikiančių ugnikalnių ir begalė geizerių - karštųjų versmių. Jomis šildoma dauguma miestų ir šiltnamių. Lietuviai Islandija labiau ėmė domėtis tada, kai ši maža valstybė (apie 300 tūkst. gyventojų, parlamente 63 nariai, vyriausybėje - 11) pirmoji pasaulyje pripažino Lietuvos nepriklausomybę. Tiesa, buvome girdėję dainininkę Bjork ir daugybę istorijų apie minėtus geizerius. Islandijos sostinės Reikjaviko pavadinimas į lietuvių kalbą verčiamas kaip "Krantas dūmuose". Tai pati šiauriausia pasaulio sostinė, kurioje gyvena 180 tūkst. žmonių. Miestas labai švarus, šildomas geoterminiais vandenimis. Tai pats svarbiausias žvejybos uostas saloje. Antrame pagal dydį Islandijos mieste Akureri gyventojų yra tik 18 tūkstančių.

Islandijoje sakoma: "Jei jums nepatinka mūsų oras, palaukite penkiolika minučių." Pasitaiko, kad per dieną vienas kitą gali pakeisti keturi metų laikai. Įspūdis, kad vasara negali susitarti su žiema. Šis ginčas nesibaigiantis, nes Islandija – amžinos kovos tarp šalčio ir šilumos arena. Tai šalis, kurioje nėra medžių – tik 1,2 proc. šalies teritorijos sudaro miškai. Jei pavyksta pamatyti kelis medelius, galima neabejoti, kad jie pasodinti. Tai gerai iliustruoja anekdotas: "Ką daryti pasiklydus islandiškame miške? Atsistoti."

Vienas didžiausių Islandijos privalumų – švarus oras. Jauti, kaip kaskart įkvepiant nuo Lietuvos miestų smogo valosi plaučiai. Orą teršia tik automobilių išmetamosios dujos, kurias nupučia stiprūs vėjai. Reikjavike dviejų juostų gatvė jau yra plati, o jei piko metu reikia palaukti du šviesoforo signalus – jau spūstis.

Kelionę turistams Islandijoje siūloma pradėti vadinamuoju "Auksiniu ratu" rytų kryptimi. Aplankomos trys įžymiausios šalies vietovės. Pirmoji - Gulfosas, įspūdingas krioklys, antroji – Geizyras, iš tolo matomi, tarsi kelią į debesis parodantys besiveržiantys dūmai. Tai karštosios versmės ir verdantys purvo telkiniai. Jų temperatūra gali siekti net 125 laipsnių karštį. Aktyviausias geizeris šioje teritorijoje yra Strokkuras, kas kelias minutes išsiveržiantis į trisdešimties metrų aukštį. Žemėje yra tik kelios vietos, kur galima pamatyti geizerių. Arčiausiai Lietuvos būtent yra Islandijos geizeriai. Trečioji vietovė - Pingvelyro miestelis ir slėnis, vienas įžymiausių pasaulio geologinių objektų, įskilęs taip, kad, anot mokslininkų, po daugelio metų šis plyšys Islandiją padalys į dvi dalis, tiksliau, padalys Euraziją ir Šiaurės Ameriką. Dabar plyšys jau yra 4 metrų pločio, 40 metrų gylio ir kasmet plyšta 2,54 cm.

Nors islandai į tą "Auksinį ratą" įtraukę tik tris vietoves, tačiau saloje viskas gražu ir įspūdinga. Pavyzdžiui, vulkanas Hekla, išsiveržiantis kas dešimt metų. Senovėje šalies gyventojai tikėjo, jog Hekla yra vartai į pragarą. Tą patį galima pasakyti ir apie Eldhrauno teritoriją, kurioje susikaupusi didžiausia per visą Žemės istorijos laikotarpį išsiliejusios lavos masė, o Jokulsarlono lagūnoje susikaupę neapsakomo dydžio ledynai, stebinantys žydra spalva. Legenda byloja, jog ledynų spalva tokia todėl, kad į vandenį kažkas pripylė rašalo.

Verta išplaukti laivu stebėti banginių. Netoli Islandijos krantų galima pamatyti kelių rūšių banginių (tarp jų ir plėšriuosius banginius orkas) ir delfinų. Plaukiant laivą lydi įvairių rūšių pakrantės paukščiai – kormoranai, arktinės žuvėdros, kirai... Įdomi išvyka ir į Žydrąją lagūną. Tai viena unikaliausių ir populiariausių Islandijoje lankomų vietų. Malonu išsimaudyti geoterminiame jūros vandenyje ir patirti malonumą mėgaujantis gamta ir švariu bei šviežiu oru.

Būdami Islandijoje, kojomis ir vaizduote galime pajusti žemės jėgą, suvokti, ką reiškia motina gamta, suprasti, kaip susidaro sausuma, kodėl juda žemynai, vyksta žemės drebėjimai, per kelias minutes pabuvoti ir Amerikoje, ir Europoje. Būnant Islandijoje nepalieka jausmas, kad esi kažkur pasaulio pakraštyje. Lyg visa sala galėtų staiga nugrimzti ir niekas apie tai net nesužinotų.

Vertėtų atskirai pakalbėti apie Islandijos meną. Gamtos įvairovės trūkumą islandai kompensuoja puikiomis skulptūromis, architektūra ir kitomis meno išraiškos formomis. Čia daug rašytojų, dailininkų, teatrų, muzikos kolektyvų. Pasikalbėjus su islandais susidaro įspūdis, kad kas antras islandas – menininkas. Islandijos raštingumo lygis vienas aukščiausių pasaulyje. Beje, iš sporto šakų čia populiariausi šachmatai. Be abejo, jaučiamas skandinaviškumas. Minėtame R. Tumino "Don Žuano" pastatyme pagrindinis herojus - islandų aktorius - lėtut lėtutėlis: "Atsiprašau, prašau, gal galima praeiti..." Tiesa, tokių žodžių neišgirsti, nes jų nėra ir Moljero tekste, bet susidaro įspūdis, kad jie tuoj tuoj nuskambės.

Norint geriau suprasti Islandijos kultūrą, būtina žinoti, kad islandai labai vertina nepriklausomybę ir kultūrinį išskirtinumą. Islandai didžiuojasi vikingų kilme ir islandų kalba.

Islandai vyrai ypač inteligentiški, todėl šalies visuomenėje ir kultūroje nepaplitusi jokia moterų diskriminacija. Daug moterų užima aukštas pozicijas valdžios ir verslo struktūrose. Ištekėdamos moterys pasilieka savo mergautines pavardes, kadangi islandai paprastai nesikreipia pavardėmis, o vietoj jų naudoja tėvavardžius. Islandija buvo pirmoji valstybė pasaulyje, kurios prezidento postą užėmė moteris.

Viena iš pastaruoju metu labiausiai išaugusių bendrovių yra Islandijos oro linijos, kurios skraidina penkiskart daugiau keleivių, nei saloje yra gyventojų. Daugiausia skraidoma, žinoma, į Skandinaviją bei apsipirkti į, nes ten pigiau. Islandija – brangus kraštas. Ypač brangus alkoholis. Barų daug, islandai mėgsta juose leisti laisvalaikį ir ten išleidžia savo pinigus.

Išgirdęs apie finansinę krizę Islandijoje labai nustebau. Juk pagal Jungtinių Tautų žmogaus socialinės raidos indeksą Islandija yra viena labiausiai išsivysčiusių šalių. Islandija yra vienintelė NATO šalis, neturinti savo kariuomenės, šimtmečius ji su niekuo nekariavo, kalėjimuose čia sėdi mažiausias piliečių procentas, o šalies gyvenime, kaip minėta, svarbiausią vaidmenį vaidina moterys. Taikingumas, aišku, dar nereiškia laimės, tačiau Islandija pirmauja ir pagal kitus kriterijus. Ji turi puikias švietimo ir sveikatos apsaugos sistemas, vidutiniškai žmonės gyvena ilgiau nei 80 metų, turi daugiausia mobiliųjų telefonų ir automobilių... Didžiosios Britanijos Leičesterio universitetas atliko psichologinį tyrimą, kuriame Islandiją pripažino viena laimingiausių pasaulio valstybių. Svarbiausiais kriterijais laikyti sveikata, turtas ir išsilavinimas. Laimingiausia vieta Islandiją galima pripažinti nepaisant jos pavadinimo reikšmės. Ledo šalyje nėra taip jau šalta - ją šildo Golfo srovė, todėl žiemos būna švelnios, o vasaros - vėsios. Sostinėje Reikjavike temperatūra vasarą siekia apie 13 laipsnių, žiemą apie -3. Nors Islandija yra viena geologiškai aktyviausių valstybių, pavojingų vulkanų išsiveržimų nebuvo nuo 1783 metų, kai Laki vulkano išsiveržimas sukėlė badą ir ketvirtadaliu sumažino gyventojų populiaciją. Geologinis aktyvumas suteikia nemažai naudos - visi islandai naudojasi karštu vandeniu iš žemės gelmių.

Kokia krizė gali būti krašte, kuris pats šildosi? Juk šiltnamiuose augina daržoves ir vaisius (netgi bananus), nereikia daug kuro, nes, nors automobilių ir daug, važiuoti niekur toli nereikia, nes sala nedidelė, visi miesteliai mažyčiai, pats didžiausias miestas Reikjavikas tik šiek tiek didesnis už Šiaulius, o ir jame labai populiarūs dviračiai, įvairiausios žuvies prisigaudoma kiek tik nori, o pragyventi galima vien iš turistų. Bet krizė yra ir tai rimta – reiškia, pasaulyje tikrai kažkas nebegerai. Ir jeigu jau ten krizė, tai kas tuomet Lietuvoje? Kas artinasi?

"Mes esame tarsi nupjautas nykštys, kuris vis dar jaučiasi priklausąs stipriajai rankai", - mąsto islandai apie nedidelių kraštų likimus. Sako, Islandijon atvyko apie tris tūkstančius lietuvių, nors oficialiais duomenimis jų 500. Lietuviai čia gerbiami, giriamas mūsų darbštumas, žavimasi lietuvių menu, ypač teatru. Mes dar nespėjome čia pasišiukšlinti, nes atskristi toli, automobiliu neatvažiuosi, o pareketuoti nelabai yra ką. Vogti automobilius čia irgi nėra prasmės, nes kur pavogęs dėsi. Net iš JAV galima į Lietuvą ar kitą šalį automobilį parsisiųsti, pavyzdžiui, slepiant jį konteineryje po tamponais. Iš Islandijos niekas nei automobilių, nei tamponų niekur nesiunčia, nes viskas brangu, net ir pats siuntimas, tad neapsimoka. Gelbsti lietuvius ir lenkai, kurie darbe tingesni, atvykusių jų čia daug, tad net nori, kad su jais būtų kalbama lenkiškai. Jei parduotuvėje pardavėjas lenkas, tai kalbėdamas savo kalba islandas nelabai ką nusipirks. Nepaisant to, islandai draugiški ir tolerantiški – Islandijos nacionalinė televizija naujienas pateikia islandų, lenkų bei serbų-kroatų kalba. Mano galva, lietuviai ir islandai (ypač vyrai) labai panašūs. Lėti, nerangūs. Jei vakare pavartoja daug skysčių, naktį kelias valandas sprendžia, ar keltis, ar pakentėti. Islandų humoro jausmas puikus. "Baltai ir estai atvyko", - sako jie apie svečius iš Baltijos šalių.

Islandijai būdinga daugelis moderniosios visuomenės pranašumų, bet ji vis dar labai skiriasi nuo urbanizuotos, šiuolaikiškos miestų visuomenės. Nes labai artima gamtai.

Bet grįžkime prie krizės ir tiesiog gyvenimo. Istorija apie begemotą ir krokodilą:

Begemotas ir mažylis begemotukas atėjo atsigerti vandens. Jiems begeriant, iš vandens išniro krokodilas, čiupo už gerklės begemotuką ir pradėjo jį tempti gilyn į vandenį. Didysis begemotas puolė krokodilą, visu svoriu jį užgulė, ėmė spardyti kojomis. Krokodilas paleido begemotuką ir paniro į vandenį. Begemotas išstūmė savo mažylį iš vandens ir bandė jį pakelti. Begemotukas bandė atsistoti, bet parklupo, kraujas tekėjo upeliais. Galiausiai begemotukas visiškai suglebo. Begemotas dar ilgai prie jo stovėjo, kol galiausiai liūdnas pasitraukė. Bet šiek tiek paėjėjęs atsigręžė, tuo metu krokodilas vėl išniro iš vandens, vėl čiupo begemotuką ir vėl jį ėmė tempti į gilumą. Begemotas dar pažiūrėjo, bet nieko nebedarė ir, panarinęs galvą, nužingsniavo sau.

Operatoriaus istorijos "girdimos" akimis

Oksana LAURUTYTĖ

Lapkričio 30-ąją sostinės kino teatre "Skalvija" vyko kasmečio videominiatiūrų festivalio–konkurso "Žiūrėk laisvai 2008" nugalėtojų apdovanojimas. Geriausia miniatiūra pripažintas buvusio šiauliečio Nerijaus Gulbino darbas "Paskutinė pranašystė". Reportažus laidoms "Panorama" ir "Labas rytas" filmuojančio N. Gulbino gabumus seniai įvertino ir šiauliečiai žurnalistai - dokumentinių filmų kūrėjos Aušra Vaitkevičienė ir Daiva Grikšienė nuolat prašo jo pagalbos filmuojant, o komandų sukurti filmai sulaukia pripažinimo šalies konkursuose.

Afganistane Nerijaus Gulbino gyvybei pavojus nekilo.

Nerijaus GULBINO asmeninio archyvo nuotr.

Mėsa - šaldiklyje, prizai - lentynoje

Lietuvos televizijos naujienų tarnyboje nuo 2002-ųjų dirbantis 32-ejų Nerijus operatoriaus karjerą pradėjo Šiauliuose. Radiotechniko specialybę Kauno technologijos universiteto Šiaulių filiale įgijęs absolventas, ieškodamas darbo, kreipėsi į Šiaulių televiziją. Po įvairiausių darbų metų į rankas paėmė kamerą ir... "užsikabino".

Tuo metu Šiaulių televizijoje dirbo profesionalus operatorius Rolandas Šležas. Vienas iš nedaugelio šalies operatorių, profesijos subtilybių mokęsis Maskvoje, R. Šležas Nerijui atskleidė profesijos paslaptis. "Dirbti operatoriumi man pasirodė labai įdomu. Gana greitai ėmiau filmuoti reportažus iš Šiaulių laidai "Panorama", vėliau išvykau gyventi į Vilnių ir dirbti ten", - sako Nerijus.

Jaunas vyras sako, kad kasdien jam tenka filmuoti po kelis reportažus, kuriuos rodo ir "Panorama", ir laida "Labas rytas". "Kartais neturėdamas ką veikti ir montuoju. Filmuką "Paskutinė pranašystė", kuris atnešė sėkmę konkurse, pats ir sumontavau", - sako pašnekovas.

Beje, laimėti konkurse Nerijui neakivaizdžiai padėjo tas pats R. Šležas, mat Nerijus filmavo R. Šležo uošvio ūkyje, kur buvo skerdžiama kiaulė. Nerijus nufilmavo skerstuves, parodė, kaip vyrai iš skerdienos spėja žiemos orus. Tuomet nufilmavo ir tranzistorių, kuris transliuoja meteorologų pranešimą.

"Vos neprašoviau su tuo radiju. Visą dieną galvojau, kad reikia ir jį nufilmuoti, bet pamiršau. Kiaulę skerdę vyrai patys jį atsinešę ir įsijungė", - nusijuokia Nerijus ir sako, kad filmuoti sutikęs gerasis ūkininkas jam nepagailėjęs ir mėsos - jos dar yra šaldiklyje. O sielą šildo iš operatorių konkurso gauti apdovanojimai - diplomas, medinis tautodailininkų išdrožtas filmuojantį operatorių primenantis rūpintojėlis. "Piniginio prizo negavome. Rėmėjai paskutinę akimirką atsisakę skirti prizą. Krizė juk", - nusijuokia Nerijus.

Geriausiai pateikė dramą

Operatorių konkursas rengiamas tam, kad televizijos žiūrovai įsitikintų, jog televizijoje labai svarbus žmogus ir operatorius. Žurnalistai dažniausiai išgarsėja ir tampa atpažįstami, nes yra matomi televizijos ekranuose, o operatorių dažniausiai niekas nežino, nors jie sukuria vaizdą, papildantį informaciją.

Dėl geriausios videominiatiūros varžėsi devyni šalies operatoriai: Mantas Čepkauskas, Žilvinas Ruminas, Nerijus Gulbinas, Tomas Ruminas, Miglė Gaižiūtė, Aidas Gurskus, Evaldas Petrauskas, Nerijus Baniūnas ir Jaunius Matonis. Šių metų tema – "Laiškanešys". Buvo norima atskleisti žinios perteikimo specifiką dabarties visuomenėje. Todėl videominiatiūrose galėjo būti parodyta viskas, kas susiję su žinia ir jos skleidimu.

Operatoriai konkursui pateikė 100 sekundžių trukmės filmukus, kuriuos vertino komisijos nariai – kinematografininkas Gytis Lukšas, kritikas Skirmantas Valiulis, kino operatorius Dima Gribanovas, garsus televizijos ir medijų specialistas Audrius Lelkaitis ir Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininkas Dainius Radzevičius.

Komisijos nariai į finalą atrinko tris pretendentus: T. Ruminą, N. Baniūną ir N. Gulbiną. Pastarojo "Paskutinė pranašystė" ir buvo pripažinta geriausiu filmuku - autorius geriausiai vaizdu perteikė dramą.

Festivalio organizatorių teigimu, operatoriai dar kartą įrodė, kad jie nėra tie, kurie tik spaudo įjungimo ir išjungimo mygtuką. Operatorius – žmogus, gebantis matyti idėją, puikiai pasirinkti herojus, sukurti intrigą ir visa tai sudėti net į labai trumpą kūrinį.

Babytė aptalžė rankinuku

Kas yra svarbiausia operatoriaus darbe? Kaip turi mąstyti filmuojantis žmogus, kad jo nufilmuoti kadrai neštų žinią? Nerijus sako, kad operatorius turi filmuoti taip, kad vien matydamas vaizdus žiūrovas išgirstų istoriją. Nebūtini žodžiai, tačiau filmuotą medžiagą žiūrintis žmogus turi tą istoriją išgirsti. "Dažnai šalies televizijose nufilmuoti kadrai nebūna informatyvūs. Filmuojama bet kas, kad tik vaizdas būtų pateiktas skaitant informaciją. Tai nėra gerai. Operatorius turi dirbti profesionalai, o ne daryti vadinamuosius "dengimus", - sako Nerijus.

Ne visada, žinoma, ir geriausiems operatoriams pavyksta sukurti gerą reportažą. Kai kasdien tenka parengti po kelis reportažus, net prisiminti visko negali. Vis dėlto Nerijus turi ką prisiminti. Dirbdamas operatoriumi nemažai pakeliavo - aplankytas Afganistanas, Turkmėnija, Azerbaidžanas, Gruzija, neseniai aplankyta Norvegija.

"Yra tokia labai drąsi žurnalistė, kuri nieko nebijo. Su ja ir važiavome į Afganistaną, nors prieš pora savaičių netoli Lietuvos karių būstinės buvo raketa susprogdinta. Filmavome, kaip lietuviai kariai mokyklą stato, ligoninėse talkina, labdarą dalija. Kartu važiavo ir archeologai, kurie mokė Afganistano gyventojus savo paveldą registruoti", - prisimena Nerijus sakydamas, kad visai nebuvę baisu, tik vietiniai gyventojai labai įkyrūs buvę: būriais iš paskos vaikščioję, mielai filmavęsi, tačiau labiausiai juos domino lietuvaitės merginos. "Žiūrėjo taip, tarsi nieko įdomesnio nebūtų matę", - juokiasi pašnekovas.

Su džiaugsmu Nerijus prisimena filmuojant patirtus nutikimus ir sako, kad yra buvę, jog ir į kaktą befilmuodamas vos negavo. Prieš pusantrų metų jis dirbo Taline, kai rusai estams neleido bronzinio kareivio paminklo perkelti iš miesto centro į karių kapines. Tada kilo riaušės, kurių metu ir kilo pavojus operatoriaus sveikatai.

"O kartą babytė su rankinuku man trinktelėjo. Pikta babytė buvo. Na, iš tų, kurios ant visko sugeba pykti. Filmavome tada Šiauliuose du bebriukus, kurie nepadoriai krutėjo. Ir supyko babytė", - juokiasi operatorius besidžiaugdamas, kad tą babytę, jam trenkiančią, nufilmavo. Kadras pavyko labai geras.

Mano Izraelis

Ričardas JAKUTIS

Prisipažinsiu, kad lengviausiai man tekstai gula apie knygas ir keliones. Gal, artėjant Kalėdoms, kelionių mėgėjų keliai pasuks į didingą Izraelio žemę. Ten gyvenančiųjų paklausiau, ar prieš Kalėdas bei Velykas, kitas religines šventes padaugėja turistų. Atsakė, jog šiek tiek. Daugiau atvyksta iš Vakarų, o lietuvių ar rusų čion atkanka vasarą per pačius karščius, nors pats geriausias metų laikas lankytis Izraelyje yra žiema ar ankstyvas pavasaris (pavyzdžiui, vasarį temperatūra čia apie 22 laipsnius šilumos).

 Norisi pažvelgti į kraštą, kur pėdas įspaudė pasaulio Mesijas. Izraelyje teko lankytis keletą kartų. Kadangi visko centras - Jeruzalė, tai ir visa Izraelio žemė dažnai taip vadinama.

"Yra dešimt grožio matų. Devyni jų - Jeruzalėje... Kas nematė Jeruzalės, tas nematė gražaus miesto", - skelbia posakis apie šventąjį miestą. "Norite paskambinti Dievui? Dešimt šekelių. Kodėl taip pigiai? Vietiniai pokalbiai kainuoja nebrangiai", - tai anekdotas apie Jeruzalę.

Šventajame mieste susiduria trys religijos. Švenčiausia vieta judėjams – Raudų siena, Kristaus kančios, mirties ir prisikėlimo vietos svarbiausios krikščionims, o trečioji pagal svarbą po Mekos ir Medinos vieta musulmonams – Al Aksos mečetė. Judėjai teigia, jog Jeruzalėje esantis Šventyklos kalnas yra Dievo duoto pasaulio pradžia, iš šio kalno molio buvo nulipdytas Adomas, ant Šventyklos kalno savo aukas atnašavo Kainas ir Abelis, čia pat Abraomas buvo pasiruošęs paaukoti savo sūnų Izaoką Dievui, čia palaidotas žydų karalius Dovydas, iš numirusiųjų prisikėlė Jėzus, o Mahometas pakilo į dangų.

Pradėti kelionę po Jeruzalę reikėtų nuo karaliaus Dovydo vietų. Karalių Dovydą pranašu pripažino ir judėjai, ir krikščionys, ir musulmonai. Biblijoje sakoma, jog karalius Dovydas buvo palaidotas Siono kalne Jeruzalėje.

Šalia karaliaus Dovydo kapavietės yra veikianti jo vardu pavadinta sinagoga. IV a. šalia buvo krikščioniškoji Šv. Dovydo bažnyčia, kurią sugriovė persai, 1524 m. toje vietoje buvo pastatyta El Daudo mečetė, kurios minaretą galime pamatyti ir dabar. Didžiulis akmeninis sarkofagas uždengtas antklotu, ant kurio uždėti Toros rankraščiai ir karūnos, simbolizuojančios 22 žydų karalystes, taip pat išsiūti žodžiai iš I Karalių Knygos: "Dovydas, Izraelio karalius, gyvas ir egzistuoja." Legendos byloja, kad karaliaus Dovydo kapavietėje buvo paslėpti Pirmosios šventyklos lobiai, todėl daugelis Jeruzalės užkariautojų – persai, kryžiuočiai, turkai – vis sugriaudavo kapavietę ieškodami lobių.

Antrajame aukšte virš karaliaus Dovydo kapavietės yra Paskutinės vakarienės menė. Iš kartos į kartą perduodama, jog Jėzus Kristus buvo kilęs iš karaliaus Dovydo giminės, todėl simboliška, kad paskutinė Jėzaus buvimo žemėje vieta buvo būtent ši menė, kurioje jis vakarieniavo su savo apaštalais.

Švenčiausia vieta žydams, jų religijos simbolis – 516 m. pr. Kr. pastatyta Raudų siena. Po 66–70 m. įvykusio žydų sukilimo, kuriuo siekta išsivaduoti iš romėnų valdžios ir kurį romėnai numalšino, Jeruzalės Šventykla buvo sugriauta, o žydai ištremti iš šalies. Manoma, kad Romos imperatoriaus Tito legionai specialiai paliko dalį sienos kaip kartų priminimą žydams apie Romos pergalę. Tai sienos dalis, ant kurios buvo pastatytos Pirmoji ir Antroji šventyklos.

Sieną pastatė karalius Erodas. Dabar tai 60 m ilgio 15 m aukščio (dar 7 m po žeme) siena, pastatyta iš didžiulių tašytų akmens blokų. Žydai tiki, kad sukilimą atlaikiusi šioji Vakarinė siena – Dievo jiems duoto pažado, kad dalis šventyklos liks stovėti kaip Dievo nenutrūkstamo ryšio su Izraelio tauta ženklas, tęsinys. Beveik du tūkstantmečius žydai į Jeruzalę galėjo sugrįžti tik kartą per metus – apraudoti šventyklos sugriovimo.

1948 m. Rytų Jeruzalė atiteko Jordanijai ir žydai devynioliką metų buvo praradę galimybę melstis prie Vakarinės sienos. Po Šešių dienų karo 1967 m. Izraelis atsikovojo rytinę šventojo miesto dalį ir vienas pirmųjų veiksmų, kurį padarė, – nugriovė visus prie Raudų sienos stovėjusius namus, palikdamas priešais sieną tuščią aikštę – tokią, kokia ji yra iki šiol. Raudų siena – maldų vieta po atviru dangumi. Čia meldžiamasi ir Dievo prašoma pagalbos 365 dienas per metus.

Visi atvykstantys prie Raudų sienos įkiša į ją raštelius su prašymais Aukščiausiajam. Tai net vadinama "žinute Dievui". Taip elgiasi ir lietuviai. Net mūsų politikai, pabuvoję Šventojoje žemėje, sako tai padarę. Ko jie prašė? Vienas, skaičiau, prasitarė prašęs klestėjimo Lietuvai. Gražu. Nors Dievas, perfrazuodamas Švento Rašto žodžius, gali atsakyti: "Pradėkite patys dirbti, kad Lietuva klestėtų, ir aš padėsiu!"

Kristaus kapo bazilika - viena svarbiausių vietų pasaulio krikščionims, pastatyta ten, kur buvo nukryžiuotas, palaidotas, o vėliau prisikėlė Jėzus Kristus.

Pirmoji Kristaus kapo bažnyčia buvo pastatyta 335 metais. 1808 m. bažnyčia beveik sudegė, o 1810 m. buvo atstatyta ir jos vaizdas nepasikeitė iki šiol. Kristaus kapo bazilika yra padalyta tarp šešių krikščioniškųjų konfesijų: katalikų, graikų stačiatikių, armėnų, koptų, sirų ir etiopų. Jiems nustatytos ribos ir laikas maldoms.

Ši vieta vadinama ir Kristaus memorialu, nes viskas čia susiję su jo vardu. Čia nuolat apstu turistų, norinčių pamatyti olą, kur iš numirusiųjų prisikėlė Jėzus Kristus, ranka paliesti akmenį, kuris buvo užritintas ant Kristaus kapo.

Į bažnyčią atveda Kryžiaus kelias. Eidamas siauromis gatvelėmis, prisimeni Jėzaus kančias vaizduojančius filmus, "Ben Hurą" ar Melo Gibsono, skaitytas knygas - tai, kas atrodė mistiška, virsta labai artimu. "Štai čia Jėzus Kristus nešdamas kryžių atsirėmė į sieną", - pasakoja gidas.

Susikaupti, deja, neleidžia prekeivių balsai. Kryžiaus kelias nusidriekęs per turgų. Ko tik čia neįsigysi: ir vos kelis dolerius kainuojantį kryželį ar arabišką skarą, ir ne vieną šimtą dolerių kainuojantį juvelyrinį dirbinį. Daug pardavinėjančiųjų tas pačias prekes ir tokius pat suvenyrus, tačiau kiekvienas bando įtikinti, kad tik pas jį rasite unikalų daiktą.

Šventųjų relikvijų pardavėjo pasiteiravau, ar jis neturi šventojo Drazdausko (draugo, su kuriuo keliavome po Izraelį) relikvijų. Pardavėjas, atrodo, jau norėjo kažką mums kišti, tačiau atsakė, jog jeigu ateitume rytoj, tų relikvijų jis turės, nes, girdi, tai labai populiarus šventasis. Tai sužinojęs patapšnojau Drazdausko petį, nes nežinau, ar gyvenime dar yra kas nors turėjęs galimybę glėbesčiuotis su šventuoju.

Lankantis Jeruzalėje būtina pakilti ir į Alyvų kalną, nuo kurio beveik 100 metrų viršūnės atsiveria nuostabus senojo miesto vaizdas. Alyvų kalną gerbia ir žydai, ir krikščionys. Čia palaidoti pranašai Zacharijas, Malahijas. Ši vieta tampriai susijusi su pagrindiniais Jėzaus Kristaus gyvenimo momentais: žengimu į dangų, Jeruzalės sugriovimo išpranašavimu, pamokslais mokiniams.

Vakariniame Alyvų kalno šlaite yra Getsemanės sodas. Iki šiol išliko tik dalis Biblijos laikų sodo, bet tebeauga aštuoni alyvmedžiai, pasodinti dar I a. Būtent čia atėjo Jėzus naktį prieš nukryžiavimą, čia jis išgyveno išdavystės kartėlį ir buvo suimtas.

Vietoje, kurioje pagal legendą Judas išdavė Jėzų, iš pradžių buvo nedidelė bažnyčia, o 1924 m. čia buvo pastatyta įspūdinga Tautų bazilika. Kedrono slėnyje šalia Getsemanės sodo yra Šventosios Šeimos Kapo cerkvė. Pusrūsyje esanti kapo patalpa buvo pastatyta XII a. Nusileidžiant iš abiejų pusių yra dvi nišos. Dešinėje – altorius, kuriame palaidoti Dievo Motinos Marijos tėvai – Joachimas ir Ona. Kairėje – altorius, kuriame palaidotas Marijos vyras Juozapas. Marijos kapas (jis tuščias, nes Marija irgi paimta į dangų) yra pačioje apačioje.

Jeruzalė tik dalis Izraelio. Būtina apsilankyti ir Betliejuje (vos už 8 km) – Jėzaus gimimo vietoje, Nazarete - mieste, kuriame praėjo Jėzaus vaikystė ir jaunystė, kuriame gyveno Marija ir Juozapas, kuriame arkangelas Gabrielius pranešė apie Mesijo gimimą.

Kafranas, vadinamas Galilėjos Kana, yra nedideliame arabų miestelyje pakeliui iš Nazareto į Tveriją. Būtent čia Jėzus padarė savo pirmąjį stebuklą – pavertė vandenį vynu. Tai atsitiko vestuvių puotos metu. Vyno stygius per vestuves pagal ano meto papročius – didžiulė gėda jaunavedžiams. Puotoje buvęs Jėzus, padarydamas stebuklą, išgelbėjo jaunavedžius. Miestelyje esančią bažnyčią katalikai dar vadina Dievo vestuvių bažnyčia, o santuoka šioje bažnyčioje yra pati laimingiausia ir patvariausia. Būdamas čia Jėzaus įvykdytu stebuklu iškart patiki, nes, regis, jis buvo toks galingas, kad pasiekia net šias dienas – miestelyje beveik niekur negausi vandens - tik vyno.

Prie Taboro kalno atvykome vakarėjant. Čia norisi likti. To Jėzaus prašė ir apaštalai, deja, paskutiniu savo tašku Jėzus pasirinko Golgotos kalną. Aišku, reikia pamatyti ir siauroką Jordano upę, kurioje buvo krikštytas Jėzus, tačiau visų keliautojų tikslas – Kinereto ežeras.

Naujasis testamentas mini begalę stebuklų, kuriuos Jėzus padarė prie šio ežero. Dauguma Jėzaus mokinių buvo aplinkinių kaimų gyventojai. Be abejo, apsilankoma prie švento Petro namo pamatų. Ant ežero kranto gausybė restoranų. Pagrindinis patiekalas – jūros gėrybės. Kaip ir turi būti, brangiausiai kainuoja porcija, pavadinta "Švento Petro žuvis".

Nustebau išgirdęs apie Jeruzalės sindromą. Jis pasireiškia tuo, kad po apsilankymo Jeruzalėje ir kituose Kristaus buvimo vietose žmonės patiki turintys stebuklingų galių ar net įsivaizduoja esą mesijai. Girdėjau, kad kai kurie net išsikerpa viešbučio baltoje paklodėje skylę, apsimauna tą paklodę per galvą ir nuplevėsuoja skelbti ateities karalystės. Be abejo, jie patenka Jeruzalės klinikų, aptarnaujančių tokius turistus, globon. Nors sako, geriausias būdas kuo greičiau parvežti tokį turistą namo ir jam viskas praeina.

Baigsiu anekdotu, girdėtu iš Izraelio tautos atstovo lūpų. Žydų humoras subtilus, sako, jog net anekdotus apie save jie kuria patys, tik tuo niekam nesigiria.

Vienas žydas giria savo rabiną, teigia, kad kiekvieną šeštadienį šis kalbasi su pranašu Eliju iš ano pasaulio.

- O gal tavo rabinas melagis? - suabejojo pašnekovas.

- Kaip tai melagis, - užsirūstino šis. - Jeigu jis būtų melagis, tai pranašas Elijas nesikalbėtų su juo.

Laimono Noreikos vardo skaitovų konkursas laukia poezijos gerbėjų

Oksana LAURUTYTĖ

Šiandien Šiaulių universiteto Mokomajame teatre (Vytauto g. 103a) prasideda pirmasis Lietuvos aukštųjų mokyklų Laimono Noreikos vardo skaitovų konkursas. Teatro, meno ir poezijos gerbėjai kviečiami nemokamai pasižiūrėti tiek individualių studentų pasirodymų, tiek meninių kompozicijų ir sužinoti, kas taps konkurso laureatais.

Šiaulių universiteto Menų fakulteto Teatro katedros vedėja Marija Žibūdienė su didžiausiu džiaugsmu įteiks Laimono Noreikos vardo skaitovų konkurso diplomus laureatams. "Šiaulių universitetui didelė garbė, kad L. Noreikos artimieji davė sutikimą šį konkursą vadinti aktoriaus vardu", - sakė M. Žibūdienė.

Autorės nuotr.

Pasiilgusiems subtilių poezijos posmų

Lietuvos aukštųjų mokyklų Laimono Noreikos vardo skaitovų konkurse dalyvaus Lietuvos muzikos ir teatro akademijos, Vilniaus pedagoginio universiteto, Klaipėdos universiteto ir Šiaulių universiteto būsimieji aktoriai, režisieriai, teatro edukologai. Pasak konkurso organizatorės, Šiaulių universiteto Teatro katedros vedėjos Marijos Žibūdienės, individualias programas parengė 15 šalies jaunųjų teatralų, o menines kompozicijas - septynios studentų grupės.

"Šiais kompiuterijos laikais skaitovų konkursas skamba beveik archaiškai. Juk įpratome dažniau susirasti reikiamą informaciją internete nei paimti knygą į rankas, įpratome skaityti skelbimus, kviečiančius lengvai atsipalaiduoti, o ne ilgam susimąstyti. Manau, kad yra žmonių, pasiilgusių subtilių poezijos posmų, o gal - filosofiškos prozos eilutės ar humoreskos", - sako M. Žibūdienė.

Nors šiauliečius studentus dėstytojams ir teko įkalbinėti dalyvauti garbingame konkurse, dalyvauti išdrįso per dešimt skaitovų. "Tai nėra labai gerai, nes aktorius turi norėti veržtis į sceną", - apgailestavo M. Žibūdienė, tačiau studentus ji ir pateisino, nes jaunimas nebelabai žino, kokią galią turėjo poezijos žodis, ištartas L. Noreikos, koks jis buvo žmogus ir kiek jis reiškė lietuvių tautai siekiant atkurti Nepriklausomybę.

Idėja surengti poezijos apaštalu vadinto L. Noreikos vardo konkursą kilo Teatro katedros asistentui Juozui Žibūdai, o konkursą, jo įstatus rengti padėjo katedros dėstytojai. Nuspręsta, kad konkurso dalyvių individualūs pasirodymai netruktų ilgiau nei 10 minučių, o meninės kompozicijos - ne ilgiau nei 30 minučių. Konkurso nugalėtojai bus apdovanoti pirmo, antro ir trečio laipsnio diplomais bei atminimo dovanomis.

Nugalėtojus rinks komisija, kurios pirmininku pakviestas Valdas Gedgaudas, Lietuvos kultūros ministerijos Profesionalaus meno skyriaus vyriausiasis specialistas, poetas ir kritikas. Komisijos nariais sutiko būti aktoriai Rūta Staliliūnaitė (Kauno dramos teatras), Aurimas Žvinys (Šiaulių dramos teatras) ir Šiaulių universiteto prorektorius Juozas Pabrėža.

Reikalavimas - skaityti lietuvių kūrinius

L. Noreika kurį laiką gyveno Šiauliuose ir pirmuosius žingsnius teatro scenoje žengė Šiaulių gimnazijoje. Jis garsus ir kaip kino, ir kaip teatro aktorius - sukūrė daugiau nei 100 vaidmenų teatre ir per 40 - kino filmuose, už kūrybinę veiklą įvertintas aukščiausio laipsnio apdovanojimais. Čia, Šiauliuose, kur dažnai lankydavosi "Poezijos paukštę nešantis žynys", ir beriamas pirmojo L. Noreikos vardo skaitovų konkurso grūdas. Pasak Teatro katedros vedėjos, tikimasi, kad L. Noreikos vardo konkursas taps tradiciniu ir vyks kiekvieną rudenį. M. Žibūdienė turi svajonę, kad Menų fakultete atsiras ir L. Noreikos vardo auditorija.

L. Noreikos dukros mielai sutiko Mokomajam teatrui padovanoti plakatų, skelbimų, kurie į poezijos vakarus kvietė gerbėjus prieš 30 ir daugiau metu. Įdomu tai, kad konkursas yra rengiamas lapkričio 28-ąją, o poezijos apaštalui lapkričio 27-ąją būtų sukakę 82 metai. L. Noreikos Lietuva neteko pernai gegužės 31-ąją.

Iš viso L. Noreika parengė dvidešimt programų, kurias atliko daugiau nei tris tūkstančius kartų. Tai literatūrinės programos pagal Vinco Mykolaičio–Putino, Marcelijaus Martinaičio, Salomėjos Nėries, Pauliaus Širvio ir kitų autorių kūrybą. Dalis jų įrašyta į plokšteles. Pirmojo Lietuvos aukštųjų mokyklų L. Noreikos vardo skaitovų konkurso pagrindinis reikalavimas – skaityti lietuvių autorių kūrybą. Beje, kai šalyje vykdavo moksleivių skaitovų konkursai, L. Noreika būdavo komisijos nariu, tad jo vardo konkursas - derama pagarba korifėjui.

Krizė

Ričardas JAKUTIS

Koks žodis šiuo metu girdimas dažniausiai? Visi pastebime – "krizė". Baigiantis metams visad iš K raidės populiariausiu žodžiu tapdavo žodis "Kalėdos". O ir kiek daug kitų mums artimų žodžių, prasidedančių šia raide: "krepšinis", "koncertas", "kinas", "karnavalas", pagaliau - "kultūra". Pats žodis "krizė", tiesa, irgi nėra kažkoks negražus ar bylojantis kažką pikta – graikiškai "krisis" reiškia: 1. lūžį, 2. posūkio vietą, 3. sprendimą. Bet mes suprantame jį visai kitaip.

 Tai kur toji krizė? Laukiame jos it kokios palaimos. Šis tekstas jus pasieks drauge su naujomis šildymo sąskaitomis. "Dėl techninių kliūčių šviesa tunelio gale laikinai išjungta" – krizės meto skelbimas. Bet nejaugi mes iki šiol gyvenom ne krizėj? Juk krizė, kai ko nors trūksta.

Krizė nebūtinai tik tada, kai neturi pinigų. Pavyzdžiui, artimo, mylimo žmogaus netektis parodo, kad būna blogiau ir už piniginę krizę. Depresija, narkotikai, šeimos irimas, teroras, nebesuvaldomi visuomeniniai procesai, branduolinio ginklo panaudojimo grėsmė, ekologiniai smūgiai ir panašiai – tai juk irgi krizė. Sprendžiantys globalines problemas praneša, kad europiečiai serga stipriausiomis depresijos formomis, kurios yra 58 tūkstančių savižudybių per metus priežastis, kad 30 proc. Europos Sąjungos piliečių negaluoja dėl psichikos sutrikimų, kad nesustabdomai didėja grėsmė žmonijos egzistavimui dėl branduolinio ginklo plitimo, kad sparčiai gilėja civilizacijų konfliktas - Europa išgyvena pirmąsias musulmonų agresijos atakas. Iškiliausių mokslininkų nuomone, žmonijai liko ne tiek daug laiko, kad mėgintų užkirsti kelią krizei plėstis nepageidautina kryptimi - link termobranduolinio karo ar globalinės ekologinės katastrofos. Štai taip, o mes burbame dėl važiavimo autobusu bilietėlio ar vandens kubo kainos! Nepagalvojame, kad klimatui šylant prasidės potvyniai kaip Didžiojoje Britanijoje ar Vokietijoje.

Sapnavau, jog skubu į geležinkelio stotį. Bėgu, klumpu, bet į traukinį pavėluoju. Pasirodo, išvyko ne tik tas, išvyko visi mano traukiniai. Pabudau ir pamąsčiau – o juk tai tikrovė. Jausmas ne koks. Krizė.

Žmonės į krizes reaguoja daugmaž vienodai, tik elgiasi skirtingai. Iš pradžių būna šokas, vėliau imama pykti ir ieškoti kaltų, po to susitaikoma. Tiesa, vieni įstringa gedėjimo stadijoje ir neieško išeičių, kiti greitai randa naują darbą, naują kelią ir lengviau išgyvena šį sunkų periodą. Klausimas tau: "Kas lėmė, kad likai tundroje naktį?" Atsakymas: "Tu pats!"

Pasiruošimas krizei – labai svarbus dalykas. Labiausiai, atrodo, tam pasiruošę japonai. Tik žemė sudreba – jie bemat lenda po stalais. Įdiegta, kad tokiu atveju gali kas nors užkristi.

Pirmas klausimas susitikus bičiulius: "Na kaip, krizė jaučiasi?.. Ką? Nesijaučia? Nuvylei! Kodėl nesi solidarus?" Gandai apie krizes dažnai būna ir perdėti. Nustebino statistika apie neištikimybę. Vienas iš keturių vedusių vyrų yra neištikimas, bet juk tuomet – trys ištikimi. Moterų tarpe dar geresni rezultatai - viena iš dešimties neištikima, devynios – ištikimos. Savo akimis nebūčiau tokios statistikos matęs, nepatikėčiau. Nežinia, tiesa, kur tokios apklausos vyko, viena aišku, tik ne tarp mano pažįstamų. O gal žmonės tik nori pasirodyti geresni. Kaip bebūtų, duomenys yra duomenys ir, vadovaujantis jais, ne kalbėti apie ištikimybės krizę reikėtų, o tiesiog džiaugtis – krizės čia nėra. Na, nebent ne tai vienai moteriai iš keturių ir vienam vyrui iš dešimties. Galgi ir su kitomis krizėmis taip.

Bulvare sutiktas kažkur matytas vyriškis aiškino, jog jį iš krizės išgelbėtų du litai. O kad tiek užtektų visiems! O tie dviejų litų prašytojai gana išradingi. Štai vienas toks irgi bulvare manęs paklausė, kodėl nebematąs mano straipsnių. Atsakiau, jog kiekvieną penktadienį jie pasirodo, gal tik šalia kriminalų ar politikų išdaigų jis jų nepastebi. Pokalbis baigėsi dviejų litų paprašymu (tiesa, anksčiau prašytojai norėdavo tik lito, regis, infliacija visur infliacija). Viskas teisinga. Nejau autorius iš savo honoraro pagailės dviejų litų žmogui, kuris nuo ankstaus ryto laksto iš vieno bulvaro galo į kitą su vienintele mintimi, kodėl nėra jo mėgiamo autoriaus straipsnio.

Kodėl ir kaip kyla krizės? Kyla iš mūsų egoizmo, kai pradedame pernelyg daug vartoti. Paklauskime gražių ir sėkmės žmonių, kodėl jie taip gražiai atrodo, kodėl jiems šitaip sekasi. Sulauksime atsakymo, jog jie tik dešimt dienų per metus valgo ką nori ir tiek pat dienų daro ką nori. Kitomis dienomis maitinasi, kaip liepia dietologai, ir elgiasi pagal griežtas gyvenimo ir elgesio taisykles. "Daiktų ir pinigų kaupimas, kaip savaiminis tikslas, yra pražūtingas. Niekada nesu matęs, kad paskui katafalką per laidotuvių ceremoniją važiuotų vilkikas su visais velionio daiktais", - tai ištrauka iš elektroniniu būdu platinamo ilgo laiško, raginančio krizės akivaizdoje atsisukti į tikrąsias vertybes. Visa gamta, išskyrus žmogų, suvartoja tiktai tiek, kiek būtina egzistavimui palaikyti. Tam, kad pasaulyje būtų pusiausvyra, mes turime sėkmę ir nesėkmę, juodą ir baltą, teigiamą ir neigiamą, minus ir plius. Be žmogaus ego, visos gamtos jėgos išlaiko pusiausvyrą, sudarydamos vieną bendrą sistemą, ir tik žmogus trikdo jų harmoniją. Gamtoje viskas tarpusavyje susiję ir siekia išlaikyti tą pusiausvyrą, tiek vidinę, tiek su aplinka. Vidiniams ryšiams iširus, viskas ima žlugti.

Sako, jog Latvija jau bankrutuoja. Neseniai ten buvau ir niekaip nesupratau, kuo tai pasireiškia. Rygos senamiesčio baruose kaip viskas buvo brangu, taip ir yra – kainos nepadidėjo ir nesumažėjo. Gal reikia ten gyventi, kad pajustum. Mano galva, tik neverta pasiduoti neigiamoms žinioms, sakyčiau, netgi svaičiojimams. Kyla dolerio vertė. Galimas daiktas, dar kils. Po kiek metų vėl smuks. Taip ir gyvename. Aišku, tas, kuris geba tai numatyti ir ką reikia laiku nusipirkti bei laiku parduoti – laimingas. Lektoriams, kurie moko, kaip išgyventi krizės metu ir kaip iš jos išbristi, – aukso amžius. Dar pamąsčiau, jog krizė tikrai nepalies atliekančiųjų bausmę. Trūks plyš, jiems bus suteiktos visos sąlygos, kaip ir buvo, ar netgi gerės (juk esame ES). Tiesa, tiek Vilniaus Lukiškių, tiek Šiaulių kalėjimas, atrodo, kurį laiką liks centre. Tad labai bijantys krizės gali pamąstyti, ar ne geriau kalėjime.

Optimistai, teigiantys, girdi, jokios krizės nėra, dėl šildymo brangimo gali paironizuoti, kad jis šiemet 40 proc. atpigo. "Kaip tai?" – paklausite jūs. "Galėjo jis pabrangti dvigubai, o brango tik 60 procentų, tad 40 procentų – jūsų naudai", - atsakys jie.

Tiesa, tiems, kurie neigia krizę, skeptikai sako, jog, be abejo, kokia tau krizė, jei nesi vienas iš daugiau kaip 300 netrukus darbo neteksiančių Alytaus "Snaigės", vienas iš 187 bankrutavusios Šiaulių "Ventos", vienas iš 172 Jonavos siuvimo įmonės "Jonatex", vienas iš 125 Šilutės "Galaunės" ar kokios nors kitos bankrutuojančios ar, kad išgyventų, žmonių skaičių drastiškai mažinančios įmonės darbuotojų.

Didžiosios Britanijos "The Times" paskelbė sąrašą tų, kurie labiausiai pelnosi iš krizės. Tarp jų, pavyzdžiui, leidėjai, spausdinantys Karlo Markso "Kapitalą". Vokietijos knygynai pastebėjo, kad "Kapitalo" pardavimai per pastaruosius mėnesius išaugo 300 procentų, o lankytojai plūsta į K. Markso gimtinę – Tryrą. Šiemet ten jau apsilankė 40 tūkstančių žmonių. Sąraše ir Bartas Bechtas, Didžiosios Britanijos valymo priemonių gamintojas. Jo bendrovė pasiekė rekordinį pelną. Žmonės, neturėdami pinigų eiti pietauti mieste, namie pripildo indaploves nešvariais indais.

Manyčiau, tai geriausiai krizę apibūdinantis anekdotas:

Susitinka du kiemsargiai. Vienas jų kitam: "Jūs man kažkur matytas." Antrasis: "Jūs man irgi. Kokiame banke jūs anksčiau dirbote?"

O prisirišimas prie pinigų gali tapti liga. Čia kaip ir su azartiniais žaidimais. "Neįleiskit manęs į lošimo namus!" – prašosi ne vienas. Nėra blogai jei tu kas mėnesį nutari sutaupyti po 100 litų. Per metus 1200. Gali kitąmet tą sumą didinti – užsibrėži sutaupyti jau 1500 ir t. t. Blogiau, jei tavo tikslas per mėnesį sutaupyti 1000, dar blogiau, jei 10 000 ar 100 000. Nors jei turi iš ko... Taip ir gyveni – nuo 100 tūkstančių iki 200 tūkstančių.

Neseniai buvau pakviestas į vieno didelio prekybos centro sostinėje atidarymą. Seniai bebuvau tokiame suėjime. Aplink elitas, diduomenė, žmonės iš spalvotų žurnalų. Bet kaip visi puolė prie vaišių stalų. Stumdydamiesi bemat viską nušlavė. Kaip tik tie neturtingieji mandagiai tolėliau stovėjo ir į visa tai žiūrėjo. Tad ar tie pirmieji tikrai turtingi, ar ne juos jau palietė krizė? "Kai nieko neturi, tai ir nereikia nieko", - sako poetas.

Kaip greitai išbristi iš krizės? O kad knygų leidykla "Lengvas būdas", išleidusį A. Carr knygą "Lengvas būdas mesti rūkyti" ir, kaip suprantu, įsteigta tik tokioms knygoms leisti, kaip, pavyzdžiui, "Lengvas būdas tapti turtingu", "Lengvas būdas susirasti sekso partnerį", "Lengvas būdas siekti karjeros", "Lengvas būdas sulieknėti, prisivalgant vakarais", "Lengvas būdas sužinoti lengvus būdus" ir pan., pradžiugintų skaitytojus knyga "Lengvas būdas išbristi iš krizės". Deja. Belieka tik žinoti, kad krizės atveju visada daugiausia išlošia tie, kurie išlaiko šaltą protą, blaiviai įvertina padėtį ir, svarbiausia, nepamiršta ankstesnių krizių.

Blogiečio vaidmuo - arčiau žmogaus

Oksana LAURUTYTĖ

Šiemet geriausiu Šiaulių dramos teatro aktoriumi pripažintas 33-ejų Rolandas Dovydaitis debiutavo per LNK rodomame filme "Garbės kuopa". Per 40 vaidmenų sukūręs aktorius šiame seriale vaidina teroristą Rustamą. Tamsaus gymio ir iš išvaizdos, rodos, į tradicinį lietuvį nepanašus vyras tikina, kad yra tikras lietuvis, o vaidinti blogietį jam yra įdomiau nei gerietį. "Blogietis - panašesnis į žmogų, žmogiškesnis personažas. Geras žmogus yra arčiau angelo, o kaip reikėtų vaidinti angelą, aš nežinau", - juokiasi jis.

Šiaulių dramos teatro aktorius Rolandas Dovydaitis džiaugiasi galimybe filmuotis televizijos filme "Garbės kuopa", bet lenkia galvą ir prieš teatrą. "Vienas anglų aktorius yra pasakęs: "Kinas man davė pinigų, televizija - populiarumą, o teatrą aš pasilieku sau." Absoliučiai su tuo sutinku", - sako jis.

Povilo LUNGĖS nuotr.

Koją pakišo mistika

Savivaldybės kultūros ir meno premija Šiaulių dramos teatro aktoriui Rolandui Dovydaičiui šiemet paskirta už sukurtus sezono vaidmenis. O vaidmenų ne tik šiemet, bet nuo 1998-ųjų, kai jis pradėjo dirbti Dramos teatre, sukurta tikrai daug. Jis pabuvęs ir Ostapu Benderiu iš "Aukso veršio", ir Gotfrydu Lencu iš "Trijų draugų", net lieptu spektaklyje "Bebenčiukas ir laumė". "Kažkada vienas žmogus man yra pasakęs, kad gal aš esu visai netikęs teatrui. Turbūt viduje užsispyriau ir nutariau įrodyti priešingai", - šypteli jis.

Tiesa sakant tai, kad Rolandas įstojo į aktorinį - daugeliui buvo netikėta. Mat baigęs Dainų vidurinę mokyklą ėmė studijuoti mechaniką ir inžineriją Kauno technologijos universiteto Šiaulių filiale. Po pirmojo kurso ėmė ir įstojo į Klaipėdos konservatoriją. "Tada labai savimi didžiavausi", - sako pašnekovas ir prisimena, kad tapti aktoriumi jis bandė ir vos baigęs mokyklą.

Būdamas vos aštuoniolikos jis nelabai žinojo, kur stoti. Draugas pamatė per televiziją reklamą, kad Vilniaus muzikos akademijai labai reikia vyrų. Jie buvo kviečiami į atranką, akinami tuo, kad akademijoje yra labai daug panų. "Nuvažiavom be pinigų, nieko gerai nežinodami. Man galva ėmė plyšti, temperatūra pakilo, kur čia bestosi. Grįžau namo medinuku traukiniu. Penkias valandas važiavau, o Šiauliuose pasijutau sveikas. Mistika kažkokia. Dėl šios mistikos ir nebevažiavau kitais metais į Vilnių, o pasirinkau Klaipėdą", - sako jis.

Matyti save vaidinant filme - gera mokykla

"Garbės kuopoje" Rolandas Dovydaitis vaidina tarptautinį teroristą Rustamą, kuriam, atvykusiam į Lietuvą, akį patraukia daili korespondentė Dženifer. Antros kartos lietuvę korespondentę Dženifer iš Jungtinių Amerikos Valstijų, atskridusią į Lietuvą rinkti medžiagos savo žurnalistiniam tyrimui, vaidina aktorė, radijo ir TV laidų vedėja Eglė Vaičytė.

Rolandas sako, kad kvietimas vaidinti filme jam buvęs netikėtas. Naująjį filmą kuria "Videometros" televizijos prodiuseriai, filmavę ir ypač didelio populiarumo sulaukusį serialą "Nekviesta meilė". Filmo kūrėjams reikėjo rasti tamsaus gymio aktorių. Rolandas sako, kad jį, kaip tinkamą vaidinti, pasiūlė šiaulietė aktorė Inga Norkutė.

Iš pradžių manyta, kad Rolandui teks nedidelis vaidmuo, tačiau jis buvo išplėtotas taip, kad teko filmuotis kone visą vasarą. Serialą žiūrovai dar mato, tačiau filmuoti jau seniai baigta. Seriale "Garbės kuopa" nėra įvardijama, kokios tautybės yra Rustamas. "Teroristas juk neturi tautybės", - šypteli aktorius.

Ar pats Rolandas žiūri filmą? "Žiūriu visada. Pamatyti save iš šalies yra sveika, tai man didelė mokykla. Ką apie savo vaidybą galvoju? Nesakysiu", - nusijuokia aktorius, tačiau prisipažįsta, kad labai dažnai, pamatęs save filme, sureaguoja taip, tarsi būtų šovęs į taikinį ir prašovęs pro šalį. "Sušunku ach, mosteliu rankomis ir noriu nusisukti", - emocingai rankomis skėsteli ir atsilošia Rolandas.

Kartu su Rolandu filme vaidina ypač ryškus aktorių kolektyvas: ir naujosios Lietuvos kino žvaigždės, ir jau pripažinti grandai. Aktorių komanda - tai Audrius Bružas, Ramūnas Cicėnas, Nelė Savičenko, Rimantas Bagdzevičius, Gediminas Storpirštis, Giedrius Savickas, Jurgis Damaševičius, Algirdas Gradauskas, Eglė Piličiauskaitė, Ineta Stasiulytė, Agnė Šataitė ir kiti.

Šiaulietis aktorius sako, kad jo vaidmuo tikrai nėra pats sunkiausias, nes kitiems tenka suvaidinti, pavyzdžiui, skausmingas gyvenimo dramas, kilusias dėl meilės, karjeros, išdavysčių. Jam vaidinti blogietį ir lengviau, ir įdomiau. Juk būti geru, tai reiškia, laikytis dešimties Dievo įsakymų, o būti blogu gali pačiais įvairiausiais būdais. Be to, kaip vaidinti į angelą panašų žmogų Rolandas sako nežinantis.

Skiriasi nuo tradicinių lietuvių

Rolandui jau yra tekę dirbti prieš kamerą - yra vaidinęs belaisvį filme "Pirato širdis", dokumentiniame filme suvaidino saracėnų generolą, tačiau šie vaidmenys buvę epizodiniai. "Pasakiau, kad jodinėju, tai ir pakvietė vaidinti. Nebuvau aš jodinėjęs, bet man gerai sekėsi. Norėčiau dar pajodinėti, bet laiko neturiu", - sako pašnekovas.

Vis dėlto smalsu, nejau tamsiomis garbanomis ir akimis apdovanoto vyro kraujyje nėra nė gramo nelietuviško kraujo. "Proseneliai išpažintį man atliko, nėra jokių kraujomaišų", - juokiasi Rolandas prisipažindamas, kad jo kraujo grupė - trečia. O pastaroji, žinia, kilusi iš klajoklių genčių. "Mėgstu paklajoti. Išeinu, klajoju, apie nieką negalvoju", - juokiasi aktorius ir sako nenorintis kalbėt apie asmeniškumus. Žvelgia į horizontą, vengia žiūrėti į akis ir sako nemėgstantis duoti interviu, nes nesuprantantis, kam jie reikalingi, kam apskritai reikia domėtis nepažįstamų žmonių gyvenimais.

Rolandas sako, kad jo gyvenimas, pradėjus rodyti serialą per LNK, nė trupučio nepasikeitė, žmonės gatvėje pirštais nebado, vaikai, žinoma, atkreipia dėmesį, o pažįstami draugiškai patraukia per dantį. "Serialas juk labiau skirtas vyriškai auditorijai, o vyrai nelabai žiūri serialų, tuo labiau kad "Garbės kuopa" rodoma šeštadienį. Tikriems lietuviams nebūdinga šeštadieniais tūnoti prie televizoriaus, o aš šeštadieniais po spektaklio grįžtu namo ir sėdu žiūrėt serialo. Tuo ir skiriuosi nuo tikrų lietuvių vyrų, - juokiasi aktorius ir galų gale prisipažįsta, kad neįsivaizduoja savęs niekur kitur, tik dirbantį teatre. - Juk sakoma - susirask mėgiamą darbą ir visą gyvenimą nedirbsi."

Apie dvasingumą

Ričardas JAKUTIS

Garbaus amžiaus žmonės dažnai primena anksčiau buvusį dvasingumą, o dabar, anot jų, visiems tik pinigai rūpi. Ar žodis "dvasingumas" dar ką nors sako šiuolaikiniam žmogui? Ar šiandien apskritai dar įmanomas dvasinis gyvenimas? XXI amžiaus pradžioje, kol didieji pasaulio mąstytojai dar nesugalvojo naujo termino šiam laikotarpiui apibūdinti, mes vis dar kalbame apie postmodernizmo fenomeną ir klausiame, ar jo fone gali skleistis dvasingumas.

 Kas tai yra dvasingumas? Manau, jog kaip mes besistengtume apibrėžti dvasingumą, apibrėžimas visada bus per siauras. Tiesa, Pasaulinės sveikatos organizacijos suformuluotame sveikatos apibrėžime užuominų apie gerą dvasinę savijautą rasime. Šiame apibrėžime sakoma, kad "sveikata yra visiškos fizinės, dvasinės ir socialinės gerovės būsena". Dvasingumo sąvoką šiandien labiausiai plėtoja religijotyrininkai, dažnai jį tapatindami su šventumu. Itin pamaldiems skirtoje knygutėje skaičiau, kas yra dvasinis žmogus: "Žmogus, kuris įveikė pavydą, godumą, besaikį potraukį maistui ir seksui - tai žmogus, sumažinęs savo priklausomybę nuo supančio pasaulio ir nuo savo kūno."

Vieno išminčiaus paklausė, kaip atrodo edelveisas. Šis atsakė, kad nežino, nėra jo matęs, bet jeigu jį kur nors pamatys, būtinai žinos, kad tai edelveisas. Kaip ir grojančiojo fagotu aiškinimas, jog fagotas nepanašus į nieką kitą, su kuo galėtų palyginti. Panašiai ir dvasingumui: negali apibrėžti, bet žinai, kad tai jis. Juk dvasingumas - ne tik moralės nuostatos. Jei taip mąstysime, dvasingumo sąvoką apibrėšime itin siaurai. Dvasingumas nėra atskirtas nuo žmogaus, jis - žmogaus gyvenimo būdas pagal tam tikrus principus (to nereikėtų sieti su pasirinkta ideologija). Dvasingumas susijęs su vertybiniais dalykais. Ypač dvasinės lietuvių liaudies dainos, giedojimai bažnyčiose šv. Mišių metu. Tiesa, tikinčiųjų giedojimas per šv. Mišias yra ne tik dvasingumo, bet ir socialinis, tautinis-patriotinis, net ir politinis aktas.

Nors lyginti šventumo ir dvasingumo nederėtų. Šventumas - tai kažkas jau labai daug, sunkiai pasiekiama, todėl tik vieną šventąjį ir teturime (šv. Kazimierą). Dvasingu irgi nelengva būti, bet, atrodo, labiau įmanoma negu šventu. Dvasingumas lietuvius tvirtino ir gelbėjo per visas negandas. Lietuviškasis dvasingumas – opi ir aktuali problema, reikalaujanti neatidėliotino sprendimo tiek akademiniuose, tiek valdančiuosiuose, tiek kultūriniuose bei subkultūriniuose visuomenės sluoksniuose bei tarp emigrantų.

Akivaizdu, kad lietuviškas dvasingumas – bene vienintelė unikali ir pasaulyje precedentų neturinti mūsų šalies vertybė. Ja pagrįstai galime didžiuotis. Lietuva nėra turtinga materialiųjų gamtinių iškasenų. Kažkada apsčiai turėję medienos, smėlio ir gražių vyrų, šiandien esame beveik atsikratę šio balasto. Dabar galime pasididžiuoti tik dviem dalykais – merginomis ir dvasingumu. Net per Atlantą į Lietuvą atskrendantis pasiausti biznierius, susižavėjęs "Olialia" pupytėmis, pataria mums nieko nebegaminti, o tik daryti mergaites, jas auginti ir puoselėti. Štai kur jūsų biznis – moko atvykėlis. Svečias sako, jog, kalbant apie Vakarų pasaulio šalis, internete jis ieško puslapio "oil", o apie Lietuvą – to "Olialia", ir daugiau mūsų šalyje jo niekas nedomina. Ir štai čia mes galime imti ir pasididžiuoti dar vienu dalyku – dvasingumu. Anot dainiaus, net mūsų bažnyčios didžiuojasi ne brangiais turtais ar aukso žibesiu, bet dega meilės, maldos galybe bei senųjų amžių gyvastim. Šiandien, sėkmingai atsikratant bereikalingų detalių, tėvynės kultūriniame, ekonominiame ir politiniame peizaže tarsi deimantą turime išvysti jį – dvasingumą, nepaneigiamai kertinį mūsų tapatybės, identiteto ir pasididžiavimo akmenį.

Nueini į kapines – kiek gražių paminklų. Skulptūros gedinčios, angeliukų žvilgsniai liūdni, spalvos juodos. Kiek dvasingumo. "Kaip jūsų gyvieji turi vienas kitą mylėti, jei net mirusius taip mylite!" – pasakys ne vienas atklydėlis.

Tiesa, ypač dvasiniam gyvenimui atsidėję žmonės yra šiek tiek savotiški. Pavyzdžiui, pažįstu merginą, kuri su visais žaliaisiais kovoja už gamtos, žvėrelių globą ir išsaugojimą. Pati (mano galva, tai jos keistenybė) nevalgo nuskinto obuolio, nes, girdi, skinant jam skaudėjo, o tik renkasi savaime nukritusį. Nors, gerai pagalvojus, nederėtų šaipytis, juk visa tai yra gražu.

Rašydamas šias eilutes nusprendžiau paskambinti draugui ir jo paklausti, ką jis mano apie dvasingumą.

- Klausau, – išgirdau telefone žvalų balsą.

- Žinai, norėjau tavęs paklausti. Ką tu mąstai apie dvasingumą?

Tyla. Netrukus draugas, it koks žydas, klausimu atsakė į mano klausimą:

- Kiek išgėrei?

Kalbame apie dvasinę krizę. Kada ji prasidėjo? Aišku, XX amžiuje (šiam amžiui daug negandų priskiriama, bet gali būti, kad XXI-am bus priskirta dar daugiau), antrojoje jo pusėje. Industrinės visuomenės susiformavimas, sparčiai išaugusi gamyba ir vartojimas, marksistinis ateizmas, F. Nyčė su "mirusiu Dievu", regis, buvo tik užuominos į tai, kas žmonijos dvasios laukia.

Ieškau, ką apie dvasingumą yra pasakę didieji. Daug pasakę, bet aišku viena - padalykite sceną į dvi dalis: vienoje – žmogus, kalbantis tiesą, kitoje – fokusininkas, manipuliatorius. Kur žiūrės žmonės? Žmonės, kurie eina į cirką, niekad nepareikalaus Bacho ar Malerio. Šiandien gėrimui ir rūkymui išleidžiame daug daugiau lėšų negu švietimui. Tai, žinoma, nenuostabu. Spaudimą pabėgti nuo savęs ir nuo aplinkos jaučia kone kiekvienas. O tapti dvasingu tarsi nepopuliaru, be to, nėra lengva. Dar akademikas Dmitrijus Lichačiovas yra pasakęs, kad inteligentu neįmanoma apsimesti, juo reikia būti. Tas pat pasakytina ir apie dvasingumą. Ar mūsų valdžios vyrai dvasingi, bent jau ar sąžiningi, ar pildys tai, ką žadėjo prieš rinkimus? "Laimėtojų niekada niekas neklausia, ar jie kalbėjo tiesą", - sakė A. Hitleris.

Mano galva, labai artimi dalykai – dvasingumas ir knyga. Perėjau mūsų centriniu bulvaru. Jame trys knygynai. Batų parduotuvių daug daugiau, be abejo, dar daugiau drabužių prekyviečių. Tiesa, mūsų mieste tiek batų parduotuvių, jog atrodo, kad miestelėnai vaikšto keturiomis. Suskaičiavau bulvare 11 kavinių. Skaičius, tiesa, ne koks. Yra atkarpų, kur kavinių išvis nėra, pavyzdžiui, tarp Varpo ir Dvaro gatvių bei nuo A. Mickevičiaus gatvės iki pat turgaus. Yra, kur kavinės viena priešais kitą. Išėjai iš vienos, traukia priešais esanti, nes manai, kad ten geriau. Bet čia ne apie tai, o apie knygynus, ir gal viskas yra normalu, knygynų ir turėtų būti mažiau. Įsivaizduokime basą, alkaną žmogų, bet su knyga rankoje, juo labiau, nuogą su knyga. O štai apsiavęs, pasipuošęs, sotus, bet be knygos rankoje – normalus vaizdelis.

Ir dar dėl knygynų skaičiaus Šiaulių bulvare. Skaičiuoju ir tarsi priekaištauju. Bet, geriau pagalvojus, be reikalo, gal net džiaugtis vertėtų, kai palygini su kitų miestų centrinėmis arterijomis. Vilniaus Gedimino prospekte – keturi knygynai, bet tai sostinė ir tas prospektas už mūsų bulvarą ilgesnis, Kauno Laisvės alėjoje – irgi trys, Klaipėdoje, centrinėje Manto gatvės atkarpoje – vienas...

Paradoksalu, bet dvasingumas geriausiai atsiskleidžia pačiuose kūniškiausiuose reikaluose, kur tiesiog fiziškai pajunti žmogaus skausmą ir išgyvenimų tikrumą. Juk kūnas ir dvasia nėra nesusisiekiantys indai, kaip bandė mus įtikinti apšvietos filosofai. O jei apie pastaruoju metu pasirodžiusias dvasingumo tema knygas, tai norisi išskirti Viktoro Emilio Franklio "Žmogus ieško prasmės". Kam nepatinka tiesmukiški pavadinimai, nesiūlyčiau šios knygos nustumti į šoną. Austrų psichiatras V. E. Franklis pasiūlė vieną pirmųjų egzistencinių psichoterapinių sistemų, greta iškeldamas kūnišką, psichinį ir dvasinį matmenis bei viso to įtaką žmogaus vystymuisi. Šią knygą sudaro dvi dalys: pirmoji – kaip žmonės gali ištverti fašistinėse koncentracijos stovyklose, ir antroji – apie tai, kas gali padėti ištverti kasdienybę šiandien. Knygoje suformuluoti ir trys svarbiausi principai: 1) gyvenimas yra besąlygiškai prasmingas; 2) kiekvienam žmogui būdingas prasmės siekimas, kuris yra svarbiausias gyvenimo variklis; 3) kiekvienas žmogus laisvas pasinaudoti galimybe atrasti prasmę ar ne.

Su dvasingumu panašiai kaip su Godo - vieniems jis dar neatėjo, kitiems – jau išėjo, o iš principo - amžina tema amžiniems svarstymams.

Labai religinga senyva ponia nusivylė visom egzistuojančiom religijom ir susigalvojo savo pačios religiją. Vienas žurnalistas, nuoširdžiai norėjęs išsiaiškinti jos požiūrį, paklausė: "Ar jūs tikrai tikite, kaip sako žmonės, kad nė vienas nepateks į dangų, išskyrus jus ir jūsų kambarinę?" Senoji ponia pamąstė ir atsakė: "Na, aš nesu visai tikra dėl kambarinės."

Maestro prisimenant

Ričardas JAKUTIS

Knygų apie Lietuvos muzikus nėra daug, tad džiugu į rankas paimti naują leidinį "Atsiminimai apie maestro Juozą Tiškų" (leidykla "Versus aureus"). Šiauliečiai ypač gali pasidžiaugti šia nauja knyga. Kuo maestro Juozas Tiškus susijęs su Šiauliais? Galima paironizuoti – jaunystę praleido Šiaulių gatvėje Kaune. Bet, aišku, ne tai svarbiausia. Maestro išugdė labai daug mūsų miesto dainininkų bei muzikantų. J. Tiškaus vadovaujamuose kolektyvuose konferansjė dirbęs Raimondas Jovaiša prisimena: "Anais laikais užtekdavo pasakyti, kad aš grojau ar dainavau pas Tiškų, ir iš karto pajusdavai pašnekovų pagarbą, lyg būtum pasakęs - aš su Saboniu žaidžiau už "Žalgirį".

Ričardo JAKUČIO asmeninio archyvo nuotr.

Maestro Juozas Tiškus

Šiandien, kai anų laikų estrada atgimsta (TV šlagerių konkursas "Švieski man vėl", laida "Mūsų dienos – kaip šventė", koncertai "Dar širdyje ne sutema"...), knyga primins pirmuosius džiazo Lietuvoje žingsnius, nes maestro J. Tiškus pagrįstai tituluojamas mūsų džiazo tėvu. Jo entuziazmo dėka Lietuvoje atsirado dešimtys tūkstančių lengvosios muzikos gerbėjų. Neįmanoma suskaičiuoti, kiek kilometrų su savaisiais kolektyvais (LEO – Lietuvos estradinis orkestras, "Estradinės melodijos" – Valstybinės filharmonijos ansamblis) sukorė maestro, kad lietuviškos estrados meną išgirstų ir pamatytų šios muzikos mėgėjai, kiek džiaugsmo patyrė milijonai žmonių, klausydamiesi jo parengtų solistų dainų, muzikantų atliekamų instrumentinių pjesių. Viename savo interviu maestro prasitarė į sceną kilęs daugiau kaip pusseptinto tūkstančio kartų. Lietuvoje neliko miesto ar miestelio, kuriame nebūtų koncertavę J. Tiškaus vadovaujami kolektyvai, skersai išilgai išvažinėta visa Sovietų Sąjunga. Visi gyrė Lietuvos atlikėjų demonstruojamą aukštą profesinį lygį ir muzikinę kultūrą, pabrėždavo improvizatorių gebėjimus ir tai, kad beveik visi puikiai gali groti solo, daugeliui temų kuria savo instrumentuotes, o kolektyvo vadovas yra didelis aranžavimo ir instrumentavimo meistras, puikiai jaučiąs ir suprantąs bigbendo specifiką.

Knygos puslapiuose J. Tiškų prisimena kolegos ir draugai. Viačeslavas Ganelinas savuosius prisiminimus surašęs atsiuntė iš Izraelio, netikėtai mus palikęs kompozitorius Mikas Vaitkevičius dar spėjo pasidalyti prisiminimais apie bičiulį, profesorius Saulius Sondeckis, bendradarbiavęs su Juozu Tiškumi, irgi prisimena bendras kūrybinio darbo minutes, o garsi šokėja Jūratė Norvaišienė, pirmuosius žingsnius scenoje žengusi kaip vokalistė (nedaugelis tai žino) J. Tiškaus orkestre, taip prisimena maestro: "Pirmo susitikimo su Juozu Tiškumi labai bijojau. Jis man atrodė kaip žmogus visai iš kito – tolimo ir nepasiekiamo – pasaulio. Mažakalbis, santūrus, griežtas ir niekada nesišypsantis. Šis baimės jausmas nedingo ir po pirmos repeticijos. Repeticija vyko labai disciplinuotai. Muzikantai buvo susikaupę ir nediskutuodami reaguodavo į J. Tiškaus pastabas. Atrodo, kad ir jiems J. Tiškus buvo didelis autoritetas." Tiesa, jau minėtas konferansjė R. Jovaiša pastebi: "Stebint Juozą Tiškų iš salės, būnant žiūrovu, visiems susidarydavo įspūdis, kad jis yra susirūpinęs, rūstus, nemėgstantis juoko, surūgęs žmogus. Toli gražu tai netiesa. Tai tik jo paties sukurtas sceninis įvaizdis. Ne scenoje jis būdavo toks pats, kaip ir mes visi: mėgstantis ir mokantis pajuokauti, mokėjo daug gerų anekdotų, bet kartu žinojo viskam ribą, neperlenkdavo lazdos, buvo draugiškas ir kartu griežtas. Mes visi į jį kreipdavomės "maestro", tik keli seni draugai, kurie kartu su juo kūrė dar aną, garsųjį, orkestrą, vadino jį tiesiog Juozu."

Pirmajame J. Tiškaus įkurtame ir vadovaujamame ansamblyje "Estradinės melodijos" buvo trys dainininkai - visi trys šiauliečiai: Nijolė Ščiukaitė, Adolfas Jarulis ir Jurgis Žukauskas. Vėliau ansamblyje dainavo Onutė Karkauskaitė ir Tautvydas Bigota, Rimantas Cininas. Kolektyvo lygį apibūdina jau tai, kad gastroliuojant Vokietijoje (tiesa, tuomet VDR), vietos televizija iškart sugalvojo susukti apie ansamblį iš Lietuvos muzikinį filmą, kurį pavadino "Nijolytė ir Kleopatra" pagrindinės lietuvių ansamblio solistės Nijolės Ščiukaitės garbei.

Ansamblis "Estradinės melodijos"

Knygoje yra ir paties maestro Juozo Tiškaus minčių: "27741. Tai ne telefono numeris. Paskambinus tokiu numeriu pasigirs nepažįstamas balsas: "Sujungimas negalimas. Prašom patikrinti numerį." Ir dar tą patį pakartos angliškai. O gaila! Juk tai dienos, kurias aš išgyvenau per 76-erius metus. Paskutinis skaičius keičiasi su kiekviena nugyventa diena, bet vieną dieną skaičiai sustos ir bus įrašas "1929–200...?" O, jeigu būtų toks – nugyventų dienų – telefonas... Surinkai numerį, pvz., 5110, ir klausi: "Ar Juozas yra? – "Ne, – atsako jau seniai Anapilin išėjusiojo balsas. – Dar negrįžęs iš gimnazijos!" Būtų labai įdomu vis skambinti kalbėtis su praeitimi. O ji buvo tokia įvairi! Bet palikime tuos dalykus baronui Miunhauzenui, o praeitį – ramybėje... Ir kam dabar įdomu, kokios bangos buvo Palangos paplūdimyje prieš karą? Gyvenkime tuo, kas dar liko. O liko tai, kas dar liko. Buvau seneliu, tapau proseneliu ir, atrodo, jau proproseneliu. Tik manieji provaikaičiai gyvena JAV ir kažin ar jie mokės lietuviškai. Kai dukra Vida kalbina mano provaikaitę Kają lietuviškai, toji įsispraudžia į kampą šaukdama "Help me!.." Taigi skaičiuoklė dar skaičiuoja dienas ir keičia nugyventų dienų telefono numerį".

Lapkričio 19 dieną 18 valandą "Laiptų galerijoje" įvyks knygos "Atsiminimai apie maestro Juozą Tiškų" pristatymas. Dalyvaus leidyklos "Versus aureus" kolektyvas, dainuos ir prisiminimais dalysis Nijolė Ščiukaitė, Rimantas Cininas, Adolfas Jarulis ir Jurgis Žukauskas.

Įneškite juodąją dėžę

Ričardas JAKUTIS

Visiems žinoma, jog žiūrėdami televiziją žmonės atsipalaiduoja, jų protinis aktyvumas yra žemesnis. Išjungus televizorių, atsipalaidavimas bemat dingsta, bet sumažėjęs protinis aktyvumas išlieka. Ilgai žiūrėjus televizorių, daug sunkiau pavyksta susikoncentruoti. Tad tiesa ir tai, kad televizijos žiūrėjimas žmogų paverčia pasyviu, sugeria energiją, sukelia išsekimą. Įeikime į tamsų kambarį, kuriame įjungtas televizorius, ir pažvelkime į žmogų, sėdintį priešais ekraną. Baltai ar šiek tiek melsvai apšviestas jis tampa panašus į skeletą. Pripratimą prie televizoriaus kai kas lygina su priklausomybe nuo narkotikų. Girdėjau net tokį griežtą televizoriaus žiūrėtojų apibūdinimą remiantis klasikine graikų mitologija, kur greta daugybės dievų ir pusdievių egzistuoja daugeliui žinoma Gorgona Medūza. Tie, kurie išvysdavo jos akis, iš karto pavirsdavo bedvasiais akmenimis. Tad, girdi, senovės graikai, patys to nenumanydami, pasaulin paleido bene geriausiai televiziją ir jos žiūrėtojus atitinkantį apibūdinimą. Nes kuo gi skiriasi minkštasuolyje įsitaisęs kūnas nuo sielos neturinčio akmens?

 Kritikuoti televizoriaus žiūrėjimą ir žiūrinčiuosius tapo madinga. Kai kas jau net bijo prisipažinti, kad jį žiūri. Vis dėlto, atiduodami pagarbą jo nežiūrintiesiems (turiu tik vieną draugą, neturintį ir nežiūrintį televizoriaus), prisipažinkime, kad žiūrime. Vieni daugiau, kiti mažiau, bet žiūrime ir statistika byloja, kad lietuviai vidutiniškai prasėdi prie televizoriaus tris valandas per dieną (tiesa, tiek pat laiko prie mažųjų ekranų praleidžia ir kitų Vakarų pasaulio šalių gyventojai). Tai daugiau nei bet koks kitas veiksmas, išskyrus darbą ir miegą. Tokiu intensyvumu žiūrint televizorių visą gyvenimą 75 metų žmogus prie televizoriaus būtų praleidęs net devynerius gyvenimo metus. O apie "nežiūrinčius" štai tokia istorija. Tūlas aiškino, kad neturi ir nežiūri televizoriaus. Suskambo jo mobilusis. Buvo galima suprasti, kad namiškiai klausia, kur šis padėjęs kažkokį daiktą. "Palikau ant stalelio prie televizoriaus", - atsakė jis.

Uolūs televizijos šalininkai pasakys, jog televizija gali mokyti, linksminti, pateikti įdomios informacijos (tik gal tai daugiau būdinga užsienio, o ne lietuviškosioms televizijoms) ir televizijos žiūrovas tampa gyvenimo stebėtoju. Į čia jau minėtą teiginį "Kuo skiriasi minkštasuolyje įtaisytas kūnas nuo sielos neturinčio akmens?" televizijos gerbėjai atsakys, jog buvo įsitaisęs savo kūnus minkštasuoliuose žiūrėdami Vudžio Aleno retrospektyvą ir niekas - nei sielos kiekis, nei kokybė - nesumažėjo. Be to, televizijos savaitraštis nėra pati tinkamiausia vieta šaipytis iš televizoriaus žiūrėtojų. Tai tas pat, kaip nuėjus į ligoninę rasti ant durų užrašą: "Grįžkite ir patys gydykitės namuose!" JAV vykstančios akcijos "Savaitė be televizoriaus" nieko gero neduoda, tik abstinentinį sindromą, t. y. susierzinimą ir agresiją. Pagaliau gal per daug mes iš televizijų reikalaujame, juk jos negali būti aukštosios kultūros tvirtovės. Ne tokia jų paskirtis.

O dabar svarbiausia teksto dalis – lietuviškos televizijos. Populiarieji mūsų kritikai Kastro ir Poliuksas sako, jog kai "įsijungia tautinis psichoanalitinis televizorius, jame pamatai ir save, ir valstybę, ir, žinoma, špygą". Šiuo metu vis dar įmanoma "priversti" žiūrovą žiūrėti vieną ar kitą mūsų televizijų laidą tik dėl to, kad jis neturi kabelinės ar palydovinės TV arba tiesiog nesupranta jokios užsienio kalbos. Mūsų televizijų programos išskaidytos į dvi dalis: a) reklama, b) tai, kas tarp reklamos, t. y. įvairiausios publicistinės, humoro ir kitokios laidos, naujienos, serialai ir kiti filmai... Reklama tokia galinga, kad net jau minėto V. Aleno filmai pertraukinėjami ne pačių protingiausių ar kultūringiausių lietuviškų laidų anonsais. Net pačiam V. Alenui nepakaktų ironijos tai suvokti. Keistai pasirenkamas ir tokių elitinių filmų rodymo laikas. Gal mūsų televizijų vadovai ir programų sudarytojai nežino, kad didžioji tautos dalis naktį miega, o ne sėdi prie televizoriaus, nes snobų ir panašiam kinui laikas parenkamas vidurnaktį. Sužino ir nustemba: "Kaip čia taip?", "Nejaugi?", "Tai kam mes snobo kiną rodome?"

Televizijose nugali pramogos, ir tai nieko nuostabaus. Štai ir lapkričio 1 d. 15 val. tiesioginė šv. Mišių transliacija iš Antakalnio kapinių. Iškart po jos - 16.10 val. - kita tiesioginė transliacija: "Lietuvos ryto" ir Rygos "Barons" krepšinio rungtynės, po to - vienas kitą keičiantys koncertai.

Kaip atrodo lietuviškosios televizijos gurmano savaitė?

Pirmadienis. Prasideda kassavaitinis keturių dienų serialų maratonas. Ar rinktis "Nekviestą meilę", ar "Brolius", nes abu filmai rodomi vienu metu? Anot statistikos, žiūrovai labiau linksta prie pirmojo. Tai byloja, jog televizijos žiūrovai yra konservatyvūs – "Nekviesta meilė" - seniau rodomas serialas. Yra teigiančių, jog serialai yra menkavertis produktas ir kad juos žiūrėti gėda. Tai negalioja šiauliečiams, pamėgusiems serialą "Moterys meluoja geriau", nes jie paaiškina, jog žiūri jį iš patriotiškumo – nori pamatyti vaidinančius gimtojo miesto teatro aktorius. Tiesa, juk dar yra serialas, sprendžiantis jaunimo auklėjimo problemas - "Neskubėk gyventi"...

Antradienis. Jei serialai jau pasirinkti, tai dėl kitų laidų vis dar neaišku. Kanalų pultelis yra tarsi ginklas, kuris visad turi būti rankoje. Pavyzdžiui, ką šį vakarą rinktis? Diskusijų laidą "Versijos", publicistikos laidas "Srovės" ar "Žurnalisto tyrimas", gyvenimo būdo laidą "Gyvenimas pagal moteris", tiesiog laidą "Akistata su Lietuva", informacinį šou "Kakadu", humoro laidą "Dviračio šou", žaidimą "Taip arba Ne", suvaidintą realybės dramą "Detektyvai"?.. Nepamirškime, kad tęsiami serialai.

Trečiadienis. Pasirinkimo problemos tęsiasi. Politinių debatų laida "Teisė žinoti", publicistinė laida "Abipus sienos", analitinė laida "Reporteris", interaktyvi laida "Kriminaliniai tyrimai", realybės šou "Trečias nereikalingas", žaidimas "Skylė sienoj"?..

Ketvirtadienis. Tampa akivaizdu, jog mūsų televizijose chroniškai stinga asmenybių. Teisingai kažkas konstatavo, jog kas gali būti absurdiškiau už provincijos vidutinybę, patikėjusią, kad yra žvaigždė.

Penktadienis. Prasideda savaitgalis ir, kaip savaitgaliais turi būti, pramoginės laidos. "Padainuokim!" dainininkai, mano galva, įdomūs tik patys sau. O didžiausias nesusipratimas, drįsčiau sakyti, yra etnokultūros šventė "Gero ūpo!" Šventė tai šventė, bet kuo čia dėta etnokultūra, kai skamba šlageriai, paremti prieškario ir karo metų vokiškų melodijų elementais. Prisiminiau Sigitą Parulskį ir jo ta tema ironiškai nostalgiškus pasvarstymus bei anų ir šių laikų palyginimus: "Jeigu kas nors užtraukdavo "Skinsiu raudoną rožę.." arba "Stovi malūnas prie kelio...", tokiems tipams tuoj pat būdavo užčiaupiama burna. O tokių muzikos silpnapročių kaip "Delfinai", "B‘Avarija", "Geltona", "Žalia" ar "Raudona" apskritai nebūdavo, nes žmonės turėjo skonio padorumo, ir visokios kapelos "Gero ūpo!" ar "Grok, Jurgeli" atsirado tik XXI amžiuje dėl niekingos postmodernizmo įtakos ir kapitalistinių grimasų."

Šeštadienis. Keista, kad laida "Kultūra" iš pietų meto perkelta į vakarą. Juk tą vakarą vyksta spektakliai, koncertai. Besidomintys kultūra keliauja ten, tad naivu būtų tikėtis, kad laida "Kultūra" reitingais pralenks kokius nors "Žvaigždžių vartus". Savaitgalis – šoumenų dienos (nors ir kitos dienos mūsų televizijose jų). Iš kur kilo šis žodis? Ryte pagiringas Bernardas Šo žiūrėjo žiūrėjo į veidrodį ir prisiminė: "Šoumen."

Sekmadienis. Žiūrėdamas "Puikųjį šou" prisiminiau anekdotą. Iš muzikanto pavogė fagotą. Vagį sugavo. Policija, grąžindama savininkui jo instrumentą, vagį gėdina: "Kam vogei? Juk tu net groti nemoki!" Vagis, rodydamas į fagotininką: "Jis irgi nemoka."

Vėl pirmadienis. Baisiausia, jog niekas nepasikeis.

Ką skaityti, pasirinkti sunkiau, dažnai klausiame patarimo, o ką žiūrėti, retas paklaus. O vertėtų. Nors kas pasakys. Girdėjau siūlymą, jog reikia surašyti visas žiūrimas laidas, po to vienos ar kitos jų atsisakyti atrankos principu. Žiūrėti reikia tai, kas padeda gyventi, o jei ne – susitaikyti su gyvenimu.

Pabaigoje galima linksmai pafantazuoti. Kadangi sakoma, jog televizijos perteikia mūsų gyvenimus, šoumenams atėjus į Seimą, gal ir čia atsiras televizinių elementų. Pavyzdžiui, skelbiama pataisa dėl mokesčių ir pasirinkimo, kaip balsuoti, galimybės: a – mokesčius sumažinti, bė – padidinti, cė – palikti, kaip buvo. Arba pasiūlymas: "Galite paprašyti salės pagalbos." Be abejo, pasiėmus pinigus galima pasitraukti. Bet tai ne naujiena. Naujesnis būtų toks atvejis. Paskelbiama: "Įneškite juodąją dėžę!" Į posėdžių salę įnešama juodoji dėžė. Visi stebi, kas bus. Seimo pirmininkas dėžę atidaro ir ištraukia iš jos... zuikį.

"Tindirindyje" sužibėjo ir šiauliečiai

Oksana LAURUTYTĖ

Šį penktadienį 16 valandą Šiaulių "Aušros" muziejaus Ch. Frenkelio viloje prasidės geriausių nekomercinių animacinių filmų festivalis "Tindirindis". Iki pat lapkričio 16-osios šių filmų mėgėjai - vaikai ir suaugusieji - išvys daugybę animacijos, nes festivalio misija - kuo plačiau pristatyti pasaulinę animaciją: įvairių stilių, įvairių mokyklų atstovų darbus, parodyti animaciją, kuri skatina kūrybingumą.

Kadras iš Sauliaus Pučinsko filmo "(Ne)matomas".

Festivalio konkursas jau įvyko, 23 konkursinėse programose buvo parodyta apie 240 animacinių filmų iš viso pasaulio, konkurse savo kūrybą pristatė ir šiauliečiai. Iš keturių autorių labiausiai pasisekė Sauliui Pučinskui, "S plius" televizijos programų direktoriui. Jo sukurtas filmas "(Ne)matomas" apdovanotas diplomu už originalumą.

Šiauliai - naujas animacijos centras?

Menotyrininko Skirmato Valiulio teigimu, kino festivalis "Tindirindis" yra tas palaimingas metas, kai ir lietuvių animacinis kinas tampa matomas. Dauguma festivalio "Tindirindis" filmų jau yra laimėję prizų bei apdovanojimų kitose pasaulio šalyse, o festivalio programoje "Jaunimas jaunimui" gausiai dalyvavo studentai iš įvairių pasaulio šalių, taip pat lietuvių studentai iš Vilniaus technologijų ir dizaino kolegijos, Vilniaus dailės akademijos, Šiaulių universiteto.

Esami ir buvę šiauliečiai festivalyje pristatė penkis animacinius filmus: Irmantas Myniotas - filmą "Sapnas" ir filmą apie supermeno nuotykius Šiauliuose "Saulės miesto nuotykiai" (darbo vadovas Tomas Andrijauskas), Virginijus Malčius - filmą "Vabzdys", Žaneta Jasaitytė ir Valdas Volbekas - "Sapnuoji", na o Saulius Pučinskas - "(Ne)matomas".

Kadras iš Žanetos Jasaitytės ir Valdo Volbeko filmo "Sapnuoji".

Lietuvos filmų centro tinklalapyje išspausdintame straipsnyje "Lietuvių animacinis kinas "Tindirindyje": MA-TO-MAS" S. Valiulis nuoširdžiai džiaugiasi šiauliečių kūrybingumu. "Pagal vaizdų sudėtingumą ir siužeto neaiškumą antros vietos verti šiauliečiai, kurie šiemet nustebino filmų gausa. Kuriasi naujas animacijos centras? Daug sapnų ir užšifruotų vizijų. Irmantas Myniotas geba vizijas surikiuoti į politinį plakatą ("Saulės miesto nuotykiai") ar filosofinę sakmę apie žmogų dideliame mieste. Sauliaus Pučinsko filmas "(Ne)matomas" labai patiko žiuri nariui iš Olandijos, bet ir lenkas su ukrainiečiu pritarė, kad filmas sumontuotas tiksliai, yra gero tempo, slepia gilesnę mintį", - rašo S. Valiulis.

Animacinius filmus galima žiūrėti internetu

Viktoras Gundajevas, Šiaulių kino meno klubo vadovas, festivalio organizatoriui Valentui Aškiniui perdavė kolegų sukurtus filmukus, rodytus festivalyje "Filmuoja Šiauliai". V. Gundajevas pats yra teikęs savo filmus festivaliui "Tindirindis", 2004-aisiais jo animacinis filmas "Medis" jaunimo filmų kategorijoje yra laimėjęs pirmąją vietą. Nuolat dalyvajantis animacinių filmų festivaliuose, Šiaulių kinomėgėjų vadovas yra gavęs apie 30 apdovanojimų.

Kadras iš Irmanto Mynioto animacinio filmo apie supermeno nuotykius Šiauliuose "Saulės miesto nuotykiai".

V. Aškinis yra susijęs su Šiaulių kino mėgėjais, nes pats yra kilęs iš Šiaulių. Savo kūrybinį kelią jis pradėjo Šiaulių vaikų klube "Vostok" studijoje "Sakalas". Čia jis su bendraminčiais sukūrė savo pirmuosius animacinius filmus. Animacija skindavo laurus įvairiuose festivaliuose, keliavo po visą Sovietų Sąjungą.

Šiandien V. Aškinis - profesionalus animatorius, studijos "Vilanima" direktorius. Jis ugdo jaunąją animatorių kartą - dėsto Lietuvos dailės akademijoje ir Vilniaus statybos ir dizaino kolegijoje.

V. Gundajevas džiaugiasi, kad Šiaulių universitete pradėjus dėstyti audiovizualinį meną atsiranda vis daugiau kūrybingų studentų, kuriančių dokumentinius, ir animacinius filmus. Senosios kartos Šiaulių kinomėgėjai dažniausiai kurdavo dokumentinius filmus, o jaunimas mieliau linksta į animacinių filmų kūrimą.

Animacinių filmų festivalio "Tindirindis" filmus galima pasižiūrėti interneto svetainėje www.boms.lt . Čia pristatoma viena festivalio "Tindirindis" programų, kurią sudaro daugiau negu 40 animacinių filmų iš viso pasaulio. Animacinių filmų programos kūrinius svetainėje www.boms.lt bus galima pažiūrėti iki gruodžio 1 dienos.

Rudens spalvos

Ričardas JAKUTIS

Ruduo tarsi šaukiasi tamsių, liūdnų spalvų. Kodėl rudens spalvos turi būti tik niūrios? Nustembi sužinojęs, kad tradiciškai gedulo spalvomis vadinamos juoda, pilka, ruda, žalia, tamsiai raudona, geltona ir violetinė. Ypač populiari balta spalva simbolizuoja gėrį, viltį ir atgimimą. Visžaliai augalai - amžiną gyvenimą ir rimtį. Spygliuočiai nebūtinai turi būti žali, tinka visi melsvi, pilkšvi, gelsvi atspalviai.

 Vėl Vėlinės, vėl lankome mus palikusių artimųjų kapus. Einame ten pamąstyti, prisiminti. Kažkas tai pavadino kapų švente. Vėlinės latviškai - kapu svetki. Lietuvoje gal toks pavadinimas nelabai tiktų. Pas mus atvykę užsieniečiai, retai regėdami mus linksmus, besišypsančius, sako, jog Lietuva yra vieta, kur nepaliaujama galvoti apie mirusiuosius. Net Vėlines lietuviai pažymi diena anksčiau – lapkričio 1-ąją, nors tai yra Visų Šventųjų diena, o Vėlinės – lapkričio 2-oji. Bet gal tai ir gražu – lietuviai galvoja, kad visi mirusieji yra šventieji.

Rudenį dažniau į rankas paiimi knygą. Būna, kad tokiu metu norisi ne kokio nors detektyvo ar pramoginio romano, bet trokšti nerti į gilesnius pamąstymus. Gal todėl iš knygų lentynos traukiu neseniai pasirodžiusią, bet, sakyčiau, nepastebėtą knygą - Anthonio de Mello meditatyvių pasakojimų rinkinėlį "Varlės malda" (knygą išleido Dialogo kultūros institutas). Tiesa, tai jau ne pirmoji A. de Mello knyga lietuviškai. 2001-aisiais Lietuvos skaitytojus pasiekė šio autoriaus pirmasis pasakojimų rinkinėlis "Paukščio giesmė". Anthonis de Mellas – jėzuitų kunigas. Tai sužinojęs pamąstai, jog susidursi su griežtai kanoniškais tekstais. Pamąstai ir suklysti. Anthonis de Mellas gimęs Indijoje, vėliau gyvenęs Niujorke ir prieš dvidešimt metų ten miręs. Indijoje įkūrė ir vadovavo sielovados institutui Sodhata, kuriame ruošiami dvasiniai vadovai. Rytų mistikos ir išminties kupinos Anthonio de Mello knygos skirtos ne tik krikščionims, bet ir kitų religijų atstovams, agnostikams bei ateistams. "Labai sunku atpažinti šventąjį, nes jis atrodo toks, kaip ir mes", - sako autorius. A. de Mellas perteikia įvairių kraštų liaudies išmintį, pavyzdžiui, šį chasidų pasakojimą:

Vieną vėlų vakarą, grįždamas iš turgaus, neturtingas ūkininkas prisiminė, kad pamiršo savo maldaknygę. Pačiam girios vidury sulūžo jo vežimo ratas ir nusiminė žmogus, kad ši diena taip ir praeis nepasimeldus:

- Aš taip kvailai pasielgiau, Viešpatie. Šįryt iškeliavau iš namų be maldaknygės, o mano atmintis tokia trumpa, kad be raštų nė vienos maldos neprisimenu. Tai štai ką aš padarysiu: penkis kartus – labai lėtai – pakartosiu abėcėlę ir tu, kuriam visos maldos gerai žinomos, galėsi iš raidžių susidėti tas, kurių neįstengiu prisiminti.

Ir tarė Viešpats angelams:

- Iš visų šiandien girdėtų maldų šita – tikrai pati geriausia, nes ištryško iš paprastos ir geros širdies.

O štai pasakojimas apie kaimą, kuris visad sulaukdavo pagalbos:

Kaimelio kunigas buvo šventas žmogus, todėl parapijiečiai, kai tik prispausdavo nelaimė, nuolat kreipdavosi į jį pagalbos. Tada jis pasitraukdavo į vis tą pačią atokią girios vietą ir sukalbėdavo tik jam žinomą maldą. Dievas visada ją išgirsdavo ir pagelbėdavo kaimui. Kai kunigas mirė, žmonės pagalbos kreipdavosi į jį pakeitusį kunigą, kuris nebuvo šventas, bet žinojo tą atokią girios vietą ir anos maldos paslaptį. Jis sakydavo:

- Viešpatie, juk tu žinai, nesu aš šventas, bet tikiu, kad nepanaudosi to prieš žmones, tad išklausęs maldą ateik mums padėti.

Ir Viešpats išgirsdavo jo maldą ir pagelbėdavo kaimui. Kai ir šis kunigas mirė, o žmones užklupdavo nelaimės, jie kreipdavosi į jį pakeitusį kunigą, kuris žinojo tą vietą girioje, bet nežinojo maldos žodžių. Jis sakydavo taip:

- Juk ne žodžiai tau rūpi, Viešpatie, bet kenčiančios širdies šauksmas, tad išklausęs mano maldą ateik mums padėti.

Kai ir šis mirė, žmonės, ištikus nelaimei, pagalbos kreipdavosi į jį pakeitusįjį, kuris mokėjo maldą, bet nežinojo tos vietos girioje. Jis sakydavo taip:

- Viešpatie, negi tau svarbu vieta? Argi bet kokia vieta netampa šventa vien nuo tavo buvimo? Tad išklausęs mano maldą ateik mums padėti.

Ir vėl Viešpats išgirsdavo jo maldą ir pagelbėdavo kaimui. Po šio kunigo mirties žmonės, ištikus nelaimei, skubėdavo pas jį pakeitusį, kuris nežinojo nei tos maldos, nei tos vietos girioje ir niekuo nesirūpino. Jis sakydavo Viešpačiui:

- Koks gi tu Dievas, jei lengvai galėdamas pašalinti vargus, kuriuos pats mums ir atsiunti, nenori pajudinti net mažojo pirštelio, kol nepuolame prieš tave keliaklupsti maldauti? Galiausiai elkis, kaip tau patinka.

Dievas išgirsdavo jo žodžius ir... pagelbėdavo kaimui.

Žavi ir trumpi Anthonio de Mello pastebėjimai ar tiesiog anekdotai:

Sena pamaldi moteris po karo pasakoja savo išgyvenimus:

- Dievas buvo mums labai geras. Mes vis meldėmės, ir visos bombos krito kitoje miesto pusėje!

Vieno namo šeimininkas, keliaudamas į traukinių stotį:

- Kodėl jie pastatė traukinių stotį už trijų kilometrų nuo mano namo?

Paslaugus daiktų nešėjas:

- Jie greičiausiai manė, jog ji turi stovėti šalia geležinkelio.

Vienas žydas, kuriam buvo jau 92 metai, išgyveno pogromus Lenkijoje, koncentracijos stovyklas Vokietijoje ir begalę kitokių žydų persekiojimų.

- O, Viešpatie! – tarė jis, - nejau tai tiesa, kad mes – tavo išrinktoji tauta?

Balsas iš dangaus atsakė:

- Taip, tai tiesa.

- Bet ar jau nebūtų laikas pasirinkti kuriuos nors kitus?

Tiesa, ir ilgosios Anthonio de Mello istorijos nėra ilgos, svarbiausia - gilios ir pamokančios.

Tikintiesiems buvo smalsu, kur jų rabinas dingsta kiekvieno šabo išvakarėse. Jie įtarė, kad jis paslapčia susitinka su Visagaliu, tad pasiuntė vieną iš savųjų jo sekti. Štai ką jis pamatė: rabinas persivilko prasčioko drabužiais ir išėjo patarnauti paralyžiuotai moteriai. Kai seklys sugrįžo, tikintieji klausė:

- Tai kur dingsta rabinas? Ar jis kyla į dangų?

- Ne, - atsakė siųstasis, - jis kyla dar aukščiau.

Kita istorija byloja apie tai, koks yra žmogus:

Keli medžiotojai išsinuomojo lėktuvą, kuris juos nuskraidino į girią. Po dviejų savaičių lakūnas grįžo jų pasiimti ir žvilgterėjęs į nušautus žvėris tarė:

- Į lėktuvą tilps tik vienas buivolas. Kitą jums teks palikti.

- Bet pernai lakūnas į tokio pat dydžio lėktuvą mums leido pasiimti du buivolus, - protestavo medžiotojai.

Pilotas šiek tiek padvejojo ir galų gale sutiko:

- Gerai, jeigu taip darėte praėjusiais metais, pabandykime ir šiemet.

Lėktuvas pakilo, bet neįstengė pasiekti reikiamo aukščio ir tėškėsi į žemę. Vyrai išsiropštė ir apsidairė. Vienas medžiotojas paklausė kito:

- Kaip manai, kur mes esam?

Antrasis įdėmiai apžvelgė apylinkes ir atsakė:

- Man atrodo, kokios dvi mylios į kairę nuo tos vietos, kur nukritom pernai.

Panašios ir dar kelios istorijos:

Sutuoktinių pora sugrįžo palaidoję dėdę Džordžą, kuris gyveno su jais dvidešimt metų ir buvo tokia našta, kad dėl jo vos neiširo santuoka.

- Norėčiau tau kai ką pasakyti, mieloji, - prabilo vyras. – Jei ne mano meilė tau, nebūčiau nė dienos ištvėręs su tavo dėde Džordžu.

- Mano dėde Džordžu! – sušuko nustebusi moteris. – O aš visą laiką maniau, kad jis tavo dėdė!

Netikintis krito nuo olos. Risdamasis jis spėjo nusitverti liauno medžio šakos ir pakibo tarp dangaus ir tūkstančio pėdų aukščio uolos papėdės.

- Dieve! – suriko jis iš visų jėgų.

Niekas neatsakė.

- Dieve! – sušuko jis darsyk. Jei tu esi, išgelbėk mane ir aš pasižadu tavim tikėti.

Tarpekliu nuaidėjo galingas balsas:

- Visi, patekę į bėdą, taip sako.

- Ne, Dieve, ne! – maldavo pakibusysis. – Aš ne toks kaip kiti.

- Gerai, - atsiliepė balsas, - išgelbėsiu tave. Paleisk šaką.

- Paleisti šaką? Manai, esu visiškas kvailys?

Ir pabaigoje:

Po rabino mirties jo mokinio kažkas paklausė:

- Kam jūsų mokytojas teikė didžiausią svarbą?

Mokinys šiek tiek pagalvojęs atsakė:

- Tam, ką tuo metu darydavo.

Per "S plius" startuoja "Bambala TV"

Oksana LAURUTYTĖ

Šiaulių regiono televizijos "S plius" žiūrovų laukia maloni staigmena - gruodžio mėnesį startuoja nauja humoristinė pramoginė Šiaulių estrados teatro laida "Bambala TV".

Vienas Šiaulių estrados teatro repertuaro spektaklių – "Bambala", kurį jau matė dalis Šiaulių teatro gerbėjų. Spektaklis sukurtas iš miniatiūrų, dainų, šokių, parodijų ir kitų aktorinių improvizacijų viena bendra tema – estrados ir televizijos pasaulio šablonai, klišės, banalybės, skonio saiko nebuvimas.

Šiaulių estrados teatro archyvo nuotr.

Šiaulių estrados teatrą įkūręs Šiaulių dramos teatro aktorius, Šiaulių universiteto Menų fakulteto Teatro katedros dėstytojas Juozas Žibūda su savo kurso studentais nauju spektakliu "Bambala" jau pradėjo antrąjį sezoną. Aktyvūs, išmonės nestokojantys jauni žmonės ir "S plius" televizijos žiūrovams žada gerų emocijų.

Šiaulių estrados teatras – naujas, jaunas teatras Šiauliuose, žiūrovams jau pasiūlęs tris spektaklius: spektaklį vaikams "Lietuviškos pasakos", muzikinį šaržų ir parodijų spektaklį "Bambala" bei Aleksandro Fredro klasikinį vodevilį su dainomis ir šokiais "Damos ir husarai".

Žiūrovai palankiai pasitiko naująjį teatrą, mat jis suteikė puikią progą pasidžiaugti neeiliniais jaunųjų aktorių gebėjimais šokti, dainuoti, vaidinti. Spektaklių režisierius ir teatro vadovas J. Žibūda sako, kad be jau minėtų trijų pastatymų Šiaulių estrados teatras šį sezoną žiūrovams žada dar keturias premjeras. Numatomi klounados improvizacijos, poezijos, šokio, klasikinės dramos spektakliai.

"Turėdami savo kūrybiniame akiratyje įvairių ir įdomių dainos, šokio ir aktorinių improvizacijų arsenalą, ryžomės visa tai pasiūlyti žiūrovų teismui ir per televiziją. Juolab kad sulaukėme mums netikėto ir malonaus "S plius" televizijos vadovų pasiūlymo rengti tokią laidą", - sako Estrados teatro vadovas J. Žibūda.

Artistiškiems studentams vadovaujantis aktorius kol kas neatskleidžia, koks bus laidos siužetas. "Laidos turinys, forma, trukmė ir periodiškumas tegul bus mažas siurprizas. Galime pasakyti tik tiek, jog stengsimės, kad tai būtų, bent iš pradžių, neilga pramoginė, muzikinė, humoristinė laida su vis naujais vedėjais ir besikeičiančiomis rubrikomis", - paslaptingai šypsojosi jis.

Naujosios laidos rengėjai tikisi sulaukti palankaus žiūrovų dėmesio ir atsiliepimų.

Iki geros nuotaikos tik vienas žingsnis

Ričardas JAKUTIS

Norint šiandien būti geros nuotaikos, reikia "kitaip" jausti pasaulį, antraip viskas aplinkui virs rutina. Kaip gera pasaulį originaliai pamatyti, suvokti ar pajausti. Deja, tai itin retos akimirkos. Tada tu žinai, nors ir nesugebi pasakyti ką. Vis dėlto tas žinojimas niekur nedingsta, jis pasireiškia šypsena, buvimo džiaugsmu, gera nuotaika, tobulai išdėliotu laiku, būsena, kai atrodo, jog tavęs niekas negali sužeisti. Su aplinka bendrauji be įtampos.

 "Mirus tėvui man atiteko vertingiausia palikimo dalis – gera nuotaika. Kas buvo mano tėvas? Su nuotaika tai visai nesusiję! Jis buvo guvus ir riebus, įmitęs ir aptukęs, jo būdas ir išorė visai nederėjo su tarnyba. Kokia buvo jo tarnyba, jo padėtis visuomenėje? Jei ji būtų paminėta kokios nors knygos pradžioje, ne vienas tikrai padėtų tą knygą į šalį sakydamas, kad jam taip šiurpu, jog geriau apie tai nė neskaityti. O juk tėvas nebuvo nei budelis, nei budelio padėjėjas, atvirkščiai, dėl tarnybos neretai atsidurdavo pačių garbingiausių miesto žmonių priešakyje ir būdavo ten visiškai teisėtai, atrodydavo visai savo vietoje. Jis turėdavo būti pirmas, pirmiau vyskupo, pirmiau kilmingųjų princų. Ir jis būdavo pirmas – jis dirbo laidotuvių karietos vežiku!" – rašė Hansas Kristianas Andersenas.

Pastebėkite, kaip kalba geros nuotaikos žmonės. Jų kalboje pilna geros nuotaikos žodžių ir jų visada įdomu klausyti, nes jų kalba pakili. Juk pažįstate tokių žmonių, nors jų ir nėra daug, kurių kiekvienas žodis laukiamas? Pabandykite ir jūs. Įėję į klubą ar kur nors kitur sakykite panašiai: "Tai šauniausias klubas, kokį tik mačiau. Tai gražiausia rankena, kurią tik laikiau. Tai nuostabiausias monitorius, iš kokio tik skaičiau. Tai nerealiausias straipsnis, kurį tik studijavau. Tai pats geriausias dalykas, kurį šiandien sužinojau..." ir t. t. Darykite tai. Tai jums padės. Jūs tapsite vertės kūrėju.

Pamąsčiau apie ekskursijas į Krokuvą. Jau keletą metų lydžiu turistus į šį istorinį miestą. Visokiausių keliautojų būna. Daugiausia linksmi, gerai nusiteikę. Bet būna tokių, kurie iškart nusistatę, jog ekskursija bus nesėkminga, varginanti, gidas nieko doro nepapasakos. Tam jie pasiruošia, prisiskaito detalių apie vieną ar kitą pastatą ir gidui nevalia suklysti. Kitiems, atrodo, niekas neįdomu. Net neaišku, kodėl jie išvis keliauja. Bet prisiminiau vieną praėjusios vasaros kelionę. Atrodė, bus įprasta kelionė. Tačiau tai grupei ši kelionė buvo metų įvykis – jie išvažiavo į užsienį, į miestą, kurio kiekvienas akmuo - istorija! Grupė buvo nuostabi, kelionė - fantastiška! Jiems viskas buvo įdomu. Pamačius kiekvieną šiek tiek gražesnį Krokuvos senamiesčio statinį, jų akys spindėte spindėjo. To, ką pasakojau, klausėsi išsižioję, nes jie pagaliau išvažiavo į užsienį, į miestą, iš kurio ilgai buvo valdoma Lietuvos ir Lenkijos valstybė. Įtariu, kad kai kuriems šiai kelionei teko taupyti, spręsti, ar jų biudžetas leidžia keliauti (tiesa, nuvykti į Krokuvą nėra itin brangu, bet vis tiek). Žmonių smalsumas, spindinčios akys, nesuvaidinta nuostaba ir tiesiog gyvenimas kelione man leido dirbti pakilia nuotaika. Žodžiu, gera nuotaika buvo užsikrėtę visi. Pamenu turistą iš Baisogalos, kurio didžiausia gyvenimo svajonė buvo pabūti prie karaliaus Jogailos kapo ir pamatyti Antano Vivulskio paminklą Žalgirio mūšio pergalei. Svajonė išsipildė.

Prisiminiau dar vieną įvykį – lietuvių dailės klasiko, nacionalinės premijos laureato Algirdo Petrulio tapybos ir akvarelių parodą šių metų ankstyvą pavasarį Šiaulių "Laiptų galerijoje". Atvykęs dailininkas visus stebino žvalumu ir "petrulišku" humoru. Tie, kurie metrą Algirdą Petrulį pažįsta, žino subtilų jo humoro jausmą. Pirmiausia, aišku, lietuvišku papratimu buvo klausiama apie menininko sveikatą. "Kodėl aš turiu mirti?" – į klausimus apie sveikatą atsakinėjo svečias. Dailininkas papasakojo, jog kartą netoli mirties jau buvo. Reanimacijos palatoje gulėjo šešiese. "Mirties laukėme eilėje, tarsi sovietmečiu išsirikiavę stovėtume prie apelsinų", - toliau šmaikštavo metras. Jis prisiminė, jog mirties neišsigandęs, nes jei mirė lovos kaimynas iš vienos pusės, po to kaimynas iš kitos, kodėl jis turėtų likti gyvas. Bet liko. Taip skirta. Klausydamasis šios istorijos pagalvoji, jog mūsų dailės guru - taurios sielos žmogus, nes šiaip jau, žinia, jei kas šalia miršta, tai dažniausiai pamąstoma, jog mirusiam jau gal ir buvo tam laikas, tik kodėl aš turėčiau iš gyvenimo trauktis.

Svečias, tiesa, pripažino, jog dabar savo sveikatos aukščiausiu balu įvertinti negalėtų. "Ar gali būti puiki sveikata žmogaus, kuris abu pasaulinius karus prisimena?" – toliau juokavo menininkas. Kartą einant gatve jam atsirišo bato raištelis. Susilenkti nepajėgė, o eiti sunku, kliūva. Paprašė praeinančios moters pagalbos. Toji užrišo ir dėkojančiam dailininkui prisistatė: "Aš juk jūsų mokinė." Tų mokinių daug, nes A. Petrulis ilgai dėstė dailės institute, tad kai gatvėje jį kas nors sustabdo, prisistato buvęs jo mokiniu ir klausia, ar dėstytojas tokį studentą prisimenąs, metras nedvejodamas atsako: "O kaipgi!" "Taip jau gyvenime yra, kad prisimeni tik savo dėstytojus ir vos vieną kitą, kuriam pats dėstei", - sako menininkas. Prisimena dar ir tuos, su kuriais kartu mokėsi. Vėl juokauja, jog ar galima pamiršti jo kartos dailininkių Šleivytės, Kreivytės, Kuprytės ir Klišiūtės bendrą parodą. "Aš tas pavardes prisimenu ne dėl kažko, o būtent todėl, kad tai buvo puikios dailininkės", - pasakoja A. Petrulis. Gailisi, kad gimnazijos ir studijų draugų mažai likę. Keli gyvena Vakaruose. Džiaugiasi, kad netikėtai atsirado galimybė su jais pasimatyti, mat Lietuvon iš Australijos, JAV ar Kanados jie atskrenda susitaisyti dantų ar pasimėgauti purvo voniomis Druskininkuose, nes net įskaitant bilieto kainą šie dalykai Lietuvoje jiems pigesni.

Kadangi seniausi parodoje Šiauliuose buvo eksponuojami darbai, tapyti praėjusio šimtmečio penktojo dešimtmečio pradžioje, o naujausi - 2007 metais, svečias juokavo, jog dažnai jam tenka atsakinėti į klausimą-konstatavimą: "Tai dar tapai?" A. Petrulis pasakojo, jog atsako, kad keisti profesiją jau jam vėloka, o tapyti nėra sunku. Tiesa, sakė pamąstąs, jog gal dar galėtų pinti krepšius, bet tam reikia eiti į mišką ir pasiruošti medienos. O ką įkūnyti drobėse - dar suprantąs, nes mano, kad protauja normaliai, pavyzdžiui, vaikus gatvėje nuo kitų žmonių atskiria. Kad jo kūryba reikalinga, sprendžia iš to, kad į parodas yra dažnai kviečiamas. Pasakojo, kad neseniai į Vilnių buvo atvykusi kažkokia japonų delegacija. Juos priiminėjo, anot dailininko, viešbutyje, kurio pavadinimo "Plaza" jis nesuprantąs, todėl sakąs "Kristinos viešbutyje", ir visiems aišku. Taigi tame viešbutyje priiminėjant tuos garbius japonus buvo nuspręsta, kad yra reikalinga skoninga ir kultūringa aplinka, kurią gali sukurti Algirdo Petrulio paveikslai. Buvo ir pats metras ten pakviestas. Šiandien ta paroda džiaugiasi, nes ja aplenkė net irgi ilgai išgyvenusį dailininką Ticianą, kuris mirė sulaukęs 99-erių, mat garsusis pasaulio menininkas su savo paveikslas nebuvo taip aukštai pakilęs kaip lietuvis – A. Petrulio paroda vyko 16-ame viešbučio aukšte.

Linksmų dailininko pasakojimų gali tik klausytis. "Lietuva - nevykusių paminklų šalis", - sako jis, prakalbus apie mūsų meno problemas. Klausia, ar pastebėjom, kad Vilniuje Gediminas laiko kardą ašmenimis į delną. Tenka sutikti, jog nesiseka Lietuvai ir su kultūros ministrais labiau nei su kitais.

Dailininkas sako atsakinėjąs į įvairiausius klausimus, ir tik klausimai apie ateities planus jį trikdo. "Kokie ateities planai gali būti, kai prasidėjo 94-ieji. Nejau atsakysi – laimingai numirti", - per visą viešnagę Šiauliuose nepaliovė šmaikštauti lietuvių dailės klasikas. Tiesa, gyvuoju lietuvių dailės klasiku jį pavadino profesorius Vytenis Rimkus ir dar paklausė, ar galįs taip svečią vadinti. "Jeigu gerąja prasme, tai prašom", - nestokojo ironijos svečias.

Ką daryti, kad nuotaika būtų gera? Užtektų tik mažo dalyko – nusišypsoti darbe, laiptinėje, gatvėje, ten, kur esame... Trumpėjant šviesiam dienos periodui, svyra rankos ir nieko nebesinori veikti. O būtent tokiu metu reikėtų pasinerti į aktyvią veiklą. Tai vienas iš depresijos nugalėjimo būdų. Galima perstatinėti baldus. Dar padeda susitikimai su draugais, teatrų, parodų, muziejų lankymas. Žodžiu, iki geros nuotaikos tiek nedaug - vos vienas žingsnis.

Nuotaiką gali pakelti smulkmenos. Kad ir reklama, kuri šiaip jau įkyrėjusi. Pavyzdžiui, užrašas moterų kirpyklos lange: "Tu nuostabi, bet kas nutiko tavo plaukams?!" O štai dviejų garbaus amžiaus žmonių pokalbis. "Pasenau", - guodžiasi vienas. "Senatvė ne nuodėmė", - nuramina jį kitas.

Kadangi mėgstu anekdotus – nuotaikos kėlėjus, todėl dažnai manęs paprašo papasakoti patį mėgiamiausią. Ar toks gali būti? Kur rasite moterį, galinčią pasakyti, kuri jos suknelė gražiausia? Viską iš drabužių spintos ištrauks. Ar gali būti tik viena labiausiai patinkanti daina, viena knyga, gražiausia spalva? Nuostabiausia juk vaivorykštė, kai spalva gula prie spalvos? Bet jeigu jau būtinai reikia tokio anekdoto, pasakoju vieną iš pirmosios savo nutikimų ir pamąstymų knygos "Gyvenimo palūkanos". Ironišką, nes ironija gelbsti gyvenime, kai būna sunku, pakelia nuotaiką. Tiesa, viena moteris pasakė, jog toji knyga maloniausiai "skaitosi" iki tos vietos, kol pradedu teisintis. O anekdotas štai toks.

Sapnuoju, kad sėdžiu šalikelėje ir verkiu. Pro šalį eina Dievas. Pamatęs mane verkiantį, stabteli ir paklausia:

- Ko verki?

- Susigadinau, Viešpatie, savo gyvenimą ir kitiems nemalonumų pridariau. Man dabar labai sunku, - atsakau.

- Nenusimink, aš tau padėsiu, - paguodžia Dievas.

- Viešpatie, man niekas jau nebegali padėti.

- Dar kartą sakau, kad tau padėsiu. Juk aš Dievas. Kuo tu vardu?

- Ričardas Jakutis, - atsakau.

Dievas dar kartą pažvelgia į mane, prisėda šalia ir pats pradeda verkti.

Teatro vadovas - apie komerciją ir teatro meną

Oksana LAURUTYTĖ

Šiaulių dramos teatro aktorių, vaidinančių televizijos serialuose, daugėja. Keliose populiariausio serialo "Moterys meluoja geriau" serijose nusifilmavęs Šiaulių dramos teatro aktorius ir vadovas Antanas Venckus tikina, kad vaidyba seriale jam tebuvusi pramoga. "Teatrų aktorių pasirodymas serialuose turi privalumų ir trūkumų. Viena vertus, aktorių populiarumas yra reklama teatrui, kita vertus, žiūrovai taip sutapatina aktorių su jo vaidinamu herojumi, kad spektakliuose temato tik tą vienintelį personažą", - sako teatro vadovas ir kalba apie televizijos populiarumo kainą.

Šiaulių dramos teatro vadovas Antanas Venckus sako norintis, kad Lietuvoje atgimtų tikrai geri, profesionalūs serialai, tokie kaip "Raudonmedžio rojus". Jis tiki, kad ateis laikas ir jiems. "Linkėčiau serialų kūrėjams aukštesnio kūrybinio ir techninio lygio", - sako A. Venckus.

Povilo LUNGĖS nuotr.

Kas permuš komercinį "muilą"?

Šiaulių teatro vadovas Antanas Venckus prieš keliolika metų su "Keistuoliais" filmavosi TV filme "Tamangai", vaidino televizijos spektaklyje "Vegetaras". Aktorius kelis kartus buvo kviestas filmuotis ir reklamoje, bet atsisakė. "Nevykęs kažkoks produktas buvo, todėl ir atsisakiau", - paaiškina.

A. Venckus sako suprantantis ir pateisinantis teatro aktorius, kurie vaidina populiariuose serialuose, filmuojasi reklamoje, tik sako norintis, kad jie būtų išrankesni. Nenorintis užgauti nei pačių aktorių, nei serialų kūrėjų, pašnekovas puse lūpų užsimena, kad visi turėtų pamąstyti, kur jie nuėjo, į kurią pusę.

"Yra pavyzdžių, kai aktorius buvo priverstas rinktis būti vien teatro ar vien televizijos aktoriumi. Štai Jaunimo teatro aktorius Rolandas Kazlas buvo priverstas trauktis iš televizijos. Talentingas aktorius vaidina rimtuose spektakliuose ir tokius vaidmenis, kaip Jagas (V. Šekspyro "Otelas"). Spektaklyje dramatiškasis personažas pasako žodį, o salė ima leipti juokais. Turėjo R. Kazlas apsispręsti", - sako pašnekovas.

Televizijos serialuose vaidina keli Šiaulių dramos teatro aktoriai – Jūratė Budriūnaitė, Inga Norkutė, Sigitas Jakubauskas, Rolandas Dovydaitis. "Noroje" į sceną išeina I. Norkutė, ir salėje nuošia: "Meda, čia Meda", - nei kritikuoja, nei giria, tik konstatuoja faktą A. Venckus. Ir sako, jog yra baisu, kai žiūrovai aktorių tapatina tik su vienu vaidmeniu, personažu. Televiziją "vartoja" didelė žmonių masė, serialuose vaidinantys aktoriai gauna galimybę papildomai užsidirbti, tačiau jie aukoja savo laisvą laiką, gyvena ant ratų ir rizikuoja persitempti.

"Įsivaizduoju, kaip toms mūsų mergaitėms nelengva, kai gatvėje jas visi atpažįsta. Tai irgi nemažas emocinis krūvis. Man vaidinti seriale pasirodė labai juokinga, atrakcija kažkokia. Režisierius Sigitas Račkys be bandymų mane pakvietė. Jiems reikėjo žemaitiškai kalbančio aktoriaus, o I. Norkutė ir priminė mane", - nusijuokia nuo Raseinių kilęs A. Venckus.

Televizijos serialuose įžiūrintis daugiau komercijos, nei meno, ir faktą, kad žiūrovams kemšama tai, ką lengva praryti, A. Venckus sako suprantantis, kad komercinės televizijos neprivalo auklėti, mokyti, ugdyti. "Bet kur yra nacionalinis transliuotojas, kodėl jis savo kūryba nekonkuruoja su komercinėmis televizijomis, kodėl nekuria rimtų serialų? Gal mažiau kalbančių galvų reikėtų, o, pasitelkus profesionalumą, permušti tą komercinį muilą", - sako jis.

Kurti spektaklį - rizikinga

Kas sunkiau aktoriui - vaidinti prieš vaizdo kameras ar teatre? Pasak A. Venckaus, teatras ir kinas - dvi skirtingos meno rūšys, tik geras kinas yra geras menas, o blogas kinas - blogas menas. Kine filmuojami keli kadrai, išrenkamas geriausias, ir toliau nieko pakeisti nebegali. Teatras - gyvas kontaktas su žiūrovu, ir kūryba yra čia ir dabar. "Penkiasdešimtąjį kartą spektaklį vaidinam, bet vis tiek jį analizuojam, keičiam. Nebūna dviejų vienodų spektaklių. Žinoma, ne visada pavyksta spektaklį gerai pastatyti, nes teatras - vienintelė meno rūšis, kuri turi daugybę rizikos faktorių", - sako jis.

Dailininkas gali kankintis prie paveikslo ir, jei jam nepavyksta, - užgruntuoja ir tapo iš naujo. Teatras yra kelių menų jungtis, šiam stebuklui įvykti talkina būrys žmonių ir, jei nepavyko, belieka jo atsisakyti. A. Venckus primena, kad šalies teatruose dienos šviesos taip ir neišvydo "Karalius Lyras", "Karmen" - nuspręsta nekankinti nei aktorių, nei žiūrovų. Ir Šiaulių dramos teatre yra buvę spektaklių, kurie "nurašyti į nuostolius".

"Aš kartojau ir kartosiu, kad spektakliai - tai žiūrovo refleksija į save. Jei dvasia suvirpa, jei žiūrovas kažkur atpažįsta save - tikslas pasiektas. Ir nesvarbu spektaklio žanras: komedija, drama ar farsas. Spektaklis turi paveikti žmogų ir ne taip, kad jis imtų "atpylinėti", bet sujaudinti jį. Kodėl salėje per spektaklius užgesinama šviesa? Kad žiūrovui drąsiau būtų, kad jis liktų vienas su savo mintimis, pajustų impulsus", - užsidegęs kalba teatro vadovas.

Aktoriaus meistriškumas - širdyje ir galvoje

A. Venckus Šiaulių dramos teatre yra sukūręs per 80 vaidmenų, gavęs eilę apdovanojimų. Jis sako, kad nėra tokio vaidmens, kurio jis nekęstų, bet yra vaidmenų, kurie nepasisekė. "Skaudu tai pripažinti, bet būna, kad neatspėji tos mįslės. "Šaltu užpakaliu" žiūrėt, kas toliau bus, sau neleidžiu - norisi įrodyti, kad galiu padaryti geriau", - kalba jis.

Aktoriaus meistriškumas priklauso ne tik nuo jo gyvenimiškos patirties, bet ir nuo vaizduotės, perskaitytų ir išgyventų knygų, savianalizės ir... begalinio vaikiškumo. "Aktorius turi būti tokiu naiviu vaiku, kad viską priimtų, sugertų ir tarsi iš karoliukų suvertų paveiksliuką, kuris įtikintų žiūrovą. Yra tokių žingeidžių aktorių, kurie viską mato, net gatvėje fiksuoja aplinkinių netikėtus judesius, žvilgsnius, manieras ir, esant reikalui, visa tai panaudoja vaidinant. Aktorius neturi jokių priemonių menui išreikšti - muzikos instrumento, kalto ir akmens luito, teptuko. Aktorius turi viską širdyje ir galvoje", - sako A. Venckus.

Pašnekovas apmaudžiai kalba apie teatrų problemas Lietuvoje ir sako, kad Lietuva, kaip valstybė, yra ties katastrofos riba. "Mes įrodinėjame pasauliui, kad esame verti paniekos, kad neturime savigarbos. Mūsų dabartinės bėdos greitai nesibaigs. Rodos, visai žmogiška savybė yra gerbti vienas kitą. Deja, šios savybės neturi ne tik politikai, bet ir eiliniai žmonės. Nėra teigiamo požiūrio į kultūrą kaip į prioritetą, ir varpai mūsų valstybėje skamba tada, kai reikia rinkti, pirkti, parduoti. Mūsų varpinėse nėra širdies", - kalba teatro vadovas.

Šalies teatrai jau buvo atsigavę, į spektaklius bilietus netgi reikia užsisakyti iš anksto, bet A. Venckus bijo ateities. "Teatro lankomumas priklauso nuo to, kaip žmonės finansiškai gyvena, ir nuo to, ką teatras siūlo žiūrovams. Žmonės pavargo nuo komercinio kamšalo, tad reikia statyti rezonansą sukeliančius spektaklius. Kuo komercinės televizijos labiau kurs "muilą", tuo labiau žmonės eis į teatrus", - svarsto teatro vadovas. Tik ar žmonės, pabrangus šildymui, turės už ką eiti į spektaklius?

A. Venckus rodo į aplanką ant stalo ir vardija, kokius spektaklius Šiauliuose siūlo statyti režisierius Gytis Padegimas, ką ketinama pasiūlyti jauniems režisieriams. Tačiau didelė dovana teatro gerbėjų laukia jau gana greitai. Kostas Smoriginas režisuoja spektaklį "Berniūkščių ruduo", kuris yra apie tai, kas atsitiko ir kuo likimas pavertė du berniukus - Tomą Sojerį ir Hekelberį Finą. Jie vėl susitinka po 40 metų. Suaugusius berniūkščius vaidina Sigitas Jakubauskas ir pats Antans Venckus.

Dėl K. Smorigino ligos spektaklio premjera buvo atidėta, bet žiūrovai ją būtinai išvys. Gal jau po Naujųjų metų.

Ir Šiauliuose pasitaiko optimistų

Ričardas JAKUTIS

Kokie tekstai šiandien labiausiai sudomina skaitytoją? Sako, apie emigrantus, nes emigracija – beveik visus palietusi problema. Patys dėl emigracijos gal ir sakome "niekados", bet kiekvienas turime emigraciją pasirinkusių artimųjų.

 Ko reikia, kad beveik visi valstybės piliečiai būtų patenkinti savo gyvenimu? Nemokamos sveikatos apsaugos? O gal pakanka turėti darbą ir stogą virš galvos? Jei išvykusiųjų paklausinėsime, kodėl jie išvažiavo ir paliko Lietuvą, išgirsime, kad norėjo pamatyti pasaulį, įgyti daugiau patirties, išmokti kalbą, galbūt manė esą daugiau vertesni, nei jiems galėjo pasiūlyti tėvynė, ir taip be galo. Skamba gana įdomiai, netgi labai viliojančiai. Bet ar ne verčiau būti atviriems ir atskleisti tikrąją priežastį - išvažiavome dėl pinigų!

Dažniausiai emigruojančių tautiečių amžius - 18–29 m. Be to, lietuviai labiausiai linkę emigruoti iš visų ES tautų. Tikslių skaičių, sako, nežino niekas, bet, atrodo, reikia sutikti su tvirtinančiais, jog daugiau negu pusė milijono jau emigravo.

Ar daug emigravusiųjų iš Šiaulių? Skaudu girdėti, kai sakoma – nemielas miestas, nesinori čia gyventi. Tai girdint, tenka pasvarstyti ir apie tai, kas yra miestas. Miestas šiaip neatsiranda. Kažkas turi ateiti į konkrečią vietą ir įsikurti turėdamas konkretų tikslą čia gyventi ir išgyventi. Šiek tiek keista maršrutiniuose autobusuose ir mikroautobusuose, kursuojančiuose iš pakraščių ir pietinio rajono į miesto centrą, girdėti pasakymus: "Po pusvalandžio būsiu mieste."

Nors ne tai svarbiausia. Pagrindinis klausimas turėtų būti toks: ar tai miestas – mūsų miestas, ar vieta su daug gyventojų, kurie tik naudojasi miestu, bet jo nekuria? Gražu, gera ir normalu, kai mylintys savo miestą supyksta, jei koks nors atvykėlis miestą pakritikuoja. Tiesa, pykstant vis dėlto reikia ir pamąstyti, ar kritikuojančiojo žodžiuose nėra tiesos.

Girdėjau nuomonę, jog apie miestą galima spręsti iš gatvės muzikantų. Štai dažnas vasaros vaizdas bulvare. Vienas daužo gitaros stygas, bando dainuoti, o mergaičiukė ar net kelios kiša praeiviams po nosim kepurę: "Paremkit gatvės muzikantus!" Toliau paėjėjus - vaikinukas visai neblogai pučia saksofoną. Jam prie kojų atviras instrumento dėklas. Jis beveik tuščias, pinigus susirinko anie nemokšos muzikantai, kaišiodami kepurę.

Gaila, kad mieste beveik nėra vadinamojo "auksinio" jaunimo. Šiauliuose visavertiškai nesivysto jokios mažumos – nei etninės, nei religinės, nei meninės ar muzikinės, nei, pagaliau, seksualinės. Senojo elito Šiauliuose beveik nelikę, o naujajam susiformuoti vienos kartos neužtenka ir reikia labai daug bei ilgai mokytis.

Užsiminiau apie mūsų elitą ir jo stygių. O juk norisi vadintis elitu. Vienas tiesiausių kelių tapti elitu, kaip bebūtų keista, – emigruoti. Ką emigravusieji tame užsienyje dirba ir kaip gyvena, niekas nemato, tačiau Lietuvai jie – elitas. Toks įspūdis susidaro skaitant straipsnius ir žiūrint televizijos laidas apie emigraciją. Save gerbiantis laikraštis būtinai turi skyrelį "Emigrantai", "Išeivija", "Svetur". Internete į straipsnius emigracijos temomis būna daugiausia atsiliepimų. Skaičiau vieno Airijos lietuvio prisipažinimą: "Kai aš gyvenau N kaime, pas mane G. Steponavičius ir P. Auštrevičius nė karto neatvažiavo. O dabar atvažiuoja ir ranką man spaudžia." Dar skaičiau, kad štai kita Airijos lietuvė parašė knygutę vaikams "Mes vienas kito angelai", ir tos knygelės pristatymas, kaip neapsakomas kultūrinis reiškinys, buvo surengtas pačiame Lietuvos Seime. Knyga tikriausiai dar buvo išleista valstybės lėšomis, kurias skyrė Tautinių mažumų ir išeivijos departamentas. Bet jei kokia Lietuvos kaimo mokytoja parašytų knygelę vaikams, ją ji išleistų savo lėšomis, o pristatyta ji būtų geriausiu atveju rajono bibliotekoje.

Nors rašantys apie emigrantus kartais paklausia: "Kaipgi gyvena lietuviai emigrantai – ar ištaiginguose namuose su baseinais, visko pertekę ir nuolat valgydami ananasus, avokadus ir lašišas?" Jie norėtų, kad Lietuvoje apie juos būtų galvojama būtent taip. Ir kad, gink Dieve, niekas nežinotų, kad kai kurie jų gyvena statybiniuose vagonėliuose ar susigrūdę po tris keturis viename kambaryje su bendra virtuve ir dušu penkiolikai žmonių. Arba abejotinos reputacijos name, kurių bendragyventojų dažnai nepažįsta, o tarp jų, kaip vilkai tarp avių, sukasi visokio plauko tipai. Kad dirba be sutarčių, nežinodami, ar rytoj gaus algą, ar jiems priklauso kokios nors socialinės garantijos, ir labai bijodami susirgti – juk išmes iš darbo. Tokios pikantiškos detalės išaiškėja tik tada, kai atsitinka nelaimė ar tragedija.

Viena mūsų dailininkė gyrėsi savo dirbtuve Paryžiuje. Raudonavo, kai toje dirbtuvėje apsilankiau – gal 15 kvadratinių metrų pusrūsis. Tiesa buvo tik ta, kad tikrai netoliese Monmartro, nors pats tas rajonas šalia Monmartro nėra kažkoks prestižinis, netgi atvirkščiai. Vis dėlto pagalvojau, gal ir tokiomis sąlygomis mieliau Paryžiuje, kur visai kita dvasia. Neseniai mus palikęs eseistas Šiaurys Narbutas, ne vienerius metus praleidęs Vakaruose, pasakojo, kaip jis, išsiskalbęs baltus marškinėlius, juos pasidžiovė, o vėjas ėmė ir nubloškė į purvą. Sakė, prisimenąs plačią giminaitės šypseną. Ji džiaugėsi, kad jam nepasisekė! Ir net nesistengė to slėpti. O juk buvo atpratęs nuo šio lietuviško reiškinio, Vakarų pasaulyje taip elgiasi tik kai kurie viskuo nepatenkinti emigrantai.

Internete atsiverčiu protingojo "google" puslapį ir užrašau žodį "miestas". Ką rasiu apie Šiaulius? Daugiausia pristatinėjamas Vilnius ir Klaipėda, apie Šiaulius regiu dvi pastraipas: reklamuojamas prekybos centras "Saulės miestas" ir galima susipažinti su straipsniu "Šiauliai – bedarbių ir degalinių miestas".

Neseniai skaičiau apie Niukaslį (Newcastle, arba Naujoji pilis), miestą, įsikūrusį pačioje Anglijos šiaurėje. Šis miestas anksčiau tegalėjo būti nykumos simbolis – visi anglai žino frazę "tas pats, kaip vežti anglį į Niukaslį", t. y. daryti bergždžią darbą, nes Niukaslyje ir taip anglies daug, iš ten ji ir vežama. Kaip ir dera angliakasių miestui, Niukaslis yra tamsus ir niūrus, o prie šio įvaizdžio prisideda net ir oras. Jausmas, kad čia visada lyja ("koks siurprizas – Niukaslyje lyja!" – niūriai pajuokauja koks nors anglas, privažiavęs miestą, dažniausiai jau iš anksto nepatenkintas tuo, kad tenka važiuoti į šalies šiaurę). Nepadeda ir architektūra – nieko savito ar gražaus čia nėra, kur pažvelgsi, visur regi mirusios industrijos pėdsaką, jos paskutinį sunkų atodūsį, viskas atrodo nuo anglies net pajuodę. Vienintelė miesto įžymybė – geležinis tiltas per Taino upę, didingai išriesta sunkiasvore iš toli matoma arka jungiantis Niukaslį ir kitoje upės pusėje esantį dar nykesnį Geitshedą, t. y. paverčiantis juos vienu. Žodžiu, Niukaslis-Geitshedas – ideali vieta depresijai tarpti.

Tačiau per pastaruosius dešimt metų miestas gerokai pasikeitė – būtent kultūrine kryptimi. Maloniai pasivaikščiojus nauju elegantiškai išlenktu Tūkstantmečio pėsčiųjų tiltu, galima patekti į Geitshedo krantinėje esančius šiuolaikinio meno ir muzikos centrus, o pravažiuojantiems autostrada moja plačiai sparnus išskėtęs Antoni Gormli "Šiaurės angelas", šiek tiek primenantis prieškarinį lėktuvą. Iš pradžių iš to angelo buvo šaipomasi, bet greitai jis tapo tikra šalies įžymybe, tikru Šiaurės angelu. Ambicinga ir ekspresyvi naujųjų pastatų architektūra tarytum liudija, kad Niukaslyje ir Geitshede depresija užleido vietą pasididžiavimui – ir savo angline praeitimi, ir kultūrine dabartimi, ir netgi tuo, kad lyja.

Visi pastebi, kad anglį pakeitus kultūra šiuose dviejuose miestuose gaunama netikėtai didelė nauda. Miestai dvyniai neskubėdami iš naujo atranda save. Negana to, šie miestai pateikiami pavyzdžiu pačiam Londonui, esą jų Tūkstantmečio tiltas ir kiti projektai yra įspūdingesni ir, tai labai svarbu, ne tokie brangūs kaip garsusis Londono Tūkstantmečio kupolas. JAV žurnalas "Newsweek" įrašė Niukaslį-Geitshedą į sąrašą kūrybingų miestų, kurie grasina nustelbti šiandienius miestus-valstybes. Nors tai kol kas – tik teorinė galimybė, įvairūs tyrimai rodo esant artimą ryšį tarp to, kaip regionas priima menininkus, ir jo galimybių kurti materialinę gerovę.

Aišku, teigti, kad vien kultūra gali atgaivinti miestą, būtų neteisinga. Ir Niukaslyje-Geitshede nedingo bedarbystė, ir iš ten išvyksta žmonės į didesnius miestus. Bet šiaip jau teisingas posakis, kad tik menininkai miestą stebi nuo pamatų, akmeninio grindinio iki bažnyčių bokštų. Todėl jie miestą ir saugo bei gaivina.

Čia ir galima dėti tašką. Ką norėjau šiuo tekstu pasakyti? Neseniai perskaičiau, jog nusiviliančių gyvenimu Lietuvoje vis daugėja. Dabar jų jau 71 proc. Bet, reiškia, turime dar 29 proc. optimistų. Gal iš jų šiek tiek yra ir Šiauliuose?!

Nedidelių miestų žmonėms dažniau tenka lyginti druską ir cukrų. Tiesa, ir patys tokių miestų gyventojai greičiau "permatomi". Šiauliuose bent man ypač įsimena du laikotarpiai - liepų žydėjimo ir kaštonų skilimo metas. Liepų žydėjimas praneša, kad jau laikas džiaugtis vasara, nes greitai gali būti per vėlu, o kai žengi per nukritusius kaštonus, supranti, kad vasara baigėsi greičiau, nei tikėjaisi. Girdėjau, kad pasilenkti, pakelti kaštoną, įsidėti jį į kišenę – banalu. Kaštonas – tik sėkla, tegul lieka ten, kur jai lemta – žemėje, tegul auga. Mano ar kito kišenėje kaštonas bergždžias. Leiskim augti, likim optimistais, kaip sakė Merfis: "Viskas, kas vyksta, vyksta į gera!" Galų gale – kiniškai hieroglifas, kuriuo žymima "krizė", turi dvi reikšmes: "pavojus" ir "galimybė". Riebūs katinai sulys ir taps vikresni, liesi katinai pradings.

Gabrielė labai nori dainuoti

Oksana LAURUTYTĖ

"Aksominio balso savininkė. Jos balsas turi prieskonį, todėl jo nesupainiosi su jokiu kitu", - tokius epitetus vis dažniau išgirsta 21-erių šiaulietė Gabrielė Kasakaitytė, šiuo metu dalyvaujanti LNK projekte "LNK Muzikos akademija". Gabrielė sako, kad toks apibūdinimas - labai drąsus, bet glostantis jai širdį. Nes mergina nieko taip nenori gyvenime, kaip dainuoti, ir niekada taip gerai nesijaučia, kaip dainuodama scenoje.

LNK televizijos projekto "Muzikos akademija" dalyvė iš Šiaulių Gabrielė Kasakaitytė sako, kad kuo daugiau darai, tuo daugiau padarai. Dalyvavimu šou ji nenusivylė, nes jai svarbiausias dalykas gyvenime – dainuoti.

LNK archyvo nuotr.

Konkurencija - variklis

Praėjusį savaitgalį šiaulietės "LNK Muzikos akademijos" dalyvės Gabrielės laukė labai rimtas išbandymas. Mergina turėjo sėstis ant raudonosios kėdės, kad televizijos žiūrovai nuspręstų, ar likti jai šou. Merginos laukė staigmena - griežtoji komisijos narė Rūta Ščiogolevaitė vietoj Gabrielės pasodino muzikinio projekto lyderį Ruslaną. Gabrielei, kuri buvo parengusi dainą, teko suvaldyti netikėtumo jaudulį ir iškart dainuoti. "Šokiravo mane sprendimas, kojos ėmė drebėti, bet susivaldžiau ir dainavau. Juk aš turėjau įrodyti, kad esu verta likti "Muzikos akademijoje", juk mes dėl to ir esame šou, kad įrodytumėm, jog galime būti scenoje, galime gerai dainuoti, kas benutiktų. Tokie netikėtumai moko būti stipresniais", - savaitraščiui "Šiauliai plius" sakė mergina.

Su talentingąja šiauliete kalbėjomės telefonu. Nors Gabrielė nuo rugsėjo yra Klaipėdos universiteto antrakursė, studijuojanti džiazo muziką pas garsų dainininką Steponą Janušką, ją "pagavome" Vilniuje. "Bandau derinti abu dalykus - dalyvavimą projekte ir studijas, bet norisi vieną dalyką padaryti kokybiškai, o ne blaškytis. Manau, greitai rasiu sprendimą", - paaiškina mergina.

Gabrielė televizijos projekte yra tarp lyderių, tad gali išsilaikyti iki pat pabaigos. Kol kas ji sako nenusivylusi muzikiniu projektu, nors kartais būna akimirkų, kai norisi pabėgti nuo įtampos. Viena tokių pabėgimų dienų - pirmadienis. Šią dieną jaunieji dainininkai dažniausiai leidžia vieni ar susitikę geria arbatą, šnekučiuojasi. Sunkiausia diena yra penktadienis, nes tuomet ima atrodyti, kad nieko nespėjai, imi stresuoti, o šeštadienis - tarsi egzaminas, kurio metu turi parodyti, ką išmokai. "Bet konkurencijos aš nebijau, ji – mano variklis", - sako talentingoji šiaulietė.

Kuo daugiau veiklos, tuo geriau

Kaip gyvena televizijos projekto dalyviai kitomis dienomis? Šiaulietė teigia, kad ji labai norėjo dalyvauti televizijos šou, tačiau labiausiai ją gąsdino tai, jog dalyviai tokiuose šou privalo gyventi kartu ir dar atskirti nuo visuomenės. "Sužinojusi, kad nebūsiu įkalinta, labai apsidžiaugiau. Iš pradžių gyvenau pas draugus, bet vėliau dėl įtempto darbo grafiko supratau, kad reikia kažkur įsikurti ilgesniam laikui. LNK mums išnuomojo butą, kuriame gyvename su Ruslanu Kirilkinu. Kartu turėjo gyventi ir Mr. Jumbo (Giedrius Balčiūnas), bet jis nusprendė važinėti iš Kauno", - sakė šiaulietė.

LNK televizijos projekte naujovė ta, kad dalyviai patys yra savo laiko šeimininkai. Kiek jie nori, tiek ir repetuoja. "Gali namuose ištisą dieną dainuoti, gali prašyti dėstytojų pagalbos. Jei reikia, skambinu savo dėstytojui S. Januškai, tariuosi. O kai reikia pasirinkti dainas, ir patys siūlome, ir mums jas siūlo. Per savaitę reikia parengti dainą, aš jau esu keturias dainas sudainavusi žiūrovams", - sakė mergina.

Ir visai nenuostabu, kad Gabrielei puikiai sekasi dalyvauti projekte. Jaunoji džiazo dainininkė, kad patektų į šou, įveikė 3000 anketas užpildžiusių pretendentų. "Man reikia iššūkių, man nusibodo dainuoti keturiem žmonėm. Noriu į didžiąją sceną, noriu būti atlikėja", - taip projekto organizatoriams aiškino šiaulietė.

Gabrielė yra ragavusi scenos, mat nuo vaikystės, net vienuolika metų, dainavo Šiaulių vokalo studijoje "Rokoko", baigė muzikos mokyklos fortepijono specialybę. Kad ji talentinga, įrodo dalyvavimas konkursuose. Gabrielė yra tapusi trečiosios vietos laureate pirmajame Lietuvos jaunųjų džiazo atlikėjų, solistų ir ansamblių konkurse (2002 m.), tarptautiniame vaikų ir jaunimo džiazo muzikos festivalyje "Jazz fontanas 2003" tapo laureate su vokaliniu merginų ansambliu, gavo nominaciją ir už interpretaciją. 2005-aisiais tarptautiniame vaikų ir jaunimo džiazo muzikos festivalyje-konkurse "Jazz fontanas" užimta pirmoji vieta.

Laureate ji tapo ir respublikiniame jaunųjų dainininkų festivalyje-konkurse "Mažųjų angelų opera" (2005 m.), pelnė aukščiausią įvertinimą 9-ajame respublikiniame dainų konkurse-festivalyje Lietuvos Valstybės atkūrimo dienai atminti, tapo "Metų atradimu" Šiaulių miesto ir apskrities meno mėgėjų kolektyvų ir atlikėjų festivalyje "Rudens mozaika" (2005 m.), įvertinta daugelyje kitų konkursų.

Prieš porą metų ji kartu su Gyčiu Paškevičiumi koncertavo Airijoje, su "Rokoko" aplankė Jungtines Amerikos Valstijas, Suomiją. Beje, Gabrielė turi dar vieną talentą - ji puikiai tapo, yra baigusi Šiaulių dailės mokyklą. "Tapyba - mano hobis, o dainavimas - tikslas ir svajonė", - sako ji.

Ilgisi Šiaulių

Kaip mergaitė sugebėjo puikiai mokytis J. Janonio gimnazijoje, lankyti muzikos, dailės mokyklas ir dar dainavimo studiją? "Kuo daugiau turi užsiėmimų, tuo daugiau ir padarai. Žmonės kartais užjaučiančiu balsu kalba apie užimtus vaikus, sako, kad jie neturėjo vaikystės. Mano vaikystė buvo puiki. Kai kiti sėdėjo kieme, aš keliavau po pasaulį ir mačiau kitus kiemus", - nusijuokia mergina.

Gabrielė sako mėgstanti įvairią muziką, tačiau labiausiai lenkiasi dainininkėms Celine Dion, Whitney Houston, Christinai Aguilerai, Ellai Fitzgerald, Alicijai Keys. Gautos džiazo pamokos, pasak jos, tik padeda jai dalyvauti projekte.

Gabrielė sako susidraugavusi su visais šou dalyviais, o labiausiai su Dima Šavrovu, Ruslanu, Urte, jai patinka pasišnekučiuoti su filosofuojančiu Mr. Jumbo. Draugystė užsimezgė ir su Ewex (Ieva Kulbačiauskaite), charizmatiškuoju Juozu. "Bet labai pasiilgau savo šiauliečių draugų. Šiauliuose buvau tik spalio pradžioje, švenčiau savo gimtadienį, kuris buvo rugsėjo 29-ąją. Labai myliu Šiaulius, ilgiuosi savo miesto. Vilnius man taip pat patinka, bet tik todėl, kad čia daugiau galima turėti veiklos. O su Šiauliais mane sieja patys gražiausi metai, geriausi prisiminimai",- sakė mergina.

Gabrielė džiaugiasi, kad ją palaiko puiki dainininkė, komisijos narė Rūta Ščiogolevaitė. "Nemanau, kad ji jaučia man simpatiją dėl to, kad esu kaip ir ji – iš Šiaulių. Manau, kad ji manyje mato potencialą. O aš labiausiai esu dėkinga "Rokoko" studijos vadovei Rasai Kauneckaitei. Nes tik dainuodama vokalo studijoje supratau, kad mano gyvenimo tikslas – dainuoti", - sakė Gabrielė.

Sporto fanams - "Lietuvos ryto" televizija

"S plius" žiūrovai nuo spalio 12-osios galės džiaugtis nauju kanalu - pradedama transliuoti "Lietuvos ryto" televizija.

Galimybę ją matyti turės kabelinės televizijos "S plius" visų programų paketų žiūrovai. Skaitmeninės televizijos žiūrovai ją matys vietoj Penktojo kanalo, o analoginės televizijos žiūrovai - 151,25 MHz dažniu. Su šia televizija sutartį yra pasirašęs "Šiaulių" krepšinio klubas, tad sporto aistruoliai galės varžybas stebėti tiesioginiame eteryje. Pirmosios rungtynės per "Lietuvos ryto" televiziją - antradienį, spalio 14-ąją, 19 valandą. "Šiaulių" krepšininkai Europos taurės varžybose susitiks su Stambulo "Galatasaray" (Turkija) ekipa.

"S plius" informacija

Ruduo be švenčių

Ričardas JAKUTIS

Daug švenčių vasarą, daug pavasarį, gal nelabai daug žiemą, bet labai reikšmingų (Kalėdos, Naujieji metai), o rudenį švenčių mažiausiai. O juk turėtų būti atvirkščiai: tamsiam, vėjuotam ir drėgnam, depresiją skatinančiam metui tiktų bent kelios linksmesnės dienos.

Rugsėjo 1-oji (diena, pradedantį rudenį) tarsi turėtų būti šviesos diena (mokslas – šviesa), bet jau antri metai retas kalbėjo apie pirmokėlių, kitų mokinių bei jų mokytojų šypsenas, o diskutavo dėl draudimo tą dieną pardavinėti alkoholį. Apie Vytauto karūnavimo dieną (rugsėjo 8-oji) šiandien beveik niekas nebekalba. Nevykusiai Vytautas ir baigė: karūna laiku neatkeliavo, pats nukrito nuo arklio, buvo numatyta kita karūnavimo diena, bet jis mirė. Tiesa, visas Vytauto gyvenimas buvo savotiškas. Tai jis pabėgdavo pas kryžiuočius, tai vėl grįždavo pas savuosius, ir dar persirengęs tarnaite.

 Toliau sektų Mokytojų ir Angelų sargų dienos. Bet mokytojų šventes vis užgožia mintys ir pokalbiai apie menkus atlyginimus, angelai sargai šiemet šventė iškilmingiau nei praėjusiais metais, ir ne tik dėl policijos 90-ojo jubiliejaus, bet kad Skuodo įvykiai, kurie praėjusiais metais beveik sutapo su Angelų sargų diena, jau pasimiršę.

Lapkričio 1-oji – Visų šventųjų diena, 2-oji – Vėlinės. Šventųjų mums nelabai reikia (nusidėjėlių diena būtų populiaresnė), tad ją tiesiog prašokame, netgi išbraukiame, ir lapkričio 1-oji mums - Vėlinės. Rimti lietuviai tradiciškai suvokia, kad mirusiųjų pagerbimo diena skirta ne linksmybėms, na, o jaunimėlis švenčia Heloviną ir tai jau, daugelio nepasitenkinimui, yra bemaž linksmiausia rudens šventė. Nors pačios šventės pavadinimo prasmė, kurios beveik niekas nežino, gana vykusi: Holy wins – šventieji laimi!

Lapkričio 16-ąją turėtų būti džiaugsmingai minima Tolerancijos diena. Deja. Tarptautinė tolerancijos diena minima jau dvylika metų (šiemet tryliktąjį kartą), kai 1995 m. UNESCO priėmė tokį sprendimą. 1996 m. šią šventę minėti paskatino ir Jungtinių Tautų organizacija. Šią dieną norima atkreipti visuomenės dėmesį į skirtingų nuomonių, skirtingų tautybių žmonių, sergančiųjų ir turinčių problemų (alkoholio, narkomanijos) toleranciją. Įvairiose šalyse organizuojami renginiai, skirti tolerancijai, pakantumui, gebėjimui suprasti kitus, kantrybei ugdyti. Lietuvos gyventojų vertybių tyrimai parodė, kad geroji lietuvio savybė – darbštumas, o neigiama – nepakantumas. Mokslo fondo "Indentity Foundation" (Vokietija) atlikta apklausa aštuoniose Europos šalyse rodo, kad tų šalių gyventojams antra pagal svarbą (po laisvės) vertybė yra tolerancija. Nors darbštumas irgi gerai.

Lapkričio 17-oji - Tarptautinė studentų diena. Šios dienos išvakarėse nuplėšdami kalendoriaus lapelį turėtume žinoti, jog tai kovą už laisvę, demokratiją ir savo valstybę žyminti data. 1939 m. tuometėje Čekoslovakijoje studentai surengė mitingą prieš nacių okupaciją ir čekų studento nužudymą. Vėliau, naciams šturmavus Prahos universitetą, 1200 studentų buvo ištremta į lagerius, o 1939 metų lapkričio 17 dieną mirties bausme buvo nuteisti devyni čekų studentai. Dabar ši diena įgijo kitą prasmę – minima džiugiai, primenant sau ir kitiems, kad "studentas - ne piemuo".

Tai ir viskas. Kaip bebūtų, švenčių nebuvimas rudenį yra akivaizdus kažko trūkumas, ypač vyresniesiems. Jie dar prisimena, jog 1977-ųjų lapkričio 7-osios laikraščiuose, kuomet buvo minimas Spalio revoliucijos 60-metis, buvo galima pasiskaityti dar šiandien gyvų ir net vėl mums vadovaujančių vyrų minčių. Įdomu, kad jie interviu duoda ir šiandien, kai būtų minimos jau 91-osios tos revoliucijos metinės. Tik šiandien jie pasakoja apie anuometes ilgas savo kolegų, partijos veikėjų kalbas, absurdiškas demonstracijas ir išgertuves. Jei nesi dalyvavęs panašiose demonstracijose, pajusti tokių masinių renginių dvasią gali paklausinėjęs tėvus, vyresnius giminaičius ar pažįstamus. Arba, kaip minėta, susiradęs senų laikraščių.

"Jaudinančią džiugią nuotaiką sukelia iškilmingai pasipuošusi aikštė šalia Kremliaus. 6 valanda. Įsijungė Tarybų Sąjungos "Orbitos" ryšių sistemos siųstuvai. Pradėjo veikti mūsų "kosminės antenos" 40 tūkstančių kilometrų aukštyje – palydovai "Molnija-1". Planeta ruošiasi priimti svarbiausią dienos reportažą – laidą iš Raudonosios aikštės. Laikrodžių rodyklės artėja prie dešimtos. Kaip tik tą valandą 1917 metų lapričio 7 d. (spalio 25 d.) Leninas pasirašė atsišaukimą "Į Rusijos piliečius!" Kaip tik tą valandą prieš pusę amžiaus gimė nauja istorinė epocha", - tai eilutės iš 1967 metų lapkričio 8 dienos "Tiesos" rašinio.

1977 metų "Tiesoje" spausdintame reportaže buvo aprašytas vienas senyvo amžiaus klaipėdietis: "Stebėdamas uostamiesčio gatves užtvindžiusias demonstrantų kolonas, šūkiuose įrašytus raportus apie socialistinių įsipareigojimų Didžiojo Spalio 60-mečio garbei įvykdymą bei viršijimą, matydamas tūkstančius laimingų, besišypsančių veidų, revoliucijos veteranas pasijuto be galo laimingas."

Gyventojams ankstų lapkričio 7-osios rytą tekdavo rinktis nustatytose vietose. Į demonstracijas paprastai traukta būreliais – klasėmis, mokyklomis arba darbo kolektyvais, apsiginklavus vėliavomis ir transparantais. Šių parūpindavo mokyklos ar darbovietės. Vėliavas ir transparantus nešdavę darbininkai dažniausiai gaudavo po 10 rublių. Kiekvienos mokyklos atstovų būrį lydėdavo iš moksleivių sudarytas pučiamųjų orkestras, tokius orkestrus turėjo ir didžiosios gamyklos. Susilieję į vieną koloną, žmonės žygiuodavo pro miestų centruose įrengtas tribūnas. Šiose stovėdavo įvairaus lygio partijos veikėjai, nusipelnę asmenys. Iš tribūnų jie rėždavo audringas kalbas. Garsinį foną sudarydavo ir patys demonstrantai: vienas kuris, stovintis tribūnoje, sušukdavo "Tegyvuoja šlovingoji Komunistų partija!" ar panašų lozungą, o einantys pro tribūną jam pritardavo.

Dauguma sovietmečiu buvusių švenčių ir toliau švenčiama. Kovo 8-ąją sveikiname moteris, gegužės 1-ąją mini darbininkai, gegužės 9-oji - jau ne Pergalės, bet Europos Sąjungos diena ir su rusais kartu gerti galime. Štai tik lapkričio 7-ąją nieko nesugalvota, taip ir liko tuščia vieta.

Tiesa, skaitytojas gali paklausti, kodėl neminiu spalio 12-osios, nes juk rinkimai - irgi šventė. Derėtų sutikti. Rasti tame linksmesnių momentų, o ne vien tik viską keikti ir rūgoti. "Nelaikyk skeleto spintoje!" – sako amerikiečiai. Ar ne mielas vaizdelis televizijos debatuose kalbanti Kazimiera Prunskienė ir už jos visą laidą prasėdėjusi ir žalią vėliavėlę su partijos numeriu pralaikiusi aktorė Vaiva Mainelytė (gražioji Baltaragio Jurga)? O kandidatas miškuose prie Eišiškių, ant medžių išklijavęs savo nuotraukas? Taiklu: šiandien - grybautojai, rytoj - rinkėjai. Arba kitas kandidatas, publikuojantis save vos gimusį? Ant pilvo gulintis ir besišypsantis pliku užpakaliu vaikiukas juk toks artimas mums, juk ir mes tokie buvome. Rinkimai – sunkus reikalas. Rasti žmogų, kurį mylėtum ir jis pamiltų tave, - šansai menki.

O šventės gali sulaukti netikėtai. Gali ją rasti. Štai rugsėjį Šiauliuose vyko dvi akvarelės šventės. Abi susijusios su sugrįžimu – iš Šiaulių kilusios akvarelininkės savo kūriniais grįžo į gimtinę. "Laiptų galerija" pakvietė į Vilniuje gyvenančios akvarelininkės Vijos Tarabildienės parodą "Dienoraščių spalvomis". Garsiosios dailininkų Tarabildų šeimos narė rudeniui įsibėgėjant gimtojo miesto dailės mėgėjus pradžiugino šviesiomis akvarelių spalvomis. Kitas sugrįžimas - šiek tiek kitoks - tai neseniai pasirodžiusio šviesios atminties dailininkės Laimos Skerstonaitės kūrybos albumo pristatymas Didžvario gimnazijoje, kurią menininkė 1946 m. baigė.

Vija Tarabildienė 1967 m. Vilniaus dailės instituto Tapybos fakultete įgyjo freskos-mozaikos dailininkės specialybę. 1973-1989 m. sukūrė daugiau negi 20 sieninės tapybos darbų, kol susidomėjo akvarele. Susidomėjo visam. Dešimtmetį buvo akvarelininkų grupės "Aqua" narė, taip pat LDS akvarelininkų koordinacinės tarybos pirmininko pavaduotoja, kuravo septynioliktąją respublikinę Lietuvos akvarelės parodą "Dialogai, monologai..." ir Baltijos akvarelės trienalės "Ryga 2001" lietuvišką kolekciją, kur buvo apdovanota diplomu ir LDS premija.

Menininkė pasakoja dirbanti ciklais, nes viena akvarele jai sunku viską išsakyti. O tuose cikluose ji plėtoja pamėgtas gamtos, liaudiškų motyvų, urbanistinio peizažo bei kitas temas. Žinia, akvarelininkams nėra lengva, nes spalva gali užbėgti (tiesiogine prasme) ant kitos spalvos ir nieko pakeisti nebegalėsi. Vija Tarabildienė to nesibaimina, regis, akvareles ji lieja lengvai, dominuoja skaidrios spalvos ir, kaip pastebėjo menotyrininkai, kartais jos tampa tarsi perregimos. Tiesa, dailininkės potėpiai atrodo griežtoki, preciziški, bet, žiūrėk, - tuoj vėl lakūs, plaukiantys. Atrodo, jie tuoj tuoj prabils poetiškais žodžiais ar suskambės muzikos garsais.

2004-aisiais mus palikusi Laima Skerstonaitė dailės institutą baigė 1952 m., tik irgi ne akvarelės, bet grafikos specialybę. 32 metus iliustravo knygas. Svarbiausias menininkės iliustruotas mokslinės literatūros leidinys – V. Logmino "Lietuvos paukščiai", kuriam ji parengė daugiau kaip 300 paukščių piešinių. Tai kruopštus darbas. Be jo, dailininkę išgarsino iliustracijos P. Cvirkos "Cukriniams avinėliams", A. Zurbos apsakymų rinkiniams; pasakoms ir kitoms knygoms. XX a. septintojo dešimtmečio pabaigoje grafiką dailininkė pakeitė akvarele.

L. Skerstonaitės akvarelių tematika įvairi: peizažai, portretai, abstrahuotos fantazijos. Peizažų geografija plati: Vilniaus senamiesčio gatvelės, jūra, kopos, pušynai, Beržoras ir kitos Lietuvos, ypač Žemaitijos, vietovės... Lietuvių dailininkų kūriniuose vyrauja tamsios spalvos, beveik visos skulptūros - gedinčios. Nepasakytum, kad tokios tamsios spalvos neužtinkamos ir L. Skerstonaitės kūryboje, tačiau visur regimas ir viltingas šviesos spindulys.

Reikia pasidžiaugti, kad Laima Skerstonaitė turėjo puikių draugių, kurios pasistengė, kad dailininkės kūryba būtų įamžinta albume. Pagrindinė albumo iniciatorė - klasės draugė literatė Valerija Mockienė. Albumo dailininkas Rimantas Dichavičius. L. Skerstonaitės kūrybą nagrinėja jos kolega Vitolis Trušys, žodį apie kolegę taria ir Vija Tarabildienė.

O šiaip jau rudenį norisi prisėsti ir padiskutuoti apie gyvenimo prasmę, pafilosofuoti ir, aišku, nepamiršti humoro. Kaip be jo.

Dviejų vyrų pokalbis prie arbatos puodelio. Vienas jų ilgai ir įdėmiai žiūri į savo puodelį ir taria:

- Gyvenimas yra kaip arbatos puodelis.

Draugas kiek pamąsto, ilgai žiūri į savo puodelį, tada klausia:

- Kodėl? Kodėl gyvenimas yra kaip arbatos puodelis?

Pirmasis atsako:

- Iš kur man žinoti? Ar aš intelektualas?

Naująjį "S plius" sezoną - duoklė kultūrai ir praeičiai

Oksana LAURUTYTĖ

Spalio 13-ąją, pirmadienį, Šiaulių regiono televizija "S plius" pradeda naująjį - jau dvyliktąjį - sezoną. Be pompastikos ir iškilmingų kalbų televizija atskleis žiūrovams ir nematomąją "S plius" pusę bei kaip visada atiduos duoklę kultūrai - pažers naujų laidų istorijos, meno, kelionių tema, linksmins vaikus ir džiugins juos auginančias šeimas.

Saulius Pučinskas, Šiaulių regiono televizijos "S plius" programų direktorius, sako, kad televizijos žiūrovai šiemet galės išvysti pernai nerodytas, o šiemet atnaujintas televizijos laidas. Tačiau pirmiausia televizijos žiūrovus norima pralinksminti nuotaikinga laida. Tai "Nematoma "S plius" pusė", kurioje bus rodomi kadrai iš televizijos darbuotojų darbo metu padarytų "kliurkų", juokingų nutikimų.

Šiaulių regiono televizijos "S plius" programų direktorius Saulius Pučinskas šį televizijos sezoną žada naujų laidų, kuriose daugiausiai dėmesio skiriama šeimai ir kultūrai.

Savų šaknų ieškojimas

Trečiadienio vakarais "S plius" transliuos televizijos "TV Europa" 18 dokumentinių filmų ciklą "Lietuvos dvarai". Pasak televizijos prodiuserio Algirdo Žvinakevičiaus, grafas Tiškevičius turėjo 99 dvarus, kiti dvarininkai šiek tiek mažiau. Yra išlikę apie 400 dvarų. Šie dvarai - nacionalinis turtas ir galvos skausmas, nes restauracija reikalauja milžiniškų lėšų. Privatūs asmenys, nusipirkę dvarus, dažniausiai paverčia juos viešbučiais, restoranais arba laiko griuvėsius siekdami perparduoti. O jeigu restauruoja, tai kaip? Atstato naudodami šiandienines medžiagas ar dirba anų laikų medžiagomis ir technologijomis? Kas yra dvaras šiandien – muziejus, restoranas, viešbutis, regiono kultūrinės traukos objektas ar privatus asmens būstas? Kokios tų dvarų perspektyvos? Į šiuos klausimus atsakys laidų ciklas "Lietuvos dvarai".

Žiūrovai išvys ir filmą apie šalies parkus "Lietuva. Parkų ir sodų keliais", susipažins su vienu iškiliausių Lietuvos XX amžiaus asmenybių, kunigu, monsinjoru Kazimieru Vasiliausku, išvys dokumentinį filmą "Senieji Lietuvos vargonai" bei "Išsaugokime Lietuvos pilis, dvarus ir parkus".

Lietuvos radijo, spaudos ir televizijos rėmimo fondas remia tris kultūrai skirtus laidų ciklus. Žurnalistė Daiva Grikšienė pristatys edukacinį filmą apie brolius Biržiškas "Trys broliai iš Viekšnių", o Aušra Vaitkevičienė pratęs laidų ciklą apie žydus "Likimų nuotrupų liudininkai". Sigitos Gilienės projektas - žvilgsnis į Kurtuvėnų miestelį. Laida "Kurtuvėnai. Praeitis, kuriant ateitį" – tai septynių laidų ciklas, kuriame atgyja Kurtuvėnų dvaras ir bažnyčia. Visuomenei atveriami bažnyčios rūsiai (vieną iš jų galima pavadinti Nagurskių šeimos mauzoliejumi), atstatytame svirne vyksta teatro festivaliai. Anot laidos autorės, svarbiausia, kad žmonės įvertintų ir saugotų šias vertybes. "Laidų cikle, kalbėdami apie praeitį ir dabartį, ne tik prisiminsime istoriją, bet ir analizuosime, kokios priežastys lemia norą atkurti istoriją, kodėl mums turi rūpėti išsaugoti ir puoselėti savo krašto kultūrą. Juk pasaulio valstybės, puoselėjančios savo šalies tradicijas, saugančios kultūros paveldą, yra stiprios ne tik savo dvasia, patriotiškumu, bet ir ekonomika", - sako S. Gilienė.

Žaidimai, aistros, muzika

Ketvirtadienio vakarais prie televizijos ekranų susirinks tie, kuriems įdomūs kiną kadaise kūrę ir kuriantys šiauliečiai - juos pakvies laida "Senasis Šiaulių kinas". Tai šviečiamojo pobūdžio 12 laidų ciklas, kuris supažindins su esminiais pokario (sovietinės) istorijos įvykiais bei procesais, vykusiais Šiaulių mieste.

Laidos autoriai - Šiaulių kino mėgėjų klubo vadovas Viktoras Gundajevas ir operatorius Ramūnas Snarskis - teigia, jog laidose turėsime galimybę susipažinti ir su kultūros istorijos liudininkais – įvairiose fonduose bei privačių asmenų saugomais eksponatais, kurie ne visuomet yra prieinami. Žiūrovams bus suteikta galimybė pamatyti kino filmus, pelniusius apdovanojimus respublikiniuose ir tarptautiniuose festivaliuose.

Automobilių gerbėjai vėl bus nudžiuginti dokumentinių filmų ciklu "Bekelė". Kiekvienas turi turėti gyvenime džiaugsmą, kuris atgaivintų sielą po kartais pilkos kasdienos, nuo įgrisusių klientų, viršininkų, pavaldinių ir visokių gyvenimiškų nutikimų. Kiekvienas iš proto eina savaip. Vieni stovi įbedę nieko nematantį žvilgsnį į plastiko gabalėlį, vadinamą plūde, kiti gainiojasi ir taip retai pasitaikančius žvėris po Lietuvos miškus, treti šiaip žiūri krepšinį arba pila į dūdą. Tačiau pagrindinis siekis, kuris juos visus vienija, yra "Bekelė".

Kaip ir pernai, žiūrovai išvys didelio susidomėjimo sulaukusį pramoginį TV žaidimą šeimai "Aš, tėtis ir mama". Laidos dalyvių laukia linksmos improvizacinės užduotys, įvairūs atrakcionai. Pasak laidos kūrėjų Linos Jokubauskienės ir Sauliaus Pučinsko, žaidimas suteikia teigiamų emocijų, skatina aktyvumą ir veiklumą, kūrybingumą, ugdo pagarbą vienas kitam, stiprina tėvų ir vaikų tarpusavio santykius, moko mąstyti ir kurti kartu, juk žaidimas - pagrindinis ir maloniausias būdas pažinti pasaulį.

Jau trečią sezoną drauge su alpinistu Sauliumi Viliumi laidoje "Baltų žygiai" vėl kopsime į aukščiausius pasaulio kalnus, keliausime po egzotiškas šalis bei sužinosime daug naujo apie tolimus ir artimus Lietuvai kraštus.

Sauliaus VILIAUS asmeninio archyvo nuotr.

Penktadienio vakarais žiūrovų laukia pramogos. Viena tokių - "Melomano pusvalandis". Tai Kauno televizijos INIT laida, kurios moto - "Geriau tikra muzika negu netikra kalba". Juk nieko pasaulyje nėra geresnio, gražesnio ir tauresnio už muziką. Ji - ramybė, ji – geismas, ji – siausmas ir skausmas, ji – amžinybė. Taigi laidoje skambės ir klasikinė, ir šiuolaikinė muzika, girdėsime operas ir operetes, džiazą.

Po šios laidos proto žaidimus mėgstantys žiūrovai kviečiami žiūrėti atsinaujinusios laidos "Gudrutis". "Šį sezoną rinksime gudriausią 11-12 klasių moksleivį, tad mokyklos jau gali rinkti patį gudriausią vaikiną ar merginą ir siųsti į žaidimą", - sako laidos vedėjas Andrius Androsovas.

Įprastos laidos - atnaujintos

Šiemet žiūrovams bus pasiūlyta pažintinė kelionių mėgėjų laida "Baltų žygiai". Jau trečią sezoną drauge su alpinistu Sauliumi Viliumi vėl kopsime į aukščiausius pasaulio kalnus, keliausime po egzotiškas šalis bei sužinosime daug naujo apie tolimus ir artimus Lietuvai kraštus. S. Pučinskas sako, kad šiemet ši laida bus kitokia, mat žiūrovai išgirs pačių keliautojų pasakojimus, patirtus įspūdžius.

"S plius" skirs dėmesio Aukštaitijai, nes pagal padavimus Šiauliai skiria Žemaitiją nuo Aukštaitijos, tad naujajame sezone bus rodomas laidų ciklas "Panevėžio kino kronika".

Žiūrovai išvys ir laidą "ART studija", kuri jau tapo aktyviu miesto meninio gyvenimo atspindžiu. Laidoje akcentuojama meno, teatro, muzikos, alternatyvios kūrybinės saviraiškos formų svarba, ugdomas kritiškas kultūros reiškinio vertinimas, telkiama ir plečiama meninė miesto bendruomenė. Praėjusiais metais daugiau dėmesio skyrusi procesams, kurie vyko pasaulio meno sferoje, šį sezoną laida atsigręš į šiauliečius menininkus, kuriančius ne mūsų mieste. Laidą ves menotyrininkas Virginijus Kinčinaitis.

Anksčiau rodyta laida "Jėga, grožis, sveikata" daugiau dėmesio skyrė kultūrizmui bei fitnesui. Naująjį sezoną bus bendraujama su grožio specialistais, nevengiama kalbėti apie plastinę chirurgiją bei steroidinių preparatų įtaką žmogaus organizmui. Laidos autorius - Saulius Misevičius, daugkartinis buvusios Sovietų Sąjungos bei tarptautinių kultūrizmo turnyrų čempionas bei prizininkas.

Kaip visada, mažuosius žiūrovus linksmins "Bumcės pokštai". Vaikų laukia ne tik piešinių konkursai, vaikiška virtuvėlė, pamokėlės, reportažai iš vaikų švenčių, žaidimai su laidos vedėja Bumce, bet ir pažintinis animacinis filmukas "Lašelis".

Antradieniais vėl matysime humoro laidą "Nieko tokio" su Audriumi Skačkausku. Išliks ir tiesioginė pokalbių laida "Požiūris", rengiama Šiaulių miesto savivaldybės užsakymu. Joje bus kalbama su Savivaldybės, valstybinių institucijų, įvairių tarnybų darbuotojais apie įvairias miesto ir miestiečių problemas, pateikiama filmuota gyventojų apklausa aktualiais klausimais.

Išliks ir laida apie kiną "35 mm", kurioje bus rodomos įdomybės iš filmavimo aikštelių, kino autorių, aktorių gyvenimas, išsamiai pasakojama, kaip kuriami filmai.

Ir toliau bus rodoma laida "Autofanai", kurioje rodoma viskas, kas susiję su automobiliais, pradedant remontu ar naujai pristatomu automobiliu, baigiant profesionalų patarimais ar komentarais vienu ar kitu klausimu.

Kartą per savaitę bus rodoma Šiaulių regiono televizijos "S plius" Žinių tarnybos žurnalistų rengiama laida "Provincija", kurioje bus nagrinėjamos visuomenei aktualios problemos, pasakojamos istorijos apie Šiaulių krašto žmonių likimus, bėdas, rūpesčius ir džiaugsmus.

Šeštadieniais vėl kvies laida sodininkams "Derliaus kraitė", TV archyvo humoro laida "Bummerangas". Sekmadienio rytais laukia laida apie gyvūnus "Tavo augintinis", o vakarais - ekumeninė laida "Kertinis akmuo".

Gerų dienų su "S plius"!

Turtuoliai gyvena trumpiau

Ričardas JAKUTIS

Seniai berašiau apie pranašystes, prognozes, burtus ir visokiausius spėliojimus. O juk tema aktuali, žmonės šluoja iš knygynų lentynų pranašysčių knygeles, skaito spaudoje užtiktus tekstus apie tai, priglunda prie televizoriaus ekrano vykstant laidoms su ekstrasensais ar panašiais veikėjais.

Tiesa, šiandien masinės informacijos priemonės privalo įspėti, jog galite visais tais pranašavimais tikėti, bet galite ir netikėti. Jos ir įspėja, o dauguma mano draugų ir taip sako, jog horoskopais, prietarais, burtais netiki, bet, pats mačiau, kelią perbėgus juodai katei, per petį jie vis tiek nusispjauna, o netyčia užlipę ant kanalizacijos dangčio vienas kitam trinkteli per pakaušį, į horoskopus akies krašteliu pažvelgia...

 Ar galima pranašystėmis tikėti? Labai lengva patikrinti, tereikia tik palaukti, kol išsipildys arba - ne.

Gal 500 šimtai metų praėjo nuo Mišelio Nostradamo eros. Mišelis Nostradamas - prancūzų gydytojas ir astrologas, labiausiai išgarsėjęs kaip pranašas. Gimė 1503 m. gruodžio 14 d. San Remi mieste, Prancūzijoje, žydų šeimoje. Tiesa, visi didieji pranašai žydai (Mikalda taip pat žydaitė) - it kokie smuikininkai virtuozai. Pirmąsias klasikinės literatūros, astronomijos, matematikos, užsienio kalbų žinias Nostradamui suteikė jo motinos brolis, paskatinęs jį domėtis ir liaudies medicina, astrologija, alchemija ir būrimais. Būdamas keturiolikos, Mišelis pradėjo studijuoti filosofiją, gramatiką ir retoriką griežtumu pagarsėjusioje Romos katalikų mokykloje Avinjone, o 1525 m. baigė Montpeljė universitetą ir įgijo medicininį išsilavinimą. 1529 m. pradėjo verstis gydytojo praktika pietinėse Prancūzijos provincijose. Tuo metu jose siautė dažnos maro epidemijos. Nostradamas, nepaisydamas rizikos pats užsikrėsti, slaugė ligonius. 1534 m. vedė, tačiau po trejų metų žmona ir du vaikai užsikrėtė ir mirė nuo maro. Sukrėstas šeimos netekties ir persekiojamas inkvizicijos, Nostradamas leidosi klajoti po Prancūziją ir Italiją, stengdamasis atrasti vaistus nuo šios mirtinos ligos. Po šešerių metų grįžo į Prancūziją ir apsigyveno Salono mieste, vėl vertėsi gydytojo praktika ir atsidėjo vaistų nuo maro studijoms. 1554 m. vedė antrą kartą, žmona jam padovanojo šešis vaikus - tris berniukus ir tris mergaites. Nostradamui sekėsi gydytojo karjera, jis buvo paskirtas Prancūzijos karališkojo teismo gydytoju. Maždaug tuo pat metu ėmėsi pranašavimo, sudarinėjo astrologines prognozes tuomečiam elitui, o 1555 m., būdamas 52 metų amžiaus, parašė pirmąją savo pranašysčių knygą. 1566 m. liepos 1 dieną Nostradamas šventikui ištarė paskutinę savo pranašystę: į jo atsisveikinimą "Sudie, iki rytojaus", Nostradamas, manoma, atsakęs: "Patekėjus saulei manęs jau neberasite tarp gyvųjų". Liepos 2-osios naktį Nostradamas mirė paūmėjus podagros priepuoliui.

Kaip ir priklauso save gerbiančiam pranašui, Nostradamas mėgo rašyti įmantriais, pompastiškais ir labai miglotais žodžiais, kuriuose daugybė alegorijų ir nutylėjimų. Tipiška jo pranašystė atrodo taip: "Marsas grasina mums karinga jėga, septyniasdešimt kartų jis privers mus pralieti kraują." Nebūtina turėti labai lakią vaizduotę, kad tai būtų galima pritaikyti vos ne kiekvienam konfliktui - nuo šeimyninių ginčų iki pasaulinio karo. Nostradamo gerbėjai pateikia dešimtis neva išsipildžiusių jo pranašysčių pavyzdžių. Jis nuspėjęs Henriko II mirtį riterių turnyre, nurodęs egzotišką mirties priežastį (priešininkas sužeidė jį ietimi į akį), išpranašavęs greitą jaunojo karaliaus Pranciškaus II mirtį, jo žmonos Marijos Stiuart nevaisingumą bei jo daug metų trukusį priešiškumą anglų karalienei Elžbietai. Karalius Karlas IX ir jo motina Jekaterina Mediči, labai vertinę šį Nostradamo gebėjimą, kartą specialiai atvyko į Saloną prašyti, kad jis sudarytų jiems asmeninius horoskopus. Už darbą Nostradamui buvo pažadėtas dosnus atlyginimas - du tūkstančiai ekiu. Tačiau pačiam pranašui horoskopų sudarinėjimas nekėlė didelio susidomėjimo. Netikėtai tarp karaliaus palydos jis pastebėjo vienuolikmetį berniuką. Nostradamas įkalbėjo karalių palikti juos vienus. Jis ilgai apžiūrinėjo berniuką, po to aukštiems svečiams pranešė: berniukas taps Prancūzijos karaliumi. Tai skambėjo visiškai neįtikimai: Karlas IX turėjo tris brolius ir visi jie turėjo sūnų. Pranašystė išsipildė.

Metams bėgant Nostradamo vardas apaugo legendomis, pavyzdžiui, jam priskiriamos Spalio revoliucijos, ilgametės Stalino tironijos, "kai vergiška valdys atmosfera po meilės ir laisvės kauke", pranašystės. Arba "Išlydytu auksu šviečia dangus, stebuklinga ugnis tapo žmonių žudike", - ar tik nekalbama apie atominę katastrofą? Teigiama, kad Nostradamas numatė įvyksiant abu pasaulinius karus, fašizmo ir komunizmo epochas, netgi Černobylio katastrofą ir daugelį kitų nemalonumų. Ginčijamasi tik dėl rugsėjo 11-osios įvykių – vieni sako, kad ir juos Nostradamas numatęs, kiti tai neigia.

Bent man labiau patinka ne pranašautojai, bet fantastai. Šį pavasarį mirė "2001-ųjų kosminės odisėjos" autorius, Britų imperijos riteris, JAV fantastų organizacijos didysis meistras, rašytojas, kūrėjas mokslininkas ir didis pranašas Artūras Klarkas. 2000-ųjų gruodžio 31-ąją jis pateikė XXI a. pranašysčių sąrašą, kuris atrodo štai taip: 2009 m. vienoje iš trečiojo pasaulio šalių sprogs bomba, paskui Jungtinės Tautos priims sprendimą sunaikinti branduolinio ginklo atsargas, 2010 m. bus išplėtota visuotinio elektroninio sekimo sistema, kurios tikslas - įveikti nusikalstamumą, bus sukurti nešiojamieji kvantiniai generatoriai, galintys išgauti energiją tiesiog iš vakuumo, 2012 m. atsiras reguliarūs kosminių lėktuvų reisai, 2014 m. orbitoje bus atidaryti kosminiai viešbučiai, 2015 m. bus išmokta išgauti auksą iš kitų metalų, triumfuos alchemija, 2016 m. bus įvesta bendra tarptautinė valiuta, 2020 m. dirbtinis intelektas prilygs žmogiškajam, Žemėje vienu metu egzistuos dvi proto formos, bet viena iš jų tobulės greičiau, 2021 m. žmonės išsilaipins Marse, 2023 m. bus klonuoti dinozaurai, mažieji bus laikomi kaip naminiai gyvūnai, 2025 m. bus atrasta jutimo organų veiklos sistema, išradimas leis pakeisti akis, nosį ir odą funkcionalesniais dirbtiniais organais, 2036 m. Kinija pralenks JAV pagal bendrąjį vidaus produktą, 2040 m. bus išmokta kurti visų medžiagų ir daiktų molekulių pakaitalus: iš gatvės purvo bus galima gaminti maisto produktus, drabužius, deimantus, pramonė ir žemės ūkis taps nereikalingi, žmonija atsidės menams, lavinimuisi ir pramogoms, 2045 m. bus sukurtas vadinamojo uždaro ciklo būstas, galintis visiškai apsirūpinti energijos ištekliais ir perdirbti atliekas, 2050 m. bus pradėta masiškai taikyti krionizacija - užšaldymas, kuriam ryšis vis daugiau žmonių, norinčių priartėti prie nemirtingumo ir savo akimis pamatyti ateitį, 2051 m. Mėnulyje bus pradėtos kurti gyvenvietės pensininkams, kuriems gydytojai patars gyventi nedidelės gravitacijos sąlygomis, 2090 m. prasidės ledynmetis, žmonija ims intensyviai deginti kurą, kad sukurtų šiltnamio efektą, 2095 m. bus sukurti aparatai, judantys šviesai artimu greičiu.

Jei Mikalda tiesiai šviesiai pranašauja pasaulio pabaigą, Nostradamas, nors ir kalba apie įvairiausius kataklizmus, pabrėžia ir dalies žmonių išlikimą, tai Artūras Klarkas – amžinas optimistas.

Lietuvoje gyvenimas slenka daugmaž normalia vaga, uraganų ar potvynių nėra, tad lietuviai apie pasaulio pabaigą pakalba, bet tuo viskas ir baigiasi. Pranašų lietuviai pernelyg nevertina. Štai liepos 1-ąją sukako lygiai dešimt metų nuo kunigo Ričardo Mikutavičiaus nužudymo. Ilgai jo kūno nerado, vėliau užtiko palaidotą kaip nežinomą žmogų, iškilmingai perlaidojo. Vienas lietuvių pranašas aplankė kunigo gimines ir pateikė savo matymus, girdi, ir tąkart iškilmingai palaidotas irgi ne Ričardas Mikutavičius. Aiškaregis buvo labai nustebęs, kad kunigo giminės jam nepadėkojo, bet spyrė į tarpukojį.

O ką gero išpranašausi žmogui, kuris sakosi sapnavęs laidotuvių procesiją? Galima tik patarti: "Greičiau pamiršk šį sapną!" 1946-ųjų vasarą vienoje Pietų Amerikos provincijų nuvilnijo gandas apie badą. Šio gando įtikinti 20 tūkstančių fermerių paliko savo ūkius ir paspruko į miestus. Apleisti pasėliai sunyko, tūkstančiai badavo, o gandas apie badą pasitvirtino.

Jei per televiziją būtų laida "Mano nuomonė", manau, atvykę į laidą klaustų jos rengėjų, ką jiems kalbėti. O kodėl toks šio teksto pavadinimas? Esu įsitikinęs, jog turtuoliai tikrai gyvena trumpiau, tiesa, tai ir statistiniai tyrimai liudija. Žodžiu, tai pranašystė, kuri tikrai išsipildo, o išsipildančių pranašysčių, žinia, nėra daug. Pabaigoje - praktiškas patarimas, ką daryti, jei horoskopas jums prognozuoja nesėkmes. Atsakymas vienas – ieškoti tokio, horoskopų juk daug, kuris pranašautų jums sėkmę.

"Gyvenime kaip kine" – M. Gorbačiovą kadaise supykdęs šaltkalvis

LNK laida "Gyvenimas kaip kinas" šį šeštadienį kviečia prisiminti naujojo Lietuvos tarpsnio – Nepriklausomybės – pradžią.

1990 metais Michailas Gorbačiovas vizito Lietuvoje metu lankėsi vienoje Vilniaus gamykloje. Atvykęs jis buvo Lietuvai pagrūmoti pirštu: "Negerai! Kokiomis mintimis jūs čia gyvenate?"

M. Gorbačiovas tiesiog kaktomuša susidūrė su šaltkalviu Zeniu Lisausku, stovinčiu savo darbo vietoje ir laikančiu plakatą: "Ne daugiau teisių, o visišką nepriklausomybę!"

Politikas užsiplieskė ir įvyko neplanuotas, programoje nenumatytas karštas dialogas, kurį komentavo ne vienos šalies žurnalistai. Buvo sakoma, kad pasaulis pirmą kartą pamatė M. Gorbačiovą piktą. Po šio įvykio M. Gorbačiovo šlovė ėmė blėsti.

"Gyvenime kaip kine" - interviu su Zeniu Lisausku ir režisieriaus Domanto Vildžiūno trumpametražio filmo kadrai. Įvykiai, primenantys mums naujojo gyvenimo pradžią – šeštadienį 17.45 val. per LNK.

LNK informacija

Nuo spalio 24 d. "S plius" eteryje - TV žaidimas "Gudrutis"

 11-12 klasių moksleivi, jei nori dalyvauti TV žaidime "Gudrutis", manai, kad esi gudriausias, linksmiausias, šmaikščiausias, tinkamai atstovausi savo klasei bei mokyklai - jau dabar registruokis el. paštu gudrutis@splius.lt . Parašyk savo vardą, pavardę, mokyklą, kurioje mokaisi. Sekmės!

Lietus priklauso visiems

Ričardas JAKUTIS

Ant elektros laidų tupi kregždės. Viena jų sako:

- Kažkodėl tie žmonės į mus dažnai žvalgosi. Tikriausiai lis.

Visų mylimamas Eduardas Kaniava jaunystėje dainavo Miko Vaitkevičiaus dainą "Lietau, lietau" (Edmundo Juškevičiaus žodžiai). Joje prašoma, kad lytų ir lytų, nes, anot dainos žodžių, lietus atgaivina ir medelį, ir snaudalį. Ar kas gali įsivaizduoti rudenį be lietaus? Be lietaus ruduo būtų kažkoks netikras. Tiesa, gyvasis klasikas Juozas Erlickas liūdnai pastebi, jog "naujo rudens prisistatymas nenudžiugino, tie patys daugsyk regėti lietūs, jau pernai įkyrėję šiaurės vakarų vėjai, vis trumpėjančios dienos..." Pavydžiu žmonėms, kurie mėgsta lietų ir sako, kad jis pagyvina rudenį ir yra tiesiog nuo jo neatskiriamas. Imponuoja žmonės, mėgstantys ne dulksną, kuri tegali įvaryti melancholiją, bet gerą, tikrą pliaupimą, kai iš debesies griūte griūva vanduo. Nesiginčysiu ir su tais, kurie nesinešioja skėčių ir sako, kad lietus yra ne tam, kad nuo jo dangstytumeis, o tam, kad sulytum, tai yra nuostabi Dievo dovana.

 Norėčiau išskirti vieną lietaus savybę – jis niekieno, o drauge jis tavo ir mano. Lietus priklauso visiems, jo neprivatizuosi, kaip kokio nors ežero ar kito vandens telkinio. Tiesa, daugelis paklaustųjų sako, kad jų metų laikas yra pavasaris, bet tik jau ne ruduo. Kodėl taip – jeigu kas nors susiję su rudeniu, jau ir blogai? Taip ir prasideda visos depresijos. Dėl to, kad nemokame džiaugtis rudeniu, o ir šiaip, kad džiaugsmo mūsų gyvenime mažoka.

Žinome, kad yra lytėjimas, rega, uoslė. Visa tai žmogui duota gimstant. O džiaugsmas, gera nuotaika, humoras? Girdėjau net nuomonę, kad humoro jausmo neturėjimas yra tam tikras dorinis luošumas. Toks žmogus iš anksto į gyvenimą žvelgia niūriai, nemoka įveikti sunkių aplinkybių šypsodamasis, linksmai. Dar girdėjau, kad humoro jausmas atsiranda tada, kai žmogus mato šį pasaulį dvipusį.

Neturintys humoro jausmo žmonės jaučiasi nepatogiai. "Jis turi humoro jausmą", – pats didžiausias žmogaus įvertinimas. O jei žmogui atimtas humoro jausmas, vadinasi, buvo už ką. Nors girdėjau teigiančių, kad nėra žmogaus, kuris neturėtų humoro jausmo, tik jo kartais nesugeba savyje rasti. Dar būna, kad kitų tas jausmas kitoks nei mūsų. Juokas yra universalus, tačiau humoras - individualus.

Kodėl žmonės pamiršta džiaugtis, juokauti? Kodėl Lietuvoje, pavyzdžiui, nebėra kadaise ypač populiaraus humoro leidinio - žurnalo "Šluota"? "Šluotos" tiražas aštuntame dešimtmetyje juk siekė 110 tūkstančių egzempliorių. Kurį laiką buvo leidžiamas berods humoro savaitraštis "Už kampo", o gal "Už kito kampo", tiksliai pavadinimo ir nebepamenu, bet jis irgi neištempė. Šiuo metu mūsų padangėje - humoro leidinių vakuumas. Satyrinių tekstų autoriams, dailininkams-karikatūristams nėra kur publikuoti savo darbų (suprantama, su tam tikromis išlygomis, kuomet humoristiniai rašiniai publikuojami atskiruose laikraščiuose ar žurnaluose, o karikatūros - kaip straipsnių iliustracijos ar priedai prie jų). Daug gabių ir talentingų humoristų šiandien nebesėda prie tekstų, o dailininkai-karikatūristai nebepiešia karikatūrų, nors su mielu noru vieni ir kiti tai darytų, tačiau dėl neturėjimo kur publikuoti ir labai mažų honorarų jie to nedaro.

Keista tai ir todėl, kad visokiausių laikraščių ir žurnalų šiandien nors vežimu vežk. "Žiburiai" – Lietuvos energetikų laikraštis, "Ugnis" – galvojau, skirtas gaisrininkams, pasirodo, tai lietuvių tautinio jaunimo leidinys. Įdomu, kuo skiriasi leidiniai "Nauja statyba" ir "Naujas namas", juolab kad išlikęs senasis "Statyba ir architektūra". O "Apskaitos, audito ir mokesčių aktualijos", "Apskaitos ir mokesčių apžvalga" bei "Mokesčių žinios"?

Skaičiau, jog šiuolaikinis mokslas randa vis daugiau įrodymų, kad posakis apie juoką, kaip geriausią vaistą, nėra tik menkavertė pasenusi klišė: juokiantis kraujyje mažėja cukraus kiekis, ne taip kalkėja kraujagyslės, atitolinamos širdies ligos, malšta skausmas... Pavarčiau įvairiausius žodynus, enciklopedijas. Ten rašoma, jog "humoras" – vienas iš keturių organizmo skysčių, kurį senovės medicina laikė lemiančiu žmogaus temperamentą. Humoro jausmas yra gebėjimas pastebėti juokingus, keistus tikrovės reiškinius. "Tuščiai praleista diena – ta, kurią nė sykio nenusijuokėte", – taip ar panašiai yra pasakęs ne vienas senovės išminčius.

Rinkiminė agitacija tokiame įkarštyje, kad prisiklausęs kandidatų kalbų kalbelių susapnuoji, jogir tave išrinko Seimo nariu. Pabundi šalto prakaito išpiltas, buvo gėda. Bet ar dėl to gali būti gėda, nes jau čia minėtas Juozas Erlickas yra pastebėjęs, jog gėda, jei tave išrinko į Seimą, turi būti ne tau, o tiems, kurie tave rinko.

Lietuviai dažnai save užprogramuoja pralaimėjimui, liūdesiui, o ne džiaugsmui, kaip mes patys linkę sakyti, "pačiam blogiausiam". Ironiška, bet, giliau pamąsčius, įdomi mintis, kad nesėkmes mūsų krepšininkams neša Marijono Mikutavičiaus himnas, kuriame verkšlenama, kad per plauką netapom čempionais ir kad pralaimėt mes galim devynis kartus iš eilės, kad neverta kankintis dėl medalio ir lieti savo kraują dėl aukso... Dar mačas neprasidėjo, o jau toks himnas skamba. Teko pasišnekėti su vyriausiuoju Lietuvos egzorcistu Ramygalos klebonu kunigu Edmundu Rinkevičiumi. Jis tiesiai šviesiai atsakė, jog jei žmogus nutaria, kad jam nepasiseks, tai ir nepasiseka, jei šaukiasi velnio, tai pastarasis bemat pribūva ("Mes geri, mes galingi, mes šiandien laimėsim. Jis sakė: "Nė velnio"). Juk net 9-tasis ir 10-tasis Dievo įsakymas sako "Negeisk!" Atrodo, anokia čia nuodėmė geisti, štai poelgiai tai jau kitas reikalas. Gyvenimas liudija, kad Aukščiausiasis, deja, teisus. Ko geidi, išgeidi.

O juk iki laimės visad labai nedaug. Jei esi laimingas savo namuose, tai tikrai esi laimingas. Jei darbe gauni tiek, kad darbas tau patinka, irgi gerai. Niekaip nesuprantu, kam laikyti garbingiausioje kambario vietoje inkstų akmenį, duoti jį čiupinėti svečiams ir dar aiškinti: "Pats išėjo!" Mano galva, reikia tą akmenį sviesti kuo toliau.

Rudenį vertėtų pasakoti kuo daugiau anekdotų. Sakyčiau, kad humoro jausmo turėjimą ar neturėjimą geriausiai nusako anekdotų supratimas, ypač jų pasakojimas, tai yra kokius anekdotus pasakoji. Tavo anekdotų kraitelė – tavo humoro jausmo balas. Subtiliausi, mano galva, žydiški anekdotai. Štai tėvai nupirko vaikams kačiuką. "Pavadinkim jį Izi!" – nusprendžia vaikai. Tėvai atkalbinėja: "Netinka, Izi juk žmogaus vardas. Pavadinkit jį geriau Alioša." Arba trumpas anekdotas-klausimas: "Be durų, be langų plaukia vandenynu žydas. Kas?" Atsakymas – Aisbergas. Paklausk žydų, kodėl jie į klausimą atsako klausimu. "O ar negalima?" – atsakys jie.

Jei apie lietuvius, tai labiausiai patinka anekdotai apie suvalkiečius. Kad ir toks trumpas: jeigu suvalkietis perka šokoladinį žmogeliuką, stengiasi, kad tai būtų berniukas. Nesakysi, kad negali būti linksmų anekdotų, tarkime, apie tokius dvasinius, šventus, atrodytų, neliečiamus dalykus. Mirė ateistas ir skubinasi į dangų. Šv. Petras, aišku, nori jį praginti, bet Dievas sako: "Ne ne, jis man labai reikalingas sekretoriate." Pasodina jį prie telefono ir ateistas uoliai atsakinėja į kiekvieną skambutį: "Dievo nėra, Dievo nėra, Dievo nėra."

Pasibaigusią vasarą galima palydėti tokiu anekdotu. Į kurortą suvažiavę draugai guodžiasi: "Kodėl mes čia atvažiuojame su savomis, kai aplink tiek gražių merginų?" Tačiau vienas jų pastebi: "Jei su savomis neatvažiuotume, gražių merginų nebūtų!" Vėl grįžtu prie minties, jog gyvenimu reikia džiaugtis ir vertinti, ką turi. Nors kartais pasvajoti galima. Ala Pugačiova prisipažįsta, jog dainuojanti apie milijoną rožių, o galvojanti apie milijoną dolerių. O štai draugai ėmė tarpusavyje svarstyti, ką jie rinktųsi, jei vienoje pusėje stovėtų graži moteris, o kitoje būtų padėta dėžė gero viskio. "O kodėl tai turi būti skirtingose pusėse?" – susimąstė vienas jų.

Mėgstantis išgerti škotas naktį vidinėje kišenėje nešasi butelį viskio. Gatvėje slidu, jis paslysta, trenkiasi į grindinį. Kyštelėjęs ranką į vidinę kišenę, pajunta - šlapia. Škotas pakelia akis į dangų ir kužda: "Viešpatie, padaryk taip, kad tai būtų kraujas..."

Rudenį visi į poras, arba Komsi Komsa

Ričardas JAKUTIS

"Vestuvės, vestuvės. Kam jos apskritai reikalingos?"

(Ala Pugačiova)

Sako, jog rudenį sunkiau vienišiams. Todėl net vienas mūsų literatūros klasikas apie tai pagalvojo ir visus ragino rudenį į poras. Pagalvojo apie tai ir švenčių kalendorių sudarinėtojai, nusprendę pagyvinti vienišiams tą sunkųjį periodą. Lapkričio 25-oji - šv. Kotrynos diena, kuri drauge laikoma ir Senbernių diena. Senoji lietuvių išmintis byloja, kad nevedusieji jau šv. Kotrynos dienos išvakarėse pradėdavę pasninkauti ir melstis prašydami, kad gautų gerą žmoną. Šv. Ambraziejaus diena - gruodžio 7-oji (tiesa, tai jau žiemos pradžia, bet vis tiek šios šventės arti viena kitos) – Senmergių diena. Tuomet pasninkauja ir maldomis Viešpatį apipila pagyvenusios panelės. Taigi senbernius ir senmerges Aukščiausiasis priiminėja rudens ir žiemos sandūroje – labai jau tam pritaikytu metų laiku. Tad keista, kad vienišiai tokių švenčių nežino. Nesužinos ir liks vieniši...

 Nežinau, ar rudenį daugiau vestuvių negu kitais metų laikais, bet pagal išsakytą vienišumo teoriją turėtų taip būti. Kaip ten bebūtų, vestuvės – smagiausia pasaulyje pramoga. Kaip rašoma knygutėse apie vestuves, vestuvių tradicijas bei papročius, tos tradicijos ir papročiai priklauso nuo kultūros, tautos, tikėjimo, socialinio luomo. Iš vaikystėje matyto spektaklio "Kupiškėnų vestuvės" susidarė įspūdis, jog senovėje vestuves ir jaunuosius lydėdavo nedrąsa bei taurūs jausmai. Jau pačioje pradžioje, jaunikiui su savo pulku ir piršliais atvykus į jaunosios namus, dažnai nuotaka būdavo slepiama kamaroje arba tolimesniame kambaryje. Namiškiai ant aukštų karčių iškeldavo susiūtas paklodes, už kurių ir užlysdavo jaunoji su pamergėmis, kad jų visiškai nesimatytų. Pasislėpusias radus, viskas tuo nesibaigdavo: tuomet piršlys su jaunikiu apžiūrėdavo pamergių ir jaunosios plaštakas ir bandydavo atpažinti nuotaką. Vestuvės anuomet dažniausiai vykdavo jaunosios tėvų namuose. Vestuvinei puotai būdavo kruopščiai ruošiamasi: puošiami namai, žirgams, kurie veš jaunuosius, užkabinami skambalai, sušukuojami karčiai. Piršliai iš svečių išsiskirdavo savo apdaru, piršlys dažniausiai užsidėdavo puošnią aukštą kepurę, svočia atsinešdavo didelį pintą krepšį su dovanomis, piršliai vesdavo visą vestuvinį vakarą. Vestuvių puotos pradžioje jie surengdavo išbandymus jauniesiems, pvz., jaunoji turėdavo nuskusti bulvę, jaunasis - sukapoti malką. Piršliai būdavo jaunųjų mokytojai. Patikrindamas, ar tiltas tvirtas, piršlys pernešdavo per jį svočią. Tik po to per tiltą jaunąją nešdavo jaunasis. Piršliai mokė jaunuosius, kaip reikės miegoti, kaip reikės bučiuotis.

Skaitant senąją literatūrą, klausantis senolių paaiškėja, kad XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje tradicinių lietuvių vestuvių papročių modelį sudarė trijų chronologiškai skirtingų ciklų – piršlybų, vestuvių ir sugrąžtų - apeigos. Šiose apeigose buvo nemaža dramatizmo, simbolinės, net maginės prasmės. Jos buvo įtaigios savo emocionalumu, turtingos folkloro elementų. Dabartines vestuves galima suskirstyti į dvi grupes: pilnas ir sutrumpintas. Pats pilniausias šiuolaikinių vestuvių papročių modelis yra vestuvės, kurias stengiamasi organizuoti "senoviškai".

Pilnajam 1-4 ir daugiau dienų trunkančių vestuvių variantui būdingos visos pagrindinės tradicinio vestuvių ciklo apeigos, taip pat daugelis naujai atsiradusių žaidybinių ceremonijų, atliekamų dalyvaujant gausiai palydai ir svečiams. Sutrumpintajam šiuolaikinių vestuvių variantui būdinga iškilminga vakarienė sutuoktuvių proga, dalyvaujant santuokos liudininkams ar negausiai jaunųjų palydai, vieno ar abiejų jaunųjų tėvams, artimiesiems ir nedideliam svečių būriui. Vaišės, jauniesiems grįžus po sutuoktuvių, trunka iki ryto su muzika, šokiais, dainomis, vainikėlio nuėmimo apeigomis, kai kuriais žaidybiniais elementais. Apeigose yra jaunojo sutiktuvės pas jaunąją, jaunųjų išleidimas į sutuoktuves, jų sutiktuvės su duona ir druska, stalo vadavimas, jaunųjų ir jų pulko apdainavimas, prašant lauktuvių, ir kitos panašios pirmosios vestuvių dienos apeigos. Galimos ir "iki minimumo supaprastinto modelio" vestuvės. Jose iš tradicinių liaudies vestuvių papročių atliekamas tik jaunųjų apeiginis pasitikimas su duona ir druska, kartais dar jaunojo sutiktuvės pas jaunąją. Palydoje būna viena ar dvi santuokos liudininkų poros. Grįžus iš sutuoktuvių, jaunosios ar jaunojo tėvų namuose, dalyvaujant atitinkamo sutuoktinio tėvams ir artimiesiems, kartais dar keletui svečių, vyksta kuklios vaišės (vakarienė) su muzika ar be jos. Šiai sutuoktuvių be vestuvių kategorijai priskirtini tie atvejai, kai tuokiamasi "iš reikalo" ir jaunieji yra pernelyg jauni arba kai jaunoji jau senyvo amžiaus. Tiesa, kai senyvo amžiaus yra jaunikis, viskas vėl atvirkščiai – prabangios, triukšmingos vestuvės su fejerverkais (sako, pastarieji pakelia jaunikio potenciją), krūva popso žvaigždžių (Radžiu, Zvonkais, Tarasovais, jei jaunasis rusų kilmės – net su Gazmanovu ar "Tatu"). Labai retais atvejais tokios vestuvės vyksta esant garsiai vyresnio amžiaus jaunajai. Tai tais atvejais, kai jaunoji turi humoro jausmą.

Jei kalbame apie vestuves ir vestuvinių papročių istoriją bei pokyčius, negalima pamiršti sovietmečio vestuvių. Negausiuose restoranuose vestuves keldavo vienetai – spekuliantų, parduotuvių vedėjų vaikai, valdžios veikėjų, kai kurių įžymesnių menininkų ar "prie meno" esančių, pavyzdžiui, teatrų direktorių, garsesnių aktorių, šiaip direktorių atžalos. O kiti švęsdavo bendrabučiuose ir blokinių namų butuose. Aišku, šventėjai tokiu būdu smarkiai sutaupydavo. Vestuvės būdavo laikomos turtingomis, jei jaunuosius ir visą svitą į metrikacijos skyrių veždavo "Volgos". Kažkodėl labiau buvo mėgiami juodos spalvos automobiliai. Prisiminiau vieną tų laikų istoriją. Buvo vairuotojų grupė, uždarbiaudavusi vestuvėse. Tarp jų buvo tokių, kurie turėjo savo "Volgas", o įvairiose įstaigose dirbdami vairuotojais taip pat sėsdavo už šių automobilių vairo. Įtikę viršininkams, savaitgaliais galėjo darbo automobilius laikyti prie namų. Taupydami savo automobilius, vestuvininkus veždavo valdiškais, tik pakeisdavo numerius - uždėdavo savus ant valdiškų "ratų". Vienas toks vairuotojas kartą labai skubėjo, priekinį numerį pakeitė, o galinį pamiršo. Taip ir vežė jaunuosius – priekyje automobilis pažymėtas vienu numeriu, gale - kitu.

Sovietmečiu vestuvių "lygį" lemdavo ir žmonių skaičius jose. Būdavo šimtas, du šimtai ar net daugiau svečių. Jei pas kaimyną šimtas, pas tave turėjo būti pusantro šimto. Muzikantai tuometėse vestuvėse buvo prabanga – muzikinį foną šokiams dažniausiai sukurdavo magnetolos. Kartais vestuvių įkarštyje kildavo muštynės (kažko nepasidalydavo pabroliai), bet tai nebūdavo pernelyg dažnas atvejis. Dėl muzikos vestuvėse, tai atsiradus įvairiausiems sintezatoriams ir jiems pingant atsirado ir skelbimų "Šokių muzika, griežiama elektroniniais instrumentais", kai prieš akis ir ausis iškyla du vyriškiai, vienas prie "Jonikos", kitas suspaudęs mikrofoną, "griežia" Aliukų dainas.

Anuometės partijos vadovai suko galvas, kuo pakeisti bažnyčias, nes labai daug porų po metrikacijų skyrių ten užsukdavo. Nešiojimai per tiltus irgi nebuvo propaguojami, nes ir tai, girdi, prietaras. Sugalvota raginti jaunuosius padėti gėlių prie Lenino ar žuvusio kario paminklų. Tik nuo bažnyčių jaunųjų poras tai nelabai atgrasė. Netgi buvo savotiškas trikampis: metrikacijos skyrius, bažnyčia ir... Lenino paminklas.

Pačioje Atgimimo pradžioje vestuvės persikėlė į gana įdomias ir netikėtas erdves - įvairiausius klubus, gamyklų sales, mat šie liko tušti ir nebenaudojami. Amerikietiškos baltos palapinės į Lietuvą ėmė atkeliauti tik pastaruoju metu. Sovietmečio "Volgai" pakaitalu atrastas limuzinas, nors grįžtama ir prie žilos senovės - karietų ir arklių. Neteko matyti, bet manau, kad originalus grįžimas būtų ir prie "Volgų". 2008-aisiais pravažiuoja vestuvinė "Volgų" kolona – ar ne žavu ir drauge nostalgija? Šiek tiek pasikeitė ir vestuvių svečiai. Anksčiau tai buvo giminės ir vienas kitas draugas, šiandien, priešingai, draugai yra pagrindiniai vestuvių svečiai.

Vienas dalykas, kuris nesikeičia per lietuviškas vestuves ir, atrodo, niekad nesikeis – ilgi vestuviniai stalai. Kiek bandė restoranai sodinti vestuvininkus prie atskirų stalelių, šie neperkalbami ir tiek: "Sustumkite stalus!" Neapseinama vestuvėse ir be piršlio. Makabriško šio pagrindinio (po jaunavedžių) vestuvių dalyvio korimo lietuviai nelinkę atsisakyti. Tai regis iš laikų prieš tūkstantmetį, kai nužudėme šventą Brunoną. Tuo, žinia, Lietuvos vardas buvo įrašytas pasaulio istorijon. Kai buvau mažas, vienose vestuvėse piršlio korimas buvo labai išgąsdinęs. Tai buvo geras dėdė, nes visus vaikus dosniai apipylė saldainiais. Ir štai jį visi vestuvininkai, vieno jų rankose virvė, vaikosi po sodą pakarti, o tai nebuvo slepiama ir nuo vaikų – kars piršlį, drebėkit iš baimės. Skuodžia vaikų pamiltas piršlys tarp obelų - paklaikusiomis akimis ir baimės iškreiptu veidu...

Šiek tiek rečiau vyksta svočios iš vestuvių išgabenimas ir paskandinimas. Girdi, jei bus pakartas piršlys, nereikalinga ir svočia. O šios vestuvių apeigos nevertėtų atsisakyti, nes juk patrauklus vaizdelis – svočios įmetimas į kokią nors kūdrą. Rečiau vyksta ir jaunosios pagrobimas. O ši apeiga derėtų, pavyzdžiui, kepant šašlykus, girdi, jei kaukazietiškai, tai kaukazietiškai.

Iš naujų vestuvių tradicijų, atrodo, sparčiausiai plinta jaunųjų apmėtymas kuo nors ar tiesiog įvairiausių daiktų ar gyvių mėtymas (paleidimas) į viršų. Poetiškiausia - apibarstyti rožių žiedlapiais. Galima ir grūdais. Mėtymo tradicija nėra vien tik amerikietiška - įprotį barstyti kelią į bažnyčią rožių žiedlapiais baltieji JAV protestantai atsivežė iš Didžiosios Britanijos. Ant jaunųjų galvų mėtomi cukraus gabaliukai (Irano tradicija), kruopos (Baltarusija), druska ir duonos trupiniai (Vokietija), smulkios monetos (arabų šalys). Vestuvių metu į orą patenka ir kitokių daiktų. Juos entuziastingai svaido patys jaunieji – tai nuotakos puokštė ir keliaraištis (JAV, Britanija), prie tilto turėklų prirakintos spynos raktas (Lenkija), lėkštės (lyg ir graikiška tradicija). Ir tai dar ne viskas. Į dangų dar metami balandžiai (JAV), peteliškės (JAV), balionai (Lenkija) ir leidžiami muilo burbulai (sako, ši tradicija gimė Lietuvoje). Naujos lietuviškos vestuvės yra tikra mėtymo šventė.

Draugai pasakojo apie štai tokias šiuolaikines vestuves. Pokštai prasidėjo jau prie santuokos rūmų, kur vestuvininkai rado užrašą "Įėjimo nėra. Norintieji susituokti, eikite į kairę". Vestuvininkai klusniai sekė rodykles, tačiau pateko ne į tuoktuvių salę, o į teatro sceną. Ten susierzinęs jau laukė "režisierius" "Oskaras Nekrošius". Jis alytiškius palaikė aktoriais ir privertė vaidinti "Romeo ir Džiuljetą"... Prie bažnyčios jaunųjų laukė dar viena staigmena - užrakinti vartai. Pasirodęs zakristijonas nesėkmingai mėgino atrakinti spyną, tačiau užmiršo jos užrakto kodą. Nepadėjo nei dildė, nei pjūklas, nei replės. Šiaip taip atbraklinus vartus paaiškėjo, kad šiuo metu tuokiasi visai kita pora, o mūsų jaunieji tiesiog supainiojo bažnyčias... Sutuoktiniai po ceremonijos nutarė gamtoje įsiamžinti. Fotosesijai besibaigiant, staiga iš dangaus nusileido sraigtasparnis. Iš jo žvaliai iššoko trys blondinės. Vestuvininkai neteko amo, kai jas atpažino – tai grupė "Yva"! Natalija Zvonkė priėjo prie jaunikio ir paprašė pataisyti sugedusį sraigtasparnį. Jaunikis nė kiek nesudvejojo ir pasišalino su žavia dainininke. Netrukus sraigtasparnis pakilo ir dingo už horizonto. Zvonkė pagrobė jaunikį vidury baltos dienos... Ką darysi.

Būna, kad vestuvės švenčiamos labai triukšmingai, o vestuvių metinės visai pamirštamos, nors daug kas teigia, kad kasmetinis vestuvių dienos prisiminimas tvirtina santuoką. O tos metinės yra tokios: 1 metai – popierinės, 2 metai – medvilninės, 3 metai – odinės, 4 metai – vaisinės, 5 metai – medinės, 6 metai – geležinės, 7 metai – varinės, 8 metai – bronzinės, 9 metai – molinės, 10 metų – alavinės, 11 metų – plieninės, 12 metų – šilkinės, 13 metų – nėrinių (nertos), 14 metų – dramblio kaulo, 15 metų – krištolinės, 20 metų – porcelianinės, 25 metai – sidabrinės, 30 metų – perlinės, 35 metai – koralinės, 40 metų – rubininės, 45 metai – safyrinės, 50 metų – auksinės, 55 metai – smaragdinės, 60 metų – deimantinės vestuvės.

Bet grįžkime į vestuvių puotą. Grįžta jaunieji, svečiai laukia, duona, druska, visi sėdasi už stalo, ansamblis užtraukia "Komsi Komsa" ir prasideda. Sėkmės jums, jaunavedžiai! O man labiausiai patiko štai tokios jaunavedžių mintys: "Sakoma, kad visos pasakos baigiasi vestuvėmis. O mūsų bendro gyvenimo pasaka vestuvėmis prasidėjo!"

Aukso vilnos spindesys

Ričardas JAKUTIS

"Gruzinai europiečiais tapo tada, kai prie uolos buvo prikaustytas Prometėjas, o argonautai atvyko į Gruziją, ieškodami aukso vilnos", – kalbėdamas apie savo šalies norą tapti Europos Sąjungos nare, pareiškė Gruzijos prezidentas Michailas Saakašvilis.

"Gruzija" ("Georgia"), išvertus iš graikų kalbos ,reiškia "žemdirbių žemę". Gruzino kalniečio arba džigito – puikaus jojiko – stereotipas yra visiškai teisingas, nes Gruzija niekada nebuvo jūrinė valstybė. Išskirtinis bruožas ir tai, kad gruzinai niekada nekariavo grobiamųjų karų, niekada neužkariavo kitų tautų ir niekada imperialistinių ketinimų neturėjo. Gruzija pati nuolatos buvo užkariaujama, dalijama, perdalijama ir skirtingu laiku priklausė vienai ar kitai didžiajai imperijai. Po bolševikinės Spalio revoliucijos Rusijoje (1917 m.) 1918 m. Gruzija pasiskelbė nepriklausoma, tačiau jau 1921 m. šią šalį okupavo Raudonoji armija. Naujasis Gruzijos nepriklausomybės etapas prasidėjo 1991 m. balandžio 9 d. Deja, tuo pat metu Abchazijoje ir Pietų Osetijoje kilo karas dėl atsiskyrimo, o šie "užšaldyti" konfliktai neišspręsti iki šiol.

Kažkada su muzikologu Liudu Šalteniu iš Vilniaus skridome Palangon. Liudas, pamatęs užrašą "Tbilisis", pajuokavo: "Gal skrendam ten". Prieš trisdešimt metų skristi į Tbilisį buvo viena puikiausių kelionių (aišku, tiems, kurie negalėjo skristi į Vakarų pasaulį, o galinčių skristi Vakarų kryptim buvo labai mažai, tad Tbilisis daugumai tapo įmanoma egzotika). Vėliau teko keturis mėnesius Tbilisyje dirbti. Būtų tekę dvejus metus, bet atsirado, kas ten norėjo būti, ir mielai užleidau vietą. Patiko Gruzijoje, bet traukė Lietuva. Keistas jausmas. Kokia sena jų kultūra. 3–4 amžiai. O kada Šota Rustavelis sukūrė "Karžygį tigro kailiu"! Kur ten Lietuvai tokia istorija, bet grožėdavausi Tbilisio gatvelėmis, o galvodavau apie gimtinę. Gal dėl kultūrų skirtumo? Nors nežinau, kam tai pasakoju, nes šiandien noriu kalbėti ne apie skirtumus, o apie jungtis, juolab, kad jei lietuviui ir neįprasta būtų Gruzijoje gyventi, tai bent ten lankytis traukia. Tas kuris kartą pabuvo Gruzijoje, po kiek laiko vėl jį ten trauks. O pagrindinė mūsų tautų jungtis – laisvės troškimas. Manau, niekas Lietuvoje negali būti abejingas įvykiams Gruzijoje. Ir norisi šiandien prisiminti kažką nuoširdaus ir linksmo apie šią drąsią ir garbingą tautą.

Statistinių panašumų tarp Lietuvos ir Gruzijos daug. Tiesa, gruzinų milijonu daugiau negu lietuvių, jų teritorija keturiais tūkstančiais kvadratinių metrų didesnė, bet tai, be abejo, nėra dideli skirtumai. Lietuvą ir lietuvius gruzinai gerbė ir sovietmečiu. "Pas jus – Europa", - sakė jie, nors ir patys mėgdavo pasipuikuoti. "Na, kaip tau patinka Gruzija? Kaip Tbilisis? Ar esi dar kur nors matęs tokį miestą?" - ne kartą girdėjau tokius klausimus. Kartą draugas vežiojo aprodinėdamas Tbilisį, nardė tarp automobilių, pagyriau, kad gerai vairuoja. Jis ant stabdžių ir apsuko automobilį vietoje: "Toliau nieko įdomaus nėra, važiuosime atgal – dar ne viską parodžiau." Gal toliau nieko įdomaus ir nebuvo, bet apsisukimu pasipuikavo. O štai paklausi gatvėje sutiktojo kelio. Šis tuoj teiraujasi, iš kur aš esu. Atsakau. Paklaustasis apsisuka ir lydi mane į norimą vietą. Pakeliui, sutinka savo bičiulį. Paaiškina iš kur aš atvykęs, kad lydi, kur mes einame. Bičiulis irgi apsisuka ir mane lydi jau dviese. Pakeliui sutinka dar vieną draugą, po to dar, ir mane lydi jau būrys. Visi vienas kitą perrėkdami kažką pasakoja. Palydi mane kur reikia, padėkoju, visi patenkinti, bet pagalvoju, jog jie kažkur ėjo, kažką turėjo veikti...

Daug ir įdomiai apie Gruziją pasakoja dailininkas Antanas Krištopaitis, šį kraštą pamėgęs ir ten ne kartą lankęsis. Prisimena, pirmą kartą skridęs lėktuvu, tačiau lėktuvas vėlavęs, Tbilisyje atsidūręs jau vėlai vakare. Iš oro uosto autobusas skridusius atvežė į Tbilisio centrą ir išlaipino prie "Iverijos" viešbučio. "Iverija" Tbilisyje yra tas pat, kas Maskvoje "Rosija", ar anuomet pas mus "Lietuvos" viešbutis Vilniuje. "Kur nakvoti? – sprendė Antanas. - Gal "Iverijoje", jei jau šalia stovi?" Deja, atsakymas vienas: "Nėra vietų." Bet kai sužinojo, kad atvykėlis iš Lietuvos, vietos atsirado.

Antanas Krištopaitis tuomet dirbo Šiaulių dramos teatre, todėl rytą nuskubėjo į vietos teatro draugiją. Ten jau buvo atvykęs vienas rusų aktorius ir prašėsi nakvynės bei pakvietimų į Tbilisio teatrų spektaklius. Draugijos pirmininkas aiškino, jog niekuo negali padėti. Tai girdėdamas nusiminė ir Antanas. Tačiau vilties dar buvo, juolab, kad jo lagaminėlyje gulėjo didžiulė saldainių dėžė ir juodųjų serbentų vyno butelis, kuris anuomet, žinovai sakė, Lietuvoje buvo labai geras.

Rusų aktorius nuleidęs galvą pasišalino. Lietuvis ištraukė iš lagaminėlio lauktuves ir paprašė, ko neseniai norėjo rusų aktorius. "Ar "Iverijos" viešbutyje bus gerai?" – paklausė pirmininkas. Kur jau ten, juolab, kad ir viešbutis jau buvo žinomas. Pirmininkas kažkur skambino, su kažkuo gruziniškai kalbėjo. "Ar septynioliktame aukšte gerai?" – vėl paklausė. Antanui dar geriau - vaizdai pro langus jam irgi svarbu. Taigi nakvyne buvo pasirūpinta, įteikti pakvietimai į geriausius spektaklius, paskirta vertėja, kuri sėdės šalia lietuvio ir vers. Vertėja buvo studentė, puiki mergaičiukė, kilusi iš Svanetijos, todėl ir ten šiaulietis nuvyko. Pabuvojo dar Mschetoje, Džvaryje, važiavo Kaukazo karo keliu.

Kai vyko į Džvarį, išklausinėjo, kurioje stotelėje išlipti iš autobuso, kuriuo keliu išlipus nueiti į vienuolyną. Antanas prisimena, jog stotelė berods vadinosi "Zageri". Lietuvis vis klausė vairuotojo, ar dar nepravažiavo. "Nesijaudink", - ramino jį vairuotojas. Ir štai Antanas pamatė, kad autobusas privažiavo prie pat vienuolyno. Pasirodo, vairuotojas pasuko keletą kilometrų iš maršruto, kad pas juos atvykusiam svečiui nereikėtų pėsčiomis kulniuoti. Džvaris (IV a.) – pirmas vienuolynas Gruzijoje po gruzinų krikšto.

Sėkminga kelionė buvo ir iš Džvario atgal į Tbilisį. Leidosi jis siauru keliuku nuo Džvario vienuolyno. Važiavo motociklas su priekaba. Motociklininkas kažko stabtelėjo. Antanas paklausė, ar dar toli iki autobusų stotelės. Motociklininkas, kaip ir visi gruzinai, tuoj išklausinėjo, iš kur atvykėlis. "Sėsk", - parodė Antanui į motociklo lopšį. Apsisuko ir atvežė lietuvį į Tbilisį iki pirmosios metro stotelės.

Įdomiu transportu Antanas keliavo ir Kaukazo karo keliu. Nedidelis autobusiukas be stogo. Autobusėlyje turistai ir senis su ožka: buvo vietos, tad vairuotojas vietinį gyventoją ir ožką paėmė pavėžėti ir kartu užsidirbti. O Antaną pasisodino šalia savęs, dargi pledu pridengė, kad aukštai kalnuose nesušaltų.

Susipažino Antanas su vienu verslininku, kuris praturtėjo į Lietuvą veždamas lauro lapus. Turėjo tas verslininkas juodą "Volgą", nors jo namas buvo tarsi iš kartono. Pavežiojo ir Antaną. Ypač gundė drauge vykti į Kutaisį pasižiūrėti futbolo rungtynių, nes buvo didelis šios sporto šakos gerbėjas. Nesužavėjo Antano šis pasiūlymas, traukė jį tik kalnų grožis ir senosios šventyklos bei vienuolynai.

Žinia, kalniečių tautoms sunkiausia - nelaisvė. Gruzinai mane ne kartą vedė į šiek tiek nuošaliau Rustavelio prospekto esančią aikštę (šalia Pirosmanio muziejaus), kur stovi Lenino paminklas ir už jo kalne Motinos Gruzijos paminklas – gruzinė moteris, vienoje rankoje laikanti vyno taurę, kita iškėlusi kardą. Paminklo prasmė aiški – gruzinai svečius pasitinka su vyno taure, priešus – su kardu. Yra toks žiūrėjimo taškas, kai pro Lenino paminklą žvelgiant į Motiną Gruziją jos kardas yra ties Lenino kaklu.

Retas nežino Bertoldo Brechto pjesės "Kaukazo kreidos ratas" - kūrinio apie meilę. Dramos veiksmas prasideda Vokietijos kolūkyje, į jį atvykstančiai komisijai parodomas vaidinimas apie senovinį kaukaziečių paprotį - išmatuoti meilę kreidos ratu. Toks meilės matavimo būdas, atrastas prieš labai daug metų Kinijoje, yra universalus. Pjesėje meilės sąvoka analizuojama labai išsamiai - meilė vaikui, moteriai, tėvynei, planetai. Apie meilę, atsidavimą, gerumą pasakojama ten, kur žaliuojančiose pievose ganosi didžiulės bandos avių, kur skamba dainos, kur šokama, kur tęsiasi Gruzinų karo kelias. Tenykščiai žmonės moka saugoti tai, ką daugelis mūsų pamirštame - ištikimybę ir pasiaukojimą. "Kaukazo kreidos ratas" - dar viena gėrio ir blogio kova. Tiesa, užtenka vieno žodžio, kuris nusako "Kaukazo kreidos rato" idėją - tas žmogiškumas. Ir paprasta, ir sudėtinga. Kreidos ratas, kuriuo kultinis Tbilisio Rustavelio teatro režisierius Robertas Sturua ir puikus aktorius Ramazas Čchikvadzė, vaidinantis teisėją Azdaką, žemėlapyje apibrėžė Užkaukazę, šiems menininkams buvo ir yra ne tik ratas, iš kurio berniuką, kad įrodytų motinystę, stengiasi išplėšti dvi moterys – tikroji motina ir jį užauginusi Grušė. Tai ir šalis, plėšiama į dvi dalis, nepaisant jos istorijos, nesvarbu, kad pats Brechtas pjesės įžangai pasirinko dviejų kolūkių ginčą dėl žemės panaudojimo, kurį išspręsti kviečiama komisija, bet kurį iš tikrųjų išsprendžia dainius Čcheidzė su savo pagalbininkais aktoriais – suvaidina legendą apie "Kreidos ratą".

Neveltui Gruzijos prezidentas prisiminė Jasono ir jo draugų žygį ieškant aukso vilnos – seną herojinį pasakojimą. Drąsieji herojai jame dažnai papuola į situacijas, kuriose jų gyvenimas priklauso ne nuo proto ir valios, bet nuo gebėjimo kritiniais momentais rasti nestandartinį sprendimą. Todėl Jasono istorija simbolizuoja kūrybinės vaizduotės jėgą, įgalinančią valdyti įvykius ir priimti teisingus sprendimus, remiantis intuicija, o ne logika.

Prisimenu gruzinų palinkėjimą: "Kad atsirastų daugiau draugų ir nenusiviltume pirmaisiais." O gruzinų teatralai atvežė į Lietuvą dovanų arbūzą, perdūrė jį ir pjaudami pasakė tostą: "Jeigu mes taip, būdami Vilniuje, durtume į žemę ir perdurtume visą žemės rutulį, kardo ašmenys išlįstų... Kaune. Tad pakelkim taures už Lietuvą!" O didžiausias Gruzijos ir Lietuvos panašumas – kad esame mažytės valstybės geopolitiškai nepalankioje vietoje.

"Gelbėtojų stotis" grūdino kūną ir dvasią

Oksana LAURUTYTĖ

Kone visą vasarą TV3 televizija rodė realybės šou "Gelbėtojų stotis", kuriame dalyvavo ir trys jaunuoliai iš Šiaulių krašto - du šiauliečiai ir radviliškietė. Realybės šou baigėsi, dalyviai grįžo namo, tačiau iki šiol gyvena pajūryje patirtais įspūdžiais. Pačią pirmąją dieną patyrę, kad teks įtemptai dirbti ir netgi ašarą nubraukti, šou dalyviai sako nesigailintys filmavęsi laidoje. Nes gyvenime, jų teigimu, reikia išbandyti viską.

Realybės šou nugalėjo patirtis

Žinią apie galimybę darbuotis gelbėtoju Palangoje ir dar filmuotis televizijos laidoje jaunuoliai gavo iš plačiai skelbiamos reklamos. Aktyvūs ir sportiški žmonės buvo raginami kovoti dėl geriausio šalies gelbėtojo vardo ir pagrindinio prizo - vandens motociklo.

Į televizijos šou atrankas veržėsi beveik tūkstantis žmonių, tvirtinančių, kad jie yra pasirengę ekstremaliems išbandymams - tokiems, kuriems reikia fizinės jėgos bei puikaus psichologinio pasirengimo. Laidos "Gelbėtojų stotis" rengėjai iš šio būrio atrinko penkiolika tinkamiausių. Kiekvieną savaitę į kovą dėl poilsiautojų ramybės ir gyvybės kildavo trys merginos ir trys vaikinai. Kiekvieną savaitę iš projekto buvo pašalinamas vienas dalyvis, o jo vietą užimdavo naujas.

Galų gale paaiškėjo, kad geriausio gelbėtojo vardo iš visų projekto dalyvių verčiausias 22-ejų kūno kultūros specialybės studentas Martynas. Jis porą metų buvo praleidęs Nidos gelbėtojų poste, tad turėjo pakankamai patirties. Netapę nugalėtojais ir likę be dovanų realybės šou dalyviai iš Šiaulių ir Radviliškio sako nenusimenantys. Gyventi prie jūros ir kasnakt girdėti jūros ošimą buvo nepaprastas malonumas, o ką jau bekalbėti apie įgytas žinias, kurios pečių niekada neslegia.

Evelina Uševaitė sako, kad realybės šou dalyviams sunkiausia būdavo fizinių rungčių metu - kai kurios merginos net verkdavo. "Kadangi sportuoju, tai man nebuvo sunku susikaupti rimtam darbui", - sako ji.

Evelinos UŠEVAITĖS asmeninio archyvo nuotr.

Iš pajūrio - į soliariumų studiją

Aštuoniolikmetė šou dalyvė šiaulietė Evelina Uševaitė Palangos gelbėtojų stotyje išbuvo iki pat žaidimo pabaigos. Tiesa, mergina kurį laiką buvo iš jo pašalinta, bet organizatoriai ją grąžino. "Organizatoriai sakė, kad tie, kurie verti dalyvauti šou, ir lieka. Matyt, buvau verta būti gelbėtoja", - šypsosi Evelina.

Į susitikimą atėjusi mergina yra itin įdegusi. Išgirdusi klausimą, ar prie jūros besifilmuodama taip "nusvilo", mergina tik nusijuokia. "Prie jūros oras buvo blogas, grįžau iš Palangos baltesnė, nei ten nuvykau. Įdegiau soliariume, nes norėjau įprastą išvaizdą atgauti", - paaiškina ji.

Evelina prisipažįsta, kad dalyvavimas TV3 projekte jai buvo labai netikėtas. Teta ją ėmė raginti užpildyti anketą. Be to, ji buvo grįžusi iš Londono, kur svečiavosi pas brolį, tad vasarą neturėjo jokių didelių planų. "Užpildžiau anketą, man paskambino, kad atvykčiau į Vilnių, o vėliau, likus vos dviem dienom iki žaidimo pradžios, sulaukiau kvietimo dalyvauti šou "Gelbėtojų stotis", - prisimena mergina.

"Mane priėmė dėl plačios šypsenos ir gero humoro jausmo. Juk ne visose situacijose gelbsti jėga ir vikrumas. Kartais reikia gerų psichologinių žinių. Esu įsitikinusi, jog galiu padėti ištikus bėdai", – taip save pristatė mergina, teigdama, kad pergalė jai nėra svarbiausia. Svarbiausiai jai gyvenime - kuo daugiau patirti.

Realybės šou "Gelbėtojų stotis" žiūrovai stebėjo nuo birželio pabaigos iki rugpjūčio pabaigos. Evelina sako, kad eidama į realybės šou ji tikėjosi, jog būsią lengviau. Jau pusę aštuntos tekdavo bėgti krosą, vėliau lankyti paskaitas, mokytis skęstančiųjų gelbėjimo, gaivinimo. Filmuota buvo kasdien, tik vakarai priklausė realybės šou dalyviams. "Gyvenome šalia gelbėtojų stoties pastatytame namelyje, valgydavome tą patį, ką ir tikri gelbėtojai - maistas būdavo patiekiamas pajūrio kavinėje. Kambariuose gyvenome po du, turėjome dušą. Kažko tokio nesitikėjau - gyvenau kaip stovykloje, puikiai praleidau laiką", - sako mergina.

Merginą linksmina tai, kad televizijos žiūrovai ją iki šiol atpažįsta. "Daugiausia dėmesio sulaukiu iš vaikinų Klaipėdos klubuose. Šiauliuose labiausiai mane pastebi vaikai", - nusijuokia ji.

Surimtėjusi Evelina sako, kad dalyvauti realybės šou gali tik psichologiškai stiprūs žmonės. Silpniems ten nėra ką veikti, nes jie neatlaiko įtampos, darbo ir ima prašytis namo. "Daugiausia, ką gavau - sužinojau, kaip reikia siekti užsibrėžto tikslo. Dabar ketinu tęsti mokslus, įgyti specialybę. Supratau, kad bet kokia patirtis gyvenime labai praverčia", - teigia pašnekovė.

Maždaug dvi savaitės Palangos pajūryje Rolandui Petraičiui prabėgo lyg viena diena. Jis nė karto nežvilgtelėjo į laikrodį, net negali pasakyti, kada kėlėsi, kiek miegojo, kada valgė.

Rolando PETRAIČIO asmeninio archyvo nuotr.

Rolandas ilgisi patirtų išgyvenimų

Dvidešimt ketverių šiaulietis Rolandas Petraitis realybės šou išbuvo neilgai - filmavosi vos dviejose laidose. Nepaisant neilgo Palangos paplūdimyje praleisto laiko, vaikinas sako gana greitai pajutęs namų ilgesį. "Buvau pakviestas dalyvauti šou tada, kai dalyviai jau buvo susidraugavę, tad įsilieti į komandą buvo nelengva. Man sunkiausia šiame šou ir buvo priprasti prie vaizdo kamerų bei pasijusti lygiaverčiu žaidėju. Žinoma, buvo sunku ir visą laiką leisti su žmonėmis, kurių nepamėgai, bet privalėjai būti kartu", - šypteli Rolandas.

Sportuojantis vaikinas buvo tikras, kad yra pakankamai fiziškai ir psichologiškai pasirengęs dirbti gelbėtoju. Rolandui yra tekę išgelbėti skęstantį vaiką. Viename karjere Pakruojo rajone jis pastebėjo, kad kokių šešerių metų vaikas nebegali grįžti į krantą, vandenyje blaškosi, tad jį, prisigėrusį vandens, ištraukė į krantą. Tačiau kai teko TV šou pratybų metu "gelbėti" skęstantį vyrą, pajuto, kas tai yra. "Kol nubėgi prie jūros, spėji pavargti, o tada dar suaugusį žmogų tempti į krantą, gaivinti tenka. Gelbėtojų darbas tikrai sunkus. Manau, kad šou rengėjų tikslas ir buvo parodyti, kaip gelbėtojai dirba, ir pareklamuoti šią profesiją", - sako šiaulietis.

Užpildžius anketą gana greitai sulaukti kvietimo dalyvauti šou - Rolandui buvo tikra staigmena. "Paaiškėjus 15 dalyviu organizatoriai su mumis ėmė elgtis kaip su savais, kaip su kolegomis", - sako vaikinas ir teigia, kad jam labiau patiko ne laidos dalyviai, o laidos rengėjai. Jie buvo labai šaunūs, linksmi, nuolat pokštus krėtė. "Mano tikslas buvo pamatyti, kaip kuriamos laidos, pajusti, ką jaučia filmuojami žmonės. Man labai patiko nuolat jausti įtampą, gauti adrenalino. Šio jausmo ilgiuosi labiausiai", - teigia jis.

Vieną naktį vaikinas visai nemiegojo, labai jaudinosi prieš kapitonų rungtį. "Buvo naktų, kurių metu ir pabaliavodavome, tad namo grįžau pavargęs", - sako jis. Šiaulietis sugrįžęs namo matė visas laidas, kuriose filmavosi, ir sako nusivylęs tuo, kaip pats atrodė prieš kameras, tiek tuo, ką pamatė. Jo nuomone, įdomiausi kadrai buvo neparodyti.

Vaikinas prisipažįsta, kad žmonės, vos dviejose laidose jį matę per televizorių, atpažįsta jį gatvėje, būna, kad ir paklausia, ar ne jis tas "gelbėtojas". "Kartais sumeluoju, pasakau, kad ne aš, atsibodo visiems pasakoti. Juk būna ir tokių dienų - nekalbadienių", - sako Rolandas.

Eglė Grigaliūnaitė sako, kad televizijos šou sustiprino jos pasitikėjimą savimi. "Juk yra skirtumas, kai tave pasirenka iš didelio būrio, įvertina kaip tinkamą filmuotis. Vadinasi, esi įdomus, reikšmingas žmogus", - teigia ji.

Eglės GRIGALIŪNAITĖS asmeninio archyvo nuotr.

Eglė iškrito pirmoji

Dvidešimt dvejų radviliškietė Eglė Grigaliūnaitė buvo pristatyta kaip ramiausia realybės šou "Gelbėtojų stotis" dalyvė. Socialinius mokslus ir psichologiją Šiaulių universitete studijuojanti mergina sako, kad būtent dėl savo ramumo ji iš šou ir pašalinta pirmoji. "Suprantu tokį sprendimą - juk televizijos