(2016-04-29 Nr. 623) ŠIANDIEN 2018 Gegužės 26 D. Šeštadienis ARCHYVAS

Kontaktai
Naudingos nuorodos

Archyvas
2014-05-23
Savaite su splius
Ren­gi­nių ve­dė­jų skal­do­mų anek­do­tų pa­kan­ka tūks­tan­čiams ki­lo­met­rų

Ok­sa­na LAU­RU­TY­TĖ
ok­sa­na.laurutyte@splius.lt

„Ge­ras hu­mo­ro jaus­mas – įgim­tas rei­ka­las. Jis neat­si­ran­da iš nie­kur ir neiš­nyks­ta, o lie­tu­viai tik­rai tu­ri hu­mo­ro jaus­mą ir mo­ka po­kštau­ti“, – sa­ko šiau­lie­čiai ren­gi­nių ve­dė­jai Egi­di­jus Jan­kaus­kas ir Vai­das Žu­kaus­kas. Ne tik įvai­rias šven­tes ve­dan­tys, bet ir ra­di­jo sto­ty­je „Sau­lės ra­di­jas“ dir­ban­tys vai­ki­nai „Šiau­liai plius“ su­ti­ko pu­se lū­pų at­skleis­ti, kas la­biau­siai ke­lia šyp­se­ną, o kas nu­vi­lia lie­tu­vių puo­to­se.

 


Egi­di­jus Jan­kaus­kas at­vi­rau­ja, kad kai pa­vyks­ta pra­juo­kin­ti pa­tį rim­čiau­sią po­ky­lio sve­čią, va­ka­ro ve­dė­jas pa­si­jau­čia nu­ga­lė­to­ju. Vai­dui Žu­kaus­kui daž­niau­siai ren­gi­nius ves­ti ten­ka di­džiuo­siuo­se Lie­tu­vos mies­tuo­se. „Srren­gi­niai“ ar­chy­vo nuo­tr.

 

Iš­mok­ti hu­mo­ro – ne ma­ši­ną vai­ruo­ti

Egi­di­jus šven­tes ir ren­gi­nius ve­da apie de­šimt me­tų, Vai­das – apie pen­ke­rius. Kai grįž­ta pa­ry­čiais iš Kau­no, Klai­pė­dos, Pa­lan­gos, Vil­niaus ar ki­to Lie­tu­vos mies­to, sa­ko be­si­jau­čian­tys to­kie pa­var­gę, kad var­giai ge­ba džiaug­tis dėl pa­tir­tų sėk­mių ar liū­dė­ti dėl ne­sėk­mių. Vis dėl­to ren­gi­nių ve­dė­jai sa­ko, kad ypa­tin­gą ma­lo­nu­mą jun­ta tuo­met, ka­da ima ir iš po­kšto nu­si­šyp­so koks nors vi­są va­ka­rą rim­tu vei­du sė­dė­jęs žmo­gus. Ta­da jau tam­pa aiš­ku, kad pa­vy­ko. No­ras „paim­ti“ pa­niu­ru­sį sve­čią hu­mo­ru kar­tais bū­na toks stip­rus, kad ren­gi­nio ve­dė­jas pa­ts su sa­vi­mi su­si­la­ži­na. Vi­so ren­gi­nio tiks­lu tam­pa ras­ti priė­ji­mą prie rim­to­jo sve­čio. Kai tai pa­vyks­ta, ren­gi­nio ve­dė­jas jau­čia­si lyg auk­so puo­dą lai­mė­jęs.

Egi­di­jui la­bai ge­ra pri­si­min­ti ves­tu­ves, ku­rio­se te­ko ves­ti tuok­tu­vių šven­tę po­rtu­ga­lų kal­ba – tuo­kė­si lie­tu­vai­tis ir ar­gen­ti­nie­tė. Iš Ar­gen­ti­nos su­va­žia­vo nuo­ta­kos gi­mi­nai­čiai, o jos tė­vas, bu­vęs ka­riš­kis, vi­sas ves­tu­ves bu­vo itin rim­tas, san­tū­rus. „Kai pa­sa­kiau juo­ke­lį ir jis nu­si­šyp­so­jo, nu­si­su­kęs sau pa­sa­kiau: „Yes“. Pa­sie­kiau sa­vo. Aiš­ku, bū­na žmo­nių, ku­rių vei­dai lai­me nie­ka­da ne­švy­tės, o su ar­gen­ti­nie­čių šei­ma at­si­bu­čia­vo­me, ap­si­ka­bi­no­me at­si­svei­kin­da­mi. To­kios aki­mir­kos bū­na pa­čios sma­giau­sios, na­mo va­žiuo­ji pui­kios nuo­tai­kos“, – sa­ko pa­šne­ko­vas.

„Hu­mo­ro neiš­mok­si – ar­ba jį tu­ri, ar­ba tu­ri la­bai keis­tą“, – šyp­te­li Vai­das ir ant­ri­na ko­le­gai, kad tą pa­tį anek­do­tą du žmo­nės ga­li vi­siš­kai skir­tin­gai pa­pa­sa­ko­ti. Ar žmo­nės juok­sis, pri­klau­so tik nuo pa­sa­ko­to­jo. „Ne­tu­ri hu­mo­ro jaus­mo, tai jo ir neiš­mok­si – čia ne ma­ši­ną vai­ruo­ti“, – sa­ko Egi­di­jus.

Vy­ras kaž­ka­da bu­vo su­si­la­ži­nęs, kad apie tris tūks­tan­čius ki­lo­met­rų, nuo Lie­tu­vos iki Is­pa­ni­jos sie­nos, vi­są ke­lio­nę be per­sto­jo sa­kys anek­do­tus. „Lai­mė­jau. Pu­sant­ros pa­ros anek­do­tus sa­kiau. Man si­tua­ci­ja ne­tgi bu­vo ap­sun­kin­ta – anek­do­tą tu­rė­jau pa­sa­ko­ti su nu­ro­dy­tu žo­džiu. Tai pa­pras­ta – juk ping­vi­nas ga­li praei­ti pro du sė­din­čius čiuk­čius, o ta­da to­liau tę­si anek­do­tą“, – juo­kia­si Egi­di­jus.

Pa­ty­rę sce­nos vil­kai sa­ko, kad anek­do­tų ar hu­mo­res­kų pa­sa­ko­to­jas ne­tu­ri juok­tis. Ta­da juok­sis pub­li­ka. „Vi­saip bū­na, kar­tais pa­ts imi rai­ty­tis iš juo­ko, nes są­mo­jus že­ri eksp­rom­tu, jie gims­ta čia ir da­bar. Juk ten­ka tai­ky­tis prie žmo­nių nuo­tai­kų, iš­si­la­vi­ni­mo, to­dėl sce­na­ri­jaus ne vi­sa­da pa­vyks­ta lai­ky­tis. Be to, vi­sa­da tarp po­ky­lio sve­čių bū­na vie­nas sve­čias, ku­ris sten­gia­si su ta­vi­mi rung­tis, pa­ts ban­do juo­kau­ti. At­si­ker­ti są­mo­ju – įvei­ki „kon­ku­ren­tą“, pa­ro­dai, ku­ris čia šei­mi­nin­kas“, – šyp­te­li Egi­di­jus.

Pub­li­kos įver­ti­ni­mas – iš pir­mo žvilgs­nio

Ir Vai­do, ir Egi­di­jaus ren­gi­nių ve­dė­jo ta­len­tas pa­si­reiš­kė dar be­si­mo­kant vi­du­ri­nė­se mo­kyk­lo­se. Egi­di­jus bai­gė Me­de­ly­no vi­du­ri­nę mo­kyk­lą. Mo­ky­to­jas ra­gi­no moks­lei­vį tap­ti ak­to­riu­mi, ta­čiau ta­da bu­vo tie lai­kai, kai lie­tu­viams la­biau rū­pė­jo ko­mer­ci­nes par­duo­tu­ves kur­ti, o ne teat­rus lan­ky­ti. „Su­de­gu­sia­me teat­re aš ne­vai­din­siu“, – pa­ma­nė Egi­di­jus ir ėmė­si vi­so­kių dar­bų ir veik­lų. Dir­bo tak­sis­tu, bar­me­nu vie­no­je mies­to ka­vi­nė­je. Ir vi­siš­kai ne­keis­ta, kad trys kė­dės ša­lia Egi­di­jaus dar­bo vie­tos vi­sa­da bu­vo užim­tos. Juk bar­me­nas nuo­lat anek­do­tus pa­sa­ko­jo ir vi­so­kius „cir­kus“ krė­tė.

Pa­čiam sau ne­ti­kė­tai Egi­di­jus bu­vo daž­nai kvie­čia­mas į ves­tu­ves kal­bas sa­ky­ti, žai­di­mus, ku­riuos pa­ts su­kur­da­vo, or­ga­ni­zuo­ti. Vi­siš­kai ne­pa­žįs­ta­mi žmo­nės ver­ti­no Egi­di­jaus ge­bė­ji­mus ir jis su­pra­to, kad gal­būt ves­da­mas ren­gi­nius su­si­kurs sau ir dar­bo vie­tą.

„Ma­ne pa­stū­mė­jo drau­gė. Jei ne ji, ka­ži ar da­bar bū­čiau tuo, kuo esu. Bu­vau „ža­lias“, o tuo me­tu Lie­tu­vo­je jau bu­vo vie­nas ki­tas ves­tu­vių pla­nuo­to­jas.

Ke­lis mė­ne­sius nar­šiau in­ter­ne­te ieš­ko­da­mas in­for­ma­ci­jos, kaip ves­tu­vės ve­da­mos Ame­ri­ko­je, Eu­ro­po­je, ko­kios tra­di­ci­jos, ieš­ko­jau idė­jų“, – sa­ko pa­šne­ko­vas.

Pra­si­dė­jo juo­do dar­bo pe­rio­das. Pir­mi ren­gi­niai, ku­riuos ve­dė Egi­di­jus, bu­vo įmo­nių ka­lė­di­niai va­ka­rai. Vi­so­kių įmo­nių yra, vy­rui tek­da­vo su­kti gal­vą, kaip sce­na­ri­jų pa­keis­ti, pri­tai­ky­ti sve­čiams. Kaus­tė ir bai­mė, ar klien­tams įtik­si, ar ne­nu­si­kal­bė­si. „Da­bar atei­ni ir iš­syk įver­ti­ni pub­li­ką. Tam­pa aiš­ku, ką ga­li sa­ky­ti, ką ge­riau nu­ty­lė­ti. Pir­mai­siais dar­bo me­tais, kai „dir­bau“ Ka­lė­dų se­ne­liu, ga­vau už­sa­ky­mą, kad se­ne­lis pri­va­lo atei­ti su ci­ga­re­te dan­ty­se, gir­tas, iš­si­plaiks­tęs ir daug keik­tų­si. Man bu­vo žiau­ru, o klien­tams la­bai pa­ti­ko“, – pe­čiais gūž­te­li pa­šne­ko­vas.

Vie­na­me po­ky­ly­je Egi­di­jui te­ko laks­ty­ti „iš­ki­šus lie­žu­vį“, ko­jas pra­dė­jo skau­dė­ti. „Ma­ne vis ra­gi­no ei­ti prie vy­rų ir juos vi­saip „laz­da­vo­ti“. Aš juk už tai ir į no­sį ga­liu už­si­dirb­ti. Su­ge­bė­jau iš­si­suk­ti taip, kad jie tar­pu­sa­vy­je im­tų „laz­da­vo­tis“, o aš lik­čiau nuo­ša­ly. Tai vie­nas sun­kes­nių po­ky­lių bu­vo. No­riu elg­tis pa­do­riai, o iš ma­nęs ti­ki­si, kad im­siu šai­py­tis“, – sa­ko Egi­di­jus.

Kar­tais su­si­du­ria­ma ir su už­sa­ko­vų aro­gan­ci­ja. Daž­niau­siai aro­gan­tiš­ki bū­na vis­kuo per­si­so­ti­nę ir daug pi­ni­gų tu­rin­tys žmo­nės. Bet vai­ki­nai ti­ki­na su­ge­ban­tys ko­rek­tiš­kai paaiš­kin­ti, kad jie ne klou­nai, kad va­ka­ro sėk­mė pri­klau­so ir nuo sve­čių nu­si­tei­ki­mo, tad vi­sa­da ran­da kal­bą su vi­sais sa­vo už­sa­ko­vais. „Esu bu­vęs ju­bi­lie­ju­je, kur sve­čiai pei­liais švais­ty­tis pra­dė­jo. Man ge­rai – puo­ta anks­čiau bai­gė­si“, – juo­kia­si Vai­das.

„Duo­nos ir žai­di­mų“ lie­tu­viams ne­beuž­ten­ka

Yra si­tua­ci­jų, ku­rių ren­gi­nių ve­dė­jai ne­ga­li ne­pri­si­min­ti ne­rau­do­nuo­da­mi. „Esu nuo­ta­ką ne­ty­čia pa­va­di­nęs jau­ni­kio ma­ma. Ji bu­vo vy­res­nio am­žiaus, po to bu­vo la­bai gė­da“, – sa­ko Vai­das. „O aš sa­vo am­žiaus vai­ki­nu­ką ne­ty­čia įžei­džiau. Pa­si­bu­čia­vo jis į skruos­tus su mo­te­ri­mi, ku­ri už jį ko­kiais 25 me­tais vy­res­nė at­ro­dė. Tars­te­lė­jau, kad gal ma­ma, o pa­si­ro­do – žmo­na. La­bai ne­jau­ku bu­vo, juk vi­sai ne­svar­bu, koks am­žiaus skir­tu­mas. Svar­bu, kad mei­lė yra“, – sa­ko Egi­di­jus.

Ren­gi­nių ve­dė­jams ten­ka ir psi­cho­lo­gais pa­bū­ti, pa­si­kal­bė­ti su žmo­gu­mi, iš­klau­sy­ti jo pro­ble­mų. Ži­no­ma, ne­sa­ko jie jau­ni­kiui ar­ba nuo­ta­kai, kad jie ne­si­tuok­tų, nors ma­ty­ti, jog tuo­kia­si ne iš mei­lės, o, pa­vyz­džiui, dėl sto­ros pi­ni­gi­nės. „Jau­nie­siems va­žiuo­jant li­mu­zi­nu ne­tgi šu­ne­lis lin­ga­vo gal­va „ne“, – anek­do­tu si­tua­ci­ją iliust­ruo­ja Egi­di­jus.

„Aš esu la­bai ge­ras ves­tu­vių ve­dė­jas – su­ge­bu žmo­nes at­kal­bė­ti sam­dy­ti ma­ne, – juo­kia­si Vai­das. – Pa­vyz­džiui, ves­tu­vė­se tu­rė­jo bū­ti tik 12 ar­ti­miau­sių šei­mos na­rių, tai kam tas ve­dė­jas? Apsk­ri­tai, sten­gia­mės ne­sa­va­nau­diš­kai pa­tar­ti, kaip ge­riau. Mū­sų tiks­las – ne tik ge­ri at­si­lie­pi­mai, bet ir nuo­šir­džiai mū­sų dar­bu pa­ten­kin­ti už­sa­ko­vai.“

Da­bar ren­gi­nių or­ga­ni­za­to­riams ir ve­dė­jams ke­lia­mi aukš­ti rei­ka­la­vi­mai. Žmo­nėms ne­beuž­ten­ka lėkš­tų anek­do­tų pa­klau­sy­ti, pa­šok­ti, iš­ger­ti ir pa­val­gy­ti. Pa­gei­dau­ja­ma links­mų žai­di­mų ir in­te­lek­tua­laus hu­mo­ro, to­dėl ve­dė­jai nuo­lat sten­gia­si „at­si­nau­jin­ti“, bū­ti įdo­mūs.

Pa­si­kei­tė po­žiū­ris ir į pa­tį links­mi­ni­mą­si. Jau­ni­mas jau įpra­to per vai­šes gurkš­no­ti vy­ną, o pa­gy­ve­nę žmo­nės, jei nie­kas ne­ra­gi­na, sė­di įsi­tem­pę ir lau­kia lei­di­mo iš­ger­ti. „Už­sa­ko­vai vis daž­niau pa­pra­šo ne­ra­gin­ti žmo­nių iš­ger­ti, daž­nai no­ri po­ky­lio, ku­ria­me sve­čiai ne­pa­dau­gin­tų al­ko­ho­lio. Sve­čiai ima pyk­ti, bė­gio­ja į au­to­mo­bi­lius ar „už kam­po“ slap­ta iš­ger­ti. Ga­liau­siai re­zul­ta­tas bū­na tas pa­ts. Net ne­ra­gin­ti sve­čiai įkauš­ta ir po­ky­lis bai­gia­si taip, kaip ir vi­si“, – pa­sa­ko­ja Vai­das.

Ne­pai­sant vis­ko, Vai­das ir Egi­di­jus sa­ko, kad lie­tu­vai­čiai mo­ka links­min­tis ir yra pa­tys ge­riau­si už­sa­ko­vai.

   atgal



Festivaliai ir didžiosios šventės
Ieškoti