Nijolė VISOCKIENĖ
Prieš 45-erius metus Šiauliuose įkurtas Ekskursijų biuras. Ekskursijos po Šiaulius ir kelionės į tolimus kraštus tuomet šiauliečiams buvo naujiena, todėl reikėjo žmogaus, kuris viską pradėtų nuo nulio. Tokia buvo Elena Penkauskienė, subūrusi mėgstančius keliauti, išpopuliarinusi Šiaulius ir iki šiol organizuojanti ekskursijas senjorams – Trečiojo amžiaus universiteto lankytojams.
 |
Elena Penkauskienė, Šiaulių ekskursijų biurui vadovavusi nuo pat jo įkūrimo, ir dabar nuo turizmo nenutolo - ji yra Trečiojo amžiaus universiteto Turizmo fakulteto dekanė. Antano ARBAČIAUSKIO nuotr. |
- Kokius mokslus baigėte, kad Jus paskyrė Šiaulių ekskursijų biuro direktore?
- Baigiau tuomečio Vilniaus valstybinio Vinco Kapsuko universiteto Istorijos ir filologijos fakultetą ir tapau archeologe. Kai baigiau universitetą, 1958 metais atvažiavau dirbti į Kauną. Iš ten teko važiuoti į Panemunės pilį (Jurbarko rajonas). Buvau pirmoji archeologė Panemunės pilyje. Apie ekskursijas jau gaudžiausi. Apžiūrėti pilies dažnai atvažiuodavo vaikai, o aš jiems pasakodavau, rodydavau archeologinius radinius. Ten, Panemunės pilyje, mes ir dirbome, ir gyvenome.
- Kodėl iš Kauno atvykote į Šiaulius?
- Kai baigėsi kasinėjimai, žiemą grįžau į Vilnių, dirbau bibliotekos kraštotyros skyriuje. Gal būčiau ir neatvažiavusi į Šiaulius, bet mano brangiausias čia buvo. Jau tuomet, 1964 metais, buvau ištekėjusi už Penkausko. Vyras iš pradžių dirbo Kelmės rajone, po to jį perkėlė į Šiaulių rajoną.
- Kokios buvo pirmosios darbo dienos Šiauliuose?
- Nieko nepažinojau, jokių ryšių su žmonėmis neturėjau. Daugiausia bendravau su muziejininku Juliumi Naudužu. Jis buvo archeologas–muziejininkas. J. Naudužas tuomet dirbo Šiaulių "Aušros" muziejaus direktoriumi.
- Kur pirmiausia įsikūrė Šiaulių ekskursijų biuras?
- Pradžia buvo labai sunki. Iš pradžių įsikūrėme Šiaulių kultūros namų patalpose. Davė seną stalą ir porą kėdžių. Dirbome dviese – aš ir buhalterė. Vėliau buvo paskirta dispečerė ir ūkio tvarkytoja. Po kiek laiko mus iš Kultūros namų perkėlė į Rūdės gatvę.
- O kaip atsidūrėte Varpo gatvės 22-ajame name?
- Čia pastato nebuvo, tik griuvėsiai. Viską reikėjo daryti iš naujo. Trūko statybinių medžiagų, visko reikėjo prašyti. Pinigai į Lietuvą atkeliaudavo tik iš Maskvos, nes mes tiesiogiai priklausėme Maskvai.
- Kaip pasisekė suburti tokį didelį darbuotojų būrį?
- Suorganizavau pirmuosius būsimųjų ekskursijų vadovų kursus. Paskaitas skaitė muziejaus darbuotojai, tuomečio Pedagoginio instituto dėstytojai. Pirmieji ekskursijų vadovai ir buvo muziejininkai. Savo patirtį, žinias jie perteikė ir kitiems šiauliečiams, kurie norėjo vesti ekskursijas.
- Ką pasiūlėte šiauliečiams?
- Viena pirmųjų ekskursijų buvo "Literatūriniai Šiauliai". Šios ekskursijos metu būdavo aplankomas tuomet Šiauliuose gyvenęs poetas Jovaras. Buvo parengta ekskursija ir apie pramonę. Tuo laikotarpiu neišvengiamos ekskursijos buvo apie socialistinius Šiaulius ir istorinę–revoliucinę mūsų miesto praeitį.
- Kokiu transportu dažniausiai keliaudavo turistai?
- Buvo autobusai – rusiški "laziukai" - ir traukiniai. Net į Tytuvėnus veždavome traukiniais - tiek žmonių norėdavo važiuoti. O autobusų prie Ekskursijų biuro vasaromis stovėdavo po 20-30. Vadinasi, tiek vienu metu turistų grupių buvo atvykusių į mūsų miestą ir laukė ekskursijų.
Organizuodavome ir tolimas keliones. 1966 metais buvo surengtos 1453 ekskursijos, kuriose dalyvavo per 40 tūkstančių žmonių. Šiaulius buvo labai pamėgę tuomečio Leningrado (dabar Sankt Peterburgas) gyventojai. Ir mūsų krašto žmonės dažnai vykdavo į Leningradą. 1966 metais išvyko net 80 grupių.
Ekskursijų vadovai naudojosi bateriniais megafonais "Balsas", nes mikrofonų nebuvo.
- Sunku įsivaizduoti, kad per porą metų tiek visko padaryta.
- Daug kas priklausė nuo bendravimo, o tai turbūt Dievo duota. Niekam nekeršijau, "špilkų" nekaišiojau, su visais bendravau, tariausi, net iki šiol palaikau ryšius. Reikėjo viešbučių, transporto, reikėjo daugybės ryšių ir pažinčių. Su visokiais žmonėmis bendravau - ekskursijų vadovais, vairuotojais, tuomečiais miesto, šalies turizmo vadovais. Energijos buvo. Jaunystė. O tas gebėjimas organizuoti, visus suburti atsirado dar universitete. Buvau rankininkė, pati pradžia to sporto buvo. Buvau universiteto sporto organizacijos pirmininkė - kompanijoje šeši vyrai ir aš. Tas organizacinis darbas man taip giliai įlindo.
- Ar su turistais dirbote tik Šiauliuose?
- Ne tik Šiauliuose - dar priklausė rajonai, net Raseiniai, Telšiai, Mažeikiai, vėliau prijungė Panevėžio zoną - Biržus, Kėdainius. Visuose rajonuose buvo ruošiami ekskursijų vadovai, visi priimdavo turistus. Man teko atidaryti ir Panevėžio ekskursijų biurą. Ten buvo paskirta direktorė Rima Vidugirytė, kuri ir ligšiol Panevėžyje veda ekskursijas. Vėliau Panevėžys tapo mūsų konkurentu. Ir tose lenktynėse su Panevėžiu pavyzdys vis tiek buvome mes, šiauliečiai.
- Kaip užmegzdavote ryšius?
- Vykdavo direktorių kursai. Kviesdavo į Maskvą ar kitur. Ten telefono numerius užsirašydavome. Į Lietuvą visa Rusija puolė, visi norėjo čia atvažiuoti. Taip ir užsimegzdavo ryšiai.
- Kokia ekskursija Jums įdomiausia?
- Ja tebėra Kaunas, pilis. Ten dirbau studente būdama, praktiką atlikau. Ten, Kauno pilyje, teko bendrauti su Vytauto Landsbergio tėvu, garsiu architektu Vytautu Landsbergiu-Žemkalniu. Jis kartu su menotyrininku Pauliumi Galaune ateidavo į Kauno pilį. Susirinkdavo specialistai. Tuomet archeologas Karolis Mekas vadovavo kasinėjimams, o aš buvau pagalbininkė. V. Landsbergį–Žemkalnį iki šiol prisimenu tokį orų.
Važiuoju ne tik į Kauną, bet ir į Panemunės pilį, Raudondvarį. Ten taip pat kelis šurfus kasiau. Nors ir nedaug, vis tiek esu prisidėjusi prie trijų Lietuvos pilių tyrinėjimo. Važiuoju į tą kraštą ir širdelė klapsi. Kai visai neseniai su šiauliečiais Trečiojo amžiaus universiteto lankytojais, atvykom į Panemunės pilį ir aš jiems parodžiau, kur gyvenau jaunystėje, beveik prieš 50 metų, tai visi apstulbo. Juk mes kasinėjome pilį ir kartu ten gyvenome.
- Koks ryšys tarp Trečiojo amžiaus universiteto ir Elenos Penkauskienės?
- Prieš 10 metų, kai pradėjau lankyti Sveikatos fakultetą, pradėjau organizuoti ekskursijas - kas mėnesį po 10 ekskursijų. Dabar jau treti metai esu Turizmo fakulteto dekanė. Mano fakultetas didžiausias – 120 žmonių. Šiauliečiai nori važiuoti, todėl ieškau kuo pigesnio transporto. Daug keliaujame po Lietuvą: kasmet apsilankome Turizmo mugėje Vilniuje, važiuojame į Kauną, Birštoną. Pamatome tai, kas eiliniam turistui paprastai nerodoma. Buvome ir užsienyje – Lenkijoje, Torunės mieste. Palaikome ryšius su Torunės trečiojo amžiaus universitetu, kuris šiemet švęs 20 metų jubiliejų, o mes – dešimtmetį. Trečiojo amžiaus universitetas – tai mano visuomeninė veikla.
- Vadinasi, nuo kelionių, ekskursijų niekur nepabėgote?
- Kasmet Turizmo dienos proga buvusius Šiaulių ekskursijų biuro darbuotojus kviečiu į ekskursiją. Per daugelį metų aplankėme įvairius Lietuvos, Latvijos kampelius. Man labai malonu kalbėti apie tuos žmones, buvusius Ekskursijų biuro darbuotojus, dabar vadovaujančius kelionių, turizmo agentūroms, savo patirtį perteikiančius jaunimui aukštosiose mokyklose, dirbančius ekskursijų vadovais. O svarbiausia tai, kad apie turizmo pradžią Šiauliuose prieš keletą metų buvo išleista knyga.
